Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Koridoriai => Temą pradėjo: Airina Sebastiana Sauders Rugsėjo 15, 2018, 07:56:59 pm
-
Įžengus į antro aukšto vakarinį koridorių ir nuėjus į pačią gilumą galima išvysti pilkas marmurines duris akmeninėje sienoje. Stumtelėjus delno dydžio akmenį ant grindinio, atsiranda bronzinis, mažytis raktelis puikiai atitinkantis spyną. Už durų slepiasi marmurinis kambarys, taip pavadintas, ko gero, todėl, jog grindys, lubos ir sienos – marmurinės. Baltos. Pilkos. Rausvos. Galima rasti dar kokią įmaišytą spalvą tarp kitų. Yra ir baldų: stalas su šachmatų lenta, trys kėdės, lentynos su knygomis, žaidimais, vienas, siauras langas, lova (minkštais patalais) – taip pat iš marmuro. Didelis, baltas, pūkuotas kilimas saugojo nuo parkritimo. Visas kambarys kuriame galima gyventi.
Airina išlindo iš varno nago kambario taip pat greitai kaip ir persikraustė iš Prancūzijos į Airiją. Per sekundę. Buvo tik prieš vakarienę, kurios mergaitė nelabai troško, tad pradėjo bastytis po pilį. Aišku, kaip visada, niūniavo kalėdinę dainelę – niekam nėra paslaptis, jog Sebastianai patinka ši šventė ir viskas, kas su ja susiję. Įžengė į kažkokį koridorių – apsižvalgė – čia dar nėra buvusi. Jai patiko nauji dalykai, kadangi buvo smalsi ir visada išsižiodavo iš nuostabos, pamačius kažką gražaus ar šiaip dominančio. Taip buvo ir šįkart. Airina Sebastiana nužvelgė plačias marmuro duris. Šios turėjo spyną, tačiau ši buvo užrakinta. Mergiotė atsiduso, tačiau nepasidavė. Per šitiek metų beveik išmoko optimizmo, o būdama varnanagė, pasikliovė savo mintimis, jog raktas tikrai turėtų būti netoliese. Tąkart dar nežinojo burtažodžio arba tiesog jo neatsiminė. Ir čia nebuvo jokio "oho, kas čia per ne vietoj paliktas akmenėlis" ar panašiai, kadangi brozninis liejinys pirmakursės rankose atsidūrė visiškai atsitiktinai. Lakuotų, juodų batelių kraštu užkliuvo už akmens – štai čia buvo tikra istorija. Nors ir nenukrito, Airina piktai žvilgtelėjo į nusidėjėlį, o tada tyliai atrakino duris ir šypsena apdalijo vidų. Akyse atsispindėjo marmuras.
– Čia tai bent keista vieta! – šūktelėjo, sušvilpė pustuščio kambario aidas.
Vienuolikmetė atsisėdo viduryje ir stebėjo baltai pilkas lubas. Neįsivaizdavo, ką galėjo čia nuveikti viena, bet ir išeiti noras netraukė. Ar bent ne taip stipriai.
-
Valgyti Elkė mėgo, dar ir kaip, tačiau jei buvo koks dalykas, kuris pirmakursę domino labiau nei maistas, tai nuotykiai. Žinoma, pastarųjų magija prisipildžiusioje, tačiau vis tik šaltoje bei nuobodžioje pilyje niekas ant lėkštutės nepatiekė, trukdė vaikų saugumo užtikrinimas ir kitoks šlamštas, kurį išsigalvojo ištižėliai suaugėliai, tačiau labai norint smagių akimirkų susikūrimu galėjai pasirūpinti pats. Būtent šios užduoties vedama, rudaakė nusprendė iškęsti vieną pavakarę be nuostabių Hogvartso skanėstų, o klaidžiojant koridoriais, ieškant ko nors įdomesnio už bukas bendraklasių veido išraiškas.
Deja, nuo jų pabėgti nepavyko. Na, bent jau ne visai. Laisvu žingsniu vinguriuodama tarp pastato sienų, Arletė galvojo esanti vienut vienutėlė, tad niūniavo sau panosėje, neimdama į galvą, kad gali pasirodyti kaip neįtikėtina keistuolė; tik štai išsyk grįžo į realybę, kai pastebėjo panašaus amžiaus mergaitę, besistengiančią atverti įmantriai atrodančias marmurines duris. Valdoma instinktų, pirmakursė išsyk pasislėpė už kampo, nenorėdama būti pastebėta, nors šito saugotis turbūt buvo kvaila, turint omenyje, jog ir nepažįstamoji tą akimirką privalėjo sėdėti savo koledžo draugų (ar priešų) apsuptyje.
Varno Nago uniforma pasidabinusi moksleivė prie spynos krapštėsi ilgai, olandei net pabodo stebėti, jau norėjo klysti kur nors kitur, kai burtininkei pagaliau pavyko įveikti užraktą, ir durys atsivėrė. Magė įėjo vidun, o trumpaūgė bandė pasistiebti ant pirštų galų, kad išvystų, kas slypėjo patalpos viduje, tačiau to padaryti, dideliam jos nusivylimui, nepavyko.
- Wat dan ook, - galiausiai sušnibždėjo kitatautė, nusprendusi eilinį kartą pasiduoti smalsumui bei patraukusi menės link.
Sustojusi tarpduryje, Elkė apžvelgė kone tuščią, spalvingumu nepasižymintį, tačiau vis tiek savotišką žavesį turintį kambarį, kurio viduryje sėdėjo prieš tai matyta bendraamžė.
- Šaltoka, ne? - vietoj pasisveikinimo sučiulbėjo garbanė.
-
Paskutinės melodijos natos nubyrėjo po kūną ir mergaitė apkabino kelius, sėdėdama ant minkšto kilimo. Mintyse pakibo prisiminimai, tačiau rausvas lūpas puošusi šypsena niekur nedingo. Vos Airinos ausis pasiekęs balsas nutilo, pirmakursė sugalvojo atsisukti į atėjūnę. Atsistojo, paistaisydama pastelinį sijoną ir pernelyg daug nedrąsiai žvilgtelėdama tai į varnanagę, tai į savo juodus lakuotus batelius.
– Taip, šiek tiek. Vėjuota šiandien. Jaučiu. Atleisk, esu kiek per kukli ir keista draugystėms, bet kuo tu vardu? Aš Airina Sebastiana, – šyptelėjo, – užeik, jei nori. Pilies šurmulys man ne prie širdies, tai būtų gerai uždaryti duris. Nieko prieš?
Sauders akys peržvelgė kambarį, ieškodama ką dar galėtų pasakyti ar net jau nuveikti.
-
Patogiai susirangiusi ant savo minkštos lovos juodaplaukė žvilgsniu slydo per raidėmis išmargintus knygų puslapius. Deja, ryškiai mėlynos akys tik tuščiai žvelgė į raides. Įkyrėję namų darbai visiškai netraukė merginos dėmesio. Regis, net spoksojimas į sieną būtų buvęs įdomesnis. Giliai įkvėpusi Luna užvertė rankose laikomą knygą ir nebeketindama daugiau laiko prastumti ruošdama namų darbus stryktelėjo nuo lovos. Pastebėjęs šeimininkės veiksmus margakailis katinas kilstelėjo galvą. Šyptelėjusi šešiolikmetė perbraukė ranka per minkštą katino kailį. Šis tyliai sumurkęs ėmė ražytis stebėdamas priešais stovinčią merginą. Nenuleisdama savo lūpų kampučių Luna ištraukė iš spintos baltai mėlyną dovanų krepšelį ir kelias akimirkas dvejojusi pačiupo ant kėdės pakabintus džinsinius marškinius. Užsimetusi šiuos ant baltos palaidinės mėlynakė pasuko prie išėjimo, tačiau šiai nepsėjus nė palikti kambario, nuo lovos stryktelėjo ir King'as.
-Keliausi su manimi?-šyptelėjo ir išleidusi kartu augintinį ėmė žingsniuoti koridoriumi. Priešingai, nei įprastai smalsus katinas dabar ramiai žingsniavo šalia šeimininkės. Regis, šįkart girdimi garsai ir užuodžiami kvapai visiškai netraukė margakailio. Žvilgtelėjusi į šalia liuoksintį katiną Luna tyliai nusijuokė ir galiausiai priėjusi pilkas marmurines duris atrakino šias bronziniu rakteliu. Taip, šis kambarys puikiai atitiko savo pavadinimą. Viskas, kas buvo jame, puikavosi marmuru. Kelias akimirkas padvejojusi mergina lėtai užvėrė duris ir perbėgo žvilgsniu per kambarį. Nors šis ir nebuvo pats jaukiausias, tačiau buvo vienas gražiausių. Apžiūrėjęs visą kambarį ir įvertinęs šį margakailis stryktelėjo ant minkštais patalais nuklotos lovos ir susirangė ant pagalvių. Šyptelėjusi juodaplaukė padėjo maišelį su dovanomis ant netoliese stovėjusios kėdės ir žengė prie lango. Ryškiai mėlynos akys įsmigo į vaizdą už lango. Nors siauras langas ir neleido puikiai matyti viso vaizdo, tačiau šis vis tiek kaustė šešiolikmetės žvilgsnį.
-
Elijah žinojo, kad susitarė su Luna susitikti, tačiau trumpam tai pamiršo ir prigulė, turbūt vis dėl to stresas, tačiau šis nenorėjo veluoti, bet nė nepajautė, kaip akys sulipo ir jo kūnas, geram pusvalandžiui, tiesiog, atsijungė.
Šiam pabudus rodos jau buvo ir sutarta valanda, tačiau šis nei apsirengęs, nei susitvarkęs savo "brangios" šukuosenos.
- Ech, - dustelėjo Dawson' as ir patraukė link vonios kambario, kur susitvarkė ir pagaliau buvo panašus į save, nes prieš tai buvo tikras zombis, nors ne paslaptis - toks buvo.
Vos tik šis apsirėdė savo švariais ir kvapniais drabužiais, įsimetė į kišenę dovaną, nusuko link marmurinio kambario, kur buvo planuota susitikti su vilkiūkšte. Be to deja, kad ir kaip gaila, jaunasis vampyras vėlavo, o tai reiškia, kad pasiėlgė tikrai nedžentelmeniškai, tačiau ką jau padarysi, juk jis netikėjo, jog gali užsnusti..
Greit atskubėjęs pravėrė duris ir įžengė į kambarį, kuriame viskas buvo iš marmuro, o išvydęs Luna greit prisitatė prie jos.
- Atsiprašau, sveika, kad veluoju, truputį pramiegojau, - nežymiai šyptelėjo Dawson' as ir pakštelėjo merginai į skruostus. - Na šįkart, tikiuosi nesusipyksim, - kilstelėjo lupų kampučius ir mirktelėjo.
-
Baltu sniegu apsigobusi gamta snūduriavo panirusi į žiemos miegą. Net gi Uždraustasis miškas nebeatrodė toks pavojingas, o galbūt tai tebuvo apgaulė. Ryškiai mėlynoms akims slystant baltaskare žiema pasidabinusiais medžiais merginos dėmesį patraukė atidaromų durų garsas. Kryptelėjusi galvą Luna išvydo, kaip į marmuru besipuikuojantį kambarį įžengia jaunasis vampyras. Šis, kaip visuomet, buvo tvarkingai susitvarkęs savo rudus plaukus, kūną dengė kasdieniai patogūs drabužiai, o veide žaidė linksma šypsena. Pajutusi vaikino prisilietimą juodaplaukė kilstelėjo lūpų kampučius.
-Labas, viskas gerai,-šyptelėjo nusprendusi kandumą pasilikti sau. Buvo pasiryžusi šįkart dieną praleisti kitaip, nei ligoninėje. To karto pakankamai užteko mėlynakei.
