Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Londonas => Pasaulis => Švento Skutelio ligoninė => Temą pradėjo: neptunica Lapkričio 11, 2018, 01:45:37 pm

Antraštė: 6 aukštas. Ligoninės arbatinė
Parašė: neptunica Lapkričio 11, 2018, 01:45:37 pm

   Iš penktojo aukšto pakilus laiptais į šeštąjį, galėdavai pamatyti dvi skirtingas erdves. Kairėje -pusę aukšto užimanti lankytojų arbatinė, kurioje dažniausiai pasivaidena žaliais chalatais apsirengę ligoninės hileriai, tarp jų ir nemažai hilerių-praktikantų. Dešinėje buvo ligoninės parduotuvė, kurioje buvo visko - nuo higienos priemonių ir maisto iki rankšluosčių/chalatų/pižamų ir panašių reikmenų ligoninės pacientui, kuris atvyko be nieko. Tačiau daugiausia parduotuvė buvo orentuota į mielas ir malonias dovanėlės ligotiems žmonėms.
   Ligoninės arbatinė nors ir užėmė 50 procentų viso aukšto, tačiau neatrodė lyg būtų tokia didelė. Jaukumo čia pridėjo tyliai grojanti klasikinė muzika ir minimalistinės vazos su gėlėm ant kiekvieno stalo, tačiau baltos sienos priminė, kad kiekvienas lankytojas vis dar yra ligoninėje. Staliukai nebuvo dideli kaip ir priklausė panašia veikla užsiimančioms įstaigoms. Prie vienos iš sienų (tiesiai priešais laiptus jeigu žiūrėti iš tos pusės) buvo prekystalis, ant sienos buvo pakabintas nedidelis stendas su kavinės meniu:

(https://i.imgur.com/9cmy3sb.jpg)

   Priėjus prie prekystalio sutikdavai maloniai besišypsančią arbatinės darbuotoją, apsirengusią mėtinės spalvos kostiumėliu(dažniausiai - lengvai krentanti suknelė iki kelių, kartais marškinėlių ir sijono/kelnių derinys). Už prekystalio buvo lentynos su kai kuriais užkandžiais ir baltos durys su užrašu "TIK PERSONALUI". 

Antraštė: Ats: 6 aukštas. Ligoninės arbatinė
Parašė: Melisa Keyes Gruodžio 30, 2019, 09:22:33 pm

  Kad ir kaip ten bebūtų kartais žmonės pasuka skirtingais keliais. Taip, galima sakyti, jog niekas dėl to nekaltas, bet juk visada kaltini arba save, arba kitą. Pirmąjį variantą pasirinko Melisa Keyes. Beprotė, veiksmo ištroškusi mergina. Kai ši suprato, jog vestuvės suvaržys jos visą sujauktą gyvenimą, tai ji ėmė ir paliko jį. Savo sužadėtinį. Ir kaip saldžiai graudu.
  Antras, trečias, ketvirtas, penktas, šeštas. Sustojo užbėgusi į viršų. Penktas, ketvirtas, trečias, antras.Iki pirmojo nenusileido. Garbanė dar kartelį užbėgo viršun ir vėl norėjo leistis žemyn, kai pajuto seniai lauktą fizinį nuovargį. Jos veidu leidosi prakaito lašai, susimaišę su nauja ašarų banga, išgraužtos paraudusios akys apžvelgė viską aplink, kojos pačios pajudėjo link ligoninės arbatinės. Pakėlusi pilkus marškinėlius apsivalė savo apgailėtiną veidelį, šlapius delnus nubraukė į šortus.
- Vandens,- burbtelėjo ir gavusi ko norėjo atsisėdo tolimiausiame kampe.
  Garsiai atsidususi gurkštelėjo, smaragdinės akys užfiksavo ant stalo esančią vazą su gėlėmis. Skruostai paraudo, akyse žybtelėjo įniršis, staigiai mostelėjo ranka ir toji vargšė vaza su visu turiniu krito žemėn. Garsiai, šukės pasklido ant grindinio. Keyes susiėmė už galvos, timptelėjo savo tamsias garbanas, nenusiramino. Ašaros ritosi viena po kitos, lyg kokios lenktynėse ar maratone. Garsiai sukūkčiojusi susiėmė už burnos. Kokia kvaila, kokia idiotė, kokia jautri prakaituojanti kiaulė. Kažkokios padrikos mintys perskrodė galvą. Ant kairės rankos bevardžio suspindo žiedas.
- Ne, ne, ne! - suklykė ir pagaliau paleido jo šeimos relikviją žemėn. Viskas žemėn. Po visko, kas įvyko, viskas keliauja žemėn.- Velnias, velnias, ne,- murmėjo sau po nosimi, akys sekė dar vis besiridenantį žiedą, o šiam pradingus iš akiračio, akys sustojo ties vaikinu, vyru ir keistai tuščiu žvilgsniu įsistebeilijo į jį.

Antraštė: Ats: 6 aukštas. Ligoninės arbatinė
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Gruodžio 30, 2019, 09:57:34 pm

Elijas ką tik išėjo iš akių gydytojo kabineto. Nereikia manyti, kad kas nors negerai jo akims. Priešingai, hileris pasakė, kad jo akys neįprastai... skvarbios? Kad ir ką tai turėtų reikšti. Jei būtų buvęs socialesnis ir labiau pagavus socialinėms situacijoms, Andrius būtų supratęs, kad toks komentaras šiaip jau visai nesusijęs su jo regėjimu, o tebuvo paprasčiausias ir labai subtilus bandymas flirtuoti. Bet Andrius nebuvo pagavus socialinėms situacijoms, todėl hileris jį paleido nieko nepešęs.
Andrius sėdėjo ligoninės arbatinėje ir gurkšnojo pernelyg greitai atšalusią arbatą iš porcelianinio puodelio. Buvo susikoncentravęs į savo arbatą ir baltą stalelio paviršių, tačiau išgirdęs klyksmus ir dejones bei dūžtančio stiklo garsą, pakėlė akis. Nematė žeme besiritančio žiedo, vien tuščiu, keistu žvilgsniu į jį spoksančią merginą. Atsakė tuo pačiu.
Spoksojimas tęsėsi kelias akimirkas. Andrius svarstė, ar jam nusisukti, ar pasišalinti iš įvykio vietos, ar imtis kokių kitų veiksmų. Moteris atrodė arti išsekimo ir kokio nors žalingo emocinio proveržio ribos.
Galiausiai jis pasielgė baisiai sau necharakteringai. Mirktelėjo vien akimi. O lūpos kamputį kilstelėjo į kreivą šypsenėlę. Beveik pašaipiai. Akių hileris ryškiai jam bus padaręs ką nors su smegenimis.

Antraštė: Ats: 6 aukštas. Ligoninės arbatinė
Parašė: Melisa Keyes Gruodžio 30, 2019, 10:20:24 pm

  Garbanė dar norėjo pratęsti tas spoksojimo varžybas, jeigu galima tai taip pavadinti, tačiau pats vaikinas nusprendė jas užbaigti. Starzdanės antakiai nežymiai susiraukė, akyse trumpai suruseno dar vienos įniršio bangos ugnelė, tačiau šią sugebėjo nuraminti. Atsistojusi ir priklaupusi pradėjo plikomis rankomis rinkti vazos šukes, pamėlusios nuo šalčio rankos (nesuprasi net kaip ji sugebėjo su tokia apranga nusigauti iki čia, kai lauke koks minus penkiasdešimt tūkstančių) sunkiai ėmė po vieną į rankas. Drebėdama mergina kilstelėjo akis į tą kreivos šypsenėlės savininką, prisimerkė lyg bandydama įžvelgti pačius blogiausius kėslus, sugniaužė šukę, deginantis, nelabai malonus jausmas perėjo per delną. Atgniaužė kumštį, pro menką įpjovimą lėtai sunkėsi kraujas. Atsiduso, pavartė akis ir vėl pažvelgė į vyruką. Vis dėlto kažkas ją traukė iš jo pusės, tačiau prieiti ir pradėti draugiškai plepėti apie naujausias pėdkelnes ir aukštakulnius nežadėjo. Tikrai ne. Nors anksčiau tikrai būtų taip padariusi ir dar nusivestų pas save į namus aprodyti įvairiaspalvių sijonų.
  Sugrįžo prie įpjovimo, vėliau vėl prie tamsiaplaukio, įžūliai įsmeigė savas akis į jo ir liežuviu perbraukė per delną kelis kartus, kol kraujas po truputį nustojo tekėti. Kita ranka sudėjo šukes ant stalo. Lėtai atsistojo ir padarė priešingai nei pati sau sakė. Priartėjo prie jai nepažįstamo veikėjo, nemandagiai atsisėdo ant stalo, įrėmė delnus į iki pusės apnuogintas šlaunis, keistai šyptelėjo, tačiau neprabilo.

Antraštė: Ats: 6 aukštas. Ligoninės arbatinė
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Gruodžio 30, 2019, 10:40:40 pm

Jis juk negalėjo tikėtis, kad nutiks kaip nors kitaip. Čia buvo ligoninė, ir ne šiaip sau kokia paprasta, o burtininkų. Šiems smegenys pakrikdavo kiek kitaip, nei paprastiems mirtingiesiems. Ar bent jau taip manė Andrius, stebėdamas, kaip mergina renka šukes nuo grindų, kaip apsilaižo delną tarytum kokia laukinė katė. Pagalvojo, kad toks intensyvus akių kontaktas suteikia veiksmui labai aiškią arba seksualinę, arba grobuonišką (kuri irgi galėjo būti seksualinė) potekstę, ir turėtų jį bent kiek trikdyti. Galbūt būtų buvę normalu, jeigu jis paraustų ir susinepatogintų. To iš jo tikėtųsi visuomenė ir aplinkiniai, taip pat kaip ir jis, ko gero, stebintys šį spektaklį.
Tačiau Elijas išliko ramus, kone susidomėjęs. Kreiva šypsena nuo veido neišnyko, o akys sekė kiekvieną merginos judesį. Turbūt atrodė kaip koks kraupus iškrypėlis psichopatas. Toks apibūdinimas nebuvo toli nuo tiesos, tačiau paviršiuje nepasireikšdavo pernelyg dažnai.
Jai atsisėdus tiesiai priešais jo porcelianinį atšalusios arbatos puodelį, Andrius diskrečiai jį patraukė į šoną, o vazą su gėlėmis nukėlė nuo stalo ir pastatė ant grindų. Kad niekam nekiltų pagundų ją sviesti. Akimirką spoksojo į pusnuoges kojas. Kojos buvo visai gražios. Kas jam su tom kojom? Tada pakėlė akis į merginos veidą ir išvydęs keistoką šypseną, mostelėjo į netoliese stovinčią laisvą kėdę.
- Čia yra kėdžių, - tarė.

