Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apylinkės => Uždraustasis miškas => Temą pradėjo: Teodoras Meiden Liepos 14, 2018, 11:08:17 pm
-
Kapinės, esančios uždraustojo miško tankumoje, neatrodė labai jau senos. Prižiūrėtos, nors ir iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog čia niekas nesilanko. Dauguma antkapių skelbė vardus žmonių ir magiškųjų gyvūnų, kurie žuvo Hogvartso mūšiuose. Dažniausiai čia buvo laidojami tie, kurie neturėjo artimųjų ar dėl kitų, mirusiesiems svarbių priežasčių. Nors kapinės čia nuo neatmenamų laikų ir kapai išdėstyti bet kokia, niekam nesvarbia tvarka, atrodė itin gražiai, ir tie antkapiai su informacija, ir gėlynai bei neužgęstančios žvakutės. Manoma, jog aplinką pagrinde tvarko kentaurai ar kiti gyvūnai, primenantys žmones. Kapinės taip pat aptvertos maža metaline tvorele bei turi aukštus, tamsiu paukščiu viršuje padabintus vartus be užrakto. Retsykiais gali pamatyti skrendantį vaiduoklį ar pajausti nemalonų šaltį. Juk ne veltui burtininkų kapinės, o dar ir viduryje Uždraustojo miško.
Teodoras ėjo, pavadėliu vesdamasis Marselį, koridoriumi link pilies išėjimo. Staiga sustojo, pamatydamas berniuką iš savo koledžo.
– Sveikas, man kaip tik praverstų kompaniją, gal nori eiti drauge? – bandė žodžius ištarti draugiškai. Jam išties reikėjo pokalbio draugo vietoj Keitės ir, nors ir nelabai tiko, šis variantas pasirodė geriausias, kokį spės susigaudyti per artimiausias tris minutes.
– Imk, laikyk šunį, ko gero, kiek atsimenu, pažįsti Marselį, – vyptelėjo klastuolis ir ramiausiu žingsniu pradėjo eiti miško link. Tikriausiai bendrakoledžis dar nesupranta kur bus įveltas.
Miškas buvo tankus, tačiau berniukui savas ir toks jaukiai paslaptingas. Pagaliau pasiekė tikslą. Teo kapines įsivaizdavo kiek kitaip. Paėmė pavadėlį iš kito klastuolio rankų ir įžengė pro vartus, galvodamas apie kurią vietą kalbėjo sesuo.
– Eini vidun?
-
Lukas ėjo iš valgyklos šlamšdamas pyragaitį pakvėpuoti grynų orų. Kai prie jo priėjo dar vienas klastuolis kiek berniukas prisimėnė, kad jo vardas liko tais buvo Teodoras.
-Aha labas,- šiek tiek sumišęs pasisveikino Lukas. -Gerai galiu palaikyti tau kompaniją.
Šiek tiek nustebęs, kad jam į rankas įgrūdo pavadėlį, nes jis niekada nebuvo vedžiojes šuns. Bet ne taip kaip jis tikėjosi Marselis nesiveržė į priekį kaip kai kurie šunys.
-Labas,- pasisveikino Lukas su Marseliu.
Tada pamatė, kad bendrakoledžis eina link Uždraustojo miško, tad berniukas patraukė paskui galvodamas ką jie ten veiks. Įėjus į mišką, Lukas pasijautė nejaukiai lyg į jį spoksotų visi medžiai, visi miško gyvūnai. Berniukas nesuprato kaip priekyje einantis klastuolis gali būti toks ramus. Peržengus tankiąją miško dalį priekyje Lukas pamatė kapines. Jos atrodė visai kitaip nei pas žiobarus. Visur degė žvakutės su saiku, bet jos atrodė gražiau nei pas žiobarus kur jų būdavo pristatyti pilni kapai, be jokios simetrijos. Tikriausiai žiobarai mano, kad kuo šviesiau tuo gražiau, bet taip tikrai nėra mąstė berniukas. Jo apmąstymus nutraukė iš rankos ištrauktas pavadis. Tada jis išgirdo, kad klastuolis jo laukia ir jį kviečia tad tyliai atsakė:
-Einu, einu.
-
Klastuolis buvo įsitempęs. Ieškodamas Rauzės kapo tikėjosi jo nerasti. Vienu atveju tai reikštų Keitės melą, kitu –jog ji dar gyva. Bet vis tiek išdavusi berniuką. Jei rastų, nežinotų, kaip elgtis. Nepratęs prie tokių sentimentalių dalykų. Viskam yra pirmas kartas. Net Teodorui, tam, kuris tikina nieko nebijantis, tam, kuris netiki meile ir tam, kuris mano, kad yra geresnis nei bet kas kitas. Kažkada viskas atsiskleis, tik antrakursis nežada rodyti savęs tikro. Niekam. Tada pasijaustų nuogas ir trapus. Lėlyte ant virvučių.
Rankoje laikė baltą servetėlę, kamputyje švytėjo rausva "r" mažoji raidė. Kilo prisiminimai. Kapuose nė ženklo apie kažkokią Rauzę. Marselis turėjo padėti surasti tą kvapą. Geras šuo – tas, kuris padeda Teodorui. Štai taip gali pelnyti tokį titulą.
– Klausyk, Lukai, jei rasi kapą su merginos...atsiprašau, mergaitės vardu, – jautė, kad balsas skęsta skausme, bet nedreba, taria ramiai, jo stiliumi, – Rouzė. Jos vardas Rouzė. Pasakyk man, gerai?
Teo tyliai ėjo per kapus, jausdamas, kad bijo. Pirmąkart. Virpesiai nueina kūnu. Reikia kalbėtis su bendrakeleiviu, kad nuvytų jausmus šalin, tik apie ką nesugalvoja.
– Kaip tau Hogvartsas? – paklausė, akimis naršydamas kapines. Tylu kaip kapinėse. Keistas pasakymas. Nors išties. Kapinėse tylu kaip kapinėse. Juokinga ir kvaila. Ne vieta dabar galvoti apie tai. Žlugdo reikiamas mintis.
-
Sekdamas paskui klastuolį po tylius, didelius, baugius kapus Lukas ėjo tylėdamas nedrįsdamas klausti ko jie čia atėjo ir kodėl jie iš vis čia? Matydamas, kad karts nuo karto Marseliui duoda pauostyti baltą servetėlę ant kurios kampe buvo parašyta kažkokia raidė. Gal ,,a" ar ,,n" ar dar kažkokia kita berniukas nematė. Tik dairėsi po kapus stengdamasis pamatyti kokį nors pažįstama vardą, kad net nė karto nematyto žmogaus, bet girdėtą pavardę. ,,Galėtų čia būti Morisas, nereikėtų eiti beveik vienam, nes Teodoras net nesišneka su manimi." taip mąstė Lukas. Bet tokias jo mintis nutraukė Teodoras paprašęs paieškoti kažkokios Rouzės kapo.
-Gerai, sutiko berniukas.
,,Na bent tiek pasikalba" pamanė Lukas ir ėmė dairytis Rouzės. Bet ant kai kurių kapų nesimatė net raidžių, tad negalėjo pasakyti ar ten tas ar ten ne tas kapas. Bet dar keisščiau buvo kai Teodoras uždavė jam normalų klausimą.
-Ką? Hogvartsas?- paklausė berniukas. -Normalesnė už žiobarų kur namų darbai du kartus sunkesni. Bet šiaip nelabai galiu ką pasakyti.
Paėjęs dar šiek tiek Lukas nedrąsiai uždavė klausimą:
-O kam tau tas kapas?
-
Nuo visų kapų ėjo šaltis. Turėjo eiti. Tik klastuolis nieko nejautė. Dabar jam visiškai nerūpėjo išorė, norėjo griečiau surasti Rouzės kapą. Šuo padėjo atskirti netinkamus, kai ant antkapių nesipuikavo nei vardai, nei datos, tačiau vis dar nerado reikiamo. Metas atsidusti. Viltis yra, jog jo draugė čia palaidota, kita viltis nori, jog ji būti gyva. Keitės laiškas jį sukrėtė. Tai turėjo būti paslaptis. Jis neturi žinoti, kur Rouzė. Gal čia spąstai.
Antrakursis ėjo ir suglumo.
– Tas visiems aišku. Bijai? – paklausė turėdamas minty, aišku, save, jausdamas kaip nedrąsiai jis kalba. Ir tiek mažai. Nuobodu.
Juodplaukis garbanius dabar ėjo patvoriui.
– Surasim jos kapą ir galėsim eiti nuveikti ko smagiau, tikiu, kad tau nelabai jauku, bet...net nežinau kodėl tave pasikviečiau, – kalbėjo, akimis naršydamas vardus. Beviltiška.
– Žmonės, – viduje kažkas suskaudo, – net ir tokie kaip aš, – dūris į širdį,– turi jausmus ir jo artimieji ar...draugai...yra mirtingi,– greitai užbaigė. Teodoras vėl pajautė prisiminimus, – neklausk. Tiesiog pažįstu mergaitę, kuri čia palaidota.
Nors nežinojo ar ji tikrai čia yra. Bet privalėjo paieškoti. Nors jis ją užduodė. Po šitiek laiko, amžinai, užduodė jos levandų kvapo rudus plaukus.
-
Lukas iškarto sulaukė atsakymo į savo klausimą.
-Gal bijau, o gal ne,- atkirto jam Lukas. Nors širdis daužėsi, kad jis pats ją girdėjo.
Teodorui pasakius, kad galės nuveikti ką nors smagaus Lukas šiek tiek sutriko. ,,Ką galima smagaus nuveikti su tokiu užsidarėliu?" klausė savęs Lukas. Šiek tiek paėjus Lukas išgirdo iš Teodoro lūpų sklindančius liūdnus žodžius. Ištroškęs nuo ėjimo Lukas išsitraukė iš kišenės vandens, atsigėrė ir susigrūdo jį atgal. Pasižiūrėjęs į Marselį jis pamatė, kad šuniui jau atsibodo eiti ir kad jau eina beveik miegodamas. Gūdžios kapinės, šalta klastuolis išsitraukė iš kišenės megztinį ir jį apsirengė. ,,Ačiū Moriso mama, kad padidinot kišenes, kad į jas tilptų viskas" pagalvojo Lukas. Vaiduokliai žvangina grandinėmis, rėkauja, numirėliai šaukiasi pagalbos. Baigu ir nuobodu. Lukas pabandė toliau tęsti pokalbį:
-Gal pasakysi jos pavardę? Nes kapai sudėlioti ratu. Pirmas ratas skirtas žmonėms su pavarde prasidedančia A raide, antras B, trečias C ir taip toliau. O pradžia yra nuo takelio pasukus į dešinę,- Lukas parodė takelį ir seką. -Jei nebūtum užsisvajojęs būtum ankščiau negu aš pamatęs. -Tave suklaidino informacija apie šitas kapines. Nes niekas nėra atradęs tvarkos na išskyrus tuos kurie juos čia laidoja. Gal norėtum gerti ar valgyti? O gal prožektorius, nes kai kur žvakių nėra, bet yra užrašai ir kol Marselis apuostys servetėlę ir kapą praeis kokia minutė. Tad bus veltui gaišiamas laikas.
-
Meluoti negarbinga, Lukai. Berniukas vyptelėjo, stebėdamas bendrakeleivį. Šis atrodė gana sutrikęs, nepraslydo pro antrakursio mintis. Tačiau tęsiamas pokalbis suglumino ir patį Teodorą. Ji man niekada neminėjo savo pavardės. Niekada. Koks aš buvau kvailas ir įkliūvau. Ne, Šermanai, ne tu kaltas, o ji.
– Aš nežinau pavardės, – kalbėjo, – draugystei užtenka vardo.
Šįkart berniukas įniršo. Stipriau.
– Visų pirma, aš nebuvau užsisvajojęs, o visų antra, nereikia reaguoti į viską, ką pastebi, – pacitavo save ir kitą įžymų žmogų, – ir dar drįsti stoti prieš mane? Drįsti teigti, kad aš to nepastebėjau? Klausyk, tu net neįsivaizduoji, su kuom susidūrei. Manęs jokia informacija neklaidino.
Berniūkštis patraukė į dešinę, o šuo ėjo priešais. Jie čia dar tik pusvalandį. Liko dar tiek pat. Ėjo, tačiau šuo sustojo, timtelėjo atgal ir suamsėjo. Klastuoliui teko atsisukti į kapą, kur žvelgė gražusis retriveris. Tačiau ten nebuvo tai, ko jie ieškojo.
– Marseli? – susidomėjęs nužvelgė šunį, – Rouzė. Mums reikia Rouzės, ne Hinkley. Galiu prisiekti, jog čia išvis pavardė, ne vardas.
Tada vaikinas atsiusuko į Luką. Šis dar pažėrė klausimų. Įdomu, ar reikia atsakyti. Greičiausiai. Antrakursiui nepatinka kalbėti. Gal įsivaizduoti, jog bendrakoledžis – kaukolė?
– Čia magijos pasaulis, tam skirtos lazdelės, o ne žibintuvėliai, – atkirto, – ir ne, nieko nenoriu, dėkui.
-
Lukas pastebėjo, kad Teodoras šiek tiek sutriko. O po jo atsakymo vyptelėjo. Draugystei užtenka pavardės. Kurgi ne. Tikrų tikriausia tiesa. Įdomu kodėl ji jam nesakė savo pavardės. Gal galvojo, kad jis pradės juoktis. Po tokio ramaus jo balso kuris staigiai virto įnuršusio liūto balsu Lukas vos nenuvirto iš staigaus balso pasikeitimo. Vienu momentu jam atrodė, kad klastuolis priekyje atsisuks ir jį nužudys nespėjus jam mirktelėti. Bet taip neatsitiko ir klastuolis saugiai keliavo paskui jį. Nereikia reaguoti į viską ką pastebi. O kas man sakė jei ką nors pamatysiu pranešti? Neverta net ginčytis su juo. Užsispyręs ir tiek. Vistiek bandys išaiškinti, kad jo tiesa. Na bent gerti ir valgyti turiu ko. Neinu badaudamas kaip jis. Gal jei rasim kapą uždegti ant jo žvakutę? Bet ožių kalnas užpyks. Uždegsiu ten kur bus graži pavardė ir tiks su vardu Rouzė. Reiks greitai veikti, nes poto ims klausti ko stypsau prie kažkokio kapo. Pliusas, kad Teodoras normalesnis negu vaiknaminiai. Kurie lenda visur kur nereikia. O kai reikia tai visi bunkeriuose slapstosi. Šiek tiek paėjus Marselis sustojo ties kapu. Ant kurio puikavosi pavardė Hinkley. Rouzė Hinkley gražiai skamba. Gal Marselis mintis moka skaityti? Klastuoliui atsisukus į Luką ir atsakius į paskutinius klausimus jis šiek tiek nustebo. Na bent padėkoti moka. Išsitraukęs iš kišenės žvakutę ir degtukų jis priėjo prie kapo, uždegė žvakę ir pastatė ją beveik per patį vidurį. Dabar ji degs neilgai, bet bent bus padėta su meile, o ne, kad degtų. O ir bendrakoledžis dabar nepatenkintas bus. Reikia jį šiek tiek panervuoti.
-
– Patylėk, tu galvoji per garsiai, o tavo intelekto kooficientas net nesiekia šitų lavonų.
Teodoras niūriai žvilgtelėjo į kapą. Jei čia palaidota Rouzė, tai kodėl antkapis skelbia Hinkley pavardę ir 2008 metus? Ji tada gimė, o ne mirė. Čia kažkas netaip. Tačiau klastuolis jautė, jog yra reikiamoje vietoje. Kažkas norėjo, kad antrakursis čia ateitų. Keitė buvo tarsi tarpininkas. Išsitraukęs juodą savo užrašinę pasižymėjo keletą dalykų, kuriuos reikės atlikti.
1. 2008
2. Hinkley
3. Keitės laiškas
Staiga Theo prisiminė, jog mokykloj esanti viena varnanagė, pavarde Hinkley, tačiau klastuolis neturėjo laiko dar jos ieškoti. Turėjo per daug reikalų.
Nemaloniai nužvelgęs Luką ir jo veiksmus, vyptelėjo, viduje susierzinęs, tačiau išorėje išlaikęs šaltą it ledas veidą, patraukė šunį savęs link ir išėjo už vartelių. Kadangi turėjo dar geras dvidešimt minučių laisvo laiko, nusprendė pasibastyti po girią ar nueiti prie ežero.
– Ką pasakysi, jei prieš grąžinant šunį Dylan, užsuksim akmenų pamėtyti ežero paviršiumi? Nebijok, neturiu daugiau staigmenų.
-
,,Patylėk galvoji labai garsiai". Vai, vai tai įdomu kaip galvoti? Tyliai? Tai gal malonės pamokyti kaip taip galvoti. Net su lavonais ėmė lyginti. Teodorui kažką rašantis į užrašų knygelę klastuolis nusijuokė. Aišku tyliai, kad vėl su lavonais neimtų lyginti. O garsėja mat gera atminti. Teodorui patraukus link vartelių vaikinas nelabai suprato kodėl jis ten eina. Į kitas kapines? Ar kur? Lyg perskaitęs Luko mintis Teodoras pasakė, kad gal nori eiti iki ežero pamėtyti akmenų prieš grąžinant šunį. Kokia dabar staigmena laukia? Ieškosim lavonų po vandeniu? Bet klastuolis ir vėl suklydo, nes priešakyje stovintis bendrakoledžis pasakė, kad neturi jokių staigmenų. Vaikinas nusekė paskui bendrakoledžį per mišką link ežero.
-
Kaip jau buvo įprasta Domantas pajudėjo link uždraustojo miško. Vaikis nors ir kiekvieną vakarą lankėsi šiame miške, tačiau prie jo šaltuko negalėjo įprasti. Šis milžiniškas krūmynas tiesiog ir skleidė neįprastą, šiurpuliukas keliančią energiją. Ant peties pasikabinęs strėlių dėtuvę, o rankoje besinešantis lanką garbanius pajudėjo į tamsią nežinią.
Jis tikėjosi atrasti naujų pikantiškų vietelių savo šaudymo „praktikai“, tačiau vietoje to jis kokį pusvalandį praklaidžiojo miške, šaudydamas į nieką. Manydamas, kad klastuolis jau pasiklydo, staiga už kelių metrų pamatė mažą šviesos lopinėlį. Patraukęs link jo, Domantas netruko pamatyti daug aukštų antkapių, kryžių, įvairiaspalvių gėlių. Kiek nusivylęs savo radiniu jis tik nuleido lanką ir įžengė į kapines.
Į jį staiga papūtė kiek stipresnis ir žvarbesnis vėjas suveldamas tamsius plaukus, perpūsdamas plonyčius marškinius. Klastuolis kilstelėjo antakius ir apsižvalgė po antkapius lįsdamas labiau į gilumą.
-
Clemence stovėjo priešais veidrodį ir stebėjo savo išvaizdos pokyčius. Kaip keista, kad ji pati jau savęs neatpažįsta. Dabar matosi įvairūs randai ant jos kaklo ir ant skruosto. Jos plaukai trumpi ir prie to dabar ir šviesios spalvos. Per tą laiką kai ji buvo ligoninės sparne, oda išblyško, jos paakiai dar labiau pajuodavo. Atrodė kaip tikras lavonas.
Turbūt netgi ne keista, kad lavonui užsinorėjo aplankyti kapines uždraustajam miške. Basos kojos lietė jau sušilusią žemę, kad taip ir jautėsi - artėja vasara. Aplinkiniams pažiūrėjus į škotę, galėtu pamanyt, kad ši ką tik pabėgo iš ligoninės. Nors panašiai ir buvo.
Amelijai atidarius kapinių metalinius vartelius, per viską mišką nuskambėjo toks nemalonus cypimas, kuris galėjo išduoti blondinę kur ji dabar randasi. Jai įėjus į kapines, per kūną perbėgo nejaukūs šiurpuliukai. Taip ir jautėsi, kad ji burtininkų kapinėse.
Kapinės jai patiko. Buvo tylu ir ramu. Ir jokios gyvos sielos nesutiksi. Bent jau taip rudaakei atrodė. Bet neilgam. Nes netoliese pastebėjo berniuką dėl kurio dvilykametė ir pateko į ligoninės sparną. Na, ji jam jau seniai atleido už tai, nors ir pati kalta buvo. Klastuolė priėjo prie jo iš galo ir pabandė jį išgąsdinti, o vėliau prakalbo:
- Tai ką čia veiki? - Šyptelėjo bernužėliui.
-
Garbanius buvo per daug susimąstęs, kad išgirstų kaip sucypia vartai ar tai, kad prie jo prieina smulki mergiotė. Iš gilių apmąstymų jį pažadino keistas garsas, dėl kurio jis tikrai išsigando ir greitai pačiupdamas lanką su strėle Domantas nusitaikė į šviesiaplaukę mergiotę. Iš nuostabos šiam pakilo antakiai. Tai buvo toji pati mergaičiukė, kuri užpuolė jį pelėdyne ir paliko nemenką ranką, kurį ačiū dievui, galėjo paslėpti po plaukais.
- Geriau taip nedaryk, nes būčiau galėjęs tave iš kart nužudyti.- ramiai ištarė jis nuleisdamas lanką ir strėlę įsikišdamas atgal į dėtuvę. Išgirdęs klausimą Domantas iš aukšto nudelbė blondinę.- Manau labiau tiktų paklausti ką Tu čia darai. Atrodai siaubingai, gal iš kokios psichiatrinės ligoninės pabėgai?- nepamiršo pašiepti šiosios išvaizdos.
-
Clemencei buvo linksma žiūrėti to berniuko reakciją. Turbūt gąsdinti žmones yra jos pašaukimas, o ne kalti mintinai tuos burtažodžių pavadinimus, kurie veltui ar kada nors jai jie prireiks. Pamačius jo reakciją Martes plačiai nusišypsojo ir tyliai sukikeno.
- Na, užtat nepirmą kartą jau, turi patirties mano žudymui. - Pagalvojo apie savo pasakytus žodžius ir nusijuokė it kokia ragana iš senų sovietų filmukų. Rudaakei tema "mirtis" kaip ne keista buvo linksma. Įlindus į apmąstymus, juos greitai nutraukė, nes garbanius uždavė kitą klausimą. - O gal ir pabėgau, - ramiu balsu tarstelėjo, - nemanai, kad kaip žmogui ką tik pabėgusiam iš psichiatrinės ligoninės ateiti į kapines nėra keista? - Pataisė savo plaukų sruogas kurios ką tik buvo užkritusios škotei ant akių ir taip tada puikiai matėsi jos randai kuriuos jis ir buvo padaręs. - Tu neatsakei į manąjį klausimą. Ką tu čia darai? Ir.. Matau laikai lanką. Kam tau kapinėse šaudyti iš lanko? - Pakėlė dešinįjį antakį.
-
Negirdom nuleidęs mergaitės repliką garbanius tik keistai pažiūrėjo į merginą. Ši elgėsi neįprastai. Nors Domantas negalėjo dėl to kažką sakyti, šią smulkią blondinę jis sutiko tik antrą kartą, o pirmasis jų susitikimas nepasibaigė geruoju. Vaikis kiek abejodamas paėjo žingsnį ar du atgal, tarsi blondinė stovinti priešais jį bet kurią akimirką galėtų sulaukėti ir užpulti.
Išgirdęs pelėdos ūbavimą garbanius staigiai pakėlė galvą ir pažvelgė į viršų. Tiesiai virš dviejų vaikų, ant seno ąžuolo šakos tupėjo pelėda įsmeigusi gintarines akis į Domantą. Jis pajuto kaip jo rankomis pereina šiurpuliukas. Jį išblaškė merginos iškeltas klausimas, kodėl jis kartu su savimi turi lanką. Vaikis vėl nuleido galvą ir iš padilbių pažvelgė į ją, mąstydamas ką sakyti.
- Gyvūnams šaudyti.- jis nė nemirktelėjęs ištarė, o vėliau šyptelėjo, žinodamas, kad mergaitė vis tiek nepatikės.
-
Ameli tyliai sukikeno pamačius berniūkščio žvilgsnį kuris sakė "kas tau negerai?" po jos replikos apie psichiatrinę. Na, jis dar nepažįsta blondinę, todėl visi jos keisti veiksmai tik bus jam didelė naujiena. Tai ji gali tave užpulti, tai aprėkti, o gal padaryti tai, ko ir pati nesitikėtų. Jos elgesys nekontroliuojamas.
Klastūnyno auklėtinė pakėlė vieną antakį išgirdus apie šaudymą - medžioklę.
- Aišku. - Tyliai tarstelėjo, bei pasijautė truputi nejaukiai. Dar kartą pasitaisius savo plaukų sruogas, kurie erzinančiai vis krito jai ant akių, klastuolė šyptelėjo atgal. - Aš beje esu Ameli. - Prisistatė bernužėliui antruoju vardu, mat pirmojo tiesiog nekenčia.
Riestanosė apsidairiusi pamatė netoliese tupinčią pelėdą ant storos ąžuolo šakos. Martes truputi pasitraukė nuo vaikėzo bei leido jam susikaupti ties taikiniu.
- Na, jeigu lankas skirtas gyvūnams šaudyti, tai turbūt ir pelėda puikiai tinka tam? - Su rankos mostu parodė garbaniui gintarinių akių gyvūną.
-
Akimirkai vaikino ir blondinės žvilgsniai susidūrė, tačiau Mavenas greitai nusuko akis. Jam tai buvo nelabai įprastas poelgis, kadangi garbaniui labai patiko sudaryti akių kontaktus. Tai buvo vienas iš didesnių pomėgių.
Neramiai mindžikuodamas ir žiūrėdamas į savo sportinius batus Mavenas patyliukais keikėsi. Tai buvo nejaukus momentas. Išgirdęs blondinės vardą vaikis trumpam pakėlė akis į ją, bei nužvelgė. Jai šis vardas visai tiko.
- Aš - Mavenas.- jis greitai ištarė savo pirmą vardą ir susiraukė.- Tiksliau Domantas, mano vardas Domantas.- greitai pasitaisė perbraukdamas per plaukus.
Amelei kiek pasitraukus į šoną vaikis šyptelėjo parodydamas tik pusę dantų. Greitai pakėlęs lanką jis ir vėl nusitaikė į pelėdą. Akimirkai jo akys nukrypo į blondinės pusę ir jis kiek susiraukė. Mergaičiukė atrodė susidomėjusi visu tuo ir jis tikrai labai norėjo pasirodyti, kaip taikliai gali pataikyti pelėdai tarp akių, tačiau kažkas jį nuo to sustabdė. Nuleidęs lanką ir pilnai pasisuko į Ameli.
- Gal nori pamėginti šauti iš lanko?
-
- Tai ką gi. Gal ir galėčiau pasakyti, kad man visai malonu susipažinti su tavimi, Domantai. - Šyptelėjo bernužėliui su pirštu sukiodama savo plaukų sruogą.
Jau įsistebėjus į Domantą ir laukiant, kada jis sumedžios šią gintarinių akių pelėdą, net nesitikėjo, kad šis pasiūlys Clemencei pačiai sumedžioti. Aišku, klastuolė tik pakėlė nosį aukštyn ir tik vėjavaikiškai šyptelėjo.
- Meh. - Truputį suraukė savo nosį. - O tai kaip tada, tu juk prarasi tokį gerą šansą pasirodyti prieš mane, koks tipo esi hot boy kuris šaudo su lanku? - Kiek rimtai, kiek linksmai pasakė jaunuoliui dar kartą nusišypsojus. - Iš karto, tu šauk, o tada gal jau ir aš galėsiu. - Padarė pauzę. - Galėsi mane pamokyti. - Mirktelėjo garbaniui.
Besikalbėdama, dar kartą pažiūrėjo į tą pelėdą, bet rodos, šioji jau nuskrido savo keliais.
- Na, va. Pametėm savo grobį. - Išpūtė lūpas it septynmetė mergiotė iš kurios ką tik atėmė saldainį.
-
Išgirdęs mergiotės atsakymą vaikis kiek nustebo. Jam nelabai patiko, kaip ji jį pavadino „hot boy“, tačiau neperlabiausiai kreipęs dėmesį į tai tik gūžtelėjo. Vos tik jis vėl įtempė lanką pelėda tarsi kažko pasibaidžiusi nuskrido. Mavenas kiek susiraukė, bet didelio pykčio neparodė. Garbanius pilnai pasisuko į blondinę ir ištiesė jai lanką.
- Dabar bandysi?- jis kiek šyptelėjo iš aukšto žvelgdamas į Ameli.
Laukdamas jos atsakymo vaikis apsižvalgė po kapines ieškodamas kokio nors taikinio. Buvo medis ant kurio tupėjo pelėda, tačiau nebuvo labai geras taikinys. Vėliau jis įsiklausė į aplinką, tikėdamasis išgirsti kaip koks nors gyvūnas krebžda. Ir jis išgirdo. Garbanius nuleido lanką ir kita ranka pačiupęs Ameli, bei parodęs, kad ši tylėtų išvedė iš kapinių. Užėjęs už tvoros vaikis vėl įsiklausė, visai netoli kažkas krebždėjo, tarsi ko nors ieškotų. Jis greitai pasuko link ten ir pastebėjo lapę. Šyptelėjęs puse lūpų jis pasisuko į Ameli.
- Ši lapė bus tavo taikinys.
-
Pagal Clemencę, Domantas elgėsi taip, lyg šis it būtų per dozavęs raminamųjų tablečių - man taip ir norisi jam pasakyti, tu išvis bent gyvas?? - jos veidas nuo tokio nesupratimo buvo visas susiraukęs, ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl garbanius į kai kurias situacijas reaguoja labai ramiai.
- Tu bent klausai ką sakau? Juk sakau, iškarto tu šauk, o tada aš. - Pasirodė, kad riestanosės žodžiai buvo tik veltui, jau geriau ji galėjo ir patylėti.
- Nors žinai, nesvarbu. - Klastuoliui čiupus škotės ranką, ši tik sugebėjo tai pakomentuoti, o jam dar parodžius, kad Clemenciją tylėtu, tai klastuolė tik pagalvojo, kad kokio velnio jai reikėjo eiti į tas kapines. Galėjo ramiai būti ligoninėje, o ne tūsintis su tą ligoninės priežastimi.
Pagaliau sustojus, trylikametė dar kartą pažiūrėjo į jaunuolį tikėdamasi kažko išgirsti. Ir išgirdo, kaip jai sako į ką jai reikės šaudyti.
- Duok šen tu man lanką, - taip atrodė, lyg ji išrovė lanką iš klastuolio rankų, nors ir galėjo ramiai paimti.
Kai šokoladinės akys jau irgi pastebėjo gan mažą lapę, jos žvilgsnis nukrypo link vaikėzo akių.
- Tai gal parodysi kaip šaudyti? - Pusiau nusišypsojo jam.
-
Mavenas kiek sukikeno, kai mielai Clemence buvo suraukusi veidą, tarsi jai kažkas neįtiktų. Tačiau dėl to nieko nesakė, tik tylėjo, tačiau kai ši pradėjo ir vėl nepatenkinta burbėti jis norėjo ją kaip nors užčiaupti. Domantui nepatiko triukšmas ar kai kiti žmonės per daug kalba, o Clemencė buvo per daug hyperaktyvi, o galbūt net turėjo ADHD sindromą. Kai smulkioji blondinė kone išplėšė iš Domanto lanką, jis nustebęs pakėlė antakius ir net kiek susijaudino, kad ši jo nesulaužytų. Vaikis pernelyg ilgai truko kol pasidarė sau tinkamą lanką.
- O tave dar pamokyti reikia?- jis kiek sukikeno, tačiau greitai nusiraminęs linktelėjo.
Garbanius priėjo prie blondinės ir tarsi apkabino ją už pečių. Jo lūpos prisilietė prie ausies ir jis tyliai pradėjo šnibždėti.
- Visų pirmą, turi išsitiesti, dabar esi pernelyg įsitempusi ir kiek sukumpusi, atsipalaiduok,- jo dešinioji ranka švelniai prilietė merginos nugarą, o kairioji buvo prie krūtinės, atsargiai paliesdamas jos raktikaulį vaikis ištiesino merginą. Pamatęs, kaip ji neteisingai laiko lanką, jis tik atsiduso.- Alkūnę žemiau, vos vos,- jis atsargiai prisilietęs prie mergiotės alkūnės ir ją patvarkė.- Reguliuok pagal burną. Paliesk burną ranka.- dar kiek patikslino, kad ši nesusipainiotų. Tada jis lėtai nuslinko ir suspaudė delną, kuriuo ji laikė lanko kotą.- Atpalaiduok ranką. Įkvėpk. Paleisk.
-
Tiesą pasakius, Clemencija irgi pradėjo tyliai kikenti pamačiusi kaip ir Mavenas juokiasi. O jos veide galima buvo pastebėti labai retą dalyką - šypseną. Nors ir Ameli šypsojosi dažnai, bet tos šypsenos dažnai reikšdavo ką nors blogo ar ten sarkastiško. O čia kitaip. Čia mergaitė nuoširdžiai nusišypsojo.
- Na, šauti į šalia esančius žmonės galėčiau, - su žvilgsniu apžiūrėjo visą Domanto kūną, tuo pačiu metu kai jis "apkabino" blondinę. Jo šnibždėjimas kuteno jaunuolę, todėl ši kreivai šyptelėjo, o jos pečiai truputį susikūprino. Bet ne, tada šis toliau šnibždėdamas ir taip kutendamas ją, pasakė dar, kad turėtų išsitiesti! Rudaakė prikando lūpą ir pasistengė jo tuos prisilietimus tik iškentėti.
- O taip, tu žinai kaip reikia merginas "pamaloninti". - Na, o kaip klastuolei apsieiti be sarkastiško komentaro?
Toliau kandant savo apatinę lūpą vos ne iki kraujo, mergaitė tik stengėsi nieko nesakyti apie to Maveno prisilietimus. Na, jis tik stengiasi padėti. Bet klastuolei buvo truputį pernelyg tai jau keista. Bet jau jam pabaigus, Amelija iškarto atsiduso - na pagaliau.
Klastūnyno globotinė giliai įkvėpė ir iškvėpė orą. Trumpam užmerkė akis. Pabandė atsipalaiduoti. Ir vėl atmerkė savąsias akis. Jos tikslas - lapė. Nusitaikius link jos, jaunuolė trumpam sustojo. Ji visiškai nejudėjo it tiesiog temptų laiką. Bet prarijus seiles, ji šovė strėlę link jos.
Nepataikė.
Martes kreivai šyptelėjo. Lapei pajautus pavojų ji nieko nelaukiant pabėgo ir dingo iš porelės akių. Klastuolė nuleido savo lanką ir pažiūrėjo į Maveną.
- Kaip matai, man nepavyko. - Pasikasė savo nosį ir dar kartą pažiūrėjo į tą vietą kur buvo lapė. - Hm, - ir vėl nusišypsojo, - žinai, aš turiu geresnę idėją kaip galima būtų medžioti. - Čiupo Domanto ranką. - Eime, į Hogvartsą, ten tau ir parodysiu. - Mirktelėjo garbaniui ir iš lėto jos žingsniai pradėjo eiti link Hogvartso pilies.
-
Dafydd pagaliau išlindo į lauką. Jis buvo labai pavargęs ir viskuo nepatenkintas. Mokslai nusibodo, aplinkiniai irgi, o ir kur nueiti nėra... Tad klastuolis nutarė, kad reikėtų nueiti ten, kur teoriškai negalima. Jis žinojo, kad visi mokiniai nuolat eina į Uždraustąjį mišką, dėl to pats ten nė kojos nekėlė. Tačiau dabar iš neturėjimo ką veikti velsietis nutarė galiausiai ten apsilankyti.
