Hogvartsas.LT
Archyvas => Konkursų archyvas => Archyvas => Kvidičo archyvas => Temą pradėjo: Edgar Jeffter Rugsėjo 30, 2018, 08:50:37 pm
-
Danguje nebuvo nė vieno debesėlio. Jame galėjai išvysti tik kybančią saulę, kuri tik ir kvietė kiekvieną iškišti nosį laukan. Tik šį sykį didžioji dalis Hogvartso gyventojų būriavosi ne prie ežero pakrantės, o prie kvidičo stadiono, kur visi nekantriai laukė pirmųjų kvidičo rungtynių tarp Varno Nago ir Švilpynės.
Žengiant dalyviams į aikštę juos pasitiko ne tik sirgalių šūksniai, bet ir švelniai pučiantis šiltas vėjas. Stebėdamas dalyvius galėjai jų veiduose įžvelgti rimtumą ir susikaupimą. Ir ne veltui, nes vieniems rūpėjo atsitiesti po itin nesėkmingo praėjusio sezono, o kiti atvirkščiai - buvo slegiami buvusios sėkmės, kas turėjo skatinti įrodyti, kad ne veltui jie tapo geriausi. Tačiau švilpiai turėjo, kur kas didesnę problemą. Vienas jų žaidėjas pasirodė be šluotas, kas reiškė, kad Švilpynės komanda turės žaisti keturiese. Esantiems žaidėjams aikštėje stojus ore vienas prieš kitą teisėjas pasitikslino ar visi yra pasiruošę pradėti ir jam gavus teigiamą atsakymą jis nedelsdamas švilpuku paskelbė rungtynių pradžią.
Varno Nagas
Puolėjai: Vintė Adamson, Sebastianas Azrielis Heroindeilas
Atmušėjas: Skylar Rivers
Gynėjas: Eleizija Stigler
Gaudytojas: Nora Kühnemund
Švilpynė
Puolėjai: Roana Amneta, Olivia Eier
Atmušėjas: Kajus Arno Wintersas
Gynėjas: Keitas Kolinsas
Gaudytojas: Beatrice Mae Peck
Šluotos, aprangos ir kurso koeficientas
Vintė Adamson: ŠK [2,5] + AK [1,5] + ŽKK [1,5] = K [5]
Sebastianas Azrielis Heroindeilas: ŠK [2,5] + AK [1,5] + ŽKK [2,0] = K [6]
Skylar Rivers: ŠK [2,5] + AK [1,5] + ŽKK [1,5] = K [5]
Eleizija Stigler: ŠK [2,5] + AK [1,5] + ŽKK [3,0] = K [7]
Nora Kühnemund: ŠK [2,5] + AK [1,5] + ŽKK [2,5] = K [6]
Roana Amneta: ŠK [1,5] + AK [1,5] + ŽKK [2,0] = K [5]
Olivia Eier: ŠK [0,0] + AK [0,0] + ŽKK [1,0] = K [1]
Kajus Arno Wintersas: ŠK [1,5] + AK [1,5] + ŽKK [1,5] = K [4]
Keitas Kolinsas: ŠK [1,5] + AK [1,5] + ŽKK [2,5] = K [5]
Beatrice Mae Peck: ŠK [1,5] + AK [1,5] + ŽKK [3,0] = K [6]
Apsaugų koeficientas
Vintė Adamson: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Sebastianas Azrielis Heroindeilas: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Skylar Rivers: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Eleizija Stigler: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Nora Kühnemund: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Roana Amneta: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Olivia Eier: APK [0,0] = 0 papildomų kartų žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Kajus Arno Wintersas: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Keitas Kolinsas: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Beatrice Mae Peck: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Kauliuko rezultatas oro sąlygoms nustatyti: 1
Kritlis atitenka Varno Nagui, teisėjui kauliuku išridenus 1-3 akis, Švilpynei - 4-6. Kauliuko rezultatas: 5
Rungtynės prasideda
Su kritliu rungtynes pradeda Švilpynė.
Švilpynės komandoje negali žaisti Olivia Eier.
-
Atrodė, kad dėl pirmųjų Varno Nago varžybų džiaugėsi net dangus. Oras buvo tobulas. Ranka besislepianti nuo saulės trylikametė suraukė antakius. Dabar visi žiūrovai matys jos krituliais nepridengtas nesėkmes, kurių, buvo tikra, pasitaikys iki soties.
Belaukiant varžybų pradžios, Vintės galvoje sukosi pačios baisiausios mintys. Mergaitė buvo tragiška, nors ir šio žodžio per maža, bet kokioje veikloje, kurioje svarbius vaidmenis atliko sportiškumas, koordinacija bei vikrumas. Neranguolė kvidičo komandoje niekada nenorėjo (ir neturėjo) atsidurti, tačiau ją iš prefektų išspyręs profesorius Ramsay susirūpino Adamson tėvų požiūriu į grubų elgesį; savanaudis vyriškis norėjo išvengti bet kokių nemalonumų, tad nusprendė, kad kaltę reikia atpirkti. Būtent taip pati nevikriausia Hogvartso būtybė prieš savo valią atsidūrė Varno Nago kvidičo čempionato turnyrinėje komandoje.
Nelemta apranga! Turėtų padėti jaustis patogiai, tačiau, trečiakursei bežergiant šluotą – tokią nuostabią, dar visai naują „Rugiagėlę 2018“, judesius kliudė kelnių pasikėlimo reikmė. Ilgo, tačiau ganėtinai smulkaus kūno savininkei tokia bėda nebuvo naujiena, mat bet kokie ilgoms, pagaliukus primenančioms kojoms pridengti skirti drabužiai būdavo arba per trumpi, arba per platūs. Net patirtis tokioje nepatogioje situacijoje nelabai padėjo, šviesiaplaukė dar nebuvo išradusi magiško būdo kelnių užfiksavimui reikiamoje vietoje. Įprastai padėdavo petnešos, kurių putliaskruostė turėjo gausybę, tačiau „kvidičo mačui - kvidičo apranga“, kaip į klausimą atsakė vienas suaugėlių kvidičininkų, kurio nei vardo, nei pareigų Vintė nežinojo. Pernelyg daug buvo surauktaūsių, viską apie sportą žinančių dėdulių, jog kiekvieną prisimintum.
Beje, mėlynakė tokia bėda dalinosi ir su viena geriausių draugių – komandos gaudytoja Nora. Nors šios priežastis smunkakelnėms (toks pavadinimas bailiukei atrodė net šaunus) buvo kiek kitokia – kilusi ne iš itin turtingos šeimos, atletės apranga buvo pirkta „ant išaugimo“.
Savaime aišku, laiku pakilti į orą ragana nesugebėjo, tačiau to jau buvo galima tikėtis. Pavėlavusi gal dešimčia sekundžių, paaugliukė pagaliau atsiplėšė nuo, atrodo, gravitaciją sustiprinusios žemės.
Akivaizdu, jog padangės nebuvo aukščio labai, labai, labai nemėgstančios burtininkės vieta. Širdžiai plakant trisdešimt penkis kartus greičiau nei įprastai, puolėja ėmė baikščiai dairytis. Stengėsi nežiūrėti žemyn, tačiau... Panikos ištikto žmogaus smegenys stebuklingai (juk visgi Hogvartsas, tad magiški dalykai gali būti ir daugiau nei metafora) paniro į žiemos miegą.
Prieš varžybas baisiausias scenarijus atrodė blaškymasis bei nesugebėjimas nurimti, tačiau dabar, buvusiai Varno Nago prefektei sustingus, nė nekrustelint bei tiesiog kybant vidury aikštės, toji galimybė atrodė ne taip ir blogai.
Pašalinis būtų galėjęs pamanyti, kad mergaitė buvo didžiulė dangaus spalvos fanė, tad desperatiškai norėjo būti išmarginta mėlynėmis.
[-]
-
Mažoji kapitonė dar niekada savo ne itin ilgame gyvenime taip nesijaudino. Stadionas buvo kupinas sirgalių: dauguma jų buvo apsitaisę geltonai juodais bei mėlynai bronziniais šalikais, atėję čia palaikyti savo koledžų komandų, tačiau mokinių ir mokytojų jūroje (greičiau net vandenyne) vietomis šmėsčiavo ir raudonos bei žalios dėmės.
Žinoma, Norai tai nebuvo nei pirmas kartas ant šluotos, nei pirmas kartas vadovaujant savo koledžo rinktinei. Visgi šįkart viskas buvo kitaip: Varno Nago vadovas sumažino įprastą kapitonų skaičių nuo dviejų iki vienos, tad ji nebeturėjo patarėjos. Senoji jų strategija buvo labai stereotipiškai varniška: kapitonės, turėdamos skirtingas nuomones, vedė tarpusavyje ilgiausias diskusijas ir taip prieidavo logiškiausias išvadas, turėjusias užtikrinti komandai laimėjimą. Deja, tai veikė tik teorijoje: strategija vis nepasiteisindavo. Netekęs kantrybės, profesorius Ramsay nutarė mažinti “etatų” skaičių.
Sėdėdama ant šluotos mergaitė visa drebėjo, nežinia tik, dėl ko – ar iš jaudulio, o gal dar kažko? Šalta tikrai nebuvo, keista, bet net švietė saulė. O gal čia šluota taip drebina? Šioji buvo naujutėlė, gauta per penkioliktąjį gimtadienį. Ji pakeitė senąją, jau sutriušusią, kuri buvo tinkama tik kiemams šluoti. Naujoji buvo tikrai gera ir tiksli, lengvai valdoma, tačiau prie jos reikėjo priprasti - veikė ji nuojautiniu būdu, lyg ir skaitydama šeimininko užmačias. Visgi Noros mintys keisdavosi taip greitai, kad ji pati nespėdavo jų visų sugauti, nekalbant jau apie tokį daiktą kaip šluota. Visa tai lėmė, kad transporto priemonė tik ir judėjo iš vienos pusės į kitą. Iš šono atrodė, tarsi kas kitas bandytų Norą nutėkšti žemėn. O gal ir bandė? Niekada negalėjai būti tikras.
Taip buvo ir šįkart: vos pasigirdus švilpukui, šluota pati dėjosi staigiai viršun, kartu nusitempdama ir kapitonę. Net nepastebėjo, kuriai komandai teko kritlis, mintyse sukalbėjo maldelę Zeusui, kad jų puolėjai jau būtų spėję įsijausti į žaidimo atmosferą. Be abejo, prieš išeinant į stadioną bandė įkvėpti visus motyvacine kalba, tačiau oratorė iš jos buvo nekokia: vis painiojosi savo mintyse, kas pusę minutės šokinėjo nuo vienos temos prie kitos, tad galiausiai nė pati nežinojo, ką pasakė. Beliko tikėtis, kad kitos merginos (ir, žinoma, Sebastianas - nepamirškim apie varnų raziniuką (nors Nora nemėgo razinų)) kažką suprato. Arba buvo motyvuoti kovoti iki galo ir laimėti ir be jos niekam nereikalingų pseudoįkvepiančių kalbų.
Akiai pastebėjus ore kybančią kolegę, Nora suabejojo savo komandos puolėjų įsijautimu į žaidimą. Nebent Vintė šitaip bando apkvailinti priešininkus ir juos išblaškyti? Deja, kiek kapitonė ją pažinojo, buvusi prefektė greičiausiai kažko išsigando - kokios širšės, aukščio, aplinkui skraidančių muštukų - ir ją ištiko panikos priepuolis.
Žinoma, ji turėtų bandyti įnirtingai ieškoti aukso šmaukšto, tačiau jau spėjo akimis apibėgti visą areną. Nieko nepastebėjusi, smuko link Vintės, norėdama ją išmušti iš transo. Visgi neklusni šluota ją stumdė į šonus, trukdydama pasiekti puolėją, tad galiausiai tamsiaplaukė pasidavė ir vėl nėrė aukštyn, bandydama ką nors įžiūrėti pro greitai zujančių sportininkų laviną.
Kaip tik tą akimirką visai šalia jos atsirado mažytis auksinis šviesulėlis. Net širdelė pašoko iš vietos ir apsivertė aukštyn kojom. Tačiau gal tai tiesiog buvo atsimušęs nuo blizgančio šluotkočio saulės spindulėlis?
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 3]
-
Žiūrėdama tiek į save, tiek į savo atvaizdą veidrodyje kvidičo komandos narė tvarkėsi savo aprangą. Stipriau suveržė per laisvas kelių ir alkūnių apsaugas, pasitikrino ar gerai laikosi kūno apsauga, supintus į kasytę plaukus paslepė po šalmu, tik tada pasijuto galinti palikti persirengimo kambarį. Bent šią akimirką jautėsi laimingą - nežinojo dar kokios laimės ir nelaimės josios laukė išėjus už rūbinės ribų, tačiau gyvenimas nestovi vietoje, stengdamasi nesišypsoti pajudėjo durų link. Išėjus į lauką teko prisimerkt - saulutė akino ir buvo jaučiamas lengvas vėjelis. Nuskubėjusi į kvidičo aikštę, prisijungė prie komandos ir nužvelgė mėlynuosius. Keista buvo stovėti kvidičo aikštelėje šiandien, suvokiant jog tai nebus tiesiog treniruotė. Rankose stipriau sugniaužė šluotos kotą. Jaunuolė šią šluotą gavo iš dėdės ir puikiai suvokė kodėl - Claudie savąją šluotą atidavė Džesei, o šiemet kvidiče dalyvauja tiek Džesė, tiek Roana. Dar visai nauja, mažai naudota Kometa 140 buvo "nublizginta" ir atrodo derėjo prie lieknos žaliaakės. Pamačius komandos sudėtį nuotaika subjuro. Penki prieš keturis neatrodė lygu mergaitei, kuri nieko negalėjo pakeisti - juk ne ji nežinia kodėl atsisakė dalyvauti šiose rungtynėse.
Šiaip ne taip užlipusi ant šluotos, paauglė atsiduso. Apsaugos nebuvo tokios lengvos kaip tikėjosi puolėja, o dar priedų buvo vietomis per didelė, vietomis per maža apranga, plius teks kovoti dėl kritlio - nepamirškim paminėt to, kad viskas vyks aukštai ore. Atsisukusi į kolegas tarė vieną žodį: - Sėkmės.
Akimirkai pasigailėjo sutikusi dalyvauti rungtynėse, tačiau netrukus akinančios saulutės lydimos sužibėjo dvi žalios akelės. Keturiolikmetė pakilo į orą ir sugavo teisėjo mestą kritlį. Dalyvauti kvidiče turbūt buvo Amnetų tradicija, nes Roana ketvirtoji iš šeimos kyla į orą kaip seniau tai darė mama ir Claudie. Nuojauta švilpei kuždėjo, jog toks pats likimas lauks ir Gajos.
Pažvelgusi į du priešininkus - Vintę ir Sebastianą, Amneta pakilo kiek auksčiau ir stebėjo puolėjus. Nors sėdėjo ant šios šluotos antrą kart, tačiau jau spėjo užmegzti šiokį tokį ryšį, tad šluota paklusniai vykdė kiekvieną šeimininkės norą. Tiesa, apmaudžiu dalyku mergelei pasirodęs buvo vienas dalykas - kolegė Olivia pamiršo tiek aprangą, tiek apsaugas, tiek šluotą, tad Švilpynės puolėja turėjo tvarkytis viena. Viskas bus gerai patikino save. Baimės jausmas tikėjosi užvaldysiantis šią silpną asmenybė, tačiau nežinia iš kur šalia atsirado grifiškas jausmas - drąsa, o gal tai tiesiog adrenalinas?
Netrukus, nustebindama greičiau save nei varnanagius, rausvaplaukė visu greičiu, kokiu tik galėjo pradėjo skristi Eleizijos Stigler link. Pusiaukelėje netikėtai šovė į viršų ir padariusi apskritimą ore, šovė žemyn. Stengėsi, jog jos veiksmai nebūtų nuspėjami, taip mergina ilgiau išlaikytų kritlį rankose ir tada galėtų mesti tiesiai į vartus. Ketvirtakursė nusileidusi gan žemai patenkinta šyptelėjo bendrakoledžių sirgalių pusėn ir pradėjo skristi pažeme, dabar kas ir bebūtų ji bet ką gali iškrėsti - veiksmams ribos nebuvo.
[-]
-
Baimė yra pasirinkimas. Nepasirink jos.
Kai jauti, kai ji sukausto tavo kūną, kojos tampa švininės, rankos pradeda drebėti, kvėpuoti tampa kaip niekad sunku, pilvą raižo maudulys - bėk. Bėk iš savo minčių, sėjančių baimės sėklas, ir susitelk į tai ką turi padaryti.
Kelio atgal nėra.
Visgi, yra.
Šis kelias nėra liftas. Liftas arba leidžiasi, arba kyla, todėl jo gyvenime yra tik dvi kryptys - į viršų ir į apačią.
Todėl, šios baimės kelyje, kurioje užstrigo mano Kajus, yra daugiau krypčių: gali pasitraukti ir paskelbti, kad nežaisi ir patirti sąžinės graužatį ir susipurvinti savo vardą vien dėl baimės. Gali žaisti ir su iškelta galva garbingai pralaimėti. Arba laimėti, bet vargu, ar taip nutiks.
Jie buvo tik keturiese, o priešininkų - penki. Savižudybė - ir Kajus tai puikiausiai žinojo.
Jei ne baimės kelias, Kajus būtų kitoks: lakstytų įsišiepęs po visą kvidičo aikštę, rėktų, kaip arogantiškas berniūkštis, kurio vidinis aš dejuotų nuo sąžinės graužaties. Jis atrodytų, kaip žiobarų mokinys, sužinojęs, kad daugiau niekad nebereikės kulniuoti mokyklon.
Pasigirdo švilpuko švilpesys ir nerimo pagautas atmušėjas stipriai atsispyrė nuo žemės. Šiltas rudens vėjas plūstelėjo į mažojo kapitono veidą ir Kajus pakilo į orą.
Staiga, greitis, privertęs užvirti kraują azartui, išvaikė visas baimes ir dvejones, o vėjas, švilpiantis berniūkščio plaukuose, suteikė stiprybės.
Kaip niekad anksčiau Kajus nesijautė toks stiprus ir tvirtas!
Atmintyje pralėkė žodžiai išsakyti komandai bendrajame kambaryje, saulė suspindo skaisčiau - dar didesnė jėga pagavo trečiakursį.
Pasiekęs tinkamą aukštį, pakibo ore ir Wintersas tvirčiau suspaudė blokštą. Ak, jei kas nors netyčiomis pasimaišytų jo kelyje - blokštas smagiai sudundėtų nuo gero smūgio!
Ausyse dar ilgai skambėjo "TU GAL NORI MANE NUDĖTI!?" skambūs globėjo balsas, ir Kajus nesusilaikęs įsišiepė. Gerai, tyliai sukrizeno.
Tokio Igorio nė nebuvo matęs, o kur tokį matysi, kai bandai mokintis naudotis blokštu? O ir dar mokiniesi ant globėjo, kuris suėmęs "skydą" laikėsi sau prie šono?
-Pasistengsiu smogti silpniau,- pažadėjo Kajus, suprasdamas, kad jei taip toliau smūgiuos - Igorio šonas taps tamsiai mėlynu.
Nagi, jis tikrai nenori aiškintis direktorei, kad kažkaip, netyčiomis užmušė Šilpynės vadovą.
Ir štai! - muštukas sublizgo saulės spinduliuose ir Kajus lyg akis išdegęs nuzvimbė link jo.
Vaizdas susiliejo aplinkui, muštukas greitai artėjo, Kajus stipriai suspaudė keliais šluotą, dviems rankomis suėmęs blokštą užsimojo, taikydamasis į varnių gaudytoją: liemuo, pečiai, rankos it vienas mechanizmas automatiškai pasisuko, energijos sukeltas karštis nutvilkė sprandą, kad net berniukas sulaikė kvapą, ir muštukas lyg ir nuskriejo. Tik nežinia, ar tikrai nuneš nuo vaizdo varnanagių Norą.
[Atmušimas į Norą 3, 4]
-
Jaudulys smarkiai kaustė vaikiną. Vos atsibudęs jis jautėsi tarsi perpiltas kibiru šalto vandens ir galvojo, kad jau reikės apsimesti, kad serga ir išsisukti nuo varžybų, kurios su kiekvienu laikrodžio rodyklės pasislinkimu nenumaldomai artėjo. Keitas vos susilaikė savo sieninio laikrodžio neišmetęs pro langą ir neiššokęs paskui į jį.
Savaitę prieš varžybas žaliaakį buvo taip priveikęs stresas, kad matuodamasis uniformą svarstė kerais visus, į akis lendančius plaukus tiesiog nusiskusti. Žinoma tada būtų gerai susipjaustęs galvą ir dar atrodytų, lyg pabėgęs iš žiobariško kalėjimo arba, kaip nepjaustytas svogūnas.
Įdomu ar mane pjaustant žmonės irgi verktų?
Turbūt gerai, kad galiausiai tos minties atsisakė ir vietoj to sugrūdo garbanas po šalmu. Gynėjo uniforma jį tarsi dar smarkiau traukė prie žemės, neleisdama net normaliai eiti, o gal čia vis buvo kalta baimė, nesuprasi.
Vaikinas net nesivargino pažvelgti į veidrodį, nes žinojo, kad atrodo tarsi žiemą apsilankęs pas močiutę-tiesiog apkamšytas rūbų sluoksniais.
Nu dar viena kepurėlę, dar vienas pirštinytes-pats save prajuokino Kolinsas.
Anais metais nesuvalgęs pusryčių smarkiai pasigailėjo. Nors ir jautėsi lengvas, kaip plunksnelė, bet vidury mačo su grifais jo pilvas gurgė tarsi dešimt dienų nemaitintas liūtas, tad šiemet savo klaidos švilpių gynėjas nebekartojo. Vos atėjęs į didžiąją salę prisikrovė pilną lėkštę vaisių salotų, o prie viso to dar ir kalną bandelių, keksiukų ir įvairaus skonio pyrago gabalėlių. Lėkštė atrodė tarsi abstraktaus meno kūrinys arba trimečio vaiko “šedevras”. Deja savo nuostabiojo kūrinio švilpis nebespėjo pabaigti pažvelgęs į laikrodį ir supratęs, kad arba pusryčiai arba kvidičas, užgėrė viską deginančiai karšta kakava su zefyriukais, galvodamas, kad nuo jos tuoj ims alsuoti ugnimi, arba bent jau liežuvio tai tikrai neteks. Geras, ner kalbėti nebegalės.
Jo pilvas buvo tarsi katilas kuris paskutinę akimirką buvo prikimštas, bet kokių tarpusavyje ingrendientų ir Keitas tikėjosi, kad ten susimaišęs “eliksyras” jam pro burną neišlips, nes tikrai nebūtų malonu kvidičo varžybų metu apsivemti.
Su galvą sukančiomis įvairiausiomis prognozėmis kokiais būdais viskas gali pakrypti, juodaplaukis pasiekė kvidičo aikštę vos nepavėlavęs. Dėkojo Merlinui ar kažkam ten danguje, kad oras pasitaikė saulėtas ir neteks, kaip anais metais per lietų gaudyti ir atmušinėti kritlių, net nematant kur jie skrenda ir sugebant juos sulaikyti tik tada, kai tie vos nesuknežina nosies.
Akimis peržvelgęs komandą avigarbanis mintyse suskaičiavo narius. Buvo naujų žaidėjų, o be to ir švilpių kapitonas ir gaudytojas Igoris jau buvo baigęs Hogvartsą, kas jų komandai buvo didelis nuostolis, nes žaidėjas tas vaikinas buvo puikus.
Viskas vyko kankinamai lėtai, visi pristatymai ir taip toliau, atrodo tarsi čia varniai būtų papirkę kapitoną, kad tik švilpius užmigdytų. Na bent jau gynėją ši taktika veikė, nes sulaukęs komandos kilti į orą, jis kurį laiką neatsitokėjo ir tik pamatęs mėlynus ir geltonus taškučius giedrame danguje Kolinsas apžergė savo šluotą ir šovė prie savo numylėtųjų lankų, tarsi prie kokios ilgai nematytos mylimosios.
Vaikinukas pasiruošė lazdą ir nors varžybos dar neprasidėjo ir kamuoliai dar kaip pakvaišę neskraidė po aikštę, bet vaikinas jau buvo pasiruošęs ir primerkęs smaragdines akis ir įdėmiai stebėdamas kiekvieną, net menkiausią priešininkų ir saviškių judesėlį, tarsi kokia katė laukianti savo grobio.
[-]
-
Liesdama randus ant savo blauzdos, mergina užsimerkė. Po staigaus zvimbtelėjimo sekusi tamsa akyse užsiliko Beatrice mintyse ilgam. Įvykių eiga nebuvo išskirtinė ar labai dramatiška. Priešingai - tai yra vienas normaliausių ir dažniausių įvykių kvidiče: muštukas atlieka savo pareigą ir pataiko į žaidėją, žaidėjas nukrenta nuo šluotos ir tai padeda kitai komandai laimėti. Nors ir buvo šis įvykis vienas iš nesuskaičiuojamų kvidičo žaidimų istorijoje, Beatrice tai laikė viena skaudžiausių patirčių Hogvartse. Net ir jos kūnas nusprendė pasilikti ženklų, primenančių apie tuometinės trylikametės gaudytojos nesėkmingą žaidimą ir pavėluotą reakciją. Ir nieko nuostabaus - taikli atmušėjo ranka nukreipė muštuką į merginos Adomo obuolį, o staigus krytis žemyn, kurio pati, žinoma, neprisiminė ir nejuto, sulaužė jos dešinę koją per tris vietas, atskėlė kelis šonkaulius ir sėkmingai pradūrė dešinįjį plautį. Net nenorėjo įsivaizduoti, kokį vaizdinį žiūrovai patyrė rungtynių metu ir kaip arti uždusimo ir (ar?) užspringimo savo krauju ji buvo tą akimirką. Viena aišku - magijos pasaulis yra kur kas pranašesnis gydyme nei žiobariškasis, tačiau skausmas, tiek fizinis, tiek psichologinis pasilieka ilgam. Tad nenuostabu, kad Peck kitus dvejus metus nesiryžo atstovauti savo koledžo kvidičo rungtynėse. Tai jokiu būdu nereiškia, kad ji prarado aistrą pačiam žaidimui – net ir po traumos ji išsinešdavo šluotą ir mėgaudavosi skrydžiu padangėse, o žaidžiant kolegoms juos aistringai palaikė.
Per tuos dvejus metus ji nesigailėjo savo sprendimo nebežaisti komandoje ir džiaugėsi, kad jos draugai nespaudė žaisti už Švilpynę, turbūt ir patys suprasdami kodėl mergina nedegė noru vėl skrieti šluota visos mokyklos akivaizdoje. Šešto kurso būta kitokio. Kartais reikia imtis iniciatyvos, kai matai, kad nėra daugiau kam, o Švilpynės garbę apginti buvo būtina. Nenorėdama būti tik savo pačios šešėliu, o ir kvidičo prisiminimams apsiriboti trylikametės merginos skaudžia patirtimi, Beatrice pasiryžo į kvidičo aikštę žengti dar kartą.
Persirengimo kambaryje Beatrice sėdėjo tylėdama ir mintyse besiklausydama lėto Johnny Jewel „Windswept“, taip bandydama sulėtinti iš krūtinės bebandančią išlipti širdį. Nors ir buvo vyriausia komandoje, kiti žaidėjai turėjo kur kas daugiau naudingos patirties – vienintelis patarimas iš jos lūpų tebūtų bandyk išvengti muštuko, o jei nepavyksta, tai bent jau pabūk sąmoningas ir, akivaizdu, nepaversk savo veido tiesioginiu taikiniu. „Shell shock“ - taip senosios britų kartos apibūdintų tokią merginos baimę ir nenustojantį galvojimą apie tą vieną kartą su muštuku.
Po akimirkos ji jau skriejo ore kartu su savo komanda. Nelaimei, tos komandos aikštėje būtą ne visos - vietoje dviejų puolėjų jie turėjo tik vieną, kas reiškė dar daugiau atsakomybės ant šeštakursės pečių. Apsidžiaugusi, kad bent jau kritlis teko jiems, Beatrice šovė į viršų bandydama akies krašteliu užmatyti pergalę atstovaujantį aukso šmaukštą. Naivu būtų tikėtis šmaukštą pastebėti pirmosiomis žaidimo minutėmis, nors taip pat būtų naivu tikėtis, kad keturi žaidėjai galėtų ilgai petys į petį atlaikyti penkis stiprius Varno Nago žaidėjus. Laikas šiuo atveju buvo esminis dalykas, tad norėdama palengvinti savo komandos draugams dalią ir nepriversti jų žaisti amžinybę, Beatrice akies krašteliu sekė Varno Nago gaudytoją – niekada nežinosi, kartais greičiau gali aukso šmaukštą pagauti, kai tavo oponentas atlieka sudėtingiausią dalį.
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 1]
-
Bent oras pasitaikė tikrai nuostabus. Tikriausiai dangus nusprendė leisti komandoms apsiprasti su tikru žaidimu ir Sebas tikrai buvo dėl to dėkingas. Iš tiesų vaikinukas negalėjo patikėti, kad papuolė į kvidičo komandą. Jis pateko čia savo jėgomis, o ne dėl tėvų pinigų ar dar kitokių keistų aplinkybių. Jam patiko sportas, o ginti varniukų garbę skraidant buvo turbūt labiausiai pasididžiavimą keliantis dalykas. Juk varnos skraido, tiesa? Visai kaip dabar skraidys ir Sebastianas.
Kojos žengė tvirtu žingsniu, nors krūtinėje kirbėjo nemenkas jaudulys. Visa laimė, ketvirtakursis gebėjo puikiai valdyti jausmus, todėl iš šalies atrodė visai ramus. Tiesa, pažvelgus į komandos draugus, antroji puolėja, Vintė, atrodė visiška Sebastiano priešingybė. Vien jos labui, berniukas visai sutiktų pasidalinti jauduliu, nes kažin ar toji nenuvirs nuo šluotos. Ar iš viso sveika taip jaudintis? O gal geriau tiktų sakyti bijoti.
Rankos spaudė naujutėlę šluotą. Turbūt negalėtum žodžiais apsakyti kaip Sebastianas Azrielis ja didžiavosi. Kotas nepriekaištingai nulakuotas, o ir kitas šluotos galas aukščiausios kokybės. Jau vos pamačius šią šluotą pirmąjį kartą, galėjai pasakyti, kad neskirta ji grindų šlavimui.
Mėlyna kvidičo apranga nuostabiai tiko varnui. Patogi ir nevaržanti judesių. Visai naujutėlė. Nors jis vis tiek nebuvo ja patenkintas. Juk ją jam nupirko tėvai. Tikriausiai tik todėl, kad norėjo pasipuikuoti savo pinigais.
Keturiolikmetis žvelgė kaip komandų kapitonai pasveikina vienas kitą ir sėdo ant šluotos. Pakilo. Nuostabus jausmas. Vakar specialiai treniravosi mažiau, kad šią svarbią dieną galėtų sėsti ant šluotos su didžiausiu entuziazmu. Pakilęs į orą jautėsi laisvas. Nežinojo kas dar galėjo sukelti tokį jausmą.
Teisėjas paklausė ar visi pasiruošę. Sebastianas Azrielis lengvai linktelėjo ir netrukus pasigirdo švilpuko garsas skelbiantis rungtynių pradžią. Jis dar kartą skubiai giliai įkvėpė ir suspaudęs šluotos galą visu greičiu apskrido aikštę. Juk reikia šiek tiek apsiprasti. Tiesa, jam buvo kiek nesmagu, kad kritlis priklausė Švilpynei. Tai tik apsunkino situaciją. Nors, žinoma, jie turi tik vieną puolėją. Nebuvo gražu džiaugtis, bet niekas nepaneigs, kad Sebastianas labai troško pergalės. Jis apžvelgė aikštę ieškodamas Vintės. Pastebėjęs ją nuskrido prie jos. O šioji, berniukas negalėjo patikėti, tiesiog sėdėjo ant šluotos ore. Ir nejudėjo.
- Daryk ką nors!- susiraukęs suriko tikėdamasis pažadinti mergaitę iš kažkokios neaiškios transo būsenos. Nebeturėdamas laiko apsisuko ir nuzvimbė link švilpių puolėjos. Toji suko kažkokius keistus ratus tikriausiai bandydama suklaidinti varniukus. Tačiau Sebastianas, kuris tiek kartų vengė į jį artėjančių tėvo smūgių, galėjo kiek pasistengęs atspėti kur skris mergiotė. Šioji nusileido beveik prie pat žemės laikydama kritlį savo rankose. Berniukas pasilenkė į priekį. Šluota, nuolankiai klausydama savo jaunojo šeimininko, didesniu greičiu nulėkė prie švilpės. Pasivijęs geltona apranga pasidabinusią puolėją, Sebastianas Azrielis kurį laiką kurį skriejo lygiagrečiai su ja. Sulaukęs tinkamo momento, ištiesė rankas stengdamasis sugriebti kritlį.
[Kritlio perėmimas iš rankų: 2]
-
Perbraukusi šukomis per plaukus, tarp pirštų ištempė juodą plaukų gumytę, kilstelėjo ją prie juodo medaus atspalvio plaukų ir susirišo trumpą uodegėlę. Gal būt per daug stipriai, tačiau juk negalėjo rizikuoti, kad žaidimo metu plaukai pasileis ir pradės maišytis kur papuolę. Tada ištiktų tikras košmaras.
Tik įkvėpusi gryno oro, varnė susivokė, kad yra smarkiai įsitempusi. Net raktikaulius pradėjo traukti. Bet įsitempimas rodė, kad šios rungtynės Elytei išties rūpėjo. Jai nebuvo ant jų nusispjauti. Tenorėjo kartu su kitomis varnomis pasiekti pergalę.
Iškišusi galvą iš palapinė širmos, atsiduso ir šyptelėjo. Oras buvo idealus. Saulutė maloniai šildė žmonių skruostus, debesėliai palengva plaukė dangaus mėlynėj, o vėjelis gaiviai pureno plaukus. Iš ties... Su oru joms nuskilo. Juk galėjo papulti ir kokia nors vėtra ar sniego pūga. Ot būtų tada vaizdų. Žaidėjai skraidytų ir be šluotų pagalbos. Tik pagalvojo apie šluotas, iškart prisiminė, kad savąją paliko palapinės tamsiajame kampelyje. Greitai nuskriejo ( juk ji varnė ) prie jos ir švelniai suėmė ją į glėbį. Nuo vieno galo nutraukė popierinį įpakavimą ir šyptelėjo. Nors šluotos modelis „Padangių Valdovė" merginai nieko nesakė, tačiau giliai širdyje jai tai nebuvo menkas šluotkotis. Juk su ja Frankas padėjo Švilpynės komandai sublizgėti. Na... Bent jis taip sakė. O dabar? Ta pati šluota bus varnų gretose kovoje prieš Švilpynės narius. Kaip ironiška.
- Tu juk nesumastysi suvaryti man durklo į nugarą ir padėti švilpiams, taip? - pasiteiravo Franko šluotos.
Išties, jei kas užmestų akį šiuo metu į Elę, pagalvotų, kad jai visai protas nučiuožė. Arba atsirastų tokių, kurie tai pavadintų nerimu prieš rungtynes. Žinoma, teisūs būtų tie, kurie teigtų, kad ji visada tokia keista.
Likus iki rungtynių pradžios tik dešimčiai minučių, varnė krimstelėjo sau į lūpą, pajuto metalu atsiduodantį kraujo skonį ir užsiropštė ant „Padangių valdovės". Net nustebo. Šluotkotis išties buvo patogus. Nebuvo vienas iš tų, su kuriais teko jai treniruotis prieš rungtynes. Tos senos šluotos buvo tokios nesmagios, kad vis nutrindavo Eleizijai vidines šlaunų puses, delnus nusėsdavo pūslėmis. Tiesiog idealu. Tačiau ši šluota - tikras stebuklas. Ant jos sėdintis žmogus galėdavo pasijusti kaip šluota, tapti ja. Nuostabiai riestas šluotkotis taip ir kvietė stipriau įsikibti ir skrieti iki dangaus mėlio gilumų.
Penkios minutės. Tik tiek buvo likę iki žaidimo pradžios. Aišku, paskutinės minutės neapsiėjo be netikėto svečio - mažo panikos priepuolio. Elė pradėjo jaustis išties šūdinai. Atrodė, kad kojų kaulai pradėjo trauktis, rankos suktis kaip lėktuvo propeleris, o akys bandė iššokti iš akiduobių. Elė sukando dantis ir dar kartelį skaudžiai sau krimstelėjo į apatinė lūpą. Priepuolio kaip nebūta. Tik menka kraujo srovelė dar liudijo apie jo buvimą. Tamsiaplaukė greitai nusibraukė srovelę ir stipriai, kiek tik pajėgė, įsikibo į šluotos kotą.
Trys, du, vienas... Šaižiai sušvilpė tas prakeiktas švilpukas. Elytė šovė į dangų taip netikėtai, kad net dūmelis pradėjo rūkti. Šluota buvo ne tik patogi, bet ir lėkė kaip pametusi akis. Nuostabu. Apsukusi kelis ratus ore, nusileido keliais metrais žemiau ir pradėjo sukti ratus aplink žiedus. Jautėsi kaip avis vilkų gaujoj. Atrodė, kad kiekvienas žaidėjas taip ir nori nublokšti ją nuo šluotos, sutraiškyti kokį kaulą ar net užsiundyti muštuką. Tačiau Elė buvo pakankamai gudri ir stipri, kad galėtų apsiginti. Ji gali apginti ne tik save, bet ir visą savo komandą ir šiandien ji tai įrodys.
