Hogvartsas.LT
Archyvas => Konkursų archyvas => Archyvas => Kvidičo archyvas => Temą pradėjo: Edgar Jeffter Lapkričio 01, 2018, 01:56:37 am
-
Dangų negailestingai draskė žaibai, po kurių sekė ir galingas griaustinis. Ant žemės buvo matyti purslai nuo itin stipraus lietaus. Lyg kas būtų ką tik užviręs eliksyrą. Štai tokia dienelė papuolė Grifų Gūžtos ir Varno Nago kvidičo žaidėjams, kurių rungtynės turėjo prasidėti netrukus.
Nepaisant itin bjaurios dienos, kvidičo aikštė buvo pilnutėlė. Ir ne tik vien savo koledžus palaikančių aistruolių. Ir nenuostabu, kadangi šis susitikimas tarsi šio čempionato finalas. Šios dvi komandos gerokai atitolusios nuo savo kitų varžovių turnyrinėje lentelėje, tad būtų tikra sensacija, jei nei viena iš šiandien žaidžiančių komandų netaptų viso čempionato nugalėtoja.
Tiek Grifų Gūžta, tiek Varno Nagas šiandien sieks pergalės. Aišku, Varno Nagas turi prabangos leisti sau ir pralaimėti, tačiau nedaugiau nei dešimties taškų skirtumu.
Žaidėjams susirinkus ant permirkusios aikštės, teisėjas savo švilpuku davė leidimą pradėti šiandienos žaidimą.
Grifų Gūžta
Puolėjai: Elride Endlercat, Stevie Green
Atmušėjas: Jasmine Diana Amneta
Gynėjas: Marcus Green
Gaudytojas: Klarė Konė Karter
Varno Nagas
Puolėjai: Nora Kühnemund, Klara Severova
Atmušėjas: Sebastianas Azrielis Herondeilas
Gynėjas: Eleizija Stigler
Gaudytojas: Mireille Thalassa Lelièvre
Šluotos, aprangos ir kurso koeficientas
Elride Endlercat: ŠK [1,5] + AK [2,5] + ŽKK [2,5] = K [6]
Stevie Green: ŠK [1,5] + AK [2,5] + ŽKK [1,5] = K [5]
Jasmine Diana Amneta: ŠK [1,5] + AK [2,5] + ŽKK [3,5] = K [7]
Marcus Green: ŠK [1,5] + AK [2,5] + ŽKK [2,0] = K [6]
Klarė Konė Karter: ŠK [2,5] + AK [2,5] + ŽKK [3,5] = K [8]
Nora Kühnemund: ŠK [2,5] + AK [2,5] + ŽKK [2,5] = K [7]
Klara Severova: ŠK [2,5] + AK [2,5] + ŽKK [1,0] = K [6]
Sebastianas Azrielis Herondeilas: ŠK [2,5] + AK [2,5] + ŽKK [2,0] = K [7]
Eleizija Stigler: ŠK [2,5] + AK [2,5] + ŽKK [3,0] = K [8]
Mireille Thalassa Lelièvre: ŠK [2,5] + AK [2,5] + ŽKK [3,5] = K [8]
Apsaugų koeficientas
Elride Endlercat: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Stevie Green: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Jasmine Diana Amneta: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Marcus Green: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Klarė Konė Karter: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Nora Kühnemund: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Klara Severova: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Sebastianas Azrielis Herondeilas: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Eleizija Stigler: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Mireille Thalassa Lelièvre: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Kauliuko rezultatas oro sąlygoms nustatyti: 5
Kritlis atitenka Grifų Gūžtai, teisėjui kauliuku išridenus 1-3 akis, Varno Nagui - 4-6. Kauliuko rezultatas: 2
Rungtynės prasideda
Rungtynes su kritliu pradeda Grifų Gūžta.
-
Ramiai. Nesijaudink. Viskas bus gerai su tokiomis mintimis Stevie atsibudo ir pirmiausia žvilgtelėjo pro langą. Ir pamatė, kad lauke siautėja tikra audra. Ką gi, pasitaikė puikus orelis pirmosioms kvidičo rungtynėms mergaitės gyvenime.
Nors kvidičą mėgo, pati jo beveik niekad nežaisdavo. Dėl to nelabai suprato, kaip atsidūrė komandoje. Kita vertus, komandoje atsidūrė ir jos brolis, tad viskas gerai. Aš galiu tinkamai sužaisti galvojo Stevie, keliaudama į aikštę. Ir sužaisiu. Mergaitė be galo troško padėti savo komandai, tad dar iš vakaro buvo labai susikaupusi ir nusiteikusi tinkamai. Vis dėlto žengiant į aikštę, kur, nepaisant žaibų, griaustinio ir lietaus, buvo daugybė žiūrovų, apėmė stiprus jaudulys. Stevie per lietų beveik nieko nematė ir vos išlindusi iš pastogės beveik iš karto kiaurai peršlapo. Tai nebūtų buvusi didelė problema, jeigu tai nebūtų pačios pirmos mergaitės rungtynės. O dabar jaudulį didino ir tikrai ne pats tinkamiausias oras... Laimei, bent jau buvo šilta. Tad grifiukė nusiteikė, kad viskas bus gerai ir ji sužais puikiai.
Pagaliau teisėjas sušvilpė rungtynių pradžią. Nepaisant to, kad kvidičo beveik niekada nežaisdavo, skraidyti šluota Stevie mėgo ir mokėjo tikrai neblogai. Tad mergaitė buvo įsitikinusi, kad čia problemų nebus ir net prastas oras nesutrukdys. Grifiukės nuostabai, kritlis atsidūrė jos rankose jau pačioje žaidimo pradžioje. Stevie dėl kažkokių priežasčių šito taip nesitikėjo, kad kritlis, žinoma, būdamas šlapias ir slidus, vos neišslydo jai iš rankų. Tačiau mergaitė tvirtai sugriebė jį abiem rankomis. Aš tavęs taip paprastai nepaleisiu tokia mintis šmėkštelėjo grifiukės galvoje.
Stevie pakilo gana aukštai į orą ir pradėjo skraidžioti pirmyn atgal. Dabar jau norėjosi prakeikti faktą, kad kritlis jos rankose: būdama kvidičo naujokė Stevie tikėjosi kurį laiką tiesiog paskraidyti ir šiek tiek apsiprasti. O čia tenka saugoti kritlį... Mergaitė pabandė akimis surasti kitą komandos puolėją. Tačiau ji buvo gerokai per toli. Be to, Elride, Stevies porininkė Grifų Gūžtos puolime, švelniai tariant nebuvo geriausia mergaitės draugė. Tai galėjo kiek apsunkinti situaciją. Tačiau Stevie buvo nusiteikusi viską, kas nesusiję su kvidiču, palikti nuošalyje ir tikėjosi, kad Elride padarys tą patį.
Netrukus mergaitė su apmaudu suprato, kad visi vakarykščiai pasiruošimai nuėjo perniek. Susikaupti sekėsi be galo sunkiai. Lietus tekėjo veidu ir visu kūnu. Nepaisant to, kad buvo apsirengusi tinkamą aprangą, Stevie jautėsi kaip šlapia višta. Be to, jai be galo norėjosi nuskristi iki brolio ir paklausti, kaip jam sekasi, ir ar jis neperšlapo. Tačiau staiga mergaitė atsitokėjo: kurį laiką ji tiesiog kabėjo ore ir visiškai nieko nedarė. Su džiaugsmu ji pastebėjo, kad kritlis tebėra jos rankose. Ką tu darai?! papriekaištavo sau Stevie ir skubiai nuskrido į kitą aikštės galą. Kadangi jai niekaip nesisekė pamatyti Elride, suprato, kad kurį laiką reikės išlaikyti kritlį pačiai. O tam reikia tikrai ne kyboti vienoje vietoje... Tad Stevie pradėjo pamažu skraidžioti po aikštę. Ji vis žvilgtelėdavo į Varno Nago lankų pusę, tačiau tarp jos ir lankų buvo nemaža sangrūda, tad mergaitė skraidė pakankamu atstumu. Vis dėlto ji žinojo, kad kažkuriuo momentu teks pradėti artėti prie priešininkų lankų, tad reikės kažkaip pro visus prasikasti... Tačiau kol kas Stevie skraidė toliau nuo kitų ir svarstė, kaip geriausia išsisukti nuo varžovų ir paleisti kritlį į lankus.
[-]
-
Po aikštelę pasklido šaižus švilpuko garsas ir visi žaidėjai pakilo aukštyn. Tame būryje buvo ir Nora, šiandien nusiteikusi itin kovingai – dar labiau nei įprastai. Tiesa, kurį laiką mažoji net nesuprato, ar čia švilpukas, ar griaustinis – oras šiandien buvo toks, kad, rodėsi, pats Toras pyksta ant žemiečių ir siunčia didžiulę audrą. Net apsauginiai akiniai niekuo negalėjo padėti: lietus juos užpildavo taip žaibiškai, kad jokia magija negalėtų nuvalyti tų didžiulių lašų, gadinančių vaizdą. Nepaisant visko, jaunoji kapitonė ant savo „Tūkstantmečio Skraiduolės“ laikėsi tiesiai, išdidžiai, drąsiai žiūrėdama į priešininkų komandos žaidėjus, o ypač į kapitonę. Nors žaidyminė etika neleido niekam sakyti nieko įžeidžiančio (bent jau kol teisėjas gali išgirsti), oras net kvepėjo konkurencija.
Žinoma, kurgi nekvepės – juk būtent šios rungtynės lems viso čempionato baigtį. Gal dėl šios priežasties penkiolikmetė jau nebepyko nežaidžianti gaudytojo pozicijoje – atsakingumas prislėgtų ją ypatingai stipriai, o ji, itin lengvai pasiduodanti emocijoms, negalėtų panešti šios naštos. Jai užteko ir kapitono pareigų – dievaži, pasiklausius koledžo vadovo galėjo susidaryti įspūdis, jog būtent nuo jos priklauso viskas.
Iš dalies, gal ir priklausė – juk jos nuotaika ir nusiteikimas galėjo turėti įtakos visos komandos motyvacijai ir norui ne tik žaisti, bet ir laimėti. Taip, taip, sakoma, kad svarbiausia dalyvavimas, o ne laimėjimas. Nesąmonė – turbūt nei vieno koledžo rinktinė neužsirašė į čempionatą tik dėl smagumo, neturėdami jokio noro ar vilčių nugalėti. Tačiau nuteikti kitus komandos narius nėra labai paprasta, kai net du iš jų tavęs nemėgsta (balažin dėl kokių priežasčių), trečias dėl tavo kaltės buvo pakliuvęs ligoninėn, o ketvirtas... na, ketvirtas tai Klara, besitvarkanti visai neblogai per treniruotes ir per pastarąsias rungtynes, tačiau vis dėl to naujokė, gal nevisai pasiruošusi atėjusioms rungtynėms, ypač su tokiu stipriu priešininku. Ji jau antrąsias rungtynes keitė Vintę. Gal ir gerai – nors ir Noros draugė, bet pastarosios kordinacija buvo tokia, kad kartais netyčia mažoji susimąstydavo, kodėl ji apskritai yra rinktinėje. Na, taip, vadovas liepė ją priimti, bet kodėl? Na, su Vinte ar be jos, rungtynės įvykti turi. Komandos nusistatymo negalėjo pakeisti net ir puikiausia nuotaika bei labiausiai įkvėpiančios kalbos. Deja.
Todėl apsidžiaugė, kai rungtynės pagaliau prasidėjo. Gal jiem nusišypsos Fortūna ir jos nesitęs visą amžinybę. Turbūt neiškęstų dar sykį (DAR SYKĮ!) tiek laiko kęsti pašaipius Sebo žvilgsnius. Ir Mireilės, nepamirškime ir jos – paskutinįkart ji per labai trumpą laiką sugebėjo tiek sykių kreivai pašnairuoti į vargšę, nieko nesuprantančią Norą, kad, jei šioji tik būtų pastebėjus, jau sėdėtų kažkur kampe ir verktų.
Kritlis gana greitai pakliuvo į priešininkų gniaužtus. Varnanafė nenoromis sugriežė dantimis – veikiau supykusi ant savęs, kam tiek laiko svajojo apie nežinia ką ir pramigo kamuolio išmetimą. Velniai. Atimti bus sudėtingiau, ypač, kad varžovės neatrodė ypatingai silpnos ir smulkios. Tačiau tai toli gražu nereiškia, kad ji nebandys, o ne.
Kol ji skrido Styvės link, jos galva knibždėte knibždėjo minčių. Ruošėsi rasti tinkamą akimirką, kai priešininkų puolėjos darys perdavimą, bet neatrodė, jog jos tai planuotų. Be to, merginos jau buvo pernelyg arti Eleizijos saugomų lankų. Dėl to Nora, savo pačios nuostabai, palindo po grifų puolėja, kad paimtų slidų nuo drėgmės kritlį tiesiai iš Styvės rankų.
[Perėmimas iš rankų: 2]
-
Vėsaus vandens krioklys merkė kiaurai, dar vos spėjus žengti žingsnį per šiltos pilies slenkstį laukan. Ankstyvas pavasaris anaiptol nesiruošė džiuginti skaisčia saule ir vietoj to pateikė kiek kitokį reginį – beribį pilkų debesų kupolą ir jį čaižančius žaibus. Ne kažin koks oras lemiamoms kvidičo rungtynėms, bet, regis, net ir jis nesustabdė gausaus būrio pilies gyventojų – keli šimtai kojų, su kiekvienu žingsniu besitaškančių purvina pliurze, trepsėjo pažliugusiu kiemo grindiniu stadiono link. Jiems beliko tikėtis, kad šios rungtynės netruks visos dienos, mat priešingu atveju mokyklos slaugei gali nepakakti tų visų stebuklingų gėralų nuo peršalimo.
Bet vis tik, net ir šis oras ne visiems buvo atgrasus. Besišakojantys ir dangų vagojantys žaibų medžiai kaustė Varno Nago komandos gaudytojos žvilgsnį, o lietus skalavo aukštyn pakeltą veidą tarsi savotiško krikšto metu. Tarp pirštų sukiojosi parudęs knutas, karts nuo karto švystelėjamas aukštyn bei apsukantis keletą ratų viso to žaibų šokio fone.
Trys herbai, trys skaičiai ir jokios persvaros, – šiek tiek suraukė nosį. Jai nepatikdavo, kai viskas eidavo taip lygiai.
Susitelkusi ties savo mintimis ir šiuo momentiniu užsiėmimu, Mireilė pasiekė ir kvidičo aikštę. Pernelyg neklausydama kitų komandos narių pliauškalų ir kaip įmanydama labiau nekreipdama dėmesio į Norą, pasigriebė savo daiktus bei suspaudė šluotkotį tarp rankų. Šios rungtynės jau nebe tokios bereikšmės, kokios buvo praėjusios. Po sėkmės žaidžiant su Klastūnynų, Starkas ne tik neleido pasišalinti iš komandos, kaip kad ji svajojo, bet dar ir vaizdžiai nupasakojo, kas laukia merginos, jei šioji savo pyktį bandytų išlieti kliudydama žaidime. Tikras pūkų kamuolėlis tas Starkas, kitaip nė neįvardinsi.
Kai abi komandos išsirikiavo aikštėje, galiausiai pasigirdo ir šaižus teisėjo švilpuko garsas. Žaidėjai visu greičiu šovė aukštyn, o nuo jų neatsiliko ir Mireilė – nors šitokiam dumble atsispirti buvo kiek sudėtinga, tačiau porą kartų slystelėjusi ji jau skriejo išilgai aikštės. Lietaus lašai čia, viršuje, buvo dar vėsesni ir aštresni, o kartu su vėju tiesiog raižė kūną tarsi peiliai. Prancūzaitė jau pasigailėjo savo minčių apie šio dangaus, raižomo žaibų, grožį – vaizdas nuostabus, bet kuo arčiau dievų, tuo atšiauresnis ir kartesnis potyris.
Bandydama atsiriboti nuo kūną imančios stingdyti vėsos, Tala apskriejo porą ratų viršum kitų žaidėjų, stengdamasi kuo labiau judėti. Negalėjo leisti raumenims sustingti – jai buvo būtini vikrūs pirštai, mat tas šmaukštas tikrai nebus toks malonus, jog irgi bent kiek apstingdytų savo auksinį užpakalį. Varžovų gaudytoja galbūt irgi galynėsis su į raumenis besiskverbiančiu šalčiu, tačiau mažajam kamuoliukui, kurio dvynį Mira suknežino praėjusiose rungtynėse, tokie žemiški skausmai nebūdingi.
Prisiminusi Grifų Gūžtos gaudytoją, mergina lėtai apžvelgė aikštę. Jei atmintis jos neapgavo, šįkart jos buvo vienmetės, tad greičiausiai toji taip pat turi daugiau patirties, o tai jau gali tapti kliūtimi. Žvilgsniui užkliuvus už raudona apranga apsitaisiusios žaidėjos, Mireilė kryptelėjo šluotą ir nuskriejo palei kitą aikštės kraštą, iš matymo lauko nepaleisdama varžovės. Greičiausiai derėjo laikytis tos pačios „draugus laikyk arti, o priešus – dar arčiau“ taktikos.
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 6]
-
Išėjusi iš Hogvartso, Jasmine pasijuto it moterėlė iš žiobariško saldaus filmo apie meilę. Na ta, kur būna įsimylėjusi kokį nors vaikiną ir bėga paskui savo meilę iš namų, tačiau netyčia papuola į lietų ir sušlapusi it višta apsiverkia lietuje. Tačiau daugiausiai kas jos laukė - kvidičas, kuris, kitaip nei filmų veikėjoms, nebuvo nei mielas, nei mylimas, nei laukiamas. Dėkui teisėjui, kad išrinko tokią šūdiną dieną. Susigadino nuotaiką dar labiau, kai Grifų Gūžtos persirengimo kambaryje ant visų tų sunkių ir nepatogių apsaugų vilkosi lietpaltį, kuris visai nelinksmai ir nenuteikiančiai čežėjo. Kad tik nesumaišyčiau su kokiu muštuku, siaubingas tas oras.
Išklausius strategijos dar sykį, bei motyvuojančios kalbos, užsitempė kvidičo akinius, kuriuos laikė guma. Ir vėl tas lietus. Visa Klarės suteikta motyvacija tuojau pat pradingo vėl išėjus į lauką ir supratus, kad vargu ką matys, nes akiniai netrukus buvo papuošti stambiais lietaus lašais. Tekėjo ir leidosi žemyn, o nuo jų lietus tekėjo per skruostus ir nuo smakro lašėjo ant lietpalčio arba gėrėsi į raudonai getoną Grifų Gūžtos šaliką. Šitaip greit sustirsime, nors ir šilta.
Kartais žmonės prisišneka. Na, pasako ką nors ne visuomet teigiamo, tačiau tai netrukus ateina į jų kiemus ir užpuola. Per praeitas rungtynes Diana buvo pagalvojus, kad reiktų pasitreniruoti su blokštu, kad turėtų kiek stipresnes rankas. Ir kaip jūs manot? Šioms rungtynėms į aikštę nešėsi ne tik savo ,,Kometą'', bet ir blokštą. Vieną dieną aš puolėja, kitą - atmušėja. Laukdama, kol visi susirinks ir nuaidės teisėjo švilpukas, nutarė žvilgtelėti į Varno Nago atmušėją. Ir deja, tai vis dėl to buvo vaikinas. Vadinasi, greičiausiai stipresnis. Sunku buvo apie jį spręsti iš rungtynių su Klastūnynu, nes sunku suvokti viską stebint iš tribūnų.
Gąsdino ir jo šluota. Jei tik nepasivaideno, tai buvo ,,Atgimusi Ugnis", kuri tikrai buvo stipresnė už Amnetos šluotikę. Dievuliau, žinau, nesu religinga, bet padėk man, prašau. Ar rodos, ar jis, žaidžiant prieš Klastūnyną, muštuką atmušė į atmušėją? Nejuokais išsigandusi grifė krūptelėjo nuo garsiai trenkusio žaibo. Išgirdus švilpuką, kilo į viršų, bandydama save drąsinti. Jausdama, kad vėjas greičiausiai pavėlavo į šias rungtynes, stengėsi pamatyti muštuką. Anksčiau reikėdavo nuo jo ginti arba bėgti, šį kartą bėgti nebebus galima. Šitaip sumautų viską absoliučiai. Na ką gi, blokšte, kaip šį sykį sutarsim? Su kritliu sutariau gan prastai, tačiau man rodos, kad tu esi gražesnis, todėl turbūt sutarsime geriau, mieluti. Suspaudusi blokštą rankoje, kad netyčia jo nereiktų it kokio kritlio gaudyti, sklendė aukščiau, ieškodama muštuko, kad galėtų jį paleisti į ką nors, jei tik sėkmingai pavyks - į tai, ką liepė taikytis Klarė.
Muštuko ieškoti nereikėjo. Jis pats ją susirado. Atzvimbė it kokia didelė neišauklėta musė į jos pusę. Džesė išsišiepė, parodydama savo drambio kaulo spalvos dantukus kamuoliui (ir tuojau užsičiaupė, pagalvojusi, kad gali jų netekti) bei kiek nutaikiusi vietą, kur būtų patogiau atmušti, netrukus pamatė galimą atmušimo objektą. Na ką, Sebastianai Azrieli Herondeilai, pažiūrėkime ar esi toks stiprus, kaip atrodai. Užsimojusi mediniu blokštu, į šį dar stipriau suspaudė ir stengdamasi nutaikyti jėgos viduriuką (kad pati nenulėktų nuo šluotos ar muštukas nenuskristų toli nuo taikinio), atmušė pamatytą kamuolį į varnį, su mintimi, kad šis galėtų užsižiūrėti kur nors ir netrukus skrieti nuo savo varniškos prabangios šluotikės.
[Atmušimas į Sebastianą: 2; 4]
-
Marcus Green atsargiai peržengė gana nemažą balą ir atsidūrė tiesiai prieš stogo kraštą. Po tuo stogu prieš varžybas moksleiviai paprastai slepiasi nuo saulės arba nuo žiūrovų žvilgsnių. Dabar stovėdamas po juo grifas girdėjo velnišką šniokštimą ir gana smarkų nemažų vandens lašų baladojimąsi į stogą. ,,Tai bent pasisekė..." - pamintijo jis, kai visai netoli Hogvartso kvidičo aikštės nugriaudėjo griaustinis ir bemaž subildėjo žemė. Nuo garso vaikis net nusipurtė. Nejučia žvilgsniu susirado vyresniąją seserį - ši buvo nusisukusi, bet berniukas matė, jog ji irgi nekantrauja. Visgi prieš varžybas jie nesuspėjo susitikti ir palinkėti kits kitam sėkmės. Na, bet niekis. Viskas bus gerai. Kol dar neapsikarstė odiniais rūbais ir apsaugomis, vaikis padarė keliolika atsispaudimų, atsilenkimų, prasitampė ir sušilo kaip reikiant, mat ,,šildytis" po lietumi neturėjo visai jokio ūpo.
Komanda pamažu žingsniavo iš persirengimo kabinų į aikštę. Prieš išeidamas laukan Marcus nusimovė pirštinę ir iškišo ranką laukan. Pylė kaip iš penkių kibirų. Nusivalęs ranką į kelnes grifiukas vėl įkišo ją į pirštinę ir nėrė į lietų pats. Niekaip jau čia nebeišsisuksi...
Na, ir lietus jį pasitiko su griausmu ir džiaugsmu, šlapiomis ir šaltomis rankomis ištaršydamas plaukus, varydamas vandenį į visus tarpus tarp rūbų kuo arčiau kūno. Green'as iškart susitaikė su tuo, kad peršlaps kiaurai. Net nežinia, su kuo reikėtų tokį lietų lyginti - su Baikalu, atsiteleportavusiu iš Rusijos tiesiai tau virš galvos, ar su mažyčių muštukų armija.
Kas gi tą Marcus'ą atvarė į kvidičą? Jeigu būtų atsisakęs žaisti, dabar sėdėtų gana šiltose tribūnose, kur žiūrovai ir nuo vėjo, ir nuo lietaus apsaugoti. Gal dar ne per vėlu apsisukti?
- Op, - pasakė grifas, nubraukdamas šalin dvejones. Šluota pakluso jam ir nugulė į delną. Marcus pavalė delnu šluotkotį - aišku, vandens tai nepašalino. Bet nežinia kodėl jis taip padarė. Galbūt dėl to ir nepakliuvo į Varno Nagą. Nestipriai, bet tvirtai - kaip damos ranką - suspaudęs delnuose šluotą, kad nenukristų, nuskrido aukštyn prie lankų. Žinojo, kad gynėjai paprastai mėgsta pasirodyti ir šauti link lankų kaip strėlės, bet Green'as nesijautė toks profesionalus ir toks ištroškęs lietaus vandens, kad šitaip elgtųsi. Visgi kildamas aukštyn ir vis geriau jausdamas pusiausvyrą ir harmoniją su aplinka kvidičininkas greitį gerokai padidino. Žaidimas prasideda.
Marcus'o pozicija buvo daboti kvidičo lankus - didžiulės kvidičo aikštės vienas galas. Atrodė, kad aukščiau esant lietus merkia mažiau, negu ten, apačioje, kur vanduo ir po kojom, ir virš galvos. Ko gero, tai tebuvo tokia iliuzija. Pasitaisęs nuo lietaus vandens kerais apsaugotus akinius gynėjas pasitikrino regėjimą ir susirado žvilgsniu kiekvieną Grifų Gūžtos komandos narį. Pirmiausia, aišku, susirado seserį Stevie, antrą - kapitonę ir gaudytoją Klarę. Kurį laiką vaikis stebėjo ją - ar ji neduos dar kokių nors signalų ar nurodymų, nors juk paskutinės pastabos, linkėjimai ir padrąsinimai buvo išsakyti dar stovint ant žemės. Kažkur toli, į dešinę nuo Marcus'o darsyk plykstelėjo žaibas, suvarydamas čionai dar tamsesnius debesis ir dar daugiau lietaus. Gynėjas atsiduso, bet nieko nei sau, nei kam kitam nepasakė. Buvo girdėjęs tokių kalbų, kad yra moksleivių, stebinčių ir besiklausančių, ar tu nesikeiki, o jeigu prigautų - perduotų moksleiviams. Ko gero, tai buvo eilinė nesąmonė mandagumo ir pagarbos kvidičo žaidime palaikymui. Grifiukas peržvelgė kitus komandos narius, atsigręžė, kad įvertintų savo dabartinę padėtį.
[-]
-
Įprastai tokiu oru niekas nebūtų vijęs laukan nė trigalvio šuns, sagstydamasi paskutines nuo lietaus saugančio apsiausto sagas svaičiojo Klarė. Netruks ilgai ir šiam peršlapti, bet bent kokia nauda buvo. Frazė lemiamos rungtynės, siaučiant pavasariškai audrai įgavo dar margesnį atspalvį. Laimė tik tokia: oras buvo vienodas visiems.
