Hogvartsas.LT
Archyvas => Konkursų archyvas => Archyvas => Kvidičo archyvas => Temą pradėjo: Edgar Jeffter Spalio 12, 2018, 05:50:57 pm
-
Jau beveik įpusėjus žiemai daugelis Hogvartso mokinių rinkosi į dar vienas kvidičo rungtynes, kur susiremti turėjo Klastūnyno ir Varno Nago koledžai. Klastuoliams, blankiai pasirodžiusiems pirmosiose rungtynėse, jau nebebuvo kur trauktis. Jiems reikėjo pergalės, jei jie dar tikėjosi kažko pasiekti šiame čempionate. Su varniais buvo kiek kitaip. Jie kol kas buvo įsitaisę pirmojoje vietoje turnyrinėje lentelėje, todėl pralaimėjimo atveju šansų tapti čempionais neprarastų.
Iš dangaus krentančios didelės snaigės nežadėjo gero matomumo rungtynių dalyviams. Paguoda ta, kad nors nebuvo šalta. Visgi aikštėje susirinkusiems aistruoliams sniegas davė papildomą atrakciją. Fanai belaukdami rungtynių starto nepraleido progos pasilaidyti sniego gniūžtėmis.
Stadione pasirodžius šiandienos svarbiausioms personoms, į kurias bus sutelktas visas dėmesys, kol vyks šios rungtynės, nuaidėjo teisėjo švilpukas, skelbiantis rungtynių pradžią.
Klastūnynas
Puolėjai: Natanielis Augustas Lizertas, Lisette la Claire
Atmušėjas: Clemence Ameli Martes
Gynėjas: Morisas Banoveris
Gaudytojas: Morgana Buterfield
Varno Nagas
Puolėjai: Nora Kühnemund, Klara Severova
Atmušėjas: Sebastianas Azrielis Herondeilas
Gynėjas: Skylar Rivers
Gaudytojas: Mireille Thalassa Lelièvre
Šluotos, aprangos ir kurso koeficientas
Natanielis Augustas Lizertas: ŠK [1,5] + AK [3,0] + ŽKK [3,0] = K [7]
Lisette la Claire: ŠK [1,5] + AK [3,0] + ŽKK [3,0] = K [7]
Clemence Ameli Martes: ŠK [2,0] + AK [3,0] + ŽKK [1,5] = K [6]
Morisas Banoveris: ŠK [1,0] + AK [2,5] + ŽKK [1,0] = K [4]
Morgana Buterfield: ŠK [1,5] + AK [3,0] + ŽKK [3,0] = K [7]
Nora Kühnemund: ŠK [2,5] + AK [3,0] + ŽKK [2,5] = K [8]
Klara Severova: ŠK [2,5] + AK [3,0] + ŽKK [1,0] = K [6]
Sebastianas Azrielis Herondeilas: ŠK [2,5] + AK [3,0] + ŽKK [2,0] = K [7]
Skylar Rivers: ŠK [2,5] + AK [3,0] + ŽKK [1,5] = K [7]
Mireille Thalassa Lelièvre: ŠK [2,5] + AK [3,0] + ŽKK [3,5] = K [9]
Apsaugų koeficientas
Natanielis Augustas Lizertas: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Lisette la Claire: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Clemence Ameli Martes: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Morisas Banoveris: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Morgana Buterfield: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Nora Kühnemund: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Klara Severova: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Sebastianas Azrielis Herondeilas: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Skylar Rivers: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Mireille Thalassa Lelièvre: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Kauliuko rezultatas oro sąlygoms nustatyti: 5
Kritlis atitenka Klastūnynui, teisėjui kauliuku išridenus 1-3 akis, Varno Nagui - 4-6. Kauliuko rezultatas: 5
Rungtynės prasideda
Su kritliu rungtynes pradeda Varno Nagas.
-
Visą dieną Morgana praslankiojo po pamokas ir koridorius gera nuotaika. Ji buvo per daug susijaudinusi, kad ką nors darytų, ypač kai buvo antrosios kvidičo rungtynės. Na, aišku pirmosios prieš grifų gūžtą nebuvo labai nusisekusios, o mėlynės nuo tų prakeiktų muštukų jau seniai išnykusios, tačiau tai tik dar labiau vertė merginos kraują užvirti. Nuo nerimo atsikvėpti ji galėjo tik tas kelias dešimt minučių kol rengėsi kvidičo aprangą. Visas jos mintis užgulė tos prakeiktos sagtys, su kuriomis ji niekaip negalėjo susitvarkyti. Vos tik pabaigusi ruoštis ji pajuto kaip klastuolės kūnu nuvilnijo šiurpuliukai reiškiantys tik gerą pradžią.
Pasičiupusi savo naują šluotą ugniaplaukė pati sau nusišypsojo ir išlėkė iš klastūnyno mergaičių kambario. Greitai atsisėdusi ant šluotos ir pralėkė pro klastūnyno bendrąjį kambarį, keliems jaunesniems klastuoliams švelniai užvoždama per galvą ir galiausiai išlėkė į koridorius. Ji žinojo, kad po mokyklą su šluota skraidyti nebuvo galima, tačiau tą akimirką jai tai buvo nė motais. Ji norėjo pasirodyti, kad turi geresnę ir galingesnę šluotą, nei prieš tai ir šiaip pabūti prieš taisykles. Vos tik atsiradusi prie kvidičo aikštės Morgana turėjo staigiai stabdyti savo ristūnę. Priešais ją lyg iš niekur nieko išdygo rausvaplaukė mergina. Vos ant šios neužvirtusi garbanė tik garsiai ir nervingai nusijuokė.
- Atsargiai, Lisette, o tai būčiau tave partrenkusi.- kiek nuo adrenalino trūkinėjančiu balsu ištarė Morgana.
Kelias sekundes paspoksojusi į savo simpatiją garbanė tik nejaukiai šyptelėjo ir apskridusi klastuolę ugniaplaukė pasiekė tikslą. Šį kartą ant jos palaidų plaukų, kurių Morgana jau nebesivargino susirišti, tirpo sraigės. Pajutusi malonų šaltuką garbanė šyptelėjo. Žiema jai patiko, tai buvo metas, kai ji galėjo ramiai gulėti šiltoje lovoje, o jos rankose garuodavo puodelis karštos kakavos su plakta grietinėlė. Iškvėpusi garus klastuolė patrynė rankas. Tikėdamasi, kad jos niekas nepastebės greitai pačiupo drėgno ir lipnaus sniego gniutulą. Iš šio padariusi tobulą, teniso kamuoliuko gniūžtę mergiotė pradėjo ieškoti taikinio. Deja, Natanielio dar nebuvo, ir liko tik Lisette'ė, kuri buvo kažkur už nugaros. Kiek pasivaipiusi garbanė pažvelgė į gniūžtę ir pasigailėjo šią išmesti. Kiek paėjusi į šoną ji laukė savo taikinio. Vos tik pasirodžius rausvų plaukų savininkei, mergina garsiai sušuko ir į ją paleido gniūžtę. Garsiai juokdamasi iš Lisette'ės reakcijos, ji tik nusivaipė iškišusi liežuvį ir dingo tarp kitų komandos narių.
Ramiai laukdama ir stebėdama į klastuolius tribūnose Morganos veide išaugo milžiniška šypsena. Tiesą sakant viskas buvo tik dėl tokio gero ir kalėdiško oro, bei, aišku dėl tribūnose esančių klastuolių, kurie besąlygiškai palaikė savo komandą. Pamačiusi, kad kritlis atiteko varno nagui ugniaplaukė tyliai nusikeikė, tačiau to stipriai neėmusi į širdį ji sulig šaižaus švilpuko švilptelėjimu pakilo į orą.
[bandymas pastebėti aukso šmaukštą; 4]
-
Vienas.
Iš dangaus nusileido didelė, sunki snaigė ir nugulė ant įraudusio skruosto.
Du.
Po lengvais odiniais batais sučežėjo šerkšno kaustomi, žiemos gniaužtuose įkalinti žolės lapeliai.
Trys.
Kažkur, regis, toli toli pasigirdo neaiškus ošimas. Galbūt vėjas šukavo miško medžių viršūnes? O galbūt tai susirinkę pilies gyventojai nekantriai šurmuliavo tribūnose, laukdami žaidimo pradžios.
Keturi.
Delnai stipriau suspaudė šluotkotį, o kojos įsitempė pasiruošusios bet kuriuo metu atsispirti nuo įšalusios žemės.
Penki.
Dešimt šluotų šovė viršun, o nuaidėjusį šaižų švilpuko garsą nusinešė pro ausis švilpiantis vėjas.
Penki širdies dūžiai – tiek viskas truko Mireilės akimis ir dešimt savo komandų drabužiais apsitaisiusių žaidėjų jau lėkė per aikštę, kiekvienas trokšdamas to paties. Pergalės. Na, beveik visi.
Merginai, sėdinčiai ant kiek per švelnaus jos charakteriui naujausio „Rugiagėlės“ modelio, vienodai švietė, kaip viskas šiandien čia baigsis. Net jei tai truktų tik dar penkis širdies dūžius. Greičiausiai taip buvo dėl to, kad šluotą į rankas žaliaplaukei teko paimti ne visai savo noru (jei tik taip būtų galima pavadinti surauktus profesoriaus Ramsay antakius bei žaibais besisvaidančias akis, nebyliai sakančias, kad neigiamas atsakymas nepriimamas, kai šis atėjo pas prancūzaitę su pasiūlymu). O galbūt Tala netryško entuziazmu ir todėl, kad nors ir ne pirmakursė, tačiau ji šioje mokykloje buvo dar tik visai naujai iškepta varna – mokslus pradėjusi gimtinėje, žiemos nekaustomame Biobetonse, netikėtai gavo juos užbaigti čia, nepažįstamame ir svetimame krašte. Šiaip ar taip, senoji komandos gaudytoja tikriausiai turėjo būti visiška kerėpla, jei koledžo vadovas atėjo net iki jos.
Lėkdama išilgai per aikštę, norėdama dar kartą patikrinti šluotos greitį, Mira pašaipiu žvilgsniu nudelbė į puolėjus nustumtą Norą. Nepažinojo jaunesnės mergaitės asmeniškai, tačiau nė neabejojo, kad dėl jos nemokšiškumo dabar, iš dangaus bekrentant snaigėms, turėjo ieškoti adatos šieno kupetoje, nors būtų galėjusi įsitaisyti kur nors šiltai su karšto šokolado puodeliu rankose. Jei toji mažvaikė nusiverstų nuo šluotos, tai būtų vienintelis malonus reginys Talos akims, kuris pakeltų niūrią šios dienos nuotaiką.
Žaidimas dar tik prasideda, o likimas nenuspėjamas, – mintyse išsišiepė ir galiausiai nusuko įkyrų žvilgsnį tolyn.
Nors ir nejautė didelio noro, tačiau Mireilė turėjo susitelkti ties savo užduotimi. Mažiausiai norėtų po visko sulaukti vadovo kvietimo „pokalbiui“ – užteko to vieno pradžioje. Taigi varnei pergalė tereiškė ramybę. Na, ir galbūt šiokius tokius privalumus pamokose. Ramsay neabejotinai nebuvo maloniausias vyrukas pasaulyje, tačiau visgi gal būtų tiek malonus, jei mėlynai pasidabinę žaidėjai parneštų dar vieną pergalę Varno Nagui. Būtų visai neblogai nedaryti namų darbų iki pat mokslo metų galo.
Bet, rodos, norėti šmaukštą pamatyti iš karto būtų tas pats, kas tikėtis stebuklo. Akimis išnaršiusi visą padangę ir nepastebėjusi nė menkiausio aukso žybtelėjimo, Talasa ėmė dairytis varžovų gaudytojos. Abejojo, ar buvo sutikusi ją koridoriuose, tačiau galvoje iš kitų apibūdinimų buvo susidariusi ganėtinai ryškų atvaizdą. Į akis drebiant sniegui, ugniaplaukę garbanę pastebėti buvo neabejotinai lengviau nei aukso trupinį. O viena akimi sekti reikėjo ir ją, jei nenorėjo, kad per dar penkis širdies dūžius viskas baigtųsi jų nenaudai.