Antraštė: Ats: 6 aukštas. Ligoninės arbatinė
Parašė: Melisa Keyes Gruodžio 30, 2019, 11:02:25 pm

  Galėjo paniekinančiai išrėžti, jog spokso į ją kaip nesveikas iškrypėlis, tačiau pati puikiai suprato, kad į jį spokso ne ką kitaip. Paraudusios akys nužvelgė jį nuo galvos iki kojų, suleido nagus į kojas, mat jis tikrai buvo karštas. Galiausiai susitvarkiusi su kvėpavimu žvilgtelėjo į tą nelemtą kėdę. Prisitraukė šalia savęs, nuslydo nuo stalo ant jos. Širdis kalatojosi žaibišku greičiu, net greitesniu nei žaibas, tokiu pykšt pokšt bum bam.
- Pasitiesink tą šypseną,- susilaikė pati neištiesinusi, tad tik mostelėjo keliais pirštais.
  Balas nebuvo švelnus, nebuvo pilnas džiaugsmo, tačiau nebuvo ir aršus ar kupinas neapykantos. Visai ramus, ko, šiaip, nepasakytum apie pačią Melisą. Sunkiai sugraibė puodelį, kurį kreivos šypsenos vyrukas patraukė į šalį. Lyg vaikas, pirmą karta matydamas porcelianinį puodelį, išplėstomis akimis prisikišo jį prie pat nosies ir apžiūrinėjo. Iš šalies gal ir atrodė keistokai, bet ji taip nesijautė. Ji tuščiai jį apžiūrinėjo, be jokio tikslo. Kaip visada, pas ją nebūna tikslų.
- Anksčiau už porceliano gamybos paslapčių išdavimą būdavo žudoma. Be jokio gailesčio,- tyliai prunkštelėjo.- Faktų valandėlė,- sukikeno.- Ir taip, su galva man viskas gerai,- staigiai padėjo puodelį į vietą.- Beveik,- vos girdimai pridūrė, o akių kampučius vėl pradėjo graužti sūrios ašaros, kurios netrukus jau tekėjo merginos veidu.

Antraštė: Ats: 6 aukštas. Ligoninės arbatinė
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Gruodžio 30, 2019, 11:32:35 pm

Kai jam buvo liepta išsitiesinti šypseną, jis net nesudvejojo. Lūpų kampučiai pakilo abu, tačiau ne iš džiaugsmo ar juoko, visai ne. Kažkas toje šypsenoje buvo bauginančio, grobuoniško. Ji nepalietė mėlynų Elijo akių, kurios vis dar taip pat įdėmiai stebėjo merginą. Galiausiai šypsena nublanko, teliko nesuinteresuotas veidas, tačiau gyvos akys. Visas šis susidūrimas buvo persmelktas keistumu ir nepaprasta įtampa, kuri ore rodės tokia tiršta, kad būtų galima per ją su peiliu ar tomis vazos šukėmis kaip per sviestą.
Stebėjo, kaip sujudėjo merginos kūnas, kai ši nuo stalo persikėlė ant kėdės. Stebėjo jos pirštus, sugraibiusius puodelį. Akimirką sunerimo, kad tik ji neišpiltų arbatos likučių, tačiau greitai ir ši mintis pasišalino. Jai prabilus, pakėlė žvilgsnį į veidą. Kryptelėjo galvą, išduodamas, kad klausosi, tačiau apie porcelianą nepateikė jokių komentarų. Šis taip nedomino, kaip domino jos galva, kuriai, jos pačios žodžiais, viskas gerai. Elijas tuo neabejojo, lygiai taip, kaip neabejojo ir savo paties sveiku protu.
Ašaroms ėmus riedėti jos skruostais, ištiesė rankas ir delnais suėmė jos veidą. Nykščiais perbraukė per skruostus nubraukdamas sūrias ašaras. Įsistebeilijo į merginos akis ir tyliu, beveik guodžiančiu balsu pratarė:
- Tavo galva puiki.
Kažkur giliai smegenyse suvokė, kad tai ne pats iškalbingiausias ir šauniausias dalykas, kurį galima pasakyti verkiančiam asmeniui, tačiau kaip reikėtų kalbėti iš tiesų, nesusimąstė. Patraukė delnus ir juos šlapius nusivalė į kelnes. Dailias juodas, siaurias kostiumines kelnes.

Antraštė: Ats: 6 aukštas. Ligoninės arbatinė
Parašė: Melisa Keyes Gruodžio 31, 2019, 12:00:52 am

- Tu stebi,- vėl tyliai prabilo.
  Ir nesuprasi ar sakė jam, ar sau pačiai, mat pati atakavo jį akimis. Kūnas sudrebėjo, apatinė lūpa vos matomai suvirpėjo vyrui suėmus šios veidą ir valant tas nelemta ašaras. Pritariančiai linktelėjo, bet tuo pačiu ir susiraukė nebejusdama jo delnų ant savų skruostų. Staigiais judesiais sugriebė tamsiaplaukio riešus, kai šis valėsi nuo garbanės ašarų šlapius delnus į kostiumines kelnes.
- Jos tiesiog atsiranda iš niekur, pradeda tekėt iš akių, sukeldamos suknistą cunamį,- stipriau suspaudė jo riešus.- Ir niekada nesivalyk rankų į tokias kelnes, niekada,- pikčiau ištarė.- Tam yra servetėlės,- apsižvalgė.- Na, arba nėra, bet vis tiek nesivalyk.
  Tos įdubusios mėlynai žalios akys vertė Melisą sudrebėti dar kartelį. Mergina prisimerkė, priartėjo prie jo, jos kvėpavimas atsimušė į šio lūpas, nosys beveik lietėsi ir sustojo, daugiau nieko. Atsitraukė. Prikando lūpą. Paleido šio riešus prieš tai aukščiau iškeldama rankas. Gana keistokai priglaudė savus delnus prie karštojo nepažįstamojo delnų. Vėl prisiartino kaip kokia gyvatė pasalūnė. Išlaisvino lūpas. Norėjo, troško, bet nežinojo ko. Gal užsimoti ir trenkti, gal pabučiuoti, o gal vėlgi, suknežinti jo kvadratinį veidą į staliuką. Bet širdis tiesiog siuntė signalus, jog reikalauja veiksmo, reikalauja aukos bent šiai dienai. Mergina vėl atgavo fizines jėgas ir jautė drebančias kojas, kurios troško vėl bėgti pirmyn atgal kol nebeliks jėgų ir kris žemyn. Bet ji tik paprasčiausiai prabilo:
- Tavo galva, esu įsitikinusi, taip pat puiki.

Antraštė: Ats: 6 aukštas. Ligoninės arbatinė
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Gruodžio 31, 2019, 12:35:26 am

Tam tikru momentu, ypatingu momentu visatoje kažkas pakito, ir visa mažumėlę komiška situacija, kurioje save nepaprastai įstraukusį rado Elijas Andrius iš Birmingamo, virto labai rimtu reikalu, į kurį nepatartina numoti ranka. Ypač tada, kai minėtosios rankos riešą laiko mergina, kurios akys žalios ir kurios veidas strazdanotas. Kai riešas taip laikomas, rankos pajudinti negali, tuo labiau ja mosteli ir į ką nors numoti. Buvo bepažadąs daugiau niekada nesivalyti delnų į tokias kelnes jokiu atveju, tačiau nespėjo.
Jos veidas buvo labai arti, daug arčiau, nei Elijas būtų leides įprastomis aplinkybėmis. Tačiau čia arbatinė ligoninėje, čia negali būti jokių įprastų aplinkybių. Jei būtų, tai būtų laikoma didžia anomalija, nenormalia visatos būsena, neganda. Andrius mėgino sufokusuoti žvilgsnį į jos akis, tačiau jos veidas buvo taip arti, kad akys tiesiog susiliejo į vieną, įsitaisiusą virš nosies, tarpuaky. Karštas alsavimas kuteno veidą.
Jis, rodos, nė nepastebėjo jos akimirkos atsitraukimo, ir vėl jie dalinosi bendru oru. Ištarti žodžiai neturėjo daryti tokio poveikio, kokį padarė. Niekas jam niekada nebuvo pasakęs, kad jo galva puiki. Paprastai visi tiesiog užsimindavo, kad jis nelabai normalus, tačiau ak, ar magijos pasauly galėjo egzistuoti kokios nors normos?
- Ačiū, - tarė. Šovė keista mintis sunerti savo ilgus, taip tinkamus groti pianinu arba apsivyti kam nors apie gerklę prištus su josios, tačiau nusprendė, kad nereikia. Patraukė savo delnus nuo josios ir nuleido rankas. Atsilošė siekdamas atstumo tarp veidų, o tada su visa kėde pasitraukė bent kelis colius atgal. Vis dėl to, toks nepaprastas artumas jį giliai giliai viduje trikdė.
Tačiau nenuleido akių, šitaip nebyliai pripažindamas anksčiau jos išsakytą tiesą apie stebėjimą.

Antraštė: Ats: 6 aukštas. Ligoninės arbatinė
Parašė: Melisa Keyes Gruodžio 31, 2019, 01:03:54 am

  Garsus, isteriškas kvatojimasis nuaidėjo arbatinėje, vos tik tamsiaplaukis su visa kėde pasislinko nuo merginos. Ji, sutelkusi visas turimas jėgas, laisvai atsistojo ir jautėsi vėl tvirtai, nebe taip, kai sviedė vazą ir klykė. Na, emocinė būklė buvo ne tokia tvirta. Tatuiruotoji pradėjo bėgioti pirmyn atgal, nuo sienos iki laiptų per visą arbatinę. Išsikrauti ir vėl, per daug energijos, nebevaldė emocijų. Kvailai kikeno ir kažką murmėjo po nosimi.
- Žinai, kažkodėl visada reikia, reikia, reikia,- subėrė viską per daug greitai. Vos pati sugaudė savo žodžius.- Laimė, laimė, kur ta mano išsiilgta laimė?- laikėsi neklykusi.
  Vėl iki sienos, vėl iki laiptų ir vėl iki sienos, tačiau šįkart sustojo pusiaukelėje. Kramtė apatinę lūpą, nagais braukė per strazdanotą veidą.
- Tai taip kvaila,- suprunkštė, pirštais paliesdama akių kampučius, kad vėl nepradėtų verkti.- Viskas kvaila, viskas! Aš, tu, jie, mes visi,- nelaikė keistų teiginių be argumentų.
  Suklupo, buvo gera lieti emocijas, be jokių trikdžių, nereikėjo susilaikyti, galėjo klykti, kvatotis, bėgioti į valias. Laisva. Laisvė, laisvė, laisvė. Mergina atšaukė vestuves, nes troško laisvės, kurią dabar turi, tačiau nejaučia
- Aš sutikau, žinai, iškart sutikau net negalvodama,- vėl pradėjo pilti.- Pirmą kartą gyvenime jį pamačiau,- balsas tapo keistai aukštas.- Ir jis toks ‘oi, susituokim’, o aš kvailė ‘oi, taip’.
  Reikėjo tik orkestro su savo simfonijom, kad viskas atrodytų kaip iš kvailo filmo. Ak, kaip gaila, kad tai buvo vargšės merginos realybė.
- Ir man patinka veiksmas, išsikrauti fiziškai ir blablabla, jis netiko man, juk supranti, taip? Žinoma, kad supranti, tavo galva juk puiki,- nusišypsojo.- Man visad norisi kažką, kažką, kažką,- neužbaigė, greitais žingsniais prisiartino prie vyro.
  Aršiai griebė jo ranką ir pastatė ant kojų, be žodžių stipriai truktelėjo ir panaudojusi visas jėgas permetė per save. Uždususi atsisuko į jį, vėl įsistebeilijo į jo akis, žvilgsnis buvo tuščias, be jokio apgailestavimo, tik vos įžvelgiamas noras išsikrauti.

