Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Transfigūracija => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Elliott Duncan Sinclair Liepos 19, 2018, 12:42:51 pm
-
Žiema stingdė pilį ir visus joje esančius. Siaubas, Sofija nuoširdžiai nekentė žiemos. Transfigūracijos profesorė, tiesą sakant, dabar išlipdavo iš lovos tik dėl pamokų ir mokinių. Po krūva pūkinių anklodžių žiema atrodė ne tokia baisi. O štai dabar ji vėl skubėjo vesti pamokos. Plaukai buvo surišti į aukštą uodegą, kaklas apmūturiuotas šaliku, šilčiausias megztinis ir džinsai. Na, juk nebūtų labai gerai jei atėję į klasę mokiniai pamanytų, kad į klasę papuolė keistokas sniego žmogus.
Vos įžengus į klasę uždegė židinį, kad būtų bent kiek šilčiau. Mergina atsisėdo į mėgstamiausią savo vietą - minkštutėlį krėslą ir atsivertė knygą. Juk dar yra šiek tiek laiko iki pamokos. Į klasę atėjus pirmam mokiniui Sofija šyptelėjo ir pasisveikindama linktelėjo. O kai į klasę sugužėjo visi mokinukai, profesorė atsistojo ir atėjo į klasės priekio centrą.
- Sveiki,- nusišypsojo.- Šiandien dirbsite su Memoromis. Negaišime laiko su spėjimais kas tai per daiktas ir iš karto pradėsime praktinę dalį,- kalbėjo.- Taigi, memora yra nedidelė skrynelė, kuri saugo jūsų prisiminimą. Galbūt kyla klausimas kuo tada memoros susijusios su transfigūracija? Kai į jas patenka jūsų prisiminimas skrynelė transformuojasi į prisiminimo simbolį. Sakykim, jūsų prisiminimas yra mokinimasis važiuoti dviračiu. Jei šis prisiminimas patektų į memorą, šioji galėtų transformuotis į mažą dviratuką,- pasakojo devyniolimetė. Labai tikėjosi, kad aiškiai perteikė savo mintis. Šviesiaplaukė nužingsniavo link spintos klasės šone ir ištraukė nemažą medinę dėžę. Nunešė ją link savo stalo ir padėjo ant žemės. Nuėmusi dangtį vėl pradėjo kalbėti:
- Šioje dėžėje yra pakankamai memorų jums visiems. Jos visos yra tuščios, taigi puikiai galėsite įdėti savo prisiminimą. Jei pavyks - skrynelė transformuosis. Visos memoros yra skirtingos - niekada nerasite vienodos skrynelės, tačiau jų visų dydis gan panašus. Visos jos tilps į delną. Taigi, prieikite prie manęs ir pasiimkite jums patikusią memorą. Tada grįžkite į suolą ir galvokite apie jūsų pasirinktą prisiminimą. Stenkitės prisiminti visa smulkmenas. Lazdelę priglauskite prie smilkinio ir ištarkite Memorium porto ir iš lėto nukreipkite lazdelės galiuką į skrynelės vidų. Uždarykite skrynelę. Šioji turėtų pradėti keisti pavidalą po keletos akimirkų. Baigę darbą galite eiti, o paverstas memoras atneškite man ant stalo,- baigė pasakoti ir vėl atsisėdo.
Ateinate prie stalo, pasiimate memorą ir nusinešate ant savo stalo. Galvojate apie prisiminimą ir detaliai jį aprašote. Nepamirškite paminėti kokius jausmus jis kelia personažui. Tada lazdelę priglaudžiate prie smilkinio ir ištariat Memorium porto ir iš lėto nukreipiate lazdelės galiuką į skrynelės vidų. Uždarot skrynelę ir šioji turi pasiversti į kažkokį prisiminimą simbolizuojantį objektą. Atnešate paverstą memorą ant stalo ir išeinate.
Darbas invidualus. Mažiausiai du įrašai. Jei kas neaišku, tai rašykit. Sėkmės!
-
Persefonė šiandien buvo linksma. Dėdama daug pastangų į entuziazmą, ji pasiekė transfigūracijos kabinetą ir pasisveikino su profesore. Atsisėdo suole, išklausė užduoties, džiaugdamasi, jog nebus teorijos vėl atsistojo. Pripažinkit, varnė šiandien buvo energinga, tad visiškai netingėjo šitaip kilnoti savo užpakalio.
Priėjusi prie mokytojos ir iš dėžės ištraukusi delnų dydžio purpurinę Memorą, grįžo į savo vietą ir pasirėmusi galvą viena ranka, galvojo kuris čia prisiminimas labiausiai tiktų būti patalpinamas į dėžutę.
Iš pradžių galvojo apie pirmąjį savo sutiktą draugą, bet mažoji nenorėjo, jog daiktas pavirstų maža jo kopija ar rūbų detale. Tada apie dieną, kai pirmąkart išvydo Hogvartsą. Nors tai buvo pernelyg banalu. Gal kai pradinėse parašė pirmą savo eilėraštį? Juk taip visi ją gyrė! Bet kuom Memora tada pavirstų? Vėl atmetė mintį. Įdomiai skambėjo ir tas variantas, kai Persefonė išsirinko pirmąją savo lazdelę. Dėžutė turėtų pavirsti maža jos kopija. Bet juk taip nuobodu! Ir dar galvoti, kuom pavirs. Pasitikėk geriausiu prisiminimu ir visą kitą palik numetusi tolyn galvoje.
Staiga ji sugalvojo tikrą prisiminimą, kurį norėtų perkelti į transfigūracinę dėžutę. Beliko tik aiškiai atsiminti detales ir jį perkelti vidun. Nuostabu!
-
Antrakursis, atėjęs į klasę bei išklausęs užduoties, iškart neskubėjo jos atlikti. Gal tik šiek tiek pailsėjo nuo rytinių darbų ir šiaip savo minčių, nuklysdamas į dešiniąją proto dalį. Trumpam. Tada staigiai pakilo iš vietos, mat manė, jog gal laikas pradėti praktiką. Prie savo suolo sugrįžo su pilka Memora. Ne itin kreipė dėmesį į jos išvaizdą, nes norėjo greičiau viską atlikti. Atsisėdo. Galvoti ilgai neteko. Tas prisiminimas išliko jo atminty dar kelis porą metų į priekį, net, jei ji jam melavo, net, jei ir įskaudino ir žino, kad Rouzė negyva, prisiminimas buvo toks stiprus ir toks laimingas Teodoras dar niekada nebuvo. Puikus prisiminimas ir gynėjo kerams. Viskam.
Nors berniukas nėra labai jausmingas, sentimemtalus ir visiškai nemokėjo aiškiai parodyti emocijų prisiminimo metu. Reikėjo perlipti visą save, sutelkti dėmesį tik į širdį, protą uždaryti kuriam laikui ir pasistengti nekreipti dėmesio į kitus, kurie jį galėjo stebėti. Nesvarbu ar užsimerkęs, ar ne – buvo per sunku pateikti viską iš galvos. Sunkiausia užduotis. Bet Theodore bandė. Susikaupė stipriai, kaip visada ir pažvelgė į jausmų centrą.
-
Heizelis sėdėjo klasėje. O išklausęs duotą darbą ir aiškiai išsianalizavęs planą, nuėjo prie mokytojos stalo. Dėžutę pasiėmę jam asmeniškai itin gražią, neryškios oranžinės spalvos, vieną mažiausiųjų, nors, kaip sakė mokytoja, mažai kuom dydžiu jos ir skiriasi. Sugrįžo prie suolo, dar nespėjęs prisėsti, puolė galvoti apie prisiminimą, kurį artimiausiu metu patalpins į Memorą. Berniukas turėjo mažiausiai keturis variantus, tačiau niekaip neišsirinko, kuris visgi geresnis, svarbesnis, gražesnis ir laimingesnis. Kodėl tokia paprasta užduotis kartais pavirsta galvos skausmu?
Švilpis žvelgė į dar tuščią transfigūracinę dėžutę, galvojo, pagaliau atmetė vieną variantą. Atsiduso. Liko trys ir visi labai galingi, kad galvojo, jog greitai pasiduos. Taip nenutiko. Greitai iš trijų variantų liko tik du, o iš tų dviejų vienas. Laiko vis mažėjo, tad pirmakursis pasiruošęs stipriai įtempė protą ir pabandė atsiminti visas prisiminimo detales.
-
Lukas nerangiai ir sunkiai kėlėsi iš lovos tikėdamasis, kad žiema baigėsi arba, kad ji prasidėjo buvo tik sapnas. Brrrr. Nusipurtė klastuolis. Jis buvo girdėjęs tokius pasakymus kurie puikiai tiko apibūdinti dabartinį laikotarpį. Vienas iš jų buvo: ,,Bėda po vieną nevaikšto" tai buvo tikra tiesa, nes klastuolis prieš savaitę sugebėjo gauti 3 iš namų darbo, o prieš dvi dienas pasnigo ir temperatūra staigiai nukrito. Bet buvo ir vienas pliusas visada būdavo šviesu, net ir naktį kai nešviečia nė vienas žibintas. O kitas buvo vienas iš labiau negirdėtų: ,,Blogiau už žiobarų mokyklą nėra". Bet pagal jį tai buvo tikra netiesa, nes sniegas trukdydavo normaliai pereiti per kiemą neapmėtytam sniego gniūžčių. Klastuolis apsirengė šiltai, bet ne per daug, kad neužmigtu per pamoką. Priėjęs duris jas atidarė, pasisveikino su mokytoja ir klestelėjo į savo vietą. Mokytojai pasakius, kad nebus teorijos Lukas apsidžiaugė. Pagaliau, jau senai taip reikėjo padaryti. Išklausęs praktinę dalį Lukas pasimetė. Ką čia sugalvojus? Pusė gyvenimo mano prieglaudoje buvo. Priėjęs prie stalo ilgai negalvojęs paimė dėžutę su arklio galvomis šonuose, mažomis kanopėlėmis ant dėžutės dugno ir sidabrine arkliuko galva vietoj užsegimo. Grįžęs į savo vietą klastuolis gal dešimt minučių galvojo kokį prisiminimą pasirinkti. O sugalvojęs bandė prisiminti visas dienos smulkmenas.
-
Klara šiandien buvo labai nepatenkinta. Viskas jai gadino nuotaiką. Tai, kad turėjo palikti minkštą ir šiltą lovą, tai, kad toji šalta žiema, rodos, niekaip nesibaigia. Bet labiausiai jai gadino nuotaiką vakar perskaityta knyga, kurią parsivežė iš namų. Toji knyga - visiška nesąmonė! Pradžia gal ir nieko, bet pabaiga! Mergaitė turėjo perskaityti ją kelis kartus, kad bent truputį suprasti kas nutiko. Viskas taip supainiota ir pilna beprasmiškų dalykų! Kaip išvis galima tą knygą parašyti ir taip aklai išleisti?! Klarai labiausiai buvo pikta, kad vietoj malonaus miego ji iššvaistė laiką skaitydama tą nuobodžią knygą.
Ji atsisėdo į savo vietą klasėje stengdamasi šiek tiek pralinksmėti. Juk negatyvios mintys niekada neduos tau laimingo gyvenimo.
Bet pasiėmusi medinę dėžutę ir pradėjusi galvoti apie kurį nors malonų prisiminimą mergaitė vėl nusivylė. Jos galvoje plytėjo viena dykynė. Kaip tyčia visi prisiminimai pradingo, o liko visiškai paprasti ir niekuo neišsiskiriantys. Kaip ir vakar valgyta vakarienė. Kodėl ji tik dabar prisimena ką vakar valgė?!
Šiandien Klarai tikrai sunki diena...
-
Daviną ši užduotis kiek sudomino. Vos mergaitei užėjus į klasę kurioje knibždėte knibždėjo vaikų ji susiradusi laisvą vietą ėmė įdėmiai klausytis mokytojos aiškinimo.
Po mėnesio ko gero pirmą kartą normaliai išsimiegojo. Nors sapnas ir nebuvo itin aiškus, tačiau bent jau ne košmaras. Išklausiusi mokytojos aiškinimus klastuolė suraukė kaktą. Prisiminimų ji gerų daug neturėjo, na o ir tie geri nebuvo jau tokie ir nuostabūs, kad būtų galima juos sutalpyti į kažkokią dėžutę. Mokytoja liepė pasitelkti visus jausmus, kas Davinai nebuvo sunku, tačiau mergina jų turėjo kiek per daug. Vienintelis dalykas kuris lindo jai į galvą tai tik jos brolis.