Kurį laiką Dafydd ėjo be jokio tikslo. Galiausiai jis priėjo kažkokius vartus, ant kurių kabėjo aptrupėjusi lentelė su užrašu
Kapinės
.
- Puiku, - tyliai tarstelėjo Dafydd. Gyvų draugų jis nesusirado. Tad tikėjosi, kad bent su negyvaisiais galės pasišnekėti. Pats nenorėjo to pripažinti, tačiau kartais velsiečiui trūko bendravimo. O panašu, kad artimiausiu metu tai gali būti vienintelė galimybė...
Kurį laiką Dafydd ėjo per kapines žiūrinėdamas kapus. Galiausiai pamatė vieną kapą, kuris atrodė tikrai senas. Ant akmens buvo iškalta data. Ji buvo gerokai apsitrynusi, tačiau jeigu Dafydd įžvelgė teisingai, tas žmogus mirė dar XIX amžiuje.
- Nuostabu, - tyliai sumurmėjo klastuolis ir sustojo. - Labas, - pratarė jis ir pasijuto be galo kvailai.
-
Klastuolė išėjo į kiemą, nes jai nusibodo būti toje tvankioje pilyje. Norėjo pabūt lauke. Viena su savo mintimis. Nusprendė kad reiktų nueit į kapines, nes jose buvo palaidotas jos proproprosenelis, kurio vardu ji buvo pavadinta. Erikas Norsas.
Visi sako, kad mano akys kaip jo. aš taip nemanau. Mano akys, priešingai nei jo, dar gyvos Erika šyptelėjo. Su panašiomis mintimis ji nusileido nuo kalno ir priėjo kapines. Gerai... Erikai patiko senos kapinės ir panašūs dalykai. Ji netikėjo, nei zombiais, nei kažkuo panašaus, todėl nebijojo jose būti net sutemus. Pravėrė girgždančius vartelius ir lėtai patraukė prie proproprosenelio kapo. Ji čia ateidavo gan dažnai, todėl įsiminė kapo vietą. Devinta eilė, tryliktas kapas... Ir ji nuėjo. Pirma eilė, antra eilė... Eidama pro kiekvieną eilę, Erika braukė pirštais per antkapius. Tai darydama ji pajusdavo senovę. Pajusdavo, kad visi čia palaidoti žmonės kažkada buvo vaikai ir galbūt turėjo panašius įsitikinimus ir mintis... Pagaliau priėjo savo proproprosenelio kapo eilę ir nustėro. Dar kelis kartus atskaičiavo eidama artyn. Taip, tai tikrai jo kapas. Ant jo sėdėjo kažkoks vaikinas. Kodėl? Kaip ji drįsta? negi jis taip pat jo giminė?
- Ėi!!!- riktelėjo Erika.
-
Dafydd stryktelėjo. Ko jau jis nesitikėjo, tai kad kažkokia maža mergiūkštė čia rėkaus! Klastuolis žvilgtelėjęs pamatė, kad ji yra iš to paties koledžo, tačiau tai nė kiek nesumažino jo pykčio. Velsietis palaukė, kol mergaitė prieis arčiau ir tada piktai paklausė:
- Ko tu čia rėkauji? Ar nežinai, kad kapinėse reikia elgtis tyliai?
Dafydd nusisuko nuo mergaitės ir vėl pažvelgė į kapą. Berniukas buvo beveik patikėjęs, kad pavyks pabendrauti. Jis jau buvo susikaupęs ir, atrodė, beveik šnekasi su čia palaidotu žmogumi. O čia kažkokia mažė turi būtinai trukdyti...
- Klausyk, - neslėpdamas nepasitenkinimo vėl atsisuko į mergaitę Dafydd. - Aš labai noriu pabūti vienas. Gal būtum tokia maloni ir teiktumeis čia atšliaužti kokį nors kitą kartą?
Dafydd žinojo, kad mergaitė turi tokią pat teisę čia būti kaip ir jis. Tiesą sakant, kad jie abu neturi teisės. Tačiau berniukui tas nerūpėjo. Svarbiausias dalykas dabar buvo atsikratyti mergaite. Tad jis išsitraukė lazdelę ir sušnypštė:
- Jeigu tuojau pat neišsinešdinsi, aš tau padėsiu.
-
Erika šyptelėjo, kai pamatė jog išgąsdino vaikiną. Į jo klausimą klastuolė neatsakė, bet į pastabą suregavo.
- Ne, negalėčiau,- Erika tikrai neleis kažkokiam berniokui nurodinėti kada jei ateit aplankyt giminių kapų,- tu man nenurodinėk, kada norėsiu tada ir ateisiu. Čia ilsisi mano proproprosenelis ir ateisiu pas jį kada norėsiu.
Erikai buvo absoliučiai nesvarbu nei kad vaikinas vyresnis, nei kad iš to paties koledžo. Mergaitei jis nepatiko. Jai iš vis nepatiko kai kas nors nurodinėja ką daryti.
- Ha! Dar pažiūrėsim kas kam padės,- ištarė Erika ir išsitraukė lazdelę.
Bet muštynių pirma pradėt nenorėjo, todėl tik išbūrė puokštę gėlių ant proproprosenelio kapo. Lazdelės neįsikišo į kišenę. Buvo pasiruošusi gintis, nes nežinia ko galima tikėtis iš tokio stačioko.
-
Dafydd šiek tiek sutriko. Jeigu iš tiesų čia guli mergaitės giminaitis, gal ir negerai... Tačiau velsietis negalėjo leisti, kad kažkokia mažė pamatytų sutrikimą, tad skubiai sugalvojo taktiką.
- Ak. Tavo propropro... Nepasakok man pasakų. Iš kur jis čia galėtų būti?
Dafydd atsistojo ir apėjo aplink kapą. Kadangi užrašas buvo gerokai apsitrynęs, jis negalėjo įskaityti pavardės. Kita vertus, ir mergiotės pavardės jis nežinojo.
- Ooo, kokie mes drąsūs, - nusišaipė Dafydd, kai mergaitė išsitraukė lazdelę. Ir piktdžiugiškai nusikvatojo, kai ji išbūrė gėles. Tačiau faktas, kad ji jas padėjo ant to paties kapo šiek tiek sutrikdė berniuką. Ko gero, ji tik bando mane pagąsdinti bandė raminti save klastuolis. Norėdamas parodyti, kad jam nė kiek nerūpi mergaitės buvimas, velsietis dar kartą užlipo ant to paties kapo. Jis smalsiai laukė, ką gi darys mažoji klastuolė, tad tik stovėjo ir apsimetė besąs labai susikaupęs.
-
- Na... Mano proproprosenelis buvo nusipelnęs Hogvartso profesorius, todėl čia ir guli.
Erikai tai visai nebepatiko, kad kažkoks berniokas trainiojasi aplink jos giminaičio kapą ir dar taip įžūliai kalba su ja. Mergaitė priėjo prie antkapio ir patrynė jį savo rankove ten, kur turėjo būti pavardė. Raidės išryškėjo.
- Norsas. Matai? Čia aiškiausiai parašyta Norsas. N-O-R-S-A-S.- išskiemenavo Erika.
- Ha! Sakydamas mes greičiausiai neturėjai omenį savęs,- numetė kandžią pastabėlę vaikinui.
- Nėra ko čia žvengti. Negi pats nededi gėlių ant artimųjų kapų?- mažoji klastuolė susiraukė,- nes kol kas atrodo, kad ne. Ir beje, gal malonėtum pats nykti iš čia.
Erika netikėjo, kad šitaip kalba su vyresniu už save ir dar stipriau suspaudė lazdelę. Jaunoji Nors stovėjo tvirtai ir laukė. Laukė blogiausio, bet tikėjosi geriausio.
-
- Ak. Nusipelnęs profesorius, - nusišaipė Dafydd. Jis mintyse tikėjo, kad tai, ką sako mergaitė, yra tiesa, tačiau nutarė, kad geriausia yra išlaikyti tokią poziciją. Na jau ne, Dafydd tikrai neatsiprašinės.
- Žinai... Mano proprosenelis buvo pats Anglijos karalius, - nusišaipė velsietis.
Mergaitei nutrynus raides, Dafydd perskaitė pavardę. Jis, žinoma, nežinojo, kad atėjūnė tikrai yra Nors. Tad kodėl jis turėtų pripažinti savo klaidą?
- Tai tu Nors? - paklausė klastuolis. - Kaip keista, nes mano irgi tokia pavardė. Ir ne, aš gėlių ant kapų nededu. Kam? Juk tas žmogus vis tiek nežino.
Vis dėlto Dafydd nulipo nuo kapo ir pradėjo vaikščioti aplinkui jį. Jis slapčiomis stengėsi apžvelgti kitus kapus, svarstydamas, ar nebūtų geriau nueiti kur nors kitur, nes mergiotė jau gerokai erzino. Tačiau berniukui staiga į galvą šovė mintis. Jis pasisuko taip, kad mergaitė nematytų, ką jis daro su burtų lazdele. Tada mostelėjo ir sušnibždėjo burtažodį. Artimiausio medžio šaka triokštelėjo ir nukrito ant netoliese esančio kapo. Dafydd atsisuko į mergaitę.
- Ar čia tavo darbas?!
-
- Taip, tu visiškai teisus.- pašaipiai tarė Erika.
- Hahaha, kaip juokinga, Mano tėvas pasaulio valdovas,- atsikirto klastuolė ir parodė vaikinui liežuvį.
- Taip aš Nors. Ir kaip šios giminės atstovė, netikiu, kad tu taip pat Norsas.
Kai klastuolis pasakė, jog nededa gėlių ant artimųjų kapų, mergaitė sutriko , bet to neparodė ir nepasimetė.
- Tikrai? Na, tada tu esi beširdis...- Erika nelabai norėjo pradėti barnį, todėl paskutinį sakinio žodį ištarė mintyse.
Kai pamatė kas ką tik atsitiko, ji kažkodėl nujautė, jog čia bernioko darbas ir nebesusilaikė.
- ĖIII ! Ką čia išdarinėji??? Čia ilsisi žmogus! kažkam brangus žmogus!!! Pagalvok, kaip pats jaustumeisi jei čia ilsėtus tau artimas žmogus?!
Erika nutilo ir susiraukus nusisuko ir atsisėdo tiesiog ant žemės. Jautė, jog paskė viską, ką jautė šiam vaikinui. Išsiliejus ir išsirėkus, vienuolikametei norėjosi verkti, bet ji iš visų jėgų bandė susilaikyti.
-
Dafydd tingėjo įrodinėti, kad yra Norsas. Ir pats suprato, kad tai kvaila, tad tiesiog šiuos mergaitės žodžius ignoravo. Tačiau kai ji užsiminė apie gėles, velsietis nebenutylėjo.
- O kam? Juk tas žmogus miręs. Jis nežino, ar tu neši jam gėlių, ar ne. Nelabai matau prasmės.
Dafydd pats į kapines niekada neidavo. Jo šeimoje tokio papročio nebuvo. Netgi prie tėvo kapo niekas neidavo, ypač patėvis. Tad berniukas tiesiog nežinojo, kad žmonės tą daro. O ko jis nežinojo ir nesuprato, jis nemėgo, nes tai buvo kvaila.
- Aišku, kad tavo darbas! - sušuko Dafydd. - Tik bandai mane apkaltinti, kad atrodytų, jog tu čia niekuo dėta! Jeigu jau čia kažkas ilsisi, tai ko taip darai?!
Ką reiškia ilsisi? staiga paklausė savęs Dafydd. Tačiau jis nutarė, kad neverta ieškoti atsakymo į šitą klausimą. Jis tik paslapčia nukreipė lazdelę į kitą šaką ir vėl pakartojo burtus. Dar kartą pasisekė puikiai. Velsietis atsisuko į mergaitę.
- Smaginamės, ar ne?
-
- Tai pagarbos ženklas, jei dar nesupratai,- piktai, bet ramiai pasakė Erika.
- Kaip matai mano lazdelė padėta, o tavoji?- Mergaitė iškėlė rankas parodydama, kas lazdelė tvarkingai įdėta į kišenę,- Šį kartą apsikvailinai, žmogau.
Erika plačiai, bet ne nuoširdžiai nusišypsojo. Jai pradėjo patikt šis žaidimas.
- Na na, taip, man tikrai smagu žiūrėti kaip, kad ir kiek tau metų, apsikvailino prieš pirmakursę,- pamačiusi, kad nukrito dar viena šaka mergaitė vėl šyptelėjo,- kaip matau, tau irgi nenuobodu niokoti žmonių garbę ir atminimą.
Erika nepakentė, kai būdavo apkaltinta už tai, ko nepadarė, todėl pasistengė kuo skaudžiau įgelti. Ji atsisėdo ant savo proproprosenelio kapo ir išsiviepė labai patenkinta savo žodžiais. Sakyk ką nori, bet aš to nepadariau.
-
Pagarbos kam? paklausė savęs Dafydd, bet nutarė, kad į šią diskusiją geriau nebesivelti. Jis tikrai nieko nesupras, tad geriau tiesiog patylėti.
Mergaitei pateikus gana svarų įrodymą, kad ji nekalta Dafydd sutriko. Jis suprato, kad būtų tiesiog vaikiška vis tiek įrodinėti, kad ji tai padarė.
- Na, gerai, tu to nepadarei, - piktokai pratarė velsietis. Tačiau jis tikrai nebuvo nusiteikęs prisipažinti, kad tai jo darbas. - Ko gero, šakos pačios nulūžo. Tik jau nemanyk, kad tai mano darbas. Aš per retai lankausi pamokose, kad sugebėčiau padaryti tokį dalyką. Ypač naudodamasis Bežodžiais kerais.
Dafydd buvo tikras, kad Nors juo nepatikės, tačiau tai klastuoliui nelabai terūpėjo. Tačiau velsiečiui dabar reikėjo kažkokiu būdu parodyti, kad ne ji viena protinga. Kurį laiką Dafydd tylėjo, nes nesugalvojo, ką gi dabar galėtų padaryti. Galiausiai kandžiai paklausė:
- O tu, čia išsidrėbusi ant garsiojo proprosenelio kapo, nerodai jam nepagarbos? Visiškai nemandagi...
-
Erika šyptelėjo, pamačiusi jog vaikinas sutriko.
- Kaip jos galėjo jos pačios nulūžti, jei čia nėra jokio vėjo, nei kažko panašaus.- mergaitė netikėjo vaikinu,- nežinia kodėl, bet man atrodo, jog tai tavo darbas. Na, o kad pamokų nelankai, čia tavo problema.
Pirmakursė kalbėjo taip, tarsi pati nebūtų praleidus nei vienos pamokos. Mergaitei ta tyla patiko, jai šiaip visai patiko tyla. Ir kai klastuolis prakalbo, Erika visiškai nesutriko ir nuo kapo nesistojo.
- O kai pats sėdėjai? Tai man nieko pasakyt negalima buvo, ane?
Mergaitė nutilo. Atsisuko į antkapį ir kurį laiką tiesiog žiūrėjo į proproprosenelio veidą išskaptuotą ant pilko akmens. Priešingai nei visa jos giminė, jis irgi buvo klastuolis. Ji atsigręžė į vaikiną.
- Aš nemandagi? Rimtai? Palyginti su kai kuriais žmonėmis aš labai mandagi,- išrėžė mergaitė, pabrėždama žodį labai.
-
- O tu turbūt šventoji ir buvai visose pamokose, - nusišaipė Dafydd. - Tai gal nori papasakoti, apie ką buvo paskutinė herbologijos pamoka?
Klastuolis tikėjosi, kad būtent taip tariasi tas žodis, nes pamokoje nebuvo lankęsis, vadovėlio atsiversti taip pat dar neteko. Jis nebesiteisino dėl to, ką padarė su šakomis, nes mintyse vis dėlto pripažino, kad mergaitė čia jį pergudravo. Tačiau mūšis - tai dar ne karas...
- Jeigu nepastebėjai, aš nulipau nuo kapo, kai sužinojau, kad čia tavo propropro-kažkas. O ir šiaip nemanau, kad lipti ant kapų yra mandagu. Čia juk reikia dėti gėles, o ne pačiai lipti, - nusišaipė klastuolis.
Velsietis klausėsi, ką kalbėjo mergaitė. Jis suprato, kad ji davė užuominą, tačiau jis nė už ką negalėtų prisipažinti, kad ji teisi.
- Nežinau, ką turi omeny, - apsimetė kvaileliu Dafydd, kuriam šis kapojimasis pradėjo šiek tiek nusibosti. Jis patyliukais pradėjo galvoti, ką gi galėtų nuveikti, ką dar būtų galima iškrėsti. Gerai jau, nekaltinsiu šitos mažės pagalvojo klastuolis. Deja, jokia išganinga mintis į galvą neatėjo. Tad jis tik pasakė: - Klausyk, aš čia atėjau pirmas ir noriu pabūti vienas. Gal jau pagaliau nešdinsies?
Kitaip kitą kartą šaka nukris ant tavo propropro... kapo pagalvojo velsietis, tačiau garsiai to nepasakė.
-
Mergaitė nusprendė meluot, nes vaikinas nežino, buvo ji pamokose ar ne.
- O jei ir taip? Pamokų temos mums nevienodos, jus tu akivaizdžiai vyresnis už mane,- pastebėjo Erika.
- Na, kad nulipai ačiū,- nenuoširdžiai padėkojo šiaurietė,- ir jei aš prisėdau ant kraštelio, o ne ant kapo kur reikia dėti gėles. O jei tau kliūna ir tai...
- O turėtum žinoti,- tarė mažoji klastuolė,- na ir puiku, pirmas atėjai, pirmas ir išeisi. Ateeee...- mergaitė išsiviepė patenkinta savo žodžiais.
- Susirask kitą kapą, jei nori kalbėt su numirėliais,- mestelėjo Erika ir atsistojusi, kad atrodytų didesnė, dar kartą pasakė,- Ate!
Erika buvo gana žema, tačiau klastuolės įžūlumas atstojo jos ūgį ir dar daug daugiau. Jis tikrai neaiškins man ką daryti mergaitė šyptlėjo.
-
- Taip ir maniau. Nesilankai tu jokiose pamokose, - kaip tikra gyvatė sušnypštė Dafydd. Klastuolis pagalvojo, kad galbūt verta nueiti į kokią pamoką, tačiau tai būtų reikalavę per daug pastangų. Juk daug lengviau pykti ant viso pasaulio...
- O, tai visada prašom, - pašaipiai pasakė velsietis, nors ir pajuto, kad mergaitės padėka tikrai nebuvo nuoširdi. - Ir... Taip, man kliūna, kai tu savo užpakalį laikai ant kapo. Tai juk labai nepagarbu.
Dafydd apsižvalgė, vis dar galvodamas, ką galėtų įdomaus nuveikti, tačiau į galvą niekaip neatėjo jokia mintis. Tad teko toliau kapotis su ta maže.
- Žinai, aš būtent su šituo numirėliu noriu kalbėtis, - rėžė Dafydd, vėl prisiartinęs prie Norso kapo. Jis susikaupė ir apsimetė, kad meldžiasi. Niekada nebuvo to daręs, tad buvo tikras, kad neatrodo įtikinamai, tačiau dabar velsiečiui labiau rūpėjo paerzinti mergaitę.
- Tarp kitko, - staiga pasakė jis, atsisukęs į mergaitę ir nepagalvojęs, kad dabar visiškai nebeatrodo kaip besimeldžiantis žmogus. - Aš pirmas neišeisiu. Jeigu neišeisi dabar, aš tau su mielu noru padėsiu.
Dafydd vėl atsisuko į kapą ir apsimetė, kad susikaupė.
-
- Įrodyk, - susinervino Erika,- Aš, priešingai ne tu, nebėgu iš pamokų.
- Dieve, koks...- tyliai sumurmėjo Erika ir atsistojo,- gerai. Matai? A-T-S-I-S-T-O-J-A-U. Patenkintas dabar?
Erika suprato, kad klastuolis nesimeldžia, o tik apsimeta.
- Mane ne taip lengva suklaidinti,- tarė Erika,- taip, kad gali net nesistengti ir leisti man ramiai pabūti su proproproseneliu.
Erika buvo visiškai tikra, kad jis tik bando ją suerzinti ir net nemanė suteikti jam tokio malonumo.
- Tai sakiau pradžioje ir pakartosiu dabar,- išrėžė Erika,- Dar. Pažiūrėsim. Kas. Kam. Padės.
Erika giliai kvėpavo ir stengėsi atrodyti rami.
- Beje, gali net neapsimetinėti jog meldiesi, neatrodo tikroviškai,- ištarė Erika tokiu tonu, kokiu draugams duoda draugiškus patarimus.
-
Kam bėgti, jeigu ten net nesilankai? pašaipiai mintyse paklausė Dafydd, bet garsiai to neištarė. Paprasčiausiai tingėjo. Jį labai erzino šita iš nežinia kur atsiradusi mažė, kuri nesiteikia nešdintis.
- Ak, taip, žinoma. Aš esu be galo patenkintas, - neslėpdamas paniekos atsakė velsietis. Jis vis klausdavo savęs, iš kur atsiranda tokie keisti ir įžūlūs vaikai... Žinoma, pats nė nesuprasdavo, kad įžūlumu lenkia daugelį.
Dafydd nutarė, kad mergaitė yra tvirtai nusprendusi nesusierzinti. Tačiau jos pasakymas apie proprosenelį, be to, piktas tonas, leido velsiečiui spėti, kad ji yra prieš savo valią suerzinta. Raudonplaukis piktai išsišiepė.
- Nagi, - apsimestinai draugiškai pratarė jis. - Nebūkim tokie pikti. Juk kapinėse visi gali lankytis, ar ne?
Klastuolis iš paskutiniųjų stengėsi nepradėti juoktis. Ir pats nesuprato, kodėl, tačiau visa šita situacija jam buvo be galo juokinga.
- Aš neapsimetu! - sušuko jis, apsimesdamas esąs be galo įsižeidęs. - Jeigu pati esi bedievė, nereiškia, kad ir kiti tokie!
Velsietis žiūrėjo į kapą, apsimesdamas esąs labai susikaupęs. Tačiau iš tikrųjų jis vos tramdė juoką. Įtarė, kad net jo pečiai dreba nuo tų pastangų.
-
Ir vėl vyriausioji Green'ų šeimos atžala nutarė keliauti į Uždraustąjį mišką. Stevie nenorėjo ir pagalvoti, kad Hogvartse jai liko mažiau nei dveji metai. Kuo toliau, tuo labiau mergina mylėjo būtent šį mišką ir nesinorėjo galvoti apie tai, kad greitai jį reikės palikti visam laikui. Žinoma, ji galėtų grįžti kaip profesorė. Rudaplaukė pati tik pasijuokė iš tokios minties. Ji - profesorė? Dar ko... Tuo labiau, kad kai ji baigs mokyklą, broliukai dar trejus metus čia mokysis. Stevie pagalvojo, kaip ji dėsto kokį nors dalyką tiems dviems padaužoms. Kūnas net pagaugais nuėjo. Tai jau ne.
Tad kadangi oras leido, vieną gražų rytą grifė patraukė Uždraustojo miško link. Kažkokių konkrečių planų neturėjo, tačiau žinojo, kad norint ten visada galima ką veikti. O žinant šią merginą buvo galima neabejoti: būtinai kas nors atsitiks, ji ką nors ras, o galbūt ir kas baisesnio gali nutikti...
Lyg tyčia kojos pačios atnešė Stevię iki kapinių. Tik pamačiusi vartelius ji suvokė kur esanti. Kad ir kaip bebūtų keista, ji čia dar nebuvo buvusi. Nepaisant to, kad Stevie be proto mylėjo bet kokį mišką, kapinės būtent šiame miške nebuvo pati jaukiausia vieta. Tad gal ir nereikia stebėtis, kad per tuos penkerius suvirš metų ji čia dar neapsilankė. Buvo girdėjusi, kad čia yra kapinės. Ir kad jos yra gražiai sutvarkytos ir visai nebaisios. Tačiau... Kažkaip iki šiol atsirasdavo ir ką kita paveikti miške.
Mergina stovėjo prie vartelių ir svarstė. Ji galvojo, ar reikia nueiti pasisveikinti su "jos" medžiais - medžiais, pro kuriuos Stevie niekad nepraeidavo nepasakiusi gražaus žodžio. Tačiau rudaplaukė suprato: jeigu ji dabar keliaus iki tų medžių, tikriausiai kapinės liks neaplankytos ir šį kartą. O, neaišku, gerai tas ar blogai, tačiau ši grifė buvo be galo smalsi. Kartais tas smalsumas privesdavo prie keistų nuotykių, tačiau šito Stevie pakeisti negalėjo: jai reikėjo žinoti viską. Ypač - kas dedasi miške.
Taigi galiausiai rudaplaukė nusprendė: su medžiais pasisveikins vėliau, o dabar keliaus tiesiai į kapines. Labai tikėjosi, kad medžiai nesupyks ir neprišauks kokių nelaimių. Grifė prisiminė susitikimą su koledžo draugu Grinču, kuris nuolat kalbėjo apie šnekantį namą, drakonus, sėdinčius ant to namo stogo ir panašiai. Šešiolikmetė jo kalbomis visiškai netikėjo. Tačiau dabar, atrodo, svarstė visiškai taip pat: jai reikia pasisveikinti su medžiais, reikia tikėtis, kad jie nesupyks... Medžiai - šiaip ar taip - yra gyvi paaiškino sau Stevie, bandydama įtikinti save, kad nesikrausto iš proto. Galiausiai ji atidarė vartelius, kurie nepraleido progos kraupiai sugirgždėti, ir įžengė į kapines. Stevie kelias akimirkas pasvarstė, ar verta vartelius uždaryti, kol galiausiai paliko atdarus: juk niekas čia neis, o klausytis to girgždesio dažniau nei būtina nelabai norėjosi.
Grifė patraukė per kapines, žiūrėdama į kapus. Ji turėjo keistą įprotį skaičiuoti, kiek kuris mirusysis nugyveno. Žinoma, dare tai ir šį kartą. Kol akis užkliuvo už kažkokios ilgos pavardės. Stevie staigiai sustojo. Bandė perskaityti pavardę, tačiau, pasirodo, tai nebuvo taip paprasta. Green spoksojo į kapą ir atkakliai bandė garsiai ištarti ten palaidoto žmogaus pavardę. Balsas skambėjo baisokai, tačiau grifė nepasidavė.
-
Grifė skuodė kiek įkabindama, per mišką, vis atsisukdama atgal. Gaivus vėjelis vis užmesdavo rudas sruogas jai ant veido, nubraukdama jas, ji vėl toliau bėgo. Niekada nebūtų pagalvojusi, kad jos mažasis brolis vysis ją net Uždraustuoju mišku. Ištikrųju, Česteris nebuvo bailys, bet niekada nekeldavo kojos į mišką. Ir nežinia kodėl.
Mergina sustojo atsikvėpti, įsirėmusi rankomis į kelius, ji garsiai dūsavo. Atsisuko atgal. Netoliese ji matė šmėžuojantį savo brolio siluetą. Jei ne jo blondiniški plaukai, ji tikrai jo nepastebėtų. Gran atsitiesusi apsižvalgė. Nenorėjo bėgti vien tiesiu taku, tad nusprendė suklaidinti Terį. Pasukusi į kairę ji pasileido bėgti. Girdėjo kaip jos brolis šaukė, kad tikrai ją pasivys ir užmuš, bet juokas merginai neleido į tai pažiūrėti rimtai. Dar kartą atsisuko, brolis jai lipo ant kulnų. Nesugalvojusi kaip jo atsikratyti, pradėjo laviruoti tarp medžių. Broliukas atsiliko. Bėgo tiesiai, vis atsisukdama. Tik tąkart jos atsisukimas buvo paskutinis. Mergina jau sėdėjo ant žemės, priešais didžiulius vartus. Pasitrynė ranką, su kuria įsirėžė į vartus. Lėtai atsistojusi apsižvalgė, nusipurtė apsiaustą ir pažvelgė už vartų. Kapinės. Gran nejaukiai pasimuistė. Bendrame grifų kambaryje, kai buvo pirmame kurse, girdėjo, kaip septintakursiai kalbėjo apie kapines, esančias Uždraustąjame miške. Mergaitė kiek nedrąsiai įėjo į kapines. Apsidairė, viskas buvo labai dailiai sutvarkyta. Kiek paėjusi į priekį, pamatė merginą, atidžiai apžiūrinėjančią vieną kapą. Nieko blogo neįtardama, Gran, per daug neapžiūrinėdama kapų, nudrožė tiesiai prie merginos ir atsistojo šalia.
-Giminaitis?- paklausė merginos. Kapinėse jos balsas nuskambėjo ypač šaltai, tad net pati krūptelėjo.
-
Stevie kelioms akimirkoms nutilo. Žiūrėjo į antkapį ir niekaip negalėjo suprasti, kodėl niekaip nepavyksta perskaityti pavardės. Tačiau ji buvo taip susikaupusi, kad negirdėjo, kaip kažkas priėjo. Tad kai kažkas paklausė, ar giminaitis, grifė net pašoko. Pirmiausia ji sugebėjo pamanyti, kad tai vaiduoklis. Juk jeigu būtų žmogus, ji tikrai būtų išgirdusi ateinant...
- O dieve, - galiausiai pratarė ji. Atsisuko į šalia atsidūrusią merginą. Ji buvo iš matymo lyg pažįstama, tačiau niekad neteko susidurti. Visa laimė, ji atrodė visiškai gyva. - Žinok, gerokai mane išgąsdinai...
Stevie nutilo. Suprato, kad reikėtų ką nors pasakyti. Galbūt susipažinti. Nors, ko gero, pirmiausia reikėtų atsakyti į klausimą, kurį berods uždavė ši mergina.
- Ak, juk tu manęs kažko klausei, ar ne? - galiausiai atsitokėjo Stevie. Per kelias akimirkas klausimas pasiekė smegenis. - Ne, ne giminaitis. Tiesiog labai ilga pavardė ir aš ją atkakliai bandžiau perskaityti. Atrodo, kad čia kažkokie burtai, nes na... Niekaip neperskaitau.
Kai grifė tai pasakė, nuskambėjo tiesiog juokingai. Tačiau tai buvo visiška tiesa. Ji dar kartą pažvelgė į kapą, tačiau negalėjo perskaityti pavardės. Negalėjo ir tiek.
- Žinau, kad skamba kvailai, - tarsi pasiteisino rudaplaukė. Ir pridūrė: - beje, aš Stevie.
Kurį laiką šešiolikmetė žiūrėjo į kapą. Jis visiškai neatrodė kuo nors ypatingas. Žinoma, pavardė buvo labai ilga, tačiau pats kapas atrodė kuo paprasčiausias. Vis dėlto kažkoks keistas smalsumas privertė grifę prieiti arčiau antkapio. Kadangi ant kapo lipti nenorėjo, teko eiti aplinkui. Ir tada... Prasidėjo magija. Stovint šalia kapo, jis visai neatrodė apžėlęs. Tačiau einant aplinkui prie kraštų pradėjo želti kažkokios aštrios žolės. Rudaplaukė gerokai apsidraskė kojas. Tačiau žolės nežinojo, su kuo turi reikalą: Green'ai taip lengvai nepasiduoda. Tad Stevie nieko nepaisydama brovėsi prie antkapio.
- Klausyk, - stabtelėjusi atsisuko į naująją pažįstamą grifė. - Juk šių žolių dar ką tik nebuvo, ar ne?
Nors užtruko gerokai ilgiau negu tikėjosi, Stevie galiausiai pasiekė antkapį. Ir, jos nuostabai, dabar pavardė atrodė visiškai kita. Tiesą sakant, ji dabar buvo visai trumpa ir Stevie visiški be vargo perskaitė:
- Bounz. Hm... Keista...
Rudaplaukė susimąstė. Jau suprato, kad čia yra kažkokia magija. Tikėtina, kad tai yra pakankamai pavojinga. Vienaip ar kitaip, jos yra kapinėse. Ir labai įdomiose kapinėse. Ko gero, protingiausia būtų palikti kapą ramybėje ir keliauti kur nors kitur. Tačiau Green'ai taip nedaro. Stevie tikėjosi, kad ir Grantacija nesugalvos pasprukti. Juk dabar įdomumas tik prasidės.
- Man atrodo, reikia gerai ištyrinėti, kas čia vyksta, - garsiai pasakė Stevie. Tiksliau, jai atrodė, kad pasakė garsiai, nors balsas skambėjo taip, tarsi ji būtų giliai po vandeniu. Tai buvo labai nemalonus jausmas ir rudaplaukė gerokai nusigando. Ji pradėjo brautis pro žoles atgal, kurios dabar atrodė dar įkyresnės. Tačiau pagaliau pavyko vėl atsistoti šalia naujosios pažįstamos.
- Klausyk, - pratarė Stevie. - Ar gali man pasakyti, kokią pavardę matai ant antkapio?
Klausimas, žinoma, atrodė keistai. Tačiau rudaplaukė jau suprato, kad čia tvyro kažkokia magija. Dėl to gali būti, kad kitas žmogus mato dar kitokią pavardę. Tai natūraliai iškėlė klausimą: kas gi čia palaidotas? Kita vertus, buvo tikrai neaišku, ar norėsis tai sužinoti. Stevie susiraukusi žvelgė į kapą.
- Keista, ar ne? - negarsiai ištarė ji.
-
Vaikinas staigiai atsibudo. Ne nuo košmaro. Varnanagis suprato, kad užmigo nors labai norėjo pažiūrėti pilnatį. Tyliai nusikeikęs stengdamas nepažadinti kitų varnanagių kuriuos tamsiaplaukis nekentė. Apsirengęs šiltai Leo išėjo į lauką. Vaikinai, tau reikia bausmės sau pasakė pirmakursis. Tu turi apsilankyti miške tai jau buvo įprasta berniukui skirti sau areštus už kažką. Gyliai atsidusęs šiaurinės Anglijos gyventojas užėjo vėl į tą mišką. Na tu nors išgyvenai praeita karta ramino save berniukas. Pilkos akys patraukė į dešinia pusę. Išgirdęs girgždančių vartų garsą Hall sustingo ir bijojo pažvelgti į tą pusę, bet nesulaikęs įdomumo vis dėl to žvilgtelėjo. Prieš ji stovėjo dideli, aukšti, geležiniai vartai. Kapinės pasikasęs pakauši vaikinas priėjo arčiau. Baimė kažkur išsisklaidė ir vietoj jos atsirado įdomumas. Pravėręs vartus Hall pamatė daug kapų. Buvo ne tik burtininkų, bet ir gyvūnų. Kartais vaikinas jausdavo kaip kažkas šalia praskrisdavo, o kartais, kad net per jį. Kelis kartus suklupo nuo nepaprasto stipraus šalčio berniukui jau norėjosi bėgti, bet atrodė, kad ji kažkas laikė. Jau neišlaikęs savo kūno Leonardas atsisėdo ant žemės ir pradėjo gyliai kvėpuoti. Viskas lyg spaustu nekaltą pirmakursį.
-
Pilnatis jau buvo dingusi ir dabar vos, vos ne kur matėsi išlendantys pirmieji saulės spinduliai. Rytas buvo šaltas ir tylus. Tik kartais nuo vėjo pasigirsdavo lapų šlamesys. Vilkolakio sekinantis virsmas jau buvo praėjęs ir Aleksas žmogiškame kūne atsibudo kapinėse. Kaip jis čia pateko ir kada nežinojo. Vaikinukas prisiminė, kad buvo su Milla ant tilto. Jie pykosi, kalbėjo, verkė, prisipažino meile ir tapo pora, bet tada Aleksas prisiminė apie pilnatį, bet jau buvo per vėlu. Kaulų nežmogiško skausmo lūžiai prasidėjo ir kūnas prie merginos akių mutavosi.
