Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Pamokos => Herbologija => Temą pradėjo: Starkas Erikas Ramsay Rugsėjo 08, 2018, 01:50:19 pm
-
Starkui atnaujinus visą herbologijos kompleksą, pasikeitė ir jo kabinetas. Anksčiau buvęs pilyje, viename iš viršutinių aukštų, dabar persikėlė visai šalia šiltnamių, prie medinės klasės, kur mokiniai kartais rinkdavosi pamokoms, nereikalaujančioms tiesioginio kontakto su augalais.
Patenkama į jo kabinetą yra iš priešingos pusės negu į klasę. Patalpa nedidelė, paprasta, apstatyta tamsaus medžio baldais – gal dažytu ąžuolu. Pagrindinį akcentą sudarė didelis ir masyvus rašomasis stalas, stovintis priešais langą. Stalviršis prikrautas įvairių popierių, sudėtų į aplankus ir palaidų. Prie lango buvo sukamoji kėdė, kuri, nors ir kontrastavo su gana asketiška aplinka, keistai čia derėjo. Dar dvi – šįsyk jau visai paprastos – kėdės stovėjo priešingoje pusėje.
Palei šiaurinę sieną stovėjo knygų lentyna, prikrauta pagrinde herbologijos vadovėlių, žinynų ir enciklopedijų. Čia pat buvo ir spinta su rakinamais stalčiais bei durelės – tik retas žinojo (nors kiti gal spėjo) čia esant mokinių byloms bei privatiems laiškams.
Kairyn nuo įėjimo stovėjo žaliu gobelenu išmušta sofa, apskritas staliukas, neuždengtas jokia staltiese. Jo viršų puošė grafinas su gintaro spalvos skysčiu bei pora paprastų stiklinių.
Sienos bei lubos irgi buvo medinės, tik jų spalva buvo daug šviesesnė – minimaliai apdoroto lazdyno. Arba beržo. Ant sienų kabėjo kelios paprastos akvarelės su augalų motyvais. Medinės nebuvo tik grindys – išklotos samanų žalumos kilimu.
Ant palangės stovi nemažas akvariumas su 66 silkėmis. ((kai Matthew nebebus profesorius, silkes išsigabens))
-
Tik tak. Vintė stebėjo senovinį laikrodį, kabantį ant pilies sienos. Buvo laikas eiti.
Šią gražią pavakarę iš pradžių ketinusi leisti lauke, gal kur prie ežero, vienos pamokų metu mergaitė sulaukė pelėdos apsilankymo - gavo kvietimą po pamokų užsukti pas profesorių bei jos koledžo, Varno Nago, vadovą - profesorių Ramsay. Visą likusią dieną aukštaūgė svarstė, kuo nusikalto, ką spėjo pridirbti ir kur įsivėlė, bet sprendimo vis tiek nerado. Nė dorai nesuprato, kaip galėjo vienas šių dalykų nutikti, mat kone visus praėjusius metus - antrąjį Hogvartso kursą - praleido ligoninėse. Buvo grįžusi trumpam laikotarpiui, tačiau tuomet paaiškėjo, jog prieš tai turėtos ligos ne nustipo, kaip žiobarai daktarai tikėjosi, o tik nusnūdo pokaičio.
Lėtai slinkdama koridoriumi, vedančiu prie herbologijos mokytojo kabineto, Adamson kramtė mėtiniu laku padabintus nagus, tebesvarstydama apie kvietimo priežastį. Žinoma, kiti profesoriai savo moksleivius kviečiasi ir arbatos išgerti, ir pagirti, ir pasišnekučiuoti, tačiau Starkas toks nebuvo; visi, mokęsi Hogvartse, žinojo, jog jeigu šis vyras prašo susitikti, nudirs kailį. Gal net odą.
Patrypčiojusi porą minutėlių, varniukė sukaupė drąsą bei pabeldė į uždarytas duris.
- Laba diena, profesoriau, - pasisveikino, išspaudusi šypseną, taip itin nevykusiai apsimetinėdama esanti narsi.
-
Nors mokslo metai tik prasidėjo, Starkitas jau turėjo darbo, tad jo rašomąjį stalą „puošė“ visa šūsnis namų darbų. Slenkant minutėms, krūva pamažu mažėjo, šalia atsirado antroji – jau įvertintų darbų. Darbas buvo nuobodus, tačiau bent jau jo neblaškė sklindantys iš kiemo pusės mokinių balsai. Tik retsykiais stipriau papūsdavęs pro pradarytą langą vėjas sukeldavo popierius aukštyn, Starkas nusikeikdavo panosėje, susitvarkydavo ir vėl sėsdavo prie darbų, taip ir neuždarydamas to prakeikto lango.
Vos išgirdęs beldimą į duris, vaikinas dirstelėjo į laikrodį. Pačiu laiku.
Bene iškart tarpduryje pasirodė aukšta varniukė, kurią jis ir buvo kvietęsis.
– Panele Adamson! Užeikit, – lūktelėjo, kol stipresnis vėjo gūsis uždarys duris, – Džiugu jus pagaliau matyti, – kandžiai tarstelėjo, kreivai pažvelgęs į išsigandusią šviesiaplaukę. – Prašom, sėskitės, – rankos mostu parodė mergaitei sofą.
Nieko nelaukęs, pats irgi pakilo ir patraukė link sofos ar, tiksliau, staliuko. Įsipylė sau į stiklinę rusvaspalvio skysčio, gana stiprokai trenkiančio spiritu. Ir riešutais.
Kurį laiką tylėjo, tik žiūrėdamas į mažąją varniukę ir teliūskuodamas skystį stiklinėje. Galiausiai gurkštelėjo.
– Gal arbatos?
Jo skrandį pasiekė dar keli rudo skysčio gurkšniai. Galiausiai pasistatė ant staliuko pustuštę stiklinę ir pats įsitaisė ant žalio baldo.
– Vinte, turbūt žinai, kodėl tave pasikviečiau? – dalykiškai pasiteiravo, netikėtai pereidamas į mažiau oficialų toną.
-
Pakviesta užeiti vidun, Vintė, prieš tai nejaukiai šyptelėjusi, įslinko į herbologo kabinetą. Deja, nerangumu pasižyminti moksleivė, nenuostabu, net durų užverti sklandžiai nesugebėjo, ir, užkliuvusi už kažkokios lentynos, komodos, stalelio ar dar bala žino ko (deja, neturėjo laiko baldo apžiūrai), išsitėškė visu ūgiu. Gerai tik tiek, kad dėvėjo savo mėgstamiausias - geltonas - kelnes; besiruošdama svarstė apie mielą sijoną, visai nesunku įsivaizduoti, kaip jis būtų šią jau ir taip nelabai malonią situaciją padaręs dar nejaukesne.
- Labai atsiprašau, - gal triskart sulemeno trečiakursė, bandydama atkrapštyti ant akių sukritusias kudlas bei įsitikindama, jog nesugadino jokios mokyklos inventoriaus dalies. - Nenorėjau, - besistodama ir taip puikiai suprantamą faktą dar pridėjo gėdos persmelkta burtininkė.
Žinoma, nerangumas gali atrodyti kaip smagus dalykas, juk istorijų knygelėse ši savybė visuomet išgelbsti dieną. Gal detektyvas, pamiršęs pasą bei neišskridęs, pamato ką nors svarbaus, o gal keliautojas, suklupęs bei įkritęs ne į tą laiko kilpą, randa gyvenimo meilę. Tačiau realybėje viskas buvo kitaip. Mėlynakė nuolat ką nors pamesdavo, pamiršdavo, sugadindavo, užgaudavo ar dar kitaip neigiamai paveikdavo savo koordinacijos bei kūno kontrolės stoka. Nebuvo nuodų ir vaistų pamokos be skysčio išsiliejimo, nebuvo magiškų gyvūnų priežiūros be traumų bėgant nuo gyvūnų, nebuvo... Nebuvo nė vienos paprastos, normalios dienos be itin nervinančių nutikimų. Juokai juokais, bet kas per daug, tas nesveika.
Kai vėl stovėjo ant dviejų kojų, mergaitei teko patrypčioti dar minutėlę, kol profesorius susiprotėjo, jog reikia pasiūlyti prisėsti.
- Dėkui, - kiek laisviau tarė skustaplaukė.
Atsisėdusi ant sofos, kuri, beje, bailiukę kone prarijo gyvą, varnytė stebėjo savo koledžo vadovą, besimėgaujantį kažkokiu skysčiu, kuris atrodė... skirtas suaugusiems. Tiesą sakant, Vintė jautė šiokį tokį nepatogumą, net turėjo abejonių, ar kartais nėra apribojimų profesoriams, vartojantiems svaigalus, bet juk nieko nesakysi. Žinoma, galbūt pabodo gyvenimas su funkcionuojančiu liežuviu, tokiu atveju, veiksmas yra rekomenduojamas.
- Ne, ačiū, ką tik susiverčiau puodelį, - mandagiai atsakė magė, kai vyriškis pasiūlė karšto gėrimo. Tiesą sakant, būtų su pasigardžiavimu net ir kibirėlį į save susipylusi, tačiau nebuvo tikra, ar dėstytojas kalba rimtai. Net nepanašu, kad turėjo virdulį.
Starkui prisėdus netoli putliaskruostės, pastaroji bailiai, tačiau kartu ir ganėtinai smalsiai, pažvelgė į mokytojo akis bei tarė:
- Na, turiu šiokių tokių spėjimų, - melas, - tačiau nesu visiškai tikra. Gal galėtumėte patikslinti?
-
Jo dėmesį patraukė duslus garsas, lydėjęs varnės griuvimą. Į visą sceną Starkas sureagavo tik sunkiai suprantamu antakio iškėlimu. Gal būtų pasisiūlęs padėti, tačiau laikėsi nuomonės, kad būtina skatinti mokinių savarankiškumą, be to, dažniausiai jie patys puikiai susitvarkydavo. Taip buvo ir šįkart – tiesa, herbologas spėjo pagalvoti, kad tokios situacijos nėra naujiena šviesiaplaukei.
Gomuriu nutekėjęs skystis maloniai šildė gerklę ir visą kūną, staiga net ir patekę vidun vėjo gūsiai pasidarė nesvarbus. Visgi Ramsay, kad ir koks būtų lengvabūdis, prisiminė, kodėl taip retai matė šią prefektę ir tyliu, bežodžiu lazdelės mostu užvėrė langą. Negi bus susirūpinęs dėl mažosios sveikatos? Ne, greičiausiai tiesiog nenorėjo prasidėti su mokinių tėvais, kurie kartais su savo pageidavimais, nuomonėmis ir pretenzijomis galėdavo įvaryti žmogų į kapą. O į kapą Starkas nenorėjo – ne, jis dar per jaunas.
Kaip ten bebūtų, dėl šventos ramybės patalpoje tegu būna šilta. Nors jis jau juto, kaip skystis praplečia jo kraujagysles ir jam darosi pernelyg karšta. Ar bus labai blogai, jei truputėlį prasisegs marškinius?
Į mergaitės atsisakymą numojo ranka ir tuojau pat pripildė antrąją stiklinę. Žinoma, ne brangaus riešutinio viskio, o garuojančios liepžiedžių arbatos. Padavė gėrimą varnei.
– Esu nusivylęs tavo aplaidumu. Suprantu, kad metai buvo tau sunkūs, tačiau tai ne priežastis nusimuilinti nuo prefektės pareigų. Taip, tavo pažymiai, nepaisant visko, liko tikrai geri, tačiau toli gražu ne tik jais turi pasižymėti prefektas. Tikėjausi iš tavęs daugiau ir, manau, nuvylei ne tik mane, tačiau ir visą koledžą, – Starkas kalbėjo sausai, nei jo balsas, nei veidas neišdavė jokių emocijų, tik pilkose jo akyse retsykiais šmėžavo vos pastebimas susierzinimo šešėlis.
-
Pakilusi nuo žemės, Vintė vikriai rankomis perbraukė savo drabužius. Pernelyg nepasitikėjo profesoriaus Ramsay grindinio švarinimo įpročiais, tad mintis apie galimybę, kad visas jos kūnas dabar buvo padengtas mažyčiais mikrobais, sakykime, nekenčiančios purvo moksleivės itin nedžiugino.
Vyriškio reakcija į jos nesėkmę prefektės nenustebino, lengviau jį buvo įsivaizduoti su šluota ir penkiais grindų valymo skudurėliais nei padedant kam nors atsistoti, tačiau būtent todėl trylikametę taip sutrikdė vos po minutėlės lazdelės mostelėjimu užvertas langas. Patalpoje tvyrojo šiluma, o, net jei šaltukas ir būtų bėgiojęs Starko kabineto sienomis, herbologas nebūtų to pajutęs; juk nepaliaujamai gurkšnojo saugusiųjų gėralą, kurio tikslaus pavadinimo Adamson nežinojo.
Liepžiedžių arbata galutinai išmušė iš vėžių. Hogvartso personalo narys tikrai nebūtų toks malonus, nebent... Net ir pernelyg karštoje patalpoje Vintės kūnelis sudrebėjo it epušės lapas. Turėjo nutikti kažkas blogo. Privalėjo. Gal kas nors mirė? O ne, ar kas nors mirė?! Mergaitė stengėsi visas baimes, visas siaubingas mintis išlaikyti savyje, tačiau, net pati to nejusdama, ėmė nervingai trypčioti kojomis bei kramtyti mėtine spalva, dabar visai nebeatrodančia dailiai, nulakuotus nagučius.
Suėmusi verdantį skystį virpančiomis rankomis, paauglė sukluso. Iš pat pradžių jai palengvėjo. Niekas nemirė! Tačiau naujienos visgi toli gražu nebuvo geros.
Didelės akys prisipildė ašarų. Neilgai trukus išdavikės ėmė kapsėti skruostais. Bailiukė bandė priešintis ją užklupusiam silpnumui, tačiau taip jau buvo - vos nutikus kam nors šiek tiek blogesnio, prarasdavo ašarų latakų kontrolę. Varniukė visąlaik sau kėlė aukščiausius reikalavimus, todėl mago žodžiai smigo tiesiai į jautrią širdutę.
Sudrėkusiu veidu, tačiau išlaikyta ramia veido išraiška, trumpaplaukė tarė:
- Suprantu, profesoriau. Ar... Ar esu nušalinama nuo pareigų? - tariant paskutinį skiemenį, lūžo burtininkės balsas, išduodamas vyro sukeltą skausmą.
Tačiau Vintė pyko ne ant jo, visai ne.
Vintė pyko ant savęs.
-
Varniukės nerimas ir jaudulys atsispindėjo ne tik jos veide, tačiau ir povyzoje: ji tiesiogine to žodžio prasme drebėjo. Ne virpėjo, o drebėjo; krėtėsi kaip besikrečia senas traukinys ant senų, išklerusių bėgių.
Tačiau, kad ir kaip būtų pasiruošęs jai pratrūkstant, vis dėlto Vintės ašaros privertė jį sumišti. Durnos mergiotės, pamintijo, nors jo veide atsispindėjo tik rūpestis. Rūpestis, kurgi ne. Ar jis neturi geresnės veiklos?
– Deja, esu priverstas, taip, – švelniai pratarė.
Tačiau didelės kaip pupos ašaros tuo nesibaigė; dievaži, atrodė, tartum jau po šviesiaplaukė turėtų būti susidariusi balutė: neįmanoma tiek daug verkti. Po to organizme neliks skysčių pašalinimui kitais būdais. Nors gal nebe reikalo jo amžinątilsin motina sakydavo, kad kartais neblogai paverkti. Dėl tos pačios skysčių pašalinimo priežasties.
Kol jis sutrikęs mąstė, kaip čia pataisius situaciją, Vintė dar kūkčiojo. Po velnių, tuoj dar bėgs tėvams skųstis, kad mokykloje prieš ją emociškai smurtaujama. Kvaili vaikai. Ir kam aš ėmiausi šio šūdino darbo?
Nusprendė kažkaip užglaistyti viską. Bene tėviškai paplekšnojo jai per petį.
– Na, jau, neverk. Juk nesakau, kad esi nieko verta ir negali niekaip pasitarnauti koledžui, – draugiškai pratarė, nors iš tiesų taip manė, – Žinai, ką mes su tavimi padarysime? – kol kalbėjo, į galvą atėjo puiki mintis, – Rudenį startuoja kvidičo čempionatas. Nora kaip tik man skundėsi, jog jiems trūksta vieno puolėjo. Tai va, sveikinu patekus į komandą, – nusijuokė.
Tiesa, vos tą prataręs, pasigailėjo. Prisiminė kaip grakščiai šioji verksnė užėjo į jo kabinetą; to pakako suvokimui, kad, jei šį sezoną jo kuruojamas koledžas susikirs, tai tik dėl šios mergaitės. Tačiau trauktis nebuvo kur. Beliko tikėtis, jog Nora nėra su ja susidraugavusi ir pati ją išmes iš rinktinės.
-
Žinote, kas baimę kėlė labiau nei Starko griežtumas? Ogi Starko švelnumas. Aktorius jis blogas nebuvo, tačiau minkštas balsas ir užjaučiančios akys profesoriui tiesiog velnioniškai netiko, mat visi buvo pratę prie pasipūtėliškos povyzos (į kurią žvelgdami dauguma hormonų paveiktų vyresnių moksleivių varvino seilę) bei šiurkštaus elgesio.
Verkti Vintė nenorėjo, tačiau didžiuliai lašai tiesiog patys riedėjo putliais skruostais.
- Atsiprašau, aš nekontroliuoju savo, aa-ašarų latakų, - vos išspaudė dirbtinį juoką, besitaisydama sijoną. - Man tikrai, - giliai įkvėpė, kadangi buvo bedūstanti, - viskas gerai.
Nors atrodė beviltiškai, šie žodžiai buvo gryna tiesa. Mergaitė pasižymėjo išskirtiniu jautrumu. Dažnai net pati kuo puikiausiai suprasdavo, kad apie dalyką pergyventi nereikia, tačiau ašaros, permąstymai bei skaudanti širdutė visgi pasibelsdavo į jų nelaukiančias duris. Šitoks jautrumas gyvenime trukdė, mat neretai aplinkiniai pagalvodavo, kad neranguolė tiesiog nori dėmesio arba yra neįtikėtinai silpna, o šitų prielaidų gudruolė nekentė labiau už alyvuoges, kurių, trumpai tariant, nebūtų net mirštant iš bado į burną kišusi.
Bet ašaros baigėsi. Kai profesorius Ramsay pradėjo kalbėti apie kvidičą, Vintė išsyk nustojo verkusi. Net nesuprato, apie ką baisusis vyriškis kalba, tačiau visas liūdesys staiga dingo it nematytas. Jai reikėjo įrodyti, kad toks pasiūlymas buvo didžiausia klaida koledžo vadovo profesinės patirties bagaže.
- Kvdičas? Aš? - persigandusi pasitikslino. - Profesoriau, aš, na, tikrai niekaip negaliu, tikrai, visai niekaip, su visa derama pagarba, manau, pone, mane su kažkuo sumaišėte, nes...
Niekam nebuvo paslaptis, kad Adamson ir bet kokia fizinė veikla, švelniai tariant, nedraugavo, todėl šis pasiūlymas jau buvusiai prefektei atrodė trisdešimt kartų baisesnis už alyvuoges bei neteisingas prielaidas kartu sudėjus. Ir dar padauginus iš trijų.
