Hogvartsas.LT

Archyvas => Konkursų archyvas => Archyvas => Kvidičo archyvas => Temą pradėjo: Edgar Jeffter Spalio 12, 2018, 06:51:57 pm

Antraštė: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Edgar Jeffter Spalio 12, 2018, 06:51:57 pm
Diena, kai turėjo įvykti Grifų Gūžtos ir Švilpynės rungtynės, buvo be galo graži. Giedrame danguje švietė saulė, kuri šildė kiekvieną papuolusį po jos spinduliais. Tie patys spinduliai tirpdė apledėjusią žemę bei sniegą, kuriuo buvo padabinta visa Hogvartso teritorija.
Žengiant šiandienos dalyviams į aikštę juos lydėjo jų pačių priminamo sniego girgždesys. Žinoma, be jo, kaip ir visada, girdėjai ošiančius sirgalius. Grifų aistruoliai vylėsi, kad bus atsirevanšuota už praėjusius metus, kai būtent pralaimėjimas Švilpynei atėmė iš jų čempionato taurę. Savo ruoštu švilpiai neprarado pasitikėjimo savais, kad ir suklupo šiame čempionate prieš Varno Nago koledžą. Jie tikriausiai to pasitikėjimo įgavo dar daugiau, kai sugebėjo mesti iššūkį varžovams žaisdami keturiese prieš penkis.
Dar minutė, kita ir aikštėje pasigirdo garsas, skelbiantis rungtynių startą ir duodantis ženklą žaidėjams pradėti magiškąjį sporto žaidimą.

Grifų Gūžta

Puolėjai: Jasmine Diana Amneta, Fiona de Treebook
Atmušėjas: Areina Greywind
Gynėjas: Elride Endlercat
Gaudytojas: Klarė Konė Karter

Švilpynė

Puolėjai: Roana Amneta, Kajus Arno Wintersas
Atmušėjas: Keitas Kolinsas
Gynėjas: Olivia Eier
Gaudytojas: Beatrice Mae Peck

Šluotos, aprangos ir kurso koeficientas

Jasmine Diana Amneta: ŠK [1,5] + AK [2,5] + ŽKK [3,5] = K [7]
Fiona de Treebook: ŠK [1,5] + AK [2,5] + ŽKK [3,5] = K [7]
Areina Greywind: ŠK [1,5] + AK [2,5] + ŽKK [2,0] = K [6]
Elride Endlercat: ŠK [1,5] + AK [2,5] + ŽKK [2,5] = K [6]
Klarė Konė Karter: ŠK [2,5] + AK [2,5] + ŽKK [3,5] = K [8]

Roana Amneta: ŠK [1,5] + AK [2,5] + ŽKK [2,0] = K [6]
Kajus Arno Wintersas: ŠK [1,5] + AK [2,5] + ŽKK [1,5] = K [5]
Keitas Kolinsas: ŠK [1,5] + AK [2,5] + ŽKK [2,5] = K [6]
Olivia Eier: ŠK [1,5] + AK [2,5] + ŽKK [1,0] = K [5]
Beatrice Mae Peck: ŠK [1,5] + AK [2,5] + ŽKK [3,0] = K [7]

Apsaugų koeficientas

Jasmine Diana Amneta: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Fiona de Treebook: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Areina Greywind: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Elride Endlercat: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Klarė Konė Karter: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.

Roana Amneta: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Kajus Arno Wintersas: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Keitas Kolinsas: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Olivia Eier: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Beatrice Mae Peck: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.

Kauliuko rezultatas oro sąlygoms nustatyti: 1
Kritlis atitenka Grifų Gūžtai, teisėjui kauliuku išridenus 1-3 akis, Švilpynei - 4-6. Kauliuko rezultatas: 6

Rungtynės prasideda

Su kritliu rungtynes pradeda Švilpynė.
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Keitas Kolinsas Spalio 12, 2018, 06:54:14 pm
Vos išsiritus iš lovos Keitas norėjo griūti atgal į ją. Po sunkaus darbo, skaudžių muštuko mušimų (kurie tarp kitko ant berniuko kūno paliko gal tuziną mėlynių) ir pastangų, švilpiai “puošėsi” pralaimėjimu. Po varnių pergalės Kolinsas buvo švelniai pasakius sugniūždytas ir gerą savaitę jį galėjai rasti susisupusį į adialą, tarsi kokį mažą savigailos virtinuką, tad natūralu, kad į rungtynes su grifais vilkosi tarsi po kokio trisdešimtmečio iš kapo prisikėlęs lavonas. Garbės žodis, bent jo paakiai tai atrodė tokie juodi, jog tamsoje pamatęs Kolinsą lengvai sumaišytum juos su kiaurymėmis kažkaip atsiradusiomis veide.
Nuotaikos žinoma garbaniui nekėlė ir tai, kad iš jo buvo atimta gynėjo pozicija. Po jo to “gero” (nors tuo metu Keitas tiesiog vaidino gyvą skydą) muštukų sulaikymą jis užsitarnavo visai nenorimą atmušėjo vietą.
Susmirdusios Helgos Švilpynės trumpikės, tie didžiuliai lankai visada esantys už nugaros, jam kėlė perdėtą saugumo jausmą. Dabar jis... Turbūt atrodys, kaip iš lizdo iškritęs paukštelis, aklai skraidantis po kvidičo aikštę. Na, paukštelis, kuriam kažkas davė apsaugas ir įgrūdo į rankas sunkų blokštą.
Iš ryto vos pajėgęs atsikelti jis, kaip ir aną kartą nukrypavo į didžiąją salę, tik šįkart nuotaika nebuvo pakili. Jo čempiono pusryčiai-priešingai, nei aną kartą-šįkart tebuvo sprangus skrebutis vos vos pateptas sviesto drožliuke. Nors aną kart maistas gerklę lipo nuo visos įvairovės ir didelio kiekio, bet šįkart viskas vyko taip pat, tik dėl to, kad sausas skrebutis nelabai derėjo su jauduliu. Su jokiais švilpiais vaikinas nekalbėjo, nors ir girdėjo kelis “mes tikim tavimi”, “neapvilk mūsų”.
Kažkokia ryškiai plaukus nusidažiusi mergina, net laikė plakatą su rausvai išpaišytu pilnu jo vardu ir... IŠ KAŽKUR IŠTRAUKTA JO NUOTRAUKA?
Po velnių, tai iššaukė nemenką šypsenėlę juodaplaukio veide ir ta žinia, kad juo kažkas tiki, jo savivertės kartelę kilstelėjo taip aukštai, kad galėjo laisvai pramušti Hogvartso lubas.
Daugiau viskas kas vyko plaukė tarsi per klampią ir nepermatomą miglą. Judesiai buvo tarsi Keitas pats nevaldytų savo veiksmų, kaip už virvelių tampoma marionetė. Komandos draugų sutikimas, susižvalgymai ir paskutiniai patarimai...
Šluota tarsi pati kylo į orą, aukštyn ir aukštyn, nepaisydama nė vaikino, nei sunkaus blokšto svorio. Vėjas švilpiantis ausyse ir kedenantis plaukus, priminė kodėl jis išvis žaidžia šį žaidimą. Azartas. Priešininkai. Kraujas pulsuojantis venose. Begalinis džiaugsmas. Pergalė.
Visi šie žodžiai saldžiai tirpo burnoje.
Dėja, užsigalvoti ir dar kartą apsvarstyti strategijas laiko nebuvo, nes Keitą taip įsimylėję ir žūtbūt trokštantys “pabučiuoti” muštukai, ar bent vienas jų, jau skrido vaikinuko link. Šįkart jis “muštukų gynėjų asociacijai” (pavadinimą pats sugalvojo, kai galva buvo gerokai sutrenkta) nebepriklausė ir ginti muštukų teisių ir stabdyti smurto prieš juos visai nesiruošė. Aną kartą buvo atidaužytas, kaip obuolis, o dabar atėjo laikas kerštauti.
Smarkiai užsimojęs blokštu ir visai netrokšdamas vėl tvarkyti nosies (kurią Madam Pomfri gražino gan ilgai) jis tvojo tiesiai į tą apvalų padūkėlį, pasiųsdamas jį kažkokio grifiūkščio link.
[Atmušimas į Areiną Greywind 2;5]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Beatrice Mae Peck Spalio 12, 2018, 07:02:05 pm
     Žiema apgaubė pilies apylinkes, nepraleisdama baltu sniegu padengti kvidičo aikštės. Būtent šiuo metų laiku Peck mėgavosi labiausiai - tik izoliuojanti tyla ir ramybė leisdavo gyvenimą Hogvartse paversti pakenčiamu. Krykštavimai lauke apsiribodavo kvidičo rungtynėmis ir karts nuo karto įvykstančiu sniego gniūžčių karu, nors tai ir galėjai užmaskuoti besiklausydamas Stevie Nicks įrašų bendrajame kambaryje. Beatrice būtų galėjusi pastatyti visus turėtus galeonus, kad jos būta raganos - ši teorija sklido tiek tarp žiobarų kaip pramoga, tiek tarp pačių burtininkų.
     Užmerkusi akis, mergina atrėmė galvą į persirengimo kambario sieną ir lėtai atsikvėpė. Trys valandos iki rungtynių, o ji jau sėdėjo čia, šaltame tyliame kambaryje viena, panirusi į apmąstymus. Besivilkdama geltonai juodą kvidičo aprangą, gaudytoja sustojo akimis ties ryškiais randais ant kojos, ją lydėjusiais pastaruosius trejus metus. Ne, prisiminimai jos nebeskaudino. Anksčiau ją nuolat aplankanti panika tarytum pradingo ore - grįžimas į Švilpynės komandą iš tiesų buvo teisingas žingsnis priekin, sugriovęs buvusius baimės barjerus, sugrąžinęs pasitikėjimą savimi ir leidęs šeštakursei jaustis tvirtai ir drąsiai. Nuleidusi akis ji pažvelgė į savo nuogas plaštakas, kurios greit pasislėps po tvirtomis odinėmis pirštinėmis. Ir kurios šiandien varžybų nepabaigs tuščiomis. Varžybų su Varno Nagu metu Beatrice per daug iš savęs nesitikėjo ir neleido savęs spausti - tad iš tiesų nustebo savuoju pasirodymu. Muštukų išvengė (labiau Keito dėka), nuo šluotos nenusirideno ir galūnių nesusilaužė. Paskutinės varžybos visada būna kartele, tad nuo tokios žemos, dabar Beatrice tikslas tebuvo vienas. Nebebandyti įrodyti kažką sau, o pagauti aukso šmaukštą ir pelnyti komandai pergalę.
     Tik po valandėlės garsėjantis žmonių šurmulys bylojo apie greit prasidėsiančias rungtynes prieš Grifų Gūžtą. Turbūt nebuvo koledžo, kurio ji nemėgo taip, kaip pasipūtėlių karštakošių grifų. Nuolat kišantys nosį ne į savo reikalus, dėmesio iš visų reikalaujantys, susireikšminę ir garsesni nei reikėtų - šį stereotipą iš tiesų atitiko dauguma grifų, tad Beatrice pasitikrino savo kišenes, ar netyčia ras ausų kištukus - jų prireiks, kai rankomis susikabinę grifai it nelaimėliai šauks visas įmanomas skanduotes, įsivaizduodami esą dainuojančios kvidičo revoliucijos dalimi. Tarytum jų kas nors klausytų… Pasiteiraus Keito, gal netyčia galėtų sviesti muštuką į tuos rėkaujančius - visi žino, kad jei ir nori perversmą atlikti, raudonai vilkėti būtų nepatartina.
     Susirišusi kaštoninius plaukus į tvirtą kuoduką, šeštakursė skyrė padrąsinamą žvilgsnį kiekvienam komandos nariui. Tas jaudulys, kutenantis kūną pačią pirmąją sekundę žengus žingsnį į aikštę visoms akys susmigus į tave. Pakilus į orą apie tai nebėra kada galvoti ir jėgos plūsteli it karšta geizerio srovė į tave, bet tos kelios minutės stovint ant žolės žiemos šaltyje - pati nemaloniausia dalis. It laiko gaišimas, kai jau galėtum skrieti ore ir ieškoti to patrakusio auksinio kamuoliuko, sugebėjusio išvengti šeštakursės rankų praeitose rungtynėse.
     Ir pagaliau… teisėjo švilpukas buvo it žalia šviesa jėgoms, staigiai užplūdusioms Beatrice. Jokio šalčio, nerimo ar gilių apmąstymų. Tik vienas tikslas ir visos jėgos, skirtos to įgyvendinimui. Apsidžiaugusi, kad būtent jos komanda pradės su kritliu, tiek dėmesio ir teskyrė komandai. Nukreipusi šluotą aukštyn ji išgirdo Keito blokšto susidūrimą su muštuku. Šmaukšto ir grifų medžioklė prasidėjo.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 1]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Klarė Konė Karter Spalio 13, 2018, 01:43:43 am
Ilgas ir tik sniego nušviečiamas naktis šiandien pakeitė nugarą kaitinanti saulė. Ši ne tik ledo tirpsmo lašeliais gaivino žemę, tačiau ir laistė rimtoms rungtynėms nusiteikusios septyniolikmetės liauną, raumeningą kūną sūriu prakaitu. Ir nors pirmosios Grifų Gūžtos rungtynės buvo laimėtos. Įtampa, slėgusi komandos šluotas nė kiek nesumenko. Apetitas auga bevalgant. Laimėjusi šias rungtynes raudonapsiaustė komanda galėtų sakyti, kad įtampa išaugusi. Jei pavyktų laimėti prieš Švilpynę, grifams atsivertų pati realiausia galimybė pakovoti dėl kvidičo taurės. Laimėjimas tikrai nebūtų mažesnis, nei praėjusio kvidičo turnyro.
Įkvėpk, iškvėpk, įkvėpk, iškvėpk... tarsi kokią religinę mantrą sau mintyse dėstė. Prieš kelias minutes ji komandai kalbėjusi apie savitaigą, pozityvų mąstymą ir pasitikėjimo vienas kitu svarbą. O dabar jau ramindama ir drąsindama pati save žengė paskutinius žingsnius link aikštės, kurioje laukė daugybė sirgalių ir įtemptos rungtynės.
Ausis kurtinantis klyksmas girdėjosi iš tribūnų, kur rungtynes stebėti nekantravo gausybė sirgalių, susirinkusių gero oro proga pažiūrėti pramogos, ar palaikyti savo komandą. Kaštonplaukė strazdanė bandė atskirti tik palaikymą, skirtą Grifų Gūžtos komandai ir prisipildyti tuos kelis trūkstamus procentus tikėjimo, jog viskas bus gerai.
Rungtynių formalumai prabėgo tarsi kelios akimirkos. Rankų paspaudimai. Teisėjo švilpukas. Pakilimas į orą. Antrą kvėpavimą septintakursė vilkinti raudona apranga įgavo tik tada, kai jau lėtai pakilo virš aikštės. Matomumą kiek apsunkino tirpstantis ledas. Tačiau čia, aukštai, nebuvo taip ir blogai. Atsiradęs lengvas vėjelis maloniai kedeno per daug nuo saulės įkaitusius skvernus, leido neperkaisti netikėtai pasirodžius mėgstamiausiam žmonių orui.
Grifų Gūžtos gaudytoja apskrido kelis apžvalgos ratus. Šluota klausė puikiai, kaip visada. Oras buvo palankus, rodės kas galėjo sutrukdyti pagauti tą auksaspalvį kamuolėlį, kai šis tik pasirodys kvidičo šventovės padangėje. Bet čia kelią pastoti galėjo švilpiai. Grifams pirmosios rungtynės atnešė pergalę. O geltonajai komandai pasisekė ne taip. Dabar jie buvo tarsi alkani vilkai: pikti ir trokštantys pergalingų rezultatų. Todėl raudoniesiems labiausiai reikėjo išlaikyti taktiką ir šaltą protą. Komandiškumą, drąsą laiku ir vietoje. Išlaukti tinkamos akimirkos ir tik tada pulti, kaip didingam, protingam medžiotojui liūtui, puošiančiam drąsiųjų herbą.
Ir nors atspindžiai, žaidžiantys ant aptirpusio ledo paviršiaus, pirmomis rungtynių minutėmis blaškė dėmesį, greit galėjai suprasti, jog šis per melsvas, šalto tono, jog būtų aukso šmaukštas. Klarė pranėrė pro pat tribūnas, apačioje šalia jų, netgi vėl prisiartino į patį tik prasidėjusių rungtynių vidurį. Ten dažniausiai tykodavo nenuoramos muštukai ir blokštais ginkluoti atmušėjai. Na ir priešininkų komandos puolėjai kartais nevengė pasistumdyti. Todėl greitai įsitikinusi, jog šmaukštas nesislepia už kieno nors kasos ar batraiščio, septintakursė lėkė aikštės pakraščiais. Tai sulėtindama, tai pagreitindama šluotą, jog nebūtų taip nuobodu laukti savo auksinės laimės.
Žaliaakė vis tikėjosi išgirsti zvimbiančius mažus sparnelius ir kibti į kamuolėlio vaikymąsi. Ir rodos kažkur, vakarinėje aikštės pusėje pamatė šilto atspalvio blyksnį. Tai galėjo būti šimto penkiasdešimties taškų vertas prizas, kurio ilgaplaukė nesiruošė paleisti.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Fiona de Treebook Spalio 13, 2018, 01:17:27 pm
Per šias rungtynes motina gamta nepagailėjo savo gero oro, ir dabar kvidičo aikštėje mėlyname mėlyname it Dunojaus vandenys danguje švietė kaitri žiemos saulė, kurios spinduliai atsimušdami į sniego paklotę ant žemės žilpino žaidėjų akis, ir tirpdė sniegą, pamažu versdami jį į purvino sniego pliurzę. Visai kitaip, nei per varžybas prieš Klastūnyną, kai pliaupė lietus ir pliurzę darė iš purvo. Dabar bent jau iš sniego, ir ne lietus.   Bet tai žaidėjams visai netrukdė. Abiejų komandų tikslas buvo laimėti – Grifų Gūžtai – prieš buvusius čempionus, o Švilpynei reikėjo apginti slystantį čempionų titulą iš rankų. Rungtynės prieš Švilpynę grifams buvo labai svarbios, mat seniau, pralaimėję jai, neteko kvidičo taurės. Šiais metais jokiu būdu neleis, kad taip atsitiktų. Fiona ramiai žingsniavo šildoma saulės. Nors buvo šilta, vis dėl to – žiema, ir iš burnos kvėpuojant ritosi balti garų tumulėliai, kurių jau vis mažėjo. Mergina beeidama visai sukaito, ir norėjo nusimesti rūbus. Bet žiema. O karštą žiemą to daryti nelabai apsimoka. Atėjusi į aikštę, ji nužvelgė priešininkų komandą. Jie visi atrodė daug jaunesni už ją. Vyriausia mergina buvo gal kokio šešto kurso. Buvo ir mažiukų. Antro, trečio. Sakyčiau, spalvinga jūsų komanda. Mažylius lengvai nugalėsim, mintyse šaipėsi iš priešininkų grifė. Bet tuo pačiu ir sunerimo. Juk kad priimtų juos į komandą, jie turėjo labai gerai žaisti. Taigi pavojus didelis, ypač nuvertinant jų jėgas. Susiradusi savo komandą, ėmė keliauti ton pusėj. Bet nespėjo, nes nuskambėjo garsas, skelbiantis varžybų pradžią, ir Fionai teko apžergt šluotą. Tai padarius, ji pakilo aukštyn, ir išvydo kritlį priešininkų rankose. Taigi, nors oras buvo puikus, žaidimas buvo ne grifų pusėje. Praėjusį kartą lijo, bet laimėjo, o šį, panašu, kad gero oro dėka teks pralaimėt. O tas nieko gero nežadėjo norint laimėti varžybas ir atimti iš Švilpynės kvidičo taurę. Fiona buvo neišsimiegojusi, ir jai po truputį merkės akys. Ypač matant kamuolį tikrai ne savo rankose. Ji iš tolo net nesuprato pas ką kamuolys. Su priešininkų koledžo vaikais nebendravo, nors žinojo, kad reikėtų. Ne veltui per vieną pamoką sužinojo, kodėl svarbu grifams draugauti su švilpiais. Bet dabar jie buvo skirtingose pusėse, ir visi siekė pergalės. Jei de Treebook pažinotų priešininkus, suprastų pas ką kamuolys, žinotų kas tai per burtininkas, ir ką jis sugeba. O dabar net nesuprato, ar mergina ten, ar vaikinas. Bet kažkur trylikos keturiolikos metų. Nors ir nedidelis puolėjas, visai galėjo būti, kad praktikos turėjo daugiau nei pati septintakursė. Jai kvidičo žaidimas buvo gana naujas (žaidimo atžvilgiu, ne žiūrėjimo), o tie mažiukai galėjo būti ir anksčiau žaidę. Žodžiu, ar taip ar taip, merginai teks nuskriausti ir atimti kamuoliuką. Juk ji irgi jo nori.
-Už grifus!-suriko, ir pasileido skristi tiesiai į saulę. Nes ten kamuolys. Dangaus kūnas labai spigino į akis, tad biškį prilėtino, kad galėtų matyti kur skristi. Prie kritlio priskrido iš švilpio nugaros. Dabar turėjo būti lemiamas momentas kamuolio perėmime. Reikėjo taip staigiai pagriebti kamuolį, kad anas puolėjas net nesusigaudytų kas ką tik įvyko. Ir tada tik žiūrėtų – oi, kur mano kamuolys. Fiona šyptelėjusi įkvėpė ir iškvėpė. Jai reikėjo nuraminti spurdančią širdį, kad jog galėtų viską atlikti be priekaištų. Nusiraminusi puolėja pagaliau susikaupė. Bet pamačiusi skrendantį muštuką į Areiną, kuo greičiau nuskuodė ten, ir ėmė bandyti apginti šią nuo muštuko.

[Bandymas uždengti komandos draugą stojant tarp jo ir skriejančio į jį muštuko  -  1, 5]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Elride Endlercat Spalio 13, 2018, 01:23:23 pm
Suėmusi savo šluotą rankoje grifiukė šypsojosi. Ji visiškai nebijojo antrų rungtynių, bent taip manė, kad visiškai nebijojo, mat stengėsi tikėti, kad kaip ir prieš klastuolius žaidžiant galės nuobodžiauti, o jos komandos puolėjai atakuos priešų lankus. Nors kažkur giliai viduje vis tiek neapleido mintys, kad jiems gali nepavykt,  kad jai gali nepavykti, kad kai švilpiai gaus kritlį Elridė susimaus, bet ji ignoravo tai nenorėdama gadintis savo nuotaikos, tiksliau stengėsi ignoruoti... Nors jai sekėsi ne per geriausiai, jei paauglė vis tiek žinojo, kad tas jausmas buvo jos viduje, jei vis tiek manė, kad bus blogai ir kad galbūt į ją vėl skris nelemtas muštukas, tik šį kartą jis pataikys tiesiai į pilvą, o galbūt netgi į galvą ir mergina iškart kris be sąmonės. O muštuko ji bijojo labai, nenorėjo po kvidičo likti sudaužyta, nors tai ir duotų, turbūt, kelias dienas lovoje su pateisinimu neiti į pamokas. 
Nužvelgusi komandą apdovanojo juos šypsena, mergina tikėjosi, kad visoms merginoms tai suteiks kažkokios drąsos, nes jos žaisti turės daugiausia, grifė netgi šiokią tokią užuojautą jautė, bet džiaugėsi, kad nežaidžia kokios puolėjos vietoje, nors ir praeitą kartą norėjo, kadangi būti gynėja jai atrodė pats nuobodžiausias dalykas pasaulyje. Žaliaakė sumąstė, kad ji nenori būti visiškai nereikalinga žaidime, jei jos komandai gerai seksis, tad vakarą prieš kvidičą užsirašinėjo visokiausius padrąsinimus savo komandai, bet, turbūt verta paminėti, kad ji jas rašė norėdama valgyti, tad paskaičiusi ryte nusprendė jų nenaudoti ir sulamdžiusi lapelį išmetė kažkur ant žemės kambaryje.
Lėtais žingsniais žengusi į aikštę visą laiką išbuvo su šypsena. Nors nužvelgus švilpių komandą kuriam laikui ir  buvo susiraukusi. Mergaitė nesuvokė, kaip Grifų komanda gali būti be vaikinukų, o kitų komandos su. Grifų Gūžtoje bernai visiški tinginiai, ar kaip?
Švilpukas nutraukė visas mintis, Elridė pakilo į orą ir iškart ėmė mojuoti tribūnose esantiems žmogiukams. Jos planas buvo visą žaidimą rėkauti savo komandai padrąsinimus ir daryti visokiausias nesąmones, kad viskas kuo greičiau baigtųsi. Dar dėl viso pikto pasitikrinusi, ar apyrankė buvo savoje vietoje šyptelėjo.
-Nagi, nuraukit jiems galvas, neleiskit man čia valandų valandas stypsoti!-šūktelėjusi artimiausioms komandos narėms mergaičiukė tikėjosi, kad šios nepriims visko tiesiogiai ir neskris nuraut kokiai gaudytojai, kaip viščiukui, galvą. Nors tada susivokė, kad vargu, ar kuri sugebėtų tą padaryti.
-Eh... Prasideda nuobodybės valandos... Kodėl...-tyliai burbtelėjusi, na, kaip ji be savo skundų, kurių, deja, bet niekas kitas negirdėjo, grifė nužvelgė švilpių atmušėją, kuris, rodos, jau spėjo susirasti savo taikinį. Paauglė apsidžiaugė, kad tas taikinys nebuvo ji, bent kelios minutės, kai ji saugi, tačiau suvokė, kad muštukas skrido į kažkokį svarbesnį asmenį komandai ir tai sustabdė mažytį džiaugsmą, pajustą prieš kelias sekundes. Mergaitė stebėjo muštuką mąstydama, ar šis pataikys ir klausė savęs, kodėl šis žaidimas toks žiaurus ir ką tada ji jame veikia.

[-]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Džeimsas Greywindas Spalio 13, 2018, 05:27:52 pm
Koks jausmas žaisti prieš koledžą, kuriam iš pasakojimų norėjai priklausyti? Šūdinas, trumpai tariant.
Pergalė prieš Klastūnyną, tingiai pasirodžiusam praėjusiose rungynėse, kuriose nors iš nedrąsiai švietė saulė, bet lietus sugebėjo perlieti nuo siūlo ligi kito, nė kiek neįkvėpė šiandienos akistatai. Vargani pusryčiai (šįsyk jau prisivertė - dar vienos porcijos ore nekęs tuščiu skrandžiu), kažkur malėsi burnoje ir stemplėje, kokčiai springdindami merginą. Apetitui gražiai pabėgus, niekas nelindo, nors tu ką. Susinervinusi numetė šakutę. Ką aš čia veikiu? Niekad neįsivaizdavo, kad kvidičas taps didžiausia kančia, o rungtynės tuo labiau. Sugniaužusi blokšto nutrintas plaštakas, pakilo, abejingą žvilgsnį metusi į Grifų Gūžtos sirgalius, jau Didžiojoje salėje traukiančius pergalės dainas. Ir kodėl gi nekurie mano, kad švilpiai taps lengva pergale, atversiančia neakmenuotą plentą čempionato taurės link? Nė velnio. Sučiaupusi nukramtytas lūpas, dingo iš pilies. Jos šešėlis, benešantis blokštą ir šluotą, pasuko aikštės pusėn jau kitų numintu taku.
---
Sniego girgždesį pakeitė Elridės eiliniai šūkčiojimai, turėsiantys padėti raudonosioms merginoms palaikyti kovingumą. Tiesą sakant, būtent jie, po švilpuko, labiausiai ir išmušė iš vėžių ketvirtakursę apžergusią Kometą-140. Juodaplaukė, urgzdama ant kiekvieno pirmakursio kepurės bumbulo, šovė į dangų kuo toliau nuo saviškių lankų. Palinkusi į priekį, Areina jau skrodė orą, rankose laikydama paruoštą atmušėjos įnagį bei nepasigėdydama akylai stebėjo kitų veiksmus. Daugel rungtynių patirtį nešanti kapitonė akimirksniu kibo į auksuolio paieškas, savo meistriškumu užburdama fanų akis. Elridė ir vėl liko prie lankų, ko gero visomis išgalėmis bandydama išsikasti veiksmo ir žudydama Nuobodulį. Dar žydroms rainelėms nesuradus Amnetos ir Fionos, balti tumulai išvirto iš burnos, merginai išvydus Švilpynės žaidėjus. Jie buvo jauni, lyginant su grifais, bet kietakakčiai užsispyrėliai - tokią etiketę jiems užklijavo Greywind po dabartinių varžovų rungtynių su Varno Nagu. Būtent šie kietakačiai užsispyrėliai ir pirmieji gavo kamuolį, o vėliau paleido ir muštuką. Zvimbimas pastatė ant sprando visus plaukelius. Į ką taikos? Į Klarę? Į Elr? Į ką? Ji puolė dairytis, sukiodama galvą visais įmanomais pasukimais bei laipsniais. Nepasislėpusios saulės blyksnis virto aukso šmaukštu, apgaudama Ari - šios paržiota burna jau ruošėsi rėkti Karter, bet prasimušęs iki gyvo kaulo zvimbimas išdavė ką kitą. Muštukas. Iškėlusi blokštą, azartas sulindo į kraujagysles, apimdamas visą kūną. Čiuožtelėjusi iš vietos trenkė perkūno oželį Švilpių gaudytojos adresu. Taktika, ah?

[Lekiančio muštuko į save atmušimas į Beatrice: 3; 4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Olivia Eier Spalio 13, 2018, 05:41:41 pm
Olivia šįryt buvo pasiruošusi kvidičo rungtynėms geriau nei niekad. Šviečiant Saulei ji su komanda ruošėsi rungtynėms, ore tvyrojo šiokia tokia įtampa. Įprasta.
Praeitą kartą Švilpynės komanda buvo sutriuškinta Varno Nago ir ji liūdėjo, kad negalėjo prisidėti prie pergalės, nes įvyko nesusipratimas su jos kvidičo priemonėmis, bet dabar į aikštę įžengė kupina ryžto ir troškimo laimėti. Gynėjos pozicija jai patiko ir jai gana sunkiai sekėsi save įsivaizduoti žaidžiant kitokioje, tad mergaitė buvo laiminga, kad gali daryti tai kas jai patinka. Jautė nedidelį jaudulį, juk vis dėlto, tai buvo pirmosios jos Kvidičo rungtynės, bet jai atsiplėšus nuo žemės jis visas dingo. Lengvas vėjelis kedeno kaštoninius švilpės plaukus ir kartu pašalino visas sunkias mintis iš jos galvos. Nuostabus jaumas.
Kai kritlis atiteko jos komandos gaudytojoms mergaitė džiaugsmingai nusišypsojo. Antrakursė laikėsi šalia lankų stebėdama kas vyksta kvidičo aikštėje. Viskas buvo taip nauja, net kartu jautėsi taip.. artima? Tačiau jai žiūrint į taip puikiai žaidžiančius komandos draugus, jos širdutėje sukirbėjo šioks toks jauduliukas. Nieko, dar niekam sveikas jaudulys nepakenkė - pagalvojo mergaitė.
Olivia sukiojosi tarp lankų, laukdama kol galės parodyti ką išmoko per kasdienes jaunąją žaidėją alinančias kvidičo treniruotes.

[-]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Jasmine Diana Amneta Spalio 13, 2018, 05:58:15 pm
Amneta prieš Amnetą nežais. Taip sakė ne tik Jasmine, bet ir Claudie, tačiau gavusi raštelį, jog pusė grifų komandos iškrito kaip lapai, o sesutės Amnetos - nekrentantantys spygliai. Tada Claudie tik atsiduso, atrašydama, jog tai tik žaidimas. Tačiau vis dėl to tai ne tas pats.
Jasmine puolėja.
Roana irgi.
Vadinasi, kovos viena prieš kitą ir it šunys pešis dėl kamuolio.
Su Roana - kitas švilpis Kajus, su kuriuo kartu keliavo po Europą. Su ja - beveik nepažįstama grifė. Vienoj komandoj su švilpiais kovoti būyų lengviau. Susimąsčiusi Jasmine, sugniaužus šluotą, keliavo į paskutinę repeticiją, turėjusią įvykti porą dienų prieš rungtynes.

 Ligos ateidavo žiemą. Būtent dabar ir buvo žiema, tačiau tokia skystoka, mat saulė jau tirpino sniegą, tačiau greičiausiai naktį spustels šaltukas ir kitą rytą bus čiuožykla. Sniegas nepatiko ir Dianai. Rungtynių dieną atėjusi į aikštę mergina buvo prastai išsimiegojusi, kadangi iš košmaro pažadino šaltis. Grifė surūgusi it karštą vasaros dieną ant saulės pastatytas pieno trilitrinis stiklainis gniaužė šluotą ir niekam nepalinkėjusi sėkmės (mat kvailokos rungtynės - ar taip, ar taip laimės Amnetos komanda) atsisėdo ant šluotos ir išgirdusi teisėjo švilpuką, šovė aukštyn į orą. Nelabai patenkinta buvo, kad kritlis atiteko švilpiams, tačiau tikėjos, kad bent sesutė sublizgės it žvaigždutė ir bent ji nepridarys šeimai gėdos. Nors koks skirtumas. Claudie pakankamai prastai žaidė kvidičą, tad ją aplenkti buvo lengva.
 Pakilus į viršų pastebėjo tik tai, kad sniego likučiai, atspindintys saulę, labai žibino į akis, akindami ir iš pradžių paslįpdami vaizdą.
[-]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Kajus Arno Wintersas Spalio 13, 2018, 06:11:09 pm
Pralaimėjimas - skaudus žodis. Kajaus niekad nemanė, kad šis žodis jį sugžniudys iki pat sielos gelmių, deja, vienas žmogus neketino leisti Kajui liūdėti dėl pralaimėjimo prieš varnanagius.
Tad, vos tik pasibaigus rungtynėms ir nukulniavus į Švilpynės bendrąjį kambarį, Igorio globotinis gavo raštelį su vienu vieninteliu prašymu ir sutikimu pagalvoti apie kadaise Kajaus pasiūlytą mintį-prašymą.
Nuo pat tos akimirkos iki pat dabar  - kulniuojant į kvidičo aikštę - kapitonui iš galvos neišėjo tas jaudulys. Kas jeigu Igoris sutiks!?
Jei taip nutiks, Kajaus gyvenimas amžiams apsivers aukštyn kojom. Rudaplaukis nejučia įsišiepė.
Kad taip ir nutiktų...
Diena buvo giedra, saulė be paliovos skaisčiai švietė, tirpstantis ledas ir sniegas žerėjo kaip deimantai - atrodė gamta pati nusprendė Švilpynei skirti gerą orą - jau antros rungtynės, kai oras yra pats puikiausias.
Kajus, atvykęs į kvidičo aikštę, dirstelėjęs į saulę, palinkėjo bendrakoledžiams stiprybės ir kantrybės. Pergalės nelinkėjo, mat dar šioji pabėgs.
Apžergė šluotą ir šovė dangun.
Pralaimėjimas prieš Varno Nagą privertė atidžiau pamąstyti patį Kajų ir kruopčiau sukurpti kovos planą. Gal ir gerai, kad pralaimėjo - žinos dabar klaidas ir pačias varnių taktikas, galės jas pritaikyti ir nervus patampyti patiems grifams. Naujos taiktikos buvo pat pirmasis dalykas ką jaunasis kapitonas išmislino, o antras dalykas?
Tamsiaakis berniūkštis čiupo į savo rankas kritlį ir šelmiškai įsišiepė.
Pozicijos.
Keitui parodžius geresnius atmušėjo įgūdžius, Kajus Olivią perkėlė į gynėjos poziciją, o pats nusprendė palaikyti Roana kompaniją, na, o Keitas, aišku, tapo atmušėju.
Trečiakursis stipriai prie savęs laikydamas kritlį, nušvilpė prie Grifų Gūžtos lankų, kai staiga, akies krašteliu pastebėjo prie jo prilipusę septintakursę grifę. Jis turi "uodegą".
O jė, panelyt,- Kajus pakėlė antakius,-Gali apseiti be tokių šūkaliavimų? Vemti verti.
Su šia mintimi, berniukas žaibiškai metėsi kairėn, tolyn nuo savo "uodegos" - tačiau, kaip po to suprato puolėjas - neprireikė.
Fiona, ar kaip ten ji buvo pavardinta savo tėvų, nuzvimbė ginti Areinos Greywind (Cha, matyt ir jūs taikote gynybą. Tikiuosi kita grifų puolėja nuskries irgi ginti Areinos - tyliai įsišiepė kapitonas) - ši pavardė Wintersui nelabai patiko.
Pernelyg daug kėlė klausimų ir neaiškumų, o ir mergina atrodė priešiškai nusiteikusi prieš švilpius.
Nors.
Gal ir ne.

[-]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Edgar Jeffter Spalio 13, 2018, 07:08:52 pm
RPG vertinimas

Keitas Kolinsas: 9
Beatrice Mae Peck: 10
Klarė Konė Karter: 10
Fiona de Treebook: 10
Elride Endlercat: 10
Areina Greywind: 9
Olivia Eier: 8
Jasmine Diana Amneta: 7
Kajus Arno Wintersas: 3

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)

Keitas Kolinsas [6] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Klarė Konė Karter [8] - Beatrice Mae Peck [7] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Klarei Konei Karter.
Fiona de Treebook [7] - Keitas Kolinsas [6] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Fionai de Treebook.
Areina Greywind [6] - Beatrice Mae Peck [7] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2,0] = KKS [0,5] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Keitas Kolinsas: 2
Beatrice Mae Peck: 6
Klarė Konė Karter: 3; 6
Fiona de Treebook: 3; 4; 2
Elride Endlercat: -
Areina Greywind: 2
Olivia Eier: -
Jasmine Diana Amneta: -
Kajus Arno Wintersas: -

Keitas Kolinsas atmuša muštuką į Areiną Greywind.
Beatrice Mae Peck nepastebi aukso šmaukšto.
Klarė Konė Karter nepastebi aukso šmaukšto.
Fiona de Treebook neužstoja Areinos Greywind nuo muštuko.
Elride Endlercat neatlieka veiksmų.
Areina Greywind neatmuša muštuko nuo savęs.
Olivia Eier neatlieka veiksmų.
Jasmine Diana Amneta neatlieka veiksmų.
Kajus Arno Wintersas neatlieka veiksmų.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis pas Kajų Arno Wintersą.
Muštukas į Areiną Greywind gali pataikyti dar 3 kartus.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 0 Švilpynė.
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Keitas Kolinsas Spalio 13, 2018, 07:37:13 pm
Nors berniukas vis dar nežinojo kaip gi jam į rankas buvo įgrūstas blokštas, o ant pečių užkrauta puolėjo poziciją, bet atrodo ta pozicija jam daug labiau tiko, negu prie lankų nuobodžiaujančio gynėjo. Keitas su džiaugsmu žiūrėjo, kaip muštukas plojasi į grifę. Nors, kaip džentelmenas merginos ir nebūtų sužeidęs, bet dabar jis buvo kvidičo žaidėjas, kuris nematė, nei lyčių, nei veidų. Juodaplaukis vaikinukas matė, tik taikinius, kuriuos reikėjo numušti tiek, kad jie skristų žemyn.
Nors Keito mama, buvusi švilpė kvidičo žaidėja jam apie šį žaidimą ir buvo pasakojusi, bet pats Kolinsas tikrai nesitikėjo, kad bus taip žiauru ir, kad teks išmokti tarsi siena atitverti visas savo emocijas, jausmus ir dvejones, kad liktum tik šalta, nustatytus veiksmus atliekanti žaidimo mašina.
“Keitai, žiaurus žaidimas tas kvidičas. Vienam mano bendrakoledžiui Madam Pomfri turėjo sudėlioti veidą iš skutelių.
 Nenorėčiau, kad tu mokykloje patektum į komandą-mamos kažkada pasakyti žodžiai skaudžiai smelkėsi į pustuštę, miglos apniauktą galvą.
Kiti vaikai turbūt visada galėjo pasakyti ar bent save padrąsinti faktu, kad jų tėvai ar, net visa šeima jais didžiuojasi, kad laimėjus siunčia ryšulius saldainių, o pralaimėjus guodžiai. Dėja, Kolinsas tokios progos niekada neturėjo. Juodaplaukis nuryjo gerklėje užstrigusį karčių seilių gumulą. Jo tėvai, net nenorėjo, kad jis žaistų kvidičą. Ar jie bent didžiuotusi? Ar rėmintų jo nuotraukas ir kaišiotų magijos žinias su didingai besišypsančiu jo veideliu visiems savo draugams?
Dėja, mintyti nebuvo laiko. Muštukas pataikęs į žmog, tarsi aršus grobuonis, jau dairėsi kitos savo aukos ir Keitas nenorėjo, kad ta auka būtų švilpiukų koledžo atstovas. Vis dar kairiojoje rankoje sugniaužęs sunkų, svarinantį blokštą, jis palinko ant šluotos ir tiesia linija nuskubėjo priešprieša į tą raudonskruostį padūkėlį.
Ne ne ne, daugiau švilpių nosių tu tikrai nelaužysi ir kuprų ant jų neįstatinėsi-tarsi užkalbinėdamas kamuolį, tarstelėjo mintyse Keitas. Iki tikslo liko keli metrai. Su kiekvienu pajudėtu centimetrėliu jo širdis susidaužydavo kokius dešimt kartų, jei tik ne daugiau. Smilkiniai pulsavo, o plonos, kaulėtos vaikino rankos buvo tokios įsitempusios ir tiesios, kaip stygos, jog gyslos ant jų išsišoko, lyg grasindamos išsiplėšti iš po odos ir pakvėpuoti grynu oru.
ŠVILPT!
Blokštas, kuriuo vaikinas užsimojo prieš vėją ir sušvilpė ir nors kitiems žaidėjams to nesigirdėjo, bet Keitui tas garsas aidėjo kurtinančiai ir reiškė, jog greitai seks smūgis ir tik nuo jo priklausys ar trajaktorija nustatyta tiesiai ir pasieks tikslą.
BAM!
Lazda, susijungusi su kamuoliu nuaidėjo beveik taip pat garsiai, kaip aną kart, kai sulaužė berniuko nosį. Tik šįkart padėtį valdė jis. Aukos vaidmuo dabar priklausė bet kuriam žaidėjui į kurį tas nedorėlis nuskris. Taip jau nutiko, kad Keitukas, gal tyčia, gal netyčia (išduosiu-šimtu procentų tyčia) nutaikė jį, kaip tik į visai atskirame pasaulėlyje esančią grifų gaudytoją, kuri, lenkdamasi su Bea irgi ieškojo aukso kruopelytės beribėje dangaus mėlynėje.
Gal bent kiek padėsiu Bea...-viltingai mintyse padrąsino save vaikinukas. Dabar beliko laukimas. Kiekviena sekundė tarsi peilis kertantis į galvą-paprasčiausiai nepakeliama.
[Atmušimas į Klarę Konę Karter 3;4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Kajus Arno Wintersas Spalio 14, 2018, 10:30:38 am
Pražūs Keito muštukui ir jam sėkmingai pasiekęs Areiną Greywind, Kajaus viena ranka laikydamasis už šluotos, kita - kritlį, atliko viražą. Tamsios berniuko akys įdėmiai stebėjo prie Grifų lankų esančią vyresniąją gynėją. Ši tikrai atrodė, kaip nuožmi liūtė. Tik jei ne jos balti plaukai, žalios akys, priminusios už ją kiek vyresnę merginą kitados matytą nuotraukoje - Emilijaną, Kajus vos vos nusišypsotų ir mautų šalin.
Rudaplaukis palinko į priekį ir stipriai sukando dantis. Ne, jis negali pasiduoti baimei.
Saulė akinamai švietė, įrėminta dangaus mėlynėje, sniegas apačioje žėrėjo it ant jūros kranto išmesti perlai, ant tirpstančio ledo šokinėjo auksiniai saulės zuikučiai. Šiluma gaivino viską aplinkui, kiek ir prisiminimus. Kajus sunkiai nusišypsojo. Prieš tamsias jo akis išdygo kalėdinės eglės puošimas, namai, prisisunkę mandarinų, meduolių namelio kvapų, švieselės judančios jo kambario palubėje it tie patys saulės kiškučiai ant ledo. Keista visa tai prisiminti, kai vyksta toks žiaurus žaidimas, kaip kvidičas.
Visgi, Kajus to ir norėjo: kūnas atsipalaidavo, pasirodė vidinė šypsena (jūs tikrai nematėte kai žmogus šypsosi iš vidaus - tada atrodo, kaip trenktas), berniukas nurimo ir galva vėl tapo tuščia it žiobariška skardinė. Dabar vėl galima žaisti su visu pajėgumu - su stresu ir baime jau švariai susitvarkyta.
Greitis nesumažėjo, Elridė, lankai vis nenumaldomai artėjo, ir...
ŠVYST!
Kajaus ranka vos ne kaip katapulta išviedė kritlį į Grifų Gūžtos lankus. Raudas kamuolys, panašus į žiobariško futbolo atitikmens dydžiu, sušvilpė ore it kaip tas teisėjo švilpukas.
Kajus akys nukrypo į grifės veidą, po to į kaklą, tada mintyse išdygo kvaila, šiek tiek šiurpi mintis.
Ar kada nors per kvidičo rungtynes kritlis gynėjui pataikė į kaklą, būtent į miego arteriją?
"Bet būtent dėl to ir dėvimos apsaugos, Kajau,"- taip pasakytų kažkas iš šalies.
O gal kažkas buvo panaudojęs kung fu judesiukus prieš gynėją? Vienas puolėjas meta, kitas pasislėpęs už gynėjo nugaros, čiumpa priešininkui už Achilo sausgyslės, paliečia miego arteriją. Tada gynėjas krenta ant menčių, o kritlis saugiau nulekia į lankus... Arba, dar galima su abiems rankoms čiupti už kaklo ir pradėti smaugti... Nors ne. Geriausia iš viso apkabinti už nugaros ir daugiau niekad grifės nepaleisti iš savo glėbio. Va, šitą strategiją reiks ir išbandyti. Ė, Roanaaa....- nors Kajaus akys buvo nukreiptos į lankus lekiantį kritlį, berniukas greitai žvilgtelėjo šonan - ieškojo Roanos Amnetos, o lūpose išryškėjo šelmiškai pasiuteliška šypsenėlė.
Moralas - neleiskite tokiems, kaip Kajui lankyti ar pagalvoti apie kovos menus, nes tada nukentės Elridė.

[Metimas išlaikius kritlį pas save bent vieną RPG ratą: 6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Klarė Konė Karter Spalio 14, 2018, 02:26:10 pm
Saulė, rodos džiuginusi visą stadioną šiluma, iš tiesų žaidė tik jai vienai juokingus žaidimus su Grifų Gūžtos komandos gaudytoja. Rungtynių pradžioje ją galima pakęsti. Tačiau su laiku kiekviena minutė ar sekundė gali būti lemiama. O vienas lemtingas posūkis, nusekus paskui saulės žaismą, kai turi persekioti sparnuotą kamuolėlį, gali baigtis lemiama klaida, įkainota rungtynių pergale.
Žaidimo metu stadione pastebėti aukso šmaukštą buvo tas pats, kas žiobarams rasti adatą šieno kupetoje. Tik čia paiešką palaikė daugybė sirgalių tikinčių, jog tą adatą šieno kupetoje vis dėl to pavyktų surasti. Septyniolikmetė lėtai skraidė pernelyg nenutoldama nuo kitų žaidėjų, mat žaliaakei buvo įdomu kas vyko aikštelėje. Mergina buvo tikra, jog retkarčiais žvairuoja. Viena akimi ieškodama šmaukšto, kita sekdama komandos draugus atrodė tarsi keistuolė cirke. Tik kvidičo aikštėje niekas nebuvo juokinga. Visi žaidėjai grieždami dantimis siekė pergalės būtent savo komandai.
Kritlį turėjo švilpiai ir žaidimas judėjo link Grifų Gūžtos lankų. O muštukas pataikė į komandos draugę. Klarisai Karter teko smarkiau suspausti šluotą, kad neišleistų kelių necenzūrinių žodžių, o gal ir kelių dešimčių. Norėjo mesti aukso šmaukšto paieškas ir padėti komandai. Reikėjo neeilinių pastangų, jog apsuktų šluotą ir pasileistų į tolesnes paieškas.
Keli troškūs oro gurkšniai ir raudonųjų komandos kapitonė grįžo į savo rolę šiame žaidime. Viena ranka pasitaisiusi kiek pasmukusias apsaugas, persimetė tvirtai supintą kasą ant nugaros, užkišdama už apsiausto, taip turėtų dar lašeliu pagerėti aerodinamika ir niekam nekils noras septintakursę timptelti už plaukų, jei ši netyčiomis suerzintų ką nors iš priešininkų komandos.
Ieškodama pergalę galinčio nulemti šmaukšto kaštonplaukė jau sutiko bent tuziną saulės zuikučių. Jie slėpėsi visur: už žaidėjų nugarų, atšviesdami metalines nublizgintas jų konstrukcijos detales, netoliese lankų ir žinoma daugiausia jų sklido nuo žiūrovų. Įdomūs kostiumai mėtė daugybes netikrų užuominų apie rungtynių pabaigos skelbėją. Ilgaplaukė jau norėjo pasiūlyti taisyklių pakeitimą, neleidžiantį naudoti šviesą atspindinčių daiktų įsinešti į stadioną žiūrovams. Tik žinojo, jog tokios jos sapalionės niekas nepaisys.
Rungtynių pradžia tikrai nebuvo tokia, kokios tikėtųsi sėkminga komanda, gana greitai laimėjusi pirmąjį savo mačą. Dažnai nugalėtojai užmiega ant pergalės likučių ir pamiršta kas vyksta aikštėje tuo metu.
- Susiimkit! Daugiau kontrolės! - Kapitonė neišlaikiusi suriko bandydama perrėkti stadiono triukšmą. Nežinojo ar ją išgirdo draugai, nors buvo tikrai ne taip ir toli nuo savųjų lankų, kur veiksmas jau krypo link geltonųjų komandos bandymo pelyti taškus. Komandos gerbūviu susirūpinusi mergiotė tapo geru taikiniu priešininkų komandos atmušėjui.
- Eik velniop. - Grifų Gūžtos gaudytoja tyliai nusikeikė prieš garsą, kurį labai gerai pažinojo. Muštukas švilpė artėdamas. Nebuvo aišku, ar šis pasieks tikslą ir ar atsimuš į šluotą ar į patį liauną Klarės kūną. Bet praeitose rungtynėse grifiukei pavyko atsilaikyti. Todėl tik pavarčiusi akis, tarsi mažas vaikas, nėrė į šoną toliau ieškodama šmaukšto. Jei jau pataikys, tebūnie, tačiau savo komandos sėkmės ji nepaleis, šiandien raudonieji grifiukai nešis pergalę savo kišenėje. Reikia tik šiek tiek pasistengti ir surasti tą mažą kamuolėlį, kuris galėjo slėptis ne tik aukštai danguje, bet ir netoli žemės, kur dabar ir suko raudonapsiaustė septintakursė.

[Bando pastebėti aukso šmaukštą: 4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Elride Endlercat Spalio 14, 2018, 04:16:58 pm
Mergaitė matė, kaip muštukas pataiko į jos komandos atmušėją ir pasijautė labai nemaloniai. Tarsi pati asmeniškai būtų buvusi kalta dėl tokio įvykio... Jai buvo gaila, kad Areinai nepavyko atmušti to muštuko, jai buvo gaila, nes šis galėjo sulaužyti kokį nors šonkaulį ar kitą organą ar kūno dalį... Ir tada ji juk nebegalės žaisti, nebegalės kovoti... Bet Elridė vis dar gana optimistiškai tikėjosi, kad viskas bus gerai, tikėjosi, kad komandos narei ir koledžo bičiulei viskas bus gerai. Vis dėl to reikėtų pripažinti, kad grifės pasitikėjimas, kad jos komanda laimės, šiek tiek smuktelėjo žemyn. Mergaitė,  žvilgtelėjusi į apyrankę, suspaudė lūpas - ji nebepadėjo. Reikėjo melstis... Reikėjo...
Mergina stebėjo aplinką, bet ne iškart pamatė atskriejantį puolėją, kuris tik ir taikėsi į jos ginamus žiedus. Pirmiausia jos dėmesį patraukė dar vienas švilpio paleistas muštukas ir ji pasvarstė, kurgi jis skrenda, o dar juk reikėjo pamojuoti žmogiukams, entuziastingai triukšmaujantiems tribūnose... Buvo nesunku nustatyti, kad muštukas skriejo link gaudytojos, paauglei tai pasirodė logiškiausia, bet taip pat ji suvokė, kad tai nebuvo pats geriausias dalykas - bent jau ne jų komandai. Jei muštukas visgi pataikys į Klarę, ji praleis progą pastebėti šmaukštą, grifai praras pozicijas... Mergina per kelias minutes įsitikino, kad žaisti prieš švilpius buvo visai kas kita, nei prieš klastuolius. O atrodo, kad turėjo būti atvirkščiai. Galbūt ne veltui švilpiai pernai laimėjo kvidičo rungtynes...
Savęs klausdama, kada muštukas ims skrieti link jos, Elidė pasuko galvą ir pagaliau pastebėjo švilpių puolėją. Kaip ir praeitą kartą, jį pastebėjusi Elridė pajautė baimę - didžiulę baimę tikrąja to žodžio prasme, baimę, kurios nemokėjo ignoruoti. O, rodos, sakė sau, kad antrą kartą nepasimes, kad viskas bus gerai, bet ji vėl apsunko, vėl pasimetė ir viskas pasisuko visiškai ne taip, kaip mergina norėtų. Jeigu ji praleis kritlį, komanda ant jos turbūt per daug nepyks, bet ji sau neatleis. Ji neatleistų sau tokios klaidos...
Mergaitė giliai, pilnutėlius plaučius įkvėpė oro ir iškvėpė, bandydama nusiraminti ir iš krūtinės išvaryti ten lizdą susisukusią Baimę, galva ištuštėjo ir, kaip ir pirmąjį kartą, pasaulis jai, rodos, trumpam sustojo. Tribūnose žmonės toliau rėkė, kas baltapūkę erzino ir sudarė dar didesnę įtampą, ką jie šūkavo, žaliaakė negirdėjo, bet nujautė, kad švilpiai džiūgaudami drąsino savuosius.
Kritlis skriejo aukštyn link merginos, o jos pasitikėjimas savimi kriste krito žemyn ir žemyn tarytumei bulvių maišas nuo neramios ir nesuvaldomos šluotos, o to pasitikėjimo savim juk ir taip daug nebuvo. Elridės vidų užvaldė žodžiai, kad ji nepagaus, kad jai nepavyks atmušti, kad geriau tegu sprunka, nes kritlis ją nutrenks, pataikęs tiesiai į galvą. Nors iš tikrųjų, jau geriau, kad nutrenktų, nei praskristų pro kurį nors žiedą, juolab, mergina turbūt netektų sąmonės ir jai nebereiktų žaisti. Ji sutiktų ir kelias savaites ligoninėje pradrybsoti, jeigu tik viskas grifams būtų gerai ir švilpių puolėjui nepavyktų. O jei nebereiks žaisti, tai ir nervų nebebus, ir baimės, kad jai susimovus visi ims jos nekęsti ir sakyti, kad jau geriau būtų nežaidusi. Kvidičas - itin žiaurus žaidimas, bet paauglės fantazija, ko gero, dar žiauresnė.
Bet grifei reikėjo daryti kažką, juk kabėti ore ant šluotos ir nieko nedaryti, kai reikia ginti, nebuvo geras pasirinkimas. Pasirinkimai buvo trys, bet tik du galėjo kažką padaryti, tad teko rinktis iš jų.

[Metimo blokavimas gaudant kritlį:4,3]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Beatrice Mae Peck Spalio 14, 2018, 04:27:21 pm
     Snaigės yra nuostabi metafora, apibūdinanti žmones. Nors visi anatomiškai yra vienodi, tik pažvelgęs atidžiau į patį žmogų gali atrasti skirtumus išvaizdoje ir asmenybėje. Visi esame unikalūs. Šiandien saulės kaitroje pamažu tirpstantis sniegas priminė ir dar vieną snaigių ir žmonių panašumą - žaisti kvidičą ir laimėti yra kur kas lengviau, jei tie žmonės būtų tik šlapia bala ant žemės ir nesimaišytų ore bei nelįstų į akis.
     Su taikliu Keito smūgiu į grifę Areina galbūt šis noras ir būtų realizuotas iki varžybų galo. Apsidžiaugusi Beatrice atliko aštuoniukę ir džiaugsmingai sušuko - bent jau pirmosios minutės aikštėje nebuvo prabėgusios veltui. O dar ir Kajus jau lėkė link Grifų Gūžtos lankų! Šyptelėjusi po nosim ir užgniaužusi kvapą, šeštakursė gaudytoja vylėsi pirmųjų Švilpynės taškų šių metų kvidičo čempionate - apmaudu, kad tam reikia laukti bent jau antrųjų varžybų. Neabejodama puolėjo taiklumu, Beatrice šovė aukštyn, kadangi susijaudinusių žiūrovų balsai ėmė ją blaškyti. Tikėdamasi už akimirkos išvysti geltonai juodų šalikėlių jūrą džiaugsmingai pakylančią nuo suolų, mergina auksinio slapuko ėmė dairytis aukštai danguje.
     Nors saulė ir nusprendė palepinti šiandien čia susirinkusiuosius, tai gaudytojai nė kiek negelbėjo: kur kas daugiau akies dėmesį atkreipiančių blizgučių, kurie sėkmingai suklaidina ir priverčia skristi į visus aikštės kampelius, o ta saulė nešildė pakankamai, tad iš burnos besiritantys garų kamuoliukai bylojo apie galimą savaitę, praleistą šiltoje lovoje geriant iš Kiauliasodžio Trijų Šluotų paslapčia parsineštą šildantį gėralą. Bet tokią kainą buvo linkęs sumokėti kiekvienas, šiandien atėjęs į rungtynes, kadangi Švilpynei būtent šios buvo paskutinis šansas neprarasti galimybės atsikovoti turimą čempionų titulą.
     Radijukas gaudytojos galvoje staiga persijungė į “Don’t Stop Believin’” ir dar labiau uždegdamas jos jėgas. Taip, taip, Beatrice labai didžiavosi savo santykio su žiobarų pasauliu nebuvimu. Muzika buvo vienintelė išimtis, privertusi Peck šeimą integruotis į tą, šiaip labai jau nuobodžių žmonių kupiną pasaulėlį. Nors ir nežinojo šiuolaikinių žiobarų atlikėjų, klasikinė ir tėvų laikų muzika jai buvo arčiausiai prie širdies, tad net ir čia, į Hogvartsą, buvo atsitempusi keletą vinilinių plokštelių, savo dėmesio sulaukiančių Švilpynės bendrajame kambaryje. Lūpomis be garso tardama dainos žodžius, ji nardė po dangų iki kol išvydo dar vieną blizgutį, šį kartą pavergusi merginos intuiciją. Nesustojusi nė akimirkos, ji šovė to saulės spindulį atmušusio objekto link. Priartėjusi pakankamai ji išvydo sparnelius ir tvarkingą apvalią aukso šmaukšto formą.  Šios progos pergalę atnešti Švilpynei ji tikrai nepraleis! To blizgučio būta gudraus, tad jis staigiai ėmė nerti žemyn, o Beatrice, žinoma, tiesiai paskui jį.
     O kaip mergina pasigailėjo, šiandien akinius palikusi persirengimo kambaryje, kadangi nei lietaus, nei sniego būti neturėjo. Lėkimas taip greit žemyn tokiame šaltyje kaip mat nepatiko šeštakursės akims, kas pasireiškė keliomis ašaromis, sėkmingai sukūrusioms akimirką trukusią miglą akyse, kurios buvo gana, kad šmaukšto buvimo vietos statusas sugrįžtų į nežinomą. Leidusi sau sustoti ji apsivalė savo veidą, kad bent jau ašarų likučiai ant veido nesusiformuotų į skausmingus kristaliukus. Nukreipusi šluotos kotą pirmyn, ji tik ir vylėsi rankoje pūpsinčiam šmaukštui sudainuoti “You make my dreams come true”.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 1]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Džeimsas Greywindas Spalio 14, 2018, 04:48:33 pm
Tai tebuvo tik iliuzija. Atšvaitas - ne šmaukštas. Nugludintas metalas kaukdamas išmušė deguonį iš plaučių, atėmė kvapą, o akyse aptemo. Jose suspindo tūkstančiai įvairiausių dėmelių: žalių, raudonų, mėlynų. Suskeldėjusios lūpos prasivėrė, apnuogindamos baltus dantis, bet joks žodis nei klyksmas neišskrido į žiemotą padangę, skrodžiamą žaidėjų. Skausmas surakino kūną. Išplito nuo krūtinės nusirisdamas kiekviena galūne. Keito Kolinso, švilpių atmušėjo, aiškiai kerštaujančio po įnirtingų žaidynių su Varno Nagu, taikliai paleistas muštukas vožtelėjo Ari iš vietos. Kiaurai pramosikavęs blokštas slystėlėjo tarp odinių pirštinių, grasindamas pasileisti žemyn. Keturiolikmetės nugara išsilenkė, o batai čiužtelėjo pirmyn, paleisdami dangaus skraidūnės atramas. O šūdas,- spėjo mintysė riktelėti ir blokštas išlydo iš pirštų. It žuvis, netekusi vandens prieglobsčio, taip atmušėja desperatiškai puolė kebėrotis lauk iš tokios beviltiškos situacijos. Kojomis apsivyniojus šluotkotį, Kometą nė nemąstydama nukreipė apačion. Jau nei skausmas, nei nuo žiemos vis juntamo šaltuko ašarojančios akys, neberūpėjo ketvirtakursei. Pagauk, pagauk, pagauk, pagauk... Sąmyšis, baimė ir maudulys įsitaisė smegenyse. Susijaukė viskas. Ką aš pridirbau?! - ne Švilpynės geltonąją komandą keikė, bet save. Garsai susiliejo, pirštams slystėlėjus obliuota mediena. Ji virto į priekį, prie pat žemės grybtelėjusi blokštą kumštin ir movė aukštyn. Lėkė it vejama, aplenkusi saviškius ir nesaviškius puolėjus. Spaudė medinį įnagio kotą, trokšdama kad šis susiklijuotų su jos delnu bent jau iki rungtynių pabaigos. Šaižiai kveptėlusi sustojo užu Švilpynės lankų. Ašaros kaupėsi akyse, o muštuko smūgis vertė kūprintis urzgiant ant viso pasaulio. Atgaline ranka užsidengusi išraudusį veidą, suvokė, kad daugiau nieko neišstenės. Gėda užpuolė, vedama noro prasmegti skradžiai žemės.
Ir dar skaitaisi Greywind?

[-]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Anmeya Spalio 14, 2018, 05:45:47 pm
 Vėl kvidičas. Vėl kova dėl pergalės. Vėl gaudytojai turės vytis šmaukštą, atmušėjai trankys muštukus, gynėjai gins vartus, o puolėjai kovos dėl kritlio. Atrodo kaip kokio nevykusio filmo scenarijus, deja - tai buvo realybė. Šiandienos realybė. Po rudens atėjo žiema ir vėl teko griebti savąją Kometą 140, vėl dėtis kvidičo aprangą, apsaugas ir skirtingai nei praeitą sykį, stoti ne prieš Varno Nagą, o prieš Grifų Gūžtą, iš pirmo žvilgsnio pažiūrėjus, šiandien turėtų laimėti grifai - šie išpešė pergalę prieš Klastūnyną ir yra vyresni už švilpius.
 Pažvelgus į priešininkų komandą, Roana atsiduso. Sesuo prieš seserį. Ir kur gi Logika, ką? Atsakymas: kitoje visatoje su Viltimi juokiasi iš žmonių naivumo. Juk galima pasakyt taip ir yra. Argi sesuo skriaus seserį dėl vieno prakeikto žaidimo, dėl kovos už kritlį? Žinoma, nei viena sesuo to padaryti nesutiktų. Liūdnu žvilgsniu pažvelgė į Džesę. Atrodo ši jautėsi panašiai ir ne veltui.
 Paauglė, išgirdusi švilpuką, pakilo. Kritlį paliko Kajui, pati kol kas paskraidys ir pasistengs atsispirti nuo spoksojimo į Keitą. Net su apsaugomis šis atrodė žavingai. Su malonumu dabar iškeistų šias rungtynes į slidinėjimą rogutėmis su Keitu - pripažinkim, net ir suaugę kai kada nori grįžti į vaikystę. Ne, į minčių pasaulį raganaitė nepasinėrė - neleido patirtis, tad viską matė. Matė kaip Kolinsas taikosi į Greywind, kaip Karter ir Peck ieško šmaukšto, kaip Fiona bando uždengti Areiną, kaip Areina bando tą patį muštuką pasiųsti kita kryptim. Nebus aišku kieno naudai klostosi reikalai, kol nei vienas koledžas neįmes į kito koledžo lankus kritlio.
 Lyg numanydama tolimesnius Arno veiksmus, pradėjo skristi vaikinuko link. Tiesa, buvo ir abejonė - juk Wintersas turi kritlį ir dabar jį gali mesti. Iš šono pažiūrėjus, ketvirtakursė labiau priminė ne kvidičo komandos puolėją, o kito tos komandos puolėjo sekėją. Šyptelėjusi nuo savo minčių kvailumo, tesė savo maršrutą. Juk jei kas pakeliui bandys atimti iš trečiakursio kritlį, ši galės kaip nors padėti bernužėliui, pirmą sykį esančiam puolėjo pozicijoje. Juk palyginus - atmušėjai turi laisvesnį veiksmų pasirinkimą - nutrenkt priešininką, "išvaryt" iš aikštės muštuką, užstoti komandos draugą. Trys lengvi veiksmai, palyginus su daugybe niuansų turinčiais kritlio metikų veiksmais. Įdomu kur Džes? Netruko prisiminti seserį ir apsižvalgė. Keista buvo, kad nei šioji, nei jos "bendražygė" nesistengia perimti kritlio iš ketveriais metais jaunesnio bernioko. Jei Dianos motyvą suprato, tai Fionos ne. Nebent ją Džes atkalbėjo. Viskas būtų daug paprasčiau jei viena iš mūsų nebūtų įgrūsta čion ar ne, Džes? pasiūntė telepatiškai retorišką klausimą vyresniajai. Suvokusi, kad per daug su savom mintim nutolo nuo "maršuto", atsisuko į Kajų ir pamatė kaip šis meta kritlį.
 - Šaunuolis! - Šūktelėjo šiam.
 Dabar beliko laukti. Pataikys ar nepataikys kritlis į lankus. Sustabdžiusi šluota visai prie pat draugo, žvelgė į kritlį.

[-]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Fiona de Treebook Spalio 14, 2018, 05:49:45 pm
Ir vėl tas pats kaip su Elride. Fiona vėl nesuprato kas įvyko. Apgynė? Neapgynė? Lyg tais kažkoks maudimas šone ir yra. Bet nežinia, ar čia nuo smūgio, ar ne nuo smūgio. Gal tiesiog suskaudo šoną. O gal muštukas trenkėsi. Prisiminusi muštuką, Fiona nužvelgė Areiną. Biškį sunerimo, pamačiusi smūgio padarinius, bet atrodė, jog nieko blogo nenutiko, tad paskrido toliau. Bent jau stengėsi apsaugoti. Būtų kitokia situacija, jei niekas nebūtų gynęs Areinos, ir į ją tiesiog būtų pataikę. O dabar grifė stengėsi, bandė apginti, bet yra taip kaip yra. Reikės kitą kartą geriau apskaičiuoti trajektoriją muštuko, nusprendė Fi. Jai kol kas dar nebuvo pavykę nė karto apsaugoti komandos draugų, nors tiek kartų bandė ginti. Aišku, visur tuos kartus ji apsiriko, nes muštukas pasirodo net neskriejo į ginamą žmogų. Netaikliai paleistas, mat buvo. Bet darbas viskas buvo kitaip. Šį kartą muštukas buvo paleistas tikrai labai taikliai  ir net grifų puolėja, ginanti draugus ištisai, nesugebėjo padaryti taip, kad apsaugotų savo atmušėją, tiksliau ne savo, o savo komandos atmušėją. Nors net komanda jai nepriklausė.  O kas priklauso komandon? Hogvarstui, t.y. mokyklai, koledžui ar kapitonui? Kapitonui ne, nes jis tik laikinas. Tik tol, kol vyksta žaidimas. Taigi –koledžui, nes koledžas surinko savo komandą (tik iš savo koledžo narių, bet ir tie keičiasi...).
-Areina, viskas gerai?!-šūktelėjo puolėja tikėdamasi, kad ši išgirdo. – Gal kokios pagalbos reikia?!-dar garsiau surikusi paklausė Fiona.
Pasidėjusi varnelę prie „rūpinimosi kitais“, ji nuskrido vėl ieškoti kritlio. Pamačiusi, kad tas, kuris turėjo jį rankose, sau ramiausiai, be jokios įtampos, artėjo prie lankų. Dabar ji galėjo įžiūrėti, kas jis. Tai buvo švilpis, ne švilpė, bet iš pažiūros dar visai jaunas, gal trylikos, ar keturiolikos metų.
Fiona tiesiog juto neapykantą sklindančią jai nuo berniuko. Nieko nelaukusi ir nė trupučio nepasvarsčiusi mergina atsakė tuo pačiu:
-Ei, mažiuk, ne per jaunas kvidičo žaisti?! Visa jūsų komanda kaip iš smėlio dėžės ištraukta ir ant šluotų pasodinta. Ir nevartyk čia akių, ir kas, kad gerai žaidžiat, jei pienas nuo lūpų nenudžiuvo! amžius kartais būna svarbesnis už įgūdžius, supratai?!-šūkavo ji jam. Bet švilpis, rodos, net nesiklausė, jis tiesiu taikiniu lėkė grifų lankų link laikydamas kritlį. O tada gražiai užsimojęs metė jį.
Fiona tik išplėtė akis. Kaip jis galėjo negirdėti ką sakiau? Kaip jo tai nesustabdė!? Klausė ji savęs. Kaip aš jo neišmušiau iš vėžių? Va, dabar kritlis gražiausiai skrieja link lankų... Vargumėlis, tegu tik pagauna jį...
Pliaukšt! Puolėja pakėlė akis dairydamasi, į ką dabar skrieja muštukas. Iš pradžių atrodė, kad jis artėjo link jos, bet mergina klausė savęs, kuo ji gali būti tokia svarbi, kad muštukas skrieja būtent link jos? Sumąsčiusi, kad galbūt už jos yra kažkas svarbesnis apsisuko ir pastebėjo kiek tolėliau esančią Grifų Gūžtos gaudytoją – Klarę. Ką dabar daryt!? Treebook nemąstydama, kuo greičiau, puolė pas Klarę tikėdamasi, kad galbūt bent šį kartą jai pavyks apsaugoti kažką. Sustojusi grifė atsigręžė į grėsmingai skriejantį muštuką laukdama jo smūgio.