-Pasistengsiu, jog taip nenutiktų,-atsakydama į Elijah'aus šypseną juodaplaukė ir pati kilstelėjo lūpų kampučius. Džiaugėsi, jog tas barnis įvykęs palatoje taip ir liko joje.
-
Elijah buvo nelabai malonu prisiminti, tą dieną, kai Luna gulėjo ligoninėje, o be to ir tie pykčiai, labai smagu buvo tai, kad jie ir liko ten, kur viskas prasidėjo ir užsibaigė. Kiekvieną kartą, kai šiam kažkas pameluoja jis jaučiasi apgautas, o ir praeities nuoskaudos ima spausti širdį.
- Nea, ne viskas gerai, vaikinas juk negali vėluoti, - šyptelėjo Chris' as ir savo ranka narstė po kišenes, ieškodamas dovanos, ją užčiuopęs dustelėjo, buvo išsigandęs, kad galbūt ją paliko kambaryje ar kituose drabužiuose, tačiau jam sekasi.
- Tiesa sakant, turiu tau dovaną, juk žinai buvo šventės per jas turėjome daug darbo, nesusitikome, tačiau dabar norėčiau tau įteikti dovaną, iškart pasakysiu, tėvas padėjo suveikti, - šyptelėjo Chris' as, - taip jis žino ir kaip keista neprieštarauja, - išsitraukęs iš kišenės pailgą raudoną dėžutę su mažu kaspinėliu pažvelgė į merginą.
- Aš stangiausi, patikėk manim, iš visos širdies, bet nežinau ar tau patiks, - mirktelėjo ir ištiesė ranką su dovana, teikdamas ją merginai, tos dėžutės viduje buvo bilietas į Ispaniją vasarai, sidabrinė grandinėlė su vilko pakabuku ir nedidelis sidabrinis žiedas su truputėliu deimanto. - Tikiuosi nenusivylei.. - perbraukęs ranką per drėgnus plaukus ir žvilgtelėjęs į vilkiūkštės akis išlemeno jaunais vampyras.
-
-Tuomet kitą kartą galėsiu ateiti keliomis valandomis vėliau, jog jei kartais pramiegosi, vis tiek nevėluotum,-tyliai nusijuokė. Tiesa, išėjusi iš kambario juodaplaukė nė nežvilgtelėjo į laikrodį. Neketino sukti sau galvos dėl laiko. Slampinėti po pilį ar leisti laiką marmuru besipuikuojančiame kambaryje buvo kur kas įdomiau, nei ruošti namų darbus, tad į tai, jog priešais stovintis vaikinas vėlavo vos kelias minutes, mergina nekreipė dėmesio. Atsirėmusi į marmurinę palangę mėlynakė stebėjo, kaip grifas ima raustis po kišenes. Išgirdusi žodžius apie dovaną Luna žvilgtelėjo į ant kėdės padėtą baltai mėlyną maišelį, tačiau netrukus ryškiai mėlynos akys ir vėl žvelgė į vaikiną, laikantį rankose raudoną dėžutę su kaspinu ant viršaus. Klausiamai kilstelėjusi antakį juodaplaukė kelias akimirkas dvejojo. Galiausiai šyptelėjusi šešiolikmetė ištiesė ranką ir paėmė dėžutę.
-Žinoma, kad patiks,-trumpam žvilgtelėjusi į Elijah'ų mergina nukreipė safyrines akis į dėžutę ir daugiau nelaukdama nė sekundės atidarė šią. Išvydus dėžutės turinį rausvos juodaplaukės lūpos prasivėrė iš nuostabos. Ryškiai mėlynų akių žvilgsnis pirmiausia užkliuvo už visą dėžutę užimančio bilieto. Bilieto į Ispaniją. Vėliau nuklydo prie grandinėlės su vilku. Šis privertė kilstelėti lūpų kampučius. O šalia besipuikuojantis žiedas sukėlė tylų juoką. Nors žinojo, kad vaikinas nepagailės pinigų dovanai, tačiau tikrai nesitikėjo gauti tokią brangią dovaną. Kilstelėjusi galvą Luna žvilgtelėjo į žaliai melsvas grifo akis.
-Elijah'au...Dovana nuostabi, bet ji perbran...-nusprendusi, jog sekantys žodžiai gali įžeisti jaunąjį vampyrą, Luna tik prisikando lūpą,-dėkui,-žaviai šyptelėjo ir pakštelėjo grifui į skruostą. Išėmusi sidabrinę grandinėlę iš dėžutės mergina ištiesė šią vaikinui.
-Užsegsi?-šyptelėjo uždarydama raudonsienę nusprendusi bilietą su žiedu palikti joje.
-
- Ech, - dustelėjo vaikinukas, - daugiau taip nenutiks, aš būsiu laiku, o miego man nereikia, juk žinai, tačiau šįkart nusprendžiau prigulti dešimčiai minučių, tačiau gavosi visas pusvalandis, juk po tokių įvykių nekeista, kad gyvūnėlių krauju besimaitinantis vampyras bus stiprus, - nusijuokė Elijah, nors tai nebuvo pirmas kartas, kai šis, savimyla ir pasipūtėlis Grifiukas kažkur vėluoja.
Elijah laikė tą savo "kuklią" dovanėlę rankoje ir šiek tiek jaudinosi, aišku, kilo jo galvoje daugybė klausimų: ar ji sutiks? ar jei patiks? O gal ji atstums Dawson' o dovanėles.
- Aš tikiuosi, - mirktelėjo Chris' as ir savo melsvai - žalsvomis akimis nužvelgė merginą buvo gera matyti, kad ši tikrai nustebo, o labiausiai turbūt dėl pakabuko, jog tokio norėtu tikrai ne bele kas, be to jis buvo išskirtinis tuo, kad ant vilko parašyta Lunos vardas ir jos gimimo diena, tik kaži ar ji spėjo pažiūrėti.
Vaikinukas džiaugėsi, o Vilkiūkštei pravėrus burną šis pridėjo ranką prie jos, kad ši dabar nepasakytu to nelemto žodžio.
- Nedrįsk, - šyptelėjo ir patraukė savo delną nuo jos rausvų lupų ir išgirdęs žodį - dėkui, jis tik linktelėjo ir pakštelėjo šiai į kaktą.
- Žinoma, - su džiaugsmu veide nusišypsojo Dawson' as ir paėmęs grandinėlę iš merginos rankų, atsistojo priešais jos nugarą, o suėmęs plaukus į savo delnus švelniai mestelėjo juos į vieną pusę, o tada užsegė sidabrinę grandinėlę. - Prašom, - ir toliau žaisdamas su šypsena veide apjuosė merginą rankomis ir pakštelėjo į kaklą, ten, kur nuo dabar kabojo pakabutis su vilku. - Atrodai nuostabiai.
-
Sulaukusi vaikino sutikimo, kurį palydėjo šypsena, Luna žengė kelis žingsnius toliau nuo palangės leisdama grifui atsistoti už jos. Netrukus pajutusi, kaip juodi, ilgi plaukai nugula ant šono, šešiolikmetė perbraukė ranka per šiuos. Pajutusi, kaip prie odos prisiliečia šaltas metalas, mergina šyptelėjo. Buvo tikra, kad ir už nugaros stovinčio jaunojo vampyro veide puikuojasi šypsena. Kilstelėjusi ranką juodaplaukė perbraukė pirštais per grandinėlę ir sustojo ties vilko pakabuku. Pajutusi ant šio išraižytą užrašą mėlynakė žvilgtelėjo į naująjį kaklo papuošalą. Ant sidabrinio vilko puikavosi žaviosios anglės vardas ir gimimo diena. Kryptelėjusi galvą Luna žvilgtelėjo į vaikiną, kurio rankos netrukus apsivijo jos liemenį, o lūpos pakštelėjo į kaklą. Šyptelėjusi Luna tyliai nusijuokė.
-Dabar tavo eilė gauti dovaną,-plačiai nusišypsojo ir ištrūkusi iš grifo glėbio priėjo prie netoliese stovinčios kėdės. Kelias akimirkas dvejojusi Luna kilstelėjo mėlynai baltą maišelį ir ištiesė šį jaunajam vampyrui.
-Ji nėra tokia prabangi, kaip tavo, tačiau tikiu, kad privers nusišypsoti,-žaviai šyptelėjo stebėdama, kaip Elijah'us paima maišelį. Šiame slėpėsi žiobarų taip pamėgti džemperiai su užrašu "Queen" ir "King", ir juoda dėžutė su sidabrine vyriška apyranke.
-Priekaištus dėl dovanos reišk Džesikai, čia ji padėjo išrinkti,-nusijuokė žvelgdama į priešais stovintį vaikiną.
-
- O aš dar gausiu dovaną? - Šyptelėjo Dawson' as ir pajuto, kaip mergjna pasprunka iš šio glėbio, šis dar spėjo ją sugauti, bet greit paleido, kad ši galėtu įteikti jam kažką, kas buvo tame mėlyname maišelyje.
- Ne prabangume esmė, - mirktelėjo jaunasis vampyras ir iš merginos rankų paėmė dovaną, jį pradaręs išėmė vieną megztinį, paskui sekantį "Queen" ir "King".
- Na, manau, kad šis priklauso tau, - tiesdamas ranką įteikė merginai džemperį su užrašu "Queen", o sau pasiliko su užrašu "King".
Tada dar žvilgtelėjo į maišelį kur gulėjo juoda dėžutę, ją ištraukęs ir atidaręs išvydo sidabrinę apyrankę, kuri vaikiną privertė dar labiau nusišypsoti.
- Manau, mane pažįsti kuo puikiausiai, džemperis mano stiliaus, apyrankė taip pat, aš žiauriai laimingas! - Nusišypsojo Dawson' as ir paėmęs apyrankę, ją užsisegė ant rankos.
- Na atrodo, tiesiog, puikiai! - Kilstelėjo lupų kampučius ir priėjęs arčiau merginos truktelėjo ją už liemenio ir aistringai pabučiavo.
-
Stovėdama kiek toliau nuo vaikino juodaplaukė stebėjo, kaip šis ima traukti dovanas iš maišelio. Pastebėjusi, kaip grifas ištiesia džemperį su užrašu "Queen", Luna šyptelėjo.
-Esi tikras, kad būtent šis užrašas priklauso man?-nusijuokė ir paėmė ištiestą drabužį. Šio miela medžiaga švelniai brūkštelėjo per merginos delną. Kelias akimirkas padvejojusi mėlynakė nusirengė džinsinius marškinius ir apsivilko juodą džemperį. Dabar ši stovėjo lyg būtų pasiruošusi laidotuvėms. Juodos odinės kelnės, juodas džemperis ir juodi plaukai puikiai derėjo tarpusavyje. Šyptelėjusi Luna apsivijo džinsinių marškinių rankovėmis liemenį ir surišo šias priekyje.
-Juk pažįstu tave nuo pat to laiko, kai atvykai į Hogvartsą,-plačiai kilstelėjo lūpų kampučius ir netrukus pajuto, kaip grifas trūkteli ją prie savęs ir palenkęs galvą apdovanoja aistringu bučiniu. Vis dar besišypsodama mergina atsakė į bučinį. Regis, dovana vaikinui iš ties patiko.
-Nuo šiol turėsiu du King'us,-linksmai nusijuokė ir kryptelėjusi galvą žvilgtelėjo į ant lovos gulintį katiną. Šis nė nekreipdamas dėmesio į kambaryje esančius jaunuolius ramiai snūduriavo susirangęs tarp pagalvių.
-
- O kam daugiau? - Šyptelėjo Chris' as. Šiai ėmus persirenginėt, vaikinas padarė tą patį, apsirengus naująjį džemperį iš po jo kišojo jo balta maikutė, tačiau atrodė tikrai neblogai, neatrodė lyg ką palaidojas būtų. Nors beveik.
Lunai ėmus persirenginėti, Elijah te ganė akis į ją.
