Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Apylinkės => Ežero pakrantė => Temą pradėjo: Eleizija Stigler Liepos 02, 2018, 11:55:35 am

Antraštė: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
Parašė: Eleizija Stigler Liepos 02, 2018, 11:55:35 am
Prie pat Hogvartso yra tokia pieva, kur auga įvairiausios laukinės gėlės. Tą pievelę galima net pamatyti pro mokyklos langus. Žinoma, ten pat yra keli suoleliai, jei norėtum prisėsti ir pasinerti į ramybę, kurią sukuria visos tos gėlės.

Palaidais plaukais ir vilkinti tik džinsinį švarkelį, Eleizija patraukė link išėjimo iš Hogvartso. Šiandien buvo ta diena, kai ji su tokiu bernužėliu buvo paskirti priskinti gėlių profesoriams. Varnė taip nekantravo sužinoti, kas jis toks, kad net į sutartą vietą susiruošė nueiti keliomis minutėmis anksčiau.
Priėjusi pievelę, kuri buvo prie pat mokyklos langų, apsižvalgė ir patenkinta atsiduso.
- Atėjau pirma. Gerai, gerai...
Krestelėjo ant suolelio. Sėdėjo taip, kad nugara būtų nukreipta į Hogvartsą. Kodėl? Nes ir kaip norėjo sužinoti, kas tas berniukas, tačiau vis dėlto norėjo padaryti sau staigmeną.
Praėjo minutė, dvi, o niekas dar nepriėjo prie jos, neužkalbino - nieko. Tad neturėdama kitos veiklos nei galvoti, Elė palengva pasinėrė į savo mintis. Žinoma, pirma mintis šovusi į galvą buvo apie JĮ. Nors Elei vis dar buvo skaudu, kad ji sugriovė jų santykius keliais melagingais žodeliais, tačiau didžiavosi savimi. Ne visos merginos įstengtų išsiskirti su vaikinu vien dėlto, kad jam netektų daugiau kentėti.
- Ech... - tyliai sudejavo.
Net nepajuto, kaip pirštai nuslydo prie jos suknelės, kuri,žinoma, buvo juoda, bei pradėjo jos medžiagą nervingai tampyti.
- Kurgi jis? Jau turėtų būti čia.
Tai pasakiusi, ji staigiai atsigręžė ir net sustingo. Pastebėjo iš pilies išeinantį vaikiną - Hubertą.
- Hubertas? Oi ne... Man atrodo, kad jis bijo manęs, - prisiminusi visus jo pabėgimus, lengvai šyptelėjo.
Paskutinį kartą pažvelgė į jį ir nusigręžusi išsitiesė. Užsimerkė ir iškart visus savo jausmus paslėpė po šydu.
- Dabar ne laikas ašaroms, - pati sau tyliai sušnabždėjo.
Antraštė: Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
Parašė: Vintė Adamson Liepos 07, 2018, 10:06:03 pm
  Būna debesuotų dienų. Jų, tiesą sakant, Hubertui pasitaiko dažnai, tad nėra jokia naujiena. Tačiau būna ir giedrų, keistai giedrų, šiaip apniukusio gyvenimo lopinėlių, kai niekas neužstoja šviečiančios saulės, širdis plaka drugelio sparnų plazdėjimo greičiu, kai rankos pačios siekiasi kaip niekada žalios medžių lapijos, ir kai ausis aplanko nuostabi gyvenimo - juoko, vandens tekėjimo, gal net svirplių - melodija, o tu savęs paklausi, kodėl niekada anksčiau deramai neįsiklausei į šio gražaus pasaulio triukšmą.
  Kad ir kaip bebūtų keista, būtent tokia šviesi bei netikėta diena aplankė Hubertą. Jis net nebūtų žinojęs ko imtis, mat viskas, ką mėgdavo daryti, buvo rašymas, o jis reikalavo liūdesiu pulsuojančių debesuotų dienų, jeigu ne mėlynasis koledžas. Niekam ne paslaptis, jog varniukai - kone pavyzdingiausi moksleiviai, kurie brangina savo profesorius, ir pastebėję progą tai jiems parodyti nieko nelaukia. Būtent todėl protinguoliai sumanė priskinti gėlių bei po mažą jų puokštelę be jokios progos padovanoti kiekvienam profesoriui. Žinoma, tokiam poelgiui reikėjo poros aukų, kurie augalus nuskintų, tad šiam reikalui į pagalbą buvo pasitelktas koledžo vadovas Ramsay. Hubertas svarstė, kodėl buvo pasirinktas jis. Gal dėl nemokšliškumo. Gal kaip pasityčiojimas. Gal vyriškis matė, kad nieko doro ketvirtakursis niekuomet negalės nuveikti, kad vienintelis galimas jo panaudojimo būdas štai tokie menkniekiai. Šios mintys sekundėlę kitą pasisuko po garbanomis paslėptoje galvelėje, tačiau greitai iš jos išskriejo - juk buvo šviesi diena.
  Vaikinukas nežinojo, kas bus darbo porininkas, tad tik netvirtai šlepsėjo reikiamos vietos - dailios pievos, puošiamos krūva gėlių - link, dairydamasis kokio nors, reikia tikėtis, jau matyto veido. Žavios akys sustingo, kai pastebėjo į jį įsmigusį žvilgsnį, kurį norėjosi pamiršti, ir kuris vis tik nepaliko minčių nuo pat susitikimo Mėlynajame parke. Po šims perkūnai...
  - Eee, sveika, - į rausvo megztinio kišenes sugrūstoms rankoms švelniai drebant, ištarė varnius, priartėjęs prie turbūt mieliausios merginos dešimties mylių atstumu - panelės Stigler.     
Antraštė: Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
Parašė: Eleizija Stigler Liepos 08, 2018, 12:23:14 pm
Nusiraminusi perbraukė per savo tamsius plaukus ir laukė. Laukė, kol prisistatys Hubertas - berniukas, su kuriuo susipažino mėlynajame parke. Laukti nereikėjo ilgai. Priėjęs prie varniukės, jis pasisveikino.
Atsigręžusi spėjo išvysti, kaip jis virpančias rankas susikišo į megztinio kišenes. Tikriausiai ir pats nesitikėjo sutikti jos čia. Likimas iškrėtė jiems pokštą. Atrodė, kad tyčia bando juos suvesti. O gal tai ir tiesa. Gal tikrai jiems lemta būti kartu. Nors su jo bėgiojimais...
- Labas, - lengvai šyptelėdama tetarė ji.
Akys nuskenavo visą varnių - batus, kelnes, marškinėlius, megztinį, kaklą, veidą ir, žinoma, tuos pasakiškus plaukus. Galėjo prisiekti, kad jie net šiek tiek pailgėjo.
- Gražus megztinis, - neturėdama ką pasakyti sušnabždėjo.
Rimtai? Elė neturėjo, ką pasakyti? Wow. To nepamatysi kasdien. Ji visada sugalvodavo, ką vebtelti, o dabar? Gražus megztinis? Tiesiog nuostabu.
- Seniai bematytas, varniau. Buvai kur išvykęs ar šiaip slampinėjai koridoriais taip, kad net nematydavau?
Belaukdama jo atsako, varnė stryktelėjo nuo suolelio bei nužvelgė gėlių pilną pievą.
Antraštė: Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
Parašė: Vintė Adamson Liepos 08, 2018, 05:11:50 pm
  Merginai pasisveikinus, Hubertas tik nejaukiai linktelėjo, žvelgdamas į josios akis, kurios taip pat buvo įsmeigtos į darbo partnerį. Jaunuoliai nežinojo ką daryti, tad tik keistai stoviniavo, nekeisdami savo žvilgsnių krypties bei laukdami, kol kuris nors nutrauks tylą. Tai, žinoma, buvo Elė. Kaip kitaip, kai Huberto liežuvis svėrė penkias tonas. Na, gerai, gel keturias. Vaikinukas negalėjo jo pakelti, negalėjo jo pajudinti, ir visai tuo džiaugėsi, nes antraip būtų pasakęs kokią nesąmonę. Net įprastai burokėlio atspalvio oda šįsyk neraudo, atvirkšiai - pabaltavo, mat gėda jam nebuvo, tiesiog labai, labai keista. Kad ir kaip stengėsi draugės (jei taip ją buvo galima vadinti) vengti, ši vis išdygdavo keisčiausiose vietose. Aišku, jis tam neprieštaravo, o, na, gal ir prieštaravo, bet gal ne, o gal... Jausmai ir mintys priminė didžiulį puodą ilgų spagečių, sujauktų neatpainiojamai.
  Bendramokslei pasakius komplimentą, Šefleris nurijo seiles bei padėkojo. Stengėsi apsimesti, kad viska normalu, tačiau jautė krūtinėje besidaužančią širdį, skleidžiančią šilumą bei, atrodo, šokinėjančią iš džiaugsmo, matant varniukę. Drovuolis komplimento negrąžino, mat bijojo visai praskysti - bijojo leisti sau patikėti, kad burtininkė yra čia, šalia, mat buvo tikras, jog ji nekantrauja iš šios pievos dingti.
  - Nebuvau. Išvykęs, - tyliai tarė, nusukdamas akis. - Nieko neįprasto. Žmonės kaip tu nemato žmonių kaip aš.
  Šią frazę Hubertas stengėsi ištarti it juokaudamas, tačiau kartėlis išsprūdo iš savo narvelio bei atsimušė žodžių aide. Elei atsistojus, ketvirtakursis padarė atvirkščiai - atsisėdo.
  - Gal, e, jau reikėtų eiti rinkti gėlių, - vos girdimai išstenėjo, vis dar nepakeldamas akių.
