Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Herbologija => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Starkas Erikas Ramsay Gruodžio 01, 2018, 12:09:49 am
-
Tema: Ritualiniai augalai.
Ruduo pasitaikė vėsus. Jau nuo pat pirmųjų rugsėjo dienų lijo, o naktimis pasitaikydavo šalnos. Saulė išlįsdavo itin retai, o kur dar ankstyvas temimas – po pamokų mokiniai teturėdavo keletą valandų, kol prasidėdavo sutemos. O tada jau nelieka nieko, tik slėptis savo koledžų kambariuose ir šildytis prie kaminų. Gal retesni dar pasiimdavo kokią knygą ar – o stebukle – vadovėlį, tačiau dauguma rinkosi tiesiog pasisėdėjimą su draugais. Juk ir dienos metu pakankamai prisisėdi virš knygų, kam dar vakarais varginti savo smegenėles?
Visgi vieną sausą ir visai šiltą – palyginti su praėjusiomis dienomis – vakarą Hogvartso mokiniai prarado teisę naktinėti kambariuose susisupus į pledus iki paryčių. Jaunasis herbologas perkėlė pirmąją šių mokslo metų pamoką – šioji, užuot, kaip įprastai, įvykusi ryte arba vidurdienį, vyksianti vėlyvą vakarą, likus pusvalandžiui iki vidurnakčio.
Buvo pilnatis. Ryški mėnulio šviesa (arba, tiksliau, saulės, atsimušančios į jo paviršių) nušvietė sodą, kur jau buvo susirinkę mokiniai. Starkas tikėjosi, kad šieji yra pakankamai išmintingi ir susiprotėjo pasiimti su savimi apklotus ar kokius šiltesnius rūbus. Pats buvo įsisupęs į storą apsiaustą su pamušalu.
– Labas vakaras, – pasisveikino, balkšvai šviesai nušvietus jo dailų veidą, – Jei nesunku, pasiskirstikite poromis, kad po to nereikėtų švaistyti laiko, nes šiandien nusimato intensyvus darbas. Turbūt stebitės, kodėl susirinkome sode tokį vėlyvą laiką. Na, atsakymas labai paprastas. Kaip turbūt jau žinote, pilnatis stiprina tam tikrų augalų, kerų ir apeigų veikimą. Apie pastaruosius šiandien pakalbėsime – aptarsime ritualinius augalus, kurie yra naudojami įvairiose apeigose. Šios yra naudojami suteikti žmogui (ar būstui, objektui – nelygu, kas yra smilkoma) apsaugos, stiprybės, galios. Kiekvienas augalas turi kitokį veikimą.
Nors per pamokas kalbame apie magiškus augalus, vis dėlto apeigose dažniausiai naudojamos yra įprastos, žiobariškos rūšys: ritualinis smilkymas duoda jiems magiškų galių.
Tačiau kol kas dar nepriėjome šios dalies. Iš pradžių noriu jūsų pasiteirauti: kokie augalai yra dažniausiai naudojami ritualuose? Kokiomis galiomis jie pasižymi, nuo ko apsaugo? Paskubėkite su atsakymais, nes po penkiolikos minučių turėtume pradėti praktinę dalį, jei norite, kad viskas pasisektų.
---
Iš kiekvieno norėčiau sulaukti dviejų apeigų augalų pavyzdžių, pageidautina, jog pavyzdžiai nesikartotų. Galite kalbėti tiek apie žiobariškus, tiek apie magiškus augalus.
Vertinimas: po 1t. už augalo pavadinimą ir po 1t. už paaiškinimą.
Teorijai laiko skiriama iki antradienio vakaro.
TAIP PAT VISUS KVIEČIU SUSIPAŽINTI SU ATSINAUJINUSIA INFORMACIJA (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=7809.0).
-
Pirmąją naujų mokslų metų dieną, arba tiksliau sakant, vėlyvą vakarą, įsisupusi į savo šiltą rudeninį apsiaustą, Reina patraukė į mokyklos sodą. Naktiniame dangaus skliaute matėsi ryškus mėnulis, blausia šviesa apšviesdamas į sodą plūstančias mokinių minias. Viduryje stovėjo herbologijos profesorius. Reina pasistengė įsisprausti kuo toliau nuo viso šurmulio ir atsidususi ėmė klausytis užduoties. Trumpai pasisveikinęs, profesorius paprašė mokinių susiskirstyti į poras ir ėmė kalbėti apie ritualinius augalus. Valandėlę pakrapščiusi smegenis, Reina staiga prisiminė, ką jai kažkada buvo sakiusi mama. Mergaitė kilstelėjo ranką ir ėmė kalbėti:
- Tiek tarp žiobarų, tiek tarp burtininkų yra labai paplitusi akacija. Jos mediena yra naudojama indiškuose ritualuose, jos deginimas arba smilkymas apsaugo nuo blogų dvasių ir sustiprina aiškiaregystės gebėjimus bei intuiciją. Akacijos šakelės yra taip pat naudojamos meilės ir pinigų ritualams, tačiau šie ne visada suveikia. Taip pat verta paminėti mandragorą. Tai bulvinių šeimos augalas, kurio visos dalys yra labai nuodingos. Dar nuo antikos laikų mandragoros buvo naudojamos laidojimo apeigoms, ypač kai laidojamas žmogus buvo žiaurus nusidėjėlis. Šiuo nuodingu augalu buvo užtikrinama, kad mirusysis negalės patekti į rojų ar kitą gyvenimą, o turės kęsti amžiną kančią pomirtiniame pasaulyje. - Baigusi kalbėti, Reina dar kartą atsiduso ir ėmė žvalgytis sau poros. Pamačiusi šalimais stovinčią Levandą, ji priėjo prie pirmakursės ir švelniai patapšnojo jai per petį.
- Sveika, nori būti kartu per praktinę dalį?
-
Klara, viena ranka pasikėlusi savo apsiaustą, kad nesibrauktų per žolę, kitoje laikydama knygas ir po pažastimi pasikišusi nedidelį pledą, ėjo link sodo. Mergaitė džiaugėsi, kad pamoka vyko tokį vėlyvą ir gana gražų vakarą. Ant krūmelių, dar nuo šalčio nepradėjusių keisti spalvą, lapų matėsi rasos lašeliai, kuriuose atsispindėjo mėnulio šviesa. Užsižiopsojusi mergaitė, užkliūdama kažin ką čia veikiantį akmenį, vos neapvirto. Knygos iškrito iš rankų. Klara tyliai rusiškai nusikeikė ir pritūpusi jas vėl susirinko. Atsidusdama išsitiesė ir pakėlusi galvą pamatė profesorių ir kitus mokinius. Mergaitė prikando lūpą laiminga, kad tamsoje paraudę skruostai greičiausiai nesimato ir patraukė į atokią vietą. Patiesusi pledą padėjo ant jo knygas, kurios, laimei, nebuvo per daug sušlapusios. Bet pati nesisėdo. Juk netrukus vėl reikės atsistoti.
Klara nelabai daug tikėjosi, kad šioje pamokoje bus aktyvi. Juk kaip visada nė velnio neprisimena iš praeitų metų. Bet profesoriui uždavus klausimą ji tik šyptelėjo, mat atsakymą žinojo, ir iškėlė ranką.
-Manau labiausiai paplitęs yra šermukšnis. Jo naudojimas skirtingose šalyse skiriasi, bet daugiausia senovėje naudodavo, norėdami apsisaugoti nuo blogos magijos, išvalyti blogą energiją prieš ritualus.
Akimirkai nutilo galvodama apie antrą augalą. Daugiausia žinojo tik apie šermukšnį. Nenuostabu, juk apie jį daugiausia tik ir tekdavo skaityti įvairiose knygose.
-Kitas augalas yra hiacintas...-ji numykė susiraukusi bandydama tiksliai prisiminti kuo ši gėlė ypatinga. Žinojo tik tai, kad ji gana stipriai kvepia.-Juos dažniausiai patariama pamerkti naujuose namuose, norint pritraukti sėkmę ar laimę.