Varnius dar ilgai kaukė ir klaidžiojo mišku, pabėgęs nuo klastuolės ir ačiū Dievui miške nebuvo jokių kvailų paauglių. Tikėtina, kad vilkolakis vos pamatęs mokinuką, būtų jį suplėšęs į gabalus.
Hogvartso mokiniai galvojo, kad uždraustasis miškas skirtas tik jiems pagąsdinti, bet pats vilkolakis ten praleisdamas kiekvieną blyno danguje pasirodytą naktį, galėjo teigti kitaip. Miškas tikrai buvo pavojingas ir pilnas visokiausių būtybių. Pats vilkolakis nemėgo jame užsibūti, bet kitos geresnės vietos dėja nebuvo.
Aleksas sunkiai pakilo nuo rasotos ir šaltos žolės. Gilbert buvo tik su šortais, bet šalčio nejuto. Šį kartą jo veidas apsėjo be subraižymų, bet visas kitas kūnas buvo nusėtas žaizdomis. Didžiulis randas ant nugaros švietė visu gražumu ir Varnius tikėjosi nieko tokį ankstyvą rytą nesutikti kapinėse. Koks idiotas ateitų į tokią šiurpią vietelę iš kart po pilnaties? Alekso vidinis balsas jį padrąsino ir privertė judėti į priekį. Gilbert dabar tikrai galvojo, kad kapinės tuščios, bet čia jis ir klydo. Varnių pasiekė garsiai sugirgždantys vartai. Kažkas ką tik juos pravėrė. Aleksas prisipaudė nugara prie augusio medžio ir iš kart pasigailėjo. Žievė trynėsi į naujai susidariusias žaizdelis, sukeldama skausmą. Gilbert pats nenorėdamas garsiai pradėjo kvėpuoti ir netyčia suaimanavo dėl sukelto skausmo. Dabar atėjūnas tikrai išgirdo Varnių. Pats Aleksas taip pat girdėjo garsų kvėpavimą, bet negalėjo matyti kas skleidžia tokius garsus. Aišku buvo tik viena, tai žmogus. O jai tai profesorius? Alekso mintys jam pačiam varė baimę. Vaikino širdis pradėjo garsiai ir smarkiai kalatotis. Varniui atrodė, kad ji tuoj susprogs ir kuo ilgiau vaikis delsė išlysti iš už medžio - tuo labiau bijojo. Galiausiai suėmęs save į rankas šis greitai pajudėjo iš vietos. Praėjęs pora kapų vaikis su palengvėjimu atsiduso. Tai buvo pats papraščiausias pirmakursis.
-Gal išprotėjai! - užriko ant jo Varnius, - dabar turėtum gulėt lovoj, o ne klaidžioti po pilies apylinkes! Čia juk pavojinga!
-
Išgirdęs kažkokį balsą berniukas atsisuko ir pamatė kažkokį vaikiną, pirmiausiai su šaltu ir bejausmiu veido jis tik žiūrėjo į jį, bet po to tarė:
- Žinau, kad neturiu čia būti, bet...- pats nežinojo ką atsakyti. Praleidai pilnatį ir turi čia būti liepė sau Leo trenkdamas kumščiu į žemę. Hall žinojo, kad šiame miške labai pavojinga, bet nieko negali padaryti su savo charakteriu, nors puikiai žinojo, kad reikia kažką keisti. Vėl nuo nepakartojimo stipraus šalčio vaikinui pradėjo ašaroti akys,- čia mano bausmė.
Pagaliau susikaupęs visas jėgas varnanagis atsistojo ir pamatė rudaplaukio žaizdas. Apstulbusiai nužvelgė jį. Hall niekad nematė kitų būtybių, nei paprastu burtininkų. Tikriausiai vilkolakis pagalvojo Leonardas gal gerai, kad nebuvau išėjęs į lauką per pilnatį. Vėl nužvelgęs vaikiną jis tarė:
- Žinau kas čia per miškas pats patyriau ką jis galį,- Lyg norėdamas įrodyti, kad jam reikia čia būti ir nėra tik dėl to, kad įdomu ir netiki profesoriais.- Gal tau taip ir neatrodo.
Pirmakursis ir jau patyrė. Taip jis tau ir patikės pagalvojo juodaplaukis:
- Koks jausmas kai ateina pilnatis?- pats nepajusdamas ir nesuprasdamas Leonardas uždavė provokuojanti klausimą. Niekad juodaplaukis nejausdavo kai jo klausimai būdavo kiek keistoki ir net įskaudinantys, bet po to sau po nosimi tyliai pasakė,- gal aš irgi buvau jautęs tokį skausmą tik kitokį.
-
Aleksas nuobodžiaudamas ir vos ne miegodamas viena ausimi klausėsi pirmakursio sapalionių. Jaunesnysis mokinys provokavo Alekso pyktis, bet šis to neparodė. Galiausiai pakilo vėjas ir apsiniaukė. Dar nepatekėjusi saulė pasislėpė ir dabar buvo dar šalčiau nei prieš tai. Aišku Aleksas po karštos nakties šalčio kol kas nejuto. Taip būdavo varniui po kiekvieno virsmo. Atrodė, kad Gilbert kūnas pasidarė atsparus šaltukui, bet dėja kitą dieną kūno receptorių darbas vėl normalizuodavosi.
Kitas jaunojo berniuko klausimas privertė Aleksą pasikeisti, bet šis tik vaizdingai kilsetėlo antakį.
-Turėjai bent jau biologijos vadovėlių pasiskaityti ir manęs dienų klausimų neklausinėt,-pašaipiai tarė vaikinas,-jausmas per pilnatį lygiai toks pat koks ir paprastą naktį tik daug šviesiau,-Aleksas paprastai atsakė į berniuko klausimą. Aišku iš dalies vaikis nemelavo. Paprastas žmogus jaučiasi taip pat kaip paprastą naktį, bet Gilbert kiekvieną tokią naktį pasinerdavo į skausmo dėjones. Kartais pritrūkdavo oro ir atrodydavo, kad artėja mirtis, bet tai buvo tik skausmas. Didžiulis, verčiantis rėkti ar klykti skausmas. Kiekvieną kaulelį, net ir tą apie kurį tikriausiai nežinojai laužo į kelias dalis. Kaip Aleksas patyrė savo kailiu, po kelių tokių virsmų norisi mirtį. Vaikinas niekada nelaukdavo pilnaties ir jai atėjusiai sau nusišypsodavo, lyg sakydamas, kad tai tik dar viena skausmo agonija, kurią jis ištvers. Nors vilkolakių Gilbert buvo jau visus metus, dėja prieš naujus mokslo metus jo ši paslaptis pradėjo lysti į viešumą. Viskas prasidėjo nuo prisipažinimo broliui, o baigėsi kvaila šio berniuko replika.
Vėl svajoji, kvaily Aleksą iš tokių minčių tik prižadino jo pačio vidinis balsas. Rudaplaukis linktelėjo jam pritardamas ir grąžino akis į būsimą pirmakursį. Varnius po klausimo išgirdo ir jo tylų komentarą, bet jai būtų atsakęs į jį, tikriausiai pirmakursis suvestų galus ir išsiaiškintų žiaurią tiesą. Ir dabar Aleksas nežinojo kas dedasi berniuko galvoje, bet tikėjosi, kad vaikis mąsto ne apie jį.
Dabar vėjas nurimo ir Alekso kūnu nubėgo purvinas lašelis. Kol kas lyjo tik silpnai, bet iš debesų buvo aišku, kad lietus sustiprės. Gilbert papurtė savo jau sušlapti spėjusius rudus, ilgus plaukus taip aptaškydamas ir vaikinuką.
-Tuoj pradės lyti smarkiau,-tarė Aleksas jau ir taip aiškų faktą,-galim pasislėpti nuo lietaus po tuo medžiu. Eglės spygliai padės mums kiaurai nepermirkti,-dėstė berniukui,-Aš Aleksas Gilbert. Manau jai jau turėsiu su tavim praleist šį rytą, turėtum žinot mano vardą.
Taip, taip. Dar ir namų adresą pasakyk Iš Alekso vėl pasišaipė vidinis balsas, bet šį kart Varnius apsimetė, kad nieko negirdėjo.
-
Leonardui vaikino atsakimas nepatiko, dėl to, kad jis nepasakė koks tai pojūtis kai virsti. Ar negalima buvo tiesiog pasakyti normalų atsakymą pačiam berniukui net norėjosi urgzti ir sudraskyti viską ką mato nors vilkolakių nebuvo ir neketina būti. Bet berniukas žinojo apie vilkolakius tik tiek, kad per pilnatį jie pasiverčia. Man reikia ne to suraukęs katą tarė sau vaikinas. Jeigu Leo kažkuo susidomi tai reiškia, kad visai būdais bandys sužinoti, jeigu žmogus pradeda sakyti kažką arba sako, kad pasakys vėliau Hall tai labai sunervina ir bado visais būdais ištraukti tai iš žmogaus, bet buvo viena išimtis. Žalia plaukė mergina. Pirmą kart busimam pirmakursiui sukėlė tokius keistus jausmus, kai varnanagis žiūrėjo į ją matė tik grožį. Kiekvienas prisilietimas buvo nuostabus. Per kūną bėgdavo šiurpuliukai. Nors Leonardas vos nemirė tuose labirintuose, bet visą laiką vaikinas jautėsi laimingas. Aišku jie buvo neseniai susipažinę, bet berniukas negalėjo nustoti apie ją galvoti. Užtenka ji graži, bet niekad tu jos nepasieksi, nes atrodai kai kvailys, o tavo charakteris siaubas reiškė sau pretenzijas pirmakursis pasižiūrėk į jį aukštas, gražus, pasitikintis savimi, o tu? Pff. Manau, kad tą žalia plaukė jau sutiko šį vaikiną ir seniai tapo pora, jis turi milijardų, o tu paprastas žioplus vaikas, dar kuris penkis metus negalėjo atsiminti sesės vardo. Po to nuleidęs galvą jis pradėjo su koją raižyti kažkokius piešinius, nes nuo tokiu minčių berniukui pasidarė gėda. Norėjosi dingti arba iš vis negimti. Jeigu merginos rinktųsi kas gražesnis, žinau kas laimėtu vis negalėjo išmesti iš galvos šiuos minties. Hall atrodė, kad visos merginos, net toms kurioms jau šešiolika pamišusios ant šio vaikino. Berniukui pasidarė labai pavydu norėjosi gyventi ne savo gyvenimu. Vaikinui norėjosi rėkti. Kodėl tau norisi rėkti, tai tiesiog pasisekimas padėkok, kad nors negimei koks nors iš vis baisus kaip nežinau kas pyko ant savęs klastuolis. Tuo tarpu pradėjo truputi lyti lietus, bet varnanagis tai pastebėjo tik tada kai rudaplaukis apie tai pasakė:
- Oh rimtai žinok nepastebėjau,- kiek piktu tonu tarė Leonardas, bet supratęs, kad šis vaikinas tikrai nėra iš tų kurie praleis progos kažkam įduoti davė žvilgsniu ženklą, kad atsiprašo, bet viduje pyktis nepraeidinėdavo. Kas tau darosi? Tu nebuvai niekad toks piktas paklausė savęs vaikas. Visą savo gyvenimą niekad nebūdavo toks emocionalus kaip dabar. Kažkas tau užėjo, nusiramink tu žinai, kad pavydas tai normalu, bet šie žodžiai visiškai nenuramino berniuko,- gerai sutinku su tavimi.
Prisistačius būsimam antrakursiui Leo iškart jį prisiminė. Oh varnanagis va kodėl jis vaidina tokiu protingu nekenčiu varnanagių nors tai ir buvo juodaplaukio koledžas, bet jei kažkas pasako arba Leonardas žino, kad jis arba ji varnanagiai iškart mato daug minusų. Tipo pats protingiausiai čia na tai dėl to ir visos merginos nori jo kaip akivaizdu pradėjo šaipytis pirmakursis. Vyriausiu broliui iš Hall šeimynėlės atrodė, kad jis tuoj sprogs nuo pykčio. Bet pagal vaiko veidą nesimatė visko kas vyksta viduje, bet juodaplaukis bandė ramiai tarti savo vardą ir pavardę, kad nepratrūktu pykčio bangomis, o po to negulėtu ant žemės kaip lavonas:
- Mano vardas,- gyliai įkvėpė,- Leonardas Hall.
Hall jokiu būdu nenorėjo, kad Aleksas ji vadintu sutrupintai ,,Leo''. Leonardas iškart prisiminė viena švilpį kuris nekentė klastuolių, o vienuolikmetis berniukas nekentė savo koledžo vaikus. Visus iki vieno. Nekenčiu. Dabar Leonardui atrodė, kad tam švilpiui tiesiog nepasisiekė, nes sutikęs jis klastuolę iškart ją įsimylėjo. Po to nužvelgęs vaikiną jis pirmas patraukė prie eglės tyliai tarė berniukui, bet stengdamasis, kad jis neišgirstu:
- Kaip tau gerai...
-
Aleksas be jokių emocijų stebėjo Leonardą. Berniuko emocijos visą laiką stovėjo tarp pykčio ir liūdesio ribos. Toks emocijų sumišimas priminė ir pačio Alekso charakterį. Jau nuo pirmos dienos Aleksas užsitarnavo išsišokėlio reputaciją ir prisirinko krūvas areštų. Kad ir koks kitiems atrodė varnius, tik artimi draugai galėjo pasakyti tiesą apie jį. Didžiulis rūpestis ir meilė mažajam broliukui, merginai ir draugams. Štai koks iš tikro buvo Aleksas.
Vaikinukas susiraukė išgirdęs berniuko sarkazmą pertvinkusį pykčiu. Nebuvo aišku ant ko tiksliai pyksta berniukas, bet toks jo charakteris varė Aleksui vėžį. Nusiramink, tu nenori nužudyti Leonard Hall Gilbert stipriai suspaudė savo kumštį ir tai tarė savo mintyse. pats vaikinas jautė nagus smingančius per odą ir galiausiai pasirodantį ir varvantį pro suspaustą kumštį kraują. Aleksui tai padėjo nusiraminti ir patraukti keistą norą į šalį.
Galiausiai vaikis prisistatė ir Gilbert linktelėjo sau. Šį būsimą pirmakursį Aleksas buvo sutikęs varno nago bendrajam kambarį, tad nieko keisto, kad vaikis sužinojęs apie Alekso reputaciją dabar jo nekenčia. Juk tą patį daro ir Emma.
- Malonu, Leonard. Esu įsitikinęs, kad mačiau tave varnių bendrajam kambaryje,-Stengėsi maloniai šnekėti Aleksas, bet iš vaikino balso buvo galima justi, kad šis tuoj trenks Leo ir išvarys visą jo tokį
sunkų charakterį,-na šaunu tuo, kad tuoj nebe susimatysim. Kepurė padarė klaidą mane paskirdamą į šį koledžą. Galėsi nekęsti kažko kito iš varnų,-Aleksas kalbėjo šalčiau nei, bet kada. Dabar jį būtų buvę galima sulyginti su transfigūracijos profesoriumi. Vaikis net nebandė nuslėpti šaltų ir tikrai ne draugiškų jausmų jaunesniam berniukui.
Dabar oras dar labiau sublogėjo. Atrodė, kad kažkas pila kibirą vandens ant Alekso, bet šis nejudėdamas stovėjo po lietum. Jaunesniam mokyniui varnius atidavė visą erdvę po egle kol pats pasirinko stovėti lietuje. Nuo Gilbert kūno po sunkios nakties varvėjo raudonas arba rudas vanduo. Jis nuplovė visą vakarykštį purvą ir kraują. Buvo gera įsimaudyti net gi lietuje, tačiau dušas labiau viliojo nei dabar permirkusiam pėdinti į pilį. Senus ir taip pat purvinus antkapius taip pat plovė lietus. Dabar pirmą kartą per visą apsilankymų istoriją kapinėse Aleksas matė tokius švarius paminklus. Net gi jai ne burtai ant kai kurių kapų, būtų galima įskaityti pavardes. Ištroškę medžiai taip pat buvo pagirdyti ir jau dabar kur ne kur stovėjo balos. Lietus dar nebuvo pasibaigęs, tačiau dabar nebelijo taip stipriai.
-
Leonardas pastebėjo, kad Aleksas jau buvo kiek įsiutęs ir norėjo trenkti, bet vaikinas žinojo, kad nėra kovingas labiau keisto harakterio ir niekad nenorės muštis. Ką ji perves į kitą koledžą? Kokią nesąmonė? viduje pyko vaikinas, bet po to nužvelgė Aleksą ir tyliai tarė:
- Nemanau, kad geriausia išeitis muštis, nemeluosiu, bet tu laimėtum,- kiek nuleidęs galvą tarė. Pripažinsiu, kad visiems jis atrodo idealus, nors girdėjau, kad šis vaikinas prisirinko daugiausiai areštų pamąstė Leonardas ir vėl atsisuko į varnanagį kurį greit ruošiasi perkelti, bet šį kart Hall pasakė tyliai,- kaip aš tau pavydžiu.
Kas iš vis manija gero aš tiesiog kažkoks nevykėlis berniukas kuris dar niekada neturės merginos, mano gyvenimas tobulas vėl pakėlęs galvą susimąstė.
Lietus buvo labai stiprus, bet Leonardui tai buvo nesvarbu, nes galvoje mintys buvo visiškai kitokio
-
Leonardas pasakė tikrai teisingus žodžius ir Aleksas, kad ir nenorom turėjo su juo sutikti. Tai nebuvo dėl to, kad Aleksas greičiausiai įveiktų Leo. Muštynės niekada neatnešdavo naudos. Aleksai, tau nebereikia areštų. Taip prakalbo vaikio vidinis balsas ir Aleksas sunkiai atsiduso.
-Aš dingstu iš čia, o tu kaip nori,-tai taręs Gilbert greitai patraukė vartelių link. Sutiktas varnius buvo tikrai keistas. Aleksas nežinojo kas negerai su berniuko, bet per daug dabar į tai nesigilino. Jo galvoje buvo mintys kaip jis atsiguls į patogią lovą ir pagaliau galės nusnausti. Naktis buvo sunki ir ilga, o dabar dar ir sutiktas berniukas sugebėjo sunervuoti lengvų nervų vaikiną. Kai Aleksas susinervuodavo, dažniausiai tai baigdavosi blogai. Berniūkštis greitai peržengė vartelių riba ir greitai nupėdino į pilį.
*Gone*
-
Nuostabią pavasario dieną uždraustajame miške klaidžiojo juodai žalios uniformos savininkė. Daugelis mokinių šią buvo prigąsdinę, kad miške pavojinga ir ji ten gali mirti. Tačiau stoviniuodama prie atvirų pilies vartų laibapirštė puikiai matė, kad ne vienas ir ne du mokiniai pasuka miško link. Nebijo naiviai pamąstydavo šioji persona. Artėjant egzaminams didžioji dalis pilyje buvusių moksleivių pradėjo šiems ruoštis išskyrus šią prancūzaitę. Ji puikiai žinojo, kad niekas jos nenubaus, jeigu ji liks antriems metams, juk nėra net kam bausti.
Susimąsčiusią klastuolę iš minčių pažadino keistas žviegimas netoliese. Tai sužviegė testralis visai šalia, tačiau mulatė jo net nepastebėjo. Už tat kairiau nuo savęs pastebėjo tvorelę, kuri patraukė panelės Agrest dėmesį. Priėjusi, pirmakursė pastebėjo čia esant kapines. Perlipusi per tvorą apsižvalgė ar daugiau čia nieko nėra ir patraukė arčiau kapinių vidurio.
-
Nebuvo mėgėja taip giliai užbristi į mišką, tačiau septinti mokslo metai ėjo į pabaigą, egzaminai sekė vienas po kito, o rudaplaukė tenorėjo poilsio. Norėjo atsiriboti nuo mokslų, mokinių ir profesorių bent trumpam. Tad ir dabar Gaja žygiavo uždraustajame miške net pati negalvodama kur eina. Tačiau septintakursės dėmesį atkreipė kita mokinė, kuri ūgiu prilygo pačiai Amnetai. Švilpė nusprendė, kad turėtų su šia susipažinti, jei tai irgi septintakursė. Perlipusi tvorą, nusekė paskui. Nežinojo, kodėl iškart neatkreipė klastuolės dėmesį į save, tačiau smalsiau buvo pažiūrėti kur eis šioji, tačiau užsigalvojusi pati vos neatsitrenkė į tamsiaplaukę. - Atleisk, nepastebėjau tavęs, aš Gaja iš Švilpynės, septintas kursas, o tu? - Nusišypsojo mulatei.
-
Maëlys puikiai girdėjo, kad ją kažkas seka. Tačiau jau buvo nusprendusi, kad ją norės pagąsdinti kažkuris iš bendrakoledžių. Juk visi ją įsiminė kaip bailią asmenybę. Bent vienam iš Gilbertų įrodė tokia ne esanti. Bent jau taip manė, kad įrodė. Slapčia pažvelgė į žmogystą, kuri drįso sekti pirmakursę, tačiau pastebėjo tik niekuo nepavojingą švilpę, kuri atrodo buvo iš aukštesnių kursų. Stabtelėjo, laukdama kol šioji prieis. Tačiau pajutusi lengva prisilietimą, atsisuko. Pyktis kaip mat veržėsi, tačiau mulatė spėjo nurimti. Dabar nebuvo poreikio išlieti pykčio ant kažkokios kvailelės ir nesvarbu, kad ši jau septintame kurse. - Maëlys, Klastūnynas, pirmas kursas. - Ne itin patenkintai prisistatė. - Ko mane sekei? - Melsvos akys nužvelgė atėjūnę.
-
Tokio šiurkštumo švilpė nesitikėjo, bet tai matyt buvo įprastas klastuolių elgesys. Nors ji ir nėra jų sutikusi daug, tačiau Aleksą Gilbert tikrai pažinojo. O šioji, nors ir mulatė, bet priminė kažkuo patį Aleksą. Na, tereikėjo tikėtis, kad šioji mergaitė nėra jo sesuo ar pusseserė.
- Malonu susipažint, Maëlys. Atleisk, kad sekiau, tiesiog buvo įdomu ką čia veiki. Tuo labiau kai esi pirmakursė. - Nekaltai šyptelėjo rudaplaukė. - Maniau, kad visi pirmakursiai, net esantys grifų gūžtoje ir klastūnyne, bijo kelti į šį mišką savas kojas. Juk dabar gandai sklinda, kad čia pavojinga ir gyvūnai yra labai nedraugiški. - Paskubėjo paaiškinti savo požiūrį. Šaunuolė, Kase, dabar ji tikrai pamanys, kad esi durna ir pasius tave kuo toliau nuo savęs.
-
Kentauras Firenzis, Kentauras Afilas, Vienaragis, Testralis skaitė mintyse ne itin informacinius antkapius. Ką plepėjo toji švilpė, Barbarai nerūpėjo. Gal galų gale pastebės, kad jai nerūpi pašnekesiai ir pati pasišalins iš šios vietos? Juk taip kai kurie žmonės daro, ar ne? nusisukusi nuo rudaplaukės nuėjo tolyn. Iš kapinių neišėjo, antailop, atsidūrė tik tarp dar didesnio kiekio antkapių. Žingsnių už savęs negirdėjo. Tačiau vis vien pamačiusi tą merginą, kuri jau pradėjo užknisti savo egzistavimu, atsiduso. - Man nerūpi tavo nuomonė ir tai ką galima ko ne. Tiesiog atstok nuo manęs, ar nesimato, kad noriu pabūti viena? - Pyktelėjo ir greitu žingsniu paliko kapines. Jai čia daugiau nėra ką veikti, teks ieškotis ramios vietos pilyje - tokios, kur nelenda kvaili kitų koledžų mokiniai.
-
Rudaplaukė apsižvalgė, aplinkui išskyrus ją ir pačią Maëlys nieko iš gyvų nebuvo, tik antkapiai ir palaidoti ten, kažkur po žeme įvairių būtybių kūnai. Tai kiek baugino ir šiurpino, tačiau panašu, kad tik Gają. Mėlynos akys stebėjo kiek nutolstančią figūrą. Kasandra suprato, kad draugystės užmezgimas buvo nevykęs, tačiau žodžiai, pasakyti toliau merginą šokiravo. Norėjo dar sykį atsiprašyti ir pasiūlyti būti bičiulėmis, tačiau klastuolės šalia nebematė.
Sutrikusi, šokiruota ir kiek įžeista, Gaja Kasandra Amneta paliko šias kapines. Matyt visi klastuoliai yra tie, su kuriais bendrauti neverta. Bent spėjau sužinoti tai būdama čia, Hogvartse. Pagalvojo mergina ir peržengusi tvorelę, paliko kapines.
-
Markui patiko kapinės, o dar labiau patiko jose esantys mirusieji. Dėl nuostabaus Anglijos oro iš senų kapų net būdavo išplaunami kaulai. Klastuolis vaikščiojo tarp chaotiškai sustatytų antkapių dairydamasis vietos, kur butų galima prigult. Galiausiai radęs tuščią plotą netoliese, Markas lazdele iškasė kapo duobę. Sau. Pailsėti. Įšokęs į ją vaikinas atsigulė, gražiai susisiautė apsiaustu ir vis dar rankoje laikydamas lazdelę (nežinia kas gali gi atšliaužti) žiūrėjo į dangų. Pilkuma plaukė kartais pašviesėdama. Vėjas į duobę neužpūtė, bet Markas puikiai girdėjo jį šiurenant medžių lapus. Pamažu vaikiną apleido visos mintys bei kvailos emocijos. Jis tarsi apsimetė mirusiu. Bejausmiu lavonu. Taip visada tvarkydavosi su savo emocijom. Atsiguldavo ir apsimesdavo, kad numirė. Kad jis dabar lavonas. Arba bejausmė šmėkla. Tokia pat prėska, kaip tėvo padaryti pusryčiai. Kaip tuščiagalvė pamotė, kaukšinti kulniukais ir paliekanti kvepalų debesį. Kaip šeimos parodija. Kaip tie lavonai, kur laidojimo namuose nuprausia ir aprengia. Sustingę ir šalti. Smirdantys chemikalais ir pudra. Markas norėjo, kad po mirties jo lavoną paliktų ant žemės. Kad jis supūtų, o žvėrys jo lavoną ištąsytų. Dar viena šiukšlė. Jokių apeigų, raudų, kryžių... Nieko.
-
Kartą Stevie jau lankėsi Uždraustojo miško kapinėse, tačiau nutarė nueiti ten dar kartą. Aną sykį ji beveik nieko nespėjo pamatyti. O turint omeny tai, kur kapinės yra, jose tikrai turėtų būti kas nors įdomaus.
Tad vieną gražią pavakarę mergina patraukė būtent į Uždraustojo miško kapines. Brolių nekvietė, tiedu iš viso paskutiniu metu buvo kažkur prašapę. Tad ėjo viena. Kita vertus, koks draugas sutiktų eiti į kapines? Nebent toks keistuolis kaip pati Stevie. Mergina prisiminė, kaip sugebėjo užsitrenkti karste. Tai buvo itin kraupu. Gal Kaylie būtų sutikusi? paklausė savęs grifė, tačiau iš karto atmetė šitą mintį. Ano nuotykio draugė tikrai ne tokia beprotė.
Neturėdama jokio konkretaus tikslo Stevie tiesiog klaidžiojo po kapines. Staiga jos akis užkliuvo už žemių krūvos. Ką tik iškastas kapas? susidomėjo Green ir patraukė ton pusėn. Nors logika sakė, kad jeigu kapas neužkastas, jis tik paruoštas laidotuvėms, kojos vis tiek nešė link krūvos. Priėjusi Stevie susimąstė. Labai knietėjo žvilgtelėti į tą duobę, tačiau kažkodėl ilgokai nesiryžo. Galiausiai ji žvilgtelėjo. Duobė nebuvo tuščia! Ten gulėjo vaikinukas, kurį ji, atrodo, gal vakar matė Didžiojoje salėje! Net nespėjusi suvokti, kad jis ten guli atsimerkęs, Stevie pajuto, kaip iš netikėtumo krenta į tą pačią duobę. Netrukus ji skaudžiai užkrito ant ten gulėjusio kuo gyviausio vaikino.
-
Markas jautėsi miręs. Kūnas buvo sustingęs, galva tuščia, tik tuščiomis akimis spoksojo į susiliejusį dangų. Todėl klastuolis net nepastebėjo, kaip iš už duobės krašto pasirodė smalsus merginos veidas. O kai atėjūnė dribtelėjo ant jo, Markas rėkdamas sugrįžo į gyvųjų bei skausmo pasaulį. Paaugliai gerai kaukštelėjo galvomis ir dabar klastuolis piktai sėdėjo svaigstančia ir skaudančia makaule. Atsisukęs į nukritėlę, Markas piktai suburbėjo:
-Žinai, kad nemandagu mirusiuosius trukdyti. Nekalbant apie šokinėjimą į jų kapą.
Duobė nebuvo pilno, dviejų metrų, gylio, tad Markas užsikišo lazdelę už diržo ir lengvai atsispyręs nuo dugno atsisėdo ant krašto. Dabar jis geriau matė jo skriaudėją.
-Markas,-trumpai prisistatė klastuolis.-Jei nori, kad už tave pasimelsčiau, turėsi pasakyt man savo vardą.
-
- Ką tu čia darai? - nepaisydama pikto tono paklausė Stevie. Laimei, vaikinas, atrodo, nebuvo sunkiai sužeistas. Jeigu jau taip paprastai įsitaisė ant duobės krašto, jam viskas turėtų būti gerai. - Ar tu išprotėjai? - dar pasitikslino grifė.
Ji žinojo, kad, ko gero, taip vikriai iš duobės išlipti nesugebėtų. Tad ir nebandė. Tik atsistojo (nors gerokai skaudėjo galvą) ir apsižvalgė aplinkui. Atrodo, duobė buvo iškasta tiesiog puikiai. Ji nukreipė akis į vaikiną. Ko gero, šiek tiek vyresnis. Ir savo sugebėjimus panaudoja tam, kad kastų kapo duobes? Ir po to pats į jas gula?! Stevie pasijuto nejaukiai. Juk čia Hogvartsas. Čia yra visokių žmonių... Dabar labiausiai norėjosi sprukti kuo toliau. Deja, mergina buvo įkalinta prakeiktoje duobėje.
- Už mane gali nesimelsti, bet mano vardas Stevie, - pratarė ji. Ji atsirėmė į duobės sieną - priešingą tai, ant kurios sėdėjo keistuolis. Pasirodo, duobė nebuvo iškasta puikiai - vos tik grifė atsirėmė, siena sujudėjo ir netrukus Stevie atsidūrė po didele žemių krūva.
-
Markas įdėmiai stebėjo jo duobėje stovinčią grifę. Jam tai prilygo kokio nors gyvūno stebėjimui neįprastoje situacijoje. Nusibraukęs žemes nuo kelnių bei nugaros, klastuolis jai ramiai paaiškino duobės paskirtį:
-Aš čia save laidoju. Paguliu, pamąstau ir išeinu. Ramu, niekas netrukdo. Atrandi įvairiausių dalykų apie save. Kaip meditacija. Bet duobėj.
Markas net negalvojo apie galimybę, kad tiesiog ims ir išrėš, kad apsimeta mirusiu, kad nieko nejaustų. Stevie atsirėmė į duobės sieną ir...pasilaidojo po smėlžemiu. Markas norėjo nusijuokti iš to, kad pasilaidoti atėjo jis, o žemių krūvą ant savęs užsimetė Stevie, bet greit sutramdęs juoką, pasinaudojo tokiu pat burtažodžiu, kaip ir duobės kasimui, ir žemes iškėlė ten pat, kur buvo palikęs kitas.
-Na, Stevie, rodos kapinės labiau nori, kad tu čia pasiliktum, o ne aš,-nusijuokė Markas.-Ir nežiūrėk į mane taip keistai, pati po kapinaites viena valkiojiesi. Negi ir tu į satanistų kultą įstojai?
-
Stevie nebespėjo sekti įvykių. Tik Markas kažką aiškino, tada iš karto ant jos užkrito krūva žemių, o po to tos žemės dingo!
- Ačiū, - sutrikusi pratarė Stevie. Labiausiai ją trikdė tai, kad ji nebuvo tikra, ar žemes panaikino Markas. Kas žino? Čia gali visko nutikti. Juk jie ne tik Uždraustajame miške, bet dar ir jo kapinėse! - Labai tikiuosi, kad kapinės iš viso nieko nenori, - tyliai pridūrė grifė. Dar betrūko, kad kapinės turėtų norų! O gal tai ne kapinės? O tie, kurie kapinėse gyvena? Pala, juk jie negyvi pertraukė save Stevie. Ir tada pagalvojo apie tai, kad Markas čia tiesiog gulėjo kapo duobėje. O juk jis tai gyvas...
- Ar tai tu nori, kad aš čia pasilikčiau? - visai pasimetusi paklausė Green.
Ir aš? nusigando Stevie. Vadinasi, jis priklauso kažkokiam kultui?
- Žinoma, ne, - neaiškiai sumurmėjo Green. Jautėsi gerokai išsigandusi.
Po to, kai ji išvertė sieną, o Markas ją sutvarkė, duobė pasidarė gerokai platesnė. Tad rudaplaukė pradėjo vaikščioti po ją ir žvalgytis. Bene ras ką nors įdomaus?
-
Makaluodamas žemės nesiekiančiom kojom, Markas linktelėjo priimdamas Stevie padėką. Vaikinas nelabai žinojo, ką čia dar veikia. Įprastai jau būtų susitvarkęs ir grįžęs per mišką.
-Kapinės irgi gyvas organizmas. Jį sudaro čia palaidotieji. O bala žino ko jie nori. Ateik kada čia per Helovyną - oho kiek veidų išvysi!
Grifei paneigus, kad ji priklauso kultui, Markas vėl linktelėjo. Mergina jam nebuvo panaši į tą, kuriai Mayra praplautų smegenis apie demonus ir Šėtoną.
-Gali likt jei nori. Mirusieji per daug nesiskundžia ir jiems visai patinka gyvųjų kompanija. Ir gerai, kad nelakioji čia visokių demonų kviest. Žinau tokią vieną ir man gana.
Tingiai dairydamasis po duobę, Markas pastebėjo sutrūnijusių lentų liekanų ant dugno. Juk jo duobė neatitiko visų kapo standartų, tad didelė tikimybė, kad Markas gulėjo ant kažkieno griaučių. Vėl įšokęs į duobę, vaikinas pritūpė ir, išsitraukęs kišeninį peiliuką, pradėjo kapstytis.
-
- Tu rimtai čia kapstaisi? - susiraukusi paklausė Stevie. Ji bijojo ne kapinių. Tiesiog labai nesinorėjo, kad vėl žemės užgriūtų ant galvos. Vis dėlto tai buvo Green ir buvo smalsu. Jeigu jau vaikinas kapstosi, kodėl neprisidėjus prie nuotykio? Kam reikia skųstis, kad jis nežinia ką čia daro? Geriau prisidėti!
- Na, gerai, - nė nelaukusi atsakymo pratarė rudaplaukė. Neturėjo jokio įrankio, o lazdele nepasitikėjo - maža kokio dydžio duobę su ją išvers! Tad pradėjo paprasčiausiai raustis rankomis. Žemė buvo minkšta, tad tas nebuvo itin sunku.
Savaime suprantama, į galvą atėjo prisiminimai apie visus nuotykius, kuriuos ji čia patyrė. Namelis, kuriame mėtėsi lavonas, keisti susitikimai kapinėse, karstai... Ką gi, panašu, kad ši mergina tiesiog traukia visokius nuotykius. Tikriausiai dėl to ir atsidūrė būtent tada, kai kapo duobėje gulėjo gyvas vaikinas!
Kurį laiką pasirausus Stevei pasirodė, kad ji kažką užčiuopė.