Antraštė: Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
Parašė: Eleizija Stigler Liepos 08, 2018, 07:40:01 pm
   Kad ją devyni velniai apgraužtų. Kodėl ji taip nejaukiai jautėsi? Visada būdavo tokia drąsi, nenuspėjama, rizikuojanti, o dabar... Liko tik molio gabalas, kuris su kiekviena minute vis smuko, smuko ir smuko. Pati nesuprato kodėl. Nejau ją taip paveikė tas ilgaplaukis vaikinas. Negali būti. Juk jos mintys pastaruoju metu sukosi tik apie vieną – Niką. Eleizija visaip bandė tas mintis nuslopinti: pradėjo labiau domėtis herbologija, aktyviau rinkti taškus koledžui. Po galais... Ji darė bet ką, kad tik išmestų jį iš savo galvos. Deja, nesėkmnigai. Viskas mokykloje priminė jį. Klastuolių uniforma – Nikas, tamsūs plaukai – Nikas, raudoni skruostai – Nikas... Viskas.
   Vaikinukas padėkojo už komplimentą ir atsisėdo. Varniukė dar labiau sutriko. Nejau taip tau nepatinku, kad net stovėt kartu nenori? Bet jei tai tiesa, tai kodėl aš reaguoju visiškai priešingai? Ir tada į galvą pasibeldė svečias – prisiminimas. Tikriausiai būsite šokiruoti, tačiau tai nebuvo vienas iš tų, kuriuose būtų Nikas. Oi ne. Šis buvo apie tuos du varniukas, kurie buvo išrinkti priskinti gėlių. Žinoma, varniukė įsileido jį. Atrodė, kad viskas įvyko dar vakar. Hubertas nuslydo nuo suolo, o Elė iškart stryktelėjo prie jo. Pamačiusi, kad jis šiek tiek susigėdo, ji pabandė atsistoti, bet vietoje to varnės kojos susipynė ir ji griuvo ant varniaus. Jų lūpos vos nesusilietė. Nežinia kodėl, bet tą akimirką ji troško, kad jos būtų tai padariusios.
   Išgirdusi jo repliką, piktai dėbtelėjo į Hubertą. Tokie žmonės kaip aš? Ji perbraukė per savo tamsius plaukus bei krestelėjo šalimais, tikėdamasi, kad jis tyčia neatsistos. Išsitiesė ir tyliu balseliu pasiteiravo:
   -Tokia kaip aš? Ką tai turėtų reikšti? Aš nuo tavęs visiškai nesiskiriu. Na... – norėjo uždėti ranką ant jo, bet susidrovėjo. -  Na gal tik lytimi, - šyptelėjo ir atsistojo. -Nenuvertink taip savęs, Hubertai.
   Jis pabandė nusukti temą kita kryptimi. Elė taip norėjo paimti jį už rankos ir nusitempti į pievą, tačiau nedrįso.
   -Gerai. Galime pradėti. Skinsime bet kokias ar pasirinksime kelias spalvas?
Antraštė: Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
Parašė: Vintė Adamson Liepos 12, 2018, 02:12:49 am
  Trumpai žvilgtelėjęs į Elę, Hubertas nusprendė, kad šiandien ji atrodė kitokia. Šiek tiek... minkštesnė? Švelnesnė? Trapesnė? Nors ir šiaip pasižymėjo moteriškumu, buvo stipri asmenybė, ir tai visuomet atsispindėdavo jos elgsenoje, tačiau šįkart... Šįkart ji pražydo visai kitomis spalvomis.
  O gal vaikinukui tik taip pasirodė.
  Panašu, mergina daug mąstė. Šefleris norėjo paklausti, kas sukosi jos galvoje. Norėjo pasiteirauti apie baisiausius košmarus ir gražiausias svajones, norėjo paprašyti papasakoti, kokia buvo vaikystėje, norėjo, norėjo... Norėjo ją pažinti. Pamatyti slapčiausias sielos kerteles, kuriose, buvo tikras, vis tiek žydi gėlės. Ir visgi neišdrįso. Drovuolis bijojo apsikvailinti. Kas, jeigu Eleizija tik pamanys jį esant kokiu iškrypėliu? Geriau nerizikuoti.
  Kai ji prisėdo šalia, jis galėjo užuosti jos kvapą; galėjo prisiekti, kad net pačios gardžiausios bandelės, Hubertui - šokoladinės, neskleidė tokio skanaus aromato. Ji buvo tokia graži. Vidumi, išore ir tarpu tarp jų - negalėjai pasakyti, kur nuostabumas prasideda ar kur baigiasi.
  Varniui supratus taip įtemptai galvojant apie bendramokslę, jis susigėdo bei nuraudonavo. Kai suprato, kad toks staigus raudonis keistas, pažaliavo, pavioletinavo ar tiesiog nusidažė visomis vaivorykštės spalvomis. Saugu sakyti, jog nebuvo maskuotės profesionalas.
  - Nieko nuo manęs, hmm, nesiskiri, sakai? - paklausė suglumęs. - Ele, ar n-nematai? Tu populiari, drąsi, stipri, aha, tu įdomi, labai įdomi, tu protinga, tu... tu ir labai graži, - nuleidęs akis vardino visas savybes, kurių neturėjo, kol mergina stojosi ant pėdų. Galbūt jau norėjo pabėgti.
  - Bet kokias... Nežinau... Eee... Kaip tu manai? Man labai gražios tos... baltos, - pirštu parodė į kiek tolėliau smulkius žiedelius skleidžiančius augalėlius. - Nežinau jų p-pavadinimo, niekad, supranti, nebuvau geras herbologijoj... Oi, pala, nesupranti, ak, tu juk gera herbologijoj, tiesa? Jei gerai pamenu. O gal negerai pamenu. Ak, kaip nejauku būtų. Nejauku. Labai. Aš tiesiog... atsiprašau, - žodžius malė lyg su mėsmale. - Tikrai. Tik amžinai viską sujaukiu.
Antraštė: Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
Parašė: Eleizija Stigler Liepos 12, 2018, 08:07:35 am
  Ji negalėjo atitraukti akių nuo jo. Tai suprato tik tada, kai jis lengvai raustelėjo, tačiau ir tada spoksojo lyg kvailelė. Tamsios didelės akys, nedidelė tiesi nosis, švelniai rausvos lūpos ir aštri žandikaulio linija - visai tai kartu sudarė Hubertą. Tačiau varniukė norėjo ko kito. Ji norėjo pažinti Hubertą, slypintį viduje, susidraugauti su juo, tačiau delsė, bijojo. Elė nemanė, kad jis nori to paties.
  Veiduką papuošė švelni šypsenėlė ir raustelėję skruostai. To kaltininkas buvo Hubertas. Jis pasiekė tokius žodžius, kad varnė negalėjo susilaikyti ir pasijuto nesmagiai, gerąja to žodžio prasme. Varnius manė, kad Eleizija yra populiari, drąsi, stipri, bet ne tai paliko didžiausią įspūdį. Labiausiai paveikė paskutiniai jo žodžiai. Tu ir labai graži. Pakartojo juos savo galvoje ir dar labiau raustelėjo. Giliai įkvėpė ir pabandė nusiraminti, tačiau tai tikrai nepadėjo. Raudonis ir toliau puošė jos veiduką.
  - Tu tikrai taip galvoji apie mane? - pasiteiravo nors dėl pirmojo punkto galėtų pasiginčyt.
  Varniukė nelaikė savęs populiaria. Po galais, ji teturėjo vieną draugę - Torę. Kur čia populiarumas? Pažinojo dar kelis mokinius, bet štai ir viskas. Ji tikrai nemanė, kad dauguma mokyklos mokinių ją pastebėdavo koridoriuose. Ji tebuvo pilką pelytė, kuri kitų pelyčių akimis atrodė svarbi. Tačiau tai tikrai nebuvo tiesa. Elė net džiaugėsi tuo. Tikrai ne jai būti mokyklos įžymybę.
  - Na... - nevaldydama savęs prašneko. - Tu ne ką prastesnis, varniuk. Kol kas esi man mįslė, bet norėčiau tave įminti. Ar tu nieko prieš?
  Tai ką? Liežuvis atsirišo, Eleizija? Puiku. Tiesiog puiku. Dabar jis pamanys, kad esi kokia pakvaišus ar ką nors panašaus. Bravo. Nepastebimai įgnybo sau į ranką ir mirktelėjo akimis. Tikėjosi, kad skausmas, kad ir koks menkas tebūtų, praskaidrins protą. Žinoma, nepaskraidino ir dėl to kaltas buvo jis - Hubertas.
  Vaikinui parodžius pirštu, varniukė atsigręžė pažiūrėti. Jau žiojosi sakyti, kad tai paprastosios baltažiedės, tačiau Hubertas buvo pirmesnis. Jis užsiminė apie Elės herbologijos žinias. Tu žinai? Nejau taip manimi domiesi? Kažin Nikas pastebėdavo tokias smulkmenas? Ir vėl Nikas? Pamiršk jį. Dabar galvok apie ką nors kitą. Pavyzdžiui Hubertą. Ji nejaukiai šyptelėjo ir apglėbė save.
  - Na taip. Domiuosi herbologija, bet nelaikau savęs tokia gera, - minutė tylos. - Kiek tu daug žinai apie mane. Stebini, - pasakė ir šyptelėjo lūpų kampučiais. - Be to, tos tau patinkančios gėlės yra paprastosios baltažiedės, bet vienų priskinti jų negalim. Turėtum pagriebti ir levandų.
  Levandos buvo mėgstamiausios varnės gėlės. Jai taip patiko jų išvaizda, spalva, o dar ir kvapas koks. Tiesiog velnių kūrinys, sukurtas, kad mirtingieji pakvaištų dėl jo.