Antraštė: Ats: 6 aukštas. Ligoninės arbatinė
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Gruodžio 31, 2019, 02:03:36 am

Galiausiai pavargo sukioti galvą tai į vieną, tai į kitą pusę, akimis sekdamas lakstančią ir kažin ką veblenančią moterį. Žvilgsnį sustabdė ties tolėliau priešais jį stovinčia kėde ir įsistebeilijo, tebeklausydamas jos, vis sustojančios ir kažką išberiančios. Linktelėjo visose tinkamose vietose, kelis kartus pakėlė žvilgsnį siekdamas įsitikinti, kad ji vis dar yra, kad nieko savo kelyje nesužeidė ir pati neparkritusi neprasiskėlė antakio ar panašiai. Nežinia, iš kur šis keistas susirūpinimas užgimė Andriuje, o ir jam nespėjus pačiam išsiaiškinti keisto ir nepažįstamo jausmo kilmės šis buvo sutraiškytas ir nušluotas į minčių paribius.
Viskas nutiko labai greitai, vieną akimirką buvo pastatytas ant kojų (ranką mažumėlę nudiegė), o kitą pasaulis vertėsi pats per save ir grindys išmušė orą iš plaučių kartu su trumpu, skardžiu riksmu. Vos atgavo gebėjimą įkvėpti, sudejavo. Pasiremdamas alkūnėmis ir delnais atsisėdo, pakėlė galvą ir vėl.. Žalias žvilgsnis, neišskaitoma, galbūt nesanti emocija. Būtų atsidusęs, jei būtų sugalvojęs. Būtų gal ir paklausęs kodėl ir už ką reikėjo jį šitaip. Būtų nusistebėjęs, kodėl dar joks personalas nepasirodo supakuoti moters, o gal kartu ir jo. Būtų. Tačiau jo gražiosios kelnės ir švarkas dabar greičiausiai bus supurvinti nuvaikščiotų kavinės grindų. Kad ir koks baisus būtų šis faktas, jis kažkodėl Elijo visai nejaudino. Jaudino kažkas kito.
Jeigu mokėtų naudotis žodžiais kaip visi paprasti mirtingieji, gal merginos įstabų pasiutimą pavadintų laukine jėga ar nesuvaldyta jos viduje siaučiančia ugnimi ar dar kaip nors poetiškai. Tačiau ne, Andrius nebuvo paprastas mirtingasis. Jis nepratarė nė žodžio kelias akimirkas, o tada galiausiai pakilo ant kojų ir ilgai nestovėję sudribo ant kėdės, kurioje vos prieš keletą minčių sėdėjo ji. Mostelėjo ranka į nieką, lyg prašydamas tęsti. Kad ir ką ji ketintų daryti. Mėlynų savo akių nenuleido nuo jos veido.

Antraštė: Ats: 6 aukštas. Ligoninės arbatinė
Parašė: Melisa Keyes Gruodžio 31, 2019, 12:40:56 pm

  Merginos kūnas įsitempė, kumščiais susigniaužė taip, kad nagai sulindo į odą, gerai, bent šį kartą ne per giliai, kad pasirodytų tamsiai raudona masė. Ji laukė puolimo į šiosios pusę. Akys atidžiais stebėjo vyro veiksmus, kai šis kėlėsi nuo arbatinės grindų. Jam atsistojus, Melisos kojos įsirėmė tvirčiau į žemę. Nagi, pulk. Bet jis tiesiog sugrįžo į savo vietą, lyg niekur nieko, lyg nieko nebūtų įvykę.
- Ne taip! Tu negali taip!- suriko. Nervai pasiekė viršūnę.- Suknistai pulk,- kibo į jo kostiuminio švarko atlapus ir papurtė.
  Atsikabinusi apsisuko, paėjo kelis žingsnelius tolėliau. Iš tiesų, nežinojo ką daro, visas šias dienas, savaites, mėnesius ji nesuprato, kodėl taip vyksta, kodėl visada jos jėgos ir emocijos braunasi į paviršių, kaip delfinas, įkvėpti oro, bet išneria ir vėl neria gilyn, kažkokiais periodais. Dvidešimt keturi metai. Ir nieko gero nenuveikta. Kaip sėdėjo toje pačioje skylėje Fleglyje, taip ir tebesėdi. Su spalvotom tabletėm.
  Širdis suspurdėjo, vėl išsimušė iš ritmo. Buvusi Ministerijos darbuotoją apsisuko ir įsibėgėjusi atsidūrė priešais nepažįstamąjį. Įrėmė rankas į kėdės atlošą, taip įkalindama vyrą, iš visų jėgų nustūmė jį su visa kėde iki pat sienos.
- Trenk, sviesk, užsmauk,- suburbėjo.- Bet ką, tik leisk pasijusti gyvai, po velniais, nebespoksok, o daryk ką nors,- ir pati nebegalėjo atitraukti savo smaragdinių akių nuo keistai traukiančių jo spalvotų.

Antraštė: Ats: 6 aukštas. Ligoninės arbatinė
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Gruodžio 31, 2019, 01:14:00 pm

Nematytas dalykas, kad Elijas Andrius leistųsi šitaip tampomas ir vėtomas tarytum kokios vėtros. Jis pamąstė apie virvelę, kaip visad saugiai kišenėje laukiančią savo valandos. Pamąstė ir apie tai, kad pastaruoju mėnesiu pernelyg dažnai ją prisimena, pernelyg dažnai nagai niežti imti ir užbaigti kam nors gyvenimą, pagražinti savąjį dūstančio padaro trūksmingais bandymais įkvėpti. Prisiminė ir kirvį, kurį senokai sviedė kam nors į galvą. Apskritai, kai pagalvoji, daug laiko praėjo nuo tada, kai apskritai kažką sviedė. Galbūt būtų galėjęs sviesti merginą per kambarį, ištėkšti į sieną. Manė esąs pajėgus taip padaryti.
Jeigu tai būtų buvęs bet kas kitas. Jeigu būtų buvęs tikras, kad pats išvengs smegenų sutrenkimo ir sulaužytų šonkaulių. O dabar toks tikras nebuvo. Velniai rautų, jį vos prieš akimirką išdrėbė ant žemės kaip kokį skudurą, ar ji tikisi iš jo visaverčio priešininko?
Andrius išplėtė akis, veidas nušvito nepatiklumo šviesa. Dar kelias akimirkas leido sau gręžti žvilgsniu moters veidą, tada žvilgsnis nuslydo jos kūnu. Galiausiai atsistojo, ir vos akimirką sudvejojęs rankomis apsivijo juosmenį ir pakėlęs persimetė sau per petį. Jos kojas apsikabinęs prispaudė prie savęs. Neketino jos niekur mesti nei sviesti nei tėkšti į žemę. Ne, paprasčiausiai ėmė žingsniuoti link durų, ketindamas išnešti iš patalpos, kur tiek daug stiklinių ir porcelianinių objektų. Niekad nebuvo apie tai pagalvojęs, bet pamanė esant galimybę, kad šiek tiek bijo šukių. Ar šiaip aštrių smailių daiktų. Ne veltui juk pasirinko kirvį, o ne kokį tai kardą.
Noras pasijusti gyvam jam buvo visai suprantamas. Tiek ir pasakė jai, nešdamas link laiptų. Tik nemanė, kad labai protinga to siekti mušantis. Mėlynės ir sulaužyti kaulai niekam nepatinka.
- Gal tau tiesiog reikia... err.. pasimylėti, - suburbėjo vos girdimai. Savęs jis nesiūlė. Ar bent jau taip labai griežtai sau mintyse pasakė, kai tik žodžiai paliko jo lūpas.

Antraštė: Ats: 6 aukštas. Ligoninės arbatinė
Parašė: Melisa Keyes Gruodžio 31, 2019, 01:42:35 pm

  Mergina bandė įžvelgti, ką mąsto vyras, suprasti jo sekančius veiksmus. Akys, slystančios jos kūnu, vertė jaustis gražiai. Ne, jos kojos nebuvo ilgos, tačiau tikrai gražios, per aptemptus šortus nesimatė jokio celiulito ir puikiai žinojo, kad tokio niekada neturės, ji mylėjo save.
  Kai šis atsistojo, Keyes veide nušvito keistai pergalinga šypsena, o jam persimetus per save, kūną užpildė karštis. Kelias akimirkas dar bandė išsivaduoti pusiau nuogas kojas iš jo gniaužtų, tačiau nustojo, laukė toliau, jai buvo įdomu. Į sieną? Blyškiaodė norėjo girdėti kaulų trakštelėjimą. Tačiau jiems palikus arbatinę ir sustojus ties laiptais, sekundėlę parėjo mintis, kad jis ją mes žemyn tarp turėklų ir ji išsitaškys į tūkstančius gabalėlių. Mėsos ir kaulų. Todėl suleido nagus į tamsiaplaukio nugarą, pati nepajusdama, kad sužadino savigynos instinktus. Tačiau kiti žodžiai, palikę jo lūpas, galima sakyti, jog šiek tiek išmušė ją iš vėžių. Tik šiek tiek. Sureagavo pats kūnas, nueidamas pagaugais. Pagavo pati save sudrebant. Niekas jai tokio pasiūlymo ar patarimo nebuvo sakęs. Viskas įvykdavo savaime. Paprastai.
  Greitai išlaisvino kojas, atlenkusi galvą nuslydo jo kūnu žemyn, kol jautė tvirtą grindinį po savimi. Prireikė pakelti galvą, kad galėtų stebėti jį toliau. Ar tai pasiūlymas? Ausys, kaklas, pečiai įkaito. Garbanė stumtelėjo vyrą link sienos. Lengvai kilstelėjo ranką, nagais perbraukė per jo kaklą, krūtinę, uždengta medžiaga, su kita ranka padarė tą patį.
- Tai pasiūlyk su kuo,- sušnabždėjo pasistiebusi.
  Ir vėl jos veiksmai užsibaigė ties akimis.