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 2]
-
Jeigu kas nors, prieš keletą savaičių, būtų pasakęs, kad Klara dalyvaus kvidičo rungtynėse, ji tik būtų pasukiojusi pirštą prie smilkinio. Dvylikametė negalėtų savęs pavadinti „kvidičo žmogumi“. Net ir žiobarų mokykloje ji visaip ieškodavo pasiteisinimo nesportuoti. Tai koją skauda, tai galvą arba pats dažniausias pasiteisinimas – aprangą pamiršo.
Bet kai varnų gynėja papuolė į ligoninę (tiesa, kaip kokia herojė apgynusi komandos draugę ne vieną, o netgi du kartus, nuo muštuko) varnos perstumdė žaidėjus, stengdamos išvengti skylių, bet vis tiek, pabaigoje susivokė, jog dabar trūksta žaidėjų. Ir, pati nežinodama nei kaip, nei kodėl, Klara patraukė komandos kapitonės dėmesį. Mergaitė iš pradžių bandė išsisukti, sakė, kad šluotos savos neturi. Bet nė trupučio nepavyko. Kapitonė nenusileido. Paskolino šluotą, drabužius ir apsaugas. Aišku, ji atrodė lyg vilkėtų juodą maišą. Apsaugos kabojo ant jos smulkaus kūnelio, kelnės nuo klubų krito, bet mergaitė tylėjo. Tai, kad visiškai nesaugu skraidyti ant šluotos su tokia apranga, niekam nieko nereiškė. Taigi mažoji praleido vakarus darbuodamasi su adata ir siūlu, stengdamasi bent šiek tiek pataisyti aprangą, ir skaitydama knygas apie kvidičą. Buvo galima pasakyti, kad ji pirmą kartą taip atidžiai skaitė tokias nuobodžias knygas su strategijomis ir taisyklėmis
Dabar, laukdama teisėjo švilpuko, kai rodos gamta išprotėjo (nuo kada sninga ir būna šilta?) ji vis dar galvojo kaip čia pateko. Ir tikėjosi, kad neteks gailėtis. Buvo beveik įsitikinusi, kad viską tik sugadins. O dėl tų prakeiktų jai per didelių kelnių, nors ir suveržtų diržu, jautėsi kaip tie žiobarai, kurių džinsai tik ant plauko kabojo nuo nukritimo ant žemės. Na, kas bus, tas bus, bet varnos nepražus. Pagalvojo mintyse ji ir atsisėdo ant šluotos.
Sėdant ant šluotos, sunkus šalmas vėl užkrito ant akių ir viskas tapo tamsu. Mažoji paleido šluotkotį norėdama pasitaisyti. Kaip tyčia, tada ausis perrėžė švilpukas ir šluota kaip kulka šovė į viršų. Išsigandusi mergaitė instinktyviai sugriebė šluotkotį. Šluotai staigiai sustojus, Klara pakėlė nuo akių šalmą ir apsižvalgė. Ji kabojo ore, viduryje kvidičo aikštės.
Kurį laiką ji tik išpūtusi akis žvalgėsi aplink. Iš sapno pabudo tik pastebėjusi ore skriejantį kamuolį. Lyg kažkas jai per veidą būtų trenkę mergaitė prisiminė ką turi daryti. Abejomis rankomis sugriebė šluotą ir taip greitai, kad jos į uodegą surišti ilgi plaukai pleveno tarsi kokia vėliava, nulėkė link kamuolio. Artėjant, ištiesė rankas gaudymui.
Kritlis lyg pakviestas šuniukas įkrito tiesiai į Klaros rankas. Ji treniravosi prieš rungtynes, bet ne tiek daug kiek kiti, komandos senbuviai, taigi mergaitė kurį laiką negalėjo pajudėti ir apstulbusi spoksojo į kamuolį. Tada viena ranka laikydama kritlį, kita šluotą, ji skriejo link lankų vis pasukdama galvą, kad įsitikinti ar varžovai jos nesiveja. Tik prieš mesdama suabejojo. O kas jeigu nepataikys ir kamuolys atiteks klastuoliams?
Lyg jos mintys būtų perskaitytos, Klara akies krašteliu pastebėjo ant šluotos skriejančią vyresnėlę, prisiminė, Nora vardu. Mažylė ilgai negalvojo. Iškėlė ranką ir užsimojusi metė kritlį lik komandos puolėjos. Meldėsi, kad nebūtų padariusi klaidos, kai sutiko dalyvauti kvidičo rungtynėse.
[Perdavimas Norai: 1, 2, 4, 6]
-
Drėgno sniego kuokštai pamažu leidosi žemėn. Arena buvo jau pilnutėlė varžyboms susirinkusių mokinių: tiek Klastūnyno bei Varno Nago sirgalių, tiek šiaip smalsuolių. Šios varžybos kėlė kapitonei dar daugiau streso: jų koledžas palaikė gana artimus ryšius su gyvatynu, tad konkuruoti buvo dar nemaloniau nei įprastai. Ir nors visi tarpusavyje šnekėjo, kad tai tik žaidimas ir nereikia itin rimtai į jį žiūrėti, realybė buvo kiek liūdnesnė: visgi azartas ir įkarštis padaro savo.
Nuotaiką dar labiau pagadino oras: sniegas nebuvo itin dažnas varžybų palydovas, tačiau, jei jau buvo, visada atnešdavo negandas ir papildomus rūpesčius. Nagi, kam norisi kas pusę minutės valytis snaiges nuo akinių ir kratytis iš šalčio? Be abejo, šiandiena buvo visai šilta – kiek tai įmanoma viduržiemy – tačiau sniegas reiškė, kad temperatūra yra žemiau nulio. O tai reiškė šaltį, kad ir ką kiti bekalbėtų. Sportinis paltas, nors ir kiek šildė bei saugojo nuo sušlapimo, dar labiau varžė judesius.
Pasigirdus švilpukui, Nora iškart susikaupė. Užteko pastarųjų rungtynių, suėdusių nervus iki pat jų šaknų: negana to, kad pati baisiai nervinosi pavedusi komandą (taip, jie laimėjo, tačiau kokia kaina? Eleizija pateko ligoninėn, o ir kiti komandos nariai neteko bent pusės nervų ląstelių), dar ir koledžo vadovas išrašė jai, švelniai tariant, velnių. Neva jos dėmesio sutelkimo deficitas neleidžia jai žaisti gaudytojo pozicijoje. Nesąmonė. Aukso šmaukštą ji pagavo, tad kame esmė?
Kaip jau supratote, į naująją jų koledžo gaudytoją žvelgė ne itin draugiškai. Taip, ta pati Nora, kuri visus pasitikdavo su šypsena, kuri buvo tiesiog draugiškumo įsikūnijimas. Tačiau taip jau būna, kai kas nors pasirodo esąs geresnis už tave: tenka jį pripažinti, nors ir su dideliu nenoru, kaip kad šiuo atveju. Tad ji laikėsi ant savo šluotos su toli gražu ne nuostabiausia nuotaika.
Šiandien jai teko ne toks svarbus vaidmuo komandoje. Tačiau ji turės daugiau darbo, o tai savo ruožtu reiškė mažiau laiko beprasmiškiems mąstymams. Ir nors dabar ji lėtai skraidžiojo viršuje su galva kažkur debesyse, tuoj reikės atsisakyti šio malonumo.
Be to, jai buvo liūdna. Šiose rungtynėse nedalyvavo naujoji jos geriausia draugė, Vintė, su kuria būtų labai mielai mėčiusi kritlį. Žinoma, ta naujoji puolėja atrodė visai draugiška, tačiau kas žino, kaip jai seksis? Ir nors Vintė toli gražu nebuvo profesionali žaidėja, visgi greičiausiai jos labai trūks.
Tiesa, verta pažymėti, kad šioji tuojau pat pasitaisė, kai pastebėjo, jog Klarai – tai jų naujajai puolėjai – atiteko kritlis. Plačiai išsišiepė porininkei, parodydama dvi eiles baltų, tiesių dantų. Dabar svarbu buvo atliktį perėmimą, kol jo niekas nesutrukdė.
O tai reiškė, kad reikia visada būti netoli naujokės, kad ji bet kurią akimirką galėtų mesti kamuolį Norai. Jos susilygiavo ir dabar per areną skrido lygiagrečiai viena kitos, vos kelių metrų atstumu. Jų žvilgsniai susitiko – taip, dabar būtų tinkamas metas tam perdavimui. Tą patį, matyt, mąstė ir antroji puolėja, mat, vos pagavusi kapitonės žvilgsnį, ištiesė rankas, pasiruošdama mesti kamuolį. Mėlynakė paspartino savo „Skraiduolę“, kad atsirastų priešais antrakursę. Taip jaunėlei bus lengviau nusitaikyti, o kapitonė jau perims ant savęs kritlio pagavimo naštą. Ištiesė dešiniąją ranką, kairiąja stipriai laikydamasi šluotos, tikėdamasi, kad dešimt taškų vertas kamuolys papuls jai tiesiai į glėbį.
[Gaudymas: 1; 3; 4; 6]
-
Visą tą laiką, kol didžioji dauguma mokinių tikriausiai leido laiką pamokose, Lisetė ramiai sau gulinėjo lovoje visai nesukdama sau galvos dėl mokslų. Argi galima susikaupti žaidimui, kai galva prikišta kitų dalykų?- su tokia mintimi pabudusi, rausvaplukė leido sau nusnausti dar valandėlę prieš antrąsias kvidičo rungtynes. Priešngai nei anąkart, Klastūnyno komandos puolėja nesijaudino, nė negalėtų teigti, kad jos viduje kunkuliavo adrenalinas, o ir džiaugsmą gadino už lango krentančios šlapios snaigės, kurių iš pietinės Prancūzijos kilusi mergužėlė taip nekentė.
Šiaip ne taip išsiropštusi iš šiltos lovos, Lisetė ilgus rožinius plaukus vėl surišo į tvirtą uodegą pakaušyje, apsivilko dar vakar paruoštą kvidičo uniformą ir apsiavė batus. Ant kaklo užsirišo klastuolišką šaliką, kuris, mergina tikėjosi, apsaugos nuo vėlesnio gerklės skausmo. Liko tik surasti bala žino kur nukištą šluotą, kuri, deja, nebuvo tvarkingai pakišta po lova. Matyt, bus palikusi bendrajame kambaryje.
-Vaje, Morgana, nežioplinėk,- piktokai vėptelėjo komandos draugei gyvatėlė, kai šios raudonplaukė vos neprispaudė kartu su savo šluota. Dar sekundėlę ar dvi akimis žaižaruodama į Morganą, Klastūnyno puolėja susirado savo šluotą ir nusinešė šią į lauką. Šį kartą pro langą skristi nesiryžo, mat baiminosi, jog niekas jo neuždarys, o miegamasis grįžus bus it koks šaldytuvas.
Žiemiškas oras, nors ir vėsus, tačiau ne toks šaltas, kad kandžiotų blyškią odą. Snaigės vis tiek erzino tirpdamos ant veido ir rankų bei plaukų, kurie nuo vadens pasidaro sukibę ir ne tokie švelnūs. Fui,- nusivaipė prancūzaitė ir, kojomis apžergusi šluotos kotą, šovė kvidičo stadijono link.
Rūškaną gyvatėlės veidą pakeitė šypsena dėl tribūnose žalios spalvos atributiką turinčių kvidičo gerbėjų. Žinojo, kad dėl jų turėtų pasistengti, net jei pačiai pergalė nebuvo tokia svarbi.
-Eik švilpt, Morgana,- nusivalė kairįjį petį, į kurį buvo paleista šlapia sniego gniūžtė.