[-]
-
Dienos, regis, lekia nepastebimai. Atrodo, dar visai neseniai visi dūzgė apie būsimą kvidičo čempionatą. Skylar niekaip negalėdavo praleisti pro ausis kalbų apie tai - net mergaičių tualete girdėjosi žvygavimai ir kikenimai apie į vienos iš komandų sudėtį patekusius berniukus, kurie buvo vieni iš "gražiausių" arba dar jų vadinami "saldainiukai pupuliukai". Tada iš kabinos pasigirsdavo garsus Skylar susierzinimo atodūsis ir mergaitės, varnės laimei, greitai pasišalindavo. Visi tik spėliodavo, kam šiais metais pasiseks laimėti kvidičo taurę. Pati varniukė kiek neramiai sutiko artėjantį žaidimą, kadangi pati, iš išorės atrodanti rami ir gležna mergaičiukė, giliai jautė tą silpnai degančią, tačiau esančią ugnelę kvidičui, kurią turėjo pamažu auginti. Tad ši, kiek padvejojusi ir apgalvojusi viską šimtą penkiasdešimt kartų, užsirašė į Varno Nago kvidičo komandą. Mergaitės nuostabai, į komandą ją priėmė ir ji su malonumu lankė visas kvidičo treniruotes prieš patį didįjį žaidimą. Na, o šiandien, pagaliau atėjus tai dienai, Skylar maudančiu pilvu kartu su savo komanda išėjo į kvidičo aikštę, kurioje minios žmonių šūkavo ir ūžė, pasiruošę sirgti už savo koledžą. Šviesiaplaukė kiek prisimerkė nuo spiginančios saulės tiesiai jai į veidą. Gražesnės dienos kvidičui negalėtų būti - pagalvojo varnė. Netrukus, visiems sustojus į savo vietas ir paskelbus žaidimo pradžią, Skylar atsispyrė nuo žemės ir savo naująja "Tūkstantmečio skraiduole" lengvai pakilo į orą. Jausdama šiokį tokį jauduliuką, trylikametė tvirtai viena ranka įsikibo į šluotą, o kita ranka stengėsi neišmesti blokšto, kuris tikrai nebuvo plunksnelė. Varnė neleido tai užgožti jos susikaupimo, tad ši, atsiradusi kiek patogesnę rankų poziciją, toliau akimis sekė varžovus, ypač susitelkusi į kitos komandos atmušėją. Nepraėjus nė minutei, pasigirdo žemas pokšt ir Skylar staiga atsisuko į garso šaltinio pusę, išvysdama muštuką skriejantį varnių komandos kapitonės link. Rivers, nors ir žaisdama ne pirmą kartą, šiek tiek pasimetė, akys lakstė kaip pašėlusios. Ją apėmė milisekundinė panika, sujaukusi visas mintis. Tačiau žydraakė greitai susigriebė ir puolė muštuko link, jausdama, kaip iš prakaituotų rankų slysta blokštas. Šioji vis tiek, sukaupusi visas jėgas, tvirtai užsimojo ir šiaip ne taip pataikė į muštuką, kuris milžinišku greičiu ėmė skrieti atgal į varžovų komandos atmušėją.
[Lekiančio muštuko į Norą atmušimas į Kajų: 1, 5]
-
RPG vertinimas
Vintė Adamson: 10
Nora Kühnemund: 10
Roana Amneta: 9
Kajus Arno Wintersas: 10
Keitas Kolinsas: 10
Beatričė Mae Peck: 10
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 10
Eleizija Stigler: 10
Skylar Rivers: 10
Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)
Nora Kühnemund [6] - Beatričė Mae Peck [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kajus Arno Wintersas [4] - Nora Kühnemund [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Sebastianas Azrielis Herondeilas [6] - Roana Amneta [5] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Sebastianui Azrieliui Herondeilui.
Skylar Rivers [5] - Kajus Arno Wintersas [4] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Skylar Rivers.
Komandinis koeficientų palyginimas
Varno Nagas [2,5] - Švilpynė [2,0] = KKS [0,5] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kauliuko rezultatas
Vintė Adamson: -
Nora Kühnemund: 6
Roana Amneta: -
Kajus Arno Wintersas: 6
Keitas Kolinsas: -
Beatriče Mae Peck: 3
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 1; 5; 6
Eleizija Stigler: -
Skylar Rivers: 6; 1
Vintė Adamson neatlieka veiksmų.
Nora Kühnemund nepastebi aukso šmaukšto.
Roana Amneta neatlieka veiksmų.
Kajus Arno Wintersas netaikliai atmuša muštuką.
Keitas Kolinsas neatlieka veiksmų.
Beatriče Mae Peck nepastebi aukso šmaukšto.
Sebastianas Azrielis Herondeilas neperima kritlio.
Eleizija Stigler neatlieka veiksmų.
Skylar Rivers sėkmingai paleidžia muštuką į Kajų Arno Wintersą.
Kvidičo rungtynės tęsiamos
Kritlis pas Roaną Amnetą.
Muštukas į Kajų Arno Wintersą gali pataikyti dar 3 kartus.
Rezultatas: Varno Nagas 0 - 0 Švilpynė.
-
Vos pasigirdus švilpukui (kurio garsas, beje, muziką dievinančios Vintės nuomone, itin rėžė ausis), visi aplinkiniai kvidičo žaidėjai – gynėjai, atmušėjai, gaudytojai ir kolegos puolėjai – išsyk paniro į intensyvų žaidimą; trumpaplaukei net pasirodė, jog kai kurių moksleivių kūnus valdė ne smegenys, o antgamtiškos jėgos, tačiau... Matyt, kad ir kas ypatingas galias dalino, pamiršo vieną trečiakursę, kuri, nutaisiusi beviltiškumu dvelkiančią miną, tik kybojo viduryje drąsa, intelektu bei miklumu pulsuojančios aikštės.
Jei laikinai sustingusios mėlynos akys gerai pastebėjo, jų link bandė skristi Adamson draugė – Nora, kurios pavardės prisiminimas buvo tikras pragaras, tačiau dėl kažkokios priežasties iš regėjimo lauko gaudytoja netrukus išnyko. Galbūt pastebėjo aukso šmaukštą? Trylikametės širdelė suspurdėjo iš nervingo džiugesio, mat vyresnėlei sučiupus mažytį kamuoliuką baigtųsi rungtynės, o tai būtų gerai dėl dviejų nuostabių priežasčių: ilgakojei nebereikėtų žaisti ir nusileidusi žemyn galėtų pagaliau nustoti juokinti žmones bei, žinoma, laimėtų mylimasis Varno Nago koledžas.
Iš svajonių, nors veikiau, tiesą sakant, baimių, pažadino pažįstamas balsas. Ak, jei tik kitas varniukų puolėjas Sebastianas būtų žinojęs, jog ir taip panikos ištiktos mergaitės iš niekur prie pat ausies atsiradusi gyvastis tikrai nenuramins...
Pokšt keberiokšt, ir Vintė jau demostravo savo nemenką ūgį, begulėdama ant purvinos žolės. Toks staigus nukritimas privertė matyti anksčiau putliaskruostėse žiūrėtuose žiobariškuose filmukuose egzistavusias animacines žvaigždeles. Su tėčiu astronomu nuolat svajodavo, kad norėtų didelės masės šviečiančias dujų sferas pamatyti iš arti, o šiandien bailiukės noras išsipildė – atsidūrė net pačiame žvaigždyno viduryje. Per tą spindėjimą nė nepastebėjo, kaip vėl atsirado ant šluotos, ore. Galbūt padėjo kuris nors jos komandos narys? Patys velniai žino.
Mergaitė mintyse sukūrė priminimą vėliau kieno nors paklausti apie šį prarastą laiko tarpą. Vylėsi, jog nieko neapvėmė, mat tai būtų itin... nemalonu.
Tačiau mįslinga įvykių seka kažkokiu būdu Adamson baimę sumažino perpus. Žinoma, begalybė, padalinta iš dviejų, vis tiek tebėra didelis skaičius – pusė begalybės, tačiau žaisti baisios mintys trukdė nebe taip.
Įkvėpta kažkokio keisto spirgesio krūtinėje (gal joje dar tebesisuko žvaigždės), burtininkė nusprendė įsilieti į veiksmą. Kelias dešimtis sekundžių tiesiog kraipė kaklą, bandydama suprasti, kas spėjo nutikti, kol ji skrajojo kosmose, o tuomet pastebėjo kai ką, ką galėjo pamėginti pakeisti.
Deja, vienam iš Varno Nago puolėjų, Sebui, nepavyko pagriebti švilpės tvirtai prie kūno spausto kritlio, tad jis ir liko svetimose, po geltonais marškiniais paslėptose rankose. Trečiakursė žadėjo tai pakeisti.
Kartu su pūstelėjusiu švelniu vėjo gūsiu, meilių veido bruožų savininkė palinko link savo šluotos koto, stipriai į jį įsikibo bei pernelyg nesižvalgydama, kas varniukei buvo labai neįprasta, šovė tolyn. Pasiekusi žaidėją, turinčią anksčiau paaugės net neliestą kamuolį, jaunoji ragana kreivai šyptelėjo, giliai įkvėpė ir mitriai ištiesė putlius pirštukus, panosėje beburbėdama, jog dėl intensyvaus žaidimo nusitrins geltonas nagų lakas.
[Kritlio perėmimas iš rankų: 1]
-
Visgi rega ją apkvailino ir mažasis aukso žiburėlis pasirodė esąs niekas kitas, kaip tik atsimušęs saulės spindulys; aukso šmaukšto vis dar nebuvo nė kvapo. Deja, netrukus mažoji pastebėjo į save lekiantį muštuką, pasiųstą priešininkų atmušėjo. Nepatenkinta girgžtelėjo dantimis ir pastūmė šluotą šonan, kad netyčia nepasibučiuotų su piktuoju kamuoliu. Vos per plauką jai pavyko išvengti nenaudėlio muštuko, laimei, tuojau pat šalia atsirado Skylar ir pasiuntė peštuką ten, iš kur pastarasis ir atskriejo; ji tik spėjo pastebėti, kaip kamuolys pataiko tiesiai į Kajų. Nebuvo linkusi linkėti kitiems bloga, tačiau šįsyk apsidžiaugė. Iškart prisiminė sceną iš žiobariško serialo: "Dar kartą pakelsi prieš mane ranką, tai bus paskutinis kartas, kai turėsi rankas". Labai jau šį frazė tiko šiam atvejui. Tačiau netrukus subarė save už tokias piktas mintis. Nevalia taip galvoti. Ar už tokias mintis ji keliaus į pragarą? Žinoma, ši mintis neatrodė visai žiauri - pragare bent jau šilta, o ir pažįstamų ten bus daug daugiau negu kitur - tačiau burbulinės SPA procedūros katile jos nežavėjo.
Ironiška, tačiau kelios minutės tikrų varžybų laiko padarė tai, ko nesugebėjo ištisas mėnuo treniruočių - penkiolikmetė "susidraugavo" su savo šluota ir šioji jau po kelių nesėkmingų manevrų pradėjo klausytis paauglės. Šluota gebėjo per trumpą laiką pasiekti didelį greitį, o visi atliekami triukai buvo padaromi centimetro tikslumu; puikus pasirinkimas žaidžiant gaudytojo pozicijoje. Na, gal visgi naujutėlė "Skraiduolė" ir yra tokia puiki, kaip skelbiama reklamose.
Tiesa, su apranga taip nepasisekė. Mama nutarė, kad šluota tai jau buvo per daug ir jie negali sau leisti kasmet pirktis vyresnėlei rūbų, tad visa apranga buvo jai per didelė. Ir jei su marškinėliais bei džemperiu bėdų nebuvo – laisvesnis viršus reiškė laisvę ir mažiau varžomus judesius, tai su kelnėm buvo prasčiau. Juos nuolat smuko, trukdydamos išsilaikyti ant ir taip siūbuojančios šluotos. Visa laimė, kad bent jau turėjo su kuo pasidalinti šia problema - jų puolėja, Vintė, vargo su ta pačia bėda. Reikės joms kada pasikonsultuoti su kerėjimo profesoriumi – gal šis žinos kokių veiksmingų kerų, galinčių padėti paauglėms. Gal su tokiom bėdom turėtų eiti pas savo vadovą, bet net drąsioji Nora nedrįstų pas jį eiti kalbėtis apie tokius žemiškus dalykus kaip smunkančios kelnės.
Ryškiai šviečianti saulė trukdė gerai įsižiūrėti aplinkui ir mažajai vis teko markstytis. Ji juto, kaip įsitempia akies obuolio raumenys ir po truputį pradeda skaudėti galvą. Ne, taip negalima, reikia nukreipti žvilgsnį žemyn, kur kitų žaidėjų šešėliai užstos saulę; kitaip kokia iš jos nauda bus, jei apaks jau po dešimties minučių? Nieko nelaukusi, švelniai nukreipė "Skraiduolę" apačion ir ji pakluso. Dabar Nora skrido aikštelės apačia, taip arti žemės, kad, jei netyčia būtų nukritusi (kas buvo visai tikėtina, turint omeny vis slystančias kelnes), net nesusižeistų; bene galėjo pasiekti pėdomis šviežiai nupjautą žolę.
Skridimas apačia turėjo savo privalumų, tačiau trūkumų buvo dar daugiau, tad, nespėjus apskrieti pilno rato, kapitonė pakreipė šluotą aukštyn. Kol kas jos žvitrios ir pastabios akys nematė nieko įtartina, tad ji paprasčiausiai nutarė parodyti visiems turinti puikią šluotą: skraidė aplink kitus veikėjus kaip vėjo gūsis, jos judesiai priminė švelnius, nekampuotus zigzagus, o jų tikslumo galėjo pavydėti ne vienas. Kas žino, gal taip beskraidydama ratais, pastebės kažkur pasislėpusį šmaukštą?
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 3]
-
Žiūrovų reakcijos buvo naudingas pagalbininkas, palengvinantis žaidimo eigos sekimą. Kvidičo aikštės būta didelės, tad vienam pačiam sugebėti aprėpti žvilgsniu visus žaidėjus, kiekvieną susidūrimą ir dar suspėti dairytis aukso šmaukšto buvo beviltiška. Būtent žiūrovams, kurių lūpos suformavo dailią 'O' formą ir išskleidė į tai panašų garsą turėjo dėkoti Beatrice - kitaip, būdama priešingame aikštės gale, ji nebūtų sužinojusi apie taiklų muštuko pasikėsinimą į Kajų. Nė pati nepajuto kaip šluota nukrypo kapitono link, kartu su viltinga mintimi, kad muštukas per stipiriai neužkliuvo vaikino, o šis sėkmingai galės tęsti šiandienos rungtynes. Jau ir dabar lažybų koeficientas, kuris buvo aktualus Švilpynės ir Varno Nago azartiškiems fanams, buvo nieko gero nežadantis švilpiams. Kapitono praradimas būtų itin didelė nelaimė - tiek komandai, tiek pačiam Kajui.
Po minutėlės pamačiusi, kad jis tęsia žaidimą, Beatrice elegantiškai apsuko savo šluotą 'Kometa 140' norėdama pratęsti aukso šmaukšto paieškas. Nors pati šluota ir buvo patenkinama, turbūt kiekvienas skraidymo šluota mėgėjas svajotų apie "vieną tų nepasiekiamų" šluotų, kurias gali matyti tik vitrinose arba pasaulio kvidičo čempionate. Merginos tėvai buvo pasiturintys - viena iš senų garbingų grynakraujų šeimų, turinčių dvarą ir keliais namų elfais per daug, tačiau net ir išskirtinės šluotos įsigyjimas nebuvo kasdienio apsipirkimo Skersiniame Skersgatvyje sąrašo viršuje. Po skausmingų patirčių šeštakursė buvo laiminga bent jau turėdama patikimas (neleido nė minčiai prasprūsti, kad visgi apsaugos ne visada išgelbsti) apsaugas ir visai patogią likusią šiam sportui skirtą aprangą. Kartais jai tekdavo priminti pačiai sau, kad šioje mokykloje mokėsi moksleiviai iš įvairių šeimų, taip pat daug žiobarų šeimose užaugusiųjų, tad bandė susilaikyti nuo akių vartymo matant moksleivius su ženkliai per dideliais ar per mažais drabužiais ar nemokančių paprastais kerais patobulinti vilkimų drabužių. Neverta bandyti sau priminti, kad žiobarai turi kažkokių būdų taip pat pakeisti drabužius, bet vėlgi - ne visi burtininkai moka skraidyti šluota, ne visi žiobarų praeitį turėję gali mokėti naudotis žirklėmis, siūlais ir adatom. Akivaizdu, kad ji nebuvo pats draugiškiausias žmogus, tačiau vargu ar kada šeštakursė sau leistų sąmoningai ką nors įžeisti ar priversti pasijusti blogai. Vieną dieną Beatrice pasigailės tokio nerdaugiško ir arogantiško kitų vertinimo, ir atrodė, kad ta akimirka jau buvo čia - kol ji apie tai mąstė, aukso šmaukštas galėjo būti visai čia pat, o ji net nebūtų pastebėjusi!
Ne ne ne, išsiblaškymas nėra atleidžiamas! It pabudusi iš kelias sekundes trukusio transo, neatidi gaudytoja papurtė savo galvą ir nukreipė savo šluotą aukštyn, taip tikėdamasi išvengti kovos dėl kritlio aistrų. Lūpų kamputis kilstelėjo, matant Roaną vis dar turinčią kritlį. Kad tik pavyktų jai pasiekti varnių lankus ir parodyti Švilpynės jėgas! Pakibusi gerokai virš Varno Nago lankų mergina stengėsi pastebėti kažkur besislepiantį aukso šmaukštą, o tuo pačiu ir išgirsti laimingų švilpių bei nusivylusių varnių balsus.
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 2]
-
Tiek nedaug trūko. Velniai griebtų. Jei tik būtų turėjęs daugiau drąsos ir pilnai atsitiesęs nuo šluotos, tikrai būtų pavykę. Tik kiek labiau ištempęs rankas į tolį. Tik kiek labiau apskaičiavęs tinkamą momentą ir rankas ištiesęs bent akimirka vėliau. O štai dabar švilpė toliau nuskriejo su kritliu naguose palikdama varnanagį nieko nepešusį.
- Prakeikimas,- tyliai nusikeikė sau po nosimi beveik prarasdamas pusiausvyrą. Atrodė, lyg žemė slystų iš po kojų, nors, tiesa, jos po kojomis kaip ir nebuvo. Tektų kristi dalį sekundės, kuri atrodytų lyg begalinis laiko tarpas, nebūtų labai smagu, nors, tikriausiai dar kartą įsitikintum Niutono dėsnio teisybe. Nuo smūgio į žemė būtų košmariškai sunku atsitiesti ir tęsti žaidimą. Vien nuo tokios minties Varno Nago kvidičo puolėjui šiurpo oda. Taigi, Sebastianas sugaišo keletą akimirkų kol vėl tvirtai įsitaisė ant šluotos ir sugrįžo į žaidimą. Tačiau švilpė jau buvo nutolusi.
Berniukas apžvelgė aikštę. Kita varnių puolėja Vintė atrodė gerokai "aplamdyta". Negi bus nukritusi nuo šluotos? Jei būtų nukritęs kitas komandos žaidėjas, galbūt Sebastianas Azrielis būtų kiek nustebęs, bet čia juk Vintė. Prielaida, kad varniukų trečiakursė nusirideno nuo šluotos atrodė labai logiška kaip ir toji mintis, kad tai ne paskutinis kartas kai puolėja atsidūrė ant žemės viduryje žaidimo. Kaip tokia kerėpla iš viso pateko į komandą? Šiaip ar taip, Sebastianas Azrielis neabejojo, tikrai ne savo jėgomis. Galbūt sumokėjo tėvai? O gal dėl sveiku protu nesuvokiamų priežasčių buvusią varnų prefektę į komandą įgrūdo koledžo vadovas? Tikriausiai tai visai nebuvo Sebastiano reikalas. Na, bet juk smalsumas kartais užgniaužia sveiką protą.
Vaikinukas jau norėjo vytis geltonai pasidabinusią puolėją, juk jei nepasisekė perimti kamuolio pirmą kartą, turėtų pasisekti antras. Na, bent jis taip tikėjosi. Tik staiga, visai pro jį praskriejo varniukų puolėja. Lyg gavusi antrą gyvybę. O gal į ją įsikūnijo koks monstriukas mėgstantis kvidičą? Juk negali žmogus taip greitai pasikeisti. Bent jau teoriškai. Na, tegu bando laimę. Sebastianas Azrielis pasileido iš paskos. Juk jei pavyks kamuolį perimti žaidėjai, šioji gali daryti perdavimą, o turint galvoje, kad ta žaidėja Vintė, tai tą kamuolį ir iš rankų gali pamesti net jei pavyktų perimti.
Šiaip šiandien švelnus vėjas, taip greitai lekiant, švilpė pro ausis lyg koks viesulas. Kažin ar mėlynojo puolėjo venomis vis dar tekėjo kraujas. Greičiau jau grynas adrenalinas. Atrodė, kad dabar galėtų ne tik kamuolį gaudyti, bet galbūt net ir išgelbėti pasaulį. Taip, taip, kas jau kas, bet Sebastianas Azrielis Herondeilas niekada (NIEKADA) negelbėtų pasaulio savo noru. Net nuo tokios minties jam darytųsi bloga, koks kvailys galėtų tai daryti? O štai dabar pats lėkė link kritlio lyg nuo to priklausytų jo pačio gyvybė. Tiesa, juk daug kas iš tiesų priklausė nuo šio žaidimo. Po anų metų kvidičo čempionato varniukams reikėjo nemenkai atsitiesti ir nuo šių rungtynių priklausė viso koledžo garbė. Ne tik komandos žaidėjo, bet ir tų mokinių, kurių palaikantys šūksniai iš tribūnų girdėjosi net ir skriejant šluota.
[-]
-
Skauda. Skauda.
Skausmas perverė šoną, berniukas susiraukė, suskąsdamas dantis. Skauda.
Kajus palinko prie šluotos koto, nagai pro pirštines įsirėžė į nulakuotą medį.
Valios pastangomis su keiksmais tramdė šluotą. Skauda.
Švilpio lūpos virptelėjo, bet ašara nenusirito Kajaus skruostu. Skauda.
Muštukas jau seniausiai nuskriejo tolyn, palikdamas berniuką besitramdantį suvaldyti iš muštą iš vėžių šluotą bei stengiantį suvaldyti skausmą, it nuodai, plintantys po visą kūną.
Skylar, jei gerai prisiminė bendrakursės vardą, atmuštas jo pasiųstas muštukas trenkės į jį- tiek muštuko, sukeltas skausmas, tiek žinojimas, kad tave suvartė mergiotė Kajų išmušė iš rikuotės.
Bet neilgam.
Šluotai pagaliau paklusus Kajui, berniūkštis atsitiesė. Tamsiose akyse blykstelėjo užsispyrimas.
- Skausmas tik iliuzija, tik nemaloni,- tarė sau tyliai lyg kažkur girdėtus žodžius ir nužvelgė kvidičo aikštę.
Roana vis dar su kritliu, Keitas - prie lankų, Beatrice vis dar ieško aukso šmaukšto. Švilpių gaudytojos kryptelėjimas su šluota kapitono pusėn, privertė Kajaus antakius pakilti. Berniukas neišdrįso pakelti nykčio, parodydamas, kad dar funkcionuoja, mat nenorėjo atsisveikinti su nykčiu. Kas jeigu ir tas muštukas nutrenks ir jo nykštį? Menki juokai. Nežinia kaip ten buvo, ar švilpiškas draugiškumas ar koks nelabojo pasirodymas - Beatrice suprato, kad Kajus gali toliau rungtyniauti, o Kajus suvokė, kad Nora dar nerado aukso šmaukšto. Trečiakursis šiek tiek lengviau atsiduso.
Ką gi, rungtynės vis dar vyksta ir vyks.
"-Ar atsimeni, kai sėdėjome kartu ant šlaito, ežero pakrantėje? Aš vis dar negaliu to pamiršti, kaip ir tos vasaros, kai buvome kartu su Amnetomis ir keliavome po Europą. Ypač, to pokalbio, kai viena iš Amnetų pavogė mano zefyrus. Atsimenu, kaip pasakojome kiekvienam apie save ir paklausiau apie tavo tėvus. Tą akimirką supratau, kad kažkas yra ne taip...
Ir tada pagalvojau, kad... kas jeigu..."
Kajus stebėjo, kaip nuo plunksnos galiuko lašėjo juodas it derva rašalas ant pergamento, ant laiško Wrenai. Nuo pat ankstyvo ryto berniukas bandė parašyti laišką bendrakoledžei, bet su kiekvienu išbraukyti sakiniu, suglamžtu popieriumi, prisimintu Melos paklausimui apie laišką virtuvėje vis labiau atrodydavo švilpiui, kad nieko doro taip ir neparašys.
-Ah, Wrena, kad tu čia būtum. Būtų galima lengviau pasakyti...- atsiduso nelaimingas Kajus, pasiimdamas dar vieną, švarų lapą.
Kajus pradėjo kilti aukštyn- kvidičo aikštės žemė pradėjo dar labiau tolti.
Mažasis kapitonas stebėjo aplinką: geltonus ir mėlynus žaidėjus, muštukus, kritlį Roanos rankose, kurį ketino bendrakursė Vintė nusisavinti. Jei ne sopantis šonas, rudaplaukis pultų prie muštuko ir paleistų dar sykį į Norą arba į Skylar, arba į Vintę. Deja, vieną sykį nudegęs nuo neatidumo, antrą sykį nedarysi tos pačios klaidos. Kad čia būtų Alisa. Ji bent parodytų savo šiurpius atmušėjos įgūdžius, bent būčiau
ramesnis,- tokios mintys sukosi Kajaus Arno Winterso galvoje, kai jo tamsios akys sekė muštuko raliavimus.
[-]
-
O velniai pamąstė Roana pajutusi priešo alsavimą už nugaros. Akimirkai švilpės kūną sukaustė baimė. Baimė, kad jos komanda ir taip esanti ne itin palankioje pozicijoje, dar praras ir kritlį.
Jeigu jis atims kritlį, kritlis atiteks varniams.
Jeigu kritlis atiteks varniams, jie galės kritlį mesti į mūsų lankus.
Švilpynės kvidičo komandos puolėja negalėjo leisti tam nutikti. Vos vaikino pirštai palietė kritlį, Roana netikėtai šovė šonan taip pasilikdama kritlį dar bent kuriam laikui pas save. Merginos organizmą paliko atodūsys. Atrodo net sieloj palengvėjo, tačiau blaškytis nebuvo galima. Bet kuriuo metu kritlio link savo pirštukus gali ištiesti kita puolėja - Vintė. Apsižvalgiusi aikštėje, pamatė jog sustingusi persona pagaliau pasijudino ah, nelaiku pabudai, mieloji suraukė antakius rausvaplaukė. Viskas būtų buvę nieko, jei abu varžovai nebūtų turėję geresnių, daug geresnių šluotų.
Vis dar skrendanti pažeme, jaunuolė išgirdo nepatenkintus bendrakoledžių balsus. Akys automatiškai nukrypo kapitono link - vargšelį numušė muštukas. Žaliaakė mintyse keikė Skylar. Juk Kajus jos bendraamžis, varžovų atmušėja turėjo puikiai žinoti, kad tai yra per stiprus smūgis. Laiko galvoti apie tai nebuvo, Amneta nebuvo atmušėja, tad ir muštukai neturėjo būti jos rūpestis kol nereikia uždengti komandos draugo. Trumpam stabtelėjusi, švilpinukė užsidengė burną. Į veiksmus, kuriuos ji visai neseniai atliko, ką tik sureagavo organizmas ir pusryčiai vos neatsidūrė ant pačios Roanos, ant "Kometos 140". Teko žaidimą tęsti su erzinančiu ketvirtakursę skrandžiu.
Na štai, ko ir reikėjo tikėtis - dabar jau Adamson kėsinosi į kritlį. Šį kart taip lengvai kaip su Sebastianu ji neišsisuks. Nepasidavusi jauduliui ir baimei, paauglė šovė viršun - arčiau Varno Nago vartų. Nujautė, kad jos taip lengvai puolėjai nepaliks, tad reikia imtis veiksmų. Pasiekusi reikiamą aukštį, giliai įkvėpė ir abiem rankom paėmė kritlį. Įvertinusi kamuolio svorį, perėmė jį iš dešinės į kairę ranką ir metė iš visos turimos jėgos. Tuo pat metu meldėsi visiems žinomams dievams - ir Budai ir Dzeusui ir Odinui ir Alachui - prašė tik vieno, kad Vintė ir Eleizija nesugautų kritlio ir jis sėkmingai pasiektų savo tikslą - lankus.
[Metimas išlaikius kritlį pas save bent vieną RPG ratą: 3]
-
Švelnūs ir gležni šios dienos vėjelio pirštai ramiai slydo Eleizijos skruostukais, juodo medaus atspalvio plaukais, kaklu. Išties tie gaivinantys prisilietimai glostė mėlynais Varno Nago koledžo marškinėliais pasidabinusios mergiotės sielą. Juk Elytė buvo pievų vaikis. Tad bet kokios lauko gėlės, vėjelis, javų sodrus kvapas, dūzgiančios bitės teikė jai džiaugsmą ir laimę.
Sukdama ratus aplink kvidičo žiedus, tamsiaplaukė varnytė atidžiai apžiūrinėjo pastaruosius objektus. Norėjo įvertinti jų aukštį, dydį, jei prireiktų netikėtai apskaičiuoti į lankus skriejančio kritlio galimybes pataikyti į nors vieną iš žiedų. Žinoma, Eleizija Stigler dėtų visas pastangas apsaugoti žiedus, bet kam perdėti, kai net matai, kad odinis kvidičo kamuolys neturi nė šanso pasiekti vartus.
Baigusi savo greitą, labai išsamią ir keistą apžvalgą, netikėtai spustelėjo ir nukreipė šluotkotį į kitą kryptį. Dabar jai reikėjo kuo greičiau apsaugoti kvidičo žiedus, jei nors bent vienas švilpis būtų pakankamai drąsus pakelti savo uodegą prieš pačias stipriausias, tvirčiausias varnas, kokias pasaulis buvo matęs. Tikriausiai skamba tikrai blogai. Atrodo, kad Elytė yra labai pasikėlusi, kaip tos merginos žiobarų vidurinėje, kurioms rūpi būti tik dėmesio centre, tačiau ši varnytė, Eleizija Stigler, gal tik taip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Iš tiesų ji vertina kiekvieną koledžą ir jų vertybes. Na... Yra vienas toks koledžas, pirštais nerodysim, kuris smirda savęs išaukštinimu, savimeile, pasalūniškumu, godumu. Žinoma, Elė nenutrauks nuo paslapties šydo ir neatskleis, kas tai per koledžas.
Su šluotos „Padangių valdovė" pagalba atskriejusi į norimą vietą, grubiai truktelėjo už tobulai nuobliuoto šluotos koto. Elė net nustebo. Franko palikimas buvo nepriekaištingas. Sustojo net necyptelėdamas. Varnė trumpam nukreipė akis į šluotą.
- Kad mane devyni velniai apgraužtų... Kas tu? Koks nors šedevras, kuris kainuoja milijonus galeonų? Jei visi čia turėtų tokias šluotas, tikriausiai būtų labai sunku išpešti pergalę. Na... Nesakau, kad ir dabar yra lengva, bet... - pati save užtildė.
Vietoje to, kad Elytė dirbtų savo darbą ir padėtų komandai, ji randa laiko pasišnekėti su ta šluota, kurią reikia laikyti šedevru. Tikrai, Ele? Tau čia ne kokia televizijos laida „Vakariniai pašnekesiai su šluota". Po perkūnais. Susiimk, moterie.
Nurijusi seiles, pakračiusi galvą, ji stipriau įsikibo į šluotą ir pakėlė akis. Nusprendė, kad laikas apsidairyti, kas vyksta žaidimo centre. Iškart akimis susirado Norą. Juk ji buvo komandos kapitonė ir gaudytoja. Tik ji gali pabaigti rungtynes. Tikrai... Tokia atsakomybė ant tos merginos pečių. Elė jau seniai būtų radusi kokį nors būdą tos nesąmonės atsikratyti. Jai nepatinka būti atsakingai už visą komandą ar kažką panašaus. Tada pažvelgė į kitą žmogų, kuris grasinančiai artėjo prie Elytės ir jos komandos lankų. Tai buvo švilpė. Elės dėmesį patraukė tai, kad glėbyje mergina turėjo kritlį. Ji mes į lankus. Varnė suraukė savo nosį, piktai dėbtelėjo į kritlį, kurį švilpė paleido į žiedus.
- Ne šiandien, švilpe, - šūktelėjo garsiau ir bandė atmušti į lankus skriejantį kritlį. Tikėjosi, kad pavyks. Juk nenorėjo susimauti.
[Metimo blokavimas atmušant kritlį: 1; 2; 3]
-
Skylar pasaulis tapo sulėtintas, tarsi vienas iš šių laikų veiksmo žiobariškų filmų. Jos akys sekė muštuką, kuris lengvai skriejo švilpio link ir, trylikametės nuostabai, muštukas pataikė tiesiai į varžovą. Merginos antakiai pakilo iki pat dangaus, kadangi visai nesitikėjo, jog jai pavyks kažką padaryti varnių komandos naudai (žinoma, pasitikėjimo savimi jai trūko). Nežinodama ar džiaugtis, kad jos buvimas komandoje nenuėjo veltui, ar skęsti kaltės jausme, jog ką tik sukėlė kitam žmogui skausmą, Skylar tvirčiau įsikibo į savo šluotą ir tiesiog nuskriejo į kitą pusę, stengdamasi galvoti apie tai, ką daryti toliau.
"Nėra nieko, ko negalėtum suvalgyti", - prisiminė vienos draugės bylotą išmintį ir tuoj pat užčiaupė burną, nenorėdama prisiryti įkyrių, marą platinančių musių. Nepaisant to, švelnus vėjelis kedeno mergaitės auksinius plaukus ir šioji šiek tiek mintimis išplaukė į kitas platybes, pamiršdama viską, kas vyksta aplinkui. Visas pasaulis aplinkui susiliejo. Tribūnose šmėžavo tik geltonos ir mėlynos judančios dėmės, kurios vis labiau maišėsi tarpusavyje. Vienu momentu merginai pasirodė, jog tos dėmės virsta į juokingus animacinių filmukų veikėjus. Skylar kelis kartus sumirksėjo, norėdama patikrinti, jog jai neprasidėjo baltoji karštinė. O gal ji dabar negyva guli vidury kvidičo aikštės sulaužytu stuburu? Visas sirgalių ūžimas ir skandavimas virto keistu zvimbimu, vis įeinančiu pro vieną Skylar ausį ir išeinančiu pro kitą. Varnė pirmą kartą nuo pat žaidimo pradžios jautėsi tokia rami. Taip, tikėtina, jog ji spėjo užsimušti nepraėjus nė pusė valandos nuo žaidimo pradžios.
Staiga Rivers atsibudo iš transo, kuriame sugebėjo atsidurti vykstant įnirtingam žaidimui. Kiek susigėdusi, mergina pakrutino savo tabaluojančias kojas ir visas kitas galūnes, kad visiškai atsibustų, ir ėmė skristi muštuko link, kuris, pasirodo, visą tą laiką ir įkyriai zvimbė netoli Rivers, tarsi primindamas, jog negalima švaistyti laiko. Viskas, Skylar, susikaaupk, užteks - barė save mintyse kaip ir kiekvieną rytą keliantis į pamokas. Deja, savo prigimtį sunku pakeisti.
Priartėjus dar arčiau muštuko, varnė viena akimi sekė švilpių gaudytoją - naująjį merginos taikinį, kuri padangėje įnirtingai ieškojo to auksinio kamuoliuko su sparnais, nulemiančio žaidimo baigtį. Skylar tai priminė save, ieškančios gyvenimo prasmės, tačiau tai visai kita istorija. Varnė, nieko nelaukusi, sukando dantis ir, stipriai užsimojusi blokštu, paleido muštuką į gaudytoją, tikėdamasi, jog ir antrą sykį muštukas nepraskries pro šalį.
[Atmušimas į Beatrice: 2, 6]
-
Kvidičas kvidičas kvidičas. Nors tai ir buvo dalykas, kuris turėjo būti užėmęs vaikino mintis, bet taip toli gražu nebuvo.
Nors prieš tai ir buvo apsidžiaugęs saule, bet dabar pamatė, kad saulės spinduliai toli gražu nebuvo geresnis variantas, negu viską plaunantis lietus. Su gynėjo uniforma buvo karšta, juodos, iš šalmo išsikišusios garbanų sruogelės tarsi kokios avies lipo prie kaktos, kiek uždengdamos vaizdą. Tiesa regėjimo lauko Kolinsui nepraplėtė ir tai, kad saulė atrodo buvo nusprendusi iš jo atimti kvidiče taip reikalingą regėjimą. Per lietų, bent jau buvo gaivu, nors jausmas ir buvo, tarsi kas būtų tave ratu prasukęs skalbimo mašina, bet tai vis geriau negu marinuotis savo paties prakaite ir stebėti išsiliejusius, plaukų uždengtus žaidėjus ir kamuoliukus į kuriuos žvilgsnis nė negali susikoncentruoti.
Turbūt anais metais pasisekė, kai man nesuknežino nosies. Manau šis metai tokie sėkmingi nebus
Švilpis stengėsi neleisti baimei savęs užvaldyti, mintyse įtikinėjo save, kad jei kritlis skris į jį, tai viskas susitvarkys, kad jis jei ką pamatys ir spės atmušti arba bent jau rankas ištiesti, kad paskui netektų šv. Skutelio ligoninėje veido iš gabalėlių lypdytis.