Paskutinėmis akimirkomis iki išeisiant į dangaus ašarų merkiamą aikštę, Grifų Gūžtos komandos kapitonė ištarė žodžius komandai:
- Nugalėtojų niekas neteis, todėl pasistenkim, aš jumis tikiu, o jūs tikėkit savimi ir komanda, viskas bus gerai.
Artėjant pavasarį gadinantiems egzaminams, Grifiukų komandos sudėtis kiek pakito. Bet paskutinius metus mokykloje skaičiuojanti Klarisa vienodai pasitikėjo visais raudonaisiais. Kitaip jų net nebūtų priėmusi į koledžo svajonių komandą.
Tiesą pasakius pačiai septyniolikmetei šiandien būtų pravertęs palaikymas. Įsikibimas į kieno nors ranką norint tvirčiau jausti žemę po kojomis. Kad ir kaip sarkastiškai tai skambėjo prieš pakylant į orą. Kaip visada pirmiausia kvidičo formalumai. Rankų paspaudimai, keičiami šluotų šnarėjimo joms atsiduriant ten, kur tikimąsi, jog ir išliks visas rungtynes ir pagaliau šiandien labiausiai kiek galima nuo griaustinio garso kurtinamas ausis pasiekė ne ką tylesnis garsas: rungtynių pradžios švilpukas.
Žaidėjams ant šluotų šovus į orą žiūrovai, apsiginklavę įvairiausiomis priemonėmis nuo lietaus, pasveikino rungtynių pradžią plojimais. Tokius pačius išgirs ir rungtynių pabaigoje. Kai greičiausiai viena iš komandų - mėlyna arba raudona galės užsitikrinti kvidičo taurę savo koledžui.
Aukso šmaukštas retai kada pasirodydavo rungtynių pradžioje. Bet jei ne šiandien, tai kada? Juk finalas. Ore beveik nieko negalėjai įžiūrėti. Ištiesusi ranką pagauti šmaukšto, kai tokia galimybė pasitaikys, net savo pirštus sunkiai teįmatytum. Tačiau kai kuriuos, jei taip galima pasakyti, objektus galėjai matyti net ir per virš galvos atsuktą vandentiekį. Varno Nago gaudytoja, kurią kaštonplaukė pažinojo tik iš matymo laikėsi arti raudonapsiaustės.
O tokių dalykų, oi, kaip grifiukė nemėgo. Labai kažko negalėjo padaryti, tačiau ką, jei mėlynapsiaustė gaudytoja norėjo ryti šluotos žabus skrisdama iš paskos, kol šmaukštas nepastebėtas. Jei šmaukštas bus kitoje aikštės pusėje, varnė tik praras galimą įgauti pranašumą. Skraidant aplink aikštę buvo baisu ne tik dėl muštukų, žaibai grūmojo tarsi juos kažkas būtų paleidęs iš lazdelės. Muštukui trinktelėjus dar gelbėtų ligoninės sparnas, o įdomu kaip būtų pakepinus žaibui?
Klarisa Karter, visa merkiama lietaus, skrido apsidaryti aplink visą aikštę. Jei ir šmaukšto tik prasidėjus rungtynėms pastebėti nelabai pavyks, tai bent pažiūrės į situaciją aikštėje. O ji rodos, bent kol kas buvo nebloga. Kritlis prigludo jauniausios komandoje - puolėjos Stevie rankose. Žaliaakė džiaugėsi, jog jauniausia grifiukų kvidičininkė taip gerai įsiliejo į žaidimą. Tiesa žaidėjus atpažino tik iš kiek įmatomo sudėjimo. Aiškesnių bruožų nelabai galėjai įmatyti.
O tai reiškė, jog šmaukšto teks ieškoti praktiškai aklai. Pagauti auksaspalvį plazdantį kamuolėlį šiandien reikės labai didelės sėkmės. Ir pasiseks tai, kuri greičiausiai pastebės sparnuotąjį šitoje sumaištyje. Lėtai dairydamasi atsargiai skraidė aplink, greitis dabar tik trukdytų žvalgytis. Abi rankos buvo tvirtai įsitvėrusios ištikimosios šluotos. O akys beveik nemirksėdamos, lauke pakako drėgmės, dairėsi pergalės garanto.
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 3]
-
Pasigirdo kurtinantis Perkūno įtūžis - griaustinis. Tikriausiai prieš tai pasipylė ir keli žaibai, tačiau kvidičui skirtą lietpaltį apsirengusi merginą jų neišvydo. Tam trukdė palapinė, kurioje buvo visa Varno Nago komanda. Iki rungtynių pradžios buvo likusios geros penkiolika minučių, tad nenuostabu, kad Elytės viduje virė tikras chaosas. Juk tai lemiamas žaidimas. Laimi jie arba tie grifai. Bloga žinia grifams yra tai, kad Eleizija Stigler yra pasiryžusi nupešioti tas dirbtinu auksu apipurkštas plunksnas. Tokiu atveju jie nebegalės skraidyti aukštumose - Varnos užims jų vietą. Žinoma, yra vienas minusas. Priešininkai gali kartoti Švilpių taktiką ir dosniai atidaužyti varnytę muštukais. Tada ji vėl turėtų atsidurti chemikalais atsiduodančioje palatoje su berniuku, prisivalgiusio magiškų pupų. Neee, tai tikrai nevilioja Elės.
Ant akių užsimaukšlinusi tuos nepatogius akinius, giliai įkvėpė, kartelį kitą perbraukė per savo tamsius ir gėlėmis atsiduodančius plaukus.
- Dabar tereikia jus tinkamai surišti. Nenoriu, kad pasileistute kaip per varžybas su Švilpyne. Tai tikrai nebuvo šaunu, - pasikalbėjo su savo plaukais. Tikrai normalu.
Išsitraukusi savo burtų lazdelę, grakščiai mostelėjo pastarąja, išsitiesė ir laukė rezultato. Juto, kaip plaukų sruogelės pakilo į orą ir pradėjo greitai pintis į vieną tvirtą kasą. Tai netruko pernelyg ilgai. Tik kelias sekundes. Nuostabu. Nieko nelaukdama, pasigriebė Franko (teoriškai ta šluota priklausė jau jai) „Padangių Valdovę", pakštelėjo į šluotkotį. Per tas rungtynes jos abi išties suartėjo. Net keista, kad tarp šluotos ir merginos gali užsimegzti toks ryšys.
Žengė žingsnį laukan. Iškart pasigailėjo. Iš audros debesų iškritę lietaus lašai pradėjo atakuoti merginos kūną. Elė tik piktai pažvelgė į dangų ir kažką sumurmėjo sau po nosimi:
- Tikiuosi, kad audra skirta nutrenkti ne mus, Perkūnėli.
Apžergė šluotą, su kuria labai suartėjo, tvirtai įsikibo į ją, atsiduso. Droviai pažvelgė į komandos narius: Norą, Klarą, Sebuką bei Mireille. Net neišgirdo to šlykštaus švilpuko garso. Tematė, kaip draugai pakyla nuo saugios, kietos žemės ir šauna į dangų. Į dangų? Ką? Jau prasidėjo rungtynės? Aaaaaa... Kad mane devyni velniai apgraužtų. Ko aš dar laukiu? Elė šiurkščiai spustelėjo „Padangių Valdovę" ir šluota, piktai sutraškėdama, nuskriejo į mūšio pakraštį. Priskridusi savo komandos lankus, truktelėjo draugę ragindama ją sustoti. Pastaroji pakluso Elei.
- Dabar tereikia laukti grifų. Tikiuosi, kad bus pasiruošę nuplikti, - šelmiškai šyptelėjo ir rankogaliu nusivalė akinių stiklus. - Hadi başlayalım.
[-]
-
Vaikinukas tikėjosi, kad pavasarį vyksiančios rungtynės bus geriausios. Lauke būtų šilta, o saulė dar visai vėsiais spinduliais švelniai glostytų žaidėjų odą. Tačiau ne. Paskutinės rungtynės regis visgi bus siaubingos. Lietus plovė viską: žemę, dar tik atsigaunančią po žiemos, žmones ir pastatus. Pro Hogvartso pilies langus nesimatė nieko, tik tekančios vandens srovės.
Varno Nagas prieš Grifų Gūžtą. Tai rungtynės, kurios nulems viską. Azas nesiruošė nusileisti grifiūkščiams, ypač kai pasiekta tiek daug. Jei mėlynieji pirmi pagaus šmaukštą bus viskas – čempionatas baigtas. O to varnius labiausiai geidė. Jam patiko kvidičas, treniruotės tapo tokiu įpročiu, kurio jis nekeistų į jokį kitą. Na, jei laimėtų grifai, čempionatas taip pat baigtųsi, tik tokio varianto išsipildymas visai nedžiugintų varnų atmušėjo.
Kokia tragedija, kad praėjusiais metais Varno Nagas liko paskutinėje vietoje. Tegul pasimoko, ką reiškia komandoje neturėti Herondeilo. Pripažinkime, kad šis varniukas tikrai nepasižymėjo kuklumu, bet iš kitos pusės, juk pasitikėjimas savimi dar niekam nepakenkė (ar tikrai?). Jei tai būtų melas tada vaikinas tokias mintis pasilaikytų sau, bet dabar, kai varniams tikrai gerai sekasi, kodėl turėtų taip elgtis? Būtent – neturėtų.
Kvidičo lietpaltis trukdė judėti, o plius, tokioje audroje, beveik nepadėjo. Vanduo lengvai patekdavo už apykaklės, o tada iš lėto, bjauriai ir įkyriai, tekėdavo nugara žemyn. Garbės žodis, atmušėjas nekentė fakto, kad niekas nekeisdavo kvidičo rungtynių datos net dėl tragiškiausių oro sąlygų. Azrieliui net teko gerokai pavargti kol patogiai įsitaisė ant šluotos. Vaikinukas privalėjo susikaupti. Juk tuoj teks kilti į orą. Vienoje rankoje jis gniaužė blokštą, o kitoje – šluotkotį. Stebėjo kaip viena kitą pasveikina komandų kapitonės. Kitais metais teks pakovoti dėl komandos kapitono vardo. Velniai griebtų, vaikigalis juk tikrai gerai žaidė kvidičą, o dar nepamirškime kiek pirmosiose rungtynėse ta Nora su neaiškia pavarde užtruko, kol pagavo šmaukštą. Gerai, kad švilpių gaudytoja buvo dar lėtesnė. Mergiotės kartais sugeba būti tikromis nevėkšlomis.
Paskutinėmis akimirkomis iki pakilimo Sebas beveik nieko nematė, nes visas dėmesys buvo sutelktas į jo girdimus garsus. Tokioje audroje turėjai susikaupti jei norėjai išgirsti švilpuko duodamą signalą. Ir štai – nuskambėjo. Vaikinas stipriai atsispyrė nuo žemės ir pakilo į orą. Jis vieną kartą apskriejo aplink stadioną, o tada pradėjo žvalgytis ieškodamas muštuko. Paieškos ilgai netruko, tačiau viskas vyko ne taip kaip norėjosi vaikinui. Muštukas skriejo tiesiai link jo. Nelemta mergiotė! Vaikinas užsimojo blokštu ir trenkė per muštuką stengdamasis paleisti jį atgal pas grifų atmušėją. Tačiau šį kartą tiesiai jai į veidą. Meldėsi, kad jam pasisektų, juk šios rungtynės buvo pačios svarbiausios. Abi komandos turėjo vienodus šansus, tik žinoma, grifai savo gretose neturėjo Sebastiano. O šis juk buvo ne tik visai neblogas žaidėjas, tačiau ir išvaizda galėjo pakerėti keletą mergiočių. Neatmeskim galimybės, kad kuri nors galėtų užsispoksoti prarasti kamuolį, neatmušti kritlio, paleisto link lankų, ar net pamesti iš akių šmaukštą. Štai ir vėl reiškiasi jo „kuklumas“.
Net nepajautė kaip stipriai laikė sukryžiavęs pirštus. Jam privalo pasisekti. Juk kvidičas galėtų būti jo viso gyvenimo dalis ar net išsigelbėjimas, nes su tokiais mokymosi rezultatais, jeigu taip ir toliau, keturiolikmetis vargiai ką galėjo pasiekti.
[Atmušimas nuo savęs į Jasmine: 1; 4]
-
Jei kas nors paklaustų, Klara niekada neprisipažintų, jog jai pradėjo patikti dalyvauti kvidičo rungtynėse. Bet nemeluotų, sakydama, jog nesitikėjo antrą kartą žaisti. Ypač dar po to kai jų komandos gynėja pasveiko ir galėjo toliau saugoti lankus. Bet štai mažoji puolėja ir vėl žingsniavo į aikštę net pati tiksliai nežinodama kodėl. Rodos, teisūs buvo tie senbuviai, viską išmanantys apie šį sportą, sakydami, jog jei kartą pradėjai žaisti kvidičą greitai nesustosi. Gali greitai tapti priklausomas nuo to jaudulio ir adrenalino bei to nuostabaus, svaiginančio jausmo kai laimi.
Šįkart varnė nejautė tos baimės, nors ir žinojo, jog šios rungtynės bus be galo audringos. Mažoji buvo nusiteikusi gana pozityviai. O ir jautėsi daug labiau savimi pasitikinti kai daugiau laiko treniravosi. Net ir nauja apranga, nebuvo tokia nepatogi, nevaržė judesių ir ant jos neatrodė it koks maišas. Mergaitė pakeitė drabužių dydį neseniai išmoktu mažinimo burtažodžiu ir dabar jie buvo kaip tik. O ir nėra (na bent jau jai) per daug didelio spaudimo, kad pralaimėję bus tik antri. Kelis kartus sau ir kitiems kartojo, kad antra vieta kur kas geriau nei nieko. Aišku, buvo ir tokių, kurie sakė, jog antra vieta tik gražus žodelis pralaimėjusiems.
Viskas jai buvo tik į naudą, na... gal išskyrus orą. Nors ir gyveno šiaurėje, Klara nemėgo sniego, ypač po paskutinių rungtynių. Bet dabar suprato, jog baltos snaigės kur kas geriau nei dideli lietaus lašai. Ir dar griaustinis su žaibais! Mergaitė sėsdama ant šluotos net pašoko iš netikėtumo ir vos neprarado pusiausvyros. O būtų juokinga jei čia ir dabar tėkštųsi į purvą net nespėjus pakilti. Nors tai gal būtų puiki apgaulė, kad nėra grėsmė priešininkams.
Tikriausiai net pati to nesuvokdama mergaitė nusprendė taip apgauti Grifų Gūžtos komandą. Per visą lietų ir sirgalių triukšmą (Taip, taip. Visada reikia kaltinti ką nors kitą, jokiu būdų ne save.) neišgirdo švilpuko ir tik paskutinė sugebėjo pakilti į orą. O kol ji pakilo priešininkų komandos puolėja jau spėjo pagriebti kritlį. Klara net akis išpūtė netikėdama kuo mato. Na, žinojo, kad jų priešininkai tikrai ne kokie žiopliai, bet visai nesitikėjo šito. Supratus ko čia jos komanda taip nerimauja, tas dingęs jaudulys sugrįžo. Sunkiai prarijo seiles ir viena ranka bandė nuvalyti aplijusius apsauginius akinius. Deja, tai nė kiek nepadėjo. Lietus pliaupė kaip iš kibiro. Varnanagė pasigailėjo, kad daugiausia laiko bandė sumažinti savo aprangą ir apsaugas vietoj to, kad apsaugoti jas nuo lietaus. Bet, negali viskas būti taip lengva. Ji greičiau turėtų didžiuotis, kad bent jau sugebėjo sumažinti kažką.
Kaip ir praeitą kartą, dėl viso pikto, Klara suko ratus netoli vyresnės puolėjos, besikėsinančios atimti kritlį. Ir dar akies kampučiu stebėjo raudonai apsirengusią merginą su blokštų rankose, kad būtų pasiruošusi užimti Noros vietą. Bet, šįkart jaunoji puolėja stipriai klydo. Atrodo ši panoro pašalinti vieną grėsmę, jų komandos atmušėją. Akimirkai apsižvalgė, bet rodos, niekas to nepastebėjo. O jei ir pastebėjo, perspėti ar užstoti negalėjo. Tik Klara čia skraidė be jokio normalaus tikslo.
[Bandymas uždengti komandos draugą Sebastianą stojant tarp jo ir skriejančio muštuko į jį: 2; 5]
-
Grifės rankos drebėjo, keliai linko. Ji vėl laukė tų nelemtų varžybų, o atrodo, dar praeitose pasakė, kad daugiau niekad nedalyvaus, niekad. O dar šauniau buvo tai, kad mergaičiukės pozicija pasikeitė, mat ją kažkoks vaikėzas pakeitė, va ir nebeturi Elridė savo šiltos saugios tinginio vietelės, nesąmonė! Bet nežinia, gal būnant puolėja jai labiau seksis? Juk bent vienoj vietoj kabėti nereiks, tad ne taip nuobodu bus. Nors ką čia gali žinoti, baltapūkei ir įdomiausias pasaulio žaidimas gali pasirodyti visiška nesąmonė. Et, ir ką su tokiom lepūnėm daryti...
O ir oras, regis, geras pokštininkas buvo. Siaubas baubas gaudytojoms, kurios turės kamuotis skraidžiojant paskui auksinį kamuoliuką, juk tas bet kur gali nulėkt, o tada tik ir saugokis žaibų, o tai vėliau ir fakelu pavirsi. Bet siaubas buvo ir žaliaakei, mat žaibų ji labai bijojo, labiau nei mirties. Būtent todėl ir linko jos keliai, mat pagalvojus apie tokį orą iškart vaizdinys, kaip žaibas nutrenkia mergaitę, iškyla.
Paaugliukė pėdino lauk į aikštę, o jos rankos drebėti nesiliovė, atrodo, ir šluotą tuoj pames, kai savijauta tokia nemaloni ir neapkenčiama. Bet kartodama sau, kad priklauso Grifų Gūžtai ne šiaip sau, užlipo ant šluotos ir pasiruošė šauti į dangų, tiesiai tarp tų baisių, baimę keliančių, žaibų.
-Dieve, jei toks egzistuoji... Neleisk šioms rungtynėms vykti visą parą, neleisk žaibui prie žmonių prisiliesti... Na, nebent tas žmogus tai kokia varna... Khem...-pakilusi į orą grifiukė ir melstis pradėjo. Kritlis buvo jos komandos, bet toks dalykėlis mergiotės nei džiugino nei liūdino, mat ne ji jį gavo. Paauglės galvoje maldelės plaukiojo, o dėl tokio lietaus po kelių valandų turbūt ir sirgaliai vandeny plaukios.
Elridės plaukai jau buvo permirkę, matomumas siaubingas, kiekvienas griaustinis, ar žaibas, vertė gūžtis ir spaustis prie šluotos, kad tik nieko nenutiktų, bet žaisti juk reikėjo. Geriau nužvelgusi aikštę mergaitė giliai atsiduso. Jos komandos atmušėja jau laidė muštuką į kažkokį Varno nago mokinį, gaudytoja bandė pastebėti auksinį kamuoliuką, o va Elridė dar su aplinka susitaikyti nesugebėjo.
O ką mergaitei veikti? Vėl tinginiauti? Ji stebėjo Stevie ir mąstė, ką turėtų daryti. Et, kritlis ne pas ją, atimti iš komandos draugės negali, nors tokia ten ir draugė... Pyktis išlikęs po tiek daug laiko.
Taigi, baltaplaukė turi laukti, gal atsiras koks metas, kai ji galės sužibėti, tikėkimės, gerąja prasme. Nors visko gali būti... Žiūrėk, bandys atimti kritlį, tai pati nuo šluotos nuvirs, buvo taip per treniruotes, o va jei nuo muštuko saugot, tai iš baimės dar labiau prie šluotos sprausis. Eh, nežinia, ta šluota gal kaip skydas veikia? Jei kuo labiau bijo, tuo labiau prie jos lenkias, nors, atrodo, nepatogu turėtų būti.
Ir va, pagaliau! Grifės buvo pakankamai protinga, nors dar nežinia su tuo... ir sumąstė, kad reiktų jai kažką ginti, nors ir puolėja, bet nesvarbu. Geriau išmąsčiusi, kad varniukas, kaip ir švilpis, muštukus tik į gaudytoją ir atmušėją laidys, patraukė link naujosios atmušėjos – Jasminos. Oi, kaip ji skubėjo, kad tik išgelbėt, nors ir tragiškai bijojo. Danguj kažkas sugriaudė, tad mergaičiukė susigūžė, bet susivokusi, kad taip draugės neapsaugos atsiduso ir visu ūgiu išsitiesė.
-Dieve apsaugok mane...
[Bandymas uždengti Jasminą stojant tarp jos ir į ją skriejančio muštuko – 3, 5]
-
RPG vertinimas
Stevie Green: 10
Nora Kühnemund: 9
Mireille Thalassa Lelièvre: 10
Jasmine Diana Amneta: 8
Marcus Green: 10
Klarė Konė Karter: 10
Eleizija Stigler: 9
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 10
Klara Severova: 10
Elride Endlercat: 10
Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)
Nora Kühnemund [7] - Stevie Green [5] = KS [2] = 2 papildomi kauliuko ridenimai Norai Kühnemund.
Mireille Thalassa Lelièvre [8] - Klarė Konė Karter [8] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Jasmine Diana Amneta [7] - Sebastianas Azrielis Herondeilas [7] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Klara Severova [6] - Jasmine Diana Amneta [7] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Elride Endlercat [6] - Sebastianas Azrielis Herondeilas [7] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Komandinis koeficientų palyginimas
Grifų Gūžta [2,5] - Varno Nagas [2,5] = KKS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kauliuko rezultatas
Stevie Green: -
Nora Kühnemund: 2; 2; 1
Mireille Thalassa Lelièvre: 4
Jasmine Diana Amneta: 1
Marcus Green: -
Klarė Konė Karter: 1
Eleizija Stigler: -
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 1; 4
Klara Severova: 2; 5
Elride Endlercat: 3; 3
Stevie Green neatlieka veiksmų.
Nora Kühnemund perima kritlį.
Mireille Thalassa Lelièvre nepastebi aukso šmaukšto.
Jasmine Diana Amneta netiksliai atmuša muštuką link Sebastiano Azrielio Herondeilo.
Marcus Green neatlieka veiksmų.
Klarė Konė Karter nepastebi aukso šmaukšto.
Eleizija Stigler neatlieka veiksmų.
Sebastiano Azrielio Herondeilo atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link jo.
Klaros Severovos atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Sebastiano Azrielio Herondeilo.
Elridės Endlercat atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Jasmine Dianos Amnetos.
Kvidičo rungtynės tęsiamos
Kritlis pas Norą Kühnemund.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 0 Varno Nagas.
-
Lietus pliaupė negailestingai: stori, juodi debesys buvo nukloję visą dangų, tad, nors tebuvo vidurdienis, aplinkui jau viešpatavo prietema, tik retsykiais staigūs žaibo blykstelėjimai nutvieksdavo visą bekraštę sunkių lietaus kamuolių jūrą. Jie buvo tokie netikėti, kad mažoji Kühnemund vis pašokdavo ant savo šluotos. Kiekvieną iš jų lydėjo kurtinantis griaustinis, tad apie jokius šūktelėjimus komandos draugams – ar padrąsinimo, ar taktikos pakeitimo – negalėjo būti nė kalbos. Kurgi tau šūkausi, kai ji negirdėjo nieko aplinkui: atrodė, jog net tribūnos yra tuštutėlės, jokie sirgalių garsai jos nepasiekė. Visą jos klausą ir visas mintis užėmė griausmai ir sunkių lašų tėškimasis į žemę, jau spėjusią pavirsti bjauria pliurze. Na, nukristi ton košėn tikrai nebūtų itin didelis malonumas.
Be viso to grožio, toks oras lėmė ir kitus dalykus. Visi kamuoliai ir šluotos buvo slidūs, žaidėjai turėjo merktis, norėdami įžiūrėti ką nors toliau negu ištiestos rankos atstumu. Dėkui dievams, kad, siaučiant tokioms stichijoms, ji neturi jaudintis dėl mažyčio aukso spindulėlio; būtų tikrai save sugraužusi nuo nervų. Juk ir su kritliu bėdų tikrai netrūko.
Nora bandė atimti kritlį, palindusi po raudonai apsitaisiusia puolėja, tačiau nesėkmingai. Mažai betrūko, kad būtų praradusi pusiausvyrą ir nukritusi ton ne itin gundančion košėn. Gal šiandien nereikia taip rizikuoti? Kurgi ne! Svarbiausios rungtynės ir nerizikuoti?, mintyse subarė save ir nusijuokė – irgi iš savęs. Neaišku tik, ar todėl, kad suvokė besiginčijanti su savo antruoju „aš“, ar todėl, kad tai skambėjo kaip visai neblogas, nors ir medinis, anegdotas?
Žinoma, tokie barniai buvo klaida – jos persekiojama priešininkė štai jau staigiai dėjosi į priekį ir Nora suvokė gerokai atsiliekanti. Kad ją septyni velniai sugraužtų, pacitavo Eleiziją, mėgstančią įpinti šią frazę į kiekvieną pokalbį. Pagreitino savo „Skraiduolę“ ir jau spėjo susilygiuoti su ta mergaite.
Toji grifė – nors ir greičiausiai jaunesnė už Norą – tikrai nestokojo fizinės jėgos. Laikė kritlį taip stipriai suspaudusi, kad apie jokį atėmimą kapitonė negalėjo nė svajoti. Jokia normali (normali) trečiakursė, nesinaudodama jokiomis uždraustomis priemonėmis, negalėtų turėti tiek jėgos. Na, bet kita vertus, jų vadovas – eliksyrų meistras. Egzistavo tikrai nemaža tikimybė, jog bus prisidėjęs prie tos netrylikametiškos jėgos.
Tiesa, gal dėl drėgmės, gal dėl staigiai sugriaudėjusio dangaus, Steevės gniaužtai mažumėlę atsilaisvino: to pakako, kad Nora – visąlaik sekanti jai įkandin kaip šešėlis – pasinaudotų proga ir išplėštų kamuolį sau. Dabar reikėjo išpešti laiko, kad ji spėtų nusikakti iki liūtų saugomų lankų. Tikėdamasi, kad priešininkų puolėja dar neatsitokėjo taip staiga netekusi kamuolio, tamsiaplaukė, dešiniąją stipriai suspaudusi kritlį prie šono, pasilenkė prie šluotkočio ir pasuko kiton pusėn. Šį sykį nutarė neįmantrauti ir nesipuikuoti savo gebėjimais: tokiomis oro sąlygomis galimybės nusižudyti kone keturgubėjo. O jai visai patiko vaikščioti ant žemės ir į dangų ar dar kur tikrai neskubėjo.
