Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Ateities būrimas => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Valerie Ilse Frost Gruodžio 15, 2018, 12:02:40 am

Antraštė: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
Parašė: Valerie Ilse Frost Gruodžio 15, 2018, 12:02:40 am
  Ryto miglos apgaubtoje pilyje sklandė kalėdinė aura. Nors buvo dar tik rudens galas, virtuvė jau kvepėjo namų elfų kepamais meduoliais, menėje vis dažniau skambėjo šventinės melodijos... Daugėjo ir kojinių, kybančių virš židinių, skaičius.
  Įkvėpta tokios atmosferos, Valerė, naujoji ateities būrimo profesorė, sumanė paįvairinti nuobodžią moksleivių rutiną bei savo pamokos metu jiems leisti pasidžiaugti puikiausiu laiku metuose. Jeigu pati laiminga būti negali, gal bent kitiems sugebės padėti.
  Lengvu žingsniu vaikštinėdama savo kabinete, kurio tamsiai violetinės, kone juodos, sienos sudarė kontrastą su iš metalo gijų pintais geltonais suolais, mergina burtų lazdele užtikrino, kad ant visų kėdes dengiančių pagalvėlių atsirastų po kankorėžį, skleidžiantį cinamono kvapą.
  - Sveikas, - su menku vypsniu ištarė kiekvienam moksleiviui, peržengusiam klasės slenkstį, o vėliau įspėjo būti atidžiam bei sėdyne nesutraiškyti objekto, kurio prireiks pamokos metu.
  Kai susirinko visi, sugebėjusieji nenoriai išsiraityti iš patalų, profesorė atsistojo priešais savo popierių krūvomis apkrautą stalą bei, timptelėjusi sijoną, šaltuko paveiktu girgždančiu balsu pasilabino su klase:
  - Malonu jus matyti. Tikiuosi, kambariuose nepamiršote šalikų ir pirštinių, nes šiandien pamoką leisime gryname ore, - nužvelgė jaunuosius burtininkus, sukurdama šiokią tokią įtampą. - Keliausime į magiškųjų mokslų kalėdinio miestelio ateities būrimo sekciją. Apie ją daugiau sužinosite kiek vėliau, o dabar, - suplojo delnais, - jūsų prašau atsistoti ir tarp plaštakų tvirtai suspausti savo kankorėžį.
  Vyresni mokiniai kelionei pasiruošę buvo jau po kelių sekundžių, o štai jaunėliai pasižymėjo nerangumu, bet galiausiai, praėjus porai, gal trejetui, minučių, burtininkai atrodė pasirengę.
  Iš už nugaros išsitraukusi savo burtų lazdelę, Valerė Ilzė prakalbo, nuramindama spėlionėmis tarpusavyje besidalinančius vaikus:
  - Tylos! Trys, du, vienas...
  Sulig paskutiniu skaičiumi mergina pavinguriavo iš juodmedžio pagaminta drauge bei ištarė burtažodį, visus moksleivius trumpam nukeldama į tarpinę keliavimo nešykle būseną. Atidžiai apsidairiusi ir įsitikinusi, jog klasė tuščia, jaunoji profesorė darsyk pasinaudojo burtais, šįsyk kartu su vaikais atsidurdama vietoje, apie kurią buvo kalbėjusi anksčiau.
  Atrodė, kad grupelė nusikėlė į kitą planetą. Dar neatmerkus akių išgirsta kalėdinė muzika įgavo pavidalą šioje stebuklų pilnoje vietoje. Ant kiekvieno sniegu apkrauto kampo stovėjo po kavos kioskelį, kurio pagrindinis gardėsis buvo cinamoninė latte, iš pažiūros atrodžiusi paprastai, tačiau slėpusi ypatingą savybę - išgėrus jos burtininkas pusvalandį būtų turėjęs intuityvų jausmą, kurie jo sprendimai sukurs geriausią ateitį. Buvo čia ir galybė atrakcionų. Turistus labiausiai traukė įvairiaspalvė karuselė, kurioje tradicinius arkliukus pakeitė elniai. Ja besisukantieji matė taip pat ratu skriejančias mažutes savo ateities nuotrupas. O štai elfai ir jais apsirengę žmonės atsakė už loterijas: lapelių traukimą iš kalėdinės kepurės, šaudymą lanku į vainikus bei eglutės papuošimų mėtymą į krepšius; tie, kuriems sekėsi šiose veiklose, turėjo galimybę laimėti gerą, laimę nešantį ateities momentą, nepriklausantį sau ar kam nors, ką nugalėtojas pažįsta. Galiausiai, tų, kurių nesudomino anksčiau išvardintos atrakcijos, laukė varpelių, galinčių padėti atsakyti į klausimus apie ateitį, dirbtuvės.
  - Prieš jūsų akis yra kalėdinis miestelis, jei tiksliau, jo ateities būrimo sekcija. Pati vieta buvo sukurta dar prieš kelis dešimtmečius, jos tikslas yra skatinti susidomėjimą magiškaisiais mokslais, iš kurių šiandien duodu galimybę pakutenti patį nuostabiausią, - šyptelėjo, slėpdama ironiją, mat ateities būrimo studijų ėmėsi tik dėl nesėkmės astronomijoje. - Smagiai praleiskite laiką! Turite, - profesorė pasižiūrėjo į riešą apvijusį laikrodį, - tris valandas!

 ((Trys postai. Jeigu kyla klausimų, rašykite asmeniškai. Sėkmės!))
Antraštė: Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
Parašė: Davina Murrell Gruodžio 15, 2018, 04:55:18 pm
Žengiant dar tuščiu, ramiu Hogvartso pilies koridoriumi buvo galima pajusti čia tvyrančią Kalėdinę nuotaiką. Pilis skendėjo kepamų sausainių aromate, o sienas vis labiau ėmė puošti Kalėdinė atributika. Visa tai verste vertė kilstelėti lūpų kampučius. Nesipriešindama tam Davina šyptelėjo ir įžengė į Ateities būrimo kabinetą. Čia, kaip ir visoje pilyje, tvyrojo Kalėdas primenantis cinamono kvapas. Linktelėjusi profesorei rudaplaukė nužvelgė klasę žvilgsniu užkliūdama už kiekvienos pagalvėlės, padėtos ant kėdžių. Ant šių puikavosi gulintis kankorėžis. Priėjusi prie arčiausiai stovinčio suolo mėlynakė paėmė kankorėžį ir vos tik šis atsidūrė rudaplaukės rankose šešiolikmetę pasiekė aštriai malonus cinamono kvapas. Kilstelėjusi lūpų kampučius mėlynakė įsitaisė suole ir laikydama rankoje kankorėžį nužvelgė šį. Nuo šio mažyčio, Kalėdas primenančio eglės vaisiaus, visa klasė skendėjo cinamono aromate. Kilstelėjusi galvą Davina įsmeigė žvilgsnį į profesorę, kuri netrukus pradėjo pamoką. Vos tik išgirdusi pirmuosius Valerie žodžius mergina išsitraukė savo burtų lazdelę ir burtažodžio pagalba Varno Nago uniformą pakeitė kasdieniais drabužiais ir tamsiai mėlyna žiemine striuke. Žinoma, pirštinių irgi nepamiršo, tačiau šias įsidėjo į striukės kišenę. Kilstelėjusi galvą lankininkė nužvelgė klasę ir žvilgsniu sustojo ties profesore. Ši palaukusi, kol visi pasiruoš laukiančiai kelionei, sumosavo lazdele palydėdama veiksmą burtažodžiu. Vos tik šis nuskambėjo klasėje mergina pajuto, kaip klasės vaizdas pamažu ima nykti ir viskas aplink pradeda suktis. Užmerkusi akis rudaplaukė palaukė, kol viskas nurims ir pagaliau pajutusi tvirtą žemę sau po kojomis kilstelėjo galvą. Nė atsimerkti nereikėjo, jog suprastum, kad esi vietoje, kurioje taip pat karaliauja Kalėdinė nuotaika. Čia, priešingai nei pilyje, grojo Kalėdinė muzika ir tvyrojo įvairiausi saldumynų kvapai. Lėtai atmerkusi šviesiai mėlynas akis šešiolikmetė kilstelėjo savo lūpų kampučius.
Antraštė: Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
Parašė: Klara Severova Gruodžio 15, 2018, 07:21:27 pm
Su kiekviena diena Klaros nuotaika darėsi vis geresnė ir geresnė. Artėjant jos mėgstamiausiai šventei, Kalėdoms, mergaitė nė kiek nesugebėjo nusėdėti vienoje vietoje. Netgi motyvacija mokytis vėl sugrįžo ir varnė su džiaugsmu niūniuodama Kalėdinę melodiją žingsniavo į pamoką. Vos įėjus mergaitė džiugiai pasisveikino su profesore ir atsisėdo laisvoje vietoje. Rankose pavartė stipriai cinamonu kvepiantį kankorėžį ir pridėjusi jį prie nosies giliai įkvėpė. Net galva apsisuko ir mergaitei pasirodė, kad sėdi virtuvėje, kurioje pilna jos mėgstamiausių sausainių. Klara neskubėjo atsimerkti ir kurį laiką tiesiog mėgavosi tuo kvapu. Ar negaliu jo pasilikti? Klausė savęs mintyse ir tik profesorei pradėjus kalbėti varnė išsitiesė. Jai paminėjus apie šiltesnius drabužius mergaitė susiraukė bandydama prisiminti ar prieš tai buvo pranešta, kad pamoka vyks lauke. Ji tik vilkėjo, nors gana šilta, uniformą. Galėtų greitai nubėgti į savo kambarį ir pasiimti savo striukę, bet bijojo, kad nespės. Taigi teks jai šalti. Nors tai Klaros nuotaikos pernelyg nesugadino. Na ji tiesiog tikėjosi, kad užteks ir uniformos, kad nesuledėtų.
Deja, nors jei ir būtų nusprendusi grįžti pasiimti savo striukės, jau buvo per vėlu. Profesorei liepus, mergaitė atsistojo ir tarp delnų suspaudė savo kankorėžį ir užsimerkė. Greitai klasės šilumą pakeitė žvarbus vėjas. Klara greitai pasigailėjo, kad vis dėl to nepasiėmė šiltesnių rūbų. Atsimerkusi ji patrynė delnus ir apsižvalgė. Akys užkliuvo už kioskelių, nuo kurių sklido karštos kavos ir šokolado kvapas. Net burnoje susikaupė seilės. Ir profesorei net nespėjus pabaigti kalbėti, Klara iškarto pasuko ten.
Antraštė: Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
Parašė: Levanda Devyndarbė Gruodžio 16, 2018, 10:35:48 am
Levandos žadintuvas čaižiai spiegė, vis šokinėdamas ir lėtai slinkdamas naktinio staliuko krašto link. Ši giliai atsidususi pačiu laiku, žadintuvui stovit prie pat krašto, bet dar nespėjus nukristi, pagriebė jį ir gerai papurtė, kad tas pagaliau užsičiauptų ir nekankintų jos ausų būgnelių. Dar bent penkias minutes... Tradiciškai, vildamasi, jog kelios minutės susirangius šiltam guoly kažką pakeis, klastuolė iš lovos išvirto likus vos dvidešimt minučių iki Ateities būrimo pamokos pradžios.
Paskubom susiruošusi, vis atsitrenkdama į kokį kampą, mat jos koordinacija, iš pat ryto dar nelabai norėjo funkcionuoti, nuskubėjo kabineto link. Atėjusi prieš pat pamokos pradžią, susirado laisvą vietelę ir nerangiai klestelėjo ant kėdės. Auč... Kas čia po galais? Pirmakursės sėdynę badė pušies kankorėžis. Ačiū visiems dievams, šis liko sveikas, tik, va, merginos sėdynė tai nelabai. Apsidairiusi pastebėjo, jog visi mokiniai rankoje laikė panašius kankorėžius. Matyt, jie buvo skirti kokiai užduočiai. Pro medines kabineto duris plūstelėjus nedidelei miniai hogvartsiečių, profesorė juos perspėjo, jog ant kėdžių padėti kankorėžiai. O šią dalį, Levanda, akivaizdu, kad buvo praklausiusi.
Mergina, it koks žiurkėnas mirksėdama ne dviem akim iškarto, o viena po kitos atskirai, galų gale susikaupė ir, kaip visada, neišgirdusi pusės Ateities būrimo profesorės monologo, spėjo pastebėti, jog visi mokiniai atsistoję delnuose smarkiai suspaudė savąjį kankorėžį. Vos ši spėjo pakelti savo sėdynę, atsidūrė kažkokiame kalėdiniame miestelyje. Tai bent rytas... Klastuolei šiek tiek sukosi galva ir ji vėl, nelabai draugavo su koordinacija, tad eidama arčiau, prie vėl pradėjusios kažką aiškinti profesorės, ši kelis kart susvyravo. Dabar, jau pasimokiusi iš savo prieš tai buvusios klaidos, stengėsi klausytis kiekvieno profesorės žodžio.
Žinoma, pirmakursė nežinojo, jog ir apsirengti šiltai derėjo, bet ši, kaip tyčia prieš išeidama, galvojo, jog dar spės užbėgti į Pelėdyną ir išsiųsti giminaičiams kalėdinius atvirukus, kuriuos taip kruopščiai vakar visą vakarą darė. Net prieš rašydama ant švaraščio prirašė visą pergamento gabalą, bandydama įvairius raštus, kad tik jos keverzonės būtų labiau įskaitomos. Tad buvo pasigriebusi žalia ir sidabrine spalvomis išmargintą šaliką. Šiandien Levandai tiesiog buvo sėkminga diena, bent jau kol kas.