Baigusi kalbėti ji apsižvalgė tikėdamasi, kad pavyks užmatyti kokį nors pažįstamą veidą.
-
Levanda, trypčiodama iš šalčio, bandė kažkaip susikaupti ir pradėti mąstyti apie apeigose naudojamus augalus, o ne apie savo nušalusius skruostus ar ledines rankas. Pamačiusi Reiną, ši tyliai, mokytojui pristatinėjant pamokos temą, prasibrovė pro kelis hogvartsiečius ir atsistojo šalia žaliaplaukės. Dabar kažkodėl jautėsi šiek tiek saugiau, stovėdama prie pažįstamo žmogaus. Galų gale nusiraminusi ir baigusi gailėtis, jog net storesnio šaliko ar pirštinių nepasiėmė, pradėjo klausytis profesoriaus, tačiau didžiosios dalies jo monologo taip ir nespėjo išgirsti. Jam uždavus klausimą, ši atsakė:
- Esu girdėjusi, kad apeigose naudojama verbena. Šis augalas aspsaugo nuo piktųjų dvasių. Ypač buvo anksčiau naudojamas žiobarų. Jie tikėjo, jog taip apsisaugos nuo visokio blogio. O verbenų antpilas, buvo tikima, kad padeda atsikratyti košmarų. - Viską išbėrusi, Levanda šiek nutilo, bandydama prisiminti, dar bent vieną jai girdėtą augalą. - Šiaurės Amerikoje indėnai naudojo apeigose ežuolę, buvo tikima, jog šis augalas padeda išgyti nuo sunkių sužalojimų, nudegimų, padeda atsikratyti skausmo. Saulės šokio apeigose indėnai kramtydavo ežuolę.
Levanda lengviau atsipūtė, kuomet Reina pasiūlė dirbti kartu. Šiaip ji ne itin mėgsta darbą porose, o jei dar reikėtų dairytis ieškant poros ir visų klausinėti, ar šie norėtų su ja dirbti, mergina iš gėdos turbūt išraustų kaip burokėlis.
-
Auksė perkreipta veido mina, kuri galėjo išreikšti tik nepasitenkinimą, susitraukusi kėblino per tamsią ir šaltą rudens naktį. Matyt, mūsų gerbiamajam herbologijos profesoriui išradingumo sukviesti visus iš šiltų lovų į šaltą naktį, tikrai netrūksta. Jeigu susirgsiu, kaltės sau neprisiimsiu. Jos trumpi plaukai plaikstėsi į įvairias puses. Net storesnis megztinis, priverstinai užmaukšlintas po apsiaustu, kelnės su lengvu pūkeliu negelbėjo. Mergaitė visa tirtėjo. Pasiekusi sodą, varna stabtelėjo ir pamačiusi bendrą vaizdą tik dar labiau paniuro. Juoda varna tarp pilkų niekados nederės. Išgirdusi pamokos temą jau panoro viską mesti ir lėkti lauk iš pamokos. Mėnulio šviesa spigino į galvą, o tas darėsi vis sunkiau pakeliama. Ar aš dėl kažkokių kvailų ritualinių augalų aukoju savo miegą ir ruošiuosi sirgti? Mhm, regis, taip.
- Itin vertingas yra paprastasis, violetinis čiobrelis, - krūptelėjo tirtėdama nuo šalčio, išgirdusi kaip šaltį išdavė jos balsas, - čiobrelio arbatos padeda ne tik išgydyti peršalimą, - užsičiaupk, gerai? Tu nesirgsi, - bet pilnaties metu geba pasitarnauti įvairiuose ritualuose. Jie, kaip žinoma, labiausiai buvo paplitę tarp žiobarų, ypač, kai vyko raganų medžioklės. Būtent jų dėka nėra iki galo žinoma apie ritualinį čiobrelio panaudojimą, - pabandė atlošti atgal pečius, deja, pasidarė tik šalčiau. - Kitas žinomas augalas yra avietė, o tiksliau, jos lapai. Lapai, užpilti mėnulio akmeniu distiliuotu vandeniu ryškiai šviečiant pilnačiai įgaudavo itin stipraus magiško poveikio. Išgėręs magiškojo gėralo, kitaip sakant, to vandens ir puse minutės kramtęs avietės lapus, burtininkas galėjo savo minčių galia daryti ką norėjo. Visi norai, susiję su magija, būdavo naudojami ritualų metu. Verta paminėti, jog tokia galia yra itin stipri bei pražudė ne vieną žiobarų žynį, bet ir stiprų burtininką.
Nustojusi kalbėti, iškart pradėjo kosėti. Uždžiūvusi gerklė sunkiai reagavo į seiles, o įsismarkavęs šaltis neleido net apmąstyti, ko pripaistė. Prašau, nieks neprieikit...
-
Nilas problemos nematė. Atrodė, jog tik įdomiau - kada pamokos vyktų naktį?! Vienintelis dalykas, kuris džiaugsmą, stebėjus pilnatį ir trypus po naktinį sodą, tebuvo šaltis. Visgi, apie tai buvo truputuką pagalvojęs - ne tik apsirengė, kaip žiobarai pasakytų, it svogūnas, bet ir didelį, šiltą pledą apsisiautė. Profesoriaus šnekas praleido pro ausis - grožėjosi tamsuma, bet sugrįžo ties pamokos klausimais. Bandė galvoti, tačiau smegenyse viskas priminė tik minčių dykumą. Kol kurpė logiškus sakinius, prabilo kiti. Pamąstęs galvojo, kaip tuo pasinaudoti, tačiau, galvojimo procesas nutrūko, kai išgirdo itin sušalusios burtininkės balsą. Tu turi pledą. Šiltą. Ir tu net nedrebi. Pirmyn, Nilai, gali gi ir pasidalinti... Žengę artyn nepažįstamosios, kai ši dar kalbėjo. Kuo arčiau stabtelėdavo, tuo atmintyje atsirasdavo mintis, jog kažkur buvo ją matęs. Ir iš tiesų, stovėdamas prie pat jai nutilus, prisiminė, kad mergaitė - jo koledžo prefektė.
- Imk, - nusitraukė nuo pečių pledą, - tau jo tikrai reikia labiau, negu man.
Visgi, nesulaukęs atsakymo, pasistiebė, pašoko ir apgaubė minkšta medžiaga.
- Gali nedėkoti, - šyptelėjo nuleisdamas akis. - Aš Nilas, beje, - priminė, - o tu... Atleisk, nepamenu vardo. Tik prisimenu, kad esi prefektė.
Galbūt Džesperas būtų ir toliau važiavęs savo kalbų bėgiais, tačiau prisiminė vis dar vykusią teoriją.
- Eeee, - garsiai nutęsė, - tam naudojamos paprastos tulpės. Jų svogūnai padeda apsisaugoti nuo blogų pasekmių, tad dažnai naudojami gimdymų ritualuose. Pakanka šalia laužo išgerti vandens, sumaišyto su tulpių svogūno sutrinta tyrele ir gimdyvė bus apsaugota nuo komplikacijų, - susikišo rankas į apsiausto kišenes, - taip pat, mėtos. Mėtų rūšių yra labai daug, bet ritualams naudojamos tik paprastosios. Lapeliai džiovinami ir trupinami tiesiai ant kūno. Vėliau apšlakstoma įvairiais aliejais. Mėtos apsaugo nuo šalčio, o tokios apeigos daromos atėjus rudeniui.
Berniukas atsikvėpė.
- Žinai, tikrai nusišnekėjau. Turbūt vertėjo patylėti...