Drąsinamai linktelėjusi savo komandos nariams bei numetusi lengvą šypsnį šį kartą priešininkų (įprastai klastuoliai santykiais su Varno Nagu nesiskundė) komandai, Lisetė tvirčiau suėmė kotą, laukdama švilpuko, pranešančio apie rungtynių pradžią. Mergina iš visų jėgų stengėsi sugriebti kritlį, tačiau ir šį kartą šis klastuolių komandai neatiteko. Bet juk tai ne pasaulio pabaiga, taip? Suradusi varniukų puolėją, turinčią kritlį savame glėbyje, Klastūnyno globotinė nuskrido jos link, tikėdamasi, kad pavyks sėkmingai perimti žaidimo kamuolį. Ši, matyt, bus pamačiusi atskrendančią rausvaplaukę (o gal ir dėl kitų priežasčių), todėl metė kamuolį komandos draugei. Lisetė, nieko nelaukusi įsitaisė tarp dviejų puolėjų, tikėdamasi sustabdyti kritlį.
[Perėmimas perdavimo metu; 2, 5]
-
Nauja diena, naujos kvidičo rungtynės. Varnė nespėjo atsigauti nuo paskutiniųjų rungtynių prieš Švilpynę, kurias laimėjo, ir štai ji vėl stovi toj pačioj kvidičo aikštėj, tik šįkart ji nebuvo atmušėja - Skylar vietoj Eleizijos pastatė saugoti lankų. Varnė gal kiek buvo ir nepatenkinta tokiu kapitonės sprendimu, kadangi trylikametė žinojo, jog gynėjams, jos manymu, yra mažiausiai darbo. Tačiau ji per daug nesipriešino ir einant laikui su tuo susitaikė. Vos pasibaigus praeitoms rungtynėms varniukė su neramia širdimi paliko kvidičo aikštę, kadangi jos muštuko dėka ne vienas žaidėjas nukentėjo. Ji nenorėjo būti prisiminta kaip ta žiaurioji ir negailestingoji atmušėja, mušanti visus iš kelio. O dabar su neramia širdimi ji saugos lankus ir komandos draugus, tikėdamasi, jog muštukai per daug nesužeis pačios Skylar, žinant, jog buvusi Varno Nago gynėja po rungtynių kurį laiką praleido Ligoninės Sparne.
Iš dangaus krito lengvos snaigės, tačiau šalta nebuvo. Merginai palengvėjo, kadangi žinojo, jog nereiks visą žaidimą kalenti dantimis. O pagaliau pakilus nuo žemės, varnė grožėjosi sniegu apdengta Hogvartso teritorija. Šviesaplaukės akys sublizgo ir šioji, niekur neskubėdama, nuskriejo netoli lankų ir ten stabtelėjo, patogiai įsitaisydama, kad matytų visus. Skylar jautėsi ramesnė nei praeitą kartą, tačiau jauduliukas šiek tiek kirbėjo merginos viduje. Gal ji bijojo, jog ką nors sumaus, nespės apginti savo lankų, nuvils savo komandos draugus ir kapitonę? Regis, nepasitikėjimas savimi varniukei buvo viena iš problemų, su kuria Rivers nežinojo, kaip kovoti. Na, tebūnie. Skylar atsiduso ir šiek tiek pakrutino savo pirštus, kad nesustingtų. Laukia ilgas žaidimas.
[-]
-
Ne itin nusisekusios rungtynės su Grifų Gūžtos komanda, be abejo, paveikė visą Klastūnyno komandą. Jaunoji atmušėja buvo ne išimtis; net atvirkščiai, niekas niekada nebuvo matęs jos labiau nusiminusios, regis, išgaravo visas jos gyvybingumas ir energija, pozityvumo bei jai būdingo emocingumo neliko nė šešėlio. Dienų dienas iki kitų varžybų, trylikametė skraidydavo, kartais viena, kartais su komanda didžiojoje aikštėje, treniruodamasi svarbiausių skraidymo triukų. Clemence puikiai galėjo prisiminti visas savo padarytas klaidas praeitose rungtynėse, todėl nieku gyvu negalėjo sau leisti jas ir vėl pakartoti.
Vis dėlto gal jos subjurusi nuotaika bei susvyravęs pasitikėjimas savimi buvo tik į naudą - į areną įžengė pasirengusi aršiai kovoti, net iki paskutinio kraujo lašo - jei tik to reikės. Nė nepastebėjo pilnų tribūnų mokinių, apsitaisiusių žaliais bei mėlynais šalikais. Matė tik lauką, kuriame tuoj jie pakils į orą, prieš save jau išvydo priešininkų komandą - irgi pasiruošusią kovoti.
Tuo metu Klastūnyno auklėtinę bent jau galėjo pradžiuginti orai, juk praeitų rungtynių duotos sąlygos nė kiek rudaakę netikino, buvo blogas matomumas, o jausmas kaip nuo lietaus lašų visa sušlampa, tik dar sunkino jos darbą.
Pakilusi į orą žaisti Clem pirmas žaidimo minutes tingiai skraidė aplink, ieškodama progos imti ir atmušinėti muštukus į priešininkus. Kiek apsidairusi, šokoladinės akys greitai pastebėjo vieną besislėpantį ir tuoj turbūt puolantį komandos narį muštuką. Paspaudžius "šluotos gazą" ši greitai nuskubėjo link muštuko, galvodama į ką gi mušti. Truputį susiorientavus kokioje dabar Klastūnynas yra situacijoje, Martes su blokštu užsimuojavo ir atmušė jį link Noros, kuri tuo metu turėjo sugauti kritlį.
[Atmušimas į Norą: 1, 6]
-
Krentančios didelės snaigės varė Sebastianą Azrielį Herondeilą iš proto. Blogąja prasme. Tai apsunkino matomumo sąlygos, o kai jos patekdavo po apykakle, atrodė, galėjo supykinti.
Pirmosiose rungtynėse buvęs puolėju, dabar vaikinas rankose nešėsi blokštą, kuris pranešė, kad keturiolikmetis varnas žais Varno Nago atmušėjo pozicijoje. Nuotaika visai nebuvo pakili kaip per pirmąsias rungtynes. Tiesą sakant, mėlyna uniforma apsirengęs vaikinas jautėsi visai sumautai. Visiškai. Tikėjosi su tuo blokštu ištaškyti viską. Koks skirtumas ar tai muštukas, ar kažkurio žaidėjo galva. Juk jo nėra, tiesa? Sebastianas Azrielis irgi taip manė.
Vaikinukas sėdo ant šluotos. Jam reikia pamiršti savas problemas. Nustumti ašaras kažkur toliau. Pakeisti jas pykčiu, įniršiu. Šie bent jau galės padėti rungtynėse. Kas lėmė tokią keturiolikmečio varno nuotaiką? O jis ir pats gerai nežinojo. Buvo kaip buvo, koks skirtumas kokia to priežastis.
Sniegas jam nepatiko kaip ir žiema. Na, juk šie du aspektai buvo neatskiriami vienas nuo kito.
Nuskambėjo teisėjo žodžiai skelbiantys žaidimo pradžią. Vaikinukas apsižvalgė ieškodamas kažkurio muštuko. Dabar jam nelabai rūpėjo komandos draugų apgynimo faktas, labiau viliojo kažkieno nosies sutraiškymo mintis. Sebastianui Herondeilui reikėjo kažkur išlieti pyktį.
Skrisdamas dar pastebėjo, kad kritlis priklauso jo komandai, bet ir šis jam nerūpėjo. Tik ne dabar. Kur tas prakeiktas muštukas? Vaikinui reikėjo jį žūtbūtinai rasti. Vaikinas apžvelgė stadioną. Gerai matė, kad Klastūnyno atmušėjas jau pastebėjo muštuką ir numušė jį link kažkurios Sebastiano komandos draugės. Kokios ten draugės. Tiesiog kitos žaidėjos.
Vaikinukas apsisuko ir nurūko kiton pusėn. Rega berniukas nesiskundė, todėl, nors ir esant prastam matomumui, pastebėjo antrąjį muštuką. Kurį laiką vijosi kamuoliuką bandydamas jį pasiekti. Jam pavyks. Sebastiano Azrielio šluota buvo greitesnė nei tas prakeiktasis muštukas. Po kelių akimirkų berniuką nuo kamuolio skyrė vos pusmetris. Jis užsimojo. Susikaupė. O tada trenkė į muštuką blokštu taip stipriai, kad smūgis sukėlė nemenką garsą. Jei smūgis bus taiklus, tai Klastūnyno atmušėjos nosytė tikrai nebebus tokia daili. O gal ne tik nosytė. Visas veidelis. Nors ir dabar nebuvo. Gal kaip tik pataisytų situaciją.
Nepadėjo. Sebastiano Azrielio savijauta vis dar buvo sumauta. Gal praeis po dar kelių smūgių?
[Atmušimas į Clemence: 4, 6]
-
RPG vertinimas
Morgana Buterfield: 9
Mireille Thalassa Lelièvre: 10
Klara Severova: 10
Nora Kühnemund: 10
Lisette la Claire: 8
Skylar Rivers: 10
Clemence Ameli Martes: 8
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 8
Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)
Mireille Thalassa Lelièvre [9] - Morgana Buterfield [7] = KS [2] = 2 papildomi kauliuko ridenimai Mireillei Thalassai Lelièvrei.
Nora Kühnemund [8] - Klara Severova [6] = KS [2] = 2 papildomi kauliuko ridenimai Norai Kühnemund.
Lisette la Claire [7] - Klara Severova [6] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Lisettei la Clairei.
Clemence Ameli Martes [6] - Nora Kühnemund [8] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Sebastianas Azrielis Herondeilas [7] - Clemence Ameli Martes [6] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Sebastianui Azrieliui Herondeilui.
Komandinis koeficientų palyginimas
Varno Nagas [2,5] - Klastūnynas [1,5] = KKS [1,0] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Varno Nago komandai.
Kauliuko rezultatas
Morgana Buterfield: 6
Mireille Thalassa Lelièvre: 1; 5; 1; 3; 4
Klara Severova: 1; 3; 4
Nora Kühnemund: 1; 2; 6; 2; 2
Lisette la Claire: 1; 1
Skylar Rivers: -
Clemence Ameli Martes: 6
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 3; 1; 4
Morgana Buterfield nepastebi aukso šmaukšto.
Mireille Thalassa Lelièvre nepastebi aukso šmaukšto.
Klara Severova atlieka tikslų perdavimą Norai Kühnemund.
Nora Kühnemund sėkmingai gaudo kritlį.
Lisette la Claire neperima kritlio.
Skylar Rivers neatlieka veiksmų.
Clemence Ameli Martes atmuša muštuką į Norą Kühnemund.
Sebastianas Azrielis Herondeilas atmuša muštuką į Clemencę Ameli Martes.
Kvidičo rungtynės tęsiamos
Kritlis neutralioje zonoje. Puolėjas pirmesnis pasiėmęs kritlį iškart gali atlikti metimą.
Muštukas į Norą Kühnemund gali pataikyti dar 3 kartus.
Muštukas į Clemencę Ameli Martes gali pataikyti dar 3 kartus.
Rezultatas: Klastūnynas 0 - 0 Varno Nagas.
-
Nors platokos kelnės smuko, lietpaltis varžė judesius ir jai vis reikėjo valytis šlapią sniegą nuo akinių, o šalmas jau spėjo skaudžiai prilipti prie kaktos, visgi puolėja jautėsi visai patenkinta: gaivus vėjas taršė plaukus, šiandien supintus į tvirtą (kaip ryte rodėsi), trumpą kasą, o ji pagaliau jautėsi esanti savo vietoje;ten, kur jos energija turi kaip išsilieti, kur nereikia beviltiškai žvalgytis į šonus, vis siunčiant maldas visiems dievams, kad numestų jai šmaukštą tiesiai prieš akis, o pastarasis nespėtų pasprukti po tribūnom ar dar bala žino kur. Staiga net ir kitados kvailas vadovo sprendimas nebeatrodė toks nelogiškas; dievaži, suprato, kad visgi jis yra net labai racionalus. Kaip ji iš karto to nesuprato?
Gal todėl, kad lengvas vėjelis išmušė iš galvos piktas mintis, gal todėl, kad naujoji gaudytoja visai su entuziazmu ėmė dairytis auksinio skraiduolio, o gal todėl, kad Nora pati žinojo, kad, ant pečių nugriuvus tokiai atsakomybei, tikrai reikia padrąsinimo iš kitų, ji pasiuntė gaudytojai plačią šypseną – šįsyk, kitaip nei rūbinėje, kur visoms žaidėjoms ir raziniukui linkėjo sėkmės, šypsojosi ir akys. Šįsyk jos vaikiška šypsena, atvėrusi putliuose skruostuose dailias duobutes, buvo tikrai nuoširdi. Gal net būtų nusišypsojusi tam bjauriam Sebastianui, tačiau dar nebuvo tiek patenkinta: tas vaikėzas po pastarųjų rungtynių jai taip užkniso protą, kad iki šiol negalėjo nežiūrėti į jį, neturėdama (savi)žudiškų minčių.