Antraštė: Ats: 6 aukštas. Ligoninės arbatinė
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Gruodžio 31, 2019, 02:29:00 pm

Kartais pamąstydavo, kad yra kvailokas. Naivu buvo tikėtis, kad į pasiūlymą sulauks kitokios reakcijos, nei pašėlęs atsitraukimas ir apšaukimas iškrypėliu arba tokios, su kurios pasekmėmis šią akimirką turėjo tvarkytis. Be abejo, kitaip ir negalėjo būti. Mažumėlę gailėjosi taip pasakęs, tačiau mažumėlę ir nesigailėjo. Mergina buvo graži.
O jos nagai, braukiantys per jautrią kaklo odą, delno šiluma, beveik deginanti per plonus marškinius ir veidas arti, akys žvelgiančiosį jį iš apačios, kažką darė jo kūnui. Net ne kažką, tą patį, ką ir kiekvienam vyrui, kurį nori nenori traukia moterys ir jaudina prisilietimas.
Jautė, kaip stuburu, prispaustu lrie sienos, ropoja šiurpulys, o į skruostus kyla rausvas karštis, atsiradęs tikrai ne dėl to, kad laiptinė prastai vėdinama. Elijas beveik sudejavo, tik velniai žino, ar iš jaudulio, ar negalėdamas patikėti savo naivumu, ar keikdamas visatą, kuri patvarkė savo situacijas taip, kad jis, niekuo dėtas duomenų analitikas Andrius iš Birmingamo, atsidurtų labiausiai kompromituojančioje. Nors iš tiesų kaltinti visatą nebuvo teisinga. Jis vienas pats buvo atsakingas už savo liežuvį ur jo valdymą ar nesuvaldymą.
Pavartė akis, nutraukdamas vykusias spoksojomo į vienas kito spalvotas orbitas varžybas. Ranką pakėlė, nedrįsdamas moters liesti. Galiausiai tiesiog pirštais perbraukė par savus plaukus. Jo gražiame veide aiškiai turėjo matytis sutrikimas ir vidinė agonija, vartanti žemiškas aistras ir racionalų protą vieną per kitą. Sunkiai atsiduso.
- Nežinau, - sušnabždėjo jai atgal. - kokie tavo variantai? - pažvelgė jai į veidą, žvilgsnis, akimirką pagavęs akis, nuslydo žemyn iki lūpų, tada sugrįžo prie akių. Beveik sulaikė kvėpavimą ir nedrįso pajudėti.

Antraštė: Ats: 6 aukštas. Ligoninės arbatinė
Parašė: Melisa Keyes Gruodžio 31, 2019, 03:06:31 pm

  Garbanotoji kiek kreivokai šyptelėjo, keletas sekundžių, kilstelėjo ir kitą putlių lūpų kamputį. Dabar ji turėjo viską, ko reikėjo jo anksčiau ištartiems žodžiams. Dar vis menkai braukė per jo krūtinę, lyg ir netyčia užkabindama nagu kelias sagas, vieną iš jų išlaisvindama. Jai nebuvo ko prarasti, nebuvo ko gailėtis, todėl prisimerkusi priartėjo prie vaikino veido, išpūtė šiltą orą į lūpas ir atsitraukė. Pridėjo delną prie jo kaklo, nykščiu švelniai paglostė. Kita ranka lengvai sunėrė savuosius ir jo pirštus, kilstelėjo aukščiau. Jis buvo karštas, neketino sau meluoti, kiekvienas jo judesys, atsidusimas. Keyes atžala prisispaudė arčiau, jų krūtinės lietėsi, galėjo pajusti vienas kito širdžių plakimą, kiekvieną oro gurkšnį, pagautą į plaučius. Ramiai atrėmė savo puikią galvą į dar vis nepažįstamąjį. Keistai suskaudo širdį, vėl sugraužė kampučius.
- Kol kas matau tik vieną,- kilstelėjo beveik vėl ašarų užpildytas akis.
  Ir nežinojo ar tai nerealiai nuostabus sprendimas, tačiau šįkart priartėjus prie jo įdubusių akių, panaikino tarpą tarp lūpų, jas suliedama. Stipriau spustelėjo jo ranką, su kuria buvo susirišusi, karščio banga nuvilnijo nuo galvos iki kojų ir atgal.
  Bet jai buvo gera. Gera žinoti, kad nieko neišdavė, tad ramia širdimi tik laukė atsako. Ir tikrai, kvailai tikėjosi sulaukti. Na, ir šiek tiek jautėsi kaip moteris prievartautoja. Juk kartais galima.

Antraštė: Ats: 6 aukštas. Ligoninės arbatinė
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Gruodžio 31, 2019, 03:42:35 pm

Jautėsi truputį įkalintas, įsprasutas tarp kietos sienos ir nepaprastai minkšto, nepaprastą karštį spinduliuojančio jos kūno. Širdis, aby širdys, dunksėjo kaip patrakusios, rodės, prasimuš pro šonkaulius ir pradrėks odą. Jos pirštai ant jo odos, braukiantys, glostantys, varantys iš proto, karštas kvėpavimas, visa tai - nepažįstama teritorija, pavojinga teritorija, žengimas plonu siūlu, žengimas riba, kuri pamažu blunka ir nyksta.
Elijas nežinojo, kad žmonėms kartais nutinka taip, jog kūnas būna išbadėjęs prisilietimo. Nežinojo, tačiau tą akimirką labai aiškiai pajuto tokios galimybės esatį ir alsavimą į sprandą. Merginos, kurios vardo nei gyvenimo nežinojo, lūpos buvo minkštos ir švelnios, o jų prisilietimas - pernelyg delikatus. Keista, tačiau Andrius nesudvejojo nė akimirkos, atsakė į bučinį atsiplėšdamas nuo sienos, palinkdamas į priekį. Tyliai sudejavo. Niekuo neužimta ranka apsivijo merginos juosmenį, prispaudė prie savęs dar stipriau tarytum norėdamas sulieti judviejų kūnus į vieną. Išlaisvino su josios sunertus pirštus, jie atsidūrė  ant merginos kaklo, pakilo jos pakaušiu į plaukus. Žengtelėjo žingsnį į priekį. Jis buvo linkęs savintis ir kontroliuoti.
Galiausiai pritrūko oro, atsitraukė, žvilgtelėjo į nubučiuotas jos lūpas, tada į akis, kurios vėl, būdamos taip arti, susiliejo į vieną. Juto žemai pilve susisukusį šilumos ir geismo kamuolį. Lūpas perkreipė į tą kreivą šypsenėlę, kuria anksčiau merginą apdovanojo jų žvilgsniams susidūrus pirmą kartą.
- Ak, nejaugi, - sumurmėjo. Elijas nebuvo didus skaistuolis, tačiau kūniškais malonumais gaudavo pasimėgauti nedažnai, mat jie dažniausiai baigdavosi vos prasidėję, ir vyras įtarė, kad problema slypi jame, o ne kur kitur. Kažkur giliai jis vylėsi, kad šį kartą taip nenutiks, nors pernelyg nenustebų, jei viltys neišsipildytų.

Antraštė: Ats: 6 aukštas. Ligoninės arbatinė
Parašė: Melisa Keyes Gruodžio 31, 2019, 06:11:55 pm

  Buvo gera jaustis tarsi viename kūne, slystančius pirštus per kaklą, kurie sustojo ties garbanomis. Užmerktom akim, tarsi jau pažinodama visą vaikino kūną, pirštu įvėlė į jo tamsius, gana vešlius plaukus. Ir nenorėjo, kad tai baigtųsi, troško turėti galimybę gyventi be deguonies, kad tik ši akimirka nepabėgtų. Deja, jo lūpoms atsišliejus nuo josios, liko tik malonus prisiminimas. Ji alsavo į jo keistai saldžias, traukiančias lūpas, dar nedrįso savais pirštais paliesti savąsias paburkusias.
- Ak, nejaugi,- sumurmėjo pakartodama jį.
  Šįkart ją žavėjo ta kreiva šypsenėlė. Pati nejučiomis sužaidė taip pat. Šlapias skuduras, besivartantis skrandyje, tai susitraukdavo, tai, atrodė, vėl prisipildydavo vandens, o tuomet vėl išsigręždavo. Keista, tai nebuvo drugeliai. Pirštai, įvelti į plaukus, juos papešė, švelniai slysčiojo tarp pirštų. Nuleido akis ties jų besiliečiančiomis krūtinėmis, išvadavo tatuiruotąją ranką ir vėl perbraukė per marškinius, išlaisvino dar kelias sagas. Ar per daug troško? Pati taip tikrai nemanė. Pasistiebusi priglaudė įkaitusias lūpas prie žandikaulio linijos, kaklo, šiek tiek patraukusi marškinius pasiekė ir raktikaulį. Ilgai netrukus vėl susiliejo su jo akimis.
- Tu karštas,- sušnabždėjo.- Aš taip pat karšta,- priartėjo prie lūpų, kurios viliojo kaip niekas kitas.- Galime tuo pasinaudoti tokiomis aplinkybėmis,- nagu perbraukė per kaklą.
  Burtininkė nuoširdžiai norėjo kūniškos šilumos, norėjo sulietų lūpų, sulietų kūnų. Ir tikėjosi, jog šis vyrukas nuspręs išpildyti jos troškimus.

Antraštė: Ats: 6 aukštas. Ligoninės arbatinė
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Gruodžio 31, 2019, 07:38:52 pm

Jo kaklas buvo jautrus. Nė nežinojo turįs tokį jautrų kaklą, mažumėlę džiaugėsi, kad atrado kaklo jautrumą kito žmogaus lūpų pagalba, o ne peiliu, prispaustu prie gerklės arba virvele, spaudžiančia kvėpavimo takus. Jos lūpos buvo karštos, kvėpavimas karštas, keliaujantis kaklu žemyn ir prie raktikaulio kėlė šiurpulį, visu kūnu nusirito drebulys. O pajutęs pirštus plaukuose, nežymų timptelėjimą, pakreipė galvą atgal, iš gerklės išsiveržė keistas garsas, nei dejonė, nei urzgimas, kažkoks laukinis.
Nepajėgė žmoniškai atsakyti į jos pastabą apie pasinaudojimą proga, tačiau pasistengė, kad jo pozicija būtų aiški iš veiksmų. Stipriai suėmė delnais jos juosmenį, prispaudė prie savęs or vienu švystelėjimu, vienu judesiu apkeitė jų pozicijas, prispaudė merginą prie sienos, kurią šaltą pats prieš akimirką jautė iš aistros ir jaudulio virpančiu stuburu.
Patraukė jos plaukus ir lūpmis įsisiurbė į kaklą, prie pat ausies, šalia žandikaulio.
Kažkur toli galvoje nuaidėjo mintis, kad ligoninės laiptinė - ne pati puikiausia vieta vykdyti smagius užsiėmumus. Atsitraukė ir sunkiai alsuodamas pažvelgė į jos veidą, akis, lūpas.
- Ne čia? - uždusęs paklausė. Tikėjosi, kad ir ji suvokė jų buvimo vietos trūkumus, tačiau taip pat tikėjosi, kad jai koks nors šluotų sandėliukas nepasirodys per prastas.