-
Torei vis labiau ir labiau patiko Starkas. Taip, net sunku vadinti jį herbologijos profesoriumi, kai per ateities būrimo pamoką krištoliniame rutulyje matai tik dūmus, o arbatos žolelėse tik žoleles, nes mintys vis krypsta link varnių vadovo. Sakysit negerai? O kaip jaustis Torei? Ji jau pradeda galvoti, kad išprotėjo. Juk tiek berniukų bendrame kambaryje ir pamokose, o jos širdelė vis tiek nenori nieko kito. Ššššš, tik niekam neišduokit didžiausios varnės paslapties, mergaitė net neabejojo, kad norėtų jog žemė atsivertų po kojomis ir ją prarytų jeigu paslaptį sužinotų bent vienas gyvas padaras. Vaje, nukrypome nuo temos. Taigi, Torei tik dar labiau patiko Starkas, nes pamoka vyko vakare, o kas jau kas, bet rytai mergaitei tikrai buvo blogiausia dienos dalis.
Paauglė buvo apsivilkusi gan šilta striuke, nes vakaras nors ir nebuvo ledinis, bet vis tiek vėsus. Pamoka vyko lauke, todėl Torė nepraleido progos atsistoti kuo arčiau profesoriaus. Beviltiška, tiesa? Atidžiai besiklausydama kiekvieno jo žodžio, ketvirtakursė lengvai linksėjo galva. Stengėsi prisiminti visą žinomą informaciją. Privalo atsakyti geriausiai.
- Vienas iš geriausiai žinomų augalų, kurie naudojami apeigose yra dilgėlė. Įdomus faktas, kad naudojant dilgėlę galima pasiekti įvairių rezultatų. Geriems tikslams dažniausiai naudojami tik jos lapai - tada padės išgydyti įvairias ligas ar net panaikins prakeiksmą, tačiau jei kartu su lapais sumesi ir kotelį, dilgėle galima užtraukti kitam didžiausias nesėkmes. Taigi, dilgėlė taip pat paplitusi ne tik konkrečiame žemyne ar visuomenėje, bet tarp beveik beveik visų burtininkų,- Torė sustojo. Galbūt šneka per daug? Rankas sukišo į kišenes, nes šios kiek drebėjo,- antrasis labai dažnai ritualuose naudojamas augalas yra varnalėša. Vienas iš garsiausių ritualą padedą pagydyti nuo psichikos sutrikimų. Šviečiant pilnačiai žmogus turi būti be sąmonės, ant jo išdėliojamos, gal labiau prilipinamos, spygliuotos varnalėšų viršūnėlės. Padedant kitiems augalams ir burtais galima visiškai išgydyti pacienta. Taip pat naudingi ir varnalėšų milteliai ar aliejus,- baigė kalbėti, o tada, bandydama nukreipti mintis, nuskubėjo ieškoti porininko praktikos darbo.
- Gal nori kartu atlikti praktikos darbą?- net nepažvelgusi su kuo kalba paklausė pirmo pasitaikiusio mokinio. Pakėlė akis. Velniava. Herondeilas.- Tiesa, tu nenori, reiškia dirbsime kartu,- nusišypsojo varnų prefektui.
-
Vėlyvas vakaras ar naktis - vienintelis pakenčiamas paros metas. Nors ir tai nelabai. Bet bent jau saulė nespigina į akis. Vaikinukas žingsniavo kiemo link Herbologijos pamokos. Šaltis kaustė visą jo kūną. Kodėl nesusiprotėjo užsidėti striukės ar bent jau šilto apsiausto? Nestoras megztinis tikrai nepravertė tokiame ore. Dar pamoka kaip tyčia lauke. Košmaras.
Pasiekęs mokinius, prie kurių jau stovėjo profesorius, Sebastianas Azrielis atsistojo kiek atokiau nuo visų mergaičių grupelių (ar jos kada vaikšto vienos? Tikriausiai, bet Sebastianui nerūpi), bet taip, kad girdėtų ką šneka varniukų vadovas.
- Rožė ir raudonėlis,- priėjo kiek arčiau ir garsiai ištarė, na, rankos, savaime suprantama, juk nekels,- rožės dažnai naudojamos ritualuose, kurių pagalba siekiama rasti sau gyvenimo meilę,- nuo pasišlykštėjimo net balso tonas pasikeitė. Kiek daug beviltiškų žmonių aplinkui.- dažniausiai naudojami spygliai arba žiedlapiai. Raudonėlis naudojamas norint, bent jau taip tiki kvailiai,- nesusilaikė,- atsiprašau, kad keliautojai laimingai grįžtų iš kelionių. Prieš jiems išvykstant, jie apipilami karštu, bet neverdančiu, raudonėlių užpilu,- baigė kalbėti. Dabar tikriausiai reikia nepastebėtam išsmukti iš pamokos, juk praktikos darbas vėl poromis ir... Nespėjo. Pažvelgė bendraamžei varnai į akis:
- Puiku, bent jau pati tai supranti,- gūžtelėjo pečiais ir vos vos šyptelėjo - kažkas „pagavo kampą“.
-
Pirmakursė skubėjo į pamoką. Na, per pirmąsias dienas suprato, kad tikrai nebus ta mokinė, kuri laukia pasirengusi dar likus gerokai laiko iki pamokos pradžios. Ką padarysi, teks susitaikyti. Septyni meteliai ir baigta. Vis dėlto varniukė kažkaip sugebėdavo ateiti laiku keliomis akimirkomis anksčiau. Štai ir dabar - uždususi, bet spėjusi. Pasisveikinusi su profesoriumi mergaitė išklausė ką jis turėjo pasakyti, o tada ir kitų mokinių atsakymų. Velnias, nenutuokė nei vieno augalo. Gal tiesiog sukurti? Na, verta pabandyti. Jei jau atėjo, tai nepraleis progos gauti taškų.
- Vienas iš man žinomų augalų yra kraujažolė,- pradėjo suokti užtikrintu balseliu.- šis augalas naudojamas ritualuose, kurių dėka žmonės pagydomi nuo užkeikimų, kurių... umm... židiniai, jeigu galima taip išsireikšti, yra paciento viduje. Sakykime, skrandžio opų atsiradimas. Taip pat kraujažolės galios veikia tik per pilnatį. Antras augalas yra kietis. Dažniausiai naudojamas namų ar žmogaus apsaugojimo nuo piktųjų dvasių ar nelaimių ritualuose,- baigė šnekėti visai patenkinta savo iškalbingumo galimybės. Galbūt bus rašytoja? Buvo tikra, kad niekas nei nenutuokė jog Kadė šioje temoje visai nieko nenutuokia. Dabar beliko rasti porininką.
- Sveikas,- nusišypsojo kažkokiam berniukui bandydama pasirodyti draugiška,- gal nori atlikti praktikos darbą kartu? Beje, aš Kadencė, gali vadinti tiesiog Kade,- ištiesė ranką.
-
Berniukas laukė pamokos lauke. Nesijautė labai jaukiai tamsoje, o ypač kai tik dėl viso pikto atėjo anksčiau už visus. Net ir už profesorių. Taigi, nuėjo kažkur toliau, kad, kai ateis herbologas, nepasirodytų kaip koks kvailelis. Tolumoje pamatė pradedant rinktis mokinius, todėl dar kiek palūkėjęs taip pat nusliūkino prie jų. Išklausė visus norinčius pasisakyti ir dvejodamas pakėlė ranką. Gal visai nesusimaus? Juk tikrai kažkur skaitė, bet dabar, kai reikės pasakyti garsiai prieš tiek žmonių, na, tikėkimės geriausio.
- Ammm... taigi... Vienas iš man žinomų augalų yra šalpusnis - jis gydo įvairius nušalimus. Emm... net ir tuos, kurie su paprastais vaistais tikrai nebūtų pagydomi ir tektų nupjauti kokią koją. Taip, ritualuose jis naudojamas kartu su kitais augalais, pavyzdžiui, galiu paminėti pipirmėtes. Nors jos panašios į mėtas, tačiau gali būti naudojamos visai kitiems tikslams. Išspaudus jų sultis ir iš likusios košelės išvirus... nuovirą galima visiškai pašalinti dantų skausmą. Na, emm, tikslių ritualo taisyklių nežinau,- dar pridūrė baisėdamasis savo iškalbingumu. O dar reikia susirasti porininką. Net nežinojo kieno būtų galima paklausti. Visa laimė, prie jo prisiartino tamsiaplaukė mergaitė.