Taip užsišypsojo Mireillei, taip užsisvajojo apie muštuką, nutrenkiantį jos pačios komandos atstovą, kad pamiršo turinti begaudyti kritlį, jau skriejantį link jos. Apie pareigas jai priminė kamuolys, palietęs jos vis dar ištiestą delną. Kone paskutinę akimirką atsipeikėjo ir spėjo jį pagriebti savo pirštais. Dabar svarbu buvo neleisti jam iškristi iš glėbio, tad stipriai prisiglaudė kritlį prie savo krūtinės ir pakreipė šluotą link priešininkų lankų, pasiruošusi labai greitai juos atakuoti: pakankamai greitai, kad jų gynėjas nespėtų atsibusti iš žioplinėjimo. Gal jai nusišypsos sėkmė ir pastarasis nė nebandys ginti lankų, o kamuolys, tikėkimės, taikliai pasiųstas jos pačios, be jokių kliūčių pasieks tikslą ir ji pelnys komandai dešimt taškų.
Tačiau kol ji taip skrido, pamiršusi viską pasaulyje, į jos gležnus pečius atsitrenkė muštukas. Nejučia susigūžė ir paleido rankas, kritlis staigiai dėjosi žemyn, pasiruošęs tuoj nusitėkšti į purvo bei sniego balą. Ji negalėjo to leisti, ne. Todėl, pamiršusi stiprų skausmą, kamuojantį jos petukus, ir stipriai sukandusi dantis, penktakursė pasuko „Skraiduolę“ žemyn. Deja, skausmas buvo pernelyg stiprus ir mažai betrūko, kad būtų pati įsirėžusį į drėgno sniego pūsnį. Vos vos pavyko išlyginti šluotą, tačiau galimybė pagauti kritlį prapuolė. Beliko tikėtis, kad Klara spėjo sureaguoti ir jau bando mesti į lankus.
[-]
-
Akimirką Klara nerimavo, kad nepavyks taikliai mesti kritlį Norai, kitą apstulbusi išsižiojo ir išpūtė akis. Arba ji čia taikliai mėto, arba vyresnėlė moka gerai gaudyti. Arba čia tiesiog pradedančiosios sėkmė. Mergaitė jau buvo bepradedanti džiūgauti, kai lyg iš niekur paleistas muštukas atsitrenkė į kritlį apsikabinusią puolėją. Viskas įvyko taip greitai, kad jaunėlė nespėjo net susivokti. Akimirkai mergaitė sunerimo. Nors (kol kas) dar neteko būti pamuštai muštuko, nujautė, kad turėjo gana stipriai skaudėti. Iš sekundę trukusio sapno prabudo tik kai kamuolys iškrito iš vyresnėlės rankų ir Klara, neleidusi sau delsti, suėmė šluotą gaudyti kritlį. Galima sakyti, kad ji dabar tiesiog žemyn galva skrido, nors ne, greičiau iš šono atrodė, kad ji krito. Snaigės badė veidą ir trukdė matyti. Klarai vis vaidenosi, kad pametė kritlį iš akių, bet šis vėl pasirodydavo pro snaiges. Toks raudonas, atrodė vos ne švytėjo baltame fone. Širdis, rodos, grasino mergaitei išlipti pro gerklę ir greičiau už patį kamuolį nukristi į sniegu nuklotą žemę.
Kritlis buvo taip arti, taip, kad galėjai tik ištiesti rankas ir...
Jaunoji puolėja pačiupo kamuolį ir priglaudė jį prie krūtinės. Dešine ranka gniaužė šluotkotį taip, kad net krumpliai pabalo. Mergaitė pakilo viršun ir skrido link lankų. Apsnigusios tribūnos tiesiog ūžė nuo mokinių triukšmo, mirguliavo tamsiai žalios ir dangaus mėlynumo spalvos. Nusukusi žvilgsnį nuo tribūnų varnė pamatė ir kvidičo žaidėjus. Dauguma klastūnyno globotinių buvo kur kas vyresni už Klarą. Ir kur kas labiau patyrę už ją. Mažoji stebėjosi koks skirtumas tarp stebėjimo ir dalyvavimo. Praeitą kartą, ji stebėjo kaip Varno Nagas žaidė prieš Švilpynę ir viską bandė įdėmiai prisiminti. Tada viskas atrodė taip lengvai... Tikrai negalvojo, kad jai reikės taip lėkti su dešimt taškų žadančiu kamuoliu. Tikrai nemanė, kad jos širdis taip baladosis, o raumenis skaudės nuo nesibaigiančios įtampos.
Mergaitė prisimerkė, norėdama įžiūrėti tarp snaigių skęstančius priešininkų lankus, kurie, rodos, tik ir bėgosi nuo jos. Jai vis reikėdavo nardyti tarp klastuolių, kad neatimtų laimėjimą žądantį kritlį. Ranką net paskaudo nuo kamuolio svorio ir trankymosi į kitus žaidėjus. Galėjo prisiekti, kad liks mėlynės.
O kodėl jai tiesiog nepasidavus? Juk tai tik žaidimas. Jie vis tiek laimėjo žaidžiant prieš Švilpynę. Tai bent jau trečią vietą užims. Ir bronzas vis geriau nei nieko. O ir Klara čia žaidžia ne savo noru.
Bet jei ji laimėtų...
Tiksliau, jei jos dėka varnos laimėtų... Akimirkai, trumpai sekundėlei, antrakursės mintis užplūdo vaizdai kaip koledžo vadovas ją sveikina. Varnos švenčia dieną ir naktį, dėkoja jai, kad iškovojo pergalę.
Paskatinta svajonių mergaitė prikando liežuvį melsdama, kokio tai kvidičo dievo, kad jai pasisektų. Jeigu nepataikys, jeigu jai nepavyks...
Priartėjusi prie lankų Klara sekundėlei išsirinko vidurinį lanką, tikėdamasi, kad pavyks apgauti klastūnyno gynėją, iškėlė pavargusias ir nuo adrenalino virpančias rankas su kritliu, užsimojo ir metė iš visų jėgų kokias tik turėjo.
Nenorėjo matyti kaip nepataiko. Nenorėjo matyti nusivylusių varnų žvilgsnių kai kamuolys atitenka klastūnynui. Mergaitė stipriai užsimerkė ir tik klausėsi savo širdies dūžių, skaičiuodama sekundes. Laukdama kol jos koledžo mokiniai pradės rėkti iš laimės.
[Metimas atkovojus kritlį iš neutralios zonos: 1, 6]
-
Gerai pagalvojus, per tuos penkis širdies dūžius gali tiek daug visko įvykti.
Kad ir dabar. Akimis danguje susiradusi klastuolę, degančia galva (tikriausiai visomis prasmėmis), Mireilė buvo bekreipianti šluotą jos pusėn, kai jos žvilgsnį užkabino pro šalį visu greičiu švilpiantis muštukas. Šis, skrosdamas orą, nepaliko vilčių jokiam gyvam padarui, pasitaikysiančiam jo kelyje. Juodojo padaužos sukeltą vėjo gūsį varnanagė galėjo justi būdama net per keletą metrų nuo jo, o zvimbimas veik prilygo žaidimo pradžią paskelbusiam šaižiam švilpuko garsui. Ir skrido jis ne kur kitur, o tiesiai į tą mažvaikę mėlynais koledžo drabužiais.
Cha, likimo ironija, – tylomis nusišaipė prancūzaitė. – Labai panorėjus ir mintys įgauna formą.
Visa patenkinta dėl tokio greito norų pildymosi tarsi Kalėdos būtų atėjusios keliomis savaitėmis anksčiau, Talasa staigiai šovė į viršų, kiek toliau nuo praskriejančio juodojo kamuolio, kad galėtų geriau matyti įvykius. Šią akimirką mergina būtų sunkiai galėjusi atminti akimirką, kada jautė dar didesnį pasitenkinimą nei dabar. Negalėjo pasakyti tikslių priežasčių, bet tos mažvaikės tikrai, tikrai, tikrai labai nemėgo. Ir tai dar per švelnūs žodžiai tam jausmui įvardyti. O toji, žiūrėdama per petį tiesiai į Mireilę, dar nežinia ko vypsojo, visai pamiršusi, kad jai į rankas privalo įkristi kritlis. Na, kaip sakoma, šypsokis kol turi su kuo.
Iššiepusi dantis jai atgalios, Tala kryptelėjo „Rugiagėlę“ į šoną bei nuskriejo lanku palei aikštės pakraštį, artėdama priešininkų pusės link. Juk reikėjo užsiimti geriausią vietą. Bet, kad ir kaip gaila, nors muštukas rėžėsi nemenkai, visgi toji įkyri ir nuolatos apsimestinai maloni mergiščia nenuriedėjo žemėn paskui iš rankų paleistą kritlį. Koks nusivylimas. O trūko juk tiek nedaug. Bet galgi nuriedės dar ne iš tokių aukštybių, kai Ramsay atskaitys pamokslą dėl tokių žioplų klaidų.
Prašvilpusi pro ką tik įvykusio susidūrimo vietą, Mira ir vėl kryptelėjo šluotražį nulėkdama kita aikštės puse – atgalios, kur ant savo ristūnių zvimbčiojo pora Klastūnyno žaidėjų. Be abejo, tuo pačiu metu pasistengė ir dar kartą apžvelgti aikštę, ar kartais nepastebės kur nors greito trapių sparnelių plazdėjimo, bet, tiesą sakant, tai ją domino gerokai per mažai, jog įdėtų visas savo pastangas. Nors apskritai pats kvidičas ją domino. Besimokydama Prancūzijoje netgi priklausė vietinei komandai ir, savo kuklia nuomone, visai neblogai joje tvarkėsi. Galbūt tokios žinios buvo atėjusios ir iki jų koledžo vadovo, jei Norai susimovus ėjo tiesiai pas ją? Greičiausiai taip ir buvo. Bet vėlgi, šie burtininkai, ši mokykla ir visa jos bendruomenė varnei buvo svetima, tad ir noro žaisti už vieną iš jos komandų niekaip negalėjo savy atrasti. Jautė tik svetimumo jausmą, dėl kurio greičiausiai nė kiek nesikrimto ir dėl muštuko, taip gražiai nuskynusio penktakursę jos komandos puolėją.
– Kitą kartą užsimok dar kiek stipriau, – praskrisdama pro Klastūnyno atmušėją, vyptelėjusi tarstelėjo. – Juk nenori tik veltui eikvoti jėgų.
Nors ir be paliovos drėbė sniegą, čia, viršuje, atsivėrė visai neblogas vaizdas. Gal kiek per daug papilkęs, bekrentančioms snaigėms maišantis su debesų aptrauktu dangumi, tačiau akiniai nuo to šiek tiek apsaugojo. Be abejo, visa tai kliudė jai efektyviai žvalgytis mažojo aukso šmaukšto, nors labiausiai koją kišo paprasčiausias atsainumas. Tačiau norėdama išsvajotos ramybės, Mireilė privalėjo tuojau pat pamiršti visą savo dirglumą.