-
Kad ir ką toji šviesiaplaukė bešnekėtų, neatrodė, kad jaustųsi gerai: paraudęs veidas bei akys, iš kurių vis dar varvėjo didžiulės ašaros (dievaži, jis tikrai dar nebuvo matęs tokių didelių ašarų – net nežmogiško dydžio). Starkas nežinojo, kaip derėtų elgtis; kam jis iš viso ėmėsi tų durnų vadovavimo pareigų? Sėdėtų sau ramiai šiltnamiuos nieko netrukdomas ir spjaudytų į visus. O dabar turi ne tik skaityti moralus mažamečiams, bet dar mąstyti, kaip čia radus kompromisą ir jų nesužeidus, neįžeidus ar dar kitaip nesukėlus skausmo. Pfffff.
Sėkmė jam nusišypsojo prakalbus apie kvidičą – lyg pamojavus burtų lazdele, Vintė nustojo verkti. Net akmuo nusirito nuo šio vyriškio širdies; taip, jis tokią turi, pasirodo. Tačiau veidu nepersirito joks emocijų šešėlis ir jis tik dar sykį gurkštelėjo iš savo stiklinės, kuri jau buvo apytuštė.
Galima pasakyti, kad Starkas buvo beširdis, nejautrus ir pasipūtėlis, tačiau savo pažadus tesėti mokėjo ir niekada jų neatsiimdavo. Todėl ir dabar – kad ir kaip pats gailėtųsi pasiūlęs varnei įstoti į komandą – tvirtai laikėsi savo žodžių.
– Ne ne ne, nenoriu girdėti jokių atsikalbinėjimų, – minkštai pratarė ir draugiškai nusišypsojo, net ir akyse sužibo šviesulėliai, – Taip, tu, Vinte, – šyptelėjo, ištuštindamas stiklinę iki dugno, – Čia vadovo paliepimas. Taigi sveikinu patekus į komandą.
Po šių žodžių lankininkas atsistojo ir vėl prisipylė riešutinio gėrimo. Šis labai maloniai šildė gerklę ir vaikinukui jau darėsi pernelyg karšta, pernelyg linksma ir pernelyg... gera? Net visas įprastas pyktis ir susierzinimas kažkur išgaravo, kaip išgaruoja vynas, įpylus jo į karštą keptuvę.
– Tik dar turėsi būtinai prisistatyti komandos kapitonei ir su ja aptarti, kokioje pozicijoje žaisi. Nežinau, ar esate pažįstamos su Nora, – klausiamai žvilgtelėjo į išsigandusią varnanagę, – Jei ne, tai pats metas tą pakeisti, kad jau būsite vienoje komandoje, – šyptelėjo.
Antroji stiklinė ištuštėjo dar greičiau negu pirmoji ir net stiklinis indas, iš kurio lankininkas pylėsi sau viskio, jau buvo pustuštis. Nutaręs, kad jam pakaks (be to, reikia pasilikti ir kitai dienai), užkimšo grafiną.
– Na, tai gal nori į Kiauliasodį? Ten irgi yra kvidičo prekių parduotuvė, parinktume tau naują šluotą, ką? – draugiškai, netgi tėviškai pasiūlė.
-
Kažkokia klaikybė. Po Hogvartsą patenkintas klaidžioja trolis. Mokinys kaip tik tuo momentu pabėga iš pamokos ir, nieko neklausydamas, patraukia kaip tik į tą pusę. Matthew, žinoma, nepavyko jo sulaikyti. Tarsi būtų maža to, profesorius Turner sugebėjo gražiausiai apalpti prieš visą klasę! Gerai, kad kolegė buvo maloni ir neleido herbologui išsitėkšti ant grindų.
Su tokiomis ne pačiomis šviesiausiomis mintimis profesorius traukė savo kabineto link. Labai gailėjosi, kad dėl kažkokių priežasčių trainiojosi po mokyklą. Kaip tik tuo momentu tam padarui prisireikė atsirasti labai per arti žiobarotyros kabineto, kuriame kaip tik tuo momentu turėjo vykti pamoka... Turner, žinoma, jautėsi padaręs gerą darbą - vis dėlto mokinių saugumas turėtų būti profesorių prerogatyva. Tačiau kodėl jis turėjo šitaip apsijuokti? Kaip visada... Ko gero, šitie du žodžiai atsakė į klausimą: Matthew paprasčiausiai visada apsijuokdavo. Ir būdamas mokinys, ir dirbdamas žiobariškus darbus, ir profesoriaudamas, kur laksto iš vienos disciplinos į kitą...
Profesorius Turner buvo labai piktas ant savęs. Kam jis iš viso čia grįžo? Ką, negali gyventi be magijos ir visų šitų nesąmonių? Turint omenyje jo maginius sugebėjimus jis ir taip gyveno praktiškai be magijos. Pasisekę kerai buvo kažkoks stebuklas. Tad kam - na, kam - reikėjo lįsti į visą šitą mėšlą? Herbologas prastai pažinojo profesorę Lorijan, susitikdavo, pasisveikindavo ir tiek. Tad nežinojo, ar gali tikėtis, kad ji nepaskleis tos ne itin malonios situacijos. Kita vertus... Tuo metu į jį tikriausiai žiūrėjo visa krūva mokinių. Turner jau įsivaizdavo, kokia tragiška bus artimiausia pamoka. Ko gero, ir visos likusios, kurias jis kada nors ves. Taip ir girdėjo, kaip mokiniai po dvidešimties metų kalba: "Klausyk, ar girdėjai, kaip profesorius Turner apalpo viduryje pamokos? - Žinoma, labai smagu būtų pamatyti tai savo akimis."
Matthew pagaliau pasiekė savo kabinetą. Atrakino duris (savaime aišku, paprasčiausiu raktu), įėjo ir jas trinktelėdamas uždarė. Nesuprato, ant ko buvo piktas - ko gero, ant savęs paties. Atsisėdo prie stalo ir nužvelgė pergamentų krūvą. Reikėjo perskaityti naujausius namų darbus. Nėra ko ir sakyti - nuotaika tam tikrai buvo ne pati tinkamiausia. Tačiau lauke buvo itin šalta, tad kur nors vėl eiti nesinorėjo. Tad ko nepaimti ir neperskaityti tų nesąmonių, kurių prirašė paaugliukai?
Profesorius Turner sunkiai atsiduso ir prisitraukė pergamentų krūvą arčiau.
-
Vienaragiai, akromantulos dabar ir trolis. Sutrikusi Mela ėjo koridoriumi, jausdama, kaip žemė slysta po kojomis. Ji nė kiek nenumanė, jog kažkokios blogybės vėl sugrįš į Hogvartą. Naiviai pasvajojo, žinoma, tačiau.... Atsiduso. Kas čia po velnių vyksta? Negi, Mirties Valgytojai iš pat Antrojo Hogvartso mūšio grįžta atkeršyti?
Žinoma, trolis anksčiau ar vėliau buvo suvystytas ir išsiųstas į ten kur reikia, tačiau vis vien išlieka paslaptis kas leido troliui atsirasti mokykloje. Mirties Valgytojai buvo vienas iš logiškesnių paaiškinimų, tačiau Lorijan, deja, nieko negirdėjo iš Azkabano. Dar klausimas ar tie Valgytojai neišmirė vienas po kito.
Prižengusi prie herbologijos kabineto, ji pasibeldė.
Kas šiandieną išlieka aišku tai, kad bent kolega yra sveikas ir gyvas.
Nulenkė durų rankeną, pasirodė tarpduryje.
-Netrukdau, Matthew? - pergamentų šūsnis ant stalo jos nesustabdė.
Nelaukiusi atsakymo, įžengė į kabinetą, uždarydama duris už savęs. Rudai pilkos akys peržvelgė patalpą, kol galiausiai žvilgsnis užstrigo ties herbologijos profesoriaus pikto veido.
-Nieko rimto? - omenyje turėdama Matthew sveikatą, paklausė, nors ir numanė, jog pastarasis pyksta dėl apalpimo, o gal dėl trolio - nežinia.
-
Susikaupti velniškai nesisekė. Matthew netgi pamanė, kad užmigo, nes iš akiračio niekaip nedingo trolis. Galiausiai herbologas suprato, kad vis tik negali atsitokėti nuo to siaubo, kurį patyrė prieš kelias valandas. O gal dar mažiau? Turner visiškai pasimetė laike.
Tuo momentu pasigirdo beldimas. Juodaplaukis net pašoko. Laimei, spėjo vėl atsisėsti į kėdę, kai durys atsidarė. Nelabai tenustebo pamatęs, kad atėjo neseno įvykio - visiškos Matthew gėdos - liudininkė. Žinoma, kolegė buvo suaugęs žmogus, tad buvo galima tikėtis, kad ji į viską pažvelgs ramiai. Tuo labiau, kad jai tikrai turėtų rūpėti mokykloje atsiradęs trolis, o ne alpstantys kolegos. O vis dėlto žiūrėti Melijandai į akis nebuvo malonu.
- Užeik, vis tiek negaliu susikaupti, - pratarė Matthew. Norėjo pasiūlyti atsisėsti, tačiau antra kėdė kabinete buvo sulūžusi, o jis nežinojo, kaip ją sutvarkyti. Burtų, žinoma, nežinojo, o žiobariškų įrankių Hogvartse nerado. Kiek pasvarstęs Turner atsistojo ir pratarė: - Prašom, sėskis.
Išgirdęs klausimą herbologas susiraukė. Suprato, kad galbūt kolegė tiesiog rūpinasi jo sveikata, tačiau klausimas vis tiek nebuvo malonus. Turner nežinojo, ką atsakyti. Svarstė, ar iš viso reikia kažką atsakyti. Galiausiai pratarė:
- Na... Tai buvo tiesiog labai netikėta.
Puikiai suprato, kad tai neatsako į žiobarotyros profesorės klausimą. Bet kalbėti apie apalpimą visiškai nebuvo nuotaikos. Matthew pažvelgė pro langą, tada atsisuko į Melijandrą:
- Klausyk, gal žinai, kas čia dedasi?
Turner nenorėjo nieko sakyti, tačiau juto, kad jam darosi nejauku. Juk mokyklos istorijoje būta visokių nutikimų...
-
Melijandra mostelėjo ranka, atsisakydama potogumo atsisėsti.
-Nešokinėk, galiu ir pastovėti,- nusišypsojo,- Visiems tai buvo netikėta,- tarė tyliai pridurdama.
Ji nužingsniavo prie herbologijos profesoriaus stalo - per atstumą kalbėti bus nei šitas, nei tas.
Pirštais perbraukė stalo medieną. Ji girdėjo kolegos balse šiokį tokį nenorą kalbėtis apie "nelaimingą įvykį". Gėda,- dingtelėjo galvoje, peržiūrėdama ant stalo gulinčius pergamentus. Atmintyje iškilo vaizdinys, kai prieš trolio žinią, užsirašė vardus ir pavardes areštams. Nuvijo mintis šalin. Palik bent kartui darbą nuošalyje. Atėjai pasidomėti Matthew sveikata, o ne- minties neužbaigė, nes nelauktas klausimas tvojosi kaip kūjis per galvą.
Jauna moteris nurijo seiles. Atsisuko į herbologą.
-Nenutuokiu.
Nutilo, stengėsi atsargiai rinkti žodžius.
-Tačiau...esu kai ką pastebėjusi.- vėl patylėjo. Giliai įkvėpė.- Akromantulai suagresyvėjo, radau nužudytų vienaragių palaikus, o dabar ir trolis...kažkad dedasis bet nenutuokiu kas,- Lorijan balse pasigirdo nerimo gaidelės. Ji neprasitarė apie įtarimus apie transfigūracijos profesorių Greywindą. Būtų per daug pavojinga, būtų klaida, skleisti nepasitikėjimą tarp profesorių, kurių ir taip mažai.
Atitraukė pirštus nuo stalo. Užsimerkė.
-Esu girdėjusi, jog chimera buvo pasirodžiusi netoli Hogvartso pilies,- atsimerkdama pratęsė. Nutylėjo, kad apie tai sužinojo iš bendro giminaičio, kuris išgelbėjo Kajaus ir Adelės sėdimąsias.
Melijandra atsirėmė į stalo kraštą ir sunėrė rankas ant krūtinės.
-Kažkoks magiškų gyvūnų suaktyvėjimas.- sumurmėjo,- Ir kažkas tai kontroliuoja.
-
Jausdamasis kiek nejaukiai Matthew vis tik atsisėdo ant kėdės. Buvo labai nemalonu sėdėti, kai šalia esanti jauna moteris stovėjo. Tačiau Turner niekad nemėgo tų saldžių mandagybių, kai nė vienas negali kažko padaryti, nes, tai, matote nemandagu.
Kolegei kalbant Matthew kilo įtarimas, kad ji kažko nesako. Kas yra tie kažkokie "akromantulai" herbologas nežinojo. Vis dėlto keistos pauzės Melijandros kalboje atrodė keistokai. Matthew jau žiojosi klausti, ką gi ji nutyli, bet vis dėlto susilaikė. Jeigu jau nutyli tai, matyt, ne be reikalo. Į galvą atėjo ne itin maloni mintis, kad gal kolegė nenori dar labiau gąsdinti vargšo alpstančio Turner.
- Chimera? - dusliu balsu perklausė Grifų Gūžtos vadovas? Tiesą sakant, ir šis žodis nebuvo visai aiškus. Tik tiek, kad tai yra kažkas baisaus. Ką gi, reikės pasidomėti visokiomis pabaisiškomis būtybėmis dar viena nemaloni mintis atėjo į galvą. Matthew visai paniuro. Trolis buvo netikėta. Bet jeigu tai pasidarys tendencija... Ką gi, panašu, kad Matthew po kelių mėnesių galės sėkmingai ieškotis naujo darbo.
- Aš nesu mėgėjas skaityti laikraščių, - pratarė Turner, kai kolegė baigė šnekėti. - Gal tu pastebėjai, ar Magijos žiniose kas nors apie tai yra?
Matthew atsistojo. Jis priėjo prie lango ir pažvelgė pro jį. Po kiek laiko atsisuko į kolegę. Jautė, kaip kyla baimė. Ir buvo tikras, kad Melijandra tai kuo puikiausiai mato, tačiau nieko negalėjo padaryti.
-
Melijandra pavartė akis.
-Taip, chimera. Magiškas gyvūnas hibridas. Galva - liūto, kūnas -ožkos, uodega - drakono.- paaiškino žiobarotyros profesorė, žengteldama prie kolegos spintų. Rudai pilkos akys tyrinėjo herbologijos knygų nugarėles.
Patylėjo.
-Ne. Magijos Žinios tyli lyg būtų senai užkastos ir palaidotos. Nei vienam laikraštyje, nei per radiją, priklausančiam Magijos pasauliui, niekas nepraneša apie tai kas vyksta.
Atsiduso.
-Tame ir yra esmė,- sumurmėjo,- niekas nepraneša ir niekas nežino. Galbūt bijo arba jie nepastebi keistenybių,- atsisuko į Turner,- Tai gali reiškti, jog Hogvartsas yra viso to centras.
Skubiai priėjo prie herbologo.
-Kažkas gali būti susiję su šios pilies praeitimi,- atsargiai pasidalino savo kita hipoteze,- pabandyk tuo pasidomėti ir sužinoti apie šias mokyklos keistenybes kuo daugiau.
Mintys mintis vijosi, Mela jau mintyse kūrė planą, kaip visa tai išaiškinti. Reikės paklausti Igorio ir kitų Hogvartso senųjų. Skubiai nužingsniavo prie durų.
-Turiu planą, Matthew. Reikia susirasti visus Hogvartso senuosius, kurie jau senai pabaigė šią mokyklą ir apklausinėti apie tai. Ir dar,- grįžtelėjo per petį,- išmok kerėti,- ir profesorė pradingo koridoriuje,- Jei ką sužinosiu, pasiųsiu gynėją ar pelėdą,- dar pridūrė koridoriuje, nueidama tolyn.
-
Melijandrai pradėjus aiškinti, kas yra chimera, Matthew susigėdo. Jis vylėsi, kad kolegė nesupras, jog jis nežino, kas tai per padaras. Juk jis galėjo paprasčiausiai perklausti, nes tai labai netikėta, ar ne? Deja, panašu, kad žiobarotyros profesorė yra daug gudresnė už herbologą. Ką gi...
Tolesni profesorės Lorijan žodžiai juodaplaukį gerokai išgąsdino. Juk jeigu niekas nieko nepraneša, žinia tolyn nesklinda. O kaip tada susitvarkyti su tuo, kas dedasi čia, pilyje? Matthew su savo sugebėjimais net ir norėdamas nelabai ką padarytų. Daugiau profesorių yra tik trys. Be to, mokslo metai baigiasi, tad Turner čia nė kvapo neliks. Kas žino, kiek profesorių dirbs kitais mokslo metais? Galų gale mokiniams bus tikrai nesaugu atvykti į mokyklą... Pirmą kartą gyvenime Matthew pasidžiaugė, kad bent kol kas nesukūrė šeimos. Kad ir koks prastas, bet jis vis dėlto burtininkas. Tokiu atveju tikėtina, kad ir jo vaikai turėtų čia atvykti. O to jis tikrai nelinkėtų...
- Iš manęs nebus daug naudos, - pratarė Matthew. - Nepalaikau ryšio su niekuo, su kuo kartu mokiausi. Ką jau kalbėti apie vyresnius ar jaunesnius žmones.
Nereikia ir sakyti: Turner paprasčiausiai nesusirado draugų. Ko gero, net ir paauglystėje buvo pernelyg akivaizdu, koks nevykėlis jis yra, tad jokie moksladraugiai nelindo į draugus.
Paskutiniai Melijandros žodžiai buvo smūgis žemiau juostos. Atrodė, kad kolegė atėjo iš draugiškumo. Taip, ji tikėtinai norėjo pasitarti ir ką daryti šiuo keistu ir baugiu momentu. Bet... Kartu tai buvo ir draugiškas vizitas. Bent taip atrodė. O štai išeidama pro duris išsityčiojo iš Matthew ne blogiau negu koks nors mokinys... Turner susiraukė. Nežinojo, ką ir besakyti, tuo labiau, kad kolegė dingo už durų.
Matthew nužvelgė namų darbų krūvą, tačiau bet koks noras ką nors daryti pradingo. Herbologas atsistojo ir išėjo pro duris. Labai norėjosi pasivaikščioti ir pravėdinti galvą.
-
Tam tikro smalsumo vedama Deoiridh patraukė į herbologijos profesoriaus kabinetą. Nors Matthew mokykloje nedirbo jau trejus ar ketverius metus, mergaitė tikėjosi, kad gal ten pavyks atrasti ką nors, iš ko būtų galima suprasti: kabinetas anksčiau priklausė Italijoje sutiktam žmogui. Be to, grifiukė tikėjosi, kad dabartinė profesorė, kad ir kas ji tokia bebūtų, kabinete turi kokių nors įdomesnių knygų negu tos, kurios guli bibliotekoje. Nepaisant to, kad augalų mokslu anksčiau nesidomėjo, dabar Deoiridh norėjo jį nors kiek išmanyti. Jeigu išties kitų atostogų metu vėl susitiks su Matthew, norės padaryti jam staigmeną.
Priėjusi duris rudaplaukė bandė jas atidaryti. Užrakintos. Tai, tiesą sakant, buvo gerai, nes buvo galima tikėtis, kad profesorės viduje neras. Koks normalus žmogus sėdi savo kabinete užsirakinęs?