- Na sakyčiau, turi neblogą stilių, kuris man beproto patinka, manau, panašėji į mane. - Nusijuokė Dawson' as ir pažvelgė į mergina.
- Na tiesa sakant, aš tave taip pat, tačiau dabar truputį kitaip viskas, ar ne? - Kilstelėjo antakius Grifas ir saldžiai pabučiavo mažąją vilkiūkštę. O šiai atsitraukus jis truputį nuo jos atsitokėjo ir nusliukino link katuko, kurio nė nebuvo pastebėjęs.
- Sveikas King' ai, - išlemeno vampyras ir paėmęs katiną nusuko link Lunos. - Taip, turėsi du King' us, tačiau reiks labai atidžiai paskirstyt dėmesį ir man skirti jo daugiau, - kandžiai burbtelėjo Elijah ir pakštelėjo šiai į kaktą.
Katinui rodos visai patiko vaikinuko glėbyje, tačiau Grifas jo nekankino ir paguldė ten iš kur paėmė.
- Na gražuole, ką mes veiksim? - Klaustelėjo Dawson' as, - gal nori ką nors pažaisti?
-
Persibraukusi ranka per ilgus, juodus plaukus mergina žvilgtelėjo į priešais stovintį vaikiną. Dabar šio kūną puošė juodas džemperis su užrašu "King". Šyptelėjusi juodaplaukė kilstelėjo galvą žvilgsnį įsmeigdama į žaliai melsvas Elijah'aus akis.
-Panašėju į tave? Man, regis, atvirkščiai,-nusijuokė susikišdama rankas į užpakalines kelnių kišenes,-Taip, dabar viskas kitaip,-linktelėjo stebėdama, kaip jaunasis vampyras ima sliūkinti prie snūduriuojančio katino ir paėmęs margakailį sugrįžta prie jos. Šis, regis, nė kiek nesupykęs dėl sutrukdyto poilsio patogiai įsitaisė ant grifo rankų. Kilstelėjusi lūpų kampučius mėlynakė perbraukė ranka per švelnų katino kailį. Šis tyliai sumurkęs žvilgtelėjo į šeimininkę.
-O jei netyčia sumaišysiu jus?-linksmai nusijuokė įsitaisydama ant lovos. Nors visas kambarys buvo iš marmuro, tačiau lova buvo ypatingai minkšta. Tai štai, kodėl tu čia susirangei. Trumpam žvilgtelėjusi į netoliese gulintį margakailį Luna ir vėl nusuko ryškiai mėlynas akis į vaikiną.
-Tiesa ir drąsa?-kilstelėjo antakius atsiremdama į lovos kojūgalį.
-
- Taip, panašėji į mane, - šyptelėjo Grifas, o išgirdęs sekančius žodžius, tik nusijuokė, - nemanau, kad atvirkščiai, - kilstelėjo lupų kampučius ir švelniai brukštelėjo merginai per skruostą.
- Sumaišysi mus? Man tavo juokai, kuo toliau tuo labiau patinka, kaip ir tu, - prikandęs lupą artėjo arčiau merginos, kuri ne per seniausiai susirangė ant lovos. Šis prisliukinęs įsipatogino šalia ir brauktelėjo keletą kartų per skruostą nutęsdamas iki pat kaklo ir ten keletą kartų saldžiai pakštelėjo.
- Tiesa ar drąsa? Rimt? Aš tai nieko prieš ir visai norėčiau... tik vilkiūkšte, manau, kad merginoms pirmenybė, tad prašau.. - Švelniu ir gana romantišku balso tonu išlemeno Chris' as įnerdamas vieną ranką į merginos plaukus. - Manau tu manęs klausi, tad renkuosi drąsa, reikia pradėti žaisti, su tiesom dar spėsime. - Kandžiai atkirto Chris' as ir laukė savo užduoties.
-
Pajutusi Elijah'aus prisilietimą mėlynakė kilstelėjo lūpų kampučius.
-Dar pažiūrėsim,-žaismingai šyptelėjo. Įsitaisiusi lovos kojūgalyje Luna stebėjo, kaip grifas ima lėtai sėlinti prie mėlynakės. Nusijuokusi šešiolikmetė perbraukė ranka per plaukus ir sulenkė vieną koją patogiau įsitaisydama ant lovos. Netrukus šalia susirangė ir jaunasis vampyras.
-Aš nejuokavau,-nusijuokė žvilgtelėdama į vaikiną. Šiam ėmus švelniai braukti per šešiolikmetės odą, juodaplaukės safyrinės, it brangakmeniai, akys užsimerkė, tačiau vos kelioms akimirkoms. Tik, regis, to užteko, kad juodaplaukė praklausytų pirmuosius Elijah'aus žodžius. Mėgaudamasi grifo prisilietimais mergina nė negirdėjo, ką šis sakė. Laimei, netrukus kambaryje ir vėl nuskambėjo jaunojo vampyro balsas. Kryptelėjusi galvą Luna žvilgtelėjo į žaliai melsvas akis.
-Apibūdink save vienu sakiniu,-šyptelėjo ryškiai mėlynoms akims stebint vaikiną.-Beje, renkuosi drąsą.
-
Elijah stebėjo, kaip mergina mėgaujasi, kiekvienu jo prisilietimu.
- Matau tau labai patinka, kai liečiu tavo odą, - kilstelėjo lupų kampučius. - Taip, dar pažiūrėsim, bet vistiek aš teisus, - burbtelėjo Chris' as ir viena ranka perėjo per savo plaukus.
- Tu juokavai? - Kilstelėjo antakius ir "pyktai" nužvelgė merginą. - Taigi aš tau panašus į katiną? - Šyptelėjo Chris' as, aišku, jis žinojo teisingą atsakymą, tačiau leido sau pažaisti.
Jaunajam vaikinui bebraukiant per merginos skruostą, kaklą, ši rodos per daug įsijautė, kad netgi užsimerkė, tad šis tuo momentu brukštelėjo švelniai per lupas ir į jas pakštelėjo, atsitraukęs išgirdo savo drąsą.
- Aš esu savanaudis, savimyla vaikinukas, kuris pametęs galvą dėl vienos panelės, - šyptelėjo šis ir išgirdęs, kad šioji renkasi drąsą susimąstė.
- Padaryk kažką, kas mane labai nustebintu, - šyptelėjo Chris' as ir pažvelgė į merginą.
-
Elijah'aus balsui nuskambėjus kambaryje mėlynakė žaismingai kilstelėjo lūpų kampučius.
-Jei dar nors kartą pasakysi, kad esi teisus, rimtai trenksiu,-juokdamasi atsakė šešiolikmetė. Nors Luna ir nenorėjo, vis dėl to teko pripažinti, kad jaunasis vampyras teisus. Nuo to karto, kai jie pirmą kartą susitiko, viskas pasikeitė. Draugiški jausmai peraugo į kur kas daugiau ir stipresnius.
-Žinoma, kad panašus,-nusijuokė žvilgtelėdama į šalia sėdintį vaikiną,-tetrūksta mielų ūsų ir žavių letenėlių,-erzindama Elijah'ų mergina ore nupiešė raitytus ūsus ir šyptelėjo. Nors King'ui ūsai puikiai tiko, vargu ar šie taip pat puikiai būtų tikę ir grifui.
-Dėl savanaudiškumo galėčiau ginčytis,-mirktelėjo šalia sėdinčiam vaikinui ir išgirdusi sekančius žodžius apsidairė. Ryškiai mėlynos akys nuslydo marmurinėmis kambario sienomis sustodamos ties siauru langu.
-Ar šuolis pro langą pakankamai stebinantis veiksmas?-šyptelėjo žvilgsnį nukreipdama į jaunąjį vampyrą. Nė neįsivaizavo, ką turėtų padaryti, kad šis nustebtų.
-Neturiu idėjų, kaip tave nustebinti,-gūžtelėjo pečiais kilstelėdama lūpų kampučius.
-
- Jei dar kada pasakysiu, aš teisus, tu man trenksi? - Šyptelėjo Elijah ir dustelėjo, - na, sakyčiau labai patrauklu, - numykė jaunasis vampyras ir pažvelgė į merginą.
- Pala, tau jau laikas atsiimti žodžius, aš panašus į katiną? - Susiraukė vampyras, - sakai trūksta letenėlių ir ūsiukų, žinai, ką pamiršai? Pamiršai, kad aš be kailis žvėris, nors pala, jei jau aš panašus į King' są, tada, na pala prie šito vėliau prieisim, - galvodamas tikrai apie baisų dalyką nusijuokė Dawson' as..
- Dėl savanaudiškumo? Taip, su tavim toks nesu, ir pats nežinau kodėl, tačiau su kitais, nors gal jau ir nebe, privertei susimastyti, - mirktelėjo Elijah.
- Šuolis pro langą tikrai ne, tačiau aš esu tikras originalumo įsikūnijimas, ankščiau minėjau, kad kai ką sugalvojau tai va, drąsą tau sumasčiau. - Kandžiai pažvelgė į Luną, - jei jau mus su katuku sunku atskirti, tai pabučiuok ji taip, kaip bučiuoji mane.. - Sukryžiavo rankas ir su šypsena veide žvelgė į panelę.
-
-Taip,-linktelėjo žaisdama su šypsena. Regis, mintis apie smūgį vaikinui iš ties patiko.-Patrauklu? Abejoju, jog taip sakysi, kai įvykdysiu savo grasinimą,-nusijuokė juodaplaukė. Vis dėl to savo ištartų žodžių neketino paversti veiksmais. Patogiau susirangiusi šalia jaunojo vampyro Luna klausėsi šio balso ryškiai mėlynas akis įsmeigusi į ant pagalvių gulintį margakailį.
-Tu ir be kailiuko labai mielas katinas,-nesuvaldžiusi juoko mėlynakė tyliai nusijuokė. Tikėjosi, jog ištarti žodžiai nesupykdys grifo. Išgirdusi Elijah'aus žodžius apie pasikeitusį jo elgesį mergina atsakydama plačiai kilstelėjo lūpų kampučius. Džiaugėsi, jog vaikinas, kaip ir pati šešiolikmetė, pasikeitė dėl savo jausmų vienas kitam. Netrukus pokalbiui pasisukus apie užduotį ir kambaryje nuskambėjus grifo balsui Luna ėmė juoktis. Nesitikėjo, jog jaunasis vampyras sugalvos tokią užduotį.
-Mielai,-šyptelėjo ir pakilusi iš savo vietos apžergė vaikino kelius,-tačiau aš renkuosi savąjį King'ą,-žaviai šyptelėjo ir trumpam žvilgtelėjusi į žaliai melsvas Elijah'aus akis kryptelėjo galvą pabučiuodama vaikiną. Neketindama nutraukti bučinio mergina kelias minutes šį užtęsė, kai galiausiai lėtai atitraukusi lūpas kilstelėjo lūpų kampučius.
-Regis, drąsą jau įvykdžiau,-dar kartą šyptelėjo susirangydama į savo vietą.
-
- Tai jai jau man trenksi, tai tada AŠ TEISUS, AŠ TEISUS.. - Šyptelėjo Chris' as erzindamas merginą ir laukdamas to saldaus smūgio, jis žinojo, ką padarys, jei ši sumąstys trenkti. - Taip patrauklu, o ką ne? - Numykė Dawson' as netyčia krimstelėjęs sau į lupą nuo per daug "keistų" savo minčių.
- Aš ir be kailiuko labai mielas? - Kiek "suirzęs" išlemeno Elijah, - ar tu nenori persigalvoti? - Rimtai pažiūrėjo į vilkiūkštę, tačiau tas rimtas žvilgsnis veide ilgai nepasiliko, jį greit pakeitė plati šypsena, kuri tiesiog neapleido berniūkščio.
Elijah stebėjosi, kodėl panelytė juokiasi, juk užduotį gavo tikrai ne paprastą, kaži kas išdrįstu pabučiuoti savo katiną, aišku, ne paprastu pakštelėjimu.
