Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Londonas => Pasaulis => Kiauras katilas => Temą pradėjo: varpelis Lapkričio 27, 2018, 01:36:00 pm

Antraštė: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: varpelis Lapkričio 27, 2018, 01:36:00 pm
 Atokiame Kiauro Katilo smuklės kampe stovėjo nedidelis, ąžuolinis stalelis,  nulakuotas medaus spalvos laku. Šalia jo stovėjo viena arba dvi rudu apmušalu dengtos kėdės - priklausomai nuo to kiek svečių priėjo prie stalelio.

Smuklės durys sunkiai prasivėrė girgždėdamos. Kiaurame Katile pasirodė aukšto ir liekno žmogystos figūra. Mėlynos, vandenyną primenančios akys „rūsčiu“ žvilgsniu permetė visą šio nedidelio pastato pirmąjį aukštą. Įsitempę pečiai kiek atsipalaidavo, rudaplaukis patraukė atokesnio stalelio link, pakeliui praeidamas pro barą mestelėjo smuklininkui kelis žodelius - paprašė vaisių arbatos be cukraus. Ant prekystalio pasigirdo siklių žvangesys. Priartėjęs prie sėdimosios vietos, atsisėdo ant medinės, rudu apmušalu dengtos kėdės ir dar sykį nužvelgė smuklę. Tikėjosi čia pamatyti Klaudiją arba Dianą, tačiau atrodo šios dvi mergelės - jo pačio dukterėčios nėra dažnos, o gal išvis nėra panašių vietų lankytojos. Iš kiek suspaustų lūpų pasigirdo tylus, aplinkinių ramybės nesudrumstęs atodūsis. Žinoma, nei Evelina, nei Klaudija, nei Diana (o gal verčiau ją jau vadinti Jasmine?) nežinojo apie jo atvykimą. O ką jau kalbėti apie jaunesniąsias - Roaną ir Gają Kasandrą. Tos išvis nei karto nėra mačiusios savo giminaičio.
 Ant medinio stalelio, pagaminto iš ąžuolo, nulakuoto medaus spalvos laku, atsidūrė gelsvos spalvos puodelis su garuojančia arbata. Durys dar kart atsitvėrė ir smuklininkas pasitiko dar vieną lankytoją. Tiesiaplaukio galva automatiškai pakrypo durų link. Nežinia kodėl, bet Amneta tikėjosi pamatyti pažįstamą veidą. Diana vargu jį atsimins, tačiau Evelina ir Klaudija tikrai prisimintų Džono jaunėlį brolį. Vis tik.. Smuklėje jis liko vienintelis Amneta. Nenorėdamas vakare gąsdint šeimynėlės, Nojus išgėrė arbatos ir paliko smuklę. Pasiims iš stoties saugyklų savo lagaminą bei išsiųs Ul nunešti Evelinai laiškelio.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Miona Hera Liepos 12, 2019, 11:00:07 pm
Iš dangaus krito dideli sniego kąsniai. Žibintai apšvietė snaiges, taip sukurdami jaukią, bet ir paslaptingą atmosferą. Tamsą perskrosdavo išgėrusių porelių balsai ir juokas. Po to vėl stodavo tyla.
   Skersiniame skersgatvyje tamsų žiemos vakarą žingsniavo vieniša žmogysta. Sunkios snaigės krito ant pečių ir lipo prie apsiausto, todėl žibintų šviesoje atrodė, kad žmogus vilki ypatingai puošnų, bene aristokratišką apsiaustą.
   Žmogysta sustojo prie triukšmingo pastato, kurio iškaba bylojo apie visų burtininkų seniai pamėgtą nakvynės ir išgertuvių vietą - „Kiaurą katilą“. Pro apdulkėjusį langą, kurio šiek tiek sukiužusią palangę dengė bent penkių centimetrų storio sniego sluoksnis, sklido šilta šviesa. Prie slenksčio nuo batų nutrepsėjęs ir nuo apsiausto nupurtęs šiek tiek sniego, žmogus pravėrė sunkias pastato duris ir įsliūkino į smuklę. Žmonių čia buvo sausakimša. Vietos nė su žiburiu negalėjai rasti. Nei prie baro, nei arčiau durų. Tačiau akys užkliuvo už vienišo, blausiai apšviesto staliuko, kuris stovėjo atokiai nuo baro ir, svarbiausia, - nuo durų.
   Lėtai priėjo prie ilgo, siauro ir neobliuoto stalviršio, kuris nuo ilgų metų buvo taip apsitrynęs, kad geriau nei meistras nenušveistų. Čia sėdėjo trys drūti vyrai. Šie maukė tikrai ne moliūgų sultis. Niekam nė į akis nekrito gobtuotasis. Nepakeldamas galvos užsisakė stiprios juodos kavos ir nupėdino prie staliuko. Čionais stovėjo dvi, regis, neseniai nušveistos medinės kėdės. Pasisėdęs taip, kad matytų duris, kitą prisistūmė šiek tiek dešiniau ir susikėlė kojas. Buvo tvanku, todėl nutraukė gobtuvą ir pasimatė tikrasis veidas. Merginos veidas.
   Miona buvo kaip niekada išvargusi. Po akimis matėsi nuo šalčio dar labiau išryškėję melsvi ratilai, oda, anksčiau buvusi gražiai įdegusi, dabar - papilkėjusi. Plaukai, surišti į netvarkingą kuodelį, buvo šiek tiek išsidraikę. Kelios sruogos, kurių mergina nespėdavo kaišioti už ausų, karts nuo karto sulinguodavo priešais akis. Kad ir kaip bebūtų keista, plaukai visai kaip anksčiau spindėjo rugių auksu. Kartais Miona net pagalvodavo, kad jie tik ir siurbia jėgas, jog išsilaikytų gražūs. Tokie gražūs, kokius mėgdavo Adelaidė, josios mama.
   Smuklė lūžo nuo pokalbių. Dauguma staliukų, prie kurių stovėjo keturios arba trys kėdės, buvo užėmę kažką švenčiantys vyrai. Vieną trivietį stalą buvo apsėdusios, matyt, keliauninkės. Jos, kaip ir atokiai sėdinti šviesiaplaukė, vilkėjo apsiaustus, todėl mergina nusprendė, kad moterys ilgai keliavo ir bandė sušilti. Bent jau spėjo.
   Prie židinio sėdėjo muzikantas. Šis linksmino čia susėdusiuosius liaudiškomis dainomis. Nemažai išgėrę vyrai plyšojo visai nepataikydami į taktą. Iš to, kiek artisto liutnos dėkle buvo pinigų, mergina spėjo (vėlgi), jog savo pasirodymą greitai baigs.
   Netrukus padavėja atnešė kavą. Truputėlį nustebo, kad prie stalelio sėdėjo mergina, o ne vaikinukas, kaip kad jai pasirodė iš pradžių. Antakiai dar labiau šoktelėjo į viršų, kai suprato, kad ta mergina ypatingai nemoteriškai buvo susikėlusi kojas ant josios šįryt blizgintos kėdės. Susiraukė, bet tik gūžtelėjo pečiais. Toks klientų elgesys buvo ganėtinai įprastas. Mintyse vėl gūžtelėjo pečiais, nutarusi neišskirti merginos elgesio. Suniurnėjo „Jūsų kava” ir grįžo prie baro. Miona linktelėjo ir įsispoksojo į duris. Vylėsi, kad šiandien niekas neateis. Nesinorėjo dalintis staliuku.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Fasiras von Sjuardas Liepos 12, 2019, 11:32:09 pm
   Ech, iš tikro tai buvo tragiškai nelogiškas žingsnis, katastrofiška rizika ir neįtikėtinas protokolo nesilaikymas - faktiškai absurdiškas poelgis visomis prasmėmis. Tačiau žinomam politikui jau viskas lipo per gerklę - ir tas protokolas, ir rizikos vengimas, ir žingsnių stebimumas. Pusvampyris labai tyliai, beveik be garso ėjo sniegu, pamažu jau keliais vilnoniais baltais kilimais dengiančiu žemę ir verčiančiu naują gyvenimo puslapį - baltą, nesugadintą, neprirašytą. Taip smarkiai sningant gali panorėti atsigulti ir lūkuriuoti, kol bus užverstas dar vienas puslapis ir pamažu atitolsi nuo dabarties - per kelias sekundes, vėliau valandas, dienas ir galiausiai metus, daugybę metų, kol dingsi iš žmonių atminties...
   Po praeivių kojomis lūžinėjo snaigių kaulai, o žvilgsniai bukai dėbsojo žemyn į sniegą tarytum kažko ieškant. Jaunuolis žieminiu juodu apsiaustu su sidabrinėmis sagomis neskubiai žingsniavo, dairydamasis aplinkui ir tyrinėdamas veidus. Deja, visi buvo daugmaž vienodai niūrūs ir nesidomintys aplinka - net neužsidėjus gobtuvo ir nepridengus savo veido tamsa Fasirui būtų buvę lengva išlikti nepastebėtam. Kita vertus, žmonės sukrunta ir pastebi sau įdomius žmones veikiai. Bet galbūt ne šiandien.
   Von Sjuardas nėrė skersgatviu, trumpindamas kelią. Prieš išlįsdamas į gatvės žibinto apšviestą plotą, jis nukreipė lazdelę sau į veidą. Tiek tos, juk nesinori papulti į pirmus laikraščių viršelius. Šiek tiek atsargumo niekada nepakenkia, tai ši pusiau žmogiška būtybė žinojo. Tuomet jis žengė į šviesą, o dar po kelių žingsnių - į dar ryškesnę ir triukšmingesnę šviesą.
   ,,Na, ką gi, dabar galima užmiršti savo tapatybę", - pamintijo Fasiras, nenusiėmęs gobtuvo žengdamas artyn baro. Girtas triukšmas, neblaivus juokas ir beviltiškai nusitašiusių burtininkų pilna smuklė. Kartais netgi čia galima leisti laiką, jeigu tik nori pabėgti nuo minčių ir prisiminimų.
   - Man... - sumurmėjo Fasiras, skaitydamas gėrimų sąrašą, kol smuklininkas jau lūkuriuodamas spitrino į jį. - Pasukų punšo, - perskaitė patį pirmą pažįstamesnį nealkoholinio gėrimo pavadinimą. Ne, alkoholio gerti čia jis nerizikuos - ir netgi ne vien todėl, kad nepasitiki smuklių alkoholio kokybe, bet to todėl, kad alkoholis turi savybę atrišti liežuvį labiau, nei galima, - nors ir šiaip retai kada tai darydavo. O namie visą turimą alkoholį jau seniai buvo ištuštinusi Amika, na, Fasas dėl to nė kiek nepergyveno, nebent tik nebuvo labai patenkintas dėl pačios velos sveikatos. ,,Kaži, kur ji dabar", - susikrimto Fasas. Rodos, taip ir nespėjo deramai atsiprašyti už konfliktą po krikštasūnio laidotuvių. Galbūt reikėjo su ja bandyti susisiekti... Taip, iš tiesų, reikėjo. Jis jai vis dar skolingas. ,,Galbūt Soreno genai stumia mano artimus žmones nuo manęs į mirtį", - niauriai pasišaipė iš savęs buvusio Hogvartso eliksyrininko sūnus.
   Politikas vis dar nenusiimdamas gobtuvo apsidairė po smuklę. Atradęs vienintelį tuščią stalelį, jis išsyk nužingsniavo prie jo. Bet tik atėjęs išvydo, jog visgi jis buvo užimtas - gal tik per gobtuvą jis nematė ten sėdėjusio žmogaus. O galbūt tik kol jis nesidairydamas ėjo, kažkas atsisėdo ir užėmė jo nusižiūrėtą taikinį. Šiaip ar taip, daugiau aplinkui nebuvo matyti anei vieno laisvo ar bent laisvesnio stalelio.
   Kiek susierzinęs dėl savo klaidos Fasiras atsiduso, bet vis tiek nusprendė prieiti.
   - Ar galėčiau prisėsti? Aš čia neilgam, - kiek prikimusiu balsu į merginą kreipėsi jaunuolis.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Miona Hera Liepos 13, 2019, 12:14:21 am
   Kava vis dar buvo per karšta, kad galėtum mėgaudamasis siurbčioti. Miona susiraukė. Apie kavos temperatūrą liudijo ką tik nuplikytas liežuvis.
Smegenys priėjo tokią išvadą: neišgers kavos, tada ims nuovargis ir mergina taps nebudri. Žinojo, kad tokiame triukšme užmigti niekaip nepavyktų. Tačiau net jei ir koks apsišvietęs paklydėlis pagalvotų, jog prieš Kalėdas reikia pabuvoti tyliai, šviesiaplaukė be vaistų ar kerų pagalbos negalėtų nė minutėlei išbūti užsimerkusi. Kartais pagalvodavo, ar tik neįgyja priklausomybės, tačiau visą kaltę suversdavo prisiminimams ir košmarams. Mergina nė nebeatsiminė, kada ramiai miegojo ar kada širdies neslėgė akmuo. Puikiai suprato, kad jai būtina pagalba, tačiau tokias mintis nuginė noras surasti nusikaltėlius. Ne, keršto netroško. Tenorėjo žinoti, kodėl jie tai padarė. O psichologai ar lipšni teta prie paieškų tikrai neprisidėjo.
   Tyliai krenkštelėjusi nuginė mintis ir susikoncentravo ties žmonių veidais. Žvilgsnio neužlaikydavo, kad kas nors neprikibtų, tačiau, akims perbėgus kiekvieną veidą, vėl grįždavo prie pirmojo ir tyrinėdavo kiekvieną iš naujo. Bene bus ką pražiopsojusi, bene per nuovargį neatpažino.
   Pasigirdus durų vyrių girgžtelėjimui, Mionos akys įsmigo į garso šaltinį. Lauke vis dar snigo. Tai rodė į smuklę įsisukusio nediduko vėjo sūkurio atneštos snaigės. Tarpduryje pasirodė apsiaustą vilkintis žmogus. Šis buvo ant galvos užsimetęs gobtuvą, todėl šviesiaplaukė akimis įsisiurbė į vietą, kur turėtų būtų veidas. Eisena nebuvo panaši nė į vieno iš padegėjų, todėl Hera atsipalaidavo. Vis dėlto nuo naujojo smuklės kliento nenuleido akių. Žinoma, nedarė to akivaizdžiai. Lažinosi, kad ją pamatęs padegėjas nė nesukdamas galvos ką nors jai padarytų. KIta vertus, bandydama surasti jos šeimos narių žudikus, šaukte šaukėsi nemalonumų.
   Mergina nuoširdžiai vylėsi, jog vienišas keleivis ar šiaip balažin kas pasiprašys kambario ir nė nesidairys staliuko. Bet visos viltys žlugo, kai jis patraukė būtent Mionos linkui. Nepastebimai permetė akimis nedidelė salę, tikėdamsi išvysti tuščią vietą. Žinojo, jog tai bergždžias darbas, todėl tiktai nejudėdama lukūriavo.
   Pasigirdo jaunas, bet kiek prikimęs balsas su klausiama gaida. Šviesiaplaukė nužvelgė prie jos priėjusį jaunuolį. Veido vis dar nesimatė, todėl susiraukė. Kita vertus, atsisakydama parodytų baimę. O jei tai vienas jų, to daryti nė už ką negalėjo.
   Vaikinas turbūt nė nenumanė, koks laimės žiburėlis Mionai užsižiebė, kai jisai pažadėjo ilgai neužsibūsiąs.
   - Taip, žinoma. - Tarstelėjo, tik prisiminė, kad kitą kėdę buvo užėmusios jos kojos. - Atleiskit, kokia aš nemandagi, - susiraukusi tarstelėjo. Kiek nustebo išgirdusi save kalbant mandagiai. Mintyse gūžtelėjo pečiais. Nutarė, kad nieko nebepakeis, todėl nukėlė kojas ir mostelėjo ranka sėsti. - Kėdė gali būti šlapia. Nesitikėjau, kad kas nors dar čia sėsis, - tyliai suniurnėjo ir ištiesė kojas, sukryžiuodama jas per čiurnas.
   Nepažįstamasis iš tiesų patraukė merginos dėmesį. Šioje triukšmingoje patalpoje kažkas mandagus ir tylesnis buvo lyg atgaiva pavargusioms smegenims. Kita vertus, paieškoms jis tikrai nepadės, - pagalvojo mergina ir siurbtelėjo kavos. Ši jau buvo nebe tokia karšta.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Fasiras von Sjuardas Liepos 14, 2019, 01:34:37 am
   Žingsniuodamas Fasiras išvydo merginos veidu nuslystantį nusivylimo šešėlį. Gobtuvo tamsoje niauriai šyptelėjo pats sau - mažai kur jis dabar buvo pageidaujamas, bet toks jau buvo jo likimas. Galbūt jis pats tokį likimą sau ir nusikalė. Nors ne, tai jam buvo nukalta. Jeigu čia nebūtų prasisukę velnio Slapstūnai, jei Sorenas būtų jautęs atsakomybę už šeimą, jei Natalie nebūtų slėpusi savo praeities ir patraukusi Jų dėmesio, jei Ravenas būtų buvęs suaugęs, galingas burtininkas, o Solveiga būtų buvusi stipri, o nei naujagimė vampyrė... ,,Jeigu tik visi von Sjuardai būtų išlikę gyvi." - ilgesingai atsiduso jaunuolis, kartu prisimindamas, kokia paradoksali yra ši mintis - juk vampyrai techniškai nėra gyvi, jie užima gyvųjų nemirėlių kategoriją, jei apžvelgsime kategorijas visų, egzistuojančių ant šios žemės. Gyvieji, gyvieji nemirėliai, paprasti numirėliai ir mirę gyvieji - tie, kurių širdys vis dar plaka, bet protai tėra tušti it balti popieriaus lapai. Balti it tie sniego kilimai, ant kurių pirmuosius naujos istorijos ženklus paliko Fasiro batų padai.
   - Ačiū, - lakoniškai sumurmėjo von Sjuardas, jau žengdamas atsisėsti, bet tik tuomet pastebėdamas, kad ir antra kėdė užimta. Lyg mergina jau iš anksto būtų užtvėrus kelią sėstis čia visokiems atėjūnams. ,,Jeigu būtų girtas ir daug sveriantis atėjūnas, amen visom kojom", - pamanė Fasas, nors šia išmintim su mergina nepasidalino. Tegu bus, kaip turi būti, juk gyvenimiška patirtis irgi yra vertinga.
   - Niekis, - akivaizdžiai drėgmės nesureikšmindamas linktelėjo pusvampyris, atbula ranka žemyn nubraukdamas pusiau ištirpusį sniegą, atsidūrusį ant kėdės, matyt, nuo pašnekovės batų. Sniegas šviežias, švarus, rankos neturėtų išsipurvinti, nors visgi jaunuolis į savo veiksmų planą įsirašė rankų nusiplovimą smuklėje prieš grįžtant namo. Gaila, kad ant stalų smuklėse nebūna padėta servetėlių kaip normaliose, civilizuotose kavinėse. Bet Fasiras buvo pats kaltas - juk rinkosi iš viso Londono, o pasirinko triukšmingiausią vietą, kur mažiausia šansų būti atpažintam. O galbūt tokie pasirinkimai jau nieko ir nestebintų.
   Atsisėdęs jaunuolis vis dar nenusiėmė gobtuvo. Šiek tiek nekantriai pabarbeno į stalą pirštais, mintyse nesąmoningai atkartodamas kažkokią neseniai išgirstą kalėdinę melodiją. Vėliau, susipratęs, kad tokie garsai gali erzinti jį maloniai prie stalelio priėmusią merginą, jis rankas susikišo į kelnių kišenes.
   - Pasukų punšas, - netikėtai atėjęs pranešė padavėjas, matyt, taip pat nelinkęs daugžodžiauti. Jaunuolis vėlgi tik linktelėjo - jau buvo už šį gėrimą sumokėjęs, tad beliko jį tik su malonumu išgerti.
   Ilgas atodūsis. Seniai jis bebuvo ragavęs pasukų punšo - gal tik kažkada kokioj nors kavinėj Kiauliasodyje jo gėrė. Galbūt tai darė ne vienas. Kaip seniai tai, pagalvojus, buvo - juk jis jau ketveri metai, kaip baigęs Hogvartsą. Burną užėmė nepakartojamas šio burtininkų gėrimo skonis... Ar galėtų pusvampyris jo atsisakyti, jeigu būtų jam suteiktas pasiūlymas mainais į galias? Su šiuo pasiūlymu jis galėtų būti taip pat amžiams atskirtas nuo vieno iš savo hobių - maisto gaminimo. ,,Pasirinkimas iš idealų ir savęs", - niauriai pagalvojo ministras, su kartėliu nurydamas dar vieną gurkšnį. ,,Net ir tokioje paprastoje situacijoje..."
   Tuomet Fasiras pajuto, jog mergina į jį žiūri.
   - Kas? - dar kiek patylėjęs paklausė jis gana abejingu balso tonu.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Miona Hera Liepos 14, 2019, 10:51:08 am
   Miona kurį laiką stebėjo naująjį kompanijoną. Vaikinas buvo ramus, daug nekalbėjo ir nė iš tolo negalėjai pasakyti, kad rengiasi ką nors padaryti priešais jį kėdėje susmukusiai Herai. Mergina suprato, kad jos spoksojimas gali pasidaryti įkyrus ar trikdyti, todėl paėmė puoduką, nupūtė garus ir gurkštelėjo kavos. Kaip ir pirmąjį, tiksliau, sėkmingąjį sykį, merginai po kūną pasklido maloni šiluma. Tačiau rankos ir kojos vis viena šalo, tad mergina laikė rankomis apglėbusi gėrimą, kad bent kiek sušiltų.
   Iš pradžių Miona išgirdo nedarbų barbenimą į stalą. Kilstelėjusi akis nuo puodelio, pamatė, kad vaikinas pirštais muša kaži kokį taktą. Įsiklausiusi ir pagavusi ritmą, prisiminė kažkur girdėtą kalėdinę dainą, kurią vaikinas ir barbeno. Nežinojo, ar šįvakar ją grojo muzikantas, tačiau galėjo duoti ranką nukirsti, jog ją girdėjo šiandien. Tačiau vidury posmelio vaikians nustojo, matyt, pasekęs Mionos žvilgsnį ir nusprendęs, jog jai tai trukdo. Mergina nė kiek nenusiminė. Muzika jau buvo išūžusi jai galvą.
   Hera rudomis ir skvarbiomis akimis vėl apžvelgė salę. Vaikinas užstojo vieną stalą, dėl ko šviesiaplaukė kiek sunerimo ir susiraukė. Tačiau nusprendė, kad gal bėdų nebus.
   Pasigirdo triukšminga garsų kakofonija. Nuo kėdės kilo muzikantas. Matyt, muzika pagaliau baigėsi. Miona lengviau atsiduso. Ilgiau tokio žiūrovų nusidainavimo, kad net negirdėjo paties artisto, nebūtų ištvėrusi.
   Jaunuolis buvo užsisakęs pasukų punšo. Tai suprato išgirdusi padavėjo žodžius. Šis, kaip ir jo bendradarbė, kuri aptarnavo Mioną, irgi nebuvo šnekus. Atėjūnas į tai tik linktelėjo ir pasimėgaudamas gurkštelėjo gėrimo. Atmintyje iškilo Dafydd, metančio kavinuką, pro kurio snapelį virto kavos garai, vaizdas. Nors ir nemėgo pasukų punšo, to padaryti tikrian ebūtų galėjusi.
   Šviesiaplaukė nesusilaikė nežvilgtelėjusi į jaunuolį. Šįsyk jam tai neprasprūdo pro akis. Merginos galvoje ėmė suktis tūkstančiai krumpliaračių, karštligiškai ieškančių paaiškinimo tam trumpam gobtuotojo užduotam klausimui. Tačiau tai penktakursės grifės veide neatsispindėjo. Kuo ramiausiai tarstelėjo:
   - Būtų malonu žinoti, su kuo sėdžiu prie vieno stalelio šioje gan neramioje ir nepasakyčiau, kad labai saugioje, smuklėje.
   Lėtai atsitiesė ir per lakuotą ąžuolinį stalelį ištiesė šaltą kaip ledas ranką.
   - Hermiona, - nedvejodama prisistatė.
   Mergina negalėjo sakyti, kad labai baisiai pamelavo. Tikrąjį jos vardą ir pavardę apkeistum vietomis, nuimtum nuo pavardės raidę „a” ir abu sujungęs gautum būtent tą vardą, kuriuo prisistatė mergina.
Mionos vardas turėjo ganėtinai keistą istoriją. Adelaidė, josios mama, dar būdama maža mergytė, nusprendė, jog užaugusi turės dukrą, vardu Hermiona. Žinoma, tai buvo vaikiškos svajos, tačiau šiai užaugus ir susituokus su Rafaeliu Hera iš teisų gimė mergaitė. Tada Adelaidė suprato, jog Hermiona Hera skambėtų pernelyg keistai. Todėl tiesiog sutrumpino vardą ir pakrikštijo dukrą Miona. Šviesiaplaukė prisiminė, kaip dėl neįprasto vardo senojoje mokykloje susilaukdavo klausimų ir patyčių.
   Miona stebėjo, kaip į tai reaguos pašnekovas. Neturėjo supratimo, atsakys šis, ar ne. Kita vertus, bent kažką apie jį išsiaiškins.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Fasiras von Sjuardas Liepos 14, 2019, 06:22:43 pm
   Fasiras žvelgė visai ne Mioną - labiau į smuklės sieną, vietom išmargintą kinivarpų išgraužtomis skylutėmis. Bent jau aišku, kad medis buvo natūralus, o ne išpurkštas... Oi, medžiai gi ir taip nėra purškiami. Bent kažkas natūralaus. Visgi akies krašteliu von Sjuardas matė, nors tyčia ir nestebėjo, kaip mergina, sėdinti prie stalo, geria iš puodelio arbatą, karštą šokoladą ar dar kažką panašaus. Laikė puodelį abiem rankom - iš dalies toks vaizdas ministrui priminė Londono pakampėse kartais sėdinčius skarmaluotus žmones, mėginančius bent prie ko šiltesnio prisiglausti ir sušilti. Tokiais momentais nebereikia nieko ypatingo, kad jaustumeis laimingas.
   Galbūt koks mėnuo benamystės leistų Fasirui užmiršti savo skaudulius?
   Ne, tegu skauda, bet lai jis išliks von Sjuardu, tikru savo giminės atstovu, jaučiančiu ryšį su mirusia šeima bent jau per prisiminimus ir skausmą.
   Gaila, kad gobtuvas kiek trukdė jaunuoliui matyti smuklės lankytojos, sėdinčios šalia jo, veidą. Nors gal ir nė kiek negaila - neatrodė ji jam labai verta dėmesio ar ypatinga. Visgi dabar jam niekas neatrodė labai verta dėmesio - nuo minčių ir dėmesį traukiančių objektų jis ir pabėgo į šį Londono dugną.
   Fasas nebuvo tikras, kad jo klausimas bent kiek sutrikdė drąsiai ir net perdėm įkyriai spoksančią merginą. Nusipurtė, pagalvojęs, kokiai profesijai atstovavimą kartais išduoda toksai spirginimas akimis į priešingos lyties atstovą. Bet mergina atrodė tvarkinga, o nuojauta ministrui aiškiai sakė, jog ji niekaip negalėtų priklausyti tokiai bendruomenei.
   - Pirmiausia, tai nėra atsakymas į mano klausimą, - net šykščiai nešyptelėjęs sureagavo jaunuolis. Visgi šyptelėjo, pakomentuodamas kitą pašnekovės replikos pusę. - Kodėl gi smuklė jums neatrodo saugi?
   Tai aišku, kad ši landynė nėra saugi, ir politikas tai puikiai suprato. Visgi kažkodėl net tokį beviltišką introvertą prispyrusi vienatvė stūmė prie neakivaizdžių bandymų tęsti pokalbį.
   Lėtas, bet užtikrintas rankos ištiesimas ir prisistatymas... Ar žinai, mažoji burtininke, kad šis pasisveikinimas anksčiau reikšdavo buvimą beginkliam ir pasitikėjimą asmeniu, su kuriuo sveikinamasi?
   Fasiras sekundėlę patylėjo, svarstydamas, kokiu vardu prisistatyti. Tikrojo savo vardo, savaime aišku, minėti jis čia neketino - juk ne skelbtis, kokia didinga asmenybė aplankė šią skylę, atėjo. Čia ne ,,Kiauro katilo" reklama ir ne Magijos ministerijos antireklama.
   - Venas, - šovė patį pirmą ant liežuvio galo besisukusį vardą ir švelniai spustelėjo pašnekovės ranką. Nieko keista, kad prisistatyti juodaplaukis nusprendė amžiną atilsį prieš beveik dešimt metų mirusio ir jau visų pamiršto brolio dvynio vardo trumpiniu - juk Fasas nuolat svarstydavo, apsvarstydavo, persvarstydavo ir išsvarstydavo prisiminimus ir priežastis, kodėl iš tos šeimos dalies nieko daugiau be prisiminimų ir neliko.
   Nustebino, kad net akivaizdžiai karštą gėrimą laikiusios merginos rankos buvo tokios šaltos - net jo rankos buvo kiek šiltesnės, nors jo rankomis tekėjo pusvampyriškas kraujas, kas reiškė, jog jo kūno temperatūra buvo kiek žemesnė nei paprasto mirtingojo žmogaus. Aišku, bjauriai žiemiški orai darė savo. Jei Hermiona būtų ne žmogus, jis, ko gero, jau seniai būtų tat suuodęs.
   - Tėvai žavėjosi Įkyrėlės pasiekimais politikoje? - abejingu tonu pasiteiravo jaunuolis, įtardamas merginos vardo kilmę. Juk Hermiona Įkyrėlė buvo ministrė visai, palyginus, neseniai... Nors ne, jau seniai, Fasiro vaikystėje. Labai seniai. Tik laikas eina pernelyg greitai, kad galėtum jį skaičiuoti pasitikėdamas savo prisiminimų ryškumu.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Miona Hera Liepos 14, 2019, 10:03:52 pm
- Alkoholis visada daro savo. Žvilgtelkit į tą trijulę, - vos mostelėjo ranka į priešingame pastato kampe sėdinčius vyrus. Šie neseniai buvo pradėję dėl kažko ginčytis. - Sėdintysis nugara į mus prie dešinės blauzdos turi peilį. Netrukus gali prasidėti muštynės. - Kiek patylėjusi abejingu balsu pridūrė: - Arba pjautynės. Tas tipelis nesyk buvo įsivėlęs į tokius reikalus.
Gurgštelėjusi kavos, mat siaubingai ištroško - taip retai kalbėdavo -, tęsė:
- Antai anas vyrukas, - metė žvilgsnį į juodaplaukį, tiesiai sėdintį prie baro tarp dar kitų dviejų drūtų vyrų, - ir tos trys moterys, žinoma, ir smuklininkas su visu kitu personalu bei mes, - vieninteliai padoriai mokantys burti tarp visų šitų žmonių. Šiandien šeštadienis. Šią savaitės dieną čia būna daugiausia nevertėlių. Tad priežastis, kodėl ,,Kiaurame katile" jaučiuosi nesaugi, manau, aiški, - pabaigė žiūrėdama į vietą, kur turėtų būti pašnekovo akys.
Komentarą apie tai, jog neatsakė į jojo klausimą, mergina praleido pro ausis. Ne jo reikalas, - burbtelėjo mintyse ir šaukšteliu pamaišė kavą.
Šviesiaplaukė matė, kaip jaunuolis delsė paspausti ranką. Kad ir sekundėlę, bet pajuto. Priešingai nei kitų, merginai pavargus, juslės kuriam laikui paaštrėdavo. Tik vėliau, kai per ilgai kankindavo save nuovargiu, išsileisdavo kaip balionas.
Vaikino ranka buvo šiltėlesnė nei Mionos. Tačiau ne tokia šilta, kokios tikėjosi. Įtariai jį nužvelgė. Nutarė, kad tai žiemos šaltis pasidarbavo. Kita vertus, ir pati Hera dėl nusilpimo buvo praradusi įprastą veido spalvą. Ką jau kalbėti apie normalią kūno temperatūrą.
Po nelaimės mergina buvo smarkiai pasikeitusi. Nebebijojo kalbėti tiesos, lindo pavojams į nagus ir laužė nemažai taisyklių. Tačiau mokyklą stengėsi lankyti. Į kas antrą pamoką nenueidavo, tačiau net jei ir užsukdavo, tai nulįsdavo į patį tamsiausią kampą ir tyliai tūnodavo, kol baigdavosi pamoka. Taip sužinodavo, kas buvo užduota praeitą sykį ir visą kitą laiką nuodugniai analizuodavo pamokos temą. Tai buvo viena priežasčių, kodėl neabejojo, jog egzaminus išlaikys. Tik dėl namų darbų kartais kildavo keblumų. Bet ir su šiais susitvarkydavo.
Savaitgaliais dažniausiai keliaudavo po šalį. Dažniausiai klaidžiodavo Londone, mėgindama aptikti Padegėjų - kaip ji jau spėjo juos pavadinti - pėdsakus. Kad ir kaip ten bebūtų, galimų šeimos narių žudikų sąrašą turėjo. Tik niekaip negalėjo jų surasti, pati nepalikdama pėdsakų. Kas antrą savaitgalį čia užsukdavo, vildamasi sutikti tuos žmones. Sąraše jau buvo apstu pribraukymų.
Nustebo, kai Venas norėjo tęsti pokalbį. Tačiau nutilus klausimui, mergina įsispitrijo į iš puodelio virstančius garus. Jai pasidingojo, jog garai įgijo ugnies pavidalą. Staiga aplinkui viskas nutilo ir nė nepajutusi paniro į prisiminimą.
Nieko daugiau nematė ir negirdėjo, tik ugnį ir kraupų klyksmą.
Krūptelėjo pajutusi, kad kaista prie puodelio prispaustas smilius. Greit jį atitraukė. Jausmai po mažu išblėso, palikdami bjaurią, bene apčiuopiamą tuštumą.
- Jie buvo žiobarai. Apie burtininkų pasaulį, o juolab Magijos ministeriją, beveik nieko nežinojo. Tai juos šiurpino.
Svarstė, ar Venui už ausų užklius tai, jog apie tėvus kalbėjo būtuoju laiku. Neabejojo, jog tikrai tai pajuto.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Fasiras von Sjuardas Liepos 14, 2019, 11:17:07 pm
   Fasiras apsisuko ir pašnairavo į Hermionos nurodytą trejetą jau gerokai įkaušusių asmenų. Jokio peilio nei prie kairės, nei prie dešinės blauzdos nepastebėjo, bet pamanė, kad galbūt šis šaltasis ginklas tiesiog buvo paslėptas po kelnių klešne arba jis pats tiesiog sėdėjo ne tuo kampu, kad viską gerai matytų. Vyras, sėdintis prieš ginkluotąjį, net įraudęs gynė kažkokią tiesą neseniai užvirusiame ginče. Von Sjuardas grįžtelėjo į merginą, kai ji trumpam nutilo - pasirodo, tik gurkštelėjo kavos - o tuomet vėl pagal jos pasakojimą ėmė akimis rankioti išskirtinius veidus šioje nevertėliškoje minioje. Tai darydamas taip pat mąstė apie tai, ką iš šio pasakojimo gali nuspręsti apie Hermioną, kurios pavardės nežinojo. Tiesą sakant, išsamus jos pasakojimas apie smuklės pavojingumą jį nustebino net keliais aspektais, Pirmiausia, tai rodė jos neįtikėtiną pastabumą ir smuklės lankytojų išmanymą, o galbūt ji čia labai dažnai lankėsi ir turėjo gerą veidų atmintį. Tai pamintijęs von Sjuardas įsitikino, jog nenusiimti gobtuvo dažnai esti nebloga mintis. Antras dalykas, kuris privertė Fasirą nustebti, buvo pernelyg didelis jos atvirumas ir demonstruojamas pasitikėjimas juo. Galbūt ji temanė, jog nėra ko bijoti?
   Ir dar vienas dalykas - ji taip ir nepasakė, kodėl spoksojo į jį. Matyt, tyrinėjo lygiai taip pat, kaip ir visus kitus smuklės svečius. Ką gi, kaži, ar jis buvo kuo nors įdomus. Neturėjo nei peilio prie blauzdos, nei kokio drakono kiaušinio, nei akivaizdžiai raumeningų rankų, kad bicepsų neslėptų net apsiaustas.
   - Jūs labai pastabi, - pripažino faktą Fasiras, blausiai šyptelėdamas. - Visgi iš kur galite žinoti, jog ir aš nesu nevertėlis? - su šiokia tokia smalsumo liepsnele balse pasiteiravo jaunuolis, nepraleidęs pro ausis įvardžio „mes“, kai mergina prabilo apie padoriai burti karčemoje gebančius asmenis.
   „Kiek jai metų? Penkiolika? Šešiolika? Maždaug tokio amžiaus, kokio buvau aš, kai...“, - karčiai atsiminė gobtuvuotasis, darsyk skenuojamas įtaraus merginos žvilgsnio. Toks elgesys visai neatrodė būdingas tokio amžiaus paaugliams - kaip, be abejo, ir toks atidumas aplinkiniams, ir drąsus kalbėjimas, ir lankymasis tokiose skylėse. Na, tiek tos, pastarasis bruožas yra būdingas jau didesnei paauglių populiacijos daliai.
   Visgi kažkuo panašus buvo ir Fasiras, kai buvo panašaus amžiaus. Kodėl? Todėl, kad daug neteko. O kokią paslaptį slėpė ši mergina?
   Apsimetėliui Veno antrininkui (Venas, beje, nebūtų tam prieštaravęs) uždavus klausimą, Hermiona krūptelėjo. Fasiras nežymiai pakreipė galvą, staiga įtaręs, jog čia ir bus užsimaskavusi Hermiona Įkyrėlė. Nors kam gi jai taip elgtis? Sekti naująjį ministrą? Tuomet prisistatytų kitu vardu. Iškrėsti naujajam ministrui pokštą? Ne Įkyrėlės mada. Perduoti jam kokią nors žinią? Von Sjuardas sukluso.
   „Buvo“. Ar galėtų tai būti žinia, kad pusvampyris buvo susektas ar netgi ieškomas, kad būtų galima jį nudėti? „O gal man tik paranoja.
   - Kodėl buvo? - pabrėždamas paskutinį žodį, labai nuspėjamai paklausė jaunuolis, jau kankinamas nelabai geros nuojautos. Kažkas tarp jo spėjimų ir įrodymų susijungė, suformuodami miglotas išvadas. Galbūt nederėjo to klausti.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Miona Hera Liepos 15, 2019, 12:10:03 pm
Tiesą sakant, mergina buvo nustebusi, kad pašnekovas susidomėjo jos rodomais asmenimis. Miona nesiekė pasipuikuoti savo žiniomis ar pastabumu, dėl ko į pagyrą nekreipė dėmesio. Išvis nenorėjo su kažkuo kalbėti. Neatrodė, jog ir atėjūnas dega dideliu noru. Tačiau jis buvo smalsus. Erzinančiai smalsus. Ir prieš atsakydama į jo klausimą pasistengė užgniaužti atodūsį.
- Abejoju, ar noriu atskleisti, kaip sužinau, kas moka burt, o kas ne, - šaltai nukirto. Per visą šį pokalbį nė nešyptelėjo. Net dirbtinai. Akimirką pasvarstė, kaip jaučiasi jos pašnekovas. Vaikinas buvo tikrai kur kas vyresnis už ją. Iš kalbos manierų sprendė, jog užima ganėtinai aukštas pareigas. Balsas rodė, kad jis karts nuo karto šypteldavo. O štai prieš jį sėdėjo gyvenime pasimetusi penkiolikmetė mergina. Miona per visą pokalbį neuždavė nė vieno klausimo. Bent jau akivaizdaus. O štai jaunuolis buvo vaikščiojantis klaustukas.
Hera pasvarstė, kodėl jisai nenusiima gobtuvo. Smuklėje buvo be galo trošku, todėl tai, kad jis neatidengė veido, buvo kiek įtartina. Tačiau nuojauta bylojo, jog jis nėra vienas Padegėjų.
Jai taip bemintijant, Venas uždavė dar vieną klausimą. Merginos akys kaip dvi smiginio strėlytės įsmigo vaikinui į veidą. Pernelyg smalsus.
- Nepasitikiu jumis tiek, kad... - jos kalbą nutraukė prasivėrusios  smuklės durys. Lauke vis dar snigo, netgi kur kas labiau, nei įėjus jaunuoliui. Naujasis smuklės klientas akivaizdžiai net nebandė nusipurtyti nuo batų sniego. Vyras per ilgai laikė atvertas duris, todėl kažkas šūktelėjo jas uždaryti. Naujojo atėjūno akys įsmigo į tą pusę iš kurios girdėjo balsą. Iš jo lūpų mergina nieko nesugebėjo išskaityti, tačiau žiaurus žvilgsnis bylojo, jog nieko gero nelauk.
Šio vyro Miona nebuvo mačiusi. Nuojauta bylojo, jog tai yra vienas Padegėjų. Pati nesuprato, kodėl, tačiau juto. Nuo jo pulsavo tikrai negera energija, ir merginai kūnu nuėjo šiurpas. Niekada nesvarstė, ką darytų, jei juos sutiktų. Neapgalvojo. Tiesiog norėjo sužinoti, kuo jos šeima jiems nusikalto. O ką darys dabar? Pakalbins? Maloniai pasisveikins, pridurs, kad nenori rūpesčių ir pasiteiraus, kodėl taip žiauriai nužudė jos tėvus ir seserį? Dabar Miona suprato, kokia kvaila ir naivi ji buvo. Ieškoti nusikaltėlių viena, bet juos surasti - kas kita.
Mergina nusisuko nuo durų ir pasižiūrėjo į puodelį. Kava nebeviliojo. Ranka apčiuopė prie kairios šlaunies pritvirtintą paprastutį virtuvinį peilį. Ne, su juo ji neapsigins.  Dėjo visas viltis į tai, jog naujasis atėjūnas išsirinks kambarį ir šiandien čia nesirodys.
Minutė, kol vyras užsisakė kambarį, slinko taip lėtai, kad mergina net nežinojo, kur dėtis. Sėdėjo nejudėdama, iki vyras dingo laiptų viršuje. Delnais užsidengė veidą, kad paslėptų, kokia išsigandusi yra. Drąsa išgaravo.