Susiimk.Tarė sau pirmakursė ir giliai įkvėpusi bandė surasti kažką tyro ir gražaus savo prisiminimuose, tačiau visiškai nesisekė. Į galvą lindo tik tilto vaizdinys bei vaikinas stovintis ant jo.
Nutrenkusi lazdelę šalia, mergaitė susinervinusi persibraukė veidą delnais ir užsimerkė. Nagi, sugalvok paprastą prisiminimą, tik sugalvok kažką kito nei brolis, sugalvok!
-
Persefonė nestipriai užmerkė akis. Manė, jog taip bus lengviau viską įsivaizduoti, prisiminti. Iš šalies viskas atrdodo lengva, bet kas dedasi varnanagės galvoje, tai buvo sunku paaiškinti. Tikras minčių uraganas. Šaltas ir šiltas, judrus ir lėtas, jausmingas ir tiesmukiškas, atviras ir uždaras, geras ir blogas, kaip juodas ir baltas, trapus ir kietas, tylus ir garsus, malonus ir skausmingas, viskas buvo padalinta į dvi dalis. Pirmakursei reikėjo žiūrėti tik į vieną pusę – laimingąją. Tikrai sunku.
Ji prisiminė esanti lėktuve. Skristi buvo keista ir nemalonu, nors skrido jau antrąjį kartą. Linksmai, su užslėpta ilgesio gaidele nusišypsojo šalia sėdinčiui tėčiui ir pažvelgė pro langą ir išvydo kelis metus nematytą tėvynės žemę. Prisiminimo metu kilo dar daugiau prisiminimų. Ji čia gimė, augo ir mergaitė džiaugėsi sugrįždama namo. Tokia laiminga ji niekada dar nebuvo ir daugiau nenorėjo grįžti į Angliją. Tačiau ji dabar ne ten. Dabar Persefonė namuose, Grenlandijoje. Buvo gera išlipti ant gerai pažįstamosios žemės, įkvėpti čionykščio oro ir apsikabinti su giminėmis. Šypsena dar buvo tokia plati, o grįžus į Nortumberlandą vėl viskas pasikeitė. Kodėl geros akimirkos kartais virsta nelabai maloniomis. Tiesa, mergiotė vis tiek be galo džiaugėsi akimirka. Juk kas galėjo pagalvoti, jog varnė kažkada buvo ne ta uždara mergaitė Hogvartse. Viskas visada turi praeitį.
Tu atsiminei, viskas gerai, išsitrauk lazdelę. Prisiminimas nuostabus, nusiramink. Persefonė įkvėpė, kadangi Grenlandija buvo per daug svarbus prisiminimas, kuris ryškiai įsirėžė į atmintį, buvo kiek sunku negalvoti, bet ar ne tokia užduotis ir buvo?
-
Žiema. Pats nemėgstamiausias Mayros metų laikas. Šalta klasėse, sėdint ant kėdžių paskausta užpakalį, o dar visos tos šventės susijusios su valgymu... Tragedija, o ne metų laikas. Tačiau, profesorei pasakius, kad nebus teorijos, klastuolė apsidžiaugė ir lėtai atsistojusi nužingsniavo prie mokytojos stalo. Kadangi Mayros svoris krito, jos kojos-pagaliukai vos ją išlaikė, tad ji atrodė truputėlį keistai vaikščiodama, tad priėjusi prie stalo ji stengėsi užmaskuoti savo energijos trūkumą blausia šypsena. Pasiėmusi tamsiai raudono medžio dėžutę su auksiniais vinguriuotais raštais ji atsisėdo ir pradėjo galvoti apie šilčiausią prisiminimą, bet niekas nešovė į galvą. Tuščia. Gal tada pasirinkti kitokį prisiminimą? Tada jai viskas iškilo prieš akis. Prisiminimas, kurio Mayra ankščiau negalėjo pasiekti.
-
Marką kuo toliau, tuo labiau neramino Mayra bei jos išvaizda. Dabar jo pusseserė buvo panaši į vaikštantį skeletą, kuris bet kurią minutę gali sugriūti. Su tokia mintimi klastuolis sėdėjo transfigūracijos pamokoje. Profesorei pranešus apie praktiką, berniukas pakilo ir pasiėmė šviesaus gelsvo medžio dėžutę be jokių raštų. Pasidėjęs ją priešais save, Markas dar labiau susisupo į žieminį apsiaustą, nes prie jo kibo kažkoks virusas, todėl berniukui dažniausiai būdavo šalta. Kelis kartus nusičiaudėjęs, klastuolis bandė prisiminti detalų prisiminimą. Ir jam pavyko. Prieš akis iškilo viena vasaros diena, kurią praleido su Mayra miške, dar prieš Hogvartsą, prieš visą šitą.
Karšta. Nuo ežero pūtė švelnus vėsus vėjelis. Medžių lapai šnarėjo, sukurdami jaukumo įspūdį. Markas ir Mayra bėgo. Mayra sušuko:
-Markai! Palauk!
Bet berniukas neatsisuko ir sustojo tik prie didelio medžio žemomis šakomis.
-
Atsikėlęs penktą rytę Morisas patraukė link ežero. Priėjęs prie jo negirdėjo nieko tik svirplių svirpimą. Atsisėdęs ant tiltelio ir įmerkęs kojas vandenin stebėjo brėkštanti dangų. Visai nelaukdamas šiandieninės dienos. Išgirdęs pirmąsias paukšteliu giesmes klastuolis suprato, kad jau laikas traukti atgal į pilį ir nuobodžiai sėdėti pamokose. Praėjęs pro skruzdėlyną kuriame kažkas švytėjo nekreipė dėmesio į tai ir traukė tolyn, į pilį kurią mėgo ir kurioje buvo keli kvaili, nuobodūs profesoriai. Transfigūracijos profesorės tokia nelaikė. Žingsniuodamas laiptais aukštyn link transfigūracijos kabineto nepastebėjo kaip greitai praėjo laikas ir kad iki pamokos pradžios liko vos dvi minutės. Greitai įveikdamas likusį kelią dar prieš varpinį varpo skambesį spėjo atsisėsti į savo vietą. Trumpai pasidžiaugęs, kad nebus teorijos vėl turėjo nebebūti laimingas, nes reikėjo sugalvoti prisiminą džiugų aišku. Vaikinas jų turėjo daug, bet išsirinko iš jų tik 10. Iš tų dešimties atmetė vieną. Kai su tėvais nuvyko į atrakcionų parką. Iš devynių atmetė dar du. Paskutinio gimtadienio vakarėlį ir kai persikėlė per naują namą. Iš septynių atmetė dar penkis. O iš likusių dviejų jam reikėjo išsirinkti vieną. Vienas labiau tinka Gynėjo kerams, todėl pagal viską turėtų būti laimingesnis. Bet šitas yra liūdnesnis ir ne toks laimingas kaip praeitas tad rinksiuos šitą. O Gynėjui paliksiu aną kaip įgavau dovaną kalbėtis su gyvūnais ir jausti juos. Sugalvojęs prisiminimą bandė prisiminti visas jo smulkmenas.
-
Luko prisiminas buvo apie arkliuko gavimą vaiknamyje.
Tą dieną aš atsikėliau sunkiai ir net nenuėjau vaiknamyje pusryčių. Atsikėliau tik tada kai vaiknamio direktorė kvietė į susirinkimą, į kurį eiti privalomą, bet ir į jį atėjau užsimiegojęs Per jį direktorė pašnekėjo apie nelankymą pamokų ir, kad bus galima laikyti gyvūną. Aš pirmiausia nesusigaudčiau ką ji pasakė, bet po truputį mano šypsena ėmė plėstis. Ne, ne, ne buvo ne taip. Lukas dar kartą viską papasakojo iki tos vietos ir tęsė toliau. Mano draugas pamatęs, kad šiek tiek nesusigaudau, nes buvau užsimiegojęs, pavargęs ir neišsimiegojęs man paaiškino, kad bus galima laikyti gyvūną. Tada aš šyptelėjau galvodamas, kad laikysiu šunį. Bet pasiklausinėjęs ką laikys kiti supratau, kad to daryti neverta. Nes dauguma sakė, kad laikys katę ar šunį, pasitaikė ir tokių kurie norėjo pelės ar paukščio kokio. Nusiminiau gal tik kelias minutes, nes poto sugalvojau ką auginsiu, mylėsiu ir šersiu. Todėl vėl nudžiugau. Nubėgęs iki direktorės kabineto sustojau šiek tiek jaudindamasis. Atsargiai ir iš lėto pabeldžiau į duris ir išgirdęs balsą sakanti ,, Prašom" įėjau.
-Sveiki,- pasisveikinau pradėdamas iš lėto bandydamas suvaldyti prakaitą, kad jis nepradėtų bėgti upėmis. -Aš atėjau dėl,- pirmas prakaito lašas. -dėl gyvūno.,- dar keli prakaito lašai. -Norėčiau laikyti ponį,- toliau prakaitas nebebėgo.
Direktorė šiek tiek pagalvojo ir pasakė, kad jo nėra kur laikyti ir paklausė ar nenoriu laikyti katės, šuns ar kokio paukštelio. ,,Ne, ne ir dar kartą ne. Laikyti tokį gyvūną kurį laiko bent ⅓ visų vaiknaminių nė už ką." pagalvojau aš.
-Aš galėčiau jam pastatyti nedidelį tvartelį. O tų gyvūnų kuriuos išvardinote nenorėčiau laikyti.
Direktorei svarstant aš laukiau visas įsitempęs... Vėl suklydau. Kai Lukas dar kartą turėjo pasakoti iš naujo jis tą darė gal 10 kartų kol pagaliau pavyko. Direktorei svarstant aš jau liūdėjau, nes galvojau, kad ji neleis, bet mano liūdesio liūdnumui direktorė leido. Išėjau iš kabineto pasišokinėdamas, kad net pasiekiau lubas. Ko negalėjo padaryti net už mane aukštesni vaiknaminiai. Nubėgęs iki vietos kur buvo daug nereikalingų lentų susinešiau jas į vaiknaminio kiemą ir mintyse susidėliojau arklidžių planą. Atsinešiau įrankius iš sandėliuko ir pradėjau dėlioti lentas pagal mano planą. Kol pastačiau arklides dirbau gal du ar tris mėnesius. Įdėjau daug vargo, meilės, pykčio, jėgų ir laiko. Būdavo dienų kai nieko nevalgydavau. Baigęs statyti baisiai susinervinau, nes jos nebuvo tokios kokių tikėjausi. Kai atvedė ponį iš karto jo atsiprašiau:
-Atleisk drauguži. Aš stengiausi, bet man nepavyko.
Arkliukas suprunkštė lyg sakydamas ,, Svarbu, kad statei su meile". Įvedžiau jį į vidų pastačiau į gardą, pripyliau vandens ir sudėjau maistą. Taip prasidėjo mano draugystė su poniu kurio vardas vėliau buvo Pupa. Lukas atsipūtė nuo tokio ilgo pasakojimo. Na užtenka. Gali jau dėžutė virsti kuo nors kitu.
-Memorium porto,-ištarė Lukas pridėdamas lazdelę prie smilkinio aiškiai ir įsakmiai.
Dėžutė pradėjo virsti mažomis arklidėmis ir jose stovinčiu arkliuku. Pasigrožėjo arklidėmis kurios jam jau atrodė gražios. Ne taip kaip pirmą kartą apžiūrėjus. Nunešęs profesoriai, padėjo ant stalo ir išėjo iš kabineto, ilgėdamasis Pupos.
-
Klara kapstydamasi savo prisiminimų bibliotekoje, kuria, rodos, kažkas ką tik apvogė, barbeno į stalą pirštais. Kuo toliau tuo labiau ją nervino tai, kad negali išsirinkti prisiminimo. Ji giliai atsidusdama pažvelgė pro langą. Laukas atrodė kaip nepabaigtas paveikslas. Tiek daug drobės dar buvo balta, tarsi lauktų kol menininkas grįžti prie savo nepabaigto darbo. Rytmečio Saulė kovoje su pilkais debesimis ir matėsi kaip ryžtingai veržiasi jos spinduliai, norėdami sušildyti žemę.