Antraštė: Ats: 6 aukštas. Ligoninės arbatinė
Parašė: Melisa Keyes Gruodžio 31, 2019, 08:46:12 pm

  Geismas vėl šmėstelėjo smaragdo akyse, raudonis plūdo į jos išblyškusius skruostus. Per tai net neatkreipė dėmesio, kai šis stipriau suspaudė jos liemenį ir apsuko. Trumpam atsikvošėjo tik susidūrus nugarai su šalta siena, suprato - dabar įkalinta ji. Tyli dejonė išsprūdo iš lūpų, vos tik vyras, it koks kraujo ištroškęs vampyras, įsisiurbė į strazdanės kaklą. Užmerkusi akis mėgavosi karšto nepažįstamojo artumu. Pats kūnas klykte klykė dar.
  Atsimerkusi sugraibė paskutiniąsias vyro marškinių sagas, visas jas išlaisvino. Nagais perbėgo per išlaisvintą krūtinę, priglaudė lūpas. Atsitraukė. Tvirčiau įsikabino į apdaro atlapus. Kojos beveik nebelaikė, sudrebėjo, atrodė, jog tuoj sprogs viskas viduje dėl karščio, dėl artumo.
- Ne čia,- sunkiai prabilo. Nurijo susikaupusias seiles.- Tačiau veskis, kur nori,- alsuodama šiam į apnuogintą krūtinę ištarė.
  Galėjo dabar pat nusimesti šortus, priversti jį nuplėšti marškinėlius nuo jos kūno, ji buvo išbadėjusi, jautė begalinį alkį. Melisa norėjo, kad jis ją pamatytų.

Antraštė: Ats: 6 aukštas. Ligoninės arbatinė
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Gruodžio 31, 2019, 10:18:10 pm

Šis kartas pasisuko visai kitaip, nei Elijo praėjusieji. Mergina nepabėgo, palikusi susijaudinusio Andriaus vieno, niekas jam netrenkė per veidą už per drąsias rankas ir tiesmukiškumą. Už tai galėjo dėkoti visatai ir merginai, arba sau, kad dar neatskleidė jokių savo keistumų. Ir dėkojo, droviai ir nebyliai giliai mintyse.
Drabužiai ėmė varžyti, Andrius tegalėjo džiaugtis, kad jos pirštai buvo miklūs su sagomis, keistai vėsus oras akimirką nuvilgė nuogą blyškią odą, tačiau greitai šis jausmas nunyko, buvo užgožtas kitos, šiurpulius keliančios sensacijos. Nebežinojo, nė kaip reaguoti. Pirštai įsipynė tamsiose jos garbanose, kitas delnas bėgo po jos marškinėliais, keistai šaltais pirštų galais vos liesdamas karštą, švelnią odą. Brangios, juodos ir siauros kostiuminės kelnės ėmė rodytis per siauros, o ir tai, kad mergina vis dar buvo su drabužiais, labai erzino. Sugriebė jos pilkų marškinėlių kraštą, timptelėjo ir buvo benuvelkąs, tačiau žingsniai už nugaros ir išgąstingas praeivio aiktelėjimas priminė jam, kur esąs. Nepatenkintas suniurzgė kažką, apglėbė jos liemenį, užsivertė ant peties, kaip prieš, rodos, amžinybę, ir nubildėjo laiptais žemyn, ketindamas parsinešti kur nors, kur jų linksmybės niekas netrikdys. Arbatinėje teliko išvartytos kėdės ir vazos šukės, liudijusios apie jų buvimą.

Antraštė: Ats: 6 aukštas. Ligoninės arbatinė
Parašė: Anmeya Sausio 03, 2020, 05:00:18 pm

  Užrakinusi kabinetą, pasidėjo raktą atgal į kišenę ir šyptelėjusi Elzei, patraukė laiptų link. - Eime į arbatinę. - Trumpai pasakė. Šiuo metu net neįsivaizdavo ką galėtų papasakoti Elzei, tiksliau neįsivaizdavo kaip tai papasakoti rišliai. Pasiekusi arbatinę, apsižvalgė. Čia kaip visad buvo švaru, teko pripažinti, kad tie, kas tvarkė ligoninę, puikiai prižiūrėjo visus aukštus. Nupirkusi dvi arbatas ir du sūrio pyragus, atsisėdo prie vieno iš stalų. - Na, aš pati tiksliai visko nežinau, nes daugelis pacientų vargiai sakinį sumezga. - Pažvelgė į buvusią bendrakoledžę. - Tačiau žinau, kad kažkokiam Ianui nepatinka ministerijos tvarka ir jis verbuoja žmones stoti savo pusėn, o tie, kas atsisako, pakliūna su įvairiais negalavimais pas mus. - Atsiduso.

Antraštė: Ats: 6 aukštas. Ligoninės arbatinė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Lapkričio 25, 2020, 10:38:15 pm

Deoiridh šiek tiek nerimaudama sėdėjo arbatinėje. Vis dar jautėsi silpnokai, tad hileriai nenorėjo išleisti mergaitės namo. Argi ne nuostabi atostogų pradžia? Šiuo metu ji turėtų vaikštinėti Madrido ar Barselonos gatvėmis, tačiau sėdi štai čia ir turi gerti kažkokią neskanią arbatą...
Matthew buvo trumpam išėjęs. Mergaitė užsiminė, kad sugebėjo parašyti laišką Sabrinai ir tikėjosi, kad ji apsilankys. Nenuostabu, kad herbologas tiesiog pasišalino - jo santykiai su Deoiridh drauge nebuvo patys šilčiausi. Ypač po to, kai po jo nesėkmės rudaplaukė atsidūrė čia, ligoninėje.
Laiką leisti būtent čia buvo labai apmaudu. Už lango švietė saulė - ko gero, panašiai kaip ir Ispanijoje, o jai tenka sėdėti viduje su visokiais sergančiais nemaloniais žmonėmis. Taip norėjosi susikurkti su Matthew ir Davina (pagalvojusi apie šią varlę mergaitė pastebimai krūptelėjo), tačiau negali jų pamatyti. Ko gero, nereikia stebėtis, kad hileriai ligoninėje varlių matyti nenorėjo.
Sėdėdama nelabai toli nuo durų Deoiridh vis žvilgčiojo į virš jų kabantį laikrodį. Neįsivaizdavo, ar Sabrina pasirodys, tačiau labai norėjo pamatyti draugę. Žinoma, ji galėjo būti kur nors išvykusi ir net negauti laiško, bet viltis buvo gyva: mergaitė labai norėjo pasiplepėti. Gal reikėjo pranešti ir Sigurdui? paklausė savęs grifiukė, bet išsigando tokios minties. Tuo labiau, kad jis tikriausiai buvo Islandijoje, tad laiško nė nebūtų gavęs. Bent bus ką papasakoti rudenį nutarė Deoiridh puikiai suprasdama: ji tikrai nesakys, kad ligoninėje atsidūrė per jų herbologijos profesorių.
Dar kartą gurkštelėjusi arbatos škotė vos susilaikė jos neišspjovusi. Dabar nuotaiką galėjo pataisyti nebent jos aplankyti atėjusi Sabrina von Sjuard.

Antraštė: Ats: 6 aukštas. Ligoninės arbatinė
Parašė: Sabrina von Sjuard Lapkričio 25, 2020, 11:07:59 pm

   Pokštelėjo oras. Suraibuliavo, o tada pasirodė neaukšto ūgio mergina, neseniai baigusi Hogvartsą, besididžiuojanti suaugusios gyvenimu, rudų, trumpų plaukų, spėjusių kiek ataugti, ir dėvinti vasarinius drabužius. Nespėjo nė pasidžiaugti, o vasara jau įpusėjo, laimei, šiais metais jai neteks grįžti į Hogvartsą, tad jaudintis nebuvo ko. Sabrina laiminga galės leisti laiką bet kuriame pasaulio krašte, o po pokalbio su Sorenu - puikiai žinojo, į kokį gi vaizdą spoksos ateinančius kelis mėnesius ar net metus. O galbūt visą likusį gyvenimą. Tik pastarasis nusimatė gana ilgas.
   Kilstelėjo galvą susvirduliuodama ir kiek šyptelėdama. Ne, šypsojosi ne savo draugei, šypsojosi sienai ir dėl to, jog vis dar nesugebėjo priprasti prie keliavimo oro. Pirmuosius kartus savijauta prilygo giltinės apkabinimui. Von Sjuard buvo tikra, kad išspjaus visą savo skrandį lauk, o tada pasitiks savo galą. Visgi kažkokiu būdu išgyveno ir netgi kiek apsiprato. Dar kiek ir laisvai galės keliauti iš vienos vietos į kitą. Be jokių pasekmių savo sveikatai ar būklei.
   Apsidairiusi nėrė į jai nepažįstamą vietą vildamasi nesunkiai surasti savo negaluojančią draugę. Laiške ši nepaminėjo ir nepapasakojo visko iki smulkmenų, todėl knietėjo viską išsiaiškinti, tik prieš tai turėjo ją susirasti. Toptelėjo, kad galbūt pavyks sutikti Daviną ir paplepėti. Senokai besilankė pas juos, nors ryšį Sorenas su Fasiru ir palaikė.
   Stabtelėjo. Apsidairė. Įvertino situaciją, kelias akimirkas pasvarstė ir jau norėjo skuosti, kur akys mato, kai nusprendė paprašyti pagalbos. Nenorėjo slampinėti po burtininkų ligoninę ir kam nors kelti įtarimų. Dar pamanys, kad kokio pasiligoto paciento atėjo nužudyti.
   Paprašiusi parodyti ligoninės arbatinę, kurioje turėjo laukti Deoiridh, pirmosios pasitaikiusios hilerės, kuri buvo pernelyg užsiėmusi, kad imtų domėtis, kodėl ji čia ir ką čia veikia, atsidūrė reikiamoje vietoje. Lengvu judesiu pravėrė duris ir tuoj pat nusišypsojo.
   Ją pasitiko laukiantis ir viltingas draugės žvilgsnis. Ji neabejotinai jos laukė. Ar tikėjosi, kad Sabrina ją nuvils ir nepasirodys?
   -Labas, kaip jautiesi?-nusišypsojo apsikabindama grifę ir įteikdama nedidelį dovanų krepšelį,-pamaniau, kad tai padės prastumti nuobodžias dienas čia,-gūžtelėjo pečiais kalbėdama apie turinį - knygą, kurią pati išrinko.
   -Be to, mano brolis parūpino fantastiško skonio arbatos, kurią pats ir išvirė. Tikiuosi, kad patiks,-įsitaisė priešais draugę nužvelgdama šią. Tokiu būdu stengėsi įsitikinti, kad jai viskas gerai ir ji iš tiesų sveiksta.