Praėjo minutė, vėliau dvi ir Miona pakėlė galvą. Ją siaubingai pykino. Buvo dar labiau išblyškusi. Negerai, negerai, negerai… Kažką daryti reikėjo. Padegėjas buvo ranka pasiekiamas. Atsakymai į taip dažnai užduodamus klausimus būtų merginą išlaisvinę iš pačios susikurto dvasinio kalėjimo. Kad ir ką norėjo ji padaryti, viskam reikėjo burtų. Mokykla, joje besimokantys vaikai, šauni biblioteka, burtai ir net tas pats paniurėlis Dafydd, ar geriau atsakymai į klausimus, pagaliau laisvė ir ramybė?
Tačiau galvoje užsižiebė lempelė ir mergina pakėlė viltis kupinas akis į priešais sėdintį vaikiną.
- Esate girdėjęs apie šių metų liepos pabaigoj įvykusią nelaimę? Sudegė žiobarų namas. Žuvo du suaugusieji ir mergaitė. Viską stebėjusi Hogvartso mokinė teigė, jog pasidarbavo burtininkai. Tačiau niekas nieko nerado, todėl visi pamanė, jog jai potrauminis šokas, ji išprotėjo ar kažkas tokio. Žodžiu, kažką tokio laikrašty esate matęs? - berte bėrė Miona, visiškai įsitikinusi, jog Venas nėra vienas jų. Beveik juo pasitikėdama. - Nes dalykas tas, kad vienas tų burtininkų čia, - akimirką patylėjo. Mintyse svarstė, ar tik ne per daug dramatiškai viską išdėjo. Numojo ranka ir užbaigė: - O aš - Miona Hera, - balsas užlūžo tariant savo pavardę. Šviesiaolaukė buvo visiškai įsitikinusi, jog jos ji neverta. Krenkštelėjui kalnėjo toliau: - Už mokyklos ribų burti negaliu, o niekas manimi nepatikės, jei imsiuosi žiobariškų dalykų. Ar galėtumėt man padėti? Pažadu kaip nors atsilyginti...
Žinojo, kad atsilyginti nelabai kuo turi, tačiau jautė būtinybę kažką pasiūkyti mainais. Vylėsi, kad Venas nėra koks bjaurybė ir nepareikalaus ko nors, ko mergina negali duoti.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Fasiras von Sjuardas Liepos 15, 2019, 11:11:44 pm
   „Abejoji, ar nori atskleisti...“ - mintyse pakartojo Fasiras. Nedidelis nemažos iškalbos ženklas, angliško mandagumo pavyzdys ant marmuro pakylos, galbūt didelės galios, slepiamos po aksominiu paslapties audiniu, panašiu į tą, kuris būna užmetamas prieš atidengiant kokių nors svarbių valstybės veikėjų skulptūras. Jukgi reikia piliečiams suleisti nedideles dozes propagandos. Ko suleisti pašnekovui bando mergina?
   Fasiras tik linktelėjo galva, neturėdamas labai ko pridurti į skubų kapojimą. Ko gero, sužinos tai anksčiau ar vėliau. Arba nuspės, arba dar kažką sugalvos. Ne taip jam ir buvo tai svarbu. Ko gi jam gilintis į pirmą ir paskutinį kartą matomos merginos kalbas?
   Į antrąjį jaunuolio užduotą klausimą atsakymas jau galėjo būti numanomas. Gal ir gerai, kad už jį kokia dešimčia metų jaunesnė mergaitė neketino daug pasakoti apie galimai jai itin nemalonius dalykus. Juk čia Fasiras sulaužė vieną savo taisyklių - neklausti to, ko nenori žinoti. Kai apie šeimos narius kalbama būtuoju laiku, o pašnekovas pasidomi, kodėl būtent tas laikas vartojamas, pokalbis paprastai baigiasi nejaukia tyla, pastarojo kalbėtojo mikčiojimu ir skausmingu dilgčiojimu neapgalvotai (arba apgalvotai) savo šeimą paminėjusiojo paširdžiuose. Juodaplaukis tik gurkštelėjo pasukų punšo iš bokalo. Jo liko kiek mažiau nei pusė - teliks pabaigti gėrimą ir, kaip ir žadėjo, veikiai apleisti stalelį, paliekant merginą palaimingoje vienatvėje.
   Visgi netikėtai mergina nutraukė sakinį jo, ko gero, nė neįpusėjusi ir keistai įsižvelgė ten, kur turėjo būti „Kiauro katilo“ smuklės durys. Jaunuolis pajuto net iki jo atsklidusio šaltesnio oro gūsį - vaikštantys po karčemą žmonės tokių vėjų tikrai nekelia, jie galėjo ateiti tik iš lauko. Von Sjuardas automatiškai galvą tenai pasuko ir pats - ir, rodos, nebuvo vienintelis, kurio dėmesį patraukė atsivėrusios durys. Prie jų tebestovėjo pats šviežiausias smuklės svečias, tiesa, iš veido ir žvilgsnio sprendžiant, gyvenimo keliuose ir pakelėse jau nebe šviežiausias. Ir dūšios jau nebe itin šviežios, bet gal ir pagedusios. Ministrui šis asmuo pasitikėjimo nekėlė. Fasiras klausiamai dėbtelėjo į Mioną - aišku, to klausimo jo akyse jinai matyti negalėjo - ir apstulbo, išvydęs ją užsidengusią veidą. Iš pradžių net nesuprato, kodėl ji tai padarė. Patylėjo, nurydamas smalsumą - viskas išaiškėja atėjus laikui, galbūt mergina tik kiek prasčiau pasijuto. Darsyk pakėlė punšo bokalą ir priglaudė jį prie lūpų. Merginai patraukus delnus nuo veido, jaunuolis atidžiai pažvelgė į jos veidą. Net ir įsižiūrėti nereikėjo, kad suprastum, koksai baltas ir bekraujis jis buvo.
   - Jums viskas gerai? Gal pakviesti pagalbą? - su šiokiu tokiu nerimu balse pasiteiravo jaunuolis, bet veikiai sulaukė, ko gero, paaiškinimo, kas visgi čia vyksta.
   „Liepos pabaiga. Žiobarų namas. Likusi gyva mergina. Įtariama beprotystė.“ Be abejo, Fasiras tai atsiminė. Nelabai aiškiai, bet atsiminė. Juk jis neretai ministerijoje pietaudavo su aurorais, klausydavosi jų pasakojimų ir taip pat gilindavosi į ataskaitas, kad žinotų, kas vyksta Anglijoje ir su kuo reikalų turi teisėsauga. Fasiras juk ir pats kažkada norėjo būti auroras, bet likimas panėšėjo vienu ministerijos aukštu aukščiau tiesiogine prasme. Juk ministro kabinetas buvo tiesiai virš aurorų štabo.
   Hermionai bekalbant politikui darėsi vis nejaukiau. Žvilgsnis tapo gilus ir budrus, mintys nardė, persvarstydamos jos žodžius ir ieškodamos melo. Juk čia tikrai gali būti melas. Arba kas nors paslėpta. Von Sjuardas nebuvo linkęs iškart patikėti tuo, ką girdėjo.
   - Taip, mačiau, - lėtai ir atsargiai patvirtino jis, nors apie šią nelaimę skaitė visai ne laikraštyje. Ką gi jis gali padaryti? Jis nėra koksai teisingumo angelas, jis nėra ir dievas, jam net tiesiogiai nepriklauso tokių reikalų tvarkymas...
   - Jūs - Miona Hera? - perklausė priblokštas Fasiras ir atsilošė, atsiremdamas į kėdės atkaltę ir už nugaros sunerdamas rankas. Kaip tai galėjo nutikti, kad ji susitiko būtent jį, o jis pateko į „Kiaurą katilą“ būtent tokiu momentu?
   Dabar juodaplaukis nenorėjo netgi pasikliauti savo nuojauta, tik protu. Blaiviai mąstant, jis buvo bejėgis. Jei to vyro kaltė neįrodyta, jokios prasmės nėra netgi šaukti aurorus ar magišką policiją. Tebūnie, tas vyras jam ir nepatiko, bet...
   - Ar jūs tikra, kad tai vienas iš nelaimės kaltininkų? - vėl pasilenkęs per stalą arčiau merginos paklausė jis. - Ir... Kuo aš apskritai galiu padėti? - pasitikslino, tikėdamasis, kad mergina atsakys naudodamasi blaiviu protu ir nereikalaus ko nors beprotiško.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Miona Hera Liepos 16, 2019, 10:01:34 pm
Miona kiek sutriko, kai išvydo taip nustebusį pašnekovą. Iš pradžių pagalvojo, jog tai, kad yra Hera, nieko ypatingo, po to suvokė, kad pamelavo dėl vardo. O dar ir tai, kad nemažai žmonių galvojo, jog su ja kažkas negerai… Merginos skruostai raustelėjo. Ne, ne dėl apėmusio nejaukumo jausmo, o veikiau beviltiško pykčio. Akimirką pasvarstė, ar taip galima tai pavadinti. Priėjo išvadą, jog kito apibūdinimo nė rasti negalėjai. Įrodyti, kad yra visiškai sveiko proto, beveik niekaip negalėjo. Bent jau ne šiomis aplinkybėmis.
- Gyva ir s v e i k a, - trumpai tarstelėjo, pabrėždama paskutinį žodį. Stipriai sučiaupė lūpas ir užsimerkusi suskaičiavo iki dešimties. Nelabai kuo padėjo, tačiau pasistengė akimis nebesvaidyti žaibų. Juk ji nežino, kas dedasi Veno galvoje. Juk negalėjo jo teisti už tai, kad laikraščiai kartais priskiedžia niekų. Tačiau labiausiai vertė nusiraminti viltis, jog šiandien sužinos taip ilgai lauktą tiesą.
- Esu visiškai, absoliučiai tikra, kad tai jis. Tiksliau, vienas jų, - atsakė į pirmąjį Veno užduotą klausimą. Vėliau pridūrė: - Mačiau jį. O dėl pagalbos… - dvejodama stabtelėjo ir keletą sekundžių pagalvojo. Iš tiesų nenumanė, kaip vaikinas galėtų padėti, tačiau jis turėjo lazdelę. Į kambarį gali patekti nebent tik kambarinė, tad… - Jūs galit naudoti lazdelę. Na, juk nesat nepilnametis burtininkas, taip? Man reikia iš to vyro gauti vienui vieną atsakymą į vienintelį klausimą. Jeigu jis nenusileis, man reiks pas jį patekti. Na, nežinau, kažkaip. Tiesiog… Varge, kaip iš veiksmo filmo, - burbtelėjo ir nuo pašnekovo nusuko akis į puodelį. Vėl stabtelėjo pamąstyti. Tokie dalykai greitai nesigalvoja. Bent jau Mionai taip atrodė. - Žodžiu, man reikia gauti kambarinės drabužius. Ar padavėjos. Arba išvis kažkokiu būdu iš jo išgauti atsakymą.
Jai beveliant, kaip pačiai pasirodė, beveik pražūtingą arba nenormaliai kvailą planą, kurį garsiai kurpdama tikrai, kaip vėlgi šviesiaplaukei atrodė, nepasirodė sveiko proto, virš galvos, kaip merginai pasirodė, nuo žingsnių svorio girgžtelėjo lentos. Vėliau nieko nebesigirdėjo. Atmintyje atkūrė „Kiauro katilo“ išplanavimą. Ten buvo vyrų tualetas. Smegenys karštligiškai ieškojo sprendimo. Šiandien niekas, be Padegėjo, nebuvo užsisakęs kambario. Buvo bepakylanti, kai vėl pasigirdo girgždėjimai, o vėliau ir ritmingas nuo laiptų besileidžiančių kojų bildėjimas.
Laiptai nebuvo toli. Kelio nuo Heros stalelio iki jų niekas neužtvėrė, todėl, gal nuo nuovargio beveik blaiviai nebemąstanti, gal tiesiog išvargusi po pusmečio ieškojimų, pakilo nuo stalo ir patraukė prie laiptų. Padegėjas buvo beveik benulipąs, kai priešais jo akis išdygo, kaip jam pasirodė, neūžauga mergiotė.
- Ar tu - Bilas Rudanosis? - be jokių įžangų paklausė Hera. Merginos rankos šiek tiek drebėjo, todėl jas buvo suspaudusi į kumštukus ir paslėpusi po rankovėmis. Nemirksėdama žiūrėjo į susivėlusio, balažin kiek laiko nesiskutusio vyro akis.
- Ko tau parūpo, mergiūkšte? - tėškė vyras. - Traukis, - ir nulipo nuo paskutinio laiptelio. Nors ir palaikė Mioną žema, jie buvo beveik vienodo ūgio. Sugriežė dantimis ir įsispirtrino į josios veidą. - Ar neišgirdai? Gal…
Staiga vyro aminty iškilo nuotrauka. Atidžiau įsižiūrėjęs atpažino mergiotę. Sutriko. Juk jis puikiai prisiminė, kad ši turėjo būti mirusi. Pats padegė jos kambarį. Ji ten saldžiai meigojo, o vėliau ir sudegė.
Tuo tarpu Miona suprato, kad pataikė. Ir tuo pačiu suprato, jog jis neatsakys. Aplinkui visi sėdėjo pastėrę. Net tie patys trys besiginčijantys vyrai pakėlė galvas ir įsižiūrėjo į vyrą ir merginą. Apie pastarąją nieko nebuvo žinoję, tačiau Bilas buvo pagarsėjęs vagis bei keli numanė, jog už pinigus apsiima ne pačius švenčiausius reikalus. Keli pakraipė galvas. Mergiotei geruoju tikrai nesibaigs, - mąstė jie.
- Kodėl nužudei mano tėvus ir seserį? - iškošė Miona. Josios ranka netyčiom nuslydo prie lazdelės. Žinojo, kaip rizikinga būtų ją panaudoti, tačiau jau įklimpo.
Vyras tai pastebėjo ir žiauriai išsiviepė. Ne tik dėl to, jog norėjo parodyti nesigailįs, ką padarė, bet ir dėl to, jog žinojo, kad mergiūkštė neapsigintų.
- Pirma pagalvok, ar jie tikrai buvo tavo, - sušnibždėjo prie pat merginos veido. Lyg tarp kitko pridūrė: - Pagalvok, ar esi Hera.
Bilas visada buvo niekšas. Puikiai gebėjo išskaityti, ką sako žmogaus akys ar veidas. Žinojo, kad neleisdamas niekaip jo sužaloti, ir daugiau nieko nepasakydamas pakankintų mergiotę, o vėliau ją sumedžiotų ir atliktų patikėtą darbą, už kurį taip gerai sumokėjo, iki galo. Taip, tai ir padarys.
Tačiau vyras turėjo dar prieš tai kažkaip viską užglaistyti. Nors ir nebuvo ypatingai geros reputacijos, nenorėjo būti viešai apkaltintas žmogžudyste. Tiksliau, net keliomis.
Ką toliau kalbėjo Padegėjas, kaip stumtelėjo Mioną, perėjo smuklę ir toks, koks stovi, išėjo pro duris, rudaakė nebegirdėjo ir nebematė. Stovėjo nesusigaudydama ir nesuprasdama, ką ką tik pasakė Bilas.
Smuklė ir vėl atkuto. Žmonės aptarinėjo, kas čia įvyko.
Penkiolikmetė apmirusi susmuko ant laiptų. Parėmė kaktą ir įsispirtrijo į grindis. Viskas sukosi. Skrandis apsivertė ir mergina vos spėjo pasilenkti prie nedidelės šiukšliadėžės šalia laiptų, kai ją suvimdė.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Fasiras von Sjuardas Liepos 16, 2019, 11:38:05 pm
   Fasiras įdėmiai, kiek susiraukęs, stebėjo Mionos veidą. Tas žavingas raudonis merginos skruostuose. Įdomu, kodėl tiksliai? Gėda dėl išsiplepėjimo? Gėda, kad pademonstravo silpnumo? Pyktis, kad jis iškart ja nepatikėjo?
   Von Sjuardas pakreipė galvą, pašnekovei pabrėžus žodį ,,sveika". Sveiko proto, štai, ką ji turėjo mintyje, apibūdindama save. Na, jos psichinė būklė ministro jau nejaudino. Labiau jaudino tai, kad dabar ,,Kiauro katilo" smuklėje galėjo būti žmogžudys, neatsakęs už savo veiksmus ir nestojęs prieš teisingumą. Net ne šiaip sau nusikaltėlis, bet net kelias žūtis sukėlęs ir ganėtinai rimtas. Kad ir kokia išprotėjusi būtų mergina, juodaplaukis jaunuolis abejojo, kad ji pati būtų išžudžius šeimą ir sukėlusi dramą smuklėje prieš nepažįstamąjį, atsitiktinai prisėdusį už jos užimto stalelio.
   Rodos, panelė Hera pati kol kas nelabai nutuokė, kaip tas Fasiras, nepažįstamas, pirmąsyk realybėje pamatytas žmogus, galėtų būti naudingas. Buvęs Grifų Gūžtos atstovas patrynė pirštu smakrą mąstydamas. Pelėdos negaus, kelionė kelionmilčiais užtruktų per daug, galbūt į ministeriją nusiųsti gynėją ir palaukti, kol ,,Kiauras katilas" prisipildytų aurorų... Koks garantas, kad jie pagautų tą vyrą, koks garantas, kad jis - tikrai nusikaltėlis ir Miona neklydo? Nebuvo jokių garantų, visai jokių, o pusvampyrio smegeninė dūgzdama sukosi, svarstydama ir atmetinėdama sprendimus.
   - Taip, esu pilnametis, - patvirtino Fasas, prisimerkęs dėbsodamas į merginą. Jautė šiokią tokią įtampą, nors vis mėgino atsipalaiduoti. Prisivertė gurkštelėti punšo. Kitą paauglės idėją politikas perprato iš vos kelių žodžių. Bent jau jos esmę.
   - Ne, daryti karnavalo aš jums neleisiu, - užtikrintai pareiškė jis, bandydamas užbėgti už akių labai didelei problemai. To dar betrūko - Hogvartso nebaigęs vaikas žaistų infiltuotą agentę Londono vidury, didžiulėj ir garsioj smuklėj!
   Tuomet pusvampyrio klausa užfiksavo medienos sugirgždėjimą - ką gi, turbūt nuo šiol tai jam kels asociacijas su nelaime. Dunkstelėjimai - sunkūs žingsniai laiptais žemyn. Fasiras dar siekė sugriebti Mionos ranką, bet... mergina be jokios sąžinės, be jokios savitvardos ir be jokios sveikos nuovokos pasileido prie vyriškio.
   - O Vladai, kodėl... - kapodamas kiekvieną skiemenį sau panosėj sušniokštė von Sjuardas, atidžiai stebėdamas merginos ir vyriškio susitikimą. Jis nematė Mionos veido išraiškos, nes ši stovėjo nugara į jį, užtat puikiai įžvelgė galimo nusikaltėlio pyktį, o vėliau - sutrikimą. Įsitempė, pasiruošęs stotis, jei Rudanosis sugalvos trenkti keistuolei ar keistuolė sugalvos kažką padaryti jam. Išvydus tą nepadirbamą veido išraišką, Fasiro antakiai kilstelėjo.
   ,,Dar šiek tiek kantrybės..." - spaudė prie kėdės save auksaakis. Dėl antgamtiškos klausos net per šiokį tokį šurmulį jis galėjo neblogai sekti pokalbį. Juolab, kad ir šurmulys tilo, žmonėms atkreipiant dėmesį į neįprastą konfliktą. Na, tiesą sakant, žmonės visuomet atkreipia dėmesį į konfliktus, praskaidrinančius jų niūrias kasdienybes. Vaikinas tik negirdėjo, ką Bilas sušnibždėjo Mionai, bet jo elgesio požymių užteko įsitikinti, kad Miona kaltinimus traukė ne iš žibalinės lempos. Sulig momentu, kai Rudanosis pastūmė merginą, Fasas pašoko nuo savo kėdės.
   Pasirodo, kartais ir labai nelogiški poelgiai atneša sėkmę.
   - Iššauk bet kokius kerus. Dabar pat, - stabtelėjęs įsakomu tonu sušnypštė tariamas Venas Mionai, ir šovė pro duris paskui Rudanosį. Nepastebėjo net to, kad pagarbus ,,jūs" virto nelabai pagarbiu įsakinėjimu.
   - Sustink, - šūktelėjo ministras, nukreipęs lazdelę į plunksnas nešantį diedą. Aišku, kad šis to ir tikėjosi, todėl nesunkiai atmušė politiko paleistus kerus. - Expelliarmus! - dėjo dar vienus Fasiras, bet ir čia Rudanosis atsimušė. - Petrificus totalus! - bet nepataikė.
   ,,Svarbiausia jį užlaikyti, kol čionai atsikapstys bent jau magiškoji policija... Dabar jis neatsuks man nugaros."
   Fasas be perstojo atakavo Rudanosį melsdamas, kad tik jis nemokėtų keliauti oru. Logiškai mąstant, turbūt, kad jis nemokėjo, mat priešingu atveju iš smuklės būtų dingęs, o ne išbėgęs.
   Nepilnamečių naudojimasis magija už mokyklos ribų sukelia aliarmą Magijos ministerijoje greičiau, negu, tarkim, ministro šaukimasis pagalbos - štai, kokia buvo Fasiro idėja. Už Mionos, pavadinkime, nusikaltimą jis paliudys ir atsakys pats asmeniškai.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Miona Hera Liepos 17, 2019, 11:00:47 am
Skrandyje mergina beveik nieko neturėjo, tačiau vemti vien skysčiai buvo bjauru. Anksčiau buvusi gardi kava dabar virto į kažkokį tulžies, skrandžio skysčio, kavos ar dar balažin ko mišinį. Jos laimei, tai ilgai nesitęsė. Miona jau valėsi rankove burną, kai išgirdo įsakmų Veno balsą. Liepė iššauti kerus ir puolė pro duris. Kerus. Čia. Ne mokykloj.
Tačiau ilgai mąstyti negalėjo. Jos nuostabai, nuo baro pakilo, kaip kad pirmai buvo atspėjusi, burtininkas ir pasiruošęs lazdelę puolė durų link. Hera nežinojo, kokie jo ketinimai. Nebuvo gerai įsižiūrėjusi į jo veidą. Bet tai, kad išpuolė iškart po jaunuolio… Nuojauta bylojo, kad įvyks kažkas labai negero.
- Sustink! - vargais negalais atsistojo ir mostelėdama lazdele riktelėjo jam pavymui. Blogai įsižiūrėję smuklės lankytojai pagalvojo, jog lazdelė gyva, kad ji pati įšoko merginai į delną. Tačiau šviesiaplaukei nerūpėjo tai, jog visų dėmesys buvo sutelktas į ją. Ji nepataikė.  Vinguriuodama tarp staliukų, karts nuo karto už kurio nors užkliūdama, išpuolė į lauką.
Venas nenuilsdamas atakavo Bilą. Mergina nustebo, išvydusi, kaip greitai jis mąsto. Jei ne aplinkybės, su susižavėjimu jį stebėtų.
Tačiau link jo slinko šešėlis. Venas su Rudanosiu buvo visai netoli jos. Antrasis Padegėjas - taip bylojo nuojauta - dar arčiau. Mergina akimirką jį stebėjo. Pamatė, jog jis rankose laiko ne tik lazdelę. Kairėje turėjo dar ir peilį. Buvo absurdiška tai, kad Veną norėjo pulti su tokiu žiobarišku ginklu. 
Miona nespėjo sužiūrėti, kaip vyras užsimojo lazdele ir sušuko „Expelliarmus“. Tačiau tai tebuvo klastingas dėmesio nukreipimas. Vyras puolė prie Veno. Penkiolikmetė suprato, kad tuoj tuoj įvyks nelaimė.
Pilvą pervėrė toks aštrus skausmas, kad Miona net riktelėjo. Išvydusi, kad Venas gali žūti per ją, automatiškai, nė negalvodama šoko tarp užpuoliko ir josios pašnekovo. Miona susiėmė už skausmingos vietos pilve ir pajautė kažką styrantį. Peilio rankena. Akių krašteliuose vaizdas susiliejo, patamsėjo ir pradėjo pulsuoti. Lyg pro raudoną miglą matė, kaip Padegėjas dingsta. Greičiausiai, teleportavosi, - dar pagalvojo ir susmuko ant sniego. Sniegas po ja nusidažė raudonai. Pro vos vos pramerktas akis pamatė, kaip iš oro atsiranda neaiškūs pavidalai. Jie kažką skubiai kalbėjo, tačiau balsus nustelbė Mionos ausyse suskambėjusi švelni daina. Lyg lopšinė. Smegenys nebepajėgė suvokti, kas dainuoja. Melodija vis garsėjo. Tada viskas aptemo ir mergina nugrimzdo į juodą kaip degutas tamsą.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Melisa Keyes Liepos 17, 2019, 12:17:35 pm
  Nuobodžiaudama savo kabinete garbanė atsiduso. Nuobodu. Reikia veiklos. Po ilgų valandų jau pagaliau buvo išvariusi tą raudonplaukį vaikiną iš savo zonos. Lyg kažkas perskaitęs Melisos mintis, suveikė sekimo kerai, kurie reiškė, jog kažkas, kas buvo nepilnametis, už Hogvartso ribų, darė kažkokius magiškus dalykėlius.
- Ne tokios veiklos,- suburbėjo garbanė.- Na, gerai,- atsidususi pakalbėjo su savimi ir pagriebusi savąją lazdelę pasišalino iš kabineto.

--

  Atsidūrusi šalia Kiaurojo katilo susiraukė. Ką per velnią čia daro nepilnametis? Nupušo? Jeigu nebūtų tamsusis paros metas, garbanė į tai nebūtų atkreipusi dėmesio, tačiau čia buvo tamsu. Ir šalta. Ir Melisa nemėgo sniego, todėl nusiėmusi gobtuvą įėjo vidun. Akimis apibėgo visą patalpą, tačiau jos nuobodulį nutraukusios asmenybės nerado. Čia vyko kažkoks sąmyšis, pusė gėrė, kita dalis neužsičiaupė. Visgi, aurorė nepastebėtai dingo iš smuklės ir apsidairė.
  Smaragdinės akys akimirksniu sustojo ties kažkokia padarų grupe. Nežinojo, ar verta artintis, tačiau pasigirdęs merginos klyksmas išbaidė visas Melisos abejones ir garbanė pripuolė prie jų.
- Conjunctivitus,- sumurmėjo ir apakino vieną iš, jos manymu, užpuolikų. Bent trumpam...- Ėė, kas čia vyksta, po velniais?!- suriko ministerijos darbuotoja kažkokiam vyrui, tačiau šis per daug žaibiškai pasišalino oru.
  Pykčio apimta mergina tėškė trečiąjį vyrą į smuklės sieną. Auč, turėjo skaudėti. Tiesa, gal Melisa ir buvo priplaukus, tačiau turėdama noro galėjo ir nudaigot kažką, turėjo tam jėgos. Ši jau buvo įbedusi lazdelės galiuką į nepažįstamojo tipo kaklą, kai susitiko su jo akimis. Auksiaakis? Ranka nutempė nuo sienos vyrą, jai jau nebuvo svarbu, kad tai ministras. Tiesą pasakius, buvo visiškai nusispjaut. Paleidusi jo apdaro atlapus, neiškentusi apšaukė:
- Kas čia vyksta? Po galais, ką ši vargšė mažė čia daro?!- garbanė susivaldė, netrenkė Fasirui į veidą.- Kad tave kur perkūnas, jei tučtuojau neatsakysi,- vėl kibo į atlapus ir gerai papurtė.
  Keyes pripuolė prie nepilnametės merginos. Pirštais suėmė riešą, apčiuopė pulsą, lengviau atsiduso. Dar gyva. Ji gal po laiminga žvaigžde gimė? Pasukusi galvą į dar vis apakintą vyrą vėl pajautė venose verdantį kraują. Nuoširdžiai norėjo jį pribaigt. Hm, gal reiktų jam gerai užvožti? Užsimanė, matot, čia su savo draugeliu pasibadyti peiliais.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Fasiras von Sjuardas Liepos 17, 2019, 12:58:56 pm
   Ko gero, Fasiro mąstymas buvo teisingas - Bilas Rudanosis tikrai nemokėjo keliauti oru, todėl vis dar buvo užstrigęs čia su juo. Tai sušukdamas kokį burtažodį, tai Bežodžius kerus paleisdamas von Sjuardas vylėsi, kad Miona juo pasitikėjo ir iššaukė kerus. Kaži, ar jam vienam pavyktų įveikti vyrą, prie tokių kovų ir gaudynių įpratusį. Kada gi pasirodys aurorai?
   ,,Skrimdžeras Rūstusis, Karamelė ,,Voldemorto nėra", Įkyrėlė ,,Make Muggles Great Again", o kas bus prie mano vardo? Fasiras ,,Mergaičių gelbėtojas"?" - nusišaipė iš savęs dabartinis Anglijos magijos ministras.
   Fasas ūmai atsigręžė, kai išgirdo kažką rėkiant Nuginklavimo burtažodį tiesiai jam už nugaros. Tai negalėjo būti Miona - balsas buvo vyriškas. Juodaplaukis jaunuolis tespėjo išvysti, kaip kažkas šoka artyn jo, o tuomet kitas, kiek mažesnis siluetas, įsiterpia. Fasiras negebėjo aiškiai įžiūrėti, kas yra kas, nes ,,Kiauro katilo" šviesos žilpino jam tiesiai į akis. Tespėjo išgirsti skausmingą riksmą ir išvysti mažesnį siluetą susmunkant, o akies kraštu išvydo kažką nenatūralaus styrant iš pilvo. Jaunuolis staigiai apsisuko ir atmušė Rudanosio užkeikimą - pasinaudojęs bendrininko įsikišimu, šis pamėgino pulti žmogų, stojusį į Mionos Heros pusę. Krūtinę užliejo keistas šaltis - ne, ne dėl žiemos, bet dėl labai keistos nuojautos ir išgąsčio.
   ,,Susikaupk..." - padrąsino pats save ir buvo ištėkštas į smuklės sieną. Gobtuvas nusmuko, kerai išsisklaidė, ministro tapatybė liko atvira visiems žiopsantiems, nors ,,Kiauro katilo" lankytojai tuo nesidomėjo ir kaži, ar žvalgėsi pro langus į akliną tamsą. Fasiras žioptelėjo, iš burnos pasipylus tamsiam kraujui, ir nukrito į pusnį po karčemos langais. Sunkiu judesiu nusivalė kraują nuo veido ir pabandė stotis, o tuomet tvirtos moteriškos rankos jį stumtelėjo atgal, o į kaklą įsmeigė kažką nemaloniai aštraus ir medinio. Vis dėlto tai nebuvo kuolas, o tik lazdelė, nors gal pasistengęs ir ja vampyrą ar pusvampyrį galėtum pasmeigti.
   - Tu ramiau, - sugargaliavo Fasas, žaižaruojančiomis akimis ir besisukančia galva bandydamas susitelkti į aurorę. - Ačiū dievui, kad tu čia, - atsirėmė į smuklės sieną ir užvertė galvą aukštyn. Prisimerkė iš skausmo nugaroje.
   ,,Tai laikina. Tai laikina. Tai laikina, susitelk ten, kur reikia..."
   - Ta mergina... Miona Hera, - sunkiai dėliojo mintį jaunasis von Sjuardas it būdamas girtas. Sniegas, kuriame jis stovėjo, ir kuris krito ant galvos, šaldė ir pamažu skaidrino protą. - Atsimeni iš vasaros bylos apie padegimą? Tas... Kurį bandžiau sulaikyti, tas yra vienas iš kaltininkų.
   Fasiras stumtelėjo Melisos rankas tolyn, atsirėmė į sieną ir sunkiai atsistojo. Aha, Rudanosis tebebuvo ten, nors auksaakiui nebuvo aišku, ką aurorė jam padarė, kad jis siūbuodamas sėdi ant žemės, susiėmęs už veido. Juodaplaukis sunkiai žengė žingsnį iš pusnies, o Keyes jau klūpojo prie Mionos. Pūstelėjęs į smuklės pusę vėjas atnešė klaikiai stiprų kraujo kvapą - pusvampyris net susiūbavo, juslės paaštrėjo, rodos, ir nugara nebe taip skaudėjo ar pradėjo gyti.
   Tik dabar pusvampyriui pradėjo rištis galai. Tie du siluetai, vienas - artėjantis prie jo, kitas - įsiterpiantis tarp jų ir susmunkantis. Von Sjuardas išplėtė akis. Jinai jį užstojo nuo... Bandymo užmušti?
   - Ją reikia gabenti į ligoninę, - dabar jau nevaidindamas von Sjuardas prišlubavo prie Melisos, išlaikydamas nuo kraujo balos pagarbų atstumą. - O jį - į ministeriją. Moki keliauti oru?
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Melisa Keyes Liepos 17, 2019, 01:45:36 pm
  Melisos smaragdinės akys nuo pykčio buvo patamsėjusios. Tai įvykdavo retai. Tik tuomet, kai ji pyko ir buvo susirūpinusi vienu metu. Ką ji sau galvojo? Garbanė susiėmė už galvos. Kai reikia blaiviai mąstyti visada pradeda dominuoti jos emocijos. Velnias, ramiai. Viskas bus gerai. Mergina ramiai įkvėpė, iškvėpė ir tai pakartojo kelis kartus. Papurtė galvą. O jo sumuštinukai visai praverstų dabar. Trumpam pasvajojo apie ministro dieviškuosius sumuštinius.
- Neramink manęs,- suburbėjo.- Tau viskas gerai?- ji net nesiruošė atsiprašinėti už tai, kad tėškė jį į sieną.- Mhm,- numykė.- Pasirūpink ja,- tai nebuvo prašymas, tai buvo įsakymas. O kaip tam, kuris jai moka algą, buvo pasakyta kiek per griežtai. Melisai rūpėjo? Tikrai ne.- Man reikia šnektelėti su tuo.
  Trumpam nuėjusi nuo Fasiro ir vargšės Mionos, prisiartino prie kito vyro. Koks ten jo vardas? Rudnosiukas? Bilas? Vaje, koks skirtumas. Šlykštynė. Priėjusi pasilenkė prie išsidrėbusio vyro. pamosavo rankomis prieš veidą. Jis staigiai čiupo jos rankas.
- Rupūže, paleisk,- suktelėjo rankas ir lazdele nusitaikė į jį.- Patarčiau nesiartinti,- nuoširdžiai pasiūlė vyriškiui.- Incarcerous,- vyras akimirksniu buvo apjuostas virvėmis.- Nustok muistytis.
  Melisa apsižvalgė aplink. Nebuvo jokio daikto, kuris praverstų keliaujant. Rimtai? O gal ją čia palikim kaip gatvės puošmeną? Raudonas kraujas, baltas sniegas, ką čia. Su Kalėdom.
- Nemoku, luktelėk.
  Garbanė greit nupuškavo į smuklės vidų. Iš kažkokio vyrioko pačiupo puodelį. Aišku, neapsiėjo be keistų ir piktų žvilgsnių.
- Nesiraukyk, užsisakysi dar,- pavartė akis ir išėjo iš smuklės.
  Puodelio turinį išpylė ant sniego. Sumurmėjo Portus ir puodelis virto nešykle. Pažvelgė į Fasirą. Prisiekiu, jei šita mergikė nukraujuos, pati padursiu abu tuos idiotus. Na, ir gal dar Fasirą. Nemirtingą šiknių.
- Keliaujam su viena?
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Fasiras von Sjuardas Liepos 17, 2019, 02:11:55 pm
   Fasas šniokšdamas iškvėpė orą, merginai burbant dėl jo žodžių. Kitas klausimas, jeigu tik atsakantysis nedrybsotų visas sutrenktas prie smuklės sienos, būtų pasirodęs visai normalus.
   - Be abejo, gerai, tik pačiam Londono vidury mane aurorė ką tik lupo į sieną, - sumurmėjo Fasiras, greitai besisukančiai ministerijos darbuotojai jau darant tvarką. Kiek lengviau atsikvėpė - gerai, kad ji atvyko taip greitai. Stodamasis nuo sniego Fasiras dar pamatė, kaip virvės iš Melisos lazdelės it koksai Amazonės džiunglių smauglys apsivijo Rudanosį. Vadinasi, jau viskas gerai, vienas iš kelių padegėjų pagautas. Juodaplaukiui jaunuoliui  tebuvo įdomu, kur dingo tas, kuris jį atsivijo, rodos, iš smuklės. O gal Rudanosis jį kaip nors prisišaukė?
   Fasirui žengiant artyn ant žemės tysančio kūno, Melisa jau šovė jam pro šalį į smuklę. Von Sjuardas kiek nustebęs atsigręžė ir pažvelgė jai pavymui. Ko tai Keyes į smuklę? Porą stiklų ant drąsos? Kraujas supykino, ką? Ministras apsisuko atgal į Mioną, nedrįsdamas prie jos net prisiliesti. Dabar jis aiškiai matė peilį, styrantį iš pilvo. Net nežinojo, ar tą daiktą reikėtų ten ir palikti, ar verčiau jau ištraukti. Net negalvojo, ką darys. Net nenorėjo galvoti. Tikėjosi, kad Melisa pati nugabens šitą mergaitę į ligoninę, o jis jau galbūt kažkaip nuvilks tą Bilą į ministeriją. Visgi anas jau supakuotas, problemų gal nekels, o jau...
   Išgirdęs lengvus žingsnius ir traškantį sniegą, von Sjuardas vėl pasisuko į ,,Kiauro katilo" pusę. Taip, Melisa jau žingsniavo pas juos su bokalu, kaip jisai ir manė. Visgi kitas aurorės žingsnis Fasirą nustebino. Nešyklė. ,,Aha, visgi ir ji keliaut oru nemoka", - nusivaipė sau mintyse pusvampyris.
   - Keliaujam, - sutiko juodaapsiaustis ir iš visų jėgų stengdamasis neįkvėpti, paėmė ant rankų susmukusią merginą. Tai padarė net negalvodamas, nors paskui suprato, kad aurorei keliauti su nusikaltėliu į ministeriją bus kiek logiškiau. Parodymus duoti jis nuvyks vėliau.
   - Nušoksiu prie Skutelio, - sumurmėjo von Sjuardas, kartu su Melisa įsitverdamas už naujos Nešyklės ir dingdamas ore.

[[Tęsinys - čia (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=8370.msg137971#msg137971).]]
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Anmeya Rugpjūčio 23, 2019, 12:26:16 am
  Neseniai pasibaigus mokslo metams, daugelis mokinių nenoriai atsisveikino su mokykla ir draugais vasarai. Nors jau buvo praėję virš pusės mėnesio, burtininkų pasaulyje vis dar buvo tas sujudimas. Kažkas grįžus vaikams ruošėsi kelionei į kokią kitą šalį, kažkas iš kitų šalių skubėjo pasiimti pas gimines apsistojusių atžalų. Tačiau buvo ir ta, ketvirta, žmonių grupė - baigusieji Hogvartsą. Jie jau nebegalėjo žiūrėdami į pilį pasakyt "iki rudens", vietoj to iš dažno lūpų išgirsdavai "sudie".
  Roana ir buvo iš tos ketvirtosios grupės. Žiūrėdama į tolstančią pilį, Amneta tik paskutiniu momentu suprato kaip pasiilgs tos įprastinės tvarkos. Net neįprasta, kad rugsėjį ji jau nebebus nei mokinė, nei prefektė. Na, bent Gaja bus septintame kurse tai gal ką iš jos nugirs per atostogas. Pavyzdžiui kaip ten laikosi Kajus, Wrena, Elzė, Nikita, Keitas (o taip, Roana puikiai žinojo, kad tas velnio vaikis neišlaikė egzaminų ir liko antriem metam). Daugiau panašaus amžiaus švilpių Roana neatminė.
  Paspirdama vieną, kitą pasitaikantį kelyje akmenuką būsima aštuoniolikmetė mėgavosi vasarine saulute. Plaukai surišti į uodegą karts nuo karto prisiliesdavo prie baltos suknelės, sudarydami optinę iliuziją lyg tai vienas ir tas pats dalykas. Mergina ėjo Londono gatvelėmis Kiauro Katilo link. Tikėjosi rasti ten kažką iš pažįstamų arba bent įkalbėti smuklininką įpilti jai taurelę kažko stipresnio nei arbatėlė ar kava. Ji jau pilnametė burtininkų pasaulyje, tad kodėl ne? Užėjusi į smuklę žaliaakė apsižvalgė. Akį patraukė kiek atokesnė vieta nuo baro. Paauglė nenorėjo, kad į ją kažkas spoksotų. Atsisėdusi prie nedidelio stalelio baltapūkė paniro į apmąstymus. Prie baro prieis vėliau.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Elzė Merė Smitherson Rugpjūčio 29, 2019, 05:20:24 pm
Nors ir paskendusi maišuose ir visokio plauko kašikuose, bet Elzė su retai matoma šypsena keliavo per Skersinį skersgatvį. Tėvai išleido. Tėvai išleido Elzę kelioms dienoms į Londoną. Gal tiksliau paliko, nes ši tikrai nenorėjo vykti į mados konferencijas Italijoje. Įgrūdo maišelį su keliais šimtais galeonų už nakvynę ir pirkinius, bei paliko. Tokios solidžios sumos švilpė nesitikėjo, bet žinojo, kad po pusės metų, tai yra kai sukaks septyniolika, tokių pinigų nebegaus, o reiks sprukti iš tų namų kuo greičiau, tad galeonų neatsisakė. Visgi nebetoli jau tie laikai, kai namuose šviesiaplaukės niekas nebelauks, o jos tobulo baltumo ir švarumo kambarį užpildys naftalinu ir glamūru perpildyti baldai ir rožinės, rožėmis margintos sienos Solveigos vaikeliui. Namuose yra dar keli laisvi kambariai, bet ne, būtinai reikės pasiimti Elzės, kad ši nebeturėtų kur dėtis.