Apsidairiusi pastebėjo vienas prie kito išsirikiavusius girliandomis ir lemputėmis pasipuošusius kioskelius, siūlančius visokius niekučius, saldumynus ir šiltus gėralus. Lėtai vaikštinėjančių burtininkų ir vienas kitą besivaikančių vaikų šurmulys susiliejo su visame miestelyje girdima kalėdine muzika. Kur tik pasukdavai galvą užuosdavai cinamoną, imbierą ir karštą kavą. Aplinkui šmirinėjantys elfai tik dar labiau sustiprino visą šią jaukią ir tikrai kalėdinę atmosferą.
Šiek tiek prasiblaškiusi ir pagaliau iš gilaus miego sąstingio išsivadavusi klastuolė tiesiu taikymu šovė prie karuselės. Nors jau jautėsi šiek tiek išaugusi iš tokių pramogų, bet prisiminti vaikystę tikrai nepakenks. O pasiekti karuselę per tokią minią visur besidairančių žmonių, lengva išties nebuvo. 
Antraštė: Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
Parašė: Monty Aren Reimers Gruodžio 22, 2018, 09:24:04 pm
Montis nežinojo, kaip ištvers. Turėjo tik varganą, apsivėlusį šaliką. Kepurę pamiršo, o pirštinės išvis gulėjo kažkur pamestos. Atsidusęs, jis dėbtelėjo į tą keistos formos kankoriežį. Pradžioje net neįsivaizdavo, ką daryti. Truputuką nusikopijavęs aplinkinius, įdėjęs lašelį pastangų, susitvarkė su užduotėle.
Vos tik persikėlus kažkur (pavadinimas buvo per sudėtingas, kad atsimintų, tad nesuko smegenų), jo akys užkliuvo už keletos žavių kioskelių. Pasimetusiu žvilgsniu Arenas spoksojo į profesorę, o, kai ši paskelbė užduotį, akimirką bandė viską suvokti. Hmmm. Vienam nuobodu. Gal yra pažįstamų veidų? Berniukas pasistiebė, net kaklą ištempė. Rankas susikišo į kišenes, kol nesustingo. Nieko. Nieko nepastebėjo. Jau buvo praradęs visas viltis su kažkuo pasilinksminti, kai nuleidęs galvą kėblino šonan, sugalvojo pažvelgti kairiau. Mončio veide iškart atsirado šypsena - pamatė vieną pažįstamą veidą! Net pamiršo, kaip buvo išvadintas šėtonu, bet tai jau kita istorija.
- Eeeeei! - šūktelėjo ir prasibrovė arčiau, - gal nepamaišytų kompanija?
Antraštė: Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
Parašė: Leonas Hollandas Gruodžio 23, 2018, 09:47:07 am
  Įėjęs, o tiksliau įbėgęs į klasę, akimirkai ranką atrėmė į šaltą sieną ir pabandė atgauti kvapą. Tas mažas vidaus organas, kurį visi siejo su meilės simboliu, nors pastarasis visiškai neatrodė maloniai, daužėsi lyg patrakęs. Vaikinui tikrai trūko deguonies. Leonas visą kelią nuo savo miegamojo iki Ateities Būrimo kabineto bėgo. Matote, jis šiek tiek pramigo. Tad nenuostabu, kad iš to streso jis pasigriebė net dvi poras pirštinių. Vienos buvo kumštinės, padabintos jo šalies etniniais raštais, kai tuo tarpu kita pora išmarginta elnių siluetais. Žinoma, jam prie širdies buvo jo šalies etniniais raštais padabintos pirštinės, tad nenuostabu, kad jomis ir apsaugojo šalčio pažeidžiamas rankas. Atliekamą porą susigrūdo į striukės kišenės ir, įkvėpęs dar gerą gurkšnį oro, atšlijo nuo sienos ir patraukė arčiau  susibūrusių mokinukų. Aišku, niekam nedrįso pažvelgti į akis. Tad tik pasislėpė už kitų ir ištempęs klausė profesorės balso.
  Paliepus profesorei, Leonas nerangiai paėmė kankorėžį ir pavartė jį rankoje. Nieko nesuprato. Kam čia to kankorėžio? Čia, tipo, kaip autobuso bilietėlis? Ir tada tai prasidėjo. Panelei Frost tereikėjo mostelti savo grakščia lazdele ir viskas pradėjo lietis bei suktis. Žalsvai mėlyna, raudona, skaisčiai geltona, rožinė, purpurinė... Štai ką tematė Leonas. Palengva spalvos pradėjo formuotis į pastatus, daiktus. Vaikinas spėjo pajusti po kojomis tvirtą žemę ir iškart krestelėjo ant snieguoto grindinio. Galva vis dar sukosi, tad nenuostabu, kad vargšelį net pykinti pradėjo. Nekenčiu šio pasaulio. Nekenčiu. Kodėl viskas turi būti taip sudėtinga? Negalėjome čia tiesiog atsirasti paprastais žiobariškais keliasi? Ne, reikia mat įmantresnių būdų. Stipriai sugniaužė savo pirštus, krimstelėjo sau į vidinę skruosto pusę, kuri jau ir nuo seniau buvo padengta mažomis įkandimų žymelėmis. Matote, kai varnius pajunta pyktį tik pradedant slysti iš jo rankų, jam suvaldyti padeda paprastas skausmas.
  Susitvardęs ir nusiraminęs palengva atsistojo. Nusivalė sniegą nuo savo sėdynės, pasitaisė raudoną kepurę, geriau šaliką apsivijo aplink kaklą ir lėtu žingsniu patraukė pirmyn. Nesiruošė nieko čia kalbinti ar panašiai. Jis tikriausiai prastums visą skirtą laiką ant kokio nors nuošalaus suoliuko. Taip, tikriausiai taip ir bus.
  - Ech, - tyliai atsiduos.
  Ir kaip tik tada kažkoks vaikėzas nusprendę sugriauti tą puikų Leono planą. Piktu žvilgsniu jis atsigręžė ir net mintyse aiktelėjo. Pasirodė, kad širdis akimirkai net sustingo. Tas vaikėzas buvo Montis Arenas Reimers - vaikinas iš paveikslų galerijos. Velnias. Vargšelis iškart nudelbė akis ir...
  - Laaa... Laaabaas, - jis pasisveikino?
  Tikriausiai visi pasaulio drakonai nudvės. Leonas pasisveikino kažką? Kitais atvejais jam dažniausiai užtekdavo pakelti akis ir visi vaikai pabėgdavo nuo tokio keisto vaiko, bet tas Montis buvo kitoks. Jis nebijojo Leono? Na, tikriausiai dar nematė jo visame "grožyje".
  - Nemėgstu kompanijos, - šiurkščiai atkirto jis, vis dar žiūrėdamas į grindinį. Palengva pradėjo gniaužti ranką ir iškart pajuto kankorėžį joje. Nurijo seiles ir pabandė pasimesti, kad Mončio pasiūlymas Leonui yra trolio snarglio vietoje:
  - Bet jei jau taip nori...
  Žengė žingsnį tolyn. Jo koja drebėjo. Ar jūs suprantate, kiek vargšeliui reikėjo pastangų ištarti tuos žodžius? Ar jūs ką nors išvis suprantate?
Antraštė: Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
Parašė: Monty Aren Reimers Gruodžio 23, 2018, 02:23:42 pm
Užkalbinti kitus jam niekad nebuvo sunku. Kupinas retai išsisemti galėjusios energijos, dažniausiai pats imdavosi iniciatyvos ir pralauždavo ledus. Visgi, šįkart pasirodė kitaip. Net pats Montis nesijautė užtikrintai, užkalbinęs tik gal porą kartų matytą vaikį. Berniukas, susikišęs rankas į striukės kišenes, trypčiojo vietoje. Sakykime, buvo truputuką vėsu. Arenas pasijuto nejaukiai šitaip sutrikdęs jį. Pala, ar išvis jo vardą žinojo? Galbūt.
- Jeigu nenori, tiek tos, - gūžtelėjo. Pats nežinojo, ar nusivylė. Reimersas jau ruošėsi apsisukti ir kėblinti prie pirmojo kioskelio bei klausti, ar negalėtų gauti kokio šilto gėrimo, tačiau demonus matęs berniukas (ši pravardė įstrigo jau ilgam) vėl sudvejojo. Ak... Argi sunku apsispręsti? Berniukas žvilgtelėjo į jį slėpdamas susierzinimą.
- Khe khem,- atsikrenkštė stebėdamas neapsisprendėlį, - tai kur pirmiausia norėtum nueiti?
Jis kilstelėjo antakius ir kuo ramiausiai pražingsniavo pro Leoną. Pagaliau prisiminė vardą! Visgi, po keletos žingsnių sustojo bei atsigręžė atgalios. Norėjo įsitikinti, kad tikrai rado kompanioną.
Antraštė: Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
Parašė: Felicia Cerise Bonheur Gruodžio 23, 2018, 07:17:03 pm
     Vėsų, tačiau itin gražų žiemos rytą pradėjusi nuo trumpučio pasivaikščiojimo ežero pakrante, Felicia, vis dar apsimuturiavusi nuo galvos iki kojų, pėdino į ateities būrimo kabinetą. Nuo šalčio paraudusį mergaitės veiduką puošė šypsena. Aišku, pastaroji nuo veido dingdavo retai, tačiau šį rytą ji buvo itin džiugi, juk artėjo Kalėdos! Visa pilis kvepėjo meduoliniais sausainiais ir mandarinais, o ir žiemos atostogos nepaliaujamai artėjo. Ak, kaip pirmakursė pasiilgo savo tėvelių.
-Labas rytas,- mandagiai pasisveikino su ateities būrimo profesore ir jau buvo besiruošianti sėstis į pirmąjį suolą prie lango, kai pamatė, jog ant minkštos ir prisėsti kviečiančios pagalvėlės ramiai sau gulėjo kankorėžis,- vos nesutraiškiau,- burtbelėjo sau po nosimi ir padėjo nenaudėlį ant suolo.
     Išgirdusi šios pamokos veiklą, Cerise dar plačiau išsišiepė. Juk namuose, Paryžiuje, per Kalėdas tiesiog dievino lankytis kalėdiniuose miesteliuose, o dar ir bet kokiam šaltukui buvo pasiruošusi. Argi gali būti geriau? Nieko nelaukusi klastuolė nerangiai (buvo užsidėjusi didžiules kumštines pirštines) paėmė kankorėžį ir laukė, kol kas nors nutiks. Matyt, reikia ilgiau palūkėti,- pamintijo brunetė, kai po poros minučių vis dar nieko nenutiko.
-Profesore,- kilstelėjo ranką,- man atrodo, kad mano kankorėžis neveikia,- kiek suraukė antakius mergužėlė, tačiau būtent tada klasės priekyje stovėjusi moteris ištarė burtažodį, o vaizdas ėmė lietis.
     Po keletos akimirkų Felicija kartu su kitais mokiniais atsidūrė, panašu, ateities būrimo profesorės minėtame kalėdiniame miestelyje. Šis, žinoma, buvo kur kas magiškesnis už tą, kurį kasmet lankydavo vienuolikmetė. Iš nuostabos mergužėlei net žandikauliai atvipo. Aplink buvo matyti nedidukės kavinukės su magiškais gėrimais ir patiekalais, kioskeliai, kuriuose pardavinėjami magiški daiktai, o ir galybės įvairiausių atrakcionų.
-Trys valandos?!- išpūtė rudas akis.- Čia trijų dienų nepakaks!- pasitaisiuisi žalią klastuolišką šaliką, pirmakursė bėgte nubėgo prie karuselės su elniais.
Antraštė: Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
Parašė: Rafaela Ginoble Gruodžio 23, 2018, 10:21:44 pm
  Mažoji italė dievino Kalėdas ir viską, kas buvo susiję su jomis: meduolius, karštą vyną (jos gimtinėje duodamą jau vaikams), citrusinius vaisius, šiltus pledus ir megztas kojines, sniegą – nors pirmąkart jį pamatė tik atvykusi į Jungtinę Karalystę, egles ir pušyno kvapą, kūčiukus, žvakes bei lemputes ir dar begalę dalykų, kurios priminė šią nuostabiausią metų šventė. Todėl kelionė į miestelį, sukurtą specialiai Kalėdoms, ją labai nudžiugino.
  Paėmė į rankas kankorėžį ir netrukus viskas pradėjo suktis it keliaujant Nešykle. O šių garbanė labai nemėgo. Ech, o galėjo būti taip gražu, taip pasakiška. Ne, kaip visada Karalystėje viskas buvo ne taip, kaip turėtų. Merline, kaip ji nemėgo šios šalies.
  Tačiau Nešyklės – nors nuo jų ir pykino – buvo greita keliavimo priemonė, jau po kelių sekundžiu visa grupė su mokytoja priešaky atsirado kalėdinėje mugėje. Ir nesvarbu, kad jiems paskirta zona siejosi tik su ateities būrimu – raudonakinės nelabai mėgstama šaka. Kalėdos yra Kalėdos ir tokie maži nemalonumai negali jų visiškai sugadinti.
  Jautėsi truputį nedrąsiai, visai norėtų pasivaikščioti čia su kokia drauge, bet, kad šiųjų neturėjo, teks tenkintis vienatve – dažniausia jos palydove. Akys vis lakstė nuo vienos atrakcijos prie kitos, negalėdamos nuspręsti, kurion pusėn keliauti, ties kur sustoti. Galiausiai patraukė ten, iš kur sklido nuostabus cinamono kvapas – uoslė negali meluoti, ten laukė tikrai kažkas nuostabaus.
