Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apsigynimas nuo juodosios magijos => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Lucy Lewins Birželio 30, 2018, 03:35:12 pm
-
Lucy įžengė į savo klasę pavargusiomis akimis. Ji jautėsi kaip nesava ir mintis, kad vis dėl to teks vesti pamoką, ją trikdė. Pamiršusi pasiimti laikrodį mergina tiesiog vieną išbūrė virš durų ir nukeliavusi iki savo stalo pliumptelėjo ant jo. Nors žadėjo sau, kad pakabins jį savomis rankomis. Klasėje jau buvo suolai ir šių šįkart nežadėjo danginti. Šiek tiek pasėdėjusi jaunoji profesorė atsidarė stalčių. Gal reiktų man ir jų baimes kada patikrint... Taip mąstydama Lucy atsiminė, kad dar turi kelis darbus nuveikti. Iš kito stalčiaus ji vėl išsitraukė užrašų knygutę ir padėjusi ją ant stalo nupėdino į kambariuką. Iš ten mergina grįžo su skambančia dėže. Joje buvo daug buteliukų. O taip, tokiai pamokai eliksyrai, tu tokia protinga, Lucy... Pašiepdama save profesorė apėjo visus mokinių suolus, išdėliodama ant jų po du buteliukus. Vienas buvo raudonos, kraujo spalvos, o kitas - šviesiai pilkos, besimaišančios su tamsesne. Atidariusi vieną langą, mat, jos manymu, grynas oras nepamaišys, Lucy vėl grįžo iki savo stalo, bet sėsti nežadėjo. Ji trypčiojo vietoje laukdama, kada galės pradėti pamoką. Nors atėjus pirmam mokiniui mergina rimtu veidu vėl ramiai stovėjo. Kai jau buvo laikas kalbėti, mergina, rodos, prarado balsą. Ji atrodė rami, bet visgi viduje degė baime. Raminkis, nes iš plytos gausi...
-Sveiki,- pasisveikinusi mergina padarė pauzę.-Šią pamoką pradėsime nuo praktikos, klausimai bus vėliau. Manau, kas yra naktiniai gyvūnai, žinote visi, šiandien dėmesį kreipsime į vampyrus ir vilkolakius. Pagal eliksyrų spalvas galite atpažinti, kuris eliksyras kuriam ir užduotis jums. Išgeriate eliksyrą ir patenkate į tam tikrą vietą, ar tai miškas, ar tai miestas nesvarbu. Vaikščiodami atpažįstate vilkolakį arba vampyrą, įsimenate, kuo jis išsiskiria, kaip jis slepia tai, jo įpročius ir visą kitą. Grįžę prieinate prie manęs ir trumpai pasakote pagal ką sprendėte, kad būtent jis yra tas naktinis gyvis ir tada užduosiu klausimą visiems,- pagaliau pabaigusi aiškinti Lucy tik linktelėjo vaikams ir pagaliau atsisėdo į savo vietą. Veltui jaudinuosi, viskas čia gerai.
(Užduotį, manau, supratote prašau 3 postų, trečiasis turi būti, kaip man trumpai priėję papasakojate, kaip atpažinote, kad būtent ten jis. Bet norėčiau, kad poste būtų ir įtikinimas, kad ten tikrai vilkolakis. Pavyzdžiui parašykite, kad artėjo pilnatis ir matėte, kaip vėliau jis pasikeitė į vilkolakį, ar kažką panašaus. Buteliuką geriate tik vieną raudoną - vampyrai, pilka - vilkolakiai. Praktika iki liepos 10 d.
-
Blondinė Hope su begaliniu noru keliavo į klasę. Jai ši pamoka visada buvo įdomi, todėl neketino jos praleisti. Nubėgusi laiptais žemyn į požemius, žengė per lenkstį ir kiek sustojo. Taip kaip visada Hope dėvėjo kelnias ir aulinukus su kulniukais. Palaidinė dailiai krito ir pabrėžė jos kūno linkius. Šalikas kiek suplazdėjo nuo skersvėjo. Akimis perbėgus per klasę, galiausiai blondinė patraukė vidurinio suolo link, kur ketino atsisėsti. Tačiau šį kartą nusprendė patraukti į galinę pusę. Patogiai įsipatoginus pradėjo stebėti profesorę ir įsiklausė į užduotą užduotį.