- Mielai? - Dar spėjo paklausti vaikinukas, kai pajautė, kad ši ant jo užsiropštė, aišku, ar buvo toks atvejis, kai šiam tas nepatiko? Turbūt, kad ne, tad šis apglėbė Luną ir nieko nelaukęs atsakė į netikėtą bučinį, kurio aišku tikrai nesitikėjo, o dar gana ilgo ir tikrai kupino aistros.
- Aš be žado, tik rodos, sumaišei savo King' us, - kilstelėjo lupų kampučius ir pagriebė merginos ranką, - o aš gal nenorėjau, kad atsitrauktum.. - Klausiamai pažvelgė ir prisiminęs, kad jie dar žaidžia, ištarė savo pasirinkimą.
- Tebūnie tiesa.
-
Kambaryje nuskambėjus Elijah'aus balsui mergina nusijuokė. Jaunasis vampyras, regis, iš ties norėjo, kad juodaplaukė įvykdytų savo grasinimą.
-Visiškai ne,-papurtė galvą ir šyptelėjusi žvilgtelėjo į grifą. Šio melsvai žaliose akyse šokčiojo žaisminga kibirkštėlė. Nusprendusi išbandyti savo sėkmę šešiolikmetė švelniai kumštelėjo vaikinui į šoną.
-Taip.-Linktelėjo ir prisikando lūpą. Nors apie kailiuką mergina ir juokavo, tačiau dėl mielumo ši neklydo. Būdamas su juodaplauke vaikinas elgdavosi itin meiliai.-Hmmm...Manau, ne,-nusijuokė nužvelgdama šalia sėdintį grifą, kurio veide netrukus rimtą žvilgsnį pakeitė plati šypsena. Apdovanojusi vaikiną bučiniu ir susirangiusi į savo vietą jaunoji anglė persibraukė ranka per ilgus, juodus plaukus.
-Ne, nesumaišiau,-papurtė galvą ir įsmeigė ryškiai mėlynas akis į jaunąjį vampyrą.-Per vėlu, aš jau atsitraukiau,-žaismingai šyptelėjo ir kilstelėjusi galvą nužvelgė marmurines lubas. Netrukus kambaryje nuskambėjus vaikino žodžiams Luna susimąstė.
-Koks tavo didžiausias troškimas?-atitraukusi žvilgsnį nuo marmuru besipuikuojančių lubų šešiolikmetė nukreipė safyrines akis į vaikiną.
-
- O aš prieštarauju, man tai atrodo labai patrauklu, - šyptelėjo Chris' as ir pajautė švelnų kumštelėjimą į šoną. - Matai tu kaip, - sugriebęs jos ranką išlemeno Dawson' as, - o už kiekvieną kumštelėjimą ar trenkimą man turėsi pabučiuot mane, - kilstelėjo lupų kampučius Elijah, - nors ne juokauju, - nutęsė šis.
- Tai visgi nesiruoši keisti savo nuomonės dėl mano to "kailiuko", - kilstelėjęs pirštus į orą išbraižė kabutes ir tęsė jaunasis vampyras. - Labai blogai, - burbtelėjo šis ir plačiai nusišypsojo, žinojo, kad neima tokių dalykų į galvą, tačiau neįsivaizdavo savęs su kailiu.
- Žinai, o aš gi einu prie tos išvados, kad sumaišei, aš Elijah ne King' as, na čia ant džemperio parašyta, bet mano Tikro - pabrėžė vaikinukas, - vardo nepamiršk. - Užbaigė ir akimis nužvelgė kambarį, kurį rodos jis buvo ir pamiršęs.
- Per vėlu, manau, niekada nebūna per vėlu, bet gerai, sakykim.. - išspaudė grifas, o išgirdęs tą klausimą jis tik apsimetė bemąstąs.
- Didžiausias troškimas? - Krimstelėjo Dawson' as sau į lupą, - nežinau, gal su tavimi... ne ne, juokauju, šiaip turbūt, kad galutinai baigtųsi vampyrų ir vilkolakių karas, aišku, tas būtų nesvarbu, jei nedraugautume, na supranti, - mirktelėjo šis.. - Na, o ką renkasi vilkiūkštė? Tiesą ar drąsą?
-
-Laikaisi to posakio, jog jei muša, vadinasi, myli?-ėmė juoktis juodaplaukė. Šį posakį dažnai girdėdavo žiobarų pasaulyje, tačiau čia, magiškame, regis, pirmą kartą ir jį ištarė ne kas kitas, kaip pati varnė. Pajutusi vaikino ranką ant savosios Luna kilstelėjo lūpų kampučius.
-O aš jau ketinau atsilyginti už savo veiksmus, na, bet jei juokavai, tebūnie,-gūžtelėjo pečiais ir žaismingai šyptelėjo. Regis, šalia sėdintis vaikinas taip pat buvo pasinėręs į erzinimus.
-Ne, nekeisiu,-papurtė galvą tyliai nusijuokusi. Vaizduotėje pabandė sukurti vaizdą, kaip jaunasis vampyras atrodytų apsigobęs kailiu. Deja, prieš akis iškilo tik vilko atvaizdas.
-Vargu ar galėčiau pamiršti tokio savimylos vardą,-šyptelėjo mėlynakė žvilgtelėdama į šalia sėdintį grifą. Šio žvilgsnis klaidžiojo marmurinėmis kambario sienomis. Nusukusi žvilgsnį nuo Elijah'aus Luna įsmeigė safyrines akis į priešais gulintį katiną. Šis nors ir snaudė, vis dėl to, regis, klausėsi jaunuolių pokalbio. Netrukus kambaryje nuskambėjus vaikino balsui juodaplaukė susimąstė. Praleidusi pirmuosius žodžius negirdomis mergina ėmė galvoti apie nuo seniausių laikų vykstantį antgamtinių rūšių karą. Išaušus naujai dienai viltis, kad jis liausis, vis blėsdavo. Nustūmusi niūrias mintis į šalį varnė sugrįžo prie grifo klausimo.
-Tiesą,-kilstelėjo lūpų kampučius.
-
- Tą posakį aš ką tik išgirdau pirmą sykį, tad jau dabar galiu teikti, kad taip nuo šios akimirkos jo laikausi, - nežymiai šyptelėjo Elijah ir įsmeigė savo nekaltą žvilgsnį į Luną.
- Pala, pala gražuole, jai jau ketinai, tai būčiau dėkingas, kad ir pabaigtum, nors, kol lauksiu dar pasensiu, tad pats tą padarysiu, - kažką ten suburbėjo Grifas ir perbraukė nykščiu per merginos rausvas lupas, dar truputį ją paerzindamas, juk jam tas labiausiai patiko. Jis taip žaidė su ja, kol pagaliau jo lupos beveik susilietė su merginos, tačiau jis atsitraukė.
- Nea, jei juokavau tai juokavau, - išlemeno Dawson' as, jis norėjo jai įsisiurbti į lupas ir aistringai jas pabučiuoti, tačiau jei ji to nedarė, tai ir jis nedarys. Aišku, jis nepyko, tačiau juokauti reikia mokėti.
- Žinai, o aš abejoju ir neabejoju, kad galėtum susirasti vilkolakį ir kol būsiu pas tėvą, ropšiesi tam ant kelių, kaip ir ant manęs, - šmėstelėjo nevykusį juokelį, tačiau kas ten žino, toks tas gyvenimas.
- Tiesa? Tu nori tiesos? Ne gerai, aš pasistengiu, gerai apgalvoti.. - Susimąstė vaikinukas, net nenumanė, ko norėtu jos paklausti, nes dauguma dalykų, kurie dabar buvo jo galvoje, buvo keistoki.. - Na gerai.. Koks tavo didžiausias noras, troškimas susijęs su manimi? - Kryptelėjo savo galvą Elijah ir nežinia, ką jis tuo momentu galvojo, kai uždavė klausimą, tačiau tikrai nieko gero.
-
Išgirdusi Elijah'aus atsakymą į savo užduotą klausimą mėlynakė klausiamai kilstelėjo vieną antakį. Tikėjosi, jog vaikinas bus girdėjęs šį posakį iš anksčiau, tik regis, klydo.
-Ar man jau dabar tave užmušti?-ėmė juoktis šešiolikmetė. Nors šis posakis iš ties puikiai skambėjo, vis dėl to mergina buvo linkusi savo jausmus išreikšti kiek švelnesniu būdu.
-Nesu tokia lėta, kad per amžinybę nesugebėčiau tavęs pabučiuoti,-nusijuokė juodaplaukė ir pajutusi vaikino prisilietimą pravėrė rausvas lūpas. Puikiai suprato, kad jaunasis vampyras ją tik erzina, tad tik žaismingai kilstelėjo lūpų kampučius. Po kelių akimirkų grifo lūpoms priartėjus prie juodaplaukės ši žvilgtelėjo į žaliai melsvas Elijah'aus akis. Kaip ir tikėjosi jaunasis vampyras nė nepakštelėjęs į lūpas atitraukė. Nusijuokusi mergina tik papurtė galvą, tačiau tyliai skambantis juokas netrukus nutilo kambaryje nuaidėjus vaikino žodžiams. Grifo žodžiai, lyg įkaitintas durklas įsmigo į mėlynakės širdį. Luna jautėsi taip, tarsi ką tik būtų mačiusi, kaip žaibas trenkia tiesiai iš giedro dangaus. Sukandusi dantis juodaplaukė žvilgtelėjo į šalia sėdintį Elijah'ų. Švelnumas ir meilė iš ryškiai mėlynų akių buvo dingę, šios į grifą žvelgė pervertos neapykantos. Stryktelėjusi nuo lovos Luna perbraukė ranka per ilgus, juodus plaukus.
-Vadinasi, taip manimi pasitiki? Ką gi, dėkui už pasitikėjimą,-spjaute išspjovusi žodžius juodaplaukė žengė prie lango ryškiai mėlynas akis nukreipdama į vaizdą už permatomo stiklo. Dabar už viską labiau troško išvysti pilnatį ir pavirtusi žvėrimi pasileisti miško takais. Verčiau nebūčiau kėlusi kojos iš Varno Nago kambario...
-
- Jei taip reiški savo jausmus prašom užmušk, aš vistiek prisikelsiu, - šyptelėjo Chris' as, tačiau nelabai norėjo būti užmuštas, nebent už tai, kad tikrai smarkiai prisidirbo..
- Nesi tokia lėta, o aš esu,- išlemeno Dawson' as ir atsitraukęs įsmeigė savo žalsvai - melsvas akis į Luną.
Taip, Elijah dabar prisidirbo, matėsi kaip mergina pyksta, nors ne, nepyksta, o nekenčia, tačiau dabar kažką padaryti irgi buvo neįmanoma, jis ir pats nežinojo kas ji temptelėjo už liežuvio, na taip jis buvo kvailys, tačiau, kad toks kvailys.. Baisu.
- Am.. - Kažką ten numykė Dawson' as, tačiau dabar kažką pasakyti buvo nelengva. - Aš atsiprašau, tikrai nenorėjau to pasakyti, - veptelėjo vampyras pakilęs nuo sofos, nors ir norėjo dabar nueiti iki merginos, tačiau nedrįso, žinojo, kad nuskris į kitą pusę kambario.
- Mes galim dabar ramiai pasikalbėti? - Artindamasis prie merginos švelniu balso tonu išlemeno Elijah, - nežinau kas mane temptelėjo už liežuvio, aš tavim pasitikiu ir tave myliu, tiesiog, mano pokštai - mediniai, juos sunku suprasti.. - Vos girdimai išlemeno grifas, tačiau žinojo, kad vilkiūkštė tai girdės, ir atsistojo už Lunos.
- Manau, dabar man geriau yra išeiti..