[Bandymas uždengti komandos draugą stojant tarp jo ir į jį skriejančio muštuko: 2,3]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Jasmine Diana Amneta Spalio 14, 2018, 05:50:55 pm
 Lyg būčiau nepasveikus. Jasmine prisimerkė, bandydama it koks chameleonas prisitaikyti prie sniego - tik ne kūno spalva, o pripratinti akis. Nors vis dėl to, visai neblogai būtų ir tapti nematomai, o ypač - kai ir šluota nematoma, mat galėtum atimti kritlį iš varžovų daug paprasčiau, tada, kai jie visiškai nesitiki. Kaip kadaise vogdavo iš sesers saldainius - atsisėsdavo šalia, o po maždaug penkių minučių, Claudie taip užsiskaitydavo knygą, kad praradusi budrumą nepastebėdavo, jog dingsta pora apelsininių ledinukų, tik netrukus išgirsdavo greitą bildėjimą laiptais. Vėliau Diana išmoko ir vaikščioti tyliai, kad sesuo tik vėliau pastebėtų, jog mėgstamų saldumynų nebeliko.
 Tačiau kvidičas - ne saldainių vagimas, turėjo ir šiokias tokias taisykles. Na, kad, pavyzdžiui du puolėjai negalėjo atiminėti kamuolio tuo pačiu metu. Tiesą sakant, Amneta nenutuokė kas būtų, jei pražiopsotų Fioną, o ji nepastebėtų Džesės ir netyčia abi bandytų atimti kamuolį, tačiau stengėsi savo mokslų išvargintos galvelės šitaip nekvaršinti. Taigi, mieli žiūrovai, į kažką jau spėjo trenktis nenuorama muštukas ir tikėkimės, kad ne į vieną iš mylimųjų bei nuostabiųjų Amnetų! It kokia nevykus komentatorė mintyse paskelbė naujieną, tačiau neišdrįso apsižvalgyti ir pažiūrėti į ką tas muštukas trenkėsi. Laikykis, Ro.
 Pakilo aukštyn, bandydama pastebėti kur verda veiksmas ir arba ten specialiai įsikišti ir ko nors pridirbti, arba nesikišti ir nuveikti kažką naudingesnio - apskristi ratuką apšilimui, pasilabinti su Švilpynės vartų gynėju (tiesą sakant, neprisiminė ką šį kartą į vartus pastatė) ar sukurti nepavykusį ketureilį ar trieilį, kuris bus tokia nesąmonė, kad jį galėtų panaudoti vietoj muštuko - pasakytų kokiai švilpių gaudytojai ir ji, gavusi juoko priepuolį, nuskristų nuo šluotos. Reikia galvoti pozityviai, Džes. Švilpiai tau nieko blogo nepadarė ir jų skriausti nereikia, nebent Gaja ar Ro pavogs saldainius...
 Nuo šluotos nuskriejo Areina! Mintyse paskelbė publikai. Arba, nenuskriejo... Pastebėjusi, jog grifė ant šluotos, pridūrė. Norėjo lėkti link lankų, kur vyko didžioji kova, tačiau vargu ar būtų spėjusi.
 Muštuko zvimbimas. Nelemto muštuko zvimbimas, nuo kurio kailį nešė per rungtynes su Klastuoliais. Tačiau ne ji buvo svarbiausias žmogus šioje aikštėje. Na, greičiausiai svarbiausias buvo teisėjas, tačiau iš žaidėjų - gaudytojai. Grifų komandos kapitonė Klarė bei šeštakursė švilpė Beatricė. Tik jų dėka komanda galėjo laimėti arba pralaimėti.
 Muštukas skriejo ne į Jasmine. Buvo veik apsidžiaugusi, tačiau kai pamatė į ką, atvipo žandikaulis ir nebebuvo apsisprendimo, paspartino žirgelį kiek tik leido ,,Kometa 140", lygiai tokia kaip Roanos, bei skrido su tikslu muštuką gauti į savo pilvą. Svarbu ne galvą ir ne šluotą, tačiau dėl visa ko, jau kiek lėtinant šluotą, į gynybą  ištiesė kairiąją ranką. Na, neturėtų lūžti stipinkaulis ir alkūnkaulis vienu metu. Ypač, su apsaugomis. Pagalvojo visišką nesąmonę, mat klausimas ar į ją vis dėl to pataikys muštukas. Nors geriau, kad pataikytų į ją.
 Dėl ko visas šis cirkas? Muštukas lėkė į Klarę Konę Karter, Grifų Gūžtos gaudytoją, kuri vienintelė gali sugauti šmaukštą ir pelnyti 150 taškų bei pergalę koledžui. Vienintelę komandos viltį.
 [Bandymas uždengti komandos drauge Klarę stojant tarp josir skriejančio muštuko į ją: 2; 4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Olivia Eier Spalio 14, 2018, 06:06:34 pm
Olivia stebėjo tai, kas vyksta kvidičo aikštėje. Keitas muštuku pataikė į Areiną Greywind – Grifų komandos atmušėją, nors jų gaudytoją ir bandė ją užstoti. Mergaitė šypsojosi, nes viskas kol kas klostėsi puikiai, kritlis vis dar buvo pas Kajų ir jis taikėsi į priešininkų lankus. Ji niekada negalvojo, kad kvidičą stebėti iš aikštės dar įdomiau nei iš tribūnų.
Tik vienas dalykas neramino antrakursės. Ji bijojo, kad atėjus laikui ginti lankus supanikuos ir suklys. Viskas bus gerai - ramino ji save. Juk visi žino ką daro jaudulys. Jaudulys - tai pabaisa, pakišanti koją tuo metu kai reikia veikti. Bet jaudulys lydi žmones bene kiekvieną dieną, nors kaip sakoma truputis jaudulio - sveika.
Saulė kuo toliau tuo labiau kaitino, tirpindama sniegą, kuriuo buvo apklota visa Hogvartso pilies teritorija. Oliviai labiau patiko žiema, nei vasara, bet kai per didžiausius šalčius išlenda saulė, jai būna palaima. Tada labai malonu vaikščioti pilies teritorijoje, bei statyti sniego skulptūras, jeigu žinoma sniegas ne per daug ištirpsta. Šiek tiek pasvajojusi apie sniego besmegenius ir Kalėdas jį sugrįžo į aikštę ir susikoncentravo ties įvykiais aikštėje. Gražu stebėti kaip vyksta visas veiksmas – kaip aplinkui nardo gaudytojai ir vienas nuo kito laksto puolėjai. Olivia pakilo kiek aukščiau, kad galėtų stebėti Kajų metantį kritlį lankus.
 
[-]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Edgar Jeffter Spalio 14, 2018, 07:25:15 pm
RPG vertinimas

Keitas Kolinsas: 8
Kajus Arno Wintersas: 8
Klarė Konė Karter: 10
Elride Endlercat: 10
Beatrice Mae Peck: 10
Areina Greywind: 6
Roana Amneta: 9
Fiona de Treebook: 9
Jasmine Diana Amneta: 10
Olivia Eier: 5

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)

Keitas Kolinsas [6] - Klarė Konė Karter [8] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Elride Endlercat [6] - Kajus Arno Wintersas [5] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Elridei Endlercat.
Klarė Konė Karter [8] - Beatrice Mae Peck [7] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Klarei Konei Karter.
Fiona de Treebook [7] - Keitas Kolinsas [6] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Fionai de Treebook.
Jasmine Diana Amneta [7] - Keitas Kolinsas [6] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Jasmine Dianai Amnetai.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2,5] = KKS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Keitas Kolinsas: 1; 2
Kajus Arno Wintersas: 2
Klarė Konė Karter: 1; 5
Elride Endlercat: 2; 3; 3
Beatrice Mae Peck: 4
Areina Greywind: -
Roana Amneta: -
Fiona de Treebook: 6; 3
Jasmine Diana Amneta: 3; 6; 5
Olivia Eier: -

Keitas Kolinsas netiksliai atmuša muštuką į Klarę Konę Karter.
Kajus Arno Wintersas netaikliai meta kritlį.
Klarė Konė Karter nepastebi aukso šmaukšto.
Elridės Endlercat atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes kritlis buvo mestas netiksliai.
Beatrice Mae Peck nepastebi aukso šmaukšto.
Areina Greywind neatlieka veiksmų.
Roana Amneta neatlieka veiksmų.
Fionos de Treebook atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Klarės Konės Karter.
Jasmine Dianos Amnetos atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Klarės Konės Karter.
Olivia Eier neatlieka veiksmų.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis neutralioje zonoje. Kritlį pasiėmus Švilpynės puolėjui yra leidžiama atlikti metimą iškart.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 0 Švilpynė.
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Keitas Kolinsas Spalio 14, 2018, 07:31:43 pm
Keito paleistas muštukas deja, nepataikė į nieką. Vaikinukas mintyse išplūdo kamuolį visais įmanomais keiksmais kokius tik mokėjo.
Saulės spinduliams žėrint sniege melsvais atšvaitais ir dangui esant tokios nuostabiai žydros spalvos, kvidičo stadione tvyrojo keistai dirbtina ramybė, visai nepritinkanti žiaurioms varžyboms, kuriose kol kas niekas nepirmavo, bet Keitas net gi labai juto savo komandos pranašumą.
Švilpiukai dirbo lyg, viena darni ranka, (o ironiškai jie dar ir buvo penki) kiekvienas atlikdamas savo veiksmus, netrukdydamas kitam ir laiku spėdamas susitvarkyti su jų užimamai pozicijai priklausančia užduotimi, kol grifai labiau panašėjo į atskirus pirštus, kurių kiekvienas atlikinėjo viską savaip ir nedarniai, tad nebuvo nuostabu, kad stiprus “švilpių kumštis” kol kas “gniaužė” padėtį savo rankose ir neketino paleisti.
 Smaragdo spalvos Keito akys lakstė po stadioną, ieškodamos to nenaudėlio muštuko, kurį garbanius paleidęs tinkama linkme galėtų neblogai aplamdyti priešininkams šonus ir taip padėti komandai. Nors koridoriuje susitikęs kažką iš grifų komandos turbūt maloniai pasisveikintų, bet dabar berniukas tamatė taikinius. Kvidičo lauke emocijoms vietos niekada nebuvo ir neturėjo būti, tas Kolinsui į galvą buvo įkalta jau nuo to laiko, kai jis būdamas pyplys pirmakursis kažkokio magiško sutapimo metu užėmė gynėjo vietą.
Muštuk muštuk muštuk, kur gi tu..?
Gal todėl, kad šaltis smelkėsi iki pat kaulų gelmių, gal todėl, kad ledinis oras su kiekvienu troškiu įkvėpimu rakino gerklę, lyg pačios šaltos žiemos apledėję pirštai bandytų prismaugti, o gal šiaip dėl nerimastingo jaudulio, Keitas negalėjo nustoti judėjęs ir sukiojasis ant savo šluotos, tarsi užsuktas vaikiškas žaisliukas. Prie lankų visada jausdavęsis saugus, žinodavęs ką daryti ir turėdavęs savo vietą, vaikinas atmušėjo pozicijoje nežinojo, nei kur pasidėti. Negalėjo nusigrūsti, nei prie lankų, kuriuos dabar saugojo kita švilpiukė, nei į patį stadiono galą, nes būtent jo ir jo rankose esančio sunkaus muštukus atmušinėjančio blokšto reikėjo visoje toje maišalynėje, pačiame centre, tarp lakstančių, besimalančių žaidėjų juodaplaukiui reikėjo ieškoti muštuko, rasti jį, prisivyti, nusitaikyti ir tada mušti, o dar nepamiršti saugotis ir to, kad netyčia atžagaria ranka tuo blokštu kam neužvažiuotų per makaulę.
Kiekviena sekundė ieškant muštuko, Keitą vis labiau neramino.
Kur gi jis? Kur? Ten? Ne... Ak, mielieji Helgos Švilpynės sausainėliai, kur gi tas kvailas daiktas nusirado? Nesuprantu, kaip Bea pakelia tokią įtampą ieškodama aukso šmaukšto...
Praėjo dar laiko. Įtampa klampino tarsi tąsus medus, o pats atmušėjas jautėsi tarsi tame meduje įklimpusi musė. Tik staiga...
SIŪBT!
Prie pat vaikino galvos, vos jo “nenuskindamas” nuo šluotos siūbtelėjo muštukas. Veide, tarsi kokiam bepročiui įsižiebė šypsena ir berniukas, palinkęs ant savo ne pirmos jaunystės šluotos puolė visu greičiu tą padūkėlį vytis.
ŠVYST! TEKŠT!
Štai ir muštukas, kurio neradimas įvarė švilpiui tiek panikos, jau skrido į kažkurį ryškiai raudona spalva apsirėdžiųsį žaidėją.
Tiesa sakant su šia spalva grifai atrodo tarsi kovingi gaidžiukai-nejučia prasismelkė mintis į vaikinuko galvą.

[Atmušimas į Areiną Greywind 2;6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Anmeya Spalio 14, 2018, 07:50:30 pm
 Kvidičas. Kvidičas. Kvidičas. Vienas didelis, nervų kamuolėlį verpiantis dalykas. Kodėl? Kam jis išvis sukurtas? Nuleisti savigarbą, parodyti jog esi silpna skruzdelė negailestingoje Visatoje. Nors, tiksliau kalbant - pati Žemės planeta Visatoje yra kaip skruzdelė, tai su kuo tada lyginti septynis milijardus(gal mažiau, gal daugiau) šio dangaus kūno gyventojus. Žiobarai ieško Marse ateivių, vandens ir naudingų iškasenų, net nenumanydami, kad kitoje galaktikoje gali būti tokių pačių kaip jie. Bet juk kita galaktika nepasiekiama, ar ne? Kosminiai erdvėlaiviai dar nėra tokio gero lygio. O gal ateiviai gyvena jau tarp mūsų? Nusipurčiusi nuo panašių minčių, rausvaplaukė atsipalaidavo. Stresas, nerimas, baimė pralaimėti, baimė prarasti čempionės titulą valdė puolėjos kūną. Tačiau visa tai neturėjo būti. Tik ne dabar. Giliai įkvėpusi, Amneta šovė pirmyn. Na jau kas, tačiau nepasiduos taip lengvai. Pralaimėjimas prieš gudriuosius varnanagius įkvėpė nors ir nedidelio, tačiau pasitikėjimo savomis jėgomis. Jeigu jie atsilaikė prieš mėlynųjų koledžą, atsilaikys ir prieš raudonuosius. Juk bet kuriame mūšyje svarbu ne pergalė, o dalyvavimas. Tai savotiška, mažytė pergalė kiekvieno dalyvavusio širdy.
 Raudonam kamuoliui vos neiškritus iš gležnų, apsaugomis "sumūrytų" rankų, teko susikaupti labiau. Kol ji skrenda iš paskos ją gali vytis de Treebook ir bandyti atimti knygą. Tfu - kritlį. Su visuo tuo jauduliu jau ir daiktų pavadinimai pradeda painiotis, o gal kalta Fionos pavardė reiškianti Medžio knygą? Vienas Visagalis Dievulis težino kokia aura dabar supa žaliaakę. Ir vienintelė žaliaakė žinojo, kad dabar, vos po kelių minučių, bus lemiama akimirka - ji mes kritlį į lankus, pirmą kart šių rungtynių metų.
 Nežinia, ar tikėjosi padrąsinamo žvilgsnio iš kapitono, ar pati stengėsi šį balažin kodėl padrąsinti, tačiau Ana žvilgtelėjo į Kajų, kai apsisuko ruoštis metimui. Fiona, kaip mergina tikėjosi, jos nesivijo. Na ir tegul šyptelėjo burtininkėlė ir pradėjo skristi lankų link. Žvelgdama į Elridę negalėjo iš veido panaikinti šypsenos - prisiminė jų pirmąjį susitikimą virtuvėje, kur rado Endlercat gulinčią ant grindų įdomu jai išvis buvo patogu? Reiks kada pasiklaust pamintijo Švilpynės kvidičo komandos narė. Atskridusi prie lankų, greit permetė visus tris akimis ir pasileido arčiausio - kairiojo, link, o tada... ŠVIST. Kritlis pradėjo skrieti lanko link.

[Metimas atkovojus kritlį iš neutralios zonos po netaiklaus metimo: 2, 3, 5]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Beatrice Mae Peck Spalio 15, 2018, 03:12:57 pm
     Posakis 'it akis išdegęs' galėjo būti visiškai tinkamai panaudotas šiandien, tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Šlapi skruostai nuo nuriedėjusių neemocingų ašarų tikrai nebuvo patogiausias dalykas žaidžiant kvidičą žiemos metu, o bandymas jas nuvalyti taip pat šaltomis odinėmis pirštinėmis nė kiek negelbėjo. Kad tik saulėje blizgančių šeštakursės skruostų niekas nesumaišytų su jos buvimu emocinga žaidimui dar nespėjus įpusėti - nematomas arogancijos šydas kaip mat prarastų savo tvirtumą įskildamas. O kaip menko įskilimo užtenka ledynui, už akimirkos nusiridenančiam žemyn į vandenį, taip ir pasitikėjimas savimi ir šaltumas - neduok die kažkas įvyks, ar bent jau mintis šmėstels galvoje, kad šeštakursės būta jautrios ir… švilpiškos. Šiurpuliukai perbėgo per nugarą. Besitaisydama plakus, bepradedančius siekti nepriklausomybės iš buvusio tvirtai surišto kuoduko, ji spėjo akimis sekti netaiklų kritlio švystelėjimą Grifų Gūžtos lankų link. Vargu ar praleistum tokią akimirką - kvapą sulaikę švilpiai ir grifai tribūnose išskleidė nusivylimo ir džiaugsmo atodūsių kakofoniją, o prie šio balsų chaoso prisidėjo ir Beatrice, tačiau ne kaip reaguodama į negautus taškus, o vėl išvydusi prieš akimirką iš akių dingusį aukso šmaukštą.
     Tokios ilgos auksinio kamuoliuko gaudynės galiausiai priverčia užduoti klausimą - ką aš čia veikiu? Gainioji kamuoliuką, kol tavo komanda arba talžo varžovus, arba paaukoja savo šluotas, nosis ir kelio girneles, tam kad tu, taip, TU, turėtum daugiau laiko ir nepavirstum savo krauju pasidabinusia taiklaus muštuko auka. Šiek tiek šiandien pavydėjo Keitui, kurio blokštas jau keliskart šiandien poškėjo taip identifikuodamas potencialius taikinius. Nors ir netaiklaus būta pastarojo smūgio, jau, klausyk, tuoj ir kitas muštukas bandys iš kieno nors plaučių išmušti orą, o galbūt ir iš skrandžio – pusryčius. O koks tobulėjimas būtų pačiai Beatrice, rankoje laikančią blokštą ir sėkmingai skleidžiančiai skausmą kolegoms ant šluotų:  nuo skaudžios traumos, privertusios pamiršti vietą komandoje geriems trejiems metams, iki stovėjimo priešingoje pusėje ir suteikdama traumas kitiems žaidėjams, nieko bendra neturintiems su jaunos merginos mintyse įstrigusiu keršto troškimu pačiam skausmui (vietoje to, kad kaltintų savo nepastabumą ir lėtą reakciją į pokštelėjimo garsą, kurio, pripažinkim, neišgirsti tiesiog negali). Aišku, plonos rankos, kurios labiau įpratusios jėgą demonstruoti lazdelės vikrumu ar plunksnos raitymu, vargu ar tvirtai nulaikytų blokštą. Turbūt greičiau leistų lazdai išslysti ir nukristų žemėn ant kurio nors oponento galvos – kaži, ar teisėjai netyčiomis sukeltą smegenų sukrėtimą priimtų kaip tyčinį taisyklių pažeidimą.
     Nors blizgutis ir skelbė apie savo buvimo vietą per ganėtinai didelį atstumą, noras savo komandai nusipelnyti buvo it parakas jaunai merginai, lekiančiai po, virš ir beveik per kolegas su šluotomis, galbūt net ir šalia Roanos, atkovojusios kritlį ir nusitaikiusios į Grifų Gūžtos lankus. It akis išdegus... iš tiesų galėjai taip pasakyti apie šeštakursę, kai jos, nematančios nieko kito aplink, akyse atsispindėjo tik ryškus blizgesys, bylojantis apie beribį Beatrice troškimą pagauti aukso šmaukštą. Bent jau neišgirsti muštuko buvo sudėtinga, tad palikusi tik šį veikiantį saugiklį, ji pralėkė pro visus Švilpynės lankų link.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 2]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Elride Endlercat Spalio 15, 2018, 03:39:26 pm
Ir atrodo stresas ir baimė kuriam laikui dingo. Jauno švilpio metimas buvo visiškai netaiklus. O grifė taip nervavosi ir, rodos, dėl nieko. Giliai įkvėpusi Elridė nusišypsojo sau. Jai pasisekė, jai pagaliau kažkas pasisekė. Merginos kūną užplūdo laimė ir džiaugsmas, ji vis dar šypsojosi ir buvo atsipalaidavusi.
Tik bėda, kad dėl savo patirtos laimės ir pakilusios nuotaikos, žaliaakė nematė, kas vyksta aplink ją. Pagyvėjusi, su užplūdusiu pliūpsniu energijos, nužvelgė už ją vyresnę grifę, nes norėjo patikrinti, ar į ją nepataikė muštukas, ar vis dėl to, deja, nuo jo išsisukti nepavyko.  Ir štai, nuotaika pakilo dar labiau, kadangi gaudytoja nerodė jokių ženklų, kad į ją buvo pataikęs muštukas, jokio susirietimo ar kažko panašaus.
Elridė kelioms sekundėms užsimerkė, ji mėgavosi savo sėkme, o tada nužvelgė apyrankę ir padėkojo, nors ar būtent tai apyrankei, ar kažkam kitam, nežinia. Bet dėkoti buvo dar anksti. Mergaičiukė elgėsi lyg varžybos baigėsi tuo netaikliu metimu, lyg pavojaus nebėra ir jo nebebus. Bed, deja, situacija kartojasi. Grifės akys pakilo ir pamatė artėjančią švilpių puolėją.
Šypsena veide išnyko, dabar jame spindėjo tik pykčio perpildytos, šviesiai žalios, akys. O taip, paauglė supyko ir susinervavo. Mintyse mergaičiukė ėmė keikti visą pasaulį, nes, na, kaltino jį, kad viskas eilinį sykį pakrypo į blogą pusę, kad jai vėl tenka ginti žiedus, ir keikė save, nes suvokė, kad per anksti ėmė džiūgauti dėl netaikliai mesto kritlio.
Pykčiu perpildytas žvilgsnis stebėjo švilpę. Mergina ją pažinojo ir tas grifiukę siutino dar labiau. Juk, kaip čia drįsta pažįstamas žmogus stoti prieš ją? Ne, ji negalėjo leisti švilpei pataikyti į žiedus, jos manymu, jau geriau tas mažas vaikėzas tai padarytų, nei Roana. Va ir vardą mergiotės prisiminė. Dešinysis lūpų kamputis pakilo, o visas kūnas įsitempė ir pasiruošė.
Elridė buvo pasiruošusi ir negalėjo leisti jokiai baimei, ar savikritikai sutrukdyti sugauti tą nelemtą kritlį. Pagaliau puikiai ignoruodama baimę grifė ėmė mėgautis žaidimu. Nors toks ir mėgavimasis, paauglė įsivaizdavo puolėjos miną, kai jos mestas kritlis atsiduria gynėjos rankose.
O kad tai tikrai įvyktų, kad mergina tikrai pagautų kritlį, grifės manymu, reikėjo sumažinti jos pasitikėjimą savimi. Kad metant būtų mažiau jėgos ir daugiau neužtikrintumo. Va taip ir ima šviestis žmogaus klastuolio savybės.
-Ė, Roana, kam tau bandyti mesti tą kritlį, jei vis tiek nepataikysi?-mergina nežinojo, ar švilpė išgirdo jos ištartus žodžius, bet pasijautė puikiai. Ji pajuto pasitikėjimą savimi, malonų jausmą, kad išdrįso ištarti ne pačius gražiausius žodžius ir tyliai mintyse sau kartojo – jei ji pyks, ne mano bėdos, juk čia tik žaidimas. Jos akys sužibo, ne paauglės protas valdė kūną, ne jos protas valdė liežuvį, o pyktis ir kiti jausmai. Ir grifei taip patiko, jai atrodė, kad taip lengviau išsireikšti, juk ir baimės nebebuvo, o kad gynėja gali nepagauti kritlio, nė negalvojo. Elridei atrodė, kad su pasitikėjimu viskas ims sektis, tad ji tik šypsojosi stebėdama puolėją ir mintyse toliau šaipydamasi iš jos.
-Nieko tu nesugebi...-tyliai tarusi, nors ir tie žodžiai turėjo būti skirti Roanai, mergaitė kelioms sekundėms pasijautė nejaukiai, mat rodės, kad ji pati buvo tai girdėjusi. Bet, deja, mintys vėl sugrįžo prie jau mesto kritlio, kurį privalėjo pagauti. Nors kaip tą padaryti žaliaakė nebesuvokė, kadangi jos protas buvo užtemęs, o galvoje buvo aišku tik tai, kad ji privalo tai padaryti ir negali susimauti.

[Metimo blokavimas gaudant kritlį: 2,3]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Džeimsas Greywindas Spalio 15, 2018, 04:14:18 pm
Skausmas ėmė kvapą. Susirietusi pro ašaras spiritrijo į pažliugusią žiemos paliestą žemę. Ši, su kiekviena prabėgusia varžybų sekunde, ėmė kuo labiausiai panašėti į didelę košę su dar didesne purvo ir vandens porcija, įsiurbsiančia aliai vieną vargšelį kvidičininką, nesugebėjusį išsilaikyti ant šluotos, o gal numuštą muštuko. Aš turėjau ten atsidurti - tyli mintis slystelėjo galvoje.
Buvo dar tik žiemos vidurys, o jau atlydis? "Klimato atšilimas" - pasakytų varnis. Jie liko kitoms, paskutinėms, kvidičo rungtynėms. Kokios jos bus? Retorinis ir įdomus klausimas. Ar ji iki jų ištvers? Kažin.
Ar šilta, ar šalta, Areinos skruostai degė, nosis raudonavo. Ja ritosi mažyčiai ašarų lašeliai. Skauda. Mergina, suspaudusi blokštą, negalėjo atsibusti iš kilusio siaubo. Rankos tirtėjo, kiekvienu įkvėpimu krūtinė trūkčiojo, lūpos drebėjo. Rodės, nualps, tik išvydus dar vieną atlekiantį perkūno oželį. Nepajudės iš vietos, abejodama savimi, sukaustyta sąstingio.
Laikas tekėjo. Aikštėje šauniai pasirodžiusi Švilpynė nestabdė ir lėkė tolyn. Dabar, rodos, teko gintis grifams - Keitas ir vėl paleido muštuką. Kol mergina susigūžusi drebėjo, vartydamasi savo pačios užgauliojimuose, juoduolis nešė sėdimąją link kapitonės. Oras pakvipo dar viena nesėkme Grifų Gūžtos adresu. Jasmine, Fiona - jos puolė dengti komandos draugę ir galvą savo kūnais, tuo tarpu Ari... Ačiū Merlinui, tai buvo netaiklus smūgis. Mergina tingiai kilstelėjo galvą. Ji pabandė silpnai šyptelėti. Karter ne tokia nevėkšla kaip ji. Ne, visi čia esantys yra daug daug geresni už ją. Sąrašas toks ilgas...
- Ką-ą?...- de Treebook šūksnis ir per tokią mėsmalę (įskaitant ir didžiuosius sirgalių maršus) sugebėjo pasiekti atmušėjos ausis,- N-ne, - gumulas susidaręs gerklėje trukdė kalbėti. Skubiai papurtė galvą,- viskas gerai,-taip tariusi Areina perbraukė atgalia ranka šlapius skruostus. Giliai įkvėpė. Skausmas po truputį slopo. Tačiau abejojo. Taip abejojo. Žiauriai. Su kiekvienu centimetru, prieš akis atsiverdavo ištisos eilės kas-nutiks-jei-ir-mane-vėl-nudauš-muštukas vaizdinių.
Sukando dantis. Ne, ji privalo išlikti stipri. Privalo. Deja, rankose blokštas gulė it guminis. Netvirtas. Nereikalingas. Kažin, ar su tokiu nudauš toli, klausimas, ar tiksliai.
Netikėtai, it per tirštą miglą, ausis pasiekė nieko gerą nežadantis dunkstelėjimas.
Muštukas. Vėl.
Širdis nusirito į kulnus, protas apšąlo iš paniškos baimės. Juodasis kamuolys vėl visu savo gražumu lėkė į ją pačią- Keitas kitados atrodęs geras vaikinukas, šią akimirką jai tapo dar vienu Skausmo ir Siaubo vietininku žemėje.
Negi tikrai ji verta Greywind pavardės? - vienintelė mintis toptelėjo galvon, kai grifė nevaldydama savo kūno, užsimerkė, bijodama matyti, kaip artėja muštukas. Tvojo blokštu.
Orą perėžė medinis pagalys, nežinia, ar taikliai atmušdamas švilpio pasiųstą muštuką, ar tik taikliai atmušė neva ore skraidžiojančias muses.
Muštukas turėjo nuskrieti Švilpynės gaudytojos pusėn.

[Lekiančio muštuko į save atmušimas į Beatrice 5; 2]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Kajus Arno Wintersas Spalio 15, 2018, 04:15:26 pm
Kritliui atsiradus Roanos rankose, jaunasis kapitonas lengviau atsikvėpė. Berniukas net nejuto, kaip buvo sulaikęs kvapą - jo mestas kritlis netaikliai prašovė pro lankus, bet buvus, kur nebuvus iš po žemių, atsiprašau, iš oro atsiradusi bendrakoledžė mikliai čiupo raudą kamuolį ir dabar pati sviedė kamuolį į varškytės Elridės saugomus lankus.
Ir kas dabar vėl pašūkaliavos, kad jie per jauni žasti? Negi patys nematė, kaip Keitas nutrenkė Greywind? Negi patys nemato jau kiek laiko Švilpynė turi savo kritlį rankose, o jų pusė tik skrajoja ginti saviškių?
Ir iš tiesų Keitui vėl mušus muštuką į Areiną, kiti "laisvi" grifai suskubs it akis išdegę ginti savo komandos narės. Juk Klarė ir Elridė už jokius pinigus nesitrauks iš savo pozicijų, lekiant ginti Areinos, tad šis darbas ir vėl slėgs kitų grifių pečius.
Atrodo, nieks daugiau nesikėsins į kritlį, apart tos pačios Elridės, kuri žūtbūt gins savuosius lankus. Kokia ironija - burbėjusi, kad jai valandos prabėgs nuobodžiai, dabar jau antrą sykį turės ginti lankus nuo įkyrių švilpukų atakų. Visai gera mintis būtų jam su Roana pasilikti dviese prie lankų ir dar kartą ir dar kartą bandyti pelnyti komandai dešimt taškų, kolei Keitas šokdina bent pusę raudonųjų komandos narių.
Deja, šiam norui nebuvo lemta išsipildyti.
Areina Greywind pasirodė esanti tikrai ne iš kelmo spirta ir ne prie kelmo suspardyta, ir neilgai trukus jos paleistas muštukas zvimbė it įniršusi bitė link Švilpynės komandos narių.
Dvivardžiui berniukui pasijutus lyg perlietam lediniu lietaus vandeniu, žaibiškai apsisuko ir nušvilpė muštuko kryptimi.
Šluota pasiutelišku greičiu skrodė žiemišką orą, Kajus iš jos spaudė viską kas tik likě tebuvo. Kad tik jis spėtų! Vargas jam, jei Beatricę nutrenks Areinos muštukas!
Nagi, nagi, nagi!
Švilpis staigiai atliko posūkį, šovė it raketa dangun. Saulės šviesa apžlibino tamsiaakį, šis bjauriai susiraukė, užsimerkė. Nejučia, nesusigaudydmas Kajus pasisuko su šluota kairėn ir pro šiek tiek nuleistas blakstienas išvydo...
Štai!
Beatrice geltonos taškas jau buvo čia pat! Kajus su viltimi įsišiepė ir žaibiškai kryptelėjo šluotą šonu, atstatydamas dešinį petį nenaudėliui, milijoną kartų kvidičininkų apkeiktam muštukui.
Tegul mane nutrenkia! Neleisiu Bea nukentėti! - save drąsino trylikametis su būsimo skausmo baime it jauduliu laukė keturiolikmetės pasiųstojo muštuko.
Per šias rungtynes dar nei vienas švilpis nebuvo nutrenktas nuo vaizdo muštuku. Negi jis toliau pratęs šią tradiciją? O gal bus pirmasis per šias rungtynes nukentėjęs švilpis?
Kajus iš įpročio stipriau sugniaužė šluotos kotą it blokštą, ir tik tą kartą suvokė, kad jaunasis burtininkas jau nebėra atmušėjas, o puolėjas.
Kad tave Perkūnas nutrenktų,- keiktelėjo švilpis, pasijutęs toks mažytis vabaliūkštis, kuris nei nemoka pats apsiginti, nei nežino ar sugebės kitus apginti.
Keitai, prašau, noriu, kad tavo muštukas taip nutrektų Areiną Greywind, kad šios paleistas muštukas netaikliai praskriestų šalia manęs ir Beatrices! - spygavo švilpis savo mintyse, pirmąsyk taip paniškai bijodamas atskriejančio smūgio.

[Stojimas tarp lekiančio muštuko į Beatrice: 4;6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Klarė Konė Karter Spalio 15, 2018, 04:16:05 pm
Kai muštukas, užuot skriejęs tiesiai į smulkią žaliaakę, nulėkė kažkur šalia, Klarei rodos pianiną, buvusį didžiojoje salėje varlių choro pasirodymo metu, kažkas nuo smegenų nukėlė. Septyniolikmetė labai norėjo vaikiškai parodyti priešininkų komandos atmušėjui liežuvį. Bet kol kas nutarė, jog bus rizikinga erzinti fortūną, kurios suteikiama jėga kol kas buvo panaši į gumą. Galėjai ją tempti, tačiau vienu metu ji trūks, ir niekam neaišku į kurią pusę. Vaikiškumas padėjo tik užsispyrime pasiekti savo tikslą.
Kiek pasisukusi į šoną pamatė komandos drauges, kurios buvo pasiruošę apginti kapitonę nuo blogą nešančio kamuolio.
- Ačiū. - Ištarė kiekvienai ir praskrisdama ištiesė kairę ranką, suspaustą į kumštį. Tikėjosi, jog komandos merginos švelniai trinktelės priliesdamos smulkų septintakursės kumštį.
Daugiau negaišdama laiko, su komandos narėmis galės viską aptarti po rungtynių, kurias dabar reikėjo laimėti, apsuko šluotą ir pakilo į didelį aukštį. Čia jautėsi saugiau ir nuo muštukų, ir galėjo geriau stebėti visą situaciją. Rungtynių svarstyklės kol kas svyravo ties viduriu, teoriškai. Praktiškai kiek galėjai matyti, jog grifams sekėsi kiek sunkiau. Ar oras, ar bloga diena, ar šluotkočiuose pasitaikė rakščių. Tikrai nesuprasi. Bet kol rezultatas buvo lygus, o rungtynių pabaigos švilpukas neskambėjo, kautis lygias galimybes turėjo abi komandos.
Galvą sukinėdama tai į vieną, tai į kitą aikštės lopinėlį įnirtingai žvalgėsi. Akys jau norėjo poilsio. Ir Grifų Gūžtos kapitonė žinojo: grįžusi po rungtynių skirs laiko nusnūsti. Nesvarbu ar bendrajame kambaryje bus vakarėlis ar ne, ir nesvarbu, jog laukė kalnas septinto kurso namų darbų. Dabar svarbiausia buvo užbaigti rungtynes kuo greičiau. Kol priešininkų komandos gaudytoja nepastebėjo šmaukšto. Rungtynėse su Klastūnynu žaliaakei puikiai pasisekė. O gal tai tebuvo naujokės sėkmė? Na, ji nebuvo visiška naujokė. Tačiau prieš tai strazdanei teko skraidyti kitu numeriu pažymėtu apsiaustu. Klarė prieš tai užėmė puolėjos vietą.
Ieškodama šmaukšto smulki septyniolikmetė po aikštę judėjo negreit. Lėkdamas gali praleisti mažą, sparnuotą kamuolėlį atspindžių karalystėje. Panašiai buvo su grybais, renkamais eliksyrų ingredientams saulėtą dieną miške. Tarp atspindžių smulkų daiktelį labai sunku pastebėti. Neaišku koks oras buvo nepalankesnis gaudytojams: ar lietus, merkiantis žemę taip, jog nematyti toliau, nei šluotos priekis, ar saulė, visur mėtanti blikus, kuriuos sumaišyti su aukso šmaukštu nereikėjo absoliučiai jokio proto.
Ilgakasė svajojo, kad sparnuotas kamuolėlis greičiau pasirodytų. Stebėti kaip kiti žaidėjai nardo po aikštę, o tu turi laukti savo progos, dažniausiai nulemsiančios rungtynių pabaigą, buvo tarsi koks senovinis, keistas, tačiau itin erzinantis kankinimo būdas. Net gynėja šiandien turėjo ką veikti. Grifams, aišku, geriau būtų, jei veikti daugiau ką būtų man, o ne Elridei.
Mintims keliaujant tankių plaukų ir vaikystėje gerai kamuoliu atidaužytų kaulų dengiamiems smegenų vingiams, akys užkliuvo už šviesos atspindžių mirgėjimo, kuris rodėsi judėjo greičiau už saulės zuikučių mirguliavimą. Nejaugi pagaliau? Grifų Gūžtos gaudytojos antakiai kilo iš vietos net greičiau, nei sujudėjo link auksinio blyksnio nukreipta šluota. Raudonapsiaustė lėkė didžiausiu galimu greičiu, jog nepamestų iš akių kamuolėlio. Jei čia iš tiesų šmaukštas, tada jis tikrai bus mano, prisiekiu. Žaliose Klarės akyse žvilgančiu ryžtu nebūtų suabejojęs nė vienas.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą:3]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Olivia Eier Spalio 15, 2018, 05:25:34 pm
O ne! Švilpynė nepataikė į išsvajotuosius klastuolių lankus. Jau buvo benusimenanti kai kritlis vėl atsidūrė jos komandos draugų - šįkart Roanos rankose. Tribūnose girdėjosi mokinių tai palaikomieji, tai kartais neigiami šūksniai. Turbūt retas nežaidžiantis susimąsto ką komandai reiškia žiūrovų palaikymas, tai atrodo įprastas reiškinys, išreiškiantis emocijas. Tačiau žaidėjui tai kur kas daugiau - palaikymas yra didžiausia paskata kurią jis gali gauti iš aplinkinių. Išgirdus plojimus pasirodo neapsakomas jausmas - apima drąsa, atsiranda daugiau jėgų ir kuo labiau tuo daugiau tu nori žaisti kvidičą, bei prisidėti prie pergalės.
Olivia vis suko ratus aplink švilpynės lankus, žiūrėdama ar ko nepraleis pro akis ar ausis. Ir taip. Ji kažką pastebėjo. Tai buvo aukso šmaukštas, tačiau Beatrice - jų gaudytoja buvo kitame aikštės gale ir kad ir kaip stengtųsi jai parodyti ar pasakyti, ji negirdėtų. Ši šeštakursė buvo jai tikras pavyzdys kokia kvidičo žaidėja turi būti - drąsi, stipri. Gal ir ji kada ateityje bus gaudytoja? Ką čia gali žinoti? - pamanė pažvelgdama į jų komandos gaudytoją.
Tuo pačiu momentu Olivia pastebėjo kaip muštukas skrieja netoli Beatrice. Ji nesuprato kas čia vyksta, tačiau kaip buvo treniravusis ji pajudėjo iš savo pozicijos visu greičiu kiek tik galėdama švilpių gaudytojos link. Skriejant dideli greičiu ji jautė kaip pro ją srūvą oras ir susikoncentravusi į tašką kurį nori pasiekti beveik galėjo girdėti kaip tuksi širdis jos krūtinėje. Adrenalinas suėmė visą kūną, o palaikomieji švilpių šūksniai skriejo pro ausis sukeldamas nerimą. O kas jeigu ji nespės? O jeigu ją pačią nutrenks muštukas? - ji bijojo labiau ne to, kad pati bus sužeista, o tai, kad nuvils savo komandos narius.
Gal ji padarė klaidą ateidama į kvidičo komandą. Galbūt reikėjo paaugti? Galbūt reikėjo daugiau treniruočių? Nejaugi ji tikrai gali padėti komandai?
Olivia jau buvo labai arti, visiškai arti. Muštukas taip pat netoliese. Staigiu posūkiu, kuris atrodė lėtesnis nei sulėtintame filme ji atsidūrė prie pat Kajaus jausdama baimę ir dėl savęs pačios, ir dėl komandos draugų. Pažvelgė į Bea ir prisimerkė tikėdamasi geriausio.


[Bandymas uždengti komandos draugę Beatrice stojant tarp jos ir į ją skriejančio muštuko: 2; 5]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Fiona de Treebook Spalio 15, 2018, 05:33:19 pm
Kur muštukas? Tokia buvo pirmoji Fionos mintis, išgirdus pralekiantį muštuką pro ausį. Ji buvo įsitikinusi, kad į ją nepataikė, bet nežinojo, ar Klarė nenukentėjo. Gaudytojai atrodė viskas buvo gerai, puolėja net matė skubiai nulekiantį muštuką po nesėkmės.
-Oii, kaip pasisekė,-šyptelėjo Klarei.
-Sėkmės,-palinkėjo, ir nuskrido ieškoti ką dar iš grifų reikia apginti. Kol kas, atrodė, grifų  gynimas nuo muštukų sekėsi pakankamai gerai. Tik vienas žmogus buvo nutrenktas (na, šis atvejis nebuvo labai jau geras), kitiems pasisekė labiau – į juos net iš tikrųjų nelėkė muštukas. Kadangi de Treebook nerado, ką galėtų užstoti, skraidžiojo sau padebesyse ir ieškojo toliau. Juk turėjo ką nors veikti.bet nežinojo ką. Juk negali visą laiką skraidyti čia, aukštai, ir ieškoti to, kam reikia gynybos. Juk tokių gali ir nebepasitaikyti? Taigi, savo akiratį teko praplėsti ir kitokiomis paieškomis. Fik neaišku kokiomis. Šmaukšto?  Nee, tegu Klarė tą daro. Kritlio? Ne, jis, atrodo, dabar vėl po netikslaus metimo buvo atsidūręs švilpių rankose, bet dabar tai jau buvo kitas žmogus. Skirtumai aiškiai matėsi. Ši mergina buvo vyresnė. Gal metais, pora. Ketvirto penkto kurso. Teks geriau su tais mokiniais vėliau susipažinti. Galiausiai  nusprendė laiką praleisti naudingiau, nei tik skraidžiojant niekur, ir nieko neveikiant. Nusprendė nuskristi pas Areiną. Su ja buvo mažai bendravus, tad papildomi žodžiai ar sakiniai tikrai nepakenks žaidimui. Nebent labai užsiplepės, ir tada į jas įlėks muštukas. Puolėja nuskrido pas atmušėją, ir vos ištarusi kelis žodžius, pamatė artėjantį muštuką. Vėl? Jie mane persekioja ar ką?? Mergina pasiruošė jau įprastam jai veiksmui. Ginti komandos draugę nuo lekiančio į ją muštuko. Tikėjosi, kad bent dabar jis įlėks į ją, o ne į saugomąją.

[Bandymas uždengti komandos draugą stojant tarp jo ir į jį skriejančio muštuko – 4, 2]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Jasmine Diana Amneta Spalio 15, 2018, 06:33:48 pm
 Na aišku, kaip visada - tik norėk, kad veiksmai atneštų šiokios tokios naudos - šast ir jos čia visiškai neprireikė. Svarbiausia - geri norai. Na bet ką padarysi, jei kitiems tai būna neįdomu ir visi, o ypač - žiūrovai nesupranta, kad ne taip jau ir lengva su jauduliu ir spaudimu ką nors atlikti, nuo baimės nenukristi nuo šluotos. O sirgaliai tik šūkavo ir šūkavo, greičiausiai visiškai nesuprasdami, kad jų balsai ir akys darė šiokią tokią prastą įtaką, mat stebint viską daryti sunkiau. Clau anksčiau net laukdavo, kol nieks į ją nespoksos, kad valgyti galėtų... Bet Hogvartsas viską labai keitė ir Amneta suvokė, kad jei visiškai susimaus, pusė Didžiojoje salyje būsiančių mokinių į ją spigins akimis žudančiu žvilgsniu, it mitologinės Medūzos ar nemitologinis basiliskas, kuris, deja, bet padvėsė nuo Poterio rankos Hogvartse, tad dabar nebesusistingdysi keletai savaičių, kad išsisuktum nuo sunkių atsiskaitomųjų darbų.
 Grifė šyptelėjo, nes muštuko šįkart negavo niekas, tačiau kylant į viršų, norėjo lėkti prie lankų, tačiau tas muštukas (kitas, arba net tas pats), it prakeiksmas vėl kažkur skriejo. Iš pradžių teko gaudytis kurioje pusėje, tačiau netrukus susiprotėjo - lekia į kitą grifę. Na tu, Džes, kaip ir seserys, nevykus. Puolėja mat, mažiausiai vertinga visam žaidime, čia gink vieną, čia atsistok prieš muštuką gindamas kitą... Diana mintyse murmėjo, nes grįžęs galvos skausmas aptemdė realistišką protą, pridėdamas pesimizmo. Juk realistas ir pesimistas mato tą patį - stiklinė pusiau pilna, pesimistas tik sudramatizuoja. Keista, tačiau Jasmine niekad nelankė dramos būrelio, tačiau kartais sudramatizuoti mėgdavo.
 Stipresnis vėjo šuoras ir greitis akis sudirgino, todė jos kiek paraudo, tačiau neapsiašarojo.  Suprasdama, kad bando apsaugoti ne ką kitą, o atmušėją, kuri, kitaip nei Amneta, nebuvo septintakursė. Areina visuomet jai atrodydavo paslaptinga, gal šiek tiek paslaptingumo suteikė tamsesni plaukai ir veidas, kuris, rodos būtų tikęs vyresnei merginai. O vat Džesė, nors ir buvo septyniolikmetė, tačiau verčiau priminė vaiką, o ne vyresnį už save žmogų. Na, greičiausiai dėl genų, tačiau vis dėl to buvo aukščiausia Amneta artimoje aplinkoje. Aukščiausia, bet turbūt ne pati protingiausia ir turėjusi šlykščiausią charakterį.
 Diana pora dešimčių laipsnių pasisuko, kadangi muštukas kiek pakrypo ir keitė trajektoriją, mat norėjo, kad grifų atmušėja išliktų sveika ir galėtų muštukus laidyti į švilpius. Na, tikėjosi, kad bent jau pasaugos sesutę ir kitus mažesnius vaikučius, nes šių buvo labiau gaila. Juk palyginus, mažučiai, tačiau jau įsivėlę į tokį žiaurų ir negailestingą žaidimą. Jei kas nors nuskriaus Ro, piktai spoksosiu tol, kol įgrysiu negyvai. Paskyrė bausmę ir vos nesukikeno, tačiau atsisukusi pamatė atlekiantį muštuką, kuris buvo vis arčiau ir vis garsiau zvimbė. Akromantulėle švenčiausioji, kad čia vyksta, į ką aš įsivėliau... Stabdydama šluotą pamintijo ir atsiduso, pasiruošusi pagauti ne kritlį, o muštuką.
[Bandymas uždengti Areiną stojant tarp jos ir į ją skriejančio muštuko – 3; 5]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Edgar Jeffter Spalio 15, 2018, 08:44:54 pm
RPG vertinimas

Keitas Kolinsas: 10
Roana Amneta: 9
Beatrice Mae Peck: 9
Elride Endlercat: 10
Areina Greywind: 9
Kajus Arno Wintersas: 6
Klarė Konė Karter: 10
Olivia Eier: 8
Fiona de Treebook: 8
Jasmine Diana Amneta: 9

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)

Keitas Kolinsas [6] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Roana Amneta [6] - Elride Endlercat [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Klarė Konė Karter [8] - Beatrice Mae Peck [7] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Klarei Konei Karter.
Areina Greywind [6] - Beatrice Mae Peck [7] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kajus Arno Wintersas [5] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Olivia Eier [5] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Fiona de Treebook [7] - Keitas Kolinsas [6] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Fionai de Treebook.
Jasmine Diana Amneta [7] - Keitas Kolinsas [6] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Jasmine Dianai Amnetai.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2,5] = KKS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Keitas Kolinsas: 3; 6
Roana Amneta: 3; 6
Beatrice Mae Peck: 5
Elride Endlercat: 1; 4
Areina Greywind: 1
Kajus Arno Wintersas: 2
Klarė Konė Karter: 4; 5; 2
Olivia Eier: 6
Fiona de Treebook: 1; 6
Jasmine Diana Amneta: 6; 3; 3

Keitas Kolinsas atmuša muštuką į Areiną Greywind.
Roana Amneta meta kritlį į lankus.
Beatrice Mae Peck nepastebi aukso šmaukšto.
Elride Endlercat nesugauna kritlio.
Areina Greywind neatmuša muštuko.
Kajaus Arno Winterso atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas nebuvo atmuštas į Beatricę Maę Peck.
Klarė Konė Karter nepastebi aukso šmaukšto.
Olivia Eier atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas nebuvo atmuštas į Beatricę Maę Peck.
Fionai de Treebook nepavyksta užstoti Areinos Greywind nuo muštuko.
Jasmine Diana Amneta užstoja Areiną Greywind nuo muštuko.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis priklauso Grifų Gūžtai.
Jasmine Diana Amneta gali būti nutrenkta muštuko dar 3 kartus.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 10 Švilpynė.
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Keitas Kolinsas Spalio 15, 2018, 10:18:32 pm
Keitui Kolinsui su kiekviena minute darėsi vis smagiau. Kažkas užstojo mergaitę į kurią jis taikė, bet ir tas kažkas gavo į kaulus, kad reiškė, kad švilpiai kol kas tranko grifus, kaip kokius obuolius nuo medžio. Garbanius tvirtai laikė padėtį savo rankose ir tikrai greitu metu nesiruošė jos paleisti ir atiduoti grifų atmušėjai, kuri tiesą sakant atrodė tarsi snaudinėtų ant savo šluotos.
Tai tiek iš tos grifų drąsos ir prabangių šluotų-nusišaipė mintyse švilpis.
Žinoma ir pats Kolinsas skraidžiojo po aikštę tarsi sapnuose, atsibusdavo nuo vieno skardžiai skambančio atmušimo iki kito ir išgirdęs priešininkų skausmo perpildytus skausmo šūksnius ar keiksmų laviną, žinojo, kad tai ženklas pasirodyti jam-ir apsiginklavęs savuoju blokštu visu greičiu palinkęs ant savo šluotelės, lėkdavo ten ir vėl mojuodavosi su tikslu numušti kokį grifą. Kažkaip visas prieš tai berniuko viduje egzistavęs švilpiškas draugiškumas išgaravo tarsi vonios garai, tada kai matėsi su Roana.
Smaragdinės akys, nejučiomis nukrypo nuo muštuko ieškojimo ir dabar jų tikslas buvo surasti tuos rausvus plaukus. Širdis staiga nusirito į kulnus ir dar žemiau, tiesiai ant žalios stadiono žolės.
 Išblyškėlis net lengviau atsiduso pamatęs, kad Ro saugi ir muštukas dar nebuvo spėjęs jos sužeisti. Pirštų galiukus palietė tarsi elektros srovė, o širdutė ėmė plakti smarkiau, negu atliekant rizikingą veiksmą. Rimtai, net darydamas čia reveransus, kūlversčius ir mirties kilpas būtų mažiau privertęs spurdėti širdį.
Susitelk, Keituk, mielas. Dabar ne į Ro spoksok, o muštuko ieškok-paliepė sau vaikinas.
Geras, vadovo neklauso, tėvų irgi nelabai klausydavo, brolio išvis net neminėsim, bet, kai pats užsispirdavo, tai viską sugebėdavo. Nu talentas, ne žmogus tas Keitukas.
-Muštuk, muštuk, muštuk mielas, kur tu..?-lyg bandydamas užkalbėti kol kas jam nepastebimą raudoną kamuolėlį.
Staiga smaragdinės akies kraštelį užkliudė nuo kažko atsispindėjęs aukso spalvos saulės zuikelis, kuris tiesą sakant, judėjo per greitai, kad būtų tik nuo minkštutėlio, lovą primenančio sniego atsispindėjęs saulės atšvaitas. Taip! Tai buvo to raudonskruosčio padūkėlio muštuko šonas, pagavęs saulės spinduliuką ir leidžiantis tik budriai akiai pamatyti už to slypinčią apgaulę. Kolinsas vienoje rankoje gniauždamas blokštą, kita ranka sugriebė šluotos kotą ir visu greičiu, svirdamas į tą pusę, kur jį svarino sunki kvidičo atmušinėjimo lazda, penktakursis atmušėjas pasileido į muštuko pusę. Tik... Prasilenkė.
-Ak, vardan Nikolo Ugninio suknisto akmens,-nusikeikė atmušėjas, kai muštukas, jo nenukreiptas kažkurion pusėn skrido pagal save ir savo norus, o tie norai geri tikrai nebuvo.
Vaikinukas greitai, nedvėjodamas vėl sugniaužė šluotos kotą ir palinkęs, beveik susiliejęs su savąja šluotele ėmė skrosti mėlyna padange gainiodamas muštuką. Šluota, nors ir prasta ir kiek aplamdyta, bet lėkė, lyg prie galo būtų pritaisytas greitaeigis varikliukas. Tai švilpiui priminė dienas namuose, kai su sesutėmis gaudydavo šunelį Pipirą, kuris labai mėgdavo vaikytis mašinas ir dviračius. Ak, tik prisivyjęs šuniuką tu jam netvotum su blokštu. Tarp muštuko ir Keito atstumas vis mažėjo ir mažėjo ir staiga... SMŪGIS! Kurtinantis garsas nuaidėjo per smegeninę, sudrebindamas net šluotą ir patį ant jos įsitaisiusį vaikinuką. Bet padrebėti buvo verta, nes Keitukas ir vėl buvo pirmesnis ir muštukas skrido ne į kokį švilpį, o tiesiai į grifų gaudytoją.

[Atmušimas į Klarę Konę Karter 4;5]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Klarė Konė Karter Spalio 15, 2018, 11:38:10 pm
- Kad tave kur muštukas praskeltoj galvoj... - Plūdosi žaliaakė, stebėdama, kad saulė krėtė dar vieną pokštą. Nuo saulės matyt ir kraujas rusvaplaukėje galvoje jau baigė ištroškinti smegenis tarsi minkštą vištienos kepsnelį ant Hogvartso pietų stalo. O kaip mielai dabar Klarė sukirstų šmaukštą pietums... Su visais plunksnuotais sparnais. Iš tiesų Grifų Gūžtos kapitonė būtų net ir pabandžiusi tą metalinį, užburtą kamuoliuką praryti. Jei tik tai garantuotų pergalę koledžui, kurio amblemą puošė drąsos simbolis - liūtas.
Situacija su muštukais irgi nebuvo pati geriausia. Jau antrą žaidėją kliudė kamuolys - žudikas. Žudė jis ir daugumos komandos motyvaciją, kartais šluotas, ar atsitiktinius žaidėjų kaulus. Jei tai būtų žiobarų video žaidimas, galėtum skaičiuoti kiek gyvybių liko kiekvienam žaidėjui. Tik tiek, kad vienas smūgis galėjo "pasiimti" vieną, o kitas - netgi visas, ir nukapoti žaidimo pultelio laidus bent kelioms savaitėms ar net mėnesiams.
Pyktis, užliejęs prie šluotos kūną prispaudusią septyniolikmetę vertė lėkti labai greitai. Po rungtynių jai labai skaudės ne tik galvą, bet ir rankas, kurias net nejausdama pernelyg spaudė net ir tokiam greičiui. Kol kas niekas nerūpėjo. Tik tas nelemtas kamuoliukas: mandras, mažas ir besislepiantis tarsi spintoje kilus gaisrui. Jį pasiekti reikėjo pastangų, kurios gal net jeigu ir neatims gyvybės, tačiau išsunks taip, kad iš to kas išsispaudė iš tavo menko kūnelio galėtum surinkti dar vieną blizgų sparnuotą kamuolėlį.
Pykčiui atlėgti reikėjo kelių minučių greito skrydžio aplink aikštę. Mergina net drįso kiek pagąsdinti publiką, skrisdama taip arti, kad keli jaunesnių kursų mokiniai net susigūžė. Tačiau Klarisa Kornelija tikrai nebuvo tas žmogus, kuris galėjo ilgai laikyti pyktį. Nors tokiais atvejais, kaip ši diena jis sukeldamas šiokį tokį adrenalino pliūpsnį gali ir padėti. Grifų Gūžtos gaudytoją kaip niekada apėmė noras užimti atmušėjos postą. Gyvenime to nebuvo galvojusi. Smurtas taikiai mergaitei visai nepatiko, o ir smulkiose, beveik neturinčiose reikiamos jėgos septyniolikmetės rankose net kiečiausias blokštas pravirktų. Tokia jau buvo ta teisybė. Nors ir buvo greita ir mikli, tačiau didelės jėgos pranašumo prieš kitus žaidėjus ji neturėjo. Todėl ir žaidė gaudytojos pozicijoje. Lengvutė, smulkutė, su oru susiliejanti. Rodos turėjo idealius duomenis, bet šiandien jautėsi lyg svertų toną. Toną komandoje, kuriai reikėjo šios pergalės.
Mintims ir toliau lendant į galvą septintakursė ir toliau skrido ir bandė pastebėti šmaukštą. Turbūt tuo ir skyrėsi grifai nuo kitų, kad kai atrodė kad situacija jau visai kaip bado išmarinta anoreksikės subinė, jie dar sugebėjo nagais padraskyti keletą būsimų lavonėlių. Įdomu kiek valandų? O gal žaisim iki pat sutemų, kai šmaukšto įmatyti nebetrukdys tas nugarą kaitinantis helio dujų kamuolys.
Klarės pusėn vėl atlėkė muštukas. Kažkas šnibždėjo, kad jį pasiuntė nenuorama švilpis, šiandien taranuojantis ką tik gali.
- Nuo per aukštos įtampos lemputės sproginėja, berneli! - Šįkart nuo komentaro nesusilaikė. Nors ir kaip norėjo. Bet galimybės atsisakyti šmaukšto dėl kažkokio sumauto smūgio vis dar nepametė. Mušk kiek nori, kieta, kaip plyta, kurią nešiojies galvoj... Nervai darė savo, ir net nenorėdama keikė visus, kas trukdė ir taip neramų Klarės skrydį.
Šmaukšteli, aukseli, būk doras bičelis ir skrisk tiesiai į mano rankeles. Niūniavo susikurtą melodiją dairydamasi auksaspalvio kamuoliuko, protarpiais galvoje suskambant Ma -No.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Jasmine Diana Amneta Spalio 16, 2018, 02:51:07 pm
 Skauda.
 Skauda.
 Siaubingai skauda.
 Vieną sekundėlę Diana dar žvelgė į juodą it velniuką muštuką, kitą jau šis neklauždada išmušė orą iš plaučių ir ir atsitrenkęs į rudas apsaugas, kurios švelnino smūgį, tačiau visiškai neapsaugojo (kam tada muštukai būtų reikalingi, hm?).
 Smūgio būta tokio stipraus, kad Amneta vos nenulėkė nuo šluotos. Iš tiesų - slydo ir vos nepasiekė rudų ,,Kometos 140" žabų, surištų dviem geltonom juostelėm. Susilenkė, kadangi atsimušęs muštukas jau nulėkė į kažkurią pusę ir nuleidusi galvą, porą sekundžių palaukė, tikėdamasi, jog neapsižliumbs kaip mažvaikė. Šniurkštelėjo nosimi - ne, neapsiverkė, tai buvo slogos padarinys bei atsimerkdama išsitiesė. Rankomis, kurios buvo saugomos specialių kvidičo pirštinių tuojau pat tiesino šluotą, nes dar kelios sekundės krypimo, ir būtų išsitėškusi į žemę su visa šluota. Tik pasiekus lygumą atsargiai slinko į įprastą sėdėjimo poziciją ir bandydama susigrąžinti pusiausvyrą, kuri dėl smūgio buvo dingusi. Tikėjosi, kad viskas ir toliau bus taip, kaip per treniruotes, mat negavo iš muštuko į galvą (girdėjo, kad žmonės po to kartais nukvanka) ar į šluotą (ši gali sulūžti). Bet užtad atliko savo darbą. Apgynė Areiną, ketvirtakursę Grifų Gūžtos kvidičo komandos narę, kurią ginti buvo daug maloniau nei gaudytoją Klarę. Vat toks keistas mąstymas ir buvo pas septintakursę, sukančią šluotą kiek kairiau ir kylančią.
 Pasiekus aukštą tašką, viskas matėsi it ant delno - metimas į grifų lankus (deja, tačiau sėkmingas), kurį atliko vienas iš švilpiukų puolėjų (negalėjo nustatyti ar Kajus ar Ro, mat vaizdas kiek liejosi), matė ir tai, kad zvimbia kitas muštukas, netoli priešininkų komandos atmušėjo Keito, kuris į ją buvo pataikęs prieš tai. Ech, ne kursas, o įgūdžiai svarbiau... Diana suabejojo ar pati galėtų žaisti tokioje pozicijoje, mat muštis dėl kamuolio - viena, o mušti muštuką į kitus, žinant, kad jei tau pavyks, kam nors skaudės - visai kas kita.
 Keitas jį atmuš. Greičiausiai - į Klarę. Pagal lazdos padėtį matė į kurią pusę jis taikys, tačiau suprato ir tai, kad jei gaus į kaulus dar neatsipeikėjus po pirmojo muštuko. Ir šiaip, nespėtų, nes vis dar jaučiamas skausmas neleido žaisti pilnavertiškai, kas buvo be galo svarbu. Keliauk link lankų. Bandė galvoti blaiviai, tačiau jei tai ir buvo lašas protingo mąstymo, nusprendė už jo, lyg skęstantis už šiaudo griebtis. Pasuko šluotą link grifų lankų, galvodama, kad dabar šie turėtų atgauti kamuolį, o gal tada jos prireiks. Atliekant posūkį sudiegė šluotą, tačiau juk laikas gydo žaizdas. Nors čia žaizdos nebuvo, tačiau skausmas palengva traukėsi į pragaro šalį ir būtų gerai, jog sudegtų tame pragare, o pelenai būtų paskleisti Ramiajame vandenyne, jog niekad nebesusidėliotų ir neatvirstų it feniksas iš pelenų. Tačiau dar geriau būtų, jog tų muštukų, sukeliančių skausmą, išvis nebebūtų ir visi būtų laimingi, it Clau keksiukų prisiėdę.
 Po truputį artėjo ir ryškėjo lankų vaizdas, o Amneta akimis šaudė ir ieškojo kritlio. 
[-]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Beatrice Mae Peck Spalio 16, 2018, 03:16:01 pm
     Nors prabusti penktą valandą ryto buvo normalu šeštakursei, šiaip esančiai tingaus būdo ir tik taip prisiverčiančiai neprašvaistyti dienos veltui, šiuo metu skrendant ant šluotos kūnas ėmė reikalauti patogumų, tarp kurių buvo maistas, lova ir šiluma. Dar viena klaida šiandien - pusryčių nebuvimas. Nors maisto vengia visi sportininkai prieš svarbias rungtynes, gaudytojos skrandis nė kiek nepritarė tokiai procedūrai, tad tam priešindamasis išleido verksmingą maisto reikalaujančią raudą. Laimei, šį balsą sėkmingai užgožė švenčiančių Švilpynės aistruolių jūra Roanai taikliai paleidus kritlį į Grifų Gūžtos lankus.
     Pati Beatrice džiaugsmą ir pasididžiavimą išreiškė menkai kilstelėdama lūpų kampučius, kadangi akyse tebuvo vienas tikslas, kuris vis labiau slydo iš smulkių šešiolikmetės rankų. Beprasmiška buvo manyti, kad jie dabar turi daugiau šansų laimėti, nors negali paneigti - pirmųjų taškų pelnymas šiame čempionate buvo malonus jausmas. Priešininkų niekada neturėtum nuvertinti, o ypač gaudytojų, kurie varžybų metu būna nematomi, kadangi dėmesį prikausto žaidimas, akis ganantis nuo vienų lankų iki kitų, o gaudytojai, it nematomi gelbėtojai, paslapčiomis atliekantys savo misiją ir užbaigiantys rungtynių kančią.
     Gailesčio mintys lėtai persmelkė Beatrice, šeštaisiais metais Hogvartse nepasirinkusios ateities būrimo pamokos. Bandydamas nuspėti vietą, iš kur gali išvysti šmaukštą, buvo it ieškojimas adatos su sparniukais šieno kupetoje, tad šiuo atveju net ateities būrimas būtų mažas žingsnelis pirmyn. Tiksliai nežinojo kaip veikia spėjimo metodai - ar reikia burtis prieš žaidimą, o galbūt kažkokios galios tave aplanko pačių rungtynių metu ir tiesiog žinai kada ir kur būti? Visi, nors kartą bandę žaisti kvidičą pritars, kad bet koks žvilgsnelis į labai netolimą ateitį padėtų nugalėti priešininkus ir išvengti gėdingo pralaimėjimo bei atsisveikinimo su kvidičo taure.
     Kartais prireikia minutės ar dviejų atsikvošėti ir sugrįžti į realybę. Mintys apie būsimų veiksmų žinojimą skamba smagiai, tačiau dar labiau reikalingas dalykas būtų buvimas atidžiu esamuoju laiku. Pasirodo, mergina buvo taip įsitempusi ir susifokusavusį į vieną tašką, kurio manė esančio aukso šmaukšto, tad skriejo negalvodama per visą aikštę tik dabar pradedama suprasti, jog skriejo tiesiai į geltonų šalikų jūrą. Nuovargis jau buvo įpusėjęs savo šaltais pirštais apgobti merginos mintis ir kūną, tad gan pavėluotai sureagavusi ji staigiai sustabdė šluotą jau būdama tribūnose. Ir iš tiesų, net koja atsiremti į suolą galėjo - dešimt išsigandusių mokinukų prasiskyrė bandydami išvengti susidūrimo su pernelyg susitelkusios gaudytojos valdoma šluota. Laimei, toks jos išsiblaškymas, kurį, ji žinoma pateisintų sakydama, jog šmaukštas skriejo visai žiūrovams po nosim (ir ji tik stengėsi pasiekti pergalę), pasireiškė tik keliais išmestais gėrimais bei užkandžiais. Dar ne pasaulio pabaiga, tačiau buvimas taip arti maisto (o kvapas!..) priminė šeštakursės skrandžiui apie maisto troškimą. Nespėjusi atsiprašyti, ji staigiai apsuko šluotą ir it raketa šovė aukštyn, norėdama bent jau kelias akimirkas praleisti be žmonių veidų aplink. O, nežinosi, gal ir šmaukšto būsią kaip tik čia aukštai besislapstančio.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 2]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Fiona de Treebook Spalio 16, 2018, 03:58:08 pm
Paskutinę akimirką iki muštukui įlekiant į Fioną, Jasmine užlindo prieš ją. Aišku, tai buvo labai gerai vienu atžvilgiu, nes dvi merginos negavo į kaulus, bet blogai, kad į puolėją trenkėsi kamuoliukas. Tai reiškė, kad jai reiks pailsėt, tiesiog skraidant. Nieko daryti negalės. Tiesą sakant, jai tikrai reikėjo poilsio, nes po smūgio vos nuo šluotos nenusirito. Fiona pažvelgė užjaučiamai, bet greitai gailestį pakeitė įtūžis dėl galimai sužalotos draugės. Bent jau emociškai. Juk muštukas atsitrenkęs,  ir dar stipriai, gali ilgam išmušti iš tavęs norą žaisti kvidičą, kaip orą iš plaučių. Dabar grifė jautėsi nereikalinga. Jai nepavyko apginti Areinos. Gynė, bet... Į Areiną nepataikė, bet vis dėlto. Fiona jos ir neapgynė. Dabar ji jautėsi kqip atstumta ir nereikalinga. Kritlio vis tiek negaus. Nes Džesei su juo geriau sekasi. Jai, atrodo viskas geriau sekasi. Ir ginti kitus, ir su kritliu lakstyti. O de Treebook buvo nusprendusi specializuotis vienoje stichijoje. Bet ne. Ir čia jai nesisekė, ji nebuvo geriausia. Džesė ją aplenkė, ir dabar ramiai sau skrajojo, bandydama atsigauti po sėkmingo uždengimo draugės. Fiona nusprendė pasekti jos pavyzdžiu. Jis dabar norėjosi atsiskirti nuo kitų ir tiesiog sau tyliai ramiai kur nirs kamputyje paverkti. Išlieti širdį. Bet žaidimas vyko, ir jai teko nori nenori nugurkti tą gumulėlį, kuris buvo susitvenkęs gerklėje. Taip pat, bandyti neapsiverkti iš tos nuoskaudos, jog ji nieko negauna. Tik kiti, kiti ir kiti. Jiems galima viskas. Tik ne Fionai. Ji bloga, nieko nemoka ir taip toliau. Aš dar parodysiu. Aš sugebėsiu, ir jie pamatys, ką aš dar sugebu. Ji labai ryžtingai nusiteikė. Mes laimėsim mano dėka, ir dar pagiedos jie čia man. Dabar jai beliko sugalvoti, kaip laimėti. Aišku, greičiausias būdas būtų pagauti aukso šmaukštą. Bet apie tai ji jau buvo galvojusi, šis darbas tik Klarisai ir betiko. Tik ji gebėdavo pastebėti dalykus, kurių kiti net nematydavo, jei jiems juos pirštu baksnodavai. Ginti galėtų, bet iki šiol nekaip sekdavosi, ir tas niekaip neprivestų prie pergalės. Ginti, ginti, ginti, ne... Muštis su muštukais nelabai mėgo, ir dabar nustebusi mąstė, kaip čia taip nutiko, kad visas varžybas tik ir veržėsi pas juos. Kad į ją įlėktų jie. Kritlis... Džes geriau su juo tvarkosi, bet... jai papildomo vargo prie smūgio nereikia. Tad Fiona ėmė skristi link lankų, kur paskutinį kartą matė kamuolį. Kai ten atsidūrė, pamatė, kad, eee, kamuolys, atrodo, visai pataikė į lankus. Ir švilpiai pirmauja.
-Kąąą???-išsižiojo puolėja.
-Kaip?
Bet buvo vėlu. Dabar reikėjo jai pačiai pasiimti kamuolį ir mesti švilpių lankuosna.  Kaip tik galėjo greitai nulėkė, ir šiaip ne taip pasigavo tą kamuolį. Dabar ji parodys ką gali septinto kurso Grifų Gūžtos puolėja. Laiminga pasileido visu greičiu link priešininkų lankų.

