Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Londonas => Pasaulis => Švento Skutelio ligoninė => Temą pradėjo: Lavena Marlow Spalio 18, 2018, 07:54:13 pm
-
Pačiam pilkšvojo koridoriaus prieky stūksojo didelės, neįprastai tamsios, medinės durys su ranka rašyta lentele ant jų.
Žengus pro šias, kiekvieną pasitikdavo jau įprastas spirito, retkarčiais fosforo ar net gydomųjų, nosikę kutenančių žolelių kvapas ir ne tokia akinama, bet gan ryški šviesa. Beraščiai, švelniai melsvo atspalvio tapetai ir pora anatominių plakatų dengė vietom įskilusias sienas, kairiajame kampe stovėjo gigantiška įvairiaformių buteliukų prikrauta sekcija, o ją iš šonų supo nedidukės spintelės, prikrautos storiausiomis knygomis ir žinynais. Prie pat įėjimo savo vietą užėmė ir kriauklė su apvaliakraščiu veidrodžiu. O štai patogus gultas, dengtas palute, prie milžiniško, gelsvomis užuolaidomis kraštuose įrėminto lango buvo nė nepaliestas ir dezinfekuotas.
Pačiame erdvaus kabineto viduryje stovėjo gražus, iš taip pat tamsaus medžio išdrožtas darbo stalas, padalintas į dvi puses, o prie vienos iš jų pasilenkęs, dailia plunksna dailyraščiu kažką rašė sniego baltumo plaukų savininkas. Kelios nepaklusnios sruogelės lengvai krito ant safyrinių jaunuolio akių, o tankūs antakiai, nežymiai suraukti vidury kaktos, sudarė vos ne ištisinę liniją. Kaip tik pradėdamas savo pirmąją praktikanto hilerio pamainą, Vasaris jau buvo bepradėjęs užpildinėti savo naująjį darbo grafiką, kai staiga išgirdęs triukšmą koridoriuje, kilstelėjo akutes ir nužvelgė ne tokias ir tvirtastaktes duris.
-
Demeriano bandymas važinėti motociklu, kurį specialiai tvarkė ir ruošė, kad tiktų ir veiktų magiškame pasaulyje nepavyko. Akimirką, kai rodėsi, kad jo motociklui viskas gerai, šis staiga burgztelėjo ir užgeso. Vidury šuolio, kai rudaplaukis jį testavo ar gerai skraido. Viskas baigėsi tuo, kad vaikinas kartu su motociklu nukrito į ganėtinai minkštas samanas, deja jo kairioji ranka buvo keistai iškreipta ir velniškai skaudėjo. Palikęs motociklą miške jis lėtai nuslinko link ligoninės.
Sutikęs keistą senę, kuri rodos baiginėjo savo pamainą ir nenorėjo sutikti jokių sužeistųjų piktai nurodė kaip patekti į antrą skyrių. Tyliai iškeikęs tą senę Demerianas patraukė jos nurodytu keliu. Žvalgydamasis į šalis ir ieškodamas kabineto su užrašu „Antro skyriaus vedėjo Daviano Miltono kabinetas“ jis nepastebėjo kaip priešais jį buvo kažkoks vežimėlis su įvairiais įrankiais. Užkliuvęs už jo ir jį nuvertęs Demerianas garsiai nusikeikė. Porą daiktų užkliuvo už kiek sužeistos kojos ir turbūt lūžusios rankos. Rudaplaukis pabandė sveikąja ranka kažkiek sutvarkyti savo padarytą betvarkę, tačiau greitai pasidavė ir vėl pakėlė akis. Priešais jį buvo durys jam reikiamu užrašu. Nieko nelaukęs jis perlipo savo betvarkę ir nė nesibeldęs įėjo į kabinetą.
Vos pravėrė duris rudos vaikino akys užkliuvo už patrauklaus šviesiaplaukio. Akimirką jam užėmė žadą ir Demerianas sustojo tarpdury. Akimirką ar dvi taip pastovėjus jam kažkodėl suskaudo praskeltą kaktą ir jis ją prilietė sveikąją ranka. Ant pirštų liko kraujo dėmės. Demerianas atsikrenkštė ir pakėlė akis į priešais stovintį vaikį.
-
Kiek nustebęs Vasario žvilgsnis minutėlę sustojo ties nemandagiai įsiveržusiu jaunuoliu, ne ką vyresniu nei jis pats.
- Tau reikia į pirmąjį skyrių, - nesistengdamas laikytis to oficialumo, kiek suraukęs šviesius antakius, pratarė graikas, tačiau atsidavimas Hipokrato priesaikai, neleidžiantis palikti ligonio bėdoje, bei kiek kandi sąžinė draudė pagalbos ieškančiam tamsiaplaukiui, kraujuojančia galva, lakstyti po kabinetus, o ypač dar vidury nakties. Tad padėjęs dokumentus į šalį, tatuiruotasis pakilo iš vietos ir mostu pakvietęs sužeistąjį įsitaisyti ant minkštapaviršio gulto, nusigręžė prie gigantiškosios spintos ieškodamas dezinfekuojančio skysčio pripildytos kolbelės.
- Vardas, pavardė, amžius, - drėkindamas vatos gabalėlį spiritu, vėlei prabilo praktikantas ir atsargiai nuvalęs žaizdą kaktoje, laukdamas atsakymo, nužvelgė kitus galimus sužeidimus.
-
Blondinui pažvelgus į Demerianą su tikrai ne pačia maloniausia mina, brunetas ir pats susiraukė.
- Tavo bėdai, kažkokia senė priimamajame pasakė man, kad turėčiau eiti čia.- jis ramiai atšovė ir vos nenusispjovė ant baltų grindų.
Net nesuabejojus ten būtų buvę kraujo ir seilių mišinys, tačiau jį sulaikė viena mintis, kad tai nėra paprasta žiobariška ligoninė. Ką jis žino, gal tas blondinas yra koks psichopatas ir jį nužudytų su vienintelių lazdelės mostelėjimu. Šiam pakvietus Demerianą atsisėsti ant gulto ir pats nusisukęs prie spintos, vaikis galėjo kelias sekundes atsikvėpti. Pilkų plaukų savininkas tikrai buvo žadą atimančio grožio. Atsikvotėjęs brunetas spėjo išgirsti ko hileris prašė.
- Demerianas Silverstein, penkiolika metų.- atsakė ir vos nenusikeikė kai spiritas pradėjo griaužti žaizdą.
-
Išgirdęs rudaplaukio pasiteisinimą dėl skyrių supainiojimo, melsvaakis menkai vyptelėjo, kilstelėdamas nuo patalpos vėsos kiek patamsėjusių, vos ne violetinių lūpų kampučius.
- Ach, ta su spuogu ant nosies? Tiesa, ji nėra maloniausia darbuotoja. - Linksmiau pakomentavo vaikinuko įvardintos „senės” įvaizdį baltapūkis, - nesijausk kaltas, ne tavo bėda, jog ji atsiuntė tave čionai. Beje, jau ir taip buvau bepradėjęs nuobodžiauti. - Maloniau pridūrė sužeistajam Vasaris, vis tik, jei ne oficialumo, tai bent to reikalavo taip siekiamas berniūkščio profesionalumas, ir išmetęs susipurvinusią vatą, minutėlei atsitraukė nuo paciento, paimdamas gan vaikišką, žuvytėm išpieštą pleistriuką bei užklijavo šiam ant įbrėžimo.
- Gražus vardas, - vaikinukui prisistačius, burbtelėjo praktikantas ir tuo pačiu padavė šiam nuo stalo paimtą anketą su klausimais, - užpildyk. - Šįkart ne taip švelniai paliepė, nors gal tik taip galėjo pasirodyti.
Išsiėmęs iš juodų kelnių kišenės lazdelę, tatuiruotasis luktelėjo, kol jaunasis vaikinukas baigs pildyti anketą su elementariausiais klausimais ir smakro kilstelėjimu davė ženklą atsistoti.
- Kuo konkrečiai skundiesi?
-
Demerianas vis dar buvo užsimerkęs. Perštėjo praskeltą žaizdą, kurią ką tik jaunasis hileris pravalė. Kai tik skausmas kiek apmalšo, jis vėl atsimerkė ir pažvelgė į vaikino nugarą.
- Aha, ta pati,- jis pritarė atsargiai paliesdamas pirštais žaizdą, ir greitai atitraukdamas ranką. Skaudėjo.- Žino, pone Davianai, aš maniau, kad jus būsit sukriošęs, bjaurus ir viskuo nepatenkintas senis, bet rodos, yra atvirkščiai.- vaikėzas pabandė sunerti rankas, tačiau prisiminęs, kad dešinioji yra keistai išsikreipus atsisakė tos minties, ir kiek prisimerkęs stebėjo baltapūki. Jis tai pasakė specialiai, kažkodėl nujautė, kad jaunasis hileris turi visai kitokį vardą ir galbūt čia tik dirba papildomai.