Antraštė: Ats: 6 aukštas. Ligoninės arbatinė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Lapkričio 26, 2020, 12:39:15 pm

Deoiridh nesuprato, kodėl taip nekantriai laukė Sabrinos. Blogiausia buvo tai, kad ji nebuvo tikra, ar moksladraugė (ak, dabar jau buvusi...) iš viso pasirodys. Mergaitė bandė apmąstyti visas galimas priežastis, kodėl jai taip norėjosi pamatyti buvusią Varno Nago mokinę. Deja, ji nė nežinojo, ar jai reikėjo bet kokio draugiško veido, ar būtent Sabrinos von Sjuard.
Kad ir kaip ten būtų, kai keistai trumpais plaukais pasižyminti mergina įžengė į kavinę, Deoiridh akys suspindo. Mielai būtų pašokusi nuo kėdės ir atlėkusi iki draugės, bet tam neužteko jėgų.
Ko gero, pirmą kartą rudaplaukė buvo laiminga dėl to, kad ją apkabino kažkas, kas nėra Matthew. Šis supratimas gerokai nustebino, bet, žinoma, nebuvo nemalonus. Ji patenkinta nusišypsojo. Sutrikusi paėmė maišelį - šito visai nesitikėjo, o ir ką pasakys Matthew? Nelabai užtikrintai ištarė:
- Labas. Ačiū, kad atėjai. Šiek tiek silpna, bet turėčiau po kelių dienų keliauti namo.
Deoiridh nežinojo, ar reikėtų padėkoti už rūpestį, bet nutarė padarysianti tą vėliau. Dabar įdėmiai stebėjo draugę: ji dabar oficialiai tapo suaugusiąja, tad buvo smalsu, ar kuo nors pasikeitė. Vis dėlto grifiukė pastebėjo tik tai, kad plaukai jau buvo kiek ataugę. Prisiminusi incidentą ant stogo kiek nejaukiai pasimuistė, bet, atrodo, Sabrina neketino apie tai šnekėti.
- Esu tikra, kad tavo brolio arbata bus skanesnė už šitą šlamštą, - kiek nedrąsiai šyptelėjo mergaitė. Pabandė gurkštelėti "šito šlamšto", bet iš karto atsisakė tos minties. Padvejojusi padėjo gautą maišelį ant stalo, bet kas viduje, netikrino. Matthew baisiausiai sutrikdavo, jeigu ji atidarydavo dovaną prie jo, tad nutarė nerizikuoti ir dabar.
- Ką dabar veiki? Ar pradėjai dirbti? - pasmalsavo Deoiridh. Nelabai žinojo, apie ką kalbėti, su tam tikru liūdesiu pagalvojo apie Fandangą - pasiilgs jo Hogvartse... Atrodo, škotė tik dabar suvokė, kad Sabrinos mokykloje daugiau nepamatys. Tai buvo labai liūdna mintis, tik parodyti šią emociją buvo labai drovu ir nejauku. Įdomu, ar Matthew leistų jai per Kalėdų atostogas susitikti su Sabrina? Tikėtina, kad norėtų jas praleisti drauge, tačiau šitos merginos ji dažnai nebematys... Supratusi, kad tai yra dalykas, kurį būtinai reikės aptarti su herbologu, Deoiridh pradėjo žvalgytis po arbatinę. Susitikti su von Sjuard akimis bijojo - įtarė, kad slėptina emocija pernelyg gerai atsispindi jos žvilgsnyje.

Antraštė: Ats: 6 aukštas. Ligoninės arbatinė
Parašė: Sabrina von Sjuard Lapkričio 26, 2020, 02:40:07 pm

   -Negi tikėjaisi, kad neatrasiu laiko aplankyti tavęs?-apsimesdama pasipiktinusia papurtė galvą demonstruodama nusivylimą draugę, tik priminusi, kad Deoiridh priešingai nei Sorenas, vaidybos nesupranta ir priima šią rimtai, tuoj pat pralinksmėjo pridurdama dar kelis žodžius:
   -Nėra už ką, svarbiausia, kad tu sveiksti,-šyptelėjo apsidairydama. Arbatinėje žmonių buvo ne per daugiausiai. Turbūt didžioji dalis pacientų laiką leido palatoje nenorėdama slampinėti po ligoninę, o jų artimieji dorai budėdavo šalia. Arba ir jie, ir pacientai, kaip ir grifė, nepakentė šios arbatinės gėrimų.
   Reiktų įdarbinti čia Soreną. Akimirksniu susilauktų didelio populiarumo.
   -Galiu pažadėti, kad taip ir bus,-palinksėjo uoslę sudirginus į arbatą nepanašiam gėrimo aromatui. Turbūt arbatą čia daro, kaip ir žiobarų mokyklose - į kubilą įdeda vieną pakelį arbatos. Pasityčiojimas iš tokio puikaus gėrimo. Toptelėjo, kad tai sužinojęs vyresnysis von Sjuard gautų širdies smūgį.
   Nusibraukė nuo veido nepaklusnią sruogą, užkritusią ant kairės akies, kartu ranka perbraukdama per visus plaukus. Apie įvykį ant stogo jau seniai spėjo pamiršti, o ir prie neįprasto plaukų ilgio įprato. Savotiškai gražiai atrodė, nors vis dar giliai viduje liūdėjo dėl ilgų garbanų.
   -Ne,-garsiai nusijuokė papurtydama galvą, tokiu būdu patikindama, kad darbo dar neieškojo, nors mintyse užuomazgos ir planai jau sukosi,-kol kas su broliu nusprendėm pakeliauti, taigi mėgaujuosi gyvenimu,-gūžtelėjo pečiais įsistebeilydama į grifę.
   Hogvartsą ji jau baigė, į ten kojos nebeįkels, bent jau ne kaip mokinė. Sugrįžti galėtų tik kaip profesorė, arba...
   Auksinės akys blykstelėjo pastebėjusios, regis, nusiminusią Deoiridh miną. Nebuvo tikra, kas tiksliai privertė nuliūsti draugę, nors giliai viduje nujautė, tačiau pasistengė tuoj pat ją pralinksminti. Ji vis dar prastai jautėsi, tad tikrai neketino leisti dar ir liūdėti.
   -Beje,-įkvėpė orą trumpam sulaikydama jį, ketindama pasakyti kai ką labai svarbaus. Truputis nervinimosi ir smalsumo nepakenks,-dabar galiu keliauti oru,-galiausiai išpyškino atsikvėpdama ir išsiviepdama. Kurį laiką tylėjo stebėdama mergaitę, o tada šelmiškai nusišypsojo.
   -Į Hogvartsą nebegrįšiu, bet... aplankyti draugus juk privalau,-neišduodama, bandydama duoti laiko ir pakišdama mintį, leido susivokti pačiai rudaplaukei.

Antraštė: Ats: 6 aukštas. Ligoninės arbatinė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Lapkričio 27, 2020, 11:56:19 am

Deoiridh jau spėjo išsigąsti: ar Sabrina įsižeidė dėl tam tikro nepasitikėjimo? Galbūt po tokių ilgų ir sunkių pastangų, kurias dėjo varnė, toks škotės elgesys išties buvo nepriimtinas? Ji jau žiojosi atsiprašyti, kai draugė nusišypsojo. Deoiridh atlėgo širdis, ir ji pasistengė atsakyti tuo pačiu. Suprato esanti be galo laiminga: Sabrina atkeliavo į ligoninę tik dėl jos, norėjo ją pamatyti ir, ko gero, rūpinosi jos gerove.
Mergaitė nežinojo, kas yra tas von Sjuardas, apie kurį kalbėjo draugė, tačiau pajuto jam pagarbą. Apėmė tam tikras smalsumas: ar ji turėtų galimybę susipažinti? Vis dėlto tokį klausimą užduoti pasidrovėjo. Tuo labiau, kad Sabrinai lyg tyčia persibraukus ranka per plaukus ji dar kartą prisiminė įvykį, nulėmusį jų ilgį. Vis tik neatrodė, kad draugė dėl to nuogąstauja, tad Deoirdh pasistengė nusiraminti. Tiesą sakant, susidarė įspūdis, kad Sabrina yra galbūt netgi netikėtai geros nuotaikos, kas šiek tiek pakėlė ūpą ir škotei. Ji klausėsi draugės, tačiau tą akimirką ir vėl nusiminė.
- Mes su Matthew... Na, profesoriumi Turner taip pat turėjome keliauti. Deja, atsidūriau čia ir nesu tikra, ar dar kur nors vyksime... Ką jūs planuojate aplankyti?
Sabrina ir vėl užsiminė apie brolį. Nepaisant to, kad Deoiridh dabar turėjo ir Matthew, ir štai šitą draugę, pasijuto esanti vieniša: jai atrodė, kad mylinčio brolio ar sesers atstoti negali niekas. Tuo labiau, kad ir Sabrinos greit nebematys... (Ne)laimei, von Sjuard pastebėjo šį liūdesį. Kaip kitaip paaiškinti jos tolimesnius žodžius? Deoiridh nustebusi pažvelgė į draugę.
- Sveikinu. Mane keliavimas oru labai gąsdina, - sumurmėjo ji. Nelabai žinojo, ką sakyti, tad bandė laimėti šiek tiek laiko. Ar ji suprato Sabriną teisingai? Negi ji atvyktų aplankyti jos, Deoiridh? Tai buvo tokia netikėta mintis, kad buvo baisu ją išreikšti garsiai. Žvelgė merginai į akis ir bandė suprasti, ar ta užuomina, kurią galbūt suprato, išties buvo pasiūlyta, ar tai buvo kažkoks itin nevykęs juokelis?
- Kaip manai, gal kada turėsi reikalų Kiauliasodyje? - išdrįso paklausti grifiukė. Pačiai atrodė, kad priimtas sprendimas buvo gana protingas: jeigu tai išties buvo užuomina, ji parodė supratusi. Jeigu ne, kodėl tokia idėja negalėjo gimti Deoiridh galvoje? Mergaitė atkakliai stengėsi nenusukti akių ir gana nekantriai laukė kokio nors atsakymo.