[-]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Džeimsas Greywindas Spalio 16, 2018, 05:16:24 pm
Saulė ir toliau spigino. Aptirpęs sniegas optimistiškai žerėjo, visai ne taip kaip turėtų, kol dangaus mėlynėje vyko titaniškos (?) kovos. Ne už išgyvenimą tiesiogine prasme (nors, visgi, kai kurių atvejais - taip), už garbę, už siekius, už koledžus. Taip ėjosi Švilpynės ir Grifų Gūžtos mačas, kuriame jau matoma persvara pirmavo viena komanda - geltonieji…
Blokštui švilptelėjus, tą vieną sekundę nedrąsiai kilstelėjo voką. Širdis suspurdėjo. Kad tik pavyktų! Bent kartą!
Muštukas nudaužė Jasmine.
Mergina su siaubu atplėšė akis. Ne. ne. ne… Ji net nepastebėjo kaip ši išoko į priekį! Kodėl?! - toks klausimas turėjo iškilti, juolab, ši persona niekad nesitikėjo kitų paramos ar pagalbos, net ir kvidičo aikštelėje… Tačiau, vieta klausimų marazmų, ji šovė į priekį su vienu siekiu - padėti nudaužtąjai. Galvoje jau pynėsi klausimai pradedant “Viskas gerai?” , baigiant “Gal reikia padėti?”, nors tiesą sakant, šių neprireikė. Nusmūgiuota, galimai suvargusi, bet Hogvartso septintakursė, nešiojanti Amnetų pavardę, atsitiesė ir dabar kilo aukščiau. Ką darysi? - norėjusi mintį šūktelėti pavymiui, susilaikė, - netrukdyk, - susidraudė pati save, nors lūpos vis tiek prasivėrė:
- Ačiū, - tylutėliai sušnibždėjo, jau tikra, kad šios minutės didvyrė neišgirdo padėkos. Dar vieną kitą akimirką palūkuriavusi ir įsitikinusi skausmui nesuimsiant ligi pat gerklęs, pajudėjo. Taip visi ir vėl išsilakstė po savus kampus.
Skraidžioti padebesiais ganant žvilgsnį tarp žaidėjų nugarų, šalmų ir batų raištelių, ilgai neteko. Ne, neišgirdo, o pamatė (progresas, yay), kaip kursu vyresnis priešininkų atmušėjas mušė muštuką į grifų daržą. Įgavusi drąsos, suurzgė:
- Na jau.
Sugniaužusi Kometos-140 šluotkotį bei nepagailėjusi blokšto medienos padidino greitį. Kur dingo sėkmė, užsidirbta varžybose prieš Klastūnyną? Nagi, ją tikrai susigrąžins dar nepasibaigus rungtynėms!
- KEITAI, AŠ TAVE NUDĖSIU! - skardžiai riktelėjusi švilpio pusėn, kurio vardą nugirdo kažkur per pamokas, užsimojo atmušėja. Vėjui švilpiant ausyse, keturiolikmetė prisimerkė, o vaikino siluetas tapo neryškia dėmele. Nepataikys nukreipt, tai bent išdauš iš šluotos, išmūrins lauk tiesiogine prasme. Bent jau bus proga panaudot blokštą taikliau.
Raumenys įsitempė, Ari veidas, slėptas po akiniais ir šaliku, persikreipė. Staigiai kryptelėjusi ji, išlenkė posūkį ir vaikino šluota liko virš galvos. Nėrusi aukštyn prieš pat varžovo nosį (tikėkimės, toks mandras manevras bent išmuš iš vėžių) nusivijo paleistą juoduolį. Vėjas jau ne šniokštė, spiegė ausyse, talžydamas veidą ir apsaugomis aprėdytą kūną. Ketvirtakursė palinko prie šluotos. Artėjant prie muštuko, širdyje po truputį ėmė atsinaujinti baimė. Kas, jei tas dundulis ūmiai trenksis atgal, o nieko šalia nebus? Kas šįkart? Šonkauliai, akys? Nė nepjutusi, automatiškai pakrypo į šoną, artėdama jau nebe iš galo. O anas artėjo, artėjo… Staigiai kryptelėjusi, užsuko kotą, stabdė ir smogė. Link to pačio Keito.

[Lekiančio muštuko į Klarę atmušimas į Keitą 2; 3]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Anmeya Spalio 16, 2018, 05:17:27 pm
  Pataikys ar nepataikys? Lyg perdaryta Viljamo Šekspyro tragedijos "Hamletas" žinomiausia frazė "Būti ar nebūti?" Tik Roanos gyvenimas ir pasirinkimai nebuvo tokie sunkūs kaip Danijos princo, o gal ir buvo? Na, bet kuris puikiai pažįstantis jaunuolę, žinojo, kad šiai teko susidurt su viskuo. Avarija, naujas gyvenimas, susipažinimas (iš naujo) su magijos pasauliu, netikėta tėvo netektis, tapimas prefekte. Na bent jau tėvo vietos neužėmė kažkas kitas, kaip knygoje tai padarė Klaudijus ar Klaudijas, nieks nežino kaip rašytojas norėjo jog būtų tariamas vardas. Gal ten išvis turėjo būt Klavdijus, ką?
  Kaip visada puolėjai pasinėrus į apmąstymus įvykdavo koks nors veiksmas - į ką nors atsitrenkdavo muštukas, kažkas kažką puldavo ginti, arba kas nors vykdavo su kritliu. Pastarasis veiksmas ir buvo svarbiausias tokią poziciją užėmančiai keturiolikmetei burtininkei Roanai Amnetai. Žalios, saulutės atspindžio dėka samanų spalvą įgavusios akys nukrypo į priešais esančius lankus. Vėl į mintis grįžo klausimas, tik jau pasikeitusio laiko: pataikė ar nepataikė tas raudonasis kamuolys į lanką?
  Neįmanoma įsivaizduoti nuostabos, kuri papuošė švilpinukės veido, kai šioji pamatė gražiai į lankus įskrendantį kritlį. Švilpynė pelnė 10 taškų! Povelniais, Švilpynė pelnė dešimt taškų! O Dieve teišgalėjo pagalvoti mergina, tačiau žinojo, kad vienu kritlio įmetimu žaidimas nebaigtas. Kritlis atiteko Grifų Gūžtai. Atsisukus pažiūrėt kas puola jo griebti, pamatė širdį spaudžiantį vaizdą - muštukas pateko tiesiai į Džesę. Laikykis, sesut palinkėjo jai stiprybės ir nusprendė, kad nuves ją būtinai į ligoninės sparną, net jei šioji atsikalbinės (o ji išvis kada nors atsikalbinėjo?) Suvokusi, kad kritlį pagriebs Fiona, akimis susirado ją. Šioji nebuvo toli Džesminės, matyt, irgi gynė savo atmušėją. Pilnai galima buvo suprasti kodėl, juk ir Roana panašiai elgėsi.
  Pažvelgusi į Kajų, nusišypsojo kapitonui. Tai tikrai buvo šaunu - per dvi rungtynes įmesti pirmą kart kritlį. Išvis per visą gyvenimą įmest pirmą kart kritlį, kai lankai turi gynėją. Bent šiuo tuo pabuvo naudinga.
  Lyg delsdama, kažko laukdama, nesivijo Fionos, o tada šovė kaip koks viesulas. Pradėjo vytis septyniolikmetę. Žinojo, kad Wintersas supras rausvaplaukės gestą ir nesivys kartu. Bent jau numanė. Mestelėjusi žvilgsnį sau už nugaros, įsitikino jog jos mintis apie tai, kad Kajus jos nesivija, pasitvirtino. Netrukus žvilgsniu grįžo prie raudono apsiausto. Matė jog juodaplaukė skrenda lankų link įdomu, ko jai ten? juk ji nei perduot Džesei, nei mest negali pradėjo svarstyti Amneta. Pabandžiusi paspartinti savo šluota, pradėjo artėti prie kritlio. O tada, būdama vos rankos ilgio atstumu nuo kritlio, prisilaikydama viena ranka šluotos, kita bandė atimti iš tamsiaodės grifės kritlį. Nagi, eikš pas mane.

[Perėmimas iš rankų: 4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Kajus Arno Wintersas Spalio 16, 2018, 05:38:55 pm
Švilpių žaidimas prilygsta švelniam nervavimui- taip pasakytų viena Kajaus pažįstama. Ir iš tiesų ji būtų teisi.
-Šaunuolė, Roana!- sušuko tas pats Kajus, išvysdamas, kaip raudas kamuolys taikliai prasmunka pro Grifų Gūžtos lanką, dovanodamas geltonųjų koledžiui dešimt taškų.
Kajus tai matydamas nesitvėrė džiaugsmu. Jei nesėdėtų ant šluotos ore, šokteltų iš laimės penkias pėdas aukštyn. Taktikos pasiteisino - berniukas jautėsi suradęs savo Ariadnės siūlą, kabant virš jo galvos Damoklio kardui. Kapitonas plačiai nusišypsojo.
Va, štaip taip ir judam į priekį.
Rudaplaukis pasukęs šluotą palengva nuskriejo, žvalgydamasis po kvidičo aikštę:
Keitas toliau taranavo grifus, Jasmine kažkur danguje skraidžiojo poilsiaudama, Klarė su Beatrice toliau ieškojo aukso šmaukštą, o Fiona...o Fiona lėkė su kritliu.
Deja, septintakursė grifė buvo pernelyg toli, kad Kajus greitai pasivytų šią ir atimtų kritlį iš rankų.
Moana, Moana, tpfū, Roana atimk kritlį! - jei Kajus žinotų visų mintis, jis greitai sudarytų išvadas, kad per šias rungtynes visi pakilo į Parnasą arba pasibalnojo pegasą - visi kažkaip pradėjo kurpti daineles ir užkalbėjimus. Čia tikrai visi neturi ką veikti. Tikrai ne.
Tik truputį.
Kajus žaibiškai pasuko šluotą ir nuzvimbė it tas muštukas, adresuotas Beatrice vardu, kuris visai neseniai praskriejo šalia jo galvos. Berniukas atliko mandrą posūkį ir jau buvo belėkęs išskėstomis rankomis "mandagiai" atiminėti iš Fionos Iš Kokio Šereko kritlį, jei ne garsus POKŠT!
Vos širdis neišoko iš krūtinės, supratus, kad
Areina Greywind smogė muštuką į Keitą.
Cha.
Cha.
Ar ji tikrai kvaila?
Cha?
Kajus suklapsėjo akims. Ką? Staigiai atliko viražą šalia pat Fionos, vos jos pačios pats nenutrenkdamas su šluotų virbais. Vėjas smagiai suūžė ir Kajus pasileido n-tąjį kartą ginti saviškių švilpukų.
-Areina, pasikark tu su savo marškiniais!- klyktelėjo kapitonas išvysdamas kaip muštukas greitai raitė savo nesamus padus Keito link,- Grįžk ant skydo! - pridūrė, bet vargu ar grifė išgirs ir supras. Tai buvo spartiečių palinkėjimas, kuris reiškė garbingą grįžimą - nugalėtoju arba žuvusiu (žuvusieji buvo parnešami ant skydo), taigi... Kajus linkėjo Areinai grįžti, kaip grifiukei, užvertus kanopas.
Kapitonas slystelėjo su šluota oru prie pat Keito, automatiškai kvailai įsišiepdamas.
Šluota kryptelėjo, Kajus prieš Keitą pradėjo tikslintis muštuko trajektoriją, kad tik kuo tiksliau atsidurtų muštuko taikinyje. Jau norėjo juokaudamas sušukti "štiš, štiš, Keitai", kad šis atmušėjas tik nesimaišytų šalimais ir nenutrenktų jo vietoj Kajaus.
Rudaplaukis vėl atsuko dešinį petį juodajam muštukui, giliai įkvėpė vėl laukdamas skaudaus smūgio. Atmintyje iškilo rungtynės su Varno Nagu ir tas pasiuteliškas skausmas, gavus smūgį nuo Skylar juodojo kamuoliūkščio.
Ne, nurimk. Skausmas laikinas, šlovė amžina,- patikino save, lūpos virptelėjo, išreikšdamos tylias mintis, rankos stipriau sugniaužė blizgų šluotos kotą.

[Stojimas tarp Keito ir jį lekiančio muštuko: 3;6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Elride Endlercat Spalio 16, 2018, 05:40:32 pm
Viskas pro akis ėjo sulėtintai. Elridė pasilenkė, kad šluota pajudėtų link kritlio. Švilpių puolėjas paleido kritlį į lankus. Elridė ištiesė rankas link skriejančio magiško kamuolio... Kritlis skriejo tolyn, į priekį... Elridės krūtinę, rodos, labai lėtai užgulė kažkoks keistas ir bjaurus jausmas. Ko gero, nuojauta. Kritlis skriejo pro rankas taip arti, kad Elridė pirštų galiukais užjuto jo sukeltą mažytį vėjo gūsį, gaubiantį jį iš visų pusių tarsi mama vaiką su rankšluosčiu, kai šis išlipa iš upės ar ežero į krantą.
Ir kritlis praskriejo. Praskriejo pro rankas, o mergaitė sugavo tik gūsį vėjo. Grifiukės akys išsiplėtė, ji nevalingai pasisuko ant šluotos link kritlio, tačiau suprato du dalykus - jei dar mėgins manevruoti, nusitėkš ant žemės kaip fūros nutrenktas žvirblis, ir bet kokiu atveju kritlio nebepagaus. O jis nuskriejo į lankus - neįtikėtinai, bjauriai, erzinančiai, gąsdinančiai tiksliai. Elridė iki pat akimirkos, kai kritlis pasirodė už lanko iš kitos pusės, vis dar kvailai vylėsi, kad to nebus.
Jai nepavyko, ji eilinį sykį susimovė ir tai sukėlė dar didesnį pyktį. Nežinodama, ką daryti mergaitė piktai surėkė ir tada dėbtelėjo į prakeiktąją švilpių puolėją. Grifės akyse, rodos, žaibavo pykčiu, jos lūpos buvo stipriai suspaustos, bet, deja, ji nieko padaryti nebegalėjo. Didžiulis nusivylimas nuskrodęs per kūną atėmė visas jėgas, žaisti nebebuvo noro. Juk žinote tą jausmą, kai parašote kontrolinį ir paduodate jį užtikrinti, kad gausite dešimt, o tada šast ir kitą pamoką paduoda tą patį lapelį su neigiamu pažymiu... Taigi, suprasti Elridę galite.
Mergaitė spaudė rankomis šluotos kotą, turbūt, jei turėtų daugiau jėgos, tas kotas perlūžtų, ir visą laiką stebėjo švilpę. Ji žinojo, kad ta mergiotė liks amžiams jai priešė, ji žinojo, kad susitaikyti su tokia nesėkme bus labai sunku. Dar prieš kelias minutes buvo užtikrinta, kad pagaus kritlį, žaliaakė tikėjo tuo, bet, deja. Stebint Roaną paauglė ėmė varyti ant jos dar labiau, jei turėtų galimybę, jei jos abi būtų ant žemės mergina sulaužytų jai kokią ranką, ar koją... Jei ne su savo jėgom, tai bent su kokio plaktuko, bet, ačiū Dievui, grifė kabėjo ore ant šluotos, kur nieko baisaus padaryti negalėjo. Na, nebent paleisti šluotą iš rankų ir kristi žemyn, bet apie tai nepagalvojo, dar kartelį, ačiū Dievui.
Grifės pyktis persimainė į patį nemaloniausią dalyką jai - ašaras. Mergaitės galvoje skambėjo neseniai sakyti Roanai žodžiai, kad ji nieko nesugeba. Tik skirtumas buvo toks, kad Roanai jie nebuvo skausmingi, juk jai pavyko, o vat Elridę tie žodžiai kankino ir kėlė labai nemalonų jausmą. Ji nežinojo, kaip po rungtynių galės pažiūrėti į komandos akis, nenorėjo į jas žiūrėti, nes jei rungtynės bus pralaimėtos kaltins tik save. Išvis mergina jau ėmė mąstyti, kaip galėtų gražiai pasakyti kapitonei, kad ji žaisti nebenori. Nors nežinojo, ar išdrįs ištarti tuos žodžius, ar tiesiog pabėgs su ašarų upeliais.
Bet, pasistengusi bent tam momentui nurimti, nusišluostė ašaras ir stipriai stipriai užsimerkė kelioms sekundėms. Nežinia, kodėl, bet jai tas padėdavo, šis kartas nebuvo išimtis.

[-]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Olivia Eier Spalio 16, 2018, 05:43:29 pm
Tikėdamasi blogiausio Olivia susigūžė, bet po kelių sekundžių prisivertė atsimerkti, nes suprato, kad grėsmė dingo. Apsidairiusi po aikštę švilpė nusiramino pamačiusi visus savo komandos narius sveikus ir gyvus. Gerai tai, kas gerai baigėsi... - pamanė ji. Nusibraukė nuo kaktos prakaito lašelį ir nėrė atgal Švilpynės lankų link. Prisivertė tai padaryti greičiau, nes pastebėjo, kad kritlis dabar grifų rankose, tad reikia ginti nuo jų lankus. Bent jau buvo gera naujiena ta, jog po taiklaus Roanos metimo Švilpynė papildė savo sąskaitą dešimčia taškų. 
Žinoma, nors buvo nutrenkta priešininkų komandos puolėja, Olivia ją nuoširdžiai užjautė, nes kartą per treniruotes jautė koks tai yra skausmas. Be to, pataikius kelis kartus gali rimtai susižeisti. Kvidičo žaidimas ne toks jau ir saugus koks gali pasirodyti. Ant šluotų žaidėjai laikosi puikiai, bet pasitaiko įvairių kuriozų - tai neišlaiko pusiausvyros, numuša muštukas, ar netgi būna rimtų traumų. Ko tik nenutinka per kvidičo rungtynes?
Sklandydama nedideliais ratukais antrakursė stebėjo įvykius aikštėje. O čia tikrai jautėsi įtampa, ypač kai kritlis atsidūrė grifų rankose. Grifų gaudytojos vis sklandžiojo aplinkui, o Švilpiai stengėsi atsikovoti kritlį. Na, o Keitas, kaip visada puikiai žaidė. Šįkart kaip Olivia pastebėjo nusitaikė į Grifų Gūžtos gaudytoją Klarę, bet pastebėjo kaip priešininkų atmušėją taikosi atmušdama tą begėdį muštuką juo pataikyti į Keitą, betgi jo ginti vėl stojo Kajus. Mergaitė iš pradžių tyliai šyptelėjo, bet paskui į galvą atėjo susirūpinimo kartėlis dėl Keito ir Kajaus. Atmušėjas - vienas svarbiausių žmonių komandoje. Gal ir jai kada reikės išbandyti šią poziciją?
O šmaukštas kaip prazvimbė jai aną kartą pro vieną ausį, taip ir nebegrįžo. Gaudytojai kaip ji matė taipogi blaškėsi po aikštę, nerasdami to aukso kamuoliuko, kuris reiškia ne tik žaidimo baigtį, bei taip pat dažnai nulemia laimėtoją.
Kaštoninių plaukų savininkė apsuko dar vieną ratą apie lankus ir sutelkusi visą dėmesį stebėjo kas vyksta tarp gaudytojų. Gal netrukus ateis tikroji jos akimirka pasireikšti?

[-]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Edgar Jeffter Spalio 16, 2018, 07:05:35 pm
RPG vertinimas

Keitas Kolinsas: 9
Klarė Konė Karter: 10
Jasmine Diana Amneta: 9
Beatrice Mae Peck: 9
Fiona de Treebook: 9
Areina Greywind: 8
Roana Amneta: 9
Kajus Arno Wintersas: 7
Elride Endlercat: 8
Olivia Eier: 9

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)

Keitas Kolinsas [6] - Klarė Konė Karter [8] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Klarė Konė Karter [8] - Beatrice Mae Peck [7] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Klarei Konei Karter.
Areina Greywind [6] - Keitas Kolinsas [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Roana Amneta [6] - Fiona de Treebook [7] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kajus Arno Wintersas [5] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2,5] = KKS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Keitas Kolinsas: 6; 1
Klarė Konė Karter: 6; 6; 2
Jasmine Diana Amneta: -
Beatrice Mae Peck: 4
Fiona de Treebook: -
Areina Greywind: 6
Roana Amneta: 6; 6
Kajus Arno Wintersas: 6
Elride Endlercat: -
Olivia Eier: -

Keitas Kolinsas netiksliai atmuša muštuką.
Klarė Konė Karter nepastebi aukso šmaukšto.
Jasmine Diana Amneta neatlieka veiksmų.
Beatrice Mae Peck nepastebi aukso šmaukšto.
Fiona de Treebook neatlieka veiksmų.
Areinos Greywind atliekmas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Klarės Konės Karter.
Roana Amneta neperima kritlio.
Kajaus Arno Winterso atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas nebuvo atmuštas į Keitą Kolinsą.
Elride Endlercat neatlieka veiksmų.
Olivia Eier neatlieka veiksmų.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis pas Fioną de Treebook.
Gaudytojai sekančiame rate gali rinktis po du skaičius.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 10 Švilpynė.
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Keitas Kolinsas Spalio 16, 2018, 07:47:23 pm
Berniukas girdėjo šaukiamą savo vardą, net grasinimus užmušti, kas iššaukė veide dar didesnę šypseną. Jei jau keikia vadinasi jiems nesiseka, kas reiškia, kad kol kas sėkmė Keitukui labai plačiai, nuo ausies iki ausies šypsosi.
Po velnių. Turbūt per daug užsispoksojau į Ro...-pats save mintyse išplūdo Keitas-Šventosios Marijos ir Dievai ji man tiesiog svaigina protą
Vaikinukas papurtė šalmo saugomą juodaplaukę galvą, tarsi bandydamas iš galvos išmesti visas kvidičui nepriklausančias mintis, kurios trukdė susikaupti ir jau antrąjį kartą taikliai atmušti muštuką. Visas jo žaidimas priminė vieną keistą, lyg užburtą vienodą įvykių seką-susikaupia-pataiko, išsiblaško-nepataiko, o tada vėl save išplūdęs susiima ir be perstojo bombarduoja grifus skaudžiai šonus apkūliančiais muštukais.
ZVIMBT!
Štai ir vėl! Kol grifų atmušėja bala žino kokias ten varnas ar avis skaičiavo, ar šiaip debesėliais danguje ir jų keistomis formomis grožėjosi, Keitui virš galvos vos ne šviesos greičiu praskriejo nenaudėlis muštukas, skrendantis lankų link.
Jei už muštuko įmušimą į lankus kas nors duotų taškų, tai mielai porą jų į lankus įbombarduočiau kartu su visa grifų gynėja-savo teoriją susikūrė Kolinsas, maždaug tokią “kas būtų jei būtų”. Tiesą sakant dabar pats sau priminė babulytę ir jau tiesą sakant ne pirmą kartą. Dabar betrūko, kad varžybose su klastuoliais atsineštų mezginį ir visus klastuoliukus ir švilpiniukus apkamšytų šalikėliais, kepurėlėmis ir paltukais, kuriuos dar ir pats numezgė. Papurtė galvą nuo kvailos minties ir išniręs iš užsisvajojimų... Vos neišsitaškė į lankus.
-ŠVENTOS ŽALOS KARVĖS!-riktelėjo vaikinas, pačiu tinkamiausiu laiku užlenkdamas savąją šluotą aukštyn ir vos nenusirisdamas žemyn tiesiai pro išsikišusius verbus. Gerai būtų nusibrozdinęs sėdynę.
Įdomu ar bent sniegas būtų atvėsinęs..?-mintyse pasvarstė Keitukas, bet laiko nei juokauti, nei atsigauti nebuvo. Vis dar su smarkiai beplakančia širdimi, Kolinsas palinkęs į kairijį šoną, apsuko milžinišką ratą apie lankus, veik išskrisdamas iš aikštės ribų (kas šiuo metu neatrodė toks jau ir blogas sprendimas), o tada ėmė vytis muštuką, tarsi vilkas vytusį mažučiuką baltutėlį avinėlį. Ak, tik Keitas priešingai, nei vilkas dar turėjo šluotą ir milžinišką blokštą, su kuriuo tą “avinėlį” galėjo neblogai užtvojęs paskraidenti. Dabar jie žaidė keistas gaudytynes, tai sklesdami lygiagrečiai su visais, tai visiems virš galvų, akinant skaisčiai saulei, tai prie pat sniego, vos nebrozdindami kerzinių Keito batų.
-Muštuk, mielas mano drauge, neskubėk, aš tau tik užtvoti noriu...-pats sau tarsi kokį užkeikimą panosėje murmėjo Keitas.
Šluota nebuvo tokia greita, kad tvarkingai pavytų muštuką, bet staiga galvoje kilo įdėja galinti visiškai kompensuoti muštuko greičio panašumą. Švilpis staigiai pasuko šluotą ir ėmė skristi į priešingą pusę negu muštukas. Tas užkerėtas daiktas (tiesą sakant Keitas vis dar laikė jo savivaliavimus juodąja magija), bet kaip ir buvo nuspėjęs, tas velnio neštas ir pamestas nutukęs kamuolys jau skrido jam už nugaros. Tai iššaukė veide duobutes išryškinančią šypseną. Zvimbimas burzgė per ausis ir staiga... Keitas visu galimu greičiu apsisuko ir kai muštukas, turbūt kerštaudamas jau ruošėsi vėl suknežinti nosį, bet Keitas savo kerziniu batu paspyrė jį ritinėtis aukštyn, į mėlyną dangaus žydrynę ir tada iš visų turimų jėgų blokštu nubloškė jį kažkokios grifiūkštės link.

[Atmušimas į Areiną Greywind 3;6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Elride Endlercat Spalio 16, 2018, 09:35:21 pm
Giliai įkvėpusi mergaitė patrynė akis, jos laimei kritlis buvo grifų puolėjos rankose, bet tramdytis nuo ašarų vis tiek buvo sunku. Jos akys buvo raudonos, o pati mergaitė jautėsi labai pavargusi. Ji nelabai suvokė, kas nutiko prieš kelias minutes, o gal net prieš kelias dešimtis... Laike paauglė nebesigaudė visiškai. Ji vis dar negalėjo susitaikyti su savo nesėkme ir norėjo, kad rungtynės baigtųsi kuo greičiau. Mergaičiukė suvokė, kad jau geriau būti visiškoj nuobodybėj, nei bandyti pagauti kritlį ir susimauti. Na, aišku, veiksmas, bet ne tokio ji norėjo, oi ne. Po savo tokios nesėkmės Elridė tik galvojo, kaip pasakyti kapitonei, kad nebenori žaisti ir kaip išbūti ramiai, jei kažkas ims lįsti. Nors vargu, ar kam rūpi, praleido, ar ne, jei laimi komanda, kurios gaudytojas sugauna šmaukštą.
Giliai įkvėpusi Elridė nusipurtė, ji stengėsi sutvarkyti savo mintis, kadangi tikėjo, kad likusią žaidimo dalį liks be darbelio. Ginti vėl nenorėjo, kadangi buvo įsitikinusi, kad vėl susimaus ir viskas bus blogiau nei yra. Mergaitė negalėjo praleisti pro akis, kad švilpių atmušėjas tik ir svaidosi muštukais, kas jos visiškai netenkino. Bet bent ne jai vienai viskas sekasi taip blogai, nors, vargu, ar čia paguoda... Liūdna ir tiek.
Žaliaakė stebėjo Fioną tikėdamasi, kad bent šiai pasiseks, kad švilpių gynėjas bus toks pat nevykęs, tikėjosi, kad tas gynėjas bus dar tragiškesnis nei ji. Bet su tuo tikėjimu plaukė ir mintys, kad už ją tragiškesnių gynėjų nebūna ir nebus.  Ji norėjo kažkaip pasižymėti kvidiče, bet ne nepagautu kritliu. Žiūrėdama į savo komandos puolėją kurį laiką pasvajojo, ką darytų jos vietoje, kaip elgtųsi, o tada žvilgsnis nukrypo ties atmušėja. Jai atrodė, kad ten būtų dar šauniau, kai žmogus gali laidyt muštuką į bet kurį žmogų ir negaut velnių, kad kažką sužeidė, čia juk rojus! Bet, deja, ji turėjo sėdėti gynėjo vietoje, kuria buvo nepatenkinta, ir ginti žiedus, nors, akivaizdu, jai tai sekasi ne per geriausiai.
Mergaitė nusižiovavo ir apsidairė, veiklos vėl nebebuvo, bet laimei ji buvo aprimusi, nes ašaros nebetekėjo upeliais ir visos emocijos virta į visiškai tuščią ir nepaaiškinamą nieką. Akys vėl pastebėjo lekiančią švilpę, ji vijosi Fioną, bent taip atrodė Elridei. Paauglė susiraukė ir greit ėmė stebėti kažką kitą, vien matant Roaną viduje ėmė kilti nemalonus jausmas. Mergaitė mąstė, kaip galės žiūrėti į tą švilpę, juk be pykčio jai drąsos nepakaks ir tada pasirodys visiška baile, nors, rodos, ji tokia ir buvo. Ir laikas bėga, o tų baimių, rodos, daugėja.
Nuovargis, rodos, per rungtynes nieko tokio neveikė, tačiau jautė milžinišką nuovargį. Mergaitė norėjo miego, norėjo poilsio ir šiltos lovos, kurioje galėtų prasivartyti kelias dienas. Bet, deja, ji kabėjo ant savo šluotos kvidičo aikštėje ir turėjo stebėti, kaip sekasi jos draugams ir priešams kovoti, stebėti, nors toks jos ir stebėjimas. Turbūt vienintelė paguoda buvo tai, kad oras buvo gražus ir nesimatė nei vieno lašelio krentančio iš dangaus, kaip praeitas rungtynes prieš klastuolius. Nors nelabai Elridei rūpėjo tas oras, koks buvo, toks.

[-]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Klarė Konė Karter Spalio 17, 2018, 01:47:08 am
Šios rungtynės buvo gerokai ilgesnės ir absoliučiai neprognozuojamos. Tą suprato Klarė per praėjusį rungtynių laiką. Laikas šiame žaidime nebuvo pats svarbiausias, kaip daugumoje žiobarų sporto rūšių, kurias nuo vaikystės išmoko žaisti tarp žmonių. Sportas judrios mergaitės širdyje surado vietą ir magiškame pasaulyje. Tik čia laikas buvo beveik bevertis. Buvo svarbu tik greitis. Kuo greičiau suspėsi pagauti šmaukštą, tuo geresnės pabaigos galėjai tikėtis. O jei nebūsi pakankamai greitas? Na, teks graužti nagus koledžo bokšto lovoje, su užtrauktom užuolaidom, kurios apart šio panaudojimo buvo tik dulkes renkantis bereikalingas daiktas.
Ilgai ieškant šmaukšto aikštėje visą laiką nebegalėjai išlaikyti žvilgsnio. Vis dažniau jis krypo į žiūrovus, komentatorius, komandos draugus ir priešininkus. Klarę ne ką mažiau nei žiūrovus domino kas vyko aikštėje. Gaudytojo pareigos, nors galėjo atnešti daugiausiai taškų, buvo vienišos ir ne visada žaliaakei patiko. Ypač tada, kai turėjai ilgai skraidyti ir dairytis to, kas galbūt dar net neklajojo aikštėje. Tai kaip ir prilygo vaiduoklių ieškojimui kapinėse. Lyg jų ir turėjo būti, tačiau aiškaus įrodymo, jog čia ir dabar tokį mato niekas dar ir nerado.
Kol kas niekas nepastebėjo ir aukso šmaukšto. Bent jau taip atrodė septyniolikmetei. Buvo nepanašu, jog geltonaspsiaustė priešininkė būtų pastebėjusi žvilgantį sparnuotį. Apsidairius į žaidėjus, buvo malonu matyti kritlį Fionos rankose. Tamsiaplaukė puolėja po trupinėlį varėsi kamuolį aikštės vidurio link, o tikslas buvo aiškus - priešininkų lankai. Link jos po truputėlį artėjo ne tik kamuolį atimti norėję švilpiai, o ir kita grifų puolėja. Pastiprinimas jai tikrai pravers. Muštukai šiandien padarė žalos tiek vienai iš puolėjų, tiek Grifų Gūžtos komandos atmušėjai, tačiau abi žaidėjos galėjo žaisti toliau. Grifų dvasia tokia ir turėjo būti, nepasiduoti kliūtims ir išlikti drąsiems iki pabaigos. Kad ir kokia: linksma ar liūdna ji bebūtų.
Pastiprinimas praverstų ir Klarei. Įsivaizduoti, kad gaudytojų būtų du buvo tarsi svajonė. Įsivaizduoti, kaip galėtų apsupti kamuolėlį iš dviejų pusių. Taip tikrai būtų lengviau pabaigti žaidimą. Ir gal šis netruktų taip ilgai. Juk yra buvę ir kvidičo rungtynių, trukusių savaitėmis. Septyniolikmetei pakeitimas, kad po tam tikro laiko aikštelėje galėtų pasirodyti ir antrasis gaudytojas atrodė viliojantis. Bet šiandien jai tenka žaisti vienai. Stoti mūru už Grifų Gūžtos - savo komandą. Ir mergina žinojo, jog šitie penki žmogeliukai, įskaitant ir pačią kaštonplaukę, buvo pajėgūs laimėti. Juk kartą jau tai įrodė!
Pasidavusi norui, Klarė pasileido arčiau link švilpių pusei priklausiusių lankų. Gal didžiajam kamuoliui radus vietą raudonųjų komandos rankose, čia Klarisai Karter pavyks surasti ir šmaukštą. Paspaudusi šluotą kiek daugiau atsidūrė aplinkoje, kurioje norėjosi, kad šias rungtynes vyktų daugiau veiksmo. O gal čia pasirodys ir jos sėkmė pajudėti daugiau, nei tik žvalgantis. Norėjosi greičio ir laimės pagauti aukso šmaukštui. Septintakursei iš akių dabar rodos nepraslydo nė vienas lopinėlis, esantis aplink. Jie negali šmaukšto laikyti nepaleisto taip ilgai? Ar gali? Apžiūrėdama kas vyko netoli iš kairės pusės žaliaakei esančio lanko, pamatė lyg ir plazdenimą kitoje lankų pusėje. Tuoj patikrinsim. Klarės šluotos smaigalys greitai kilo į viršų, norėdamas įsitikinti akimis. Kiek arčiau priskridus garsą tikėjosi ir išgirsti. Gal pagaliau išaušo tinkama akimirka imtis veiksmo?

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 2,4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Beatrice Mae Peck Spalio 17, 2018, 12:21:22 pm
     Sustingę pirštai, visų rungtynių metu tvirtai laikę šluotą tapo bejausmiais lediniais pagaliukais, kurie apie save priminė merginai vieną ranką atitraukus nuo koto. Sąnariai lėtai ir skambiai trakštelėjo, o kraujas pamažu vėl ėmė tekėti į pamėlusius pirštus sugrąžindamas jiems sveiką blyškią odos spalvą, susiderinančia su blyškiaveide Beatrice. Tik nosis nepakluso tokiai spalvų gamai baltame veide išsiskirdama ryškiai raudona spalva. Prikišusi delnus prie burnos, ji išleido keilis besiraitančius garų kamuolius, tai trumpai akimirkai sėkmingai sušildančius šeštakursės galūnes. Patrynusi rankas vieną į kitą, ji žvaliai apsižvalgė aplink, o po to nukreipė žvigsnį žemyn, kur aikštėje lakstė likę žaidėjai. Kaip jau suprato iš raudonų figūrų aktyviai lekiančių Švilpynės lankų link, džiaugtis švilpiai ilgai sau leisti negalėjo. Norėtum bandyti įsivaizduoti, kad va, nulėktum žemyn ir geru kojos spyriu apgintum savuosius lankus, gal paleistum muštuką į tą akiplėšišką puolėją, atkovotum kritlį ir švyst…pelnytum taškų savo komandai. Deja, Beatrice atsakomybė buvo atitrūkusi nuo žaidimo ten, žemai, tad galėjo tik ilgesingu žvilgsniu praskrisdama leisti sau pasvajoti apie komandinę dvasią.
     Apgaulinga saulė vis lindo į šeštakursės akis, atrodo, tik ir siekdama pasišaipyti iš jos nesugebėjimo pagauti mažą saulės spinduliuką primenančio kamuoliuko. Gal būdavo kur kas lengviau anksčiau, kai šmaukštu dar nebuvo pakeistas tas apvalus auksinis paukščiukas? Kad ir kokia buvo šių paukščių skaičiaus mažėjimo priežastis (vargu, ar išlikdavo gyvas po intensyvių persekiojimų ir tvirto pergalingo sugniaužimo gaudytojo rankoje), turbūt galėjai bandyti jį suvilioti garsais, grūdais ar kokią riebią kirmėlę ant peties prisirišęs.
     Sukdama lėtus ratus aplink aikštę Beatrice pamažu leidosi žemyn ir sugrįžo į garsų kupiną pasaulį, tarp kurių – pačių žaidėjų adrenalino, nuovargio ir pykčio mišiniu permirkę žodžiai vieni kitiems. Negali paneigti – šios rungtynės buvo itin svarbios abiejoms komandoms, tad visi stengsis iš visų jėgų. Tik galėtų tas jėgas skirti pačiam žaidimui, o ne liežuvio malimui – kaip jau matyti, šiandien žodžių įmantrumas nepadeda lankų gynybai. Nors žaidimas kitoje pozicijoje ją ir viliojo, kur kas patogiau ji jautėsi šioje santūrioje gaudytojos rolėje. Prasmegtų žemėn iš gėdos, jei leistų sau elgtis emocijų valdomai…
     Tik dabar Beatrice ėmė dairytis Grifų Gūžtos gaudytojos, taip pat retai sublizgančios radare. Kadangi žaidimas vis dar tęsėsi, galima spėti, kad sėkmė kol kas vienodai šypsojosi abiejoms gaudytojoms. Nors šeštakursė ką tik nusileido žemyn, galėdama stebėti grifų bandymą kritlį paleisti tiesiai per švilpių lankus, akies krašteliu ji pastebėjo į viršų kylančią raudonai apsivilkusią figūrą. Neabejodama, kad tai būta grifų gaudytojos, Peck kilstelėjo šluotos kotą ir prisilenkė prie savosios Kometos greit švystėldama aukštyn į dangų.
     Tuščia. Tik tolumoje raudonuojanti Klarė. Šmaukšto nė kvapo, nė garso. Mergina apsižvalgė aplink, leisdama kaklui garsiai trakštelėti ir išsilaisvinti iš stingdančio šalčio pančių, kurių nesušvelnina net ir blankiai šviečianti saulė. Su garų kamuoliu, ištrūkusiu iš merginos burnos, atrodo pabėgo dar viena dalelė vilties. O tų atsikvėpimų skaičius su ištrūksiančiais garų kamuoliukais vis didėjo.
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 4, 6]                                                                                    
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Fiona de Treebook Spalio 17, 2018, 03:58:14 pm
Nors ir skrido kaip tik galėjo greičiau, atsirasdavo vis kokių nors kliūčių. Pavyzdžiui, įkyri švilpynės puolėja, tiesianti ranką link kamuolio, tvirtai suspausto tarp Fionos dilbio, žasto ir kairės kūno priekio dalies. Tai buvo tikrai patikima vieta, nes kamuolys ten laikėsi tvirtai, ir jį būtų buvę sunku pagriebti. Kadangi tai, kuri kėsinosi buvo likę jau visai nedaug iki jos tikslo, grifei teko savo šluotą pasukti į priešingą pusę, paskristi tiek, kad švilpė nebepasiektų ir sušukti:
-Eiii! Čia mano! Neduosiu tau,-tamsiaodė nusijuokė nuo savo žodžių. Jie buvo tokie vaikiški, ir iš pažiūros linksmi. Prisiminus vaikystę, šypsena biškį išblėso, ir ji ryžtingai pažvelgusiį artėjančius lankus susikaupė.  Dėl vaikystės padarys bet ką. Tik problema, kad grįžti į ją negalės. O geresnės irgi nepasidarys. Juk grįžti negalės. Grifei dabar tiesiog norėjosi kuo greičiau įmesti kritlį į tuos lankus. Bet kokia kaina. Jeigu dar delstų, ar jai sutrukdytų, galima sakyti, visos jos pastangos nueitų perniek. Aišku tai nebūtų taip skaudu, jei pavyzdžiui, Klarisa Kornelija pamestų iš akių dar net nepamatytą auksiuką, bet giliai širdy ta nuoskauda liktų, ir graužtų merginą iš vidaus. Komandai ir žaidimui tai iš esmės nepakenktų, bet. Pačiam žmogui, jo savigarbei kenktų. Kiekviena nesėkmė pakenkia. Kiekviena pajuoka. Kiekvienas ne vietoj ir ne laiku ištartas žodelis gali viską sugadinti. Pasaulio gal ne (bet. O jei tas žmogus supyktų ir susprogdintų Žemę? Juk visko gali nutikti), bet žmogus griūtų. Tad dabar grifei labai reikėjo to palaikymo komandos. Net, jei pavyzdžiui, jai ir nepasisektų (visada yra tam tikra tikimybė), bet bent jau būtų apsupta mylinčių ir ją palaikančių žmonių, o ne smerkiančių dėl kažkokio nepavykimo. Puolėjai tokios ir panašios mintys sukosi galvoje, zigzagais skrendant link priešininkų lankų, kur, kaip ji tikėjosi, ji mes kamuolį į juos. Ir pataikys. Bet po tokių pesimistiškų minčių ir pamąstymų, norėjosi kad ir mesti tą kamuolį teisėjui galvan, ar (kaip nekeista) labai tiksliai savo komandai į lankus. Tikriausiai tada švilpiai gautų taškų. Mąstydama apie tokį posūkį, juodaplaukė sustojo. Pažvelgė į vienus lankus, į kitus, pamatavo atstumus. Dar atsižvelgė į kitų nuomonę. Susigadintų išpūdį apie save visai. O ir Švilpynės lankai buvo dvigubai arčiau nei Grifų Gūžtos. Taigi, jau visai apsisprendusi, patraukė prie priešininkų. Skristi neteko toli, tad pasimėgauti akimirka, kai visas dėmesys sutelktas į tave, nelabai galėjo. Ypač kai toks dėmesys blaško. Sustojusi prieš pat lankus per vidurį, dar paskrajojo, norėdama įsitikinti, kad gerai apskaičiavo, ir kažkur čia turi būti pats tas geram metimui. Išsirinkusi vieta sustojo, ir pakėlė akis į lankų gynėją. Šyptelėjusi užsimojo, ir staigiu judesiu paleido kamuolį į lankus. Staigiais judesiais nieko gero nepasieksi, tad suriko:
-Nee!
O tada jau stebėjo, kaip tragiškai paleistas kamuolys skrieja. Kol kas atrodė, kad biškį ne ten, kur turėtų atsidurti sustojęs.

[Metimas į lankus išlaikius kritlį pas save bent vieną RPG ratą -  3]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Olivia Eier Spalio 17, 2018, 04:46:36 pm
O gi aikštėje dėjosi tikrai įdomūs dalykai. Tas išdykęs muštukas visus apgavo. Jis šįkart nieko nenuskriaudė ir nuskrido sau kažkur. Gerai bent tiek, kad visi buvo sveiki, o ypač jos komandos nariai. Deja, bet Roanai nepavyko perimti kritlio iš grifų gaudytojos - tamsiaplaukės Fionos de Treebook, o ji buvo tikrai ne iš koto versta! Bent jau iš šono tikrai atrodė, jog ši septintakursė tikrai stipri žaidėja. Aplamai galėtų pagirti priešininkų komandą - gana puikiai pasiruošusi ir išsitreniravusi. Abiejų komandų gaudytojai vis dar nardė ore bandydami surasti muštuką. Kažin kur jis pasislėpė, - pagalvojo ir Olivia. Jaunoji kvidičo žaidėja būtų mielai sutikusi, kad rungtynės jau baigtųsi, žinoma Švilpynės pergale, taigi stengėsi palaikyti Beatrice bent mintimis.. Žinoma, jai patinka žaisti, bet varžybų metu viskas visiškai kitaip nei per treniruotes. Aikštės įtampa, netikėtumas ir jaudulys per daug ją trikdė, todėl ji mieliau šiuo momentu būtų gulėjusi savo lovoje skaitydama knygą ir gurkšnodama kavą ar arbatą su šaukšteliu cukraus, visai kaip pati mėgo.
Antrakursė prieš darydama kokius nors veiksmus apsidairė po aikštę. Fiona buvo visai netoli nuo jos, ir žinoma Švilpynės lankų. Mergaitė pastėbėjo, kad buvo neužtikrinta savo veiksmais. Tačiau šiuo momentu Olivia jautėsi ne kažką užtikrintesnė.
Nejaugi tai tikrai vyksta? - galvojo Olivia stebėdama link jos skrendančią grifų gaudytoją. Šiek tiek sunerimo, nes suprato, kad būtent dabar atėjo jos momentas. Momentas kai ji turės apsaugoti savo koledžo lankus, kartu su savo koledžo garbe ir galbūt būsima pergale.
Rudaplaukė paskrido šiek tiek į priekį laukdama priešininkės veiksmų. Ji galėjo girdėti savo širdies ritmą, kuris taip pat neramiai kaip po aikštę lakstantis muštukas mušėsi krūtinėje. Ji visą laiką žinojo, kad ateis ši akimirka, tačiau atrodo lyg ji atėjo pačiu netikėčiausiu momentu, nors mergaitė ir galėjo numatyti tai pamačiusi grifų rankose kritlį jau iš kitos aikštės pusės. Tačiau stengėsi galvoti kuo blaivesniu protu. Ji bent jau turėjo laiko pasiruošti perėmimui.
Tvirtai suėmė šluotą ir įsitaisė per vidurį lankų. Laikydamasi savo strategijos ji išsitiesė, kad užstotų kuo daugiau jų ploto. Pakilo šiek tiek aukščiau, kad būtų lengviau kamuolį atspirti koja, bet tuo pačiu priklausant nuo jo padėties ir rankomis. Ji jautė kaip jai darosi vis vėsiau iš baimės, bet dvylikametė sau vis kartojo, kad viskas gerai, kad ji viską puikiai moka ir kad jai pavyks. Galūnės šalo, nežinia ar nuo šalčio, ar nuo streso, kadangi saulė tikrai šildė ir net matėsi kaip akyse aplinkui aikštę tirpsta sniegas. Dėl to gaudytojai buvo kiek liūdna, bet prisivertė tokiu įtemptu ir svarbiu momentu negalvoti apie pašalinius dalykus.
Aš apginsiu lankus... aš apginsiu... - kartojo sau stengdamasi įgauti daugiau pasitikėjimo. Ji giliai įkvėpė taip nuramindama save.
Ir štai! Kritlis jau ore, jis skrenda link jos. Ką daryti? - paklausė savęs švilpė ir mintyse vis svarstė - pagauti ar atmušti, pagauti ar atmušti... Švilpė suspaudė stipriau kojomis šluotą vis dar galvodama ir ištiesusi savo rankas spontaniškai pabandė atmušti kritlį ir taip padėti savo komandai priartėti dar vienu žingsniu link išsvajotosios pergalės.
 
[Metimo blokavimas atmušant kritlį: 1; 3; 6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Džeimsas Greywindas Spalio 17, 2018, 05:14:22 pm
Ji urzgė, niršiai gniaužydama Kometos-140 nugludintą šluotkotį. Muštukas prašvilpė pro galvą, o ji nesugebėjo net ir netaikliai paleisto atmušti!
- Šūdasšūdasšūdasšūdas...- žydraakė kramtydama apatinę lūpą, akimis desperatiškai skenavo aikštę. Keitas greitas, oi koks greitas. Todėl liko budri ir nesijudino iš vietos. Žinojo, kad taip tik dar labiau taps prieinamesniu taikiniu, bet koks skirtumas, ji turi bent anksčiau pastebėti paleistą! Va tada nusitaikys, sukaups visas jėgas ir taip voš... Planai kurpėsi nanosekundžių greičiu, bet ar jie išsipildys?
- Kur tu,- jautė kaip belaukiant kojos ėmė stingti iš jaudulio. Nerangiai pasimuistė, suspausdama pirštinėtose rankose jau ne kotą, o blokštą, taip apviliantį per šias rungtynes. Kur? Ketvirtakursė užvertė galvą. Ne, viršuj nebuvo. Kryptelėjo dešinėj. Ir ne čia. Ir ne kairėj. Galiausiai nosį nudūrė į žemę, bet ir ten nepastebėjo jos ir Jasmine juodojo kaulų daužytojo. Nesimatė ir antrojo muštuko. O gal tarp aš jų pasimečiau, visi tokie panašūs. "Ir taikosi į tuos pačius" - pridėtų tyliai, bet grifei nebeliko laiko galvoti. Lauktas zvimbimas sugaudė už nugaros, bet nesiųstas švilpio atmušėjo - tai kitas pacanukas. Ari tą pačią akimirką čiuožtelėjo šonan, automatiškai Kometą kryptingai leisdama apačion spirale. Va tada muštukas pasileido it pasiutęs, į šonus trenkdamas visas pasitaikiusius oro sroves, o blizgaus kamuolio paviršiaus suspindo šimtais saulės zuikučiais. Atmušėja dar spustelėjo šluotą įmanomiausiai greičiausiu pajėgumu kiek tik galėjo išspausti. Dabar tik apsisuksiu ir mušiu...- dantimis sukandus apatinę lūpą pagalvojo ji, ruošdamasi palengva artėjančiam smūgiui. Zvimbimas pagarsėjo. Juodaplaukė atsisuko. Išvydusi jau nebe vieną, o du, žioptelėjo nusigandusi.
- Velnias!
Antrąjį tikrai paleido Keitas Kolinsas. Ir vėl. Nesakykit, kad jam nepabodo...
- Eik tu...- niurzgėdama po nosimi, varė tiesiai, nebesukusi daugiau jokių spiralių. Dar to betrūko, kad susisuktų galvą ir tėkštųsi žemėn. Taktika nepaėjo. Kaip sekėsi kitiems saviškiams ir nesaviškiams, švietė merginai vienodai. Ar ten švilpiai ar grifai turi kritlį? Koks skirtumas. Jai tebuvo tik vienas tikslas - kažkurį iš dviejų muštukų paleisti atgalios. Tokia mintis plakėsi jauniausios grifų komandos narės galvoje. Nurgurktelėjusi seilių gnužulą, sustingo. Man vaidenasi? - žvilgtelėjusi pro petį vaizdas pasikeitė,- Ar aš su klausa tikrai turiu problemų?
Už raudonosios nugaros švilpė tik vienas juoduolis.
Pasivaideno,- taip nutarusi, kausčiusi įtampa ir siautulys pabėgo. Skystai šyptelėjo. Grįžtelėjusi trečiąsyk, pasiryžo. Suspaudusi viena ranka šluotą, kita medinį blokštą, žiobarams priminusį beisbolo lazdą, atliko nepriekaištingą posūkį. Dabar varėsi jau ne nuo muštuko, o skrido tiesiai į jį. Piktai blizginanti akis, sulėtino šluotą. Muštukas pats susiras ją. Palauks. Anam zvimbiant (sprando plaukeliai spėjo pasišiaušti), Ari kilstelėjo atmušėjos įnagį. Aukštai, lygiai su kairiuoju pečiu. Akys įbestos į juodą metalą. Įkvėpė. Jis čia. Ir trenkė. Turbūt ten, kur skraidžiojo Švilpynės gaudytoja.

[Lekiančio muštuko į save atmušimas į Beatrice 5; 3]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Kajus Arno Wintersas Spalio 17, 2018, 05:15:33 pm
Paskutinę akimirką Kajus užsimerkė, įsitempė, laukdamas skaudaus smūgio. Berniukas iš paskutinių jėgų laikėsi neusigūžęs - laukimas jį taip žudė viduje. Tačiau nieko neįvyko.
Nepajuto nė jokio skausmo, tiesiog nieko. Tik pajuto oro šuorą, paglosčiusį jo skruotus, ir tai tda nesuprato, kad tai praskriejančios šluotos ar muštuko vėjo sukeltas gūsis. Švilpynės koledžo narys iš nuostabos nedrąsiai atsimerkė.
Juoduojantis muštukas balažin kur skrajojo, Keitas jau švilpė kitų varžovų trankyti - kvidičo aikštė atrodė, kaip po senovei.
Kajus lengviau atsikvėpė, atsipalaidavo ir  trylikamečio kūnas, suglebo it neaiškios kilmės tirpstantis šokoladas. Berniuko kūnu prabėgo paskutinio nerimo virpuliai ir Kajus švelniai nusišypsojo, sekdamas savo tamsiomis akimis, kaip Keitas nulekia toliau darbuotis su muštukais. Kapitonas nežinia ko pasijautė laimingas. Ne pergalė, o buvimas kartu yra pats svarbiausias dalykas kvidiče - tik kartu išgyvenamos problemos, sunkumai suartina žmones.
Tamsios bernelio akys nukrypo į kitus švilpius: nors ir kritlio nepavyko atsikovoti Roanai (Fiona vis dar pas save laikė raudą kamuolį) kapitonas buvo patenkintas keturiolikmetės pastangomis, o Oliviai rodės šį kartą teks parodyti ką sugeba, na, o Beatrice...Ji toliau ieškojo aukso šmaukšto.
Tuo tarpu, žvalgydamasis berniukas, skaičiavo kvidičo ratus. Miklindamas atmintį, jis stengėsi prisiminti į ką dabar galėtų trenkti Areina Greywind. Nebylus Kajus išplėtė akis iš suvokimo ir šovė Beatrices link.
Šį kartą ji bus keturiolikmetės grifės taikinys. Arno atliko posūkį dešinėn, šluota palengva, po truputį pradėjo kilo aukštyn, žemė dar labiau tolo, saulės spinduliai tapo karštesni - jei Kajus pats panorėtų žvilgtelti sau po kojomis, jis nutirptų iš baimės. Taip aukštai dar nebuvo pakilęs!
Kvidičo aikštė buvo kaip ant delno: mažyčiai taškeliai, priminantys vikrias, tačiau netašytas, grubiai išdrožtas figurėles, lėkiojo po aikštę.
Ar tik ne Fiona iš Kažkokio Šreko meta kritlį į Švilpynės lankus?
Kajus tiksliai negalėjo įsižiūrėti, tačiau širdis greičiau nesuspurdėjo. Ne laikas dabar kvaršyti galvą tokiais klausimais - Olivia pasirūpins lankų gynyba, o dabar jis turi ginti Beatrice!
Kajus prisimerkęs nuo saulės spindulių, žvalgtelėjo į visas pasaulio šalis (šiaurė, pietūs, vakarai ir rytai) ir pamatęs skrajojančią Bea, nuzvimbė jos link. Dar negirdėdamas nieko gerą nežadančio muštuko zvimbimo, Kajus lengviau atsikvėpė. Gali būti, kad jis pirmesnis veiksmų požūriu už Areiną, kuriai liepė pasikarti su savo marškiniais.
Trylikametis, it koks asmens sargybinis per atstumą, per kurį būtų lengva užstoti,  prisišliejo prie bendrakoledžės ir pradėjo ją vytis.
Tuo tarpu akys šaudė į visas puses, kad tik nepražiopsotų pasirodančio muštuko.
Ir štai!
ZVIMBT!
Kajus žaibiškai puolė artyn prie Beatrices, įsiterpdamas tarp jos ir atskriejančio muštuko.
Adrealinas plūstelėjo po visą kūną, Kajus šį kartą atstatė krūtinę - krūtinė yra platesnis, didesnis taikinys, nei trylikamečio petys su šonu.
Švilpis mintyse sukryžiavo pirštus, melsdamasis, kad laiku apgins ir apgintų bendrakoledžę šeštakursę nuo Grifų Gūžtos globotinės pasiųstojo muštuko.
Šį kartą tai tikrai turi pavykti! Bea, pirmiau ir greičiau pamatyk aukso šmaukštą!

[Bandymas uždengti komandos draugą stojant tarp jo ir skriejančio muštuko į jį: 3;6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Anmeya Spalio 17, 2018, 05:36:20 pm
  Gudrioji grifė sugebėjo išsisukti. Jos žodžiai prajuokino Amneta. Na. Nieko, nieko. Tuoj ketvirtakursė ją pavys ir tikrai atims kritlį, juk tai šitaip lengva. Juoda spalva dažyti nagučiai jau buvo visai šalia kritlio (net jautė tą odos gabalą, kuriuo aptrauktas kamuolys) kai išgirdo iš sirgalių nepasitenkinimą. Atsisukusi pamatė muštuką. Skriejantį tiesiai į Beatrice. - AR. JŪS. RIMTAI? - Atsiduso rausvaplaukė. - Džaukis. - Mestelėjo vieną žodelį de Treebook link ir pasuko savo šluota kita linkme. Žūt būt reikėjo pasivyti Beatrice, tam jog apgintų ją. Kito pasirinkimo Roana Mirabetė Ameshville, dabar jau prisistatanti lyg tikruoju (pati irgi mananti tikruoju) vardu Roana Amneta, neturėjo. Burtininkė apžvelgė stadioną. Su Kajumi, Olivia ir Beatrice šiuo metu buvo viskas gerai. Keitas. Akys automatiškai nukrypo mažo Roanos pasaulėlio saulės link. Neatrodė, kad į Keitą buvo pataikęs muštukas. Šypsena papuošė matant, kad smaragdinių akių savininkas nebuvo sužeistas. Negalėjo nežiūrėti į juodaplaukį, ypač kai jis buvo, sakykim, tobulas derinys. Smaragdinės akys, juodi plaukai, išblyškusi oda, nusėta strazdanėlėmis, auskarai, viskas buvo nuostabu iki pasaulio pabaigos ir atgal. Ypač traukė akys. Mažytė, žalia visata.
  Susipratusi, kad dabar nukrypo nuo kvidičo (tiksliau nuo minčių apie kvidičą), nestipriai papurtė galvą ir sudrausmino save Roana Amneta, spėsi pasigrožėt Keitu Džeremiu Kolinsu po kvidičo, rimtai. Veide buvusi šypsena dingo. Beatrice nebebuvo toli. Juodos, kaip Roanos nagai spalvos muštukas buvo dar arčiau. Kajus Arno Wintersas irgi skrido ginti Majos Peck. Spės ar nespės? Dar praeitose rungtynėse šis klausimas pradėjo zvimbti ausyse lyg ten būtų įsitaisęs koks tarakonas-didžėjus (beje, tą klausimą irgi galima "prirašyti" panašumui į Hamleto), mėgstantis groti tą pačią muziką visą parą be pertraukų. Pasibaisėjusi savomis mintimis, paskubino šluotą ir puolė tarp Beatrices ir muštuko. Apginti. Apginti. Lyg koks matematikos periodas skambėjo šis žodelis rausvaplaukės puolėjos galvelėje.

[Bandymas uždengti Beatrice nuo muštuko, skriejančio į ją: 2, 4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Edgar Jeffter Spalio 17, 2018, 06:43:05 pm
RPG vertinimas

Keitas Kolinsas: 8
Elride Endlercat: 10
Klarė Konė Karter: 10
Beatrice Mae Peck: 9
Fiona de Treebook: 8
Olivia Eier: 10
Areina Greywind: 8
Kajus Arno Wintersas: 8
Roana Amneta: 9

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)

Keitas Kolinsas [6] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Klarė Konė Karter [8] - Beatrice Mae Peck [7] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Klarei Konei Karter.
Fiona de Treebook [7] - Olivia Eier [5] = KS [2] = 2 papildomi kauliuko ridenimai Fionai de Treebook.
Areina Greywind [6] - Beatrice Mae Peck [7] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kajus Arno Wintersas [5] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Roana Amneta [6] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Komandinis koeficientų palyginimas

Švilpynė [2,5] - Grifų Gūžta [2,0] = KKS [0,5] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Keitas Kolinsas: 6
Elride Endlercat: -
Klarė Konė Karter: 2; 2; 1
Beatrice Mae Peck: 1
Fiona de Treebook: 4; 4; 4
Olivia Eier: 3
Areina Greywind: 5
Kajus Arno Wintersas: 5
Roana Amneta: 3; 3

Keitas Kolinsas atmuša muštuką į Areiną Greywind.
Elride Endlercat neatlieka veiksmų.
Klarė Konė Karter pastebi aukso šmaukštą.
Beatrice Mae Peck nepastebi aukso šmaukšto.
Fiona de Treebook netaikliai meta kritlį.
Olivios Eier veiksmas anuliuojamas, nes kritlis neskrieja į lankus.
Areina Greywind atmuša muštuką nuo savęs į Beatricę Maę Peck.
Kajus Arno Wintersas neuždengia Beatricės Maės Peck.
Roana Amneta neuždengia Beatricės Maės Peck.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis neutralioje zonoje. Kritlį pasiėmus Grifų Gūžtos puolėjui iškart yra leidžiama atlikti metimą.
Beatrice Mae Peck gali būti pamušta muštuko dar 3 kartus.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 10 Švilpynė.
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Anmeya Spalio 17, 2018, 09:01:59 pm
  Ak, matytumėt Roanos veido išraišką, kai nedidelis juodas kamuoliukas praskriejo jai ir Kajui virš galvų ir pataikė tiesiai į Beatrice. Sutrikusi puolėja pažvelgė į Kajų. Iš kapitono veido išraiškos nesuvokė kaip jaučiasi šis, tačiau pastebėjo jog Fiona nepataikė į lankus. Nuostabu, dabar reikia skristi ir pasiimti kritlio, nes grifai ir taip didelį pranašumą turi. - Turiu pasiimti kritlį. - Stengdamasi perrėkti sirgalių (tiek Grifų gūžtos, tiek Švilpynės) rėksmus tarė Kajui.
  Atsiprašančiai žvilgtelėjusi į pirmą kart nutrenktą gaudytoją, nukreipė šluotą Švilpynės lankų link. Pakeliui stabtelėjusi prie Keito, palinkėjo jam sėkmės nutrenkiant Klarę Konę Karter. Tada, akimirkai, kuri atrodo truko visą amžinybę (o gal ir daugiau, kas žino tuos laiko vienetus, ką?), žvilgtelėjo į smaragdines akis. Šiaip ne taip nusukusi žvilgsnį nuo Kolinso šovė pirmyn.
  Spėkit kas? Spėkit ką? Roana Amneta sėkmingai pagriebė kritlį tiesiai Fionai de Treebook iš panosės. Švilpaukit kiek norit, grifų sirgaliai, bet kritlis dabar Švilpynės. Ir taip per daug pranašumo turinti komanda turėjo tikrai erzinančius sirgalius.
  Tvirtai laikydama kritlį kairėje rankoje, mat dešine geriau sekasi "vairuoti" šluotą, skrido į kitą stadiono pusę. Ne, ne prie lankų. Prie Kajaus. Perduos jam, mat kitas pasirinkimas vargu ar yra geras.
  Pakeliui susimąstė apie kvidičą. Rungtynės prieš Varno Nagą buvo jos pačiomis pirmomis. Tie, Roanos manymu, pasikėlę ir visai neprotingai besielgiantys varnanagiai tikrai nemoka žaisti ramiai. Kiek kartų jai ir Keitui teko ginti Kajų ir Beatrice, o dar pridėkim tai, kad Olivia negalėjo dalyvauti rungtynėse, nes pamiršo susitvarkyti savo įrangą. Šios rungtynės šiaip ne taip buvo ramesnėmis. Gal tiesiog labiau vaikiškai besielgiantys mėlynieji kvidičininkai nenorėjo suvokti, kad tai nėra vaikiškas žaidimas? Visko gali būti, visko. Pagalvosi apie tai po šių rungtynių. Išvis neaišku kas laimės, o kas ne. Duok Dieve, kad grifai mūsų nesutriuškintų kaip tai padarė varnos. Tada tikrai išblės komandos pasitikėjimas savimi ir neaišku kaip atsilaikysim paskutines rungtynes, prieš Klastūnyną.
  Akimis kaip mat susirado šioms rungtynėms kolega (puolėju) tapusį kapitoną. - Kajau! - Šūktelėjo stengdamasi atkreipti dėmėsį. - Kajau! - Vėl surėkė ir pasijuto taip lyg tuoj bus lyg visą gerklė išrėkusi žiobarų pradinukų (nepaklusnių pradinukų) mokytoja. Matydama, kad senka laikas - bet kuria akimirka gali šalia atsirasti arba Džesė (labai maža tikimybė) arba Fiona, mestelėjo Kajui kritlį. - Gaudyk, povelnių! - Surėkė iš paskutiniųjų.

[Kritlio perdavimas: 2, 3, 5, 6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Keitas Kolinsas Spalio 17, 2018, 09:16:34 pm
Prieš tai plačiai besišypsojusi sėkmė atrodo dabar berniukui atkišo savo storą sėdimąją.
Akimirką, kai tas kamuolys pataikė į švilpių gaudytoją, Kolinsui taip sudūrė krūtinė, jog atrodė, kažkas visas viduje susiraizgiusias venas ir gyslas būtų nutraukę ir jo kūnas, vietoj to, kad jame varinėtų kraujas, teliko skudurine lėle, skraidinama vėjo. Galūnės tapo sunkios ir svarino žemyn, kreipdamos juodaplaukį į kairę pusę, dar keli centimetrai ir jis tikrai kristų. Skaisčios saulutės spindulėlių nugultas sniegas šiuo metu atrodė, kaip minkštas patalėlis, kuriame būtų galima puikiausiai atsivėsinti ir nuskęsti su visa savąja gėda.
Kaltė penktakursį smaugė, net neketinda paleisti. Jausmas buvo toks, lyg kas gerklę būtų apvyniojęs stora virve, tą virvę prikabinęs prie priekabos, o tada visu greičiu nuvažiavęs tolyn. Visos emocijos grasino išsiveržti karčiomis ašaromis ir riksmais ar keiksmų lavina. Švilpį dabar juokino mintis, kad reikės vėl lyg niekur nieko žaisti, vėl su visa turima jėga atakuoti muštukus, tarsi nieko nebūtų nutikę, tarsi dėl jo kaltės nebūtų nukentėjusi svarbiausia komandos žaidėja.
“Aš ten nebuvau... Aš ten nebuvau, kad atmuščiau. KAS TURI BLOKŠTĄ? SUKNISTAS KEITAS KOLINSAS. AŠ! IR KAS TURĖTŲ GINTI NUO MUŠTUKŲ KOMANDĄ? NA TAIP IDIOTE, ATSPĖJAI. AŠ! Atsiprašau Bea-mintyse ,protarpiais save iškeikdamas baisiausiais žodžiais, komandos draugės atsiprašė vaikinukas. Šaltis rakino visą kūną, bet garbanius jau nesuprato ar tas šaltis eina nuo oro ir viso aplink esančio sniego ar tai tiesiog optinė iliuzija ir jo smegenys be to siaubingo, smaugiančio kaltės jausmo nutarė šį vaikinuką negyvai užkamuoti įsivaizduojamu šalčiu.
Smaragdinės akys, prieš tai gyvai žibėjusios ir galėjusios nustelbti net kalėdų lemputes, ir šilta, linksma šypsena pavirto negyvėlio mina, tik, kad tikras lavonas, ir tas būtų geriau atrodęs. Rimtai, Kolinsą palyginus su negyvėliu, tai turbūt švilpį į karstą uždarytų, o ne apipuvusį lavoną.
-Cukruotas nupuvęs liežuvis,-savo keiksmą sugalvojęs panosėje sumurmėjo geltonmarškinis. Vienas įkvėpimas. Keitas atpalaidavo galūnes, stengdamasis valdyti pats savo kūną. Antras įkvėpimas. Kaltė patraukė nuo jo kaklo savo aštrianagius, giliai įsmigusius pirštus. Trečias gilus gilus įkvėpimas. Plaučiai prisipildė oro ir širdis vėl atsigavo.
Viskas bus gerai. Gerai gerai gerai. Išplūdau save, tada nusiraminau. Vis dar galiu atkeršyti tiems grifams. Vis dar galiu ar ne?-ramindamas save vaikinukas pasuko šluotą. Anksčiau buvusio skubrumo nė iš tolo nebūtum palyginęs, dabar jo judėjimas ant šluotos priminė laidotuvių eiseną (skraiseną?).
“Neskubėk ir būsi pirmas”-ar tik ne taip sakoma? Akimis lakstė po stadioną, paskraidžiodamas tai į vieną, tai į kitą pusę. Muštukas, kęsinantysis į kažkurį iš jo turimų apginti švilpių buvo kažkur prašapęs. Keitas puikiausiai žinojo, kad jei jau padėtis išslydo iš rankų, tai reikia ją ir susigrąžinti. Stengdamasis aplenkti grifiukų atmušėją, jis palenkė savo varganą šluotelę žemyn, tarsi darydamas apgaulingą manevrą.
ŪŽT!
Ir iš tiesų prie pat praskrido taip ilgai lauktas muštukas. Kolinsas buvo jo beveik pasiilgęs. Tiesa, glėbesčiuotis su juoduoju kamuolėliu neskubėjo, bet vietoj to smarkiai smarkiai, kiek tik išvargintame kūne liko jėgų, tvojo į muštuką, puikiai žinodamas kur taiko-į grifų gaudytoją. Akis už akį, kaip sakoma. Ak, tik jei kamuolys sėkmingai pasieks tikslą tai toji mergiūkštė praras daugiau, nei akį.

[Atmušimas į Klarę Konę Karter 1;2]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Klarė Konė Karter Spalio 18, 2018, 12:33:45 am
Ir nors maža sielos dalelyte, ta, kuri buvo labiausiai užlindusi už kažkurių žmoguje esančių organų, žaliaakė tikėjosi, jog tas blyksnis, pamatytas už lanko bus išsvajotasis aukso šmaukštas. Protas septyniolikmetei diktavo visiškai kitaip. Po tiek atspindžių, zuikučių ir blizgančio žvėryno, sunku racionaliai tikėtis surasti sparnuotą kamuolėlį.
Tačiau išsvajotas užburtas dangaus skraidūnas vis dėl to buvo čia. Smulkiais, metaliniais sparneliais plazdeno zvimbdamas tarsi darbšti bitutė. Labas, branguti! Mintimis kreipėsi į auksinį kamuolį. Norėjosi ištarti garsiai, bet už viską labiau reikėjo neišsiduoti, jog rungtynių pabaiga glūdėjo čia, visai šalia septyniolikmetės gaudytojos. Teliko tik ją pasigauti.
Ir nors pagauti šmaukštą buvo fiziškai ir meistriškai sunkiau, nei tiesiog skraidžioti ir jo dairytis. Tačiau tai buvo žymiai įdomiau. Vėjas plaukuose, adrenalinas, greitis. Viskas, ko galėjai tikėtis būdamas sporto dalimi. Klarė tik akimirkai atsisuko pažiūrėti, kur buvo pagrindinė raudonapsiaustės priešininkė. Ir kaip tyčia pamatė būtent tai, kas galėjo įduoti grifiukų komandai lemiamą persvarą. Areinos paleistas muštukas žiebė tiesiai į geltonu apsiaustu pasidabinusią Švilpynės gaudytoją. Labai norėjosi sustoti ir paspoksoti, kaip viskas baigsis ir padžiūgauti tiksliu raudonųjų komandos atmušėjos smūgiu. Bet tai galės padaryti ir po rungtynių. O dabar reikėjo kibti į veiksmą.
Šmaukštas nelaukdamas, kol mergina smulkiais pirštukais jį apglėbs šiltomis rankomis nėrė tiesiai pro susimaišiusius abiejų komandų žaidėjus. Didelio greičio negalėdama išvystyti Karter žinojo, jog skrendantį auksinuką teks išsivilioti į kiek atviresnę vietą, jei greičiau nori jį sučiupti. Gal švilpių gaudytoja nespės atsitiesti, o Klarės rankose jau spindės Grifų Gūžtos pergalė.
Aišku vien tikėtis būtų labai naivu. Greičiausiai dėl šmaukšto, kartu ir dėl pergalės, jei puolėjai nespės greit primesti daugybės taškų, reikės dar gerokai palakstyti. O nenuorama šmaukštas negalėdamas rasti vienos, tiesios krypties ragino septintakursę kapitonę skraidžioti visais aikštės užkaboriais, besidėstančiais žemai, ties viduriu aikštės, žaliaakė džiaugėsi vėju, švilpniančiu pro kiek iš kasos spėjusias išlįsti smulkesnes kasos sruogeles.
Šmaukštas nemažindamas greičio, lėkdamas netoli tribūnų, iš kurių Grifų Gūžtos kapitonė girdėjo palaikymo šūksnius, judėjo link Grifų Gūžtos lankų. Kol kas didelio veiksmo ten nebuvo matyti. Ilgakasei buvo smalsu, kas vyko su kritliu. Bet nusisukusi greičiausiai pamestų iš akių svarbiausią rungtynių kamuolį. O to nenorėjo niekas, kas šiandien vilkėjo raudonai. Tokiu metu praradusią šmaukštą Klarę sukirstų šios dienos vakarienei. Kamuoliukas rodos taikėsi įvairiomis kilpomis persekiotojai susukti galvą. Vieną į dešinę, kitą į viršų, trečia į kairę. Vienu metu rodės praskris pro Elridės saugomus lankus iš kitos pusės, kur pasidėdavo kritlis, prašokęs pro juos saugantį gynėją. Jei nebūtų spėjusi paskutinę sekundę staigiai pasukti dešinėn, jau būtų pralėkusi pro lanką ir pagavusi ne kamuoliuką, o komandos draugę. Kita vertus bent žiūrovams būtų buvę juoko.
Lėkdama žemai, vis dar prie lankų, tačiau jau negrėsė skrydis pro juos, Grifų Gūžtos kapitonę nuo aukso šmaukšto skyrė maždaug metras. Kol kas tai buvo geriausia proga pagauti kamuoliuką. Na, dar trupučiuką, spustelėjusi šluotą pirmyn, ištiesė rankas į kamuoliuką. Jei šis staigiai pasisuks, nieko nepešianti, bet jei tik pavyks pasiekti kamuoliuką...