Pastebėjęs kokį pleistrą šis jam užklijavo brunetas prunkštelėjo. „Galėtų dar rasti kokį pleistrą su princesėm, būtų išvis nuostabu.“- kandžiai pagalvojo. Kai vaikinas davė jam anketą, Demerianas pabandė išsitiesti, tačiau ir vėl visą kūną suskaudo, matyt bus susilaužęs ne tik ranką. Gerai buvo tai, kad brunetas yra kairiarankis ir galėjo normaliai atsakyti į paprastus ir kiek juokingus klausimus. Padėjęs anketą į šalį atsistojo.
- Haha, ganėtinai sunkus klausimas, kadangi skausmą jaučiu ne tik rankoje,- pakėlė kiek išgleibusią ir pakreiptą ranką,- bet visame kūne. Turbūt būsiu susilaužęs kokį šonkaulį ir įsivaręs milijoną mėlynių.
-
Vaikinukui pavadinus baltapūkį hilerio, kuriam ir priklausė visas šis kabinetas, pavarde, Vasaris neįstengė sulaikyti šypsenos pamėlusiose, matomai, ne aplinka, o prastoka jaunuolio kraujotaka čia sustreikavo, lūpose ir vyptelėjo šiam.
- O ne, ne, ne, aš nesu šio skyriaus vedėjas, bent jau kol kas, - išsišiepė kiek plačiau baltaplaukis, - tik praktikuojuosi pas profesorių Miltoną. Beje, nespėjau prisistatyti, Vasaris Amandielis Laventis. - Tiestelėjo ranką berniokui, bet tik vėliau žvilgtelėjęs į rudaplaukio vos valdomą dešiniąją, susiprotėjo, jog tai nėra vienas geriausių sprendimų ir po sekundėlės kiek nejaukiai atitraukė savąjį delniuką atgalios.
- Tai šonkauliai, sakai? Na, rodyk, ką čia turim, nusirenk, - atitarė į ankstesnįjį Demeriano atsakymą baltu chalatu apsirėdęs tatuiruotasis ir kilstelėjo bene bendraamžio vaikinuko maikutę aukštyn, padėdamas berniūkščiui ją lengviau nusirengti. Visgi juk turėjo kilti kėblumų dėl minėtosios dešiniosios rankos valdymo, o ir visos nakties mūsų graikas negalėjo skirti te vieno paciento apžiūrai.
-
Išgirdęs šviesiaplaukio vardą Demerianas šyptelėjo maža, vos matoma šypsena. Jo spėjimas buvo pasitvirtinęs, kad jaunasis hileris - tai tik praktikantas. Pastebėjęs, kaip šis vos tik prisistatęs ištiesė ranką, bet taip pat staigiai atitraukęs brunetas kiek sukrizeno. Tai nebuvo pirmas kartas, kai jis susilaužė ranką, bet turbūt ir ne paskutinis. Demerianas jau numatė kelis savo „atsitiktinius“ lūžius ar žaizdas.
Išgirdęs baltapūkio paliepimą jis kiek sutriko, bet linktelėjo. Netikėtai pats hileris prisidėjo prie nusirenginėjimo. Kai Vasario pirštai prisilietė prie švelniai įdegusios Demeriano odos, ši pašiurpo ir nuėjo mažais gumbeliais, dar kitaip vadinama žąsies oda. Brunetas norėjo pasakyti, kad ir pats gali nusirengti, tačiau žodžiai užstrigo gerklėje ir jis tiesio leidosi padedamas. Kai maikės nebebuvo ant vaikino kūno pasirodė šviežiom mėlynėm nusėtas kūnas. Ant šio dar matėsi ir senesnių randų, kurie buvo likę iš žiobariškojo gyvenimo.
-
Tamsiaplaukiui išsilaisvinus iš kiek purvinom dėmėm ištepliotos maikutės, jaunasis medikas įdėmiai nužvelgė ištreniruotą jaunuolio vuršutinę kūno dalį ir galimus rimtesnius sužeidimus. Bene visa Demeriano krūtinė buvo it nusėta tamsiomis, žalsvėti bepradėjusiomis mėlynėmis ir įbrėžimais, o keli tolėliau išsidėstę randai bylojo, jog tai tikrai ne pirmas kartas, kuomet vaikiui prireikė hilerių pagalbos.
Kiek suraukęs tamsesnius antakius, graikas vėl griebėsi seno, gero spirito bonkutės ir sudrėkinęs juo vatos gabaliuką, apvalė apkrešėjusiu krauju padengtas metais jaunesniojo paciento žaizdas.
Po dar kelių tokių sykių, Amandielis galiausiai išmetė paskutinįjį vatos gabalėlį ir nusiplovęs vis dar šaltas rankas kampe įmontuotoje kriauklėje, grįžtelėjo atgal į sužeistąjį.
- Atsigulk, - ne itin šiurkščiai paliepė Vasaris dailiajam ligoniui ir ėmė atsargiai maigyti kakavos spalvos plaukų savininko šonkaulius, laukdamas iš gulinčiojo bent kokios aiškesnės skausmo užuominos, pats jausdamas kiek keistoką šoninių kaulų išsidėstymą.
-
Demerianas kiek nužvelgė savo nuogą krūtinę. Ši buvo nusėta mėlynėmis, smulkiais įbrėžimais ir jam įprastais randais. Beveik kiekvienas iš jų turėjo tam tikrą istoriją, vienas iš randų buvo „H“ raidės formos, ganėtinais didelis, žemiau šonkaulių. Vaikis tikėjosi, kad jaunasis hileris šio rando nepamatys, tačiau vietoje to jis pradėjo jį visaip maigyti. Brunetas buvo įpratęs kaip gydytojams ant jo nusispjauti, jie tiesiog apžiūrėdavo jo išvaizdą ir daugiau nieko rimto nesiimdavo, vis dėl to vaikis buvo prasčiokas, todėl kam kokiam nors gydytojui rimčiau žiūrėti į jo žaizdas? Vasariui artėjant šonkaulių galo link ir suspaudus kažkokią vietą, Demerianas susiraukė ir krūptelėjo, tačiau garso jokio neišleido, nors skaudėjo nežmoniškai. Jis tiesiog gulėjo užsimerkęs ir spausdamas dešiniąją ranką. Vasariui baigus apžiūrinėjimus jis ir vėl sunkiai atsisėdo ant lovos ir kiek prisidengė rankomis. Vis dėl to kambaryje nebuvo šilta, atvirkščiai.
-
[Koridorius prie antro skyriaus vedėjo Daviano Miltono kabineto]
Rudens vėsumai įsikaraliavus Anglijoje, Vasaris vėl žingsniavo švento Skutelio ligoninės koridoriumi, ruošdamasis naujo sezono pirmajai pamainai. Nors vakaras buvo niūresnis nei įprastai, o lauke, plaukus taršantis ir paltų atlapus įkyriai kilnojantis, ledinis vėjas pūtė atnešdamas net ir šiokį tokį žiemiškumo jausmą, baltapūkis neatsisakė prieš porą mėnesių dar buvusios vasaros atgaivos ir per menkai apšviestą, vėsią patalpą tipeno vos apsirėdęs plonesnėm juodom kelnėm ir baltinukais, atraitotomis rankovėmis. Vienintelis, nepamirškim paminėti, jog jau septintą kursą pradėjusį, vaikinuką kiek šildantis dalykas tebuvo dar pilnai neišvystytas jo paties alter ego ir keliais dydžiais per platus, dideliu kapišonu padabintas, alyvuogių spalvos treningas.
Greitu žingsniu užlipęs betoniniais laiptais į antrą aukštą, graikas pasuko antrojo skyriaus vadovo kabineto link ir kone buvo bepasiekęs tikslą, kai staiga prieš safyrines akis išdygo jau matyta rusvaplaukė būtybė. Rodos, jaunajam hileriui nusirito į kulnus širdis, o kraujas greičiau ėmė cirkuliuoti gyslomis. Prisiminimai apie juodakailį vilką, išpuolį Uždraustajame miške ir vėlesnius grasinimus magizoologui it kulka perskriejo bernioko sąmonę. Tatuiruotasis sugniaužė kumščius, tačiau nepradėjo jokios atakos. Būtų buvę mažiausiai nemandagu ir neprotinga dėl asmeninių tikslų užsipulti tikriausiai nieko apie brolio veiklą nenutuokiančią merginą, tuo labiau, kai ji jį matė vos antrąkart. Tad tyliai nuraminęs savyje verdantį keršto planą, baltapūkis tik vyptelėjo dailiajai, turbūt taip pat ne žmogiškosios rasės atstovei ir žingtelėjęs viena pėda priekin, pasisveikindamas linktelėjo galva.