Tai buvo paskutinė diena praleista Rusijoje, prieš jai su mama išsikraustant. Tada irgi buvo žiema. Mergaitė baisiai nenorėdama būti pustuščiuose namuose šiltai apsirengė ir išbėgo niekam apie tai nepasisakiusi. Ji ėjo jai pažįstamu takeliu link miškelio. Klara prisiminė kaip tada medžiai jai tada atrodė tarsi sidabru padengti. Ji jautėsi kaip pasakoje. Lakios vaizduotės mergaitė tada pradėjo įsivaizduoti ir kurti sau nesamus nuotykius. Ji žingsniavo sniegu be jokio tikslo ir gėrėjosi miegančiu mišku.
Prisiminimas gal ir atrodė niekuo ypatingas, mergaitė tada nevaikščiojo miške labai ilgai, netrukus ji sušalo ir grįžo atgal namo, bet jis sušildė vienuolikmetės širdį. Ji netgi stebėjosi, kad buvo beveik šitą nedidelį nuotykį pamiršusi.
-Memorium porto,-priglaudusi savo lazdelę prie smilkinio ištarė mergaitė ir iš lėto nukreipė lazdelės galiuką į dėžutės vidų.
Ji vos spėjo uždaryti ir dėžutė pradėjo keistis. Greitai tamsi spalva pašviesėjo, o netrukus mergaitės delne jau buvo ne dėžutė, o nedidelė daili snaigė. Klara net kvėpavimą sulaikė bijodama, kad ji ištirps, bet snaigė vis dar laikėsi ir netgi gana tvirtai.
Atsargiai iškvėpdama orą mergaitė nunešė snaigę ir padėjo ant mokytojos stalo. Išeinant jos širdį gniaužė ilgesys.
-
Berniukui buvo labai sunku susitaikyti su tiesa, jog greitai jam reikės atskleisti save ir parodyti sentimentalumą. Nors tai nėra neįmanoma, tačiau nemalonu ir klastuolis jausis tarsi pralaimėjęs. Susikaupė.
Antrakursis matė dviejų gatvių sankirtą. Ant kampo stovėjo ji – rudaplaukė žaliaakė. Tądien pūtė stiprus rytų vėjas ir draugės plaukai plaikstėsi į visas šalis. Įprasti jo amžiaus devynmečiai dabar pribėgtų iš nugaros, mažomis rankomis uždengtų mergytės veidą ir sakytų: spėk kas. Banalybės. Tačiau Teodoras stovėjo ramiai. Pabaksnojo į petį, tačiau Rouzė atsakė ne iš karto. Garbanius užėjo priešais ją ir pamatė ašaras. Pirmąkart nežinojo kaip elgtis. Guosti? Apkabinti? Nusišypsoti? Klastuolis atsiminė nugaroje paslėptą raudoną lankelį, kurį ji kadaise užmiršo pas jį kieme. Lėtai uždėjo ant galvos, jog plaukai nebelystų į akis. Dabar berniukas matė jos visą veidą.
Staiga prisiminimas persimainė iki jo vyresnio, sėdinčio ant balta, tvarkinga patalyne apklotos kambario lovos ir žvelgiantį į vieną tašką. Ne, ne, ne. Parodyk man daugiau. Aš nieko nenoriu, man reikia atsakymų. Atmintie, viskas turi pradžią, dabar kaip tik jos ir tetrūksta. Žaliaakis buvo kiek išsigandęs, tačiau netrukus grįžo prie gatvelių kampo.
– Ateik, turiu tau ką parodyti, – per smulkias ašarėles nusišypsojo Rouzė. Sentimentalu ir pavojinga.
Dabar prisiminimas nutrūko visiškai, tarsi jam būtų ištrinta atmintis. O gal ir buvo. Po to, kai draugė nusivedė ją po tiltu, viskas pasikeitė. Tuščia it vakuumas. Grąžink atgal! Teodorai, ne metas tavo tikrajam tau, bet reikia prisiminti viską iki galo. Tokia užduotis. Bet jau buvo aišku, jog nepavyks. Niekados.
Klastuolis, vis dar susikrimtęs, išsitraukė savo guobos lazdelę.
-
Berniukas kiek suraukė antakius, tarsi tai jam padėtų galvoti. Tada visomis mintimis pasinėrė į priminimą.
Žalia. Giedra. Ošia medžiai. Krenta eglių spygliai, spalvoti rudeniniai lapai. Švilpis atsiminė su mama einantis lietuvišku mišku. Pro šalį prabėgo rusva voveraitė ir keturmetis vikriai pirštu nusekė žinduolį. Tokios plačios šypsenos! Pirmakursis matė ir daug grybų, besislepiančių rasotoje žolėje. Kaštonų ir kankorėžių. Kelis paėmė savo smulkiomis rankytėmis, vos apglėbė miško vaisių ir metė netoli, po savo kojomis. Šalimais nusijuokė motina. Ak, kokia graži akimirka. Mažasis Viljamsas parodė į žemuogę, likusią nuo vasaros. Nuskynė. Nors ir išsipurvino rausvai rankas ir lūpas, vis tiek džiaugėsi rugsėjo ryto gėrybėmis. Dabar Heizelis prisiminė ėjimą namo. Tuo pačiu, gerai pažįstamu mišku. Užteks!
Prisiminimas nutrūko ir švilpis suprato, jog jo akys ašarotos. Viskas gerai, nurimk. Atbula ranka nusivalė sūrias, Lietuvos išsiilgusias ašaras ir išsitraukė lazdelę, tęsdamas užduotį.
-
Persefonė, vis dar sunkiai atsigavusi nuo laimingo, tačiau tolimo prisiminimo, stipriai spaudė savo šermukšnio medienos lazdelę. Gerai įsižiūrėjus į atidarytą violetinę dėžutę, susikaupė dar kartelį:
– Memorium porto, – kuo ramiau, bet aiškiau ir įtikinamai tarė, žiūrėdama, kaip jos prisiminimai persikelia į memorą. Atsargiai, tarsi trapūs fleitos garsai nusėdo skrynelėje. Dabar liko lengviausioji užduotis – stebėti dėžutės transformaciją. Nors jau buvo galima nujausti, į ką memora pavirs, tačiau vis tiek buvo įdomu. Štai dabar, Persefonė Peloquin, stipriai išsiilgusi Grenlandijos, nužvelgė mažą lėktuvo modelį. Net, jei ir netilps, su juo įmanoma skristi. Bus įmanoma. Tereikia tikėti. Bet ne šiandien – varnė atsargiai pakėlė skraidūną ir taip pat saugodama, jog neišskristų be jos, padėjo ant mokytojos stalo.
-
Mayrai tuomet buvo gal kokie 6-7 metai. Mergaitė sėdėjo spintoje, ten, kur ją pasodino mama. Tamsu. Mažoji klastuolė girdėjo riksmus, klyksmus bei keiksmažodžius, kai po garsaus pliaukštelėjimo stojo spengianti tyla. Mayros kvėpavimas patankėjo. Spintoje buvo karšta bei nepatogu, nes batai bei paltai spaudė mergaitės kūną. Pasigirdo sunkus beldimas į duris. Mayrą iš baimės bei karščio išmušė lipnus prakaitas. Iš už spintos durų sklido burtažodžiai bei jų susitrenkimo garsai, kurie gąsdino mažą mergaitę. Mayra pradėjo tyliai verkti, kai netikėtai atsidarė spintos durys ir dvi šaltos rankos paėmė mergaitę. Tai nebuvo jos tėvai.
Mayra atsimerkė. Ji net nepajuto, kai buvo prisiminimo nukelta į savotišką transą. Šlapiu nuo ašarų veidu, ji paėmė lazdelę ir drebančia ranka pridėjusi prie smilkinio ištarė:
-Memorium porto.
Ir nutęsė baltą sruogelę į dėžutę. Po kelių akimirkų, ši pradėjo mainytis ir mainėsi tol, kol pavirto...į mažą Mayros namų spintos kopiją. Tą spintą, kurioje ji slėpėsi. Net nesivagindama nusivalyti ašarų, kurios vis dar biro iš jos akių, mergaitė atsistojo ir padėjo memorą ant profesorės stalo.
-
Uždususi Mayra pribėgo prie Marko ir nestipriai trenkė jam.
-Koks tu pusbrolis jeigu net nepalauki manęs?-paklausė ji.
-Prastas,-kuo ramiausiai jai atsakė Markas, jau atgavęs kvapą. Berniukas pažvelgė į medį ir jį apėmė keistas jausmas. Tarsi supratimas, koks esi mažas bei nereikšmigas gamtai ir visam pasauliui. Tas jaumas kuriam laikui atėmė Markui žadą, bet tą būseną išsklaidė pusseserė Mayra.
-Ei, Markai, negi lipsim į medį? Žinai, kad nemoku...-nuzyzė ji. Berniukas tik pavartė akis ir įsikibęs į žemiausią šaką pradėjo lipti aukštyn.
-Markai! Nepalik manęs!-dabar jau išsigandusi šaukė Mayra. Markas akimirkai sustojo ir pagalvojęs jai atsakė:
-Tada pasivyk mane.
Ir atsisėdo ant šakos. Berniukas matė, kaip išsigandusi Mayra paėmė šaką, tą pačią, kuria lipti pradėjo Markas, ir pamažu lipo aukštyn. Ji buvo atsargesnė už savo pusbrolį, bet lėtesnė. Kai pasiekė Marko lygį, ji visa drebėjo iš baimės bei nedrįso sėstis.
-Sėskis va ant tos šakos,-parodė jai Markas.-Ir pažiūrėk į kraštovaizdį.
Išties, kraštovaizdis buvo kvapą gniaužiantis. Aplinkui auksinė pieva, tamsiai žalias ošiantis miškas, skaidrus bei dangų atspindintis upelis bei kalvos, kalvos visur.
Markas nusišypsojo. Jam patiko šis prisiminimas, tad pasiėmęs lazdelę jis pridėjo ją prie smilkinio bei ištar:
-Memorium porto.
Nuvedęs prisiminimą į dėžutę, laukė kol ši pasikeis ir dėžutė po kelių akimirkų įgavo to medžio, kuriuo jie lipo, formą. Atsargiai paėmęs šakotą memorą, Markas nunešė ir padėjo ją ant profesorės stalo. Grįžęs į suolą, berniukas miegojo iki varpo dūžio.
-
Prisiminimas dar kartelį perbėgo per berniuko mintis ir, nors vis dar sutrikęs, pridėjo lazdelės galiuką prie smilkinio.
– Memorium porto! – tarė, nutęsdamas blizgančią baltą prisiminimo giją į memorą, kuri turėjo transformuotis į raudoną plaukų lankelį. Tai buvo akivaizdu ir klastuolis tą žinojo. Visada žino. Tačiau...ne visada viską atsimena. Jį labai neramino įvykis po tiltu, kaip mergaitė taip galėjo sužaisti su devynmečio jausmais. Tikras kosmosas, net tokiam kaip jis.
Skrynelė tikrai pavirto gražiu, raudonu aksesuaru. Atrodė taip pat dailiai ir tinkančiai prie rudų Rouzės plaukų ir tuo pačiu...visiškai nepriminė tikro lankelio už mažo Teodoro nugaros. Neskleidė jokios šilumos ir prisiminimas atrodė tuščias, net užuosti levandų kvapo nepavyko. Nieko.
Antrakursis padėjo savo raudoną darbą ant mokytojo stalo ir išėjo. Kažkur toli. Nežinojo ar galima buvo išeiti, bet pabėgo. Jam reikėjo laiko viską apsvarstyti.
-
Stevie drebėdama ėjo link transfigūracijos kabineto. Ji prastai išsimiegojo, o tokiais atvejais mergaitei visada būdavo šalta. Laimei, profesorė buvo užkūrusi židinį, tad antrakursė įsitaisė kuo arčiau jo, kad bent kiek apšiltų.