[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Beatrice Mae Peck Spalio 18, 2018, 04:02:45 pm
     Kartais reikia nustoti bandyti kaltinti save dėl kiekvienos klaidos. Netgi nebandyti kaltės numesti ant kieno nors kito pečių – tiesiog priimti tai, kas įvyko, ir stengtis išvengti to pasikartojant kitą kartą.
     Beatrice pastebėjo Keito paleistą muštuką į Areiną, dėl ko daugiau dėmesio šiam sadistiškam skraiduoliui nesuteikė, tad akimis leido sekti šiandien vis iš dėmesio rato pabėgantį aukso šmaukštą. Pastebėjusi greit lekiančią raudonai vilkinčią gaudytoją, Beatrice greit savo šluotą nukreipė jos link. Sumažėjęs atstumas išrykškino aukso šmaukštą, tačiau kur nebuvęs muštukas žiebė šeštakursei į mentį.
     Toks smūgis išmušė šluotą iš jos rankų, o pati gaudytoja išsidrėbė ant šluotos, kelias akimirkas bandydama nenuslysti žemyn. Visi psichologiniai gydymai turi savo pasveikimo žingsnelius, o Beatrice, atrodo, visus juos bus žengusi šių dviejų kvidičo rungtynių metu. Tad susidūrimas su savo skausmą keliančiu priešu, paveikusiu ją emociškai, buvo normalus baimės įveikimo etapas. Susidurk akis į akį su savo baime.
     Minčių, kurios užklumpa tave tokią akimirką, neišfiltruosi. O ir nereikia, nes daug logikos jose nerasi – keiksmažodžiai, nusivylimas savimi, pyktis ant atmušėjos ir pyktis ant savęs, muštuko ir viso pasaulio, „o ką aš sakiau...“ scenarijai bei nuosprendis, kad kvidičas – tikrai ne jai. Ir tik po kelių akimirkų tas impulsyvus karštis nuslūgsta, o jį pakeičia skausmas, lėtai plintantis po visą dešinę merginos kūno pusę. Pagaliau atsitiesusi, ji apsižvalgė aplink, ar nenorės muštukas dar kartą pasidžiaugti jos draugija. Jo arti nepastebėjusi (nors vargu ar matytų, jei iš tiesų jis būtų nusitaikęs dar kart į gaudytoją), kaire ranka prilietė nugarą, kur jau turėjo formuotis gero arbūzo dydžio mėlynė. Visa laimė, kad muštukas nepataikė šiek tiek aukščiau – būtų galėjęs pečio sąnarį iš jam skirtos vietos išstumti, o tokioje pozicijoje rungtynes pabaigti būtų dar sudėtingiau.
     Skyrusi sau gerą minutę, kuri veikiausiai truko ilgiau nei šešiasdešimt sekundžių, Švilpynės gaudytoja palankstė dešinę ranką įsitikindama, kad abi rankos vis dar funkcionuoja, o savo komandai ta pačia ranka iškėlė nykštį – kad nesijaudintų. Viltis dar neprarasta, buvo sugaištos tik kelios (labai brangios) minutės, o Beatrice taip vadinamas „shell shock“ muštukui, atrodo, skaičiavo jau paskutiniąsias akimirkas. Bent jau minimalios naudos buvo iš šio visai komandai nesėkmingo įvykio. Neleisdama sau gaišti daugiau laiko, ji greit aptiko skriejančią grifų gaudytoją, kuri, laimei, vis dar nebuvo sučiupusi šmaukšto, tad švilpė nukreipė savo šluotą jos įkandin.
     BAM.
     Muštuko, pokštelėjusio į Keito blokštą garsas privertė lekiančią Beatrice intuityviai atsigręžti, bet laimei, šis muštukas nebuvo skirtas jai. Nenorėdama prarasti dar daugiau laiko, ji tik dar glaudžiau prisilenkė prie šluotos lėkdama šmaukšto ir Klarės link. „Nevermore“, it Edgaro Alano Po varna sušnabžėjo gaudytojai mintyse. Priimdama tai kaip muštuko ir pralaimėjimų nebebuvimą, o ne kaip galimą pralaimėjimą,

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 1]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Elride Endlercat Spalio 18, 2018, 04:14:45 pm
Nusivylimu pripildytos akys stebėjo aplinką. Ji matė viską, matė kaip muštukas pataikė į švilpių gaudytoja, tik grifiukė buvo tokia išsekusi, kad nejautė jokių emocijų,  ji matė savo komandos puolėjos netaiklų metimą, bet tai taip pat nesukėlė emocijų. Nuovargis ėmė viršų, tačiau rungtynės Elridė turėjo baigti ant šluotos. Ji stipriai suspaudė šluotą rankose ir stengėsi nepasiduoti. Žiūrėjo į vieną tašką, arba stebėjo kokį nors žmogų ir pavydėjo, kad jiems sekasi žaisti.
Laikas ėjo taip lėtai, atrodė, praėjo jau daugybė valandų, po nepagauto kritlio, bet nieko ypatingo neįvyko. Mergaitė vėl nusižiovavo, pasikasė pakaušį, ir pagaliau nužvelgė tribūnose esančius žmones. Juokinga, kad dėl tokio menkniekio paauglė jautėsi sugniuždyta, bet, ko norėti, grifė tikėjosi tiek daug ir niekas iš jos svajų neišsipildė.
Ir štai, Elridės žvilgsnį patraukė lekianti Grifų Gūžtos gaudytoja, mergiotės nuojauta sakė, kad ji pastebėjo šmaukštą, sakė, kad jau tuoj bus pabaiga ir viskas baigsis. Kad mergina jau tuoj galės nusileisti ant žemės ir keliauti į savo lovą. Kelis kartus sumirksėjusi žaliaakė bandė pastebėti tą auksinį kamuoliuką, bet jai niekaip nepavyko. Mergiotė nesuvokė, kaip galima pastebėti tą šmaukštą, bet, labai greit suprato, kad jis visai netoli jos kai prisiartino Klare. Sukinėdama galvą, tačiau per daug nejudėdama, kadangi nenorėjo sutrukdyti paauglė stebėjo komandos draugę. Jai buvo smalsu ir norėjosi padėti, bet kaip? Išvis, kas būtų, jei šmaukštą pagautų ne gaudytojas, o pavyzdžiui gynėjas? Ar užskaitytų ir būtų laimėtos varžybos, ar Elridė tiesiog gautų lupt? Susimąsčiusi mergina toliau stebėjo lakstančią grifę, kai jos žvilgsnis nukrypo ties švilpių atmušėjų. Juk muštukas bet kada galėjo skristi link jos, ar blogiau, link Klares. Ir žaliaakė nesuklydo, ji greit pastebėjo atlekiantį muštuką ir susiraukė. Jėgų nebuvo, kad galėtų surikti komandos draugei nepakako, tačiau turėjo kažką daryti. Nuo to priklausė žaidimo baigtis, bet baltapūkė bijojo. Ji labai labai nenorėjo būti paliesta to nelemto muštuko, nenorėjo sulūžusių kaulų, bet reikėjo.
Giliai įkvėpusi ir sukaupusi drąsą pasitraukė nuo savo ginamų žiedų prieš savos komandos gaudytoją tikėdamasi, kad jai pavyks.  Nors visgi jai dar kilo mintis, kad elgiasi labai blogai. Juk švilpių puolėjai turėjo kritlį, Roana galėjo lengviausiai atskristi ir be jokios baimės, kad nepataikys, mesti kritlį į nebeginamus žiedus, tačiau visgi, grifė nusprendė, kad gaudytojas svarbiau, nei tie žiedai.
Tai buvo jos paskutinė galimybė pasižymėti rungtynėse prieš švilpius. Paskutinė galimybė pakelti pasitikėjimą savimi ir nustoti save teisti už klaidas ir mergina norėjo pasinaudoti ja. Paauglė įtikinėjo save, kad viskas bus gerai, kad jai pavyks apsaugoti žmogų ir kad nuo to muštuko nieko nenutiks, trumpalaikis skausmas ir tiek. Nors giliai viduje kažkas rėkė, kad Elridė elgiasi visiškai kvailai ir kad ji eilinį sykį susimaus, arba dar geriau, prasileis iš muštuko į pavyzdžiui nosį ir mirs, juk įmanoma. Juokinga, bet mergaičiukė šyptelėjo nuo tokios minties. Jei muštukas ir pataikys į jos nosį, jei ji ir dėl to mirs, jos manymu, bus verta. Juk ji pasižymės kvidiče ir nebeturės kentėti kaltės dėl kritlio. Mergaitė nė nepagalvojo, kad jos kažkas gali pasiilgti. Mintys apie kvidičą ir pergalę valdė viską.
Skrendantis muštukas priartėjo, baltapūkės rankos ėmė drebėti, bet vos vos žvilgtelėjusi per petį, ar tikrai dengia savo draugę stipriai užsimerkė tikėdamasi, kad viskas bus gerai.

[Bandymas uždengti Klare nuo muštuko, skriejančio į ją: 1, 4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Kajus Arno Wintersas Spalio 18, 2018, 05:01:37 pm
Dar ilgą laiką Kajus prisimins, kaip muštukas trenkėsi į Beatricę-  prieš akis stovintis bendrakoledžės veidas, perkreiptas skausmo, sugniaužė kapitono mažą širdį. Kajus, dar stipriau suspaudė šluotos kotą savose pirštinėtomis rankomis ir palinko priekin - nelaimingo įvykio vieta sparčiai tolo už trylikamečio šluotos.
Aš neapsaugojau tavęs, Bea...
Net ir šeštakursės iškeltas nykštys nenuramino Kajaus Arno Winterso, berniuko, kuria nežino, kad jo biologinių tėvų sesuo mokinasi čia, Hogvartse, koledže, prieš kurį dabar kovoja.
Praėjus vos kelioms mintumės po Švilpynės gaudytojos nutrenkimo, su kuriui nesugebėjo susitvarkyti nei Kajus, nei Roana, jaunajam kapitonui kainavo daugybę pilkųjų ląstelių. Nenustebs, jei po varžybų išvys kokį žilstelėjusį plauką savo tryliktaisiais gyvenimo metais. O kas? Juk tai Magijos pasaulis - visko gali nutikti.
Žiemos saulė nepaliaujamai šildė žemę, ledas spindėjo it geltoni deimantai, byrantys į Švilpynės taškų indą - kaip ir krikšroliniai prakaito lašeliai nuo Kajaus kaktos. Berniukas buvo visas suplūkęs, iš nerimo vos nenusikramdydamas savo lūpų, tačiau mintims tai netrukdė ir savaime dėliojosi pakeisdamos prieš rungtynes sukurtą strategiją - Bea nutrenkimas sujaukė visus Švilpynės komandos planus, o ypač nerimą kėlė Klarės pastebėjimas auksinio skraiduolio. Anksčiau kontroliavęs rungtynių eigą kartu su komanda, Kajus pajuto, kaip Pergalės lėkštė palengva virsta į Grifų Gūžtos pusę.
Puolėjas, švilpiantis Roanos link,  norėjo, kaip niekad norėjo padėti Beatricei surasti aukso šmaukštą, deja, jis niekuo negalėjo padėti bendrakoledžei - pernyg buvo prastas ieškotojas. Jis tik gali palengvinti Bea ieškojimo kančias, pavyzdžiui, nukreipdamas kieno nors dėmesį į kitur.
Bet pirmiausia, turi susitvarkyti su savo darbu-  kritliu.
ZVIMBT!
Keitas vėl turbūt pasileido kitų grifių, o gal net pačios Klarės atakuoti.
-Aš čia! - staiga atšaukė keturiolikmetei Wintersas, pagaliau susitikdamas su švilpe,- DUOKŠ!- suriko, negailėdamas savo balso stygų.
Iš šono jiedu atrodė, kaip buto laiptinėje susitikusios senai besimačiusios, gerai apkurtusios draugės bobutės, apsiskabinusios Keito numegzstais šalikėliais, kepurėlėmis ir pirštinaitėmis.
Kajus vylėsi, kad pirštai pajus tą kritlį, jo sunkumą, šiltą paviršių, įšilusį nuo puolėjų rankų ir kaitrių saulės spindulių. Kapitonas sau žadėjo, kad šį kritlį paleis tik tada, kada mes. Tik tada. O jei dar Elridę nutrenks muštukas...
Niekam neleis be Roanos turėti savo rankose šį raudą kamuolį!
ŠAST!
-AČIŪ!- Tamsiaakis garsiai padėkojo draugei ir išvydo, kaip kamuolys, turintis dešimties taškų vertę, pakimbo ore. Kajus išsitiesė vos ne visu savo mažu ūgiu, bandydamas sučiupti kritlį- Roana perbelyg aukštai mestelėjo kamuolį, ot višta!
Pirštai įsitiesė - ar jam nepasivaideno, kad delnu palietė kritlį? Kajus veide užstrigo keista šypsena. Man turi pavykti!- save tikino Švilpynės komandos kapitonas.

[Kritlio gaudymas: 2;4;5;6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Fiona de Treebook Spalio 18, 2018, 05:20:20 pm
Ir taip. Grifų puolėja, kuri ką tik paleido kamuolį į lankus, visai nepasiriko. Kamuolys nuskriejo tikrai ne ten, kur turėjo skrieti. O turėjo skristi į lankus. Į priešininkų lankus. Ir pelnyti Grifų Gūžtai 10 taškų, kurie būtų išlyginę rezultatą tarp grifų ir švilpių 10:10. Bet ne. Kamuolys skrido visai ne ten, dešimt taškų grifai negavo, ir jie vis dar atsiliko 10:0. Švilpiai pirmavo. Bet kiek Fiona suprato, Klarisa Karter pastebėjo šmaukštą, ir jau vijosi jį. O švilpių gaudytoja ne. Į ją išvis dabar trenkėsi muštukas, ir žiurovai pradėjo ūžti.
-Ūūūūū....-rėkė jie.
O puolėja piktdžiugiškai išsišiepė, ir pagalvojo: Taip tau ir reikia, gaudytoja. Gaudyk mėlynes, o ne auksą. Varguoliams tai vertingiau nei visi turtai. Nors net nežinojo, kokio statuso buvo tos merginos tėvai. Gal turtuoliai? O gal vos suduriantys galą su galu? Nesužinos nepaklausus:
-Ei, gaudytoja! Švilpynės gaudytoja! O kiek tavo tėvai galeonų turi?-kiek nemandagiai ir šiurkščiai paklausė. Tada ėmė ieškoti, kas dar šalia būtų, bet visai šalia pamatė labai skubiančią priešininkę. Na, kur skubi? Pasekusi akimis, link kur toji skrenda, pakraupo.
-Kritlis!!! Visai pamiršau apie jį!!
Pasileido iš paskos galimai keturiolikmetei, bet vis tampėsi jai kaip uodega. Negebėjo aplenkt. Visa laimė, pastebėjo trumpesnį kelią, ir šovė ten. Bet. Pakilus vėjeliui, dabar skrido palankia sau kryptimi (tai reiškia, kad per klaidą pamiršti susirišti plaukai dabar vis lindo į veidą, burną ir akis, trukdydami skristi greitai ir pasiekti kritlį. Pristabdžiusi mergina apsisuko, ir pabandė skristi atbulomis. Tas nelabai veikė, nes pakaušyje akių neturėjo, ir jos atbulinio skraidymo įgūdžiai nebuvo ištobulinti. Persisukus teko stebėti kur skristi (plaukai savo pozicijos nekeitė), ir dar reikėjo labai gerai laikyti pusiausvyrą, nes suprakaitavę delnai kaip reikiant slydo šluotos kotu. Šiaip ne taip priartėjus prie krintančio kamuolio, apmaudžiai stebėjo, kaip mergička švilpių vos ne iš panosės pagriebia tą kamuolį. Ne... Dabar, po tokios nesėkmės Fiona de Treebook galėjo visas varžybas dejuoti, kaip jai blogai, kad kamuolį atėmė. Bet kas iš to? Nieko. Gali dejuot, gali nežaisti, streikuoti, bet tuo nieko nepakeis. Nesėkmė yra nesėkmė, ir jos nepakeisi. Juk vis dėlto tai jau nutiko. Praeities nepakeisi. Nebent turėsi laiko atsuktuvą, bet grifei to reikėjo dabar. Pamąsčiusi apie praeitį, prisiminė, kad ji pati gali nulemti, kas nutiks vėliau. Jei labai pasistengs, gal vėl turės tą raudą kamuolėlį prie savęs? Tad dabar jai tereikėjo rasti tą kamuolį, ir pasirengti jį atimti. Ieškoti ilgai neteko, nes netoliese išgirdo šūksnį. Tada pamatė iš kas sušuko. Tai buvo mergina su kritliu. Ji vėl suriko. Rėkė vardą „Kajus“. Toks to kito vardas? Supratusi, kad jai reikia paskubėti, Fiona pasileido link kritlio. Mergaitė dar kartą sušuko, ir metė kritlį berniukui. Grifė pasileido kiek tik galėjo greičiau, ir pakėlus vieną ranką viršun (ji skrido kaip tik po skrendančiu kritliu), pabandė jį pagauti.
-Tikiuosi pavyks,-sušnibždėjo, ir pasiruošė blogiausiam.

[Kritlio perėmimas perdavimo metu – 2, 3]


Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Džeimsas Greywindas Spalio 18, 2018, 05:43:14 pm
Kiek tai gali tęstis? - nebylios merginos lūpos suformavo klausimą ir jis pakibo ore, kitų neišgirstas.
Kiekvienas kūno judesys prilygo kančiai. Nuovargis sukaustė sąnarius, priversdamas kvidičo aikštelę tapti nemiela sienai. Norėjosi dingti viską metus, tik leisk ištiesti kojas, bet žaidimas tęsėsi toliau. Ari kilstelėjo lūpų kampučius, džiaugsmingai sugniaužusi pirštinėtas plaštakas. Ji pataikė!... Švilpių gaudytojos kaulelius apskaičiavo jos nukreiptas juoduolis! Grifų sirgalių pašėlo, atgimė naujos skanduotės, įkvėpdamos grifę dantimis ir nagais toliau skintis pergalės linkui.
- Taip,- su šypsena veide paleido šluotą greičiau, pakeliui aplenkdama kitus žaidėjus. Vėjas sušvilpė, o sniegas virto balta paklode po keturiolikmetės kerziniais batais. Jie tai padarys! Areinos širdyje įsiliepsnojo it feniksas prisikėlusi viltis. Su naujai užplūdusiomis jėgomis ji skrodė dangų lėkdama švilpių pusėn. O dabar Keitas,- suraukusi antakius ji ieškojo blyškiojo vaikino silueto. Jis greitas, ji turi būti greitesne. Jis patyręs, reikia pranokti! Tokios mintys vedė tolyn. Ūmiai atsiradęs ūžimas jas staigiai pertraukė. Ir vėl. Ji suniurzgėjo, paragindama dangaus skraidūnę. Pagauta siautulio ketvirtakursė su visa šluota metėsi kairėn. Aukštyn. Priekin. Kojomis suspaudusi Kometos-140 medieną rankas atitraukė.
- Ak tu! - pyktis sušmėžavo Greywind balse, žaidėjui ir vėl paleidus Klarės Konės Karter, Grifų Gūžtos gaudytojos, pusėn juodąjį velniūkštį,- Neleisiu.
Dabar lėkė jau kaip akis išdegusi. Keito paleistas muštukas atsirado prieš akis - rodės, minutę žydraakė pati įsirėš į muštuką, nei jį nukreips kitur. Juodžiui eilinįsyk sublizgėjus žiemos saulėje, Greywind sumosavo blokštu.
Greitis. Šluota. Jėga. Blokštas. Viskas susidėjo.
Muštukas nulėkė švilpio nosies adresu.

[Lekiančio muštuko į Klarę atmušimas į Keitą 2,3]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Jasmine Diana Amneta Spalio 18, 2018, 05:57:41 pm
 Nebesuprato kas čia vyksta ir kame esmė. Sniegas akino, o grifė tiesiog apsuko ratelį ir tik jį pabaigdama suvokė, kad nieko taip ir nepamatė ir neįsidėmėjo. Kvailė. Tu esi kvailė. Grifė bandė suvokti kas čia vyksta, bet lyg užsiblokavo nuo visko. Pačiu netinkamiausiu metu, žinoma. Klausimas kas pakišo koją žaidžiant - nelemtas muštukas, supykęs dėl pralaimėjimo klastuolis ar kokie nesėkmės milteliai, Gajos ar Roanos įberti į arbatą. Bet Jasmine žinojo. Ne muštuko ir ne klastuolių kaltė, o Gaja ir Roana tikrai nebūtų taip pasielgusios, tačiau nesisekė. Tai buvo tiesiog pačios Amnetos kaltė, kad nesugebėjo normaliai, kaip paprastas žmogus žaisti kvidičo. Aš tikrai nenormali.
 Jasmine suvokė, kad dabar, jei tik turėtų kritlį, bet kuris pirmakursis sugebėtų jį iš jos atimti ir dar įmesti į lankus. Bandydama susikaupti, apžvelgė visų pozicijas. Akį labiausiai patraukė Klarė, kuri, rodos, jau buvo pastebėjusi šmaukštą. Šyptelėjus netrukus dingtelėjo mintis, kad ji čia visiškai nereikalinga. It šuniui penkta koja, it pirštinei šeštas pirštas. Turbūt ,,šuniui penkta koja'' tiko geriausiai, mat kvidičo rungtynės šiais metais vyko tik penki prieš penkis formatu, o ji čia puikiai galėjo būti ta penktoji.
 Pūstelėjo vėjelis. Diana sudrebėjo nuo netikėtos stipresnės srovės ir šluota kiek pakrypo, tad teko ją išsitiesinti bei sklęsti kiek greičiau. Baik durnių voliot, Džes. It į kokį įkvėpimą, pažvelgė į Klarę, kuri matė šmaukštą. Tačiau nematė muštuko.
 Juodas, zvimbiantis ir siaubingai užknisantis kamuolys buvo netoli Grifų Gūžtos lankų, kur ką tik vyko visas tas puolėjų veiksmas ir gynėja Elridė neturėjo progos pailsėti bent sekundėlei. Rezultatų lentelėje vis dar buvo 0:10 Švilpynės naudai, tad arba labai darbuosis su kritliu, arba Klarė pagaus šmaukštą. Jasmine abejojo ar galės gerai žaisti šiose rungtynėse.
 Septintakursė pakreipė šluotą į Klarės pusę.
 -Nagi, nagi...- ragino savo žirgelį, padirbtą iš medžio - ,,Kometą 140". Kad tik suspėtų. Tik spėtų apginti Klarę ir ji sugautų šmaukštą. Auksinį, vikrų kamuolėlį su sparneliais, patį brangiausią ir vertą net 150 taškų. Šimto penkiasdešimties taškų, dažniausiai pakeičiančių žaidimo likimą.
 Likus vos kelioms akimirkoms iki susidūrimo ar kokio nors kito įvykio su muštuku, it kas būtų pakreipęs veidrodį ar saulę, pažvelgus žemyn pamatė žibantį ir norintį apakinti sniegą. Sniego lopą, kuris dar buvo neištirpęs. It būtų nežinojus, kad niekad negalima žvelgti žemyn. Nuo tokios aukštumos net Jasminai, kuri nebijojo aukščio, pradėjo suktis galva.

[Bandymas uždengti Klarę nuo muštuko : 1; 4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Olivia Eier Spalio 18, 2018, 06:07:10 pm
Mergaitė po sekundėlės atsigręžė į lankus. Valio! Ji ranka nė nelietė kritlio, bet svarbiausia, kad jis nukrypo į šalį ir nepataikė į lankus. Džiūgaudama Olivia apsuko ratą ore ir nė nepastebėjo kaip kritlis vėl atsidūrė švilpių rankose. Bet aikštėje kol kas viskas buvo švilpių nenaudai. Beatrice numušė muštukas, o Klarė kaip matė Olivia jau pastebėjo aukso šmaukštą. Tačiau ką gali žinoti - kartais žaidime, kaip ir gyvenime viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Jau džiūgauji, kad nuo pergalės tave skiria vienas vienintelis žingsnis, po keliolikos minučių tu gali būti nusiminęs dėl nepavykusio žaidimo.
Olivia ir vėl stebėjo visą aikštę. Dvylikametė pastebėjo netoliese skrendantį muštuką, kuris taikėsi į Keitą. O ne! Ji greitai šoko atmušėjo Keito Kolinso pusėn, kad galėtų jį nuo jo apsaugoti. To jau pasimokė stodama ginti Beatrice. Šįkart ji jautėsi daug drąsiau. Atrodė net įgavo adrenalino ir pasitikėjimo savimi, kai gana ramiai galėjo apgalvoti ir stoti ginti savo komandos draugo. Ji pasitikėjo savo komanda ir džiaugėsi esanti tarp tokių puikių žaidėjų. Tai yra pagrindinis dalykas reikalingas komandoje - gynyba ir pasitikėjimas vienas kitu. Jeigu kas nors iš komandos suklysta niekada negalima jo peikti, nes tai parodo, kad juo nepasitiki, o kai kitu nepasitiki tuo sunkiau pasiekti pergalę. Žinoma, žaidimas yra ne vien dėl pergalės, bet ir tam, kad patirti smagumą.
Paskrido šiek tiek oru link aikštės krašto ir šoko priekin Keito. Bijojo būti nutrenkta, tačiau tuo pačiu bijojo, kad dėl jos kaltės kažkas kitas bus sužeistas. 

[Bandymas uždengti Keitą stojant tarp jo ir skriejančio muštuko į jį: 3; 5]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Edgar Jeffter Spalio 18, 2018, 06:58:28 pm
RPG vertinimas

Roana Amneta: 8
Keitas Kolinsas: 9
Klarė Konė Karter: 9
Beatrice Mae Peck: 10
Elride Endlercat: 9
Kajus Arno Wintersas: 7
Fiona de Treebook: 9
Areina Greywind: 8
Jasmine Diana Amneta: 10
Olivia Eier: 5

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)

Roana Amneta [6] - Kajus Arno Wintersas [5] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Roanai Amnetai.
Keitas Kolinsas [6] - Klarė Konė Karter [8] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Elride Endlercat [6] - Keitas Kolinsas [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Fiona de Treebook [7] - Roana Amneta [6] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Fionai de Treebook.
Areina Greywind [6] - Keitas Kolinsas [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Jasmine Diana Amneta [7] - Keitas Kolinsas [6] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Jasmine Dianai Amnetai.
Olivia Eier [5] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2,5] = KKS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Roana Amneta: 3; 3
Keitas Kolinsas: 4; 4
Klarė Konė Karter: 2
Beatrice Mae Peck: 1; 6
Elride Endlercat: 6; 1
Kajus Arno Wintersas: 5
Fiona de Treebook: 4; 6
Areina Greywind: 3
Jasmine Diana Amneta: 4; 5; 3
Olivia Eier: 5

Roana Amneta sėkmingai perduoda kritlį Kajui Arno Wintersui.
Keitas Kolinsas netiksliai atmuša muštuką link Klarės Konės Karter.
Klarė Konė Karter nesugauna aukso šmaukšto.
Beatrice Mae Peck pastebi aukso šmaukštą.
Elridės Endlercat atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Klarės Konės Karter.
Kajus Arno Wintersas sėkmingai gaudo kritlį.
Fiona de Treebook neperima kritlio.
Areinos Greywind atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Klarės Konės Karter.
Jasmine Dianos Amnetos atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Klarės Konės Karter.
Olivios Eier atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Keito Kolinso.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis pas Kajų Arno Wintersą.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 10 Švilpynė.
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Kajus Arno Wintersas Spalio 18, 2018, 08:02:26 pm
Man turi pavykti! - paskutinį sykį pagalvojęs, Kajus pajuto kažką sunkaus rankose. Keista berniuko šypsena tuoj jau pasikeitė. Dabar jaunasis kvidičo komandos kapitonas buvo išsišiepęs nuo pat ausies ligi ausies. Jis pagavo kritlį! Jis pagavo kritlį!
Taip ir žinojau, kad man pavyks!- truputį melo sau pačiam pasisakyti- nėra taip jau blogai.
Kajus nesitvėrė džiaugsmu, kad kažkuriuo momentu net pasimetė ką dabar reikia daryti. Nors ką tik ir buvo pavadinęs Roaną višta, tačiau vis tik sugavo tą raudą, išsvajotajį kamuolį. Trylikametis sau paslapčia pasižadėjo daugiau valgyti, kad užaugtų didesniu - tada neteks bendrakoledžių vadinti vištomis dėl savo mažo ūgio.
Valio, valio- širdyje džiūgavo Kajus, sukdamas šluotą Grifų Gūžtos lankų pusėn. Galbūt tai, jog jis pagavo kritlį, kiek sulygino komandų galimybes. Be to, kiek suvokė trylikamečio protelis - Beatrice irgi pastebėjo šmaukštą. Pirma mintis buvo pagirti gaudytoją, pasakyti papildomų keletą gražių žodžių, tačiau visada atsiranda viena ar kita priežastis, kodėl Švilpynės kapitonas - Igorio globotinis- turėtų pasielgti kitaip, žinoma, koledžo ir komandos gerovės vardan. Dabar jau ir visos mintys apie pražilimą dingo. Dabar jis buvo laimingas, tiesiog laimingas. Nusivalęs tuos krištolinius prakaito lašelius, jau kurį laiką puošiančius jo kaktą ir paraudusius skruostus, pasuko šluotkotį dar kita linkme - būtų įsirėžęs į Olivia.
-Atsiprašau!- šūktelėjo atgalios ir jau visu greičiu pasileido Elridės lankų pusėn. Širdis daužėsi kaip pašėlusi.
Viskas nebebuvo taip blogai, kaip mąstė prieš kelias akimirkas Wintersas. Jie turi kritlį, Bea pastebėjo auksinį skraiduolį, visi kitu turės savo darbų, o jis - turėtų mesti kritlį į lankus. Kapitono sugalvotą strategiją buvo perpratę jei ne visi, tai bent jau prefektė - Roana Amneta. Ji atrodo puikiai suvokė ką reiktų daryti ir neabejotinai nenuvils visos komandos, kaip ir mažoji Olivia, o Keitas... Keitas irgi supratingas vaikinas ir atrodo šiam daug geriau sekėsi žaisti atmušėjo pozicijoje negu jaunajam kapitonui. Keitas pralenkė trylikametį su savo sugebėjimais ir dėl to nebuvo jau verta su tauškalais vilkinti laiką. Kajus jau numatė kitų rungtynių komandos sudėtį, tik žinoma turės apsitarti su visais: su Roana, su Keitu, su Beatrice ir su Olivia. Keitas yra puikus atmušėjas, Beatricei geriausiai sekasi būti gaudytoja, Roana yra puiki puolėja, net jeigu ir nesugebėjo kelis sykius pataikyti, bet puikiai žino puolėjų taktikas, už ką jis ją gerbia. Net labai.
Tvirtai laikydamas kairėje rankoje raudą kamuolį, grifų lankai vis labiau ir labiau artėjo. Nesižvalgydamasis atgal ar priešininkų puolėjos jį vejasi, (neatrodo jog jos būtų tokios kvailos, kad matydamos jį skrendant lankų link, bandytų atimti kritlį) Kajus spaudė iš šluotos kas tik tebuvo likę.
Lankai nenumaldomai sparčiai artėjo, Elridės figūros dar nesimatė. Kajus velniškai jaudinosi, meldė mintyse, kad tik greičiau suspėtų prilėkti prie lankų, kol grifiūkštė neatitarškėjo su sava šluota.
Nagi!
Kajus staigiai smigo žemyn prie lankų, tvirčiau sugriebė prie savęs laikomą kritlį, užsimojo ir sviedė į lankus. Rudaplaukio mintyse tik skrajojo prašymas deivei Nikei, kad pergalė nenusigręžtų nuo geltonų- juodų!

[Metimas į lankus po perdavimo: 3;4;6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Keitas Kolinsas Spalio 18, 2018, 09:31:38 pm
Kurmi, kurmeli, tu kurmi švenčiausias-tokie žodžiai nuskambėjo Kolinso mintyse ir bala žino ko gi jis keikė šį pusaklį gyvį. Gal todėl, kad pats jautėsi, lyg tapęs aklas? Kiek muštukų mušė, kad ir su kokia jėga taikė, bet nelaimingasis kamuolys vis, lyg specialiai užburtas, praskrisdavo tai prie grifų gaudytojos galvos, tai prie atmušėjos kojos ir tai kartojosi, kaip koks užburtas ratas, kuriame berniukas buvo užstrigęs ir niekaip negalėjo išeiti.
Kaip yra posakis “jei meilė už kiekvieno kampo, tai aš turbūt apskritime gyvenu”, taip Keitukas ją perkurė sau “Jei sėkmingas atmušimas tyko už kiekvieno kampo, tai aš GARANTUOTAI vaikštau po suknistą begalinį apskritimą”.
Viltis pamažu blėso. Visa aikštė buvo viena didelė mėsmalė-puolėjai trankydami vienas kitą kojomis, alkūnėmis, galvomis ir dar bala žino pešėsi dėl kritlio, tarsi hienų būrys peštusi dėl paskutinio senos dvėselienos gabalo (perpykęs berniukas, net ir grifų veiduose sugebėjo įžiūrėti bjaurius, besišypsančius hienų snukelius). Gaudytojos nepailsdamos ieškojo auksinio saulės spindulėlio, didumo sulyg šokliu žiobarišku kamuoliuku, kuris atrodo labai mėgo pasityčioti iš tų gaudytojų-nes vos, kuriai jį pastebėjus, tas vėl dingdavo, tarsi užsikasęs sniege (dar minutėlė, kita ir Keitas Beatricei tikrai būtų pasiūlęs griūti ant sniego ir kapstytis ten).
Gynėjai... Gynė lankus, kuriuos puolėjai nepailsdami atakavo.
O atmušėjai... Na, pats Keitas buvo vienas iš jų ir šiuo metu vietoj grifų bombardavimo jis svajojo. Mintyse vietoj teorijų ir žaidimo taktikų jam dabar tarsi užsikirtusi plokštelė sukosi prisiminimai apie šiltus vakarus su gitara, apsiviniojus pečius milijonais storų pledukų. Norą vaikytis muštuką išmušė svajonės apie šiltą kakavą su zefyriukais, grietinėle ir pabarstukais... Jei gerai pagalvotum tai ir visą kvidičą galėtum sulyginti su kakavos puodeliu. Kakava-aikštė, grietinėlė-dangus, o pabarstukai ir zefyriukai-žaidėjai. Kai, kurie, ne tokie stiprūs “nugrimzta”, o kitaip sakant tiesiog pasiduoda. Ne visiems lemta būti laimingaisiais, išsilaikiusiais zefyriukais žiaurioje kakavoje.
Keitas papurtė galvą, išlaisvindas iš po šalmo kelias nepaklusnias sruogeles. Ką, vardan Merlino, jis čia išvis galvojo? KOKIE DAR ZEFYRIUKAI? KOKIA ŽIAURI KAKAVA?
Akimirkos pasidavimas buvo kiek per ilgam jį užvaldęs ir berniukas nesusivaldęs leido sau nugrimzti mintyse. Turbūt kvailai atrodė aikštyno pakraštyje, sėdintis ant šluotos ir mintyjantis su tokia išraiška, lyg prieš akis būtų sunkiausias aukštosios fizikos padaugintos kvadratu ir padalintos iš penkių uždavinys. Daugiau taip būti negalėjo. Jis vis dar turėjo žaisti, kad ir kaip dabar norėjosi visai kitko. Pavyzdžiui gerti kakavą su Ro ir dalintis šiltu pleduku prie židinio... NE!
Dabar nebegalėjo užsisvajoti. Švilpis nutaisė ryžtingą žvilgsnį (tarsi tai būtų padėję) ir tada šovė į priekį. Galėjo prisiekti, jog akies krašteliu matė kitą atmušėją taip pat ieškančią to nosis laužančio daikto. Tik... Keitukas vėl buvo pirmas! Ak, laimingoji fortūna! Na ir šypsojosi ji šiandien! Kolinsas nebegaišdamas nė akimirkos (kurių ir šiaip daug iššvaistė) pasivyjo kamuoliuką ir nebeleidamas jam išsprūsti iš panosės, vos tam neklaužadai prisiartinus prie veido, tvojo tokį smūgį, grifų atmušėjos link, jog netikslumų būti nebelabai ir galėjo.
Cha! Sėkmės atmušant tai, grifų hiena!-savo anksčiau sugalvotu įžeidimu grifams, pasišaipė žaliaakis.

[Atmušimas į Areiną Greywind 2;4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Beatrice Mae Peck Spalio 18, 2018, 10:09:58 pm
     Kaip sunku yra būti dešiniarankiu supranti tik tada, kai kairė turi perimti valdžią dėl išreikšto nepasitikėjimo dešiniosios jėgomis bei kompetencija. Bijodama, kad skausmas nepabandytų staiga imti ir nustebinti, taip priversdamas merginą atsiskirti nuo šluotos, tvirtai kairiąja ranka sugniaužusi savąją Kometą mergina it išdegusi akis skriejo aukso šmaukšto link.
     Kiek draugiškumo, nuolankumo bei mandagumo gali parodyti kvidičo aikštėje? Vien jau muštuko nukreipti taikiniai leidžia suprasti, kad žmogiškumui vietos šioje aikštėje nėra, ir nesvarbu, ar žaidi prieš priešą, draugą ar šeimos narį. Tokiais atvejais Tu esi Komanda. Ganėtinai sunkiau yra, kai tavo Komanda atstovauja Švilpynę, o jų vertybės - pačios tauriausios. Priskridusi arčiau Klarės, ji petys į petį atsirėmė į ją, lėtai ir švelniai (bet jokiu būdu ne agresyviai) ėmė ją stumti į šoną.
- Atsiprašau miss, būčiau dėkinga jei nesipainiotumėt man po šluota, ačiū!!- greit ir gal kiek per garsiai sumalė Beatrice, iš tiesų abejodama, ar grifų gaudytoja sugebėjo ką nors išgirsti.
     Nesvarbu. Svarbiausia, šeštakursė galėjo užsidėti riebų it du šoninės gabalai pliusą, jog net ir kvidičo aikštėje laikėsi Švilpynės identitetą kuriančių vertybių, o ne pasidavė bjauriai emocingai agresijai. Būti švilpiškiausiu švilpiu iš tiesų viliojo, gal netyčia taptų pavyzdžiu idealistams pirmakursiams, kiekvieną savo poelgį ir pomėgį norintiems priskirti kaip "švilpišką". Kiek azartiškesnę, pralaimėti nemėgstančią ir nusivylimo dėl praėjusių rungtynių pralaimėjimo pilną savo pusę laikydama kiek paslėptą, it kozirį, panaudojamą kritiniu atveju, mergina vis dar lėtai stūmė grifę šonan, pati silpnąja ranka laikydama šluotą, o dešiniąją tiesdama to auksinio kamuoliuko link, kuris vis gebėjo išvengti tiek Beatrice, tiek Klarės pirštų.
     "Nevermore" it varno krenksmas vis suskambėdavo merginos galvoje, sukeldamas šiurpuliukus bei motyvuodamas daugiau nepralaimėti. Saulė jau ridenosi į kitą dangaus pusę, o tamsa, karts nuo karto apimanti merginos mintyse, vis sustiprėdavo su kiekvienu žodžiu. Daugiau niekada. Pralaimėti negalima. Ne, tik ne dabar, kai pergalė tiesiogine prasme yra tik per nago juodymą.
     Abiejų spalvų šalikus vilkintieji tribūnose buvo sulaikę kvapą. Veiksmas tarp gaudytojų susilaukė daug dėmesio, kaip ir Švilpynės puolėjų bandymas taranuoti Grifų Gūžtos lankus. Geriausios rungtynės šiame čempionate; vertos finalo - gali lažintis, būtent taip žmonės atsimins šiandienos komandų susirėmimą. O Beatrice mintys jau kūrė įvairiausių scenarijų inscenizacijas - šventimas su komanda bendrajame kambaryje; gėdingas gulėjimas lovoje; grifų apmėtymas sniego gniūžtėm; pasididžiuojanti šypsena laikant šmaukštą; ženkliai per daug maisto ir gėrimų Trijose šluotose, nes koks tikslas išlaikyti sportinę formą, jei...
     STOP! Per daug mąstymo, bandymas nuspėti visus įmanomus situacijos baigties variantus, pasiruošimas blogiausiam, bet tikėjimasis geriausio. Peck negalėjo pakęsti savo galvos, negalinčios nusiraminti ir bent kartą atlikti tai, kas iš jos reikalaujama. Bent jau veidą sugebėjo išlaikyti rimtą ir susikaupusį, o kūnas nepasidavė išsiblaškymui.
     Šmaukštas, staigiai nėręs žemyn, privertė šeštakursę pavėluotai sureaguoti, dėl ko ji atliko kilpą ir nėrė žemyn. Patarimas ateičiai: nedaryk kilpų laikydamasis už šluotos viena ranka, į kurios petį ką tik buvo pataikęs muštukas. Slystelėjusi ranka pritrenkė Peck krūtinę prie šluotos, o ji, ištempusi pirštus, tikėjosi geriausio.

[Bandymas pagauti aukso šmaukštą: 4]
     
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Elride Endlercat Spalio 18, 2018, 11:18:56 pm
Mergaitė atsimerkė, bet nieko neįvyko. Jai prireikė laiko, kad susigaudytų, ar ją nubloškė muštukas ir ji gulėjo kažkur ant žemės, ar net ligoninės palatoje, ar vis dar buvo ant savo jau pamėgtos šluotos. Supratusi, kad muštukas buvo paleistas netaikliai dėkingai atsiduso. Nei sulaužytų šonkaulių, nei nosies, visiškai ramu, na, gal nevisai... Pakėlusi galvą paauglė nužvelgė lankus, kuriuos turėtų ginti. Link jų jau skubėjo švilpiukas, kas žaliaakę eilinį sykį suerzino.  Susiraukusi Elridė tvirtai suspaudė šluotą rankomis, nors jos ir truputėlį drebėjo, ir pasilenkusi šovė lankų link.
Nenuleisdama akių nuo vaikinuko, be jokių emocijų grifė atsidūrė savoje pozicijoje ir šyptelėjusi pabandė susikaupti. Ji buvo pasiruošusi atmušti kritlį, bent jai taip atrodė, kadangi jo gaudyti nebenorėjo, nebebuvo pasitikėjimo tam. Ir laikas vėl sustojo. Mergaitė stebeilijosi į berniuką, bet mintys plaukė visai kitur. Ji meldė Dievą, kad Grifų Gūžtos gaudytoja pirmoji pagriebtų šmaukštą, tad susitelkti ties atmušimu puikiai nesugebėjo, bet reikėjo. Bet kaip jai knietėjo pažiūrėti, kaip sekasi Klarei, kaip jai buvo smalsu pamatyti, ar švilpių gaudytoja taip pat pastebėjo šmaukštą! Ačiū Dievui, ji tvardėsi, jos žvilgsnis nesitraukė nuo kritlio ir berniuko, kuris laikė jį.
Suspaudusi lūpas patogiau suėmė šluotą, kad pakėlusi rankas netyčiukais nenukristų žemyn. Baimė vėl ėmė reikštis, bet nebe taip stipriai. Grifė, regis, jau buvo susitaikiusi su tuo, kad gali labai lengvai susimauti ir kritlio neatmušti, ar nepagauti. Bet visgi, kokia esmė tada iš Elridės, kaip gynėjos, jei tas jai nelabai sekasi? Gal ruošiantis kvidičui ir sekėsi, bet dabar, rodos, visos žinios pamirštos, sėkmė pabėgusi kažkur į Antarktidą ir dar grįžti nežada.
-Dieve... Bent dabar... Bent kartą padėk man, užteks jiems dešimt taškų, užteks,-toliau stebeilydamasi į švilpį tyliai burbėjo paauglė. Ji per tokį trumpą laiko tarpą sugebėjo įsižiūrėti į vieną tašką ir nebematyti aplinkos. Supratusi tai grifė papurtė galvą tikėdamasi nepraleisti nieko, kadangi vaikis jau darė metimą.
Širdies dūžiai padažnėjo, ji jautė savo pulsą, jautė, kaip širdis daužosi krūtinėje, bet privalėjo tai ignoruoti. Ji privalėjo atmušti kritlį ir nesusimauti. Mergaitės rankos pakilo, akyse atsirado ryžtas. Kaip ir bandant pagauti Roanos metamą kritlį Elridė stengėsi save nuteikti, kad ji gali. Nors viduje teko kovoti su didžiule savikritika ir nepasitikėjimu savimi, bet juk jai turėjo pavykti, bent kartą. Mergaitė vėl ėmė tikėti savimi, tikėti, kad ji gali, bent kelioms sekundėms.
Viskas vyko taip lėtai, rodos, kritlis jau turėjo būti atmuštas kažkur į tolį, arba praskridęs pro kažkurį ginamą lanką, bet jis dar net nepasiekė paauglės rankų.
-Prašau...-dar pasigirto iš paskutinę sekundę grifė užsimerkė. Nežinia, ar ji bijojo, ar taip jautėsi saugiau, nežinia, ką ji sau galvojo su tokiu veiksmu. Juk reikia matyti, ką muši, arba gaudai, o ne svajingai užsimerkti tikintis, kad kamuolys ims, apsisuks ir nuskris kažkur tolyn...

[Metimo blokavimas atmušant kritlį: 6,4,3]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Fiona de Treebook Spalio 19, 2018, 05:12:04 pm
Merginos pirštų galiukai praslydo kritlio apačia. Jie visai neįtakojo jo skridimo, nes kamuolys sau nutūpė Kajaus rankose. Fiona labai supyko. Jai jau antrą kartą nepavyko paimti kamuolio. Iš pradžių pagriebė iš panosės, o dabar... Iš po pirštų? Kad ir kaip būtų, kritlis dabar buvo pas ketveriais metais už grifų puolėją jaunesnį švilpių puolėją. Jis atrodė tikrai nustebęs, pamatęs kritlį pas save. Man reikia to kritlio. Bet ji niekaip negalėjo jo pasiimti atgal pas save. Ir viskas per tą nelemtą staigumą. Vien per tai, kad nepataikiau į lankus. Grifė labai nuliūdo. Bet jai vis dėl to reikėjo to kamuolio. Jos komandai reikėjo taškų. Tad dabar ji skrido paskui kamuolio turėtoją kaip šešėlis. Skrisdama suprato, kad jis keliauja link lankų, ir ruošiasi mesti. O ji nieko negalėjo padaryti. Tik palydėti akimis skrendantį lankuosna kamuolį. Bet nusprendė, kad to matyti nenori. Pagalvojo, kad su kritliu jai vis dėl to visai nesiseka, ir metas galvoti apie profesijos keitimą.
PLIAUKŠT!
Mergina iš karto suskato dairytis, į ką čia taip muštukas lekia. Ar į savus, ar ne į savus. Kaip dabar jau tapo įprasta, jis lėkė į savus. Į Areiną. Vėl į Areiną. Fiona nesuprato, kuo čia tokia Areina svarbi. Nebent tuo, kad atmušėja, ir gali nupilti muštuku kitus. Atsidususi, grifė pradėjo skristi link atmušėjos, kad galėtų ją apginti nuo muštuko. Atsidūrusi tiesiai priešais artėjantį muštuką, ji sustojo ir ėmė skristi į jį. Kitaip – pagreitinti smūgį.

[Bandymas uždengti komandos draugą stojant tarp jo ir į jį skriejančio muštuko – 4,2 ]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Klarė Konė Karter Spalio 19, 2018, 05:21:51 pm
Aukso šmaukštui staigiai pasisukus, žaliaakė vos nepersivertė kūlio, bet paskutinę akimirką sugebėjo batu užsikabinti už šluotos ir prisitraukti atgal. Laimė kamuolėlis taip toli nespėjo pabėgti, kad Klarė pamestų jį iš akių. Tai būtų neatleidžiama klaida. Ypač tokiomis aplinkybėmis, kaip dabar. Grifams pergalė reikštų teisę pakovoti dėl čempionų titulo. O jei pavyktų iškovoti taurę, tai būtų pirmoji Grifų Gūžtos komandos pergalė per tuos metus, kai kaštonplaukė mokėsi burtų ir kerėjimo mokykloje.
Auksinis kamuolėlis plasnodamas sparniukais jau mikliai tolo nuo raudonųjų komandos lankų, saugomų Elridės, ir septintakursei šiek tiek atlėgo, kai žvilgsnio kampučiu pamatė atlekiančius kitus komandų žaidėjus. Tai, jog šie buvo šalia liūtaširdžių lankų aišku nebuvo smagu, bet mergiotė džiaugėsi tuo, jog bent nereikės nardyti žaidėjų makalynėje. Tokioje maišatyje galėjai greit aukso šmaukštą iš akių pamesti.
Užsilėkusi paskui sparnuotą kamuolį, grifiukų komandos kapitonė net nepamatė, kaip geltonu apsiaustu vilkinti konkurentė spėjo taip pat pastebėti šmaukštą. Reikia kuo greičiau užbaigti rungtynes. Ir galvodama apie tai Klarė Konė aišku turėjo omenyje Grifų Gūžtos pergalę. Švilpynės koledžo komandos gaudytoja priskrido prie ilgaplaukės ir šonu įsirėmusi į Klarės petį ėmė stumti aukštaūgę tolyn. Tokių susirėmimų atvejais septyniolikmetė nebuvo pati pranašiausia. Bet daugumos komandų gaudytojai buvo smulkūs žaidėjai, greitis buvo labai didelis privalumas, kurį suteikė mažesnis oro pasipriešinimas palei smulkų žmogišką kūną.
- Jei jau tokia mandagi, tai gal nesikištumėt į kitų pradėtus reikalus? - Norėdama nusimesti švilpę nuo savo šono, Klarė staigiai truktelėjo į laisvą šoną, ir būdama beveik šimtu procentu tikra, jog Beatrice bandys prispausti ją ir vėl, atitraukusi ranką atstūmė alkūnę į švilpės pusę.
- Deja nesu tokia kaip tamstelė ir jei lįsi prie manęs, perspėju, nesigailėsiu. - Mažai kas žinojo, kad abi kaštonplaukės rankos buvo vienodai stiprios. Šią taktiką žinojo tik tie, prieš ką žaliaakė jau žaidė, grifų komanda tai stengėsi nuslėpti. Nesvarbu kurioje pusėje bus priešininkė, grifiukų kapitonė turės bent menką pranašumą. Kiek atsiplėšusi nuo švilpės, raudonųjų gaudytoja lėkė taip, kad jei būtų galėję, iš šluotos rūktų dūmai. Iš įtampos mergina net buvo sukandusi dantis, jog kartais oras, iškvėptas pro ne iki galo sučiauptą burną leido keistus garsus.
Šmaukštas staiga sūkuriu leidosi žemyn ir Beatrice kiek pavėlavo. Klarė nežinojo kiek metų treniravosi ir skraidė varžovė, bet dabar abiems teks varžytis ir bent jau dabar mažutėlį pranašumą įgavo vyresnė varžovė. Nors anksčiau žaidė puolėjos pozicijoje, tačiau jai tinkamiausia buvo gaudyti. Vikri ir greita.
- Geriau pasitrauk iš kelio, kol dar snūstelėjusi nenukritai nuo šluotos. - Ištarė geltonapsiaustei gaudytojai. Įprastai tokių pastabų iš Klarės neišgirstum, paprastą dieną ją galėjai prilyginti švilpiams. Mandagi, bet pernelyg užsispyrusi. Bet rungtynių įtampa darė savo. Ilgos rungtynės sekino, o dabar dar ir priešininkė lipo ant uodegos. Tai galėjai pasakyti vos ne tiesiogiai. Ant šono, suprato kokiais žodžiais reiktų pakeisti posakio pabaigą.
Šmaukštas buvo jau visai šalia, dar trupučiuką padidinusi greitį galės jį pasiekti. Nugvelbti iš panosės Nors Klarė ir buvo pirmoji, kuri pastebėjo apvalų skraiduolį, bet reikėjo jį laikyti savo rankoje. Ar kaip nors kitaip sugauti. Linktelėjusi į priekį dar padidino greitį ir ištiesė rankas į aukso šmaukštą.

[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Džeimsas Greywindas Spalio 19, 2018, 05:23:27 pm
Areina nustebusi stebėjo, kaip jos blokštas sušmėžuoja ore, nepaliesdamas juodojo muštuko, o šis netaikliai paleistas nuskrieja link kapitonės Karter. Tačiau, dėkui Merlinui ir kitiems kerėtojams, netaikliai. Nors... ne tame buvo esmė. Greywind išsprogdinusi akis, kurį laiką sėdėjo ant šluotos it sugibsuota.
Pala...Ką? - mergina negalėjo patikėti, kad Klarei nepavyko sugauti aukso šmaukšto (juk tiek patirties turėjo!), o tuo tarpu priešininkų gaudytoja, nematyta, negirdėta mokyklos aplinkoje, kaip tik dabar skriejo bendrakoledžės priekyje bandydama pričiupti auksinį slapuką, oru skuodžiantį pirmyn.
Grifė it nuplikyta pasisuko koledžo lankų pusėn. Prašau, ir ne ten... Švilpynės puolėjas švietė kriltį į apvaliuosius grifų lankus. Ką...? Atrodo, švilpiai juos apkvailino: kol bemaž visa komanda supuolė ginti Klarės, švilpių puolėjas susiveikė kritlį iš bendrakoledžės, o Beatrice - pasinaudojusi grifes apėmusia lengva panika - surado aukso šmaukštą. Fortūna jau nebesišypsojo raudonmarškiniams. Tai dar kartą patvirtina, kad švilpiai po akistatos su Varno Nagu tapo ne iškelmo spirtais, akimirksniu išmokiusiais savo klaidas ir patobulėjusiais dukart. Suvokimas, kad švilpiai prisivijo jų pranašumą užgesino iškilusį iš pelenų vilties feniksą Greywind širdyje ir ši apmirė susmaugta nerimo.
O pala... kur Keitas pasidėjo?
Dunkst!
Areiną perliejo šaltas vanduo.
Na, taip, žinoma, kodėl gi ne...
Grifė žaibiškai pasuko 180 laipsnių kampu, akies krašteliu pastebėjusi Keito blokšto judesį šmėsteljimą. Švilpio paleistas muštukas skriete skriejo link jos, grasindama nudunkstelėti dar vieną kitą kaulą bei palikti dar vieną kitą mėlynę. Ale jis ir pamišęs.
Mergina stipriai suspaudusi keliais šluotą iškėlė blokštą. Mintyse ji nebyliai rėkė sau: KIEK GALIMA!? Užteks!
Vėjo pūstelėjimas pakuteno nepaslėptos nosies galiuką, spėjusį ryškiai paraudonuoti. Vėjui nusiridenus skruosto linkiu, muštukas išdygo prieš žydra rainele papuoštas akis. Širdis šoktelėjo į viršų. Areinai smogė blokštu. Švilptelėjo, bumbtelėjo (taikliai? Ne? Taip?) perkūno oželis, keisdamas savo pasiutėlišką kryptį kitu adresu.

[Lekiančio muštuko į save atmušimas į Beatrice 1; 5]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Jasmine Diana Amneta Spalio 19, 2018, 05:32:20 pm
 Ne. Muštukas pralėkė pro šoną, taip sutrigdydamas bent trejetą įvairių žmonių, jau planavusių tolimesnius savo veiksmus. Tačiau viskas nebuvo taip jau ir sudėtinga, tiesiog reikėjo pagalvoti apie tai, kokią strategiją siūlė bei kiek plačiau pamąstyti, pagalvoti, ko priešininkai gali nesitikėti bei kas dedasi jų galvelėse. Tačiau nebuvo švilpė, gal net labiau prie klastuolės linkusi, o švilpių, kaip ir varnių strategiją perlaužti būdavo sunku, o Gajai apie ją nieks nepasakojo, tad ši jos neapskelbė visam pasauliui. Greičiausiai čia jau Roana pasistengė. Tačiau vis dėl to, nežinant priešininkų tikslios strategijos, žaisti buvo kiek įdomiau, kadangi nežinai kaip jie pasielgs. Na, taipogi ir atsitiktinumas čia turėjo daugiau prasmės nei kokiuose šachmatuose - muštukas gali būti čia, gali jo nebūti, o kas pastebės šmaukštą - išvis neaišku, nes jo, kitaip nei muštuko ar kritlio, kad ir kaip stengsiesi, nesuvaldysi. Tas auksinukas buvo it neramus paukštelis, besiblaškantis po dangų, o Klarė ir Beatricė - sakalai, bandantys jį sugauti, tačiau nesuėsti, o tiesiog turėti bei atiduoti teisėjui.
 Grifė apsižvalgė, ką jau buvo įpratusi daryti, mat tai - vos ne svarbiausia taisyklė žaidžiant kvidičą, nes gal būt tavęs komandai reikia visiškai kitur, nei numanai ar būtum įprastu metu. Kad ir dabar - nespėjus atsipūsti, pastebėjo dar vieną muštuką. Ak tie parazitai, visuomet veliasi kur nereikia. Ir taip, jie gadino pusiau tinkamą kvidičui dieną, tačiau gadino taip jau nuo senų senovės, greičiausiai net žaidimo sukūrimo ir šitaip erzino visus puolėjus, gaudytojus bei gynėjus, o atmušėjams buvo it koks žaislas, kurį nedrausmingi vaikai sviedžia į ką nors kitą ar tiesiog meta žemyn. Tačiau kartais nepavykdavo, tada jau pats atmušėjas gaudavo į kaulus. Taip ir neapsisprendžiu, ar pagirti Keitą, kad gerai žaidžia, ar kaip tik prakeikti. Pamiršusi seserį, kurios pasakojimą vėliau tikėjosi išgirsti, suko šluotą link kito švilpių taikinio - Areinos. Į ją ir Klarę pastoviai skriedavo muštukas. Keista, tiesą sakant, kad švilpiams tekdavo geros kortos ir visi muštukai (tačiau iš komentatoriaus girdėjo, jog vis dėl to grifė buvo nutrenkusi gaudytoją, kas yra super duper nuostabu, nes grifų komandos kapitonė gauna daugiau laiko), tačiau gal bent šmaukštas liks grifams? Tada pabaigtų kovą visi su apdaužytais šonais, tačiau bent jau su šmaukštu. Jei kas rimtesnio būtų, tikrai atsirastų galintis padėti žmogus (gal net pats vadovas eliksyrą sutaisytų), tačiau grįžtų su pergale. Saldžia it cukraus vata pergale, galimybe būti geresniems taškų lentelėje bei gauti geresnę vietą. Didžiausias pavojus turbūt buvo strategės gudruolės varnos, tačiau grifai - drąsūs ir fiziškai stiprūs mokiniai. Na, šiaip švilpiai draugiški, tačiau šį kartą visai nedraugiškai laidė muštukus.
 Tiesą sakant, nenorėjo vėl gauti į kaulus gindama tą patį žmogų, tačiau vis dėl to bent jau kur būtų pasitarnavusi. Jei jau kritlį apleido, tai bent jau neleis kitiems skraidyt nuo šluotų. Va taip. Tad netrukus jau automatiškai buvo tarp muštuko ir atmušėjos, žvelgė į kamuolį it į blizgančią didelę juodą akį.

[Bandymas uždengti Areiną nuo muštuko : 5; 6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Olivia Eier Spalio 19, 2018, 05:39:55 pm
Ir vėlgi muštukas iš žaidėjų pasityčiojo su serija netikslių atmušimų. Kas iš vis sugalvojo taisyklę dėl muštukų? O aplamai kas sugalvojo šį žaidimą? Oliviai apie tai pagalvos pasidarė netgi įdomu ir ji nusprendė, kad pasibaigus šioms varžybos reiks pasiskaityti daugiau apie šį žaidimą ir jo istoriją. Netgi vakar matė vieną knygą bibliotekoje apie tai. Šiaip tai aplamai mergaitei patiko istorinės knygos. Ypač žiobariškosios - apie pasaulinius karus ir žiobarų gyvenimą viduramžiais. Na, burtininkų irgi ne ką prastesnės. Knygos apie burtininkų karus, antikos laikos ir burtažodžių kilmes galėjo užburti ir priversti perskaityti knygą per kelias valandas. Na, o kvidičas plius istorija turėtų gautis tobula knyga tokiam žmogui kaip Olivia.
Mergaitė pažvelgusi ar Keitas tikrai nenukentėjo pakilo aukščiau ir neskubėdama nuskrido atgal lankų pusėn. Kol kas jokios grėsmės iš grifų puolėjų pusės jai nebuvo, nes kritlis priklausė švilpiams. Jos nuomone kol kas viskas sekėsi gana puikiai, švilpiai turėjo šiokį tokį pranašumą dėl kritlio, be to ir Beatrice jau pastebėjo aukso šmaukštą, tad viskas ėjosi puikiai.
Olivia jautė, kad netrukus ir vėl reikės kažką ginti iš švilpių (o kada nereikia?), tačiau kol kas ji stebėjo tik tai kas vyksta aikštėje. Kajus taikėsi į ištrokštuosius lankus, grifai žinoma bandė tam pasipriešinti, Keitas kaip visada taikėsi į priešininkus, jam būtų galima suteikti geriausio kvidičo žaidėjo titulą. Kas būtų komanda be Keito? tikrai ne komanda. Jis turėjo tikrai greitą reakciją ir visada pasiruošęs numušti kokį grifą. Haha, taip jiems ir reikia - pamanė antrakursė žvelgdama švilpių atmušėjo pusėn ir stebėdama jo veiksmus.
Nors kolkas viskas ėjosi lyg ir puikiai, tačiau mergaitė laikėsi pozicijos, kad bet kurią akimirką viskas gali apsiversti aukštyn kojomis, tad neleido sau atsipalaiduoti rungtynių metu. Tik pagalvojo, kad jeigu kartais laimėtų, kaip reikėtų pasveikinti savo bendrakoledžius su pergale: gal iškepti keksiukų ar pyragą, visiems žaidėjams padovanoti saldumynų? o gal surengti vakarėlį? Tačiau po šių minčių sau tik priminė, kad iki pergalės dar reikia paplušėti, nors ir yra likę vos pora žingsnių.
Ir taip, atėjo tas momentas kai Olivia ir vėl turėjo stoti ginti savo kvidičo komandos nario... Šįkart ir vėl Beatrice. Kadangi svarbiausi komandoje atmušėjai ir gaudytojai, tai vis ir saugoja tai vieną, tai kitą. Smagus tas kvidičas. Olivia vėlgi šoko iš savo vietos link Beatrice. Šįkart nebuvo taip jau arti, reikėjo paskristi daugiau. Saulė kuo toliau tuo stipriau kaitino, priversdama ją sukaisti po stora kvidičo apranga, o dar ryte galvojo ar nebus per šalta ir vos neužsivilko megztinio po kvidičo apranga. Jau kiek išvargusi nuo skraidžiojimo Eier kaip visada šoko priekin Beatrice,  stengdamasi užstoti jį nuo muštuko. Atrodo, kad ji jo baimės jau nusikratė. Po tikriausiai didžiosios dalies rungtynių aikštėje ji jautėsi čia beveik kaip namuose. Neveltui sakoma, kad jeigu ko bijai, tos baimės gali nusikratyti ją įveikdamas. Šiuos žodžius Olivia jau galėjo patvirtinti pati.

[Bandymas uždengti Beatrice stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 3; 5]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Edgar Jeffter Spalio 19, 2018, 07:18:39 pm
RPG vertinimas

Kajus Arno Wintersas: 9
Keitas Kolinsas: 8
Beatrice Mae Peck: 9
Elride Endlercat: 10
Fiona de Treebook: 7
Klarė Konė Karter: 10
Areina Greywind: 6
Jasmine Diana Amneta: 10
Olivia Eier: 9

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)

Elride Endlercat [6] - Kajus Arno Wintersas [5] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Elridei Endlercat.
Keitas Kolinsas [6] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Klarė Konė Karter [8] - Beatrice Mae Peck [7] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Klarei Konei Karter.
Fiona de Treebook [7] - Keitas Kolinsas [6] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Fionai de Treebook.
Areina Greywind [6] - Beatrice Mae Peck [7] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Jasmine Diana Amneta [7] - Keitas Kolinsas [6] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Jasmine Dianai Amnetai.
Olivia Eier [5] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2,0] = KKS [0,5] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Kajus Arno Wintersas: 5
Keitas Kolinsas: 1; 4
Beatrice Mae Peck: 2
Elride Endlercat: 1; 2; 4
Fiona de Treebook: 6; 6
Klarė Konė Karter: 2; 2; 5
Areina Greywind: 1
Jasmine Diana Amneta: 2; 2; 6
Olivia Eier: 4

Kajus Arno Wintersas netiksliai meta kritlį.
Keitas Kolinsas atmuša muštuką į Areiną Greywind.
Beatrice Mae Peck nesugauna aukso šmaukšto.
Elridės Endlercat atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes kritlis neskrieja į lankus.
Fiona de Treebook neužstoja Areinos Greywind.
Klarė Konė Karter nesugauna aukso šmaukšto.
Areina Greywind atmuša muštuką nuo savęs į Beatricę Maę Peck.
Jasmine Dianos Amnetos atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes Areina Greywind atmuša muštuką nuo savęs.
Olivia Eier neužstoja neužstoja Beatricės Maės Peck.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis neutralioje zonoje. Kritlį pasiėmus vienam iš Švilpynės puolėjų yra leidžiama iškart atlikti metimą.
Beatricė Maė Peck gali būti pamušta muštuko dar 2 kartus.
Beatričė Maė Peck gali atlikti veiksmą leidžiantį bandyti pastebėti aukso šmaukštą, persekiojamą varžovų gaudytojo.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 10 Švilpynė.
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Jasmine Diana Amneta Spalio 19, 2018, 07:42:05 pm
 Ne. Areina buvo gudri mergiotė, dar pakankamai stipri - pati atmušė muštuką ir dar pataikė į Beatricę (bent jau taip garsiai pareiškė komantatorius). Grifai ir juos palaikantys tribūnose ėmė ošti, o Švilpynės mokiniai greičiausiai buvo nusiminę - juk greičiausiai gaudytoja pametė šmaukštą iš akių ir teks jo ieškoti. Ieškoti iš naujo, kai Klarė gali spėti ir jį pagauti, ir pradėti džiaugtis pergale tuo metu. O Amneta pergalės troško. Troško labiau už bet ką kitą, tad stengėsi iš visų jėgų būti ne pačia geriausia... Na, bet gėdos nedarančia Amnetų giminei.
 Kvidičas šiaip žiaurus žaidimas. Sekundėlę užjautė varžovę, tačiau netrukus prisiminė ir savo tikslą, o kadangi norėjo dar palaikyti kamuolį savo rankose ir gal net įmesti į lankus, neišgirdus niekur zvimbiančio muštuko ir kokio nors komentatoriaus komentaro (nors tiesą sakant šis visuomet atsilikdavo ir nepasakydavo į ką skrieja muštukas, kad nesugriautų įdomybių bei žaidimo, nepakeistų jo eigos. Greičiausiai būčiau geresnė komantatorė nei žaidėja. Jasmine pamintijo, tada akies krašteliu pažvelgė į dangaus žydrynę bei plieskiančią saulę, bei atsuko šiam astronominiam dangaus kūnui nugarą, kadangi teko skristi į kitą pusę, kur labiau būriavosi dauguma žaidėjų. Na, bent jau puolėjai ir Elridė, kuri šiandieną gynė lankus, nors pagal specialybę turėtų būti atmušėja. Va kaip šiame gyvenime susiklosto. Vieną sekundę tu atmušėja, kitą - gynėja. Arba vieną sekundę gyva, kitą - mirusi. Cha cha cha, kokia aš šmaikšti.
 Norėjosi sušukti Fionai, kad gaudytų kritlį, komentatorius jau paskelbė, kad šis kol aks - neutralioje zonoje, o Jasmine Diana Amneta dar buvo gerokai nuo jo. Tačiau Fiona nebūtų išgirdusi. Kometa šimtas keturiasdešimt - tokią šluotą išgalėjo nupirkti šeima ir Džesė vylėsi, jog ji nebus per prasta šiam skrydžiui. Skrydis virš gegutės lizdo. Kažkur buvo girdėjusi tokią frazę, tačiau nelabai suvokė ką ji reiškia. Svarbu, kad nebūtų skrydis virš kritlio. Spartino savo žirgelį, tikėjos, kad kvėpavimas nepames ritmo ir nelekuos kaip koks nususęs šunėkas, kur šiukšlių dėžėje gyvena. Juk vis dėl to ji - ragana, ne benamė žiobarė ar nevertelė. O ragana, kas reiškia, jog jau šio bei to verta. Magiškų galių, burtų lazdelės bei vietos Hogvartse. Nagi, nagi, greičiau...
 Šluotos turi ribas. Žaidėjai irgi. Kvėpavimas, kad ir kaip stengėsi, buvo pakrikęs ir tai tik sunkino net paprasčiausią skyrį į priekį. O šluota arba buvo ne tokia ištobulinta, arba Diana nemokėjo jos valdyti, o gal ir tai ir tai, tad septintakursė vos nepraskrido pro šoną.
 Ir va. Kritlis, tas didžiausias viso žaidimo kamuolys (tačiau turintis mažesnę vertę), vienintelis, kuris nejudėjo, neplazdėjo ir nebandė pabėgti, buvo jos glėbyje. Kritlis Džesės glėbyje. Ne ko kito, o vienos iš grifių puolėjų. Kaip gera. Ramu ir miela ir šamuolio pusės, kad nuo jos nepabėgo, buvo vietoje ir nekrito žemyn. Tik pabandykit kas atimt jį iš manęs - dantis išmušiu.

