Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Apylinkės => Ežero pakrantė => Temą pradėjo: Sofija Orel Liepos 21, 2017, 01:28:48 pm

Antraštė: Atokus ežero krantas
Parašė: Sofija Orel Liepos 21, 2017, 01:28:48 pm
   Viena iš vietelių, kur intravertai gaudavo mažumėlę pailsėti nuo Hogvartso šurmulio ir kažkokiu būdu vis dar nebuvo susekti įkyrių plepių, driekėsi ant Hogvartso ežero kranto. Tai buvo jauki vieta, įtinkanti net pačiam išrankiausiam ir labiausiai tylos išsiilgusiam hogvartsiečiui.
   Atokusis krantas - normalesnio pavadinimo jis tiesiog neturėjo, mat nebuvo plačiai žinomas - buvo apaugęs minkštomis samanėlėmis ir jaukiomis pievų smilgomis. Jei norėjai, galėjai kokią išsirauti ir, mąstydamas filosofiniais klausimais, kramsnoti jos galą. Taip pat privatumo čia besantiems žmonėms duoti galėjo keli netoliese želiantys krūmai bei medžiai - tanki lapija ir žemos šakos tiko ir uždengti mokslo ir tylos ištroškusįjį, ir jaukiai prisėsti, susiliejant su gamta. Tokioj vietoj galėtum nors ir užmigti.

Pavalgiusi Didžiojoje salėje ir kelis kartus peržiūrėjusi tvarkaraštį Šarlotė panoro susirasti vietelę, kurioje galėtu viena padaryti namų darbus, parašyti keletą laiškų ir padailinti keletą eskizų. Pasidairiusi aplink pilį ir Uždraustojo miško pakraščiuose pirmakursė prisiminė ežerą tyvuliuojantį šiek tiek toliau nuo Hogvartso, tačiau pakankamai arti, kad švilpynukė spėtų grįžti į pamoką. Šarlotė buvo labai pasiilgusi to jausmo kai tiesiog bėgi, bėgi nežinodamas nei kur, nei kada sugrįši. Skuosdama mergaitė visada jausdavosi taip tarytum viskas kas tądien nepasisekė ar ją skaudindavo, visos vienišumo ar liūdesio akimirkos tartum išnykdavo praeities sukuriuose, sakytum ištirpdavo tarp laikrodžio dūžių. Po kelių minučių Šarlotė jau buvo atokiame ežero kampe ir traukėsi iš kuprinės pergamentą, plunksną ir vadovėlius. Viską susidėjusi ant žolės ir dar kartelį apžvelgusi visus daiktus atsigulė ant žemės. Samanos ir pievų smilgos švelniai kuteno veidą ir rankas, kojas švilpynukė įmerkė į vandenį, vanduo buvo ledinis todėl pirmakursė greitai jas ištraukė. Staiga mergaitė pajuto pėdoje skausmą, pasilenkė pažiūrėti į ką užsigavo, tačiau nieko nepamatė. Žvilgtelėjo dar kartą ir atsargiai kyštelėjo ranką į šaltą vandenį. Šarlotė kažką užčiuopė, kažkas primenantis rankenėlę, slidus ir metalinis lietėsi prie jos rankos. Pagauta smalsumo Šarlotė truktelėjo už rankenėlės ir staiga į paviršių iškilo nedidelė medinė dėžutė kurios viduje kažkas barškėjo. Mokinė nieko nelaukdama čiupo dėžutę ir švelniai į ją kaukštelėjo burtų lazdele. Pirmakursė pati nesuprato kodėl manė, kad taip atidarys dėžutę, tik jautė, kad taip reikia ir tiek, bet mergaitė buvo teisi, vos jos lazdelė prilietė medinį dėželės paviršių ši atsivėrė, o iš vidaus išbyrėjo spalvoti akmenėliai su keisčiausiais raižiniais ant šono. Išties Šarlotę tai nuvylė ji tikėjosi ko nors nepaprasto, stebuklingo, bet ko tik ne AKMENŲ. Nors ir nusivylusi švilpynukė ėmė vartyti juos rankose, vėliau dėlioti vieną ant kito tikėdamasi kad kas nors įvyks, galiausiai viskas baigėsi tuo, kad mokinė sudėliojo juos ratu ir netekusi viltie atsisėdo ant žemės. Tačiau tada kažkas įvyko. Akmenėliai ėmė švytėti, o viduryje esantis žemės lopinėlis staiga pasikeitė neatpažįstamai ir vietoj samanų kupstelio atsirado keistas mažas miško modelis kurio viduje lakstė, šliaužiojo ir skraidė keistčiausi sutvėrimai, tokių Šarlotei neteko niekur matyti, knygose nė vienas iš tų gyvųnėlių nebuvo paminėtas ir mokytojai apie juos nepasakojo ,,Tai kokie čia gyvūnai" mąstė mergaitė.
Bet staiga prisiminė, kad iki kerėjimų pamokos liko labai nedaug laiko ir atsargiai paėmė vieną akmenėlį, tačiau tada viskas visi gyvūnai ir augalai staiga išnyko, o Šarlotė net springstanti nuo naujų įspūdžių viską sumetė į kuprinę ir nusprendusi po pamokų susirasti nuošalią vietelę kur galėtu patyrinėti naują radinį nubėgo į pamoką.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Keitas Kolinsas Rugpjūčio 30, 2017, 12:37:14 am
Keitas buvo užsikabinęs ant pečių gitarą. Prieš naujų mokslo metų pradžią jis nutarė dar pasimėgauti vasara ir šiltomis jos naktimis. Nors jau buvo po 12 nakties jis tamsoje kliūdamas už akmenų ir šakų pasiekė tikslą-atokų ežero krantą. Čia nebuvo nieko kas galėtų išgirsti jo grojamas melodijas. Nė vieno žmogaus. Šį kart jis gros ežerui, mėnuliui, žvaigždėms ir medžiams. Vaikinukas tvirčiau susisupo į savo žiobarišką megztinį ir krestelėjo ant žolės atsiremdamas į vieną iš medžių. Keitas nusikabino nuo pečių gitarą ir pasiėmė ją į rankas. Vaikinukas pažvelgė į ežerą ir tada kelis kartus perbraukė gitaros stygas išgaudamas lengvą melodiją. Jis po truputį ėmė niūniuoti ir tada ėmė groti vieną tų savo parašytų dainų, kuri žodžių kol kas dar neturėjo, o gal, kurių jai net nereikėjo.
Keitas pagrojo dar kelias švelnias melodijas ir pajuto, kad darosi šalta. Jo plaukai atsistojo piestu, o pirštai nebeklausė ir jis nebegalėjo pagroti, net paprastos dainiūkštės neužkliūdydamas neteisingos stygos. Keitas nuspręndė, kad pats laikas judėti į pilį. Pagaliau vaikinukas išlaisvino mintis ir išbandė savo naujas dainas. Jis būtinai pasižadėjo grįžti į šią vietą ir atsistojęs pačiupo gitarą ir nuskuodė į pilį.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Erika Rozelyn Rugsėjo 04, 2017, 06:52:31 pm
                                                                                                                                           
                                                                                                                                             
Vieną dieną Odeta nusprendė eiti pasivaikšioti. Ji prisiminė istorijas, kurias vaikystėje jai pasakodavo tėtis. Tarkim viena buvo apie stebuklingą ežerą kuris yra prie Hogvartso. Sakoma, kad jis gali išpildyti tavo didžiausią troškimą. Taigi Odeta norėjo išsiaiškinti ar tai tiesa. Ji niekam nesakė kur eina. Manė, jog jai ji kam nors pasakys, jie pradės iš jos sumanymo juoktis ir visaip šaipytis. Odetai neatrodė jog kiti vaikai tiki šia istorija. Odeta greitu tempu žigiavo iki ežero. Ji tikėjosi jog jos svajonė išsipildys. Mergaitė svajojo, kad vieną dieną ras amuletą, kurį prieš išeidama jai paliko močiutė. Mat jos šeima kraustydamasi į kitus namus jį pametė. Mergaitė ištisas dienas jo ieškojo bet jo nerado. Na, mergaitė atėjo. Ji atsiklaupė ir pasilenkė arčiau vendens norėdama jį paliesti. Ji tyliai sušnabždėjo savo norą. Bet nieko nenutiko. Ji luktelėjo ilgiau. Bet... Mergaitė atsistojo ir ėjo atgal į mokyklą. Ji buvo nusivylusi. Juk ji visalaik tvirtai tikėjo. O dabar... Ji gryžo į kambarį. Kas čia dabar? Šis klausimas jai kilo iškart priėjus prie jos lovos. Ant jos gulėjo prastu poperiumi apviniotas siuntinukas. Ji jį paėmė į rankas. Ant siuntinio buvo prikabintas lapelis su užrašu: Odetai nuo jos tėvų. Ji atplešė dovaną ir tada... Negi... Ji negalėjo patikėti savo akimis. Ežeras išpildė jos norą!                                                                                                             
                                                                                                                                                 
                                                                                                                                             
                                                                                                                                             
                                                                                                                                               
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Hayato Shinohara Gruodžio 10, 2017, 02:52:19 pm
   Atėjo žiema, beveik įpusėjo gruodis, kad ir kokia pliurzingas ir balotas, nė kruopelės išlikusio sniego ar ledo gabalėlio... Teks Kalėdų seniui ne roges, o vežimą kinkyt elniais. Buvo pašalę, o saulė slėpėsi už debesų, kaip koks karo tarnybos vengiantis šauktinis (kita vertus, panašiai dabar ir buvo. Saulė, atrodo, neketino kovot su žiema. Čia šiuo momentu prilygtų turbūt Lietuvos kovai akis į akį su kokia Rusija). Taigi, kai toji purvynė sušąla ir pasidaro kieta, pasidaro visai smagu ja vaikščioti, ir batai nesusigadina. Na, vaikščioti visgi šalta, bet jeigu nebijai šalto vėjo ir galimų pūgų...
   Na, o vienas švilpis, žinomas kaip Švedas (mat iš Švedijos buvo atsikėlęs į Angliją mokytis), šalčio nebijojo. Nė kiek nekeista, turint minty jo kilmę ir turbūt jau kraujyje ir genuose esantį šalčio toleravimą. Taenralis greitu žingsniu žygiavo ežero pakrante, užantyje nešėsi gerą krūvą kažkokių keistų įtaisų. Karts nuo karto berniukas sustodavo, apsidairydavo lyg vogčiomis, nužvelgdavo vieną ar kitą ežero tiltelį, valtį ar kyšulį, ir žygiuodavo toliau. Galų gale prižygiavo vieną vietą, šiek tiek aukštesnį ir statesnį ežero krantą. Vaikis gerai jį apžiūrėjo, įsitikino, kad šis nenugarmės į ežerą kaip bokšto akmuo, paplautas bangos, kaip gerbiamas Maironis tada pasakojo.  Tuomet Faamsurjad'as atsargiai susidėliojo viską ant sušalusios, nejudančios žolės ir atsiduso. Pastatė vieną strypą, tada kitą, tada dar kitą, paskui jas sujungė - išėjo ilgakojis stalelis mažu paviršiumi kažkam pasidėti. Švedas berniukas papūtė sau į rankas ir jas patrynė - visgi buvo vėsoka.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Hope Džein Shilck Gruodžio 10, 2017, 03:08:28 pm
Blondinukė, kuri ekperimentuodama šiek tiek leido sau plaukus kiek papuošti mėlyna spalva patraukė iš pilies ežero link . Negalėjimas susikaupti bendrajame kambaryje ją tiesiog žudė . Hope norėjo tiesiog tos ramybės , kurią taip dažnai pajusdavo išėjusi pasivaikščioti naktimis aplink ežerą , kurio link ji ir traukė .
Įpusėjusi kelyje link ežero ir savo mėgstamios vietos greta jo ji pajautė , kaip vėjas lengvai perbėgo per jos veidą . Gal ir tas šaltukas buvo grubokas , bet visiškai negąsdino . Hope , nors ir tebuvo užsidėjusi juodus džinsus ir maikutę , nepamiršo pasirūpinti šiltesniu paltuku , todėl ji tik ėjo pirmyn ir stengėsi nesidairyti aplink . Paskutinėmis dienomis mergina stengėsi išvengti bet kokio akių kontakto , nes ji iš karto labai susierzindavo jeigu , kas pažvelgdavo su pašaipa į jos pusę . Todėl galiausiai Hope priartėjusi jau prie pat ežero , pasuko kiek kairiau ir pradėjo eiti palei vandenį , kol galiausiai priėjo atokesnę ežero vietelę .
Jau eidama jos link , iš kiek toliau matė , kad čia ji bus ne viena . Todėl tik papurtė galvą ir gūžtelio petukais lyg drąsindama save , kad gal naujos pažintys būtų visai nieko .
Priėjusi prie vaikino , Hope krenkštelėjo ir mandagiai pasisveikino pasiteiraudama, ką jaunuolis čia veikia . Ji niekada nemokėjo pradėti pokalbių , bet šį kartą ji neturėjo pasirinkimo .
- Labas , nepažįstamasis . Niekada nebuvau Tavęs sutikusi , o ypač čia . Kažką konstruoji ? Nemaniau , kad čia esti būtybių , kurios mielai renkasi ežero draugiją per tokį orą . Vis dėlto tas vėjas nėra maloniausias pašnekovas , - Hope kiek atsitraukė , kad geriau matytų , ką vaikinas veikia ir laukė atsakymo šiek tiek mindžikuodama .
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Hayato Shinohara Gruodžio 10, 2017, 03:58:04 pm
   Taenralis primontavo prie stalelio prietaisą, panašų į kamerą. Į vidų įdėjo kelis skirtingo dydžio ir storio stiklelius, pritvirtino sraigtus... Ilgokai krapštėsi ir montavo, kartkartėm užmesdamas akį aukštyn, ar tik nepradeda lyti. Tuomet uždėjo dangtelį ant dėželės ir ėmė kažką montuoti po prietaisu. Prikabino paprasčiausią, bet taip atrodė, siūlą, jį pervėrė per siauros ir ilgos spyruoklės vidų, prikabino švytuoklę. Patrepsėjo, pašokinėjo ant žemės - ne, švytuoklė į vaikiną nereagavo.
   - Labai gerai... - Faamsurjadas tyliai sau linktelėjo ir atsistojo dar kažką pritvirtinti prie kameros... Kol į jį padvelkė kiek stiprėlesnis vėjas. Taenralis išgirdo pažįstamą zvimbesį ir pasilenkė prie spyruoklės - taip, ši virpėjo. Švilpis susiraukė, atsiduso.
   - Tai ką šįkart ne taip pribūriau... - sumurmėjo sau. Kyštelėjo į striukės kišenę ranką, užčiuopė ten šiltą kamuolaitį. Sekundėlę pamąstė, ar čia jo tikrai reikia. Pajuto, kaip per pirštus brukštelėjo kažkas švelnaus ir kutenančio, šyptelėjo. O tada per vėją, švilpiantį į ausis, prasiveržė ir žmogaus balsas - ir švilpį išgąsdino. Jis staiga atsigręžė ir išvydo mėlynplaukę klastuolę. Nejaukiai pasitaisė švilpišką šaliką, norėjo automatiškai kyštelėti ranką pasisveikinimui, bet prisiminė, kad pagal etiketą pirmosios ranką ištiesia merginos. Plius, dabar jo rankos buvo šiek tiek tepaluotos...
   - Labas, ee... - sutrikęs numykė Taenralis, šįsyk užkluptas visai nepasiruošęs. - Aš Taenralis, - prisistatė, nuspręsdamas kol kas nesakyti, kaip trumpinamas jo vardas. Klastuoliai paprastai išjuokdavo jo darbus ir jį patį, retai koks pasitaikydavo draugiškas, todėl švilpis norėjo būti atsargus. - O... Tu kuo vardu? Iš tiesų, taip, dabar jau šalčiai užeina ir mažai kas bastosi po čia, - šyptelėjo Taen. - Konstruoju čia, kol kas nelabai kas pavyksta... - nutylėjo, ką dirba iš tikrųjų, lyg tyčia, lyg ir ne. Galbūt nemanė tai esant svarbiu. - O kodėl tu čia vaikštai? Viena? Nešalta? - paklausė ir tyliai keiktelėjo savo švilpišką rūpestingumą. Įsidėjo atsuktuvą į kitą kišenę, ne tą pačią, kurioje gulėjo tasai pūkų kamuoliukas, jam padedantis kostruoti. Nesusilaikęs šyptelėjo, nes žinojo, kokia vyrauja klastuolių merginų reakcija į tokius kamuolaičius. Na, bet gal šioji ne tokia? Juk retas dalykas yra ir mėlyni plaukai...
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Hope Džein Shilck Gruodžio 10, 2017, 04:17:13 pm
Mergina kiek pati išsigando, kad išgąsdino jaunuolį todėl dar šiek tiek atsitraukusi šyptelėjo, kiek įmanoma nuoširdesne šypsena, kad šis nemanytū ko blogo ir prabilo.
- Atsiprašau jeigu Tave išgąsdinau, visai to nenorėjau,- Hope pažvelgusi į vaikino akis, suprato, kad klastuolės šalikas kiek galėjo jį sugluminti. Vis dėlto ji pati buvo susidūrusi su kiek gruboku bendrakolediečių elgesiu. Todėl prie savo atsiprašymo pridėjo dar vieną komentarą, - gali nurimti, neatėjau išjuokti Tavo konstruojamo,- kiek patylėjo rinkdama tinkamą žodį,- Tavo konstruojamo stebuklo.
Paskutinis žodis jai nuskambėjo kiek nelabai įtikinamai, todėl tik papurtė galvą ir ištiesė jaunuoliui ranką.
- Hope, malonu susipažinti su Tavimi. Atsiprašau už mano atsiprašymus ir atsiprašau už nemokėjimą pradėti tinkamai pokalbio. Paprastai esu linkusi vaikščioti čia viena ir labai retai įsitraukiu į draugystes su kitais,- ji jautė, kaip jos lūpų kampučiai ir vėl pakyla, veidą papuošdami šiokia tokia šypsenėle.
Pasisveikinusi ji paėjo kiek į šoną, kad geriau galėtų matyti, ką švilpynės atstovas čia veikia. Bėgiodama akimis po konstruojamą objektą.
- Aš mėgstu čia pasivaikščioti, tik dažniausiai naktį. Dienomis retai pasirodau lauke,- supratusi, kaip tai beprotiškai skamba, pridūrė,- ne ne, nepagalvok, ne vampyrė esu ir tikrai Tavęs dabar nesuvalgysiu. Tiesiog,- gūžtelio pečiais,- man patinka naktis ir sedėti čia. Stebėti, kaip pilies žiburiai atsispindi ežero vandenyje irtaip paskendus mintyse nurimti.
Paaiškino gana atvirai mėlynplaukė. Ji nebuvo linkusi visiškai užsiverti. Galbūt tai ir buvo jos problema, kad ji per daug greitai prisileisdavo kitus, bet po to gailėdavosi. Tačiau pačių savo giliausių minčių ji niekada nebuvo niekam sakiusi.
- O ir šaltis negąsdina, naktimis būna žvarboka, todėl šiuo metu oras tas pats.
Priėjusi arčiau, Hope pagaliau įsidrąsino ir pradėjo apžiūrinėti atidžiau vaikino darbą.
- Hmm, taigi pristatysi savo išradimą?
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Hayato Shinohara Gruodžio 10, 2017, 05:36:17 pm
   Taenraliui patiko šios klastuolės šypsena - po teisybe, ir pats nevengė šypsotis, žinoma, kai nejautė įtampos, sukaustančios žandikaulius. Nors taip pasitaikydavo retai. Šįsyk įtampa irgi buvo jau visai beišsisklaidanti - keista, kad pirmakursė klastuolė sugebėjo taip nesunkiai apeiti ne itin patiklaus švilpio atsargumą.
   - Viskas gerai, kai įninku į savo darbus, dažnai būna taip, kad mane kas išgąsdina. Smulkmena, - šyptelėjo Taenralis. Nustebęs pakreipė galvą, kai išgirdo taip pavadintą daiktą, minutėlei suabejojo, ar tikrai klastuolė nesišaipo. Tuomet susigėdo. - Toks čia ir tėra stebuklas, dar nei baigtas, nei pasitvirtinęs... - nutęsė jis ir prisiminė, kaip bibliotekoje susimovė su kitu panašios paskirties prietaisu, nors jo gedimo iki šiol vaikinas neaptiko. Pamanė, kad gal žmogus, kuris sutrikdė jo prietaisą, nebuvo visai žmogus - tik taip tegalėjo tai paaiškinti. Taenralis įtariai žvilgtelėjo į klastuolę, bet ši jam neatrodė kaip kokia antgamtė. Kita vertus, koks antgamtas, besimokantis ar dirbanti Hogvartse, atrodo kaip antgamtas? O Taenralio sukonstruotas prietaisas reagavo turbūt ne vien į vandens padarus. Nors galėjo ir vien į juos, o klastuoliai juk susiję su vandeniu, anų koledžo kambariai yra po ežeru. Taenralis pasisuko į prietaisą, šyptelėjo ir atsigręžė.
   - Man irgi malonu, - tarstelėjo jis ir apmaudžiai gūžtelėjo pečiais, parodydamas tepaluotus delnus. - Rankos gal geriau nespausiu, tepaluotos kaip sovietų traktoristo, - pasišaipė iš savęs ir dėl klastuolės atsiprašinėjimų pasijuto mažumėlę nejaukiai. - Na, niekis, nėra čia ko atsiprašinėt. Tai aš kažkuo esu išrinktasis toksai?
   Taenralis praleido klastuolę prie savo darbo, dėl jos susidomėjimo nenustebo - daug kas Hogvartse nustebdavo dėl jo darbų. Pasiklausė klastuolės kalbos, prikando lūpą. Kaip tyčia vos prieš kokią minutę ar dvi Faamsurjadui kilo mintis, kad Hope galėtų priklausyti antgamtams, ir šit - ji garsiai paneigė jo mintį. ,,Bene ne legilimantė?" - pamanė jis sutrikęs.
   - Na, tikiuosi, - nejaukiai nusijuokė jis, nors mergaitė atrodė negrėsminga ir kažkiek  už jį jaunesnė. - Supratau, tai mėgsti vienatvę?
   Taenralis priėjo prie savojo darbo, pamanė, kad ši klastuolė gana keista - lyg ir uždara, lyg ir atvira. Ši savybė nekėlė didelio pasitikėjimo, bet atsidusęs jis pradėjo kalbėti:
   - Tai aquaventis, kaip aš jį pavadinau, - droviai šyptelėjo Taenral. - Jis skirtas aptikti ir stebėti didesnes vandens būtybes. Matai tą spyruoklę? Ji ima virpėt, kai netoliese būna koks didelis vandens padaras. Ir dabar šiek tiek virpa, matai? - Faamsurjadas instinktyviai pažvelgė į ežerą, bet šis buvo ramus kaip visada.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Hope Džein Shilck Gruodžio 10, 2017, 06:01:34 pm
Mergina per daug nekreipė dėmesio į Teanralio kalbas , kadangi buvo per daug susidomėjusi prietaisu . Lėtai ėjo aplink jį ir akimis tiesiog bandė įsigilinti į kiekvieną jo milimetrą .
Išgirdusi jlausimą apie vienatvę Hope sustojo ir pakėlė galvą .
- Tiesiog aplink visko per daug vyksta . Mėgstu išgyventi viską viena , o ir per daug arti kitų neprisileidžiu , nes dažniausiai vėliau tenka nusivilti , - paskutinius žodžius ji pasako taip lyg tarp kitko ir toliau akimis tyrinėja prietaisą pamažu žvilgsnį vesdama ežero link . Ją tolumoj matomas horizonatas visada viliojo .
- Tiesiog aš esu tokia asmenybė , mėgstu sakyti ką galvoju tiesiai į akis , mėgstu pakovoti už save , už sau artimus . Ir kartais galbūt persistengiu . Bet žinai , ta kova dėl kitų pamažu pradėjo prarasti reikšmę . Net ir tas žodis draugai tapo nuvalkiotu . Kad jau net nebežinai , kas yra Tavo draugai , o kas tėra pažįstami . Tai taip ir tolsti nuo draugysčių ir žmonių . Tu galbūt mane dabar matai vienokią - ramią ir tylią , šiek tiek susimąsčiusią ir pasinėrusią į mintis , bet kartu aš galiu būti žaidėja . Galiu būti ta , kuri apverčia kitų pasaulį 180 laipsnių kampu . Net ir dabar , tikriusiai , negali būti tikras , kad neturiu jokių kėslų . Gi mes klastuoliai - tokie jau esam , - mergina kalbėjo galbūt labiau sau , ir žvelgdama į tolumą . Ji jau buvo pradėjusi pamiršti , kad visai netoli jos yra pašnekovas , kuris galbūt gali dabar išsigąsti . Bet mintys buvo mintys ir ji tęsė toliau :
- Kėslai kėslai kėslai , - ironiškai nusijuokia mergina , - visi jūs manot , kad mes tokie . Klastingi klastuoliai . Žinai , aš pavargau nuo tos etiketės . Tiesiog . Kol man nekanda - nekandu ir aš . Tokia ta paprasta logika . O vienatvė , kartais yra laisvės sąlyga . O aš mėgstu jausti laisvės pojūtį .
Mergina užsimerkė ir akimirką atsipalaidavo pasiduodama žvarbiam vėjui , kuris tebeglostė jos skruostus . Tada lėtai atsimerkė ir pasisuko į pašnekovą .
- Kartais aš gąsdinu kitus savo garsiai sakomomis mintimis . Bet manau , kad geriau jau išsakyti negu apsimesti visai kitokiu nei esi . O tuolabiau nutylėti , kas neturi būti nutylėta .
Staiga Hope nutyla ir šypteli .
- Tikiuosi neišgąsdinau . Galbūt nesitikėjau čia sutikti draugijos ir norėjau pasimėgauti ta laisve , bet žinai .. Nemanau , kad Tu galėtum būti blogesnis už mano visus pažįstamus , todėl nesiskųsčiau jeigu leistum prisijungti prie Tavęs ir pasimėgautumėm šiuo vakaru abu kartu .
Mėlynplaukė pakėlė akis į švilpynuką .
Tada linktelėjo prisiminus jo žodžius apie prietaisą ir grįžo prie jo su susidomėjimu .
- O Tu tai konstruoji nes Tau tai patinka , ar koks profesorius privertė ?
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Hayato Shinohara Gruodžio 27, 2017, 03:24:32 pm
   Taenralis pasijuto keistai, kai klastuolė it maitvanagis apie maitą pradėjo suktis apie jo prietaisą. Atvirai kalbant, jo sukurtais daikteliais susidomėdavo tikrai nemažai kas, bet tokia reakcija būdavo ganėtinai retas dalykas.
   - Supratau, - Taenralis linktelėjo lyg ir nebeturėdamas ko pridurti. Jam buvo pažįstama tai, apie ką kalbėjo Hope (viltis, teisingai? Jos vardas buvo viltis...), bet jis to nenorėjo pripažinti. Kažkodėl nedrąsu buvo. - Neatrodai įprastinė klastuolė, - blankiai šyptelėjo jis, išgirdęs paskutinę frazę. - Klastuoliai, bent tie, kuriuos dažniausiai sutinku, tokiame šaltyje nevaikšto paežere ir nesidomi žioplų švilpių sukonstruotais daikteliais. Po teisybe, retas išvis susidomi švilpiu. Ar pasuka galvą į jų pusę, - tarstelėjo tyliai. Suabejojo, ar Schilck jį išgirdo. - O draugai tai... Sudėtingas reikalas, retas, brangus...
   Išradėjui buvo keista prabilti ne loginiais sakiniais ar sąvokomis. Todėl daugiausia tik klausėsi pašnekovės kalbų, apmąstė jas ir karts nuo karto palinksėdavo galva. Užtat giliai širdy labiau nudžiugo, gavęs progą prabilti ne apie jausmus, o apie ai, kuo pats gyveno, apie ką mąstė, ką kūrė ir apie ką kalbėjo. Mechanizmai. Magiški mechanizmai.
   - Patinka, - iškart atsakė Faamsurjad. - Užsiimu tokiais dalykais labai dažnai. Manau, kad kada nors kam nors jie galės būti ir naudingi. Pasaulis keičiasi ir sudėtingėja ir jam suprasti, nuspėti reikia vis sudėtingesnių dalykų... Aquaventis - aptikti vandens gyvūnams, mąstau sukontruoti ir juos atpažįstantį mechanizmą, tačiau tokį sukurti yra jau labai sunku, bet su mano turimomis žiniomis. Turiu sukonstravęs vilkus ir šunis aptinkantį prietaisą. Tiesiog įdomu, - šyptelėjo jis. - Bet reikia ir daug kerėjimo įgūdžių, ir medžiagų, detalių. Na, įrankių nedaug. Dažniausiai apsisuku vien su atsuktuvu, - tarė jis. - Na, o kuo tu mėgsti užsiimti? Spėju, vaikštinėti gamtoje yra vienas iš tavo pomėgių? - draugiškai šyptelėjo vėl.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Hope Džein Shilck Sausio 24, 2018, 02:05:55 pm
- Šaunu , - linktelėjo mergina švilpiui , - sakyčiau didžiuojuos Tavo noru kažką kurti sukurti . Visi paskutiniu metu pasirenka lengviausius kelius ir nelabai turi tikslų . Tikiuosi , kad Tau pavyks . O žinios .. Žinių šaltinis - tai vienas didelis neaprėpiamas vandenynas, kurio viso aprėpti neįmanoma. Gyveni ir mokaisi. Argi pirmą kartą paėmus į rankas atsuktuvą pavyko viską atsukti susukti? Nemanau. Čia kaip vaikas ką tik išmokęs vaikščioti: pirmiau maži ir nedrąsūs žingsneliai, o po to žiūrėk.. išmoko ir bėgioja, pamiršęs, kaip lėtai vaikščioti. Viskas ateina su laiku. Tik nereikia prarasti noro ir motyvacijos.
Hope nusijuokė, supratusi, kad per daug pradėjo veltis į filosofijas.
- Atsiprašau. Aš retai atrandu žmonių su kuriais norėtųsi pasikalbėti. Tai įsijaučiau. Tau tikriausiai net įdomu. O kas liečia mano pasaulį.. Taip, aš tokia šiek tiek klastuoliška, kadangi mane traukia tamsa, naktis, padarai, kurie tokie nekasdieniški. Aš fantazijos pasaulio mergina. Bet šiaip pristatau save, kaip menininke. Ko tik nedarau šioje sferoje. Tačiau visa mano kūryba daugiausiai susijusi su mano vidiniu pasauliu. Tai galimybė išsilaisvinti. Man prie širdies abstrakcija, kitoniškumas, paslaptis. Ir taip,- mėlynplaukė linkteli pati sau,- man tiesiog reikalinga kokia nors erdvė, kur galėčiau pasklęsti mintyse. Pavyzdžiui kaip šioji. Iš tos ramybės, kuri užburia čia - gali gimti kokia netradiciškai nereali kūrybinė mintis, kurią įgyvendinu iš kart grįžus vakarop į kambarį. Toks jau mano užsiemimas. Nei konkretus nei per daug laisvas.
Hope išsitraukė burtų lazdelę ir ja pamosikavus ore nupiešė baleriną mėnulyje, bet tai užtruko akimirką ir greitai išgaravo.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Hayato Shinohara Vasario 13, 2018, 03:13:10 pm
   Taenralis šyptelėjo klastuolei. Didžiuojasi? Ar ne per stipriai buvo pasakyta? Švilpiui kilo pagunda priveržti kokį varžtą ar prisukti straigtelį - dažnai ,,slėpdavosi" po atsuktuvu ir nukreipdavo savo dėmesį į kūrinius, kai pasijusdavo nepatogiai. Šis momentas buvo vienas iš tokių - keistas malonumas ir truputį švilpiška viltis, kad ne visi klastuoliai yra pasipūtę bjaurybės, įnirtingai besiginčijantys su užsispyrusia bloga nuojauta, kad tai tėra dar vienas pikta klastuoliška šunybė.
   - O kuo tu užsiimi? - paklausė Taenralis, norėdamas nukreipti dėmesį nuo savęs ir pasidomėti pašnekove. Kažkodėl numanė išgirsiąs atsakymą, susijusį su filosofija ar visokiausiais ten budizmais. Trumpiau tariant, tuo, kuo Taenralis domėjosi mažokai, nes to jam nereikėjo. Kita vertus, logika, be kurios jis retai kada įkvėpdavo, buvo filosofijos atšaka.
   Iškart ir išgirdo atsakymą į savo klausimą. Menininkė, fantazijų mylėtoja... ,,Na, nieko keista, - pamanė Taenralis.
   - Na, aš ir pats retai kada gaunu pasišnekėti su kažkuo, nenešiojančiu juoda- geltona šaliko, - gūžtelėjo pečiais Faamsurjad. - Taigi, tikrai įdomu. O ką, pavyzdžiui,  veiki? Pieši? Muzikuoji? Ar kažkokius magiškuosius menus? - paklausė jis. Po teisybe, nežinojo, nė kaip kalbinti tokį žmogų. Visų pirma, išradėjui, logikos pasaulio atstovui, buvo sudėtinga suprasti priešingo - meno pasaulio žmogų. Antra, jie priklausė vertybėmis praktiškai visai priešingiems koledžams. Nors tarp jų buvo šis tas bendro - pavyzdžiui, gana negatyvus kitų koledžų požiūris į juos. Klastingieji ir naivuoliai, blogio genijai ir žioplos aukos. Mažumėlę absurdiška. Ir paradoksalu, jei mintimis grįši į ežero pakrantę.
   - Kas tai? - paklausė Taenralis, išvydęs ore nupieštą keistą siluetą. Jis jam priminė musmirę be kepurėlės, nors įsižiūrėti į šią formą švilpiukas nespėjo. O gal tai buvo mergina? Ar nulūžęs pjūklelis? Ar kas?..
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Luke Ronan Hale Balandžio 13, 2018, 09:51:14 pm
Luke greitu žingsniu ėjo prie nuošalaus ežero kranto, jam žūtbūtinai reikėjo pabūti vienam, ar bent jau taip jis manė. Pastaruoju metu jo galvoje sukosi įvairiausios mintys ir visos jos buvo apie berniuko draugą Marką. Grifiukas bandė susivokti savo jausmuose - jam sunku buvo suprasti ar Markas jam patinka kaip draugas ar kaip kažkas daugiau. Berniukas papurtė galvą prisiminęs savo tėvų žodžius - tikra meilė gali būti tik tarp merginos ir vaikino, visa kita yra nuodėmė. Jis nebuvo religingas, tačiau šie žodžiai vistiek vertė jį nerimauti. Luke sustojo priėjęs prie pat pakrantės ir klestelėjo ant šlapios žolės. Prisitraukęs kojas prie krūtinės berniukas jas apsikabino ir tuščiu žvilgsiu spoksojo į besileidžiančią saulę, paskendęs savo mintyse. Po kelių akimirkų berniukas nežinia kodėl nusprendė nukreipti žvilgsnį į tą pusę, iš kurios atėjo ir pamatė artėjančią figūrą, kurios veidą slėpė slėpė prieblanda.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Markas Moore Balandžio 13, 2018, 10:05:10 pm
Pamatęs Luke skubantį prie ežero, Marko nuojauta sukirbėjo ir pastūmė berniuką sekti grifą. Užsimetęs apsiausto kapišoną, rudaplaukis lėtai artinosi prie susikūprinusios figūrėlės tolumoje. Priartėjęs, klastuolis pastebėjo, kad Luke buvo giliai susimąstęs ir atrodė labai nerimatingas. Prisėdęs šalia, Markas paėmė plokščią akmenėlį ir metė jį ežeran. Šis nė karto neatšokęs nuskendo. Visai kaip ir mano jausmai... Kam? Luke? Nesąmonė. Nustūmęs tokias mintis, klastuolis atsisuko į grifiuką ir paklausė:
-Tai kas tave čia atvijo?
Ir iškart pasigailėjo to, kad lenda į ne savo reikalus. Markas nukreipė žvilgsnį nuo Luke į ežerą, kai papūtė vėjas bei klastuoliui iškart panižo nosis ir pasigirdo garsus apči.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Luke Ronan Hale Balandžio 13, 2018, 10:22:25 pm
Luke šiek tiek nustebo pamatęs Marką. Velnias... Privalėjo ateit būtent jis. Berniukas nusuko akis atgal į besileidžiančią saulę ir bandė apsimesti, kad šalia jo visai nesėdi jį kamuojančio nerimo priežastis. Luke dėmesį vėl išblaškė, šį kartą tai buvo Marko mestas akmenukas. Įdomu ką jis dabar galvoja... Ši mintis vėl privertė Luke grįžti į savo apmąstymus ir jis nejučia pradėjo kramtyti nykščio nagą. Grifiukas net nepastebėjo kaip šalia jo sėdintis berniukas atsisuko į jį ir krūptelėjo išgirdęs klastuolio balsą. Jam prireikė kelių akimirkų atsitokėti ir suvokti ko jo buvo klausta. Luke jau ruošėsi atsakyt, bet išgirdęs Marko čiaudulį susirūpino ir užbėrė jį klausimais:
-Ar tau viskas gerai? Nesergi? Jei sergi tai tau negalima čia būti! Net jei ir nesergi, negerai, kad sėdi ant šlapios žolės, tikrai susirgsi! Aš negalėčiau sau atleist, jei per mane susirgtum... Pala.. O kodėl tu čia? Tavęs nenubaus užtai, kad taip vėlai vaikštinėji prie ežero? - berniukas dar turėjo daug klausimų, tačiau jam pritrūko oro ir jis buvo priverstas nustoti kalbėti ir atsikvėpti.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Markas Moore Balandžio 13, 2018, 10:46:08 pm
Kol Luke apipylė Marką klausimais, šis sėdėjo nustėręs ir girdėdamas vien tik savo širdies plakimą ausyse bandė išgirsti, ką sako Luke. Kodėl taip jaudinuosi ir negaliu susikaupti? Negi... negi Luke man patinka? Išsigandęs berniukas pašoko, bet užmynė ant apsiausto ir įkrito į ežerą. Greitai atsistojęs išlipo ir susiradęs burtų lazdelę už diržo, kerais išsidžiovino. Giliai įkvėpė ir iškvėpė bei bandė nusiraminti ir kažkaip jam pavyko. Priėjęs jis vėl atsisėdo šalia ir pasakė:
-Apsimeskim, kad nieko nebuvo, ten tik alergija. Tai... Kas tave čia atvedė?
Vėl jausdamasis nesmagiai, Markas nukreipė žvilgsnį į ežerą. Sudrumstas vanduo jau baigė išskaidrėti, o taip tai ežero vanduo buvo lygus kaip veidrodis. Dangumi greitai plaukė balti pūkuoti debesys, bet daugiau vėjas nepūtė. Markas viltingai pažvelgė į Luke, bandydamas susitaikyti su savo jausmais, į kuriuos greičiausiai negaus atsakymo
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Luke Ronan Hale Balandžio 13, 2018, 11:19:19 pm
Luke išbalo pamatęs Marką pašokantį. Negi pasakiau ką nors ne taip? Kai klastuolis įkrito į ežerą berniukas pašoko pasiruošęs šokti į vandenį jam iš paskos, tačiau pamatęs, kad Markui viskas gerai, šiek tiek apsiramino, nors vis dar jautėsi taip, lyg jo širdis tuoj iššoks iš krūtinės. Luke vėl atsisėdo ir bandė visiškai nuraminti tiek savo širdį, tiek įkyrias mintis, kurios piešė įvairius Marko mirties vaizdus. Kai dabar jau sausas berniukas atsisėdo šalia jo, grifiukas nebesusitvardė, jį stipriai apkabino ir sušnabždėjo, nesitikėdamas būti išgirstas:
-Tau viskas gerai... Tu sveikas... Aš taip išsigandau... - staiga jis aiktelėjo, supratęs ką padarė ir atsitraukė, tačiau rankas laikė ant Marko pečių, tarsi bijodamas, kad šiam kas nors atsitiks. Grifiuko veidas tapo ryškiai raudonas. O ne, aš turbūt priverčiau jį nepatogiai jaustis...Velnias. Luke nenorom nuleido rankas ir atsitraukė į savo ankstesnę vietą, tačiau greitai persigalvojo ir pasislinko arčiau Marko. Dabar jie sėdėjo šiek tik liesdamiesi ir Luke veidas tapo dar raudonesnis, berniukas žiūrėjo tiesiai priešais save, tikėdamasis, kad jei nematys savo draugo, galbūt šiek tiek nusiramins. Jis atsikrenkštė ir pabandė atsakyti į klastuolio klausimą nemeluodamas, bet ir neatskleisdamas tikrosios priežasties:
-Aš čia atėjau norėdamas susitvarkyti su savo uh... Jausmais... Ir mintim apie... - Jis pažvelgė į šalia sėdintį berniuką, bet sutikęs jo smalsų, tačiau kartu ir šiek tiek liūdną žvilgsnį sutriko ir iškart nusisuko - ...min-mintim a-apie... ahem... Kai ką...
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Markas Moore Balandžio 14, 2018, 09:37:36 am
Luke apsikabinus Marką, berniuko širdis atrodė, kad tuoj iššoks iš krūtinės arba sprogs. Rudaplaukio veidas pasidarė skaisčiai skaisčiai raudonas. Luke atsitraukus, nustebęs ir sutrikęs, kad apsikabinimas taip greitai baigėsi, rudaakis raudonuodamas žiūrėjo grifui į akis. Kas man po velnių darosi?! Luke atsisėdus visai arti, klastuolis nukreipė žvilgsnį į savo dumblinus batus ir stengėsi negalvoti, kaip arti jo girdisi kito berniuko kvėpavimas. Atrodė, jeigu tik pajudintų ranką, judviejų rankos susikibtų. Markas net nepajuto, kaip tai padarė, ir netrukus jo ranka patogiai gulėjo ant Luke rankos. Reikia pažiūrėti kaip seksis, nes jeigu jis man nejaučia to pačio, na, jis patrauks ranką ir viskas bus aišku.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Luke Ronan Hale Balandžio 14, 2018, 11:00:36 am
Markui padėjus ranką ant Luke rankos šis sustingo ir akimirkai sulaikė kvėpavimą. Berniukas jautė kaip kaista jo veidas ir pažvelgė žemyn į savo ranką negalėdamas patikėti, kad Markas tai padarė, jam sunku buvo pripažinti pačiam sau, kad nors ir nervinosi, jam patiko toks artumas. Nukreipęs žvilgsnį į šalia sėdintį berniuką, ir pamatęs jo raudoną veidą grifiukas pagaliau suprato savo jausmus, bet jam vis dar buvo sunku su jais susitaikyti. Ar aš jam irgi patinku? O jeigu ne? Tada pasakęs jam viską sugadinčiau ir nebegalėtume būt draugais... Net jeigu aš jam ir patinku, tai kaip reaguos kiti, kai sužinos? Aš negalėčiau sau atleisti, jei jis nukentėtų dėl mano kaltės... Ah! Ką aš galvoju! Aišku, kad jam nepatinku! Bet... Tada kodėl jis padėjo savo ranką ant manosios? Ir taip mielai paraudo, kai jį apkabinau? Berniukas laisva ranka užsidengė veidą, tikėdamasis, kad šalia sėdintis klastuolis nepastebės, kaip jis išraudo ir įsikniaubė į prie krūtinės pritrauktus kelius. Luke svarstė ką turėtų daryti toliau, bet jo galva buvo tuščia, taigi grifiukas, būdamas impulsyvus ir nelinkęs per daug apmąstyti savo veiksmų, pasidavė savo širdies balsui ir prisiglaudė prie šalia sėdinčio berniuko, vis dar bandydamas paslėpti savo veidą ir negalėdamas pažiūrėti Markui į akis.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Markas Moore Balandžio 14, 2018, 11:22:39 am
Luke prisiglaudus prie Marko viskas jo viduje tarsi šaukė, tad berniukas sustingęs nieko nematančiu žvilgsniu žiūrėjo į ežerą. Galiausiai, atsigavęs po patirto šoko, berniukas tyliu balsu paklausė:
-Luke... Ar aš tau patinku? Na, daugiau... daugiau negu kaip draugas?
Klastuolis labai tikėjosi išgirsti teigiamą atsakymą sklindantį iš grifo lūpų, kai prisiminė nesutarimus tarp koledžų ir pasijautė, tarsi kažkas būtų apliejęs jį lediniu vandeniu. Markas nustėro. Ką pagalvos klastuoliai, kai sužinos, kad man patinka grifas? Jeigu jie mane atstums? Ką tada darysiu? Išsigandęs berniukas apsidairė, ar niekas jų nemato ir galiausiai įsikniaubė Luke į petį ir pabandė nusiraminti bei sureguliuoti savo kvėpavimą, kuris iš baimės buvo padažnėjęs.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Luke Ronan Hale Balandžio 14, 2018, 12:29:13 pm
Išgirdęs Marko klausimą Lukas sutriko, jis pats pilnai nežinojo atsakymo, todėl nusprendė taip ir pasakyti:
-Tiesą sakant... Aš pats tiksliai nežinau, to ir atėjau čia išsiaiškinti... Bet... Manau, kad taip... - berniukas padarė trumpą pauzę prieš vėl pradėdamas kalbėti - Ar... Ar tu jautiesi taip pat?
Grifiukas pamatęs staiga įsitempusį klastuolį sunerimo. Ar... Ar aš pasakiau ką nors ne taip? O ne! Aš viską sugadinau! Idiotas! Kaip aš galėčiau patikti jam! Ką aš galvojau! Kvailys! Tačiau pajutęs berniuką įsikniaubiantį jam į petį Lukas sutriko.
-Kas...Kas atsitiko? - laukdamas atsakymo grifiukas apkabino Marką ir pradėjo švelniai glostyti jo nugarą, tikėdamasis, kad tai padės berniukui nurimti.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Markas Moore Balandžio 14, 2018, 12:53:14 pm
Luke glostant Marko nugarą, berniukas nusiramino. Jam pasidarė viduje ramu ir šilta. Nusiraminęs, rudaplaukis pakėlė akis į grifą. Šis sutrikęs žiūrėjo klastuoliui į akis.
-Taip. Tu... Tu man... Patinki...-išspaudė Markas , vis dar negalėdamas patikėti, kad jo jausmai nėra beviltiški.
-Tik... Nežinau, kaip reaguos kiti, sužinoję, kad grifas ir klastuolis kartu... Bijau būti atstumtas savo koledžo...
Nerimas vėl sukilo ir berniukas įsitempė. Net raminantis Luke buvimas šalia nepadėjo. O kas jeigu liksiu visam laikui vienas? Juk aš dar ik pirmakursis! O kas jeigu dar ir Luke grifai atstums dėl manęs? Panika slėgė krūtinę kaip akmuo ir berniukas nejučiomis pradėjo dusti. Markas bandė kvėpuoti, bet jam atrodė, kad dar labiau duso. Jis viena ranka įsikibo į Luke ir pradėjo verkti bei viskas, ką klastuolis tesugebėjo išspausti, tebuvo:
-Atsiprašau.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Luke Ronan Hale Balandžio 14, 2018, 01:31:58 pm
Luke užplūdo džiaugsmas, išgirdus Marko atsakymą, tačiau jį greitai pakeitė rūpestis, supratus, kad berniuko nuogąstavimai gali išsipildyti. Grifiukas susiraukė ir išrėžė:
-Tegu jie galvoja ką nori, man nerūpi, svarbu, kad tu būtum laimingas, bet... -berniukas nusuko akis nuo klastuolio ir tyliai ištarė - Jei iš tiesų taip bijai, tai... Aš galiu pasistengt laikytis nuo tavęs atokiau...
Ištarus tai Luko akyse sublizgo ašaros, tačiau pamatęs panikuojantį draugą jis susiėmė, prisitraukė jį arčiau prie savęs ir pradėjo šnabždėti raminančius žodžius:
-Viskas bus gerai... Tu niekada neliksi vienas, visada turėsi mane...
Kai Lukas manė, kad Markas jau šiek tiek apsiramino, jis ištarė:
-Gal einam atgal į pilį? Nes dar prisidarysim bėdų būdami lauke, kai jau tamsu...
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Markas Moore Balandžio 14, 2018, 01:43:25 pm
Luke pasakius, kad jam nerūpi, ką mano kiti, Marko viduje sužibo viltis. Galbūt ne viskas taip jau blogai... Gal kažkas mums pavyks... Grifui pasiūlius grįžti į pilį, rudaakis tik tada pastebėjo, kad saulė jau buvo nusileidusi ir ir pamažu temo. Sukdamas galvą, kur čia nueiti, kad galėtų ramiai pasibūti su Luke. Galiausiai prisiminė gandus apie slaptą kambarėlį bibliotekoje po kilimais ir nusprendė, kad nepabandęs, nieko nesužinosi, tad pasiūlė:
-Gal nueinam į biblioteką? Ten yra kažkoks kambarėlis po kilimais, man atrodo.
Nelaukdamas Luke atsakymo, klastuolis apsisuko ir nubrido per aukštą ir šlapią žolę link pilies, o danguje jau žiebėsi pirmos žvaigždės bei geso vakaro spalvos, pamažėle užleisdamos vieta nakties šalčiui.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Hope Džein Shilck Liepos 01, 2018, 05:17:28 pm
Mergina nebegirdėjo klausimų, ji iš vis per daug į juos nebesigilino, kadangi pajuto, kaip pradeda svaigti galva. Kiek pasimetusi ir nežinanti ką daryti - ji pasileido bėgti atgal į pilį. Ji nenorėjo, kad kas pamatytų jos randą ant kaklo. Suėmusi už jo delnu ir supratusi, kad pasiekti pilies jai nepavyks mergina sustojo kiek toliau ir atsirėmė į medį. Aprimusi ir atsipalaidavusi, pasistengė subalansuoti kvepavimą.
Pajutusi, kad kiek kvėpavimas aprimo, ir deguonis pagaliau greičiau pasiekia smegenis, mergina šiaip ne taip atsistojo ir lėtai, ramiai, nukniubsėjo link pilies. Sau už nugaros palikdama naująjį savo draugą iš švilpynės bei ir ežero horizontus.
- Atsirašau,- sukuždėjo blondinė ir atsidususi susitaikė su tuo, kad tikriausiai, daugiau niekada nesutiks to berniųkščio, kuris taip mėgsta konstruoti.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Lisette la Claire Liepos 16, 2018, 11:17:51 pm
    Pavasaris jau įsibėgėjo, žolė atsigavo, medžiai sužaliavo, o saulė vis ir vis dažniau išlįsdavo iš po debesų, kad pradžiugintų kiekvieną Hogvartso mokinuką. O ir šis šeštadienio rytas buvo itin vykęs: giedras dangus ir it kokia karalienė jame pakabinta saulė. Puiki diena iškylai su brangiaisiais koledžo nariais. Juk viena jaunesnėlė nuo žiemos zyzė Lisetei į ausis, o ši it kokia kvailelė pažadėjo surengti išvyką, kai atšils. Žinoma, jog tikėjosi, kad Davina pamirš, bet kur tau... Visgi gal ne taip ir blogai? Kas, jei tai paskutinė proga septintakursei linksmai pasibūti su savo gyvatėlėmis.
-Tikiuosi, kad neprisimąstysite nesąmonių, nuo kurių man kils bėdų,- pranešė klastuoliams, savo rausvoje kuprinėje besinešdama porą butelių raudono vyno.
     Priėjusi kiek tolimesnį ežero krantą, kad smalsūs hogvartsiečiai nesteibeilytų pro langus, o ir šiaip, pakankamai vietos keliolikai palapinių, Klastūnyno globotinė numetė savo daiktus ant šiltos žalios žolės ir pora burtų lazdelės mostų pasistatė sau palapinę - tamsiai melsvą su šviesiai pilkomis detalėmis, nedidelę, tinkamą ne daugiau kaip dviems žmonėms.
-Pasistatykit ir jūs. Nesvarbu, jeigu jūsiškės žiobariškos. Tik patys sau sukėlėt papildomų problemų,- linktelėjo Lisetė ir dar vienu lazdelės mostu uždegė laužą maždaug viduryje.- Būkite atsargūs,- pridūrė ir, nusispyrusi basutes, įmerkė kojas į ežerą.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Davina Malburn Liepos 16, 2018, 11:40:10 pm
Mergina buvo labai laiminga kai viena iš su ja vis dar draugiškiausiai besielgenčių gyvačių visgi įgyvendino Davinos norą- pastovyklauti.
Lisettei zyzusi nuo žiemos Davina ko gero taip įgryso, kad neiškentusi septintakursė nusileido ir atokiau prie ežero kranto surengė mažą, gana nedidukę iškylą. Davina ne itin mokėjo naudotis savo burtų lazdele, visgi pirmieji metai, tačiau nors ir tyli, mergina žinojo daug daugiau burtų nei jos bendraklasiai.
Išsibūrusi nedidukę palapinę kokią jos pirmakursės jėgos leidžia mergaitė užsimetė dekutį ant pečių ir atsisėdo ant vešlios žolės. Jai buvo kiek šalta, gal dėl to jog mergina visada buvo šaltas žmogus, o gal dėl to jog kiek nervinosi jog iškyla nepavyks arba ji taip atsibos klastuoliams, kad teks išeiti.
Ežeras gražiai raibuliavo priešais, o karts nuo karto jame pasirodydavo šešėlis lyg tenais gyvenančių padarų pėdsakas.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Teodoras Meiden Liepos 16, 2018, 11:56:24 pm
 Teodoras nelabai mėgo pavasarį. Galbūt todėl, jog visi turi ką veikti, o jam vis nuobodu. Pavasarį šilta ir nieks nesiskundžia, o antrakursis negali jų pašiepti. Saulė spigino į akis, trukdė. Visi aplinkui triukšmavo, žaidė, šypsojosi, irgi trukdė. Dygo žolė, spalvų margumynas ir taip bado akis. Negi šis metų laikas gali būti toks blogas? Na, kitiems jis patinka, bet tik ne Teodorui Šermanui Tomui Meiden. Vedė save principingu keliu.
 Ėjo šalimais kitų. Tiesa, nežinia ar noriai. Nelabai viliojo jį tokios iškylos ir šiaip, klastūnynas ir linksmybės tinka, tik ne tokios ramios. Ar kažkas nuo jo yra slepiama? Greičiausiai. Berniukas nesikiša į koledžo reikalus tol, kol neįvyksta kažkas rimto. Arba išvis ignoruoja bėdas. Apsimeta, kad rūpi, kartais apsimeta, jog nerūpi. Keistas toks jo pasirinkimas.
 Pagaliau atvyko į reikiamą vietą. Erdvu. Gal kol kas patinka. Pripras, apsuptas saviškių. Išsiskleidė palapinę. Aišku, kad ne žiobarišką. Net pagalvoti apie tokią jam neitų. Buvo tamsiai žalia. Derėjo ir su juo, ir su koledžu. Iš išorės atrodė vienvietė, tačiau viduje buvo gana daug vietos, tilpo daugiausiai trys žmonės. Nors klastuolis ir nežadėjo nieko čia priimti, suprato, kad nieko blogo ir tas platumas visiškai nepakenks, jei paliks tokio dydžio, kaip yra. Čia nebuvo daug daiktų. Svarbiausia - čiužinys (žiobarų išradimas) ir dar keletą papildomų daiktų kampe, jei kas netyčia ką pamiršo. Didelėje kišenėje buvo ir klastuolio skaitoma knyga. Jei atsibos bendravimas, galės grįžti čia ir ramiai skaityti.
 Išlindo iš palapinės. Stovėjo mažyčio pavasarinio vėjelio teritorijoje. Sustingęs. Tada nuėjo iki koledžo prefektės. Jautėsi ne savo komforto zonoje, net tik dėl aplinkos, bet, kad dar ir dėvėjo ne jo įprastą paltą, kostiumą, o baltus marškinius ir džinsus. Vėlgi, pripras. Sugrįžkime prie laužo. Spragsi. Gražiai. Primena tą dieną, kai jis nusidegino delną. Manė, jog nieko nejaus. Ir nejautė. Net rando neliko. Dabar irgi norėjo paliesti, bet susilaikė, akimis peržvelgdamas kitus klastuolius.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Davina Malburn Liepos 17, 2018, 12:09:55 am
Kuo toliau, tuo labiau prie ežero pradėjo rinktis vis daugiau klastuolių. Davina sėdėdama tolėliau bandė nekristi niekam per daug į akis, tačiau ji tyrinėjo kiekvieną gyvatę.
Jaunas klastuolis įžengęs į stovyklavietę kiek suraukė kaktą lyg jam čia būtų kankynė. Mergaitė keistai žvelgė į vaikiną kai šis pasistatęs palapinę nuėjo prie laužo ir prisėdęs netoli jo ėmė keistai žiūrėti į liepsnas. Davina žinojo jog šis klastuolis gana uždaro būdo, tad dar kelias sekundes erzinančiai paspoksojusi į jį mergina užsisuko ir nenorėdama jog jis ją palaikytų keista vėl žvelgė į ežerą.
Ji ir taip suprato jog nebuvo itin mėgstamiausia pirmakursė, tad labai stengėsi nelysti kitiems į akis ir tiesiog išgyventi. Mergaitė neturėjo draugų, bet ir nesistengė jų susirasti. Davinai nesisekė susibendrauti su žmonėmis, gal dėl to jog niekados ir nebandė?
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Teodoras Meiden Liepos 17, 2018, 12:39:16 am
 Tikrai nebuvo ramu ir malonu sėdėti netoli laužo. Nepriimtina klastuoliui. Akys vis dar žaidė su liepsnos liežuvėliais ir prisiminimai slėgė širdį. Berniukas akimirką nusigręžė nuo ugnies, tačiau tik per klaidą nesusidūrė su mergiotės akimis. Visos klastuolės čia išties neturi ką veikti. Erzina. Ar jis atrodė, pasirodė jai keistas? Ar taiip mandagu žiūrėti. Pažįstamas jausmas. Visur jį jaučia.
 Nusibodo sėdėti vienoje vietoje. Pradėjo vaikščioti pirmyn ir atgal, retkarčiais nužvelgdamas ją stebėjusią pirmakursę. Per daug nerūpėjo pats žmogus, bet pasistengė nemesti jokios kandžios replikos naujokei į veidą. Pirštais palietė vandenį. Nusipurtė nuo nemalonaus jausmo. Čia kažkas nutiko. Tada sugrįžo prie laužo. Žinoma, atrodė keistai, lyg neapsisprendėlis, bet vis tiek, ką veikti tokiam kaip jis? Duotų bent kokią užduotį. Na, tik ne pagalių rinkti ar gaudyti pirmakursius, norinčius šokti į vandenį. Čia būtų nesąmonė ir dar viena priežastis jam pabėgti. Theo nusprendė pasilikti prie laužo, kaip pirmais ir laukti momento, kai taps vėl muziejaus eksponatu ir galės susierzinti pats save.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Davina Malburn Liepos 17, 2018, 12:53:47 am
Mergaitė dar labiau įsisupo į žalią dekutį ir viena akimi pamatė jog klastuolis atsistoja nuo laužo ir metęs pašaipų žvilgsnį į ją ima neramiai vaikščioti. Davina net nusipurto. Reikia iš čia dingti. Pagalvoja mergina stodamasi nuo gana vėsios žolės. Mergina žinojo jog nepritaps net ir čia, tačiau vienišumas ne visada slegia. Tačiau kartais... Kartais ji pasiilgsta žmonių supusių ją anksčiau, tada bent jau nebuvo viena.
Ežero kranto galo net nebuvo matyti, o kadangi saulė dar nespėjusi nusileisti Davina sugalvojo nieko nebeerzinti savo buvimu ir užsikišusi plaukus už ausų, kad jie taip netrukdytų lėtais žingsniais nutipeno ežero krantu.
Tolėliau keli varniukai mėtėsi kamuoliu, o vienas kitas klastuolis atokiau kalbėjosi tarpusavyje. Mergaitė ilgesingai nužvelgė pilies stogą kur sėdėjo dar visai neseniai. Galbūt iškyla buvo siaubinga mintis, galbūt merginukė tikėjosi su kažkuo susibendrauti, tačiau nemokėjo. Nebuvo itin drąsi, bijojo būt išjuokta ir tapti patyčių obijektu.