-
-Ne, nenorėčiau tavęs užmušti,-papurtė galvą juodaplaukė,-net jei po to prisikeltum,-šyptelėjo žvilgsnį nukreipdama į priešais esančią sieną. Marmuru besipuikuojantis kambarys iš ties atrodė, lyg tikri apartamentai prabangiame viešbutyje. Tačiau netrukus čia tvyrojęs linksmumas ir keistas jaukumas išnyko užleisdams vietą neapykantai. Bandydama suvaldyti kylantį įniršį mergina uždėjo rankas ant vėsios palangės leisdama maloniai vėsiai skverbtis į kūną. Deja, ši visiškai nepadėjo nurimti. Po kelių akimirkų kambaryje nuskambėjęs Elijah'aus balsas tik privertė juodaplaukę dar stipriau sukąsti dantis. Stengdamasi grifo žodžius praleisti negirdomis šešiolikmetė nuleido galvą ryškiai mėlynas akis įsmeigdama į marmurinę palangę. Juodi plaukai puikiai paslėpė varnės veidą.
-Man, regis, pakankamai prisikalbėjai,-nė neatsisukdama į jaunąjį vampyrą atkirto mėlynakė. Jautri vilkolakės klausa pagavo batų keliamą garsą bylojantį apie grifo sėlinimą artyn. Vos kryptelėjusi galvą Luna nukreipė žvilgsnį į grindis. Vos juntamas grifo kvėpavimas aiškiai rodė, jog šis sustojo už juodaplaukės nugaros.
-Gali likti, išeisiu aš,-atsisukusi šešiolikmetė nė nežvilgtelėjo į jaunąjį vampyrą ir išsinėrusi iš juodo džemperio numetė šį ant lovos. Vos akimirkai safyrines akis nukreipusi į margakailį juodaplaukė pasuko link durų. Nieko nelaukdamas katinas liuoktelėjo nuo lovos ir nusekė paskui šeimininkę. Netrukus abu dingo už durų.
-
- Tai gerai, - tyliai sumurmėjo Chris' as. - Jei norėsi persigalvot, tai medinį pagalį į širdį susmeik, - šyptelėjo vaikinukas ir tada įsivyravo tyla.
Nieks neprieštaraus jis pats kaltas, kas prašė prasižioti ir dar visišką nesąmonę pasakyti, nors tiesa sakant, jis kaži ar prieštarautu jei ši būtų jam "neištikima", tačiau saiką turėti reikia, o be to jis Luna pasitikėjo, bet kartais jam išsprūsdavo tokie dalykai, kad baisu klausyti.
- Aš irgi manau, kad prisikalbėjau, bet.. - nutęsė jaunasis vampyras, tačiau ką pasakyti irgi nelabai turėjo. Prisivirė košės, kurią turi srėbt, tačiau, kad ji rodos nelabai išsisrėbs, teks viską užbaigti skyrybomis, jei ši jam dabar jau neatleis.
- Palauk Luna, nereikia tau eiti, išeisiu aš, - liūdnu balso tonu sumurmėjo Chris' as, tačiau nelaikė merginos, ši patraukė link durų, megztinį numetusi ant lovos, tačiau vaikinas jo palikti ten neketino, tad pasiėmė su savimi, merginą jis mylėjo, o megztinį tikėjosi vis dėl to, kažkada grąžinti, juk ji atsileis kada nors, o jei ne padovanos kam nors kitam.
Pasiėmęs merginos džemperį patraukė link durų ir jas užtrenkė.
-
Pagaliau pasibaigė sumautos Kalėdų atostogos! Dori nieko labiau netroško nei grįžti namo, o jos namai buvo Hogvartsas. Antrakursė kartu su Levanda ėjo antro aukšto koridoriais. Merginoms reikėjo vietos, kur būtų tuščia. Kuo mažiau akių, o geriausia - nulis jų.
- Einam čia, - pasiūlė Mendel ketvirtakursei ir pravėrė marmurinio kambario duris.
Marmuriniame kambaryje Dori jau teko lankytis. Tai mergaitei pasirodė labai keista vieta. Jeigu tave užknistų bendrakoledžiai, galėtum imti ir ateiti išsimiegoti čia vienas, nes kambaryje yra lova.
- Keistas kambarys, - pasakė Dori Levandai. - Niekaip nesuprantu, kokiu tikslu jis buvo sukurtas. Gal kokiems Hogvartso svečiams?
Trumpaplaukė atsisėdo ant vienos iš trijų kėdžių.
- Pagaliau pasibaigė tos suknistos atostogos, - ėmė skųstis antrakursė. - Aš pamelavau mamai, kad bendrauju su žiobarais vaikais, o iš tikrųjų visą tą laiką šlaisčiausi Skersiniame skersgatvyje ir panašiai, - pasakojo. - Kol galiausiai ji sužinojo, kad melavau, ir trenkė man delnu per veidą, įsivaizduoji?! - Mendel pasitrynė skruostą tartum jis ką tik būtų buvęs užgautas. - Nekenčiu tų idiotų. Man atrodo, per vasaros atostogas gyvensiu parke ant suoliuko, - sužaibavo akimis į tolį. - Ee... kaip tas maišelis? - tartum tik dabar prisiminusi, ko merginos čia atėjo, paklausė tamsiaplaukė.
-
Vos pasibaigus žiemos atostogoms, Mendel ją susirado ir jau tempėsi į kažkokį paslaptingą kambarį. Nors mergina ir buvo pažadėjusi antrakursei, jog nežiūrės, kas glūdi paslaptingame aksominiame maišelyje, tačiau tiesą pasakius, vos tik Levanda grįžo namo, iš karto kyštelėjo nosį į maišelį, tačiau, kaip ir tikėjosi, nieko ypatingo jame nerado. Ten glūdėjo paprastas stiklinis, kokio centimetro su puse skersmens, rutuliukas. Ketvirtakursės kukliomis žiniomis, tokius žiobarai laiko namuose it dekoracijas, o vaikai su jais žaidžia. Tiesa, šis turėjo įdomią žalią liniją per vidurį. Akivaizdu, Dori teks nusivilti... Net jei ir norės pasilikti šitą niekalą, aš tikrai dėl to nesipriešinsiu.
Klastuolėms atsidūrus marmuriniame kambaryje, raudonplaukė dar kelias minutes negalėjo nuleisti akių nuo marmurinio šachamatų staliuko, kuris atrodė itin meistriškai pagamintas. Kambarys atsidavė prabanga. Jame atsidūrusi mergina tarsi kvėpavo šalčiu ir didybe. Nors kambarys jai kėlė kažkokį baugumą ir pagarbą, ji mintyse įsivaizdavo save, čia gyvenančią, žaidžiančią šachmatais, apsivilkusia pilkais kailiniais, ir prabangiai geriančią vyną.
Išgirdusi kompanionės spėliones, apie tai, kam šis kambarys skirtas, keturiolikmetė taip pat nusprendė paspėlioti:
- O gal čia gyveno koks profesorius, kuris buvo apsikarstęs turtais nuo galvos iki kojų ir mėgo prabangą.
Nors mergina stengėsi kalbėti kuo atsainiau, ji vis tiek jautėsi įsitempusi, mat žinojo, kad šitie visi pliurpalai bet kuriuo metu nutrūks, antrakursei paklausus apie maišelį. Klastuolė vylėsi, jog, atėjus lemtingam momentui, ji sugebės nutaisyti nustebusią veido išraišką, kad Mendel nesuprastų, jog ši jau seniai žino, kas tame maišelyje.
Žinoma, vos tik antrakursė papasakojo apie savo nenusisekusias atostogas, ji staigiai nukirto jų tolimesnį pašnekesį, savo smalsių akių žvilgsniu ir, lyg niekur nieko, užduotu klausimu.
- Na, maišelis vis dar guli mano apsiausto kišenėje, tiesa, buvau visai apie jį pamiršusi, bet gerai, kad priminei.
Raudonplaukė klestelėjo ant minkšto kilimo ir išsitraukė maišiuką. Visa ši procesija, atrodė, trunka amžinybę ir yra tarsi kokių religinių apeigų dalis. Patraukus šniūrelius ir pravėrusi maišelį, mergina pati ištraukė stiklo karoliuką ir pakėlė jį savo akių aukštyje taip, kad jos pašnekovė matytų "paslaptingąjį" daiktą. Levanda nutaisė smalsią miną ir vylėsi, jog Dori patikės ja.
- Ach, taip tikėjausi kažko vertingesnio. Jaučiu koks burtininkas nupirko rutuliuką kaip Kalėdinę dovaną. Tiesą pasakius, nelabai tikusi dovana. Nors aš ne ką nusimanau apie žiobarus, bet šis daiktas panašus į paprastą jų namų dekoraciją. Galiu lažintis, jog šis bus pirktas vienoj iš tų parduotuvių Skersiniame skersgatvyje, kurios pardavinėja žiobariškus daiktus it šie būtų koks stebuklas ar didžiausia retenybė...
Klastuolė jau norėjo tęsti savo, Mendel įtikinti skirtą, monologą, kol, gerai įsižiūrėjusi, suvokė, jog rutuliuke esantis atspindys, visai neatitinka marmurinio kambario atspindžio. Rutuliuke, už žalsvos linijos, lyg ir matėsi rudos spalvos šešėlis. O juk kambarys, kuriame jos "slėpėsi" nuo smalsių akių, buvo pilkšvai rusvas, bet, ir kvailam aišku, jokios rudos spalvos čia ir su žiburiu nerasi. Levanda, jau ruošėsi tai išrėžti kompanionei, bet staiga pamanė, jog visa tai gali būti miražas. Sklindanti šviesa keistai lūžta pro tą neaiškų daiktą. O gal, jos regėjimas taip suprastėjo, kad dabar net ir spalvų dorai neskyrė.
Ketvirtakursė priėjo prie pat lango ir pakėlė stiklo gabaliuką prieš šviesą, taip, kad saulės spindulys kristų tiesiai į rutuliuko vidurį. Jei dabar vis dar tas rudas šešėlis matysis, vadinasi, tai tikrai ne mano regėjimo problema. Gal visgi, tai koks užburtas niekutis. Raudonplaukė instinktyviai pakreipė galvą ir primerkė vieną akį (tą, kuria mato prasčiau), vildamasi, jog jos matomas atspindys pasikeis. Tačiau, net ir tada rudas šešėlis neišnyko.
Levanda nusuko žvilgsnį ir kelis kart sumirksėjo. Mergina vis dar nebuvo tikra, kad visa tai ne koks pokštas ar jos vaizduotės vaisius. O šitaip apsijuokti prieš antrakursę nenorėjo, tačiau, atrodė, jog kitos išeities tiesiog nėra. Žinoma, ji galėjo nutylėti apie tai, ką mato, tačiau, staiga iš kažkur atsiradęs smalsumas, jai neleido taip pasielgti.
- Žinai, keista, bet man atrodo, jog rutuliuke matau lyg kokį rudą šešėlį, kažkokio kito kambario atspindį. Bet gal man tik vaidenasi, - šyptelėjo mergina, mesdama stiklo kamuoliuką pašnekovei.
-
Nors Dori ir pasiskundė dėl savo atostogų, iš Levandos, deja, negavo jokio atsako apie jos atostogas. Mendel nepamiršo merginų pokalbio ledainėje ir karts nuo karto vis pagalvodavo apie ketvirtakursės tėvus. Kažkas ten buvo ne taip, tamsiaplaukė tai jautė. Juk Levanda, būdama kvidičo komandos kapitone, tikrai didžiuotųsi tėvo statusu. Bet dabar ji kažką slėpė. O gal ji išvis neturi tėvų, akimirką pamanė Mendel. Kažkokiu stebuklingu būdu nemaža dalis jos pažįstamų iš Hogvartso buvo našlaičiai.
Levanda, regis, apsidžiaugė, kad gali kalbėti ne apie ką kita, bet apie paslaptingąjį aksominį maišelį. Buvai pamiršusi, kur jau ne, pavartė akis Mendel, bet nieko neatsakė. Ji netikėjo, jog raudonplaukė nebuvo žvilgtelėjusi, kas ten.