- Markai, man atrodo, kažką radau, - pratarė ji. Pati nustebo, kad balsas neparodė nė menkiausio išgąsčio.
-
Markas atsargiai stumdė žemėmis pavirtusias lentas, tikėdamasis rasti vinių (kokių šiais laikais niekas nebenaudoja karstams užkalti) ar net ir auksinį kryžiuką, kokius kartais prikaldavo. Deja, nei to nei ano nerado. Stevie kažką atkasus, Markas žvilgtelėjo į tą kažką. Atsargiai ranka nuvalė žemių trupinius nuo atkasto kaulo, o po to įsmeigęs peiliuką kažkur šalia savęs į žemę, atsargiai rankomis išėmė trapią kaukolę. Dramatiškai atsistojo, iškėlė purviną kaukolę į viršų ir tarė:
-Būt ar nebūt- štai kur klausimas. Ir kas gi
Yra kilniau: ar dvasioje iškęsti
Strėles ir sviedmenis nuožmaus likimo,
Ar griebtis ginklo prieš marias nelaimių
Ir baigti jas kovoj? Numirt - užmigt,
Ir viskas. Šitaip pagaliau nutraukti
Širdies skausmus ir begalybes smūgių,
Kuriuos paveldi kūnas, - štai ko mums
Uoliausiai reiktų siekti!-Markas nusilenkė Stevie. Pakėlęs kaukolę iki akių lygio toliau spoksojo į ją,-Moku visą monologą, tik tau turbūt Šekspyras nėra labai įdomu.
Padėjęs kaukolę šalia merginos, Markas vėl pasinėrė į kasinėjimus, tik šįkart kasdamas atsargiau.
-
Jam tikrai su galva kažkas negerai pagalvojo Stevie, kai Markas pradėjo sakyti kažkokias eiles. Ir dar laikydamas rankoje kaukolę... Ir dar... Tą kaukolę iškėlęs į viršų, tarsi ji būtų koks stabas! Stevei buvo tikrai nejauku. Tas vaikinas buvo... Mažų mažiausiai keistas. Grifė žinojo, kad ji ir pati dažnai gąsdina kitus, bet vis tik viskam yra ribos...
Ji norėjo paklausti, kokio velnio jis tą daro, kai Markas pagaliau teikėsi užsičiaupti. Ir kažkodėl dar nusilenkė jai. Kas tas Šekspyras? mintyse paklausė Stevie, tačiau garsiai nieko nesakė - pernelyg gerai prisiminė kitą vaikiną, kuris mėgo šaipytis iš to, kad ji nežino žiobariškų dalykų.
Kai Markas padėjo kaukolę šalia Stevies, ji įdėmiai tą daiktą apžiūrėjo. Neatrodė kuo nors ypatinga, nors mergina nebuvo itin gera kaukolių žinovė. Dabar ji jau pasigailėjo, kad neturi kuo kasti - negi taip ir rausis rankomis? Vis tik nenorėjo palikti Marko dirbti vieno, tad atsistojo šalia ir pradėjo stumdyti žemes. Nebuvo itin jauku - vis dar prisiminė, kaip žemės sudribo tiesiai ant jos. Vis dėlto jos buvo minkštos, tad Stevie nė nepajuto, kaip pradėjo raustis itin greitai. Netrukus pastebėjo, kad apmėtė savo kojas žemėmis taip, kad nebegalės išeiti, panašu, kad teks vėliau raustis pačiai. Tiesiog nuostabu. Per dešimt minučių antrą kartą apsikasti žemėmis kapinėse pagalvojo Stevie, pasidžiaugdama bent tuo, kad neapkasė Marko. Deja, daugiau nieko įdomaus nerado.
-
Rausdamasis drėgnoje bei šaltoje žemėje, Markas ir pats pradėjo jaustis kaip pūvantis lavonas. Galiausiai niurnėdamas atsistojo ir apsidairė. Dangus iš šviesiai pilko buvo pavirtęs į tamsią niūrumą, o vėjas pūtė dar smarkiau nei tada, kai klastuolis išsikasė duobę. Markas pasiėmė į žemę įsmeigtą savo kišeninį peiliuką ir jį valydamas tarė Stevie:
-Jaučiu daugiau nieko gero nerasim. Jau ir ta kaukolė trapi, vargu ar dar yra likę kaulų ar daiktų.
Nusivalęs žemes nuo rankų bei kelnių, klastuolis vėl išsiropštė iš duobės, kaip ir ankščiau. Vėjas nieko nelaukdamas pūstelėjo vaikino link, atnešdamas kapų gėlių bei sutrūnijusios medienos kvapą.
-Na, Stevie. Į ką tiki? Kas bus po mirties?-Markas pritūpė ir sušuko merginai duobėje.-Nes Dievui ant manęs nusispjaut, kaip ir man ant jo.
Kažkur nukranksėjo varnos ir sušnarėjo netoliese buvę gyviai.
-
Markui nustojus kasinėti, Stevie pajuto keistą nusivylimą. Pasirodo, toks užsiėmimas visai smagus!
- Kas ieško, tas randa, - pažėrė išminties mergina, nors suprato, kad klastuolis tikriausiai yra teisus. Vargu, ar jiedu čia dar ką nors rastų. Vis tik atsitraukti nesinorėjo, kad grifė kurį laiką neskubėdama toliau stumdė žemes. Visiškai nieko nerado. Tai buvo šioks toks nusivylimas, deja, nebuvo ką daryti.
Išgirdusi klausimą rudaplaukė sutriko. Ji niekad nemąstė apie tokius dalykus. Kas bus po mirties? Ko gero, į šitą klausimą gali atsakyti tik mirusieji!
- Štai kas bus po mirties, - galiausiai pratarė ji, parodydama į kaukolę. - Vis dėlto pilyje yra pilna vaiduoklių, kodėl nepasiklausus jų?
Stevie vis dar buvo duobėje. Ji suprato, kad dabar galėtų nesunkiai išlipti - tereikėtų pasinaudoti sumestomis žemėmis. Vis dėlto kažkodėl lipti lauk nesinorėjo. Taip greitai užbaigti nuotykį? Ne! Tad ji paėmė kaukolę į ranką ir dar kartą įdėmiai apžiūrėjo. Nieko ypatingo nepamatė, tačiau staiga kaukolė išslydo merginai iš rankų ir neįtikėtinai garsiai nukrito ant žemės.
-
Marką truputį nuvylė Stevie nereligingumas. Mielai būtų padiskutavęs mirties bei pomirtinių kelių tema. Bet išgirdęs tylų kaukolės bumbtelėjimą, kuris lyg banga nuskambėjo žeme, Markas vėl įšoko į duobę ir pritūpė.
-Žinai, mums pasisekė, nes tuoj prisistatys kapinių sargas ir grasins man perpjauti gerklę už duobių rausimą. Žinai, kad Britanijoj pirmasis žmogus, kurį palaidoja kapinėse, lieka jose kaip sargas ir rūpinasi, kad sielos per ilgai neužsiliktų? Todėl dažniausiai pirmą užkasdavo juodą šunį. Aišku, čia niekas tuo nepasirūpino ir...-kažkas netoliese garsiai suvaitojo.-Saliamonas įstrigo čia. Ir mėgsta išlieti pyktį ant manęs. Mes puikiai sutariam.
Markas pasiėmė lazdelę ir šyptelėjo. Jis buvo įsitikinęs, kad vaiduoklis-kapinių sargas tikrai jam gerklę perpjautų ar pakartų, jeigu tik pasitaikytų tokia proga. Deja, Markas nenorėjo šiandien mirti. Kapinių sargas vėl dramatiškai suvaitojo, šįkart arčiau.
-
Išgirdusi Marką kalbant apie kažkokį kapinių sargą Stevie užvertė akis. Prisiminė ankstesnį susitikimą su be galo keistu vaikinuku iš Grifų Gūžtos. Negi ir šitas klastuolis tiki tokiomis nesąmonėmis? Vis dėlto atrodė, kad pastarasis apie tas savo nesąmones kalba itin rimtu tonu, kad grifė nutarė patylės. Ką gali žinot, dar įsižeis ir sugalvos ją čia užkasti... Tokie dalykai merginos nebestebintų. Vis dėlto juk ji Hogvartse.
- Tavo geriausias draugas? - neištvėrė nepaironizavusi Stevie. Tačiau tada ji išgirdo keistą vaitojimą. Net ir sau nesinorėjo prisipažinti, bet tai gerokai ją išgąsdino. Netrukus vaitojimas pasigirdo jau arčiau. Labai norėjosi pasiklausti, kas gi čia vyksta, tačiau rudaplaukė įtarė, kad Markas tik pratęstų savo nesąmones, tad kam aušinti burną?
- Gerai, jau baik savo nesąmones, - stengdamasi save nuraminti pratarė Stevie. Ji užlipo ant žemių krūvos ir išlipo iš duobės. Atsisėdusi nuleido kojas į ją ir atidžiai nužvelgė Marką. Mergina taip ir nesuprato, ar klastuolis tikrai juokauja, ar tiki tuo, ką čia šneka.
-
Markas net nepastebėjo Stevie mažos pašaipėlės, nes galvojo, kaip išnešti kailį sveikam. Ligoninės sparne dėl keistų sužalojimų vaikinas manė, kad lankosi per dažnai. Na, Markai, į kokią kapo duobė šįkart įkritai? Oi, madam, jokią, tik Saliamonas su akmenėliu per galvą vožtelėjo. Pamatęs, kad mergina drąsiai lipa lauk iš duobės, klastuolis jau žiojosi kažką sakyt, bet nusprendęs, kad nėra reikalo, tik kietai sučiaupė lūpas. Markas atsargiai pasistiebė ir apsidairė, galvodamas, į kurią pusę bėgant kelyje mėtytųsi mažiausiai potencialių ginklų vaiduokliui. Tie metai, kai klastuolis žaidė kvidičo komandoje atmušėju pravertė, nes Markas laiku tūptelėjo į duobę, lyg pajutęs atlekiantį akmenį. Pilka uoliena dusliai trenkėsi į duobės šoną, o netoliese kažkas riktelėjo:
-Markai! Kaulų vagie tu! Bent savo protėvius išsineštum!
Markas pakėlęs akis nekaltai šyptelėjo Stevie:
-Sakiau? O dabar smagiausia dalis. Jeigu turi mistiškų diplomatinių sugebėjimų, laikas juos panaudoti, nes kitaip bėgsim.
Į vaikino pusę atlėkė dar vienas akmuo, nukritęs šalia duobės. Pačiupęs akmenį nuo duobės dugno, Markas sviedė jį sargo link.
-Saliamonai! Draugų bent nemėtytum! Gėda!
Pritūpęs duobėje, Markas šypsojosi. Jo kasdieninis pagulėjimas pakrypo žymiai smagesne kryptimi.
-
Ir staiga kažkas pradėjo rėkti. Stevie sutriko. Žinoma, ji pagalvojo, kad čia koks Marko draugas juos erzina. Na, ko gero, ne juos. Ko gero tik ją, Stevię. Bet... Sėdėti kapinėse ir tikėtis, kad čia kas nors pasirodys?.. Sakykime taip, gana keistas užsiėmimas.
Ir tik tada mergina suprato, kad kažkas ne tik rėkauja, bet ir mėto akmenis! Tai merginai ne itin patiko. Šiaip ar taip, tai buvo tikrai pavojinga. Į ligoninės sparną visai nesinorėjo. Juk ji ką tik iš ten išėjo! Po to, kai užpuolė testraliai, nebesinorėjo jokių panašių nuotykių. Tai ko lindai į mišką? paklausė savęs grifė, nors atsakymą žinojo puikiai: ji tiesiog negalėjo gyventi be miško.
- Kokių dar diplomatinių sugebėjimų? - suirzusi paklausė Green. Jai visiškai nebepatiko šita situacija. Reikėjo tik nuspręsti, ką daryti: ar tiesiog išeiti, ar dar pasilikti ir pabandyti suprasti, kokias nesąmones čia daro Markas?
- Žinai, gali pasakyti savo geriausiam draugui, kad jo bajeriai čia niekam neįdomūs, - galiausiai tarstelėjo rudaplaukė. Ji stengėsi negalvoti apie tai, kad bet kurią akimirką akmuo gali trenktis į ją.
-
Markas vis dar tupėjo duobėje ir stengėsi būti neužmuštas. Išgirdęs, kad Stevie magiškai nesutaikys vaikino su vaiduokliu ir jam teks tai daryti pačiam, klastuolis išsitraukė lazdelę, nes tingėjo mėtyti akmenis nežinia kur rankomis.
-Depulso,-nusitaikęs į atlekiantį akmenį, pasiuntė jį atgal Markas.-Na, jeigu stebuklingų diplomatinių gebėjimų neturi... Depulso! Atsargiai, visai įsivažiavo. Galim arba bėgti už kapinių ribų, kas greičiausiai nepavyks sveik... Depulso! Kvailys, kad jo kaulus išnešiotų. Arba galim tartis. Kažko jis iš manęs norėjo.
Akmuo, kurio Markas kerais nespėjo nusiųsti, beveik trenkėsi į klastuolio galvą, o šis, iš netikėtumo, klestelėjo ant žemės.
-Saliamonai, ko ten iš manęs norėjai?!-bandydamas pradėti derybas sušuko Markas ir atsisuko į Stevie, žvilgsniu prašydamas pagalbos. Jam niekada nesisekė bendrauti su žmonėmis, nesvarbu, gyvais ar mirusiais.
-
Panašu, kad vaikinas prie šitų nesąmonių buvo pripratęs. Jis, atrodo, nė nesutriko. Tiesiog išsitraukė lazdelę ir pradėjo ja naudotis, kad apsigintų nuo prakeiktų akmenų! Tai buvo daugiau nei neįtikėtina. Iš kur Hogvartse atsiranda tokių keistuolių? paklausė savęs Stevie, žiūrėdama, kaip Markas nesėkmingai ginasi nuo akmens. Deja (arba ne) akmuo į galvą nepataikė, tačiau vaikinas net atsisėdo. Grifė stengėsi nesijuokti, nors tai nebuvo itin lengva.
- Saliamonai! - po Marko šūksnio pridėjo Stevie. - Tavo šitie bajeriai niekam neįdomūs, tad jau gali baigti.
Grifė susiraukė. Ji nežinojo, kas čia vyksta, o tokių situacijų, sakykime taip, ji nemėgo. Galvojo, ar tiesiog nešdintis lauk, ar likti čia ir stebėti, kas gi bus toliau. Kol kas joks akmuo link jos neskrido, bet kas žino, kas nutiks artimiausioje ateityje? Norint rasti atsakymą į šitą klausimą reikėtų nukeliauti pas naująją Grifų Gūžtos vadovę, o to daryti mergina tikrai neketino. Tad gal paprasčiausiai keliauti į pilį? Stevie puikiai suprato: nors tai jau toli gražu ne pirmas keistas nuotykis, patirtas Uždraustajame miške, ji vis tiek į jį grįš. O dabar ji liko sėdėti ant duobės krašto ir neapsisprendė, kaip reikėtų elgtis.
-
Išgirdęs merginos balsą, senas vaiduoklis turbūt susigėdo, nes akmenų kruša kaip staigiai buvo prasidėjusi, taip staigiai ir baigėsi. Markas vėl iškišo galvą, akimis ieškodamas melsvos permatomos figūros. Na, o Saliamonas, su savo nežinia kurio amžiaus rūbais, su didžiule nuostaba žiūrėjo į klastuolį ir sušuko:
-Markas turi panelę!
Vaikinas jau žiojosi sakyt, kad merginos jam nepatinka ir joks čia ne pasimatymas kapinėse, bet dėl laikinos ramybės susilaikė. Piktai akimis nulydėdamas lėtai į žemę lendantį vaiduoklį, Markas prunkštelėjo:
-Prisigalvojo jis. Na, bet jeigu tai išgelbės mus nuo apsilankymo ligoninės sparne, sakyčiau visai neblogai.
Klastuolis vėl atsisėdo ant duobės krašto. Makaluodamas kojomis, tarė Stevie:
-Žinai, einam atgal į pilį. Palydėsiu, o ir pats turiu kai ką pasiimti. O duobę užkasiu vėliau, vis tiek su Saliamonu dar turėsiu šnektelėt, kad ramiai pro kapus praeit galėtum.
Markas atsistojo, nusivalė nuo kelnių žemes ir ištiesė ranką grifei. Protėviai protėviai, po kokiu akmeniu pasislėpėte...
-
Kadangi Stevie atkakliai atsisakė tikėti, kad tai, kas čia vyksta, yra bent kiek tikra, mergina nejučia pradėjo jausti didžiulę pagarbą Markui. Vis dėlto koks stiprus turi burtininkas, kad visa tai padarytum! Nenoras tikėti, tiesa, sumažino ir baimę, kuri jau kėsinosi užvaldyti merginą.
Vis dėlto po to padaro šūksnio apie panelę Stevei pasirodė, kad vaikinas nėra labai patenkintas. O kam kurti kažką, kas pačiam nepatinka? Grifė sutriko. Nebežinojo, ką ir galvoti. Tačiau Markas - tyčia ar netyčia - tarsi pateikė atsakymą. Ar jo toks keistas humoro jausmas? Na, ką gali žinoti, šitoje mokykloje daugelis mokinių yra, sakykime taip, keisti.
- Gal ir gerai sakai, - pritarė rudaplaukė vaikinui pasiūlius grįžti į pilį. Pati Stevie nelabai norėjo ten eiti, tačiau šitos nesąmonės jai kiek nusibodo, o ji nerado kito būdo visa tai baigti. O jeigu Markas siūlo, kodėl nepasinaudoti proga? Vis dėlto ištiesta ranka Stevie nepasinaudojo - atsistojo pati. Stovėdama prie duobės krašto apsižvalgė. Pagalvojo, kad reikės kada čia grįžti. Vienai. Tik gal geriau ne naktį. Priėmusi šį sprendimą grifė lėtai patraukė kapinių išėjimo link. Tiesą sakant, net nežinojo, ar Markas eina iš paskos, ar ne.
-
Praėjo šiek tiek laiko, kol Adelė susikuitė mergaičių miegamajame, išsirinko kelnes, o tas buvo viena sunkesnių dalių, mat jos gamybos drabužiai buvo užkišę visus kampus kambaryje, išsirinko velvetines su skirtingų ilgių klešnėmis. Kitas etapas buvo pabandyt išaiškint prabudusiai ir labai įkyriai varnei, kad ji sapnuoja ir nieko čia nevyksta, Adelė tik šiaip skraido jos pasąmonėje. Jau buvo pasiruošusi trenkti su vienu iš savo sportbačių, kad pagaliau užsičiauptų ir miegotų, tačiau neprireikė, kažkokiu stebuklingu būdu užmerkė akis, net nespėjus merginai pasišalinti.
Besirengdama rausvą ir jai, žinoma, per didelį džemperį, išsirioglino ir iš bendrojo varniukų kambario, užsimaukšlino ant galvos juodą kepurikę ir sutiko jos belaukiantį vaikiną. Nusišypsojo ir linktelėjo galva į tuščių koridorių gilumą. Kojos pačios pradėjo judėti nežinoma kryptimi.
Nežinoma kryptis buvo pasišalinimas iš pilies į tikrai gana vėsoką nakties orą. Sudrebėjo, labiau pasitraukė ant ausų kepurę ir atsisuko į Marką. Vėl nusišypsojo. Patraukė miško pusės link, neįsivaizdavo kokiu tikslu, šiaip, ten gal magnetą kokį bus palikus, nes tiesiog traukte traukė. Į miško tamkę. O galų gale porelė jaunuolių atsidūrė prie niekada neužgęstančių žvakių miestelio. Numirėlių miestelio.
Adelė sustojo it įbesta, pasirodė, kad prieš jos stiklines akis, kiek tolėliau sušmėžavo kažkieno siluetas. Nepasisukusi į šalimais esantį vaikiną, susirado jo ranką ir ja nukeliavo iki delno, sukabino ir tvirčiau suspaudė. Gal ir nebūtų taip padarius, tačiau dar kartą susivaidenęs siluetas privertė atbulom žengti žingsnį. Ir nebūtų ji Adelė, jeigu neužkliūtų ir nenudribtų ant savo sėdimosios.
-
Štai pagaliau Markas sužinojo, kur randasi Varno Nago bokštas. Nedrąsiai stoviniuodamas, jis žiūrėjo į bronzinį belstuką ir svarstė, ar jį durys praleistų vien dėl to, kad yra profesorius, ar vis tiek turėtų kankintis su mįslėmis. Adelė irgi, regis, niekur neskubėjo. Kol Markas trečią kartą tikrino savo kišenes, atsirado ir varnė. Vaikinas norėjo ją vėl paimti už rankos, bet klaidžiojant pilyje koridoriais taip rizikuoti nesinorėjo. Neklausdamas kur jie eina, Markas sekė Adelę.
Profesorius net nepastebėjo, kaip jie pasuko jam gerai pažįstamais takais Uždraustojo miško link. Galiausiai, tolumoje pasirodė tokie širdžiai mieli žiburėliai.
Kapinės. Marko išsigelbėjimas Hogvartse. Profesorius čia vis dar praleido tiek pat laiko kaip ir būdamas mokiniu.
Kažkur šone šmėkštelėjo siluetas. Turbūt Saliamonas. Vaikinas jau norėjo pasisveikinti su kapinių sargu, kai Adelė žengė žingsnį atgal ir nusivertė, kartu nusitempdama ir garbanių.
Markas atsidūrė virš merginos. Žiūrėdamas į jos akis, nusišypsojo, trumpai pabučiavo ir atsistojo.
-Nesusižeidei, avietėle? Einam, parodysiu kriptą,-ištiesęs ranką, tarė Klastūnyno vadovas su rūpesčiu balse. Kriptą jis norėjo merginai parodyti ne tik dėl to, kad tai buvo įdomi ir mėgstama vieta. Tiesiog ten būtų užuovėja, vietelė atsisėsti ir karstas nepatogiam miegojimui.
-
Žemaūgė sukikeno, sugriebė Marko ištiestą ranką, atsistojo, kita ranka nusivalė kelnes, aplipusiais visokiais lapais ir šapeliais. Papurtė galvą taip atsakydama į garbaniaus klausimą. Adelei teko gerokai pasistiebti norint savom lūpom pasiekti karštojo vyruko.
- O ne, tu ne tik mane įkišai į spintą, bet dar ir miriop ruošies siųst?- žaismingai pavartė akis.
Tačiau leidosi vedama link kriptos. Mėlynos akys vis bandė užgaudyti kokius pažįstamus vardus ant antkapių, kelis kartus vėl užkliuvo ir tik atsipeikėjo priėjus kelis laiptelius, vedančius žemyn. Kaip tikra princesė nusprendė eiti pirma, nors galvoje ir kirbėjo mintis, kad čia nebus jai itin miela ir čiotka vietelė. Vis dėlto suėmė profesoriaus ranką, nežinia, ar iš kažkokios baimės, nepasitikėjimo, o gal dėl paprasto noro jausti jo šilumą.
Laiptelis po laiptelio ir septyniolikmetės akis pasiekė visiškai juodas vaizdas, sugraibė kišenėje lazdelę, suteikė vietai šviesos. Apsižvalgė. Karstas, kažkas, ant ko galima atsisėst, šiaip, įprasta kripta. Nugesino šviesą, sugrūdo lazdelę atgalios į kišenę. Apgraibomis susirado Marko palte kišenes, sukišo ten rankas, mat šaltis jau buvo pradėjęs stingdyti šiosios pirštus. Pasistiebusi prilietė lūpomis vaikino kaklą ir atsirėmė į jį (vaikina, ne kaklą) kaip į tvirtą sieną.
-
Šiose kapinėse, kaip nekeista, Markas jautėsi gerai. Šiek tiek dėl aplinkos, bet labiausiai dėl šalia jo einančios Adelės. Turbūt, jei galėtų, užsidarytų merginą savo kabineto padidintoje spintoje ar kriptoje esančiame karste, kad tik jis vienas galėtų su ja būti. Kad niekas jos nenuskriaustų, nepavogtų ir nepravirkdytų. Kad jos švelni šypsena ir giedros mėlynos akys priklausytų tik jam.
Mano.
Ši mintis privertė Marką nusišypsoti. Jaunojo profesoriau akys lankstė gerai pažįstamais antkapiais, kol apsistojo ties įėjimu į kriptą. Net ir leisdamas merginai lipti žemyn pirmai, garbanius nenuleido nuo jos akių ir buvo pasiruošęs bet kurią akimirką gaudyti.
Tamsa buvo maloni, kaip ir Adelės delnas. Merginos lazdelės šviesa trumpam apšvietė patalpą, bet jai apsidairius, viskas vėl paskendo tamsoje. Markas juto Adelės rankas savo kišenėse ir akimirką galvoje šoktelėjo mintis, kad nebūtų smagu, jei ji rastų ten visada esantį durklą. Tuomet būtų sunku pasiaiškinti, kad jis jos nenori sužeisti.
Bet varnei vaikinas matyt buvo įdomesnis nei jo kišenių turinys. Markas žengė mažą žingsnelį atgal, atsiremdamas nugara į sieną, ir prisitraukė Adelę prie savęs.
Bučiniai su mergina kažką vaikino viduje pakeitė. Tarsi pajudino tą dalį, kuri iki šiol ramiai Marko nepastebėta miegojo. Galiausiai, pritrūkęs oro, garbanius atsitraukė nuo merginos.
-Adele, kur tu buvai visą mano gyvenimą?-prisispaudęs merginą prie pat savęs, sušnabždėjo Markas ir pakštelėjo jai į žandą. Jis niekada jos nepaleis. Niekada.
-
Dažytoji panelė ištraukė rankas iš vaikino kišenių, net nepajutusi jokių keistų dalykėlių jose, apsivijo Marko kaklą. Protas jau siuntė pavojaus signalus, kad jis atrodo kaip pamišęs ir bepradedąs privatizuoti Adelę sau. Tačiau mergina viską ignoravo, jo dangaus mėlynė, sunkiai kažką ir beįmatanti, buvo paslėpta už akių vokų, vos vyro lūpos vėl susirado josios. Galbūt rankos jau nukeliavo visai ne ten, kur turėjo, tikrai ne ten, Juanas jau būtų išvarytas iš proto. Va, kas būna, kai palieki hormonų audroje paauglę vieną, beveik suaugusią.
Švelni harmonija jungė du jaunuolius kriptoje, šiek tiek kraupoka, tačiau užsiėmęs jaunimėlis nekreipė į tai dėmesio, bent jau Adelė. Mergina skendo Marko glėbyje, leido sau apsvaigti nuo prisilietimo, pasirodė visai kitokia nei prieš valandą ar dvi tame koridoriuje. Kvailai jausminga poezija susikaupė tarp porelės, ji tik paskutinį kartą godžiai gurkštelėjo bendro įkaitusio oro.
Staiga šalta buvusi kripta prisipildė karšto oro, tačiau mergina vis tiek drebančia ranka sugraibė nuo grindų savo rausvą džemperį, šmurkštelėjo. Putliom lūpom dar kartą pakeliavo po Marko, nusišypsojo ir paliko savo dažytą galvą ant vaikino krūtinės. Nieko nesakė, Adelė tik liko pasimėgauti dar viena akimirka kartu.
-
Markas gėrė į save avietinį Adelės kvapą. Jis nenorėjo merginos paleisti iš glėbio. Tiesiog amžinai mėgautis jos šiluma bei dangaus mėlio akimis. Nevaldomai įsisukęs hormonų ir emocijų sūkurys visiškai užtildė mąstančias smegenų dalis ir vaikinas pasidavė savo primityviems įnoriams.
Ir kas galėjo pagalvoti, kad vakaro įvykiai pasisuks būtent šia linkme?
Kriptose seniai buvo taip šilta. Ir kaip gerai, kad Marko palte galėjo įsisupti du žmonės ir jaunuoliams nereikėjo gulėt ant šaltų akmeninių grindų. Nežinia, kiek praėjo laiko, bet mėnulis atsisuko veidu į kriptos įėjimą, mažą patalpą užliedamas sidabrine šviesa. Markas, nieko nelaukdamas, pradėjo tvarkytis. O paskui vėl prigulė ant nuvarginto tamsaus rūbo, prie savęs priglausdamas Adelę, kurios šilumos per tas kelias sekundes taip pasiilgo. Sidabrinės mėnulio šviesios apšviesta mergina atrodė angeliškai.
-Tu man graži kaip vasaros diena, švelnesnė tu negu akis padangių,-švelniai pirštais glostydamas merginos veidą, pradėjo deklamuoti mėgstamo autoriaus soneto eiles Markas. Jei tik turėtų talentą dėlioti jausmus į žodžius, pats mielai ką nors varnei parašytų, bet dabar belieka pasitenkinti kitų eilėmis.-Adele, būsim kartu amžinai.
Marko akyse pasirodė jam nebūdinga tamsa, o ir balsas skambėjo šiek tiek keistai. Bet švelniai žiūrėdamas į mėlynakę, garbanius nenorėjo apie nieką galvoti. Tiesiog mėgautis laiku, kai jie kartu.
-
Kiek pavargusi mergina stebėjo beiskuičiantį Marką, užsimetė džemperio kapišončiką, reikėjo kokono. O į jų labai jaukų, praturtintą auksais, paltais, kuriuos keičia kaip kojines meilės lizdelį (kažkokią šieno kupetą, numirėlių lazdynus) sugrįžus vaikinui, Adelė apžergė jį, įvėlė pirštus į jo vešlius ir nelabai aiškiai baklažaninius plaukus, pasilenkė arčiau.
Jam nutilus, nebešnekant jai nesuprantamų eilių, galiausiai švelniai priglaudė lūpas prie kaklo. Ir vėl pasigirdo jos galvoje šauksmas, kad reikia trauktis nuo šitos nesveiko maniako, kad Adelė nebus su juo amžinai, bet ir vėl ji užkimšo tam šauksmo savininkui burną. Nieko ir neatsakė į tokį Marko pareiškimą, taip, buvo keistoka, Adelė vis tiek tenkinosi bet kuriais jo pasakytais žodžiais.
Atsitraukė nuo vaikino, paėmė šalimais numestas velvetines kelnes, įsispraudė į jas, uždengdama randus. Dar vienas dalykas dėl kurio ji jautėsi su tamsiaakiu gerai, jis nelaikė jos šlykščia dėl subjaurotų kojų. Atsistojo, jau buvo beužsiseganti užtrauktuką, kai tas pats siluetas, kuris anksčiau sušmėžavo Adelei akyse, kaip garlaiviukas įplaukė į kriptą. Mergina sunkiai valdydama paniką paleido savo kakarynę įsisprausdama į kampą.
-
Markas stebėjo savo Adelę. Merginą, kurios egzistavimas apvertė aukštyn kojom jo gyvenimą. Pakeitė jo vidų.
Gal tai ir būtų porelė prasivarčiusi ant purvino palto visą naktį užsiimdama bala žino kuo, jeigu ne vaiduokliškasis kapinių sargas.
Markas vaiduoklį pajuto greičiau, nei pamatė, nes kriptoje netikėtai nukrito temperatūra keliais laipsniais žemyn. Vis tiek, vaikinas tikėjosi, kad Saliamonui užteks padorumo ir supratingumo bei šis nesirodys garbaniui akyse iki kito karto. Regis, ne visi mąstė taip, kaip profesorius.
Saliamonas, vaitodamas ir raudodamas įplaukė į kriptą. Nusikeikęs, Markas pasičiupo lazdelę ir pašoko ant kojų. Garbanos, dėl prakaito virtusios susivėlusia vilna, pūpsojo vaikinui ant galvos kaip koks nepavykęs cheminis šukavimas, tad tai pamatęs vaiduoklis pradėjo juoktis.
O Markui buvo visiškai nejuokinga, nes Adelė vis dar kampe klykė, tad ignoruodamas kapinių sargą, vaikinas apsikabino merginą. Glostydamas jos nugarą, piktai tarė:
-Saliamonai, dink. Ne laikas.
Vaiduokliui tokia neįprasta reakcija, regis, patiko. Netvarkingais plaukais papuoštą galvą pakraipęs, šis tik pašaipiai mestelėjo:
-Pernai su viena, šiemet su kita... Markai! Negi mergaičių negaila!
Ne, profesorius su tokiu elgesiu nesitaikys.
-Skurge,-burbtelėjo Markas, nukreipęs lazdelę į vaiduoklį. Šis, labai nepatenkintas ir įžeistas tokio garbaniaus elgesio, greitai pasišalino.
-Atsiprašau, turėjau įspėti. Tau viskas gerai? Aš sugalvosiu kaip. Uždarysiu jį. Už šitą. Niekam neleisiu tavęs skriausti, gerai? Adele, pažiūrėk į mane,-greitai berdamas žodžius, vaikinas švelniai suėmė merginos veidą delnais.
-Viskas bus gerai, aš pažadu. Atsiprašau, atsiprašau, atsiprašau...
-
Klyksmas kriptoje labai greitai susigėrė į sienas, Adelė spėjo sugauti vienintelius to vaiduokliško padaro žodžius. Pernai su viena, šiemet su kita. Vaikino krūtinėje paskandintas veidas jau buvo šlapias tiek dėl baimės, tiek dėl skausmo ašarų. Iškoliojo save mintyse. Šiurkščiai atsitraukė nuo vaikino, nustūmė delnus nuo savojo veido. Nesiklausė nei vieno jo žodžio. Pernai su viena, šiemet su kita.
Įtūžusi susirinko sau sportbačiu ir kepurę nuo žemės, nusprendė pasiimt ir Marko paltą, pagalvojo, apsieis ir be jo. Kad toks šiknius.
- Kitiems metams bent lovą įrenk,- piktai mestelėjo.
Ir net neužsisegusi kelnių, net neužsidėjusi sportbačių, basom pėdom išlėkė iš kriptos, spėjo tik užsimesti beveik žeme besivelkantį paltą, kuris dar ir per platus jai buvo ir ji atrodė jame kaip kaulų rinkinys.
Sudribo ant žemės, kai buvo jau toliau nuo kriptos, pradėjo autis batus, su baisiu pykčiu ir skaudančia širdimi, kad buvo tokia kvailė. Kad vadovavosi jausmais, o ne šaltu protu, braukė ašaras, vieną po kitos. Tokie jausmai ir emocijos, užplūdę septyniolikmetę, vertė net apie stojimą į vienuolyną pagalvot. Nuodėmes išpirktų, niekas jos neskaudintų, tokių asilų, kaip Markas nematytų. Kad ir kokiu asilu Adelė jį laikė, tikėjosi, kad jis nuspręs dar apsireikšti prie jos ir pasiaiškinti. Negalvodama išlėkė, net neleisdama jam nieko apie to Saliamono žodžius pasakyti, bala žino, gal kažką jis ten ir murmėjo, bet ji per daug buvo įsijautusi į visas neigiamas emocijas ir principus. Šalimais vėl sušmėžavo vaiduoklis, mėlynakė iš siaubo, iš pykčio ir baimės apsižliumbė dar labiau ir susisuko į pasivogtą paltą, atsirėmė į kažkokį antkapį net nesijaudindama dėl nušalti baigiančios šiknos. Dar praplaukė mintis, kad Markas per daug maniakiškai ją įsižiūrėjęs, kad po metų ją nuspręstų pakeisti, bet širdis jautėsi sudaužyta.
-
Adelė jį nustūmė. Toks merginos elgesys pjovė skaudžiau ir giliau nei bet koks peilis. Markui atrodė, kad po kojomis griūna per naują atrastas pasaulis. Ne... Taip negali būti.
Saliamonas pernai jį matė su grife duobėj. Ir kiek po to senam vaiduokliui aiškino, kad ji - ne jokia jo mergina (klastuoliui tuo metu išvis atrodė, kad merginos jam nė velnio nepatinka), šis vis tiek rudaplaukį erzino.