Tanki lapija ėmė supti Daviną iš abiejų pusių. Darėsi vis vėsiau, tačiau jai tai nerūpėjo. Ji te norėjo pasivaikščioti ir pabūti viena. Saulė vis leidosi ir leidosi po truputį dingdama už horizonto. O Davina vis ėjo ir ėjo iki kol kojas pradėjo keistai skaudėti.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Mayra Llewellyn Liepos 17, 2018, 09:31:41 am
Šnopuodama Mayra pagaliau nuėjo iki iškylos vietos. Vos tik pasiekė laužaviete, klestelėjo šalia ir pabandė atgauti kvapą. Po kelių minučių, kurios buvo pilnos švokštimo bei kosėjimo, Mayra atsistojo ir iš kišenės išsitraukė kubelį-palapinę. Ji net neįsivaizdavo, ką su juo daryti, gal pabaksnoti lazdele? Bet kas jeigu palapinė išsiskleis ant jos? Klastuolė jau gailėjosi, kad pasakė mamai apie tariamą išvyką ir ši jai atsiuntė šitą prakeiktą, nors turbūt ne, kubelį. Vis dėlto, mergaitė padėjo kubą šalia kažkieno palapinės (ji tikėjosi, kad ne Teodoro, nes prisiminimai apie medyje praleistą laiką jai vis dar kėlė šiurpą), nors netoli sėdėjo mergaitė, tai palapinė turėjo būti jos, Mayra išsitraukė raštelį, kurį jai atsiuntė mama prie kubo, pradėjo į tyliai skaityti. Nors skaitė gerai, nes mėgo knygas, Mayrai pastaruoju metu visos užduotys darėsi sunkios bei varginančios. Suradusi burtažodį, reikalingą išsklaisti palapinei, klastuolė patraukė kubą dar toliau nuo kitų palapinių ir bakstelėjusi jį lazdele ištarė:
-Tabernaculum.
Ugh, ir kodėl tokie buražodžiai turi būti sudėtingi? Bet palapinė išsikleidė iš pirmo karto. Tai buvo paprasta žalia, panaši į žiobarišką, palapinė. Įlindusi į vidų Mayra apsidžaugė, kad viskas jau buvo suruošta - pripūstas čiužinys ir šiltas miegmaišis ant jo bei kelios pūkinės pagalvėlės šonuose. Čiužinys buvo tokio minkštumo, kokį mėgo Mayra - nei per kietas, kad negulėtum kaip ant akmens, nei per minkštas, kad atsisėdęs nejaustum užpakaliu žemės. Pasičiupusi vieną iš pagalvėlių, Mayra išlindo iš palapinės ir atsisėdo prie laužo.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Auksė Marlena Hale Liepos 17, 2018, 04:05:32 pm
Katrilė striksėdama pamažu slinko po pilies apylinkes. Mergaitė žinojo, kas turbūt vėluos, bet tai jai buvo nė motais. Nedidelė, juoda kuprinytė ant pečių su svoriu kėlė negerus jausmus (kaip pečių skausmą), tačiau Devina į tai nekreipė dėmesio. Visi daiktai tebuvo du vaikiško šampano buteliai su žiobariškų animacinių filmukų herojais, vienkartinės stiklinės, didelis pakelis zefyrų kepimui ant laužo, buteliukas vandens, multivitaminų sulčių ir šokoladiniai sausainiai baltu pertepimu. Nei palapinės, nei miegmaišio ji neturėjo net pilyje. Tik žalias pledukas su katinų piešinėliais buvo jos kairėje rankoje. Palaidi plaukai tabalavo šian bei ten, juodos kelnės su tos pačios spalvos maikute ir užsegamu džemperiu derėjo tarpusavyje.
Pasiekusi sutartą vietelę, plačiai nusišypsojo, tik nežinojo, ar kas matė. Netoli laužo, kur kai kurie jos bendrakoledžiai sėdėjo, nusiėmė kuprinę ir ištraukė visas maisto gėrybes kartu su stiklinėmis. Ir tik tada sugalvojo apsidairyti, o galvelė apniuko, šypsena dingo - kiti statėsi palapines, gal ir miegmaišius turėjo, o ji... De Liuka neturėjo nieko. Šiek tiek nukabinusi nosį, dar kartą šyptelėjo kažkam, o akyse tramdė besikaupusias ašaras. Nurimusi, Katrilė nužvelgė susirinkusiuosius. Nelabai ką pažinojo, bet kai žvilgsnis užklydo už berniuko, su kuriuo Gyvatyne praleido nemažai laiko, nusprendė kėblinti jo link, nors šiek tiek suabejojo, ar Teodorui jos kompanija pravers.
- Labas, - tarstelėjo, bandydama atrasti linksmumo, bet pasisveikinimas išėjo visiškai be entuziazmo. - Nieko, jei prisijungsiu?
Devina paklojo savąjį pledą šalimais ir atsisėdo.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Lukas Dubajus Liepos 17, 2018, 06:06:09 pm
Lukas vos išgirdęs, kad Lissetė dėl Davinos zyzimo surengė iškylą greitai nubėgo į berniukų kambarį to pranešti Morisui. Įbėgęs į kambarį Lukas pradėjo purtyti Morisą, kad šis keltusi ir imtu ruoštis iškylai.
 -Kelkis, kelkis iškyla!!- šaukė Lukas.
Lukui greitai viską susidėjus patraukė į lauką link vietos kurioje turėjo vykti iškyla. Į kuprinę buvo įsidėjęs šešias skardines ,,kitokių sulčių", šašlykų pakelį, palapinę ir alkotesterį. Nuėjus į vietą pasistatė palapinę. Lukas buvo šitą palapinę gavęs iš Moriso gimtadienio proga. Iš išorės atrodė, kad į ją vos tilptų du žmonės.  Įėjus į vidų priekyje buvo nedidelė virtuvytė ir svetainė, dešinėje pusėje dvi spintos, tualetas, vonia ir dušas, o kairėje trys miegamieji. Du iš jų žmonėms, o trečias gyvūnams. Palapinės visada buvo galima padidinti ar pamažinti ir net atskirais kambariais. Nuėjęs prie trečiojo miegamojo padidino jį, kad sutilptu Moriso atsivesti gyvūnai. Įsikūręs viename iš miegamųjų Lukas išėjo ieškoti Lissetės, kad galėtų jai atiduoti skolą. Radęs jos palapinę, bet neradęs Lissetės Lukas įmetė vokelį su pinigais į jos palapinę ir patraukė link savosios.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Morisas Banoveris Liepos 17, 2018, 06:13:13 pm
Nekošmariškus Moriso sapnus nutraukė Lukas įbėgęs į kambarį septintą valandą ryto ir žadindamas jį, kad ruoštusi į iškylą prie ežero. Nes Davina išprašė Lisettės. Iš lėto ir neskubėdamas Morisas apsirengė rūbus, susidėjo daiktus. Daug nieko Morisas neimė tik įsidėjo šiek tiek maisto sau ir gyvūnams, gerti bei pagalvėlę sėdėti prie laužo. Išėjęs iš pilies pasižiūrėjo kur įsikurdino kiti klastuoliai ir patraukė link Uždraustojo miško ieškoti gyvačių ir žalčių. Sukvietęs gyvūnus jiems tarė:
 -Tai va Lissetė surengė iškylą klastūnyno mokiniams ir kaip žinote klastūnyno simbolis yra gyvatė, bet žalčiai irgi tinka. Tad kas nori gali sekti paskui mane iki gyvenvietės. Visi kurie nori eiti atšliaužkite į priekį prie manęs, - Morisas šiek tiek nustebo, kad ⅔ gyvačių bei žalčių nori eiti. -Gerai. Galim keliauti. Ir dar,- atsisukuo į juos Morisas. - galėsite gyventi mano draugo palapinėje.
Pradėjus eiti paskui Morisą nusekė gal koks šimtas gyvačių bei žalčių. ,,Tikiuosi, kad niekas nežiobsos pro langą, poto prisidirbsiu, kad tipo gyvates su žalčiais vogiu" mąstė Morisas. Priėjus prie Luko palapinės Morisas atidarė duris parodė gyvatėms su žalčiais kur jie gyvens, o pats nuėjo į miegamąjį išsikrovė daiktus, atsigulė ant lovos ir šiek tiek numigo.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Rosette la Claire Liepos 17, 2018, 07:27:13 pm
Išvykos į mišką su palapinėmis Samanthos nelabai traukė, tačiau meilė gamtai ir gyvūnams tiesiog vertė eiti. Paklaususi dar vienos klastuolės, taip pat pirmakursės - Cleo, ar norėtų dalyvauti, nesulaukusi atsakymo nubėgo ruoštis. Pačiupusi savo juodą, atrodo, niekuo neišsiskiriančią kuprinę, vėlgi įsidėjo sausainių, sulčių, mylimiausią pledą, knygutę ir žiūronus, juk ką gali žinoti, kas naktį vaikšto po mokyklos apylinkes.
Mergaitė sparčiu žingsniu stengėsi pasivyti kitus klastuolius. Ištarus keletą burtažodžių, ant žalios žolės atsirado nedidukė juoda palapinė. Viduje, su magijos pagalba atsirado minkštas čiužinys ir pagalvė, vietos čia buvo nedaug, tačiau patogiausia miegoti vienam.
Pasiėmusi šiek tiek seną, tačiau labai gražų violetinį pledą, Samantha atsisėdo prie ugnies. Iš apsiausto kišenės išsitraukusi nedidelę rožinę knygutę, pradėjo piešti.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Davina Malburn Liepos 17, 2018, 08:52:35 pm
Davinai grįžus į stovyklavietę prie laužo sėdėjo ne menkas būrelis mokinių. Kai kuriuos ji jau buvo mačiusi ir anksčiau, tačiau keli iš jų merginai buvo visiškai nepažystami.
Mergaitės palapinė tebestovėjo vieniša atokiau nuo visų, visgi draugų ji neturėjo, tačiau Davina džiaugėsi jog dauguma gyvačių nepatingėjo ateiti į iškylą. Įlindusi į nedidukę iš išorės atrodančią palapinę mergina susirado termsosą į kurį buvo pasidariusi karštos kavos. Miegas lyg tyčia ėmė lipinti pirmakursės akis, tad neliko nieko kito kaip gerti kavą ir grožėtis vakaro dangumi.
Išlindusi iš tamsiai žalios palapinės Davina dar labiau įsisupo į dekį ir vienoje rankoje laikydama termosą nušlepsėjo laužo link. Tylą drumstė tik liepsnų spragsėjimas, o bendraklasiai tyliai bandė užvesti pokalbį, nors jiems pakolkas prastokai sekėsi.
Atsisėdusi ant akmens mergaitė gurgštelėjo kavos ir tyliai klausėsi po truputį garsėjančio šurmulio. Davina ne itin mokėjo susibendrauti su kitais, tad tik sėdėjo šalia gyvačių ir bandė apsimesti nematoma.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Cleo de Venon Liepos 17, 2018, 10:44:19 pm
Pabudusi nuo bendrakursės šauksmo, kuri teiravosi ar Cleo keliaus į išvyką, mergaitė abejojo. Gyvendama pakankamai prašmatnų gyvenimą nelabai mėgo miegojimų palapinėse ant nepatogaus čiužinio. Tačiau čia juk Hogvartsas, veikia magija, vertėtų pabandyti, pamąstė mergaitė ir nuėjo ruoštis. Į savo žalią, su gyvatėmis kuprinę įsidėjo keletą reikalingų daiktų ir išėjo.
Pasiekus vietą, Cleo nustebo, galbūt dėl to, nes tikėjosi kažko geresnio, o galbūt dėl to, nes būdama pirmakursė čia jautėsi labai keistai. Ištarusi burtažodį, kurį išmoko iš savo mamos, pastatė palapinę, kuri, kaip vienam žmogui atrodė milžiniška. Iš vidaus vaizdas buvo dar gražesnis. Net čia buvo matyti šiek tiek balto interjero detalių, atspindinčio mergaitės namus.
Cleo buvo labai pavargusi po viso šio tinkamos vietos ieškojimo, o ir naktį miegojo tikrai nedaug, todėl mergaitė net nepagalvojus, jog dauguma renkasi lauke prie laužo, nuėjo miegoti.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Lukas Dubajus Liepos 17, 2018, 11:21:53 pm
Sugrįžęs iš pasivaikščiojimo į palapinę Lukas pamatė, kad Morisas miega, o gyvūnų kambarys knibždėte knibžda gyvačių ir žalčių. Nuėjęs į virtuvę klastuolis išsivirė kavos, susipylė ją į termosą ir išėjo į lauką. Prisėdęs prie kitų klastuolių ėmė klausytis jų pokalbių, prie jo prislinkus gyvatei Lukas užsikėlė ją ant kelių ir ėmė glostyti. Jos odą buvo lygi ir šalta. ,,Bet bent jau yra ką veikti. Ne vien klausytis." manė jis. Pamatęs toliau nuo laužo sėdinčią vienišą, sušalusią ir liūdną klastuolę Lukas atsikėlė ir nuėjo prie jos. Kiek jis prisiminė tai ji išprašė Lisettės iškylos, o jos vardas buvo Davina. Priėjęs atsisėdo šalia jos, išsitraukė iš kišenės storą antklodę ir ,,kitokių sulčių".
 -Duoti užsikloti?- paklausė Lukas. -Nes jau baigi sušalti. Gal gerti nori?
Lukas bandė pasirodyti malonus, bet jam nelabai sekėsi. Nepratęs jis pradėti pokalbio, o ypač kai nėra apie ką kalbėti. Bandydamas nesunervinti klastuolės Lukas atsidarė skardinę ir atsigėrė iš jos. Pamatęs, kad atšliaužia gyvatė Lukas pasistengė ją nuraminti, nes nežinojo ar ji jų bijo ar ne:
 -Ramiai. Čia mano pažįstama gali nebijoti. Ai ir neklausk kaip man viskas sutelpa į kišenę.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Davina Malburn Liepos 17, 2018, 11:34:16 pm
Mergaitei be sėdint ir vis labiau šąlant prie jos prisėd gana jaunas vaikinukas. Jis nešėsi termosą ko gero pripildytą karštos kavos. Jis kad ir kaip be būtų keista prisėdo šalia merginos ir lyg to nebūtų gana užkalbino ją.
Davina kiek sutrikusi atsisuko į vaikiną ir sumurmėjusi kažką panašaus į taip, tačiau greitai nusuko akis į šalį. Ko gero pirmas klastuolis jai pasiūlė kuo užsikloti, nors tai skambėjo keistai mergina pasiūlimo neatsisakė. Temperatūra naktimis krisdavo kone iki nulio.
Vaikinas kurio vardas kiek girdėjo mergina buvo Lukas kiek nervingai šyptelėjo ir atsigėrė gėrimo iš skardinės. Davinai visa tai pasirodė keista, visgi ji nebuvo itin linksmas bei draugiškas žmogus. Mergina ne itin troško ir turėjo nuotaikos bendrauti su vaikinu kurį mato vos antrą kartą, tačiau kai pirmakursė išvydo atšliaužiančią gyvatę jos nuotaika iškart pakilo.
Lukas pažvelgė jai į akis ir palietė gyvatę kuri jau kone raitėsi jam ant kelių.
-Gyvatė... Ji labai graži,-sumurmėjo Davina žvelgdama į padarą gulintį jam ant kelių. Mergaitė visai jų nebijojo, gyvatės jai atrodė... Gražios?
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Teodoras Meiden Liepos 18, 2018, 02:14:39 am
 Teodorui nepatiko šitokie pasisėdėjimai. Nors visi buvo išsiskirstė į įvairias puses, po vieną, du, tris, skraidino neįprastai nemalonius jausmus. Trumpiau tariant, nei pokalbiai kažkokie čia bendri, nei darbas. Tikriausiai, kaip antrakursis suprato, visi atėjo miegoti beveik po atviru dangumi, o ne užtraukti dainą su savo koledžo draugais. Nors berniukas to ir nenorėjo. Tik bandė palyginti, kaip įsivaizdavo ir kaip, tikrai ačiū kažkokiai dievybei, išties yra.
 Gyvenimas ir taip atsisukęs prieš jį, o čia dar prisigertino kita klastuolė. Tiesa, ją jau pažinojo. Katrilė.
 – Labas, – atsakė taip pat neentuziastingai, – gali, tačiau tau nebūtina būti manimi. Nebent trūksta dėmesio. Čia jo nemažai, netoli manęs, – kalbėjo su mažyte vilties gaidele, kad mergaitė pasitrauks nuo jo. Bet ji pasiklojo savo pledą ir nežinia, ar pasišalins, vargu, atsisėdo.
 Tyla spengė ausyse. Kaip nemalonu. Reikėjo kažką daryti.
 – Kodėl tu čia? Nenori eiti į savo palapinę ar pas kitas gyvatėles? – paklausė, tačiau iškart suprato koks reikalas atlydėjo antrakursę. Vis tiek tylėjo. Nebuvo kalbus ir turintis gerus bendravimo įgūdžius, tad sugrįžo į mažytį savo minčių pasaulėlį.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Morisas Banoveris Liepos 18, 2018, 12:50:18 pm
Kai Morisas atsikėlė nuėjo į virtuvę įsipylė iš dar šilto arbatinuko kavos ir atsisėdęs prie palapinės išėjimo grožėjosi nakties dangumi. Baigęs gerti kavą, nuėjo į vidų, pasidarė dar kavos, supylė į du termosus. Vienas jam, kitas Lukui. Išėjęs laukan susirado Luką, jį pašaukė ir pametėjo jam. Pajautęs, kad lauke šaltoka užsirengė megztinį ir patraukė prie ežero. Tylu, bet ne per daug, kad spengtų ausyse, beveik nesigirdi triukšmo, nuostabios vandens spalvos. Tiesiog fantastika naktis. Priėjęs prie tiltelio, toliau nuo stovyklavietės, atsisėdo ant jo ir įmerkė kojas į vandenį, mėgaudamasis vandens vėsumu, kuris maloniai
sušaldė kojas. Taip pasėdėjas grįžo atgal į stovyklavietę ir atsisėdo šiek tiek toliau laužo, bet ne per toli, kad girdėtų ką kiti šneka. Klausytis pokalbių Morisui greitai pabodo, tad nutarė nukeliauti dar kartą iki vandens, bet dabar jau šiek tiek toliau. Paėjęs gal 5 kilometrus nuo stovyklavietės šoko į vandenį ir visas išsimaudė. Klastuolis nebijojo, kad jį užpuls koks nors gyvis, nes visada aplinkui bus tų kurie jeigu kas jį išgelbės. Išlipęs iš vandens išsitraukė iš kišenės laidynę ir ėmė mokintis šaudyti, nes to daryti jis nemokėjo.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Lukas Dubajus Liepos 18, 2018, 12:51:23 pm
Klastuolei neatsisakius pasiūlymo Lukas padavė jei kuo užsikloti ir termosą kavos. Klastuoliui darėsi šiek tiek nemalonu sėdėti tyloje, prie beveik nepažįstamos mergaitės. Tad pabandė galvoje susidaryti pokalbį, bet tai nutraukė Moriso balsas ir į jį skrendantis termosas su karšta kava.
 -Nori palaikyti gyvatę?- paklausė klastuolis ir įdavė jai. -Einu pririnksiu šakų, nes čia jau šaltoka darosi.
Nuėjęs iki miškelio nejautė jokios baimės, kad jį užpuls kas nors. Nes su Morisu yra ne kartą lankėsis miške ir pažinojo daugelį gyvūnų. Prisirinkęs šakų ir akmenų sukrovė juos į krūvą ir iš kišenės išsitraukė du maišelius susidėti. Nunešęs viską prie laužo sukrovė iš akmenų ratą, įdėjo į jį šakas, įmetė šiek tiek popieriaus ir jį padegė su degtukais. Po truputį laužas įsiliepsnojo ir nebebuvo taip šalta kaip ankščiau. Atsigėręs dar šiek tiek kavos užsigėrė ją gėrimu iš skradinės, kad būtų lengviau kalbėti.
 -Kaip Hogvartsas?- paklausė jos stebėdamas kaip ji laiminga glosto gyvatę.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Davina Malburn Liepos 18, 2018, 01:20:36 pm
Mergaitei be sėdint šalia vaikino su gyvate, jos galvoje buvo tikra sumaištis. Tyla ėmė erzinti, tačiau Davina bijojo kažko ne to paklausus sužlugdyti pirmąjį normalų pokalbį per šiuos mokslo metus. Jis padavęs jai kuo užsikloti pasakė einąs pasirinkti šakų, tad mergina liko vėl viena prie laužo tik su gyvate kurią jai perdavė Lukas.
Tas padarėlis buvo neapsakomai gražus. Davina galėtų netgi prisipažinti jog ją laiko pirmą kartą. Neilgai trukus iš miško prisirinkęs šakų grįžo klastuolis ir sukūręs laužą prisėdo šalia.
Pirmakursė matė jog ir jam nėra itin įprasta šnekėtis su klastuolėmis, tačiau Davina nieko nesakė. Tik draugiškai šyptelėjo glostydama gyvatę. Lukas gurkštelėjo gėrimo ir uždavė paprastą gana elementarų klausimą apie Hogvartsą.
Davina žiūrėdama į laužo liepsnas kiek pagalvojusi atsakė.
-Pirmieji mokslo metai nelengvi,-sumurmėjo mergina atiduodama gyvatę atgal klastuoliui.-Tiesiog aš čia nepritampu.-mergaitė dar labiau susisupo į pledą ir gurkštelėjo karštos dar atvėsti nespėjusios kavos.
Trumpam nutilusi Davina paklausė jo to paties. Nakties danguje sužibo žvaigždės..
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Lukas Dubajus Liepos 18, 2018, 11:00:44 pm
Pasigrožėjęs laužo šviesomis Lukas išgirdo Davinos atsakymą. Jam pagailo mergaitės. Gal ją supažindinti dar su Morisu? Jis geresnis pašnekovas negu aš. Lukas nusišypsojo. Gyvatei bandant įsipatoginti, klastuolis atsakė jai:
 -Visai gerai,- šypsodamasis kalbėjo jis. -Geriau negu žiobarų mokykla. Bet kai kurie mokytojai erzina. Ir jeigu nori gali klausti kas tik įdomu. Jei supyksiu tai kokia minutę tik.
Po tokių žodžių Lukas tyliai nusijuokė. Vėl pasidarė tylu, girdėjosi tik kvėpavimas ir neaiškios kitų klastuolių pokalbių nuotrupos. Jis pradėjo stebėti Morisą kuris grįžęs iš kažkur vėl išėjo kažkur. Negali su manimi pasikalbėti tai duodasi aplinkui. Gal paklausti apie jos šeimą? Bet taip greičiausiai galiu ir sunervinti ją. Na bandom, supyks tai supyks.
 -Tu grynakraujė?- paklausė Lukas. Kodėl tu Lukai toks durnas. Reikia eiti po truputį iki to, o ne iš karto imti ir klausti. -Turi brolių ar seserų? -Gal kažkas iš tavo giminės kovėsi mūšiuose burtininkų?
Kam taip tiesiai šviesiai? Kitą kartą Morisas eis su ja bendrauti. Na nebent pavyks normaliai susikalbėti.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Davina Malburn Liepos 18, 2018, 11:42:36 pm
Mergaitei be sėdint ant vėsaus akmens Lukas kiek įsidrąsinęs ėmė su ja regzti kiek normalų pokalbį. Davinos nuotaika akimirksniu pagerėjo suradus gana nebloką pašnekovą, o ir šalta jau nebebuvo taip siaubingai.
Klastuolė užsikišo savo trumpus plaukus už ausų. Jos veidą talžė šaltas vėjas, tačiau laužo šiluma nebeleido merginai sušalti.
-Žiobarų mokyklos siaubingos,-tarė ji žvelgdama į nakties dangų.-Tačiau ten bent jau turėjau draugų...
Davina menkai šypteli ir ima steėti Luką. Vaikinukas lyg kažko ieškodamas žvalgėsi aplink, tačiau jai vos nutilus atsisuko ir kelias minutes tylėjęs uždavė nemenką toną klausimų.
Mergina nusišypsojo vaikinui ir atsidususi prašneko.
-Taip, aš grynakraujė,-atsiduso ji. Sekantis klausimas buvo gana skaudus, bet kažkada juk teks apie tai šnekėti..-Aš turėjau brolį, o dabar man beliko tik tėvai.-Davina nusuko žvilgsnį į kitą pusę, kad tik akys nesusidurtų su klastuolio akimis. Ašara lyg tyčia nuriedėjo skruostu. Mergaitė atsikosėjo ir sumurmėjo.-Mano šeima gana nuobodi, tad ne, jokiuose mūšiuose nesikovė.
Atsakiusi į Luko užduotus klausimus paklausė to paties. Ji ne itin mokėjo valdyti emocijas, vėl susimovė...
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Lukas Dubajus Liepos 19, 2018, 11:00:32 pm
Išgirdęs jos manymą apie žiobarų mokyklą Lukas šyptelėjo, bet tuoj jo veidą apimė gailestis. Tikrai reikia ją supažindinti su Morisu. Jei su manimi norės ji draugauti tai su Morisu irgi manau draugais. Po jos atsakymų Lukui dar labiau jos pagailo. Na va, nuliūdinau ją. Dabar atsistos ir nueis. Blogas pašnekovas aš, blogas. Jai paklausus to paties klastuolis nenorėjo apie tai šnekėti, nes galvojo, kad ims jo gailėtis ko jam mažiausiai reikėjo, bet prašneko:
 -Užaugau žiobarų vaikų namuose. Aš jį vadinau vaiknamiu, o jame gyvenančius vaikus vaiknaminiais,- po tokių žodžių laukė trumpas jo šypsnis. -Tokiu savęs niekada nelaikiau, žinojau, kad esu kažkuo išskirtinis. Buvau susidraugavęs su vienu vaiknaminiu kuris dabar yra grifas. Bet dabar mūsų draugystė nutrūko. Į vaiknamį nesiruošiu grįžti. Mane priimė Moriso šeima tai dabar gyvensiu su jais. Taip Lukai. Jai labai įdomu tavo gyvenimas. -Tikrų brolių ar seserų neturiu, bet vaiknamius galima jais laikyti. Į paskutinį klausimą galiu ir neatsakyti, nes kaip jau supratai atsakymas būtų ne. Su tavim Lukai nuobodu. Neįsivaizduoju kaip ji ištempė su manim 10 minučių?. Vėl pasidarė tylu. Lukas tikėjosi, kad neims jo gailėtis. Bet pats liūdėjo dėl jos brolio netekties.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Davina Malburn Liepos 19, 2018, 11:17:35 pm
Vaikinas kiek nuliūdo, tad Davina atsikosėjo ir pasitraukusi plaukus nuo akių ėmė klausytis jo atsakymo. Lukui pasirodo gyvenimas buvo daug kartesnis negu mergaitės, tačiau nors ir jai pagailo šiek tiek vaikino, mergina žinojo jog sunkūs išgyvenimai žmones padaro stipresnius.
Jis gana vienišas..Pagalvojo pirmakursė kai jis ėmė pasakoti apie vaiknamį bei kadaise buvusį jo draugą, tačiau Davina kiek šyptelėjo kai berniukas užsiminė apie jį priėmusią šeimą.
Klastuolė nežinojo ką reiškia augti be tave mylinčių tėvų, tačiau ir jos situacija kai kur labai priminė vaikino išgyvenimus.
-Aš manau,-sumurmėjo mergina,-jog esi stiprus žmogus. Tu tiesiog gyveni toliau, nors ir užaugai be tėvų, be brolių bei seserų, tačiau atrodai..-Davina nutilo.-Labai draugiškas bei laimingas žmogus.
Mergaitė pasimuistė ir tarp jų abiejų stojo spengianti tyla. Nebeiškentusi ji atsistojo ir priėjusi prie vaikino jį apkabino. Davina nežinojo kodėl ji taip pasielgė, juk su vaikinu ji bendrauja pirmą kartą, tačiau klastuolė mėgo žmones kurie nepalūžta net gyvendami tokį gyvenimą.
Atsitraukusi nuo vaikinuko ji jam gražino pledą ir paglosčiusi gyvatę palinkėjo saldžių sapnų.
-Tikiuosi tapsime draugais,-tarė mergina sukdamasi ir iš po lėto eidama link savo palapinės.Tada lyg kažką užmiršusi sustojo ir tarė.-Jei prireiks išsikalbėti, arba..-ji trumpam nutilo.-Tiesiog susirask mane.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Lukas Dubajus Liepos 20, 2018, 10:26:21 am
Klausydamasis Davinos Lukas šyptelėjo. Na negaliu prisipažinti, kad esu labai laimingas ir labai draugiškas, bet merginos labiau tokius dalykus nusimano. Tad jei jai taip atrodo nesiginčiju su jos nuomone. Stojus tyliai tylai, klastuolis nieko negalėjo net galvoti, nes buvo taip tylu. Lyg eitum per pamiršto miško, pamirštas kapines, pro pamirštus kapus, su pamirštais žmonėmis ir gyvūnais. Taip bent manė jis. Davinai atsistojus vaikinas jau norėjo sakyti ,,Labos", bet jį nutraukė jos apkabinimas. Už ką? Aš nieko nepadariau. Prisiminęs, kad ką ji kalbėjo apie jį klastuolis susigaudė už ką. Na gal ir stiprus, bet aš taip nemanau. Bet kaip jau sakiau sau su merginos nuomone nesiginčiju.
 -Labos,- atsisveikino Lukas.
Po paskutinių Davinos žodžių jis jau tingėjo kažką sakyti, tad tik linktelėjo. Atsikėlęs nuo žolės patraukė link palapinės kurioje kaip jis manė galės ramiai numigti. Bet vos atsigulęs negalėjo užmerkti akių. Pirmas pokalbis su ja, o jau spėjau nuliūdinti. Iš vis kodėl aš klausiau jos ar ji turi brolių arba/ir seserų? Puikus draugas. Kuris nemoka šnekėti. Nelabai norisi draugauti kai įskaudini žmogų, bet antrą kartą įskaudinti irgi nesinori ir dar labiau. Na gal susidraugausim ir po kiek metų ji nenužudys manęs. Klastuolis šyptelėjo. Pajautęs, kad grimzta į sapnų karalystę jis tam pajučiui pasidavė. Na va. Išsikalbėjau su savimi ir galiu pamiegoti .
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Morisas Banoveris Liepos 20, 2018, 10:39:12 am
Morisui gal valandą prašaudžius ir pramokus šaudyti jis norėjo grįžti namo, bet neprisiminė kelio. Nuėjęs tolyn į mišką pasijautė šiek tiek nejaukiai. Lyg į jį spoksotų milijonai akių, visi medžiai, visi lapai ir visi gyvūnai. Gyvūnai jo negąsdino. Reikia susirasti kokį šikšnosparnį ar naktinį drugelį. Jie gal žinos kur stovyklavietė. Ilgai praglaidžiojes klastuolis pagaliau rado naktinį gyvūną apuoką.
 -Sveikas,- pasisveikino jis. -Gal padėtum parsigauti į stovyklavietę. Duočiau netikrų pelių, bet jų skonis lygiai toks pat.
Apuokui suūkus klastuolis nusekė paskui ją. Vienu momentu buvo pametęs iš akių ir išsigandęs, kad pasiklys, bet ji vėl atsirado tad jis nusekė paskui ją. Pamatęs priekyje šviesas pasileido bėgti, o išlindęs iš miško užkliudė palapinės šoną. Apsidairęs ar nieko neužkliudė pamatė, kad čia Davinos palapinė. Gerai, kad čia nieko nėra. Bet apsidairęs aplinkui pamatė, kad jos ir Luko kur juos matė paskutinį kartą nebėra. Oj suklydau. Kažkas yra. Gerai, kad jos nesumindžiau. Poto būtų buvę blogai. Grįžęs į palapinę rado Luką gulintį lovoje ir glostantį gyvatę kuri gulėjo šalia jo. Morisas turėjo tokį požiūrį, kad jei neateina pas jį išsikalbėti jis tų žmonių nejudina. Taip jis buvo išvengęs kelių smūgių į pilvą, kojas ar nestiprių į veidą. Greitai žvilgtelėjęs į ,,gyvūnų miegamąjį" pamatė, kad jų nėra tik kelios dar raitėsi ir ruošesi miegoti. Pabodo jom būt palapinėje tai ir išėjo. Nuėjęs iki savo kambario, atsigulė į lovą. Ši diena buvo nuostabi. Klastuolis šyptelėjo ir iš karto užmigo saldžiu, kitos dienos nelaukančiu miegu.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Auksė Marlena Hale Rugpjūčio 03, 2018, 11:39:33 pm
Katrilė atsisėdo ant pleduko ir pasigailėjo išvis čia pasirodžiusi. Pilvą staigiai suspaudė, o raižymas, nors nemalonus, neturėjo būti suprastas kitų. Nenorėjo kitiems gadinti linksmybių. Skanumynų, kuriuos atsinešė, visiškai nenorėjo. Tegu kiti pasivaišina. Bent kažkam bus linksma, nors ko aš tikėjausi? Praktiškai nebendrauju su niekuo net iš savojo koledžo. Ai, ne laikas dabar, ša.
- Man dėmesio nereikia, - gan kimiai prašneko.
Po keletos gautų klausimų, Devina prarado norą nors kažką pasakyti, tad pirmai atsakymo daliai tik papurtė galvą ir nuleido akis. Jose vėl tvelkėsi ašaros, bet ji tikrai negalėjo leisti joms pasirodyti, suvaidino, jog krapštėsi akis, nors iš tiesų nubraukė tekėti dar nepradėjusias ašaras. Jis vis tiek supras ir tu tai žinai. Pakėlusi akis mergaitė dar žvilgtelėjo į paliktas gėrybes kitiems, supratusi, jog pasiruošė atsakyti, ėmė akimis klaidžioti tiesiai, po žolę, ežero vandenį ir medžius.
- Neturiu kur eiti, - atsiduso, - neturiu palapinės, miegmaišio ar dar ko. Be tavęs nieko daugiau nepažįstu. Keista, kai jautiesi svetimas net savame koledže...
De Liuka nesuprato, kodėl pridūrė paskutinį sakinį. Jis kabojo ant liežuvio galo ir privertė jį leptelėti.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Gabriella Zaun Rugpjūčio 25, 2018, 04:23:41 pm
Po pamokų Gabriella nusprendė nupėdinti kur nors,kur galėtų pabūti viena su savimi ir savo mintimis,ir kur būtų mažiau mokinių. Tam puikiai tiko netoli pilies esanti ežero pakrantė. Žinoma,mokinių ten pasitaikydavo dažnai,tačiau yra vienas atokesnis ežero krantas,kur nė gyvos dvasios nematyti. Taigi,būtent ten ir nusprendė nueiti Gabriella. Tai puiki vieta pabūti vienam su savimi ir pamąstyti apie viską,kas neduoda ramybės. Pastaruoju metu merginai ramybės nedavė egzaminai ir mokslai. Ankščiau mergina buvo darbšti ir visuomet uoliai mokėsi,tačiau kelis mėnesius iš eilės viską darydavo atmestinai,arba išvis nedarydavo... Tad apmąstyti viską sėdint čia buvo puikiau nei puiku. Juk kartais visiems norisi ramybės ,atsipalaiduoti nuo rutinos ir šurmulio. Mergina atsisėdo ant kranto ir žiūrėjo kažkur. Ji pati tiesą sakant dorai nežinojo kur,tačiau tai jai visai patiko. Nė nejausdama mergina pradėjo kažką niūniuoti panosėje,ir mintys,kurios ją kankino ėmė po mažu ją paleisti. Tačiau Gabriella rūke ėme matyti kažkokį neaiškų siluetą ir niekaip negalėjo suprasti kas tai,ar mokinys,ar koks nors keistas gyvūnas ar dar kažkas... Mat pamiršo akinius. Velniava,visad,kai kažkur nueinu neturiu nei akinių nei dar kažko. Apskritai,kodėl čia kažkas eina,ar aš kadanors pagaliau galėsiu pabūti viena? Jie visi vargina ir erzina,aš juk tik ramybės noriu.. Tačiau šešėlis po mažu artėjo būtent link tos vietos,kur sedėjo Gabriella.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Gabriel Anthony Conte Rugpjūčio 25, 2018, 05:52:31 pm
Iki egzaminų liko tiek mažai, o šviesiaplaukis tiesiog nebegalėjo tūnoti varnų kambaryje. Stropieji atidžiai mokėsi egzaminams, o kiti tikriausiai klaidžiojo po pilį ar poilsiavo lauke. Juk pati gegužės pabaiga, taigi, oru mokiniai negalėjo skųstis. Gabrielius nutarė kažkur prasiblaškyti. Paprastai mėgdavo apsilankyti bibliotekoje, bet pūti pilyje tokiu oru atrodė tikras laiko švaistymas. Galbūt derėtų išsimaudyti? Juk vanduo jau turėtų būt bent kažkiek įšilęs.
Nusileidęs laiptais ir išėjęs į lauką, berniukas patraukė tiesiai link ežero. Žinojo vieną atokų krantą, prie kurio retai kada sutikdavai mokinių. Na, šiaip nebūtų ėjęs vienas, bet kaip ir neturėjo su kuo. Tiesiog nebuvo laiko su kažkuo susidraugauti.
Jau artėjant prie reikiamos kranto vietos, varniukas pamatė tamsiaplaukę mergaitę. Apsisukti ir eiti atgal ar užkalbinti. Šiaip ar taip, planas išsimaudyti tikriausiai žlugęs.
  - Sveika,- galiausiai priėjęs ištarė ir atsisėdo šalia mergaitės. Šioji neatrodė daug vyresnė. Galbūt bendraamžė.- Kuo tu vardu ir kokie vėjai atnešė čia?- šyptelėjęs pridūrė.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Gabriella Zaun Rugpjūčio 25, 2018, 10:49:32 pm
Siluetui išryškėjus,mergaitė suprato,jog ten mokinys. Neatrodė daug už ją vyresnis,galbūt antrakursis,na daugiausiai trečiakursis su vaiko veidu. O galbūt ir vienmetis. Tačiau tikrai ne grifiukas,kadangi mergaitė niekad nebuvo jo mačiusi. Fui,berniukas,ir dar neleis man čia vienai pabūti.. Tikiuos jis apsisuks ir maus iš čia,arba aš jį nustūmsiu į vandenį... Prašau tik nekalbėk,tik nekalbėk,nekalbėėėėk su manimi maldauju Gabriella dažnai skeptiškai žiūrėdavo į berniukus. Ypač,jei jie nebuvo iš Grifų Gūžtos. Na,tiksliau,su berniukais iš savo koledžo ji visada kalbėdavosi jei tik būdavo reikalas,ar bent kiek bendravo. O šis šviesaplaukis tikrai nebuvo iš jos,tačiau mergaitė negalėjo įsižiūrėti į jo ženklelį,kadangi buvo pamiršusi akinius. Tačiau neilgai trukus tylą prasklaidė keistasis berniukas. Juk prašiau tavęs apsisukti ir eiti atgal,nu kodėl tu kalbi... Aš tik noriu ramybės ir pabūti viena,ką čia šis atklydėlis daro? Mergaitė nei kiek nebuvo patenkinta kalbančiu berniuku ir jo draugija. Tačiau,ji negalėdavo ignoruoti žmonių. Po kelių akimirkų ir ši ištarė kelis žodžius:
- Sveikas ,- pakankamai draugišku tonu pasisveikino grifiukė. Na ir keistuolis,sėdasi prie manęs nors net nesiūliau... Bet juk nesakysiu jam dabar išeiti... - Aš vardu Gabriella,o kuo tu vardu? - paklausė norėdama parodyti bent kiek draugiškumo berniukui. - O mane čia atnešė tokie vėjai,kad norėjau pabūti viena kiek atokiau nuo kitų. Na,žinai tas pats per tą patį,tie patys mokiniai ir dar egzaminai... Įvairios mintys,na tai vargina ir norėjau čia pasedėti. O tu kokiais vėjais čia atneštas? - Šį kartą jau ir ji šyptelėjo,nors draugija patenkinta ypatingai nebuvo.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Gabriel Anthony Conte Rugpjūčio 27, 2018, 12:38:46 pm
- Aš Gabrielius,- nusijuokė pralinksmintas tokio vardų sutapimo. Na, vardas nebuvo labai jau retas, bet vis tiek. Berniukas klausėsi toliau kalbančios mergaitės koja spardydamas žemę. Šiaip beveik galėjo garantuoti, kad tamsiaplaukė ne iš varniukų gretų. Matyt, kad ir kituose koledžuose egzaminai buvo apsėdę mokinių mintis. Berniukas pritardamas linktelėjo galvą:
- Taip, aš irgi pabėgau iš kambario, nes norėjau pailsėti, o kai dar oras gražus, pagalvojau, galbūt reikėtų išsimaudyti, nors dabar nukeliu šį planą kitai dienai. O šiaip, ar nemanai, kad egzaminai per daug sureikšminti? Mano manymu, vis tiek neiškalsi informacijos taip tobulai, kad egzaminą parašytum nepriekaištingai,- šyptelėjo ir atsistojęs nužingsniavo arčiau vandens. Nusiavė batus ir įlipo pabraidyti. Vanduo negėlė kojų, bet vis tiek dar buvo šaltas.
- Beje, iš kokio tu koledžo? Spėju, kad ne iš Varno nago - būčiau pastebėjęs,- paklausė mergaitės taip pat išduodamas savo koledžą. Juk jokia čia paslaptis. Gabrieliui nelabai rūpėjo koledžai. Atrodo, jie buvo skirti tik tam, kad būtų galima nuspręsti, kuriame miegamajame apsigyventi.- Ir aš pirmakursis,- dar pridūrė.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Gabriella Zaun Rugpjūčio 28, 2018, 10:12:41 pm
Vaikinuko varads buvo Gabrielius,ištiesų,tai privertė grifiukę nors šiek tiek šyptelėti,kadangi toks vardų sutapimas nedažnai pasitaikydavo,ypač tokiom keistom aplinkybėm,keistoje vietoje...
Mergaitė galėjo tvirtai sakyti,jog sutiktasis tikrai ne grifiukas. Tačiau,nors ir ne iš jos koledžo,jis jai visai patiko. Berniukas ramiai klausėsi ir nepertraukinėjo Gabriellos pokalbio metu,ir šiaip,pats kalbėjo,ir už liežuvio jo tempti nereikėjo. Gabriella nebuvo iš tokių,kurios plepa nesustodamos,tačiau kalbėdavo gana nemažai ir jai tikrai nekėlė susižavėjimo tokie,kuriems norint nors menkiausią žodį išpešti turi vis klausinėti ir klausinėti jų visko,tiesiog,tiesiogine to žodžio prasme tempti jiems už liežuvio.
- Matyt,neklydau manydama,kad ne vien aš tokia sunerimus dėl egzaminų. Na,daugelis mokinių tikros nerimo "" bombos " Bet,tu teisus,egzaminai išties per daug sureikšminti - atsakė mergaitė ir nudelbė žvilgsnį į vandenį kur Gabrielius ėjo vis gilyn į jį. Grifiukė stebėjosi ir manė,jog jis kvailys,juk vanduo turėtų būti mirtinai šaltas.
- Nori pasakyti,kad nešalta? - nusivaipė grifiukė. Tačiau staiga išgirdo klausimą,kurio paklausė jos pašnekovas:
- Ne,aš tikrai ne iš Varno Nago. Aš iš Grifų Gūžtos - užvertė akis grifiukė. Gabrielius ją šiek tiek erzino,tačiau šį kartą ji nebenorėjo jo įstumti į vandenį,ką norėjo padaryti iš pradžių.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Davina von Sjuard Spalio 30, 2018, 10:09:07 pm
Pamokoms pasibaigus ir dienai einant į pabaigą mėlynakė nusprendė likusį laiką praleisti lauke. Pasiėmusi juodą lanką su strėlėmis mergina pasuko klaidžiais koridoriais link išėjimo. Nors lauke siautėjo rudeninis vėjas, tačiau oras bent jau kol kas dar nepriminė tikro, lietingo rudens. Kilstelėjusi galvą Davina nužvelgė jau pradėjusį temti dangų. Kad ir kaip nesinorėjo pripažinti, tačiau vasara jau seniai pasitraukė užleisdama vietą rudeniui, o netrukus ir šis pasitrauks užleisdamas vietą šaltai žiemai. Nuleidusi galvą mėlynakė mintyse peržvelgė visas vietas, kur galėtų pabūti viena, jog šaudant lanku ko nors nesužeistų. Prisiminusi atokų ežero krantą nieko nelaukdama pasuko jo link. Nuo čia atsivėrė nuostabus vaizdas į ežerą, o svarbiausia aplink buvo tylu ir ramu. Nužvelgusi matomą vaidą Davina nusišypsojo. Rankose laikomas ginklas ir rami aplinka vertė atsipalaiduoti.  Priėjusi prie arčiausiai augančio medžio mėlynakė išsitraukė burtų lazdelę ir lengvu riešo judesiu išbūrė taikinį ant storo kamieno. Atsitraukusi kelis žingsnius varnė įtempė lanką ir paleido strėlę. Ši įsmigo prie pat taikino vidurio. Giliai įkvėpusi Davina dar kartą įtempė lanką visą dėmesį sutelkdama į raudoną tašką taikinio viduryje.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Elride Endlercat Spalio 30, 2018, 10:19:10 pm
Kad jūs žinotumėt, kaip mergaičiukei atsibodo pamokos. Atrodo, viskas gerai, jose būna ir kažko išmoksta, bet išėjusi nebenori ten grįžti, bet privalo. Eilinį sykį supykusi ant viso pasaulio Elridė traukė nežiūrėdama kur, kaip visada, ir tikėjosi gauti galimybė išsilieti. Aišku, jai dar reikėjo melstis, kad nebūtų kaip praeitą sykį su tuo keistu bernioku, kuris užtiko ją daužančią medį, tokiems savo veiksmams ir pati grifiukė paaiškinimo neturėjo, bet ką padarysi.
Sugniaužusi kumščius paaugliukė nusikosėjo, kadangi ne žinia iš kur ėmė gerklę perštėti, o tada pakėlusi galvą išvydo kažkokią varniukę. Nesuprasdama, ką ji daro, ėmė iš lėto artintis tikėdamasi, kad bus nepastebėta. Čia kažką pašauti ji nori, ar kaip? Pastebėjusi laikomą lanką Elridė visiškai užmiršo savo pyktį ir bėdas su pamokomis, jai kilo noras išbandyti tą lanką. Juk kažkada vaikystėje svajojo pasidaryti sau tokį ir iššaudyti visus žmonės, kurie stos skersai kelio. Et, kad ji tikrai tą padarytų...
-Khem... Kaip sekasi šaudyti?-susilaikiusi nuo ir taip akivaizdaus klausimo "ką čia darai?", grifiukė gan draugiškai kreipėsi į nepažįstamąją varnę, keista, labai keista.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Davina von Sjuard Spalio 30, 2018, 10:34:51 pm
Paleidusi antrąją strėlę mergina stebėjo, kaip šioji nuskrieja ir įsminga tiesiai į vidurį. Patenkinta savimi Davina priėjo prie taikinio ir ištraukė jame įsmigusias strėles. Seniai įgauti įgūdžiai, regis, niekur nedingo. Įdėjusi vieną strėlę į dėklą prikabintą sau prie nugaros mėlynakė grįžo į savo vietą ir jau tiesė ranką su kita strėle norėdama ir vėl įtempti lanką, tačiau išgirdo kažką nusikosiant. Atsisukusi išvydo maždaug savo amžiaus baltaplaukę merginą, kuri lėtai ėjo link mėlynakės.
-Sveika,-apdovanodama baltaplaukę draugiška šypsena tarė Davina,-regis, visai neblogai,-nuleidusi lanką ir rankoje laikomą strėlę atsakė varnanagė. Turbūt net atokus ežero krantas rudenį traukė mokinius. 
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Elride Endlercat Spalio 31, 2018, 06:23:32 pm
Grifė toliau susidomėjusi stebėjo varnanagę. Ji kiek nusivylė, kad šioji nustojo šaudyti iš lanko, mat būtent tokį vaizdą norėjo stebėti. Eh, kiek daug vaikystės svajonių praskrido pro jos mažą galvelę, mergaitė dar savęs klausė, kas jai nutiko, kad visos jos nublanko ir atrodė nebeįdomios?
-Tikrai? Na, pažiūrėkime,-draugiškai nusišypsojo, kas tikrai nebuvo įprasta paaugliukei, atsisėdo ant žemės ir ėmė stebėti varniukę. Toks mergaitės elgesys buvo tikrai keistas, per daug keistas jai. Ji juk taip greit iš pykčio perėjo į visišką smalsumą, susidomėjimą. Gal tiesiog grįžo noras svajoti, gal ji panoro grįžti į vaikystę? Juk atvykusi į Hogvartsą, rodos, prarado tiek daug. Nors jos elgesys toli gražu nebuvo kaip suaugusio žmogaus, vargu, ar sulaukusi dvidešimties, ar net trisdešimties grifiukė elgsis kaip suaugęs žmogus... Išvis, kuo suaugusiųjų elgesys skiriasi nuo vaikų?
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Davina von Sjuard Spalio 31, 2018, 06:37:58 pm
Išvydusi šiokį tokį nusivylimą merginos veide Davina linksmai kilstelėjo savo lūpų kampučius bandydama pralinksminti ką tik atėjusią baltaplaukę. Šiai įsitaisus ant žemės ir ėmus stebėti mėlynakė ir vėl iškėlė lanką ir giliai įkvėpė bandydama susikaupti. Išsiblaškymas šaudant lanku neitin padėdavo. Įtempusi lanką ir nutaikiusi strėlę į taikinį mergina ją paleido stebėdama, kaip šioji įsminga į jo centrą. Kilstelėjusi ranką Davina ištraukė dar vieną strėlę iš dėklo ir pakartojusi tuos pačius veiksmus netrukus ir vėl stebėjo skriejančią strėlę, tik šįsyk ši įsmigo šalia kitos. Atsisukusi į sėdinčią merginą varnė šyptelėjo.
-Galbūt norėtum pabandyti?-paklausė šviesiai mėlynų akių savininkė. Nors atėjusi čia rudaplaukė tikėjosi pabūti viena ir ramiai pašaudyti, tačiau baltaplaukės draugija merginai išties patiko. Buvo smagu, jog šalia buvo dar kažkas.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Elride Endlercat Spalio 31, 2018, 07:01:28 pm
Grifė smalsiai stebėjo varniukę, kiekvieną jos judesį. Kada ji šaudė iš lanko? Prieš du metus? O gal tris? Ne... Mergaitė suvokė, kad niekados rankoj nelaikė tokio dalyko, tik žinojo, kad jis egzistuoja, kiekvienoje jos mėgstamoje knygoje būdavo lankininkas, galingas lankininkas, tokiu būti ir pati Elridė norėjo. Visą gyvenimą, kai skaitė knygas svajojo apie lanką, tik pati pasidaryti nesugebėjo, ką padarysi.
Išgirdus širdžiai malonų klausimą grifės akys sužibo. Eh, kaip ji laukė to klausimo. Nužvelgusi varnės laikomą lanką paauglė nusišypsojo, nuo tokio veiksmo, regis, šiek tiek pavargo, jai tikrai praverstų daugiau šypsotis...
-Aišku, kad noriu,-su gera nuotaika atsakė mergaičiukė ir stryktelėjo iš savosios vietos.-Tik...-mergaitė prisiminė neseniai svarstytą dalykėlį ir kiek nuraudo, kaip ji galės šaudyti iš lanko, jei niekados tokio nelaikė? Knygos juk nesuteiks kažkokių stebuklingų galių, nors, rodos, kiekvienoje buvo tas pats. Įkvėpk, įtempk stemplę, susiliek su lanku ir su iškvėpimu šauk... Bet geriau pagalvojus, grifei tai atrodė taip komplikuota...
-Aš niekad lanko nelaikiau rankose,-pagaliau nejaukiai tarstelėjusi grifiukė pakėlė akis į varniukę. Jaučiuosi kaip visiška nevėkšla... Ne, aš ir esu tokia...
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Davina von Sjuard Spalio 31, 2018, 07:17:37 pm
Davina linksmai nusišypsojo išvydusi, kaip baltaplaukės akys sužiba. Regis, ji tik ir laukė to klausimo. Merginai stryktelėjus šalia mėlynakė ištiesė jai lanką ir padavė dėklą su strėlėmis. Nužingsniavusi iki taikinio ištraukė jame įsmigusias strėles ir atsisuko į baltaplaukę išgirdusi jos atsakymą.
-Viskas gerai, padėsiu,-šyptelėdama atsakė rudaplaukė ir priėjusi prie merginos vieną strėlę įdėjo į dėklą, o kitą ištiesė baltaplaukei.
-Išsitiesk, susikaupk ir nusitaikyk į taikinio centrą,-nužvelgdama ar mergina teisingai laiko ginklą kalbėjo varnė,-o tuomet šauk,-šyptelėjo,-šaudyti iš lanko nėra taip sunku, kaip gali atrodyti. Nagi, o dabar pabandyk,-drąsindama pažvelgė į baltaplaukę.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Elride Endlercat Lapkričio 01, 2018, 08:55:50 pm
Kaip grifiukė bijojo, siaubas! Bet juk reikėjo, juk tai jos vaikystės svajonė. Et, kaip gera, kai tokios svajonės po daugybės metų ima ir išsipildo. Grifė su pasididžiavimu paėmė lanką ir geriau jį nužvelgė. Ji žinojo, kad jei pasiseks privalės gauti lygiai tokį patį lanką. Ooo... Kokiam rojuj būtų, dar žiūrėk, kokį Testralį gauna ir pamokose jos nieks neberas. Paaugliukė jau ėmė svajoti, kaip ant to Testralio sėdi ir šaudo strėles iš lanko į nevykusius burtininkus, bet, na, Testralio gavimas dar įmanoma, tik, kad sėkmingai pašauti iš lanko burtininką, tai nežinau...
-Pasistengsiu...-tyliai burbtelėjusi grifiukė išsitiesė ir pabandė susikaupti. Nors susikaupti jai buvo labai sunku, nemokėjo, neišėjo, mintys plaukte plaukė ir jos nebuvo susijusios su šaudymu, na, gal šiek tiek. Aš galiu...
Giliai įkvėpusi ji paėmė strėlę ir pasistengė nusitaikyti tiksliai, tik bėda, kad templės puikiai įtempti nemokėjo, tad nepilnai įtempusi ir paleido tą vargšę strėlytę, kuri nė taikinio nepasiekė.
-Velnias... Čia daugiau įtempt reikia?-supratusi savo klaidą mergaitė nuleido lanką ir pasikasė pakaušį.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Davina von Sjuard Lapkričio 01, 2018, 09:52:22 pm
Merginai bandant nusitaikyti ir susikaupti Davina atidžiai stebėjo jos veiksmus. Ši regis bijojo ir sunkiai galėjo susikaupti. Mėlynakė ruošėsi ją padrąsinti, tačiau nepratarė nė žodžio. Nenorėjo dar labiau blaškyti baltaplaukės. Šiai paleidus strėlę rudaplaukė šyptelėjo, nors strėlė ir nepasiekė taikinio.
-Taip, tačiau nesijaudink, juk tai tik pirmas kartas,-žaviai nusišypsojusi mergina išsitraukė savo burtų lazdelę ir ištarusi burtažodį netrukus rankoje laikė ką tik ant žemės nukritusią strėlę.
-Nagi, pabandyk dar kartą, tik šįkart labiau įtempk,-ištiesė strėlė kartu šyptelėdama. Atsitraukusi kelis žingsnius mergina atsirėmė į šalia augantį medį ir stebėjo baltaplaukę.
-Beje, kuo tu vardu?-Davina prisiminė, jog matė ją pamokose, tačiau nė karto su ja nebendravo, o ir vardo vis dar nežinojo.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Elride Endlercat Lapkričio 02, 2018, 05:44:47 pm
Pirmas kartas... Ji nė neįsivaizduoja kiek knygų skaičiau! Mergaičiukė pyko ant savęs, kad neišėjo, bet tik vienai minutėlei. Nežinia, gal proto šiek tiek įgijo ir suprato, kad viskas iš pirmo karto pavykti negali?
-Na, pabandykime...-Elridė vėl pakėlė lanką ir pasiėmė strėlę. Jai dar toptelėjo galvoje, kad šioji atsitraukė, nes bijojo, kad grifė visiškai kiton pusėn šaus, bet nuo komentaro susilaikė, juk ne visi žmonės turi tokią lakią fantaziją, khem.
Ji dar nespėjo iššauti savo strelės, kai varniukė vėl prakalbo. Et, gaila, o jau ruošėsi viską taisiklyngai padaryti.
-Aaa... Elridė, o tavo koks?-stengdamasi nenuleisti rankų atsakė mergaičiukė ir pakartojo savo veiksmą kaip ir aną kartą. Tik, aišku, šį kartą, panelė stipriau įtempė, kiek jai jėga leido, nors jėgos daug ir neturėjo. Ir paleido ji strėlę kažkur tolyn, tik bėda, kad taip netaikliai, kad pro taikinį praskrido kažkur tolėliau.
-Et, dar ir taiklumo išmokti...-giliai atsidususi mergaitė nužvelgė laikomą lanką ir atsargiai padėjo jį ant žemės.-Žinai, aš gal kada kitą kartą pati pasimokysiu... Po to kokiam praeiviui netyčia į galvą paleisiu...
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Davina von Sjuard Lapkričio 02, 2018, 06:18:46 pm
Atsirėmusi į medį mergina stebėjo, kaip baltaplaukė nusitaiko ir šįkart kur kas stipriau įtempia lanką. Rudaplaukė ruošėsi perspėti, jog ji turėtų geriau nusitaikyti, tačiau susilaikė. Juk ir taip ją iš blaškė paklaususi vardo. Strėlei pralėkus taikinį ir nuskriejus kažkur toli, mėlynakė tik šyptelėjo.
-Davina,-paėmusi ant žemės padėtą lanką kartu su strėlėmis atsakė varnė.-Dar šiek tiek praktikos ir netrukus galėsi lengvai pataikyti į centrą. Be to, nemanau, kad pro čia kas nors, tokiu metu visi šiltai leidžia laiką pilyje.-Nusišypsodama Davina kilstelėjo lanką ir jį įtempusi paleido strėlę. Šiai įsmigus netoli centro mergina išsitraukė dar vieną strėlę ir ištarusi burtažodį padegė ją. Strėlės antgalis liepsnojo nuo šviesiai geltonos iki kraujo tamsumo raudonos. Nusitaikiusi mėlynakė paleido degančią strėlę ir ši įsmigusi privertė užsiliepsnoti ir visą taikinį. Stebėdama, kaip taikinį prarija liepsnos Davina nuleido juodąjį lanką. Netrukus iš ant medžio kabojusio taikino nieko neliko. Kryptelėjusi galvą į Elridės pusę mergina šyptelėjo.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Elride Endlercat Lapkričio 03, 2018, 01:39:24 pm
Grifiukė išspraudė šypseną ir atsitraukusi klestelėjo ant žolės.
-Nežinia, visiems visokių nesąmonių šauna į galvą...-tarstelėjusi savo mintį mergaičiukė nusižiovavo. Ji žinojo, kad grįžti į pilį bus labai sunku, bet už kelių valandų reikės, nes miegas galų gale nugalės. Nebent... Paaugliukės galvoje dingtelėjo gan kvaila mintis. Ji stebėjo, kaip Davina laido tas strėles ir kiek apstulbo dėl uždegtosios. Tiesa pasakius, Elridė šiek tiek bijojo tos ugnies, tad nejausdama atsitraukė dar toliau.
-Kas jei būtum padegusi medį? O su tuo medžiu ir visą mišką?-įsistebeilijusi į degantį taikinį paklausė varniukės. Aišku, tokios mintys grifiukei kyla labai dažnai, bet ką padarysi. Mergaitė pasirąžė ir pastebėjusi, kad Davina nuleido lanką nejučia šyptelėjo. Juk tai reiškė, kad ji nebešaudys, tad paaugliukės vaikiška mintis galbūt patiks.