  - Taip, sujauki. Sujauki net mano mintis, - supratusi, kokie žodžiai išlėkė iš jos, varnė įsitempė ir greitai nusigręžė. Galėjo prisiekti, kad net juto, kaip kraujas palieka veidą. Ji pabalo.
Antraštė: Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
Parašė: Vintė Adamson Liepos 17, 2018, 01:20:57 am
  Gabūt Hubertui tik taip atrodė, galbūt šios akimirkos nuostabumas susuko jaunuolio protą, tačiau Elė, panašu, nuo vaikinuko neatitraukė akių. Nors dauguma tai būtų palaikę susižavėjimo ženklu, Šefleris svarstė, ar tik nebus ko nors ne taip padaręs. Gal atvirkščiai apsivilko megztinį? Ne, tokiu atveju negalėtų rankų slėpti kišenėse. Gal rudos garbanos užkritusios ant veido? Tai jau absurdiška, juk jaustų. O gal, gal... Ak, negi nenusivalė veido po rytinio karšto šokolado puodelio? Tamsūs ūsai visai nederėtų prie nebrandaus veido, tad verniukas apsidžiaugė, kad smakro perbraukimas ranka nepasižymėjo jokiomis lipniomis zonomis šalia lūpų.
  Kai persipildė kantrybės taurė, ketvirtakursis negalėjo susilaikyti nepaklausęs:
  - Ar viskas gerai?
  Drovuolis stebėjo merginos akis, stengdamasis jose išvysti atsakymą. Kad ir kaip banaliai beskambėtų, bijojo, kad jose paskęs; realistiškesne gaida - trumpam panirs į komą. Nors tai gal neturėtų būti "realistiškesnė gaida". Velniai žino. Viskas buvo labai kesita. Hubertas jautė, kaip aplinkinis pasaulis tarsi susilieja, kaip keistas deginantis jausmas užpildo liesą krūtinę, ir kaip jam nebepavaldžios mintys nenumaldomai tapo Elės paveikslą.
  Tamsiaplaukei paprašius patvirtinti skeltabarzdžio pasakymą, šis tik palinksėjo bei nežinia kelintą kartą nurijo seiles. Lygiai taip pat pasielgė ir Stigler prabilus apie mįsles. Atrodo, kad šnekėjo šia tema. Buvo sunku išlaikyti susitelkimą. Tiksliau, ne sunku, o visai neįmanoma. Todėl Eleizija kažką murmėjo panosėje, o jis, kad ir kaip bandė klausytis, tegalėjo mąstyti apie tai, į ką naivi širdelė įklampino.
  Tačiau paskutinioji merginos ištarta frazė taip ir liko skambėti aidu vaikinuko galvoje.
  Burtininkas būtų bet ką atidavęs už popieriaus lapą ir paprastą, gal net žiobarišką, rašiklį. Visa ta sumaištis, sukelta vieno vienintelio žmogaus, nebetilpo moksleivio kūne, ir jis žinojo, kad daug lengviau viską būtų išreikšti nutylėtais žodžiais, formuojančiais sakinius, eilutes bei posmus. Jis buvo poetas, o Elė buvo pati poezija, jis buvo...
  Deja, visus svajokliškus pasisakymus, kabojusius tarp jaunuolių, sutrukdė virš Hogvartso skridęs kiras, nusprendęs savo bombardavimo taikiniu padaryti dviejų varnių šildomą suoliuką. Sėkmė nebuvo jų sąjungininkė.
Antraštė: Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
Parašė: Eleizija Stigler Liepos 17, 2018, 10:45:04 am
  Nors ir nusigręžusi, tačiau vis vien matė jį. Kaip? Po paraliais, pati Elės sąmonė suformavo Huberto veidą jai prieš pat akis. Jis giliai įstrigo jos pasąmonėje. Kad mane devyni velniai apgraužtų. Kas čia dedasi? Kodėl aš jį įsivaizduoju? Gal... Ne, užtilk. Nedrįsk pabaigti to sakinio. Pati žinai, kad to negali būti. Juk meilė taip skaudina, žeidžia.
  - Mhmm? - sumykė klausiamai, išgirdusi jos ausiai malonų balsą.
  Atsigręžė ir dar kartelį nuskenavo jo išvaizdą lyg kokia kiborgė. Nieko nemalonaus, juokingo ar keisto nepastebėjo. Atsiduso, lengvai perbraukė per savo suknelės klostę ir lengvai šyptelėjo.
  - Na... Su tavimi viskas kuo puikiausiai, tačiau čia aš turiu problemų, - dar kartelį šyptelėjo ir nusidažė raudonai kaip saulėlydis.
  Greitai užvertė galvą aukštyn, tikėdamasi, kad kraujas kartu su raudoniu paliks jos skruostus. Tačiau labiausiai ji bijojo kai ko kito. Ji baiminosi, kad Hubertas viską suves į vieną tašką. Raudonis, judesiai ir keistos replikos vedė tik prie vieno. Aš įsižiū.... Ne, užtilk. Pamiršk, pamiršk, pamiršk, pamiršk... Kelis tūkstančius kartų sau ji pakartojo galvoje ir jau norėjo eiti skinti gėlių, kai akis kai ką užmatė. Žydra padange skriejo kiras ir turėjo vieną tikslą - sugadinti šią per daug keistą ir mielą akimirką. Jis nusitaikė ir išmetė skystą smirdančią bombą, kuri pagal trajektoriją turėjo nusileisti tiesiai ant žavingojo Huberto. Elė iškart sureagavo. Prišoko prie vaikinuko ir įsikibusi trūktelėjo jį į save.
  - Atsargiai, Hubertai.
  Tikriausiai jis to nesitikėjo arba Elė per stipriai trūktelėjo, tačiau dabar jie stovėjo per arti vienas kito. Ji juto jo alsavimą, savo vėl raudonuojančius skruostus ir virpančias rankas. Giliai įkvėpė, paplekšnojo į jo krūtinę bei staigiai atšlijo.
  - Kitąkart būk atsargesnis. Tavęs vos nepapuošė kiras, - vis dar raudonuodama, nusišypsojo ir rankas sunėrė ant krūtinės. - Gal jau eikime rikti gėlių? - pabandė pasukti temą kita kryptimi.
Antraštė: Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
Parašė: Vintė Adamson Liepos 20, 2018, 02:30:58 am
 - Kokių problemų? - nuoširdžiai sunerimo Hubertas. - Ar tau, žinai, e, kažkas kažką padarė?
  Vaikinukui suspaudė širdį. Jam rūpėjo Elė. Kaip draugė, žinoma. Gera draugė. Nors... Kai susivoki apie varniaus pabėgimų statistiką... Draugai taip nesielgia. Šefleris pamanė, kad nenusipelno ramiai sėdėti bei grožėtis aplinka, besišnekučiuojant su puikiausia jos dalimi. Vis dar nebuvo iš galvos išmetęs minties, kad gal Eleizija tik nori pasityčioti, gal nori priversti juo pasitikėti, o tuomet drovuolį išjuokti su savo draugais - tikrais draugais, tais, kurie jos verti. Galbūt būtų lengviau darkart išnykti... Žinoma, norint išsaugoti bent lašelį garbės reikėtų apsimesti, jog susuko vidurius ar kokį kitokį klasikinį pasiteisinimą, o su panele Stigler daugiau niekuomet nesusitikti. Nors ir šito pasimatymo (pasimatymo kaip susimatymo, ne pasimatymiško pasimatymo!) neplanavo, tad išvengti negalėjo.
  Hubertas neapsisprendė, ką reikėtų daryti, ką reikėtų sakyti, bet gal ir gerai, mat to neprireikė. Ar bent išsisuko šįkart. Virš jaunuolių skridęs kiras nusprendė nutraukti keistoką akimirką bei nusitaikyti į garbaniaus gyvybę. Na, gerai, gal ne gyvybę, bet baisaus fakto tai nekeičia.
  Gerai, kad Eleizija sureagavo laiku, nors situacija pasidarė kone dar nejaukesnė. Jie buvo taip arti vienas kito, kad galėjo girdėti širdies dūžių skambesį; jausti tai, kaip jie derėjo. Tačiau momentas tebuvo momentas, ir abu, vos susipratę, kad reikia elgtis... na, normaliai, vienas nuo kito atšlijo.
  - Taip, - pritarė Hubertas, nežinia kodėl šyptelėjęs. - Gal jau eikime rinkti gėlių. Palauk, kaip ten jos, na, tos, žinai, vadinasi?
  - Auksinės žuvelės atmintis, - dar pridūrė tyliai.
Antraštė: Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
Parašė: Eleizija Stigler Liepos 20, 2018, 10:54:09 am
  Hubui taip nuoširdžiai sunerimus, varnė tik pažvelgė į jį ir sumirksėjo. Jis nesupranta. Hubertas nesupranta visų šių kvailų užuominų, kuriomis dalinasi mano prakeiktas kūnas. Tai gerai? Nors... Maža mano dalelė nori, kad jis suvoktų tai. Gal jam pasakyti? Pajuto, kaip visas kūnas įsitempė lyg gitaros styga, grasinanti tuoj nutrūkti.
  Varniui sutikus, Elė taip pat šyptelėjo ir patraukė gilyn į pievą, tikėdamasi, kad jis seks. Išties čia buvo įvairiausių gėlių: ir levandų, ir baltažiedžių, ir muilinukių, ir kraujažolių, ir saulučių, ir pienių... Varnė tūptelėjo prie levandų ir pradėjo jas skinti, vis užmesdama akį į Hubertą.