- Alohomora, - sumurmėjo Deoiridh išsitraukusi lazdelę ir nukreipdama ją į rankeną. Ta klaktelėjo, ir durys atsidarė. Įėjusi mergaitė apsižvalgė ir nejučia susižavėjo: ant palangės augo kažkokie keisti augalai, ant stalo stovėjo miniatiūrinis vazonėlis, kuriame, atrodo, kažkas kaip tik ruošėsi dygti. Gal visai nieko ta herbologija? paklausė savęs grifiukė dar kartą nužvelgdama kabineto. Nieko matthewiško lyg ir nepastebėjo, bet štai prie profesorės stalo stovėjo lentyna su knygomis. Deoiridh kiek nedrąsiai atsisėdo į profesorės kėdę ir išsitraukė nedidelę knygelę. Neaišku, ar bus įdomu, tačiau rudaplaukė nutarė pabandyti. Ji atsivertė knygą ir, stengdamasi negalvoti apie knygų graužiką Domantą, ėmėsi skaityti.
-
Gražią, tačiau šiek tiek apsiniaukusią, vėlyvo pavasario dieną Rokas vaikštinėjo po mokyklos kiemą, apėjo visą pilį ir svarstė vėl eiti prie ežero, tačiau neaiškūs likimo vėjai jį nupūtė link šiltnamių. Vaikinukas atidžiai apvaikščiojo visą teritoriją, kur jie stovėjo, atidžiai žiūrėdamas pro kiekvieno stiklinio namelio langą. Juose augo daug skirtingų augalų, kai kuriuos Rokas pažinojo, su kitais pamokose susipažinti kol kas neteko. Apėjęs visus šiltnamius varnis nuslinko link medinio pastatėlio, kuriame buvo herbologijos klasė ir mokytojos kabinetas. Kadangi buvo vėlu, mokinys nesitikėjo nieko ten pamatyti, tačiau, prie durų su lazdele stovėjo kažkokia grifukė. Ketvirtakursis stebėjo, kaip ji atsirakino duris ir įėjo į kabinetą. Ką ji ten daro?
Vaikinas nebuvo linkęs kištis į nepažįstamų žmonių reikalus ir galvojo apsisukti, bet netikėtai iš keletos debesėlių pradėjęs krapnoti lietus pakeitė visus planus. Jam nebuvo likę nieko kito, tik eiti paskui nepažįstamą mokinę. Rokas greitai perbėgo nuo šiltnamio iki kabineto durų, sustojo trumpam pagalvoti ir lėtai atvėrė medines duris. Už jų jaunuolis išvydo grifukę, sėdinčią prie mokytojos stalo ir skaitančią knygą.
– Labas. Slepiesi nuo lietaus? – užklausė Rokas ir pajuto, kaip rausta jo žandai.
-
Knyga nepasirodė esanti kažkokia labai įdomi, tačiau tyla ir ramybė buvo tokia palaima, kad Deoiridh vis tiek mėgavosi akimirka. Ji ilgokai skaitė, kol staiga išgirdo lėtai atsiveriant duris. Neslėpdama pykčio atsisuko į atėjusįjį, net nepagalvojo, kad tai gali būti profesorė. Laimei, tai buvo kažkoks vaikinukas, pasirodė net nematytas.
- Laba diena, - burbtelėjo Deoiridh. Lėtai užvertė knygą ir atidžiau nužvelgė vaikiną. - Tau atrodo, kad aš bijau lietaus?
Mergaitė vos neprunkštelėjo. Būdama varlės pavidale ji tiesiog mėgavosi lietaus lašais, krentančiais iš dangaus. Tai suteikdavo keistą laimės jausmą. Negi šitas kvailelis mano, kad ji galėtų nuo to slėptis? Tai, žinoma, jis nežino nieko apie varles, bet vis dėlto... Ne, ji ne kokia tižena.
Deoiridh atsistojo ir atsisuko į lentyną. Išsitraukė pirmą pasitaikiusią knygą. Net nepažvelgė į viršelį. Žinojo, kad dabar neskaitys. Panašu, kad Matthew ir vėl teks palaukti, kol ji galės jį pradžiuginti.
- Nori paskaityti? - kandžiai paklausė ir atsisukusi į vaikiną atkišo knygą jam.
-
Rokas nebuvo kvailas. Grifės kalboje jis pajuto ironijos gaidelę. Varnanagis suprato, kad atėjimas į šį kabinetą buvo tikra savižudybė. Ji norėjo pabūti, paskaityti viena, o aš įsiriogliau į šį kabinetą, kaip kokia pelkių pabaisa.
Dabar apsisukti vaikinukas nebegalėjo teko tvarkytis su šia visiškai siaubinga situacija. Kai buvo pasiūlytas paskaityti knygą Rokas nežinojo ką atsakyti. Pirmiausia jaunuolis pagalvojo, kad skaitymas naudinga veikla, tačiau suprato, kad šis klausimas – spąstai.
– Gal apseisiu. Neprisistačiau, aš Rokas, o kaip į tave kreiptis? – pasakė Rokas, iš kart pykdamas ant savo kūno dėl pasikartojančių balso lūžių.
Varnis laukė nepažįstamosios atsakymo, žiūrėdamas tiesiai jai į akis.
-
Deoiridh smalsiai stebėjo vaikinuką. Situacija buvo keista. Atrodė, kad jis suprato esąs čia nepageidaujamas. Deja, išsinešdinti vis tiek nesiteikė. Ar niekas jų nemoko mandagumo? paklausė savęs grifiukė. Nors ji suprato, kad ir pati tokiu atveju visai nebūtinai išsinešdintų, kai taip elgėsi kas nors kitas, gerokai erzino.
- Ak taip. Varno Nago mokiniams skaityti nereikia, - pasišaipė animagė. - Juk jie ir taip viską moka.
Tiesą sakant, su šio koledžo mokiniais ji beveik neturėjo reikalų, tad nežinojo, ar tai tiesa, ar tik eilinis po Hogvarstą sklandantis stereotipas.
Išgirdusi vaikino norą išgirsti jos vardą Deoiridh sunkiai atsiduso. Žinoma, galėjo pasakyti "Deo", tačiau ar tada jis nepalaikys jos pasipūtusia? "Deo" skambėjo kaip dievas kažkokia ten senovine kalba. O gal eilinį kartą pritrenkti žmogų savo sudėtingiausiu vardu? Tiesą sakant, reakcijos paprastai būdavo gan smagios, tad mergaitė išrėžė:
- Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith.
Nenorėdama, kad vaikinas pastebėtų šypsenėlę, paslėpė veidą už knygos.
-
Rokas norėjo išsirauti savo pakankamai trumpus plaukus, tačiau stengėsi to neparodyti. Visas šis fiasko buvo introverto didžiausias košmaras, tačiau dabar jokių pasirinkimų jis neturėjo – reikėjo išgyventi šį bendravimo atrakcioną ir tikėtis jo pabaigoje neapsivemti sau į saujas.
Į kandžią merginos repliką Rokas neatsakė, tiesiog šiek tiek priverstinai nusišypsojo. Tačiau, kai grifukė diktavo savo vardą jokio priverstinumo Roko veide nebuvo, jis vos sugebėjo sutramdyti juoką.
– Jeigu nesupyksi, manau, kad kol kas apsistosiu ties Deoiridh, – šypsodamasis atsakė Rokas.
Po kelių, labai ilgų sekundžių nejaukios tylos vaikinas vėl nusprendė užduoti klausimą. Nors protingesnė idėja būtų suvaidinti širdies smūgį.
– Tai kokią knygą skaitai?– pasiteiravo. – gal uždraustą, kad neradai bibliotekoje? – Rokas bandė pajuokauti, tačiau pats suprato, kad tas nelabai pasisekė.
Varnis užmetė akį į knygą, kurią grifukė jam siūlė prieš tai. Magiškų trašų įvairovė manęs nedomina.
-
Keistos šypsenėlės, žaidusios Roko veide, ne itin stebino Deoiridh. Ji šito žmogaus nepažinojo, tiesą sakant, buvo tikra, kad mato pirmą kartą, tačiau jau spėjo nutarti, kad sarkazmo varžybose reikėtų gerokai su juo pakovoti. Ką gi, taip dar įdomiau.
- Stokis tu kur tik nori, - tarstelėjo grifiukė, kai varnas pranešė, kaip planuoja kreiptis. Toks jo sprendimas nebuvo netikėtas: škotė puikiai žinojo, kad užtektų pasakyti Deoiridh, o visi kiti vardai, pavardės ir panašios nesąmonės tebuvo būdas jai šiek tiek pasilinksminti.
Stojusi tyla nebuvo itin maloni. Deoiridh mintyse nusistebėjo, kad tyla kaip reiškinys buvo tai, ko ji troško, tačiau čia esantis kitas žmogus tą reiškinį pavertė labai jau nejaukiu.
- Tau atrodo, kad visi tik ir laužo taisykles ar ne? - iškėlė klausimą škotė. Tiesą sakant, ji nežinojo, ar galėtų gauti šią knygą bibliotekoje, ji tiesiog norėjo paskaityti čia. Vis dėlto ji neketino to iškloti šitam žmogui. - Vandens augalų magija, - galiausiai pritarė ji ir ištiesė knygą Rokui. O gal paims ir netyčia susidomės?
-
Rokui atrodė, kad laikas pradėjo greitėti. Tikriausiai čia jie šnekėjosi kokias dvi minutes, bet vargšui varniui atrodė lyg koks pusvalandis – netgi keliai pradėjo skaudėti. Sunku buvo netik stovėti, bet ir nevartyti savo akių, klausantis medinių Deoiridh juokelių, kuriuos išgirdęs ketvirtakursis tiesiog žiūrėjo į ją savo beemociu veidu. Rokas visai nejautė jokio intereso vykstančiam pokalbiui, tačiau reikėjo tęsti tai kas pradėta.
– Na ne visi, bet sprendžiant iš to, kad įsilaužei į profesorės kabinetą, sakyčiau, kad tau patinka. Negi neatspėjau? – pasakė varnis, stengdamasis sugalvoti, kur čia toliau pakreipti pokalbį.
Po dar vienos (šį kartą trumpesnės) nejaukios pauzės juodaplaukis uždavė dar vieną klausimą:
– Tai mėgsti herbologiją? Ar šiaip atėjai čia?
-
Deoiridh kiek suirzo. Jai susidarė įspūdis, kad vaikinas visiškai nenori čia būti. Tikriausiai buvo akivaizdu, kad ir ji labiau norėtų pabūti viena - juk taip daug paprasčiau skaityti. Tad kodėl jis turi juos abu kankinti vis dar čia stypsodamas ir tęsdamas pokalbį?
- Labai jau gerai žinai, kur aš įsilaužiau, o kur ne, - tarstelėjo mergaitė. Išties - iš kur jis žino, kad ji neturi profesorės leidimo? Tikriausiai tik puola kaltinti visus aplinkinius. Kuo toliau, tuo mažiau rudaplaukei patiko šis žmogus. Atrodo, tarsi nieko blogo nepadarė, tačiau turėjo kažką itin erzinančio.
Atrodė, kad stos tyla. Deoiridh spėjo pamanyti, kad galės ramiai paskaityti, tačiau kur ten! Varno Nago mokinys ir vėl išsižiojo. Škotė iš paskutiniųjų valdėsi, kad jo neaprėktų.
- Herbologijos negaliu pakęsti. Tiesiog...
Pradėjusi sakinį Deoiridh staiga nutilo. Visai nenorėjo šitam vaikinukui pasakoti apie Matthew.
-
Varnis atsistūmė medinę kėdę iš kabineto kampo ir pasistatė priešais mokytojos stalą, kur sėdėjo grifukė. Kažkas jam buvo, keisto apie visą šitą situaciją. Ji Nesugalvojo pasislėpti nuo lietaus, nekenčia herbologijos, tačiau skaito knygą apie vandens augalus. Čia nevisai susieina galai. Tačiau nebuvo Roko reikalai. Jis nusprendė į juos nesikišti. Dabar prioritetas buvo nenumirti iš gėdos, streso, ar kažko dar. Bendrauti su Deoiridh buvo sunku ir nelabai įdomu. Juodaplaukis pagalvojo, kad visiems bus lengviau jeigu jis pasišalins. Jau geriau žaibas nutrenks, negu čia sėdėsiu. Rokas atsistojo ir nunešė kėdę į kampą. Norėjo eiti, bet sustojo. Galvojo ar pasakyti kažką prieš išeinant, o gal geriau tiesiog patylėti.
-
Deoiridh sekė vaikinuką akimis. Nesuprato, ką jis čia daro. Atrodė, kad kankinasi būdamas būtent čia, bet vis tiek sugalvojo atsisėsti. Idiotas nusprendė škotė. Visai nenorėjo su juo kalbėtis. Laimei, ir jis neatrodė esantis ypatingai plepus. Bus galima ramiai paskaityti.
Nespėjus net mintimis grįžti prie knygos Rokas atsistojo ir grąžino knygą į vietą. Deoiridh nesusilaikiusi prunkštelėjo. Ir iš kur atsiranda tokie neapsisprendėliai? Kažkoks kvailys...
Jam einant link durų mergaitė jautė geroką palengvėjimą. Gerokai nusibodo nuolat susidurti su kažkokiais neaiškiais psichais. Deja, netrukus Rokas sugalvojo sustoti. Deoiridh pakėlė akis ir negirdimai atsiduso. Kas dar?!
- Jeigu nori čia būti, o trukdau, galiu išeiti, - staiga priėmė sprendimą rudaplaukė. - Jeigu nenori čia būti, tiesiog išeik. O jeigu nori likti, bet aš netrukdau, taip ir sakyk. Tik būk geras - aprispręsk.
Deoiridh kelias akimirkas dar žiūrėjo į Roką, tačiau netrukus vėl nuleido akis į knygą ir laukė sprendimo. Jeigu jau reikės, ką gi, išeis.
-
Rokas visiškai suprato grifės pasipiktinimą. Pagalvojo, kad išeiti būtų geriausias variantas. Sėdėti ir skaityti būtų kažkaip nepatogu, tikriausiai ir man, ir jai.
– Manau eisiu, – greitai pasakė. – gal dar susitiksim kada, – varnis bandė kažkaip pateisinti šitą susitikimą. – Iki.
Varnis atidarė medines kabineto duris. Eidamas pro jas dar atsisuko į merginą. Galvojo dar kažką pasakyti, tačiau neturėjo ką. Praėjęs pro slenkstį, netyčia stipriai trenkė durimis. Na ir keistas susitikimas.
Kieme vis dar lijo lietus, dar stipriau negu einant į kabinetą. Pakeliui į mokyklą Rokas visiškai sušlapo, jam buvo šalta. Vistiek geriau negu sėdėti kabinete.
Įėjus į pilį varniui palengvėjo. Jis pasijautė saugiau. Vaikinas prisižadėjo sau niekad nebelįsti į svetimų žmonių reikalus.
-
Penktadienis. Geriausia savaitės diena. Kadangi po jos nusimato dvi laisvos nuo mokinių dienos, galima ramiai apie nieką negalvoti. Nei apie namų darbus, nei apie mokinius, nei pamokas, nei nieką, kas yra susijusio su darbu. O tai reiškė, kad galima išgerti. Taigi Matthew pasikvietė jaunąjį kolegą Rafael būtent taip paminėti vieno penktadienio vakaro. Nutarė įgyvendinti tą sumanymą savo kabinete, tad dabar čia ant stalo stovėjo du vyno buteliai. Matthew labai tikėjosi, kad bendradarbis teiksis atsinešti daugiau - du buteliai atrodė apgailėtinai mažai, tačiau herbologas labai tingėjo keliauti iki Kiauliasodžio ir parsigabenti dar.
Šiek tiek nekantraudamas Turner vaikščiojo po savo kabinetą. Žinojo, kad kolega dar nevėluoja, tačiau labai jau knietėjo atsidaryti vieną iš butelių. Deja, Matthew nenorėjo pasirodyti esąs girtuoklis, negalintis išlaukti draugo, tad (ne)kantriai laukė, kada gi jis teiksis pasirodyti.
Priėjęs prie lango pažvelgė pro jį, tačiau nieko įdomaus nepamatė.
- Nagi, Rafai, kiek galima laukti, - sumurmėjo Matthew nekantraudamas pradėti vakarėlį. Žvilgtelėjo į laikrodį, tačiau tai neprivertė kolegos įžengti pro duris. Sunkiai atsidusęs herbologas grįžo prie savo kėdės ir atsisėdo. Griežtu žvilgsniu varstė butelius ir laukė.
-
Penktadienis buvo mėgstamiausia Rafael'io savaitės diena. Juk tada jis galėjo ramiai išgerti. Nors kai buvo mokinukas Rafael'is buvo pavyzdinis. Nei gėrė, nei rūkė. Na, bet profesoriaus kėdė su visokiomis Marlenomis pastūmėjo jį gėrimo link.
Gavęs herbologijos profesoriaus kvietimą išgerti, Beaumont buvo kiek nustebintis. Juk su bendraudavo gana retai, na, bet gėrė kartu prieš metus. Ak, smagu tada buvo pagalvojo rudaplaukis su šiokia tokia šypsenėle veide. Kadangi nežinojo kiek žmonių gers, Beaumont pagriebė du butelius stipresnio vyno iš savo baro. Jeigu kas ras vandens, jis priburs daugiau alkoholio. Juk praeitais mokslo metais jis buvo transfigūracijos profesorius tai gal įgūdžių dar neprarado.
Klaidžiodamas koridoriais, Beaumont pagaliau pasiekė herbologijos profesoriaus kabinetą. Jis net nesibeldęs įėjo. Tikėjosi, kad Matthew kabinete laukia jo, o ne kokios damos ar panašiai.
- Labas, - ištarė su šypsena ir ant stalo pastatė, prie stovinčių butelių pastatė dar du butelius vyno. Tada atsisėdo ant stalo krašto. - Turi kokių taurių ar ko nors panašaus? - pasidomėjo rudaplaukis vaikinas pasitvarkydamas savo plaukus. Nuo jo veido nedingo šypsena.
-
Matthew beveik spėjo užmigti, kai išgirdo atidaromas duris. Skubiai nukreipė žvilgsnį ten: labai tikėjosi, kad tai nėra koks mokinys. Tokiu atveju ant stalo stovintys du vyno buteliai atrodytų labai nekaip. Laimei, atėjusysis buvo tas, kurio herbologas ir laukė.
- Rafael! - kiek garsiau nei ketino šūktelėjo Turner. Galvoje šmėstelėjo mintis, kad kolega palaikys jį jau išgėrusiu, tačiau tai nebuvo svarbu: Matthew nuoširdžiai džiaugėsi, kad kolega pagaliau teikėsi pasirodyti.
O štai su taurėmis juodaplaukis visai nenorėjo terliotis, tik nedegė entuziazmu demonstruotis: nereikia, kad Rafael palaikytų jį kokiu girtuokliu!
- Aha, kažkur turėtų būti, - tarstelėjo Turner. Nenoromis atsistojęs - kuo blogai gerti tiesiai iš butelio?! - jis nuslinko iki spintelės, kurioje lyg ir turėjo būti keletas taurių. Jas susiradęs grįžo prie stalo ir tik tada susiprato pasiūlyti kolegai atsisėsti į laisvą kėdę.
- Kaip nauji mokslo metai? - paklausė Matthew atkimšdamas vieną iš savo butelių. Dosniai pripylęs taures vieną pastūmė Rafaeliui. Plačiai nusišypsojęs juodaplaukis pasijuto esantis patenkintas: pagaliau atėjo laikas išgerti. Pernelyg nesidrovėdamas herbologas pakėlė taurę ir tarstelėjo:
- Į sveikatą.
Godžiai nugėręs iš taurės Matthew suprato, kad gal būti profesoriumi nėra taip blogai.