-Einam prie ežerėlio? Žinai, nors ir ne šiltas vanduo, bet gal pilį pavyktų pasistatyti?-nusijuokusi dėl savo minties baltapūkė patraukė pečiais.-Vis tiek reikia kažkaip dieną prastumti...-taip pasakiusi mergaičiukė patraukė link ežero kranto. Vandenyje atsispindėjo dangus, nuostabus vaizdas, jis visad sužavi žaliaakę.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Davina von Sjuard Lapkričio 03, 2018, 04:01:51 pm
-Taip, tu teisi,-linktelėjo mėlynakė ir žvilgtelėjo į baltaplaukę, kuri išvydusi ugnį šiek tiek atsitraukė.
-Nebūčiau,-šyptelėjo mergina ir pažvelgė į medį, ant kurio visai neseniai buvo taikinys. Dabar ten augo paprasčiausias medis, o žymės, kad visai neseniai ten kažkas degė nebuvo.-Burtai, kuriuos panaudojau yra skirti sudeginti tik pasirinktą daiktą. Ne kartą juos naudojau, tad jei būtų bent menkiausia viltis, kad nuo taikinio būtų užsidegęs miškas, nebūčiau jų naudojusi,-nusišypsodama atsakė rudaplaukė. Išgirdusi Elridės pasiūlytą veiklą mergina linksmai nusijuokė. Mintis statyti pilį atrodė juokinga, juk vis dėl to jau ruduo, tačiau galbūt būtent tai ir privertė Daviną sekti paskui grifę. Priėjusi prie tyvuliuojančio ežero mėlynakė žvilgsniu perbėgo jo skaidrų vandenį. Išvydusi dangaus ir aplink augančių medžių atspindį mergina šyptelėjo. Priėjusi prie pat kranto varnė atsitūpė panardindama dešinės rankos pirštus į šaltą vandenį. Sujudinusi ranką Davina sukėlė mažutes bangeles, kurios pasklido ežero vandeniu ir netrukus dingo. Ištraukusi ranką Davina atsisuko į grifę.
-Tikrai nori statyti pilį?-vis dar netikėdama tuo paklausė mėlynakė.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Elride Endlercat Lapkričio 04, 2018, 01:24:28 pm
Neveltui iš Varno Nago... Klausydamasi, kaip Davina "protingai" kalba mergaičiukė netgi užpavydėjo. Kodėl, jos manymu, ji niekad nekalba protingai ir nemąsto protingai? Na, bet ką padarysi jei žmogus visados pirmiausia daro, o tik tada pagalvoja. Ir visgi, ne visi jos veiksmai būna visiškai kvaili.
Grifė prisiartino prie varniukės ir nuoširdžiai nusijuokė.
-O kodėl gi ne? Graži vaikystė buvo, kai pilis statydavau...-su šiokia tokia ilgesio gaidele mergaitė svajingai nužvelgė vandenį. Pasiilgo ji savo žiobariško gyvenimo, kai mažai kas rūpėjo ir kankino ją. Bet gyvenimas tęsiasi, lyg ir, tad Elridė atitraukė akis, papurtė savo mažą galvelę ir su šypsniu nužvelgė smėlį. Reikėjo statyti pilį, tik, deja, smėlis nebuvo purus kaip šiltą vasaros dieną.
Giliai įkvėpusi mergaičiukė krito ant kelių, kam rūpi, kad kelnės liks purvinos, juk reikia pilį statyti! Tai pagaliau tą ir pradėjo daryti, pasiėmė saują smėlio ėmė daryti kažkokį blyną. Daug metų praėjo nuo pilies statymų, galvoje tik blynai išliko, blogai.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Davina von Sjuard Lapkričio 04, 2018, 07:05:01 pm
Išgirdusi Elridės atsakymą mergina nė pati nejausdama nuklydo į prisiminimus. Kaitri saulė, giedras dangus, šiltas vanduo ir linksmas juokas, aidintis paplūdimiu, atrodo, buvo viskas ko reikėjo, kad būtum laimingas. Atmintyje iškilo vaizdas, kaip dar visai maža ji bėga klampiu paplūdimio smėliu nuo savo tėčio. Šis šaukdamas vejasi savo mažąją mergaitę, kol galiausiai pavijęs čiumpa į glėbį ir apsuka ratu. Mintyse nuaidėjo savo pačios linksmas juokas. Nejučia mėlynakė šyptelėjo nuo tokio prisiminimo. Grifė buvo teisi, būnant mažam viskas atrodė linksma ir smagu, tuomet nerūpėdavo niekas kitas, tik linksmybės ir žaidimai. Giliai įkvėpusi ir pati rudaplaukė krito ant kelių pasekdama Elridės pavyzdžiu, tik ji užuot stačiusi smėlio pilį, pasiėmė pagaliuką ir ėmė lengvai braukti smėlio paviršiumi.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Elride Endlercat Lapkričio 18, 2018, 07:10:16 pm
Po truputį tas blynas kilo į aukštį, kaip malonu buvo mergaičiukei. Ji visiškai pamiršo, kiek jai metų, pasinėrė į savo kažkada vaikystėj jaučiamą laimę ir visą laiką šypsojosi. Tik jos susikaupimą ties statiniu patraukė Davinos sprendimas nestatyti pilies ir paveikti kažką kito, aišku, ji nieko neužsiminė apie tai, bet pilies juk nestatė.
-Ką čia jau darysi? Meno kūrinį?-draugiškai nusišypsojusi, nors jos balse jautėsi šiokia tokia pašaipėlė, bet jos piktybiška nepavadinsi, keista, kad mergiotė tai padarė draugiškai, grifė vėl atsuko žvilgsnį ties savo pilimi. Tai buvo smėlio krūva kūgio formos, tad reikėjo kažką tobulinti. Pasikrapščiusi pakaušį savo smėliuotais pirštais, ko pasėkoje jos plaukuose atsidūrė smėlio, tęsė savo statybas ir šiek tiek pakeitė kūgio formą. Minutė ir prieš ją buvo nebe kūgio formos smėlio krūvelė, o labiau keturkampę piramidę su nukirsta viršūne primenantis statinys. Elridė ėmė jį didinti ir jau planavo, kokius bokštelius pastatys prie kiekvieno kampo, juk kaip pilis be gynybinių bokštelių.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Davina von Sjuard Lapkričio 18, 2018, 10:26:35 pm
Smėlėtame paplūdimio paviršiuje pamažu ėmė ryškėti pirmosios "paveikslo" detalės, tik kol kas buvo sunku pasakyti, ką mergina bandė nupiešti. Pasinėrusi į savo naują veiklą ir prisiminimus Davina pamiršo, jog visai netoli jos sėdi Elride. Braukdama plona medžio šakele per birų smėlį rudaplaukė klaidžiojo prisiminimais, kurie vertė kilstelėti savo lūpų kampučius. Išgirdusi grifės klausimą mėlynakė nežymiai krūptelėjo ir kilstelėjusi galvą linksmai nusijuokė.
-Vargu ar šį piešinį būtų galima pavadinti meno kūriniu,-žvilgtelėjusi į priešais esantį savo kūrinį atsakė mergina,-atrodai atsipalaidavusi ir...laiminga,-nusišypsojo mėlynakė stebėdama priešais sėdinčią mergaičiukę. Kelias akimirkas stebėjusi Elridę, kuri regis buvo pamiršusi viską aplinkui ir pasinėrusi į pilies statybą, Davina šyptelėjo ir nuleido žvilgsnį prie savo "paveikslo". Dabar jame buvo aiškiai matomos gitaros linijos ir šalia jo gulintis pūkų kamuoliukas.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Elride Endlercat Lapkričio 26, 2018, 05:04:31 pm
-Nežinau, girdėjau, žiobarai mėlynai nudažytą lapo plotą už keliasdešimt tūkstančių nupirko... Tai, manau, tai yra menas,-susimąsčiusi apie kažkur girdėta dalykėlį grifė nustebo dėl Davinos žodžių. Tai nebuvo klausimas, bet Elridė suglumo ir pasimetė, ji džiaugėsi tokiais mažais dalykais, kas, aišku, buvo neįprasta, bet kaip ta varnanagė galėtų tai žinoti? Jos susitiko pirmą kartą.
Nieko nesuprasdama grifiukė atsiminė, kad visąlaik spoksojo į Davina ir nejučia nuleido galvą.
-Ar tai blogai?-pametusi visas savo mintis neseniai pralėkusia pro galvą grifiukė šyptelėjo. Jai iš tikrųjų buvo gera ir ji neatkreipė dėmesio iki varnanagės žodžių, po jų ramybė kuriam laikui išblanko. nes baltapūkė ėmė per daug mąstyti.
-Nejau mane įsivaizduoji amžinai piktą ir nelaimingą?-nejučia iškilęs galvoje klausimas išsprūdo iš paaugliukės lūpų. Tiesios žinoti ji nelabai norėjo, juk per kiekvieną pamoką sėdėdavo pikta ir paniurus, tačiau, deja, klausimas jau buvo užduotas.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Davina von Sjuard Lapkričio 26, 2018, 05:53:38 pm
Išgirdusi baltaplaukės žodžius mergina linksmai nusijuokė.
-Tuomet turbūt turėčiau pabandyti parduoti šį meno kūrinį už kelis milijonus,-kilstelėjo savo lūpų kampučius mėlynakė ir ėmė tobulinti smėlyje besipuikuojantį paveikslą. Netrukus išryškėjo paskutinės gitaros ir mielo kačiuko linijos. Atitraukti žvilgsnį nuo savo kūrinio privertė merginos klausimas.
-Ne, smagu, matyti tave laimingą ir besišypsančią, ypač, kai aplink nesisukioja zombiai,-kilstelėjo savo lūpų kampučius rudaplaukė stebėdama sutrikusią grifę.-Ne, tikrai tavęs neįsivaizduoju amžinai piktos ir nelaimingos, priešingai, džiugu matyti, kad tave pralinksmino toks paprastas dalykas, kaip vaikystės prisiminimas,-Davina nuleido savo šviesiai mėlynas akis į smėlį, kuris supo abi merginas. Didžiąją dalį augusi tarp žmonių, kuriems rūpėjo tik turtai, dabar matyti Elridę besidžiaugiančia paprastu dalyku, buvo išties smagu. 
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Elride Endlercat Gruodžio 03, 2018, 01:48:53 pm
Mergaitė nesuprato, ką turėjo omeny Davina. Nesuvokė, kaip žmogus gali būti laimingas, nes kitas laimingas? "Džiugu matyti tave laimingą", tokia frazė, baltapūkės manymu, turėtų būti skirta žmogui, kuris kokį mėnesį mažiausiai sėdėjo suniuręs ir viskuo nepatenkintas. Na, realiai, tas tinka ir Elridei, bet iš kur tai turėtų žinoti varnanagė? Nusprendusi nebesigilinti mergaičiukė tik šyptelėjo ir nustūmė mintis tolėliau.
Bet ilgai taip būti pabodo, norėjosi kažkokio veiksmo, ar bent pokalbio, kadangi tyla paauglę ėmė erzinti. Atsisukusi į Daviną mergaičiukė dar pasvarstė, ką turėtų pasakyti, kad užpildytų tą tylumą linksmu pokalbiu ir pagaliau prašneko.
-Na, tai sakyk, kokio profesoriaus bijai labiausiai, kokio nekenti ir kurį mėgsti?-mergaičiukė kelis kartus pakėlė antakius lyg parodydama, kad mergina turi rėžti visą tiesą iš kurios šioji galės pasijuokti.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Davina von Sjuard Gruodžio 03, 2018, 06:38:56 pm
Baigusi dailinti savo piešinį mergina numetė nedidelę medžio šakelę į šalį ir atsirėmusi rankomis sau už nugaros į smėlį kilstelėjo galvą įsmeigdama žvilgsnį į ežero vandenį. Šis lengvai banguodamas skalavo jį juosiančius krantus. Išgirdusi baltaplaukės klausimą Davina kilstelėjo savo lūpų kampučius ir žvilgtelėjo į grifę.
-Dar nesutikau profesoriaus, kuris man keltų baimę, kaip ir profesoriaus, kurio nekęsčiau,-nusijuokė jaunoji ispanė,-o dėl mėgstamiausio...Turbūt Igoris ir Sorenas von Sjuardas, o tu?-šyptelėjo mėlynakė. Žinoma, paminėtų profesorių pamokose mergina dažnai nesilankydavo, tačiau su Igoriu buvo pažįstama ne tik, kaip su profesoriumi, o Sorenas rudaplaukei atrodo puikus pavyzdys. Turbūt dėl šių priežasčių abu profesoriai ir buvo mėgstamiausi. 
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Anele Wonston Gruodžio 04, 2018, 03:08:19 pm
Vieną  kartą pirmakursė Anele sugalvojo eiti pasivaikčioti ir sugalvojo. Anele nuėjo prie ežero, ežero pakrantė buvo graži skaidrus vanduo , ir padarė nuodų ir vaistų
namų darbus.Vos spėjo užversti knygą tuoj pat iš vandens  išlindo kaškokia pabaisa. Anele tui čiupo lazdele ir ištarė ekxpeno potromus ir iš lazdelės išlekė gynėjas elnias , jis apgynė Anele. Daugiau niekada Anele nebėjo prie ežero.

 (ŠV2)
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Elride Endlercat Gruodžio 15, 2018, 07:34:16 pm
-Tai tu tokia nuobodi?-nusijuokusi paklausė mergaitė į Davinos įsireiškimą, kad nėra jokio profesoriaus, kurio ši nemėgtų, ar bijotų. Kaip žmogus gali toks būti? Elridė daug dėmesio į profesorius nekreipė, tačiau vis tiek yra tokių, į kurių pamokas eina nenoriai, labai nenoriai.
-Aš... Na, nemėgstamas, kaip ir, išėjo, tad jo nebėra... O mėgstamas, hm...-susimąsčiusi Grifė užvertė galvą į dangų.-Buvęs kerėjimo, dabartinis Magijos Istorijos, turbūt, kadangi pamokos įdomesnės...-pabaigusi sakyti paauglė nusišypsojo varnanagei ir atsistojusi pasirąžė. Nežinia, kiek laiko jos buvo prie ežero pakrantės, bet praėjo ne dešimt ir ne dvidešimt minučių. Dar kartą nužvelgusi Daviną mergina jai vėl nusišypsojo, o tada jos žvilgsnis nukrypo ties Hogvartso pilimi. Ilgesingas žvilgsnis ir sukilęs noras pajusti šilumą ir taip patogią lovą mergaitę privertė atsisveikinti su varnanage.
-Nepyk, bet gal jau eisiu, sėkmės šaudant iš lanko, gal kokį gyvūną susimedžiosi,-taip tarusi Grifė neskubėdama traukė link Hogvartso vis mąstydama, kaip gera bus atsigulti į minkštutėlius patalus.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Davina von Sjuard Gruodžio 15, 2018, 10:19:19 pm
Išgirdusi baltaplaukės žodžius Davina nusijuokė.
-Regis, taip,-linktelėjusi kilstelėjo savo lūpų kampučius ir žvilgtelėjo į Elridę. Žinoma, ne kartą yra buvę, kai mergina pabudusi ryte abejojo ar verta eiti į pamokas. Vis dėl to mokinės pareiga kažkokiu būdu priversdavo šešiolikmetę išlipti iš šiltos, jaukios lovos ir žingsniuoti į pamokas. Šiose neretai atėjusi mėlynakė netrukus pasigailėdavo, kai išgirsdavo praktinę užduotį, tačiau kol kas dar nė vienas profesorius neprivertė per savo pamokas pajusti jam neapykantos. Grifei atsakius į klausimą Davina šyptelėjo. Nesilankydama Magijos Isotirjos pamokose lankininkė nelabai suprato, kurį profesorių baltaplaukė turi omenyje, tačiau nusprendusi šiais mokslo metais nueiti į Magijos Istoriją, nesigilino. Elridei atistojus ir pasukus link pilies mergina linktelėjo.
-Viskas gerai,-kilstelėjo savo lūpų kampučius,-dėkui, tačiau aš šaudau tik į taikinį,-grifei dingus mėlynakė taip pat atsistojo nusibraukdama smėlį nuo kelių ir pasiimdama savąjį lanką. Dar kartą žvilgtelėjusi į raibuliuojantį ežero vandenį mergina pasuko atgal prie medžio, kur neseniai šaudė ir pakartojusi seniau naudotą burtažodį eilinį kartą nutaikė lanką su strėle į taikinį. Likusi viena Davina pasinėrė į treniruotes ir nė pati nepastebėjo, kaip prabėgo kelios valandos. Šviesiai mėlynas dangus nusidažė tamsiai mėlyna spalva kartu išryškindamas jame besislepiančias žvaigždes. Kilstelėjusi galvą rudaplaukė nužvelgė dangų ir burtų pagalba pradanginusi taikinį pasuko pilies link.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Karen Rasel Džekė De Taer Rafaelė Realfė Sausio 12, 2019, 03:32:36 pm
Karen pavargusi nuo mokslų patraukė takeliu link jau jai žinomo atokaus ežero kranto. Pagal jos žinias čia beveik niekas nesilankė, tad galėjo tikėtis visiško ar nevisai visiškos ramybės. Nors žiema buvo ne visai šalta, bet Rasel buvo apsimuturiavusi tiek, kad darėsi visai karšta. Bet jau išėjusi neketino grįžti atgal į pilį. Priėjusi vietą nuo kurios buvo likę visai mažai iki Džekės mėgstamos vietos, todėl, kad niekas nepamatytų ėmė slapstyti pėdsakus nuo kitų akių. Atėjus iki tos vietos atsigulė tiesiai ant sniego ir ėmė stebėti dangų kuris po truputį tamsėjo artėjant nakčiai. Kaip būtų faina su kuo nors pasikalbėti ar nuveikti ką nors įdomaus ne vien tik čia gulėti, nes jau šalta ima darytis. Gal reikėtų užlipti ant medžio šakos, ten ne taip šalta ir nelabai kas pamatys mane jei ateis iki čia. Apsidairiusi aplinkui pamatė visai patogią šaką, todėl užsiropštusi ant jos ėmė piešti ant sniego kurio buvo užsilikę ant šakos.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Maja Patvel Sausio 12, 2019, 08:41:13 pm
Maja ėjo prie ežero. Buvo gražus oras, tik gal per ploną striukę užsidėjo. Mergaitė norėjo pailsėti. Ji žingsniavo prie atokaus kranto, kuriame tikėjosi gauti ramybę. Bet tinginiauti mokinė neturėjo noro, mieliau būtų su kažkuo pasikalbėjusi. Gal ką nuveikusi. Jai ten patiko.
 Maja priėjo pakrantę. Pagaliau. Ji viską apžiūrėjo. Niekas nepasikeitė. Gal geriau būtų likusi pilyje ir paskaičiusi knygą. Mokinė giliai įkvėpė ir užsimerkė. Ilgokai taip stovėjo. Bet staiga išgirdo kažką judant ant šakos. Maja išsigando ir pakėlė galvą aukštyn. Ten buvo kita mokinė. Majai ji patiko. Gal susidraugaus su ja.
- Labas. Kuo tu vardu? Aš Maja, iš grifų gūštos.-  Pasisveikino Maja su mergaite.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Karen Rasel Džekė De Taer Rafaelė Realfė Sausio 15, 2019, 06:32:52 pm
Karen jau ėmė baiginėti savo piešinį, nors ten nebuvo pavaizduota nieko tik daug įvairiomis kryptimis keliaujančių linijų, bet iš kur ji žinojo, kad piešinys jau eina į pabaigą nežinojo. Rasel kažką išgirdo, tad nieko nelaukusi ėmė lipti aukštyn, ten kur jos beveik nesimatytų, bet tas kas atėjo ją pastebėjo. Po perkūnais. Naujomis pažintimis tikrai nenoriu užsiimti, bet teks aiškų. Blogo įspūdžio irgi nesinori padaryti.
 -Sveika, -iš aukštai atsiliepė Džėkė. -Malonu susipažinti. Mano vardas Karen, aš iš klastūnyno.
Šiek tiek pagalvojusi vėl prakalbo:
 -Ką tau labiausiai patinka veikti?
Baigusi kalbėti nusileido nuo medžio žemyn ir ėmė laukti atsakymo ir gal net klausimo, nes taip sėdėti tikrai nebuvo įdomu.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Maja Patvel Sausio 15, 2019, 07:54:02 pm
Mergaitė atsistojo po medžiu laukdama atsakymo. Mokinė viršuje matyt visai neskubėjo nulipti. Sulaukusi atsakymo apsidžiaugė, kad mergaitė su ja kalba ir toliau veda pokalbį ( nes jau galvojo, kad mokinė išviso nenori šnekėtis).
- Malonu susipažinti.- Pasakė.- Labiausiai mėgstu skaityti knygas. Labiausia nuotykių. Dar man patinka piešti.- Pradžioje pokalbis regis nevyko sklandžiai. Bet mergaitė Majai visai patiko.
 Maja ją nužvelgė svo melsvomis akimis. Klastuolė neišsiskyrė nuo kitų mokinių nei apranga nei veido bruožais. Beje Grifukei pašnekovės apranga buvo ne prie širdies. Maja pažvelgė į save, mergaitei jos apranga buvo mielesnė. Na ko norėti, juk Maja rengiasi pagal savo skonį.Bet ir Klastuolė atrodė graži.
 Grifukės galvoje kirbėjo dar keletas klausimų. Juk gal jos taps draugėmis. O šiaip ji visada turėjo klausimų ir viskuo domėdavosi.
- Kas tavo tėvai? Ar turi broių ar seserų? Aš turiu brolį žiobarą metais už mane jaunesnį, jis mane dažnai nervina. Tėtis irgi žiobaras, bet man patinka. Dar turiu mažą sesutę, ji, aš ir mama burtininkės.- Tai pasakiusi Maja nutilo laugdama atsakymo.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Davina von Sjuard Balandžio 03, 2019, 05:11:23 pm
Įžengus į Varno Nago mergaičių kambarį, šviesiai mėlynų akių žvilgsnis nuslydo erdvaus kambario paviršiumi. Saulės spinduliuose besimaudantis kambarys skendėjo tyloje. Visoms varniukėms išsilaksčius po Hogvartso pilį, įsivyravo ramybė.
Žvilgtelėjusi į šalia žingsniuojantį katiną, Davina nežymiai kilstelėjo lūpų kampučius. Vis dar apsisnaudęs margakailis tingiai sekė savo šeimininkę kartu žygiuodamas per visą Varno Nago mergaičių miegamąjį. Pasiekęs lovą, Tigrius lengvai atsispyrė galinėmis kojomis nuo žemės ir liuoktelėjo ant žvaigždėmis nusėtos antklodės. Tyliai miauktelėjęs žvėrelis žvilgtelėjo į šviesiaplaukę ir susirangęs ant minkštos antklodės, ėmė sekti šios veiksmus.
Paprašiusi Matthew kelių minučių persirengti ir pasiimti lanką su strėlėmis, mergina atrėmė juodą gitaros dėklą į šalia lovos esančią sieną ir šyptelėjusi ją stebinčiam augintiniui, pasiėmė juodos spalvos apsiaustą, kuris vos netruks paslėpė liekną mėlynakės kūną. Juoda apranga jau kelis metus puošė žaviosios lankininkės kūną ir turbūt tik šviesūs plaukai bei mėlynos akys nepavertė šios tikrų tikriausia gote.
Atmintyje iškilus prisiminimams apie Keitą, kaip šis juokdamasis kalbėjo, apie tai, jog merginos stilius kasdien panašėja į jo, šviesiai mėlynų akių žvilgsnis nukrypo į ant rankos esantį sidabrinį žiedą. Rausvų lūpų kampučiai akimirksniu pakilo priversdami septyniolikmetės veide atsirasti žavią šypseną. Nebandydama paslėpti šypsenos, Davina išsitraukė šaudymui iš lanko skirtas pirštines ir paslėpusi rankas šiose, švelniai sugniaužė juodos spalvos lanką su baltais angelo sparnais iš šonų.
Trumpam žvilgtelėjusi į vėl snausti pradėjusį augintinį, šviesiaplaukė pasuko durų link ir vos po kelių akimirkų žingsniavo vingiuotu keliuku, vedančiu link ežero kranto, kur kaip spėjo, jau laukė profesorius.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Matthew Turner Balandžio 04, 2019, 09:18:17 am
Davinai patraukus į Varno Nago kambarį Matthew pradėjo mąstyti, ar nepadarė klaidos sutikdamas su jos pasiūlymu. Nepaisant to, kad tas pasiūlymas buvo labai viliojantis, profesorius mąstė, ar jam pridera tai daryti. Tačiau juodaplaukis stengėsi šiek tiek atsipalaiduoti ir negalvoti apie tai, ką pagalvotų kiti, pamatę jį šaudantį iš lanko.
Profesorius Turner tiesiai iš kambario patraukė link ežero. Sutarta vieta buvo jauki. Ir pakankamai atoki, kas buvo tikrai gerai: Matthew tikrai nenorėjo nušauti kokio nors mokinio. Tad jis visai patenkintas laukė merginos. Nepaisant to, kad visiškai nusiraminti nepavyko, Matthew jautėsi visai gerai. Seniai nebuvo šaudęs iš lanko ir buvo tikras, kad susimaus. Bet kažkas sakė, kad ši mergina yra pakankamai suaugusi, kad į tai pažvelgtų normaliai. Prisiminęs save paauglystėje, juodaplaukis nusišypsojo: jis būtų buvęs be galo patenkintas, jeigu koks profesorius būtų susimovęs prie jo.
Nepaisant to, kad oras buvo gražus, o vieta jauki, buvusiam grifui pasirodė, kad mergina nesirodo be galo ilgai. Jis jau spėjo pamanyti, kad ji neateis. Matthew jau baudėsi eiti atgal į pilį, kai išgirdo tylius žingsnius. Atsisukęs pamatė ateinančią šviesiaplaukę varnanagę.
- Sveika dar kartą, - maloniai nusišypsojo Matthew. - Pradėsime? Tik turiu priminti, kad labai seniai to nedariau.
Turner tikėjosi, kad mergina parodys jam, kaip reikia paimti lanką ir strėlę. Jis buvo įsitikinęs, kad pamiršo visiškai viską, ką galėjo pamiršti. Dėl to šiek tiek jaudinosi. Tačiau vis dėlto buvo be galo smalsu, kaip gi jam seksis. Vis dėlto pirmiausia juodaplaukis tikėjosi pamatyti bent vieną kitą šūvį, kurį atliks mergina.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Davina von Sjuard Balandžio 05, 2019, 10:11:14 pm
Aukštai danguje šviečianti saulė maloniai šildė Hogvartso apylinkes leisdama pilies gyventojams pasidžiaugti pakankamai šilta ir saulėta diena. Kasdien artėjanti žiema vis rečiau leido išvysti pro debesis besiskverbiančius saulės spindulius. Kur kas dažniau galėjai išvysti, kaip melsvo atspalvio dangus pasislepia po pilkais debesimis leisdamas visą Hogvartso pilį apdovanoti smulkiais lietaus lašais. Puikus oras ir žemę šildantys saulės spinduliai, regis, paskutinį kartą leido pasidžiaugti vasarą primenančia diena. Ideali proga pasimėgauti šaudymu iš lanko.
Spėjimas, jog profesorius pirmas pasirodys susitartoje vietoje ir lauks pasirodančios šviesiaplaukės, buvo teisingas. Paspartinusi žingsnį Davina kaltai šyptelėjo jos laukiančiam tamsių plaukų savininkui. Regis, pasiruošti būsimam šaudymui iš mėgstamo ginklo užtruko kur kas ilgiau.
-Jei tik esat pasiruošęs,-kilstelėjo lūpų kampučius atsakydama į neseniai užduotą klausimą. Matthew akyse spindintis jaudulys ir smalsumas, leido suprasti, jog šis nekantrauja prisiminti vaikystėje lankytas šaudymo pamokas.
Šypsodamasi mergina išsitraukė burtų lazdelę ir nutaikiusi šią į priešais augančius medžius sušnibždėjo burtažodį, tūkstančius kartų naudotą prieš šaudymą iš lanko. Vos po kelių akimirkų, kai ežero pakrantėje nuskambėjo švelnus žaviosios lankininkės balsas, ant dviejų kiek atokiau besipuikuojančių medžių, atsirado šauliams skirti taikiniai.
-Geminio,-nukreipė burtų lazdelę į rankoje esantį lanką. Identiškas ginklas akimirksniu atsirado kitoje septyniolikmetės rankoje. Pakartojusi tą patį burtažodį su dėklu, kuriame ramiai gulėjo strėlės, Davina kilstelėjo lūpų kampučius ištiesdama naująjį ginklų rinkinį šalia stovinčiam tamsių plaukų savininkui.
Švelniai sugniaužusi rankoje laikomą ginklą, mergina pasisuko šonu į taikinį atsistodama reikiama pozicija ir iškėlusi lanką, nusitaikė į už kelių metrų esantį taikinį. Nuolat taikydama į centrą, dabar jaunoji ispanė nukreipė šviesiai mėlynų akių žvilgsnį į kiek toliau nuo centro esančią taikinio vietą. Parodyti puikų gebėjimą pataikyti į centrą, mergina pasiliko sau. Nenorėjo, jog šalia stovinčiam profesoriui būtų nejauku. Be to, tai nebuvo treniruotė, kurioje įprastai šviesiaplaukė tobulino taiklumą.
Įtempta templė akimirksniu atsilaisvino, vos tik juodagalvė šovė į priekį. Skrosdama orą ir grasindama perskrosti visus, kurie atsidurs jos kelyje, strėlė įsmigo šalia centro. Šypsodamasi žavioji lankininkė išsitraukė dar vieną strėlę ir pakartojusi visą veiksmų eigą, paleido ir šią. Lygiai taip pat, kaip ir pirmoji, juodagalvė įsmigo šalia centro.
Nukreipusi šviesiai mėlynas akis į profesorių, Davina plačiai nusišypsojo leisdama šauti Matthew.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Matthew Turner Balandžio 06, 2019, 03:59:25 pm
Jei tik esat pasiruošęs mintyse pakartojo Matthew. Tai buvo būtent tas klausimas, į kurį tamsiaplaukis neturėjo atsakymo. Jis kurį laiką pagalvojo, ar verta ką nors atsakyti. Tačiau galiausiai nutylėjo.
Merginai išbūrus antrą ginklą ir strėlinę, Turner nesugebėjo nuslėpti nuostabos. Ką čia ir sakyti - jam tokie kerai buvo nė negirdėti. Tačiau nenorėdamas pasirodyti esąs kvailesnis nei mokinė, Matthew vėl patylėjo. Tik kiek jaudindamasis paėmė lanką. Pavartė jį rankoje. Tikėjosi, kad vos tik paims ginklą į rankas, seni įgūdžiai grįš. Tačiau kur ten. Ginklas kabojo rankoje tarsi bulvių maišas. Matthew sunkiai atsiduso.
- Kažin ar tau su manimi bus įdomu, - kaltokai šyptelėjo mokinei buvęs grifas.
Profesorius atidžiai stebėjo, kaip Davina atlieka šūvius. Ji atrodė kaip tikra meistrė. Netgi nepaisant to, kad nepataikė tiksliai į taikinio centrą. Stebint, kaip varnanagė atlieka antrą šūvį Matthew kilo įtarimas, kad ji, ko gero, specialiai nepataiko tiesiai į vidurį. Jis nesuprato, kodėl taip pagalvojo, tačiau buvo tikras: dėl kažkokios priežasties mergina nerodo savo sugebėjimų. Tačiau tai galėjo būti ir dėl to, kad profesorius, ko gero, taip puikiai nepataikys. Tikriausiai ji nenori, kad jausčiausi kaip visiškas kvailys nutarė Matthew ir tai privertė jį neužduoti klausimo garsiai. Jis tik pratarė:
- Oho! Iš manęs tokio taiklumo tikėtis tikrai nereikia.
Labiausiai Turner bijojo, kad jam iš viso nepavyks paleisti strėlės. Tai buvo jo didžiausia problema mokantis. O vos tik pradėjo bent karts nuo karto pataikyti, teko viską mesti...
Šiek tiek virpančia ranka Matthew išsitraukė strėlę. Įdėjęs ją į lanką jis nusitaikė. Turner džiaugsmui, kai pradėjo taikytis, viską prisiminė. Jis jautėsi visai kaip tada, daugiau nei prieš dvidešimt metų. Ranka pradėjo justi lanką ir strėlę. Tai profesorių labai nustebino ir pradžiugino. Žinoma, nesinorėjo džiaugtis, kol strėlė nepaleista.
Matthew įtempė templę ir geras kelias akimirkas nieko nedarė. Pradėjo jausti didžiulę įtampą. Galiausiai strėlė paliko lanką. Turner nė nepajuto, kaip paleido pirmąjį šūvį per dvidešimt metų. Tačiau strėlė skubėjo tikslo link. Matthew jau norėjo apsidžiaugti. Deja. Strėlė pralėkė pro taikinį ir nukrito kažkur už jo. Juodaplaukis pažvelgė į merginą ir atsainiai gūžtelėjo pečiais.
- Sakiau, kad gerai nebus, - pratarė, bandydamas apsimesti, kad viskas gerai. Tačiau viduje buvo apmaudu. Davina paleido dvi strėles, tad Matthew jautė pareigą atlikti dar vieną šūvį. Jis išsiėmė dar vieną strėlę ir susikaupė. Nusitaikė. Galiausiai paleido ir antrąją. Kurį laiką atrodė, kad ji lekia tiesiai į taikinį. Tačiau, kaip ir pirmoji, antroji strėlė, atrodo, apsigalvojo. Ir nukrito gerokai į šoną.
- Ką gi, man reikia daugiau praktikos, - nusijuokė Matthew. Jis iš paskutiniųjų bandė vaidinti, kad neima į širdį, tačiau jautėsi tikrai nesmagiai. Profesorius pakėlė akis į merginą ir tikėjosi, kad dabar šaus ji.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Davina von Sjuard Balandžio 07, 2019, 06:59:46 pm
Ežero pakrantėje nuskambėjus profesoriaus balsui, Davina kryptelėjo galvą įsmeigdama šviesiai mėlynų akių žvilgsnį į tamsiaplaukį. Matthew veide spindinti kalta šypsena leido suprasti, jog astronomijos profesorius praradęs pasitikėjimą savimi dėl būsimo šaudymo iš lanko.
-Žinoma,-padrąsinančiai šyptelėjo,-įgauti įgūdžiai niekur nedingsta, net ir per tokį ilgą laiką,-tikėdamasi, jog profesorius bent šiek tiek įgaus pasitikėjimo savimi, mergina atliko kelis šūvius primindama visą šaudymo procesą. Ir vėl justi rankose tvirtą ginklą ir jo teikiamą saugumą, privertė nežymiai kilstelėti lūpų kampučius. Atsisakyti lanko žaviajai lankininkei būtų prilygę netekti dalies gyvenimo.
Mintis nutraukus profesoriaus komplimentui dėl taiklumo, Davina nejaukiai nukreipė žvilgsnį į šalį. Nesitikėjo, jog po to, kai strėlės įsmigs šalia taikinio centro, sulauks pagyrimo. Regis, Matthew buvo kur kas labiau praradęs pasitikėjimą savimi nei jaunoji ispanė numanė.
-Na, aš tikiuosi ir žinau, kad jums pavyks,-plačiai nusišypsojo žvilgtelėdama į tamsiaplaukį ir laukdama šio šūvių. Pirmajai strėlei nulėkus tiesiai pro medžio kamieną ir nuskriejus kiek toliau, šviesiai mėlynų akių žvilgsnis nusekė paskui, tačiau vos netrukus sugrįžo prie šalia stovinčio astronomijos profesoriaus. Nors Matthew stengėsi neparodyti nusivylimo, tačiau mergina puikiai matė, kaip žalios akys paskęsta liūdesio verpete.
-Pirmas blynas visuomet būna prisvilęs,-šyptelėjo leisdama pakartoti šūvį. Deja, antroji strėlė taip pat nulėkė nė nepalietusi taikinio.
-Accio strėles,- švelniai ištarė ištiesdama ranką, kuriose visai netrukus atsidūrė tamsiaplaukio paleistos strėlės.
-Regis, mes turim visą vakarą praktikai,-šyptelėjo,-neleisiu išeiti, nebent jūsų strėlė įsmigs tiesiai į taikinį,-nusijuokė žvelgdama į profesorių.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Matthew Turner Balandžio 12, 2019, 03:10:57 pm
- Ką gi, tuomet ilgai čia užsibūsime, - apsimestinai nerūpestingai pasakė profesorius. Nors mergina, atrodo, nuoširdžiai bandė jį palaikyti po nepasisekusių šūvių, Matthew dėl to nepasijuto geriau. Jis puikiai žinojo, kad jam nesiseks puikiai šaudyti. Žinoma, vėl įgijus kiek praktikos šūviai pasidarytų taiklesni. Tačiau Turner turėjo vieną problemą nuo pat vaikystės: jam visur ir visada labai trūko pasitikėjimo savimi. - Vis dėlto per naktį čia likti neleisiu, - dar kartą pabandė pajuokauti Matthew, nors žinojo, kad jeigu dar kelis kartus nepasiseks, jis paprasčiausiai apsimes turįs darbo, kad tik galėtų pasprukti.
Merginai burtais susigrąžinus strėles juodaplaukis pasistengė nebegalvoti apie nepasisekusius šūvius, o susikaupti naujam. Pamažėle grįžo mokytojo patarimai. Tad juodaplaukis kurį laiką stovėjo ir galvojo apie tai, kas jam buvo kartojama vaikystėje. Po kelių akimirkų pataikyti į taikinį atrodė juokų darbas. Tad Matthew šiek tiek užtikrinčiau paėmė strėlę ir įstatė ją į lanką. Žvilgtelėjęs į mokinę Turner šyptelėjo ir nusitaikė. Kurį laiką pastovėjo su iškeltu lanku rankose, kol visiškai susikaupė. Ir tada paleido templę. Panašu, kad ir vėl nepataikė. Tačiau dabar Matthew pasirodė, kad gal strėlės galas kiek brūkštelėjo taikinio kraštą.
- Ką gi, kitą kartą pasiseks geriau, - labiau sau nei merginai sumurmėjo profesorius ir paėmė antrą strėlę.
- Man atrodo, tau teks dar bent kelis kartus parodyti, kaip tas daroma, - dabar jau garsiau pasakė juodaplaukis ir nusišypsojo. Jis įstatė antrąją strėlę ir įtempė templę. Deja, dėl kažkokių priežasčių jis atleido templę nepakėlęs lanko. Strėlė iššovė tiesiai žemyn ir susmigo į žemę prie pat Matthew kojos. Laimei, niekas nebuvo sužeistas.
- Kaip matau, man reikės būti atsargesniam, - nusijuokė Matthew. Tačiau juoktis visai nesinorėjo: profesorius puikiai suprato, kad tokie įvykiai labai lengvai gali baigtis liūdnai.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Davina von Sjuard Balandžio 13, 2019, 11:54:30 am
Tylą, trumpam užliejusią atokų ežero krantą, pertraukė šėlstantis vėsus artėjančios žiemos vėjas, ėmęs kedenti ilgus, šviesius merginos plaukus. Profesoriui kryptelėjus galvą ir trumpam žvilgtelėjus į šalia stovinčią merginą, Davina nežymiai linktelėjo kilstelėdama lūpų kampučius. Šviesiai mėlynų akių žvilgsnis sekė kiekvieną tamsiaplaukio veiksmą.
Trečioji strėlė, atsidūrusi žaliaakio rankose, vos netrukus buvo įstatyta į lanką ir nutaikyta į ant medžio kabantį taikinį. Viena akimirka, antra ir strėlė skrosdama pasileido jai norodyta kryptimi. Deja, ši, kaip ir dvi pirmosios, praskriejo pro šalį, regis, nusprendusi, jog pasiekti taikinį per daug sudėtinga.
-Mielai,-šyptelėjo atsakydama į profesoriaus žodžius.
Šviesiai mėlynų akių žvilgsniui užfiksavus, kaip ketvirtoji strėlė iššauna tiesiai į žemę, šalia Matthew kojos, Davina krūptelėjo. Pro šalį praskriejusi strėlė, laimei, nesužeidė tamsiaplaukio.
Stagiai kilstelėjusi galvą į profesorių, septyniolikmetė lengviau atsiduso. Mintis, jog Matthew galėjo susižeisti, privertė išsigąsti.
-Daug atsargesniam,-nusijuokė prieidama arčiau ir ištraukdama strėlę iš žemės. Ištiesusi šią antrojo lanko savininkui žavioji lankininkė atsistojo šalia ketindama padėti. Strėlei ir vėl atsidūrus jai skirtoje vietoje, mergina žvilgtelėjo į taikinį, o tuomet leidusi Turner nusitaikyti, atsargiai kilstelėjo ranką kiek pakreipdama lanką taikinio link. Strėlės antgaliui susilyginus su taikinio centru, Davina kilstelėjo lūpų kampučius linktelėdama, jog profesorius šautų, o pati žengdama kelis žingsnius atatupsta. Tikimybė, jog strėlė praskries nė nepasiekusi taikinio, buvo itin maža. Vis dėl to ir tokios galimybės mergina neatmetė. Vyraujantis vėjas puikiai galėjo pakeisti strėlės kryptį.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Matthew Turner Balandžio 13, 2019, 07:50:25 pm
Matthew jautėsi vis labiau ir labiau įsitempęs. Pamažu artėjanti žiema priminė apie save - nebuvo itin šilta. Žinoma, Turner galėjo apsimesti, kad jam nesiseka dėl to. Tačiau jis ir pats suprato, kad tai būtų kvaila.
- Atsiprašau, - negarsiai pasakė profesorius, pastebėjęs, kad šviesiaplaukė mergina krūptelėjo. Visai natūralu, kad ji išsigando: būdama puiki šaulė kažin ar dažnai matydavo strėles, dailiai smingančias į žemę tiesiai po kojomis.
Varno Nago globotinė priėjo ir padėjo nusitaikyti. Tai buvo galima suprasti kaip draugiškumo gestą. Tačiau Matthew jautėsi be galo nemaloniai. Visų pirma, jam vis dar buvo nejauku tai, kad atrodo kaip visiškas nevėkšla. Nors pats jau kelis kartus pakartojo, kad ši mergina yra subrendusi, vis tiek toks pojūtis nebuvo malonus. O tai, kad ją gerokai išgąsdino, privertė jaustis dar prasčiau. O visų gražiausia tai, kad jis nė nesugeba teisingai nusitaikyti...
- Žinai, būtum gera mokytoja, - pratarė Matthew, tebelaikydamas lanką. Kurį laiką jis nešovė - nors pats nė nesuprato, kodėl. - Manau, turėtum apie tai pagalvoti.
Profesorius nutilo ir susikaupė. Tikėjosi, kad pagaliau pavyks pataikyti. Bent jau tada, kai už tave nusitaiko mokinė apmaudžiai pagalvojo juodaplaukis ir galiausiai paleido strėlę.
Kurį laiką atrodė, kad net ir šį kartą ji pralėks pro šalį. Tačiau paskutinę akimirką strėlė, atrodo, apsigalvojo. Ji tarsi kiek pasikreipė ir pataikė į taikinį. Žinoma, ne į centrą. Tačiau bent jau nepralėkė pro šalį. Matthew beveik pradėjo šokinėti iš džiaugsmo. Tačiau nutarė, kad tai būtų pernelyg neoru. Tad tik nusišypsojo ir pasakė merginai:
- Ačiū už pagalbą.
Nežinojo, kodėl, tačiau juodaplaukis jautėsi be galo įsitempęs. Atrodė, kad artimiausiu metu nebegalės atlikti nė vieno šūvio. Tad jis žengė kelis žingsnius artimiausio medžio link ir atrėmė lanką į jį.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Davina von Sjuard Balandžio 13, 2019, 09:08:54 pm
Ežero pakrantėje nuskambėjus Matthew atsiprašymui, mergina kaltai šyptelėjo. Jautėsi kiek kalta, jog taip sureagavo profesorius paleidus strėlę į žemę. Tiesa, išsigando ne pačio šūvio, o to, jog tamsiaplaukis galėjo stipriai susižeisti.
-Viskas gerai, tai aš atsiprašau, jog taip sureagavau,-ryto melsvumo akyse spindėjo nebylus atsiprašymas. Davina išties jautėsi kalta, kad įkalbėjo žalių akių savininką atžingsniuoti iki ežero pakrantės ir pašaudyti iš lanko. Jei šovusi strėlė būtų pataikiusi profesoriui į koją, linksmas pasišaudymas būtų pasibaigęs kur kas liūdniau.
-Abejoju, bet pagalvosiu,-šyptelėjo sulaukusi Turner pagyrimo. Nors mintis, tapti profesore, merginą ir viliojo, tačiau šioje srityje Davina nejautė pasitikėjimo savimi. Nė nemanė, jog galėtų kitus išmokyti Hogvartse dėstomų dalykų. Galbūt šaudyti iš lanko, groti gitara ar jodinėti žirgu ir galėjo išmokyti, tačiau apie burtus tuoj pat pamiršo. Nesijautė pakankamai puiki burtininkė, jog suteiktų žinių ir gebėjimų kitiems.
Matthew veide suspindus džiaugsmui dėl strėlės, kuri visai neseniai įsmigo į taikinį, žavioji lankininkė džiugiai nusišypsojo.
-Nėra už ką,-kilstelėjo lūpų kampučius stebėdama, kaip žalių akių savininkas, regis, nusprendęs pailsėti nuo šūvių, pasitraukia kiek atokiau.
Kelias akimirkas žvelgusi į profesorių, šviesiaplaukė žengė kelis žingsnius atsistodama priešais savo taikinį.
-Accio strėles,-pakartojus neseniai ištartą burtažodį, strėlės akimirksniu atsidūrė merginos rankose. Pasilikusi tik vieną juodagalvę, Davina ištiesė nugarą atsistodama į šaulės poziciją ir nusitaikiusi į taikinio centrą, paleido strėlę. Skrosdama orą raudonuodegė įsmigo į centrą. Nelaukdama nė sekundės, šviesiaplaukė išsitraukė dar vieną strėlę pakartodama visą šūvio procesą. Ši, kaip ir pirmoji, įsmigo į taikinio centrą, šalia kitos.
Kukliai šypsodamasi žavioji lankininkė kryptelėjo galvą žvilgtelėdama į profesorių. Tikėjosi, daugiau kompimento dėl taiklumo nesulaukti. Nenorėjo versti jaustis ne tik savęs, bet ir profesoriaus.
-Jūsų eilė,-šyptelėjo laukdama Matthew šūvių.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Matthew Turner Balandžio 14, 2019, 08:56:14 am
Matthew gerokai nustebino merginos atsiprašymas dėl reakcijos. Tuo labiau, kad ta reakcija buvo visiškai natūrali. Tačiau ši šviesiaplaukė vis nepaliovė stulbinti profesoriaus. Prisiminęs save tokio amžiaus, kai dar tebebuvo vaikigalis, Turner visai susigadino nuotaiką. Labai norėjosi to neparodyti, tačiau beveik neabejojo, kad pastabi ir protinga mergina būtinai atkreips į tai dėmesį.
- Žinoma, nekalbu apie akademinius dalykus, - pratarė Matthew, tikėdamasis nukreipti pokalbį nuo pavojingų temų apie nuotaikas. - Šito paprasčiausiai nežinau, tad negaliu vertinti. Bet štai užsiimti tokia veikla - laisvalaikiu - tikrai galėtum.
Jeigu net aš sugebu kažką nuveikti, kai tu parodai pratęsė mintį juodaplaukis, tačiau garsiai to nepasakė.
Profesorius žiūrėjo, kaip mergina parsikviečia strėles ir ruošiasi šauti. Ir tada nutiko tai, ko Matthew laukė nuo pat tos akimirkos, kai jiedu čia susitiko: Davina paleido abi strėles tiesiai į taikinio centrą.
- Oho, - nejučia tyliai sumurmėjo profesorius. Teko pripažinti ir tai, kad ši šviesiaplaukė, stovėdama su įtemptu lanku rankose, atrodo išties įspūdingai. Ir dar puikiai šaudo...
- Ar nenorėtum tuo profesionaliai užsiimti? - pasidomėjo Matthew. - Aš tikrai nežinau, bet, manau, yra kokios nors varžybos ar kažkas panašaus. Su tokiu taiklumu pasiektum tikrų aukštumų.
Profesorius kalbėjo labiau dėl to, kad nutolintų momentą, kai pačiam reikės šauti. Kuo toliau, tuo mažiau norėjosi tą daryti, nes žinojo, kad vieną kartą pataikęs antrą kartą to padaryti nebesugebės. Tačiau ilgiau tempti gumą buvo tiesiog kvaila.
- Na gerai, paskutinį kartą, - atsidusęs pratarė Matthew. Jis nusišypsojo, tikėdamasis, kad mergina nesijaučia taip, tarsi verstų jį šaudyti. Juodaplaukis pakėlė lanką ir paėmė strėlę į ranką. Įstatęs ją į templę nusitaikė. Ir sustingo. Juodaplaukis taip išstovėjo gana ilgai. Ir pats nebūtų galėjęs pasakyti, apie ką galvojo. Ar kalbėjosi su dievais. Tačiau vieną akimirką Matthew pasijuto esąs pasiruošęs iššauti, tad atleido templę. Jo nuostabai, strėlė įsmigo į taikinį. Žinoma, tolokai nuo ten jau esančių dviejų draugių, tačiau bent jau nepraskriejo pro šalį. Turner stengėsi nepradėti šokinėti iš džiaugsmo.
- Gal šituo ne visiškai nevykusiu šūviu ir pabaikime? - paklausė profesorius, norėdamas pasilikti šį šūvį atminčiai ir nenorėdamas jo sugadinti kitu, visiškai nevykusiu.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Davina von Sjuard Balandžio 14, 2019, 04:06:05 pm
Persibraukusi ranka per šviesius plaukus ir leidusi šiems švelniai uždengti juodų drabužių slepiamą nugarą, Davina kryptelėjo galvą trumpam žvilgtelėdama į horizonte nusidriekusį ežerą. Saulės spinduliuose žėrintis vanduo atrodė itin įspūdingai. Deja, mintis, jog vos po kelių savaičių raibuliuojantį vandenį padengs ledas, pasislėpęs po storu sniego sluoksniu, privertė kiek nuliūsti. Netrukus visas Hogvartso apylinkes paslėps akinantis sniegas, o aukštai danguje šviečianti saulė pasislėps iki pat pavasario.
Lėtai nusukusi šviesiai mėlynų akių žvilgsnį nuo žėrinčio ežero vandens, septyniolikmetė žvilgtelėjo į kiek atokiau stovintį profesorių. Regis, tamsiaplaukis taip pat netryško gera nuotaika, mat šio veide spindėjo niūrumas. Tiesa, šis netrukus dingo.
-Galbūt jūs teisus...Tačiau kol kas esu per daug pasimetusi, jog tvirtai nuspręsčiau, ko iš tiesų noriu...-nenorėdama daugiau tęsti šios temos, Davina pasisuko šonu į savo taikinį ir pasiruošė šauti. Dvi juodagalvės strėlės akimirksniu pasiekė centrą, o vos po kelių akimirkų puikią vilkolakės klausą pasiekė tylus Matthew balsas, parodantis nuostabą dėl taiklumo. Nesuvaldydama šypsenos, šviesiaplaukė kryptelėjo galvą leisdama žvilgsniui įsmigti į prie medžio stovintį astronomijos profesorių.
-Su tokiu taiklumu būčiau priimta į bet kurią kariuomenę,-tyliai nusijuokė nuslėpdama nerimą dėl savo žodžių. Dalyvauti kare ir pralieti, kieno nors kraują, septyniolikmetė neturėjo jokio noro. Dalyvauti kovose užteko Godriko Daubos ir Klaros pagrobėjo. Tiesa, jei tektų gelbėti brangius žmones, Davina nė nedvejodama padarytų tai, ko visą šį laiką vengė.
Profesoriui paėmus lanką ir pasiruošus šauti, žavioji lankininkė žengė kelis žingsnius atatupsta, jog netrukdytų taikytis kartu rankose laikydama tvirtą, saulės spinduliuose besimaudantį lanką. Bėgančios sekundės, o Matthew lanke esanti strėlė nepajudėjo nė per colį. Sutrikusi Davina pravėrė rausvas lūpas ketindama paklausti, kas nutiko, tačiau kaip tik tą akimirką juodagalvė strėlė iššovė į priekį ir įsmigo į taikinį. Deja, ne į centrą, tik, regis, tai astronomo per daug nenuliūdino. Šio veide įsižiebė džiaugsmas. Nuoširdus ir bekraštis.
Šypsodamasi mėlynakė paplojo profesoriui, ji išties nuoširdžiai džiaugėsi, jog naujajam lankininkui pavyko.
-Žinoma,-linktelėjo vis dar žaviai šypsodamasi. Išsitraukusi burtų lazdelę, mergina mostelėjo šia pradangindama ant medžių kamienų kabančius taikinius kartu su juose įsimigusiomos strėlėmis. Tik profesoriaus ir šviesiaplaukės rankose esantys ginklai bylojo apie tai, jog neseniai čia skrosdamos orą į taikinius smigo strėlės.
-Dėkui už viską ir tebūnie tai dovana,-nusišypsojo žvigltelėdama į Matthew rankose esantį lanką. Šis kelias akimirkas suraibuliavęs nurimo. Neseniai buvęs juodas lankas su baltais angelo sparnais, dabar puikavosi tamsiai mėlyna spalva, susipynusia su sidabro gijomis ir išraitytu profesoriaus vardu.
-Eime?-kilstelėjo lūpų kampučius sugniaužusi rankose esantį juodą lanką ir pasisukusi pilies link, ėmė lėtai žingsniuoti.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Matthew Turner Balandžio 20, 2019, 02:22:18 pm
Profesorius pajuto, kad mergina nebenori tęsti temos apie galimybę jai tapti kokia nors mokytoja. Tad Matthew apie tai nebekalbėjo. Jis puikiai suprato šviesiaplaukę: kai pats buvo jos amžiaus, negalėjo pakęsti, kai kas nors klausdavo, ką jis norėtų veikti. Tikriausiai dėl to, kad būdamas paauglys Turner nė neįsivaizdavo, kaip pasisuks jo gyvenimas.
- Tikiu, - nusijuokė Matthew. - Kita vertus, nesu tikras, ar šiuolaikinėse kariuomenėse lankas yra labai dažnas ginklas.
Juodaplaukis kiek susimąstė. Nors vaikystėje ir paauglystėje jis nemažai domėjosi karine technika ir ginklais, vėliau suprato, koks baisus dalykas yra karas. Tad nepaisant to, kad tai tikrai įdomu, bet kokius užsiėmimus, susijusius su kariuomene, Matthew metė. Jam susidarė įspūdis, kad Davina jaučiasi panašiai. Tik, panašu, karo baisumą suvokė gerokai anksčiau jei jis...
Matthew apsidžiaugė pataikęs į taikinį. Tačiau jo širdis dar labiau prisipildė džiaugsmo, kai mergina sutiko pabaigti šį pašaudymą tuo šūviu, kuris Matthew pasirodė visai neblogas. Kaip jam, žinoma. Profesorius ne be susižavėjimo žvelgė, kaip Varno Nago globotinė nesunkiai panaikina šaudymui reikalingas priemones. Ne veltui ji iš Varno Nago liūdnokai pagalvojo juodaplaukis, mąstydamas, kad pačiam tikėtinai to padaryti nepavyktų. Bent jau ne taip grakščiai ir dar iš pirmo karto. Tik tada Turner suprato, kad jo rankoje tebėra lankas. Ir spėjo išgirsti, kad tai yra dovana. Profesorius nežinojo, ar gali tokią dovaną priimti. Tačiau ir atsisakyti kažkaip nesinorėjo. Tad kiek susimąstęs pratarė:
- Nežinau, ar turiu teisę priimti tokią dovaną...
Tačiau Matthew pamatė savo vardą ant lanko ir suprato, kad neturi teisės rinktis. Negalėjo sau nepripažinti, kad dovana džiaugiasi.
- Buvo tikrai smagu, ačiū, - nusišypsojo Turner. - O dabar eime atgal į pilį.
Profesorius neskubėdamas žingsniavo paskui mokine ir džiaugėsi šia diena.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Fiadh o Ceallachain Birželio 03, 2019, 03:59:47 pm
Išaušus saulėtam šeštadienio rytui Fiadh ilgokai svarstė, ką norėtų veikti. Pagaliau atėjo savaitgalis - nors buvo vos pirma mokslo metų savaitė, mergaitei iš Šiaurės Airijos atrodė, kad jie tęsiasi jau gerus kelis mėnesius. Kažkodėl ji jautėsi labai pavargusi. Tikriausiai reikėjo pasimokyti - varnų gaudymas praėjusiais mokslo metais gegužės mėnesį atrodė labai blogas užsiėmimas. Tad visą vasarą mergaitė svarstė, kad šiais metais ji mokysis nuo pat rugsėjo. Tačiau rugsėjis atėjo, o Fiadh mokytis buvo visiškai nenusiteikusi. Bandydama pateisinti save, kad reikia pasidžiaugti geru oru, šviesiaplaukė išlindo į kiemą. Žinoma, ją graužė sąžinė, tačiau Fiadh pasižadėjo, kad sekmadienį tikrai prisės prie knygų.
Grifiukė patraukė ežero link. Nežinojo, kur nori tiksliai eiti ar ką veikti. Nepasiėmė jokios knygos, tad svarstė, kad galbūt išsimaudys. Tik, žinoma, nepasiėmė plaukimo reikmenų. Tačiau mergaitė nebenorėjo grįžti atgal į pilį, tad nutarė, kad jeigu neras atokaus kampo, tiesiog pabraidžios.
Neilgai trukusi Fiadh priėjo vietą, iš kurios nesimatė pilies. Tad nutarė, kad čia mokiniai, ko gero, dažnai nevaikšto. Puiku.
Grifiukė nusiavė batus ir kojines. Nelabai drąsiai įbrido į vandenį, tačiau paaiškėjo, kad jis yra visai šiltas. Tad kiek padvejojusi šviesiaplaukė nusivilko viršutinius rūbus ir visa paniro į vandenį.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Daniela Defoe Birželio 03, 2019, 04:37:07 pm
    Čiupusi knygą Daniela bėgte nubėgo link ežero. Tikėjosi rasti ramią vietelę paskaityti. Kaip visada jau visą dieną buvo susiplanavusi, todėl nenorėjo gaišti laiko. Tačiau prie pilies mokinių buvo gausu, tad teko pabėgėti prie ežero. Oras buvo pasakiškas, ežeras kvieste kvietė, skaityti sekėsi sunkiai. Grifiukė svajojo paplaukioti, bet nusprendė, kad tik pasimokiusi leis sau pasimėgauti ežeru. Be to Danielai puikų pavėsį suteikė medžiai, tad nebuvo jau taip karšta.
    Valandėlę paskaičiusi grifiukė nusprendė pavaikščioti pakrante. Mergaitė po trumpos pertraukėlės tikėjosi vėl grįžti prie skaitymo. Staiga priėjo drabužius, tiesą pasakius ji taip užsisvajojo, kad vos neužlipo ant jų. Netrukus pamatė ir drabužių savininkę. Danielai pasidarė smalsu kodėl mergaitė viena maudosi. Nesugalvojo kaip pasielgti, praeiti pro šalį ar mėginti užkalbinti nepažįstamąją? Ilgai mąstyti Danielai nereikėjo, nes grifiukė retai leisdavo laiką viena, todėl šūktelėjo:
    -Labas! Kaip vanduo?
    Raudonplaukė iš kart pasigailėjo savo sprendimo, nes nepažistamoji atrodo išsigando staigaus Danielos klausimo. Bet kas padaryta, tas padaryta, kelio atgal nebebuvo.
    -Aš Daniela. Kuo tu vardu?- priplaukus šviesiaplaukiai arčiau paklausė grifiukė.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Fiadh o Ceallachain Birželio 03, 2019, 05:37:10 pm
Fiadh staigiai atsisuko. Ir labai išsigando. Visų pirma, ją nustebino staigus šūksnis. Be to, ji pamatė į ją žvelgiančią mergaitę. O juk ji visa buvo šlapia ir kai išlips iš vandens, marškinėliai bus tiesiog prilipę prie kūno... Ką daryti? Grifiukė nutarė, kad, ko gero, jai teks pasilikti vandenyje. Tol, kol ši atėjūnė pasišalins. Tačiau po kelių akimirkų Fiadh šiek tiek pralinksmėjo. Mergaitė atrodė šiek tiek jaunesnė. Tad galbūt bus lengviau bendrauti? Galbūt pagaliau pavyks bent kiek numušti įtampą? Tad po ilgokos tylos ji galiausiai pratarė:
- Labai šiltas. Nesitikėjau...