-
[Koridorius prie antro skyriaus vedėjo Daviano Miltono kabineto]
Vasaros mėnesiai jai praėjo perlenyg greitai: darbai su Claudie "Cukriniame kiškutyje", atskriejantys laiškai su pasiūlymais iš Drumštrango. Taip, jie dar tikėjosi, kad grįš keliems mėnesiams į Skandinaviją padirbėti kaip herbologė profesorės kėdėje.
Dvidešimtmetė pasuko laiptų link į antrąjį aukštą iš arbatinės. Tikėjosi kažką nuspirkti, bet priėjusi prie išvados, kad geriau pati ką nors išsikeps grįžusi namo, pasuko atgalios.
Susigrūdusi rankas į kišines, vilkolakė lengvai pasiekė aukštą, kuriame dirba brolis. Laibi pirštai užčiupė gumytę kišenėje.
Melijandra sustojo. Vikriai susirišusi tamsiai rudas garbanas į arklio uodegą, ši jau ryžosi atverti vieno iš kabineto duris, kol staiga, nepajuto įremto žvilgsnio į ją.
Grįžtelėjo per petį.
-O, labas, Vasari,- pasisveikino ši, išvysdama jaunuolį graiką.
Taip, ji pažinojo vaikiną, ir taip, ji žinojo, kad ir šis su savo sėdyne brūžina Švento Skutelio ligoninės kėdes. Tačiau, kitaip nei jos brolis, pastarasis dar tebuvo tik praktikantas, o Igis - jau pabaigęs praktikos mokslus ir yra naujai iškeptas hileris, nors jam šie metai būtų jau paskutiniai praktikai.
Buvusi jaunoji herbologijos profesorė Drumštrange šyptelė septintakursiui.
-Kaip sekasi praktika? - užkalbino šį, nenujausdama, nepamatydama nieko bloga klastuolio veide.
-
Merginai taip pat atsakomai nusišypsojus bei pasisveikinus, Vasaris pasijautė kiek ramiau. Na, rodos, ji neturi jokių blogų ketinimų, - pamintijo ir atidžiai nužvelgė priešais stovinčią vyresnėlę. Ir iš tiesų, nuo paskutinio jaunuolių susitikimo ji buvo pasikeitus. Lorijano sesuo atrodė labiau subrendusi, o ilgi, tamsūs plaukai surišti į kasą tik pabrėžė dailius merginos veido bruožus.
Melos klausimui palietus vaikinuko ausis, graikas nuleido akvarelines akis į žemę, mąstydamas, ką atsakyti. Tiesą sakant, praktikantas lankėsi Skutelį nedažnai. Pastaruoju metu labiau susitelkęs ties savo tatuiruočių reikšmių ir šeimyninių paslapčių aiškinimusi, pieno baltumo odos savininkas visai buvo primiršęs savo studijas, o kai tik pasirodydavo kabinete, vis stengdavosi praslysti vyriausiajam hileriui pro akis, kad tik netektų raudonuoti iš gėdos. Visgi garbanius medicinos mokėsi išimties tvarka, kurią bet kada galėjo pakeisti kantraus, bet skrupulingo pono Miltono sprendimas.
- Būna ir geriau... - Numykė ir greitai keisdamas temą, turėdamas omeny jaunuolės apsilankymą ligoninėje, vėlei kilstelėjo rugiagėlių mėlynumo akis į pašnekovę bei mažumėle žingtelėjęs link durų, pridūrė, - kas nors nutiko?
-
[Koridorius prie antro skyriaus vedėjo Daviano Miltono kabineto]
Melijandrai pro akis nepraslydo vaikino įdėmus žvilgsnis. Ji nebuvo tokia naivi mergiščia, kad pamanytų, jog šis klastuolis varvina seilę dėl jos grožio. Ką tu žinai apie mane?- nejučiomis galvoje dingtelėjo neramus klausimas. Vasario staigus pokalbio pakeitimas, tik dar labiau pakurstė raganos nerimą ir atsargumą. Kita vertus, mergina nenorėjo tikėti, kad šis mėlynaakis žino apie jos kilmę. Ne, negali būti. Ne, turbūt jis turi savo asmeninių rūpesčių ir dėl to tau taip atrodo,-bandė įtikinti save. Ir įtikino, nes netroško, kad dar vienas įsipainiotų į jos istoriją.
Lorijan nustebusi pakėlė akis.
-Nutiko? Nieko nenutiko,- nusišypsojo ši,- Tiesiog atvykau susitikti su broliu ir aptarti keletą dalykų,- pavartė akis, tarsi girdi, šeimyniniai reikalai, nekišk savo ilgos klastuoliškos nosies į buvusių švilpių reikalus, net ir tada, kai šie sukasi apie santykių lipdymą ir meilę.
Kartais tikrai, Igoriui pasisekė turėti mane,- pagalvojo Mela,- Turi ant ko išsilieti, o aš ir galiu išklausyti ir patarti.
Nuo pat mažens, kai augo Švedijoje su Egonu, rudai pilkų akių savininkė suprato, kad šeima, komandinis darbas, atvirumas - tai vieni iš gyvybiškai svarbių dalykų sąrašo.
-O tau kas? Budėjimas? Ar jau ruošiesi keliauti namo? - pasmalsavo dvidešimtmetė.
Koridorius buvo tuščias, ką jau bemanyti - vakaras juk gi.
Mergina nusprendė prieti artyn prie Lavenčio, kad abu lyg nešūkautų, netrukdytų besiilsienčiams pacientamas. Tai tarsi buvo ženklas, kad nebus tik žodžių perismetimas. Igoris palauks manęs. Nenumirs anksčiau laiko.
-Kaip sekasi tau Hogvartse? Kas nors naujo tenais vyksta? - pasidomėjo rudaplaukė,- Kaip sekasi pačiam Klastūnyno koledžui?
-
[Koridorius prie antro skyriaus vedėjo Daviano Miltono kabineto]
Vasariui nelabai patiko ilgos tuščios šnekos apie nieką. Vaikinuką visad labiau žavėjo kokie rimtesni debatai ar bent jau nors kiek įdomesni pokalbiai nei vien tik mandagus persimetimas keliais žodžiais koridoriuje. Todėl baltapūkis, išklausęs tamsiaplaukės pašnekovės, kuri, iš pažiūros, skirtingai nei graikas buvo linkusi labiau paplepėti, tik numykė atgalios, neva tokiu murmesiu parodydamas, kad klausosi ir pats paklaustas to paties klausimo, nevalingai pasikasė pakaušį, lyg teisindamasis, jog vėluoja į darbą bei burbtelėjo po nosim:
- Mhm... Budėjimas...
Į sekantį, kad ir dailios, bet visgi mažumėle vyresnios, panelės gestą - priartėjimą arčiau - Vasaris reagavo visgi gal kiek per jautriai ir žingtelėjęs pusmetrį atgal, taip grubokai gindamas savo asmeninę erdvę, tatuiruotasis menkai vyptelėjo pusę lūpų, nors taip bandydamas atitaisyti akimirkos nejaukumą. Buvusi švilpė išties atrodė maloni ir blogo nelinkinti būtybė, tačiau po pastarųjų įvykių miške, užsienietis neketino mėginti laimės ir toliau aklai pasitikėti žmonėmis. Tiesą sakant, skaičiai akvarelinių akučių savininkas ne itin mėgo ir gyvūnus (žinoma, triušis - palikimas, jam buvo suteikta šiokia tokia išimtis), tad faktas, kad greta stypsanti pilnametė tik panorėjusi galėjo pasiversti plėšrūnu ir bernnioką perkąsti kaip dantų krapštuką, nė velnio negundė Lavenčio. Apskritai vien apie tai pagalvojus, dar gyvenime nepatyrusiam vaikinukui ėmė svaigti galva.
- Viskas gerai, viskas gerai... - Hilerio sesei toliau ramiai tęsiant pokalbį, staiga nukirto klastuolis ir nenorėdamas toliau veltis į asmeniškumus, greitai pravėrė kabineto duris bei jau bešmurkštelėdamas vidun, pridūrė, - žinai, aš skubu, tu nepyk... Reikia eit, darbas... - -
-
- Tai čia šitas tave šunimi pavadino? - nusijuokė gargždus balsas. - Dievaži, berniukas nematęs tikrų šunų.
Jis stovėjo šalia, atsirėmęs į gigantišką stalą, sunėręs rankas. Šešėliai žaidė ant gausiai randuoto veido; už lango daužėsi vėjas. Ledinis, niūriame danguje tarsi pilkas.