Antraštė: Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
Parašė: Felicia Cerise Bonheur Gruodžio 24, 2018, 09:36:44 pm
     Karuselė it kokia kalėdinio miestelio žvaigždė stovėjo pačiame centre, o prie jos būriavosi pulkai įvairiausio amžiaus žmonių. Prisiminusi, jog toli gražu ne visą dieną pramogoms turi, Felicija rankele numojo į švieselėmis išdabinta elnių karuselę ir nubėgo prie, rodos, varpelių dirbtuvių, kuri populiarumu kiek atsiliko nuo kitų vietų.
     Įėjus į vidų, šokoladinių akių savininkę pasitiko šilto oro gūsis bei malonus cinamono ir imbierinių sausainių kvapas. Nusvyniojusi klastuolišką šaliką ir atsisegusi paltą, mergaičiukė klestelėjo ant nedidelės violetinės pagalvėlės, padėtos šalia apskrito staliuko su įvairiais įrankiais. Netrukus šalia jos prisėdo ir nedidukas žmogutis žaliais rūbais ir smailiomis ausimis.
-Laba diena,- šyptelėjo prancūzaitė ir ėmė įdėmiai klausytis magiškų varpelių darymo instrukcijų. Kažkada vienuolikmetei teko iš molio lipdyti vazą, tad juk ir dabar neturėtų būti labai sunku, tiesa?
     Baigęs kalbėti, elfas palinkėjo mažajai klastuolei sėkmės ir nuėjo padėti  kitiems, atėjusiems į dirbtuves. Felicija pasiėmė nedidelį molio gabalėlį ir įspaudė į jį keturis lašus žalių dažų. Elfas sakė, kad spalva visai nesvarbi, nuobodžios ir įprastos geltonos prancūzaitė nenorėjo, o žalia priminė Kalėdas bei puikiai tiks prie klastuoliškos atributikos. Išminkiusi molį, kol tolygiai pasiskirstė spalva, Cerise švelniai rankutėmis formavo varpelį. Šis, žinoma, nesigavo tobulai lygus ir simetriškas, tačiau visai mielas. Į vidinę varpelio dalį mergaičiukė įkišo pagrindinę dalį, kuri suteikia skambesio, ir vėl pakvietė elfą.
-Puiku!- žaliai aspirengęs vyrukas apžvelgė Klastūnyno globotinės dirbinį.- Dabar išsitrauk savo burtų lazdelę. Juk turi tokią?- paklausė mergaitės, o pastaroji linktelėjusi iš palto išsitraukė savo vyšninę trylikos colių lazdelę.- Paklausk bet kokio klausimo, į kurį atsakymas būtų „taip“ arba „ne“, ir mostelėjusi lazdele ištark „Dico“. Jei varpelis suskambėjo vieną kartą, atsakymas teigiamas, jei du - neigiamas,- nusišypsojo elfas ir pasiteiravęs, ar šokoladinių akių savininkei viskas aišku, išėjo savais reikalais.
Antraštė: Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
Parašė: Klara Severova Gruodžio 24, 2018, 10:52:32 pm
Greičiau nei turėtų, vos ne bėgom, Klara priėjo prie kioskelio ir sudėjusi rankas už nugaros smalsiai nužvelgė skanumynus ant stalo. Pasirinkimo buvo nuo šokoladinių nykštukų, kurie sėdėjo ant lėkštės krašto ir tabalavo kojomis, iki be galo skaniai kvepiančios kavos. Rodos, buvo galima pasirinkti riešutų skonio kavą ar šokolado. Ir nors kai kurie saldumynai buvo skirti tik pasimėgavimui, kiti galėjo išpranašauti ateitį.
Žaliai apsirengęs vaikinukas pasakoja ką kiekvienas gėrimas ar saldainis darė, bet Klara viso to net nesiklausė. Šiam tik paminėjus latte mergaitė energingai palinksėjo galva. Elfo drabužiais apsirengęs jaunuolis nusisuko ir pradėjo gaminti gėrimą. Tuo metu Klara tik šaldama trynė šąlančias rankas ir žvalgėsi ieškodama kokio nors kioskelio su šiltesniais drabužiais ar kokiais šalikais ir pirštinėmis. Deja, kiek stovėdama prie kioskelio iš kurio dvelkė nuostabus cinamonų kvapas Klara nieko panašaus nematė.
Kai vaikinas padėjo latte ant stalo, varnė išsišiepusi padėkojo ir abejom rankom apsikabino vienkartinę stiklinę. Šiaudeliu pamaišiusi gėrimą mergaitė apsisuko ir lėtai žingsniuodama link suolelių atsargiai, kad nenusidegintų atsigėrė. Karštas ir švelnaus cinamonų skonio gėrimas sušildė visą kūną. Klara patenkinta atsisėdo ant suolelio ir kurį laiką tik gurkšnojo latte ir stebėjo kaip mokiniai išsibarstė po miestelį. Jos akys užkliuvo už pažįstamo veido, netoliese. Be jokių abejonių Klara atpažino dar vieną varną iš bibliotekos. Jos lūpos iškarto išsikreipė sudarydamos plačią šypseną ir mergaitė iš karto pašoko iš vietos. Tiksliai nežinojo kodėl, bet ji nujautė, kad reiktų užkalbinti koledžo draugę. Netgi keista, mat Klara prieš tai nė negalvojo bendrauti su kuo nors. Norėjo šias kelias valandas skirti tik sau. Akimirkai varnė sustojo ir pažvelgė į popierinį puodelį su cinamonine latte rankose. Neprisiminė ką šis gėrimas daro, bet spėjo, kad tikriausiai tai tik dėl jo mergaitė nujautė ką geriau daryti. Gal kartais pabendravusi su kita varna ji sugalvos ką geriau panaudoti, kad sušiltų. Karšta latte padėjo tik kuriam nors laikui. Patraukusi pečius mergaitė tvirtai, nors ir drebėdama, nužingsniavo link kitos varnanagės.
-Sveika, nepastebėjau tavęs prieš tai,-net pati iš savęs nusijuokė kaip jos balsas drebėjo. Klara tvirčiau apkabino jau vėstančią vienkartinę stiklinė.-Ar jau aplankei kurią nors iš šių vietų? Ten,-smakru mostelėjo į kavos kioskelį už savęs,-duoda tobulą latte. Nežinau ką ji daro, bet labai skani.

Antraštė: Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
Parašė: Davina Murrell Gruodžio 25, 2018, 12:22:51 pm
Nors visa Hogvartso pilis taip pat ruošėsi artėjančioms šventėms, tačiau čia, regis, jau karaliavo šventės. Įvairiaspalviai kioskeliai kvieste kvietė paragauti įvairiausių, ką tik iškeptų, saldumynų, netoli šių stovintys atrakcionai nuolat traukė žvilgsnį kviesdami pasisupti linksmąją karusele, o maloniai aštrus cinamono kvapas tvyrojo apsupęs visus čia esančius. Lėtai žengdama šiugždančiu sniego nuklotu žemės paviršiumi Davina žvilgsniu stebėjo besilinksminančius aplinkinius. Šie, regis, buvo viską pamiršę ir pasinėrę į linksmybes. Šyptelėjusi mergina pasuko prie cinamonu kvepiančio kioskelio. Čia besidarbuojantys elfai linksmai šokčiojo aplink atėjusius žmones. Priėjusi prie kioskelio mėlynakė nužvelgė išdėliotus saldumynus, besipuikuojančius ant stalo. Deja, šie merginos dėmesio ilgai neužlaikė. Vos tik kioskelyje nuskambėjo malonus elfu persirengusio jaunuolio balsas Davina kilstelėjo galvą. Besišypsantis vaikinas ėmė vardyti įvairiausius gėrimus, o sulaukęs linktelėjimo dėl Latte kavos tik dar plačiau nusišypsojo ir apsisukęs nuskuodė darbuotis. Palydėjusį jaunąjį "elfą" žvilgsniu mergina kryptelėjo galvą nužvelgdama atrakcionus. Šie vienas už kitą gražesni ir įdomesni apsunkino apsisprendimą kurį pasirinkti pirmiausia. Jaunajam elfui sugrįžus Davina atsisuko į šį. Ant priešais stovinčio stalelio garavo karštą Latte kava.
-Dėkui,-žaviai nusišypsojusi jaunoji ispanė apglėbė puodelį rankomis ir atsargiai, stengdamasi neišlieti garuojančio gėrimo, pasitraukė nuo kioskelio. Lėtai žingsniuodama pramintu keliuku ir gurkšnodama rankose esantį gėrimą mergina stebėjo besisukančius atrakcionus, besidarbuojančius elfus ir besilinksminančius kitus mokinius. Baigusi gerti šiltą kavą mėlynakė išmetė vienkartinį puodelį ir pasuko prie vienos iš dirbtuvių. Neseniai išgerta kava parodė savo poveikį. Priėjusi prie dirbtuvių mergina nužvelgė čia besidarbuojančius elfus ir varpelius lipdančius mokinius. Šių veiduose žaidė plačios šypsenos. Nė nejausdama ir pati varnė šyptelėjo. Maloni šiluma apgobusi merginą neleido apsisukti ir išeiti, tad nieko nelaukdama šešiolikmetė įsitaisė ant tamsiai mėlynos pagalvėlės. Netrukus prie jos prisijungė elfu persirengęs jaunuolis. Plačiai nusišypsojusi mergina pasisveikino su naujuoju draugu ir ėmė klausytis jos laukiančios užduoties. Niekada nelipdžiusi su moliu dabar šešiolikmetė suabejojo ar pavyks padaryti varpelį. Vis dėl to, nustūmusi abejones į šalį Davina linktelėjo elfui ir paėmusi mažutį gabaliuką molio sumaišė šį su dažais. Ir žinoma, šių spalva buvo ne kokia žalia ar raudona, o tamsiai mėlyna. Kaip visuomet. Sumaišiusi molį su dažais mergina ėmė formuoti mažutį varpelį. Vos po kelių akimirkų varnės rankose puikavosi mažytis varpelis. Šyptelėjusi šešiolikmetė nužvelgė savo naująjį darbą ir kilstelėjusi galvą ėmė ieškoti neseniai dingusio elfo. Šiam nė nespėjus prieiti merginą pasiekė kito elfo balsas mokantis kitą mergaitę. Kelias akimirkas dvejojusi Davina išsitraukė burtų lazdelę ir įsmeigė žvilgsnį į tamsiai mėlyną varpelį.
Antraštė: Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
Parašė: Wrena Alder Gruodžio 26, 2018, 03:06:53 pm
 Apie ateities būrimą Wrena Alder turėjo požiūrį, panašų į mažojo princo, kuris sutiko verslininką, skaičiuojantį ir pasisavinantį žvaigždes: tai gana poetiška, bet nelabai rimta. Mergaitė drįso abejoti šio dalyko nauda nuo tos sekundės, kai pamatė, jog vienas iš ateities būrimo vadovėlių sudaro vien tik apie būrimą arbatžolių lapeliais, o prie jo yra keli žinynai apie reikšmes. Tiesa, profesoriai mėgdavo tai praleisti, surasti įdomesnių būrimų, tačiau vis dėl to, norėjo žinoti tik malonią ateitį. Jei būtų žinojusi, kad kokiam nors vaikui Australijoje yra būtini vaistai, kurių ji turi, tačiau negali duoti, tai būtų tiesiog nervų švaistymas. Tad ateities būrimas buvo naudojamas tik vienam dalykui - taškams rinkti.
 Kartais būna, jog tiesiog ateini į klasę nieko nenutuokdamas, o profesorius sugalvoja kažką super duper originalaus, nukelia kur kitur ir išeini laimingas laimingas, galėdamas kitiems pasakyti „Vau, tai įdomi pamoka buvo“.
 Tačiau visi norėjo sugalvoti ką nors Kalėdoms. Beveik į kiekvieną pamoką galėjai vaikščioti su paprastais, ar šiuo atveju - žieminiais rūbais. Na juk gi Kalėdos, vienaip ar kitaip, koks nors profesorius sugalvos ką nors. O ateities būrimo profesorė to net neslėpė, išburt ateities apie šią pamoką jiems nereikėjo, tad Wrena su savo paltuku ir švilpišku šaliku lipo kopėčiomis į ateities būrimo palėpę, spėdama kiek sukaisti. Šviesiaplaukė pasisveikino su profesore ir įvykdė jos prašymą - tarp delnų suspaudė dailų kankorėžį, turbūt specialiai parinktą tokį gražų keliavimui.
 Viens du trys - išklausius kur keliaus, ketvirtakursė ten ir atsidūrė. Dar ir dabar stebėjosi keistais burtininkų išradimais, leidžiančiais keliauti be transporto priemonių.
 Šaltukas žaibė skruostukus, tad mintyse padalinusi viską į tris dalis (juk buvo duotos trys valandos, tiesa?), nusprendė, kad gėrimams laikas bus vėliau, kai labiau sušals. O dabar - metas prie karuselės, kuri atrodė paprastai, tačiau savo šviesiais plaukais galėjo prisiekti (o plaukai jai patiko, taigi tai daug ką reiškia), jog būtinai bus kas nors magiško. Ir ne tik elniukai su raudonom nosytėm, kurie čia buvo vietoj įprastų arkliukų ar gyvūnėlių įvairovės.
Antraštė: Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
Parašė: Rafaela Ginoble Gruodžio 26, 2018, 03:35:40 pm
  Ji jau buvo beinanti kioskelio su kava link, kai jos dėmesį patraukė koledžo draugė.
  – Labas, – draugiškai šyptelėjo, pamojavusi delnu, – Ak, kaip tik ten ir ėjau! Sakai, skani? Na, rizikuosi. Kaip ten bebūtų, kvepia tikrai pasakiškai, – šyptelėjo, dar sykį pripildydama šnerves gardaus cinamono aromato.