Kaip visada, šiaurės airė jautėsi kažką nusišnekėjusi. Nors pasakė tik tris žodžius, jai atrodė, kad kažką pasakė ne taip. Tačiau panašu, kad raudonplaukei tas neužkliuvo - panašu, kad  ji buvo nusiteikusi daugiau pabendrauti.
- Fiadh, - negarsiai prisistatė šviesiaplaukė. Ji stovėjo nedrįsdama nė pajudėti. Labai norėjosi pasakyti ką nors šmaikštaus. Ką nors, kas parodytų Danielai - ir pačiai Fiadh - kad ji nėra nuoboda tylenė, bijanti ir žodį pasakyti. Deja, Fiadh kaip tik ir buvo nuoboda tylenė, bijanti pasakyti žodį. Galiausiai ji išspaudė:
- Gal ir tu nori nusimaudyti?
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Morgana Buterfield Birželio 25, 2019, 11:10:58 pm
 Buvo tamsi, tačiau ganėtinai šilta naktis. Neįprastai didelė pilnatis atsispindėjo ramiame ežero paviršiuje ir suteikė malonią atmosferą. Morgana vilkėjo baltą, žeme besivelkančia suknele. Rankose turėjo krepšelį su skanėstais, šiek tiek žvakių ir paklode. Ji ir Lisette'ė ganėtinai seniai planavo tokį vakarą, kai jos vėl galės pabūti tik dviese, išgerti vyno ir tiesiog apturėti mergaitišką vakarą.
  Patiesusi tamsiai žalią paklodę, išėmusi vyno butelį ir patiesusi sūrio su kitu maistu, Morgana ištiesė basas kojas ir atsigulė ant žemės laukdama kol pasirodys Lisette'ė. Rožinių plaukų savininkė kaip įprasta mėgo vėluoti, tačiau ugniaplaukei ant to buvo nusispjauti, svarbiausia buvo, kad Lisette'ė ateitų.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Lisette la Claire Birželio 28, 2019, 09:33:28 pm
     Kas galėjo tikėtis, kad baigusi Hogvarstą Lisetė bus tokia dažna jo lankytoja. Jau nežinia kelintą kartą šį rudenį, rožinių plaukų savininkė skubėjo į pilį (na, ne visai. Buvusi Klastuolė pėdino išsiilgtojo ežero link) pas Morganą. Lėkė kone kaskart, kai pastaroji ugniaplaukė atsiųsdavo pelėdą su kvietimu. Natukas užmuš,- vis mislijo aštuoniolikmetė, savo melsvoje kuprinėje nešdama porą butelių raudono vyno iš jos pačios gimtųjų namų vynuogynų bei pusę arbūzo (sunkus žaltys!!!) su pora šaukštelių Lisetei ir Morganai - klastuolių mamoms, profesorių prakeiksmui.
-MORGANA!- vos pamačiusi milžiniško mėnulio apšviestus raudonus plaukus surėkė prancūzaitė ir nubėgo prie iškylos vietos.
-Vaje, atleisk, kad vėluoju,- gūžtelėjo pečiais,- priprask,- atsargiai padėjo kuprinę ant žemės ir pati klestelėjo ant klastuoliško pledo šalia draugės.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Morgana Buterfield Liepos 10, 2019, 05:26:36 pm
  Išgirdusi pasiilgtą balsą Morgana greitai atsistojo ir nusišypsojo plačia šypsena. Ak, kaip ji išties buvo pasiilgusi rožinių plaukų savininkės. To turbūt net nebuvo įmanoma atpasakoti žodžiais ar parodyti jausmais. Ji tiesiog velniškai jos pasiilgo. Kai rožinių plaukų savininkė atsisėdo šalia Morgana suspaudusi ją savo glėbyje sumurmėjo:
- Aš taip tavęs pasiilgau, tu net neįsivaizduoji. Hogvartse taip apgailėtina, kai nėra tavęs, Natanielio ir Kristoferio.
  Šiek tiek nusivaipiusi nuo Lisette'ės atsako, kad reiktų priprasti prie jos vėlavimo ji atidengė krepšelį su violetinėm vynuogėm, sūriu, nesveiko maisto ir, na šiek tiek sveiko maisto. Ten taip pat buvo ganėtinai brangaus raudono vyno ir šampano. Kaip savo geriausiai draugei ji negailėjo ilgai kauptų santaupų. Greitai ir žiobariškai atidariusi šampano butelį ji išsitraukė taures (nugvelbė iš Hogvarsto virtuvės, manė, kad taip bus prašmatniau) ir greitai įpylė putojančio šampano. Padavusi vieną stiklinę draugei, o kitą laikydama savo rankose ji pasisuko.
- Pasakok, kaip tas platus pasaulis? Kaip viskas už Hogvartso ribų?
 
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Lisette la Claire Liepos 16, 2019, 06:15:25 pm
     Pajutusi stiprų apkabinimą, Lisetė net krūptelėjo suvokusi, jog atpėdino čia ir iš tos milžiniškos laimės visai pamiršo apkabinti taip išsilgtą draugužę.
-Aš irgi tavęs pasiilgau,- apglėbė rankomis garbanę.- Nenugalimasis ketvertas, eh...- ilgesingai atsiduso rožinių plaukų savininkė.- Suaugusiųjų gyvenimas irgi ne pats smagiausias... Gerai, užtenka čia apie liūdnus dalykus,- po šokios tokios pauzės ištarė,- užtenka ir mane spausti, sutraiškysi kūdikį,- nusijuokė buvusi Klastūnyno globotinė. Ne ne, Lisetė nesilaukė (kur tau! Kepsniuko saldžiajai porelei bent jau kol kas buvo per akis), tik norėjo pamatyti Morganos reakciją.
    Morganai pradėjus traukti maistą, aštuoniolikmetė iš savo šviesiai melsvos kuprinės išsitraukė arbūzą ir šaukštelius bei du butelius raudono vyno. Geriausia draugė taip pat atėjo ne tuščiomis, kažin, kaip dvi gyvatės suvirkšins tris butelius, ir ar tik nereiks ryt Natukui atlėkti į pilį parsivesti savo pagiriomis dvelkiančios mergaitės.
-Niūru ir nuobodu. Žiobarai - keisti padarai. Pasinėrę į savo išmaniuosius ekranus, visai nekreipia dėmesio į aplinką. Smagu būna, kai koks vaikėzas vaikšto įbedęs nosį į savo telefoną, o tada BAM,- vaizdžiai išskėtė rankas,- trenkiasi į stulpą ar medį. Iš tikrųjų, visai norėčiau prikalbinti Natuką kraustytis kur nors arčiau pilies ir kuo toliau žiobarų, bet, eh, nežinau, nemanau, kad norėtų,- kiek nusiviepė gūžtelėdama pečiais.- Geriau papasakok, kaip klastuoliai laikosi. Kaip tu? Kaip Dorianas?-porą kartų kilstelėjo antakius.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Morgana Buterfield Liepos 20, 2019, 07:01:35 pm
  Besiklausydama rožinių plaukų savininkės Morgana tik kartas nuo karto linkčiodavo ir atsigerdavo gurkšnelį po gurkšnelio savo šampano. Taip ji jau pabaigė ir vieną taurelę, tad greitai įsipylusi antrą šiek tiek išplėtusi akis klausėsi ką Lisette'ė pasakojo apie žiobarus. Šiai vaizdžiai išskėtus rankas Morgana greitai patraukė stiklinę, kol Lizė jos neišpylė ir sukikieno. Taip, ji irgi buvo mačiusi tokį vaizdą.
  Išgirdusi Doriano balsą Morgana vos neišpurškė viso šampano ant Lisette'ės veido. Tai tikrai buvo ganėtinai nejaukus klausimas.
- Pati žinai kokie tie klastuoliai.- ji gūžtelėjo pečiais.- Nieko daug ir nepasikeitė, kai jūs išėjot, tiesiog dar labiau aptingo. Ypač vyresnieji. O aš daugiausiai. Bet, na man tai lyg ir neblogai... Pradėjau daugiau eliksyrų virti, galvoju, kad galbūt kada nors reiktų eiti į Nuodų ir Vaistų profesorius, arba tapti profesionale nuodytoja.. Dar neapsisprendžiau.- pajuokavo ši.- O Dorianas, erm, nežinau. Gyvena kaip gyvenęs.- nejaukiai paglostė garbanotus ir išsipūtusius plaukus.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Lisette la Claire Liepos 24, 2019, 11:23:53 pm
     Rausvaplaukė keistai žvilgtelėjo į Salazaro išperą, kaip mėgo sakyti Natukas, visiškai neatkreipusią dėmesio į Lisetės repliką apie nėštumą. Keista,- gūžtelėjo pečiais, tačiau daugiau apie tai negalvojo, nesureikšmino, gal draugė tikrai visais kitomis mintimis užgrūdus savo raudoną galvelę.
     Aštuoniolikmetė stebėjo, kaip iš Morganos taurelės vis dingdavo šampanas, kol pati buvusi klastuolė tuo metu vis dar gurkščiojo pirmąją, o juk nebuvo iš tų, kurioms vakarui užtenka vienos taurelės (tikrai taip nepagalvotum apie tą, kuri į susitikimą su viena drauge atsinešė visus du butelius vyno).
-Vaje, Morgana, kur tu taip skubi? Visa naktis prieš akis,- sukikeno prancūzaitė ir, pasiėmusi arbūzą, pasidėjo jį sau ant kelių. Iš kuprinės mažojo skyrelio ištraukė šaukštelius, vieną draugei, kitą - sau, ir įkniubo į sultingą arbūzo minkštimą.
-Jei jau apie klastuolius, tai eee,- numykė,- mane Džeimsas buvo pasikvietęs apie jus pakalbėti. Jaučiausi kaip mama,- nusijuokė,- prašė įkrėsti jums proto. Na, čia tą vakarą, kai paskutinįsyk lankiausi, tik per skubėjimą pas tave užmiršau pranešti,- vyptelėjo.- Oi, tie eliksyrai,- sukikeno, prisiminusi tą nuodų ir vaistų pamoką, kai abi draugutės išgėrė amortensijos. Žinoma, tada tikrai juokinga neatrodė...-Nuodytojos profesija tau puikiai tiktų,- kilstelėjo antakius ir užbaigė šampaną bei susipylė likusį, akimis parodydama į dar du laukiančius vyno butelius, tarsi duodama leidimą Morganai atkimšti vieną iš jų.
-Sakai, gyvena kaip gyvenęs?- kilstelėjo vieną antakį.- Nė neabejoju, kad jei dabar nebūtų tamsu, matyčiau, kaip išrausti. Pasakok!
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Morgana Buterfield Liepos 28, 2019, 11:06:09 am
Morgana jau jautėsi žymiai linksmiau. Kelios taurelės šampano ir pasaulis nusišvietė rožiniai, matyt, nuo Lisette’s plaukų. Šiek tiek spindinčiom akim ji pažvelgė į geriausią draugę.
- Ak, gi pati žinai, kad geros ir linksmos pirmosios rudens naktys gali praeiti akimirksniu. Nespėsi nė žvilgtelėti į laikrodį, o jau reiks skubėti į astronomijos pamokas.- šiek tiek prisimerkus pažiūrėjo į draugužę, kai šioji išsitraukė arbuzą.
  Pačiupusi vieną šaukštelį ji šiek tiek pakapstė arbūzą ir įsidėjo jo į burną. Saldus ir gaivinantis šio vaisio skonis primenė senus ir pasiilgtus vakarus Prancūzijoje, Lisette’s gimtinėje. Netrukus garbanė pajuto kartėli ir nepaaiškinamą pavydą, kad jos draugė turėjo šeimą ir pastovią vietą. Vieninteliai Morganos namai buvo Hogvartsas, bet ir tai neužilgo iš jo bus išspirta. Nustūmusi negatyvias mintis į šoną ugniaplaukė dar atsigėrė gėrimo.
  Per savo apmąstymus dalį rožinių plaukų savininkės žodžių nenugirdo, tačiau pastebėjo Lisetės ženklą atkimšti dar vieną butelį. Greitu ir įgudusiu rankos pasukimu ji atidarė dar vieną butelį ir vėl pripildė neseniai ištuštėjusias taureles.
  Patempusi lūpą garbanė pažiūrėjo į Lisetę ir sukikeno.
- Argi manęs nepažįsti? Nemanai, kad man to raudonumo ir rausvumo jau ir taip per daug?- patempė garbanotų plaukų sruogą.- Ak, kad nieko ypatingo ir negaliu pasakoti. Dorianas - visai neblogas vaikinas, tačiau nežinau ar man jis tikrai patinka ar jis labiau kaip iššūkis. Pati žinai, kad dar nenoriu santykių,- gūžtelėjo garbanė ir prikando lūpą stendamasi nutylėti būsimą jos ir Doriano kelionę.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Lisette la Claire Liepos 30, 2019, 11:11:36 pm
-Tu? Į pamokas? Nejuokink,- prunkštelėjo rausvaplaukė ir su arbatiniu šaukšteliu įkniubo į arbūzą, primenantį tuos šiltus prancūziškus vakarus aštuoniolikmetės gimtinėje su Morgana, arbūzu bei, žinoma, vynu.
     Visiškai užbaigusi šampaną, Lisetė sulaukė, kol jos taurelė prisipildė vynu ir įsistebeilijo į ežero paviršių. Nedidelis vėjas vos vos judino įprastai lygų kaip stiklas ežero vandenį, kuriame atsispindėjo beveik pilnas mėnulis. Tokių vakarų buvusi klastuolė pasiilgo labiausiai...
-Kam jau kam, bet raudonos spalvos tau tikrai užtenka,- sukikeno prancūzaitė,- bet tavo skruostai be reikalo ir nenusidažo rausva spalva, saulele,- pernelyg motiniškai pažvelgė į raudonplaukę garbanę.- Iš kur žinai, kad nenori santykių, jei niekada tokių rimtai ir neturėjai? Matai, Morgana, santykiai yra slidus reikalas, bet jei nebandysi, tai ir nežinosi,- gūžtelėjo pečiais, o tada pati nusistebėjo savo kvailais patarimais, matyt, tos pora taurelių pradėjo veikti.- Gal Dorianas padėtų tau susitūpėti,- prunkštelėjo Lisetė,- turbūt ne,- pati sau atsakė ir vėl pradėjo krimsti saldų arbūzą.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Kajus Arno Wintersas Lapkričio 01, 2019, 06:19:48 pm
Šiltas pavasario pradžios vėjas linksmai narstė tarp plikų ežero pakrantės medžių, sniegas sparčiai tirpo, tačiau kai kur po kojomis žliugsėjo šlapia šalta žemė. Kajus vargiais negalais išsiruošė iškišti nosį į lauką. Apsirengęs paprastais drabužiais, nes buvo šeštadienio rytas, būsimasis kvidičininkas su Sniegu žergliojo link atokaus ežero pakrantės kranto. Atrodos, lyg vakar kažkur čia buvo sutikęs bendramžę Wreną.
-Tu kartais nenori lipti ant mano kupros? - sugavęs Winterso žvilgsnį legilimantijos apgaule paklausė vampus katinas,- Būtų greičiau.
Kajus susiraukė.
-Ne,- ir žingsniavo tolyn.
Artėjo egzaminai, Hogvartse oras kaito ypač septintakursiams. Kajus nežinojo kaip reaguoti - taip ir neišmokęs animagijos, nors giliai širdyje dar nepaleido tos idėjos virsti į gyvūną, nenutuokė ko jam tikėtis po Hogvartso baigimo, nesijautė viską tvirtai žinantis ir mokantis. Susikirsti? Įprastai jis sudrebėtų nuo šios mintis, tačiau dabar.... Kajus sunkiai atsiduso ir nudelbė savo juodą žvilgsnį į savo automatiškai judančias kojas. Nežiūrėjo kur tiksliai eina.
Visokiausi gandai skraidžiojo Hogvartse, kažkokie neįtikinėtini pasakojimai apie magiškus gyvūnus - jei ne chimeros užpuolimas ar ir žinia apie Elzės sužeidimus nuo kentaurų, Kajus lengvai numotų ranka į gandus ir sau paskytų, kad gandai yra tik gandai. Jo susierzinimą ir nerimą visiems foniniams įvykiams dar labiau pakurstė netikėta žinia rudens pradžioje - jo atmintyje dar buvo gyva ta kraupi žinia, kad Igoris dingo per savo ir sesers Melos stažuotę Pietų Amerikos burtininkų ir raganų mokykloje.
Sniegas netikėtai sustingo ir suurzgė iš krūtinės gelmių, iš minčių atbudindamas ir perpsėdamas savo šeimininką. Kajus žaibiškai pakėlė akis ir apšalo iš baimės ar nuostabos: priešais juos visai ne toli stovėjo banda hipogrifų. Juodo rašalo, audros pilkos, kaštoninės, rausvai keršos, bronzinės spalvų hipogrifai spoksojo į juos, nejudėdami iš vietos. Kajus sulaikė kvapą.
Rodos, penktame kurse - chimera, dabar - hipogrifai. Ar kažkas iš dangaus nori jo mirties?!
Sniego uodega nežymiai trūkčiojo.
-Man hipogrifai nieko nepadarys. Kajau, žinai kaip su hipogrifais elgtis....?- "paklausė" Sniegas.
Švilpynės prefektas susiraukė, bandydamas atkasti informaciją.
-Manau, žinau,- ir su šiais žodžiais žengė priekin.
Nežinojo kodėl taip pasielgė - tiesiog, nujautė, kad taip turi padaryti, nenorėjo bėgti nuo problemų. Jis ėjo lėtai, atsargiai, lėtai keldamss ranką, nenulesidamas akių nuo hipogrifų. Nežinojo, kuris jį pasirinks. Sustojo, o tada lėtai nusilenkė. Kelias minutes taip ir prastovėjo, kol staiga, pajuto vieno hipogrifo snapą delnu. Virpulys, atsipalaidavimas perbėgo kūnu. Kajus atsitiesė ir susidūrė su bronzinės spalvos hipogrifu.
-O, varge,- tylūs žodžiai paliko jo lūpas, kurios vėliau perkreipė mažytė šypsena,- Tai tu nusprendei mane pasirinkti. Ačiū. Kiti hipogrifai, kiek Kajus akies krašteliu pastebėjo, jau nebekreipė dėmesio į jį su tolėliau stovinčiu Sniegu. Švilpis dirstelėjo į bronzinį hipogrifą.
-Taigi, priklausai Hogvartso bandai? Atrodo, kad seniau buvai sutikęs mokinių - nesi laukinis.
Hipogrifas kryptelėjo galvą ir atsitraukė. Kajus akimirkai sutriko, bet netrukus pajuto Sniego uodegą prie kelio. Hipogrifas piktai dėbtelėjo vampus katės pusėn, tačiau neužpyko, atrodo, abu gyvūnai kažkaip susikalbėjo.
Bronzinis hipogrifas nusisuko nuo septyniolikmečio ir nurisnojo link saviškių.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Adelė Ginger Lapkričio 01, 2019, 07:08:36 pm
  Tas šlykštus, šlapias ir šaltas sniegas jau buvo pradėjęs tirpti, o pavasaris atskriejo tiesiog žaibiškai. Storiausias šalikas iki nosies, vos akys besimatė, ir, žinoma, ryškiai geltonas, kulkšnis siekiantis paltas. Taip atrodė žemaūgė, puškuojanti Hogvartso apylinkėmis ten, kur kojos pačios vedė. Neturėjo realaus tikslo.
- Šalta, kad tave kur perkūnas, joks šilta,- burbėjo.- APČI, fe, AAAPČI, dar geriau,- sušniurkštė nosim.
  Taip, Adelė sirguliavo, tiesą sakant, sirgo neišpasakytai, tačiau gryno oro reikėjo. Kiba iškvėpuos visas bacilas lauk ir bus sveika kaip ridikėlis, agurkėlis ar bala žino kas dar. Na, o jeigu kalbant rimtai, tai tikėjosi, kad iki egzaminų savaitės pasveiks, nes jeigu ne, tai labas rytas, šventas Petre, nuo Juano linkėjimai. Pasimatymas nelabai laukiamas sulauks. Be šiais metais jai sekėsi visai neprastai... Keliose pamokose buvo apsilankiusi, pavyzdžiui, vienoje transfigūracijos ir kerėjimo. Stūmėsi į priekį. Kaipgi nesistumsi, jeigu ponas de la Cruzas užparina iki tokio lygio, kad Ginger sugeba ir namų darbus padaryti, ir į pamokas nueiti, ir net egzaminams po truputėlį ruoštis. AAA, AŠ TUOJ BŪSIU SEPTINTAKURSĖ. O ką darysiu po Hogo? O mieliausiasis, galima aš čia kambarį išsinuomosiu ir pagyvensiu kelis metelius? Tas meksikietis man diabetą įvarys, jeigu sugrįšiu.
  Varnė jau buvo visai šalia ežerėlio, kai staigiai stabtelėjo. Ha, nors ir serga, dar geba aplinką stebėti. Rudaplaukis ir katinukas. Ir banda hipogrifų. Nešk iš čia savo celiulitą, brangioji, tavęs prie ežero visai nelanko sėkmė. Bet liko stebėti. Dantimis prikando apatinę lūpą, net nepastebėjo, kad kiek per stipriai, jos nusidažė raudonai. Tai pajutus, liežuviu jas suvilgė, primerkė mėlynas akis ir sulaikė šviežią oro gurkšnį ilgėliau savyje. Bijojo net pajudėti. Pro akis pralėkė vaizdai, kai slydo po chimera, buvo jos pritrenkta ir sudraskyta iki mėsos. Nusipurtė, net seniai apsilankęs skausmas pasirodė. Lengvai patrepsėjo vietoje, viską akimirksniu užmiršo. Stebėjo kaip vaikinas nusilenkė. Iškart prisiminė, kai būdama ketvirtakursė susitiko su akromantulais pamiškėje. Taip, nelabai malonus susitikimas buvo. O dar ta idiotė antrakursė, kurios nepamena nei vardo, nei koledžo. O, tu brangiausiasis, ta mergiotė kreipėsi į tą šlykštų vorą: 'O, didysis akromantule, atleiskite mums, kad įsiveržėme į jūsų teritoriją. Nenorėjome jums trukdyti, tad jums leidus, mes jau eisime.' ir tada ji nusilenkė. O Adelė stovėjo absoliučiam šoke ir galvojo, kas tai mergaitei negerai, kad ji lankstosi priešais tą šlykšteką. Gerai, gerai, grįžkime prie hipogrifų.
- Ką jis daro?- pusiau žaliaplaukė, pusiau juodaplaukė neturėjo nė menkiausio supratimo apie visus gyvius.
  Žengtelėjo atgalios, vos tik vienas jų priartėjo. Atstumas turėjo savų pliusų, greičiau namo parbėgsi ir bėdų neturėsi. Plikomis rankomis atsirėmė į medžio kamieną ir tyliai atsikvėpė. Išgyveno.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Kajus Arno Wintersas Lapkričio 01, 2019, 08:36:09 pm
- Ką gi, eime. Mes jiems jau neįdomūs,- sumurkė Sniegas, besiruošiantis žengti antgal į Hogvartsą,- Ė, Kajau...
Tuo tarpu Kajus vėpsojo į hipogrifų bandą ir varvino seiles. Oi, ne, Kajau, tu tapsi kvidičininku, ne magizoologu. Tu turi Sniegą! Vampus katę! Kam tau dar reiktų hipogrifo, a?
-Kas? - staiga atkuto Kajus, grįžteldamas per petį, o tada pasijautė lyg šlapiu skuduru per veidą gavęs,- Oo, Adelė,- sumurmėjo po nosimi nustebęs.
Varnanagę buvo senai bematęs (kažinkas nelabai lankė pamokų), nenutuokė kaip ši gyvena. Kada ją paskutinį kartą matė? Transfigūracijos pirmoje pamokoje? Rodos, taip. Kajus vyptelėjo, prisiminęs savo slogą ir kaip draugė ant jo užriko. Šypsena dar labiau praplatėjo.
Švilpynės prefektas sparčiau nužergluojo prie medžio atsirėmusios merginos. Ir prie jos hipogrifo.
-Labas! - balsas buvo kupinas linksmumo, bet vos, vaikinas atidžiau pastebėjo Adelę, linksmumo gaidos subliuško kaip pradurtas oro balionas. Adelė buvo prisiplojusi prie medžio.
-Ei, ramiau, - Kajus kaip mat surimtėjo, lėtai atsitraukė nuo Adelės, ir hipogrifo (nelabai suprato, kaip eidamas pastarojo neptastebėjo, Žmogau, pasitikrink regą.),- Nenuleisk žvilgsnio, ir lėtai nusilenk. Hipogrifai išdidūs,- Kajus akimirkai patylėjo ir galiausiai nusprendė varnei, Bethoveno mylėtojai, nutylėti apie hipogrifų padaromus sužeidimus,- Aišku...nepamiršk ištiesti rankos. Kai hipogrifas tau nusilenks irgi, jis palies tavo delną, tai...ir tada jo tau nereiks bijoti.
Išgirdo kaip už nugaros ant žemės išsitiesė Sniegas.
Kajus sunkiai atsiduso. Ir kodėl jiedu susiduria su magiškais gyvūnais? O dar - pavojingais. Jam su Wrena taip niekad nebuvo nutikę...Jei aišku, priskaičiuosi visus momentus, kai būdavom kartu su globėjo artimaisiais. Ta trijulė - nė per nago juodumą nėra žmonės!
Kajus atidžiai stebėjo Adelę. Kad ir kas jai benutiktų - kiek įmanoma jai pagelbės. Su tokiomis mintimis  Kajus palietė savo burtų lazdelę ir pasiruošė pačiam blogiausiui.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Adelė Ginger Lapkričio 01, 2019, 09:30:10 pm
  Buvusi blondinė kilstelėjo antakius. Ir vėl šitas. Ir vėl ežeras. Ir vėl padaras.
- Sveikutis,- kimiai pratarė. Senokai matytas draugelis.- Nagi, nebūtina prarast šypsenos. Patrauk jį nuo manęs,- protinguolė Ginger.
  Pati sau už tokius žodžius norėjo vožtelėti. Patrauk? Jau žinau kurio egzamino neišlaikysiu. Mergina, vietoj to, kad būtų paklausiusi Kajaus, pasitelkė savo taktiką - apsisaugoti medžiu. Ko jau ko, bet lankstytis gyvūnui nė už ką nežadėjo. Nukvakus pana. Žemaūgė lėtai apėjo medį ir tikėjosi, kad atsidurs už hipogrifo, deja, planas chuliganas neišdegė, tasai jau buvo spėjęs apsusukti ir laukė žaliaplaukės. Iš netikėtumo menininkė susvyravo, čiut nedribtelėjo ant savo sėdimosios.
- Gerai, gerai, nusilenksiu,- pasidavė.- O nieko sakyt nereikia? Teko vieną mergaitę matyti, kuri lenkėsi akromantului ir jį ten šlovino. Tada vos gyva likau,- nervingai sukrizeno.
  Apie šiuos gyvūnus Ginger galvoj buvo nulis sveikų. Tačiau ši lėtai nusilenkė, stipriai užmerkė akis, jau tikėjosi blogiausio. O ko tikėtis, kai prieš tave stovi padaras paukščio galva ir arklio kūnu? Nagi, prašau, nekibk į darbą su savo kiek aštriais nagučiais. Ištiesė smulkią ranką. Pajuto šaltą padaro snapą delne. Jis jaunuolei taip pat nusilenkė. Varnė lengviau atsiduso, veide sužaidė miela šypsena. Kairiuoju delnu perbraukė per gyvūno galvą, kiek šiurkštokos plunksnos privertė šeštakursę sudrebėti.
- Ar jau viskas?- žvilgtelėjo savo kalnų upokšnio tyrumo akimis į švilpį.- Jis tikrai mielas, bet man kiek baisoka,- ir tai buvo tiesa, jos širdis per daug greitai kalatojosi krūtinėje.
  Galiausiai Adelė, atsitraukusi nuo hipogrifo, tiesiogine ta žodžio prasme puolė Kajui į glėbį. Stipriai, stipriai apkabino, o tada atleido ir kaip močiutė patempė jo žandukus.
- Aš tavęs nemačiau taaaaaaaaip ilgai, parazite,- žaismingai pavartė akis. Ir jau sugebėjo užmiršti padarą, stovintį už jos.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Kajus Arno Wintersas Lapkričio 01, 2019, 10:18:04 pm
Kajus pro sukąstus dantis nusišypsojo Adelei.
-Ne, sakyti nieko nereikia. Neužmerk akių, Adele!
Ak, tu, maža varne,- priekaištingai švilpis nužvelgė šią, vos ši pagliau prisiruošė nusilenkti hipogrifui. Tikrai matau, kokio egzamino neišlaikysi.
-Aha. Viskas. Gali lipti ant jo ir skristi,- Kajus be jokio sarkazmo išpyškino, tuo pat metu žvilgteldamas į saviškį bronzinės spalvos. Ar ne perdaug tau skraidymo po kvidičo čempionato, a? Gerai, jam jau per daug kvidičo!
Kai Adelė įsirėžė į jo glėbį, prisiminė Oliviją ir purvynę kvidičo aikštę, tiltelį virš Bovey upės ir Wreną - tarkim visą gyvenimą, kuriame figuriavo jam svarbios merginos. Kad tik Wrena neužpavydėtų!
-A...jo...man irgi...-Kajus vebleno iš nuostabos ir sumišimo. Jam Adelę apkabinti? Apkabino. Kiek įmanoma švelniau, bet nedrąsiai. Apie asmeninius Adelės santykius nieko nežinojo - ir nenorėjo žinoti...tačiau jo galvoje vis sukosi Wrena. Nurimk. Wrena supras. Adelė tik draugė.
Tada bjauriai susiraukė.
-Taip daugiau nedraaaryk, Aadelee!
Kajus piktai dėbtelėjo varnės pusėn, paliesdamas savo skruostus ar šie savose vietose.
-Oba. -Sniegas pakilo ir nustebęs nužvelgė Adelę,- Tave įsivaizdavau kitaip.
-Sniege! Juk tarėmės, kad tylėsi! Nežais su legilimantija, katine.
Didelė magiška puma pakreipė galvą tarsi sakytų: "Ane? O ką man padarysi?" Kajus surūgo, nes daug vaizduotės nereikėjo įsivaizduoti - jį gulintį ant žemės ir ant veido su Sniego lopeta pfū, letena.
Sniegas išdidžiai mostelėjo uodega, vėl įsitaisė, įsipatogino ant šaltos Jungtinės Karalystės žemės. Kajus žvilgtelėjo į Adelę.
-Ach, žinau...ilga istorija. Eh....Čia Sniegas, vampus katė. Jis tiesiog seniau buvo Hogvartse, tik žaidė su legilimantija ir to dėka vaizdavosi kaip perraugęs baltas katinėlis, kuris moka kalbėti.
Sniegas demonstratyviai pavartė savo geltonas akis, Kajus - savo juodas.
-Šiaip sau vaikštinėji?- greitai pakeitė temą, nelabai patogiai jausdamasis prie savo augintinio- draugo, kuris nepraleisdavo jokios progos žvelgė tau ir tavo draugei į akis,- Beje, kur pati buvai pradingusi?
Hipogrifas, paliestas Ginger, grakščiai nutipeno saviškių pusėn tai yra miško pusėn. Tai pastebėjęs, Kajus pradėjo lėtai žingsniuoti krantu. Ant liežuvio galo pynėsi klausimas "kas pas tave geresnio?", tačiau nurijo klausimą kaip ir susikaupusias seiles - bijojo to paties klausimo sulaukti ir pačiam. Nenutuokė ką reiktų atsakyti. Negi pradėsi vardinti visas problemas, tarsi pati Ginger jų neturėjo?
Septyniolikmetis ilgesingai nužvelgė ramų ežero paviršių.
-Pasiilgau šilumos,- "iš oro" leptelėjo.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Adelė Ginger Lapkričio 01, 2019, 10:52:06 pm
  Adelė išplėtė akis, susigūžė vos tik švilpis užriko ir piktai dėbtelėjo į panelę. Jeckau kleckau, net padurniuot negalima.
- Jo?- kilstelėjo antakius. - O tai kaip?- užklausė katinuko.- Aj, nu, netildyk tu šito katinuko ir nevartyk akių, o tai iškris netyčia,- pati pavartė akis.
  Jau ir nebežinojo ką ir sakyt vaikinui. Lyg ir nesimatė nuo mokslo metų pradžios. Nors tai ir nenuostabu, juk Ginger sėdi mergaičių miegamajame, apsivertusi medžiagomis, siūlais ir dar bala žino kuo. Išgirdusi klausimą, mergina pajudėjo iš vietos kartu su Kajumi, dar akimis spėjo užmatyti nueinantį hipogrifą.
- Aš sergu, bandau iškvėpuot visas nesąmones iš savo organizmo,- pasitaisė didžiulį šaliką ir dar užsimetė jį ant galvos, nepakenks.- Visą laiką buvau pilyje. Nepastebėjai? Nesistebiu. Užsidariusi kambaryje siuvau, mezgiau, klijavau ir gaminau daug drabužėlių. Pavyzdžiui šios kelnės,- kilstelėjo geltonąjį paltą ir atvėrė pusiau geltonas, pusiau violetines kelnes.- Jas pati pasidariau.
  Baigusi girtis savo nuostabiais drabužiais, stabtelėjo. Lėtai atsisuko į Kajų, ilgesingai žvelgiantį į ežerą. Ir vėl prikando lūpą, iš galvos visiškai išgaravo tai, ko norėjo užklausti rudaplaukio.
- Aš taip pat. Per vasaros atostogas turėčiau vykti į Meksiką,- užsimerkusi šyptelėjo pati sau. Siaubingai laukė šios vasaros. Pagaliau nepraleis trijų mėnesių tarp šios pilies sienų.- Aš kaip ir turiu globėją, dar neoficialiai.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Kajus Arno Wintersas Lapkričio 02, 2019, 03:14:29 pm
Kajus pakėlė antakius.
-Mat kaip...Ne, nepastebėjau.
O tada susiraukė, šiek tiek atsitraukė nuo draugės, nutaisydamas valiūkišką šypseną.
-Pasilaikysiu atstumo tada. Pats nenoriu susirgti. Pameni transfigūracijos pamoką? Tada jau sirgau, nenoriu dar kartą sirgti,- paaiškino plačiau šypsodamsis. Adelė buvo pasikeitusi, nežinojo ar į gera, ar į bloga, tačiau Kajui visai ir patiko ta naujoji Adelė. Tik žali jos plaukai trikdė jį. Apie rūbus nieko nenutuokė ir nenorėjo nutuokti, todėl nusprendė tik numykti, susiraukti, pavartyti akis, tarsi sakytų: "klausyk, man linksma, kad susiradai ką veikti, bet man drabužiai nė kiek neįdomūs, ar supranti?".
Viena vertus tai Kajų privertė pagalvoti. Ką jis šiaip veikia laisvalaikiui? Žaidžia kvidičą (mintyse užlenkė vieną pirštą), vargais negalais domisi animagija (antras pirštas), kartais skaito (neužlenkė jokio piršto), kažkur eina ir kažką sutinka (užlenkė trečią pirštą) (kažkodėl prisiminė kovas su Dafydd)...Ne..jam tikrai neverta pradėti kuistis prie rankdarbių.
Kajus nebuvo susipykęs su geografija. Kai išgirdo Meksiką, iš karto įsivaizdavo Meksikos įlanką ir Pietų Ameriką, o dar aukščiau - JAV. Kodėl visi turi keliauti ta kryptimi, kur kyla įvairūs pavojai?! Deja, Kajus neturėjo jokio logiško atsakymo.
-O, puiku!...- Kajus pabandė atrodyti apsidžiaugęs Adelės žinia, bet jo mintis atakavo dingęs jo globėjas,- Kiek laiko ten būsi?- jo balse pasigirdo nerimo gaidos,- Och.
Kajus sustojo. Akimirkai viską pamiršo ir stipriai apkabino Ginger.
-Kas jis? Tas...tavo globėjas? - vos atsišliejęs užvertė varnę klausimais,- Ar tu esi patenkinta?
Juodose akyse mirgėjo džiaugsmas, sumišęs su šiokiu tokiu nerimu ir atsargumu. Visgi, juk, Kajus buvo ne vienoje ir ne dvejose globėjų šeimose.
Sukišo rankas į kelnių kišenes. Bandė atrodyti nerūpestingas, tačiau akys išdavė viską - jam rūpi Adelės naujas gyvenimas, ir, taip, jis negali pabėgti nuo jį sekančio nerimo dėl savo globėjo. Jis buvo savotiškai vienišas. Nors ir Hogvartse mažai bendraudavo su Igoriu per laiškus, tačiau žinojo ir nujautė, kad turi globėją ir dėl to yra saugus, o dabar...O jeigu Igoris tiesiog nedingo, kaip sakė Mela, o tik pabėgo nuo jo? O kas iš tikrųjų, jei Igoris globoja Adelę ir dabar gyvena Meksikoje? Kvaily, ką tu čia mąstai? Kokias dar nesąmones mintiji, a? Jau išskydai? Igoris taip niekad nepasielgtų!- staiga suėmė save į kumštį.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Adelė Ginger Lapkričio 02, 2019, 07:37:21 pm
  Žemaūgė mielai sukikeno. Puikiai prisiminė, kai vos neišvirto iš suolo, kai Kajus laaaabai garsiai nusičiaudėjo.
- Taip, sunervinai tada mane, atsivilkai su visom bakterijom,- pakraipė galvą.
  Jaunoji burtininkė suraukė antakius. Kajus jai neatrodė labai laimingas dėl Meksikos. Norėjo jau žiotis ir klausti kas negerai, tačiau, vos pravėrus burną, buvo stipriai apsikabinta švilpio. Vos sugebėjo išlaisvinti rankas, kad taip pat apglėbtų jį, tačiau tai sekėsi nekaip, tad lengvai patapšnojo per šoną, kad ir kaip tai kvailai atrodė.
- Jis meksikietis, gyvena Aukštutiniame Fleglyje, su juo ir vyksiu į Meridą,- sulaikė ant liežuvio galo besiraitančius žodelius ‘karštas kunigas’.- Ir taip, Kajau, aš patenkinta,- lengviau atsikvėpė, kai jau buvo laisva.- Ir laiminga.
  Adelės veide pasirodė nuoširdžiausia pasaulyje šypsena. Taip, su Juanu ji buvo susitikusi vos du kartus, tačiau labai dažnai šis jai rašydavo laiškus ir liepdavo nedaryt nesąmonių. Pavyzdžiui, nesitatuiruoti kaklo, jeigu tai įmanoma. Deja, dažytoji panelė privers garbaniaus akis šoktelėjo aukščiau bažnyčios bokšto, o balso stygas sutrūkinėti it kokius plonus siūlelius. Ups. Jau ir taip Juano antakiai buvo pasiekę Dievo karalystę, kai pamatė, jog Ginger atrodė kiek kitaip nei nuotraukoje. Juk tuomet dar buvo trumpaplaukė blondinė! Apie savo juodas rašalo linijas varnė nutarė rudaplaukiui, esančiam šalia, nepasakoti. Bent jau kol kas. Nebent netyčia pasimatys prie ausies kažkokiu būdu.
- Ar viskas gerai?- neiškentė vis dėlto.- Atrodei sunerimęs, vos išgirdai apie Meksiką.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Kajus Arno Wintersas Lapkričio 09, 2019, 06:26:58 pm
Adelė buvo laiminga, ji net šypsojosi. Kajus lengviau atsikvepė, tačiau nerimas neišprūdo iš jo širdies gniaužtų. Sąmonė mus padaro bailiais- kaip pasakytų pats Viljamo Šekspyro Hamletas. Tačiau kaip jam elgtis? Laisvai iš pasaulio neišeis, o ir to nenori. Bet kaip jam užščiaupti jo sąmonę, kuri pezia tokias nesąmones, kad norisi verkti? Tačiau ką svarbiausia jam daryti, kad surastų savo globėją? Adelei pro akis neprasprūdo jo nerimas, tačia ar jai sakyti? Sakyti tiesą ir ją įvelti į tą chaosą, tvyrojantį jo namuose? Ar verta pasikviesti asmenį, kuris kaip ir jis, nė kiek nenusimano kas čia vyksta?
Sniegas tylėjo, tačiau irgi įsitempė.
Kajus atsisuko į ežero pusę. Juodos akys žvelgė į ramų vandens paviršių, sunkiai rinko žodžius. Draugai nemeluoja.
-Tai sudėtinga,- dusliu balsu pradėjo,- Pats nekažką suprantu, suagausieji nelinkę apie tai daug man kalbėti,- tarė, turėdamas omenyje magiškų gyvūnų priežiūros profesorę Melą ir hilerę praktinkantę Emilijaną,- Tačiau manau, kad....Tai yra susiję su tomis kalbomis, kurios sklandžioja Hogvartse. Kad...siautėja magiški gyvūnai...Žinai, kad mano bendrakoledžė Elzė buvo sužeista kentaurų? Tai...
Kajus nuleido akis į savo batus.
-Ir...Mano globėjas su jo seserimi buvo iškeliavęs į Pietų Ameriką. Ir...Manau, kad ta kryptis nėra itin gera tau keliauti....Žinai...Ah....
Nes...-Kajus susiraukė, nežinodamas ką kaip pasakyti,- Mano globėjas dingo, kiek nugirdau JAV nekokie dalykai dedasi tai...-Kajus sukando dantis.
Sniegas prisiglaudė prie Švilpynės prefekto ir tyliai sumurkė, drąsindamas ir ramindamas šį.
-Gal nekeliauk pas savo globėją?
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Adelė Ginger Lapkričio 23, 2019, 09:31:32 pm
  Tos vandenyno mėlynumo akys apniuko, buvo nudelbtos žemėn, tuščiai įsispoksojo į odinius kerzus, tinkančius šiam orui. Rankos, paslėptos kišenėse, suspaustos į mažus kumštukus, dešinysis nykštys perbraukė per žiedą, buvusį ant bevardžio, kairė gniaužė rožančių. Ne, Adelė nesuvokė, kas vyko aplink. Visame burtininkams pažįstamame pasaulyje. Naivi, jautri, silpna - tokia ji buvo. Kiauras dienas sėdėjo užsidariusi bendrajame kambaryje, išlįsdavo užvalgyti, į biblioteką, į Londoną kartais. Ji laukė vasaros, laukė to momento, kai susitiks su Juanu, kiekvieną dieną laukė jo laiškų ir juos gaudavo, skaitydavo kelsi kartus, raitydavo atsakymus. O dabar išgirsta draugo, kuriam jaučia nedaugiau broliškų jausmų, prašymą nevykti? Nevykti ten, kur jausis mylima ir pritapusi, galės šypsotis, kai kaitri saulė degins šios veidą, kai balta oda nusidažys bronza, o neryškios strazdanos taps matomos? O kaip vanduo? Druskingas, švelnus. Užsimerkė minutėlei. Norėjo, troško pajusti laisvę Meksikos įlankoje, pripildytoje Atlanto vandenyno vandeniu. Tyliai atsidususi plačiai atmerkė akis. Perkratė galvą, prikimštą minčių, sustojo ties vienintelės, kuri jau įkyriai atakavo merginą. Juano tėvai. O kaip jie?
Juk jie pačioje Meksikoje, Meridoje.
Neapkentė. Negalėjo sutvardyti to jausmo, kad jos globėjo tėvams... Mano seneliams..? Gali kažkas nutikti. Kilstelėjo žalią - juodą galvą, akys nežmoniškai greitai pradėjo bėgioti po aplinką. Rankos sudrebėjo, dar ir dar, ir dar kartelį. Susikaupk ties kvėpavimu, Adele. Tatuiruotoji šešiolikmetė pažvelgė į vaikiną krauju pasruvusiomis akimis, kurias graužė ašarų rasa. Tvardykis, Adele, tvardykis. Įkvėpk, iškvėpk. Tik ne dabar.
- Kajau, reikia, aš, man,-  varnė pradėjo mikčioti.- Eiti,- sugavusi oro gurkšnį pratarė.- Nebesusitvarkau,- užsimerkė ir leido mažiems kristalams nusiridenti šios skruostais.
  Ir taip visada. Visada tokia silpna. Siaubingai silpna. Dėl to, kas dar net neįvyko.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Kajus Arno Wintersas Lapkričio 25, 2019, 12:03:08 pm
Kajus akimirkai sutriko, kai Adelė pravirko. Iš jos mikčiojo vos suvokė, ką ši pasakė. Širdėga suspaudė jo širdį. Ką jis sau manė? Ji kitokia nei jis. Nemąsto apie visokius pavojus, apie tą tamsesnį pasaulį, kuriame tūno vilkolakiai ir kiti antgamtikai? Kodėk jis nori ją atkalbėti? Kas jam iš to? Taip, nori ją apsaugoti, tačiau ar ne tik bandydamas ją apsaugoti, ją įvels į savo problemas? Atmintyje iškilo grota su chimera ir tas nepažįstamas globėjo giminaitis. Kajus nugurkė seiles. Ne, jis to tikrai nenori.
Kajus liūdnai papurtė galvą, čiupo Adelės ranką ir ją apkabino.
-Nurimk...Atleisk...Aš nenorėjau...Tavęs įskaudinti. Atleisk,- murmėjo šis, pats užmerkdamas akis. Jautėsi kvailai ir blogai. Pirmą kartą pasijuto altruistu, o tokiu būti buvo be galo sunku. Suprasti, paguosti kitą žmogų - tai buvo beprotybė. Iš kur jis tiek gauna jėgų? Kaip jis tai ištveria?
Kurį laiką laikė savo glėbyje varnę. Norėjo, kad ši nurimtų. Kad ši grįžtų į pilį apsiverkusi, nė kiek nenorėjo. Po Elzės užpuolimo, turbūt visi kreivai žvilgčioja į apsiverkusius ir nuliūdusius hogiečius.
Tuo tarpu Sniegas žvelgė į tolį mąsliu geltonu žvilgsniu. Jis nesekė nei Kajaus minčių, nei Adelės. Ne dėl to, kad buvo neįdomu, bet dėl to, kad kažkas jo dėmesį patraukė. Vampus katinas staiga įsitempė išgirdęs šnaresį. Netikėtai hipogrifai pakilo į orą, viršum galvų pakvipo baimė ir pavojus, ir tada...Prie pakrantės iššoko kentaurai. Sniegas suurzgė, perspėdamas mokinius. Judinkit smegenis, kentaurai!- vos šis sugavo dviejų jų žvilgsnius.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Adelė Ginger Gruodžio 21, 2019, 09:23:27 pm
  Nors dažniausiai dažytoji būna ta, kuri visus šiltai apkabina, kad ir šiandieną Kajų, tačiau šįkart Adelei nepatiko vaikino artumas. Ji tik keistai pasimuistė, sukandusi dantis atsitraukė. Drebančiomis rankomis nusibraukė plaukus, prilipusius prie ašaroto veido.
- Niekis,- nukirto.- Tu tik žmogus,- ir velniai žino, ką ji tuo norėjo pasakyti.
  Kad visi žmonės visada skaudina? Kad visi žmonės daro trilijonus klaidų? Ar tiesiog, kad visi tik žmonės? Pati papurtė galvą. Atsiduso. Norėjo eiti pilin, kaip sraigė užšliaužti į kambarį, pasidaryti arbatos, susisukti į šiltą pledą ir griuvus į lovą niekada nebeatsikelti, nebent iki vasaros.
  Mėlynakė susiraukė pagavusi katino žvilgsnį, tuomet akis nusuko į pakrantę. Ir garsiai sudejavo. Kaip jai užkniso. Užkniso pastoviai atsidurti viduryje pavojaus, o ypač su Kajumi. Ir tada negali suprasti, ar tai tas švilpis, ar Ginger tuos pavojus traukia.
  Tatuiruotosios merginos venose staiga užvirė kraujas, akyse žybtelėjo pykčio ugnelė, kampučius jau graužė naujos ašaros. Sugniaužti kumštukai staiga trinktelėjo Kajui krūtinėn. Ir dar, ir dar, ir dar. Uždususi įsikibo į vaikino apdarų atlapus ir papurtė, o tada menkai prisiglaudė. Nepraėjo nė minutėlė, kai varnė skausmo persikreiptu veidu jau nervingai draskė kaklą, kurs jau nebuvo paslėptas storojo šaliko. Ji nebevaldė savo veiksmų.
- Suknistas Wintersai!- sukliko.- Kodėl visada turiu įsivelti į tokias sušiktas situacijas su tavimi?! Trauk mane iš šito mėšlo, aš nieko neturiu su savimi,- švilpio krūtinę pasiekė dar vienas smūgis.
  Žemaūgė negalėjo blaiviai mąstyti. Paprasčiausiai sudribo ant šaltos žemės, prisitraukė kelius ir apglėbė save. Panašiai kaip prieš metus transfigūracijos pamokoje skausmas veržėsi pro visur: kojas, rankas, gerklę, akis. Beprotiškai niežėjo ištatuiruotas vietas. Aš taip susišikus. Nebesulaikė keiksmų ir mintyse, o akys, pasruvusios ašaromis ir paraudusios nuo pykčio, baimingai žvelgė į padarus priešais.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Kajus Arno Wintersas Gruodžio 26, 2019, 01:05:51 pm
Ji įniršo, o jis nespėjęs sureaguoti, pajuto smūgius į krūtinę. Nors ir šie buvo menki, Kajus suvokė, jog Adelė nėra pėsčia.
-Ei, nurimk!- sugriebė jos rankas už riešų, -Nurimk, Adele! Dėl Dievo meilės, nežinau! Iš kur man pačiam žinoti?!
Sniegas tyliai suurgė kentaurams, tačiau ir šie taip nejudėjo iš savo vietos, tarsi nebyliai stebėdami vysktančią dramą tarp dviejų draugų.
Kajus nesigaudė nei Ginger jausmuose, nei poelgiuose - vieną kartą tai smogia, kitą - prisiglaudžia. Ir vėl smūgis. Wintersas susiraukė. Protas toks tyščias, akies krašteliu pastebėjo lėtai mosikuojančią katino uodegą. Sniegas buvo įsitempęs, pasiruošęs bet kokia kaina juos išgelbėti, sustabdyti kentaurus, o jie...?
Adelei sudribus ant žemės, Kajus sukando dantis.
-Adele...Sėdėdama nieko nepakeisi,- griežčiau nei norėjo ištarė Švilpynės prefektas,- Turime kuo greičiau judintis, juk nenori to paties ką patyrė Elzė? Tu tikrai manai, kad ji tavęs paklausys?- susidūrius su Sniego žvilgsniu, Kajus išgirdo augintinio-draugo mintis su legilimantijos pagalba.
Išsitraukė lazdelę ir grįžtelėjo į kentaurų būrį, stoviniuojantį tolumoje. Sniegas prisiartino artyn.
Judu. Lipkit ant manęs. Kentaurai nesugebės manęs pavyti. Kovoti su jais yra bergždžias reikalas. Pasakyk tai Adelei,- vėl legilimantija, vėl vampus katino žvilgsnis. Kajus linktelėjo. Ką jam kito bepadaryti?
Atsidurti ligoninėje nenorėjo, tuo labiau - mirti.
-Lipk ant Sniego, Adele,- sumurmėjo, imdamas ją už rankos. Tuo tarpu Sniegas atšlepsėjo arčiau, vis nenuleisdamas akių nuo pusiau žmonių, pusiau arklių. Tada, Kajus suprato. Mes tik pašaliniai. Jie atėjo ne dėl mūsų. O dėl ko? Užkėlęs Adelę ant katino nugaros (Sniegui varnanagės svoris nebuvo problema), Kajus sumurmėjo Ginger:
-Vis dėl to laikykis stipriai.
Kentaurai vis dar stoviniavo, rodos, nusprendė trejetui saugiai pasitraukti. Dėl šios minties, Kajus neužlipo ant Sniego, tik jam linktelėjo, leisdamas suprasti - žingsniuos šalia.
Taip ir buvo. Vos Kajus su Sniegu dingo iš ežero pakrantės, kentaurai pasitraukė. Niekas nenukentėjo, tačiau iškilo per daug klausimų.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Markas Moore Balandžio 07, 2020, 06:48:43 pm
 Atokesni ežero krantai vos atšilus orams pradėdavo dvokti. Dumblas, dumbliai bei neaiški augalinės kilmės košė padengdavo krantus. Tankios, netvarkomos žolės užtikrindavo, kad šis marmalas ir smarvė iki žiemos nesibaigtų.
 Permirkusi žemė po Marko kojomis nemaloniai žliugsėjo kaip nepavykęs pyragas. Profesorius, šiek tiek suraukęs nosį dėl kvapo, vaikščiojo ratais, laukdamas Moriso. Dėl visa ko (nežinai, kaip mokiniai pažįsta Hogvartso apylinkes) nusiuntė šiam popierių, kuriame pažymėjo tikslią bausmės vietą, tikėdamasis, kad vaikinas sugebės atlikti pirmakursio lygio orientacijos užduotį. Klastuolio lazdelė vis dar saugiai gulėjo Marko kišenėje, primindama, kad auklėtinis tikrai pasirodys. O jei jis, vis dėlto, nuspręs, kad magiškojo įrankio jam nereikia, galės patupėti savaitgalį ir be jo.
 Paukščių čiulbėjimas Marką erzino ir, baidydamas jo baklažaniniais plaukais susidomėjusius vabalus, vaikinas papurtė galvą. Žvilgtelėjo į laikrodį. Be penkių šešios, o didžiojo lazdelės meistro vis dar buvo nematyt. Bakstelėjęs šaka neaiškią košę, Markas stovėjo svarstydamas, ar laikas būtų auklėtinį kerais atsitempti.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Morisas Banoveris Balandžio 15, 2020, 06:54:47 pm
Po Apsigynimo nuo juodosios pamokos pas mylimąjį profesorių - Klastūnyno vadovą Marką Moore Morisas vis dar gulėjo savo lovoj. Kai laikrodis ėmė mušti penktą valandą vakaro vaikinas galų gale atsikėlė ir patraukė link ežero. Tikslios vietos nežinodamas jis pėdino miškeliu, tuomet dar šiek tiek pakrante ir tuomet dar karta miškeliu. Visa ši kelionė atrodo truko bent jau kokią valandą jeigu ne kelias, bet tik kai klastuolis pavargęs ėmė grįžinėti į pilį išgirdo varpo dūžį kuris reiškė, kad dabar yra pusvalandis iki arba pusvalandis po kažko. Bet kadangi dar nebuvo girdėjęs šešių dūžių buvo galima spėti, kad dabar yra pusė šeštos.  Po savo kelionės grįžęs į kambarį rado lapelį kuris rašė kurioje vietoje jam reikia būti ir dar turėjo žemėlapį. Geresnės dovanos iš vadovo net negalėjo tikėtis. Tad pasiėmęs jį vėl išėjo laukan ir pradėjo savo antrąją kelionę į apylinkes prie ežero. Paėjėjęs keletą minučių jau buvo prie pat savo tikslo kai suskambėjo varpas pažymintis, kad dabar jau aštuoniolikta valanda dienos, o kadangi buvo arti tikslo įsidėjo žemėlapį į kišenę bandė iš atminties nusigauti iki ten kur pagal viską turėjo būt profesorius. Ir kaip bebūtų keistą profesorius jo tebelaukė nors jau ir buvo po šešių, tad priėjęs prie jo kaip tik leido jo mandagumas ir kaip galėdamas geriau pasisveikino su juo.
 -Sveiki vadove.
Dar kiek pastovėjęs aptaškė jį klausimais.
-Kaip sekas jums? Ką planavot šiandien veikti be to, kad reikės stebėti mano darbą? Ką planuojat, kad aš šį vakarą veiksiu?
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Markas Moore Balandžio 16, 2020, 08:46:35 am
 Laikas lėtai slinko, o Moriso vis dar niekur nebuvo matyti. Markas juto kylantį susierzinimą. Varpas garsiais dūžiais paskelbė šeštą valandą ir profesorius susižvejojo iš kišenės savąją lazdelę, ketindamas klastuolį pats kerais atsitempti čionais. Tokių priemonių, Moriso laimei, neprireikė, nes vos tik Markas pasisuko pilies link, pastebėjo atropojantį auklėtinį.
 Klastuoliui prakalbus, noras įmesti jį į dvokiančią pakrantės košę tik padidėjo. Geriau jau būtų nė nepravėręs burnos.
-Ak, taip, Morisai. Po tavęs, septintą, turiu pirmakursių plakimą, o po vakarienės spardysiu namų elfus,-susierzinimas puikiai jautėsi jaunojo profesoriaus balse.-Valysi pakrante, pamokoj jau sakiau, ar man atėmus tavo žaisliuką ir smegenys išsijungė?
 Nepatenkintu žvilgsniu nužvelgęs auklėtinį, Markas jam po kojomis numetė tvirtą odinį maišą.
-Semi košę ir dedi čia. Iškreti dar vieną nesąmonę ir liksi ežero dugne. Supratai?
 Profesorius, vis dėlto, pasirinko neįsidėti lazdelės į kišenę. Per daug gerai pažįsta klastuolius - gi ir pats kažkada toks buvo.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Morisas Banoveris Balandžio 17, 2020, 11:30:52 am
Morisas stovėjo ir laukė kol vadovas pradės kalbėti. Išklausęs jo kalbos pasilenkė ir pasiėmė maišą, o dar prieš brisdamas į purvą prašneko.
 -Girdžiu jūsų laukia įdomaus vakaras, bet labai keista, kad valgote vakarienę po šeštos valandos vakaro. Sako nesveiką, storėji greičiau, bet čia jau jūsų pasirinkimas. O dėl to tai atmintis nesuprastėjo, juk galų gale vistiek pasirodžiau čia, nepamiršau.
Nelaukęs kol Markas vėl pradės kalbėti įlipo neaišku ko pilną vandenį ir jau norėjo semti košę kai suprato, kad nėra užsidėjęs pirštinių. Na jau ne, be pirštinių aš viso šito mėšlo nesemsiu. Tad išsitraukęs odines pirštines kurios didžiąją dalį laiko praguli jo apsiauste ir dabar jau buvo nelabai geros kokybės apsimovė jas ir ėmė rieškučiomis imti purvą ir krauti į maišą. Nors darbas ir nebuvo lengvas, o tuo labiau neatrodė, kad vyktų koks nors progresas, nes ta masė tikrai nemažėjo, o galbūt ir netgi didėjo, nors jau beveik buvo pilnas pirmasis maišas, tad vos tik jį pripildė išsitraukė į krantą ir šiek tiek patempęs papilstė po medžiais galbūt tai veiks kaip kokios nors trąšos, o gal reikėjo visą tai tempti į Apsigynimo nuo juodosios magijos kabinetą, gal Markas kolekcionuoja įvairias mases iš įvairiausių ežerų.
 -Čia reik pilt šitą masę ar kur kitur? -vis dar stovėdamas prie medžių paklausė jis.
O tuomet vėl nupėdino iki ežero ir toliau sėmė.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Markas Moore Balandžio 17, 2020, 11:53:23 am
 Stebėdamas besidarbuojantį Morisą, Markas stengėsi neleisti pykčiui jo užvaldyti, kad neiškrėstų kokios nesąmonės. Pirmyn, atgal. Jei auklėtinis nebūtų daugiau pravėręs burnos, gal arešto užduotis jam būtų pasibaigus kitaip.
-Vakarienės laikas priklauso nuo tada, kada eini miegoti, todėl maži vaikučiai pabiručiai ir valgo prieš šešias,-eidamas minkšta ežero kranto žeme link išpiltos dumblių masės, kalbėjo Markas. Morisas. Regis, jis kaip ir bet kuris kitas klastuolis supranta tik du dalykus - gėdą ir skausmą. Keliais tyliais lazdelės mostais išpilti drebučiai buvo pakelti. Vos tik Markas juos pajudino, dar labiau sustiprėjo tas šleikštus pūvančios vandens augalijos kvapas. Profesorius vienu grakščiu lazdelės mostu tėškė tą masę į auklėtinį.