Vyras primerkė rudas akis.
- Apgailėtina.
Vasaris Laventis tebuvo baltapūkis jauniklis šio žudiko akivaizdoje. Amerikoje gimęs grynakraujis Greywindas išdavinėjo, žudė ir kankinosi jau daug jaunesniame amžiuje nei šitas duris beverentis kaulų darinys. Matė jo baltaplaukę makaulę, jo megztinį ir kreiva šypsena raitėsi juodoje barzdoje. Išdidūs ir kietašikniai kol mažai patyrę. Vėliau susilaužę ir verkšlenantys. Žvilgtelėjo įbrolio figūron - prisimink, kvaily, kokie mes buvome, argi nelinksma kituose dalį savęs pamatyti?
- Tik nepamiršk siuntos, Lorijanai. - siluetas pakilo eiti. Jo niekas nesustabdys - tik kapai. Tik Olivija. Vėjas nesiliovė.
Vyro dėmesys nukrypo į vaikino skaisčiai mėlynas akis, į tas, kurias pats kažkada turėjo... Lūpos nepasivargino perspėti nežaisti su vilkais, nešokti su Mirtimi.
Jis nulenkė rankeną, vėliau kulnu uždarys duris. Jau niekas nebematys kaip šypsnis subliūkš.
Galvoje dūzgė mintys. Pirštais suėmęs tarpuakį, dantimis sukando suskilinėjusias lūpas. Koridoriuje beveik tylu - tik Mela kažkur, mergina, kurią pagrobė prieš tuos metus. "Klausi to, kas pats kenkė? Ji saugi," - pasakė tada. - "Iki kol neužknisi ano."- vėliau pridūrė numesdamas kapšą. Jame suskambo galeonai. - "Bet aš jį pašalinčiau."
Ne, jis nepamatys antro dublio kitu formatu. Tai tik tavo vaizduotė. Baimė nematyti ramybės neišsipildys. Sunkus atsidusimas išsiplėšė iš vyro juoda mantija gerklės. Judviejų snukių taikos sutartis turėjo atitolinti...
Tau neįprasta padėti. - liūdnai suktelėjo sprandą lango pusėn. Bet dėl savo šeimos...
- Tai beprasmiška. - sumurmėjo pavargęs, neišvaizdus, itin griežtų bruožų ir piktas jo atvaizdas lango stikle. Jo nekirptų plaukų galiukai linko į nedideles garbanas. Išblyškę pirštai plaukus perbraukė atgal. Atspindys taip pat persibraukė plaukus.
- Velnias.
Laikas tiksėjo.
Velnias.
VELNIAS!
Džeimsas suurzgė.
Dabar tik namo, į laisvę, kuri seko, kuri tiksėjo.
-
Ji buvo kaip šešėlis.
Supratusi Vasario mėginimą, ji tik linktelėjo atsisveikindama ir nuėjo priešinga puse, nei yra antrojo skyriaus vedėjo kabinetas.
Mela žinojo, kas yra tame kabinete ir netroško vėl akis į akį susidurti su juo po šitiek metų.
Ji iš dalies suprato Igio ketinimus pasikviečiant tokį asmenį, tačiau ir nelabai norėjo, kad šiedu susitaikytų.
Melijandra nepasitikėjo Džeimsu Greywindu. Kaip ji gali juo pasitikėti? Tik ne po to kas įvyko.
Mergina nusigavusi prie Skutelio durų, vedančių į bjaurų Londono orą, sustojo. Ranka liko taip gulėti ant rankenos.
Džeimsas yra kažkur ligoninėje.
Ji, dar lipdama laiptais, girdėjo kaip sugirgždėjo durys. Matyt buvęs djevelenas išėjo iš kabineto.
Mintis sudrusmtė prisiminimai. Čia Londone, observatorijoje, jis ją pagrobė Slapstūnams.
Per odą perbėgo šiurpas.
Nagi, giltine, neiškrėsk dar kokios nesąmonės su mirtimis,- neramiai pagalvojo ši, suvokdama, kad Džeimsas, jei dar nepasikeitė po Demonių mūšio, gali išlikti tuo pačiu suktu šunsnukiu, kuris žiūri tik savęs ir darys viską, jog išgelbėtų savo kailį, o ne kitų...ir nužudyti tuos, kurie....
Mela, gindamasi nuo šių minčių, greitai nuspaudė rankeną ir išlėkė iš ligoninės visa virpėdama iš lengvos panikos.
Ne, neišsigalvok nesąmonių...-sudraudė save vilkolakė.
Pokštelėjimas ir Lorijan jau nebebuvo.
Turbūt kita stotelė jai buvo "Cukrinis Kiškutis".
-
Skubiai, it ką tik būtų nudegęs pieno baltumo odą, vengdamas tolimesnio pokalbio su mergina, šmurkštelėjęs vidun pro sunkias, medines duris, jaunuolis net nepastebėjo kabineto viduryje lūkuriuojančios dar vienos aukštos figūros. Grėsmingos išvaizdos vyras, pasirėmęs į dailiai išraižytą hilerio stalą,Vasario pasąmonėje iškart sudarė pavojingo piliečio įvaizdį, šaukte šaukiantį "pavojus". Kone perpus vyresnio juodabarzdžio lūpose šmėžuojantis piktdžiugiškas vypsnis bei ant veido krintantys šešėliai, liudijantys apie blogiečio aurą, baltaplaukį vertė jaustis pažeidžiamai ir bejėgiškai. Prieš graiko akvarėle padengtas akis staiga išdygo nemalonūs atsiminimai miške. Šiurpas nuropojo kaulėtu vaikinuko kūnu žemyn iki pat sušalusių pirštų galiukų.
Vyriškiui sureplikavus senesnę, buvusiam magizoologui skirtą frazę, Laventis, kilstelėjęs tamsesnius antakius, nužvelgė tolėliau sėdintį rusvaplaukį. Pasiskundė draugeliui, - dingtelėjo tatuiruotojui, o paslaptingajam svečiui galiausiai išėjus, septyniolikmetis žingtelėjo porą žingsnių link, rodos, visai ramiai sėdinčio Lorijano.
- Kas čia buvo?
-
[Antrojo skyriaus vedėjo kabinete]
Igoris ramiai sėdėjo ant kėdės už antrojo skyriaus vedėjo stalo.
Jo mėlynai pilkos akys atidžiai stebėjo Džeimso Greywindo veiksmus, o ausys- kiekvieną įbrolio ištartą žodį.
-Matęs vilkolakę Luną Gardner, kiek pats sužinojau,- nuobodžiu tonu pratarė.
Vyptelėjo, tačiau vypsnį perkreipė pykčio grimasa, kuri greitai pradingo po akmenine kauke it rasos lašai įsidienojus. Igoris tvardėsi neužvožus įbroliui už įžeidimą, tačiau toks jau buvo buvusio djeveleno būdas - pastarajam buvo nusispjauti ką kiti galvoja ir kas tuos kitus žeidžia.
Savanaudis,- suurzgė mintyse,-Po šitiek laiko ir vis dar toks pats. Beveik toks pats.
Visgi, kad ir kiek turėtų užslėpto pykčio šiai personai, stovinčiai prieš jį, švilpiška širdis neleido neatleisti šiam tamsos dievaičiui.
-Nepamiršiu, - sausai pratarė, prisimindamas kur galeonų kapšą padėjo,- Atsiųsiu eliksyrą su savo pelėda Delta,- pridūrė.
Jis nė neįsivaizdavo, kad ateis laikai, kai pats Džeimsas kreipsis į jį pagalbos, o ypač su eliksyrais.
Būtent raminamasis eliksyras turės pasiekti Džeimso Greywindo namus per šias ateinančias tris dienas.
Vos Vasariui neužeinant į kabinetą, dar spėjo išgirsti paliudijimą, kad Mela bus saugi, kolei pats neužknis Lavenčio, ir sudaryti taiką tarp abiejų susitepusių rankas personų.
Ilgokai teko laukti tos taikos.
Staiga, kai ką prisiminęs, Igoris pakilo nuo kėdės, žodžiai išslydo iš lūpų tą akimirką, kai Džeimsas jau buvo bepradingstantis koridoriuje:
-Neužsimušk iki tam tikro laiko, gerai, Džei? Man reiks tavęs gyvo.
Akimirką ištarius šiuos žodžius, širdis iš jaudulio vos nešoktelėjo iš krūtinės. Tikėdamasis, kad buvęs Mirtininkas supras jo užuomeną, Igoris grįžtelėjo į Vasarį. Susiraukė.
-Tiesiog, aplankė senai matytas giminaitis,- tyčia ištarė paskutinįjį žodį, lyg norėdamas Greywindui pasakyti: "nors ir kraujas mūsų nesieja, tu vis vien man esi brolis".