Dėl to, net nebandydama daryti jokių įspūdingų manevrų, nudūmė į kitą stadiono pusę, kur jos lyg tipinis grifas (paukštis, ne koledžo narys), mintantis dvėseliena, jau laukė gynėjas, taip ir betikėdamasis, kol ji susimaus, o jis pats gaus vaišių. Na jau ne: ji nesileis nuėdama tokio plėšrūno. Grėsmingai priartėjusi prie kairio lanko, apsisuko aplink save ir pasiuntė kritlį į dešinįjį apskritimą.
[Metimas perėmus kritlį: 1; 3]
-
Lietus nesiliovė. Kur tau - Stevei atrodė, kad jis kuo toliau, tuo stipriau pliaupia. Tačiau ji iš paskutiniųjų laikė kritlį. Tačiau priešininkė buvo atkakli ir netrukus, pasinaudojusi akimirka, kai grifiukė negalvojo apie kritlį ir jį laikė šiek tiek silpniau, išplėšė jį iš rankų.
- Po galais! - garsiai sušuko Stevie, tačiau kažin ar tokiame lietuje ją kas nors galėjo girdėti. Trečiakursė pasileido Varno Nago atstovei iš paskos, tačiau netrukus suprato, kad pasivyti nepavyks - labai stipriai pasijuto praktikos stoka... Stevie keiksnodama stabtelėjo. Ji suprato, kad vytis Norą beviltiška, tad nutarė, kad geriau nuveiks ką nors naudingesnio komandai. Atsiprašau, Marcusai pagalvojo mergaitė, prisiminusi, kad dabar broliui teks susidurti su varžovų puolėja.
Stevie kurį laiką pasisukiojo vietoje, žvalgydamasi, ką gi dabar reikėtų daryti, mat Nora buvo jau toli. Galvok, Green, galvok mąstė mergaitė, karštligiškai žvalgydamasi. Per lietaus uždangą tragiškai nieko nesimatė. Kažkas greitai pralėkė pro grifiukę, bet ji nesuprato, kas. Mergaitė net nesuprato, ar tai buvo jos komandos draugas, ar varžovas.
Kritlio nebeturi. Bet vis tiek negali sėdėti be darbo mąstė Stevie. Kiek kartu kalbėjote su komanda - kuo tokiu atveju gali būti naudinga komandai? Ko gero, reikia padėti kapitonei... Gerai viską apsvarsčiusi ir gal penkiasdešimtą kartą prakeikusi lietų Stevie nuskrido ieškoti Klarės. Atmušėjai labai mėgo atakuoti gaudytojus, tad mergaitė nutarė, kad, jeigu prireiks, ji galės bandyti apsaugoti komandos gaudytoją nuo muštuko - juk jai reikia ieškoti mažylio aukso šmaukšto, o ne peštis su nenuoramomis muštukais.
Tačiau lietus ne itin tepadėjo mergaitei: per jo uždangą ji nematė nieko, kas buvo toliau nei pora metrų nuo jos. Tad kur ten sužiūrėsi, kur skraido Klarė, kur nuolat yra intensyviose paieškose?
- Nagi, nustok! - sušuko lietui Stevie. Tačiau šis, žinoma, nepaisė mergaitės norų ir pylė kaip pylęs. Grieždama dantimis grifiukė dairėsi toliau. Jai pačiai jau darėsi juokinga, kad ji ieško Klarės beveik taip pat intensyviai, kaip kad ši ieško aukso šmaukšto. Tačiau nebuvo ką daryti.
Vienu momentu Stevei pasirodė, kad muštukas lekia tiesiai į ją ir ji išsigandusi vos nenusirito nuo šluotos. Tačiau kaip netrukus suprato mergaitė, tai tiesiog tebuvo eilinis ėjo gūsis. Nevykėle tu sunkiai atsidususi pagalvojo grifiukė. Tačiau dabar ji pradėjo žvalgytis paties muštuko. Tačiau tas bjaurybė buvo juodas, tad, žinoma, dar sunkiau pastebimas negu ryškiais raudonais apsiaustais vilkintys komandos draugai. Galingas griaustinio trenksmas visai virš galvos gerokai išgąsdino jaunąją Grifų gūžtos komandos puolėją, tačiau šį kartą ji laikė šluotos kotą tvirčiau ir net nesusvyravo. Jeigu tik oras būtų geresnis, aš tikrai šituo mėgaučiausi su apmaudu pagalvojo Stevie. Ji apsisuko ir norėjo pažiūrėti, kaip jos broliui sekėsi apsiginti nuo Noros metimo, tačiau, žinoma, per lietų nieko nepamatė. Tačiau šis veiksmas nebuvo veltui: bandydama įžiūrėti lankus, trečiakursė pamatė, kaip juodas muštukas visu greičiu lekia į vieną iš jos komandos draugų. Manydama, kad tai yra komandos gaudytoja, Stevie, nors ir nebūdama visiškai tikra, pasileido į tarpą, likusį tarp komandos draugės (ar draugo?) ir tikėjosi, kad pavyks apginti raudonu apsiaustu vilkinčią figūrą, taip leidžiant svarbesniems komandos nariams be trikdžių tęsti žaidimą.
[Bandymas uždengti komandos draugą stojant tarp jo ir skriejančio į jį muštuko - 3, 5]
-
Anaiptol neišnaudodama visų savo šluotos galimybių, Mireilė palyginti lėtai yrėsi pirmyn aikštės pakraščiu. Akies kampučiu matė besiplevėsuojantį varžovų gaudytojos apsiaustą, o kiek žemiau jos – užvirusį įnirtingą žaidimą, iškreipiamą tik ant akinių krentančių stambių lietaus lašų. Iš pradžių mergina dar mėgino juos kartkartėmis nubraukti, bet galiausiai liovėsi – pastangos buvo bevaisės, kadangi tik ištepliodavo stiklus, kurie tuojau pat vėl paskęsdavo lietuje. Kita vertus, buvo visai įdomu stebėti vandens iškreiptą aplinkos vaizdą tarsi kokioj veidrodžių karalystėj, nors tai ir nepadėjo jai žvalgytis šmaukšto.
Pasiekusi priešingą aikštės galą pamatė, jog toji amžinai išsišiepusi mažvaikė sugebėjo išlupti kritlį iš varžovės rankų. Žiūrint iš šono niekaip nebuvo įmanoma pasakyti, iš kur tokia smulki mergiotė sėmėsi tiek jėgos, turint omeny, kad tas kamuolys dėl drėgmės tikriausiai buvo dar ir gerokai slidus. Gal kiek pabūrė ir užsiaugino nagus, kad geriau įsikirstų. Nusijuokusi iš tokių minčių, varnanagė apsuko pusratį aplink lankus, sekdama kiekvieną Noros judesį ir tikėdamasi, kad toji mažė pamirš kaip stabdyti ir išsitėkš į vieną tų metalinių stulpų. Nors gal toji dar ne tokia buka.
Apsisukusi Talasa nėrė per aikštės centrą, žvalgydamasi šmaukšto, besislepiančio tarp žaidėjų. Būtent ten praėjusį kartą jis buvo taip jaukiai įsitaisęs – galbūt ir šįkart ėmėsi tokios pat priedangos pačiame mišrainės viduryje. Bet, deja, viso to žaidimo epicentre sutiko tiktai iš kažkur įsimaišiusį muštuką. Lėkė jis sau visai nesidrovėdamas aplink visomis kryptimis švilpiančių žaidėjų tarsi būtų šios aikštės valdovas, sprendžiantis, kam gyvent, o kam mirt. Iš metaforiškos pusės taip ir buvo.
Staigiai nėrusi žemyn, Mireilė vos ne vos išsilenkė juodojo velniūkščio. Ši akistata vos nepadovanojo jai poros susidūrimų su kitais žaidėjais, bet visgi, galiausiai merginai pavyko atsitiesti. Tolumoje matė Grifų Gūžtos atmušėją, besimosikuojančią blokštu tarsi jai pačiai kas būtų užvožę per makaulę. O gal juo besišvaistydama pati sau ir užsivožė – Talasa nebūtų nustebusi. Šiaip ar taip, tikriausiai toji kreivarankė ir bus klišai nubloškusi tąjį muštuką į visą žaidėjų būrį. Negi niekas šioj prakeiktoj pily nesugeba nė atmušti tiesiai. Mireilei muštukų ir nevykusių atmušėjų buvo iki kaklo jau žaidžiant su klastuoliais, tad visai netroško, kad tas pats kartotųsi ir čia.
– Ei tu! – apsigręžusi šūktelėjo varnų atmušėjui, šiuo metu šaudančiam savo dailiomis akutumės visur, išskyrus į pro jį lekiantį muštuką. Samuelis?.. Ne ne, Stefanas. Šitas tikrai Stefanas. – Mažiau į panas dairykis, nes tuoj atsisveikinsi su pora dantų ir nebeturėsi kuo jas kerėti.
Nė nežinojo, ar per visą atstumą jis ją išgirdo, tačiau per daug nesuko galvos ir nulėkė tolyn. Viena vertus, koks gi skirtumas. Jai juk nebuvo svarbi nei žaidimo baigtis, nei tuo labiau komandos narių sužeidimai ar dantų kiekis burnoje. Na, ar bent jau Mira vis dar tuo save tikino. It kokią mantrą ji įnirtingai kalė sau galvon priežastis, kodėl nemėgsta visų čia esančiųjų ir kodėl jie turėtų eiti velniop. Ir vis dėlto, nuo žaidynių su Klastūnynu kažkas nežymiai pasikeitė. Galbūt per visą tą prabėgusį laiką prancūzaitė pagaliau apsiprato šioje pilkoje pilyje, o galbūt ją pirmyn stūmė praėjusios sėkmės skonis – vienaip ar kitaip, šiandien jos priešinimasis nebuvo toks stiprus. Bet negi ji sau tai galėjo pripažinti? Žinoma, kad ne.
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 5]
-
Sebastianas buvo nusivylęs. Juk gavosi taip, kad jis blokštu tiesiog švystelėjo per orą. Negalėjo patikėti kas vyksta, juk taip norėjo atmušti muštuką tiesiai tai grifei į veidą, tačiau matot, pasirodo, kad jis tiesiog negalėjo sugebėti atmušti kamuoliuko. Štai dar kartą įsitikinta, kad mergiotėms geriau nežaisti kvidičo. O ypač, pabrėžkime šią Sebastianui Azrieliui į galvą šovusią mintį, kai aikštelėje skraido Herondeilas. Tai tik faktai, jokių pagyrų. Tokio fakto pakartojimas tik į naudą. Gal reikėtų surikti garsiai? Ne, vis dėlto dar kas pagalvotų, kad berniukas baisus savimyla. O taip tikrai nėra. Ketvirtakursis tiesiog buvo realistas ir į pasaulį žvelgė atmerktomis akimis.
Vaikinukui reikėjo skubiai taisyti situaciją. Žinojo, kad jei anoji nebūtų buvus tokia kliša, tai jis tikrai, šimtu procentų, būtų atmušęs taikliai. Dabar vėl teks vytis prakeiktą muštuką. Kaip tik tada pro jį praskrido varnų gaudytoja. KĄ? Ar ji visai iš proto išsikraustė. Matai, Sebastianas spokso į panas. Ha, negi mano, kad jam tikrai taip nuobodu?
- Eik tu šikt!- suriko visa gerkle Mireilei ir ranka parodė nepadorų gestą ir tuoj pat dirbtinai nusijuokė. Na, tiesą sakant, jam visai patiko toji mergiotė. Ne tokia nuoboda kaip kitos.
Į ką nusitaikyti šį kartą? Gal į bernioką? Jis lyg ir atliko gynėjų pareigas. Bet, juk vis tiek jis nieko nepadarys. Gal ir padarytų, tačiau varnių puolėjos buvo, Sebastiano žodžiais tariant, visai glušos. Taigi, kaip ir nebuvo reikalo taikytis į gynėją.
Galbūt į raudonplaukę? Tikriausiai grifė iki kaulų gilumų. Gal ir Sebastianui vertėtų plaukus persidažyt žaliai? Ne, netiktų prie veido ir atitrauktų dėmesį nuo žandikaulio linijos. Juk taip, tiesa? Nenukrypkime nuo temos. Dabar vaikinas sprendė dilemą į kurią marmūzę visgi paleisti mieląjį, brangųjį kamuolaitį. Taip, raudonplaukė atrodė visai geras taikinys. Plius, bus lengviau nusitaikyti kai užima daugiau, hmm, ploto. Tik kas ten per nykštukinis asmens sargybinis skraido aplink ją? Ar tik ne kokia grifų puolėja. Palaukit, palaukit, ar puolėjai dabar tam ir skirti? Gaudytojų gynybai? Tai kodėl jie vis dar vadinami puolėjais? Geriau tiktų koks "asmeninis angelas sargas" arba "gaudytojų ir taip baisių veidelių asmens sargybiniai". Iš viso kodėl ta mergikė skrajoja aplink raudongalvę? Gal numato ateitį? Hmm, kažin ar vertėtų sutikus kokioje pamokoje pasiteirauti dėl asmeninių ateities pranašysčių? Tačiau Sebastianui Azrieliui visai nerūpėjo kažkokia vištelė, besimaišanti kelyje link jo taikinio. Vaikinas prisivijo muštuką ir mediniu blokštu trenkė per jį visa savo turima jėga. Muštukas nuskriejo tolyn link grifų gaudytojos. Na, o jei ir nepasieks jos, tai gal nutrėkš bent tą įkyriąją ateities būrėją. Pagalvojus, kaip gerai kitiems, žino savo profesiją nuo gilios jaunystės. Štai šioji galės plauti smegenis jauniems Hogvartso mokinukams. Jis visu greičiu skriejo link raudonosios gaudytojos. Tiesa, norėjo tarti vieną kitą žodelį puolėjai (?). Skriedamas dar sutiko ir ore beplūduriuojančią varnų žaidėją.
- Ko čia žiopsai ir maišaisi po kojom? Kai kurie čia bando iškovoti pergalę. Padėtum tãi, kokia ji ten bebūtų, Kungliamungiamund!- suriko. Paklaustumėt kodėl? Na, kad būtų linksmiau. Daugiau veiksmo, juk pratylėti tiek laiko siaubingai nuobodu.
- Ką rytoj pamatysi arbatos lapeliuose, brangute?- pasiekęs grifę, kreivai šypteldamas žavinga ir dirbtine šypsena paklausė. Jam net nebebuvo įdomu ar muštukas pataikė į raudonai pasidabinusią žaidėją.
[Atmušimas į Klarę: 2; 5]
-
Eh, kaip mergaitę erzino tas pasirikimas. Nuskrido ginti žmogaus, tai muštukas visai kitur skraidžioja, bet gal ir gerai, kai muštukų netraukia tai ir gyvenimas ramesnis, et, gerai būtų. Nors ką čia gali žinoti, gal Varno Nago atmušėjas bus kelis tūkstančius kartų taiklesnis nei Keitas? Nepatiktų tai paaugkliukei, jai jau dabar viskas nepatinka, bet ką padarysi.
-Pjoviau šieną per visą dieną...-tyliai niūniuodama kažkokias nesąmones grifė dairėsi. Kiekvienas griaustinis, kiekvienas žaibas vertė vis gūžtis į mažą kamuolėlį, bet ji juk drąsi, o taip, labai, kad pati tuo patikėtų.
Et, kaip mergaitė nusivylė pamačiusi, kad Grifų komandos puolėja prarado kritlį. Jos manymu, jau būtų geriau ji gavusi jį, gal iš vyresnės būtų sunkiau atimti? Nors ką ten sunkiau, iš kaulų vyniotinio ir stipriai apglėbtą arbūzą atimtų. Na, bet ką padarysi, jau šaukštai po pietų.
-Gyvenimas sukasi, o aš ne...-tyliai burbtelėjusi kažkokią nesąmonę grifė apsuko šluotą, mat žiūrėti nenorėjo, ir nužvelgė tribūnas. Na, taip, jos pozicija puolėjos, ji turėtų skristi link tos varnanagės ir bandyti perimti kritlį, bet ką tu! Mergiotė juk turi savus principus, juk jei jau kritlis ne pas grifus, tai ir stengtis esmės nebėra, juk vis tiek svarbiausias šmaukštas, ar ne? Eh, tie principai... Greit jie išnyksta, mat nieko gero nepastebėjusi tribūnose ir dar kelis kartelius išgąsdinta griaustinio mergaičiukė patraukė link lankų.
Ji turėjo vilties, kad gal spės atimti tą kritlį, gal jai pavyks, bet skristi greitai vis dar nemokėjo. Paauglė su pykčiu akyse stebėjo varnę, o tada jos žvilgsnis nukrypo ties naujuoju gynėju. Visai naujai iškeptas viščiukas, Elridė buvo netgi įsižeidusi, kad ją toks vaikas pakeitė, juk tai jos užsitarnauta tinginio vieta, aha, gerai būtų.
-Ė, klausyk, tu nesusimauk tik! Nes atsiskaitysime,-kaip tik tuo metu, kai varnanagė sugalvojo mesti kritlį žaliaakė ėmė rėkti savo komandos gynėjui, kad šis nesusimautų. Lyg jos toks veiksmas kažką pakeistų, jai net į galvą nešovė mintis, kad šitaip galėjo jį išblaškyti. Ai, kam rūpi! Gi nebe ji gina lankus, nebe jai atsakomybė už nesugautą kritlį krenta, bet trauktis nuo tų žiedų nenorėjo, kadangi tikėjosi, kad vaikis bus sėkmingesnis nei ji, tikėjosi.
Na, bet taip mąstė Elridė vos kelias sekundes, jos žvilgsnis nukrypo ties komandos gaudytoja, o tada ties priešų atmušėju.
-Siaubas baubas man!-riktelėjusi nežinia iš kur sugalvotą frazę paauglė įgijo Žaibo Makvyno greitį ir pasileido link Klares. Jos manymu, gaudytoja buvo svarbiau už kritlį, juk nuo šmaukšto priklauso žaidimo pabaiga, o kabėti ore iki išnaktų nenorėjo, nejuokaukit! Mergiotė jau tiek drąsos turėjo, kad jei sutemptų be jokio pamąstymo leistųsi žemyn ant žemės ir pasakytų viso gero visiems, mat tie žaibai ir taip pakankamai streso varė, matomumas ir taip buvo žiaurus, o dėl lietaus sloga garantuota. Et, ir koks velnias sugalvojo tokiu metu varžybas daryti? Kad vaikai susirgtų ir gyvenimo jiems negadintų turbūt, kas per šiuolaikiniai žmonės, vaikų nemėgsta, savęs taip pat...
[Bandymas uždengti komandos draugę Klarę stojant tarp jo ir skriejančio muštuko į jį: 1; 5]
-
Muštukas skriejo. Tai žinoma, jį grifė sugebėjo atmušti, bilekaip mušti muštuką yra beveik vaikų žaidimas. Rankų kauluose (o gal raumenyse, nes nelabai domėjosi anatomija), jautė lyg dilgčiojimą - va kas būna po atmušto muštuko. O šį nusviedė gal net per stipriai ir ne į taikinį - virš ir gerokai toliau nuo Sebastiano. Tai gal vis dėl to reikia pirma išbandyti save, o ne kitus, hm? Įgėlė sau stebėdama kaip muštukas nuskrieja toli toli. Toli toli, greičiausiai, į kitą stadiono galą, kur apsisuks ir it koks bumerangas sugrįš pas ją. Arba ne. Pakeis skridimo trajektoriją ir trinktelės į ką nors kitą. Specialiai arba nelabai.
Kvaila buvo tikėtis, kad ji nesusimaus būdama atmušėjos pozicijoje. Dar atsakingesnėje nei puolėjos, tačiau girdėti kaip komentatorius pasako ,,grifės paleistas muštukas nuskrenda Dievui į langus ir sulaužo palanges" buvo skaudu. Perbraukė ranka per blokštą, it uždėdama kokią apsaugą ar užkeikmą, bei palengva skrido, labiau į varnanagių lankų pusę, kur tikėjosi susidurti su piktuoju nekaužada muštuku, kuris jos neklausė, arba su kitu jo draugeliu. Amneta nepatogiai pasimuistė ant šluotos. Šluota buvo šlaput šlaputėlė ir todėl septintakursė džiaugėsi turimomis pirštinėmis. Jei ne jos, tektų tvertis į šaltą ir šlapią šluotkotį. O apsiaustas trugdė sėdėti, kiek staigiau kryptelėjus šluotą, slysdavo ir tekdavo dar stipriau įsikibti į spartųjį žirgelį.
Reikėjo pasivyti muštuką, tačiau taip pat reikėjo stebėti ir atmušėją, kuris galėjo iškrėsti bet kokį pokštą. Tačiau tik skeryčiojo rankomis bei kažką šūkavo varnei. Diana pavartė akis. Spėjo greitai apžvelgti situaciją ir vos intsinktyviai nepuolė link kritlio, tačiau sugniaužusi blokštą prisimerkė ir krūptelėjo stipriai sužaibavus bei po kelių sekundžių pasigirdus griaustiniui. Per tą laiką Sebastianas jau buvo spėjęs paleisti muštuką. Mintyse nusipiešė punktyrinį kamuolio kelią bei kilstelėjo antakius - šis skriejo link gaudytojos.
Daugiau nebebuvo apie ką galvoti.
Laisva ranka pakreipė šluotą į reikalingą pusę, bei stengėsi nuo šios nenulėkti ir jokiu būdu nevaidinti paukštelio - dar nebuvo išmokusi skristi. Rudaplaukė, neišleisdama iš akių muštuko jautė pliaupiantį lietų, kuris lašėjo už apyklaklės ir tekėjo nugara - tiek ir tos naudos iš apsiausto, tačiau bent jau ant galvos nelijo.
Likus nedideliam atstumui, pradėjo stabdyti. Tai nebuvo lengvas stabdymas, kokį galėdavo leisti skraidant savo malonumui, mat laiko nebuvo. Rėkianti ir pykstanti kapitonė ir šios rūškanas veidas nebuvo pats maloniausias vaizdas, kurį galėjo įsivaizduoti.
Muštukas vis artėjo. Ir artėjo, kas be ko, ne pačiu mažiausiu greičiu, dar tik pasiekęs galimo skriejimo įsibėgėjimo paskutinį tašką. Toks galėjo trenkti labai skaudžiai ir net patiesti net ir stipriausią žaidėją. Kodėl aš sutikau išvis žaisti? Pirštinėtomis rankomis laikė blokštą ir užsimojo, o muštukui priartėjus, trenkė per šį, stengdamasi pataikyti į regėjimo lauke užmatytą varnių gaudytoją Mireillę, turbūt pavojingesnę nei Horondeilas žaidėją. Kaži, čia tas pats ar jau kitas velniūkštis?
[Atmušimas nuo Klarės į Mireillę: 3; 6]
-
Lietpalčiu apsirėdžiusi Elytė ramiai, jei galima taip pasakyti, sėdėjo ant savo tobulosios šluotos. Bandė sau į galvą įkalti kelius žodelius, kurių jai tuo momentu tikrai reikėjo. Viskas bus gerai. Grifai nepataikys į tave su tuo prakeiktu, sutriušusiu muštuku. Tu saugi. Iš tikrųjų ji žinojo, jautė, kad bet kurią minutę ar sekundę gali tekti ginti ne tik lankus, bet ir vieną iš komandos draugų. Žinoma, svarbiausia šiose žaidynėse buvo gaudytoja - Mireille Thalassa Lelièvre. Be jos rungtynės tikrai užtruktų, bet juk ir dabar yra šansas, kad teks žaisti ištisą valandą, o gal net daugiau.
Giliai įkvėpė, pasitaisė lietpalčio rankoves ir piktai krimstelėjo sau į apatinę lūpą, prie kurių Nikas, tas tamsiaplaukis jaunasis mokslininkas, mėgsta prisiliesti savosiomis. Burnoje akimirksniu pajuto kraujo skonį, tačiau dabar mergiotei ne tai sukosi galvoje. Visas dėmesys buvo sutelktas ties chaotišku oru. Ir kodėl Perkūnas juos taip nubaudė? Ką jie tokio padarė? Kaip surūstino jį? Stambūs lietaus lašai, kertantys kaip karštas aliejus, ryškūs žaibai ir griaustinis - visa tai sudarė katastrofą, chaosą burtininkams ir raganoms. Mergaitė, ant veido užsimaukšlinusi storo stiklo akinius, net įsivaizdavo, kaip tarp pilkų debesų sėdi pats Perkūnas ir mažyčiai velniai. Perkūno raukšlėmis išvagotą veidą slepia žila barzda, o velniai, išsimarginę krauju ir suodžiais, juokiasi iš grifų bei varnių. Keli net šaiposi, rodydami nešvankius gestus. Na... Kuo jau kuo, bet vaizduote Eleizija Stigler, Franko jaunėlė sesuo, nesiskundė. Tikriausiai tai Stiglerių kraujyje, nes ir mergaitės brolužis turėjo tokį pat privalumą.
Rankų pirštai šalo, grasino virsti suledėjusiais ledukais, kurie nepamaišytų kokiam ponui Sorenui gaminant nuodus. Juk tikrai yra nors vienas, į kurio sudėti įeina sušalusios žmogaus galūnės. Nenorėdama tapti nuodų dalimi, Eleizija greitai apsidairė toje betvarkėje, įsitikino, kad Varno Nago lankams grėsmė negresia bei švelniai spustelėjo šluotkotį. „Padangių Valdovę" suprato Elės nurodymą ir pasiruošė apskristi keletą ratų aplink jos saugomą objektą. Tai turėjo šiek tiek sušildyti trapius pirštus, nes pirštinės, matomai, negelbėjo tokiomis oro sąlygomis. Skrisdama trečią ratą, įsidrąsino ir nusprendė padaryti kai ką kvailo. Lėtai atgniaužė sušalusius pirštus nuo koto. Tada ištiesė savo rankas ir bandė išlaikyti pusiausvyrą. Tai padariusi, ji sunėrė savo pirštus ir padarė jų mankštelę. Šiluma iškart užplūdo juos. Tikslas pasiektas. Laikas grįžti į savo poziciją. Į tą nuobodžią gynėjos pozicija. Nors gal ir gerai. Būnant puolėja yra mažesnė rizika būti dėmesio centre ir nutrenktai muštuko. Na... Bent per pirmąsias varžybas ši teorija nepasitvirtino. Tačiau juk visada kažkur įsivelia klaida.