-Surink,-griežtu balsu paliepė klastuoliui.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Morisas Banoveris Balandžio 20, 2020, 08:21:10 am
-Na matos, kad nesi mažas vaikutis pabirutis kuris valgo vakarienę šeštą valandą. Juk tu tikras vyras, tikriausiai valgai kokią dešimtą nakties, nemiegi iki dvyliktos ar iki dar vėlesnės valandos.
Morisas vėl dėjo tą smirdančią košę į maišą, bet jos kaip ir praeitais kartais nemažėjo, jai dingus jos vieton stodavo kitas mėšlo gabalas ir taip kartosis tol kol viskas bus surinkta arba bus pradėta rinkti nuo tolimesnės vietos nuo kranto. Vienintelis vaikino noras buvo kuo greičiau grįžti į pilį ir palįsti po geru šiltu dušu ar atsigulti į šiltą vandens pripildytą vonią ir nusiplovus smarvę nuo savęs gultis į pūkinius patalus, šiltai užsikloti ir dar kiek pasivarčius užmigti. Visas šias svajones nutraukė į jį atsitrenkę tos pačios pliurzės gabalai kuriuos jam buvo paliepta surinkti:
 -Kaip po šimts pypkių tu įsivaizduoji aš surinksiu visus iki vieno tuos gabalus kurie dabar skrido į mane? Aš tau koks šiukšlių atrinkėjas, kad skirčiau kurie buvo ore ir kurį laiką buvo ištraukti, o kurie jau seniai čia plūduriuoja.
Kadangi lazdelė buvo svarbus dalykas klastuolis toliau dėjo visą tą masę į maišo vidų ir kai jis jau buvo pilnas išsitraukė ant solidaus paviršiaus ir vėl nutempęs prie medžių išpylė aplink juos. O tuomet jau su tuščiu maišu grįžo vėl į plūduriuojantį mėšlą ir toliau dėjo visą tai į maišą.
 -Naujus batus įsigyjot?
Nors ir nenorėjo su juo bendraut ar turėti reikalų, bet visvien tikėjosi, kad bent koks trumpas pokalbis sumažins tą likusį laiką perkeltine prasme, nors tiesiogine prasme irgi nepamaišytų.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Markas Moore Balandžio 21, 2020, 04:14:18 pm
 Markas patenkintas žiūrėjo į žalia dvokiančia koše ištepliotus Moriso marškinius. Į vaikino žodžius apie miegą ir valgymus nieko neatsakė, nors sau pripažino, kad valgo rečiau nei Londono bomžas, o miega tarsi jį kankintų nemiga. Tiksliau, kankino kvailų mokinių darbų sukelta nemiga, kaip ir daugelį profesorių. Guodė ta mintis, kad jam nė dvidešimt nėra, o gąsdino žinios, kad ir jaunesni už jį taip nusibaigia.
 Klastuolio pyktis profesoriui kėlė juoką, bet Markas tik pašaipiai šypsojosi. Banoveris be lazdelės dabar buvo kaip bet kuris kitas hormonų valdomas kvailas paauglys, pagalvojo garbanius, tarsi jų neskirtų vos vieneri metai.
 Stebėdamas maišą su žalia koše tampantį vaikiną, Markas priėjo arčiau slidaus ir pavojingo kranto. Į klausimą apie batus, vėl, nieko neatsakė. Tyliai sumurmėjęs Wingardium Leviosa, mokytojas nukreipė kerus į Moriso marškinius ir staigiu judesiu patraukė juos žemyn, kad klastuolis įsiverstų į dvokiantį marmalą.
-Pamiršai, kad ne su draugu kalbiesi, Banoveri,-pašaipiu žvilgsniu stebėdamas savo auklėtinį, Markas vėl šiek tiek atsitraukė nuo kranto.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Morisas Banoveris Gegužės 04, 2020, 12:44:29 pm
Nors darbas ir nebuvo iš maloniųjų, bet dirbti vis vien reikėjo. Prikrovęs jau trečią ar ketvirtą maišą Morisas jau planavo jį nešti ir išpilti prie tų pačių medžių, bet staiga buvo nelabai maloniu būdu įmurkdytas į visą tą marmalą. Kadangi tai nebuvo vanduo iš kurio pasirėmęs rankomis į dugną galėjai išnirti vaikinui teko visą tai daryti sunkiuoju būdu. Pasinėręs jau visas į tupinčio žmogaus poziciją pagaliau išniro. Na dabar pagalvojus, galėjau aš ten ir neplauti tų lubų, bet dabar bent jos yra švarios. Nusivalęs nuo veido purvą (kuris nuo ten pasišalino sunkiai lyginant su normaliu purvu) dar kiek pastovėjo tenai lyg laukdamas kažko, bet galų gale išlipo į krantą ir nusitempęs maišą iki medžių išbėrė didžiąją dalį pasilikdamas vos vos ant dugno kitam medžiui stypsančiam netoliese kranto. Praeidamas pro jų mylimąjį vadovą, nuostabiausią kada nors buvusį Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorių klastuolis lyg netyčia palenkė maišą, kad iš jo išlįstų likęs purvas ir bent kaip jis tikėjosi patektų ant jo rūbų. Kadangi nelabai norėjo būti dar kartą įmurkdytas į tą purvynę paėjo kiek į šoną ir susiradęs vietą kur būtų galima trumpam prisėsti paklausė:
 -Profesoriau, gal būtų galima pailsėti vieną, kitą minutę?
Kadangi norėjo, kad visą tai baigtųsi greičiau Morisas stovėdamas ėmė laukti atsakymo, tikėdamasis, kad jis bus teigiamas, o labiausiai, kad nereikės dar daug dirbti, kad atgautų lazdelę.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Markas Moore Gegužės 04, 2020, 06:50:25 pm
 Šlykšti, žalia glitynė, lėtai slenkanti Moriso veidu, buvo nepamirštamas vaizdelis, sukėlęs milžinišką pasitenkinimo jausmą Marko viduje. Ak, kad jis mokėtų kerais nupiešti prisiminimus... Klastuolis toliau puškavo pirmyn atgal, matyt, iš dėkingumo bandydamas ir profesorių apdrėbti dvokiančia koše. Na, vaikinui iš dalies pavyko, mat riebus gabalėlis pataikė ant Marko batų. Susiraukęs, mokytojas nusivalė jį į žolę.
-Pavargai, e? O lazdelę laikant rankos nepavargsta? Apie liežuvio nuovargį murmant nereikalingus kerus net nekalbėsiu, akivaizdu, kad jis ištreniruotas kaip kokios turgaus bobos. Žinai ką, jeigu sugebėsi iš pirmo bandymo su burtažodžiu išvalyti pakrantę, galėsi pasilikti lazdelę. Jei nepavyks arba nežinosi tinkamų kerų, darbą pabaigsi rankiniu būdu,-pasiūlė greitą kankinimo pabaigą Markas, iš kišenės išsitraukdamas Moriso lazdelę. Atsargiai priėjęs, ištiesė ją vaikinui.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Morisas Banoveris Gegužės 07, 2020, 12:00:02 pm
Morisas vis dar stovėjo kai su juo pagaliau ėmė kalbėtis klastūnyno vadovas. Nors tas pokalbis ir sukosi apie lazdelę, kerus ir dar su tuo susijusius dalykus, o ne apie pailsėjimą, nors tiesą pasakius pradžioje pokalbio ir buvo paminėtas žodis susijęs su tuo. Išgirdęs pasiūlymą viską baigti greitai vaikinas apsidžiaugė, bet buvo vienas bet... jam dabar reikėjo knistis po visas savo smegenų kerteles, kad rastų tą burtažodį kuris vienu kartu galėtų išvalyti visą šią pakrantę. Pasiėmęs atsargiai tiesiama lazdelę jo link ėmėsi galvojimo užduoties. Kadangi jis žinojo, kad jie jį mokėsi arba bent jam teko jį perskaityti kokioje nors burtų knygoje jam buvo likusi vienintelė išeitis. Bandyti prisiminti kokį nors įvykį susijusi su tuo burtažodžiu.
Ir štai po ilgų (o gal ir nelabai) bandymų prisiminti koks jis yra jo galvoje šmėstelėjo trumputis kelių sekundžių prisiminimas kuris ir padėjo prisiminti tą burtažodį kuris jį dabar turėjo išgelbėti. Priėjęs artyn vandens nukreipė į jį lazdelę.
 -Scourgrify, -vanduo panašu ėmė keisti spalvą ir tapo vėl tamsios spalvos.
Kadangi darbas buvo atliktas ir pagal viską jau buvo galima grįžti į pilį klastuolis atsitraukė nuo kaip bebūtų keista švaraus vandens ir pakėlęs maišą nuo žemės nunešė jį ir įteikė Markui lyg tai būtų pats nuostabiausias dalykas žemėje. Įsidėjęs lazdelę į kišenę kiek atsitraukė nuo Apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriaus ir ėmė laukti kitų jų nurodymų. Kurie kaip tikėjosi bus grįžti į pilį ir nusiprausti ar dar ką.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Markas Moore Gegužės 07, 2020, 03:28:43 pm
 Galbūt Markas šiek tiek nuvertino Morisą - vis gi kepurė vaikį paskyrė į Klastūnyną. Vaikinas paėmė iš jo lazdelę ir pradėjo galvoti. Profesorius ilgai stebėjo vis šiek tiek besikeičiančią klastuolio veido išraišką. Gerai, kad mąsto, vadinasi, nesiruošia į užduoties vykdymą pulti stačia galva, kaip koks grifas. Na, o kerams panaikinus tos dienos gleivių sankaupas, profesorius galėjo tik pasidžiaugti savo auklėtinio pagaliau panaudotomis smegenimis.  Klastuolių tingumas nebuvo nežinoma savybė, ypač jų vadovui. Tai, vadinasi, kažką išmoko per Kerėjimą. Bent tiek gerai.
 Iš Moriso atsargiai dviem pirštais paėmęs purviną maišą, Markas jį tuoj pat numetė ant žemės. Patenkintas, nužvelgė dumblu ir gleivėmis aplipusį vaikiną ir mostelėjo galva pilies link:
-Eik išsimaudyk. Laisvas. Bet jei užkimši dušus, pats eisi skųstis apie tai ūkvedžiui.
Mokytojas nužvelgė maišą, liūdnai gulintį prie jo nelabai švarių batų ir, atsidusęs, nukreipė į jį lazdelę. Scourgify Jau švarus krepšys sugrįžo į Marko kelnių kišenę. Dar kartą apžvelgęs sutvarkytą pakrantę, profesorius pasuko pilies link, jai planuodamas gaivinti savo batus po tokios purvo vonios.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Rokas Sviper Liepos 02, 2020, 02:10:59 pm
Tądien buvo gražus oras. Kieme švietė saulutė, čiulbėjo paukščiai – tiesiog pasakiška diena. Susižavėjęs šia vasariška atmosfera, po pamokų Rokas nuėjo prie ežero. Susiradęs atokesnę vietą, ant žemės numetė kuprinę, katilą ir atsisėdo. Iš kišenės išsitraukė pusiau suvalgytą šokoladą ir atsilaužė plytelę. Skaniau negu bet koks šokinėjantis padaras. Kai suvalgė šokoladą ir nusivalė išteptus pirštus į sausą pakrantės žolę, Rokas išsitraukė iš Kuprinės knygą, atsigulė ir pradėjo skaityti.

Perskaitęs maždaug dvidešimt puslapių, varnis išgirdo ritmingą trankymąsį į žemę – tai buvo kažkokio pirmakursio žingsniai. Nepažįstamasis bėgo tiesiai į Roką, tačiau ketvirtokas manė, kad kaip normalus žmogus "maratonininkas" jį apibėgs...
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Hekas Laudlis Liepos 02, 2020, 02:14:21 pm
Buvo trečiadienis, pasibaigė pamokos. Kieme gražiai švietė saulė, tačiau tai nedžiugino Heko
Klastuolis bėgo. Jis bėgo greitai, norėjo aplėkti visą ežerą.
Nors bėgiojo jau ilgai buvo visai nepavargęs. Bėgdamas norėjo galvojo apie savo žiobarus tėvus. Jie visai jį pamiršo. Neatsiuntė nė vieno knuto, neatrašė į jo laiškus. Tik sužinojusi, jog Hekas burtininkas visa šeima jį pamiršo. Dėl to jam buvo skaudu ir pikta. Pikta labiau negu skaudu.
Bėgdamas Hekas šokinėjo per akmenis, spardė kelyje pasitaikiusias šakeles. Į kelią nelabai žiūrėjo. Jis nepamatė ir pakelėje gulinčio vaikino. Bėgdamas pirmakursis užkliuvo už varnanagio ir nugriuvo.
Pyktis sruvo pro visus Heko kraštus. Berniukas pribėgo prie guličiojo, iš visų jėgų trenkė jam į pilvą ir nuskuodė tolyn.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Liucija Andersson Liepos 05, 2020, 08:11:56 pm
 Pamokos Liucijai šiandien baigėsi neįtikėtinai anksti, tad mergaitė patraukė į Ligoninės sparną, kaip ir visada. Ta vieta jai patiko, o papildoma patirtis prieš tampant hilere ji žinojo, kad pravers. Peršalimų sezonas dar tik prasidėjo, bet pasirūpinti atsargomis ir kitais smulkiais popierizmais niekada nebuvo per anksti. Tik kad visos tos raidės labai greitai pradėjo bėgioti švilpės akyse. Nusprendusi, kad akims laikas duoti pailsėti, mergaitė išėjo į lauką.
 Tik ji pamiršo nusiimti tuniką, kuria mokyklos hilerė jai padirbo iš senos paklodės, mat neretai vemiantys ar kitokiais skysčiais besispjaudantys mokiniai dažnai pataikydavo ant jiems padėti bandančių moteryčių.
 Tad, plevėsuodama ir kokia balta vėliava, Liucija žingsniavo ežero pakrante. Žaluma maloniai glostė akį ir leido jai atsipalaiduoti. Na, nors gamta ir bandė tai padaryti, aplink lakstantys mokiniai net nesiruošė nurimti. Kaip štai tas klastuolis, kuris dabar bėgo tiesiai į ją, tik baltaplaukė spėjo pasitraukti kitaip negu berniuko kelyje pasipainiojęs varnius. O tas gyvačiokas, pasirodo, dar buvo ir mušeika. Išsitraukusi lazdelę Liucija nukreipė ją į ji ir mostelėjusi tarė:
-Immobulus!
Su juo, jeigu ką, susitvarkys vėliau. O dabar reikėjo pagelbėti žmogui.
 Nuskubėjusi prie sumuštinio, Liucija atsiklaupė.
-Pasistenk kvėpuot mažais gurkšniukais. Tuoj praeis,-bandė nuraminti ir pati nusiraminti švilpė.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Rokas Sviper Liepos 06, 2020, 10:36:03 pm
Gavęs smūgį Rokas iškart krito ant žemės. Sulenkė kojas, rankomis apsikabino save per juosmenį, ir tupėjo susirietęs į kamuoliuką. Nulenkė galvą žemyn. Varniui norėjosi verkti, jeigu ne aplinkui lakstantys vaikai jis tą ir būtų padaręs, tačiau dabar tramdė ašaras. Jam trūko oro. Pradėjo greitai kvėpuoti, kaip šuniukas karštą vasaros dieną.
Rokas išgirdo plonu balseliu pasakytą burtažodį ir, pakėlęs galvą pamatė, kaip jam trenkęs klastuolis sustingo ir nustojo judėti. Tarsi angelas prie sužeistojo priėjo mergaitė, atlikusi šį burtą. Varnanagis pradėjo kvėpuoti, kaip ji sakė. Iš pradžių tai jam buvo sunku, bet po kelių įkvėpimų jis pasijuto geriau. Vaikinas pasižiūrėjo į gelbėtojos veidą. Pasirodo, ji buvo už Roką porą kursų jaunesnė švilpė. Gal ji padės nenumirti?
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Liucija Andersson Liepos 09, 2020, 09:23:26 pm
 Vaikinas jos paklausė, kas buvo pirmas gero paciento požymis. Per prievartą gydyti Liucija nemėgo, ypač kai žmonės atsisakydavo ją išklausyti vien dėl to, kad jai dvylika. Vis gi, dabar reikėjo įsitikinti, kad varnius nebuvo sunkiai sužeistas - sutvarkyti vidinio kraujavimo baltaplaukė dar nemokėjo. Nors, atidžiau pasižiūrėjusi į mušeiką, mergaitė nusprendė, kad nebent tas specialiai kur nors mokėsi muštis, didesnių bėdų negalėjo pridirbti.
-Gerai, pasistenk kvėpuot lėčiau. Į kur tau trenkė?-ramiu balsu kalbėjo Liucija, mintyse jau kratydama anatomijos brėžinius. Pagal tai, kad vaikinui atėmė kvapą, sprendė, kad mušeika bus pataikęs į viršutinę pilvo dalį, dėl ko trumpam galėjo paralyžiuoti diafragmą. Gal didelės žalos ir nepadarė, bet atsarga gėdos nedaro.
-Kaip jautiesi? Nesvaigsta galva, nepykina?-vis dar labai ramiai kalbėjo švilpė. Nepažįstamojo liesti nenorėjo, ypač kai nebuvo kokios didelės grėsmės jo gyvybei.
-Aš Liucija,-raminančiai nusišypsojusi, mergaitė prisistatė ir vis tiek atidžiai stebėjo varnių, ieškodama menkiausių pavojaus ženklų.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Rokas Sviper Liepos 10, 2020, 10:24:49 pm
Rokas bandė susikoncentruoti į jaunosios hilerės užduodamus klausimus, tačiau skausmas trukdė atidžiai klausytis, net nekalbant apie kalbėjimą. Paklaustas, kur jam trenkė Rokas ranka parodė į pilvo dešinę viršutinę pusę:
 – Čia, – greitai pasakė ir vėl pasinėrė į kvėpavimą, kuris tuo metu buvo tikras darbas jam.
 Vaikinas vėl bandė sukaupti jėgas į žodžių tarimą. Tuo metu tas jam nepatiko, bet suprato, kad tai svarbi informacija. Rokas taip pat žavėjosi jo gelbėtojos profesionalumu. Tikriausiai ne pirmą lavonėlį rado.
 – Neskauda. Viskas su galva gerai, – darydamas pauzes atsakė. Vaikinukas jau norėjo sakyti, kad tiktais sunku kvėpuoti, bet pajuto, kad ir tai iš lėto lengvėjo.
Ketvirtakursis pakėlė savo galvą ir pažiūrėjo į dangų. Gal nemirsiu. Netikėtai išgirdęs prisistatinėjančią merginą varnis atsakė tuo pačiu:
 – O aš būsiu Rokas, – prisistatė. – Ačiū, kad padėjai, – padėkojo juodaplaukis ir pastebėjo, kad kalbėti jam jau lengviau. – Manau gyvensiu? – paskutinį sakinį jis pasakė keistai. Net pats nesuprato teiginys čia ar klausimas.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Liucija Andersson Liepos 13, 2020, 09:39:57 pm
 Pamačiusi, kad mušeika vis dėlto pataikė į dešiniąją viršutinę pilvo dalį, Liucija šiek tiek apsidžiaugė. Vaikinas bent jau nebandys apvemti jos arba dar blogiau - pašventini žemę kitais skysčiais. Šiandien mergaitė buvo jau pakankamai atsiuosčiusi suterštų paklodžių.
 Visgi, iškilo kita problema - smūgio stiprumas. Šitą būtų įmanoma nustatyti tik kelias dienas stebint nelaimėlį. Susimąsčiusi, Liucija linksėjo, klausydamasi atsakymų. Ir vis tiek jai nesinorėjo varnio paleisti šiaip sau.
-Malonu susipažinti, Rokai,-ramia šypsena apdovanojo vaikiną baltaplaukė ir sukikeno iš paskutinio klausimo,-Žinoma, kad gyvensi. Nesispjaudai kraujais, neapsitriedei, kvėpuoji, širdis plaka - Likimas tavo pusėje. O jeigu ką, Ligoninės sparnas visai netoli, iškart tave sulopytume.
 Liucija švelniai padėjo ranką ant Roko peties.
-Dar nesikelk. Apalpusio nepagausiu,-švelniai, bet kartu ir griežtai tarė mergaitė.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Rokas Sviper Liepos 16, 2020, 11:23:31 pm
Rokas klausėsi, kaip Liucija atsakinėjo į jo klausimą-neklausimą, o jai pradėjus šnekėti apie Ligoninės sparną varnį tarsi užpuolė instinktas įsiterpti:
– Tikiuosi į ligoninę nereikės. Pažiūrėk į jį. Gavau į pilvą nuo kokio pirmoko. Nors mušasi tikrai ne kaip pirmakursis. Manau išgyvensiu, – tarsi bandydamas pasirodyti pasakė jis.
Išgirdęs merginos paliepimą nesikeltis varnis paklausė. Kad ir koks stiprus norėjo pasirodyti, nenorėjo supykdyti jaunosios hilerės. Nors replika apie nepagavimą tikrai nebuvo būtina. Bet gal aš tik išsigalvoju. Jos balsas neskambėjo pašaipus.
Varnis jau ruošėsi apsidairyti aplinkui, bet sustabdė save. Reikėjo bandyti bendrauti. Juo labiau, kad šiuo metu jis nelabai turi draugų. O mergina pasirodė maloni, draugiška
– Tai kokia proga lankaisi šitoje ežero pusėje? Tikriausiai ligonių nemedžioji? – pasakė Rokas, pabandė pajuokauti. Tikriausiai nesėkmingai.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Liucija Andersson Liepos 20, 2020, 06:39:33 pm
 Rokas, nors ir akivaizdžiai jausdamasis geriau, vis dar klausė jos, kas jau buvo beveik tobulo paciento požymis. Ak, kad tokių dažniau užsuktų į Ligoninės sparną su savo visokiais sumušimais, išsinarinimais ir dantų išmušimais!
-Vis tiek turėsi seselei po kelių dienų pasirodyti. Kai kurie sako, kad jiems viskas gerai, bet po trijų dienų pageltonuoja ir numiršta, o jų lavonai atrodo kaip suvytę citrinos, nes viskas nuo akių ir nagų iki odos būna geltona. O jie tik ir sako: viskas man gerai... O žmogų užmušti nesunku, tereikia sėkmės arba žinių. Štai būtų pataikęs dešiniau,-Liucija atsargiai pirštu parodė į vietą,-Dabar vemtum nesustodamas. Jei pakankamai stiprus smūgis - krauju. O jei būtų pataikęs žemiau,-mergaitė atsargiai pirštu, neprisiliesdama prie vaikino, nuvedė žemyn,-būtum prisitriedęs kelnes. Na, gal ne krauju, bet vis tiek nemalonus dalykas. Vis dar planuoji nepasirodyti mokyklos hilerei?-pripasakojusi visokiausių siaubų, Liucija ramiai šypsojosi.
 Užsigalvojusi, mergaitė nukreipė akis į dangų ir sukikeno.
-Ilsiuosi. Bet, kaip matai, ligoniai patys krenta man po kojomis. Bet aš nepykstu. Jiems turi kažkas padėti, o jei tas kažkas - aš, tai priimu savo likimą. Galės šventa Liucija būti ne tik aklųjų, bet ir sumuštinių globėja,-dar kartą sukikeno švilpė.-Jei gerai jautiesi, gali pabandyti atsisėsti, o po to ir atsistoti.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Rokas Sviper Liepos 23, 2020, 12:14:39 am
Rokas susiraukė, kai Liucija pradėjo kalbėti apie kūnų pageltonavimą, tačiau visgi norėjo kažkaip praskaidrinti nuotaiką:
– Bet man geltona spalva visai patinka, – baltai sumelavo – po kelių dienų mano lavonėlis galės atrodyti, kaip saulė, pasakė pakankamai rimtu tonu. – na apsivemti ar apsitriesti šiek tiek blogiau. Gal kai grįšiu į pilį nueisiu pas seselę.
Liucijai pašnekėjus apie ligonių atsiradimą, kaip grybų, vaikinas nusijuokė. Tada atsargiai pakėlė nugarą nuo žemės ir atsisėdo. Jautėsi apynormaliai: vis dar skaudėjo trenktą vietą, bet nebedaug. Galėjo kvėpuoti ir svarbiausia mąstyti, kaip visada:
 – Na kol kas neapsitriedžiau. Reikia badyti stotis – pasakė jis.
Rokas sulenkė savo dešinę koją, tada kairę. Pasidėjo rankas prie šono ir jomis pasikėlė save. Pradėjus stotis labiau suskaudo pilvą, bet teko tęsti, kas pradėta ir greitai jis jau stovėjo ant dviejų tiesių kojų.
 – Toliau gal kaip nors susitvarkyti turėčiau, ačiū dar kart, – padėkojo varnis ir paskui susiprato, kad mergina tikriausiai pagalvojo jog atsisveikina. – Gal nori šokolado? – paklausė jis.
Rokas atsisuko į kairę pusę. Matė ežero krantą, gražius vasariškai žalius medžius Gal bus galima dieną tęsti įprastai. Tada pasuko galvą dešinėn ir prisiminė mušeiką, vis dar sustingdytą ant šaltos žolės. Iš nevilties rankomis perbraukė per veidą.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Liucija Andersson Liepos 29, 2020, 06:36:08 pm
 Išgirdusi Roko komentarą apie itin gražią geltoną spalvą, Liucija nusijuokė. Žmonės su negerai veikiančiomis kepenimis tikrai nebūna gražiai geltoni.
-Ne kaip saulė, o kaip gelsvi vėmalai ar pasenęs kiaušinio trynys. Ir gerai, jeigu ką, pasakyk, kad aš tave atsiunčiau, tai jei vis dar būsiu netoliese, nereikės visko per naują pasakoti,-šypsodamasi kalbėjo švilpė. Nusivaliusi savo apdarą, pati atsistojo, rūpestingai stebėdama vaikinuką. Jeigu būtų vyresnė, pati padėtų jam atsikelti, bet šiuo metu galėjo pasiūlyti nebent moralinį palaikymą. Bet kai Rokas nei nuvirto, nei pradėjo švaistytis kokiais nors kūno skysčiais, mergaitė atsiduso iš palengvėjimo. Gal tikrai ji čia per daug jaudinasi? Na, bet kaip dažnai sakoma, atsarga gėdos nedaro.
-Prašom,-rimtai mažoji hilerė linktelėjo.-Šokolado? Oi, ne! Bent dvi valandas dabar nieko nevalgyk, o vandens tik mažais gurkšniukais!-šiek tiek išsigandusi, kad pamiršo tai paminėti, išbėrė Liucija, bet tada sustojo ir pagalvojo,-Pala, siūlai man? Oi, ačiū ne. Manęs dar laukia daug darbo, o jei dabar prisivalgysiu, tai aptingsiu. Geriau pasitaupyk. Hogvartse sunku rasti skanių saldumynų, matai, saugo mūsų sveikatą.
 Nusekusi Roko žvilgsnį, baltaplaukė prisiminė jos sustingdytą klastuolį.
-O dėl jo... Žinai, gali nuridenti iki apsigynimo nuo juodosios magijos kabineto. Jų vadovas jau susitvarkys su šituo,-pasiūlė Liucija, lėtai eidama link mušeikos. Atsargiai berniuką apvertė, norėdama įsitikinti, kad krisdamas šis nesusilaužė kokios nosies ar nepametė dantų.
-Jam viskas gerai. Gali drąsiai nuspirt pas profesorių,-diagnozavo sveikatą Liucija ir grįžo prie varniaus.
-Taigi, čia mūsų keliai išsiskiria. Mano pertrauka baigėsi. Tik nepamiršk apsilankyti Ligoninės sparne,-su dirbtinu griežtumu balse priminė Liucija ir nusijuokė.-Tikiuosi dar susitiksim, Rokai.
 Su kaip bure išsipūtusiu apdaru mergaitė bėgte pasileido pilies link. Ji net neįsivaizdavo, kiek laiko užtruko lauke, bet vaikiną prie ežero jos mintyse jau pakeitė negaluojantys mokiniai ir eliksyrų buteliukai.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Rugsėjo 15, 2020, 09:46:57 pm
Buvo labai ankstyvas rytas, dar, galima sakyti, naktis. Deoiridh išslinko iš pilies ir svarstė, ką jai dabar daryti. Nuo tada, kai susipažino su Matthew, nemiegotų naktų skaičius gerokai sumažėjo, bet ši buvo viena iš tokių. Didžiąją nakties dalį mergaitė prasėdėjo Grifų Gūžtos bendrajame kambaryje, tačiau prieš pat auštant nutarė išeiti į lauką. Matthew (varlę) paliko viduje, mat nežinojo, ar norės bendrauti su keturkojėmis. Dviem kojomis žingsniavo ežero link, nors nežinojo, kur tiksliai eina. Buvo gana vėsu, tačiau rudaplaukė spėjo, kad diena bus šilta.
Eidama palei ežerą Deoiridh suprato, kad nori pasiekti vietą, kurioje dar nėra tekę lankytis. Tai buvo gana sudėtinga, mat didžiąją laiko dalį mergaitė praleisdavo būtent čia. Ypač praėjusiais mokslo metais, kai beveik visos naktys prabėgo keturkojų žaliaodžių draugijoje. Vis dėlto šiais metais rudaplaukė dažniau rinkdavosi turėti tik dvi kojas, tad tikėjosi, kad atras dar kokį neatrastą kampelį.
Ilgokai ėjusi ji pagaliau suprato, kad čia dar nesilankė. Pastebėjo, kad saulė jau teka, kas reiškė, kad laiko praėjo daug. Vis dėlto tai nebuvo labai svarbu: jeigu ir praleis kokią pamoką, nuo to tikrai nenukentės. Geriau įsitaisys čia ir gerai viską apmąstys: paskirtą susitikimą su Matthew (herbologijos profesoriumi, o ne varle), situaciją su Sigurdu ir, žinoma, nelemtą kvidičo čempionatą. Pamačiusi keletą medžių Deoiridh patenkinta nusišypsojo - ar galima kur nors pamąstyti geriau nei sėdint atsirėmus į seną lapuotį? Kaip tik tokie čia ir augo, tad grifiukė priėjo prie vieno iš jų. Ilgai nelaukusi atsisėdo ir atsirėmė į kamieną. Po kiek laiko užsimerkė ir užsisvajojo.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Verna Cox Spalio 08, 2020, 06:33:06 pm
Dangus pamažu švito ir dažėsi rausvais atspalviais, tačiau saulės dar nesimatė - puikus laikas išsprukti iš pilies slepiamai prieblandos ir nesibaiminti, kad nepamačius kokios duobės ar pagalio išsisuksi koją. Verna jau ne pirmą kartą ankstyvą rytmetį, kaip šis, žingsniavo ežero pakrante link savo pamėgtos vietos - keleto medžių, augančių tolimoje ežero pusėje. Tiesa kelias iki jos nebuvo pats maloniausias - aukštoka žolė buvo pasidabinusi rasa, tad merginos kojos pamažu šlapo, tačiau ji žingsniavo toliau lyg to nejausdama. Klastuolei rūpėjo kuo greičiau pasiekti ramią vietą ir parūkyti.
Kai Verna pasiekė medžius saulė jau buvo beveik patekėjusi. Priėjusi arčiau mergina pakėlė antakį - kažkokia rudaplaukė sėdėjo atsirėmusi į vieną iš medžių. Šiek tiek pasvarsčiusi klastuolė tik gūžtelėjo pečiais ir atsisėdusi prie netolimo medžio užsirūkė.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Spalio 20, 2020, 08:15:56 pm
Deoiridh sėdėjo ir mėgavosi vienatve. Vienu momentu net užsimerkė: taip buvo lengviau mėgautis gamtos teikiamais malonumais - tyla ir ramybe.
Deja, neilgai trukus visa tai buvo pertraukta. Tebebuvo tylu, tačiau kažkas atsitiko. Deoiridh suraukė nosį - ramybę sudrumstė nemalonus ir aiškiai nenatūralus kvapas. Grifiukė nepatenkinta atsimerkė ir apsižvalgė. Akys užkliudė nelabai toli esančią mokinę. Neprireikė daug laiko, kad Deoiridh suvoktų: dėl bjauraus kvapo kalta būtent ji. Dabar reikėjo nuspręsti, ką daryti: ignoruoti ar paleisti kokią repliką. Vieną variantą rudaplaukė iš karto atmetė - ji tikrai iš čia neišeis. Tik jau ne dėl to, kad paskui ją atsivilko kažkokia apsirūkiusi kvaiša.
Deoiridh nusprendė ją ignoruoti. Užsimerkė ir atsirėmė į medį. Stengėsi susitelkti ties savo mintimis, deja, trikdis niekur neišnyko. Ir tas trikdis buvo klaikusis kvapas. Ką gi, panašu, kad mergužėlės ignoruoti nepavyks. Škotė tyliai atsiduso ir palinkėjo anai kuo skausmingesnės mirties. Geriausia nuo rūkymo nepatenkinta pagalvojo Deoiridh ir galiausiai nusprendė, kad tylėti negali: jeigu kvaišelė nori nuodytis, tegul. Bet tegul net nebando trukdyti jai.
- Rūkyti nesveika, - paprasčiausiai pasakė ji. Balsas buvo pakankamai garsus, kad netoliese sėdinti mergina išgirstų.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Verna Cox Lapkričio 10, 2020, 04:56:17 pm
Išgirdusi merginos repliką Verna šyptelėjo ir atsainiai mestelėjo:
-Gyventi nesveika. - Užgesinusi beveik surūkytą suktinę dar pridūrė - Galėjai anksčiau pasakyt, kad trukdau, aš minčių skaityt dar nemoku.
Klastuolę suintrigavo merginos įžūlumas.Ar tik ji nebus grifė. Verna atidžiau nužvelgė rudaplaukę ir, nepamačiusi nieko per daug ypatingo, atsiduso. Nors klastuolė to neparodė, jai visai patiko, kad ji čia ne viena, vis dėl to Verna neturėjo draugų mokykloje. Na, žinoma, dar yra Mayra, bet ši jau ne mokykloje, be to turi ir kitų rūpesčų, tad klastuolė jautėsi vieniša.
Šiek tiek pamąsčiusi Verna nusprendė, kad įžuli mergiūkštė turėtų būti įdomi pašnekovė.
-Tai koks tavo vardas, pikčiurna? - klausimą pasekė tingus šypsnis.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Lapkričio 12, 2020, 10:19:04 pm
Ak, kokių mes nuostabių žinome frazių ironiškai pagalvojo Deoiridh, tačiau garsiai nieko nepasakė. Rūkalė teikėsi užgesinti tą savo nesąmonę, tad buvo galima tikėtis, kad ji nebus visiška kvaiša. Tai jau buvo tam tikra pažanga, mat prieš minutę grifiukė buvo įsitikinusi, kad yra būtent taip.
- Negyvenk, jeigu nesveika, - abejingai tarstelėjo ji nutarusi nesilaikyti tylos įžadų. Tuo labiau, kad ne kas kitas, o ji pati ir nutraukė tylą.
Deja, užgesinta nesąmonė kvapo neišsklaidė, tad teko galvoti, ką daryti, kad nereikėtų čia sėdėti ir kankintis. Labiausiai norėjosi gerai trinktelėti šitai mergužėlei, tačiau aiškiai vyresnė ir stambesnė mergina nebuvo iš tų, prieš kuriuos reikėtų švaistytis kumščiais.
- O kam tau mano vardas, maloningoji? - sarkazmo nepagailėjo Deoiridh. Niekaip negalėjo suprasti keisto žmonių pomėgio klausinėti jos vardo, tarsi jį sužinoję gautų šimtą galeonų. - Ir perspėju iš anksto - man tavo vardas visiškai neįdomus.
Rudaplaukė atsistojo tačiau niekur nejudėjo: nenorėjo suteikti merginai nė menkiausios galimybės pamanyti, kad ji laimėjo šią savotišką dvikovą. Kiek pastovėjo šalia medžio, kol galiausiai vis dėlto žengė kelis žingsnius jos link.
- Tai kokį šlamštą čia rūkai? Galėtum ir pasidalinti.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Danielis Lorijanas Gruodžio 25, 2020, 09:05:26 pm
Buvo graži žiemos pradžia, gaivu, nešalta, užtat sniego iki ausų. Etanas klampojo per tokią sniego paklodę atokaus ežero kranto link. Net ir su tokia sniego situacija berniūkštis išsiruošė pasivaikščioti.
Ra skrajojo viršum švilpio galvos. Kartais užkliudydavo vieną masyvią sniego pusnį nuo šakų ir viskas užvirsdavo ant Etano galvos. Prasikeikdamas, prisijuokdamas jis išsivaduodavo iš sniego glėbio ir vėl kampodavo per škotišką sniegą.
Prie atokaus kranto sniego buvo mažiau, sutrypė iš Uždraustojo miško atklydę laukiniai žvėrys. Metamorfmagas iš džiaugsmo nusišypsojo. Visgi ta sniego krūva kažkiek užkniso.
-Ką manai, Ra,- nutūpus jau šiek tiek paaugusiam feniksiukui ant rankos, prabilo švilpis,- Ilgai išsilaikys tokie sniego?
Klimato atšilimas erzino mažąjį magizoologą, jam nepatiko tokia orų maišalynė. Nei žinai nei kuo apsirengti, nei žinai, ar išleisti savo augintinus pagastroliuoti. Vien tik vargas. Ir vargas.
Pirštinėtomis rankomis paglostė feniksiuką. Šis prisiglaudė prie Etano skruosto. Švilpis įsišiepė.
-Ką šiandien veiksim?
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Katherine Silverstone Gruodžio 25, 2020, 09:41:50 pm
Jaunoji pirmakursė dažnai po pamokų klaidžiodavo, kad tik rastu kur pabūti nuo viso triukšmo kartu su savo kobrą Nikte, gyvačiukės vienos rudaplaukė nelabai norėjo palikti vieną, kad nesuvalgytu atsitiktinės varlės, nors ir buvo žiema, džiaugėsi sulaukusi jau normalios žiemos, kai praeitais metais tik priminė rudenį, ar gėlės sode pradėdavo augti rudenį. Tie žiobarai, su savo poreikiais ir greitais rūbų gaminimais, tikrai sužlugdys gražiąją gamtą. Vien tik apie tai pagalvojusi pirmakursė kildavo pyktis.
Švelniai laikiusi rankose gyvatę grifė, nuėjo kol nesurado atokaus ežero, jau iš tolo pastebėjo kaip stovi kažkoks berniukas, su gražiu feniksų. Priartėjusi prie nepažįstamo žmogaus su feniksu
-Gražus feniksas koks jo vardas? Aš esu Katherine Silverstone, o tu? -prabilo ir aplinkui žvelgė kaip visur baltą ir pilną sniego.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Danielis Lorijanas Gruodžio 25, 2020, 10:00:41 pm
Ra taip ir neatsakė į klausimą, bet vietoj to, išgirdo girgždantį sniegą ir mergaitišką balsą. Natūralios šviesios spalvos Etano plaukai iš karto virto į alyvinę.
-O, labas...!
Kad imbierai išsprogtų, negi ji išgirdo mano pasikalbėjimą su Ra?
-A-a..Ra...pavadinau pagal vieną senovės Egipto dievo vardą,- išpoškino pasimetę, sutrikęs antrakursis, nuo galvos iki kojų nužvelgdamas rudaplaukę mergaitę.
Neatrodė vyresnė už jį, bet negali būti tikras! Visados yra galimybė apsimauti!
Nepažįstamoji kalbėjo toliau, o Etanas lengviau atsikvėpė. Ji manęs neišgirdo! Yay!
-Etanas Serafielis Lorijanas,- šyptelėjo. Buvo pasiruošęs pasakyti tik pirmą vardą, bet jei Katherine prisitatė pilnai, to ko gi jis negali taip pačiai pasielgti?- Švilpis,- pridūrė.
Nebuvo tikras, ar anksčiau buvo matęs Katherine pamokose. Turbūt, ne.
Feniksiukas pasipurtė savo plunksnas, Etanas žvilgtelėjo į savo augintinį. Pakasė šio kaktą.
-Na, gerai, skrisk,- lengvai kilstelėjo ranką ir Ra nieko nelaukdamas žaibiškai pakilo ir nuskriejo į dangaus platybę.
Dirstelėjo į Katherine.
Etanas nežinojo ko šios paklausti. Iš tikrųjų, tai buvo viena iš retų atvejų, kai susidurdavo su kitais hogiečiais. Dėl to jo bendravimo įgūdžiais neblizgėjo. Bet vis vien, kaip žiobaras, per Naujuosius metus pasiryžęs keisti savo gyvenimo būdą, antrakursis pasiryžo ištaisyti šią problemą.
-Tai..Kaip tau sekasi Hogvartse? - užklausė pačio banaliausio klausimo.

[Detalios Metamorfmago plaukų reikšmės angliškai (https://www.google.com/amp/s/aminoapps.com/c/harry-potter/amp/item/metamorphmagi/V2Tv_IPWkbGbnbdBjK2aplVY6KgQ4o)]
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Katherine Silverstone Gruodžio 25, 2020, 10:58:51 pm
Mergaite pastebėjo kaip vyresnio kurso plaukai pasikeitė Ar man vaidenasi, ar mano rega ant tiek pablogėjo iš šviesių plaukų virto į alyvinę Pasitrynusi akys matė vis dar alyvinius plaukus, bet dar nedrįso paklausti tokio keisto klausimo, kuris gali priminti lyg neturėčiau geros regos. Kai jau atsakė į mano klausimus, paklausė įprasto klausimo. Na gerai, būna visokiu žmonių, kaip aš fanatikė dėl žymių burtininkų.
- Kaip ir gerai. -atsakė ir paglostė vėl švelniai gyvate ant rankų.
Jau pasiryžusi klausti keisto klausimo dėl jo plaukų spalvos, tai buvo vienintelė pirmakursės bloga savybė, kad buvo per daug smalsi. Jau grifė formulavo sakinį, kad skambėtu logiškai, o ne kaip eilinė pasakyta nesąmonė.
-Pastebėjau, kad tavo plaukų spalva pasikeitė iš šviesios į alyvinę, ir noriu pridurti, kad tikrai mano rega yra gera ir nesu išprotėjusi. -Eilinė pasakyta nesąmonė
Gyvatė jau stipriai buvo įmigusi, šiltai padėjusi Niktę į specialia kišenė, ir patrynusi rankas, pagriebė sniegą iš kurio suformavo į kietą sniego gniūžtę, kad galėtu bent truputi pratempti laiką.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Danielis Lorijanas Gruodžio 25, 2020, 11:36:09 pm
Mergaitės sutrikimas neprasprūdo pro Etano akis. Oi, puikumėlis, ji pastebėjo! Po paraliais, plaukai, likit normalūs!
-A...tada gerai,- išvableno bereikšmingą atsakymą ir iš karto nužvelgė užšąlusį ežerą.
Ką ji žino apie metamorfmagus? Ne, o gal ji paįsta tokį vieną? Kaip būtu puiku iš vyresnio išmokti kažką naudinga išmokti! Pala...Hogvartse gi dėstoma apie metamofrmagus, tiesa? Juk per transfigūraciją bus dėstoma apie animgus, tai turėtų neišimtis ir apie metamorfmagus....Ar aš klystu? Ai, tiesa, ji turi užmigusią gyvatę ant rankų....uch, kodėl ji man priminė maniškę Arbatžolę...
Tyla slinko lėtai, ar bent taip rodėsi dvivardžiui antrakursiui. Bet jam gerai buvo. Bent vieną kartą atsižiūrės į užšąlusį ežerą ir per tą laiką nesumąstys kaip be žiobarų pačiūžų pasičiuožinėti ant ledo.
-Pala, ką? - Etanas atsisuko, nelabai klausydamas ką Katherine šnekėjo,- Ai...plaukai, čia nieko,- nusijuokė, jo plaukai persimainė į geltoną,- Aš metamorfmagas, todėl ir keičiasi mano plaukai,- paaiškino.
Tai buvo taip keista! Pirmą kartą pasakė, kas jis toks yra! Prieš tai, kas pastebėdavo, patys susigaudydavo, kas jis toks yra...
Prieš metus jis bijojo, pyko, dėl savo gebėjimų, manė, kad visi bandys įminti jo plaukų spalvų reikšmes, visiems bus tas asmuo paganyti į akis....O dabar... Kaip viskas greitai keičiasi.
- Na, mano plaukai ne vien tik keičiasi, - nežinia kodėl panoro daugiau paaiškinti apie savo gebėjimą. Plaukai vėl atvirto į alyvinę spalvą, - galiu ir nosį, ir akių spalvą pasikeisti, net visą savo formą...bet tai yra sudėtinga ir dažnai savo noru to nedarau,- nekaltai nusišypsojo,- Tiesą sakant, esu tik siauriai ištyrinėjęs savo galias.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Katherine Silverstone Gruodžio 27, 2020, 04:38:45 pm
Klausiausi Katerina net negalėjo įsivaizduoti, kad kažkada sutiks metamorfogą, jog tai reta galia pakeisti savo kūno formą. Rudaplaukė irgi norėjo būti daugiau nei raganą, norėjo būti ir vilkolakė, vampyre ar netgi metamorfoge, tik dėl to pirmakursė domėjosi žymiaisiais burtininkais ir ar jie buvo kai kas daugiau, gal netgi taps įžymus burtininkas kaip stovintis prieš mane Etanas.
Jaunoji Silverstone, negalėjo ilgai išsilaikyt normalių žmogumi, kuris galėtu kalbėtis ištisas valandas, buvo nepastovi iš normalaus žmogaus, pasikeisdavo į nesąmones darančia mergaitė, kaip eilinė žiobarė, galbūt tai ir buvo irgi viena iš tų savybių, kai burtininkai galvodavo, kad rudaplaukė pernelyg žiobariška.
Laikiusi rankose ta pačia sniego gniūžtę pažvelgusi rudaplaukė susimąstė kaip jis reaguos jei aš mesiu į ji sniego gniūžte? Ar aš neatrodysiu kaip eilinė žiobarė? Arba dar blogiau nustos kalbėtis su manimi. Bet vėl atėjus į realų pasaulį šyptelėjo ir nuėjus nuo jo kokius penkis žingsnius, atsisuko ir taikliai nusitaikiusi, metė sniego gniūžtę į Etaną.
-Pažiūrėsime ar nesi nuobodą.- garsiai ištarusi, vėliau nusijuokė.
Ir vis žiūrėjo ko imsis jaunas metamorfogas ir pamąstė Neidomu, ką jis pagalvos apie mane, bet ko jis dabar imsis?
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Danielis Lorijanas Gruodžio 28, 2020, 12:25:34 pm
Rodos, Katherine nelabai klausėsi, ką šnekėjo Etanas, arba ji buvo labai hiperaktyvus vaikas. Vos tik sniego gniūžtė vožėsi į Etano šoną, švilpis nieko nelaukė. Atmintyje iškilus sniego karams su teta Mela, švilpis vikriai pasilenkė prie sniego, vienas, du, delne laikė gniužtę ir šią sviedė grifiukės pusėn.
-Prisiprašei! - juokdamasis atšovė metamorfmagas, jo plaukams laviruojant tarp įprastos geltonos ir šviesiai geltonos.
Dar viena sniego gniūžtė, dar kita. Visos lėkė link Katherine (visgi antrakursis bandė neužgauti mergaitės gyvatės). Dvivardis berniukas nepajautė, kaip plačiai kaip upė šypsojosi.
Sniego karas su menkai pažįstamais žmonėmis visados išeidavo į gerą!
Dangaus platybėse skrajojo Ra. Feniksiukas įdėmiai stebėjo, kas dėjosi ant žemės. Raudonų ir geltonų plunksnų paukštis irgi norėjo prisijungti prie linksmai atrodančios kovos, tačiau susilaikė. Jo maža širdutė kuždėjo, jog netrukus gali įvykti kažkas baisaus.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Katherine Silverstone Gruodžio 29, 2020, 02:29:10 pm
Kaip eiliniai žiobarai besimėtantys sniegų burtininkai, rūbai buvo balti nuo sniego gniūžčių, lyg būtu pradėję snigti. Rudaplaukė matė kaip Etanas yra labai taiklus, kaip lankininkas, bet pirmakursė tikrai neatsiliko, kad galėtu pataikyti su sniego gniūžtėm į metamorfogą.
Bemėtydama sniego gniūžtes greitai pamąstė Gal jis ir nėra nuobodus burtininkas. Rudaplaukiai jau seniai nebeprisiminė kada mėtėsi sniego gniūžtėmis, bet jaunas metamorfogas leido prisiminti kaip su žiobarais kieme žaisdavo.
Bet pajutusi pasunkėjimą kvėpavimą ir pradėjo kosėti, iškart suklupo ant sniego ir gyliai stengėsi kvėpuoti.
-Palauk, truputi. - stipriai bandė kvėpuoti.
-Man turbūt vėl astmos priepuolis. - tyliai sumurmėjo, beveik nieko negalėdama sakyti.
Greitai tarp žiemines mantijos ieškojo inhaliatoriaus, kad galėtu ji iškart panaudoti, bet vis buvo dar labiau sunkiau kvėpuoti jaunajai pirmakursiai ir suprato, kad simptomų astmos priepuolio vis daugėjo simptomų, kol nesurado inhaliatoriaus. Panaudojusi inhaliatorių, jai tik padėjo truputi kvėpuoti, bet prisimusi pagalbą, kuria patarė žiobarai gydytojai atsisėdo tiesiai ir stengėsi kvėpuoti.
-Rei, reikės į li, ligoninę. - sunkiai prakalbo.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Danielis Lorijanas Gruodžio 31, 2020, 07:02:30 pm
Kaip ir Ra tikėjosi, taip ir nutiko. Feniksiukas šovė žemyn prie vos kvapą gaudančios mergaitės. Etanui net prireikė kelių sekundžių suvokti, kas ką tik įvyko.
-Katherine?
Astmos priepuolis? Apie tai nieko nebuvo girdėjęs. Su siaubu žiūrėjo, kaip grifukė išsitraukė neaiškų daiktą.
Švilpis stovėjo kaip suparalyžuotas. Galva tuščia, nežinojo jokio burtažodžio, palengvinančio Katherine kvėpavimą. Kas jai yra?
-O, gerai...Ra?
Feniksiukas žinojo, ką daryti. Etaną puikiai suprato. Kaip koks kolibris sustojo ore prieš pat mergaitę.
-Katherine, kibkis į Ra uodegą,- skubiai paaiškino, prišokdamas prie grifiukės,- Jis tave greitai nuneš į Ligoninės sparną.
Metamorfmagas neįsivaizdavo kaip su feniksu būtų galima keliauti oru, nežinojo, ar iš viso tai pavyktų Hogvartso apylinkėje. Kiek skaitė "Hogvarsto istoriją", žinojo, kad mokykla buvo apgauba kerais, trukdančiais keliauti oru. Todėl, šiuo metu skridimas, įsikibus į fenikso uodegą, buvo vienintelė greita išeitis nusigauti iki Ligoninės sparno.
-Tau nieko blogo nenutiks, pažadu,- sumurmėjo, jo plaukams vėl nusidažant įvairiausių spalvų vaivorykšte.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Katherine Silverstone Sausio 03, 2021, 04:33:06 pm
Ką? Kibtis į fenikso uodegą. Ar tai nepavojinga??? Bet aš ir taip mirsiu, jei negausiu skubios pagalbos, tai turbūt vienintelis šansas, jeigu išsilaikysiu nuo tokio skrydžio ir jei neprarasiu sąmonės mąstė gyliai grifė ir pažvelgė į švilpį ir linktelėjo galva, kad suprastu jis, kad mergaitė sutinka skristi su feniksų nors negalėjo prakalbėti nė žodžio.
Panaudojusi dar karta inhaliatorių, šiek tiek jautė palengvėjimą kvėpuoti, bet vis dar reikėjo skubios pagalbos iš ligoninės sparno, pažvelgė į feniksą ir vos išgirdusi švilpio pažadą, norėjo pasakyti garsiai ką mąstė, bet taupiusi orą ir stengėsi nusiraminti nuo astmos.
Kaip jis gali man prižadėti tokiu dalykų, kas jei numirsiu tai jis gali save kaltinti, aš tikrai nenoriu mirti, bet nežinau ar aš išsigelbėsiu, kad tik būtu burtažodis kuris galėtu išgydyti mane nuo šios baisios ligos astmos. Pažvelgė į Etaną, visa sumišusi, bet netempusi laiko dėl ligos paglostė feniksą ir stipriai įsikibo į fenikso uodegą.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Danielis Lorijanas Sausio 18, 2021, 11:48:43 am
Mergaitė sutiko ir Etanas lengviau atsikvėpė. Ra to te ir telaukė. Šiai įsikibus, staigiai pakilo į orą ir šią nunešė link Hogvartso.
Etanas liko rymoti vienas. Tikiuosi, madam Pomfri ja pasirūpins ir ji pasveiks. - vylėsi jaunasis burtininkas. Skaudžiai suprato, kad apie žiobarų gyvenimą menkai žino. Kas ta astma? Ką reikia daryti tokiu atveju? Kas tas daiktas, buvęs grifiukės rankose? Ar tai pagydoma liga?
Dvivardis berniukas susigūžė. Daug nežinomybės. Daug klausimų. Tu tik pasveik, Katherine!
Žiema jau nebekėlė džiaugsmo. Sniego karas jau ištirpo susikrimtusio liūdesio tyloje, liko tolimas kaip pavasaris atsiminimas. Berniukas paniuro ir nieko nelaukdamas tekinas nuskuodė mokyklos link.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Aurora Gler Vasario 21, 2021, 01:56:04 pm
Aurorai buvo ne kokia diena. Visą dieną ji trainiojosi po pilies kampus, nerasdama sau vietos. Vakare, kai daugelis klegėjo ir žaidė bendruosiuose savo koledžų kambariuose, Aurora rado akimirką nepastebėtai išslinkti iš pilies. Aurora neturėjo draugų. Ji slankiodavo vienut vienutėlė visą dieną, kartais pastebėdavo kaip pro šalį praeinantys mergaičių būriai ją nužvelgdavo su pasibjaurėjimu ir nueinančios iš jos kikendavo.
Tik išžengus pro lauko duris, mergaitę pasitiko aštrus vėjo gūsis. Einant per kiemą link ežero vėjas šiek tiek aprimo. Aurora tvirtai apkabinusi nešėsi nedidutę knygą, popieriniu viršeliu. Knyga buvo pilna fantazijos, nuotykių, skaudžių akimirkų ir neįtikėtinų įvykių.
Mergina atsisėdo,patogiai įsitaisė ir atsirėmusi į medį, stovintį atokiame ežero krante, ji atvertė tą, taip dailiai ir kukliai atrodančią knygą ir įkniubusi ėmė skaityti...
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Veronica Spellman Vasario 21, 2021, 02:31:07 pm
Spellman'ų šeimynėlės narė, prieš išvažiuojant į ilgą kelionę toliau nuo Hogvartso, nutarė neuiti kur nors prie ežero, atsisėsti šalia jo ir pagalvoti apie nuostabias, o gal ir nelabai, akimirkas Hogvartse. Mergaitė užsidėjo žalią rankinę, susipynė savo naują šukuoseną, kasą ir susiruošė pabūti tylumoje. Paskui ją ėjo ir katinas Salemas, šis juodas katinėlis visados išgelbėdavo mergaitę, jeigu kažkas baisaus atsitikdavo. Eidama karštą pavasario dieną, Spellman nusičiupo nuo medžio vieną žalią obuolį ir ėjo link atokaus ežero kranto. Mintyse buvo visokios keistos mintys ar verta išvykti iš Hogvartso ir ar verta atsisakyti visų šių nuotykių kuriuos galbūt kažkada ji galėtų patirti. Praėjo vos dešimt minučių, o klastuolė buvo jau prie ežerėlio kranto. Tačiau, pamatė kažkokią grifę, o grifų gūžtos narių ji nekentė kaip ir švilpių, nors ir varniai jai buvo ne prie širdies, bet su tais bent sutardavo. Nusikosėjusi ji pradėjo kalbėti:
- Ką tu čia darai panelyte? Nu panašu, kad niekur negalima pabūti vienai ir ramiai, visados turi atsirasti kažkokia grifė arba dar kas nors, žinai, aš noriu praleisti paskutinę dieną Hogvartse ar galėtum man nesimaišyti? - Tarė įpykusi Veronica.
Nu ir kodėl turi būti taip sunku... Gal jau aš čia per žiauriai..
- Nors žinai, viskas gerai, aš turiu juodos arbatos, nori gal?

Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Aurora Gler Vasario 21, 2021, 03:05:45 pm
Knygoje vyko daug veiksmo. Aurora buvo taip įsijautusi į knygos skaitymą, kad nė nepastebėjo kaip prie jos prisliūkino nedidutė, daili Klastūnyno pirmakursė. Klastuolė ėmė kalbėti su Aurora ir grifiukė netikėtai pertraukta nuo skaitymo, krūptelėjo. Iš pradžių klastuolė užsipuolė Aurorą ir ji nenorėdama dar labiau supykdyti atėjusios mergaitės ištarė:
- Atleisk, aš... aš jau eisiu,- ir grifiukė jau ėmė stotis, bet klastuolė staiga suminkštėjo ir pasiūlė Aurorai juodos arbatos.
- Taip, žinoma. Mielai išgerčiau su tavimi arbatos,- nustebusi ir pralinksmėjusi tarė grifė. Ji pasislinko ir priėmė klastuolę atsisėsti šalia.
- Aš esu Aurora Gler, Grifų Gūžtos pirmakursė,- tarė ji ir šiltai nusišypsojo klastuolei. Aurora atsiduso ir patogiai atsirėmė į medį.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Veronica Spellman Vasario 21, 2021, 04:22:12 pm
Išgirdusi klastuolė mergaitės atsakymą, nusišypsojo.
- Aha, žinau, kad esi grifė, aš Veronica Spellman, esu šioje mokykloje ne ilgai, bet ruošiuosi iš čia tiesiog išvažiuoti ir nertis į kelionę, esu karaliaus dukros pusseserė, bet tai nesvarbu.. beje, čia mano katinas Salemas.
Neturėjusi beveik ką pasakyti, mergaitė išsibūrė gražias taures su įdomiu raštu ir pripylė į jas arbatos. Veronica praleido kol kas paskutinę dieną Hogvartse neblogai, nors norėjo praleisti ir ramiau, viena. Atsigėrusi karštos arbatos, saulė švietė tiesiai į akis, o karšta buvo beprotiškai. Mergaitė nusiėmė batelius, kojines ir nuėjo šiek tiek pabraidžioti po ežerėlį.
- Koks ne šaltas vanduo! Geras, aš tikriausiai einu pasimaudyti!
 Jaunoji Spellman buvo su baltais marškinėliais ir žaliu sijonėliu, buvo per daug keista, bet tokiai mergaitei kaip Veronicai gadinti rūbus yra tragedija, bet tuo metu ji tiesiog pradėjo su visais rūbais plaukti. Plaukti Veronica nelabai mokėjo, bet kadangi buvo ne gilu, mergaitė galėjo kažkiek paplaukti. Iš kažkur buvo ir pilną žuvyčių. Viena didelė žuvis įkando klastuolei į koją.
- AUČ!
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Aurora Gler Vasario 21, 2021, 06:16:46 pm
Klastuolė prisistatė esanti Veronica Spellman ir ėmė daugiau pasakoti apie save.
- Sveikas, Salemai,- nusijuokė Aurora ir paglostė klastuolės katiną.
- Eik tu sau!- nustebo grifė.
- Tu tikrai pažįsti karališkąją šeimą?- Aurora pirmą kartą kalbėjo su žmogumi pažįstančiu aukšto rango žmones, bet tai nekeitė jų bendravimo tarpusavy.
- Kodėl gi tu nori išvykti? Kuo tau nepatinka Hogvartsas?- sunerimusi ėmė klausinėti Aurora, mat Veronica jai prasitarė apie savo planus palikti pilį. Grifiukė jau manė susiradusi draugę, dėl to šiek tiek nusiminė, kad klastuolė planuoja išvykti.
Veronica padavė Aurorai taurę pripildytą arbatos ir jos tylėdamos, ramiai išgėrė arbatą.