-Gavau žinią, kad skyriaus vedėjas Davianas Miltonas išvyko trims savaitėms iš Jungtinės Karalystės, tai man perdavė šį kabinetą, kol pats saugiu savąjį,- nusprendęs eiti prie darbinių reikalų, pratarė Igoris Vasariui, dar einančiam hilerio praktikanto pareigas,- Atrodo, kurį laiką dirbsim kartu.
-
Igoris kalbėjo šaltai, dalykiškai, bent taip jau pasirodė baltaplaukiui jaunuoliui, besivelkančiam žalsvą hilerio praktikanto chalatą. Bet ko gi reikėjo tikėtis jaunajam medžiotojui po ankstesniojo įvykio sporto salėje? Garbanius nerodė jokio entuziazmo darbu kartu. Nuo pat mažens pripratęs būti vienas, graikas dažniausiai laiką leisdavo ne kokioje kompanijoje ar draugų rate, tarp kitko kurių nelabai ir teturėjo dėl savo introvertiško būdo, o individualiai, mėgaudamasis ramybe ir tyla. Tad vyresniokui į informaciją atsakė tik menku, supratingumą išreiškiančiu linktelėjimu. Priėjęs prie stalo pasiimti pacientų bylų, Vasaris mažumėlę stabtelėjo sudelsdamas. Balsvoje makaulėje sekundę sukirbėjo mintis užsiminti apie susitikimą su Melijandra, tačiau permąstęs, kad tai neduos jokios įtakos, septyniolikmetis papurtė galvą į šonus. Melsvaakis suvokė, kad tik įgavęs Lorijano pasitikėjimą galės kiek manipuliuoti juo, kartu sužinodamas atsakymus į rūpimus klausimus, kurių veikiausiai pats magizoologas paprastai nepasakytų. Draugus laikyk arti, priešus dar arčiau, - pasišaipė nebyliai ir grįžtelėjo į aukštaūgį.
- Registracijų nėra?
-
Sulaukęs tik linktelėjo iš Vasario, Igoris nieko daugiau nepasakęs, patraukė link spintelių su knygomis.
Tyliai girgžtelėjo praveriamos ir uždaromos durelės, Igorio rankose atsidūrė storas veikalas apie gydomuosius eliksyrus, kuriame ir bus Džeimso užprašytas eliksyro receptas. Į kairę ranką pasigriebęs knygą, po to pasikišęs po pažastimi, laisvaja ranka pasitikrino ar turi hilerio chalate plunksną.
-Kiek žiūrėjau, ne,- sausai ir glaustai atsakė, žengdamas prie durų. Dar hileriui praktikantui pridūręs, jog reikia susiekti per pelėdą su vienu pacientu, kuris buvo nukentėjęs nuo magiškos gyvatės įkandimo, ir persiųsti jam naują vaistų sąrašą, mat pacientas neturėjęs galimybės šiandien atvykti čionais, Igoris nulenkė durų rankeną ir išėjo iš kabineto.
Lorijanas patraukė link kitos patalpos, kur antrojo skyriaus hileriai virdavo eliksyrus, kai šių atsargas reikdavo papildyti ir nebūdavo galimybės užsisakyti naujų atsargų, mat to jau reikdavo čia ir dabar.
Igoris nuleisdamas kitos patalpos rankeną (žiobarai sakytų, jog eina į chemijos laboratoriją), nė nenutuokė, jog Vasaris bandys išgauti jo pasitikėjimą ir dar kartą bandys juo manipuliuoti.
Jis taip seniai buvo susidūręs su suktais ir gudriais klastuoliais.
-
Baltaplaukiui ne itin patiko toks sausas vyresniojo hilerio bendravimas, ypač po to, kai garbanius jau buvo nusprendęs labiau susibičiuliauti su pastaruoju magizoologu. Kitą vertus, dalykiški persimetimai tik svarbiausia informacija nebuvo tokie ir blogi. Juk, - mąstė Vasaris, - viskas ir prasideda nuo elementariausio pasitikėjimo, kurį galima nusipelnyti atlikus kelias rimtesnes užduotis.
Lorijanui davus nurodymus ir palikus antrojo aukšto vedėjo kabinetą, pieno baltumo odos savininkas iškart ėmėsi darbo. Kiek atsidusęs, jaunuolis iš pradžių nužingsniavo iki storaviršelių, įvairiadydžių knygų prikrautos lentynos ir ėmė ieškoti vaistų, nuo magiškųjų gyvūnų padarytos žalos, receptų enciklopedijos. Žinoma, Vasariui sekėsi ne itin gerai, juk po pastarojo vaikinuko apsilankymo ligoninėje, hileris Miltonas jau buvo spėjęs susitvarkyti kabinetą taip, kad iki šiol vienoj vietoje buvę daiktai stebuklingai persikėlė į visiškai kitą kabineto galą. Vis dėlto šiaip ne taip suradęs tą nelemtąjį vadovėlį bei dailiai perrašęs gydomojo eliksyro receptą ant pergamento lakšto, Vasaris įdavė jį vyriausiojo hilerio rusvaplunksnei pelėdai, kuri akimirksniu nėrė pro pravertą langą tolyn į lietingas Londono gatves.
-
Antrojo skyriaus vedėjui vėl skubiai išvykus iš Švento Skutelio ligoninės, Igoriui vėl teko darbuotis šiame kabinete su Vasariu.
Popierių krūvos nemažėjo, o be perstojos varstomos durys Igorį varė į neviltį. Nors šią dieną pacientų nebuvo per daugausiai, darbo buvo daug: visokiausie grafikai, pacientų ligų istorijos, trūkstamų eliksyrų sąrašai ir taip toliau ir taip toliau.
Lorijanas sunkiai atsiduso, perbraukdamas pirštais per savo plaukus, ir atsilošė kėdėje. Užsimerkė. Mažiausiai iki vidurnakčio iš čia neištrūks. Mintis, jog grįš į namus ir praras galimybę toliau privačiai susilopyti santykius su Emilijana, buvo nemaloni, tačiau Igoris negalėjo kaip kitaip pasielgti - Skutelyje trūko darbuotojų, jo reikėjo čia. Patys pacientai nepasveiks, o popieriai neužsipildys.
Dėbtelėjo į popierių krūvą, tada mėlynai pilkų akių žvilgsnis nuslydo ant kabančio laikrodžio - iki pietų buvo dar trys valandos.
Mintyse prakratė užfiksuotus kai kurių darbuotojų vardus. Gabriellą Eier pažinojo - buvusi Švilpynės vadovė, Vasaris ir Emilijana ir taip yra viskas aišku. Tik Eric'o ir Steve nėra girdęs. Švieži naujokai, ką tik pakėlę sėdimąsias nuo Hogvartso suolų visam ar dar ne su visam.
Įdomu, kaip gyvuoja Kajus? Su globotiniu retai susirašydavo, Igoriui - darbas, o Kajui - mokslai ir kiti pašaliniai dalykai trukdė jiems susitikti (gerai, kad Emi nemoka legilimentijos, antraip užvoštų Lorijanui už į "pašalinių dalykų" įtraukimą ir jų santykių problemas).
Igoris liūdnai vyptelėjo ir vėl ėmė dirbti.
-
Erikas atsainiai pėdino pastato plane matyto kabineto link. Veiklos jis daug neturėjo, vedėjas leido pailsėti kuriam laikui, tai ką vaikiui daugiau nuveikus be aplinkos pažinimo? Aišku, jis galėtu eiti ir tingiai pamiegoti, galėtų nueiti pavalgyti, ar šiaip paslampinėti po pastatą, tačiau vaikinuko tas visiškai nedomino. Jis norėjo pažinti, kaip dirba kiti, norėjo pažinti ir tuos žmones arba šiaip prastumti laiką su galbūt kažkiek prasmingesne veikla nei arbatėlės gėrimas.
Sakytum keista, kad Erikas būtent tokią kryptį pasirinko baigęs Hogvartsą, juk vis dėl to mokinys nebuvo geras. Apie pamokas galvos nesukdavo, ateity sakė, kad prasisuks laisvai gyvendamas... Taip, prasisuko. Tapdamas praktikantu tokioje vietoje.
Perbraukęs ranka per savo garbanėles vaikinukas nužvelgė dar nelankyto kabineto duris ir pasvarstė ar netyčia nesutrukdys sunkaus darbo? Išvis, kodėl jis atėjo ten? Gal pasiūlyti pagalbą? Juk taip daugiau praplėstų žinias, turbūt.