-
Išgirdęs savo vardą sušuktą gana garsiai trumpai šyptelėjo. Buvo džiugu, kad kažkas jo laukia, nors ir dėl išgėrimo. Juk vis tiek smagu būti laukiamam.
- Aš čia, - pasakė gana linksmu tonu su šypsenėle. Nors dar ir negėrė šiandien, vis tiek buvo labai linksmas. Turbūt jo nuotaika buvo tokia todėl, nes šiandien penktadienis - linksmiausia savaitės diena. O linksmiausią dieną ir nuotaika turi būti linksma bei gera.
- Gerai. Jei nerasi galėsiu pabandyti išburti taurių kaip kambarėlyje po laiptais arba galėsim tiesiog gerti iš butelių, - ištarė rudų plaukų savininkas pažvelgdamas į keturis butelius stovinčius ant stalo. Atrodė, kad jau dabar burnoje jaučia tą nuostabų vyno skonį. Ak, tai jau alkoholizmo požymis...Bet vynas vis tiek skanus... pagalvojo prancūzas ir atsiduso. Tada išgirdo draugo klausimą.
- Galėčiau sakyti, kad neblogai. Nauja darbo vieta iš tiesų gera. O mokiniai paklusnesni nei pernai, na, tik šiek tiek bailiai. O tau? - pasidomėjo Rafael'is ir paėmė paduotą taurę į rankas. Tada iškėlė taurę.
- Į sveikatą, - tarė ir nugėrė gana nemažą gurkšnį vyno. Iš tiesų skanus gėrimas nusileido vyro gerkle.
-
Šią akimirką gyvenimas neatrodė blogas. Ant stalo stovėjo keturi neblogo vyno buteliai, Rafaelis nebuvo tas, kuris kitus puola kaltinti alkoholizmu (bent jau taip tikėjosi Matthew), penktadienis... Tokiomis akimirkomis herbologas nesigailėjo tapęs profesoriumi: kur dar galima taip smagiai išgerti, jeigu ne kabinete, nukrautame mokinių namų darbais, kuriuos tarsi reikėtų ištaisyti?
- Mokiniai paklusnesni nei pernai? - kuo nuoširdžiausiai nusistebėjo Matthew, nenoromis pagalvodamas apie Marleną Ashley Hatfield. Na, jis bent jau pasimokė iš savo klaidų ir daugiau neskyrė tai padaužai nė vieno arešto. - Man? - perklausė godžiai nugerdamas iš taurės. Pasidarė apmaudu, kad jos tokios mažos. - Tiesą sakant, per kiekvieną pamoką klausiu savęs, kodėl vis dar čia dirbu, - pratęsė Turner supildamas dar šiek tiek palaimingo skysčio sau į gerklę. Galėjo pasidžiaugti tuo, kad šį kartą pasisekė nupirkti aukštesnės kokybės vyną.
Laikydamas rankoje taurę pradėjo svarstyti, ką sakyti toliau. Galvoje šmėstelėjo paklausti apie Deoiridh, tačiau nenorėjo parodyti, kad ją su ta mokine kažkas sieja.
- Ką norėjai pasakyti sakydamas, kad jie bailiai? - prisiminęs vieną detalę paklausė Matthew. Labai norėjosi ištuštinti taurę, tačiau nenorėjo pasirodyti esąs girtuoklis, tad kelioms akimirkoms susilaikė. - Per mano pamokas jie, atrodo, tik ir lenda į visus įmanomus pavojus, iš kur aš jų negaliu ištraukti...
-
Rafael stebėjo vyną taurėje. Jis buvo raudonas it kraujas ir skanus lyg dangiški gėrimai. Atrodė, kad tai tikrai yra Dievo kraujas. Nes tas vynas vien palietęs Beaumont lūpas suteikdavo jam kažką panašaus į sparnus ar patogumą bei malonumą. O dar kai alkoholiu mėgaujiesi penktadienį...
- Aha, na, aišku yra tokių personų, kurios sujaukia pamokas, bet kiek ramiau nei pernai, - pasakė pamąstydamas apie jaunąją klastuolę, kuri griaudavo jo pamokas ir apipylė ji srutomis. O kiti mokiniai elgdavo gana gerai. Gal jie tiesiog bijojo Rafael'io?
- Oh, kartais ir man taip būna, bet tada pažvelgiu į senųjų magiškų gyvūnų priežiūros profesorių palikta alkoholį ir suprantu, kad visai verta. Plius gyvūnai nuostabūs, - pasakė gurkštėldamas vyno iš savo taurės. Tas dangiškas gėrimas privertė profesorių išleisti tylų atodūsį. Vynas atrodo buvo daug geresnis nei tas, kurį profesoriai gėrė kambarėlyje po laiptais.
- Ta, kad kai tik pavojingesnė tema, pusės vaikų klasėje nebūna, o iš likusios pusė nueina atlikti užduoties, - pasakė ir jo lūpas paliko gilus atodūsis. Juk kai jis buvo moksleivis, kokia nors pavojingesnė užduotis buvo tikra atgaiva nuo monotoniško mokymosi prie vadovėlių ir visos informacijos kalimo į smegenis, kurios kartais tikrai būdavo netalpios. - Ohoho ar jie lenda į kokius augalus, kurie kandžiojasi? - paklausė nusijuokdamas ir ištuštindamas savo vyno taurę.
-
Nepaisant to, kad viskas, kas siejo šiuos du kolegas, buvo vynas, Matthew suprato, kad jam šnekučiuotis su Rafaeliu yra smagu. Prie Monicos, jaunos panelės, vis dėlto reikėjo elgtis kiek santūriau, o štai prie magiškųjų gyvūnų priežiūros profesoriaus galima ir atsipalaiduoti. Šią šaunią mintį palydėjo dar vienas gurkšnis iš taurės.
- Gaila, kad herbologijos profesoriai nebūna tokie dosnūs, - nusijuokė Turner ir dar kartą prisipildęs taurę pridūrė: - Man už viską tenka mokėti iš savo kišenės.
Norint, kad ta kišenė pernelyg nesuplonėtų, reikėjo pradėti geriau dirbti, mat Matthew vis dar klausė savęs, kada direktorė pagaliau išmes jį iš darbo. Hogvartso profesorius, visiškai nesugebantis kerėti! Na, bet apie tai jis Rafaeliui neužsiminė, o tik toliau neskubėdamas siurbčiojo vyną.
- O ką jie daro, kai neatlieka užduoties? - kiek sutrikęs pasiteiravo juodaplaukis. Per jo paties pamokas kildavo toks chaosas, kad būdavo sunku sužiūrėti, kas atlieka darbą, o kas - ne. Ar per kolegos pamokas jie tiesiog lieka savo suoluose? Tiesą sakant, tai būtų tikras rojus!
- Man atrodo, kad jie lenda visur, kur tik gali nukentėti, - apsimestinai nerūpestingu balsu pratarė Matthew. - Spėčiau, kad žino apie...
Viduryje sakinio herbologas nutilo. Nežinia, ar Rafael žino, kad herbologijos profesorius magijos srityje yra, švelniai tariant, nevykėlis. Jeigu jis nežino, Mattnew tikrai nenorėtų šito išsiplepėti. Taigi dabar stojo nelabai maloni tyla. Dar kartą godžiai gurkštelėjęs Turner intensyviai galvojo, ką pasakyti dabar.
- Kaip sugalvojai iš karto po mokyklos grįžti čia profesoriauti? - nelabai užtikrintai sumurmėjo jis, nors juto, kad pamažu pradeda pintis liežuvis.
-
Pilkšvos profesoriaus akys nužvelgė vyno butelį. Šis panašu, kad buvo puspilnis. O gal geriau reiktų sakyti kas pustuštis? Šią akimirką Rafael'is nežinojo ar jis yra optimistas ar pesimistas, tad butelis jam vis tik buvo puspilnis. Juk ten dar tiek daug to dieviško gėrimo.
- Kartais man atrodo, kad magiškų gyvūnų priežiūros profesoriams trūkdavo drąsos. Kitaip tiek gėrimų kabinete jie tikrai nelaikytų, - tarė profesorius nusijuokdamas. Kitos normalios priežasties alkoholio magiškų gyvūnų priežiūros kabinete nesugalvojo. - Deja, kartais kišenę paploninti reikia ir man. Juk visada negalima tuštinti kitų profesorių palikto baro. Kažkkada gali ateiti tamsūs laikai kai alkoholio be jo nepavyks gauti, - ištarė profesorius ir vėl nusijuokdamas.
Profesoriaus ranka paėmė taurę ir jis lėtai gurkštelėjo vyno. Taurė ištuštėjo. Beaumont paėmė butelį ir įsipylė dar vyno. Kol kas butelis vis dar buvo netuščias. Liko dar maždaug trešdalis viso vyno.
- Na, kai jie neatlieka užduočių, jie paleidžia gyvūnus, lieka suoluose kai reikia kažkur teleportuotis ar keliauti iš klasės, lieka klasėje. Na, bet paskutinėje pamokoje kažko labai tragiško nebuvo, vaikai elgėsi palyginus neblogai, - pasakė jaunuolis kiek pamąstęs, kadangi dabar sunkiai prisiminė viską. Matyt vyno poveikis... pagalvojo rudaplaukis atsidusdamas. Vis tik vynas buvo palyginus stiprus.
- Hm, na, mano pamokose jie nelenda į pavojus. Nors visi gyvūnai su kuriais dažniausiai dirbam yra pavojingi, tad gal aš juos pats kišu į pavojų? - garsiai išsakė savo susimąstymą Rafael'is gurkšteldamas vyno. - Kad žino apie ką? - paklausė nesuprasdamas ką Matthew turi omenyje. Jis pats apie kitus profesorius žinojo nelabai daug. Na, bet svarbiausia faktą žinojo. Žinojo, kurie profesoriai yra geriausi sugėrovai.
- Aš ieškojau informacijos apie savo tėvus, - kiek tyliau pasakė. Dabar jis nemąstė apie tai, kad jo kolega klaus ko nors daugiau apie tai.
-
Matthew nusijuokė iš jaunojo kolegos žodžių. Iš tiesų, gal herbologijos profesoriai neturėjo tokios mados mėgautis šiais nuodėmingais malonumais? Jis bandė prisiminti, kas herbologiją dėstė pačiam, bet šis faktas iš atminties visiškai išgaravo. Ar tai buvo vyno poveikis, Matthew tikrai nežinojo.
- Bent jau turi savo asmeninį barą, - apgirtusiu juoku sukikeno Turner. Taip, jo pirmtakai kažkokie ne itin naudingi mokyklai (ar bent jau herbologijos profesoriams) ir palikimo nepalieka.
Matthew žiūrėjo, kaip Rafael nesibodėdamas vėl prisipildo taurę, ir nusišypsojo. Galėtų daugiau tokių kolegų būti nutarė jis suprasdamas, kad šis jaunas vyrukas tikrai nepriekaištaus dėl papildomų lašų. Pasinaudodamas šiuo supratimu herbologas ištuštino savo taurę ir ramiai įsipylė dar.
- Pripažinkime, mokiniams išradingumo netrūksta, ypač kai kalba eina apie būdus išvengti pamokos darbo, - sumurmėjo Matthew ir nugėrė dar vieną gurkšnį.
- Manau, kad mūsų darbas yra supažindinti su tuo, kas kelia pavojų. Mokykloje visada yra profesorius, kuris yra pasiruošęs padėti. Nemanau, kad kiši juos į pavojų, - padrąsino kolegą herbologas. Juk jis pats visiškai nemokėdamas kerėti vis tiek demonstruoja didelio pavojingumo augalus. Jeigu koks mokinys nukentėtų, situacija būtų labai rimta. Nenorėdamas apie tai kalbėti jis ignoravo kolegos klausimą apie tą nebaigtą sakinį. Reikėjo kažkaip nusukti pokalbį kita linkme, ir, laimei, netrukus proga atsirado.
- Apie savo tėvus? - kuo nuoširdžiausiai susidomėjo Matthew. Tik dabar suprato apie kolegą nieko nežinantis. Na, ne nieko - žinojo, kad su Rafael yra smagu išgerti, bet nežinojo netgi to, ar jo tėvai burtininkai. Vis dėlto faktas, kad jis atvyko į Hogvartsą ieškoti informacijos, reiškė, kad kolega turėtų būti grynakraujis. - Ar ką nors sužinojai?
Dar vienas gurkšnis nuslydo Matthew gerkle žemyn. Herbologas patenkintas atsiduso ir nusišypsojo.
-
Dar keletas nuostabaus kraujo raudonumo vyno gurkšnių nutekėjo profesoriaus gerkle. Kartais, jaunuolis tikrai džiaugdavosi, jog vis tik liko šioje pilyje. Juk Prancūzijoje nerastų tokių gerų sugėrovų, kadangi tenais daugeliui tik ir rūpi kaip apvogti žmogų su kuriuo geria.
- Na, taip, - nusijuokė profesorius tyliai. Kažkodėl tas sakinys jam pasirodė labai juokingas. Matyt Rafael'is jau buvo apgirtęs tik pats dar to nejautė. Na, pajaus rytoj per pagirias. Nors ir burtininkas pagirias vis tiek turi. Greičiausiai jam reiktų išrasti kokius kerus nuo pagirių. Skambėtų jie greičiausiai keistai, bet būtų labai naudingi daug kam.
- Na, taip. Tie maži velniūkščiai visada prisigalvoja būdų kaip tik išsisukti nuo jiems nepatinkančių pamokų, - tarė sutikdamas su kolega rudaplaukis. Juk vaikams dažnai nepatinka pamokos, kadangi jiems jau atrodo nuobodžios, kvailos, nenaudingos, nereikalingos ir taip toliau.
- O tu kaip darai? Duodi pavojingesnius augalus tyrinėti ar renkiesi mažiau pavojingus su kuriais dirbti saugiau? - pasidomėjo profesorius. Keista, kad gerdamas šnekėjo tokiomis rimtomis temomis. Juk įprastai blevyzgodavo apie orą ar visokius nesvarbius dalykus, o dabar, štai, šnekėjo apie mokymo temas ir jų saugumą.
- Na, taip apie tėvus. Aš užaugau su seneliais, - ištarė gurkšteldamas daugiau vyno. Ši tema jam nelabai patiko, bet jei jau kolega klausia reikia papasakoti. Nors girtas gali pasakyti ir per daug...
- Sužinojau tik tai, kad galimai turiu seserį ar brolį, bet tai labai neaišku. Ir tai, kad tėvas priklausė Varno nago koledžui, o mama Švilpynei, - atsidusdamas pasakė. Kvaily, tu pasakei per daug pasakė jam jo mintys, bet Beaumont jų nesiklausė.
-
Pagaliau Matthew suprato, kodėl jam taip smagu gerti su Rafael’iu. Tik prie jo buvo galima visiškai atsipalaiduoti. Tas jaunas vaikinukas, atrodo, buvo itin patyręs vyno srityje, tad tikrai nepuls švaistytis kaltinimais ir pamokslais, kad taip elgtis negalima.
Tiesa, pamokos ir mokiniai nebuvo pati maloniausia tema prie vyno taurės. Bet ar Matthew ne pats šį pokalbį užvedė? Šito herbologas nebegalėjo prisiminti, tad reikėjo tiesiog tęsti.
- Stengiuosi duoti tai, kas yra ir įdomu, ir naudinga, - sunkiai surezgė sakinį Turner. Tiesą sakant, nelabai norėjosi prisipažinti, kad duoda tokius augalus, kurie gali pridaryti išties rimtų problemų. Vis dar buvo galima tikėtis, kad jaunasis kolega nežino “nuostabių” Matthew magijos sugebėjimų. - Mokiniams, žinoma, smagiau dirbti su tokiais augalais, kurie kelia pavojų. Bet aš neimu bet kurio pavojingo augalo. Ieškau tokių, kurių išmanymas pravers ateityje.
Pavyzdžiui, kai norės užmesti augalą kokiam nors profesoriui ant galvos.
Gerai buvo tai, kad Rafael netyčia užsiminė apie tėvus. Smegenys pakuždėjo Matthew, kad taip tikriausiai nėra tema, apie kurią jaunasis kolega nori šnekėtis, bet herbologui ji buvo lengvesnė nei mokiniai ir jų gelbėjimas iš sudėtingų padėčių. Turner suprato, kad nereikėtų kolegos spausti, bet negalėjo nieko padaryti: reikėjo nukreipti pokalbį nuo pavojingų vandenų, galinčių pademonstruoti visus jo (ne)sugebėjimus magijos srityje.
- Nežinojau, - besipinančiu liežuviu sugebėjo sumurmėti Matthew is skubiai nurijo dar nemenką gurkšnį. - Mano tėvai žiobarai, - pats nežinodamas, kodėl tai pasakė, pranešė Turner. Galbūt nesinorėjo tylėti. O galbūt tai buvo pirmas į galvą atėjęs dalykas, galintis nutraukti nejaukią atmosferą. Tiesa, bet kokią nejaukią tylą visada padeda išsklaidyti pilna vyno taurė, tad herbologas paėmė naują butelį ir ramiai jį atkimšo. Nesidrovėdamas pripildė savo taurę ir kiek pasvarstęs paklausė kolegos:
- Įpilti dar?
Paragavęs ką tik įsipilto vyno Turner palaimingai nusišypsojo. Taip, dabar buvo galima gyventi. Tiesa, vienas klausimas nedavė ramybės, tad kiek pasvarstęs Matthew pakėlė apsiblaususias akis į kolegą.
- Tu prancūzas, ar ne? - paklausė herbologas iš paskutiniųjų laikydamas galvą, kad nereikėtų pasidėti jos ant stalo - tokiu atveju jis garantuotai užmigtų ir pradėtų knarkti.
-
Dar keletas nuostabaus kraujo raudonumo vyno gurkšnių nutekėjo profesoriaus gerkle. Kartais, jaunuolis tikrai džiaugdavosi, jog vis tik liko šioje pilyje. Juk Prancūzijoje nerastų tokių gerų sugėrovų, kadangi tenais daugeliui tik ir rūpi kaip apvogti žmogų su kuriuo geria.
Vynas gana neblogai davė į galvą. Beaumont pavardės nešiotojas pradėjo plaukioti savo mintyse it kokioje jūroje ar upėje. Greičiausiai rišlaus sakinio jam netgi nebepavyktų sudėlioti arba reiktų pasistengti, kad tai padarytų. Nors gal jis nebuvo toks girtas? O gal kaip tik buvo girtesnis nei atrodė jam pačiam? Abu variantai galėjo būti tiesa, bet greičiausiai, kuris variantas vis tik buvo teisingas jis nuspręs rytoj prie pagirių.
- Aišku, - tepasakė jaunasis profesorius. Ir tai atrodė, kad tai jis pasakė naudodamas visas savo jėgas. Na, greičiausiai viskas taip ir buvo. - Supratau. Na, pavojingus augalus, oi gyvūnus išmanyti jiems naudingiau, kadangi su jais susidūrus reikia kovoti ir reikia papildomų kovos žinių, - sudėlėjo savo mintis gana rišliai. Aišku, praėjo nemažai laiko kol jis viską išsakė pakankamai aiškiai, bet Beaumont buvo savimi patenkintas. Juk jam pavyko pasakyti tai ką jis norėjo pasakyti ir tai buvo labai gerai. O ir šiaip jam daug labiau patiko kalbėti apie gyvūnus ir pamokas. Daug labiau nei kalbėti apie savo asmeninį gyvenimą ir šeimą. Tai jam labai nemaloni tema.
- Žiobarrrai? Įdomu, - ištarė Rafael'is. Jis pats buvo užaugęs tarp žiobarų nors jo tėvai ir seneliai burtininkai, tad žiobarams neapykantos nejautė. Žiobarai jam patiko.