Antraštė: Ats: 6 aukštas. Ligoninės arbatinė
Parašė: Sabrina von Sjuard Lapkričio 28, 2020, 03:05:09 pm

   Pastebėjusi išgąsti Sabrina akimirksniu mintyse pasižymėjo, kad tokių pokštų nenaudoti esant šalia Deoiridh. Suprato ją - jei ji iki šiol neturėjo draugų ir buvo tik su profesoriumi, kuris neseniai tapo jos tėčiu, bet kokia neigiamai pasikeitusi emocija ar puikiai suvaidintas pasipiktinimas galėjo ją išgąsdinti. Regis, šalia grifės teks būti atsargiai ir nenuvilti draugystės.
   -Aha?-linktelėjo ragindama tęsti, mat, suprato, ką mergaitė norėjo pasakyti kalbėdama apie profesorių Turner. Nebuvo keista girdėti ne tokį oficialų įvardį, keisčiau būtų buvę išgirsit žodį "tėčiu". Sabrina vis dar nepajėgė apsiprasti su ta minimi.
   -Ei, nenusimink,-plačiai nusišypsojo bandydama paguosti draugę,-vasara ilga, praėjo vos kelios savaitės, todėl tikrai dar spėsit nukeliauti į kokią šalį, o per tą laiką, kol būsi čia dar kelias likusias dienas, galėsiu aplankyti dar sykį. Kad nebūtų taip nuobodu,-nekaltai gūžtelėjo pečiais. Norėjo pasiūlyti iškrėsti kokį pokštą profesoriui ar kokiam hileriui, bet nujausdama, kad tokia mintis išgąsdintų mergaitę, o ir hileriai dirba per daug atsakingą darbą, nustūmė tokią idėją šalin. Net jei pokštas būtų buvęs nekaltas, viskas galėjo pasibaigti blogai. Labai blogai.
   -JAV,-atsakė žinodama, kad tikrąjį tikslą, kodėl jiedu su Sorenu ten keliaus. Ką gi, laukė linksma vasara kupina nuotykių ir įvairių patirčių. Vylėsi, kad po jų apsilankymo valstijos nebebuvos savo vietose.
   -Kodėl?-susidomėjo pakreipdama galvą. Ne tokios reakcijos tikėjosi iš rudaplaukės. Mergaitė atrodė drąsi, o ir įžūlumo jai netrūko, tad baimė keliauti oru...
   Auksinės akys blykstelėjo pastebėjus sutrikimą, kuris netrukus virto abejone. Susimąstė, kad galbūt ne taip aiškiai išsakė savo idėją, kaip atrodė pačiai. Visgi, regis, Deoiridh suprato, nors ir abejojo.
   -Žinoma,-įnirtingai palinksėjo galva ir vėl plačiai išsiviepdama. Bandė į šį žaidimą įtraukti ir grifę, tik sekėsi ne kaip. Galbūt šlubuojanti sveikata neleido tinkamai visko suvokti.
   -Ir manau, kad gana dažnai teks ten apsilankyti... Na, žinai... Įvairūs reikalai,-apsimesdama rimta, bet tuoj pat nusijuokdama, gūžtelėjo pečiais,-beje, ar žinai, kiek dar tave čia laikys?

Antraštė: Ats: 6 aukštas. Ligoninės arbatinė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Lapkričio 29, 2020, 10:30:26 pm

Sabrina buvo be galo protingas žmogus. Deoiridh prisiminė, kaip ją mintyse vadino "panele Tobulybe". Taip gal ir nebuvo, tačiau su ja kalbėtis tikrai buvo malonu. Be to, ji puikiai viską suprato. Tikriausiai ir tą išgąstį, kurio parodyti nesinorėjo. Laimei, ji nieko daugiau apie tai nesakė, tad buvo galima pasikalbėti apie ką kita.
Deja, kita tema irgi nebuvo labai maloni, nes kalbėti apie Matthew vis dar buvo kiek drovu ir nejauku. Tuo labiau, kad, nors tikrai nieko nežinojo, įtarė, kad būtent jis kaltas dėl tos nelaimės, kuri atvedė mergaitę į šitą arbatinę, pardavinėjančią šlykščiausią arbatą visatoje. Vis tik ir čia von Sjuard parodė, kad moka paguosti ir suprasti.
- Nežinau, - liūdnai pratarė Deoiridh. Nebuvo tikra, ar reikia visiškai atvirai šnekėtis su drauge, tačiau nutarė surizikuoti: - Rugpjūčio mėnesį turėsime būti čia, kad galėtume pabaigti tvarkyti dokumentus. Įtariu, kad šią vasarą teks paaukoti, bet nemanau, kad kelionė yra geriau už...
Sakinį baigti buvo nedrąsu. Neprisiminė, ar po susitikimo ant stogo kada papasakojo, kad Matthew nėra tikras jos tėtis. Galbūt Sabrina mano kaip tik taip? Dėl šito grifiukė nebuvo tikra, tad nenorėjo rizikuoti ir išsiplepėti per daug. Dar kol kas ne.
- Tikrai galėsi dar aplankyti? - pasitikslino rudaplaukė. Akyse suspindo džiaugsmas. Panašu, kad susirado tikrą draugę!
O pati Sabrina, žinoma, kažkur keliaus. Pasidarė smalsu, kaip joms sektųsi keliauti drauge, tačiau įtarė, kad būtų tik našta vyresnei merginai, tad patylėjo. Tuo labiau, kad tokį klausimą užduoti nebuvo jauku. Linktelėjimu parodė, kad atsakymą išgirdo, tačiau nežinojo, ar kažkaip reikia tęsti pokalbį. Ak, tas nelemtas nemokėjimas bendrauti...
Deoiridh neįsivaizdavo, kodėl ją taip gąsdino keliavimas oru. Gal dėl to, kad Matthew to nemokėjo, o jis buvo vienintelis jai artimas suaugęs žmogus? Vis tik šitos teorijos garsiai sakyti nesinorėjo, tad mergaitė tik gūžtelėjo pečiais.
- O ką planuoji veikti Kiauliasodyje? - kiek sutrikusi pasidomėjo Deoiridh. Labai norėjosi paklausti, ar būtų galimybė susitikti, bet kažkdėl buvo bjauriai nedrąsu. Vis dėlto tai mergaitei pernelyg rūpėjo. - Kaip manai, ar galėtume kada pasimatyti?
Klausimas buvo užduotas labai tyliai. Buvo šiokia tokia tikimybė, kad Sabrina jo net neišgirs. Raustelėjusi Deoiridh žvilgtelėjo į puodelį, bet prisiminusi daikto viduje skonį atsisakė minties jį pakelti prie lūpų.
- Tiksliai nežinau, gal savaitę, - kiek garsiau atsakė ji į užduotą klausimą.

Antraštė: Ats: 6 aukštas. Ligoninės arbatinė
Parašė: Sabrina von Sjuard Lapkričio 29, 2020, 11:20:59 pm

   Kartais atrodė, kad geriausia pulti į neviltį, ir von Sjuard buvo tam pasiryžusi. Arba bendrauti nemokėjo ji, arba Deoiridh. Rudaplaukė visuomet taip jautriai reaguodavo į jos ištartus žodžius, kad Sabrina kartais bijodavo, ką ir pasakyti. Neteko bendrauti su tiek daug žmonių, kad galėtų teigti, jog ji puikiai komunikuoja, bet bendravimas su grife vis dar buvo sudėtingas. Galbūt dėl to, kad jaunėlė nepasitikėjo ja taip stipriai ir vis dar dvejojo dėl draugystės. Įgauti Matthew dukters pasitikėjimą buvo sunkiau nei užšaldyti pragarą, jei šitai išvis įmanoma ir egzistuoja.
   Susikaupusi ir nujausdama, kad traukti už liežuvio tikrai nebūtina, o ir rudaplaukė, regis, nenorėjo apie tai kalbėti, nusprendė patylėti. Na, bent jau neprašyti tęsti neužbaigtos minties. Jei tokiu būdu įgaus didesnį pasitikėjimą ir įrodys, kad ji jo verta, tada tebūnie. Ji plauks. Laiko turi. Mėnesių mėnesius, metų metus, šimtmečių šimtmečius. Tik vargu, kad tiek laukti galėjo Deoiridh.
   -Kelionei turėsit dar liepą, tad, manau, suspėsit, o jei taip nutiktų, kad visgi liksit čia, Londone... Parūpinsiu lauktuvių iš JAV ir pasistengsiu papasakoti viską kuo smulkiau, kad galėtum manyti, jog ir pati ten buvai,-didžiuodamasi pati savimi plačiai nusišypsojo.
   Vis dar buvo sunku patikėti, kad jos, tos, kurios ant skardžio pešėsi ir taip smarkiai "kandžiojosi", tapo draugėmis. Kone geriausiomis! Bent jau Sabrina vylėsi, kad kada nors galės jaunąją grifę pavadinti geriausia drauge, pasikviesti pas save į svečius, iškrėsti kokį pokštą, linksmai paplepėti ir panervinti Saiko. Kažkodėl jautė, kad haskis patiktų mergaitei.
   -Taip,-užtikrintai linktelėjo. Pastebėjo, kaip blykstelėjo priešais sėdinčios grifės akys. Džiaugsmas išties buvo nuoširdus. Tokiu atveju Sabrina ją aplankys net ir du kartus. Galbūt taip ji bus laimingesnė, o dienos čia, ligoninėje, nebus tokios niūrios.
   Norėjo pasiūlyti kada nors pamėginti keliavimą oru. Nuojauta kuždėjo, kad Matthew dukra šitokio keliavimo būdo dar neišbandžiusi, bet žinodama jos nuomonę apie tai, liko tik nustumti tą mintį šalin ir pamiršti. Galbūt kada nors ateityje.
   Auksinės akys išsiplėtė. Von Sjuard negalėjo patikėti, kad būsima penktakursė nesuprato užuominos. Regis, pakišo ją gana aiškiai ir suprantamai. Pasakė daugiau nei norėjo. Visgi pagalvojusi, kad galbūt su ja niekas nėra taip bendravęs kiek atsileido. Nuostaba dingo iš auksinių akių.
   -Tave aplankyti,-draugiškas šypsnis papuošė merginos veidą,-negi manai, kad imsiu ir paliksiu tave ten vieną? Žinoma, kad galėsim susitikti. Ir ne kartą,-sukikeno čia pat surimtėdama. Jei ji ketino aplankyti Deoiridh dar bent kartą, turės suspėti pasirodyti savaitės bėgyje.
   -Galbūt tuomet suspėsiu ir du kartus aplankyti,-vildamasi, kad jai tikrai pavyks ir mergaitei neteks liūdėti vienai tokį ilgą laikotarpį, tyliai atsiduso.

Antraštė: Ats: 6 aukštas. Ligoninės arbatinė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Gruodžio 05, 2020, 10:54:05 pm

Deoiridh sėdėjo ir svarstė, kodėl Sabrina iš viso su ja bendrauja. Prisiminė pirmąjį susitikimą, įvykusį vos prieš pusmetį. Juk tada ji pati elgėsi labai jau bjauriai, visą laiką galvojo, kad von Sjuard ją išgelbėjo tik tam, kad dabar turėtų skolininkę. O štai dabar jos bendravo daug ir taip atvirai, kiek leido jos, Deoiridh, drąsa. Tik kažin kodėl to atvirumo vis dar trūko? Kažkokia baimė ir toliau kamavo grifiukę, tik ji, deja, neįsivaizdavo to priežasties.
- Ar esi kada buvusi Aberdine? - labai netikėtai paklausė Deoiridh. Ją labai sutrikdė mintis, kad Sabrina gali parvežti lauktuvių, tad to paklausė tik norėdama paslėpti sumišimą. Pasidarė smalsu, kaip reaguotų Matthew, jeigu draugė atvyktų pas juos į svečius, tačiau suprato, kad nieku gyvu neišdrįstų jos pasikviesti. Tiesa, šį kartą kliudė ne pasitikėjimo stoka, Deoiridh tiesiog buvo pernelyg drovi tokiais klausimais. Gali Danielai Kravitz į galvą trenkti kiaušinį, bet negali pakviesti draugės į svečius? pati savęs nesuprato mergaitė. Tiesą sakant, dažnokai mąstydavo, kodėl Sabrina ją taip veikia. Kur dingdavo visas sarkazmas ir įžūlumas? Kur tas noras parodyti, kad ji taip pat gali būti drąsi ir besijuokianti? Nepaisant to, kad su von Sjuard bendrauti jai patiko vis labiau, Deoiridh prie draugės jautėsi kiek įsitempusi. Tai tik dėl to, kad ji matė tavo bjauriąją pusę, bet suteikė tau šansą bandė teisintis. Galbūt tai buvo tiesa, tačiau vis tiek buvo nelabai smagu: rudaplaukė jautėsi taip, tarsi apsimetinėtų prieš draugę.
Deoiridh atsistojo. Tikėjosi, kad Sabrina nepamanys ją ruošiantis sprukti, tačiau labai norėjosi pamankštinti kojas, tad ji kurį laiką paprasčiausiai stovėjo laikydamasi už kėdės.
- Keliautum į Kiauliasodį tam, kad aplankytum mane? - visai pasimetė mergaitė. Vienas dalykas yra draugiškai bendrauti ar netgi ateiti aplankyti ligoninėje. Bet trenktis į kitą šalies galą tik dėl jos? Tai buvo labai sunkiai įtikima, tačiau kartu norėjosi tikėti, kad Sabrina nemeluoja.
Kiek padvejojusi Deoiridh priėjo prie draugės ir nedrąsiai ją apkabino. Vis dar nebuvo iki galo pripratusi prie fizinio kontakto, tačiau norėjosi išmokti tokių paprastų dalykų, tad atkakliai nepaleido Sabrinos.
- Ačiū tau... - tyliai sumurmėjo ji. - Esu labai dėkinga už tai, kad manimi patikėjai. Aš... - rudaplaukė nežinojo, ką tiksliai nori pasakyti, be to, taip atvirai dalintis jausmais nebuvo pratusi. - Labai džiaugsiuosi, kad galiu laikyti tave drauge.