Dabar gynėjo didžiausias priešas buvo laukimas, nes kantrybe Keitas nepasižymėjo, o kamuoliai vis praskrisdavo pro jį, vaikomi mėlynų ir geltonų taškelių.
Staiga smaragdo atspalvio akis užkliudė geltonas taškelis, į kurį sparčiai, atrodo tarsi paleistas kokiais greitinamaisiais kerais, skrido muštukas. Nors ir žinodamas, kad savo “mylimų lankų” palikti teisės neturi, bet vis dėl to nesusivaldė. Adrenalinas pulsavo venose, kai jis palinko ant šluotos. Vos šovus iš vietos visas stadionas tarsi išnyko, vaikinas ir jo šluota tapo viena, o akyse matėsi tik tikslas, kurį žūtbūt reikėjo pasiekti. Net nespėjęs numesti savo gynėjo lazdos, Kolinsų berniukas tarsi kokia įkyri tetulė per kalėdas, įsiterpė tarp merginos paleidusios muštuką, pačio muštuko ir švilpių gaudytojos, kuri mačui buvo beviltiškai svarbi.
Nors viskas ir vyko siaubingai greitai, bet nebuvo aišku koks bus to rezultatas. Keito galvą persmelkė tik viena mintis.
Tikiuosi, kad hileriai moka tvarkyti veidus[/]
[Stojimas tarp Beatrice ir Skylar 2;6]
-
RPG vertinimas
Vintė Adamson: 10
Nora Kühnemund: 10
Beatričė Mae Peck: 10
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 10
Kajus Arno Wintersas: 7
Roana Amneta: 7
Eleizija Stigler: 10
Skylar Rivers: 10
Keitas Kolinsas: 9
Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)
Vintė Adamson [5] - Roana Amneta [5] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Nora Kühnemund [6] - Beatričė Mae Peck [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Eleizija Stigler [7] - Roana Amneta [5] = KS [2] = 2 papildomi kauliuko ridenimai Eleizijai Stigler.
Skylar Rivers [5] - Beatričė Mae Peck [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Keitas Kolinsas [5] - Skylar Rivers [5] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Komandinis koeficientų palyginimas
Varno Nagas [2,5] - Švilpynė [2,0] = KKS [0,5] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kauliuko rezultatas
Vintė Adamson: 3; 2
Nora Kühnemund: 4
Beatriče Mae Peck: 6
Sebastianas Azrielis Herondeilas: -
Kajus Arno Wintersas: -
Roana Amneta: 1
Eleizija Stigler: 6; 5; 2; 6
Skylar Rivers: 2; 4
Keitas Kolinsas: 6
Vintė Adamson neperima kritlio.
Nora Kühnemund nepastebi aukso šmaukšto.
Beatriče Mae Peck nepastebi aukso šmaukšto.
Sebastianas Azrielis Herondeilas neatlieka veiksmų.
Kajus Arno Wintersas neatlieka veiksmų.
Roana Amneta netaikliai paleidžia kritlį.
Eleizijos Stigler atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes kritlis buvo mestas netiksliai.
Skylar Rivers atmuša muštuką tiesiai į Beatričę Maę Peck.
Keitas Kolinsas sėkmingai užstoja Beatričę Maę Peck.
Kvidičo rungtynės tęsiamos
Kritlis neutralioje zonoje. Švilpiams pasiėmus kritlį pirmiems yra leidžiama mesti iškart į lankus.
Muštukas į Keitą Kolinsą gali pataikyti dar 3 kartus.
Rezultatas: Varno Nagas 0 - 0 Švilpynė.
-
Varno Nago komandos atstovė žvalgėsi po areną tikrai ilgai, vis skraidydama aplink kitus žaidėjus ir bandydama šitaip dar ir padėti saviškiams - gal švilpiai, pamatę mėlynais marškinėliais apsirengusią paauglę, sumiš ir padarys kokią klaidą, galinčią kainuoti jiems kritlio praradimą ar pasimatymą su muštuku.
Kad ir kaip stengtųsi, kad ir kaip dairytųsi į šonus plačiai atmerkusi akis, kapitonė niekur nepastebėjo sparnuoto kamuoliuko, tačiau ji nenusiminė - neatrodė, kad priešininkų atstovė jau persekiotų greitąjį šmaukštą.
Kol ji taip bene tingiai judėjo virš kitų žaidėjų, į jos ne itin talpias smegenėles atėjo mintis – o kas, jei aukso šmaukštas slepiasi nuo jų kur nors po tribūnomis? Kita vertus, tai galėtų būti nuostabus klaidinantis manevras.
Apsimetusi, kad apačioje šį bei tą pastebėjo, pakreipė šluotą stačiai žemyn ir likus tik vos keliems coliams nuo žolė, kai batai jau prasivažiavo per veją, ištiesino šluotkotį. Dabar skrido visiškai horizontaliai, paraleliai su žeme, tačiau greičio nemažino. Vieną akimirką papūtė stipresnis vėjo gūsis, pakeldamas žalią medžiagą ir atverdamas įėjimą (arba, šiuo atveju, įskrydimą) po tribūnomis. Penkiolikmetė iškart tuo pasinaudojo ir panėrė gilyn į tamsą, tikėdamasi, kad Švilpynės gaudytoja paseks jos pavyzdžiu.
Norėdama pasižiūrėti, ar priešininkė (berods vardu Beatrice) tikrai ją seka, akimirkai pažvelgė sau per petį. To užteko, kad šluota pasuktų mažumėlę kairiau, kur ant suolų sėdėjo susibūrę rungtynėms sirgaliai. Vos spėjo mergaitė pažvelgti vėl į priekį, kai jos daili nosytė susidūrė su medine sija, matyt, laikančia tribūnų konstrukcijas. Iškart iš nosies paplūdo kraujo srovelė, o akyse net aptemo (nors čia, po tribūnomis, ir taip buvo tamsu) nuo skausmo. Įprastomis sąlygomis Nora būtų pravirkusi, tačiau dabar tikrai ne laikas tokiems dalykams – tik nusivalė kraują į tamsų džemperį (kaip smagu, kad liepė visai komandai pirkt juodus sportinius rūbus) ir išsuko iš tamsos.
Vėl atsidūrus lauke teko prisimerkti: ryški saulės šviesa akino, ypač akims jau pripratus prie po medžiaga esančios prieblandos. Čia, visai prie Eleizijos saugomų lankų, virė tikra kova. Vintė bandė atimti kritlį iš Švilpynės puolėjos rankų, tačiau nesėkmingai, laimė, josios pasiųstas kamuolys pasuko šonan taip ir nepasiekęs savo tikslo.
Visgi mažoji Kuhnemund irgi turėjo darbo, gal net svarbesnio už visus kitus. Tokia atsakomybė jai tikrai nepatiko, be to, prisidėjo ir kapitonės pareigos: ji buvo atsakinga ne tik už šmaukšto pagavimą (taigi dažnu atveju ir laimėjimą), tačiau ir už strategiją. Toks dalykas kaip taktika reikalavo logiško mąstymo, gebėjimo nuspėti priešininkų žingsnius. O, kaip žinia, protinė veikla toli gražu nebuvo mėlynakės stiprioji pusė. Gal koks kitas žmogus būtų pradėjęs stresuoti dėl viso to, bet ne ji - blogos mintys (kaip ir visos kitos) labai greitai išgaruodavo iš jos galvelės. Pirmąsyk gyvenime nesijautė prastesnė negu jaunesnioji sesuo: štai, Torė net komandon nepateko. Galbūt dėl to Nora neprarado tokio jai reto pasitikėjimo savo jėgomis ir toliau naršė aplink žaidėjus, bandydama įžiūrėti aukso šmaukštą.
Kol ji taip skraidė, virš Eleizijos galvos - esančios bene kitoje aikštės pusėje - vėl pasivaideino (o gal ne?) kažkas blizgančio. Mažai betrūko, kad Nora iš susijaudinimo apsikakotų. O tada jau nusmukusios kelnės būtų kaip niekad į temą. Apsukusi šluotą 180 laipsnių kampu, patraukė link lankų, kad įsitikintų, kas ten blizgėjo.
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 3]
-
Per tas kelias sekundes, kol buvo neaišku, ar trečiakursei pavyko perimti saugiai švilpės rankose gulėjusį kritlį į savo rankas, Adamson įsivaizdavo daugybę nuostabių scenarijų. Visi jie, žinoma, buvo paremti veiksmo sėkme. Fantazavimo mėgėja matė tribūnose ošiančius varniukus bei girdėjo nusivylimo kupinus švilpių dustelėjimus, oda juto komandos draugų rankas, dovanojančias šiltus apkabinimus, ir jei sėkmė būtų buvęs kvapas, šiose nuostabiose iliuzijose oras būtų pripildytas pačio nuostabiausio aromato. Prieš mėlynas akis skriejo laikraščių antraštės, didesnės už Hogvatso pilį taurės bei niekada nesibaigiantys karšto šokolado puodeliai. Ir ne, putliaskruostė nebuvo godi, puikiai žinojo, jog realybėje šioms mintims vietos nebuvo, bet svajingos širdelės, kad ir kaip besistengė, į tikrovės narvą įsprausti niekada nepavyko.
Be to, visos Vintės viltys buvo sugriautos, kai kamuolys praslydo pirštų galiukais, tačiau bailiukės rankos pasirodė nesančios pakankamai stiprios, jog galėtų išlaikyti kritlio svorį. Kiekvienų Naujųjų metų išvakarėse trečiakursė (kartu su puse pasaulio populiacijos) pasižadėdavo, kad pradės reguliariai mankštintis, sportuoti bei sveikai maitintis. Ilgiausia, kiek tokie tikslai kada užsilaikė mergaitės rutinoje, buvo trys savaitės. Vėliau knygų graužikė tiesiog nebesugebėdavo apgauti savęs mąstymu, esančiu taip toli nuo jos širdelės, negalėdavo savęs įtikinti fizinei būklei esant svarbesnei už žinias bei intelektą, iš kurių puoselėjimo laikina atletė ir vogdavo laiką, skirtą aktyviai veiklai. Būtent todėl pirmūnė būtų puikia išlaikiusi kvidičo teorijos testą, tačiau žaidimas aikštelėje… nebuvo viena jos stipriausių pusių.
Tačiau patiko paauglei šis faktas ar ne, dabar ji buvo varžybų sūkuryje, tad nusprendė bent nuoširdžiai pasistengti. Jei atiduos visas savo jėgas, bus vienu punktu mažiau iki-mirties-sau-to-neatleisiu sąraše.
Būtent todėl mergaitė taip akylai stebėjo į Varno Nago lanką lekiantį kritlį, pasiruošusi veikti, jeigu jam nepavyktų pasiekti geltonosios komandos norimo tikslo. Ačiū šventai varnai, taip ir nutiko, o Vintė, džiugiai suspirgėjusi ant jos mėgstamiausios gėlės pavadinimą nešiojančios šluotos, pasiruošė kovai.
Pašalinis buvusią prefektę galėjo palaikyti kito koledžo nare; ilgakojė tarp kitų žaidėjų vingiavo taip greitai bei vikriai, jog priminė gyvatę. Net liežuvį iškištą turėjo. Iš mamos perimtas įprotis. Žiobariško kraujo tėtis nuolat juokaudavo, kad vieną dieną vakarienei jų šeimoje bus patiekti ne kotletai, o Vintės ir jos mamytės nusikąsti liežuviai.
Beskriejant oru, trylikametė jautė savo venomis plintantį kažkokį iki tol nepatirtą jausmą. Nors siela buvo laisva, niekada sau neleisdavo atsipalaiduoti fiziškai, tačiau dabar... Žaidimo pradžioje maniusi, kad į jį įtrauktus Hogvartso moksleivius valdė antgamtinės jėgos, bailiukė dabar pati tokia - nesutvardoma stichija - jautėsi.
Jeigu kas nebūtų matęs šio istorinio įvykio, nors pažinojęs Adamson, niekada tuo nebūtų patikėjęs, bet, net pati nesupratusi, kaip tai įvyko, trumpaplaukė jau spaudė ganėtinai sunkų kritlį tarp savo rankų. Akimirką net nesuvokė, ar jai tikrai taip pasisekė. Gal dar būtų ir ilgiau be žado kybojusi, tačiau sveikas protas pakuždėjo, kad reikia kuo greičiau savo laimėjimo atsikratyti, kol moksleivės nerangumas nespėjo padaryti nepataisomos žalos.
- Sebai! - sušuko varniukui.
Kai tik manė, jog sukaustė jo dėmesį, atsargiai nusitaikė, mikliai pramankštino riešus ir paleido kamuolį.
[Perdavimas Sebastianui: 2, 3, 4, 5]
-
Adrenalinas niekur nesitraukė, o praėjusios minutės žaidžiant kvidičą atrodė lyg sekundės. Dar mažiau nei sekundės. Akimirkos. Visi žaidėjų veiksmai vyko ir sulėtintai, ir kelis kartus pagreitintai vienu metu. Ar tai iš viso įmanoma? Teoriškai ne, bet Sebastianui Azrieliui, garbės žodis, taip atrodė.
Skrisdamas ant savo naujutėlės šluotos, atrodo, galėjo sustabdyti arba pralenkti laiką. Vaikinukas sekė kiekvieną kitų dviejų puolėjų judesį. Žvilgsniu sekė ir savo komandos draugę, ir švilpynės puolėją. Laikydamas šluotos kotą kažkaip vis tiek sugebėjo sukryžiuoti pirštus melsdamasis, kad Vintei pavyktų perimti kritlį. Bet kurgi ten pavyks! Na, šį kartą per daug neteisė, nes juk patį prieš kelias minutėles ištiko toks pats likimas.
Taigi, švilpių puolėja toliau skriejo link lankų. Negi tikrai vėl prasideda košmaras? Kas jei įmes? Kad jei Eleizijai nepavyks atmušti kritlio? Kas jei... Baik,- sudraudė save mintyse, mėlyną uniformą apsivilkęs vaikinas. Juk turi susiimti. Žaidimas nepralaimėtas net jeigu ir švilpei pavyktų pelnyti dešimt taškų savajam koledžui.
Akys susitelkę stebėjo kaip geltonoj uniformoj skęstanti mergiotė užsimojo ir paleido kritlį į lankus. Eleizija bandė atmušti kritlį, bet šis tiesiog praskriejo pro šalį atsidurdamas neutralioje zonoje. Na, dabar tikriausiai suveiks taisyklė "kas pirmesnis, tas gudresnis". Tik kuris tas pirmesnis? Mėlynasis varnų puolėjas meldėsi, kad tai būtų Vintė arba jis. Ir, nežinojo net kaip atsidžiaugti, Varno Nago globotinė nėrė po lankais ir sugriebė kritlį į savo rankas. Negi Herondeilas bus ją nuvertinęs? Ar derėtų atsiimti pasakytus (tiksliau pagalvotus) žodžius? Sebastianas iškėlė vieną nykštį į viršų nebyliai parodydamas mergaitei, kad ji sugebės. Ką sugebės? Na, jis juk nemokėjo skaityti minčių. Ir, turbūt niekas negalėtų patikėti, jis nusišypsojo. Tai greičiausiai buvo panašu į skausmo perkreiptą arba žudikišką šypseną, bet pastangos visada vertinamos. Ką padarysi, kad vaikinukas nebuvo pratęs šypsotis. Vis dėlto, viduje tikrai buvo laimingas. Juk varnos atsikovojo kritlį. Kol kas viskas jų rankose. Na, nežinia ar ilgam laiko tarpui, bet vis tiek. Geriau negu nieko.
Dėl viso pikto nusprendė kiek prisigretinti prie jaunėlės varniukų puolėjos, kuria, kažkur mažame širdies kampelyje, Sebastianas labai didžiavosi. Tiesą sakant, jautėsi kaip mažas berniukas, turintis nuostabią vaikystę. Laimingas ir neturintis jokių rūpesčių išskyrus žaidimą su kamuoliu.
Iš minčių vaikinuką ištraukė Vintė sušukusi jo vardą. Na, mėlynosios uniformos savininkas dabar jau pradėjo numatyti trumpaplaukės mergaitės veiksmus, todėl dar labiau užgulęs šluotą pradėjo visu greičiu skrieti link jos.
- Mesk!- dar sušuko, bet jau buvo per vėlu. Tiksliau ne per vėlu, bet jo šūkis jau nieko nebūtų pakeitęs. Jis atleido šluotos kotą ir laukė kol mergaitė perduos kamuolį. Viskas tik akimirkų klausimas. Kamuolys dar varniukų puolėjos rankose, mirktelėjimas, kamuolys skrieja link Sebastiano Azrielio, mirktelėjimas, jis ištiesia rankas bandydamas sugauti kritlį. Paskutinę sekundę užsimerkia, melsdamasis, kad kritlis pateko į jo rankas.
[Kritlio gaudymas: 2, 3, 4, 5]
-
Keitą turbūt už tai, kad “nuspėjo” ateitį dabar galėjai vadinti aiškeregiu, orakulu ar naujųjų laikų Vanga, o gal šiaip tiesiog visišku idiotu nesaugančiu savęs. Muštukas į vaikiną trenkėsi su tokiu smarkumu, kad galva atsilošė atgal, o iš nosies nelyginant koks krioklys, pasipylė kraujas, smarkiai apipurvinęs aprangą. Nepadėjo ir tai, kad kurį laiką akyse tik mirgėjo žvaigždutės paukščiukai ir dar bala žino kas. Dar neatslūgus adrenalinui garbaniaus kūnas liko įsitempęs ir tiesus ant šluotos, tarsi gerai sureguliuota styginio instrumento styga, prieš svarbų koncertą ir švilpių komandos gynėjas, palengva, niekur neskubėdamas grįžo prie lankų, kurių priešininkų puolėjai atrodo niekaip nesugebėjo pasiekti. Ten vėl pasijuto saugus. Saugus nuo kažkur aikštės viduryje bevykstančios negailestingos mėsmalės ir išvis saugus nuo viso išorinio pasaulio, egzistuojančio už žaidimo ribų.
Ir tada Keitą pagaliau aplankė skausmas. Visą grįžimą iki lankų jautęsis tarsi nuramintas kokiais nuskausminamaisiais, švilpis po staigios, deginančio skausmo bangos vos susilaikė nepasileidęs nuo šluotos. Veidą iškreipė susiraukusi mina, o smaragdinėse, visada nuo džiaugsmo žibančiose akyse, tarsi maži kristaliukai sužibo ašaros, pakibusios ant apatinių vaikinuko blakstienų, nes, kad ir kaip stengėsi jas suvaldyti, bet nuo skausmo temo protas, smilkiniai tvilkčiojo nelyginant taip, lyg į juos kas būtų nusprendęs plaktuku įkalti vinis, burna prisipildė šlykštaus, metalu tvelkiančio metalo skonio, rankos, slydinėjančios ant šluotos koto, nevaldomai drebėjo. Garbanius vienu trūkčiojančiu įkvėpimu pripildė plaučius oro, tarsi kelias dienas negėręs žmogus atsigaivintų stikline vandens. Dar kartą giliai įkvėpęs ir tankiai sumirksėjęs jis pabandė nusiraminti. Nuo to, kaip drebėjo jo kūnas, vos galėjo išsilaikyti ant šluotos.
Ramiai, Keitai, ramiai. Prašau tavęs, valdykis. Tai tebuvo vienas muštukas. Viskas bus gerai-stengėsi pats save nuraminti švilpis. Kvidičas žiaurus žaidimas-čia neegzistuoja, nei mamos, nei tėčiai, nei kokios visada pasiruošusios padėti tetulės. Yra tik tikslas, pergalė. Laimėtojai ir pralaimėtojai. Pergalė. Šis žodis taip gražiai slydo nuo liežuvio galo. Keitas norėjo, kad švilpiai galėtų nuolatos kartoti tą žodį, didžiuodamiesi juo ir, o velniai griebtų ar jis be kojų ar be rankų, bet Keitas Kolinsas nesiruošė būti priežastis dėl, kurios jo komanda praras taškų. Juodaplaukis dar kartą užsimerkė ir nukišdamas visą skausmą į giliausius savo pasąmonės kampelius, susitelkė į jo linkui atskrendančius mėlynus taškelius su kritliu rankose.
[-]
-
Sušukusi tuos aršius žodžius, kurie buvo skirti švilpei Roanai, Elė stipriau sugniaužė už koto ir jau buvo pasirengusi atmušti kritlį kuo toliau nuo lankų. Jau net mintyse įsivaizdavo, kaip su šluotos pagalba tobulai atmuša odinį kamuolį, kuris nuskriedamas kliudo kokį nors švilpį. Žinoma, tai jau būtų per daug grubu iš varnės, apsirėdžiusios mėlynais komandos marškinėliais, pusės. Tačiau Elytei tai patiktų.
Šluota jau buvo sukaupusi visas jėgas tam artėjančiam žingsniui, tačiau Eleizija paskutinę minutę stipriai šlaunimis suspaudė šluotkotį. Šluota klusniai sustojo. Sustojo? Bet gi kritlis skriejo į lankus. Tai kokio velnio Elė taip padarė? Na... Elė nebe reikalo yra varniukė. Per tas kelias milisekundes spėjo apskaičiuoti odinio kvidičo kamuolio trajektoriją ir suprasti, kad pastarasis buvo mestas žymiai per silpnai, kad galėtų kelti grėsmę Elei, už jos esantiems lankams ir Varno Nago komandai. Kamuolys, paveiktas žemės traukos, tiesiog pradėjo kristi žemyn. Dabar jis buvo neutralioje zonoje. Puiki proga varnoms pasirodyti.
- Vinte, Sebai! - garsiai šūktelėjo varniukė, bandydama surasti komandos narius. - Kritlis!
Vintė tikrai nesnaudė. Šauksmas tik spėjo išsiveržti iš tamsiaplaukės burnos, o Vintė jau turėjo prie krūtinės kritlį. Komandos narė patogiai priglaudė jį po sparnu.
- Šaunuolė! - padrąsino draugę. Tada atsigręžė į Roaną. - Kitą kartą pabandyk nors lankus pasiekti, švilpe, - kilstelėjo antakį ir žavingai šyptelėjo.
Na taip. Elė išties atrodė pasikėlusi varnaitė, tačiau kas gi po paraliais gali būti draugiškas, kai esi pačiame mūšio įkarštyje. Taip, mūšio. Čia tik mūšis. Tačiau ir karas jau alsuoja į nugarą. Kraujo dvokas, šaižus metalo gargždėjimas, riksmai, skausmo pripildytos aimanos - visa tai įvyks po šių rungtynių. Arba varnos kausis dėl trečios, arba dėl pirmos vietos kvidiče. Žinoma, Elytė svajoja apie pirmą vietą, bet juk viskas gali atsitikti. Pavyzdžiui, gal koks žaibas nutrenks Norą prieš pat sugaunant aukso šmaukštą. Na gerai... Tai tikrai nevykęs pavyzdys.
Neturėdama nė lašelio darbo šiuo metu, mėlyno marškinėlių savininkė nusprendė apsidairyti po areną. Juk reikia sužinoti, kaip laikosi komandos nariai. Aišku, akys pirma susirado Norą - komandos vedlį. Net žandikaulis atvipo pamačius kokį cirką pastaroji išdarinėjo prie pat žemės. Varno Nago komandos kapitonė tiesiog buvo vienas kūnas kartu su šluota. Judėjo tobulai ir nenuspėjamai, o dar kai palindo po tribūnomis... Tobulybė. Jei taip tobulai judėtų priešininkai - šakės. Varniai iškart galėtų iškelti baltą suplyšusią vėliavėlę.
- O kaip sekasi Vintei su Sebuku? - susimąstė ir susirado tuos du žmogeliukus.
Vintė vis dar turėjo kritlį rankose ir atrodė, kad ruošiasi jį perduoti Sebastianui. Atrodė tikrai rizikinga. Juk bet kurią minutę gali atskristi švilpis, įsiterpti tarp jų, nugvelbti odinį kamuolį ir išsišiepęs nuskrieti šalin. Ne, tas tikrai neatsitiks. Bet jei ir atsitiktų, Skylar nutėkštų vagišių su labai „draugišku" muštuku.
- Jūs galit! - sukaukė bandydama užvesti tribūnuose sėdinčius žiūrovus, nes pastarieji tikrai jau seniai parpė sau į ūsą.
[-]
-
Kaip dažnai į užmarštį yra numetamas faktas, kad visi šie stiprūs, savarankiški ir išradingi žaidėjai tebuvo vaikai su ženkliai per dideliais (ar per mažais) sportiniais drabužiais, dažnai išaugtais ir gautais dovanų iš vyresniųjų giminaičių. Kiek atsakomybės jie jautė savo koledžui, draugams ir komandos nariams - dėl viso to kvidičas atrodė kaip vienas svarbiausių įvykių šiame gyvenimo tarpsnyje. Nors tai ir tebuvo 'vaikų žaidimas', retai kada atrasi buvusį Hogvartso moksleivį, kurio kūnu neperbėgtų nostalgija persmelkti šiurpuliukai. Ir nesvarbu, ar to alumno būta kvidičo žaidėjo, aistringo sirgaliaus tribūnoje ar manančio, kad kvidičas tėra laiko švaistymas. Ir kiek kartų pačiai teko klausytis besididžiuojančių tėvų, prisiminusių tas vienas rungtynes prieš 20 metų. Kai kuriems jos asociavosi su trofėjais, pergalių šventimu ir savo koledžo išaukštinimu, tačiau Peck tėvui kvidčas mintyse savo vietą užsitikrino kaip pirmu susižavėjimu iš žiūrovų tribūnos ta žalia uniforma vilkinčia mergina, nepraleidžiančia nei vieno kritlio metimo pro savuosius lankus. Net jei tai ir reiškė nesėkmingą pralaimėjimą pačio Peck koledžui.
Įsimintinų momentų žaidžiant čia, mokykloje, norėjo turėti ir Beatrice. Vargu, ar buvo geresnis būdas užsitarnauti pagarbą savo, švilpių ir oponentų akyse nei kad išplėšti garbingą pergalę, net kai šansai, rodos, nelabai šypsosi tavo komandai. Su tokiu entuziazmu gaudytoja akimis medžiojo kuriame nors dangaus kraštelyje sublizgančio pergalę nešančio aukso šmaukšto. Net nespėjo atkreipti dėmesio į nesėkmingą Roanos bandymą perskrosti kritliui Varno Nago lankus. Ne, tam laiko nebuvo – koledžo pergalė priklausė nuo šeštakursės žvitrių akių. Išvydusi staigią Varno Nago gaudytojos reakciją, Beatrice norėjo šauti paskui, tačiau jos dėmesį (itin pavėluotai) pasigriebė į ją lekiantis muštukas, į kurį kur kas anksčiau, greičiau ir produktyviau sugebėjo sureaguoti Keitas. Žinoma, tas produktyvumas tai labiau pačiuose veiksmuose slypi – ne kažin kiek produktyvesnis bus jis pats ar komanda po susidūrimo su jėgų netaupančiu muštuku. Žinoma, tą akimirką Beatrice pasijuto blogai, matydama kraujuojantį vaikiną, stojusį tarp jos ir muštuko. Galėtų bandyti kaltinti save dėl neatidumo ir viso dėmesio skyrimo šmaukšto paieškoms, tačiau tai neatneštų jokios naudos. Tik nulydėjusi Keitą apmaudžiu žvilgsniu, besididžiuodama jo tvirtumu ir reakcija ji nesileido gaišti laiko – ėmė dairytis kažkur pradingusios Varno Nago gaudytojos, kurią paleido iš akių jai skraidant kažkur pažeme. Mintyse melsdamasi, kad tai nebūtų kainavę pergalės, Beatrice nusileido žemyn bandydama aptikti aukso šmaukštą. Ir tylomis vildamasi, kad varnanagė gaudytoja nebus jo sučiupusi. Po geros akimirkos ji išvydo iš po tribūnų išlekiančią Norą... tuščiomis rankomis! Žaidimas nesustojo, o tai šią sekundę jau reiškė pergalę. Atsikvėpusi iš džiaugsmo šeštakursė nėrė aukštyn, per atstumą sekdama oponentę. Negalėjo nuspręsti, ar nėrimo žemyn būta jos apgaulingo manevro, ar visgi Nora pastebėjo šmaukštą ir lig šiol bando jį pagauti.
Neleisdama abejonėms nukreipti dėmesio nuo tikslo, mergina beveik žvairuodama sekė tiek mėlyna uniforma apsivilkusią gaudytoją, tiek platųjį dangų, tikėdamasi atpirkti komandos draugų kančias šiandien su muštuku ir vildamasi baigti šios dienos rungtynes iki kol kiti žaidėjai neprarado galūnių. Galų gale, tai tebuvo mokyklos lygio rungtynės su kitais tavo amžiaus moksleiviais, o tokia pergalė tikrai nebuvo verta gyvenimo traumų.
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 5]
-
Skylar akimirką sulaikė kvapą, stebėdama skriejantį muštuką tiesiai į varžovų gaudytoją. Likus labai nedaug atstumo tarp muštuko ir švilpės, netrukus priešais išdygo vaikinas geltonais marškinėliais, į kurį negailestingai atsimušė tas nelemtas muštukas. Šviesaplaukė vos neaiktelėjo, kadangi viskas vyko taip greitai, ji nespėjo susigaudyti, kas vyksta, o, galiausiai, pamačius kraują, tekantį iš švilpio nosies, varnė pajuto, tarsi bombonešis būtų sudraskęs visus jos vidurius. Regis, taiklumas nebuvo viena iš silpniausių Rivers savybių žaidžiant kvidičą, tačiau žalojimas kitų žmonių trylikametei taip pat džiaugsmo nesuteikė. Skylar rankos ėmė nežymiai drebėti, išsprogdinusi savo mėlynes akis ji žvelgė į iš skausmo besiraitantį vaikinuką.
- Atsiprašau, - be garso išžiopčiojo trečiakursė ir, tarsi tai būtų draudžiama sakyti (vis dėlto tai buvo žaidimas), Skylar tuoj pat nusuko akis ir greitai nuskriejo kiek tolėliau, stengdamasi pabėgti nuo jai ir vėl į sėdimąją kandančio kaltės jausmo.
Varnė sau lengvai skraidė padangiuose, ko šiuo metu neturėtų daryti. Viena akimi sekdama kiek žemiau vykstantį žaidimą, Rivers tuo pat metu stebėjo ir kol kas nekieno neliečiamą lekiojantį muštuką. Dėl jo mergina minutėlei galvos nesuko. Šviesiaplaukė stengėsi nepapulti į transą kaip praeitą kartą, tačiau įvairiausios mintys vis tiek lindo į varniškas merginos smegenėles, nors tu ką. Skylar prisiminė savo kadaise šmaikščiosios draugės pasakytus žodžius: "Tereiktų vieno smarkesnio muštuko stumtelėjimo iš apačios ir tu lėktum į aukštybes kartu su vėjeliu". Nežinia, ar ji yra tai bandžiusi, tačiau vien galvojant apie tai ir visas kitas blevyzgas, išėjusias iš draugės lūpų, trylikametei pakėlė ūpą ir šioji, viena ranka apglėbusi blokštą, ėmė skristi netoliese zvimbiančio muštuko link.
Tai tik žaidimas - ramino save žydraakė, žemai pasilenkusi prie šluotos greitai skriedama ir jausdama, kaip ant gležno merginos kūnelio tarsi koks maišas kilnojasi kvidičo marškinėliai į visas puses. Be plaučių uždegimo neapsieisiu. Mergina milžinišku greičiu nuskriejo link muštuko, kuris buvo pasiekiamas ranka. Tačiau varnei nereikėjo jo gaudyti. Rivers, kiek abejodama, ar šį kartą pataikys (trečias kartas nemeluoja?), užsimojo savo geruoju blokštu ir eilinį kartą paleido muštuką į netoliese lūkuriuojantį švilpynės atmušėją.
[Atmušimas į Kajų: 4, 3]
-
Jos veidė pasirodė nusivylimas. Kelias sekundes trūkusią depresiją nutrenkė suvokimas, kad kritlis vėl gali būti jų ir Roana vėl gali jį mesti į lankus. Eleizija nors ir greita, tačiau nuo to ką sugalvojo Roana, vyresnioji varnė tikrai nepabėgs, na tiksliau ji kaip tik ir turėtų bėgt. Abejotina ar bent vienas gynėjas nori būti nutrenktas ne muštuko, o kritlio. Patenkinta dabar esančia pozicija, mergina siekė kritlio, tačiau šį kart nepasisekė. Suurzgusi Vintės pusėn, pradėjo vytis trečiakursę. Pakeliui spėjo parodyti liuksu vadinamą ženklą - iškeltą į viršų nykštį Keitui. Nusišypsojusi skrido savo tikslo link. Nors sėkmė ir nebuvo palanki Švilpynei - prarastas kritlis; Mae dar nepastebėjo šmaukšto, tačiau to auksinio kamuoliuko ir Nora nepastebėjo, bent jau neatrodė jog varžovų komandos kapitonė vytusi kažką, tad praradimas nebuvo toks didelis kaip galėjo pasirodyti iš pradžių. Su kritliu vis vien tų 150 taškų nesurinktume, tai būtų didžiausia nesąmonė nusijuokė mintyse grynakraujė burtininkė, vėl sutelkdama žvilgsnį į Vintę. Akys matė kaip kamuolys pradeda skristi Sebastiano link.
Dabar buvo tinkama akimirka kritlio perėmimui.
Pasiekusi savus lankus, žaliaakė apsuko šluota ir prisimerkusi pažvelgė į abu varniukus ir nusitaikė, lyg kritlis būtų taikinys, nors jis tokiu 100 procentų buvo, pradėjo skristi vis didindama savo greitį. Amneta tikėjosi taip turėsianti didesnę tikimybę sugauti kritlį. Tačiau aikštelę skenuojančios akys pastebėjo Skylar, besitaikančią į Kajų.
Vėjas talžė ovalų veidelį ir šiek tiek perštėjo akys, paauglę atrodo tempė atgal, tačiau švilpiukė veržėsi priekyn, juto kaip iš po šalmo išsilaisvino kasytė, tačiau dabar jai buvo tai nė motais - juk rūpėjo vienas vienintelis dalykas - apginti Kajų. Vargšas ir taip jau kartą buvo numuštas ir neabejotinai Roana - vienintelė dabar galinti jį apginti, būtų gavusi velnių nuo vadovo, jei nepadarytų to ką yra dabar suplanavusi. Kritlis jau nebuvo labiausiai rūpintis dalykas. Kad tave perkūnas pradėjo keikti mintyse muštuką, praskriejusi visai priešais akis. Po šimts kalakutų, ot rupūžė sumalė kelis keiksmažodžius ir tada pridūrė rėkdama: - Po šimts plaukuotų voro kojyčių, eik tu Akromantulos vaikų gaudyti! - surėkė juodajam, lyg jis buvo gyvas. Juk tas nelemtasis visai galėjo "iš oro" numušt puolėją. Keista, tačiau šluota lyg skaitydama šeimininkės mintis nė nestabtelėjo, kas padėjo jauniausiajai kvidičininkei iš Amnetų šeimos greit "atsistot į savo vietą".
Atsikvėpusi po keiksmų svaidimo, Roana nukreipė savo žvilgsnį į Skylar ir Kajų. Greitis, bent jau keturiolikmetei, atrodė nežmoniškas, tačiau kuo arčiau jų buvo, tuo labiau lėtino greitį, kad būtų reikiamoje vietoje reikiamu laiku. Švilpynės garbės gynėja puikiai suvokė, kad dabar ne laikas ir ne vieta abejonėms arba baimėms (nors kelis kartus pasirodė visiškai atvirksčiai - žmogiškasis faktorius dažnai yra toks klaidinantis dalykas, bijai kai nereikia, verki kai nereikia ir panašiai). Geltonmarškinė leido sau kiek atsipalaiduoti nemažinant greičio - jautė kaip įsitempęs kūnas ir iš krūtinės norinti iššokti širdis trukdo susikaupti, be to su riestanosės nervais kažkas grojo lyg pianinu - kuo toliau tuo labiau šiai personai norėjosi atgal į lovą, pasislėpti po visom įmanomom antklodėm ir siųsti už devynių marių ir karalysčių visus, kas tik drįs užsiminti apie kvidičą.
Pąsamonė netrukus pradėjo rėkti žaliaakei ir mergina pažvelgė - ji buvo jau visai netoli Kajaus. Kiek pagreitėjusi, sustojo tik toje vietoje, kur galėtų būti skydu Kajui.
[Stojimas tarp Kajaus ir Skylar: 3, 5]
-
Pagal stereotipus, varnius galima numanyti - jie pasikliaus protu, klastuoliai- klasta, gudrumu, grifai - drąsa. O su švilpiais - sunkiau.
Gi negali tikėtis, kad avelės tau įtaisys randą, pasakys, vietoj atminties pakeitimo kerų pataisys švarką, ar pasakys, kad tave reikia numesti nuo astronomijos bokšto. Ne, tikrai... švilpius sunku suprasti, ar ne?
Būtent Keitas pasielgė taip- neprognazuojamai, savižudiškai, iliustruodamas tai, kad švilpius galima laikyti kuoktelėjomis kamikadzėmis, taip besielgiančiomis dėl draugų - Kajus vien dėl to, norėjo vyresniajam bendrakoledžiui paplekšnoti per petį. Neveltui buvo pasirinktas Keitas - jau Švilpynės komandoje žaidžiantis antrąjį sezoną.
Keitas apsaugojo Beatricę. Gerai.
Roana netaikliai metė kritlį. Blogai.