Kai Levanda išėmė iš aksominio maišelio stiklo rutuliuką ir pradėjo šnekėti apie žiobariškus daiktus, Dori stipriai susiraukė. Dėl Merlino barzdos, ar visas atostogas laukiau, kol pamatysiu suknistą žiobarišką daiktą? Dvylikmetė dar ir taip nebuvo atsigavusi po tų siaubingų atostogų pas tuos suknistus žiobarus ir štai, kad nori, žiobarystė atsekė paskui ją net ir į patį Hogvartsą.
Dori stebėjo rutuliuką iš tolo ir nejučiom prisiminė, kaip su tokiais vaikystėje pati žaisdavo. Tokie prisiminimai labai erzino, mat mergaitė nenorėjo nieko prisiminti iš tų laikų, kai dar nežinojo, jog yra burtininkė. Tačiau kai kas patraukė Mendel akį. Net ir iš toli ji matė, kad stiklo rutuliukas turi žalią liniją. Tų rutuliukų trumpaplaukė buvo mačiusi įvairiausių: bespalvių, spalvotų, margų. Tačiau tokio, kuris turėtų liniją, dar neteko regėti.
Staiga Levanda nustojo kalbėti ir ėmė atidžiai žiūrėti į rutuliuką. Ji net prie lango nuėjo ir atrodė susimąsčiusi. Galiausiai prabilo apie kažkokį rudą šešėlį ir metė rutuliuką klastuolei. Ši to nesitikėjo, todėl rutuliukas vos nenukrito žemyn, tačiau vis tik pavyko sugauti.
- Galėčiau būti gaudytoja, Levanda, ar ne? - mirketelėjo kvidičo komandos kapitonei.
Kai Dori paėmė stiklo rutuliuką į rankas, iškart pajuto kažką keista. Mendel turėjo būrimo dovaną, na, bent jau retsykiais taip atrodydavo. Kartais ji leidžiamus kerus jausdavo taip stipriai, jog tai imdavo varginti. Tad palietusi tą rutuliuką ji pajuto, iškart pajuto, jog tai nėra žiobariškas niekelis. Kad tai nėra kažkas, užburtas pramogai.
- Čia glūdi labai rimta magija, Levanda, - visai ne vaikišku, tvirtu balsu pasakė Dori.
Juodoji magija, mintyse pridūrė, tačiau garsiai to nesakė. Nenorėjo išgąsdinti Levandos, o gal prajuokinti, jei ši pagalvos, kad antrakursė nusišneka.
Dori jautė, kad rutuliukas gali būti, o gal yra, pavojingas, tačiau tuo pačiu mergaitė iškart pajautė jam ir artumą. Jis buvo kitoks nei žiobariški stiklo rutuliukai. Kažkoks lengvesnis, lyg pūkas, ir daug labiau tviskėjo.
Prikišusi nosį prie rutuliuko Dori ėmė stebėti atspindį jame.
- Taip, - atsakė Dori. - Aš matau. Ten kita aplinka... Kažkas juda... Aai!
Dori netyčia numetė rutuliuką ant žemės. Gerai, kad šis nesudužo. Greitai jį pakėlusi nuo marmuro grindų ir vėl įsispoksojo, tačiau to, nuo ko krūptelėjo, nebesimatė.
- E... Levanda? Po velnių, akimirką aš ten mačiau veidą. Tikrai.
-
Levanda kiek nustebo, jog antrakursė taip lengvai pagavo tokį mažą kamuoliuką. Kažkur giliai pasąmonėje ji nejučia vylėsi, jog šis nukris ant žemės ir suduš. Tuomet visas ją apėmęs keistas ir kiek baugus jausmas išsisklaidys, klastuolės galės paplepėti apie ketvirtakursės netaiklumą, atsiprašyti viena kitos ir pasukti savais keliais. Deja.
Mendel prasitarus, jog ši galėtų būti gaudytoja, Levanda tik šyptelėjo. Na, gal bent jau tada nesitrankytum į mane ir nedaužytum per galvą muštuku...
Ketvirtakursę dar labiau apėmė nerimas, kai Dori patvirtino, jog tas keistas vaizdas matomas pro stiklo rutuliuką, nėra sukeltas prasto merginos regėjimo ar keistai lūžtančios šviesos. Ji norėjo sviesti rutuliuką pro langą ir kuo greičiau sprukti iš marmurinio kambario. Nors iki šiol šis Levandai itin patiko, dabar atrodė svetimas ir nejaukus. Viskas, ko raudonplaukė dabar norėjo, buvo kakava, knyga, minkšti patalai, ir jos pitonas, maloniai prisiglaudęs ir šildantis jai kaklą. Levanda jau žiojosi siūlyti kompanionei dingti iš čia, mat visa ši istorija, susijusi su rutuliuku, darėsi vis nemalonesnė, tačiau, žinodama kokia smalsi yra antrakursė, mergina buvo įsitikinusi, jog ši visko taip lengvai nepaleis. Negana to, klastuolė nenorėjo atrodyti it kokia bailė. Ji bijojo, jog jei šį objektą jos parodys kokiam profesoriui, klastuolės susilauks nereikalingų malonumų. neliko nieko kito, kaip tik bandyti visa tai racionaliai ir saugiai išsiaiškinti, o vėliau pamiršti.
Dori pasakius, jog rutuliuke ji mato ne tik kitos vietos atspindį, bet dar ir kažkieno veidą, raudonplaukės kūną nupurtė drebulys. To jau per daug... Levanda vylėsi, jog numalšinusi, tamsiaplaukės smalsumą, o, svarbiausia, parodžiusi, jog visa tai, ne vaikų žaidimai, Mendel atsisakys sumanymo toliau "tyrinėti" jų radinį. Mergina prisiminė, jog naktinio staliuko stalčiuje turi padidinamąjį stiklą. Ji vylėsi, jog juo galės atidžiau patyrinėti paslaptingą šešėlį stiklo rutuliuke.
- Accio padidinamasis stiklas, - jos delne atsirado kažkada per Kalėdas gautas dailus padidinimo stiklas su tamsaus medžio rankena ir auksinės spalvos briauna.
Ji paėmė rutuliuką iš kompanionės delno ir pridėjo padidinamąjį stiklą. Dabar buvo galima įžiūrėti netgi kambaryje esančius baldus. Rudo medžio grindys ir beveik tokios pat spalvos sienos darė kambarį tokį tamsų, jog negalėjai gerai suprasti, ar už rutuliuko stiklo diena ar naktis. Prisimerkusi ir prikišusi padidinamąjį stiklą taip arti, kad nosies galiukas lietė rankenėlę, Levanda įžiūrėjo lyg ir kelias knygų lentynas bei viduryje stovinčią samanų žalumo odinę sofą.
Kamuoliukas, gulėjęs ant merginos delno, jai krustelėjus, pajudėjo. Vėl pažvelgusi pro padidinamąjį stiklą ji jau išvydo ne knygų lentynas ir žalią sofą, bet medinį apvalų stalą su keliomis šviesia medžiaga apmuštomis kėdėmis. Klastuolei staiga šovė mintis, jog šis stiklo gabaliukas it kokia akis, pro kurią gali pažvelgti į kažkieno kambarį. Dabar ji jau nešė rutuliuką tai į vieną pusę, tai į kitą pusę, taip apžiūrėdama kitoje stiklo pusėje esančią, turbūt, svetainę.
Taip bevaikščiodama iš vieno kampo į kitą, mergina jau buvo išnaršiusi visą kambarį. Pasirodo, prie kėdžių su stalu buvo mūrinis židinys, kiek per didelis tokiam mažam kambariui. Kitoj kambario pusėj, už žalios sofos stovėjo nedidelė komoda su keliomis gelių puokštėmis. Raudonplaukė kiek nustebo, mat kambarys atrodė perdėtai tvarkingas. Jame nesimėtė jokių ne vietoj padėtų knygų, popierių ar tuščių kavos puodelių. Ant komodos nestovėjo jokie rėmeliai su fotografijomis, kaip buvo įprasta, o sienų nepuošė portretai, ar gamtos vaizdai.
Tik dabar atsikvošėjusi Levanda ištiesė delną ir įteikė padidinamąjį stiklą kompanionei.
- Keista, bet šis stiklo rutuliukas it kokia slapta kamera. Jei jį pasukinėsi galėsi matyti visą kambarį. Deja, jokio žmogaus veido nepastebėjau... O ir kito kambario ar kažko panašaus nesimato. Žinai, manau, kažkas jį užkerėjo norėdamas papokštauti, - raudonplaukė vis dar bandė ignoruoti vis didėjančią baimę ir kažkaip užglaistyti nejaukią atmosferą, kurią dabar net užuosti galėjai.
-
Levanda prisišaukė dailų padidinamąjį stiklą. Dori pagalvojo, kad ir jai toks praverstų. Per nuodų ir vaistų pamokas, mat kai reikia ką nors daryti su itin smulkiomis sudedamosiomis eliksyro dalimis, pavyzdžiui, džiovintomis tarakonų kojelėmis, Mendel nuolat susimauna, nes nemato, paruošta teisingai ar ne.
Mergaitė žiūrėjo pro ketvirtakursės petį. Spėjo pamatyti tamsias grindis ir sienas, žalsvą sofą. Tačiau netrukus Levanda ėmė rutuliuką sukioti ir padidinamąjį stiklą prisitraukė labai arti. Regis, raudonplaukė buvo stipriai susikaupusi, todėl Dori jai netrukdė. Laukė.
Kai Levanda baigė žiūrinėti, rutuliuką ir padidinamąjį stiklą įdavė dvylikmetei. Devyndarbė ėmė kažką mykti, kad tai veikiausiai bus pokštas, na, visas šitas reikalas su rutuliuku. Ne, pasakė mintyse tamsiaplaukė. Tai tikrai ne pokštas. Tai kažkas... kažkas negero. Bet įdomaus.
Dori žinojo, kad ji gali viso to nebetęsti. Paimti ir išmesti tą rutuliuką per langą. Pamiršti jį. Įsivaizduoti, kad ničnieko nebuvo. Bet negalėjo. Tai buvo taip įdomu ir kažkas ją traukte traukė prie to rutuliuko. Jai tiesiog reikėjo kažką su juo padaryti.
Žiūrėdama pro padidinamąjį stiklą į rutuliuką ir jį sukiodama Dori matė kambarį iš visų pusių. Po akimirkos kažkur sušmėžavo šešėlis ir Mendel vėl išvydo vyro veidą.
- Aš tau sakiau! Žiūrėk! - atkišo rutuliuką su padidinamuoju stiklu Levandai.
Vyras žiūrėjo į mergaites ir šypsojosi. Neatrodė pavojingas. Gal trisdešimties. Plikas. Kuklių veido bruožų. Nedidelių akių, siaurų lūpų. Jis mokinėms nusišypsojo, o tada Mendel pajuto, kad ją į tą rutuliuką kažkas traukia.
Viena kita sekundė ir Dori jau stovėjo kambaryje. Jis nedidelis, bet jaukus. Tačiau čia nesimatė durų.
- Taip ir žinojau, kad sulauksiu svečių, - mandagiu balsu tarė vyras.
Jis nuėjo prie apvaliojo stalo ir atstūmė dvi kėdes.
- Prašom prisėsti.
-
Vos tik Levanda perleido stiklo kamuoliuką su padidinamuoju stiklu kompanionei, ši išvydo vėl tą patį veidą. Klastuolei, priėjus prie Dori, širdis į kulnus nusirito. Tikrai, į jas, lyg pro durų akutę, spoksojo akis išsprogdinęs ir keistai besišypsantis vyras. Merginą persmelkė šaltis. Nors ji norėjo tikėti, jog tik judvi gali matyti, kas vyksta paslaptingajame kambaryje, tačiau, atrodė, jog plikis tikrai jas stebi.