- Aš Gabriel, gerai, galime dirbti poroje,- nusišypsojo mergaitei ir kiek pasimetęs, kai pamatė netikėtai ištiestą ranką, paėmė už jos ir vėl nejaukiai šyptelėjo.
-
Jis atidžiai klausėsi mokinių atsakymų, kartkartėmis šyptelėdamas kokiai mokinei. Nors dauguma ir buvo apsirengę šiltai, visgi šalčio išvengti nepavyko – plika akimi matėsi, kaip dalis mergaičių dreba.
– Na, jūsų žinios išties įspūdingos, galiu tik visus pagirti, – nusijuokė, pamerkdamas akį buvusiai jo kuruojamo koledžo prefektei, – Smagu, kad jūsų paminėti augalai buvo tokie skirtingi, aprėpėte turbūt daugelį egzistuojančių papročių.
Pasitrynęs rankas (nes šiosios ir jam pradėjo šalti), minutėlę palūkėjo, o tada iškart perėjo prie kitos dalies.
– Taigi, kiekviena tauta turi savo ritualinius augalus. Šiandien pakalbėsime apie čerokių – indėnų genties – smilkymo papročius. Smilkymas – tai apeigos, kuriomis apvalomas žmogus, vieta ar daiktas, kad neliktų neigiamos energijos. Čerokių ritualai taip pat suteikia apsaugą; sukuria lyg savotišką skydą iš oro, į kurį atsimuša magiški kerai. Smilkymo ceremonijai reikia deginti ypatingus, šventus augalus, o paskui jais vėduoti žmogų ar vietą. Augalo dvasia išvalo tai, kas smilkoma, suteikia stiprybės. Indėnų gentys dažniausiai naudodavo šalaviją, levandas ir pušies šakeles. Minėtosios apsaugos nuo kerų yra suteikiamos būtent per pilnatį, – pakėlė galvą aukštyn. – Šalavijas – pritraukia gerą energiją ir apsaugo nuo Rictusempra kerų, levandos – atkuria pusiausvyrą ir suteikia ramybės, o taip pat saugo nuo Stupefy, pušis – saugo nuo piktų dvasių, neleidžia veikti kerams Expelliarmus.
Minutėlei nutilo, kad atsikosėtų (negi koks peršalimas jau kėsinasi?) ir tęsė toliau.
– Jau esate pasiskirstę poromis. Jei kas neradote poros, galėsite dirbti su manimi, – šyptelėjo trečiakursei varnei, kurią matė esant be porininko, – Išsirinkite vieną augalų rūšį, pageidautina, kad poroje rinktumėtės skirtingas, – mostelėjo į drobinius maišelius, prikrautus jo minėtų džiovintų žolelių, – Turimus augalų stiebus supinkite – tai bus jūsų smilkyklės. Jas uždekite ir kurį laiką padeginkite žoleles, tada užpūskite; reikia, kad jos rūktų. Apgaubkite porininko kūną dūmais. Svarbu, kad smilkymo ceremonija vyktų kuo arčiau vidurnakčio, tad geriausia būtų, kad vienas kito smilkymą atliktumėte tuo pat metu. Kai jau abudu būsite apsigaubę dūmais, išbandykite skydinį apeigų poveikį: paleiskite į porininką tuos kerus, nuo kurių jį turėtų saugoti augalai. Griežtai draudžiama bandyti kitokius, jūs čia ne kovoti susirinkote. Augalų galia apsaugos jus ir jūsų porininką, jei būsite tinkamai apsismilkę, tad tai daliai skirkite pakankamai pastangų ir laiko. Ką gi, jei neturite klausimų, sėkmės!
---
Jau esate pasiskirstę poromis. Dabar turite pasirinkti norimą augalą ir juo apsmilkyti viens kitą. Kai tą padarysite, išbandykite vienas ant kito kerus, priskirtus Jūsų pasirinktam augalui.
Prašyčiau bent trijų postų iš kiekvieno, turite daugiau negu savaitę.
Jei kviesite mane (susižalojote, turite klausimų ar pan.), brūkštelkite asmeninę žinutę.
-
Na ir sekasi man. Klara pagalvojo mintyse, krapštydama odą aplink savo nykščio nagą. Visi jau buvo susiradę porą, o ji vis dar viena. Mergaitė giliai atsidususi klausėsi profesoriaus. Aišku jis pastebėjo, jog liko be poros ir dėl to Klara jautėsi dar blogiau. Juk kur kas lengviau dirbti su kitu mokiniu. Juolab, kad burtažodžiai mergaitei sekasi taip blogai, kad kartais suabejodavo ar tikrai ji yra ragana. Nors jei ir burtažodis nepasiseks ji bent jau galės pasakyti, kad pavyko sukurti tą skydą.
Vis dėl to varnė atsistojo kartu su kitais mokiniais ir paėmė levandomis kvepiantį maišelį. Tai buvo vienas jos mėgstamiausių kvapų. Levandų kvapas ją visada nuramindavo. O dabar nusiraminti žūtbūt reikėjo.
-Nelyginis mokinių skaičius...-sumurmėjo bandydama pateisinti tai, kad ji nesugebėjo tiesiog paprastai prieiti prie žmogaus ir jį užkalbinti. Tikrai, nenorėjo, kad koledžo vadovas apie ją taip galvotų.
Norėdama nukreipti savo mintis kažkur kitur, mergaitė ištraukė levandų stiebus iš maišelio ir pabandė juos supinti, kaip buvo liepta. Bet kur tau! Levandų stiebai juk džiovinti, lengvai lūžinėjo. O dar ir rankos dėl šalčio (o gal dėl nerimo) drebėjo. Klara nervingai ir gal kiek per garsiai iškvėpė pro nosį ir sumurmėjo rusiškus keiksmus, visiškai pamiršusi, kad netoliese stovėjo profesorius.
Supratusi, kad greičiausiai susukti ar supinti tuos stiebus jai tikrai nepavyks mergaitė apsižvalgė, ieškodama kažko kas galėtų padėti. Tikrai nežadėjo prašyti pagalbos. Na jau ne.
Laimei, prisiminė kad su savimi turi drobinį maišelį, kuriame buvo džiovintos levandos. Mergaitė su nagu padraskė siūlus ir keletą jų ištraukė. Padėjusi maišelį ant žemės ji atsisuko į profesorių.
-Prašau, palaikykit,-pasakė atkišdama jam levandas. Norėjo surišti jas kuo stipriau, kad deginant neišbirtų ant žemės. O tam reikėjo antros poros rankų.
-
Mokiniai po truputį pradėjo darbuotis su smilkyklėmis. Vis dėlto darbas nesisekė: džiovintos žolelės vis lūžinėjo, pušų šakelės, nors ir labai plonos, irgi nebuvo pakankamai lanksčios.
– Pernelyg daug neužgaiškite su pynimu, turite spėti apsismilkyti iki vėliausiai dešimt minučių po vidurnakčio.
Žinoma, turėjo paruošęs keletą iš anksto supintų ryšulėlių, jei visgi pasirodytų, jog kai kuriems mokiniams rankos iš minkštosios auga. Tačiau kol kas nesiruošė apie tai sakyti: kaip mat paaiškėtų, jog nei vienas negali susidoroti su užduotimi pats. O čia kol kas lengvoji dalis – pats smilkymo ritualas yra kur kas sudėtingesnis.
Toji mergaitė, likusi be poros, irgi bandė supinti ryšulėlį. Tiesa, sekėsi nekaip.
– Žinoma, palaikysiu, – šyptelėjo auklėtinei ir paėmė levandų kasytės galą.
Buvo patenkintas, kad varniukė susiprotėjo pasinaudoti tuo, ką turėjo po ranka. Ne veltui jo kuruojamas koledžas pasižymėjo protu.