Varniai turi kritlį. Dar blogiau, - automatiškai trečiakursis apžvelgė aikštę ir sau mintyse pasižymėjo nelygintant koks žiobariškas kompiuteris, įsisaugodamas reikiamą informaciją į atmintį. Berniukas sudrebėjo iš įtampos ir atsiduso. Prarastas kritlis dar pusė velnio, bet, va, jei tai bus aukso šmaukštas.... Jei jo Beatricę greičiau nesuras, nesugaus, švilpiams bus kaput. Po to jau neveiks pasiaiškinimai, kad "galėjome tai anksčiau atlikti"," galėjome agresyviau žaisti".
Galėjome, galėjome, o dabar pats nutilk. Turi žaisti ir nesvarbu, kokia linkme pakryps rungtynės! Nesvarbu ar laimėsim ar ne! Svarbiausia dalyvauti! - su šiomis mintimis mažasis kapitonas pasileido link muštuko.
Vėjas švilpė ausyse, saulė vis artėjo, žemė tolo, kvėpavimas nuslopo kvidičo ūžesyje, mintyse ryškėjo keršto nuotrupos, aukos veidas. Posūkis kairėn, posūkis dešinėje, muštukas priekyje - Kajus jau ruošėsi užsimoti blokštu ir pasiųsti velnio išperą į kurį nors varną, kai išgirdo švilpimą.
Ne, dar nieks nesugavo aukso šmaukšto!
Tai nebuvo švilpukas.
Švilpis staigiai atsisuko. Tamsios akys išsiplėtė iš siaubo ir pasiuteliško pykčio.
Tai buvo Skylar pasiųstas muštukas.
-TU! EIK DEBESŲ SPARDYTI! -įniršo Kajus, suprasdamas, kad šį kartą iš jo liks tik sumaitota patrankų mėsa, jei nepasigins. Švilpis neapkentė mergaitės atmušėjos. Nuo kada mergaitės pradėjo skriausti berniukus!? Matyt nuo šiandien.
Rudaplaukis žaibiškai atliko posūkį ir...tą akimirką išvydo geltoną tašką tarp jo ir Skylar.
Berniukui šoktelėjo širdis iki gerklės. Roana! Kodėl tu ne prie Sebastiano ir Vintės!? Aš pats galiu apsiginti! - klykė viduje kapitonas.
-RO!
Vargu ar ji sureaguos, vargu ar pasitrauks. Naivu manyti, kad švilpė taip ir pasielgs. Juk jie draugai. O tikri draugai saviškių nelaimėje nepalieka.
Kajui jau nebeneliko ko kito griebtis - ne tik jis bus nutrenktas, bet ir Roana. Šluota pagreitėjo, posūkis, rankos pačios automatiškai pakilo, blokštas smagiai suūžė ore. Juk ji tave gina,- paskutinė mintis suzvimbė atmušėjo galvoje. Ir muštukas nušvilpė ne į Skylar.
O į Norą.
Bent taip tikėjosi trečiakursis. Tuo momentu suprato, kad kvidičas - tai nervų simfonija, nuo kurios visi pradeda drebėti.
[Lekiančio Skylar muštuko į Kajų atmušimas į Norą 2,6]
-
RPG vertinimas
Nora Kühnemund: 10
Vintė Adamson: 10
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 10
Keitas Kolinsas: 10
Eleizija Stigler: 10
Beatričė Mae Peck: 10
Skylar Rivers: 9
Roana Amneta: 9
Kajus Arno Wintersas: 8
Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)
Nora Kühnemund [6] - Beatričė Mae Peck [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Sebastianas Azrielis Herondeilas [6] - Vintė Adamson [5] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Sebastianui Azrieliui Herondeilui.
Skylar Rivers [5] - Kajus Arno Wintersas [4] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Skylar Rivers.
Roana Amneta [5] - Skylar Rivers [5] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Komandinis koeficientų palyginimas
Varno Nagas [2,5] - Švilpynė [2,0] = KKS [0,5] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kauliuko rezultatas
Nora Kühnemund: 2
Vintė Adamson: 5; 1
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 1; 6; 2
Keitas Kolinsas: -
Eleizija Stigler: -
Beatričė Mae Peck: 1
Skylar Rivers: 1; 6; 1
Roana Amneta: 1
Kajus Arno Wintersas: 5
Nora Kühnemund nepastebi aukso šmaukšto.
Vintė Adamson sėkmingai atlieką perdavimą Sebastianui Azrieliui Herondeilui.
Sebastianas Azrielis Herondeilas sėkmingai sugauna kritlį.
Keitas Kolinsas neatlieka veiksmų.
Eleizija Stigler neatlieka veiksmų.
Beatrice Mae Peck nepastebi aukso šmaukšto.
Skylar Rivers netiksliai smūgiuoja muštuką į Kajų Arno Wintersą.
Roanos Amnetos veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link Kajaus Arno Winterso.
Kajaus Arno Winterso veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja link jo.
Kvidičo rungtynės tęsiamos
Kritlis pas Sebastianą Azrielį Herondeilą.
Rezultatas: Varno Nagas 0 - 0 Švilpynė.
-
Vis dar užsimerkęs. Kodėl būtent ši akimirka atrodo tokia ilga? O tada pajuto. Pajuto tą jausmą, kurio taip troško. Kritlis įkrito tiesiai į jo glėbį. Ir štai jo veidą nušvietė tikrų tikriausia šypsena. Ne ta, kuri primenė skausmingą šypsnį, bet toji, kuri berniuko veidą nušviesdavo taip retai.
Jis net sunkiai gebėjo suvokti, kad viskas dabar jo rankose. Tiesiogine prasme. Juk kritlis jo rankose. Kaip ir dalis varniukų sėkmės.
- Šaunuolė, Vinte!- sušuko iš visos gerklės. Mėlyna uniforma pasipuošęs žaidėjas akimis susirado švilpių puolėją. Tikėjosi, kad šioji jau lėkė link kritlio, bet, kiek pastebėjo, ji stojo tarp dviejų atmušėjų. Na, Sebastianas Azrielis dar sugebėtų suprasti, jei ji nuo Skylar siųsto muštuko saugotų savo komandos gaudytoją. Bet rimtai? Atmušėją? Varnų puolėjas kreivai šyptelėjo. Štai ir dingo nuo veidelio jo taip retai pasirodanti nuoširdi šypsena. Po keletos akimirkų dingo ir toji dirbtinė. Varno Nago puolėjas privalėjo susikaupti. Dabar arba niekada. Iki kitų lankų nemenkas atstumas, o ir švilpių puolėja gali greitai grįžti.
Viena ranka laikydama šluotas kotą, o kitoje gniauždamas kritlį, vaikinukas visa jėga užgulė šluotą. Šioji pradėjo lėkti tokiu greičiu, koks paprastam mirtingajam atrodo sunkiai suvokiamas. Na, ir pats Sebastianas Azrielis negalėjo atsigėrėti savąja šluota.
Lėkdamas tokiu greičiu nebeprisiminė nieko. Tik kaip svarbu nuskrieti link Švilpynės lankų. Ar jų gynėjas stiprus? Bet juk kvidičas nebuvo jėgos žaidimas, tiesa? Greičiau reikalavo kiekvieno veiksmo tikslaus apskaičiavimo ir nuostabios komandinės taktikos.
Žinot kodėl mėlynajam varniukų puolėjui taip patiko kvidičas? Keturiolikmečiui nereikėjo galvoti apie visas jį supančias problemas. O ir šiaip, paprastai, jam būdavo sunku bendrauti su koledžo nariais ar šiaip visais mokiniais bendrai paėmus, o štai čia jis galėjo pasijausti tikra komandos dalimi.
Kelias įpusėtas. Jam neberūpėjo niekas. Nei toji švilpių puolėja, nei kažkur aplinkui, po visą kvidičo stadioną, zvimbiantys du muštukai. Galbūt paprastai jaudintųsi dėl tų dviejų nenaudėlių, bet, pirma, Varno Nago atmušėja tikrai puikiai atliko savo darbą ir, antra, net jei Varno Nagas neturėtų atmušėjo, Sebastianas Azrielis buvo tikras, kad tokioje situacijoje jam vis tiek būtų nusispjaut. Jei švilpių kapitonas nepaleis muštuko tiesiai į mėlyna uniforma pasidabinusį puolėją, tas kamuolėlis tikriausiai net nesugebės jo pavyti.
Sebastianas jautėsi lyg papuolęs į kokį filmą. Tą kadrą, kai veikėjas bėga ar važiuoja taip gretai, kad, nuo didžiuliu greičiu lekiančio vaizdo pro šalį, jis susilieja. O aplinkiniai sunkiai gali pastebėti patį veikėją, nes jis tiesiog praskrieja pro juos. O Sebas dabar tikrai skriejo pro tribūnas. Tiesiogine prasme.
Lankai jau visai arti. Vos keletas metrų ir Varno Nago ketvirtakursis galės sviesti kamuolį į lankus. Trys lankai. Kurį rinktis Sebastianui Azrieliui? Mesk į kairįjį,- sušnabždėjo balselis vaikinuko galvoje. Jis dar skrisdamas stipriai užsimojo.
- Tu sugebėsi,- dar sau pasakė ir sviedė kamuolį į kairįjį lanką iš visos turimos jėgos. Net nestabtelėjo. Juk čia ne krepšinio, to žiobarų žaidimo, baudų metimas. Sebastianas Azrielis net nežinojo ar pataikė. Tikėjosi. Netgi meldėsi laukdamas teisėjo žodžio arba taškų pasikeitimo lentoje.
[Metimas po perdavimo: 2, 4, 6]
-
Link Eleizijos skrido neskubėdama, nenuleisdama akių nuo gynėjos galvos - juk virš jos matė aukso spindulėlį. Deja, užteko prisiartinti, kad pamatytų, kad čia tik saulė žaidžia ant medaus spalvos plaukų, priklausančių šeštakursei. Nora tik šyptelėjo vyresnėlei. Tačiau skridimo trajektorijos nepakeitė - vis dar negreitu tempu artinosi link savų lankų.
Kad ir kaip būtų keista tokiu metų laiku, vėjo beveik nebuvo, o ir tie keli lengvi pūstelėjimai buvo labai jau vasariški - kone galėjai įkvėpti jūrą, saulę, atostogas. Vis dėlto dėl neaiškių priežasčių Noros plaukai, prieš rungtynes surišti į tvirtą mazgą ant sprando, turėjusi išlaikyti bent dvi aktyvias valandas, jau spėjo visiškai susitaršyti ir štai dabar lindo į akis, klijavosi prie jau prakaituoto veido, dar labiau ribojami ir taip ne itin gerą matomumą. Mažoji vis braukėsi juos nuo kaktos, tačiau neklusnios sruogos vis grįždavo priekin. Kadangi dešinė ranka visąlaik darbavosi ties šukuosena, kairioji vis laikė suėmusi tvirtai šluotkotį: dėjo į tai visą jėgą, kad netyčia jos "Skraiduolė" neišslystų iš po mergaitės kūno, tad krumpliai jau spėjo pabalti, greičiausiai ir nuospaudos susidarė nuo drėgmės ir spaudimo; laukia ne itin maloni savaitė su sutvarstytu delnu.
Mėlynos kaip rugiagėlės akys matė, kaip kritlis gražiu metimu patenka į Sebastiano rankas (net nustebo, kad Vintė jo neišleido iš rankų kažkur vidury) ir štai Varno Nago raziniukas jau lekia link priešininkų lankų, pasirengęs į juos smūgiuoti. Ten, žinoma, laukia ne itin malonus siurprizas (na, ne toks ir siurprizas) - Švilpynės gynėjas. Gal reikėtų paprašyti Skylar, kad jį nukenksmintų?
Aišku, tam reikėtų perskrist per pusę arenos – ir tai tik tuo atveju, jei jų komandos atmušėja neskristų priešingon pusėn. Staigiai pasukusi šluotą, pasilenkė priekin, siekdama pagreitinti ir taip greitą skrydį. Kol ji lėkė link Rivers, jos žvilgsnis užkliuvo už aukso kamuoliuko. Ir su sparnais! Dabar jai tikrai negalėjo pasivaidenti. Nutarusi nieko nelaukti, pasilenkė dar labiau, bene susiliedama su šluotkočiu ir pradėjo vytis sparnuotąjį šmaukštą.
Šis skrido tiesiai pro Vintę, palindęs po jos pažasčia ir nuskriedamas tiesiai. Žinoma, Nora, nors ir smulki, tačiau ne tokia mažytė, kad tilptų prie jų puolėjos krūtinės, o kur dar šluota. Reikėjo rast kitą būdą. Tik štai ji jau aplenkė draugę, o šmaukštas kažkaip atsirado po ja. Nusprendusi rizikuoti (ir pasipuikuoti savo gebėjimais) dar labiau padidino greitį ir staigiai pasuko šluotą aukštyn, padarydama kilpą (ir sustingdama viršuje milisekundei aukštyn kojomis) aplink trečiakursę. Iškart atsidūrė po jos kūnu, tačiau, kol mažoji rodė publikai savo neįtikėtinus skraidymo įgūdžius, aukso kamuoliukas spėjo kažkur dingti.
- Po velnių, - sumurmėjo pernelyg garsiai, greičiausiai atkreipdama į save kitų dėmesį.
Susigėdusi (o gal šiaip paraudonavusi nuo pakilusio adrenalino) nutarė vėl pasislėpti nuo smalsių žiūrovų akių. Prisiminė turėjusi kažko skristi pas atmušėją, tačiau niekaip negalėjo prisiminti, kodėl. Kodėl ji visada tokia išsiblaškiusi?
Nutarė apsižvalgyti po areną - gal, kol ji vijosi nenaudėlį aukso šmaukštą, kas nors jau spėjo įmušti kritlį į lankus? Jai pasukus galvą link geltona sportine apranga pasipuošusio gynėjo ir jo saugomų skritulių, Sebo paleistas kamuolys kaip tik lėkė jų pusėn. Mažoji net sustingo ant savo šluotos, įdėmiai stebėdama jo skrydį ir tikėdamasi, kad kritlis pasieks savo tikslą. Net pamiršo kvėpuoti - dievaži, negi tai ta pati mergina, vos prieš dešimt sekundžių dariusi manevrus?
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 3]
-
Keitas matė akyse besiliejantį mėlyną taškelį, kuris lyg ir skrido link jo, bet gal ir ne, visko galėjo būti, nes švilpis šiuo metu nelabai orientavosi. Tas velnio neštas ir pamestas muštukas... Jis susuko gynėjo galvą tarsi taurė gero alkoholio, o dabar jam buvo tarsi neišvengiamos pagirios, o gal tik šiaip taip atrodė, nes Keito galvoje tvyrojo neišsklaidoma migla. Vaikinukas puikiausiai žinojo, kad jam reikia atsitiesti, reikia kovoti toliau ir neapvilti savo komandos, bet susivaldyti nesugebėjo. Kūnas tarsi kokios skudurinukės lėlės glebo ir atrodo žemės trauka staiga smarkiai paveikė ir Keitą ir jo šluotą.
Nu, maldauju, Kolinsai aš tavęs, susivaldyk. Gavai iš muštuko į tą savo suknistą veidą, tai gavai. Pakentėk. Tu bernas galų gale ar ne!?-pats save iškoneveikė vaikinas, gal baisiau, nei kas kitas būtų sugebėjęs ir tai tiesą sakant davė šiek tiek motyvacijos. Lyg gavęs dar vieną smūgį į galvą gynėjas atsitokėjo-išspjovė iš burnos šlykštų kraują, atbula ranka persibraukė nosį iš, kurios vis dar buvo kiek nutysusi kraujo srovelė, nusiputė ant veido prilipusias garbanas, o tada dar kartą tankiai sumirksėjo, stengdamasis sutelkti žvilgsnį. Mėlynas, išblukęs taškas lekiantis į jį staiga išryškėjo, pamažu įgavo ryškesnius konturus ir Kolinsas pamatė, jog tai varnanagių puolėjas, tas, kurio vardo Kolinsas niekaip nesugebėjo atsiminti, o tada... O šventos purvinos Merlino trumpikės...
Na tu iškvaišėjęs varnakoji, tik pabandyk mesti į mano lankus-be žodžių, mintyse varniui pagrasino juodaplaukis, tarsi bandydamas ant jo uždėti kokį užkeikimą, kad nelaimingasis kritlis nepasiektų jo saugomų lankų. Vis dėl to nors Keito ateities spėjimai ir buvo sėkmingi, bet atrodo prakeiksmų užleisti ant žmonių jam nesisekė, nes raudonas, nuo saulės spindulių blizgantis kamuolys jau taikliai skrido į kairįjį lanką. Vaikinas tik spėjo padėkoti visoms aukštybėms, dangui ir žemei, kad vaikinas nebandė daryti apgaulingo manevro, o tada jau sekė judesiai milisekundės tikslumu. Garbanius palinko ant savosios šluotos, stengdamasis, kad jo sumautos rankos nedrebėtų, susitelkė tik į kritlį ir tikslą, o tada jau nuo viduriniojo lanko atsirado prie kairiojo ir smarkiai, kiek tik turėjo likęs neišsunktų jėgų, užsimojo lazda, kantriai laukdamas momento ar tas blokštas vis dėl to susijungs su kritliu ir ar išvis...
Sakoma, kad kantrybė dorybė, bet tokioje situacijoje tokį posakį buvo sunku ir juodaplaukiui beliko tik laukti, laukti, laukti...
[Metimo blokavimas atmušant kritlį: 1;2;4]
-
Kol visi sulaikę kvapą laukė lemtingo momento - ar praskries varnanagio Sebastiano paleistas kritlis pro Švilpynės lankus, Beatrice norėjo išvengti tokio dėmesio nukrypimo, tad mergina tik šovė į viršų tikėdamasi, kad būdama aukštai danguje neišgirs žiūrovų reakcijų, reiškiančių vienos ar kitos komandų šalininkų džiaugsmą. Nors tai ir buvo pirmasis stiprus varnanagių pasikėsinimas į lygų rezultatą, kurio šiuo atveju būta ir apvalaus nulio, visiems buvo aišku, kad net ir minimalus pranašumas žaidimo pradžioje prisideda prie nugalėtojų mentaliteto, leidžiančio ir visą likusį žaidimą išsilaikyti tokioje pozicijoje. Mažiausiai Beatrice norėjo būti paveikta tokių psichologinių pinklių, kadangi jai, tiesą sakant, rezultatas aikštėje ne tiek Ir rūpėjo - iki kol skirtumas tarp komandų nebuvo didesnis nei 150 taškų. Bet kuris gaudytojas viso žaidimo metu turėjo išlaikyti laimėtojo mąstymą - užtikrintumas pergale, komandos stiprumu ir, žinoma, pasitikėti savimi. Tokiomis mintimis ragindama save mergina raižė dangų stengdamasi nežvelgti žemyn, į kritlio zoną.
Šią rudenio dieną saulė švietė nesitaupydama. Šeštakursė jautė, kaip prakaito lašeliai ėmė grupuotis ir it susikabinę slysti žemyn merginos skruostu. Keli jų sugebėjo nutūpti ant išsidraikyti spėjusių Peck plaukų, o kiti savo pabaigą išvydo merginos rankai nusišluosčius tuos savarankiškai keliauti užsimaniusius lašelius. Nors apranga ir buvo universali, šilumos nestokojančios dienos, ne paslaptis, Škotijos žemėse ne vasaros laiku buvo itin retos. Saulės spinduliai, žaisdami ant įvairių paviršių lyg tyčia vis bandė suklaidintii gaudytoją. Jau kelis kartus ji nesėkmingai skriejo visomis pusėmis manydama, kad blizgesys, kurį akies kraštelis užtiko, buvo pergalę atnešantis itin mažas kamuoliukas.
Tikram veiksmo filmui vykstant žemiau jos, mergina akimirkai pasidžiaugė, kad ji nebuvo artima draugė nė vienam iš šiandien žaidžiančiųjų. Nors treniruočių visiems kartu būta daug, bent jau ji išlaikė tik pagarbų kolegišką santykį su komandos draugais. Tikrai nenorėtų, kad vienu ar kitu rungtynių baigties atveju švilpiai asmeniškai kaltintų kitus, peržengdami paprasčiausio racionalumo ribą. O gaudytojui ypatingai reikėjo mokėti išlaikyti šiokį tokį atstumą - jei ir nepasakytų patys bendrakoledžiai to tiesiai į akis, visi žino, kad būtent šis žaidėjas pasąmonėje yra kaltinamas dėl rungtynių rezultato. Tada, žinoma, ir klausimas iškiltų - kam iš vis likusi komanda reikalinga?
Šitaip veikia mentalitetas, priešingas tam, kurį turi nugalėtojai. Imi ieškoti pasiteisinimų, galimų atsakymų į kaltinimus ir tiesiog imi ruoštis blogiausiai įmanomai situacijai. Na, blogiausia turbūt būtų ant aikštės matyti keliais negyvais moksleivių kūnais per daug, bet ir pralaimėjimas įėjo į nemalonių situacijų spektrą.
Lengvu rankos mostu sugrąžinusi išsivadavusius plaukus už ausies, mergina prisimerkė ir nukreipė šluotos kotą saulės pusėn, tikėdamasi, kad jos oponentė bandys vengti apakinimo kaip ir pati švilpė. Nurūkusi į aikštės galą, mergina susimąstė, ar turi šmaukštas kokių nors trajektorijos apribojimų. Vargu ar kada išskrenda iš aikštės ribų, tačiau to kamuoliuko, kuris, kartais atrodo, ir pats mąstyti sugeba, dažnai būta labai aukštai danguje – tik aikštės bokštai matyti. Perprask sistemą – perprasi pergalę ir sutaupysi begalę laiko neeikvodamas laiko skraidymui apgaulingų blizgėjimų link.
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 1]
-
Muštukas tik prašvilpė virš galvos.
Skylar nepataikė į jį.
Valio!
Kajau džiaugsmui nebuvo ribų. Deja, džiaugsmas neilgai tetruko, kai suprato, kad Nora šį kartą liko nepaliesta. Jei būtų draugiškos rungtynės su Varno Nagu, Kajus būtų ilgiau paburbėjęs ant muštukų ir Noros ir Skylar ( cha, cha, kaip netikėta) bet visgi, jau šių rungtynių jau nebepaskeisi - dabar beliko tik sumurmėti vieną, kitą keiksmažodį ir lėkti muštukų gaudyti.
Tik pajutęs stipresnį vėjelio gūsį, Kajus lyg nežinia ko sutirtėjo. Prakaitas. Mažajam kapitonui iš viso iš galvos išėjo mintis, kad esą visas suplūkęs it devynias dienas ir devynias naktis be poilsio dirbęs arklys. Ačiū Dievui ir Šventiesiems, kad dar randa laiko atsikvėpti ir išlaikyti normalų kvėpavimą, o nepūškuoti nuo deguonies stygiaus it sugedęs virdulys. Rudaplaukis atlikęs viražą, sekundei atsigręžė. Atsargumas gėdos nedaro. Tamsiaakis nenorėjo išvysti link jo lenkiančio muštuko. Lyg ir nepamatė. Švilpis šiek tiek lengviau atsiduso ir greičiau šovė dangun, palikdamas Varno Nago atmušėją apačioje.
Kaip tau sekasi, Beatrice?- norėjo šūktelti Kajus, aiškiau išvysdamas Švilpynės gaudytoją, deja, žodžiai nuaidėjo tik kapitono galvoje, priversdamai nugrimzti visus norus ir lūkesčius - nevalia blaškyti gaudytojos, kuri yra pati svarbiausia komandoje ir kurios pečius slegia pati didžiausia našta - sugauti aukso šmaukštą ir nulemti rungtynių baigtį. Nors ir Kajui vis labiau atrodydavo, kad kvidiče nulemia ne tik aukso šmaukštas, komandos dvasia, bet ir ... Švilpio užslėptas mintis sujaukė varnių sirgalių užsidegę, pilni azarto, šėlsmo riksmai. Akimirka viena ir kita, ir Wintersas staigiai pamatė Sebastiano metimą į Švilpynės lankus. Keitai...- prašantis, pilnas vilčių balselis nuskambėjo dvivardžio berniūkščio galvoje. Jei ne muštukų švilpimai šalimais, kapitonas būtų likęs vieno vietoje ir lyg žiūrėdamas sulėtintą veiksmo filmą žvelgtų į įvykstančią dvikovą prie lankų.
Su didelėmis valios pastangomis Kajus pajudėjo ir šlatas dušas ryte - atbudino šluotos greitis ir vėjas ūžiantis, liečiantis šalmo paviršių.
Neveltui save pasivadino Vėjumi.
Švilpis apsisuko šluotą, smigo žemyn. Nagi, muštukas jau netoli, nagi, parodyk visą savo greitį. Staigiai išlygino šluotą horizontaliai, vos nenučiuožė nuo šluotos, širdis nusirito į kulnus. Siaubas sukaustė kūną, bet noras atkeršyti užgožė visas negatyvias mintis. Kajus gyveno tik šia akimirka. Gyvena tik šia mintimi. Sušvytavo blokštas virš galvos, sudunksėjo muštukas, atsimušdamas į atmušėjo įrankį, ir smagiai nuzvimbė link Skylar.
Taip, tai buvo tik viena nešvilpiška mintis Kajaus švilpiškoje galvoje.
Nudaužti Skylar. Bet kokia kaina.
[Mušimas į Skylar 1; 6 ]
-
Prireikė varnei net kaklą ištempti, tapti žirafa, kad galėtų nors užmesti akį į tai, ką išdarinėjo jos komandos draugė Skylar. Mergina ruošėsi su šluota užvožti muštukui taip, kad jis taikliai tėkštųsi į Kajų - švilpynės komandos narį. Elė net mintyse, kuriose tik ji pati suprato kas vyksta, įsivaizdavo tą mažą tačiau gerai pastatytą spektaklį. Skylar stipriai užvožia muštukui, jis kaukiantis pasileidžia link švilpio ir su akinančia jėga trenkiasi pastarajam į krūtinę. Vaikinukas tik sudejuoja, iškelia rankas į orą, norėdamas įrodyti, kad pasiduoda, ir krenta nuo šluotos žemyn. Žinoma, jis nevirsta mėsgaliais apačioje. Žolė yra užkerėta taip, kad funkcionuotų kaip batutas. Deja, tačiau dėl nežinomų priežasčių burtininkai, raganos ir žiobarai nepirko bilietų į šį spektaklį, tad pastarąjį teko atšaukti - muštukas buvo nukreiptas nepakankamai tiksliai ir praskriejo prie šalį.
- Velnias, - suburbėjo sau po nosimi. - Negalėjo Kajus priskristi arčiau?
Matydama, kad kritlis saviškių rankose ir artėja prie švilpynės komandos lankų, nusprendė atsipalaiduoti - paskraidyti. Tik spėjo patogiau įsitaisyti šluotoje ir paraginti ją pajudėti, kai staiga kažkas prašvilpė prie pat jos juodo medaus atspalvio plaukais pasidabinusios galvos. Elytė ne juokais išsigando, o pamačiusi, kas kėsinosi į ją, susiraukė. Tai buvo muštukas. Muštukas, kuris nesiruošė pasiduoti. Apsukęs ratą, jis grįžo vėl kartoti veiksmo. Šįkart Elė jo išvengė grakščiai apsukdama mažą kilpą, tačiau jis ir toliau ją persekiojo. Varnė spustelėjo šluotos kotą, ragindama pastarąją skrieti kuo greičiau, nes kamuolys jau buvo ant kulnų. Kai jau matė, kad neišvengs smūgio, giliai įkvėpė ir nėrė žemyn lyg krentanti kometa. Tikiuosi pavyks, tikiuosi pavyks. Jei ne... Prilipsiu prie žemės arba būsiu uždaužyta to prakeikto muštuko. Sukando dantis. Ar kas nors tyčia jį į mane mušė ar pats nusprendė paišdykauti? Mėlynų marškinėlių savininkė nespėjo atsakyti į sau užduotą klausimą, nes išaušo laikas veikti. Stipriai suėmė šluotą ir kilstelėjo ir suktelėjo ją taip staigiai ir stipriai, kad net išgirdo, kaip pastaroji gailiai sudejavo. Grįžusi į horizontalią liniją ir apsisukusi aplink savo ašį, varnė atsigręžė į šyptelėjo. Muštuko atsikratė.
- Geriau būtum užsivaikęs Roaną! - šūktelėjo kvailai tikėdamasi, kad muštukas ją išgirs ir paklausys jos patarimo.
Išsilaksčiusi akimirką pabandė atgauti kvapą ir grįžo į savo poziciją. Ir vėl nuobodžiai teks laukti nors menkiausio veiksmo. Idealu. Elė tiesiog tam ir sukurta - nuobodžiai laukti. Tikriausiai velniai, beišdykaujantys devyniuose pragaro ratuose, pajuto jos "pasitenkinimą", nes kaip tik tada švilpis nubloškė muštuką tiesiai į Varno Nago komandos narę - Skylar. Mergina buvo atsukusi pastarajam nugarą, tad artėjančio pavojaus net nejautė, nesuuodė. Dabar tik varnytė Elytė galėjo jai padėti.
- Skylar! - pabandė balsu perspėti merginą, tačiau pastaroji tikriausiai neišgirdo Elės. - Velnias.
Trūktelėjo šluotą ir pasileido link Skylar. Jos misija buvo užstoti draugę, o tai reiškė, kad klius Eleizijai.
- Atsargiai, - tespėjo ištarti.
[Bandymas uždengti komandos draugę Skylar stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 3;5]
-
Kiek netikėta, jog patį atmušėją kas apsiimtų ginti nuo atskriejančio muštuko, o ypač kitos komandos puolėja. Bet, atrodo, abiem nusišypsojo laimė, kadangi Skylar, kiek išmušta iš vėžių dėl švilpio šaukojimo ir plūdimosi pačiais gražiausiais keiksmažodžiais, mušdama muštuką iš rankų paleido ir blokštą. Muštukas nuskriejo sau toliau trukdyti kitiems žaisti, o blokštas liūdnai nugarmėjo į apačią.
- Kad tave velniai rautų... - iš nusivylimo burbtelėjo ir, giliai iškvėpusi plaučiuose susikaupusį orą, pakreipė šluotos priekį žemyn, ir ėmė skristi link ant žolės besivoliojančio blokšto. Netrukus mergina rankose jau tvirtai laikė blokštą, galvodama, kaip kvailai iš šono turėjo visa tai atrodyti.
Nepaisant šiokios tokios nesėkmės, varnė susikaupė, suėmė save į rankas ir lengvai skriejo link zirzaliojančio muštuko, kadangi ji turi vieną ir vienintelį darbą - negyvai pridaužyti visus varžovus. Aišku, tai kiek per stipriai pasakyta, ir mergina, apie tai pagalvojusi, vos laikėsi nenuvirtusi nuo šluotos, tačiau, vien pažvelgus į kruviną vieno švilpio nosį, Rivers suprato, jog daugiau niekada negalės būti atmušėja, vien dėl tos žalos kitiems, kurią sukėlė trylikametė per vieną dieną.
Nuskridus pusę kvidičo aikštės, varnė pastebėjo, jog jai į burną ir akis vis lenda tie niekingi ir įkyrūs museliukai. Na, nenuostabu, jog tokią šiltą dieną šių nenaudėlių priviso pulkais, tačiau, regis, Skylar vienintelei jie užkliuvo. Neduokdie skrisi atvira burna - vakarienės, tikriausiai, laukti ir neprireiks. Šviesaplaukė susiraukė ir ėmė mosikuoti ranka sau prieš veidą, stengdamasi bent kažkiek jų nuvyti nuo savo veido, kadangi šioji stengėsi pasivyti muštuką:
- Šiū, šiūū, - šnypštelėjo trečiakursė. "Gerai", - suzvimbė muselės ir taikingai nuskrido ėsti kitų žmonių. Na, būtų gerai, jei tai būtų realu. Vienas jau taikėsi į šviesaplaukės šnerves, bet šioji savo mikliomis rankomis spėjo jį nuvyti, vos nepriplodama savo nosies. Dabar Skylar turėjo susitaikyti ir stengtis, kad šie padariūkščiai nesutrikdytų varnės ir nesukeltų problemų.
Na, o kalbant apie tai, iš Skylar asmeninio mūšio tarp jos ir muselių armijos ištraukė Eleizija, kuri turėjo tuo metu stovėti prie lankų, tačiau skriejo tiesiai į šviesaplaukę. Trylikametė užkart suprato, jog kažkas negerai, ir staigiai atsisukusi, pamatė į jos pusę skriejantį Kajaus paleistą muštuką.
- Velnias, velnias, velnias... - pradėjo panikuoti. Ji ir vėl pasimetė. Viskas, ką žinojo, tarsi išsitrynė iš galvos. Tačiau, kaip ir visada, paskutinę sekundę ji suėmė save į rankas. Nenorėdama, jog muštukas pataikytų į ją ir į Eleiziją, varnė staigiu mostu užsimojo blokštu, bandydama nukreipti muštuką ne į Kajų (ką labaai norėtų padaryti), bet į varžovų gaudytoją.
Nelemtos muselės.
[Lekiančio muštuko atmušimas į Beatrice: 3, 1]
-
Kajaus balsas (o gal greičiau riksmas) sustingdė Aną, girdėjosi muštuko skriejimas panašus į zvimbimą. Iš baimės puolėja užsimerkė tačiau nepajuto nieko, nei smūgio nei vėjelio pašonėje. Aplink buvo tik tyla (na, neskaitant sirgalių ir šluotų bei kai kurių kitų skraidančių arenoje balsų). Atsimerkusi pamatė priešais save Kajų, tačiau muštukas buvo už merginos, kas reiškė jog Wintersas neatmušė muštuko, o Skylar yra tokia pat netaikli kaip pati Roana. "Ant dūšios" tikrai palengvėjo matant jog nei vienas komandos narys nebuvo užgautas muštuku šįkart. Norėjosi čia ir dabar pulti ir apkabinti Kajų, nesvarbu jog šiuo metu švilpiukė turėjo vytis Vintę Adamson ir Sebastianą Azrielį Herondeilą.
Vis tik, teko atsisakyti minties apie apkabinimą, nes kvidičas yra kvidičas - reikalauja nemažo susikaupimo. Šyptelėjusi Kajui, mergina kilstelėjo šluotkotį viršun ir būdama virš daugelio kitų žaidėjų apžvelgė aikštę. Sebastianas jau skrido lankų link, tad prasmės vytis berniuką Amneta nematė. Toliau sekė žvilgsnis į Norą ir Beatrice - abi vis dar ieškojo auksinio skraiduolio. Greičiau Beatrice pastebėtų ir sugautų šmaukštą kirbėjo mintis rausvaplaukės galvoje. Atrodo dabar kvidičininkei nebuvo darbo - tad laisvai galėjo paskraidyti po areną ir prireikus apginti kokį komandos draugą nuo muštuko. Nors, jos manymu, geriau būtų jei tokių dalykų kaip muštukai išvis neegzistuotų - ir kodėl jie buvo leisti, taip ir neaišku. Gailiai atsidususi pažvelgė į save - buvo suprakaitavusi, beveik prarado gumytę, plaukai surišti į kasą, dabar buvo visai nepanašus į pradinę šukuoseną, atrodė šalmas kuris pradžioje buvo kiek per didelis pradėjo spausti vargšės galvą. Burtininkėlė nemanė, kad kvidičas yra toks sunkus ir ilgas žaidimas, tačiau neabejotinai - jeigu ją kitą sykį pakviestų ginti Švilpynės garbę kaip ji daro tai dabar - ji neatsisakytų, nes koledžas prefektei buvo svarbiau už savo sveikatą ir savijautą.
Norėdama nuvyti savas mintis, priskrido arčiau Sebastiano ir Vintės. Kritlio nebebuvo prasmės vytis, nes Sebastianas jau metė jį į lankus. Sėkmės mintyse palinkėjo Keitui sugauti kritlį. Paauglei buvo įdomu pasižiūrėti ar kritlis pataikys į lankus, tad galima sakyt šioji sustingo ore lyg kokia statula ar paminklas. Netrukus lyg nuojauta ar kas kito pakuždėjo merguželei, jog reiktų pasižiūrėt kas darosi už nugaros. Ir žalios akys pakrypo Skylar ir Kajaus link. Pagaliau muštukas skrenda į ją pačią kiek apsidžiaugė puolėja. Tačiau susiraukė matydama kaip Rivers užstoja Eleizija pamaiva toptelėjo jai - juk Stigler pakartojo Roročkos veiksmą. Netrukus jaunuolė turėjo apsisukti, nežinia kodėl tačiau ji jautė jog Skylar bandys atmušti muštuką. Į Keitą taikytis negalėjo - šis buvo per toli, į Kajų pagal taisykles jau buvo draudžiama siųsti muštuką, liko Beatrice. Savęs į sąrašą įtraukti negalėjo - varnei nebūtų jokios naudos dabar numušti švilpinukę. Matydama, kad Kajus yra nusisukęs, suprato jog jis neišgirs jos rėkimo, tad kitos išeities ji nematė - pasukusi Kometą Beatrices link, pradėjo skristi kiek įmanoma greičiau su tikslu apginti dabar jau ją. Niekas negalėjo tiksliai žinoti - taikysis atmušėja į Beatrice ar ne, bet nuojauta (o gal pasąmonė) kuždėjo, kad būtent taip ir bus. Pakartojusi savo ankstesnį veiksmą vėl tapo skydu, šį kart ne Kajui, o šeštakursei. Muštukas išties skriejo į Mae.