Veronica atsistojo ir ėmė eiti link vandens. Vieną akimirką klastuolė dar stovėjo ant kranto, o kitą ji jau plaukė šaltame ežere.
Aurora šiek tiek sunerimo. Žinant, kad ežere gyvena daugybė pavojingų padarų, jai maudytis ten nesinorėjo. Nuo kranto dar galėjai matyti kaip aplink Veronicą neršia daugybė mažų žuvyčių. Staiga Veronica sušuko ir Aurora puolė prie vandens. Nuo kranto negalėjai matyti kas vyksta. Ir Aurora nežinojo ką daryti.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Veronica Spellman Vasario 22, 2021, 08:05:37 pm
Kai neseniai nauja sutikta draugė priėjo prie ežerėlio, Veronica ištarė žodžius.
- Nu gi viskas gerai, tiesiog žuvytė įkando, am a.. jo...
Ir vėl Spellman neturėjo ką pasakyti. Veronica prisiminė, jog pamačiusi bet kokią asmenybę, negali ištylėti nepasakiusi jos/jo ,,met het".
- Tavo met het, jis nuostabus! Jau galima matyti, jog tavo dvasia yra kiek vienišoka asmenybė, taip pat kaip ir mano, patirsi nuotykį, nuotykis bus toks, jog.. jog a... šiandien lauks nemalonumų...
Pasakiusi šiek tiek ateities būrimo simboliukų, pastebėjo, jog met het sako, kad ši diena bus kažkuo neįprasta. Klastuolė atsisėdo ant žolytės, atsisegė savo žalią, primenančią į varlytę, kuprinę ir ieškojo maisto.
- Aurora, nėra maisto, mes lyg ir įkalintos čia, turime pasistatyti palapinę nakčiai, nes laukia baisūs dalykai... mes galime, kad ir mirti iš bado, kai tik sutiksime kokį nors burtininką, atsiklaupiame ir sakome vieną maldelę, nuo kurios burtininkas gali pasigailėti mūsų ir duoti bent batoną su dešra, na, čia toks maistas, nelabai skanus, bet sueina.
Veronica pirmiausiai pradėjo ieškoti malkų, kad galėtų vakarui bent uždegti ugnį.
- Gerai, dabar pasakysiu tau maldelę, kurią turėsime sakyti kai sutiksime kokį nors burtininką.
                                  Tiu tiu tiuu, pasigailėk mūsų,
                                  Tiu tiu tiuu, duok bent baronkos
                                   Tiu tiu tiuu, elgeta nebebūsiu,
                                   Tiu tiu tiuu, priglausti mus, apsimoka
Pagiedoti šiek tiek mergaitei patiko, nes ji kaip ir buvo kūnigaikštė. Tikiuosi, jog nebus taip blogai, kaip pasakė met het..
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Aurora Gler Vasario 25, 2021, 10:17:04 am
Auroros sutikta mergaitė po žuvies įkandimo ėmė labai keistai elgtis. Veronicos elgesys išgąsdino grifiukę. Atrodė, jog klastuolė ėmė klejoti. Ji kalbėjo apie "met het" ir paistė kažkokius dalykus, kad šiandien nutiks kažkas baisaus. Dar giedojo kažkokią maldelę ir sakė, jog reikia pasistatyti palapinę nakčiai, nors ir ežeras buvo Hogvartso kieme ir iki pilies tebuvo kokios penkios minutės kelio, per kiemą.
- Veronica, ar viskas gerai? Kaip tu jautiesi?- susirūpinusi kalbėjo grifė. Atsakymo iš naujosios draugės ji nesulaukė ir Aurora toliau neklausiusi draugės nugabeno ją į pilį ir nuvedė į ligoninės sparną.
Grifiukė parūpino draugei gerą palatą ir nuo to, klastuolės sveikata rūpinosi seselė.
Vargšelė...
((tęsinys http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=280.645 ))
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Charlotte Claire Evans Balandžio 20, 2021, 10:48:28 pm
Šarlotei buvo liūdna. Jai kaip visada nesisekė... Draugų nėra, mokiniai šaiposi, pamokos sunkios ir nesuprantamos... Iš kur ji, pirmakursė, galėjo žinoti, kaip pasistatyti teleskopą?.. O ta mokytoja turėjo pastebėti būtent ją... Buvo labai skaudu.
Mergaitė keliavo ežero pakrante tikėdamasi kur nors pasislėpti nuo kitų mokinių. Jai visiškai nesinorėjo, kad kas nors ją matytų. Ir vėl pradėtų tyčiotis, čia viskas aišku... Ir kodėl jai turi taip nesisekti? Šarlotė stengiasi mokytis, stengiasi suprasti pamokas. Argi ji kalta, kad jai reikia daugiau laiko įsisavinti informaciją? Tai nereiškia, kad ji yra visiškai kvaila...
Mergaitė pasiekė kažkokį atokų krantą, kur galėjo nieko nesusitikti. Toks variantas jai visiškai tiko, tad ji atsisėdo ir apsikabino kelius. Ant žemės sėdėti buvo šalta, bet Šarlotė nekreipė dėmesio. Norėjosi susigūžti savyje ir pasislėpti nuo pasaulio. Gal išties reikėtų įšokti į ledinį ežerą? Juk niekas jos net nepasigestų... Nebent toji seniūnė nusiviltų, kad nebeturi prie ko kabinėtis. Nors tokios kaip ji tikriausiai visada randa, prie ko prikibti... Vadinasi, jai tikrai nebėra priežasties čia pasilikti. Šarlotė atsistojo ir priėjo prie pat vandens. Žiūrėjo į jį, bet įšokti vis tiek nebuvo drąsu. Negi ji net ir to nesugeba padaryti?..
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Violeta Lestrange Balandžio 24, 2021, 01:30:57 pm
Taigi Violeta nusprendė išeiti pasivaikščioti,nes ji norėjo atsipalaiduoti kartais net pačiai stipriausiai mergaitei reikia poilsio. Lestrange ne iš karto nusprendė kur eis. Hm gal tiktų atokus ežero krantas? Juk ne veltui jis vadinamas atokiu ten bus galima pailsėti ir atsipalaiduoti. Po trumpo pamąstymo Klastuolė pasileido šuoliais ir su šypsena veide. Mergaites nebuvo įmanoma atpažinti ,nes ji niekada nebuvo tokia linksma nebent tik tais atvejais kai tyčiojosi iš kitų. Pridėjusi reikiama vieta Violeta atsisėdo ant žolytės prie pat ežero kranto ir ilgai žiūrėjo į vandienį Lestrange tai kėlė labai malonų jausmą ji buvo labai rami ir atrodo niekas ne galejo sutrukdyti. Po kiek laiko Klastuolė atsigulė ir žiūrėjo į dangų , Kad tik niekas šito momento nesugadintų . Pamanė sau Violeta Lestrange.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Charlotte Claire Evans Gegužės 01, 2021, 12:33:11 am
Šarlotė buvo tokia niekam tikusi, kad nesugebėjo net... Nusižudyti. Arba bent pabandyti nusižudyti. Bet ar jai reikalingas toks gyvenimas? Jeigu tik ji padaro menkiausią klaidelę, tą kas nors būtinai pastebi ir pradeda tyčiotis. Mergaitė nebemokėjo su tuo kovoti. Ji sukūkčiojo ir nusisuko nuo vandens...
Deja, kaip tik tą akimirką kažkas atsigulė žolėje, ir Šarlotė spėjo, kad tai mokinys. Negi jai nesiseka netgi būti vienai? Kuo ji taip nusikalto dangui?.. Mergaitė pažvelgė į jį, tada - vėl į tą mokinį. Per žolę nelabai matė, tad nesuprato, ar ten berniukas, ar mergaitė. Ką daryti dabar? šiek tiek išsigando Šarlotė. Tikriausiai teks tiesiog eiti iš čia. Kur man eiti, kad galėčiau pabūti viena?.. Ji liūdnai atsiduso ir kuo tyliau patraukė mokyklos link. Dėl visa ko išsitraukė lazdelę, nors kažin ar ji pravers - mergaitė vis dar nesuprato, kaip tiksliai reikia tarti burtažodžius...
Nelaimei, tas, kas gulėjo žolėje, gulėjo kaip tik ten, pro kur Šarlotei reikėjo praeiti. Tu tik tylėk ir nieko nesakyk, aš išeinu mintyse maldavo mergaitė pamažu artindamasi prie gulinčiojo. Bet negi ji tikėjosi, kad pasiseks? Būdama visai arti, kaip spėjo pastebėti, mergaitės Šarlotė už kažko užkliuvo ir vos nenugriuvo ant žemės. Atrodė, kad viskas gerai, bet tada suprato, kad rankoje nebeturi lazdelės.
- Kur mano lazdelė? - sumurmėjo ji ir sukūkčiojo. Jai ir vėl nepasisekė...
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Violeta Lestrange Gegužės 04, 2021, 06:14:49 pm
Violeta užsisvajojo, kaip viena minutę sau už nugaros išgirdo kažką nukrentant tada staigiai pašoko ant kojų dar iki galo nelabai suvokdama kas įvyko. Atsisukusi pamatė šalia nukritusią mergaitę Lestrange pabandė paduoti jei ranką. - Ar tau pa..... Nebaigusi žodžio Klastuolė suvokė Sekundėlę Violeta čia juk Grifė kodėl turėtum jai padėti? Violeta išsišiepė dar vis tiesdama mergaitei ranką. Pati Violeta nusprendė atsisėsti , kad ir kitai mergaitei būtų lengviau. - Taigi kuo vardu? Kaip matau pati esi Grifė ir greičiausiai purvakraujė ? Man kaista kaip tu ten patekai. Violetai patiko tyčiotis iš šitos nevykėlės , tad ji tęsė. - Tikriausiai supranti , kad tokioms nevykėlėms kaip tu čia ne vieta? Tada apsidairė ir pamatė kitos mergaitės ant žoles gulinčia lazdelę Dar vienas būdas jei padaryti blogai .Klastuolė atsistojo ir nuėjo paimti mergaitės lazdelės - Šitą pasiliksiu sau ačiū už dovanėle. Ir nusijuokė. Jau buvo pasiruošusi išeiti , bet pamanė , kad būtų visai smagu dar pakankinti ne kalta mergaitę. Bet laukė kol pradės kalbėti kita mergaitė, Grifė Violetai kol kas dar ne  žinomu vardu.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Charlotte Claire Evans Gegužės 05, 2021, 10:49:05 pm
Vieną akimirką pasirodė, kad ta mergaitė bus maloni, tad Šarlotė spėjo apsidžiaugti. Deja, neatrodė, kad šiai mergaitei yra lemta džiaugtis... Vos po poros žodžių buvo galima suprasti, kad ant žemės gulinti mokinė nėra draugiška. Ji pradėjo tyčiotis - ir darė tą visiškai atvirai. Šarlotė nesuprato, kuo jai nusikalto. Juk matau tave pirmą kartą gyvenime. Ką aš tau padariau?.. Garsiai to paklausti nedrįso, nes spėjo, kad tokiu atveju mergaitė iš jos dar labiau tyčiotųsi.
- Aš... - pradėjo ji, nors nežinojo, ką sakys toliau. Ji nebuvo purvakraujė, bet tai niekam nerūpėjo. Bent jau ne šitai mergaitei... Ar iš viso verta ką nors sakyti? Labiausiai norėjosi tiesiog tylėti... Šarlotė beveik neabejojo, kad tokiu atveju geriau nebus, bet jau nebeturėjo jėgų...
- Mano lazdelė!.. - sumurmėjo ji, bet suprato, kad ta mergaitė jos savo noru neatiduos. Nelaimei, Šarlotė neįsivaizdavo, ką dabar reikėtų daryti. Viskas buvo labai sudėtinga. Kodėl jai turi taip nesisekti? Kodėl visi šitos mokyklos mokiniai taip mėgsta ją skriausti? Šarlotė jau buvo pamiršusi apie merginą, kuri buvo labai maloni per astronomijos pamoką, tuo labiau, kad taip ir nesuprato, kodėl ji taip draugiškai elgėsi. Visi manęs nekenčia... susimąstė mergaitė ir pakėlė akis į nepažįstamąją.
- Tai mano lazdelė, - įsidrąsino pasakyti Šarlotė. Kurį laiką galvojo, ar verta dar ką nors pridėti, kai galiausiai pridūrė: - Ar negalėtum man jos atiduoti? Aš tau nieko nepadariau...
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Violeta Lestrange Birželio 07, 2021, 05:24:30 pm
Violeta žiūrėjo mergaitei į akis ir stebėjo kaip ji kenčia.
- Taigi taip ir man neprisistatei taip visai nemandagu.- Lestrange pašaipiai nusijuokė dar vis laikydama nepažįstamos grifės būrtų lazdelę. Po kiek laiko ta grifė kažką sumurmėjo, bet Violetai tai nė kiek nerūpėjo. Na jo vos norėjau išeiti normaliai pasivaikščioti būtinai turėjau sutikti šita kvaila purvakrauję ir ką ji čia iš vis veikia? jai čia nei kiek ne vieta iš kitos pusės man labai smagu pasityčioti iš šitos prakeiktos nevykėlės.-Po kiek laiko grifė išdrįso pasisakyti dėl savo lazdelės.
- Ha tavo lazdelę.- Pašaipiai nusikvatojo Lestrange.- Tau jos net nereikia tu net nemoki ja naudotis tau ji nereikalinga purvakrauje!- Violeta metė pašaipų žvilgsnį į mergiukštę.- Be to kodėl turėčiau tau ją atsiduoti aš neturėčiau klausyti tokių nevykėlių purvakraujų kaip tu aš daug aukščiau nei tu. - Klastuolė ilgai laukė grifės reakcijos ar atsakymo.- Beje gal būt jau ir sakiau, kad tau čia ne vieta žinai purvakraujams galėtų būti įsteigta atskira mokykla ,nes tokie kaip tu yra gerokai atsilikę ir nenusipelnė čia būti. - Antrakursė garsiai nusikvatojo dar vis žiūrėdama mergaitei į akis. Man įdomu ar tėvai bent ja myli, nes nemanau,kad tokia kaip ji apskritai kas nors myli.   
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Charlotte Claire Evans Birželio 08, 2021, 10:35:33 pm
Šarlotė žiūrėjo į tą nemandagią mergaitę ir vis labiau stebėjosi: kaip žmogus gali būti toks bjaurus?.. Grifiukė žiūrėjo ir labai stengėsi neverkti. Bet kaip galima neverkti, kai ta nepažįstama mergaitė jos juodai nekenčia?.. Ir už ką? Ką tokio blogo Šarlotė padarė?.. Mergaitė garsiai šniurkštelėjo ir nusisuko.
- Ne... Tavo reikalas... Ar aš moku naudotis... Lazdele, ar ne... - atsikirsti labai trukdė iš akių tekančios ašaros, bet Šarlotė labai stengėsi. Ji nežinojo, kas yra purvakraujis, bet negalėjo to prisipažinti, tad šitą pasakymą nuleido negirdomis. Ta bjauri mergaitė ir taip ras, prie ko prisikabinti...
- Pati tu atsilikusi... - vos girdimai sumurmėjo grifiukė ir dar kartą šniurkštelėjo. Ji jautėsi labai nelaiminga... Visi jos nekentė, visi tik ir ieškojo progos išsityčioti... O šita mergaitė darė tą itin originaliai ir nemaloniai...
Nenoromis Šarlotė vėl atsisuko į tą nemalonią pašaipūnę, bet jai nusikvatojus vėl nusisuko. Atsisėdo į žolę ir bandė pasislėpti joje. Aš jai nieko nepadariau... susimąstė mergaitė ir dar garsiau pravirko. Verkė taip, kad pradėjo skaudėti galvą, tačiau negalėjo nustoti. Šarlotė priglaudė veidą prie žolės ir tikėjosi, kad taip pavyks pasislėpti. Nelaimei, jokios kitos išeities apsisaugoti nuo nemalonios mergaitės ji nesugalvojo.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Violeta Lestrange Birželio 10, 2021, 03:37:38 pm
Ir štai Violeta pasiekė tai ko labiausiai  norėjo grifės ašaras  ,tačiau tai aiškiai buvo ne galas. Lestrange žinoma be galo nustebo mergiūkštės tokiam pasisakymui prieš ją dėl atimtos  lazdelės- Kaip tu drįsti ,purvakrauje?! Manai ,kad tu esi lygi man ir gali su manimi šitaip kalbėti?- Klastuolė pašaipiai nusijuokė ir kalbėjo toliau.:- Ir ne savo lazdelės tu neatgausi ji liks man.- Tarė Violeta- Tik man įdomu ką aš veiksiu su ta lazdele ,bet tikrai jos neatidusiu jos šitai. - Po kiek laiko toji mergaitė atsisėdo žolėje Lestrange padarė tą patį.- Manai pasislėpsi žolėje kaip koks mažas vaikas? Tai ne duos tau jokios naudos gali tai daryti kiek nori , purvakrauje.- Violeta dar karta nusikvatojo. Smagumėlis. - Pamanė sau antrakursė ir toliau sėdėjo žolėje mąstydama.- Panašu žodis purvakrauje man ima strigti galvoje ir tai yra gerai ,nes nei kiek neabejoju ,kad dar tokiu kaip ji bus šimtai.....Ne milijonai.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Charlotte Claire Evans Birželio 13, 2021, 11:31:30 pm
Šarlotė nežinojo, ką reiškia žodis "purvakraujė", bet jis tikrai neskambėjo gražiai. Tuo labiau, kad ta itin nemandagi mergaitė kartojo jį kas kelias akimirkas. Grifiukei buvo be galo liūdna ir skaudu. Ji neįsivaizdavo, kuo nusikalto šitai mergaitei, kad ji jos taip nekenčia. Na, jos visi nekenčia, bet ne visi elgiasi šitaip bjauriai... Šarlotė šniurkštelėjo.
Bjauriai mergaitei atsisėdus šalia grifiukė susigūžė į kamuoliuką ir stengėsi negirdėti kvatojimo. Nelaimei, buvo labai sunku, mat kita mergaitė tik ir stengėsi, kad Šarlotė viską girdėtų. Šarlotė spėjo, kad jos veidas bus visas purvinas, bet argi gali būti blogiau nei jau yra?.. Ko gero, ne, bjauri mergaitė ir toliau tyčiosis, tad Šarlotei niekas nebebuvo svarbu. Kažkokiu būdu reikėjo atsikratyti pašaipūnės, tik grifiukė neįsivaizdavo, kaip galėtų tą padaryti. Gal jai tiesiog atsistoti ir išeiti? Bet ar ji gali būti tikra, kad ta mergaitė neseks jai iš paskos tik tam, kad galėtų ir toliau tyčiotis?.. Buvo be galo liūdna, ir Šarlotė neįsivaizdavo, kaip sau padėti. Ji įsidrąsino pakelti visą žemėtą galvą ir atsisukti į bjaurią mergaitę. Purvo buvo patekę į akis, tad Šarlotė nelabai ką matė, bet vis tiek nenusuko žvilgsnio. Spoksojo į pašaipūnę ir galvojo, ar verta ką nors sakyti.
- Aš tavęs nebijau, - galiausiai pratarė ji, nors tiesa buvo visiškai kitokia...
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Violeta Lestrange Birželio 16, 2021, 08:11:18 pm
Violeta vis dar buvo čia su šita kvaila purvakrauje. Ah po velnių aš dar vis nežinau tos mergiukštės vardo
 bet vis tik kam tai rūpi ,juk galiu ją tiesiog vadinti purvakrauje nemanau ar jai rūpi.
Tuo metu kai grifė šniurštėlėjo ,o tai reiškė ,kad ji verkė ,Lastrange pašaipiai šyptelėjo. Kiek patylėjusi tarė:-
Tavo verksmas neturi naudos , Purvakrauje.- Violeta dar karta šyptelėjo. Pažiūrėsim kiek šita nevykelė čia atsilaikys nenuėjusi kam nors pasiskųsti ,nors kas man iš to net gi jeigu ji ir pasiskųs ta mergaitė neturi prieš mane nieko ir ji nieko man ne padarys. - Tą minutę kai kita mergaitė pakėlė galvą ir atsisuko į klastuolę ji buvo pasiruošusi mirti iš juoko ,dėl to kaip atrodė ta kvaila nevykėlė, bet Lestrange tik nusišaipė.- Ha tik pažiūrėk kaip tu išsitepei gal padėti nusivalyti. Ir Violeta garsiai nusijuokė.- Aha padėčiau aš tai purvakrajei  tėgul tik pasvajoja man ji iš viso ne rūpi.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Charlotte Claire Evans Birželio 17, 2021, 11:43:14 pm
Šarlotė buvo purvina ir nelaiminga... Jai ir vėl labai nesisekė, o tuo akivaizdžiai mėgavosi šita labai nemaloni mergaitė, vis kartojanti, kad grifiukė yra "purvakraujė" Šarlotė labai norėjo paklausti, ką tas žodis reiškia, bet spėjo, kad toks klausimas tik iššauktų dar daugiau patyčių, tad paprsčiausiai tylėjo. Ji kuo puikiausiai žinojo, kad verksmas neduos naudos, bet nieko negalėjo daryti, ašaros pačios tekėjo iš akių... Mergaitė ir toliau tylėjo, bet spėjo, kad tai labai patinka tai pašaipūnei. Nelaimei, ji neįsivaizdavo, ką galėtų pasakyti, kad užčiauptų tą nemalonią personą.
- Nereikia man tavo pagalbos, - stengėsi kuo ryžtingiau kalbėti Šarlotė, bet balsas skambėjo tikrai apgailėtinai. Kodėl jos visi taip nekenčia?.. Ką ji visiems padarė?.. Mergaitė apsivertė ant kito šono ir taip dar labiau išsiterliojo. Žinojo, kad tai tikriausiai patiks tai neužsičiaupiančiai bjaurybei, bet jai tai neberūpėjo. Koks skirtumas, jeigu bjauri mergaitė vis tiek kalbės visokias nesąmones taip tik žemindama grifiukę? Ašaros ir vėl sužibo akyse, bet šį kartą pavyko nepravirkti.
- Aš tavęs nemėgstu, - sumurmėjo Šarlotė, nors neįsivaizdavo, ar bjaurioji mergaitė gali ją girdėti.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Violeta Lestrange Liepos 13, 2021, 09:48:42 am
Violeta dar vis pašaipiai žiūrėjo į grifę jai patiko, kad ta bjaurybė verkė tik vis tik Violetai jau ėmė nusibosti šita purvakraujė, bet Lestrange niekada ne prieš pasityčioti ypač iš tokios kaip ši. Violeta buvo šimtu procentu tikra tai dar tik pradžia ir net gi tyčiodamasi iš šitos bjaurybės bent jau kol Lestrange nenukentėjo. Klastuolė pašaipiai šyptelėjo ir ištarė:
- Gali daryti ką nori kvaila grifuke, aš turiu tavo burtų lazdelę ir tau jos nieku gyvu neatsiduosiu ir man įdomu ką darys tavo kvaili purvakraujai tėveliai sužinoję ,kad jų purvakrauje dukrelė prarado savo burtų lazdelę.- Violeta pradėjo pašaipiai kvatotis iš to ką pasakė ir apskritai iš šalia sėdinčios grifukės. Tiesa pasakius kurį laiką buvau pamiršusi ,kad turiu jos nelemta lazdelę ir pažiūrėsim kaip jos purvini tėveliai atpirks jai lazdelę. Kurį laiką Lestrange tiesiog tylėjo ,bet paskui išgirdo purvakraujės žodžius ir pati ištarė:
- Žinau aš irgi daug ko nemėgstu ,bet kartais tenka su tuo susitaikyti.-  Violeta vėl pradėjo kvatotis ir tuo pačiu laukė mergaitės atsakymo ar kokios kitos reakcijos į jos žodžius.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Levanda Marchetti Rugsėjo 29, 2021, 05:10:23 pm
Levanda klestelėjo ant minkštų samanų laukdama kitų komandos narių. Ji jau mintyse kūrė planą, kaip atkeršyti Dori už vis dar skaudantį šoną, mėlynę makaulėj ir kitą mėlynę kojoj. Kad ir kaip norėtų, visgi klastingi planai ir bausmės nebuvo jos stiprioji pusė, tad nusprendė apsieiti su keliom kandesnėm replikom. Varžybų metu ji buvo šventai įsitikinusi, jog vos nulips nuo šluotos, iškart išmes Mendel iš komandos. Tačiau, pykčiui kiek prislopus, klastuolė turėjo pripažinti, kad vargu ar kas kitas jei ne antrakursė, būtų susidorojęs su Elodie. Tad komandai ji šiaip ar taip naudinga buvo. Mendel vienintelė, kuri (atvirkščiai nei Elliw) atsiprašė už visas tas mėlynes. Šiaip ar taip, ketvirtakursė nežadėjo viso to palikti likimo valiai.
Levandai iš apsausto kišenės betraukiant aptrupėjusius sausainius ir visus kitus šiai puotai skirtus nugvelbtus gardumynus, pradėjo rinktis ir kiti komandos nariai. Vos tik jos žalsvos akys užkliuvo už Dori, ji iškart atsistojo ir, nutaisiusi griežtos ir tuo pat metu nusivylusios kapitonės veidą, priėjo prie antrakursės.
- Juk supranti, kad per šias rungtynes ir po jų sugebėjai mane „netyčia“ sužeisti tris kartus? Sakyčiau nemenkas atsitiktinumas. Nenorėjai geriau nusitaikyti į kokį varnių? Būtų buvę daugiau naudos. Tavo daužymasis į mane tik įrodė, jog, jei ir toliau norėsi žaisti kvidičą, turėsi pirma ateiti į kiekvieną treniruotę ir paskutinė išeiti... - Levanda padarė dramatišką pauzę ir nukreipė į antrakursę savo medūzos žvilgsnį, - šiaip ar taip, sveikinu su pergale.
Levanda ištiesė Mendel šokoladinį sausainį it kokį taikos simbolį. Mergina pasijautė geriau išliejusi tulžį ant antrakursės, bet tuo pat metu suprato, jog tai gal ir nebuvo visai taktiška.
Atsigręžusi ji išvydo Elliw, kuri pastaruoju metu ją kaip reikiant erzindavo. Reikėtų ir ją pamokyti kokių mandagumo manierų...
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Dori Mendel Rugsėjo 29, 2021, 05:33:15 pm
Dori, būdama puikios nuotaikos, ėjo ežero link. Šiandien čia laukė klastuolių pergalės vakarėlis. Antrakursė iš tolo matė, kaip Levanda ruošia vaišes, ir dar beeinant mergaitei burnoje susikaupė seilės. Tikiuosi bus šokoladinių keksiukų. Mendel tikėjosi, kad visi komandos nariai ims ją girti. Juk ji, o ne kas kitas, du kartus sugebėjo nukalti varnius. Žinoma, labiausiai šiandien bus liaupsinama Elliw, tačiau Dori dėl to pavydu nebuvo. Šią akimirką tamsiaplaukė tai keistuolei jautė didelę pagarbą. O bet tačiau, vos tik Dori spėjo atnešti savo kumpius į susibūrimo vietą, čia ją pasitiko Levandos pamokslai. Dori, vartydama akis, išklausė Levandos. Paskui pagalvojo apie Nikolės ir Elodie priekabes. Dėl Merlino barzdos, kodėl aš visiems kliūvu? Galbūt kiti pavydi, kad man šios rungtynės pasisekė tiesiog puikiai?
- Aaam... Levanda, dėl išrinktojo Poterio, aš tikrai netyčia! O varnius, beje, nukaliau net du! - išpūtusi krūtinę atsakė.
Tačiau tu dėjai su blokštu komandos kapitonei per galvą.
- Visai aš kerėpla, - dabar jau itin švelniu tonu tarė. - Tikrai labai atsiprašau.
Dori paėmė iš Levandos sausainį. Kaži, nebus apibertas kokiais karpų milteliais? Juk čia Klastūnynas. Valgyti jo nesiruošė. Įsimetė į kišenę. Pati mergaitė ištraukė šokoladinių varlių, visokio skonio pupelių, moliūgų pyrago ir moliūgų sulčių.
- Elliw, na, bet tu ir pavarei! - sukrovusi vaišes Mendel kreipėsi į gaudytoją. - Tu tikrai įdomus žmogus, - susimąstė.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Indio Dellso Rugsėjo 30, 2021, 09:46:56 pm
Oras buvo stebėtinai gražus ir galėdamas nuveikti bet ką kito, Indio vis tiek žirgliojo prie ežero. O negalėjo jos išsirinkti dar tolimesnio užkampio? Kokio velnio reikėjo rengti nugalėtojų susitikimą? Ir kokio velnio Indio ėjo prie to ežero? Mulkinti kitus, kad eina tik dėl maisto buvo lengva, tačiau save apgauti - sunkesnė užduotis. Tiesa ta, kad Indio per treniruotes taip priprato prie šios kvidičo kompanijos, kad net buvo šiek tiek liūdna, kai žinojo, kad visi pasuks savais kelias. Tačiau negi dabar imsi būti sentimentalus? Juk kaip visada reikia išlaikyti įvaizdį, kad ant visko nusispjaut ir niekas nėra įdomu. Priėjęs arčiau Indio klestėlėjo ant žolės. Pamačius, kas atrodė kaip migdoliniai sausainiai suspurdėjo širdis, o tada apėmė šleikštulys, nes pamatė kiek tolėliau sėdint Dori.
- Aaaa...labas, - numykė Indio, labiau sveikindamasis su purvina žeme nei komandos draugėmis.
Dori su Levanda aptarinėjo kažkokius susidūrimus ir kitokias nesąmones, kurios įvyko per turnyrą, apie kurias Indio nei žinojo, nei norėjo sužinot. Situacijos negerino ir kvaišos Elliw ar vėplos Sofi buvimas. Susiraukęs jis tik sėdėjo pačiam kamputyje, kuo toliau nuo Dori ir tikėjosi, kad niekas su juo nekalbės ir tamsiaplaukis toliau galės tęsti sausainių šlamštimą tyloje ir ramybėje. Nors kur čia tu gausi tylos su tokia kompanija.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Spalio 01, 2021, 01:00:40 pm
Elliw ilgokai vaikščiojo aplink ežerą ir karštligiškai ieškojo teleskopo. Prietaisas buvo beviltiškai dingęs, ir velsietė dabar panikavo. Dėl kažkokių priežasčių ji buvo įsitikinusi, kad didžiausia pasaulio brangenybė yra ne kur kitur, o prie ežero. Taigi Elliw dabar lakstė palei krantą ir ieškojo visur, kur įmanoma ir neįmanoma. Kelis kartus paslydusi plojosi ant žemės, kartą atsitrenkė į kažką kieto, bet tai nesumažino nei panikos, nei entuziazmo ieškant teleskopo.
Po ilgų ir bergždžių paieškų velsietė tolumoje pamatė keletą žmonių. Tai galėjo reikšti du dalykus: arba jie padės rasti teleskopą, arba kaip tik jį ir pavogė. Nuostabi mergaitės logika pakuždėjo, kad bet kuriuo atveju reikia prieiti ir viską išsiaiškinti. Šiaip ar taip, teleskopas privalo atsirasti! Deja, vos prisiartinusi rudaplaukė pamatė tą bjaurią ne ne ne neLiuciją. Likusius ji matė pirmą kartą gyvenime. Bjaurybės vaizdas viską sustatė į savo vietas: būtent šitie ir pavogė jos teleskopą! Reikėjo juos gerai pamokyti, bet, deja, jie tikriausiai velsietę jau pamatė. Elliw pamiršo, kodėl ketino pamokyti šituos bjaurybes, tad tik piktai žiūrėjo į juos.
- Kur mano teleskopas?! - suriko ji nukreipdama akis į ne ne ne neLiuciją. Tik ji dėl visko kalta! Dabar pakvietė čia dar keletą bjaurių mergiūkščių (Elliw neatkreipė dėmesio, kad viena iš mergiūkščių yra berniūkštis) ir planuoja nukankinti teleskopą! Kaip galima šitaip elgtis?! Elliw labai nuoširdžiai pasibaisėjo. Tiesa, netrukus pamiršo, ko čia baisisi, bet vis tiek buvo pikta: šiaip ar taip, teleskopas yra dingęs.
- Tai tu kalta! - suriko ji labai supykusi.
Kad teleskopas jau seniai buvo jos rankose, Elliw visiškai pamiršo.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Sofi Barbierato Spalio 01, 2021, 03:37:00 pm
  Sofi šokinėdama lyg mažvaikė žingsniavo palei ežerą. Ji laukė kol pasirodys ponia kapitonė Levanda, kuri nesugebėjo apsaugoti kritlio kai varnų puolėja metė jį paskutinį kartą ( ačiū Dievui, kad tai jau nieko nelėmė, nes kitaip...), Indio, kuris buvo savanaudis ir Dori su Elliw. Bent jos abi buvo normalios. Na, bet gana apie tą kvidičą per kurį varniai buvo sutrypti, sutrinti ir sumalti.
  Ėjo laikas ir pamažu ji suprato, kad, kad ir kiek ji stengsis besislėpti ji privalo ateiti susitikti su buvusios komandos nariais. Ji visai nenorėjo čia eiti. Pati nesuprato kodėl čia atsibeldė. Ji pamatė, kad visi jau susirinko.
- Labaaaas!!!- Rėkdama nežinia ko pradėjo bėgti raudonplaukė. Įdomu ar jie mintyse žvengia labai labai ar tik labai, o gal tiesiog žvengia. Mhm... Ji priėjo prie Dori su Levanda kurios lyg ir pykosi, lyg ir taikėsi. Jos atrodė kaip turgaus bobutės, nors labiau kaip kurapkos.
- Gal baigsit! Iš šalies žiūrint atrodėt kaip vištos!- O gal ir ne tik atrodėt... ,- Na nesvarbu...Ir bėja, dar kartą labas,- jau kiek švelnesnių balsu tarė Sofi ir pamojavo ranka. Ji pamatė kai Levandos duotas sausainis sukišamas į Dori kišenę. Ak, kaip būtų fainai jai ji apsinuodytu.
- Dori, juk labai nemandagu taip įsikišti kito dovanotą sausainį prie jo akių į kišenę. Nagi, suvalgyk!- Padrąsinančiu nors ir apgaulingu balsu tarė Sofi.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Dori Mendel Spalio 01, 2021, 04:04:07 pm
Elliw netrukus Dori ėmė kažkuo kaltinti. Mendel pavartė akis. Ji tikrai nenormali.
- Ar ji bent išvis prisimena, kad sugavo šmaukštą? - paklausė Levandos ir Sofi tartum ignoruodama Elliw egzistavimą.
Tik dabar Dori pamatė, kad tolėliau sėdi Indio. Dėl Levandos pamokslų dvylikmetė prieš tai vaikino nei nepastebėjo. Ir tą akimirką Dori nuotaika subjuro. Ji nemanė, kad Indio ateis. Tik ne po to, kai Dori jį pabučiavo! Klastuolė labai gailėjosi savo poelgio. Ji net negalėjo suprasti, kodėl taip pasielgė. Negalėjo sakyti, kad Indio ją labai sužavėjo, nes pasirodė tikras savanaudis ir nuoboda. Tačiau iš kitos pusės atrodė, kad visai įdomu būtų su juo pabendrauti - atrodė toks paslaptingas. Tačiau dabar jau šaukštai po pietų. Dori suveikė stiprios emocijos nugalėjus varnanagius ir ji tiesiog spontaniškai taip pasielgė. Žinoma, smagu būtų turėti vaikiną, ypač dėl to, kad Dori galėtų pasipuikuoti prieš drauges grifes (prieš Meg puikuotis Mendel neturėjo jokio noro), tačiau Indio Dori veiksmas nesužavėjo, o paskui berniuką ji tikrai nelakstys!
Ot, kokia kompanija susirinko, pagalvojo Dori. Vienintelė normali tikriausiai yra Levanda, na, gal dar Sofi, bet aš jos beveik nepažįstu. Kiek Dori žinojo Sofi, ši jai atrodė itin klastuoliška. Todėl Mendel pamanė, kad ji būtų visai nebloga bendražygė klastuoliškiems darbeliams atlikti.
- Mane nuo šitų sausainių beria žiobariškais spuogais, - pamelavo. - Na, tai ką veiksime? Ar yra kažkokia... programa? - žvilgtelėjo į Levandą. - Sofi, papasakok apie save ką nors, dėl Merlino barzdos, aš beveik tavęs nepažįstu.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Sofi Barbierato Spalio 01, 2021, 04:59:12 pm
  Sofi nepamatė ar sausainis įkrito į Dori burną. Trilikmetė labai tikėjosi, kad ji suvalgė sausainį. Dari nusekė paskui savanaudį Indio, kuris buvo kiek atokiau nuo mergų. Sofi negalvojo trainiotis jam palei kojas, tad pamanė pažiūrės kas gi yra ta Elliw. Ji buvo vyresnė, šiek teik piktesnė...na, daug piktesnė, nes visur vaikėsi lyg paskui telefoną (žiobarų pasaulyje) tą savo suknistą teleskopą. Sofi priėjo kiek arčiau ir stengėsi kuo klastuoliškiau pasakyti, kad dėkoja, nes ji jai atvirai šiek tiek bijojo Elliw.
- Amm...labukas...Tu, Elliw, tiesa? Manau gerai pavarei per tą kvidičiuką. Gal pasišnekam?- Ji suprato, kad ji nenusiteikusi nors niekada tokia nebuvo. Sofi manė, kad ji net nekreipia dėmesio todėl pasakė,- supratau, nenori kalbėtis - nereikia...
  Ji apsisuko ir pamažu grįžinėjo link Dori ir Levandos. Na tiksliau tik Levandos, nes Dori vis dar nebuvo šalia.
- Sveika,- tarė ji Levandai. Raudonplaukė pamatė ateinančią Dori,- lubukas,- atsigrežusi į Dori pasakė ji.
Dori kažką supliurpė.
- Aha supratau.
Ji išgirdo tik tiek ,,Sofi, papasakok apie save ką nors, dėl Merlino barzdos, aš beveik tavęs nepažįstu." Pala ką ji pasakė...
- Na žinai...užtruksiu valandą tai gal pasakysiu tik tiek. Nekalbėk užuominom. Tas žiauriai nervuoja, tad jai nepasakysi kodėl kimbi atstok. Supratai ar ne!?- Kiek grėsmingu balsu išrėžė Sofi.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Dori Mendel Spalio 01, 2021, 06:03:12 pm
Dori susinervino. Regis, jai visiškai nesisekė pritapti prie klastuolių. Dėl Gringotso goblinų, gal mane kepurė paskyrė ne į tą koledžą? Pirmiausia Indio, paskui Levanda, teleskopininkė Elliw, o dabar dar ir Sofi!
Mendel jautė, kaip jos skruostai nusidažo vos įžiūrimu raudoniu. Juk ji norėjo būti draugiška su Sofi, o ta ją aprėkė.
Tačiau į kur kepurė dar galėjo paskirti Dori? Į Varno nagą? Ir jis mergaitės nekenčia, juk Nikolė ir Elodie norėjo iš mergaitės išsityčioti. Į Grifų Gūžtą? Šie juokėsi iš klastuolės, kai ji pametė blokštą. Atrodo, šiuo metu vienintelis Dori suprantantis žmogus beliko Meg. Tai kur, po velnių, turėjau būti? Švilpynėje?
Tokia mintis Dori dar labiau suerzino. Susikaupė visos nuoskaudos. Pirmą kartą per visą laiką Hogvartse ji pasijuto tikrai atstumta. Dori greitai išsitraukė lazdelę ir nukreipė ją į Sofi.
- Aš tik norėjau būti su tavimi draugiška! - sušuko. - Relasio!
Dori kirto į Sofi tuos pačius kerus, kuriais jau vieną kartą nukalė Elliw. Jie turėtų priešininką sviesti tolyn. Mendel tą akimirką buvo apėmęs didelis pyktis. Ir kiek kiti gali iš jos tyčiotis?!
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Levanda Marchetti Spalio 01, 2021, 06:27:12 pm
Levanda jau ruošėsi išrėžti savo antrąjį moralą, kuris buvo dedikuotas Elliw, tačiau ši atrodė... kiek piktoka. Kadangi klastuolė nenorėjo veltis į konfliktus, mat jai labiau patiko stebėti dramas iš toli, tad ji pasisuko į Dori ir nugirdo jos klausimą apie "susitikimo planą".
Žinoma, jokio tikslaus plano raudonplaukė nei neturėjo. Na, gal ji ir planavo, kaip nepastebėtai nugvelbti maistą iš virtuvės ar kur visas pakviesti, tačiau čia visi planai ir pasibaigė. Ketvirtakursė apsidairė aplinkui ir suprato, jog ją supa lengvas sąmyšis. Visgi gal planas ir būtų pravertęs... Levanda nenorėjo nuvilti Dori, tad ilgai svarstė ar nuleisti šį klausimą negirdomis, ar vis dėl to kažką staigiai čia ir dabar sugalvoti. Kadangi jokios geros mintys jai į galvą nelindo, klastuolė nusprendė nukreipti kalbą kita linkme:
- Tai, kaip mano sausainis? Žinai, šokoladiniai mano mėgstamiausi...
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Sofi Barbierato Spalio 01, 2021, 07:56:33 pm
   Sofi stovėjo ir žiūrėjo į žemę. Ji jautėsi kalta, gal reikėjo su Dori kiek švelniau? Matėsi, kad jos nuotaika nebuvo pati geriausia. Ji mąstė, ilgai galvojo ką daryti ir galų gale Sofi kažkas sviedė lyg kokią bulvę. Ta Dori paleido į Sofi Relasio kerus.
- Žinai ką, tai tu aš nieko tau blogo nepasakiau. Tik pasakiau, kad būtų galima ir nemeluoti kartais, o tu man atsilyginai...Levicorpus! Šie kerai gal ir nėra labai baisūs, bet tu esi tiesiog apgailėtina, Dori jai manai, kad jeigu kas nors tau pasako, kad tai elgtis ir kalbėti užuominom negalima...tai ne...ne būtina kelt lazdelės. Na o jeigu jau pradėjai tai štai tau,- raudonplaukė lazdelės nenuleido.
- Atsiprašau,- kiek isteriškai, bet su tikru nuoširdumu pasakė Sofi,- gal buvau kiek per šiurkšti.
 Ji pamatė, kad reikia turėt bent vieną draugą, nors ir nuo trečio kurso. Raudonplaukė trečiakursė ištiesė gal  ir ne sausainį, bet savotišką draugystės ranką, kuri Sofi tikėjosi patiks Dori ir ji bus kiek atlaidesnė.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Dori Mendel Spalio 01, 2021, 08:23:53 pm
Dori pajuto triumfą, kai jos leisti kerai pataikė į Sofi. Turėkis, Mendel akyse sužibėjo klastuoliški vabaliukai. Sofi pradėjo kažką šnekėti, tačiau visiškai netikėtai taip pat paleido į dvylikmetę kerus ir ji nespėjo nuo kerų atsiginti. Dori Sofi leisti kerai kurį laiką palaikė aukštyn kojomis. Pajutusi po kojomis žemę antrakursė jau ketino pulti į atlapus, tačiau netikėtas Sofi gestas - ištiesta ranka - privertė mergaitę suklusti. Ji nepatikliai paspaudė Sofi ranką. Čia Klastūnynas, ir vėl pagalvojo mintyse Mendel ir stengėsi nusiraminti.
- Atsiskaičiusios, - pasakė ji trečiakursei.
Kaip tokia nevieninga komanda sugebėjo laimėti kvidičo rungtynes, ėmė galvoti Mendel. Ar tai mes tokie geri žaidėjai, ar varniai buvo visiški nevykėliai?
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Sofi Barbierato Spalio 02, 2021, 03:48:46 pm
  Sofi suprato, kad Dori lengva įskaudinti. Dori kažką pasakė, bet Sofi neišgirdo ką, tik suprato, kad jos jau nebe priešės, bet toli gražu ir ne draugės. Koks skirtumas, aš nenoriu turėti draugės, kuri nesupranta, kad jei nori turėti draugų reikia būti nuoširdiems, o ne meluoti. Juk jei ji meluos viskas nebus geriau.
  Ta tema su Dori buvo labai įtemta. Sofi atleido jai, bet vis tiek nekėtino leistis į kalbas. Ji nuėjo kiek toliau, kad susikauptų, nes ežeras kvepėjo katik nupjauta žole ir rudeniniais lapais. Staiga Sofi akis užkliudė stalas su gardumynais. Nežinia kas ten jų prikrovė. Sofi priėjo kiek arčiau staliuko. Staliuką po keletą centimetrų kilnodama netempė kiek toliau, kad niekas nematytų. Ji pradėjo valgyti, nors ne ji ėdė, gal labiau kimšo viską ką tik matė akiratyje. O kaip skanu! Supratusi, kad visi ją pastebės Sofi nusišluostė veidą į savo apsiausto kraštą ir nubėgo pas komandos ,,draugus''.
- Čia ne aš,- sušnibždėjo tyliai sau, kad niekas neišgirstų.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Dori Mendel Spalio 02, 2021, 09:42:16 pm
Nuobodu! Nejau Levanda nesugalvojo nieko įdomaus? Šitas susitikimas buvo nevykęs. Elliw buvo kosmose, Indio išvis kažkur kampe, o Sofi kuo toliau, tuo labiau erzino Mendel. Vienintelė Dori ir Levanda, regis, čia buvo normalaus proto. Ir vis tik kaip mes laimėjome kvidičo rungtynes, toliau stebėjosi dvylikmetė.
- Ei! - staiga garsiai sušuko Mendel. - Ar girdėjote, kad rudenį ežere pasirodo vandenių? Ir tų baisių šlykščių undinių, kurios tempia žmogų gilyn? Pasižiūrėsime, katras iš jūsų ne bailys ir geras skraidytojas!
Dori metė žvilgsnį kvidičo aikštės link ir sušuko:
- Accio šluotas!
Netrukus prie ežero atskrido penkios apšepusios mokyklinės šluotos ir dunktelėjo šalia kiekvieno komandos nario. Dori apžergė šluotą, nuskrido virš ežero. Ji nebuvo toli nuo kranto, tačiau ežeras buvo gilus. Apimta azarto Mendel paleido šluotkotį ir atsargiai atsistojo ant šluotos. Šluota krypavo virš vandens, o Mendel bandė išlaikyti lygsvarą.
- Na, kas kitas? - klastuoliškai sužaibavo akimis. - Ar vis tik esat kaip nusmurgę, nevykę grifai? Jeigu neatskrisit ir neatsistosit ant šluotų virš ežero, apskelbsiu per nevykėlės Sabrinos pamoką, kad esat suknisti bailiai!
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Sofi Barbierato Spalio 02, 2021, 10:10:20 pm
  Buvo gera. Smagu slėpti kaltę, dėl sausainių ir kitų gardumynų. Tyloje ir ramybėje vaikštineti lyg niekur nieko. Buvo gera tik dėl tos priežasties, bet jei atvirai norėjosi sprukti iš ten, nes Sofi juk buvo tikrų tikriausia klastuolė, kuriai nereikėjo švaistyti laiko kažkokioje liurbių puotoje.
  Staiga pasigirdo ausį verentis ir labai čaižus Dori Mendel balsas. Ji rėkė apie iššūkį. Iššukį, kuris buvo labai lengvas. Ji net pati davė šluotas. Sofi pagriebė vieną ir bėgdama linl Dori ant jos užšoko ir prisivijo komandos draugę.
- Ei, Dori jeigu ką tai tas tavo iššūkis kvailas, nes jei būsim aukštai jie negalės mūsų pagauti. Ir tai nuo jų pabėgti gali bet kas net Indio, kuris ir tai nesugeba padaryti lengviausio veiksmo pasaulyje - mesti,- taip ji tikėjosi pažadinti iš miegų tą mulkį Indio, kuris nieko nedarė,- taigi čiau bambyno sol Dori. Ir bėja tu drįsai mane pavadinti grife.
  Sofi negalėjo pakęsti grifų taigi greitai perskuodė pro ežero paviršių norėdama visiškai sušlapinti Dori, kad ji daugiau nedrįstų sieti Sofi su grifais.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Levanda Marchetti Spalio 02, 2021, 10:33:15 pm
Visas šitas "pasisėdėjimas" prie ežero kuo toliau, tuo labiau buvo nuobodesnis ir, panašu, ne ją vieną vedė į neviltį. Levanda jautėsi kalta, nes nesugalvojo jokių veiklų. Elliw vis dar elgėsi keistai, o Dori su Sofi tai pykosi, tai taikėsi. Kiekvienas slampinėjo kas sau ir visas šis susitikimas atrodė kiek apgailėtinai net pačiai ketvirtakursei.
Staiga Dori metė komandos nariams iššūkį ir "pasisėdėjimas" virto tikru vakarėliu. Raudonplaukei palengvėjo, jog kažkas ėmėsi iniciatyvos ir sugalvojo, ką veikti. Žinoma, ją graužė šioks toks kirminas, dėl to, jog ji, būdama komandos kapitonė, negalėjo sugalvoti to, ką sugalvojo antrakursė.  Raudonplaukė giliai širdy net pavydėjo tai merginai, kuriai iš niekur nieko, vis kildavo neblogos idėjos.
Levanda nusprendė priimti iššūkį ir pasigriebusi savo "Padangių valdovę", tą pačią skolintą šluotą, ant kurios sėdėjo per rungtynes, nuskriejo į ežero vidurį.
Nors ketvirtakursė nelabai tikėjo pasakomis, apie tenai gyvenančias visokio plauko pabaisas ir neaiškius gyvius, tačiau pažvelgusi žemyn išvydo juodą it smala vandenį, kurio dugno, žinoma, nebuvo matyti. Merginos akyse praslydo jaudulio šešėlis, tačiau, tuo pačiu metu, ji pajuto kraujagyslėse greičiau tekantį kraują ir nieko nelaukusi pabandė atsistoti ant šluotos.
Neatitraukdama akių nuo savo pėdų ir išskėtusi rankas ji, šiaip ne taip, sugebėjo atsistoti, nors kelių visiškai ištiesit nepavyko.
- Ne veltui aš kapitonė! - sušuko Levanda ir itin lėtai nusilenkusi padarė reveransą. Tačiau, šis ne visai pavyko, mat merginos koja slystelėjo ir ši vos nenukrito į ežerą. Raudonplaukės kojos siekė vandenį, kuris šiuo metų laiku buvo ledinis, tad klastuolė juto, kaip per jos visą kūną persismelkia šaltis. Rankomis laikydamasi už šluotos nerangiai užsirioglino. Kapitonės džiaugsmą, dėl reveranso ir pasididžiavimą įveiktu iššūkiu dabar temdė gėda, apsireiškusi šlapių batų pavidalu.
Levanda jau norėjo skristi į krantą, tačiau pamatė keistus didelius oro burbulus, sklindančius iš tos vietos, kur ką tik mirko jos batai. Na jau ne, aš nesiruošiu tikėti pasakomis apie jūrų pabaisas.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Dori Mendel Spalio 03, 2021, 12:38:39 am
Toji Sofi jau ima rimtai erzinti.
- Kas tau vėl užėjo?! - sušuko jai Dori. - Ko čia į mane tą vandenį taškai?!
Sofi šiek tiek aptaškė Dori ir antrakursė trumpam prarado pusiausvyrą, tačiau neparkrito.
- Tai tu neskraidyk, protinguole, o atsistok ant šluotos! - pridūrė Mendel.
Dori stebėjo Levandą.
- Šaunuolė, Levanda! - pagyrė ketvirtakursę tarsi nepastebėdama to, kas jai nepavyko.
Pati Mendel vis dar stovėjo ant šluotos. Ji labai atsargiai ir lėtai stovėdama paskrido toliau nuo kranto. Širdis daužėsi kaip patrakusi. Dvylikmetė bijojo įkristi. Tačiau negalėjo to parodyti klastuoliams, todėl garsiai nusijuokė tartum parodydama, kaip jai linksma, nors iš tiesų taip nebuvo. Pažiūrėjusi į tamsų vandenį Dori, regis, pamatė kažkokį gyvį. Šoktelėjusi dabar jau tikrai prarado pusiausvyrą, tačiau sugebėjo nenukristi nuo šluotos. Laiku rankomis už jos sugriebė. Dabar Dori tiesiog skraidžiojo virš ežero.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Sofi Barbierato Spalio 03, 2021, 12:29:55 pm
  Dori vėl pradėjo pyktis. Sofi nenorėjo kelti erzalio todėl tiesiog nekreipė dėmesio. Viskas buvo labai lengva. Sofi pasirėmė už šluotkočio galo ir at greitai ant jos atsistojo. Jai nebuvo baisu, buvo labai smagu, nes jautė, kad ir pati Dori bijo. Raudonplaukė gyvendama Kanzase pas pusseserę išmoko skraidyti šluota. Ji skraidė daug geriau už pusseserę. Kadangi Sofi neketino nusileisti Dori stovėdama ant šluotos pabandė paskraidyti tuomet po vieną pakėlė abi kojas tarsi ražytusi ir nuskrido kuo toliau nuo Dori.
- Štai tau, Mendel,- pasakė taip lyg norėdama ją pamokyti, kad ji galutinai prisiginčijo ir, kad gal jau laikas atstoti nuo visų ir gal tuomet kiti tavimi susidomės.
Maldauju, maldauju tavęs Dori nebenervuok manęs, nes dabar ne tik aptaškysiu, o tikrai įmesiu į vandenį, arba dar blogiau galiu, pasiimsiu tos nenuoramos blokštą ir trenksiu gerai jai per galvą ir nors ji atsidurs ligoninėje, man reikės skūstis ir aiškintis, bet bent jau supras ji, kad sunervinti taip buvo klaida.
  Ji nors ir nesusirado draugės, bet pradėjo kviesti prisijungti Indio ir Elliw. Nors tik Indio, nes Elliw nuotaika dar nepasitaisė.
- Ei, o jūs kur. Ateikit abu, čia labai labai smagu. Indio, ateik, Elliw užsiraukė!
 Raudonplaukei vis labiau įsiskaudėjo pilvą, bet ji buvo vis dar tokia pat guvi.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Indio Dellso Spalio 04, 2021, 04:55:10 pm
Šlamšdamas kažkieno turbūt sunkiai ir ilgai gamintus sausainius ir išvis nešnekėdamas su niekuo, Indio ėmė galvoti, kad tuoj bus išvarytas iš šio "pasisedėjimo". Nors mergaitės tesugebėjo klykti viena ant kitos ir svaidytis burtais į kairę dešinę. Indio net buvo apėmusi mintis atsistoti ir iš visų atimit lazdeles, o tada ištrus burtažodį visas užčiaupti, bet tai reikštų, kad juodaplaukiui tektų atsistoti ir eiti šnekėtis. Gal tiek kiekviena susirūpinusios kitų komandos narių padarytomis klaidomis per kvidičą, kuris buvo laimėtas, kad net nepastebės kaip Indio surys visus saldumynus ir tyliai pasišalins.
Kur baigėsi piknikas ir prasidėjo lenktyniavimas virš ežero Indio nesuprato, bet tik spėjo mirktelėti ir jau prieš akis puikavosi prastos, bet bent jau dykai gaunamos, mokyklos šluotos. O ta Dori moka gerai burti, pagalvojo Indio kai antrakursei pavyko ketvirto kurso lygio burtažodis. Viena po kitos mergaitės vis sulipo ant šluotos ir ėmė išsidirbinėti. Staiga Indio išgirdo kaip Sofi, ar kad ir kokiu kitu kvailu vardu ta kvailė yra pavadinta, pradėjo šnekėti apie berniuką ir tikrai ne iš gerosios pusės. Berniukui to užteko, net nebuvo reikalo vėliau jo kviesti, nes jis tik apžergė artimiausią šluotą ir pasileido Sofi link spausdamas rankoje lazdelę. Palikęs nemažą atstumą tarp puolėjos, Indio skrido lygiai už jos ir nukreipęs lazdelę tyliai ja pamojo.
- Titillando, - ištarė berniukas ir iš lazdelės pasklidus violetinei šviesai nuskrido į kitą pusę kažkur arčiau Dori. Ne iš didelio noro.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Spalio 05, 2021, 10:16:59 am
Elliw buvo siaubingai nepatenkinta. Ta bjauri mergiūkštė pavogė teleskopą, o dabar dar tyčiojasi! Nepavyko prisiminti, ką ji tiksliai padarė, tačiau tikrai tyčiojosi. Velsietė pasijuto įteleskopinta įskaudinta. Tarsi to būtų maža, kažkokia pirmą kartą gyvenime matoma mergaitė priėjo ir pradėjo šnekėtis. Elliw netruko pamiršti, ką ji sakė, tačiau viena buvo akivaizdu: teleskopas vis dar yra dingęs. Ir dėl visko kalta tik ne ne ne neLiucija! Rudaplaukė puikiai prisiminė (!), kad ta bjauri mergiūkštė yra kažkur čia, nors kodėl ją kaltina, buvo jau pamiršusi.
Tiesą sakant, Elliw jautėsi visiškai pasimetusi. Šitie žmonės tikrai susirinko čia tam, kad padarytų kažką blogo jos teleskopui. Deja, jie apie astronomijos prietaisus nešnekėjo, tad net ir tokio aštraus proto mokinė kaip Elliw negalėjo suprasti, kokia žala padaryta. Tai labai trikdė. Na, tiesiog pernelyg trūko logikos, ir velsietė nebežinojo, ką daryti.
Staiga šalia atsiradus kažkokiam stagarui, ji dar labiau pasimetė. Viena buvo aišku - tas stagaras nėra teleskopas. Vadinasi, jis visiškai nėra reikalingas!
Atmintyje iš kažkur atsirado vaizdinys, kaip bjaurybė ne ne ne neLiucija įmeta teleskopą į vandenį. Ar nebus taip nutikę ir dabar?! Elliw nuskubėjo link ežero, kuris kažodėl buvo visai netoli. Dėl visa ko pasiėmė ir neaiškųjį stagarą. Jeigu prireiks, įmes jį į vandenį. Gal tada ta bjauri mergiūkštė teiksis grąžinti teleskopą?!
Vos tik velsietė prisiartino prie vandens, kažkas atsitiko. Ji taip ir nesuprato, kas tiksliai ( tai tiesiog privalėjo būti kurios nors iš bjaurybių kaltė!), bet kažkokiu būdu pakilo į orą. Atrodė, kad kažkas ją laiko, tik nuo to nepasidarė mažiau baisu.
- Mano teleskopas! - garsiai suriko Elliw taip ir nepastebėjusi, kad laiko prietaisą rankoje. Vos po akimirkos velsietė paniro po vandeniu.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Dori Mendel Spalio 05, 2021, 03:31:02 pm
Dori pavargo stovėti ant šluotos, tad galiausiai ant jos atsisėdo. Jos nelaimei, Sofi pavyko atsistoti ant šluotos ir bent kol kas toji trečiakursė neįkrito į vandenį. Tačiau ji taip įkyriai kvietė Indio, kad dėl to Mendel ėmė dar labiau nemėgti Sofi. Atsargiai stebėdama Indio antrakursė pamatė, kad šis paleido kažkokius kerus į Sofi. Dabar jau Dori šyptelėjo. Kad tik pataikytų, pamanė. Kokie tai kerai, deja, klastuolė nepastebėjo. Netrukus Indio priskrido arčiau Dori ir šiai suspurdo širdis. Kurių galų? Susinervinusi Mendel norėjo traukti kažkur tolyn, tačiau jos dėmesį patraukė Elliw. Dabar Dori pamiršo ir Sofi, ir Indio. Elliw, regis, su visu teleskopu paniro po vandeniu. Antrakursė žaibišku greičiu priskrido virš Elliw, metė šluotą į krantą ir nieko negalvojusi paniro žemyn. Kūną sustingdė šaltas kaip ledas vanduo. Ėmė trūkti oro. Tačiau galvoti kada nebuvo. Mendel griebė Elliw už pažastų ir ėmė plaukti į krantą. Sunki rupūžė, dar spėjo pagalvoti klastuolė. Dori, visa šlapia, springdama nuo vandens, ištempė Elliw į krantą. Nusibraukusi nuo veido šlapius plaukus mergaitė iššvokštė:
- Elliw, ar tu sveika?