Vilkėti vieną iš mamos kurtų pavasario sezono marškinių (kodėl kiekviena parduotuvė turi po baltus, vienodus marškinius kurie yra esą 'dizainerių perkurti' ar dar kas žino ko ten prirašyta ant etikečių?) net Smitheron yra per karšta, ypač kai jau šeštą valandą be pertraukos prasinešinėji po parduotuves. Žiobarų, magų, gyvūnų. Pirmą kartą ištrūkusiai merginai, kaip vaikui buvo viskas įdomu. Ankščiau visus daiktus jos šeima užsisakinėjo per pelėdas, nes ,,dėl tokio dalyko kaip Hogvartso šmutkės į Londoną tikrai nesitrenksim'' mamos žodžiais.
Taigi, būsima septintakursė užsinorėjo vandens. Tiesiog stiklinės vandens. Neįprasta, bet šiandien atradimų diena. Šalimais nieko panašaus į vandens teikimą nesimatė. Tik ,,Kiaurasis Katilas'', ten, kur švilpė nuomuojasi kambarį. Paauglė pirmą kartą čia apsilankė šiandien ir matė, kad apačioje yra lyg ir baras, lyg ir kavinė. Laiptais užstimepė visus vienuolika maišų ir nusileidusi paprašė tik vienos stiklinės vandens. Tik tiek, kai akys užkliuvo už pažįstamų akių. Roana.
Nebendravo daug su šia buvusia švilpe. Iš vis, yra žmogus su kuriuo Elzė daug draugavo? Gal Kajus, bet ten buvo tik vienas žaidimas. Nesipyko su niekuo, sveikindavosi. Paplepėdavo prie stalo. Palaikė visus. Bet bėgo nuo draugysčių. Bijojo prisirišti.
Ir dabar Roanai tik pamojavo ir lūpomis, ne balsu ištarė labas. Neplanavo užmegzti jokio pokalbio. Gal prie atokiau prie staliuko sėdinti mergina kažko laukė, Elzė nenorėjo sugadinti akimirkos ar dar kažko. Galbūt... Galbūt, jeigu norės pati pakvies. Kodėl ji mane turėtų kviesti prisijungti, žinoma.
Tačiau tada Elzytė perlipo save visiškai ir pati priėjo prie staliuko, kuriame sedėjo balta suknele pasipuošusi mergina.
-Am... Kažko lauki? - Visgi jeigu reikės jau septyniolikos pradėt gyvent savo atskirą gyvenimą, kodėl nepradėjus dabar. O drąsos tikrai reikės.
Dar reikės išmokt leisti pinigus, bet ne dabar. Pirmą gyvenime apsipirkinėjimo maratoną galima atleisti. Nesvarbu koks kiekis pinigų buvo sunaudotas. Galbūt jau pradėjo reikštis Elzės mergaitiškos savybės?
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Anmeya Rugsėjo 07, 2019, 02:36:25 am
  Visai nepastebimai ant septyniolikmetės stalo atsirado taurelė raudono vyno. Galima sau leisti bent vieną. Ploni pirštai juodai nulakuotais nagais pasiėmė taurę. Žalių akių savininkė vis dar galvojo apie ateitį. Teliūškuojantis vynas priminė kraują. Kraujas priminė kančias. Kančios priminė praeitį. Airiją, Eimešvilius - Dianą, Elijų, Neptūnę, Penelopę. Deja, jų sava šeima pavadint nebedrįstu. Nusisukti nuo vaiko dėl kvailų stereotipų apie nevertėlius? Turbūt pats nesąmoningas dalykas. Bet ką žinai, kas buvo trisdešimt aštuonerių metų moteriškės ir keturiasdešimties metų vyro mintyse. Roana jau nebeprisiminė, net ir nesinorėjo prisiminti tos dienos kai šeima neatstodama nukišo ją į Amnetų šeimą. Bet paauglė nesiskundė. Tiek mama Evelyn, tiek seserys Clau ir Džesė priėmė ją šiltai. O kur dar valgyt mėgstantis barsukėlis vardu Gaja? Ir kodėl ji iškart negimė tokioje šeimoje? Kodėl dešimt metų kasdien turėjo žiūrėti į tas violetines akis, baltus plaukus ir didelę šypseną, gaunant saldumynų, žaislų ar knygų? Tiksliai, tai juk buvo jos nuostabioji sesutė Penelopė, kuri pasirodo net neturėjo magiškų gabumų, o Roana yra puiki kerėtoja.
  Pusė taurės ištuštėjo. Gal būtų ir toliau gėrusi jei ne pažįstamas balsas. Žvilgsnis pasisuko balso savininkės link. Buvusi prefektė puikiai prisiminė visus V-VII kursų švilpius, tad iškart atpažino šviesiaplaukę. - Sveika, Elze. Ne, užėjau šiaip. Netoli gyvenu. - Šyptelėjo. - Jeigu nori, gali prisėsti. - Pasiūlė, laisva ranka parodydama į priešais buvusią rudą kėdę. - Kokiu tikslu Londone? - Amneta puikiai žinojo, kad daugelis švilpių yra ne iš Londono.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Elzė Merė Smitherson Spalio 01, 2019, 11:58:37 pm
Elzės akys žvairavo į raudoną, kažkada vynuogių sultimis buvusį gėrimą ant mokyklą pabaigusios merginos stalo. Savo pirmojo karto akistatoje su alkoholiu dar neturėjo ir labai bijojo to. Velniai žino, numirs dar nuo to. Geriau mėginti nereikėjo, už abstintavimą niekas baudos neduos, atvirkščiai, kokiam pakalbėjime dar pagirs už tai.
Bet nieko nesmerkė, jeigu neblaivios Roanos nereikės tempti nuo grindų iki jos gyvenamos vietos bei pokalbis vyks tiek, kiek normalumo gali išspausti šios dvi merginos, tada viskas gerai. Nei mamytė, nei tevelis rbūti nesiruošė. Nei pikta skundikė sesė.
Kartais švilpei atrodė, kad ji vienintelė pasaulyje tokia likus - nieko nebandžiusi, nieko nežinanti, be draugų, be antrosios pusės ir su nerime praknista paauglyste. Kai visi jos bendraamžiai kėlė vakarėlius, Elzė geriau rinkosi pratūnoti bibliotekoje.
Matosi, kas iš to išeina. Jeigu kažkada turės vaikų, bus ta nerūpestinga motina. Tegu baladojasi tie vaikiai po visas tvoras, kad tik neliktų tokie kaip ši mergelė.
-A-aišku, - į Amnetos žodžius kitokio atsakymo nieks ir neturėjo. Smagu turėtų būti čia kažkur gyventi - tyliai mąstė Elzytė atsisėsdama į rudą, kažkam paruoštą kėdę. Tikėjosi, kad jau kitą vasarą galės ištarti tą pačią frazę. Kad susiras butą čia, Londone ir sugebės save išlaikyti. Juk pilnamečio gyvenimas turėtų būti šaunus, ar ne? Tiek daug laisvių, tiek daug galimybių. Keliauk, kad ir į Afriką, niekam neįdomu.
-Ačiū, - už leidimą čia prisėsti linktelėjo numirėlė. Stiklinę su ledukais atsargiai pastatė ant stalo krašto. Dabar žiūrėdamas į gėrimų turinį, ramia širdim pasakytum, kad pavalgyti užėjo mama su dukra,-Londone? Aš jo, na, žinai nusipirkti mokyklą, mokyklai ten visko. Visgi paskutiniai metai, - baigė atsakymą su suspaustų lūpų šypsena ir neaišku ar nuo prakaito, ar nuo nerimo prakaituojančiais delnais. Negi negalima ramiai pasikalbėti su pažįstamu žmogum be jokių ten drebančių nesąmonių?
-Kaip, kaip po baigimo? Mokyklos, ta prasme. Sekasi.
Šitas prakeiktas marškiniais aprengtas ir etikete ''Smitherson'' užklijuotas nervų kamuolys tuojaus sprogs ir žodžius pradės skemenuoti aukštyn kojom atvirkščiai. Iš kairės pusės.
Gal nejaukumo jausmą kėlė ir šita girtų dėdžių ir mokytojų Kvirlių sutikimo aplinka.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Anmeya Spalio 13, 2019, 07:54:49 pm
  Vyno taurė po truputį, lašas po lašo tuštėjo kas kart, kai prisiliesdavo prie persikine spalva dažytų lūpų. Žalios akys nužvelgė nedrąsią buvusią bendrakoledžę.
  - Gal irgi norėtum vyno? Padeda atsipalaiduoti. - Pasiūlė baltaplaukė. Šyptelėjo ir pastatė taurę ant stalo. - Oh, tai buvai skersiniame skersgatvyje? Ką nors nusipirkai? - Kilstelėjo antakį, nepastebėjusi nei vieno maišo Smitherson rankose. - Hm, man? Na, visai neblogai. Įsidarbinau šventojo Skutelio ligoninėje, kerų traumų skyriuje. Ten pakankamai įdomu dirbti, net jei ligoninės ir yra nuobodžios. - Sukikeno. - O kaip tau sekasi Hogvartse? Prisimenu, kad nedažnai bendravom, per daug įsitraukusi į mokslus buvau. - Susidomėjusi pažvelgė į blondinę ir gurkštelėjo dar vyno.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Elzė Merė Smitherson Spalio 23, 2019, 07:08:05 pm
Tas raudonas skystis buvo tikras aukšto rango hipnotizuotojas. Ypač tirpstantis ir dingstantis Roanos lūpose.
Ar, ar aš norėčiau v-vyno?
Labai sunku buvo apsipręsti. Jeigu pasakys ne, atrodys jog yra labai išauklėta ir tėvų bijanti mergaitė. Veikiausiai tai ir buvo tiesa.
Jeigu atasakys taip, tai nieko neatsitiks. Apart to, kad čia būtų jos pirma akistata su alkoholiu. Juo labiau ir sedėti su kikenančia Roana, kai Elzė pati rąžo lankas ir timpčioja jau spėjusiais nuo prakaito sušlapti rankovės iš baimės ir nejaukumo nebuvo labai malonu ir įprasta.
Tiek jau tos. Už vaikystę.
-Na, žinai, gal visai ir išgerčiau, - į buvusios švilpės žodžius sureagavo Elzytė.
Labai keistai užsakyta (na, gėrimus nešiojančiam burtininkui neįtiko užsakymas 'man prašau vyno', nes elegantiško alkoholinio gėrimo butelių ten buvo sukolekcionuota ne vienas ir ne du) pirmoji gyvenimo taurė po kelių akimirkų atsirado ant stalo. Nedrįso gerti. Gal ji numirs. Bus per stipru. Nereikėjo, nereikėjo užsisakyti. Nereikėjo - visu Hagridu mintyse pavirto švilpė.
Prisiminė kai skonio receptoriai pirmą kartą paragavo kavos. Pats kūnas kūrė drebančių rankų ir kofeino perdozavimo nuo kelių sriūbčiojimų pasekmes. Tikriausiai bus tas pats. Bet vistiek.
-Ką nusipirkau? Ai, žinai, visokių ten knygų ir vadovėlių mokyklai, - tempė laiką, kad tik neduoti sau to gurkšnio. Ir geriau buvo patylėti apie tas visas rūbų parduotuves. Labai jau susigėdo, kad tokiais kiekiais žiobarų parduotuvėse apsipirko.
Elzytė nedrąsiai pakėlė taurę. Skysčio spalva skirėsi nuo Roanos taurėje esančio. Sušerpėtojosios lūpas palietė raudonos, bet labai tamsios raudonos spalvos vynas.
Viskas. Paskutinieji metai laukė Hogvartse. Vyno taurė. Kaip dramatiškai ši švilpė užbaigia savo  nerūpestingiausią gyvenimo etapą.
Saldu. Kartu. Kaip ir tikėjosi, dėl savo paranojiškų įsitikinimų apsisuko galva. O gal tai ne įsitikinimai? Buvo visai skanu. Išsausėjusi burna norėjo gėrimo dar. Smegenys tuo pačiu labai tam prieštaravo. Vandens. Reikia vandens.
-O, ne, ligoninės nėra nuobodžios. Bent jau man taip atrodo. Vieną kartą, šeštam kurse gulėjau Hogvartso ligoninės sparne. Daugiau neteko, lyg ir. Man Hogvartse visai normaliai. Bandau atstatyti pažymius, praeitų kursų pažymius. Bus matyt, kaip eisis septintame kurse, - susimąstė, ar nesukėlė nostalgiškų minčių neseniai Hogvartsą pabaigusiai merginai.
Jau vyno taurėje buvo mažiau keliais, o ne vienu gurkšneliu, bet vistiek tai buvo nesavita ir keista. Ji gerianti alkoholį?
-Pasiilgai Hogvartso? - Elzė tyliai paklausė Amnetos, stebėdama į smuklę užeinantį niauraus veido vyrą.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Anmeya Kovo 26, 2020, 04:04:17 am
   Jos vietoje turėjo būti Nojus. Čia, Kiauro katilo atokiame kampe turėjo sėdėti magijos įstatymų priežiūros departamento vadovas ir gerti arbatą ar kavą. Tokių detalių apie dėdę Roana nežinojo, tad teigti, ką jis būtų užsisakęs, negalėjo. Tačiau šiandien ji sėdėjo čia, gėrė taurę raudono vyno, kaip kadaise, kai susitiko šioje vietoje su Elze. Berods metai ar du praėjo.
  Greitai laikas bėga.
  Žalios, nefrito spalvos akys vis iš naujo permesdavo tekstą, parašytą ant vos vos pageltusio pergamento. Baltų plaukų savininkė, panašaus ūgio kaip ir pati hilerė, turėjo čia pasirodyti valandos bėgyje. Bent kito Amnetos teigimu. Pati Elridę vargiai beprisiminė. Grifų gūžtos čempionė burtų trikovės turnyre, buvusi ministerijos darbuotoja. Tuo ir baigėsi dvidešimtmetės žinios apie Endlercat.
  Pastebėjusi baltų plaukų savininkę smuklėje, apsižvalgė. Žmonių mažai, bet vargu ar gana panašios išvaizdos mergina supras, kad Amneta laukia būtent jos.
  - Panele Endlercat? - Atsistojo iš vietos ir priėjo kiek arčiau. - Su jumis norėjo pasikalbėti mano dėdė, Nojus Amneta. Tačiau jis dėl užimtumo atvykti negali, todėl perdavė visą informaciją man. Arbatos, kavos, o gal vyno? - Paklausė vėl sėsdama prie stalo ir bežodžiais kerais pristumdama dar vieną kėdę.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Elride Endlercat Kovo 27, 2020, 08:29:55 pm
Elridė jautėsi labai nejaukiai. Ji nenutuokė, kodėl kažkas su ja norėtų susitikti. Juk tiek laiko buvo dingusi, galėjo jau visi apie ją ir pamiršti, bet, deja. Mergina bijojo ir to, kad galėjo kažkas nutikti jai svarbiems žmonėms. Ne, nors jų nematė ir amžinybė, ji jų nepamiršo. Ir dažnai svarstė, kur jie yra ir ar jiems viskas gerai.
Mergaičiukei baras atrodė ne pati geriausia vieta susitikimams. Ji nenorėjo čia būti, visiškai. Ir iš tikrųjų išeiti iš buto vėl buvo labai sunku. Jai atrodė, kad ten yra geriau, kad pasaulis tampa per daug žiauri ir tamsi vieta, kad kažkur mergina turėtų išlįsti... Bet žinot, neužilgo bus toks dalykas, kad ji privalės kažką daryti. Pinigai iš niekur neatsiranda, kad ir kaip to norėtų mergina.
Išgirdusi savo pavardę Elridė kiek sustingo. Tas žodis nebuvo ištartas jau labai ilgai. Tiesą sakant, net jos vardas nebuvo tariamas ilgai. Galbūt dėl to visa tai buvo kiek keista? Droviai prislinkusi prie nepažįstamosios baltapūkė ėmė viską permąstyti. Ar ji pažįsta šį žmogų? Neatrodė labai matyta... Gal veido bruožai kažkur... Gal Hogvartse, gal dar kur, bet atmintis nieko nesakė.
-Ne ačiū,-tyliai tarstelėjusi ji nužvelgė vietą, kurioje turėtų sėstis. Et, kaip ji norėjo tiesiog dingti iš tokios vietos ir grįžti į savo buveinę, bet, ką padarysi.
-Tai, einame prie reikalo,-stengdamasi pasakyti kuo tvirčiau tarstelėjo baltapūkė, mat norėjo kuo greičiau išgirsti tai, ką turėjo pasakyti prieš ją esanti mergina.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Anmeya Kovo 28, 2020, 02:34:12 am
  Elridė atrodė kaip iškritusi iš mėnulio. Roana net suabejojo ar galima pasitikėti tokiu žmogumi. Tačiau vyresnių žmonių mąstymą ji vargiai suprato. Ypač puikus pavyzdys buvo Hogvartso profesoriai. Puikus pavyzdžiai buvo Jokūbas ir Oberonas. Vienas atrodė kaip kažkoks psichopatas, o kitas kaip lgbt narys. Tiesa, tokią nuomonę Roana susidarė tik bėgant metams. Juk tada, prieš 9 metus, vargu ar žinojo žodžio psichopatas reikšmę.
  - Atleiskit, jeigu jums ši vieta neįprasta susitikimams, tačiau čia, Londone, tai vienintelė vieta, kurioje nėra žiobarų. Taip, prie reikalo. Jūs, - padarė trumpą pauzę. Buvo keistą į Elridę, vos metais vyresnę, kreiptis tokiu kreipiniu, - manęs turbūt neprisimenate, todėl prisistatysiu. Roana Amneta, dirbu hilere Skutelyje ir esu ministerijos darbuotojo Nojaus Amnetos dukterėčia. Nežinau ar girdėjote ar ne, tačiau vilkolakio vardu Ianas gauja pastaruoju metu terorizuoja magijos pasaulio atstovus ir ministerija bei Skutelio ligoninė baiminasi suorganizuotos vilkolakių gaujų atakos, todėl ieškome sąjungininkų, kurie padėtų pasipriešinti vilkolakiams. Nojus sakė, kad dirbote ministerijoje prieš kurį laiką, todėl pamanė, kad galėtumėte prisidėti prie mūsų.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Elride Endlercat Kovo 29, 2020, 02:17:51 pm
Įtampa merginos kūne iš lėto augo mat nepažįstamoji pradėjo ne nuo reikalo, o prisistatymo. Elridė nenorėjo būti įžūlį, bet jeigu būtų bent keliais metais vyresnė jau būtų spėjusi pertraukti merginą pareikšdama, kad jai tai visiškai neįdomu ir jai svarbus tik minėtasis reikalas. Ką padarysi, žmones keičiasi ir galbūt po truputį ima bręsti ir kad ir kaip nenorėjo pripažinti mergina, ji augo. Ji nebebuvo tas mažas vaikas, kuris galėjo daryti daugybę dalykų nemąstydamas apie ateitį. Liūdna ir skaudu, baltapūkė nenorėjo kad taip būtų, giliai viduje troško, kad pasaulis sustotų, nes nesugebėjo pripažinti to, kad jai reikia dirbti, kad ji privalo gyventi suaugusio žmogaus gyvenimą.
Linktelėjusi Roanai kai ji prisistatė mergina geriau įsiklausė. Keista, tačiau Nojaus Magijos Ministerijoje susitikusi nebuvo, na, aišku, ji nenutuokė kaip jis atrodo, bet, regis, darbuotojų daugumas buvo puikiai įsidėmėjusi. Dėl to jai viskas atrodė labai įtartina, na, bet galbūt jis atsirado Ministerijoje kai ji jau žadėjo išvykti?
Išgirdusi apie vilkolakius, apie kuriuos, beje, ji nebuvo girdėjusi, Elridė susiraukė. Ji atsiminė, kaip prieš kelis metus, daugiau nei kelis, Edgaras sakė, kad Godriko dauboj nesaugu, kad ten bet kas gali užpulti, bet... vilkolakiai? Juokaujat gal?
-Hm...-merginos akys įsistebeilijo į stalą, nors mintys buvo visai kitur. Ji galvojo kaip galėtų padėti, galbūt pagaliau susisiekti su Edgaru? Galbūt tai reiškė, kad jai metas vėl išbandyti savo kerėjimo gebėjimus? Baltapūkės galva buvo prikišta visokiausių minčių, klausimų, bet atsakymų, deja, trūko.
-Ar gali papasakoti apie tą gaują?
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Markas Moore Gegužės 11, 2020, 11:15:45 pm
 Prieš mėnesį Markas sėdėjo prie savo įtartinai tuščio stalo ir braukė pergamentą. Tas prakeiktas laiškas Juan Martin de la Cruz niekaip pats nesirašė. Galiausiai, sumalęs kažką apie savo abejones ir rūpestį dėl Adelės, išsiuntė su pasiūlymu susitikti. Ar tai yra vadinama dvasine krize? Tokiu atveju, turbūt, pataikė, kreipdamasis į kunigą.
 Nustebo, gavęs teigiamą atsakymą.
 Metai Hogvartse pralėkė greitai. Regis, čia visai neseniai Markas, jausdamasis nejaukiai, stoviniavo priešais klasę, aiškindamas apie vilkolakius. O štai čia, paskutinį kartą klastuoliams pasakęs kalbą, vaikinas susikrovė lagaminą ir iškeliavo namo.
 Adelei apie susitikimą su Juanu, kuris galėjo vykti tik dabar, mat dingdamas ieškoti varnės jis ir taip pakankamai prisidirbo, vaikinas nesakė - vis dar nežinojo, kokie merginos santykiai su kunigu. Tiesiog mestelėjo tą lėkštą ,,reikalai Londone" ir dingo židinyje. Pasimalęs po miestą, galiausiai įžengė į Kiaurą katilą.
 Smuklė turbūt nesikeitė per šimtmečius. Turbūt per tuos šimtmečius kartais pamirštami nuvalyti stalai, mat dabar Markas spoksojo į keistą dėmę ant stalo. Atsidusęs, vaikinas užvertė galvą. Ir ko lindo jis į šitą tvankumą? Galėtų dabar gulėt ant kambario grindų ir jaustis pasimetęs.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Juan Martin de la Cruz Gegužės 12, 2020, 09:38:20 am
  Tai buvo sunku. Rašyti teigiamą atsakymą jo globotinės profesoriui per brūkšnelį antrajai pusei. Kai tikėjosi, kad iš salos gautas laiškas buvo nuo Adelės, deja, teko siaubingai nusivilti. Rūpestis? Abejonės? Galėjo pagalvoti tik apie blogiausią. Dėl Dievo meilės, kad tik nebūtų ko pasidariusi.
  Visą kelionę iki Londono tik ir kalbėjo poterius, galėjai pagalvoti, kad šis taip pat pamišo kaip ir Adelė. O siaubeli, Juanas taip buvo jos išsiilgęs, o ir vienintelis vilties spindulėlis buvo tas Marko laiškas, labai greitai visas viltis sugriovęs. Per visą šį laiką, kai Adelė dar buvo Hogvartse ir jai pranešė apie savo tėvų negalavimus, kai pats išsivežė ją, kai ji kartu su Markusio pabėgo. Uh, ir pats tam leido įvykti. Galbūt tikrai buvo ne pats geriausias globėjo variantas, todėl save nusodinęs žemėn, nusprendė ilgesnį laiko tarpą praleisti be globotinių, neimti naujų vaikų, kol kas užteko Adelės sugniuždytų akių, pastovių raudų ir panikos priepuolių. Jeigu dar bus vienas toks globotinio atvejis, visiškai išprotės, mes kunigystę ir išsikraustys į Čilę. Kokį nors atokiausią kampelį nuo miesto.
  O dabar vyras tiesiog žingsniavo link Kiaurojo katilo, ha, labai kunigiška vieta. Įžengė vidun. Į veidą iškart trenkė tvankus, permirkęs įvairių kvapų makalyne. Susiraukė. Reikėjo švęsto vandenėlio atsinešti, gal dar išgraužtų visus kvapus. Akimis susekė jo jau laukiantį vyruką, pasitaisė marškinių apykaklę. Šiandien neatrodė kaip kunigas, nebuvo jokių pribambasų.
- Hm, sveikas,- kostelėjo ir padėjo savo sėdynę ant kėdės. Dar apsidairė, lyg vildamasis išvysti savo tatuiruotąją mergaitę.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Markas Moore Gegužės 12, 2020, 02:50:30 pm
 Prasivėrė užeigos durys ir gaivus skersvėjis parbėgo per Marko garbanas. Pažvelgęs į atėjūną, vaikinas išvydo Juaną ir nustojo drybsoti ant kėdės kaip nuo karščio nuleipusi gėlė. Kunigui atsisėdus priešais jį, garbanius nukreipė akis į stalą. Nežinojo, nuo ko pradėti. Turbūt pirma reikia pasisveikinti.
-Labas,-Markas sugniaužė rankas. Pro jo akis nepraslydo ir tai, kaip Juanas apsidairė. Turbūt ieško Adelės. Liūdna mintis apie mėlynakę praplaukė kaip tingus debesėlis.-Aš norėčiau, kad Adelė nenustotų bendrauti su tavimi. Jai reikia kitų žmonių. Žmonių, kurių negalėčiau pasiekti, pats žinau... Koks galiu būti,-prisiminęs, kaip jis sustingdytą merginą nešėsi per mišką, Markas nukreipė akis į šoną. Ak tie kunigai. Užtenka jiems būti šalia ir jau norisi išsipasakoti visas savo nuodėmes,-Aš nežinau, ko pats noriu. Na, noriu, kad Adelė būtų laiminga, bet su manimi ji tokia nebus. Cha, tik pažiūrėk į mane. Suknistas žmogžudys. Man tik su numirėliais dirbti,-vaikino pirštai įsivėlė į jo plaukus ir jis atsirėmė alkūnėmis į stalą,-Aš jai viską papasakojau. Maniau, kad mane paliks, bet... Bet ji vis dar šalia. Juanai, aš jos nenusipelniau. Man reikia pasikeisti. Tapti tokiu žmogumi, kurio ji nusipelno. Aš...-vaikino balsas užlūžo.-Aš nežinau...
Markas nedrįso pakelti akių į kunigo veidą. Jautėsi toks gėdingai silpnas ir menkas. Kodėl jo širdy pilna ankščiau nematytų prieštaravimų? Kam jis turi būti dėkingas už šį proto prašviesėjimą?
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Juan Martin de la Cruz Gegužės 12, 2020, 03:36:32 pm
  Juanas įdėmiai, nesiryždamas pertraukti, klausėsi vaikino. Matydamas tokį beviltišką sutvėrimą prieš save net atsiduso. Sunkiai, žadėdamas kaip nors paprotinti. Visada kalbėdavo su Adele apie viską, visuomet ją nukreipdavo tinkama linkme, saugojo ir niekada negalvojo, jog ateis laikas ir jos vaikiną protint.
- Klausyk,- krenkštelėjo. Buvo sunku formuluoti tai, ką norėjo pasakyti. Nustūmė jo žodžius apie galimą prisipažinimą.- Pradėsiu nuo to, kai pirmą kartą susitikau su Adele. Nežinau, ar ji pasakojo, tačiau kai ją metė tėvai ir ši atvyko pas mane,- užtilo. Skaudžiai prisiminė tą dieną.- Atrodė visiškai sužlugdyta, pametusi viltį, tikėjimą. Nepasitikėjo niekuo, tačiau nusikeikusi parklupo vidury bažnyčios ir kaip skerdžiama klykė, verkė. Nežinojau, ką turėjo žmogus išgyventi, kad taip jaustųsi,- kunigas atsargiai patapšnojo vaikinui per petį, norėjo pamatyti jo akis.- Man visiškai nesvarbu kas įvyko anksčiau, koks buvai, tačiau prie Adelės tave matau kaip vienintelį jos ramstį. Meksikoje ji atrodė beveik taip pat sugniuždyta kaip ir tuomet bažnyčioje. Ji nepakels dar vieno palikimo. Aš pats ją įtikinau tau atleisti. Dievaži, ar tu matei kaip ji švyti iš laimės būdama šalia tavęs? Jau seniausiai būtų pabėgusi nuo tavęs, jeigu... Jeigu nemylėtų, Markai,- pamosavo rankomis į šonus.- Man ji kaip sesuo, žinau apie ją viską, visus jos troškimus ir tąnakt, kai keliavom į Meksiką, Adelė pati sakė, kad neįsivaizduoja be tavęs nei vienos dienos. Būtum atvykęs vėliau, nežinau, ar būtum atpažinęs ją. Klausyk, be tavęs jai blogai. Tu esi tas, kurio jai visuomet reikėjo.
  Ir vėl nutilo. Kaip suknistai sunku kalbėti neapsiverkusiam apie savo žiburėlį, vienintelę merginą, kurią nuoširdžiai globojo ir mylėjo. Kaip seserį. Jautė drebančias rankas. Jam buvo taip nesvarbu, kad prieš jį sėdintis vaikinas dar norėjo su savimi išsinešti Adelę velniai žino kur. Žinojo, jautė, kad Adelei, jo Adelei viskas gerai, kai šalia Markas. Suglaudė rankas, pasirėmė galvą. Sumurmėjo kažkurią iš maldų, kad suteiktų tiek jam, teik šalimais esančiam vaikinui stiprybės, drąsos.
- Adelė buvo pasakojusi, jeigu savo batų raištelius,- kažkaip skaudžiai nusijuokė.- Suriši su kito, tačiau šie atsiriša, tai ne tas skirtasis. Tačiau, jeigu suriši ir jie pasilieka, keliauji toliau. Galiu pasakyti, jog ji jūsų batuose padarė visiškus mazgus, kad niekada neatsikabintumėt, nepasimestumėt. Ir ką tu gali žinoti, gal Dievas atsiuntė ją tau, kad taptum geresniu.
  Tikėjosi, jog bent kažkiek prašviesino profesoriaus smegeninę. Ginger neištvers dar vieno palikimo ar paleidimo, ne, Juanas dėl to buvos įsitikinęs. 
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Markas Moore Gegužės 12, 2020, 08:06:51 pm
 Gėda. Gėda parodyti savo silpnumą prieš beveik nepažįstamą žmogų. Markas jautėsi, tarsi Juanui tik krautų savo problemas. Ak, bet ką daryti, kai nori pasikalbėti apie tokius dalykus, bet neturi su kuo?
 Garbanius susikaupęs klausėsi Juano žodžių ir, pajutęs kunigo prisilietimą, krūptelėjo. Į jį be gailesčio ar pasibjaurėjimo žiūrėjo rudos akys. Markas vis tiek galvojo, kad nenusipelnė Adelės, kad ir kaip jo svarbą merginai bandė pabrėžti kunigas. Vaikinas pats suprato, koks yra nestabilus ir kaip greitai viskas gali pasisukti bloga linkme.
 O dėl raištukų Markas trumpam šyptelėjo. Kaip gerai, kad nenešioja batų su jais.
-Juanai, aš ir nesiruošiu palikti Adelės. Man jos buvimas šalia būtinas kaip oras. Kai išsivežei ją į Meksiką... Maniau išprotėsiu. Ir aš jau buvau išprotėjęs, pats tada matei, kai sutikai koridoriuje, nešantį Adelę. Man jau tada protas buvo aptemęs vien nuo minčių apie ją. Mano šeimoj tai pakankamai dažna. Juanai, o kas jeigu aš ją nuskriausiu? Kas jeigu man ji bus svarbi ne kaip Adelė, bet tiesiog kaip kūnas, skirtas mano malonumui? Aš bijau to, ką galiu padaryti. Prašau, padėk ją apsaugoti nuo manęs,-Markas maldaujamai žiūrėjo į Juano akis. Kad tik kunigas sutiktų. Markas leistų jam jį paskandinti šventame vandenyje, kalbant savo maldas, kad tik šis žmogus, kurio darbas sukasi aplink palaužtas sielas, kaip jo ir Adelės, jam padėtų.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Juan Martin de la Cruz Gegužės 13, 2020, 10:17:24 am
  Kaip keista, kai visados sėdėdavo klausykloje ir klausydavo išpažinčių, o dabar turi susidurti akis į akį su vaikinu. Vieninteliai žmonės, su kuriais nuoširdžiai, be jokių klausyklų kalbėdavosi, buvo tėvai ir Adelė. Panašu, jog ratas plėtėsi.
  Juanas beviltiškai atsiduso, tikriausiai pirmą kartą atsidūrė tokioje situacijoje, kurioje nežino, ką pasakyt, ką patarti. Spaudė širdį nereikalingas kaltės jausmas, jog negali padėti jaunuoliui. Prisiminė save tokio amžiaus, rodos, neturėjo jokių problemų. Nei šeimoje, nei bažnyčioje, nei dar kur. Viskas visuomet būdavo gerai. Nuostabu. O štai čia, priešais jį, visiška priešingybė.
- Mačiau,- sumurmėjo. Prisiminė apakinęs vaikiną, o dėl to dar ir graužė save visą kelią namo. Iki šiol jautėsi nemaloniai.- Bet juk galima pasistengti kaip nors susitvardyti, turi būti būdų, Markai. Nagi, juk tarp jūsų nebūna vien fizinis, kūniškas kontaktas, juk kalbatės. Negi iškart susitikę sugulėt? Kažkas turėjo įvykti prieš tai, kad suartėjote,- Juanui Adelė niekad nepasakojo, kaip šie susipažino. Visad nukreipdavo temą.- Kalbėkitės daugiau arba mes galim susitikti dažniau ir bandyti spręsti šią problemą. Juk sakau, Adelė tau kaip Dievo paskirtas angelas, o ir ji pati pajus jeigu jūsų santykiai per daug toksiški, patikėk, ji stengsis viską pataisyti. Kitas dalykas, ar nemanai, jog turėtum pats save apsaugoti nuo vidinių tų lendančių velniukų?- iš kišenės ištraukė dėžutę su medikamentais.- Kol nepamiršau, perduok juos Adelei, jai reikia juos suvartoti po panikos atakos,- padėjo dėžutę priešais vaikino akis.- Galų gale, pasidarykit bent mėnesio laiko celibatą ir suprasit ar vienas prie kito esat prisirišę tik kūniškai ar ne.
  Buvo liūdna stebėti beviltiškai palūžusį profesorių, nesusitvarkantį su savimi. Ir už ką tu jam taip, Dieve? Kunigas įsistebeilijo į tokias pats rudas akis, už kurių rainelių slypėjo kažkas daugiau, galbūt gyvatės, kartas nuo karto išlendančios ir trikdančios vyro rutiną. Nežinia. 
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Markas Moore Gegužės 13, 2020, 03:12:19 pm
 Markas, klausydamasis Juano, galėjo tik linksėti savo garbanota galva. Jam nepasirodė keista ir tai, kad Adelė nepasakojo globėjui apie jų santykių pradžią. Kunigas turbūt tiesiai į Rojų iškeliautų sužinojęs, kad jo globotinė atsidavė Markui tą pačią dieną, kai jie susitiko, ir dar kažkokių kapinių kriptoje. Vaistų dėžutę Markas įsidėjo saugiai į apsiausto kišenę. Na, dabar negalės nuslėpti to fakto, kad buvo susitikęs su Juanu. O išgirdęs apie celibatą, garbanius tik nusijuokė. Jeigu pasiūlytų Adelei tokią mintį, mergina jį patį prie lovos pririštų ir kelnes numautų. Štai tau ir po celibato. Plius, ir pats vaikinas nelabai įsivaizdavo tokio gyvenimo mėnesį. Matai, yra šalia, o liesti, kaip nori, negali. Bereikšmis savęs kankinimas.
 Markas pabarbeno pirštais į stalą ir atsilošė. Jo mintyse sukosi dar vienas klausimas.
-Aš ilgai galvojau apie ateitį su Adele. Jeigu ji tokia išvis yra, na, amžinai susimetę negyvensim. Noriu pasikrikštyti. Dėl Adelės,-vaikinas nutilo, pažvelgęs kunigui į akis.-Skaičiau apie tą jūsų Bibliją, maldas ir kitas tas apeigas... Na, su daug kuo sutinku. Tiesiog pagalvojau, kad galbūt geriausia būtų kreiptis į tave tokiu klausimu.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Juan Martin de la Cruz Gegužės 13, 2020, 07:46:51 pm
  Juanas stebėjo kaip arkas įsideda dėžutę su medikamentais, patenkintas linktelėjo. Ir tikėjosi, kad po to, kai grįžo čia, Adelei dar nebuvo jokio priepuolio. Menkai šyptelėjo, išgirdęs nusijuokimą, bent kažkiek praskaidrino smegenėles.
  Pro šalį einančios padavėjos paprašė puodelio arbatos, po kelionės ir tokių kalbu buvo išvargęs ir tetroško poilsio bei atgauti jėgas. Kažkaip per greit jis sensta. Gal čia ir globotinė prie to prisidėjo, galėjo lažintis, kad jau žilsta ir vien tik dėl Adelės.
  Kitas Marko noras privertė Juaną springtelėti oru. Nesitikėjo, nuoširdžiai net negalėjo pagalvoti, jog šis vaikinas kažkada norės krikštytis. Jis tiek daug nori padaryti. Ir vien dėl Adelės. Pamišęs vaikis.
- Yra, patikėk,- bent jau pats tai tikėjo, jog jų laukia bendra ateitis. Bei, kad vaikinas sugebės tramdyti savo demonus.- Tu juk supranti, kad pagaliau turėsiu galimybę tave bandyt paskandint šventame vandenyje?- prisiminęs pirmąjį susitikimą, kunigas nusijuokė. 
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Markas Moore Gegužės 13, 2020, 08:15:27 pm
 Po Juano, Markas pridėjo, kad norėtų juodos kavos puodelio, itin smarkiai padavėjai pabrėždamas, kad ne bendra sąskaita. Vaikinui dar reikės parsitrenkt į Dubliną, o organizmas jau reikalavo kofeino. Eh, reiktų atprasti vieną sykį. Visgi, tos bemiegės naktys, dirbant mokykloje, paliko savo žymę.
 Kunigo žodžiai suteikė vaikinui vilties. Galbūt jis sugebės perlipti per tai, kas jau seniausiai įausta į jo kraują, ir suteikti Adelei daugiau laimės nei skausmo. Gyvens jie kur nors Meksikos šiaurėje prie jūros, mažas jaukus kotedžas su sodu. Galbūt vėliau atsirastų ir vaikų - ši mintis Markui itin patiko. Būtų du, ne, penki tokie mažiukai. Jo ir Adelės maži kūrinukai. Atidarytų jis Meridoje laidojimo namus - jau dabar įpusėjo savo žiobariškus mokslus. Ir taip laimingai nugyventų iki aštuoniasdešimties metų.
-Gali skandint kiek nori, raganos lengvai neskęsta. O ir iki inkvizicijos, žiobarai visus vienodai apkaltindavo. Tik po vieno tokio kūrinuko viskas persimetė ant moterų. Tai nuo ko reiktų pradėti? Dar, kiek skaičiau, santuokai reikia priimti ir kitus sakramentus. Papasakok, na, apie visa šitai. Iš kunigo lūpų geriau išgirsti nei sausai perskaityti popieriuje.
 Pasirodė padavėja su Marko kava ir Juano arbata. Kaip greitai pasirodė, taip greitai ir dingo.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Juan Martin de la Cruz Gegužės 13, 2020, 09:07:35 pm
  Juanas, pagaliau gavęs savo arbatą, gurkštelėjo. Kūną pasitiko taip laukta palaima po kelionės. Nors netrukus vėl turės keliauti atgalios. Žvilgtelėjo į laikrodį ant riešo, dar turėjo šiek tiek laiko. Kaip šiandien atvyko, taip ir išvyks, negalėjo čia pasilikti ilgam, jo mama vargiai susitvarko su tėvo negalavimais.
- Aš neturiu daug laiko, tai trumpai, gerai? Man reikės grįžti kuo greičiau į Meksiką,- o su tokiais laiko juostų kaitaliojimais, tai iš vienos į kitą, tai iš trečios į penktą, su sveikata toli irgi nenueis.- Krikštas, komunija, sutvirtinimas, tada jau gali tuoktis, bet dar prieš tai turi atlikti išpažinti, viską tau galėsiu padaryti, tik šiek tiek turėsi pasiruošti, na, arba paruošiu aš, kai galėsiu,- dar kartą gurkštelėjo arbatos.- Yra ir kiti sakramentai, bet jų tau nereikia, ypač kunigystės, man rodos, šis tau niekada nebus reikalingas. Beje, Adelė irgi be komunijos ir be sutvirtinimo, tai galėsit kartu, jeigu ji tavęs nepridaužys dėl to, kad susitikai su manimi,- šyptelėjo.- Kaip ji laikosi? Nenorėjau jai rašyt, maniau, pyksta,- sučiaupė lūpas į tiesią liniją.
  Atsidusęs sugurguliavo paskutinį arbatos lašelį, padėjo kelias monetas šalia puodelio. Pasiknisęs kelnių kišenėse susirado vieną iš rožančių, na, tiesą sakant, vienintelį čia turimą. Padėjo priešais vaikino akis. Nieko nesakė, pats pasidomės kas čia tokio.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Markas Moore Gegužės 13, 2020, 10:46:34 pm
 Markas gurkštelėjo kavos ir, nusideginęs liežuvį, susiraukė. Bent jau gėrimas Kiaurame katile buvo geresnis nei Trijose šluotose. Sužinojęs, kad Juanas skuba, vaikinas pajuto šiokią tokią kaltę, kad taip užlaiko kunigą su savo klausimais. Nenorėdamas ko nors praleisti, atidžiai klausėsi, kas jam sakoma. Šiek tiek nustebo, kad Adelė tik krikštyta - galvojo, kad mergina, kurios globėjas buvo kunigas, bus, na, jau viską praėjusi.
-Per egzaminus buvo pervargęs nervų kamuoliukas, bet, žinoma viską kuo puikiausiai išlaikė. Transfigūraciją, kiek girdėjau iš kolegų, nepriekaištingai. Taip pat atrodo šiek tiek ramesnė. Vis kalba, kaip norėtų apsigyventi Meksikoje. Galvoju apie šiaurę, prie jūros, netoli Meridos. O dėl panikos atakų... Bijau, kad Hogvartse jų tiesiog nepastebėjau. Nebuvau šalia, kai jai manęs labiausiai reikėjo. Dar bandžiau įtikinti, kad parašytų tau. Tiesiog žinau, kad tau ji tikrai rūpi. Nenorėčiau, kad Adelė netektų svarbaus žmogaus. Tik tiek galiu pasakyt,-viską išsakęs, Markas gurkštelėjo pravėsusios kavos, stebėdamas, kaip kuičiasi kunigas. Jam prieš garbaniaus akis padėjus kažkokį vėrinį su kryželiu, vaikinas, šiek tiek sutrikęs, paėmė jį į ranką. Neprisiminė, kad apie tai kažką būtų skaitęs.