Nejučia mergina pradėjo galvoje ieškoti visų serijinių žudikų, grobikų, plėšikų portretų iš laikraščių. Nors vyras ir neatrodė it koks psichopatas, bet visa ši situacija su rutuliuku tikrai keista. Tamsus, perdėtai tvarkingas kambarys, kažkoks keistas apskritų, nedidelių akių burtininkas, kuris, atrodė, tik ir laukia progos, panaudoti kokią juodąją magiją. Ši situacija buvo per daug baugi.
Raudonplaukė net nepajautė, kaip tvirtai suspaudė antrakursės petį, šiai vis dar neatitraukiant akių nuo stiklinio rutuliuko:
- Žinai, man atrodo, mums reikėtų šį daiktą parodyti kokiam profesoriui... - žodžiai užstrigo gerklėje, mat, nespėjus susivokti, kas vyksta, jos jau stovėjo kambaryje su žalia sofa ir knygų lentynomis, o priešais jas, vis dar šypsodamasis stovėjo tas pats plikis.
Staiga, raudonoje merginos makaulėje šmėstelėjo mintis, jog visa tai labai primena žiobarų pasaką apie Jonuką ir Grytutę, kurią kažkada buvo girdėjusi per Žiobarotyrą. Paslaptinga, iš pažiūros maloni močiutė, įvilioja brolį ir sesę į savo namus ir paskui juos kankina. Nors jokios senės čia nebuvo (bent jau kol kas) tačiau burtininkas, stovintis priešais jas, ir teigiantis, kad laukė merginų, tikrai panašėjo į tą senę iš knygos.
Jam pasiūlius prisėsti, Levandai neliko nieko kito, kaip tik paklūsti. Ji buvo per daug sumišusi, kad galėtų blaiviai mąstyti, o tuo labiau prieštarauti vyrui, kuris gali joms ir galvą nukirsti. Ketvirtakursė, stiklinėmis akimis pažvelgė į Dori, vildamasi, jog ši kažką pasakys, ar bent jau prikels ją iš šito savotiškai baugaus sapno. Klastuolė bandė nepastebimai sugraibyti kišenės gilumoje esančią burtų lazdelę, bet, ji jautė į ją įbestą nepažįstamojo žvilgsnį, tad ranka taip ir sustingo tamsaus apdaro kišenėje.
-
Dori jautė, kad į ją spokso Levanda, tačiau buvo pernelyg dideliame šoke, kad bandytų perskaityti iš raudonplaukės veido, ką ši norėjo pasakyti. Nors ir taip turėjo būti aišku, jog ketvirtakursė turėtų norėti iš čia dingti. Juk bet kas, atsidūręs tokioje situacijoje, trokštų ištrūkti, ar ne? Bet ne Dori. Kažin kas Dori čia patiko ir ji pati negalėjo suprasti, kodėl, dėl Merlino barzdos, ji nebijo? Ji išties nebijojo.
- Kodėl vaikai, - atsiduso paslaptingasis vyras, atsisėdęs šalia merginų. - Aš nekenčiu vaikų. Bet Merėjus pakišo šitą siekėją šunybių krautuvėleje, įsivaizduojate? Aš jam sakiau, kad eitų į kokį Bordžiną ir Berksą ar panašiai, bet ne, tas kvailys pabūgo. Matai, bijojo, kad neatkeliautų koks už mus galingesnis blogietis, - labiau su savimi, o ne su mergaitėmis, kalbėjo vyrukas.
Netrukus jis ant vidurio stalo atsiskraidino katilą ir jį užvirė. Ten kažko prikrovė, murmėjo dvylikmetei dar niekada negirdėtus burtažodžius, maišė.
- Siekėjas? - išdrįso paklausti mergaitė. - Kas yra tasai siekėjas?
- Siekėjas yra šitas rutuliukas, - tarė griebęs jį Levandai iš rankų. - Mes jį sukūrėme, kad bet kuriuo metu siekėjus turintys žmonės galėtų susisiekti. Be to, aš, galingesniojo siekėjo savininkas, galiu akimirksniu kitoje pusėje esančius žmones pas save pasikviesti. Ir man pavyko! Galite patikėti, a? - džiūgavo. - Tai padaro ši žalia linija, matot? - glostė jis rutuliuką. Mes su Merėjumi norime padaryti liniją juodą, mat tada per atstumą galėsime... - vyras staiga sustojo pasakoti. - Na, žodžiu. Šitas rutuliukas tik bandymas. O dabar, sakykite, kas gi jūs tokios ir iš kur esate? - pakėlė antakius.
-
Levanda žiūrėjo į kažką veblenantį senį išsprogusiomis akimis, jei nebūtų taip išsigandusi, gal net ir spoksotų atvėptu žandikauliu, tačiau iš didelio nerimo jos burna buvo tvirtai sučiaupta. Kas tas Merėjus? Dėl Merlino barzdos, kur mes esam?
Dori prabilus, klastuolė nesuvokė, ko ta antrakursė su savo klausimais raunasi ant neaiškaus ir, akivaizdu, pavojingo diedo. Raudonplaukė stebėjosi tokia, keliais metais už ją jaunesnės, merginos drąsa. O gal ši irgi bijojo, tik to neparodė? Kad ir kaip ten bebūtų, Mendel rodė susidomėjimą, o Levanda drebėjo iš baimės spausdama kišenėje burtų lazdelę ir kitoje rankoje nepaleisdama stiklo rutuliuko, kuris, veikiausiai, bus vienintelis jų išsigelbėjimas bandant iš čia sprukti.
Išgirdusi plikio paaiškinimą apie siekėjus (ir nusivylusi, jog stiklo kamuoliukas buvo iš jos atimtas) ketvirtakursė nejučiomis suraukė antakius, ir dabar buvo panaši į gobliną. Kodėl jie negali naudoti tų žiobarų prietaisų, per kuriuos galima kalbėti, ar tiesiog naudotis pelėdomis, kaip tai daro visi normalūs burtininkai? Ne, būtinai reikia kažkokių neaiškių dalykų, visiems įvarančių baimės... Galėtų mus šitas senis ir paleisti, juk mes jam akivaizdžiai nereikalingos...
Staiga vyras nutilo pačioje svarbiausioje ir įdomiausioje vietoje, o tai tik kėlė dar didesnį stresą klastuolei. Juk jis gali nutylėti kažką, kas susiję su juodąja magija, o gal, jam reikia mūsų kraujo ar dar ko... Levanda akivaizdžiai davė per daug laisvės savo vaizduotei, mat ši tiesiog įsišėlo bandydama suvokti, kur jos įsipainiojo. Jai žūt būt reikėjo nukreipti visus nervinius impulsus kita kryptimi ir susikaupti ties kažkuo, kas nesusiję su labai jau miglota netolima jų ateitimi.
Vyrui paklausus, kas jos tokios, raudonplaukė nusprendė šįkart kalbėti pirma, dėl kelių, jos manymu, svarbių priežasčių. Pirma - ji nenorėjo drebinti kinkų prieš antrakursę, antra - nenorėjo atrodyti per daug įtartina ir išsigandusi į ją žiūrinčiam seniui, o svarbiausia - ji vylėsi, jog įsitraukusi į pokalbį nuramins vis dar siautėjančią vaizduotę.
- Na, mano vardas Levanda, o čia - Dori. Mes iš Hogvartso... - merginos balsas užsikirto. - Šiaip ar taip, nemanau, jog mes galėsime jums kuo padėti. Atsidūrėme čia visai per klaidą, suradusios rutuliuką "Magiškose Vizlių šunybėse".
-
- Sakote, iš Hogvartso? - plikio akys sužibėjo. - Gerai. Gerai...
Vyrukas patrynė delnais, išsitraukė kažkokį daiktą, kuris priminė žetoną, ir prašneko.
- Merėjau? Jos iš Hogvartso. Iš mokyklos, gali patikėti? Nekenčiu vaikų, bet čia kitas lygis. Pažiūrėsim, kaip mokykla saugosi... aha... - deja, ką kalba plikio pašnekovas, nesigirdėjo. - Matysime, kiek galime nueiti. Patikrinsime, ką sugeba siekėjas.
Baigęs šnekėti vyras vis dar entuziazmo pilnom akim pažvelgė į mokines.
- Aš esu Juzefas, mielos mergaitės. Dabar mes bendradarbiausime, - mirktelėjo.
Dori daužėsi širdis. Kaip pašėlusi. Kas, dėl išrinktojo Poterio, čia vyksta? Ką reiškia, kad jos bendradarbiaus su Juzefu? Kaip suprasti, jie ką, bandys prasibrauti į Hogvartsą?
- Kaip suprasti, - įžūliai, nors ir šiek tiek drebančiu balsu, prabilo Dori, - kad pažiūrėsi, kaip mokykla saugosi?
Juzefas sužaibavo akimis į Mendel, bet ši žvilgsnį atlaikė.
- Ak tu. Įžūli mergiotė. Mes su Merėjumi tiesiog tikrinsime, kaip veikia mūsų siekėjas. O jūs mums padėsite, gerai?
Nors Juzefas paklausė, deja, tai nebuvo klausimas. Dori jautė, kad mergaitės neturi jokio pasirinkimo. Tačiau dvylikmetei buvo įdomu. Ji tiesiog troško sužinoti, kas per daiktas tasai siekėjas. Ar ant jo atsiras juoda linija?
- O tas siekėjas, - toliau kalbėjo Dori, - ar jisai veikia juodosios magijos pagalba?
Juzefas kilstelėjo kelis plaukus vietoje, kurioje turėjo būti antakiai.
- O tu norėtum, kad būtų?
Bet dar kažko sakyti mergaitė nedrįso. Jai pasirodė, kad daugiau geriau nebeklausinėti.
Netrukus Juzefas baigė virti tą viralą, kuris puikavosi ant stalo vidurio. Įkišęs pirštą į skystį jis sugriebė Levandai už rankos ir ant delno nupiešė kažkokį simbolį tuo skysčiu. Netrukus tą patį padarė ir su Dori. Tamsiaplaukė pajautė rankoje karštį, tačiau matytis - nieko nesimatė.
- Kai bus laikas, ranka pradės kaisti ir mes susitiksime. Jeigu kam nors apie tai papasakosite, aš jus nužudysiu, - pasakė Juzefas kuo ramiausiu tonu, tartum siūlydamas sausainių prie arbatos.
-
Vos tik ši užčiaupė savo burną, nelemtas senis pradėjo kalbėtis su kažkokiu nedideliu apvaliu daiktu. Negana to, kad jis mus pagrobė, pasirodo, jis dar ir kuoktelėjęs. Tik tuomet, kai diedo monologas ėjo į pabaigą, Levanda, vos susilaikydama nuo tylaus isteriško prunkštelėjimo, susizgribo, kad visgi tas vyras ne su žetonu ir ne su savimi kalba. Rimtai?! Kuo jiems žiobarų telefonai ar mūsų židiniai neįtinka?
Staiga senis išsišiepė ir prisistatė. Jo "dabar mes bendradarbiausime" skambėjo tikrai kaip iš kokio siaubo filmo arba laikraščio skilties apie pabėgusius Azkabano kalinius. Žinoma, po tokio pasisakymo, galėjai net užuosti klastuolių sąmyšį bei pamatyti virš galvos kabančius riestus klaustukus.
Mendel pradėjo vieną po kito žerti klausimus. Ketvirtakursė sėdėjo ant kėdės krašto lyg ant adatų maišo ir vylėsi, kad tas senis nesugalvos joms kailio iškaršti. Levanda atsargiai timptelėjo Dori už rankovės, tačiau ši, atrodė, net nepajautė. Velnias!... Kodėl ji visada turi tiek klausinėti? Argi nemato, kad šitas vyras pavojingas?