[Bandymas uždengti Beatrice stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 1, 4]
-
RPG vertinimas
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 10
Nora Kühnemund: 10
Keitas Kolinsas: 8
Beatričė Mae Peck: 9
Kajus Arno Wintersas: 9
Eleizija Stigler: 10
Skylar Rivers: 9
Roana Amneta: 8
Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)
Sebastianas Azrielis Herondeilas [6] - Keitas Kolinsas [5] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Sebastianui Azrieliui Herondeilui.
Nora Kühnemund [6] - Beatričė Mae Peck [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kajus Arno Wintersas [4] - Skylar Rivers [5] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Eleizija Stigler [7] - Kajus Arno Wintersas [4] = KS [3] = 3 papildomi kauliuko ridenimai Eleizijai Stigler.
Skylar Rivers [5] - Beatričė Mae Peck [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Roana Amneta [5] - Skylar Rivers [5] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Komandinis koeficientų palyginimas
Varno Nagas [2,0] - Švilpynė [2,0] = KKS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kauliuko rezultatas
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 3; 2; 5
Nora Kühnemund: 1; 2
Keitas Kolinsas: 6
Beatričė Mae Peck: 5
Kajus Arno Wintersas: 4
Eleizija Stigler: 3; 1; 1; 4; 2
Skylar Rivers: 3
Roana Amneta: 1
Sebastianas Azrielis Herondeilas tiksliai paleidžia kritlį link lankų.
Nora Kühnemund nepastebi aukso šmaukšto.
Keitas Kolinsas neatblokuoja metimo.
Beatricė Maė Peck nepastebi aukso šmaukšto.
Kajus Arno Wintersas muša muštuką pro Skylar Rivers.
Eleizijos Stigler veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja į Skylar Rivers.
Skylar Rivers veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja į ją.
Roanos Amnetos veiksmas anuliuojamas, nes muštukas nebuvo nukreiptas į Beatricę Maę Peck.
Kvidičo rungtynės tęsiamos
Kritlis pas Roaną Amnetą.
Muštukas neskriejo link Beatricės Maės Peck.
Sekančiame RPG rate gaudytojai gali rinktis po 2 skaičius.
Rezultatas: Varno Nagas 10 - 0 Švilpynė.
-
Ačiū Dievui surėkė mintyse, kai muštukas praskrido pro šalį. Galėjo bet ką nutrenkti jeigu būtų pataikęs kur nors. Netrukus pasigirdęs švilpuko garsas leido suprasti - varnius pataikė į lankus ir kritlį turi pasiimti Roana. Atsidususi, nuskriejo prie kamuolio ir apsižvalgė. Veiksmų atlikti negalėjo, tad buvo vienintelė išeitis - vengti dviejų ilgapirščių varžovų.
Pagriebusi raudonos spalvos odos gaminį, nukreipė šluotkotį mėlynųjų koledžo lankų link. Dabar svarbu buvo kuo toliau laikytis nuo daug sėkmingesnių priešininkų. Geltonmarškinė skrido ir maldavo mintyse vieno, kad muštukas nebūtų šį sykį nukreiptas į ją. Visai būtų gerai jei Kajus taikytųsi į kokią Norą ar Eleiziją - juk jei Eleizija negalės atlikti veiksmų, Amneta turės laisvą prieigą prie lankų ir bus lengviau atlikti taiklų metimą.
Praskrido visai šalia Švilpynės sirgalių tribūnos, jautė kaip tai vienas tai kitas sugeba prisilieti prie jos uniformos lyg ji būtų kokia įžymi persona. Drovios širdies savininkė tik šyptelėjo bendrakoledžiams ir tęsė savo maršrutą. Jau spėjo suprasti, kad abu puolėjai yra gudresni už ją tad netikėtais veiksmais jų nenustebins - tuo lab visas tas netikėtumas tik atima laiko. Praskridusi visai šalia varnių lankų mestelėjo Eleizijai.
- Greičiau tave muštukas nutrenktų. - Rėžė šią frazę, mat neapkentė pasikėlusių žmonių ir buvo įsitikinusi jog bet kokiomis jėgomis reikia su tokiais kovoti - juk pasaulyje kaip ne kaip demokratija ir saugomos žmonių teises - visi yra lygūs nepriklausomai nuo luomo, turtų, statuso ir profesijos. Iškvėpusi plaučiuose susikaupusį orą rausvaplaukė sudejavo, šiai nedrąsiai ir daugelio dalykų bijančiai asmenybei tikrai buvo sunku pasakyti tokius žodžius ir norėjosi grįžti bei atsiprašyti. Negali, Ro, negali sudrausmino save ir pažvelgė į varnių sirgalius. Šie buvo neregėtai patenkinti, kur gi nebus kai pirmus dešimt taškų savo koledžui susišlavė ne Švilpynė, o mylimas koledžas Varno Nagas. Rovena Varnanagė neabejotinai didžiuotųsi tokiais protingais (tiksliau gudriais) vaikais. O ką pasakytų Helga Švilpynė? Nežinia, bet neabejotinai ji savo koledžą paguostų ir pasakytų jog svarbiausia ne pergalė, o pats dalyvavimas. Būtent pastaroji frazė vis dar palaikė paauglės motyvaciją žaisti čia, o ne dingti iš arenos kartu išduodant savo koledžą - jei taip būtų padariusi užsitrauktų viso koledžo ir koledžo vaiduoklio - Dručkio Vienuolio - rūstybę.
Pabudusi iš savų apmąstymų lyg jie būtų transo būsena, nukreipė žvilgsnį į du pagrindinius šioje aikštelėje skraidančius žaidėjus - gaudytojas. Liūdna buvo jog dar nei viena nepastebėjo šmaukšto ir nežinia kiek laiko užtruks, kol kažkuri iš jų sugebės pastebėti gudrų, gerai besislepiantį kamuolėlį. Juk tas - turintis tiek laisvės, galėjo skraidyti tiek stadione, tiek po tribūnomis, tiek už stadiono - pastarasis dalykas buvo bene labiausiai nepageidautinas, juk kaip pastebėsi skraiduolį jei jis net ne arenoje? Logiškas, iš pasąmonės ateinantis atsakymas - niekaip.
Tęsdama savo "kelionę" mergina toliau skraidė po aikštelę, kuo toliau nuo Adamson ir Herondeilo.
[-]
-
Vienas mirksnis ir raudonas kritlis, tarsi užburtas praskriejo pro kairįjį lanką ir atrodo visai nesvarbu ar Keitas buvo užsimojęs ta kvaila lazda ar ne. Vienas mirksnis ir visos viltys išslydo iš juodaplaukio rankų, tarsi rieškučiomis pasemtas vanduo. Vienas mirksnis ir...
Švilpukas. Šis šaižus garsas perėjo per galvą, tik dar labiau primindamas, kad Keitui Kolinsui nepavyko įvykdyti vienintelės savo pareigos-apginti lankų ir, kad tie varnakojai žiopliai pranašumą turi savose letenose, o tai tik jo paties kaltė.
Merline... Daug ką šis vaikinukas dabar būtų atidavęs, kad užimtų Kajaus atmušėjo vietą, nes muštukų trankymas iš visų jėgų skambėjo, kaip geras būdas pykčiui išlieti, ypač jei tuos muštukus leistum į priešininkus ir... Vaikinas net nusipurtė. Nesuprato kas per mintys jį užvaldė. Visada laikė save geru žmogumi ir nelinkėjo nieko blogo kitiems, bet dabar tarsi koks mygtukas caktelėjo, atverdamas kitą, tamsesnę ir jam net pačiam Keitui nepažįstamą jo pusę.
Tai turbūt vis tas muštukas išblaškė. Viskas bus gerai. Daugiau nepraleisiu nė vieno kritlio-pabandė susiimti berniukas, giliai įkvėpdamas.
Atrodė, kad nuo stadiono ore tvyrančios įtampos, net oras pasidarė tirštesnis ir norint jo įkvėpti reikėjo vis daugiau pastangų. Rankos laikančios šluotkotį ir blokštą vis smarkiau drebėjo, kaip tada, kai grįžo gavęs muštuku į veidą, o visą kūną sukaustė nepaaiškinama baimė, neleidžianti nė pajudėti.
Ir staiga Kolinsas suprato, kas gi jam darėsi. Panikos priepuolis. Užgniaužtos emocijos išsiveržiančios, kai įtampa pasiekia aukščiausią tašką. Pačiu. Suknistai. Netinkamiausiu. Metu. Tokie dalykai vykdavo jam ir kai būdavo mažas berniukas, bet atvykus į Hogvartsą buvo pasikartoję tik tada, kai sužinojo apie tėvų mirtį ir tai dėl to, kad Keitas patyrė didžiulį šoką, bet... Jie vis tiek vykdavo tik baisiai susinervinus arba supykus ir...
Švilpis dar kartą giliai įkvėpė. Varžybos dar toli gražu nebuvo baigtos ir dėl vienos nesėkmės ir žioplumo klaidos vaikinas negalėjo pasiduoti. Jo komandai vis dar reikėjo Keito Kolinso, gynėjo, o ne suglebusios, drebančios savigailos balutės, tad nutaisęs ryžtingiausią kokią tik turėjo miną savo numerilėškame, auskaruotame veide, iškėlė blokštą aukščiau, kad būtų pasiruošęs. Mintis apie komanda stūmė tamsesnes mintis tolyn ir vertė susikaupti. Tarsi traukė jį iš bedugnės skylės į, kurią garbanius prieš tai taip nesulaikomai krito. Nerimas pamažu, lėtai ėmė slūgti, užleisdamas vietą budrumui. Dabar smaragdinės akys, tarsi kokio erelio, sekė kiekvieną, net menkiausią varžovų judesėlį ir vardan susmirdusių Merlino trumpikių, bet antrą kartą priešininkų paleistas kritlis pro Keito lankus nepraskris.
[-]
-
Taip užsisvajojo, kad visai pamiršo aplinkui vykstant ypač svarbioms rungtynėms. Iš kito pasaulio ją pažadino triukšmas, staigiai kilęs tribūnose. Atsipeikėjusi iš minčių apsižvalgė – džiūgavo pagrinde mėlynai bronziniais šalikais pasidabinę sirgaliai, tad mažoji suprato, kad Sebastianui pasisekė ir jie jau pelnė dešimt taškų.
Tiesa, Norai sekėsi daug prasčiau – laikas bėga, o aukso šmaukšto vis dar nė kvapo. Matyt, veltui apsidžiaugė prieš tai jį pamačiusi; dabar turbūt prarado jį amžiams.
Beliko bergždžias skraidymas aplink areną bei tikėjimasis, kad auksinis kamuoliukas kris jai į akis. Taip, viltis durnių motina, tačiau kas belieka? Juk jis toks mažas, bet kur gali pasislėpti. Gal net tada įslinko Vintei į kišenę ir vis dar ten guli, o niekas juk nepagalvoja patikrinti rūbus. Be to, kaip tas atrodytų? Priskrendi prie komandos draugo (arba priešininko) ir prašai išversti kišenes? Kurgi ne.
Tad ji vėl pasiruošė paskraidyti. Gal lengvas vėjelis suteiks smegenims ir akims šviežumo ir viskas taps lengviau? Taigi mažė pakilo aukštyn, palikdama apačioje viską – komandos narius, Švilpynės žaidėjus, sirgalius ir profesorius, užėmusius vietas ant medinių tribūnų. Paliko apačioje ir savo mintis, rūpesčius ir net svajones. Beliko tik vėjas, bekraštis žydras dangus ir ji, beveik susiliejusi su savo šluota – nuo vasaros pradžios geriausia jos drauge.
Kol ji taip skrajojo aukštai aukštai, kur net deguonio mažiau ir plaučiuose pritrūksta oro, prieš jos akis pasirodė sparnuotas aukso gabalėlis. Tai štai kur jis!
Ji pasiruošė gaudymui: kairiąja ranka suspaudė šluotkotį dar stipriau (nesitikėjo, kad tai įmanoma), dešinę ištiesė priekin, tačiau kamuoliukas nenorėjo pasiduoti: pakilo dar aukščiau. Mažoji kapitonė nedrįso ten skristi, bet gi pasiekti tą nenaudėlį kažkaip reikia!
Jai reikia atsirasti dar aukščiau, tačiau kaip?
Tada jai į galvą šovė mintis. Nepasakyčiau, kad geniali (tokios mintys jos neaplanko), nes labai rizikinga, tačiau net ir tokia idėja yra geriau už jokią. Stipriau įsitvėrė koto (šįkart jau abiem rankom) ir užkėlė ant šluotos virpančias kojas. Mintyse persižegnojo ir, nedrąsiai atpalaidavusi delnus, labai lėtai pakilo ant kojų.
Dabar ji skrido stovėdama ant šluotos, visu kūnu drebėdama, tačiau vis dar kažkaip – greičiausiai tai kažkoks stebuklas – išlaikydama pusiausvyrą. Šmaukštas atsidūrė prieš pat ją, ištiestos rankos atstumu. Ji ištiesė ją.
Ir tada prarado pusiausvyrą. Pajuto, kaip kūnas pasiduoda gravitacijos jėgai ir pradeda kristi žemyn, o ji nežino, kaip galėtų sutrukdyti 50 kilogramų mėsos nenusitėkšti iš tokio aukščio ir nepavirsti itin nedailia kaulų, raumėnų bei kraujo balute.
Laikas staiga lyg sustojo: ji juto, kad krenta, tačiau aplinka beveik nesikeitė; ji vis dar matė bekraštę žydrumą, tik tolumoje šmėžavo pilkas miško siluetas, paskendęs rūke. Smalsiai pažvelgė žemyn – žaluma, artėjanti labai jau lėtai. Pernelyg lėtai.
Vėl matė savo komandą, kitus žaidėjus – šie jau buvo virš jos. Suprato, kad žemė arti ir tuoj tuoj ateis galas: ir jai, ir žaidimui. O ne! Dėl jos kaltės ir proto trūkumo jie pralaimės! To leisti negalima.
Kaip tik tada jos rankos, nevalyvai kabančios ore, sugavo pažįstamą medžio lazdą. Šluota!
Tvirtai įsikibo į kotą ir iš visų jėgų pasistengė rankomis prisitraukti save, kad užliptų. Štai ji jau kaip kokia nugalėtoja (na, šiuo atveju ji nugalėjo mirtį) apžergia šluotą ir vėl nuskrenda aukštyn.
Tačiau šmaukštas vėl kažkur dingęs.
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 3; 4]
-
Mėlynasis varnų puolėjas vis dar negalėjo atsimerkti. Nebijojo, bet siaubingai jaudinosi. Ar gali būti, kad jam pasisekė? Tikriausiai ne, Sebastianas Azrielis tikrai nebuvo vienas iš tų laimės kūdikių, kuriems viskas visada sekdavosi. Pažinojo keletą tokių žmonių. Jiems sekdavosi moksle, drauguose ir netgi meilėje, jie gebėdavo greitai susibendrauti ir laimėdavo visus įmanomus gyvenimo teikiamus prizus. Tuo tarpu varnanagis tiesiog laukdavo nuošalyje. Nemokėjo nei bendrauti. Na, gal tik moksle sekėsi visai neblogai.
Sukaupęs visą drąsą atsimerkė. Žodžių, kurie skelbė pataikymą negirdėjo, todėl tikriausiai nepataikė. Tai žinoma. Nors galėjo negirdėti ir dėl tribūnų, kuriose varnanagiai pradėjo dar garsiau šaukti. Palaukit, kodėl? Dėl to, kad Sebastianui pavyko ar dėl to, kad jis tikriausiai klišas ir nesugeba pataikyti kritlio į lankus. O tada akys pastebėjo rezultatą rodančią lentą. Sebastianas sustojo ore negalėdamas patikėti. Varno Nagas turėjo dešimt taškų. Jam pavyko. JAM PAVYKO. Mėlyna uniforma pasidabinusio berniuko veidą vėl nušvietė šypseną. Gal jam reikėtų svarstyti galimybę užaugus būti kvidičininku? Juk šis žaidimas suteikia ketvirtakursiui tiek daug laimės. Jis apsivertė ore. Vis dar negalėjo patikėti.
Bet tai reiškė tik vieną - kritlis vėl švilpių naguose. Sebastianas Azrielis nebegalėjo daugiau džiaugtis. Galės pasidžiaugti paskui. Dabar nebebuvo laiko. Jis greitai apžvelgė aikštę. Pastebėjęs kritlį turinčią geltonai apsirengusią žaidėją, vėl stipriau pasilenkė ir kvidičininko šluota kaip mat padidino greitį. Ausyse vėl pasigirdo tas malonus vėjo garsas, o pilve nuo didžiulio greičio skraidė drugeliai. Na, ne tokie drugeliai, kokie būna įsimylėjus. Bet tiesą sakant, jausmas gan panašus.
Staiga nugarą nudiegė menkas dieglys, kuris pranešė, kad vaikinui derėtų daryti pertrauką. Ar juokauja? Nėra laiko jokioms pertraukoms. Negalima stabdyti žaidimo dėl nuovargio. Juk, vis dėlto, Sebastianas Azrielis žinojo kas jo laukia. Kvidiče reikėjo siaubingai daug ištvermės. Ir vaikinukas tikrai jos turėjo. Taigi, praėjus kelioms akimirkoms nuo dieglio, mėlynasis puolėjas jo ne tik nebejuto, bet ir buvo visai pamiršęs. Vėl lėkė link švilpės.
- Kaip mergytei sekasi žaidimas?- paklausė priartėjęs prie švilpių puolėjos. Neįsivaizdavo koks tosios vardas. Matot, jam nelabai rūpėjo nereikšmingi asmenys. Jo veide švietė ta dirbtina, bet nuostabiai graži šypsena.- Ar dar nepavargai? Juk tokia smulkutė, tikriausiai, neturi nei ištvermės, nei daug jėgos,- vis kalbėjo ruošdamasis perimti kamuolį.- Ar dar nenorėtum pertraukos?- paklausė bejausmiu balsu, ne tokiu, kokiu paprastai klausia žmogus, kuris teiraujasi kito ar dar nepavargo. Tas tonas dažniausiai būna užjaučiantis ir nuoširdus. O Sebas net nesistengė paslėpti, kad jam buvo visai vienodai. Pažvelgus į rudas berniuko akis, galėjai dar labiau tuo įsitikinti. Jis paleido šluotos kotą stipriau įsikibdamas į ją kojomis. Šioji, lyg skaitydama šeimininko mintis, toliau klusniai skriejo. Jis ištiesė rankas rink kritlio, bandydamas sugriebti jį savo delnais.
[Kritlio perėmimas iš rankų: 2]
-
Žvarbų rudenio vakarą, kol visi šildėsi Hogvartso pilyje, maža tirtanti figūrėlė sėdėjo kvidičo tribūnose, laikydama rankose savo ką tik naujai gautą šluotą. Pro tamsą vis mažiau ir mažiau galėjo matyti lankų kontūrus, tad varnė, kiek pakalenusi dantis, prisivertė stotis ir toliau treniruotis žaidynėms. Skrendant šaltas vėjas vis labiau kandžiojo merginos odą, atrodo, rankos tuoj prišals prie šluotos. Tačiau Skylar savo noru treniravosi, vietoj to, jog šiuo metu galėtų sėdėti minkštame pufike, skaityti magijos istorijos vadovėlį ir gerti karštą kakavą. Drebančiose rankose trylikametė laikė blokštą, kuris iš pirmo įspūdžio neatrodė toks sunkus, tačiau kiekvieną sekundė Skylar juto, kaip blokštas ją tuoj nusvers ir šioji nugarmės žemyn. Būdama tokia smulkutė, jai reikėjo atidžiau pagalvoti renkantis atmušėjos poziciją. Rivers, vos pasivijusi muštuką, blokštu stenėdama į jį trenkė, deja, per silpnai. Ir tada ji muštuką vijosi dar kelis ratus. Ir vėl bandė. Ir vėl. Ir vėl. Ir vėl...
Kajus muštuką paleido netaikliai. Šis praskriejo visai į kitą pusę ir varnei teliko tik atsipūsti iš palengvėjimo, jog niekas iš jos komandos nenukentėjo. Trylikametė dėkingai šyptelėjo Eleizijai už bandymą ją pridengti ir pamažu visiškai nusiramino, kadangi įtampa šviesaplaukę baigė numarinti. Į švilpynės atmušėją ji net nežvilgtelėjo. Jausdama, jog iš ramaus būdo mergaitės ji virsta į kažkokį žvėrį, šioji ėmė kiek atsargiau dėlioti savo mintis ir daryti sprendimus. Žaidimas, azartiškumas gali kiekvieną žmogų pakeisti neatpažįstamai. Kai kvidičo čempionatas baigsis, Skylar tikėjosi, jog priešų jai neteks turėti, kadangi nuo mažens ji buvo harmoninga būtybė, gyvenanti savo pasaulėlyje ir negalvojanti apie jokį blogį, supantį aplinkui.
Mintimis grįžtant prie žaidimo, varnė suprato, jog praleido vieną varnių komandos metimą į lankus. Ir, aišku, jie pataikė. Dabar savo komandos sąskaitoje turėjo 10 taškų persvarą prieš varžovus ir Rivers negalėjo nusėdėti ant savo šluotos iš susijaudinimo. Akk, galėtų tas nelemtas šmaukštas pasirodyt. Na, vis dėlto gera pradžia - pusė darbo.
Netrukus priešais ją pralėkė muštukas, tarsi gundydamas: "Naagi, turi kelias subines išspardyt". Skylar tvirčiau suėmė blokštą ir ėmė skrieti link muštuko, mintyse jau turėdama savo taikinį. Gal kiek akivaizdu, tačiau tas taikinys ir buvo švilpynės komandos atmušėjas Kajus, dar visai neseniai kesinęsis į pačią varnę. Rivers neturėjo nė minties apie kerštavimą. Tiesiog tai buvo viena iš strategijų - nukenksminti kitos komandos atmušėją, jog nemosikuotų savo blokštu varnių komandai prieš akis. Skylar, blokštu negailestingai užsimojusi per muštuką, tuoj pat jį pasiuntė važovo link.
[Atmušimas į Kajų: 2, 5]
-
Kraujuojančios nosys, keiksmai, pyktis ir noras muštuku užbaigti oponentų pasirodymą šiose rungtynėse. Geriausiu atveju - užbaigti pasirodymą iš vis. Azarto ir adrenalino mišinys it narkotikas paveikė visus aikštėje buvusiuosius - tiek žaidėjus, tiek aistringus sirgalius. Pagaliau kvidičas numetė paslapties ir apsimetinėjimo šydą nuo šių, atrodo, gerų ir rūpestingų paauglių geltonais ar mėlynais marškinėliais, spėjusių pasidabinti krintančiais prakaito ir kraujo lašeliais.
Beatrice kilstelėjo lūpų kampučius, besidžiaugdama sena gyvenimo tiesa - visi turėjo išlikimo instinktą ir agresyviąją pusę, net jei ji ir pasireikšdavo tik kvidičo aikštėje. Sulaužytų nosių ir nuskeltų dantų niekad nebus per daug, tad kraujuojančios lūpos šiuo metu tebuvo vaikų žaidimai.
Nors rungtynes šešioliktus metus skaičiuojanti mergina pradėjo nedrąsiai ir abejodama savimi, dabar ji negalėjo labiau nekreipti dėmesio į prieš akis skraidančius muštukus. Jautė, kad ir kitiems to muštuko būta menkos aukos - Roana, kaip suprato iš jos buvimo netoliese, buvo pasiryžusi susidurti su minėtuoju sadistišku kamuoliu jei tokio žingsnio būtų reikėję. Pagarbos jauni švilpiai vertingai nusipelnė - bailiems ir skausmo vengiantiems žmonėms čia buvo ne vieta. Jausdamasi kitų taikiniu, mergina tik kilstelėjo antakį it mesdama iššūkį varnanagių atmušėjai ir pakreipusi šluotos kotą, ji nėrė žemyn praskridama priešais Skylar. Jei negalėjo sučiupti aukso šmaukšto šią akimirką, tai bent jau pasimėgaus varnių nesėkmingais bandymais ją atakuoti muštukais.
Skriejant tik metrą virš žemės galėjai lengvai užuosti šviežiai nupjautos žolės kvapą. Kuo dar išsiskiria skrydis pažeme? Varno Nago aistruolių džiaugsmo vaisiumi - besilaistančiais gėrimais, krintančiais iš tribūnų. Muštukų išvengti lengva, bet pabandyk taip su pasukų punšu. Pačių varnių labui gaudytoja norėtų savo aprangą išlaikyti švarią - niekad nežinosi, ką vieniša atsitiktinai užklupta varna pilies koridoriuose gali patirti. Po akimirkos jau spėjo pabosti nuo statiškos žemės ir apsidžiaugė, blizgėjimą išvydusi judantį žemyn iš aukšto dangaus prie Švilpynės lankų. Gal pagaliau tai būta Švilpynės pergalę lemiančio šmaukšto?
Neleisdama sau nė akimirkos prašvaistyti abejonėms, Beatrice šovė į viršų taip pat staigiai, kaip kad prieš minutę buvo nusileidusi žemyn. Varno Nago aistruoliai vis dar rėkė visa gerkle, taip paneigdami bet kokių romaus inteligentiškumo ląstelių buvimą. Suprastų taip besielgiančius grifukus, jie tai visi karštakraujai, bet varnanagiai… Atleistina - tai būta kvidičo, kuriame virė kraujas ir emocijos, o ko tikėtis iš paauglių, kurių galimybės varžytis tarpusavyje buvo tik dvi – moksluose ir kvidiče. Akivaizdu, kad kvidičui teko kiekvieno iš čia buvusio sukauptas pyktis ir jėgos – nebuvo daugiau kur jų išnaudoti šioje nuo pasaulio izoliuotoje mokykloje. Tiek beliko, iki kol pradės žaidėjai tarpusavy stumdytis ir iš blokštų nebe į muštukus, o į vienas kitą trankytis.
Iš kitos aikštės pusės skrisdama Švilpynės lankų link, šeštakursė nenuleido akių nuo su saulės spinduliais žaidžiančios figūrėlės. Ir tik po akimirkos blizgesys pradingo, taip priversdamas Beatrice sunerimti. Tikėdamasi, kad jis pasislėpė už Keito nugaros, mergina nė sekundei nestabdė ir lėkė ties matytu objektu, kažkur mintyse primindama sau, kad netyčia nenutrenktų Švilpynės gynėjo nuo šluotos iš to netikėtumo. Ir būdama užtikrinta, kad šio karto nebūta apgaulingo.
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 2; 6 ]
-
Kai savo mintyse pražvengi, kad šį kartą tikrai būsi nutrenktas, pasaulis ryškiau nusišviečia.
Ir palengvėja viduje, ir šypsena atsiranda veide.
Ak, ta ironija.
Kajus lengviau atsikvėpė, sužinojęs, kad Bea liko sveika, gyva ir nė nepaliesta. Kažin, kiek tai tęsis?- pasileidęs gaudyti ne šmaukšto, o muštuko, savęs paklausė mažasis kapitonas,- Kažin, kada aš ir Beatrice būsim nutrenkti? Kada rungtynės pasibaigs? Kas pirmasis palūš ir neatlaikys varžovų spaudimo? "Kada?", "Kaip?", "Kas?", "Kur?"- vis sukosi jaunojo burtininko galvoje.
Varnanagiai buvo tikri kietaspradžiai žemaičiai- nei vienas nė nesitraukė per sprindį, atkakliai, aršiai kovėsi dėl kritlio, o ką dar bekalbėti apie jųjų atmušėją, kuri jau tapo keiksmažodžiu švilpiui. Varniai turėjo komandą, kurią buvo galima pavadinti Kitos kita Svajonių komanda (amerikiečiai turėjo savo Svajonių komandą, lietuviai - savo Kitą Svajonių komandą) Viena vertus, prieš juos žaisti yra sunku, kad net šiurpas krečia, kitavertus - tai ir yra nuostabu.
Kajus atliko viražą. Akies krašteliu pastebėjęs Sebastiano veiksmą, susiraukė ir nuskriejo tolyn. Kapitonas žinojo - jų prioritetas yra labiau aukso šmauktas, ne kritlis.
Būk stipri, Ro.
Taip, stiprybės prireiks ir reikia visai komandai. Per jo, Olivios žioplumą, švilpė nedalyvavo rungtynėse, kurios šios klaidos "dėka" bemaž tapo epine, herojine, kova. Keturi prieš penkis. Kas jau kas, bet švilpiai per šiuos du kvidičo čempionatus moka stebinti!
Wintersas, Igorio globotinis, staigiai kryptelėjo šluotą, pavirsdamas į dešinę it žiobarų motociklininkas lenktynėse. Pirštai stipriau suspaudė medinį, kietą blokštą, kuris net nežinia, kada suluš nuo atmušimų, tamsios akys nelyginant kaip degutas prismerkė nuo išvystamo greičio. Juodas taškas artėjo.
Berniūkštis jau buvo besiruošiąs užsimoti ir nutrenkti į kieno nors makufelį prakeiktąjį muštuką, kai Dievo ar Likimo ar Gyvenimo - kaip bepavadinsi - pirštai sujaukė Kajaus planus. Ir ponas Netikėtumas pasirodė kvidičo rungtynėse.
Bangt!
Kajus žaibiškai atsisuko garso šaltinio link ir išvydo Skylar, Varno Nago atmušėjos, paleistą muštuką, kuris kaip žinoma ir labai, labai, labai netikėtai skriejo švilpio pusėn.
Bet, rimtai, kaip netikėta. Dar ant tų pačių žodžių, pasvartymų pačioje pradžoje ar tik ne šį kartą būsi nenutrenktas nuo vaizdo it musė nuo televizoriaus ekrano.
Švilpio širdis vos neišoko iš krūtinės, nesaugumo jausmas užkariavo rudaplaukio mintis. Jis privalės rizikuoti. Šį kartą jau nebebus galima panaudoti dvigubos gynybos. Dabar pats privalės už save pakovoti.
Ir taip padarė.
Blokštas sušvytavo šalia galvos it tas sunkiai apibūdinamas senovinis laikrodis, berniuko raumenys įsitempė, o po to atsipalaidavo.
Laikas sustojo. Ir Kajus jau nebežinojo ar atmušė muštuką ir ar pasiuteliškas kamuolys nušvilpė teisinga linkme.
[Lekiančio muštuko atmušimas į Norą 3, 5]
-
Skriejo lyg būtų išdegusi akis. Juk nuo to suknisto laiko priklausė ar spės įsiterpti tarp komandos draugės ir muštuko, ar ne. Švelnus vėjelis buvo priverstas pasikeisti - tapti kur kas grubesniu. Vėjo pirštai šiek tiek apledėjo, paaštrėjo. Jie skaudžiai badė merginukės skruostus, palikdami raudonio pėdsakus. Žinoma, Elytei nebuvo laiko rūpintis menku skausmu. Visas varnės dėmesys buvo sutelktas ties Skylar.
Buvo prie pat jau merginos ir stipriai truktelėjo šluotą, norėdama ją sustabdyti. Ji tik garsiai suklykė ir, neklausydama Elės įsakymo, nuskriejo tolyn. Nustebo mergina tikrai ne juokais. Juk praleido tokią progą išgelbėti Varno Nago komandos draugę. Nieko nelaukdama padarė mažą mirties kilpą ir patraukė link objekto, reikalaujančio daugiausiai jos dėmesio. Žinoma, skrisdama prie lankų dar užmetė akį į Skylar. Muštukas net nepasiekė jos. Kas čia darosi? Nejau švilpiai yra tokie silpni ir nesugeba net padoriai kritlio mesti ar atmušti muštuko? Wow... Visai jau kokie. Na, bent mums iš to naudos yra.
- O kas tau ten atsitiko? Kai stabdžiau, tu kaip tik padidinai greitį ir nurūkai. Ar tik nebūsi su švilpiais susidėjusi, a? Nes jei taip, tai tavęs laukia šilta vietelė - židinys, - pagrasino Eleizija Stigler, Varno Nago gynėja, savo šluotai. - Su manimi menki juokai, šluotkoti.
Grįžo į savo nuobodžią poziciją. Na... Ji nebuvo tokia ir nuobodi. Juk gavo galimybę tarti kelius karčius žodelius Roanai. Nežinia kodėl, bet pastaroji švilpė mėlynų marškinėlių savininkei nepatiko. Gal dėl to kalti laukai ar kokia kita nesąmonė, bet Elė negalėjo matyti savęs kartu su ja ramiai geriančias šiltą žaliąją arbatėlę ir kramsnojančias meduolinius sausainiukus. Tiesiog nesąmonė.
Po šių visų netikėtų pasiskraidymų, nuotykių varniukė pastebėjo vieną smulkmenėlę. Tai buvo susiję su jos apranga. Juodos kelnės buvo labai jau ankštos. Taip stipriai aptempė merginos blauzdas, šlaunis, kad pastaroji jautėsi lyg nešiotų korsetą ant apatinės kūno dalies. Na... Elė niekada nebuvo dėvėjusi korseto, tačiau nujautė, kad jausmas turėtų būti panašus. Tačiau šis "korsetas" buvo geresnis nei tikrieji. Korsetas, kurį dėvėjo Elė, nors netrukdė kvėpuoti.
Pastebėjusi, kaip Sebastiano sviedžiamas kritlis perskrodžia lanką, ji nesusivaldė ir pradėjo šūkauti:
- Valioooooooo... Varnos! Turime jau dešimtu taškų.
Bet palaukite. Jei varniai įmetė kritlį, tai reiškia, kad tas odinis kamuolys dabar priklausys švilpiams. Iškėlė galvą, norėdama sužinoti, kas turi kamuolį. Nepatikėsite, tačiau Elė net nenustebo. Roana... Žinoma. Tai reiškė tik vieną. Ta švilpė dabar atskris ir norės sužibėti Elei ją matant. Deja, ji nežino, kad Eleizija nuleis tą mergiūkštę ant žemės.
Viena sruogelė labai trukdė Elei, nes plevėsavo priešais akis. Varnė ketino ją užsikišti už ausies, kai pajuto, kad plaukų gumytė jau neprilaikė plaukų kasoje. Ji buvo dingusi. Ištirpo lyg ledukas. Štai kodėl visą tą laiką tie plaukai maišėsi jai. Elytė tiesiog manė, kad kelios sruogelės pabėgo iš draugiškos kasos. Na... Pasirodo, kelios sruogelės buvo visi plaukai.
Kažkas pasimaišė Elės matymo lauke. Tai buvo Kajus, kitas švilpis. Jis ketino atmušti lekiantį muštuką į... Į Norą? Bet juk tai pagrindinė komandos narė. Elė to neleis. Stipriai niuktelėjusi į šluotą, pasileido link komandos kapitonės, norėdama sužlugdyti Kajaus planus.
[Bandymas uždengti komandos draugę Norą stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 1;4]
-
Vintės akys prisipildė nuostabos. Dėl patirto šoko sustingusi mergaitė negalėjo patikėti tuo, kas ką tik įvyko. Ji sėkmingai perdavė kamuolį, niekam jo neatėmus, nenukreipus kita kryptimi ar kokiu kitu būdu nesugadinus šio nepakartojamo momento? O vėliau kritlis dar ir padovanojo pirmąją dešimtį taškų jos koledžui, Varno Nagui? Ši veiksmų seka labiau panašėjo į pastraipą, kurią būtų galėjęs rasti žiobarų brolių Grimų pasakų skaitytojas, negu realybę.
Pūstaskruostė pradėjo krykštauti, iš visų jėgų stengdamasi nebūti paveikta tokios laimės taip, kad nuvirstų nuo šluotos. Buvusi prefektė savo veiksmais priminė trimetį, pirmąkart paragavusi gardžiausio dalyko pasaulyje - mėtinio skonio ledų. Pastarieji buvo užtikrintas varniukės džiaugsmo šaltinis, jais nuolat lepindavo žiobaras tėtis, kuris taip pat didžiavosi smaližiaus titulu.
Atidžiai stebėdama kvidičo žaidėjais bei sirgaliais pripildytą pilies teritoriją, moksleivė pradėjo svarstyti, ar būtų patikėjusi, jei kas prieš mėnesį būtų pasakęs, jog ji atsidurs čia - sportinio žaidimo sūkuryje. Nors atsakymas, žinoma, buvo ganėtinai akivaizdus. Ne. Ir vis dėlto būtybė, visą gyvenimą maniusi esanti nesportiška, ne, ne tik maniusi, buvusi nesportiška, ėmė svarstyti, jog galbūt būtų visai smagu imti lankyti kokios nors aktyvios veiklos treniruotes. Kad ir kvidičo. Juk yra kažkokių programų totaliems nevykėliams, tiesa? Ir baimių įveikimo kursų? Pirmūnė pasižymėjo intelektu, ne gera ilgalaike atmintimi, bet galėjo prisiekti, jog apie kažką panašaus buvo skaičiusi. Jeigu išties egzistuoja, nepakenktų išbandyti.
Tiesą sakant, kad ir kaip juokingai (o gal graudžiai) skambėtų, svarstydama apie iš komforto zonos ne tik išspiriančias, bet ir už apykaklės ištempiančias procedūras, Vintė visai pamiršo, jog reikia žaisti. Paauglės smegenys niekuomet nemokėjo vykdyti kelių užduočių vienu metu, tad paklydimas svajonėse nebuvo itin retas įvykis, tačiau rungtynės tikriausiai nebuvo geriausia vieta tam praktikuoti. Kritlis dabar buvo geltonųjų valioje; dėl jo atgavimo, panašu, varniukai nebyliai pasiuntė Sebastianą, kurio antrąjį vardą bei pavardę išsiblaškėlė Adamson tardavo labai ypatingu būdų - „Vardas Pavardė“. Jis išsyk pripuolė prie švilpių puolėjos ir ėmė daryti įmantrius, aukštaūgei neįkandamus judesius, kurie, trečiakursė nesuprato, turėjo arba padėti atkovoti kamuolį, arba įbauginti varžovą. Suspaudusi kumštukus, trumpaplaukė šnibždėjo viduje nebesutelpančias emocijas, vildamasi, kad keistoji Vardo Pavardės taktika pasiteisins.