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Levanda Marchetti Spalio 05, 2021, 04:21:40 pm
Vis dar sėdėdama ant šluotos, Levanda pamatė Elliw, kuri, atrodė, kažko ieško, ir nesidairydama artinasi prie ežero. Klastuolė jau norėjo įspėti ją, kad kažkas čia ne taip, man ežeras po jos kojom ir dar keliose vietose vis dar burbuliavo, ir, nors ir kaip raudonplaukė nenorėjo tikėti visokiomis pasakomis apie ežerų pabaisas, dabar ji buvo kiek sunerimusi.
- El... - merginai nebaigus sakinio, staiga iš vandens išniro it koks ungurys, kuris nusigriebė Elliw.
Pabaisos žvynais aptraukta oda tamsoje švytėjo, nors jos spalvos ir nebuvo įmanoma įžiūrėti. Ilgos baltos iltys, kontrastuojančios su tamsia oda, atrodė itin grėsmingai, o smailus liežuvis buvo kokio pusmetrio ilgio, jei ne ilgesnis. Kad ir kas tai bebūtų, jis buvo tikras milžinas ir, akivaizdu, ne itin draugiškas.
Klastuolė jautėsi kalta, kad iš karto neįspėjo komandos narių, kurie vis dar linksminosi ant savo šluotų vidury ežero. Ji jau senokai pastebėjo, kad vandeny kažkas juda. Didesni nei įprastai burbulai vis kilo į paviršių. Tačiau mergina nenorėjo pasirodyti kvailai, juk tuos burbulus galėjo skleisti ir kokios ežero dugne gyvenančios nepavojingos žuvys, tad nusprendė patylėti. Dėl šio nesusipratimo, Elliw dabar kabo ore laikoma kažkokio neaiškaus ir grėsmingai atrodančio padaro.
Levandai nespėjus susivokti kas vyksta, prie Elliw priplaukė Dori ir nelaimėlė buvo ištemta iš kranto. Nieko nelaukusi raudonplaukė puolė prie ant kranto gulinčios komandos gaudytojos vildamasi, jog šiai nieko nenutiko. Ketvirtakursė viltingai žiūrėjo šiai į veidą ir laukė, kol mergina ką nors pasakys.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Sofi Barbierato Spalio 05, 2021, 07:37:35 pm
  Viskas ėjo kaip per sviestą. Įvyko tai ko Sofi labiausiai troško, matėsi, kad Dori bet kada gali prapliupti pykčiu, bet dėja, neprapliupo. Raudonplaukė vis dar stovėjo ant šluotos ir skriedama kažkokia prastos kokybės šluota, kuria Sofi nesididžiavo klustelėjo, nes išgirdo kažkokio berniuko balsą, bet tik vėliau suprato, kad šaukė Indio. Jis paleido kerus, Sofi nesuprato ką jie reiškia, bet vis tiek nenorėjo, kad jie į ją pataikytų. Ir nepataikė. Kerai nuskriejo visai į kitą šoną.
- A...a...a,- mikčiojo,- a...aš tavęs nesuprantu. Ta prasme aš tik norėjau, kad visi darytų bent kokį veiksmą, o štai...kerus mat paleido. Pirma Dori, dabar tu. Ko visi manęs taip nekenčia?!- Jos veidas buvo perkreiptas iš pykčio,- Kodėl?! Šiaip gerai pagalvojus aš bent jau pajudinau tave iš vietos, tu neraliuotas mulki! Kad tu prasmegtum! Kad prasmegtų Dori! Vienintelė Levanda čia normali. Ji bent jau sprendžia problemas žodžiais, o ne kerais! Štai kodėl ji kapitonė!
  O, Dieve, Sofi, tu daraisi panaši į Elliw. Staiga kažkas atsitiko. Stojo tyla. Sofi atsisukdama pamatė baisų žvėrį, kažkokią žuvį, ilgą, storą, panašią į ungurį. Ji neatrodė grėsmingai, bet ji užpuolė Elliw.
- Elliw!
  Reikėjo išlipti kuo greičiau, bet Sofi nenorėjo būti prastesnė už Dori, taigi metė šluotą ir nubėgo prie kranto.
- Elliw! Tik negalvok apie teleskopą! Dabar svarbiausia tu!
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Spalio 06, 2021, 11:57:37 am
Buvo siaubingai baisu. Kad kažkas atsitiko, kad kažkas sugriebė ir bandė paskandinti, Elliw beveik pamiršo. Daug baisiau buvo tai, kad ji nė neįsivaizdavo, kur yra teleskopas. Mergaitė spurdėjo, bandė patekti kažkur, kad tik galėtų tęsti prietaiso paiešką. Kadangi niekaip nesisekė to padaryti, Elliw vis labiau ir labiau panikavo. Iš galvos išnyko netgi tas faktas, kad kažkur netoliese trynėsi ne ne ne neLiucija, Elliw pamiršo netgi ją apkaltinti.
Po kiek laiko viskas tarsi nurimo. Niekas nebelaikė, tad buvo galima stotis ir keliauti ieškoti teleskopo. Elliw pramerkė akis ir supyko: priešais ją buvo ne kas kitas, o ta bjauri mergiūkštė, kuri yra dėl visko kalta! Dabar velsietė puikiai šį faktą prisiminė, nors nebegalėjo pasakyti, kas čia atsitiko.
Gerokai labiau sutrikdė tai, kad šalia jos buvo ir kažkokių kitų mergaičių, kurios lygiai taip pat spoksojo į ją. Vienai iš jų paminėjus teleskopą Elliw bandė pašokti, bet slystelėjo ir vėl plojosi ant žemės.
- Mano teleskopas… - bandė surikti ji, tačiau tarti žodžius buvo labai sunku: teko iškosėti vandenį, kurio ji nė nebuvo pastebėjusi. Situacija buvo visiškai be išeities: teleskopas dingęs, o Elliw jaučiasi pernelyg prastai, kad jo ieškotų. Ji visiškai negalėjo prisiminti, kas čia atsitiko. Ir kodėl reikėjo brangenybės ieškoti būtent čia? Akivaizdu, kad jis yra kažkur kitur! Deja, šis supratimas nepadėjo sužinoti, kur teleskopas yra, o dėl to kalta buvo tik nuolat ją persekiojanti ne ne ne neLiucija! Kodėl šita bjauri mergiūkštė negali susirasti prasmingesnės veiklos? Ne, būtinai reikia trukdyti!
- Tai tu kalta! - šiek tiek gyvybingiau pratarė Elliw spoksodama į tą taip nemėgstamą mokinę. Velsietė jau neteko vilties kada nors atgauti savo teleskopą. Bjaurioji mergiūkštė tikriausiai dėl to tik džiaugiasi… Buvo liūdna, nors Elliw netruko pamiršti, dėl ko liūdi. Pavargusi išsitiesė ant žemės ir vėl susimąstė apie savo brangenybę.
Tuo metu teleskopas iškilo į ežero paviršių ir įstrigo pakrantės žolėse.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Dori Mendel Spalio 06, 2021, 06:35:14 pm
Mendel metė žvilgsnį į Sofi. Velniava, Indio kerai nebuvo taiklūs - raudonplaukė išsisuko. Atsigavusi Elliw iškart ėmė kalbėti apie savo teleskopą, tačiau užsikosėjo. Galiausiai, kaip visada, ėmė kaltinti Dori nežinia dėl ko.
- Kerėpla, aš ištraukiau tave iš vandens! - suriko Dori.
Antrakursė paėmė iš žolių keistuolės teleskopą ir įdavė jai jį į rankas.
- Šekis, tavo teleskopas, - suburbėjo.
Netrukus iš ežero į viršų šoktelėjo kažkoks baisus vandens padaras didžiulėmis iltimis ir ilgiausiu liežuviu. Dori suspiegė ir instinktyviai pasitraukė atgal. Staiga ir taip balta jos oda dar labiau pabalo. Elliw ne šiaip skendo. Aš ją gelbėjau nuo to siaubūno, susivokė dvylikmetė. Visą kūną nukretė šiurpas, bet tikrai ne nuo šalčio. Ką tik klastuolių kompanija buvo arti tragedijos. Gerai, kad visi sveiki. Dori metė žvilgsnį į Indio. Skrisk iš ten, pagalvojo, tačiau nieko vaikinui sakyti nesiruošė.
Dori buvo šlapia nuo galvos iki kojų, tačiau jausmas nebuvo toks bjaurus kaip per kvidičo rungtynės, nes ant jos nepliaupė lietus ir nepūtė šaltas vėjas. Netrukus ji ir save, ir Elliw išdžiovino kerais ir pasitaisiusi vis tiek drėgnus plaukus, nes kerai nepavyko idealiai, ištarė komandos draugams:
- Tikriausiai vertėtų pasitraukti kiek toliau nuo kranto. Einam, aš siaubingai noriu valgyti.
Mendel paėmė dalį vaišių ir pradėjo kurtis šiek tiek tolėliau nuo tos kraupios vandens pabaisos.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Sofi Barbierato Spalio 06, 2021, 07:12:06 pm
  Puiku. Nors ne, visai ne puiku, juk Dori, o ne kas kitas išgelbėjo Elliw. Šia tau, kad nori. Ar būtinai Dori? Kodėl būtent ji? Svarbiausia, kad Elliw buvo sveika, nors liūdna, kad Dori irgi išliko sveika. Sofi buvo smagu iš šalies stebėti Elliw, kuri inirtingai rėkė tikėkimės ant Dori ir vėl dėl to savo teleskopo prakeikto. Kam jis jai išvis reikalingas? Jei ji taps astronome savo vaikų į jos pamokas neleisiu, nes dar per langą iš Astronomijos bokšto išmes. Ne, ne ir dar kartą ne.
  Tuomet raudonplaukės veidas pasikeitė, pradžiugo. Dori rėžė vieno sakinio moralą. Puiku, dabar Dori nekenčia dar ir Elliw. Jos dabar nekenčia visi išskyrus Levanda. Kaip gerai būtų jei susidraugaučiau su Levanda. Ji geras žmogus ir Dori liūdėtų. Dviguba nauda man. Ji priėjo kiek arčiau Levandos, kuri buvo prie Elliw. Ji buvo jausminga, gera mergina. Tik dėl to Sofi pamanė, kad ji būtų nebloga draugė.
  Raudonplaukė pribėgo prie Elliw, ne tik dėl to, kad ten buvo Levanda, bet dėl to, kad jai iš tiesų rūpėjo.
- Elliw, ar tau viskas gerai,- nuoširdžiai tarė ir pasisuko į Levanda,- ei Levanda, labas, aš šiandien su tavim beveik nebendravau, kas ten atsitiko? Aš nemačiau,- pamelavo,- ar ją išgelbėjo, Dori? Ji nėra blogas žmogus, bet ji meluoja, meluoja, nes man pamelavo, pamelavo, kad susidraugautume, bet ir tu puikiai supranti, kad draugams meluot negalima, tad nepatariu ja per daug pasitikėti. Nesakau, kad neturėtumėt draugaut, draugaukit, aš neesu jai priešiška, ir nesistengiu tavęs nukreipinėt...,- susimąstė,- žinai ką nekartosiu tos pačios klaidos kaip Dori. Tiesa sakant nukreipinėju. Noriu draugo, kuris būtų, nors ir klastuolis, bet geras ir sąžiningas draugas, toks kaip tu. Bėja, aš tavęs beveik nepažystu, tad oficialiau susipažinkim. Aš Sofi,- ištiesė ranką ir nuoširdžiai nusišypsojo. Viskas buvo gerai iki tok kol Sofi pilvo skaudėjimas pradėjo vis didėti,- Levanda man darosi silpna,- jos veidas išblyško, ji suklupo. Atsirėmė į krumą kiek tolėliau nuo kranto. Kiekvieną minutė jai svaigo galva, vis stiprėjo skausmas.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Dori Mendel Spalio 06, 2021, 07:21:42 pm
Dori sunešė likusias vaišes į naują susibūrimo vietą, kur visi turėjo susėsti ir linksmintis. Indio vis dar kiurksojo virš ežero, o Sofi kažką įnirtingai pasakojo Levandai. Ar ją išgelbėjo Dori? Ji nėra blogas žmogus, bet ji meluoja, mintyse pakartojo išgirstus žodžius.
- Ką aš meluoju, Sofi? - Dori priėjo prie merginų ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. - Ką, dėl Gringotso goblinų, aš meluoju? Aš norėjau su tavimi susidraugauti, o tu mane aprėkei! Tai kur kažkoks mano įsivaizduojamas melas? Vardan išrinktojo Poterio, Sofi, būk protingesnė už Elliw, - pavartė akis. - Levanda, - žvilgtelėjo į ketvirtakursę, - tu juk žinai, kad gali manimi pasitikėti. Vis tik buvau viena iš tų žaidėjų, kurie gerai atliko savo darbą, ar ne? - mirktelėjo.
Dori sugniaužė lazdelę. Pasiruošė kovai. Ji žinojo, kad veikiausiai Sofi tuoj ir vėl pradės konfliktą. Mendel nuoširdžiai nesuprato, ką ji meluoja. Veikiausiai ta Sofi tikrai Elliw proto. Vis tik Dori iš pradžių norėjo su Sofi susidraugauti, tačiau ši mergaitę užsipuolė.
Bet mergaitės nustebimui Sofi pasidarė negera. Ji nesiruošė kovai. Ji pabalo ir suklupo.
- Reikėjo mažiau saldumynų ėsti pasislėpus, - pašaipiai tarė Dori ir pati nuėjo prie vaišių.
Taip jai ir reikia, pamanė Dori. Ji tikrai nesiruošė stypsoti prie Sofi ar juolab jai padėti.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Indio Dellso Spalio 06, 2021, 08:08:18 pm
Kaip ji drįsta. Kaip ta velnio išpera, niekam tikusi klastuolė Sofi taip drįsta kalbėti apie Indio? Juk visiškai jo nepažįsta. Netaiklių kerų nuoskauda nuvilnijo per klastuolio kūną. Indio priskrido arčiau Sofi.
- Gal jei nebūtum tokia kvaiša ir kartais gebėtum užsičiaupti nesulauktum tiek neapykantos, - išsiviepęs mirktelėjo Indio ir staigiu judesiu pasuko šluotos galą į tą pusę, iš kurios jau sklido netgi kelias minutes negirdėti klyksmai. Šį kartą, pasirodo, kažkas skendo ir Indio neturėjo nei menkiausios abejonės, kad tai Elliw. Indio nei per centimetrą nenusileido žemiau, tačiau įtemptai stebėjo kaip didvyrė Dori išlindo iš vandens ir ėmė traukti skenduolę Elliw į krantą. Visas spektaklis baigėsi greičiau nei Indio norėjo, nes Elliw gaivinti nereikėjo, o mergaitės netrukus grįžo prie savo numatytosios veiklos - klykti viena ant kitos, kol jų riksmus pertraukė didžiulė pabaisa išlindusi iš vandens. Indio net nespėjo dorai įsižiūrėti į ją, bet nusileido šiek tiek arčiau, kad jei ji dar kartą pasirodys, galėtų įdomiau apžiūrėti. Juk ežere negali būti gyvybei pavojingų padarų, mes gi mokykloje, pagalvojo ir tuoj pat pats suabejojo savo mintimi trylikametis. Priskridęs arčiau kranto berniukas nusileido dar kelis centimetrus arčiau vandens ir įsistebeilijo į vandens paviršių, laukdamas kol pabaisa iškils, būdamas tikras, kad spės atsitraukti jei taip įvyktų. Pasisukiojęs aplink berniukas keletą kartų metė akis į mergaites, kurios protingai darydamos buvo atsitraukusios nuo kranto ir staiga pajautė kaip kažkoks glitus daiktas sukabino berniuko koją. Pajautė traukimą žemyn.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Sofi Barbierato Spalio 06, 2021, 08:31:08 pm
  Sofi iš kart pasidarė geriau, mat ji pamatė, kad Indio įklimpo į tuos pačius spastus į kuriuos buvo patekus Elliw. Tai buvo džiaugsmas, nes Sofi nenorėjo leisti, kad dabar Dori vėl išgelbėtų. Staigiai atgautos jėgos nuvarė ją prie šluotos ir ji jau skrido virš ežero. Indio ranka vis dar buvo iškilusi į viršų. Raudonplaukė nieko nelaukė ir sučiupo vargšą mulkį, kurį buvo aprėkusi. Dėja ją taip pat traukė žemyn, bet Sofi bepasidavė ji stipriai laikė berniuko ranką ir kiaurai peršlapo. Pabaisa taškėsi, buvo stipri. Sofi sustojo, nes jai pavyko. Indio buvo sveikas ir gyvas. Po minutės jie abu jau sėdėjo ant kranto
  Sofi nebematė, kaip toliau buvo su Indio, nes tik vėl prisliūkinus prie savo krūmelio apsivėmė. Neužtruko nė minutėlės ir ji jau buvo nualpusi. Ji gulėjo savo baltu veidu ir nieko negalvojo, bet širdis dunksėjo greitai, gal nuo šalčio, gal nuo keisto skonio sausainių, bet ji maldavo padėti, nors Sofi tikėjosi, kad ta, kuri išgelbės Sofi, bus tikrai ne Dori.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Levanda Marchetti Spalio 06, 2021, 09:40:00 pm
Aplink virė toks chaosas, kad Levanda jau nespėjo gaudytis, kas kur miršta ir ką kur gelbėti. Klastuolei palengvėjo, jog Elliw atsigavo ir nereikėjo jos temti pas madam Pomfri, mat tokią mergiūkštę kaip ji patemti būtų ne taip jau ir lengva.
Levanda nustebo, jog prie jos priėjusi Sofi, norėjo susidraugauti. Ji buvo taip pripratusi prie visų, besišaudančių kerais ir kandžiomis pastabomis besimėtančių komandos narių, kad žodis "draugystė" jai skambėjo neįprastai ir netgi pavojingai. Klastuolei nespėjus atsakyti Sofi, Dori jau dėstė savo tiesas ir Levanda jautėsi visiškai pasimetusi šiame dialoge.
Raudonplaukei nespėjus paėjėti tolėliau nuo kranto ir nuo besipešančių merginų, kurios laukė ketvirtakursės pritarimo, visi sužiuro į kitą skenduolį - Indio. Vaikinas buvo tempiamas to paties neaiškaus gyvio į vandenį. Kas čia per "pasisėdėjimas"? Gal kokia pilnatis, kad visi taip nori sau galą pasidaryt? Ketvirtakursė, pamačiusi, kad Sofi puola prie Indio, net nesivargino pakelti savo sėdynės nuo žolės ir pulti gelbėti dar vieno skenduolio. Mergina niekaip nesuprato, kodėl po vieno incidento, dar kažkas skraidė virš vandens, ar net per metrą artinosi prie neaiškaus ežero. Na, jau ne, ji savo gyvybe nerizikuos. Net jei ir tas keistas žvynuotas ungurys neėda burtininkų, jo išvaizda tikrai ne kaip mielo, pūkuoto gyvūnėlio. Klastuolė, nors ir buvo kiek susigėdusi dėl to, kad nežada pakrutėti iš savo vietos, matydama skęstantį Indio, bet džiaugėsi, kad yra jį gelbėjančių.
Ji stebėjo, kaip iš kranto ištraukusi vaikiną Sofi apsivemia ir apalpsta. Sąmonės praradimas nieko gera niekada niekam nežada. Jai jau buvo gana visų šitų peštynių, skendimų ir dar velnias žino ko. Levanda vis galvojo, kaip čia būtų galima greičiau užbaigti šitą nevykusį komandos "pasisėdėjimą". Galų gale ji apsistojo ties mintim, pakviesti Klastūnyno vadovą, kad šis (tikėkimės) sutvarkytų visą šitą jovalą ir pasirūpintų Sofi. Nors ketvirtakursė ir nutuokė, jog profesorius gali atimti taškų iš jos koledžo, tačiau ši mintis neskambėjo taip blogai, kaip idėja pasilikti čia ir pabandyti pačiai išgelbėti apalpusią komandos narę.
Raudonplaukė (pagaliau) pajudino savo sėdynę ir žiūrėdama į pakrantėje išsibarsčiusius komandos narius tarė:
- Aš einu pakviesti profesoriaus Matthew, nes Sofi atrodo tikrai nekaip.
Apsidžiaugusi, jog dabar turi rimtą priežastį sprukti iš šito košmaro, ji ristele nubėgo iki pilies, vildamasi, jog suras Kastūnyno vadovą.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Spalio 06, 2021, 10:34:24 pm
Sunkus tas gyvenimas. Elliw gulėdama žolėje tą suprato kuo puikiausiai. Ji neprisiminė, kodėl čia ėjo, ką čia turėjo padaryti ir kas iš viso vyksta. Ir iš kur atsirado tie žmonės, nuolat besitrinantys aplink?! Kodėl jie negali jos tiesiog palikti ramybėje? Prieš tai, žinoma, galėtų dar atiduoti teleskopą. Norėjosi verkti, bet, deja, velsietė niekaip neprisiminė to priežasties. Taigi ji neverkė.
Ir staiga gavo baisiausiai nustebti. Bjaurioji ne ne ne neLiucija atidavė jai teleskopą! Elliw taip sutriko, kad net pamiršo, kodėl ką tik stebėjosi. Ji spoksojo į didžiausią brangenybę taip, tarsi matytų ją pirmą kartą gyvenime.
- Mano teleskopas! - staiga suriko ji tarsi tik dabar prisiminusi, kad reikia pavartoti šią frazę.
Bjaurioji mergiūkštė sugalvojo atsitraukti, nors Elliw neįsivaizdavo, kokia to priežastis. Ji jau pamiršo, kad ne kas kitas, o ne ne ne neLiucija atidavė teleskopą, tad be galo džiaugėsi tokiu įvykių posūkiu. Po kiek laiko ji pamiršo, kad guli, tad bandė eiti kur nors, bet nepavyko, mat dar nebuvo atsistojusi. Tai mergaitę kiek sutrikdė, bet pagaliau pagalvojo, kad reikia pabandyti atsistoti. Tai pavyko padaryti tik iš antro karto, mat pirmąjį Elliw susipainiojo savo kojose.
- Tai tu kalta! - dėl visa ko suriko ji, nors nebeprisiminė, kuri iš bjauriųjų mergiūkščių gadino gyvenimą šį kartą. Galų gale velsietė stovėjo ant kojų, bet dėl to, deja, nesijautė nė kiek laimingesnė. Priežastys, dėl kurių ji jautėsi nepatenkinta, buvo išnykusios iš atminties, tačiau Elliw liūdėjo. Tiesa, teleskopas buvo su ja, ir to turėjo užtekti. Dabar reikėjo apsispręsti, ar eiti prie tų žmonių, ar ne. Ilgokai spoksojusi į ežerą, ji nusprendė, kad to geriau nedaryti. Žvilgtelėjusi į teleskopą gūžtelėjo pečiais ir neužtikrintu žingsniu patraukė vandens link.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Dori Mendel Spalio 07, 2021, 02:47:50 pm
Profesoriaus Matthew? Dar to betrūko. Ir kam? Ta kvaiša Sofi pati kalta, kad persiėdė saldumynų. Dabar per ją turėsime gadinti šventę? Tačiau Mendel nieko nesakė, tylėjo. Pirmiausia, tai nebuvo kam. Sofi gulėjo apalpusi, Levanda išėjo, Indio vis dar buvo prie kranto, be to, Dori jam tikrai nieko nesakys, O Elliw... na, juk tai Elliw. O gal ir gerai, kad ateis profesorius. Nes tokia čia ir šventė su tokia kompanija, pavartė akis. Tikrai, atrodo, kad vienintelė Levanda iš susirinkusių buvo normali. O ji išėjo. Na, gal dar Indio, tačiau Dori per daug prisidirbo, kad kada nors galėtų galvoti apie pokalbį su juo.
- O išrinktasis Poteri, - atsiduso Dori, - ar jums šiandien visiems būtina skandintis?
Nesuprasi, kodėl, tačiau Elliw, regis, ėjo į ežerą. Taip taip. Ėjo į ežerą. Na ir ko? Teleskopas buvo rankoje. Ko jai ten prisireikė? Ar ji norėjo dar pabendrauti su tuo siaubūnu vandenyje? Kaip ta mergaitė išvis sugebėjo išgyventi keturiolika metų, į ją žiūrėdama pagalvojo Dori.
Dori atpėdino prie Elliw ir tarė:
- Elliw, teleskopas rankoje. Kodėl eini į vandenį? Ar pamiršai, kad jame tave užpuolė didelė žuvis? Einam, paieškosim teleskopo formos sausainių, - Dori pamojo vaišių link.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Indio Dellso Spalio 07, 2021, 07:57:24 pm
Lazdelė buvo laikoma rankoje, tačiau juk murkdomas po vandeniu berniukas negalėjo ištart jokio burtažodžio, sulaikančio tą vandens parazitą. Verta paminėt ir tai, kad net nežinojo kokį burtažodį reiktų naudot. Indio sklaidėsi rankomis, stengėsi nebūt įtrauktas giliau po vandeniu, nes jau ir taip buvo kaip reikalas prigėręs venas stingdančio, purvino vandens, tačiau sulig kiekviena sekunde berniukas artėjo dugno, kuris turbūt buvo už dar labai daug metrų. Staiga jis pajautė kaip jo dar virš vandens kabanti ranka buvo sučiupta kažkieno ir jau netrukus jis buvo išvilktas iš vandens ir saugiai iškosinėjo vandenį ant kranto. Buvo nepaprastai dėkingas, kad nebėra vandenyje kol nepamatė, kad jo gelbėtoja buvo Sofi. Indio kaipmat grįžo į savo klastuolio būseną.
- Kas prašė gelbėti? Jau buvau beveik išsivadavęs, - susiraukęs, bet ne piktai atsakė Indio, žinodamas, kad tiek Sofi, tiek jis pats žino, kad tai melas ir jei jam nebūtų padėję, kaži kur dabar būtų. Pati mergiotė buvo kažkur dingusi ir visai netrukus gulėjo paslika toliau ant žolės. Levandai išėjus pakviest profesoriaus tai reiškė, kad Indio krante liko su Elliw, kuri kaip visada buvo kažkur paskendus, ir Dori. Tokia šaunia kompanija Indio neteko pasidžiaugt per daug ilgai, nes jo gerbėjas vandens monstras vėl iškišo savo čiuptuvą ir lyg žinodamas kur tiksliai sėdi berniukas, vėl suėmė jį už kojų ir pradėjo traukti vandens link.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Dori Mendel Spalio 07, 2021, 08:00:42 pm
Kol Dori galvojo apie tai, ar Elliw sutiktų eiti ieškoti teleskopo formos sausainių, tas keistas vandens gyvis ir vėl pačiupo Indio.
- Indio! - suriko Dori.
Šitas vakarėlis ima darytis tikrų tikriausia katastrofa. Dori džiaugėsi, kad prieš tai iš vandens vaikiną ištraukė Sofi. Tačiau dabar ji gulėjo apalpusi. Mendel svarstė, ar trečiakursė galėtų taip gerai apsimesti negaluojanti. Tačiau antrą kartą Sofi gelbėti Indio nebėgo.
Regis, vandens siaubūnas buvo gerokai stipriau pagriebęs Indio nei prieš tai Elliw. Dabar jau Dori nebebuvo tokia drąsi. Ji matė tą padarą. Savo akim matė. Ji tikrai nešoks į vandenį. Tačiau nerimas dėl trečiakursio buvo išties nuoširdus. Mendel išsitraukė burtų lazdelę. Ji buvo gera kerėtoja, tačiau šią akimirką taip jaudinosi, širdis daužėsi kaip pašėlusi. Rankos drebėjo, o į mintis neatėjo joks burtažodis, kuriuo mergaitė dabar galėtų pasinaudoti. Tik žudymo užkeikimas, sekundę pamanė tamsiaplaukė, o akyse sušmėžavo keli žiobarai. Isteriškai nusijuokusi Mendel kelis kartus giliai įkvėpė ir pabandė nusiraminti. Regis, pavyko. Nutaikiusi burtų lazdelę į vandens gyvūną Dori suriko:
- Expelliarmus!
Expelliarmus? Dori, ką? Susizgribusi mergaitė pasitaisė:
- Oi! Tai yra sustink!
Nieko.
- Po galais, sustink!
Jokio efekto.
- Sustink! Juk sakau, sustink!
Dėl Merlino barzdos, kodėl Dori neveikia paprastų paprasčiausi kerai? Nurimk, Dori, nurimk.
- Conjunctivitus!
Dori netikėjo, kad šie kerai suveiks. Jeigu neveikia ir paprastas sustingdymas, tai kaip gali veikti kerai, kurių mergaitė niekada nėra bandžiusi, o tik apie juos skaičiusi? Tačiau net ir pačios Dori nustebimui, kerai suveikė! Tas gyvūnas, tikriausiai pajutęs stiprų akių skausmą, žviegdamas atsitraukė ir dingo ežero tolumoje.
- Gyvas? - ramiai paklausė Indio, kai šis jau buvo ant kranto, tačiau į akis jam nežiūrėjo, mat buvo per daug gėda dėl nutikimo po rungtynių.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Indio Dellso Spalio 07, 2021, 08:43:19 pm
Kol tarsi skuduras buvo tempiamas į vandenį Indio pagalvojo kas šį kartą ateis jį gelbėti. Sofi gulėjo kažkur paslika, Levanda išvis buvo pasišalinusi. Jei ateitų gelbėti Elliw, abu mokiniai tikrai paskestų, tad turbūt tai bus Dori. Jei išvis kažkas jį gelbės, nes pagal tai kaip jis elgėsi su Dori, nelabai buvo nusipelnęs kažkokio gelbėjimo. Šį kart viskas įvyko greičiau ir nedaug laiko prabėgus Indio jau visas buvo po vandeniu ir stipriai ėmė trūkti oro. Čiuptuvai tvirtai laikėsi įsikabinę į berniuko koją ir visu pajėgumu traukė žemyn kai virš vandens ir po vandeniu pasklido žalia šviesa. Pabaisa paleido berniuko koją ir prapuolė kažkur į vandeniį. Indio žinojo, kad artimiausiu metu nebepasirodys.
Išniręs iš vandens berniukas įkvėpė didelį gurkšnį vėsaus oro ir paplaukęs kranto link pamatė, kad tai buvo ne kieno kito, kaip Dori darbas. Staiga Indio pamiršo visą savo su klastuole istorija ir padėkojo:
- Ačiū.
Nušliaužęs iki kranto Indio šį kartą atsisėdo žymiai toliau vandens, jau pasimokęs iš savo klaidų. Giliai kvėpuodamas jis pajautė koks iš tikrųjų yra šaltas ežero vanduo, nes nė karto dar jame nesimaudė, ir ėmė šiek tiek tirtėti, tačiau pledų aplink nesimatė. Iškosėjęs paskutinius vandens likučius iš plaučių berniukas atsitiesė ir žvilgtelėjo į Dori, kuri šiuo metu domėjosi berniuko gyvastimi.
- Gyvas gyvas, - nežiūrėdamas mergaitei į akis ištarė.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Dori Mendel Spalio 07, 2021, 08:54:41 pm
Dori stebėjo trečiakursį, kuris ir vėl iškosėjo iš plaučių vandenį. To keisto gyvio, regis, nebesimatė, tačiau nežinia, kiek jų gyvena ežere. Reikia trauktis toliau nuo kranto. Tamsiaplaukė išgirdo, kaip Indio jai padėkojo, bet pati nieko neatsakė. Stengėsi nutaisyti kuo nerūpestingesnę ir atsainesnę miną. Tačiau vaikinui patvirtinus, jog jis yra gyvas, nors tai buvo aišku kaip dieną, Dori nejučiom žvilgtelėjo į berniuką ir šyptelėjo. Mintyse save sudraudė ir daugiau į  trečiakursį nežiūrėjo. Pamanė, kad reikėtų paskleisti į jo pusę kerus, kurie berniuką išdžiovintų ir sušildytų, tačiau apsigalvojo. Ne, tiek daug jis nenusipelnė.
Dori grįžo prie keistuolės Elliw, kuri, atrodo, buvo savame pasaulyje.
- Elliw, tai kaip dėl tų teleskopo formos sausainių?
Mendel nuėjo prie vaišių ir suvalgė šokoladinę varlę, kurią pati atsinešė. Žvilgtelėjusi į Sofi antrakursė nedrįso ragauti Levandos neštų vaišių, o sausainį, kurį kapitonė įteikė dvylikmetei, Dori numetė kažkur į krūmus.
- Elliw, Indio, ateikite čia, - pakvietė juos Dori. - Nežinia, kiek tų gyvių gyvena šitame ežere.
Mergaitė dar kartą metė žvilgsnį į Sofi. Ir kodėl man jos visai negaila?
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Spalio 07, 2021, 09:59:09 pm
Elliw neprisiminė, kodėl atėjo iki vandens, bet nutarė, kad čia yra visai smagu. Bjaurios mergiūkštės netrukdo jai žiūrėti į vandenį, o tai dabar buvo visų svarbiausia. Šią akimirką velsietė buvo visai patenkinta savo gyvenimu, nors negalėjo prisiminti to priežasties. Atmintyje išliko tik faktas, kad ne ne ne neLiucija pagaliau nuo jos atstojo.
Deja, tik iki to laiko, kai ta bjaurybė ir vėl prisiartino! Elliw supyko ir atsisuko į ją.
- Tai tu ka... - pradėjo ji, bet ne ne ne neLiucijai užsiminus apie teleskopus staigiai užsičiaupė. Tiesa, netrukus pamiršo ir tai, kad bjaurioji mergiūkštė kažką sakė, ir kad ji nebaigė svarbiąją naujieną pranešančio sakinio. Taigi dabar Elliw jautėsi sutrikusi.
Ir sutriko dar labiau, kai ta dėl visko kalta mergiūkštė kažkur dingo. Velsietė apsižvalgė, bet negalėjo suprasti, kur bjaurybė pasidėjo. Žinoma, nuo to buvo tik geriau, tad Elliw pirmą kartą šiandien pasijuto viskuo patenkinta. Nutarusi į vandenį nelipti ji nusisuko nuo ežero ir pradėjo svarstyti, kuo užsiimti dabar. Kadangi atgavo teleskopą, geriausia būtų tiesiog nešdintis. Jai labai jau nusibodo čia esantys žmonės. Ir visai nesvarbu, kad šią akimirką mergaitė buvo pamiršusi apie jų egzistavimą.
Taip, ji keliaus kur nors, kur galės ramiai pabūti su teleskopu. Kur visokios bjaurios mergiūkštės negadina gyvenimo.
Sulig ta mintimi ne ne ne neLiucija ir vėl prie jos pristojo! Elliw įsižeidė. Ji nėra tokia kvaila, kad nuolat reikėtų... Ką ta bjaurybė sakė? Šito, deja, velsietė neprisiminė. Taigi ji kuo ramiausiai kulniavo pilies link. Ar bent jau pati taip galvojo. Deja, kažkokiu būdu atsidūrė prie pat ne ne ne neLiucijos.
- Tai tu kalta! - šį kartą naujieną pavyko pranešti. Elliw iš karto pasijuto geriau. Tai tikrai buvo bjauriosios mergiūkštės kaltė! Velsietė stengėsi grįžti į pilį, o šita čia kažko pridarė! Norėjosi trinktelėti bjaurybei per galvą teleskopu. Tai, žinoma, reiškė nepagarbą prietaisui, bet tą bjaurią mergiūkštę tikrai reikia pamokyti!
Deja, Elliw bandydama įgyvendinti idėją, kurią jau buvo pamiršusi, ant kažko paslydo ir drėbėsi tiesiai į iš kažkur atsiradusią maisto krūvą.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Matthew Turner Spalio 07, 2021, 10:59:33 pm
Matthew lūpas paliko tylus atodūsis. Profesorius kuo puikiausiai žinojo, kad jam nereikėtų būti koledžo vadovu. Neturėdamas globotinių galėtų ramiausiai išgerti ir apie nieką negalvoti. Deja, dabar to padaryti nepavyko: vos tik herbologas atsikimšo antrą vyno butelį, iš kažkur atsirado kvidičo komandos kapitonė, ir teko eiti su ja.
- Kaip jūs ten švenčiat? - suburbėjo Turner tikėdamasis, kad paaugliai vis dėlto pasirinko kitą šventimo būdą nei jis pats.
Pūškuodamas ežero link Matthew spėjo penkis kartus prakeikti savo pasiryžimą tapti Klastūnyno vadovu. Kodėl į šitą nesąmonę negalėjo įsivelti kas nors kitas? Kodėl Levanda negalėjo surasti kurio nors kito profesoriaus? Geriausia tokio, kuris nebūtų apgirtęs.
- Net ir laisvu laiku nepalieka manęs ramybėje... - atsiduso profesorius nenoromis prisiminęs paskutinę herbologijos pamoką. Tiesą sakant, jos visos virsdavo tikru pragaru...
Pasiekęs ežero krantą pamatė, kad situacija dar blogesnė nei įsivaizdavo. Neatrodė, kad Barbierato iš viso dar gyva, Elliw voliojosi maiste (nors šitas nenustebino), o kuo užsiėmė Mendel ir Dellso, Matthew nežinojo. Abu buvo gyvi, tad kol kas buvo galima nekreipti dėmesio. Reikėjo gelbėti Sofi, nors ir neaišku, ką ji prisidirbo. Prisiartinęs prie mergaitės profesorius viską suprato. Kvapas buvo tikrai nemalonus, tad viskas iš karto paaiškėjo.
- Ir kaip aš į tai įsivėliau... - sumurmėjo profesorius ir pakėlęs Sofi nunešė ją kiek toliau nuo vėmalų. Gerai, kad susiprotėjo pasiimti su savimi butelį vandens. Atsargiai jį atsukęs sudrėkino delną ir perbraukė mokinei per kaktą. Nelabai įsivaizdavo, kaip reikia gaivinti apalpusius žmones. Nenoromis prisiminė nutikimą Londone, kur sugebėjo susidurti su mergina, kuri vėliau paaiškėjo esanti burtininkė. Ne, taip apsijuokti daugiau nereikia.
Po kiek laiko profesoriui pasirodė, kad Sofi atsigavo, tad paliko ją ramybėje. Atsisukęs į maiste besivoliojančią Elliw sunkiai atsiduso. Šita išgyvens nutarė profesorius ir liko stovėti vietoje.
- Gal galite paaiškinti, kas čia vyksta? Ir kodėl Sofi pasidarė bloga? Ką čia valgote? Jau būsite kažko pridėję į sausainius ir laukėte, kol kas nors paragaus? Argi taip švenčiama komandos pergalė?
Turner sunkiai atsiduso. Ir toliau apsimetė, kad Indio ir Dori čia neegzistuoja. Matthew buvo siaubingai pavargęs ir ištroškęs. Vandens, tebelaikomo rankoje, deja, visai nesinorėjo.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Dori Mendel Spalio 07, 2021, 11:43:37 pm
Dori beragaujant visokio skonio pupeles (viena pasitaikė braškių skonio, o kita... istorija tai nutyli), teleskopininkė Elliw tėškėsi į vaišes. Į dar šiek tiek drėgnus Mendel plaukus įsivėlė sausainių trupiniai. Tik Elliw gali taip sugebėti, pagalvojo dvylikmetė. Ką gi, nors ne į vandenį. Dori ėmė dairytis Levandos ir Klastūnyno koledžo vadovo. Nors Sofi mergaitei ir nebuvo gaila, tačiau nelabai norėjosi, kad ji dabar čia užsilenktų. Ties tokiomis mintimis antrakursė pastebėjo artinantis dvi žmogystas.
Turner Sofi panešė arčiau ir kažką padarė. Ką, Dori nematė, bet galėjo galvą guldyti: tikrai ne būrė. Mendel priėjo arčiau profesoriaus ir šis iškart paklausė apie sausainius.
- Ta...
Iš Dori lūpų be jokios cenzūros pasipylė keli riebūs keiksmažodžiai, kurie apibūdino tai, ką šiuo metu Dori galvojo apie komandos draugę.
- ... ėdė tiek sausainių, todėl tikriausiai jai ir pasidarė bloga, - klastuoliška intonacija pasakojo Mendel, - o aš valgiau tik varles ir pupeles, kurias atnešiau pati, todėl man viskas gerai.
Akimirką Dori įsistebeilijo į Matthew. Nuo jo dvelkė alkoholiu, akys buvo šiek tiek apsiblaususios ir šiaip, profesorius atrodė labai įtartinai.
- Profesoriau, ar jūs girtas?
Dori susijuokė.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Levanda Marchetti Spalio 08, 2021, 02:17:52 pm
Levanda ėjo paskui profesorių, mintyse tikėdamasi, jog visas šis chaosas tuoj išsispręs ir visi galės ramiai eiti namo. Nors, kuo toliau, tuo labiau, kažkur giliai savyje, ji suprato, kad viskas taip sklandžiai tokiomis aplinkybėmis niekad nesiklosto. Mergina visaip kaip bandė save apgauti ir įtikinti, jog jos didžiausia svajonė - šilti ir minkšti patalai - tuoj ją pasieks. Ach, kodėl, kuo daraisi vyresnis, tuo labiau viskas darosi komplikuota ir tuo rečiau gali ramiai gulėti lovoje apie nieką negalvodamas?
Išgirdusi profesoriaus klausimą, apie tai, kaip komanda švenčia, Levanda ir pati susimąstė.
- Kaip mes švenčiame? Nežinau, profesoriau... Kaip matot, skęstam ežere, daug valgom neaiškaus maisto... Akivaizdu, visaip kaip bandom sau pasidaryti galą, - nors ketvirtakursė ir suprato, kad turbūt taip nederėtų atsakinėti Klastūnyno vadovui, tačiau ji buvo per daug pavargusi, kad būtų mandagi.
Panašu, jog profesorius nebuvo sužavėtas matomu vaizdu: gulinčios Sofi ir ją apspitusių komandos narių. Išgirdusi kelis garsius jo atodūsius, raudonplaukė suprato, kad visgi atsivedė ne tą profesorių. Reikėjo pakviesti kažkokią piktą profesorę, kuri būtų staigiai viską sutvarkiusi, mat Matthew, akivaizdu, nieko nesiruošia čia tvarkyti. Net jei jis ir padės Sofi, kol tai nutiks, mes visi pražilti čia spėsime.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Sofi Barbierato Spalio 08, 2021, 04:16:15 pm
  Sofi, ji buvo užsimerkusi ir tyliai tyliai kvėpavo. Įdomu ar iš vis galėjo nekvėpuoti, bet tai buvo nebesvarbu, nes ji pramerkė akis (tiksliau akį) ir pamatė, kad vis dar (dėja) yra gyva ir sveika.
- Reikėjo leist man mirt,- dūsaudama sušnibždėjo atsisėdusi ir už galvos susiėmusi raudonplaukė. Ji atsistojo ir šiek tiek prasiražė:
- Kiek laiko buvau be sąmonės?- Nusižiovavo ir tik tuomet pastebėjo Klastūnyno vadovą, kuris stovėjo kažkur. Sofi tiksliai nematė kur, nes vis dar buvo sulipintom nuo miego akim. Paauglė priėjo arčiau ir paklausė labai netradiciško klausimo,- Ar tai dėl jūsų kaltės aš dar gyva? Šitas pasisėdėjimas mane pribaigs. Reikėjo kaip tik su kokia gera, stora šaka ar kuoka...bumt...per galvą duot. Bent nereikėtu klausytis Dori priekaištų ir Indio išrėkiamų burtažodžių ir tos rėksnės Elliw priekaištų dėl teleskopo. Bet vis vien ačiū už tai, kad padėjote.
  Sofi negi čia tu, tu dėkoji, keistas poelgis iš tavo pusės.
Raudonplaukė tik tuomet pakėlė nosį į viršų ir įtraukė gilų oro gūsį,- Ponas Turner, jai nenorite, kad vėl apsivemčiau, prašyčiau bent prieš einant pas vaikus (paauglius) negerti. Nuo jūsų labai duoda kvapas,- pro nosį prabraukė ir pasklaidė orą žalių akių buvosi komandos puolėja.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Spalio 08, 2021, 07:30:48 pm
Elliw buvo visa aplipusi kažkuo. Ji neprisiminė, kas čia atsitiko, tačiau puikiai žinojo: tai yra tik ne ne ne neLiucijos kaltė. Deja, iš velsietės atminties išnyko faktas, kad ji ketino pamokyti tą bjaurią mergiūkštę, tad dabar gulėjo ir svarstė, ką daryti toliau.
Netrukus tuos svarstymus pamiršo, tad tiesiog gulėjo. Kokiai sekundei pamiršo net ir teleskopą, tad jį prisiminusi pašoko, bet tuojau pat drėbėsi atgal. Viskas aplinkui dar labiau išsitašė, bet kadangi užkrito tiesiai ant astronomijos prietaiso, suprato, kus jis yra. Iš karto pasidarė lengviau ant širdies. Dabar buvo galima ramiai pagulėti ir negalvoti apie tai, kas čia atsitiko. O ir kaip galvosi, kaip nieko negali prisiminti? Taigi viskas buvo gerai. Šią akimirką Elliw pamiršo net ir tai, kad čia kažkur trinasi ta bjauri ne ne ne neLiucija. Teleskopas buvo su ja, o tai buvo visų svarbiausia.
Netrukus kilo kažkoks sujudimas. Velsietė niekaip nesuprato, kas vyksta, bet kol kas nekreipė dėmesio. Neatrodė, kad kas nors kelia grėsmę teleskopui, tad kam į kažką kreipti dėmesiį? Taip, viskas gerai. Deja, netrukus Elliw pamiršo, kad viskas buvo gerai, ir vėl išsigando. Ji susivokė: čia nėra jokio stalo, ant kurio galima pasistatyti teleskopą. Ką daryti dabar?!
Supykusi Elliw pašoko ant kojų. Dėl to, kad čia nebuvo stalo, kalta buvo tik ne ne ne neLiucija! Ak, kaip velsietė jos nekentė!
- Tai tu kalta! - suriko mergaitė ir pasičiupo savo teleskopą. Reikėjo kuo greičiau spręsti šitą problemą. Kodėl čia nėra stalo?! Kodėl tie, kas čia atėjo, nepasirūpino svarbiausiu daiktu pasaulyje?! Kur jai dabar dėti teleskopą?!
Neapykantos kupinomis akimis Elliw žvelgė į bjauriąją mergiūkštę. Viskas, kas šiandien atsitiko (kad ir kas tai buvo) yra tik jos kaltė! Velsietė neprisiminė, kas tas viskas buvo, bet nuoširdžiai tuo tikėjo. O dabar išties reikėjo pasirūpinti tuo, kad teleskopas atsidurtų ant stalo.
Elliw nieko nesakė ir nusisuko nuo bjauriosios mergiūkštės. Pažvelgė į pilį, kurioje galbūt buvo bent vienas stalas. Nieko nelaukusi patraukė tenlink. Neįsivaizdavo, ar nepasiklys, tačiau dabar daug svarbiau buvo kitkas: teleskopas labai seniai nestovėjo ant stalo.

((už idėją ačiū Alrisai))
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Matthew Turner Spalio 08, 2021, 10:35:12 pm
Kartais Matthew nuoširdžiai nekentė savo gyvenimo. Tai labai aiškiai atsiskleisdavo tokiomis akimirkomis. Kodėl būtent jis turi įsivelti į tokias situacijas? Kodėl net atšvęsti negalima gražiai? Ne, būtina prisidirbti tiek, kad reikia bėgti pas koledžo vadovą. Ir kodėl, po galais, švęsti reikia būtent tada, kai tas koledžo vadovas nusprendžia išgerti?! Na, laiką, kada jis nusprendžia neišgerti būtų sunku, bet ar auklėtiniai negali pasistengti?
Tarsi viso šito būtų maža, nedėkinga mergužėlė dar ir pasipiktino! Matthew pažvelgė į Sofi ir negalėjo patikėti savo ausimis. Ak, tai jam reikėjo palikti ją gulėti? Vienu daugiau ar mažiau - koks skirtumas? širdo profesorius nutaręs, kad kitą kartą tikrai nieko nedarys.
- Ee...? - tesugebėjo reaguoti į Mendel klausimą apie girtumą. Ne, jis dar nebuvo girtas. Bus, žinoma, bet dar ne dabar. Vadinasi, ta mergaitė tiesiog nusišnekėjo. Kaip ir visada: jau ką ką, o Dori Mendel Matthew tikrai puikiai prisiminė. Ir tikrai ne kaip tą, kuri sugeba pasakyti ką nors protingo.
Kažkur galvoje sušmėžavo mintis, kad jis taip ir nereagavo į Sofi žodžius, bet kai mokinė tokia nedėkinga, kodėl jis turi stengtis? Tuo labiau, kad ir Levandos paaiškinimas visiškai nepadėjo suprasti, kas čia dedasi.
- Panele Devyndarbe, gal pati taip ir pajuokavai, ką? - niūriai paklausė Turner. Pradėjo suprasti, kad viskas taip paprastai čia nesibaigs. Negi teks skirti areštus ir atiminėti taškus iš savo paties koledžo? Šito daryti nesinorėjo, bet viena buvo aišku: kur Dori Mendel, ten ir nelaimės. O jeigu dar ji atsiduria pernelyg arti Elliw... Ką gi, gero nelauk.
Pastaroji, tiesa, nutarė išsinešdinti. Tai, žinoma, buvo tiesiog nuostabu. Jeigu ji įkris į ežerą, užklius už oro ar šiaip kur nors užsimuš, Matthew tikrai neprisiims atsakomybės. Viso šito jam jau buvo per daug. Nusibodo darbas. Nusibodo būti koledžo vadovu. Matthew tiesiog norėjo pailsėti. Ir, žinoma, išgerti.
- Nemanot, kad jau užtenka jūsų šventės? - neslėpdamas nepasitenkinimo paklausė jis. - Gal jau keliaukit į pilį, ką? Su Devyndarbe norėsiu pašnekėti atskirai. - Jei būdamas blaivesnis prisiminsiu šitą norą...
Turner atidžiai nužvelgė keturis prie ežero likusius mokinius. Ar negali jie visi staiga kur nors tiesiog išnykti?..
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Levanda Marchetti Spalio 09, 2021, 07:36:00 pm
Jau, kai atrodo, kad niekas nustebinti negali... Levanda kiek nustebo išgirdusi Sofi. Tokiu atveju, dažniausiai, visi dėkoja savo išgelbėtojams, bet Sofi... Šiaip ar taip, klastuolė buvo dar labiau sumišusi nei prieš tai, visas šis farsas priminė muilo operą su pabaiga, kurios dar nesimatė.
Nors ketvirtakursė tikėjosi, kad visą šį jovalą pamatęs profesorius, tuoj puls visus varyti į lovas (o taip, lovos skambėjo taip gerai), tačiau šis buvo toks pats sumišęs, kaip ir aplink stovintys klastuoliai.
Klastūnyno vadovui paklausus, ar tik ne Levanda sugalvojo apnuodyti Sofi, mergina vos nesusijuokė. Ji, nedrąsiai pažvelgusi profesoriui į akis, nuleido jo klausimą negirdomis. Raudonplaukė nesuprato, kodėl ji buvo įtariama. Taip, didžioji dalis sunešto maisto buvo jos, tačiau ir kiti komandos nariai atsinešė saldumynų. Gerai pagalvojus, dar net nebuvo aišku, nuo ko Sofi apalpo. Šiaip ar taip, jai atrodė, kad logiškiau būtų įtarti Dori ar kitas, vis besipešančias komandos nares. Viso pasisėdėjimo metu, Levanda laikėsi kiek nuošaliau ir stengėsi nesivelti į ginčus. O gal tai ir kėlė įtarimą...
Nepatenkintas profesorius, nusiuntė visus į lovas (pagaliau!). Vis dar gerai nesusivokusi, kas per šitas pora valandų čia įvyko, ir jausdamasi pavargusi Levanda jau mintyse įsivaizdavo savo šiltą lovą, neseniai mamos padovanotą pižamą ir minkštą, ką tik išpurentą pagalvę.
Klastuolei jau sukant link pilies, Klastūnyno vadovas pridūrė, jog su ketvirtakurse norės pasikalbėti atskirai. Tie žodžiai niekada nieko gero nereiškė.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Sofi Barbierato Spalio 09, 2021, 08:30:43 pm
  Sofi sėdėjo ant žolės. Mąstė kodėl gi ji apalpo. Ji manė nuo sausainių, bet juos juk buvo atnešusi Levanda. Tai tikrai ne jos darbas. Gal Dori ją pakišo, nors ji juk jos draugė. Sofi norėdama nuraminti Levanda priėjo kiek arčiau ir tarė:
- Žinau, kad čia tikrai ne tavo darbas...
  Raudonplaukė nusišypsojo, o po to įtariai nužvelgė Dori.
  Visas kitas laikas buvo leistas veltui. Ji tik vaikščiojo nuleidusi galvą ir sukišusi rankas į kišenes. Matthew buvo tarsi dievas Sofi akyse. Jis padarė...neįmanoma apsakyti...jis nusiuntė visus į kambarius! Tai buvo didžiausia laimė. Sofi ketino bėgti, skuost, ir rėkt, bet sustojo, nes išgirdo, kaip Klastūnyno vadovas kreipesi į Levanda. Tai nebuvo malonus ,,ei pasikalbėsim apie rydienos orą". Eidama žaliaakė pamojo Levandai:
- Sėkmės!
  Sofi nulėkė link pilies ir lėkdama sustojo. O ne, iš vieno pragaro į kitą. Vis tiek teks būt su Dori tam mergaičių kambarį...
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Dori Mendel Spalio 11, 2021, 10:39:53 pm
- Ee? - atkartojo koledžo vadovo atsakymą į klausimą. - Bet profesoriau, jūs tikrai girtas! Tikrai! Geras! - Dori ėmė nevaldomai juoktis.
Dori nenorėjo, kad vakaras baigtųsi. Vis tik ji sugebėjo ištraukti iš vandens Elliw, nubaidyti vandens siaubūną nuo Indio, regis, susitaikyti su Levanda, o jos ką tik įgyta priešė Sofi apsivėmė ir buvo apalpusi. Ir dar, profesorius Turner girtas! Ar gali būti geresnė vakarėlio kulminacija?
- Levanda, ačiū, šitas susitikimas buvo nuostabus! - prabilo baigusi kvatoti.
Mendel nuėjo prie vaišių ir paėmė kelias šokoladines varles.
- Profesoriau, šokoladinės varlės yra kaip vaistas visame kame. Suvalgykite, gal prablaivėsite, - vis dar kikendama įbruko varles į profesoriaus rankas. - O kitą kartą aš žinosiu, kad jums dovanoti ugninės, ir aš žinau kur gauti, kartą elfai virtuvėje mums jos davė, ir mes tada virėme eliksyrą, jis buvo...
Susizgribusi, ką šneka, Dori susičiaupė. Vylėsi, kad profesorius to rytoj neatsimins. Mergaitė jautė, jog tikrai nėra Klastūnyno vadovui prie širdies, bet nežinia kodėl pamačiusi jį mergaitė užsinorėdavo pliurpti.
Taip, elfai praeitais metais išties parūpino ugninės, mat Dori juos apgavo, kad šią jie neš profesoriui. Tikriausiai elfai jau pripratę, todėl ir nenustebo, tarė Dori, dar kartą žvilgtelėjusi į Matthew. Tačiau tos ugninės mergaitė neragavo. Ji su Davidu pradėjo virti vogimo eliksyrą, tačiau taip ir nebaigė. Gerai, kad laiku užsičiaupiau, pamanė antrakursė ir nubėgo pilies link.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Indio Dellso Spalio 12, 2021, 06:24:59 pm
Į savo gelbėtoją Dori Indio neturėjo tiek jėgų žiūrėti, tad tiesiog nusuko akis link paslikos Sofi ir apsimetė, kad jam rūpi ar ta kvaiša gyvens ar mirs. Labai netrukus sugrįžo ir Levanda, o už jos ne kas kitas kaip koledžo vadovas Matthew. Indio susimąstė, ar per tris metus Hogvartse išvis bent kartą kalbėjo su koledžo vadovu. Turbūt ne. Šiandien tikėjosi, kad pavyks nesulaužyti šio dalyko, prieš keletą sekundžių tapusiu vienu iš daugelio klastuolio principų.
Profesorius aiškiai nežinojo ką daro, nes tik perbraukė ranka per kaktą ir ši, atrodo, pasijuto geriau. Nors Indio tai mažiausiai rūpėjo. Berniuko valia, ji tuose krūmuose būtų gulėjusi kiauras dienas. Nors ir buvo pakviestas Dori, nuo veiksmo Indio laikėsi atokiau, bet nugirdo tai, kad kažkas užnuodyjo sausainius ir koledžo vadovas Matthew atėjo šiek tiek išgėręs. Iš pastarojo fakto visos mergaitės prapliupo kvatoti, o Indio susimąstė, kad ir pats norėtų užpilti savo problemas alkoholiu. Tai nebuvo trylikamečiui įprastos mintys, tačiau jei kas teirausis, jis turi puikų pavyzdį štai priešais save.
Kurioje tiksliai vietoje, Sofi nualpime ar profesoriaus girtuoklystės išaiškinime baigėsi ne itin smagus buvęs vakarėlis, Indio nesuprato, tiesiog buvo dėkingas, kad gali grįžti į pilį ir nusiimti šlapius bei gleivėtus rūbus. Keliais metrais atsitraukęs nuo Dori, jis taip pat pasuko pilies link.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Matthew Turner Spalio 24, 2021, 02:23:35 am
Tiesą sakant, Matthew visiškai nesuprato, kas čia vyko. Na gerai, komanda laimėjo nelemtą kvidičą, bet čia... Ar būtinai buvo daryti kažkokias nesąmones, į kurį įtraukiamas ir koledžo vadovas? Ar negalima atšvęsti ramiai? Tai gerokai erzino. Juk profesorius irgi norėjo atšvęsti - savaip. Ir dabar šitie vaikiščiai būtinai turėjo trukdyti!
Laimei, neatrodė, kad jie būtų nusiteikę priešgyniauti. Su Levanda Devyndarbe Matthew tikrai dar pašnekės. Na, kada nors. Kai bus tam pasiruošęs. Vis dėlto dabar pamatęs, kad ji nešdinasi, pasijuto patenkintas. Ko gero galima tikėtis, kad iš čia dings visi, o jis... Galės grįžti į savo kabinetą ir toliau tęsti tai, ką darė prieš pasirodant komandos... kapitonei? Nors tokia ji ten ir kapitonė...
Deja, Dori Mendel neatrodė nusiteikusi taip geranoriškai. Matthew nuoširdžiai nė neįsivaizdavo, ką jam dabar daryti su tomis kvailomis šokoladinėmis varlėmis. Jis lygiai taip pat nesuprato ir to, iš kur Dori suprato, kad jis buvo šiek tiek išgėręs. Tarsi profesoriai neturi teisės į savo gyvenimą!
- Ačiū už rūpestingumą, - suburbėjo Turner, nors gali būti, kad mergaitė jo nebegirdėjo: vaizdas, kaip Dori Mendel artinasi prie pilies, buvo maloniausias širdžiai. Teliko tikėtis, kad teiksis išsinešdinti ir kiti.
Tiesiog dinkit! mintyse maldavo profesorius, kurį laiką nė nepastebėjęs, kad liko vienas. "Vakarėlio" vietoje nebuvo netgi teleskopo. Tai buvo labai didelis palengvėjimas. Vadinasi, galima grįžti į pilį. Ak taip, dar reikėtų pasišnekėti su Levanda, bet šią nemalonią užduotį Turner atliks vėliau. Kada nors, kai turės tam nuotaikos.
Dabar nuotaikos buvo tik vienam reikalui - išgerti. Taigi herbologas patraukė pilies link ir svarstė, ar nereikėtų papildyti jo kabinete esančių labai jau menkų atsargų.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Gruodžio 03, 2021, 10:25:31 pm
Pastaraisiais metais Deoiridh neleido daug laiko su varlėmis. Žinoma, būdavo smagu sutikti visą kompaniją per kurią nors pamoką, tačiau į ežero pakrantę grifė beveik nebeidavo. Ar bent jau ne naktimis, kai kurkimas girdėdavosi geriausiai. O ir dieną čia eiti buvo menkas malonumas - nemažai pakrantės vietų dėl vienokių ar kitokių priežasčių siejosi su Sigurdu, kuris, deja, jau buvo baigęs mokyklą. Taigi nenuostabu, kad rudaplaukė prie ežero stengėsi ir kojos nekelti. Jau užtenka to, kad kvaili profesoriai mėgsta būtent čia vesti pamokas.