– Nebijok, tau kerėti nereiks, – pridūrė, prisiminęs ją susiraukus, kai prabilo apie kerėjimą, – mudu su tavimi padarysime truputį kitaip, man gi nereikia mokytis, – nusijuokė, – Surišk smilkyklę, o tada pati save apsmilkyk; kai jau manysi, kad padarei viską, pasakyk man ir su kerais išbandysime tavo smilkymo įgūdžius, – mirktelėjo Klarai.
-
Auksė jau senokai nebuvo mačiusi tokio draugiškumo. Visgi, net plūsdama visus mintyse, apgaubta pirmakursio pledo, jam švelniai šyptelėjo.
- Ačiū, visgi, - nuleido akis ir trumpai paspoksojo į batukus. Marlena leido berniukui kalbėti, jis pasirodė kupinas gyvenimo energijos, šilumos ir tikrai nematęs to, ką gyvenime susitiko prefektė.
- Auksė, - priminė. Trumpų plaukų savininkė jau žiojosi kažką sakyti, tačiau draugiškasis Nilas jau bėrė žinias apie augalus. Nugirdusi jo repliką, tik pusiau sukikeno, žvelgdama į jį. Matyt, man trūksta tik lašelio gėrio.. Net nuotaika pasitaisėį, matai, Aukseli? Hale tvirčiau prie kūno prispaudė apklotą.
- Eik tu, - vos susilaikė nekumštelėjusi berniukui, - nebuvo taip ir blogai. Nori, galiu atskleisti paslaptį, - sekundei pagavo akių žvilgsnį, - dauguma teorinėje dalyje sako tik tai, kas šauna į galvą, kitaip sakant, spėlioja, - antrąją sakinio dalį suburbėjo pašnibždomis, mat profesorius jau buvo pradėjęs komentuoti gautus atsakymus. Nutilusi mergaitė trypčiojo vietoje, vis dar bandydama panaikinti drebulį. Kai užduotis buvo paskirta, nusprendė imtis iniciatyvos:
- Tai... - apsidairė, pamatė nei daug, nei mažai pažįstamų veidų, staigiai nusisuko pastebėjusi tą, kurio vengė it prakeiksmo, bei grįžo žvilgsniu prie berniuko, - gal norėtum dirbti poroje? Žinoma, jei neturi nieko prieš, - vos nepaleido pledo, tačiau laiku susigriebė.
-
Nilas net nesitikėjo, kad prefektė pasiūlys jam dirbti kartu.
- Taip, žinoma! - pasistengė neišsiviepti iki ausų, - žinai, jei tau tinka, bėgu paimti žolelių, - šyptelėjo tipendamas atbulai, - greit grįšiu!
Ir apsisukęs bėgte pirmyn pasileido. Stabtelėjo prie maišelių. Žvilgtelėjo atgal. Ir dar kartą. Ir dar vieną. Velniava! nepaklausiau, kokių ji norėtų! Tiek tos, Nilai, baik nervintis! Greitosiomis pirštais pakabino levandų, skirtų porininkei, o sau pasigriebė šalavijų. Braudamasis pro aplinkinius, suskubo atgalios.
- Truputį apsimaigė, - ištiesė pamaigytas levandas, kurios, abejojo, ar lengvai pinsis. - Hm, o kaip susipinti, nežinai?
Džesperas tarp pirštų gniaužė šalaviją, visiškai neišmanydamas, kaip tai padaryti. Jo veido mimikos raukėsi ir kraipėsi į šalis. Bet reikėjo nuo kažko pradėti.
- Gal pasitraukiam kiek nuošaliau? - suprato, jog buvo tarsi užtvara pagrindiniame praėjime, - bent jau kol susipinsim žoleles, - kilstelėjo antakius, nors tos nuošalesnės vietelės nematė per aukštesnių burtininkų galveles.
-
Dar nebaigus profesoriui savo ilgo monologo, Levanda jau žinojo, kokias žoleles nori smilkyti. Vis dirsčiojo į šalimais gulėjusius drobinius maišelius su žolelėmis ir vylėsi, jog klastuolės norimų žolelių nieks nespės išgraibstyti, atėjus jos eilei pasirinkti. Levandas ji nusprendė smilkyti, ne vien dėl to jog, jos vardas sutapo su žolelių pavadinimu, bet dėl to, jog tai vienos iš mėgstamiausių jos gėlių.
Vos užuodusi žoleles pirmakursė prisimindavo močiutės namus, akimis neaprėpiamą mišką netoliese ir ten augančias levandas. Tas miškas, bemaž vienintelė vieta, kur ji jausdavosi saugiai. Ten sustodavo laikas ir atrodydavo, jog atsidūrė visai kitam pasauly, kažkur, kur nėra jokių rūpesčių, visur tylu ir vienintelis, ausis pasiekiantis, garsas - tyli vėjyje šnarenančių lapų melodija ir skambūs, medžių viršūnėse dainuojančių paukščių balsai. Apie tai pagalvojus apimdavo nenumaldomas noras, ten grįžti ir niekad nebeišeiti. Klaidžioti miške, pasiklysti ir niekad nerasti kelio atgal. Su gražiais prisiminimais, visad atslinkdavo kažkoks juodas šešėlis, kuris tik ir laukdavo, kol mergina grįš. O vos jai išėjus iš miško ir levandomis kvepiančių pievų, jis apgobdavo Levandos pečius it mantija, slinkdavo jai iš paskos. Taip, kaip visalaik iki tol, diena iš dienos slėgdavo jai pečius.
Prasisklaidžius visoms mintis, Levanda jautėsi keistai, gal šiek tiek nejaukiai. Profesoriui baigus monologą, ši pasiėmė maišelį su žolelėmis ir apsidairė ieškodama partnerės. Na, puiku, Levanda, per savo kvailus prisiminimus, dabar ir Reiną pametei iš akių...
Pamačiusi netoliese šmėstelėjusį Reinos veidą ši, prasispraudusi pro hogvartsiečių būrelį, pribėgo prie merginos.
- Aš jau išsirinkau žoleles, jei tu pasiruošusi, galim bandyti kažką daryti, - kilstelėjusi savo drobinį maišelį, laukė Reinos atsakymo.
-
Profesoriaus žodžiai nė kiek nenuramino Klaros. Netgi antraip, ji pakėlė galvą išpūtusi akis. Jis tikrai išprotėjo! Kas jeigu jai nepavyks sukurti to prakeikto skydo?!
Stipriai surišusi levandas varnė apsižvalgė ieškodama su kuo jas uždegti. Jau žadėjo prašyti bent jau kokių degtukų, kol galiausiai suvokimas aplankė jos mintis. Ji susiraukusi pašnairavo į profesorių.
-Nebijok, tau kerėti nereiks,-pašaipiai pamėgdžiojo jo balsą ir padėjo žoleles ant žemės. Nenorėjo netyčia sudeginti savo pirštus. Išsitraukdama burtų lazdelę ji vis dar bambėjo visiškai pamiršusi, kad netoliese stovi koledžo vadovas.-Na gerai. Tiktais nepykit jei kartais jus padegsiu.
Laimei šis burtažodis kelis kartus Klarai buvo gan gerai pavykęs. Na, beveik. Jai vis tiek pavykdavo kažką padegti.
-Incendio,-ištarė, bet ji vis dar buvo supykusi ant profesoriaus, mat levandos neužsidegė. Vietoj to užsiliepsnojo netoli buvęs menkas krūmelis, gana arti Varno Nago koledžo vadovo kojų. Nedaug trūko, kad ir jis užsidegtų.
Vis dėl to, galima sakyti, kad burtažodis pasisekė. Klara skubiai priėjo prie degančio krūmo ir uždegė savo smilkyklę. O tada apsisuko ir nužingsniavo tolėliau, palikdama profesoriui spręsti degančią problemą.