- Vilkolakiai ir vampyrai,- Hope sumurmėjo sau po nosim, - čia jau mano specialybė..
Po tokios garsiai išsakytos minties mergina nusišypsojo pergališka šypsena ir buvo tikra, kad sužibo akys.
Jai visada patiko nakties padarai ir šiaip naktye glūdantys paslaptys. Blondinė buvo naktinė persona ir dievino tamsą. Ne dėl to, kad ji pati buvo tamsios asmenybės, bet dėl to, kad ten galėjo atsipalaiduoti ir nurimti. Ten ji jautėsi savimi. Jei atvirai ji buvo labai miela asmenybė ir geros širdies, bet jos potraukis nakčiai - daugumą baidė ir visi buvo įsitikinę, kad ji paslaptinga. Taip, ji buvo paslaptinga, bet tikrai nebuvo blogo linkinti.
- Na ką - pradėkime,- nusišypsojo mergina ir susimąstė nuo kurio gi buteliuko pradėjus. Kadangi buvo tikra, kad raudonas kraujas bus vilkolakio, kadangi jis buvo lygus gyvūnui, bet ne sustingęs šaltasis gyvis vampyras, ji nusprendė pradėti nuo raudonojo buteliuko. Vampyrus nusprendė pasilikti desertui. Bet ji klydo. Raudonasis simbolizavo vampyrus - todėl tik giliai atsiduso iš tos nevilties, kad vis dėlto intuicija kartais būna ne teisi.
Tačiau vis tiek pasiliko ties raudonuoju. Vampyrai. Tai vampyrai.
-
Stevei labai patiko pirmoji Apsigynimo nuo juodosios magijos pamoka, tad ji su entuziazmu keliavo į klasę. Ji atsisėdo klasės priekyje ir klausėsi, ko paklaus profesorė. Išgirdusi, kad pamoka prasideda nuo praktikos, antrakursė kiek nustebo, bet nenusiminė. Bent jau neužmigs, kol mokiniai atsakinėja į klausimus, o iš karto gali pradėti dirbti. Vis dėlto tema ją kiek nuvylė. O gal dėl to, kad ką tik buvau transfigūracijoje, kur irgi reikėjo atpažinti? paklausė savęs mergaitė. Vis dėlto ji pernelyg negaišdama pasiėmė pilko skysčio buteliuką ir jį išgėrė. Netrukus grifiukė suprato atsidūrusi mažame miestelyje. Stevie prisiminė, kad neturi jokios užrašų knygelės, o ji puikiai žinojo, kad kai reikės pasakoti profesorei, ji viską pamirš, tačiau netrukus mergaitė kišenėje aptiko mažą pergamento skiautelę ir pieštuką. Puiku.
Stevie nežinojo, kokia dabar mėnulio fazė, tačiau tikėjosi, kad ilgai laukti pilnaties neteks, nes bent kol kas negalėjo įsivaizduoti jokio kito metodo atpažinti vilkolakiui.
-
Klastuolis nekantriai skubėjo į ANJM pamoką, kuri jau spėjo tapti viena iš jo mėgstamiausių. Ką tik grįžęs iš kiemo, jis buvo aplipęs pirmuoju sniegu šią žiemą. Ir nors lauke jau pūtė šaltukas, Oliveris dar niekad nesijautė šilčiau ir maloniau.
Įėjęs į klasę mokinys nusipurtė sniegą ir, nepasisveikinęs su profesore, kurios, akivaizdžiai, nemėgo (kaip ir daugelio kitų profesorių), atsisėdo į suolą prie atidaryto lango, kur žinojo, kad visą pamoką jį vilios gaivus sniego kvapas ir skruostus glostys šaltas vėjas. Neturėdamas ką veikti rudaplaukis paėmė ant stalo pastatytus buteliukus į rankas, ir ėmė spėlioti, kas tai ir kam jie reikalingi. Buvo gan keista, kad per apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką jie turės dirbti su eliksyrais. Čia jau buvo nuodų ir vaistų reikalas, dar viena mėgstamiausia pirmakursio pamoka.