Antraštė: Ats: 6 aukštas. Ligoninės arbatinė
Parašė: Sabrina von Sjuard Gruodžio 09, 2020, 08:56:29 pm

   Prisimerkė. Vos matomai susiraukė. Ar tai buvo išbandymas? Jei taip – kokiu tikslu?
   –Ne?.. –taip neužtikrintai atsakė, jog akimirką pamanė, kad tai ji klausia pas Deoiridh apie... Kad ir koks ten pavadinimas, –ne, nebuvau, –galiausiai paneigė svarstydama, kokioje šalyje yra paminėtasis miestas. Ar rudaplaukė kalbėjo apie JAV? Būtų visai logiška, juk būtent ten jie keliaus su broliu, taigi...
   Ir visgi nuojauta kuždėjo, kad paminėtas miestas Europoje. Ispanijoje? Portugalijoje?
   –Esu buvusi tik Prancūzijoj ir Vokietijoj, kitų šalių ar miestų, be Anglijos, kur praleidau beveik dešimt metų, neteko lankyti, –suskubo paaiškinti. Nesinorėjo leisti draugei manyti, kad ši nesigaudo žemėlapyje. Juk visų miestų neįsiminsi.
   Kaip aštuoniolikmetė, galėjo pasigirti aplankiusi nemažai vietų. Prancūziją dar mažytė ištyrinėjo su Daniela, aplankė kone visas įdomiausias vietas, nors ir neprisiminė jų gerai, su Džonu taip pat iššiukštinėjo keletą vietovių, nors ir ne daug. Senelis stengėsi, kad anūkė pamatytų Vokietiją. Arba bent dalį. Sorenas... Jis suteikė daugiau nei Sabrina būtų galėjusi paprašyti. Parodė daugiau nei ji galėjo įsivaizduoti.
   Pakreipė galvą susiraukdama. Ar ji pasakė, ką nors nederamo? Kodėl Deoiridh ketina... Ak... Tyliai sukikeno. Draugė niekur negalvojo eiti, paprasčiausia kojų mankšta.
   –Taip. –Linktelėjo. Nesuprato, kodėl šituo taip sudėtinga patikėti. Ji moka keliauti oru, persikelti iš vienos vietos į kitą vieni juokai, o kai žmogus svarbus... Ir betono siena kiaurai pereiti nesutrukdys. Visuomet galima išsprogdinti. Niekas nedraudžia.
   Toptelėjo. Tapo aišku, kas šioje situacijoje ne taip. Deoiridh negalėjo pasigirti didelių draugų būriu, von Sjuard abejojo, kad ji išvis galėtų pasigirti draugais be jos, taigi problema buvo ta, kad ji netikėjo, kad kas nors dėl jos sukortų tokį kelią.
   Nusišypsojo įrodydama, kad nemelavo. Ji buvo pasiryžusi aplankyti mergaitę ir neleisti jai vienai liūdėti Hogavartse. Numanė, jog dėl šito jai lygiai taip pat apmaudu, kaip ir pačiai von Sjuard. Norėjosi dar sugrįžti ir paerzinti profesorius, pašnypšti ant Moore, sušerti musėkautui Turner gal... Nesušerti musėkautui Turner galvos.
   Auksinės akys išsiplėtė iš nuostabos. Ir sutrikimo. Akimirką Sabrina sėdėjo nejudėdama. Nė nekvėpuodama. Atrodė, kad grifė apkabino statulą. Vampyrės statulą.
   –Eee... Prašom... –Nejaukiai numykė nesuprasdama už ką nusipelnė tokio šilto apkabinimo ir padėkos. Ar jos smegenys kuriam laikui atsijungė ir ji nebeprisimena kažką sakiusi, už ką dabar jai dėkojama?
   Draugystė. Koks paprastas žodis ir kokia stipri reikšmė...
   Susivokė, kad jei ir toliau sėdės, kaip statula, išgąsdins draugę ir leis jai pamanyti, kad apsikabinimo ji nenori. Pastaruoju metu jų gaudavo daugokai. Derėtų įprasti turbūt. Vos matomai šyptelėjo apsikabindama Deoiridh ir pagaliau suplaukdama paaiškinimo.
   –Aš irgi. –Trumpai atsakė nesuvaldydama šypsenos ir neapsakomai laimingai kilstelėdama lūpų kampučius. Sąrašą, svarbių asmenų, papildė dar vienas žmogus, su viltimi, kad ten pasiliks ilgam.
   –Nenoriu, kad liūdėtum ir jaustumeisi vieniša čia, todėl galiu paprašyti brolio pelėdos. Galėsi rašyti man laiškus. –Daug linksmeniu balsu prakalbo atsitraukdama nuo rudaplaukės. Leido auksinėms akims susidurti su mėlynomis. Pabandė išskaityti iš šių tai, ką matydavo Sorenas. Vyresniajam von Sjuardui turbūt pasitarnaudavo išmintingumas ir patirtis, kurios Sabrinai dar trūko. Ji viso labo tebuvo tik naujokė šiame gyvenime, o Sorenas... Veteranas, blaškytas gyvenimo daugiau nei buvo nusipelnęs.
   Koks neteisingas gyvenimas...

Antraštė: Ats: 6 aukštas. Ligoninės arbatinė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Gruodžio 11, 2020, 09:52:03 am

Sabrina nėra buvusi Aberdine! Tai keistai pradžiugino Deoiridh. Vylėsi, kad kada nors, kai pati geriau susipažins su miestu, galės pasikviesti draugę ir viską jai aprodyti. Tokia mintis buvo be galo maloni, suteikė vilties, kad jos galės ir toliau bendrauti. Deoiridh nesijaudino, kad Sabrinai baigus mokyklą ji pati ten jausis vieniša. Ne, prie šito grifiukė buvo pripratusi, be to, ir Sigur... Kas mergaitę išties vertė nerimauti, buvo viduje kerojanti baimė. Baimė, kad jos nesugebėjimas bendrauti atims iš jos draugę. Buvo labai sunku patikėti, kad Sabrina norėtų palaikyti ryšį ir po to, kai nebesimals tuose pačiuose koridoriuose.
Von Sjuard nemelavo. Deoiridh nebuvo tikra, ar tuo tiki, ar nori tikėti, tačiau atkakliai sau tvirtino, kad draugė kalba tiesą, tol, kol ir širdis, ir protas patvirtino šiuos žodžius. Tai pripildė laimės balioną, grifiukė jautėsi tokia laiminga, kad, atrodė, galėtų padaryti bet ką.
Ko gero, tai ir buvo priežastis, kodėl rudaplaukė išdrįso dar kartą apsikabinti draugę. Atrodė, kad išlieja visą dėkingumą ir džiaugsmą, kurį jautė savyje. Tiesa, Sabrina kurį laiką nė nekrustelėjo, tad Deoiridh šiek tiek sutriko ir jau norėjo atsitraukti. Įtarė, kad kažką padarė ne taip, tik niekaip nesugalvojo, kas gi yra tas kažkas. Mintyse perkratė viską, ką pasakė, tačiau vis tiek nesuprato. Laimei, tuo metu Sabrina pagaliau teikėsi atsakyti į apkabinimą, ir mergaitei iš karto atlėgo širdis.
Draugei prakalbus, Deoiridh vėl pasijuto sutrikusi ir pasimetusi. Ir vėl atrodė, kad auksaakė dėl jos daro per daug. Nedrąsiai žvelgė draugei į akis ir svarstė, kaip reikėtų reaguoti į tokį pasiūlymą. Juk ji to brolio nė nepažįsta, kodėl jis turi kažką daryti dėl kažkokios mokinukės? Vis dėlto galėti bet kada parašyti draugei labai norėjosi, tad Deoiridh jau nusprendė, kad reikės kreiptis į Matthew. Nebuvo labai jauku galvoti, kad ir vėl reikės kažko prašyti. Bet jau geriau Matthew negu paslaptingasis von Sjuardas.
- Ačiū, - dar kartą padėkojo Deoiridh ilgiau neatlaikydama žvilgsnio. Kurį laiką svarstė, kodėl Sabrina ja taip rūpinasi. Nemokėdama išreikšti visko, ką nori pasakyti, rudaplaukė nužvelgė kavinę. Akims užkliuvus už virš durų kabančio laikrodžio, ji pamatė, kad tuoj reikės gerti tą šlykštų eliksyrą, baisesnį net už tą arbatą, kurios ilgą laiką nė nepalietė. Tik kaip dabar draugei pasakyti, kad jai reikia eiti? Nepaisant to, kad Sabrina jau daug kartų įrodė, kad rūpinasi jaunesne mergaite, vis dar buvo baisu ją nuvilti ar įžeisti. Vėl pakėlusi akis į ją Deoiridh giliai įkvėpė. Niekaip nesuprato, kodėl taip bijo prisipažinti, kad turi grįžti į palatą. Pati suprato, kaip tai yra kvaila, tačiau niekaip nesisekė tiesiog išsižioti ir pasakyti to paprasto sakinio.
- Sabrina, aš... - galiausiai pradėjo ji. - Man reikia... Turiu grįžti į palatą, - balsas skambėjo liūdnai, ir Deoiridh suprato: ji nenori skirtis su drauge. - Turiu išgerti eliksyrą, prie kurio ir šita nesąmonė atrodo kaip delikatesas...
Rudaplaukė dar kartą apkabino draugę ir tyliai atsisveikinusi išėjo iš arbatinės. Buvo giliai susimąsčiusi.