- Žinoma, - atsakė į klausimą. Vyno niekada nebūdavo per daug. Na, nebent tada kada voliodavosi ant žemės nebesiorentuodamas kur yra. Tada vyno būdavo ženkliai per daug.
- Taip, aš prancūzas. O tu iš kur? - pasidomėjo. Greičiausiai rytoj net nebeprisimins iš kur kolega yra, bet ką gi. Mandagiai paklausti ko nors juk reikėjo.
-
Matthew buvo gerokai vyresnis už Rafael, tačiau turėjo pripažinti, kad vyno srityje patirties trūko. Jis sunkiai nulaikė galvą, liežuvis pynėsi, o štai jaunesnis kolega atrodė dar esantis visai žvalus. Arba herbologo smegenys jau tiek apdujo, kad jis nebesuprato, kas vyksta.
- Aha, reikia, - sugebėjo pritarti Matthew, nors nelabai suprato, kam pritaria. Tiesą sakant, šiam vakarui vyno jau užteko, bet nesinorėjo to sakyti kolegai, tad tiesiog dosniai pripildė jo taurę. Vos neišpylė šio tauraus gėrimo, bet, laimei, viskas baigėsi sėkmingai.
- Prancūzas... - nutęsė Turner bandydamas prisiminti, ar kada lankėsi toje šalyje. Ko gero, ne. Bent jau Daviną sutiko tikrai ne ten, tai įvyko Ispanijoje. Šito herbologas niekada nepamirš, kad ir koks būtų girtas.
- Ar aš? - kažkodėl nustebo jis, tarsi Rafael būtų galėjęs kreiptis į ką nors kitą. - Aš... - kažkodėl teko ilgokai pamąstyti. - Aš škotas. Iš Aberdino, - pagaliau sugebėjo pabaigti sakinį juodaplaukis. Kreivai šyptelėjęs nugėrė dar vieną nemenką gurkšnį ir palaimingai atsiduso. Gerai buvo turėti tokį kolegą, kuris ne tik nepuola postringauti, kad tiek gerti negalima, bet dar ir palaiko kompaniją. Galėtų visi būti tokie.
Į gerklę pateko dar vienas gurkšnis gėrimo. Matthew stengėsi sugalvoti, kaip reikėtų tęsti pokalbį, bet juto, kad netrukus neišlaikys galvos ir paprasčiausiai užmigs. Labai nesinorėjo taip apsijuokti prieš jaunąjį kolegą, bet jėgos pradėjo sekti. Giliai įkvėpęs herbologas prisivertė pakelti akis į kolegą.
- Žinai... Tai kartais išties būna vienintelis būdas ištverti mokinius ir pamokas... - sumurmėjo jis.
-
Greitai profesoriaus taurėje teliuškavo kraujo raudonumo spalvos gėrimas. Jis gurkštelėjo dar vieną gurkšnį vyno. Ak, tas vynas iš tiesų skanus, bet kodėl taip stipriai duoda į galvą? Dabar profesorius jau tikrai negalėtų pravesti pamokos(Rafael matuodavo savo girtumą pagal tam tikrą skalę: ar galėtų pravesti pamoką skalę? Taigi pirmoji stadija būdavo taip, antroji gal, trečioji tikriausiai ne, o ketvirtoji užtikrintesnis ne). Taigi dabar jaunuolis jau buvo ketvirtojoje stadijoje, o tai nebuvo labai geras dalykas. Reikėjo judėti miegot, na arba užmigti kolegos kabinete(antrasis variantas iš tiesų nelabai smagus, bet visiems juk pasitaiko).
- Škotas? Manau, kad Škotija graži, - ištarė. Tamsesnių plaukų savininkas iš tiesų nelankė Škotijoje, bet tiesiog manė, kad ji graži. Jeigu labai reiktų net galėtų pasakyti kažkokį gyvūną, kuris buvo atrastas tenais. Na, jei labai reiktų, nes jei nelabai tai nepasakytų, kadangi galvoti reiktų iš tiesų ilgai.
- Iš tiesų taip, - tarė užsiversdamas visą taurę ir lėtai atsistodamas. Nusprendė atsistoti todėl, kad neužmigtų Matthew kabinete(geriau koridoriuje nei kolegos kabinete, nors kabinete ir saugiau nuo pašalinių jam būtų).
-
Matthew iš paskutiniųjų laikėsi garsiai neatsidusęs. Suprato šį kartą persistengęs ir vėliau to labai pasigailėsiantis. Bet o ką daryti, kai kompanija gera, pokalbis smagus, o vyno buteliai tuštėja tiesiog akyse? Norėjosi paklausti Rafael, kaip jis jaučiasi, bet Matthew pasidrovėjo.
- Ahaaa… - neaiškiai nutęsė profesorius, nors beveik nesuprato, ką kolega pasakė. Berods kažką apie Škotiją, bet Turner nebuvo dėl to tikras. Kiek pamąstęs Matthew išgirdo, kad Rafaelis jam pritaria. Kiek nustebęs pakėlė apsiblaususias akis: jautėsi visiškai susipainiojęs ir nebežinojo, ką kalbėjo. Dar labiau nustebino tai, kad kolega, atrodo, nutarė pabaigti puotą. Galbūt tai nebuvo labai bloga mintis, bet Matthew pajuto, kad pasidarė kiek liūdna. Puikiai suprato, kad kolegai išėjus jis pats tiesiog grius miegoti - ko gero, net nepajėgęs nusivilkti iki savo lovos.
- Jau išeini? - sumurmėjo Matthew svarstydamas, ar bandyti atsistoti. Galiausiai nutarė, kad būtų nemandagu likti sėdėti. Deja, viskas nebuvo taip paprasta: herbologas atsistoti pabandė, tačiau kojos neišlaikė, ir jis dribo atgal į kėdę. Sukikenęs Matthew pakėlė akis į Rafael ir išsišiepė.
- Neblogas vakaras, ar ne? - spėjo paklausti jis, bet daugiau nieko nuveikti nesugebėjo: pasidėjo galvą ant stalo ir paprasčiausiai užmigo.
-
Rafael'io mintys plaukiojo it kokios žuvys upėje. Tai viena mintis praplaukdavo, tai kita. Jis visiškai nebegalėjo susikoncentruoti ties jokia mintimi, kadangi buvo girtas. Kaip visada profesorius turėjo prigerti. Negalėjo išgerti šiek tiek, kaip normalus žmogus, bet turėdavo prigerti. Nors... Prisigerti iš tiesų yra smagiau nei tik šiek tiek išgerti. Tada ir pasaulis pasidaro gražesnis bei šviesesnis.
- Aha, jau mąstau eiti, bet, jei nori galim dar išgerti. Nors iš tiesų man reiktų eiti, kadangi rytoj reikės pabaigti tikrinti mokinių dar - ištarė Beaumont susvyruodamas. Dėl to susvyravimo jam teko pasilaikyti už stalo, kad nenukristų ant kolegos kabineto grindų.
- Taip, vakaras iš tiesų buvo neblogas. Buvo smagu išgerti, reikės vėl kada taip susieiti,- sumurmėjo Rafael'is judėdamas durų link. Jis netgi nepastebėjo, kad jo kolega užmigo, kadangi ėjimas jam buvo pati sunkiausia veikla pasaulyje. Galiausiai pilkšvai melsvų akių savininkui pavyko išeiti iš kabineto. Deja, paėjęs vos keletą žingsnių sukrito ant grindų.
-
Artėjančios atostogos buvo vienintelė paguoda šitoje prakeiktoje mokykloje. Matthew labai norėjo grįžti į Aberdiną ir ramiai praleisti Kalėdas kartu su Deoiridh. Tiesa, iš vis rečiau gaunamų laiškų nebuvo aišku, ar ji norės šventes praleisti Škotijoje - nuojauta kuždėjo, kad jauna mergina liks Londone ir Kalėdas švęs su Sigurdu.
Deja, dabar apie tai galvoti Matthew negalėjo. Nesiliaujantys kolegų skundai dėl Dori Mendel elgesio pamokų metu privertė kažką daryti. Kad ir kaip nesinorėjo, vis dėlto Turner vis dar buvo Klastūnyno vadovas, tad privalėjo imtis priemonių.
Sudėtingiausia buvo tai, kad Dori nebuvo eilinė padauža. Kad ir kaip Matthew bandė save įtikinti, kad ji nėra kažkuo ypatinga, juto, kad yra ne taip. Žinoma, prie to tikriausiai stipriai prisidėjo tai, kad jos su Deoiridh sugebėjo tapti geromis draugėmis. Šiaip Mendel išties nebuvo kažkuo ypatinga - stebuklingų sugebėjimų herbologijoje nerodė, kiek suprato iš kolegų, ir kituose dalykuose nebuvo nei beviltiška, nei vunderkindas. Ir vis tik būtent jis, Matthew, lydėjo mergaitę į itin svarbius susitikimus. Dabar, tiesą sakant, to gailėjosi, nes atrodė, kad būtent tai juos kažkuria prasme surišo.
Svarbiausia užduotis šiandien buvo parodyti Dori, kad ji iškviesta tik dėl kitų profesorių skundų. Nereikėjo, kad ji prisigalvotų nežinia ko. Herbologijos pamokos parodė, kad ji, ko gero, nieko ir nesitiki. Atrodė, kad jau kas kas, o Mendel tikrai nė vienos nepraleis, bet net ir šis įsitikinimas buvo sulaužytas. Galbūt viskas tik į gera? Tikriausiai mergaitė galų gale susibendravo su motina, ir jai visai nereikia kažkokio profesoriaus "draugystės".
Su tokiomis sunkiomis ir besipainiojančiomis mintimis Matthew laukė, kol Dori pagaliau ateis į jo kabinetą. Neišsėdėjęs kėdėje pradėjo vaikščioti pirmyn atgal, bet tai nelabai padėjo: herbologas itin nervinosi.
-
Dori trypčiojo prie Matthew kabineto durų. Paskutinį kartą ji čia buvo tada, kuomet atsiprašė profesoriaus už visas išdaigas, kurių buvo prikrėtusi. Kuomet laukė žiemos atostogų, kad galėtų pasisvečiuoti pas Deoiridh ir jį. Ir jis jai atleido. Buvo geras ir rūpestingas, tartum tėtis. O ir Dori buvo gera - nuo to karto ji tyčia nei karto nenusiaubė šiltnamių. Bet visa tai nebesvarbu.
Nebesvarbu, nes dabar keturiolikmetė herbologui yra visiškas niekas. Merginai net neatrodė, jog ji Turner yra eilinė mokinė. Jausmas buvo toks, kad profesorius jos nekenčia. Taip jautėsi Dori. Nuo to karto, tą pirmąją herbologijos pamoką šiais metais. Jis buvo toks suknistai šaltas, kad Mendel negalėjo suprasti, kas atsitiko. Kur dingo tas suaugęs žmogus, kuris ją lydėjo į susitikimą su mama? Su tuo Dori tėčiu? Na, nežinia, ar tėčiu, bet vis tiek. Kur dingo Matthew, su kuriuo paauglė šnekučiavosi toje užkandinėje, Londone? Spalvotaplaukei atrodė, kad tai buvo vakar, o praėjo daugiau negu pusė metų.
Kone kiekvieną dieną Dori kankino klausimas, ką ji padarė ne taip, kad Matthew nuo jos šitaip šaltakraujiškai nusisuko. Ar kas nors apie ją ko nors prikalbėjo? Žinoma, Deoiridh pasėjo nerimo sėklą duodama Mendel suprasti, jog profesoriui galimai nepatiko paauglės tėvų elgesys. Bet kuo, dėl Merlino barzdos, dėl to kalta Dori?! Ji tuos žmones tada matė pirmą kartą, o Ivaną - bent kol kas ir vienintelį. Jam tiesiog buvo pavesta užduotis mane pagloboti, kol mamai bus perduota mano globa. O vasarą - patikrinti, ar viskas yra gerai. Taip, Dori suvaidino, kad viskas gerai. Ir tada jis nutolo.
Aišku, kad laikas gydo žaizdas. Iš tiesų gydo. Klastuolė jau apsiprato su ta mintimi, kad herbologas jos negali pakęsti. Dori ėmė nieko iš jo nebesitikėti, jokio šiltesnio žodžio, tačiau kovoti su savo jausmais buvo sudėtinga, nes kažkur vis ruseno viltis, nors Mendel ir žinojo, kad ji tuščia. Tad stengėsi į Matthew nekreipti jokio dėmesio, o jis taip visiškai jos ir nepasigedo per visą rudenį. Nepaklausė, kaip jai sekasi. Ar viskas gerai. Šaltas. Šaltas kaip tie numirę vorai, ant kurių, dar gyvų, mergina praktikuojasi nužudymo užkeikimą.
Dori žinojo, kodėl šiandien Matthew ją pasikvietė. Žinoma, kerėjimo profesorė ją apskundė. Apskritai, šiuo metu Dori skundė ne vienas profesorius dėl jos įžūlaus elgesio. Ji laidė į profesorius kerus, per magiškų gyvūnų priežiūrą skriaudė gyvūnus. Be to, pradėjo vis dažniau nepasirodyti pamokose, nors rezultatus pavyko išlaikyti gerus, vis tik galvą paauglė neblogą turėjo. Suprantama, kad Turner turėjo reaguoti. Juk jis - koledžo vadovas. O kur dar tai, kad po tos pamokos, kurioje Matthew buvo nualpęs, Mendel herbologijoje taip ir nepasirodė. Tada, kai ji be gėdos jausmo spoksojo į profesoriaus veidą, palietė jo ranką, apžiūrinėjo tatuiruotę... Tada ir vėl sukilo visi suknisti prisiminimai ir Mendel nenorėjo matyti Matthew. Buvo sunku.
Tačiau dabar reikėjo žengti pro tas duris. Tyliai pabeldusi ketvirtakursė jas pravėrė.
- Laba diena, profesoriau, - linktelėjo įprastai pasisveikindama. - Kvietėte.
Ne. Nesusileisk. Tu gali. Būk stipri. Ji krapštė nagus. Vienas žvilgsnis į profesorių ir akys pradėjo ašarotis. Dori akis greitai nusuko. Atsisėdo ant kėdės priešais didžiulį stalą, ant kelių pasidėjo kuprinę ir įsispoksojo į silkes. Ji prisiminė, kaip tada, praeitais metais, šitame pačiame kabinete sėdėjo ne kėdėje, bet ant sofos. Dabar ant jos sėstis Mendel neturi teisės. Bet pavyko būti stipriai - nepravirko.
-
Matthew jautėsi keistai įsitempęs, ir tai gerokai erzino. Kad ir kiek kartojo sau, kad tai tebus ne itin malonus pokalbis su mokine, niekas negelbėjo. Tai nebuvo eilinė mokinė. Jau geriau kalbėtų su Pritz, kuri yra tikrai labai bjauri, bet bent jau iš tiesų nieko nereiškianti. O čia... Dori Mendel. Mergaitė, kuri šiais mokslo metais buvo be galo pasikeitusi. Ką gali žinoti, galbūt ją paveikė jų santykio pasikeitimas? Na jau, dar tik pradėk save kaltinti dėl tokių nesąmonių supeikė pats save Turner, kai išgirdo tylų beldimą.
- Sveika, - tarstelėjo Turner nežinodamas, kaip geriau kreiptis - vardu ar pavarde. Paliko šitą klausimą šiek tiek vėlesniam laikui. Tiesą sakant, neįsivaizdavo, kaip čia viskas šiandien bus. Sustojo prie lango ir pažvelgė į lauką. Snyguriavo, ir tai kažkodėl padėjo šiek tiek nusiraminti. Vis dėlto atsisukti į mokinę visai nesinorėjo, tad prabilo vis dar spoksodamas į kiemą.
- Vos ne visi profesoriai reiškia nepasitenkinimą tavo elgesiu pamokų metu. Galbūt galėtum tai paaiškinti?
Buvo smalsu, ar Dori žino, kiek skundų jis gavo. Galbūt galvoja, kad tik Lawrenz pranešė apie įžūlų mokinės elgesį? Bet kur ten, atrodė, kad visi kaip susitarę keliauja pas Matthew tam, kad pareikštų, kaip bjauriai Dori Mendel elgiasi jų pamokų metu.
- Turbūt supranti, kad į mokyklą atvažiuoji mokytis. Gal nebenori čia būti? Nusibodo Hogvartsas? Jeigu nori keliauti namo, pasakyk. Susitarsiu su profesore Evenstar, kad tave išleistų, ir pranešiu motinai, kad grįši anksčiau nei planuota.
Bekalbėdamas Matthew suprato, kad tai išties gali būti tiesa. Galbūt paauglė, netyčia radusi tikrą mamą, išties nebenori važiuoti į kitą šalies galą ir sėdėti mokykloje? Galbūt norisi būti su šeima? Tai būtų itin paprastas sprendimas - išsiuntei Dori namo, ir ramu. Tik ar taip kada nors būna?.. Turner atsakymo į šitą klausimą neįsivaizdavo, bet bijojo, kad viskas bus nepalyginamai sunkiau.
-
Dori kramtė auskarą lūpoje ir krapštė nagus. Matthew žiūrėjo pro langą, regis, nei neketino atsisukti. Jis kalba su manimi nuo manęs nusigręžęs, galvojo Mendel. Jis manęs tikrai nekenčia.
- Na, šiek tiek paišdykavom, - atsakė keturiolikmetė į prašymą pasiaiškinti.
Ką toliau kalbėjo koledžo vadovas, paauglę privertė nustebti. Jos antakiai pakilo aukštyn. Prie ko čia nenoras būti Hogvartse? Kodėl jis ir vėl kiša mano mamą? Klastuolė kelias akimirkas tylėjo. Galvojo, ką pasakyti. Norėjosi prieiti prie Turner, atgręžti jį, papurtyti ir paklausti, kas atsitiko, jog jis į Dori nebegali nei žiūrėti? Norėjosi išrėkti, kad ne ji viena krečia eibes pamokose. Kad nei vienoje pamokoje nevyksta baisesni dalykai nei per herbologiją. Norėjosi paklausti, kodėl leidžia iš savęs tyčiotis, o kviečiasi mokinius tam, kad sustabdytų šaršalą kitose pamokose? Kodėl nedrausmina mokinių savosiose? Ji pajuto kažkokį pyktį. Aplankė troškimas jam įgelti. Bet tylėjo.
Svarstė. Tai tik tušti gąsdinimai. Kaip visada. Juk bene kiekvieną pamoką jis, netekęs kantrybės, grasina. Kad mokiniai jo pamokose nepageidaujami, kad neprileis prie egzaminų. Tušti žodžiai. Nebandys jis susisiekti su mama. Nebijok. Tačiau buvo išties šiek tiek neramu. Juk mokyklos direktorė ją tiesiog išsuko tada Ministerijoje, o ji šitaip jai atsidėkoja? Kodėl Dori negali elgtis normaliai? Tuomet nebūtų ir šito pokalbio. Nebūtų šio nesmagaus jausmo ir viduje rusenančių abejonių, ar Matthew pabandys susisiekti su Vanesa.
- Aš ir mokausi, - neutraliu balsu atsakė. - Mano pažymiai nesuprastėjo. Kol kas. Mokykloje būti noriu. Atsiprašau. Pasistengsiu pasitaisyti.
Žinoma, kad Matthew buvo teisus. Ji turėjo susiimti. Per didelę dalį pamokų šiuo metu Mendel svajodavo, o paskui terorizuodavo silpnesnius mokinius, kad jie atiduotų jai savo padarytus darbus. Laiko klausimas, kada jie pasiskųs. Dori elgesiu jau ėmė skųstis profesoriai, spalvotaplaukė negalėjo būti garantuota, kad nepasiskųs ir mokiniai.