  Lattė pasirodė esanti tikrai tokia pat skani, kaip ir kvepėjo, nors Rafaela spėjo dar ir liežuvį nusideginti – nesitikėjo, kad gėrimas bus toks karštas. Cinamonu pabarstytos putos liko ant raudonakinės lūpų ir ši besijuokdama nuvalė pieno ūsiukus ranka. Staiga pajuto keistą norą eiti kalėdiškų elnių link, kurie šiuo metu buvo sustoję karusėlėje.
  – Ei, gal einam prie tos karuselės? – galvos mostu parodė Klarai ratu sustatytus elnius, – Intuicija man kažkodėl sako, jog dabar geriausia būtų eiti tenai, – nusijuokė ir pasileido bėgti.
  Vos priartėjusi prie karuselės, užsilipo ant rudnosiuko, pasipuošusio bugienio šakele ant kaklo. Įsikibo į elnio ragus, pasiruošusi kaip reikiant pasisupti ir pasilinksminti.
Antraštė: Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
Parašė: Felicia Cerise Bonheur Gruodžio 26, 2018, 07:06:22 pm
     Padėkojusi elfui už paaiškinimą, Felicia į dešinę ranką pasiėmė burtų lazdelę, o į kairią - varpelį, kurį pati pasigamino prieš keletą akimirkų. Liko tik sunkiausia dalis - sugalvoti klausimą. Jaunajai klastuolei nelabai norėjosi žinoti ateitį. Kas, jei varpelio atsakymas nelabai tenkins ar bus koks nors žiaurus? Bet turbūt galima klausti ir nelabai asmeninių klausimų? - kiek suraukusi antakius rūpinosi vienuolikmetė.
-Na, gerai,- atsiduso Klastūnyno globotinė,- Ar rytoooooj...- kiek stabtelėjo, kad sugalvotų klausimo pabaigą,- bus gražus oras?- paklausė ir mostelėjusi savo burtu lazdele ištarė burtažodį. Varpelis suskambėjo du kartus.
-Ar rytoj snigs?- toliau tęsė klausimus apie orą, mat kitų neutralių klausimų nesugalvojo. Mergaitė dar kartelį mostelėjo lazdele, ir varpelis suskambėjo tik kartą,- matyt, rytoj nepavyks pasivaikščioti kaip šįryt,- gūžtelėjo pečiais.
    Nusprendusi, kad šiuo metu klausimų daugiau neturi, o pažaisti su varpeliu galės ir pilyje, Felicia atsisveikino su elfais ir išėjo iš varpelių dirbtuvių. Žvilgtelėjusi į laikrodį ant kairiojo riešo, vienuolikmetė net aiktelėjo. Neliko nė valandos! Nieko nelaukusi, šokoladinių akių savininkė kone bėgte nubėgo prie mažos kavinukės, kurioje nusipirko karšto šokolado puodelį. Su šiuo nieko daugiau nenuveiks, o ir eilė prie karuselės beveik nesumažėjo, tad, prisėdusi ant suoliuko, Cerise gurkšnojo karštą šokoladą, stebėjo aplinką ir laukė, kol profesorė praneš, kad laikas grįžti namo.
Antraštė: Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
Parašė: Klara Severova Gruodžio 26, 2018, 08:25:10 pm
Kai Rafaela pasiėmė tos pačios latte, mergaitė dar pasiėmė tų gražiai atrodančių šokoladinių nykštukų. Dar prieš nueidama paklausė už stalo stovėjusio elfo drabužiais apsirengusio vaikinuko kiek valandų. Liko dar dvi valandos. Net keista, kaip laikas greitai praėjo. O ji spėjo tik latte išgerti. Klara apsižvalgė ieškodama ką dar galėtų aplankyti. Ir lyg jos mintis būtų perskaičiusi šalia stovinti koledžo draugė iš karto pasiūlė išbandyti karuseles. Trumpai sekundei suraukė antakius bandydama prisiminti kuo tos karuselės, neskaitant to, kad arkliukus keitė elniai, buvo ypatingos. Bet kai nusprendė daugiau nekvaršinti savo ir taip nuo mokslų išvargintos galvos Klara tik patraukė pečiais.
-Taip, kodėl gi ne,-tarė ir išmetusi į netoliese buvusią šiukšlinę vienkartinį puodelį, nužingsniavo link karuselės. Ten ji įsitaisė už Rafaelos ir įsikibo į elniuko ragus. Netrukus, kai ir kiti mokiniai jau sėdėjo savo vietose, įsijungė varnei nežinoma melodija ir karuselė pajudėjo iš vietos.
Antraštė: Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
Parašė: Auksė Marlena Hale Gruodžio 26, 2018, 10:21:14 pm
Auksė stypsojo vietoje. Prasegtas paltas, lengvai aprištas šalikas šimtu procentu nesaugojo nuo vėsumos. Ji žvelgė į keletą namelių, elfus, juose plušėjusius, ir bala žino, ką dariusius. Nuo to paiko persikėlimo vis dar sukosi galva, Marlena šio jausmo nekentė. Dar kabinete mergaitė nematė nei vieno burtininko, kurį būtų pajėgi užkalbinti - naujoms pažintims nebuvo nuotaikos, o pažįstamų matėsi itin mažai, kuriems trukdyti prefektė nenorėjo. Susikišusi delnus į pilko palto kišenes, ketvirtakursė žingsnis po žingsnio, niekur neskubėdama, slinko link vieno iš daugybės kioskelių. Auksei pačiai buvo keista - ji augino plaukus, šie jau siekė žemiau pečių juostos. Tik laiko klausimas, kada mergaitė viską vėl nusirėš.
Antraštė: Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
Parašė: Davina Murrell Gruodžio 27, 2018, 12:40:27 am
Žinojo, jog turi užduoti mėlynajam varpeliui klausimą ar net gi ir kelis, tačiau klausimai, kurie kankino žaviąją ispanę reikalavo kur kas ilgesnio atsakymo, nei vienas žodis. Vis dėl to dalydavo ateities būrimo pamokoje, nors ir neįprastoje aplinkoje, tačiau varpeliui užduoti klausimą turėjo. Kelias akimirkas dvejojusi Davina žvilgtelėjo į ranką, laikančią burtų lazdelę. Galiausiai nusprendusi, jog išsisukti nepavyks šviesiaplaukė ir vėl žvilgtelėjo į varpelį.
-Ar mano gyvenimas netrukus apsivers aukštyn kojomis?-varpelių dirbtuvėse nuskambėjo tylus merginos balsas. Kilstelėjusi ranką Davina tyliai ištarė burtažodį palydėdama šį lazdelės mostelėjimu. Rankoje esantis varpelis skambtelėjo vieną kartą. Persmelkęs keistas jausmas privertė mėlynakę prikaustyti savo dėmesį prie varpelio. Žinojo, jog gali dar kartą paklausti savo naujojo dirbinio, tačiau nudrįso ir vėl ištarti burtažodžio. Paslėpusi mėlynąjį varpelį striukės kišenėje mėlynakė atsistojo linktelėjusi ją mokiusiam elfui paliko varpelių dirbtuves. Nors šio atsakymas ir privertė trumpam dingti žavią šypseną nuo merginos veido, tačiau netrukus ši ir vėl spindėjo šviesiaplaukės veide. Žengdama šiugždančiu sniego nuklotu žemės paviršiumi Davina stebėjo, kaip kiti mokiniai leidžia laiką. Kavos poveikis, kol ši gamino varpelį, jau buvo spėjęs išsisklaidyti, tad šešiolikmetė tik žengė keliuku. Nusprendusi, jog daugiau apie savo ateitį sužinoti nebenori, bent jau kol kas, mergina pasiėmė dar vieną puodelį šiltos Latte, tik šįkart be jokių magiškų galių ir įsitaisė ant suoliuko. Lėtai gurkšnodama dar garuojantį gėrimą Davina stebėjo besilinksminančius žmones.
Antraštė: Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
Parašė: Auksė Marlena Hale Gruodžio 27, 2018, 02:02:56 am
Auksė niekad nebuvo bandžiusi laimės loterijose. Apskritai, čia buvo pirmas kartas, kai mergaitė lankėsi kalėdinėje mugėje. Kas gi būtų norėjęs ją kažkur temptis, jeigu šeimoje nieks jos nemėgo? Marlena stabtelėjo prie pat vieno iš namelių. Aplink šurmuliavo elfai ar jais persirengusios personos.
- Ar žavioji panelė pasiruošusi išmėginti jėgas šaudymo iš lanko loterijoje? Esu girdėjęs, jog už pataikytus tris bandymus gauni staigmeną, - mirktelėjo tauškėti mėgęs elfas, atsakingas už būtent šį namelį ir rungtį.
- Kodėl gi ne, - šyptelėjo ir patraukė plaukų sruogą nuo veido. Galiukai lipo it klijuojami prie lūpų, kadangi lūpas maitinęs pieštukas labai gerai lipdė juos. Elfas pasilenkė, ėmė kuistis. Prefektė pažvelgė šonan, iš kur jai pamojavo persirengėlis, stovėdamas šalia kavos kioskelio ir kviesdamas atklysti. Mergaitė sugebėjo tik šyptelti.
- Štai, - pagaliau būtybė išlindo atgalios bei ištiesė jai lanką ir trejetą strėlių. Ketvirtakursė net nebuvo laikiusi lanko ar strėlių glėbyje, tad tai buvo dar vienas naujas potyris. Atsistojusi patogiai, Auksė įtempė lanką, paruošė strėlę ir įsižiūrėjo į vainiką. Šūvis.
Antraštė: Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
Parašė: Elride Endlercat Gruodžio 27, 2018, 12:17:48 pm
Grifė įėjo į klasę, pasisveikino su profesore ir patraukė link laisvos vietos, tik atsisėsti jai nepavyko, kadangi išvydo kankorėžį.
-Ką čia daryt?-nesuvokdama savęs ėmė klausti mergiotė. Atsisėsti ant jo negalėjo, patraukt šalin bijojo, taip ir liko stypsoti šalia savo išsirinktos vietos. Nejauku, bet ką padarysi? Nesinorėjo susimauti, juolab, šioji pamoka jai buvo visai įdomi. Profesorei prakalbus Grifė keiktelėjo, aišku, kad ji bus pamiršusi visus šilumą teikiančius dalykėlius! Bet, bent jau nebe viena stovėjo...
Suėmusi kankorėžį Elridė giliai atsiduso.
-Tikiuosi ši pamoka nebus didžiausia katastrofa šiais metais...-taip pasakiusi ji užsimerkė, kadangi nemėgo tų visų kelionių ir kitokių dalykėlių, žiobaru gimusiam turbūt sunku įprasti prie magiško transporto, na, neskaitant šluotos, su ja tikrai šaunu paskrajoti.
Grifę atsimerkti privertė Kalėdinė muzika, kuri nejučia kėlė nuotaika. Išspraudusi šypseną mergaitė apsidairė.
-Gal visgi visai gera pamoka nusimato...-toliau su savimi kalbėdama tarstelėjo ši. Profesorei leidus vaikams pavaikščioti po miestelį Elridė, nežinia, kodėl, šiek tiek palaukė. Nesinorėjo jai brautis tarp mokinukų, kadangi visa "grūstis" ją erzino ir varė iš proto.
Žalios akutės apžvelgė miestelį ir ėmė svarstyti, kur reiktų nueiti pirmiausia, ji svarstė, ko norėjo. Ir, pajautusi šaltuką, kadangi panelytė nebuvo pasiruošusi žiemiškam orui, Grifė nusprendė nusipirkti šiltos latte, tad pirmiausia ir patraukė link jos. Šio gėrimo savybių mergaitė nežinojo, turbūt jai reiktų labiau pasinaudoti Ateities būrimu, bet pati kalta...
Pasičiupusi skanų gėrimą Elridė nenustojo šypsotis, Kalėdos buvo nuostabi šventė, turbūt netgi geriausia šventė.
Antraštė: Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
Parašė: Miona Hera Gruodžio 27, 2018, 12:46:40 pm
Profesorės šypsena Mionai pasirodė gana šilta, tad mokytojai paisveikinus ir šypsnio sulaukus mokinukė pasijuto drąsiau ir nuėjo savo vietos linkui. Atsisėst, deja, nepavyko, todėl tik spoksojo į tą konkorėžį kaip į kokį padarėlį akiplėšiškai užėmusį josios vietą ir klausėsi mokytojos. Išgirdusi apie pamokos tema, Miona Hera suprato, kad greičiausiai liks vieniša ir nieko gero nenuveiks. Tačiau ją guodė mintis apie Kalėdas ir linksmybes, kurios greičiausiai jos lauks persikėlus kažkur kitur.
Nors Hogvartse mokėsi trečius metus, su nešykle iki tol nebuvo niekur persikėlusi, todėl būsima kelionė jai kelė nerimą. Paėmus konkorėžį į rankas, mergaitė nusistebėjo, kad jis nemenko dydžio ir vos tilpo į jos nedidelius delniukus. Jo kraščiukai žibėjo lyg paauksuoti ir tarytum skleidė kalėdinį kvapą - lyg cinamono, lyg vanilės.
Nespęjus suskaičiuoti net iki dviejų, šviesiaplaukė pajuto, kaip apsivertė viduriai ir ji jau stovėjo kažkokioje aikštėje, kurioje gražiai snigo, skambėjo muzika ir kvepėjo cinamonas bei sausainiai. Buvo justi, kad temperatūra lauke buvo pakankamai žema, todėl išsitraukė iš kišenės vieną porą pirštinių, o kitą įsikišo atgal į kišenę. Mergaitė visada nešiodavosi dvi poras pirštinių. Jei kam nors prireiktų.