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 5]
-
Moriso diena kaip ir eilinį kartą prasidėjo nuo atsikėlimo. Nors žinodami jo būdą galime manyti, kad jis net nebuvo šią naktį užmigęs. Apsirengęs po visą lovą ir ant grindų po lovą išmėtytais rūbais klastuolis patraukė link kvidičo aikštės kurioje turėjo vykti šios dienos, greičiausiai dar vienos nesėkmingos rungtynes klastūnyno komandai, nors ką gali žinoti gal šitos rungtynės bus sėkmingesnės ir klastūnynas pelnys pirmąją savo pergalę. Įžengęs į persirengimo kambarį klastuolis persirengė kvidičui skirtus drabužius ir pasiėmęs į ranką šluotą, su savo komandą išėjo pro vartus ir įžengė į aikštę. Apžergęs šluotą, sulaukė švilpuko ir pakilo į orą. Kiek matė varnanagiai sugavo kritlį ir šiek tiek paskraidžioję atliko puikų perdavimą, bet viską jiems sugadino Clemencės paleistas muštukas kuris užvošdamas padėjo paleisti kritlį iš rankų ir jis po truputį ėmė kristi žemyn, bet klastūnyni atmušėją irgi neapsiėjo be mėlynės, nes į ją taip pat buvo pataikytas muštukas. Nors ir kaip bebūtų liūdna, bet kritlį sugavo varnangė ir pasileido link klastūnyno lankų. Vaikinas ėmė skaičiuoti sekundes kada būtų tinkamiausia proga lėkti prie lankų. Penki, keturi, trys, du, vienas... Lekiam Gynėjas pasileido kiek galėdamas greičiau link lankų ir kuo jis labiau lėkė, tuo jam labiau atrodė, kad į jį lekę muštukas, nes vėjo garsas švilpiantus pro ausis buvo panašus į muštuko skleidžiantį garsą, bet vos tik apsidairydavo neišvisdavo jokio muštuko ir toliau lėkdavo link lankų prie kurių greitai artėjo varnanagė, o su ja ir kritlis kuris pagal svarbumą kaip manė Morisas buvo trečioje vietoje, nes pirmą vietą užėmė muštukas, o antrąją vietą aukso šmaukštas. Tai išgirdę dauguma būtų tik nusijuokę, betj eigu kas nors ir nebūtų nusijuokęs, o paklausęs kodėl taip jis mano jam būtų vieni niekai atsakyti į šį klausimą. Muštukas užėmė pirmąją vietą, nes su juo buvo galima pašalinti kitos komandos narius. Aišku tai buvo galima padaryti ir metant blokštą, bet po tokio metimo galėjai jo ir nebesusigrąžinti, tad geriau buvo tokį darbą palikti muštukui. Daugiau net nebuvo verta sakyti, kodėl aukso šmaukštas antroje vietoje, o kritlis trečioje, nes tai yra labai aiškūs atsakymai. Vaikinas iš visų jėgų įsikabines į šluotą stengėsi pasiekti lankus ankščiau už kritlį ir jį paėmus perduoti kam nors iš puolėjų. Atsistojęs į vieną liniją su jau lekiančiu kritliu Morisas pasiruošė jį gaudyti ir neleisti jam perskristi per lankus.
[Metimo blokavimas gaudant kritlį 1; 4]
-
Varno Nagui atiteko kritlis, Klara sėkmingai perdavė kritlį Norai. Skylar galvoje žaidynes komentavo jos asmeninis komentatorius vardu Skylar Rivers. Gal viskas skambėjo ir šiek tiek monotoniškai, kadangi mergina nelabai tryško užsidegimu, tačiau kas galėjo ją kaltinti? Žaidimas vyko kažkur centre, o šioji sau nuošalyje, vienut vienutėlė sėdėjo ant savo "Tūkstantmečio skraiduolės" ir stebėjo, kaip kritlis netrukus pasieks kitos komandos lankus. Na, geriau jau ruoškis, - pagalvojo, žvelgdama į priešininkų komandos gynėją, o ji toliau skaičiavo krentančias snaiges.
Aštuonmetė Skylar mindžikavo antro aukšto koridoriuje, savo namuose. Šiluma iš sklindančio židinio maloniai šildė mergaitės skruostukus, tačiau pati norėjo kuo greičiau išeiti į lauką, kadangi suvyniotai į keliasdešimt žieminių striukių ir apsuktai keliais šalikais jai darėsi karšta. Mergytė nekantriai laukė savo mamos, kol šioji ieškojo dukrai pirštinių. Per naktį lauke spėjo prisnigti tiek, jog, atrodo, sniege mergytė galėtų plaukioti. Kaip tik tai ji norėjo ir norėjo išbandyti, tačiau niekaip nesulaukė savo mamos. Mergaitė, pridėjusi rankas prie lango, godžiai žiūrėjo į didžiulę sniego krūvą apačioje. Netrukus, mažos rankytės atidarė langą ir prieš šokant šioji dar spėjo sukriokti:
-Žiūrėk, mama, aš moku skraidyti!
Skylar ištiesusi rankas kaip paukštis pasileido žemyn tiesiai į sniego krūvą.
Staiga ji vėl sugrįžo į realybę. Šviesaplaukė nenorėjo daugiau nenorėjo galvoti apie tai, kas atsitiko vėliau – keli išmušti pieniniai dantys ir mamos barimasis tikrai nebuvo geri prisiminimai, tačiau varnė susimąstė, jog tuo metu ji nenutuokė, kad po 5 metų ji skraidys. Tik šįkart ne sniego krūvoje, o tarp krentančių snaigių, tarp kitų bendraamžių. Varnės veide atsirado maža šypsenėlė.
[-]
-
Rausvos sruogos, ištrūkusios iš Morganos kasų plevėsavo ore tai pat kaip ir jos žalias šalikas, puošiantis ir šildantis kaklą. Raudonplaukė pakilo į ir pradėjo žvalgytis po stadioną. Deja, Klastūnynui, kaip ir praėjusį kartą, sekėsi sunkiai, Varno nago komandos puolėja skraidė su kritliu rankose, Morgana nė nesistengė jos vardo prisiminti.
Ji pažvelgė į tribūnose stovinčius ir šūkaujančius jos draugus ir kiek šyptelėjo. „Nagi susiimk, tu negali pasiduoti.“ Klastuolė akimis pradėjo ieškoti prieišninkų komandos gaudytojos. Jai buvo įdomu, ką šioji veikė ir kaip jai sekėsi sugauti tą taip klastuolės trokštamą šmaukštą. Staiga pakilęs vėjo gūsis nuskraidino Morganą kelis metrus atgal, tai pat jos pusėn atpūtė snaigių šūsnį, kurios itin blogino žaliaakės matymą. Mergiotė susierzinusi pakėlė ranką ir ja nuvalė baltomis snaigėmis aplipusius kvidičo akinius ir vėl pažvelgė į žaidžiančius komandos narius. Morgana prikando lūpą ir užsimerkė, ji turėjo susikaupti ir susikoncentruoti į šmaukšto ieškojimą.
Ugniaplaukė su žaliu apsiaustu pakilo aukštyn ir įkvėpusi vėsaus žiemos oro, dar kartą žvilgtelėjusi į susikaupusį teisėją, skanduojančių mokinių margumyną tribūnose užsimerkė, iškvėpė orą. Atrodė, kad visas kilęs šurmulys iš komandų grumtynių, tribūnose esančių mokinių skanduotės ir šūkaliojimai dingo. Ji girdėjo tik tylų zvimbimą kažkur aikštėje, tereikėjo jį surasti akimis, o tas buvo sunkiausia, kai stadionas pilnas skraidančių mokinių kurie vis maišėsi ir maišėsi tarpusavyje. „Ieškok. Tu gali, tu gali...“ - ji save drąsino.
[Bandymas pastebėti šmaukštą: 4]
-
Pasirodo, treniruotės nebuvo veltui kur mergaitė iš visų jėgų stengėsi kuo taikliau atmušti muštukus, kad tik nepasikartotų tos pačios klaidos kurios buvo praeitose rungtynėse. Nes juk dabar ji atmušė kuo puikiausiai muštuką link Noros. Turbūt kitų nelaime džiaugtis negalima, bet dabar tai buvo išimtis. Amelijai patiko žiūrėti kaip muštukas skrenda link Varno Nago puolėjos ir kuo stipriau jis į ją atsimuša. Taip ir šypsena atsirado jos veide.
Klastuolė pasiliko stovėjimo pozicijoje gan neilgai. Ji skraidė aplink visą aikštę ir stebėjo kiekvieną savo komandos nario veiksmą, karts nuo karto jos akys pakrypdavo ir į priešininkų pusę. Įdėmiai žiūrėjo kas vyko toliau, kas paims kritlį kuris dabar yra neutralioje zonoje. Mintyse vis keikėsi ir tuo pačiu metu ragino Lisetę kuo greičiau pasiimti kritlį į savas rankas. Bet deja.. Taip neatsitiko. Baltų plaukų atstovės veidas visas susiraukė ir vis taip skraidydama, per žioplumo klaidą prasiblaškius net nepastebėjo, kaip kitas muštukas skrenda link jos.
- Ot tu šuns pasturgali, - gan tyliai nusikeikė tuo pačiu metu, kai Varno Nago komandos narė praskrisdama pro Clemencę kažką ten tarstelėjus. - Aha, dėl tavęs kitą kart pasistengsiu labiau. - Prikando lūpas bandydama sutvardyti skausmą kurį ji tada jautė. Iš skausmo labiau suspaudė savo šluotos kotą, bijodama, kad tuoj nusilps ir nukris nuo šluotos. Negaliu taip daugiau! Negaliu! - Pesimistiškos mintys tiesiog užpuolę rudaakę. Ji visiškai nejudėjo, taip ir pasiliko toje vietoje, kur į ją atsimušė muštukas. Daugiau nebenorėjo skraidyti, žaisti ir dalyvauti kvidiče. Bijojo, kad toliau bus dar blogiau jeigu žais.
Po kelių minučių kažkiek nusiraminus, jaunuolė pajudėjo iš savo vietos ir pradėjo skraidyti toliau. Dabar stengėsi viską daryti atsargiau, kiek lėčiau skraidė ir stebėjosi aplinkui. Tuo pačiu metu ir ieškodama muštukų kurie turbūt yra kažkur pasislėpę.
[-]
-
Pavyko. Jam pavyko! Sebastiano Azrielio siųstas muštukas tėškė tiesiai klastuolių atmušėjai į veidą.
- Kietai!- sušuko varnių atmušėjas. Negalėjo patikėti, kad pavyko. Puolėjo pozicijoje jam sekėsi visai neprastai, negi gerai seksis ir atmušėjo? Jis lyg koks universalus žaidėjas.
Jam neberūpėjo pliaupiantis sniegas. Taip, taip tikrai galėjai pasakyti. Šio sniego net negalėjai padoriai pavadinti sniegu. Nuo jo baigė peršlapti visa mėlyna Sebastiano Azrielio kvidičo apranga. Lauke nebuvo šalta, bet nuo šlapių drabužių ir šluotos greičio skrendant atrodė, kad apranga tuoj sustings į ledą. Kaip ir pats Varno Nago atmušėjas.
Sebastianas apžvelgė aikštę. Pastebėjo, kad varniukų puolėja taip pat nukentėjo nuo muštuko. To kito. Velniava. Na, gerai, kad ir keturiolikmetis nepramušė pro šalį. Kažkur viduje sukirbėjo sąžinė. Juk galėjo išgelbėti savo bendrakoledžę nuo smūgio. Tačiau, dera nepamiršti, kad laiko niekaip neatsuksi atgal. Todėl verčiau tiesiog greičiau susitaikytų su ta mintim.
Vaikino mintys šiandien buvo visai nutolę. Galvoje nebuvo vien kvidičas ir siekiama pergalė. Tiesiog gera galimybė išlieti pyktį. Nepradėsim pasakoti pykčio priežasčių, tačiau verta žinoti, kad tai asmeninės problemos ir berniuko nevykėliškumas kalbant pykčio valdymo tema.
Jis apsižvalgė ieškodamas muštuko. Vaikinui nerūpėjo į kurį žaidėją paleisti muštuką. Svarbu paleisti. Kur tas prakeiktas kamuoliukas? Jam reikėjo jį rasti. Sebastianas Azrielis skraidė po stadioną kaip akis išdegęs. Prisimindamas visus blogiausius savo gyvenimo momentus, kurie sukeltų daugiau įniršio. O šis suteiktų daugiau jėgos ketvirtakursiui. Juk einant (skraidant) atmušėjo pareigas jos tikrai reikėjo. Vaikinukas džiaugėsi, kad šiose rungtynėse buvo atmušėjo. Tiesą sakant, galėjo atvirai pasakyti, kad ne mergiočių tai darbas. Staiga pastebėjo. Muštukas svimbė beveik tiesiai į jį. Niekeno nepaleistas, bet į berniuką. Jis paskubomis apžvelgė aikštę. Klastuolių gaudytoja buvo arčiausiai. Jis stipriai užsimojo ir muštukui priartėjus visai arti, tėškė per jį blokštu, paleisdamas kamuoliuką į Klastūnyno gaudytojos pusę. Dabar beliko laukti. Jis labai tikėjosi, kad pavyko. Kito skausmas jam galėjo suteikti bent trupinėlį laimės. Taip, galbūt tai ir sadištiški polinkiai, bet Sebastianas Azrielis negalėjo pakeisti nieko, o ypač savo kraujo.