Šiuo metu prieš atsiskaitymus klastuolė kelias naktis vargsta besimokydama, bet jai taip neįdomu, kad po atsiskaitymų viską pamiršta. Ar nebūtų paprasčiau egtis kaip anksčiau - mokytis pamokose? Bet aš negaliu susikaupti.
-
- Šiek tiek paišdykavot? - pasitikslino Turner. Iš to, ką teko girdėti, toks apibūdinimas, švelniai tariant, buvo per švelnus. Žinoma, mergaitė neketino prisipažinti, tačiau Matthew buvo ne iš kelmo spirtas. Šį kartą jis puikiai žinojo, kas vyko per kolegų pamokas. Tik kaip priversti (ne, paskatinti) Mendel pasipasakoti?
Stojo tyla. Atrodė, kad Dori neranda, ką pasakyti, o galbūt ieško būdų tinkamai atsikirsti. Matthew norėjo tiesiog ramiai pasišnekėti. Nuoširdžiai tikėjosi, kad pavyks mergaitę prakalbinti. Tik kaip tą padaryti, kai ji, regis, visai nėra nusiteikusi bendradarbiauti? Galiausiai atsisukęs į Dori Turner įdėmiai ją nužvelgė. Kas pasikeitė? Negali būti, kad jai trūksta "bendravimo" su herbologijos profesoriumi, kurio, tiesą sakant, niekada ir nebuvo? Tikriausiai jeigu būtų žinojęs, kad grįš į tą prakeiktą Hogvartsą, nebūtų jos lydėjęs į Azkabaną. Bet ne, čia tikrai turi būti kažkas gilesnio. Kam paauglei, atradusiai savo motiną, reikalingas kažkoks ne itin vykęs mokytojas?
Nespėjus sugalvoti bent kiek tinkamo atsakymo į šį nelabai malonų klausimą Dori prabilo. Aišku, teisinosi ir nieko konkretaus nepasakė, bet argi buvo galima tikėtis ko kito? Akivaizdu, kad ji atvirauti nenori. Matthew kaip mokytojo ir, be to, koledžo vadovo pareiga buvo padėti mokinei. Nusprendęs apsimesti, kad jokio "ryšio" tarp jų nebuvo, Matthew suprato: reikia elgtis kaip su bet kuriuo kitu mokiniu. Tai reiškė, kad reikia pasistengti šiek tiek priartėti ir parodyti, kad rūpi.
- Dori, - draugišku tonu kreipėsi Turner ir atsisėdo prie stalo priešais ją. - Matau, kad kažkas yra atsitikę? Gal nori pasikalbėti? Išklausysiu ir pabandysiu padėti. Spaudžia mokslai? Gal su kuo susipykai? Gal ištiko kokia nelaimė? Jeigu reikia pagalbos, nebijok to pasakyti.
Juk žadėjau nejučia prisiminė profesorius ir negirdimai atsiduso. Vis tik su Dori šnekėti kaip su bet kuriuo kitu mokiniu buvo pernelyg sudėtinga.
-
Pagaliau jis atsisuko. Dori atlaikė profesoriaus žvilgsnį. Dabar ji nesusigraudino, tik žiūrėjo į Matthew bejausmiu žvilgsniu, kuris slėpė tų jausmų begalę. Regis, koledžo vadovas kažką mąstė. Keturiolikmetė jau manė, kad jis ims rėkti. Kartais taip būna per pamokas. Juk jis jau pradėjo šį žaidimą, ar ne? Jis jau gąsdino, tad dabar beliko rėkimas arba burbėjimas, kaip jis nesupranta, kodėl mokiniai nieko nemoka. Kaip žmogus Matthew buvo labai geras, tačiau kaip profesorius, Mendel turėjo pripažinti, kartais žeisdavo. Kaip ir tada šiltnamiuose antrame kurse. Dori jau buvo susitaikiusi su tuo, kad, deja, dabar profesorius Turner nebėra jai kaip žmogus. Tas ramybės uostas. Ne. Dabar Matthew turi būti jai herbologijos profesorius ir koledžo vadovas. Paauglė privalo su tuo susitaikyti.
Tolimesni herbologo žodžiai gerokai nustebino klastuolę. Vietoj to, kad rodytų savo nervus arba tiesiog ką nors niurnėtų, ir kaip man sunku su tokiais mokiniais, gyvas vargas, bla bla bla, jis ėmėsi supratingo suaugusiojo taktikos, o tai buvo nežmoniškai skaudu. Akimirką Mendel veide šmėstelėjo visas kratinys jausmų: nuostaba, švelnumas, skaumas ir pyktis. Ji negalo patikėti, kad Matthew šitaip elgiasi. Sekundėlę mergina pagalvojo, kad galbūt tada vasarą ten buvo ne jis? Gal koks kitas žmogus, tik kad išgėręs multisulčių eliksyro? Arba gal jam kas nors atsitiko su atmintimi? Gal jis neprisimena? Gal man paklausti Deoiridh? Ne. Dori nesižemins. Ji neklaus Deoiridh. Nuo tos šeimos spalvotaplaukė privalo atstoti. Taip norėjosi atsistoti, apsiverkti, išrėkti eilę žodžių, bet ji ramiai sėdėjo.
- Jūs turbūt juokaujate, - vis dėlto pratarė, o tonas skambėjo apstulbusiai. - Jūs turbūt juokaujate, - tyliai pakartojo.
Dori jautė šoką. Ir ne tokį lengvą. Po viso to, kas Dori siejo su ta šeima ir po to, kai Matthew šitaip šaltakraujiškai ketvirtakursę atstūmė, jis kaip niekur nieko klausia, ar kas nors atsitiko. Galiausiai Mendel pajuto, kaip akyse tvenkiasi ašaros, tačiau nenorėjo suskysti. Ji akimirkai užsimerkė, atsiduso, ėmė raustis kuprinėje ieškodama servetėlės, tačiau iš kuprinės ant grindų nukrito žiobariškų cigarečių pakelis. Mergina jį susipakavo atgal, išsitraukė servetėlę ir išsipūtė nosį. Užsegusi kuprinę pasakė:
- Nežinau, kokia bitė jums įgėlė, profesoriau, - paskutinį žodį pabrėžė, mat prisiminė, kaip kambaryje iki pareikalavimo herbologas jai pasakė, kad jis jai yra profesorius. - Tai dėl mano tėvų? Aš nieko negaliu padaryti, kad jie buvo nemandagūs. Kodėl tada mes ėjome pavalgyti, kodėl sakėte, kad galiu bet kada kreiptis į ją, - turėjo omenyje Deoiridh, - arba jus, - labiau sau, o ne Matthew kalbėjo Dori žiūrėdama į silkių akvariumą. - Viskas man gerai, - dabar jau pažvelgė į klastuolių vadovą. - Na, galbūt būtų ramiau sužinojus, kodėl pradėjote manęs nekęsti, bet viskas gerai, - tylutėliai sumurmėjo. - Ar jau galiu eiti? - garsiai paklausė.
-
Kad susitikimas nebus lengvas, Matthew žinojo. Vis dėlto vylėsi, kad taip sunku nebus. Tik dabar suprato tikėjęsis, kad Dori elgsis kaip tikra maištinga paauglė. Pradės aiškinti, kad pamokos yra kvailos ir niekam nereikalingos, galbūt netgi neigs savo išdaigas ir kaltins profesorius.
Nieko tokio herbologas nesulaukė. Kur ten. Mergaitė lyg ir sutiko pasielgusi ne itin tinkamai (nors kas ten supaisys tuos paauglius?..), o vėliau stojusi tyla trikdė dar labiau. Bene pirmą kartą gyvenime Matthew norėjo turėti legilimantijos galią. Kaip jam prieiti prie šitos mokinės? Kaip suprasti, ką ji jaučia? Juokauju dėl ko? nesuprato profesorius, tačiau garsiai šito kažkodėl nepaklausė. Nesuprato, ar supykdė mokinę, ar ne, tačiau atrodė, kad dabar jam geriau būtų patylėti.
Turner neabejojo, kad rausimasis kuprinėje tėra būdas laimėti laiko, tačiau vis tiek nieko nesakė. Kaip ir apie tą cigarečių pakelį. Argi tai jo reikalas? Dori Mendel tebuvo eilinė mokinė, kurios žalingi įpročiai profesoriui rūpėjo mažiausiai, tuo labiau, kad ir pats tokių turėjo.
Vis dėlto netrukus ištarti žodžiai nubraukė bet kokias mintis apie cigaretes, paauglystę ir panašias nesąmones. Dori kaltino jį? Negi išties manė, kad jis jos nekenčia? Tai skambėjo taip neįtikėtinai, kad prireikė laiko sugalvoti, kaip reikėtų reaguoti. Matthew sėdėjo kėdėje kaip koks avinas ir neįsivaizdavo, ką sakyti. Žinoma, sakyti, kad bijojo pernelyg prisirišti, čia visai netiko.
- Tai dabar bandysi kaltę suversti man? - visai tinkamai minčiai atėjus į galvą pratarė Turner. Pajuto kažkokį susierzinimą, bet stengėsi jį nuryti. Prie Dori Mendel visai nereikėjo rodyti emocijų. Vis dėlto netrukus suprato, kad tai beviltiška. - Tai aš tavęs nekenčiu? Pernai patikėjau, kad mano pamokose nori mokytis, o štai šiemet arba kartu su Pritz jas griauni, arba iš viso nepasirodai! Man tenka klausytis kitų profesorių skundų apie tavo elgesį, po to turiu sėdėti su tavimi ir aiškintis. Ir tu dėl viso šito kaltini mane? Ne, brangioji, taip gyvenimas neveikia. Esi atsakinga už savo veiksmus. Taip, sakiau, kad gali kreiptis tiek į mane, tiek į Deoiridh. Bet ar tu tai darai? Į mane nė karto nesikreipei, tik paverti mano kolegų gyvenimą tikru pragaru. Negi išties manai, kad tai kelia pasitikėjimą tavimi? Deoiridh nieko nepasakojau, bet neabejoju, kad ji būtų įskaudinta. Ji tavimi pasitiki. O štai tau tas pasitikėjimas nėra reikalingas. Matau, kad tau kažkas yra nutikę, o tu pareiški, kad viskas yra gerai!
Turner nutilo. Nustebo, kad taip atsivėrė. Nepaisant to, kad juto kažkokį ryšį, nemanė, kad turi mokinei atvirai pasakyti, kaip jaučiasi. Netgi (ypač?) jei ta mokinė yra Dori Mendel.
- Ir ne, eiti negali. Vis dar nepasakei, kodėl per kiekvieną pamoką stengiesi pridaryti kuo daugiau nesąmonių. Ir gal malonėtum paaiškinti, ką veikei paskutinių herbologijos pamokų metu?
-
Matthew žodžiai buvo labai skaudūs. Regis, Dori bus tikrai viską ne taip supratusi. Nuo praeitos žiemos iki rudens mergina galvojo, kad ją ir profesorių sieja kažkas daugiau nei tik mokyklos reikalai. O kas kitas, jei ne pats Turner privertė spalvotaplaukę taip galvoti? Gerai, kas buvo per Kalėdas, na, to galima ir neužskaityti. Dori yra Deoiridh draugė, jos tėtis mergaitės pagailėjo, nupirko jai drabužių. Tačiau lydėjimas ją susitikti su mama... Taip, tikriausiai bet kuris suaugęs būtų palydėjęs, bet Matthew suteikė klastuolei tokį tėvišką palaikymą, kad bet kuris vaikas būtų pagalvojęs, kad rūpi jam daugiau nei paprastas mokinys. Kodėl tuomet herbologas sutiko palydėti ją į Azkabaną aplankyti to neva tėčio? Norėjo sužinoti, kaip klostosi reikalai? Juto kažkokį rūpestį, būdingą suaugusiems žmonėms? Kokius nors profesorišką pareigą? Gerai, palydėjo. Bet kurių galų vedėsi Mendel į užkandinę? Galva sprogs.
Dar kurį laiką Dori tylėjo. Norėjosi tiek daug pasakyti, tiek daug paklausti... Apie kokią kaltę jis kalba? Žinoma, jis omeny turi tik reikalus pamokose. Jis net negalvoja apie bendravimą su manimi žiemą ir vasarą. Tikriausiai tai jau išsitrynę iš jo galvos, nors aš apie tai pagalvoju kasdien. Jis sako, kad aš į jį nesikreipiau? Kaip aš galėjau į tave kreiptis, idiote, jeigu tu mane ignoruoji. Keturiolikmetės skruostai vos vos nuraudo, bet ji vis dar nieko nesakė. Galiausiai norėjosi paklausti, ar Matthew tikrai nėra pagalvojęs apie Dori kaip apie dukrą. Ar kiekvieną liūdną mokinį jis apkabina? Tačiau to padaryti ketvirtakursė nedrįso. Buvo gėda. Jeigu ji Turner atsivers tiek, kad šis sužinos, jog paauglė jam jaučia panašius jausmus, kokius, regis, turėtų jausti tėčiui, tai veikiausiai labai išgąsdins herbologą. Tu prisigalvojai nebūtų dalykų. Matei tai, ką norėjai matyti. Esi jam eilinė mokinė.
- Atsiprašau, profesoriau, - galiausiai pasakė tai, ką galvojo, kad Matthew nori išgirsti. - Pasistengsiu daugiau taip nesielgti. Nežinau, kodėl nėjau į herbologiją. Pažadu ir vėl atsakingai lankyti.
-
Matthew jautėsi pavargęs ir sutrikęs. Tik dabar suprato, kad visai nepasiruošė šitam susitikimui. Naiviai tikėjosi, kad Dori ateis, jie ramiai pasišnekės, ir viskas bus gerai. Kaip jis galėjo būti toks kvailas? Žinojo, kad pokalbis nebus paprastas, bet vis tiek neskyrė nė sekundės laiko, kad jam pasiruoštų. Jautėsi be galo nepatenkintas savimi, tačiau to parodyti negalėjo. Tik jau ne Dori Mendel, su kuria situacija iš viso buvo keistai neaiški.
Stojo tyla. Tai, ko gero, neturėjo stebinti, tačiau smalsumas, apie ką galvoja mokinė, tiesiog draskė smegenis. Iš viso, kas juos sieja? Negi Dori galvojo, kad jie yra daugiau nei mokytojas ir mokinė? Kam jai tai reikalinga? Kad ir kokia būtų motina, ją suradus gyvenimas turėjo palengvėti. Dabar paauglė mergaitė turėjo pinigų naujiems drabužiams ir kitiems dalykams. Argi tai nėra be galo svarbu maištingos sielos jaunimui? Žinoma, Matthew tai suprasti buvo gana sunku: pats visada gerai sutarė su šeima ir netgi gavęs kvietimą mokytis burtininkų mokykloje nenutolo. Galbūt jis turėtų labiau pasistengti suprasti Dori? Viskas buvo pernelyg komplikuota.
- Atsiprašai už ką? - nesusilaikęs leptelėjo, kai Mendel pagaliau teikėsi kažką atsakyti. Norėjosi priversti ją atsiverti, bet, deja, herbologas neįsivaizdavo, kaip galėtų tai padaryti. Buvo kiek liūdna ir nejauku. Suprato, kad reikia pagaliau baigti šitą pernelyg sudėtingą pokalbį. Galbūt pasikviesti Dori pasišnekėti dar kartą ir nepakartoti klaidos. Ne, prieš kitą pokalbį jis būtinai apsvarstys, ką ir kaip pasakyti.
- Jeigu niekas nepasikeis, taip lengvai neišsisuksi. Ir sakau gražiuoju - herbologijos pamokų geriau nepraleidinėk. Suprantu, kad po penkto kurso tikriausiai atsisakysi, bet iki to laiko dar pusantrų metų, tad turi stengtis. Gali eiti.
Tonas buvo keistai oficialus ir šaltas, tačiau Matthew tai nerūpėjo. Norėjo pagaliau pabaigti šitą pernelyg sudėtingą susitikimą. Atsistojo tarsi parodydamas, kad pokalbis baigtas, ir vylėsi, kad Dori nesugalvos pasilikti čia ilgiau. Vis dėlto viskas bylojo, kad ji tik ir ieško progos greičiau iš čia išsinešdinti, tad Turner vylėsi, kad jau po kelių akimirkų galės atsipalaiduoti.
-
Juk Dori kažko tikėjosi, ar ne? Vylėsi, kad šitas pokalbis sudės visus taškus ant i, kad sudėlios viską į savo vietas ir kad Matthew Dori ir vėl bus tas žmogus, kuris merginai buvo tartum ramybės uostas. Juk Alanas sakė, kad jai ir Turner reikia pasikalbėti. Na, štai, jiedu pasikalbėjo. Bet bent jau nebeliko jokių abejonių, ar ne? Kad Dori prisigalvojo. Bent jau tapo aišku, kad vis dėlto tikriausiai nėra taip, jog herbologas klastuolės nekęstų. Ne, visai ne. Paprasčiausiai Mendel jam niekada ir nerūpėjo, o suteikdamas jai pagalbą ir palaikymą jis tiesiog jautė suaugusio žmogaus pareigą. Padėti savo dukters draugei, o vėliau - savo koledžo mokinei. Štai ir viskas. O ji. Paskutinė kvaiša. Prisigalvijo nebūtų dalykų.
- Už tai, kad išdykavau kitose pamokose ir nelankiau herbologijos, - sausai atsakė įsitikinusi, kad Matthew būtent tai ir norėjo išgirsti.
Į tolimesnius herbologo moralus paauglė tiesiog linktelėjo. Nieko nesakiusi pravėrė kabineto duris ir jau buvo beišeinanti, tačiau staiga sustojo, atsigręžė ir pažiūrėjo Matthew skvarbiu žvilgsniu tiesiai į akis. Taip norėjosi tiek daug pasakyti, tiek daug paklausti, bet negalėjo. Dori jau manė, kad nebeatlaikys ir kažką išrėks iš to, kas slėgė jos širdį ir buvo susiję su Matthew. Jau žiojosi, tačiau iš lūpų išėjo tokie žodžiai:
- Viso gero, Klastūnyno vadove, herbologijos profesoriau Matthew Turner.
Supratusi, kad pasakė visišką nesąmonę, mergina nuraudo ir išėjo, tačiau aplankęs apmaudas tik kilo, todėl kabineto duris Mendel trenkė iš visų jėgų ir apsiverkusi nubėgo tolyn.
-
Neaišku, kiek nuoširdi buvo Dori. Atrodė, kad ji tiesiog bando įsiteikti, kas vertė galvoti, kad po šio pokalbio niekas nepasikeis. Matthew neabejojo jau visai netrukus sulauksiantis dar daugiau skundų dėl sudėtingo šios mokinės elgesio. Jeigu tai tęsis, išties teks rašyti motinai nutarė profesorius ir pagalvojęs apie tą moteriškę nusipurtė. Visai nesinorėjo turėti su ja reikalų, bet jeigu mokytojai nepadeda, galbūt motina sugebės sudrausminti visai nesuvaldomą mokinę? Šiaip ar taip, tvarkytis su maištingomis paauglių sielomis buvo tikrai ne jo darbas.
- Tiesiog tikiuosi sulaukti tavęs kitose pamokose, - ramiai pratarė profesorius, nors, tiesą sakant, dėl to nebuvo tikras. Kartais atrodė, kad Mendel nesant šiltnamyje tos pamokos pasidaro keistai paprastesnės.