-Ačiū. Ir turbūt, geros kelionės,-Markas įsidėjo rožančių į kišenę prie vaistų ir išgėrė kavą. Pats ruošėsi jau keliauti - nenorėjo, kad Adelė pradėtų jaudintis, kad ir kaip po to ant jo pyks dėl šio susitikimo. Atsistojęs, padėkojo:
-Ačiū, kad sutikai susitikti. Dabar man vėl reik į Ministeriją, kol ten grūstis nepasidarė, turbūt žinai, kaip ten būna.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Juan Martin de la Cruz Gegužės 14, 2020, 12:44:59 am
  Juanas šyptelėjo, džiaugėsi ir didžiavosi savo mergaite. Žinojo, kaip kai kurie dalykai jai svarbu. Ypač transfigūracija.
- Dėl jos pasiliko kartoti kursą,- kryptelėjo galvą nusijuokdamas.- Jai jos pasireiškia pervargus, sapnuojant košmarus arba nuo rupūžių, tai saugok ją, prašau. Neįtikinsi taip lengvai, juk ji Adelė, su principais. Pats jai parašysiu, nenoriu, kad galvotų, jog pamiršau ją,-nusišypsojo, atsistojo nuo kėdės.
  Išgirdęs padėkas tik paprastai linktelėjo, jo darbas buvo padėti, tad nežinojo, ką ir atsakyti. Prašom?  Nėra už ką? Visada kreipkis? Jau geriau patylėjo. Tik kilstelėjo akis, vėl šyptelėjo. Puikiai žinojo, tačiau džiaugėsi dirbdamas iš Meksikos.
- Neišklysk iš kelio, tavo pradžia nuostabi. Sudiev,- pamojęs ranka kunigas apleido katilą ir pradingo minioje.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Liepos 08, 2020, 02:47:48 pm
Pamažu Dafydd pradėjo mąstyti, kad kažką reikėtų keisti. Gyvenimas kanalizacijoje niekada nebuvo malonus, tačiau dabar, praėjus jau kelioms savaitėms, dar ir gerokai nusibodo. Nors kai kurie Londono valkatos pradėjo šiek tiek palankiau pradėti į naujoką, kas padėjo gauti maisto, gyvenimas vaikino visai nežavėjo. Reikėjo rasti kokį nors darbą, kuris leistų apsigyventi bent kiek padoriau. Deja, burtininko vertą darbą jis kažin ar galėtų gauti - vis dėlto buvo išmestas iš mokyklos. O dirbti žiobarišką?.. Tokia idėja nebuvo labai žavi, nors ir atrodė, kad tokį gauti nebūtų sudėtinga: pasinaudoji Supainiojimo kerais ir ramu...
Kadangi maisto pirkti beveik nebetekdavo, kartais atlikdavo keli sikliai. Žinoma, nepakankamai, kad galėtum gyventi viešbutyje ar, tuo labiau, ką nors nuomotis, tačiau pakankamai, kad kartais galėtum nueiti į barą. O tokia veikla vis labiau ir labiau viliojo Dafydd. Tad ir tą penktadienio pavakarę jis patraukė išgerti. Tarsi pastūmėtas su Hogvartsu siejančių sentimentų, atsidūrė ne kur kitur, o Kiaurame Katile. Laimei, jis bent jau nebuvo toks tragiškai brangus kaip nemaža dalis kitų Londono barų. Ne, čia galima išgerti visai neblogai. Pasirausęs kišenėje buvęs klastuolis rado kelias monetas, tad nuėjęs prie baro užsisakė ne paties pigiausio alaus. Jeigu jau gali sau leisti gerti, kodėl neišgėrus kokybiškai?
Apsižvalgęs nebuvo itin patenkintas tuo, ką pamatė: salėje buvo nemažai žmonių, vos vienas kitas laisvas staliukas. Vis dėlto vienas toks stovėjo toliau nuo baro, tad Dafydd, stengdamasis su niekuo nesusidurti akimis, patraukė tiesiai ten. Atsisėdo ir dar kartą nužvelgė salę. Lyg ir niekam nekrito į akis. Reikia tikėtis, kad čia nebuvo jokių pažįstamų. Atostogos Hogvartse jau turbūt pasibaigusios (kaip buvo keista to tiksliai nežinoti!), tad profesoriūkščiai turėtų šiltai sėdėti pilyje, ką jau kalbėti apie mokinius. Tai buvo gerai, toks variantas Dafydd visiškai tiko. Jis atsišliejo į kėdės atlošą ir palaimingai gurkštelėjo alaus.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Jasmine Diana Amneta Liepos 17, 2020, 03:20:44 pm
 Anksčiau ar vėliau, Amnetos dirbdavo Ministerijoje. Dabar (jos nelaimei) buvo atėjusi Dianos eilė. Tarptautinio burtininkų bendradarbiavimo departamentas. Bent jau ne ryšių su žiobarais skyrius.
 Po varginančios darbo savaitės nebeištvėrė ir prieš grįžtant namo užsuko į Kiaurą Katilą. Kas darėsi Ministerijoje buvo neaišku, darbo daug ir jis reikalauja daugiau pastangų, nei klausymas ką daryti Cukriniame Kiškutyje ir bandymai nesudeginti kepinių (o kepėja ji buvo ne pati geriausia). Norėjosi ko nors ramaus, negrįžti namo, kur nesibaigiantys darbai ir pastoviai prislėgta Claudie. Jai netektis buvo skaudžiausia.
 Deja, nei tyla, nei ramybe čia nekvepėjo, nes buvo ne vienintelė, norinti praleisti penktadienio popietę ne namie. Priėjusi prie baro pasisveikino su barmenu, permetė akimis ko jie turi, tačiau baigė su pasukų punčo bokalu rankoje ir ant tamsaus stalviršio žibančiais sidabriniais sikliais. Jasmine pradėjo dairytis laisvos vietos, tačiau tokių nelabai buvo. Į barą rinkosi vis daugiau žmonių, tad reikėjo paskubėti. Viename kampe, rodos, buvo susirinkę Ministerijos darbuotojai... Ne, ji ir taip bėgo nuo darbo. Nužingsniavo prie vieno iš atokiausių staliukų, nuo kito pasiėmė kėdę ir prisėdus nusistebėjo tokios ryškios spalvos ryžais vargšelio vaikino, prie kurio prisėdo, plaukais. Wrena bent jau anksčiau savo blondiniškus dažė, bet jie atrodė labiau oranžiniai ir gerokai blyškesni. Kaži, kaip jai sekasi?
 - Hey,- tikėjosi, kad jis nebus matęs viename iš pačių neįdomiausių Magijos Žinių puslapių su jos judančios nuotraukos ir prierašu apie paaukštinimą. Būtų nuostabu, jei po pusvalandžio išvis pamirštų pamatęs Amnetą, tačiau šitaip atėjus nebebus taip paprasta.- Nepyk, nebuvo laisvų stalelių,- gurkštelėjo punčo. Pirmas gurkšnis gėrimo visuomet būdavo geriausio skonio, vėliau palaima po truputį nykdavo.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Liepos 20, 2020, 06:48:57 pm
Tik spėji palaimingai atsigerti, kai būtinai kas nors prisistato! Dafydd piktai žvilgtelėjo į kažkokią moteriškę. Nebuvo daugiau laisvos vietos, kurgi ne suraukęs antakius pagalvojo jis, tačiau permetęs akimis salę suvokė, kad kaip tik taip ir yra. Jis atidžiau nužvelgė atėjusiąją - dar betrūko, kad vėl pasitaikytų kokia nors buvusi mokslo "draugė" arba, dar geriau profesorė žioplė! Laimė, ji pasirodė nematyta. Dafydd kiek lengviau atsikvėpė ir dar kartą gurkštelėjo. Deja, net ir alus nebeteikė tokios palaimos. Ir dėl visko kalta buvo būtent šalimais sėdinti moteriškė.
Nenoromis Dafydd prisiminė girtuoklė Greywindpalaikio draugužę. Christine? Caroline? Kokia ji ten? Kad ir koks būtų anos vardas, šita kažkuo ją priminė. Galbūt dėl to, kad irgi buvo keleriais metais vyresnė. Gal dėl to, kad irgi su gėralu rankoje (Cha, tarsi pats kitoks). Vienintelis dalykas, ko šitai trūko, buvo cigaretė rankose. Beliko tikėtis, kad jos ir neatsiras.
- Tai ką, dar viena girtuoklė Greywindpalaikio draugužė trankosi po Londoną? - tarstelėjo Dafydd, nė nesusimąstydamas, kad šita buvusio transfigūracijos profesoriaus gali net nepažinoti.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Jasmine Diana Amneta Liepos 27, 2020, 10:18:12 pm
 Po pirmųjų punčo gurkšnių kiek atsipalaidavo ir nuotaika šiek tiek prašviesėjo. Būtų gerai, kad visuomet tik tiek trūktų. Švarkelį užsimetė ant savo kėdės atlošo, bandydama negalvoti apie galimai padarytą raukšlę.
 - Nenutuokiu apie ką tu kalbi. Turbūt su kažkuo supainiojai,- per daug neimdama į galvą, kad buvo pavadinta kažkokio nepažįstamojo girtuokle drauge ar tai, jog pradėjo tujinti nepažįstamą žmogų, toliau mėgavosi saldžiu, apie du siklius kainavusiu gėrimu. Nežinia kas - cukrus ar tie vieniši ir tik namų elfą nugirdyti sugebantys laipsniai teikė džiaugsmą, bet kol kas nuotaikos niekas negalėjo sugadinti. Gerai, kad kol kas pakako tik tiek ir nereikėjo plaučių vaišinti nikotinu ir dervomis, ką matė darant ne vieną Ministerijos darbuotoją, dūmų kvapas sklido ir nuo jų kampo.
 Vogčiomis pažiūrėjo į tą nematytą vaikiną, greičiausiai kilusį iš Airijos (oi tas raudonplaukių airių stereotipas). Bokalas alaus - kaip įprasta. Ko daugiau iš tokio jauno tikėtis? Nors... Dabar jaunimėlis turbūt ir į Hogvartsą kažko stipresnio atsitempdavo. Jos laikais... Kokiais dar jos laikais? Pasikeitė vos kelios kartos, dar taip neseniai mokėsi Hogvartse, o dabar sėdėjo kojas sunkokai pavelkančioj Ministerijoj.
 Jis neatrodė kaip vienas iš Ministerijos darbuotojų, tačiau ryškiai jaunesnis. Jei ne Hogvartse ir ne Ministerijoj, tai kur? Nedaug kas tas nuobodžias vidutiniškai aštuonias valandas leisdavo kur nors kitur. Neklausk, juk matai, koks nepatenkintas.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Liepos 31, 2020, 08:56:47 pm
Jeigu šita tikėjosi, kad Dafydd taip ims ir patikės, kad ji nepažįsta Greywindpalaikio, turės skaudžiai nusivilti. Raudonplaukis nesuprato, kodėl, tačiau pajuto siaubingą pyktį. Ir jis buvo nukreiptas ne prieš ką kitą, o būtent priešais jį įsitaisiusią moteriškę.
- Apsimetinėk, apsimetinėk, - nedraugiškai (o kaipgi kitaip?) drėbė Dafydd. Žiūrėjo, kaip boba laka savo gėralą. Nebesinorėjo to, kuris buvo bokale. Visiškai nebesinorėjo. Jeigu jau kažkokia moteriškė čia geria, jis to paties tikrai nedarys.
- Ko tu iš viso čia atsivilkai? - itin nepatenkintas paklausė jis. Pats nesuprato, iš kur ėmėsi tas pyktis, bet jautė: jeigu tuoj pat nenusiramins, viskas gali baigtis itin blogai.
Paslapčia mestas žvilgsnis į jį nepraslydo pro akis. Dafydd susiraukė. Ar šita dabar jį čia tyrinės? Nėra jau toks ypatingas! Žinoma, neatrodė kaip ką tik iš karalienės priėmimo, bet argi Londone tokių trūksta? Juk vien jau kanalizacijoje gyveno gal penkiese, ką jau kalbėti apie visą milžinišką miestą.
Buvęs klastuolis įdėmiai žiūrėjo į moteriškę. Lyg ir nebuvo matyta. Vyresnė už jį. Turbūt panašaus amžiaus į aną girtuoklę, kurios vardas ir vėl išgaravo iš galvos. Juk ir Greywindpalaikis tokio paties amžiaus nusistebėjo Dafydd. Mintis apie buvusį transfigūracijos profesorių visiškai įsiutino vaikiną. Jis pajudino ranką apsimesdamas, kad nori paimti bokalą. "Netyčia" pastūmė jį taip, kad alaus likutis atsidurtų tiesiai moteriškei ant drabužių. Raudonplaukis vos susilaikė piktdžiugiškai neišsišiepęs. Nieko panašaus į atsiprašymą jo planuose nebuvo.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Jasmine Diana Amneta Rugpjūčio 10, 2020, 08:06:56 am
 Ech, sugebėjo rasti kažkokį peraugusį vaiką, geriantį alų. Ar jis manė, jog viską žino ir visuomet yra teisus? Sėdėti darėsi nemalonu, bet jokiu būdu nenorėjo to išduoti. Stengėsi į jo paistalus nekreipti dėmesio, nes atrodė, jog raudonplaukis turėtų rimtų pykčio problemų arba labai didelę hormonų audrą, tačiau dabar visi mokiniai jau buvo išvykę mokytis, tad jis turėjo būti suaugusiu burtininku. Bent aštuoniolikos, nes buvo rudens pradžia. Dėl Merlino barzdos ramybės - ta, kuri sutiks su juo praleisti likusią gyvenimo dalį, kentės ir pabaigs šv. Skutelio psichiatrijos skyriuje. Kai taip pamąstė, pasidarė šiek tiek geriau, nes pagalvojo, kad kai kurių, pavyzdžiui, Claudie vienatvės priežastis yra ne pačios moterys, o susmirdę vyrų charakteriai. Pati dar per daug nepergyveno, dvidešimt ketveri yra tik gyvenimo pradžia ir jei net saldi kaip jos kepami keksiukai sesutė nieko nesusirado, jai pergyvent dar nereikėtų. Nors turbūt tekėti už jo būtų ne ką geriau, nei už psicho.
 Neatsakinėdama į klausimą gurkštelėjo pasukų punšo, tačiau turbūt tai kainavo drabužius, nes į kelnes pradėjo gertis nemaloniojo pašnekovo gėrimas. Tai tik dar kartą įrodė, kad šalia jos sėdi nesuaugęs penkiametis, išmokęs visus įžeidinėti.
 Tvardydamasi atsiduso, išsitraukė lazdelę ir kiek apvaliusi, ant kojų užsimetė švarkelį. Palaimingosios ramybės neliko ir nors taip neseniai džiaugėsi, kad nereikia nikotino ir dervų plaučiuose, iš pakelio išsitraukė cigaretę ir nepasiūliusi vaikinui kitos, užsidegė. Čia buvo Kiauras Katilas ir dėl dūmų jau seniai niekas neprikaištaudavo.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Rugpjūčio 13, 2020, 10:49:55 pm
Nepanašu, kad šita būtų nusiteikusi šnekučiuotis. Gal ir geriau - ta kita girtuoklė Greywindpalaikio draugužė pernelyg daug pliurpė. Tad dabar vyravusi tyla buvo tam tikra palaima. Žinoma, gal kiek nuobodoka, kai net apsižodžiuoti negali, tačiau buvęs klastuolis neketino specialiai skatinti tokių veiksmų.
Deja, beveik nulinė moteriškės reakcija į alumi apipiltas kelnes gerokai nuvylė vaikiną. Jis taip laukė keiksmo ar bent kažkokio pykčio! O čia... Taip atrodo, kad susidūrė su akmens gabalu, kuriam niekas nerūpi. Dafydd piktokai žiūrėjo į ją. Nieko nesakė. Jeigu jau šita boba tyli, jis tikrai nepradės kalbėti. Ne toks jis jau ir mažvaikis. Šiaip ar taip, jam jau devyniolika metų.
Ir tada, bobos nelaimei, ji išsitraukė cigaretę. Toks poelgis negalėjo praslysti nepastebėtas. Raudonplaukis staigiai pasilenkęs ištraukė cigaretę anai iš burnos. Kvapas buvo labai klaikus, tad reikėjo tą šlykštynę kažkaip sunaikinti. Kur geriausia užgesinti? Žinoma, į tą kvailį, kuris ją užsidegė. Ilgai nesvarstęs velsietis bedė cigarete į moteriškės rankovę. Pajutęs svilėsių kvapą vaikinas pasijuto patenkintas. Laimei, nelabai ilgai trukus šlykštynė (cigaretė, ne ją rūkiusi boba) užgeso.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Jasmine Diana Amneta Rugpjūčio 15, 2020, 12:33:37 am
 Porą kartų į plaučius įtrauktas nikotinas neatnešė pilnos laimės, nes netrukus buvo išplėšta jos pačios cigaretė net nespėjus nukratyti pirmų pelenų. Paskutinį dūmą išpūtus tiesiai į vaikiną sukando dantis, nes mažvaikis pridegtą nuodų lazdelę įbedė tiesiai į ją. Plonus marškinius pradeginus liepsnelė užgeso, palikus žymę ant Ministerijos darbuotojos odos. Nebuvo apie ką per daug galvoti - pusė likusio punšo atsidūrė ant nemalonaus ryžo pašnekovo (ar todėl sklando gandai, kad ryžus plaukus turintys žmonės neturi sielos?), stalo ir minkštos, cigarete nudegintos odos.
Šito vaiko tverti jau nebegalėjo, tačiau gerai, jog nebuvo nieko po ranka, ką galėtų mesti į jį. Paskutiniai kantrybės lašai seko, padeginti marškiniai ir nudegimo skausmas pagarbos jam nepridėjo. Jei ne tai, kad buvo likę du pasukų punšo gurkšniai, būtų neištvėrus, tačiau tik pabaigė gėrimą ir prieš atsistodama nesusilaikė:
 - Linkiu surast tą ieškomą Greywindpalaikio girtuoklę, kartu būtumėt puiki pora. Tik prieš pasimatymą negerk, nes drebančios ir alų išpilančios rankos nekaip atrodo,- pridūrė ir pasiėmus švarką taip, kad bent šiek tiek pridengtų alaus dėmę, greitu žingsniu išdrožė iš Kiauro Katilo, net nepažiūrėdama į Ministerijos darbuotojų stalą.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Rugpjūčio 17, 2020, 09:32:02 pm
Ar tai bus tokios pat muštynės, kokias jis prieš kokius šimtą metų turėjo prie Švilpynės stalo Hogvartso didžiojoje salėje? Kažin ką veikia tas idiotas Monro? paklausė savęs Dafydd nusibraukdamas pasukų punšą nuo akių. Piktai pažvelgė į moteriškę, tačiau ši akivaizdžiai buvo brandesnė už aną švilpį. Panašu, kad daugiau kivirčytis nebenorėjo. Toks variantas raudonplaukiui visai tiko - ypač jeigu ji teiksis išsinešdinti. Juk jis tenorėjo kaip visada prisigerti, o ne paplepėti su girtuoklėmis babcėmis.
- Aš tikiuosi niekada daugiau gyvenime jos nepamatyti! - suriko pavymui Dafydd, kai alumi apipilta boba teikėsi eiti tolyn. Tai buvo kaip tik tai, ko ir reikėjo vaikinui. Jis palaimingai atsiduso. Gal vis dėlto gyvenimas nėra toks jau blogas. Dabar galima ramiai prisigerti (pinigai? Gaus iš kur nors jų), pamiršti, kad sutiko šitą kvailę. O dėl pasukų punšo... Visi Dafydd drabužiai buvo ir taip pakankamai purvini, tad tai beveik nieko nepakeitė.
Kiek laiko pasėdėjęs Dafydd susiprato, kad nebeturi ką gerti - juk viską, ką buvo nusipirkęs, ant savo drabužių išsinešė ta girtuoklė Greywindpalaikio draugužė nr. 2, neprisipažįstanti, kad jį pažįsta. Tai buvo labai apmaudu, bet išeitys čia buvo dvi: keliauti namo (?) arba pasiimti dar vieną gėrimą. Kiek pasvarstęs buvęs klastuolis pasirinko pirmąjį variantą, tad atsistojo ir koja už kojos nusivilko išėjimo link.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Elijah Chris Dawson Lapkričio 28, 2020, 05:07:06 pm
Joseph' as - Elijah' aus tėvas. Kaprizingas, užsispyręs ir niekada nepaminantis savo išdidumo. Nors Dawson' ų šeimos atstovai ne retai tokie ir buvo, tačiau rudaplaukis iš jų išsikyrė. Prie jų nepritapo, buvo kitoks. Galbūt, todėl jo kūrėjas - niekada nerado bendros kalbos su sūnumi, vengdavo šeiminynių pokalbių, juos paversdamas dalykiniais. Juk šie du niekada, nuo pat motinos (žmonos) išvykimo, normaliai nebendravo, gyveno pasislėpę savo kiautuose ir iš jų nelindo. Iki šiol.
Vampyras pagaliau ryžosi paminti savo principus, vardan šventos ramybės, kurios dėka galės jaustis saugus. Tad prieš pradėdamas savo - savo asmeninį gyvenimą jis nusprendė išmesti visus kauliukus sietinus su juodaplaukiu.
Nusprendė, bent kelis dešimtmečius negrįšti atgal, ten, kur jis jaučiasi esąs pasiuntinukas - juk visvien jis ten nebuvo laimingas, galbūt kas jį tiek laiko ten laikė tebuvo kvailas įprotis. Pripratimas neleidęs atsiriboti, tačiau dabar viskas keičiasi. Grynakraujis suaugo, išmoko paleisti tai, kas jį skandina, tempia į dugną, neleidžia atsitiesti ir judėti toliau.
Tad siųsdamas tėvui laišką, jame daug informacijos nepateikė. Tik datą, laiką bei vietą. Žinojo, kad jei parašys priežastį, tikslą ar kitą bereikalingą žinią - jis neatvyks. Nors pastaruoju metu Joseph' as ėmė keistis. Tai kas anksčiau jam nerūpėjo - pasidarė svarbu. Netgi pats palikuonis, kuris daugybė metų buvo atstumtas, dabar tapo reikalingas ir nebe tik kaip tarnas, bet kaip sūnus. Turbūt tiesa, kad laikas keičia žmones, tas supratimas jis pakysta, tačiau ar ne per vėlai?
Tiesa ta, kad Chris' ui dabar labiausiai rūpėjo tik vienas asmuo - Luna. Mergina, kuri lydėjo Elijah į patį svarbiausią pokalbį jo gyvenime. Na, gal ir nesvarbiausią, tačiau vieną iš rimčiausių, mat kuo visa tai baigsis - neaišku. Vampyras nežinojo ko tikėtis, kada judu supažindins, tačiau ta nesantaiką tarp rasių buvo kiek švelnesnė, aprimusi, o juodaplaukis nebuvo vienas iš diskriminuotojų, todėl tikėjosi, kad viskas klostysis gerai. Bet ar tai realu?
- Viskas bus gerai, - patikino šalia žingsniuojančią safyrinių akių savininkę, tačiau tie žodžiai buvo kur kas  reikalingesni jam pačiam.
Pravėręs baro duris, praleido sužadėtinę, o įžengęs į vidų paskui ją ėmė dairytis, suaugusio juodaplaukio.
- Štai jis, - bakstelėjo rodamuoju pirštu į tėvą. Šiek tiek susijaudino, sumišo, norėjosi apsigręžti ir iš ten dingti, tačiau vėl atidėti tai kas neišvengiama - neverta.
Keli žingsniai ir jaunuoliai stovėjo šalia šalčiu dvelkiančio vampyro. Elijah nenumanė kaip elgtis, net ištarti paprastą žodį "labas" - tapo sudėtinga. Jiedu ilgesio kupinais žvilgsniais stebėjo vienas kitą, tačiau tai tik jausmas, kūnas ir protas nenorėjo tam paklusti.
- Sveikas, sūnau, - kaip niekada užtikrintai tarstelėjo ir žaliomis akimis nuskenavo šalia stovėjusią priešingosios lyties atstovę, tačiau ilgai netrukus grįžo ties vaikinu.
- Labas, - staiga nutylo, tačiau išvydęs kūrėją taip intensyviai stebint juodaplaukę, suprato turįs juos pristatyti, - čia Luna.. - Nenoromis pristatė mylimąją, - Luna, čia Joseph' as.. mano tėvas - Giliau įkvėpė, tačiau stovėjo kaip stovėjas, pirmą kartą jis jautėsi išsigandęs. 
- Prisėskit, - draugiškai, gal net kiek neįprastu balso tonu ištarė vyras. Chris' as kiek sutriko, nežinojo ar tas perdėtas paslaugumas nėra tik vaikiškas apsimetinėjimas prieš ką nors negero? Klausiamai nužvelgė tėvą, tačiau jo paklausė. Atitraukė vieną kėdę savo išrinktajai, o ant kitos prisėdo pats. Stengėsi save įtikinti, kad po paskutinio jo pokalbio - vyresnysis Dawson' as viską pergalvojo.
- Tėti, norėjau atsiprašyti už viską, - nudelbęs akis į graubulėtą stalo paviršių išlemeno rudaplaukis. - Galbūt, neturėjau savivaliauti, - pridūrė.
- Neturėjai, tačiau viskas gerai, tai buvo tavo pasirinkimas, aš.. - keturiasdešimtmetis užčiaupė burną, skausmo pripildytomis akimis pažvelgė į savo palikuonį, - aš neturėjau taip pasielgti, sūnau, dabar renkiesi tu.. - Paskutiniai žodžiai taip nenorėjo būti garsiai ištarti, strigo gerklėje, tačiau buvo laikas paleisti tai, ką laikė prisiryšęs taip ilgai, paparasčiausiai jis bijojo jo netekti.
Tvirtaus kūno sudėjimo asmuo atsiduso, tvirta ranka patapšnojo jaunuoliui per petį ir akimirkai apsistojo ties mergina.
- Tai čia būsi tu, apsukusi galvą mano berniukui? - Linksmesnis balsas nuskambėjo šiame baro kampelyje, tačiau tai buvo pirmas kartas, kada vedlys šypsojosi, nieko nekeikdamas ir nesmerkdamas. 
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 28, 2020, 06:52:52 pm
   Pirmąsias dienas elgėsi, kaip maža, kaprizinga mergaitė, prieštaraujanti Elijah'aus idėjai. Jų santykiai buvo tik jų reikalas, todėl niekada nematė reikalo pažindinti vaikino su savo tėvais ar susipažinti su garsiuoju vampyrų vadeiva. O ir nenorėjo jo pažinoti. Neatrodė malonus žmogus, su kuriuo būtų smagu paplepėti, nors mergina taip pat nebuvo linkusi į ilgus, bereikšmius pokalbius.
   Šiam susitikimui, kuriame turėjo dalyvauti jie trys, Luna iš anksto nusiteikė prastai. Joseph'ui spėjo pajusti neapykantą dar jo nepažinodama. Būtų mielai išrėžusi viską, ką apie jį galvojo, tačiau žinodama, kad į susitikimą Elijah'us keliauja atsiprašyti, norėdamas ramiai gyventi, tuoj pat tokią mintį nustūmė šalin. Susitvardys bent jau dėl rudaplaukio, regis, išsigandusio savo tėvo.
   Pašaipiai žvilgtelėjo į vampyrą, vos tik jiedu įžengė į barą. Alkoholikų lankomas baras išties buvo nuostabi vieta atsiprašymui. Nors galbūt čia ir buvo gudrybė. Šitaip Joseph'as nežinos, ko tiksliai turėtų tikėtis. Priskyrusi kelis nuopelnus rudaplaukiui už tokią idėją, beviltiškai papurtė galvą. Drąsus, užsispyręs, įžūlus jaunuolis ką tik tapo po šluota besislepiančiu peliuku.
   -Drebi, kaip triušis,-tėškė nusivylusi tokiomis vaikino emocijomis. Šio tėvas nebuvo toks baisus, kad šitaip drebėti. Nuo jo dvelkė atšiaurumu ir grėsmingumu, bet nieko daugiau. Iš kaktos neaugo ragai, iš minkštosios vietos - uodega, o ir rankose šakių nelaikė. Taigi, žmogus, o tiksliau - vampyras, kaip vampyras.
   Atidžiai nužvelgė juos pasitikusį vyriškį. Vampyriškumas gelbėjo nuo senėjimo. Dailus, griežtų veido bruožų, juodų plaukų kupeta, tvarkingai sušukuota. Tapo aišku iš kur jos sužadėtinis paveldėjo neįprastą priežiūros reiklumą plaukams. O gal tik sutapimas.
   -Sveiki, Joseph'ai,-pasisveikino vos tik buvo pristatyta. Balsas buvo nedraugiškas, šaltas, o veide nė ereliškomis akimis nebūtum sugebėjęs įžiūrėti šypsenos. Puikiai pademonstravo savo požiūrį į priešais stovintį vyriškį.
   -Ačiū už leidimą,-mestelėjo dėbtelėdama. Norėjo kuo greičiau iš čia nešdintis. Kuo toliau nuo šio asmens.
   Trumpam žvilgtelėjusi į rudaplaukį, atsisėdo ant jai atstumtos kėdės, prisitraukė, o tada erzinančiai įsispoksojo į šio tėvą. Matė ne kitaip, kaip tik savo priešą.
   Susilaikė nuo noro įsiterpti į pokalbį, leido abiems: tėvui ir sūnui, ramiai pasikalbėti. Bent jau tiek ramiai, kiek jai atrodė.
   -Ta pati,-linktelėjo nepasitikėdama linksmu vyriškio balsu. Vaikinas ne kartą minėjo, kad jo tėvas retai būna linksmas, tad priėmė tai, kaip vaidybą. Bandymas įsiteigti. Nieko daugiau.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Elijah Chris Dawson Lapkričio 29, 2020, 02:46:55 pm
Dawson' as sarkastiškai šyptelėjo, išgirdęs Lunos repliką: "drebi, kaip triušis". Na, ji  Joseph' o nepažinojo, su juo neaugo ir nelabai numanė, koks jis gali būti agresyvus, šaltas ir nemalonus. Nors šįkart, juodaplaukio elgesys prieštaravo jo įprastiniam, tačiau Elijah' us nesiruošė apsigauti, žinojo, savo tėvo taktiką, nors su šia dar niekad nebuvo susiduręs.
Keistai nuskenavo priešais sėdintį tėvą, susimąstė. Galbūt, jis tikrai pasikeitė?
- Kas yra? Kažkas ne taip? - Įtartinai pažvelgė į palikuonį, tarsi nesuprasdamas, ko šis taip paslaptingai į jį spokso. Juk dabar jis elgiasi taip, kaip jis prašė, kaip jis norėjo. Įsiklausė į jo pageidavimus. 
- Na, tiesa sakant, keistoka.. Neatmenu, kada paskutinį kartą mačiau tave besišypsant. Gal tik.. - užčiaupė žaptus nespėjus jiems prasiverti, kalbėti apie mamą ne laikas ir ne vieta. Jis tik paštrintu situaciją, į ją priberdamas aštrių prieskonių.
- Na, kai matau prieš save sėdintį tokį grožį, - žvilgsnis apsistojo ties kiek įžūliai atrodančią Gardner. - Na ką sūnau, nors kažką iš manęs paveldėjai, puikus skonis, damoms, - galima buvo pajusti šiokį tokį priekaištą šiame girtuoklių bare, tačiau balsas buvo malonus, jokio agresyvumo ar nepasitenkinimo.
- Ai, - Chriis' as prisiminė svarbų faktą, kurio dar taip ir nepaminėjo, - mes susižadėjom, - švelniai delnu spustelėjęs vilkės plaštaką ant kurios, puikavosi auksinis, mažas žiedas su brangakmeniu, į ją pažvelgė. Tada vėl grįžo ties kiek nustebusiu vyriausiųjų vadeiva.
- Šito neminėjai, - rauktelėjo antakius.
- O kada turėjau? - Kiek griežčiau debtelėjo Dawson' as, tačiau suprato, jog dabar nenusiteikęs pradėti tų kvailų, nesibaigiančių kivirčų, - Na dabar sakau..
Vyriausiasis Dawson' as kelias minutes nieko nepratarė, tik išdidžiai, kiek pyktelėjęs spoksojo į šiuos du, kol galiausiai pakilo iš savo vietos, žengtelėjo kelis žingsnius arčiau jaunuolių ir jiems abiems tiesė rankas, tarsi bandydamas tokiu būdu juos pasveikinti.
- Sveikinu, be to šaunuolis Chris' ai, nuostabus žiedas, - tvirčiau spustelėjo sūnaus ranką, mat tik tiek jis sugebėjo. Apkabinti dar nedrįso, galbūt, toks veiksmas tik dar labiau priverstų palikuonį abejoti jo elgesiu.
- Ačiū, - nustebusios akys nusekė keturiasdešimtmetį, o šiam ištiesus ranką, vampyras vos susilaikė ne prukštelėjęs, kas jam darosi? Žinoma, jis atsakė tuo pačiu, tačiau nelabai suvokė šių veiksnių.
- Manau, reiktų kažko užsisakyti, juk tokia proga, - pilkšvomis akimis stebėjo prieš jį sėdinčius sužadėtinius, - ko norėsit? - Klaustelėjo.
- Aš nieko, o tu? - Pasukė galvą į kairę, kur sėdėjo jo mylimoji. - Be to, aš dar noriu kai ką pasakyti, - grįžo ties tėvu, - aš nebegrįšiu, - užtikrintai pabrėžė Elijah' us ir laukė, atgrasaus veiksmo.
- Kaip tai? Niekada? - Vieną sykį debtelėjo į Luną, po to į melsvai žalsvas akis, jautėsi tarsi po skausmingo smūgio, o gal netgi infarkto?
- Nežinau, na bent keliolika metų tikrai.. Tu puikios sveikatos, pats susitvarkysi, o aš.. Aš turiu ką veikti, - linktelėjo galvą, taip dar sykį patvirtindamas savo pirmąjį teiginį.
Elijah niekada nieko neatsisakydavo ar nepalikdavo savo noru, tačiau dabar buvo tikras, kad nori poilsio, ramybės ir pabodo skęsti pavojuose.
- Na, jei jau tu taip nusprendei, tebūnie, tačiau visada tavęs lauksiu, - net idiotas pastebėtų, kad Joseph' as nuliūdo, tas atšiaurumas virto nusiminimu. Ar kas galėtų tuo patikėti? Vargu, bet tai po šitiek metų buvo tiesa, kas galėjo taip pakeisti, šį vyrą? 
Grynakraujis nustebo. Įsprogdino akis negalėdamas patikėti tai, ką kalba tėvas, atrodo dabar taip norėtųsi trenkti sau per veidą, jog atsikelti iš šio gražaus ir nuostabaus sapno. Negi, jis tikrai sušvelnėjo ir suminkštėjo?
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 29, 2020, 10:06:50 pm
   Prisimerkė. Atrodė, kad tarp dviejų čia besėdinčių asmenų vyko nebylus pokalbis, kurio ne tik ji, bet ir jie patys nesuprato. Trumpam žvilgtelėjo į vaikiną. Susimąstęs, sutrikęs ir vis dar bandantis suprasti, kas čia vyko. Joseph'o ji nepažinojo, nors vyresnysis vampyras kažkuo priminė jos tėvą. Galbūt tas atšiaurumas ir keistas šaltis, sklindantis nuo jo, ir buvo panašumas. Nė vienas nemokėjo šypsotis.
   Dėbtelėjo į vyriausią čia esantį asmenį. Dabar puikiai suprato, kad vampyrų vadeiva padlaižiavo jai. Bandė palenkti į savo pusę ir įgauti pasitikėjimą.
   Kvailys...
   Luna ne tik buvo išskirtinė mergina dėl savo įžūlumo bei neįprastos gimimo dienos, tačiau ir dėl savotiško charakterio. Ji nekentė, kai jai buvo padlaižiaujama ar meilikaujama, ypač, kai tokiu būdu bandoma užsitarnauti pasitikėjimą ir įgauti palankumą. Bevertis bandymas. Sakydami komplimentus žmonės retai tai daro iš geros valios, arba būdami išties nustebinti. Dažnai tai tik siekis sau naudos. Naudos siekė ir Joseph'as.
   -Džiaugiuosi, kad Elijah'us neperėmė kitų jūsų bruožų,-dar kartą įgėlė priešais sėdinčiam vyriškiui. Buvo įdomu, ką šis sumanys, kai jo kantrybės taurė bus perpildyta tokio įžūlaus ir nepagarbaus elgesio. Ji neketino apsimetinėti, vaidinti mielą ir draugišką būsimą jo sūnaus žmoną. Galbūt mergina ir buvo erzinanti būtybė, bet veidmainiškumo nepripažino.
   Safyrinės akys staigiai šovė prie vampyrų vadeivos po to, kai akimirkai buvo nukreiptos į ant jos delno besiilsinčią vaikino ranką. Juto švelnų spustelėjimą. Prisivertė šyptelėti. Ji siuto ant Joseph'o, o ne Elijah'aus. Būtent tokios reakcijos juodaplaukė ir tikėjosi. Dėbtelėjo į vampyrą triumfuodama. Blykstelėjęs pyktis pasakė daugiau nei būtų galėję tūkstantis žodžių. Deja, netrukus vyresniojo Dawson šeimos atstovo veide neliko nė kruopelytės pykčio. Šitai nustebino Luną. Sutrikusi kelis kartus sumirksėjo. Dar kartą prisimerkė. Vis dar bandė suprasti, ko Joseph'as siekė.
   -Nieko,-kiek šilčiau atsakė, mat atsakymas buvo adresuotas vaikinui, o ne vadeivai vampyrų,-nemanau, kad mums derėtų čia užsibūti. Elijah'us pasakė viską, ką norėjo,-išdėstė būsimą jų išėjimo priežastį. Vylėsi, kad rudaplaukis tam neprieštaraus ir atsisveikinęs su tėvu netrukus dings iš čia.
   Matė, kaip juodaplaukio veide blykstelėjo liūdesys. Regis, jam išties buvo skaudu žinoti, kad šalia nebus sūnaus. Kitu atveju būtų bandžiusi atkalbėti savo sužadėtinį nuo tokios minties, tačiau dabar, žinodama, kad jis apsisprendė pats ir tas sprendimas buvo tvirtas, tylėjo. Jei jau nusprendė - tebūnie.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 01, 2020, 07:05:17 pm
Nenatūralus Joseph' o elgesys privertė Elijah' u sunerimti. Jis nesuvokė, kodėl šio balso tonas - toks ramus, o atšiauriame ir šalčiu dvelkiačiame veide - lengva įmatyti kilstelėtus lupų kampučius. Kas pasikeitė per ne pilną savaitę? Atžarus, šiukštus vyras patapo žavingai maloniu? Vargu, ar įmanoma taip pasikeisti per tokį trumpą laikotarpį. Juk vampyrui prireikė daugiau nei penkerių metų, kad persilaužtu, įsilietu į visuomenę, o šis per keturias dienas, viską pergalvojo ir susiprato?
Na, kažkur giliai krebždėjo noras patikėti tėvo kiekvienu maloniu veiksmu, tačiau protas nujautė čia brandinamą apgaulę. Jis per daug gerai šį pažinojo, kad patikėtų jo dabartiniais vyksmais.   
- Ji įžūli, - nustebęs, debtelėjo į vaikiną. - Jis perėmė daugiau, bet, kol kas, tu to dar nematai, - išliko budrus ir į provokaciją nesivėlė, nenorėjo nuvilti sūnaus, bent šiandien jis leis jai, jį dergti, jei tai neperžengs ribų.
Lunos kandi replika te privertė Elijah nusišypsoti, o tėvo poelgis dar sykį sunerimti.
- Įžūli ar ne, ne tavo reikalas, - neapkentęs atrėžė Joseph' ui. - Ir, manau, kad mes jau eisim, man reikia viską permąstyti, - lengvai pakilęs nuo kėdės, žvilgtelėjo į tėvą, kuris rodosi, irgi spurdėjo iš čia dingti, - tavo elgesys... Jis.. Jis kitoks, sunku patikėti, supranti? - Žalsvai melsvos akys įsisteiblijo į juodaplaukį.
- O tai tu pats to prašei, - Joseph' ui kilo įtarimas, kad sūnus iš jo tyčiojasi. Juk jis prašė jį elgtis tėviškai, o šiam pakeitus savo manieras, Elijah' us vėl nepatenkintas.
- Naturalumo tėve, ne vaidybos, - papurtė galvą į šonus, taip išreikšdamas savo nusivylimą. - Ir, manau, mes jau eisim, turim reikalų, - pažvelgė į sužadėtinę, tikėdamasis, kad ši jam neprieštaraus ir pritars.
- Kaip nori, tavo pasirinkimas, jei jau taip, tada iki geriausio, ir.. - Vyresnysis Dawson' as buvo suirzęs ir, tas nepasitenkinimas aiškiai girdėjosi, jo kiek sugriežtėjusiame balse, - ir sėkmės jums, ypač tau mergyt, - pamosavo šiai ranka ir nepastebimai greitai iš čia išsinešdino, matyt tikrai kančia buvo jam čia būti.
- Nekreipk tu į jį dėmesio, - nejaukiai šyptelėjo, - gal norėtum pasivaikščioti? Ar pasidaryti "mini" ekskursiją po Londoną? - Nupaišęs ore kabutes, tikrai tikėjosi, kad Luna sutiks, mat pastaruoju metu tiek reikalų, rūpesčių, kad jiedu pamiršta skirti laiko sau. 
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 02, 2020, 06:02:40 pm
   Lėtai pasuko galvą į šalia sėdintį. Apsimetė besidairanti, nors safyrinės akys akylai stebėjo melsvai žalias. Pasigailėjo taip ir neišmokusi išskaityti jausmų iš kito akių. Pravartus dalykus ir visai nesvarbu, ar tu politikas, ar ne. Toks gebėjimas praverčia ir kasdieniame gyvenime, jei pažintis su vampyrų vadeiva, sužadėtinio tėvu yra pakankamai kasdieniška.