Tačiau nuo svajonių greitai nuvijo muštukas, pasirodęs nedrąsuolės rodomojo lauko pakraštyje bei beketinantis užgauti jos draugę ir, dar svarbiau, komandos kapitonę bei gaudytoją Norą. Praktikoje žinių stinganti trylikametė buvo neblogai apsikausčiusi kvidičo teorijoje, tad žinojo, jog vyresnę mergaitę reikia saugoti, aukojant kiekvieną kaulą, kiekvieną kraujo lašą. Todėl nė nedvejodama stipriai apglėbė savo „Rugiagėlę“, o po poros sekundėlių jau buvo atsukusi nugarą (pernelyg bijojo veidu atsigręžti į kamuolį) kryptimi, iš kurios skriejo objektas, taip prisijungdama prie Elės. Dar spėjo šyptelėti bendramokslei.
[Bandymas uždengti komandos draugę Norą stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 2;3]
-
RPG vertinimas
Roana Amneta: 10
Keitas Kolinsas: 9
Nora Kühnemund: 10
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 10
Skylar Rivers: 9
Beatriče Mae Peck: 10
Kajus Arno Wintersas: 8
Eleizija Stigler: 10
Vintė Adamson: 10
Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)
Nora Kühnemund [6] - Beatriče Mae Peck [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Sebastianas Azrielis Herondeilas [6] - Roana Amneta [5] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Sebastianui Azrieliui Herondeilui.
Skylar Rivers [5] - Kajus Arno Wintersas [4] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Skylar Rivers.
Kajus Arno Wintersas [4] - Nora Kühnemund [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Eleizija Stigler [7] - Kajus Arno Wintersas [4] = KS [3] = 3 papildomi kauliuko ridenimai Eleizijai Stigler.
Vintė Adamson [5] - Kajus Arno Wintersas [4] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Vintei Adamson.
Komandinis koeficientų palyginimas
Varno Nagas [2,5] - Švilpynė [2,0] = KKS [0,5] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kauliuko rezultatas
Roana Amneta: -
Keitas Kolinsas: -
Nora Kühnemund: 1
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 6; 3
Skylar Rivers: 2; 1; 3
Beatriče Mae Peck: 1
Kajus Arno Wintersas: 3
Eleizija Stigler: 6; 1; 3; 2; 6
Vintė Adamson: 3; 6
Roana Amneta neatlieka veiksmų.
Keitas Kolinsas neatlieka veiksmų.
Nora Kühnemund nepastebi aukso šmaukšto.
Sebastianas Azrielis Herondeilas neperima kritlio.
Skylar Rivers atmuša muštuką į Kajų Arno Wintersą.
Beatriče Mae Peck nepastebi aukso šmaukšto.
Kajus Arno Wintersas atmuša muštuką nuo savęs į Norą Kühnemund.
Eleizija Stigler užstoją Norą Kühnemund nuo muštuko.
Vintės Adamson atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas pataikė į Eleiziją Stigler.
Kvidičo rungtynės tęsiamos
Kritlis pas Roaną Amnetą.
Eleizija Stigler gali būti pamušta muštuko dar 3 kartus.
Rezultatas: Varno Nagas 10 - 0 Švilpynė.
-
Žvalgytis už nugaros laiko nebuvo - bet kuris iš priešininkų galėjo tiesti savo pirštus prie kritlio. Roana net nedrįso apsižvalginėti - tai tik atimtų dar saują ir taip brangaus laiko. Netrukus ausys pagavo skriejančios šluotos garsą, kažkas artinosi. Sprendžiant iš to, kad šluota "burzgėjo" tolygiai tai buvo bendraamžis Azrielis. Po šimts pypkių, ar tau neužknisa manęs vytis, ką? pamąstė jaunuolė ir atsiduso, žinoma mintyse - nesinorėjo išsiduot jog kantrybė jau šiek tiek ant ribos.
Akimirkai dingęs garsas, tuoj pat vėl pasirodė atnešdamas su savim ne itin malonų varnanagio balsą. Mergytei? Kaip jis drįsta? išklausiusi visą to "niekšelio"/"alfa-patino" monologą atrėžė:
- Aš tau ne mergytė, Sebastianai Azrieli Herondeilai. Atrodo pats labiau pavargai, stiprioji lytis dar vadinasi. Ištvermės turėsiu daugiau nei tu, o jėgos man pakanka. Manau galėjai tai pastebėti žaidimo eigoje. - Piktdžiugiškai jam šyptelėjo, nors viduje degė iš gėdos. - Gal tau pačiam reikia pertraukos, brangusis? - Rausvaplaukės veidelyje pasirodė dirbtina šypsena ir pamačiusi vaikino kėsinimus, pakeitė kryptį, o tada pradėjo skristi Varno Nago lankų link. Žinojo, kad dabar gali mesti kritlį ir būtų šaunu, oj kaip šaunu jeigu šis raudonasis pataikytų tiesiai į vieną iš 3 lankų. Pakeliui Amneta spėjo pastebėti ir tą, kad kita pamaiva - "Elytė" buvo nutrenkta muštuko. - Tu Dievas, Kajau Arno Wintersai! - Surėkė iš visų plaučių kapitonui. Dabar ji tikrai turėjo daugiau šansų pataikyti į lankus. Girdėjo sirgalių rėksmus, kurie dėjo didelį pliusą Roanai prie ištvermės ir noro laimėti. Žinodama, kad dabar nei vienas mėlynasis negali atimti kritlio, leido sau apsižvalgyti. Tikslas vis dar nebuvo pasiektas net penkiasdešimčia procentų - aukso šmaukštas nebuvo pastebėtas nei vienos gaudytojos, kas reiškė jog žaidimas nesibaigs po kelių minučių. Atrodė lyg likimas tyčiojasi iš Švilpynės, prieš beveik ketverius metus laimėjusiai pirmą vietą tarp visų koledžų kvidičo čempionate. Įdomu ar šiemet mums pavyks laimėti? pradėjo svarstyti ji. Į minčių liūną per daug neklimpo - stengėsi likti šiame pasaulyje tiek, kad matytų kur skrenda ir prisimintų ką turi padaryti.
Pradėjęs "dainuoti" pilvas pareiškė, kad šios rungtynės jau užsitęsė. Bent jau pačiai Ro (nežinia kaip kitiems komandos nariams) labai norėjosi valgyti ir dabar turbūt su malonumu susigrustų visą Cukrinio Kiškučio asortimentą į skrandį. Puolėjai beliko tikėtis, kad šioms rungtynėms pasibaigus Hogvartse, o tiksliau Didžiojoje salėje bus pilni stalai maisto ir galima bus skaniai bei sočiai papietauti. Nuvijusi mintis apie maistą (kad dar labiau/daugiau netaptų alkana), pabandė save išblaškyt. "Ant liežuvio" tuoj pat pasirodė ir dainelė, kurią mergaitė mokėjo mintinai ir ne veltui Susirask margam pasauly savo vietą tarp draugų... Tegyvuoja Švilpynė sudainavo mintyse visą savo koledžo himną, kuris atrodo tik pridėjo motyvacijos prefektei.
Pakankamai priartėjusi prie varnanagių lankų, žaliaakė užsimojo ir metė kritlį tiesiai į vidurinį lanką. Maldauju, pataikyk, maldauju užsimerkė ir stipriai suėmė šluotą, net krumpliai pabalo.
[Metimas išlaikius kritlį pas save bent vieną RPG ratą: 5]
-
Mažajai kapitonei netrūko drąsos, jėgos ir greičio, ištverme irgi galėjo pasižymėti. Tačiau ko jai tikrai trūko, tai kantrybės. Įprastai per pamokas negalėdavo išsėdėti ramiai, dėl to džiaugdavosi pagaliau ištrūkusi į areną, galėdama išlieti visą savo energiją, kurios susikaupdavo labai daug. Vis dėlto šiandienos rungtynės reikalavo tos nelemtos kantrybės, tad kapitonė jau buvo bepradedanti nerimauti. O kai ji nerimaudavo, viskas dar labiau krisdavo iš rankų.
Be to, maivymasis savo sugebėjimais bei pastarasis bandymas užsilipti ant šluotos reikalavo daug jėgų, tad ji jau jautėsi išsunkta kaip apelsinas, ką tik virtęs sultimis (apelsinų sultis ji, tarp kitko, tikrai mėgo). Kol ji lėtai sklandė aplinkui, bandydama atgauti jėgas, nugirdo ypač nedraugišką Švilpynės mokinės komentarą. Ir jie dar skelbiami draugiškiausiu koledžu? Kurgi ne, juk jų puolėja puikus to pavyzdys!, sarkastiškos mintys gimė jos mažytėje galvutėje, kur tuščios vietos buvo daugiau negu pilkosios košės.
Nors ir neprotinga stereotipiška varniams prasme, Nora buvo labai įžvalgi ir savaip išmintinga, jei leisite šitaip išsireikšti. Gal dėl to šį vienintelį sykį susilaikė nepasakiusi šio bei to atkirčiai – ko jau ko, bet tikrai netroško nusiristi taip žemai kaip toji puolėja, pasipuošusi geltonais marškinėliais. Taip žemai, kad grindjuosčių lygis buvo visai neblogas, palyginti.
Tik tada pastebėjo lekiantį į save muštuką. Kol jos smegenėlės vis dar negalėjo susitaikyti su nedraugiškos švilpės fenomenu, ją užstojo net dvi draugės ir muštukas pataikė tiesiai į Elę, šioji atrodė dabar bene kaip jau išspausta vynuogė. Gera naujiena – iš išspaustų vynuogių daromas vynas, o tai vis geriau negu apelsinų sultys.
Susirūpinusi kapitonė puolė prie gynėjos.
– Ele! Ačiū ačiū tau labai, tu mano gelbėtoja! – jos veiduką nušvietė tokia įprasta jai plati šypsena, o skruostus padabino labai žavios duobutės, – Ar nesusižeidei? Tikiuosi, ne, nes nenoriu, kad tau skaudėtų. Skausmas nėra gerai, žinai. Ir man kartais skauda, bet tu, tu turi būti stipri. Žinai, dėl tavo vaikino, – vaikiškai raustelėjo ir, palikusi varniukų vyriausią žaidėją be žado svarstyti jos žodžių, pati nuskrido kažkur į tolumą. Jei jos akys gerai užmatė, Eleizijai dabar reikia susikaupti: nedraugiškoji švilpė ruošėsi kontraatakuoti.
Žinoma, ta toluma nebuvo toli – vos už keliolikos pėdų, kur ant šluotos sėdėjo Sebastianas.
– Sebai! Vinte! – pašaukė ir jo porininkę, – nepamirškit, kad jūs esat geriausi ir aš jus labai myliu!
Pseudomotyvacinių žodžių dar reikėjo atmušėjai, tad prie jos mažoji ir pasuko.
– Sky! Puikiai susitvarkai, šaunuolė! – pagyrė draugę, iškeldama aukštyn abu nykščius.
Kai visas garbės ratas aplinkui komandos draugus pasibaigė, mažoji vėl leidosi į nelemto šmaukšto paieškas. Kiek jis dar gali slėptis? Tiesa, tai nebuvo visiškai teisinga; juk ji jau porąsyk matė, tik nenaudėliui nuolat pavykdavo nuo jos ne tik pasprukti, tačiau ir visiškai dingti. Galėtų eiti lažybų, kad vėl skrajoja kažkur padebesiais – visiškai ne perkeltine prasme. Arba šliaužioja pažeme, kur tarp kiek pageltusios rudeninės žolės irgi būtų sunkiai pastebimas. Ir kodėl gi tas gyvenimas toks sunkus?
Norai sunkumai patiko, tačiau tik tada, kai ji su jais susidorodavo. Ir nuo jų nepriklausė koledžo garbė. Aišku, ji ir taip žinojo, kad Rovenos Varnanagės globotiniai yra geriausi, bet juk reikia ir kitiems nešti šią džiugią naujieną, tiesa? Ir ji turi pasitarnauti šiam labui, gal tai jos gyvenimo misija, o tas nelemtas šmaukštas neleidžia jai išsipildyti.
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 3]
-
Šluota skriejo kaip pakvaišusi. Na ir gerai, nes muštukas skrido dar greitesniu greičiu į Norą. Tik ne per mano žvalgybą. Pastebėjusi komandos draugės mirktelėjimą, Elytė ir šyptelėjo. Džiaugėsi, kad ir Vintė suprato Noros svarbą. Ir tada... BAAAMMM... Muštukas skaudžiai trenkėsi į Elės nugarą. Mergytė tik tyliai sucypė ir prisiglaudė prie šluotkočio. Nenorėjo nukristi nuo pastarosios ir susmegti į pragarą, kol jos laukė senelis Stigleris, devyni velniai ir kiti niekadėjai. Ne, ne šiandien. Eleizija buvo pakankamai stipri, kad ištvertų skaudų to parazito smūgį ir išsilaikytų danguje. Jau ruošėsi skrieti šalin, kai Nora pasiteiravo jos sveikata. Išties, kapitonė buvo rūpestinga, net gal per daug rūpestinga. Vietoje to, kad bandytų pastebėti aukso šmaukštą, ji rūpinosi savo komandos nariais. Štai kur tikra kapitono ikona - Nora Kühnemund. O kai ji paminėjo Niką... Elė tiesiog virto raudonumo diva. Jos skruostai nusidažė tirštu raudoniu.
- Man viskas gerai, Nora. Negaišk laiko su manimi. Skrisk ir sugauk tą prakeiktą šmaukštą, - šyptelėjo ir nulydėjo draugę akimis.
Nikas. Dabar tik Nikas buvo jos galvoje. Jie dar tik neseniai susitaikė, bandė atstatyti savo santykių karaliją, kurią Elė sudegino kaip tikra tironiška drakonė. Atstatyti. Lyg tai būtų taip lengva ir paprasta. Juk Roma nepasistatė per dieną. Užtruko daug laiko, tačiau kažkas kuždėjo, kad tiems dviem balandėliais viskas susiklostys gerai, gal net per daug gerai.
Bandydama dar atsigauti po Kajaus paleisto muštuko, Elytė pradėjo dairytis po tribūnas. Juk Nikas turėtų kur nors būti, taip? Ar vis dėlto jis neatėjo? Ne, jis ne toks. Niekada nepavestų Elytės gyvenime. Jis ne Elė. Tik ta gali taip skaudžiai, grubiai ir žvėriškai pasielgti. Švilpis, švilpis, varnius, švilpė, varnė, varnė, švilpė, švilpė, grifas, klastuolis, bet niekur nematyti klastuolio. Kur jis po paraliais? Nejau paliko ant ledo? Ir tada pajuto stebima. Na taip, viso žaidimo metu žmonės stebėjo žaidėjus, tačiau dabar buvo kitaip. Atrodė, kad tas žmogus stebi tik Elę. Mergina greit apsigręžė ir susidūrė su stebėtoju akis į akį. Tai buvo klastuolis. Jis stovėjo mišriame mokinių būryje ir laikė iškėlęs rankų darbo plakatą.
- Varniai yra jėga, - balsu perskaitė ir žavingai mirktelėjo vaikinukui.
Dabar varnei iškilo klausimas. Jei rūpėjo, ką Nikas palaikytų kvidičo varžybose tarp Varno Nago ir jo koledžo - Klastūnyno. Labai įdomu. Elė jau turės klausimą sekančiam varniškai gyvatiško dueto susitikimui. Idealu.
Pakėlusi akis į savo komandos lankus, neteko žado. Roana su kritliu rankose skriejo tiesiai link jų. Tas kvailas muštukas, Nora ir Nikas visiškai išblaškė varniukę. Laikas grįžti į savo vėžes. Negalima delsti nė minutės.
- Kad mane devyni velniai apgraužtų, - suburbėjo sau po nosimi ir pasileido link Roanos - tos pasipūtėlės švilpės. Na, Elė gal gerai nepažinojo tos merginos, tačiau pirmas įspūdis susidarė va toks.
Elė skrido beveik pažeme. Jos planas buvo suregztas per kelias sekundes, tad net nesistebėtų, jei suknistų visą reikalą komandai. Ji planavo skristi po Roana ir palaukti, kol ji paleis kritlį, o tada... Šauti į viršų lyg kometa ir nublokšti odinį kamuolį kuo toliau nuo tų lankų.
Kritlis tik spėjo atsiplėšti nuo Roanos rankų ir Elė pradėjo vykdyti antrą plano dalį - numušti jį.
[Metimo blokavimas atmušant kritlį: 1; 3; 5]
-
Pagaliau prilėkusi prie Keito ji suprato, kad aukso šmaukštas arba jau buvo dingęs, arba tebuvo tik iliuzija Beatrice akyse. Nenuostabu - gaudytojams šmaukštai vaidenasi visose pusėse, tačiau tai jos neguodė.
- Tikiuos mėgaujies žaidimu, nes pabaigos dar nesimato. Sėkmės!- su šypsena atsikvėpė mergina Švilpynės gynėjui ir nukreipė šluotą aukštyn.
Pakilusi pakankamai, kad išvengtų nuolatinės muštukų trajektorijos, Beatrice tęsė bevaises šimto penkiasdešimties taškų vertas paieškas. Kartais norėtųsi tiesiog nusimesti šią atsakomybę nuo savo pečių, susikeisti vietomis su vienu iš kitų komandos narių ir jaustis naudingu nuolat, o ne tik teisėjo švilpukui paskelbus rungtynių pabaigą. Iš aukštai skraidantys geltonmarškiai atrodė it zujančios bitutės, tad Korsakovo kamanių skrydžio tema ėmė skambėti šeštakursės galvoje, taip suteikdama visoms kvidičo rungtynėms makabrišką pojūtį.
Tuščias dangus nieko gero nežadėjo Švilpynei. Nieko nepešusi, mergina ėmė pamažu leistis, taip žaidėjams apačioje įgyjant ryškesnius kontūrus. Dabar šeštakursė matė Roaną, kurios rankose nekantriai laikėsi kritlis, už akimirkos turintis skrieti Varno Nago lankų link. Kad tik to metimo būta taiklaus!.. O ir šansų, atrodo, buvo šiek tiek daugiau - jei rega nesuklydo, būtent varnanagių gynėja turėjo garbę ir malonumą susidurti su vienu iš muštukų. Nors Roanos taiklus metimas ir nereikštų pergalės, bet psichologiškai padėtų švilpiams atstatyti pasitikėjimą savimi, o ypač pačiai Beatrice - motyvacijos ir jėgų perteklius neegzistavo. Dėmesio išvengti gebantis šmaukštas, atrodo, tik ir maitinosi visų pirma gaudytojų, bet ir kitų žaidėjų bei susirinkusių sirgalių kantrybe.
Gaudytoja kvidičo istorijos knygoje aptiko rekordą, kad ilgiausios kvidičo rungtynės truko apie tris mėnesius, o dėl miego ir maisto trūkumo žaidėjai buvo nuolat rotuojami. Beatrice save vargiai įsivaizduotų tokiose ilgai trunkančiose rungtynėse. Ilgainiui jos atsibostų tiek žiūrovams, tiek ir patiems žaidėjams, o ir šmaukštas kažin ar pakeistų rezultatą, jei kritlis nuolat keliautų nuo vienų lankų į kitus. Kelios valandos aikštėje būtų tobulas variantas šiandienos rungtynėse, ir tai priklausė tik nuo jos ir Noros, tad, ilgesingai pažvelgusi į tolumoje teliuskuojantį ežerą, spinduliuojantį ramybe ir atsipalaidavimu, šeštakursė atsikvėpė ir bandė susigrąžinti jėgas. Dabar it niekad norėjo nusimesti sunkias apsaugas, nerti į vandenį ir pamiršti viską, tačiau to dar reikėjo palaukti, tad ragindama save greičiau užbaigti šios dienos vargą sau ir savo komandai, bandančiai atlaikyti tvirtai žaidžiančią Varno Nago komandą, geltonais marškinėliais vilkinti gaudytoja nukreipė šluotos kotą į apačią ir nėrė žemyn. Žinojo, kad anksčiau ar vėliau muštukai vėl ims lėkti jos pusėn, tad beieškodama pergalingo auksinio kamuoliuko gaudytoja dėmesio nenuleido nei nuo minėtųjų mėlynes paliekančių muštukų, nei nuo jiems kelią paskirsiančių žaidėjų.
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 4]
-
Šį kartą Skylar paleistas muštukas skriejo tiesiai į kitos komandos atmušėją. Jokių klaidų, jokių netikslių blokšto pakreipimų. Atmušimas buvo tobulas, kokio varnė visad ir norėjo. Atrodo, Kajui tikrai turėtų būti riesta. Tačiau šis, pasirodo, taip pat ne iš kelmo spirtas atmušėjas. Dar prieš sekundę švilpiantis muštukas į Kajų, pačio atmušėjo dėka, pakrypo į varnių gaudytojos pusę. Rivers akimirką pasigailėjo savo veiksmų sprendimo. Aaa, galėjau mušti į Roaną ar Beatricę. Nors, bet kokiu atveju, jei Kajus būtų pakankamai greitas, vis tiek sugalvotų būdą muštuką nukreipti į bene svarbiausią varnių komandos žaidėją Norą, ant kurios daugiausiai krenta jos komandos likimas. Skylar ketino tučtuojau skrieti Noros link, bet tai buvo neįmanoma, kadangi ji buvo per toli ir šviesaplaukė niekaip nebūtų spėjusi. Laimei, nuo muštuko pridengti gaudytoją skrido net dvi varnės, pasiruošusios gauti muštuku per veidą bet kokia kaina. "Ir, regis, laimingoji yraaaa - panelė Eleizija Stigler (pasigirsta plojimai ir linksma muzikėlė)". Smūgis, parbloškęs varnių gynėją išgąsdino ir pačią Skylar. Šioji krūptelėjo, tikėdamasi, jog draugė nebuvo labai sužeista. Kiek keista, bet trylikametei dar neteko būti pamuštai šio draugiško kamuoliuko. Ne, net per pačias treniruotes. Matydama, kaip jos paleiestas muštukas pridarė šitiek žalos ir sukėlė tiek skausmo kitiems, varnė tikėjosi, jog karma neatlėks kąsti jai į sėdimąją.
Kiek iš nervų pakračiusi savo rankas, varnė pasitaisė savo šalmą ir bandė kauptis. Žaidimas dar nebaigtas. Neleisk įtampai tavęs valdyti. Neleisk įtampai tavęs valdyti, - kartojo ji savo mintyse, stengdamasi nusiraminti. Atrodo, žaidė jie amžinybę. "Šaukštas nenaudėlis šmaukštas" dar neketino pasirodyti. Trečiakursė išvis abejojo, jog jis čia yra. O gal per žioplumą jo net nepaleido į kvidičo aikštę ir dabar "šaukštas nenaudėlis šmaukštas" vis dar kratosi toj didelėj tamsioj dėžėj? Na, visko gali būti, bet apie tai varniukė per daug nesijaudino. Šmaukštas buvo ne jos problema. Ji turėjo pasirūpinti kitais dalykais, tad, nieko nelaukusi, tvirtai rankose suspaudė blokštą ir nuskriejo link rudo zvimbiančio muštuko, kol jo nepagriebė Kajus.
Kaupkis, - kartojo sau mintyse. Negali susimauti. Šis atmušimas turi būti dar geresnis. Toks tobulas, jog niekas nespėtų net uždengti jos. Turi pavykti. Rivers vis artėjo ir artėjo link muštuko. Pasiruošusi blokštą, varnė suskaičiavo iki trijų ir mechaniškais, gerai atidirbtais judesiais atmušė muštuką į priešininkų gaudytojos pusę, melsdamasi, jog neprašaus pro šalį. Ji stebėjo, kaip Švilpynės komandoje tuoj prasidės sujudimas.
[Atmušimas į Beatrice: 5, 1]
-
Keitas įdėmiai stebėjo savo koledžo komandos puolėją, kurią net iš tolimiausio atstumo leido atpažinti išskirtinės spalvos plaukai-Roaną. Mintyse palinkėjęs jai pasisekimo išlyginant rezultatą, jau norėjo laikyti už švilpę špygas, bet atsiminė, jog tai, kaip ir blogas ženklas ir gali prišaukti ne jo linkimą sėkmę, o net atvirkščiai-nesėkmę.
Vaikinukas buvo, net pasitempęs ant šluotos, tarsi koks pavyzdingas mokinys per pamoką. Širdis krūtinėje daužėsi atrodo net sulėtėjusiu ritmu, nusirisdama vos ne į kulnus, kiekvieną kartą, kai gynėjas užkliudydavo kokį melynapsiaustį priešininką netoli lankų ar pernelyg mažu atstumu nuo kokio komandos draugo. Nors galvelė dar kiek svaigo, bet toli gražu nebebuvo taip blogai. Kraujo skonis pamažu paliko burną, o plaučiai vėl normaliai prisipildė oro. Tiesa... Kolinsas dabar būtų norėjęs pažvelgti į veidrodį ar vis dėl to jo nosis po “karšto bučinio” su negailestingu muštuku kiek pakrypo ar vis dėl to ne, nes čiupinėdamas ją pirštais galėjo prisiekti, kad pajuto mažutę kuprelę. Nors vaikinukas ir nebuvo narcizas, bet savo išvaizda gan atidžiai rūpinosi, stengėsi prižiūrėti odą, plaukus ir nuolat keičiojo savo auskarus pagal nuotaiką, tad nebūtų keista jei vieną dieną pamatytum jį su mėlynais taškeliais veide.
Vis dėl to šiuo metu Keitas stengėsi pamiršti visus savo nepatogumus ir susitelkti į aikštėje vykstantį žaidimą. Kol kas viskas vyko gan ramiai-kiekvienos pozicijos žaidėjai gyveno tarsi savo atskiruose pasaulėliuose, kiekvienas rūpinosi savąja užduotimi, kaip tik išgalėjo, tik... Nors ir į akis švitino vos ne akinantys saulės spinduliai, bet muštuko praleisti pro akis vaikinas nesugebėjo. Tas kvailas, nosis žalojantis daiktas vėl skrido į komandos gaudytoją, kuri buvo susitelkusi į auksinės kruopelytės, nulemsiančios žaidimo pabaigą, ieškojimą. Nors prieš tai kūnu vilnyjusių skausmo bangų pamiršti tikrai nespėjo, bet smegenų galvoje jam dar buvo-puikiai suprato, kad jei ir teks gulėti ligoninės sparne su suknežinta nosimi ir iškraipytais kaulais, bet gaudytojos švilpynės komandai reikėjo ir jis neleis kažkokios iškvaišusios smegenūzės varnos paleistam kamuoliui, nulemti tai ar švilpių komanda laimės ar ne. Kolinsas palinko ant savo šluotos, dar kartelį apsidairydamas ar kol jis grįš nebus tikimybės, kad kad mes į lankus. Ne, kritlis vis dar buvo Roanos rankose. Garbanius įkvėpė oro, stengdamasis save nuraminti. Jei muštukas ir pataikys... Skausmas bus tik momentinis, o pergalę ar pralaimėjimą visas Hogvartsas ir ne tik Hogvartsas aptarinės dar ilgą laiką, tad nebedvėjodamas, kad paskui nebebūtų per vėlu, vaikinukas nutaisė ryžtingiausią kokį tik buvo įmanoma veidą ir tarsi koks savižudis puolė į tiesiai atskrendantį muštuką, užstodamas Beatrice.
[Bandymas uždengti Beatrice stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 1;3 ]
-
Muštukui trenkus į Elaiziją, Kajus apsidžaugė, nuoširdžiai primąsykį įsišiepė per šias kvidičo rungtynes.
Gerai, gal nereikėjo džiaugtis, mat jo pasiųstas muštukas nunubloškė Noros Kühnemund nuo šluotos. Tačiau visgi, dabar vienu varnanagiu bus mažiau, kuris galės apginti savo saviškį nuo jo muštukų.
Jis pagaliau nutrenkė pirmąjį žmogų! Tik nekreipkim dėmesio į tą faktą, kad nuo muštuko nukentėjo Franko sesuo. Taip, to pačio Franko, kuris praeitame kvidičo čempionate žaidė už Švilpynės komandą ir gynė šio koledžo garbę.
Kajus nuleido blokštą. Greitai pasidėjęs ant kelių lazdą, papurtė skaudančias rankas nuo įtampos ir atmušimų. Po trumpos ištaikytos pertraukėlės greitai vėl pasičiupo blokštą ir nuskriejo kairėn, o tuo tarpu berniūkčio žvilgsnis šaudė į visas puses.
Ką gi, pasinaudojote dviguba gynyba,- sau pasikartojo švilpis, atidžiai stebėdamas Noros veiksmus. Iš toli neįžvelgė Varno Nago gaudytojos veido, bet galvą guldė, kad gyrė savo komandos draugus. O galbūt jos pagyrimuose yra užslėpti nurodymai ką toliau daryti? Ne, nesąmonė,- sau pasiprieštaravo kapitonas. Jei apie tai dar pagalvos, tai tikrai susinervins. Nenorėjo leisti pralaimėjimo baimei užvaldyti jį. Nenorėjo galvoti apie tai, kad varnanagiai vienu žingsniu yra priekyje nei jie.
Nors taip ir yra.... Gi švilpių tik keturi...
Kam jis dar save bando apgauti? Negi taip daro, kad net pats netiki garbinu pralaimėjimu?
Švilpis stipriau sugniaužė blokštą. Kovos pyktis užgniaužė jam kvapą. Ne. Jis daugiau nebesielgs, kaip mažas vaikas, kuris dreba dėl kiekvieno varžovų žingsnio, žvilgsnio ar žodžio.
Jis eis va bank! Viskas arba nieko!
Kajus paskutinį sykį šiai akimirkai rūsčiai dėbtelėjo į Norą ir pasileido su šluota tolyn. Įniršis, užsispyrimas, ak, tas jaunas kraujas, sujaukiantis protą. Kad ir kiek kartų buvo girdėta, sakyta, kad tokiose situacijoje reikia vadovautis protu, o ne jausmais. Deja, Kajus pasielgė impulsyviai - noras įspirti varnių komandai į sėdimąsias ir parodyti, kas atsitinka jei švilpis įpyksta ir jam patrūksta nervai - užgožė proto balsą ir žaibiškai, kiek tik leido šluotos greičio limitas, trečiakursis lanku apskriejo Varno Nago lankus. Akys greitai surado laisvą muštuką, skriejantį šalia tribūnų. Kajus staigiai pakilo dar kažkiek aukštyn, palinko į priekį, sumažindamas vėjo pasipriešinimą. Dar viena akimirka ir Kajus jau buvo šalia savojo muštuko. Berniūkštis šelmiškai įsišiepė.
Negi manot, kad įpykęs švilpis tikrai nebūna panašus į Shukaku?
Kajus viską atiduotų, kad tik galėtų taikliai užvožti Rivers'ų Skylar'ai!
Dėl tos patrakėlės Roana turėjo rizikuoti, o Keitas buvo nutrenktas, ar nepergerai gyvena ant šluotos ta mergaičiukė su tuo blokštu? Jei taip raliuoja kvidičo aikštėje, ką tada ji pridaro ant žemės? Būna rami? Vargu.
Ir staiga, blokštas sudundėjo, muštukas suszvimbė. Bet to nepadarė Kajus.
Švilpio veide pasirodė išgąstis. Velniai rautų, visai pamiršo, kad Skylar taikysis į Beatricę!
Visiškai palikęs ramybę savo sektą muštuką Kajus apsisukęs nušvilpė link mėlynosios atmušėjos. Muštukas lėkė link Bea, o tada įsiterpė Keitas, švilpių gynėjas.
Bet, Kajui nepalengvėjo - jis greitai iškėlęs blokštą užsimojo šalia pat vyresniojo bendrakoledžio.
-Nešdinkis nuo mano švilpių, varne tu!- suriko kapitonas. Širdis pasiuteliškai trankėsi krūtinėje, viena vienintelė mintis daužėsi galvoje - kad tik taikliai atmuštų muštuką į Skylar.
Kad tik pajutų tą saldų džiaugsmą, žinant, kad šį kartą jis- taiklesnis.
[Lekiančio muštuko atmušimas į Skylar 3;4]
-
Sebastianas negalėjo patikėti. Jam vėl nepavyko perimti kamuolio. O blogiausia, kad dabar švilpiai gali išlyginti rezultatą. Kur po galais prašapo Vintė? Negi pamiršo, kad ji šiame žaidime puolėja. Mėlynasis puolėjas nebūtų nustebęs sužinojęs, kad anoji nusivijo kokį drugelį. Tačiau apsižvalgęs suprato, kad varnų puolėja bando uždengti kažką nuo muštuko. Na jau ne, Sebastianas Azrielis niekada taip nerizikuos. Negali rizikuoti savo veidu, kuriam ir taip teko nemažai patirti.
Jis vėl atsisuko į švilpių puolėją. Turi pasivyti iki tol, kol toji dar nepaleido kritlio į varnų lankus. Jau galvojo, kad pavyks, bet vos spėjo sustabdyti šluotą. Jeigu ne, muštukas būtų pataikęs tiesiai į mėlyna uniforma apsirengusį puolėją. Kai jis pagaliau atgavo pusiausvyrą, švilpių puolėja buvo pernelyg daug nutolusi, kad dar būtų įmanoma ją pasivyti. Todėl jam beliko tik beviltiškai sėdėti ant šluotos ore ir stebėti kaip greičiausiai varniukai praras savo ir taip menką persvarą. Beliko tikėtis, kad švilpynės puolėja nepataikys arba Varno Nago koledžo gynėja Eleizija Stigler puikiai atliks savo darbą. Žinoma, idealiu atveju, Nora būtų pastebėjusi aukso šmaukštą, tačiau komandos kapitonė lyg kokia mažvaikė vaikėsi saulės spindulėlius. Turi vieną darbą, bet net ir to negali atlikti. Tribūnose susigrūdę varniukų sirgaliai kaip visada kliedėjo apie nesisišypsančią sėkmę, tačiau Sebastianas puikiai žinojo, jog jei ta neprajunka, kaltė ne jos, kaltė prastų anekdotų arba, šiuo atveju, siaubingos gaudytojos technikos. Kaip toji Kunhgumdiamund, Kungliughmdieman, o gal koks kitas velnias išvis gavo lyderės titulą? Na taip, patirtis, vikrumas, blablabla, bet akivaizdu, kad rezultatų gerų amžinai įkyria šypsena pasipuošusi žaidėja nenešė. Savaime aišku, kapitonu turėjo tapti ketvirtakursis. Na ir kas, kad tai buvo pirmasis jo čempionatas. Bent nebūtų nuskandinęs Varno Nago gėdoje, kuri dabar kėsinosi uždusinti protinguolių būrį.
Ar reiktų toliau skristi link lankų ir bandyti pagriebti kamuolį po metimo? Ne, Herondeilui jau pabodo šis katės bei pelės žaidimas, niekada nesibaigiančios gaudynės. Kiek gi galima vaikytis tuos viščiukų pūkuose išsivoliojusius netikšas? Dar prieš nuskambant švilpukui kuklumu nepasižymintis vaikinas žinojo, jog laimėtojais taps Varno Nagas. Net be geriausio kapitono, su svajokle gaudytoja bei nerangumo viršūnę pasiekusia puolėja mėlynoji grupelė švilpius lenkė myliomis. Tuo burtininkas buvo įsitikinęs.
Pripildytas tokio užtikrintumo, rudaakis net svarstė nustoti žaisti. Jei atvirai, tiesiog nematė tikslo eikvoti savo jėgas. Jau buvo susiruošęs skristi į aikštės pakraštį bei ten praleisti visą likusią rungtynių dalį, kai dailiame veide įsitaisiusią nosį pasikėsino užkabinti į bronzinę atmušėją lekiantis muštukas. Žinoma, mergina, kuri nusikalsti niekuo kol kas nespėjo, tačiau ir pasižymėti nesugebėjo, aukštaūgiui nebūtų galėjusi rūpėti mažiau; tai buvo jo noras pasirodyti, kuris paskatino stoti tarp žaidėjos bei kamuolio. Negalėjo atrodyti kaip koks liurbis, negalintis atsilaikyti prieš apvalų rutulėlį.
[Bandymas uždengti komandos draugę Skylar stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 5, 6]
-
RPG vertinimas
Roana Amneta: 10
Nora Kühnemund: 10
Eleizija Stigler: 9
Beatriče Mae Peck: 9
Skylar Rivers: 9
Keitas Kolinsas: 9
Kajus Arno Wintersas: 8
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 10
Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)
Eleizija Stigler [7] - Roana Amneta [5] = KS [2] = 2 papildomi kauliuko ridenimai Eleizijai Stigler.
Nora Kühnemund [6] - Beatriče Mae Peck [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Skylar Rivers [5] - Beatriče Mae Peck [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Keitas Kolinsas [5] - Skylar Rivers [5] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kajus Arno Wintersas [4] - Skylar Rivers [5] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Sebastianas Azrielis Herondeilas [6] - Kajus Arno Wintersas [4] = KS [2] = 2 papildomi kauliuko ridenimai Sebastianui Azrieliui Herondeilui.
Komandinis koeficientų palyginimas
Varno Nagas [2,0] - Švilpynė [2,0] = KKS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kauliuko rezultatas
Roana Amneta: 2
Nora Kühnemund: 6; 6
Eleizija Stigler: 6; 5; 5
Beatriče Mae Peck: 5
Skylar Rivers: 5; 3
Keitas Kolinsas: 1
Kajus Arno Wintersas: 4
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 3; 4; 3
Roana Amneta netaikliai meta kritlį į lankus.