Keistas spoksojimas į akis buvo netikėtas, tačiau Matthew savųjų nenusuko. Neketino leisti Dori prisigalvoti nežinia ko. Reikėjo kažkaip užbaigti situaciją ir pagaliau viską pamiršti. Galbūt netgi parašyti Deoiridh ir paklausti, ar jos vis dar bendrauja. Galbūt draugystė nutrūko, ir Dori taip elgiasi būtent dėl to? Ar tai iš tiesų tėra paprastas paaugliškas poreikis maištauti? Deja, Turner negalėjo atsakyti į tą klausimą, tad taip ir liko sustingęs.
Atsisveikinimas sutrikdė. Ar Dori norėjo parodyti, kad juos iš tiesų sieja tik profesoriaus ir mokinės ryšys? Ko gero, taip ir buvo, tad Matthew šiek tiek atsipalaidavo. Išgirdęs trenkiamas duris susiraukė, bet nutarė, kad viskas galėjo būti žymiai blogiau. Nepaisant to, kad nieko neišsiaiškino, bent pabandė pasikalbėti. Argi jo kaltė, kad Mendel kažką akivaizdžiai slepia? Kur dingo ta mergaitė, kuriai reikia palaikymo, ir kuri nebijo to parodyti? Nebent motina ją prigąsdino nauja mintis nušvito galvoje. Matthew puolė iš kabineto norėdamas paprašyti Dori sugrįžti, tačiau jos nebepamatė. Susiraukęs pasvarstė, ką reikėtų daryti dabar, ir galiausiai patraukė didžiosios salės link.
-
Po dar vienos prakeiktos pamokos Matthew žingsniavo savo kabineto link. Nuolat žvilgčiojo, ar Dori tebeina su juo, mat atrodė, kad ji bet kurią akimirką gali tiesiog pasiplauti. Nuoširdžiai norėjo pasišnekėti, išsiaiškinti. Ir, svarbiausia, neišgąsdinti. Žinoma, Dori turbūt laukė dar vienos moralų bangos, bet Matthew tikslas buvo visai ne toks. Kad ir kaip nesinorėjo to pripažinti, profesoriui buvo svarbu, kaip ji jaučiasi, kaip praleido atostogas. Galbūt laikas nebijoti ir tai parodyti? Ji buvo daugiau nei mokinė - ji buvo Deoiridh draugė. Tuo visada galima pasiteisinti, ar ne? Ir visai nesvarbu, kad viduje Matthew žinojo: Dori Mendel jam svarbi ne tik dėl to.
Vis dėlto atrodė, kad pati mergaitė visai nenori jokio ryšio ar bendravimo. Ir toliau nelankomos herbologijos pamokos tą tik parodė. Galbūt nereikia stebėtis, kad ji nenori atvirauti, tačiau pamokų vengimas tarsi parodė, kad ji iš viso nenori turėti nieko bendro. Matthew buvo tikras: Dori žino, kad norint visada galima pasilikti po pamokos pasišnekėti. Jis išklausys, padės su herbologija ar paguos, jei liūdna. Tokią pagalbą būtų suteikęs bet kuriam mokiniui. Vis dėlto neateidama į pamokas klastuolė niekaip negalėjo po jų pasilikti. Vadinasi, ji arba netikėjo, kad profesorius nuoširdžiai bandys padėti, arba tos pagalbos nenorėjo priimti. Kad jai kažkas atsitikę, Turner tarėsi puikiai matąs.
Pagaliau pasiekęs savo kabinetą atidarė duris ir įleido mergaitę. Bijojo vėl esąs nepasiruošęs, tačiau stengėsi neatrodyti viskuo nepatenkintas, kaip visada atrodydavo po herbologijos pamokų.
- Gal nori arbatos ir sausainių? - sugebėjo nutaisyti draugišką toną profesorius. - Atsisėsk, atsipalaiduok. Ne moralų skaityti tave čia pasikviečiau. Noriu pasišnekėti.
Kol kas Matthew daugiau nieko nesakė. Buvo smalsu, kaip Dori reaguos. Norėjosi, kad bent ką nors pasakytų, nors kol kas atrodė, kad bus atsitvėrusi tylos siena. Neskubėdamas užkaitė vandens: laimei, magiškas arbatinukas iš naudotojų nereikalavo magijos sugebėjimų. Galiausiai atsisukęs į mokinę pabandė padrąsinamai nusišypsoti.
-
Dori kartu su Matthew ėjo į jo kabinetą. Merginos veide pasirodė kažkoks pasitenkinimo šypsnis. Taip, ji visą tą laiką po praeito pokalbio profesionaliai išvengė herbologo, tačiau tuo pačiu vis tiek buvo jo pasiilgusi, nors ir žinojo, jog yra jam tik eilinė mokinė. Bet širdyje buvo abejonių. Ypač po šitos pamokos. Jeigu jam nerūpi kiti mokiniai, kodėl tada rūpėjau aš?
Raudonplaukė jau buvo pasiruošusi profesoriaus moralams, tačiau kad ir kaip keista bebūtų, moralizuoti jis nepradėjo. Regis, sugalvojo imtis kitos taktikos, kažkodėl elgtis draugiškai.
- Noriu, - netyčia pasakė, nors žadėjo demonstratyviai atsisakyti.
Mendel numetė kuprinę ir atsisėdo ant kėdės. Buvo keista būti herbologijos kabinete vakare. Aš labiau norėčiau kakavos, bet tiks ir arbata. Vaidinti nebuvo jėgų. Tik dabar paauglė pajuto, kokia yra pavargusi. Vaidinti buvo taip suknistai sudėtinga ir galiausiai klastuolės lūpas paliko atodūsis.
- Kodėl? - galiausiai paklausė nusimetusi visas kaukes. - Kodėl tada buvote su manimi toks geras, nors pamokos metu mokiniams nepadėjote? Turiu omenyje, dar vasarą man suteikėte visapusišką paramą, bet dėl Elliw ir Gruodės, atrodo, visiškai nesijaudinote. Ar man padėjote dėl to, kad aš esu Deoiridh draugė? O gal direktorė liepė pagloboti vadovaujamo koledžo mokinę, kol susitvarkys reikalai šeimoje?
Dori galvojo, kad paklausus palengvės. O bet tačiau, tik pasunkėjo. Ji suprato, kad stumia Matthew į kampą, o to daryti nenorėjo. Juk ir taip jis jos nekenčia, ar ne? Ar nebus taip, kad dabar ims nekęsti dar labiau?
- Atsiprašau. Man nederėjo to klausti, - juto, kad veidas ima rausti. - Suprasiu, kad neatsakysite. Dėl ko mane pasikvietėte? Žinau. Nes nelankiau herbologijos pamokų, - žiūrėjo į tolį.
-
Dori netylėjo. Tai nustebino, tad Matthew atsargiai pažvelgė į ją. Gal jai baigėsi paaugliškas maištingumo momentas, ir bus galima normaliai pasišnekėti? Ar vis dėlto ne? Ką čia gali žinoti, gal po kelių minučių paaiškės, kad vis dėlto jis yra kaltas dėl visų nelaimių ir pasikeitusio santykio. Žinoma, iš dalies buvo kaltas, bet jeigu Dori kažko prisigalvojo, tai tikrai ne jo problema. Ypač kai iš anksto perspėjo, kad rudenį mokytojauti negrįš, o tai padarė tik dėl to, kad... Na, tiesą sakant, nežinojo, ką vis dar veikia šitoje prakeiktoje mokykloje.
Neskubėdamas taisė vaisinę arbatą ir atnešė ant stalo. Ištraukė dėžutę paprastų šokoladinių sausainių ir atidaręs padėjo netoli Dori. Be galo norėjo tiesiog pasišnekėti. Deja, klastuolė viską labai sėkmingai sužlugdė. Tegul ir netyčia, bet klausimai buvo tokie netikėti ir skaudūs, kad profesorius tiesiog neteko žado. Juk negali pasakyti, kad kai padėjo jai, nuotaika buvo visai kita. Mokslo metų nepadėtų nė vienam vaikigaliui. Ar tikrai nepadėtų ir Dori? Šito nežinojo, bet pasistengė dabar apie tai ir negalvoti. Geriau taip nerizikuoti - maža ką pradės pliurpti.
- Viskas yra sudėtingiau nei manai, - galiausiai sugebėjo bent kažką pasakyti profesorius. - Deoiridh čia niekuo dėta, o direktorė... Nežinau, ar ji ką nors žino apie tavo šeimą, tačiau iš jos negavau jokių nurodymų. Vasarą... - kalbėti buvo be galo sunku. Norėjosi pykti ant mergaitės, kad ji užvedė šitą temą, tačiau nepavyko. Atsiprašymas taip pat nepadėjo, mat Turner norėjo manyti, kad Dori yra sunkiai valdoma paauglė, kuriai niekas nerūpi. Vis dėlto jai rūpėjo. Ir rūpėjo ne kas kitas, o jo pakitęs elgesys. Bet ar jis išties buvo pakitęs?
- Taip, man rūpi, kodėl sulaužei pažadą. Žinau, kad nesirgai, kad kitose pamokose lankeisi. Panašu, kad taip "pagerbei" tik mane. Bet ne, pasikviečiau tave ne dėl to. Galvojau, kad galėsim pasišnekėti. Kaip sekasi mokslai? Ar nustojai peštis su Alrisa ir Sofi? Ar susirašote su Deoiridh?
Turner staiga nutilo. Suprato be reikalo apipylęs mergaitę klausimais. Kažin ar ji norės atvirauti. Vis dėlto daug svarbiau buvo nukreipti temą nuo vasaros ir to, kas įvyko šiandien. Geriau jau šiek tiek apsikvailinti, bet nepradėti gilintis į Matthew jausmus. Ko gero, pirmą kartą gyvenime herbologas visiškai nenorėjo parodyti, kaip jaučiasi.
-
Dori bijojo, kad Matthew nepradėtų burbėti arba net šaukti už merginos užduotus klausimus ar paprasčiausiai dėl to, kad ji bėgo iš herbologijos. Tačiau raudonplaukės nustebimui profesorius į klausimus atsakė. Galbūt ne visai pilnai, tačiau jis kalbėjo. Ši Matthew savybė labai žavėjo Dori. Kad vis tik jis jai atsakinėja. Kad būna pakankamai atviras. Kaži, o ar ir jam sunku prieiti prie Deoiridh?
- Ar ji su jumis būna atvira? - nejučiom paklausė. - Na, turiu omeny Deoiridh, - pridūrė suvokusi, kad juk Matthew neskaito jos minčių. - Kažką skiedžiu, - susiraukė. - Aš atsiprašau. Tikrai. Vasarą kas? - dabar jau įkyriai įsižiūrėjo į herbologą.
Po to staigiai nusuko akis bardama mintyse save už tai, kad vaikšto peilio ašmenimis. Dar vienas asmeninis klausimas ir jis tave iš čia išmes. Valdykis.
Galiausiai Matthew užvertė Dori klausimais ir ji jau norėjo pulti į visus atsakinėti, tačiau susizgribo. Kodėl? Kurių galų, jeigu aš esu eilinė mokinė? Ar profesorius kviečiasi mokinius klausti, kaip jiems sekasi? Šiaip sau? Juk dar rugsėjį jis man pasakė, kad jis man yra profesorius. O gal... o gal jis kažką žino dėl mamos? Paskutinė mintis išgąsdino. Paauglė pasiėmė į ranką sausainį ir dabar jau įsispoksojo į jį.
- Man sunku atsakyti, kodėl nėjau į herbologiją, - pasakė. - Jūs nesuprasite. Be to, Beaumont pamokų visų taip pat nelankiau, - lyg pasiteisindama pasakė.
Taip, jis tikrai nesupras. Dori negalėjo jam pasakyti, kad nėjo paprasčiausiai dėl to, kad per skaudu matyti Matthew ir žinoti, kad ji jam yra tik eilinė mokinė. Tačiau jis verčia tuo abejoti. Kam eilinės mokinės klausti, kaip jai sekasi? Širdyje ir vėl ėmė kirbėti keistos viltys, bet jos buvo susimaišiusios ir su baime, kad profesorius kažką žino apie tai, jog Dori atostogas praleido viena.
- Sekasi visai neblogai. Tik kad kuo toliau, tuo sunkiau domėtis tuo, kas vyksta pamokose ir apskritai mokytis, - ėmė atvirai kalbėti. - Kartais atrodo, kad visiškai niekas neįdomu ir norisi tik tuščiai leisti laiką, - prisipažino. - Alrisa su Sofi yra visiškos kvaišos, - netyčia Dori ir nusikeikė. - Bet su jomis reikalų neturėjau jau kurį laiką. Dabar labiau nekenčiu Robertos iš Grifų Gūžtos. Ir dar man nepatiko ta basakojė, - susiraukė.
Arba visos, kurios šnekės su Alanu.
- Su Deoiridh? Žinoma, kad susirašome. Pasiilgau jos, - kažkodėl prisiminė praeitas Kalėdas. - Tačiau kodėl viso to klausiate? Juk jūs man tik profesorius, - bet akyse spindėjo vilties žiburėliai.
-
Matthew jautėsi pavargęs. Suprato, kad nereikėjo pradėti šito susitikimo po prakeiktos pamokos, kuri, ko gero, buvo blogesnė už visas ankstesnes. Tuo labiau, kad ir pats nebūtų pasakęs, kodėl kvietėsi šitą mergaitę. Taip, pirmoji mintis, ko gero, buvo pakalbėti apie nelankomas herbologijos pamokas. Bet dabar... Apie tai šnekėti tiesiog nebuvo ūpo, ir Turner gailėjosi pradėjęs šitą nesąmonę. Giliai viduje suprato: nori susigaudyti, kas juos sieja. Ar vis dėlto jie yra tik profesorius ir mokinė? O gal kažkas daugiau?
- Mano ir Deoiridh santykis tavęs tikrai neliečia, - ramiai pratarė. Neketino atvirauti apie tai, kaip merginai baigus mokyklą jie dar labiau atitolo. Ne, tai buvo visiškai ne Dori reikalas. Viskas ir taip pernelyg sudėtinga. Į kitus žodžius neatsakė. Kuo toliau, tuo aiškiau suprato, kokią didelę klaidą padarė. Reikėjo tiesiog nebendrauti. Dabar apsisunkino gyvenimą. Problema ta, kad Dori taip pat gali pradėti kažko tikėtis.
- Vadinasi, tavo pažadais neverta tikėti, ar ne? - pratarė Turner. Tai buvo šioks toks palengvėjimas. Pavyko rasti priežastį, dėl kurios jis gali papriekaištauti Dori ar parodyti nepasitikėjimą. Nuoširdžiai vylėsi, kad tai padės pasijusti bent šiek tiek ramiau. Nespėjus to suprasti Dori vėl pradėjo šnekėti, tad Turner susitelkė į tai, ką ji sako. Buvo netikėta - mergaitė šnekėjo nemažai ir dargi visai atvirai. Nebent melavo, žinoma, bet tuo profesorius nenorėjo tikėti. Žinoma, su koledžo draugėmis nesusitaikė, bet Matthew to ir nesitikėjo. Paklausė labiau dėl to, kad taip tikėjosi laimėti šiek tiek laiko. Į keiksmažodį nereagavo - nenorėjo pyktis.
- Deoiridh planuoja išvykti į užsienį, - netyčia leptelėjo Matthew ir mintyse nusikeikė. Žinoma, jeigu mergina draugei pranešė, tai viskas gerai, o jeigu ne? Tokiu atveju jo ir Deoiridh geriems santykiams galas. Ir kodėl jis negalėjo patylėti? Kam reikėjo pranešti tokias naujienas? Esi visiškas žioplys.
- Klausiu, nes matau, kokia esi pasikeitusi. Žinau, kad tavo gyvenime buvo didelių permainų. Man rūpi, kad nekristų tavo mokslų kokybė. Esu sakęs, kad prireikus gali kreiptis pagalbos. Padėsiu tiek su herbologija, tiek, jei reikia, su magijos istorija. Nenoriu, kad manęs bijotum, Dori.
Kodėl jie šnekėjosi? Šito, deja, nežinojo niekas, ypač Matthew Turner. Bijodamas pažvelgti į mergaitę profesorius sėdėjo kėdėje ir apie kažką įnirtingai mąstė.
-
Matthew ir vėl kirto tiesiai į paširdžius pasakęs, kad jo ir Deoiridh santykis raudonplaukės neliečia. Kažkur viduje sukirbėjusi viltis, kad herbologas su paaugle gali būti tėviškas ir atviresnis nei su bet kuriuo kitu Hogvartso mokiniu, ėmė dingti. Keturiolikmetė prikando lūpą. Profesoriaus kalbos ir elgesys nederėjo tarpusavyje. Jis lyg ir bandė parodyti merginai, kad ji yra tik eilinė mokinė iš Klastūnyno, tačiau Mendel nebuvo kvaila. Ji jautė, kad jam buvo kažkas daugiau ir kad jis tam sąmoningai priešinosi. Bet kodėl? O štai kodėl - Dori nežinojo. Bet jis netyčia prasitarė. Dori lūpose sekundėlei radosi mažytis mažytis šypsnis, nes jis nesugebėjo susilaikyti ir pasakė kažką, kas nesusiję su ketvirtakursės mokslais. Ar tai buvo atsakymas į klausimą, ar Deoiridh su juo atvira? O gal tiesiog liūdesio akimirka, kuria herbologas nejučiom pasidalino?
Į užsienį, mintyse pagalvojo. Deoiridh planuoja vykti į užsienį. Ar galėjo man ką nors užiminti? Aišku, kad ne. Man užteks žinoti tik tiek, kad ji moka pasiversti varle ir eina žurnalistikos keliu. Raudonplaukė tik gūžtelėjo pečiais.
- Tikriausiai jausitės vienišas, - pasakė, nors knietėjo paklausti, kur ir kodėl Deoiridh vyks. Jautėsi kartėlis, bet Dori nuprendė apie tai pagalvoti grįžusi į bedrąjį kambarį.
O toliau koledžo vadovas šnekėjo apie Dori mokslų kokybę. Tai privertė nusišypsoti, mat merginos mokslų rezultatai suprastėję nebuvo. Nejau profesoriui Turner taip rūpėtų Dori rezultatai, kai aplink pilna tų klastuolių, kurių rezultatai išties yra prasti? Tačiau tai Mendel praleido pro ausis. Juk vis dėlto jai buvo malonu, kad jis ją pasikvietė.
- Nebijau aš jūsų. Tik kad kartais būnate šiurkštus. Nenoriu lįsti į akis.
Žinoma, ji galėjo kaip ir aną kartą kalbėti šabloniškai. Kad atsiprašo, kad suprato, kad daugiau tai nebesikartos. Tačiau tam visiškai nebuvo jėgų. Šį kartą Dori nusprendė, kad tegul Matthew galvoja ką nori. Ji pavargo prieš jį vaidinti.
Mergina gurkštelėjo arbatos, kuri dar buvo per karšta gerti, ir atsikando sausainio. Nieko negalėjo padaryti - ir vėl pasijuto svarbi, nors lūkesčiai buvo kritę. Ji puikiai suprato, kad tai niekur nenuves. Suprato, kad Matthew niekada nebus jai kaip tėtis. Bet vis tiek buvo nepapratai gera pagaliau pabūti su kažkokiu suaugusiu žmogumi, ko per žiemos atostogas taip stipriai trūko. Nejučiom keturiolikmetė nusišypsojo ir užsimerkė.