Patraukusi link savo lankų, užmetė akį į tą prakeiktą lietaus lašelių pūgą. Akimirkai kažkas sublizgėjo ir tai sudomino varnytę. Pastaroji įtempė savo regą. Bandė išsiaiškinti, kas ten. Supratusi, net suraukė nosį. Grifė bandė atmušti muštuką nuo saviškės į Varno Nago dėmesio centrą - gaudytoją.
- Tikriausiai laikas pramankštinti šonkaulius, - niūriai tetarė ir pasileido link draugės.
Iškart pasigailėjo. Šluota per greitai pajudėjo iš vietos ir tai privertė Eleiziją sudejuoti. Suskaudo šonkaulį. Iš tikrųjų seselę jai neleido, net uždraudė žaisti šiose rungtynėse, tačiau juk Stigler merginos net pats velnias nesustabdytų. Sukando dantis, primerkė savo rudas akis bei spaudė šluotą iš visų jėgų. Juk reikia gelbėti Miros kailį.
[Bandymas uždengti Mireille Thalassa Lelièvre stojant tarp jos ir skriejančio į ją muštuko: 2; 6]
-
Vandens lašai varvėjo ir kuteno Marcus'o veidą. Jis automatiškai delnu persibraukė per skruostą, bet tai nė kiek negelbėjo. Aišku, kad negelbėjo - ką tas padės per tokią liūtį? Kažin, ar liūtai ir liūtis tik šiaip panašiai skamba, ar tai ir giminingi žodžiai? Viena vertus, liūto galia yra kaip liūties - milžiniška ir galinga, kita vertus, liūtai juk siejami su ugnimi, kaip ir grifai, tad šiuo aspektu liūtai ir liūtys yra priešingos sąvokos.
Iki šios dienos Marcus nebūtų nė pagalvojęs, kad liūtai, liūtys ir kvidičas gali būti susiję. Ką gi, gyvenimas pilnas staigmenų. Kvidičas, beje, irgi. Marcus'ui, kaip save gerbiančiam grifui, galbūt tuo šitas žaidimas ir patiko - tai buvo nuotykių, jėgos, greičio, iššūkių žaidimas. Žaidimas, kur svarbu jausti komandinę dvasią bei kovoti ir savus. Galbūt nemažai pasaulyje buvo žaidimų su kamuoliais, dar daugiau - kur svarbu bendradarbiauti su komanda, bet šitoje neaprėpiamoje, nesuskaičiuojamoje galybėje kvidičas buvo it švytintis, galbūt radioaktyvuotas aukso gabalas - vienintelis toks ir tikrai ypatingas. Ne tik todėl, kad tai buvo tik burtininkų ir niekieno kito žaidimas. Sudėtinga paaiškinti. Bet jo nuotaika ir dvasia, kurią galima jausti tik žaidžiant arba rimtai stebint žaidimą, buvo ypatinga.
,,O ar aš pats jaučiu komandos nuotaiką ir vienybę?" - netikėtai susikrimto Marcus'as Green'as. Anksčiau jis irgi žaisdavo kvidičą, tačiau daugiausia su šeima, o ne mokykloje. Jo šeima buvo burtininkai ir mėgo šį magišką žaidimą. Mėgo ir bendrą laisvalaikį. Reikėjo pripažinti - berniukas pasiilgo to draugiško kvidičo. Bet šią sekundę jis kabėjo ne begaliniai, bet tikrai nemažame aukštyje ir bandė daboti Grifų Gūžtos kvidičo lankus pilant begaliniai smarkiai ir bjauriai liūčiai. Galima drąsiai teigti, kad liūties bjaurumas ne tame, jog sudėtinga prižlibinti, kas kur dedasi, bet todėl, kad jinai merkia visur ir viską. Ir atima bemaž visą kvidičo smagumą.
- Kas čia dabar? - tyliai sau sumurmėjo berniukas, išvydęs artyn skriejantį tamsų apsiaustą. Ne, visgi tai buvo ne grifas. Tai buvo kuo tikriausia varna. Marcus plačiai tik didingas kalnų paukštis išskleidė į šalis rankas, puikiai laikydamas pusiausvyrą ant šluotos. Iš šono žiūrint galėtumei pamanyti, jog gynėjas nori labai šiltai ir draugiškai apkabinti puolėją. Bet pirmas nelogiškas dalykas - grifas bemaž niekada neapkabintų varnos, antras dalykas - tai buvo kvidičas. Šią sekundę kvidičas buvo atsakymas į visus galinčius iškilti klausimus. Tad, logiškai mąstant, tokiu plačiu mostu grifiukas galėjo norėti varną nebent stipriai apkabinti bei pasmaugti. O jeigu mąstysim dar logiškiau, tai jis norėjo pagauti arba atmušti į lankus besikėsinantį patekti kritlį.
Visiems save gerbiantiems ir iš širdies tikriems grifams palaikymas buvo be galo svarbus. Susitelkusiam į atskriejantį jam pavojingą kamuolį Marcus'ui aptemo praktiškai visos jam nereikalingos juslės - jis negirdėjo nei siautėjančių varnų, nei sunerimusių grifų padrąsinimo šūksnių, jis nejautė nei lietaus, nei kvidičo metu pagaunančio jaudulio, kai į tave spokso daugybė šimtų porų akių. Galbūt todėl kapitonė jį ir paskyrė budėti prie lankų. Kapitonė buvo šauni ir patyrusi kvidičininkė, tuo Marcus'as neabejojo. Ir jis tikėjo ta komandine dvasia ir šią sekundę ją jautė turbūt kaip niekada stipriai. Ir tuo gyveno. Porą jo akyse ir sąmonėje užsitęsusių ir lėtų sekundžių jis dar prakabėjo priešais kvidičo lankus ore, ant šluotos... Kitas dvi sekundes - užsimojęs nėrė artyn atskriejančio kritlio. Pasiryžo atmušti bet kokia kaina.
[Metimo blokavimas atmušant kritlį 4; 5; 6]
-
Mergaitė lengviau atsikvėpė kai muštukas pralėkė pro šalį, nekliudęs jos komandos atmušėjo. O kritlis be jokių bėdų atiteko Norai ir šioji jau skriejo link lankų. Viskas kaip ir buvo sekėsi gana gerai, bet Klara dar neleido sau džiūgauti. Rungtynės buvo tik prasidėjusios. Bet kas gali dar atsitikti.
Keletą sekundžių jį stebėjo vyresniąją puolėją ir įsitikinusi, jog viskas gerai nusprendė ir toliau daryti tai ką iš pradžių žadėjo. Juokinga, tik dabar suvokė, kad buvo pasiryžusi užstoti Sebastianą. Rodos, tokia dvylikametė puolėja, dar nepatyrusi to sulaužytų kaulų skausmo, neturėtų norėti užsimušti. Ypač dar jei po to turėtų praleisti laiką ligoninėje kaip varnų komandos gynėja. Nors gal tada nereikėtų eiti į pamokas. Tai bent šioks toks pliusas.
Klara lėtai skraidė po aikštę ir atidžiai, nors tai per lietaus sieną nebuvo taip lengva, stebėjo priešininkų atmušėją. Ji pakilo kiek aukščiau nenorėdama, kad skriejantis muštukas ar lekiantis grifas nuverstų ją nuo šluotos. Iš ten galėjo lengviau matyti žaidimą. Lietaus lašai nekrito jai į veidą. Mergaitei bent jau nereikėjo būti tokiai susiraukusiai nuo veidą badančių lašų.
Tik dabar pastebėjo didelį skirtumą tarp buvusių ir dabartinių rungtynių. Jėgos, galima sakyti, buvo vienodos. O ir taktika panaši. Tą nusprendė pamačiusi kaip viena grifė sukiojosi aplink gaudytoją. Mergaitė susiraukė suirzusi. Kaip jie nusprendė, kad raudonąjai gynėjai gresia pavojus būti numuštai varnio paleisto muštuko. Bet praėjus trumpai sekundei susivokė, kad tai atspėti nėra taip sunku. Juk dabar gynėjai ir aukso šmaukštas patys svarbiausi.
Iš savo apmąstymų prabudo tik išgirdusi piktą balsą netoli savęs. Mergaitė pasuko galvą ir pamatė tą vaikinuką, kurį žadėjo apginti nuo muštuko. Šis tikrai neatrodė toks pozityvus kaip ji. Nors gal ir pati Klara nebuvo tokia pilna vilčių ar draugiškumo. Ypač tai kai buvo supeikta kažkokio jaunuolio.
-Laukiu kol reikės jūsų šiknas gelbėti!-suriko šiam, bet jis jau buvo per toli ir tikriausiai per visą tą triukšmą neišgirdo. O gal nenorėjo girdėti.-Negaliu patikėti, kad iš pradžių žadėjau jį užstoti,-sugriežė dantis apsukdama šluotą ir prisimerkusi bandė susirasti savo komandos gaudytoją.
Gal Sebastianas ir buvo teisus, sakydamas, jog ji čia tik žioplinėja be veiklos. Visi čia turėjo ką veikti, o ji tik po kojomis maišėsi. Ji vėl pažvelgė į Norą, kuri jau metė kritlį į lankus. Tikrai, ji ir pati puikiai tvarkėsi net ir be Klaros pagalbos. Kažkodėl, nors ir žinodama, kad tai galbūt netiesa, ji pasijuto tikra nevykėle. Mergaitė tik stipriai sukando dantis ir viena ranka nusibraukė prie kaktos prilipusius tamsias sruogas. Dar ir prakeikti plaukai pradėjo trukdyti. Po šių rungtynių ji tikrai nusikirps šiuos trumpai. Nesvarbu, kad grįžus jos motinai ištiks širdies šokas.
Klara, pastebėjusi, kad raudonai apsirengusi atmušėja jau pasivijo muštuką ir kėsinosi į gaudytoją, vėl save priverstinai ištraukė iš savo minčių. Tyliai, rusiškai nusikeikusi ir subarusi save, kad ir vėl žioplinėja, mergaitė stipriai, kad net krumpliai pabalo, sugniaužė šluotkotį ir nuskriejo link Mireillės. Šaukti per lietų buvo beprasmiška. Vis tiek ji iš tiek toli negalėtų išgirsti.
[Bandymas uždengti Mireille Thalassa Lelièvre stojant tarp jos ir skriejančio į ją muštuko: 1; 4]
-
Kaip pastebėt šmaukštą, kai net per užkerėtus akinius toliau penkto rankos piršto nematai. Turbūt buvo iškilmingiausia šio kvidičo sezono kūrėjų mintis. Tai saulė spigino į akis, tai lietus šuorais pildavo, žaibais grasindamas pačirškinti savo sultyse kokią nereikalingą kūno vietą. O dar medienos prieskonis atsiradęs nuo šluotos marinato. Pasibaigus rungtynėms Klarė būtinai paklaus, kam nusiųsti pelėdžiukę nešančią laišką su klimato kaitos pageidavimais.
Griaustiniui priverčiant kvidičininkus vis pašokinėti ant šluotų ir žaibui trenksmais sutrikdant vieno kito žaidėjo regą, šios rungtynės turbūt neišvengs likimo būti ilgomis ir tikrai pilnomis traumų. Tokiu oru sunku ne tik šmaukštą, bet ir kitus kamuolius įmatyti. Lankus ir kur judėjo atmušėjų laikomi blokštai taip pat.
Raudonapsiaustės akys vis bandė įžiūrėti šmaukštą danguje. Galėtų jis ir pasirodyti, tarsi eksponatas apšviestas ryškios muziejaus šviesos, leidžiančios jį apžiūrėti iš visų pusių. Tik dabar tai galėtų padaryti gamtinės energijos pliūpsnis - žaibas. Blizgančios spalvos šmaukštas sublizgėtų atverdamas kelią jį pasivaikyti. O ne tik kelias valandas žvalgytis, kol rankos ir kojos iš gyvų kūno dalių pavirsta užtirpusiom paliepimų neklausančiom tešlom.
Aikštėje tvyrojo įtampa karštesnė net už žaibo smūgį. Skrisdama aplink priešininkų lankus septintakursė jautė, kaip net ramiame veiksme širdis daužėsi, o kojas, nejaučiančias žemės, vis apimdavo koks nervinis tikas. Koks nors nereikšmingas raumuo vis imdavo trūkčioti, primindamas apie savo egzistavimą.
Deja, apie savo egzistavimą priminė ir varno nagas. Toli, kur tik iš apsiausto spalvų galėjai atskirti žmogiškus šešėlius galėjai matyti susigūžusią figūrą, nešiną kritliu. Juolab ši greitai lėkė link vienintelio Grifų Gūžtos žaidėjo bernužėlio. Raudonosios komandos kapitonė sukryžiavo smilius su didžiaisiais pirštais, tikėdamasi, jog Marcus atsilaikys prieš plasnojančių mėlynapsiausčių ataką. Dažnai pirmieji pasisekimai jauniems žaidėjams lemia pasitikėjimą savimi, taip reikalingą žaidime kaip kvidičas. Po jų lengviau ir kitus kartus pasiekti sėkmę.
Pati Klarė būdama puolėja pirmaisiais metais atliko pačius sėkmingiausius metimus į lankus. Kodėl? Nes pasitikėjo savimi. Todėl ir dabar stengėsi pati sau įpūsti kažkokią pasitikėjimo savimi srovelę ir sugauti tą kamuolėlį, atnešiantį neišpasakytą laimę į Grifų Gūžtos bokštą. Koledžo taurė ir kvidičo gražuolė? Ko galėtum daugiau norėti.
Aukso šmaukštas galėjo slėptis bet kur, o gal dar ir šildėsi savo dėžėj, laukdamas, kol kas atriš skraiduoliui tramdomuosius marškinius, leidžiant erzinti visus kvidičo aikštėje. Karter šiandien turėjo žūtbūt jį pagauti. Kitaip save grauš visą likusį gyvenimą. Juk tai buvo ir paskutinės jos rungtynės burtų ir kerėjimo mokykloje. Kur tu randiesi, mielasis paklydėli? Niūniavo mintyse tardama žodžius ir ieškodama šmaukšto net netoli šiukšlių dėžių, laukusių žiūrovų pykčio nenorimu rezultatu pasibaigus rungtynėms. Žiūrovams kol kas buvo nuobodu, o šmaukštas draskė gaudytojų kantrybę, nesirodydamas nė vienam iš jų. Vaikytis buvo žymiai lengviau nei ieškoti kamuolėlio. Veiksmas vertė širdį verstis šuoliais, o pastebėti šmaukštą reikėjo atidumo ir plieninių nervų. Tokius nervus ir stengėsi išlaikyti septyniolikmetė skraidžiodama, tarsi nežinodama ką daro. Tačiau akys tik ir lakstė ieškodamos mažo auksiuko, suras jį anksčiau nei varnanagė, o jei ne, teks slėptis savo kambaryje, slepiant šmaukšto dydžio ašaras.
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 1]
-
RPG vertinimas
Nora Kühnemund: 10
Stevie Green: 10
Mireille Thalassa Lelièvre: 10
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 10
Elride Endlercat: 10
Jasmine Diana Amneta: 9
Eleizija Stigler: 9
Marcus Green: 9
Klara Severova: 9
Klarė Konė Karter: 10
Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)
Nora Kühnemund [7] - Marcus Green [6] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Norai Kühnemund.
Stevie Green [5] - Sebastianas Azrielis Herondeilas [7] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Mireille Thalassa Lelièvre [8] - Klarė Konė Karter [8] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Sebastianas Azrielis Herondeilas [7] - Klarė Konė Karter [8] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Elride Endlercat [6] - Sebastianas Azrielis Herondeilas [7] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Jasmine Diana Amneta [7] - Mireille Thalassa Lelièvre [8] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Eleizija Stigler [8] - Jasmine Diana Amneta [7] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Eleizijai Stigler.
Klara Severova [6] - Jasmine Diana Amneta [7] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Komandinis koeficientų palyginimas
Grifų Gūžta [2,5] - Varno Nagas [2,5] = KKS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kauliuko rezultatas
Nora Kühnemund: 3; 3; 4
Stevie Green: 4; 4
Mireille Thalassa Lelièvre: 1
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 4; 3
Elride Endlercat: 4; 3
Jasmine Diana Amneta: 3
Eleizija Stigler: 6; 3
Marcus Green: 5
Klara Severova: 3
Klarė Konė Karter: 1
Nora Kühnemund tiksliai meta kritlį.
Stevie Green atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Klarės Konės Karter.
Mireille Thalassa Lelièvre nepastebi aukso šmaukšto.
Sebastianas Azrielis Herondeilas netiksliai atmuša muštuką link Klarės Konės Karter.
Elridės Endlercat atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Klarės Konės Karter.
Jasmine Dianos Amnetos atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Klarės Konės Karter.
Eleizijos Stigler atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Mireillės Thalassos Lelièvrės.
Marcus Green atmuša kritlį.
Klaros Severovos atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Mireillės Thalassos Lelièvrės.
Klarė Konė Karter pastebi aukso šmaukštą.
Kvidičo rungtynės tęsiamos
Kritlis skrenda oru.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 0 Varno Nagas.
-
Stevie nieko nematė. Visiškai. Lietus taip pliaupė, kad jai pradėjo atrodyt, kad nematytų net savo rankos, jeigu tik ištiestų. Tačiau mergaitė staiga suprato, esanti visai netoli savo komandos ginamų lankų. Ir sugebėjo kažkaip suprasti, kad Marcusas apgynė lankus.
- Šaunuolis! - šūktelėjo Stevie, nors buvo tikra, kad brolis tokiame triukšme nieko negirdės. Mergaitė labai didžiavosi Marcusu ir pažadėjo sau po rungtynių būtinai jam tai pasakyti.
Tačiau šiuo momentu yra svarbesnių dalykų. Grifiukė norėjo atgauti kritlį ir šį kartą jį išlaikyti. Tikrai daugiau iš manęs taip paprastai niekas jo neatims su tokiame mintimi trečiakursė tikromis vanago akimis pradėjo ieškoti kažkur lekiančio kritlio. Netrukus kažkas raudona ir apvalaus sušmėžavo mergaitės akyse. Stevie kaip kulka nulėkė į tą pusę. Taip, tai buvo kritlis. Tačiau Stevie tuo įsitikino tik tada, kai į ji tiesiogine to žodžio prasme atsitrenkė. Tapau muštuku kandžiai pagalvojo grifų komandos puolėja ir skubiai sugriebė kritlį abiem rankomis. Kamuolys buvo be galo slidus, tačiau Stevie iš visų jėgų stengėsi jį išlaikyti. Vienu metu jau atrodė, kad ji nukris nuo šluotos, nes ši, žinoma, taip pat buvo slidi, tačiau šiaip ne taip mergaitė išsilaikė.
- Puiku, gal kada nors išmoksiu tinkamai žaisti, - tyliai sau pasakė Stevie. Ji apsižvalgė. Varno Nago puolėjų nematė. Tačiau tai nereiškia, kad jų nebuvo arti. Lietus nurimti nė neketino. Tad labai gali būti, kad koks nors mėlynu apsiaustu vilkintis priešininkas yra visai arti ir tyko kamuolio. Tad Stevie kiek galėdama greičiau nuskrido link priešininkų lankų. Kitos komandos puolėjos, Elridės, Stevie nematė nuo pat mačo pradžios. Ką gi, vėl negalėsiu perduoti sunkiai atsiduso Stevie. Mergaitė skraidžiojo zigzagais. Visų pirma, taip buvo tiesiog smagiau. Be to, ji tikėjosi, kad priešininkai lygiai taip pat nieko nemato kaip ir ji, tad bus sunkiau ją sugaudyti.
- Smagu! - sušuko Stevie ir netruko pagalvoti, kad greit pripras šūkčioti, kai tik niekas negirdės. Kažin ar kas nors girdisi per kvidičo rungtynes, kai nelyja lietus? paklausė savęs Stevie, jau gailėdamasi, kad nežaidė pirmose dvejose čempionato rungtynėse.
Tačiau dabar buvo svarbiausia priartėti prie varžovų lankų ir paleisti kritlį į vieną iš trejeto. Stevie labai lėtai, tačiau artinosi prie Varno Nago ginamų lankų. Mergaitė jau įsivaizdavo, kur jie yra, tačiau, žinoma, dar nematė. Jeigu ir šį kartą nepasiseks, supyksiu pagalvojo Stevie. Įgijusi sportinio pykčio grifiukė pradėjo skristi greičiau ir netrukus pastebėjo esanti pakankamai arti priešininkų lankų. Tačiau mesti dėl neaiškių priežasčių Stevie nedrįso.
[Gaudymas - 1, 2, 3, 5]
-
– Tuoj aš kaip tau pašiksiu, – panosėje burbtelėjo Mireilė, – maža nepasirodys.
Varnanagė negalėjo patikėti tokiu berniūkščio akiplėšiškumu. Ne tai, kad gintų nuo muštukų, koks, beje, ir buvo jo darbas, bet dar rado laiko akių padraskymui ir siuntinėjimui į visas keturias puses. Jis prašyte prašėsi gero papurtymo, kad išlakstytų visas tas pasipūtimas ir narcisizmas. Galbūt taip ir reiks padaryt po žaidimo – bent koks naudingas darbas koledžo gerovei būtų nuveiktas. Niekam ten jo nereikia tokio. Gal prie viso to ir Starkas prisidėtų su savo išradingumu. Kad jis paskutinis niekšelis, tai nebuvo jokių abejonių, bet užtat kartu ir profesionalas grasinimuose bei nuobaudose. Nors, kita vertus, lygiai toks pats pasipūtėlis, įsimylėjęs savo atvaizdą, tai gali jaustis it atradęs giminingą sielą.
Išpurčiusi iš galvos tą erzinantį vaikigalį, Talasa staigiai suktelėjo šluotą šonan, vos išsilenkdama su antrąja varnų puolėja, kažin ko besimalančia aplinkui. Regis, visi čionai buvo itin pamėgę painiotis kitiems kelyje. Galėtų susirasti ir naudingesnės veiklos – pavyzdžiui, mėginti vėl atsikovoti tą patį kritlį, kurio ta kerėpla Nora nesugebėjo permesti nė per vieną iš lankų. O jų juk buvo trys! Negi tai jau tokia sudėtinga užduotis. Gal jai taip patiko pasitaikius net menkiausiai galimybe vis patvirtinti savo netikėlišką prigimtį, kurią ir taip puikiai pademonstravo praėjusiose dvejose rungtynėse.
Šiaip ar taip, pernelyg ilgai žvilgsnio ties Nora neužlaikė, mat kaip tik tuo momentu lyg ir pasivaideno išplaukęs blizgesys pažemėje. Per daug negalvodama, Mira nėrė būtent ton vieton, pakeliui šalin iš kelio nublokšdama kažkokią paklydėlę. Nė nesivargindama pasižvalgyti, kas tokia ten buvo, kaip galėdama labiau prigludo prie šluotkočio ir stačiu kampu smigo žemėn. Lietaus lašai it pasiutę draskė veidą, plaukus ir apsiausto skvernus plakė vėjas, tačiau ji nė neketino stabdyti. Su kiekviena akimirka atstumas iki pažliugusio grindinio mažėjo, o blizgesys vis nedingo. Jaudulys, kad tai gali būti aukso šmaukštas, ginė ją priekin be jokios baimės išsitėkšti it kiaušiniui ant keptuvės. Na, gal tik truputį, bet prancūzaitė stūmė tas mintis kaip galima toliau.
Kai geriau pagalvoji, gravitacija visai kietas dalykėlis. Nors Mireilės šluota buvo tikrai sparti, bet viską sudėjus dar ir su trauka, greitis tapdavo vos pakeliamas. Vienu momentu net pagavo save mąstančią apie dangų vis dar vagojančius žaibus, kaip staigiai šie nušvisdavo ir vėl tuojau pat dingdavo. Galbūt ir ji iš šono šiuo momentu taip atrodė? Vos sužiūrima dėmelė, nenumaldomai artėjanti visos tos dumblinos košės artyn. Na, liko tikėtis, kad ji bent nesitrenks žemėn taip, kaip kad trenkiasi žaibai, po savęs palikdami tik kurtinantį garsą. Be abejo, Mira dar paliktų ir keletą kūno dalių, bet apibendrinant – turėtų būti skausminga patirtis.
Nepaisant ne itin malonių minčių, kuomet varnė galiausiai pasiekė patižusį grindinį ir vargais negalais išlygino šluotą, jos laukė tik nusivylimas. Ir pakankamai didelis, jog spėtų pagauti save mintijančią, kad gal būtų buvę geriau nestabdyti. Ironiška ar ne, bet pasirodė, kad visą tą laiką ji skrido ne šmaukšto, o prakeiktos, tame visame purvyne gulinčios ir lietaus skalaujamos monetos link.
Herbas. Tikrai ne pats geriausias laikas tam kvailam žaidimui, bet štai ir persvara.
Pasilenkusi Tala tėškė ranka per greta telkšojusį purvą, paskandindama tą nelemtą monetą tamsioje košėje, o tuomet pakreipė šluotą į viršų bei pasuko atgalios. Regis, nusimatė dar ilgi ieškojimai.
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 2]
-
Muštukas vėl praskriejo pro šalį. Klara skubiai sustabdė šluotą, nenorėdama atsitrenkti į savo komandos gaudytoją ir apsisukusi stipriai nusivylė. Antrasis muštukas taip pat nė nekliudė priešininkų. Kas tiems muštukams išvis pasidarė? Atrodė, kad jie patys sprendė kur nori skristi. Gal juos kažkas užkerėjo? Arba kaltinti reiktų orą. Tas prakeiktas nesibaigiantis lietus visiems viską gadino. Gal tik žiūrovams buvo gerai. Šiems tik dar įdomiau stebėti, kaip žaidėjai laksto po aikštę kaip kiaurai peršlapusios vištos. Mergaitė susierzinusi iškvėpė orą pro nosį. Kuo toliau, tuo labiau viskas ją tik nervino. Nenustebtų jei pati apsimestų muštuku ir trenktųsi į kurią nors grifę.
Dvylikametė atsisuko į jos saugomą gaudytoją. Akimirkai ją užplūdo trumpa laimė, kai vyresnioji varna skubiai nėrė žemyn lyg būtų kažką pastebėjusi. Širdis pradėjo greičiau plakti. Nejaugi ji pastebėjo šmaukštą? Viltis ir vėl suteikė ryžto žaisti toliau. Net pati Klara, to nepajutusi, pradėjo skristi link jos. Bijojo, kad dabar kas nors galėtų viską sugadinti.
Bet greitai teko vėl nusivilti, kai gaudytoja, net labiau nepatenkinta nei jaunoji puolėja, pradėjo kilti aukštyn. Mergaitė stipriai užsimerkė ir giliai atsiduso. Jautėsi it koks vaikas, supratęs, jog torto negaus. Gal netgi dar blogiau. Nedaug kuo šiuose rungtynėse galėjo padėti, tik bandyti užsimušti.