Kaip bus taip. Mintis perskrodusi Eriko galvą privertė kilstelti ranką ir kiek neįprastai žmonėms, krumpliais trinktelėti į duris. Smūgis nebuvo stiprus, tad ir garsas didelis nebuvo, tačiau pakankamas, kad kad ir kas buvęs už tų durų galėtų išgirsti jį.
Neskubėdamas vaikinukas uždėjo ranką ant rankenos ir ją palenkęs pravėrė duris. Jūros mėlynumo akys nužvelgė pro plyšelį matomą plotą ir pastebėjusios kabinete esantį žmogų vos vos žybtelėjo.
-Gal nesutrukdysiu,-kiek tylesniu balsu tarstelėjęs Erikas žengė pro duris ir geriau nužvelgė kabinetą.-Nusprendžiau pasižmonėti ir susipažinti su didesne aplinka nei mano pirmasis aukštas,-draugiškai šyptelėjęs vaikinukas geriau įsižiūrėjo į kabinete buvusį vyrą ir kiek sudvejojo dėl savo elgesio. Ar ne per vaikiškai pasielgė? Na, bet ką padarysi... Baigus Hogvartsą noras išdykauti niekur nedingo ir vargu ar ateity sugalvos dingti.
-
Pati nežinodama, kodėl, bet Stevie nusiuntė prašymą į Šventojo Skutelio ligoninę ir paklausė, ar galėtų ten kiek pasipraktikuoti. Vien jau toks prašymas buvo keistas. Tačiau dar keisčiau buvo tas, kad jis buvo greitai patenkintas.
Tad dabar gerokai jaudindamasi mergina atvyko į praktikos vietą. Ji nežinojo, ko čia galima tikėtis. Tikriausiai nepažinos nieko, ką čia sutiks. Ir labai tikėtina, kad bus pati jauniausia. Juk ji dar net nepabaigusi šešto kurso... Kita vertus, kažkoks protingas žmogus, įvertinęs jos prašymą, žinojo, kad Stevie dar tik mokinė. Tik reikia tikėtis, kad pernelyg atidžiai netikrino jos pažymių... Mat šie labai mėgo suptis tarsi ant supynių ir tikėtina, kad norint dirbti ligoninėje to neužtektų.
Vos atvykusi Stevie suprato, kad net neįsivaizduoja nei kur eiti, nei ką daryt, nei kas čia bus. Tačiau didelėje lentoje buvo surašyta, kuriame aukšte koks skyrius, tad grifei netruko labai ilgai susirasti to, kuriame ji turėtų atlikti praktiką. Savaime aišku, Green pasirinko skyrių, bent šiek tiek susijusį su gyvūnais. Gal reikėtų sakyti, kad labai susijusį. Drebančiomis kojomis mergina užlipo į antrą aukštą. Nežinojo, kur eiti toliau. Prieš atvykdama čia buvo įsitikinusi, kad viskas bus tikrai paprasčiau. Kad galbūt kas nors bent jau ją pasitiks ir viską aprodys. Kur ten. Ko gero, reikėtų jau išaugti iš tokio naivumo. Stevie patraukė antrojo aukšto koridoriumi ir spoksojo į kiekvienas duris. Tikėjosi, kad ras ką nors panašaus į direktoriaus kabinetą ar dar ką nors. Kai galiausiai pamatė duris su užrašu "Vedėjo kabinetas", staigiai sustojo, tarsi būtų atsitrenkusi į kokią nematomą sieną. Ir tada Stevie pajuto, kaip beprotiškai jaudinasi. Ji priėjo prie durų ir pakėlė ranką, kad pasibelstų. Ir taip stovėjo geras kelias akimirkas. Galiausiai nedrąsiai porą kartų stuktelėjo į duris. Nežinojo, ar kas nors būtų galėjęs išgirsti. Jeigu neišgirdo, atrodys, kad nesibeldžiau ir iš karto pasirodysiu nemandagi. Jeigu išgirdo, o aš pasibelsiu vėl, apsijuoksiu susimąstė Green, nebežinodama, ką daryti. Vis tik pasibeldė dar kartą ir nedrąsiai nulenkė durų rankeną. Viduje pamatė nepažįstamą vyrą ir, savo nuostabai, Hogvartse sutiktą vaikinuką.
- Laba diena, - tyliai pasakė Stevie, nežinodama, kur dėtis.
-
Užvertęs blanknotą ir jį padėjęs į šalį, antrojo skyriaus vedėjo duris suvirpino silpnas beldimas.
-Užeikit,- tarė, nepakeldamas akių nuo kito blanknoto.
Žinojo, jog pacientų šią dieną nebus, todėl suvokė, jog į duris galėjo pasibelti bet kuris Skutelio ligoninės darbuotojas, ir tas buvo tiesa. Pasibeldusiajam pravėrus duris į kabinetą, hileris pakėlė akis ir išvydo hilerį praktikantą. Vaikinas buvo jaunas, vos ką tik pabaigęs Hogvartsą. Mintyse nusišypsojo. Kaip tik apie šį asmenį galvojo: Eric Nocturn.
-Žinoma, užeik,- leido praktikantui ir mostelėjo sėstis.
Sutvarkytus popierius pagal paskirtį sudėjo į krūvas ir šiek tiek sutvarkė popierių betvarkę ant stalo.
-Esi praktikantas Erikas Nocturn?- Pasitikslino, pakeldamas antakius,- Esu Igoris Lorijanas, darbuojuos čia ir pavaduoju skyriaus vedėją. Kaip paprastai jis būna išvykęs,- gūžtelėjo pečiais, nusišypsodamas,- Apie ką nori išgirsti?
Vėl beldimas į duris, bet šį kartą jau du kartus.
Nagi, kas gi jums nutiko? Tarpduryje pasirodė rudaplaukė mergina, jos veidą Igoris jau buvo kažkur matęs. Nors ir nedirbo administracijoje, kuri priima naujus drabuotojus ar savanorius (dar viena naujovė atsirado), kiek galėdavo, tiek pasidomėdavo naujai ateinančiaisiais į Skutelį darbuotis.
-Sveika. Stevie Green? Eikš čionais.
Kaip keista, bet neseniai sužinojo, jog kažkokia šešiolikmetė Green padavė prašymą savanorystei į Skutelį, o tiksliai - į antrą skyrių.
-
Vaikinukas nužvelgęs dar vieną garbanių vos vos šyptelėjo, kai šis paminėjo jo vardą. Erikas net trumpam sudvejojo, mat norėjo prisistatyti, bet ką gi, teko tiesiog linktelėti galva ir patogiai įsitaisyti.
-Galbūt daugiau pastabėlių apie darbą čia,-kiek geriau pamąstęs pagaliau atsakė vaikinukas nužvelgęs visus popierius. Vadovu turbūt niekad netapsiu... Garbaniukui visiškai nepatiko popierizmas. Jam nepatiko rašyti, nepatiko kažko pildyti. Jis visko siekė praktika ir iš tikrųjų, jam jau geriau iškart imtis ir daryti per daug neskaitant nurodymu, mat išsiaiškinus pačiam, kur kokia klaida lengviau įsiminti.
Dar vienas beldimas į duris Eriką sutrikdė. Ar jis atitipeno tuo metu, kai turėjo atvykti koks nors pacientas? Aišku, vaikinukas turėtų pagalvoti, kad jis trukdys, tačiau nešdintis iš kabineto nenorėjo. Ne. Berniukas stryktelėjo iš vietos, kurioje sėdėjo ir įsistebeilijo į duris. Jei tai bus pacientas jis galės tiesiog iš šalies pažiūrėti kaip viskas yra daroma, kadangi per savo pirmąsias dienas jokių nelaimėlių nesulaukė.
Išvydęs kas įžengė į kabinetą vaikinukas kiek susiraukė. Jis merginą buvo matęs kažkur. Kažkas smegenyse ėmė jungtis ir Erikui toptelėjo, kad į kabinetą įžengė Hogvartso mokinė, ir dar iš to pačio koledžo. Draugiškiau šyptelėjęs jai vaikis atkreipė dėmesį, kad Igoris žinojo jos vardą. Tikrai bus paciente... Smalsiai įsistebeilijęs į merginą berniukas ieškojo kažkokių sužeidimų svarstydamas, ką Hogvartso mokinė veikia ligoninėje. Juk jis buvo įsitikinęs, kad šioji mokyklos dar nebuvo baigusi.
-
Viskas buvo be galo keista. Visų pirma, pamatyti tą vaikinuką, kurio tikrai nesitikėjo čia sutikti. Tačiau tai, kad skyriaus vedėjas žinojo, jos vardą, merginą dar labiau sutrikdė.
- Taip, tai aš, - negarsiai pratarė ji ir galiausiai uždarė duris. Apsižvalgė po kabinetą. Nežinojo, ko gali tikėtis iš šios praktikos, į kurią, tiesą sakant, net nesitikėjo būti priimta. Ko gero, susipažinti su darbo aplinka būtų neblogai. Po kurio laiko Stevie kiek drąsiau ištarė:
- Jūs tikriausiai esate Davianas Miltonas?