Profesorei pradėjus pamoką, Oliverio ausis pasiekė dvi džiugios žinios. Pirmoji - kol kas teorijos nebus. Nors prieš ją ir neturi nieko prieš, bet rimtai... kam gi teorija patinka labiau nei praktika? Antroji - pamoka bus apie vilkolakius ir vampyrus. Vilkolakiai žaliaakiui nelabai rūpėjo, bet vampyrais domėjosi jau gan seniai. Ko gero, raudonas eliksyras bus vampyrams, pilkas vilkolakiams. Raudona simbolizuoja kraują, o vampyrams kraujas yra maistas. O vilkolakiams pilka atitenka todėl, nes daugumos vilkų kailis yra pilkas.
Klastuolis galutinai išklausė profesorės ir atsipūtė - užduotis lengva. Mokinys pagriebė raudoną buteliuką ir jį atkimšo. Pauostęs susiraukė nuo aitraus geležies kvapo ir greit užsikimšo nosį. Jeigu ta kvaištelėjus boba mus verčia gerti tikrą kraują, priversiu ją gerti savo pačios - pamintijo ir užsivertė buteliuką, išgerdamas skystį iki dugno ir tikėdamasis, jog neklydo apie kam kuris buteliukas skirtas.
-
Hope išgėrusi kraują skirtą susitikti su vampyriškaisiais padarais, pajautė kaip jos kūną apgaubia šaltis. Tik jis buvo kitoks. Ne tas nuo kurio purtytų šaltis, kur oda eitų pagaugais, bet tas nuo kurio tiesiog dingsta emocijos.
- No emotions, - sumurmėjo sau mergina ir suprato, kad teisingai pasirinko. Nors vampyrų jutimo organai sujautrėja, bet šis jausmas ir tas no emotions daugiau simbolizavo savotišką žogiškumo mirtį.
Atmerkusi akis, blondinė suprato, kad yra apsupta tamsos. Kažkur miške pasigirdo pelėda. Mergina iš pradžių nesuvokė, kad tai miškas, bet kiek apsipratusios jos akys pradėjo įžvelgti medžių kontūrus. Ji vėl užsimerkė ir įsiklausė. Kažkur tolumoje pajuto, kaip kažkas greitai prabėga.
Nejaugi, tai jie? . Iš pradžių Hope išsigando. Bet ta baimė truko tik akimirką. Ji visada norėjo sutikti nakties gyvį ir dėl savęs visiškai nebijojo.
Greitis - pagalvojo mergina.
Ji vėl išgirdo kažką tankmėje bėgiojantį. Pati taip pat neliko stovėti. Miško tolumoje pamačiusi šiokį tokį šviesos plyšelį, mergina patraukė jo link. Žingsniai buvo tvirti. Hope taip pat jautėsi rami ir tvirta. Visai netoli jos prabėgo stirna.
Pfu atšokusi atsiduso Hope Kažkaip nelabai juokinga
Pasiekusi miško pakraštį, mergina išvydo ežerą. Ten ir nusprendė įkurti mini stovyklaviatę. Sukrovusi šakų krūvelę ir nusiplėšusi skiautę savo palaidinės, akmenų pagalba įskėlė ugnį. Ji norėjo būti tikra, kad bent ugnis ją apsaugos jeigu viskas pasisuks netinkama linkme. Tada prisėdusi prie laužo nusprendė laukti ir klausytis. Užmerkusi akis paskendo nakties muzikoj.
Išgirdo ir vėl, kaip kažkas gana greitai prabėga. Tada smūgis. Tada tyla. Tada vėl bėgimas. Smūgis. Vilko kaukimas. Šakų traškesys visai arti. Hope kiek pabūgo. Juk garsas buvo girdimas visai šalia. Ji atmerkusi akis pašoko. Atsistojo už laužo.
- Su manim paprastai niekas nejuokauja, - sumurmėjo mergina, - aš nelabai esu ta asmenybė, kuri dvejoja svarstydama visus galimus veiksmus. Pasirodyk.
Tankmėje pasirodė žmogaus siluetas.
- Aš žinau, kas tu. Todėl žinau kaip ir apsiginti. Leisk man į tave pažvelgti ir aš pradingsiu.