Pamokos tema Stevei pasirodė įdomi. Ji džiaugėsi, kad galės pasinerti į prisiminimus. Tai antrakursei visada patikdavo, dažnai ji sėdėdavo miške ir skendėdavo prisiminimuose. Stevie pasiėmė Memorą ir grįžo į savo vietą. Mergaitė susimąstė, kokį prisiminimą ji norėtų apsaugoti. Žinoma, tai bus vasara. Ir miškas. Pamenu, kaip sėdėjome prie laužo. Bet, ko gero, geriau nebandyti šito daikto paversti ugnimi? galvojo grifiukė. Ji ilgą laiką nieko negalėjo sugalvoti, kol galiausiai nutarė panaudoti prisiminimą, kaip kartą miške ji pamatė milžinišką briedį. Stevie išsitraukė lazdelę ir priglaudė ją prie smilkinio.
- Memorium porto, - ištarė mergaitė ir lėtai nukreipė lazdelę į dėžutės vidų. Antrakursė iš karto suprato, kad nepavyko, tad pabandė dar kartą.
-
Šalta, šlapia ir dar reikia mokytis mintyse skundėsi gyvenimu Matthew eidamas link transfigūracijos kabineto. Jį labai viliojo mintis vietoj pamokos likti lovoje, tačiau tai buvo, ko gero, sunkiausia pamoka ir nors buvo jau mokslo metų vidurys, Matthew nesijautė ko nors išmokęs. Kadangi jis bijojo neišlaikyti egzamino, teko šiaip ne taip atsivilkti į pamoką.
Berniukas norėjo atsisėsti kuo arčiau ugnies, tačiau pamatė, kad ta vieta jau užimta. Matthew keiktelėjo ir atsisėdo kitur.
Įdėti prisiminimą į dėžutę? Kokia nesąmonė! mintyse komentavo profesorės žodžius Matthew. Kodėl aš negaliu saugoti savo prisiminimo savo galvoje? Ne, šito tai tikrai nedarysiu.
Pirmakursis stebėjo, kaip mokslo draugai eina pasiimti dėžučių atlikti užduočiai. Jis atkakliai sėdėjo ir nė neplanavo ko nors daryti. Tačiau aplinkui visi intensyviai dirbo, todėl Matthew nutarė bent jau pasiimti dėžutę. Ar užsiimsiu tom nesąmonėm? Vat ir pažiūrėsim.
-
Tai nutiko nelabai seniai, tad Morisas puikiai prisiminė tą įvykį. Gerai Morisai. Susiimk nereikia tų ašarų. Vaikinas atsipalaidavo ir pabandė perteikti savo jausmus į prisiminą. Tėvams pamačius, kad aš liūdžiu, nes neturiu draugų jie sumanė mane nusivežti į žiobarišką gyvūnų prieglaudą, kad galėčiau ten išsirinkti sau numylėtinį kitaip sakant gyvūną. Nuvažiavus ten aš iš karto nubėgai prie šunų skyriaus. Geriauso žmogaus draugo. Nors kai pagalvoji geriau žmogus ištikrųjų yra geriausia žmogaus draugas. Vos įėjus mano akis patraukė baltaplaukis retriveris su mėlynomis, supratingomis akimis. Vėliau kiek ėjau visi šunys ir šuneliai man buvo gražūs. Bet labiausiai patiko mažas vokiečių aviganis. Kuriam tad buvo tik 4 mėnesiai. Išsirinkęs jį parsinešiau namo, kad geriau pažintų mane. Pirmomis dienomis šunelis tik slėpėsi po lovą ir po keturių dienų buvo taip sulysęs, kad reikėjo jam duoti labai mažai maisto, kad nuo persivalgymo nenumirtu. Po dviejų savaičių jis atsigavo ir jau buvo galėjo vaikščioti po du antro aukšto kambarius. Po savaitės jis jau karaliavo visame antrame aukšte. Atidarę laiptus į pirmąjį aukštą ten jis pragyveno gal dvi savaites, nes nemokėjo užlipti laiptais aukštyn. Pradėjus vaikščioti aukštyn, žemyn virtuvėje kur buvo laisvos vietos padėjome dubenėlį su maistu ir dėžę išsikakoti. Kiek vėliau nuėję į parduotuvę nupirkome jam žaislų. Kai davėme jam su jais pažaisti jis nelabai norėjo su jais žaisti, bet po dviejų dienų jau noriai žaisdavo. Dėl, kad aš nėjau į mokyklą galėjau su juo prabūti visą dieną. Su juo žaisdavau visą dieną. Nuo kamuoliuko mėtymo iki pešimosi dėl žaislinio kaulo. Bet po kelių metų jis, jis... Morisai susikaupk ...mirė. Nuo kito šuns įkandimo į kaklą. Pirmomis dienomis liūdėjau, dar kitomis norėjau nužudyti tą šunį, bet mane išgelbėjo sveikas protas. Na viskas užtenka
-Memorium porto,- ištarė klastuolis pridėdamas lazdelę prie smulkinio, liūdnu, ramiu ir lengvu balsu.
Dėžutė pradėjo virsti mažu vokiečių aviganiu. Koks jis buvo gražus. Bet katė irgi yra gerai. Nunešęs memorialą padėjo profesorei ant stalo ir lėtu, ramiu žingsniu patraukė link durų.
-
Heizelis tvirtai laikė burtų lazdelę prie smilkinio, galvodamas tik apie prisiminimą ir stengdamasis neverkti.
– Memori-iuum, – bandė jis, tačiau nepavyko, nes nusičiaudėjo. Sau bandė šypsotis. Niekada nepavyksta iš pirmo karto.
– Memorium porto! – prisiminimas gija nutįso iki memoros ir švilpis atidžiai stebėjo transformaciją. Galvojo, į ką dėžutė pavirs, nes neturėjo jokio supratimo, kaip jo prisiminimas gali tapti kažkokiu daiktu. Keletas aplinkui jau nunešė savo darbus ant mokytojos stalo, tad Viljamsas irgi paskubėjo. Skrynelė virto įprasto dydžio kankorėžiu. Tokiu tikru ir kvepenčiu sakais. Pirmakursis savo darbą padėjo ant stalo, kur liepė profesorė, o pats sugrįžo į suolą. Galvojo, norėjo miego, bet tik atsigulė ant tamsios medienos stalo ir laukė Didžiojo varpo, skelbiančio apie transfigūracijos pamokos pabaigą.
-
Elridė atskubėjo į klasę su gan gera nuotaika. Ji ramiai atsisėdo į laisvą vietą ir ėmė dairytis aplink, nes tiesiog sėdėti ir laukti pamokos pradžios nebuvo pati įdomiausia veikla. Mergina nejučia ėmė žiovauti, kai pagaliau profesorė pradėjo pamoką.
Užduotis jai nei tiko, nei patiko. Ji stengėsi užmiršti praeitį, o čia dar ir reikės sukurti jai kažką simbolizuojantį daiktą . Nerangiai atsistojusi baltapūkė patraukė link profesorės, kad pasiimtų tą nelemtą skrynutę. Akimis perbėgusi mergaitė ieškojo pačios paprasčiausios memoros. Už jos žaliųjų akių užkliuvo medinė skrynutė su išraižytais šonais. Elridė lėtai paėmė skrynutę į rankas ir atsiduso. Ją paėmus grifei ėmė kilti prisiminimai susiję būtent su panašia skrynute. Ji nebenorėjo nė užduoties atlikti, mat turėjo panašią savo namuose, joje dėdavo savo papuošalus. Į Hogvartsą jos neatsivežusi paauglė nebeįsivaizdavo, kur ta skrynutė galėtų būti, tad jai ėmė kilti noras pasiimti šitą ir dingti iš pamokos.
Ji vis dar stoviniavo prie profesorės stalo ir stebėjo tą memorą. Elridė žiūrėjo į ją, kaip maža mergytė į pliušinį meškiną, kuris saugojo ją nuo pabaisų, tūnančių po lova. Nežinia, ar tuos prisiminimus sukėlė skrynutės panašumas, ar tai, kad į ją reikėjo įdėti prisiminimą... Bet jai tai nieko gero nežadėjo.
Pagaliau susivokusi, kad vis dar stoviniuoja vietoje, grifė patraukė link savo vietos. Nors ėjo lėtai, vis dar mąstydama apie tą nereikšmingą skrynutę. Na, kitam gal ji būtų nereikšminga, o jai ji reiškė labai daug. Subliuškusi ant kėdės Elridė padėjo memorą prieš save. Ji niekaip negalėjo nustoti spoksoti į ją, po truputį galvoje ėmė kurtis dar daugiau prisiminimų. Galbūt ir gerai, jie reikalingi užduočiai, bet jų ėmė rastis labai daug. Pokalbis su močiute, žvaigždžių stebėjimas... Paprasčiausi prisiminimai, sukeliantys ašaras ir šypsena. O Elridė tik šypsojosi, nes kitaip negalėjo, ji pajautė didžiulį ilgesį namų ir to meto, kai galėjo nesirūpinti, kas jos lauks toliau.
Ir štai vaizdinys po vaizdinio, mergaitė ieškojo, kas tiktų užduočiai, tačiau negebėjo nei vieno prisiminimo pagauti. Buvo tik jų nuotrupos. Papurčiusi galvą ji tyliai atsiduso, nes nežinojo, ką daryti. O ir dar daugiau prisiminimų ieškoti nenorėjo, nes kuo daugiau bandė jų prisiminti, tuo sunkiau darėsi jai. Ji padarė pauzę, šiek tiek atsipalaidavo, nors jos rankos vis tiek šiek tiek drebėjo.
-
Žiema žiema, dink lauk iš kiemo,- piktai murmėjo mintyse. Tik atvykusi į Jungtinę Karalystę, mergina suprato Užgavėnių esmę ir kodėl visi taip nekentė žiemos bei siekė ją išvaryti. Juk pietų Prancūzijoje tokio dalyko kaip žiema, galima sakyti, beveik nebuvo. Tol, kol neatsikraustė į Londoną, Lisetė nė nebuvo mačiusi sniego, nežinojo, ką reiškia, kai termometro stulpelis nukrenta žemiau nulio! Geriau jau ir nebūtų sužinojusi...
Visa susierzinusi prancūzaitė slinko Hogvartso koridoriumi transfigūracijos kabineto link, o jos rausvas pledas plėvesavo it koks super herojaus apsiaustas, o po žemę siekiančia mantija kartkartėmis sušmėruodavo rausvų pižaminių kelnių (argi nenuostabu? Pirmą kartą, per nežinia kiek laiko, rausvaplaukė miegojo ne su savo rožine ir prie plaukų derančia pižamine suknele, kurią išaugo gal trečiame kurse. Tiesa, daugiau ir nebemiegos - išdykėlis Sausainis įsisiautėjo) galiukas. Įžengusi į kabinetą, Klastūnyno prefektė apsidžiaugė kaip niekada anksčiau, mat klasėje ruseno židinys. Pamiršusi pasisveikinti, mergina linktelėjo profesorei tarsi mintimis perduodama padėką ir nieko nelaukusi klestelėjo ant žemės, šalia židinio. Tikėjosi, kad panelė (o gal ponia? Kas čia dabar žino) Demerian neprieštaraus...
Sulaukusi pamokos pradžios ir išklausiusi profesorės monologą, Lisetė apsidžiaugė - smagi praktika ir jokios teorijos! Palikusi rožinį pledą šilti šalia židinio, gyvatėlė nušliaužė pasiimti skrynios. Be abejonės - rožinės. Nesuprato, kodėl suaugusieji sako, kad rožinė tinka tik mažoms mergaitėms. Juk tokia nuostabi spalva!!! Sekundėlę pasidžiaugusi mažute skrynia - Memora - delne, septyniolikmetė sugrįžo prie židinio ir apsisiautė šiltu pledu. Liko tik sugalvoti prisiminimą. Mergina nė nenutuokė, ar turėtų rinktis kažką iš vaikystės, o gal kažką iš tų septynerių metų, kuriuos praleido besimokydama magijos.
-
Šį šaltą žiemos rytą Europėlė skubėjo į transfigūracijos pamoką. Mergužėlės nuotaika buvo visai neprasta, kaipgi nebus, kai praėjusią dieną į lovą krito it lavonas gera valanda anksčiau nei visi mokiniai sugužėjo į miegamuosius. Juk viskas, ko reikia geros dienos pradžiai - tai geras miegas ir skanūs pusryčiai, kuriuos, žinoma, dvylikametė taip pat gavo. Nuo - sta - bu,- mintyse pasidžiaugė baltaplaukė ir įžengė į transfigūracijos kabinetą. Čia klastūnę iškart pasitiko šilumos pliūpsnis, mat kabinete degė židinys.