  - Neįžeidinėk auksinių žuvelių, ponaiti, - pabandė pajuokauti ir šypsodamasi pasitaisė nepaklusnią plaukų sruogelę. - Turi omenyje baltažiedes? Gerai. Kol aš skinu levandas, tu gali jas prigriebti.
  Nutilo ir toliau skynė savo mėgstamiausias gėles. Jos taip maloniai jaudino jos akis, nosį, širdį. Tikras velnio kūrinys. Net prisiminimai užklupo. Visada per gimtadienį tėvai jai padovanodavo didelę puokštę levandų, tačiau per dvyliktąjį jie Eleiziją kai kur nuvežė. Tai buvo levandų laukai. Kur tik pažvelgsi, visur levandos puošė žemę. Tiesiog nuostabu.
  - Hubertai, neseniai klausei kokios tai problemos, - prakalbo po kelių akimirkų ji. - Na... Ji susijusi su tavimi.
  Ji nedrįso atsigręžti į jį, tikėjosi, kad jis nepabėgs išgirdęs. Giliai įkvėpė ir nurijo seiles. Eleizija labai jaudinosi, nenorėjo vėl įklimpti į tokią meilę, kuri jai ir skausmo atneštų, tačiau toks jau gyvenimas. Plius, ji net nežinojo ar patiko varniui.
  - Matai, tu man la-labai pa-pa-paati... - Nesugebėjo užbaigti paprasto sakinio, nes nematoma ranka pradėjo gniaužti jos trapų kaklą.
Antraštė: Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
Parašė: Vintė Adamson Rugpjūčio 04, 2018, 08:46:24 pm
  Beskindamas baltažiedes, Hubertas galvojo. Mąstė apie viską ir nieką. Ši popietė kėlė sumaištį. Nežinia, kokie dalykai dėjosi tarp panelės Stigler bei ponaičio Šeflerio. Situacija buvo painesnė už ilgų, vaikinuko mėgstamų spagečių dubens turinį.
  Kai Elė prabilo apie paslaptingąją problemą, moksleivis sukluso. Apsimetė, jog nėra sudomintas, tuo pačiu metu besistengdamas išvengti krūvos pievoje gyvenančių vabzdžių įkandimų, tačiau net nepažįstamajam būtų buvę aišku, jog paauglys jautė įtampą. O ji tik padvigubėjo, merginai pridūrus, kad problema kažkuo susieta su garbaniumi, kurio galvelė dabar stengėsi suprasti, kokie žodžiai išbirės iš Eleizijos burnos po kelių sekundžių. Žinoma, galėjo svajoti apie daugelį dalykų, tačiau reikėjo būti realistiškam. Ar tamsiaakis kuo nors pakenkė Varno Nagui? Stigler buvo pavyzdinga moksleivė, tad tai viską paaiškintų... Nors apie tokius dalykus kalbėti turėtų prefektai bei koledžo vadovas, tiesa?
  - Ele, k-kas yra? Galvojau, aš čia, ee, esu tas, kuris mikčioti kartais gali sau leisti, - sukrizeno varnius. - Pati..? Pasirodžiau tinginiu? - droviai pasiteiravo. - Atsiprašau, šita, žinau, jog nebuvau pats geriausias mokinys, tikrai atsiprašau, bet...
  Ir tada nutiko kai kas, kas užčiaupė Hubertą, kai kas, ko, jau viskam pasibaigus, jis dar ilgai negalėjo pamiršti.
Antraštė: Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
Parašė: Eleizija Stigler Rugpjūčio 04, 2018, 09:52:23 pm
  Šiuo metu tamsiaplaukei niekas nepadėjo. Atvirkščiai. Viskas tik kėlė didesnę problemą. Varniukė vos nepasakė Hubertui, kad jis jam patinka, kai vis dar myli Niką. Nuostabu. Levandomis ji prisidengė veiduką taip, kad matytųsi akys. Tamsūs augalo žiedeliai slėpė įkaitusius skruostelius.
  - Naa... - keistai nutęsė žodį. - Mikčiojimas man nebūdingas, tačiau... - giliai įkvėpė levandų kvapo. - Ir aš, panelė Eleizija, kartais sutrinku. Nustebinau? Manei, kad esu tobulą? Cha, man dar toli iki tokios, branguti.
  Net keista. Neseniai ji mikčiojo, bandydama atsiskleisti, o dabar lyg nieko nebūta. Nebūti ji Elė. Tik pastaroji taip sugeba. Tokia ji jau ir yra.
  Priėjo arčiau varniaus, gražiai padėjo gėles ant žemės. Davė jam minutėlę atsistoti, kai drąsiai paėmė jį už rankų. Kilstelėjo savo galvą ir šyptelėjo susijungus varnių akimis. Kažkodėl ji jautėsi drąsesnė. Oi ta Eleizija. Keičiasi kas sekundę.
  - Tiesiog norėjau pasakyti, kad man patinki. Gal tai tik laikina simpatija, tačiau noriu, kad būtum draugai. Na, ne pora, bet draugai.
  Dar kartelį droviai šyptelėjo ir pakštelėjo vaikinukui į skruostą. Tai tebuvo draugiškas bučkis. Daugiau nieko.
  - Ką manai? Galėtume?
Antraštė: Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
Parašė: Vintė Adamson Rugpjūčio 05, 2018, 06:20:48 pm
 Elė elgėsi neįtikėtinai keistai, o Hubertas negalėjo suprasti, kokia buvo to priežastis. Dėkui vyrukui aukštybėse, mergina, rodos, ruošėsi ją atskleisti. Garbaniui lėtai pakilus nuo žemės, jis atsistojo tiesiai prieš meilių veido bruožų savininkę bei ėmė kantriai laukti. Staiga pajuto šiltą prisilietimą, ieškantį Šeflerio rankų. Klausiamai suraukęs antakius, vaikinukas ištiesė delnus.
  O tuomet ji pažvelgė į moksleivio akis. Ši akimirka buvo neįtikėtinai intymi, tai, ko paauglys dar niekada nebuvo patyręs. Žinoma, Elė, kuri buvo daug… socialesnė, tokiose situacijose buvo ir anksčiau, juk net turėjo ilgalaikį vaikiną, su juo sudarė vieną įsimintiniausių pastarojo dešimtmečio Hogvartso porų. Štai Hubertas net draugų neturėjo. Tebuvo keistuolis. Vienišas keistuolis. Tiesą sakant, tuo net nesiskundė, buvo visai patogu. Tiesiog visa tai, kas dabar vyko, labai trikdė.
  - Aa, mm, - išgirdęs, ką Eleizija turėjo pasakyti, Hubertas tegalėjo leisti keistus garsus. – Ką tu, am, sakei? – pasiteiravo, bijodamas, jog neteisingai išgirdo. Tokios naujienos kudločiaus ausis pasiekia toli gražu ne kiekvieną dieną, o jei tiksliau… niekada.
  Tiesa, visus turėtus klausimus, o jų, patikėkite, buvo galybės, išsklaidė po kelių sekundžių nutikęs vienas nuostabiausių dalykų, kokius galima įsivaizduoti, - merginos pakštelėjimas į skruostą. Žinoma, tai nebuvo kažkoks didžiulis romantiškas gestas, tačiau drovuoliui reiškė daug. Net nereikia sakyti, jog varniukas per pastarąsias kelias minutes savo oda pavaizdavo visa raudonų atspalvių paletę – nuo koralinės iki čili pipirų.
  Kadangi negalėjo ištarti nei žodžio, vaikinukas tiesiog pasilenkė bei nuskynė pienę, savo ryškumu bei dailumu primenančią bendramokslę, bei labai nedrąsiai ją užkišo už panelės Stigler plaukų.
Antraštė: Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
Parašė: Eleizija Stigler Rugpjūčio 21, 2018, 11:49:08 am
 Ir ko Elė tikėjosi? Kad Hubertas išsišieps iki ausų, šokinės iš laimės ar klykaus kaip maža mergiotė? Na, tada varnė išties yra naivi, nes Hubertas tiesiog pradėjo raudonuoti visais atspalviais. Tylėjo, lyg būtų vandens burnoj prisisėmęs. Viskas tiesiog idealu. Hubertas lieka Hubertu. Tačiau jis tikrai nustebino merginą vienu savo poelgiu. Lėtai tūptelėjęs, nuskynė pienę ir baikščiai užkišo ją už Elytės ausies. Varnė tik droviai nusišypsojo ir nudelbė akutes. Išties, toks poelgis privertė ją pasijusti nejaukiai.
  - Kodėl tai padarei? - tyliai pasiteiravo, turėdama omenyje pienę.
  Nežinodama ką daryti, žengė arčiau jo ir švelniai apsikabino. Žinoma, ilgai neužlaikė vaikinuko savo glėbyje. Paleidusi paėjėjo šiek tiek tolėliau ir atsigulė į gėlių patalą. Ramunės glostė mergaitės nuogas kulkšnis, o levandos su aguonomis turėjo paslėpti mergaitės švelniai rausvus skruostus. Virš galvos dūzgė bitės, po kūnu jautė sausą žvyrą. Buvo taip ramu, taip tylu, tik netikėtai viską sugriovė kažkokia kvaila pelėda su savo ūkavimu. Varnė taip nenorėjo pakilti nuo žemelės, tad dar ten patysojo kelias minutes, tikėdamasi, kad pelėda bus lėta ir nerangi.