   Visgi vaikino žvilgsnis leido suprasti, kad ne ji viena taip įtariai vertina keistą Joseph'o elgesį. Ji nepažinojo jo, bet iš Elijah'aus pasakojimų nuomonę susidarė. Ir ji, švelniai tariant, nebuvo gera. Taigi dabar matant priešais save juodaplaukį taip besiskiriantį nuo apibūdinimo variantai buvo du: pirma - jos sužadėtinis viską išsigalvojo, kuo Luna netikėjo, antra - Joseph'as puikus aktorius. Šituo mergina tikėjo.
   -Manau, jūsų sūnų pažįstu geriau nei jūs pats,-rėžė atgal imdama niršti. Kaip galima sakyti, kad pažįsti savo sūnų, jei jis tebuvo tik pasiuntinukas, bijantis parodyti tikrąjį save, nuolat apsimetinėjantį. Apgailėtina. Štai toks tas šeimyninis gyvenimas. Manai, kad pažįsti, o iš tiesų - nė velnio.
    Žodžius apie įžūlumą ignoravo, nors rudaplaukis jų nepraleido negirdomis. Rėžė tėvui atgal visai, kaip ir ji. Regis, jiedu nebuvo tokie jau skirtingi bent jau Joseph'o atžvilgiu.
   -Pasilaikykit ją sau,-vyptelėjo atbula ranka atmesdama plaukus per petį ir išdidžiai žvilgtelėdama į priešais sėdintį asmenį. Bjaurus charakteris susilaukė tinkamo priešininko. Be galo įdomus pokalbis.
   Lengvai atsistojo nuo kėdės viduje džiūgaudama, kad jie pagaliau galės iš čia dingti, o jai nebeteks girdėti meilikavimo siekiant įgauti palankumą. Deja, vampyrų vadeiva dingo iš čia greičiau nei Luna spėjo mirktelėti. Nustebusi išplėtė akis spoksodama į duris, pro kurias visai neseniai išsinešdino vampyras. Žinojo, kad šie greiti ir visa kita, bet, kad šitaip palikti savo sūnų... Tiek to ir mandagumo.
   -Bet kas bus geriau už šitai,-papurtė galvą nužvelgdama Kiaurą katilą ir paragindama vaikiną nešdintis iš čia kuo greičiau.
   Net susitikimas su Dafyyd atrodė geriau už tokį pokalbį su sužadėtinio tėvu. Bent jau turėtų galimybę deramai "pasikandžioti".
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Markas Moore Liepos 06, 2021, 10:23:31 pm
 Vėjas plėšė nuo medžių šviežiai žalius lapus, o negailestingi lietaus šuorai plakė visus, nespėjusius pasislėpti. Mašinų valytuvai dirbo greičiau nei padavėja per pietų metą, cypimu papildydami iš pypsėjimo bei variklių bildesio sudarytą chorą, o šaligatviai netikėtai tapo Temzės vaikais, nešdami pageltusias žiedadulkių putas...
 Burtininkų toks oras taip pat nedžiugino. Kas kerais išsibūręs skėtį, kas įlindęs į parduotuvėlę ar smuklę, visi nepatenkintai spoksojo į šėlstančią gamtos stichiją. Beveik juodas dangus ir degantys žibintai tarė - tai užtruks ilgai.
 Vieniša, beveik suicidaliai atrodanti apsiaustuota figūra lėtai traukė užeigos link. Nors medžiagos gabalas, turėjęs apsaugoti jo šeimininką nuo drėgmės, buvo peršlapęs, o rudos garbanos, prilipę prie perbalusio veido, tiko tik vandens lašams bėgti, regis, vaikinui tas buvo nusispjauti. Tvirtai vienoje rankoje spausdamas vėrinį su kryželiu, o kitoje - tvirtai į popierių įrištą knygą, garbanius, dėdamas koją už kojos bei murmėdamas visas žinomas maldas - nuo „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“ iki neaiškių ištraukų iš Biblijos, šlovinančių Kūrėją bei Jo galią - pagaliau pasiekė užeigos duris.
 O peržengęs jas tarsi su visu plaukuose buvusiu vandeniu nusipurtė keistąjį elgesį, mat rožančius buvo paslėptas po marškiniais, o knyga atrodė kaip bet kuri kita itin saugoma brangi prekė. Pakabinęs kiaurai permirkusį apsiaustą ant kėdės atlošo, jis klestelėjo ant jos, pro šalį ėjusiai padavėjai tardamas, kad norėtų užsisakyti arbatos. Šilto maisto bei židinio kvapas maloniai kuteno nosį, leisdamas pamiršti apie lauke siaučiančią gamta, tad rudaplaukis giliai įkvėpė ir, ištiesęs kojas, užsimerkė ir atsiduso.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Matthew Turner Liepos 07, 2021, 09:29:30 am
Tokiomis akimirkomis Matthew savo darbą mylėjo ir neketino to neigti. Nusibodo Kiauliasodyje stypsanti "Trijų šluotų" smuklė? Baigėsi vyno atsargos savo kabinete, o ir vėl keliauti pas Rafaelį darosi gėda ar nejauku? Ne problema - galima nesunkiai atsidurti Londone ir ten susirasti ne tokią nuzulintą vietą. Kartais herbologas susimąstydavo, kad neturėtų pernelyg dažnai mėgautis tokiais malonumais, bet profesoriaus darbas buvo varginantis, mokiniai - erzinantys, o Rafaelio ir/ar Monicos draugija - visai smagi. Kol Deoiridh pernelyg daug nežino, viskas gerai.
Oras, tiesa, šį kartą nelepino. Matthew netruko kiaurai peršlapti, tad pasiskubino atsidurti tinkamiausioje vietoje - Kiaurame katile. Apsižvalgęs gavo maloniai nustebti: prie atokaus staliuko sėdėjo senas butelio draugas, kurio herbologas nuoširdžiai pasigedo Hogvartse.
- Markai! - gal kiek pernelyg džiaugsmingai šūktelėjo Turner artindamasis prie draugo ar, tiksliau sakant, sugėrovo. Pakeliui mostelėjo padavėjai prašydamas vyno butelio ir dviejų taurių. Šypsodamasis klestelėjo ant kėdės šalia Marko ir nekantriai laukė, kada pagaliau gaus savo vyną. Tokį netikėtą susitikimą buvo tiesiog būtina atšvęsti.
Galiausiai sulaukęs užsakymo Matthew dosniai pripylė abi taures ir vieną draugiškai pastūmė Marko link. Dar kartą nusišypsojęs herbologas pakėlė savąją ir pažvelgė į buvusį kolegą.
- Į sveikatą, - nelaukdamas, kol Markas paims taurę, gurkštelėjo iš savosios. - Ką veiki, kaip sekasi?
Šypsena niekaip nedingo iš Matthew veido - jo nuomone, ši kelionė į Londoną nepraėjo veltui.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Markas Moore Liepos 07, 2021, 12:41:55 pm
 Šiluma maloniai glostė drėgną pašiurpusią odą. Tokiomis akimirkomis Markas mintimis sugrįždavo į Hogvartso pilį, kurios nematė jau keleri metai. Ir būtinai sąžinė pasibelsdavo, primindama Adelę. Ak, jaunas, nepatyręs kvailys, sugadinęs vaikui gyvenimą. Gal ir gerai, kad pragėręs paskutinius profesoriavimo metus pabėgo, palikdamas viską už savęs. Neretai didžiausi mūsų troškimai tampa nuopuolio priežastimi.
 Ne itin malonius apmąstymus bei eilinį mazochistišką savęs plakimą psichologiniu rimbu nutraukė žmogysta, prisėdusi šalimais. Pakėlęs tamsias akis, Markas įsistebeilijo į kaip grybą po lietaus išdygusį Matthew. Jo balsą bei plaukų kupetą šiek tiek prisiminė iš savo girtų naktų, kai, supylęs dalį santaupų Velnio lašais į gerklę, svirduliuodamas traukdavo Kiauliasodžio gatvelėmis. Greitai žvilgsniu nučiupinėjęs vyro veidą, garbanius padarė išvadą, kad pastarieji keleri metai herbologo irgi nelepino. Arba tiesiog jau senatvė pradėjo tiesti savo pirštus, braukdama savo dvokiančiais pirštais per odą, bešukuodama plaukus ir juos vis labiau ir labiau praretindama.
 Na, Markui čia pasisekė - jo giminėje garbanų kupetą nešiojantys vyrai nebuvo linkę plikti anksti, o ir faktas, kad burtininkai gyvena ilgiau nei jų nemagiškieji kaimynai kažkaip neguodė. Geriau mirti jaunam ir gražiam. Bent jau į laidotuvių nuotraukas maloniai žiūrėti.
 Linktelėjęs vyriškiui, garbanius stebėjo, kaip šis lengva ranka pasiima taurę. Tamsiai raudonas skystis, savo švelniu kvapu kviečiantis paragauti ir patyrinėti skonį keistai atrodė šiek tiek purvinoje taurėje. Papurtęs galvą, Markas ištiesė ranką į arbatos puodelį, bet gintarinis skystis plono porceliano inde kažkaip irgi nebežavėjo. Bandydamas atidėti nejaukų pokalbį, rudaplaukis vis tiek gurkštelėjo arbatos ir šiek tiek susiraukė. Pigi ir per stipri.
-Sveikas, Matthew,-pagaliau teikėsi pasisveikinti jis.-Neseniai grįžau į Angliją. Žinai, kelionės, nauji įspūdžiai, patirtys. Gyvenimas. Pokyčiai. Nieko reikšmingo,-Melagis.-Kaip tavo gyvenimas? Dar profesoriauji ar susiradai kokią naudingesnę veiklą?
 Tikėdamasis, kad pavyks nukreipti pokalbį, Markas šyptelėjo ir vėl gurkštelėjo arbatos. Piguva.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Matthew Turner Liepos 07, 2021, 06:25:34 pm
Matthew pasirodė, kad Markas jį atidžiai nužiūrinėja, ir tai privertė pasijusti nejaukiai. Pats irgi atidžiau nužvelgė buvusį kolegą ir susimąstė, ar jis kuo nors pasikeitęs. Galbūt kiek suaugęs? Šiaip ar taip, vis dar buvo jauniklis - kažkodėl visi herbologo sugėrovai buvo vos ne dvigubai jaunesni už jį patį. Vos vyresni už Deoiridh pastebimai krūptelėjo Turner.
Ar Markas atsisakė vyno taurės? Tai buvo labai netikėta, tad Matthew nustebęs pažvelgė į jį. Kas galėjo atsitikti, kad jaunuolis atsisakė šio tegul ir žalingo, bet itin smagaus malonumo? Antrasis gurkšnis nebuvo toks didelis, bet nuo to nė kiek ne mažiau skanus.
- Nieko reikšmingo? - nepatikėjęs kilstelėjo antakį herbologas. Pats Matthew taip lengvai atsisakyti alkoholio nebūtų galėjęs, nors tai, ko gero, ir buvo didžiausia problema. - Taip, kelionės - geras dalykas, - neaiškiai sumurmėjo Matthew. Ne veltui jis ir pats trejus metus blaškėsi po Europą ir pasaulį.
Matthew apie kažką susimąstė, tad vos nepraleido pro ausis klausimų, skirtų jam.
- Tebedirbu, baigiu jau ir priprasti... - nutęsė herbologas. Susiprato laiku prikąsti liežuvį - buvęs kolega apie Deoiridh nieko nežinojo. - Kartais būna visai smagu, - kiek gyviau pratęsė Matthew ir pakėlęs akis į Marką šyptelėjo. Pabaigė gėrimą savo taurėje ir reikšmingai žvilgtelėjo į tą, kurią buvo pastūmęs draugui. - Tikrai nenori kažko rimtesnio nei ta... arbata?
Turner nužvelgė Kiaurą katilą. Ne, tai nebuvo vieta, kur jis vestųsi Daviną, bet ir čia buvo visai jauku. Pasėdėti su draugais - kodėl ne? Galėtų susirinkti čia visi keturi - prie judviejų puikiai tiktų Rafaelio ir Monicos kompanija.
- Nesvarstai grįžti profesoriauti? - mintimis peršoko atgal prie mokyklos herbologas. Viduje kirbėjo nuojauta, kad čia kažkas ne taip, ir tą, ko gero, labiausiai lėmė akivaizdus Marko nenoras gerti.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Markas Moore Liepos 07, 2021, 08:25:12 pm
 Vyno taurė, apčiuopiama, užuodžiama ir net mintyse girdima nuodėmė. Markas stengėsi nekreipti dėmesio į tamsiai raudoną skystį, kurio paviršiuje žaidė šviesos atspindžiai, bet ranką vis dar norėjosi ištiesti. Tik vieną gurkšnį, prisiminimui. Pasimėgauti šio pigaus vyno vos juntamu vaisiniu aromatu bei salstelėjusiu skoniu.
 Bandydamas nukreipti mintis kita linkme, garbanius nejučiomis padėjo ranką ant į popierių suvyniotos knygos bei įsistebeilijo į arbatos puodelį. Iškart pastebėjo tamsiai pilką, ploną liniją rodančią, kad paskutinį kartą jį taisęs burtininkas nebuvo itin gabus kerėtojas. Arba tiesiog jam arba jai nerūpėjo. Vis gi, tai tik darbas ir kas užeigose apžiūrinėja puodelius?
 Nors mintys blaškėsi, Matthew užduotas klausimas neliko neišgirstas. Liūdnai linktelėjęs, garbanius tarsi bandė įtikinti buvusį kolegą, kad visi šie pokyčiai nėra reikšmingi ar įdomūs. Šiuo metu nesinorėjo apie tai kalbėti matyt todėl, nes rudaplaukis giliai viduje žinojo, kokia būtų herbologo reakcija. Todėl viduje net palengvėjo, kai vyras tęsė pokalbį pasakodamas apie savo gyvenimą.
-Smagu? Maniau šitą žodį gali vartoti tik tavo mokiniai,-šiek tiek pašaipiai taręs Markas nuskandino šiek tiek skaudesnę repliką arbatos gurkšnyje. Puodelyje kartaus skysčio liko mažokai, dėl ko dėmesys nejučiomis vėl nukrypo taurės ir jos turinio link.
-Šiandien alkoholio nesinori. Tik geriau paruoštos arbatos,-vengdamas pažvelgti į Matthew dar kartą susigrūmė su nagus į jį besiruošiančią suleisti nuodėme rudaplaukis. Šiek tiek norėjosi pasipasakoti apie savo atradimus - ypač vidinius. Norėjosi įrodyti, kad gyvenimo prasmė tai ne čia ir dabar. Galbūt todėl buvęs klastuolis subtiliai užsiminė apie savo ateities planus:
-Nemanau, kad tai, ko mokiau, yra mano tikrasis pašaukimas. Išties... Rengiuosi išvykti studijuoti. Galbūt sugrįžti į Angliją, gal net Kiauliasodį. Galbūt...
 Norėdamas vėl pasičiupti iki šiol sėkmingai leidusį išvengti pokalbio puodelį, Markas ranka pastūmė paketą ir šis dusliai nukrito ant purvinų užeigos grindų.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Matthew Turner Liepos 07, 2021, 09:53:25 pm
Matthew ir Markas niekada nebuvo artimi draugai. Ko gero, labiau tiktų apibūdinimas sugėrovai. Tad gal ir nereikėjo stebėtis, kad šiandieninis pokalbis, pasižymintis ilgomis susimąstymo pauzėmis, buvo itin įtemptas ir neaiškiai sudėtingas. Matthew atrodė, kad buvęs kolega nenori kažko sakyti, pačiam apie pernelyg dažną taurės kilnojimą kalbėti taip pat nesinorėjo.
Pašaipa nepraslydo herbologui pro akis. Jis apsimetė jos neišgirdęs, tačiau supratimas, kad net ir buvę (o gal netgi ir ne tik buvę) kolegos mėgsta pasišaipyti iš ne itin vykusio Matthew kerėjimo, buvo kiek skaudus.
- Pasitaiko ir įdomių bei protingų mokinių, - išspaudė šypseną Turner. Nenoromis pagalvojo apie Sabriną - ji tikrai buvo ir įdomi, ir protinga. O kad pavertė jo gyvenimą pragaru, ko gero, ne jos kaltė.
- Tu pasikeitęs, - tiesiai šviesiai išdrožė Matthew. Įdėmiai nužvelgė Marką. Herbologas nebuvo žmonių žinovas, bet akivaizdus vengimas sudurti žvilgsnius nepraslydo pro akis. Labai norėjosi pakamantinėti tą jauną vyruką apie tai, kas jį slegia. Kažkas tikrai slėgė. - Studijuoti? - ši žinia juodaplaukį kažkodėl nuoširdžiai nustebino. Jis norėjo dar kažką pasakyti, bet tuo metu nukritęs daiktas privertė beveik pašokti nuo kėdės. Vedamas smalsumo Matthew pasilenkė jo pakelti. Knyga? dar kartą nustebo herbologas. Taip, Markas jį stebina vis labiau ir labiau. Vartydamas rankoje paslaptingą ir be galo sudominusį paketą Matthew vėl nužvelgė buvusį kolegą.
- Ar tikrai nenori pasipasakoti, kas tave slegia? - dar kartą draugiškai pasiteiravo reikšmingai žvilgtelėdamas į vis dar nepaliestą taurę.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Markas Moore Liepos 08, 2021, 09:32:07 pm
 Markas, bandydamas nuslėpti siaubą, kurį jis apėmė tą akimirką, kai Matthew palietė knygą, išplėšė iš herbologo rankų į šiugždantį popierių suvyniotą pirkinį ir kelis kartus perbraukė, tarsi valydamas nematomas dulkes. To, kas buvo viduje, nebuvo galima taip neatsakingai mėtyt. Atsargiai padėjęs paketą ant stalo, nusisuko nuo pašnekovo ir atsikrenkštė.
-Slegia?-balsas nejučiomis šiek tiek pakilo.-Ne ne, priešingai. Jaučiuosi apvertęs savo gyvenimą į gerąją pusę.
 Vis dar šiek tiek sutrikęs bei bandydamas nusiraminti, Markas vėl paėmė į rankas paketą ir pradėjo jį vartyti. Trumpai pamąstęs ir apsvarstęs visus „už“ ir „prieš“, garbanius švelniai atkėlė vieną įvyniojimo kraštą ir atsargiai ištraukė, kas slėpėsi viduje. Tai buvo solidi, raudonu odiniu viršeliu papuošta knyga. Raudonyje švietė auksinės raidės: Nova Vulgata Bibliorum Sacrorum Editio. Magija persmelktas popierius kvepėjo šviežumu, kai Markas atvertė atsitiktinį puslapį. „Petrus vero ad illos: “Paenitentiam, inquit, agite, et baptizetur unusquisque vestrum in nomine Iesu Christi in remissionem peccatorum vestrorum, et accipietis donum Sancti Spiritus“. Kaip tinkama. Atsargiai perbraukęs ranka per viršelį, rudaplaukis šyptelėjo ir paklausė Matthew:
-Ar tiki Dievu?
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Matthew Turner Liepos 10, 2021, 09:07:05 pm
Marko reakcija dar kartą nustebino Matthew. Atrodo, laiko nepraėjo tiek ir daug, tačiau jaunasis (buvęs) kolega atrodė gerokai pasikeitęs. Tai privertė susimąstyti, ar ir jis pats taip pasikeitė per klajonių metus. Nori nenori teko pripažinti: koks buvo nevykėlis, toks ir liko. Paketą teko atiduoti nesipriešinant (tarsi herbologas galėtų pasipriešinti tam, kuris magiją išmanė milijoną kartų geriau).
Herbologas metė žvilgsnį į knygą, bet keistas Marko paslaptingumas tarsi pakuždėjo mintį, kad tai yra ne jo reikalas, tad tylėjo. Ne, geriau buvo gurkštelėti dar vyno, ką Matthew skubiai ir padarė. Su apmaudu pastebėjęs, kad taurė nemaloniai tuščia, įsipylė dar.
Patikėti, kad Markas "apvertė savo gyvenimą į gerąją pusę," Matthew kažkodėl negalėjo ar bent jau nenorėjo. Na, bet jeigu žmogus taip sako, kas jis toks, kad ginčytųsi? Tuo labiau, kad, kaip dar kartą sau priminė juodaplaukis, artimi draugai jiedu niekada nebuvo. Ką gali žinoti, gal jaunuolį užpuolė kokios bėdos, apie kuriuos su buvusiu kolega sugėrovu šnekėtis nesinori? Buvęs sugėrovas siurbtelėjo šviežiai įsipilto vyno, kai pasijuto taip, tarsi naujas klausimas būtų trinktelėjęs jam per galvą.
- Dievu? - perklausė Matthew tarsi pirmą kartą išgirdęs tokį žodį ar jo nesupratęs. Jis žvelgė į Marką išplėstomis akimis. Kiek prisiminė, buvęs apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius nebuvo iš tų, kurie galėtų kandidatuoti į aklai tikinčiųjų gretas. Ar tai buvo kokia provokacija? Gal kodas, kurį jis, Matthew, turėtų atpažinti, o dabar tiesiog susimovė? Ne, geriau jau galvoti, kad klausdamas apie dievą Markas jį ir turėjo omenyje. - Niekada labai daug apie tai negalvojau. Religinio švietimo neturiu, - galų gale atsakė į klausimą.
Dar vienu gurkšniu palengvinęs taurei vyno naštą Matthew vėl atsisėdo į kėdę. Vis dar nenuleisdamas akių nuo jaunuolio vis labiau ir labiau stebėjosi šiuo susitikimu.
- Gal planuoji įsirašyti į vienuolius? - sukikeno herbologas. Jeigu ne, galbūt Markas tai priims kaip (ne)pavykusį pokštą. Jeigu taip, Matthew tiesiog gaus dar kartą baisiausiai apstulbti.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Markas Moore Liepos 12, 2021, 01:07:31 am
 Klausydamasis Matthew, Markas linksėjo. Jo atsakymas ir buvo toks, kokio jis tikėtųsi iš daugumos pasauliečių - netikiu, nes nežinau. Toks buvo ir pats garbanius prieš sutikdamas Adelę ir pasikrikštydamas. Nors krikštą jis priėmė vien tik dėl to, nes tikėjosi vieną dieną sutikti savo mėlynakę gražuolę prie altoriaus, apie gilesnes šventųjų raštų studijas nebuvo net minties. Tačiau net ir dabar vaizduotėje pasirodžiusi Adelė su balta suknele bei nuometu sukeldavo burtininkui neaiškius jausmus, o maža dalis vis dar troško pajusti merginą šalia.
-Nepatikėsi, bet... Planuoju stoti į kunigų seminariją,-vis dar šypsodamasis tarė Markas, vyniodamas knygą į popierių.-Kol keliavau, priėmiau Sutvirtinimą, taip pat palaikau ryšį su vyskupu ir, na, jeigu norėčiau, galėčiau bandyti. Nors, kaip sakė pats vyskupas, mane greičiausiai priimtų.
 Knyga, vėl saugoma popieriaus, buvo padėta ant stalo, o Markas, pažiūrėjęs į tuščią arbatos puodelį atsiduso. Prisiminus bažnyčią bei seminariją, nuodėmingoji vyno taurė taip nebeviliojo, tad burtininkas tiesiog pastūmė ją buvusio kolegos link.
-Nešvaistyk vyno, nors ir pigus,-sumurmėjo garbanius ir susimąstydamas atsiduso.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Matthew Turner Liepos 12, 2021, 01:00:11 pm
Neatrodė, kad Matthew atsakymas nustebino Marką. Gal ir normalu: jis buvo pakankamai aptakus ir lankstus, kad įsižeisti nebūtų vietos, ir nepakankamai entuziastingas, kad būtų palaikytas apsimestiniu. Aha, pasirodo, moku protingai išsisukti apsidžiaugė Matthew.
O štai buvusio kolegos pareiškimas herbologą pribloškė. Nevykęs pajuokavimas apie vienuolius tebuvo pajuokavimas. Bet tai, ką į jį atsakė Markas, buvo tiesiog sunkiai tikėtina. Matthew išplėtęs akis žvelgė į jaunesnį vyrą ir suprato, kaip jam reikia dar vieno gurkšnio. Skubiai įvykdęs organizmo prašymą ar, tiksliau, reikalavimą, Turner ir toliau nenuleido nuo Marko akių. Negi tai vyno poveikis? niekaip neatsigaunantis nuo netikėtos naujienos Matthew nenorėjo patikėti, kad tai yra tiesa. Jis nė nepastebėjo ant stalo atsidūrusios knygos, bet priartėjusią taurę akys užfiksavo ir nusiuntė smegenims signalą. Herbologas tiesė ranką gėrimo link, bet netyčia jį užkliudė, ir vynas išsitaškė aplinkui, aplaistydamas abu vyrus.
- Ak, atsiprašau, - sukikeno Matthew. Šiaip ne taip sugraibęs savąją taurę ją ištuštino ir vėl įsmeigė akis į Marką.
- Sakyčiau, įdomus pasikeitimas, - beveik neapgirtusiu tonu pratarė Turner. - Kodėl kunigystė? Toks, hm... kraštutinis atvejis, ar ne? Juk į bažnyčią gali eiti ir neapsivilkęs sutanos.
Matthew juto, kad pradeda šnekėti nesąmones, bet naujiena buvo pernelyg netikėta. Markas ir bažnyčia tiesiog buvo du pernelyg nesuderinami dalykai.
- Kur keliavai, kad staiga priėmei tokį įdomų sprendimą? - ištuštinęs taurę pasidomėjo juodaplaukis. Butelyje buvo likęs vos lašas gėrimo, bet Matthew nesidrovėdamas išvarvino jį į stiklą. Šiek tiek apsiblausiusiomis akimis herbologas nužvelgė stalą ir grindis tikėdamasis rasti tą, kurią jis nušveitė tolyn, bet panašu, kad ją likimas jau buvo nunešęs kažkur toli. Liko tiesiog vėl įsispoksoti į buvusį kolegą ir bandyti suprasti, kas lėmė tokius drastiškus pasikeitimus.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Markas Moore Liepos 25, 2021, 04:47:40 pm
 Regis, naujienos herbologą pritrėškė ne blogiau nei koks mokinio paliestas vazonas per pamoką. Ir lygtais dar nebuvo padaro, priėmusio šią naujieną su tokia nuoširdžia nuostaba. Na, ir Markas dar niekam realiai ir nepranešė apie savo gyvenimo kelio posūkius. O gal ir neturėjo kam pranešti? Mayrai? Ji apsikrovusi vaikais, namais ir vyru. Draugų jis... Kaip ir neturi. Su niekuo nei mokykloje, nei po jos nebendravo artimai, na, išskyrus Adele. Bet ji dabar turi savo gyvenimą, kuriame jis nedalyvauja.
 Vyno bala plėtėsi ant stalo, pasiekdama jo kraštą ir keli lašeliai, atsiskyrę nuo savo motinos, dingo garbaniaus kelnių tamsumoje. Knyga, įsupta į neperšlampamą popierių, saugiai gulėjo atokiau nuo katastrofos vietos. Marškiniai taip pat buvo pasipuošę nesuprantamu raštu. Tiek jau to.
-Viskas gerai,-keliais lazdelės mostelėjimais sugrąžinęs gėrimą į taurę, tuo pačiu mintyse dėliodamas atsakymą į ką tik nuskambėjusį klausimą.
-Žinai, kartais to ėjimo į bažnyčią nepakanką. Jauti, kad reikia daryti daugiau. Be to, nejaučiu, kad užsidarysiu save Kiauliasodžio bažnyčioje ir vesiu Mišias kartą per savaitę. Tikiuosi... Teks pakeliauti dirbant,-labai ramiai, ignoruodamas apgirtusį Matthew savo viltis ir lūkesčius dėliojo Markas. Po tiek kalbėjimo pats mielai būtų ko gurkštelėjęs, mat išdžiuvo gerklė, bet teko apsidarius nusivilti - iš oro arbatos neatsirado.
-Keliavau? Ak, tiesa. Apsilankiau Ispanijoje, Italijoje, Vatikane, Izraelyje... Šiek tiek pasibasčiau po Rusiją dar, bet ten, na, šalta. Kaip matai, nieko itin įdomaus. Daug skaičiau. Ir mąsčiau. Vienatvė kartais padeda. O pats ką veiki gyvenime? Gal pagaliau kokią merginą sugebėjai šiltnamy išsiauginti?-bandydamas nukreipti pokalbį nuo savęs paklausė Markas ir šyptelėjo herbologui.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Matthew Turner Liepos 27, 2021, 11:50:25 pm
Markas įrodė esąs daug geresnis burtininkas nei Matthew. Tai pastarąjį kažkodėl privertė sukikenti. Jam pačiam išlietas vynas būtų neapsakomas praradimas, o štai buvęs kolega sugeba kuo puikiausiai viską sutvarkyti. Reikėtų pasimokyti neprašyta mintis išlindo galvoje, bet Matthew skubiai papurtė galvą ir nuvijo ją šalin. Daug įdomiau buvo klausytis, ką šneka Markas. Jam užsiminus apie bažnyčią Kiauliasodyje, herbologas nesusilaikęs prunkštelėjo. Tiesą sakant, jeigu kolega įsidarbintų būtent ten, jis atsivilktų paklausyti mišių. Viskas vis dar atrodė pernelyg neįtikėtina, kad galėtų būti tiesa.
- O kunigai keliauja? - kuo nuoširdžiausiai nusistebėjo Matthew taip parodydamas savo neišprusimą šioje srityje. Nepasikuklinęs susipylė Marko taip dosniai grąžintus lašus į burną ir pažvelgė į jaunąjį vyruką įdėmiau. Darėsi sunku sukoncentruoti žvilgsnį, o dar labiau - dėmesį ties tolimesniais Marko žodžiais.
- Ak, Ispanija... - išsprūdo juodaplaukiui. Po šio žodžio jis nebegirdėjo nieko, tik galvojo apie laiką, kai pats ten lankėsi. Ak, smagus buvo tas susitikimas, nors jis ir apsijuokė Davinos akyse. Bet pamatyti tą jauną žavią moterį visada buvo gera.
- A? - "žvaliai" reagavo į klausimą Turner. - Merginą? Ar tu juokauji? - Matthew nusikvatojo, tarsi buvęs kolega išties būtų pasakęs geriausią juokelį pasaulyje. - O kam man? Man užtenka ir... - į smegenis atėjo supratimas, kad Markas apie Deoiridh nieko nežino. Nebent pats kada išsipliurpė padauginęs... - Augalų, - besipinančiu liežuviu užbaigė herbologas. Jis ilgokai spoksojo į buvusį kolegą ir atkakliai bandė kažką prisiminti. Niekaip nesisekė, o tuščias butelis visai nepadėjo.
- Pats juk buvai nusikabinęs mergiūkštę, ar ne? - galiausiai paklausė Matthew. - Ar įtaisysi ją į vienuoles prieš eidamas į kunigus?
Matthew vėl sukikeno ir vos susilaikė nepasidėjęs galvos ant stalo. Kažko labai patraukė prie miego.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Markas Moore Rugpjūčio 09, 2021, 01:34:29 pm
 Prisiminus keliones, Marko veide atsirado vos matoma šypsena. Šv. Petro bazilika, istorija, slypinti sienose, ir sodai, į kuriuos garbanius sugebėjo naktį prasmukti pasitelkęs magiją, regis tik dar labiau sutvirtino jo pasiryžimą tapti kunigu. Ne, popiežiaus vietos jis nesiektų, nors laisvai galėtų ten prasmukti, sulaužydamas keletą žiobariškųjų ir magiškųjų įstatymų, bet valdžia jo netraukė. Kaip pats sau seniai pasakė - per daug atsakomybės.
-Ne visi,-į klausimą apie kunigus atsakė Markas.-Žiobarui būtų sunku išsmukti kelioms valandoms į kitą šalį ar miestą bei sugrįžti ryte. Man? Visiškai įmanoma, ypač jei vyskupas nebus burtininkas. O jei ir bus, tai jis mane supras. Arba tiesiog niekada nesužinos. Plius, jei apsiimsiu Kiauliasodį, kuris, beje, bažnyčiai žinomas, ten ar taip, ar taip neturėsiu ką veikti. Labai maža bendruomenė, tai ir poreikiai nedideli.
Dūsavimus apie Ispaniją rudaplaukis paprasčiausiai ignoravo, mat nejautė, kad jam reikia kišti nosį į svetimus reikalus, o Matthew juokas privertė jį krūptelėti. Šiek tiek sutrikęs Markas spoksojo į buvusį sugėrovą.
-Adelė?-širdį kažkodėl nudiegė,-Ak, Adelė... Su ja viskas baigta. O ir į vienuolyną tokio viesulo neuždarysi - išlėktų su visais šventųjų vitražais. Tokioms moterims reikia... Nuotykių. O mane traukia mokslas.
Girtas herbologo gulėjimas ant stalo garbaniui kėlė tik gailestį. Jis suprato, kad žmonės - nuodėmingi padarai, o ir sielose slypi daugybė įtrūkimų, silpnybių, kuriuose veisėsi nuodėmė. Kaip koks purvas, kurį reikia išvalyti. Tačiau pamokslaut nesinorėjo. Sunkiai atsidusęs, Markas atsirėmė į atlošą.
-Ką planuoji veikti ateityje?-netikėtai išsprūdo klausimas, skirtas pokalbiui tęsti. O gal garbanius paklausė vien dėl to, kad sužinotų, ar ateityje dar susitiks su žmogumi, kurį galėtų pavadinti...draugu?
Vienas Dievas težino, o dabar Moore per daug nekvaršino sau galvos ir užsisakė dar arbatos sau, o Matthew - alaus bokalą.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Matthew Turner Rugpjūčio 23, 2021, 12:24:41 am
Markas atrodė pernelyg… Rimtas? Staiga suaugęs? Matthew tikrai nežinojo, bet buvęs kolega tikrai buvo kažkoks ne toks. Ne tas, kuris sandėliuke po laiptais vykusiose išgertuvėse bandė pakabinti kolegę. Ar įtikėjimas dievu gali taip pakeisti žmogų? Herbologas tikriausiai būtų susidomėjęs, bet išgertas vynas pamažu darė savo, tad reikėjo susikoncentruoti ties tuo, kad bent jau neišsitėkštų ant grindų.
- Kiauliasodžio bažnyčiai reikia gero kunigo, - rimtu tonu sumurmėjo Matthew tarsi bandydamas įtikinti, kad Markas turi įgyvendinti šitą idėją. Tiesą sakant, buvo smalsu, kaip į tokią naujieną reaguotų tiek Deoiridh, tiek kiti vyresni Hogvartso mokiniai, prisimenantys Moore kaip apsigynimo nuo juodosios magijos profesorių. Apgirtusios smegenys nutarė, kad reikia kažkokiu būdu įtikinti Marką padaryti kaip tik tai, apie ką jis užsiminė. Matthew beveik grakščiai pakėlė galvą ir norėjo kažką sakyti, bet nespėjo: garbanius pradėjo šnekėti apie kažkokią Adelę. Herbologui prireikė kelių akimirkų, kad tai yra ta “mergiūkštė”, apie kurią jis pats užsiminė.
- Pasitaiko… - sumurmėjo Turner ir nenoromis vėl pagalvojo apie Daviną. Neįsivaizdavo, kaip jai dabar sekasi. Gal jau ir ištekėjusi?.. Ši mintis nebuvo labai tinkama prie tuščios vyno taurės, tad maloniai užsakytas bokalas ant staliuko atsirado labai laiku. Negalvodamas, kaip jausis rytoj, Matthew šyptelėjęs Markui nugėrė gurkšnį ir pasistengė susitelkti ties užduotu klausimu.
- Turbūt dar kiek pasiliksiu Hogvartse, - galų gale pratarė jis. Puikiai suprato, kad Deoiridh baigus mokyklą jam ten nebebus ką veikti - profesoriaus darbo taip ir nepamėgo. - O pats jau skubi mokytis ar dar planuoji pasiblaškyti po pasaulį?
Klausimas, užduotas tik iš mandagumo, visai neatrodė reikalingas. Jį palydėjo dar vienas gurkšnis, ir Matthew apsiblaususiomis akimis įsispoksojo į buvusį kolegą.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Markas Moore Spalio 07, 2021, 11:42:20 pm
 Ne itin juoda arbata su pienu egzistavo puodelio kraštų apibrėžtoje erdvėje. Markas spoksojo į skystį, bandydamas ignoruoti viduje kylančius nemalonius jausmus. Juk Jėzus Kristus leido laiką su prostitutėmis ir luošiais - kodėl jis dabar negali pabūti su apgirtusiu draugu?
-Jau užsirašiau į seminariją. Atsikeliavau daugiau, nei tikėjausi. Laikas prisėsti prie knygų ir gerai apmąstyti savo gyvenimą,-pakankamai garsiai, kad girdėtųsi per kasdieninius užeigos garsus, tarė Markas ir gurkštelėjo arbatos. Pagaliau išdrįsęs pakelti akis į Matthew iš karto pastebėjo apsiblaususį žvilgsnį, kurį taip dažnai išvysdavo Dublino benamių, alkoholikų bei narkomanų gretose. Norėjosi kažką pasakyti, pasiūlyti pagalbą tačiau Moore, vis dar būdamas bailys (kad ir kaip anksčiau tai neigė) galėjo tik sėdėti ir žiopsoti. Galiausiai atsikrenkštęs pridūrė:
-Žinai, jeigu kada reikės pagalbos ar norėsi pasikalbėti... Parašyk man laišką į Šv. Petro koledžą Airijoje. Manau, adresą pats susirasi. Jokių pelėdų, prašau - neturėsiu net kur leisti joms pasiilsėti.
 Persibraukęs ranka per išsipūtusias garbanas, Markas atsiduso. Greitai žvilgsniu apsidairęs po užeigą, suėmė po marškiniais buvusį paprastą sidabrinį kryželį ir sumurmėjo:
-Viešpatie, kaip aš bijau.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Matthew Turner Spalio 08, 2021, 03:01:10 pm
Seminariją? kiek pavėluotai sutriko Matthew, atrodo, pamiršęs, ką Markas sakė. O gal tiesiog nežinojo, kaip yra tampama kunigu. Vis dėlto herbologas suvokė sutrikęs per vėlai, tad nieko nebesakė. Atsargiai žvilgtelėjo į buvusį kolegą ir skubiai nuleido akis į bokalą. Norėjosi padovanoti sau dar vieną gurkšnį, bet kažkas lyg sulaikė nuo tokio veiksmo. Ar tai galėjo būti pasikeitęs Marko elgesys? Ar jis gali priversti susimąstyti ir patį Matthew?
Po kiek laiko herbologas vėl pakėlė akis ir norėjo kažką sakyti. Deja, susidūrę žvilgsniai nepadėjo. Teko susikaupti, kad skubiai nenusuktų žvilgsnio kaip maža mergaitė. Nelabai ką matydamas spoksojo buvusiam kolegai į akis ir laukė, kol jis tęs pokalbį. Pačiam tai padaryti buvo pernelyg sunku: vynas jau buvo davęs per galvą, o dabar taip smagiai naikinamas alus nepadėjo prasiblaivyti.
Ko gero, labiausiai nustebinęs dalykas šią dieną buvo Marko žodžiai, nuskambėję kaip pasiūlymas. Tai buvo taip netikėta, kad Turner staiga pasijuto gerokai prablaivėjęs. Šiek tiek labiau koncentruotu žvilgsniu ilgokai stebeilijęs į Marką galiausiai sugebėjo prasižioti ir pats:
- Pagalbos? - smegenys kurį laiką atkakliai dirbo bandydamos įsisąmoninti šito žodžio reikšmę. - Manai man reikia pagalbos?
Žvilgsnis nuslydo atgal prie alaus bokalo, bet paimti jį į ranką buvo nejauku. Norėjosi gurkštelėti to skysčio, bet galų gale Matthew suprato: jam buvo gėda. Jauniklis Markas sugebėjo rasti gyvenimo kelią ir nustoti mėgautis ne pačiais tinkamiausiais žemiškais malonumais. O štai jis pats… Panašu, kad darosi vis labiau beviltiškas. Šios niūrios mintys privertė kilstelėti bokalą iki lūpų, bet kažkodėl alus staiga nebebuvo toks skanus.
- Galbūt tau reikia pagalbos? - neužtikrintu tonu sumurmėjo Matthew - tarėsi išgirdęs tyliai ištartus žodžius.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Markas Moore Spalio 08, 2021, 08:01:02 pm
 Nuo kūno įšilęs metalas, deja, neatnešė pakylėjančios ramybės. Mintyse liko tas pas chaosas, besismelkiantis į kiekvieną egzistencijos užkampį. O ir laiko net ir trumpai maldai nebuvo - tuoj pat nuskambėjo Matthew atsakymas. Ištrauktas iš savo galvos, garbanius krūptelėjo, nustebintas profesoriaus tono.
-Tai tik pasiūlymas. Jeigu kada nors prireiks,-paslėpdamas emocijas balsą tvirtai tarė Moore.-Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. Todėl nepaliksiu tavęs, jeigu ko nors prireiks.
 Nors jis nesiruošė čia evangelizuoti ar dirbti nemokamu neprofesionaliu psichiatru ar psichologu, eilutė iš Naujojo Testamento išsprūdo nepastebėta. Dabar nebuvo laikas kalbėti apie Dievą ar bandyti išgelbėti nemirtingą draugo sielą, tačiau gal kada jie ir pasikalbės apie tai. Garbanius suėmė į popierių suvyniotą Bibliją. Vieną dieną jis atves Matthew pas Kristų.
 Pro šalį ėjusi padavėja, kuriai iš rankų išslydo padėklas su bokštu bokalų, užgožė kad ir ką herbologas sakė. Tiesą pasakius, pats Markas nežinojo, ar kas nors išvis buvo pasakyta, ar jam tik pasirodė šiek tiek sukrutėjusios Matthew lūpos. Turbūt užeigos karštis bei triukšmas išvargino ir jį. Mostelėjęs padavėjai, kad ši atneštų sąskaitą, rudaplaukis išgėrė arbatą ir paklausė profesoriaus:
-Namo palydėt?