Ir viskas privedė iki šito.
Pyktis. Nuoskauda.
Markas iš kriptos išlėkė be batų. Po kojomis jautėsi šlapia bei palaida žemė. Po šio nuotykio, kojinių vieta bus židinio liepsna. Mėnulis kuo puikiausiai apšvietė taip gerai pažįstamas kapines. Adelė nuo jo čia nepasislėps.
Paniškai lakstantis žvilgsnis, šąlančios kojos ir kiaurai pučiantis vėjas. Ir netoliese šmėkštelėjęs melsvas siluetas. Adelė. Merginos ryškiai žalius plaukus Markas pastebėjo iš tolo. Jam einant link varnės, Saliamonas dingo, turbūt nenorėdamas dar labiau supykdyti garbaniaus.
Adelė, atsirėmusi į seną bei aptrupėjusį antkapį, verkė. Vien žinant, kad dėl šių ašarų kaltas jis, Markui tarsi plyšo širdis.
Dar vienas smūgis buvo ir tada, kai vaikinas suprato, kad nieko negali pakeisti ar ištaisyti. Geriau jis nebūtų prabilęs.
Jausdamasis neįtikėtinai užtikrintas dėl savo pasirinkimo, profesorius nukreipė lazdelę į verkiančią varnę:
-Obliviate.
Žalias, kaip merginos plaukai, blyksnis. Prisiminimai. Saliamono mergina net neprisimins, kaip ir jo žodžių. Pritūpęs prie Adelės, Markas ją apsikabino.
-Viskas bus gerai, tai tik panikos ataka...,-tarsi bandydamas įtikinti merginą, kad skylės atmintyje priežastis buvo tik panika, kalbėjo Markas. Jis vėl galėjo mėgautis švelniu aviečių kvapu bei merginos kūno šiluma,-Viskas bus gerai,-labiau sau nei Adelei pasakė jis.-Grįžtam į kabinetą, išvirsiu arbatos, pailsėsi.
-
Drebėdama mergina pramerkė akis. Jautėsi keistai priblokšta, nors niekada ir nesiorientuodavo po panikos atakų, šįkart viskas visiškai buvo tuščia, bet vis dėlto nusprendė viską numesti šalin. Smulkiomis rankomis apglėbė vaikiną, nesuprato, kodėl dar vis verkė, tačiau prisispaudė prie Marko dar labiau. Šiek tiek atsitraukė, pažvelgė į garbanių, tuomet nuleido akis į jo bebates kojas, kažkur kelnėse susirado lazdelę, išdžiovinu siaubingas kojines, išbūrė batus. Keruose, kurie buvo susiję su įvairiais apdarais, buvo pakalusi kaip reikalas. Uždėjo jam tuos laikinus batus, kilstelėjusi galvą, trumpai sujungė judviejų lūpas.
- Eime,- sumurmėjo užkimusiu balsu.
Sunėrė savuosius pirštus su Marko, sunkiai atsistojo, susvyravo, tačiau neparkrito. Didelis svoris dėl sunkaus palto spaudė ją žemėn, tad dar nusprendė nusiimti jį ir atiduoti vyrukui.
Nesusigaudė, kas įvyko, kaip ji išvis verkianti atsidūrė prie kažkokio antkapio ir nežmonišką šaltį leidosi į savo kaulus. Apsiblaususiomis akimis užgaudė kriptą, kurioje paliko jausmingą prisiminimą, šypsena veide automatiškai šiek tiek praplatėjo. Tik kūnas virpėjo dėl šlapių kelnių ir spaudžiančio šalčio.
- Paskubam, man šalta,- truktelėjo Marką link savęs, lengvai apglėbė ir pasistiebusi dar sugebėjo pasiekti jo nuostabų veidelį.
-
Adelė vėl į jį žiūrėjo tuo meiliu žvilgsniu. Priešiškumas dingo kartu su prisiminimais. Atsargiai nuvalęs nuo paraudusių merginos skruostų ašaras, Markas šypsojosi. Jam pavyko. Viskas vėl, kaip ir turėjo būti. Adelė jo nepaliks. Niekada.
Profesorius liko nustebintas, kai mergina sugebėjo išburti batus. Akivaizdu, kad šiuos kerus ji naudoja ne pirmą kartą. Kiek daug jis apie ją dar nežino... Bet jie turės visą likusį gyvenimą vienas kito pažinimui.
Tas trumpas bučinys tarsi vėl suklijavo ankščiau per pusę plyšusią garbaniaus širdį. Jis vėl buvo laimingas. Atgavęs paltą, greitai apsivilko jį, patikrino, ar pakeliui neišsibarstė svarbūs daiktai, ir sunėrė savo ir Adelės pirštus.
-Palauk,-ramiu balsu tarė vaikinas, atlikdamas mostą lazdele. Šiltas oras pakedeno varnės rūbus juos išdžiovindamas. Trumpai pabučiavęs, Markas paėmė Adelę už rankos ir nusivedė gerai pažįstamu keliuku atgal į pilį, kur jo kabinete laukė juoda arbata bei minkšti patalai.
-
Moterų mąstymas visais laikais buvo max keistas. Kad ir dabar, štai, Adelė nenorėdama matyti nei vieno iš vaikinų, skuodė kiek jėgos leido pro miško tankmę link kapinių, nes norėjo būti surasta. Pyko, tačiau skaudino ir pati save tokiais poelgiais. Ne, nenorėjo tuomet atstumti Marko, tai įvyko savaime. Kaip tik dabar ir norėjo skendėti su juo vienoje lovoje, ramiai, be jokių nesąmonių. Taip pat jautėsi blogai palikdama Juaną, juk jis ne negalėjo įsivaizduoti, kur nubėgtų septyniolikmetė.
Sunkiais žingsniais įgriuvo į kapinių teritoriją, dar buvo šviesu, tad aplinka labai nebaugino varnės. Slankiojo tarp kapaviečių, priėjusi kriptą stabtelėjo, nežengė vidun. Nenorėjo. Tik paprasčiausiai sudribo ir atsirėmė į pirmą pasitaikiusį antkapį, realiai, paprastą akmens luistą. Nieko ypatingo. Netoliese sušmėžavo Saliamonas, kuris, pagal idėją, nebuvo pažįstamas Adelei, atmintis buvo akimirksniu pašalinta po pažinties su juo. Sudrebėjo vaiduokliui prisiartinus. Šaltis apgaubė merginą, net oda pamėlo. Susigūžė.
- Tu čia buvai ir praeitą kartą,- prabilo kapinių sargas.- Tada su Marku,- žaliaplaukė lėtai linktelėjo.- Kai kažką jis ten makalavo su lazdele palei tavo galvą, rodos, žalia spalva, taip, tokia kaip tavo plaukai,- skausmingai nusijuokė.
Varniukės galūnės nutirpo, lūpos prasivėrė. Neturėjo žodžių. O ką ir galėjai pasakyti, kai sužinai, jog mylimasis vaikinas tau trynė atmintį. Perėjo prisiminimai iš tos nakties, kai šią ramino, atseit, įvyko dar viena panikos ataka. Mėlynplaukė susiėmė už galvos, vaiduoklis buvo jau atitolęs, o skaudi rauda paliko lūpas.
-
Markas skuodė pilies koridoriais, o Adelės taip ir nematė. Kelis kartus stabtelėjo paklausti portretų, ar jie nematė merginos, bet ir tie, kurie kažką buvo matę, visi nurodė išėjimo link. Atsidūręs lauke Markas nebežinojo, į kurią pusę bėgti. Adelė galėjo dingti bet kur. Vaikiną kojos nešė gerai pažįstamu takeliu ir netrukus jį paslėpė medžiai. Uždraustasis miškas. Jeigu varnė pasislėpė čia, jai gresia pavojus. Vien nuo tokios minties buvusiam klastuoliui nerimas suspaudė širdį.
Netrukus tarp medžių pasirodė kapinių tvora ir balkšvi antkapiai. Prisiminęs paskutinį savo apsilankymą šioje vietoje, Markas papurtė galvą. Ne dabar. Bandydamas atgauti kvapą, vaikinas vaikščiojo tarp kapų dairydamasis. Jo ausis pasiekė Adelės kūkčiojimas. Greičiau, nei spėjo pats susivokti, garbanius atsidūrė prie jos. Iškart krito ant kelių ir tvirtai prisiglaudė prie savęs.
-Jaudinausi, Adele. Ar proto turi? Į mišką!-jo balsas nebuvo piktas, tik persmelktas rūpesčio.
-
Kad ir kaip troško džiaugtis Marko atsiradimu šalia, neįstengė. Nusivylimas skaudžiai persmelkė širdį. Vėl,, suknistai eilinį kartą atstūmė nuo savęs vaikiną. Verkšlendama žvelgė į jo akis, kurias ir taip sunkiai įmatė dėl ašarų. Buvo tik vaikinas, už jo Juanas nepasirodė. Gal ir geriau, jai tuoj bus užtekę dar vienos pigios meksikietiškos melodramos su profesoriumi.
- Tai aš tavęs turėčiau to klausti!- iš pykčio trinktelėjo į vaikino krūtinę.- Ar turi proto žaisti su mano atmintimi? Kaip man tavimi pasitikėti, ką? Juk žinai, jog beprotiškai tave myliu, tai kodėl taip elgiesi? Atleisčiau tau suknistai bet ką, jeigu tik pasakytum kodėl,- springo ašaromis, norėjo trauktis į šalį, tačiau nebuvo kur, nugara dar vis rėmėsi į antkapį.
Nuo žemės sklindantis šaltis gėlė basas Adelės pėdas, visa virpanti, pamėlusi, netgi lūpose nebebuvo tos avietinės spalvos, neliko gyvasties. Visada bijodavo likti įskaudinta, verkianti grįžti pas savo globėją ir sakyti, kokia idiotė buvo, jog pasirinko ir vėl ne tą. Širdį draskė maži, aštrūs nagučiai, kurie jau buvo beveik viską išlupę. Ginger merginoje vėl nieko beveik neliko. Tik skausmo persmelktas veidas.
- Kas įvyko tą naktį, Markai?- paklausė ir tikėjosi išgirsti tiesą, o ne dar kažkada iš Saliamono, jog Moore vėl sujaukė jos prisiminimus.- Prašau, man labai skauda,- sukūkčiojo eilinį kartą ir nunarinusi galvą atsirėmė į jaunuolį.
Kad ir kaip ten bebūtų, nesugebėjo atsispirti.
-
Adelei dar kartą jį atstūmus, viduje tarsi kažkas pradėjo lūžinėti. Markas nenorėjo prarasti merginos. Nesigailėjo ir to, kad pratrynė jai atmintį. Jo akys, prieš sekundę buvusios pilnos rūpesčio ir meilės, aptemo. Adelės klausimai buvo kaip maži nematomi smūgiai į užtvanką vaikino viduje, kuri netrukus lūžo. Jis bandė, o dievai pasigailėkit šio kvailio, kaip jis bandė! Bandė palaikyti beveik normalius santykius, rūpintis Adele ir išklausyti ją. Nieko nebus. Tai jau seniai, dar prieš jam gimstant, buvo nulemta. Šis suknistas giminės prakeiksmas, kaip liga persiduodantis genais ir aptemdantis protą. Viskas buvo akivaizdu iš istorijų, kaip jo proprosenelis pasigrobė du kartus matytą merginą ir po to ją gabeno per salyną namo, nes norėjo vesti. Buvo aišku iš to, kaip jo motina buvo fanatiškai įsikibusi į tėvą, nors jis buvo nieko vertas. Ir dabar visiem aplinkiniam buvo aišku iš to, kaip Markas žiūrėjo į Adelę. Tik jis, kaip kvailys, naiviai tikėjosi ką nors pakeisiąs.
Ne, nieko taip nebus.
-Adele,-jis tvirtai prisiglaudė merginą prie savęs. Nepaleis jokiais būdais.-Jeigu būtum patikėjusi mano žodžiais, kaip manai, ar būčiau trynęs tau atmintį? Jei pasitikėtum manimi, ar būčiau ką nors slėpęs? Ne, Adele. Ne aš čia bėda, o tavo savanaudiškumas. Bet nebijok, aš tavęs neapleisiu. Mes būsim kartu. Amžinai.
Markas šypsojosi. Taip, jo butas Dubline dabar tuščias, kol Emetas mokykloje. Už gautą algą ir santaupas nusipirks atokesnį namelį. Susituoks su Adele. Įkalins ją namuose magijos pagalba ir jie amžinai bus kartu. Taip ir turėjo pasielgti iš pradžių. Paėmęs į ranką lazdelę, sušnabždėjo:
-Užsimerk. Neskaudės. Immobulus.
Pakėlęs nejudančią merginą nuo šaltos kapų žemės, Markas paskutinį kartą apsidairė. Vargu ar čia pora dar sugrįš. O dabar profesoriui reikėjo susirasti tik kelionmilčių ir židinį. Namo.
-
Amanda Adler išėjo iš didžiosios salės. Nulipusi laiptais pirmakursė iš pilkos kuprinės išsiėmė nedidelį vandens buteliuką ir atsigėrė. Lėtai nurijusi vandenį mergaitė apsidairė. Saulė kybojo aukštai danguje, sutikdama jog šiandien tobula pavasario diena. Amanda lėtai nuėjo į dešinę pusę. Šiek tiek paėjėjusi per žolę, pirmakursė priėjo iš tolo nematomą mažą takelį. Buvo aišku, kad čia vaikšto nedaug žmonių. Kiek padvejojusi mergaitė nuėjo keistu takeliu. Dairydamasi į medžius, ji lėtai slinko tuo keistu takeliu. Galiausiai Amanda priėjo senas kapines ir aiktelėjo. Jai pasidarė nejauku. Ta vieta turėjo keistą ir nejaukią atmosferą. Mergaitė turėjo pasitelkti visą savo ryžtą, kad apsisukusi neparbėgtų į pilį. Pirmakursė kelis kartus giliai įkvėpė ir iškvėpė. Galiausiai užsimerkusi ji pastūmė vartelius į kapines. Šie girgždėdami atsidarė. Įėjusi mergaitė tyliai slinko pro antkapius su burtininkų ir raganų vardais ir mirties bei gimimo datomis. Kelis kartus apėjusi kapines, mergaitė priėjo prie vartelių ir juos uždariusi kuo greičiau pasišalino iš nejaukių ir niūrių kapinių.
-
Naktimis po pilį ir jos apylinkes klaidžiojantys profesoriai nebuvo naujiena. Jų, o ypač apsigynimo nuo juodosios magijos mokytojo, pareiga buvo apsaugoti mokinius ir pilį. Todėl net ir vaiduokliai nemirktelėdavo pastebėję koridoriais slampinėjantį Marką.
Tik pats vaikinas nelabai susiprato, kad kažkur eina. Naktį, po ilgų darbo valandų, įkritęs į lovą su savo dieniniais rūbais, jis tik apsikabino šalia buvusią Adelę ir užmigo, kol jo smegenyse po kelių valandų miego sužibo keistos energijos kibirkštėlės. Vis dar miegodamas, garbanius atsikėlė, apsimovė batus ir lyg niekur nieko nužingsniavo šimtus kartų matytais koridoriais iš pilies.
Nepažadino jo šaltas, žiema kvepiantis, nakties oras nei naktiniai paukščiai klykiantys Uždraustojo miško medžiuose. Markas buvo atsimerkęs, kvėpavo, judėjo, na, atrodė beveik normaliai. Tik jo sąmonė, vis dar klajojanti po sapnų ir miego karalystę, nieko apie tai nežinojo.
Kapinių varteliai vaiduokliškai sugirgždėjo ir vaikinas patraukė gilyn į kapines. Pasičiupęs kažkada jo numestą kastuvą, priėjo prie laisvesnio kapinių plotelio ir įsmeigė įrankį į sušalusią žemę.
-
Dvispalvė persona tąnakt liko miegoti toje mini spintoje, kuri jau net savinosi Adelės kvapą ir, pagalvotum, ne Markas čia įsikūrė, bet jo išrinktoji, kuri kone kiekvieną vakarą tingėdavo parsiristi pas save. Bet jaunoji profesorė tik liko miegoti, iš tikro, visai nemiegojo. Galva nebuvo perkimšta kažkokių minčių, trukdančių pasinerti į miego karalystę, o ir visai patogiai drybsojo toje lovoje. Tiesiog nenorėjo užmerkti akių. Ir, žinoma, jos būsimas vyras turėjo pradėti lunatikuoti. Ne, dažytoji dar nebuvo susipratusi, tad tik rėkė to nelabojo vardą iki pat kabineto durų, o tuomet užsimetusi pirmąjį pasitaikiusį apdarą ilgomis rankovėmis išsivertė paskui garbanių į koridorių. Ir, nu, nors bulvėm galvą apdaužyk, anas visiškai nekreipė į ją dėmesio.
- Kad tave šikantį sutrauktų, Moore, kur tu, po velniais beldies,- burbėjo sau po nosimi sekdama lunatiką per miško takelius. Link kapinių.
Atsidususi stebėjo jį iš tolėliau, dar vis nedrįso žengti į tą teritoriją po visų praeitų kartų. Jau net meldėsi, kad tas Saliamonas pasirodytų, vožtelėtų iš kastuvo ir partemptų ta nujungtą Marką pas ją. Hm, očen fun idėja, gal išbandyt vertėtų.
- Tu glušas ar kas tau negerai?- galiausiai prisiartino prie vyro ir nesmarkiai vožtelėjo pakaušin.
-
Žemė tikrai buvo įšalusi, mat kastuvas giliau nelindo. Bet tai nesustabdė Marko. Jis vis tiek pakėlė ta žemių trupinėlį ir švystelėjo sau už nugaros ir vėl įsmeigė įrankį. Gal taip beviltiškai jis ir būtų mosavęs kastuvu pusę nakties, jei ne iš paskos atsekusi Adelė, kurios Markas, žinoma, negirdėjo.
Smūgis į pakaušį padėjo, mat vaikinas kelis kartus sumirksėjo ir atsibudo. Kapinių vaizdas buvo taip pažįstamas, kad iškart atpažino, kur jis stovėjo. Pažiūrėjo į savo kojas, taip, bent batus sugalvojo apsiauti, tada į kastuvą jo rankose.
Sapnas, kurį jis matė eidamas čia, buvo keistas. Jis ėjo laidotuvių procesijoje. Kieno? Nežinojo. Kažko artimo, mat šalimais matė savo gimines. Tik nebuvo karsto. Jo vietoje ėjo pats Markas, o ir priėjęs kapą čiupo kastuvą ir pradėjo kasti.
-Kasiau duobę... Sau...-šiek tiek netikėdamas savo išvada sumurmėjo profesorius, vis dar ignoruodamas savo merginą.
-
Profesorė akimirkai nustėro. Išpūstos akys žvelgė į nesveiką lunatiką. Kiba, prigėrė, bet joks nemalonus kvapas nuo vyro nesklido. Gal Mayros grybukų užsiturėjo?
- O Dieve, Dieve, su kokiu aš idiotu susidėjau? Kur iš viso įsivėliau?- rankos pakilo, pirštai įsivėlė į dvispalvius plaukus.- Sodinsi čia savo mini versijas?- susiraukė.- Padedi kastuvą ir eini miegot. Nustok elgtis kaip nutrenktas.
Nė sekundės nemiegojusi Adelė labai staiga persimainė į mažą, piktą terminatoriuką. Pirmas lygis, tai nebuvo dar taip baisu. Tačiau jeigu būsimasis vyras nuspręs toliau sau kastis grabą, tai, khem, gero nelauk.
Šaltis buvo spėjęs nugraužti visas mažikės galūnes, lūpos nepastebimai greitai pamėlo.
- Arba daryk, ką nori,- galiausiai burbtelėjo ir iš lėto pradėjo landžioti pro antkapius. Nežadėjo pasigauti šaltuko ir nesveikuoti kelias dienas lovoje.- Asilas, negali lovoj ramiai išsimiegot. Ne, reikia jam čia labai sau duobes kasti. Suknistas sodininkas.
Ir kas ten žino, ko ji taip užsidegė pykčiu. Eh, tos moterys.
-
Markas, vis dar apsimiegojęs, apsidairė. Kapinės. Šis vaizdas profesoriui buvo taip gerai pažįstamas, kad ir dar pilnai neveikiančiomis smegenimis susigaudė, kur yra. Krūptelėjęs, atsisuko į Adelę. Jau buvo spėjęs pamiršti, kad ji šalia. Supratęs, kad šį kartą nulunatikavo toliau nei pilies koridoriai, garbanius, dėl visa pikto, žvilgtelėjo į savo kojas. Taip, batus apsimovė, bet nieko kito ant marškinių neužsimetė, todėl dabar nemaloniai spaudė šaltukas.
Numetęs kastuvą ant žemės, tarsi įrankis būtų jį nudeginęs, Markas pasileido paskui Adelę.
-Aš nieko nesodinsiu. Atsiprašau. Adele, sustok trumpam,-visaip bandydamas apeiti kapus, išbėrė Markas. Jautėsi kaltas, kad dabar mergina šąla dėl jo lauke. Pasivijęs, apglėbė panelę su 3D akinių spalvomis išmargintais plaukais ir prisiglaudė prie savęs.
-Atsiprašau,-švelniai pabučiavo kaktą.-Ar bent miegojai?
-
Ginger visada buvo užsispyrusi šikna. Jos surauktų antakių net nesimatė, tačiau jeigu bijojai jos rūstybės, tai ir visus organus kiaurai permatysi. Jokie čia atsiprašymai nepadėjo, jautė, kad nuo šalčio jos užpakalis tiesiog sustings ir nukris. Nes tai tikrai buvo įmanoma, jo.
- Ne,- atkirto piktai.- Nė velnio aš nemiegojau. Net sumerkus akių nebuvau. O tu čia man naktinį orientacinį surengei po mišką,- mažutė profesorė vaikiškai susierzinusi atsitraukė nuo vienmarškio vyro.- Man šalta,- patrypė vietoj, pėdos, viso labo, buvo apdengtos tik gana šiltom kojinėm, kurios jau buvo spėjusios permirkti. Ačiū Markui, kad šis leido Adelei vogti jo drabužius, šįkart treningai gelbėjo josios randuotas kojas.- Tu esi labiausiai užknisantis vaikinas pasaulyje,- pasistiebusi įsirėmė nosimi į Marko kaklą, nes aukščiau nepasiekė, logiška.
Ir po viso jos pykčio išreiškimo, apsisukusi toliau pėdino kapinių išėjimo link. Dar akimirką atsisuko ir atsidususi sušuko:
- Ir jau senokai gaminom kesadilijas, tad pats ir daryk išvadas, kodėl mano nuotaikos būtent tokios!
Dvispalvė persona ilgėliau pastovėjo, apsidairė aplinkui. O tuomet nusprendė grįžti iki savo vyro. Vaikiškai surakino rankas už nugaros, prikandusi lūpą ir išpūtusi akis bandė kažką ypatingo pasakyti tam nelemtam jos širdies vagilkai. Kažką apie kriptą.
-
Adelė buvo labai nepatenkinta, Na, žinoma, negi ji turėtų ploti jam už tai, kad pakėlė vidury nakties lunatikaudamas ir dabar ji šąla kapinėse? Markas visai nenorėjo paleisti merginos iš savo glėbio, bet prieštarauti profesorei dabar prilygtų šokimui chimerai prieš nosį. Geriau jau taip nerizikuos ir bandys ją nuraminti.
Šaltas nakties vėjas kiaurai košė marškinius ir vertė Marko odą pašiurpti. Jau ir pačiam mokytojui buvo nemalonu stovėti kapinėse, bet vien dėl to, kad buvo velniškai šalta. Dzin tie lavonai ir Saliamonas, nieko jie nepadarys, o štai pirštų amputuotais galais garbanius nenorėjo.
Adelei patraukus išėjimo link, vaikinas atsargiai nusekė paskui ją, tik po merginos komentaro sustojo kaip įbestas. Kokias dar kesadilijas? Apie ką ji čia? Ir tada susivedė jam visi galai ir rudaplaukis išleido kažką panašaus į aaa... Negi tai galėjo būti vienintelė šito pykčio priepuolio priežastis? Nors Markas ir taip nenorėjo dar labiau išvarginti savo merginos, tai per daug ir nelindo. Beje, ir pats dažniausiai po darbo dienos jautėsi per daug pavargęs tokiems reikalams.
Na, bet dabar buvo pakankamai žvalus, o ir sušilti reikėjo. Marko akys nukrypo kriptos link. Adelei priėjus, vaikinas ją prisiglaudė ir švelniai, beveik lūpomis liesdamas jos odą, sušnabždėjo:
-Ar prisimeni mūsų pirmąją naktį?
Atsakymo nelaukė, tiesiog pakėlė profesorę nuo žemės ir persimetė per petį kaip kokį maišą. Didysis romantikas!
Kriptoje nebepūtė vėjas ir buvo pakankamai šilta. Tik gal nelabai švaru, bet ką jau padarysi. Pasodinęs Adelę ant laiptų, Markas atsargiai ją pabučiavo, nežinodamas, kokios reakcijos tikėtis.
-
Norėjo atkirsti, jog nė velnio nieko nepamena, nes atmintis buvo ištrinta, tačiau būtų melavus ir tik skaudinus. O dabar to niekam nereikėjo. O permetimas buvo netikėtas. Trūkto tiek nedaug ir būtų davusi galvą į kokį aukštesnį antkapį, o tuomet kas ir beliktų Markui, hm, vėl su lavonais linksmintis.
Atsidūrusi kriptoje pajautė vos vos kutenančią šilumą, oda pašiurpo. Keista, tas garbaniaus atsargus ir pernelyg švelnus prisilietimas jos nepaveikė. Susierzinusi dvispalvė atsitraukė, atsistojo ir atgrasiai įsimūrijo nugara į sieną. Lyg vandenyne būtų siautusi audra, akys patamsėjo.
- Ką tu darai? Kas čia per... Net nežinau, aš nesutrupėsiu, Markai, nenervink arba išeinu ir viso gero,- taip įsijautusiai pradėjo kalbėti, jog net nepajuto rankų, besimakaluojančių visomis pasaulio kryptimis, ir pakilusio balso tono.- Aš pasiilgau tavęs. Supranti? Tavęs.
-
Ech, nesuprasi tų moterų. Vieną akimirką jos siunčia kažkokius signalus, o kitą jau kaip pasiutlige sergantis knyzlis ant tavęs šoka ir mosuoja rankomis piktai. Markas visai sutriko ir šiek tiek bukai spoksojo į Adelę, kol jo smegenys bandė apdoroti merginos žodžius. Kas jai dabar neįtinka? Atsidusęs, vaikinas atsisėdo ant purvinų kriptos laiptų. Čia tvyrojo dulkių ir drėgno pelėsio kvapas, kuris, kaip nekeista, garbanių ramino. Tokia absurdiška situacija.
-Na, aš čia. Visas mano dėmesys tau. Tai tu čia piktas malūnas,-Markas pašoko ant kojų ir pradėjo ratais vaikščioti, susikišęs rankas į kelnių kišenes.-Pasakyk, Adele, kas su manimi negerai? Kuo tau neįtinku?
Abu jaunuoliai buvo užsiėmę darbais, akivaizdu, kad laiko vienas kitam negalėjo daug skirti, bet dabar profesoriui atrodė, kad jis yra kaltinamas dėl visų problemų - nuo neklausančių mokinių, iki kokio karo Sirijoje. Ir kodėl visiems neįtinku?
-
Ir čia Adelė nustėro. Iš tiesų, kokio brudo ji čia pradėjo mosikuotis ir lieti pyktį ant niekuo nenusikaltusio vaikino? Nurimusi nunarino galvą lyg koks prasikaltęs mažas vaikas. Elgėsi kaip paskutinė kvaiša Marko akyse. Jie ir taip retai leido laiką kartu, o dar ir šita su savais priekaištais. Eh.
- Atsiprašau,-burbtelėjo taip tyliai, lyg nenoriai.- Viskas su tavimi gerai. Su manim nelabai,- atsišliejo nuo sienos ir lėtai prisislinko prie ratais zujančio profesoriaus.- Tik labiau vilioji, kai nebūni toks kleckiškas,- nenorėjo įžeisti, kažkaip, hm, švelnusis Markas jai patikdavo, kai reikalai nebuvo susiję su pataliukais.- Ir, šiaip, mes retai kalbamės, nemanai? Ir matomės. Miegam vienoj lovoj, bet toks jausmas, kad nesam šalia,- prisipažino, kaip pastaruoju metu jautėsi.- Pasiilgau tavęs,- pakartojo, pasistiebusi apraitė rankomis kaklą ir priglaudė lūpas prie Marko, galbūt netyčia, o galbūt ir kaip tik tyčia, neryškiai įkasdama į vaikino apatinę lūpą.
O tuomet atsišliejo. Atsisagstė jai ženkliai per didelį megztinį, nusimetė ir liko tik su miego marškinėliais, vos besilaikančiais ant pečių petnešėlių dėka. Nakties šaltukas nuspalvino odą mėlynai. Ir būtų užtekę vienintelio Marko prisilietimo, kad šioji paraustų.
-
Tikrai kažkoks durnių laivas. Susierzinęs, Markas papurtė galvą ir sulėtino žingsnį. Dabar Adelės isterija užsikrėtė ir jis, ech... Besiklausydamas profesorės žodžių, lyg kerų partrenktas, vaikinas sustingo. Kleckiškas? Jis tiek mėnesių save laužė ir kankino, kad nepasikartotų praeitų metų situacija, kai jis norėjo merginą įkalinti namelyje kokiuose Škotijos fiorduose, o dabar... Negi ji net nemato jo pastangų? Po velnių, su kuo jis prasidėjo?
Po trumpo bučinio, Markas šiek tiek atšlijo. Vis dar jautėsi šiek tiek piktas. Žengęs mažą žingsnį arčiau, garbanius pasilenkė ir sušnabždėjo:
-O tu nepagalvojai, kad tau tu esu problema, kad tai tu nematai mano pastangų ir kad tu vieną akimirką verki, kaip pasiilgai, o kitą - atsitveri tylos siena? Tu nori, kad viskas būtų kaip prieš metus?
Vaikinas lengvai prirėmė Adelę prie sienos ir įkalino tarp savo rankų.
-Adele, tu nori šito?-su vos juntamu pasišlykštėjimu nuskambėjo kriptoje profesoriaus balsas, o jo tamsios akys su panieka žvelgė į merginą.
-
Merginos galvoje lyg kažkas skambiai kirto, dužo. Lūpas perkreipė kreivas šypsnis, o širdį nemaloniai suskaudo. Pastangos. Ji problema. Ji akla. Garsiai nusikvatojo.
- Aš gal ir esu kvaiša, tačiau nesivelku pas mulatus prigėrusi,- ir taip, tai vis dar kirbėjo josios tuščioje galvoje. Nebegebėjo pamiršti, kad ir kaip to norėjo. Ir galbūt niekad ir neatleido.- Nes aš tikriausiai nedėjau niekada jokių pastangų, kad šie santykiai bent kažkiek laikytųsi, ar ne?- nežinia, kokia jėga susikaupė smulkiose josios rankose, tačiau Markas buvo labai grubiai nustumtas, o Adelė išsilaisvinusi.
Staigiais judesiais pasikėlė megztinį nuo purvinų grindų. Pasirodžiusios ašaros skausmingai atvėrė neseniai užgijusias upės vagas. Gniaužtuose taip stipriai spaudė tą šiltą apdarą, kad net nepajuto, kaip nagais nurėžė siūlą. Ir iš to pykčio megztinis iro. Visai kaip jaunuolių santykiai.
- Nebenoriu tavęs matyti. Negaliu tavęs pakęsti,- neapykanta taip šlykščiai pylėsi iš trapiosios personos, ak, pati Ginger nesuprato, kaip gali taip kalbėti.- Priėjom liepto galą, mūsų keliai susikerta per daug skausmingai. Atsiprašau, kad nesugebėjau padaryti tavęs laimingo,- ir su tuo ji išsinešė visą save iš kriptos.
Sunkiai klaidžiojo pro antkapius. Ir skaudžiai. Ir kažkaip labai jau klampiai. Pasivyk, prašau. Man šalta. Springdama sūriais lašais, kilstelėjo akis į dangų. Žvaigždės išdykėliškai spingsėjo, tai buvo jų kalba. Jaunesnės kalbėjosi be perstojo, vyresnės, jau daug mačiusios, beveik tylėjo. Nepratarė nė žodžio. Ir kaip Adelė būtų norėjusi būti žvaigžde ir tylėti. Akimirką, tik akimirką užmerkė akis. Ir šmėstelėjo jo tamsios, niekinančios. Nemyli. Nekenčia. Pagalvojo. Tai nebyliosios žvaigždės taip sumėtė jų likimus. Tik jos taip galėjo. Šalta, Markai, prašau. Mėlynos lūpos ir nebejuntamos galūnės traukė prie žemės. Kristalai, keliaujantys upe, visiškai sustingo. O mergina tik kliedėdama šaukėsi Marką ir dejavo, kaip jai šalta. Širdžiai šalta. Man šalta.
-
Adelei priminus Emetą, Markas pasiuto, tarsi kažkas būtų jam gerai trenkęs į pilvą. Jo veido išraiška iškart pasikeitė, puikiai atspindėdama tą skausmą ir kaltę, kuriuos jis vis dar juto dėl savo poelgio. Jis niekada sau neatleis, juo labiau Adelė. O ir nieko iš Emeto jis negirdėjo nuo pat... Rugpjūčio? Gal netgi anksčiau. Ir tos nuotraukos, kurias jis su mergina pasidarė Londone, dabar slėpėsi tarp dienoraščio puslapių, skaudžiai primindamos apie dienas, prieš visą tą įvykį, kai jis buvo laimingas.
Ir kai jų santykiai nebuvo kažkoks prarūgęs mėšlas.
Markas net nesipriešino nustumiamas. Skaudžiausią smūgį Adelė jau buvo sudavus ir ji tai žinojo. Iš merginos besiliejantys pykčio kupini žodžiai visai vaikiną sugniuždė. Profesoriui atrodė, kad ji teisi. Kodėl jie vis dar kartu, jei abu yra tokie nelaimingi? Jis pasistengtų ją paleisti, o ji... Būtų žymiai laimingesnė be jo.
Kurį laiką garbanius stovėjo nejudėdamas. Galbūt tai buvo šokas, o gal šiaip sąstingis, buvo sunku pasakyti. Buvo sunku pasakyti ir kodėl Markas išėjo iš kriptos.
Šaltas oras buvo tikra atgaiva perkaitusioms smegenims. Kelis kartus giliai įkvėpus, vaikiną pasiekė Adelės balsas. Kad ir kas įvyko prieš kažkiek tai laiko, mergina jam vis dar rūpėjo. Iš pradžių greitu žingsniu, po to bėgte, profesorius pasileido garso šaltinio link.
Adelę rado visiškai sušalusia. Nusikeikęs, Markas išplėšė iš jos sustingusių pirštų megztinį ir greitai kažkaip apvilko. Iki pilies nešti nenorėjo - buvo per toli.
Kripta.
Ta pati suknista kripta, kurioje dabar buvo šilta. Ten Adelė atsigautų ir jie galėtų grįžti į pilį. Ir kodėl jis dabar neturi lazdelės, kai jos labiausiai reikia!
Atsargiai pakėlęs merginą, jis prisiglaudė ją prie savęs ir dar skubesniu žingsniu grįžo į kapines.
Ir vėl į kriptą.
Vis dar laikydamas Adelę rankose, Markas atsisėdo ant žemės ir ją apsikabino.
-Adele, Adele, Adele...-tyliai iš jo lūpų lyg koks atodūsis ar maldas išsprūdo mylimosios vardas.