[-]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Kajus Arno Wintersas Spalio 19, 2018, 08:26:03 pm
NE!
Kritlis gražiai praskriejo pro lankų šonus.
Kajus, apimtas apmaudo, vos skardžiai nesuriko - juk tiek mažai betrūko, kad pelnytų komandai dešimt taškų!
Švilpis, pagautas panikos, staigiai puolė gaudyti kritlio, kol pastarasis neatsirado  grifių rankose. Kairėn. Priekin. Žemyn. Šiek tiek dešiniau. Kvėpuok, kvėpuok, nepanikuok. Lik ramus.
Ačiū Helgai ir jos barsukams (arba kaip Keitas sako - Helgos trumpikėms), jis buvo pirmesnis, kol staiga, prieš pat jo ištiestus pirštus, Kajus išvydo Jasmine plaukus. Ir nespėjus nei Elridei ar Fionai ar jam pačiam susigaudyti, kas nutiko, grifė, Roanos sesuo, jau turėjo savo rankose kritlį.
Tylus pažadas dužo įšipulius. Tą akimirką berniukui pasaulis išnyko, pranyko it ryte dūmas.
Jasmine turi kritlį.
Tuo tarpu, ko jaunasis kapitonas sparčiai kilo, skausmo perkreiptu žvilgsniu žvelgdamas į tolstančią Amnetą, Grifų Gūžtos sirgaliai pašėlo, suošė, kaip jūros, bet greičiau - suriaumojo, kaip liūtai. Kajaus širdis darsykį apšalo iš siaubo, vėl išvydęs, kaip muštukas daužiasi į bendrakoledžę Beatricę.
Tuo tarpu, ko jaunasis kapitonas sparčiai kilo, Grifų Gūžtos sirgaliai pašėlo, suošė, kaip jūros, bet greičiau - suriaumojo, kaip liūtai. Kajaus širdis apšalo iš siaubo, vėl išvydęs, kaip muštukas daužiasi į bendrakoledžę Beatricę.
-BEA! NE! - pavėluotai suriko trylikametis.
Velniai rautų! Eikit valgyt sausainių arba debesų spardyt!- apmaudas toliau ir toliau gniaužė berniūkštį. Šis negalėjo patikėti, kad tai buvusi arti prie pergalės šešiolikmetė taip skaudžiai nudegė. Ir taip jau antrą kartą. Ir ko gi jiems tai nusišypso sėkmė, tai nuo jų nusisuka? Prarastas kritlis, dabar Beatrice...
Kajus atlikęs viražą, juto, kaip ašaros tvenkiasi. Jie buvo taip arti pergalės! O dabar Klarė tuo pasinaudos ir sučiups aukso šmaukštą... Jei tai įvyks, jau antros pralaimėtos rungtynės iš dviejų kapitono inventoriuje.
Rankos tapo daug sunkesnės ir atrodo, jei nesilaikytų prie pečių - nudribtų apačion, šluota nebebuvo tokia greita. Prislėgtas, lengvos panikos apimtas Kajus nereagavo kas vyko aplinkui, nei juto kaip pasiutėlišku greičiu lėkė link Jasmine.
-JASMINE!- suriko pat sau per ūžiantį vėją ausyse. Šūksnis buvo ne pykčio, o  skausmo, kai tikiesi, kad su pažįstama tiesiogiai nesusidursi rungtynėse.
Kajus jautė, kaip žemė (oras) slysta jam iš po kojų, grifų sėkmės taktikos kilpa veržiasi jam ant kaklo - nėr kur papildomai žengti, nėr kur atlikti naudingesnio veiksmo, tik žengti ten, kur tik gali - mirčiai į nagus, bet pirmiausia - baimei į glėbį.
Arno kryptelėjo su šluota šonan, kad grifės figūra stovėtų prieš akis.
 Baimė nervais grojo, širdis supurdėjo, kaip pelė, pakluvusi katės pinkles. Kajaus pirštai drebėjo, gniauždami šluotkotį. Tiek daug įtampos ir nerimo!
Kapitonas prismerkė. Įsitempė. Kvėpuok. Įkvėpk. Iškvėpk. - Kajus ramino save.
Jasmine raudoni marškinėliai artėjo, ryškėjo.
Kajus nurijo susudariusį gumulą gerklėje ir dar didesniu greičiu pasileido grifės link.
-Džese! - šūktelėjo, nesuprasdamas, ar jo šūkaliavimas padarys kokį poveikį varžvei, ar iš viso kam jis laido gerklę,- Atleisk!
Berniukas staigiai atsirado prie Grifų Gūžtos globotinės, ištiesė abi rankas ir bandė čiupti kamuolį.
-Atleisk....- sušnibždėjo tyliau.
Prieš akis išdygo kelionė po Europą, stebuklingas Amnetos išgijimas.
Kodėl kvidičas supriešina žmones? Kodėl?
Wintersas švelniai, stumdeldamas vyresniosios petį, tiesė rankas raudo kamuolio link.
-Tik manęs nesudrasyk, gerai?

[ Perėmimas iš rankų: 4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Keitas Kolinsas Spalio 19, 2018, 11:57:39 pm
Šįkart vaikinas smarkiai ir tiksliai atmušė muštuką ir švilpiant vėjui, Keito širdies ritmas greitėjo, it mažutis varikliukas. Laikas atrodo dar labiau sulėtėjo laukiant kas gi bus.
Bet vis dėl to atrodo fortūna vos tik nusišypsojusi atkišo jam riebų vidurinįjį pirštą ryškiai raudonai lakuotu nagu (turbūt galite pastebėti, kad tai pastaba skirta sėkmingai pavykusiam grifų atmušimui) kas varė Keitui tikrą depresiją. Na ką gi daugiau jam daryti? Arba paleidžia netaikliai arba paleidžia taikliai ir toji grifų atmušėja numuša mušeiką kamuolėlį į kitą stadiono galą. Štai ir dabar tas kamuolėlis it koks laukinis arkliukas skrido visai į kitą pusę.
-Ak, užsidusink su durų rankena Greywind!-riktelėjo juodaplaukis, sumaišydamas dvi frazes, kad tik skambėtų geriau. Minia, išgirdusi auskaruočio atsaką suūžė, nes žinoma, tokių įžeidimų ir žiaurių palinkėjimų žiūrovai tikėjosi nebent iš grifų, bet tikrai ne iš švilpiuko.
Aišku, pats atmušėjas tiek švilpynėje tiek šiame kvidičo lauke jautėsi lyg patekęs į ne tą operą. Tiesą sakant nelabai kur iš viso pritapo. Nors aikštelėje blokštu ir mosikavosi puikiai ir gynėjas buvo tikrai neprastas, bet vis tiek... Visas kvidičas jam buvo tiesiog neartimas. Juodaplaukiui norėjosi griebti gitarą ir tiesiog grįžti prie dainavimo.
O velniukai cukruoti, juk mano gitaros stygos nutrūkusios... Gal reikės pasiskolinti iš Davinos...
Bet vis dėl to sirgalių šūkavimai grąžino į realybę ir supratimas, kad kažkur skraidantį muštuką pirma gali pastebėti toji arši grifiukė, privertė vėl pasijudinti. Sušalusiais pirštais, kurie dabar priminė suledėjusius ledų pagaliukus, (Keitas galvojo kaip gi nusiims pirštines nenulupdamas odos) sugniaužė šiurkštų šluotos kotą, beveik įsivarydamas kelias rakštis nuo atšipusio medžio. Galūnės buvo kiek nutirpusios, tad užduotis pasukti šluotą pasirodė beviltiškai sunki. Bandant kreipti į kairę, tas kvailas pigus pagalys krypo į dešinę ir kurį laiką vietoj muštukų vaikymo Kolinsas kovėsi su savo šluota. Galiausiai nepaisant visų vėjo pasipriešinimų ir galbūt pačio vaikino nevalingo rankų priešinimosi, galiausiai pavyko pasisukti reikiama linkme. Keistu sulėtintu greičiu, Kolinsas apsuko ratelį, stengdamasis nepasivelti po kojomis vienam iš savo komandos draugų, bet muštuko vis dar nebuvo matyti. Sniegas apačioje buvo ištryptas, ir išvalkiotas, be to kur ne kur matėsi vilktų batų žymės (kurios tiesą sakant atrodė, lyg kas būtų tempęs lavoną), bet vis dėl to pilkas sniego fonas trukdė akimis užfiksuoti panašios tamsios spalvos kamuolėlį, juo labiau, kai į nugarą alsavo jaudulys, jog grifų atmušėja jau bus jį aplenkusi ir paleidusi muštuką kokio švilpiuko link.
Smaragdinėmis akimis greit apžvelgė aplinką. Už nugaros nieko ir šonuose nieko ir... PRIEKYJE KAŽKAS SUJUODAVO! Kolinsas, tarsi pamiršęs visą šaltį, skausmą ir nepatogumus, palinko ant šluotos, tarsi bandydamas prisiploti prie jos, kaip blynelis. Atstumą vis didino tas kvailas kamuolys, o Keitas vis bandė jį mažinti.
Kitą kartą turėsiu geresnę šluotą...
Galiausiai muštukas, nusprendęs paknežinti šiek tiek nosių ir veidų, šovė į priešingą pusę ir štai tada žaliaakis jį pričiupo. Lyg plėšrus vilkas, jis neleidęs tam daiktui nė gerai apsisukti ir ko nors pamušti, bombardavo ją sunkia lazda, pasiųsdamas jį į grifiukų gaudytoją.
Pabandyk pagauti šmaukštą su sugurinta nosimi, raudonspalve.

[Atmušimas į Klarę Konę Karter 2;4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Elride Endlercat Spalio 20, 2018, 10:55:16 am
Mergaitės rankos neužčiuopė jokio kritlio. Grifė dėl to labai susinervavo, jos rankos ėmė drebėti. Atsimerkti ji bijojo. Paauglė girdėjo, kad tribūnose kažkas šūkauja, bet nesuvokė, ką. Vedama smalsumo lėtai pravėrė savo akių vokus ir apsidairė, nors labai bijojo išvysti, kad jai vėl nepavyko.
Mergina nesigaudė, ar kritlis pataikė į kažkurį tai lanką, ar berniuko metimas buvo dar kartą netaiklus. Jos rankos vis dar drebėjo, bet ji pamatė kaip kritlį pasigriebia Grifų Gūžtos komandos puolėja ir šyptelėjo. Rodos, baltapūkė suvokė, kad Kajaus metimas buvo netaiklus ir dar plačiau nusišypsojusi dėkingai atsiduso tikėdamasi, kad neklysta.
Žaliaakė vėl saugi ir be jokios didelės įtampos, o apie tai, kad jai nuobodu mintyse nesigirdėjo nei vieno burbtelėjimo. Jau geriau nuobodžiauti, nei kamuotis dėl atskriejančio kritlio, ar kažkokio muštuko. Tik bevertis nervų gadinimas. Susidomėjusi ji vėl ėmė stebėti Klarę, kuri, regis, vis dar vaikėsi savo mažąjį draugužį. Nepastebėjusi švilpių gaudytojos kiek sutriko, bet paauglė ilgą laiką nieko nestebėjo, kadangi buvo užsimerkusi, o toliau gilintis, kas nutiko nenorėjo.
Ir vis dėl to, kad ir kaip įdomus gali būti kvidičas, Elridė rinktųsi saugią vietą tribūnose, iš kurios galėtų stebėti viską be baimės, ar streso, kad tuoj bus metamas kritlis, ar kad į ją yra mušamas muštukas, nors šias rungtynes to ir nebuvo.
Neturėdama veiklos grifė pasirąžė ir silpnai papurtė galvą. Nuovargis, rodos, padidino jos svorį, tačiau paauglė laikėsi puikiai. Galvoje tūnojo tik kvidičas ir noras ilsėtis. Dar kartą nužvelgus gaudytoją mergaitės dešinysis lūpų kamputis pakilo. Žaliaakė tikėjo, kad vyresnėlė sugebės pagauti auksinį kamuoliuką ir viskas pagaliau baigsis. Bet kurią minutę, juk Klare, regis, taip ilgai buvo jį pastebėjusi...
Bet šmaukštas nenorėjo papulti į gaudytojos rankas, tad ir žaidimas nesibaigė. Praėjo tiek laiko, bet žmogiukai vis dar kabėjo ant savo šluotų.
Grifė nebežinojo, ką turėtų daryti, jos raumenys jau stingo būnat tokioje pat pozicijoje ilgą laiko tarpa, nors atrodė, kad ji gan dažnai sujudėdavo. Iškėlusi vieną ranką pasukiojo ją ir palankstė pirštus, tą patį padarė ir su kita ranka. Tada ištiesė kojas, nors ir nebuvo labai saugu, bet reikėjo. Baigusi tampytis grifė vėl nužvelgė aikštę, tačiau jokio įdomesnio veiksmo nepamatė ir atsisuko į tribūnas pilnas žmonių. Pamojavusi keliems jaunesniems grifiukams ėmė ieškoti pažįstamų veidų, kurių, deja, bet nebuvo.
Neturėdama ką veikti Elridė tik dairėsi ir tiek. O ką daugiau daryti? Ji nebuvo gabi su šluota, kad galėtų imti darinėti kažkokius triukus, o ir trauktis nuo lankų nenorėjo. Ir štai, kaip išsigelbėjimą išvydo švilpių puolėją ir muštuką, o tada jos žvilgsnis nukrypo ties Klare. Grifiukė žinojo, kas bus, bet vėl ėmė bijoti. Bet privalėjo. Apsidairiusi, kad kritlis neskrieja link lankų stipriau suspaudė šluotą ir pasilenkė. Mergaitės viena pusė drąsino ją, tačiau kita kartojo, kad nieko gero iš to nebus ir kad dėl tokio pasirinkimo švilpiai dar kartą gaus taškų.
-Jei bijai bijok, bet vis tiek šok...-tyliai pakartojusi savo pamėgtą frazę baltapūkė išspraudė šypseną. Atrodo viena frazę, o baimė sumažėjo, jai net pasimiršo, kad prieš kelias minutes jautėsi labai išvargusi.

[Bandymas uždengti Klarę nuo muštuko, skriejančio į ją: 4, 2]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Klarė Konė Karter Spalio 20, 2018, 02:24:52 pm
Kad tave kur šluotos žabas, šiaurinio vėjo nupūstas tiesiai į akį! Tokie ir stipresni keiksmai skambėjo Klarės galvoje, kai aukso šmaukštas vėl išsisuko nuo jos smulkių gniaužtų. Per treniruotę susinervinusi gaudytoja jau būtų baigusi komandos treniruotę ir išsiuntusi žaidėjus pailsėti. Tačiau rungtynių metu negalėjo net parodyti, jog kažkas ne taip.
Apsukusi šluotą nė nedvejodama kibo pabėgėliui iš paskos. Negalėjo leisti švilpių gaudytojai, kuri netruks minti ant Klarės šluotos stabdžių ir galbūt vėl mėginti stumdytis, pagauti finalo švilpuką iššaukiantį kamuoliuką. Smalsumo paveikta, vos mažulytei akimirkai nusuko akis į tai, kas dėjosi šalia jos.
Iš nuostabos kaštonplaukė vos nepristabdė savosios skraiduolės. Galėdama tik nutuokti, jog Areinos, Grifų Gūžtos atmušėjos, paleistas juočkis lėkė tiesiai į Beatrice, turėjo prisiversti judėti toliau. Jei sužeidimas nebus rimtas, o tokių vis dėl to pasitaikė retai, geltonapsiaustė netruks vėl prisivyti savo konkurentės. Jei tik iki tol Klarė nesugaus šmaukšto. Trumpa kreiva šypsenėlė nušvietė strazdanės nuo žaidimo tempo įraudusius skruostus. Kamuolėlis, kurį laiką skraidęs pažemiui, staiga nėrė į šoną, vos neatsitrenkdamas į žiūrovų tribūnas ir žaliaakei gaudytojai teko staigiai pristabdyti posūkio metu. Šluota gan siauras skraidymo įrankis ir išsilaikyti reikėjo didelių pastangų. Deja, aukso šmaukštas nesiruošė pasiduoti ir staigiai plastelėjo aukštyn. Septintakursė jautėsi tarsi mažas vaikas žiobarų atrakcione, tokiame, kur privalgiusių žmonių niekas nenorėjo įleisti. Aukštyn, žemyn, aukštyn, žemyn.
Pakilusi labai aukštai, bandydama pagauti sparnuotąjį auksaspalvį, mergina matė veiksmus apačioje. Neaiškiai bet lyg ir spėjo užmatyti kritlį Grifų Gūžtos puolėjų rankose. Ir jei iš pradžių didžiojo kamuolio kontrole kiek daugiau pasižymėjo geltonieji, juos matyt ėmė veikti ilgų rungtynių nuovargis. Kuriuo dabar matyt galėjo pasiskųsti kiekvienas žaidėjas, sėdintis ant šluotos, kurių buvimas po sėdimosiomis jau atvirai pasakius ėmė įsiskausti. Čia, aukštai bent galėjo lengviau atsikvėpti. Kamuoliuką gainiotis galėjo laisviau. Čia nebuvo viso pulko žaidėjų ir dėl kiek didesnio vėjo negirdėjai daugumos žodžių sklindančių iš tribūnų. Ir nors savąją komandą Grifų Gūžtos sirgaliai palaikė itin gausiai, retkarčiais negalėjai negirdėti negražių žodžių, sklindančių iš priešininkų komandos sirgalių. Šmaukštas suko didesnius ir mažesnius ratus, tarsi mėgintų susukti galvą. Saulės spinduliai nutaikydami gerą kampą, vis bandydavo apakinti raudonapsiausčių kapitonę. Tarsi sudarytų komandą su šmaukštu.
Ilgaplaukė sugebėjo pernelyg neatsilikti nuo mažiausiojo žaidimo kamuoliuko. Sparnuotį nuo Grifų Gūžtos gaudytojos skyrė ne didesnis nei dviejų rankos ilgių atstumas. Taip pat pavargusi septyniolikmetė skrido taip greit, kaip tik galėjo ir vis mažindama skirtumą artėjo prie aukso šmaukšto, kuris šiuo metu po kelis centimetrus vis leidosi žemyn. Tik nesileisk prie visų... Gražiai prašė kamuolėlio, tuo pačiu jau vėl atleisdama vieną ranką nuo šluotos. Šmaukštas buvo visai arti ir žaliaakė bandys jį sučiupti. Prašau, prašau, prašau... Raudonapsiaustė gaudytoja pasilenkė į dešinį šoną, kur dabar ir radosi jos tikslas. Tuoj tave pasieksiu, mažasis sparnuoti!
Komandos kapitonė ištiesė ir antrą ranką į kamuoliuką, tikėdamasi tvirtais abiejų rankų gniaužtais sučiupti aukso šmaukštą ir užbaigti jau pernelyg užsitęsusias rungtynes.

[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Beatrice Mae Peck Spalio 20, 2018, 02:58:08 pm
Manevravimų ir šluotos valdymo tobulumas ne visada kvidiče apsaugo nuo muštuko, anksčiau ar vėliau randančio kaip prisikapstyti prie savo norimos aukos. Nerdama žemyn Beatrice padarė klaidą, kadangi šmaukštas, it susimokęs su muštuku priversti šeštakursę gaudytoja patirti visišką nusivylimą, nulėkė visai į kitą pusę, o vietoje jo muštukas turėjo patį tiesiausią priėjimą prie pasipriešinti negalinčios aukos. Deja, ta auka šiandien tapo Beatrice, jau antra kartą. Spėjusi ištiesinti šluotą šmaukšto link, ji išgirdo pokštelėjimą, sukeltą muštuko pasiekus blokštą, kuris šį kart nepriklausė Keitui. Visa laimė, šį kartą ji suspėjo sureaguoti, tad juodasis kamuolys galėjo pasitenkinti atsimušdamas ne į pačią Beatrice, o į jos šluotos galą.
Smūgio būta stipraus, privertusio merginą apsisukti apie savo ašį kelis kartus. Tvirtai apsikabinusi  į šluotą, gaudytoja meldėsi, kad Kometa išliktų sveika, o ir pati susidūrimo jėgos nebūtų nublokšta ant sniego. Nors tai bent jau reikštų šių žvėriškai ilgų rungtynių pabaigą.
Nusivylimo ir agresijos mišinys uždegė jos kraują, o pamačiusi, kad šluotos kotas įtrūko nuo muštuko smūgio, ji pasiekė dar sau neatrastą žemę – bjaurų agresyvumą. Dabar pyktis jau virė jos kūne – ant Keito, muštuko, Areinos, šmaukšto, Klarės ir jos žodžių, kuriais galėtų šiandien paspringti nespėjusi pergalės sugniaužti savo delne. Pykti buvo ko – blizgantis kamuoliukas dingo iš jos akių, o šią akimirką net negalėjo pamatyti, kur nulėkė raudonapsiaustė Grifų Gūžtos gaudytoja.
-   KEITAI?!- piktai dėbtelėjimo į atmušėją skėstelėdama rankomis, šiandien jau antra kartą nesugebėjusį atlikti savo pareigų, bent jau kiek pačios Beatrice interesus tai lietė. Tokia pirmoji jos reakcija buvo visiškai nebūdinga santūriam jos būdui. Žinoma, vėliau atsiprašys Keito žinodama, kad jis ir taip stengiasi iš paskutiniųjų, o tai, kad jis priėmė du muštukus savo kailiu saugodamas Beatrice rungtynėse prieš Varno Nagą, išlygintų padėtį ir dabar jie jau buvo atsiskaitę.
BET. Vienas didelis bet. Ši akimirka galėjo kainuoti komandai pergalę, tą ranka pasiekiamą šansą, kuris, rodos, jau dingo visam laikui. Pykdama ant viso pasaulio, ji praskriejo pro žaidėjus besidairydama Klarės, o tarp jų ir grifų puolėją, anksčiau mestelėjusią gaudytojai ne pačius korektiškiausius žodžius. Būtų norėjusi ką nors atšauti, kaip kad tėvai neturėjo pakankamai galeonų puolėjos mąstymui (bei žaidimui) pagerinti, tačiau nebuvo nei laiko, nei noro žengti laipteliu žemyn bei suteikti mintį, kad Beatrice kreiptų dėmesį į tokios grifės kaip jos žodžius.
Klarės pėdsakų neaptikusi nė kitame aikštės gale, tik dabar Peck susivokė pakelti akis aukštyn. Išvydusi figūrą, raudonuojančią tolyje, ji prisilenkė prie savo šluotos, kuri jau nuo šiandien nebeatrodys kaip pirmos jaunystės, ir šovė į viršų, tikėdamasi aptikti tiek grifų gaudytoją, tiek šiandienos žaidimo pabaigą nulemiantį aukso šmaukštą.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą, kurį jau persekioja varžovų gaudytojas: 1, 6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Džeimsas Greywindas Spalio 20, 2018, 05:37:39 pm
Ar čia egzistuoja pastovumas? Ji to būtų paklausiusi garsiai, jei ne žodžius užgožęs blokšto susidūrimas su muštuku. Kažkur padangėse sėdėjusi Laimė šyptelėjo grifams ir muštukas trenkėsi į Beatrice Mae Peck šluotos galą, o Jasmine iš Amnetų giminės perėmė raudąjį kritlį. Dabar jau nesuprasi kas laimės,- Areina atsilošusi pamintijo, bandydama nusikratyti ant sprando užsikeberojusį nuovargį. Rodės, akimirka, ir ši tuojaus lėks tiesiai veidu į sniegą, jei antrosios rungtynės nesibaigs per kitos minutės dešimtąją sekundę. Palikusi raudonmarškinių komandą likimo valiai, ech. Net muštuko nudaužimas neatrodė toks siaubingas variantas, leidžiantis gražiai nusimuilinti. Tiesą sakant, prilygo net išvadavimui.
-Na, Keituk, pataikyk,- be sarkazmo, be ironijos ir kitos pašaipos, nuvargusiu balsu išstenėjo, sustabarėjusiais pirštais pamasažuodama krumplius,- pabūsiu labai dėkinga.
Kaip matot, Areinai Greywind jau niekas neberūpėjo. Aš noriu lovos. Tačiau lova dar palauks. Pakrikusiu kvėpavimu, ketvirtakursė lėtai pajudėjo iš vietos, blokštą pasikišusi po pažastimi. Nepatogu, bet ką padarysi. Norėjo laikytis abiejomis rankomis už šluotkočio, kas žino, gal ir lėks žemyn neišlaukusi ir sekundės. Atsarga gėdos nedaro.
Bejudėdama ji dairėsi geltonojo Keito. Puikiai žinojo esanti per lėta, berniūkštis jau bus radęs perkūno oželį, kol ji bent suspės apsidairyti, tai kam vargintis? Palauks. Ir Keitas jį rado, prieštais paleidęs skambią frazę į dangų.
- Man įdomu kaip tu tai pasakytum Džeimsui...- suburbėjo po nosimi, greitindama šluotą. Prisiminusi atmušėjų ir šių mušukų nukreipimo tendencijas, nugara perėjo siaubelis. Klarė! O ji jau gaudo aukso šmaukštą! Jei į ją pataikys... šūdas, kad tave hipogrifėliai medy. Būtent link jos (spėjo iš akies) ir lėkė juoduolis, dangaus oželis, paleistas nuo Kolinso rankos. Elridė, apleidusi Grifų Gūžtos lankų saugojimo ir gynimo peraigas, irgi movė ginti kūnu kapitonės. Kad tik pavyktų... joms abiem.
-Ah. - atsidūsėjusi išsitraukė iš po rankos blokštą ir tvirtai suėmė. Spustelėjusi kelieniais Kometą šimtą keturiasdešimt, pasileido visu įmanomu greičiu. Vos atsiradusi šalia nervus gadinančio kažkurio muštuko, atsivadėjusi trenkė. Nuskambėjo oras muštukui pakeitus kryptį. Šis jau lėkė nuo grifės link švilpio atmušėjo.

[Lekiančio muštuko į Klarę atmušimas į Keitą 3; 2]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Anmeya Spalio 20, 2018, 05:55:27 pm
Gal Roana ir mestelėjo (visai netyčia, patikėkit) raudonąjį kritlį kiek per aukštai, tačiau šypsena nuo ausies iki kitos ausies pasirodė ir jaunosios puolėjos veide. Kajus pagavo kritlį. Et. Fortūna tai tyčiojasi iš švilpių, tai jiems padeda. Visai kaip Dievas, juk jis irgi sprendžia žmonių likimus ir kai kurių žmonių teigimu Fortūna yra Dievo žmona (ir kas šitai išvis sugalvojo?) Šaunuolis, kapitone mintyse pagyrė Wintersą. Ir parodė liežuvį kritlį bandžiusiai perimti Fionai.
Tačiau džiaugsmas, kaip ir dauguma kitų jausmų (nuoskauda pvz.) greit praeina. - Ei, mesk į lankus. - Paragino jaunuolį, tačiau pasirodo šis to net negirdėjo. Gal pats dasigalvos, nebe pirmokas. Roana stebėjo kaip šis meta kritlį ir vėl Fortūna nusisuka - kritlis nuskriejo šonan, o tą pagriebė Džesė. Tuoj ir Kajus pradėjo ją vytis. Atsidususi, pažvelgė į kitus. Jau skaudėjo galvą nuo šio sporto. Šluotkotį pakreipusi Beatrices link, pradėjo skrist gaudytojos link. Gal spės ją apginti nuo muštuko, skrendančio į ją. Tačiau žiaurusis Likimas privertė per lėta gynėją matyti kaip žmogus, kurį ji norėjo apginti, yra nutrenkiamas negailestingojo muštuko. Neatrodė jog Beatricė labai dėl to sielotųsi, tad pažvelgusi į ją ir Olivią atsiprašančiai "nudundėjo" kitur. Dabar jautėsi nekaip. Ji mažai kuo gali padėti komandai su tokia lėta šluota. Kitąmet tikrai išprašys dėdės Nojaus Amnetos (tiesa sakant ji jo dar nei karto nematė vardą žino tik todėl, kad prie šluotos buvo prikabintas raštelis "Roanai Amnetai nuo jos dėdės Nojaus Eriko Amnetos") geresnės šluotos, ne - ne sau. Ji nebesimokys Hogvartse po tiek laiko, jau spėjo paskaičiuoti. Šluota atiteks Gajai - jauniausiajai Amnetų šeimos būsimajai kvidičininkei.
Daugiausia laiko savo žvilgsnį burtininkė kreipė į Keitą, ne tik dėl to jog jis yra jis, bet ir dėl to, kad jis antrasis pagal svarbumą komandos narys, bent jau šiose rungtynėse. Nors į Peck ir pataikė muštukas, tačiau rausvaplaukė negailėjo jam pagyrų (nežinia kodėl), sustabdžiusi šluotą nutarė pastebėti sceną. Keitas trenkė su blokštu muštuką Klarės Konės Karter link, šią gina arba bando ginti Elride Endlercat. Prie varžovų gynėjos prisideda ir Areina Greywind. Ir BAC! Muštukas skrieja Keito link. Ana nukreipusi savo šluotą Keito link, nuskrido ginti Kolinso. Trūko vos kelių ar keliolikos milisekundžių iki susidūrimo. Apginiau ar ne? užsimerkusi mąstė ši.

[Bandymas uždengti Keitą nuo muštuko, skriejančio į jį: 4, 6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Olivia Eier Spalio 20, 2018, 06:00:29 pm
Olivia po sekundėlės atsisuko į Beatrice ir labai išsigando. O ne! Ji buvo numušta muštuko ir antrakusei nepavyko apginti jos. Švilpė puolė šalia jos, kad prilaikytų jeigu kartais kristų nuo šluotos, bet visa laimė, kad muštukas atsitrenkė tik į merginos šluotą. Išsigandusiu balsu mergaitė tarė gaudytojai:
- Labai atsiprašau, kad nepavyko apginti tavęs, - atsiprašė Olivia.
Atrodo viskas sudužo į šipulius. Kajus netaikliai metė kritlį, o tada jį pasigriebė grifai, o dar Beatrice pametė aukso šmaukštą iš akių. Tai vėl gi patvirtino pačios mintis - viskas gali apsiversti bet kurią akimirką, o kad ji būtų uždengusi Beatrice! Kol kas ji ne pats reikalingiausias žmogus šiose rungtynėse, tačiau ir vėl gali tekti ginti lankus, tad Olivia atsitraukusi nuo Beatrice ir dar kartą jos atsiprašiusi nuskrido atgal į savo vietą.
Jai skruostu nuriedėjo vieniša ašara, bet stengėsi neverkti. Norėjo, kad šios rungtynės greičiau pasibaigtų. Tai buvo per liūdna šiai jaunai žaidėjai. Jai buvos vos dvylika, ko galima iš jos norėti, tokiame aršiame ir negailestingame žaidime? Ranka nusbraukė ašarą ir tramdė jas. Neverk, tu gi ne kokia mažvaikė - sau vis kartojo, bet tai tik dar labiau kėlė nerimą. Tikėjosi, kad niekas to nemato ir negirdi, nes būtų per didelė gėda.
Galiausiai kiek apsiraminusi stebėjo įvykius aikštėje. Viskas ir vėl pagal planą. Keitas taikosi į Klarę, Elridė bando ją apginti, o Kajus stengiasi perimti kritlį. Olivia tikėjosi, kad Beatrice skausmas nusilps ir ji vėl galės ieškoti aukso šmaukšto. Jautėsi dėl to šiek tiek kalta, bet pergalvojusi suprato, kad tai tik žaidimas ir dėl jo neverta lieti ašarų. Žinoma, šiek tiek liūdna pralaimėti, bet yra ir svarbesnių dalykų gyvenime dėl kurių turi stengtis.
Ir vėl gi Areina bando atmušti kritlį Keito pusėn. Atrodo lyg aršiausia kova aikštėje vyktų tarp atmušėjų. Olivia šįkart ir vėl pasileido Keito pusėn. Saulė vis dar kaitino, o aplink aikštę buvo telikę smulkūs sniego lopinėliai. Mergaitė skrisdama tikėjosi, kad vis dėl to pavyks išbristi iš šios gilios duobės, kurioje dabar buvo atsidūrusi jos komanda. Tikėjosi, kad Beatrice ir vėl pastebės aukso šmaukštą, o kritlis atiteks grifams, tikėjosi, kad apgins Keitą, o Klarė bus numušta. Šios rungtynės galima sakyti tikrai sunkios ir jau ilgai tęsiasi, bet jeigu tęsis dar ilgiau galbūt jie laimės.
Eier stipriai suėmusi šluotą į rankas stojo priekin Keito šalia komandos draugės Roanos, stengdamasi kuo labiau jį pridengti, kad tik nenukentėtų dar vienas komandos narys.

[Bandymas uždengti Keitą nuo muštuko, skriejančio į jį: 2, 6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Edgar Jeffter Spalio 20, 2018, 06:53:49 pm
RPG vertinimas

Jasmine Diana Amneta: 9
Kajus Arno Wintersas: 7
Keitas Kolinsas: 10
Elride Endlercat: 10
Klarė Konė Karter: 10
Beatrice Mae Peck: 9
Areina Greywind: 7
Roana Amneta: 8
Olivia Eier: 6

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)

Kajus Arno Wintersas [5] - Jasmine Diana Amneta [7] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Keitas Kolinsas [6] - Klarė Konė Karter [8] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Elride Endlercat [6] - Keitas Kolinsas [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Beatrice Mae Peck [7] - Klarė Konė Karter [8] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Areina Greywind [6] - Keitas Kolinsas [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Roana Amneta [6] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Olivia Eier [5] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Komandinis koeficientų palyginimas

Švilpynė [2,5] - Grifų Gūžta [2,0] = KKS [0,5] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Jasmine Diana Amneta: -
Kajus Arno Wintersas: 6
Keitas Kolinsas: 3; 2
Elride Endlercat: 3; 1
Klarė Konė Karter: 3; 1
Beatrice Mae Peck: 6
Areina Greywind: 4
Roana Amneta: 3
Olivia Eier: 5

Jasmine Diana Amneta neatlieka veiksmų.
Kajus Arno Wintersas neperima kritlio.
Keitas Kolinsas atmuša muštuką į Klarę Konę Karter.
Elridė Endlercat neužstoja Klarės Konės Karter.
Klarė Konė Karter nesugauna aukso šmaukšto.
Beatrice Mae Peck pastebi aukso šmaukštą.
Areina Greywind neatmuša muštuko lekiančio į Klarę Konę Karter.
Roanos Amnetos atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja į Keitą Kolinsą.
Olivios Eier atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja į Keitą Kolinsą.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis pas Jasmine Dianą Amnetą.
Klarė Konė Karter gali būti pamušta muštuko dar 3 kartus.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 10 Švilpynė.
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Kajus Arno Wintersas Spalio 20, 2018, 07:39:01 pm
TAKŠT!
Keito muštukas daužėsi į Klarę, o Kajus pajuto, kaip pirštai slysta kritlio paviršium.
Ajajai.
Švilpis, atsitiesė ir su šluota atistraukė nuo Džesės. Pečiai degte degė nuo įtampos, lyg būtų daręs stulpą keturiasdešimt penkias minutes. Tačiau skirtumas buvo tame, kad jautė ne sunkumą-lengvumą, apimantį po stovėjimo su iškeltomis rankomis, o nuovargį, slegiantį kristi žemyn link žiemiškos žemės.
- Jasmine,- vyptelėjo Kajus susitaikęs šio karto nesekmei,- Nepavargai laikyti kritlio? Gal padėti? Ė, žėk, tau reikia kai ką žinoti. Kai rungtyniausi prieš varnius, o gal ne, bet vis vien klausykis, kai kurie gali taip pasilegti,- skriesdamas šalia pat grifės, švilpio žodžiai aiškiai girdėjosi it stovėtų vieni tuščiame kambaryje,-  Va, taip jie gali elgtis,- Kajus paėmė vieną ranką uždėjo ant kritlio viršaus, kitą - ant apačios,- Jie bandys užlaušti tavo rankas, jei leisi jiems prisiartinti labai arti,- vedė savigynos paskaitėlę priešininkų puolėjai,- Neleisk jiems to padaryti, antraip jie pasielgs ši taip,- berniukas pasuko kamuolį, taip, kad Amnetos rankos pasisuktų taip, kaip prieš tai Kajus - viena ranka - kamuolio viršuj, antra - apačioje,- Šiek tiek skaudės,- įsišiepė ir dešinės rankos alkūnę užkėlė ant tos merginos rankos vietos, kur žiobarai gydytojai su adatomis ima kraują. Švilpis nuleido savo alkūnę. Tamsiose akyse sužibo neaiškios kilmės laimės, o gal skausmo žiburiukai,- Dabar turėtai paleisti kritlį,- konstatavo faktą trylikametis, spausdamas alkūnę ant tos Džesės vietos. Kiek pats žinojo iš patirties - su suspaustomis, užsuktomis rankomis gan sunku išlaikyti kamuolį rankose, nebet jei pabandai kažkaip išsirangyti, bet kai sėdi ant šluotos - vargu ar kas nors pavyks. Visgi, jaunasis Švilpynės komandos kapitonas neketino ši taip atiminėti kritlio - kung fu judesiukai nelaukiami čia, kvidičo aikštėje, tad žviltelėjo į Grifų Gūžtos globotinę.
Ramiai nusišypsojo.
-Tiek tau ir reikia žinoti,- berniukas staigiai paleido grifės rankas, keliais stipriau suspaudė savo šluotą.
Kryptelėjo šiek tiek kairėn, po to šiek tiek dešinėn, šį kartą jau nieko nesakydamas. Kas nors pasakytų - Kajaus rankos buvo "lipnios", kai šis antrą sykį griebė raudą kamuolį iš Jasmine Amnetos rankų.
Tuo tarpu, ausys gaudė visus garsus:
Keitas, kaip suprato rudaplaukis iš muštuko sunkaus dunkstelėjimo, taikliai paleido į Karter, o iš švilpių sirgalių džiūgavimų - Beatrice sugebėjo pastebėjo aukso šmaukštą.
Tai turbūt Olivia ir Roana yra sveikos ir gyvos, nenukentėjusios nuo Areinos Greywind muštuko.
Švilpis vyptelėjo ir jau agresyviau su truputėliu minkštumu pabandė trečiąsyk atsimti išsvajotąjį kritlį. Jis visą laiką taip žaidė su grife - čiumpa, atsitraukia, čiumpa, atsitraukia - jis taip nervavo ir blaškė grifės dėmesį, sukoncentruotą į skrydį.
Berniukas n-ąjį kartą pabandė griebti kamuolį.
Šį kartą  jau ne žaisdamas, o jau tikrai griebdamas.
Man turi pavykti! Turi pavykti! Beatricei irgi!

[Perėmimas iš rankų: 6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Keitas Kolinsas Spalio 20, 2018, 09:14:50 pm
Keitas stebėjo, kaip muštukas sulėtintu greičiu, juda grifų gaudytojos link, tarsi užburtas. Nosies tiesumu juodasis kamuoliukas pralėkė ir nuolatinę prie lankų poziciją palikusią raudonojo koledžo gynėją ir blokštu mosuojančią, smarkiai nuvargusią atmušėją, o tada BAM!
Per ausis nuaidėjo trenksmas ir atrodo net šluota sudrebėjo. Pirštų galiukus nupurtė, kaip elektros srovė.
Vaikinas įsitempė ant šluotos ir tik tada suvokimas tiesiog trinktelėjo jam į juodomis garbanomis apaugusią galvą. Pavyko... PAVYKO!
Saldi euforija tarsi šiltas medus ištirpo vaikino viduje, nebeleisdama prasiskverbti nė laipsneliui ledinio šalčio. Ak, ta nuostabioji, įstabioji fortūna..! Kaip ji kartais gali nustebinti! Po tiek nesėkmingų atmušimų vienas sėkmingas ir tobulu taiklumu paleistas juodis kamuolys, nudžiugino, kaip niekad ir į visą kūną įkvėpė vilties, kuri vis varė žaisti toliau, smarkiau, intensyviau ir be visiško gailesčio priešininkams. Tik dabar atsirado suvokimas, jog aikštėje nėra jokio draugiškumo ir vietos bičiuliavimuisi, o po to jau...
Na galima sakyti, kad madam Pomfri turėtų iš anksto pasiruošti gydomųjų eliksyrų uždaužytiems grifiukams, nes Kolinsas dabar, užplūstas naujo energijos antplūdžio, gailesčio rodyti tikrai nesiruošė. Pametęs visą prieš tai turėtą vangumą, jis palenkė šluotą, vos nesiversdamas aukštyn kojom. Kūnas, kartu su šluota pasuktas šoniškai, lėkė daug greičiau, o rėkavimų iškankintos gerklės nebegniaužė šalti žiemos vėjo pirštai, kas leido švilpiukui, net nusijuokti. Pirmą kartą laisviau pasijuto. Leido sau atsipalaiduoti ir jausti vėją glamonėjantį jo veidą, veliantį garbanas ir maloniai šaldantį vėjelį, kuris leido suprasti, kad žaliaakis vis dar gyvas, vis dar jaučia. Kaip koks psichas su šypsena veide, berniukas iškilęs auksčiau visų žaidėjų, lakstė ieškodamas muštuko, kuris pakirtęs grifų gaudytoją ieškojosi naujų aukų, ir kaip Kolinsas spėjo, šįkart nutaikyta buvo į švilpiukų frontą. Keitas praskrido lankus, apsukdamas nemenką ratą aplink juos, tada staigiai nėrė žemyn, taip, kad net batais bružino ir taip ištryptą sniegą, o paskui vėl šovė į padanges, vos nenusiversdamas atbulomis per šluotos virbus. Ausyse ūžiantis vėjas leido atsipalaiduoti, bet budrumo auskaruotis tikrai neprarado ir staiga... Tas zvimbimas tapo intensyvesnis... Tikrai, ne vien vėjo...
Keitas vos spėjo nuleisti galvą, kai juodasis kamuolys, praūžė pro ten, kur ką tik puikavosi jo galva.
O šventieji saulės spindulėliai! Būtų nunešę, kaip kokį kopūstą.
Nė neturėdamas laiko kaip reikalas atsigauti, vis dar siaubingai besidaužant širdžiai, penktakursis šovė paskui mušeiką, kol dar nepametė jo iš akių. Įdomu kur antras..? Visai nesinorėjo, kad vienas pastebėjęs, jog Keitas nori apdaužyti jo draugą, nuspręstų apdaužyti patį Keitą.
Kai atstumas buvo jau mažesnis, blyškiaveidis palenkė šluotą ir nuslydo iki pat priekio, vos nekrisdamas pro priekį, norėjo kuo geriau pasiekti tą nervų gadintoją. Užsimojęs lazda jis šniokštelėjo per... Orą. Vėjo šuoras perlėkė per veidą ir tik tada berniukas susivokė, jog kamuolys jau spėjo pabėgti.
ŠMAUKŠT!
Dar vieno smūgio muštukas neišvengė ir vėl, švilpių naudai, lėkė į vieną iš grifų. Keito veide degė šypsena.

[Atmušimas į Areiną Greywind 3;6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Elride Endlercat Spalio 21, 2018, 02:44:54 pm
Ir deja, jai vėl nepavyko. Mergaitė pamatė, kaip muštukas praskriejo pro ją, bet žiūrėti, ar šis pataikė, ar ne, nebereikėjo. Žaliaakė buvo sustingusi, ji nenorėjo judėti. Nusivylimas vėl apėmė grifę, nežinodama ką daryti, nė nežiūrėdama į komandos kapitonę, paauglė nuskrido link savo lankų. Jos rankos drebėjo, galva buvo tuščia. Baltapūkė jau laidojo pergalę prieš švilpius ir manė, kad viskas baigta. Akies kampučiu žvilgtelėjusi į Klarę ir įsitikino, kad jai nepavyko jos apginti, mergaitė suvokė, kad dabar vyresnėlei reikės iš naujo pastebėti tą auksinį kamuoliuką, jei jo nespės pagauti švilpė, o tada jį kažkaip ir pagauti. Aišku, Elridė neatmetė minties, kad grifų komandos gaudytojai kažkas galėjo lūžti, kad ji galėjo stipriai susižeisti, bet nesugebėjo nieko jai pasakyti, mat nevykėlės jausmas atėmė galimybę kalbėti. Išvis ir žiūrėti nenorėjo į kapitonę, paauglė nesuvokė, kaip ji galėjo neužstoti jos, juk atrodė, kad pavyks ir va, praskriejo pro patį šoniuką...
Nekeldama akių grifė įsižiūrėjo į savo rankas. Jos akyse kažkas suspindėjo, bet mergaitė greit pakėlusi ranką su rankove užsidengė jas. Nenorėjo ji pralaimėti, labai nenorėjo, bet kaip bus iš tikrųjų, nežinia.
Pagaliau pakilusios akys nužvelgė aikštę, įsistebeilijusi į švilpių atmušėją pajautė pyktį viduje. Juk jis tuos muštukus laido, tad mergužėlės pykčio nusipelnė, nors tas pyktis nieko nepadarys. Ne ant pirmo žmogaus grifė jautė pykti, tik, kad nieko tokiems nedarė. Ir bam, mergaitei stebint švilpį, Keitas užsimojo ir muštukas dar kartą skriejo link kažkurio grifo. Elridės kūnas įsitempė, ji greit perbėgo akimis per aikštė, kad įsitikintų, ar kritlis vis dar grifų puolėjos rankose, o tada ėmė ieškoti to nelemto muštuko taikinio. Kad ir kur jis bus, mergaitė pasakė sau, kad gins jį. Ji buvo pasiryžusi skristi link švilpių lankų. Nepavyko Klarės, tai gal bent kažką kitą pavyks apsaugoti nuo didžiulio skausmo. Nors ir eilinį sykį jo bijojo, bet reikėjo. Šiek tiek prisimerkusi, kad lengviau pastebėtų taikinį, patraukė netikėtai užkritusią sruogą ant akių, o tada mergaičiukės dešinysis lūpų kamputis pakilo.
Elridė matė, į ką turėtų skristi muštukas, nors turbūt nereikėjo taip ilgai sukti galvos. Paauglė spėjo pastebėti, kad švilpis muša tik į atmušėją, arba gaudytoją, protingas, rodos. Dar tvirčiau suspaudusi šluotos kotą mergiotė nužvelgė švilpių atmušėją, jos akyse žybtelėjo pyktis, o tada žvilgsnis nukrypo į visai kitą žmogų. Baltapūkė pasilenkė ir šovė it strėlytė link Areinos.
-Aš galiu, žinau, kad galiu,-drąsindama save mergaičiukė lėkė gan greit. Ji jautė baimę, bet pagaliau per visas rungtynes pajautė adrenaliną. Ir jai tai patiko. Skrisdama paauglė spėjo nužvelgti švilpių gaudytoją, ji meldėsi, kad švilpei nepavyktų pagauti šmaukšto, tik ne tada, kai paauglė ėmė mėgautis žaidimu, tik ne tada. Užsidegusi ryžtu mergaitė stabtelėjo, ji matė ir muštuką ir atmušėją, tad jai beliko tik laukti, kol muštukas pataikys į ją ir tikėtis, kad niekas nelūš.

[Bandymas uždengti Areiną nuo muštuko, skriejančio į ją: 3, 5]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Jasmine Diana Amneta Spalio 21, 2018, 03:53:02 pm
 Kvidičas. Džiaugsmas. Komanda. Prakeiksmas.
 Jasmine Diana Amneta išsisuko nuo Kajaus bandymo atimti kamuolį vieną sykį, tačiau laimėtas mūšis - čia dar ne karas. Skrido ant šluotos, bandydama šią suvaldyti taip, kaip reikia, jog nenukristų, mat tai, turint kritlį buvo daug sudėtingesnė užduotis. Jei žaisiu prieš Varno Nagą, reikės kiek pasitreniruoti skraidant su blokštu. Turėtų būti panašiai - bent viena ranka nelaiko šluotos. Delnai, it turėdami jausmus ir nujausdami, jog kritlį išlaikti pas save bus sunku, lyg papirkti švilpių, buvo šlapi nuo prakaito, kas dar labiau sunkino situaciją, mat kritlis vis dėl to buvo gan lygus ir slidus kamuolys. O laiko pakako tik perbraukti dešiniu delnu per juodas kvidičo kelnes.
 -Atsiprašymai šiais laikais, o ypač kvidiče, reikšmės neturi, Kajau. Visi kovoja už savus,- suprasdama tragikomedišką situaciją vyptelėjo. Dabar turėjo kovoti prieš sesers draugą, švilpį, su kuriuo keliavo ir į kurį tik per savo varganą lavonėlį paleistų muštuką. Tokie jau laikai, Džese. O čia - kvidičas.
 Dieve, ar Kajus pablūdo? Sutrikusi žiūrėjo į jaunesnį mokinuką, bandydama suprasti kas čia vyksta. Stengėsi atidžiai stebėti ir kelią, ir kritlį, dievaži, manė, jog švilpis, užlaužęs rankas jas tuoj išsuks ir atims jį. Tačiau ne. Paleido. Ištartas faktas, kad turėjo paleisti kritlį, nutvilkė it karštas vanduo. Oi, brolyti... Tik rankos, kurios vis dar stipriai gniaužė kritlį, linko, mat nors švilpis nenaudojo visos jėgos, jas skaudėjo. Kvidičas, Džese, KVIDIČAS!!! Rytoj galėsi jį numaitint keksiukais, tačiau jis dabar tau - PRIEŠAS. Nors tiesą sakant, pažiūrėjus į jo mielą veidelį, taip neatrodė.
 Emocijos daro mus silpnesniais. Amneta stengėsi nekreipti dėmesio į Wintersą, kreipti mintis kitur - į kvidičą. Išgirdus komentatoriaus balsą, kad Klarę nutrenkė muštukas, vos sūrūs krisleliai nepabiro iš akių, tačiau susitvardė. Tikėjosi, jog šiai pakaks stiprybės atsitiesti ir pagauti šmaukštą. Ir kad jos šluota nebus sulūžusi, nes prarasti gerą šluotą ir turėti sutraumuotą kapitonę nebuvo pati geriausia mintis.
 Kajus erzino. Nuoširdžiai erzino, tai pripažino ir Amneta. Lindo prie kamuolio lyg dėmesio norintis šuniukas ir blaškė dėmesį. Sukandus dantis ir susiraukus septintakursė tvirčiau laikė kamuolį ir spartino šluotą, mat žinojo, kad prie lankų jau laukia švilpių gynėja Olivia, norinti atimti tą gražų kamuolėlį ir nepraleisdama pro lankus, palikdama grifus plikus basus be dešimties taškų. Dešimt taškų rungtynėse buvo nedaug, tačiau kiek vėliau į tai galėjo būti atsižvelgiama renkant vietas. Nagi... Spartinti šluotą nebuvo pati geriausia mintis, mat galimybė nukristi didėjo gal penkiasdešimčia procentų, tačiau vis dėl to greičiausiai buvo verta. It šluotų parduotuvėje rinkdamasi visokias šluotų priežiūros priemones, taip pat smalsiai pažvelgė į lankus, tačiau skirtumas buvo tame, kad lankus matydavo kiekvieną dieną. Po daugybę kartų, o per treniruotes - minimum tūkstantį. Vidurinis žiūri gražiausiai, tačiau labiausiai saugomas būna. Dešinys, nes dešiniarankė... Arčiau, tačiau kairys... Į kairįjį lanką jai mesti būdavo paprasčiausia, tačiau dažniausiai treniruodavosi su dešiniuoju. Šioks toks pakrypimas, kadangi mokinė buvo su šiokiais tokiais defektais ir ne pačiu lanksčiausiu riešu. Taip. Kairysis.
 Kaire ranka įsikibo šluotą, kamuolį perleido į dešinę letenėlę ir metė kamuolį į Švilpynės lankus. Ir sekundei užsimerkė, nenorėdama matyti ar pavyko.

[Kritlio metimas išlaikius jį pas save vieną ratą: 6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Beatrice Mae Peck Spalio 21, 2018, 05:02:06 pm
Šeštakursei skriejant link Klarės, veiksmų eiga pasipylė it iš dangaus, kadangi ta pačia linkme lėkė tiek Keito paleistas muštukas, tiek baltaplaukė grifų gynėja. Nesitikėjusi tokios minios aukštai danguje, ji pati pasistengė skrieti taip, kad juodasis kamuolys netyčiomis neatsimuštų į ją - kažin, ar ji pati ar jos šluota sugebėtų ištempti visas rungtynes po dar vieno skausmingo smūgio. Jau ir dabar galėjai jausti, kaip šluota karts nuo karto pasiožiuodavo - skrido lėčiau ir kur kas prasčiau manevruodavo, taip tarytum parodydama savo nuovargį ir norą užbaigti šias per ilgai užsitęsusias rungtynes.
BAM.
Muštukas pataikė į grifų gaudytoją, taip Peck akyse numesdamas kaltę nuo Keito pečių dėl praėjusių kartų, o šmaukštas, bandydamas išvengti dviejų grifių bei muštuko draugijos, nulėkė visai į kitą pusę, kur visai šalia jau lūkuriavo Beatrice.
- Šį kartą jau nepabėgsi, bjaurybe,- tyliai nusikeikė ir tvirčiau įsikibo į šluotą, bandydama priversti ją skristi greičiau.
Visa dešinė pusė jos kūno vis dar sopėjo, o su kiekviena intensyvesne akimirka skausmo pliūpsniai vis primindavo apie šešiolikmetės fizinį gležnumą. Iš tiesų ji net nežinotų kaip Hogvartso sąlygomis galėtų pasiruošti tokiems iššūkiams ir sustiprėti. Pabėgioti Uždraustajame miške? Sutiktos būtybės tikrai priverstų skuosti kaip įmanoma greičiau iš miško, kad net nenorėtum kelti kojos atgal. Pasiplaukiojimas ežere? Jei tik jo gyventojų neįžeisi sudrumzdamas vandenis, tai gal ir ištrūksi iš ten ne kaip gyvybę prieš mėnesį praradusio skenduolio kūnas. Atrodo, ši mokykla buvo sukurta tam, kad išmoktum nekišti nosies ten, kur nereikia, o jei smalsumas ir sugundo, tai laimingieji bent jau įgauna patirties kaip išnešti sveiką kailį. Kitiems tenka pasitenkinti buvimu dar vienu negyvo moksleivio kūnu šioje teritorijoje.
Tyliai sau pasižadėjusi, kad iki kitų rungtynių kasdien be paprastų kvidičo treniruočių ji dar bandys sustiprinti save, kad muštukai ir nuovargis taip greit jos neįveiktų, ji piktai dėbtelėjo į vis dar lėtai skrendančią Kometą. Auksinio kamuoliuko sparneliai, rodos, neturėjo energijos limito ribų, tad vis dar lėkė pirmyn nesustodabas, kol Beatrice kariavo su principinga šluota. Į darbų sąrašą iki kitų rungtynių įtrauktas naujos šluotos įsigyjimas, atrodo, telepatiškai persidavė besiožiuojančiai Kometai - nustojusi trūkčioti, gaudytoja skriejo greit it rungtynių pradžioje.
Periferinis matymas bylojo apie aktyvaus veiksmo buvimą šalia Švilpynės lankų - geltonai ir raudonai vilkinčios figūros švietė iš toli. Ar tai šią akimirką rūpėjo gaudytojai? Ne, nebelabai. Garbingas laimėjimas bei dominavimas visame žaidime jau buvo atgyvena. Mergina būtų leidusi paaukoti net ir dešimtį praleistų kritlių bei kelis netikslius muštukus, jei tik aukso šmaukštas atsidurtų jos rankose. Dievaži, net ir pati dar vieną išgyventų dėl galimybės pasimaudyti šlovės spinduliuose.
Nepaleisdama švytinčio taško iš akių, ji pralėkė pro palaikančiai šaukiančius aistruolius - nežinojo, ar jie džiaugėsi dėl Beatrice, ar dėl galimai švilpių lankus kertančio kritlio. Šmaukštas, prieglobstį radęs kairiajame grifų lanke, privertė merginą įsibėgėti ir susilieti su bet kada galinčia sulūžti šluota. Ištiesusi silpnąją ranką, kad vėl netyčia kotas neslystelėtų iš jos delno, ji siekė blizgančio skraiduolio, tikėdamasi pagaliau jį pagauti bei, geriausiu atveju, nesusidaužti viršugalvio grifų lanku.

[Bandymas pagauti aukso šmaukštą: 1]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Fiona de Treebook Spalio 21, 2018, 05:02:23 pm
Ji skrido tiesiai į jį, bet ne. Jis pralėkė pro pat šalį. Fiona net taip nesugebėjo atsitrenkti į muštuką. Bet užtat jis gražiai, kaip ir priklausė, trinktelėjo Areinai į blokštą, ir buvo nukreiptas į vyriausiąją švilpynės žaidėją – gaudytoją.
-Oho. Šaunuolė Areina!-šyptelėjo atmušėjai, ir nusklendė apačion. Ten saulė ne taip spigino į akis, bet norint sekti žaidimą, reikėjo pakelti akis aukštyn į giedrą dangų, kuriame ryškiai švietė saulė viską šildydama ir tirpindama. Fionai pažvelgus aukštyn, jos akys susitiko su saulės spinduliais, ir trumpam apakino merginą. Jai teko staigiai nuleist galvą ir pasitrinti laisva ranka (kita gniaužė šluotą) akis. Net tai padarius, akyse vis dar stovėjo ryški saulės šviesa ir tai, kas buvo virš Fionos jai pakėlus galvą. Vis dėl to, kai akys jau matė vaizdą, kurį ir turėjo matyti, grifė nekilo į viršų, į žaidimą. Jai pasinorėjo pertraukos nuo visko, tad dabar rado tikrai labai „puikų“ ir „gerą“ laiką kvidičo aikštės tyrinėjimui. O taip. Pradėjo pirmiausiai nuo to, kas buvo arčiausiai jos. Tai buvo žiūrovų tribūnos. Bet jai pradėjus artintis, ją pastebėjo, ir visi labai norėjo pas puolėją. O ji tenorėjo kažką paveikti. Sekantis objektas – Grifų Gūžtos lankai, atidžiai ir rūpestingai saugomi Elridės Endlercat. Na, ne visai, nes vieną metimą jau pražioplino. Bet vis tiek. Taigi tamsiaodė patraukė lankų link. Pasisveikinusi su jų saugotoja, mergina susidomėjusi ėmė apžiūrinėti, iš ko gi tie lankai padaryti. Tiksliau, jų kotai, ant kurių lankai laikėsi. Perbraukusi pirštu per medį, pamatė saulėje blizgantį prakaitą. Oii, kaip karšta. Gal geriau daugiau nieko neliesiu. Ėmė kilti aukštyn link pačių lankų, bet ten ilgai neužsibuvo. Kadangi buvo nuobodu, ėmė dairytis kur įdomiau, ir suprato visą įdomumą pražioplinus. Viskas svarbiausio įvyko tada, kai ji tenkino savo smalsumą apžiūrinėdama lankų stovus. Ir kas gi įvyko? Klarisa nebesekė šmaukšto. Akivaizdu, kodėl. Tik dėl vienos priežasties gaudytojai gali pamesti iš akių aukselį. Dėl muštukų. Pataikė?.. O kur aš buvau? Ai, tiksliai...
Pažvelgusi kiton pusėn, išvydo, kaip Džesė atkakliai skynėsi kelią link priešininkų lankų, vis atakuojama to Kajaus. Ale koks įkyruolis jis... Galėtų pasiduoti kada nors. Nors jo amžius toks tikriausiai dabar. Neradusi ką daugiau veikti, grįžo prie lankų. Ten juos apskrido iš kitos pusės, ir prisišvartavo prie vieno iš lankų taip, kad dabar, atrodė grifė sėdėjo prie kokio nors aukšto stalo ant mažos kėdutės. Savo sukaitusiomis ir prakaituotomis rankomis pasirėmė veidą ir ėmė kalbinti Elridę.
-Smagu? Sakyčiau nuobodoka net. Galvojau, įdomiau bus,-dūsavo ir skundėsi baltaplaukei. Tada pirštais visaip lygino palaidus juodus plaukus, kurių niekad dar nebuvo iki galo iššukavus. Mat jie labai labai sukosi.
-Daug kas pavydi man tokių plaukų. Garbanotų, ne tiesių. Bet koks vargas! Aš vat norėčiau kaip tavo, Elride. Bet balti man netiktų, tiesa?-užklausė komandos draugę.
Dar kiek pasėdėjusi, ir beviltiškai sumarmaliavusi savo plaukus, nusprendė judėti toliau. Jai reikėjo kur nors kitur, kur ne taip stipriai švietė saulė, nes dabar pakaušis, nors ir po galvos apdangalu, saugančiu nuo smūgių, kaito. Matėsi, kad šalmas tikrai nesaugo nuo šilumos, arba saulės smūgių. Kur trauktis, rado greitai, ypač kai ta, į kurią skriejo muštukas, sukiojosi prie lankų. Priešais Areiną (į ją VĖL buvo nutaikytas muštukas) išlindo Elride, ir dabar jau ji buvo  artimiausias taikinys. Na, o Fiona padarė taip, kad ji pati būtų tas artimiausias.

[Bandymas uždengti komandos draugą stojant tarp jo ir į jį skriejančio muštuko – 2, 3]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Olivia Eier Spalio 21, 2018, 05:11:29 pm
Olivia atšoko nuo Keito pamačiusi, kad muštukas pataikė į Klarę. Taip! - ji apsidžiaugė, kad Klarė pametė iš akiračio aukso šmaukštą. Gerai, kad visi švilpiai buvo sveiki. Gaila, bet Kajui nepavyko perimti kritlio iš grifų gaudytojos - Jasmine Dianos Amnetos, tad ji turėtų dabar kėsintis į Švilpynės lankus.
Beatrice jau vijosi muštuką, o Klarė atsigaudinėjo po patirtos traumos. Atrodo, kad visas žaidimas tai nuopoliai ir pakilimai. Antrakursė tikėjo, kad švilpiai gali laimėti šias jau ilgai besitęsiančias varžybas. Žinoma laukia dar vienos varžybos - su Klastūnynu. Tačiau pirmiausia reikia užbaigti šias.
Antrakursė prieš darydama kokius nors veiksmus apsidairė po aikštę. Jasmine artėjo, o antrakursė galvojo kokių veiksmų ir taktikos gali imtis priešininkė. Ji sunerimo, kad gaudytoja gali bandyti mesti į lankus netikėtai, taip išblaškydama ją. Bet to negalėjo nutikti, nes Olivia dabar buvo susikaupusi ir susikoncentravusi labiai nei niekad šių rungtynių metu. Švilpynei būtinai reikia, kad grifai negautų 10 taškų ir neišlygintų rezultato. Bet ir tada būtų ne pasaulio pabaiga, nes būtų lygiosios, o laimėtoją nulemtų aukso šmaukštas. Beatrice, paskubėk - mintimis ragino komandos draugę gynėja.
Rudaplaukė paskrido šiek tiek į priekį stebėdama ką darys jos priešininkė.
Tvirtai suėmė šluotą ir įsitaisė per patį vidurį lankų. Galėjo girdėti palaikomuosius šūksnius iš žiūrovų tribūnų. Išgirdus savo vardą visada apima nuostabus jausmas, kuris priverčia plačiai nusišypsoti. Žinoma, kartais blaško, bet šiuo atveju balsai tik padėjo įgauti daugiau pasitikėjimo savimi.
Aš apginsiu lankus... - ir vėl kartojo sau tą pačią litaniją. Kad tik jai pasisektų...
Jasmine jau gerokai priartėjo. Galėjo mesti, tačiau Oliviai arba tik pasirodė, arba iš tikro matė Jasmine veide nerimo šešėlį. Tačiau tikriausiai tik pasirodė, bet, o kas dabar nenerimauja? Visi jaudinasi pradedant tribūnomis ir baigiant bet kuriuo žaidėju. Na, tribūnos gal mažiau. Bet Oliviai yra tekę matyti atvejų kai žaidėjai mažiau jaudinasi už žiūrovus. Visada norisi geriausių rezultatų iš savo palaikomos komandos. Ir pačiam norisi pasiekti kuo geresnių rezultatų, kad tik tai atneštų pergalę.
Olivia primerkė akis, kad galėtų geriau įžiūrėti pro spiginančią saulę. Ši diena jai šiek tiek net priminė vasarą. Kai karštą dieną ką nors veiki lauke, valgai ledus ar tiesiog skaitai knygą. Pro primerktas akis matė, kad grifė jau visai netoliese. Olivia patiesino savo šluotą, plačiai išsitiesė, kojomis suspaudė ir pasiruošė atmušimui.
Vos prieš kelias sekundes jai atrodė, kad visai nebijo, ir kad bus kaip bus. Tačiau atėjus lemiamam momentui širdis pradėjo greičiau plakti ir visu kūnu lyg koks šešėlis užslinko nerimas. Atrodo, kad net saulė trumpam pasislėpė už iš kažkur atsiradusio nenaudėlio debesies, nors ji vis dar kaitino lygiai taip pat kaip prieš tas kelias lemtingas sekundes. Giliai įkvėpė.
Kritlis jau buvo ore. Jasmine jį tvirtai paleido lankų link. Taip, metimas užtikrintai buvo tvirtas ir stiprus. Tačiau tai nevisada užtikrina sėkmę. Tikėjos, kad neužtikrins ir šįsyk. Kai kamuolys priartėjo šalia Olivios mergina greitai pakilo šiek tiek aukščiau, kad galėtų su koja atspirti ir staigiu judesiu spyrė į kritlį, besikėsinantį į lankus. Ar jai pavyko?

[Metimo blokavimas atmušant kritlį: 1; 3; 6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Klarė Konė Karter Spalio 21, 2018, 05:58:46 pm
Pirštų galiukais Klarė jau spėjo paliesti šaltą, slidų šmaukšto metalą. Reikėjo tiek nedaug, jog septintakursė išvestų raudonai auksinėmis vėliavomis pasipuošusią komandą į saldžią ir užtarnautą pergalę. Bet kur gi tau? Savo nors palyginus nedideliame gyvenime, septyniolikmetė žinojo, jei vienu metu labai pasisekė, gali jau laukti duobės, į kurią įkrisi. Arba kaip ir dabar tenka jausti didelį skausmą. Ir šį kartą kliuvo Grifų Gūžtos kapitonei į nugarą.
Jei tai nebūtų nutikę prie pat žiūrovų rungtynių metu, ilgaplaukė turbūt būtų verkusi. Skausmas perverė mentį, panašų jausmą galėjai prisiminti tada, kai numuštas nuo šluotos krenti iš didelio aukščio. Oras pranykdavo iš plaučių išsinešdamas rodos visą turimą gyvastį. Orą šį kartą pakeitė auksinis kamuolėlis, kuris pranyko iš ant šluotos vos išsilaikiusios grifiukės akiračio. Štai ką gaudavai už tai, jei nesaugojai nugaros. Kvidičo aikštėje galiojo tos pačios taisyklės, kaip ir realiame gyvenime.
Bet Klarisa Karter negalėjo pasiduoti ašaroms po tiek rungtynių laiko. Ir juo labiau negalėjo leistis žemyn ir bėgti savo miegamąjį, tikėdamasi paslėpti patirtą gėdą po tiek pastangų, nežinia kiek aikštėje praleisto laiko. Svarbiausia, mergina negalėjo nuvilti savo komandos narių.
Skrisdama negreit, rankomis stengdamasi išlaikyti šluotos kryptį, stebėjo aikštę. Nepatenkinti grifų mokinių veidai tribūnose vertė susigūžti. Žioplė, netikša. Mintyse barė save raudonųjų gaudytoja. Ir tuomet jos mintyse iš nevilties sužibo pyktis. Net ir pralaimėdami mes dar galim pasispardyt. Kritlis buvo Džesės rankose, ir komanda galėjo pelnyti bent kelis, lentelėje galinčius būti reikšmingus taškus. Tiek turėjo ištverti strazdanė, besilaikydama ant šluotos. Minti iš paskos jau kažin kur esančiai geltonapsiaustei švilpei, tikintis, kad vienintelė šiandien priešininkės pagauta šviesa bus saulės blyksnys ant geltono kvidičo apsiausto.
Grifų Gūžtos kapitonė dar turėjo progą atsikeršyti ir parodyti, kad raudonieji turėjo jėgos. Kaip kritlio iniciatyvą perėmė raudonųjų puolėjos, atsitiesusios po nesėkmių. Taip ir po muštuko Klarė seks dar greičiau. Sužeistas žvėris buvo pats pavojingiausias. O juolab sužeistas plėšrūnas liūtas, siekiantis suvalgyti apsukrų, žolėdžiu apsimetusį barsuką.
Visai ne gudri Grifų Gūžtos žaidėjos nuojauta sakė, ieškok Beatrice, rasi ir šmaukštą. Mat švilpė jau buvo atsitiesusi po Areinos smūgio muštuku. Šiandien abiejų komandų atmušėjai švaistėsi muštukais taip, tarsi darbuotųsi ne muštukais, o sprogstamaisiais užtaisais. Už klaidą taip skaudžiai užmokėjo ir kapitonė. Bet dabar žaliaakė jau sekė švilpių gaudytojos pėdomis. Ir šįkart nebus tokia maloni. Galvą už galvą. Ir dabar, jei tik pasiseks, Klarė gerokai pastumdys metais jaunesnę švilpę.
Prilėkusi per kelis metrus nuo švilpės, įsibėgėjo ir praskrido priešininkų gaudytojai tiesiai prieš veidą. Pažiūrėsim kaip tau seksis, kai dabar kortas maišysiu aš. Pyktis liejosi iš kaštonplaukės ir kiek galėdama susikaupusi ji dairėsi šmaukšto. Na kur gi tu? Aš juk galvojau, kad mes draugai? Mintimis prisišaukti aukso šmaukštą gal ir buvo kvaila, tačiau tai padėjo sukaupti dėmesį į reikiamą veiksmą, vardan krūvos neleidžiamų, siautėjusių grifiukės galvoje. Išlik garbinga. Kartojo koledžo vertybę, dairydamasi šmaukšto. Komandos kapitonė negalėjo taip paprastai apvilti ja pasitikinčių žmonių. Kitaip niekada nebegalėtų vadintis tikrą raudonąja - Grifų Gūžtos kapitone.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą:2]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Džeimsas Greywindas Spalio 21, 2018, 06:07:31 pm
Blokštui apvylus n-tąjį kartą, kilo ūmus noras trenkti šluotą šalin ir išsitraukti naująją vynmedžio lazdelę. Vandens išaukimo kerai kuo puikiausiai būtų apmalšinę Švilpynės mokinių pastangas išsikovojant pirmąjį šimto penkiasdešimties taškų bagažą, papildytą vienu dešimtuku gautu kritlio pagalba. Bet, deja, to neleido taisyklės.
Areina apsidairė aplink aikštę ieškodama muštuko ir jį pastebėjo. Tik bėda tokia, kad šis buvo prie Keito, kuris jau taikėsi savo blokštu į jį. Tvirčiau suspaudusi savąjį blokštą grifė jau nujautė, kad muštukas skris į ją, tad tam pasiruošė. Tikėdamasi, kad atmuš taikliai Areina stebėjo, kaip muštukas susiliečia su švilpio blokštu ir įgavęs greiti ima skrieti link jos.
Mergina skaičiavo, kiek sekundžių liko iki jos mušimo, kai netikėtai muštuką užstojo jos komandos gynėja. Grifės balti plaukai plaikstėsi ir neleido stebėti muštuko, kas kiek suerzino atmušėją. Bet juk žmogus norėjo tik padėti, vėl pradėjusi skaičiuoti, kadangi atsiminė, kur tuo metu buvo muštukas prieš save išvydo dar vieną žmogų, šį kartą Fioną. Malonu, kai komanda bando ginti, bet jai vis tiek reikėjo kauptis ties mušimu.
Ir visgi, Areina tikėjosi, kad muštukas pataikys ne į jos komandos nares, o į laikomą blokštą. Mergina visą laiką akies krašteliu stebėjo švilpių gaudytoją ir jau taikėsi, kaip mušti, kad muštukas skrietu tiesiai jai į pilvą. Kiekviena sekundė buvo svarbi ir bet kurią sekundę kažkuri gaudytoja galėjo pagriebti skraidantį auksinį kamuoliuką. O atmušėja turėjo užtikrinti, kad jos komandos gaudytoja turėtų daugiau galimybių pagauti šmaukštą. Laikas stojo, o muštuko dar nesimatė, nežinia, gal šis pataikė į kažkurią tai prieš ją esančią merginą? Būtų liūdna ir labai.
Neprarasdama vilties mergina spaudė blokštą rankose, ji buvo pasiruošusi.
-Už Grifų Gūžtą!-kažkur netoliese pastebėjusi lyg ir muštuką surėkė ši tikėdama, kad nesuklydo, tikėdama, kad jai pavyks.