Visi vaikščiojo poromis, todėl trečiakursei grifiukei suspaudė širdutę. Tačiau iš kažkur pasklidęs kavos kvapas išsklaidė užplaukusį slogutį, ir Miona nusekė kvapelio židinio linkui. Čia ji pamatė besiburiuojančius vaikus ir daugybę puodelių. Netyčiom jos akys išskyrė vienui vieną stoviniuojančią mergaitę, o tiksliau, nutrūktgalvę Elridę, kuri tiesė rankas vieno puodelio link. Buvo gana keista ją matyti vieną, tad mokinukė pabandė tai ištaisyti ir pasisveikino su koledžo drauge:
- Sveika! O, matau, kavą geri. Nieko prieš, jei prisijungsiu? - pasistengė kuo draugiškiau užkalbinti. Akys užkliuvo už neuždengto kaklo, ne itin storo apdaro ir plikų rankų. - Eee... Šita... Nesušalsi? Te pirštines, - ir ištraukusi iš kišenės pirštines įbruko grifiukei į rankas. - Jų nepriimsiu atgal, kol nesibaigs praktika, aišku?
Antraštė: Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
Parašė: Leonas Hollandas Gruodžio 27, 2018, 09:40:11 pm
  Išgirdęs Mončio atsikrenkštimą, įsitempė kaip puikiai subalansuoto smuiko styga. Nežinojo net ką daryti. Jis išvis sėdėjo nežinioje. Tegalėjo nujausti, kaip tas varniukas, kurį neseniai buvo aprėkęs kaip demoną, sureaguos į tokį Leono, vienintelės Hollandų atžalos, šaltumą. Jo ausis pasiekusi kita vaikinuko replika nuramino. Mhmm... Reiškia, jis nepuls man draskyti akių. Gerai... Nors esu įsitikinęs, kad lengvai jį sudoročiau. Užmetė akį. Vaikinas nebuvo vien kaulai ir oda, tačiau tikrai nebuvo taip augintas kaip Leonas. Pastarasis dienų dienas praleisdavo įvairiuose kovos menų būreliuose, kurie, pasak to šlykščiu odekolonu smirdančiu psichologo, turėtų padėti suvaldyti viduje tūnantį pyktį.
  - Naaaa... - nutęsė kol akutės lakstė aplink vietovę.
  Karuselė Hollando tikrai netraukė. Nenorėjo pasirodyti kaip mažvaikis prieš tą rusvaplaukį. Matote, jis kažkaip pradėjo patikti vaikėzui. Nebuvo jis nei per saldus, nei per šlykštus. Kažkas tokio, kas netrikdė Leono kaip vienas klastuolis. Khem khem... Theo. Khem khem. Ir tada jis pamatė tai... Akis aptiko loterijos stendą. Tai buvo šaudymas iš lanko. Na, jei reikia kažkur sudalyvauti, tai nors ten, kur sekasi.
  - Štai ten, - bedė pirštą į reikiamą pusę.
  Vaikinas net neketino gražiai pasiteirauti. Nenorėjo pasirodyti per daug mandagus, o gal priežastis buvo visai kitokia? Gal Leonas bijojo prisirišti prie to varniaus, nes vidus aiškiai rodė, kad tokia išdaiga gali bet kada išdygti.
  Priėjęs prie loterijos namelio, išsitiesė. Netrukus ir lanką gavo į rankas. Aišku, pastarasis nė per plauką neprilygo jo asmeniniam, bet juk ir su tokiu gebės puikiai šaudyti. Nieko nelaukė ir iškart įtempė lanką. Giliai įkvėpė ir primerkė akį. Iškvėpęs paskutinį oro gūsį, paleido strėlę, kuri puikiai pasileido taikinio link. Ir ką jūs manote? Strėlė susmigo tiesiai į taikinio centrą. Vaikėzui tai buvo lyg atsikąsti obuolio.
  - Prašau, - tarė loterijos prižiūrėtojas. - Jūsų prizas.
  Tai buvo permatomas maišelis, kurio viduje buvo kažkokių auksinių dulkių. Leonas keistai žvilgtelėjo, tačiau prizą pasiėmė. Tada atsisuko į kolegą ir pasitenkindamas šyptelėjo. Ir galiausiai išvydo jo nuogus delnus. Montis neturėjo pirštinių. Tikriausiai jam išties buvo šalta. Nieko nelaukęs, Hollandas išsitraukė atliekamą porą ir ištiesė jas tam išvaizdžiam jaunuoliui.
  - Imk. Bus tau neprošal, - caktelėjo liežuviu. - Gal žinai, kas čia? - iškėlė laimėtą prizą.
Antraštė: Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
Parašė: Rafaela Ginoble Gruodžio 27, 2018, 09:49:54 pm
  Ji šyptelėjo panosėje, kai bendrakoledžė nusekė iš paskos ir atsisėdo ant elnio šalia pat Rafaelos. Netrukus pasklido muzika, o karuselė pradėjo suktis.
  Pirmus porą ratų sukosi lėtai, tačiau kuo tolyn – tuo elnių karavanas ėjo greityn, kol galiausiai reikėjo tikrai tvirtai laikytis už jų ragus. Kaip tik tada, kai garbanė jau ruošėsi merktis, nes buvo truputį baisoka, dėmės aplink ją, į kurias liejosi vaizdas, pradėjo formuoti naujus vaizdinius.
  Vienoj vietoj pamatė, kaip kartu tu dar keliomis Varno Nago draugėmis užkelia ant didžiulės eglės gražius auksinius ir sidabrinius rutulius, mirktelėjo – ir vaizdas pasikeitė. Dabar ji matė saulėtas, iki skausmo pažįstamas kalvas, kurias puošė alyvmedžiai ir vynuogynai. Ar tai reiškia, kad vasarą vėl skrisim pas močiutę Luisą?, nudžiugo strazdanė, kuri už viską pasaulyje labiausiai mylėjo gimtąją Siciliją.
  Mirktelėjus idiliškas Italijos kaimo vaizdas išnyko, jį pakeitė naujas. Dabar matė abudu broliukus, tačiau tik vienas laikė rankoje Hogvartso laišką. Rafaela kaip reikalas išsigando – Ar tai reiškia, kad Donatelas yra Nevertėlis?, susirūpino.
  Visgi rūpesčiams laiko nebuvo, nes karuselė jau lėtėjo, kol galiausiai išvis sustojo. Vis dar kiek drebančiomis kojimis nulipo ir, nenorėdama rodyti kartėlio ir liūdesio, kokį sukėlė ateities vizija (bet gal ji neišsipildys? gi ne visos išsipildo, tiesa?), priėjo prie Klaros.
  – Na, tai kur einam? Mažai beliko laiko, bet dar vienam atrakcionui užteks, – plačiai nusišypsojo, tačiau tamsiose akyse liko liūdesio šešėlis.
Antraštė: Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
Parašė: Auksė Marlena Hale Gruodžio 27, 2018, 11:35:34 pm
Pirmoji strėlė pralėkė visiškai pro vainiko šoną, net jo nekliudė. Mergaitė nuleido rankas. Nesijautė itin nusiminusi, tačiau pasitikėjimas savimi vis tiek truputį nusimušė.
- Nagi, bandyk dar kartą! - švelniai prefektę užkalbino elfas, o ji tik šyptelėjo. Įtempė lanką ir vėl iš pradžių. Antra strėlė skriejo geriau, tačiau to nepakako - galiukas tik atsimušė į vainiką taikinyje bei nukrito. Po galais! Prefektė ėmė keiktis mintyse. Nusivylusi savomis jėgomis, vėl nuleidusi rankas, pažvelgė šonan. Gaivus oro pliūpsnis užmetė plaukų sruogą ant akių. Primerktomis akimis Auksė stebėjo kaži kokį vaikį, iš pirmo karto pataikiusi tiesiai į taikinio centrą. Negi aš tokia apgailėtina?
- Kai šausi paskutinę strėlę, taikyk ją aukščiau bei šiek tiek kairiau, - ji linktelėjo elfui. Buvo dėkinga už bergždžias jo pastangas, kurios tarsi galėjo kažką pakeisti. Marlena nuleido akis į batus. Mirksnis. Dar vienas. Ji tiesiog žaidė su laiku ir akimirka. Žvilgtelėjo į kitą šoną. Nesitikėjo pamatyti vieną personą čionai, o būtent tai ir įvyko. Ne, ne, ne! Gerai, be panikos. Jis tavęs nemato. Greitai paleisk tą strėlę ir dink! Iš tiesų, Hale nervinosi, kad to paties koledžo prefektas ją pastebės - bet jie šitaip viens kito vengė! Nusišypsojusi elfui, kuris stebėjo mergaitę visą šį jos svajonių laiką, paleido paskutinę strėlę. Net pati nenustebo, jog pro šalį - pirmąkart gyvenime laikė rankose lanką ir strėles.
- Atsiprašau, kad sugaišinau, - padavė lanką. Apgailestaujamai šyptelėjusi, jau sukosi skuosti tolyn, tačiau sustojo.
- Panele, - Auksė atsisuko,- paimkite šį karamele aplietą obuolį, - ištiesė indelį mergaitei, kuriame matėsi žalias obuolys, aplietas minkšta karamele, per vidurį jo įsmeigtas pagaliukas ir prie sienelių prispausti maži zefyriukai.
- Ačiū jums labai! - atsargiai paėmė indelį. Prefektės veide iškart atsirado šypsena. Hale nematė, su kokia šypsena ją nulydėjo elfas. Mergaitė skubėjo kuo greičiau pasitraukti į nuošalesnę vietą, kurioje būtų mažiau pastebima. Ji šitaip lėkė, kad pamačiusi pirmą pasitaikiusį laisvą suoliuką debtelėjo ant jo. Krūtinė kilnojosi it pašėlusi, uždususi jautėsi lyg po geros bėgimo treniruotės. Pasidėjo indelį ant kelių ir keletą minučių spoksojo į obuolį. Net seilės susikaupė, kaip norėjo paragauti! Atsargiai už pagaliuko traukdama, išėmė obuolį. Atsikando. Karamelė dar buvo šilta ir minkšta, obuolio rūgštumas idealiai derėjo prie karamelės saldumo, o dar zefyriukai... Iš to malonumo, kąsdama dar ir dar, užsimerkė. Žinojo, jog tai kažkokia Ateities Būrimo mugė, tą buvo nugirdusi. Tačiau suprato tik dabar, kad viskas siejosi. Mergaitė pirmiausia pamatė rūką, susiraukė, bet neatsimerkė. Vėliau išniro blankus siluetas, kuris vis su laiku ryškėjo ir ryškėjo... Pasirodo, siluetas buvo ne kas kitas, kaip Varno Nago prefektas Herondeilas! Sumišusi Auksė atsimerkdama paleido apgraužtą obuolį iš rankos, iš baimės daužėsi širdis. Ji suvokė, kad nutraukė viziją, bet kitaip negalėjo. Ką tai galėtų reikšti?! Marlena jautėsi sumišusi ir sužeista. Dvasiškai, it kas sielą nagu būtų užkabinęs. Stryktelėjusi nuo suolelio, pamiršo apie nukritusį obuolį ir žemėn nuriedėjusį indelį - puolė bėgti link sutartos vietos, kur atsirado persikėlusi iš pilies, o tiksliau- kabineto. Man jau gana. Aš noriu atgal į Hogvartsą.
Antraštė: Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
Parašė: Sebastianas Azrielis Herondeilas Gruodžio 28, 2018, 01:32:36 am
Dar tik ruduo ėjo į pabaigą, o Hogvartse jau sklido tas šiurpus kalėdinis džiaugsmas. Per gerklę lenda. Kiekvienais metais vis tas pats. Įsivaizduokit kaip tai nepatiko ledinės širdies savininkui. Taip, menkas malonumas.
Sebastianas susiraukęs žingsniavo ateities būrimo klasės link. Prasidės spektaklis ,,kas pasakys didesnę nesąmonę, tas tikrai turi talentą matyti ateitį". Būtent čia rinkosi tos trenktos mergiotės garbinančios arbatėles ir paskalas. Prefektas jau buvo susitaikęs su mintimi, kad toje pamokoje bus tikra kankynė. Įėjęs į klasę išsidrėbė ant kėdės klasės gale. Gerai, kad laiku pastebėjo ant jos padėtą kankorėžį. Kas čia per velniava? Spąstus sugalvojo paspęsti? O dar kaip dvokė tasis kankorėžis. Prakeiktu cinamonu. Fui. Sebastianas Azrielis suraukė antakius. Kaip jis nemėgo šios pamokos. Išgirdęs pamokos temą nepatenkintas atsiduso. Ar negalėtų tiesiog spoksoti į arbatos lapelius ar krištolinį rutulį ir apsimesti, kad kažką mato? Kalėdinis miestelis plius ateities būrimas lygu įprastas abiejų blogis padaugintas iš trijų. Apsaugokit tą vargšą berniuką.
Vis dėlto, galiausiai pakluso ir atsistojo tvirtai suėmęs kankorėžį rankose. Keletas akimirkų ir vaizdas pradėjo keistis. Keturiolikmetis nejučiomis užsimerkė. Po dar kelių akimirkų vėl pajuto kietą pagrindą po kojomis. Tada pradėjo kalbėti profesorė. Kuo daugiau ji šnekėjo, tuo labiau viskas nepatiko Sebastianui. Kokie dar elfai? Kokios latės? O, siaube, kaip išgyventi šį košmarą?