Antraštė: Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
Parašė: Vintė Adamson Rugsėjo 03, 2018, 12:06:57 am
  Visa tai atrodė netikra. Hubertas keistai pažvelgė į pienę puriuose Eleizijos plaukuose. Galbūt jis tik sapnavo? Šis paaiškinimas neatrodė įtikinamai, mat Šeflerį gražūs sapnai lankydavo itin retai, dažniausiai į mintis belsdavosi košmarai, ir visgi bet kokia eksplikacija atrodė labiau galima nei tai, jog ši laimė buvo reali. Jau taip seniai jo veide nebuvo pasirodžiusi šypsena, kad vaikinukas vis nustebdavo, kai apie gerą valandėlę nedingstančią grimasą primindavo dilgčiojimas skruostuose.
  - Nesu, umm, visai tikras, - tyliai sumurmėjo atsakymą į Eleizijos klausimą. Ir išties. Varniuko veiksmas nebuvo apsvarstytas, veikiau instinktyvus. Gėlės, puošiančios nuostabią Elės egzistenciją... Tai tiesiog atrodė teisinga.
  Apsikabinimas buvo netikėtas. Iš pradžių garbanius, užkluptas iš pasalų, tik įsitempė kaip stagaras, tačiau po sekundėlės atsipalaidavo bei apvyniojo savo liesas rankas aplink trapų merginos kūną. Gaila, burtininkė tuoj pat išslydo iš moksleivio glėbio, ir ta trumpa, tačiau nuostabiai šviesi bei šilta akimirka baigėsi.
  Kai panelė Stigler susiliejo su pieva, Hubertas pajuto keistą troškimą prie jos prisijungti - prigulti ir stebėti dangų, uosti gėlių aromatą, jausti popietės vėją... Įprastai itin nedrąsus vaikinukas jau net ruošėsi taip ir padaryti, kai svajingą nuotaiką išbaidė prieš akis pasimaišiusi rusva pelėda, pradėjusi sukti ratus aplink magą. Šefleris dažnai gaudavo laiškus nuo savo mamos, tačiau jie visada atkeliaudavo pirmadieniais... Šiandien buvo trečiadienis. Vaikinukas ištiesė savo plaštaką bei atplėšė ant jos numestą voką.
 
  Pasaulis apsivertė aukštyn kojom.
  Jo tėvas... Jo tėvas... Jis rado savo sūnų. Kad ir kaip gerai paslėptą, rado.
  Būtent todėl mama liepė susikrauti daiktus bei po penkiolikos minučių susitikti Hogvartso vidiniame kieme.
  Jie bėgs.
  Skris į Skandinaviją.
  Hubertas... Hubertas praras savo gyvenimą, tą, kurį spėjo susikurti čia, mokykloje.
  Ir visos šios šiltos akimirkos teliks prisiminimais.

  Nors varnius visuomet žinojo, kad tokia diena diena gali ateiti, nors manė jai esantis pasiruošęs, jis nebuvo. Nes, palikus Elę bei kvapniąją pievą, palikus svajones, palikus tai, kas spėjo tapti jo šeima, bebėgant į berniukų kambarį, jis galėjo prisiekti, kad girdėjo savo širdies skilimą.
Antraštė: Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
Parašė: Remmy Rain Jackson Rugsėjo 21, 2018, 06:22:47 pm
Remi, susisupusi į didžiulį optimistiškai geltonos spalvos megztinį, su didžiule knyga rankose vaikščiojo palei ežero pakrantę ir ieškojo vietos kur galėtų ramiai paskaityti. Rudeninė saulutė vis dar maloniai šildė, tad Remi nuotaika buvo puiki.
Mergaičiukė galiausiai, atradusi pievą pilną gėlių, pirmiausia apsidairė ar čia nebus jokių žmonių. Nepamačiusi nė vieno mokinio ar dar kažko, švilpė atsisėdo prie vieno iš suoliukų, tiesiai į aukštą pievą, atremdama nugarą į kietą medieną.
Atsivertusi knygą, kuri tiesą sakant buvo apie žiobarus, tamsiaplaukė nusibraukė nuo veido karamelės spalvos sruogelę ir patogiau įsitaisiusi leido sau pasinerti į knygos pasaulį. Šiuo metu skaitė apie žiobarų sporto šakas ir buvo kaip reikalas tuo susidomėjusi-burtininkams turint vieną populiarų sportą-kvidičą, žiobarai jų turėjo šimtus ir ta tema mergaitei atrodė tikrai įdomi, tad jokių atėjusių žmonių ji nė nebūtų pastebėjusi.
Antraštė: Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
Parašė: Markas Moore Rugsėjo 22, 2018, 04:07:49 pm
 Markas tokią ramią bei vėsią rudens popietę nusprendė pasibastyti po Hogvartso apylinkes ir net nepajuto, kai patraukė link ežero. Beeidamas ežero krantu, klastuolis retkarčiais sustodavo ir tai įmesdavo kokį akmenuką į vandenį ir stebėdavo raibulus arba šiaip susimąstęs žiūrėdavo į vandenį. Prisiminimai užplūdo Marką. Jo pirmas susitikimas su Luke, maudynės žiemą, klastuolių išvyka su palapinėmis ir daugelis kitų. Vieni buvo skaudūs ir tai rudaplaukis suprasddavo iš sunkumo pilve, bet buvo ir tokių prisiminimų, kurie pakylėdavo jį iki dangaus. Taip pasimetęs savyje berniukas net nepajuto atsisėdęs prie rudaplaukės mergaitės, kuri buvo labai įnikusi į knygą. Kiek nustebęs, kad sutiko kitą žmogų čia, jis pasilenkė ir perskaitė knygos pavadinimą ir garsiai nusijuokė.
-Tai patinka žiobarai? Negi pati būsi viena iš jų?-išsišiepė Markas, pašaipiu tonu taręs tai mergaitei.
Antraštė: Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
Parašė: Remmy Rain Jackson Rugsėjo 22, 2018, 06:04:13 pm
Remi žinoma girdėjo žingsnius, juk ne kurčia buvo, bet stengėsi nekreipti į tai dėmesio. Juk Hogvartsas buvo pilnas mokinių, nebuvo ko stebėtis, kai vienas atklydo ir čia. Juk vis dėl to ankstyvas rudens oras daug hogvartsiečių traukė į gryną orą.
Tiesa, nesitikėjo, kad kažkas teiksis su ja kalbėti ir dar... tokiu tonu.
Rudaplaukė pakėlė akis į jį ir žvilgsnis iškart užkliuvo už klastūnyno spalvų.
Taip, na žinoma... Ko daugiau reiktų tikėtis?
-Na kadangi esu magiškoje mokykloje, tai, kaip matai žiobarė nesu,-atšovė jam Rain, pabrėždama žodį magiškoje,-Be to nematau nieko blogo tame, kad prijaučiu žiobarams,-matėsi, kad trečiakursė, net gi didžiavosi tuo ir berniuko komentaras jos pasitikėjimo savimi nė kiek nesumenkino,-O tu turbūt būsi iš tų bukagalvių, kurie vis dar tiki, jog grynakraujai kažkuo viršesni už kitus?-nesusilaikė nepaleidusi kandžios replikos Remi. Taip, buvo švilpė, bet už save pastovėti ši mergaičiukė mokėjo.
Antraštė: Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
Parašė: Markas Moore Rugsėjo 22, 2018, 07:17:23 pm
 Markas nuo mergaitės išsireiškimo tik dar labiau išsišiepė. Jam nepatiko prisidėti prie to stereotipo, kad Klastūnyne vien tik blogiukai, bet kartais prisikabinti prie žiobarų mėgėjų jam patiko. Rodos, šita saulytė nori pasipešti. Markas tik nusijuokė iš švilpės ,,nieko blogo tame, kad prijaučiu žiobarams"
-Pati žinai, ko aš tavęs klausiau,-suniurzgė, o gal labiau suurzgė Markas.-Ir bukagalviu manęs nevadink, saulyte, ir manau net ir tokiem vaikam kaip tu aišku, kad grynakraujai burtininkai pranašesni už kvailus žiobarus. Juk jie net nepastebi magiškojo pasaulio!
Markas atsistojo ir atsisuko į ežerą, ranką pridėdamas ten, kur buvo įkišta jo burtų lazdelė kartu apsimesdamas, kad sukryžiuoja rankas. Akies kampu stebėdamas švilpę, jis jau kūrė mintyse planą, kaip ją pažeminti.
Antraštė: Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
Parašė: Remmy Rain Jackson Rugsėjo 22, 2018, 07:45:37 pm
Remi tik pavartė rudas akis.
-Ak tai susidomėjai ar aš gryno kraujo? Ne, negryno ir tuo didžiuojuosi,-vis dar tuo pačiu pasipūtusiu tonu atšovė jam švilpė, vos sulaikydama šypseną dėl jo tono.
Šiaip nebūtų vėlusis į kažkokius kvailus įsitikinimus, bet šis klastuolis įžeidė jos įsitikinimus.
-Aš tau ne kokia draugė, kad saulyte vadintum,-suraukė tvarkingus antakius Jackson, su pasibjaurėjimu klausydamasi jo kitų žodžių. Net gi labai mandagiai praignoravo tai, kad ją laikė vaiku. Iš kiek galeonų turėčiau lažintis, kad mes tokio paties ar bent panašaus amžiaus?
-Bet jie turi daug geresnių dalykų už magiją. Išmaniosios technologijos, daugybė sporto šakų ir pramogų. Šioje srityje jie tikrai labiau pažengę už burtininkus, kurie atrodo laimę randa tik kvidiče,-užvertusi knygą užginčijo Remi. Vaikinuko nusisukimas jai pasirodė keistas ir pačią privertė užmesti akį į geltonojo megztinio kišenėje kyšančią lazdelę. Ji nepasitikėjo šituo klastuoliu.