[Atmušimas į Morganą: 3, 5]
-
RPG vertinimas
Nora Kühnemund: 10
Klara Severova: 9
Mireille Thalassa Lelièvre: 10
Morisas Banoveris: 6
Skylar Rivers: 7
Morgana Buterfield: 6
Clemence Ameli Martes: 10
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 7
Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)
Klara Severova [6] - Morisas Banoveris [4] = KS [2] = 2 papildomi kauliuko ridenimai Klarai Severovai.
Mireille Thalassa Lelièvre [9] - Morgana Buterfield [7] = KS [2] = 2 papildomi kauliuko ridenimai Mireillei Thalassai Lelièvrei.
Sebastianas Azrielis Herondeilas [7] - Morgana Buterfield [7] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Komandinis koeficientų palyginimas
Varno Nagas [2,5] - Klastūnynas [1,5] = KKS [1,0] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Varno Nago komandai.
Kauliuko rezultatas
Nora Kühnemund: -
Klara Severova: 5; 4; 4; 4
Mireille Thalassa Lelièvre: 5; 2; 4; 3; 2
Morisas Banoveris: 6
Skylar Rivers: -
Morgana Buterfield: 2
Clemence Ameli Martes: -
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 1; 2
Nora Kühnemund neatlieka veiksmų.
Klara Severova netaikliai meta kritlį.
Mireille Thalassa Lelièvre pastebi aukso šmaukštą.
Moriso Banoverio atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes kritlis buvo mestas netaikliai.
Skylar Rivers neatlieka veiksmų.
Morgana Buterfield nepastebi aukso šmaukšto.
Clemence Ameli Martes neatlieka veiksmų.
Sebastianas Azrielis Herondeilas netiksliai atmuša muštuką link Morganos Buterfield.
Kvidičo rungtynės tęsiamos
Kritlis neutralioje zonoje. Pasiėmus kritlį Varno Nago puolėjui yra leidžiama iškart atlikti metimą.
Rezultatas: Klastūnynas 0 - 0 Varno Nagas.
-
Viskas ėjosi neblogai: Noros porininkė spėjo pagauti kamuolį ir štai kritlis jau lėkė Klaros pasiųsta trajektorija ir mažai trūko, kad įkristų tiesiai į lanką. Tačiau, matyt, jam pasiųsti naujajai žaidėjai pritrūko taiklumo ir jis, kliudęs lanko kraštą, pralėkė pro šoną.
Bet kūnas, pripratęs prie tokių dalykų treniruočių metu, rodės, veikė atskirai: nors mintys vis dar sukosi apie nesėkmę, šluota vos ne pati pasuko tiesiai už lankų, kur kamuolys, vos prie tris sekundes palikęs varnanagės glėbį, jau pamažu krito žemyn. Jei jis paliestų žemę arba, dar blogiau, kokio klastuolio rankas, ji tikrai peiktų save, praleidusi tokią gerą progą. Pasilenkė prie koto, paspartindama skrydį ir abejomis rankomis sučiupo tą neklaužadą kamuolį, taip nenorėjusi skristi tiesiai į apskritimą.
– Na, mes ir vėl susitikome, – burbtelėjo kamuoliui (kamuoliui!) ir pati iš savęs nusijuokė.
Čia gal stresas kaltas, kad jau pradeda kalbėtis su negyvais daiktais? Tuoj dar ir šluotai pasakys porą padrąsinamų žodžių ir viskas, bus galima vežt į Munko ligoninę. Dar, neduokit dievai, šluota atsakys – mažoji turbūt tuojau pat tėkštųsi žemėn iš netikėtumo. Tarsi kažkas magijos pasaulyje dar galėtų ją sukrėsti.
Net ir po įvykusios traumos džiaugėsi savimi ir savo užimama pozicija: puolėjo vieta užtikrino daug judesio ir darbo, neleisdama jai nuobodžiauti ir visai tai didelei energijai, tūnančiai jos smulkiame kūnelyje, kauptis dar labiau. Šitaip galėjo ją išleisti, nieko aplinkui nesužeisdama. Bent teoriškai: praktikoje kvidičas visgi gana pavojingas žaidimas, kur traumos yra visai normalus, bene kasdienis dalykas.
Kapitonė vėl galėjo atakuoti lankus, tačiau jos jau laukė pasiruošęs gynėjas, tad ji, stipriai spausdama prie savęs kritlį, pasuko kiton pusėn; į arenos vidurį, o tada prie savų lankų, kur gana tingiai ant šluotos sukinėjosi Skylar.
– Kaip sekasi? – mažumėlę stabtelėjo, leisdama šluotai pailsėti. Tarsi šioji būtų gyvas sutvėrimas.
Bet penkiolikmetė net nelaukė atsakymo. Pasilenkusi prie šluotos, staigiai ją apsuko ir patraukė link Moriso. Pakeliui vėl pademonstravo susirinkusiesiems savo skraidymo įgūdžius: tai padarydavo kilpą (tiek horizontaliai, tiek vertikaliai), tai aplenkinėjo kitus žaidėjus tarsi šie būtų trikdžiai vairavimo egzamine, tai dar kitaip puikavosi savo gebėjimais. Ir šluota – didžioji dalis tų manevrų būtų neįmanoma be geros šluotos, tad reikėtų atiduoti reikiamą pagarbą ir jai.
Net ir pagaliau prisiartinus prie Klastūnyno lankų nesiryžo dar jų atakuoti. Vietoj to nusprendė pažaisti katės-pelės žaidimą su gynėju, vilkinčiu žalią sportinę uniformą. Sukinėjosi aplink lankus, atidžiai stebėdama Banoverį. Mažoji tikėjosi nutaikyti akimirką, kai šis, pavargęs nuo jos, nusuks žvilgsnį šalin, o tada puolėja galės smūgiuoti tiesiai į lankus. Ir melstis, kad šįsyk kritlis pasiektų lankus.
Tačiau neatrodė, kad gynėjas ruoštųsi pasiduoti be kovos. Nesimatė ir priešininkų puolėjų, tačiau mažajai pakako proto susivokti, kad jos gali tykoti kažkur pasislėpusios, o tada pasalūniškai atimti kamuolį. Nebeliko laiko delsti, tad Nora, kažin kodėl pasirinkusį vidurinį lanką, abiem rankom pasiuntė kritlį jo kryptimi ir, nė nežiūrėdama, apsisuko ir nudūmė toliau nuo lankų.
[Metimas atkovojus kritlį iš neutralios zonos po netaiklaus metimo: 1; 3; 4]
-
Morisui nepavyko sugauti kritlio, bet ir nepasigirdo džiaugsmingų ovacijų ir jam teko minutėlę susivokti kas gi čia ką tik atsitiko. Apsidairęs aplinkui pamatė, kad kritlis lekia žemyn, bet po akimirkos jį sugavo varnanagė ir klastuoliui vėl teko sutelkti dėmesį į kritlį.
-Žalia rūta, -nusikeikė iš kažkur sužinotu keiksmažodžiu, bet jo žodžius nusinešė staigiai pakilęs vėjas kuris tuoj pat dingo.
Dabar Morisai susikaupi, nesiblaškai ir jei mes į lankus uždengi juos sugaudamas kritlį arba nesugauni, bet bent jau bandai, -su tokiomis mintimis dabar kankinosi vaikinas skraidžiomas ir laukdamas kol varnanagė vėl mes į lankus, bet dabar jau neberiziko taip stipriai ir laikėsi netoli lankų pasiruošęs, bet kada skristi link jų ir bandyti apginti. Bet visada būna, bet. Dar prieš pamatant, kad varnanagė prie lankų į jo akį pataikė kažkas, kad teko bandyti jį išsikrapštyti iš akies ir taip praleisti judantį kritlį. Kuris vos tik baigė išsikrapštyti iš akies greičiausiai blakstieną, nes akiniai neturėjo praleisti jokių į akį lendančių snaigių jau buvo per daug arti priartėjęs prie lankų, tad vaikinas pasileido kiek galėdamas greičiau. Nagi lėk, greičiau nepasiduok, viskas pavyks, -bandė tokiais žodžiais raginti save skristi greičiau, o ne kaip jam atrodė stovėti vietoje ir judėti kaip vėžliui, nors dabar atrodė, kad ir tas juda greičiau. Prilėkęs prie lankų atsistojo prieš jau paleistą kritlį ir pasiruošė jį gaudyti, nors vis dar bandė atgauti kvapą.
[Metimo blokavimas gaudant kritlį 1; 5]
-
Greitai kvėpuodama garbanė pakilo į orą. Snaigės viršuj buvo didesnės ir šaltesnės negu apačioje, taip, kai kiekvieną kartą nusileisdamos, ant kokio nors atidengto kūno lopinėlio, priversdavo sudrebėti. Šaltis kiek blaškė klastuolę, dėl ko ji ne visai susigaudė kas vyko apačioje, tačiau pastebėjusi, kai į varno nago puolėją pataiko muštukas, jos blyškiame veidelyje pasirodo menka, tačiau džiaugsmo pilna šypsena. Ši dar labiau padidėjo, kai muštukas vos nepataikė į priešininkų gaudytoją. Bet, deja, nepataikė. Matyt, tai buvo karma, arba tiesiog Morganos per ilgas užsibūvimas vienoje vietoje, kai pro ją staiga visu greičiu pralėkė muštukas. Iš ties jis buvo tik vos keli centimetrai nuo jos veido, Morgana dar tikrai matė, kaip tas lenktyninkas nurovė kelis raudonus jos plaukus.
Kiek atsipeikėjusi Morgana paskrido į šoną ir nevykusiais pabandė sušildyti sustirusias rankas. Kiek susiraukusi ugniaplaukė vėl įsikibo į šluotos kotą ir pradėjo skraidyti. Ji vis dar girdėjo, kaip kažkur netoliese zvimbė aukso šmaukštas, girdėjo net geriau nei savo pačios širdies plakimą. Ji visu kūnu jautė, kad tas rutuliukas, puikiai telpantis į jos delną buvo kažkur netoliese. Ak, kaip tą akimirką garbanė norėjo turėti kokį nors radarą šalia ar savyje ir matyti kur, po galais, yra tas prakeiktas aukso šmaukštas.
Vidutiniu greičiu skrisdama aplink kvidičo aikštę ji vis neramiai žvalgėsi ir aišku bandė patogiai įsitaisyti ant naujos šluotos. Vis dėl to, ši nebuvo tokia pat kaip senoji, mieloji „Plevėsa“. Ta senutė jau buvo prasėdėta, kiek aptrinta ir velniškai patogi Morganos sėdynei, o „Rugiagėlė“ buvo kaip nauji kerzai, po kurių ant kulnų ir pėdų likdavo milžiniško pūslės. Klastuolė neabejojo, kad ant jos sėdynės taip pat bus milžiniškos pūslės. Tyliai keikdama save ji ant tos šluotos raitėsi it kokia gyvatė, tai pakišdama apsiaustą po šikna, tai patempdama kelnes ar megztinį žemyn, bet visa tai buvo beviltiška. „Reikėjo pagalvę ant šluotos pasidėt, vis minkščiau būtų buvę.“- paskutinį kartą liūdnai pagalvojusi apie savo vargšę sėdynę, ji pradėjo ieškoti priešininkų gaudytojos.