Antraštė: Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
Parašė: Monty Aren Reimers Gruodžio 28, 2018, 01:27:41 pm
Montis net nelabai rūpinosi, kad ši mugė (ar kas per velniava) buvo susijusi su Ateities Būrimu. Džiaugėsi, kad pamoką galės pratempti slampinėdamas. Visgi, su kompanija. Iš kišenių delnų stengėsi netraukti, kad nesušaltų pirštai. Jis stovėjo vietoje ir laukė. Kai Leonas kažkur nubedė pirštu (pripažinkime, užsisvajojęs berniukas nepastebėjo, kur tiksliai kompanionas rodė) tik dar kartą kilstelėjo antakius, klausdamas, ką tiksliai jis turėjo omenyje. Žaibiška reakcijos Arenas ir niekad nebuvo turėjęs, tad dažnai susigriebdavo po poros minučių, kai būdavo vos ne paliktas. Nors ir atsiliko, berniukas kuo ramiausiai, niekur neskubėdamas, koja už kojos, dairydamasis į šalis, kėblino link namelio, prie kurio jau senokai stovėjo Leonas. Kai varnius jau stabtelėjo šalia su kaži kokį laimikį rankose laikiusio demonų stebėtojo, kaip tik šis į jį ir atsisuko.
- Mhm, - pakraipė galvą ir šitaip apsimetė, jog tikrina maišelį su auksinėmis dulkėmis, - turbūt kažkoks velnias, susijęs su Ateities Būrimu.
Pagaliau Reimersas išsitraukė delnus iš kišenių, tarsi pirštai prie lūpų būtų padėję mąstyti.
- Na, - viduje kovojo su savimi, nes nežinojo, ar priimti staiga jam ištiestas pirštines, dvejojo, - ačiū.
Berniukas šyptelėjo paėmęs pirštines, o jas užsimovus pirštus apgaubė šildanti medžiaga. Tikiuosi, labai jau nepyksi. O taip, Montis turėjo sumanymą, ką daryti su auksinėmis dulkėmis. Prikandęs lūpą, jis vis dar vaizdavo, jog mąsto. Staiga, kai jau, atrodė, nieko nepridirbs, išplėšė maišelį iš Leono rankų ir, pravėręs maišelį, ėmė barstyti jas ant šėtonų vaikio. Tiesa, dulkės aplipo pirštines, o vėjo gūsis iškrėtė šunybę - dulkes nukreipė ir į varnių.
Antraštė: Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
Parašė: Klara Severova Gruodžio 28, 2018, 01:37:25 pm
Karuselė vis greitėjo ir greitėjo, kad Klarai reikėjo net tvirčiau įsikibti. Akimirkai išsigando, kad gali nukristi, bet ji buvo lyg prilipusi prie elnio. Viskas aplinkui susiliejo į vieną spalvų marmalynę, kurią greitai pakeitė ir keistoki neaiškūs vaizdiniai. Atrodė tarsi viską matytų pro miglą. Kažkiek atpažino apsnigtus aukštus medžius. Bet nespėjo suvokti kokią vietą ji mato kai medžius greitai pakeitė šventinis stalas. Ji iškarto atpažino savo namus. Prie stalo sėdėjo visa jos šeima, tik kažkas buvo kitaip. Jos mama... ji atrodė kitaip. Klara nespėjo pastebėti kas buvo, kai karuselė iš lėto sustojo. Tik nulipusi nuo elnio mergaitė iškarto susirado suolelį. Užsimerkusi bandė atkurti matytą vaizdą. Širdyje kirbėjo nuojauta, kad ateityje gali atsirasti naujas šeimos narys. Iš dalies varniukė buvo visai nieko prieš, bet taip pat tikėjosi, kad šita keista pranašystė neišsipildytų.
Atsimerkė tik išgirdusi Rafaelos balsą. Ši taip pat neatrodė per geriausiai. Klara kreivai šyptelėjo ir pasitrynė akis. Kažkaip nuovargis iš karto apėmė ją.
-Nežinau... man jau kažkaip pakanka visų tų karuselių. Aš gal jau eisiu,-pasakė, atsistojusi save apkabino rankomis ir nužingsniavo link sutartos vietos.
Antraštė: Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
Parašė: Elride Endlercat Gruodžio 28, 2018, 01:55:45 pm
Atsigėrusi tuo nuostabaus gėrimo Grifiukė mėgavosi šiluma pasklidusia po kūną. O dar ir draugijos sulaukė, atrodo, kad keista diena, bet nuojauta sakė, kad būtent taip geriausia, kad būtent taip ir turi būti.
-Sveika,-šyptelėjusi jaunesniai Grifiukei Elridė geriau ją nužvelgė.-Žinoma, ji labai skani, tik kažkokia keista truputėlį,-panelytė vis dar galvojo, kad ta arbata buvo visiškai paprasta, reiktų jai daugiau dėmesio atkreipti į viską.
-Man nešalt...-baltapūkė nė atsisakyti nespėjo, kai į jos rankas buvo įgrūstos pirštinės. Giliai atsidususi mergiotė užsidėjo jas ir kad ir kaip buvo nepatenkinta tokiu dalyku, jos rankoms buvo tikrai gera.
-Ką gi...-tyliai numykusi mergaitė ėmė dairytis po miestelį ir ieškojo kažko įdomesnio.-Gal norėtum su manimi ant karusėlės? Tie elniukai atrodo labai linksmai,-mėgaudamasi Kalėdine muzika, kuri tik ir glostė mergaitės ausis, Grifė pasiūlė šiokios tokios veiklos, kadangi taip stypsoti jai spėjo atsibosti.
Elridė neskubėdama patraukė link minėtų karusėlių tikėdamasi, kad mažoji Grifiukė nuseks iš paskos.
-Ir kada aš paskutinį kartą buvau ant tokio dalykėlio...-garsiai susimąsčiusi žaliaakė prisiminė žiobarotyros pamoką, kurioje buvo daugybė žiobariškų atrakcionų. Ir tada ji mėgavosi ne viena, o su bureliu bendrakoledžių, turbūt tokios pamokos ir būna šauniausios, nieko neveiki, tik nesąmones darai, ir dar ne vienas būni.
-Tiesa, o aš tavo vardo taip ir nežinau...-nejučia susivokusi, šiek tiek susigėdusi, tarstelėjo Elridė. Ji iš tikrųjų neatsiminė jos vardo, bet tikėjosi, kad šioji neįsižeis. Juk žmogutis nekaltas, kad jo atmintis taip paveda.
Grifė priėjo prie pat karusėlės ir apsižvalgiusi užlipo ant pakilos, o tada ant artimiausio elniuko, kuris jai labai stipriai patiko.
Antraštė: Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
Parašė: Rafaela Ginoble Gruodžio 28, 2018, 01:56:27 pm
  Ji puikiai suprato Klarą: po tos nelemtos karuselės Rafaelą irgi nekrykštavo džiaugsmu ir motyvacija ką nors daryti. Tačiau gi nestovės visą valandą vietoje, ypač, kad jau šaltukas pradėjo žnaibyti skruostus, o ji tebuvo su kasdieniu apsiaustu.
  – Gerai, pasimatysim jau iškeliaujant, – dar tik pamojo draugei ir pati pasuko kita kryptimi.
  Dar buvo likusi visa galybė neišbandytų atrakcionų ir kitų linksmybių, tačiau noro, deja, nebebuvo. Kažkaip staiga visa kalėdinė atmosfera išgaravo, tarsi besisukantys elniai būtų išsiurbę visą mergytės širdyje esantį džiaugsmą.
  Lėtai slampinėjo aplink namelius ir būdeles, kojomis kabindama sniegą, kai ją užkalbino Kalėdų senelio padėjėjai, siūlantys pasidaryti sau varpelį. Tie varpeliai, sakė elfai, galintys padėti rasti atsakymus į visus klausimus apie ateitį. Hmm, gal tai padėtų išsiaiškinti tą kvailą viziją?, šmėkštelėjo mintis garbanės galvoje ir ji, daugiau nedvejodama, nusekė paskui elfą.
  Jie įžengė į didelę palapinę, kur prie stalų jau buvo susirinkę daug žmonių. Visi jie darbavosi su variu, kuriam bandė suteikti varpo formą. Rafaela prisijungė.
  Tiesa, užduotis pasirodė nesanti tokia lengva, net jei jiems buvo leista naudotis burtų lazdelėmis. Metalas niekaip nenorėjo paklūsti ir vis gaudavosi kažkas panašesnio į skardinę ar stiklainį, bet tikrai ne į varpelį.
  Prisikankino mažoji tikrai kaip reikiant, kol galiausiai jos dirbinys nors kiek priminė varpelį. Tada atėjo laikas smagiajai daliai – reikėjo jį papuošti. Apklijavo varinę skulptūrėlę plonu aukso sluoksniu, mostelėjo lazdele ir ant viršaus pasibėrė žėrintys blizgučiai. Prie viršūnėlės prikabino mėlyną juostelę, o daužtuką, esantį varpelio viduje ir dailiai skambantį, atsimušant į kraštus, nudažė bronziniais dažais.
  Kaip tik tada prie jos priėjo raganius ir, ištaręs negirdėtus jai žodžius, užkerėjo varpelį. Kartu su juo padavė ir nediduką lankstinuką – esą, jame paaiškintos varpelio melodijų reikšmės.
  Mažoji dar norėjo pasiteirauti, ar šis „būrimo“ būdas yra patikimas, kai palapinėje pasigirdo laikrodžio dūžiai, skelbiantys, kad metas keliauti mokyklon. Rafaela tik spėjo įsikišti savo pačios pagamintą varpelį bei lankstinuką į kišenę ir nudūmė ten, iš kur turėjo iškeliauti mokyklon. Laimė, mokiniai dar nespėjo palikti jos vienos ir mergaitė, vis dar garsiai šnopuodama, atsiduso iš palengvėjimo. Ne itin degė noru būti paliktai vienai, net Kalėdų miestelyje.
Antraštė: Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
Parašė: Miona Hera Gruodžio 28, 2018, 05:49:39 pm
Miona nusišypsojo išvydusi, kaip Elridė užsimauna pirštines, ir siektelėjo cinamoninės kavos gėrimo. Vylėsi, kad keistą skonį pajuto tik vyresnė grifiukė. Vos nugėrus kelis gurkšnius latte (skonis buvo tikrai keistokas), koledžo draugė pasiūlė pavaikščioti po miestelį, o tiksliau, sėsti ant vieno iš besisukančios karuselės elniukų. Neatrodė, kad Elridę nervina tai, kad Hera, jaunesnė grifiukė, ją užkalbino. Juk ji atsakė į jos pasisveikinimą! Todėl nieko nesvarsčiusi nusekė paskui baltaplaukę.
Kai išgirdo klasuimą apie vardą, ji nė kiek nenustebo. Nedaug su kuo ji bendravo.
- Mano vardas Miona. Miona Hera. Esu trečiakursė, - maloniai nusišypsojo, kad nepasirodytų, jog įsižeidė.
Tik, štai, jos dėmesį patraukė baltuma. Mioną, kiek tik ji pati save prisiminė, visada žavėjo sniegas. O jau bekrintantys dideli jo kąsniai visada teikė jai džiaugsmo ir kažkokios vilties. Tas jausmas šildydavo jai krūtinę. Atrodydavo, lyg šilumos kamuoliukas sau saugiai įsikurdavo prie širdelės iki kol ištirpdavo sniegas. Tas jausmas užklupdavo ir būnant miške.
Rudaplaukė negirdėjo, ką sau panosėj murmėjo Elridė. Ji ir nesiklausė. Sniegas ją tiesiog užbūrė. Ištiesusi pirštiniuotą ranką mergaitė pabandė sugauti porą milžiniškų snaigių. Ir pavyko. Tik dėl iš nosies iškvepiamo oro jos greitai ištirpo. Pasijautusi visai kaip mažametė, Miona pakėlė galvą ir pamatė, kaip ant karuselės lipa baltapūkė. Šyptelėjo sau panosėj. Net ir padaužos mėgsta tokius dalykus.
Staiga mergaitės nosis sugavo meduolių kvapą, sklindantį iš kioskelio. Tikėdamasi, kad Elridė niekur nedings, trečiakursė patraukė prekyvietės pusėn ir pastovėjusi iš kelių žmonių sudarytoje eilėje, rudaplaukė ėmė rinktis meduolius. Kišenėje gulėjo kelios monetos. Pasirinkusi du meduolius - vieną glazūruotą namelį ir panašaus dydžio meduolinį žmogutį - kioskelio savininkei nedidukei senučiukei ištiesė kelias monetas. Bet močiutę atsisakė pinigų ir šiltai nusišypsojusi palinkėjo gražių švenčių. Trečią kursą besimokanti Hogvartso mokinė atsakė jai tuo pačiu ir, nors senutė ir prieštaravo, įbruko į saują pinigėlių (tiek, kiek jai atrodė teisinga duoti). Nelaukusi moteriškės prieštaravimų, Miona nulėkė prie karuselės ir šoko ant vieno iš elniukų. Niekada prieš tai nebuvo sukusis jokioje karuselėje, todėl jai sustojus Miona vos atsiyrė pagundai pašoliuoti dar keletą ratų.
- Tai kur traukiam dabar? - pasiteiravo koledžo draugės. - Žiūrėk, kai ką nusipirkau, - ir iš popierinio maišelio ištraukė meduolius. - Kurio nori? Žinok, aš daugiau nei vieno nenoriu, tai jei nepriimsi, nežinau, kaip bus.
Antraštė: Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
Parašė: Elride Endlercat Gruodžio 28, 2018, 06:48:51 pm
Baltapūkė apsikabino elniuką ir svajingai žvelgdama tolyn mėgavosi karusėle. Tik, bėda, kad kažkas ją labai sutrigdė. Vaizdas iš gražaus Kalėdinio miestelio pasikeitė, ji vis dar girdėjo muziką, tačiau vaizdiniai... Elridė išvydo veidrodį su paprastais mediniais remeliais, o tame veidrodyje save, tik skirtumas tas, kad ji vėl buvo juodaplaukė.