Green nežinojo, kaip atrodo tas, kuris tikriausiai bus viršininkas, tačiau kas gi dar galėtų sėdėti čia, šiame kabinete, jeigu ne tas, kurio vardas buvo ant durų? Grifė atidžiau nužvelgė vyriškį. Jis, tiesa, atrodė gana jaunas - juk vis dėlto skyriaus vedėjas. Tačiau visko pasitaiko, gal tiesiog koks nors labai protingas žmogus, o gal tai - tik gerai išsilaikęs kiek vyresnio amžiaus žmogus.
- Aš pateikiau prašymą čia atlikti pareigą, nes svarstau apie galimybę tapti hilere ateityje, - tarsi paaiškino, ką ji čia veikia, Stevie. Kurgi ne. Tu - hilerė mintyse pasišaipė iš savęs mergina. - Kadangi jis buvo patvirtintas, negaišuodama atvykau, kad sužinočiau, kaip viskas vyks.
Stevie jautėsi kiek kvailai. Jai ne itin patiko, kad čia buvo ir tas vaikinukas, kurį ji tikrai buvo mačiusi Hogvartse. Dėl kažkokių priežasčių jis vertė merginą jaustis nejaukiai. Tačiau dabar sprukti juk negali, tad Green ramiausiai laukė, ką pasakys vyriausiasis iš jų trijulės.
-
Igoris pakėlė antakius.
-Greičiau pasakysiu tą ką kiti galėtų atsakyti: dirbk atidžiai ir padėk visiems, per dienas miegok, jei iki to turėsi naktinį budėjimą. Jei nori daugiau specializuoto atsakymo, gali eiti pas saviškius,- ramiai pridūrė be jokio pykčio. Šiek tiek norėjęs dar bepridurti Erikui, atlaidžiai vyptelėjo Stevie.
-Ne. Davianas išvykęs, aš pavaduoju jį. Kreipkis į mane Igorio vardu,- paaiškino šešiolikmetei Lorijanas. Pro jo akis nepraslydo Nocturn'o nukreiptas žvilgsnis į hogvartsietę. Pažinojo tokį žvilgsnį. Pažįstami.
-Žinau,- skubiai pratarė, norėdamas nutraukti ateinančią tiradą, bet nesustabdė (kiekvienas skyriaus vedėjas asmeniškai apžvelgia kandidatų į bet kokias pareigas prašymus),- Sėskis, kur tik nori,- sumurmėjo.
Mėlynai pilkos akys įsmigo į pirmo skyriaus hilerį praktikantą, atseit, dabar geriau patylėk, labai jau netinkamu laiku atėjai.
-Jei nori, gali pasilikti, Erikai,- ant liežuvio galo pasimaišė žodis "ponaiti Nocturn", bet, ačiū Merlinui, spėjo nutylėti. Dabar jis hileris, jau ne magiškų gyvūnų priežiūros profesorius.
Iš apatinio stalo stalčiaus pasiėmė blanknotą (pasinaudojęs burtų lazdele, pačiam atrodytų, jog jau pasiekė tinginystės ribą) ir padėjo ant stalo. Ant jo buvo užrašyta:
STEVIE GREEN
ir atsilošė kėdėje, prieš tai dar sunerdamas rankas ant krūtinės. Igoris nebuvo piktas, iš truputėlį surauktų antakių galėjai spręsti, jog rimtai mąsto. Tada prabilo atsargiai rinkdamas žodžius:
-Būdama dar nepilnamete gali tapti tik savanore, manau, tą jau žinai.- Igoris pažvelgė į Green akis,- Jei tavo pažymiai būtų stabilesni, tau būtų suteikta išimtis ir galėtai tapti hilere praktikante. Čia jau vienas vaikšto su tokia išimtimi,- tačiau ramus balsas patapo šiek tiek kandus ir tuo pat metu linksmas,- Tačiau geriau neskubėti. Tiek hileriai praktikantai, tiek savanoriai turi turėti po hilerį, pas kurį praktikuosis ar savanoriaus.
Su šiais žodžiais dar kartą truputėlį palinko prie stalčiaus ir ant stalo padėjo storą aplankalą. Palaukė, kol Stevie jį pasiims.
- Čia yra antrojo skyriaus hilerių sąrašas. Pasieškok pas ką nori savanoriauti, šalia pavardžių yra trumpa biografija ir darbo stažas. Į juos taip pat atsižvelk,- patarė hileris ir kalbėjo toliau,-Savanoriavimo grafikas iš dalies bus toks pats, kaip to hilerio, kurį pasirinksi. Pati su hileriu susitarsi, kuriomis dienomis ateisi savanoriauti ir jis tau pasakys ką tą dieną ar savaitę ar mėnesį padėsi darbuotis.- šyptelėjo,- Naktimis geriau miegok, pasilik šį džiaugsmą hilerės praktikai. Tau to bus per daug, nes tikrai nenoriu sužinoti, jog dėl naktinių pamainų neeisi į Hogvartsą. Savanorio drabužiai bus lygiai tokie patys kaip ir praktikanto, tik nepamiršk visų atsiskyrimo ženklelių,- mostelėjo į Nocturn'ą,- Tau gyvas pavyzdys. Jei nori, drabužius gali gauti ir net dabar. Turi kokių klausimų? Erikai, tu, taip pat gali reikštis.
-
Išgirdęs dėl ko iš tikrųjų atvyko šioji mergina į ligoninę vaikinukas nustebo. Jei nebūtų susilaikęs turbūt tikrai būtų išsižiojęs. Kodėl jis apie tai nežinojo? Nieko negirdėjo? Juk jau seniausiai būtų pradėjęs keliauti čia, turbūt. Nors... Labai greit atėjo suvokimas, kad jo pažymiai nebuvo patys geriausi, kadangi vaikis per daug tingėjo eiti į pamokas. O ką jam daryti, kad jis norėjo ilgiau pamiegoti? Na, aišku, sakytum, eik anksčiau, bet ką tu paaiškinsi jaunimui...
Stebėdamas abu žmones, esančius kambaryje, na, bent jis manė, kad žmones, vaikinukas gaudėsi, ką turėtų daryti. Igoris išeiti neliepė, leido likti, tai ką jam veikti? Svarstydamas, ką turėtų pasakyti Erik'as klausėsi ką merginai aiškino hileris ir vos vos šyptelėjo, kai šis paminėjo, kad vaikinukas yra geras pavyzdys.
Taip. Garbaniukui buvo vis dar sunku suprasti, kad šis jau dirba, kad Hogvartsas jau baigėsi.
-Nelabai žinau ką sakyti,-patraukęs petukais jis įsistebeilijo į Stevie ir pasijautė kiek nejaukiai. Bendravimu nepasžymėjo, atprato nuo žmonių, nors kažkur giliai kirbėjo mintis, kad pabendravęs su žmonėmis jis pasijaus nauju žmogumi. Nesugalvodamas ką daryti vaikinukas kiek prisiartino prie mokinukės ir draugiškai šyptelėjo.
-Kaip minėjo, aš Erikas, beje,-ištiesęs ranką jis tikėjosi, kad sulauks draugiško atsako.
-
- Gerai... Igori, - kiek užsikirto prieš kreipdamasi vardu Stevie. Jai tas buvo šiek tiek keista, tačiau ją jau padarysi. Jeigu prašo, tai teks taip ir kreiptis. Tuo labiau, kad nebūtų žinojusi, kaip kitaip galėtų kreiptis į tą žmogų.
Ji kiek nedrąsiai prisėdo ant kėdės. Viskas buvo nauja ir dėl šios priežasties be galo įdomu. Mergina mielai jau dabar būtų pradėjusi praktiką, tačiau žinojo, kad pirmiausia reikia pergyventi visą nuobodžiąją dalį. Kaip viskas vyks, kas bus jos vadovas ir panašiai. Stevie tokiems dalykams kantrybės niekada neturėjo.
- Man tinka ir savanorystė, - ramiai pasakė Green, žinodama, kad tai yra tiesa. Juk ji čia atvyko tik pasibandyti. Tikriausiai išbus kokias dvi savaites ir skubiai nešdinsis lauk...
Iš Igorio paėmusi hilerių sąrašą Stevie permetė jį akimis. Dėl kažkokios priežasties ji būtų norėjusi dirbti kartu su moterimi. Tobulu atveju jauna. Deja, nieko tokio sąraše nepasitaikė. Bent jau kažko, kas būtų užkliuvęs grifei už akių. Tad rudaplaukė nutarė priimti paprasčiausią sprendimą. Nors jautėsi kiek droviai, tačiau būdama grifė - ir dar Green - negalėjo drovumui leisti jos įveikti. Tad galiausiai ji paklausė:
- Ar galėčiau dirbti su jumis?