Sulaukusi praktikos, Europa pasiėmė pirmą po ranka pasitaikiusią Memorą. Ši buvo paprasta daili medinė skrynutė su įvairiausiais raštais. Tik bėda tame, kad Klastūnyno globotinė neturėjo daug smagių prisiminų, todėl mergaičiukei teko gerokai pasukti savo baltapūkę galvelę, kol ką nors sugalvojo.
-
Šį kartą pasisekė geriau. Vis dėlto kai Stevie pabandė uždaryti prisiminimą į dėžutę, ji suprato, kad vėl nepavyko. Mergaitė susimąstė ir tada suprato, kad ji, ko gero, pernelyg menkai pagalvojo apie tą prisiminimą.
Ėjau mišku. Buvome susipykę su broliukais, dėl to buvau labai liūdna, nes supratau, kad buvau neteisi. Bet iš karto atsiprašyti irgi nesinorėjo... Dėl to norėjau pabūti miške, kad pailsėčiau nuo visko, atsigaučiau ir tada galėčiau atsiprašyti dėl to, kad bjauriai elgiausi. Tada nuėjau prie savo ąžuolo ir ten kokį pusvalandį prasėdėjau. Po to buvo geriau, tikrai geriau! Tačiau grįždama namo kažko dar pasukau link trobelės. O ko aš ten pasukau?
Stevei visai neblogai pavyko įsijausti į prisiminimą, bet staiga ji suprato, kad tiksliai nebežino, kodėl ji nėjo tiesiai namo, o pasuko link savo ir broliukų statytos trobelės. Tai mergaitę sutrikdė. Ji užsimerkė ir pradėjo įtemptai galvoti.
Oras buvo geras. Gal mes ką nors buvome ten palikę? Neprisimenu. Nors... Ak, taip! Kažkuris iš dvynių kažką tikrai buvo palikęs ir aš norėjau tai parnešti susitaikymo proga! Aha. Pasukau link trobelės. Ir prie pat jos pamačiau tą didžiulį, tiesiog nenormaliai didelį briedį! Išsigandau, bet ir susižavėjau...
Mergaitė labai gyvai pajuto tą išgąstį, kurį pajuto, kai pamatė didžiulį žvėrį prie pat trobelės, kurioje jos mažieji broliukai praleisdavo daug laiko. Stevie suprato: dabar arba niekada. Tad ji dar kartą priglaudė lazdelę prie smilkinio ir garsiai pasakė:
- Memorium porto!
Šį kartą pavyko. Antrakursė pajuto, kaip uždarė prisiminimą į dėžutę ir neilgai trukus dėžutė pavirto į mažą to briedžio kopiją. Patenkinta savo darbu - taip pat ir prisiminimu - Stevie nunešė memorą profesorei ant stalo.
-
Matthew jau kuris laikas sėdėjo nieko nedarydamas. Jis tik žvalgėsi aplinkui ir stebėjo, kaip kiti bando sukišti prisiminimus į dėžutes. Nuobodu pagalvojo Matthew. Staiga jo akis užkliuvo už grifiukės mergaitės, berods Elride - pirmoje transfigūracijos pamokoje jie dirbo kartu. Berniukui pasirodė, kad jai kažkas nelabai sekasi, tad jis prisiartino ir prisėdo šalia.
- Labas, - pratarė jis. - Kaip tau šita užduotis? Aš niekaip negaliu išsirinkti prisiminimo, dėl to man labai sunku...
Matthew nutarė neprisipažinti, kad jis nė nesistengia to prisiminimo sugalvoti, kai staiga į galvą šovė mintis.
- O, sugalvojau!
Matthew pasirinko paprasčiausią kelią: jis pradėjo galvoti apie pirmąją pamoką ir apie tai, kaip dirbi su akmenimis. Buvo labai sunku. Ir nesupratau šitos merginos. Ir buvo neįdomu galvojo Matthew. Jis, pernelyg nesistengdamas garsiai pasakė:
- Memorium porto.
Nieko neįvyko. Matthew atsisuko į mergaitę.
- Žinoma, man nepasisekė. Tačiau gal tau pasiseks geriau? Nemanau, kad tu tokia pati nevėkšla kaip aš.
Pirmakursis nutilo ir su smalsumu laukė, kaipgi pasiseks Elridei.
-
Sindė atsikėlė labai anksti. Ji nekantravo eiti į Transfigūracijos pamoką. Jos visada buvo įdomios, jose niekada nebuvo nuobodu.
Už lango siautė šaltukas. Medžiai buvo papuošti stebuklingo grožio šerkšnu, o minštą, apsnigtą žemę lietė lengvutės snaigės. Sindė visada žavėjosi žiema. Nuostabu! - pamanė ji.
Netrukus ji užsimetė tamsią žieminę mantiją, ilgus, tamsius it naktis plaukus susirišo į arklio uodegą ir nužingsniavo į kabinetą.
Kaip visad, ji pamokoje pasirodė pirmoji. Profesorės veidą nušvietė plati, nuoširdi šypsena. Sindė visada manė, kad ji buvo viena maloniausių jos mokytojų. Mergaitė tyliai pasisveikino ir ramiai atsisėdo į savo girgždantį suolą.
Tuojau susirinko ir kiti mokiniai. Prasidėjus pamokai, profesorė paminėjo, jog šiandien nesimokysime teorijos. Klasėje pasigirdo laimės šūksniai. Ji trumpai papasakojo apie memoras ir pademonstravo praktinį darbą. Oho! - nustebo Sindė.
Dežėje, gulėjusioje ant stalo buvo dailiai sudėliotos medinės skrynelės - memoros. Jos visos buvo skirtingos - nebuvo nė vienos vienodos. Vienos buvo šviesos, rausvos, kitos - tamsios, mėlynos, na, o trečios - vaivorykštės - laumės juostos raštų.
Sindė lėtai patraukė prie dežės. Buvo likusi tik viena memora - visos kitos buvo išgraibstytos. Tiesa, Sindė nenusivylė likusia skrynele. Ak, ji net ja džiaugėsi! Memora buvo juoda, o jos rankenėlė buvo papuošta purpuriniais kristalais.
Mergaitė atsisėdo, ir ėmė bandyti kažką prisiminti...
-
Lauke darėsi vis žvarbiau ir žvarbiau, tačiau tai merginos visiškai neišgąsdino. Eidama į pamoką mergina pajautė kaip garai iš burnos jai kvėpuojant, pasilieka išorėje. Mergina pasijautė lyg būtų rūkanti, nors iš tiesų toli gražu tokia nebuvo. Užėjusi į klasę kaip visada atsisėdo ten, kur daugiausiai buvo klastuolių. Jai visada patiko leisti kompaniją tarp savo šeimos. Būtent šeima prefektė laikė visus klastuolius. PAsisveikinus su bendrakoledžiais, mergina susikoncentravo į dėstytojos žodžius. Nors ir mergina sėdėjo tarp linksmuolių klastuolių, bet vis dėl to ji labiau mėgo pasiklysti mintyse. Išgirdusi pamokos uždavinį mergina kiek sumišo, kadangi į galvą atėjo tiek daug prisiminimų, kad nebuvo tikra kurį išsirinks. Taigiatmetus savo blondiniškus plaukus, mergina pakilo ir nukulniavo prie profesorės stalo. Ten puikavosi gausybė memorų, todėl išsirinkusi būtent tą, kuri jai atrodė labiausiai vieniša, grįžo į savo vietą.
- Eh...,- prisiminimai, sukuždėjo sau mergina ir pradėjo galvoti. Užmerkusi akis ji įsivaizdavo vieną įsimintiniausių savo akimirkų.
Tai buvo prieš kelis. Kuomet Hope tėvai dar buvo kartu. Mergina visada jautė didelę simpatiją savo tėvams, bet jau galėjo pastebėti netoli motinos besipuikuojantį Dean'ą. Mergina žinojo, kad jos tėvų meilė ilgai netruks, todėl stengėsi kuo daugiau laiko praleisti kartu su jais. Taip buvo ir tą įsimintiną vakarą. Dean kaip visada atėjo pasisvečiuoti namuose, o jo sūnus, atėjo pažaisti pas Hope. Nors mergina Dean'o nemėgo, bet jautė seserišką simpatiją berniukui. Timas - toks buvo jo vardas - buvo kiek vyresnis už ją, bet jiems tai netrukdė. Neilgai laukus tą vakarą vaikinukas sudaužė Hope mamos vazą. Juokinga nuodėmė. Tiesa? Bet taip jau nutiko. Todėl Dean'as norėdamas įsiteikti merginos motinai aprėkė savo sūnų ir uždarė jį viename iš kambarių. Kadangi Hope buvo nuo mažens maištaujančios sielos, o ir Deanas jai visai nepatiko, mergina sugebėjo su sektuku atrakinti duris.
- Man namų areštas, - sumurmėjo Timas.
- Tu juokauji? Ne mano namuose.
- Nežinai mano tėvo, - vėl sukuždėjo būsimas merginos įbrolis.
- Tu nepažįsti manęs, - Hope kaip visada sumirksėjo kelis kartus ir ramiu veidu atidarė antro aukšto langą, - šoksi?
Berniukas išpūtė akis.
- Nesupratau? Tu juokauji?
- Aš? Visai ne. Jei nešoki, aš šoksiu viena.
Kaip sakė taip mergina ir padarė. Ji lengvai stryktelėjo ant palangės ir nieko nesvarstydama nušoko žemyn. Kas keisčiausia - ji visiškai nesusižeidė.
- Šoki ar išsigandai?
Po kelių sekundžių šalia jos pasirodė ir berniukas.
- Eik. Šiame pasaulyje turi istoriją kurtis pats.
Mergina nusišypsojo ir paskatino berniuką keliauti namo pas motiną. Jis nusišypsojo ir išbūrė mergaitei neapsakomo grožio gėlės formos pakabuką ant kaklo.
- Čia kad visada mane prisimintum, mažoji sesute.
Mergina nieko neatsakė, nes nenorėjo dar tikėti savo tėvų artėjančiomis skirybomis, bet vaikino šypsena buvo nuoširdi. Ji užsikabino pakabuką. Šioje vietoje Hope ir atmerkė akis. Ji nusišypsojo ir nejučia ranka susirado ant kaklo esantį pakabuką. Jį kiek palaikė ir supratusi kad yra pamokoje, o ne savo kambaryje, kur gali svajoti ir svajoti, greitai susikoncentravo į memorų užduotėlę.
-
Galbūt galvoti apie tai, kai atvykau į Hogvartsą? Ne, manyčiau daugelis tai prisimins. O gal apie surastą katytę? Ah, ne...
Vienintelis prisiminimas Sindės galvoje buvo tas, kurio ji tikrai nenorėjo prisiminti.
Budama šešerių ramiai skaičiau tėvelio Magiškąją knygą. Tėvelį pažinojau tik iš mamytės pasakojimų. Jis buvo didis burtininkas, o jo Magiškoji Burtų knyga patekusi į blogas rankas galėjo užvaldyti pasaulį. Mama minėjo, kad dėl tos knygos jį nužudė mano gimimo dieną. Turėjome išvykti į Prancūziją ir slėptis. Mamytė dirba dieną naktį, kad tik galėčiau paragauti duonos trupinėlį. Mūsų trobelė sugriuvusi, o rūbeliai sudriskę. Tačiau mamytė visada mane ramina, kad kol ji yra šalia, viskas bus gerai.
Tačiau tą dieną mama grįžo įtartinai anksti, jos veide buvo matyti išgąstis. Ji tiesiog paliepė nedelsiant slėptis spintoje ir su savimi turėti Magiškąją knygą. Sutrikau, bet tyliai įsirangiau į spintą ir atsitupiau. Jaučiau, kad kažkas labai blogai. Išgirdau kaip prasivėrė durys. Sulaikiau orą. Tiek Sindė, tiek jos stalas ėmė drebėti.
- Kur paslėpei magiškąją knygą?! - išgirdau paslaptingą balsą.
- Aš, aš nežinau apie ka jūs kalbate, - ėmė mikčikti mama.
- Mūsų neapgausi. Žinome, kad esi Elioto Smirdžiaus našlė ir, kad turi jo Magiškąją Burtų knygą.