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Matthew Turner Spalio 10, 2021, 11:17:20 pm
Situacija buvo keistai nejauki. Matthew suprato išgėręs truputį per daug, tačiau dabar jau buvo per vėlu. Herbologas tik žvelgė į buvusį kolegą ir bandė prisiminti, nuo ko prasidėjo šitas pokalbis.
- Aha... - nelabai suvokdamas, kam pritaria, nutęsė Matthew, tačiau netrukus gavo dar kartą nustebti: Marko žodžiai buvo visiškai nesuprantami ir nelogiški. Apie kokią meilę jaunuolis galėjo šnekėti? Tai gerokai trikdė. Atidžiau nužvelgė garbanių, bet taip ir liko nesupratęs. Kažkur smegenų kertelėje krustelėjo mintis, kad paskutiniai žodžiai būtų nesuprantami net ir tuo atveju, jeigu alkoholio šiandien būtų išgerta mažiau.
Vis dėlto Turner nusprendė nesigilinti. Buvo pernelyg pavargęs ir, tenka pripažinti, girtas. Reikėjo kažkokiu būdu grįžti... į Hogvartsą? Tai kažin ar šiuo metu buvo įmanoma, tad reikėjo greitai ieškoti sprendimo.
- Aš... - bandė suregzti sakinį Matthew ir šiaip ne taip atsistojo. Teko skubiai įsitverti stalo, kas buvo šiek tiek keista: herbologas neišgėrė tiek jau daug. - Nežinau... Hogvartsas?.. - neaiškiai murmėjo profesorius. Išties, kur jam dabar pernakvoti? Tai buvo sudėtingas klausimas, tad jis viltingai pažvelgė į buvusį kolegą tarsi tikėdamasis kažkokios išganingos idėjos.
- Einu... Į viešbutį, - galiausiai pratarė Matthew. Nesiryžo paleisti stalo, tad ilgokai stypsojo vienoje vietoje. Galų gale nutaręs, kad pavyks išslinkti iš baro, atsikabino ir žengė užtikrintą žingsnį lauko durų link. Net pats nustebo, bet į lauką išėjo pakankamai sėkmingai.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Vasario 12, 2022, 01:44:11 am
Kelionė iki Kiauro katilo buvo daugiau nei nejauki. Dafydd viltys, kad profesorius Turner imsis lyderio vaidmens, žlugo pernelyg greitai. Pats pliurpti tikrai neketino - bent jau ne dabar. Tiesą sakant, jau nebesuprato, kodėl iš viso sutiko kažkur eiti. Ir ką vis dėlto pagalvos Mayra? Ji, žinoma, tiksliai nežino, kada Dafydd turi grįžti namo, bet vaikinas žinojo: būtinai papasakos apie šitą susitikimą. Kad ir kuo viskas baigsis, norėsis viskuo atvirai pasidalinti.
Nenuostabu, kad kulniuojant (kažin ar Turner moka keliauti oru…) Kiauro Katilo link mintys sukosi tik apie namuose laukiančią žmoną ir mažylius. Apie tai galvoti buvo nepalyginamai lengviau ir, žinoma, smagiau. Argi verta ėsti save mintimis apie tai, kas laukia visai netrukus? Pokalbis su Hogvartso profesoriumi neskambėjo kaip viliojanti perspektyva, bet varginti save klausimais “kodėl aš čia einu?” taip pat nesinorėjo. Ne, geriau galvoti apie tuos, kurie yra brangiausi.
Pagaliau pasiekus Kiaurą katilą reikėjo išsirinkti tinkamą vietą. Prie baro, kur triukšminga? Ne, nelabai tinkama mintis - Dafydd buvo įpratęs šnekėti tyliai (dažniausiai tiesiai Mayrai į ausį), o viską kartoti kelis kartus tikrai nesinorėjo. Geriau įsitaisyti kur atokiau, kur bus galima ramiai pasišnekėti.
Bet ar Dafydd norėjo ramiai pasišnekėti? Ar jis iš viso norėjo ką nors pasakoti? Dėl šito vis dar nebuvo tikras. Atrodė, kad nori pasigirti turintis be proto mylimą žmoną, norėjosi šnekėti apie tą nuostabią merginą, kuri pamilo ne ką kitą, o jį. Kita vertus… Ar profesorius Turner tuo patikės? Turbūt tik pagalvos, kad Dafydd girtas ar šiaip pasižymintis lakia vaizduote.
Kad yra laikomas šiukšle, vaikinas kuo puikiausiai žinojo. Vis dėlto jeigu kitas žmogus pareikš, kad jis kalbėdamas apie Mayrą meluoja, Dafydd jausis tiesiog sugniuždytas. Kodėl - nebūtų galėjęs pasakyti, bet kad bus būtent taip, neabejojo.
Pagaliau nužiūrėjęs staliuką toliau nuo baro Dafydd patraukė jo link. Profesorius Turner, ko gero, ėjo iš paskos, nors velsietis suprato trokštantis, kad tai būtų Mayra. Nurijęs eilinį atodūsį įsitaisė prie staliuko ir žvilgtelėjo į profesorių laukdamas, kol jis pagaliau imsis iniciatyvos.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Matthew Turner Vasario 24, 2022, 08:16:54 pm
Ko gero, Matthew turėjo šnekėti. Daryti ką nors, kad tyla nebūtų tokia siaubingai nejauki. Būtent jis iniciavo tai, kas vyko dabar, bet tai nepadėjo sugalvoti, ką pasakyti. Mintys sukosi apie tai, kaip reikėtų išpešti ką nors iš staiga labai tyliu tapusio Llewellyn. Apėmė toks smalsumas ir azartas, kad Turner jautėsi tuoj sprogsiąs - žūtbūt reikėjo ką nors išsiaiškinti. Tik kaip tą padaryti? Palenkti į savo pusę Deoiridh prireikė ne vienerių metų. Llewellyn… Atrodė, kad po penkiolikos minučių neš kudašių.
Pasiekus Kiaurą katilą apėmė kažkoks sąstingis. Norėjosi, kad buvęs mokinys parodytų bent menkiausią norą čia būti. Jis, laimei, tą ir padarė. Būtent taip Turner įvertino faktą, kad Llewellyn teikėsi išsirinkti staliuką. Ne prie baro, kur norėjosi įsitaisyti pačiam, o kiek ramesnėje vietoje. Ką gi, bus gerai ir taip - gal bent pavyks išgirsti jaunuolio žodžius. Jei jis teiksis ką nors pasakyti, žinoma.
Nerūpestingai įsitaisęs prie staliuko Matthew apsižvalgė. Visada mėgo šį barą: atmosfera jauki, magiška, o ir vynas neblogas. Gal kaip tik jo reikėtų užsisakyti?
- Arbatos? Kavos? - paklausė jaunuolio ir tarsi neužtikrintai pridūrė: - O gal ko stipresnio?
Priėjusiai padavėjai parodė meniu sąraše esantį mėgstamiausią vyną ir netrukus įsmeigė akis į Llewellyn. Nesinorėjo nužiūrinėti, bet labai jau norėjosi palyginti šį žmogų, su tuo, kuris griaudavo visas iš eilės pamokas. Sulysęs? kiek nustebo Turner, tik dabar atkreipęs į tai dėmesį. Taip, taip tikrai buvo tiesa. Tai dar labiau sudomino, bet apie tai užsiminti lyg ir nederėjo.
- Paskutinį kartą buvau čia su profesoriumi Moore, - staiga prisiminęs šį faktą pratarė Matthew. Kiek žinojo, būtent tuometinis Klastūnyno vadovas pranešė Llewellyn apie išmetimą iš Hogvartso. Galbūt paminėta nekenčiama (na, turbūt) pavardė sugebės ištraukti bent kelis žodžius?
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Vasario 24, 2022, 08:17:24 pm
Jeigu profesorius Turner atėjo patylėti, tai bus blogiausias pasisėdėjimas bare Dafydd gyvenime. Visiškas laiko švaistymas, kurio metu nei pasitobulins skurdžius bendravimo įgūdžius, nei privers buvusį mokytoją patikėti, kad yra žmogus. Ko tuomet čia atėjo? Vis dėlto pirmas pradėti šnekos tikrai neketino, tad paprasčiausiai laukė.
- Negeriu, - trumpai atsakė į Turner pasiūlymą išgerti “ko stipresnio.” Tai buvo beveik tiesa: Dafydd alkoholinius gėrimus sau leido vartoti tik atostogų Maljorkoje metu. Čia, Britanijoje, pernelyg primindavo “gyvenimą” kanalizacijoje.
Mintys netruko nuklysti į praėjusių metų laiką Ispanijoje. Romantiškai praleistas laikas dviese su Mayra buvo daug malonesnis būdas užimti smegenis nei bandymas bendrauti su profesoriumi.
Vis dėlto net ir prisiminimai neleido nepastebėti, kad Turner jį apžiūrinėja. Negi dar neprisispoksojo? Dafydd nejaukiai pasimuistė kėdėje ir susimąstė, ar profesorius nebus juo pernelyg susidomėjęs. Manimi? pats paneigė tą kvailą mintį vaikinas, bet nuo to nepasijuto geriau - labai norėjosi pasislėpti.
Visiškai netikėtai ištartas sakinys pribloškė ir išgąsdino. Moore? Markas Moore? Galbūt Turner žino? Ką ten gali žinoti, gal Mayros pusbrolis viską išpliurpė? Keistas susidomėjimas pasidarė kiek aiškesnis, tačiau vis tiek buvo neramu. Jeigu Turner žino, kad Dafydd yra vedęs ir turi tris vaikus, kodėl to nepasako? Smalsu, kada vaikinas pasipasakos pats? O jeigu Moore nieko nepasakė, kam iš viso reikėjo apie jį užsiminti? Nebent, žinoma, tikėjosi, kad Dafydd, išgirdęs tą pavardę, pradės vartyti stalus. Ką gi, nesulauks.
- O, - tepratarė raudonplaukis pagaliau sulaukęs savo užsakymo - žalios arbatos. Nelaukdamas Turner pasiūlymo išgerti į vienas kito sveikatą gurkštelėjo. Smegenys karštligiškai dirbo. Marko tema buvo pavojinga - jeigu pasakos apie Mayrą, padarys tą specialiai, šiems žodžiams tikrai neleis išsprūsti netyčia. Vadinasi, reikėjo rasti temą. Tik kaip tą padaryti, kad pokalbio nukreipimas nebūtų pernelyg akivaizdus?
- Ar mokykloje dar yra man pažįstamų profesorių? - galiausiai paklausė Dafydd.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Matthew Turner Vasario 24, 2022, 08:17:50 pm
Sakai, negeri? Tuo patikėti kažkodėl buvo labai sunku. Kita vertus, Llewellyn Hogvartso profesoriumi nedirbo, tad ko jam gerti? Matėsi, kad jaunuolis nesijaučia jaukiai, tad daugiau nekamantinėjo. Jis ir taip buvo išsigandęs - it kokia į šviesą ištraukta kanalizacijos žiurkė. Tiek jau to, ne gąsdinti profesorius šį keistuolį pasikvietė.
Dafydd mintys skraidė kažkur toli, Matthew tą kuo puikiausiai suprato. Bet čia ir buvo visas įdomumas - apie ką šis vyrukas gali tiek mąstyti? Atrodo, net ir Moore pavardė jo nesudomino. Nors… vis dar nenuleisdamas akių nuo buvusio mokinio Matthew pastebėjo kažkokį pokytį. Baimė? Negi ir tai jį gąsdina? Tai apie ką man su tavimi kalbėtis?.. Profesorius juto, kad pradeda prarasti kantrybę. Nebuvo jis psichologas. Paauglių ir, pasirodo, jaunų suaugusiųjų mąstymas jam buvo gūdi paslaptis. Jeigu Turner tikėjosi su Moore pavarde ištraukti iš Llewellyn daugiau žodžių, gavo skaudžiai nusivilti. Jaunuolis pateikė trumpiausią įmanomą atsakymą. Matthew kilstelėjo antakius tarsi laukdamas daugiau, bet nutarė, kad nieko nepeš. Žiojosi pasakoti apie buvusio kolegos pasaulėžiūros ir gyvenimo pokyčius, bet laiku prikando liežuvį: neatrodė, kad Llewellyn būtų susidomėjęs, o dar labiau jį gąsdinti nebuvo prasmės.
Gal ir gerai padarė, kad patylėjo. Kiek netikėtai išgirstas klausimas tą tik patvirtino. Herbologas kiek neužtikrintai šyptelėjo - Dafydd pagaliau parodė bent menkiausią susidomėjimą jį supanči pasauliu.
- Hmmm… - nuoširdžiai susimąstė Matthew. - Ko gero, ne. Galbūt prisimeni nebent Beaumont. Dėsto magiškųjų gyvūnų priežiūrą.
Vis dėlto ne apie jo kolegas jiedu atėjo pašnekėti. O apie ką? Ko gero, Llewellyn gyvenimą, kad ir kaip jis to nenorėtų. Laikas grįžti prie šios temos.
- Nagi, papasakok apie darbą, - draugišku tonu pratarė Turner ir netyčia maktelėjo vos ne visą atneštoje taurėje buvusį vyną. Tiesą sakant, buvo be galo smalsu, kur gali įsidarbti Hogvartso nebaigęs burtininkas, bet apie tai Matthew taktiškai patylėjo.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Vasario 24, 2022, 08:18:24 pm
Ko gero, neti veriantis Moore ar net Evenstar žvilgsnis neverstų jaustis taip nejaukiai, kaip dabar jautėsi Dafydd. Profesoriaus Turner spoksojimas slėgė vis labiau ir, visų blogiausia, nebuvo kur nuo to žvilgsnio pasislėpti. Vaikinas vėl pasimuistė kėdėje, bet neatrodė, kad mokytojas suprato, ką tai reiškia. Nutaręs, kad net jis geriau skaito kūno kalbą, Dafydd įsispoksojo į arbatos puodelį. Į jį žiūrėti buvo žymiai paprasčiau nei į profesorių. Žvalgytis po barą nesinorėjo - Turner pernelyg aiškiai suprastų, kaip Dafydd jaučiasi. Nors turbūt jau dabar suprato: visiškai bukas būti negalėjo - šiaip ar taip, dirbo burtų ir kerėjimo mokyklos profesoriumi.
Su klausimu Dafydd, atrodo, pataikė - Turner susimąstė. Tai reiškė, kad vaikinas gavo bent akimirką laisvės, kada nereikia galvoti, kaip išsisukti nuo atsakymo. Ta proga netgi išdrįso pakelti akis į buvusį mokytoją. Ilgai nežiūrėjo - sudurti žvilgsnių nenorėjo visai.
Turner paminėta pavardė nebuvo girdėta. Ar tas profesorius įsidarbino vėliau nei Dafydd baigė paliko Hogvartsą, nebuvo aišku. Su tokiu pamokų lankomumu profesorių pavardžių gali ir neįsidėmėti. Bet ar galėjo šitaip nesisekti? Ar įmanoma susitikti vienintelį profesorių, kuris susieja du tokius skirtingus Dafydd gyvenimo laikmečius - dabartį ir mokyklą? Net ir Markas…
Ne, apie jį geriau negalvoti - tai vis dar buvo pernelyg pavojinga. Geriau pamąstyti apie… Kaip tik tada ataidėjo dar vienas profesoriaus Turner ištartas sakinys. Nemalonus sakinys, galbūt netgi prašymas. Juk ne paliepimas, ar ne?
Nutaręs, kad apie Mayrą (kol kas) nepasakos,  Dafydd nutarė, kad verta bent ką nors pasakyti apie darbą. Nebūtina girtis, kad dirbti Gringotse. Ne, galima pasiūlyti kelis bereikšmius sakinius, kurie bent kiek patenkins smalsumą, bet iš tiesų nieko nepasakys.
Ir čia raudonplaukis susidūrė su problema. Jis nebuvo pripratęs tiesiog kalbėtis. Viskas, ką sakydavo Mayrai ir vaikams, ėjo tiesiai iš širdies. Su kolegomis bendrauti vengė, tad ištardavo tik neišvengiamus paliepimus. Tad kaip dabar pasakyti tuos kelis paprastus sakinius?
- Na… - bandė pradėti Dafydd ir vėl itin susidomėjęs arbatos puodeliu. Ką sakyti toliau? - Kartais tenka keliauti į užsienį. Visai įdomu, - pagaliau surezgė kažką panašaus į atsakymą. Neskubėdamas gurkštelėjo arbatos, bet žvilgsnis ir toliau buvo nuleistas. Ne, apie darbą kalbėtis nesinorėjo - ar bent jau ne tada, kai šeimos nariai yra užkariavę kiekvieną smegenų kertelę. - Bet nusibosta, - pridūrė Dafydd ir pats to išsigando. Ar tai nebuvo pernelyg atvira? Ar jis gali būti tikras, kad profesorius nesupras per daug? Norėjosi pažvelgti Turner į akis ir jose paieškoti atsakymų į šiuos klausimus. Vis dėlto velsietis pabijojo tą padaryti, tad ir toliau spoksojo į puspilnį arbatos puodelį.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Matthew Turner Vasario 24, 2022, 08:19:00 pm
Buvo galima pamanyti, kad Llewellyn sėdi pririštas prie kėdės. Jo keistas spurdėjimas nepraslydo Matthew pro akis, bet kito šių veiksmų paaiškinimo herbologas nerado.
Vis tik dar labiau trikdyti jaunuolį Matthew tiesiog nekilo ranka, tad jis nieko nesakė. Lūpose jau radosi šypsenėlė, skatinanti pajuokauti, bet pavyko laiku sustoti. Dabar tam buvo nei laikas, nei vieta. Reikėjo sulaukti Llewellyn atsakymo. Jo nebuvo, ir tai gerokai trikdė. Negi vyrukas uždavė klausimą ir nenorėjo atsakymo? O jei tas, kurį pateikė Turner, netinkamas, ką gi. Niekas dėl to nekaltas. Herbologas jau ketino susiraukti, bet netrukus suprato, kad Llewellyn ruošiasi pats atsakyti į klausimą. Nors ką ten ruoštis? Argi taip sunku pasakyti, kur dirbi?
Deja, akivaizdu, kad šito raudonplaukio atveju buvo būtent taip. Tiesiog misija neįmanoma. Tai ko jo iš viso klausti? baigė visai suirzti Matthew. Jau ketino užbaigti vyną ir eiti sau, kai Dafydd teikėsi pasakyti net du sakinius. Iš jų, tiesa, niekas nepaaiškėjo, tad, ko gero, teks klausinėti toliau.
Nespėjus sugalvoti tinkamo klausimo Llewellyn dar kartą priminė gebantis šnekėti. Įdomu, bet nusibosta? Matthew sujungė du sakinius. Ką tai galėtų reikšti?
- Aš ne basiliskas, žvilgsniu nežudau, - neištvėręs pratarė. Ir kodėl tas jaunuolis negali pabendrauti su juo? Su arbatos tegul šneka namie. Mintyse kilo daugybė klausimų. Kodėl Dafydd sutiko ateiti į Kiaurą katilą, jeigu nenori šnekėtis? Išgerti arbatos Matthew sąskaita? Nesąmonė. Neatrodė toks nepasiturintis. Nori bendrauti? Dar didesnė nesąmonė. Jei norėtų, teiktųsi atsakyti į klausimą. Tad kas vis dėlto čia vyksta?
- Llewellyn, neturiu tikslo tave kamantinėti, - po kiek laiko tarstelėjo Matthew. - Jei nenori čia būti, taip ir pasakyk. Už arbatą sumokėsiu.
Herbologas atsistojo. Ko gero, jam išties laikas prisiminti, ko atvyko į prakeiktą Londoną.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Vasario 24, 2022, 08:19:23 pm
Dafydd mintyse tiesiog klykė ieškodamas Mayros paramos. Mergina bendravimo srityje buvo nepalyginamai pranašesnė. Ji tikrai žinotų, kaip tvarkytis su šia slegiančia situacija. Deja, brangiausias žmogus pasaulyje vis dar buvo pernelyg toli. Dafydd vėl pradėjo mąstyti, kad atėjo čia be reikalo. Išties reikėjo tiesiog keliauti namo ir apkabinti tą, kurios taip beprotiškai pasiilgo. Ji nepyks. Ji apsidžiaugs bandė save raminti vaikinas, nors, tiesą sakant, visiškai tikras dėl to nebuvo. Iki sūnaus gimimo laukti liko ne tiek ir daug, galbūt ji nori, kad Dafydd nuolat būtų šalia? Ką man daryti, Mayra?
- Atsiprašau, - balsu ištarė velsietis. Žodis buvo skirtas profesoriui, bet pavyko save įtikinti, kad atsiprašo mylimos merginos, tad jį ištarti buvo ne taip jau ir sunku. Nedrąsiai pakėlė akis į profesorių Turner. Pavyko žvilgsnį išlaikyti kokia akimirka ilgiau, bet netrukus jis vis tiek nukrypo žemyn. Dafydd buvo čia ne su Mayra - vieninteliu žmogumi, kuris leido žiūrėti į akis. Buvęs mokytojas, ko gero, tik ir laukia progos apkaltinti vaikiną įžūlumu.
Sulig šia mintimi ištarta pavardė privertė Dafydd krūptelėti. Ir vėl atrodė, kad į jo pusę bus paleista daugybė kaltinimų. Jis susigūžė ir laukė ant galvos krentančių moralės ir etikos akmenų.
Ištartas sakinys buvo toks netikėtas, kad vaikinas kurį laiką nesuprato, ką išgirdęs. Galiausiai nustebusiomis akimis pažvelgė tiesiai Turner į veidą. Jis mano, kad kankina… mane? Juk būtent toks buvo viso pasaulio, išskyrus, žinoma, Mayrą ir tris nuostabius mažylius, mėgstamiausias laisvalaikio užsiėmimas! Kaip šitas profesorius gali nenorėti to daryti? Ne, tai buvo tiesiog neįmanoma. Ar reikėjo kažką atsakyti? Turbūt, tik Dafydd, deja, nė neįsivaizdavo, ką.
- Jūs mane nekankinate, - galiausiai pratarė, kai Turner atsistojo. Atrodė, kad jis ruošiasi išeiti, tarsi būtų praradęs kantrybę. - Aš tik… - manau, kad visi, kuriems rūpiu, šiuo metu yra Sautende, o tu į tą sarašą tikrai nepatenki. - Nepripratęs šnekėtis.
Vos dviejų žodžių sakinukas pritrenkė jo autorių. Kodėl jis tai pasakė? Negi jam taip desperatiškai reikia, kad aplinkiniai juo patikėtų? Argi svarbu, ką galvoja Turner ar bet kuris kitas žmogus? Ne, be šeimos narių jis daugiau niekam nereikalingas, ir nėra prasmės apsimesti, kad yra kitaip.
- Bet aš nenoriu jūsų trukdyti, - tyliau pridūrė velsietis ir skubiai grįžo į savo kiautą. Jautėsi taip, tarsi akimirkai jį atvėręs išdavė Mayrą ir vaikus. Širdį pervėrė kaltė, ir Dafydd nežinojo, kaip ją išpirkti. Ko gero, grįžus namo reikės pademonstruoti ypatingą dėmesį ir švelnumą. Taip, būtent taip ir padarys, tik prieš tai reikia užbaigti šią situaciją.
- Aš… - nedrąsiai pradėjo vaikinas. - Norėčiau pasišnekėti. Bet jei jūs nenorite, aš suprasiu…
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Matthew Turner Vasario 24, 2022, 08:19:50 pm
Matthew niekada nemokėjo bendrauti su vaikais. Juk jeigu mokėtų, pamokos nevirstų chaosu, ar ne? Vis dėlto atrodė, kad jauni suaugusieji yra gerokai sukalbamesni. Juk tiek Rafael, tiek Markas už herbologą buvo žymiai jaunesni. Tiesą sakant, jie buvo ne jo, o Llewellyn bendraamžiai. Kodėl tuomet dabar taip sunku? Pagaliau Matthew suprato: problema ne jis, o šitas persigandęs jaunuolis. Būtent jis nemokėjo bendrauti. O ir kur mokėsi, kai… Mintį nutraukė visiškai netikėtas atsiprašymas. Nepaisant to, kad Llewellyn akivaizdžiai užaugo, išgirsti būtent to žodžio Turner nesitikėjo. Susidūrus žvilgsniams jis nusišypsojo ir linktelėjo. Vylėsi, kad Llewellyn to nepalaikys patyčia, nors nuojauta kuždėjo, kad bus būtent taip. Nenustebo, kai buvęs mokinys nuleido akis. Vis dėlto atrodė, kad žingsnis žengtas. Dabar reikėjo nesusimauti ir žengti dar vieną.
Matthew neblefavo. Jis išties norėjo eiti sau. Atrodė, kad antro žingsnio žengti nepavyks, tad ilgiau čia sėdėti nebuvo prasmės. Vis dėlto tai suveikė: tegul ir sunkiai, bet Dafydd sugebėjo pasakyti kelis žodžius. Jie profesoriaus visiškai nenustebino: kažin ar buvės klastuolis galėjo turėti daug draugų. Tie, kas jį prisiminė iš mokyklos, bendrauti turbūt nenorėjo, o su tokiais bendravimo sugebėjimais naujų rasti nelengva. Esi ypatingas, ką? pats save pašiepė Matthew.
- Gerai, galime pasišnekėti, - pratarė draugišku tonu ir vėl atsisėdo. Kiek padvejojęs užsisakė antrą taurę vyno ir susimąstė, apie ką reikėtų šnekėti. Atrodė, kad visos iš eilės temos Dafydd gąsdina. O pats kalbą kažin ar užves. Reikėjo rasti ką nors visiškai neutralaus.
- Gal kada nueini į kvidičo varžybas? - galiausiai paklausė tikėdamasis, kad kvidičas neįeina į pernelyg ilgą “neliečiamų” temų sąrašą.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Vasario 24, 2022, 08:20:12 pm
Ko gero, profesorius Turner atsiprašymo nesitikėjo. O kas jo iš Dafydd tikėtųsi? Mayra, žinoma, o jai tie atsiprašymai tikriausiai įsiėdę iki gyvo kaulo. Ne tavęs atsiprašiau vos neleptelėjęs šito sakinio garsiai raudonplaukis vis dėlto sulaikė jį mintyse. Bet tai buvo visiška tiesa - atsiprašymas buvo skirtas tai, kuri nė akimirkai nepaliko Dafydd minčių.
Šypsenos nepriėmė kaip įžeidimo, bet savąja neatsakė. Noro šypsotis nejuto visai, buvo pernelyg įsitempęs. Vis dar atrodė, kad už bet kokį netinkamą poelgį ar žodį Turner apipils galybe kaltinimų. Tiesą sakant, buvo keista, kad dar nė vieno neišgirdo. O gal išgirdo, tik to nesuprato? Mintyse perkratęs visą šiandieninį pokalbį Dafydd taip ir neaptiko nieko, kas parodytų atvirą profesoriaus nepasitenkinimą. Mąstė taip susikaupęs, kad beveik nepastebėjo Turner atsisėdant. Mintis išvaikė tik padavėja, paklaususi, ar jis nenorintis dar vieno arbatos puodelio. Dafydd papurtė galvą ir atsargiai pažvelgė į buvusį mokytoją. Tiesą sakant, jis pats dabar atrodė paskendęs mintyse. Toks variantas Dafydd visiškai tiko: suteikė progą pagalvoti apie tai, kiek jis nori pasakoti apie save. Ar iš viso nori. Deja, šis klausimas buvo labai sudėtingas. Viena vertus, norėjosi pasigirti, kad yra vedęs ir turi vaikų. Būtų tikrai įdomu pamatyti profesoriaus reakciją. Kita vertus, būtent jos Dafydd ir bijojo. Atrodė, kad Turner pradės juoktis ar paprasčiausiai nepatikės. Tai ištverti būtų pernelyg sunku.
Eilinį kartą nesuradus atsakymo į šitą klausimą Turner uždavė savąjį. Jis buvo visiškai netikėtas ir netgi ne nemalonus. Ar jis visą šitą laiką mąstė, ko paklausti, kad aš atsakyčiau?.. Toks supratimas buvo nejaukus, ir Dafydd vėl susigūžė. Visai nenorėjo apsunkinti buvusio mokytojo. Kol kas atrodė, kad daro būtent tai.
- Ne, neteko. Visai neseku lygos rezultatų, - pratarė kiek galėdamas žvalesniu balsu. Kvidičo tema nebuvo bjauri: Hogvartse jo nežaidė, tad neturėjo priežasties nekęsti. - O jūs? - paklausė, nors atsakymas pernelyg nedomino. Vis dėlto geriau pokalbį tęsti čia nesudėtinga tema. - Galbūt turite mėgstamiausią komandą?
Mintys netruko grįžti prie šeimos narių. Dafydd susigėdęs suprato, kad nė neįsivaizduoja, ar Mayra domisi populiariausia burtininkų sporto šaka. Vis dėlto vaikams turėtų būti įdomu. Gal reikės kada juos nusivesti?
- Ar žaidėte, kai mokėtės Hogvartse? - sugebėjo išspausti dar vieną klausimą vaikinas. Suprato galintis bendrauti šia tema, tad buvo verta kol kas jos ir laikytis. Ar kalbės apie tuos, apie kuriuos galvojo, vis dar nežinojo, bet toks paprastas pašnekesys apie nieką suteikė laiko apsispręsti.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Matthew Turner Vasario 24, 2022, 08:20:41 pm
Jau kuo kuo, o mąstytoju Llewellyn tikrai nepalaikysi. Bent jau iki šiol Turner tuo buvo visiškai tikras. Vis dėlto šiandieninis susitikimas bylojo visai ką kita. Kas galėjo jį šitaip pakeisti? nesiliovė savęs klausinėti profesorius, bet atsakymo vis dar nerado. TIesą sakant, netgi bent kiek tikėtino varianto nesugalvojo. Ką ti, teks rasti būdą tai išsiaiškinti. Smalsumas pernelyg įkyriai ėdė smegenis, kad būtų galima paprastai pasiduoti.
Su tema, atrodo, pataikė: Llewellyn, aišku, kažko ir vėl išsigando, bet į klausimą atsakė. Ir netgi kokiais trimis žodžiais daugiau nei būtina. Ir dargi sugebėjo “pasidomėti” pašnekovu! Kažin ar jam išties buvo įdomu, bet Matthew neketino pradėti priekaištauti. Pagaliau jų bendravimas tapo bent kiek panašus į pokalbį, tad nesinorėjo visko sugadinti.
- Nesu labai entuziastingas fanas, bet kartais nueinu. Vienos komandos neseku.
Dar vienas jaunuolio klausimas privertė nusišypsoti.
- Aš? Kur jau ten, nusiversčiau nuo šluotos, - smagiu tonu atsakė. - Tiesą sakant, mieliau žaidžiu žiobarišką sportą - futbolą. Kartais ir į rungtynes nueidavau. - Kai nežudžiau gyvenimo toje prakeiktoje mokykloje. - Tu apie tokį galbūt net nesi girdėjęs?
Žinoma, šiais laikais Klastūnynas, buvęs Llewellyn koledžas, nebuvo toks pamišęs dėl kraujo grynumo, tačiau nuojauta kuždėjo, kad šis jaunuolis augo burtininkų šeimoje. Tiksliai, žinoma, to nežinojo, tad vėl smalsiai įsistebeilijo į Dafydd. Nejučia susimąstė, kiek nedaug žino apie savo auklėtinius. Apie Dori būtų pasakęs kiek daugiau, bet kiti… Gal reikės pasidomėti? pasvarstė profesorius, bet skubiai atmetė tą mintį: šiaip ar taip, po pusės metų jo toje mokykloje neliks. Kam vargintis?
Nenorėjo kankinti jaunuolio savo spoksojimu, tad nuleido akis į vyno taurę. Pamatęs, kad jos liko vos pusė, nusivylė. Prisigerti nesinorėjo, be to, prieš buvusį mokinį kiek gėda. Bet o ką daryti, kai kitaip ištverti pokalbį yra neįmanoma?
Negirdimai atsidusęs Matthew paėmė taurę ir dosniai apdovanojo save jos turiniu. Šiaip ar taip, užsidirbo.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Vasario 24, 2022, 08:21:15 pm
Jam tema buvo pakankamai nesudėtinga, bet staiga pradėjo atrodyti, kad kažkuo kliūna Turner. Dafydd sutriko ir bandė pakelti akis. Laimei, nuo šio sudėtingo uždavinio išgelbėjo pagaliau pateiktas atsakymas. Jis, velsiečio nuostabai, kiek nuvylė: buvęs mokytojas nepasakė nieko daugiau nei buvo paklaustas. Buvo daugiau nei akivaizdu, kad Dafydd pokalbiui nevadovaus. Jeigu Turner taip pat nenori to daryti, kokia viso šito prasmė? Raudonplaukis atkakliai bandė rasti atsakymą į šitą klausimą. Jam būtinai reikėjo rasti pasiteisinimą, kodėl vis dar nėra namuose. Deja, ne itin didelis profesoriaus šnekumas užduotį gerokai apsunkino.
Laimei, atsakymas į kitą klausimą buvo kiek gyvesnis ir natūralesnis. Laimei? Kokia čia laimė, kai profesorius užsiminė apie futbolą - tą nesąmone, kuria taip didžiavosi broliukas, motina ir patėvis? Klausimas privertė pastebimai krūptelėti. Į atmintį grįžo vaizdas, kaip tam kvailiui kažką laimėjus susirinkdavo krūva draugų, o jam, Dafydd, vakarienei būdavo patiekiama supelijusios duonos riekė.
Tu turi šeimą. Galvok apie Mayrą ir vaikus. Jie yra tavo šeima įtikinėjo save vaikinas, bet tai buvo be proto sunku. Pagalvojo ir apie Shane - palyginus su motinos namais, tėvo kompanija buvo ne tokia ir bloga.
- Girdėjęs, - pagaliau atsiliepė Dafydd ir iš karto to pasigailėjo - balsas pastebimai virpėjo, o to tikrai nebuvo galima leisti. - Tik tai manęs nedomina, - kiek užtikrintesniu tonu pridūrė.
Kurį laiką sėdėjo apsikabinęs arbatos puodelį. Jos liko vos pora gurkšnių - ką daryti po to? Buvęs mokytojas, atrodo, baigė ištuštinti taurę, tad natūraliai kilo klausimas: ar jiedu tęs pokalbį? Situacija galėjo pasisukti bet kai. Gal verta pamėginti pasakyti dar ką nors?
- Futbolą žaid…ė mano brolis, - po nejaukios tylos pridūrė Dafydd ir tik dabar suvokė neįsivaizduojantis, ką Culhwch veikia dabar. Galbūt tapo profesionalu?
Vis tik apie tą žioplį ilgai galvoti nesinorėjo. Ne, tikrai geriau galvoti apie tuos, kurie į gyvenimą atnešė laimę, o ne norą visus sudaužyti. Namai buvo Sautende - Velse vaikinas niekada negyveno.
Atrodė, kad Turner pradės klausinėt apie praeitį, ir Dafydd suprato žiauriai suklydęs. Nereikėjo užsiminti jam apie tą kvailį… Ar galima tikėtis, kad profesorius turės smegenų netęsti temos? Normalus profesorius gal ir turėtų. Turner, deja, atmintyje buvo išlikęs kaip tas, kurio smegenų egzistencija buvo diskutuotinas klausimas. Ką gi, pats kaltas bedė strėlę pats sau Dafydd, o balsu paklausė:
- Ar turite brolių ar seserų?
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Matthew Turner Vasario 24, 2022, 08:53:50 pm
Atrodo, radai temą, tai ir šnekėk sau į sveikatą. Deja, Matthew kažkodėl nejuto entuziazmo pliurpti apie populiariausią burtininkų sportą. Dėl to, kad pats buvo nekoks kerėtojas? Galbūt. Bet priežastis galėjo būti ir kita: kvidičo tema neatskleis nieko apie tą, kuri herbologą domino daug labiau - Dafydd gyvenimą.
Krūptelėjimas nepraslydo pro akis ir, žinoma, sukėlė dar didesnį susidomėjimą. Blogi prisiminimai? Trauma? svarstė profesorius. Galbūt būtent tai buvo Llewellyn bjaurumo priežastis? Niekada negali žinoti.
- Tavo brolis - futbolininkas? - nuoširdžiai nustebo ir dar labiau susidomėjo Matthew, neatkreipęs dėmesio į būtąjį laiką išduodančios veiksmažodžio galūnės. Lygiai taip pat nepastebėjo ir iškankinto jaunuolio veido bei nenoro kalbėti šia tema. Būdamas Hogvartse negalėdavo dažnai pasišnekučiuoti apie futbolą - ir štai pagaliau atsirado proga! - Žaidžia profesionaliai?
Mintyse jau pradėjo piešti vaizdus, kaip susibendrauja su Llewellyn tiek, kad gautų bilietus į rungtynes. Būtų tiesiog tobula! Llewellyn… mintyse kartojo Turner su tam tikru nusivylimu: nežinojo nė vieno futbolininko šia pavarde. Vis tik pamėginti verta.
Matthew jau žiojosi kažko klausti, kai staiga susivokė: jeigu jaunasis Llewellyn žaidžia futbolą, jis negali būti burtininkas. Turbūt. Nebent, žinoma, jis toks pat burtininkas kaip ir Matthew.
- Ar tavo brolis nesimokė Hogvartse? - paklausė profesorius įsispoksodamas į Dafydd. - Neprisimenu kito Llewellyn…
Kurį laiką rausėsi atmintyje, bet galiausiai pripažino: jau ką ką, o šitą pavardę tikrai prisimintų.
- Augai žiobariškoje šeimoje? - neslėpdamas susidomėjimo vėl pravėrė žabtus Turner. Llewellyn potencialo visada turėjo - su juo problema buvo ta, kad to potencialo niekada nenaudojo tinkamai.
- Turiu tris brolius ir seserį, - noriai atsakė į pateiktą klausimą. - Esu jauniausias ir vienintelis… mokiausi Hogvartse, - užbaigė nutaręs, kad frazė “esu burtininkas” čia nelabai tinka.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Vasario 24, 2022, 08:54:15 pm
Žinoma, smagu, kai pašnekovas neatkreipia dėmesio į balsą, kuris aiškiai parodo susikaupusias ašaras. Deja, daug blogiau, kai pašnekovas tęsia tas ašaras iššaukusią temą. Dafydd vis dar nežinojo, ar nori kalbėti apie Mayrą ir vaikus. Vis dėlto apie juos kalbėti būtų gera. Šnekučiuotis apie namus pragarą Velse buvo tikra tragedija. Kiek kvailas turi būti Turner, kad to nesuprastų?!
- Ne, - piktoku tonu į nemalonius klausimus atsakė Dafydd. Nuoširdžiai tikėjosi, kad profesorius susipras daugiau nieko neklausti. Bet kur ten! Buvo galima pamanyti, kad jis yra legilimantas ir nori visiškai palaužti. Mayra, padėk man! dar vienas nevilties kupinas klyksmas tiesiog nudegino Dafydd smegenis. Suprato neturėjęs minėti brolio, bet argi būtina tęsti nemalonią temą? O Turner darė būtent tai.
Paskutinis profesoriaus komentaras privertė dar labiau susigūžti. Jei Culhwch ir būtų mokęsis Hogvartse, jų niekas nesietų, net pavardė. Jis, Dafydd, nenusipelnė netgi šeimos pavardės. Motina savo mergautinę suteikė iš pasigailėjimo - kažką į dokumentus rašyti reikėjo. Reikėjo pasmaugti mane vos gimusį! seniai pamirštas pyktis pradėjo kilti į viršų, bet viena mintis apie šeimą staigiai jį numalšino. Jeigu ne jis, trys nuostabūs mažyliai neegzistuotų šiame pasaulyje. Jeigu ne jis, Mayra nebūtų laiminga. Galima taip galvoti, ar ne? Mintyse apkabinęs ir pabučiavęs žmoną vaikinas pagaliau grįžo į Kiaurą katilą.
- Ne, nesimokė, - trumpai atsakė. Balsas skambėjo pakankamai neutraliai, ir tai, žinoma, buvo Mayros ir vaikų nuopelnas. Jeigu ne jie, Dafydd jau seniai būtų išsitraukęs lazdelę. - Motina - ragana, - pridūrė, bet ties Siuzana mintimis neapsistojo ilgiau nei būtina. Ji gavo, ko nusipelnė.
Daugiau Dafydd neketino šnekėti. Daugiau nei akivaizdu, kad profesorius Turner proteliu nepasižymi, tad jam pasakoti apie tai, kas padarė tokį laimingą, nebuvo verta - vis tiek nieko nesupras.
Atrodė, kad buvęs mokytojas į klausimą neatsakys. Tai paskatino dar tvirčiau įsitikinti, kad jis taip elgiasi tyčia. Negi Moore… pradėjo mintį velsietis. Ar Mayros pusbrolis galėtų paprašyti draugelio pakankinti jos vyrą? Kokia to prasmė? Laimei, Turner pagaliau prabilo, ir buvo galima bent akimirkai pamiršti mintis.
Panašu, kad apie brolius, priešingai nei Dafydd, profesorius šnekėjo netgi labai noriai. Vaikinui tai buvo visiškai neįdomu - tiesiog padės prastumti šiek tiek laiko iki bus galima pagaliau iš čia išeiti. Apsimesdamas, kad atidžiai klausosi, Dafydd pabaigė arbatą, bet dabar buvo tikras - apie dabartinį savo gyvenimą nieko nepasakos. Su tokio bukumo žmonėmis šnekėtis paprasčiausiai neverta.
- Kaip reagavo jūsų šeima, kai gavote kvietimą į Hogvartsą? - abejingu tonu pasidomėjo velsietis. Jau geriau diskutuoti apie Turner, o ne Llewellyn Davies šeimą. Tiesą sakant, būtent apie Llewellyn šeimą labiausiai ir norėjosi šnekėtis. Mintis, kad suteikė Mayrai ir mažyliams mergautinę motinos pavardę, nudiegė širdį, bet kol kas pavyko nustumti ją į šoną.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Matthew Turner Vasario 24, 2022, 08:54:38 pm
Pradėjo atrodyti, kad Llewellyn apsimetinėja. Galbūt vaidina auką ir siekia naudos sau. Galbūt yra apsigimęs melagis ir aktorius, ir šiandieninis susitikimas tėra dar vienas pasirodymas? Dar ką tik galvojai, kad šito suvaidinti neįmanoma pats save pašiepė Turner. Vis dėlto jautėsi tiesiog siaubingai pasimetęs. Argi jaunas vyrukas gali šitaip bijoti… visko?