Nora Kühnemund nepastebi aukso šmaukšto.
Eleizijos Stigler atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes Roana Amneta atliko netaiklų metimą.
Beatrice Mae Peck nepastebi aukso šmaukšto.
Skylar Rivers atmuša muštuką į Beatricę Maę Peck.
Keitas Kolinsas užstoja Beatricę Maę Peck nuo muštuko.
Kajaus Arno Winterso atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas atsimušė į Keitą Kolinsą.
Sebastiano Azrielio Herondeilo atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskriejo link Skylar Rivers.
Kvidičo rungtynės tęsiamos
Kritlis neutralioje zonoje. Kritlį pasiėmus Švilpynės puolėjui yra leidžiama atlikti metimą iškart.
Keitas Kolinsas gali būti pamuštas muštuko dar 2 kartus.
Rezultatas: Varno Nagas 10 - 0 Švilpynė.
-
Drąsus putliaskruostės gestas buvo visai nereikalingas, mat muštuko ji nesustabdė. Tiesa, ir Skylar pastarasis nekliudė; jo auka tapo vyriausioji varniukė, valdanti šluotą, Eleizija. Žinoma, trečiakursė tuoj pat susirūpino vyresnėlės gerove bei patikrino, ar šioji rimtai nesusižeidė, tačiau nieko pernelyg baisaus nesimatė. Nors pirmūnė nebuvo savimyla, atvirkščiai, jai itin rūpėjo aplinkiniai bei gamta, kažkur giliai burtininkė džiaugėsi, kad smūgis parbloškė ne ją. Turint omenyje, jog beveik visus praėjusius mokslo metus mažametė praleido ligoninėse (ko rezultatų sąraše buvo prefektės titulo praradimas), noru pakartoti visas procedūras, patirtas baltomis sienomis įrėmintuose kambariuose, bailiukė, švelniai tariant, netryško.
Tikriausiai pernelyg grafiškai įsivaizduojanti savo rūpesčius mergaitė ir vėl paskendo keistose bei visai nereikalingose mintyse. Kažkur aikštės kampe kybanti nejudanti būtybė tikriausiai jau nieko nebestebino, komandos draugai gal net džiaugėsi, jog Vintė nekišo savo nerangios nosies (o taip, net ir pastaroji kartais susikirsdavo jos funkcijos atlikime) į ką nors, kam galėtų pakenkti. Varniukė net nežinojo, kaip ilgai buvo atsijungusi nuo šio pasaulio. Gal minutėlę, o gal visą dešimtį?
Na, gerai bent tiek, kad pasukiojusi sprandą nepastebėjo nieko naujo. Aukso šmaukšto egzistencija vis dar tebuvo klausimas, o taškai tebeskelbė menką mėlynojo koledžo pranašumą. Gal tik įbrėžimų bei mėlynių buvo kiek daugiau, tikriausiai, čia jau pasidarbavo atmušėjai su savo baimę keliančiais muštukais.
Itin keistai atrodė faktas, jog Adamson kūnelis dar nebuvo pažymėtas jokiomis traumomis. Žinoma, ne per daugiausia joms buvo duota šansų, turint omenyje, kad didumą žaidimo laiko trylikametė tiesiog mąstė, tačiau juk buvo spėjusi ir nuo šluotos nusiversti, ir į tarpą tarp kamuolio bei Skylar stoti. Galbūt buvo ta vienintelė diena metuose, kai viskas tiesiog klostosi gerai? Ne, mąstyti taip atrodė neprotinga, turint omenyje, jog itin puikiai savo darbą atliekanti Nora vis dar nepamatė auksinio rituliuko, kuris galėjo atnešti profesoriaus Ramsay vadovaujamo būrio pergalę.
Panašu, švilpiai bandė išlyginti rezultatą, tačiau tokia užduotis jiems nepavyko, ir tai itin džiugino tribūnose draugus palaikančius varniukus. Geltonųjų šiandien nelydėjo sėkmė, o Vintei, nors ir besidžiaugiančiai dėl savo komandos, dėl šios priežasties jų buvo net kiek gaila. Nieko nepadarysi, trumpaplaukė tiesiog automatiškai jautė simpatiją bet kam, pasidabinusia saulėgrąžų - jos mėgstamiausių gėlių - spalva.
Tačiau priešininkų atjautai laiko nebuvo. Sebastianas buvo visai kitame aikštės kampe, išblaškytas patrakėlio muštuko, o po patirto netaiklaus Švilpynės puolėjos metimo kritlis atsidūrė neutralioje zonoje. Reikėjo atgauti kamuolį.
Prikandusi apatinę lūpą, Adamson kėsinosi pakartoti tai, ką jau teko daryti. Sėkmingai sučiupti kritlį bei kuo greičiau perduoti jį kam nors varniškam ir kam nors žinančiam, kas su juo daroma.
Pasiekusi savo tikslą, mergaitė tvirtai suspaudė apvalų objektą bei ėmė laukti, kol kitas puolėjas atsiras kur nors arčiau jos, mat tikslus bei tolimas metimas tiesiog nesiderino su jos fizine forma.
Kai tik gavo galimybę, Vintė išsyk sukaupė jėgas bei nusitaikė. Dar pagalvojo, kad Sebastianas galėtų būti puikiu gaudytoju, turint omenyje, kaip sunku pagriebti trečiakursės metamą kamuolį.
[Perdavimas Sebastianui: 2, 3, 4, 5]
-
Ar Sebastianui Azrieliui reikėjo dėkoti kažkokiom aukštesnėms jėgom? Turbūt niekas negalėtų patikėti kaip dabar džiaugėsi mėlynasis varnių puolėjas. Muštukas nesugurino nei nosies, nei rankos, nei, nusipjauk, visas pasauli, per petį, kvidičininko nuostabiosios šluotos. Ką jis darytų be jos? Juk žaidimas tikrai būtų baigtas. Bent jau keturiolikmečiui. Gal kruviną veidelį sugebėtų sutvarkyt seselė. O gal ir ne. Gal tik iš dalies. Siaubas. Jis negalėjo apie tai pagalvoti. O jei žaidimą šiaip ne taip galėtų tęsti, tikrai nebūtų taip smagu, jei kūną diegtų siaubingas skausmas. Užtenka it nuovargio. Puolėja,- vėl pasigirdo balselis galvoje.
- Velnias! VELNIAS!- supykęs ant savęs sukriokė sėdėdamas ore. Kaip jis sugeba taip tiesiog paimti ir užmigti. Užmigti nemiegant. Kažkur paskęsti savo mintyse ir išplaukti į kitą galaktiką. Bet šiaip, Sebastianas Azrielis Herondeilas visai stebėjosi savo sėkme šitame žaidime. Pirmiausiai pelnė savo komandai dešimt taškų, o paskui jo dar ir nenutrėškė muštukas. Štai ir vėl. Vėl paskendo savo mintyse nors ir buvo suvokęs savo klaidą. Po akimirkos stipriau įsitvėrė į šluotą ir pasisuko link lankų, į kuriuos buvo metamas kritlis. Dar spėjo pamatyti kaip kritlis net nepataiko į lankus. Ha, ta mergiotė tikra nevykėlė. Eleizijai šis žaidimas tikriausiai vienas malonumas. Nors greičiau ne. Juk teko atkentėti muštuko smūgį. Taip, Sebastianas Azrielis atsiėmė savo mintis. Varno Nago lankų gynėjai šis žaidimas tikrai nebuvo rožėmis klotas.
Berniukas negalėjo patikėti, kad švilpė nepataikė į lankus antrą kartą iš eilės. Čia pasidarbavo arba milžiniška nesėkmė, arba... gal geriau Herondeilui nutildyti savo mintis. Na, jis suprastų jei kritlį būtų atmušusi Eleizija Stigler, bet kol kas tai merginai nebuvo jokio darbo.
Praskriedamas pro švilpių geltonąją negalėjo susilaikyti nuo komemtarų:
- Oi, tik pažiūrėk, kritlis ir vėl nesiekė lankų,- suploninęs balsą dirbtinai suverkšleno.- Ar esi tikra, kad tau netrūksta jėgos, mergyte?- pabrėžė paskutinį žodį šypteldamas.- taip, tikrai pastebėjau žaidimo eigoje, jėgos tau labai trūlsta. Ačiū, kad leidai tuo dar labiau įsitikinti,- linktelėjo lyg padėkodamas ir praskriejo toliau bandydamas pasiekti kritlį.
O tada vėl išdygo Vintė. Nagi, toji trumpaplaukė mergiotė tikrai vikri. Sebastianas Azrielis apsivertė ore. Šaunuolė, turėjo pripažinti ketvirtakursis. Puolėjas lyg nebyliai suprato ką darys mergaitė ir pradėjo skrieti arčiau jos. Atsarga gėdos nedaro, o kažin ar Vintė sugebės kamuolį numesti pakankamai toli.
- Nagi, tu gali, Vinte. Šaunuolė! Tu gali! Tu gali!- skandavo laukdamas kamuolio. Tikrai didžiavosi mergaite. Mėlynasis puolėjas nesuprato savosios asmenybės. Ji visai pasikeitė žaidžiant kvidičą. Jis stebėjo kaip Vintė užsimojo ir metė jam kamuolį. Keturiolikmetis vėl ištiesė rankas tikėdamasis sėkmingo kritlio pagavimo. Jam mirtinai reikėjo kritlio. Jei pavyktų Varno Nagui dar labiau atsiplėšti, būtų nuostabu. O ypač kol gaudytojų nesimato aktyviai kovojančių dėl šmaukšto. Tikriausiai, dar nei viena mergina nepastebėjo šmaukšto. Tačiau Sebastianus Azrieliui dabar nerūpėjo šmaukštas. Jo galvoje buvo vien tik galimai į jo rankas skriejantis kritlis.
[Kritlio gaudymas: 2, 3, 4, 5]
-
Keitas atrodo atsirado pačiu laiku. Dar spėjo pamatyti, kad Kajus užsimoja blokštu, bet atrodo šitas savęs nesaugantis vaikinukas buvo greitesnis, nes pašėlęs muštukas trenkėsi jam tiesiai į šoną, priversdamas jo šonkaulius sutraškėsi tarsi trapų ledą, ant kurio kažkas užlipa žiemą arba mindomus rudeninius lapus. Oras iš plaučių buvo išmuštas, eilinį kartą. Keitas galėjo prisiekti, jautė, kaip ant šono formuojasi mėlynė. Vis dėl to skausmas leido suprasti, kad jam pavyko ir gaudytoja, bent trumpam yra saugi.
-Šū-Šventas Dieve,-skausmingai iškosėjo žodžius Kolinsas, pačiu laiku save užcenzūravęs.
Dabar būtų bet ką atidavęs už minkštą pagalvę ir šiltą, patogią lovą ir bent lašelį miego. Žalia žolė esanti keliasdešimt pėdų po jo šluota atrodė tarsi minkštutis žalias patalėlis ir berniukas vos susilaikė į jį nenukritęs. Rankos, lyg pats Keitas visai nebeturėtų teisės jų valdyti, vis bandė atleisti šluotą ir priversti Kolinsą prieš savo valią kristi žemyn. Tiesa, tada gal ir pamiegotų, bet tas miegas turbūt amžinas būtų, nes po tokio smūgio kaklas, lyg per kokį “Egzorcisto” filmą, tikrai į kitą pusę nusisuktų.
Reikia grįžti... Reikia-pats sau paliepė garbanotas vaikinukas, palinkdamas ant šluotos, kad mažiau skaudėtų užgautą šoną. Vis dėl to kiekvienas judesys jam kėlė tokį skausmą, lyg kas badytų peiliais, tada dar pjautų pjūklu ir galiausiai ant žaizdos užpiltų acto ir druskos. Jei kas jo būtų paprašęs įvertinti savo sužeidimą nuo vieno iki dešimt jis būtų drąsiai parodęs vienuoliką pirštu.
Dieve... man smegenėlės visai susisuko. Juk aš neturiu vienuolikos pirštų-berniukas, lyg dar negalėdamas įsitikinti apžiūrėjo savo rankas, kurios nuo smarkaus šluotos koto gniaužymo krumplių srityje buvo, net pamėlusios.
Vos pakėlęs juodomis garbanomis apaugusią galvą nuo savo rankų (kurios tikrai turėjo tik dešimt pirštų) Keitą iškart pasitiko siaubingas vaizdas. Jo numylėtųjų lankų linkui jau veržėsi abu varnių puolėjai su ryškiai raudonu, net saulės akinamose akyse, puikiai matomu kritliu.
Dabar vaikinukas, kaip reikiant įpyko. Žinoma pyktį pasmarkino ir faktas, kad vieną kart, dėl jo paties kaltės, jiems pavyko įmušti, bet Keitas visą kaltę suvertė tik pykčiui.
Tie stuobriai turbūt labai savimi didžiavosi ir manė kontroliuojantys situaciją. Na, atrodo jie dar nematė supykusio švilpio. Kaip draugiškiausio koledžo atstovas šis išblyškėlis buvo labai sunkiai supykdomas ir kantrybę turėjo auksinę, bet viso šito buvo per daug. Nepaliaujamai nuo vienos vietos į kitą laidomi muštukai ir nuolat į jo lankus skrendantys raudonskruosčiai kritliai, jam dar net nespėjus grįžti į savo poziciją, bet ką būtų išmušę iš pusiausvyros.
-Turbūt tik į neginamus lankus ir sugebat įmušti jūs iškvaišę varnos!-riktelėjo iš pykčio verdantis auskaruotis ir tada, vos ne žaibo greičiu šovė link lankų. Nors jo šluota ir nebuvo naujausio modelio ir pirmos jaunystės, bet galėjai pagalvoti, kad ji varoma vaikino ryžtu ir pykčiu, nes skrido nepaisydama jokio vėjo pasipriešinimo, o pats švilpis, tarsi visai neakinamas saulės spindulių ir savo šono, kurį šiuo metu norėjo išsipjauti, greitai pasiekė objektą, kurį žutbūtinai privalėjo apginti-lankus.
Man nesvarbu ar jaučiu tą suknistą skausmą ar ne, bet antrą kartą neįmušit-mintyse jiems pažadėjo Keitas, pasiruošęs kitiems jų veiksmams.
[-]
-
Garso, kurį sukelia blokštu atmuštas muštukas, su niekuo nesupainiosi. Šiurpuliukai perbėgo per kūną ir reaguodama į tai, Beatrice atsisuko į Skylar. Iš tiesų, gaudytojos spėjimai pasitvirtino - jau kadaise randus ant kūno palikęs senas draugas vėl lėkė į šeštakursę, net nebe pirmą kartą šiandien. Dėl nežinomos priežasties merginos instinktas buvo ne nukreipti šluotą vienos ar kitos pusės link, bet prisilenkti prie šluotos ir bandyti susilieti su ja. Tikrai tai nebuvo pats efektyviausias pasirinkimas, bet šį kartą leis sau pasiteisinti neturėjusi daug laiko skirti veiksmų apmąstymams. Užsimerkusi ji tvirčiau įsikibo į šluotos kotą, kad bent jau netektų po muštuko sveikintis su žalia minkšta žolyte viliojančia žeme.
BAM.
Susidūrimą išgirsti galėjai lengvai, tačiau savo kūnu mergina to nepajuto. Nejau bus kaip prieš trejus metus - tamsa ir prabudimas ligoninėje? Pamažu ėmė panikuoti, kad iš tiesų buvo tamsu akyse, tačiau tik tuomet susiprato, kad ji vis dar buvo užsimerkusi. Dar vienas ne pats protingiausias veiksmas. Atsimerkusi ji nustebo supratusi, kad ji vis dar buvo ant savo šluotos kvidičo aikštėje. Ir tik dabar pamatė, iš kur sklido susidūrimo su muštuku garsas. Ne, tai nebuvo sėkmingas Kajaus atmušimas, kurį matė priskridusį šalia. Tai buvo Keitas, savo kūnu užstojęs Beatrice jau antrą kartą šiandien.
- Po rungtynių. Perku tau gėrimus. Numarins skausmą,- mostelėjo nuskrendančiam gynėjui. Pergalės ar kitu (žodis 'pralaimėjimas' nenorėjo lįsti į galvą, cenzūra šiuo metu buvo griežta) atveju komanda tikrai nusipelnė gerų kelių valandų atsipalaidavimo Trijose šluotose. Visiems reikės nervus atpalaiduoti, o kai kuriems ir skausmą bent šiam vakarui pamiršti - apsilankymą ligoninėje galės atidėti iki rytojaus ryto.
Pagaliau nustojusi tapatintis su savo šluota, Peck išsitiesė ir apsižvalgė aplink - rezultatas nepakito, tačiau mėlynųjų puolėjai skuodė Švilpynės lankų link tvirtai laikydami kritlį savo rankose. Apmaudu - Roanai nepavyko realizuoti turėto šanso.
Nesvarbu. Jie vis dar turėjo šansą laimėti, ir tai šią akimirką priklausė tik nuo jos - nebent jų puolėjos mestas kritlis perskrietų varžovų lankus bent jau šešiolika kartų. Turbūt taip pat mąstė ir varnanagiai - akivaizdaus pranašumo dar nė viena komanda neturėjo, šansą pagauti aukso šmaukštą turėjo tiek Beatrice, tiek Nora. Gan dažnai švilpiai yra klaidingai nuvertinami ir laikomi prastesniais už kitus. Tebūnie. Net ir jų koledžo simbolis - barsukas - yra laikomas mielu ir nepavojingu gyvūnu, kai iš tiesų jis nestokoja agresyvumo - nepabijo sėkmingai stoti į kovą su gyvūnais, plėšrūno etiketę gaunančiais kur kas dažniau. Tvirčiau įsikibusi į šluotą, mergina aikštės pakraščiu, visai netoli tribūnų, skrido Varno Nago lankų link tykodama savojo grobio. Jei barsukai gali ir liūtams pasipriešinti, tai kelios susireikšminusios varnos problemų sukelti neturėtų.
Bandydama nuvyti ramaus pasisėdėjimo mintis Trijose šluotose, šeštakursė apsuko ratą aplink varnanagių lankus vis dar neprarasdama vilties aptikti merginos šaltų rankų išsiilgusio aukso šmaukšto. Blokšto ir muštukų susidūrimų nesigirdėjo... Tai buvo žalia šviesa Beatrice aktyviau dairytis ir tikėtis, kad kitas 'BAM' pasireikš viena skraidančia varna danguje mažiau.
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 1]
-
Kad ir kiek ji besistengtų, auksinio skraiduolio niekur nesimatė. Nora dėl to jautėsi blogai – suprato, kad pavedžia savo komandą, kurie pasitikėjo ja, sudėjo į ją savo viltis, išrinko ją kaip kapitonę. Na, gal ne jie – mažoji kažkaip nesidomėjo, kas lemia lyderio parinkimą – tačiau nuo to jai lengviau nepasidarė. Pernelyg ilgą laiką juto, kaip pavedžia motiną, negalėdama normaliai suvaldyti savo minčių, elgesio, sutelkti dėmesio.
Galėjo prisiekti, kad juto į save įterptas teisėjiškas Torės akis, taip ir smerkiančias jos kvailumą, negebėjimą pastebėti prakeikto kamuolio. Tiesa, negalėjo pykti ant jaunesniosios sesers; greičiausiai, pati save būtų teisusi. Ir teisė.
Nuo to nusivylimo savimi į akis pradėjo plūsti ašaros, tačiau ne, ji gi stipri, negali taip ištižti vidury svarbių varžybų, dar visos mokyklos akivaizdoje. Reikia leisti nervams nurimti, o tada vėl su blaiviu protu galės leistis į šmaukšo paieškas. Na, tiek blaiviu, kiek tai įmanoma dislektikės, turinčios dėmesio sutrikimo bėdų, atveju.
Palengva nusileido arčiau žemės. Odiniai batai jau bružino žolę, tačiau ji nekreipė į tai dėmesio – jei reikėjo laiko tik su savimi, toliau nuo viso žaidimo šurmulio: nuo bjaurių Švilpynės puolėjų, kurioms reikėtų išsiplauti burną su ūkišku muilu (abejotinas malonumas – sykį ją mama buvo privertusi tą padaryti, kai iš jos vaikiškos burnytės išsprūdo žodis „prakeiktas“, skirtas seseriai), nuo Sebastiano, baisiai vartančio akimis ir grasinančio mintimis išdeginti skylę jos krūtinėje, jei ji tuojau pat nesugaus to sumauto kamuolio, nuo Vintės, vis taisančios smunkančias kelnes ir nuo kitų, taip tikinčių ja. Arba tik ir besvajojančių, kad ji susimautų – nelygu, kuriai fronto pusei kas priklausė.
Štai dabar ji buvo apačioje su vos pajudančia šluota – mažai trūko, kad visiškai sustotų, nusiridentų nuo savo „Skraiduolės“, susigūžtų embriono poza ir pravirktų. Kad verktų, verktų ir verktų tol, kol išverks akis.
Bet kokia nauda iš gaudytojo be akių?
Todėl – pirmąsyk per penkiolika savo gyvenimo metų – paslėpė jausmus savo širdelėje, pasiruošusi juos išlieti ne čia ir dabar, o vėliau. O gal ir niekada: viskas priklausys nuo rungtynių rezultato. Dabar pirmoje vietoje jai turėjo būti kvidičas, antroje – kvidičas ir trečioje – tylos pauzė įtampai sukelti – irgi kvidičas.
Pirštine pasipuošusia ranka nubraukė tas kelias ašaras, jau atsidūrusias išorėje. Stipriau suspaudė šlaunimis šluotkotį, įsitvėrė į jį rankomis ir palinko, pasiruošusi duoti publikai dar vieną neblogą skraidymo pasirodymą. Gi ne veltui romėnai sakydavo, kad žmonėms reikia duonos ir žaidimų. Na, jie ne gladiatoriai, ne laukiniai ir neišauklėti barbarai – nors iš kai kurių (pirštais nerodysime, negražu) žaidėjų elgesio galėtų susidaryti toks įspūdis – tačiau reginys buvo ne ką prastesnis.
Vos kelios sekundes su šluota pakreipta viršun ir tamsiaplaukė jau sklandė tarp kitų žaidėjų, vikriai ir grakščiai juos aplenkdama, persirikiuodama ir kitaip manevruodama pačiame žaidimo su kritliu sukūryje. Dievaži, vos neatsitrenkė į tą kamuolį, kai jis išslydo (arba buvo tyčia numestas, tikėkimės) iš Vintės rankų. To dar jai betrūko, būti numuštai ne muštuko, o kritlio.
Tiesa, muštukas irgi vis sukdavosi netoliese. Tas nenaudėlis Kajus vis paskutinę sekundę pasiųsdavo jį Noros (ir ne tik) pusėn, lyg specialiai lauktų tiek, kai jau niekas nebesitikėdavo gauti į stuburą. Gyvatė. Ar jie apskritai žino, kad priklauso Švilpynei, o ne Klastūnynui?
Žinojo, kad turėtų rūpintis ne muštuku, tačiau niekaip negalėjo rasti to šmaukšto.
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 3]
-
O taip. Skylar su malonumu žiūrėjo, kaip muštukas tvirtai, nekeisdamas trajektorijos, skriejo tiesiai į Švilpynės gaudytoją. Jai ir vėl pavyko. Mergina, būdama didžiulė perfekcionistė, jautėsi padariusi puikų darbą. "Na, šiandienai užteks" - norėtų pasakyti varnė patrynusi rankas, tačiau žaidimas vis dar tęsėsi ir, regis, tęsis dar ilgai - ji negalėjo užmigti ant laurų. Kas čia žino, gal šioji spės ir pražilti, kol pagaliau viskas baigsis.
Nenaudėlis muštukas taikėsi tiesiai į priešininkę, tačiau, kaip Skylar ir tikėjosi, Beatricę puolė gelbėti vienas iš Švilpynės gynėjų. Regis, tas pats vaikinukas, kuriam neseniai tuo pačiu muštuku sukniežino nosį. Tik šį kartą trylikametė nepuolė atsiprašinėti ir kitaip vaikino gailėtis. Naa, nebūtina lįsti būtent ten, kur skrenda muštukai, tiesa? Varnė darė, tai ką privalėjo daryti. Aišku, stebėti, kaip priešininkų komandos gynėjas raitosi iš skausmo, irgi nėra malonus vaizdelis. O kur tuo metu buvo jų komandos atmušėjas? Varniukė girdėjo tik bendraamžio šūkavimą ir keiksmus, tačiau ji juos praleido pro ausis. Skylar savotiškai ėmė viską analizuoti ir kiek paklydo savo mintyse. Rivers taip kelias minutes plūduriavo ore ir nesijudino iš vietos, kol aplink ją vyko veiksmas. Vienu momentu šviesaplaukės vos nenutrenkė viena iš varnių puolėjų, bet Skylar spėjo pasitraukti. Ji kiek nuskriejo toliau, kad nesimaišytų.
Neturėdama ką veikti (pfft, kiek juokingai skamba), varnė savo šluota darė aštuoniukes, prižvelgdama ir kol kas niekieno neliečiamą muštuką. Jos smegenyse virė košė, tad mergina niekur neskubėjo. Norėjo nors minutėlę atsipūsti, palikti muštuką ramybėje. Žinojo, kad negalėjo, tačiau, atrodo, žaidimas nepagreitės, jei varnė numuš dar vieną ar du priešininkus. Skylar vis žvilgčiodavo į komandos kapitonę, kuriai "šaukšto nenaudėlio šmaukšto" niekaip nesisekė aptikti, vildamasi, jog pagaliau tas auksinis plunksnuotis pasirodys ir pats atskris Norai į rankas. Iš blizgančių gaudytojos akių buvo galima suprasti, jog šioji taip pat nerimauja. Skylar norėjo pasakyti kokį padrąsinamą žodį, tačiau jos dėmesį nukreipė tas rudas patrakėlis kamuoliukas, su kuriuo varnė jau spėjo susidraugauti, vis prazvimbiantis jai pro ausis. Rivers giliai įkvėpė ir pažvelgė į švilpynės atmušėjo pusę. Muštukas sau laisvai skriejo aplink, o Kajus, regis, sėdėjo ant savo šluotos kaip pabučiuota karalaitė. Na, GAL varnė kelis kartus buvo greitesnė ir vis pačiupdavo muštuką tiesiai jam prieš nosį, tačiau jis ŽINOJO, jog muštukas šįkart lėks būtent į jį. Galėtų pasinaudoti proga, kai varnė būna išplaukusi į kitas platybes po kiekvieno atmušimo.Žaidžiame katiną ir pelę? Skylar, pasilenkusi prie šluotos, prisimerkė ir ėmė skrieti link muštuko.
- Nagi, Kajau, pasijudink! - kiek piktokai šūktelėjo, tarsi ji buvo nebe trylikametė mergaitė, o viena iš profesorių. Tuo pat momentu varnė stipriai užsimojo. Viens, du, trys. Pasigirdo pokštelėjimas ir muštukas atsimušė Švilpynės atmušėjo link.
[Atmušimas į Kajų: 2, 3]
-
-Ačiū, Keitai...- sušnibždėjo kapitonas, jausdamas, kaip gėda ir pyktis gniaužia savo delnuose jo širdį. Trylikametis sugniaužė šluotkotį, tyliai, giliai įkvėpė, iškvėpė ir tik tada atsisuko į Bea:
-Gerai, padaryk taip... bet šiaip ar taip, manau visai komandai būtų gerai atidanginti į "Tris Šluotas",- pusę lūpų šyptelėjo, įsivaizduodamas šiltą, jaukią patalpą su komandos draugais. Kajus jautė pareigą paguosti, pakelti ūpą tiems komandos nariams, kurie nusivils rungtynių baigtimi, todėl manė, kad geriausia visiems nusidanginti į Kiauliasodį.
Todėl, padrąsinančiai linktelėjęs Keitui, Beatricei, pajudėjo su šluota pirmyn. Rankose tvirtai spaudžiamas blokštas nežymiai virpėjo - Kajus jaudinosi. Nors mintyse bandė save raminti su...
Šiluma...- it pro rūką prasišvietusios saulės spinduliai, šis žodis įsmigo į berniuko pasąmonę.
Tiek daug prisiminimų susijusių su šiuo žodžiu... Melos blyneliai, globėjo šiltas glėbis, kai šis apkabindavo juos su Mela, lova. Nors lauke buvo šilta, rudeninė saulė tiesiog akino, tačiau artėjo žiema - kas reiškė jog greitai dauguma moksleivių slėpsis naktim po antklodėm ir bandys prisiminti kerus, leisinčius labiau sušilti. Deja, śvilpiams po antklodėm slėptis nereikėjo - vienas iš nedaugelio privalumų, kai gyveni prie (po?) pilies virtuvių.
Vėjas taršė geltonus kvidičo marškinėlius, sirgaliai ošė kaip jūros bangos, o nebylus Kajus, skriejantis plačiu lanku, stebėjo Skylar.
Jis klydo dėl savo atmušimo, klydo dėl visko, bet tikėjosi, kad Klastūnyno ar Grifų Gūžtos atmušėjos gan lengvai suvartys šią trečiakursę. Kapitonas nusisuko ir pagreitino skrydžio tempą. O tada stikliniu, bejausmiu žvilgsniu jis nužvelgė į Norą- gaudytoja buvo besileidžianti prie pat aikštės žemės.
Skraisuolė gal ir buvo gera, bet turėjo savo silpnąją vietą - nesižvalgė ar jos niekas neseka.
Kajui Igoris buvo pasakoję apie tai, kaip svarbu ieškant aukso šmaukšto nepamiršti fakto, kad į tave gali taikytis. Berniukui globėjas buvo daug ką papasakojęs apie kvidičą, o ypač apie atmušėjus.
Ir štai, atėjo laikas išgirstas žinias, mintis, pamąstymus pritaikyti praktikoje.
Švilpis šovė į dangų, atliko posūkį ir nušvilpė Keito link.
-Ei! - sušuko kapitonas gynėjui, išlaikydamas padorų atstumą tarp savęs ir bendrakoledžio,- Ačiū, kad saugai Bea, bet pasistenk išlikti gyvas iki pat rungtynių pabaigos, gerai? - jo darbas buvo saugoti savo komandos narius, bet kuo toliau, tuo labiau atrodė Kajui, kad Keitui šios pareigos tiktų daug geriau nei jam. Atrodo, šiemet jis taps pačiu blogiausiu atmušėju savo koledže per visą Hogvartso gyvavimą. Linksma, ar ne? - Sėkmės saugoti! - ir Kajus nuzvimbė savo aukos gaudyti.
Berniukas negirdėjo, atsakė jam ką nors Keitas ar ne, bet tai buvo nesvarbu - svarbu, kad Kolinsas būtų supratęs ką norėjo pasakyti nelaimingasis atmušėjas.
Vėjo gausmas ūžė berniuko ausyse, pečių raumenys virpėjo nuo įtampos, kraujas tvinkčiojo smilkiniuose - Kajus ignoravo visa kas tik galėjo jį išmušti iš vėžių. Noros ir muštuko taškeliai artėjo, ir tada dar vienas kamuolys pasirodė daug anksčiau, nei švilpis tikėjosi.
Akimirkai sutriko, supanikavo, nesugebėsiąs sulėtinti šluotos. Kvaily tu!- pats suriko ant savęs kapitonas, pasibudindamas iš nelyginant kokio transo.
-Kad tave hipogrifas nutrenktų, Skylar!- suriko atgal atmušėjai iš pykčio,- Pati ir judinkis!
Netikėtai blokštas pakilo, Skylar muštukas sudundėjo ir švilpis atsilošė nuo atmušimo jėgos.
[Atmušimas lenkiančio muštuko į Norą 3;6]
-
Vertikaliai kilti ant šluotos į dangaus mėlio laukus nėra taip ir paprasta. Reikia būtų stipriai įsikibus į šluotkotį, nes tik pasileisk ir iškart vėjas nusitemps žemyn. Antra, skristi nematant kur, nes saulė akinančiai šviečia į akis, irgi nėra privalumas. Gali nuskristi į visai kitą kvidičo aikštės galą arba kliudyti saviškį, kuris jau beveik yra sugavęs aukso šmaukšta. Tikra katastrofa. Tokiu atveju visa Varno Nago komanda prakeiktų Eleiziją. Žinoma, kiti koledžai sukurtų jai net atskirą religiją - Eleizijonybę. Melstųsi jai prieš kiekvienas kvidičo rungtynes. Gal net Eleizijonybė išplisti po visą burtininkų ir raganų pasaulį. Ot būtų įdomu.
Štai ir kritlis. Odinis kamuolys lėkė tiesiai į lankus. Elė jau net išsigando, viduje klykė kaip vilkė tamsią naktį, bet kritlis, nepasiekęs lankų, vėl smuko žemyn. Roana metė jį per silpnai. Žinoma, tai varniukę privertė šyptelti - pakilo vienas lūpų kamputis. Nuostabu. Kamuolys dabar neutralioje zonoje. Puiki proga Sebukui ir Vintei. Varnė jau gręžėsi ir ketino akimis surasti nors vieną iš įvardintų varnių, tačiau tuo pat metu Vintė praskrido prie pat Elytės ir pastvėrė Roanos silpnai sviestą kamuolį.
- Šaunuolė, Vinte. Lauk iš manęs šilto apkabinimo po šio chaoso - kvidičo rungtynių.
Pagyrusi taip pat mėlynais marškinėliais pasipuošusią komandos draugę, varniukė stipriau spustelėjo savąją šluotą ir pradėjo skristi link Sebastiano. Pastarasis jai patiko viena savo savybe - jam taip pat nepatiko Roana. Na, bent Elytei jai taip atrodė. Tad išgirdusi, kaip jis šaiposi iš švilpės, priskrido prie pat jo ir dešinia ranka suvėlė tuos jo plaukus. Žavingai mirktelėjo ir prabilo, kaip kokia vyresnioji sesuo:
- Sebuk, juk negalima tyčiotis iš kitų. Ji juk nekalta, kad gimė ne po ta žvaigžde, kuri dalino jėgą ir sumanumą. Daugiau taip nedaryk, nes teks man duoti tau beržinės košės, - nutilo ir nusišypsojo akinančia šypsena. - O dabar skrisk padėti Vintei, varniuk.
Akimis susitikusi Roanos žvilgsnį, Eleizija Stigler persibraukė savo tankius plaukus ir caktelėjo liežuviu:
- Oi tas šiuolaikinis jaunimas šiais laikais, tiesa? Reikia ir reikia auklėti. Net pasidarė gėda už tokį varniaus elgesį. Norėčiau atsiprašyti už Sebastianą, - greitai apsuko aplink ją ratą ir nudūmė saugoti savo lankus. - Tačiau už tiesą nereikia atsiprašyti, - dar spėjo iškišti liežuvį.
Grįžusi prie savo saugomų trijų objektų, nedrąsiai prisilietė prie vieno iš jų. Atrodė tvirtas, lyg galėtų stovėti čia amžių amžius, tačiau juk visi žino, kad tai pats didžiausias melas. Niekas nėra amžinas. Viską galima sugriauti vienu ar keliais mostais. Štai kokią galią žmogus turi savo kūne - chaosą, kuris gali akimirksniu viską sunaikinti, sudeginti. Toks gyvenimas.
Tik spėjo išgyventi to prakeikto Kajaus paleisto muštuko smūgį, tas švilpis vėl ketino kartoti veiksmą. Rimtai? Nejau taip patinka išdykauti su likimu ir leisti blogus kamuolius į vargšes mergaites? Oi, blogas švilpis, blogas. Dievulis nubaus tave, o pragare galėsi šokinėti kartu su velniais, neklaužada. Paragino savo skraidančią šluotą ir vėl pasileido su dūmeliu link komandos vilties - Noros. Nors muštukas ir skaudžiai trenkia, bet juk vilioja būti vadinama ta mergaite, kuri padėjo laimėti rungtynes.
[Bandymas uždengti komandos draugę Norą stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 3; 5]
-
RPG vertinimas
Vintė Adamson: 10
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 9
Keitas Kolinsas: 9
Beatrice Mae Peck: 10
Nora Kühnemund: 9
Skylar Rivers: 10
Kajus Arno Wintersas: 9
Eleizija Stigler: 9
Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)
Sebastianas Azrielis Herondeilas [6] - Vintė Adamson [5] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Sebastianui Azrieliui Herondeilui.
Nora Kühnemund [6] - Beatrice Mae Peck [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Skylar Rivers [5] - Kajus Arno Wintersas [4] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Skylar Rivers.
Kajus Arno Wintersas [4] - Nora Kühnemund [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Eleizija Stigler [7] - Kajus Arno Wintersas [4] = KS [3] = 3 papildomi kauliuko ridenimai Eleizijai Stigler.
Komandinis koeficientų palyginimas
Varno Nagas [2,5] - Švilpynė [1,5] = KKS [1,0] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Varno Nago komandai.
Kauliuko rezultatas
Vintė Adamson: 1; 6; 4
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 2; 6; 1
Keitas Kolinsas: -
Beatrice Mae Peck: 2; 2
Nora Kühnemund: 3; 1
Skylar Rivers: 4; 4; 4; 3
Kajus Arno Wintersas: 6
Eleizija Stigler: 2; 5; 6; 6; 2
Vintė Adamson sėkmingai perduoda kritlį Sebastianui Azrieliui Herondeilui.
Sebastianas Azrielis Herondeilas sugauna kritlį.
Keitas Kolinsas neatlieka veiksmų.
Beatrice Mae Peck nepastebi aukso šmaukšto.
Nora Kühnemund pastebi aukso šmaukštą.
Skylar Rivers atmuša muštuką į Kajų Arno Wintersą.