Žmogaus siluetas priartėjo. Ryškios raudonos akys sužibėjo nakties tamsoje.
Akys - pabrėžė mintyse sau mergina.
Vampyras kiek sugriežės dantimis, apsipratusios naktyje Hope akys įžvelgė iltis.
- Manau, kad man Tavęs pakako. Skanios vakarienės.
Sukuždėjo mergina ir vėl užsimerkė. Ji jautė, kaip kūnas vėl šyla ir kad ji grįžta į klasę.
Aš pasiruošusi atsakyti į klausimus - pagalvojo mergina ir pajuto kaip grįžo į klasę. Ji galėjo girdėti šurmulį. Atmerkusi akis ji įsitikino, kad ji neklysta. Ji jau buvo kabinete.
-
Visai neskubėdama, tarsi svajodama Europėlė kulniavo Hogvartso pilies koridoriais apsigynimo nuo juodosios magijos kabineto link. Rytas buvo ganėtinai vėsus, už lango šlapia; ruduo po truputį baiginėjosi. Ir Klastūnyno globotinė nežinojo, ką labiau mėgo - tuoj pasibaigsiantį rudenį ar tuoj prasidėsiančią žiemą. Nors gal reikėtų klausti, ko labiau nemėgo? Juk nekentė abiejų metų laikų.
Pasiekusi kabineto duris, mergaičiukė nutraukė visus savo apmąstymus ir, palenkusi durų, rankeną, peržengė slenkstį, skiriantį koridorių nuo apsigynimo nuo juodosios magijos klasę.
-Labas rytas,- mandagiai pasisveikino ir nuliuoksėjo į priešpaskutinį suolą prie lango. Džiaugėsi, kad suolai, priešingai nei aną kartą, buvo savo vietose, juk tai reiškė, kad nereikės kovoti, tiesa?
Kaip įprasta, suskambus varpui, profesorė ėmė kalbėti įprastus dalykus. Ne visai įprasta buvo tik tai, kad pamoka prasidėjo nuo praktikos, ne nuo teorijos. Išklausiusi visą profesorės Lewins monologą, Europėlė atsistojo ir pasiėmė buteliuką su pilku skysčiu. Visada svajojo pamatyti vilkolakį, tad panašu, jog šią pamoką dvylikametės svajonė išsipildys, net jei tik jos baltapūkėje galvoje.
Grįžusi į savo suolą, mergaičiukė užsivertė visą eliksyrą, ir po kelių akimirkų visas vaizdas ėmė lietis.
-
Tingiai, apsimiegojusi - po mantija su Klastūnyno emblema slėpėsi pižama - Lisetė žingsniavo link apsigynimo nuo juodosios magijos kabineto. Ryte pramiegojo, tad nespėjo pavalgyti pusryčių, o pilvas šiuo metu grojo maršus it pasaulinio lygio orkestras. Te greičiau baigiasi šita pamoka,- pamintijo klastuolė, svajodama apie dar garuojantį obuolių pyragą virtuvėje.
Įžengusi į kabinetą, gyvatėlė patingėjo pasisveikinti tiek su profesore, tiek su kitais klasėje buvusiais mokiniais ir griūte griuvo į suolą.
Buvo pasiruošusi kiek pasnausti teorinėje dalyje, bet kur tau! Juk pirmiau reikėjo įkišti praktiką. Nuostabu. Iki galo išklausiusi profesorės šnektų, rausvaplaukė nuėjo ir išsitraukė raudoną eliksyro buteliuką. Darbą mintyse Klastūnyno globotinė visai mėgo, juk tai atrodo kaip sapnas, o jei sapnuoji, vadinasi miegi, juk taip?
Tiesa, eliksyro Lisetė visgi neišgėrė.
-
Hope atsitokėjusi nuo šiokios tokios kelionės, atsistojo ir patraukė profesorės link. Eidama spėjo dar pasitaisyti šaliką. Nuo merginos kaip ir visuomet dvelkė visiška pasitikėjimo savimi banga.
- Laba diena, profesore,- blondinukė linktelėjo profesorei ir pasiruošė jau atsakyti įklausimą.