[Lekiančio muštuko į save atmušimas į Beatrice 1,2]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Anmeya Spalio 21, 2018, 06:22:10 pm
Nežinia, praėjo kelios sekundės ar minutės. Nežinia slėgė Roaną Amnetą. Jaunuolė vis dar buvo užsimerkusi. Akių vokai pakilo ir pasirodė žaliosios akys. Jos iškart nukrypo   link, šio buvo ir kvapas išgaravęs. Tai dar labiau sutrikdė jaunąją Švilpynės koledžo komandos puolėją. Jis net nepasakė ačiū toptelėjo jai. Tačiau josios meilė Kolinsui vis dar buvo akla (o gal Amneta tiesiog buvo supratinga, labai supratinga), mergina džiaugėsi jog jos mylimasis nebuvo sužeistas šiose rungtynėse. Išsišiepusi pradėjo skristi, tačiau jautėsi lyg būtų apgirtusi tas ir lėmė kelias toliau sekančias "nesėkmes" - šioji susidūrė su antruoju muštuku ir vos nenusirideno nuo šluotos. Laisvai skrendantis muštukas turėjo gan didelį greitį ir greičiausiai bus sulaužęs paauglei vieną iš kairėje kūno pusėje esančių šonkaulių.
  Tas prakeiktasis juoda spalva padabintas muštukas "išmušė ją iš šio pasaulio". Susiėmusi už skaudančios dalies Ro pažvelgė į grifus. Jų klegėsių betrūko. Girdėdama džiūgaujančius grifus skrido kažkur mąstydama. Žvelgdama į kaitinančią saulutę, mąstė ką dabar turėtų daryti, kaip elgtis. Muštukas į Keitą jau skrido, reiškias dabar jis taikysis į aukso šmaukštą gaudančią Beatrice Mają Peck. Net jei muštukas ir nutrenkė šį sykį, tačiau reikia tapti "siena" kitam juoduliui.
  Pasukusi šluotkotį Bea link, pradėjo kiek įmanoma greičiau skristi. - Aš galiu. - Tikino save Ana.

[Bandymas uždengti Beatrice nuo muštuko: 3, 6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Edgar Jeffter Spalio 21, 2018, 07:14:04 pm
RPG vertinimas

Kajus Arno Wintersas: 6
Keitas Kolinsas: 9
Elride Endlercat: 9
Jasmine Diana Amneta: 9
Beatrice Mae Peck: 9
Fiona de Treebook: 10
Olivia Eier: 9
Klarė Konė Karter: 9
Areina Greywind: 6
Roana Amneta: 5

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)

Kajus Arno Wintersas [5] - Jasmine Diana Amneta [7] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Keitas Kolinsas [6] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Elride Endlercat [6] - Keitas Kolinsas [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Jasmine Diana Amneta [7] - Olivia Eier [5] = KS [2] = 2 papildomi kauliuko ridenimai Jasmine Dianai Amnetai.
Fiona de Treebook [7] - Keitas Kolinsas [6] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Fionai de Treebook.
Areina Greywind [6] - Beatrice Mae Peck [7] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Roana Amneta [6] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2,5] = KKS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Kajus Arno Wintersas: 2
Keitas Kolinsas: 5; 1
Elride Endlercat: 4
Jasmine Diana Amneta: 3; 1; 4
Beatrice Mae Peck: 4
Fiona de Treebook: 5; 4; 5
Olivia Eier: 5
Klarė Konė Karter: 1
Areina Greywind: 5
Roana Amneta: 6

Kajus Arno Wintersas neperima kritlio.
Keitas Kolinsas netiksliai atmuša muštuką link Areinos Greywind.
Elridės Endlercat atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Areinos Greywind.
Jasmine Diana Amneta netaikliai meta kritlį.
Beatrice Mae Peck nesugauna aukso šmaukšto.
Fionos de Treebook atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Areinos Greywind.
Olivios Eier atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes kritlis neskrieja į lankus.
Klarė Konė Karter nepastebi aukso šmaukšto.
Areinos Greywind atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja į ją.
Roanos Amnetos atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja į Beatricę Maę Peck.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis neutralioje zonoje. Kritlį pasiėmus Grifų Gūžtos puolėjui yra galima atlikti metimą iškart.
Gaudytojai sekančiame RPG rate gali pasirinkti 2 skaičius.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 10 Švilpynė.
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Fiona de Treebook Spalio 21, 2018, 07:32:58 pm
Ir ne. Šį kartą, kaip ir kitus, kamuoliukas praskriejo pro šalį, sukeldamas vėjo gūsį, ir dar labiau suveldamas merginai plaukus.
-O, jėga!-nusijuokė, ir atsisuko į kitas dvi merginas, esančias jai už nugaros. Į nei vieną iš jų neatsirenkė tas velnio neštas ir pamestas muštukas. Fiona buvo labai laiminga. Į ją neatsitrenkė muštukas. Į Elridę neatsitrenkė muštukas. Ir net į pačią Areiną, kuriai jis buvo skirtas, neatsitrenkė. Kitaip sakant, kvidičas - sėkmės reikalas. O mes tos sėkmės turime, ir dar turėsime.
-Na, merginos, sėkmės jums,-palinkėjo linksmuolė, ir nuskrido sau laiminga aukštyn į saulę. Šį kartą klaidos nekartojo, ir į patį šviesulį nežiūrėjo. Nenorėjo pagadinti akis. Žaidžiant tokius žaidimus, reikėjo tikrai sveikų, ir gerai matančių akių, kad galėtų atskirti komandos narius, kamuolius, ir sužiūrėti kas, kur ir kada vyksta. Nors net ir geriausi žaidėjai to nepadaro kartais. Tam reikia sėkmės. Kiek daug ta sėkmė lemia... Siaubas, kaip man pasisekė, kad iki šiol negavau į kaulus nuo to siaubingo kamuoliuko,-džiūgavo Fiona. Būdama aukštai, ji labai lengvai matė, kas vyksta kitoje aikštės pusėje. Bet jai reikėjo būti daug daug arčiau, kas suprastų kas darosi. Vien matyti neužtenka. Reikia ir suprasti. Grifė skrisdama tenais, svarstė visas įmanomas galimybes, kas galėjo nutikti, Jasminai nuskridus link lankų su Kajumi. Jis galėjo atimti kamuolį. Ji galėjo įmesti į lankus. Taip pat Diana galėjo neįmesti į lankus. Pasiekusi tikslą, de Treebook išvydo pastarąjį variantą. Kamuolys gražiai krito, o jo niekas negaudė. Na jau ne. Aš tave pagausiu. Septintakursė paspaudė šluotą, ir šiaip ne taip pagavo tą kamuolį.
-Na va. Ir tu vėl esi mano.
Nors dabar net suabejojo.
-O tu buvai mano? Bet ai. Reikia tave mesti atgal į lankus. Sėkmės.
Pakilusi aukštyn, ir sustojusi priešais didžiausią lanką, ji pasiruošė ir metė. Dabar prisiminė, kad neseniai tai darė. Tad užsimerkė. Nenorėjo matyti dar vienos nesėkmės.

[Metimas atkovojus kritlį iš neutralios zonos po netaiklaus metimo - 1, 2, 3]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Keitas Kolinsas Spalio 21, 2018, 07:42:35 pm
Per stadioną ir Keito galvą nuaidėjo vienas, nusivylimo atodūsis ir švilpių sirgalių šauksmai susiimti, o tada grifų palaikytojų džiaugsmas. Keitas suprato nepataikęs ir juodį kamuolį vėl pasiuntęs “dievui į langus”.
Vis dėl to juk, kaip sakoma-“aukštai puolęs, žemai krisi”. Tai buvo galima pritaikyti ir Kolinsui. Užliūliuotas akimirkos saldžios euforijos, vaikinas manė, kad net per daug nesivargindamas gali kalnus nuversti ir muštuku atidaužyti grifus be didesnio vargo ir pastangų. Ak, dėja, dėja, bet sėkmė myli tuos, kurie juos siekia, o ne išsidrėbia laukia, kol toji pati ateis.
 Užmigusio ant laurų jaunuolio padaryta klaida galėjo kainuoti grifams pranašumą, kas reikštų, jog jis, kaip atmušėjas, būtų visiškai neįvykdęs jam paskirtų pareigų. Juk vaikino tikslas buvo raudonosios komandos narius numušti nuo šluotų ir taip palengvinti varžybas, o jis..!
Keitas buvo perpykęs pats ant savęs. Kartus pyktis pulsavo venomis ir vertė nuo galvos plaukus rautis (ne tiesiogine prasme, žinoma), bet bent jau pakėlė motyvaciją, kurios taip trūko. Bet... Vis dėl to, kad ir kokie geri buvo tavo norai, kad ir kiek troškai padėti savo komandai ir, kad ir kiek tave motyvavo nesėkmė, bet nuovargis pamažu temdė protą. Kojos nuolat kabalduojančios ore tirpo, o jų pramankštinti nebuvo kaip, rankos tirpo ir drebėjo laikant šluotą, iki tol, kol nė negalėjai jausti kur baigiasi medis ir kur prasideda pirštai. Vis dėl to baisiausiai kentėjo galva. Nuovargio veikiama ir sunkaus šalmo spaudžiama, ji darėsi sunki ir sviro į šoną, o mintys darėsi neaiškios ir padrikos, kol Keitas nė nebesugebėjo savo galvoje išdėlioti strategijos. Visi grifų žaidėjai, kuriuos buvo įsiminęs prieš varžybas, jog žinotų į ką taikytis, tapo vienodai raudonomis nereikšmingomis dėmelėmis, o smaragdinės akys, kurias Kolinsas bandė priversti ieškoti muštuko, vis kažkur nuklydinėdavo ir merkdavosi.
Muštukas... Reikia mušti į Elridę ar ne? Ji juk ta, gaudytoja? Ne? Pala! Gaudytoja yra Areina, į ją man reikia taikytis!-visiškai sausai apgautas savo paties apsiblaususių minčių ir beveik šimtu procentų įsitikinęs, kad yra teisus, Kolinsas palinko ant savosios šluotos ir nėrė žemyn. Gerai, kad dar susivokė pristabdyti, nes tikrai būtų plojęsis į žemę ir likęs geltona balute ant sniego. Ne kaip atrodytų.
-Kur gi tas kvailas muštukas?-po nosimi murmėjo Keitas, skrisdamas prie pat žemės. Velnias, pats kažkur giliai pasąmonėje suprato, kad tas velnio neštas ir pamestas kamuolys iš pusnies it kokia pakalnutė neiššoks, bet protas jam tvirtino “TAIP VISKAS GERAI. IEŠKOK TOLIAU”
Tik išgirdęs švilpių sirgalių riksmus “KĄ DARAI?!” ir pritarimus “AUKŠTYN, AUKŠTYN!”, Keitas pamažu atsikvošėjo. Papurtęs juodaplaukę galvą, jis lyg iš sapno pabudo.
Ką aš čia po velnių išvis dariau?
Vis dėl to tas nesusivokimas kainavo laiko. Per jį grifų atmušėja jau galėjo taranuoti švilpius šimtą ir du kartus. Vis dėl to gal čia tikrai ta laimė nepelnytai šypsojosi, nes Keitukas vėlgi buvo pirmesnis. Muštukas malėsi po vidurį stadiono, rinkdamasis naują auką ir vos jam apsisprendus, Keitas, it koks plėšrus vilkas, vietoj nasrų atkišęs sunkų, rankas svarinantį blokštą, jau laukė.
PAUKŠT!
Muštukas po didžiulio smūgio jau lėkė į grifų gaudytoją, na, tą teisingą, Klarę, o ne Areiną, kaip Keitą anksčiau buvo apkvailinus jo galva.
Na dar kartelį raudonkūdlei grifei į šluotelę-tarsi užkalbėdamas mintyse paprašė garbanius.

[Atmušimas į Klarę Konę Karter 4;5]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Klarė Konė Karter Spalio 22, 2018, 12:37:30 am
Po šitų rungtynių komandai reikės bent savaitės poilsio... Suprasdama kaip ilgos rungtynės vargina ne tik ją, bet ir komandos draugus, kuriems teko tikrai ne mažesnis krūvis žaidžiant, Klarė mąstė, bandydama pavargusiomis akimis įžiūrėti aukso šmaukštą. Vieną ranką atitraukusi nuo šluotos, pasiekė akis. Gal trynimas purvinomis rankomis ir nebuvo geriausias būdas atgaivinti nuo stebeilijimosi pavargusias akis, tačiau ką daugiau daryti, septyniolikmetė nebesugalvojo.
Kamuolėlis šiandien vijo gaudytoją į tokią padėtį, kad savo tinkamumu gaudytojo pozicijai beveik neabejojusi Grifų Gūžtos kapitonė net susimąstė, ar nereiktų grįžti į savo buvusią vietą. Pamesti iš akių nenuoramą skraiduolį buvo labai lengva, o surasti buvo sunkiau, nei per visas treniruotes, kuriose komandos draugai žaliaakei Klarei trukdydavo, kaip įmanydami. Net ir muštuko nepavyko išvengti. Negatyvios mintys po tiek laiko, praleisto aikštėje, nori nenori sklido neuronais, užliedamos visą kūną nerimu. Kuris kišo kojas gal net labiau, nei muštukas apdaužęs smulkius Grifų Gūžtos komandos kapitonės kaulus.
Rungtynės savo ilgiu galėjo konkuruoti su tomis, kuriose žaidė profesionalios komandos, ar net valstybių rinktinės. Mokyklos varžybos dažniausiai netruko tiek ilgai. Vaikiški ir paaugliški kūneliai neatlaikydavo spaudimo, o muštukai lėkdavo ne itin taikliai. Bet šiandien publikai, nepatingėjusiai susirinkti Hogvarsto apylinkėse įkurdintame stadione itin pasisekė. Oras buvo labai geras, rungtynės buvo ilgos ir kupinos netikėtumų, todėl žiūrovai galėjo jaustis tarsi būtų toli nuo mokyklos, profesionalaus sporto pasaulėlyje.
Raudonapsiaustė sukiojo nedidelius ratus plotelyje, kuriame tikėjosi aptikti aukso šmaukštą. Noras surasti sparnuotį, lenkiantį danguje, buvo vienintelis dalykas ko dabar reikėjo merginai, viešai matomai prieš daugybę žmonių, su kuriais teko praleisti daugybę laiko sukant ratus ne danguje, o mokyklos koridoriuose.
Dangiški plotai aplink aikštę turėjo būti apieškoti nuo pat žemės iki neaprėpiamų tolių. Dėl to taip ir buvo sunku neprarasti motyvacijos ieškoti šmaukšto. Bet merginai praskridus virš raudonai pasipuošusių sirgalių, šie kaip mat atgaivindavo suvokimą ką ir kaip reikia daryti.
Šmaukštas buvo dingęs kažkur, kur merginos akys neužmatė. Akeles užmesdama į aikštę, kur veiksmas vis dar vyko prie geltonapsiausčių komandos lankų, nusprendė pasižvalgyti ir ten, tarp kitų žaidėjų. Šmaukštui, mėgstančiam žaisti ne tik gaudynių, bet ir slėpynių, labiau patiko tokia aplinka. Matyt žinojo, kad tokiuose tarpuose galėjo būti muštukų, smagiai daužančių gaudytojus ir paliekančius šmaukštui kiek daugiau laisvės paskrajoti, mat mažam kamuolėliui energijos galėjo pavydėti net ir Hogvartse mėgstantys apsigyventi poltergeistai.
Palei kairįjį tribūnų šoną septyniolikmetė skrido gerai apžiūrėdama medinę aikštės konstrukciją. Jei būčiau šmaukštas, dažnai slėpčiausi čia. Ilga kasa pasipuošusiai gaudytojai rodėsi, jog toli, prie visai kito aikštės kampo švytavo auksinės spalvos dėmė. Jei tai vėl nebuvo dar viena šiandien rungtynėms maišiusios saulės apgaulė. Labai tikėdamasi Grifų Gūžtos kapitonė leidosi link vietos, kur rodos švytavo sparnuotas kamuoliukas. Rankos prilipusios prie skraiduolės po du pirštus spaudė į kryžiukus, kurie nuo spaudimo buvo tokie balti, jog pačią Klarę galėjai pavadinti vaiduokliu. Viskas vardan to, koks didelis noras šiandieną buvo parnešti pergalę į aukštąjį Grifų Gūžtos bokštą.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 2,4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Beatrice Mae Peck Spalio 22, 2018, 12:43:18 pm
Pirštų galiukui prilietus ploną auksinį sparnelį, auksuolis iš baimės švystelėjo aukštyn palikdamas nusivylusią geltoną figūrą ties grifų lankais, prie kančios gebėjusią pridėti pakaušio sutrenkimą lanko viršūne.
- Nevermore,- pasityčiodamas sukrankė varnas merginos galvoje, šį kartą žodį įvilkdamas į tamsų nusivylimo, savęs nuvertinimo bei nevilties šydą.
Mergina pajuto, kaip karštis ėmė plūsti jos žandus. Nors su kiekviena akimirka saulės skleidžiamos šilumos kiekis vis mažėjo, dabar gėda persmelktas jausmas degino gaudytojos vardo nevertą merginą iš vidaus, o akys, kaip suprato iš migloto vaizdo, ėmė kauptis pykčio bei nevilties ašarų.
Bandė sau kartoti, kad silpnumo parodyti dabar negali, privalo išlikti tvirta, o ašaras pataupyti kelioms dienoms, kurių metu nepaliks savo lovos dėl tokios savivertę gniuždančios patirties. Privers ką nors kitą gaudytojo pozicijoje žaisti - tokia atsakomybė tikrai buvo per didelė vienam žmogui, o ypač perfekcionistei Beatrice, kuri geriau nežais nei leis sau beviltiškai pralaimėti.
Kad ir kaip stengėsi sau kartoti, kad žaidimas dar nebaigtas, grifų gaudytoja taip pat nesimaudo sėkmės spinduliuose, viena ašara visgi sugebėjo išsprūsti iš šešiolikmetės akių, lėtai ir dramatiškai nusiridendama degančiu skruostu. Vien matymas Klarės, greit skriejančios kažkur prie tribūnų, it gumulas užspaudė gaudytojos gerklę priversdamas suvokti, kad grifė net neturi laiko liūdnoms mintis, o tai iškart reiškė, kad jos būta vertesnės sugauti aukso šmaukštą.
Pasitraukusi nuo grifų lankų, Peck lėtai skriejo tribūnų link, dabar tik bandydama išlaukti momento, kai Klarė nutrauks šias fizines bei emocines kančias, kurias patyrė visi šiandien žaidžiantieji. Užvertusi akis aukštyn ir vaizduodama, kad ieško šmaukšto kažkur danguje, iš tiesų bandė priversti vis dar besikaupiančias ašaras nubėgti žemyn ir pradingti, o ne sukelti dar daugiau gėdos išlįsdamos į viešumą. Nusišluosčiusi drėgnus žandus grubia odine pirštine, Beatrice atsikvėpė išleisdama nusivylimo kupiną garų kamuolį iš savo burnos. Apatijos šydas lėtai apgaubė merginą, dabar jau laukiančią tiek grifų pergalės, tiek dar vieno muštuko smūgio į save. Niekas nebenustebintų.
Kaip keista, kai mokyklos lygio žaidimas geba taip stipriai paveikti tave emociškai. Atrodo, šios rungtynės dar iškart nenusprendė čempionato nugalėtojų, o jei ir būtų – tai tik taurė, kurią koledžai gauna kasmet. Titulas, vertas tik vienerių metų, liekantis tik to meto žaidėjų prisiminimuose, o kitų mintyse nugrimzdantis it eilinės rungtynės Hogvartse.
Atrodo, šmaukštas tik ir tetroško pasišaipyti iš viltį praradusios Beatrice, tad norėdamas ją pažeminti, dabar priskrido prie pat geltonai vilkinčios gaudytojos. Akivaizdu, kad jis norėjo pasimaivyti savo greitumu ir parodyti, kad Peck net iš tokio atstumo nesugebėtų jo sučiupti – jos būta blogiausios gaudytojos per visą Švilpynės istoriją.
Akimirką padvejojusi, ar pasiryš patirti dar vieną pažeminimą, visgi suvokė, kad žemiau pulti nėra kur – jei Švilpynė ir pralaimės per ją, tai bent jau nekeiksnos Beatrice tiek daug matydami, kad ji iš tiesų stengėsi pasiekti pergalę šiose rungtynėse. Sukandusi dantis ir laukdama dar vieno gėdingo tuščių rankų momento, šeštakursė, ištiesusi sustingusius iš šalčio pirščiukus, skriedama auksinio skraiduolio link ėmė tikėtis blogiausio.

[Bandymas pagauti aukso šmaukštą: 1, 2]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Elride Endlercat Spalio 22, 2018, 03:49:11 pm
Ir viskas kartojasi. Mergaitė stebėjo muštuką ir kaip jis praskrieja pro šalį. Matant tokį vaizdą širdis suspurdėjo, atrodė, kad kažkas į ją suvarė aštrų peilį. Grifė dar norėjo vytis, kad tik pavytų uždengti Areiną, nes bijojo, kad nuo to priklausys žaidimo pabaiga, bet nusprendė, kad nebespės. Nusivylusi savimi žaliaakė su baime nužvelgė komandos atmušėją, bet pamačiusi, kad ji yra sveika šiek tiek atsipalaidavo. Rodos, mušimas buvo netaiklus, tad visi liko saugūs. Na, ne visi, tad baltapūkei teliko laukti, kol bus pasirinkta kita auka ir jai vėl reikės įveikinėti savo baimes, kad tik apsaugotų  komandos draugus. Nors giliai širdyje ji tikėjo, kad šį kartą ginti reikės ne Grifus, o Švilpius.
Apsidairiusi aplink aikšę paauglė nebeskubėdama patraukė į savo poziciją. Mat mergaitei atsibodo lakstymas pirmyn ir atgal, jai norėjosi pailsėti, lyg žaliaakė labai aktyviai reiškėsi žaidime...
Elridė stebėjo abi gaudytojas, nors nelabai suvokė, ar jos šmaukštą gaudo, ar tik ieško. Juk, rodos, neseniai Klare aplink ją skraidė bandydama pagauti auksinį kamuoliuką, bet laikas eina, o rungtynės nesibaigia.
Elridės akys nužvelgė Keitą. Buvo aišku, kad šis eilinį sykį taikysis į žmogų. Tas vaikinukas visiškai nenorėjo apsiraminti su savo blokštu. Oi, kaip mergiotė norėtų atsidurti atmušėjos vietoje...  Ji jau žinojo, į ką laidytų muštuką, jau mąstė, kaip jai būtų linksma. Bet svajos pranyko greitai, kai mergina suvokė, kad jai būtų gaila žmonių. Juk jei ji bijo muštuko, tai ir kiti turėtų bijoti... Paauglė prisimerkė, ji pajautė pyktį, kai pamatė, kad švilpis vėl užsimoja ir tas skausmą atnešantis kamuolys skrieja link savo aukos.
-Nejau jam ne gaila žmonių? Juk Švilpynės koledže...-tyliai burbtelėjusi baltapūkė giliai atsiduso.
Grifė norėjo pasmaukti tą švilpį, paskandinti jį, kad tik viskas greičiau baigtųsi. Kad jos komandos draugės liktų sveikos ir Klarė pagaliau pagautų šmaukštą. Bet jei Elridė ir turėtų galimybių tai padaryti, tai, ką norėjo, ji arba neišdrįstų, arba neturėtų pakankamai jėgos. Tad teliko tyliai niršti ant žmogau, kuris to nė nežino.
Situacija kartojasi iš naujo, atrodo visas žaidimas tik ir eina ratu... grifė greitai susirado muštuko taikinį ir įsitempusi šovė link jos komandos gaudytojos. Mergiotei neberūpėjo, ar kritlis pas švilpių puolėją, ar pas grifų, svarbiausia buvo apsaugoti Klarę, svarbiausia buvo jos gaudomas šmaukštas.
Stebėdama ir muštuką, ir lakstančią grifę, paauglė meldėsi, kad tik suspėtų. Atrodė, kad muštukas lekia, kaip tos žiobariškos mašinos, dideliu greičiu, o pati mergaitė ant dviratuko, bando prisivyti.
Pykdama, kad turėjo sureaguoti anksčiau nužvelgė visą aikštę ir tribūnas. Et, kaip gera tiems, kurie stebi viską iš šalies. Tie vaikai mėgaujasi reginiu, rėkauja, šūkauja... Jokios baimės, jokios grėsmės jiems, o čia, aikštėje, tie, kurie žaidžia, rizikuoja savo sveikata. Taip, yra apsaugos, bet ne visada jos gali išgelbėti, smūgis, kitas ir žiūrėk, kaip maudžia pilvą. Elridė to dar nepatyrė, bet nujautė, kad pagaliau sulaukusi smūgio iš muštuko prakeiks visus savo bandymus kažką apginti ir ims dar labiau nekęsti kvidičo.

[Bandymas uždengti Klarę nuo muštuko: 3, 1]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Džeimsas Greywindas Spalio 22, 2018, 03:56:35 pm
Žemė traukė žemyn. Po nepavykusio atmušimo, ji kaip niekad anksčiau masino meiliu atgulimu sniego prieglobstyje, apsikojus apsnūdusios saulės spinduliais. Ari aukščiau iškėlė smakrą, Grifų Gūžtos šalikas apsmuko, apnuogindamas įraudusius skruostus. Akyse švietė pasimetimas.
- Jūs juokaujat?! -  skėtelėjusi rankomis sušuko, nevilties apimtu balsu, - Chebra, man atsibodo. Gal metam burtus ir šiaušiam namo? - ji nuvargusi sukikeno, taip, kuomet nežinai kas toliau laukia tavęs. Klar, nemušk. Pasidaviau, negaliu daugiau… Ir šis žaidimas tik mokyklos lygio. Kas laukia šalies, pasaulio čempionatuose? Išlenkdama lanką drebančiomis rankomis, ši nebyliai atsiduso.  Balti tumulai išvirto pro atviras lūpas, nykdami su kiekviena sekunde. Nežinia kokia išraiška palydėjusi atsikovotą raudąjį kritlį, mergina nukūrė dangaus skliautu tolyn. Jasmine, Elridė, Fiona liko už pakietintos odos apsaugų nugaros. Kapitonės Karter švelniaus mėlyno atspalvio rainelės nepastebėjo, tuo labiau geltonosios gaudytos. Baikit šitą pragarą, aš jūsų labai prašau.
Įskridusi aikštės centran (šis trumpam apmirė puolėjams susirinkus šluotų virbus ir nukūrus prie Švilpynės lankų), Areina sekundei sulėtinus Kometą šimtą keturiasdešimt - jau antras rungtynes kenčiantį modelį, nors visai naują - metėsi dešinėn, o Keito (o kieno daugiau?) siųstas muštukas prašvilpė per uolektį nuo ketvirtakursės kelienio.
- Argi gražu mušti mergaites?… - tyliai sušnabždėjo, judindama balta plutele pasidabinusias lūpas. Sučiaupus šias, nėrė žemy ir išsitiesinusi skrauduolę šovė tiesiai į atskrendantį muštuką. Jo blizgiais šonais ir vėl žaidė tuntai saulės zuikučių, privertusių primerkti blakstienas, o matomai vaizdas suskydo dar kartą. Prireikė kelių nanosekundžių paleistį virš šimto kainavusį mediengalį, pirštinėtais kairės rankos pirštais kiauriai perdrėksti orą, o šiems atgulus kartu prie dešiniosios poros suspausti iki negalėjimo blokštą. Dvi, trys, penkios… Laikas sustojo ką tik lėkęs didžiausiu greičiu, balsai nuslopo, ausyse pasiliko  zvimbti tik nenuorama muštukas, taikytas raudonmarškinės gaudytojos kryptimi. Ne šiandien, ne dabar ir ne rytoj! Smarkai atplėšusi akių vokus, apgrubusiomis šąlančiomis rankomis atsivadėjo ir traškant pečių kauleliams, smogė. Dantys subarškėjo, užplūdęs šaltis supurtė juodaplaukės kūną. Juoduolis apsisuko.
Keitai, ar sugausi šitą?
Įdomu kuo. Nosim, nugara ar galva? Štai kur klausimas.

[Lekiančio muštuko į Klarę nukreipimas į Keitą 3; 4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Kajus Arno Wintersas Spalio 22, 2018, 04:20:23 pm
Kritlis antrą sykį nulėkė į Švilpynės lankus - Kajus apmirė iš siaubo. Tik ne vėl.
-Olivia! Tau pavyks!- suriko kapitonas su viltimi, kad šūksnis jaunesniajai švilpei suteiks jėgų ir išbudins barsuką glūdintį kiekvieno švilpio viduje.
Tą patį barsuką, kuris pusryčiams valgo gyvates.
Kajus stipriau sugriebęs šluotkotį, nuskriejo dešiniau, nenuleisdamas akių nuo esamos ar būsimos kovos prie Švilpynės lankų.
Tamsiose akyse žibėjo viltis, kolei, ausis nepasiekė zvimbimo garsas.
Juodašonis muštukas lėkė link muštuką paleidusio Keito Kolinso.
Dešinėn. Kairėn.
Kuo įvairiausi keiksmai liejosi berniuko galvoje už pareigos ginti nuo muštukų pamiršimą. Kajus  buvo vos ne raudonas nuo gėdos. Šluota pasiutelišku greičiu skrodė orą taip, kad trečiakursis kuo puikiausiai žinojo gausiantis žiobarų pasaulyje baudą už tokio greičio viršijimą.
Tiesiai. Šone sušmėžavo Keito aviniškos garbanos. Aukštyn. Apačioje subolavo Fionos de Treebook siluetas. Vėl dešinėn. Šiek tiek dar dešiniau.
Ui.
Kajus staigiai atliko posūkį. Berniukas pralėkė Keitą užsižiopsojęs į aukso šmaukštą begaudančią Beatrice Mae Peck. Jai kol kas geriau sekėsi nei Klarei - šiai grifei dar nepavyko pamatyti auksinio skraiduolio. Atrodo, Fortūna nenusprendžia kurią komandai skirti pergalę.
-VELNIAI GRIEBTŲ! - suklykė berniūkštis, staigiai atsigręždamas šluotą. Širdis rodėsi tuoj iššoks iš krūtinės - Kajus nudūmė prie pat bendrakoledžio. Šluotos virbai perskrodė orą šalia pat penkiolikinio šluotos. Wintersas drebėjo iš jaudulio.
-Sveikas, Keitai. Dar gyvas ar jau tuo nebūsi gyvas? - kapitonas nervindamasis gniaužė šluotos medieną - juodas Areinos Greywind muštukas buvo beveik čia pat,- Gerai trankai grifus,- pagyrė, nenumanydamas ką dar pridėti. Berniukui vis labiau atrodė, kad šis pokalbis panašėja į it kokį mirštančiojo paskutinį norą,-  Kaip manai, kuris iš mūsų bus nudaužtas muštuko? - kapitonas atsisuko į švilpį (Keitas buvo jam užnugaros), pakeldamas antakius,- Tu ar aš, ar Niekas?
Būtų gerai, kad nieko nenutrenktum, Areina,- pamintijo baugščiai Kajus, įsivaizduodamas, kaip po kelių minučių lekia atbulas nuo šluotos su tuščiais plaučiais, skaudančia krūtine ir sulūžusiais šonkauliais.
-Ei, jei mane nutreks, aš tau ką nors iškepsiu, o jei tu - tu man, gerai? - kvailas susitarimas, bet Kajus nebežinijo ką dar bepadaryti, bekalbėti, laukdamas atskriejančio muštuko. Pasirodo, būna atvejų, kai muštukai lekia į tave ir tavo draugą pernelyg lėtai.
Kad kuo greičiau pasibaigtų šios rungtynės. Negi turėsime žasiti dvi savaites, kol Klarė ar Beatrice pagaus aukso šmaukštą?
Kajaus tamsios akys apsiniaukė iš nuovargio ir nevilties. Kovingumo dar neprarado, kaip panelė Greywind, tačiau dažniau pradėjo galvoti apie šiltą lovą Švilpynės berniukų miegamajame ir bliūdą, prikrautą sausainių ir kitų skanėstų.
Kajus supeikė save už tokias mintis. Nagi, susiimk!
-Keitai, saugok savo nosį!- įsakė kapitonas ir nulėkė muštuko pasitikti - atstatė petį, nustatydamas aršų žvilgsnį, tarsi šis sugebėtų prakiurdyti juoduilį.
-Ateik čionai, pas mane,- pikžniužiškai įsišiepdamas tarė, susitaikydamas su būsimuoju skausmu - savuoju arba Keito.

[Bandymas uždengti Keitą nuo muštuko: 4;5]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Olivia Eier Spalio 22, 2018, 04:55:03 pm
O taip! Kritlis ir vėl šiek tiek pasityčiojo iš Olivios, nepaliesdamas jokios jos kūno dalies ir nuskrisdamas visai kita kryptimi. Eier džiaugsmingai nusišypsojo ir su šluota pašoko ore. Šįkart puikiai pasisekė! Kas galėjo pagalvoti, kad grifams ir vėl nepavyks pelnyti taškų. Tribūnose girdėjosi dviprasmiški šūksniai - vieni džiaugsmingi, o kiti pikti ar liūdni. Sunku buvo pasakyti, tačiau žaidimas toliau tęsėsi. 
Na, o aikštėje dėjosi tikrai įdomūs dalykai. Keitas paleido muštuką Areinos kryptimi, tačiau nesėkmingai. O Areiną jau pasiruošė apginti grifų gynėja ir Oliviai jau žaidime pažįstama gaudytoja Fiona. Tačiau Greywind (gerai, kad irgi nesėkmingai) bandė tą muštuką nukreipti Beatrice kryptimi, kurios stojo ginti Roana. Linksmai viskas čia, - šiek tiek sarkastiškai pamanė Olivia. Svarbiausia, kad visi buvo sveiki, o ypač jos komandos nariai. Beatrice jau vijosi aukso šmaukštą, kol Klarė dar tik varginosi jo ieškodama. Bent tokią persvarą turėjo švilpynės komanda. Realiai mergaitė didžiavosi savo komanda. Ji buvo tikrai gerai pasiruošusi ir ne ką nusileido Grifų Gūžtai. Na žinoma ne viską lemia vien tik pasiruošimas. Daug ką nulemia sėkmė. Prisiminusi apie sėkmę Olivia pačiupinėjo savo kišenę, net pamiršusi, kad prieš varžybas į kišenę įsidėjo savo laimės pakabuką. Jį jai kažkada seniai kažkas padovanojo. Dar buvo maža, tad nepamena kas. Nežinia ar tai tik tikėjimas juo, bet atrodo, kad jis padeda net sunkiausiose situacijose.
Antrakursė prieš darydama kokius nors veiksmus apsidairė po aikštę. Tikėjosi, kad kritlį bus vėl pasigriebę švilpiai, tačiau ne, tolumoje išvydo Fioną. Su ja jau teko kartą susidurti. Iš mergaitės pusės sėkmingai, tikėjosi, kad šį kartą bus ne ką prasčiau.
Tai ir vėl vyksta - pagalvojo Olivia stebėdama link jos skrendančią grifų gaudytoją. Šį kartą mergaitė jautėsi daug drąsiau. Jeigu vis dėl to metimas bus tikslus, tikėjosi, kad jos gynimas bus dar tikslesnis. Šiek tiek sunerimo, bet keletą kartų giliai įkvėpė ir nerimas atslūgo. Viskas ką ji turi padaryti, tai tik atmušti kritlį. Nesvarbu kur, svarbu, kad kuo toliau nuo lankų. - drąsino gynėja save.
Rudaplaukė paskrido šiek tiek į priekį laukdama priešininkės veiksmų. Jautėsi gana ramiai, nors kuo toliau tuo labiau tas nuslopintas nerimas atrodo kilo iš sielos gelmių.
Tvirtai suėmė šluotą ir įsitaisė per vidurį lankų, kaip visada. Ji pilnai laikėsi savo strategijos. Ji išsitiesė, pakilo šiek tiek aukščiau, nes dar nenusprendė kaip atmuš kamuolį. Galvojo tik apie tai ką turi daryti, kad nieko nesupainiotų ir "neatiduotų" priešininkams lankų.
Fiona priskrido arčiau didžiausio lanko ir metė kamuolį. Olivios nuomone metimas buvo kiek per švelnus ir atsainus, bet ne dabar buvo laikas analizuoti varžovės jėgas.
Kritlis buvo jau visai šalia, jis skrido link jos. Švilpė suspaudė stipriau kojomis šluotą vis mintyse save ramindama ir įsivaizduodama tobulą atmušimą. Ji iškėlė į orą savo dešinę ranką, kita stipriai laikėsi už šluotos ir tvojo per kritlį, bandydama nusviesti kuo toliau. Tai padariusi prisimerkė, nes nenorėjo matyti savo tragiškos klaidos, jeigu tokia būtų. Širdis vėl pradėjo stipriai daužytis ir vienas momentas prieš atsimerkiant atrodo sustojo iš baimės.
 
[Metimo blokavimas atmušant kritlį: 1; 4; 5]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Anmeya Spalio 22, 2018, 05:14:01 pm
 Ir vėl Fortūna apdovanojo savąja šypsena geltonuosius Švilpynės kvidičininkus. Muštukas, norėjęs skristi iš pradžių į Areiną, o tada į Beatrice, netikėtai pasuko kita linkme, atrodė lyg šis turėjo savo valia ir skirtingai nei jo brolelis dvynelis, nenorėjo skriausti nei vieno (vienos) ir taip Likimo nubausto jaunojo kvidičininko (jaunosios kvidičininkės). Pažvelgusi į Beatrice, šyptelėjo savajai kolegai. - Sėkmės sugauti šmaukštą. - Palinkėjo tamsiaplaukei. Girdėjo ši ar ne, Roanai svarbu nebuvo. Sėkmės palinkėjo ir taškas. 
 Vis dar laikydamasi už skaudančio šono, rausvų plaukų savininkė sudejavo. Tikrai bus lūžęs bent vienas šonkaulis. Jei galėtų, žaliaakė jau skristų ligoninės sparno link. Deja, kvidičo rungtynėse prieš raudonąjį - liūtų koledžą geltonieji barsukai negalėjo būti keturiese. Džesė nors ir yra jos sesuo ir Kajaus draugė, tačiau dabar ji - jų priešė, jaunoji Amneta žinojo tik viena - jei vyresnėlė ką ir padarys, tai po rungtynių būtinai prikimš nuskriaustųjų skrandžius keksiukais. Keista, tačiau šis dalykas buvo beveik visų šios šeimos narių genuose, vienintelė Ro šio nepaveldėjo. Tačiau mergina apie tai per daug ir nemąstė - ne visad vaikai būna panašus į savo seseris/brolius ir tėvus.
 Mąstydama ką turėtų daryti toliau, pradėjo skristi Keito Kolinso link. Kiek suvokė keturiolikmetės protelis - dabar taikysis į atmušėją. Mažai ką galėjo šiuo metu suvokti po tokio nutrenkimo. Skrisdama, laikėsi netoli Keito. Bent šį kart bus arčiau nei ankstesniuosius. Ilgai laukti Areinos Greywind veiksmų neteko. Raudonoji atmušėja jau taikėsi į juodaplaukį. Atrodo lyg ši buvo nepastebima, kai Kajus priskrido prie Keito ir pradėjo su juo kalbėtis. Na, tegul. Dabar nėra skirtumo kas kada ir kur vyksta pamislijo Ana ir pastebėjusi skrendantį muštuką šovė pirmyn - ginti Keito. Greičiau pasibaigtų kvidičas. Prašau, Beatrice, sugauk tą nelemtą aukso kamuolėlį su sparnais, juk tu jį jau šitiek laiko seki, negi taip sunku pagriebti? taip bemąstydama net neįsivaizdavo koks sunkus yra gaudytojo darbas. Nors iš šono atrodo, kad kamuoliuką pagauti yra kaip vienas kart du, tačiau taip lengva tikrai nebuvo. Gryno (o gal ne?) aukso dirbinys tikrai nebuvo pakankamai lėtas, kad gaudytojas šitaip lengvai ištiesęs ranką jį pasigriebtų. Juk net pats Haris Džeimsas Poteris, berniukas kuris išgyveno tą, kurio nevalia minėti "ataką" šmaukštą sugavo visai ne rankomis. Kiek žino pati Amneta - buvęs grifas netyčia prarijo aukso skraiduolį. Brr, siaubelis prisiminusi Poterį, pagalvojo puolėja.

[Bandymas uždengti Keitą nuo muštuko: 2, 6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Jasmine Diana Amneta Spalio 22, 2018, 05:32:00 pm
 Paleidus kamuolį užsimerkė, atsimerkė tik pradėjus ošti sirgaliams. Ir su liūdesiu suprato, kad vėl, kaip ir dažniausiai nutikdavo, kamuolys pralėkė pro lanko šoną. Gražiai, lygiai prasklendė tarp vidurinio ir kairiojo lankų, net vyptelėjo iš nusivylimo. Olivia galėjo net nesijudinti iš vietos, tačiau to tuo metu dar nežinojo, todėl, gindama lankus tiesios spyrė į orą, kas būtų atrodę tiek komiška, tačiau šiuo atveju visiškai neatrodė juokingai. Nuostabu, Amneta, juokini visus vėl nepataikydama.
 -Kajau! Ateik rytoj keksiukų!- pažiūrėjo į trečiakursį ir sušuko, kad jis tikrai išgirstų, mat komentatorius buvo ką tik paskelbęs, kad Grifų Gūžta nepataikė į lankus.- Dėkui už pamoką!
 Pridūrusi šią pastabėlę pamatė, kad jau žmogeliukas su raudonu apsiaustu neria link kritlio, kas buvo aišku, jog tai - Fiona. Juk tik dvi buvo puolėjos, o kokio velnio gaudytojai ar atmušėjai leistis gaudyti kritlį? Taip, tiesa, Grifų Gūžta galėjo garsėti moteriškomis komandomis, mat jau antros rungtynės - nė vieno vaikino, kas kiek liūdino, kadangi šie dažniausiai būdavo stipresni ir labiau mokėjo žaisti kvidičą. Ar pavyzdžiui, kaip Kajus, gebėjo atsiimti kamuolį ar nuversti nuo šluotos. Tačiau vis dėl to tai blogai nebuvo, kadangi grifės pačios mokėjo savimi pasirūpinti.
 Nusigręžus nuo lankų, pamatė ne tokį jau ir gerą dalyką - į Klarę vėl skriejo muštukas. Ir vėl. Kad tave, Keitai, muštukas nutenktų! Palinkėjo atmušėjui, tačiau netrukus persigalvojo, mat Keitas galėjo lengvai atmušti muštuką vėl į Klarę, Areiną ar net pačią Dianą. Toks jau buvo tas kvidičas, su gražuoliais aukso šmaukštais, bei juodais žudikais - velniukais muštukais. Tik kodėl, jei muštukas žudikas, šmaukštas nieko neprikelia iš numirusiųjų?
 Dar prisidarysiu gėdos, pasikarsiu ir susilaužysiu kojų pirštelius. Amnetos keistos mintys dažniausiai ateidavo tuomet, kai ji nervindavosi. o dabar nervinosi dar labiau - jei nespės, Klarę nutrenks muštukas ir tada auksuolį jie matys kaip ausis be veidrodžio ar kaip kiaulės dangų, kas nėra fiziškai įmanoma. Arba nebent verta aštuntojo pasaulio stebuklo. Žiūrėk toliau nosies, Džes,- priminė sau, kadangi atgavusi regėjimą dažnai užsižiopsodavo į nosį tiesiogine to žodžio prasme, mat tai buvo keista, kaip jos anksčiau nepastebėdavo.
 O vos nepasuko ne į tą pusę, stipriam vėjo gūsiui sumėčius šluotą, muštukas jau buvo visai netoli Karter, o Diana dar pakankamai toli. Nagi... Septintakusė paspartino šluotą ir po kelių ilgų, taip išsitęsusių sekundžių, jau buvo priešais komandos kapitonę.
-Norėsi juodų ar baltų skraidymo kelnių, Jasmine?
 -Ech tiek tos, palieku baltąsias toms, kurios moka su jomis elgtis ir nepurvina, mat man tai būtų misija neįmanoma.

 Prisiminimas praplaukė nusivalant prakaituotą delną į kelnes, greitai pabaigsianti mokyklą mergiotė pažvelgė į juodą juodutėlį it naktis muštuką. Kiek tave dar reiks ginti, Klare? Kodėl tu mums taip įgrysti, Keitai? Mintyse kreipėsi į du mokinius, kurie, žinoma nemokėjo leglimantijos, tad klausimai liko retoriniai - lyg kiekvienam minčių auditorijos žmogui, lyg niekam.

[Bandymas uždengti Klarę Konę Karter nuo muštuko: 4;5]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Edgar Jeffter Spalio 22, 2018, 06:35:40 pm
RPG vertinimas

Fiona de Treebook: 8
Keitas Kolinsas: 9
Klarė Konė Karter: 9
Beatrice Mae Peck: 9
Elride Endlercat: 9
Areina Greywind: 7
Kajus Arno Wintersas: 7
Olivia Eier: 10
Roana Amneta: 9
Jasmine Diana Amneta: 9

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)

Fiona de Treebook [7] - Olivia Eier [5] = KS [2] = 2 papildomi kauliuko ridenimai Fionai de Treebook.
Keitas Kolinsas [6] - Klarė Konė Karter [8] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Elride Endlercat [6] - Keitas Kolinsas [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Areina Greywind [6] - Keitas Kolinsas [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kajus Arno Wintersas [5] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Roana Amneta [6] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Jasmine Diana Amneta [7] - Keitas Kolinsas [6] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Jasmine Dianai Amnetai.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2,5] = KKS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Fiona de Treebook: 3; 3; 2
Keitas Kolinsas: 2; 6
Klarė Konė Karter: 3
Beatrice Mae Peck: 4
Elride Endlercat: 5
Areina Greywind: 1
Kajus Arno Wintersas: 3
Olivia Eier: 4; 6
Roana Amneta: 5; 1
Jasmine Diana Amneta: 6; 1; 5

Fiona de Treebook paleidžia kritlį į lankus.
Keitas Kolinsas netiksliai atmuša muštuką link Klarės Konės Karter.
Klarė Konė Karter nepastebi aukso šmaukšto.
Beatrice Mae Peck nesugauna aukso šmaukšto.
Elridės Endlercat atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Klarės Konės Karter.
Areinos Greywind atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Klarės Konės Karter.
Kajaus Arno Winterso atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Keito Kolinso.
Olivia Eier atmuša kritlį.
Roanos Amnetos atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Keito Kolinso.
Jasmine Dianos Amnetos atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Klarės Konės Karter.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Lauke sutemo.
Kritlis skrenda oru.
Klarė Konė Karter gali atlikti bandymo pastebėti aukso šmaukštą, kurį jau persekioja varžovų gaudytojas veiksmą.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 10 Švilpynė.
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Anmeya Spalio 22, 2018, 07:09:11 pm
  Keista buvo matyti kaip muštukas vėl nuskrenda šalin. Žmonės, ar jūs tyčiojatės? Paklausė visų, visų esančių šioje prakeiktoje kvidičo aikštėje. Saulę miegučio išlydėjęs dangus ruošėsi žadinti Žemės palydovą (mitologijoje dažnai vadinama Žemės tėvu) Mėnulį.
  Pažiūrėjusi tiek į Kajų tiek į Keitą, atsiduso. - Keista šiandien dienelė, ar ne? - Mestelėjo klausimą jiems, neaišku ar vaikinai girdėjo (mat per visą kvidičo stadione esantį šurmulį, kuris sklido tiek nuo sirgalių, tiek nuo pačių žaidėjų šluotų, sunku būtų išgirsti kaip tau kažką sako žmogus, neesantis šalia tavęs). Pakreipusi savo šluotą, stebėjo sceną kas vyksta aikštėje. Beveik visi buvo susikoncentravę ties žaidimu su muštuku, atrodo net ir sirgaliams jis rūpėjo labiau nei kiti du svarbus dalykai:
1. Ar sugavo kas nors tą prakeiktą aukso šmaukštą?
2. Ar Grifų gūžtos puolėja Fiona de Treebok įmetė kritlį į lankus, o gal šį kamuolį atmušė Švilpynės gynėja Olivia Eier (buvusios vadovės Gabriellos Eier jaunesnė sesutė, dažniausiai nepastebima tarp labiausiai pasireiškiančių bendrakoledžiečių - Roanos, Kajaus, Gajos, Wrenos, Beatrices, Keito, Remmy ir t.t., čia galima būtų išvardinti dar mažiausiai 5 moksleivius, tačiau dabar kalba ne apie tai).
   Rausvaplaukės žvilgsnis automatiškai nukrypo reikiama kryptim - savų lankų link. Būtų pasižiūrėjus ir į gaudytojas, tačiau į jas neabejotinai atidžiai žiūri teisėjas ir būtų iškart sušvilpęs, jei bent viena būtų pagavusi auksinį grynuolį. Neilgam josios veide pasirodė menka šypsenėlė, Fiona iš ties metė kritlį, o Olivia atrodo buvo kur kas gudresnė nei tikėtasi - ši profesionaliai atmušė raudonosios spalvos kritlį ir šis VOILÀ! pradėjo taip gražiai skrist oru (net sunku būtų įsivaizduoti tokį vaizdelį, jo nemačius realybėje). Susivokusi, kad dabar turėtų jį gaudyti arba šis atiteks Fionai, o šioji vėl bandys mesti jį į geltonųjų lankus, pradėjo skristi skritulį primenančio daikto link. Čia pat, tiesiai Fionai iš panosės Roana pabandė sugriebti šį į savo gležną glėbį, net kai skaudėjo sužeistą šoną. Prikandusi apatinę lūpą, siekė to kamuolėlio. Nagi, eikš pas mane, mažuti, aš tavim pasirūpinsiu.

[Gaudymas: 2, 4, 5, 6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Keitas Kolinsas Spalio 22, 2018, 07:47:34 pm
Dar vienas nusivylimas. Tiesą sakant švilpis nė nebeturėjo energijos liūdėti. Jis mosuojasi blokštu, nepataiko, pataiko, visos menkutės pergalės ir pralaimėjimai jam susimaišė į vieną didžiulį nuovargio ir beviltiškumo gumulą, kuris tiesiog traukte traukė prie žemės ir sunkino visą kūną.
Keito veidu varvėjo prakaitas, nes be perstojo mosuojant sunkiu blokštu darėsi vis sunkiau nulaikyti rankas, kurios darėsi vis labiau panašios į gumines. Kad ir kaip norėjosi pataikyti ir priversti save žaisti geriau, bet nuovargis darė savo.
Netrukus giedrą ir ryškiai mėlyną žiemos dangų pakeitė tamsus pavakario šydas, užklojęs visą stadioną, kaip jauki antklodė. Šiaip jau daug matančios ir gan geros, atrodo kaip tik kvidičui skirtos smaragdinės akys būtų pastebėjusios muštuką beveik iškart, bet dabar po nuolatinio, ašaras keliančio aštraus vėjo, jos darėsi vis labiau pavargusios, o sutemus išvis galėjai gaudyti muštuką, kaip vėją laukuose. Nuovargis smugdė, kaip kūjis. Staiga kilo visai nebloga mintis:
-Ė KAJAU, AŠ MIRŠTU! AR GALIU ANT SNIEGO PRIGULT?-riktelėjo vaikinas puolėjo pusėn.
Šįkart mosikuotis tikrai neskubėjo-bijojo vietoj muštuko sumedžioti kokio žaidėjo galvą.
Dabar nelabai norėjosi išvis žaloti kitus žmones ir padėti švilpiams. Kad ir kiek save tikino ir apgaudinėjo, bet vis tiek atmušėjo poziciją jam niekaip netiko-vien mintis, jog tavo paties, pilnu protu paleistas muštukas gali smarkiai sužeisti niekuo nenusikaltųsį (na nebent todėl, kad priklausė kitam koledžui) žaidėją. Išvis... Sukelti kitiems žmonėms skausmą šiam vaikinuk nepatiko ir keiksmai skirti jam ir aprėkimai koks jis nekenčiamas vien todėl, kad žaidžia pozicijoje, kurią jam paskyrė. Penkiolikmečiui, neturinčiam niekieno paramos ir gyvenančiam didelėje savikritikos ir nekentimo duobėje, tokia našta buvo per sunki. Visi žodžiai kirto tarsi peiliai į paširdžius, o tų peilių niekas neištraukdavo. Vis dėl to švilpis tik užsidėdavo šypseną ir riktelėjęs “švilpiai jėga” ar “mes laimėsim” vėl lėkdavo ieškoti padūkėlių muštukų.
-Reikia žaisti...-sumurmėjo vaikinas. Šalmas spaudė galvą ir beveik norėjosi jį nusimesti, kaip, kad pernai metais, pasidavęs norui ir pilant lietui jis leido sau nusiplėšti ir žemyn paleisti visas apsaugas. Leido sau kvėpuoti. Tada buvo gera. Laisvė. Laisvė buvo nuostabus jausmas. Dėja... Tada varžybos toli gražu nepriminė šitos pilkai purvinos masės su knežinamomis kūno dalimis ir riksmais-tada tai buvo tik malonus pasižaidimas, kur aukų nebūdavo. Dabar, visiems paaugus ir žaidimas tapo žiauresnis.
“Ne mes žiaurūs-gyvenimas žiaurus”-ar ne taip kažkada kažkas pasakė? Na, jie velniškai klydo ir turbūt niekada nežaidė kvidičo.
Kolinsas, kovodamas su beviltiškumo banga, staiga užplūdusia ir grasinančia visiškai nublokšti vaikiną, palinko ant šluotos. Apsidairęs ar tik nieko neužkliūdys, praskrido tiesiai pro stadiono vidury, vos ne žaibo greičiu, palyginus su tuo, koks nusikalęs buvo. Galbūt fortūna vėl buvo pasisukusi į jį, nes šįkart nereikėjo aklai ieškoti muštuko tamsoje-šis atsirado tiesiai priešais nosį. Keitas pakėlė savo “medžiagines” rankas, vos neišmesdamas blokšto žemyn ir tada vėl tvojo. Smūgis nebuvo smarkus. Net garsas nenuskambėjo.
Ak... Daugiau negaliu-Keitas pasikišo blokštą po pažąstimi, laukdamas žinios ar ir šis atmušimas bus netaiklus ir paleistas “Dievui į langus”. Tamsa taiklumo žinoma nepridėjo.
Na, maldauju, kad tik viskas baigtųsi...

[Atmušimas į Areiną Greywind 3;5]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Klarė Konė Karter Spalio 22, 2018, 11:56:42 pm
Rungtynės tęsėsi taip ilgai, jog septintakursė Karter pamiršo, kaip anksti temo mokslo metų vidury, kai ir buvo pats kvidičo sezonas. Vienu metu dar saulė spigino į nugarą, o kitu gilus šešėlis jau niaukė žaliaakės veidą ir norint įžiūrėti šmaukštą, klastingi saulės spinduliai nebetrukdė. Retai kada teko kvidičo aikštėje matyti papildomą, magišką apšvietimą, bet būtent dabar jo ir prireikė. Treniruotėms jis nebuvo naudojamas. Kelias akimirkas tik ir stebėjo atsiradusius dirbtinius šviesulius, kol suprato - snausdama ir vėpsodama ji nieko nelaimės, kad ir kokios palankios aplinkybės būtų.
O jos dar ir nebuvo tokios palankios raudonapsiausčiams. Iš to, ką nugirdo iš komentatoriaus žodžių, Grifų Gūžtos žaidėjoms vis dar nepavyko kritlio švystelti į švilpių lankus. O toks buvo vienas pagrindinių uždavinių, keltų per ilgas ir nuoseklias liūto herbu pasidabinusios komandos treniruotes. Šių rungtynių Klarė tikrai neprisimins kaip tų, kurias kada nors norėtų pakartoti. Ir visai nesvarbu kaip jos baigsis. Tiesiog sunkus mačas taip vargino, kad kaip susidoros su pamokomis, laukiančiomis savo eilės, Klarė jau net nebežinojo.
Dairantis šmaukšto buvo per daug laiko galvoti, mat užsiėmusios tebuvo vien akys. Tokia ir buvo didžiausia gaudytojo pozicijos problema. Tai lėmė Klarės nesėkmes šią dieną. Pirmųjų rungtynių metu ir per treniruotes, kaštonplaukė itin greit pastebėdavo sparnuotąjį kamuoliuką. Savo problemą supratusi turės ją spręsti treniruotėse. Šmaukštas buvo kažkur toli, o gal strazdanė jo tiesiog nematė, nes jis slėpėsi tiesiai jai už nugaros? Vienaip ar kitaip septintakursė savo susierzinimo jau nepajėgė nuslėpti. Veidas raukėsi užkabintas išsidraikiusių plaukų sruogų. Nors negalėjai palyginti saulės zuikučių su šešėlius metančiais smulkiais, apvaliais daikteliais. Bet aukso šmaukšto paieška tamsoje nepalengvėjo taip, kaip ant šluotos kelintą valandą besisukiojanti mergina tikėjosi. Skraidydama maždaug ties viduriu aikštės, Klarė vis judino rankas ir kojas, norėdama leisti šiems bent kiek atsipalaiduoti. Pats būvimas ant šluotos smarkiai nevargino, bet kai reikėjo kyboti ore taip ilgai, kiekviena galima padėtis ant šluotos nebebuvo tokia patogi ir maudė jei ne vienoje kūno vietoje, tai kitoje. Labiausiai kentėjo nugara, kuriai teko būti pasvirus, norint išgauti tinkamą greitį ir mažiausią pasipriešinimą skrendant.
Grifų Gūžtos kapitonei patiko tamsa, ir tai, kaip kvidičo aikštė atrodė joje. Galėjai įsivaizduoti, kaip vyko geriausios pasaulyje rungtynės, ir, kad gal kada nors, Klarė pratęs savo gyvenimą kaip profesionali kvidičininkė vienoje iš žinomiausių komandų, o gal net gins savo nacionalinės komandos garbę. Tačiau tam ji turėjo kiekvienose rungtynėse pasirodyti kiek įmanoma geriau.
Šmaukštas buvo taip pasikavojęs, jog neprarasti ryžto net ir nepavyko. Seniai buvo jį pametusi kažkur tarp plazdančių auksaspalvio kamuoliuko sparnelių. Ir dabar jį reikėjo rasti. Ir tas buvo velniškai sunku. Lėtus ratus, spirales, ir kitokias neaiškias formas aplink aikštę sukdama ji sukorė nesuskaičiuojamą atstumą. Kojomis tiek greičiausiai nebūtų per dieną nuėjusi. Aikštė buvo milžiniška, o plotas, kuriame galėjo slėptis šmaukštas beveik prilygo begalybei. Švilpė pasislėpusi kažkur jį gainiojo, o rusvakasei reikėjo jį surasti. Ir Klarė tai įveiks, bet kokia kaina suras šmaukštą, pralenkdama vėją jį pagaus, o po to tiesiai kris į bokšte esančią lovą. Taip save tikindama septyniolikmetė rado jėgų tęsti šmaukšto paieškas trukusias amžinybę.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą, kurį jau persekioja varžovų gaudytojas: 2;3]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Elride Endlercat Spalio 23, 2018, 02:28:43 pm
Liūdesio pripildytas žvilgsnis stebėjo pro šalį skrendantį muštuką.
-Kaip visados,-jau be emocijų burbtelėjusi mergaičiukė tingiai nusižiovavo ir patraukė link savų žiedų. Žaidimas tapo kelis kartus nuobodesnis ginant komandos draugus, nei nieko neveikimant, bet, ką jau padarysi. Akys stebėjo aikštę, dešinės rankos pirštai bėgiojo per šluotą, nuo mažylio iš eilės iki smiliaus, bet nieko įdomesnio neįvyko. Aišku, ji matė, kad kritlis yra gaudomas švilpės, bet tai nekėlė emocijų. Keista, bet Elridė jau buvo nusistačiusi, kad jei ir atskries Roana su kritliu skirtumo nebebus. Mat nuojauta kuždėjo, viskas turėjo baigtis bet kurią sekundę, bet kurią, ir švilpė galbūt net nespėtų.
Turbūt tokiu metu žmogus galėtų ramiausiai apmąstyti savo gyvenimą, o ką, kabi ore, veiklos neturi, viskas jau galutinai įgrisę. Bet grifė galėjo mąstyti tik apie kvidičą, jo pabaigą ir kaip jai buvo nepatogu skraidyti ant šluotos. Iš tikrųjų, kvidičas tęsėsi jau ilgą laiką, mergiotė galėjo prisiekti savo koja, kad girdėjo, kaip jos pilvas gurgdamas pasako, kad nori makaronų. Ji kelias valandas skųstis galėtų, kad žaidimas buvo žiaurus ir kaip ji kankinosi jame. Na, kankinosi paauglė ir dabar, bet ką jau padarysi su išlepusiom mergaitėm.
Suvokusi, kad jau temsta mergaičiukė nusipurtė, et, laikas visgi labai greitai praėjo. Ir tai, kad artėjo tamsa Elridės nepradžiugino. Prastėjo matomumas, jautėsi didelis nuovargis, o prie jo neseniai prisidėjo ir tuščias skrandis.
Mergaitei kilo mintis, kad tai turėjo būti vienas iš ilgiausių kvidičo žaidimų. O jei jis dar tęsis? Jei gaudytojos taip ir nesugebės pagauti šmaukšto ir po dar kelių valandų bus pribaigtos muštuko? Žaisti dar kelias valandas grifė nenorėjo. Jai atrodė, kad ji neištvers tiek, kūnas prašė poilsio, protas taip pat, bet suvokė, kad jai viskas tęsis dar ilgiau ji privalės žaisti.
Žaliaakė stebėjo aikštė, stengėsi suvokti viską, kas vyksta joje, pastebėti gaudomą šmaukštą, nors su jos regėjimu vargu, ar tas pavyktų. Ir štai, žvilgsnis sustojo ties švilpių atmušėju.
-Ir vėl į Areiną...- tyliai burbtelėjusi paauglė neskubėdama susirado reikiamą grifę ir patraukė link jos. Taip, kritlis bet kada galėjo skrieti į jos ginamus lankus, bet ką padarysi, juk jau vieno nepagavo, tai dėl dar kelių situacija vargu, ar pasikeis. Mergaitė aptingo ir aikštę stebėti darėsi sunku, bet kažkaip.
Ji matė muštuką, matė Keito blokštą, matė Areiną ir daugiau nieko. Atrodo, smegenys atsirinko tik tuo metu reikalingus dalykus, kuriuos reikėjo stebėti. Baltapūkė buvo aptingus ir tikėjo, kad ne ji viena tokia, juk negali būti, kad vienintelė mergiotė buvo tokia pavargusi ir norinti ramybės. Kiti žaidėjai ir daugiau skraidė, ir didesnę įtampą turėjo ir nesimatė, kad kažkuris niurzgėtų, kaip jam blogai, gal jie lengviau viską ištveria? Gal Elridė yra tiesiog silpnutė ne tik fiziška jėga? Bet ne... Juk ji buvo gan toli nuo žmonių ginant lankus, o kai tekdavo ginti kažką susikaupė ties muštuku. Kauptis teko ir šį kartą, stebint, kaip šis skrenda mergaitė vos vos šyptelėjo.
-Tai tokia šiandienos kasdienybė...

[Bandymas uždengti Areiną nuo muštuko: 3,4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Jasmine Diana Amneta Spalio 23, 2018, 02:53:57 pm
 Jei mane numuš, prašau, neneškit baltų chrizantemų ant mano kapo. Dėkui. Myliu, bučiuoju ir vemiu, mielieji.
 Muštukas, kurį paleido Keitas, blokštu atmštas buvo kiek netiksliai, todėl prašvilpė ir nušvilpė tolyn, palikdamas visas grifų mergiotes gyvas ir sveikas. Ir tegu. Nėra reikalo čia jų traumuoti, juk ir taip turėjo ką daugiau veikti be skraidymo NUO šluotos. O ir pati Amneta ANT šluotos jautėsi kur kas geriau nei ore. Bent jau nemosikavo rankomis kaip kvailė, kas sukeltų tik klastuolių juoką.
 Nu dar gražiau. Pakėlus akis į saulę, ši vos ne regimai leidosi žemyn ir traukė žemę tamsa. Ką, dabar per naktį žaisim? Kur teisėjo švilpukas? Hm?
 Kad ir kaip septintakursė norėjo, teisėjo švilpuko niekaip nepasigirdo ir teko tiesiog atsidusti. Šitaip dar mažesnė tikimybė, kad Klarė pastebės auksuolį, o Beatricė jį pagaus. Turbūt net sutikčiau pralaimėti tam, kad šitas žaidimas kuo greičiau pasibaigtų. Čia būtų visai pravertę naktinio matymo akiniai, tačiau tokių ,,Aukščiausios rūšies kvidičo prekėse" nerado,
O vis labiau temo, viską įžiūrėti tapo vis sudėtingiau, o tamsa buvo Džesės priešė, kadangi kažkokios ypatingos galios, vėl pradėjusi regėti negavo, o tamsa jai buvo dar paslaptingesnė nei daugeliui žmonių. Tamsoje ji buvo beveik visiškai aklas kurmis, tačiau jos bent jau nebijojo. Tikrai nebijojo tamsos, net kiek mėgo šaltį, ateinantį su tamsa, tačiau bijojo to, kas yra joje. Tamsa per daug priminė akluosius metus, taip pat ir magiškus gyvūnus, pavyzdžiui, kokias akromantulas, išlendančias naktį. Juokinga, kad tai, kas būtų patikę seseriai, ją gąsdino.
 Tvirčiau įsikibo į šluotą. Komentatoriui paskelbus apie lankus, prisiminė savo misiją - kritlį, dėl kurio jau darėsi bloga, bet dar susilaikydavo. Dar taip greitai nebuvo skridusi. Nors ne. Buvo. Visai neseniai, ginant tai vieną, tai kitą, lakstė tarp lankų ir žmonių, kuriuos reikėjo uždengti.
 Tamsoje matėsi figūra, su šviesesniu nei pačios apsiaustu. Švilpynė. Jie buvo jau prie kritlio. Ne nu. Nenusileisk mažesniems, Džes. Nors tiesą sakant, pati kiek prisibijojo, kad ten vėl bus Kajus. Juokinga, kad prisibijo jaunesnio už ją puolėjo.
 -Labas, Roaniuk Arbūziuk!- suvokusi, kas iš Švilpynės mokinių it šuo prie maisto pripuolė prie kamuolio, pasisveikino su jaunesniąja sesute. Roanos rausvų plaukų nesimatė dėl visų tų apsaugų ir tamsos, bei to, kad Dianai labiau rūpėjo kritlis nei įseserės plaukų spalva.
 Dabar keksiukų, pasiūlytų Kajui, būtų neatsisakiusi ir pati, tačiau grifiokei tokios galimybės niekas nedavė. Penketą metrų paskridusi šalia sesers, Diana stipriai suspaudė keliais šluotkotį ir paleidusi rankas šias tiesė link rudojo kamuolio. Roana irgi nebuvo kvaila, žinojo kokioje pozicijoje žaidė vyresnėlė Amneta. Ir žinojo koks rudaplaukės tikslas. Stengdamasi nepagauti blizgančių akyčių žvilgsnio, Džesė pati stengėsi sugauti tą kamuolį, kuris, kaip tikėjosi, nesupriešins Amnetų. Sakiau, kad prieš jokią Amnetą kvidičo nežaisiu. Dabar laikai keičiasi.

[Perėmimas perdavimo metu: 3; 6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Beatrice Mae Peck Spalio 23, 2018, 03:48:31 pm
Žaidėjų bei žiūrovų viltys išvysti įnirtingą žaidimą išblėso kartu su paskutiniaisiais saulės spinduliais, atsisveikinančiais iki kito ryto ir pasislėpusiais už sniegu padengtu kalvų. Kreivi muštukai, netikslūs kritlio metimai bei nenuorama šmaukštas, sugebėjęs išvengti gaudytojų rankų viso žaidimo metu. Vis pasigirstantys žiovulio garsai iš tribūnų bylojo apie nuovargį, alkį bei tai, kad naiviai palikti namų darbai šį vakarą liks neatlikti.
Šaltis vis skaudžiau ėmė kandžioti galūnes, o karts nuo karto sudrebantis kūnas prižadino Beatrice iš tos būsenos, priverčiančios žiūrėti į vieną tašką ir pasimesti laiko suvokime. Būtent taip į šią akimirką sugrįžo šeštakursė, į transą panirusi po dar vieno nesėkmingo bandymo sugauti šmaukštą. Per tas kelias minutes, kurias ji praleido žiūrėdama priešais save, sutemos spėjo apgaubti visą aikštę. Žiūrovų mintyse skambėjo nuoširdus sėkmės palinkėjimas gaudytojoms, saulės šviesoje nesugebėjusioms pagauti aukso šmaukšto. Tikriausiai teks patogiai įsitaisyti ir pasiruošti bevaisei medžioklei bent jau iki ryto, kad jau kamuolių judėjimo būta tokio nerezultatyvaus.
Pabalęs veidas, atspindintis tokias pat bedvases merginos akis bei entuziazmo pritrūkusią dvasią, buvo juokingas kontrastas šešiolikmetės raudonai iš šalčio švytinčiai nosiai. Mintis, kad kelias dienas dėl peršalimo ir galimo savivertės nebuvimo praleis šiltoje lovoje, toli nuo jos kiekvieną judesį stebinčių žmonių, buvo pats nuostabiausias komfortas šią akimirką.
Piktai dėbtelėjusi į aukso šmaukštą, kuris lėtai plasnojo savo sparneliais visai šalia jos nejudėdamas, Peck negalėjo nusiimti to gėdingo ženklo, kuriuo auksuolis ją pažymėjo. Nors jis nejudėjo ir buvo ranka pasiekiamas, jau ne kartą Beatrice pasidavė pažeminančiai apgaulei - vos tik krusteli piršto galiuką, šmaukštas pasileidžia visu greičiu pirmyn.
- Žinau, žinau - tau tik dėmesys patinka, ir kad bėgsi kad ir kiek tave gaudysiu. Bet aš seksiu paskui, net ir į pasaulio galą,- pažvelgė į nebylų aukso gabalą, savo žodžiais labiau primindama liūdną pasmerktos meilės kalbą bare, o ne šešiolikmetę kvidičo žaidėją ir aukso šmaukštą. Kai susimaišo liūdesys, neapykanta bei beviltiškumas, atrodo, viskas yra specialiai suplanuota, kad paveiktų tave iki kaulų smegenų. Taip dabar ir jautėsėi Peck - šmaukšto vienintelis tikslas buvo ją erzinti, o ne būti keliu į pergalę it reguliariose kvidičo rungtynėse.
Vos geltonai vilkinti gaudytoja ėmė lėtai tiesti ranką grobio link, šmaukštas pajuto grėsmę ir nuskriejo tolyn, o Beatrice - jo įkandin. Šluota pūškavo kiek galėdama lėkdama paskui greituolį. Kažin, galėtų kas nors iš jos komandos narių padėti gaudytojai? Bent jau nukreipti baikštuolį jos link - iš kur gi jam žinoti, kurio geltonskvernio gaudytojo būta?
Mintyse regzdama planus kaip pakirpti ar susvilinti šmaukšto sparnus, kad jis lengvai pliūptelėtų ant minkšto sniego, Beatrice visu greičiu (kiek leido pamušta šluota, o tai tebuvo ketvirtadaliu lėčiau nei Kometai būnant sveikai) lėkė paskui auką bandydama neprarasti vilties. Viena aišku - jei ir pagaus, tai sutraiškys, ištaškys į sieną, sudegins, o jo pelenus užpils žibalu ir dar kartą padegs, o tuo mažu lauželiu šildys savo sustingusius pirštus. Ir ne, dabar šmaukštas nebuvo tik išsilydyti galintis aukso gabalas. Labiau įkyrus paukštelis, klaidingai užsimanęs paerzinti Beatrice.
 