Žaliaplaukė varnė matėsi per daug gerai, jos ryškiai žali plaukai iš tolo švietė it koks žibintas. Tiesa, buvo truputi keista, kodėl žali, o ne mėlyni plaukai, tačiau nustūmusi nereikalingas mintis garbanė susitelkė ties ja. Nežinodama jos tikro vardo, nors neabejojo, kad kai per treniruotes jo komandos draugai aptarinėjo varnius, turėjo ką nors išgirsti, Morgana žaliaplaukę praminė Rupūže. Sukikendama iš tokios pavardės ji dar kelias minutes stebėjo ką darė varnė, tačiau tada nusisuko ir priskrido prie klastūnyno gerbėjų tribūnos. Nekreipdama dėmesio į šūkavimus, ar nervingus žodelius apie tai, kad ši pagaliau ką nors darytų, garbanė pakėlė galvą ir žvalgėsi.
Vėliau prašvilpus pro kelis komandos narius palinkėjo sėkmės, o kai ji praskrido pro Lisette, dar ir šios plaukus suvėlė. Vis tiek jie ir taip buvo suvelti vėjo ir sniego, blogiau jau nebūtų padariusi. Vėlei pakilusi kur snaigės didesnės ir šaltesnės, Morgana sukinėjo galvą kaip apuokas, bandydama pastebėti tą sumautą šmaukštą. Dėl jo kelias akimirkas garbanė net galvojo mesti savo gaudytojos pareigas, tačiau nenorėjo apvilti saviškių.
[bando pastebėti aukso šmaukštą: 3]
-
Muštukas pralėkė pro šalį. Velniava. Na kodėl negalėjo pataikyti tiesiai Morganai, ar kokia ji ten, į veidą? Sebastianui Azrieliui būtų buvę pasidarę bent kiek linksmiau. O dabar jis vėl iš naujo turėjo ieškoti muštuko.
Varnių atmušėjui pradėjo nusibosti. Kodėl jis nesugeba pataikyti? Kažkoks visiškas nevykėlis. Vaikinukas nesuprato kodėl kitiems taip sekasi, o pro jį sėkmė kažkaip, mistišku būdu, visada praskrieja pro šalį. Ir net neatsigręžia atgal. Ketvirtakursis lyg nieko blogo niekam nenorėjo (aha, tegul toliau meluoja sau) ir nieko blogo nedarė (tai jau tikrai!). O geri dalykai kažkaip niekada taip ir neatsitiko. Visiškai sumautas reikalas. Sako, kad žmonės gimsta po laiminga žvaigžde. Sebastianas Azrielis Herondeilas tikriausiai gimė ne tik po nelaimingiausia žvaigžde visatoje, bet galbūt ir iš viso neturi žvaigždės. Tai, atrodo, būtų visai įmanoma.
Vaikinas skraidė po aikštę. Nuo greičio kilęs vėjas maloniai švilpė pro ausis, tačiau sniegas nelengvino matomumo. Ką jau kalbėti apie varnų atmušėjo plaukus. Jie buvo visiškai permirkę. Akiniai, kurie turėjo padėti matomumui, irgi buvo apsnigti, o ir taip šlapios snaigės pradėję tirpti. Keturiolikmetis atbula ranka nuvalė akinių stiklus. Bent kiek geriau.
Staiga pastebėjo, kad jų gaudytoja pastebėjo šmaukštą. Kaip gerai, kad komanda sugalvojo pakeisti tą, kuri žaidė per praėjusias rungtynes. Nora Kunhgumdiamund, Nora Kungliughmdieman, ar kokia ten ji bebūtų. Tai mergiotei tikriausiai reikėjo akinių, nes aną kartą užtruko košmariškai ilgai kol šmaukštas atsidūrė jos rankose. Žaliaplaukė, akivaizdu, kol kas darbavosi kur kas geriau. Sebastianui buvo sunku pripažinti kitų pliusus, bet dabar tai buvo per daug akivaizdu, kad ketvirtakursis teigtų kitaip. Tik irgi galėtų suskubti pagriebti šmaukštą, juk šluota jos taip pat gera. Vaikinas nusisuko nuo jos. Ne toks šiandien Sebastiano Azrielio darbas.
Jis prisivijo dar vieną muštuką. Eilinį kartą net nesistengė gelbėti komandos draugų. O kam? Patys sugebės jei labai norės. Vaikinukas priskriejo prie muštuko ir nužvelgė aikštę. Galbūt paleisti į gyvačių atmušėją dar kartą? Pirmą kartą pavyko, galbūt pavyks ir antrąjį? Beje, veidelis jos vis dar buvo nepakankamai išgražintas.
- Kodėl gi ne,- gūžtelėjęs pečiais sumurmėjo sau po nosimi, o tada iš visos turimos jėgos trenkė blokštu per muštuką paleisdamas jį Clemence, ar kokia ji ten, berniukas nesidomėjo, pusėn.
[Atmušimas į Clemence: 2, 4]
-
Kelis kartus giliai įkvėpusi, Mireilė dar kartą išvardijo visas priežastis, kodėl jai privalu pagauti tą nelemtą aukso šmaukštą. Nebuvo jų tiek daug, tačiau tai vis tiek suteikė bent kiek stiprybės tiesiog neapgręžti šluotos ir nenudumti tiesiai į pilį, palikus viską už nugaros. Kita vertus, toji šalta, vėjo košiama pilis jai taip pat nepatiko, tad net ir tokiu atveju būtų buvęs mažas malonumas. Tad kad ir ką būtų pasirinkusi, kad ir kaip viskas baigtųsi, prancūzaitė vis tiek nebūtų nieko laimėjusi – galiausiai atsidurtų ten, kur būti anaiptol netroško.
– Dėl manęs vien tokių pastangų neužteks, – sukikenusi numetė atgal tai pačiai klastūnyno atmušėjai. Koks ten jos vardas? Šiaip ar taip, tai nebuvo svarbu, nes po šio žaidimo greičiausiai daugiau niekad jos nebesutiks, todėl visai nebuvo reikalo vargintis bandant įsiminti vardus.
Dėl neaiškių priežasčių vis dar kikendama, lyg toji klastuolė būtų pasakiusi šimtmečio pokštą, Mira nusuko šluotą šonan ir nėrė žemyn. Reikėjo atidžiau apžvelgti kiekvieną aikštės centimetrą, o to siekdama privalėjo ne tik brūžinti pakraščius, bet nerti ir į patį žaidimo sūkurį. Kaip tik tuo metu jauniausioji komandos narė lėkė lankų link, bandydama į vieną iš jų įmesti raudonąjį kritlį. Bet kur tau! Regis, ne vien Nora čia niekam tikusi. Na, kas jau kas, o Talasa dėl to nesiruošė sukti galvos. Jei jie siekė į vieną komandą sudėti kaip įmanomą daugiau netikėlių, tai vos rungtynėms pasibaigus žaliaplaukė pasistengs iš jos pranykti. Jokia ramybė neverta kančių, patiriamų vien stebint tokį žaidimą.
Kad ir kokie dievai valdė šį pasaulį, bet, rodos, jie ypač stengėsi nukreipti Mireilės mintys šalin ir sutelkti jas ties nepasitenkinimu kiekviena sekunde. Ir, jei jau tiesą sakant, jiems neblogai sekėsi. Pamiršusi savo tikslą ir užsižiopsojusi į krentantį kritlį, kurį pasigriebti taikėsi Nora, Varno Nago komandos gaudytoja, pasiekusį patį šio žaidimo centrą, vos neįsirėžė į kažkurį mokinį. Nė nespėjo pastebėti, kokios spalvos drabužiais šis buvo apsirengęs, mat staigiai kryptelėjus šluotkotį kairėn, iš inercijos ėmė verstis kūliais, o nuo to gerokai apsisuko galva. Na, bent jau visiško susidūrimo šiaip ne taip pavyko išvengti. Belaukdama, kol akyse nustos vartaliotis pasaulis, gavo prasilenkti ir su dar vienu muštuku, tikėkimės, ne dėl Miros kaltės nesėkmingai paleistu varžovų gaudytojos pusėn. Zut! Negi visą gyvenimą vieninteliai objektai, kuriuos traukiu, taip ir liks prakeikti muštukai. Merginai staigiai prigludus prie šluotos, šis dailiai praslydo viršum jos, laimei, prieš tai neužsimanęs pirmiau jos pakankinti. O tai jau maloni staigmena, nes anksčiau buvo turėjusi nemažai karčios patirties su šiais velniūkščiais.
Šiaip ar taip, matyt, ir pati Tala buvo ne ką mažesnė netikėlė, kaip ir visi likusieji, bet negi ji sau tai pripažins? Niekados. Nors giliai viduje kirbėjo kažin koks kirminas, neleidžiantis išmesti iš galvos pastarojo nutikimo ir su juo atklydusio gėdos jausmo.
Bandydama jį užgniaužti, varnė tęsė savo žygi po aikštės centrą, ieškodama to velnio nešto ir pamesto auksinio kamuoliuko. Vienintelis likęs būdas, leisiantis įrodyti tiek sau, tiek ir kitiems, kad yra šio to verta – jo pagavimas, o ryžtas tai padaryti po tokio apsigėdinimo išaugo bent keliskart. Ir nežinia, ar prišaukus tokiomis mintimis, ar paprasčiausiai dėl atidesnio ieškojimo, galiausiai Mireilė jį išvydo. Pasislėpusį pačiame uragano centre.
[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 1]
-
Amelija negalėjo sau daugiau leisti tiesiogine prasme nedalyvauti tuo metu rungtynėse - būti vienoje vietoje ir žiūrėti žemyn vis dar tramdydama skausmą. Nes tada ir vėl, komandoje tik visiems trukdys ir pati nieko gero nesugebės padaryti. Todėl jau dabar pabandė skraidyti. Ir tikrai, skraidymas kažkiek padėjo. Pučiamas vėjas puikiai išblaškė mintis, o žiūrovų šūksniai dar davė motyvaciją labiau pasistengti.
Dabar mergaitei teliko tik surasti muštuką. Visą informaciją kurią žinojo apie muštukus, tai, kad jie turi pulti kitus žaidėjus, todėl kur reikia jai žiūrėti, tai tik į visus žaidėjus į kuriuos gali tuoj "random" atsitrenkti muštukas. Bežiūrėdama, trumpam nustojo skraidyti. Apsižiūrėjo ir įdėmiai pradėjo stebėti kiekvieną dalyvį, kas aišku nėra taip ir lengva. Juk šitie visi skraidė, judėjo - ak, kaip dabar būtų gerą sustabdyti laiką.
Su "kometa 300" truputį pakilo aukščiau, kur geriau matysis visas vaizdas. Ir taip tikrai buvo. Clemencija bent jau puikiai matė gaudytojus ir puolėjus - taip pat kaip ir puikiai matė, kaip Varno Nago atmušėjas atmūšia vieną muštuką į Morganą. Bet vat, netaikliai. Naujokas. Rudaakė trumpam nusivaipė, bet tada nusipurtė - juk ji surado muštuką!
Su viena ranka stipriau suspaudus laikantį blokštą Klastūnyno auklėtinė nuskrido link to muštuko, kiek labiau prie jo prisiartinus, ji jau norėjo užsimojuoti, bet tada ir vėl pajautė petyje tą skausmą kai į ją pačią buvo atsitrenkęs muštukas. Mergaitė trumpam sustojo. Net nežinojo ką daryti. Pasimetė, mintys visos susimaišė. Ji negalėjo ir vėl taip paprastai atmušti. Iš vis, negalėjo pakelti savo dešinę ranką. Kadangi ji neturėjo minčių, ką daryti, tai ši tik pradėjo laikyti blokštą su kaire ranka, kas kiek pasunkins jai užduotį. Amelija prarijo seiles ir, ir vėl prisiartino prie muštuko. Bet tada jai pamaišė.
Martes stebėjo kaip muštukas lekia į ją, o pati tuo metu tiesiog stovėjo vienoje vietoje. Nestovėk kaip stulpas, greičiau išvenk muštuką!