- Išgėriau raudonąjį buteliuką. Nors, prisipažinsiu, maniau, kad viskas turėtų būti kiek kitaip. Vilkolakiai yra labiau linkę prie šiltakraujų gyvūnų nei vampyrai. Todėl raudonas buteliukas turėtų sibolizuoti vilkolakius, o ne vampyrus. Vis dėlto kraujotakos sistema dažniau sutinkama pas vilko draugužį nei pas nakties padarą - vampyrą. O ne skirstyti viską pagal tai, ką jie minta. Nepaisant to, miške sutikau vampyrą. Jau prieš tai puikiai žinojau ko tikėtis iš vampyro, todėl užsidegiau laužą, kad saugiau jausčiausi. Žinojau, kad pastarasis vengs ugnies, kadangi galėtų sudegti. Taip ir buvo. Vampyras sustojo ties miško pabaiga ir nebepriartėjo prie manęs. Aš tuo tarpu stovėjau už laužo ir puikiai regėjau jo iltis. Jis buvo kątik po pasimaitinimo, kadangi šiek tiek kraujo buvo likę ant jo lūpų. Taip pat buvo galima girdėti įvairius smūgius miško gūdumoje. Jie išdavė medžioklę. Matyta stirna, man eianant, buvo nebegyva. O staigūs judesiai išdavė, kad tai tikrai greitas padaras. Niekas kitas negalėjo taip greitai judėti, kad net nepastebėčiau. Todėl greitis taip pat prisidda prie vampyriškųjų bruožų. Išvydusi jį, taip pat mačiau kokia išblyškusi jo oda. O akys tiesiog degte degė raudona - kraujo - spalva. Todėl buvo aišku su kuo turėjau reikalų. Na, o žvilgsnis, bandymas pasimėgauti mano žmogiškuoju kvapu tik patvirtino mano įsitikinimus. Atrodė, kad net negalėdamas praeiti pro ugnį, jis vis tiek mane nori suvalgyti. Įsisiurbti į kaklą ir priversti maldauto jo sustoti. Jo žvilgsnis valgė mane akimis. Taigi. Tikiuosi, kad tokio paaiškinimo užtektų. Jeigu tik turite klausimų - klauskite. Mielai detalizuočiau.
Hope šyptelėjo profesorei ir patraukė savo suolo link. Atsisėdusi pradėjo stebėti kitus ir laukti profesorės atsakymų.
-
Marcel įžygiavęs į klasę greitai susirado kur atsisėsti. Įšklausęs dėstytojos žodžius, pasirinko šį kartą pilkąjį buteliuką. Vampyrai jau buvo sena ir nuvalkiota tema. O su vilkolakiu dar niekada neteko susidurti. O tuo labiau labai mažai ką apie jį žinojo.
Todėl nieko nelaukdamas, čiupo pilkąjį buteliuką ir jį pauostė.
Fui - mintyse dar ir nusikeikė jaunuolis. Ne be reikalo vilkolakis.
Dar kelias minutes pastebėjęs klasės draugus, Marcelis bandė suprasti kas jo laukia po šio buteliuko išgėrimo. Sukaupęs drąsą ir pastebėjęs, kad nieko blogo nenutinka, jis atsiduso ir prilietė buteliuką prie lūpų.
Dar palaukęs akimirką, užsivertė jį ir nurijo eleksyro/kraujo esensiją. Kvapas buvo bjauresnis nei skonis, bet didelio džiaugsmo nekėlė. Po kelių minučių, berniukas pajuto, kaip jis praranda sąmonę. O gal greičiau jis iškeliauja mintimis kažkur toli toli.. Todėl užsierkė ir leidosi į kelionę.
-
Morgana lėtai slinkdama link apsigynimo nuo juodosios magijos kabineto vis keikė save, savo kvailus poelgius. Vos peržengus klasės slenkstį ji sutiko pavargusias ir kiek paraudusias profesorės akis. Tai buvo menka paguoda garbanei, rodos ne ji viena turėjo keistą naktelę.