Bet, kaip greit vaizdas atsirado, taip greit jis išnyko. Grifiukė ničnieko nesuprato ir su baime greit nulipo nuo karusėlės kaltindama latte, kurią neseniai gėrė.
-Va tau ir gert nežinomus gėrimus... Siaubas, o galvojau praleisiu pamoką...-baltapūkė nebaigė savo burzdukuliavimų, kadangi susivokė, jog yra Ateties Būrimo pamokoje. O ko ji kito tikėjosi? Pasilinksminti nieko nesužinojusi? Eh, kvaila.
Susivokusi, kad kartu su ja Miona visą laiką nebuvo ant karusėlės kiek perkreiptu veidu ją apžvelgė.
-Kur traukiam? Nežinau... Atvirai, man užteko karusėlės,-nužvelgusi besisukančius elniukus mergaitė pajautė kažkokį skausmą pilve. Nežinia, kodėl, bet vaizdas, kuris buvo veidordyje jai visiškai nepatiko, nors atrodo, dar neseniai svarstė nusidažyti plaukus... O gal neužilgo tą ir padarys?
-Meduoliai... Nežinau ar noriu...-taip pasakiusi ji geriau nužvelgė turimus meduolius ir atsiduso.-Duokš betkurį man.
Antraštė: Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
Parašė: Miona Hera Gruodžio 28, 2018, 07:33:18 pm
Paduodama meduolinį namelį, šviesiaplaukė vis dar buvo sutrikusi. Tai, ką išvydo galvoje jos nesužavėjo. Stebėdama elniukus mintimis grįžo ten, kur ją nukėlė pranašystė. Tai buvo vienas iš Hogvartso mokyklos kabinetų. Už lango buvo gana šviesu ir žalia. Kurio dalyko kabinetas buvo, Miona nesuprato, tačiau svarbiausia buvo ne tai. Ji stovėjo prieš gausybę mokinių ir kažką pasakojo. Netrukus pasisuko į lentą ir išvydo užrašą: ,,Profesorė Miona Hera.” Kokios pamokos neįskaitė. Čia ir baigėsi pranašystė.
- Žinai, ta latte buvo apkerėta. Kažkaip. Nesu gėrusi tokį poskonį turinčio gėrimo. Jaučiu, profesorė buvo sumaniusi. Manau, būtų neprošal suvalgyti tuos meduolius. Gal prie puodelio arbatos ar kavos? Tik jau kur nors kitur ir kitos, ne tos apkerėtos. Man pranašystės ne itin patinka, - kiek suėmus šleikštuliui išspaudė.
Miona apsižvalgė ir išvydo visai netoli to paties kioskelio, iš kur pirko sausainius, kavinukę.
- Eime, štai ten matau kavinukę. Plakatas skelbia apie gardžią cinamoninę latte. Nuoširdžiai tikiuosi, kad kava ten normali, - atlaidžiai šyptelėjusi trečiakursė patraukė tikslo linkui. Vis dar snigo didžiuliais kąsniais, todėl josios plaukai tiesiog žerėjo, lyg būtų apibarstyti blizgučiais. Pamačiusi tokį vaizdą durų stikle, ji nusišypsojo.
Viduje buvo jauku ir šilta. Kvepėjo įvairiausiais naminiais gardėsiai, kurie glostė nosį ir vertė pilvą gurgėti. Vietos buvo tik prie lango, todėl atsisėdo būtent ten. Nepraėjus nė minutėlei, prisistatė jauna mergina, kuri buvo užsidėjusi lankelį su elnio ragiukais. Atrodė labai mielai.
- Man paprastos cinamoninės latte, - užsisakė, pabrėždama žodį ,,paprastos”. - Žinai, aš mirštu iš bado. Jaučiu, pranašystė prie to prisidėjo. Džiaugiuosi, kad prieš pamoką nieko nevalgiau.
Ir nukreipė savo žvilgsnį pro vitrinos langą. Iš tiesų, gal profesore būtų būtų visai neblogai, pamąstė sau. Bet ne, dabar profesore tikrai negalėčiau būti, stebėdama krintančias snaiges ir klausydama Kalėdinės muzikos, svajojo mergaitė.
Antraštė: Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
Parašė: Valerie Ilse Frost Gruodžio 29, 2018, 12:59:09 am
  Moksleiviams besismaginant, Valerė atidžiai juos stebėjo. Buvo įdomu matyti, kaip skirtingai vaikai neria į naujas patirtis; vieni baikščiai gėrė net magišką latte, o kiti pernelyg nesukdami galvų ropštėsi ant svaiginančios karuselės. Pati profesorė visas tris valandas praleido atokiau nuo spalvingų atrakcijų esančioje tylioje kavinukėje su didžiuliais langais, kur ausis lepino klasikinė muzika, ir ant liežuvio galiuko tirpo merginos mėgstamiausi migdoliniai pyragėliai, rankoje tuštėjant silpno vyno taurei.
  Kai riešą puošiantis laikrodis išdavė žadėtojo laiko baigtį, jauna moteris grakščiai pakilo iš vietos, padėkojo kavinukės darbuotojams ir, palikusi dosnių arbatpinigių, patraukė vietos, kur paskutinįkart matė savo burtininkų būrį, link. Šaltukas kuteno skruostus.
  Daugelis vaikų vėlavo, kaip ir buvo galima tikėtis, tačiau giliai širdyje Frost tuo džiaugėsi, mat tokia situacija tikriausiai reiškė, kad neįprasta pamoka jos dalyviams patiko. Žinoma, išoriškai Hogvartso personalo darbuotoja atrodė šalta it ledas. Visada taip buvo. Vaikystėje mama pati ištempdavo dukros šypseną pozuojant su Kalėdų Seneliu, o dabar... Dabar tamsiaplaukė skendo vienatvėje. Ir silpnuose alkoholiniuose gėrimuose.
  Užsimąsčiusi apie pilį, miestelį bei, apskritai, gyvenimą, Valerė net nepastebėjo, jog šypsenų jūroje buvo vienas sutrikęs veidelis. Profesorę jis išmušė iš vėžių, atrodė, tai buvo pirmasis jos išbandymas, o mokytoja jau nežinojo, kaip turėtų elgtis. Įsikišti ar palikti magę vieną, gal pati geriau žino, ko jai reikia? Ir visgi galiausiai Ilzė nusprendė prieiti bei, nutaisius vos matomą šypseną, su ja pasilabinti.
  - Sveika, Rafaela, - vardu pasisveikino mergina, ir tik vėliau suprato, kad faktas, jog suaugusioji žinojo jauniklės vardą, galėjo sukelti dar daugiau maišaties. Čia, Hogvartse, niekas nežinojo moters paslapties - hipertimezijos. Ji net jautėsi normalia. Dar nesinorėjo to pakeisti. Būtent todėl reikėjo atsargiai elgtis su puikios atminties reikalaujančiais dalykais; Valerė nenorėjo darkart tapti bandomuoju (ir išjuokiamuoju) triušiu. - Ar viskas gerai? Tikiuosi, pasilinksminai?

 ((Dar nepabaigusieji (ar nepradėjusieji) užduoties laiko turi iki rytojaus 6 val. Likusią dieną išnaudokite teisingai!))
Antraštė: Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
Parašė: Rafaela Ginoble Gruodžio 29, 2018, 01:05:19 am
  Ji nejaukiai dairėsi besijuokiančių mokinių būrelyje, kai prie jos priėjo profesorė. Žinoma, tai privertė mažąją italę jaustis dar labiau nekomfortiškai, ypač, kad pastaroji susirūpino jos savijauta. Negi rūpestis taip stipriai atsispėjo josios saulės nugairintame veide?
  – Ne, viskas gerai, ačiū, – blausiai šyptelėjo, tačiau taip ir nepažvelgė mokytojai į akis.
  Ne itin troško dalintis su pašaliečiais savo pamatytomis vizijomis. Net jei tai nieko nereikštų; ateitis gi keičiasi. Be to, kodėl ji išvis turėtų susirūpinti? Mama žiobarė, aišku, kad kai kurie vaikai gali būti atsigimę į ją. O dvyniai net išvaizda bei charakteriu ją priminė – abudu ryškiai morkinių plaukų, labai strazdanoti ir liesi kaip šakaliukai; tokie pat išdidūs kaip mama.
  Tačiau jaunoji raganaitė negalėjo nurimti, tad tik nerimastingai gniaužė kumštyje savo pačios pasigamintą varpelį, galbūt galėsiantį atsakyti į visus ją kamuojančius klausimus. Ir kada gi jie pagaliau iškeliaus į pilį? Jai taip knietėjo išbandyti naująjį dirbinį!
Antraštė: Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
Parašė: Leonas Hollandas Gruodžio 29, 2018, 09:12:50 pm
  Akimirką jau manė, kad varnius nepriims Leono siūlomų pirštinių. Tada šviesiaplaukis tikrai nuliūstų kažkur giliai viduje. Matote, pats to nejausdamas Hollandas troško, kad Montis priimtų jo dovaną. Ačiū dievams, jis taip ir padarė. Nepatikėsite, tačiau Leono veide akimirką net šypsena šmėstelėjo. Oho. Drąsu. Dar aplinkiniai ką nors blogo pagalvos.
  - Nėra už ką. Juk nesinori, kad vėliau tau jas nupjautų.
  Velnias. Leonai, per daug šneki, per daug... Užtilk arba kalbėk tik minimaliai. Bendrauti su kitais tau negalima. Tu psichas, tau tai uždrausta. Baik. Giliai įkvėpė ir krimstelėjo sau į skruostą.Iškart pajuto plūstantį kraują. Sekundei užsimerkė ir pabandė susilaikyti. Sėkmingai.
  Jau ruošėsi pasiteirauti pas loterijos prižiūrėtoją, kai netikėtai Montis, taip nekaltai atrodantis vaikėzas, nugvelbė tą dulkių pilną buteliuką ir visą turinį išbėrė ant vargšelio Hollando.
  - Kad tave kur, Arenai, - šūktelėjo jaunuolis.
  Ir tada iškart akyse suraibuliavo. Spalvos pradėjo lietis, kol galiausiai virto keistu vaizdu. Vandens telkinys - tikriausiai ežeras. Po jo gelmes nardo pagyvenusi moteris raudonais plaukais. Išties... Tenka pripažinti, kad ji juda nuostabiai. Netikėtai spalvos dar kartelį susimaišo ir vaikėzas grįžtą į realybę. Priešais jį Montis. Vyresnis varnius piktai dėbtelėjo į jį.
  - O dar maniau, kad aš čia trenktas, - tik tiek išspjovė ir nudūmė priešinga puse. Nusprendė nešti kudašių, nes...
Antraštė: Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
Parašė: Monty Aren Reimers Gruodžio 29, 2018, 09:28:03 pm
Montis jau galvojo, kad tie blizgučiai kutens gerklę bei nosį, jog jis ims kosėti arba čiaudėti. Turbūt jie buvo užkerėti, kadangi šitaip nenutiko. Berniukas jau buvo beprasidedantis juoktis, bet ėmė kažkas raibuliuoti akyse. Vaizdas burbuliavo ir buvo blausus. Pradžioje jis negalėjo pažinti mažos mergaitės, tikriausiai, bėgiojosios po kaži kokią patalpą. Jos ploni, rusvi plaukai buvo pašiaušti, o mergytės veide matėsi šypsena, akyse degė laimės liepsnelės. Vaizdas pasisuko ir Reimersas išvydo nepažįstamą moterį bei tokį pat, pirmą kartą pamatytą vyrą. Jis norėjo dar, tačiau vaizdas vėl ėmė burbuliuoti ir išnyko. Kai sugrįžo į realybę, susiraukė. Leonas į jį spoksojo piktai.
- Tavo žiniai, čia viskas susiję su Ateities Būrimu! - spėjo sušukti jam pavymui. Visgi, vytis neketino. O ir galvoje tūnojo šimtas minčių ir pati baisiausia jo baimė, kad sesutė bus atiduota naujai šeimai. Montis nuleido akis tiesiai į pirštines. Papurtė, kad neliktų auksinių dulkių ir lėtai ėmė kėblinti prie susitikimo vietos, iš kur turėjo grįžti atgalios į Hogvartsą.
Antraštė: Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
Parašė: Nora Kühnemund Gruodžio 29, 2018, 10:04:43 pm
  Nora nenustygo vietoje. Dar viena išvyka pamokoje! Ji dar nespėjo atsigauti po stovyklavimo per žiobarotyrą (kai juos sulaikė tas piktasis pareigūnas ir trijulė turėjo nakvoti areštinėje), kai atėjo laikas naujajai. Tiesa, šįsyk vos kelioms valandoms ir su pačia mokytoja, tad gal nebus tokia nesėminga. Kita vertus, trumpaplaukė nesiskundė ir pastarąja – nuotykiai visada būdavo jos varikliukas, varantis į priekį.
  Atsidūrę mugėje Nora pastebėjo, kad ir tas bjaurusis išstypėlis čia yra. Netroško noru vėl klausytis jo pikto bambėjimo, tačiau visos draugės spėjo išsilakstyti, kol ji svajojo apie, hm, geras klausimas apie ką ji svajojo. Šiaip ar taip, nutarusi, jog vis geriau tas pasipūtėlis negu buvimas vienai (jei buvo koks dalykas, kurio penkiolikmetė iš tiesų nemėgo, tai vienatvė), priėjo prie šviesiaplaukio.