Kajus Arno Wintersas nukreipia muštuką nuo savęs į Norą Kühnemund.
Eleizija Stigler užstoja Norą Kühnemund nuo muštuko.
Kvidičo rungtynės tęsiamos
Kritlis pas Sebastianą Azrielį Herondeilą.
Eleizija Stigler gali būti pamušta muštuko dar 2 kartus.
Rezultatas: Varno Nagas 10 - 0 Švilpynė.
-
Ji lėtai skraidė aplinkui, jau beveik praradusi viltį rasti tą nelemtą šmaukštą. Net nesitikėjo dar jį šiandien pamatysianti, nekalbant jau apie pagavimą: mažai trūko ir amžinai pozityvi ir gerai nusiteikusi mergaitė būtų praradusi pati save ir papuolusi į gilų liūdesio ežerą.
Tiesa, reikėjo susirūpinti ir muštuku, nes štai vienas iš jų jau lėkė tiesiai į ją. Nelemtas švilpių atmušėjas, negi jo mama nemokė, kad negražu mušti (net ir netiesiogiai) mergaites? Tačiau, kur buvus, kur nebuvus, jos gelbėti ir vėl puolė Eleizija – varniukų šaunioji gynėja vėl perėmė ant savęs visą smūgį, kad tik mažoji nenukentėtų. Gražu iš jos pusės, tačiau Nora nenorėjo būti kalta, jei Elytė patektų į ligoninę nuo tų visų gelbėjimų. O kol kas viskas rutuliojosi taip, kad atrodė, jog to bus neišvengta. Kaip ji tada pažiūrės Elei – savo draugei – į akis?
Be to, mama mokė visada padėkoti. Nesvarbu, ar už skanius pietus, ar už paskolintą tušinuką – nekalbant jau apie išgelbėjimą; o šiandien Elė buvo jos asmeninis Jėzus. Tikėkimės, jai nereikės laukti mirties, kad prisikeltų naujam gyvenimui.
Tad kapitonė puolė prie jos ir, savo pačios nuostabai, vis kažkaip išsėdėdama ant šluotos, apkabino vyresnėlę.
– Ačiū, ačiū tau labai! Ar stipriai susižeidei? Vaje, tu tuoj ką nors sulaužysi! Vargšelė, visa mėlynuota būsi! – rimtai susikrimtusi žvelgė į komandos draugę.
Žinant Norą, būtų dar ilgai taip kalbėjusi, dėkojusi ir atsiprašinėjusi, kad ji pati vis nežiūri į šonus ir nė nepagalvoja, kad pati galėtų bandyti išvengti smūgio. Žinot, nesunku – truputį pasilenki, pasislenki šonan, nusileidi ir jis jau lekia toliau. Pageidautina, nutrenkiant kokį borsuką pakeliui. Ji tiesiog degė noru išsakyti viską, ką juto, tačiau kažkur toliau už Elės, visai virš jos peties, pastebėjo kažką suplasnojant. Tokiu laiku drugelių nebebuvo, tad tai turėjo būti šmaukštas!
– Atsiprašau, man reikia lėk- – dar spėjo šūktelėti varnanagių gynėjai ir nudūmė paskui sparnuotį; paskutinius garsus nusinešė vėjas.
Iš tiesų, jai nepasivaideno: tai buvo aukso šmaukštas. Dabar laukė antroji užduoties dalis, greičiausiai ne ką lengvesnė už pirmąją. Laukia ilgas katės ir pelės žaidimas su skraidančiu kamuoliu. Smagu, nieko nepasakysi; ypač tada, kai mažoji kapitonė jau buvo pervargusi: tiek fiziškai, tiek emociškai.
Liūdna, tačiau ji buvo teisi. Bandė vis pagreitinti šluotą ir, nors skrido tikrai labai greitai (ar kvidiče baudžia už greičio viršijimą?), visgi sparnuotis buvo už ją greitesnis. Ir mažesnis – jis palįsdavo tai tarp kitų žaidėjų kojų, tai po stogeliais, dengiančiais arenos kraštuose išsidėsčiusius bokštelius, tai dar kur. Tačiau šįsyk mažoji negalėjo leisti sau pamesti jį iš akių; ne tada, kai jis taip arti, bene ištiestos rankos atstumu.
Žinoma, tai perdėjimas: ji vis skrido ištiesusi dešiniąją, bet reikėtų dar bent jau tokio pat ilgio jos rankai, kad pasiektų kamuoliuką, ne ką didesnį už graikinį riešutą. Gaudynės iš tiesų priminė žiobarišką „Tomo ir Džerio“ filmuką: ji buvo katinas, bandąs pagauti pelę, kuri, ne tik jo vis išvengia, tačiau pakeliui sugeba dar ir gerokai pagadinti jai gyvenimą. Viskas baigėsi tuo, kad Noros šluota atsitrenkė į apsaugas ir gaudytoja bene nugriuvo. Apsiėjo su rankos sumušimu, bet trūko labai mažai, kad būtų amžiams atsisveikinusi su savo naujutėle šluota: ir taip ji neteko poros virbų.
Visa laimė, kad tokių žaidynių metu ji vis dar nepametė šmaukšto iš akių. Neturėdama geresnių minčių, nutarė tiesiog vytis jį tol, kol mažas išdykėlis neatsidurs jos delne.
[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 4]
-
Šiltas gaivaus vėjo gūsis atvėsino prakaituotą veidą, primindamas apie vasaros gale paliktus namus pietų Anglijos pakrantėje. Nepaisant šalto vandens ir skaudžiai į pėdas badančių akmenukų paplūdimyje, mergina šią akimirką kaip niekad norėjo išlaisvinti savo pavargusias kojas iš apsaugų ir kvidičui skirtos aprangos pančių. Deja, septynioliktų metų siekiančiai merginai teko tenkintis savęs nevaldančiais emocingais žaidėjais, triukšmu, ir žaidėjų elgesį hiperbolizuotai atspindinčiais sirgaliais, atrodo, greit sunaikinsiančiais šias metų metus galėjusias išstovėti tribūnas. Audringa reakcija suprantama - muštukas dar kartą gavo galimybę pasimėgauti atsitrenkdamas į Varno Nago gynėją, o tuo neabejotinai džiaugėsi visi, šiandien besididžiuojantys vilkėdami Švilpynės spalvomis. Pačiai Beatrice dėl to malonumo per daugiausia nebuvo - aukso šmaukštas vis dar paslaptingai suko ratus danguje, o Varno Nagas šansų jį pagauti neprarado nė per nago juodymą.
Lengva buvo skraidyti ir tikėti, kad visas pasaulis sukasi apie šias rungtynes, svarbiausia buvo būti čia ir dabar. Nė iš tolo – netikras susireikšminimas sugebėjo užtemdyti visų mintis. Kažin ar bent vienas iš šioje aikštėje esančiųjų po septynerių metų Hogvartse nusprestų pasukti kvidičo link. Smagi pramoga, leidžianti nuskristi tolyn nuo egzistuojančių problemų bei atitolinanti pačios šeštakursės nerimą dėl ateities planų kitais metais uždarius pilies duris Londono gyvenimas visiškai jos netraukė, netgi baisėjosi juo, o tai iškart nukirto daugumos galimų profesijų galimybes. Patogaus gyvenimo privalumas - visai neprieštarautų užsidaryti viename iš tėvams priklausančių dvarų, atokiai nuo triukšmo ir mėgautis sava egzistencija karts nuo karto leisdama sau pakeliauti. Dėl pinigų iš ties nereikėjo jai rūpintis, tačiau rasti ką prasmingo nuveikti per nemenką kiekį likusių metų – štai kur slypėjo dilema. Niekas neužjautė jų, idealistų, norinčių veikti kažką kitokio! Kaip lengva būti neturtingu, kai tavo tikslas tėra rasti bet kokį apmokamą darbą, kurio dėka galėtum prasimaitinti, ir štai, gyvenimo kryžkelės net nebūta.
Saulei spiginant kaip reta, šeštakursė prisimerkė bandydama sekti veiksmus aikštėje, o kur kas labiau – užtikti medžiojamo šmaukšto pėdsakus. Pasitaisiusi šalmą, kuris vargiai apsaugotų nuo gero smegenų sukrėtimo (jis tebuvo skirtas suteikti apgaulingą komforto ir saugumo jausmą), mergina suko ratus aplink aikštę iki kol akies krašteliu išvydo varnanagių kapitonę, greit skriejančią Beatrice akimis nematomo (bet labai lengvai nuspėjamo) objekto link. Jau buvo spėjusi apsigauti sekdama Norą, tačiau laikydama atstumą, Beatrice tvirtai abiejomis rankomis įsikibusi į šluotos kotą, it kaip į smaugiamo padaro (žmogaus?) kaklą, skriejo paskui oponentę nenorėdama netyčiomis tapti mėlynųjų gaudytojos sumanumo auka. Kažin, ar buvo kas nors sėkmingai bandęs laimėti kvidičo rungtynes panaudojęs ‘Accio šmaukštą’?
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 6 ]
-
Kajus staigiai kryptelėjo su šluota dešinėn ir nukūrė pirmyn, palikdamas sau už nugaros nukentėjusią Eleiziją- jo taikliai paleistas muštukas antrą sykį per kvidičo rungtynes su visa jėga rėžėsi į ją- varnanagių gynėją.
Eleizijai, kaip ir Keitui neitin sekėsi - jie vien tik tapdavo patrankų mėsa, pfu, muštukų mėsa, kai atmušėjai nuspręsdavo vėl pasitrankyti savo kamuoliais ir blokštais.
Švilpynės sirgliai ūžė iš džiaugsmo, dar ilgai nenutildami, iki kol greitai užsičiaupė lig kažkas jiems pripylė vandens į burnas. Kajus išplėtė akis iš nuostabos. Žmonės, kas čia vyksta? Oi, oi, oi... ne, negali būti...- ir iš karto atsisuko. Jo tamsios akys išvydo Norą, lekiančią it akis išdegusią, ir Beatricę, per atstumą sekančią savo priešininkę. Kajaus blokštas nusviro ir berniukas nužvelgė gaudytojas nelaimingu šunyčio žvilgsniu.
Ak, jūs velniai.
Gaudytojos priminė dvi vikrias, lanksčias kates, besivijančias geltoną lazerio taškelį, kuris kažkokiu stebuklu atsirasdavo ant sienų ir lubų, šiuo metu - prasmegdavo šiltuose saulės spinduliuose. Keistas palyginimas kvidičui.
Negi Nora pastebėjo aukso šmaukštą? O Beatrice? Ne? Taip? Ne? Kajui nuo šių klausimų pasidarė bloga. Jei Eleizija nebūtų pasimaišusi, jis būtų taikliai pataikęs į Varno Nago gaudytoją ir dabar ji negaudytų auksinio skraiduolio, kainuojančio pergalę ar pralaimėjimą.
Tai suprasdamas Kajus, išpiltas šalto prakaito, stebėjo gaudytojų lenktynes, o su kiekvienu jo nervu grojo Nerimas Iš Didžiosios Raidės.
Tai jo klaida, tai jo klaida, tai jo klaida, tai jo klaida - vien tik tai skambėjo trečiakursio galvoje. Berniukas tirtėjo, apmaudas smaugė jam gerklę.
Nurimk. Tegul. Tebunie. Aš sutinku. Tegul Nora gaudo. Tegul gaudo, bet tada tau būtinai reikia apsaugoti Beatrice Mae Peck. Bet kokia kaina.- rudaplaukis giliai įkvėpė, tvardydamasis nepatrūkti ant visos kvidičo aikštės. Ramiai, dar niekas nemirė. Keitas dar ant šluotos, Roana gyva, Bea ieško šmaukšto. Tai tik mažytis aukso šmaukštas, kuris groja mūsų visais nervais. Tau dėl jo nereikia sukti galvos. Tavo darbas- apsaugoti Bea,- aukštas, plonas, bandantis išlikti ramus vidinis balselis ramino Kajų. Ramiai. Pagreitink šluotą, suimk stipriai blokštą ir pasileisk jos ginti, susirask, kur yra muštukai ir Skylar.
Kajus jau neberėkė nė per kokį atstumą atgal ant savo varžovės. Jis tik tylėdamas nušvilpė pas šešiolikmetę bendrakoledžę, stipriau gniauždamas delne savo blokštą, lyg jame būtų įkalintos gyvybės, dvasios ar balažin kas, kas leis apginti Švilpynės koledžo narius.
Kapitonas akimis susirado savo komandos narius - pasitikslinęs kur likusieji yra (tą akimirką prisiminė, kad tarp sirgalių gali būti ir jų antroji puolėja Olivia), arčiau prisiartino prie šeštakursės.
Saulė kaip pašėlusi žlibino į akis, akių vokai vos spėjo dirbti, prakaitas žliaugė kaip Niagaros krioklys, o nuovargis sunkė paskutinias kantrybės ir jėgos dalelytes.
Turbūt profesonalai kvidičininkai tik pasijuoktų iš jų mokinių vargo, sakydami, kad jiems tenka tai kęsti iki pat karjeros pabaigos. Paplekšnotų per nugarą ir su šypsenomis palinkėtų sėkmės ir stiprybės.
Kajus sukando dantis ir padaręs mažą puslankį, atsitraukė nuo Bea, bet toliau ją vijosi ir žvalgėsi už nugaros, sekdamas visus Skylar judesius ir veiksmus.
Tu tik prisiartink.
Ir tada...
Kajus staigiai metėsi prie muštuko, užsimojo blokštu ir pasiuntė skaudų kamuolį į neapkenčiamą Skylar.
[Atmušimas į Skylar 5;6]
-
Vaikinas žinojo, kad sugebės pagauti kritlį. Juk jis, derėjo pripažinti ne tik jam pačiam, bet ir visiems čia susirinkusiems, buvo vienas geriausių žaidėjų šiose rungtynėse. Anksčiau taip nesakė, bet dabar galima taip teigti. Tiesa, Vintė, toji mergiotė, kurią žaidimo pradžioje Sebastianas Azrielis laikė visiška nevėkšla ir nevykėle, pasirodė esanti visai nebloga žaidėja. Varno Nago puolėjai trūko tik daugiau pasitikėjimo savimi, kiek drąsos ir bent truputėlį daugiau koordinacijos. Nes skrido taip, kad atrodė, jog bet kuriuo metu gali nusiversti nuo šluotos. Tačiau tomis akimirkomis, kai ji lėkdavo paimti pamuolio, galėjai pamanyti, kad trečiakursė atstovauja šalies rinktinę.
Kritlis skrido link jo lyg sulėtintas. Sebastianas Azrielis stipriau ištiesė rankas ir kiek pasisukęs į dešinę pusę sugriebė kamuolį. Šis dunkstelėjo į vaikino krūtinę.
- Puiku, Vinte!- sušuko mergaitės pusėn. Ketvirtakursis suprato, kad jai tikrai reikia padrąsinimo. Nepakenks pakartoti panašių žodžių bent dar kelis kartus. Sebastianas būtų norėjęs ir pats gauti drąsinančių žodžių. Nekalbėkime apie šias rungtynes. Dabar pasitikėjimo jam netrūko. Bet šiaip, anksčiau. Kai dar buvo pirmakursis arba dar gilioje vaikystėje. Gaila, ne visiems pasiseka. Tačiau dabar nebuvo laiko savęs gailėjimui. Kritlis varniukų puolėjo rankose. Reikia tik pakartoti tą patį, ką padarė pirmą kartą ir jei viskas pasiseks, galbūt vaikinui pavyks gauti dar dešimtį taškų savo atstovaujamui koledžui. Laikydamas kritlį glėbyje, jis stipriau užgulė šluotą ir ši, nuostabiai paklusdama, pradėjo lėkti norima kryptim. Ausyse vėl pasigirdo tas malonus vėjo gūsis pranešantis apie šluotos išvystomą greitį. Sebastianas Azrielis jau pradėjo prie jo priprasti. Iš tiesų, tas garsas netgi pradėjo ketvirtakursiui labai patikti.
Varno Nago puolėjas skriedamas atsisuko per petį norėdamas pamatyti kuo šiuo metu užsiiminėja švilpių puolėja. Gal nusprendė paieškoti šmaukšto? Mergiotei kol kas sėkmingai sekėsi ignoruoti aplink vykstantį žaidimą. Negi geltonai pasidabinusi puolėja nebandys perimti kamuolio Sebastianui Azrieliui Herondeilui iš rankų? Nors, tikriausiai suvokė, kad net norėdama sunkiai jį pavytų. O gal greičiau įsitikino praktiškai, nes kažin ar kažkoks nušvitimas savarankiškai aplanko jos smegenėles. Nebent retkarčiais. Štai ir dabar jos niekur nesimatė. O gal Sebastianas Azrielis tiesiog nepastebėjo. Ne tas jam labiausiai dabar rūpėjo. Jis skriete skriejo link lankų. Kritlį vis stipriau spaudė rankoje. Į kurį lanką varnų ketvirtakursiui paleisti kamuolį. Dešinįjį,- vėl pasigirdo tylus minčių balselis. Sebastianas net tiksliai nežinojo kas jam pasako į kurį lanką mesti ir kam priklauso tas balsas. Tikriausiai reiškiasi nuojauta. Juk aną kartą, paklausius balselio, jam pasisekė. Taigi derėtų paklausyti jo dar kartą?
Vaikinas vis artėjo prie lankų. Akimis sekė švilpių gynėją. Lankai vis artėjo. Vis artėjo. Kai jau atrodė, kad Sebastianas taip ir praskries pro lankus su kritliu rankoje, paskutinę akimirką vaikinas užsimojo ir paleido kritlį tiesiai į dešinįjį lanką, tikėdamasis, kad pataikė, o geltonasis gynėjas nesugebės kamuolio atmušti.
[Metimas po perdavimo: 1, 2, 5]
-
Keitas jau įsivaizdavo šiltus gėrimus, jaukiose ir šilumos kupinose “Trijose Šluotose” už lango žnaibant šaltiems rudens pirštams. Tiesą sakant tai šiuo metu skambėjo nuostabiai. Vis dėl to realybė smarkiai skyrėsi nuo svajų ir nori nenori reikėjo pripažinti, kad iki linksmo ir jaukaus pasisedėjimo dar laukia visos kvidičo rungtynės.
Vaikinukas nuskrisdamas linktelėjo Kajui, parodydamas, kad net su atitrankyta smegenine atmušėjo nurodymus dar suprato. Du kartus buvo nuvanotas muštuko, tad puikiausiai susiprotėjo, kai laikas buvo tiesiog užsiimti vieninteliu savo darbu-ginti lankus, kurių link jau veržėsi varnių puolėjai. Nors jo titulas ir buvo gynėjas, bet tai nereiškė, kad jis turėjo lyg po kokia peilio geležte, pulti po kiekvienu kažkokios žilai blondės varnės paleistu muštuku. Viską jis labiau darė iš instinkto ir su kiek jo pasitikėjimą savimi žeminančia žinia, kad gaudytoja tikrai svarbesnė šiame žaidime negu jis.
Galva buvo tuščia, tarsi kokia tvarkinga moterėlė būtų prašlavusi, nublizginusi ir dar nupoliravusi viską iki to, kad ten liko tik baltuma. Visos protingesnės mintys ar sprendimai ką tokioje situacijoje reiktų daryti, į tas baltas sienas atsimušė, nors tu ką, o vaikino galvoje liko tik kažkokia kvaila daina iš žiobariškos gumos reklamos.
Mėtinė guma, mėtinė guma, o velnias, mano suknista galva-pats pagal save prikurdamas žodžius atsipūtęs niūniavo Keitas.
Švilpių pergalė, tarsi sraunios upės vanduo ar gliti gyvatė, tiesiogine to žodžio prasme slydo jiems tiesiai iš pirštiniuotų rankų tokiu lygiu, kad Kolinsas jau galvojo, jog geriausia bus tiesiog mesti blokštą, šalmą, apsaugas ir nieko nebedaryti. Jautėsi, kaip tas vakar dieną matytas voriukas, kurį pats Kolinsas pavertė balute, ištrėkšdamas ant sienos, tik, kad Keitą trėškė, ne Kerėjimo vadovėlis, o visa ant jo užkrauta atsakomybė ir našta.
Planas nukristi ant žolės nebeatrodė toks nelogiškas.
Tik štai, jo lankų link skrido varnius. TAIKĖSI Į JO LANKUS. Ne kokio kito gynėjo, ne Kajaus, ne Roanos ir ne Bea, o jo. Tai buvo šio garbaniaus užduotis ir visai nesvarbu ar motyvacija jo motyvacija yra tokia pat mirusi, kaip pelė spąstuose ar ne, bet dėl komandos jis pasistengs ir įrodys, kad ne gražiu veideliu ar puolimo po negailestingais muštukais savo vietą kvidičo komandoje užsitarnavo.
Tereikia susikaupti. Susiliek su žaidimu, Keitai. Nieko aplink nėra. Tik tu, tavo blokštas ir kamuolys. Nuo tavęs priklauso ar tas kamuolys pasieks lankus ar ne, ir po velnių, būtų gerai, jei tu tą kamuolį iš visų jėgų nutėkštum į kitą stadiono galą, kad net tie varniai nesugebėtų jo pasiimti
Su paskutine menkute, veikiau visai gęstantį laužą, nei ugnį primenančia kibirkštėle degančia garbaniaus viduje jis kojomis suspaudė šluotą, abiejomis nuvargintomis rankomis iš visų kūne likusių jėgų likučio užsimojo didžiuliu blokštu ir tėškė jį į kritlį, beveik įsivaizduodamas, kad vietoj kamuolio gražina kokio varnakojo glušiaus veidą ta lazda. Išgirdo, kad tiek švilpių, tiek varnių palaikymo komandos tarsi viena didžiulė banga sušnypštė laukdama ar varniams pavyks įgauti dar didesnį pranašumą ar ne. To jaudulio, purtančio visą kūną ir verčiančio širdį plakti, lyg užsikirtusį, tuoj sprogsiantį aparatą, jis ištverti nesugebėjo, tad tarsi vėl būtų sugrįžęs į vaikystę, Keitas pasijutęs it bailus penkiametis, smarkiai smarkiai užmerkė akis, beveik tikėdamas, kad taip stadionas ir visos jame tvyrančios bėdos išnyks ir, kad jo atliktas veiksmas nelems varnių persvaros.
[Metimo blokavimas atmušant kritlį 1;3;5]
-
Aršus vėjas plaikstė pasileidusius merginos plaukus į visas puses, apšalusiais pirštais draskė skruostų odą, priversdamas pastaruosius paraudonuoti. Oi tas vėjas niekadėjas. Tikras jis išdykėlis. Net didesnis už Niką. O pastarasis tikrai ne prastas toje srityje. Tik jis moka taip prisiliesti prie Elytės, pabučiuoti ją. Ar tik Nikui neatsirado konkurentas? Vėjas taip pat aršiai draskėsi dėl jos.
Varnė gniaužė šluotos kotą visomis jėgomis. Kažkaip tikėjosi, kad tai privers pastarąją skrieti kur kas greičiau nei ji tai darė dabar. Žinoma, tai juk buvo tik skraidanti šluota. Ji neįdės daugiau pastangų, kad gebėtų skrieti žymiai greičiau. Ji juk negyva. Ji negali aukoti paskutinių energijos santaupų. Po paraliais, tai neįmanoma. Fiziškai neįmanoma. Nebent jos šluota yra transfigūracijos kerais apkerėtas žmogus. Tada gal ir galėtų, bet ir tai klausimas.
Nora buvo jau visai arti, tik už kelių metrų. Dar šiek tiek ir Eleizija, Varno Nago komandos gynėja, dar kartelį išgelbės gaudytoją. Reikia dar truputėlį priartėti ir... Varnė jau spaudė paskutines sultis, o gal ir vyną iš tos vargšelės šluotelės, tačiau juk reikia aukotis. Vynas... Pastarasis vienam žmogui ypač patiktų.
Jau galėjo paliesti taip pat mėlynais marškinėliais pasidabinusią komandos gaudytoją - Norą. Šaunu. Švelniai stumtelėjo ją įspėdama ir pasitiko savo seną, gerą draugą. Muštukas gan stipriai "pakuteno" tamsių, vėjo sušiauštų plaukų kupeta pasidabinusios Varno Nago komandos gynėjos pilvą. Smogė tas odinis prakeiktas kamuolys taip stipriai, kad puolėja žagtelėjo ir prarado kvapą. Rimtai. Kokias geras trisdešimt šešias sekundes, kai buvo įsikibusi į Franko atiduotą magišką šluotą, buvo pamiršusi, kaip reikia padoriai kvėpuoti. Pala... Ką? Franko jaunėlė sesuo dabar kabojo stipriai įsitvėrusi šluotos? Taip, gerai perskaitėte. Kajaus paleistas muštukas taip trinktelėjo, kad gynėja, kuriai pastaruoju metu tenka vis ginti ir kiek labiau judančius objektus nei lankus, didžiai iškilusius aikštės pakraštyje, neišlaikė pusiausvyros ir virstelėjo pernelyg į kairį šoną. Gerai, kad dar spėjo rankomis apglėbti savo šluotą, nes jau būtų akinančia poza prisitrėškusi prie rudeninės žemelės. Ot būtų geras reginys. Elė su kreivomis galūnėmis išsitiesusi ant žolės. Tikriausiai net atsirastų pirmuose "Magiškos plunksnos" puslapiuose.
Nenorėdama nors dar sekundę taip nepatogiai kaboti ore, kai visi iš tribūnų turi puikią progą nužiūrinėti jos moteriškus apvalumus, kurie yra labai ryškūs, bet aptemptos kelnės dar labiau juos parodo... Nuostabu. Kad tik Nikas nepradėtų šiek tiek panaudoti magijos prieš tuos iškrypėlius. Sukaupusi paskutines jėgas, nors pilvą nežmoniškai maudė, prisitraukė arčiau šluotos ir vėl nerangiai užsikabarojo ant pastarosios. Kelias akimirkas liko prigludusi prie šluotkočio ir giliai kvėpavo.
- Kur aš įsivėliau? Ką aš čia veikiu?
Nusiraminusi, patogiau įsitaisė ir jau ruošėsi skristi šalin, kai netikėtai buvo apglėbta Noros. Pastaroji nuoširdžiai dėkojo jai už išgelbėtą kailį. Išgirdusi pastabą apie savijautą, tik šyptelėjo ir nedrąsiai tetarė:
- Man viskas bus gerai. Jei kas Nikas pagydys bučiniu ar šiltu apsikabinimu, o tu tikrai skrisk.
Palydėjo kapitonę tamsiomis akutėmis ir tyliai sudejavo. Sumušimas buvo išties stiprus. Skausmą kėlė net menkiausias ištartas žodis. Tikrai reiks apsilankyti pas Hogvartso seselę. Gal išrašys kokių nuskausminamųjų ar kokį žolelių tepaliuką. Kas ten žino. Nurijo seiles bei, prilaikydama pilvą, pradėjo skrieti link lankų.
[-]
-
Eilinį kartą muštukas skriejo tiesiai tiesiai į atmušėją, tačiau jis, paskutinę sekundę, vis tiek sugebėjo nukreipti muštuką į Norą. Po galais! Merginai tai kartojosi jau ne pirmą kartą šiandien. Skylar stebėjo sulėtintą Eleizijos bandymą užtverti kelią muštukui toliau skrieti į gaudytoją. Jai pavyko. Antrą kartą būti pamuštai to pačio muštuko neturėtų būti malonu, tad trylikametė susigūžė, tarsi pati jaustų tą skausmą. Rivers vylėsi, jog žaidimas netrukus pasibaigs ir niekam daugiau neteks susižeisti. Apskritai, varnė jau pradėjo jausti jos rankas maudžiant, kojas tirpstant, o galvoje - tonas švino. Jai vis dažniau į galvą lįsdavo mintys apie tai, kokia šilta ir minkšta būna jos lova, ko šiaip nepastebėdavo. Maistas, tirpstantis burnoje, paliekantis gardų poskonį, versdavo varniukę krautis maisto į lėkštes vis daugiau ir daugiau. Skylar giliai atsiduso. Nepaisant visų malonumų, ko labiausiai žydraakė norėjo - laimėti šį žaidimą prieš Švilpynę. Ar ji daug prašė?
Į varniukės pusę pūstelėjo lengvas šiltas vėjelis, kuris šiek tiek suvėlė jos auksinius plaukus. Šioji šiek tiek labiau prisispaudė šalmą sau prie galvos ir vis stebėjo vykstantį žaidimą, prižvelgė saviškius, prižvelgė ir muštuką, į kurį, vargšą, regis, mušė gal milijoną kartų. Netrukus šviesos greičiu prieš akis prašvilpė viena iš varnių, tačiau ji lėkė taip greitai, jog Rivers nespėjo net įžiūrėti, kas ten. Atrodo, vijosi auksinį plunksnuotį. Merginos širdis ėmė daužytis kaip pašėlusi. Negi ten Nora gaudo "šaukštą nenaudėlį šmaukštą"? TĄ šmaukštą? Skylar negalėjo nusėdėti ant šluotos, jai norėjosi skrieti ir padėti jį vytis. Tribūnose girdėjosi varnanagių šūkavimai, visi trokšte troško, jog šmaukštas atsidurtų gaudytojos rankoje. Skylar irgi. Momentu net pamiršo, jog dabar priešininkų komandai paleisti muštuką į Norą būtų pats tas. Ir tada vargšė vėl turėtų ieškoti "šaukšto šmaukšto špaukšto". Galimybės laimėti nukristų nuo 99 iki -150. Varnė patikrino, ar blokštas vietoje, ir ėmė skristi zvimbiančio muštuko link.
Laikas ir vėl sustojo. Rivers, pasižyminti neblogu regėjimu, kažkur tolumoje pamatė mažą figūrėlę, judančią tiesiai į ją. O gal ne į ją, gal tai žmogus, kėsinantis pagrobti muštuką merginai iš rankų. Vilką mini, vilkas čia. Trylikametė ėmė savo šluota vis greičiau ir greičiau skrieti link muštuko. Ji tikėjosi, jog pirmesnė pagrobs tą kamuoliuką. Tačiau, vis artėjant link muštuko, varnė suprato, jog Kajus yra per daug arti jo ir Skylar išsuko iš savo trajektorijos į šoną, savo šluota nupiešdama didžiulį ratą, ir stipriai sugniaužusi blokštą, ruošėsi gynybai.
[Lekiančio muštuko atmušimas į Beatrice: 5, 2]
-
Ir BRAVO! Vėl buvo netaiklus metimas į lankus. Atrodo, puolėjos pozicija merginai visiškai netiko, mat tikrai buvo sunku be jokių papildomų įrankių pataikyti į taikinį. Gal reikėjo eiti į puolėjas? pradėjo svarstyti. Vintei pagriebus kritlį ir perdavus Sebastianui, Roana nebematė prasmės stengtis jo atimti. Geriau apgins vieną iš svarbenių už save komandos narių, pavyzdžiui Kajų arba Beatrice. Matant Keitą, galima buvo pagalvoti jog Amneta ir Kolinsas labiausiai nerimauja del kitų dviejų žmogelių - Beatrices ir Kajaus. Neskaitant Majos (Mae) jiedu kaip tik ir buvo vyriausi komandoje.
Nusisukusi, Ana pradėjo skristi Beatrices link. Suprato, jog dabar taikysis į Beatrice. Tada ir priskrido arčiau jos. Apsižvalgiusi aikštėje gailiai atsiduso.
Šiandien tikrai nebuvo ta - gera diena žaisti kvidičo. Nesvarbu, tegul būtų lietinga, šalta ar net kristų sniegas, tačiau gal kita diena būtų daug sėkmingesnė. O gal sėkmė priklauso nuo šluotų? Ne, tikrai ne nuramino save keturiolikmetė. Juk taip pat sėkmė priklauso ir nuo įgūdžių, motyvacijos bei...čia mintys ir nutrūksta, nes toliau keliauja daug sunkiai pagrindžiamų dalykų. Roana apie tai mąstytų toliau, verstųsi per galvą jei ne tas zvimbimas. Muštukas. Taip ilgai lauktas ir nelauktas. Kiek kartų girdėjo tą zvimbimą? Roana į šį klausimą negalėjo atsakyti, mat atsakymas buvo pamestas prisiminimų, baimių ir vilčių sūkuryje.
Mergina gan gerai (o gal net puikiai) žinojo ką nutrenkti "nori juodasis", o tiksliau žinojo jo auką - Beatricę Mae Peck. Kaip ir anksčiau ji neleis jam net prisiliesti prie gaudytojos. Na jau ne, geriau nutrenk mane, velnio išpera. Apdujusi su migla pripūstomis akimis, gynybos instinktų vedama, kažin kelintą kartą švilpė stojo tarp Skylar atmušiamo muštuko ir Beatricės. Nesvarbu kiek kartų pati nukentės - tačiau aikštėje gaudytoja būtinai turi būti. O Roana... Roana atsigaus ligoninės sparne. Juk nieko tokio, tiesa? Roana greitai, lyg jai kažkas mokėtų visas gyvenimo santaupas (net jei tai būtų varganos kapeikos), įsiterpė tarp atlekiančio muštuko. Trenks, netrenks, o gal visai nepalies? Variantų buvo įvairių, o paprasčiau tariant - variantų buvo begalybė. O dabar... O dabar reikėjo ginti komandos "talismaną". Mergina tekina pasileido ginti jau kiek nutolusios nuo jos Beatrices.
[Bandymas uždengti Beatrice stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 2, 6]
-
RPG vertinimas
Nora Kühnemund: 10
Beatrice Mae Peck: 9
Kajus Arno Wintersas: 9
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 8
Keitas Kolinsas: 9
Eleizija Stigler: 10
Skylar Rivers: 9
Roana Amneta: 9
Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)
Kajus Arno Wintersas [4] - Skylar Rivers [5] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Sebastianas Azrielis Herondeilas [6] - Keitas Kolinsas [5] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Sebastianui Azrieliui Herondeilui.
Skylar Rivers [5] - Beatrice Mae Peck [6] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Roana Amneta [5] - Skylar Rivers [5] = KS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Komandinis koeficientų palyginimas
Varno Nagas [2,0] - Švilpynė [2,0] = KKS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kauliuko rezultatas
Nora Kühnemund: 4; 6
Beatrice Mae Peck: 5
Kajus Arno Wintersas: 2
Sebastianas Azrielis Herondeilas: 6; 5
Keitas Kolinsas: 1
Eleizija Stigler: -
Skylar Rivers: 4
Roana Amneta: 3; 6
Nora Kühnemund sugauna aukso šmaukštą.
Beatrice Mae Peck nepastebi aukso šmaukšto.
Kajus Arno Wintersas netiksliai atmuša muštuką į Skylar Rivers.
Sebastianas Azrielis Herondeilas meta kritlį tiesiai į lankus.
Keitas Kolinsas apgina lankus atmušdamas kritlį nuo jų.
Eleizija Stigler neatlieka veiksmų.
Skylar Rivers atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas praskriejo pro ją.
Roanos Amnetos atliekamas veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja į Beatricę Maę Peck.
Kvidičo rungtynės baigtos
Rezultatas: Varno Nagas 160 - 0 Švilpynė.
Pergalę švenčia Varno Nagas.
-
Mažoji gaudytoja tikrai stengėsi pagauti šmaukštą, tačiau šis nuolat kažkaip pasprukdavo: tai pakildavo aukštyn, tai labiausiai netikėtą akimirką pasukdavo šonan, tai nusileisdavo. Taip buvo ir šįkart. Nora vijosi šmaukštą beveik nemirksėdama, pernelyg bijodama, kad vieno mirksnio užteks ir šis skraiduolis prapuls iš akiračio. Jie skrido arenos viduriu, kai auksuolis staigiai nėrė žemyn, o kapitonė – kaip lengva nuspėti – nusekė jo… na, sparnais. Gi ne pėdomis.
Tačiau šįsyk šmaukštas nenorėjo taip pat staigiai pakilti, jis vis nėrė žemyn ir žemyn, jau beveik liesdamas žolę. Mažoji juto kylančią paniką, taip stipriai spaudė šluotą, kad nagais raižė sau delnų odą. Nesvabu. Dabar svarbus tik šmaukštas, jis jau buvo taip netoli.
Ji skrido pačia pažeme, dar taip mažai liko. Tiesa, kamuoliukas spėjo dar nukristi žemiau ir dabar ritosi žole bene kaip futbolo kamuolys. Nedrąsiai ir labai atsargiai Nora atsigulė ant šluotos, visu vaikišku kūneliu prie jos prisispausdama, kad, esant reikalui, galėtų bet kurį akimirksnį nuleisti kojas ir vėl pakilti aukštyn kaip erelis. Ar varna – nesvarbu.
Penkiolikmetė permetė viršūtinę kūno dalį per šluotkotį. Krūtine juto, kaip ją kutena žolė. Ištiesė ranką ir...
TAIP!! YRA! Ji suspaudė kumščiuką, pagaudama į jį auksinį sparnuotį! Na, kartu su juo išrovė ir porą žolyčių, bet jau nebesvarbu.
Numetusi šluotą kur papuola (kad mama pamatytų, tai jau tokių velnių gautų), iškėlė viršun delną, rodydama visai arena savo trofėjų – pirmąjį sugautą šmaukštą. Pagaliau ji įrodė visiems (ir, pirmiausia, sau) esanti kažko verta.
Tuoj pat puolė prie komandos narių. Mėlynrūbiai puolė glėbesčiuotis, sveikinti viens kitą ir džiūgauti. Dievaži, net Sebastianas atrodė nebe toks, hm, skeptiškas.
Pagaliau Nora jautėsi laiminga.
Tačiau tai tik pati pradžia: jų laukia dar ilgas kelias.
Tiksliau, skrydis – jie gi varnos.