Vis dar turėdama menkutę viltį ji akimis susirado priešininkų gaudytoją. Kaip tik laiku, nes spėjo pastebėti, kaip šioji tiesiog staigia, lyg kažkas būtų įkandęs, pajudėjo iš vietos. Mergaitė susiraukė galvodama ar ji pastebėjo šmaukštą ar tiesiog bando apgauti varnas. Jei ir bando tai tikriausiai ne kaip sekasi jai. Mat Varno Nago gaudytoja neskyrė jai jokio dėmesio.
Vis dėl Klara nusprendė dėl viso pikto iš lėto prisiartinti prie tos vietos. Gal pati pamatys tą auksinį sparnuotį ir galės perspėti saviškę? Nors nelabai žinojo kaip suspės per trumpą laiką perskristi visą aikštę. Juk aukso šmaukštas daug greitesnis nei jos šluota.
Tik tada, kai prisimerkusi bandė įžiūrėti ką toji grifė daro, prisiminė, kad Nora turėjo mesti kritlį į lankus. Bet kažkodėl nesigirdėjo tribūnose džiūgaujančių Varno Nago mokinių. Gal ji tiesiog neišgirdo? Mergaitė trumpam žvilgtelėjo į lankus. Ji tik spėjo pamatyti kaip kažkuris grifas atmušė kritlį. Dabar raudonas kamuolys tik skriejo oru ir Klaros širdis net kelis kartus šoktelėjo. Mergaitė mikliai apsisuko ir skubiai nulėkė link tų lankų. Šitaip greitai skristi per tokį siaubingą orą tikrai nebuvo lengva. Stambūs lietaus lašai skaudžiai badė veido odą. Vaizdas susiliejo, mergaitė net savo šluotkočio galo normaliai matyti negalėjo. Jei galėtų ji čia ir dabar nusiimtų tuos kvidičo akinius ir sviestų į tą tamsų purvą apačioje. Išvis kam jų reikia? Jie tik viską blogina, o ne apsaugo.
Jaunoji puolėja akies krašteliu pastebėjo pro šalį it kulka pralekiant kažkurią grifę. Klara nenustebtų jei tai būtų ta pati, kuri nuspėjo ką nuo muštuko užstoti reiktų. Nenuostabu, kad grifams taip sekasi, jeigu tarp savęs turi kažkokią aiškiaregę. Pagalvojo artėdama prie lankų. Pastebėjo, kad toji ateities būrėja jau gaudė kritlį. Mergaitė tik dar labiau supyko. Buvo sušlapusi ir pavargusi nuo visko. Troško tik, kad greičiau viskas baigtųsi.
Na pažiūrėkim ar tau pavyks ir tai nuspėti. Pasakė sau mintyse dar prieš bandydama pačiupti skriejantį kritlį.
[Perėmimas perdavimo metu: 3; 5]
-
Atmušėjo siųstas muštukas praskriejo pro šalį.
- Velniai griebtų!- sukriokė ketvirtakursis. Juk tiek nedaug trūko. Jam taip nusibodo kvidičas. Ir šiaip visi aplinkiniai. Kodėl, atrodo, visi stengėsi išvesti jaunuolį iš kantrybės? Mokytojams neįtiko namų darbai, o mokiniai tiesiog buvo per daug įkyrūs sutvėrimai.
Sebastianas būtų mielai nusileidęs ant žemės, nulipęs nuo šluotos ir pasiėmęs į ją į rankas nueiti persirengti. Kiaurai permirkę drabužiai lipte lipo prie kūno ir trukdė patogiai judėti. Ar tos mergiotės pagaliau atliks savo darbą ir paims šmaukštą? Luktelkit, atrodo, priešininkų komandos kapitonė pastebėjo šmaukštą. Kvailystė. Galėtų toji Mira greičiau atlikti savo darbą, nes dabar pralaimėti būtų siaubingai apmaudu. Taip, kitais metais Sebastianas Azrielis tikrai pakovos dėl gaudytojo pozicijos. Nevykėlės mergiotės. Jei taip prastai mato, tai gal metas pasitikrinti regėjimą? Tikriausiai reikia akinukų į tolį. Nors, greičiausiai, tiesiog vaistų nuo bukumo. Kažin ar tokie yra, nes tikrai praverstų kelioms Sebastiano bendrakoledžėms. Nors ką ten bendrakoledžėms... visai mokyklai. Gal kai kurie pradėtų gyventi dabartyje, o ne ateityje. Su šia mintimi atmušėjas pažvelgė į grifų puolėją (?).
Taip, grifė tikrai matė šmaukštą. Prisiminus savas mintis, kad Mireilė visai nieko panelė, dabar Sebastianui darėsi bloga nuo tokio kvailo sakinio. Ko ji beldėsi link tos žemės? Šmaukštas juk skraido, o ne ritinėjasi pažeme. Tai ir visiškam kvailiui, net ir pačiam mažiausiam vaikui turėtų būt aišku. Tik, matot, štai, varnų gaudytojai taip neatrodė. Tikra šaunuolė. Gal dar ir paploti reikėtų? Juk tokios mažos smegenys ne kiekvienam duotos.
Atrodo, vėl reikės vaikytis suknistą muštuką. Varnui taip atsibodo. Vis tas pats. Vaikaisi muštuką, trenki per jį ir vėl jį vaikaisi. Kartais kaip prizą gali gauti kokią sutrėkštą fizionomiją. Ir kas iš to? Būtent, visiškai nieko. Galiausiai, praskraidžius neapsakomai ilgą laiką be jokios pertraukos, šmaukštą pagauna kitos komandos gaudytojas. Na, būtų galima laimėti ir nepagavus šmaukšto jei komandos puolėjai nebūtų tokie kliši. Norutė tikriausiai tuoj sugebės ir užmigti beskrendant. Taip, visiškai, neapsakomai beviltiškas žaidimas. Gal tikrai Sebastianui paimti ir kur nors nuskristi? Toli toli už stadiono ribų. Vis tiek tikriausiai niekas jo nepasigestų. Nešik į kelnes, o atlik savo darbą, po galais,- prakalbo vidinis balselis.
- Oi, užsičiaupk, lyg padėtum,- nepatenkintas sumurmėjo sau panosėje, bet vis dėlto pagaliau pasileido į muštuko paieškas. Tikriausiai reikėtų taikytis į atmušėją, o gaudytoja tegul skraido, galbūt greičiau pabaigs šitas kančias ir vaikinas bent galės persirengti sausais drabužiais. Bet tikriausiai jau vėlu. Rytoj pradės kosėti, poryt sloga, o dar kitą dieną ir pakilusi temperatūra palaikys jam kompaniją. Tie burtininkai tikrai visiškai išprotėję dėl savojo kvidičo jei nenukelia jo net dėl tokios audros. Staiga berniukas susiprotėjo. Kaip seniau nesugalvojo. Jis pažvelgė į dangų, kuriame vis šmėsteldavo žaibas. Dabar beliko sumąstyti kaip priversti žaibą trenkti būtent į Sebą. Ir tada tikrai baigtųsi visos kančios. Tačiau ne, niekas į jį netrenkė. Berniukas nusikeikė. O kaip tik tada pastebėjo muštuką. Jis iš visos jėgos užsimojo blokštu ir trenkė per kamuoliuką, kaip tik tuo metu dar nugriaudėjo griaustinis sukeldamas lyg ir specialiuosius efektus vaikino atmušimui. Sebas šyptelėjo tikėdamasis, kad muštukas pataikys į grifų atmušėją.
[Atmušimas į Jasmine: 4; 6]
-
-Kodėl aš amžinai apsirinku?-grifė garsiai išreiškė savo mintį ir apsidairė. Keista, bet jos veide atsirado mažas šypsnis. Ji suvokė, kad šios rungtynės prieš Varno Nago mokinius buvo paskutinės. Jai daugiau nebereiks treniruotis, nebereikės gadintis nervų dėl nelemto kvidičo. Atrodo, širdis salo vien pagalvojus apie tai, rojus!
Elridės akys nukrypo ties Grifų Gūžtos lankais, ji norėjo patikrinti, kaip sekasi tam mažam naujokui. Ir mergaičiukė buvo nuoširdžiai nustebinta. Kritlis buvo atmuštas. Aišku, jai toptelėjo į galvą, kad reikėtų skristi ir vytis tą nelemtą dalykėlį, tačiau pastebėjo Stevie ir patraukusi pečiais žvilgsnį nusuko visai kitur.
-Ką gi man nuveikus šią gūdžią dienelę...-toliau garsiai mąstydama, rodos, jai taip buvo įdomiau, grifė dairėsi veiklos, gal ką ginti reikės? O gal vis dėl to Stevie praras kritlį ir pagaliau ateis jaunosios Elridės metas sužibėti? Bet, deja, kaip veiksmo nesimatė, taip nesimatė. Giliai atsidususi mergaitė perbraukė ranką per skruostą, jis buvo visas šlapias nuo lietaus. Plaukų liesti net nesinorėjo, patekus į sausą patalpą mergaitė galimai iš plaukų išgręžto vandens galėtų arbatėlės ne tik Grifams, bet ir Varniukams padaryti, tik, aišku, ne tokia ji būtų ir skani... O kiek čia buvo keistuolių, kurie nei žaibų, nei lietaus nebijo... Paauglės manymu, tie vaikai išvis proto neteko, tokiu oru stebėti varžybas ir dar rėkauti lyg skerdžiamiems, nors, gal tokia veikla įdomesnė nei kiūtoti pilyje?
Atrodo dar nedaug laiko praėjo, o mergaičiukė skraidžiojo aikštėj, kaip siela be dūšios. Nuskrenda į vieną pusę, nieko gero nepamato, nuskrenda į kitą pusę, taip pat nieko gero.
-Nagi... Koks nors veiksmas... Prašau...-Elridė net prisimerkė, kad geriau matytų, bet tas nė trupučio nepadėjo. Įdomu, kiek dar ilgai tos varžybos tęsis? Kiek dar laiko reikės kabėti ore ir ieškotis kažkokio veiksmo, gerai, kai pavyzdžiui atmušėjas amžinai veiklos turi. Taigi, paauglė vėl nepatenkinta savo pozicija, nors būnant gynėja vargu, ar kažkas būtų kitaip. Juk jai reikėtų tik prie lankų kabėti ir žiūrėti, kad kritlis netyčia neatskrietų, o puolėjos vietoj bent paskraidyti galėjo. Nors realiai, tokiu oru ji skraidyti bijojo, o dar va, nedaug laiko lyg ir praėjo, o gerklę ėmė graužti. Reiks vėliau, jei Grifų Gūžtai vis dėl to pavyks laimėti, ne pergalę švęsti, o peršalimą gydytis.
Ir štai, kaip didžiausią pasaulio stebuklą, it Jėzaus nusileidimą pamačius, grifės veide įsižiebė plati šypsena ir paaugliukė pasišovė gelbėti savo komandos draugės. Jos mintyse nė baimės apie muštuką nebebuvo, svarbiausia, kad kažkuo pasitarnaus ir pagaliau nebeturės nuobodžiauti. Kad matytumėte jos užsidegimą akyse, tik va, išnyko jis gan greit, kai kažkur netoliese žaibas su griaustiniu pasigirdo. Elridė susigūžė, kaip koks jaunas ežiukas, ir prarado norą kažką daryti. Bet juk reikėjo, nes po to gailėsis.
-Jasminaaaaaa!-Nesvarbu, kad mergaičiukė buvo prikimusi, kas iš to gerklės skausmo, ir nelabai svarbu, kad žmogutis vargu, ar išgirs, ji staugė kaip tik galėjo ir šovė link Grifų Gūžtos atmušėjos. Et, atrodo, pakeitė savo poziciją iš gynėjos į puolėją, o vis tiek visus stengiasi ginti ir saugoti, o puolime nedalyvauja.
[Bandymas uždengti komandos draugę Jasminę stojant tarp jo ir skriejančio muštuko į jį: 3; 4]
-
It cukrus ar medus sielai, šioks toks palengvėjimas buvo suvokus, kad ne tik ji prašovė, tačiau ir varnis sugebėjo atmušti ne visai tiksliai ir muštukas nebuvo nė vieno grifo priešas bei skausmo sukėlėjas. Kol kas, žinoma. Nieko nėra amžino.
Jasmine vis nesuvokė ar muštuką reiktų laikyti geriausiu draugu, ar pikčiausiu priešu. Su šmaukštu ir kritliu daug paprasčiau - juos abu reikia sugauti bei turėti arba atiduoti savo komandos nariui. Turėti vieną iš šių kamuolių buvo lygu turėti taškus savo rankoje. O su muštuku neaišku. Nieks neskirdavo balų už tai, kad atmušdavai, ar neatmušdavai. Muštukas yra gėris, jei skrieja į priešų gaudytoją ir blogis, jei skrieja į ką nors iš saviškių. Tai jeigu už muštuką negalime gauti taškų, kam mus tada iš viso laiko aikštėj? Dėl juoko? Bandydama susikaupti grifė pajautė, akip nuo įtampos lengvai tirta pečiai. Ne iki tiek, Džesyt. Šitaip tu tik viską sugadinsi.
Grifė pradėjo ieškoti muštuko. Šiose padangės žydrynėse, netoli cukrinių debesų, muštuką buvo galima surasti keturiais būdais. Pirmasis buvo jį pamatyti, turbūt pats geriausias ir paprasčiausias. Antrasis - išgirsti. Trečiasis - pajusti, fiziškai skaudžiausias, tačiau dar ne pats blogiausias. O ketvirtas... Laikykitės. Išgirsti kaip kas nors suklykia iš skausmo ir jei tai tavo komandos narys, prarasti reputaciją ir pasitikėjimą visam likusiam gyvenimui. Įtempė ausis klausydama zvimbimo arba klyksmo, tačiau nei to, nei to neišgirdo, tad teko pasitikėti mažiau patikimu dalyku - rega. Patikimumo skalėj tarp 1 ir 10 aš turbūt būčiau kažkur tarp minus vieno ir septynių. Patraukė save par dantį ir nusprendė vis dėl to būti pozityvesne bei gal šiek tiek ryžtingesne.
Ieškojo muštuko atkakliai, lyg jis turėtų jos klausyti it paklusnus romus avinėlis (tačiau nei išvaizda, nei charakteriu toks nebuvo). Tačiau bailusis avinėlis nusprendė nesusitikti su grifiokės meile (dar žinoma blokšto vardu. Taip, kvidičo blokštas, ne Pizos bokštas). Ogi kokiam nevykėliui patiktų būti trankomam per visą aikštę, ką?
Tačiau vienas toks skriejo ir nenorėjo sustoti. Šį kartą - į Amnetos pusę. Gal gerai, gal ir ne, tačiau bent jau bus ką veikti, o ne snūduriuoti ant šluotos, nes kuo įtempčiau žiūri, tuo labiau miegas ima. Ir kaip tie gaudytojai neužmiega ant šluotų? Gal jiems vertėtų pradėti nešiotis tas miegojimo kepuraites, kur vaikai ant mėnulio ar kokio drambliuko kartais nupiešia?
Vis dėl to skriejo stiprus smūgis, nebuvo ko daugiau pridėti. Ak, kaip netikėta, tačiau muštuką buvo paleidęs vienintelis atmušėjas aikštėje (be jos pačios, žinoma). Kažkur matė raudono apsiausto kraštelį, tačiau dabar mintyse buvo tik numylėtasis medinis prikolas blokštas. Dabar viskas sekėsi lyg natūraliau, iš kažkur įkvėpta drąsos kruopelė viduje džiugino ir pačią Dianą. Užtikrintai užmotas blokštas bei stebimas muštukas bei priešininkas - kiek žinojo, tai sėkmigo atmušėjo receptas. Šis turbūt net turėjo būti kiek pasipūtęs bei per daug geros nuomonės apie save.
-Pasiimk tą muštuką sau atgal, Herondeilai!- sušuko likus porai sekundžių iki juodojo kamuoliuko atmušimo. Be jokių garso efektų (nepasamdė dangaus už septyniolika galeonų, kad atrodytų žaviau), tačiau ryški žaibo šviesa apšvietė velniūkštį bei gražiai sumirgėjo ant kamuolio. Elektra trenkė daug toliau, tad grieustinis pasigirdo jau vėliau ir tyliau, nei anksčiau. Mes aukščiau, tad didesnė tikimybė būti nutrenktiems.
Jasmine šiurkščia kvidičo pirštine nusibraukė kelis sūrius prakaito lašelius nuo kaktos.
[Muštuko atmušimas nuo savęs į Sebastianą: 1; 5]
-
Jaunosios kapitonės pasiųstas kritlis skriejo tiesiai į taikinį ir būtų pasiekęs tikslą, jei ne prakeiktas grifas, atspėjęs jos užmačias ir atmušęs jį. Velnias. Ar visi Grifų Gūžtos auklėtiniai gauna papildomas ateities spėjimo pamokas? Viena – kiek Nora spėjo pastebėti akies krašteliu – iš anksto žinojo, kur taikysis Varno Nago atmušėjas (nors gal tą atspėti ir nebuvo itin sunku), šitas be bėdų atspėjo, į kurį lanką smūgiuos puolėja. Ir kur gi teisingumas šiame pasaulyje? Jie temoka atskirti magiškąją mandragorą nuo įprastos.
Baisiai supykusi (ant savęs, nes galėjo taikytis kitur; ant jų gynėjo, kaip šis atspėjęs ir ant Perkūno ar Toro, kam siunčia jiems tokį orą) nudūmė kiton pusėn, kur vyko pagrindinis veiksmas: į vieną krūvą suskridę varnai ir grifai, bandantys numušti vieni kitus su muštuku. Ką gi, smagus žaidimas, nieko nepasakysi.
Jau pradėjo ilgėtis praėjusių rungtynių, kur – nors negalėjai pasakyti, kad nebuvo jokio priešiškumo – visi elgėsi kaip žmonės. Žinoma, jei tik priešininkai elgtųsi kaip išbadėję vilkai, ji suprastų: jiems nepasisekė turėti tokią šaunią komandą kaip jų. Nemanykit, ji nebuvo nedraugiška, tačiau už koledžą galėtų atiduoti galvą. Ir taip iš jos maža naudos. Tačiau kapitonė pyko ir ant saviškių; šie irgi elgėsi kaip neišauklėti vaikai, negalintys nusileisti. O jos mama visada mokė, kad reikia būti protingesniam tokiose situacijose.
Skraidydama aplink kitus žaidėjus, išgirdo ir barnius tarp mėlynai apsirengusių žaidėjų.
– Kas čia dabar?! – subarė atmušėją ir gaudytoją, besiriejančius dėl kažkokio kakučio, – Ar jūs pamiršot, kad esame viena komanda ir turim dirbti išvien, o ne pjautis? Mus ir taip jie pjausto kaip namų elfai daržoves, kam jūs dar patys lendat po giljotina? – pyktelėjo.
Tą akimirką jai jau buvo tas pats, kad nei Mireilė, nei Sebas nemėgo jos. Nagi, koks skirtumas? Komandos gerovė turi būti aukščiau asmeninių nesutarimų.
Nė nelaukdama jų atsakymo puolė pas Elę: ši neatrodė labai laiminga. Negi tas nenaudėlis raziniukas Herondeilas ir jai bus ką pasakęs nemalonaus?
– O ko tu tokia nelaiminga? – burbtelėjo pikčiau negu norėjo, – Atsiprašau, nežinau, kas čia su manimi. Gerai jautiesi? – susirūpino, pastebėjusi, kad gynėja laikosi už šono: būtent to, kur praeitąsyk pataikė bjaurybė muštukas.
Žinoma, jautėsi kalta: juk dėl jos neapdairumo Eleizijai teko aukotis. Kapitonės vaikiškoje širdelėje sukirbėjo kaltės jausmas bei noras pačiai pasistengti dėl komandos. Aišku, ji stengėsi visąlaik, dėl kritlių kovojo labiau negu prancūzai dėl Paryžiaus, tačiau ne kritliai ir ne puolėjai laimi rungtynes. Ir gal tai nedraugiškajai žaliaplaukei ji nepadės, tačiau gali sukliudyti kaštonplaukei, Klarei. Tam reikalingas buvo Sebastianas, kad ir kaip Nora jo nemėgtų.
O dabar pastebėjo, kaip jo pusėn lekia muštukas. Pats vaikinukas buvo užsiėmęs balažin kuo (gal visgi Thalassa ne be reikalo ant jo pyko), vargu, ar pats pastebės kamuolį, kuris grasino pataikyti jam į makaulę ir ištaškyti smegenis. Tiesa, čia dar kyla klausimas su tuo ištaškymu. Gal išeis iš susidūrimo sveikas. Kaip pasakytų jos patėvis, neskauda to, ko nėra.
Ji su mielu noru būtų patikrinusi patėvio teoriją, tačiau ne dabar. Tad Nora, bandydama gelbėti komandos draugą („draugą“) pabandė prisišvartuoti taip, kad veidu žiūrėtų į atmušėją (taip bus patogiau jam išrašyti velnių), o nugara būtų pasiruošusi pasimatymui su muštuku.
[Bandymas uždengti komandos draugą Sebastianą stojant tarp jo ir skriejančio muštuko į jį: 1; 5]
-
Šluota lėkė lyg pakvaišusi. Su kiekviena akimirka vis greičiau ir greičiau. Atrodė, kad ant kortos pastatytas visos šluotos savininkės gyvenimas: šeima, meilė, mokslai. Ta „Padangių Valdovę" tikrai buvo pakvaišusi. Rimtai, Eleizija? Pakvaišusi šluota? Nuostabu. Tu tikrai geniali. Mireille Thalassa Lelièvre, Varno Nago gaudytoja, buvo taip arti varnytės. Galima sakyti, kad per nago juodimą. Tačiau kažko trūko. Kažko kieto, kaulus traiškančio, mirtimi bei kraujo kvepiančio, šiurpulius keliančia oda apgaubto. Po paraliais. Juk trūko muštuko. To prakeikto niekšelio niekur nebuvo matyti. Tikriausiai kažkur suka ratus tarp pilkų debesų. Rezga planą, kaip skaudžiai įsirėžia į Elytės pilvą ir galutinai sutraiško įskilusį šonkaulį.
- Kur jisai? - suglumusi suburbėjo sau po nosimi.
Neturėdama reikalo dengti savo komandos gaudytojos, lietpalčiu ir storo stiklo akiniais apsirėdžiusi Elė žaibiškai sustabdė savo, o seniau buvusią Franko skraidančią šluotą. Ji tyliai sudejavo, sušnypštė kaip kokia karališka kobra, tačiau pakluso. Varnė atsigręžė į Mireille Thalassa Lelièvre. Pastaroji neatrodė itin laiminga ar draugiška. Galima pagalvoti, kad net gerklę būtų galėjusi perkąsti. Na... Žinoma, Elė pabandytų gaudytoją nukreipti kita linkme, link grifų. Tiksliau link trigubos K - Klarės. Kodėl? Juk ji, po paraliais, pastebėjo aukso šmaukštą, o tai vedė prie to, kad Varno Nago bendrajame kambaryje nebus jokio torto, jokios laimės, jokios euforijos. Ne, taip negali būti.
- Aš noriu to prakeikto torto ir aš jį gausiu, - sukandusi dantis grubiai suburbėjo ir paragino savo šluotą judėti.
Suraukusi nosį, stipriau įsitvėrė šluotkočio ir kilstelėjo jį. Laikė pastarąjį vertikaliai. Elytė sumanė paskraidyti virš savo lankų. Gal iš viršaus visą šį veiksmą, kuris magijos pasaulyje buvo vadinamas kvidiču, matys geriau. Juk turėtų ar ne? Iš tiesų pati varnė net nežinojo, ką daro. Skristi tiesiai audrai į gniaužtus? Mhmmm... Tikrai geniali idėja. Nieko blogo net nutikti negali.
- Gal pamatysiu kokį velniūkštį. Neprošal būtų sudaryti sutartį, kad koks nors muštukas maloniai apsikabintų tų dirbtiniu auksu apsipurškusių grifų puolėją. Juk ji pastebėjo tą suknistą aukso šmaukštą.
Pasiekusi norimą aukštį, ji neskubėdama nusivalė stiklus, kurie akimirksniu vėl pasidengė lietaus lašeliais. Nieko gero. Vaizdas ir čia prastas. Puiku. Nieko nepešusi, Elytė atsiduso ir staigiai nėrė žemyn. Iškart pasigailėjo tokio savo poelgio. Vėl suskaudo šonkaulį. Ir kodėl tos seselės žolelių tepalas neveikia? Dešinę ranką priglaudė prie seno sumušimo vietos ir jau ruošėi grįžti į savo postą, tačiau jai kelią pastojo Nora. Mergina piktai burbtelėjo. Elė keistai pažvelgė į ją.
- Kokia tau bitė įgėlė? - tokios keistos Noros ji nebuvo mačiusi.
Pastebėjusi, kaip puolėjos žvilgsnis nuslydo jos kūnu ir sustojo ties pilvu, įsitempė. Juk ji komandai pasisakė galinti žaisti šiose rungtynėse, nors tiesa buvo visiškai kitokia. Jokio kvidičo dvi savaites. Štai tokį nuosprendį jai buvo paskelbusi panelė Pomfri. Deja, ji nepažinojo tos užsispyrėlis mergiotės.
- Taip, tiesiog šiame chaose išalkau. Gali patikėti? - jaudindamasi nusijuokė ir, nieko nelaukusi, nudūmė link savo komandos lankų, kurie gali būti užpulti bet kurią akimirką.
[-]
-
Kai žmogus veikia kažką sau labai svarbaus ir greito, jam viskas aplinkui jį sustingsta. Kaip ir šį kartą. Marcus'as Green'as negailėdamas nei savęs, nei šluotos nėrė į priekį. Šiomis sekundėmis, kai jo akys buvo sutelktos į ne ką kitą, kaip tik į kritlį, Grifų Gūžtos kvidičo komandos gynėjui buvo nesvarbus nei lietus, nei vėjas, nei ganėtinai bjaurus šaltis, nei tie šimtai akių, nei riksmai. Tik jis ir kritlis. O gynėjo galva buvo tuščia lyg iššluota. Galbūt ir gerai, nes tokiomis akimirkomis nereikia, kad painiotųsi pašalinės mintys bei jausmai. Jie gali sutrukdyti žaisti gerai bei atsidavusiai. Ir Marcus'as turbūt tai jautė instinktyviai.
,,Jis turėtų pagal vėją pasisukti šoniškiau..." - pamintijo vaikis, kritliui artėjant link jo ginamų lankų. Ir jis nesuklydo, pasukdamas savo šluotą į reikiamą pusę bei sustabdydamas ties vienu žemiausių lankų. Varnų puolėja nusitaikiusi buvo gana neblogai. Bet dabar grifiukui beliko šiek tiek palūkėti, kol kritlis pasieks jį, bei sutelkti jėgas smūgiui atgal.