Klarai užpūtus ugnį, į orą pakilo stipriai kvepiantys dūmai. Kaip įprastai, dėl raminančio levandų kvapo visas pyktis išgaravo ir mergaitės veide pasirodė šypsena. Nieko nelaukdama pradėjo tomis levandomis, lyg kokia vėduokle, mojuoti prieš save. Ir tikrai, greitai suprato, kad save smilkyti kur kas sunkiau nei supinti džiovintas levandas ar jas uždegti burtažodžiu. Teko dar ir laisva ranka kartu mojuoti, kad būtų lengviau apgaubt save dūmais.
Užtruko kur kas ilgiau nei reikėtų. Norėjo būti visiškai tikra, kad profesoriui nepavyktų jos užmušti. Ir dabar ji pati jautėsi kaip smilkyklė. Buvo įsitikinusi, kad uniforma kvepės levandomis visus likusius metus. Galiausiai, kai jau beveik nebeliko ko smilkyti, Klara grįžo prie profesoriaus.
-Aš jau pasiruošusi,-nors jos balsas skambėjo tvirtai, širdis plakė pernelyg greitai.
-
Išklausiusi profesoriaus nurodymų, Reina per daug negalvodama pasuko prie ryšulėlių su žolelėmis ir išrinko tą, kuris pirma pakliuvo po ranka. Paėjusi toliau, kad leistų kitiems mokiniams prieiti prie maišelių, ji dirstelėjo į vidų. Pušis, visai gerai. Vėl užrišusi maišelį, Reina jau ruošėsi pasakyti Levandai, kad eitų kur nors nuošaliau nuo kitų, bet porininkė buvo dingusi. Galiausiai Reiną ją pamatė stovinčią prie kitų mokinių. Rankoje ji laikė levandų šakeles ir atrodė paskendusi mintyse. Reina jau norėjo prieiti ir griebti ją už pečių, bet Levanda atsipeikėjo ir ją susirado pati.
- Aš irgi pasiėmiau savo, - ji iškėlė savo pušies šakeles, galva mostelėjo į šoną, - Einam toliau nuo kitų, bus lengviau susikaupti.
Buvo likusios kelios minutės iki vidurnakčio, todėl joms reikėjo paskubėti. Reina iškratė savo maišelio turinį ant rankos, tuomet suėmė šakelės ir surišo jas kartu. Rankos šiek tiek drebėjo, kelis kartus ploni stiebeliai išslydo iš rankų, tačiau galiausiai pavyko. Palaukusi, kol Levanda padarys tą patį, ji pasuko galvą, kaip užsidegti tas prakeiktas žoleles. Ar profesorius minėjo kažką apie kerėjimo draudimą? Atrodo, ne?
- Na, jeigu išspirs iš kurso, tai bent išlėksiu su garbingais kerėjimo įgūdžiais, - sumurmėjo po nosimi ir išsitraukė savąją burtų lazdelę. Per kelias akimirkas sukaupusi dėmesį, ji įsistebeilijo į pušies šakeles, - Incendio.
Dėkui dievams, kad šio burtažodžio buvo išmokusi dar pirmame kurse, todėl labai stengtis nereikėjo. Šakelių galas paskendo oranžinėse liepsnose. Galbūt klastuolė šiek tiek persistengė, nes ugnies didumas vos nekainavo jai jos pačios veido, tačiau vis dėlto smilkyklę ji padarė, dabar liko tik apsmilkyti Levandą. Palaukusi, kol pušis įsidegs, mergaitė užpūtė ugnį ir šiek tiek pamojavo smilkyklę ore, kad patikrintų, ar tikrai smilksta. Pasklidus blankiems dūmams, ji žengtelėjo prie Levandos ir pradėjo švelniai zigzagais mosuoti savo šakelėmis. Reina nebuvo tikra, kiek gausiai reikia dūmuose panardinti savo porininkę, bet atsarga gėdos nedaro, todėl ji smilkė tol, kol pati nebematė Levandos veido.
- Na va, turėtų būti gerai, - baigusi žengė kelis žingsnius atgal, neužtikrinta. Ji labai tikėjosi, kad viską padarė gerai, antraip kentės Levanda. Pasidėjusi pušų šakeles šalin, ji atsisuko į bendrakoledžę ir, išdykėliškai nusišypsojusi, plačiai išskėtė rankas, - Na, tavo eilė. Pirmyn.
-
Lūžinėjanti, tačiau smilkyklė greitai buvo supinta. Starkas tik spėjo akimis apibėgti kitus mokinius, stebėdamas jų progresą, kai užsidegė šalimais stovintis krūmas. Nustebęs profesorius kilstelėjo galvą ir pamatė šio laužo kaltininkę. Šioji kaip tik „skolinosi“ iš krūmo ugnies savo smilkyklei.
Lankininkas tik garsiai atsiduso ir ėmėsi reto autalo gelbėjimo. Tiesa, pastarasis itin bijojo vandens, tad geriausias būdas jį užgesinti buvo užmesti viršun kokį nedegų audeklą. Jaunuolis apsižvalgė: pora mokinių turėjo pledus, tačiau šie tikriausiai tik sustiprins ugnį. Ech. Dar sykį atsidusęs nusisegė savo apsiaustą, likdamas tik su plonais, medvilniniais baltais marškiniais ir užmetė jį ant degančio krūmo. Ugnis greitai apsiramino, deja, iš jo rūbo beveik nieko nebeliko. Teks šalti su marškiniais.
Laimei, jo porininkė jau buvo apsismilkiusi.
– Pasirinkai levandas, jos turėtų tave apsaugoti nuo Stupefy kerų. Kad įsitikintum, ar tikrai gerai apsismilkei, nebandyk atmušti kerų lazdele. Pirma, todėl, kad greičiausiai nepavyks, – pasipūtėliškai vyptelėjo, įsitikinęs savo kerėjimo gebėjimais, – antra, jei kartais pavyktų, nežinosime, ar kerai atsimušė nuo lazdelės, ar nuo tariamojo skydo, kurį turėjo sukurti smilkymas. Pasiruošusi?
Ir nė nelaukdamas atsakymo paleido kerų srovę į Klarą.
-
Bepindama levandų stiebelius kartu su Reina paėjėjo tolėliau, nors tiesą pasakius visi hogvartsiečiai, mąstė taip pat kaip klastuolės ir buvo išsibarstę po visą sodą, tad atrasti iš ties nuošalią, dar niekieno neužgrobtą, vietelę, nebuvo taip jau lengva.
Pirmakursės porininkė nieko nelaukusi išsitraukė savo pušies šakeles iš gelsvai rudo, drobinio maišelio ir jas uždegusi pradėjo smilkyti Levandą. Ši, net gerai nesuvokusi kas įvyko, paskendo dideliuose tamsių dūmų tumuluose. Smilkomos pušies kvapas erzino jos uoslę, ši įkvėpusi dūmų nejučia smarkiai nusikosėjo ir atsiprašė trečiakursės, kuri vis dar smilkė tas nelemtas žoleles. Galų gale visą klastuolę dengė tirštų dūmų skraistė, per kurią vos galėjo įžiūrėti susikaupusios Reinos veidą. Dūmai ne tik dusino, bet ir graužė akis, kurios paraudusios pradėjo drėkti. Tik neapsibliauk... Save sudrausminusi Levanda tankiai sumirksėjo ir mintyse meldėsi, kad ši akimirka kuo greičiau praeitų. Dūmų skraistė vertė merginą jaustis nepatogiai, gal net gi šiek tiek klaustrofobiškai. Gerklėje įstrigęs tūnojo kažkoks gumulas. Klastuolė užvertė galvą ir bandė įkvėpti šviežio oro gurkšnį, tačiau jai nepavyko, Levanda dar kart nusikosėjo. Na, kad ir kaip ten bebūtų Reina savo darbą atliko puikiai, pirmakursė tikrai skendėjo dūmuose.