Atsisėdusi galiniame suole prie lango ji ranka pasirėmė ir pažvelgė į pilkus, belapius medžius. Buvo gruodžio pirmoji, tačiau sniegą galėjai matyti kaip savo ausis. Lauke buvo šlapia ir purvina, tačiau tas vis tiek netrukdė keliems mokiniams sėdėti per lietų. Ugniaplaukė papurtė galvą ir pažvelgė į mokytoją. Išklausiusi praktikos užduotį ji pažvelgė į eliksyrus. Kiek dvejodama jos ranka slinko tai prie raudonojo, tai prie pilkojo, kol galiausiai vis dėlto pačiupo pilkąjį.
Atidariusi eliksyro buteliuką ji jį pauostė. Šis atsidavė kurpelėmis ir mėlynėmis. Morgana kiek susiraukė ir pauostė dar kartą, šį kartą kvapas pasikeitė. Dabar jis dvokė tarsi niekada nemaudytas šuva. Nustačiusi pasibjaurėtiną grimasą mergina išgėrė visą turinį kurio skonis buvo geresnis nei tikėjosi, tačiau nuo šio vis tiek pykino, vis dėlto tai buvo suknistas vilkolakio kraujas.
Mergiotė vos spėjo pažiūrėti į kitus mokinius, kai vaizdas pradėjo suktis, o visas turinys buvęs skrandyje pasipylė ant žolės.
-
Andromeda tylėdama žingsniavo, rankas buvo susikišusi į mantijos kišenes, rankose vis kartą nuo karto suspausdama burtų lazdelę, ar linktelėdama galva ir išleisdama kokį garsą, taip parodydama, kad klausosi šalia einančios draugės, tačiau tiesą sakant visiškai jos nesiklausė. Andromeda buvo panėrusi į savo pasaulį, kuriame neegzistavo jokios mergaitės besiskundžiančios savo „blogais“ tėvais.
Tamsiaplaukė pasiekusi apsigynimo nuo juodosios magijos kabinetą atsisveikino su drauge ir įžengė į klasę. Pamojusi profesorei ji atsisėdo į antrą suolą prie lango. Įdėmiai išklausiusi profesorės praktikos paaiškinimo, klastuolė pasibaisėjo. „Nejaugi šita moteris tikrai vers mus gerti kraują?“ - ji sutrikusi pagalvojo ir apsižvalgė po klasę. Visi kiti mokiniai gėrė antgamtinių būtybių kraują, tik Andromeda vienintelė tuo dar abejojo, galiausiai papurčiusi galvą ji pačiupo atsitiktinį buteliuką ir nieko nelaukus išgėrė vampyro kraujo.
Skonis buvo siaubingas, Andromeda nuo jo net sugokčiojo.
-
It zombis, besibastantis pilies koridoriais, rusvaplaukis žingsniavo į antrąją apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką. Šiandien vaikėzui nerūpėjo jokie chuliganiški planai ar išdaigos. Skaudžiai maudžiantis pilvas ir lengvas apsinuodijimas vakarykščiu maistu nekėlė nė menkiausio noro vėl paskraidyti šluota.
Pagaliau pasiekęs klasę, kiek apsiblausęs, Natanielis pravėrė storas duris ir žingtelėjo vidun.
Pasisveikindamas galva linktelėjo ne ką geriau atrodančios profesorės pusėn ir smaragdinių akių žvilgsniu nuskenavęs mokinukus bei pastebėjęs pažįstamus veidukus, vyptelėjo šiems.
Atsisėdęs į vieną iš pačiam gale sustatytulų suolų, strazdanius jau lenkė galvą žemyn, ketindamas kaip ir visada prasnausti teorinę dalį. Tik, deja, dėstytojai vos prabilus ir paskyrus praktikos užduotį, dar vienas Lizerto planas žlugo nė neprasidėjęs.
- Uf, - patylomis niurgztelėjo klastuolis ir skaičiuotės būdu pasirinkęs tamsųjį eliksyrą, vienu gurkšniu išmaukė visą jo viduje tūnojusį skystį.
Fui, kokia šlykštynė, - dar nusivaipė septyniolikmetis ir pajutęs kaip ima svaigti galva, susigriebė už suolo krašto.
- Jaučiu tuojau apsivemsiu, - kitą ranką prispaudęs prie pilvo, suvaitojo Natas ir kiek įmanydamas stipriau užsimerkė.
-
Atsirėmusi į šalia stovintį beržą Morgana dar truputi pravalė skrandį ir tada nusivaliusi lūpas į mantiją pažvelgė į priekį.