Antraštė: Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
Parašė: Markas Moore Rugsėjo 22, 2018, 08:21:22 pm
 Ta geltona dėmė jau ėmė siurbti Marko kantrybę, kurios buvo likę visai nedaug. Atitraukęs ranką nuo lazdelės, berniukas pasisuko šonu ir ėmė vaikščioti su rankomis kišenėse pirmyn atgal klausydamasis švilpės pasakymų.
-Taip ir maniau,-atsakė jai berniukas, vis dar žingsniuodamas,-Joks grynakraujis burtininkas nebūtų toks kvailai pasipūtęs kaip tu.
Besiklausydamas rudaplaukės žiobarų gynimo Markas negalėjo nustoti šypsotis. Jam ta geltona dėmė atrodė patetiškai. O šiai trankiai užvertus knygą Markas apsimestinai šoktelėjo.
-Oi, bijau bijau... Tai gal tave vadinti auksiniu paršeliu, spindulėli?-perdėtai saldžiu balseliu tarė berniukas. Tai pasakęs klastuolis sustojo ir atsisuko į rudaakę bei greitai išsitraukęs lazdelę sumurmėjo:
-Levicorpus.
Antraštė: Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
Parašė: Remmy Rain Jackson Rugsėjo 22, 2018, 09:31:57 pm
-Taip, joks grynakraujis išskyrus tave,-po nosimi sumurmėjo Remi, atidžiai stebėdama kiekvieną to klastuolio žvilgsnį. Tiesą sakant dalykas, kurį labiausiai norėjo padaryti buvo dingti, bet taip turbūt tiesiog parodytų, kad nusileidžia šitam berniokui, o to greitu metu tikrai nesiruošė daryti, nes šita švilpė buvo užsispyrus, kaip reikalas.
Išgirdus, kaip ją ruošiasi vadinti vos nesusijuokė. Šitas klastuolis kalbėjo, kaip kokia viena iš jos senstelėjusių tetulyčių per giminės susitikimą.
-Ne, gali vadinti tiesiog nuostabiąja Re-eeemiiii,-mergaitė buvo kerais išskraidinta į orą ir pakabinta aukštyn kojom. Vos susilaikė nesuklikusi, bet dabar tiesiog džiaugėsi, kad nėra su sijonu, bet vis dėl to geltonasis jos megztinis nuo pečių nukrito. Dėkui merlinui ji spėjo pagauti savąją lazdelę, kol ji nesulaukė tokio pat likimo, kaip megztinis.
-Aguamenti!-iš panikos pirmą galvoje kilusį burtažodį panaudojo Rain, nukreipusi lazdelę į tą idiotą. Tiesa, taikyti turbūt pavyko nelabai tiesiai, nes juk kabaldavo žemyn galva.
Antraštė: Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
Parašė: Markas Moore Rugsėjo 22, 2018, 09:48:19 pm
 Markas sėkmingai pakabino tą storą geltoną dėmę aukštyn kojom kerų pagalba, dabar beliko sugalvoti, ką jai daryti. Marko pusiau pasidalinusioje sąmonėje gimė keista mintis. Jeigu pabučiuosiu mergaitę, įsitikinsiu... Kad aš normalus. Kaip visi kiti, tiesa? Markas nusijuokė, kai pajuto, kad jo kelnės bei apsiausto apačia šlapi. Įtūžęs jis atsisuko į Remmy ir, nukreipęs lazdelę į ją, nuginklavo:
-Expelliarmus!
Lazdelei išlėkus iš švilpės rankų, Markas priėjo prie jos, patraukė plaukus nuo jos veido ir ją pabučiavo. Bučinys buvo trumpas, nes Markas negalėjo jo pakęsti ir, iškart atsitraukęs, nusivalė lūpas ir tarė:
-Kaip šlykštu...
Nusispjovęs berniukas, priėjo prie besimėtančios rudaplaukės lazdelės ir pasiėmęs užsikišo ją už diržo.
-Tau jos neprireiks... Kol kas.
Antraštė: Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
Parašė: Remmy Rain Jackson Rugsėjo 22, 2018, 10:13:23 pm
Pajutusi, kad lazdelė taip lengvai išslysta iš rankos, Remi, nespėjusi panaudoti dar kito sugalvoto burtažodžio, buvo palikta beginklė. Ir dar aukštyn kojom.
Nuostabu. Kvaiša aš. Ką išvis dabar darysiu?
Klastuoliui einant prie jos, mergaitė ėmė spurdėti, bandydama kažkaip pašalinti kerų efektą. Net nesitikėjo iš šito bernioko... bučinio. Jai pačiai buvo šlykštu, nes šiam klastuoliui smarkią antipatiją ir turbūt šis jausmas buvo abipusis, tad natūralus jos atsakas, buvo spjūvis tamsiaplaukiui į veidą. Net ir tokioje situacijoje jai tai kėlė juoką. Jei būtų labai norėjusi, būtų galėjusi iš kumščio smarkiai jam vožtelėti, bet paprasčiausiai nespėjo, tad pasitenkino ir tuo spjūviu.
Matydama, kad jos lazdelė atsirado pas klastuolį, Jackson suspurdėjo dar labiau.
-Grąžink lazdelę po velnių!
Antraštė: Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
Parašė: Markas Moore Rugsėjo 22, 2018, 11:02:01 pm
 Markas nusivalė tos pakvaišusios švilpės spjaudalus nuo veido. Jis dabar viską suprato ir tai tikrai nebuvo džiaugsmingas supratimas. Berniukas žiūrėjo nieko nematančiomis akimis į mergaitės, pakabintos priešais jį, atspindį vandenyje. Markas stovėjo sustingęs, kol keršto noras užvaldė jį ir jis atsisukęs į Remmy nukreipė savo lazdelę į ją ir tarė:
-Rictusempra.
Nekreipdamas dėmesio į mergaitę, klastuolis vėl atsisuko į ežerą ir pravirko. Aš kažkoks nenormalus... Niekada nebūsiu... Ir gal būtų taip kūkčiojęs, kol nepamatė dangaus mėlynės vandenyje ir tada visai įsiverkė. Išsitraukęs servetėlę, Markas išsipūtė bėgančią nosį ir pasilenkęs užsitėškė šalto vandens sau ant veido, o kai tai nepadėjo jis garsiai skėlė sau antausį. Po tokios drastiškos priemonės, klastuolis pagaliau nusiramino.
Antraštė: Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
Parašė: Remmy Rain Jackson Rugsėjo 23, 2018, 12:03:26 pm
Remi šita situacija visai nebuvo smagi, o dėl to, kad ji buvo pakabinta aukštyn kojom irgi geriau nebuvo, nes galva ėmė pamažu skaudėti ir vaizdas akyse truputį liejosi. Būtų dabar, bet ką atidavusi už tai, kad būtų nuleista ant žemės.
Kur tau... Ji susilaukė tik dar vienos kerų dozės ir šįkart tai buvo kutenimo kerai. Turbūt reikia dėkot Merlinui, kad esu nejautri kutenimui. Kerai neprivertė švilpės juoktis, kaip būtų paveikęs kitus žmones, Jackson visu kūnu tiesiog lakstė nemalonūs šiurpuliukai, kurių atsikratyti niekaip negalėjo. Jau ruošėsi paleisti keiksmų laviną to klastuolio link, bet jos dėmesį patraukė tai, kad... Jis verkė?.. Negi jis verkia? Po velnių. Čia gal dėl to, kad spjoviau į veidą? Velnias...
-E-e-ei, tau viskas gerai? Bliam, jei čia dėl kažko ką aš padariau, tai labai atsiprašau,-pirmą kart šiame pokalbyje atsiskleidė, kad Remi turi ir švelnesnę, švilpiškesnę pusę. Nors ir nujautė, kad čia nebus jos kaltė, bet paklausti reikėjo. Nors ir vis dar kabaldavo aukštyn kojom šio vaikėzo dėka.
Antraštė: Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
Parašė: Markas Moore Rugsėjo 23, 2018, 04:23:00 pm
 Markas po pliaukštelėjimo sau apsiramino, o nuo šalto vandens sumažėjo raudonis veide, nors ant žando taip ir neišnyko, o tik išryškėjo. Markas nusivalė rankove veidą ir atsisukęs nuleido mergaitę ant žemės. Jos veidas raudonumui prilygo Marko žandui. Vis dar šniurkščiodamas nosimi, klastuolis priėjęs atidavė lazdelę Remmy ir atidžiai ją stebėdamas, gal sugalvos jį užpulti, tarė:
-Tiesiog... Kai ką svarbaus supratau apie save... Kas nėra labai gerai, nes dėl to prarasiu savo šeimą, o tiksliau manęs išsižadės šeima. Kokia gėda. Aš šeimos gėda...
Markas buvo bepratrūkstąs, kai vėl sau trenkė per veidą. Šįkart iš kitos pusės ir giliai įkvėpęs rudaplaukis suvaldė bekylančias ašaras. Persibraukęs ranka per plaukus, berniukas atsisėdo ir sumurmėjo:
-Net pats nežinau, kas man darosi...
Antraštė: Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
Parašė: Remmy Rain Jackson Rugsėjo 23, 2018, 05:20:35 pm
Remi, nuleista ant žemės net nebandė stotis, nes žinojo, kad reikės laiko, kol galva nustos suktis ir ji vėl matys viską aiškiai. Atgavusi lazdelę, paliko ją savo kairiojoje rankoje. Nors pulti ir neketino, bet dar kart kabėti aukštyn kojom irgi per daug noro neturėjo.
Pamačiusi, kad berniukas dar kartą sau trinktelėjo per veidą, Jackson atsargiai spustelėjo jo petį, tarsi norėdama atkreipti kažkiek dėmesio.