- Atleiskite, aš nesuprantu, - teisinosi mamytė.
- Nori žaisti? Gerai pažaiskime!
Sindės akyse ėmė kauptis ašaros.
Išgirdau ryksmą, ir liūdną durų trinktelėjimą. Jie išėjo. Greitai išlipau iš spintos ir... Į mamytės krūtinę buvo įsmeigtas geležinis nublizgintas peilis, kurio galiukas buvo papuoštas melsvu deimančiuku.
- Mamyte! - pravirkau aš.
- Sinde, jie sugrįžo. Privalai išvykti į Angliją ir pasislėpti. Jiems reikia tėvelio knygos. Sinde, saugok ją kaip savo akį. Niekada nepamiršk dukrele, aš tave myliu - nuskambėjo paskutiniai mamytės žodžiai...
Sindės skruostais tekėjo skaidrios ašarėlės. Ji tik sukuždėjo Memorium porto ir nukreipė burtų lazdelės galiuką į skrynelės vidų. Ją uždarė, o ši virto į geležinį, nublizgintą peilį, kuris buvo papuoštas melsvu deimančiuku. Tas pats peilis, kuris gulėjo įsmigęs mamytės krūtinėje. Mergaitė nunešė peilį ant profesorės stalo ir verkdama išbėgo iš kabineto.
-
Berniukas užsidėjęs klastuoliškai žalią šaliką greitai atskūbėjo į pamoką. Ilgai nesvarstė, kur prisėsti, kadangi jau iš tolo pamatė švytinčią blondinišką personą tarp taip pat pažįstamų veidų - klastuolių. Būtent ten ir patraukė. Buvo keista, nes atsisėdo ten šalia visų, bet kartu ir kiek atokiau, kadangi norėjo prisiminimais nesidalinti su kitais. Tiksliai susidėliojęs mintis po paskelbtos užduotės, berniukas pakilo ir nieko neprataręs nudūmė iki profesorės stalo. Linktelėjo jai ir paėmė memorą. Grįžęs į savo vietą, suprato, kad daug linksmų prisiminimų berniukas neturėjo. Mintyse sukosi tik šėlionės su draugais, bet vieno dalyko jis negalėjo pamiršti. Savo kelionės į žiobariškąjį teatrą. Jam tada tebuvo 5 metukai, bet viską berniukas prisiminė taip lyg būtų čia ir dabar. Taigi berniukas pažvelgė į ant stalo gulinčią memorą ir paskendo savo mintyse.
Rudeniškas ketvirtadienis. Berniukas kartu su tėvais keliavo žiobariškų gatvių šaligatviais į žiobariškąjį teatrą, kur žmonės nežinojo kas yra magija, bet be jos kūrė magiškąjį pasaulį. Taigi, teatro slenkstis, teatro rūbinė, bilietai ir sėdimosios vietos.. ir... Veiksmas. Scenoje vaidino vaikai ir suaugę žiobariškąją pasaką "Snieguolė ir 7 nykštukai". Buvo kiek neįprasta, kadangi tai tebuvo dar rudenio pabaiga, bet artėjančią žiemą buvo jau galima justi. Berniukas būtent ten pirmą kartą nusikėlė į magiškąjį pasaulį. Atrodo juokinga? Visai ne. Ten berniukas pajuto kas yra tikroji magija. Kas yra paprastumas ir lengvumas gyvenime. Jis juto kaip skruostais byra ašaros, nes jis jautėsi laimingas. Laimingas. Ir būtent toks koks visi. Jis tokių metų dar gerai nesuprato, kad yra du skirtingi pasauliai, bet pamažu buvo pradėjęs matyti skirtumus. Dėl to laimės jausmo Marcelis ir ilgai galvojo apie repertuaro lankstinuką, kurį jis gavo vos įėjęs į teatrą. Jis tikėjosi, kad būtent jį ir išvys memoros vietoje.
-
Taigi mergina susikoncentravusi į prisiminimą ir memorą, pakėlė lazdelę prie smilkinio.
- Memorium porto,- aiškiai ištarė Hope ir nukreipė į memorą, ją atidarė, nukreipė lazdelę ir tuomet uždarė.
Iš pradžių mergina pamanė, kad ji kažką padarė ne taip, kadangi nieko nevyko, bet po kiek laiko ji pastebėjo kaip magiškasis daiktas pradėjo mažėti. Viename gale pradėjo formuotis rožės pavidalo figūrėlė, o likusi dalis pradėjo virsti į gėlės kotelį.
- Štai ji,- šyptelėjo Hope ir pašoko ant kojų. Blondinės veide švytėjo šypsena. Ji džiaugėsi ne tik pasiektu rezultatu, bet ir tuo, kad turėjo galimybę prisiminti tai, kas jos širdžiai miela. Būtent imsiu ir parašysiu jam - pagalvojo mergina ir tos minties lydima, Hope nunešė memorą profesorei. Linktelėjo ir grįžo atgal į vietą.
-
Vaikinukas savo galvoje aiškiai matė repertuarą, todėl pakėlęs lazdelę nusitaikė jos galiuku ties savo smilkiniu. Giliai įkvėpė ir pasakė iš profesorės girdėtą burtažodį:
- Memorium porto , - lazdelę nukreipė į skrynutę. Kiek palaukęs jis pastebėjo kaip memora pamažu pradeda tįsti ir plonėti. Dar kiek palaukęs berniukas nusišypsojo plačia šypsena, nes prieš savo akis išvydo savo mėgstamiausio prisiminimo simbolį - teatro repertuaro lankstinuką. Marcelis susigundė kiek jį pavartyti ir mintimis nukeliauti vėl į tą dieną. Po kelių akimirkų, kurių metu jis buvo užstrigęs mintyse, atsitokėjo ir pakilęs nuo suolo nunešė jį profesorei. Dar visai neseniai memorą jis paėmė memorą skrynutės pavidalu, o dabar jau ant profesorės stalo dėjo repertuarą. Padėjęs ramiai nukeliavo atgal į savo vietą ir laukė, kada visi pabaigs užduotį.
-
Šiek tiek išgąsdinta dėl atėjusio grifo mergaitė kiek nuraudo. Būtina tokiu metu... Eh... Ji žvilgtelėjo į savo vis dar šiek tiek drebančias rankas, bet neatsiduso, nes tai galėjo įžeisti vaikį.
-Tragedija, ne užduotis,-burbtelėjusi Elridė dar pabandė kažką pagalvoti, bet iš karto pajautė sunkumą viduje. Ką man daryti? Ji mąstė pabandyti susikaupti dar kartą, bet nebesitikėjo to, kai prie jos prisėdo tas berniukas. Ir mergaitė neklydo, kai tik ji pabandė vėl mąstyti apie prisiminimus šis ėmė kalbėti.
-Žinai, gali bandyti dar kartą,- taip pasakiusi ji mintyse atsiduso.
Elridė vis dar spoksojo į tą skrynutę, gilus atodūsis, ji suspaudė kumščius. Užsimerkusi, kad būtų lengviau, mergaitė žaibiškai nusprendė, kokį prisiminimą ims. Mat jo gabaliukas jai labiausiai patiko ir apie jį mergaitė buvo visiškai pamiršusi. O jis toks gražus... Lazdelė dešiniajame kumštyje jau buvo paruošta. Grifė galvoje ėmė matyti paprastą sofą, ant kurios praleido tiek laiko... Su ja paauglė turėjo daugiau prisiminimų, ant jos visad skaitydavo knygas, jos kairysis kraštas buvo nugraužtas mergaitės šunelio, o kiek pagalvių mūšių buvo su ant jos esančiomis trejomis pūkuotomis pagalvėmis. Sofa buvo prieš mūrinį židinį, kuriame degė maža ugnelė, kuri po truputį geso. Šalia to židinio buvo staliukas su keliomis nuotraukomis, jos buvo žiobariškos, nejudėjo, bet jose puikavosi pati Elridė su savo taksiuku ir močiutė su vyru... Tose nuotraukose ji buvo penkių metų... O prisiminime aštuonerių. Prie nuotraukų buvo radijas, kuris grojo muziką. Kokia ji buvo mergaitė puikiai neatsiminė, bet ji strakaliojo pagal ją ir šypsojosi iki ausų, akivaizdu, kad buvo labai laiminga. Tada paauglė išgirdo ir tą muziką. Ji buvo sena ir visai kitos kalbos, rodos, prancūzų, o jos ji nemokėjo. Nežinia, kaip, bet muzika užpildė jos plaučius, ji ėmė jaustis šiek tiek geriau, atsipalaidavusi. Turbūt ta muzika daugiausiai ir įdėjo gyvybės į tą prisiminimą, lyg jis vyktų dabar. Elridė matė svetainės medines grindis ir gėlytėmis ištepliotas sienas, aišku, tos gėlytės buvo jos darbas. Tada pamatė močiutę vilkinčią melsvą suknelę, avinčią lygiai tokios pat spalvos batukus, o jos maži auskariukai ausyse spindėjo nuo lempos šviesos kambaryje. Močiutė juokėsi iš jos, o ji toliau nekreipdama dėmesio šoko ir strakaliojo. Tas prisiminimas buvo labai gražus, bet visgi grifė ilgėjosi to, ji labai norėjo ten sugrįžti, patirti tai dar kartą. Mergaitė to troško visa širdimi. Ji turėjo tą vaizdinį, kaip jai strakaliojant jos juoda suknelė šokinėjo kartu su ja, o dar ryškios baltos kojinės, Elridė buvo be batų, nes nemėgo jų. Žaliaakė vis dar turėjo tą juodą suknelę... Nors ir išaugo ją.
Ji lėtai pakėlė dešinę ranką ir pridėjo burtų lazdelę prie smilkinio.
-Memorium porto,-atsimerkusi grifė lėtai nukreipė lazdelę link tos skrynutės, nuo kurios viskas prasidėjo. Uždarius skrynutę mergaitei nelabai rūpėjo, ar tai suveikė, ar ne. Ji jautėsi pavargusi, laiminga ir tuo pačiu labai ilgėjosi to, kas ką tik tūnojo jos galvoje. Paauglė žiūrėjo į tą memorą, kuri po truputį transformavosi į radiją. Nieko nuostabaus, muzika prisiminimui suteikė gyvybės... Nors ją atsiminė ir ne iškart, nors nemokėjo jos žodžių ir nežinojo, kas ją dainuoja, ar kaip ji vadinasi. Grifė tik šyptelėjo ir linktelėjo sėdinčiajam šalia, nes nenorėjo, kad jis pasijaustų ignoruojamas.
Elridė lėtai atsistojo ir giliai kvėpuodama pasiėmusi tą paprastą simboliką patraukė link profesorės stalo. Ji nežinojo, kaip turėjo jaustis ir pati nesuvokė, kaip iš tikrųjų jautėsi. Padėjusi sumažintą radijo versiją ant stalo, mergaitė sugebėjo tik šyptelti profesorei.
-
- Teks bandyti, jeigu jau atsivilkau į šitą pamoką, reikia pasistengti uždirbti kelis taškus, - kreivai šyptelėjo Matthew, tačiau atsako nebesulaukė. Berniukas stebėjo, kaip Elride dirba ir matė, kad jai sekasi visai neblogai. Žinoma... Viena iš tų genijų, kurie moka viską galvojo pirmakursis, jau pamiršęs, kad priėjo prie mergaitės dėl to, kad jam pasirodė, jog jai ne itin sekasi.
Elride atliko užduotį ir nieko nepasakiusi, tik šyptelėjusi ir linktelėjusi, nunešė memorą profesorei. Tai Matthew ne itin tepatiko. Va čia tai kalbumo ir draugiškumo viršūnė pagalvojo jis ir jau beveik norėjo šį prisiminimą sugrūsti į dėžutę, bet išsigando, kad tada ji gali pavirsti mergaitės kopija. Tai jau ne.
Berniukas pabandė susikaupti, jis pradėjo intensyviai galvoti apie pirmąją pamoką ir akmenis, su kuriais dirbo. Kai Matthew pajuto, kad prisiminimas jį užvaldė, jis pabandė dar kartą:
- Memorium porto.
Žinoma, Matthew pamiršo priglausti lazdelę prie smilkinio, todėl nieko neįvyko. Berniukas keiktelėjo ir pabandė dar kartą, šį kartą pasivargino priglausti lazdelę prie smilkinio.