  – Labas, – jau ruošėsi jį apkabinti, kaip sveikindavosi su kitais draugais, tačiau šaltas jo veidas tikrai nebuvo pritraukiantis, – Vaikščiosim kartu, gerai?
Antraštė: Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
Parašė: Oktavianas Setas Šeldonas Gruodžio 29, 2018, 10:08:57 pm
  Nuostabu. To tik ir betrūko. Dar vienos pamokos gryname ore. Ar šitoje mokykloje nieks nežino, kad pamokos įprastai vyksta, hm, klasėse? Kas per durni išsimandravojimai?, piktai bambėjo mintyse Oktavianas, kol jie visa grupe kėlėsi balažin kam balažin kur.
  Aišku, greitai paaiškėjo vieta. Tačiau priežastis taip ir liko neaiški; negi tik tam, kad jie pamatytų atrakcionus? Kaip kokiame vaikų darželyje, kur auklėtojas neriasi iš kailio vien tam, kad įtiktų vaikams. Ne-są-mo-nė.
  Kai jis jau manė, kad blogiau būti negali, pasirodė, kad gali. Prie jo priėjo ta įkyri penktakursė, kaip visada besijuokianti ir nervinanti visus aplinkui. Ar ji būtinai turi būti tokia išsiviepus? Kaip nevisprotė.
  – Mhmmm, – numykė, bandydamas rasti priežastį, kodėl nenorėtų su ja dirbti, – O ar būtina? Negali pabūti viena be prižiūrėtojo? Bet kad jau nori, tai prašom. Nes dar apsiverksi. Tik nekalbėk.
Antraštė: Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
Parašė: Nora Kühnemund Gruodžio 29, 2018, 10:13:29 pm
  Nors ir nesitikėjo iš varnanagio šilto pasisveikinimo ar didelio entuziazmo, vis dėlto jo šaltumas ir atšiaurumas ją įskaudino. Kodėl jis visada turi būti toks bjaurus? Ir dar tas komentaras apie verksmą. Pfffff, šiaip jau ji beveik niekada neverkdavo, nebent dėl rimtų priežasčių. O tas randuotasis tikrai nėra viena iš jų.
  – Tai puiku! Maniau, kad būsiu be draugų, o vienai man būti nepatinka, žinai? – toliau linksmai plepėjo, nė nekreipdama dėmesio į jo paliepimą, – Žiūrėk, čia kažkokius varpelius daro! – pašoko vietoje, nudžiugusi, – Nenori prieiti arčiau, pažiūrėti?
  Nora nesiruošė laukti jo atsakymo (buvo beveik įsitikinusi, kad vėl burbtelės kažką nedraugiško), tad iškart nudūmė palapinės link, kur vyko dirbtuvės. Čia daug raganų ir raganių – pradedant visai mažučiukais, baigiant senoliais su ilgomis, žilomis barzdomis, – stovėjo prie ilgo stalo ir bandė pasidaryti varpelius. Ji irgi norėtų, tačiau žinojo, kad greičiausiai nepavyks, tad, dar pastoviniavusi vietoje, nuėjo toliau.
Antraštė: Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
Parašė: Oktavianas Setas Šeldonas Gruodžio 29, 2018, 10:19:29 pm
  Šeldonas iškart pasigailėjo nepasiuntęs tos kvaišos kuo toliau, mat ji net nebandė patylėti. Gal nemoka? Gal bijo, kad, užsičiaupus burnai, pradės smegenys veikti?
  Aišku, jis nenusekė paskui ją. Negi jis kažkoks kvailys, kad stebėtų, kaip kiti daro dar kvailesnius varpelius? Apskritai, nesuprato ne tik kam jie čia keliavo, tačiau ir kokia nauda iš ateities būrimo. Tarsi tai būtų koks mokslas. Žinoma. Būtų jo valia, jie mokytųsi kokių runų ar alchemijos, o ne kvailo ateities būrimo. Tarsi arbatos žolelės gali jam pasakyti, kas įvyks rytoj? Kurgi ne.
  Piktas slampinėjo aplink būdeles, prie kurių rinkosi vis daugiau žmonių, norinčių pasidžiaugti kvailais ateities spėjimais ir dar mokančių už tai pinigus. Jis nė sulūžusio knuto neišleistų toms šarlatanėms.
  Iš piktų minčių jį pažadino perdėm linksmas balsas. Išsigandęs, kad gal vėl toji išpūstažandė Nora jį susirado, ruošėsi sprukti tolyn, tačiau tai tebuvo elfas, siūląs išsitraukti loterijos bilietą visiškai nemokamai. Oktavianas, nepatenkintas, kad buvo sutrukdyta jo ramybei, piktai dėbtelėjo į Kalėdų senio padejėją, tačiau visgi išsitrauktė bilietą, tikėdamasis, kad gal šitaip greičiau šios visos būtybės paliks jį ramybėje.
Antraštė: Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
Parašė: Nora Kühnemund Gruodžio 29, 2018, 10:27:50 pm
  Pažvelgusi į rankinį laikrodį, Nora nustebo. Nė nemanė, kad tiek laiko paprasčiausiai žiūrėjo, kaip dirba kiti žmonės. Būtų su mielu noru užsilipusi ant karuselės, tačiau kaip tik viena sustojo ir artimiausia ruošėsi judėti tik po pusvalandžio – ji niekaip nebūtų spėjusi. Taigi teko susitaikyti su liūdna realybe ir ieškoti kitos pramogos.
  Tiesa, čia dauguma pramogų buvo skirtos suaugusiems arba norintiems sužinoti savo ateitį. Logiška, tačiau Nora nenorėjo. Visad sakydavo, kad ateitis dėl to ir yra tokia nuostabi, nes yra nežinoma.
  Visgi dar vienas atrakcionas atkreipė jos dėmesį: šaudymas iš lankų. Pardavėjas jai paaiškino, kad, jei pataikysianti, galėsianti laimėti laimingą momentą, tačiau mažoji nieko nesuprato. Kaip tai? Laimėti momentą?
  Bet jai ir nerūpėjo laimėjimas; buvo smagu tiesiog išbandyti save. Todėl, drąsiai paėmusi į rankas lanką, nusitaikė. Nemanė, kad ginklas bus toks sunkus; jai vos sekėsi jį nulaikyti. Stipriai įtempė templę ir paleido raudoną strėlę, kuri tuoj pat įsmigo į vainiką: ne į patį jo vidurį, bet vis šis tas. Deja, už bandymą reikėjo atiduoti visą siklį, tad, kad ir kaip norėjo pabandyti dar, nusprendė, kad neverta. Be to, akies krašteliu pastebėjo, kad pagrindinėje aikštėje jau renkasi mokiniai, tad ir pati ten pasuko.
Antraštė: Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
Parašė: Oktavianas Setas Šeldonas Gruodžio 29, 2018, 10:37:13 pm
  Vis dar piktai bambėdamas panosėje paėmė į rankas loterijos bilietą ir, nė nepažvelgęs į laimėjimą, suplėšė popieriuką ir numetė ant pažliugusio sniego. Visgi paauglys buvo teisus – to pakako, kad elfais persirengę vyrai (koks normalus, suaugęs vyras persirengia elfu su dryžuotom pėdkelnėm?) nuo jo atsiknistų ir jis galėtų sau ramiai vaikščioti toliau.
  Matė, kaip toji trumpaplaukė įkyrėlė nulekia prie karuselių su elniais, tačiau netrukus nueina šalin. Keista, ant jos veido nesimatė nusiminimo ar liūdesio – negi ji tokia kvaila, kad tik šypsotis moka?
  Galiausiai jis priėjo kioską, kuriame buvo galima įsigyti kavos. Nors nebuvo didelis šiosios mėgėjas, vis dėlto sušilti nepakenktų; jo pirštai jau spėjo suledėti, tad paprašė puodelį sezoninės kavos – cinamoninės lattės. Pardavėja dar ruošėsi papasakoti apie stebuklingąsias šiosios savybes, tačiau, žinoma, Oktavianui tas nė kiek nerūpėjo: pasiėmė popierinį puodelį, įdavė porą knutų ir nuėjo tolyn nuo tų pakvaišusių žmonių, melsdamasis visiems dievams, kuriais netikėjo, kad tik greičiau grįžtų į mokyklą.
Antraštė: Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
Parašė: Wrena Alder Gruodžio 30, 2018, 03:14:43 pm
 Švilpiukė atsisėdo ant elniuko. Teko šiek tiek palaukti, kol užsipildė laisvos vietos, tik tada karuselė pradėjo suktis. Mokinukė žiūrėjo į elniuko ragus, galvodama, su kuo susijusi šita karuselė. Apie įvairius ateities būrimo metodus buvo girdėjusi, tačiau kalėdinių elniukų karuselė turbūt buvo vienas iš tokių dalykų, kaip Cheopso piramidė - vienintelis, unikalus, pritraukiantis daug žmonių. Paskutinis teiginys turbūt nelabai tiko šiai situacijai, mat daugumą žmonių traukė kiti objektai - kavos kioskelis, varpelių dirbtuvės ir panašiai. Tačiau netrukus Wrena suprato, jog tie žmonės klysta ir turėtų apsilankyti čia ne kavutei, o pasisukti karuselėje. Pakėlusi akis ji pamatė ateities nuotrupas.
 Mergaičiukė kartu su bendrakoledžiais stato sniego tvirtovę. Taigi va kokia bus jiems paskirta užduotis! Nesimatė veidų ar kruopščių pastatėlio kontūrų, tačiau buvo galima suprasti apie tai iš švilpiškų šalikų. Netoliese buvo ežeras - ketvirtakursė mintyse pasižadėjo surasti šią vietą per laisvą popietėlę, jog galėtų pasiūlyti švilpiams.
 Veidai ir žmonės sukosi. Nors ne, sukosi karuselė, kuri nelabai norėjo parodyti daugiau įvykių, nors tokius malonius šviesiaplaukė lengvai įsileido. Būtų kur kas piktesnė ant negandas pranašaujančių, primenančių koks trapus yra likimas, bei kokie mes, žmonės, esame maži it skruzdėliukai. Turbūt nebuvo kokių nors labai ypatingų dalykų, kuriuos tie elniukai galėtų parodyti. Wrenos gyvenimas dabar buvo ramus it ežerėlis nevėjuotą dieną. Kartais kokia nors bangelė pasiekdavo krantą, tačiau netrukus grįždavo atgal, palikdama viską taip, lyg beveik nieko nebūtų nutikę.
 Karuselė pradėjo lėtėti, o naujų vaizdinių mergaitė taip ir nepamatė. Ketvirtakursė palaukė, kol elniukai baigs savo kelionę ir tuomet nulipo nuo raudonosio nugaros. Keistai atrodė vaizdas, kai jau nebesisuko. Mindydama sniegą batukais, šviesiaplaukė nuėjo prie kavos kioskelio ir užsisakiusi lattės, netrukus ją ją gurkšnojo. Būtų norėjusi ko nors kito, tačiau aplink ją esantys žmonės gurkšnojo šią kavutę, tad turbūt ji buvo kuo nors ypatinga. Arba labai skani, nors mokinukė galėjo paprieštarauti - jai nė viena kava nebuvo skani.
 Kai puodelis buvo tuščias, išmetė į netoliese buvusią šiukšlių dėžę, kurioje buvo daugybė tokių popierinių puodelių. Apsižvalgiusi mokinukė pamatė tikrai tai, ko nenorėjo matyti. Jai pasirodė, jog ju pati bėga prie sužeisto paukštelio. Ir net galėjo pasakyti, kuris paukštukas buvo taip sužeistas.
Antraštė: Ats: I AB pamoka visiems kursams || 2018 žiema
Parašė: Valerie Ilse Frost Gruodžio 30, 2018, 05:57:39 pm
  Profesorė atidžiai nužvelgė akivaizdžiai sutrikusią merginą, kuri tikino, jog jai viskas buvo gerai. Nors suprato, kad kartais tikrai nesinori imti ir pirmam pasitaikiusiam žmogui visų savo problemų pasakoti, visgi balsas viduje krebždėjo, klausdamas, ar mažoji tikrai manė moterį esant tokią kvailą, jog net paties akivaizdžiausio diskomforto nepastebėtų. Valerė suvokė, kad tokia mintis kvepia patetiškumu, tačiau savigraužos atsikratymas nebuvo viena jos stipriųjų savybių. Tamsiaplaukė, nors ir nebuvo itin emocionali, nuolat nerimavo, kad kam nors neįtiko. Pati suprato, visų mėgiamai būti neįmanoma, tačiau, kai tamsuma glostydavo giliai paslėptą širdį, racionalus protas dingdavo lyg į vandenį.
  Galų gale mergina tiesiog atsiprašė italės už sutrukdymą bei, vis dar kankinama dusinamų minčių, iš visų jėgų stengėsi atrodyti normaliai, besilabindama su grįžtančiais moksleiviais. Tačiau užnugaryje viena kitos nusitvėrusios rankos vis tiek drebėjo. Nepataisoma. Tokia ji jau buvo.
  Kai praėjo penkiolika minučių nuo sutarto susitikimo laiko, mokytoja vaikams pranešė, kad nešyklės šįkart nereikės - buvo apie tai pagalvojusi anksčiau, tad pasirūpino, jog kankorėžiai būtų padengti magiškomis dulkelėmis, prilipusiomis prie kiekvieno moksleivio. Juk nebūtų galėjusi sau leisti kurį nors jų pamesti.
  Pora sekundžių gyvenimo mačiusios lazdelės mostų, ir štai, visas būrys Hogvartso gyventojų jau buvo klasėje, kuri po apsilankymo snieguotame miestelyje temperatūra priminė Egiptą.
  - Ačiū visiems už šaunų laiką! - dar spėjo padėkoti prieš ausis pasiekiant skambučiui.