Klastuolei nespėjus susivokti, kas vyksta, šiurkštūs vyro pirštai sugriebė jos smulkų riešą ir pažymėjo ranką kažkokia žyme. Viralas, kuriuo jos buvo išteptos, buvo tirštas it smala ir atsidavė merginai nepažystamomis žolelėmis, tačiau vos palietęs odą, jis tarsi su ja susiliejo ir pranyko nepalikdamas jokio pėdsako.
Lyg niekur nieko pagrasinęs mokines nužudyti, plikis, lyg staiga kažką prisiminęs, išsitraukė iš kišenės tokį pat juodo aksomo maišelį, kokį klastuolė rado "Magiškose Vizlių šunybėse" ir įbruko į merginų delnus po stiklo kamuoliuką.
- Nenustebkit, jei ranka pasidarys raudona, tvinkčiojanti ir niežtinti, - lyg koks daktaras, kalbėdamas apie ligos simptomus, tarstelėjo ir spragtelėjo pirštais.
Po akimirkos, merginos jau nebyliai spoksojo į pilkas marmurinio kambario sienas.
- Kas čia, ką tik įvyko? - šiek tiek svaigstančia galvą tarstelėjo Levanda ir klestelėjo ant prabangios lovos.
-
Juzefas dar kažką šnekėjo, bet Dori jau pusės, regis, net negirdėjo, nes jai ėmė svaigti galva. Galiausiai merginos ir vėl atsidūrė Hogvartse, marmuriniame kambaryje, tačiau kažkas jau buvo kitaip. Klastuolės buvo kitokios. Tartum paženklintos. Pažymėtos. Rankos gniaužė aksominį maišelį. Ir taip aišku, kas jame buvo. Siekėjas. Mendel galėtų imti jį ir išmesti. Galbūt net pavyktų susprogdinti ar kitaip sunaikinti kerais, bet... bet dabar jau viskas. Jos kažkuo pažymėtos. Tad bandyti išlipti iš šitos balos sausoms mokinėms net nėra prasmės.
Dori atsisėdo ant lovos krašto šalia Levandos. Kol kas dar nieko bendrakoledžei neatsakė, nes reikėjo šiek tiek laiko norint atsigauti. Po kelių minučių dvylikmetė iš aksominio maišelio ištraukė siekėją. Jį apžiūrėjusi matė tą patį kambarį, kuriame ką tik buvo, tačiau nesimatė nei šešėlio, nei veido kaip prieš tai. Galiausiai Mendel prabilo.
- Kodėl Juzefas padarė taip, kad jis galėtų su mumis susisiekti, mus pasikviesti, o mes ne? - mergaitės tone girdėjosi daug nepasitenkinimo. - Ei, Juzefai? Juzefai?! - piktai kalbėjo su rutuliuku antrakursė. - Po velnių, taip nesąžininga. Koks čia siekėjas, jeigu aš negaliu per jį su niekuo susisiekti, - susiraukė. - Manau, kad tai buvo kažkas labai įdomaus, - pagaliau atsakė į Levandos klausimą. - Nejau tau neįdomu, kas bus toliau? - Dori akys sužibo smalsumu.
Mergaitė įsidėjo siekėją į kišenę. Apžiūrėjo delną, tačiau visiškai nieko neįprasto nebuvo matyti. Ir nesijautė nieko. Net galva nebesvaigo.
- Einam, - tarė bendrakoledžei ir ėmė tempti durų link. - Nenoriu pavėluoti į pamoką.
Klastuolės išėjo iš marmurinio kambario.
-
Pirmoji dvikova, kad ir su mažu, nupiepusiu pasipūtėliu turėjo vykti įsimintinoje ir prabangioje vietoje. Letė ten ir nurūko po pamokos. Labai džiaugėsi, kad jie nesugriovė Juzefui klasės ar panašiai. Juokinga. Ar tu manai, kad judu galėtumėt paleisti tokio galingumo kerus? Nusileisk ant žemės.
Mergaitė įžengė į prabanga alsuojantį kambarį. Atsistojo ant kilimu išklotų grindų. Virė kraujas ir norėjosi sudoroti tą buuurtiiiniiinkąąą.
Ji spaudė rankoje lazdelę dėl visa ko, jei tas staigiai užleistų kokius kerus. Ar tu tikrai įsivaizduoji,kad pirmakursis tą padarys? O ir pati nesi kažin kokia kerų asė.
Bet jeigu jau užvirė šį reikalą trauktis nesiruošė. Net jeigu jis būtų septintakursis Mendel pralaimėtų, bet nesitrauktų. Nei už ką.
-
Kur yra kažkoks marmurinis kambarys, Deklanas nė neįsivaizdavo. Negalėjo leisti kažkokiai žiobariūkštei pagalvoti esą jis bijo dvikovos, tad iš karto po kvailiausios pasaulyje pamokos paklausė vyresnės klastuolės, kur galėtų rasti reikiamą kambarį, ir dabar užtikrintu žingsniu kulniavo tiesiai ten. Dar parodys tai pasipūtėlei, neaišku ką veikiančiai magijos mokykloje.
Priėjęs reikiamas duris staigiai jas atidarė ir įžengė vidun. Čia, reikia pastebėti, patiko. Prabanga kiek priminė namus - čia tau ne nususęs Grifų Gūžtos bokštas ar šalti požemiai.
- Nagi nagi nagi, - rūsčiu tonu ištarė nužvelgdamas šios dienos priešininkę. Pagal etiketo taisykles pirmiausia jie turės vienas kitam nusilenkti. Bet Deklanas tikrai neketino taip žemintis prie kažkokią žiobarę, taigi dabar tiesiog stovėjo sukryžiavęs rankas ir laukė, kol ji atliks minėtą veiksmą.
-
Raudongalvis pasipūtėlis visgi pasirodė. Į jo žodžius atsakė tik paniekos kupinas mergaitės žvilgsnis. Dabar abu stovėjo kaip įkasti. Ji nei už ką pirma nenusilenks. Niekada. Grifė stovėjo su lazdele rankoje ir užsispyrėliškai nesiruošė daryti to kvailo žeminančio veiksmo.
- Tai ko stypsai? Pradėk. - Pagaliau pasakė. - Arba galima praleisti tą nesąmonę ir eiti prie kovos. Kuo greičiau su tavim susitvarkysiu, tuo greičiau galėsiu eiti užsiimti kuo svarbesniu. - Ir kas man pasidarė? Kartais pati savimi stebėjosi. Juk seniau niekada tokia nebuvo. Dažniausiai žiobariškoje mokykloje buvo atsiskyrėlė. Mokėsi ir užsiėmė savais reikalais. Na turėjo draugę. Bet šiaip buvo vienišė. O gal tiesiog kadangi mažai bendraudavop, tai ir nepasireikšdavojos spygliuotas būdas?
-
Panašu, kad ir ana nesiruošė lenktis, o tai labai jau prasilenkė su Deklano planais. Visų pirma, pats to tikrai nedarys. Bent jau ne anksčiau nei ji. Be to, tokia nevykusi žiobarė bet kuriuo atveju turėtų jį gerbti ir nusilenkti. Tad kur jos mandagumas? Panašu, kad mamytė ir tėvelis jos visai neauklėjo.
- Tavęs niekas neišmokė mandagumo, ar ne? Ką veikė tėvai? Nepamokė, kad reikia gerbti svarbesnius už save? - pasipūtusiu tonu ištarė. Išsitraukė burtų lazdelę. Panašu, kad dėl vieno jie sutarė - kvailas lankstymasis visiškai nereikalingas. Na, jam nereikalingas, mat kad mergiotei nusilenkti privaloma, Deklanas vis dar neabejojo. Bet tiek jau to - geriau šmaukštelėti jai kokiais šauniais kerais ir eiti sau. Taigi berniukas kilstelėjo ginklą ir išsižiojo. Bėda ta, kad nesugalvojo, kaip geriausia pradėti, tad taip ir liko stovėti ir tylėti.
-
- Tik nesvaik gerai? Nesi svarbesnis. O pagarbos reikia nusipelnyti. - Metė Leticija. Tegul eina ir išsitrina savo kvailą makaulę miltais svarbuolis.
Tapo aišku, kad nusilenkimas bus praleistas ir gerai. Nereikia čia kvailų mandagybių.
Dar kurį laiką jiedu taip stirksojo ir atrodė, kad jau greičiau nukris meteoritas, nei kas nors paleis kerus. Galop Leticijai taip nusibodo ir ji ėmėsi veiksmo.
- Tarantallegra. - Tegul sau pasišoka svarbuolis raudongalvis. Norėjo dar ką nors paleisti, išpyškinti visą kerų salvę. Bet prisiminė, kad jis jaunesnis ir turi mažiau patirties. Todėl iškėlusi lazdelę laukė savo kerų rezultato arba to,kad jis pagaliau kokius nors paleis. Kažin kuo visa tai baigsis? Susimąstė. Aišku, kad tai nėra tikra dvikova. Bet kuo ji baigsis neįsivaizdavo.
-
Čia jis svaigsta? Būsimasis St. Just miestelio valdytojas nusišneka? Ne, akivaizdu, kad šitai žiobarei negerai su galva. Deklanas su užuojauta nusišypsojo. Na, atrodė taip, tarsi jis žiūrėtų į kokį išsigimusį žmogų, kuriam trūksta rankos ar kojos. Taip, dabar berniukui tikrai pagailo šitos mergiotės. Bet tai, žinoma, nereiškė, kad jis ją staiga pamėgo.
- Ir kaip tu čia atsidūrei, jeigu akivaizdžiai esi nesveika? Tavo vieta ligoninėje, - metė jis. Tada teko atmušti kerus. Na, bandyti atmušti, mat staigiai kilstelėjus ranką spindulys išties atšoko, tačiau pataikė tiesiai pačiam Deklanui į kojas. Burtažodžio berniukas nežinojo, bet netruko suprasti jo poveikio - kojos pradėjo nevaldomai judėti. Tai buvo tiesiog siaubinga - kaip šita drįsta jį užkeikti?! Laimei, lazdelė neiškrito iš rankos, ir vis dar nesuvaldydamas kojų grifiukas sugebėjo nukreipti ginklą į pasipūtusią vištą ir riktelėti:
- Rictusempra!
Pats ir toliau šoko, bet vylėsi, kad netrukus nukentės ir ta prakeikta žiobariūkštė.
-
Mendel tiesiog pakęsti negalėjo tokios jo išraiškos, tokio žvilgsnio. Norėjosi sušukti, kad taip nežiūrėtų, kaip į kažkokį padarą. Ji taip dėbsotų į tarakoną ar kokią blakę. Bet ne, neparodys, kaip šitai nervina ir erzina ir pykdo.
- Gal jau imkis veiksmų nešnekėjęs nesąmonių? - Šaltai rėžė nesiruošdama veltis į žodžių karą su šiuo berniūkščiu.
Vaikėzas pasileido šokti per kambarį ir Letė norėjo jam paploti į taktą. Jautėsi patenkinta, bet niekaip neišsidavė kaip džiūgauja matydama jį šokant. Vietoj to vos jam pradėjus burtažodį krito ant žemės ir nusirito po stalu. Kad kerai nepasiektų. Ji žinojo, kad yra kažkokie skydiniai kerai, jau praeitais metais apie tai mokėsi per apsigynimą nuo juodosios magijos. Bet kažkaip patikimiau atrodė išsisukti kitokiu būdu.
- Ir ką dabar darysi šokėjėli? - Pašaipiai paklausė. Žinojo kaip numalšinti burtus, bet nei nemanė to jam sakyti. Pats pasidarys didysis grynakraujų dinastijos palikuonis. Nutarusi jo nesigailėti iš po stalo šovė kitus kerus.
-Densaugeo. - Sušnabždėjo, nes nenorėjo, kad jis išgirstų, jog Leticija vėl keri. Ir aišku negalėjo būti tikra, kad iš savo slėptuvės pataikys į taip judantį berniuką.