Marcusui trumpam užtirpo kojos. Atrodė, kad kritlis skrenda į jį taip baisiai, kaip koksai dygliuotas muštukas. Kas, jeigu jis gėdingai gaus į galvą ar net nualps po to? Raudonosios komandos atstovas tikrai nenorėjo kristi iš didelio aukščio kaip kokia daržovė arba banano žievė, numesta beždžionės, tupinčios kur nors dideliame baobabe ar dar kažkur. Juolab, juk svarbu ne tik jo sveikata ir sulaužyti šonkauliai bei sesers nervai, bet ir Grifų Gūžtos komandos gerovė. O gal būtų leista žaisti atsarginiams, sėdintiems ant suoliuko? Bet kažin, kažin, ar kažkas norės eiti žaisti tokiu oru.
Marcus'ui vos spėjus apsvarstyti ir pasibaiminti dėl savęs bei savo komandos, muštukas, atsiprašau, kritlis priskriejo artyn. Būtent ta trajektorija, kurios gynėjas ir tikėjosi. Ir Green'as, staiga iškėlęs rankas, atmušė šį kamuolį nuo lankų. Nuo smūgio jis truputėlį atsitraukė su šluota atgal, bet suprato, jog jam pavyko. Pirmasis, galbūt netgi paskutinis smūgis atmuštas. Grifų Gūžtos palaikymo komanda suūžė. Berniukui, visą šį laiką buvusiam kurčiam ir aklam visai aplinkai, tai netgi sukėlė nemažą sutrikimą. Vaikis pasisuko į savo komandos narius ir išvydo vieną iš seniausių žaidėjų - Elridę, kuri, rodos, kiek įtariai dėbsojusi į jį, nusisuko. Tuomet Marcus pastebėjo, kad Stevie žiūri į jį ir kažką jam šaukia. Aišku, per triukšmą ir didelį atstumą, o juolab - ir per lietaus šniokštimą, Grifų Gūžtos gynėjas nieko neišgirdo, bet nujautė, kad sesuo jį giria. Tad pridėjo rankas prie ausų, taip duodamas ženklą, kad, deja, jis nieko negirdi, o tuomet iškėlė aukštyn abu nykščius. Jam viskas gerai. Sesuo supras, bent jau Marcus'as to tikėjosi.
Bet tuo metu grifiuko, besižvalgančio po aikštę, žvilgsnį patraukė kitas dalykas. Nelabai geras ir nelabai jam patinkantis. Jis išvydo, jog kažkoks priešininkų komandos narys nutaikė muštuką į grifiukę. Jasmine Amnetą, prefektę. Jis jos pernelyg gerai nepažinojo asmeniškai, bet, kiek žinojo, ji buvo šaunus žmogus. Tad bemaž negalvodamas Marcus'as nėrė prie jos, tikėdamasis savo kūnu užstoti ją nuo galimos atskriejančios nesėkmės.
,,Ką tu darai, vaikine..." - pamintijo sau, mat jis ką tik kritlio bijojo lyg muštuko, mat manė, jog šis gali nublokšti jį nuo šluotos. O dabar - pats savo noru neria artyn galimos didelės traumos. Na, kaip tikras grifas. Aukotis už savus juk reikia.
Ir Marcus nepakeitė trajektorijos. Atkreipė dėmesį tik į vėją, nors kažin, ar jis turi nors kokią įtaką tokio smarkaus ir pikto kamuolio skrydžiui. Reikia tikėtis, kad turi, ir tai bus jų naudai.
[Bandymas uždengti komandos draugę Jasminę stojant tarp jos ir skriejančio į ją muštuko: 1; 3]
-
Nežinia, ar čia suveikė maldos, kvietimų niūniavimas, ar išvis kažkokios antgamtiškos sėkmės faktorius, nepriklausantis nuo kaštonplaukės minčių ir norų polėkio. Bet Grifų Gūžtos gaudytoja sugebėjo pastebėti graikiško riešuto dydžio kamuolėlį skraidantį netoliese vienos Varno Nago sirgalės galvos. Nenorėjo išgąsdinti mėlyna kepure pasidabinusios mergiotės, tačiau šmaukštas buvo visai šalia ir raudonapsiaustė kiek galėdama pasilenkė prie šluotos, norėdama, jei ne sugauti, tai nuvyti šmaukštą į gaudymui geriau pritaikytą vietą.
Deja kamuoliukas buvo mažesnis už septintakursę grifę, kuri net ir savo amžiaus kategorijoje galėdama pasakyti, jog buvusi smulki, negalėjo būti tokia vikri, kad netyčia neįspirtų kam nors į kokią vietelę, kurią po rungtynių tektų taisyti tik kvidičininkus tuo metu "taisančiame" ligoninės sparne.
O tuo metu virš aikštės galėjai girdėti aidinti komentatoriaus balsą, kuris pranešė apie sėkmingai raudonųjų gynėjo atremtą mėlynapsiausčių ataką. Tas privertė žaliaakę nusišypsoti, parodant duobutes skruostuose, kurias, deja, matė tik stichija, siaučianti atokiose Škotijos apylinkėse.
O pati stichija nesnaudė, laužydama medžius, tarsi muštukai kvidičo žaidėjus. Laimė bent kol kas visi Klarės komandos bendražygiai saugiai sėdėjo ant šluotų. Tebūnie taip iki pat rungtynių pabaigos. Žinojo, jog tokia mintis beveik neturėjo šansų išsipildyti, bet jei taip greit pastebėjo šmaukštą, tai kodėl gi ne. Visi juk taip ir skatina svajoti, tad tą septyniolikmetė šiandien ir darys. Svajos apie gėrį savo komandai ir jei mintys išsipildys, Grifų Gūžta šiandien parsineš pergalę į savo bokštą.
Tam tereikėjo atlikti kitiems tokiu nereikšmingu dalyku atrodantį darbą: pagauti aukso šmaukštą. Nežaidžiantys kvidičo mokiniai galėjo svaidytis priekaištais, bet sugauti šmaukštą reikėjo didelės koncentracijos ir šiokio tokio išprotėjimo. Koks normalus žmogus išvis galėjo lakstyti ratais ant šluotos, vaikydamasis sparnuotą kamuoliuką? Juo labiau tokiu oru, kai galėjai bet kurią akimirką pasigauti žaibo iškrovą, prilygstančią neaišku kokiems kerams.
Bet Klarė laikėsi, ne tiek dėl savo, kiek dėl koledžo garbės. Taip norėjo atnešti džiaugsmo į grifiukų bendrąjį kambarį, jog spaudė šluotą visu greičiu paskui šmaukštą, kuris dabar kilo pavojingai aukštai, demaskuodamas ilgšę septintakursę vėjui ir žaibams, tarsi grobis, norėdamas atsikratyti medžioklio bet kokiu būdu. Bet geras medžioklis visada parneša grobį namo. Taip padarysianti ir gaudytoja Karter.
Šmaukštui zujant, raudonapsiaustė vis turėjo galvoti apie šluotos pakreipimą, kad ši išlaikytų kryptį talžoma nemenko vėjo. Laimė, bent nebuvo labai šalta, tad kai tik priartės, rankos nebus visiškai suledėję, kad pagautų pasiutelį aukso šmaukštą. Tik šlapias bjaurybė buvo žymiai sunkiau prigriebiamas, tai suprato, kai pirštu prilietė tik pasierzinusį kamuoliuką, išslydusį iš grifiukų kapitonės rankų dar net gerai nesuvokus, kas čia nutiko. Tai privertė Klarę skrieti dar greičiau. Per lietų tai buvo ypač rizikinga, šlapi rūbai slydo nuo šluotos, o per besikeičiančių krypčių vėją, bet kada galėjai nusiristi nuo šluotos, lyg koks vaiko mėtomas žaislas. Bet šmaukštas buvo to vertas, ir ne tik to. Septintakursei teko spausti šluotą ir tuo pačiu metu atkelti abi rankas, įsitikinant, kad šlapias šmaukštas vėl nepabėgs iš raudonapsiaustės gaudytojos gniaužtų. Beliko tikėtis, kad vėjas nenublokš šluotos tol, kol ištiestos į priekį rankos pasieks spindintį laimikį.
[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 4]
-
RPG vertinimas
Stevie Green: 8
Mireille Thalassa Lelièvre: 10
Klara Severova: 10
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 10
Elride Endlercat: 10
Jasmine Diana Amneta: 9
Nora Kühnemund: 9
Eleizija Stigler: 10
Marcus Green: 10
Klarė Konė Karter: 10
Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)
Stevie Green [5] - Marcus Green [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Klara Severova [6] - Marcus Green [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Sebastianas Azrielis Herondeilas [7] - Jasmine Diana Amneta [7] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Elride Endlercat [6] - Sebastianas Azrielis Herondeilas [7] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Nora Kühnemund [7] - Jasmine Diana Amneta [7] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Marcus Green [6] - Sebastianas Azrielis Herondeilas [7] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Komandinis koeficientų palyginimas
Grifų Gūžta [2,5] - Varno Nagas [2,5] = KKS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kauliuko rezultatas
Stevie Green: 5
Mireille Thalassa Lelièvre: 5
Klara Severova: 1; 5
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 6; 6
Elride Endlercat: 2; 1
Jasmine Diana Amneta: 6
Nora Kühnemund: 1
Eleizija Stigler: -
Marcus Green: 4
Klarė Konė Karter: 2
Stevie Green atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes Klara Severova sėkmingai perima kritlį.
Mireille Thalassa Lelièvre nepastebi aukso šmaukšto.
Klara Severova perima kritlį.
Sebastianas Azrielis Herondeilas atmuša muštuką link Jasmine Dianos Amnetos.
Elride Endlercat neužstoja Jasmine Dianos Amnetos.
Jasmine Diana Amneta neatmuša muštuko nuo savęs.
Noros Kühnemund atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Sebastiano Azrielio Herondeilo.
Eleizija Stigler neatlieka veiksmų.
Marcus Green neužstoja Jasmine Dianos Amnetos.
Klarė Konė Karter nesugauna aukso šmaukšto.
Kvidičo rungtynės tęsiamos
Kritlis pas Klara Severovą.
Jasmine Diana Amneta gali būti nutrenkta muštuko dar 3 kartus.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 0 Varno Nagas.
-
Panašu, kad Stevei lietus visiškai išplovė galvą. Ar bent jau smegenis iš jos. Grifiukė buvo įsitikinusi, kad laiko kritlį savo rankose, kai staiga gavo suprasti, kad kamuolio ji toli gražu neturi.
- Kas per?.. - nusikeikė Stevie. Ar jai bent jau atrodė, kad nusikeikė. Mergaitė dėl nieko nebegalėjo būti tikra. Grifų puolėja stipriai papurtė galvą. Ji niekaip negalėjo suprasti, kas vyksta. Ar čia jaudulys? klausė savęs Stevie. Ar man tiesiog su galva negerai? Į šį klausimą mergaitė, žinoma, atsakymo nerado. Tačiau po kelių akimirkų kybojimo ore ji prisiminė, kad žaidimas tęsiasi. Nors ir norėtųsi, kad jis greičiau baigtųsi, kol dar kas nors neatsitiko. Ir kaip aš su tokia galva patekau į komandą? pasvarstė Stevie. Pirmiausia reikėjo suprasti, kur atsidūrė kritlis. Per lietų grifiukė praktiškai nieko nematė. Tačiau toje pusėje, iš kurios turėjo atskrieti kritlis, kažkas sumėlynavo. Ar man jau akyse mėlynuoja? dėl visa ko paklausė savęs Stevie, tačiau nuskubėjo į tą pusę, tikėdamasi, kad jai ne vaidenasi, o ten iš tiesų yra Varno Nago žaidėjas, turintis kritlį. Stevie apsidžiaugė pamačiusi, kad ta mėlyna dėmė tikrai yra žmogus. Tačiau dar reikėjo sugebėti įžiūrėti, ar jis - ar ji - rankose laiko kritlį. Grifiukė dėjo visas pastangas ir dar šiek tiek padidino greitį. Laimei, lietus lijo ir mėlynu apsiaustu vilkinčiam žaidėjui ant galvos. Tikėtina, kad būtent tai sumažino jo greitį. Tad Stevie prisivijo varžovą, tiksliau, varžovę, kaip dabar įžiūrėjo grifiukė, ir pamatė, kad kritlis yra jos rankose. Puiku apsidžiaugė Stevie, stengdamasi negalvoti apie galimybes, kad kritlis gali ir vėl jai vaidentis. Ji vos susilaikė garsiai nesušukusi ir nepaklaususi, ar mėlynai vilkinti mergina tikrai laiko rankose kritlį. Jeigu ji mane išgirstų, atrodyčiau keistai. Jeigu ne, kam gadinti balsą? su tokia mintimi Stevie priartėjo prie varžovės iš viršaus. Deja, ši buvo tikrai nebloga skraidytoja - ar bent gerokai geresnė už varžovę iš Grifų gūžtos. Tad lengva nė neketino būti. O kas sakė, kad bus lengva? paklausė savęs Stevie ir įsitempusi dar šiek tiek padidino greitį. Būdama visai arti ji staigiai ištiesė ranką ir bandė išmušti kamuolį varžovei iš nagų, tačiau ši, matyt, pastebėjo judesį ir skubiai kritlį patraukė.
- Tai žinoma, - tyliai sušnypštė Stevie. - Kad tau, Green, pasisektų iš pirmo karto? Tai jau ne.
Deja, šiuo nepasisekusiu veiksmu grifų puolėja tik suteikė varžovei pranašumą: per tą laiką, kol Stevie vėl grįžo į patogiausią padėtį, varnanagė nuskrido gerus kelis metrus. Grifiukei vėl teko sudėti visas jėgas, kurių, atrodė, nebėra visai, kad dar kartą pasivytų priešininkę.
Staiga sušvito žaibas. Jis gerokai apšvietė aikštelę. Ir, tikėjosi Stevie, šiek tiek apakino varnių puolėją. Laimei, žaibo šviesą grifiukei užstojo varžovė. Tad Stevie nieko nelaukusi šovė į priekį ir netrukus susilygino su varžove. Kurį laiką jos skriejo praktiškai susiglaudusios. Grifiukė vis stebėjo kritlį, tačiau tai buvo labai sunku, nes reikėjo susikoncentruoti į patį skridimą. Ir vėl norėjosi prakeikti praktikos stoką. Reikia dažniau treniruotis, Green, pasakė sau Stevie, jau žinodama, ką veiks artimiausią vasarą. Vis dėlto, ko gero, pažaisti dar norėsis, tačiau su tokiu žaidimu tai tik svajonė.
Tačiau anksčiau ar vėliau bandyti perimti reikės. Tad Stevie dar kartą ištiesė ranką ir, prašydama visų aukštesniųjų jėgų pagalbos, bandė sugriebti kamuolį ir tikėjosi, kad jai bent kartą šiose rungtynėse pasiseks.
[Perėmimas iš rankų - 2]
-
Kritlis lyg būtų pakviestas atsidūrė Klaros rankose. Mergaitė nusišypsojo ir, lyg brangiausią pasaulyje turtą, priglaudė kamuolį pas save. Nors buvo netoli priešininkų lankų, mesti dar nežadėjo. Kol grifė nespėjo susivokti kur dingo kamuolys mergaitė apsisuko ir pasileido skristi visiškai priešinga kryptimi. Bet ne per patį aikštės vidurį, kur vyko visas veiksmas ir muštukai skraidė į visas keturias puses, o netoli tribūnų. Akies krašteliu matė visa gerkle rėkiančius Varno Nago mokinius. Vien dėl to mergaitės širdyje užgimė nedidelė baimė, kad gali visiškai nuvilti saviškius. Tik toji mintis jos nesulėtino. Antraip: suteikė daugiau ryžto. Klara buvo nusiteikusi mesti kritlį į lankus, net jeigu tai nieko daug nepakeis. O jei ir nepavyks bandys dar kartą. Jai tiesiog užgimė noras įrodyti tam Sebastianui ar kitiems komandos nariams, jog ji vis dėl to sugeba kažką ir nėra tokia nevykėlė.
Mergaitė vis atsigręždavo ieškodama priešininkų puolėjos. Ir kai jau penktą kartą pasisuko ji jau pastebėjo už savęs raudoną tašką. Greitai tas taškas įgavo kontūrus ir varnės širdis, rodos, bandė išlipti per gerklę ir tėkštis į žemę. Reikėjo išvis po tribūnomis skristi. Ten tai tikrai jos taip lengvai nerastų. O gal dar galėtų ten atsisėsti ir apsikabinus kritlį laukti rungtynių pabaigos. Ir ji išliktų saugi, ir kamuolys.
Kai grifė pagaliau pasiryžo bandyti atimti kamuolį iš mergaitės gniaužtų, Klara staigiai metėsi į šoną. Prigludusi prie kamuolio nuskriejo tiesiai į veiksmo vidurį, kur muštukai ar kiti žaidėjai galėjo laisvai nuo šluotos nuversti. Jai bus sunku taip išlaikyti kritlį ir saviškiams po kojomis painiosis, bet grifų puolėjai taip pat bus nelengva.
Bet ir ten priešininkų puolėja tiesiog ant kulnų lipo. Skraidyti zigzagais nebuvo taip sunku, kai Klara buvo tokia smulkutė, kad galėjo lengvai išvengti susidūrimo su kitu žaidėju. Bet greitai nuovargis pradėjo daryti savo. Prakaitas, kartu su lietaus lašais, upeliais tekėjo per jos sukaitusią nugarą. Rankos, kojos pasidarė it virti makaronai, o kamuolys skaudžiai įsirėmė į Klaros pilvą, bet mergaitė per daug bijojo patogiau įsitaisyti ant tos šluotos. Toji grifė vis skrido šalia jos ir kėsinosi į tą kamuolį, lyg nuo to priklausytų gyvybė. Visa tai tikriausiai iš šono atrodė be galo kvailai. Jos grūmėsi kaip du maži vaikai besipešantys dėl žaislo.
-Atstok tu,-pridususi sušnypštė ir vėl metėsi į priešingą pusę. O gal kaip tik reiktų į ją trenktis? Ar galėčiau ją tiesiog nuversti nuo tos šluotos? Nors kaži ar jai ir kitiems komandos nariams tai išeitų į naudą. O dar Varno Nago vadovas tikrai nepamirštų jai šitai priminti. Apie tai pagalvojus net šiurpas per nugarą perėjo, nors ir buvo gana sukaitusi nuo viso to lakstymo po aikštę.
Vienaip ar kitaip varnė žinojo, kad šitaip apsikabinusi kritlį amžinai skraidyti negalės. O toji grifė tikriausiai greitai nuo jos neatstos. Nebent nusišypsotų laimė ir į ją trenktųsi muštukas arba žaibas, o gal ir koks rungtynių dalyvis. Dar sekundei apsižvalgė, bet Noros nepastebėjo. Norėjo jai perduoti kritlį, kad nereiktų pačiai mesti. Juk jei nepataikys, kaltė, kad grifams atiteko kamuolys, nukris ant jos pečių. Nors mesti dabar, kai ta puolėja vis skrenda šalia, taip pat buvo rizikinga. Klara stipriai suėmusi šluotkotį pasuko link Grifų Gūžtos lankų. Nors per lietų juos gerai nematė, buvo nusiteikusi pataikyti.
Priešininkų lankams vis artėjant mažylė nusitaikė ir nesustodama skristi ištiesė rankas metimui.
[Metimas parėmus kritlį: 1; 5]
-
Ir kur gi tau... Su tokiu vėju tegalėjai varžytis ant žemės, o ne aukščiausiame dangaus plote, kur jis jautėsi laisvas, tarsi ištrūkęs iš nežinia kiek posūkių palei žemę daryti vertusio pastatų labirinto. Taip šmaukštas, būdamas laisvas, vėjo padedamas išsisuko iš smulkių Klarės gniaužtų, kurie jau buvo pasirengę apglėbti ir niekam neatiduoti.
Aikštėje vyko daug veiksmo, kritlis keliavo iš vienų rankų į kitas, todėl bent kol kas miniai buvo ką veikti. Žiūrovų keliamas triukšmas beveik prilygo lietaus skleidžiamui garsui, kas skatino žaidėjus irtis į priekį. Visų apsiaustai, turėję saugoti nuo lietaus, jau buvo kiaurai permirkę, patys žaidėjai atrodė kaip jų sulytų šluotų žabai. Kiekvieną kartą sujudant galėjai jausti drėgną medžiagą, limpančią prie kol kas kur kas šiltesnio kūno. O plaukai sukišti už apsiausto apykaklės virto šlapia virve, erzinančią sprandą, kai taip reikėjo susikaupti.
Žaibas, tarsi įvykio pranašas švystelėjo netoli žaliaakės, vos už kelių metrų, ir tai mergina suprato kaip skubinimą vytis šmaukštą. Šlapias kamuoliukas priniukusiame danguje atrodė tarsi koks ateivis. Metališkas spindesys sudarė keistą derinį su siautėjančia gamta.
Rodos visi aikštėje prisilaikė sulėtinto greičio, ar bijodami nesuvaldyti šluotos, ar nepasitikėdami savo įgūdžiais. Bet gaudytojų situacija buvo kiek kitokia: būtent nuo jų priklausė, kas laimės rungtynes, nebent šios užsitęstų labai ilgai. Tiek, net 150 taškų nieko nenulemtų. O tai pasitaikydavo mažiau nei vienose rungtynėse iš dešimties. Todėl nesvarbu, koks bjaurus būtų oras, ar skaudus muštuko smūgis - kol galėjai bent kuria kūno dalimi išsilaikyti ant šluotos, tai ir privalėjo būti daroma.
Sukdamasi tai į karę, tai į dešinę, septintakursė grifiukė išaikė maksimalų greitį. Tik taip galėjo nepamesti šmaukšto iš akių. O šis mažais sparneliais giedodamas erzeliones vis lėkė ir lėkė, slėpdamasis tai už lankų, tai už savojo gynėjo, ar už tribūnos, esančios šalimais.
Raudonųjų komandos kapitonė bandė sušukti kelis padrąsinimo žodžius vieninteliam komandos vyriškam elementui, neseniai puikiai apgynusiam lankus. Jau buvo aišku, kai rungtynės tokios įtemptos, vienu metimu niekas tikrai neapsiribos. Beliko tik palinkėti jaunuoliui nepamesti savo budrumo.
Vienu metru praskridusi dar arčiau norėjo sušukti dar kokį žodelį, tačiau šmaukštas jau sukosi link aikštės vidurio, kur vyko veiksmas su didžiuoju kvidičo kamuoliu. Ne itin geras sprendimas Klarei, tačiau turėjai suktis su kuo turi. Ir pamiršti visus žodžius komandos nariams. Atstumtojo pozicija, mintis sušvito raudonapsiaustės galvoje, kai ji įveikė staigų posūkį dešinėn paskui šmaukštą, vėl kabėjusi ten, kur jį ir pastebėjo, virš žiūrovų tribūnos. Šie irgi buvo kiaurai šlapi. Tokia audra sumindys visus, tik klausimas, ar kuri nors komanda spės laimėti iki tol, kol žaibas pašventins kokią žmogišką būtybę.
Šmaukštas skirdo greit, net neleisdamas gaudytojai priartėti arčiau, nei per pusantro metro, todėl spaustis ir sprendimus, kokius posūkius atlikti reikėjo faktiškai aplenkiant užburto kamuoliuko savimonę. Ir kas bus tas, tačiau artėdama link šluotos galimybių ribos mergina abiem rankom buvo įsikibusi į skraidymo priemonę, tarsi gniaužtai jau būtų lamdę aukso šmaukšto sparnus, nors tai tik šluota.
Galvoje ūžė adrenalinas, vienintelis daiktas palaikantis organizmo gyvastį tokiu oru ir įtampos kupinu momentu. Žaliaakei pavyko greit pasukti šluotą, štai ji jau vėl tiesė nuo šluotkočio atleistas rankas į aukso šmaukštą.
[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 5]
-
Skrisdama dar spėjo akimirkai atsigręžti. Juk reikėjo įsitikinti, kad Nora Kühnemund neperprato jos nevykusio melo ir nesivijo. Jauniausios Stiglerių atžalos laimei, mergiotė jau skriejo kažkur kitur. Dabar Eleizija galėjo padoriai atsikvėpti. Tas prakeiktas šonkaulis mergiotės vos neišdavė.
- Pfff... Tik per plauką neįkliuvau. Kad mane devyni velniai, kurie tikriausiai dabar gelbsti Perkūnui, apgraužtų. Nenoriu paguodos žodelių. Oi ne.
Eleizija tikrai nebuvo iš tų, kurias reiktų guosti. Ji negalėdavo pakęsti tų saldžių žodelių. Ar tau viskas gerai? Kas atsitiko? Kaip galiu padėti? Tu taip nesivargink... Tiesiog fuuuuuu... Lietpalčiu apsirėdžiusi mergina tikriausiai buvo alergiška paguodai. Wow. Kažkas naujo šiame nuobodžiame gyvenime?
Grįžusi į savo nuobodulį keliančią poziciją, palankstė sustingusius pirštus, sugriežė dantimis. Kodėl? Na, nes į merginos akiratį papuolė labai akį rėžianti mergiotė. Tai buvo ta pati Klarė Konė Karter - Grifų Gūžtos gaudytoja. Žinoma, palengvėjo matant ją vis dar skrajojančią paskui šmaukštą, bet... Bet varnų gaudytoja tai pastarojo net nepastebėjo.
- Pakaks, - gal šiek tiek per garsiai suburbėjo ir stipriai niuktelėjo savo šluotkočiui.
„Padangių Valdovė" nepatenkinta vėl pradėjo skrieti oru. Pati nesuvaldydama savo emocijų, varnė pakreipė pastarąją link grifų gaudytojos. Tikėjosi, kad kažkaip sugebės suerzinti Klarę taip, kad ta net šmaukštą pamestų iš akių. Tai būtų tiesiog tobula. Jei reiks tave numesti nuo šluotos, numesiu. Patikėk mano žodžiu, Klare Kone Karter. Padaryčiau tai su milžinišku malonumu. Priartėjusi prie tos grifės pakankamai arti, sucaksėjo liežuviu ir erzindama tarė:
- Labas, raudonplauke, - būtų dar mirktelėjusi akį, bet grifė per tuos suknistus akinius nebūtų to pastebėjusi. - Tai kaip sekasi? Matau, bandai pagauti aukso šmaukštą. Smagu. Būtų labai liūdna, jei šalia tavęs atsirastų kokia mergiotė, bandanti tave paerzinti. Tiesa?
Norėjo dar kažkaip ją paerzinti, kai netikėtai dangus sužibo ir Perkūnas paleido žaibą tarp Klarės ir Elytės. Tai privertė varnę atšokti. Tai tikrai nepatiko merginai.
- Kad mane devyni...