Trumpi atsakymai į klausimus apie šeimą pagaliau privertė susivokti, kad tai nėra tema, kuria Lelwellyn norėtų šnekėtis. Bet ką daryti, jeigu kaip tik tai, apie ką buvęs mokinys nenori šnekėtis, labiausiai ir domina? Pats užsiminei apie brolį. Garsiai to nepasakė, bet tai buvo kuo puikiausias pretekstas temos taip paprastai neužbaigti. Matthew šyptelėjo.
- Nesutari su šeima? - paklausė atidžiai stebėdamas jaunuolio veidą ir laukdamas bent ką nors pasakančios reakcijos. Turner nebuvo bendravimo specialistas, bet paplepėti mėgo. Nė neketino taip paprastai paleisti Llewellyn - bent jau ne anksčiau nei sužinos bent kiek daugiau. Jeigu nesutaria su šeima ir buvo nelaimingas, tai paaiškina bjaurumą paauglystėje. Vis dėlto dabar jis pasikeitęs - ir Matthew buvo tikras, kad tai daugiau nei tapimas suaugusiu. Vadinasi, kažkas turėjo atsitikti. Tik kas? Negi vedęs? visiškai neįtikėtinas spėjimas atėjo į galvą. Neįsivaizdavo merginos, kuri galėtų su tokiu susidėti - net ir Hera pabėgo dar paauglystėje.
Žvilgtelėjęs į Llewellyn arbatos puodelį pamatė, kad tas tuščias. Jau norėjo siūlyti dar vieną, kai pastebėjo tai, kad privalėjo būti vestuvinis žiedas. Tai buvo netikėta - šį spėjimą herbologas atmetė kaip mažiausiai tikėtiną. Žiobarė, laikantį jį po padu? dar vienas klausimas iškilo galvoje, bet nespėjus jo užduoti Llewellyn pateikė savąjį.
- Tiesą sakant, nesupratome, ką kvietimas reiškia, - nusijuokė profesorius. - Bet tėvai džiaugėsi galėdami mane leisti ten, kur gavau kvietimą. O kaip tu? Džiaugeisi išvykęs į Hogvartsą?
Turner vėl smalsiai pažvelgė į Dafydd. Buvo visiškai tikras - anksčiau ar vėliau jaunuolį prakalbinti pavyks.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Vasario 24, 2022, 08:55:21 pm
Dafydd niekada nemokėjo palaikyti akių kontakto. Net ir žvelgdamas Mayrai į akis ilgą laiką jautėsi nejaukiai. Dabar susitikti su mylimosios žvilgsniu nebuvo taip baisu, nors tai vis tiek reikalavo drąsos ir pastangų. Dėl tos priežasties vaikinas jautė savotišką pagarbą visiems, kad gebėjo palaikyti akių kontaktą. Deja, su buvusiu mokytoju viskas buvo kitaip. Jo nuolatinis spoksojimas į akis siaubingai gąsdino. Turner, ko gero, atkakliai siekė ką nors sužinoti. Problema buvo ta, kad Dafydd vis tvirčiau žinojo atsiverti nenorintis. Panašu, kad viskas virsta nervų karu, kurio laimėti velsietis neturi šansų.
- Niekada nebuvau jiems reikalingas, - gūžtelėjo pečiais. Apie tuos žmones šnekėti nesinorėjo, bet galbūt pagaliau pavyks užčiaupti Turner? - Nebendraujame. Jau keletą metų jų nemačiau.
Vėl prisiminęs motiną Dafydd dar kartą krūptelėjo. Reikėjo saugotis, kad netyčia nepasisakytų per daug. Tik to betrūko - įvelti Mayrą į bėdą per šį pernelyg landų profesorių. Jo įdėmus žvilgsnis tiesiog siaubingai erzino. Deja, to sakyti nebuvo valia - Dafydd buvo tikras, kad tai sukeltų dar šimtą bereikalingų klausimų.
Nežinodamas, kur dėti akis, vaikinas įsispoksojo į tuščią puodelį. Atrodė, kad stos tyla. Toks variantas buvo visiškai tinkamas, tik ar yra prasmė čia likti? Jau norėjo stotis ir atsisveikinti, tad pakėlė akis į Turner. Jeigu nesuklydo, jo žvilgsnis buvo įsmeigtas į tą patį tuščią puodelį. Ne, daugiau nenoriu vildamasis šio klausimo neišgirsti mintyse atsakė į jį Dafydd. Nenorėjo susidurti su profesoriaus akimis, tad savąsias nusuko.
Tiesą sakant, vaikinas tikėjosi, kad Turner į klausimą neatsakys. Tai būtų kuo puikiausia proga iš čia dingti. Deja, neatrodė, kad šeima yra nemaloni tema - herbologas akivaizdžiai apie sabiškius pliurpė itin noriai.
Juokas skambėjo nuoširdžiai, bet buvo tragiškai ne vietoje. Dafydd vis dar juto sunkiai pakeliamą įtampą, tad nepasistengė nė šyptelėti. Kiek prisiminė šį profesorių, jis Hogvartse išties atrodė kaip nežinantis kur atsidūrė. Ko gero, šitai nepasikeitė.
- Drąsus žingsnis, - sumurmėjo raudonplaukis ir, savo nelaimei, išgirdo dar vieną klausimą. Jis ir vėl iš dalies siejosi su “šeima”.
- O ką jūs tikitės išgirsti? - išdrįso paklausti. - Jeigu pasakysiu, kad džiaugiausi, nepatikėsite. Jeigu nesidžiaugiau, atrėšite, kad galėjau ir nevažiuoti, ar ne? Nebuvau geras mokinys ir to neneigiu.
Dafydd staiga nutilo. Jį gerokai išgąsdino tokia ilga prakalba. Turner, ko gero, tik įsitikins, kad jis tėra tas įžūlus neįtikėtino bjaurumo paauglys… Mayra? ir vėl šaukėsi tos, kurios taip reikėjo, vaikinas. Be proto pavargo nuo šios situacijos. Buvo nebesvarbu, kad mylimoji dėl jo bandymo bendrauti gali apsidžiaugti. Tiesiog norėjosi namo, reikėjo apkabinti žmoną ir mažylius. Tik kaip viską užbaigti, kad sprukimas nebūtų pernelyg akivaizdus?
- Džiaugiausi, - po kiek laiko vis dėlto atsakė į klausimą. Galvoje sukosi kiti - kaip jam išeiti? Deja, kol kas joks tinkamas atsakymas neatsirado.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Matthew Turner Vasario 24, 2022, 08:55:57 pm
Kai esi mokytojas, pripranti, kad mokiniai nedrįsta pažvelgti į akis. Kažkodėl vaikai yra įsitikinę, kad akių kontakto vengimas yra puikiausias būdas išsisukti nuo sudėtingo klausimo. Vis dėlto kai akių kontakto lygiai taip pat vengia suaugęs žmogus, pasidaro mažų mažiausiai keista. Natūralu, kad profesorius Turner sėdėjo ir stebėjosi. Kažkas čia tikrai buvo negerai.
Šioks toks tylenio Llewellyn atvirumas maloniai nustebino. Tiksliau, nustebino ne žodžių turinys, o tai, kad jie buvo ištarti. Dabar situacija nušvito visai kitomis spalvomis. Šis trumpas atsivėrimas tarsi paaiškino vyruko bjaurumą mokyklos laikais. Pasidarė apmaudu, kad visus tuos metus pats nesusiprotėjo ištiesti pagalbos ranką. Ne, buvo žymiai paprasčiau smerkti Llewellyn už jo elgesį ir įžūlumą.
- Jei būčiau žinojęs, kad esi vienas, mielai būčiau padėjęs, - šiek tiek baikščiu, bet pakankamai užtikrintu tonu pratarė Turner. Pasidarė nuoširdžiai nesmagu.
Deja, galios pakeisti praeitį Matthew neturėjo, tad reikėjo grįžti į dabartį ir kapstytis toliau. Net pats nustebo, bet viskas sekėsi ne taip ir blogai.
- Nagi, nereikia pykti, - draugišku tonu pratarė herbologas. Tiesą sakant, tarėsi dabar suprantantis Llewellyn: ko gero, jaunuolis galvojo, kad profesorius jį tebelaiko tuo įžūliu paaugliu. Meilė? dar vienas spėjimas atėjo į galvą. Neįsivaizdavo, ar santuoka, jei Dafydd išties vedęs, gali būti laiminga.
- Taip ir galvojau. Turbūt buvo gerai ištrūkti iš namų, ar ne?
Turner apsimestinai dvejodamas pamojo padavėjai ir paprašė dar vienos vyno taurės. Klausiamai žvilgtelėjo į jaunuolio arbatos puodelį ir draugiškai šyptelėjo. Nusprendė, kad nebėra prasmės kažką slėpti, reikėjo eiti prie reikalo.
- Ar esi vedęs? - nutaisęs nerūpestingą balso toną paklausė rodydamas į žiedą. Juk Llewellyn nėra siaubingas melagis, ar ne? - Ar ji ragana?
Į galvą atėjo mintis, kad jei Dafydd pasikeitimą išties lėmė merginos atsiradimas gyvenime, ji tikėtinai taip pat yra buvusi jo mokinė. Tad kas ji galėtų būti? Tikrai ne Davina pagalvojo profesorius, ir širdį nudiegė skausmas.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Vasario 24, 2022, 08:56:15 pm
Ar buvo galima tikėtis, kad profesorius pagaliau nustos pliurpti apie šeimą? Tie, kurie gyveno (ir mirė) Velse, niekada nebuvo Dafydd šeima. Jie buvo tik žmonės, gavę misiją kaip įmanoma labiau iškankinti užguitą, tačiau geros širdies berniuką. Nereikia ir sakyti, kad misija buvo įvykdyta tiesiog puikiai.
Vis dėlto tie žmonės buvo Dafydd gyvenimo praeitis. Jis nė už ką neketino vėl turėti su jais reikalų. Taigi ir kalbėti nebuvo prasmės. Laimei, atrodė, kad ir profesorius Turner pagaliau suvokė šią paprastą tiesą. Bent jau kol kas nieko nesakė. Tai buvo be proto gerai - galima šiek tiek atsipalaiduoti ir, žinoma, mintimis dar kartą nusikelti į Sautendą.
Iš ten į Londoną grąžinę žodžiai pritrenkė. Dafydd apstulbęs pakėlė akis į profesorių. Atrodė, kad jis tai pasakė visiškai nuoširdžiai. Žinoma, dabar tai nieko nekeičia, bet negi išties Dafydd būtų galėjęs turėti žmogų, kuris juo nesišlykšti? Ar jis galėjo jaustis laimingas?
Vis dėlto viena buvo aišku: jeigu praeitis nebūtų tokia tamsi, vaikinas nebūtų toks laimingas dabar. Nesugebėtų įvertinti to, ką suteikė Mayra. Maža to, jiedu tikriausiai nė nebūtų susidūrę.
- Kas buvo, tas buvo, - ramiu balsu pratarė raudonplaukis. Turner ištarti žodžiai vis dar trikdė, bet Dafydd puikiai žinojo: jeigu mokytojo pagalba atimtų iš jo šeimą, jis nė už ką nesutiktų. - Ačiū už gerą žodį, - vis dėlto pridūrė.
- Pykstu ne ant jūsų, - nuleidęs galvą sumurmėjo, bet apie namus pragarą Velse daugiau nieko nesakė. Tema buvo baigta, tad tikrai nebuvo prasmės pradėti ją iš naujo.
Į pasiūlymą užsisakyti dar vieną arbatos puodelį Dafydd tik papurtė galvą. Neketino taip apsikvailinti - ir taip jau pernelyg ilgai čia užgaišo. Privalo būti namuose, pas žmoną ir vaikus, o ne sėdėti bare Londone ir apsimesti, kad bendrauja.
Vaikinas jau vėl ruošėsi stotis iš vietos, kai buvęs profesorius uždavė dar vieną klausimą. Klausimą, kuris įspėitė į kampą. Supratęs, kad viskas išaiškėjo dėl žiedo, Dafydd vos susilaikė jo nebučiavęs. Kartais misijose tai tapdavo tikru išsigelbėjimu, bet prieš profesorių tai daryti buvo nejauku. Žiedas yra įrodymas to, kad Mayra mane myli. Nėra keista, kad jis man brangus, ar ne? Dafydd pasičiupinėjo žiedą ir atkakliai bandė save įtikinti, kad neatrodo kaip visiškas kvailys. Kita vertus, kas čia kvailo, jei jis savo amžiuje turi žmoną ir ją myli? Jei Turner tai neatrodo normalu, galbūt problema yra jis pats?
- Esu, - pagaliau atsakė į klausimą, nors antrasis labai nepatiko: profesorius garantuotai svarsto, ar ją pažįsta. Jeigu mokėsi Hogvartse, buvo jo mokinė. Bet koks vis dėlto skirtumas? - Taip ragana, - trumpai pridūrė tikėdamasis išvengti tolimesnių klausimų.
Žvilgsnis nejučia užkliuvo už Turner rankų - jis vestuvinio žiedo neturėjo. Dafydd nelinkėjo herbologui blogo, bet viduje sukilo nepažįstamas jausmas - didžiavimasis savimi. Nesvarbu, kaip tai nutiko, bet jis sugebėjo atrasti savo mergaitę. Sugebėjo sukurti šeimą ir suteikti gyvybę trims (o netrukus ir keturiems) mažiems žmogučiams. Gal vis dėlto nėra jis jau toks niekam tikęs?
- Myliu tave, Mayra, - pusbalsiu sumurmėjo Dafydd.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Matthew Turner Vasario 24, 2022, 08:56:46 pm
Buvo daugiau nei akivaizdu, kad jaunuolis sutriko. Nenuostabu - Matthew ir pats nustebo tuos žodžius ištaręs. Turner būtų sutikęs sumokėti didelę kainą, kad tik galėtų sužinoti, kas dedasi Llewellyn galvoje. Ar jis patikėjo žodžių nuoširdumu? O gal ieško priežasties, kodėl profesorius galėtų šitaip meluoti? Jeigu vaikinas išties nebuvo reikalingas namuose, pasitikėti žmonėmis turėtų būti be galo sunku. Tai, ko gero, paaiškina ir jo baimę, kuri, tiesa, vis tiek atrodė nepagrįstai didelė.
- Sakau tai nuoširdžiai. Ir atsiprašau, jei kada priverčiau jaustis blogai, - draugišku tonu pasakė Turner. Jautėsi kiek apgailėtinas: dabar jau nieko nepakeisi, o atsiprašyti prieš dešimtmetį padarytus veiksmus gali kiekvienas. Vis dėlto kažkodėl norėjosi, kad Llewellyn patikėtų žodžių nuoširdumu.
Atviras klausimas apie žmoną įspeitė raudonplaukį į kampą, iš kurio pabėgti buvo be galo sunku, o gal net ir neįmanoma. Matthew kuo puikiausiai tai suprato ir vos sulaikė pergalingą šypseną. Pagaliau! Panašu, kad pavyko išspręsti uždavinį. Vis dar buvo smalsu, ar tai gali būti jam pažįstama mergina, bet herbologas Llewellyn neskubino - dabar tereikėjo sulaukti patvirtinimo ir, žinoma, sulaukti atsakymo į klausimo papildymą.
Trumpų atsakymų šį kartą visiškai užteko. Turner tą stebukladarę, iš laukinio Llewellyn padariusią šį ramų jaunuolį, tikriausiai pažinojo. Neįsivaizdavo, kad Dafydd susidėtų su daug vyresne moterimi. Dabar tereikėjo išsiaiškinti, kas ji tokia.
Laimei, tylus vyruko sakinys tarsi pateikė atsakymą. Tiesa, jis buvo taip sunkiai tikėtinas, kad Matthew neteko žado. Mayra… Mayra Wallflower? Kaip tokia mergiotė galėjo šitaip paveikti Llewellyn? Dar mokyklos laikais atrodė esanti visiška beprotė, o kur dar tas susitikimas Londone… Nebent laiko jį po padu nusprendė Turner, bet tai irgi neįtikino: jeigu jis gerai išgirdo jaunuolio žodžius, jis kreipėsi į žmoną (?!) meilės kupinu sakiniu. Mylėti… ją?
Galiausuai Matthew nutarė, kad jam pasigirdo. Tiesa, tai tarsi reiške, kad ir vardas gali būti ne tas. Kaip jam, po galais, tai išsiaiškinti?
- Turbūt irgi buvusi mano mokinė, ar ne? - nutaisęs kuo nerūpestingesnį balso toną paklausė. Buvo be proto smalsu, kaip šis pokalbis klostysis toliau. Matthew pamiršo netgi ant stalo stovinčią vyno taurę.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Vasario 24, 2022, 08:57:07 pm
Ar Turner kalbėjo nuoširdžiai, Dafydd neįsivaizdavo, bet tai ir nebuvo labai svarbu. Praeities jau nesugrąžinsi, o dabar vaikinas jautėsi laimingas. Toks laimingas, kad netgi beveik nesigailėjo čia atėjęs. Gal ne taip ir blogai kažkam parodyti, kad nes tik šiukšlė, kurią reikia kuo greičiau pašalinti. Prieš keletą metų tokio jausmo nė nesapnavęs Dafydd iš dalies norėjo tuo jausmu pasidalinti. Buvo drovu ir keista, bet pasaulis turi teisę žinoti, kaip jis myli savo nuostabią žmoną ir, žinoma, mažylius.
- Viskas gerai, aš ir pats nebuvau tas, kuris palengvina gyvenimą, - kiek liūdnai sumurmėjo Dafydd. Buvo kiek kvaila atsiprašinėti ir gailėtis to, kas įvyko praeitame gyvenime. Ne, paprasčiau buvo temą užbaigti.
Raudonplaukis nežinojo, ar profesorius Turner išgirdo neapdairiai ištartą sakinį. Vis dėlto kai kurių dalykų pakeisti negalėjo. Meilė Mayrai ir poreikis jai tą priminti tikrai priklausė šiam sąrašui.
Keistas buvusio mokytojo susimąstymas paliko per daug vietos spėlionėms. Ar gali būti, kad jis išgirdo Mayros vardą ir dabar svarsto, kas juos galėjo susieti? O galbūt prisimena visas iš eilės mokines ir bando atspėti, kuri iš jų galėtų susidėti su Dafydd Carwyn Llewellyn? Vis dėlto nė viena nesusidėjo su Matthew Turner pats sau pasakė velsietis ir nedrąsiai nusišypsojo. Vis dar nesuprato, kodėl Mayra sutiko priimti jį į savo gyvenimą, bet tai padarė. Dafydd darė viską, kad mylimoji sprendimo nesigailėtų, ir vylėsi, jog ji yra laiminga.
Visiškai atviras profesoriaus klausimas nupūtė šypseną nuo vaikino veido. Ne, vardo jis nepaklausė, bet buvo aišku: jis tiesiog spirga iš smalsumo. Na jau ne apsisprendė Dafydd.
- Taip, mes panašaus amžiaus, - nemeluodamas atsakė į klausimą ir neryžtingai pakėlė akis į Turner. - Neabejoju, kad ją prisimenate.
Pasidarė smalsu, koks buvo Mayros ir šio profesoriaus santykis. Pats mylimąją pastebėjo tik vyresniuose kursuose - ir praminė ją isterike. Galbūt ji nebuvo ta, kuri gadino profesoriams gyvenimą? Kadangi žinojo papasakosiantis Mayrai apie šį susitikimą, žinojo to paklausiąs. Vis dėlto kol kas daugiau nieko nesakys - tegul Turner sau kankinasi spėliodamas. Ačiū tau, Mayra ir pats nežinojo, už ką padėkojo mylimajai Dafydd. Vis dėlto jei ne ji, toks pakylėtas jis tikrai nesijaustų.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Matthew Turner Vasario 24, 2022, 08:57:30 pm
Situacija buvo kiek keista. Jie abu jautėsi kalti dėl praeities ir abu nenorėjo priimti atsiprašymo iš kito. Aušinti burną bereikalingais atsiprašymais buvo tikrai ne Matthew stilius, tad jis daugiau nieko nesakė. Vylėsi, kad jeigu Hogvartse atsiras Llewellyn, jis ar ji bus lengviau sukalbamas. Tiesa, dar labiau tikėjosi iki to laiko išsinešdinti iš tos nelemtos mokyklos.
Atrodė, kad prabilus apie Dafydd žmoną įtampa išaugo iki lubų. Nesinorėjo visiškai atvirai klausti, kas ji tokia. Niekada šio jaunuolio kvailu nelaikęs herbologas spėjo, kad jis jau seniai atspėjo profesoriaus kėslus. Taigi dabar klausimas buvo vienas: ką Llewellyn nuspręs daryti? Ar patenkins smalsumą, ar leis pasikankinti? Galbūt lauks atviro klausimo? Ar užkluptas pasisakys atvirai? Turėtų - iš to, kaip lietė žiedą, buvo akivaizdu, kad tai nebuvo santuoka siekiant naudos. O jeigu Llewellyn tą merginą myli, tikrai nesigėdys pasisakyti, kas ji tokia. Taigi dabar reikėjo kantriai išlaukti.
Klausimas gal buvo kiek nejaukus, tačiau visiškai paprastas. Tai, kad Dafydd reikėjo nemažai laiko į jį atsakyti, bylojo apie jo nenorą atvirai pasakyti tą vardą. Vis dėlto jis - tyčia ar netyčia - pateikė pakankamai svarbios informacijos. Sakai, prisimenu? Tai leidžia spėti, kad vardą išgirdau teisingai. Wallflower ir Llewellyn - kas būtų patikėjęs! Kita vertus, toks tokį sutiko… Pasidarė apmaudu, kad nežino, kur dabar gyvena Markas - be galo norėjosi papasakoti, kad du nepamainomi jo auklėtiniai sumetė skudurus. Kaži ar tada jie jau buvo kartu? susimąstė Turner, “tada” vadindamas susikimą su Wallflower Grinvičo turguje. Ji nebuvo nė kiek normalesnė. Kita vertus, ta mergina buvo dar beviltiškesnė už Llewellyn. Jau kas kas, o ta tai tikrai neužaugs.
- Negi tai Mayra Wallflower? - neištvėrė Matthew ir vos nesuprunkštė - kažkodėl įgarsinta ši mintis pasirodė be galo juokinga. Vis dėlto pavyko išlaikyti rimtą veido mimiką. Dabar mažiausiai reikėjo, kad Llewellyn įsižeistų.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Vasario 24, 2022, 08:57:55 pm
Dafydd nebuvo pratęs atvirauti. Netgi Mayrai tekdavo kamantinėti, kad jis pasakytų apie nuovargį ar sužeidimą. Si kitais vaikinas buvo visiškai uždaras: įsitikinimas, kad niekam jo jausmai nerūpi, ir baimė, jog iš jų bus išsityčiota, neleido dalintis vidine būsena. Dėl tos priežasties nenoras atvirauti prie profesoriaus jam pačiam atrodė visiškai suprantamas. Nežinia, ką apie tai galvojo Turner, bet Dafydd buvo visiškai tikras: daugiau nepasakys nė vieno bereikalingo žodžio. Ir taip per daug pasakei! Šis supratimas išgąsdino: ar jis gali būti tikras, kad buvęs mokytojas žinojimo nenukreips prieš patį Dafydd?
Mayra?.. eilinį kartą ieškojo mylimosios pagalbos velsietis. Protas kuždėjo, kad toks visiškas priklausymas nuo kito žmogaus nėra gerai, bet nieko negalėjo padaryti: toki mergina užkariavo širdį ir kiekvieną smegenų kertelę.
Atrodė, kad tyla stojo ilgam. Tai Dafydd patiko - suteikė šansą pagalvoti, ką sakyti ir daryti toliau. Ar Turner suprato, kas yra ta, apie kurią jie netiesiogiai šneka? O gal jis tam per bukas? Ryžtas neišsiduoti, kas gi yra jo mergaitė, buvo tvirtas, ir Dafydd to tikrai nebūtų pasakęs.
Deja, Turner suprato. O gal išgirdo neapdairiai ištartą sakinį. Kad ir kaip ten būtų, jis žinojo, o Dafydd negalėjo meluoti. Nežiūrėdamas buvusiam mokytojui į akis tiesiog linktelėjo. Be galo bijojo, kad Turner pradės tyčiotis. Neįsivaizdavo, ar herbologas žino apie kelias merginos asmenybes, praėjusią priklausomybę nuo raminamųjų ar ryšius su demonais. Dafydd visa tai žinojo, bet vis tiek be proto mylėjo ta, kuri panoro tapti jo žmona. Nebandai pasakyti blogo žodžio apie ją. Su šia mintimi akyse užsidegusios ugnelės profesorių galėjo ir išgąsdinti, bet Dafydd buvo visiškai tikras: jis geriau pažįsta savo mergaitę, žino, kokia ji nuostabi. Jeigu reikės, gins ją nuo bet kokių blogų žodžių ar galimo pavojaus.
- Pažinojote, ar ne? - paklausė. Visai nenorėjo apie tai kalbėti, bet pabijojo, kad tyla bus suprasta ne taip. Turner privalėjo suvokti, kad jam nebus leista apie Mayrą ištarti nė vieno blogo žodžio.
- Be to, Mayra Llewellyn, - nejučia leptelėjo Dafydd ir pats išsigando. Kodėl jis negali bent kartą patylėti?..
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Matthew Turner Vasario 24, 2022, 08:58:20 pm
Taip, jis suprato teisingai. O gal tiesiog pasižymėjo gera klausa. Jei ne tyliai ištartas vardas, ir į galvą nebūtų atėję, kad Llewellyn ir Wallflower gali sukurti šeimą. Tikiuosi, bent vaikų neturi nejučia pasakė pats sau. Mintis nebuvo maloni - šiaip ar taip, šio susitikimo metu paaiškėjo, kad Llewellyn užaugo, o vaikystėje paprasčiausiai gynėsi nuo pasaulio. Tai dėl jos, dėl Wallflower teisino save profesorius, visiškai įsitikinęs, kad ta mergina nesuaugs. Ne, su jos hipotetiniais vaikais susidurti tikrai nesinori.
Panašu, kad Llewellyn susitaikė su likimu - pasakė praktiškai viską, nors buvo akivaizdu, kad atvirauti nėra linkęs. Matthew jautėsi patenkintas: per keletą metų pelnė Deoiridh pasitikėjimą ir sugebėjo prakalbinti šį tylenį. Ne tokie jau ir blogi bendravimo įgūdžiai, ar ne? Teliko nusišypsoti savimi pasitikinčia šypsena.
- Taip, tikrai prisimenu, - neapsimestinai nerūpestingu balsu atsakė į klausimą ir kiek padvejojęs pridūrė: - Kartą teko susidurti, kai ji dirbo Magijos ministerijoje. Susitikimas buvo… hm, įdomus.
Matthew suraukė antakius. Pasidarė be galo smalsu, ar jie tada jau buvo susimetę, tik kaip to paklausti? Tuo labiau, kad nebūtų galėjęs pasakyti, kada tai buvo. Prieš pat grįžtant mokyti, bet kas čia žino, kiek laiko jis jau smirsta toje mokykloje?
- Mayra Llewellyn? - nuoširdžiai nustebo herbologas, kažkodėl nepagalvojęs apie tokią galimybę. Pažvelgė į jaunuolį ir net gąstelėjo: atrodė, kad jis tuoj puls deginti žvilgsniu. Pasidarė pernelyg nejauku - teko prisiminti vyno taurę, kurios Turner mielai griebėsi. Tiesą sakant, dabar jau pačiam norėjosi baigti susisitikimą. Apie tą merginą pasakyti gerą žodį buvo sunku, bet akivaizdu, kad Llewellyn kitos nuomonės. Ir ką tu joje pamatei?
- Gal ir vaikų turite? - pasmalsavo nuoširdžiai vildamasis neigiamo atsakymo. Nesvarbu, kad jiems pradėjus mokytis Hogvartse jo ten nebus. Tokių vaikų nelinkėtų niekam. Nebent… Na, Gloria Clarke kaip tik tokių ir nusipelnė.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Vasario 24, 2022, 08:58:42 pm
Kas būtų patikėjęs, kad Dafydd taip paims ir išpliurps visą gyvenimo istoriją? Ir ne bet kam, o buvusiam mokytojui! Žinoma, nė už ką nebūtų užsiminęs apie tai, kas kankina viduje. Vis dėlto jau papasakojo neįprastai ir pernelyg daug. Kodėl Turner turėtų rūpėti tamsi eilinio mokinio praeitis? Kodėl jam įdomu, kuo tas mokinys gyvena dabar?
Vis dėlto atrodė, kad būtent taip ir yra - Matthew Turner tiesiog degė iš smalsumo. Šituo Dafydd buvo įsitikinęs, ir tai jam visiškai nepatiko. Trikdė tai, kad profesorius, ko gero, domėtųsi tikrai ne kiekvienu - jam tiesiog įdomu, kas išaugo iš laukinio Llewellyn.
Tai, kad herbologas buvo sutikęs Mayrą jai dirbant ministerijoje, dar labiau išgąsdino: jeigu tuo metu ji jau laukėsi dvynukų, Turner žino viską. Vis dėlto nepavyko prisiminti, kad mergina būtų tai pasakojusi. Vadinasi, galima tikėtis, jog vaikai vis dar yra paslaptis, ar ne? Vis dar kankino baimė, kad mažyliams pradėjus lankyti Hogvartsą jie taps atpkirkimo ožiais vien dėl pavardės. Dafydd netgi galvojo siūlyti Mayrai mokyti vaikus namie. Vis dėlto įtarė, kad merginai ši idėja nepatiks. Tai reiškė, kad Oliveris, Eliotas, Miriam ir į pasaulį dar tik ateisiantis mažylis turės kentėti vien dėl to, kas paauglystėje buvo jų tėvas. Pirmą kartą Dafydd pagalvojo, kaip būtų gerai, jei dar negimęs berniukas būtų juodaplaukis - vis mažesnė sąsaja su laukiniu Dafydd Carwyn Llewellyn. Jis ten nebedirbs, ar ne? dar vienas vilties spindulys sužibo raudonplaukio mintyse. Jeigu kiti profesoriai jo nepažįsta, viskas gali būti gerai. Direktorė Evenstar, ko gero, tebeužima tą garbingą postą, bet jai Dafydd niekada nebuvo nieko padaręs. Netgi dėl išmetimo kaltino ne ją, o Moore. Nepaisant to, kad jis buvo Mayros pusbrolis, ir kartais tekdavo susitikti, ant jo pykti buvo paprasčiau.
Nustebusiu tonu pakartotas Mayros vardas nuskambėjo labai laiku - apie Marką galvoti nebuvo smagu.
- Na taip, - kiek sutrikęs sumurmėjo Dafydd. Mintyse plūdo save, kad taip kvailai pravėrė burną, bet buvo per vėlu. Eilinį kartą teko gelbėtis iš situacijos.
Panašu, kad ryžtas ginti mylimiausią žmogų pasaulyje davė naudos - Turner atrodė susinepatoginęs. Dafydd nenuleido akių ir tarsi laukė puolimo. Žmoną ir vaikus apgins nuo bet kokio kvailio, nesuprantančio, kokie jie yra nuostabūs. Tegul tik Turner pabando ką nors pasakyti!
Atrodė, kad kažkokius žodžius profesorius prarijo. Įžeidimą Mayrai? Jam pačiam? Tai nebuvo aišku, bet velsietis neprarado budrumo. Neleis užliūliuojamas nerūpestingų kalbų.
Klausimas apie vaikus išmušė iš vėžių. Apie juos neketino pasakoti, bet melagis Dafydd tikrai nebuvo. Tad ką daryti dabar?
- Turime, - kelias sekundes ruošęs griežtą toną atsakė į klausimą. Nuoširdžiai vylėsi, kad profesorius pagaliau susivoks neklausinėti toliau. O jeigu ne… Tuomet Llewellyn parodys, koks gali būti nemandagus, ir paprasčiausiai paliks herbologą vieną.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Matthew Turner Vasario 24, 2022, 08:59:04 pm
Kažkas - ir vėl - išgąsdino Dafydd, bet Matthew nusprendė nė nebandė suprasti, kas. Jaunuolis buvo keistas ir pernelyg įsitempęs. Negi tikėjosi, kad profesorius pradės švaistytis įžeidimais? Kad ir ką galvotų apie merginą, kuri netikėtai tapo Llewellyn žmona, prie jo tikrai nieko nesakys. Buvo akivaizdu, kad jaunuolis savo išrinktąją myli. Gal jis žino apie susitikimą Londone? susimąstė Turner ir pats kiek gąstelėjo: jam, sakykime taip, ten nelabai pasisekė. Ką gali žinoti, galbūt Llewellyn tyli, nes bijo pradėti atvirai tyčiotis. Bet ar galėtų tokia pora ištverti keletą metų? Matthew neabejojo, kad ne. Viskas aišku. Netyčia atsirado vaikai, tad teko tuoktis. Arba jie net ne šito jaunuolio. Galbūt jis tik (ne)laiku pasipainiojo (ne)tinkamoje vietoje? Tvirtai nusprendęs, kad būtent taip ir buvo, Turner pajuto keistą palengvėjimą. Aišku, tokia šeima po metų kitų iširs, bet visko būna. Na, o vaikai… Hogvartse pilna mokinių, turinčių liūdną istoriją.
Griežtas Llewellyn tonas tarsi viską patvirtino. Jis nenorėjo apie tai šnekėti.
- O tie vaikai bent tavo? - nesusilaikęs leptelėjo Turner ir suprato ką tik siaubingai susimovęs: nereikėjo, kad Llewellyn žinotų esąs perprastas. Daugiau nieko nesakė - nebuvo ką. Neabejojo nesuklydęs, bet argi jaunuolis prisipažins? Žinoma, norėjosi sužinoti daugiau detalių, bet tas atviras klausimas viską sugadino. Nors ir atrodė, kad Llewellyn merginą myli, viskas tiesiog negali būti tikra. Stebuklų gali ir būna - bet čia jau per aukštas lygis. Ne, jau šituo Matthew tikrai nepatikės.
Neskubėdamas suvarvino paskutinius vyno lašus į burną. Po tokio susitikimo norėjosi dar taurės ar dviejų, bet Turner žinojo: išgers jas kur nors kitur. Reikėjo pamąstyti.
- Pinigai už gėrimus, - ištraukęs siklius pratarė herbologas ir padėjo juos ant stalo. - Jei išeina dar puodelis arbatos, gali vaišintis. Aš jau bėgsiu. Susitikti buvo… Įdomu.
Pasistengęs draugiškai nusišypsoti Matthew linktelėjo ir atsistojo. Buvo vos apgirtęs, bet durų link patraukė pakankamai tiesiu žingsniu.
Na ir susitikimas!
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Vasario 24, 2022, 09:09:21 pm
Atrodė, kad kuo daugiau Dafydd pasakė, tuo ilgesnės darėsi pauzės. Ar profesorius buvo toks priblokštas? Negalėjo patikėti, kad iš nesuvaldomo Llewellyn išaugo normalus žmogus? Kita vertus, o kodėl jam tikėti? Mokykloje Dafydd nesikeitė - koks šlykštynė įžengė pro duris, toks pat ir išėjo. Per aštuonerius su puse metų nė kiek nesuaugo. Argi būna taip, kad baigę (arbe ne) mokyklą jaunuoliai suauga? Ko gero, būna, bet tik jau ne Dafydd Carwyn Llewellyn. Būtent tokį požiūrį iš profesoriaus jautė vaikinas, ir tai gerokai skaudino. Argi jis toks niekam tikes, kad visai negali užaugti? Ar jis toks šlykštynė, kad negali mylėti ir būti mylimas? Mayra?..
Klausimas tiesiog pritrenkė. Dafydd nustėręs pakėlė akis į Turner. Kaip jis gali taip galvoti? Negi jis mano, kad Mayra... Matosi, kad jos nepažįsti. Kaip ir manęs pagalvojo velsietis. Ak, kiek tau šitas žioplas mokytojas nežino! Nė neįsivaizduoja, kokia Mayra yra nuostabi, kaip myli savo vaikus. Kodėl jis mano, kad mergina tebėra paauglė? Neleisiu jam blogai kalbėti apie tave. Jeigu mano, kad esi tokia, tai tik jo problemos!
- Žinoma, mano, - piktokai atsiliepė Dafydd. Tyla, ko gero, tęsėsi pernelyg ilgai, bet vaikinas buvo išties priblokštas - kaip suaugęs žmogus gali sau leisti šitaip nusišnekėti? Jokios pagarbos tiek Dafydd, kurio laiką švaisto, tiek jo mylimajai! Turbūt tik tokios mintys ir gimsta, kai pats neturi su kuo susilaukti vaikų! irzo raudonplaukis, bet balsu nieko nesakė. Neketino daugiau šnekėtis su tuo buku profesoriumi.
Laimei, ir jis atrodė sutrikęs. Tai leido tikėtis, kad šitas kvailas susitikimas pagaliau artėja prie pabaigos. Dafydd niekaip nesuprato, kodėl gaišta laiką su kažkokiu profesoriumi. Netrukus būsiu namie ir nepaliksiu tavęs nė akimirkai. Myliu tave, Mayra dar kartą kreipėsi į mylimąją velsietis. Nuoširdžiai vylėsi, kad Turner ruošiasi nešdintis - elgtis nemandagiai ir jį tiesiog čia palikti nesinorėjo.
Laimei, buvęs mokytojas pagaliau parodė turintis kruopelytę proto. Dafydd nieko nesakė, tik žiūrėjo, kaip jis baigia vyną ir ruošiasi nešdintis.
- Gerai, ačiū, - tarstelėjo velsietis, nors puikiai žinojo, kad papildomo arbatos puodelio neims. Ne, vos tik Turner dings iš akių, keliaus tiesiai namo.
Taip ir padarė. Profesoriui nutolus Dafydd atsistojo. Oru keltis nebuvo jauku - nuovargis niekur nedingo. Bet reikėjo atpirkti gaišatį, tad raudonplaukis surizikavo. Apsisuko ant kulno ir pokštelėjęs išnyko.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Rensa Birželio 20, 2022, 09:30:02 pm
  Rensa sėdėjo kiaurame katile. Šiandien čia buvo keistai ramu. Žmonių beveik nebuvo. Kodėl atėjo nežinojo. Šiaip žinojo - norėjo pailsėti. Bet nežinojo kodėl atėjo būtent čia. Nors tai nebuvo labai svarbu todėl, nes atsisėdo prie stalelio, kuris stovėjo kiek atokiau nuo baro. Ir tai buvo geriausias stalelis prie kokio tik buvo sėdėjusi, nes jei atsisėsdavai prie baro iškart susigadindavo nuotaika. bent jau Rensai. Prie jo stovėjo dvi kėdės, nors Rensa ir buvo viena. Jai buvo smagu būti vienai, nes norėjo pailsėti. Gyvenimas tikrai vargina. Pagalvojo rudaplaukė. Ji tikėjosi, kad ir toliau čia bus ramu ir jokie paaugliai nepradės kvailioti. Rudaplaukė tiesiog norėjo ir toliau ramiai sau sėdėti. Jai tai patiko, nes tikrai buvo ganėtinai pavargusi.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Arisa Crawford Birželio 20, 2022, 09:35:25 pm
Kalėdinių atostogų metu beveik pilnametė žiobarų atžvilgiu Arisa laiką leido ne Lutone, o pačiame Londone. Nakvodavo kartu su Gloria (šuo, ne profesorė) Kiaurame Katile. Namo grįžti nesinorėjo, ypač po to kai tėvams išsiskyrus tėvas išvyko į kitą šalį, o motina nesirodo namuose. Grįžusi į kiaurą katilą paauglė netyčia paleido šuns pavadį. Įprastai ištikima draugė likdavo šalia, tačiau šį kart lyg pastebėjusi pažįstamą veidą dingo iš akiračio. - Gloria! - Pasigirdo šuksmas per visą katilo pirmą aukštą. Vadovaudamasi savo klausa rausvaplaukė greit susirado šunį, pribėgusį prie nepažįstamosios. - Gloria, ką tu išdarinėji? - Čiupo ant žemės gulėjusį pavadį, tada susiprato. Mišrūnė neurzgė. Crawford pažiūrėjo į nepažįstamą žmogystą. Atrodė matyta seniai Hogvartse, bet patvirtinti to varnanagė negalėjo.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Rensa Birželio 23, 2022, 01:46:09 pm
  Rensa ir toliau sėdėjo, bet netikėtai prie jos pribėgo kažkoks šuo. Greitai prisistatė ir šeimininkė. Išgirdusi šuns vardą rudaplaukė nusišypsojo.
- Clarke garbei? - paklausė, nes buvo tikra, kad mergaitė lanko Hogvartsą. - Kuo tu vardu? Aš Rensa. O kiek metų Gloriai?
  Rensai buvo smagu su kuo nors pasikalbėti. Kad ir su dar nebaigusia mokslų mergaite, bet ji neatrodė labai maža, todėl Rensa nusprendė su ja pasikalbėti.
- Iš kokio tu koledžo? Kiek tau metų? Man devyniolika, - pratarė rudaplaukė ir paglostė šunį. - Ką čia veiki? Juk po kelių dienų bus kalėdos. Neturėtum būti su tėvais namuose? Kiek laiko augini Glorią? - visa klausimų lavina apipylė tą mergaitę. Juk ne kasdien susitinki nepilnametę burtininkę. Pagalvojo rudaplaukė, nes buvo įsitikinusi, kad ji burtininkė.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Lapkričio 10, 2023, 09:49:06 pm
Atrodo, mažyliai iš namų išvyko vos prieš keletą dienų, bet tėvui jų taip trūko, kad visą laiką skaudėjo galvą. Žinoma, žinia, kad Mayra pagaliau laukiasi septintojo mažylio, pradžiugino, bet vis tiek be vyriausiųjų namai atrodė keistai tušti.