-
Visi pažadai prieš kitą kartą kviečiantis Dori Mendel pokalbiui pasiruošti kažkur dingo. Dabar stojusi tyla buvo tikrai ne tai, kam Mathew būtų sugebėjęs pasiruošti. Blogiausia buvo tai, kad jis nežinojo, ką tiksliai nori pasakyti, o Dori, ko gero, to visiškai nesupras. Jis buvo profesorius, vadinasi, privalėjo parodyti tam tikrą autoritetą. Būti pakankamai griežtas ir disciplinuotas, bet kartu ir draugiškas bei pasirengęs padėti. Bet kaip Matthew Turner gali būti draugiškas ir visoks kitoks geras, kai mokiniai tiesiog veda iš kantrybės?
- Žinoma, man jos trūks, - atsakė į Dori žodžius, nors juto keistą gumulą gerklėje. Pabandė jį nuryti, tačiau nesisekė. - Minėjo, kad galvoja tave pasikviesti į svečius. Vasarą. Ar jau rašė apie tai? - pasiteiravo melsdamasis, kad spėtų pirmiau pranešti Deoiridh apie tai, kad ji kažką sugalvojo. Kviesti mokinę į svečius savo iniciatyva buvo mažų mažiausiai kvaila. Vis dėlto Deoiridh buvo užsiminusi, kad tai būtų smagu, tad Matthew klastuolės ir nekviečia, ar ne? - Žinau, kad ji pasiilgo jūsų artimo bendravimo, - keistu balsu pridūrė. Tiesą sakant, jam pačiam irgi trūko mergaičių bendravimo, bet tai skambėjo pernelyg… Keistai? Ar, tiksliau sakant, netinkamai.
- Atsiprašau, jeigu pasirodžiau piktas, - nuoširdžiai pratarė profesorius. Pritz ar Moondragon gyvenime neatsiprašinėtų, o štai Dori nebuvo ta bjauri paauglė. Ji buvo… Labiau nuskriausta mergaitė, kuriai reikėjo pagalbos. Negalvok taip! Ji turi turtingą (ir bjaurią) motiną. Negali pasirūpinti visais, kurių gyvenime vyksta dramos griežtai pasakė sau Turner.
- Jeigu neateini paprašyti pagalbos, kai jos reikia, vadinasi, bijai. Nežinau, ar manęs. Galbūt bijai pasirodyti kaip nemokša ar nevykėlė. Vis dėlto nepamiršk, kad esi mokykloje, į kurią atvykai tam, kad išmoktum naujų dalykų. Aš nesu piktas, Dori.
Paskutinis sakinys Matthew nepatiko. Jis buvo ištartas vos ne maldaujamu tonu, ar bent jau taip pasirodė pačiam profesoriui. Ar jam taip labai reikia, kad Dori blogai apie jį negalvotų? Bet kodėl? Ji tėra eilinė mokinė. Deja, Turner puikiai žinojo, kad toks teiginys yra daugiau nei klaidingas.
-
Akimirką pasirodė, kad jis tuoj apsiverks. Jis tikrai myli Deoiridh. Žinoma, kad myli. Juk ji jo dukra! Kurios tu niekada neatstosi, Dori. Ir kuri, deja, niekada nebus tavo sesė.
- Tikrai? - keturiolikmetės akys pagyvėjo, kai herbologas pasakė, kad animagė ketina pasikviesti merginą į svečius. - Ne, dar nerašė. Eee... - Mendel šiek tiek pasimetė. - Aš ir jos pasiilgau. Dabar viskas kitaip, kai jos nėra čia, Hogvartse. Kartais bijau, kad ji mane pamirš, - dabar jau klastuolės gerklėje strigo gumulas. - Vis dėlto man vos keturiolika, o ji jau pilnametė, mokosi ir... bijau, kad imsiu jai atrodyti kaip mažvaikė.
Dori širdis sudunksėjo. Ji labai norėjo pasisvečiuoti pas Deoiridh, bet nebuvo tikra, ar sugebės būti vienuose namuose su Matthew, kai jo elgesys toks keistas. Tačiau vasara dar toli. Be to, pati Deoiridh tau nieko net nerašė. O jeigu ji persigalvojo? O jeigu manęs nebemėgsta ne tik Matthew, bet ir ji? Juk ji nepasakė, kad ruošiasi keliauti į užsienį... Vadinasi, aš jai nesvarbi? Kartais Mendel pasijusdavo taip, tarsi būtų prilipusi prie šitos šeimos, tačiau ta šeima vis suteikdavo ir suteikdavo jai vilčių.
Netrukus Matthew ėmė teisintis. Pasakė, kad atsiprašo, jeigu pasirodė piktas. Pasakė, kad nėra piktas. Žinoma, pridūrė ir moralų, kad mergina atvyko į mokyklą mokytis. Raudonplaukės lūpų kampučiai vos vos pakilo aukštyn.
- Viskas gerai, profesoriau, - daugiau šyptelėjo ir gurkštelėjo arbatos. - Aš žinau, kad jūs geras žmogus. Tik šiais metais elgėtės kaip paršas. O dėl mokslų, aš pasistengsiu pasitempti, nes jei taip ir toliau, tikrai suprastės ir rezultatai, - atsiduso.
-
Dori reikėjo Deoiridh draugystės, tai buvo akivaizdu. Problema buvo ta, kad jaunai panelei vis labiau rūpėjo Sigurdo kompanija, o ne kažkokia jaunylė
sesutė draugė. Žinoma, Deoiridh niekada nepasakytų, kad jai nebeįdomu bendrauti su Dori, tačiau ką ten gali žinoti. Galbūt ir apie vasarą užsiminė tik iš mandagumo?..
- Ji dabar užsiėmusi darbais, tačiau žinau, kad jai smagu bendrauti su tavimi, - nelabai aiškiai sumurmėjo profesorius. Nelabai žinojo, kodėl tai sako, tačiau, ko gero, apie Deoiridh kalbėti buvo paprasčiau nei apie kai kurias kitas temas.
- Neatrodo, kad tau viskas yra gerai, Dori, - ramiai pratarė Turner, nors beveik džiaugėsi, kad mergaitė sako būtent taip. Tiesą sakant, dabar mažiausiai reikėjo kvailo atvirumo akimirkų, po kurių visi jaučiasi be galo nejaukiai. Ne, geriau apsimesti, kad… Ne, dar geriau būtų apie tai negalvoti, tik nusukti mintis į šoną buvo labai jau sunku. - Suprantu, kad tau nėra lengva kalbėtis su mokytoju, bet atsimenu, ką esu sakęs. Ir tų žodžių neatsiimu. Jeigu reikės išsikalbėti, jeigu norėsi, kad kas išklausytų, mielai padėsiu tau. Jeigu paprasčiau kalbėtis su Deoiridh, pasakyk. Paprašysiu direktorės, kad leistų jai atvykti į Hogvartsą susitikti su tavimi. Matau, kad tave kažkas slegia, tačiau nenoriu spausti.
Turner nuoširdžiai nesuprato, kodėl šnekėjo tokias nesąmones, tačiau dabar jau buvo per vėlu. Giliai širdyje jam rūpėjo, kaip laikosi šita mergaitė. Problema buvo ta, kad protui tas rūpestis visiškai nepatiko. Situacija atrodė visiškai be išeities. Kaip vis dėlto priversti Mendel bent kiek paatvirauti? Ir kur dingo ta atlapaširdė mergaitė, kuria skųsdavosi Deoiridh? nejučia paklausė savęs profesorius, tačiau kol kas nesakė nieko. Nieko nereginčiomis akimis spoksojo į vieną tašką, kai pagaliau tarsi atitoko. Sukocentravo žvilgsnį į mokinę, kuriai dabar skyrė savo laiką ir dėmesį.
- Jeigu nori pasikalbėti, išklausysiu. Jeigu ne, nelaikau tavęs, - pratarė vildamasis, kad balsas nedemonstruoja noro, kad Dori Mendel greičiau išsinešdintų pro tas duris.
-
Dori šiek tiek stebino tai, jog Matthew užsivedė kalbėti apie Deoiridh. Žinoma, merginai buvo gera žinoti, kad ji vyresnei draugei yra svarbi, tačiau tuo pačiu aplankė ir abejonės, kai jis taip bandė lyg keturiolikmetę, bet tuo pačiu lyg ir save, įtikinti, kad animagei smagu bendrauti su paaugle. Taip smagu, kad net negalėjo pasakyti, jog ketina keliauti į užsienį.
Mendel atsiduso, kai herbologas ir vėl pradėjo kalbėti apie tai, kad mato, jog Mendel ne viskas yra gerai, kad jeigu kas, ji gali kreiptis į pagalbos. Kažkodėl šią akimirką ji buvo įsitikinusi, kad apie mamą tai profesorius nieko nežino. O apie ją per daug ir Dori dabar negalvojo. Šį vakarą, kalbantis su Matthew, labiausiai slėgė negalėjimas suprasti, ko profesorius iš jos nori. Ir kas ji jam tokia yra.
Gavusi leidimą keliauti ketvirtakursė dar gurkštelėjo arbatos, kad nepasirodytų taip, jog čia jai būti buvo didžiulė kančia. Po minutėlės prabilo:
- Tai gal vis tik eisiu. Jau vakaras. Galva sunkiai dirba, - atsistojo.
Nuėjusi prie durų mergina atsigręžė, tarsi norėjo kažką dar sakyti, bet paskutinę akimirką apsigalvojo.
- Gražaus vakaro, - tarstelėjo ir išėjo iš kabineto.
-
Nepanašu, kad Dori norėtų šnekėtis. Tai nestebino, tačiau šiek tiek liūdino. Matthew žinojo, kad palydėdamas mergaitę į svarbius susitikimus tarsi parodė, kad ji nėra eilinė mokinė. Galbūt ji susikūrė iliuziją ir dabar dėl to kenčia. Bet ji turi mamą, ar ne? Kad ir kokia ta mama būtų, dabar Dori turėjo kur gyventi ir ką valgyti. Kam jai kažkoks savo darbo nekenčiantis profesorius, kuris, maža to, dar ir atrodo piktas? Būtent taip ji pasakė, ar ne? Situacija buvo keista, tačiau Turner jautėsi pavargęs ir temos netęsė. Mielai būtų išklausęs, ką auklėtinė turi pasakyti, tačiau neketino jos spausti. Pasidarė smalsu, kaip viskas būtų, jeigu Deoiridh tebesimokytų Hogvartse, tačiau to pakeisti niekas negalėjo.
Nenustebo, kai Dori pokalbio netęsė. Nieko juo nepešė, viskas ir toliau buvo neaišku. Žinoma, kilo klausimas, kas gi tas “viskas” yra, tačiau kol kas nenorėjo gilintis. Reikėjo susivokti ir galbūt pasitarti su žmogumi iš šalies. Į galvą atėjo Auris ir Rafael, tačiau jie buvo puikūs sugėrovai, o ne santykių su paaugliais ekspertai. Markas? nejučia susimąstė Turner ir vos susilaikė neprunkštelėjęs. Gal ir būtų įdomu, ką buvęs kolega pasakys, tačiau kreiptis į jį tokiu klausimu būtų mažų mažiausiai kvaila.
Dori atsisukus nuo durų Matthew pažvelgė į ją tarsi laukdamas kažko. Tiesą sakant, atrodė, kad ir pati mergaitė kažko tikisi, tačiau herbologas nežinojo, ką pasakyti. Laimei, ji tik atsisveikino, tad užteko linktelėti ir nusišypsoti. Kaip Mendel tą supras, jau ne jo problema. Stengėsi būti draugiškas ir malonus, tik ar kas nors tai supranta? Atrodė, kad visi Matthew Turner laiko kažkokiu pabaisa.
Nuotaika keistai subjuro. Pokalbis buvo keistas, tačiau jis buvo. Kodėl tuomet viduje taip nemalonu? Gal reikėtų pasistengti elgtis per pamokas draugiškiau? nejučia paklausė savęs profesorius, tačiau kuo puikiausiai suprato: pamatęs Pritz ar kokią kitą nepakenčiamą mokinę vėl susinervins, ir visi gražūs norai išnyks kaip nebuvę.
Atsidusęs Turner atsistojo nuo stalo ir paliko kabinetą. Patraukė didžiosios salės link - labai norėjo užkąsti.
-
Žinia, kad po metų pertraukos Matthew Turner grįžta į Hogvartsą, Arwen nenustebino. Ji niekada neklausinėjo ir kitais būdais nebandė išsiaiškinti priežasties, dėl kurios ilgametis herbologijos profesorius nusprendė neribotam laikui pasitraukti iš pareigų. Kaip sakoma, smalsumas pražudė katę, o ji dar norėjo ilgai ir laimingai gyventi.
Grįžus profesoriui Turner, jai teko vykdyti savo, kaip mokyklos direktorės, pareigas ir atlikti tai, ką kai kurių žmonių nuomone ji turėjo padaryti jau anksčiau. Na, bet geriau vėliau, nei niekada. Su tokia mintimi šiltą rugsėjo vakarą Arwen atėjo į herbologijos profesoriaus kabinetą. Švelniai pabeldusi į kabineto duris, kurį laiką ji atsakymo nesulaukė.
- Profesoriau Turner, ar jūs viduje?! - garsesniu balsu uždavė klausimą mokyklos direktorė ir laukė, kada bus įleista į vidų.
-
Gyvenimas ir taip nebuvo lengvas, o vis dar švieži įvykiai jį dar labiau apsunkino. Ką daryti? Ar sakyti Sigurdui? Ar rašyti Deoiridh ir bandyti viską sutvarkyti? Ir kaip vis dėlto priversti mokinius jį gerbti ir nustoti griauti šiltnamį? Tiesa, profesorius Turner nuoširdžiai tikėjosi, kad šiemet viskas bus kitaip. Mendel berods buvo septintame kurse. Pritz... Ar ji baigė Hogvartsą? Ne, regis irgi liko paskutiniai metai. Vis dėlto tos dvi mergiotės jau pilnametės. Galima viltis, kad bent šiek tiek suaugo, ar ne?
Ko gero, ne, bet nespėjus to pripažinti pasigirdo beldimas. Nutaręs, kad jam pasigirdo, Matthew neatsakė, bet netrukus pasigirdęs balsas privertė susiprasti: kažkas iš tiesų pas jį atėjo. Direktorė? nustebo profesorius ir krūptelėjo. Ką jis spėjo prisidirbti per tas kelias mokslo metų dienas? Juto, kaip pradeda nervintis.
Vis tik profesorę Evenstar ignoruoti būtų negražu, tad Turner atsistojo nuo kėdės ir nelabai ryžtingai nužygiavo prie durų.
- Labas vakaras, - pratarė atidaręs duris. Pasitraukė nuo jų, kad įleistų moterį į vidų. - Norėjote apie kažką pasišnekėti?
-
Visgi labai ilgai laukti neprireikė, nes po akimirkos, kuri, tiesą sakant, šiek tiek užsitęsė, atsivėrė kabineto durys ir profesorius Turner pakvietė ją į vidų.
- Labas vakaras, profesoriau, - įėjusi į kabinetą pasisveikino. - Tikiuosi, kad jau įsikūrėte po sugrįžimo į pilį ir nieko netrūksta.
Arwen nužvelgė patalpą. Joje viskas atrodė daugmaž taip pat, kaip ji paliko prieš metus. Turėdama savo, direktorės, kabinetą, herbologijos profesoriui skirtu kabinetu nesinaudojo, tad ir keisti jame kažko nereikėjo. Buvo užėjusi čia tik patikrinti, ar viskas tvarkoje, ar nėra kokių paliktų daiktų, kurie galėtų sugesti ar kitaip pakeisti savo pavidalą per metus laiko.
- Nenoriu meluoti - mielai šiuo metu būčiau kur nors kitur, - bandė pateisinti savo vizitą, - bet turiu atlikti pareigą mokyklos bendruomenei ir šį bei tą išsiaiškinti. Matote, vis sulaukiu pelėdų su mokinių ir jų tėvų išreiškiamais nepasitenkinimais dėl jūsų pamokose vykstančių... mažyčių spektaklių. Viename iš jų, jeigu prisimenate, ir man teko sudalyvauti. Apšvieskite mane, prašau, ką šiais mokslo metais planuojate daryti, kad tokių incidentų būtų išvengta. Ir apskritai - kaip čia nutiko, kad mokiniai jūsų pamokose elgiasi taip, tarsi tai būtų vaikų darželis?
-
Tai buvo keista. Per tuos keliolika metų (kiek tiksliai, Matthew ir pats nebežinojo) jo kabinete Arwen Evenstar nė karto nebuvo apsilankiusi. Tad kas dabar yra kitaip? Negi jai taip svarbu, ką jis veikė tais metais, kai neatvyko čia? Visai nesinorėjo pasakotis, kad gydėsi priklausomybių centre, o prieš pat prasidedant mokslo metams išmetė dukrą iš namų.
- Taip, ačiū, - tarstelėjo vis dar laukdamas kažkokio išsamesnio paaiškinimo, kas gi vis dėlto čia vyksta. Žinoma, minčių buvo visokių, tačiau tikėjosi, kad vizitas nėra susijęs su tuo, ką pamokose mėgsta prikrėsti Pritz ir panašūs mokiniai.
Deja, netrukus visos viltys žlugo. Hogvartso direktorė norėjo aptarti būtent tai. Vienintelis šansas nediskutuoti apie nepakenčiamus mokinius buvo sudominti ją augalais. Jeigu gerai suprato, būtent ji praėjusiais metais dėstė herbologiją. Ir vis dėlto… Negi Britanijoje taip trūko herbologų? Būtent dėl to ir buvai priimtas, ar ne? pats save pašiepė.
- Pagrindinė problema yra ta, kad aš per daug tikėjausi iš mokinių - atvirai prisipažino. - Tai kas įdomu man, visai nebūtinai įdomu jiems. O jeigu pamokos nėra įdomios, vaikai ieško būdų joms paįvairinti. Vis dėlto šiais metais turiu planą, kaip priversti juos susidomėti. Jiems tikrai patiks.
Turner nuoširdžiai vylėsi, kad direktorė susidomės tais augalais, ir viskas pavirs įdomia diskusija apie herbologiją. Į klausimus apie savo pamokas ir jose vykstantį chaosą dabar tikrai nenorėjo atsakinėti.
-
Profesoriaus Turner pasiaiškinimas, kodėl jo pamokose vis kyla chaosas, direktorės neįtikino. Per visus tuos metus, kai dirba mokykloje ne tik kaip mokytoja, bet ir direktorė, ji jau buvo susidariusi nuomonę, kad mokiniais neverta pasitikėti ir tuo labiau - dėti į juos daug vilčių. Kiekvienais metais vis labiau mokiniai nenori mokytis ir profesoriams tenka verstis per galvą sprendžiant, kaip juos reikėtų sudominti, kai švietimo departamentas nėra linkęs patobulinti mokymo programos. Kiekvienais metais ji rašo ilgiausius laiškus, vyksta gyvai pakalbėti, dalyvauja posėdžiuose, bet kol kas dar nepavyko įtikinti Ministerijos darbuotojų, kad pakeitimai mokymo sistemoje yra reikalingi. Tad iš dalies ji suprato, kodėl Turneriui nesiseka pamokose, bet taip pat ji žinojo, kad įdėjus daugiau pastangų, pelnius mokinių palankumą, įmanoma pasiekti gerų rezultatų.
- Kaip suprantu, išsamesnio pasakojimo galiu nesitikėti, - retoriškai pasakė Arwen. - Ką gi, tuomet gal pasidalinsite savo naujuoju planu, kaip šiemet bandysite sudominti mokinius? Man tikrai įdomu išgirsti, kokius augalus tam pasitelksite.