Atrodo, pavyko. Grifiukas sugrūdo prisiminimą į dėžutę ir kurį laiką į ją žiūrėjo. Dėžutė nekito. Tačiau pamoka artėjo prie pabaigos, o Matthew tikrai nebuvo iš tų, kurie persistengia, tad jis nutarė nunešti dėžutę ir, jeigu ką, pasakyti, kad ir galvojo apie dėžutę.
Vis dėlto pakeliui link profesorės stalo dėžutė pavirto į miniatiūrinį akmenuką. Matthew tai ne itin terūpėjo, bet jis padėjo akmenuką būdamas laimingas - pagaliau ši pamoka artėja prie pabaigos...
-
Vaikis atėjęs į pamoką šiek tiek baiminosi, nes žinojo, kad šioje pamokoje gali prireikti burtų lazdelės. O kas, jei aš klasę netyčia susprogdinsiu, kaip tą žiurkę? Prisiminęs, ką padarė namuose Suzu dar labiau išsigando, tad nedrąsiai atsisėdęs klasės gale stengėsi išlikti ramus. Nors taip išsėdėti ramiu, kai žinai, kas gali nutikti ne taip ir gerai sekėsi. Jis judino kojas, barbeno pirštais, o jam taip darant ir pamoka prasidėjo. Berniukas nė kiek neapsidžiaugė, kad nebus teorijos, jo manymu, geriau jau pamokos nebūtų, nei per visą pamoką vykdyti praktiką.
Nesikeldamas iš suolo, Suzu stebėjo vaikus, kurie jau skubėjo prie profesorės suolo. Grifas bijojo, išsitraukė burtų lazdelę ir panoro ją sulaužyti, tačiau negalėjo. Pažadas yra pažadas. Tyliai atsidusęs jis lėtai patraukė link profesorės stalo. Apžiūrėdamas memoras vaikis kiek pasimetė, kadangi visos jam patiko ir jis nežinojo, kurią pasiimti. Užsidengęs viena ranka akis, rudaplaukis ištiesė ranką ir kažką apčiuopęs atitraukė delną nuo akių. Berniukas paėmė į rankas tą skrynią, kuri papuolė po jo ranka, ir geriau ją apžiūrėjo. Memora buvo šviesiai violetinės spalvos ir raštuota, raštai buvo sidabrinės spalvos, o ir ta sidabrinė spalva, rodos, spindėjo. Patenkintas, kad išsitraukė visai gražią memorą Suzu patraukė link savo suolo, nors nelabai suvokė, kuo tas grožis svarbus, jei skrynia vis tiek pavirs į kažkokį mažą simbolį.
Beeidamas jis pamatė, kad ant stalo buvo palikęs burtų lazdelę, o ją pamačius jį vėl apėmė baimė. Kuo greičiau atliksiu praktiką, tuo lengviau bus. Taip nusprendęs jis įsitaisė suole ir pasidėjęs memorą užsimerkė, kad jam būtų lengviau susikaupti, nes jį blaškė viskas. Vien tai, kad žmogus praėjo pro šalį jį jau privertė atkreipti dėmesį.
-
Įsisupusi į didelį, raudoną koledžo antsiuvu puoštą šaliką, Grifų Gūžtos atstovė keliavo šaltais pilies koridoriais. Žiema kaštonplaukei patiko, netgi labai, tačiau storos, amžius menančios pilies sienos žiemos metu tapdavo atšiauriomis šaltį sugeriančiomis pabaisomis, nuo kurių gelbėjo tik židiniai, kurie ačiū Merlino magijai, buvo įrengti kiekviename Hogvartso kabinete.
Užėjusi į kabinetą Klarė kaip visada pasisveikino su profesore. Žvilgsniu dairėsi laisvos vietos, kurių kaip bebūtų keista šiandien buvo nedaug. Po kelių akimirkų plaukų kupeta pridengtoje galvoje atsirado logiškas paaiškinimas: tokiu oru niekas nenorėjo būti lauke, o pilyje būti pagautam buvo gana lengva.
Šios dienos tema pasirodė keista. Dėžutės atrodė patrauklios ir įdomios. Kokiu gi simboliu pavirs, ar pavyks. Tačiau šeštakursei tema atrodė kiek bevertė. Na gal paaiškės vėliau...
Palaukusi kol smalsiausieji pasiims savąsias, priėjo prie profesorės stalo ir šviesią, gelsvo atspalvio ir kiek mažesnę, nei dauguma skrynelę. Žalvariniai sagučiai žavėjo. Daiktelis, nors ir nedidelis, buvo labai gražus. Maža skrynelė puikiai tilpo į nedideles grifiukės rankas. Lengviausias darbas buvo atliktas. Dabar reikėjo pasirinkti prisiminimą. Geriausia būtų tokį, kuris nepadarytų gėdos, kaip koks mažas pliušinis meškutis.
-
Urtė įpėdino į klasę su gera nuotaika. Ji puikiai išsimiegojo ir buvi pasiryžusi dirbti. Šeštakursė patraukė link artimiausio laisvo suolo ir jame patogiai įsitaisė, o dar jos laimei ir pamokos pradžios ilgai laukti nereikėjo. Ėmusi klausyti profesorės Pang dar labiau apsidžiaugė, kad iškart galės imtis darbo. Urtė pašoko iš suolo ir vos ne nuskrido iki profesorės stalo. Grifė čiupo pirmą pasitaikiusią memorą ir grįžo į savo vietą. Vėl įsitaisiusi ir atsikvėpusi nuo lėkimo mergaitė apžiūrėjo savo pasiimtą daiktą. Memora buvo labai maža, ir, kaip ir profesorė sakė, tilpo į delną. Ji buvo medinė, nudažyta jūros mėlynumo spalva, o ir dar jos šonai buvo išpaišyti visokiausių dydžių ir spalvų gėlėmis. Labiausiai merginai patiko raudona rožė. Tai buvo nuostabaus meistro darbas.
Baigusi apžiūrėti memorą Urtė susikaupė ties prisiminimu - juk ji norėjo užduotį atlikti puikiai. Tik bėda, kad vyresnėlė neįsivaizdavo, kokį prisiminimą turėtų panaudoti. Ji buvo jau didelė, tačiau tokio, kurio nenorėtų pamiršti nerado, bet juk turi būti kažkas tokio.
Žiūrėdama į vieną tašką ir toliau galvoje ieškodama tinkamiausio prisiminimo grifė nemirksėjo, mat ji buvo taip stipriai susikaupusi. Bet galbūt tai padėjo, nes praėjus kuriam laikui, kai akys jau pavargo, jos galvoje išdygo tai, ko jai reikėjo. Prisiminimas rodantis pradžią. Pang sugrįžo į tą dieną, nuo kurios viskas prasidėjo.
-
Mažoji Urtė stovėjo tarp būrelio kitų vaikų ir drebėdama laukė savo eilės. Ir štai pagaliau ji atėjo. Drebančiomis kojomis mergaitė patraukė link tos niekuo neypatingos kėdės. Aplinkui ji nieko kito nematė - tik tą kėdę, nors žinojo, kad prieš ją daug žmonių ir visi susidomėję stebėjo, kur ji pateks. Bet mergaitė to bijojo, (nors nežinojo tiksliai kodėl), gal visgi mintis, kad turės tame koledže išbūti visus metus Hogvartse, vertė tikėtis, kad ji į Klastūnyną nepapuls, o ir pas protinguolius mergina ne taip ir norėjo, mat tektų būti pirmūnei ir pildyti tėvų svajones mokslų siekimu. Kepurė mikčiojo ir rinkosi gan ilgai, o Urtė stebėjo savo kojas ir rankomis glamžė apsiaustą. Jaudulys užėmė visą protą, nes vienuolikmetė įsibaimino, kad ji nepapuls nei į vieną esantį koledžą. Bet tą mintį nutraukė garsus riksmas ,,Grifų Gūžta!“. Mergaitė drebėdama atsistojo ir bandydama suvokti, kas nutiko, netramdydama šypsenos patraukė link savo naujųjų namų – savo koledžo stalo.
Ties ta vieta mergina pridėjo burtų lazdelę ties smilkiniu.
-Memorium porto,-jai ištarus burtažodį burtų lazdelė lėtai nukrypo memoros pusės link. Ji uždarė dėžutę ir ėmė melstis, kad jai pavyko. Juk toks prisiminimas, kuris kėlė didžiulią laimę, jos gyvenimo Hogvarste pradžia, kam tai gali būti nesvarbu? Urtė stebėjo, kaip memora ėmė transformuotis į kepurę, nieko nuostabaus, kadangi ji buvo viena iš svarbesnių dalykų prisiminime. Apsidžiaugusi, kad gavo mažą identišką paskirstymo kepurę, kuri gaila, bet negalėjo kalbėti, grifė patraukė link profesorės stalo ant kurio ir paliko tą mažą atsiminimo simbolį.
((Nieks jau dvi dienas nerašo, tai manau galima įkelt))
-
Žaliaakei teko gerokai pasukti galvą, kol rado rodos tinkamą prisiminimą. Mintys šešiolikmetę grifę nuvijo net iki kitoje salos pusėje esančių namų. Galvodama apie namus prisiminė ne tik mamą, dvynius: brolį su sese, tačiau ir kieme dažnai žaidžiančias tris kates. Jos buvo šeimos nariai. Katės priklausė Klarės šeimai dar nuo tada, kai ji dar lankė žiobarišką mokyklą.
Tačiau prisiminimas nebuvo apie kates, kurios ir šiuo metu karaliavo kaime pasislėpusiame miškuose, už kelių dešimčių kilometrų už Birmingemo. Prieš pat išvykstant į Hogvartsą, mama įteikė tuo metu tokiai pačiai ištįsusiai vienuolikmetei Klarei juodą pūkų kamuoliuką, pasislėpusį didelėje, žvaigždėmis puoštoje dėžėje. Dėžėje kiurksojo maža, daili ir elegantiška katytė žaliomis akimis. Augintinės kaštonplaukė mergaitė tuomet nepaleido iš rankų ir visą kelią važiuodama traukiniu iki naujosios mokyklos.
Išsirinkusi prisiminimą Klarė paėmė į rankas lazdelę ir pasikartojo užkeikimą. Tai turėjo užtikrinti, jog pavyks pirmu bandymu užburti skrynelę. Priglaudė lazdelę prie smilkinio. Neskubėdama leido sau pasinerti į prisiminimą. Galvojo apie švelnų katytės kailį, didelę, spalvotą kartoninę dėžę, perrištą rausvu kaspinu. Džiaugsmą, kuris tuo metu užliejo dar mažos Klarės širdutę. Ir šildė iki šiol.
- Memorium Porto. - ištarė strazdanė, glausdama lazdelė prie pat vėsios odos. Neatrodė lyg kas reikšmingo būtų įvykę, tačiau šeštakursė dėl visa ko Merlinas išmokė nukreipė lazdelę į medinės skrynelės vidų.
Atsargiai, nesukeldama bereikalingo triukšmo, uždarė skrynelę. Ir nustebindama Klarę medinukė ėmė keistis, įgydama juodos, delne taip pat telpančios katės statulėlės pavidalą. Statulėlė buvo juoda ir glotni, tarsi būtų pagaminta iš nežemiškos medžiagos. Ji galėjo būti panaši į bet kokią juodą katytę glotniu kailius. Tačiau Klarei labai patiko.
Šešiolikmetė nieko nelaukdama pakilo ir nunešė statulėlę profesorei.
- Profesore, jei kada nors jums nebereiks šios statulėlės, gal galėčiau pasiimti ją sau? Ji labai papuoštų mano stalelį prie lovos. - Padėjusi statulėlę ant stalo nuskubėjo į koledžo miegamuosius. Kur miegojo Marsė, Klarės juodoji katytė.
-
Vaikis mąstė, kokį prisiminimą galėtų panaudoti, kadangi turėjo gan daug tokių. Ir išmąstęs, kad jam juokingiausias puikiai tiks Suzu suspaudė burtų lazdelę rankoje ir giliai įkvėpęs šiek tiek nusiramino. Jis bijojo, kad su burtų lazdele gali savo galvą susprogdinti, bet užduotį turėjo atlikti. Ramiai, ramiai.