-
Nejautė nė per pirštus, kokiu būdu ji ten buvo gabenama į tą kriptą. Keistai traukiančią kriptą. Kone kalenamais dantimis įsikibo į vienmarškį Marką. Šalta. Ir vėl akių kampučius pradėjo nemaloniai graužti vandenyno sūrumo lašai, dievaži, jos veidu jau tekėjo ne upė, o veržėsi cunamis.
Smulkūs rankų pirštai šiek tiek sušilo. Adelė, jusdama begalinį nuovargį nuo visko, apgraibomis įsikibo į vyro kaklą. Mėlynos lūpos po truputį įgavo rausvesnį atspalvį. Galėtum sakyti, tai juk meilė viską atitirpdo, sušildo. Nė velnio, tiesiog kriptoje nepūtė šaltas vėjas ir nebuvo tos ledinės žemės (keista).
- Kodėl mes taip skęstam, Markai? Aš pavargau irtis,- pridusęs jaunosios profesorės balsas nutraukė vaikino maldas su josios vardu.- Iškelk, prašau, neleisk skęsti,- akių mėlynė užsislėpė po vokais, jie buvo per daug sunkūs.
Ir taip lėtas merginos kvėpavimas visiškai sulėtėjo, nurimo. Tik jos mažoje, peroksido nubučiuotoje galvoje skambėjo Bethovenas. Mėnesienos sonata. Taip gerai žinoma, kad sugebėtų ją sugroti ir be pianino, paprasčiausiame ore. Ir tai, jeigu įsiklausytum, išgirstum tuos ore besismaginančius klavišus.
-
Nuo ledinių Adelės rankų einantis šaltis, dulkių pilnas kriptos oras ir tas specifinis šios vietos skonis, nusėdantis ant lūpų. Markas tuščiu žvilgsniu žiūrėjo į viską apgaubusią tamsą, pirštais lėtai braukdamas per Adelės nukankintus plaukus bei klausydamasis jos balso. Kokia keista naktis. Jiems reikės pasišnekėti dar apie tiek daug dalykų, bet dabar... Dabar nieko. Tuščia tamsa, kurioje girdėjosi tik dviejų žmogystų ramus kvėpavimas.
Markas ilgai neatsakė merginai. Pats nežinojo, kodėl Likimas jiems toks žiaurus. O gal tai ne Likimas, o tiesiog kažkieno žiaurios fantazijos? Kad ir kas ten buvo, ne profesoriui tai suprasti. Jis tiesiog mėgavosi buvimu tamsoje su Adele.
Galiausiai nuo sėdėjimo ant kietų ir šaltų kriptos grindų garbaniui paskaudo užpakalį ir jis atsistojo, žinoma, vos nesusitrenkdamas galvos į kažką. Apgraibomis radęs išėjimą, jis išėjo laukan, rankose nešdamas Adelę. Naktis jau buvo persiritusi į antrą savo pusę, bet viską kuo puikiausiai apšvietė delčia. Tyliai niūniuodamas kažkokią melodiją, Markas grįžo į pilį.
-
-Brrr. - kaleno dantimis Alrisa, brisdama per sniegą. - Koks bukagalvis sugalvojo žiemą?
Žvarbus vėjas žnaibė skruostus ir vėlė plaukus, šaldė pirštus ir gadino nuotaiką.
Paprastai tokiomis sąlygomis, kai reikia apsivilkti daug sluoksnių rūbų ir už lango spaudžia šaltukas, ji nė už ką nebūtų kišusi nosies į lauką. Tačiau pilį užplūdus iš Kalėdų atostogų grįžusiais mokiniais ten nebebuvo ramybės. Bent trumpam norėjosi dingti, todėl klastuolė ankstyvą popietę ištrūko ir pasuko Uždraustojo miško link. Be abejo, jis negarantavo saugumo, bet tai buvo žymiai geriau negu milžiniška tikimybė susitikti ir susipykti su kokiu nors žmogėnu. To ji visiškai netroško. Eikvoti brangias jėgas ir laiką veltui nereikėjo.
Miške buvo šiek tiek šilčiau, nes nešvilpė vėjas, tačiau tai buvo menka paguoda. Šiek tiek sniego buvo ir čia. Kilstelėjo galvą į tyliai ošiančias medžių viršūnes, o akimirką žvilgsnyje pasirodė kažkas panašaus į keistą rimtį. Iš burnos ištrūkęs garas nuvinguriavo aukštyn, bet Alrisa to nematė, nes kelyje netikėtai pasipainiojo medis.
-Žiūrėk, kur eini! - užriko.
Veidelis vėl subjuro. Juodaplaukė sustirusias rankas įsikišo dar giliau į kišenes ir taip šliumpino, kol išlindo į kažkokią proskyną.
Tai buvo...kapinės. Ant užmirštų paminklų pūpsojo balto sniego kepurės. Keista, tarp jų vinguriuojantys takeliai buvo tvarkingai išmindžioti. Jie kėlė nemalonų jausmą, kad ji yra ne viena. Mergaitė nerimastingai apsižvalgė, akimis bandydama viską aprėpti. Deja, nieko baisaus nepamatė.
-Čia nieko nėra... - lyg drąsindama save pratarė ir lėtai patraukė į priekį, tikėdamasi pamatyti kažką įdomaus.
-
Po atostogų į Hogvartsą norėjosi grįžti, bet ne per labiausiai. Per daug tingėjo daryti namų darbus ir nors kai kurios pamokos atrodė įdomios, Ashtonas mielai būtų laiką praleidęs kur nors klaidžiodamas ar skraidydamas ant šluotos. Taip ir elgėsi - ignoruodamas šaltą orą, kuris kornvaliečiui atrodė dar vėsesnis, nes Kalėdos namuose buvo be sniego. Ką padarysi - teko apsivilkti megztinį po žiemine mantija, paslėpti Grifų Gūžtos šaliką, jog kas nors, jį pamatęs, neatsektų ir pradėti ieškoti nuotykių. Uždraustajame miške. Kur liepė neiti.
Žinoma, jo niekas iš čia neišgelbėtų, bet turėjo lazdelę, tai jei nesutiks baisaus vilkolakio (o pilnatis buvo neseniai pasibaigusi, tai nesutiks), galės pabėgti.
Miškas atrodė kiek šiurpokai, tačiau negi suplanavus pabėgimo iš Hogvartso planą, dabar išsigąs ir pabėgs? Jei Kepurė nusprendė, kad jis grifas, turi tai įrodyti. Deja, buvo viena problema - Uždraustojo miško nepažinojo ir nenutuokė kur paklius, tačiau sniege liekantys pėdsakai turėjo padėti ne tik jį kam nors atsekti, bet ir pačiam sugrįžti. Kapinės. Dar nebuvo pradėję temti, tad nebuvo taip baugu. Kiek girdėjo, svarbiausia neužminti ant paties kapo, nes paskui vėlė persekios pusę gyvenimo, tad Ashtonas, nenorėdamas apeiti didelio rato, perlipo per tvorelę. Iškart sustojo, nes pamatė, jog tarp netvarkingai išdėstytų antkapių buvo išmindžioti takeliai. Kai kur galėjo įžiūrėti net kanopas. Kas per? Pirmakursis pritūpė, manydamas, kad gal supras kas tai per gyvūnas, tačiau su pėdsakų atpažinimu jam sekėsi ne per geriausiai. Ant kapų uždegtos žvakutės nepriminė kokio nors viską niokojančio padaro, bet būtų labai keista, jei koks kanopinis gyvūnėlis nuspręstų prižiūrėti kapus. Bet Hogvartse viskas keista.
Hughes apsidairė, ar tikrai nieko nematyti ir susiraukė pamatęs kažkokią mergaitę. Ar ji tikra mergaitė (ar ne mergaitė?), ar kokia jį apgauti mėginanti dvasia su kanopomis? Pirmakursis nežinojo, ar buvo pastebėtas, bet atsižvelgiant į tai, kad prie jo buvo storas medis, laisvai galėjęs jį uždengti, nusprendė, kad ne.
-
Alrisai labai patiko kapinėse tvyranti tyla. Kol neužliejo tamsa, čia netgi nebuvo itin baugu. Aišku, trikdė išmindžioti takeliai, tačiau jie bent jau užtikrino, kad ji neapsižiūrėjusi neįkris į kokį atvirą kapą. O tokių greičiausiai buvo. Anksčiau gyvenusi kaip žiobarė, nežinojo, ko tikėtis iš burtininkų pasaulio, tad dabar pernelyg didelės baimės nejautė, slankiodama po jų amžino poilsio vietą.
Slinkdama pro įvaraus senumo antkapius klastuolė smalsiai nužvelgdavo užrašus juose. Deja, dauguma būdavo neįskaitomi. Prie tokio vieno kaip tik sustojo, priviliota keistų sparnuotų būtybių skulptūrų abipus paminklo. Savo neregėmis akimis jos tarsi stebėjo mergaitę, kuri nieko neįtardama bandė iššifruoti mirusiojo vardą ir pavardę. Kaip ir reikėjo tikėtis, nepavyko.
-Pff... Jie net nemoka sukurti nepranykstančių įrašų. - burbtelėjo, pakeldama galvą.
Ji lyg ir pastebėjo kažkokį judėjimą, vėl neramiai apsižvalgė. Nepamatė net už storakamienio medžio beveik pasislėpusio berniuko. Tik ant gretimo antkapio nusileido keletas nušiurusių varnų, kurios į Alrisą visai nekreipė dėmesio. Atsiduso. Šiltas garas nedaug tenupleveno aukštyn, o tiesiog išsisklaidė ore, lyg susiliedamas su čia gyvenančiomis dvasiomis.
Pasitrynusi šaltą ir rausvą nosies galiuką, juodaplaukė šįsyk pasilenkė. Atrodė gyvybiškai būtina perskaityti nusitrynusią epitafiją. Buvo gana smalsu. Ji taip susikaupė, jog net nepajuto, kaip prarado pusiausvyrą. O kai tai suvokė, lūpas spėjo palikti tik trumpas, kone nesuprantamas šūksnis:
-Ne..!
Kūną meiliai priglaudė stora pusnis, po savimi ir geru žemių sluoksniu slepianti šiurpų skeletą.
-
Ashtonas toliau stebėjo mergaitę, kuri gal būt nebuvo mergaitė ir bandė įminti šią mįslę. Ji nesielgė kaip nors keistai, jog būtų galima palaikyti kokiu nors kitu padaru (gal net su kanopomis), išmindžiojusiu takelius. Atrodė gana saugiai. Pargriuvo, ant antkapio tupėjusios nušiurėlės varnos nuskrido ir atsitūpė ant kitų kapų ir antkapių, o grifas prisimerkė, jog per žibantį sniegą įžiūrėtų, ar ji bent jau pargriuvo ant takelio, o ne palaidoto lavono. Žinoma, gerai neįžiūrėjo, nes pačia geriausia rega nepasižymėjo, tačiau buvo smalsu. Nebuvo verta daugiau slėptis už to medžio (nors tiksliau - atsibodo), tad pasitraukė iš savo slėptuvės ir nepatenkintas, nes sniegas girgždėjo po batais, žingsniavo link mergaitės, aplenkdamas kiekvieną didesnį kauburėlį, kuris galėjo būti burtininko (ar magiško gyvūno) kapas. Iš šnervių kilo garai ir šiek tiek jautėsi kaip drakonas (būtų įdomu pabūti drakonu. Tikrai įdomiau, nei namų elfu. Neįsivaizduoju kaip jie išgyvena), tad baimė pradingo (ji greičiausiai iš Hogvartso ir jeigu bandys paskųsti, pati turės paaiškinti ką čia veikė) ir netrukus buvo prie pat to vargšo kapo, ant kurio buvo paliktas nedailus sniego angelas.
Nusikeikė kornvalietiškai. Atsikrenkštė, nes su savimi garsiai nekalbėjo ir be to keiksmažodžio jau ilgokai nebuvo nieko sakęs.
- Dėl tavo ramybės siūlyčiau ant lavonų negulėti,- dar spėjo pagalvoti, kad šalta ir dėl visa pikta ranką patraukė link saugomos lazdelės.
-
Alrisa suniurzgė. Baisiai nesusimušė, bet buvo nemalonu jausti sniegą rankogaliuose, kuris tuoj grasino ištirpti ir taip dar labiau sušaldyti ją. Veidą pasiekęs ledinis šaltis irgi trikdė. Ji vėl nepatenkinta sumykė ir pagaliau atsimerkė. Nors neketino ilgai gulėti, netikėtai pasigirdę artėjantys žingsniai privertė sustingti. To dar betrūko... Žmogus sustojo šalia klastuolės bei kažką pasakė, tik nesuprato, ką. O ši dėl visa ko nusprendė dar pagulėti, vildamasi, kad nepažįstamasis nueis. Tačiau jis atsikrenkštęs prašneko jau suprantamiau.
Juodaplaukė susiraukė, suspaudė lūpas ir pradėjo stotis, lyg netyčiomis žarstydama sniegą į šalis - visiškai sujaukdama kapo vietą. Iš pusnies nieko neliko. Mintyse nusišypsojo.
-Nuostabu... - nuskambėjo tyli replika, greičiausiai skirta sau, nes akimirką Alrisa visai užmiršo apie šalia stovintį berniuką.
O kai prisiminė jo egzistenciją, buvo prabėgusios kelios keistos sekundės. Puikiai jautė ištirpusių snaigių gabaliukus rankovėse ir ypač už kaklo, bet kol kas prisivertė į tai nekreipti daug dėmesio.
-O kas tu toks, kad man patarinėtum? - šykščiai paklausė, atidžiai peržvelgdama jį nuo galvos iki kojų.
Atėjūnas atrodė šiek tiek matytas, galbūt iš pirmakursių susitikimo ant kalvos. Tačiau kadangi klastuolė nebuvo dėl to tikra, savo tamsių akių žvilgsnį vis dar buvo įsmeigusi į rudaplaukį. Trumpais, įgudusiais rankų mostais greitai pasitvarkė plaukus. Vėliau pirštus suspaudė į kumščius, vildamasi bent taip juos sušildyti.
-
Ashtonas visai nesuprato, kodėl mergaitė nesikelia. Sniegas, kad ir purus, tačiau labai šaltas patalas ir jei kas būtų paklausęs jo rekomendacijų (deja, niekas tokių dalykų neklausdavo), gulėti ant sniego būtų pataręs tik tokiu atveju, jei esi netoli namų ir greitai grįši. O kol mergaitė grįš į pilį ir sulauks momento, jog niekas nepamatytų, šiek tiek užtruks.
Galų gale ji pradėjo elgtis kaip normalus žmogus ir atsistojo. Hughes dėl jos ramybės tikėjosi, jog čia veikia kitos taisyklės ir jos bala kiek žino laiko niekas nepersekios, tačiau sudarkyta pusnis nieko gero nepranešė.
- Hmmm,- dabar jam prisistatyti būtų be proto kvaila, nes jei ji yra tikra mergaitė ir mokosi Hogvartse, galėtų papasakoti apie šį jo išsprukimą iš pilies, o Ashtonas nelabai mėgo meluoti.- Žmogus, kuris šaltą dieną nesirenka išsivolioti sniege pakankamai toli nuo mokyklos.
Ranka pasiekė lazdelę. Dėl visa ko, jei ji nuspręstų, kad piktas žvilgsnis nėra pakankama. Stebėdamas kaip ta mergaitė pyksta, nusišypsojo. Jos maži kumštukai iš pradžių atrodė lyg paruošti kovai pykčio, jog neleido jai pamiegoti ant kapo ženklai, tačiau tuomet suvokė, kad jai tiesiog šalta.
Žinoma, jis galėjo mėginti elgtis kaip džentelmenas. Siūlyti mantiją, sukurti lauželį ant kapo ar dar ką, tačiau šita patrakėlė neatrodė priimsianti pagalbą, buvo piktoka ir Ashtonas net nežinojo kaip tokioje situacijoje reikėtų pasielgti.
-
Kai berniūkštis pradėjo garsiai galvoti, Alrisa susiraukė. Tiesą sakant, net nemėgino to slėpti. Arogantiškas kvailys... Laimei, ji šįkart susiprotėjo savo minčių neištarti balsu, tik kiek pasibjaurėjusiu žvilgsniu spoksojo į mokinį. Jis atrodė pasipūtęs bei pasitikintis savimi, tai patvirtino ir jo žodžiai, kurie privertė dar labiau suspausti lūpas. Klastuolė visu kūnu rodė nepritarimą, viduje jautė kylantį susierzinimą. Vis dėlto nieko neištarė. Nebuvo verta laidyti liežuvį prieš šitą... padarą.
Besitvarkydama plaukus, nepamatė, kaip rudaplaukio ranka pradingo kišenėje, tačiau puikiai pastebėjo veide pražydusią pašaipią šypseną.
-Ak tu, turčiaus vaike... - iškošė vos girdimai, nors žinojo, jog tai be galo pralinksmins jį. Tiesiog nesusilaikė.
Beveik įsiuto, bet pasitenkino sugniauždama kumščius. Netikėtai pajuto, kokie šalti jos pirštai. Ir kokia ji visa ledinė - nedaug trūko, kad susirgtų. Mintyse nusikeikė.
Alrisa pasistengė nerodyti savo jausmų kaip ant lėkštutės, susikaupė, nukreipdama akis kur nors kitur. Giliai iškvėpė, atpalaidavo raumenis. Nepaisant greito pasikeitimo, berniukas galėjo pastebėti, kaip pirmakursė susitvardė. Siekdama išvengti dar asiliškesnių išraiškų jo veide, ji paklausė:
-Ką čia veiki? Nemanai, kad kapinės ne vieta tokiems kaip tu? Idiotams, kurie bijo voliotis ant kapų, nes yra per daug išlepinti vaikučiai.
Praėjo kelios sekundės, kol susivokė, jog pasakė tai garsiai, visai ne pašnibždomis. Bet buvo per vėlu taisytis. Vis dėlto juodaplaukė pernelyg dėl to nesigailėjo, tik truputį kilstelėjo antakius.
-
Ta pikčiurna man nelabai patinka,- nusprendė Ashtonas, tačiau nepaliko jos čia, nes buvo įdomu, kuo tai pasibaigs. Jei ką, lazdelę turėjo - bent kiek apsigintų, neprakištų kovos kažkokiai mergiotei. Jei tik ta nebus kokia vaikučius apgaudinėjanti dvasia. Tuo per daug abejojo. Ir mergaitė atrodė kažkur matyta... Jei tik Ashtono atmintis nebūtų tokia pavedanti svarbiausiais momentais, greičiausiai būtų prisiminęs daugiau detalių. Jeigu su manimi būtų Upis ir aš į ją mesčiau vargšelį, ar ji pradėtų klykti? Mergaitės, pamačiusios vorus, dažnai klykia. Kas, kad Upio šilkinis charakteris ir jis nėra mažiukas voras, kurio lengva nepastebėt kuriame nors kampe.
Turčiaus vaikas? Hughes kilstelėjo antakius. Kas čia per bandymas įžeisti? Šyptelėjo stebėdamas, kaip maži kumštukai dar labiau susigniaužia. Pikta, padūkusi - visai kaip tas tetos katinas Juodošius, kurį visi kiti vadino Šėtonu, o pamatę pasigailėdavo, kad marškinėliai su trumpomis rankovėmis yra nuostabi vieta pareikšti nagų ir dantų meną.
- Ramiai, ramiai, mergyte. Aš tiesiog nenoriu prakeiksmo, tai niekuo nesusiję su išlepimu. Voliotis ant lavonų labai kvaila, nebent tu bandai prisikviest pikto, mūšyje mirusio kentauro dvasią, kuri mielai nudėtų pirmą pasitaikiusį žmogų,- berniukas šyptelėjo. Na ir įžūli išverstakė.
-
Tiek šyptelėjimai, tiek antakių kilnojimai, švelniai tariant, nervino Alrisą. Ir nors suvokė, kaip jai šalta, pyktis toli gražu neatvėso. Kaip tik priešingai - virte virė bei taip šildė iš vidaus. Gaila, kad berniūkštis kol kas nesuprato, su kuo iš tikrųjų susidūrė: dabar teks įrodinėti, jog šiai klastuolei nedera pastoti kelio. Netyčia garsiai ištartais žodžiais iš pradžių atrodė, kad užgavo jį. Bet sulaukė tik kažkokio pasityčiojimo prieš ją pačią. Pala, ką? Kaip suprantu, jis pavadino mane kvaila?! Voliotis ant lavonų reikia priežasties, atsirado mat koks... Purkštelėjo mintyse ir įsmeigė griežtas tamsias akis į rudaplaukį. O ta įkyrėjusi šypsena, šviečianti asiliškame veide...Kaip jis drįsta! Šalia esant kitam žmogui, ypač šiam, neketino daugiau atskleisti savo minčių, bet tai ėmė tarsi graužti iš vidaus. Todėl nenuostabu, jog netrukus prabilo:
-Aš tau parodysiu kentauro dvasią... - iškošė ji, lėtai pasilenkdama ir pasisemdama saują sniego. Pirštus nutvilkė ledinis šaltis, bet tai nesustabdė Alrisos. Žaibiškai suformavusi baltą kietą kamuoliuką, sviedė jį mokinio link.
-Še, pasprink!
Kadangi juos skyrė greičiausiai koks dviejų metrų atstumas, gniūžtė turėjo pataikyti tiesiai į dešimtuką. Tačiau slepiama berniūkščio ranka ir dar nepatirti jo sugebėjimai galėjo nulemti, kad juodaplaukė baisiai apsikvailins. Todėl po metimo šioji kiek atsitraukė, nė sekundės nenuleido svilinančio bei neapykantos pilno žvilgsnio.
-Ir kodėl aš su tuo pirdžium terliojuos? - tyliai paklausė savęs, tarsi staiga būtų užmiršusi priežastis, kodėl ji įsiuto bei prarado savitvardą.
-
Lėtas pasilenkimas tikrai atrodė įtartinai, tačiau kol pats jaučia savąją lazdelę, kuria naudotis mokėjo (tiesa, tik kaip pirmųjų kursų mokinys), nebuvo ko bijoti. Nebent mergaitė pasirodytų esanti prisikėlusių Mirties Valgytojų narė, nuo gimimo treniruota mosuoti nedovanotinų kerų mostais ir vietoj pasakos prieš miegą girdėtų rūsyje uždarytų žiobarų klyksmus. Tačiau kiek tokių žmonių? Ashtonas nebuvo nė vieno tokio sutikęs (o jei būtų sutikęs, greičiausiai tai būtų paskutinis kartas, kai jį kas nors matė). Ji tebuvo paprastų paprasčiausia mergaitė, tik labai susierzinus ir pikta. Gal būt ir norinti jį nudėti.
Hughes nesureagavo taip greitai, kaip norėtų. Pritūpė, tačiau sniegas pažiro ant veido, gniūžtei vos nenumušus kepurės nuo galvos.
- Drąsuolė, ane?- berniukas nebuvo nieko girdėjęs apie mirusių kentaurų dvasias, persekiojančias dėl sniego karo kapinėse, tad šį kartą nieko neprikišo.
Nori karo - bus karas. Paleidęs kišenėje gniaužtą lazdelę, Ashtonas pasilenkė ir suformavęs sniego gniūžtę (pirštinės šlykščiai aplipo sniegu) paleido į klastuolę. Tuomet dar vieną. Šio „karo“ priežastis buvo jos pyktis ir Ashtonas nežinojo, ar ji į tai žiūri rimtai ir yra pasiryžusi padaryti bet ką, kad nugalėtų. Berniukui tai neatrodė labai svarbu. Paprastas žaidimas. Ką gali žinoti, kas tų pasiutusių mergaičių galvose? Kornvalietis nepradės rimtos kovos, kokia galėtų įvykti išsitraukus lazdeles. Jei kieno nors nervai ir neišlaikys, tai nebus tamsiaplaukis.
-
Metusi gniūžtę Alrisa žengtelėjo atgal. Nenorėjo itin rizikuoti, be to, vis dar neapykantos kupinomis akimis gręžė berniukštį. Vis dėlto tai nesutrukdė kalbėtis su savimi. Deja, retorinis klausimas liko neatsakytas.
Vos tik sniegas išsitėškė į tą bjaurų veidą, klastuolė nesusilaikiusi išsišiepė. Tačiau kvatotis kol kas nebuvo verta. Trumputė euforijos akimirka pripildė kūną ir taip greitai jį paliko, nes jos link jau skriejo pora baltųjų kamuoliukų. Mintyse nusikeikusi, pabandė skubiai pasitraukti į šoną, bet nepavyko. Tiesą sakant, vietoj to, kad būtų tiesiog pasišalinusi, mergaitė gavo šaltą smūgį į galvą bei nuvirto pusnin. Tik šįkart - ant kito kapo. Laimei, bent jau neprarado sąmonės ar smarkiai nesusitrenkė. Bet nuotaika neabejotinai subjuro - gniūžtė tikrai nebuvo maloni ir nepasivargino nusileisti tiesiai ant akių.
Sunkiai pūkšdama ji išsirepečkojo iš ten, nė nemėgindama slėpti savo emocijų. Juk labai nemalonu buvo jausti dar didesnį šaltį ir sniegu aplipusius drabužius. Alrisa išsižiojo, ketindama prakeikti tą bernioką, tačiau tik garsiai nusičiaudėjo.Tu dar atsiimsi! Piktai šniurkštelėjusi atsiduso:
-Metei viena gniūžte daugiau nei reikėjo, - prabilo juodaplaukė gana ramiai, - vadinasi, nori karo? - tariant paskutinį žodį akys pavojingai žybtelėjo. - Jis bus!
-
Alisa, pasislėpusi didelių šimtamečių ąžuolų šešėliuose, slinko tarp šaltų antkapių. Kapinės buvo šaltos, vienišos. Lygiai taip jautėsi ir penktakursė švilpė. Kol kas nerado artimų draugų, kurie galėjo tapti atrama, o dabar, kai nesulaikomai artėjo atostogos, ji nežinojo, kur dėtis.
Buvo naktis. Danguje žibėjo žvaigždės, smailių eglių viršūnėje kybojo apvali mėnulio pilnatis. Nuo vėsos merginą saugojo šiltas švarkelis. Alisa čia atėjo ne tik tam, kad pasislėptų nuo smalsių akių, bet ir tam, kad aplankytų tėčio kapą. Taigi ji vaikščiojo tarp šaltų, sustingusių marmuro kryžių, paminklų ir ieškojo balto akmens su išraižytu Edwardo Bergmano vardu.
Tyliai šlamantys lapai tarsi kuždėjosi tarpusavyje, žvaigždės maloniai mirkčiojo ir merginai čia visai nebuvo baisu. Ji klestelėjo šalia giltinės statulos valandėlei atsikvėpti. Nežinojo, kodėl išsirinko tokią keistą vietą. Ir švilpei nei kiek nerūpėjo, kad mindo kažkieno palaikus.
Staiga, išgirdusi traškesį, Alisa atsigręžė. Kažkas vaikštinėjo netoliese ir niekuo nepasitikintys merginos instinktai liepė pasiruošti lazdelę. Švilpė taip ir padarė. Ėmė slinkti, spausdamasi prie kietų, rievių išraižytų kamienų.
- Lumos sukuždėjo.
Švieselė lazdelės gale blykstelėjo ir apšvietė kažkur matytos grifiuks veidą.
-
Vėl, tylią naktį, norėjosi kur nors pasprukti, toliau nuo mokinių ir triukšmo. Uždraustasis miškas, visad gąsdino jaunuolę, tačiau šį kartą baimės, nerimai buvo dzin. Vaikštinėdama, su žiebtuvėliu nusuko tolyn, tolyn, žinoma šį kartą ėjo kartu ir Ocelis. Katinas keistai, šlubuodamas ėjo paskui mergaitę, o ją kratė šiurpuliai. Matėsi keisti vaizdai, panašu buvo, jog tai tiesiog vizijos, tačiau ne, matėsi kapinės. Christina greitai nulėkė arčiau, o katiną pasiėmė sau į rankas. Priėjusi prie kapinių, išvydo keistą švieselę, kuri švietė tiesiai į princesės veidą. Jaunoji princesė šiek tiek susinervino, bet ir apsidžiaugė, kad bent yra tokioje šiurpioje vietoje ne viena.
- Gal nustosi?
Pasipiktinusi garbanė, prisėdo prie kažkokio kapo ir pradėjo galvoti, žinoma pasitiesė rožinį pledą, tikrai nesipurvintų savo dailaus, juodo, klasiško sijonėlio. Atsisėdusi, šiek tiek pamastė, kas būtų jei kažkada ir ji ten gyventų. Tikriausiai, būčiau sugraužta kirmėlių.. Dar kartą atsisukusi į mergaitę, Christina tarė vėl kelis žodžius.
- Gal turi kokio maisto? Jo reikia Oceliui, kai jis gauna maisto, pasidaro energingesnis, stipresnis, gali visad apginti, o niekas nežino ar čia kuris iš lavonų prisikels.
-
Atpažinusi Christiną, mergina nusišypsojo.
-Labas, Chris. Nepažinai manęs? Čia aš, Alisa!
Ji tikėjosi, kad grifiukė ją atpažins. Baisiai nenorėjo išgirsti, kad ši miela rudaplaukė jos nepamena. Mergaitės susibendravo, o sugadinti draugystę - nemalonus reikalas.
- Ne, deja maisto neturiu. Nors, pala...Atrodo yra keletas sausainiukų...Tik nežinau, ar Ocelui jų galima, - grabaliodama kišenėje, ištarė vela.
Ji atsisėdo ir įdėmiau žvilgtelėjo į Christiną. Tyrinėjo jos veidą. Jis penktakursei patiko. Gal kiek įžūlokas, bet mielas, impulsyvus, mylintis. Švilpė nedrąsiai paėmė draugės ranką.
- Čia labai šalta. Dieve, tavo rankos kaip ledas, - nuoširdžiai išsigando penkiolikmetė.
Ji akimirksniu išsitraukė iš savo kuprinėlės sulankstytą apklotėlį ir apklojo grifiukę. Tada, surinkusi keletą po kojomis gulėjusiu šakų, sukrovė jas į krūvą. Išsitraukė burtų lazdelę ir tarstelėjo:
-Incendio!
Lauželis užsiliepsnojo. Tuomet Alisa užkaitė arbatos ir jau po akimirkos sušalusiai antrakursei po nosyte atsirado puodelis karštutėlės ir labai gardžios arbatos.
Pagaliau pasirūpinusi šia rudaplauke, mergina vėl prisėdo šalia.
-Tikiuosi, tavęs nesuerzino toks rūpestis. Na, tu tokia sušalusi, pamaniau, galiu sušildyti, - kalbėjo vela.
-
Galbūt kažką iš praeities princesė ir prisiminė, bet ta mergiotė visiškai jai neberūpėjo.
- Sveika, Alisa, prisimenu, prisimenu aš tave.- Šaltu tonu atsakė mergaitė.
Vis dar tebelaukusi, kol gaus savo katinui maisto, išgirdo atsakymą. Atsakymas kiek praliūdino jaunąją princesę, bet ką jau padarysi, nebuvo tai nebuvo.
- Žinok nesvarbu, jam viskas galima, nei man jis labai rūpi nei ką, tiesiog kiek baisu būti šioje šiurpioje vietoje, o Ocelis tikrai gera apsauga.
Garbanė sėdėjo prie kapinių, o visą kūną krėtė šaltis. Norėjosi eiti namo, tačiau gal šiek tiek ši vieta mergaitei ir patiko, o dar ir buvo ne viena.
- Žinau, man labai šalta, išvis čia šalta.
Kai mergaitė paėmė jos ranką, Christina ją patraukė toliau. Jeronimai, tegul traukiasi, nes tuoj gaus iš manęs įsakymą.. Nors, gal tas rūpestis ir patiko mokinei.
- Ačiū, būtum puiki tarnaitė pas mane pilyje.- Šyptelėjo princesė.
Kai atsirado ugnelė, Vilės dukra dar labiau nusišypsojo ir apsikabino draugę.
- Oho, tu tikrai labai, labai gera! Ir ačiū už arbatą, ne, man tavo rūpestis nei kiek ne erzina, bet paklausyk, aš labai pasikeičiau po to karto kai mes buvome susitikusios, aš esu išdidesnė ir nesupyk dėl to.
Laukusi kol draugė atsakys, Ocelis garsiai sumiaukė.
-
Nustebinta šalto tono, Alisa atšlijo nuo Christinos. Jos veidas pabalo, lūpos prarado rausvumą, o akys pajuodo.
Ką aš ne taip padariau? Gal...gal... mergina karštligiškai knisosi atmintyje, tačiau nieko blogo, ką padarė, nerado.
Išgirdusi tolesnius grifiukės žodžius, vela nedrąsiai stumtelėjo jai sausainį. Tikėjosi, kad jo tam Ocelui galima. Tačiau ji pati jautėsi siaubingai. Ką tik iš jos gyvenimo pasitraukė pirmoji jos draugė, sutikta Hogvartse. Prisiminusi tuos plieninius žodžius, penktakursė neabejojo, kad priešais sėdinti rudaplaukė princesė dėl jai nežinomų priežaščių nenori jos matyti. Švilpė jau ketino atsistoti ir išeiti, bet tada pasigirdo sekanti Christinos frazė.
Alisa laiminga nusišypsojo. Visgi grifė ją tebenori matyti.
- Christina, aš taip pat pasikeičiau, bet manau, tebegalime būti draugėmis? Vis dėlto, šioks toks giminystės ryšys mus sieja, - mirktelėjo rudaplaukei vela.
Staiga merginos širdyje plykstelėjęs džiaugsmas užgeso. Ji atsisėdo ant antkapio, šalia rudaplaukės princesė ir parėmė smakrą ant rankų. Jos giliose, vandenyno spalvos akyse suspindo ašaros, kurias nušvietė per medžių šakas prasišviečianti pilnatis, matėsi liūdesys. Staiga pasikeitė penktakursės emocijos. Ji nenorėjo kalbėti, tik tyliai, jautriai verkė.
-
Išgirdusi šiokį tokį, liūdną atsakymą, pati šiek tiek sunerimo. Vis dėl to, juk matėsi, jog šis žmogus jautrus ir jį įskaudinti tikriausiai būtų labai lengva, o šito, jaunoji princesė nelabai ir norėjo daryti, juk ji vykdo norus, maloniai bendrauja, nereikia jos skriausti. Šiaip taip apmąsčiusi, apkabino draugę ir pati pradėjo verkti. Koks aš blogas žmogus! Iš savo rankinuko pasiėmė prašmatnią nosinaitę ir apsivalė akis, kitą nosinaitę davė ir draugei. Ašarų prie akių jau nebebuvo. Prie kapinių verkti, buvo labai keista ir išvis buvo keista, jog prie kapinių pati randasi. Buvo palaidotas prie šių kapinių katinas, nebelungas katinas, vardu Edgamicius, taip, vardas buvo labai keistas, bet tokį sugalvojo jos sena draugė, iš pilies. Priėjusi prie to kapo, pašvietė žibintuvėliu ir perbraukė pirštu per užrašą. Verkti šį kartą nebesinorėjo, nes katinas nebuvo jai toks artimas, kaip tarkim fenekas. Vis dar sėdėjusi prie kapo, prisiminė mergaitės žodžius.
- Palauk, palauk, mus sieja giminystės ryšis? Nesupratau? Paaiškink, aš jau nebežinau kas ten dedasi su mano šeimyna..
-
Alisai buvo sunku nusiramininti. Christina nušluostė jai ašaras, tačiau netrukus jos ir vėl užplūdo akis. Šiaip taip tramdydamasi, mergina vėl ėmėsi ieškoti tėvo kapo. Ėjo tarp antkapių, statulų ir akmens plokščių, skaitinėdama keistas, žavingas epitafijas.