Porininkei pranešus, kad ši jau baigė, klastuolė lengviau atsikvėpė ir, prisiminusi, kaip jos porininkė uždegė savąsias žoleles, Levanda pasitelkė tą patį burtą. Kad ir kaip būtų keista, jei pavyko uždegti žoleles iš pirmo karto. Mergina šyptelėjo, jau galvojo, kad teks trečiakursės prašyti pagalbos, tuomet ji pasijus visiškai beviltiška mažvaikė ir galės tik tikėtis, kad dievai suteiks jai malonę ir leis tiesiai žemę prasmegti.
Užpūtusi degančias levandas pirmakursė pajuto stiprų jų kvapą, tačiau šįkart neleido sau klajoti prisiminimuose ir susikaupusi pradėjo smilkyti žoleles. Dūmams lengvai kylant į viršų ir užklojant jos porininkę vos perregimu šydu, klastuolė prisiminė kokius burtus turės naudoti.
- Na štai, manau, viskas. Dabar turėčiau išbandyti kerų poveikį, - ji išsitraukė burtų lazdelę, jos rankos iš nerimo pradėjo drebėti, - Stupefy.
Jos porininkė smarkiai tėškėsi nugara į žemę. Na, šaunuolė. Dabar tai tikrai galiu melstis dievams, kad šie leistų skradžiai žemę prasmegti... Klastuolė pribėgusi prie Reinos atsiprašinėdama padėjo šiai atsisėsti.
- Ar smarkiai nesusižeidei? Atleisk, iš manęs nekokia pagalbininkė, tik viską sugadinu... - jausdamasi visiškai beviltiška, vylėsi, kad trečiakursei viskas gerai.
-
Klara visiškai nesiklausė ką jai sakė profesorius. Ji įsitempusi kaip styga laukė. Mintyse tik ir įsivaizdavo kaip teškiasi į žemę. Juolab, mergaitė tikrai neabejojo savo koledžo vadovo kerėjimo sugebėjimais.
Tiksliai nežinojo ko po to jai tikėtis, bet tikrai nenorėjo vėl viską kartoti iš naujo. Nors greičiausiai bandyti dar kartą jau būtų per vėlu. Ir mergaitė tada turėtų tiesiog laukti pamokos galo ir stebėti kaip kitiems mokiniams sekasi geriau nei jai.
Vis dėl to, nors ir visi raumenys bandė ją pajudinti iš vietos, kad išvengti smūgio, Klara tik sugniaužė kumščius sau už nugaros ir stipriai užsimerkė, pasiruošusi susipažinti su žole. Mintyse meldėsi bet kokiems Dievams, kokius tik žinojo, kad šie jai suteiktų sėkmės.
Bet kelios sekundės praėjo ir nieko nenutiko. Varnė liko stovėti kaip stovėjusi. Jau buvo pradėjusi galvoti, kad profesoriui galbūt nepavyko burtažodis. Mergaitė net pati netikėdama kas nutiko atsimerkė ir apžvelgė save. Rodos, jai pavyko. Net nepastebėjusi, kad visą tą laiką buvo sulaikiusi kvėpavimą varnė su palengvėjimu iškvėpė. Nejučia ir jos lūpas iškreipė savimi besididžiuojanti šypsena. Patenkinta, kad pagaliau viskas baigėsi Klara rankomis perbraukė per savo uniformą, apsisuko ir nuėjo susirinkti savo daiktų.
-
Reina kantriai laukė, kol Levanda uždegė savąsias šakeles ir jas užpūtė. Merginos nosį tuoj pat užplūdo levandų kvapas, tačiau jis neerzino, veikiau kaip tik ramino. Esant kitokioms aplinkybėms, galbūt net būtų padėjęs užmigti, tačiau dabar jos buvo pamokoje, todėl reikėjo susikaupti. Levandos smilkyklė vos skleidė dūmus, Reinos manymu, jų nė iš tolo neužteko, kad apsaugotų ją nuo kerų, bet ji nusprendė nieko nesakyti. Juk pati neprisiminė, kaip tiksliai reikėjo atlikti smilkymą - tai ką čia dabar pradės aiškinti porininkei?
Merginai ištarus burtažodį, iš pradžių neįvyko nieko, ir Reina jau buvo bepradedanti galvoti, kad vis dėlto joms pavyko. Tačiau tada ji pajautė stiprų smūgį tiesiai į paširdžius, kuris žaibiškai pasklido po visą kūną. Klastuolė net nespėjo susigaudyti, kas vyksta. Akyse aptemo, iš plaučių ištrūko visas sukauptas oras ir kitą akimirką ji susivokė gulinti ant kietos žemės. Nejautė pusės savo kūno, lyg būtų suparalyžiuota, aplinkui negirdėjo nieko, o atsimerkus viskas, kas ją pasitiko, buvo aklina tamsa. Reina pabandė pajudinti galūnes, pirštais graibė šalia esančią žolę, ieškodama lazdelės, kad galėtų ištaisyti visą šitą dalyką, tačiau galėjo pasiekti vos kelis centimetrus nuo savęs, nes kūnas neklausė. Ji jautė, kad viduje plinta siaubinga panika, bet stengėsi nusiraminti. Ar aš mirštu? Ne, negali būti... Levanda mažvaikė, po šimts, ji niekaip negalėtų paleisti labai pavojingo lygio Stupefy. Jos smilkymas nepavyko, ir tiek, o man viskas bus gerai, reikia tik nusiraminti ir palaukti... Velnias, jeigu prarasiu kojas, sugrūsiu tą prakeiktą smilkyklę tai pirmakursei į burną ir užkasiu ją po žeme. Galės tada augti, Levanda mat...
Pagaliau Reinos klausa ėmė grįžti, spengimas ausyse dingo ir ji aiškiai išgirdo, kaip Levanda jos atsiprašinėja. Iš balso buvo galima spręsti, kad jaunesnioji klastuolė buvo dar labiau išsigandusi, nei pati Reina. Tačiau po truputį paralyžius išnyko ir mergina pradėjo jausti kūną. Levanda padėjo jai atsisėsti, vis dar atsiprašinėdama, tačiau Reina atsiplėšė nuo jos.
- Neliesk manęs, - pastebėjusi, kad tai pasakė pikčiau, nei tikėjosi, ji pažemino balsą, - Tiesiog... Man viskas gerai. Neatsiprašinėk, tu negalėjai žinoti, kad nepavyks. - techniškai, tai ir buvo Reinos kaltė. Juk ji nujautė, kad dūmų aplink ją buvo per mažai. Nusisukusi nuo porininkės, Reina perbraukė rankas per pėdas, kojas ir liemenį, tikrindama, ar viskas veikia. Kažkur tolumoje šmėkštelėjo profesorius, dabar dar labiau matomas mėnesienoje, kai nusivilko apsiaustą. Reina kuo greičiau atsistojo, tikėdamasi, kad profesorius nepastebėjo viso šito fiasko.
- Gerai, siūlau daryti taip, - nusibraukusi žolę nuo apsiausto, ji iš naujo užsidegė savo smilkyklę ir priėjo prie Levandos. Apsmilkė dar kartą, mat praeiti dūmai jau buvo išsisklaidę, ir pasistengė prismilkyti pakankamai, kad jos situacija vėl nepasikartotų. Baigusi išsitraukė lazdelę, - Pabandom patikrinti mano darbą, ir tada tu galėsi pakartoti savo smilkymą ant manęs dar kartą. Pasiruošusi? Expelliarmus!
-
Bandančią padėti Levandą, piktai suniurnėjusi, sustabdė jos porininkė. Šiek tiek sutrikusi mergina atatupsta žengė atgal. Jau žiojosi vėl drėbtelti kokį "atsiprašau", kuris buvo nuoširdus, bet aišku padėties visai negelbėjo, tačiau klastuolė tik tvirtai sučiaupė lūpas, vildamasi, jog trečiakursei smarkiai nepakenkė. Jos pilve šliaužiojo apmaudo ir tų visų gėdingų jausmų kirminėliai, tačiau nurijusi seiles pirmakursė nusprendė savęs pagailėti vėliau. Susirangiusi lovoje, kuri dabar veikiau priminė vadovėliais ir prirašytais pergamentais apkrautą sandėlį, nei miegojimui skirtą minkštą gūžtą, galės savęs gailėtis iki tol, kol pati supras, jog visa tai absurdiška. Klastuolė stengėsi atrodyti kuo oriau, mat Reinos drėbtelta frazė, toli gražu nebuvo maloni. Mergina nenorėjo atrodyti per daug skysta, nes buvo įsižeidusi. O kuomet ji taip pasijaučia, labai greitai pasikeičia ir jos elgesys.