Vis dėlto šiandien buvo kitaip. Matthew pastebėjo, kad Davinos elgesys pasikeitė ir perleido augintinę Deoiridh. Ji, žinoma, varles supranta geriau, tad žinos, kaip ja pasirūpinti. Kodėl Turner nesikreipė į Rafael, nebuvo aišku. Galbūt bijojo, kad kolega nugirdys Daviną ar netyčia nupjaus kokią koją.
Kad ir kaip ten būtų, dabar tiek Davina, tiek Matthew tupėjo Deoiridh kišenėje ir kartais tyliai kurktelėdavo. Tai buvo be galo ausiai malonus garsas, tad Deoiridh jautėsi patenkinta. O tai buvo gerai, nes dabar norėjosi pabūti vienai. Apmąstyti situaciją su Sigurdu, pagalvoti ir apie tai, kad Dori reikia pagalbos. Daugiau draugų ar ko panašaus Deoiridh neturėjo. Dar kartą į galvą atėjo mintis, kad reikėtų palaikyti ryšį su Ryan ar Zoey, bet škotė pernelyg tingėjo bendrauti. Ne, geriau jau būti vienai.
Pasiekusi atokų krantą, kur galėjo tikėtis nieko nesutikti, grifė įsitaisė po medžiu. Išsitraukė iš kišenės abi varles ir gavo labai išsigąsti: Matthew koja buvo keistai pakrypusi, o Davina atrodė netikėtai pikta. Deja, Deoiridh neįsivaizdavo, ką dabar daryti. Ar geriau verstis varle, ar vis tik bandyti padėti žmogiškuoju pavidalu? O gal vis dėlto eiti pas profesorių Beaumont ir kreiptis pagalbos? Bet ar jį sudomins kuo žiobariškiausios varlės? Šito grifė nežinojo, tad tiesiog sėdėjo ir panikavo.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Ryan Jones Gruodžio 11, 2021, 11:00:27 pm
Jones pavardės nešiotojo mintys buvo labai apkrautos įvairiomis mintimis apie Adam'ą ir, keista, bet apie jo gyvūnus. Jis nežinojo ką jam su jais reiktų daryti. Jo tėvai nebenorėjo skirti tiek galeonų gyvūnų priežiūrai ir jų maistui. Na, priežiūra ir gydymu pasirūpindavo pats Ryan - jis klusniai mokėsi papildomose Rafael'io pamokose. Dėl jų jis buvo susitaręs su profesoriumi asmeniškai. Iš pradžių profesoriui mokėdavo(tai pigiau nei gyvūnų gydymas), tačiau vėliau profesorius atsisakė pinigų, kadangi džiaugėsi tuo, jog vaikinas taip myli magizoologiją. Juk šviesiai rudų plaukų savininkas buvo Beaumont bendramintis.
Šio pasivaikščiojimo metu, vaikinuką lydėjo pats paprasčiausias šuo. Taksas. Rodrigas. Keistas vardas šuniui, tačiau tuo metu vaikinui buvo pasimaišęs protas dėl vienos knygos, kurios pavadinimo jis pats nebepamena.
Staiga Rodrigas pasileido bėgti. Rudaakis suraukė savo antakius.
- Rodrigai, palauk, - sušuko vaikinas pasileisdamas paskui šunį. Galiausiai švilpis pasivijo šunelį. Šis pribėgo prie grifės vardu Deoiridh. Jones pavardės nešiotojas su ja buvo susitikęs gana nemažai kartų. Šį kartą grifė atrodė sunerimusi ar net išsigandusi.
- Labas. Ar viskas gerai?
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Gruodžio 12, 2021, 03:11:25 am
Davina ir Matthew dabar buvo du svarbiausi padarėliai Žemėje. Jiems kažkas buvo nutikę, ir Deoiridh iš paskutiniųjų stengėsi sugalvoti, ką daryti. Kaip ji galėtų pagelbėti vos ne vienintelėms savo draugėms? O gal ji turi ir daugiau draugų?
Tiesa, apie tai galvoti nebuvo galima: atrodė, kad vos nukreipus mintis nuo varlių joms būtinai kas nors atsitiks. Kas nors tokio, kad niekas nesugebės padėti: nei Matthew, nei profesorius Beaumont, nei tuo labiau ji pati. Taigi grifė spoksojo į dvi žaliaodes, bet galva ir toliau sėkmingai buvo visiškai tuščia.
Iš kažkur atsiradęs šuo nelabai tepadėjo, tad škotė tiesiog atsargiai pasiėmė varles ir norėjo kiek atsitraukti. Atrodė, kad ir jis gali pakenkti žaliaodėms, tad susiraukusi stebėjo gyvūną. Tiesa, netrukus paskui šunį atėjo ir jo savininkas. Tai buvo Ryan, ir Deoiridh lengviau atsiduso: kas kas, o šitas švilpis su gyvūnais tikrai moka elgtis, tad jis varlių tikrai nenuskriaus. O gal net ir padės? pasvarstė grifė į galvą atėjus genialiai minčiai.
- Ryan, labas, - pasistengė šyptelėti ji, nors niekur nedingstanti baimė neleido to padaryti. - Nesu tikra, kad viskas gerai, - po kiek laiko pridūrė ji ir vėl padėjo Matthew ir Daviną ant žolės. Pastaroji atrodė kiek aprimusi, tačiau Matthew visai nejudėjo ir, atrodo, kentėjo baisų skausmą. Atsargiai perbraukusi pirštu per Matthew nugarą škotė dar labiau susirūpino ir pakėlė akis į Ryan. Neįsivaizdavo, ar vaikinas norės užsiimti svetimomis varlėmis, bet žinia apie jo meilę gyvūnams pasklido po visą mokyklą, tad tikrai neturėtų atsisakyti padėti.
- Mano varlėms kažkas atsitiko, - lėtai pratarė Deoiridh stengdamasi neužsiminti apie augintinių vardus - kaip ir apie tai, kad viena iš jų priklauso herbologijos profesoriui. - Gal kada teko gydyti? - viltingai pridūrė ji ir dar kartą pažvelgė į Daviną ir Matthew. Jeigu ir Ryan nežinos, ką tokiu atveju daryti, jai, ko gero, teks keliauti pas magiškųjų gyvūnų priežiūros profesorių.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Ryan Jones Gruodžio 14, 2021, 09:01:15 pm
Ryan klausėsi merginos. Jaunuolis suraukė antakius. Apie varles jis jau mokėsi. Puikiai žinojo jų anatomiją, žinojo jų raumenų sandarą, daug dalykų žinojo ir apie varlių organus, varlių ligas, tačiau savo žinių praktikoje dar nebandė taikyti. Jo pačio varlėms nebuvo nieko nutikę, o profesorius taip pat neturėjo traumuotos varlės, kurią vaikinukas galėtų išgydyti. Bet aš viską žinau. Man turėtų pavykti, tereikia priemonių pagalvojo jaunuolis. Jis jau norėjo pulti ieškoti priemonių, tačiau susivokė, jog nežino kas varlei nutiko, kadangi jos neapžiūrėjo.
- Na, aš baigiau studijuoti varlių anatomiją ir varlių ligas, tad galėčiau pasižiūrėti ar galiu padėti tavo varlėms, - tarė Jones pavardės savininkas pritupdamas prie Deoiridh. Ištiesė rankas, tikėdamasis, kad mergina į jas paguldys kurią nors varlę. Turėdamas varlę rankose galėtų ją geriau apžiūrėti. Šiek tiek bijojo, kad jo nepažįstančios varlės norės iššokti iš jo rankų, tad mieliau apžiūrą būtų atlikęs kur kitur. Jei tiksliau, tai ten kur patalpa uždaresnė, bet tam vaikinukas neturėjo laiko. Turėjo varlėms padėti čia ir dabar. Velnias, ir kodėl būtent tada kai reikia mano pagalbos nepasiėmiau kuprinės pagalvojo šviesiai rusvų plaukų savininkas truputį supykdamas ant savęs.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Gruodžio 16, 2021, 03:13:39 pm
Deoiridh jautė, kaip nervinasi. Visai neįsivaizdavo, ką daryti, tad džiaugėsi, kad čia atsidūrė ne kas kitas, o Ryan. Ko gero, visa mokykla žinojo apie šio švilpio meilę gyvūnams bei kuprinę, talpinančią begalę augintinių. Jeigu ir buvo kas nors, kas gali padėti Matthew ir Davinai nepažėręs gausybės priekaištų, tai buvo Ryan. O jis, panašu, buvo nusiteikęs tai ir padaryti.
Kiek padvejojusi grifė pasirinko Daviną. Nori nenori Matthew jai buvo svarbesnė, tad bandomuoju triušiu pasirinko antrąją varlę. Šiaip ar taip, profesorius pats kaltas, kad patikėjo augintinę dukrai užuot apsilankęs pas Rafael.
- Man keista, kai kažkas savo noru domisi gyvūnais, - nuoširdžiai nusistebėjo Deoiridh atsargiai patupdydama Daviną Ryan į delną. Nenuleido nuo varlės akių, tačiau kartu norėjosi kažkaip prasklaidyti įtampą. Su švilpiu bendrauti teko ne tiek ir mažai, tad norėjosi ir pasiplepėti nerūpestingomis temomis. O kas gali būti geriau nei pasiskundimas tėčio dėstomo dalyko egzistavimu?
- Nors jau geriau gyvūnai nei augalai, ar ne? - paklausė ji ir sukikeno. Davina atrodė išsigandusi, tad grifė pasvarstė, ar nebūtų verta jai pasiversti varle ir pasistengti nuraminti Matthew augintinę. Vis tik nesinorėjo trikdyti Ryan, kol jis užsiėmęs varlės apžiūra, tad taip ir liko žmogiškajame pavidale.
- Po Hogvartso tikriausiai ir toliau dirbsi su gyvūnais, ar ne? - paklausė ir pajuto tam tikrą pavydą. Laikas nenumaldomai bėgo, o ji pati nė neįsivaizdavo, ką veiks po to, kai baigsis šie mokslo metai. Žinoma, kažkuria prasme bus paprasčiau - nereikės ištisus metus sėdėti šioje pilyje, kur net nėra galimybės susitikti Sigurdo. Vis dėlto tiksliai žinoti, ko nori (o Ryan tą tikriausiai žinojo jau seniai) buvo labai didelė prabanga. Pasidarė smalsu, kaip sekasi Sigurdui, bet Deoiridh pasistengė nuvyti tą mintį į šoną. Dabar reikėjo pasirūpinti Davina.
- Ar žinai, kas nutiko? Galėsi padėti? - susirūpinusi paklausė.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Ryan Jones Gruodžio 27, 2021, 10:27:47 pm
Greitai vaikino rankose atsirado varlė. Jones atsargiai ją apžiūrėjo nenorėdamas, kad varlė iššoktų. Ant vienos iš varlės kojų pamatė smulkų pradreskimą, kuris galėjo priversti varlę jaustis blogai, kadangi varliagyvių oda yra jautri. Tačiau dar nebuvo užtikrintas diagnoze, toliau apžiūrinėjo varlę.
- Na, aš ir pats iki Hogvartso ne per daug domėjausi gyvūnais, tiesa jie man patiko, tačiau nesidomėjau jų gydymu ar anatomija. Bet pirmame ir antrame kursuose kažkaip vis prigalusdavau gyvūnų. Kai kuriuos gaudavau dovanų. Vėliau ir pats juos pradėjau pirkti. Ėmiausi jais domėtis rimčiau, - papasakojo savo gyvūnų pamėgimo istoriją Jones. Iš tiesų jis pats nesuprato kaip jam pradėjo patikti gyvūnai. Jie tiesiog jam pradėjo patikti ir tiek. Viskas taip gavosi. Jaunuolis tyliai atsiduso atsimindamas kaip gavo pirmuosius savo augintinius. Viskas buvo taip seniai. Ji juk jau septintakursis, o viskas įvyko pirmuosiuose kursuose.
- Taip, gyvūnai geriau nei augalai, - tarė nusijuokdamas. Iš tiesų gana nemažai švilpių labai mėgo augalus ir Jones nesuprasdavo kodėl. Juk augalai tokie nejudrūs, nors ir gyvi. Tai jam nekeldavo įdomumo ar kokių nors jausmų augalams. Jam augalai buvo nuobodoki.
- Greičiausiai. Labai norėčiau atidaryti zoologijos sodą, bet kitokį zoologijos sodą, tačiau jei nepasisektų turbūt tapčiau magiškų gyvūnų priežiūros profesoriumi ar kuo nors panašiu. O ką pabaigus Hogvartsą norėtum veikti tu? - pasidomėjo vaikinas baigdamas varlės apžiūrą ir suprasdamas, kad tas įdrėskimas viską gadina. Bet vaikinas apsidžiaugė, kad tai tik įdrėskimas, kadangi jo gydymui užteks paprasčiausio magiško tepalo gydančio visokias žaizdas, o Jones turėjo visada, kadangi ir pats dažnai susižeisdavo.
- Viskas bus gerai. Jos oda yra įdrėksta, o tai varliagyviams tai didelis pažeidimas. Bet nesijaudink, įdrėskimas menkas, o aš turiu tepalo gydančio žaizdas, tad ją pagydysiu, - ištarė iš kišenės išsitraukdamas tepalą ir atidarydamas jį. Jį užtepė ant tos vietos, kur rado įdrėskimą. Po kelių akimirkų įdrėskimas užsitraukė.
- Na, ji sveika, - ištarė paduodamas varlę merginai į rankas.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Gruodžio 29, 2021, 04:09:16 pm
Deoiridh su tam tikru smalsumu pažvelgė į Ryan. Šis švilpis merginos atmintyse buvo taip susijęs su gyvūnais, kad, atrodė, jis visą gyvenimą turėjo gyventi jų apsuptyje. Pasirodo, ne. Įdomu, ką jis veikė anksčiau? susimąstė rudaplaukė, tačiau nieko nesakė. Nenorėjo draugui (?) trukdyti pasakoti savo istorijos. Ryan kažkodėl buvo žmogus, prie kurio ji galėjo jaustis beveik laisvai. Sigurdui tikrai nebūtų reikėję jaudintis, nes jis škotės širdyje užėmė ypatingą vietą. Vis dėlto Ryan buvo iš tų, su kuriais bendrauti galima. Kuriems nesinori stryktelėti ant veido ar dar kažko pridirbti. Būtent dėl to Deoiridh dabar ramiai klausėsi, ką jis kalba.
Vaikino juokas privertė nusišypsoti ir škotę. Taip, gyvūnai tikrai yra geriau nei augalai, tik Matthew to tikrai nebūtina žinoti. Nors galėtų jis nustoti raukytis - argi ji kalta, kad herbologija yra kažkokia nesąmonė?..
- Žinai, aš tau nuoširdžiai pavydžiu. Neįsivaizduoju, ką veiksiu po šitų mokslo metų. Nieko nenoriu, man niekas neįdomu, - kalbėjo Deoiridh ir nusijuokė, nors viduje to smagumo nejuto. Tiesą sakant, buvo gerokai baisu, tik nesinorėjo to pripažinti garsiai.
- Ačiū! - nuoširdžiai padėkojo pagalvojusi, kaip palengvės Matthew, kai sužinos, kad Davinai viskas gerai. Su ta mintimi prisiminė ir antrąją varlę, kuri taip pat atrodė šiek tiek negaluojanti. Ar nebus pernelyg įžūlu prašyti, kad švilpis apžiūrėtų ir ją? Kiek padvejojusi vis dėlto kilstelėjo savo augintinę. - Ar galėtum… Na… Patikrinti ir Mat… antrąją varlę? - neužtikrintu tonu pridūrė. Susiprato vos neišpliurpusi Matthew vardo, bet tikėjosi, kad Ryan į tai neatkreips dėmesio. Jau užtenka, kai varlės bendravardis vidury pamokos pavadina augintinę vardu… - Nenoriu tavęs apsunkinti… - linksmumo ir nerūpestingumo balse neliko visai, tačiau Deoiridh nuoširdžiai rūpinosi Matthew (varlės, žinoma) būkle.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Ryan Jones Sausio 16, 2022, 09:31:02 pm
Iš tiesų kartais Ryan'as mąstydavo kaip jo gyvenimas būtų pasisukęs jei jis nebūtų gavęs dovanų gyvūno. Jei jis nebūtų pradėjęs mėgti gyvūnų ir jais domėtis taip kaip domisi dabar. Dabar jis neišsivaizduotų savo gyvenimo be gyvūnų. O dabar kuprinėje turi visą zoologijos sodą. Ten tiek nuostabių gyvūnų iš įvairių šalių ir įvairių žmonių.
- Galbūt tu nesi išbandžius visko ką gali išbandyti? Kartais visiškai keistų dalykų išbandymas gali patikti ir priversti pažiūrėti į gyvenimą kita linkme. Tai gali pakeisti požiūrį. Aš gyvūnus irgi pradėjau mėgti visai netyčiomis. Vien todėl, kad gavau dovanų keletą gyvūnų, - tarė vaikinas norėdamas suteikti minčių merginai. Tikėjosi, kad jei ji išbandys ką nors naujo tada galbūt atras savo pašaukimą ir meilę kažkokiai veiklai.
- Nėra už ką. Man patinka gydyti gyvūnus, - pasakė Jones. Iš tiesų, gydymas jam suteikdavo laisvės. Čia kaip ir piešime reikėdavo susikaupti, stengtis nesuklysti. O jam ypač patiko siūti ir tvarstyti žaizdas. Juk tai darydamas galėjo labai palengvinti gyvenimą gyvūnui, kurį gydo.
- Žinoma, kad galiu, - tarė. Numanė, kad greičiausiai ir kita varlė bus kur perbrėžusi savo odą, tad būtų paprastą išgydyti ir kitą varlę. Tačiau viskas nebuvo taip lengva, kadangi jis vien pažvelgęs į varlę, neturėdamas jos rankose, matė varlės persukusią varlė koją. Tai galėjo būti išnyrimas ar net lūžis.
- Manęs tikrai neapsunkinsi, - ištarė nusiimdamas savo švarkelį ir patiesdamas jį ant žemės.
- Čia gali paguldyti kitą varlę.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Sausio 21, 2022, 05:23:50 pm
Jiedu buvo panašaus amžiaus, bet kartais atrodė, kad Ryan yra matęs nepalyginamai daugiau gyvenimo. Tai buvo keista, mat Deoiridh iki dvylikos metų turėjo sugebėti išgyventi. Negi paprastas gyvenimas su Matthew (profesoriumi, žinoma) ją taip išlepino? Ar ji visai nebemoka priimti sprendimų? Tai šiek tiek gąsdino, bet to atskleisti nebuvo galima. Net jeigu galima vadinti Ryan'ą draugu, per daug žinoti jam tikrai nereikia.
- Tikrai neišbandžiau daug dalykų, - pratarė grifė atidžiai pažvelgdama į vaikiną. Pasidarė nuoširdžiai smalsu, iš kur jis žino įvairius dalykus.
- Nenoriu likti skolinga, - pratarė Deoiridh atsargiai patuptydama Matthew (varlę) ant švarkelio. Žaliaodė atrodė įsitempusi, o tai merginą gąsdino. - Tik nelabai turiu ką pasiūlyti, - pridūrė ji ir kreivai šyptelėjo.
Išties mokslai jai nesisekė kažkaip ypatingai gerai, tad su egzaminais padėti negali. Kažkokių pomėgių, kuriais galėtų pasidalinti, taip pat neturi. Atrodo, Deoiridh tik dabar suprato esanti nuoboda, sugebanti tiesiog gadinti kitiems nervus. Kodėl Sigurdas su manimi bendrauja? susimąstė Deoiridh nė nepastebėdama, ar Ryan jau pradėjo apžiūrinėti Matthew. Ilgokai sėdėjo paskendusi mintyse. Galiausiai vis dėlto pavyko prisiminti, kad čia yra ne viena.
- Ar pats išmokai rūpintis ir gydyti gyvūnus? - pasidomėjo pažvelgdama į augintinę. Dabar atrodė, kad jai be proto pasisekė: kas ten žino, kuo viskas baigtųsi, jeigu ji nebūtų sutikusi Ryan. Iš kur jis galėjo žinoti, kur yra sužeistų varlių?
- Klausyk, - pratarė į galvą atėjus kvailai ir nerealiai minčiai. - Gal tu mintimis susišneki su gyvūnais? Mano varlės... Na, gal jos tave... Pakvietė?
Vos ištarusi šiuos žodžius Deoiridh suprato, kaip nusišnekėjo. Deja, buvo per vėlu, tad teliko tikėtis, kad švilpis nepalaikys jos paskutine kvaiša.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Ryan Jones Sausio 30, 2022, 05:30:22 pm
Jones mintys jam neleido susitelkti vien ties gyvūnų gydymu. Vis lindo mintys apie Adam'ą ir jo nuostabią šypseną. Jo švelnius plaukus ir balsą. Visą gerą apie jį. Vaikinukas tyliai atsiduso ir pasitvarkė plaukus.
- Na, tada siūlyčiau išbandyti. Gal koks piešimas labai patiks, - pasiūlė Ryan'as draugiškai šypteldamas. Jis norėjo padėti Deoiridh kažkaip. Gal patarimai padės apsispręsti ką ji norėtų veikti.
- Tu neturėtum jaustis skolinga. Aš tik noriu padėti tavo augintinėms. Plius padėka yra geriausia, - ištarė vaikinas pažvelgdamas į varlės koją. Ji tikrai buvo patemta. Švilpynės koledžo atstovas suraukė savo antakius susimąstydamas iš ko galėtų pagaminti įtvarą. Galiausiai nusprendė, kad jam reikės šakelės ir kažko su kuo surišti. Jis ir vėl ikišo ranką į kišenę. Joje surado kažko panašaus į bintą. Tai buvo labai gerai, kadangi dabar jaunasis magiškų gyvūnų megėjas galėjo pagaminti įtvarą. Berniukas kiek lengviau atsiduso, tačiau žinojo, kad dar laukia įtvaro padarymas - sunkiausias darbas. Švilpynės koledžo atstovas visai šalimais susirado keletą šakelių, kurios turėjo būti pakankamai ilgos, tvirtos ir storos.
- Dalimi gyvūnų rūpintis išmokau pats, bet gydyti juos išmokė Rafael'is. Po to kai dažnai pradėjau jam nešti gyvūnus, kurie susižalodavo ar susipykdavo ir panašiai, - tarė Jones žvelgdamas į varlę gulinčią ant švarkelio. Jones švelniai patiesino varlės koją ir padėjo vieną iš pagaliukų. Tada kitoje pusėje uždėjo kitą šakelę. Tada lėtai pradėjo vynioti įtvarą.
- Deja, ne. Neturiu tokių gebėjimų, su jais viskas būtų paprasčiau, - tarė nusijuokdamas vaikinas.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Vasario 01, 2022, 05:03:53 pm
Atrodė, kad kažkas Ryan’ą kamuoja, tačiau kol jis pats nepradėjo kalbėti, Deoiridh nenorėjo spausti. Puikiai žinojo, kad pati daug nepasakotų. Jiedu nebuvo tokie artimi draugai, kad kalbėtų apie itin asmeniškus dalykus. Prie šio švilpio škotė jautėsi gana laisvai, tačiau jis nebuvo Sigurdas. Net ir su juo ne visada lengva kalbėtis, tad dabar geriau nė nesitikėti pradėti pliurpti.
- Man atrodo, aš per tris sekundes netekčiau kantrybės ir sudraskyčiau bet kokį piešinį, - sukikeno Deoiridh jau įsivaizduodama save su pieštuku rankose. Ne, tokie dalykai tikrai ne jai. O kas iš viso jai tinka? Kankinti profesorius ir nelankyti pamokų? Mielai, bet iš to duonos, deja, nevalgysi. Reikėjo kažko, kas pabėgtų padėti iš Matthew namų. Neturėčiau taip galvoti… nejaukiai pagalvojo grifė, bet, laimei, Ryan vėl prašneko ir buvo galima bent pabandyti pamiršti slegiančias mintis.
- Gal ir taip, bet negaliu tau kažkuo padėti, - nelinksmai pratarė rudaplaukė atsargiai žvilgtelėdama į Ryan. Nepažinojo švilpio gerai, tad nė neįsivaizdavo, ką galėtų pasiūlyti. Mokslai sekėsi, sakykime taip, pusėtinai, tad ir čia menka nauda.
- Eini pas profesorių Beaumont kalbėti apie gyvūnus? - tuo patikėti buvo be galo sunku. Neįsivaizdavo savęs, einančios pas bet kurį profesorių plepėti daugiau nei privaloma. Nebent… Ar gali būti, kad mokykloje sąsają su mokytoju turi ne tik ji, bet ir dar vienas mokinys? Vis dėlto žinojo: nenori, kad kas nors suuostų apie ją ir Matthew, tad geriau temos nejudinti. Verčiau atidžiai stebėti, kaip švilpis darbuojasi su sužeista varle.
- Tik atsargiai, - nejučia sumurmėjo Ryan’ui pradėjus vynioti bintą. Buvo be galo baisu, kad Matthew kenčia skausmus, tik to nesinorėjo sakyti garsiai. Spoksojo į augintinę ir pradėjo svarstyti, kad gal išties būtų verta pasiversti varle ir kurktelėjimu ją nuraminti.
- Kaip manai, ar yra pasaulyje žmonių, kurie geba susišnekėti su gyvūnais? - paklausė grifė tikėdamasi, kad taip anksčiau užduotas klausimas neatrodys toks idiotiškas. Žvilgtelėjo į Ryan ir norėjo prakeikti save: atrodė, kad nieko daugiau šiandien neveikia, tik apsikvailina.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Ryan Jones Vasario 03, 2022, 10:00:19 pm
Galiausiai mintys ištuštėjo. Švilpiui teko susitelkti ties darbu, kuris buvo tikrai atsakingas, tačiau šnekėti jis vis tiek galėjo.
- O jei muzika? Ar bandei ką nors susijusio su muzika? O gal tavęs kaip tik netraukia menas ir trauktų kokia žiobarotyra? - paklausė vaikinukas. Paskutinis klausimas buvo iš dalies rimtas, bet kartu ir nelabai rimtas, kadangi jis tiksliai nežinojo ar Deoiridh patinka žiobarotyra. Na, bent iš to ką buvo matęs pamokose, atrodė, kad nelabai. Nors ji per visų profesorių pamokas keldavo varlių susirinkimus...
- Na, man šiuo metu nereikia pagalbos. Jos reikia varlėms, - pasakė blondiniškai rudų plaukų savininkas toliau vyniodamas bintą. Vyniojo jį antru sluoksniu, kadangi koją reikėjo gerai sutvirtinti, jog ji sugytų. Tai buvo rimta užduotis. Juk jis negalėjo apvynioti bet kaip. Turėjo vynioti lygiai ir tvarkingai.
- Taip, kadangi būtent jis dėsto magizoologiją. Negaliu apie gyvūnus kalbėti su kokiu nors herbologijos profesoriumi. Plius Beaumont man padėjo kažkada anksčiau, - pasakė Jones šypteldamas. Per burtų trikovės turnyrą, Rafael'is bent bandė jam padėti išsiaiškinti apie ką bus turnyro užduotis. Ir šiaip jis buvo geras.
- Nesijaudink, elgiuosi tikrai atsargiai, - tyliai tarė sukąsdamas savo lūpą, kad dar labiau susikauptų. Jau buvo beveik baigęs vyniojimą.
- Aš manau, kad kažkur tikrai yra. Tačiau jie neatskleidžia savo tapatybių, nes nenori jog kažkas jais pasinaudotų. Plius animagai pasivertę gyvūnu gali kalbėtis tarpusavyje ar ne? - norėdamas pasitikslinti paklausė vaikinukas. Jis ir pats kadaise norėjo būti animagu.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Vasario 07, 2022, 02:02:04 pm
Hmm… Muzika? susimąstė Deoiridh, nors nelabai įsivaizdavo savęs muzikuojančios. Čia ir buvo problema: ji nesijautė kam nors iš viso tinkama. Kaip kokia nevykėlė, kuriai lieka tik erzinti aplinkinius…
- Bandyti tai nebandžiau. Gal būtų visai įdomu, nors bijau, kad vėlgi viską sulaužyčiau. Žiobarotyra? Gal geriau nereikia, - nusijuokė grifė ir vėl susirūpinusi pažvelgė į Matthew. Matėsi, kad Ryan dirba labai susikaupęs, ir tai Deoiridh be galo patiko. Atrodė, kad pati nesugebėtų taip susitelkti net ties mylima augintine. Taigi kol kas geriau buvo tylėti ir tiesiog stebėti Matthew. Kadangi kol kas nieko negalėjo padaryti, ištyrinėjo ir Daviną, bet ji atrodė esanti patenkinta gyvenimu. Liksiu jam skolinga… nerimo rudaplaukė. Tokia situacija jai nepatiko, bet vis dar nesugalvojo, ką galėtų pasiūlyti, kad atsidėkotų draugui.
- Tikrai kad. Nemanau, kad Matth… profesorius Turner daug pagelbėtų su gyvūnais, - sukikeno škotė mintyse melsdamasi, kad Ryan’as neatkreiptų dėmesio į tai, kad ji vos nepavadino herbologijos profesoriaus vardu. Tiesą sakant, tai buvo priežastis norėti kuo greičiau baigti mokyklą: visas tas slaptumas gerokai erzino. O kas būtų, jeigu pasakyčiau? nejučia susimąstė animagė, tačiau skubiai nuvijo tą mintį į šoną. Toks buvo nerašytas susitarimas, ir ji tikrai neketino jo laužyti.
- Žinau, atsiprašau, - sumurmėjo galvodama, kad Ryan prašymą elgtis atsargiai priėmė kaip nedėkingumo ženklą. Pasijuto kiek nejaukiai. Norėjo atsakyti į klausimą apie animagus, bet tuo metu Matthew garsiai sukurkė, tad teko skubiai pasiversti varle ir nuraminti draugę. Šią akimirką Deoiridh nemąstė apie tai, kad visai netoliese yra kitas žmogus. Paprastai prie dvikojų padarų vengė demonstruoti savo sugebėjimą, bet dabar svarbiausia buvo Matthew. Kurktelėjusi grifė bandė nuraminti augintinę. Reikėjo įtikinti, kad Ryan yra draugas. Buvo kiek smalsu, ką tas draugas galvoja girdėdamas garsų kurkimą, tačiau Ryan’o savijauta dabar nebuvo pirmoje vietoje.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Ryan Jones Vasario 09, 2022, 11:16:09 am
Išgirdęs merginos atsakymą susiraukė.
- Nemanau, kad viską sulaužytum. Jei mano draugė būdama nervų kamuoliu nesulaužo, tau tikrai sektųsi, - pasakė Jones padrąsinamu tonu. Jis norėjo padrąsinti mergaitę, kadangi jai tikrai reikėjo padrąsinimo. Pagalba kai žmogus nežino ką daryti, dažnai galėdavo labai pagelbėti.
Ryan'as priėjo vyniojimo pabaigą. Jam reikėjo užbaigti viską dailiu mazgeliu, tačiau jis pasimetė, kadangi atrodė, jog pamiršo. Vaikinukas nuryjo susikaupusias seiles ir nuvyniojo šiek tiek binto apsimesdamas, kad vynioja toliau. Mintyse vis bandė prisiminti kaip reikia daryti mazgelį. Juk negalėjo padaryti bet kokio mazgelio. Su bet kokiu mazgeliu bintas paprasčiausiai nesilaikys ir tada nei varlė gis, nei jo darbas bus naudingas.
- Na, Beaumont padeda. Jei nėra užsiėmęs, - sumurmėjo profesorius omenyje turėdamas tai, kad kai profesorius negeria, jis tikrai profesionalus magizoologas. Tada su juo smagu bendrauti ir kalbėti apie gyvūnus. Jis buvo tikrai protingas žmogus, tačiau per dažnai mėgavosi vynu arba šampanu. Tai buvo tikrai blogas jo bruožas.
- Nesijaudink, viskas gerai, - ištarė jaunuolis apvyniodamas beveik visą bintą  apvyniodamas ant varlės kojos. Varlė sukurkė ir greitai vaikinas pamatė kaip Deoiridh virsta varle. Ryan'as išsižiojo nustebdamas, bet greitai grįžo prie darbo ir padarė dailų mazgą.
- Baigta, - tarė.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Vasario 10, 2022, 12:29:47 pm
Jiedu su Ryan buvo bendraamžiai, bet jis atrodė kažkoks suaugęs ir žinantis, ko nori iš gyvenimo. Čia tau ne Deoiridh, kuriai vis dar rūpėjo tik paerzinti profesorius ir nustumti mintis apie mokyklos baigimą į šoną.
Vis dėlto dabar svarbiausia buvo varlių gerovė. Būdama varlės pavidale grifė atkakliai bandė nuraminti augintinę, tačiau neatrodė, kad Matthew nuo to jaustųsi bent kiek geriau. Tai šiek tiek liūdino: atrodė, kad turint tokį animago pavidalą su varlėmis bendrauti turėtų būti daugiau nei paprasta, tačiau jos, atrodo, Deoiridh vis tiek nesuprato. Taigi dabar ši žaliaodė jautėsi nesuprasta tiek varlių, tiek žmonių tarpe, o tai gerokai skaudino.
Ji atidžiai stebėjo, kaip švilpis baigia vynioti bintą Matthew ant kojos. Varlė vis dar jautė skausmą, dėl to Deoiridh buvo visiškai tikra. Vis dėlto kartu matėsi, kad jai jau yra lengviau, o tai, žinoma, buvo Ryan’o nuopelnas. Švelniai kurktelėjusi ir dar kartą pabandžiusi nuraminti Matthew grifė atvirto į žmogų ir pažvelgė į draugą.
- Ačiū tau, - pratarė. Atsargiai pakėlė Matthew nuo žemės ir įdėmiai apžiūrėjo. Nė kiek neabejojo, kad pati taip šauniai susitvarkyti nesugebėtų. Jis protingas nutarė ir kiek pati išsigando tos minties: nežinia ką pagalvotų Sigurdas, jeigu prigautų ją taip galvojant.
- Ir ačiū už norą padėti sugalvojant, ką noriu veikti, - nusijuokusi pridūrė. Ryan’o žodžiai nepateikė atsakymo į šitą klausimą, tačiau suteikė kažkokios drąsos. Atrodė, kad viskas nėra tiap jau sudėtinga. Jai paprasčiausiai reikia išbandyti daugelį veiklų, kol galiausiai kas nors patiks. Nuo ko pradėti, Deoiridh kol kas neįsivaizdavo.
- Neįsižeisi, jeigu mes keliausime į pilį? - neryžtingai paklausė. Nesinorėjo sprukti vos tik draugas pabaigė gydyti varles, bet juto, kad dabar joms reikėtų įsitaisyti ant pagalvės, kur galės ramiai ir netrukdomos pakurkti. - Dar kartą ačiū.
Šyptelėjusi ir dar kartą pažvelgusi į savo ir profesoriaus Turner augintines škotė neskubėdama patraukė pilies link.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Ryan Jones Vasario 10, 2022, 09:18:21 pm
Stebėti animagus, švilpiui visada patiko. Tas jų pasivertimas tiek gyvūnų, tiek žmogumi stebino. Jis ir pats visai norėjo būti animagu. Tai visada atrodė taip nuostabu. O tas artumas su gyvūnais... Tiesa, jis ir taip buvo artimas su savo gyvūnais, bet garantavo, kad buvimas animagu jį dar labiau suartintų su kai kuriais gyvūnais.
- Nėra už ką. Man buvo smagu padėti, - pasakė. Norėjo padėkoti ir už tai, kad galėjo pagydyti varles, kadangi ir jam pačiam tai buvo praktika, bet nusprendė to nesakyti. Nenorėjo sunervinti ar sujaudinti draugės dar labiau. Juk ji ir taip turėjo daug streso dėl varlių. Jones nenorėjo dar paaštrinti situacijos.
- Nėra už ką taip pat. Daugeliui reikia pagalbos atrandant tinkamą ir teisingą kelią, - ištarė vaikinukas draugiškai nusišypsodamas. Padėti jis labai mėgo, tad dabar jautėsi patenkintas savimi. Juk padėjo ne tik žmogui, bet ir gyvūnams.
- Žinoma. Buvo smagu susitikti, nors ir nesmagiomis aplinkybėmis, - tarė pasikviesdamas savo augintinę ir nueidamas į kitą pusę.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Matthew Rivier Liepos 31, 2022, 05:43:10 pm
Šį kartą palikęs Hogvartso pilį, Matthew kartu su savimi pasiėmė ir savo augintinį. Visą kelią nuo pilies iki pat ežero jo išdidžioji ir grakščioji katė ėjo šalia Matt, aštriu žvilgsniu stebėdama aplinką, tarsi visuomet pasiruošusi blogiausiam. Smaragdė buvo pikta ir atsargi katė, tačiau tik kai būdavo viena, kartu su suvo šeimininku, šiek tiek atsileisdavo ir leisdavosi ir paglostoma, ir paniurkoma. Rivier neįsivaizdavo, kaip būtų be jos čia išbuvęs. Vaikinukas nemėgo žmonių kompanijos, tačiau Smaragdės kompanija jam visuomet buvo miela. Net mielesnė už vienišumą. Matt palaukė, kol saulė ims leistis, ir išsiruošė į trumpą kelionę prie ežero. Ketino surasti patį atokiausią ežero krantą, kur kiti žmonės net nepagalvotų eiti. Buvo karšta, drabužiai lipo prie kūno, tad tamsiaplaukis panorėjo atsivėsinti vėsiame ežero vandenyje. Tačiau turėjo vieną problemą. Drabužiai slėpė jo randuotą, nuo ugnies liežuvių nukentėjusį kūną, kurio neketino niekam rodyti. Tikėjosi, jog greitai šią problemą išspręs ir išsiaiškins, kaip magijos pagalba panaikinti tuos randus. O kol kas ežero malonumais ketino lepintis atokioje vietoje. Eidamas aplink ežerą, garbanius buvo atradęs net kelis visai neblogus krantus, tačiau juose matėsi laužų žymės, pėdsakai, kojomis numinta žolė... reiškiasi, čia kažkas lankėsi ir tebesilanko. Negalėjo taip rizikuoti. Galiausiai, po gero pusvalandžio klaidžiojimų, jis kirto kelią ir ėmė skverbtis per gana aukštas žoles ežero link. Suprato, kad einant numintu takeliu atokios vietos juk neras. Galiausiai priėjo žolėmis kiek apžėlusį, tačiau pakankamai gerą, o svarbiausia atokų krantą. Apsidairęs, įsiklausęs ir kelias minutes tiesiog ramiai pasėdėjęs, Matthew įsitikino, jog aplinkuje žmonių nesimato. Juoda it naktis katė ėmė trintis į Matt koją, galiausiai meiliai pamurkdama ir taip pranešdama, jog čia vaikinas buvo saugus. Pagaliau. Lėtai nusivilko marškinėlius, nusiavė batus, o galiausiai kelnes. Tuomet drabužius taip ir palikęs gulėti ant žolės, pirštu į juos parodė Smaragdei, kuri nieko nelaukusi ant jų atsigulė, nesiliovė murkti, tačiau žalios akys ėmė stebėti aplinką. Tuo metu Matthew įbrido į ežerą, leisdamas gaiviam ir kiek šaltesniam nei manė ežero vandeniui jį atvėsinti. Rivier buvo taip gera negalvoti apie savo randus, o tiesiog apsipalaiduoti ir plūduriuoti ant nugaros. Nedidelės bangelės nešė jo kūną, sūpavo, kaip kokia lopšinė, ir Matt užmerkė žydras akis.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Kaede Siobhán OConnor Rugpjūčio 03, 2022, 12:13:43 pm
     Aštrios šakos braižė veidą, tačiau Kaedė, atkakliai nekreipdama dėmesio į braižomo veido skausmą, toliau dideliu greičiu brovėsi pro miško tankūmynus. Kojų raumenys jau ėmė įsiskaudėti nuo ilgo bėgimo, tačiau Kaedė vis vien bėgo toliau. Trylika kilometrų šeši šimtai aštuoniasdešimt trys metrai. Skaičiavo mintyse trumpaplaukė. Liko kiek mažiau nei kilometras. Giliai kvėpuodama pro burną, O'Connor išbėgo dar pusę kilometro ir pajuto kaip ėmė durti kairį šoną. Susikaupusi mergaitė paspartino bėgimo tempą ir likusią kilometro dalį įveikė kur kas greičiau.
     Keturliolika ir dvi trečiosios! Pasiekusi tikslą, O'Connor ėmė lėtinti tempą, kol galiausiai sustojo kažkokioje ežero pakrantėje. Giliai kvėpuodama žaliaakė apsuko ratą greito ėjimo, o kai pulsas atsistatė, Kaedė priėjo prie ežero. Su visais nusidevėjusiais sportbačiais, kuriuos prieš kokius porą metų pirko mama, įbrido iki kelių ir pasėmusi reškutėmis vėsaus ežero vandens ėmė piltis jį ant veido, taip atsivėsindama ir nusiplaudama prakaitą nuo veido. Atsipraususi ir atsivėdinusi klastuolė išlipo į ežero krantą varvančiais savo varganais ir sudraskytais sportiniais drabužiais bei vandens pilnais batais. Nusimovusi savo marškinėlius, kurie buvo subraižyti visko, ko tik įmanoma ir nuplėšti pačios Kaedės, kuomet neturėjo su kuo tvarstyti kraujuojančios žaizdos, kurios, beje, dabar jau nebeliko, tik kvailas randas ant blauzdos, O'Connor juos gerai išgręžė ir užsivilko atgal. Nusiavusi batus, iš jų išpylė vandenį ir šlapius juos apsiovė atgal. Šiandienos treniruotė buvo baigta, liko tik parsigauti atgal į pilį ir gerai išsimiegoti prieš rytojaus pamokas. Ši vietovė buvo apaugusi tankiais medžiais, tad Kaedė ketino jais ir parsigauti atgal. Lankstus ir lengvas jos kūnas labai tiko karstytis po medžius ir šokti nuo vieno ant kito, kai šie tankiai suaugę. Žvelgusi dar kartą į ežerą, nušviestą besileidžiančios saulės, jau ketino bėgti prie medžių, tačiau akys aptiko kažkieno figūrą, plūduruojančią šaltame ežero vandeny.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Nelanna Light Kovo 30, 2023, 09:04:01 pm
Garsios magizoologės Medeinos Light dukra niekaip negalėjo patikėti, kad mama sulaužė jų susitarimą. Ištisus penkerius metus prižiūrėjusi jos numylėtąjį drontą, staiga pareiškė, kad keletą savaičių Tikutis turės pagyventi su Nelanna, savo šeimininke. Ir štai jau antra savaitė kaip Tikutis Hogvartse. Varniukė su juo leido kiek įmanoma daugiau laiko - eidavo pasivaikščioti uždraustajame miške ir palei ežero pakrantę. Geriausiai draugei Sakurai pernai pabaigus Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklą, Nelanna neretai jautėsi vieniša. Taip, dar buvo Gruodė ir Vega, bet jos turėjo ir kitų draugų, su kuriais Nelanna glaudesnio ryšio taip ir neužmezgė. Tad atrodė, jog Tikutis pilyje atsirado pačiu laiku ir, bent jau kol kas, labai merginos mokslams netrukdė. O juk būtent tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl drontas buvo likęs gyventi pas mamą Biburyje, o ne vyko jau pirmame kurse į Hogvartsą.
Kaip jau ne pirmą kartą, Nelanna su Tikučiu pasivaikščiodami pasiekė atokų ežero krantą. Diena buvo saulėta, tad mergina pasitiesė ant žemės apsiaustą ir išsitiesė ant jo. Tikutis prigulė šalia ir padėjo galvą šeimininkei ant krūtinės. Gilioje apsiausto kišenėje sujudėjo barzdotoji agama - ši buvo Sakuros dovana praėjusių Kalėdų proga, kai varniukai keitėsi dovanėlėmis. Nors ir nelabai mėgo šio šaltakraujo padaro, visgi jis priminė Sakurą ir, jei nepamiršdavo įsidėti į kišenę, visur jį nešiojosi.
Paskendusi svajonėse mergina staiga už nugaros išgirdo šnaresį. Tikutis taip pat į tai atkreipė dėmesį, nes pakėlė galvą ir pažvelgė garso pusėn.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Violeta Stephenson Kovo 31, 2023, 08:49:42 pm
Buvo dienų kuomet Violeta norėjo pabūti viena su savo mintimis, kaip ir dienų kai norėjo kažką smagesnio nuveikti. Vat Šeila didžiąją savo laiko dalį praleido su savo šeimininke, todėl liūdna nebuvo. Kaip tik šiandieną šermuonėlis buvo itin aktyvus ir norėjo lakstyti. Neilgai truko, kol šviesiaplaukė nusprendė išeiti laukan pasivaikščioti, nueiti prie jų mėgstamos vietos prie ežero.
Koks gražus oras lauke..., nusišypsojo bei kiek paspartino žingsnius, kai akimis sugaudė vietoje nenustygstantį gyvūnėlį. Matyt, nekantravo įšokti į vandens telkinį, nors pati Violeta manė, jog tam kiek per anksti. Nesipriešino augintinio norams kartais. Jei ji buvo laiminga, tai ir šviesių plaukų savininkė laiminga.
Šeila regis buvo lyg kokia bebaimė. Neturėjo ne menkiausios dvejonės, landžiodama po krūmus ir šokinėdama ant įvairių medelių šakas. Stephenson tik stebėjo ją su šypsenėle veide.
Po neilgo laiko, kai jau buvo netoli ežero kranto, šermuonėlis kiek išsigandęs, užšoko ant Violetos peties. Iš smalsumo, išlindo galiausiai iš didelių krūmų netoliese bei nesusilaikiusi mergina susijuokė. Tikrai negalvojo, kad Šeilutė išsigąs mergaitės su savo gyvūnėliu. Paėmusi į rankas, nukėlė ant žemės bei paragino eit toliau lakstyti. Atsitiesusi, pamojavo rankele mergaitei, bet dar taip ir nedrįso prieiti ir bent jau pasisveikinti. Ne visada turėjo kam nors drąsos gi.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Nelanna Light Balandžio 02, 2023, 02:06:54 pm
Nelanna atsisėdo ir taip pat pažvelgė atgal, į tą pusę, kur jau buvo pakreipęs galvą Tikutis. Tolėliau stovėjo panašaus amžiaus mergina ir mojavo jai. Buvo ją mačiusi bendrose su Grifų Gūžta pamokose, bet per visus šešis metus taip ir nesusipažino, niekada neužkalbino ir kartu nedirbo. Neblogas sutapimas, pamanė varniukė supratusi, kad tikriausiai ir šiai merginai patinka leisti laiką nuošalioje pievelėje prie ežero, kur paprastai niekas neužklysta - tiesiog per toli eiti.
- Labas! - pasisveikino Nelanna. - Nesitikėjau čia kažką sutikti. Prisijunk, vietos užteks abiems.
Staiga Tikutis šastelėjo į priekį ir nuskuodė link grifiukės. Nalanna nustebo tokiu jo poelgiu - paprastai jis būna ramus ir prie nepažįstamų žmonių pirmas neina, tik iš tolo stebi aplinką ir laukia, kas bus toliau.
- Ei, sugrįžk! - sušuko augintiniui, bet drontas jos neklausė. Po akimirkos pastebėjusi žolėje lakstantį mažytį padarėlį, Nelanna suprato, kur šuo pakastas. - Elkis atsargiai, Tikuti!
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Violeta Stephenson Balandžio 05, 2023, 06:36:25 pm
Kaip Nelanna, tai taip ir Violeta nemanė, kad kas nors čia bus. Kiek kartų yra buvusi čia, tiek nebuvo sutikusi nė vieno asmens. Tikriausiai dėl to ir buvo toks sutapimas merginų. Stephenson dažniausiai buvo galima sutikti kur nors atokiose vietose, kur daugumai būtų per toli eiti ar paprasčiausiai tingėtų.
- Labas, - Veide nušvito nuoširdi šypsenėlė. - Tikrai? Ar netrukdysiu? - Paėjusi arčiau merginos, atsisėdo šalia, sukryžiuodama kojas.
Kiek krūptelėjo, kai Nelanna sušuko savo augintiniui. Prireikė kelių sekundžių, jog susiprastų dėl ko visa tai. Ak, Šeila..., pamanė apie savo augintinį, kuris nebuvo drąsus padarėlis. Bent jau ne iš karto, prireikdavo šiek tiek laiko, kol priprasdavo prie naujų veidų. Akimis stebėjo Šeilą bei buvo pasirengusi šokti į priekį, jei tik koks pavojus grėstų. Tačiau ši šokinėjo aplinkui nejausdama pavojaus bei matėsi, kad šermuonėlis džiaugėsi kito gyvūnėlio draugija. Nusišypsojusi, pasuko galvą į merginą. - Aš Violeta, - Tarė savo vardą, prisistatydama.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Nelanna Light Balandžio 08, 2023, 01:09:57 pm
Nelanna nusišypsojo, kai grifiukė prie jos priėjo.
- Tikrai netrukdysi, - patikino varniukė. - Ateinu čia ne tam, kad pabūčiau viena. Tiesiog man ši vieta labai patinka, čia taip ramu ir tylu. Ežeras ramina.
Mergina pažvelgė į Tikutį, lakstantį kartu su šermuonėliu.
- Malonu susipažinti, - tarė naujajai pažįstamajai, vėl į ją atsisukusi. - Aš esu Nelanna. Tikiuosi, kad tavo šermuonėlis neišsigando manojo dronto. Jis paprastai gerai sutaria su kitais gyvūnais, visą savo gyvenimą praleidęs tarp kitų gyvūnų išmoko gražiai su jais elgtis. Mano mama magizoologė, su ja Tikutis gyveno iki šiol. Hogvartse įprastai jo nelaikau - negalėčiau skirti jam užtektinai laiko ir tuo pačiu gerai mokytis.
Nors ir stengėsi dabar planuoti laiką taip, kad neatsiliktų pamokose ir leistų Tikučiui išsilakstyti, mergina suprato, jog šiek tiek nukenčia tiek mokslai, tiek dėmesys Tikučiui. Ir nekantravo sulaukti grįžtančios mamos, kad vėl pasiimtų jos augintinį.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Violeta Stephenson Balandžio 12, 2023, 07:50:14 pm
- Pritariu, - Nusišypsojo kiek plačiau. - Aš taip pat dėl to čia ateinu, - Linktelėjusi, tarė. Pirmąjį kartą čia atklydo visai netikėtai. Tą dieną bandė pagauti Šeilą, kad grįžtų atgal, į savo koledžą, bet taip gavosi, jog užtiko šią nuostabią vietą. Nuo tada ir vaikščiojo. Nuostabi vieta kur galėjai pabūti be pašalinių triukšmo.
- Ah, Šeila kartais būna bailiukė, bet gan greitai įsidrąsina, - Tarusi, akimis susirado šermuonėlį dar kartelį.- Jie draugiškai žaidžia, tad nėra dėl ko nerimauti manau, - Linktelėjusi labiau sau, pasisuko atgal į merginą. - Kaip fainai, - Susidomėjo tuo faktu, kad jos mama magizoologė. Mat pati apie savo tėvų profesijas negalo kažko įdomaus pasakyti. - Tai jis su tavimi tik laikinai? - Kiek kilstelėjo antakius. Šeilai naujas draugas matyt bus tik laikinai, o po to vėl ji su Violeta bus tik dviese. Nors Stephenson iš tiesų ne vieną kartą spėjo pagalvoti, jog gal visai norėtų kokio nors naujo augintinio, jog šermuonėliui nebūtų liūdna, kol šviesiaplaukė buvo pamokose.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Nelanna Light Balandžio 25, 2023, 08:08:01 pm
- O, tikrai labai gerai suprantu, ką reiškia turėti nedrąsų gyvūną. Turiu ir aš tokį, - Nelanna įkišo ranką į kišenę, kur tūnojo jos barzdotoji agama. Driežas pakėlė galvytę, bet iškart sulindo giliau į kišenę. - Gavau driežą iš draugės per praėjusias Kalėdas. Bet jis visą laiką prabūna kišenėje, išlenda tik pavalgyti.
Nelanna nužvelgė Tikutį, žaidžiantį su šermuonėliu. Ji suprato, kad drontui draugija buvo labai reikalinga - juk visą gyvenimą augęs tarp kitų gyvūnų, dabar staiga likęs vienas jis tikriausiai liūdi.
- Su mama buvome sutarusios, kad kol mokysiuosi Hogvartse, Tikutis bus su ja namie. Kad galėčiau visą dėmesį skirti mokslams. Bet dabar kažkas nutiko, kad mama turėjo išvykti, ir atgabeno jį man. Nežinau nei priežasties, kodėl mama negalėjo pasiimti jo kartu, nei kiek ilgai jos nebus. Tad galima sakyti, jog jis čia laikinai, bet kiek - tikriausiai niekas nežino.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Athena OConnor Sausio 06, 2024, 12:06:37 am
Klastuolė labai nervinosi. Jos prie ežero rastas kiaušinis buvo vis neramesnis ir kambaryje pradėjo šiek tiek vartytis ir būti nerimastingas. Jis visaip vartaliojosi ir atrodė, kad jau labai greitai išsiperės. O'Connor tikėjosi, kad ten bus kažkoks paukščiukas, tačiau nebuvo tuo užtikrinta, tad bijojo kiaušinį išperėti kambaryje. Dėl šios priežasties Athena išėjo prie ežero ir ten nusinešė kiaušinuką. Dar ji pasikvietė Vanesą, kadangi nenorėjo kiaušinio išsiperėjimo stebėti viena - šiek tiek bijojo to, kas gali išsiperėti iš kiaušinio.
Kadangi dabar buvo pavasaris, Athena buvo apsirengusi pakankamai plonai ir tiesiog užsimetė savo apsiaustą, tiesa, po juo slėpė ir kiaušinį. Ji ėjo labai nedrąsiai, kadangi bijojo, jog koks nors profesorius gali ją pagauti ir pamatyti. Tačiau ji vis tik pasiekė tą atokų ežero krantą ir dėl to buvo labai laiminga.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Vanessa Carlier Sausio 24, 2024, 07:36:53 am
Vanessos mokslo metai ėjosi tikrai neblogai. Susirado kelis draugus, kaip ir tikėjosi todėl džiaugėsi. Dabar iš ties jai patiko čia todėl išvykti nenorėjo nors ir atėjo pavasaris, o tai reiškia, kad liko nebedaug iki keliavimo namo.
Visgi Vanessai pasisekė, nes neteko nuobodžiauti, kadangi šią dieną atėjo praskaidrinti Athena su puikiu pasiūlymu. Ji regis turėjo kažkokį kiaušinį, kurio išsiritimą norėjo sutikti kartu. Tai varniukei šį kart tikrai patiko. Nors ir nebuvo tokia išprotėjusi su gyvūnais kaip pusseserė Sevirina, bet bent dabar tai skambėjo šauniai, o dar ir galės paerzinti giminaitę. Athena nusprendė tai atlikti lauke ir šviesiaplaukė sutiko. Visgi nežinojo kas išsiris todėl rizikuoti nenorėjo.
  - Kaip manai kas išsiris? - priėjusios kažkokią atokią pakrantę Carlier paklausė bendramokslės.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Athena OConnor Vasario 17, 2024, 08:24:36 pm
Kiaušinis kartas nuo karto suspurdėdavo ir pasimuistydavo. Rudaplaukę tai šiek tiek neramino, kadangi ji net neįsivaizdavo, kas iš to kiaušinio išsiperės. Juk O'Connor jį surado visiškai netikėtai ir visiškai netyčia, o tada jai paprasčiausiai buvo gaila palikti kiaušinuką vienišą. Juk jis galėjo sušalti, o jokios mamos prie to kiaušinuko nebuvo.
- Aš galvojau arba kažkoks labai retas paukščiukas, arba okamis, kadngi lūkštas atrodo pilkšvos spalvos. Na, arba sidabrinės. Nežinau. Radau kiaušinuką vieną ir tokioje keistoje vietoje, tiesiog prie ežero. Tad ir atsinešiau jam išsiperėti prie ežero. O kaip tu manai, kas čia galėtų būti? - pasidomėjo Athena žvelgdama į Vanessą tikėdamasi, kad varniukė turės kokių nors idėjų, kas čia galėtų būti.Kiaušinukas ir vėl sujudėjo, tad klastuolė jį dar labiau susuko į pleduką.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Vanessa Carlier Vasario 29, 2024, 09:18:55 pm
Visgi Vanessa nebuvo ta gyvūnų maniakė kaip jos pusseserė Sevirina. Netgi galėdavo pasitaikyti, kad nepasirūpins kokiu augintiniu ir bus problemų. Dėl to varniukė ir neturėjo jokių augintinių apart, kai per šeštąjį gimtadienį gavo žiurkėną ir po kelių mėnesių nugaišo iš troškulio. Tai vėlgi buvo Vanessos kaltė todėl sau prisiekė daugiau neauginti gyvūnų. Bet per Kalėdas gavo pelėdą ko žinoma nesitikėjo ir negalėjo atsisakyti todėl rūpintis teko. Nebuvo labai sunku todėl nusprendė pasilikti šį augintinį, kuris ir laiškus gali skraidinti.
Na, bet kiaušinio prižiūrėjimas skambėjo labai sudėtingai todėl nors to nesakė, bet pati tikrai nesiryžtų taip pasiimti kiaušinio kažkokio. Ne dėl to, kad nerūpi, bet nenorėjo, kad tas padarėlis viduje kankintųsi per Vanessos nemokėjimą rūpintis juo.
  - Aš irgi neįsivaizduoju, bet galbūt gal koks roplys gali dar būti? - išklausiusi Athenos klausiamai tarė. Visgi pirmakursė buvo gan smalsi ir susidomėjo tuo kiaušiniu, kuris vėl sujudėjo, o Carlier dar įdėmiau pradėjo į jį žiūrėti.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Athena OConnor Kovo 03, 2024, 10:12:16 pm
Atheną tas kiaušinis vis tik neramino. Galbūt ji padarė klaidą tiesiog pasiimdama tą kiaušinį? Galbūt reikėjo jį palikti? Bet tada juk gyvūnėlis būtų sušalęs ir numiręs, o rudaplaukė tikrai jaustųsi labai kalta dėl to. Jai nepatiko jaustis kaltai, tad galiausiai nusprendė, jog vis tik protingai pasielgė pasiimdama tą kiaušinį sau.
- Galėtų būti ir koks nors roplys. Pažiūrėk, jis juda, - pasakė smaragdinių akių savininkė kiek nustebusi, kadangi kiaušinio veiksmai suintensyvėjo. Jai buvo kiek nedrąsu, kadangi ji nežinojo ar neišsiperės iš to kiaušinio kažkokia pabaisa.
- Jeigu ten bus koks labai baisus gyvūnas, mums greičiausiai teks palikti jį čia arba keliauti iki magiškų gyvūnų priežiūros profesorės, - ištarė klastuolė smalsiai žvelgdama į kiaušinį.
Antraštė: Ats: Atokus ežero krantas
Parašė: Vanessa Carlier Kovo 20, 2024, 04:15:59 pm
Vanessą domino, kai kiaušinis judėjo. Vieną tai jau tikrai suprato, kad netrukus, bet kuria sekundę gali kažkas išsiristi. Niekada to nesitikėjo, bet dabar džiaugėsi laukdama šios akimirkos.
  - Aha, - atsakė Athenai stebėdama judantį kiaušinį. Viduje dar ir pasimeldė, kad nebūtų kokia baisi būtybė čia, kuri galėtų net nužudyti. Tada jau geriau būtų mirti pačioms negu nusipelnyti tokią gėdą, kai padaras patektų į hogvartsą ir galbūt dar ką nors užpultų.
  - Manau būtų geriau pranešti magiškų gyvūnų priežiūros profesorei. Ji žinotų ką su juo daryti, o palikusios čia tą būtybę ji galėtų pridirbti dar daugiau nemalonumų, - čiauškėjo varniukė, - bet tikėkimės taip nebus, - žvilgtelėjo į Athena, kuri taip pat įdėmiai žiūrėjo į kiaušinį. Tą patį ir Vanessa toliau padarė tik dar patogiau įsitaisė ant žolės.