O ir banke viskas buvo keista. Tai, kad susimažino etatą, niekam nepatiko. Buvo vienas seniausių ir labiausiai patyrusių darbuotojų, bet vis tiek nesijautė ten vertinamas. Kodėl tada vadovas susiraukė lyg atsikandęs citrinos, vos tik Dafydd paprašė dirbti perpus mažiau valandų? Kai išeis visai (o tikėjosi, kad tai nutiks artimiausiu metu), niekas jo nė nepasiges.
Tam, kad galėtų galutinai palikti nusibodusį banką, reikėjo pradėti gauti pinigus iš naujai gimusios idėjos. Už ją kažkuria prasme turėjo būti dėkingas Auriui. Kaip turbūt ir už susitikimą, į kurį dabar ėjo. Tai tarsi bylojo, kad yra pernelyg priklausomas nuo draugo. Žinoma, jis niekada nebus svarbesnis už Mayrą ir mažylius, bet ar ne per daug prisirišo? Jeigu Auris įskaudins ar vėl dings, ar nebus tik blogiau? Šie klausimai gerokai kankino, bet dabar reikėjo galvoti tik apie susitikimą su to paties Aurio pusbroliu. Bendrauti turbūt bus keista - kai paskutinį kartą matėsi, jis buvo ant viso pasaulio piktas paauglys. Toks, koks savo laiku buvo ir pats Dafydd. O štai dabar... Jis jau suaugęs jaunas vyras, turintis vaikų. Ir vėl kiek primena jį patį, ar ne? Na, bet jo žinios apie dailę turėtų būti žymiai gilesnės, todėl Dafydd tikėjosi gauti iš šito susitikimo naudos. Taigi atėjo į Kiaurą katilą ir susirado stalelį tolėliau nuo baro. Tikėjosi, kad čia pavyks pasikalbėti. O šį barą pasirinko todėl, kad apie magiškąją dailę kalbėtis žiobariškoje kavinėje būtų labai jau nepatogu.
Stengdamasis nežvilgčioti į laikrodį Dafydd ramiai laukė pasirodančio Alano ir tikėjosi, kad pavyks normaliai bendrauti.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Alanas Senkleris Lapkričio 11, 2023, 07:48:58 pm
Užeigos duris pravėrė aukštas, gerokai išblyškęs ir sulysęs jaunuolis. Atrodė nelabai gerai. Tik plaukai raudonavo kaip visada. Alanas nusigavęs į užeigą jau jautėsi kiek pavargęs. Galbūt reikėjo paklausyti tėvo ir leisti jį nuvežti. Bet užsispyrė ir viskas. Norėjo prasieiti pats, norėjo pasivaikščioti. Aišku, reikėjo važiuoti metro. Bet paskui gerą kelio gabalą tiesiog ėjo ir labai pavargo. Kojos linko, reikėjo būtinai atsisėsti. Apsidairęs pamatė Dafydd ir nuėjęs prie jo atsisėdo ant kėdės. Būtų tiesiog susmukęs, bet nenorėjo atrodyti per ne lyg pasiligojęs, todėl pasistengė normaliai atsisėsti.
Šią vasarą jam įgėlė nuodingoji pelkinė fėjūnė ir tai Alano vos nenuvarė į kapus.
- Laba diena. - Pagaliau pasisveikino. Stengėsi kalbėti normaliai, nenorėjo parodyti koks yra pridusęs. Šis išėjimas į miesta buvo vienas pirmųjų per porą mėnesių.
- Kaip laikotės? - Paklausė pirmo galvon šovusio klausimo. Buvo taip keista dabar sėdėti šalia šio žmogaus, nes kai matėsi paskutinį kartą... Na, tada Alanas dar gyveno kitą gyvenimą.
- Atsinešiau visokių pavyzdžių. Turbūt būtų paprasčiausia, jeigu tiesiog užduotumėt man klausimus, o aš pasistengčiau atsakyti.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Lapkričio 11, 2023, 09:55:29 pm
Gerai, kad nereikėjo ilgai laukti. Nors pokalbis turėjo būti įdomus ir vesti į geresnę ateitį, praleisti per daug laiko toli nuo namų vis tiek nesinorėjo. Mayra laukėsi mažylio, mažieji pasigedo dvynių, o ir Miriam be jų atrodė liūdna. Vadinasi, tėvo darbas yra būti šalia ir padėti suprasti, kodėl vyriausi broliai staiga dingo.
Taigi gerai, kad Alanas pasirodė jau visai netrukus, nors jo išvaizda nustebino. Auris buvo minėjęs apie sužeidimą, bet į galvą nebūtų atėję, kad pasekmės matysis taip aiškiai.
- Sveikas, Alanai, - pasisveikino Dafydd ir skubiai pridūrė: - Jeigu dar nesi iki galo pasveikęs, galime susitikimą ir atidėti.
Būtų gaila iššvaistyto laiko, be to, norėjosi greičiau imtis darbų, bet matyti jaunuolį tokį labai jau nesmagu ir netgi nepatogu.
- Išleidom vyriausius į Hogvartsą, - pasidalino svarbiausia dabarties aktualija, nors klausimas turbūt buvo užduotas tik iš mandagumo. - Kaip pats? Ar sparčiai taisaisi?
Laimei, jaunuolis iš karto perėjo prie temos, tad buvo galima apie tai ir tęsti pokalbį. Jeigu viskas pasiseks, jie ilgai čia neužsisėdės. Kita vertus, pamatyti, kaip šis vyrukas keičiasi ir pabaigia suaugti, taip pat visai įdomu. Bet apie tai galbūt vėliau, o dabar reikėjo tęsti pokalbį.
- Gerai, nors klausti irgi nėra paprasta, - pagaliau pratarė Dafydd. - Ar esi pats užsiėmęs paprastų piešinių pavertimu magiškais? Žinoma, pakeisti spalvas ar padaryti jas ryškesnes yra visai paprasta, bet turiu omeny šiek tiek rimtesnius dalykus. Kad ir, pavyzdžiui, judantį gyvūną. Ar esi tai daręs?
Būtų keistoka mokytis iš maždaug dešimčia metų jaunesnio vaikino, bet ką jau padarysi. Kai pagalvoji, pats piešti pradėjo būdamas maždaug Alano amžiaus. Ir, žinoma, tai daryti paskatino Mayra. Turbūt nereikia stebėtis, kad šiuo klausimu jis turi gerokai mažiau patirties.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Alanas Senkleris Lapkričio 12, 2023, 11:42:58 am
Norėjosi vandens, taigi pakvietė smuklininką ir paprašė jo stiklinės vandens.
- Ne, tikrai nereikia. Man pats laikas išsijudinti. Man viskas gerai.  - Tereikia atsigerti, pasėdėti. Viskas man gerai. Tikino save. Jei sugrįžtų namo, Dori sunerimtų. O ir tėvas. Mama ir tai šį rytą labai nenorom išvyko į komandiruotę. Kurią buvo atidėjusi dėl jo ligos. Reikėjo ją beveik įkalbinėti, kad gali vykti, kad jam viskas jau gerai. Taigi dabar grįžti nenorėjo.
- Negaliu patikėti, kad Oliveris jau mokykloje. Mano atmintyje jis dar labai mažas. - Nusišypsojo. Atmintyje pasirodė mažas labai drovus berniukas. Ar jis bent kiek pasikeitė? Galvojo Senkleris.
- Na, visai neblogai taisausi. Dar geriu vaistus. Bet šiaip gal kitą mėnesį pradėsiu dirbti. - Pirmosiomis dienomis nuo to, kai pabudo iš nuodų sukeltos komos buvo visas ištinęs. Prisiminnė dieną, kai jam įgėlė. Tą akimirką, kai staigiai pradėjo dusti, kai apalpo ir paskui pabudo ligoninėje po kelių dienų.
Gal ir nėra paprasta, bet iš klausimų suprasiu kokių dalykų jam reikia. Galvojo vaikinas. O paskui Dafydd pasakius apie judančius piešinius iš kuprinės išsiėmė aplanką su pavyzdžiais ir knygelę.
- Imkit. Knygelėje surašyti burtažodžiai ir eliksyrų receptai, kurie padarys dažus ypatingais. Tuos tirpalus galite pilti į dažus ir tada piešiniai įgaus judėjimo galimybę. Žodžiu su eliksyrais ir kerais pasieksite ko norite. O čia mano piešiniai. Sudėjau nuo paprasčiausių iki sudėtingesnių atvejų.
Alanas ant stalo paskleidė piešinius. Juose buvo gyvūnai arba žmonės ar augalai.
- Tai paprastas piešinys. - Paėmė nutapytą šuns paveikslėlį. Šuo suvizgino uodega.
- Jis nelabai ką daro. Gali pajudinti galvą ar pavizginti uodegą. Ir viskas. Jį nutapiau su magiškaisiais dažais, jų galima nusipirkti parduotuvėje. Bet jais nutapyti daiktai ar gyvūnai gali tik labai menkai krutėti. Ir šių dažų efektas pamažu vis silpnėja. Bet yra tokių. - Vaikinas susirado kitą piešinį. Jame buvo pavaizduotos gėlės. Jų lapeliai kiek judėjo nuo vėjelio. Ir dar po paveikslą skraidžiojo bitės. Buvo girdėti vabzdžių sukeliamas zyzimas jiems skraidžiojant. Jos tūpė ant žiedų, o paskui lėkdavo prie kitų.
- Va tokiems paveikslams, kurie turi daugiau detalių ir kuriuose daugiau ką norisi parodyti jau reikia ir eliksyrų ir kerų, kurie pakeičia dažus. Ir dar viskas priklauso nuo to, kokio sudėtingumo gyvus objektus piešite. Žmogus sudėtinga būtybė. Ir tam, kad jis galėtų judėti, o gal net kalbėti reikės smarkiai patobulinti dažus. Bitė ne toks sudėtingas organizmas. Todėl pavaizduoti ją kaip gyvą ne taip sudėtinga.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Lapkričio 13, 2023, 07:05:46 pm
Nežinia, ar Alanas tikrai taip gerai jautėsi, kaip bandė įtikinti, bet Dafydd neketino prieštarauti. Pabendrauti su jaunu dailininku turėjo būti tikrai įdomu, be to, jau reikėjo pradėti dėlioti viziją, kaip pats iš to gyvens. Juk jeigu nepasiseks... Ne, apie tai geriau nė negalvoti.
- Man irgi sunku patikėti, kad dvyniai Hogvartse. Kaip greitai lekia laikas, ar ne? - atsakė į žodžius apie sūnų. Ant liežuvio galo sukosi žodžiai, kad Alanas nė nepastebės, kaip jo paties vaikai išvyks į mokyklą, bet nutarė negąsdinti jauno tėvo. Kai paties mažyliams buvo vieneri, nė už ką nebūtų patikėjęs, kad labai greitai teks juos siųsti į Hogvartsą. O nutiko būtent taip.
Netrukus kalba pasisuko prie piešinių, ir Dafydd susidomėjęs pradėjo apžiūrinėti jaunuolio darbus. Nepaisant to, kad pats piešė jau apie dešimt metų, be to, turėjo sūnų, kuris nuo pat mažumės tuo domėjosi, negalėjo laikyti savęs itin patyrusiu. Ir vis dėlto Alano piešiniai atrodė tikrai labai gražūs. Akivaizdžiai piešti talentingo autoriaus.
- Galiu pasiskolinti? Kada atiduosiu Auriui, - paklausė rodydamas į knygelę, nors galvoje ėmė suktis ne pačios maloniausios mintys. Pradėjo atrodyti, kad viskas jau yra sugalvota, kad jam nepavyks sukurti nieko naujo. Kitaip sakant, nesugebės iš to, kas tikrai įdomu, uždirbti ir išlaikyti šeimą. Negi visą gyvenimą teks sėdėti kažkokiame ofise ar panašaus tipo darbe ir taip kentėti? Turbūt nekoks iš jo verslininkas, bet tikrai patikėjo, kad gali gyventi iš meno.
- Labai gražūs piešiniai, - nuoširdžiai pratarė. - Net ir zyzimas girdisi! - susižavėjęs pridūrė paimdamas garsą skleidžiantį darbą į ranką. Prisiminė galerijoje buvusius piešinius, kurių keliami garsai išgąsdino Oliverį. Ar jeigu pats pradės daryti ką nors panašaus, neišgąsdins savo berniuko?
- Norėčiau pats kažką kurti, bet atrodo, kad viskas jau yra, - po kiek laiko pratarė Alanui vis dar apžiūrinėdamas piešinius. - Kaip manai, kuria linkme geriausia eiti? Ar tobulinti piešinius, ar dažus? O gal popierių? Aiškiai esi bandęs įvairius piešimo būdus, tad žinai daugiau už mane.
Negalėjo atsistebėti vaikinuko talentu. Alanui pasisekė, kad galėjo jį ugdyti nuo visai jauno amžiaus. Ką gali žinoti, gal ir Oliveris kada nors bus žinomas dailininkas. Ta mintis buvo miela širdžiai, tad Dafydd nejučia nusišypsojo.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Alanas Senkleris Lapkričio 15, 2023, 09:27:04 pm
Vaikinas išgėrė vandenį. Paprašė dar, kad turėtų.
- Labai greitai. - Pritarė. Labai džiaugėsi, kad Dafydd nieko neklausė apie jo vaikus. Buvo gal ir keista. Bet vis tiek gerai. Alanas nebuvo nei toks džugus, nei toks geras tėvas. Prieš įvykstant nelaimei kaip tik su Dori priėjo krizę. Prisiminė, tada pasižadėjo, kad viskas bus kitaip. Pasižadėjo sau. Bet tada taip ir nespėjo sugrįžti namo. O kai nuslūgs Dori nerimas kas tada?
- Taip. Galit, kad ir visam laikui paimti. - Nusipirksiu kitą jei norėsiu. Pagalvojo. Pinigų stygiaus juk nejautė.
- Ačiū. Tuo gyvumu pradėjau labai domėtis po mūsų išvykos į galeriją. Tada radau ir šią knygą. Aš tai ne koks eliksyrininkas, bet mano viena draugė sumaišo man tirpalus. Dėl kerų, tai nėra problemų. Bet eliksyrai, tai mano kryžius. - Nusijuokė.
- Piešdavau nuo tada, kiek pats save prisimenu. Bet gaivinti paveikslus pradėjau po tos išvykos į galeriją. - Į kitą klausimą atsakė.
- Verta pabandyti. Gal kažkam patiks jūsų piešiniai. Tiesiog kaip darbai. Jei reikia, galiu duoti kontaktus tokios porelės, jie supirkinėje paveikslus, gali paremti. Gali pasakyti ko jiems reikia. Jie irgi turi galeriją. Iškelia pradedančius menininkus. O tobulinti. Gal galima eliksyrus. Kad visas tas jų sukeliamas efektas taptų ilgesnis. Nes po kurio laiko nutinka, kad portretai pamažu praranda tą gyvumą. - Labai neįprasta buvo aiškinti tai vyresniam žmogui. Na, bet Alanas visada galėjo piešti, mokytis. Turėjo tam visas galimybes.
- Ar seniai jųs užsiimat daile? Gal lankėt kokią mokyklą?
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Lapkričio 22, 2023, 02:49:17 am
Alanui pritarus dėl laiko Dafydd šyptelėjo. Vaikai yra geriausias greitai lekiančio laiko įrodymas, ir jau visai netrukus šis jaunuolis tuo galės įsitikinti. Kai Alano mergaitės pradės lankyti Hogvartsą, jo paties dvyniams bus tiek, kiek buvo jam, kai tų dvynių susilaukė. Ta mintis privertė krūptelėti, bet Dafydd pasistengė skubiai nukreipti mintis. Padavėjo paprašė arbatos ir praėjo klausytis, ką kalba Alanas.
- Eliksyrams reikia daug kruopštumo. Niekada juo nepasižymėjau, - pratarė puikiai suprasdamas, kaip tas dalykas gali būti tikras kryžius. - Būtent dėl to nelabai mėgstu piešti smulkius dalykus. Norėčiau išmokti pavaizduoti kiekvieną detalę, bet neturiu tiek kruopštumo. Oliveris užtat gali. Jeigu tik nemes šitos veiklos, iš jo išaugs puikus dailininkas. Atrodo, tobulėja su kiekviena diena, tik nė už ką nesutinka pats to pripažinti.
Nepastebėjo, kaip pradėjo pasakoti apie savo sūnų, o susivokęs kaltai sumurmėjo atsiprašymą. Kažin ar Alanui labai įdomu klausyti apie menkai pažįstamo žmogaus vaiką, nors tas ir piešia.
- O, jeigu gali duoti kontaktus, būtų labai ačiū, - nuoširdžiai tęsė pokalbį. Vis labiau džiaugėsi, kad nepabijojo pakviesti Alano šitam susitikimui. Jis buvo ne tik įdomus žmogus, bet ir pokalbis aiškiai duos naudos. Mintyse padėkojęs Auriui už pasiūlymą toliau klausėsi jo pusbrolio.
- Su kerais turiu nemažai patirties. Išties gal pavyktų patobulinti tas priemones. Kad ir eliksyrus, bet padarant tai iš kerėjimo pusės. Reikės pabandyti ir paeksperimentuoti.
Nieko nesakė apie tai, kad iš to ketina išlaikyti aštuonių (devynių!) asmenų šeimą, tad norėtųsi ne eksperimentuoti ir mokytis, o dirbti. Bet, žinoma, pradėti nuo kažko reikia.
- Oi, ne, aš niekur nesimokiau, - toliau kalbėjo vis apžiūrinėdamas Alano piešinius. - Mane piešti paskatino žmona. Kai išsikraustėme iš Londono. Dvynukams tuo metu buvo keli mėnesiai. Štai Oliveris piešia nuo pat mažumės. Jam samdėme privatų mokytoją. Bet jis vis tiek teigia, kad nemoka piešti akių, - nusišypsojo Dafydd. Būtų galėjęs sprogti iš pasididžiavimo tuo berniuku, tik kad jis tam nebūtų pritaręs.
- Kaip sakai, ar verta profesionaliai pasimokyti dailės prieš imantis šitos veiklos? - dar ištarė, nors neaišku, ar klausimas buvo skirtas Alanui, ar jam pačiam.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Alanas Senkleris Lapkričio 25, 2023, 07:23:00 pm
- Tikrai. Eliksyrai yra kažkas tokio. Mano visada pavyksta katastrofiški. - Nusišypsojo. Labai pravertė, kad pažinojo Gruodę. Nes galėjo gauti visokių jam reikalingų ir gerai paruoštų eliksyrų. Ir greitai. Ir padarytų besistengiant, kokybiškai.
- Kaip tik man atrodo ir praverstų visokių smulkmenų atgaivinimas paveiksle. Tai jų ir visai reiktų. Tarkim. - Vėl paėmė tą bičių piešinį.
- Čia matyti viskas. Ir kaip vėjas judina gėlių lapelius, ir kaip skrajoja atskiros mažos bitutės. Yra ne vienas dalykas, kuriuo galima grožėtis, kurį galima stebėti. Todėl tokių smulkių dalykėlių piešimas ir atgaivinimas priduoda paveikslams įspūdžio. Man taip atrodo. Ir labai praverstų tobulinti tuos eliksyrus ar kerus, kurie ir leidžia atgaivinti atskiras paveikslų detales ir prailgina tą jų gyvavimo laiką. - Įsijautęs kalbėjo. - Savikritika turbūt kartais praverčia. Man būtų įdomu pamatyti Oliverio piešinius. Tuojau užrašysiu. Susirašykite su tais žmonėmis, papasakokite apie save. Apie tai, ką norite veikti. Gal jie jus parems, o gal pasakys ko norėtų savo kolekcijai ir nupirks iš jūsų. - Alanas iš kuprinės išsiėmė užrašų knygelę ir surašė tų žmonių vardus, adresą. Kontaktus. Lapelį padavė Dafydd.
- Aha pabandykit. Paskui parašykit kas gavosi. Man irgi įdomu. - Akys kartais perteikia kažką labai svarbaus žmoguje. Ir tai sunku pavaizduoti. Galvojo vaikinas.
- Jei taip seniai pradėjot, vis tiek turit patirties. Turbūt aišku juk nepiešiat labai labai dažnai. Vis tiek darbas, šeima. Negaliu pasakyti ar būtent jums reikia mokytis pas kokį dailininką. Gal turit kokių savo darbų čia?
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Lapkričio 29, 2023, 05:43:44 pm
Nemeilė eliksyrams buvo dar vienas juos siejęs dalykas. Kita vertus, ne visai. Pačiam Dafydd tai buvo įdomu, tiesiog jis per tas pamokas nedėdavo pastangų. Kaip, tiesą sakant, ir per visas kitas.
- Bijau, kad eliksyrų tobulinimą galima atmesti iš karto. Nebent surasčiau partnerį, kuris tuo užsiimtų, - susimąstęs ištarė velsietis.
Netrukus Alanas tęsė piešinio nagrinėjimą, o Dafydd susidomėjęs klausėsi. Pradėjo atrodyti, kad būtent šitas jaunuolis galėtų būti kuo puikiausias projekto partneris. Žinoma, kadangi reikalą išmano geriau, galbūt nustelbtų jį patį. Bet ir idėja išties nebuvo Dafydd, ar ne? Gal pasiūlyti?
- Taip, reikės pabandyti, - pritarė. O štai savikritika buvo sudėtinga tema. Ir pats pasižymėjo šia savybe. Ir taip, ji turbūt padeda tobulėti. Bet per daug savikritikos irgi nėra gerai. Oliverio piešiniai nuostabūs, ir jam laikas tai pradėti pripažinti. Bet apie tai vėliau. Kad ir kaip norėjosi kalbėti apie savo mažylį, Alanui tai tikrai nebus įdomu. Reikia susikaupti ties tuo, ko jie čia ir susirinko.
- Jeigu tik jis sutiktų, mielai ką nors parodyčiau. Bet savikritiškumas ir drovumas neleidžia to padaryti, - pratarė ir mintyse pasišaipė iš savęs, kad nežinia apie ką kalba: savo sūnų ar save. - Ačiū, - pridūrė paimdamas lapelį. Neįsivaizdavo, kad nepažįstami žmonės norėtų kažko iš jo piešinių, tačiau labiausiai reikėjo ne to. Dabar reikėjo megzti kontaktus ir ryšius. Niekada savo verslo ar net idėjos jam neturėjęs Dafydd neįsivaizdavo, kaip viskas veikia. Jeigu kažkaip taip, kaip jis bando pradėti, tada viskas gerai.
- Žinai, tokia ten ir patirtis. Mokausi iš savo klaidų ir nežinau, ar bent kiek tobulėju. Gal vis dėlto reikėtų šiek tiek pasimokyti, - kalbėjo velsietis. Turėjo dėklą su keliais savo piešiniais. Nežinojo, kodėl jį pasiėmė, nes tokiam talentingam dailininkui kaip Alanas juos rodyti buvo paprasčiausiai gėda. Vis dėlto išsitraukė dėklą ir atsargiai jį atidarė.
- Šitas naujausias, - pratarė ištraukdamas vieną lapą. Jame pieštukais buvo pavaizduota visa Llewellyn šeima paplūdimyje. Dafydd nė nepastebėjo, kaip įsispoksojo į pieštą Mayros veidą ir pradėjo švelniai šypsotis.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Alanas Senkleris Gruodžio 03, 2023, 03:21:03 pm
- Tai galit kaip ir sakėt labiau gilintis į kerus. - Alanui atrodė, kad tikrai paprasčiausia ir geriausia gilintis į tai, kas labiau sekasi. Ypač, kai reikia pinigų, kai reikia išlaikyti šeimą. Sunku juk būtų Dafydd kažko mokytis ir tyrinėti eliksyrus, jeigu su jais ir taip nelabai sekasi. Vis tiek už mane blogiau jų negamina. Pamanė. Niekas už Alaną negalėjo blogiau sumaišyti kokio eliksyro.
- Įdomu kiek Oliveris mane prisimena. Matėmės tik kartą. Šiaip, jeigu jis norėtų galėtume kada kartu papiešti. - Kas būtų, jeigu mestų veiklas su gyvūnais. Turbūt Dori labai nedžiūgauja, kad Senkleris ketina grįžti į tą patį darbą, per kurį taip smarkiai nukentėjo. Tarkim, galėtų imtis privačių pamokų. Mokyti dailės. Bet ne... Pagalvojus, kad reiktų ką nors mokyti purtė. Visai nenorėjo tokio darbo. Papiešti su Oliveriu vieną, o daryti tai nuolatos su visokiais nepažįstamaisiais kita. Ne. Alanui nepatiko ta mintis. Jam daug labiau patiko užsiimti su gyvūnais.
- Kai su jais susisieksite galite paskui laišku išsiųsti kažkokių pavyzdžių. Pagalvokite ką labiausiai mėgstate tapyti, kokia technika labiausiai naudojatės. Kokia tapybos kryptis jums labiausiai patinka. Tie žmonės tikrai dažnai paremia menininkus. O jei dar atsirenka jų darbų į savo kolekciją, tai tikrai nepamiršta tų dailininkų. - Dėstė vaikinas. Pradėjo vėl jausti mažutį nuovargį. Visgi šiandien išėjo pirmą kartą po daug laiko iš namų. Tai labai nervino. Tas nuovargis labai nepatiko. Ir dar nepatiko tai, kad tas nuovargis atnešdavo ir sunkumą įkvėpti. Kaip grįš namo? Labai nesinorėjo ko nors kviesti. Ypač tėvo ar Dori. Alanas ėmė svarstyti kaip parsikas namo.
- Na, pasimokyti galima visada. Visiems praverčia. O šiaip galit pabandyti apžiūrėti savo seniausius piešinius. Tikrai pasimatys kas pasikeitė per tą laiką, kol tobulėjote. - Vaikinas žvelgė į nupieštus žmones. Atpažino Oliverį ir kitą į jį panašų berniuką. nors negalėjo bųūti tikras kuris iš jų yra kuris. Nusišypsojo.
- Ar dažniausiai vaizduojate žmones? Aš manau, kad jums viskas turėtų pasisekti. Ir kad tikrai turėtumėt išsiųsti piešinių tiems žmonėms, apie kuriuos pasakojau.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Gruodžio 06, 2023, 10:54:26 pm
Tikrai taip, iš jo daug geresnis kerėtojas nei eliksyrininkas. Bet, žinoma, ne dėl to, kad mokykloje labai stengėsi. Tiesiog turėti darbai vertė save tobulinti magijos srityje. Kita vertus... Jo visos žinios rėmėsi į gynybą. Ar sugebės ką nors panaudoti tokiu paprastu klausimu kaip piešinių pagyvinimas? Na, bet nepabandęs nesužinosi, tad Dafydd jau žinojo, kokių mokslų imsis, kai tik grįš namo.
- Tau tikrai būtų įdomu piešti su vienuolikos metų berniuku? - kažkodėl nuoširdžiai nustebo. Jo mažyliai puikiai prisiminė Aurį, o štai apie Alaną su Oliveriu lyg ir nesišnekėjo. Kita vertus, jis puikiai prisiminė dieną galerijoje, tad turbūt prisimins ir šitą žmogų. - Jam tikrai būtų smagu. Galiu kada parašyti ir paklausti. Tik iki pat Kalėdų jis bus Hogvartse...
Tas supratimas suspaudė širdį. Labai trūko tų mažylių, o Oliveriui garantuotai trūko ir labai trūks šeimos ir namų. Kaip tokie maži vaikai gali ištverti Hogvartse? Gal reikėjo juos mokyti namie?
Netrukus Alanas tęsė pokalbį apie tuos pažįstamus žmones, ir Dafydd pavyko nustumti sunkias mintis į šoną. Bėda ta, kad daugiausia apie tai ir galvojo - dvynius, kurių jau dabar labai buvo pasiilgęs. Žinoma, svarbu suteikti Mayrai viską, ko jai reikia, kad laukimas būtų lengvesnis, bet namuose taip trūko dviejų berniukų, kad buvo sunku susikaupti.
- Manau, pirmiausia susirasiu kokį mokytoją ir pasikonsultuosiu su juo, - prabilo Dafydd. - Kadangi esu visiškas savamokslis, sudėtingi terminai man tikrai nėra žinomi. Tai, ką čia man sakai, skamba itin sudėtingai. Ačiū tau už pagalbą.
Netrukus jau paskendo mintyse apie mylimąją. Atrodė, kad šį kartą ją pavaizduoti pasisekė visai neblogai. Žinoma, ta nuostabi mergaitė realybėje gražesnė, bet vis tiek žiūrėti smagu ir gera.
- Taip, aš pats dažniausiai vaizduoju žmones. Tiksliau, šeimos narius, - neslėpė Dafydd. - Ką nors būtinai pabandysiu surasti. O štai gyvinti, manau, labiausiai tiktų įvairūs gamtos vaizdai. Kad ir tavo rodytas piešinys, - pamojo į prieš tai aptartą Alano darbą. - Kita vertus, būtų visai įdomu priversti žmones šnekėti. Kad būtų kaip fotografijos, kurios juda. Bet tai būtų piešiniai. Taip, tai skamba tikrai puikiai.
Nežinia, ar žodžiai buvo skirti Alanui, bet Dafydd ši mintis tikrai patiko. Regis, pamiršęs, kad priešais sėdi po sužeidimo gyjantis jaunuolis, velsietis užsigalvojo apie šią naują idėją ir atrodė, kad atsidūrė kažkur labai toli.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Alanas Senkleris Gruodžio 10, 2023, 07:38:53 pm
- O kodėl gi ne? Tiesiog jūs Aurio draugas, Oliveris jūsų sūnus. Ir jeigu jis norėtų mes tikrai galėtume kartu papiešti. Jis labai mielas vaikas ir tiesiog tada taip ir nespėjau pamatyti kaip jis piešia. Gal galėčiau duoti kokių patarimų. Žodžiu parašykit jam. Žinau, kad iki Kalėdų bus mokykloje. Tai gal per atostogas arba vasarą galime susitikti. - Ne. Šiaip su vaikais nenorėjo piešti. Bet Oliveris buvo ramus berniukas ir jeigu jam patiktų, galėtų kartu piešti.
- Gerai. Pasimokyti papildomai visada pravartu. - Raudonplaukis išsiėmė porą knygų iš kuprinės.
- Čia dar šiek tiek apie tapybą. Jau paprastos knygos, ne apie magiškus dalykus. Šiaip aprašo technikas, meno kryptis. Gal irgi būtų įdomu pasiskaityti? - Padėjo knygas ant stalo.
- Nėra už ką. Mėgstu piešti ir man smagu, kad galiu su kuo nors pasikalbėti apie meną. - Kelias namo atrodė labai tolimas. Alanas niršo ant savęs, kad užsispyrė ir neleido tėvui ar kam iš tarnų jo pavežėti.
- Aha. Gamtos vaizdeliuose galima daug ką pavaizduoti ir ten tikrai yra ką gyvinti. Žmones priversti kalbėti ir judėti irgi įdomu. Juk Hogvartse nemažai tokių portretų. O jie jau kai kurie labai seni. Net nežinau tiksliai kaip tie kerai ant mokyklos portretų taip ilgai užsilaiko. Gal jums pavyks atrasti būdų kaip kuo ilgiau pratęsti kerų veikimą.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Gruodžio 17, 2023, 05:14:41 am
Ar iš paauglystės ką tik išlipusiam jaunuoliui iš tiesų būtų įdomu užsiimti su vienuolikmečiu, ar jis tiesiog mandagus? O gal galvoja apie susitikimą Kiauliasodyje ir dabar bando "išpirkti kaltę"? Visaip čia gali būti, bet jeigu yra proga pradžiuginti Oliverį, mylintis tėvas jos tikrai nepraleis.
- Ačiū tau, - pratarė. - Būtinai parašysiu jam. Neabejoju, kad toks pasiūlymas sudomins. Bet Oliveris labai drovus, gali atsisakyti vien jau dėl to. Bet matysim.
Taip, jam iš tiesų reikėtų pasimokyti, tad į tuos žodžius tiesiog linktelėjo. Įdomu buvo viską aptarti su geriau dailę išmanančiu žmogumi. Koks skirtumas, kad Alanas gerokai jaunesnis?
- O, ačiū, - nuoširdžiai nustebęs ištarė Dafydd, kai vaikinas pasiūlė knygas. - Pasiskolinsiu ir kada grąžinsiu Auriui. Ačiū.
Nė nesusivokė du kartus padėkojęs, bet Alano noras kuo daugiau padėti iš tiesų stebino. Tiesą sakant, į galvą pradėjo lįsti mintys, klausiantys kokios gali būti to noro priežastys, bet Dafydd pasistengė nuvyti jas šalin.
- Suprantu. Ir pats apie tai pasikalbu tik su Oliveriu, o dar neaišku, kaip jam Hogvartse seksis piešti. Bijau, kad stresas gali trukdyti, - paatviravo ir vėl per vėlai susivokė, kad jaunam vyrui tai turbūt visai neįdomu. Kaltai šyptelėjo.
- Taip. Turbūt labiausiai ir verta ties tuo susitelkti. Ties kerais, - pritarė. Ši sritis atrodė žymiai labiau suprantama nei eliksyrai. Šitų jis turbūt nesupras niekada. Įdėmiau pažvelgė į Alaną. Ar jam pasirodė, ar vaikinas vis dėlto dar nelabai turi jėgų? Gal be reikalo jį čia atitempė?
- Ar tu tikrai pakankamai stiprus būti čia? - susirūpinęs paklausė. Nesinorėjo pakenkti vienintelio draugo pusbroliui. Auris jam suteikė neįtikėtinai daug. Net ir šią idėją pasiūlė ar bent paskatino imtis. Negi atsilygins kenkdamas jo artimam žmogui? - Nenoriu tavęs kankinti, - dar šyptelėjo.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Alanas Senkleris Gruodžio 17, 2023, 08:44:52 pm
- Tai susirašysim dėl to susitikimo.  - Šyptelėjo jis. Gal dar galėtų ir mergaites ten pasiimti. Prieš tą nutikimą su įgėlusia fėjūne apleido jas. Jie pykosi su Dori, jis išeidavo iš namų ir buvo joms atšiaurus. Šiaip nelabai savimi džiaugėsi. Nelabai džiaugėsi savo elgesiu pastaraisiais metais. Susiėmė tik tada, kai pamatė tas žymes ant Dori rankų. Bet vėlgi taip ir negrįžo namo, nes jam įgėlė. Ir kažką veikti, pamažu vėl pradėti gyventi galėjo tik dabar, nes jau buvo apsveikęs.
- Gerai, turėkit kiek jums reikės. - Knygos tikrai nebuvo problema. Jei ką pamirštų pirktų kitas ir tiek.
- Gal piešiant jam bus lengviau. Man piešimas padeda išsilieti. Jei liūdna ar šiaip kokios emocijos užplūsta. - Nejau taip matyti, kad pasijuto prastokai? Tai ką pasakys Dori, kai jis parsikas namo?
- Gydytojai man leido išeiti iš namų. Viskas gerai. - Mėgino patikinti Dafydd. - Man reikia pamažu pradėti vaikščioti.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Gruodžio 19, 2023, 03:52:08 am
Ar Oliveris apsidžiaugs išgirdęs tokį pasiūlymą? Žinoma, susidrovės ir gal net kiek išsigąs, tačiau viduje bus laimingas. Dėl šito Dafydd neabejojo. Reikės pasistengti paskatinti berniuką priimti kvietimą. Jam tikrai bus į naudą susitikti su kitu piešiančiu žmogumi. Ypač tokiu talentingu kaip Alanas. Tuo labiau, kad piešinį matė galerijoje, tik apie tai nei Auriui, nei, tuo labiau, pačiam Alanui neužsiminė.
- Būtinai. Kai tik Oliveris atrašys, pranešiu, - laimingas atsakė Dafydd, bet ir toliau nenuleido nuo vaikinuko akių. - Taip, labai tikiuosi, kad jis ten pieš. Žinau, kad jam neramu mokykloje, jis pasiilgo namų ir šeimos. Piešimas tikrai gali padėti.
Ar jis ir vėl pradėjo kalbėti apie savo mažylį? Mintyse išpeikė save ir kaltai pažvelgė į Alaną. Vis dėlto atėjo čia ne to. Draugo pusbrolis turėjo atsakyti į kai kuriuos klausimus ir, Dafydd nuomone, tą ir padarė. Ir jis yra po sužeidimo. Dabar tikrai ne laikas kalbėti apie Oliverį, kad ir kaip norėtųsi tai daryti. Net ir turėdamas vaikų, jaunas vyras apie kitų mažylius klausytis kažin ar nori.
- Viena yra trumpam išeiti iš namų, o štai trenktis nežinia kur ir ilgai gaišti - visai kas kita, - pamokomai kalbėjo Dafydd. Tikrai nebuvo tas žmogus, kuris turėtų pamokslauti, bet nenorėjo jaustis dar labiau kaltas nei jautėsi dabar. - Manau, kad kol kas paklausiau visko. Jeigu kas nors bus, visada galiu atsiųsti pelėdą, ar ne? Tau tikrai laikas keliauti namo ir ilsėtis. Vaikine, esi reikalingas savo šeimai.
Atrodo, tik pagalvojo, kad neturėtų pamokslauti, bet ir vėl pradėjo kalbėti kaip koks vyresnis brolis. Pasijuto keistai. Su tikru broliu taip nekalbės niekada. Jeigu pasiseks, ir nesusitiks.
- Dar prisimenu mūsų susitikimą Kiauliasodyje, - kažkodėl pridūrė ir išraudo. Dabar tai jau visai apsikvailino. Norėdamas sumažinti tą jausmą paėmė knygas ir susidėjęs jas į kuprinę dar kartą padėkojo: - Ačiū už pagalbą. Ir nebenoriu tavęs varginti.
Bet taip ir liko sėdėti. Atrodė, kad atsistoti ir išeiti būtų pernelyg nemandagu. Net ir jam.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Alanas Senkleris Gruodžio 19, 2023, 05:06:23 pm
- Gerai. - Atsakė dėl Oliverio. Nusprendė, kad jeigu jie tikrai susitiks pasiims ir savo mažyles. Reikėjo pradėti su jomis užsiimti.
- Tikrai gali. Bent mane atpalaiduoja ir padeda išsireikšti. - Paskui Dafydd pradėjo kalbėti kažką panašaus, ką jam prieš išeinant sakė tėvas. Norėjosi pradėti spyriotis. Bet vaikinas puikiai žinojo, kad jo tėvas, o dabar Aurio draugas yra teisūs.
- Gerai. Jeigu jums kils klausimų rašykit. Aš dar pagalvosiu ir jei ką sugalvosiu, kur galėtumėt pasireikšti ar išsiųsti piešinių pranešiu. Ačiū, kad rūpinatės, eisiu namo. - Šyptelėjo Senkleris ir jau ketino keltis ir palengva išeiti bet...
Dafydd priminė tą susitikimą Kiauliasodyje. Kodėl? ką būtent tai turėjo reikšti? Be to jis dar užsiplieskė raudoniu. Tai dar labiau suglumino.
- Aš irgi prisimenu tą susitikimą. - Kaip gi galėjo neprisiminti? - Tada buvau šiek tiek pasiklydęs savo gyvenime. - Kas būtų, jeigu jiedu su Dori dabar neturėtų vaikų? Jeigu dėl tos žinios nebūtų susitikę pavasarį. Ką Alanas darytų dabar? Koks būtų? Koks skirtumas. Dabar yra taip, kaip sudėliojo likimas ir kam galvoti apie tai koks jis būtų ar nebūtų.
- Tada nenuėjot, pasikalbėjome. Norėjau tą pokalbį pamiršti bet... Na kažkaip susimasčiau po to susitikimo. - Taigi. Neišmetė to pokalbio iš galvos ir aprimo bent jau kažkiek. Tais paskutiniaisiais mokymosi metais.
- Jūs manęs nevarginat. Aš pats sutikau ateiti. - Dabar jau vaikinas atsikėlė nuo kėdės.
- Rašykit, tikrai. Jei kils kokių klausimų. - Rimtai pasakė. - Viso. - Atsisveikino ir patraukė durų link. Išėjęs laukan pastebėjo pažįstamą mašiną ir įlipo vidun. Buvo išgelbėtas nuo ilgo kapstymosi namo.
Antraštė: Ats: Nedidelis stalelis atokiau nuo baro
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Gruodžio 26, 2023, 05:41:39 am
Kažin ar Oliveris norės eiti piešti su Alanu? Žinoma, jis pats eis kartu su savo mažyliu, bet ar jam nebus pernelyg baisu? Jau susipažino su šituo vaikinuku, bet tada jie abu buvo gerokai jaunesni. Alanas, regis, gerokai subrendo ir užaugo. Oliveris ūgiu buvo aukštesnis, tačiau tebebuvo tas drovus mažylis, kuriam nejauku šnekėti su svetimais žmonėmis. Na, bet nepabandžius nesužinosi. Būtent dėl to Dafydd vos parėjęs namo parašys sūnui laišką ir paklaus, ar jis norėtų eiti papiešti.
Atrodo, pokalbio pabaigoje abu nusprendė vienas kitam padėkoti už rūpestį. Dafydd šyptelėjo. Buvo smagu matyti šitą vaikinuką visai kitokį. Subrendusį ir suvyriškėjusį. Norėjo tikėti, kad ir jis pats toks, bet sunku vertinti. Kartais jausdavosi tebesantis jaunas žioplys, gyvenime nesugebantis nieko, tik gadinti.
Kadangi Alanas pasisakė jau eisiantis namo, užsiminti apie susitikimą Kiauliasodyje tikrai buvo klaida. Ką gi, Dafydd jų tikrai daro per daug, kitiems tiesiog tenka su tuo susitaikyti. Arba išmesti jį iš gyvenimo, žinoma. Ką daryti dabar?
- Jeigu priverčiau tave susimąstyti, turbūt turiu džiaugtis. Neabejoju, kad esi šaunus jaunuolis, - galiausiai atsakė Dafydd, tačiau mintyse keikė save. Nuo kada jis toks pamokslininkas. Sunkiai atsiduso ir į kitus Alano žodžius linktelėjo.
- Buvo smagu susitikti. Tikiuosi, netrukus galėsime pamėginti kartu papiešti, - pratarė ir išlydėjo Aurio pusbrolį akimis. Neskubėdamas pabaigė savo arbatą ir susimokėjęs taip pat paliko Kiaurą katilą. Susitikimas buvo keistas, tačiau toli gražu ne beprasmis.