Nespėjo pabaigti sakinio, nes kitas žaibas prašvilpė prie pat varnės. Šluota, bandydama jo išvengti, nėrė į šoną, tačiau jai kelią vėl pastojo žaibas. Kas čia dedasi? Iš kur tiek žaibų? Nežinodama kur dėtis, stipriai įsitvėrė „Padangių Valdovės" ir nėrė žemyn. Šaltas oras aršiai draskė jos lietpaltį, vandens upeliai tekėjo jos šaltu veidu. Iki žemės likus keliems metrams, Elė truktelėjo kotą, ketindama sugrąžinti jį į horizontalią pozicija. Tačiau kaip tik tada kažkas pasimaišė jos kelyje. Elė grubiai atsitrenkė į kažkokią varnę. Gerai, kad buvo gerai įsikibusi į šluotą, nes tikrai būtų nulėkusi žemyn ir susilaužiusi ne tik tą nelemtą šonkaulį, kurį dar smarkiau pradėjo skaudėti.
- Ar tau viskas gerai? - bijodama sužinoti, ką nutrenkė, pasiteiravo.
Atsigręžė ir nežinojo, kaip reaguoti. Tai nebuvo jos komandos gaudytoja Mira. Nors tiek gerai. Nepasimaišė svarbiausiai žaidėjai kelyje. Tačiau tai buvo ta pati Nora, kurios varnė bandė visomis pastangomis vengti. Ta mergaitė buvo pernelyg rūpestinga ir Eleizijai tai tikrai nepatiko. Kaip ji sugeba būti tokia miela ir rūpintis kiekvienu? Sebukas, pavyzdžiui, moka tik savimi rūpintis ir tai Elei kur kas arčiau širdies nei Noros metodai.
- Velnias. Atleisk. Bandžiau išvengti žaibų ir nemačiau, kur skrendu. Tikiuosi neįskėliau šonkauliu, - sukrizeno ir mielai šyptelėjo.
[-]
-
Kylant viršun lietus, tiesą sakant, buvo dar įkyresnis nei prieš tai lekiant apačion. Dabar mergina jautėsi tarsi plaukdama prieš srovę, kuomet kiekvienas sunkus lašas, tekštelėjęs ant jos, sverte svėrė žemyn. O galbūt ją svėrė tas begalinis nuovargis, nors fakto tai nekeičia – jai šitai jau atsibodo. Prieš tai atsiradusi šiokia tokia žaidimo dvasia dėl prastų sąlygų spėjo išgaruoti ir šiuo metu Mireilė tenorėjo, kad viskas kuo greičiau baigtųsi, o ji galėtų nykti iš čia į kokį ramų kampelį. Dievaži, dar penkios minutės ir ji galbūt n e t y č i a pamirš pristabdyti lėkdama į kurią nors tribūną, kur ošdami ir lygiai taip pat sušalę tūnojo varžybų stebėtojai.
Nepadėjo ir į ją susmeigti aplinkinių žvilgsniai, regis, tik ir spinduliuojantys susierzinimą bei pridėdami dar porą kilogramų prie ją sveriančios naštos. Be abejo, juk ne ji viena norėjo greičiau viską baigti ir nešdintis kur šilčiau. Bet koks jai skirtumas! Tegul į save pasižiūri tie nevykėliai. Du kliši, viena nesiorientuoja aplinkoj, o kita apskritai nežinia ką čia veikia. Ir dar drįsta taip žiūrėt į ją! Tegul gal patys eina gaudyt tuomet, o ji pažiūrės į viską pro storą pilies langą. Derėjo jai labiau pasispardyti ir žūtbūt išsisukti nuo dalyvavimo visam šitam karnavale. Galgi net ir Starkas nebūtų buvęs siaubingesnis nei tai, kas šiandien čia vyksta.
Vėl pasiekus buvusį aukštį, vėjas ir lietus tapo tik dar labiau nepakeliami. Nusprendusi pabėgti nuo šio košmariško derinio, Mira nėrė šonan kuo labiau užsikniaubusi ant savosios šluotos, taip mėgindama sumažinti pasipriešinimą ir bent šiek tiek apsiginti nuo šį atšiaurų kraštą skalaujančios audros. Deja, dėl to kiek sumažėjo jos matymo laukas, kadangi akis buvo nukreipusi į žemiau vykstančia kovą tarp puolėjų, kuri, beje, buvo įspūdinga. Pagaliau toji jauniausioji Varno Nago žaidėja ėmėsi jai priskirtos veiklos, o nesimakalavo aplinkui su savo šluotpalaike.
Šiaip ar taip, užsižiopsojusi į jas, priešinga kryptimi švilpiantį muštuką pastebėjo tik paskutinę akimirką. Paskubomis truktelėjusi šluotą šalin, Talasa šiaip ne taip išsilenkė juodojo velniūkščio, o apsisukusi dar spėjo pastebėti, kaip dailiai tas pats muštukas nušlavė nuo vaizdo varžovų atmušėją. Gal visgi tas Stefanas ir ne toks didelis netikėlis, kaip ji manė anksčiau.
– Nutėkšk dar ir tą gaudytoją ir galbūt net tave pamėgsiu, – praskrisdama pro šalį šūktelėjo vaikigaliui.
Prisiminus gaudytoją, Talą apėmė nerimas. Buvo visai pamiršusi, kad užsiėmusi savo reikalais jau kažin kada išleido ją iš akių. Štai tau ir plano laikymasis. Per tą laiką galėjo tiek daug visko įvykti, tad dabar buvo privalu kuo gereičiau ją susirasti. Laimei, bent šioji buvo didesnė už šmaukštą, nors per lietų ir ryškius, dangų vis nušviečiančius žaibus tai vis tiek šiek tiek užtruko. Dar reikėjo ir nepamiršti fakto, kad aikštė buvo prakeiktai didelė, o toji grifė, kaip tyčia, malėsi kitame jos gale. Nieko nelaukdama, Mireilė metė reikšmingą žvilgsnį į Stefaną, ar koks po velniais ten jo tas vardas, tarsi nebyliai sakydama, kad dabar būtų pats laikas dar vienam taikliam muštuko paleidimui, o pati kaip įmanydama greičiau nulėkė ton pusėn. Grifė buvo per toli, kad matytųsi, ko ji ten mėtosi į visas muses tarsi blusų užpulta, bet prancūzaitė negalėjo leistis apgaunama – galgi jos taktika tokia – tad pakeliui vis kreipė žvilgsnį šalin tikėdamasi kur nors pamatyti tikrąjį aukso šmaukštą, o ne kokias likimo pamestas apgaules.
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 4]
-
Gynėjos atsakymas nebuvo itin įtikinamas, tačiau varnanagė nė nespėjo nieko pridurti, kai šioji nudūmė toliau, lyg bandydama įrodyti, jog tikrai nejaučia jokio skausmo.
Nors atrodė, kad muštukas tuoj tėkšis į tą nenaudėlį Sebastianą, vis mirksintį panelėms, visgi paskutiniąją minutę kamuolys pasuko kita linkme, tad nei Nora, nei tas kvailys nenukentėjo. Nors, verta pridurti, kapitonė tikrai neturėjo nieko prieš, jei bjaurusis mušeika pabučiuotų jų komandos atmušėją tiesiai į tą baisiai užkeltą nosį.
– Sebastianai! Žiūrėk aplinkui, nes tuoj gyvo tavęs nebeliks, – pyktelėjo, – Mergaitėms bus laiko vėliau, jei pasistengsi, – draugiškai nusišypsojo varniukų berniukui, – Į ką akutėmis žiūrėsi, kai akučių nebeliks? – nusijuokė.
Palikusi Herondeilą vieną, puolėja apsisuko ir nėrė į arenos vidurį, tarp kitų žaidėjų. Akimirkai stabtelėjo, kas rastų savo porininkę – buvo apie pastarąją visai pamiršusi, gal jai reiktų pagalbos? Tiesa, Klara tvarkėsi puikiai – jai vis dar pavyko išlaikyti atkovotąjį kritlį pas save, nors Stevie jau lipo jai ant kulnų. Tarp kitko, kodėl susidaro įspūdis, kad priešininkų komandoje yra vienas puolėjas ir du gynėjai? Nors jaunoji kolegė pasirodė iš geriausios pusės, visgi jos buvo visur pilna; kapitonė netyčia pamintijo, kad mažoji žaidėja daugiau trukdo, painiodamasi po šluotomis nei žaidžia, tačiau nutarė nieko nesakyti – ir pati kartais pasinaudodavo ta taktika būti visur ir niekur vienu metu.
Tamsiaplaukė irgi nutarė paskraidyti aplinkui, tiesiog stebėti žaidimą ir žaidėjus: kartais to prireikia siekiant perkirsti varžovų strategiją. Kol ji taip dairėsi į šalis, į ją, vos dangų nušvietus akinančiam žaibui, atsitrenkė kita būtybė.
Greitai paaiškėjo, kad tai buvo Eleizija.
– Viskas tvarkoje, nieko neatsitiko, – nusijuokė, mikliai atgaudama pusiausvyrą, nes buvo mažumėlę susvyravusi ant šluotos nuo netikėto susidūrimo, – Na, tiek čia tų žaibų daug šiandien, net keista. Įprastai gi tokiu metų laiku nebūna, tiesa? – pasiteiravo, žvelgdama viršun į storus debesis, pro kuriuos nieko neprasišvietė, – Lyg visi audrų dievai būtų susiruošę stebėti žaidimo ir darytų statymus, katra komanda laimės. Na, žinai, Dzeusas, Toras, Perkūnas ir kiti, – nusijuokė, tačiau jos juoką nusinešė vėjas, – Tikrai gerai jautiesi? Atrodai... keistai, – pridūrė, vis dar nepatikliai stebėdama gynėjos šoną: neatrodė, kad jos juokelis apie vos sugijusį šonkaulį būtų itin nuoširdus.
Gal būtų dar pasišnekučiavusios, tačiau tą akimirką šalia Noros prazvimbė antrasis muštukas, primindamas, kad jos yra vidury rungtynių: taigi tikrai ne metas ir ne vieta draugiškiems pašnekesiams. Iškart susirūpino: tikėkimės, jų vadovas to nematė, nes tikrai kapitonė vėliau neišvengs rimto pokalbio. Gi žadėjo jam šį sezoną būti atsakinga.
Muštukas nekliudė nei vienos iš mergaičių ir nuskriejo tolyn, tačiau tokio paraginimo pakako, kad Nora, apsukusi savo šluotą, nulėktų grifų lankų link, pasiryžusi bet kurią akimirką pagelbėti Klarai.
[–]
-
Elridės akys išsiplėtė, kai muštukas praskriejo pro ją tolyn į jos komandos atmušėją. Ji šiek tiek išsigando, o kas jei lūžo koks šonkauliukas ir ji nebegalės puikiai blokšto valdyti?
-Po velnių! Dek tu,-piktai nužiūrėjusi Varno Nago atmušėją grifiukė tvirčiau suėmė šluotą, tik naudos iš to nebuvo, kadangi šioji buvo visiškai šlapia.-Atkeršysiu aš jam kažkada...-nenuleisdama akių nuo to vaikio mergaitė suko ratus aikštėje ir mąstė, ką galėtų jam padaryti. Gal kurią dieną sutikus sustingdyti ir palikti kuriam laikui? Nors... Gal šiek tiek per žiauru, tik šiek tiek.
Pagaliau merginos žvilgsnis nukrypo Grifų Gūžtos lankų link ir ėmė ieškoti kritlio, kuris, deja, bet buvo kažkokios varniukės rankose. Jei ne viduje kirbantis optimizmas panelytė turbūt pradėtų keiktis ir būtų labai blogai, bet ji ramiausiai tvardėsi, ačiū Dievui. Taip, paaugliukei kilo mintis, kad turėtų nustumti Stevie tolyn ir pati pradėti žaisti su kritliu, bet jei atvirai, ji tingėjo. Kam tie galynėjimaisi dėl kažkokio daikto, jau geriau ramiai skraidyti ir saugoti savo draugus. Įdomu, kodėl Kvidiče nėra tokios pozicijos, kur skraidantysis gina draugus? Juk tai lygiai taip pat svarbu.
Elridė nusižiovavo ir nusipurtė. Kaip jai atsibodo, kai galvoj nieko kito nerasi, kaip mintys apie kvidičą, bet neužilgo iš to išsilaisvins, nebe daug liko. Ji nužvelgė savo komandos gaudytoją ir tik tada suvokė, kad šioji jau pastebėjo aukso šmaukštą. Šypsena grifiukes veide atsirado tą pačią milisekundę tai pamačius, rodos, visko pabaigai išvis laiko nebeliko, bent ji taip tikėjosi. Tik žaliaakė nepraleido pro akis prilindusios varnės, kurios elgesys jai labai nepatiko. Ji pasiruošė bet kuriai sekundei lėkti pas savo komandos draugę, jei ta varnanagė sugalvos žaisti negražiai.
-Norit taip... Gerai, žaidžiam taip...-paauglės akutėse sužibo drąsa, ji buvo kaip mažas tigriukas stebintis savo auką, tyliai, vienoje vietoje ir nejudindama galvos, stebėjo tą mergiotę ir laukė, kada ji liks viena, kada galės priskristi ir leptelti ne pačią maloniausią frazę. Bet neišdegė Elridės planas, mat prie varnės, kai netoliese yra kažkas dar, skristi nenorėjo.
Merginos akyse užgeso neseniai atsiradusi drąsa, ji vėl ėmė stebėti gaudytoją, viskas priklausė būtent nuo jos. Ir nė sekundei nepamąsčiusi paauglė patraukė link Klares, nes nujautė, muštukas bet kada galėjo atskrieti į ją ir viską sugadinti. Aišku, to leisti mergaitė negalėjo, ji per daug norėjo patekti į sausą patalpą, kurioje žaibai taip stipriai negąsdino ir laukė šilta arbatėlė. Kaip tik su šia mintimi mergaitė netoliese pamatė žaibą ir iškišo, lyg darželinukė kažkokiam nemėgstamam vaikui, liežuvį, kadangi tas žaibas buvo kiek toliau. Atrodo, dangus pamatė tokį pokštą, pasigirdo griaustinis ir Elridė vėl ėmė gūžtis iš baimės.
Sakyčiau keista, kad grifė nebe taip bijo muštuko, bet iš tikrųjų ji jo bijojo ir labai, tik visad tikėjo, kad šis nepataikys į ją ir visgi neklydo. Kiek kartų gina, tiek kartų išlieka saugi, sakytum, sėkmingas žmogus, bet juk kentėjo Grifų Gūžtos komandai svarbesni asmenys.
Elridė dar kartą apsidairė, ji niekaip negalėjo pastebėti to varniaus, kuris tik ir laidosi muštukais. Et, tas lietus viską gadino, grifiukę jau ir šaltis purtyt pradėjo, o tas ją tik pykdė.
-Kurgi tu ir tavo draugužis...-toliau stebėdama aplinką paauglė bandė susirasti atmušėją su savo muštuku, ji tikėjosi, kad šis nepaleis to muštuko į Klarę iš kitus pusės, nei ją ginė mergina.
[Bandymas uždengti komandos draugę Klarę stojant tarp jo ir skriejančio muštuko į jį: 3;6]
-
Visgi padaręs išvadą, kad muštuko vėjai nenešioja, Marcus kryptelėjo šluotą žemėliau. Artėdamas prie numatomos muštuko praskridimo vietos vaikis prikando lūpą, susikaupęs stebėdamas aplinką apie save. Pamatė, kad link muštuko neria dar viena pasiaukoti nusprendusi grifė. ,,Dabar tai jau šimtas procentų, kad bus gerai." - kiek labiau nusiramino Green'as. Atmušėja - labai svarbi komandos dalis, tada kalbėjo kapitonė. O gal jo tėtis? Kažin... Gynėjas, po teisybe, to jau nebeatsiminė. Kita vertus, visi komandos nariai yra bemaž vienodai svarbūs, o komanda bus stipri, tik jeigu visi aukosis vieni už kitus. Bent jau logiškai mąstant.
Pokyčiai yra gerai, tik ne vėjo pokyčiai, kaip dabar turbūt galėjo susiprasti Marcus'as. Jis net prisimerkė, kai muštukas visu greičiu pranėrė pro pat jį, palikdamas tik vėjo gūsį prie veido, o tuomet akimis nulydėjo jį, ,,prasinešantį" ir pro... Elridę Endlercat? Rodos, būtent ji taip įtariai į jį žvelgė, kai jis gaudė kritlį.
- Susmirdęs muštukas, - nusikeikė Marcus, kai pasiutęs kamuolys rėžėsi į Grifų Gūžtos atmušėją. Berniukas susirūpinęs stabtelėjo prie Jasmine Amnetos, bet tada pamatė, kad, rodos, jai viskas gerai. Aišku, smūgis tikrai nebuvo malonus reikalas, tačiau... Tačiau galbūt viskas bus gerai. Reikia to tikėtis. O kas gi daugiau ir belieka. Muštukas juk yra kvidičo dalis, kad ir kokia velniškai nemaloni. Kvidičas tęsėsi, kad ir su nemažu sumušimu.
- Tau viskas gerai? - šūktelėjo Marcus'as prefektei. Aišku, tas klausimas galėjo nuskambėti sarkastiškai, tačiau berniukas teiravosi labai nuoširdžiai.
Dabar gynėjas apsidairė po aikštę, žvilgsniu vaikydamasis ir gaudydamas varnų puolėjus. Ko gero, susigriebė pačiu laiku - vienas iš jų kaip tik dabar it koksai meškėnas vogčiomis nešėsi kritlį link Grifų Gūžtos lankų.
- Sėkmės, - Marcus riktelėjo Elridei bei Jasmine, tuomet vėl apsidairė ir vėl it raudona ugninė strėlė per lietaus konfeti nėrė į savo vietą. Galbūt jam nevertėjo tiek toli pasitraukti nuo lankų?.. Bet ne, kaipgi paliksi atmušėją vieną. Jis bent jau pabandė padaryti kažką gero... Kad ir nepavyko. Svarbiausia yra bandyti. Ne tik kvidiče, bet ir visur. Kaip ir dabar.
Na, bet dabar derėtų sutelkti žvilgsnį į Marcus'ą, grįžtantį į savo vietą aikštėje, mat, kad apgintų Jasmine, jis gerokai praskrido tolyn nuo jos. Visgi jis varną pralenkė ir stabtelėjo priešais lankus, kad atsigręžtų ir pagautų galimai jau skriejantį kritlį. Laiko susitelkti buvo nedaug, labai nedaug. Bet Marcus'as bandė, bandė kaip visuomet. Lietus pylė jam iš už nugaros, vadinasi, kritliui trukdys priešakinis vėjas... Priešais berniuką sūkuriavo nedideli viesulėliai, vadinasi, kvidičo kamuolio skrydžiui įtaką padarys ir jie. Grifų Gūžtos gynėjas suraukė antakius ir pavarė šluotą it žirgą (kita vertus, ji ir buvo kažkas panašaus į tai, mat judėjo ir veikė vietomis pati, tik gal kiek paklusniau, negu įprastas gyvūnas; kas be ko kiekviena šluota turi ir savo charakterį bei pomėgius) truputėlį į priekį... Aiškiai matė, kaip varnų puolėjas kritlį sviedė praktiškai į jį.
,,Viskas gerai, pasiruošk..." - drąsino save drąsos koledžo narys, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų. Nejučia užsinorėjo apsidairyti, ar kažkas iš Grifų Gūžtos jį stebi, tačiau Marcus'as pasąmoningai atsisakė šios idėjos ir sutelkė absoliučiai visą dėmesį į tai, ką jis turėjo padaryti. Jis turėjo atmušti kritlį ir darsyk apginti Grifų Gūžtos lankus. Tegul vėjas būna palankus grifams. Tegul šios audros jėga stiprina grifus. Marcus prisimerkė ir plačiai ištiesė pirštinėtas rankas į šonus.
[Metimo blokavimas atmušant kritlį 1; 3; 5]
-
Dar šitaip nebuvo. Kas gi galėjo pagalvoti, kad muštukas atsigręš prieš pačią Amnetą? Tiesą sakant, net nespėjo susigaudyti kas vyksta. Čia sekundę dar sėdi ant šluotos su blokštu rankose, kitą jau nučiuožusi nuo šluotos, viena ranka į ją įsikabinusi, kabo. Abiejose rankose medis, tik vienoj šluota, o kitoj blokštas, kurio numesti niekaip negalėjo, nes tiesiog parodytų nepagarbą Kvidičo Dievams ir jis ją it nusilpusį šunytį užspardytų.
Žinojo, kad turi tik kelias sekundes, nes joms praėjus pirštai tiesiog neišlaikys ir septintakursė tikrai nukris. Vos nepažiūrėjo žemyn, kaip kartais mėgdavo padaryti.
Pirštai slydo bei pirštinės nepadėjo išsilaikyti. Prefektė paleido blokštą (vis dėl to, blokštas mokyklos, o šluota - asmeninė, tad reikia saugoti ASMENINIUS daiktus) ir dabar turėdama jau dvi rankas šiai užsėdimo ant šluotos misijai, įsivaizdavo laiptelį, nuo kurio atsispirti galėtų, kėlė dešinę koją aukštyn bei bandė sulenkti rankas.
Šiaip ne taip sugebėjo užkelti koją iki šluotos, tada giliai įkvėpė ir šoko ant jos. Atsisėdo. Tačiau beproto skaudžiai ir nujautė, kad skaudės sėdynę dar ilgai. Bent minimaliai įsipatoginti buvo būtina - o kas, jei vėl rungtynės tęsis iki nakties, o bus net atsisėdusi nepatogiai? Nors klausimas ar buvo įmanoma patogiai atsisėsti su tuo lietpalčiu, kuris ne taip jau ir gerai apsaugojo nuo lietaus (per misiją ,,išmok atsisėsti ant šluotos'' pajuto šaltą upeliūkštį, tekantį už apykaklės), buvo be proto čežantis ir ne toks jau patogus.
Tik kai tvirtai ir stabiliai sėdėjo bei pirštinėtomis rankomis buvo įsitvėrusi taip, kaip žmonės dažniausiai ir sėdi ant šluotos, minutėlę, leidžiantis žemyn ieškoti blokšto, leido sau pafilosofuoti. Kažin, ar Hogas susirado naują hilerę? Kas gi būtų mane siuvęs, jei pabučiuočiau tą žemelę, hm? Ne tik Dianos mintys, bet ir šmaikštokas komentatorius, paminėjęs, kad grifų atmušėja mokosi akrobatikos ant šluotos būtų privertusios sukikenti Claudie, tačiau vyresnės sesers čia nebuvo.
Blokštas nukritęs buvo pakankamai žemai, tad Jasmine su skaudančiomis rankelėmis leidosi žemyn , žvalgydamasi blokšto it kritlio.
-Ak, mielasis, atleisk, kad tave paleidau, tačiau tai buvo būtina, meiluti,- pasikalbėjo su medžio gabalu tuomet, kai šis nugulė į grifiškas ir drąsos siekiančias rankeles.- Kažin, jei jau Sebastianas laido muštukus it Kupidonas strėlytes, kodėl nuo jo muštukų taip skauda?- Sekundėlei paleidusi šlutotą, pasitrynė nedidelį plotelį matomos plikos rankos odos.- Nevykęs tu Kupidonas, Herondeilai, nevykęs...
Amnetukė kiek nudžiugo, kai nesulaukė žinios apie tai, kad ką nors iš jos komandos numušė šis kamuoliukas. Turbūt ponaitis Kupidonas dar nespėjo susirasti draugelio, visi nuo jo bėga. Turbūt atrodė kaip beprotė, pabėgusi iš psichiatrinės ligoninės (arba šv. Skutelio), tačiau nesulaikė trumpo kikenimo. Kiek apsiraminusi, lyg muštuko palikti išsiblaškymo milteliai būtų išsekę, pažvelgė į Klarę, kuri gaudė aukso šmaukštą. Tada akimis sugavo Sebastianą. Vėl pažiūrėjo į Klarisą. Ir vėl į atmušėją. Jau norėjo žiūrėti į Karter, tačiau už akių užkliuvo juodas pikčiurna muštukas. Na jau ne, meiluti, Klarisos tu neliesi. Diana nusprendė labai tvirtai. Kadangi negalėjo atmušti, nes nepasitikėjo savo rankomis, tiesiog paspartino šluotą ir nusprendė, kad jei ne blokštu, tai bent savimi gins gaudytoją. Į kažkokį toli objektą trenkusi elektra nusprendė apsireikšti ir su garsu, tad netrukus nuskambėjo ir septintakursės ausis taip erzinantis griaustinis.
[Bandymas uždengti Klarę nuo į ją skriejančio muštuko: 2; 5]
-
Vis dar aidint nuskambėjusio griaustinio garsui, Varno Nago atmušėjas, prisidėjęs ranką virš akių, kad apsaugotų akinius nuo pliaupiančio lietaus ir galėtų geriau matyti tą nuostabų reginį, stebėjo tolstantį muštuką. Tas padauža dailia orbita perskriejo per aikštę ir pataikė tiesiai į raudonais drabužiais pasipuošusią grifų atmušėją. Tikiuos, bent į marmūzę trinktelėjo. Nuostabesnio reginio Sebastianas nė negalėjo įsivaizduoti. Na, nebent jos vietoj būtų buvusi gaudytoja. Bet kaip sakoma, ateis laikas, bus ir vaikas. Arba šiuo atveju - nebebus vaiko.
Po šios sėkmės, Sebastianas įgavo tik dar didesnio pasitikėjimo savimi - kas galėjo būti geriau negu taiklus, švarut švarutėlis smūgis? Jam turėtų suteikti jo vardą, tarsi kokiams uraganui, nes vaikinas net neabejojo, kad dar niekas istorijoje nebuvo taip dailiai nušniojęs muštuko. Bet visgi, jo begalinė laimė negalėjo tęstis amžinai - rungtynės dar nesibaigė, kad ir kaip stipriai jis troško jų baigties. Aišku, tikėjosi jos su mėlynųjų pergale, bet juk priešingai ir negalėjo būti, kai komanda gavo tokia sėkmę savo sudėtyje turėti jį, vienintelį ir nepakartojamą Heroneilą. Gaila, kad jo šlovę temdė tos nevykusios kitos komandos žaidėjos, bet kitais metais, kai neabejotinai taps komandos kapitonu ir viso koledžo pažiba, pasistengs jas nuspirti kuo toliau ir niekas nebegadins jo įvaizdžio. Net ta kvaiša Nora su tikriausiai dešimt kartų sulaužytomis rankomis. Kas ją iš viso išrinko komandos kapitone? Juk net ir aklas mato, kad tai turėjo būti Sebastiano vieta! Jie jie ir pralaimės, tai tik dėl jų kaltės.