-Ei, atsargiau, dar liks mėlynė,-švelniu balsu perspėjo jį švilpė, nužvelgdama raudoną klastuolio skruostą,-Nemanau, kad esi šeimos gėda. Kad ir kas benutiktų, juk šeima visada su tavimi, ar ne? Tu keitiesi. Pokyčiai visada gerai ir visai nesvarbu ar šeima tam pritaria ar ne. Tu esi tu ir gali turėti savo nuosavą nuomonę ir įsitikinimus ir nieko čia blogo,-išsakė ką galvojo apie visą šią situaciją Remi, vos atsisukusi į tą bernioką. Lyg ir nujautė kas jam neduoda ramybės, bet garsiai to neišsakė. Jei norės pats pasakys, o kol kas ji pati nelįs su savo spėjimais.
Antraštė: Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
Parašė: Markas Moore Rugsėjo 24, 2018, 10:31:03 am
 Marko žandai degė ir berniukui tas jausmas patiko, nes nukreipė dėmesį nuo bandančių prasiveržti jausmų. Klastuolis pats nežinojo, kas jam darosi. Tarsi jo protas bei širdis būtų pasidalinę į dvi dalis: viena skatino rudaplaukį pripažinti ir priimti savo jausmus, o kita liepė likti ištikimam savo įsitikinimams. Remmy pabandžius jį paguosti, jis tik pavargusiu balsu atsakė:
-Tai... Yra toks dalykas, dėl kurio manęs šeima išsižadėtų. Ji pakankamai konservatyvi, tad jie nepritartų tam, kad...-berniukas delsė. Jis nežinojo, ar galima sakyti tai, ko jis bijojo, bet vis tiek tai ištarė,-Man patinka berniukai... Pabučiuodamas tave tik norėjau įsitikinti... Atsiprašau...
Dabar Markas norėjo sau trenkti už pasakytus žodžius. Kvailys! Tu jos net nepažįsti ir dar norėjau iš jos išsijuokti! Markas pakėlė ranką, ruošdamasis sau dar kartą trenkti.
Antraštė: Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
Parašė: Remmy Rain Jackson Rugsėjo 24, 2018, 07:41:26 pm
Remi maždaug tokio atsakymo ir tikėjosi, bet niekuo neišsidavė, kad kažkiek šitai nuspėjo. Ji tiesiog išklausė klastuolio ir atsargiai, švelniai suėmė jo vėl pakeltą ranką už riešo, kai jis jau vėl norėjo sau trenkti.
-Baik. Savęs trankymas prie nieko gero neprives, tik tai, kad paskui veidas liks raudonas,-nutęsė Rain, atleisdama jo riešą.
-Sunkiausia viską prisipažinti pačiam sau, ypač jei tau nuo vaikystės buvo į galvą kalta, kad turi būti “normalus” ir panašiai. Pasaulis keičiasi, žmonės taip pat, tad manau visai tikėtina, kad ir tavo šeima kada nors... Žinoma prireiks laiko, bet anksčiau ar vėliau jie turėtų pripažinti tavo pasirinkimą ir mylėti tave tokį koks esi,-tiesiog pasakė ką galvojo Remi. Pati augo smarkiai ją mylinčioje šeimoje, kuri ją visada priimė tokia, kokia ji buvo. Turbūt iki šiol nesuprato kaip jai nuskilo. Tiesa... Norėjo kažkaip labiau padėti šiam berniokui, bet minčių tam nebuvo.
Antraštė: Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
Parašė: Markas Moore Rugsėjo 24, 2018, 09:28:23 pm
 Remmy sustabdžius Marko ranką, kylančią prie veido, berniukas susikrimto. Jis nenorėjo, kad kažkokia geltona dėmė jam padėtų. Jis nenorėjo jokios pagalbos. Atsidusęs jis papurtė galvą ir atsakė mergaitei:
-Mano šeima yra sena grynakraujų burtininkų giminė. Jie nekenčia žiobarų ir mano, kad homoseksualumas bei psichologinės ligos yra būdingi tik žiobarams ir kad tai nenormalu. Mano tėvai sužinoję, kad man patinka berniukai mane išmes iš namų. Po velnių, jie net leidžia mano anoreksikei pusseserei save lėtai žudyti, nes, matai, taip burtininkams nenutinka. Ir spėk, kas dabar turi visą tai stebėti?! Ak, kad visą mano giminę gyvatės išskerstų!-Markas visiškai pratrūko.-Nekenčiu jų, nekenčiu savo tėvo, kuris parsives jau trečią žmoną į namus, nekenčiu motinos, už tai, kad mane paliko, nekenčiu savo tetos, už visą tą žiobarišką mėšlą, aš gi esu iškrypėlis psichas, visai kaip mano pusseserė, kur dabar turbūt apsikabinusi tualetą verkia! Koks smagus gyvenimas!
Markas atsargiai palietė savo karštą bei šlapią nuo ašarų žandą. Kaip nuo pasišaipymo aš priėjau prie išpažinties? Markai, kas tau darosi? Atsipeikėk, kvaily tu!
-Tarsi tu man galėtum kuo nors padėti. Koks aš kvailys.
Antraštė: Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
Parašė: Remmy Rain Jackson Rugsėjo 26, 2018, 10:47:53 pm
-Svarbiausia ką pats manai. Nors šeima ir turėtų būti didelė ir svarbi mūsų gyvenimo dalis, bet taip nevisada yra ir turi būti. Be to šeimos nepakeisi, tad arba susitaikai ir leidiesi sumenkinamas ir sutrypuamas arba kovoji už save ir įrodai, kad esi daugiau negu kažkoks daiktas, kurį kas nori gali stumdyti-nusukdama akis tarsi paaiškino Remi, šiuos žodžius skirdama dar ir sau. Žinoma ši švilpė ilgėjosi savo mamos, bet nuo jos buvimo kartu turbūt būtų buvę dar daugiau skausmo ir pykčių.
-Kas dėl tavo pusseserės tai... Manau pats gali jai padėti. Tokie dalykai nėra juokai ir gali baigtis labai... Liūdnai. Mano sesei buvo labai panašiai ir tuo metu jai reikėjo daug priežiūros ir palaikymo, kad nenustotų kovoti ir panašiai. Jei ji mokosi čia... Tai ir be savo šeimos ir jų visų kvailų įsitikinimų galėtum jai padėti. Žinoma ji to nenorės, bet vis geriau negu greitu metu dalyvauti jos laidotuvėse,-nevyniodama žodžio į vatą, atsakė jam Rain, pirštais nejučiomis skabydama gėlytes ir trumpučius žolės kuokštelius.
Išgirdusi kitus vaikinuko žodžius Jackson trumpam nutilo, ieškodama žodžių.
-Tu teisus. Nesu kokia magiška fėja ir tavo šeimos nepakeisiu, problemų neišspresiu, bet juk išsikalbėjus geriau, negi ne? Niekada nebūna geriau visko laikyti savyje,-gūžtelėjo pečiais garbanė, pakeldama karamelės atspalvio akis į klastuolį.
Antraštė: Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
Parašė: Markas Moore Rugsėjo 29, 2018, 09:20:21 pm
 Markas jautėsi sutrikęs. Kaip gi nuo pasišaipymo objekto ji tapo jo išklausytoja?
-Dėl Ma... Mano pusseserės tu teisi. Jai reikia pagalbos. Ir aš... Na, atsiprašau... Kad elgiausi... Elgiausi kaip subinė ir... Na... Pabučiavau tave...-Markas nedrįso pažvelgti Remmy į akis. Jis juto kaip daužosi jo širdis, panašiai kaip sutikus Luke pirmą kartą, bet kartu ir kitaip. Žandai kaito, rankos prakaitavo ir Markas jautė, kad tuoj neištvers. Jis apsisuko ir nuėjo tolyn ežero pakrante iš gėdos.
 Pūtė ramus popietės vėjas, debesys danguje vijosi vienas kitą bei keitė formas. Markas ėjo užvertęs galvą, nes jam nerūpėjo, kas jam gali nutikti, ir stebėjo debesis. Užkliuvęs už akmenėlio rudaplaukis beveik pargriuvo, bet greitai atsitiesė ir atsisuko paskutinį kartą į Remmy. Vis dar jausdamas gėdą bei kaltę, Markas nusisuko ir grįžo į pilį.
Antraštė: Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
Parašė: Remmy Rain Jackson Rugsėjo 30, 2018, 03:56:14 pm
Žinoma Remi už tą kabėjimą žemyn galva nebuvo jam dėkinga ir šito greitu metu nesiruošė šito pamiršti, bet vis dėl to, juk šitam klastuoliui aiškiai reikėjo pokalbio ir taip jau pasitaikė, kad Rain buvo tas žmogus, kuris tam pokalbiui pasitaikė ir nesvarbu jie sutarė ar ne.
-Nesvarbu. Tikiuosi...-Remi nespėjo pabaigti savo sakinio, nes vaikinas nuėjo,-Tikiuosi, kad tau nors kiek geriau,-po nosimi pabaigė mergaitė, karamelės spalvos akimis stebėdama, kaip vaikinas pamažu dingsta.
Švilpė dar kiek pabandė skaityti savąją knygą, bet po tokių įvykių ji ramiai skaityti ir nusėdėti vietoje nesugebėjo, tad netrukus pasiemė savo megztinį, aplipusį žolėmis ir pati pasuko pilies link, svarstydama, kad reikės greitu metu padaryti namų darbus.
Antraštė: Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
Parašė: Džeimsas Greywindas Lapkričio 10, 2018, 06:23:37 pm
Jo balšvi skruostai pasipuošė puikiai įžiūrimu raudoniu, kaipo ausų linkiai, išduodantys jį esant lauke ilgiau nei derėtų. Tamsiuose varno plaukuose iš lėto tirpo mažytės snaigės, kartu nugulusios ir padėvėjusios žieminės mantijos pečius. Auliniams batams aplenkus vieną iš miegančių suolelių, šie susmigo negiliame sniego storyje ir sekęs nostalgiją varantis girgždesys nutilo.