[Bandymas pagauti aukso šmaukštą: 6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Džeimsas Greywindas Spalio 23, 2018, 05:12:16 pm
Ne viena ji šalo ir ne viena ji irzo. Jei tik gebėtų užsiiminėti legilimantija, tokios ir kitokios mintys suktųsi tiek Grifų Gūžtos, tiek Švilpynės komandų žaidėjų makaulėse, jei tik šios neužledėjo buko abejingumo pagautos. Visgi, jau temo. Priešpaskutinius apsnūdusios saulės spindulius mergina praleido dykai kėpsodama dangaus skliaute. Šią minutę juoduolis neišdaužė taip saugotos Klarės iš šluotkočio prieglobsčio, kas turėjo sukelti bent šiokį tokį džiaugsmingą šypsnį keturiolikmetės išraudusiame veide, nors kita vertus, Fionos de Treebook mestas, bet Olivios Eier tiksliai atmuštas kriltis, šį turėjo išnaikinti akimirksniu. Bet kas, jei jo iš vis net nebuvo?
Rungtynės ir toliau tęsėsi Švilpynės pranašumu. Ketvirtakursė suabejojo - kada jie pavargs? Bet jie pavargo. Dėmesį atkreipęs Keito šūksnis saviškiams išjudino juodaplaukę iš vietos. Ji prigludo prie Kometos-140 pagauta keistai abejingo, bet tuo pačiu metu ryžtingo užsidegimo pirmai rasti muštuką. Jei švilpių atmušėjas pavargo… Stipriai keliais įsikirto šluotos medienon. Tuomet šansų jai daugiau. Ir pasileido.
Jasmine šūknis išmušė iš takto. Arbūziuk?… Kryptelėjo galvą raudonmarškinės kolegės pusėn - ši, pasirodo, buvo visai šalia - Ariena tik akies krašteliu pastebėjo pavėlavusi. Toliau tamsus vaikino siluetas smūgiavo. Paprastai būtų sustūgusi keiksmais iš nevilties ar perlieta įsivaizduojamo šalto vandens, bet dabar galvai atbukus, o smegenims išėjus pasivaikčioti su jausmais pas kaimynus, ji mechaniškai jau nenoriai skrendančią šluotą pavarė dar greičiau. Kaip visad akis į metalą tiesumu. Pastarasis nebeblizgėjo taip užknisančiai, kaip prieš pusvalandį ar valandą - nežinia, laiko giją grifė jau seniausiai buvo pametusi.
Ateik čion, - kažkur toli toli slystelėjo atmušėjos mintyse belėkiant tarsi akis išdegusi. Laisvė ir greitis tikrąja to žodžio prasme. Paleisk muštuką kam nori į galvą (apsimeskim, kad nežinom to fakto, kaip diskirminuojančiai kitų žaidėjų jie neliečia išskyrus pačius gaudytojus su atmušėjais sudėjus).
Visai arti priartėjus, galėjo ranką guldyti, kad užu muštuko gebėjo įžvelgti ir atmušėjo blakstienas - arti dar taip neteko būti. Vangiai, kažkaip skystai (iš nuovargio, žinoma) šniojo tuo blokštu. Nebegalvojo mergina jau ar pataikys į Beatrice ar ne, svarbu bandė atmušti. Rankoms nusvirus liko it pagonių stabas kyboti ore, lyg laukdama kito leidimo kažkuom užsiimti daugiau.

[Lekiančio muštuko į save atmušimas į Beatrice 2; 5]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Kajus Arno Wintersas Spalio 23, 2018, 05:21:31 pm
Tamsa po lėto leidosi ant Hogvartso apylinkių, neaplenkdama ir kvidičo aikštės it juoda marška ant stalo. Su paskutiniais saulės spinduliais geso viltis, kad rungtynės pasibaigs artimiausiu laiku. Grėsmė žaidžiant ant šluotos nakties tamsoje pakibo ore it aštrus Damoklio kardas, pakabintas ant ašutų.
Kvidičininkus buvo sunku įžiūrėti, tik geltonai pasidabinusius švilpis - šiek tiek lengviau.
Sirgalių šūksniai iš nuovargio pradėjo tilti, tad muštuko zvimbimai, šluotų švilpimai tapo šiek tiek aiškesni, garsesni. Visgi, šis faktas nepadėjo nei Beatricei, nei Klarei sugauti ar suieškoti auksinį šmaukštą. Todėl nenuostabu, kad švilipuko švilpimas dar nepasigirdo.
Tuo tarpu Kajus toliau sėdėjo ant šluotos ir gyvas, ir sveikas - muštukas nei Keito, nei jo nenutrenkė, ačiū, Dievui. Pasirodo fortūna trumpam pasirinko Švilpynės koledžo komandą.
Staiga tamsios akys išsiplėtė iš nuostabos ir sumišimo, kai švilpis išgirdo bendrakoledžio prašymą/paklausimą.
-KEITAI, NE! - suriko šis,- KEITAI, MES TURIM KUO GERIAU ATSILAIKYTI PRIEŠ GRIFUS, MES NEGALIMA POILSIAUTI DABAR!
Tą akimirką, it iliustracija jaunojo kapitono žodžiams, Roana profesonaliai pabandė sugriebti kritlį, atmuštą Olivios Eier, prieš patį Fionos veidą. Na, o neilgai trukus pats Keitas pasiuntė muštuką į Areiną Greywind.
Kajui nebeliko ką daryti: Roana be jo išsivers, Keitas taip pat, beliko vis besikankinanti už kitus daugiau šešiolikmetė Beatrice, ir berniukas pasuko šluotą jos pusėn.
Atmintinai žinojo Areinos taikinius, kaip ši - Keito, tad, rudaplaukio šluotos greitis pagreitėjo. Dabar tai tikrai nepralėks savo ginamo žmogučio.
Vėjas smagiai švilpė ausyse, geltona figūra vis labiau artėjo, apačioje švietė baltas sneigas ir stiklinis ledas. Pralėkęs šalia pat Švilpynės lankų, trylikametis pasisveikindamas šūktelėjo buvusios Švilpynės vadovės sesutei.
-Labas! Šauniai apgynei lankus! Taip ir toliau varyk, Oli!
Kai kapitonas pasiekė geltonąją geltonojo skraiduolio gaudytoją, padrąsinančiai nusišypsojo. Kajus ją nusivijo lyg draugiškas ciūcikas.
Neilgai trukus, kvidičo orą sudrebino dunkstelėjimas ir muštuko zvimbimas.
Areina.
Berniukas žaibiškai arčiau metėsi prie bendrakoledžės, uždegdamas ją visu savo kūnu. Mažas buvo, bet geriau negu nieko.
Laikas, judesiai suletėjo. Kajus matė, kaip aukso šmaukštas lekia priekin, o Beatrice - įkandin. Pasukęs galvą, berniukas išvydo muštuką, lekiantį į Švilpynės gaudytoją. Kamuolys buvo čia pat - kilo noras ištiesti ranką ir jį paliesti, po to stipriai apglėbti ir daugiau niekad nepalesti iš glėbio vardan savo komandos gerovės. Tegul atmušėjai plūkiasi su antruju muštuku. Užtenka ir vieno muštuko rungtynėms.
Kajaus akys vėl grįžo prie aukso šmaukšto.
Kada jį Klarė ar Beatrice sugaus? Kada pasibaigs šios rungtynės?- klausimų buvo daug, tik atsakymų nebuvo.
Sėdimojo vieta seniai tapusi keturkampe, iš jos virtusi trikampe, o dabar - daukiakampe, priminė kaip ilgai rungtynės užsitęsė.
Raumenys vaitojo iš nuovargio, nervai - iš įtampos, protas skaičiavo paskutinius aktyvumo procentus, tik viena vilties lemputė širdyje degė, taip, kaitriai, kaip besileidžianti saulė vakarų kryptin.
Kajus jau buvo bepraradęs viltį, kad greitu metu pajus žemę po kojomis, kaip ir įsitikinimą, kad jis, ar Beatrice nenukentės nuo muštuko.
Staiga, širdis vos nesustojo plakti.
Kas jeigu Beatrice gaus traumą, jei nesugebės jos apginti? Klarė turės marias laiko surasti aukso šmaukštą ir jį pagauti!
Kajui pasidarė bloga.

[Bandymas uždengti Beatrice nuo muštuko: 3;6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Olivia Eier Spalio 23, 2018, 05:33:06 pm
O taip! Taip! Taip! Taip! Ji tai padarė. Džiaugsmas širdyje buvo begalinis, o šypsena iki ausų. Gaila, Olivia negalėjo matyti nuskridusio kritlio, nes net nepastebėjo kaip greitai ir netikėtai sutemo, jautė tik, kad ranka lietė kritlį ir žinojo, kad jis 100% nepataikė į lankus. Atrodo, dar ką tik buvo rytas. Šios rungtynės tikrai ilgai tęsiasi. Kiek per ilgai. Gerai būtų jas kuo greičiau ir kuo geriau pabaigti, - mąstė jaunoji gynėja. Ji jautėsi lyg tikra komandos didvyrė. Atrodo, niekas nė negali įsivaizduoti jos džiaugsmo. Antrakursės pasitikėjimas savimi ir savo sėkme išaugo kaip niekad. Kaip po šio atmušimo buvo gera girdėti džiaugsmingus fanų šūksnius iš tribūnų. Tikra sėkmė!
Tačiau ji prisivertė iš šio džiaugsmo grįžti į tikrąją aikštę ir stebėti kas bus toliau. Nors kur čia pastebėsi? Vietomis švytavo geltona, kartais oranžinė spalva, kažkur netoliese kažkas praskrido sukeldamas oro virpesius iš kurių tai galėjo spręsti Olivia. Iš tiesų, per treniruotes yra tekę vieną kartą žaisti sutemus, bet labai trumpai. Galbūt po šių rungtynių reikės pavėlinti treniruotes ir mokytis žaisti tamsiuoju metu? Dar gali prireikti šiame kvidičo sezone. Tačiau dabar antrakursė atidžiai klausėsi komentatoriaus. Kol kas nebuvo jokių labai reikšmingų naujienų. Viskas tas pats, Beatrice pastebėjusi aukso šmaukštą - o Klarė ne. Tačiau savo akimis Olivia matė kaip netoliese jos geltona figūra - Roana gaudo atmuštą kritlį, tačiau per tamsą neįžiūrėjo ar jai tai pavyko.
Keista, bet taip pat netoliese sušmėžavo keletas jos koledžo spalvos figūrų. Kadangi kol kas negrėsė grėsmė Eier surizikavo atitolti nuo lankų ir pažiūrėti kas dedasi tenais.
Buvo tamsu kaip gūdžiausia naktį, vienintelis mėnulis teikė bent kokią šviesą. Nors pagal ją dar nebuvo toks ir vėlus metas. Net neįtikėtina kaip greitai gali prabėgti diena kvidičo aikštėje. Šmaukštas šįkart ypač piktai nusiteikęs, kad taip bėga nuo gaudytojų. Tuo pačiu aikštėje pasidarė vėsiau, kad mergaitę net privertė šiek tiek susigūžti. Bijojo neperšalti, bet jeigu nestovės vienoje vietoje tai neatsitiks.
Ir kaip gerai, kad gynėja čia pasirodė. Buvo tikra, kad skraidantis juodas kamuoliukas yra muštukas ir buvo tikra, kad figūra į kurią jis skrieja yra Beatrice, jos komandos gaudytoja. Ir vėl... - pamanė ji priskriedama prie draugės.
Tik priartėjus dar arčiau pasimatė, kad muštukas jau buvo visai prie pat. Žaibišku greičiu mergaitė šoko priekin Beatrice, bandydama jį uždengti nuo šio niekam tikusio kamuolio.

[Bandymas uždengti Beatrice stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 3; 5]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Fiona de Treebook Spalio 23, 2018, 05:56:35 pm
PLIAUKŠT!
Ką? Kaip suprast? Taip turi būti kai pataikai? Fiona greitai atsimerkė, norėdama pamatyti, kas ten vyksta su tuo kamuoliu. Sprogsta jis ar ką? Ar čia taip į lanko kraštą sugebėjo pataikyti?
Bet ne. Pasirodo, priežastis daug paprastesnė, ir mergina labai nustebo, pagalvojusi, kad šito anksčiau nematė, ir net negalvojo apie tokią galimybę. Kritlis buvo atmuštas. Atmuštas gynėjos, kuri labai sėkmingai gynė savo lankus. Puolėją apsidairė kritlio, bet nematė jo. Galbūt jis jau buvo pagriebtas kurio nors iš Švilpynė puolėjo. O gal vis dar skrido ta kryptimi, kuria gynėja jį pasiuntė. Kad ir kaip ten bebūtų, grifė jo nematė, ir nusprendė pasiimti atostogų nuo jo. Bent trumpam. Kaip visada, pakilo aukštyn, bet žmones visus tapo sunku įžiūrėti, nes saulė vis leidosi žemyn, savo spindulių skirdama vis mažiau ir mažiau. Mes taip ilgai žaidžiame, kad jau ir sutemo? Oho... O atrodo, tik ką pradėjome. Fiona mąstė, kiek jau daug visko nutikę buvo. Kiek daug kartų jai teko ginti drauges, sekioti paskui kritlį ir panašiai. Nors puolėjai pagrinde tik tą ir bedaro. Kadangi mergina buvo protinga, suprato, kad dėl jos tamsios odos, draugams bus sunku ją pastebėti skraidančią. Ypač, kai ji mėgo laikytis skyrium nuo kitų, aukštai danguje. Dabar jai teko paminti savo orumą ir garbę, ir taikytis prie kitų. Nors mėgo vienišumą ir užsisklendimą savyje, reikėjo būti šalia kitų. Nors tiek, kad girdėtų jų šūksnius, ir nebūtų atsilikusi nuo žaidimo.
Ji labai nustebo, supratusi, kad kažkur netoliese yra muštukas. Per šį žaidimą jai teko siaubingai daug kartų ginti grifų atmušėją, tad nusprendė, kodėl gi šis kartas turėtų būti išimtis. Šiaip ne taip nusikasusi prie Areinos, suprato, kad neklydo, nes muštukas vis artėjo. Jau net galėjo jį įžiūrėti. Čia pat bubo ir Elridė, atskridusi gelbėti grifės, į kurią akibaizdžiai tas muštukas skubėjo. Pasiruošusi, Fi iškvėpė orą, jaudulį ir susikaupė tikriausiai būsimam smūgiui.

[Bandymas uždengti Areiną stojant tarp jos ir į ją skriejančio muštuko – 4, 1]

Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Edgar Jeffter Spalio 23, 2018, 07:19:05 pm
RPG vertinimas

Roana Amneta: 8
Keitas Kolinsas: 9
Klarė Konė Karter: 10
Elride Endlercat: 9
Jasmine Diana Amneta: 10
Beatrice Mae Peck: 10
Areina Greywind: 7
Kajus Arno Wintersas: 7
Olivia Eier: 10
Fiona de Treebook: 6

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)

Roana Amneta [6] - Olivia Eier [5] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Roanai Amnetai.
Keitas Kolinsas [6] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Klarė Konė Karter [8] - Beatrice Mae Peck [7] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Klarei Konei Karter.
Elride Endlercat [6] - Keitas Kolinsas [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Jasmine Diana Amneta [7] - Olivia Eier [5] = KS [2] = 2 papildomi kauliuko ridenimai Jasmine Dianai Amnetai.
Areina Greywind [6] - Beatrice Mae Peck [7] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kajus Arno Wintersas [5] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Olivia Eier [5] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Fiona de Treebook [7] - Keitas Kolinsas [6] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Fionai de Treebook.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2,5] = KKS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Roana Amneta: 5; 3
Keitas Kolinsas: 6; 2
Klarė Konė Karter: 2; 4
Elride Endlercat: 4
Jasmine Diana Amneta: 5; 3; 5; 3
Beatrice Mae Peck: 3
Areina Greywind: 4
Kajus Arno Wintersas: 2
Olivia Eier: 2; 5
Fiona de Treebook: 2; 4

Roanos Amnetos atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes Jasmine Diana Amneta atlieka sėkmingą perėmimą.
Keitas Kolinsas netiksliai atmuša muštuką link Areinos Greywind.
Klarė Konė Karter pastebi aukso šmaukštą.
Elridės Endlercat atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Areinos Greywind.
Jasmine Diana Amneta sėkmingai perima kritlį.
Beatrice Mae Peck nesugauna aukso šmaukšto.
Areinos Greywind atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja į ją.
Kajaus Arno Winterso atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Beatricės Maės Peck.
Olivios Eier atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Beatricės Maės Peck.
Fionos de Treebook atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Areinos Greywind.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis pas Jasmine Dianą Amnetą.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 10 Švilpynė.
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Keitas Kolinsas Spalio 23, 2018, 08:02:32 pm
Na, kodėl, kodėl gi taip nesisekė? Gal laimė kartais visiškai nekenčia šio penktakursio vaikino? Vos suteikusi vieną progą tobulai sėkmingam atmušimui, paskui ji visiškai nuo jo nusisuko, palikdama tik tamsą ir nusivylusius žiūrovų šūksnius. Dar vienas netikęs metimas nori nenori nudulino jo pečius žemyn, blokštas beviltiškai pakibo rankoje. Atrodo lyg kas trenkė vaikinui į paširdžius, tarsi tas muštukas būtų kaip nors dvasiškai sugebėjęs pataikyti į Keitą. Nori nenori teko pripažinti tiesą-jis buvo nesutvertas atmušėjo pozicijai. Kiek gi kartų jis galėjo nuvilti savo komandą? Sunki beviltiškumo našta užgulė visą vaikino kūną. Iš lūpų, sekamas baltutėlių, avinėlių kailį primenančių dūmų debesėlių, nuskambėjo tylus atodūsis. Nors žaidimas vis dar vyko, bet tas atskiras žaidimas, vykstantis tarp atmušėjų, jau iš esmės buvo baigtas. Areina pasiims muštuką, muš jį arba į Keitą arba į Beą. Šilta ligoninės lova ir rašteliai “linkime pasveikti” šiuo metu širdžiai skambėjo daug maloniau, negu šiurkšti antklodė susigrūdus vaikinų miegamajame, kur nė negali ramaus kampelio rasti ir tikrai daug geriau, negu paguodos kūpini “tu stengeisi”. Tuos paguodžiamus žodžius, švilpiams pralaimėjus, juodaplaukis rytų lyg vaistus nuo peršalimo (kurių tikrai reikės po šio žaidimo).
Esu visiškas nevykėlis. Nusivylimas. Gal ir tėvai todėl... Mirė? Ta prasme, nenorėjo tokio nusivylimo vadinti savo sūnumi. Visada kažką padarydavau ne taip. Nuo pat vaikystės taip. Keitas tą, Keitas aną... Tai nepasikeitė ir sulaukus penkiolikos metų ir kopiant šešioliktuosius. Jis vis dar liko tas nusivylimus visiems keliantis berniokas.
Smaragdinės akys sužibo, lyg jose būtų nusileidę žibančios žvaigždės iš to tamsaus dangaus, nugulusio ant kvidičo lauko lyg nepraregima uždanga. Ak, tik žvaigždės turbūt nebūtų druskos sūrumo ir tikrai, kad nebandytum jų kritimo suvaldyti. Niekada savo jausmų valdyti nemokėjo, tik, kad... Kvidičo lauke laiko tokiems dalykams nebuvo. Nors ir buvo apėmusi svaigi melancholija, bet vis dėl to juodaplaukis tankiai mirktelėjo. Viena pirštinėta ranka, jis pasitaisė antakio auskariuką. Pasijautęs diegliukas veide, privertė vėl grįžti į realybę. Vėl būti gyvam. Vėl atsirasti žaidime. Karštis grįžo į skruostus, o galūnės atitirpo, tarsi kas nuo jų būtų numetęs toną sveriančius ledo gabalus.
Švilpiams negali nepasisekti antrą kart... Pernai buvom čempionais. Ir dabar pavyks-tokie žodžiai skambėjo vaikino galvoje. Viskas turėjo būti gerai. Bet juk tereikėjo atsiminti savo prieš tai pavartotą pasakymą-švilpiai dirba, kaip darnus kumštis, triuškinantis priešininkus. Ir dabar taip turėjo būti, ir o dievulėli brangiausias, Keitukas nebus viskam trukdantis atsiskyręs rankos pirštas. Jis nagais ir ragais (nors tokių ir neturėjo) ir net kraujo praliejimu (tikėjosi, kad tik iš nosies žinoma) skinsis kelią iš savo beviltiškumo bedugnės. Jis atmuš tiesiai ir tiksliai, lyg gerai išgaląstas peilis pjautų minkštą sviestą. Viskas jam pavyks. Turi pavykti. Nekreipdamas dėmesio į tamsą, bloginačią matomumą, vaikinas ėmė sklęsti dangumi, ieškodamas juodos dėmės danguje.
Šįkart ieškoti po padangę neteko-muštukas išdygo priešais. Susikaupęs, bet skubindamasis (muštukai *pavartokite nelabai malonų žodį* nelaukia), jis tiksliai, abiem suledėjusiomis rankomis suėmęs ledo kristalėliais nugultą blokštą trenkė į muštuko šoną, paleisdamas jį gaudytojos link. Mažos snaigutės nubyrėjo, o paskui jas nuskrido ir muštukas.

[Atmušimas į Klarę Konę Karter 4;6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Beatrice Mae Peck Spalio 23, 2018, 11:33:58 pm
Garsus pokštelėjimas privertė Beatrice galvą kryptelėti atgalios, kur pamatė Olivia ir Kajų. Kaip suprato, šis duetas buvo pasiryžęs apginti gaudytoją nuo galimo Areinos paleisto muštuko, kurio beveik neįžvelgsi plika akimi danguje. Pavojui pradingus, šeštakursė šyptelėjo sarkastiškai,
- Kajau, Olivia, susipažinkit,- mostelėjo ranka į atstumo besilaikantį šmaukštą. - Mūsų visų geidžiamas, bet nė vienam nepasiekiamas. Kaip matot, mūsų stadija šiuo metu - bandom vienas kitą ignoruoti,- dirbtinai išsišiepė. - Tiksliau jis mane,- tyliai atsiduso, pakeldama liūdnas akis į šmaukštą, vis neprisileidžiantį šeštakursės. Tiek betrūko, dar šiam metalo gabalui vardą sugalvos!
Kelių mostelėjimų ranka buvo gana, kad šmaukštas vėl patrauktų savo kelionėn aukštyn, tad nieko nesakiusi komandos draugams gaudytoja lėkė paskui jį. Dabar neviltis maišėsi su azartu, o šmaukšto pagavimas buvo ir troškimas, ir noras užbaigti kančią. Kad ir kaip keista, pyktis, kurį juto prieš gerą valandėlę, dabar buvo praeityje. It Stokholmo sindromas, savo tvirtais nagais įtraukęs šeštakursę pačiai to nejaučiant, privertė aikštėje jaustis vėl gerai, o šmaukštą su šypsena gaudyti žaidimo dėlei.
Besivydama šmaukštą, mergina kilo aukštyn kiek tik šluotos greitis leido. Žaidėjų figūros, dienos metu dar švietusios skirtingomis spalvomis, dabar pradingo vakaro sutemose, o fone galėjai matyti tik tamsią šešėliuose stūksinčią pilį, kuri buvo pernelyg masyvi, kad susilietų su tamsa. Be saulės šviesos auksinis kamuoliukas taip pat lengvai užsimaskavo danguje, gebantis dažnai pranykti iš merginos akių, po akimirkos ją nustebindamas parlėkdamas visai iš kitos pusės.
Merginos jėgos seko kaip byrantis smėlis, atspindintis ir greit senkantį laiką katės ir pelės žaidimui. Sustojusi vietoje, šeštakursė užsimerkė ir giliai įkvėpė kelis kartus. Gana. Susiimk. Komandiniai žaidimai iš tiesų priversdavo merginą elgtis kitaip, nei kad įprastum ją matyti. Keista azarto dozė sužadindavo beveik mirusias savybes, o to dėka ji, prisiminusi ką sakė ar kaip elgėsi adrenalinui tekant krauju, norėtų pasilaidoti po sniegu gulinčiais nesugriebtais rudeniniais lapais, pranykti nuo žemės paviršiaus ar pradėti naują gyvenimą atokioje saloje. Ne, laikas sugrįžti į šaltakrauję Beatrice - tokią, kokią žinojo visi. Tylią, nuolat mąstančią ir retai atsipalaiduojančią. Sugebėjusią įveikti savo baimes, nuolat sau metančią iššūkius bei kantrią. KANTRIĄ. Šios savybės šį vakarą kaip niekad reikėjo.
Užsikišusi besidraikančias plaukų sruogeles už skaudžiai nušalusių ausų, šeštakursė atsimerkė ir pažvelgė tiesiai prieš save. Įkyrėlis buvo ne taip jau ir toli, vis dar nesuteikdamas Švilpynės gaudytojai vilčių. Skrisdama tiesiai į jį mergina nieko nepasieks - taip skraidė jau pastarosiomis valandomis. Šį kartą ji nėrė žemyn, ir skriedama parabolės forma staigiai kilstelėjo šluotos kotą aukštyn, tikėdamasi kompensuoti šluotos greitį, kuris nebuvo toks tobulas po taiklaus muštuko smūgio. Pašalinės mintys nebelindo merginai į galvą. Savivertės klausimai buvo giliai paslėpti sparčiai plakančioje širdyje, o ironiški juokai apie visą šį žaidimą - nugrūsti į tolimiausią minčių kampelį. Netgi mintis apie muštuką neaplankė gaudytojos - kaip lengvai ją galėtų nuridenti nuo šluotos čia ir dabar, paleidę taiklų smūgį į šluotą, ar į merginos pakaušį. Tamsoje išryškėjus taikinio formoms, plona ranka siekė mažo kamuoliuko dar kartą. Ir sieks tiek kartų šį vakarą, naktį bei rytą, kiek reikės - Beatrice buvo kantri.

[Bandymas pagauti aukso šmaukštą: 5]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Klarė Konė Karter Spalio 24, 2018, 01:00:57 am
Kiek nukabinusi nosį Grifų Gūžtos kapitonė skraidė aikštės pakraščiu. Ilgų rungtynių nuovargis darė savo, koncentracijos į reikiamą užduotį lygis, jei galėtų būti fiksuojamas, butų nusiritęs iki neigiamos skalės dalies. Ir kai labiausiai nesitikėjo, per kelis metrus nuo Klarės pasirodė šmaukštas. Auksaspalvis kamuolėlis rodos panoro paerzinti grifiukę, kol ši nenutrenkusi šluotos specialiai joms skirtame sandėliuke, nepatraukė laiptu maršu į aukščiausiame mokyklos bokšte įsikūrusį miegamąjį.
Nakties šviesoje šmaukštas atrodė dar magiškiau. Metalinis burbuliukas, pasipuošęs paukščio plunksnų raštą primenančiais išgraviruotais sparnais. Jį reikėjo sekti, tarsi medžiotojai laukinėje gamtoje, kur negalėjai nuspėt, nei kur pasuks grobis, nei su kokiomis sąlygomis reiks susidurti siekiant triumfo prieš skraidūną.
Išgirdus, jog kritlį vėl atsikovojo grifiukė puolėja, atrodė lyg svarstyklių pusiausvyra tarp žaidžiančių geltonųjų ir raudonųjų vėl balansavo ties viduriu. Raudonapsiaustei teko skristi šalia švilpių komandos gaudytojos. Tačiau priešininkei, ne taip kaip Beatrice prieš tai, Klarė Konė neturėjo ką pasakyt. Septyniolikmetei labiau tiko tylus žaidimas, sukoncentruotas į darbą, kuris turėjo būti padarytas. Kamuolėlis greitai nardė ore, pabėgimui naudodamas staigių posūkių techniką. Kiti žaidėjai nebuvo labai toli nuo gaudytojų, todėl skristi labai dideliu greičiu būtų buvę rizikinga. Keli neatsargūs šluotos posūkiai ir už netyčinį priešininko stumtelėjimą galėjai gauti pražangą. O šios kaip žinia kainavo prabangai priklausančius taškus.
Žaliaakė net negalvojo, kad tamsioje aikštėje žaisti kvidičą bus nepalyginti jaukiau. Žiūrovų palaikymą galėjai puikiai girdėti, tačiau dėl specifinio apšvietimo nesimatė palaikančių sirgalių veidų. Įtikinti save, jog žaidi tik su įrašytu triukšmo fonu nebuvo sunku. Todėl nebuvo sunku ir bent kiek nors atsipalaiduoti. O tas buvo būtina norint judėti kuo greičiau ir kuo tiksliau. Ypač su jau nuo nuovargio ir menko judėjimo pradedančiomis stingti galūnėmis.
Septyniolikmetė greitoje, tiesioje atkarpoje kiek pasimuistė. Pajudino vieną koją, paskui kitą. Atleidusi rankas nuo šluotos lyg grodama muzikiniu instrumentu pakrutino pirštus. Kai reikės čiupti sparnuotą aukselį į rankas, pirštai bent funkcionuos, neleisdami itin greitam kamuoliukui išsiveržti iš delnų iki pergalė bus įskaityta.
Dabar, kai jau galėjo aiškiai matyti ir lėkti paskui aukso šmaukštą, galėjo tikrai žinoti, septintakursė kapitonė iš paskutinių jėgų nenusileis priešininkei ir pergalingo kamuoliuko sieks visais įmanomais būdais, net jeigu reiktų stryktelt nuo šluotos, norint pasiekti laisvo kritimo greitį įgavusį pergalingą skraidūną.
Šmaukštas žaidė su abiejų komandų žaidėjomis, priversdamas jas labai labai pasistengti. Ateik čia, ir galėsim keliauti namo, švęsti prie šilto židinio. Mintimis ir vėl kalbėjosi su šmaukštu. Sutemus aikštėje buvo vėsoka, todėl židinys dabar būtų buvęs puikus sprendimas, arba maža nešiojama ugnelė, kuri apsaugotų Klarę ir nuo ko nors, norinčio stumtelt ar nustumti nuo šluotos. Grifų Gūžtos gaudytoja prisivijo šmaukštą taip, jog šis buvo kairėje jos pusėje. Daugumai nebūtų buvę patogu, bet dabar strazdanota gaudytoja galės išnaudoti savo pranašumą. Dabar tu būsi mano, jaukindamasi šmaukštą, tarsi laukinį gyvūną ramiai ištiesė kairę ranką dar labiau į priekį, lyg norėdama paglostyti. Pirštais galėjo justi metalą, tereikėjo pasistengti suspausti šmaukštą.

[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Elride Endlercat Spalio 24, 2018, 02:50:30 pm
Jei atvirai, grifė norėjo nusileisti ant žemės ir tiesiog išeiti iš aikštės. Jai viskas stipriai atsibodo. Nuotaika bangavo iš džiaugsmo į nusivylimą, iš įtampos į nuobodybę be veiksmo. Ji net savo pozicijoje nebuvo, o skraidžiojo gindama kitus. Keista, kad jos dar neišvarė iš aikštės, nors žaliaakė nesupyktų. Juk pailsėtų šiek tiek...
Bet ji vis dar kabėjo ore, išsekusi ir be emocijų. Jei būtų drąsesnė ir be sąžinės, turbūt dingtų iš aikštės ir pamirštų kvidičą ilgam, bet, deja, drąsos trūko, o sąžinę mergina turėjo, bent kol kas.
Nė nežvilgteldama, kas vyksta aikštėje, nepažiūrėjusi į švilpių atmušėją, kaip įprasta, Elridė patraukė link Grifų Gūžtos gaudytojos. Ji žinojo, kad tas vaikinukas bandys ją numušti.
-Ir visgi, kokia aš puiki gynėja... Juk gynėjai turi ginti, o aš ir ginu... Na, ne lankus, bet vis tiek...-tyliai su savimi kalbėdama baltapūkė nužvelgė Klarę, Prietema neleido puikiai matyti gaudytojos, bet dėl to nieko nepakeisi. Grifiukei kilo dar daugiau klausimų, kas jei vaikai žais iki pat ryto, kaip jie galės visiškai aklinoj tamsoj žaisti? Ar kažkas panaudoję magiją apšvies aplinką? Bet atsakymus sužinoti galės tik kai tai įvyks, nors nežinia, ar įvyks.
Nužvelgusi tribūnas baltapūkė šyptelėjo, sirgalių mažėjo, tad aikštėje darėsi šiek tiek tyliau. Mergaitė jau suko savo žvilgsnį kažkur tolyn, kai, rodos, kažką pastebėjo netoli savęs. Ji krūptelėjo ir įsitempė. Nesuvokdama, ar jai tiesiog pasivaideno, ar iš tikrųjų ten kažkas buvo, juk galėjo koks muštukas praskristi nespėjus sureaguoti, suspaudė lūpas. Geriau apsidairiusi aplink save Elridė šiek tiek atsipalaidavo. Regis, jai tik pasivaideno, mat nieko daugiau nepastebėjo. Dėl viso pikto paauglė nužvelgė Klarę, kad įsitikintų, jog jai tikrai pasivaideno.
Bestebint vyresnę grifę paauglei kilo mintis ją padrąsinti. Galbūt tai padėtų pagauti šmaukštą? Bet, deja, mergina to nepadarė, nes sugalvojo, kad jos šūksniai gali išblaškyti gaudytoją ir grifai praras šansą laimėti. O to, aišku, Elridė nenorėjo, juolab, kad ją tada imtų kaltinti už išblaškymą.
Mergaitė atsisuko į savo ginamus lankus, kol kas jie buvo tušti ir susivokė, kad per visą tą laiką galėjo ramiausiai pasimokyti triukų. Taip kvidiče reikia žaisti, o ne nesąmones išdarinėti, bet žaliaakei buvo per daug nuobodu, kad tiesiog kabėti ore ir viskas. Bet, deja, kai paauglė panoro išbandyti kažką akys pastebėjo atmušėją, žmogų, dėl kurio ir skrido link Klares, kad tik apsaugotų. Ir žiūrėdama į švilpį, vėl pajautusi pyktį švilpiui, grifė nusprendė, kad atmušėja niekados nebus. Kad ir kaip linksma būtų laidyti muštukus į žmones, juk jie jos nekęs, kaip dabar mergina nekenčia Keito. Galbūt jei būtų daugiau pamąsčiusi apie tai, būtų nusprendusi, kad ir tas švilpis nekaltas, tai tik žaidimas, bet, deja, muštukas buvo paleistas taikinio link ir visos mintys paspruko iš galvos.
-Ginti Klarę, ginti Klarę...- tyliai kartojo sau stebėdama muštuką ir Grifų Gūžtos gaudytoją.

[Bandymas uždengti Klarę stojant tarp jos ir į ją skriejančio muštuko – 4, 3]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Jasmine Diana Amneta Spalio 24, 2018, 03:59:14 pm
 Dėkoju savo šeimai, kad esu pusiau vykęs žmogus.
 Kartais nežinai kuo ko pradėti. Atrodo, kad mintys sukasi galvoje kaip vaikiškas žaislas - vilkelis ir nė nebando sustoti. Minčių vilkelis išblaško visas mintis ir nebeprisimeni Žiobarotyros temos ar eliksyro sudedamųjų dalių, mat mintyse skraidžioja visokios nesąmonės, susikaupti nepavyksta, o visi profesoriai, apsimetantys, kad jiems taip nenutinka, žiūri piktu žvilgsniu, lyg norėdami tave paskersti, supjaustyti gabalėliais ir suvalgyti arba nunuodyti arbata ir sumaitinti savo rožinėms katėms.
 Jasmine nė nesuvokė, kad turi kritlį. Jau automatiškai norėjo žvalgytis ir galvoti ką vėl reiks ginti (pasirinkimas paprastas - Klarė arba Areina, į kitus Keitas nemušė), tačiau atsispyrusi šiam norui, kryptelėjo šluotą žemyn ir šitaip apskrido Roaną, kadangi, nors ši buvo josios sesuo, tačiau nenorėjo su ja pyktis ir muštis dėl kamuolio - grifė taip išvengė atakos  ir galimų sesers kritlio atėmimo veiksmų.
 Jeigu aš būčiau kritlis, man atsibostų gyventi ir nusižudyčiau. Diana pradėjo mąstyti žvelgdama į žemę, kurią aptraukė tamsa, tačiau netrukus pakilo ir galėjo žiūrėti į dangų, kuris buvo ne ką šviesesnis. Visi ant tavęs laiko prakaituotus delnus, tave sukalioja, krato, plėšo, kai bando atimti, o tada meta kaip nereikalingą vaiką gegutė ir gauni smegenų sutrenkimą. Pažvelgė lanų pusėn ir garsiai, gal pernelyg garsiai nusikeikė, pamačiusi, kad lankų beveik nesimato. Iš atminties bandė atkurti vaizdą, tačiau tamsoje matėsi neryškūs metalo kontūrai, kurie suspindo paskutiniame saulės spindulyje. Ir pradingo, kadangi saulė pasislėpė ir pabėgo dirbti vakarinėj pamainoj - apšviesti žemes už Atlanto. Vargšelei niekas nemokėjo algos, tačiau ji dirbo sunkų darbą. Panašiai kaip Clau.
 Jei nieko nesimato - vadinasi, nieko nesimato ir taškas. Būtų galima bandyti kažką įžiūrėti arba mesti kamuolį tiesiai Dievui (ar Oliviai) į langus, tačiau pagailo kritlio - dar paskui jo neras netyčia. O kamuolys tvoskė šalčiu ir buvo šaltas šaltas, lyg ką tik jo nešildė Ro rankos. Tačiau mat juk turi kas nors vykti šiame kvidiče - jei ne lepuolis šmaukštas, kuris nenori būti pagaunamas bus sugautas, tai bent jau ateis tamsa ir trugdys kitiems, kad tribūnose sėdintys Hogiečiai galėtų saldžiai pasijuokti iš kvidičininkų nesėkmės. Nors turbūt visi sėdi ten sustirę, tačiau Amneta nutuokė, kad greičiausiai elfai privirė kokią toną arbatos ir visiems dalina.
 O jeigu kvidičas nebūtų kvidičas? Kur po velnių man tą kamuolį mesti? Amneta dar kartą įtempė visus veido, akių ir kokius tik yra raumenis ir pamačiusi labai neryškų, tačiau vis dėl to - lankų siluetą, užsimojo. Septintakursė pasistengė išjudinti visus sušalusius raumenis ir juos sušildyti, kad metimas būtų kiek tikslesnis (jei taip buvo įmanoma) ir stipresnis (labiau įmanomas dalykas). Nebegalvodama ar viską atlieka teisingai, Diana paleido metė kritlį.

[Metimas perėmus kritlį - 2; 4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Olivia Eier Spalio 24, 2018, 04:29:47 pm
Buvo nei šis, nei tas. Muštukas jau ne pirmą sykį pasityčiojo iš žaidėjų, nuskrisdamas sau kažkur ir nieko nesužalodamas. Tačiau, deja, Olivios atmuštas kritlis pateko į grifų, o tiksliau Jasmine Dianos rankas. Ah, kodėl šis žaidimas jau taip ilgai tęsiasi? Visi žaidėjai jau buvo išvargę, be poilsio, ne ką mažiau pavargę ir žiūrovai, kvidičo rungtynės tokios alinančios tiek fiziškai, tiek emociškai. Tačiau reikia kovoti iki galo.
Mergaitė apsižvalgiusi po tamsią aikštę grįžo į savo vietą. Šiaip ne taip surado tuos svarbiuosius lankus. Jai ir vėl gali tekti juos ginti nuo grifų gaudytojų. O gal neteks, galbūt Beatrice pagaus aukso šmaukštą ir užbaigs varžybas, jai kol kas sekėsi puikiai. Antrakursė nebuvo tikra, ar Klarė jau pamatė aukso šmaukštą, tik matė, kad viena paskui kitą laksto dvi skirtingų spalvų, vadinasi ir komandų figūros. Tačiau tai tebuvo spėjimas, nes tai galėjo būti kad ir gaudytojai ar kokių nors kitų pozicijų žaidėjai.
Sutemus lauke pasidarė labai vėsu. Oras dieną buvo tobulas, tačiau dabar tikrai buvo nekažką. Žinoma, aikštėje viskas virte virė, tačiau tai nereiškė, kad žaidėjai irgi nejaučia šalčio, o ypač Eier, kuri turėjo būti vienoje vietoje prie lankų. Ji skraidžiojo aplink juos, tačiau tai nė kiek negelbėjo. Net tikėjosi, kad kas nors pasirodytų prie šių lankų ir duotų jai užsiėmimo.
Aikštėje, kiek girdėjo iš komentatoriaus, dėjosi labai įdomūs dalykai. Keitas taikėsi į Klarę, o grifų gynėja stojo jos ginti, bet mergaitė negirdėjo ką toliau sakė, nes užsižiūrėjo į tas pačias dvi skirtingų spalvų figūras, taip aršiai kovojančias tarpusavyje. Arba tik taip Oliviai atrodė, arba sutemus šiek tiek atslūgo įtampa aikštėje. Ji jautėsi kiek laisviau, na neskaitant šalčio.
Beatrice, greičiau pagauk tą nelemtą aukso šmaukštą ir užbaik šią kankynę, - galvojo gaudytoja ir mintyse iškilo vaizdinys kaip jos komanda švenčia pergalę, o grifai liūdi pralaimėję. Niekam nelinkėjo blogo, tačiau savo komandai tik geriausio. Tikėjosi atšvęsti pergalę. Ir kuo greičiau, tuo geriau.
Labai netikėtai gynėja pamatė link lankų artėjančią Jasmine. Ką? Dabar? Ji taikys į lankus? - išsigando švilpė, nes tai buvo labai netikėta. Mergaitė giliai įkvėpė ir neturėjo kito pasirinkimo, ar taip ar taip reikėjo juos ginti. Širdies pulsas vėl pagreitėjo, o ji ramino save. Juk ji tikrai puikiai pasirodė praeitą kartą. Tikėjosi, kad pasiseks ir dabar. Tamsoje viskas kiek sunkiau. Visa taktika šiek tiek keičiasi. Geriau būtų kamuolį pagauti, tačiau šiuo atveju bus mažesnė tikimybė apginti lankus. Todėl nusprendė tiesiog ranka ir vėl atmušti. Pakilo kiek aukščiau lankų, dėl Jasmine pozicijos. Paskrido šiek tiek kairiau, taip atsidurs kritlio kelyje. Blogiausias dalykas žaidžiant tamsoje - tai, kad priešininkas gali netikėtai priartėti ir atsidurti prie pat.
Dvylikametė nė nesusigaudė kai pamatė link jos skrendantį kritlį. Kojomis suspaudė šluotą, iškėlė abi rankas aukštyn ir sudėjusi abi rankas kartu nuleido jas maždaug iki pečių lygio ir prisimerkusi pabandė kritlį atmušti kuo dešiniau, į kitą pusę nuo grifų puolėjos.

[Metimo blokavimas atmušant kritlį: 2; 3; 4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Džeimsas Greywindas Spalio 24, 2018, 05:20:27 pm
Po tokių posūkių, nenuostabu, ją suimdavo abejingumas, džiaugsmas, pyktis - įvairiausias spektras emocijų, kaip niekad intensyviai štumruojančių visu pajėgumu pastaruoju metu, o jei tiklsiau, būtent per kvidičo rungtynes. Akistata su Klastūnynu tebuvo sąnarių pramankštinimas, toks fainutis ir vos vos nekaltas žaidimėlis. Tuo tarpu visai nebroliškas (nors giliau pasikapsčius koledžų aukšinamos vertybės turėjo bendrų panašumų) mačas prieš Švilpynės komandą prilygo gerai virtinei dešimties magijos mokslo dalykų egzaminų maratonui per vienut vinutėlę dieną. Kad ir kokie jausmai kilo ir kas ką priminė, šiąminutinė nuotaika atstojo dvejojimo stovyklą.
Mergina keliais švelniai pristabdė Kometą.
Ar ji tinkama atmušėjo pozicijai? Merlinai švenčiausias, ji tokia nevėkšla. Tiek praknist taikliai nenutaikius?… Apgailėtina.
Ari veidas apsiniaukė, nukramtyti lūpų kampučiai nusviro.
Nenoriu. Nenoriu nieko daugiau daryt. Pavargau.
Įprastai ketvirtakursė nekreipdavo dėmesio į tylą gadinantį palaikymo batalioną, sėdimąsias sustačiusį aukštai iškilusiose tribūnose. Tamsėjanti aplinka visgi privertė nenoromis nukreipti žydrąsias akis pastarųjų link. Nesugebėjo įžvelgti sėdinčiųjų veidų, užtat kuo puikiausiai girdėjo sirgalių balsus. Ne, išgirdusi raginimus Švilpynės mokiniams, Areinos širdyje neužsidegė ryžtas perspjauti varžovus. Ne, drąsinantys šūksniai Grifų Gūžtos adresu neįkvėpė azarto ir drąsos. Triukšmas, kiek aptilęs bei tapęs vangesniu, vis tiek giliai dirgino atmušėjos nervus, keldamas tik pyktį, kurį užspaudusi, liko dykai kyboti apžergusi šluotą. Šaltas abejingumas išstūmęs raudonąjį kraują, užliejo grifės arterijas ir venas. Užmerkė apsiblausiusias akis. Visiškai užgožus juodumai, ši atsiduso. Šaltis, gniaužiantis rankas, rankos, traškinantis pečių kaulus, tik dar labiau sustiprėjo. Nieko nedaryti. Toks buvo paskutinis jos noras. Kažkur toliau nežinia kam klyktelėjus, keturiolikmetė pasimuistė, sustingusius pirštinėtus pirštus atitraukdama nuo lygios, bet šaltos kaip velnias, blokšto medienos. Nieko nedaryti. Balti tumulai antrąsyk išsiveržė iš Ari burnos. Nieko nedaryti. Nieko nedaryti. Nieko…
Šaltį ūmiai pakeitė pamažu plintanti šiluma. Tai iliuzija? -  toli pagalvojo, vieną iš plaštakų įbrukusi į lietaplčio kišenes. Šilta… Taip šilta, juolab reikiamybė pajudėti išgaravo lyg nebūta. Nieko nedaryti… Atrodė, užmigs. Akis uždengusių vokų juoduma ramino, viena po drabužiais šylanti ranka tuoj tuoj bus vienas žingsnis laimės keliu, bet šilumą užgožė judesius sukaustęs ledinis drebulys, iškeltas užtelėjusio vėjo šuoro.
Kas čia dabar?
Ketvirtakursė nenoromis kilstelėjo blakstienas. Kol ji nusimuilinusi tykiai snūduriavo, aikštė pavirto kito ėjimo šachmatų lenta. Figūra - kieno, neatpažino - veržėsi į lankus. Kas turi kritlį? - vangiai pamintijo, prasimerkdama plačiau. Ir taip neatpažino kontūrų savininko ar savininkės.
- Koks skirtumas, - pajudinusi lūpas, perkeitė ranką, atgulsiančią drabužio kišenėje. Blokštą perėmusi į kitą, ausys pagavo iki gyvo kaulo pažįstamą zvimbimą.
O tu Dieve švenčiausiasis. Nieko nedaryti. Nepavyks. Muštukas jau buvo įpusėjęs savo kelią, kuomet mergina galiausiai išsijudino iš vietos. Paskutinėmis sekundėmis, it per miegą ir sapną plaukianti atmušėja kūrė negailėdama šluotos. Ši krūpčiojo nuo aliai vieno pasukimo.
Viena…
Smūgis. Švilpio pusėn.

[Lekiančio muštuko į Klarę atmušimas į Keitą 3; 2]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Kajus Arno Wintersas Spalio 24, 2018, 05:21:33 pm
Muštukas praskriejo šalia pat galvos.
Kajus staigiai atsitraukė nuo Beatrice ir lengviau atsiduso.
-Beatrice, geri draugai tada esat, jei tave ignoruoja,- sarkastiškai įsišiepė jaunasis kapitonas, džiūgaudamas viduje, kad gaus progą pamalti liežuviu. Kas jau kas, liežuvis tai tikrai nepavargo per šias rungtynes, o ir žodžiai nukreips mintis nuo išsivadėjančios baimės,- Kaip manai, žasime iki ryto ar bemaž dabar viskas pasibaigs?
Kajui bekalbant, širdis vėl pradėjo normaliai plakti- trijulė vėl sveika ir gyva.
Netikėtai, džiaugsmingai suūžė Grifų Gūžtos sirgaliai. Kajus iš nuostabos pakėlė antakius.
-Kas dabar nutiko? - berniukas nustebo ir prisimerkė, vos įžiūrėjo kitus žaidėjus.
Lengvas išgąstis įsimetė į širdį, kaip į žaizdą pūlinys - komentatoriui paskelbė, kad Roanai nepavyko periimti kritlio iš Jasmine, o Klarė jau gaudo aukso šmaukštą.
Pagautas baimės, apsižvalgęs aplinkui, rudaplaukis suprato, kad šešiolikmetės bendrakoledžės nė kvapo - išdūmė aukso šmaukšto toliau gaudyti.
Orą sudrebino muštuko atmušimas ir Kajus kaip paleista kulka nušvilpė link Keito.
Gavęs trumpučio poilsio, kapitonas truputuką atsigavo- prablaivėjo iš sukausčiusio nuovargio, mintys prašviesėjo.
Šluotos virbai smagiai skrodė orą, o Kajaus akys šaudė į visas puses. Berniukas matė, kaip Keito paleistas muštukas skrieja į Grifų Gūžtos gaudytoją ir kapitonę.
Kad tik pavyktų tau, Keitai!- norėjo viltingai sušukti Arno, deja, šūksnis pasiliko mintyse.
Liftas turi dvi kryptis: aukštyn ir žemyn.
Liftą valdo kiekvienas žmogus. Pasirinkdamas mygtuką jis nusprendžia, kur tiksliai keliaus liftas. Kajus rungtynėse su Varno Nagu pasirinko garbingai pralaimėti, o šiose? Jis gali lėkti link Keito, pasiruošti bendrakoledžio gynybai arba likti čia aukštai, padagėje ir stebėti visus it akyli pelėda. Pastarasis sprendimas gali atnešti pralaimėjimą, tad nenuostabu, kad dabar, tamsiaakis rudaplaukis  šimtu procentu užtikrintas lėkė link Kolinso.
Areina gali mušti, bet kuriuo momentu.
Kajus žaibiškai atsirado prie aviniškų plaukų ir auskarų savininko.
-Sveiks gyvs! O gal tuoj negyvs?- Kajaus veide pasirodė keista šypsenėlė. Jis mėgo juokauti, net ir tais momentais, kai nevertėtų to daryti,- Vis dar prisimeni mano pasiūlymą, susijusį su kepiniais? Jei nudaužia mane- tau kažką iškepu, o jei tave - tu man? Prisimeni dar? - tamsiaskis to paklausęs nusisuko ir įsistibeilijo į vakaro tamsą.
-Mums turi pavykti, Keitai, mums turi pavykti. Mes turim laimėti,- sušnibždėjo sau Kajus.
Atrodė, tą akimirką viskas nutilo.
Ir tada, pasigirdo trenksmas.
Ir zvimbimas.
Juodasis muštukas, susileidamas su po truputį tirštėjančia tamsa, lėkė į Keitą arba Kajų - priklausys nuo tikslumo.
Berniukas atsiduso, pakratė rankas, nuimdamas nuo pečių įtampą. Kaip visada atstatė petį.
-Nagi, nagi. Ataik čionai.
Kvidičas žiaurus dalykas, tačiau, neneikim - įdomus dalykas. Juk visad širpuliukai nubėga kūnu, kai svarstai, kas šį kartą nutiks. Kam šį kartą pasiseks, kam ne. Tą momentą, Kajus maldavo mintyse, kad pasisektų Švilpynės komandai.

[Bandymas uždengti Keitą stojant tarp jo ir į jį skriejančio muštuko 3; 5]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Fiona de Treebook Spalio 24, 2018, 05:22:06 pm
Ir ne. Jis neįskrido į ją. Kiek laukė, kiek troško, bet ne. Nors po tuo troškimu slėpėsi siaubinga baimė, kad vis dėl to pataikys. Ir tada bus blogai. Labai blogai. Bet nepataikė, tad dabar Fionos širdį užplūdo tokia palaima... Kaip ji džiaugėsi, kad neįvyko tai, ko ji taip norėjo. Ir nenorėjo tuo pat metu. Pasisukusi į už jos esančias merginas, pamatė jas irgi sveikas gyvas. Į nei vieną tas mini kamuoliukas nepataikė. Visa laimė.
-Na, sekasi kol kas, tiesa?-pasakė šioms.
-Bet bus sunkiau viskas,-nusiminė.
-Labai sutemo jau, tiesa? Būsiu šalia, jei ko reiks, šūktelkit.
Ir nuskrido. Negalėjo pasitraukti toli, nes tada ne tik nematys (na, kol kas dar matė), o ir negirdės. Ta žiūrovų fonograma viską užgoš. Nors žiūrovų apmažėjo. Dabar jau kur ne kur tik matėsi stebėtojas, nes vis dėl to vakaras. Pamokoms ruoštis, namų darbus daryti reikia prieš naktį. O gal tiesiog vakarienės nuėję. Kad ir kaip bebūtų, jų buvo mažiau. Juk ir taip jau visą dieną stebėjo šitas rungtynes. Negi ir visą naktį jas žiūrės?
-Pala, ką?-tamsiaodė sustojo.
-Mes žaisime visą naktį? Jetus...-nustebo labai. Bet jos niekas neišgirdo, mat visi tikriausiai stebėjo tyliai Jasmine metimą, kurio Fiona nematė. O galėjo. Būtų palaikiusi draugę. O dabar tiesiog skraidžiojo niekur. Mat mąstė, kad kritlio neras, vis tiek jis pas ką nors. Pamąstė, kad šmaukštas tik vienas. Ir jam negalima duotis sugaunamam. Kitaip jau seniai būtų pasibaigusios rungtynės. Tikriausiai, jei jis būtų žmogus, būtų tikras narcizas. Labai išpuikęs ir žiūrintis, kad tik jį visi gaudytų ir žavėtųsi juo. Brrr... Nenorėčiau tokio sutikti. Ir vis dėl to tam narcizėliui reikėjo dėmesio. Neveltui paskui jį lakstė dvi merginos, ir išvis šitą žaidimą žaidė. Juk žaidimo esmė – pagauti šmaukštą? Nusprendusi nukeliauti pas šmaukštą, ji nuskrido pas Klarisą. Šiai trūko labai nedaug iki tikslo, ir tada, jei jai pavyktų visu delnu jį suimti, grifai laimėtų. Pirštų galiukais vos ne lietė aukselį, tad trūko tikrai visai nedaug. Ir kad ir kaip jai puikiai sekėsi, vis dėl to, į ją buvo nutaikytas beveik nematomas tamsoje kamuoliukas, duodantis labai skaudžius smūgius (taip manė Fiona). O Klarei antro smūgio tikrai nereikėjo.
Puolėja stengėsi būti netoliese, kad galėtų staigiai prireikus ginti. Ir štai ta proga atėjo. Mergina šovė į muštuką, tikėdamasi numušti jį nuo tikslo, ir taip apsaugoti gaudytoją. Juk geriau pačiai imtis veiksmo, nei laukti, kol tas daikčiukas paliks mėlynę.

[Bandymas uždengti Klarę stojant tarp jos ir į ją lekiančio muštuko – 3, 4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Roana Amneta Spalio 24, 2018, 05:44:40 pm
Roana išvydo, kaip kritlis vis dėl to pasilieka sesers rankose ir grifė su juo nuskrieja link Švilpynės lankų šaunuolė Džes suniurnėjo Ro mintyse. Mergina jautėsi taip, tarsi kažkas jai trenkė per veidą šlapiu skuduru ir parodė taukuotą špygą arba taukuotą vidurinį pirštą kaip dabar populiaru tarp žiobarų.
Jai nepasisekė ir vėl.
Rausvaplaukė sutramdė iš krūtinės gelmių kylantį nevilties prisisunkusį rinksmą. Po paraliais! Jai nepasisekė!
-Olivia!- suriko keturiolikmetė, lėkdama paskui Jasmine,- Lankai! GINK JUOS!
Švilpė tikėjosi, kad jaunesnioji švilpė greitai sureaguos ir tiksliai apgins geltonųjų lankus.
Tuo tarpu, pasigirdo zvimbimas. Atmušėjai vėl susikibo vienas kitam į atlapus, bet šį kartą - tai jau tikrai aršiai. Keito paleistas muštukas į Klarę, staiga, pasisuko kita linkme - į patį pirmąjį muštuko mušėją.
Keitas.
Roana staigiai atliko viražą ir nudūmė gelbėti Kolinso. Širdis lipo pro gerklę, šaltas vakaro vėjas čaižė puolėjos apsaugas. Mergina jautėsi nekaip - nelaiku iš atminties kylantys prisiminimai apie prefektų vonią sujaukė Amnetos mintis. Mergaitiškas nedrąsumas kėsinosi surankinti švilpę ir nesvarbu, kad šioji buvo pakankamai drąsi.
-Ne!- suriko pati, lyg atsibudusi iš košmaro - košmaro, prisisapnavusio nelaiku.
Kaip tik tą akimirką išvydo šalia Keito ir Kajų. Roana nė nestabdydama šluotos greičio įsiterpė tarp draugų ir į jų vieną lekiantį juodąjį muštuką, ji gins Keitą, net jei tai jai kainuotų gyvybę (nors abejotina, kad kvidičas atima gyvybes)
Roanos akys merkėsi, organizmas laukė smūgio. Prieš užsimerkdama šioji pastebėjo, kad Olivia bando ginti lankus nuo Jasmine Dianos Amnetos atakos.
- Džes, prašau nepataikyk,- lūpos savaime krustelėjo ir ketvirtakursė galutinai užsimerkė, vildamasi, kad šios rungtynės greitai pasibaigs ir nebereiks bijoti muštukų trenksmo ir čiupinėti kritlio.
Ramiai. Tau viskas bus gerai.
Areina nieko nenutrenks.


[Bandymas uždengti Keitą stojant tarp jo ir į jį lekiančio muštuko: 6; 4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Edgar Jeffter Spalio 24, 2018, 07:02:34 pm
RPG vertinimas

Keitas Kolinsas: 9
Beatrice Mae Peck: 9
Klarė Konė Karter: 10
Elride Endlercat: 10
Jasmine Diana Amneta: 9
Olivia Eier: 10
Areina Greywind: 8
Kajus Arno Wintersas: 8
Fiona de Treebook: 9
Roana Amneta: 7

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)

Keitas Kolinsas [6] - Klarė Konė Karter [8] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Klarė Konė Karter [8] - Beatrice Mae Peck [7] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Klarei Konei Karter.
Elride Endlercat [6] - Keitas Kolinsas [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Jasmine Diana Amneta [7] - Olivia Eier [5] = KS [2] = 2 papildomi kauliuko ridenimai Jasmine Dianai Amnetai.
Areina Greywind [6] - Keitas Kolinsas [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kajus Arno Wintersas [5] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Fiona de Treebook [7] - Keitas Kolinsas [6] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Fionai de Treebook.
Roana Amneta [6] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2,5] = KKS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Keitas Kolinsas: 5; 2
Beatrice Mae Peck: 4
Klarė Konė Karter: 6; 1; 6
Elride Endlercat: 2
Jasmine Diana Amneta: 5; 6; 2; 3
Olivia Eier: 4
Areina Greywind: 1
Kajus Arno Wintersas: 2
Fiona de Treebook: 6; 4; 2
Roana Amneta: 5

Keitas Kolinsas netiksliai atmuša muštuką link Klarės Konės Karter.
Beatrice Mae Peck nesugauna aukso šmaukšto.
Klarė Konė Karter nesugauna aukso šmaukšto.
Elridės Endlercat atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Klarės Konės Karter.
Jasmine Diana Amneta tiksliai meta kritlį į lankus.
Olivia Eier atmuša kritlį.
Areinos Greywind atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Klarės Konės Karter.
Kajaus Arno Winterso atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Keito Kolinso.
Fionos de Treebook atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Klarės Konės Karter.
Roanos Amnetos atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja į Keitą Kolinsą.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis skrenda oru.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 10 Švilpynė.
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Keitas Kolinsas Spalio 24, 2018, 10:12:14 pm
Keitas galvoje jau girdėjo energingą, įsivaizduojamo komentatoriaus balsą.
Na štai Kolinsas smarkiai atmuša muštuką... Jis lekia dangumi... Lekia lekia ir.. AK KOKS NUSIVYLIMAS! Mušimas netaiklus! Komanda daužo Kolinsą keptuvėmis, o tada jį padega! Minia šėlsta!
Keitas papurtė galvą.
Nors... Jei jį padegtų tai nebūtų toks ir blogas likimas. Bent jau šaltis  atsikabintų.
Išgirdus Kajaus komentarus, veide nejučia sužibo maža beviltiška šypsenėlė. Smaragdo spalvos akyse šmėžavo nevilties ir nusivylimo šešėliai.
-Negyvas, Kajau, negyvas,-atsakė jaunajam komandos kapitonui Keitas,-O kas dėl maisto, tai atrodo čia niekas niekam nieko nekeps, nes muštukų nebesugebu atmušti, o be to po žaidimo turbūt ir rankų nebeturėsiu!-burną paliko garų debesėliai, kurie naktiniame danguje atrodė dar ryškesni ir nori nenori priminė, kad temperatūra buvo nukritusi žemiau minuso. Vaikams, apsirengusiems plonais megztinėliais ir apsimuturojusiais savo koledžų šalikais, o dar sušilusiems visos šios beviltiškos varžybos turėjo baigtis ligoninės lova ir bjauraus skonio vaistais nuo peršalimo. Dabar, net jei kam pataikytum į nosį, tai turbūt ta kraujo srovelė sustingtų į šiurpų varveklį, kurį galėtum nusilaužti ir panaudoti kaip kitų metų helovyno dekoraciją. Turbūt žmonėms daugiau įvarytum šleikštulį, nei siaubą, rodydamas ir sakydamas “ČIA MANO NOSIES KRAUJAS”.
Kolinso galva nelabai tvarkingai dirbo, nes nuovargis ir kaulus rakinantis šaltis vis dėl to darė savo, nesvarbu kiek laiko save įtikinėtum nepasiduoti. Galų gale visos motyvacinės, galvoje vykstančios kalbos pasirodė visiškai beprasmiškos. Juk, kad ir kiek save įtikinsi, vis tiek atrodo jog ilgas smailus ir vis dar ryškiai raudonu laku (vėl užuomina taikoma į grifus) nulakuotas fortūnos nagas, tą nelemtąjį juodulį nukreipdavo tik tolyn ir tolyn, visai nekreipdama dėmesio į jaunojo švilpiuko pastangas. Vis dėl to ne vien tik Kolinsas sulėtėjo-visi žaidėjai buvo tarsi apsnūdę, lyg kas būtų kartu su tamsa užleidęs ir migdančios miglos užsklanda. Šiaip būtų gan smagu žaisti tamsoje, jei dar būtum susišildęs lašiuku nelabai leidžiamo gėrimėlio ir žaistum su draugais. Dėja, dabar buvo kitaip. Žaidei, kai į nugarą kartu su šalčiu, lyg plaktuku, kaleno ir baimė pralaimėti. Žaidei, kai mokyklos suole sutikti žmonės tapo priešais. Žaidei... Žaidei, net kai nuovargis tave smukdino žemyn.
Dabar, priešingai, nei anksčiau, Keitas po liūdnų minčių motyvacijos toli gražu neatgavo pamestos motyvacijos. Beviltiškumo gumulas, į kurį buvo susimaizgiusi jo širdis, niekuo nepasikeitė. Vaikinas niekur nesiskubindamas apžvelginėjo nakties dangų, apsnūdusiomis akimis. Rega pamažu liejosi, nes garbanius sutelkė žvilgsnį ties ant blakstienų besiilsinčiomis, dailių formų snaigutėmis. Tik staiga prieš akis sušmėžavo išsiliejęs siluetas su... Rausvais plaukais. Tai buvo Roana. Keito širdutė suspurdo tik dabar jau ne iš jaučiamos simpatijos, o todėl, kad pamatė paskui merginą lekiantį muštuką!
-Žaidi mano jausmais, fortūna,-sumurmėjo sau panosėje švilpis, bet baimė kirbanti viduje neleido liūdnoms mintims užguiti savęs. Keitas puolė merginai iš paskos ir muštukui nė nespėjus paliesti jos besiplaikstančios plaukų sruogelės, tvojo muštukui su tokia jėga, kad jau nė nebesirūpino kur tas nelemtas daiktas nuskris. Svarbu, kad toji mergiotė, taip sugebėjusi sujaukti auskaruočio protą, buvo saugi. Iki to laiko, kol nieko nenutiko, Keitas buvo ramus.

[Atmušimas į Areiną Greywind 5;2]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Klarė Konė Karter Spalio 24, 2018, 11:10:00 pm
Prie neryškaus apšvietimo buvo sunkiau suprasti kaip tiksliai sugriebti aukso šmaukštą, kad šis neišslystų iš mažų ir kaulėtų Grifų Gūžtos gaudytojos rankų. Ir nors dieną nebuvo šalta, sutemus pirštai kiek apledėjo ir nežinia ar dėl šalčio, ar dėl blogo sučiupimo, o gal dėl abiejų kartu sudėjus, šmaukštas išsisuko nuo Klarės Konės gniaužtų.
Po krūvos keiksmų, pasukusi atgal paskui kamuoliuką, septintakursė išgirdo apie raudonųjų komandos metimą į lankus, kurį atmušė švilpių gynėja. Tokiais momentais taip norėjosi prisidėti prie puolėjų ir padėti pelnyti tuos dešimt taškų, galinčius nulemti kvidičo sezono baigtį, jei komandos bus laimėjusios po lygų skaičių rungtynių. Grifai jau per antrą žaidimą iš eilės nesugebėjo pelnyti taškų. Ir tai tikrai nebuvo gaudytojos bendrakursių puolėjų kaltė. Jos žaidė gerai, tačiau buvo dienų kaip tyčia ir tokios pakliuvo būtent žaidžiant mokyklos taurės rungtynes.
Vien kritlį įmesti į lankus aišku neužteko. Todėl vietoj to, kad padėtų draugėms, vyriausioji Karter turėjo sugauti šmaukštą. Nelaimėtoms rungtynėms papildomi taškeliai padės nebent žiūrovų akis praskaidrinti, tuo metu, kol kitos prognozės negalėjo būti tokios optimistiškos ir galutinė svarstyklių persvara nebuvo aiški. Klarė tuo metu stengėsi išvilioti šmaukštą iš aikštės vidurio, kur bet kada galėjo būti pavojinga. Kritliui puolėjų rankose judant tai vienų, tai kitų lankų link, muštukais mėgo pasisvaidyti atmušėjai, o dar vienos nuo smūgio liksiančios mėlynės ar neduok nublizgintas šluotos kote, kažko blogiau, septyniolikmetė kapitonė tikrai nenorėjo.
Skraiduole žaliaakė stengėsi pernelyg neatsilikti, juolab, kas švilpė niekaip neatsiliko. Gal panaudoti klaidinantį manevrą? Tai būtų buvę labai rizikinga, tačiau kai abu gaudytojai nebuvo toli nuo šmaukšto, vienas posūkis į klaidingą pusę galėjo būti puiki proga. Šio manevro Grifų Gūžtos gaudytoja niekada nebuvo panaudojusi žaidžiant rungtynes. Per treniruotes tai buvo smagu. Nukreipti šluotą į kitą pusę, viena akimi stengiantis pastebėti kur iš tiesų lekia šmaukštas. Manevrą atilkti patogiausia buvo, kai šmaukštas skrisdavo pažeme, ypač netoli tribūnų ar tarp lankų, kur pasigauti jį po apsukraus ėjimo būtų patogiausia.
Bet galimybė vėl pamesti šmaukštą iš akių buvo per daug didelė. Rungtynės truko jau labai ilgai. Tokių ilgų per savo septynerius metus Hogvartse neteko regėti. Žaidėjai buvo pavargę, darė daug daugiau klaidų, nei tik pradėję žaisti. Klarės, nors ir vienos vyriausių ir sunkiau nuvarginamų, akys vis tiek nebebuvo tokios žvitrios. Galėjo netyčia paleisti šmaukštą, o jei geltonapsiaustė priešininkė neprarastų koncentracijos į kamuoliuką, viskas labai greit galėtų pasibaigti Grifų Gūžtos komandos nenaudai. Tokios nesėkmės strazdanė  sau neatleistų. Tik ne po tokio ilgo kovoto laiko.
Septintakursė nusprendė ir toliau kovoti labiausiai sąžiningu, įprastu gaudytojams būdu. Telaimi greičiausiais, vikriausias ir mikliausias. Ir nors įprastai kiek abejojo savo pajėgumu, tačiau tamsioje aplinkoje buvo kiek lengviau pasitikėti savimi. Gal dėl to, kad protas nuo įkyrių minčių kiek pavargo ir leido šluotos kotą į rankas perimti instinktams. Juk žmonės kažkada vis dėl to buvo medžiotojai, o vienintelis skirtumas tarp šmaukšto gaudymo ir medžioklės buvo tas, jog auksinio kamuolėlio pagavus niekas nesuvalgydavo vakarienei.
Dar vieną tinkamą progą pričiupti Klarė užtaikė būtent prie tribūnų. Jei pavyks prispausti prieš pakylant, sparnuotis spurdės jos rankoje.

[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 2]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Roana Amneta Spalio 25, 2018, 09:42:11 am
  Kaip Roana mąstė taip ir įvyko - Areina nenutrenkė nieko, nes KEITAS NETAIKLIAI TRENKĖ PER MUŠTUKĄ IR ŠIS SKRAIDĖ SAVA VALIA PO PARALIAIS toptelėjo paauglei. Kas per deja vu ir keista rungtynių eiga?!
  Atsidususi, puolėja pažvelgė į Keitą. Keista jog vaikinas jai šiandien net nepamojavo - juk jis tikrai pamena kas buvo prefektų vonoj. Nebent Keitas ne Keitas oi, tik neprisigalvok nesąmonių, Ro sudrausmino save, jis privalo būti susikaupęs
  Pažvelgusi į juodaplaukį, nuskrido šalyn. Būtinai šiam trenks su keptuve (na, virtuvėje juk tokių tūrėtų būt, kiek pamena pati Roročka, o jei nebus - užmaukšlins jam puodą ant galvos ir taškas) po rungtynių.
  Dažnas galvojimas ką dabar darytų vietoj skraidymo šioje arenoje žaidžiant kvidičą, atkeliavo ir dabar. Rausvaplaukė (nors niekas negali atmest galimybės, kad šioji persidažys iškart po rungtynių) nusikeikė, jau pradėjo ryškėti viena kita žvaigždelė, o šie vis dar aikštėje. - Sugaukit povelnių kažkas tą prakeiktą aukso šmaukštą. - Kiek įtūžusi šuktelėjo ir nuskrido šluotkočiu kažkur į šalį nestipriai atmušdama muštuką. Pradėjo nekęsti šio žaidimo, nežinia ar buvo gyvenime koks dalykas, kurio mergiotė nekęstų labiau už kvidičą. Nors, gal ir buvo, tačiau dabar jaunoji Amneta to neprisiminė, nenorėjo prisiminti. Jau pamiršusi ir skaudantį šoną, nudūmė kuo toliau, lyg norėdama pabėgti nuo savęs.
  Netrukus jaunuolė išgirdusi keistą garsą atsisuko - šią vyjosi muštukas, nežinia ar kieno paleistas ar laisvai skrendantis. Sutrikusi prašovė netoli Keito ir išgirdo tą lemiamą garsą - blokšto mostelėjimą ir susidūrimą su juodoju. - Ačiū. - Tarė Keitui ir nulėkė tolyn. Apsižvalgė ką turėtų daryti ir išsyk susirado veiklos.
  Tikrai keistos rungtynės toptelėjo puolėjai kai ši vėl gaudė kritlį, šis skriejo taip lyg kažkas būtų nubrėžęs liniją. Olivia vėl gerai pasidarbavo ir Roanai teko vėl pulti darban. Tikėjosi, jog šį kart niekas neperims. Juk tai taip nesąžininga būtų.