Staiga vela sustojo ir įsižiūrėjo į vieną kapelį, vienišą prisispaudusį prie gluosnio, augančio atokiausiame kapinių kampe. Pro šnarančias ir šnabždančias šakas prasiveržė mėnulio šviesa. Ji apšvietė tamsiai pilką antkapio plokštę. Laiko dantys jau spėjo sugraužti neaiškias, kaligrafiškai išraižytas raides ,,Edvardas Džonas Bergmanas" ir epitafija ,,Lengviau žingsniuoti grublėtu ir duobėtu teisybės keliu su bičiuliais, nei saulėtu ir lygiu melo keliuku vienam" . Ant lygios, šaltos žemės buvo pastatyta vieną seniai užgesusi žvakelė.
Kažin, kas ją pastatė...Gal, koks kunigas ar geraširdis žmogus, taip norėdamas pagerbti nepažįstamą žmogų. Tai tikrai ne mamos darbas. Mano ,,brangioji mamytė" šitaip nesivargintų dėl tėčio. Juk kam teptis savo kilmingas, bjaurias, svetimų žmonių krauju suteptas rankas ir statyti žvakelę ant doro, teisingo ir darbštaus žmogaus kapo? Žmogaus, kuris paaukojo gyvybę dėl mūsų gerovės... karčiai ir liūdnai pagalvojo penktakursė. Tada pasilenkė, padėjo savąją gėlių puokštelę ant tėčio kapo ir, išsitraukusi lazdelę, išbūrė nedidelį, rusenantį žibintą.
-Manau, tau patiks ilgiau deganti liepsna, tėti... - švelniu balsu sukuždėjo švilpė ir rausvomis savo lūpomis pabučiavo šaltą akmenį.
Tada atsisuko ir ėmė akimis ieškoti po kapines Christinos.
-
Tai tikrai, sušokiravo jaunąją princesę. Net pačiai pasidarė smalsu, kokių paslapčių turi dvi pusseserės- Veronica ir Sabrina. Abejų tiesą sakant nekentė. Sabrina jai atrodė per daug silpna, lengvai pažeidžiama ir visiškai neturinti savo nuomonės. O Veronica, jai atrodė tiesiog alkoholikė neturinti veiklos. O va save, laikė pačia geriausia mergina. Mamytės numylėtine ir gal kažkiek išlepintą mergužėle. Ant kapų buvo užrašyta daug vardų, na ir tie kapai, buvo baisiai nešvarūs. Jau šiukšliadėžės švaresnės.- Kiek per žiauriai pagalvojo ir nuleido žvilgsnį žemyn. Iš kapų, negalima tyčiotis, bet Christinai... Christinai viskas buvo galima. Mergaitė nuėjo prie mergaitės kapo, uždegė baltą žvakutę ir pasimeldė už ją, net nepažinodama žmogaus. Melstis jai sekėsi kuo puikiausiai, pati svajojo dirbti vienuole. Amen.- Pasakė paskutinį žodį ji ir atsistodama, nuėjo prie kito kapelio. Buvo parašytas kažkoks vaikino vardas, tas vardas priminė vieną draugelį su kuriuo karalius lošdavo kortomis, arba mušdavosi, arba praktikuodavo karate. Prisiminimai... Naktį kapinėse buvo taip smagu, buvo labai keista, bet princesei patiko. Dar ta jos suknelė, labai tiko. Hm. Mintyse buvo mąstymai ką nuveikti čia, ar eiti į bendrąjį kambarį ar likti ir išsiaiškinti giminystės ryšius. Tai buvo jai kol kas įdomiausia, dalis. Na, bet ir šiaip, tai vieta kurioje gali tik pabendrauti su numirėliais ir uždegti žvakutę. Grifiukė priėjo prie Alisos ir laikiusi rankoje žvakę, tarstelėjo.
- Užuojauta, - Netikrai užjautė, pamačiusi kaip liūdnai Luna žiūri į tą kapą. - Dar čia kalbėsi su tuo Džonu, ar einam pasikalbėti? Beje, mano senelio draugelio vardas buvo Džonas, labai gėrė ir muzikantas buvo, dainuodavo man girtas, bet dabar ne apie tai, - Vyptelėjo ir nubėgo prie medžio. Christinos akys, tiksliau vyžiai buvo labai išsiplėtę, atrodė keistai kai taip buvo tamsu. Jai patikdavo karalystėje laipioti medžiais, dar kai rasdavo kokį obuoliuką tai išvis patenkinta būdavo. Tik čia, jokio vaisiaus nebuvo. Prieš lipant, padėjo žvakutę prie medžio, nukritusios šakos. Gal nuo vėjo neužges.
- Ateik, tik lipk ant to medžio,- Parodė pirštais į arti stovintį medelį. - Dabar sakai man, koks giminystės ryšys? Turiu žinoti, suprask, dar tempsi gumą, gausi iš manęs griežtą įsakymą.- Piktokai pasakė ir patogiau atsisėdo.
-
Šaltas rudens vakaras pranešė apie ateinančią žiemą. Vegard Lysfjord Saeterhaug gulėjo ant minkštos sofos priešais židinį, Klastūnyno bendrajame kambaryje. Pilyje darėsi vis vėsiau, o ką jau kalbėti apie požemius? Greitai reikės dviejų antklodžių norint užmigti, arba teks miegoti su rūbais. Oras taip pat vėso, rodos vakar kepino kaitri saulė, norėdama paerzinti žemės gyventojus. Juodaplaukis pakilo nuo sofos ir labai greitai nusprendė jog reikia išeiti pasivaikščioti, atsipalaiduoti ir viską užmiršti. Nuo stalo griebė lazdelę ir gražiai sulankstytą juodą mantiją su Klastūnyno emblema. Į mantijos vidų įsidėjęs lazdelę, Klastuolis patraukė link išėjimo. Kambaryje dar buvo keletas mokinių, bet dauguma jau gulėjo baltuose pataluose, apsikloję iki ausų. Štai Vegard stovėjo požemyje ir pasimetė, tiksliau nebeprisiminė kurioje pusėje laiptai, eh, tas Vegard tikras kvailiukas ir užmirštuolis. Uždraustasis miškas, tai buvo vienintelė ir įmanomas taškas šįvakar. Vaikinas skuodė mokyklos koridoriais, skuodė rodos ,net greičiau už vampyrus (gal ir ne taip greitai). Jis uodė lauko kvapą, dūmų ir šviežiai nupjautos žolės kvapą, bet tas kvapas buvo kiek keistas, maišėsi dar vienas, nežinomas kvapas. Prietemoje jau buvo sunku kažką įmatyti. Vakaro tyloje girdėjosi vėjo ūžimas, medžių šlamesys ir pelėdų ūbavimas. Visi šie garsai, kvapai ir padėtis džiugino trylikametį. Saeterhaug patraukė link miško, lėtais žingsniais. Virš galvos praskrido pelėda ir apdirbo vaikino mantiją. Prakeiktas paukštis. Tikriausiai Lysfjord šiandien jau nieko nesutiks, nors tamsoje niekas to nepastebės. Užplūdo mintys ir kojos vedė pačios, kai Vegard galiausiai atsipeikėjo jis pamatė senus antkapius ir šiek tiek suspigo. Padėtis privertė išsitraukti lazdelę, kas ten žino ,kas jo lauks netolimoje ateityje.
-
Elizabetė prisiminė tik nuotrupas: kaip ji stovi sustingusi persirengimo kambary; kaip ji vožia Lunai per makaulę; kaip apimta nevilties lekia kur kojos neša; kaip bastosi miške; kaip... Kaži kiek jau laiko praėjo nuo tada, kai ji suvokė baisingą žinią? Tada lyg laikas sustojo ir juodaplaukė jo tiesiog nebejautė. Galėjo praeiti tik kelios valandos, o gal kelios dienos, savaitės? Vis vien niekas jos nebūtų pasigedęs. O ypač Vegardas.
Kad ir kiek laiko bebūtų praėję, vampyrė vis vien džiaugėsi, kad tą akimirką kaip atsiribojo nuo viso pasaulio, pasuko ne kur kitur, o į Uždraustąjį mišką. Ten ji galėjo leisti metų metus ir nieko jai nebūtų nutikę. Ji visad maitindavosi, gal net persimaitino. Visad kažko tykodavo (kartais gyvūno, o kartais kaiko kito), kas leido jai justi vampyrišką prigimtį. Čia ji tapo tikra laukine, kurios jau nebebuvo galima pažinti: plaukai išsidrąskę, iš rūbų beveik nieko nelikę, visas kūnas nusėstas milijonais įbrėžimų, randu ir purvo. Nesipraususi Vanesa jau nežinia kiek laiko, tad apie kvapą geriau nė nekalbėt. O svarbiausia, ji čia galėjo būti vienui viena, vienui viena su savo mintimis. Ji čia galėjo peikti Vegardą ir vis pergalvoti planą kaip jį nudėti. Pirmasis plano variantas buvo tiesiog prisliūkinti prie jo miegančio ir perkąsti gerklę, bet paskui jis vis mutavo ir nebebuvo galima sugaudyti visų pokyčių.
Šią akimirką ji buvo pavirtusi tikru laukiniu medžiojančiu žvėrimi. Mergina... ne, ne mergina, veikiau jau vampyrė buvo pasislėpusi tarp aukštų žolių ir prigludusi prie žemės. Ji tykojo. Tykojo grobio, kurį užuodė, tas kvapas labai gundė ir kėlė troškulį. Pagal kvapą ir garsus Elizabetė suvokė grobį judant ir esant už šešiolikos metrų. Trylikos. Dešimt. Jis tuoj pries. Septynių. Japonės visi raumenys pasiruošė pulti. Penki metrai. Trys.
Staiga įtemta uoslė užuodė dar kai ką. Kitą aromatą, tokį masinantį ir nepaliekantį pasirinkimo, veikiantį vampyrę kaip prievarta. Kvapas pilnai užvaldė Vanesą. Ji turėjo nustatytą tikslą ir bandė susekti jį, kad tik numalšintų troškulį. Tai buvo žmogaus aromatas.
Japonė staigiai pašoko ir nurūko tikslo link. Ji tegalėjo galvoti tik apie tą aromatą, kuris degino jai gerklę. Reikėjo perkąsti jam gerklę, suleisti iltis, išsiurbti kraują. Raudonos it vyšnios Vanesos akys įgijo dar daugiau raudonumo. Juodaplaukė juto jog jau nebetoli, liko kokie dvidešimt metrų - ranka pasiekiama. Ji liuoktelėjo į medį, esantį už dešimties metrų ir akimis susirado auką.
Tą pačią akimirką, kai Elizabetė jau beveik šoko iš medžio išsiurbti aukai kraują, vėjo kryptis pasikeitė ir į jos veidą skriejo pažystamas kvapas. Artimas kvapas. Kvapas, kurį ji sapnuodavo pastarosiomis miego valandomis (nors tokių buvo mažai). Kvapas, kurį ji atpažintų bet kada.
Ta auka buvo Vegardas.
Nesuvokdama ką daro, klastuolė šoko iš medžio taikydamasi tiesiai į jaunuolį. Tą akimirką Vanesa užgriuvo ant klastuolio nugaros. Jie abu parvirto ant žemės, persivertė keletą kartų pariedėję žeme ir tada laukinė mergina iš visų jėgų drėskė nagais Vegardui per veidą, nė kiek nebijodama sugadinti jo dailaus veidelio ir palikti rando visam gyvenimui. Tada pradėjo jį draskyti, rauti plaukus ir "plėšyti į skutelius". Iš jos gerklės sklido vampyriškas urzgimas aiškiai pavaizduojantis jos pyktį.
-
Iš pradžių tai buvo ne kuom ne ypatingas be galo šaltas rudens vakaras. Ir Luna tiesiog sėdėjo mergaičių miegamajame, bet Evanns nenorėjo eiti miegoti. Bet net ir visiems nuėjus miegoti švilpiukė liko sėdėti. Na žinoma aš žinau, kad tai buvo be galo sunki diena, bet nuotykiai irgi nepamaišytų… Luna jau jautėsi daug geriau po to kai Elizabet Vanesa jai trenkė. Todėl Evanns greitai nužvelgė savo gyvūnėlius Avą ir Rubę ir čiupusi šalia gulinčią savo Burtų lazdelę mergaitė išbėgo laukan. Kur bėgti ji nežinojo, bet kažkas vedė Luną link uždraustojo miško. Antrakursė niekada gyvenime ne ten nebuvo, o ypač naktį. Garantuoju šimtu procentų, kad manęs laukia kokie nors pavojai ne veltui šis miškas vadinamas uždraustuoju. Be mąstydama Luna pribėgo kapines. Ji girdėjo kažkokius keistus garsus todėl greitai pratarė:
- Lumos . - Šviesa lazdelės gale užsidegė ir švilpė pamatė Elizabet ir Vegard. . O tu siaube ką dabar daryti?! Mergaitė žinoma galėjo tiesiog apsiverkti, taip ji panikavo, bet Evanns norėjo parodyti, kad bent ką nors sugeba išjungusi šviesą greitai pakėlė lazdelę ir nusitaikė į Elizabet ir sušuko:
-Depulso! - Kerai iš šovė ir beveik tą pačią akimirką Evanns bėgdama sušuko:
-Vegard! - Luna bėgo Elizabetės ir Vegardo link, bet jai nerūpėjo ką jai padarys ta beprotė vampyrė.
-
Šalta, šlapia ir nejauku - kas gali būti baisiau už šiuos tris dalykus kartu sudėjus? Na, tikriausiai yra tokių dalykų, bet mažai. Išgirdęs keistus garsus, Vegard žaibiškai išsitraukė lazdelę. Kažkaip atrodė jog šiandien jos prireiks. Darėsi vis tamsiau ir nejaukiau. Švilpaujantys vėjai nieko gero nežadėjo.
- Lumos. - Švieselė lazdelės gale rodos švietė stipriau nei įprastai, na arba tik juodaplaukiui vaidenosi. Kaip ir bebūtų gaila nieko gero jis nepešė, švieselė nepašvietė nieko ,kas pasakytų ar parodytų apie keistus garsus. Tie garsai darėsi vis baisesni ir keistesni. Saeterhaug jau buvo nusivylęs savo vakariniu pasivaikščiojimu. Neužpuls čia manęs koks užklydęs vilkas? Kiek baugiai pamąstė jaunuolis. Minėk vilką ir vilkas čia! Na, dar nebuvo aišku ar čia vilkas, nes pagal inkštimą taip neatrodė. Klastuolis buvo parblokštas kažkieno ir skaudžiai žalojamas, rankoje jis labiau suspaudė lazdelę ir stengėsi ją nukreipti į užpuoliką.
- DEPULSO! - Sukriokė juodaplaukis ir tikėjosi jog pavyks, lazdelė jokios šviesos neskleidė, tai reiškė jog nepavyko... Vegard pabandė dar, iš lazdelės išsiveržė toks mažas žaibiukas kuris niekam negalįs pakenkti.
- DEPULSO! - Šįkart išsiveržė didžiulis baltas žaibas, tik ar jis pataikys į užpuoliką? Nežinia. Skausmas pervėrė visą kūną. Jeigu niekas jog neišgelbės, arba jis pats neišsigelbės, tikriausiai mirs, mirs labai skaudžia ir greita mirtimi.
-
Vampyrė be gailesčio drėskė dar keletą kartų Vegardui tai per ranką, tai per veidą, tai dar bala žino kur. Ji buvo ant tiek įpykusi ant klastuolio ir tiek norėjo jam pakenkti, jog net nesuuodė, kad kažkas artinasi. Tai buvo pavojaus ženklas, nes artinosi žmogus, o bet kas kitas - ne Vegardas - nežinojo apie Vanesos prigimtį, o tam buvo puiki proga išsiaiškinti visa tai ir dar daugiau.
Toliau viskas įvyko žaibišku greičiu: nesuvedusi galų Elizabetė nesuprato, jog kažkas artinasi ir tuoj tuoj bus kapinėse, taigi ji neturėjo laiko (neturėjo tos sekundės, per kurią būtų spėjusi toliausiai pasprukti) ir kai minėtąsis atsirado čia, nei iš šio, nei iš to į japonę kažkas šovė ir nubloškė tolyn gal kokius dvidešimt metrų. Bėda buvo ta, jog šovė ne koks daiktas (ne kulka ar strėlė), o kažkas, kas padarė daugiau žalos ir sukėlė daugiau pavojaus. Jo nebuvo galima apčiupti ir jis iškart išnyko, vos palietęs vampyrę, bet smogė labai stipriai. Kol raudonakė bandė suvokti kas tai galėjo būti, nes apie tokius dalykus kaip "kerai" ar "magija" buvo pamiršusi, ji su savo vampyriška rega įžiūrėjo kas buvo tas atėjūnas ir iškart pažino.
Luna. Luna Evanns. Ta, dėl kurios Vegardas metė Elizabetę.
Iš juodaplaukės nejučia ėmė veržtis nevaldomas urzgesys, primenantis vilką ar kitą panašų žvėrį. Ji norėjo aprėkti ją ir Vegardą, bet, deja, vienintelė kalba kurią ji prisiminė buvo vampyriškas urzgimas ir keletas japoniškos kalbos žodelių. Taigi jos išrėkti žodžiai buvo pusiau urzgimas, pusiau japoniška kalba:
- Išdavike! Susitikinėji su ta Luna, o mane tvirtini milys! Tavimi negalima pasitikėti, Vegardai Lysfjordai Saeterhaug!!! Sukčius! Dviveidis! Melagis!
Tada ji įžvelgė dar kai ką - abu jie (Vegardas ir Luna) turėjo kažkokias medžio šakeles, tarsi jomis apsigintų nuo vampyro. Vanesa jau ketino pulti juos dar kartą, bet į jos atmintį grįžo keli žodeliai, padėsiantys suvokti, jog tai - burtų lazdelės, o tas šovinys - kažkokie kerai. Jie mokėjo burti, o magiją kurė su tom savo lazdelėm. Norint laimėti - reikia pirmiausia pašalinti jų lazdeles.
Viską apgalvojusi japonė vėl kaip kulka šovė link išdavikų. Supratusi, jog pirmiausia reikia rinktis vieną, nes abiejų vienu metu pulti nepavyks, ji puolė Vegardą ir pabandė išmušti iš jo rankų tvirtai sugniaužtą lazdelę. Pirmajam bandymui nepavykus Elizabetė drėskė jam į veidą ir pabandė dar kartą. Rodos šį kartą lazdelė iškrito iš jo rankų.
-
Lunai pavyko ir ji be galo tuo džiaugėsi aišku tai buvo tik pradžia, bet tai bent jau šis toks žingsnis kuris išgelbėjo Vegard nuo mirties. Visiška beprotė vampyrė kaip ji tik drįso paliestos Vegard?! Evanns laikė savo Burtų lazdelę pakelta ir galvojo kokiais dar kerais sustabdyti šitą klastuolę. Visai netrukus Elizabet Vanesa pradėjo šaukti ant Lunos ir Vegard, bet švilpiukė leido viską išsakyti savo priešėi, o tada pati pasakė:
- Palik jį ramybėje ne jis tavo auka, o aš! - Tik po to kai pasakė šiuos žodžius Evanns suprato į kokią didžiulę bėda ji ką tik įsivėlė. Bet tai buvo tiesa, nes jeigu ne ji kvailė būtų pasimaišiusi šitai porai po kojomis viso šito nebūtų buvę. Po viso šito Vegard tiesiog negali būti Vanesos pusėje tai ne logiška. Po kiek laiko Elizabet vėl puolė Vegard, bet Luna nė nespėjo sureaguoti. Todėl tiktai ištarė:
-Dar kartą kartoju palik jį ramybėje! - Jau beveik su ašaromis akyse akyse pasakė mergaitė.
-
Juodaplaukė greit pažvelgė žemyn ir taip - ten tikrai gulėjo Vegardo lazdelė. Ji pasilenkė prie žemės ir čiupo ją tokiu greičiu, jog Vegardas net nespėjo susigaudyti kas vyksta. Tuomet ji įvertinusi savo galimybes sviedė minėtąją lazdelę kiek galėdama tolyn į miško gelmes ir ji dingo iš akių. Tada ji staigiai atsigręžė atgal į jaunuolį ir įtempusi rankų raumenis, bei suspaudusi delną į tvirtą kumštį pasirengė smogti tokį pat antsnukį, kokį andai vožė Lunai. Tada užsimojo ir kaip reikiant trenk... NEPATAIKIAU?! nepatikėjo Vanesa. Ne, negali būti! sutriko vampyrė.
Deja, jos trumpo sutrikimo užtektinai pakako, kad klastuolis būtų spėjęs pasitraukti Elizabetei iš kelio ir galbūt jau šią akimirką bėga ieškoti savo lazdelės, kuri neseniai kažkur prasmego. Raudonakė jau norėjo vytis Vegardą, tačiau kapinėse nuaidėjo balsas ir ji prisiminė jog yra ne viena su Vegardu ir, kad turi dar vieną taikinį.
Japonė staigiai atsigręžė į švilpę ir suraukė antakius. Su šita bus lengva įvertino varžovę Vanesa ir jau pasiutusiu greičiu varė prie merginos išmušti ir jai iš rankų lazdelės. Ji jau ranka siekė Luną ir jau siekė išmušti lazdelę ir šiai iš rankų, bet staiga kažkas atskriejo iš galo ir sutrukdė tai padaryti.
-
Elizabet pradėjo rėkti ir Vegard puikiai suprato ką. Japonų kalba ne tokia ir sunki.
- Elizabet, ji melagė, aš tave myliu, labai myliu. Ko tau ta kvailė Evanns priskiedė? - Išsakė viską Vegard. Jis pyko ant Elizabet ir ant Lunos. Laimei, Klastuolis turėjo antrą lazdelę kai Elizabet ją sviedė į miško platumas. Norėdamas ją suklaidinti jis apsimetė jog nubėgo į mišką, bet jau buvo pasirengęs paleisti kerus. Tiesa, jis neatsiminė iš kur tą antrą lazdelę turėjo, na bet turėjo. Iš medžių jis nukreipė lazdelę į mylimąją ir suriko:
- STUPEFY!
Kerai tikrai pataikė į Elizabet kai ji ruošėsi pulti Luną. Tikrai negalvokit jog Vegard gynė Luną, jam tiesiog nepatiko Elizabet siautėjimas, dėl to reikėjo ją šiek tiek apraminti. Prie kojų jis pamatė savo lazdelę. Puiku. Pasiėmęs ją jis nubėgo prie sustingusios Elizabet ir Lunos.
-
Atskriejo ne kas kitas, o kerai. Ir kodėl, po galais, kerai toks didelis blogis?! Jie visad trukdo... Plūdosi juodaplaukė. Juk taip nesąžininga! Ją išdavė tas, kurį ji mylėjo, o dabar, kai ji jam bando atkeršyti už tai, jis vėl ją kankina!
Nespėjus Vanesai susivokti kokia anų kerų galia, ji prarado galimybę judėti. Tai įvyko taip staigiai, kad ji prarado pusiausvyrą ir sustingusi krito ant kietos žemės. Auč... Be tai po galais! Kaip aš dabar pasieksiu savo, kai negaliu nė mirktelėti?! Nejudėjimas vampyrei prilygo mirčiai, tad ji iškart nusprendė, kad šie kerai yra jos nemėgstamiausi.
Sutelkusi visas savo mintis ir visą savo galią pabandė dešinės rankos pirštus sulenkt - gal, jei labai labai stengiesi, iš kerų pavyksta išsivaduoti ir be lazdelės? Deja, kad ir kiek ji stengėsi, Elizabetė nieko nepešė. Ji taip supyko ant Vegardo (nors ji jau ir taip pyko. Taip, kad net nebebuvo galima smarkiau pykti), jog šis taip pažemino ją. Ji nekentė jo nuo pat kojų pirštų iki tų kelių styrančių plaukelių ant jo galvos.
Ir tada jis kažką suriko. Pala ką? Gali šnekėt normaliai? NIEKO NESUPRANTU! Nervinosi vampyrė, nes per tą laiką, kurį ji praleido miške, jai iš galvos buvo išgaravusios visutėliai visos anglų kalbos žinios ir jai klastuolio žodžiai buvo tarsi neaiškus zyzimas. Jei dar kartą suburbėsi kažkokią nesąmonę, tada aš... Ji nebežinojo ką dar gali jam pagrasinti, nes Vegardo mirtis jau ir taip jau buvo įėjusi į Elizabetės planus.
-
Vieną minutę Evanns suprato į kokį pavojų ką tik įsivėlė ir nors Elizabet neturėjo burtų lazdelės kokias turėjo ji ir jos mylimas klastuolis Vegard, bet ta beprotė vampyrė vis vien galėjo būti daug stipresnė. Po kiek laiko Vegard kažkur nubėgo palikdamas Luną su šita be prote vienas. Na ką gi panašu aš turėsiu su Elizabet tvarkytis pati viena. Na bent jau tikiuosi , kad jis nubėgo pagalbos ir tikiuosi jis greitai grįš. Švilpė be galo persigando , bet tik tam , kad to neparodytų Vanesai iškėlė lazdelė į viršų. Bet Evanns susimovė ir ją puolė Elizabet , bet visai švilpiukės bent vienas iš nežinia kur atskrido ir nuvertė Elizabet ant žemės. Evanns nusišypsojo ir kažkur į toli sušuko:
- Šaunuolis Vegard.- Luna pritupė šalia Vanesos ir nutaikė savo burtų lazdelę prie pat Elizabet veido ir šiurkščiai ištarė :
- Viskas baigta Vanesa, dar bent vienas žodis gausi smūgi ir nuo manęs.- Luna tik vaidino drąsią iš tiesų ji dar vis jos bijojo , bet nepaisant to atsistojo ir pasitraukė nuo klastuolės. Vegard išgelbėjo Lunai gyvybę kaip tai prieš tai padarė ji ir už tai Evanns jam buvo be galo dėkinga.
-
Vegard išsiviepė. Sustingusi Elizabet atrodė daug patrauklesnė ir įdomesnė. Apsiaustas buvo išteptas žemėmis nuo galvos iki kojų. Įsidėjęs lazdelę atgal į apsiausto kišenę jis pažvelgė į Elizabet.
- Eh, kad tu žinotum tiesą... - Tyliai, labai tyliai išlemeno vaikinas.
Žvilgsnis perėjo nuo Elizabet prie Lunos.
- Rodos mes laimės kūdikiai, Evanns. - Tvirtu ir piktoku balsu tarė žvelgdamas Lunai tiesiai į akis.
Ką daryti dabar? Atkerėti? Palikti gulėti čia? Išvaryti Luna ir tada atkerėjus mirti? Ar visgi parnešti į Hogvartsą? Vietą, kurioje ja pasirūpins. Bet kokiu atveju, šią akimirką visi atrodė klaikiai. Luna ir Vegard buvo purvini, išvargę. Elizabet... Suplėšytais drabužiais ir pakrikusiais nervais. Parnešus į Hogvartsą galimas daiktas jog ji užpuls ką kitą. To leisti nebuvo galima, bet meilė Elizabet... Ji neleido Vegard išeiti ir paiikti.
- Turime ją parnešti į pilį, jeigu ne... Ji mirs. - Vis dar žiūrėdamas į Elizabet garsiai ištarė Klastuolis.
Juodaplaukis tikėjosi jog Elizabet nebus labai sunki. Išvargino diena, dabar šis nesusipratimas, stipriai trūko jėgų. Giliai įkvėpęs jis pasilenkė pakelti mylimosios. Nebuvo ji tokia ir sunki, vieni kaulai ir oda.
- Eime, Luna. Turime grįžti į Hogvartsą. Jeigu negrįšime tau klius nuo Dubajaus, o man nuo Clark.
Vegard pradėjo eiti, realiai galėjo bėgti, bet kam naudoti paskutinius energijos išteklius? Praėjo penkiolika minučių, Vegard stovėjo prie durų. Įėjęs į mokyklą pamatė kažkokį profesorių ir sušvilpė. Tas pamatęs situaciją žaibiškai atlėkė ir atrodė įpykęs.
- Varšgė mergaitė... SAETERHAUG! KLASTŪNYNAS NETENKA 10 TAŠKŲ! - Profesorius rėkė taip jog rodės tuoj visą Hogvartsą prikels.
- Maldauju, pasirūpinkite ja... Ją reikia skubiai gabenti pas panelę Pomfri, daugiau gaišti nebegalima... Jeigu gaišime dar parą, ji mirs. - Balsas virpėjo, nežiniai nuo nuovargio ar nuo skausmo.
-
Teleskopas buvo saugiai (arba ne) įsitaisęs Elliw rankose. Ar jis ten gali būti saugus, buvo sudėtingas klausimas. Mergaitė be galo mylėjo astronomijos prietaisus, tačiau jos rankose esantys daiktai taip dažnai duždavo, kad niekas, esantis jos rankose, negalėjo jaustis saugus. Vis dėlto velsietė buvo įsitikinusi, kad didžiausia pasaulio brangenybė yra visiškai saugi. Argi ji galėtų ką nors padaryti teleskopui? Žinoma, ne. Vadinasi, astronomijos prietaisas buvo saugus.
Klastuolė laikė brangenybę rankose ir ėjo... Kažkur. Jai nebuvo svarbu, kur eiti. Rūpėjo vienas dalykas: atsidurti kuo toliau nuo neLiucijos, ne neLiucijos, ne ne neLiucijos ir ne ne ne neLiucijos. Problema buvo ta, kad Elliw nė neįsivaizdavo, kur tas bjaurias mergiūkštes rasti. Kitaip sakant, ji nežinojo ir to, kur reikia eiti, kad atsidurtų toliau nuo jų. Ir vis dėlto ji ėjo. Praėjo keletą medžių, tačiau vis tiek nesuprato, kur esanti. Dėl visa ko apsižvalgė, ar nepamatysianti Liucijos, Sabrinos ar Joanos trečiosios. Deja, trys geros mergaitės buvo seniai išnykusios. Rudaplaukė labai norėjo jas sutikti, tačiau beveik prarado šią viltį: labai jau seniai nematė nė vienos iš trijų draugių. Šis faktas kiek liūdino, bet Elliw neilgai trukus pamiršo, kad yra liūdna. Taigi ji ir nebuvo liūdna.
Vis dar laikydama teleskopą velsietė ėjo per mišką. Ji pasiekė kažkokią vietą, kurioje lygiais (ir ne tik) tarpais stovėjo kažkokie akmenys. Elliw to visiškai nesuprato, bet ir nesigilino. O kokia prasmė, jei ji netrukus vis tiek pamirš į ką gilinosi? Neverta švaistyti nei energijos, nei laiko. Žinoma, mergaitė netruko pamiršti ir šią šaunią išvadą, tad tiesiog ėjo per uždraustojo miško kapines. Vis dar nežinojo, kur yra, tačiau čia buvo ne taip jau ir blogai. Bent jau nesimatė visokių bjaurių mergiūkščių. Nusišypsojusi mergaitė atsisėdo ant artimiausio kapo, tačiau akmuo sudrebėjo, ir ji nusivertė ant žemės.
-
Dar viena diena buvo nuobodi kaip ir visada. Vaikinas iš karto jautė kad iš nuobodulio numirs ir šiandien jam paskutinė diena tad jis iškarto ir žygiavo į kapines, kad bent jau nereikėtu kažkam jo nešti ir tris kart išmesti žemyn galva. Aišku jis duobės nekas nes per daug TINGI ir šiaip kodėl jis turi visada viską pats daryti? Net savo kapą išsikasti gal dar pačiam ir užsikasti reiks? Nu tingus asilai jau visai. Eidamas Džeimsas vis murmėjo vieną ir tą patį žodį tingiu ir tik po poros sekundžių prisiminė apie mokykloje iškylanti užrašą kai pasakai Tingiu atsiranda "Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva" kas tie Llewellynai? Tikriausiai įmantresnis blynų pavadinimas, bet kodėl jie tingi? Išvis kas ta prerogatyva? Skamba kaip kokia azkabano kamera ai tikriausiai reikšmė toki " azkabano kamera kurioje laikomi blynai ir jų fanai". Džeimsui jau atsibodo gilintis į blynus visokius nors jis dabar laisvai suvalgytų bent pusšimtį blynu. Mastydamas apie blynus jis sugebėjo pamiršti kur eina ir šiaip kuo esąs nu bet nieko tokio kažkada prisimins kai blynus pames taip pat kai viską ir visada. Staiga jis prisiminė, kad eina į kapines pasikasti. Džeimsui iki kapinių buvo like kokie 300 metrų bet aišku kaip kelionė be nelaimės? Priekyje stovėjo žolės kupstas už kurio vaikis sugebėjo užkliūti ir nusiversti veidu į žemę jam dar būtų pasisekę jeigu būtų nukrites ant žolės ir nesusižeides bet taip nebūna jis nukrito ant akmens ir susitrenkė savo galvą aišku kaip be žaizdų ar melyniu ant vaikino veido buvo ir jos. Supykes Džeimas pamatė pakankamai didelį akmenį kurį galetu iškelti su kerais.
- Wingardium Leviosa
Ir akmuo pakiles visu greičiu skrido į vieną iš ankapių kurį vaikinas suskaldė į 3 dalis. Pamates atidžiau prie vieno iš ankapių buvo mergaitė su kažkokiu pagaliu tikriausiai dar viena bomžė prie mokyklos valkiojasi kadangi vaikinui buvo atsibode bomžai jis suriko:
- Eik lauk iš mokyklos teritorijos ubage tu! Tik staigiai!
Tikriausiai mergina jo neišgirdo tad vaikinas priėjo arčiau jei viską paaiškinti.
-
Elliw pasikasė pakaušį. Neprisiminė, kodėl, tačiau jį skaudėjo. Ar gali būti, kad dėl to kaltas teleskopas? Ko gero, nelabai. Teleskopas yra
gera mergaitė geras prietaisas, taigi tikrai taip nepadarytų. Tad kas galėjo būti dėl to kaltas? Savaime suprantama, prieš akis iškilo keturių bjaurių mergiūkščių vaizdas. NeLiucija, ne neLiucija, ne ne neLiucija ir ne ne ne neLiucija buvo kaltos dėl visko šiame pasaulyje! Taigi jos kaltos ir dėl to, kad... Dėl ko Elliw jas ten kaltino? Tai seniai buvo išnykę iš atminties, bet viena velsietė žinojo puikiai: tai yra tik tų keturių bjaurybių kaltė!
Aplinkui pasigirdo kažkoks trenksmas. Mergaitė išsigando ir dėl visa ko patikrino, ar jos teleskopas sveikas ir gyvas (?). Taip ir buvo, tad ji netrukus pamiršo, kodėl spokso į didžiausią brangenybę. Šis klausimas kiek sutrikdė, be ne labiau nei tai padarė kažkoks rėkti pradėjęs balsas. Elliw supykusi atsisuko ir pamatė dar nematytą bjaurią mergiūkštę. Po kiek laiko susiprato, kad tai ne mergiūkštė. Tai buvo bjaurus berniūkštis, nė kiek negeresnis už tas keturias bjaurybes. Taip, tik jis kaltas, kad... Na, nesvarbu. Jis buvo dėl kažko kaltas, o tai Elliw visiškai nepatiko. Ji susiraukė ir atsistojo. Ne, jis tikrai nebuvo ne Liucija, nei Sabrina, nei Joana trečioji. Kodėl ji niekada nesutinka tų gerų mergaičių? Kodėl pasaulyje tiek daug bjaurybių, kurie trukdo jai gyventi? Kodėl gyvenimas toks nesąžiningas?
Elliw buvo liūdna. Ji norėjo tiesiog pasiimti teleskopą ir eiti kur nors kitur. Kur nors, kur visokie bjaurybės nedaužo jos teleskopų. Rudaplaukė visai pamiršo, kad prietaisą laiko rankose, tad buvo visiškai įsitikinusi, kad jį pametė.