Jos porininkė vėl paskandino Levandą dūmų tumuluose, nors šie, gal ir nebuvo tokie tiršti, kaip prieš tai, tačiau toli gražu nebuvo ir tokie skysti kaip Levandos. Klastuolė nejučiomis suraukė nosį, nors jau buvo šiek tiek apsipratusi su kvapu, jis vis dar erzino jos kvėpavimo takus. Trečiakursei nutaikius lazdelę tiesiai į ją, mergina instinktyviai užsimerkė, jau norėjo išsitraukti savo lazdelę, bet susilaikė. Reinai sušukus "Expelliarmus", nieko neįvyko, stora dūmų skraistė apsaugojo Levandą. Dūmams besisklaidant, ši darkart uždegė smilkynę, jos rankos šiek tiek drebėjo, tad tvirčiau suspaudė levandas. Dūmai, lėtai judėdami keista, kreiva trajektorija, iš lėto apgaubė priešais stovinčią trečiakursę. Oras švelniai kvepėjo levandomis. Šiek tiek atsitraukusi pirmakursė išsitraukė savo jovaro lazdelę ir vylėsi, jog šįkart pavyks.
- Stupefy, - tariant burtažodį, jai sustojo širdis, jei šįkart Reiną nutėkš ant žemės, ši daugiau su ja niekad nesikalbės, ką jau kalbėti apie bendrus praktikos darbus. Ji niekad neturėjo itin daug draugų, tad gal tai tiesiog likimas. Na, jei dabar jos porininkei kažkas atsitiks, ji tik dar labiau įsitikins, kad su šunimis draugauti, jei sekasi daug geriau. O gal šie taip pat jos nepakenčia, tik negali to pasakyti...
Sulaikiusi kvėpavimą stebėjo kaip kerus sulaiko smilkyklės dūmai. Jai pavyko, nors ir iš antro karto. Levandos sėkmė niekad nelydėjo, tad tai, kad merginai iš vis kažkas pavyko, jau buvo didelė pažanga. Ši garsiai atsiduso ir pajuto, kaip jos įsitempę kūno raumenys atslūgsta. Mergina šiek tiek susikuprino ir turbūt pažemėjo dar kokiais trim centimetrais.
- Na, atrodo, viskas pavyko, - pirmakursė patvirtino ir taip akivaizdų faktą.
Rudens drėgmė pradėjo smelktis į kūną, o Levanda it kempinė sugėrė visą šaltį ir drėgmę. Kol atlikinėjo praktiką, šalčio nejautė, buvo pernelyg susikaupusi, bet dabar... Ji vylėsi, jog pamoka neilgai trukus pasibaigs ir ši galės susirangyti bendrajame Klastunyno kambaryje prie židinio.
Na, o dėl Reinos... Tiesą pasakius Levanda nežinojo kaip elgtis. Nesuprato, kas dedasi Reinos galvoje. O ir pati jautėsi susierzinusi, nenorėjo per daug gilintis į visą šitą situaciją. Žinoma, iš musės dramblio irgi nereikėtų daryti, nors klastuolei pastaruoju metu trūko dramų, tad ji buvo linkusi viską išpūsti.
-
O, brangiausiasis, kas čia vyksta? Ar jai tik pasivaideno? Gal jau prasideda haliucinacijos? Negi profesorius jai tikrai mirktelėjo? Ne, negali būt. Bet juk tikrai, žiūrėjo tiesiai jai į akis. Torė jautė kaip jos skruostus nudažo raudonis. Ji papurtė galvą bandydama išmesti tą vaizdinį sau iš galvos. Atsisuko į Sebastianą ir jam šyptelėjo. Suprato, kad darbas su šia persona nebus vienas linksmiausių, bet vis geriau nei dirbti vienai. O tada ji pastebėjo, kad ta, kuri nesugebėjo susirasti porininko dirbs su Starku. Starku! Ne, ne, ne, negali būt. Nagi, kodėl jai taip pasisekė? Kodėl Torė turėjo gimti po tokia nelaiminga žvaigžde? Juk nieko blogo nepadarė, na, bet iš klaidų mokaisi. Štai priminimas: Herbologijos pamokose niekada neieškoti partnerio. Torė kelis kartus sumirksėjo bandydama sugrįžti į realybę:
- Na, tai nuo ko turėtumėm pradėti?- paklausė ketvirtakursio varno ir nelaukusi atsakymo nuskubėjo link profesoriaus. Apžvelgusi maišelius pagalvojo kurį augalą reiktų rinktis. Galiausiai pagriebė maišelį, kuriame buvo sudėtos levandos. Nebuvo daug laiko, juk darbą reikia atlikti per patį vidurnaktį. Gerai, kad bent miego nesinorėjo.
-
- Ko tokia išraudus?- išsiviepė pažvelgęs į bendrakoledžę. Na, mergaitės dažnai spoksodavo į jį, bet čia jau kitas lygis. Na, bet varniukas visai gerbė Torę už pasiryžimą su juo kalbėti kitos tiesiog kraupiai spoksodavo. Vaikinukas pasistengė nusišypsoti žaviausia dirbtine šypsena. Nebloga proga dar labiau ją suvystyti. Ne, jis visai nenorėjo jokių draugysčių, bet smagu žinoti, kad kažkas apie jį galvoja laisvu laiku. Na, bet nereikia nukrypti nuo temos. Sebastianas laukė sukryžiavęs rankas kol Torė nuėjo paimti kažkokių ten žolių. Grįžo. Ir nepatikėsit, bet Sebastianui neatnešė.
- Turbūt juokauji. Negi sunku buvo paimti ir man?- susiraukė ir nužingsniavo prie profesoriaus paimdamas pirmą pasitaikiusį maišelį. Pastebėjo, kad keli nukrito ant žemės, bet nesivargino jų pakelti. Grįžęs prie savosios maksimaliai nedraugiškos porininkės žvilgtelėjo maišelin. Levandos. Pažvelgė į josios. Tokios pat.- Na, tau tikriausiai teks eiti pakeisti savo maišelį,- šyptelėjo. Juk pirmą kartą neatnešė, dabar tegul neša sau antrąjį kartą. Taip jai ir reikia.
-
Jo paleistų burtų srovė labai dailiai atsimušė nuo nematomo skydo, sukurto gėlių dūmų. Jis tik spėjo pamatyti, kaip mėlynas blyksnis atsimuša ir nuskrieja į nežinomybę.
– Šaunuolė, puikiai apsismilkei, – kreivai šyptelėjo auklėtinei, pamerkdamas jai akį.
Iš tiesų nė nežinojo, ko jis čia šiandien markstosi visoms panikėms. Jos šiaip ar taip buvo jam per jaunos, be to, mokinės (tarsi tai buvo kažkokia kliūtis). Tačiau puiki nuotaika ir mėnulio pilnatis nuteikė jį labai koketiškai, tad galėjo retsykiais leisti sau paflirtuoti su mergiotėm. Gi ne šiaip sau pamoka vyko naktį.
Kiti mokiniai irgi po truputį ėjo pabaigos link. Ne visi, tačiau laiko nebebuvo – vidurnaktis jau seniai praėjo, tad kiekvienu atveju jau nebepavyktų išgauti skydo iš augalų magijos.
– Puikiai padirbėjot ir, turiu pripažinti, esu maloniai nustebintas, kad beveik nieko nesudeginot, – pašnairavo vienos varniukės pusėn, – ir neužmigot. Dabar galit eiti miegoti. Labanakt, – šyptelėjo mokinukėms.