[Gaudymas: 2, 4, 5, 6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Elride Endlercat Spalio 25, 2018, 03:20:54 pm
Pasigirdo gilus atodūsis. Mergaitė nelabai suprato, ar Keitas, kaip ir ji buvo visiškai išsekęs, ar jam matomumas trukdė, nes jo muštukas vėl nuskriejo ne ten, kur turėjo. Aišku, tai teikė šiokios tokios laimės, bet nesinorėjo, kad pastangos kažką apsaugoti būtų veltui.
-Et, nejau man vienai čia taip pabodo?-savęs klausdama paauglė nužvelgė aikštę ir, kadangi neturėjo veiklos, patraukė link vienos iš puolėjų, kuri, kaip ir gynėja, stengėsi apsaugoti komandos draugus. Kokio velnio Elridė nusprendė taip paskraidyti nemąstant, kad ji vis dar žaidžia kvidičą, nežinia, bet turbūt jai tiesiog per daug viskas atsibodo...
Paauglė prisigretino prie komandos draugės ir išspraudusi šypseną pamojo ranka taip pasisveikindama. Ką pasakyti mergina neturėjo, bet jai norėjosi kalbėti ir kažkaip stumti laika pakol viskas baigsis. Grifės pilvas suurzgė dar kartą, tačiau jį ignoruodama žaliaakė neskubėdama nužvelgė švilpių lankus.
-Kaip manai, ar mes dar ilgai žaisime? Jie pasiduoti nenori...-antrąją dalį ištarusi kiek liūdniau mergaičiukė vis tiek išspraudė šypseną. O kad jūs žinotumėte, kaip ji tingėjo kažką daryti. Juk buvo jau naktis, nors dažniausiai toks metas, tai jos aktyvumo laikas, bet ne šį kartą, tikrai ne šį. Elridė sumirksėjo, jai ėmė kilti jausmas, kad akys tiesiog limpa viena prie kitos ir toks dalykėlis visiškai nepatiko.
Nusivylusi savo padėtimi mergaitė nužvelgė lankus, kuriuos turėtų ginti, o tada švilpių puolėją, ji gaudė kritlį, tad šis bet kada galėjo skrieti link jų, bet tai nekėlė emocijų. Žaliaakė neskubėdama ėmė sukti ratus kažkur netoli savo lankų, tada sumąstė, kad pagaliau reiktų kažką išbandyti linksmesnio. Juk džiaugsmo ir laimės tikrai trūko visame žaidime. Paauglė nužvelgė dabartinę situaciją, viskas buvo taip keista. Žmonės pavargę, bet vis tiek žaidžia, emocijų buvo nebe daug, nesigirdėjo šūksnių, ar kažko panašaus, nebent mergaičiukė per tiek laiko ir klausą prarasti spėjo... O seniau, kai ji dar stovėjo tribūnose ir žiūrėjo, kaip žaidžia vyresni mokiniai, juk ten buvo tiek emocijų ir ryžto! Bent mergaičiukei taip atrodė.
-Viens, du, Trys... Elridė tuoj kažką nužudys...-tyliai niūniuodama mergaitė padidino savo greiti, visgi, skristi buvo malonu. Juolab, tik taip skraidydama be kažkokios užduoties ji leido sau pasimėgauti. Akies krašteliu nužvelgė savo komandos gaudytoją. Kilo noras su ja apsikeisti pozicijomis, nors ir to šmaukšto pastebėti nemokėjo, bet bent skraidyti turėtų laiko į valias ir mėgautųsi tuo. Bet, deja, gaudytoja mergaitė nebuvo ir vargu, ar kada bus. Geriausiu atveju grifiukė galėtų keliauti į puolėjos vietą, kadangi jau spėjo įsitikinti, kad atmušėja būti taip pat didžiulis siaubas.
Ir štai, kaip gali būti keista, taip beskraidydama mergina atsidūrė netoliese savo komandos atmušėjos. Iš pradžių paauglė pamanė, kad visgi nebegins jos, kadangi švilpio mušimai buvo amžinai nesėkmingi, bet geriau apgalvojusi ir nusprendusi, kad atsarga gėdos nedaro, ar kaip ten žmonės sako... patraukė link Areinos akimis ieškodama, kur yra švilpis, arba jau lekiantis muštukas.

[Bandymas uždengti Areiną stojant tarp jos ir į ją skriejančio muštuko – 6, 3]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Džeimsas Greywindas Spalio 25, 2018, 04:49:55 pm
Tai pasidarė nepakenčiama. Kiekvienas ėjimas, kiekvienas smūgis tebuvo dar vienas didelis laiko gaišinimas - kritlis skraidžiojo tai nuo vienų, tai nuo kitų rankų taip ir rezultatyviai neįskrisdamas į nė vieno koledžo lanką, o šmaukšto, to mažo nenaudėlio, jokiose rankose, nors atčiupinėtas kaip reikiant, neatgulė. Nulis prieš dešimt. Kankynė tęsėsi toliau.
Šluotoktį perėmusi kairiąja plaštaka, Areina Greywind nestabdydama skrodė tamsųjį dangų toliau. Akies krašteliu ji bukai stebėjo komandos draugų ir varžovų judesius, mintys tylėjo, jokio plano nebuvo. Ėmus veikti automatiškai - pamatai muštuką ir leki - nervus ėdęs stresas bei kitas velnias išgaravo daugiau nebejaudinęs jaunosios merginos. Teliko tik šaltis, graužiantis kaulus. Dar vienas nenaudėlis, kurį numuš su tokiu maloniai garuojančiu, sustabarėjusius pirštus šildančiu arbatos puodeliu, tokia megztinių ir raudonai geltonų kojinių kalnu, kad iki pilnos laimės trūks tik atleidimo nuo namų darbų ir pamokų balagano bent mėnesiui.
Tiesą sakant, į kvidičą po šių rungtynių daugiau nebežiūrės džiaugsmingomis akimis. Tai jau tikrai. O dar labiau į Švilpynės mokinius.
Į orą atmušėja pakilo pakankamai aukštai - iš čia matėsi jau ne be žaidėjų batų raišteliai, bet anų šalmų viršugalviai. Dabar tik atskirk tu juos kad mandra… - pamislijo stebėdama Roanos Amnetos bandymą atsikovoti raudąjį kritlį iš neutralios zonos. Klarės ir Mae Peck nesimatė. Kur jos - bala kas žino. Laiko ieškotis jų, nebebuvo. Pasigirdo širdžiai mielas garsas. Atseit.
Zvimbimas.
Keitas nesnaudė, nors lažinosi, net ir jis norėjo sustoti atsipūsti. Mergina palenkė skraiduolės kotą, pasileisdama priekin. Muštukas, dabar jis ateina jos - kiti variantai šitam ėjimui neegzistavo. Klarę, grifų gaudytoją, jau bandė šturmuot, nepavyko. Ačiū Merlinui. Išleidusi garų kamuolėlius, pasileido pasitikti perkūno oželio. Reikiamame kumštyje suspaudusi nugludintą blokštą užsimojo.
Pokšt.

[Lekiančio muštuko į save atmušimas į Beatrice: 2; 3]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Kajus Arno Wintersas Spalio 25, 2018, 04:50:22 pm
Ačiū, Dievui,- atsikvėpė Kajus, stebėdamas, kaip muštukas netiksliai praskrieja šalia jo ir Keito.
-Na, gal ir neturėsi rankų, o gal turėsi,- vyptelėjo vaikis,- Po rungtynių sužinosim,- atseit šmaikščiai tarstelėjo trečiakursis ir nulėkė Beatrice saugoti,- Gerų smūgių! - palinkėjo, bet vargu ar Keituks išgirdo.
Kol kas fortūna asmeniškai dalinai stovėjo Švilpynės pusėje- pastaraisias kartais Areinai mušant, nei vienas Kajaus ar/ ir kitos bendrakoledžės ginamasis nenukentėjo nuo juoduilio. Todėl, Kajus, nors pavargę, viduje džiūgavo. Tačiau, džiaugsmą greitai sužlugdė prisiminti komentatoriaus žodžiai, kad Beatricei nepasisekė sugauti aukso šmaukšto. Pergalės viltį tik žadino supratimas, kad ir Klarei taip pat nepasisekė sugauti savo neapkenčiamos aukos, kuri senų seniausiai visiems tampė nervus.
-Kad kuo greičiau pasibaigtų rungtynės,- sumurmėjo po nosimi,-Noriu laimėti, bet man jau nesvarbu koks bus rezultatas,- atsidūsavo berniūkštis, labiau palinkdamas į šluotos priekį.
Kajus pralėkė šalia pat Roanos, kuri vėl eilinį sykį bandė sugauti kritlį, pro lankus, įdėmiai saugomus Olivios, ir muštuką, lekiantį Areinos Greywind buvimo vietos. Įdomu, o patys muštukai orentuojasi erdvėje?- kvaila mintis dingtelėjo galvon.
Beatrice figūra artėjo. Iš vakaro tamsos lindo geltona spalva, merginos rudi plaukai, Kajus galvą galėjo jau guldyti ant ešafoto - matė jos gražias rudas akis.
Beatrice jam priminė Melijandrą, bet tik trumpam - šešiolikmetė parodė per šias rungtynes tiek kantrybės, kiek Mela sugebėtų parodyti per kelis kursus - toks jau gyvenimas.
Berniukas norėjo bendrakoledžei padėti - sumąstyti kokią taktiką, deja, galva jau nebeveikė, jau nepriiminė sunkių užduočių, reikalaujančių strateginio ir loginio mąstymo. Kajus buvo pavargęs, kaip ir visi kiti kvidičininkai.
Tik skirtumas, tas, kad dar sugebėdavo pamalti liežuviu.
Priskridęs artyn prie gaudytojos, berniukas suprato, kaip sunku matyti kitus žaidėjus, o ką bekalbėti apie aukso šmaukšto pastebėjimą.
Kajus pajuto tą naštą, slegiančią šeštakursės pečius ir dar karščiau panoro šių rungtynių pabaigos. KIEK DAR LAIKO JIE VISI KANKINSIS SU ŠIUO KVIDIČU!?
Mintys vėlėsi, kaip žodžiai ant liežuvio galo, nuovargis žlugdė, tamsa varė neviltį, nervus tampė nesugaunamas aukso šmaukštas- šios rungtynės atrodė, kaip pati geriausia kankinimo priemonė.
O kur dar pavargę pirštinėti pirštai vos nestiriantys nuo artėjančio šaltuko?
Kajaus viduje tvyrojo sumaištis- nors ir norėjo rungtynių pabaigos, žinojo, jei jie pralaimės - atiduotų viską, kad laiką atsuktų atgal ir vėl pasirašytų belenkiek laiko truksiančioms rungtynėms, kad tik laimėtų su komanda prieš Grifų Gūžtą. Na, taip, pasirodo jo egoistiška pusė.
Netikėtai mintis nutraukė vėl tas pats, n kartų girdėtas muštuko zvimbimas.
Kajus žvilgtelėjo stiklinio žvilgsniu į atlekiantį muštuką.
Ane, vėl bandys nutrenkti Beatrice? Ne per daug nori?
Kūnas, šluota automatiškai susidėliojo į reikiamas vietas, Kajus paskutinįsyk atsiduso, įkvėpė.
Ir pasiruošė.
Taip ilgai laukiamui smūgiui.
Nutrenk mane, aš niekam nereikalingas šiame žaidime.

[Bandymas uždengti Beatrice stojant tarp jos ir į ją skriejančio muštuko: 5;6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Beatrice Mae Peck Spalio 25, 2018, 05:08:54 pm
Šaltas prakaitas mažais lašeliais nuriedėjo šeštakursės veidu. Jos ir šmaukšto duetui atėjo galas - Grifų Gūžtos gaudytoja akiplėšiškai nutraukė dviejų auksu vilkinčiu figūrų šokį. Negana to, įsibrovėlės būta kur kas greitesnės su savo nepriekaištingo stovio šluota, tad pabaidytas auksuolis, išsigandęs dvigubos grėsmės, skriejo tolyn dar didesniu greičiu.
Ant megztinio rankovės palikusi sūrių prakaito lašelių dėmę, mergina apsidairė aplink. Metais vyresnė gaudytoja jau lėkė šiek tiek priekyje, o pati Beatrice savo akimis nebesugebėjo įžvelgti aukselio kontūrų. Nors privertė save susikaupti, o to pasekoje elgtis santūriai ir ramiai, pralaimėjimo baimė ėmė reikšti savo egzistenciją sukeldama stiprius širdies virptelėjimus bei suformuodama gerklėje gumulą, didėjantį su kiekviena akimirka matant Klarę priešakyje.
Šiuo metu ji nebesekė veiksmų eigos aikštėje - ką nutrenkė muštukas, ar kieno rankose snūdūriavo kritlis. Norėjosi kuo greičiau užbaigti rungtynes, užsitęsusias ženkliai per ilgai. Deja, šią akimirką profesionalumas neleido pripažinti mintyse kirbančio noro tiesiog užbaigti šios dienos kančią - nesvarbu, kurio koledžo naudai. Abiejoms gaudytojoms būti nutrenktoms muštukų irgi buvo variantas - skaudus, tačiau išlaisvinantis nuo mėšlungio okupuojamų pėdų bei maudžiančios sustingusios nugaros, kiekvienu staigesniu judesiu išreiškiančios skausmą skambiu trakštelėjimu.
Jos artėjant link tribūnų, bandymai įžiūrėti aukso kamuoliuką buvo dar labiau beviltiški - kur ne kur žiūrovai laikė lazdeles, iš savo galų skleidžiančias blausias švieseles. Net ir toks šviesos skirtumas blaškė Beatrice, dabar nesugalvojančią kurion pusėn sukti, kai priekyje šmaukštą genanti Klarė skriejo tiesiai tribūnų link. Žinodama, kad grifės neaplenks, šeštakursė kilstelėjo šluotos kotą ir tikėjosi, kad pasiekęs tribūnas šmaukštas šaus tiesiai aukštyn, kur jo jau bus belaukianti ant septynioliktų metų slenksčio bestovinti Švilpynės gaudytoja.
Nauja šluota tikrai įeis į pirkinių sąrašą, kartu su lengva bei šilta žiemine apranga, pritaikyta kvidičui žiemą. Nors apsipirkinėjimas burtininkų prigrūstose gatvėse nebuvo pati maloniausia patirtis, vien vaikščiojimas ant žemės dabar atrodė it svajonės išsipildymas - sopantys kojų raumenys buvo be galo pavargę nuo bereikšmio kybojimo. Jei sugebėtų įsiveržti į priekį (kas ne itin tikėtina su muštuko paglostyta šluota), tai gal galėtų su koja atsitiktinai nuspirti už nugaros skriejančią Klarę. Visiškai atsitiktinai, nes mėšlungis užklupo koją, o prasitampyti gi reikia…
Priskriejusi virš tribūnų, per gerą atstumą aukščiau nuo apačioje tą akimirką buvusios grifų gaudytojos, Peck meldėsi, kad šmaukštas staiga skrietų į viršų, į aukso gabalo išsiilgusias švilpės rankas, o septintakursė nesuspėtų sureaguoti,ar bent jau nukreiptų šluotos kotą ne ton pusėn. Gal ir pernelyg daug dalykų, kurių tikėjosi šią akimirką, bet po visos dienos aikštėje merginą nustebinti šiandien būtų buvę sunku. Net jei ir pajuto netoliese Kajų, o komandos narių buvimas šalia dažnai reiškė netoliese klaidžiojantį muštuką, ieškantį naujos aukos. Jei tik muštukas į šmaukštą pataikytų… Tada jau sniege nardysim skraiduolio ieškodamos.

[Bandymas pagauti aukso šmaukštą: 4, 6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Fiona de Treebook Spalio 25, 2018, 05:13:20 pm
Bet ji neapskaičiavo. Neapskaičiavo, kad muštukas irgi skrido. Ir visai ne ten, kur visi galvojo, kad skrido. Fiona tikėjosi, kad bus smūgis, ir jai teko skaudžiai nusivilti, kad oru pralėkė kiauriai. Na, ir nulėkė sau toliau. Toliau nuo visų muštukų, Elridės, Klarės, ir narcizų šmaukštų. Bet poilsis bus trumpam iki kito karto, kai į ką nors vėl taikysis švilpių atmušėjas. Prisiminusi, kad reikia nenutolti per toli, mergina pristabdė, ir tuoj pat pajuto, kaip prie jos prisigretino kita žaidėja. Ši, laimei, buvo pažįstama – tai buvo Elridė!
-Heyy, sveika,-linksmai nusijuokė Fiona. Paklausiusi, ką sakė Elridė, ji pastebėjo gynėjos akyse liūdnumą ir mieguistumą, bet penktakursė mėgino jį nuginti šypsena. O puolėja nusprendė, kad pastangos buvo bergždžios. Nors gražiai visai atrodė – akys liūdnos, atrodo žmogus kris miegot žemyn nuo šluotos (ir tada de Treebook reikėtų ją gaudyti, nes ji buvo arčiausiai), bet šypsena švietė veidelyje tokia plati, kad net patį didžiausią  miegalių pabudintų iš miegų. Ir nepaisant bandymo paslėpti nuovargį, vyresnioji nusprendė atidžiai prižiūrėti Endlercat, nes niekad negali žinoti, kada klastingasis miegas nuspręs paveikti penkiolikmetę.
-Ech... Manau, kad kokią naktelę tikrai dar pažaisim. Naktis juk tik prasidėjo, ką? O jei rimtai, tai nežinau. Mes tegalim tik žiūrėti, kaip Klarė ir ta kita bando pagauti šmaukštą. Ir padėti jai. Kitaip nelaimėsim.
-Cha. O manai, mes pasiduoti norime? Deja.
Po šių žodžių penktakursė nuskrido, ir Fiona pamanė, kad visai būtų gerai jai pačiai kur nors irgi nuskristi. Pavyzdžiui, pas Areiną. Į ją jau daug kartų taikėsi tas velnio kamuoliukas, tad visai apsimokėtų būti šalia. Panašu, kad ten pat skrido ir Elridė, bet Fi nepanoro jos vytis, ir dar kalbėti. O tai dar praneš taip muštukams, kur esanti. Prisikasusi iki Areinos, pasiruošė būsimam muštukui, kuris, kaip tikėjosi grifė, bus paleistas į atmušėją.

[Bandymas uždengti Areiną stojant tarp jos ir į ją skriejančio muštuko – 4, 5]

Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Olivia Eier Spalio 25, 2018, 05:18:54 pm
Taipppp! - jai pasisekė ir šį kartą. Taip. Taip. Taip! - suko linksmai ratus aplink lankus. Džiaugsmas ir vėl perėmė viršų, priversdamas užmiršti visą kitą. Kaip gera žinoti, kad tavo dėka komanda vis artėja link pergalės. O ji taip arti! Telieka pagauti aukso šmaukštą. Tik tą vieną aukso gabalėlį skraidantį aplink kvidičo aikštę. Bea, tu gali! - mintimis kaip visada palaikė gaudytoją. Ji aplamai palaikė visą komanda ir linkėjo jiems visko geriausio. O kaip tu nelinkėsi savo komandai pergalės? Tai realiai prasilenktų su logika.
Olivia nusprendė kol kas neatitolti nuo lankų, tad laikėsi toje pačioje vietoje. Ji klausėsi komentatoriaus, kadangi pati ne kažin ką matė. Tik geltonas ir oranžines figūras tolumoje, ir viskas. Aplamai švilpių aikštės pusė buvo populiari tik tarp jos ir grifų puolėjų. Jautėsi net kiek vieniša. Kur čia nebus bene vienoje vietoje praleidus visą dieną? Bent jau pakvėpavo grynu oru.
Taigi kaip mergaitė išgirdo iš komentatoriaus, Keitas paleido muštuką link Areinos, o ją bandė pridengti Fiona de Treebook. O daugiau naujienų nebuvo. Gaudytojos vis dar ieškojo aukso šmaukšto, kritlis buvo kažkur ore, nepriklausomas ir laisvas nuo puolėjų. Neilgam.
Olivia prisiminė kaip vaikystėje su kaimynais žaisdavo gaudynes. Tik buvo papildoma taisyklė - vienas žmogus gindavo bėgančiuosius nuo gaudytojo. Kvidičo žaidimas kuo toliau, tuo labiau panašėjo į tas gaudynes. Ir spėkit kas visada būdavo gynėja!? Olivia. Galbūt dėl to ji ir pasirinko šią kvidičo poziciją? Net pati lemtingąjį rugsėjį kažkodėl pasirinko šią poziciją, bet tik dabar atgijo vaikystės prisiminimai. Ak, kaip būtų gera sugrįžti atgal į vaikystę, - pamanė ji.
Iš savo minčių prisivertė sugrįžti atgal į kvidičo aikštę, bet kol kas čia nieko reikšmingo nevyko, todėl mergaitė tik skraidžiojo aplink lankus stebėdama ar kas nors iš priešininkų komandos neartėja link jų.

[-]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Jasmine Diana Amneta Spalio 25, 2018, 05:51:50 pm
Buvo galima įsivaizduoti įvairias fantastines būtybes, išleidančias iš tamsos. Buvo galima įsivaizduoti baidykles, dvasias ar net psichus. Tada bent jau paaiškėtų kodėl yra šalta ir taip maišosi visos mintys. Tačiau net be įsivaizdavimų, Jasmine į lankus nepataikė. Vėl, ir vėl nuvylė visus grifus ir juos palaikančius sirgalius. Pati būtų smerkusi kvidičininkę puolėją, pasiduodančią daug mažesnei ir silpnesnei (bent jau taip turėtų būti) švilpiukei, turbūt kokiais penketą metų trumpiau gyvenusiai žemėje. Jei ji kvidičo mokosi pirmus ar antrus metus, o aš tiek laiko, tai kodėl man nepavyksta sėkmingai atlikti metimo? Nors tiesą sakant, pavyko, tačiau Olivia sugebėdavo lengvai atmušti metimus. Per nelyg lengvai, ypač tamsoje. Diana guodėsi mintimi, kad gynėja yra tiesiog arčiau lankų, tačiau net per pasiteisinimus suvokė - ji yra nevykėlė. Galėtų atiduoti Fionai kritlio perėmimą ir ginti Klarę ir Areiną, tačiau drįso suabejoti ir tuo, ar sugebėtų kokybiškai atlikti ir šitą darbą. Ji buvo visiška nevykėlė. Ir deja, tai žinojo beveik visa mokykla.
 Tačiau Fionos nesimatė. Išvis beveik nieko nesimatė, tačiau arčiau lankų matėsi dvi figūros. Ir abi su šviesesniais nei Grifų Gūžtos komandų apsiaustais. Viena tikrai buvo Olivia. Kita... Greičiausiai - Roana. Roana, sesutė, kurios atžvilgiu jautėsi kalta, tačiau nepavyko išvengti rungtynių prieš ją. Ar pulti, ar ne - klausimas buvo ir paprastas, ir sudėtingas tuo pačiu metu. Grifai - drąsūs ir sąžiningi mokiniai, o Jasmine nesijautė nei drąsiai, nei sąžiningai. Nedrąsu buvo nepulti lankų. O kas sąžininga - ar toliau eiti už grifus, ar suteikti sužibėti sesutei - čia buvo būtovės slėpiniai. Suvaidink, kad nespėji prie kritlio. Vienas iš vidinių balselių vertė pasiduoti. Tu su grifais septintus metus. Prie jų pripratus. Neišduok jų, Džes.
 Apsispręsti buvo be proto sunku, tačiau antras balselis buvo stipresnis. Įpročiai ir Claudie - va kas nugalėjo.
Paspartino šluotą, ši lengvai įveikdama vėją artėjo link lankų. It koks ledo drakonas, iškvėpė šiltą orą ir šilti balti tumulai išsisklaidė ore, pasklisdami kelių metrų atstumu, bet nesušildydami oro nei per laipsnį.
 -Atsiprašau, aš tikrai labai atsiprašau,- trumpą kelią iki lankų, murmėjo atsiprašymą kaip kokią mantrą, o atskridusi, vėl pamatė seserį. Net neįsivaizduoju ar ją geriau pamatyti, ar Kajų.
 Šaltus pirštus tiesė link kritlio. Nepasiekiamo, tačiau turbūt - koledžo simbolio. Tačiau simboliu jis galėjo būti tik Amnetai. Simbolio, kad šiame žaidime pirmenybę teikė koledžui, o ne mylimai ir šiaip, labai svarbiai šeimai.
 Nenutuokė kodėl išvis čia žaidžia tą kvidičą. Be jo būtų buvę daug paprasčiau. Be šluotkočių, šluotų virbų, pozicijų ir kamuolių bei apsaugų nuo jų. Nors nedirbo su pavojingiausiu, tačiau amžina grėsmė tykojo visai netoli. Bet kol kas - kritlis. Negyvas ir krentantis it akmuo. Amžinasis įgrystantis prakeiksmas. Kurį norėjosi apvemti.

[Kritlio perėmimas perdavimo metu: 3; 6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Edgar Jeffter Spalio 25, 2018, 06:48:59 pm
RPG vertinimas

Keitas Kolinsas: 9
Klarė Konė Karter: 9
Roana Amneta: 7
Elride Endlercat: 10
Areina Greywind: 8
Kajus Arno Wintersas: 8
Beatrice Mae Peck: 9
Fiona de Treebook: 8
Olivia Eier: 8
Jasmine Diana Amneta: 10

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)

Keitas Kolinsas [6] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Klarė Konė Karter [8] - Beatrice Mae Peck [7] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Klarei Konei Karter.
Roana Amneta [6] - Olivia Eier [5] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Roanai Amnetai.
Elride Endlercat [6] - Keitas Kolinsas [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Areina Greywind [6] - Beatrice Mae Peck [7] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kajus Arno Wintersas [5] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Fiona de Treebook [7] - Keitas Kolinsas [6] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Fionai de Treebook.
Jasmine Diana Amneta [7] - Olivia Eier [5] = KS [2] = 2 papildomi kauliuko ridenimai Jasmine Dianai Amnetai.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2,5] = KKS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Keitas Kolinsas: 3; 2
Klarė Konė Karter: 6; 1
Roana Amneta: 3; 1
Elride Endlercat: 5; 1
Areina Greywind: 2
Kajus Arno Wintersas: 4
Beatrice Mae Peck: 6
Fiona de Treebook: 6; 5
Olivia Eier: -
Jasmine Diana Amneta: 6; 1; 3; 6

Keitas Kolinsas atmuša muštuką į Areiną Greywind.
Klarė Konė Karter nesugauna aukso šmaukšto.
Roana Amneta nesugauna kritlio.
Elride Endlercat neužstoja Areinos Greywind nuo muštuko.
Areina Greywind atmuša muštuką nuo savęs į Beatricę Maę Peck.
Kajus Arno Wintersas neužstoja Beatricės Maės Peck nuo muštuko.
Beatrice Mae Peck nesugauna aukso šmaukšto.
Fionos de Treebook atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštuką nuo savęs atmušė Areina Greywind.
Olivia Eier neatlieka veiksmų.
Jasmine Diana Amneta sėkmingai perima kritlį.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis pas Jasmine Dianą Amnetą.
Muštukas į Beatricę Maę Peck gali pataikyti dar kartą, po kurio ji nebegalės tęsti žaidimo.
Beatrice Mae Peck gali atlikti bandymo pastebėti aukso šmaukštą, kurį jau persekioja varžovų gaudytojas veiksmą.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 10 Švilpynė.
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Keitas Kolinsas Spalio 25, 2018, 08:33:03 pm
Vis dėl to toji vis minima fortūna mėgo tyčiotis iš auskaruoto garbaniaus. Vos kiek šyptelėjusi ir leidusi sėkmingai atmušusti kamuolį ji viską sugadino.
Akimirką, kai muštukas pasiekė Bea, Keito ranka, laikanti blokštą atsileido ir sunkioji lazda, dunkstelėdama pasiekė pliką, nutryptą žemę. Laikas trumpą akimirką sustojo.
-Bea aš... Atsiprašau... Labai atsiprašau!-kaltės kupinas skaudus balsas nuskambėjo per stadioną. Karti, milžiniška skausmo banga nuskandino Keitą visiškai. Nepataisomai. Dabar nerūpėjo, nei blokštas, kažkur ten it koks pijokas besivoliojantis, nerūpėjo ir muštukai kažkur skraidantys laisva valia. Jis bandė apginti Roaną, tik todėl, kad ji jam taip smarkiai rūpėjo ir svaigino, lyg taurė brangaus vyno, tik štai berniukas visiškai pamiršo, jog yra narių, kuriuos ginti turi nepaisant visų tų, kuriuos mieliau gintum...
”Sūnau, mus vyrus valdo širdis, o ne protas, atsimink tai visose gyvenimo situacijose”-taip jam kažkada sakė tėvas.
Taigi ir Keito protą negailestingai ir beširdiškai (jei tai išvis įmanoma) įveikė širdis, kurią užvaldžiusi buvo toji pasiūtėlė rausvų plaukų savininkė.
Kiekviena juodaplaukio odos dalelytė degė karščiu ir nesuprasi ar tai buvo smelkiantis kaltės jausmas ar tas kvailas dalykas vadinamas meile ar išvis tai tebuvo šaltis.
Dabar Keitas tenorėjo, kad viskas baigtųsi. Šilta lova, karšta kakava ir gera knyga susiraičius prie židinio... Ak, kaip gi nuostabiai tai skambėjo! Ir kaip vis dėl to tolimai, nes rungtynės rodos tęsis iki kol visiems nukris rankos ir praeis dar kelios dienos. Abi gaudytojos gaudė tą kvailą geltoną daiktą (kurį Keitas taip mielai būtų ištėškęs į sieną, jog jau beveik įsivaizdavo tai darąs), puolėjai vaikėsi kritlį, mėtydami nieko nenulemsiančius beverčius taškus, gynėjos gynė, na, o atmušėjai, ar bent jau Keitas (na taip, tikriausiai Keitas) skendo savo beviltiškume ir apgalvojo visus blogus gyvenime padarytus spręndimus ir kur gi taip suklydo, jog teko atsidurti čia ir žaisti šį jau iki gyvo (ar negyvo, nes Kolinsas beveik buvo tikras, jog jo kaulai tapo lediniais) kaulo užknisusį žaidimą.
Vaikinas giliai įkvėpė. Gerklę surakino šaltis, lyg būtum sukramtęs mėtinę pastilę ir tada užgėręs vandeniu. Tik štai šįkart gyvas blyškiaveidis nepasijuto. Jis, lyg pavytas šuo, lėtai lėtai ėmė leistis žemyn ieškoti savo prarastojo kompaniono, “mielojo” blokštelio. Džonio! Štai, Keitas net ir vardą jam sugalvojo! (Jei tas daiktas jau buvo sugyvintas ar tai reiškė, kad mušdamas Keitas laikė Džonį už sėdynės ir mušė su jo veidu? Ar atvirkščiai?). Staiga viskas tapo labai keista.
ZVIMBT!
Ak, tas iki kaulų smegenų pažįstamas garsas verčiantis norėti išsirauti ausis ir mesti jas ant nutrypo sniego! Muštukas buvo Keitui už nugaros ir ruošėsi gerokai pagrąžinti jo makaulę.
-Džoni, man tavęs dabar labaai reikia,-pats sau panosėje sumurmėjo Kolinsas, pakreipdamas savo šluotą žemyn. Tas daiktas nė kiek neatsiliko ir nors motyvacijos žaisti nebebuvo, bet motyvacija negauti galvon buvo ir dar kokia!
Ir štai blokštas! Vargšelis (Varškelis-Kaip Keitas pasakytų) voliojosi vienas sniege!
Švilpis šovė prie jo. Viena koja smarkiai praslydo sniegu, bandant sustabdyti. Šluota pavojingai pakrypo kairėn, o kartu su ja ir Keitas. Jau manė nusirisias, tik jo pirštai šiaip ne taip sugraibė blokštą. Vos spėjęs kilstelėti “Džonį” jis atsisuko ir numušė muštuką, kuris jau buvo prie pat nosies. Nedaug trūko.

[Atmušimas į Klarę Konę Karter 2;5]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Elride Endlercat Spalio 25, 2018, 08:44:38 pm
-Kodėl man niekad nepavyksta padaryti kažko gerai!-supykusi mergiotė ėmė rėkti, kai pamatė, kad muštukas praskriejo pro ją. Bet laimei, jį atmušė Areina ir joks grifas nebuvo sužeistas, ar kažkaip nukentėjęs.
Mergaitė nežiūrėjo, kur nuskrieja muštukas, nelabai tai domino ją, juk galvoje tūnojo tik jos eilinė nesėkmė. Pyktis dėl nevykusio veiksmo vėl užvaldė kūną, nors ir viskas buvo jos komandos naudai. Ji skuodė tolyn nuo Areinos link savų lankų, bent jai atrodė, kad savų,  mat nusprendė, kad jau geriau ramiai lauks atskriejančio kritlio, arba žaidimo pabaigos, nei kol muštukas vėl praskris pro ją. Nužvelgusi, kaip gyvuoja kritlis grifė vos vos šyptelėjo. Pamačiusi, kad šis ne pas švilpius, panelė apsiramino, nors vis tiek nervavosi, bet ką padarysi. Ir štai iškilo nauja bėda, šiek tiek komiška, bet ką padarysi, naktis. Mergiotei ne per geriausiai sekėsi orientuotis aplinkoje, mat ji sugebėjo nuskristi gan arti švilpių lankų ir tik tada susivokti, kad skrido ne į tą pusę. O atrodo turėjo pamatyti švilpių gynėją...
-O kodėl gi ne...-prunkštelėjusi Elridė apsisuko ir neskubėdama patraukė link savų lankų, šį kartą teisinga kryptimi.
Nuobodulys ėmė viršų, bet mergiotės galva pagaliau užsikūrė ir pradėjo dirbti, tik, deja, ne taip, kaip turėtų. Paauglė sumąstė, kad jei imtų dainuoti laikas daug greičiau praeitų, o dar jei tai padarytų prie švilpių šie nukristų nuo šluotų ir Grifai laimėtų kvidičą. Aišku, dėl antrosios dalies, vargu, ar išdrįstų tą padaryti, buvo gaila žmonių, tačiau dainuoti sau grifė mielai galėjo. Ir tada pasigirdo niekam nežinom daina iš žmogaus lūpų, kuris nepataikydavo į kas antrą natą.  Bet ką padarysi, paaugliukei bent linksma pasidarė. Dainavo sau ramiai apie kvidičą ir maistą stebėdama aikštę ir joje esantį veiksmą. Nors tas veiksmas ne taip ir domino, vaizdas kartojosi vėl ir vėl... Turbūt jau tūkstantąjį kartą panaudotas žodis, visa tai puikiai apibudintų – nuobodu.
-Pjoviau šieną per visą dieną...-tyliai niūniuodama jau kitą dainą baltapūkė nužvelgė švilpių atmušėją ir pavarčiusi akis suspaudė šluotą. Neišėjo jai ištesėti savo nusistatymo, kad bus prie lankų ir juos gins laukdama pabaigos, neišėjo. Matomumas prastas, bet mergiotė patraukė Klarės link, mat susivokė, kad nuo jos priklausė ta pabaiga.
-Et... Duokit man šieną geriau papjauti gal...-tyliai burbtelėjusi mergiotė nenuleido akių nuo skriejančio muštuko tikėdamasi, kad suspės. Na, juk negalėjo suspėti, tada jau išvis pašėltų ir nebe dainas imtų traukti, o atėmusi blokštą iš Keito į kažką mestų, nors, turbūt ne kažką, o į patį Švilpį, kad šis daugiau nebeturėtų galimybės mušinėti jos komandos draugų. Na, aišku, jei paaugliukei jėgos užtektų, nors tam šansų buvo mažai. Gaila, labai gaila, ji net ėmė mąstyti, kad reiktų pradėti sportuoti, bet tingėjo, va, kvidičas puikus sportas nervams ir užtenka.

[Bandymas uždengti Klarę stojant tarp jos ir į ją skriejančio muštuko – 4, 5]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Klarė Konė Karter Spalio 26, 2018, 02:40:00 am
Šios dienos rungtynės, nors jas nelabai jau galėjai pavadinti dienos, mat laikas sutemus bėgo visiškai nenuspėjamu laiku, jau priminė seną, kaip pasaulis gėrio ir blogio kovą, kuri rodės niekada nesibaigs. Kai tik Grifų Gūžtos gaudytoja priartėdavo prie auksaspalvio kamuoliuko, jis pasprukdavo kaip peliukas Džeris nuo katino Tomo animaciniame žiobarų filmuke, kurį itin mėgo žiūrėti nevertėliai Klarės brolis ir sesuo.
Ir galbūt veiksmas užsitęstų amžinai, bet mokykloje besimokančių mokinių jėgos nuo ilgų rungtynių buvo kiek išsekusios. Muštukai skrido į visas puses, tačiau vis mažiau taikliai ir vis silpnesniais smūgiais. Kritlis nebekrito į lankus, arba nuo nestipraus smūgio sviestas buvo lengvai pagaunamas. O štai aukso šmaukštas buvo turbūt vienintelis rungtynių dalyvis, kuriam niekada nepritrūkdavo energijos žaisti su gaudytojų kantrybe ir patikrinti fizinį pasirengimą.
Laimė, kad praėjus šiokiam tokiam laiko tarpui, akys rodos labiau prisitaikė prie sutemų, supančių naktį žaidėjus labai retai tematančią Hogvartso kvidičo aikštę. Ir jei iš pradžių lekiantį sparnuotį norint matyti reikėjo prisimerkti, dabar raudonais apsiaustais apsivilkusių žaidėjų komandos kapitonės akys buvo plačiai atmerktos ir neatitraukdamos žvilgsnio sekė šmaukštą, laukdamos tinkamos progos rankoms duoti signalą čiupti apvalų, šimtą ir dar penkiasdešimt taškų dovanojantį kamuoliuką.
Karter lėkė neatsisukdama atgal, kai šiurpus ir didelis garsas pasiekė ausis. Žinodama, jog Švilpynės komandos gaudytoja buvo kažkur netoliese, negalėjo sau leisti nusisukti. Pamesti šmaukštą nuvargus būtų lengviau, nei bet kada. Jei bus kas rimto, greit sulauksianti komentaro. Ir komentaras išties buvo ištartas netrukus. Grifų Gūžtos atmušėjai tėškus blokštu per nenaudėlį muštuką šis dar vieną kartą kliudė pagrindinę merginos, skrendančios ant patikimos ir mėgiamos šluotos, konkurentę.
Priminkit man, kad Areinai įteikčiau didelę plytą šokolado. Energijai atstatyti. Ir nors šių žodžių greičiausiai neprisimins, tikrai rungtynėms pasibaigus kiek galėdama pagirs atmušėją, už itin svarbius tikslius smūgius. O dabar kaštonplaukei reikėjo užbaigti atmušėjos palengvintą darbą. Šmaukštas turėjo atsidurti smulkiose Klarės rankelėse greičiau, nei Beatrice spės susigaudyti ir pasivyti savo oponentę.
Šmaukšte, ar ne per daug privaikei visus šiandien, nerdama paskui staigiai žemyn besileidusį grobį, bandė susikalbėti Grifų Gūžtos gaudytoja. Netaupydama savo jėgų lėkė tokiu greičiu, kokiu per treniruotes rizikavo skristi tik tiesiai. Bet tiesą sakant septyniolikmetę buvo užknisę šios rungtynės ir ši ketino pasinaudoti bet kokia švaraus žaidimo proga, galinčia pelnyti raudonųjų koledžui taip išsvajotą pergalę. Nenuorama visaip bandė atsikratyti persekiotojos, jog komandos kapitonei norint nepamesti aukso šmaukšto iš akių, net teko atlikti gana pavojingą kilpą ore, kurią tik prieš porą mėnesių tebuvo išmokusi. Laimė gaudytojai šis manevras pavyko ir kiek pritilusi rungtynių publika kiek atsigavo, apdovanodama Klarę palaikymo šūksniais. Tačiau raudonapsiaustė labiausiai norėjo kito, šiuo metu pačio vertingiausio prizo. Sparnuotasis skraidūnas vis lėkė toliau, bandydamas išsisukti nuo gniaužtų, sustabdysiančių sparnelių plasnojimą šią vėsią, tačiau visai gražią giedrą naktį. Viena ranka vis siekdama šmaukšto sekė paskui mažų sparnų skleidžiamą garsą, siekdama išgirsti tylą, parsirandančią vėsiam metalui atsiradus rankose.

[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 3]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Džeimsas Greywindas Spalio 26, 2018, 03:19:19 pm
Per atmušėjo lazdos medieną ir Areinos rankas žaibiškai perskriejusi atmušimo smūgio jėga vis dar virpino raumenis. „Kažin, iš kokio medžio gamina tuos blokštus, kad jie nesulūžta? O gal ir lūžta? “ - kažkodėl pasvarstė mergina, intuityviai delnais pamainomis patrindama dilbius, kad iš jų dingtų ta įtampa ir keistas virpulys. Situacija šiek tiek pagerėjo - šiek tiek, bet nežymiai. Merlino kojinės, kaip ji smogė net neskaičiuodama spėkų ir negailėdama savęs... Kaip išbadėjęs žvėris, dievaži. Ir iš inercijos netgi kelis metrus praskrido pro šalį. Smogė iš jėgos, praskriejo pro šalį ir mąsto apie, rodos, visai šiuo metu neaktualius dalykus. Kodėl gi šitaip, kurgi taip matyta?
Areina kilstelėjo akis aukštyn, staigiai sustabdė šluotą ir lėtai atsigręžė. Kalbant atvirai, nelabai logiška veiksmų seka, bet yra kaip yra. Jau automatiškai muštuką pastebinčios atmušėjos akys žaibiškai susirado agresyvųjį kamuolį, jau lėtai artėjantį link jos. Krūtine perbėgo abejonė ar nelabai gera nuojauta, o tuomet akys suprato, kad kamuolys ne į ją skrenda, o nuo jos. Optinė iliuzija - galbūt dėl netolygaus aikštės apšvietimo ir vakarinio dangaus kontrastų su akiai nelabai malonia dirbtine šviesa. Kiek pastebeilijusi Areina suprato, kad jos pasiuntinukas lėkė tiesiai į taikinį. Tiesiai į Beatrice. Mergaitė jau nė kiek nedvejojo, jog kamuolys pasieks tikslą, o keistą sutrikimą pakeitė pasididžiavimas savimim tik vis dar trikdė ta raumenų įtampa.
Velnias, turėjo skaudėti“, - net prisimerkė Areina, kai kamuolys pataikė į švilpę. Visgi buvo padarytas geras darbas Grifų Gūžtai. Rezultatas išlygintas. Greywindų dukra pasižvalgė į šonus, ieškodama Klarės Konės Karter - dabar ji turėjo puikias galimybes pelnyti raudonajai komandai pergalę.
   O ką dabar? Areina, vis dar mažumėlę apsvaigusi nuo smūgio ir kažkieno triukšmo tribūnose - turbūt grifai rėkė is džiaugsmo, o švilpiai - iš nusivylimo - sukinėjosi tai šen, tai ten, kol beveik nemąstydama priėmė dar vieną sprendimą. Šito nemąstymo priežastis turbūt buvo adrenalinas, o pasekmės aiškios dar nebuvo. Pirmasis švilpis, pasimaišęs po Areinos akimis, buvo Keitas Kolinsas. Grifiukė prisimerkė, įvertindama jo skrydžio numatomą trajektoriją (kalbant atvirai, turbūt tik jai taip ir atrodė, mat, kad numatytum kvidiče kažkieno skrydžio kryptį ir jos pokyčius, reikia super ekstrasensinių galių), tuomet atsigręžė - ir pačiu laiku, nes link Klarės Konės Karter jau skrido, tik gana lėtai, muštukas. Galbūt ir pats dar apsvaigęs nuo smūgių ir skrydžio lėkio. Mergaitė pasileido į tą pusę, pasiruošė lazdą, suėmė ją abiem rankom, užsimojo iš dešinės ir padovanojo Grifų Gūžtai dar vieną įspūdingą pliūpsnį jėgų. Pokšt. Dar vienas gana aukštas, bet malonus ausiai garsas.
   Smūgis turbūt nebus toks stiprus ir sėkmingas, koks buvo pirmasis. Areina nebesijautė tokia sumišusi - veikiau keistai plėšri. Akimis nusekė dar vieną skriejantį švilpį, galbūt dar vieną galimą taikinį. Per daug jų, reikia ištaškyti. Užsiveisė kaip barsukai. Oi. Jie juk ir yra barsukai... Visgi adrenalimo suspaustos lūpos nepragiedrino susikaupusios mergaitės veido šypsena dėl šio menkaverčio juokelio. Dabar mintis užvaldė kita mintis... Ar viskas gerai pavyko? „Godrikai Grifai, Grifų Gūžtos globėjau ir įkūrėjau, palaimink ir šį mano smūgį...“ - mintijo Areina, šiaip jau abejojanti visokiais dievais ir nematomomis būtybėmis. Dabar reikėjo visų grifus globojančių žinomų ir nežinomų matomų ir nematomų esybių palaikymo.

[Lekiančio muštuko į Klarę atmušimas į Keitą: 2;1]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Kajus Arno Wintersas Spalio 26, 2018, 04:13:39 pm
Kajus negirdėjo savo riksmo.
-BEA! BEEAA!
Kapitonas juto, kaip širdis lipo per gerklę rankos drebėjo, baimė kaustė visą kūną, tapo sunku kvėpuoti.
Beatrice nutrenkė muštukas.
Juoduilis daužėsi į Švilpynės gaudytoją taip, tarsi jo iš viso nebūtų - muštukas buvo taip taikliai paleistas it Areina būtų pati meistriškiausia atmušėja visoje mokykloje.
Jai tik pasisekė,- norėjo sau sakyti Kajus, tačiau sukausčiusi panika ir baimė neleido nieko blaiviai išmąstyti.
Jie tuoj prakiš.
-Bea!- suriko rudaplaukis ir mėtėsi su šluota prie bendrakoledžės,- Bea, aš atsiprašau, Bea, aš klydau, atleiskk...- berniukas visas drebėjo, kaip ir jo balsas, pilnose paniškos baimės akyse žibėjo skausmas, neviltis, pyktis ant savęs.
Arno degė noru šešiolikmetei kaip nors padėti - palaikyti jos šluotą, ar ką dar nors padaryti, tačiau nežinojo ko imtis. Kvidičas liko už nugaros, liko tik nukentėjusi Mae Peck. Fortūna it viską žinanti moteris šelmiškai nusišypsojusi išdidžiai nusuko nugarą ir nužingsniavo link raudonųjų komandos.
"Aš gi tau sakiau, kad pabūsiu šalia jūsų tik trumpam. Liūtai - visų žvėrių karaliai. Jie privalo ir turi visada laimėti"- tarsi tai sakė fortūna, išdidžiai nuplaukdama nuo geltonųjų komandos.
Tuo tarpu Kajus bandė sutramdyti ašras. Jis žinojo, kad Bea daugiau neiškęs muštukų smūgių. Dar vienas - ir ji tegalės pasvajoti apie aukso šmaukštus ligoninės sparne, o blogiausiai - Skutelio ligoninėje.
Berniukas nervingai kramtė apatinę lūpą, baimei liko nedaug, kad paimtų viršų. Jie prakiš, pralaimės. Be Beatrice aukso šmaukšto neįmanoma sugauti. Niekas iš jų per treniruotes nesimokino kaip žaisti šioje pozicijoje! Jie pražuvę!
Ir kodėl gi jis turi tampyti sau nervus dėl kvidičo? Kajus susiraukė. Tai tik žaidimas. Labai skausmingas žaidimas, bet vis dėl to žaidimas.
-Bea...- berniukas pakėlė galvą į šeštakursę,- Jie nelabai moka susitaikyti su pralaimėjimu. Jei jie laimės - norės dar daugiau laimėjimų. Šis troškimas juos sužlugdys, tačiau - mūsų ne. Mes mokam pralaimėti. Kas per šias rungtynes nutiks - nesvarbu. Bus kitas čempionatas ir Švilpynė atsirevanšuos. O, dabar... - jaunasis kapitonas švelniai, kaip tik mokėjo mielai nusišypsojo, tamsiose akyse žybtelėjo šelmiškumo žiburėlis,- Mes parodysim, kas nutinka, kai užveri kilpą ant barsuko kaklo.
Geriau garbingas pralaimėjimas negu dezertyravimas arba išankstinis nusistatymas, kad jau pralaimėsime ir geriau jau nesistengti žaisti.
Toks panašus jausmas jau buvo aplankęs jaunąjį kapitoną per varžybas su varniais-  kai supranti, kad jau nebegali atlikti veiksmingų, reikšmingų veiksmų - tačiau visgi, Kajus jau dabar stipriau nesupanikavo, matydamas, kaip kvidičo taurė slysta iš rankų. Vos kai palinkėjęs sėkmės, šaltų nervų ir kantrybės Beatricei, rudaplaukis iš karto nuskriejo link Keito.
Tuo tarpu šis, pasirodo jau buvo smogęs muštukui, kuris privalėjo taikliai skrieti į Klarę.
Greitai permetęs akimis per kvidičo aikštę, įvertinęs saviškių padėtį, Kajus prisiartino prie buvusio gynėjo.
-Vis dar galioja tas susitarimas su kepiniais,- tarė ramiai rudaplaukis, žvelgdamas į lekiantį muštuką į Keitą.
Muštukas jau buvo visai nebe toli dviejų švilpių.
- Pasimatysim virtuvėj!,- ir Kajus vėl atstatė petį.
Vėl nepaliesi manęs!? - sušuko mintyse trylikametis,- Vėl nepaliesi manęs!? Ataik čionai moliūge, tu!
Vakaras tamsėjo, kaip ir Kajaus akys iš pykčio.
Tuo tarpu sniegas kuo ramiausiai spindėjo po šluotų virbais.

[Bandymas uždengti Keitą stojant tarp jo ir į jį skriejančio muštuko: 3; 4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Jasmine Diana Amneta Spalio 26, 2018, 04:28:44 pm
 Vėl sugebėjusi perimti kritlį, Jasmine nusikeikė ir ieškojo geresnio kampo taikymui į lankus. Atsibostanti monotonija dar labiau atsibostančiame gyvenime - kas gi gali būti prasčiau?
Aš esu laimiga,
Laiminga it laisvas paukštelis,
It gėlė rausva.
Aš esu laiminga
Gyvenimas - lyg pasaka linksma,
Manęs nevaržo narvelis.
Aš esu laiminga,
Laiminga it laisvas paukštelis.

 Įtikinimai, kad Diana yra laiminga, nereiškė nieko. Visiškai nieko, nes buvo paukšteliu auksiniame narvelyje - puikioje, tačiau varžančioje grifų komandoje, nors būtų daug mieliau pajuokavusi Didžiojoje salėje su švilpiais ar kokioje nenaudojamoje klasėje primaitinusi juos keksiukais. Ar sausainiais, didelio skirtumo nebuvo.
 Tačiau iš gražaus pasaulėlio pabusti liepė šaltas vėjas. Visas tas apsaugantis burbulas, rožiniai akiniai, nukrito ir septintakursė liko vis dėl to kvidičo aikštėje. Su šluota, kurią, tiesą sakant, gavo taip sunkiai (ypač, žinant šeimos finansinę situaciją) bei kvepenčią šluotų priežiūros priemonėmis, tačiau užuodė tik drėgmę, kurią nustelbė - taip ilgai sėdint ant šluotos ir bandant nuskristi tai į vieną, tai į kitą pusę, darėsi šilčiau, tačiau vis dėl to galūnės šalo. Kiek aukų atneš kvidičas? Greičiausiai dauguma greitu metu iškeliaus pas Madam Pomfri, ieškos vaistų nuo slogos, nes patys nemoka išsivirti.
 Jasmine stipriai suspaudė kritlį - jei dar lašeliu daugiau pastangų, turbūt šis būtų išlėkęs apsižvalgyti kas ten žemėj dedasi. Sesut, atleisk. Mestalėjo švilgsnį į kamuolį ir šį kartą prisiartino arčiau lankų, gal vis dėl to problema buvo tame, kad anksčiau per daug pasitikėjo savo jėgomis ir kamuolį mesdavo iš toliau. O gal Olivia šį kartą neatmuš... Nors buvo gėda jaustis prastesnei prieš dvylikametę, tačiau deja, bet teko. Jaučiu, čia paskutinis šansas nesusimauti. Nagi, Džesyt.
 Diana nusitaikė į dešinįjį lanką bei stipriai užsimojo. Paleido kritlį.
 Šis paliko grifiukės rankas ir Amneta jau matė jį skrendant. Kur? Į nežinią. Šis judėjo greitai, visai negrakščiai, it maratono bėgikas, o ne koks šokėjas, tačiau tiesiai. Kritlis nebuvo kaltas. Jis nebuvo užkeiktas, nebent Jasmine buvo prakeikta. Kamuolys visuomet vykdydavo nurodymus, tik reikėdavo juos teisingai pateikti, kas tiesą sakant nesisekė. Mesdavo kreivai ir neapskaičiuodama jėgos. Dažniausiai per silpnai, bet pasitaikydavo, jog kamuolys ir prašvilpdavo virš lankų.
 Stipriai įsikibo į šluotos kotą, kuris dar atrodė visai naujas, mat stengėsi savo transporto priemonę prižiūrėti. ,,Kometa 140" nebuvo pati geriausia šluota, maždaug per aukso viduriuką, tačiau tikėjosi, kad to pakaks. Svarbios sekundės kartais buvo lemiamos ir būtent šluotos dėka tekdavo apginti ką nors (kritlį, žmogų, ar savo fantaziją ir išsigalvojimus) arba pulti (aišku, ne žmogų. Juk ne fėja kanibalė buvo).
 Užsimerkė. Kartais geriau, kai nematai tiesos. Skaudžios tiesos, nes nutuokė, kad ir vėl, eilinį kartą nepavyko.

[Metimas perėmus kritlį: 1; 2]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Olivia Eier Spalio 26, 2018, 05:43:47 pm
O ne! Eier širdis atrodo sustingo išgirdus lemtingą komentatoriaus balsą. Jie vėl įklimpo į duobę. Labai labai gilią duobę. Beatrice numušė tas baisusis muštukas. Įvairiapusiškai švilpiai nusileido grifams. Olivia pasitrynė mieguistas akis, kad neužmigtų vietoje. Situacija buvo labai sunki ir dalį jos jai ir vėl reikės atlaikyti. Kritlis vėl atsidūrė grifų rankose, o jie žinoma iš kart taikysis į lankus. Jau atrodo galva sviro ant peties, bet turėjo laikytis prieš miegą ir išlikti stipria bei susikoncentravusia.
Visą laiką mergaitei atrodė, kad kvidičo žaidėjai yra tokie neįtikėtini, lyg kokie superherojai. Ji net svajojo tapti kvidičo žaidėja, bet kai jau buvo vyresnė pagalvojo, kad tai bene neįmanoma. O kuo tik ji nenorėjo būti vaikystėje? Kai buvo visai maža svajojo tapti slibinų dresuotoja, tada dar norėjo būti hilere, aurore, profesore, Merlinu, dirbti Gringotse, tada pardavinėti saldainius Kiaulasodyje ir net virėja Hogvartse. Kažkodėl Olivia pajuto jog kvidičas primena įvairius vaikystės momentus. Gal tai turi kažkokių magiškų sąsajų apie kurias ji nežino? Būtų įdomu išgirsti.
Ji prisivertė sugrįžti atgal į aikštę, nors pro tamsą nieko nesimatė. Žinojo, kad netrukus turėtų pasirodyti kažkuri tai grifų puolėjų. Nebuvo tikra kuri, bet tai jai nedarė esminio skirtumo. Nenorėjo turėti blogų minčių, bet ji labiau prisibijojo Jasmine Dianos, kuri jos nuomone kaip žaidėja buvo kiek stipresnė. Bet tai tik jos susidaryta nuomonė, kuri gali būti labai neobjektyvi. Gyvenime žmonės vienoki, o žaidime kitoki.
Ir galiausiai ji išvydo artėjančią priešininkų komandos žaidėją. Eier kūno nematė, tačiau suprato, kad tai Jasmine. Olivia laukė jos tolimesnių veiksmų. Nesitikėjo kažko ypatingo, tačiau negalėjo anksčiau laiko atmušti kritlio. Ar ne?
Ši kartą buvo visai rami. Ramiai kvėpavo ir stengėsi negalvoti apie tai kas gali atsitikti. Stengėsi galvoti kuo blaivesniu protu ir neleisti iš sielos kertelių išlįsti jauduliui. Keliom sekundėm užsimerkė ir atsimerkus matė, kad jau buvo laikas ruoštis atmušimui.
Tvirtai suėmė šluotą ir įsitaisė per vidurį lankų. Nusprendė šįkart išbandyti kiek kitokią strategiją. Nusileido kiek žemiau, taip galės kylant viršun ranka atmušti kamuolį. Skamba gana paprastai. Šįkart Olivia atidžiai tyrinėjo priešininkės judesius ir kai jautė jog tuoj kamuolys skris oru pasiruošė. Pasitraukė dešiniau nuo lankų. Ir. 1..2..3..
Ir štai! Kritlis jau ore, jis skrenda link jos. Tau tereikia ranka jį atmušti, - kartojo ji sau, kad nieko nesumaišytų. Švilpė suspaudė stipriau kojomis šluotą vis dar galvodama ir ištiesusi savo rankas pakilo kelis metrus aukščiau bandydama atmušti kritlį.
 
[Metimo blokavimas atmušant kritlį: 1; 3; 6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Fiona de Treebook Spalio 26, 2018, 05:50:49 pm
Aha, pasiruošė. Bet pajutusi, kad jis netoli, movė iš tos vietos kuo toliau. Išsigando mat. Iki tol dar nebuvo pabijojusi smūgio ir skausmo nė karto. O dabar, taip netyčia, nebeiškentė. Atsibodo jai tie visi muštukai. Nors nieko nuostabaus, juk žaidė jau visą dieną, vakarą, tuoj va ims, ir naujas rytas išauš. Pakils saulė ir vėl viską šilfys skaisčiai šviesdama. Ir spigindama į akis.
 Mergina movė į kitą aikštės galą, kuo toliau nuo savo draugių ir jas puolančių muštukų. Pasiekusi kažkuriuos tai lankus sustojo, ir pridėjo vieną ranką prie širdies. Net per apsaugas jautė, kaip daužosi širdis. Fiona buvo labai išsigandusi. Ji bijojo smūgių. O smūgius sukelia muštukai. Kol kas į ją muštukai nekeliavo, bet jai vis teko ginti Areiną ir Klarę, todėl tikimybė būti nutrenktai ir gauti tą smūgį buvo labai didelė. Iki šiol mergina dar nebuvo pagalvojusi apie šią baimę. Iki šiol ji jai netrukdė žaisti ir ginti. Matyt, dabar sustiprėjo, nes ji negalėjo tamsoje įžiūrėti tos artėjančios grėsmės. Net nežinojo, į kurią kūno vietą trenks. Tad tas buvo labai nepatogu. Gal kažkas tave tiesiog užkliudys, o tu jau galvosi – „viskas. Pataikė į mane“. Rytas protingesnis už vakarą, kaip sakoma. Šviesa geriau už tamsą.
-Vardan šviesos, taikos, ir grifybės!-suriko tamsiaodė, ir patraukė ieškoti Klarės. Juk greičiausiai į ją skries tas siaubas. Paskraidžiojusi po visą aikštę, pagaliau suprato, kad laikas senka, ir muštukas greit pasieks tikslą. De Treebook pasistengė kiek tik gali, kad užlįstų tiesiai priešais Elridę, kuri irgi ką tik atlėkusi buvo.

[Bandymas uždengti Klarę stojant tarp jos ir į ją skriejančio muštuko – 2, 4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Beatrice Mae Peck Spalio 26, 2018, 06:01:08 pm
Tyliai tamsoje tykodama iš apačios išlįsiančio šmaukšto, kartu su šiek tiek atsiliekančia grifų gaudytoja, Beatrice nė nepajuto kaip fortūna nusprendė dar kartą iš jos pasišaipyti, jos link paleidusi tamsoje nematomą muštuką. Medžiok, arba būsi sumedžiotas - tokiais žodžiais kvidičas turėtų prisistatyti visiems. Tą šiandien jau trečią kartą patyrė Švilpynės gaudytoja - aukso šmaukštas nulėkė tolyn, o muštukas žiebė šeštakursei į koją, garsiu trenksmu paskelbdamas apie savo galybę. Kojos būta tos pačios, randais pasipuošusios po nesėkmingo kritimo žemyn nuo šluotos toje pačioje aikštėje prieš keletą metų, tad skausmas pervėrė merginos kūną, priversdamas susiriesti ir prisiglausti prie šluotos.
Iš įvykio vietos pabėgęs muštukas linksmai jau taikėsi patiesti kitą auką, palikęs vieną pačią Beatrice, vos besilaikančią ant šluotos tiesiai virš tribūnų. Šį kartą būtų nukritusi ant būrio žmonių, tik šį kartą tamsa būtų bent jau šiek tiek apsaugojusi jos savigarbą. "It's raining women" taptų ją atspindinčia daina, o noras žaisti kvidičą kitose rungtynėse būtų praktiškai neegzistuojantis.
Ir vėl ji nepastebėjo muštuko, ir vėl savo kūnu už tai kenčia, o tuo pačiu ir pati komanda - Klarė ir auksuolis jau buvo tolumoje, o tokioje tamsoje, praradus gan daug laiko, šmaukštą pastebėti iškart buvo iššūkis nemenkas. Skausmas vis dar buvo aptemdęs jos akis, tad prireikė kelių minučių, kai tamsą akyse pakeitė aikštė, paskendusi vakaro sutemose. Pajuto, kaip paraudęs veidęs iš pykčio, gėdos ir skausmo tiesiog signalizavo pavojų aplinkiniams - prie šios jaunos moters geriau dabar nelįsti. Nė neapsižvalgiusi aplink, vis dar ūžiančiomis ausimis, Beatrice tvirtai, it įsikibusi į kieno nors smaugiamą kaklą, šovė aukštyn tikėdamasi, kad grifų gaudytoja su persekiojamu muštuku nulėkė ten pat. Tikimybė buvo labai maža, tačiau faktas, kad rungtynės vis dar nebuvo pasibaigusios, kėlė gaudytojai menkas viltis vėl sugrįžti į žaidimą.  Būnant aukštai danguje bent jau galėjo atsikvėpti nuo triukšmo ir žmonių.
Tamsa nors ir negelbėjo, bet mergina vis dar tikėjosi kažkur tolumoje išvysti Klarę.


[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą, kurį jau persekioja varžovų gaudytojas: 4, 6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Edgar Jeffter Spalio 26, 2018, 07:00:22 pm
RPG vertinimas

Keitas Kolinsas: 9
Elride Endlercat: 10
Klarė Konė Karter: 10
Areina Greywind: 10
Kajus Arno Wintersas: 10
Jasmine Diana Amneta: 7
Olivia Eier: 10
Fiona de Treebook: 7
Beatrice Mae Peck: 6

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)

Keitas Kolinsas [6] - Klarė Konė Karter [8] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Elride Endlercat [6] - Keitas Kolinsas [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Areina Greywind [6] - Keitas Kolinsas [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kajus Arno Wintersas [5] - Areina Greywind [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Jasmine Diana Amneta [7] - Olivia Eier [5] = KS [2] = 2 papildomi kauliuko ridenimai Jasmine Dianai Amnetai.
Fiona de Treebook [7] - Keitas Kolinsas [6] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Fionai de Treebook.
Beatrice Mae Peck [7] - Klarė Konė Karter [8] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2,0] = KKS [0,5] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Keitas Kolinsas: 1
Elride Endlercat: 4
Klarė Konė Karter: 3; 2
Areina Greywind: 5; 4
Kajus Arno Wintersas: 4; 5
Jasmine Diana Amneta: 3; 4; 6
Olivia Eier: 3
Fiona de Treebook: 4; 3
Beatrice Mae Peck: 2

Keitas Kolinsas netiksliai atmuša muštuką link Klarės Konės Karter.
Elridės Endlercat atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Klarės Konės Karter.
Klarė Konė Karter sugauna aukso šmaukštą.
Areinos Greywind atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Klarės Konės Karter.
Kajaus Arno Winterso atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Keito Kolinso.
Jasmine Diana Amneta netiksliai meta kritlį.
Olivios Eier atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes kritlis neskrieja į lankus.
Fionos de Treebook atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes kritlis neskrieja link Klarės Konės Karter.
Beatrice Mae Peck nepastebi aukso šmaukšto.

Kvidičo rungtynės baigtos

Rezultatas: Grifų Gūžta 150 - 10 Švilpynė.
Pergalę švenčia Grifų Gūžta.
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Kajus Arno Wintersas Spalio 26, 2018, 07:57:16 pm
O sniegas kuo ramiausiai spindėjo...
Švilpimas it žiobariška sirena perėžė orą.
Rungtynės baigtos.
Kajus iš nuostabos ir nieko nesuprasdamas žvelgė į tolį. Muštukas nepalietė nei jo, nei Keito. Visi švilpiai buvo sveiki ir gyvi, tik be galo nukamuoti.
Švilpynės sirgaliai sedėjo be amo, o tuo tarpu Grifų Gūžtos - šėlo kaip patrakę ar pavartoję kažkokių eliksyrų. Negi privalgė neaiškios kilmės keksiukų?
Blogiausiu atveju, jie nenurims dar ilgai.
Fortūna atseit užjaučiančiai nusišypsojo geltonųjų komandai ir išnyko iš kvidičo aikštės, o tuo tarpu Kajus švelniai nusišypsojo pats sau ir saviškiams.
-Nenukabinkit nosies, draugužiai,- tarė bendrakoledžiams,- Po pergalės visada ateina duobė,- prisiminė, kaip Švilpynė laimėjo kvidičo čempionatą ir iškovojo pirmąją savo taurę. Nenuostabu, kad šį kartą nepasisekė. Ateis kitas kartas ir parodys, kur aštriosios paprikos auga.
Dar jauni, dar daug ko išmoks, o ir šiaip, aiškiai matosi, kad progresą padarė po rungtynių su Varno Nagu.
Šluota po lėto leidosi žemyn, link žemės, kol staiga, viena mintis kilo jaunajam kapitonui. Šūktelėjęs draugams, kad griebtų jo šalmą (pasmakrę nuspaudė dirželis) ir šiuos pasivys vėliau, pakilo aukštyn. Vėjas taršė šlapius rudus plaukus, tamsios akys šaudė į visas puses. Greitai suradęs raudoną figūrą, laikančią aukso šmaukštą, prikrėtusı tiek škadų per šias rungtynes, Kajus pagreitino šluotą.
-Klare!- Kajus prisiartino prie Grifų Gūžtos komandos kapitonės,- Ačiū už šias įdomias rungtynes,- trečiakursis juto, kaip širdis pašėlusiai trankosi krūtinėje it tas patrakęs Keito muštukas,- Tikiuosi, kad laikysi su savo kamanda rankose Kvidičo taurę,- kaip keista - jis nejuto slegiančio apmaudo,- Dar kartą ačiū,- ir taip taręs apkabino septinkursę.
Aha! Manėt, kad švilpiai nedalina nemokamų apkabinimų!?
Kajus paleidęs Klarę, įsišiepė ir nuskriejo pas savo komandą.
-Tikiuosiu po Hogvartso baigimo su tavim susitiksiu ir dar kartą sužaisim kvidičą! Tikuosiu aš atsirevanšuosiu!- sušuko nuskrisdamas tolyn/žemyn.
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Fiona de Treebook Spalio 26, 2018, 11:41:15 pm
Užlįsti spėjo. Bet prieš ką? Prieš orą? Ar prieš įsivaizduojamą muštuką? Tą, kuris gana tolokai tamsoje pralėkė pro merginas? Bet jis dabar nebuvo pagrindinis susidomėjimo objektas. Tai buvo tas, kad jie laimėjo. O taip. Grifai sugebėjo laimėti, Klarei pagavus tą mažytį auksiuką. Nors ir išpuikęs, jis buvo žaidimo vinis. Fiona buvo visa apkvaitusi iš laimės. Ji tiesiog sėdėjo ant šluotos, ir stebėjo kas vyksta, su plačia šypsena veide. Net nesijuokė. Tiesiog labai linksmai šypsojosi. Tas Kajus priskridęs prie Klarės ją sveikino ir dėkojo. O puolėja tai matydama buvo labai laiminga. Kad va, puolėjas sveikina jo komandos pralaimėjimo kaltininkę. Juk taip gražu. Jis grįžo pas draugus, o grifė pamąstė apie grožį ir pasakė draugėms, esančioms šalia:
-Gražu. Skrendu pas tuos mažylius. Noriu juos pasveiknti. Šaunuoliai jie. Jūs su manim?
Taip tarus, ji nuskriejo žemyn, pas kitą komandą.
-Sveiki,-nusišypsojo.
-Pašvęskim?,-pasiūlė, ir išskėtė rankas apsikabinimui.
-Apsikabinkim visi.
 Ji pabandė apglėbti visą vaikų komandą, perduoti savo džiaugsmą, ir tiesiog būti. Net visai pajuto kaip galbūt kažkas suėmė jos rankas ir irgi apglėbė juos. Graži ir laiminga pabaiga...
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2018 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Klarė Konė Karter Spalio 27, 2018, 03:31:01 pm
Šaltas, nakties įspaudą įgavęs kamuolėlis prilietė nors ir nedaug, bet vis dėl to šiltesnius Klarės pirštų galiukus. Užkišdama delno šonuose esančius pirštus už sparnų, kol aukso šmaukštas vėl nepaspruko sparneliais plasnodamas, tarsi vaikas pirštais prie nosies vaizduodamas pinokį. Net nesuprato, kaip skrisdama tokiu greičiu sugebėjo atkelti antrą ranką, užspausdama šmaukštą, kol kovingai nusiteikę sparneliai aprimo ir galiausiai viena ranka vėl sučiupdama šluotą, galėjo iškelti pergalės įrodymą. Nuskambėjo finalinis švilpukas ir kurį laiką pritilusią aikštę užliejo triukšmas. Iškėlusi ranką, nešiną šmaukštu, septintakursė apskrido garbės ratą. Rungtynės buvo labai sunkios, ilgos ir atėmė visas jėgas. Ir nors merginai norėjosi tik grįžti į Grifų Gūžtos bokštą ir nė nenusivilkus šiltų rūbų kristi į lovą. Reikėjo padėkoti koledžo draugams, kurie palaikė net ir rungtynėms užsitęsus iki pat gilios nakties.
Kai jau ruošėsi leistis žemyn, arti suskambus savo vardui, septyniolikmetė vos nenukrito nuo šluotos, mat danguje prieš tai nematė nė vieno žaidėjo. Atsisukusi pamatė Švilpynės kapitoną.
- Ačiū ir jums už tokias rungtynes, pagirk savo komandą ir gerai pailsėkit. Būtinai pasistengsim. - Kaštonplaukė jau norėjo ištiesti ranką, jų paspaudimas buvo tradicija, vos nusileidus ant žemės, tačiau keliais metais jaunesnis berniukas apsivijo rankomis ilgakasę. Klarė nebuvo didelė glėbesčiavimosi fanė, tačiau ranką, laikančią šmaukštą draugiškai prispaudė prie sušilusios Kajaus nugaros.
- Gal kada nors, - juokdamasi atsakė, pati leisdamasi link žemės, kur raudonųjų komandą jau pasitiko  sirgalių minia.
Su šluota vienoje rankoje ir šmaukštu kitoje, pirmiausia priėjo prie švilpių ir garbingai paspaudė varžovams rankas. Šiandien visi taip didvyriškai ir didmoteriškai laikėsi.
Galiausiai priėjo prie savųjų.
- Jūs šiandien puikiai atsilaikėte. Dabar eikit švęsti, arba miegoti. O daugiau pakalbėsim rytoj. - Švelni, tikra šypsena puošė grifiukų kapitonės veidą, nors po akimis jau galėjai išvysti nuovargio ženklus. Kaip čia prasmukus į miegamąjį... Buvo vienintelė mintis, besisukusi nuo pergalės apsvaigusioje galvoje.

(P.s. Jei tik teisėjas ir rengėjas nesupyks, noriu visos Grifų Gūžtos komandos vardu padėkot Švilpiams už įtemptas, ilgas ir labai geras ir labai įdomias rungtynes. Jūs šaunuoliai :) )