Po dviejų mėnesių ateis vasara, pakeisianti pavasarį. Šis vis dar nepriminė į to apkalbėto atgimimo įsikūnijimo - sniegas, kur patižęs, o kur dar žiema alsuojantis, šaltis ir tyla kiekviename tavo žingsnyje. Lyg mirtis.
Jis įkvėpė gerklę rėžiančios žvarbos. Balti tumulai neapgaubė randuoto jo veido, o akys neapsiblausė pamačius Hogvartso, mokyklos, kurioje tiek daug įvyko, kontūrus.
Tai buvo ankstus rytas. Sunkių aulinių batų pėdsakai vedė nuo Kiauliasodžio link, kur Džeimsas ėjo, pievos, kažkadaise pilnos vėjo kedenamų lauko gėlių, bet dabar nebylios plynės. Dyka klajonė, stumianti laiką iki susitikimo Vakarų Didžiojoje gatvėje.
Lėtai snigo.
Eiti pažįstamomis ar beveik tokiomis vietovėmis matant dar didesnę prisiminimų bombą, užplūdo keistas netikrumas. Tarsi čia priklausytų, bet kartu ir ne. Hogvartso kiemai. Viename iš jų sutiko Caroline po įsimintinos integruotos Žiobarotyros ir Transfigūracijos pamokos. Hogvartso bokštai. Viename iš jų yra Grifų Gūžtos bokštas. Hogvartso klasės... Kerėjime vos netapo ledo gabalu, Nuoduose ir Vaistuose sutiko Soreną, Integruotuoje Herbologijoje lindo į nemėgstamus labirintus, Transfigūracijoje teko gaudyti drugelius... Mokykla, geriausia pasaulyje, bet su galimybe nusisukti sprandą. Rudaakio veide nešmėstelėjo nei linksmas, nei rūgštus lūpų kryptelėjimas. Kaži, ar norėjosi čia grįžti. Kaži, ar nenorėjo.
Juodaplaukis nusisuko, dar labiau pirštinėtas rankas nugrūsdamas tarp mantijos klosčių. Didysis apuokas praskirdo viršum galvos ir suūbavęs nulėkė pilien pusėn. Kelios kitos atsiskyrusios pelėdos iš skirtingų pusių taip pat, tolimoje sutikusios apuoką ir tapę įžiūrimais taškeliais pasuko Didžiosios salės kryptimi. Ak taip, rytinis paštas. Niekad tokio negaudavo. Tėvai, net tada dar gyvi, jo nesiuntė, nerašė. Kodėl? Kas žino. Ko gero, šiltoje salėje skamba šakutės ir peliai, mokytojai prie Garbingojo stalo patylomis šnekučiuojasi tarpusavyje aptardami naujausius Magijos Žinių straipnius, o mokiniai, priešingai, klega, mokosi arba tyli. Ten šilta, savaip ramu ir miela. Ten esti bendruomenė.
Vaikino bendruomenė kapuose. Blogiau, iki širdies gelmių reikalingi, toli arba nepasiekiami.
Tyla, ji ir vėl užgimė pelėdai praskirdus.
Tuštuma irgi, net ir tada neužčiaupta ugninės Kiaurajame Katile.
Stovėjo lauke, bet reikėjo oro kvėpuoti.
Greywindas užvertė galvą, žemės rudumo akis įsmeigdamas į pilkąjį besaulį dangų, bekrentančias snaiges. Jis pravėrė burną, bandydamas nuryti susidariusį gumulą.
Nemąstyk, nemąstyk...
O galvojo esąs pasveikęs. Džono draugija, šypsenos ir juokas vieną kitą išvadinat girtuokliu ir paranojiku, vėl ir vėl, vėl ir vėl perskaitomi Livi laiškai, tas užsidegimas rasti ir susigrąžinti, tylios mintys prisiminus, kad ne visi Greywindai pražuvę, vis dar yra galimybė susikalti šeimą ir toliau gyventi, džiaugsmas, Nebyliajam karui seniausiai pasibaigus...
Bet...
Barzdotasis nuleido galvą. Akimirka, rodės ir pratrūks, tačiau sučiaupė lūpas ir užsimerkė. Tamsa apgaubė regos ratą.
Visgi, tamsa ne tokia tamsi, kai ją pažįsti. O juk žiema traukėsi.
Tada atsimerkė, dingus tam svoriui. Žengė žingsnį nežinia kur tolyn. Vėjas pakilo sušvilpęs ausyse.
Tas jausmas.
Antraštė: Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
Parašė: Olivia Rose Winter Lapkričio 11, 2018, 04:35:41 pm
Didžiojoje salėje kalbų dūzgesį trumpam nutraukė rytinis paštas. Pelėdos, siuvančios pirmyn ir atgal, adresatams į sterbles mėtė laiškus ir tuo pačiu pasivaišindavo jų pusryčiais, mokiniai tuo tarpu nekantriai plėšė vokus, sklaidė laikraščių puslapius ir gyvai aptarinėjo naujienas. Olivija pakėlė galvą, pelėdų margumyne ieškodama pažįstamos dėmės. Nepamatė. Per popierių šiugždėjimus, įrankių dzingsėjimus ir kalbas beveik negirdėjo savo minčių, dėl ko net džiaugėsi. Jau kuris laikas jokios žinios, o tai reiškia, kad, kad jis (kaip visada) bus įsipainiojęs kažkur, kur nereikia. Tarsi būna kitaip. Pakilo nuo stalo, vos užmesdama akį į bendrakoledžius. Šeštadienio rytą mokiniai paprastai neskuba pusryčiauti, dauguma pasilieka ilgiau arba ateina vėliau, todėl kai kurie mokytojai klausiamais žvilgsniais nulydėjo išeinančią "tą raudonplaukę iš Biobetonso", kuri, teisybę pasakius, valgyti net nemėgino.
Žiema užsitęsė. Lėtai besileidiančios snaigės krito ant pilies kuorų, speigas išrašydavo langus gėlėmis, o ežeras  tebesipuošė ledu. Dangus nebuvo giedras, todėl žaižaruojantis sniegas nepapildė tipiškos viduržiemio idilės paveikslo. Prie jo nederėjo ir maža figūrėlė, greitai tolstanti nuo pilies. Tik beveik pasiekusi ežerą mergina susivokė, kad laukan išbėgo kaip stovėjo, nesivargindama lipti į bokštą atsinešti mantijos. Akys ašarojo nuo baltumos ir vėjo, garbanos plaikstėsi už nugaros, tačiau žvarbos ji beveik nejuto. Seniai bebuvo lauke, laisva nuo aukštų akmeninių sienų, tvarkingų kambarių ir pavyzdingo elgesio. Seniai bebuvo pati su savimi. Po kojomis grikšėjo sniegas, vėsuma atgaivino mintis. Skaidrus ežero paviršius liko už nugaros, prieš akis plytėjo sniegu padengta dykra. Kadaise čia buvo tiek gyvybės, spalvų, kvapų, žalumos... Laukinių gėlių pilną pievą Livi pamilo nuo pat pirmųjų dienų Hogvartse. Tačiau dabar iš vietos, kurioje virte virė gyvybė, teliko speigo palytėta plynė. Tuščia, šalta, negyva. Nebegyva. Labai panašioje vietoje jie susipažino - kada? Jau seniai. Atskirtieji metai išsitęsė taip, jog tie laikai merginai atrodė kaip sapnas. Kažkada regėta pasaka, tolimo, taip ir neturėto gyvenimo atgarsis. Geriau pagalvojus - o koks buvo jos gyvenimas? Atsakymas paprastesnis nei atrodo: viliantis, jog jis dar priešaky.
Giliai įkvėpė. Žvarbuma lediniais pirštais suspaudė gerklę, neleisdama pasisavinti deguonies. Olivija vis dar stovėjo, nors buvo laikas grįžti, jei nenorėjo artimiausias kelias dienas praleisti gydydamasi peršalimą. Ašarojančios akys tolumoje užfiksavo tamsią figūrą, kuriai tikrai nederėjo čia būti. Per toli, per daug vėjuota, kad galėtų įžiūrėti. Susinėrė rankas, gindamasi ne kiek no šalčio, kiek nuo prisiminimų. Ne, nuo vities, vis dar gyvos kažkur giliau. Rusenančios pakankamai stipriai, kad saugioms sienoms atsuktų nugarą. Po kojomis sugirgždėjo sniegas, kelios neklusnios garbanos užkrito ant veido. Pilis tolo, tolo pamokos, mokytojai ir kalbos, atsiliko net jos pačios mintys, teliko gerklę deginantis šaltas oras ir įdumbančio sniego garsas. Tamsi figūra artėjo, įgavo kontūrus.
Dabar net vėjui glostant veidą ir spaudžiant ašaras, net pro plaukų kaskadą Livi matė užtektinai, kad galėtų tikėtis, kad galėtų įsivaizduoti ar atsargiai pasvajoti. Tačiau nedrįso įsižiūrėti, nenorėjo nusivilti kaip tūkstančius kartų iki dabar, kai vienai laimingai akimirkai širdis sustodavo, o atsigręžus per petį ji nematydavo nieko, ką taip norėjo pamatyti. Sustojo. Žvarba glostė veidą. Jis buo nusisukęs, stovėjo dar pakakamai toli nuo jos, kad galėtų neabejodama atpažinti. Tačiau pakankamai arti, kad nusibraukusi plaukus nuo akių nebijotų pakelti galvą.
- Tu.