- Tai tu kalta! - suriko ji mergiūkštei, mat neprisiminė, kad toji mergiūkštė yra berniūkštis. Su pykčiu atsisuko ir paklausė: - Kur mano teleskopas?!
-
Visas pasaulis apstus kvailių ir bomžų bet kodėl? Tai buvo neaišku. Ką vaikinas tokio padarė kad jam tokia kančia sedėti tarp idiotu.o gal tam ir yra atostogos? Kad pailsėti nuo jų? Nors ne idiotai visur jie net per atostogas nesiilsi taip pat kaip ir bomža nu bet ką jau padarysi. Noors galima juos po biški sumesti į rusį. Džeimsas to tikrai nesiruošė daryti nes jau nebeturėjo vietos rusį. Tiksliau galvojo kad nebeturės nes įsivaizdavo jog ten yra daug blynu visiems metams arba dviems dienoms. Įsižiurėjas labiau Džeimsas suprato kad visų pirmą ten ne pagalys jos rankose o teleskopas Ir kad ten nėra labai bomžė o tesiog mergaitė. Rudaplaukio užkabino auksinis žvilgantis teleskopas su trymis juodomis kojimis kurį mergina turėjo apsikabinusi kaip patį svarbiausią daiktą pasaulyje. Tad Džeimsas pamatęs kaip ji laiko tą teleskopą gerai įsižiurėjas ir susikaupes pašnibždomis tarė:
-Reducto
Kerai vaikinukui pavyko gerai bet kai teleskopas pabiro į šipulius jis suprato kad jam gresia mirtinas pavojus.
-
Jones pavardės savininkas šį vakarą tyliai išsmuko iš pilies. Ėjo su kuprine, kadangi pasivaikščioti vedėsi tikrai labai pavojingą žvėrį. Galiausiai jis nuėjo pakankamai toli nuo pilies. Netoli kapinių. Tai buvo puiki vieta paleisti nundu. Ryan'as lėtai atvėrė savo kuprinę ir išleido į leopardą panašų žvėrį. Nors gyvūno žingsniai ir buvo tylūs, vaikinas negalėjo rizikuoti ėjimu kartu su juo. Jei profesorius pamatytų gelsvų plaukų savininką su šiuo gyvūnų, greičiausiai atimtų jo katuką. Na, nundu tik truputį buvo panašus į katiną, tiksliau į leopardą, bet gyvūnų mylėtojui jis buvo it tikras katinukas. Jis buvo geras, meilus. Tereikėjo jį prisiaukinti. Na, ir išrinkti vardą, tačiau vaikinui nepavyko to padaryti. Septintakursis niekaip negalėjo sumąstyti tinkamo vardo šiai nuostabiai būtybei, kadangi kiekvienas pasiūlytas vardas nundu nepatikdavo ir gyvūnas supykdavo. Ir apskritai, leopardas labai pyko todėl, kad neturi vardo.
- Aš nesuprantu, kodėl tau niekas netinka, - tarė eidamas į priekį su milžiniško dydžio kate. Gyvūnas išleido urgztelėjimą taip išreikšdamas pyktį. Vaikinukas pavartė akis ir įėjo į kapines. Čia užsilipo ant žemesnės medžio šakos ir stebėjo kapines bei savo gyvūną stovintį čia pat.
-
Diena pasitaikė pakankamai graži, kad Sarah nelindėtų pilyje. Susisupusi į žieminį apsiaustą, klastuolė patraukė miško link. Žinoma, ji buvo girdėjusi, kad šią vietą vadina Uždraustuoju mišku, bet jokių ženklų, įspėjančių mokinius apie tykantį pavojų, ar kerų, kurie šiuos atbaidytų, ji nematė, tad nusprendė, kad visa tai yra bobutės pasakos.
Miške kvepėjo drėgme. Samanos, paliestos mergaitės batų, sugerdavo bet kokį garsą. Vinguriuotas, vos įžiūrimas takelis rudaplaukę vedė kažkur. Per daug negalvodama, kur eina, Sarah sekė juo, dairydamasi į milžiniškus, tamsius medžius.
Išties, miškas buvo nuostabus.
Netrukus pasidarė šviesiai ir pasirodė proskyna. Metalinė tvora, į kurią klastuolė beveik atsitrenkė, atrodė nenatūraliai. Vis tiek, tyliai sau kažką niūniuodama, Rebecca ėjo palei ją tol, kol rado vartelius. Bakstelėjusi ant jų pritvirtinta metalinį paukštį, ji, it kokia šmėkla, klaidžiojo nuo antkapio prie antkapio.
Kapinės. Ir kas galėtų pagalvoti, kad miške slepiasi kapinės? Ir dar prižiūrėtos - nesimatė šiukšlių, keletas augančių gėlyčių atrodė prižiūrimos, o negęstančios žvakės žibėjo mirusiųjų dvasioms.
Ir tada pasigirdo garsas, kurio neturėjo būti. Kažkas buvo šalia. Sustingusi iš baimės, Sarah pakėlė akis. Į ją spoksojo milžiniška katė. Nežinia, kas tuo metu suveikė klastuolės galvoje, bet ji pabandė žengti žingsnį atgal. Trakštelėjo šakelė. Rudaplaukė galėjo prisiekti, kad tas padaras godžiai žiūri į ją.
Apsisukusi, Sarah norėjo bėgti, bet paslydo ant samanų kupsto ir drėbėsi ant žemės. Knyga, laikyta rankose, nučiuožė tolyn. Bijodama net kvėpuoti, Rebecca nejudėjo.
-
Švilpynės koledžo atstovas apžvelgė kapines. Čia ilsėjosi tiek daug žmonių, tačiau kodėl šios kapinės yra būtent uždraustajame miške? Galbūt šie žmonės nebuvo pakankamai geri, kad būtų palaidoti kitur? Šie klausimai vertė vaikiną susimąstyti. Dar jis mąstė apie tai - kas gi turėtų prižiūrėti visas kapines? Juk jos yra tikrai nemažos, čia palaidota nemažai žmonių...
Jo mąstymą nutraukė nundu judėjimas. Gyvūnas pradėjo lėtai sėlinti link artėjančio silueto. Tai nėra labai gerai pagalvojo švilpis pasislinkdamas ir atsisėsdamas ant šakos krašto. Jei kas jis galėtų tiesiog vienu judesiu atsidurti ant žemės ir niekas nenukentėtų. Na, nebent jis pats jei nusileistų kaip nors blogai ar neteisingai, tačiau svarbiausia, kad jo augintinis nesupyktų ir nepultų. Greitai siluetas išriškėjo. Pasirodo link jo ir augintinio artėjo mergaitė, jaunesnė už jį bent keletų metų. Jones greitu judesiu nučiuožė nuo šakos kai trakštelėjo šakelė.
- Ne, - pasakė griežtu tonu šviesių plaukų savininkas. Leopardas urgztelėjo, tačiau nieko nedarė ir atsitraukė nuo merginos gulinčios ant žemės.
- Atleisk už mano augintinį, - tarė ištiesdamas ranką jai. - Jis geras, bet jaunas. Šiaip žmonių nepuola.
-
Gulėti ant šlapios žemės, kurioje rangėsi visokie kirminai ir numirėliai, tikrai nebuvo malonu. Sarah stengėsi kvėpuoti pro burną, kad tik nejaustų puvėsių kvapo. Logiškai mąstant, tie puvėsiai turėjo būti tik visokie nukritę lapeliai, šapeliai ir gyvūnėliai. Tačiau panikos apimtose smegenyse logikos nebuvo nė lašo, tad Rebecca galėjo tik įsivaizduoti, kaip lavonai lėtai, ėdami kirmėlių suyra ir po to kaip dulkės įsivėlę į žemę dabar bando patekti į jos kvėpavimo takus.
Gal taip ir įvykdavo demonų apsėdimai? Žmonės prisikvėpuodavo numirėlių ir štai, reikia kviesti rabiną!
Kol mergaitė mąstė apie negyvėlius ir tai, kad tuoj pati tokiu pavirs, pasigirdo balsas. Sarah, bijodama staigia pajudėti, atsimerkė, giliai įkvėpė ir lėtai pasikėlė nuo žemės. Jos pasišiaušusiuose plaukuose styrojo parudavę spygliai bei šakelės, o ant žandų matėsi rudos ir žalios dėmės nuo samanų. Kaip kokios karo spalvos prieš mūšį.
Išplėtusi akis, klastuolė spoksojo į anksčiau niekada nematytą vaikiną. Tada nusišypsojo, suglaudė delnus ir tarė:
-Baruch Hashem! Jau bent kol kas tas padaras manęs nesudraskys.
Atsargiai pasitraukusi dar toliau nuo milžiniškos katės, Sarah paėmė knygą, kuri, deja, buvo šiek tiek purvina (ir šiek tiek buvo švelnus apibūdinimas). Atsistojusi, mergaitė net nebandė nusivalyti žemių ir šiūkų nuo savęs.
-Visi padarai geri tol, kol neišalksta. Sakyk, ar tai legalu?-kalbėdama apie mistinį ,,tai", Sarah ranka parodė į gyvūną.
-
Vaikinukas kiek smalsiu žvilgsniu stebėjo mergaitę. Jam buvo įdomu kokia ten knyga buvo nukritusi ant žemės, kadangi tai galėjo būti ir jo tėvo knyga. Apskritai jis mėgo domėtis tuo ką skaito kiti. Iš tiesų, žinojimas ką skaito kiti, tikrai padėti perprasti žmogų ir jo charakterį. Skaitomos knygos tikrai labai daug pasakydavo apie žmogų. O jei žmogus iš viso neskaito, galima daryti atitinkamas išvadas - jis greičiausiai bukas.
Greitai iš ilgaplaukės lūpų pasigirdo keistos kalbos žodžiai. Ryan'as susimąstė kilsteldamas savo antakius. Kalba buvo labai įdomi, tačiau jis jau buvo kažkur ją girdėjęs. Greičiausiai, jei netyčia nepainiojo kalbų, kadangi toks variantas irgi buvo tikėtinas. Juk jo smegenys tikrai negalėjo atsiminti visų kada nors girdėtų kalbų, kadangi jų švilpis buvo girdėjęs tikrai nemažai.
- Jis apskritai tavęs nesudraskys, - pasakė rudų akių savininkas užtikrintu balso tonu. Jis pažinojo savo augintinį(nors jį ir turėjo dar neilgai), tad nebijojo kalbėti užtikrintai. Visi jo augintiniai buvo auklėjami nuo pat jų gavimo ir galiausiai jie buvo visiškai pilnai išauklėjami.
- Na, legalu, - numykė kiek meluodamas. Tokį augintinį auginti legalų pilnamečiui, bet Jones pavardės nešiotojas kol kas nebuvo toks, tad augino šį augintinį šiek tiek nelegaliai.
- Kokią knygą skaitai? - paklausė norėdamas nukreipti temą ir rodydamas į knyga esančią mergaitės rankose.
-
-Legalu, ane,-Sarah nepatikliai dėbtelėjo į keistąją katę ir dar keistesnį jos šeimininką. Iš dalies norėjosi eiti kur kitur susirasti ramų kampą „Uždraustajame“ miške, tačiau ta didelė katė kėlė smalsumą.
Tarsi prisiminusi rankose laikomą knygą, klastuolė žvilgtelėjo į ją ir garsiai perskaitė:
-Marija Jones. Augalai pa-aiš-kin-ti papras-tai. Neišlaikysiu herbologijos. Vadovėlis, kai skaitau, na... Mano anglų labai prasta! Namuose niekas angliškai nekalba, kartais radijo žinios. Ir tėtis. Bet jis kalba retai. Ir aš dažniausiai būnu pas bubbę, o ji angliškai nemoka. Tai aš kai skaitau vadovėlį...-Sarah šiek tiek susigėdo,-Ten labai daug nežinomų žodžių. O mokytojas mane išmetė iš šiltnamio. Aš jo bijau.
Rebecca nuleido galvą. Iš po beveik žemę siekiančio sijono kyšojo nunešioti odiniai batai.
-O tu gal gerai moki herbologiją? Arba tavo katė?-kažkaip vis dar susigėdusi paklausė ji nepažįstamojo,-Aš Sarah.
Mergaitė bandė atrodyti absoliučiai rami, tačiau jai visiškai nesisekė.
-Sakyk, o kur tu tokią katę laikai? Po lova miegot ji tai netilps!-galiausiai smalsiai paklausė ji. Rebecca pabandė įsivaizduoti tokį padarą bandantį sutilpti po sofa ar kur, tačiau tik sukikeno. Regis, tą katę reiktų sumažinti kerais.
-
- Taip, legalu, - toliau išsijuosęs melavo vaikinas. Jis tikrai negalėjo sakyti tiesos. Tik ne pirmai sutiktai mergaitei miške, kuri to paklausė. Jis turėjo būti atsargus ir prieš kalbėdamas ir ką nors pasakydamas gerai pagalvoti.
- Supratau, - tarė išgirdęs bendrapavardės pavardę. Deja, greičiausiai tai nebuvo jo giminaitė, kadangi Ryan'iui ji nebuvo girdėta. - Na, herbologijos vadovėlis gana sunkiai suprantamas anksčiau buvo ir man. O mokytojas išmetė iš šiltnamio? Keista. Šiaip kiek buvau jo pamokose jis neatrodė labai baisus, tik kiek keistas, - pasakė Jones pavardės nešiotojas. Jis labai seniai buvo herbologijos pamokoje, kadangi dabar jam ne tai rūpėjo. Dažniausiai turėdavo per daug reikalų su gyvūnais, kuriuos reikdavo vedžioti ar gydyti. Kartais reikėdavo juos raminti ar dresuoti. Keliais žodžiais, tai sunkus darbas. Tačiau kartais perskaitydavo knygų apie herbologiją arba pasiskaitydavo vadovėlį.
- Aš herbologiją moku. Na, ne visiškai tobulai, kadangi magiškų gyvūnų priežiūrą moku, bet kažkiek padėti tikrai galiu. Deja, ne. Mano katė nemoka herbologijos, - tarė gelsvai rudų plaukų savininkas nusijuokdamas. Ta pilkšvų akių savininkė buvo gana linksma ir faina. - O aš Ryan. Mano katė vardo bent kol kas neturi, - pasakė su šypsena veide. Nundu suurzgė, tačiau ramiai liko savo vietoje toliau.
- Aš manau, kad tu juoksiesi, bet laikau jį po lovą. Tik tai kiek kitokiu būdu, - ištarė Ryan'as nejaukiai pasikasydamas kaklą.
-
Gruodė šiurpo dėl to, kur jos atsirado, klajodamos po mišką. O klaidžiojo išties ilgai. Gruodė ir Nelanna stovėjo kapinėse. Esančiose kažkur miške. Mergaitė jau prisigalvojo visokiausių siaubingų dalykų. Apie šmėklas, piktus iš žemės lendančius numirėlius ir panašius dalykus. Norėjosi paimti Nelanną už rankos dėl drąsos. Bet ji tiesiog stovėjo sustingusi ir dairėsi.
Galvoje sukosi knyga, kuri atsirado Gruodės rankose visai netyčia. Tai buvo kažkokios šeštakursės vadovėlis, kurį ta mergina paliko didžiojoje salėje, o Gruodė paskui jai sugražino. Bet prieš tai pavartė jį.
- O dieve, ar tu esi girdėjusi apie žemesniąsias formas? - Tyliai sušnabždėjo Varnė. Tos formos sukosi dabar Gruodės galvoje ir atrodė, kad tuojau iššoks iš už kokio antkapio ir čiups už rankos. Tada nusitemps tolyn, kažkur, kur niekas daugiau jos neberegės.
Buvo aišku. Jos visiškai pasiklydo. Jau geriau būtų naktį praleisti toje pavėsinėje, bet ne čia. Baimingai galvojo Gruodė.
-
Palikusios pavėsinę, mergaitės miško takeliais patraukė pilies link. Ar bent jos taip manė, kad eina į pilį. Medžiai buvo tankūs, šviesos pro jų šakas nebuvo matyti. Tad varniukės neturėjo jokio orientyro, pagal kurį galėtų vadovautis ieškant kelio atgal.
Ir staiga jos išėjo į laukymę, kurioje medžių nebuvo. Vietoje jų stypsojo įvairių formų ir dydžių kryžiai ir paminklai.
- Pro šią vietą tikrai nėjau, - išsigandusi pasakė Nelanna. - Man atrodo, kad mes nuėjome į priešingą pusę.
Varniukei patiko laiką leisti miške, bet dar labiau jai patiko žinoti, kur yra. Nežinomybė ją baugino.
- Taip, esu girdėjusi apie žemesniąsias formas. Tėtis pasakojo, kaip kartą per savo ekspediciją buvo su jomis susidūręs. Vien nuo jo pasakojimo mane purtė šiurpas. Nenorėčiau jų sutikti pati.
Tėčio darbas Nelannai patiko, ji mielai prisijungtų prie jo ekspedicijos ir kartu nukeliautų į užkeiktas šventyklas, burtais apsaugotus požeminius kapus ar bet kur, kur jiems tenka keliauti ir iš ten pargabenti magiškus artifaktus. Bet ten esantys pavojai, kad ir tos pačios žemesniosios formos, mergaitę baugino. Būtų visai smagu, jei ne tos baisiosios būtybės, nuo kurių dar reikia mokėti apsiginti..., galvojo mergaitė.
-
Gruodė sutiko su Nelannos nuomone, kad jos nuėjo į kitą pusę nei reikėjo.
- Tai reiškia, kad pilis dabar labai toli. Ar manai, kad mes sugebėsime kažkaip grįžti? - Balse skambėjo baimė, nors bandė įkalbėti save nepanikuoti. Viskas gerai. Ramybės, tiktai ramybės. Bandė kartoti Vieno savo mėgstamo personažo žodžius.
- Na... Bet juk čia tuščia. Veltui prisigalvoju apie tas žemesniąsias formas. Gal joms miške net nepatinka. - O taip. Bet patinka vilkolakiams, nuodingiems vorams ir panašiems padarams. Suskambo galvoje baimingas balselis. Tada jai pasirodė, kad tolumoje, už kažkokio paminklo esančiuose krūmuose kažkas sušlamėjo.
- Ar tu girdėjai? - Tyliai paklausė. Tai tik vaizduotė. Galvojo. Mes tuojau apsisuksime ir eisime iš čia. Raminosi. Bet paskui pagalvojo visai priešingai. Eisime painiais takeliais ir pasiklysimedar labiau.
-
Nelanna draugės balse išgirdo baimę. Ji privalėjo sugalvoti, kaip jas abi iš čia ištraukti. Ir, žinoma, pirmiausia pasistengti nusiraminti ir padėti nusiraminti Gruodei.
- Viskas bus gerai, tik nesijaudink. Rasime kelią į pilį, - Nelanna bandė drąsinti draugę, bet iš tiesų ji pati nežinojo, kaip išpildyti šį pažadą.
Staiga jai pasirodė, kad Gruodė krūptelėjo lyg kažką pamačiusi ar pajutusi. Varniukė apsižvalgė bandydama pamatyti, kas patraukė draugės dėmesį, tačiau nieko nepastebėjo.
- Ne, aš nieko negirdėjau. Ir nieko nemačiau. Labai tikiuosi, kad tau tik pasirodė, nes jei ten iš tiesų koks nors padaras, tai bijau, kad bent jau man nepavyks nuo jo apsiginti, - jos ryžtas parvesti jas abi į pilį vis mažėjo, bet dėl draugės privalėjo susiimti ir būti stipri. Stipresnė, nei atrodė. - Ar tau sekasi apsigynimas nuo juodosios magijos? Galbūt tau pavyktų atsikratyti tais padarais, jeigu mes juos tikrai sutiktume?
Nelanna nenorėjo pasirodyti esanti silpna, jai žūt būt reikėjo suimti save į rankas, nes jei nepavyks jai susitvarkyti su savimi čia, netoli Hogvartso pilies, ir jei tėtis tą sužinos, jos tikrai niekada nebeims kartu. O šito mergaitė norėjo užvis labiausiai.
-
Gruodė raminosi Nelannos žodžiais ir savo mintimis. Tikrai, kam veltui gąsdintis?
- Ne. Kerėti man sekasi tragiškai. Nemėgstu apsigynimo nuo juodosios magijos. - Atsakė Nelannai. O tada, sušlamėjo sparnai ir nuo kažkokio medžio staigiai pakilęs ir pro jas pralėkęs paukštis privertė Gruodės širdį plakti pašėlusiu tempu.
- Siūlau tiesiog dingti iš čia. Vis tiek turime eiti. - Gruodė pradėjo galvoti apie tai kodėl gi jos išvis čia sustojo. Reikėjo tuojau pat apsisukti ir eiti šalin. O tada pasigirdo vilkų kaukimas. Dar tolimas, bet toks baugus. Ji prisiminė Džeko Londono knygas. Ir kai kurias scenas. Kad ir Baltosios Ilties pradžią. O jei mus čia sumedžios vilkai? Mokykla dabar pasirodė tokia tolima. O jeigu miške tikrai teks praleisti visą naktį?
- Ar tu moki laipioti į medžius? - Staiga paklausė. Jei ką medis gali tapti labai saugiu prieglobsčiu. Bent jau trumpam. Ir vėl pasigirdo vilkų staugimas. Ir Gruodei pasirodė, kad jis artėja.
-
Nelanna išgirdo nuo medžio šakos pakilusį paukštį ir matė, kaip draugė krūptelėjo išgirdusi tą patį. Jai labai nepatiko šita vieta, nes joje jautėsi kraupiai. Supratusi, kad ne tik ji, bet ir Gruodė nėra stipri apsigynimo nuo juodosios magijos bei kerėjimo srityse, mergaitė kaip niekad norėjo kuo greičiau dingti iš šios nesmagios vietos. Kol niekas joms nenutiko.
- Į medį galiu nesunkiai įlipti. Vaikystėje su kaimynais žiobarais dažnai eidavome į mišką ir karstydavomės medžiais. Neabejoju, kad dar nepraradau šitų įgūdžių, - pasakė Nelanna. - Ar manai, kad mums gali tekti įlipti į medį? Beje, o tu pati ar moki laipioti medžiais?
Prieš akimirką nugirstas vilko staugimas vis garsėjo. Atrodė, kad prie pirmojo vilko prisijungė dar bent keli. Nelanna krūptelėjo išgirdusi už kelių metrų garsiai lūžtančią šaką, tarsi kažkas didelis ir sunkus būtų ant jos užlipęs.
-
- Gal. Aš nežinau. Bet medžiais niekada nesikarsčiau. Ilgai gulėjau ligoninėje. - Pasakė.
Kažkam po kojomis trakštelėjo ir lūžo šaka. O tada ji pamatė. Vilką. Didelį, turbūt išalkusį ir piktą. Gal tai buvo gaujos žvalgas. Mergaitė nežinojo. Žinojo tik tai, kad tuojau taps to padaro pagrindiniu patiekalu.
Pasirodė ir daugiau vilkų. Jie bėgo darniai, gražiai išsirikiavę. Ir tada Gruodė neišlaikė ir suklykė. Tas klyksmas ją išgąsdino dar labiau. Nes jį pagavo aidas ir išsklaidė po visą mišką. Mama! Noriu namo! Šaukė mintyse. Bet dabar čia buvo tik ji ir kita mergaitė. Panašaus amžiaus. Tikriausiai irgi išsigandusi. Čia nebuvo nieko, kas galėtų padėti.
Ar spėtume įsikarti į medį? Gruodė to taip ir nespėjo sužinoti. Nes kai kas išniro iš tamsos. Kažkas didelis skriejo uždengdamas dangų.
- Tai tas padaras, kurį mačiau aš, o tu ne. - Tyliai pasakė Nelannai. Dabar jie suris mus pasidalindami. Pagalvojo. Čiupo Nelannai už rankos ir pabandė užlysti už medžio kartu su ja. Labai prasta priebėga, bet kojos kažkaip neklausė. O burtų lazdelė liko kažkur antrame plane.
Tų keistų sparnuotų padarų pasirodė ir daugiau. Sparnuotieji arkliai pradėjo leistis žemyn. Jie puolė ne mergaites, o vilkus.
- Ar tu nematai? Juk turi matyti? Žiūrėk kas dedasi su vilkais. - Vėl sušnabždėjo.
Keistieji arkliai ir vilkai susikovė. Sparnuotieji žirgai puldinėjo vilkus, kartais šaudavo į orą ir taip išsisukdavo nuo jų dantų. Vilkams pasidarė prastai. Pasigirdo kaukimas, inkštimas. Jie pradėjo blaškytis.
-
Nelanna sustingo ir bijojo pajudėti. Ji visai nenorėjo sužinoti, kas sukėlė tą trakštelėjimą. Tačiau visai netrukus ją iš neilgo transo pažadino Gruodės riksmas. Varniukė pažvelgė į tą pusę, kurioje buvo išgirdusi šakos lūžio garsą, ir ten pamatė vilką. Miško gyvūnų ji niekada nebuvo mačiusi. Ją sukaustė baimė ir jos užvaldyta mergaitė nežinojo, ką daryti. Galbūt reikėtų lipti į medį, kaip siūlė Gruodė. O gal bandyti lėtai pasišalinti. Šitaip begalvojant, Nelanna pajuto keistą jausmą, tačiau nieko nepamatė. Kai Gruodė paaiškino, kad prie jų priartėjo tas pats padaras, kurį jos buvo sutikusios prie pavėsinės, kažkiek lengviau pasidarė. Bet kaip gali pasidaryti lengviau, kai nematai to padaro, tik žinai, kas jis egzistuoja. Keistas buvo jausmas. Kai Gruodė čiupo jai už rankos ir pabandė nusitempti į šoną, Nelanna nesipriešino. Juk Gruodė mato tą keistą nematomą padarą, o ji ne. Tad tik pasidavė naujosios draugės vedama.
Keistasis jausmas sustiprėjo. Nelanna nesuprato, kas vyksta, tad tikėjosi, kad Gruodė jai paaiškins. Jeigu tai susiję su tuo padaru, kuris jai nematomas. Ir tikrai, neilgai trukus Gruodė paminėjo vilkus ir Nelanna pažvelgė į jų pusę. Iššiepę nasrus vilkai kažką puldinėjo. Aišku, Nelanna nematė, su kuo jie kovoja, tad vaizdas buvo keistas. Tarsi jie pultų orą. Kąsnis šen, letenos mostas ten.. Tokio vaizdo Nelanna nebuvo mačiusi ir tikėjosi, kad daugiau nieko panašaus neteks pamatyti. Vilkai pradėjo blaškytis ir po keleto minučių nėrė į tamsą. Ten, iš kur atėjo. Nelannai buvo sunku atgauti kvapą. Ji tarsi sulaikiusi kvėpavimą tyliai žiūrėjo į tą pusę, kur ką tik vilkai kovojo su nematomais padarais.
- Ar tie padarai jau išnyko? Ar nenuskriaus jie mūsų?
-
Gruodė nenorėjo nei krustelėti. Tyliai gūžėsi už medžio. Net kvėpuoti stengėsi vos ne vos. Vilkus tie keisti padarai išgujo. Bet patys trauktis nesiruošė.
- Jie čia. - Tyliai drebančiu nuo baimės balsu pasakė mergaitė. O dar svajojau, kad patirsiu nuotykių kaip žiedų valdove. Va prašom. Nenoriu jokių nuotykių. Noriu namo. Pas mamą.
- Aš nežinau kaip grįžti į mokyklą. Aš... Aš... Labai noriu namo. - Iš akių pradėjo ristis ašaros.
Jose susidėjo daugybė dalykų. Juk tai buvo pirmieuji mergaitės metai šiame nepažįstamame pasaulyje. Ji nieko čia nepažinojo. Troško tik draugystės. Troško atsikratyti savo baimių. Bet jai nesisekė šioje mokykloje. Buvo sunku. Dar ta magija. Lazdelė visai neklausė. Ji čia jautėsi tokia svetima. O dabar dar šitas miškas...
Pro ašaras ji matė, kaip vienas tų žirgų prieina prie jos ir Nelannos.
- Jis čia. Gali paliesti tą padarą ranka. - Sušniurkščiojo pro ašaras. Padaras neatrodė blogai nusiteikęs. Jis tik pritūpė. Atrodė, kad laukia, kol tos dvi mergaitės užlips jam ant nugaros.
- Jis tupi. Žinai, atrodo, kad kažko laukia. - Pasakė. Ašaros vis dar ritosi iš akių.
-
Gruodei pasakius, kad keistieji nematomi padarai vis dar čia, Nelanna dar labiau išsigando. Nors ir nematė jų, bet vien žinojimas, kad jie šalia, kėlė nerimą. Staiga Gruodė pradėjo verkti ir Nelanna nežinojo, kaip nuraminti draugę.
- Ak, Gruode... Labai norėčiau mus iš čia išvesti, bet ir pati jau nebežinau, kurioje pusėje pilis, - liūdnu balsu pasakė varniukė. - Jei tik nebūtų tų keistų padarų, vilkų ar dar bala žino kokių būtybių, kurios gali netikėtai mus aplankyti, tikrai būtų lengviau rasti kelią atgal. O dabar bent jau aš bijau net pajudėti.
Netikėtai Gruodė pasakė, kad vienas iš nematomų padarų priėjo prie jos. Nelanna atsargiai pakėlė ranką ir užčiuopė kažką švelnaus. Koks minkštas kailis..., pagalvojo varniukė.
- Gal jis nieko mums nepadarys, jeigu priėjo arčiau ir leidosi glostomas? O jei mes ant jo užliptume? Gal parneštų mus į miško pakraštį? - paklausė draugės. - Tik aš neturiu nė menkiausio supratimo, kaip man tą padaryti.
Nelanna taip norėjo grįžti atgal, kad netgi pasiryžo tokiai avantiūrai. Labai norėjo tikėti, kad viskas išsispręs ir jau netrukus jos abi bus šiltoje pilyje, jaukiame Varno Nago bendrajame kambaryje.
-
Ašaros ritosi iš akių. Ji vis negalėjo nusiraminti. Bijojo visko. O labiausiai padaro stovinčio šalia jų. Dar baiminosi, kad net jeigu jos ir paliks šią baisią vietą dar giliau nuklys į mišką. O ten? Kas ten galėtų laukti Gruodė net nenorėjo žinoti.
Bet padaras stovėjo ramus ir toliau lyg laukė ką mergaitės darys toliau. Nelanna glostė jį. Ir nieko. skeletinis arklys neparodė jokio priešiškumo. Tai matydama mergaitė pamažu aprimo. nusišluostė ašaras.
- Bet iš kur jam žinoti, kad mes norime į miško pakraštį? - Prašneko pakimusiu nuo verkimo balsu.
- O jeigu jis nuneš mus dar toliau? - Bet ar buvo iš ko rinktis? Gruodė matė tris išeitis. Pirma, padaras jas praleis, neseks. Ir jos arba pasiklys dar labiau. Arba po nežinia kiek laiko grįš į pilį. Antra, padaras nuneš jas į miško gilumą. Trečia ir pati neitikimiausia. Žirgas nulakdins jas į pamiškę.
- Nori pabandyti? Mes neturim iš ko rinktis ar ne? - Toliau svarstė.
- Galiu tave apvesti taip, kad galėtum ant jo užlipti. - Jeigu jis leisis. Pamanė.
Varniukė paėmė Nelannai už rankos ir pavedėjo taip, kad būtų patogu užlipti ant arklio.
- Na, kol kas nieko. Ramu. Spręsk ką daryti. Tu vis tiek turi daugiau patirties magijos pasaulyje. Ar gyvūnas gali žinoti ko mes iš jo norime? Ar verta ant jo skristi?
-
Nelanna nežinojo, kuriai iš jų blogiau - Gruodei, kuri matė tuos keistus padarus, kaip jie atrodo ir ką daro, ar jai, žvelgiančiai tiesiai priešais save ir nematančiai nieko, tačiau jaučiančiai padaro kūną. Gruodė niekaip nenustojo verkti ir Nelannai dėl to plyšo širdis. Ji negalėjo žiūrėti, kaip draugė liūdi. Teko imtis iniciatyvos.
- Mes tikrai neturime, iš ko rinktis, - tvirtai pasakė Nelanna, žiūrėdama į Gruodę. - Jeigu nepabandysime, liksime čia neaišku, kokiam laikui. Manau, kad turėtume veikti - sėsti ant šio gyvio ir pasikliauti juo. O tuomet jau žiūrėsime, kas bus toliau. Jei į pilį nepateksime, tuomet jau turėsime kitą problemą ir iš naujo bandysime iš jos išsikapanoti.
Nelanna leidosi Gruodės vedama. Toje vietoje, kur Gruodės nuomone buvo lengviausia užlipti ant gyvūno, varniukė rankomis pabandė išsiaiškinti, kas prieš ją yra ir kaip geriausia būtų kelti koją, kad ant jo užliptų. Galiausiai kažkaip įsitaisė ant neaišku ko. Jausmas buvo labai keistas - ji sėdėjo ant kažko, bet atrodė, kad sėdi ore.
- Žinai, mano mama magizoologė ir ji mane visą gyvenimą mokė pasitikėti magijos pasaulio gyvūnais. Jos teigimu, jie labiau nei žiobariškieji sugeba jausti žmones ir jų norus. Tad manau, jog nesuklysime pasitikėdamos ir šiuo gyvūnu.
-
Verkti ji pagaliau nustojo. Matydama Nelannos ryžta ir pati užsikrėtė viltimi, kad ši išvyka pasibaigs gerai. Vilkai seniai dingo. Gyvūnas visą tą laiką stovėjo ramus. Net tada, kai Nelanna ant jo užlipo. Žirgas pasuko savo galvą ir pažvelgė į Gruodę. Ji atsargiai priėjo. Ir taip pat užsėdo ant keistojo arklio. Tai buvo gana sudėtinga, mat mergaitė ji buvo maža ir smulkutė. Bet pasistengusi vis tiek įsitaisė už Nelannos. Įsikibo į draugės pečius. O tada keliais spustelėjo žirgą. Ir jis šovė viršun.
- Labai prašau, jei tikrai mus supranti parnešk į mokyklą. - Sušnabždėjo. Mergaitė net akis užmerkė. Nenorėjo žiūrėti kas bus.
- Tik tu tvirtai laikykis. - Pasakė Nelannai. Nes žirgo skrydis vis greitėjo. Baimę truputį prasklaidė skrydžio jausmas. Jai patiko. Nors sėdėti buvo nepatogu.
Varniukė vis dar buvo užsimerkusi. O skraiduolis jas nešė per mišką.
-
Netrukus už jos nugaros įsitaisė ir Gruodė. Iki tol ramiai stovėjęs gyvūnas (Nelanna jautė, kad sėdėdama ji ir pati nejuda) staiga pakilo į orą. Nelanna vylėsi, kad jos priimtas sprendimas lipti ant gyvūno nebuvo klaida ir jas tikrai pargabens kažkur arčiau pilies. Šito nuotykio jai jau buvo per daug. Viskas prasidėjo paprastu pasivaikščiojimu miške ir susitikimu su nauja mergaite iš to paties koledžo, o baigėsi... arba tiksliau galėjo baigtis kažkur miško viduryje, keistose kapinėse suvalgytoms vilkų. Jeigu ne šie nematomi padarai, ant vieno iš kurių ji dabar su Gruode buvo įsitaisiusi.
Ramiai sėdėdama ir bijodama pajudėti, Nelanna apačioje matė medžių viršūnes. Šios atrodė kaip žalia jūra, banguojanti nuo vėjo. Neilgai trukus, varniukė pamatė šios „jūros“ pakraštį - miškas tuoj baigsis ir jos bus pasiekusios tikslą.