[Muštuko išvengimas: 3, 6]
-
Skylar, palinkusi prie savo šluotos, skraidė aplink lankus, per lankus, ore piešdama įvairiausius ženklus. Žaidimas prasidėjo labai neseniai, bet varnė jau nenustygo vietoje. Gal tai kiek prieštaravo merginos charakteriui, kadangi šioji buvo šiek tiek letoka, ramesnė, ypač pamokose. Atrodo, tiek betrūkdavo, jog Skylar imtų ir smigtų arba išplauktų į kitą dimensiją darant pačias papraščiausias kasdienines užduotis kaip valgymas ar namų darbų ruošimas. Tačiau, kas keisčiausia, per kiekvienas rungtynes ar treniruotes varnės galvoje tarsi kas įjungdavo jungiklį ir flegmatiška šviesaplaukė tapdavo ugnies kamuolėlis. Pati mergina tai suprato, kadangi naktį prieš antrąsias rungtynes šioji nesudėjo bluosto ir vartydamasi lovoje analizavo praeitas Kvidičo žaidynes, pastebėdama ir daug įdomių dalykų apie save. Šis žaidimas Skylar pakeitė, tačiau ji niekaip neišsiaiškino - į gerąją ar blogąją pusę.
Varnė minutėlei stabtelėjo, nes jai ėmė suktis galva. Nebent žiūrovai norėjo pasigrožėti vėmalų lietučiu, Skylar galėjo padaryti dar kelias aštuoniukes, tačiau jai aštuoniukių šiandienai užteko. Mergina žvilgtelėjo į jos komandos draugus ir kažkur viršuje pamatė žybtelint "šaukštą nenaudėlį šmaukštą". Varnė vos nepradėjo šaukti savo komandos gaudytojai, tačiau, pasirodo, ji šį auksinį kamuoliuką jau vijosi. Priešininkų komandos gaudytoja vis dar plaukiojo, net nenutuokdama, jog šmaukštas tuoj gali atsidurti varnės rankose. Staiga Rivers suprato, jog atmušėjas turi puikią progą taikytis į Mireilę, tad šioji atidžiai stebėjo atmušėją.
[-]
-
Klara nenustebo sužinojusi, kad nepataikė. Jai tikrai trūko sugebėjimų ir jėgų, kad kritlis praskrietų pro lankus. Mergaitė gal tik šiek tiek nusivylė, nežinodama kokios reakcijos tikėtis iš komandos narių. Bet bent jau neleido klastuoliams atimti kamuolio. Ji žadėjo skrieti paskui kritlį norėdama vėl bandyti sėkmę, bet vyresnėlė puolėja buvo už ją greitesnė. Net muštuko pamušta ji pačiupo kamuolį, tik dar jos į lankus nemetė. Skraidė po aikštę, už nosies vedžiodama priešininkus. Klara išsišiepė supratusi, jos tikslus.
Mažylė papurtė rankas, norėdama atpalaiduoti įtemptus raumenis. Visas tas kvidičas tikrai suėda daug nervų ląstelių. Palengva dėl viso pikto skraidė, laikydamasi maždaug dvejų ar trejų metrų atstumo nuo Noros. Dėl viso pikto, jei muštukas vėl būtų paleistas į ją ar kažkas panašaus. Vis negalėjo atsistebėti puolėjos sugebėjimais. Atrodė, kad ji žaidė kvidičą, dar prieš išmokdama vaikščioti. Mergaitei reiktų amžių amžius treniruotis, kad būtų tokia gera žaidėja.
Akimirkai ji patraukė akis nuo Noros apžvelgdama aikštę. Ji buvo taip susikaupusi ties tuo kritliu, kad visiškai pamiršo kas vyko aplinkui. Reikėjo pripažinti, kad šioje aikštėje nebesijautė kaip kokia balta varna. Tik gal jos apranga vis dar buvo jai be galo nepatogi. Vis reikėjo pasikelti ant akių krentantį šalmą, o laisvi drabužiai trukdė judėti. Klara stebėjosi kaip per tas kelias minutes, pilnas begalinės įtampos, išvis pamiršo apie nepatogumus. Pirmą vietą, pagal svarbumą, jai buvo užėmęs tik kritlis ir kvidičas. Mažoji sekundei buvo apstulbusi savimi.
Mergaitę iš apmąstymų išlindo, pastebėjusi kitoje aikštės pusėje komandos gaudytoją. Ji visiškai buvo pamiršusi, kad ne tik kritlis nulemia laimėjimą. Tiksliau ji tik dabar pastebėjo, kad egzistuoja ir kiti dalykai ne tik raudonas kamuolys ir lankai. Jaunoji puolėja, dar trumpam įsitikinusi, kad jos porininkei viskas gerai, pasuko šluotą į šoną, kur muštukai negrasintų numušti į sniegą apačioje. Prisimerkė bandydama pro snaiges įžiūrėti gaudytoją. Norėjo įsitikinti, kad ji pastebėjo šmaukštą. Bet snaigės, prilipusios prie akinių, trukdė aiškiai matyti kas vyksta. Mergaitė dešine ranka paleido šluotkotį ir nubraukė baltas snaiges. Bet tai nieko nepakeitė. Dar niekada ji taip nemėgo sniego, nors ir gimė šiaurėje, kur žiemos ilgos ir žiaurios.
[-]
-
RPG vertinimas
Nora Kühnemund: 10
Morisas Banoveris: 10
Morgana Buterfield: 9
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 10
Mireille Thalassa Lelièvre: 10
Clemence Ameli Martes: 8
Skylar Rivers: 10
Klara Severova: 9
Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)
Nora Kühnemund [8] - Morisas Banoveris [4] = KS [4] = 4 papildomi kauliuko ridenimai Norai Kühnemund.
Sebastianas Azrielis Herondeilas [7] - Clemence Ameli Martes [6] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Sebastianui Azrieliui Herondeilui.
Komandinis koeficientų palyginimas
Varno Nagas [2,5] - Klastūnynas [1,5] = KKS [1,0] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Varno Nago komandai.
Kauliuko rezultatas
Nora Kühnemund: 6; 6; 2; 5; 1; 4; 3
Morisas Banoveris: 6
Morgana Buterfield: 3
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 1; 6; 6; 3
Mireille Thalassa Lelièvre: 5; 1; 6
Clemence Ameli Martes: 5
Skylar Rivers: -
Klara Severova: -
Nora Kühnemund meta kritlį į lankus.
Morisas Banoveris nesugauna kritlio.
Morgana Buterfield pastebi aukso šmaukštą.
Sebastianas Azrielis Herondeilas netaikliai atmuša muštuką link Clemencės Ameli Martes.
Mireille Thalassa Lelièvre sugauna aukso šmaukštą.
Clemencės Ameli Martes atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja į ją.
Skylar Rivers neatlieka veiksmų.
Klara Severova neatlieka veiksmų.
Kvidičo rungtynės baigtos
Rezultatas: Klastūnynas 0 - 160 Varno Nagas.
Pergalę švenčia Varno Nagas.
-
Ji nuskriejo toliau nuo lankų nė nežiūrėdama jų link, tačiau staiga tribūnose kilo džiaugsmo banga. Sekundei sustojusi plakti širdis privertė jaunąją kapitonę pažvelgti sau per petį: taip! Jai pavyko: kritlis, atsidūręs kitapus lankų, jau liūdnai skrido link neutralios zonos, o tai galėjo tereikšti, kad Klastūnyno gynėjas nepasirodė esąs tobulos fizinės būklės.
Noros nuostabai, sirgaliai, nepraėjus nė pusei minutės nuo jos įvarčio, vėl pradėjo šūkauti ir džiūgauti. Ne iki galo suprasdama apsidairė po areną. Pamačiusi žaliaplaukę gaudytoją, delne suspaudusią mažytį kamuoliuką, net šoktelėjo vietoj, vos nenuvirsdama į šlapio sniego košę.
Nieko nelaukusi, nudūmė visos komandos pusėn. Niekas turbūt nesitikėjo, kad rungtynės pasibaigs taip greitai: visi varniukai, nors ir be galo apsidžiaugę, atrodė priblokšti. O gal tiesiog visus ištiko komandinis šokas, suvokus, kad štai toji komanda, dar taip neseniai turėjusi dėl vidinių problemų atsisakyti paskutiniųjų čempionato varžybų, dabar spardo visiems subines.
Žinoma, jų laukia dar rungtynės su Grifų Gūžta – ten jau tikrai bus darbo visiems.
Tačiau argi dabar metas rūpintis į priekį? Ne.
Tad Nora, su ašarom akyse, apsikabino visus savo žaidėjus ir, vis dar verkdama, padėkojo už pastangas. Juk visada malonu, kai tave vertina.
-
Taip taip, be jokio abejonės lašo, ten buvo jis. Plasnodamas savo trapiais, bet mikliais sparneliais, aukso šmaukštas suko jau nežinia kelintą ratą tiesiai viršum puolėjų galvų. Negi jo ten visą laiką ir būta? Mireilė lyg ir nebuvo jo pastebėjusi paskutinį kartą, kai šnairavo į Norą, fiksuodama kiekvieną jos netikslų žingsnį. O tai ji darė be paliovos – juk reikėjo pildyti sąrašą dalykų, dėl kurių jos nemėgsta. Greičiausiai prancūzaitė buvo taip susitelkusi į tas klaidas, kad nebematė nieko aplinkui. Na, dabar tai nebesvarbu.
Vos šiek tiek suktelėjus šonan ir ėmus lėkti tiesiai į jį, mažasis kamuolėlis, tarsi pajutęs artėjančią grėsmę, trumpam sustingo, o tuomet iš visų jėgų šovė tolyn. Talasa, ištiesta ranka persiritusi per žaidėjų galvas ir vos per keletą milimetrų paleidusi prakeiktąjį šmaukštą, nė nesižvalgydama, ar ko nors nenuvertė žemėn, dar labiau užgulė savąją ristūnę. Nors mergina turėjo džiaugsmo sėdėti ant naujausio modelio šluotos, vis tiek jautė, kaip lėtai iriasi jo link. Tas šlykštynė buvo tikrai miklus.
Aukso trupiniui staigiai nėrus žemyn, paskui jį puolė ir varnė. Pėda po pėdos, colis po colio kietas aikštės grindinys nenumaldomai artėjo ir, regis, su kiekviena akimirka paliko vis mažesnius šansus neištaškyti kūno dalių po visą pilies teritoriją. Tikriausiai tai būtų buvusi ganėtinai skausminga mirtis. Mira, jei jau atvirai, geriau rinktųsi ramiai užmigti vidury nakties ar būti nunešta bangų, tad kaip ir kiekvienas sveiko proto (na, ar bent jau kažkiek bet kokio proto) turintis žmogus, galiausiai kilstelėjo šluotkotį aukštyn ir nusklendė pažeme, vis dar sekdama mažąjį kamuolėlį. Jis juk irgi negalėjo sulįsti žemėn anksčiau laiko, kad ir kaip būtų norėjęs.
Su kiekvienu širdies dūžiu artėdama prie spindinčio tikslo, Mireilė ir vėl turėjo šauti viršun it kokia startą skelbiančio šautuvo kulka. Tas aukso šmaukštas buvo neapsisprendęs tartum mažas vaikas saldumynų krautuvėje. Nenustygdamas vietoje šokinėjo tai vienur, tai kitur, sunkiai prisileisdamas ką nors artyn, bet visgi, laukta akimirka galiausiai išaušo. Dar šiek tiek paspartinusi šluotą, prancūzaitė kaip galėdama labiau išsitiesė priekin, pirštų galiukais siekdama užsikabinti bent už vieno sparnelio. Milimetras vienas, kitas ir odine pirštine apmautas delnas kaip galėdamas stipriau suspaudė tą nenuoramą tarp pirštų. Rodos, net buvo galima išgirsti, kaip tyliai lūždami subraškėjo tie trapūs sparneliai. Dabar tai jau niekur nepabėgs.
Visa patenkinta savimi ir besišypsodama puse lūpų, Mireilė apgręžė savo „Rugiagėlę“ ir iš lėto nusklendė žemyn. Nesižvalgė aplinkui, neatsakė į rungtynes stebėjusių sirgalių šūksnius – tik ramiai nutūpė ir tėškusi mažąjį aukso kamuolėlį, sugurino jį į žemę. Palikusi jį žiemos kaustomame kape, vidury kvidičo aikštės, nužingsniavo pas kitus komandos narius. Bent jau šitas širdies dūžių daugiau nebeskaičiuos.