Berniukas ėmė mąstyti apie tą dieną, kai jie su Hayato bandė įlipti į medį. Aišku, jo bičiulis pirmasis ropštėsi, bet nesėkmingai. Jam prireikė bent kelių kartų, kol pagaliau užsikabarojo ant tos šakos, o Suzu... Jis po dvidešimties kartų pavargo ir tik su Hayato pagalba užsiropštė į tą medį. Aišku, bičiuliams teko kabarotis dar aukščiau, nors aplinkui jie nesidairė, kadangi buvo labai daug šakų ir lapų, kurie užstojo vaizdą. Kai jie pasiekė silpnesnes šakas, Suzu pareiškė, kad aukščiau nebeliks, kadangi nesaugu, o Hayato pasišaipęs ėmė kabarotis dar aukščiau. Ir, aišku, šaka sutraškėjo, vaikis stebėjo, kaip jo bičiulis krenta ant žemiau esančios šakos. Tik jis ima juoktis, o ne rėkia, kad jam skauda. Juokėsi ir grifiukas ir šaipėsi iš bičiulio. Besišypsodamas vaikis tuo metu atsargiai pridėjo suspaustą rankoje burtų lazdelę.
-Memorium porto,-panaudojęs burtažodį jis lėtai nukreipė burtų lazdelę į memorą ir tada ją uždarė. Mažametis stebėjo, kaip memora keičiasi į tą medį, į kurį jis lipo. Lygiai toks pat... Geras! Apsidžiaugęs, kad jam pavyko jis nudūmė iki profesorės padėkojo jai, nors nesuvokė, kodėl ir pabėgo iš klasės.
-
Miona, išklausiusi visko, ką pasakė mokytoja, kiek nusiminė, kad nebus jokios teorijos apie šią pamoką. Mergaitei patiko faktai, nors ir šie kartais atsibosdavo. Mokytoja, turbūt, norėjo paįvairinti pamokas, - pamanė vienuolikmetė. Rudaplaukė turėjo sėdėti tvirtai susisiautusi į mantiją, nes buvo šalta. Žiemos įšalas tvyrojo visur. Sienos ir grindys buvo akmeninės, taigi net ir šiltas aprėdas ne visada padėdavo.
Palaukusi, kol visi mokiniai išsirinks dėžutes (kas truko maždaug penkias minutes), mergaitė nedrąsiai priėjo pasiimti dėžutės ir sau. Pasirinkimas nebuvo didelis, tad mergaitė pasiėmė šviesesnio medžio memorą, kuri buvo išraižyta įvairiausiai raštais, primenančius vijoklius, ir grįžo į savo vietą.
Miona tyliai padėjo dėžutę ant stalo ir, atrėmusi alkūnę į stalą, parėmė ranka galvą. Kviečių geltonumo spalvos plaukų savininkė ėmė sukti savo šviesią galvelę. Nežinojo, kokį prisiminimą geriausia būtų pasirinkti. Mergaitės gyvenime nebuvo itin daug nuostabių prisiminimų. Didžiąją laisvo laiko dalį žiobariškame pasaulyje ji praleisdavo užsidariusi savo kambaryje ir skaitydama knygas. Niekas į lauką pasilinksminti nekviesdavo, o su šeima niekur negalėdavo išvykti pramogoms, nes tėvai vis neturėdavo laiko. Šitas prisiminimas kiek nuliūdino mergaitę, bet ji tik papurtė galvą ir vėl ėmė mąstyti. Tačiau greitai ji prisiminė vasaras pas senelį. Ak, kaip ten būdavo nuostabu. Kad dar sykelį pas senelį nuvykčiau! - svajojo mergaitė. Dar kiek pakapsčiusi atmintyje kažkokio puikiai įsiminusio prisiminimo, mergaitė nusprendė pasirinkti šią, vieną laimingiausių josios akimirkų. Miona užsimerkė ir leido prisiminimams atgyti jos galvoje.
-
Dienos bėgo pamažu: viena greičiau - kita mažumėlę lėčiau, tačiau jos visos bėgo, palikdamos mažutėlį nuotykį Hogvartse, Grinčo gyvenime. Vieni nuotykiai būdavo netikėti: sutikimas artimo draugo ar radimas sausainių ant salės stalo, kiti buvo be galo baisūs, kad vis dar kurį laiką Grinčas vengė nusiimti kibirą nuo galvos viršaus. Bet vis dėlto išaušo gražus saulėtas rytas. Šį rytą jaunuolis ketino keltis ir eiti į Transfigūracijos pamoką. Išlipęs iš lovos ir pasėmęs apsitrynusį, lopytą lopais, rudą švarkelį, Grinčas išskubėjo laiptais žemyn į salę. Čia trečiakursis, niekam nematant, susidėjo ryto pusryčių skanėstus į kuprinę ir netrukus pro praviras salės duris išskubėjo laiptais aukštyn į kabinetą. Drakundukas labai skubėjo į pamoką, nes nenorėjo jos praleisti, todėl pasirinko bėgimo judėjimą. Tik prieš tai pasitikrino, ar raišteliai surišti tvarkingai ir švarkelis nėra purvinas. Tada, užlipęs į kabinetą ir šiek tiek uždusęs, Drakundukas alsuodamas įpuolė į klasę ir uždarė labai garsiai duris, todėl nuo durų trenksmo susigėdo ir išraudo. O po kelių akimirkų apsidairęs aplink klasę pasisveikino mokytojai:
- Laba diena, mokytoja! - ir atsisėdo į pirmąjį suolą, kuris buvo tuščias. Grinčas be galo džiaugėsi, kad jam pavyko be išdaigų ramiai ateiti iki klasės ir atsisėsti, todėl labai tikėjosi, jog ši pamoka bus pirmoji sėkmingesnė iš visų kitų praėjusių, mat per pastarąsias pamokas jaunuoliui vis nesisekdavo be parkritimų ir palindimų po suolu apsieiti. Šiek tiek trindamas kojas į grindis ir mažumėlę dairydamasis pro langus Drakundukas užsižiūrėjo į medžių šlamančius lapus: jie buvo netvarkingai išsidėstę. Vienas svirduliavo vejamas vėjo, o kitas - vis dar tvirtai laikėsi už šakos galiuko, tačiau jie visi buvo pageltę ir sudžiūvę, rudi ir susisukę - tai buvo karaliavusio rudens liekanos. Netrukus jaunuolio susimąstymus nutraukė mokytojos balsas, pasakojantis apie būsimą užduotį. Drakundukas, padėjęs galvą ant rankų, sudėtų ir sulenktų ant stalo, stengėsi atidžiai klausytis užduoties. Po to išklausęs pakilo nuo stalo ir pasėmęs Memorą, nusinešė jį ant stalo. Tada padėjo šį keistą daiktą ant stalo. Pradžioje Drakundukas jį sukiojo, o po to stengėsi į jį įkasti, tačiau supratęs, jog jis nėra valgomas, padėjo ant stalo vėl priešais savo akis ir stengėsi įdėmiai į jį žiūrėti...Ką reiškia prisiminti?..ar prisiminimai valgomi?...ėmė tyliai sau galvoti Drakundukas..
-
Grinčas be galo stengėsi susikaupti, bet mintys jo nenorėjo klausyti. Jis prisiminė piktą kaimynę, kuri bandė jį su šluota užvyti, jis prisiminė šuniuką, kuris kadaise tempė jaunuolį, įsikandęs į kelnių pakraštį, pusę kilometro, jis net prisiminė vaikystės draugą, kuris buvo panašiai nutrutgalvis kaip ir Grinčas. Bet visa tai buvo maži prisiminimai, kurių Grinčas nusprendė nedėti į skrynelę. Bet vis dėlto vienas prisiminimas buvo labai ryškus. Drakundukui bežiūrint į skrynelę jis prabėgo akyse pro tamsų, miglotą rūką. Šiame rūke jaunuolis regėjo tris draugus. Jis regėjo akimirkas su jais, kai vienas kitam sveikinimus rašydavo, iki išnaktų sėdėdavo, kariavimus žaidime bei pykčius ir ašaras, kurios riedėdavo dėl juokų ir liūdesio. Tai buvo stebuklingas prisiminimas. Grinčas jautėsi laimingas, tačiau prisiminęs nusimindavo, kad būdavo pykčių dėl mažų dalykų, bet netrukus nudžiugdavo pamatęs linksmus nutikimus ir "išmintingus" filosofavimus. Bet, svarbiausia, Drakundukas prisiminė visus tuos metus, kurie prabėgo taip greitai. Netrukus Grinčas pajautė gilų ilgesį ir liudesį, kad nespėjo pasidžiaugti šiuo stebuklu. Bet vis dėlto trečiakursis nusišypsojo, nes suprato, jog didžiausias turtas tai buvo galimybė patirti visa tai ir išsaugoti atmintyje pačias šviesiausias akimirkas. Prisiminęs visa tai Drakundukas ėmė jausti, kaip pamažu ašaros nuplauna skruostus, bet nurimsta, prisiminęs, jog dabar yra pamokoje ir apsišluostęs ašaras ištaria pašnibždomis:
- Memorium porto, - Drakundukas pamažu prikišo burtų lazdelę prie smilkinio ir burtų lazdelės galiukas nušvito žaliu žiburėliu, o tada nukreipė atsargiai į atidarytą skrynelę. Kai prisiminimas pateko į skrynelę jaunuolis ją uždarė ir ėmė stebėti skrynelę. Ji nusidažė įvairiausiomis spalvomis, o skrynelėje jie buvo visi keturiese, tada šis vaizdas persimainė į katiną, paukštį, tamsos šėtoną ir graužiką, o po kelių akimirkų visa tai susijungė į didelį medį, kuris buvo sužaliavęs ir tvirtas. Pamatęs tokį besimainantį vaizdą Drakundukas labai džiaugėsi, bet netrukus džiaugsmą pakeitė liūdesys, kai pamatė, kad kiti mokiniai atiduoda skryneles mokytojai. Grinčas nenorėjo atiduoti skrynelės: jis norėjo ją pasilikti sau. Bet ne noromis pakilo nuo suolo ir nešdamas skrynelę su liūdesiu padėjo ją ant mokytojos stalo. Nuostabus prisiminimas aptemo vos atsidūręs ant stalo, bet, nepaisant to, trečiakursis pasijautė laimingas, nes su atidavimu atsisveikino su praeitimi ir leido jai laisvai plūduriuoti mintyse tarsi debesims danguje..
((Sofija: doublepost'inti negalima))
-
Sofija kurį laiką stebėjo klasę. Galbūt kam nors nepavyks paversti memoros arba šiaip turės klausimų. Tačiau per savo gan trumpą profesorės darbo laikotarpį, mergina pradėjo suprasti, kad šie mokiniai linkę dirbti savarankiškai. Kai visi mokiniai pradėjo darbą su prisiminimais ir memoromis, Sofija iš stalčiaus išsitraukė knygą. Juk turėjo kiek laisvo laiko, taigi, kodėl jo neišnaudojus. Knyga, galbūt kai kurie nustebtų, nebuvo stora ir magijos kupina. Tiesiog kažkoks žiobariškas romaniūkštis. Devyniolikmetė burtininkė vis dar teikė pirmenybę žiobariškoms knygoms. Na, nereikia pamiršti, kad nors ji dėsto transfigūraciją, jos tėvai ir seneliai tikrai ne burtininkai.
Šviesiaplaukė pervertė dar vieną puslapį, kai paverstą memorą atnešė pirmasis mokinys. Sofija nusišypsojo ir žinoma pagyrė. Būti pirmam transfigūracijoj tikrai nemenkas pasiekimas. Po keletos minučių statulėles pradėjo nešti ir kiti mokiniai. Tarp paverstų memorų matėsi ir lėktuvas, ir spinta, ir šunelis. Sofija nekantravo sužinoti kokius prisiminimus saugo memoros. Na, juk darbus kažkaip patikrinti reikės.
Viena vyresniųjų mokinių ant stalo padėjo juodą katytę, o Sofija nusišypsojo ir pažvelgė į memoros savininkę.
- Taip, taip, galėsi ją pasiimti kitos pamokos pradžioje,- atsakė į klausimą.
Kai visos memoros grįžo ant profesorės stalo, o klasė ištuštėjo, mergina sukrovė mokinių memoras į mažesnę dėžę, pasiėmė kitus savo daiktus ir paliko klasę.