- Žinai, tai buvo šlykštu.- išgirdusi balsą už savęs garbanė greitai apsisuko ir pažvelgė į vaikiną stovinti priešais ją vos už kelių metrų.
Dėl atviros pievos kurioje buvo ir pilno mėnulio dėka Morgana galėjo matyti kaip atrodo vaikinas. Šis buvo maždaug merginos metų, gal kiek vyresnis dėl barzdos, buvo aukštas, gero sudėjimo ir plačių pečių, tamsiai rudi plaukai beveik siekė pečius. Kairę ranką jis keistai laikė už savęs, todėl Morgana kiek palinko į priekį, tačiau nieko nepamatė.
- Ką tu čia darai ir kaip čia atsiradai?- staiga jis paklausė ir pakėlė ranką bei perbraukė per tamsius plaukus.
Vaikino rodomasis ir vidurinis pirštas buvo vienodo ilgio, Morgana buvo kažkur skaičiusi, kad tai yra vilkolakio bruožas. Garbanė pakėlė galvą ir pažvelgė į pilną mėnulį, kuris jau buvo kone virš jų. Ji nurijo seiles ir per kelis žingsnius atsitraukė.
- Aš buvau su draugais ir nusprendėm pažaisti gaudynes, tai atbėgau iki čia.- ramiai ištarė ji vis dar žvelgdama į vaikiną.
Jo veido grimasa greitai pasikeitė iš ramios į išsigandusią. Tamsiaplaukis paėjo į priekį ir už jo sužvangėjo grandinės. Kairė ranka, kurią visą laiką laikė už nugaros buvo surakinta storomis grandinėmis.
- Klausyk, turi iš čia vesti savo draugus. Dabar-
Jis nepabaigė sakinio, kai staiga jo kairė ranka tarsi lūžo ir vaikinas iš skausmo sušuko. Morgana akimirką dvi stovėjo sustingusi vietoje, o tada jau buvo pasiruošusi bėgti, tačiau papurtė galvą ir greitai priėjo prie vaikino.
- Ką tu darai?- jis giliai šnopuodamas paklausė Morganos.- Bėk ir liepk tą patį padaryti savo draugams kol dar gali!
- Aš tikrai nepaliksiu tavęs taip, turiu tave visą pririšt, nes gali išbėgti iš miško ir pridaryt daug žalos ir tuo pačiu atskleisti visam pasauliui apie mus.- ugniaplaukė greitai viską išsakė ir išsitraukusi lazdelę greitai pririšo kitą vaikino ranką ir tada atsitraukė.
- Tu.. tu?- jis sutrikęs pažvelgė į Morganą ir netrukus vėl iš skausmo sušuko.
- Taip aš..- Morgana nespėjo nieko atsakyti, kai staiga vaizdas ir vėl pradėjo suktis.
Netrukus ji jau buvo klasėje.
-
Mergina stengėsi laikytis pagal planą toliau - aktyviai dalyvauti pamokose. Bet dabar Emillią turi turbūt vieną iš sunkiausią pamoką, apsigynimą nuo juodosios magijos. Na, kuo sunkiau, tuo įdomiau. Nors tuo metu DiLaurentis šeimos narę tingumas buvo labai užspaudęs, vos per prievartą ji nuėjo į pamoką.
Atėjusi į pamoką, klastuolė atsisėdo prieš paskutiniame suole ir galvojo, kad tuoj užsnūs. Bet deja, Emilliai nespėjus net tiesiog pasėdėti suole, kaip jai jau reikia eiti ir išgerti eliksyrą.
Logiškai, tai vampyrą lengviau atpažinti nei vilkolakį. Juk yra labai daug požymių. Jie dažniausiai atsiranda naktį. O kokia jų odos spalva išbalusi.. Siaubas! O vilkolakį galima atpažinti tik per pilnatį. Todėl su vilkolakiu tikrai sunkiau. Bet visgi, kuo sunkiau, tuo įdomiau. Todėl mergina nedelsiant išgėrė pilką eliksyrą. Skonis buvo tikrai keistas. Klastūnyno koledžo globotinė netgi susiraukė. Ar aš neapsivemsiu nuo jo? Pagalvojo, bet Emillia tuo metu pajautė, kaip ji praranda sąmonę ir pradeda matyti įvairius vaizdus..