- Nesijaudink, nutėkšiu. Jei ne šįkart, tai kitąkart, o tavo simpatijų man nereik - tik šmaukšto, - atšovė pro šalį lėkusiai Mireilei. - Tai geriau baik ten žemę arti ir lobių ieškoti.
Stipriau suėmęs dėl lietaus slidžią blokšto rankeną, o kita ranka tvirčiau laikydamasis šluotos, Herondeilas šovė priekin. Kaip mėgstu sakyt, dabar arba dabar. Kito varianto nėra. O kad įgyvendintų savo užmačias, jam reikėjo susirasti kitą muštuką ir tikėtis, jog pirmasis dar truputį ilgiau pasismagins su varžovų atmušėja. Būtų dar geriau, jei ji visai nusiverstų žemėn ir daugiau nebeatsikeltų, bet tos mergiščios kaip kokios gyvatės - vis sugeba nuo visko išsisukti. Apskritai jos per daug sau leidžia - kur matyta, kad vos ne visa komandų būtų vien iš mergų! Absurdas. Juk žaidime reikėjo tvirtos rankos, tokios kaip Azrielio.
O būtent tos tvirtos rankos spaudžiamas blokštas dar sykį kilo aukštyn, pasirengęs suduoti kitą smūgį. Ties aikštės centru Varno Nago atstovui pasisekė aptikti antrąjį muštuką, persekiojantį kažkokį nupiepusį nelaimėlį. Lėkdamas paskui juodąjį kamuolį, akimis susirado Grifų Gūžtos gaudytoją, jau kuris laikas aktyviai lakiojančią į visas puses. Taip, visos aukos laksto prieš savo žūti, stengdamosios išsisukti. O dabar išaušo jos eilė.
Bet vis dėlto nusitaikyti į bepaliovos judančią figūrą nebuvo lengva. Kiek pasiūbavęs blokštu tarsi tikrindamas, ar geru kampu smogs, galiausiai tėškė ir pasiuntė muštuką tolyn nuo savęs. Beliko tikėtis, kad niekas nepasimaišys jo kelyje, o Mireilė greičiau atliks savo darbą.
[Atmušimas į Klarę: 2; 6]
-
RPG vertinimas
Stevie Green: 9
Klara Severova: 10
Klarė Konė Karter: 9
Eleizija Stigler: 10
Mireille Thalassa Lelièvre: 10
Nora Kühnemund: 10
Elride Endlercat: 9
Marcus Green: 10
Jasmine Diana Amneta: 10
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 9
Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)
Stevie Green [5] - Klara Severova [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Klara Severova [6] - Marcus Green [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Elride Endlercat [6] - Sebastianas Azrielis Herondeilas [7] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Jasmine Diana Amneta [7] - Sebastianas Azrielis Herondeilas [7] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Sebastianas Azrielis Herondeilas [7] - Klarė Konė Karter [8] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Komandinis koeficientų palyginimas
Grifų Gūžta [2,5] - Varno Nagas [2,5] = KKS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kauliuko rezultatas
Stevie Green: 5
Klara Severova: 5; 4
Klarė Konė Karter: 5
Eleizija Stigler: -
Mireille Thalassa Lelièvre: 2; 1
Nora Kühnemund: -
Elride Endlercat: 4
Marcus Green: 4
Jasmine Diana Amneta: 2; 3
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 3
Stevie Green neperima kritlio.
Klara Severova tiksliai meta kritlį į lankus.
Klarė Konė Karter sugauna aukso šmaukštą.
Eleizija Stigler neatlieka veiksmų.
Mireille Thalassa Lelièvre nepastebi aukso šmaukšto.
Nora Kühnemund neatlieka veiksmų.
Elridės Endlercat atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Klarės Konės Karter.
Marcus Green neatmuša kritlio.
Jasmine Dianos Amnetos atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Klarės Konės Karter.
Sebastianas Azrielis Herondeilas netiksliai atmuša muštuką link Klarės Konės Karter.
Kvidičo rungtynės baigtos
Rezultatas: Grifų Gūžta 150 - 10 Varno Nagas.
Pergalę švenčia Grifų Gūžta.
-
Kai kritlis praskriejo pro lankus, Klara net pati tiksliai nežinodama su kuo, suklykė iš laimės. Mergaitė net paleido šluotą ir suplojo rankomis netikėdama tuo kas įvyko. Negirdėjo ką sakė teisėjas, nematė kas vyko tolėliau nuo lankų. Niekas tą akimirką jai nerūpėjo. Tik tai, kad įmetė kamuolį į lankus. Juk šito siekė per visas rungtynes! Troško įrodyti kitiems ką sugeba. Ak, kad tik kas nors būtų matę kaip ji net nesustabdžiusi šluotos taikliai metė kritlį. Jaunoji puolėja apsižvalgė, norėdama įsitikinti, jog jos komandos nariai matė kas įvyko. Netoliese pastebėjusi Norą, šioji išsišiepė lyg vaikas gavęs saldainį ir prilėkė prie jos greičiau nei gaudytoja, gaudanti aukso šmaukštą.
-Aš įmečiau! Man pavyko!-šaukė iš laimės ji ir stipriai apkabino vyresniąją puolėją. Vos pati nenukrito nuo šluotos ir nenuvertė jos žemyn. Atsitraukė tik pajutusi, jog slysta nuo šluotos ir patogiau įsitaisė.
Tik vėliau, kai aprimo, pastebėjo, jog rungtynės buvo pasibaigusios. Tribūnose kai kurie mokiniai jau skirstėsi, o kiti dar džiūgavo ir sveikino žaidėjus. Nepraėjo nė sekundės, kai mažoji greitai susivokė kas nutiko. Ji atsisuko į varnų komandos kapitonę. Sunerimo, kad ji tikriausiai jautėsi kalta, jog jie pralaimėjo. Nors tai ir buvo visiška netiesa.
-Nenusimink,-patarė komandos draugei.-Mes bent jau antri, o tai irgi gerai.
Juokinga, juk prieš keletą minučių ji buvo tokioje įtampoje, kad jeigu ne kritlis ir tie nedaug ką reiškiantys taškai, mergaitė tikriausiai būtų gana supykusi ar nusiminusi. Bet juk tai geriausias dalykas nutikęs jos gyvenime. Net kai nusileido Klara vis dar su šluota rankose strakaliojo aplink Norą kartodama:
-Ar matei? Ar matei kaip aš įmečiau kritlį pro tą dičkį grifą?
Šypsena nedingo nuo mergaitės veido visą dieną. Netgi savo pergalę švenčianti Grifų Gūžta ar paniurę kai kurie Varno Nago mokiniai nesugadino šios nuostabios dienos.
-
Varno Nago gynėja palikusi savuosius žiedus, skrido prie Klarės. Ir ką daugiau mėlynapsiaustės darys, jei ne provokuos? Būtų buvę keista, jei jos bent kartą patylėtų.
Nekreipdama dėmesio į prielipą, Grifų Gūžtos gaudytoja toliau atliko savo darbą - persekiojo aukso šmaukštą, laimė žaibas, neišgąsdinęs Kornelijos Karter padarė įtaką plepei, kuri nušvilpė atgal prie savo lankų, kuriuos turėjo saugoti.
Ir štai, iš pradžių žaliaakė nesuvokė, jog rankos, ištiestos į mažą plasnojantį kamuoliuką, čiuopė ne tik šalto vandens lašus, bet ir patį rungtynių pabaigą skelbusį aukso šmaukštą. Tiek tos naudos iš tuščių kalbų... Šypsena įsispaudė veide, kai ranka, gniaužianti kvidičo taurę garantavusį mažiausią žaidimo kamuoliuką, pakilo aukštyn.
Tribūnose sėdėjusi minia pašėlo. Kas iš pykčio, o kas, kaip Grifų Gūžtos komandos kapitonė: iš laimės. Tradicija apsukti ratą aplink šėlstančią aikštę šiandien įgavo kitą atspalvį. Pergalės, įsispausiančios į Hogvartso istoriją.
Tačiau, kad ir kokia rami strazdanė dažniausiai buvusi, iškovojus pergalę galėjo sau leisti kiek daugiau. Priėjusi prie dar neseniai įžūlumą demonstravusios varnių gynėjos atkišo šmaukštą.
- Imk, man vietoj jo vis tiek duos taurę. O tau gal kada nors pravers prisiminti, kaip prakišai finalą. - Po kelių akimirkų pamąsčiusi ranką vis dėl to atitraukė prie savęs, kamuoliuką glausdama prie krūtinės. - Nors, dar apkaltinsi, kad padirbtas. Jūs gi pralaimėt nemokat. Geriau pasilaikysiu sau, bent vertę ir juodą darbą jam pasiekti žinau, o ne kaip tik kranksėti vidury aikštės.
Taip tarusi septyniolikmetė nusiimdama akinius ir visą kitą, kas nebežaidžiant buvo nereikalinga, nužingsniavo link savo komandos. Šie jau buvo glebesčiuojami savo draugų. Bet truktelėjusi už rankos, Klarė šiandien kiekvieną apkabino. Velniop santūrumą, kai toks kelias buvo nueitas link pačios saldžiausios pergalės.
- Dabar galėsim sakyti, jog mūsų nepaims net žaibas! - Tarė komandos nariams, kai netoliese žaibas vėl išleido savo įkrovą į kalnus. - Su pergale, pati geriausia, raudona, komanda!!! - Pritraukusi apsiaustą prie lūpų, pabučiavo Grifų Gūžtos herbą.
- Visi jūs dideli šaunuoliai, patys geriausi. Pakalbėsim vėliau, o dabar marš švęsti per naktį, kapitonės įsakymas!
-
Kai kritlis prašvilpė pro beviltiškai it mirštančios gulbės į šonus ištiestas rankas, Marcus pagalvojo, kad jau viskas. Kad jis - visiškas nevykėlis, Grifų Gūžtos gėda ir šiukšlė. GGG, taip sakant.
Bet, kai vis dar sutrikęs ir išsigandęs atsitokėjo, visi aplinkui ūžė ir siautė. Tiek iš džiaugsmo, tiek iš nusivylimo. „Nejaugi atmušiau?“ - lyg per rūką atėjo į vaikio sąmonę suvokimas. Nuojauta sakė, kad ne, akys nusekė kritlį, pranėrusį pro lanką ir krentantį į kitą pusę... Ne, taip būti negali. Kažkas nutiko kito. Tuomet kažkur tolumoje driokstelėjusi Dzeuso strėlė apšvietė Klarę ir visus ugninės spalvos Grifų Gūžtos apsiaustus. Per tas kelias sekundes net ir gynėjo - ne tokia gera kaip gaudytojo akis - užfiksavo prefektės delne iškilmingai sekundei sustingusį Aukso Šmaukštą. Marcus'o krūtinę užplūdo keistas lengvumo ir nuostabos jausmas, tiesiog plečiantis plaučius iki begalybės tiek, kad rodos, jeigu neprilaikysi, jie sprogs ir išsitaškys... Gal ir nieko būtų, jei įskristum į varnų pulką, šaukdamas „GODRIKAS AKHBAR“ ir sprogtum, hm?
Visi grifai jau su džiaugsmo pilnomis širdimis leidosi ant žemės, kur jų lūkuriavo balos, sveikinimo šauksmai ir taurė. Nė vienų praknistų rungtynių! Visos tvarkingos pergalės! Iki paskutinės! Per saulę, per lietų, per tamsą ir audrą, absoliučiai. Marcus'o esybė nebetilpo permirkusioje kvidičo aprangoje. O kaipgi kitaip gali būti?
Pirmiausia, kaip mažasis brolis, Marcus'as jautė pareigą susirasti, apkabinti ir pasveikinti su pergale seserį. Rodos, jai tai irgi buvo pirmosios varžybos. Ir, aišku, sėkmingos. Gera pradžia - pusė darbo. Gal vėliau Green'ų šeima netgi taps garsiais, pergales nešančiais kvidičininkais? Na, aišku, nebūtinai. Marcus'o džiaugsmą mažumėlę temdė atsiminimas apie praleistą kritlį. Kita vertus, juk pirmąjį jis atmušė, hm.
„Kažin, ar dainuosim Grifų Gūžtos kvidičo himną?“ - pasvarstė gynėjas, o žygiuodamas pro vieną varnų puolėją išgirdo, kaip ši gyrėsi įmetusi kritlį pro dičkį grifą. Nusprendė nuleisti negirdomis, kad yra greičiausiai bent 15 centimetrų už ją žemesnis bei liesas it pusės metų koncentracijos lagerio stovyklautojas.
- Klausau, kapitone! - juokais atiduodamas pagarbą šūktelėjo Marcus'as, Klarei liepus švęsti per naktį. Nusprendė klausimą apie himno giedojimą pasilikti sau. Visgi turėjo ne per geriausiai skambantį balsą, o juk iš laimėtojų tikimasi himno plėšimo iš širdies...
-
Muštukas praskriejo pro šalį. Po velniais. Sebastianui jau nelabai kas ir rūpėjo, tiesą sakant, jį taip užkniso visi čia esantys. Negalėjo patikėti, kad toji žaliapaukė vis dar nepastebėjo šmaukšto, bet, žinoma, nepraleido progos parėkti ant keturiolikmečio. Tikra durnė. Kaip tokių iš viso atsiranda?
O tada lietaus šniokštimą ir griaustinio dunksėjimą nustelbė iš tribūnų sklindantys šūksniai. Ką jau ten šūksniai – siaubingas triukšmas ir išprotėjusių mergiočių žviegimas. Negali būt. Po galais. Negi tikrai? Primerkęs akis Sebastianas apsižvalgė. Visi žaidėjai, kažką pastebėję, leidosi žemyn. Ne. Ne. NE. O tada jis pastebėjo – ta pati raudonplaukė (nors gal ir nebuvo tie plaukai visai raudoni) rankoje laikė mažytį, auksinį kamuolėlį. Sebastianas sustojo vietoje. Nebegirdėjo nei jokių šūksnių, nei riksmų. O tad pasileido tiesiai link žemės prie vieno, konkretaus asmens. Tos nevykėlės varnų gaudytojos. Jis buvo sugniuždytas, nusivylęs ir piktas. Negalėjo apsakyti koks piktas buvo.
- Tu, - dar net stipriai neatsistojęs ant žemės nušoko nuo šluotas ir paėmė ją į vieną ranką kartu su blokštu. Kitą ranką laikė ištiesęs ir nukreipęs link mėlynai apsirengusios gaudytojos. Šalia stovėjo ir visa komanda, bet Sebastianui tai mažiausiai rūpėjo. Net ir ta Nora keista pavarde. Toji bent jau neįžeidinėjo vaikinuko,- aš negaliu patikėt, gal net nereikėjo imtis tokių pareigų jei nesugebi jų dorai atlikti? - sukriokė priėjęs prie vyresnės mokinės. Tiesa, kad neatrodytų jog mažylis rėkia ant suaugusios moteriškės, pasakysiu tiek, kad Sebastianas tikrai neatrodė kaip visiškas vaikas, o ir balsas nebebuvo vaiko. Na, tai jam kainavo beveik metus keisto balso trečiame kurse. Dabar, beje, tai visai nesvarbu. Mira buvo panašaus ūgio, gal vos vos žemesnė.- O gal tiesiog reikia akinių? Nors žinai, dabar yra išrastas toks dalykas kaip akių lęšiai. Panašu, kad tau jų tikrai reikia! Palauk, kodėl aš anksčiau to nesupratau?- paklausė labiau savęs nei jos. Kur ten ko nors klaustų tos mergiotės. Jai ir du plius du turbūt penkis. Visi jai skirti klausimai buvo retoriniai,- man sakai, kad spoksau į panas, bet pasižiūrėk į save – pati nepastebėjai šmaukšto, nes buvai labai jau susirūpinus mano spoksojimu, kurio, beje, nebuvo, į kvailas mergas. Žinai, jei kas ir spokso, tai tu vienintelė, - dirbtinai nusišypsojo.
Kaip tik tuo metu prie jų, o tiksliau prie varnų gynėjos, kaip dar viena audra priskriejo raudonplaukė (Sebastianas pradėjo tuo abejoti) gaudytoja. Ir nepatikėsit, pradėjo rėkti ant tos varnės. Sebastianas kilstelėjo antakius. Lėtu žingsniu nužingsniavo link barnio centro. Na, atrodo, merginų barnis prasidėjo dar ore.
- Ei ei, ramiau, žinai, sveikinu su pergale, nuoširdžiai, ir bent jau nesi tokia nevykėlė kaip mūsiškė gaudytoja, - mostelėjo galva į Mirą.- bet gal tiesiog nusiramink ir eik švęst tos pergalės dėl kurios kovojot čia nerėkus ir gadinusis reputaciją. Tai išeis į naudą, - vėl dirbtina, žavinga šypsena.- Viso geriausio, geros šventės,- paplekšnojęs grifų gaudytojai per petį nusisuko nuo jos ir, pažvelgęs į komandos drauges, pavartė akis ir nuoširdžiai nusijuokė. Dar pagriebė Elės petį ir patraukė ją tolyn link visos komandos, kad šioji nepultų muštis su grife. Jei jau taip pasielgė Sebastianas, patikėkit, nedaug trūko. Jezus, merginos sugeba būti tikrai aršiomis.
-
Deja, kad ir kaip sparčiai lėkė, Mireilė kito aikštės galo pasiekti taip ir nesugebėjo – atstumas paprasčiausiai buvo per didelis, o laiko pernelyg mažai. Danguje sužibo ryškus žaibas, jų nesėkmei aplenkdamas priešininkų gaudytoją, ir šviesoje pasimatė, dėl ko ten ji lakstė į visas puses. Kad ir kaip bebūtų gaila, pasirodė, jog visgi ne dėl blusų. Nors ji nebūtų stebėjusis – tokie nežmoniškai ilgi plaukai joms turbūt būtų tikras rojus. Šiaip ar taip, nors situacija iš šono atrodė be galo dramatiška, bet to pačio žaibo šviesoje, Talai dar nespėjus ten priskristi, buvo sugautas aukso šmaukštas. Varnų nusivylimui jį gniaužė ne prancūzaitės delnas. Kaip nelaiku pasitaikė toji prakeikta moneta.
Neketindama tęsti savo kelionės, varnė lėtai apsisuko ir patraukė atgal. Tikrai nė neįsivaizdavo, ką tuo metu jautė. Jai lyg ir nebuvo labai svarbu – juk tenorėjo kuo greičiau iš čia išnykti ir pagaliau šis jos noras pildėsi. Ramiai nusklendusi žemėn, nulipo nuo šluotos ir perėmė ją į ranką. Toji, nors ir permerkta lietaus, buvo visai nebloga, tai gal net pasilaikys ateičiai. Tačiau nė nespėjus žvilgsnio nukreipti į komandą, prie jos tarsi koks uraganas prišoko tas velnio neštas ir pamestas Stefanas. Dievaži, ir iš kur jis toks išlindo.
– Tik išdrįsk trenkti ir tuoj nebeturėsi tos savo rankos. Pažiūrėsim tada, koks iš tavęs kvidičininkas bus. Ir nustok tu čia stūgauti it stuobrys bei paklausk savęs, kodėl tomis klišomis rankomis, kurias dar kol kas turi, nesugebėjai tiesiai paleisti lemtingo muštuko, – mergina palyginti ramiai atrėmė jo ataką. Žaidimas baigėsi, ji galės eiti į sausą pilį, gal net įlįsti į karštą vonią, o tai šiuo metu buvo svarbiausia. – Net prakeiktas žaibas buvo arčiau jos nutrenkimo nei tu.
Regis, vaikigalis būtų galėjęs taip stovėt ir laidyt kakarynę valandų valandas, tačiau tarsi dar viena plaukais besišvaistanti vėtra tarp jų įsisuko raudonais varžovų drabužiais apsitaisiusi kita gaudytoja. Rodėsi, jos su varnų gynėja jau taikėsi iškabinti viena kitai akis. O šito ji leisti negalėjo – ir taip sumauta gynėja būtų dar prastesnė be tų savo žvairų akių. Ir būtent taip, nusekusi paskui varnų atmušėją, Mira įgriuvo į viso to įvykio epicentrą.
– Taip, – paklausiusi kelias akimirkas nusprendė, kad jai jau gana. – Nors netikėlis yra jis, o ne aš, – itin iškalbingai pažvairakiavo vaikio pusėn, – bet nebūtina čia rodyti savo pačios gražiausios asmenybės pusės prieš visą mokyklą. Be to, tik mes patys galim keikti ir rėkauti ant tų nelemtų žioplių... turėjau omeny, savo komandos narių, tai štiš, – pamojo ranka. – Smagios jums šventės.
Buvo itin keista, kad ji pritarė tam kvaištelėjusiam vaikigaliui, bet tai juk gryniausia tiesa. Ilgus mėnesius jie vienas kitą engė, per kiekvieną treniruotė ir žaidimą badydami pirštai į visus trūkumas, bet čia juk jų komanda – kažkokiais būdais reikėjo atskleisti visas jų klaidas, kad galėtų tobulėti. Ne visiems teko laimė gimti tokiems šleikščiai tobuliems. Ir, po tiek kartu aikštėje praleistų valandų, kai nuo buvimo greta tų pačių žmonių jau net vimdė, tai daryti galėjo tik jie patys ir niekas kitas.
– Žinai, net tu atrodai malonesnis nei toji, Stefanai, o tai jau šį tą reiškia. Tu juk Stefanas, ar ne? – ji ir pati negalėjo patikėti, kad pasakė beveik malonius žodžius tam vaikpalaikiui. Nu ir suskydau. – Tai ką, nevykėliai, baigta. Susitiksim bendrajame. Regis, kažkas vis tiek žadėjo nušvilpt iš virtuvės tortą ir galbūt nušluot dar pusę stalo.
Išstumdžiusi visus į šoną ir sugniaužusi atmušėjui ranką ties žąstu, tarsi primindama, kad nesiplėšytų, nes gali kada nors pabusti ir be jų, galiausiai prasibrovė pro žemyn sugūžėjusius sirgalius ir išžingsniavo iš aikštės tos prakeiktai pilkos pilies link. Siaubas, negi jos įkūrėjai nežinojo, kas yra spalvos keitimo kerai ar, blogiausiu atveju, dažai. Šiaip ar taip, kad ir koks nejaukus tas akmens statinys rodėsi, bet tuo pačiu jame buvo ir tų stebuklingų vonios kambarių su šimtais įvairias putas leidžiančių čiaupų, o ji to dabar ir tenorėjo.
-
Stevie buvo prilipusi prie varnanagių puolėjos kaip vantos lapas. Dėl šios priežasties ji sugebėjo pamatyti, kad broliukui kartą nepasisekė - mergina paleido kritlį tiesiai į vieną iš lankų. Kad man bent kartą pasisektų... pagalvojo grifiukė. Tačiau tada ji išgirdo keistą gausmą. Kuris tikrai nebuvo sukeltas lietaus ar griaustinio. Stevie skubiai apsidairė ir pamatė, kad visi leidžiasi žemyn. Mergaitė net spėjo pamanyti, kad kažkas atsitiko. Na, ir atsitiko. Tačiau ne tai, ko išsigando Stevie. Trečiakursė pajuto esanti brolio glėbyje.
- Kas vyksta? - garsiai paklausė Stevie, tačiau tada pagaliau pamatė komandos kapitonę su šmaukštu rankose. - Tau pavyko! - sušuko Stevie, vis dar nesuvokdama, kad tikslas pasiektas ir Grifų gūžta laimėjo.
Pagaliau, sveikindama ir kitas komandos nares, Stevie pajuto, kaip džiaugiasi. Nors jai pačiai rungtynės nebuvo labai sėkmingos, tačiau komanda laimėjo! Grifiukė pajuto, kaip jos viduje kyla neapsakomos laimės jausmas. Buvo gaila, kad žaidė tik vienerias rungtynes, tačiau ji žaidė pačias svarbiausias! Pergalingas rungtynes, kurios atnešė koledžui čempionų titulą! Mergaitė niekaip nebūtų papasakojusi, kaip dabar jaučiasi. Ji tik žinojo, kad yra labai laiminga ir kad norėtų kitąmet pažaisti daugiau.
- Ką gi, eime švęsti! - sušuko ji.
-
Atrodė, kad muštukas jau tuojau trenksis į ją, todėl stipriau įsikibo į šluotą, kad jei jau bus numušta, tai bent jau nenulėks nuo šluotos. Tačiau muštukas nusprendė šį sykį aplenkti grifes bei nuskrido kažkur tolyn, į žydrąsias padanges.
Amneta, praskriejus muštukui, atsigręžė pažiūrėti, ar kartais ne į gaudytoją pataikė, tačiau ačiū Dievams bei Deivėms, Klarisa buvo sveika ir gyva, o dar ir nepametusi šmaukšto iš akių. Jasmine įsivaizdavo, kad pati jau mato tą šmaukštą, tačiau netrukus šis pasislėpė komandos kapitonės delne.
-Klareeee!- suspigo ir laiminga.
Nors pati buvo ne pati geriausia kvidičo žaidėja, tačiau bent Klarė pasidarbavo puikiai. Nesijautė kaltai, nes vis dėl to apsaugojo nuo pikčiurniukų muštukų.
Leistis žemyn buvo daug geriau nei prieš tai, kai vos nenupuolė nuo šluotos. Lėti ratai - štai ką jau galėjo sau leisti, tačiau norėjo nuo tos šluotos šokti ir bėgti kuo toliau. Vis dėl to, kvidičas jau buvo įgrysęs, tad pasinaudojo proga greičiau nulipti nuo šluotos ir ėjo kiek svyruodama, kadangi kojos buvo it nesavos po skraidymo.
Ar kartais nereiktų paspausti ponaičiui Kupidonui rankos? Paskutinė mintelė buvo prieš pakliūnant į Klarės glėbį, kur mėlynakės net akys ant kaktos iššoko - gaudytoja jos vos nepasmaugė iš laimės. Diana šyptelėjo ir pažiūrėjo į broliuką su sesutę Green'us, Elridę. Va tiek jų komandoje buvo - penki. Penki prieš penkis, tačiau varniai tarpusavyje nesielgė taip draugiškai kaip grifai, matėsi, niršta ant gaudytojos dėl nepagauto šmaukšto. Greičiausiai būtų puolę grifų atmušėją, tad pasilaikė nuo jų toliau. Vienoj rankos paspaudimo jie gavo tiktai šypsnį, už kurį nebūtų pritarusi vadovė. Bet jau po žaidimo su Švilpyne, Jasmine Diana Amneta gerai žinojo, kad kvidičas - tik žaidimas.
Prisidėjusi prie pergale besidžiaugiančių grifų, keliavo link Hogvartso, kur kaip ir liepė kapitonė, greičiausiai švęs visą naktį.
Juk kvidičo finalas būna kartą per metus. O Džesei jis - pirmas ir paskutinis.