Išgirdusi, kad naktinių pamainų negaus, Stevie kiek nusivylė, tačiau puikiai suprato, kodėl Igoris pasakė būtent tai. Juk ji tik naujokė ir dar nesulaukusi septyniolikos. Kitaip tikrai negali būti. Keista, kad ją iš viso čia priėmė... Ypač turint omenyje pažymius. Apie kuriuos Igoris nepraleido progos užsiminti.
- Ar galėčiau drabužius gauti tada, kai atvyksiu į pirmąją praktikos dieną? Manau, kad man taip būtų patogiau, - pratarė mokinė. Tikėjosi, kad tai nebus palaikyta blogu tonu, tačiau tikrai tingėjo juos kur nors dabar tįstis.
Stevie atsisuko į vaikiną ir nusišypsojo.
- Jau žinai, tačiau aš Stevie.
Ji paspaudė ištiestą ranką ir tada susimąstė: kodėl ji niekada su šituo vaikinuku nepabendravo mokykloje?
-
Igoris nenuleido akių nei nuo Eriko, nei nuo Stevie. Šiai prabilus, apie savanorystę, jaunas vyras tik linktelėjo. Nereikėjo būti legilimantu, jog suprastai, kad mergina nori save "pasimatuoti" profesijoje. Visgi, širdyje sukirbėjo noras, kad Green pasiliktų čia kaip ir hilerė - ne dėl kokių jausmų, o tik dėl fakto, kad Skutelio ligoninei trūko darbuotojų. O jei prakalbus apie jausmus, išgirdęs klausimą, Igoris trumpam sutriko ir susierzino, tačiau visa tai greitai ir profesonaliai paslėpė.
Ne.- automatiškai mintyse suskambėjo atsakymas.
Jis negalėjo leisti tam įvykti. Negalėjo, jog Stevie taptų jo kaip ir mokine! Po paraliais, jis - vilkolakis! Bent išsisuko nuo jos naktinių pamainų - tiesa buvo ir ta, kad savanoriams nebuvo leidžiama per naktis budėti dėl mokslų, tačiau tiesa ir ta, jog nė nenorėjo aiškintis jai, jog per pilnatis tampa kraujo ištroškusiu vilku ir dėl to jos gyvybei iškiltų pavojus. O ir darbo sutartyje juodu ant balto buvo surašyta punktai, ko negalės ir galės daryti kaip vilkolakis, o ne kaip normalus sveikas žmogus. Vienas iš jų - neturėti "po savo sparnu" savanorį ar ir hilerį praktikantą.
Prakeiktas Miltonas. Sakiau, jam, kad pašalintų mano vardą iš sąrašo, bet ne, turėsiu palaukti. Kas jau kas, tai Skutelio biuriokratija šiuo klausimu slinko kaip vėžlys papuldimyje.
Igoris sukando dantis, atidžiau nužvelgė hogvartsietę.
Tačiau darbuotojų trūksta.
-Gerai, gali,- liežuvis pynėsi. Neradęs tinkamo paaiškino, kuris nesukeltų įtarimų apie jo rasę, Igoris nusileido. Kas bent nutiks, tai tik tai, kad ji labiau pamėgs žalią mėsą. Ką gi, teks išklausyti tiradas, kai vedėjas sugrįš. Puikumėlis.
-Žinoma.
Igoris pakilo nuo kėdės, vos kai Stevie su Eriku pradėjo pažindintis. Hileris pažvelgė pro langą ir susiraukė. Nematyta pelėda skriejo dienos šviesoje. Hogvartso pelėda.
Igoris greitai atidarė langą, laplandinė pelėda žaibiškai įšvilpė į patalpą su laišku, langas vėl buvo uždarytas. Lauke vaikščiojantys žiobarai nė nežvilgtelėjo į keistąjį įvykį.
Laiškas kaip mat atsidūrė Igorio rankoje. Mėlynai pilkos akys šokinėjo per eilutes. Laplandinis suūkė.
-Erikai imkis savo daiktus, aš imuos savo. Pomfri atsiuntė laišką apie užpultą kentaurų mergaitę. Lūžiai ir nubrozdinimai. Po dešimt minučių lauk manęs prie pagrindinio Skutelio kelionmilčių židinio. Stevie, rodos, tavo savanorystė prasidėjo dabar. Todėl keliausi su mumis.
Lorijanas dar greitai Erikui paaiškino, jog Pomfri reikalavo skubiai atvykti, o tam nebus laiko pasikviesti pirmojo skyriaus hilerio.
Po dešimties minučių, kaip ir Igoris nurodė, jis stovėjo prie kelionmilčių židinio, pasiruošęs ir pasiėmęs krepšį su antrojo skyriaus eliksyrais ir kitais magiškos medicinos įrankiais. Priminė, jog jie turi atsidurti Hogvartso kelionmilčių kambaryje ir iš ten nuvykti į ligoninės sparną.
Pakilo liepsnos ir Igoris pats pirmas pradingo jose.
-
Linktelėjęs merginai Erikas draugiškai šyptelėjo. Kad tik nepamiršti vardo... Pasistengdamas užfiksuoti galvoje, mat per tuos kartus kai į ją kreipėsi vardu jis nekreipė dėmesio, vaikis žvilgtelėjo į Igorį.
Pelėda. Garbanius kiek įsitempė. Ne jo skyrius, ne jo vadovas... Bet gal paims? Gal pagaliau vaikis įgis kažkokių žinių ir pagaliau kažkam padės. O jei pelėda, o ne pats žmogus, turėtų būti svarbu. Berniuko galvoje ėmė žaisti senos svajonės, kaip jis kovoja su žvėrimis ar net burtininkais gelbėdamas žmones... Gal reikėjo jam tapti auroru?
Erikas nenuleido akių nuo vyriškio laukdamas, kas buvo tame laiške. Aišku, buvo šansas, kad šis nieko nesakys, bet bent jau pasiteisint kažkaip turėjo... Ir vis dėl to. Vaikio svajonės buvo išpildytos jau su pirmaisiais žodžiais.
Garbaniukas reagavo labai greitai. Jis dar pasvarstė, kaip gerai būtų mokėti keliauti oru, bet prisiminęs, kokių kartais nesėkmių su tuo būna susikaupė ties artėjančia užduotimi ir įsitikinęs, kad turi reikalingus daiktus įlipo į židinį.
Keli žodžiai ir Erikas dingo liepsnose kaip ir Igoris. Ir kai tai vyko vaikinukas pasvarstė, kaip keista bus grįžti ten, į tą didingą pilį...
-
Kurį laiką trukusi tyla po to, kai Stevie paklausė, ar galės dirbti su Igoriu, merginą kiek sutrikdė. Ar jis nenori priimti mokinės po savo sparneliu? Jeigu yra būtent taip, kokia to priežastis? Ar pernelyg banguojantys rezultatai? Tačiau kam tada reikėjo priimti Stevię kaip savanorę?
Tačiau galiausiai vyriškis teikėsi pateikti atsakymą. Laimei, jis buvo teigiamas. Nors grifė ir jautėsi šiek tiek nejaukiai, nes vis dar atrodė, kad Igoris nelabai nori su ja dirbti, svarbiausia, kad prašymas nebuvo atmestas. O dabar Green pasistengs įrodyti, kad Igoris sutiko ne be reikalo.
Nespėjo ji net dorai susipažinti su Eriku, kai Igoris įleido į kambarį pelėdą, kuri akivaizdžiai atnešė kažkokią svarbią žinią. Kai Stevie išgirdo, kad iš karto teks kažką daryti, ji susijaudino. Tai buvo įdomu, tačiau kartu ir šiek tiek baisu. Juk grifė vis dar nežinojo, ką tiksliai čia daro... Bet nebuvo ką daryti, juk dabar nesislėpsi po lapais. Tad rudaplaukė neprieštaraudama linktelėjo. Ji nebuvo didelė kelionmilčių mėgėja, tačiau panašu, kad šį kartą neišsisuks. Ko gero, kažkas skubaus... Kad tik nebūtų kas nors iš mano draugų susijaudinusi pagalvojo Stevie. Į galvą atslinko mintys apie Mioną, Adelę, Kaylie... Ne taip ir daug tų draugių ji turėjo, tad labai tikėjosi, kad sužeista mergaitė bus ne viena iš jų.
Palaukusi, kol Igoris ir Erikas pradings liepsnose mergina paėmė žiupsnį miltelių ir įmetė juos į ugnį. Netrukus ji taip pat išnyko židinyje.