-
Pas Kristoferį buvo labai sunki naktis. Galima sakyti, kad jis ryte sirgo pachmielu. Jis buvo išvargęs ir labai trokštančio miego. Atsikėlęs iš lovos, berniukų kambarys buvo lyg kažkokiame sąvartyne. Visur voliojosi buteliai, dėžės po picų, o kiek ten merginų buvo! Vakarėlis buvo neblogas, bet jis pasibaigė, ir klastuolis turėjo eiti į pamokas. Pažiūrėjęs į tvarkaraštį, pirma pamoka buvo apsigynimas nuo juodosios magijos. Apsirengęs, klastūnyno globotinis ėjo praustis.
Atėjęs į pamoką, vaikinas galvojo, kad tiesiog neišbūs taip ilgai pamokoje. Tai pernelyg bus sunku, ypač žinant kokia jo savijauta. Laikant rankoje mineralinio vandens butelį, atsisėdo prie suolo ir padėjo savo galvą ant stalo ir galvojo, kad tuoj užmigs, vis tiek, pamoka dar ne taip greitai prasidės.
Jis gal pamiegojo tik kokią minutę. Nes visgi jau net Krisui sąžinė prigraužė, miegoti per pamoką... Visiškai jau abnaglėl. Kažkiek palaukęs, prasidėjo ir pamoka, o mokytojai pabaigus kalbėti, Krisas vos ne pirmas priėjo prie profesorės ir išgėrė raudoną buteliuką.
-
Mažoji klastuolė linksmai žygiavo į apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką. Nors oras lauke buvo vėsokas, tačiau pamoka vyko pilyje, o ir mergaitė buvo šiltai apsirengusi, tad linksmą nuotaiką jai kėlė pagaliau pasibaigsiantis ruduo ir artėjančios šventės.
Pasiekusi klasę Elizabeth klestelėjo į suolą klasės priekyje, mat norėjo viską puikiai girdėti ir matyti. Bet mergaitė prieš save ant suolo išvydo du nedidelius buteliukus su eliksyrais. Viename skystis buvo raudonas, o kitame pilkšvas. Elizabeth neturėjo nė menkiausio supratimo, ką jie su jais turės daryti.
Mokytojai paaiškinus užduotį, klastuolė ėmė degti nekantrumu pamatyti nakties padarą. Nuo pat vaikystės ji apie juos girdėjo namuose ir kada nors norėjo vieną iš jų sutikti. O ypač vampyrą. Tad nė nesvarstydama ji pačiupo buteliuką su raudonu skysčiu. Tikiuosi man viskas bus gerai... ir šliūkštelėjo sau į burną. Skonis buvo siaubingas, bet praėjus keletui akimirkų akyse ėmė lietis vaizdas kol galiausiai visiškai aptemo.
-
Staiga įprastajam vaizdui pasikeitus, anglas pramerkė skaisčias akis ir įdėmiai apsidairė aplinkui. Tamsūs, šešėliuose paskendę, aukštaūgiai pastatai gožė balsvai švysčiojantį mėnulį, o žibintų ir ryškių iškabų gausybė liudijo, jog vaikinukas atsidūrė pačiame miesto centre.
- Ar tu aklas?! Pasitrauk nuo kelio, nevisproti! - čia pat garsiai supypsėjo kelios mašinos ir pro automobilių langus iškišę nosis, grėsmingai keiksnojosi vairuotojai. Tik dabar susiprotėjęs, kad stovi pačiame kelio vidury, Natanielis paskubomis striktelėjo į šoną ir susikišęs rankas į uniforminių kelnių kišenes, patikrino lazdelės buvimo vietą. Palaimingai aptikęs stebuklingąjį medinuką, Natukas iškišo rankas atgalios ir atlaisvinęs žalsvą kaklaraištį, iš baltinių kišenėlės išsitraukęs nediduką pakelį, sugrabaliojo vieną mėtinę cigaretę.
- Žiobarai, - iš įkyrių žvilgsnių į vaikinuko uniformą, nusprendė Augustas bei kiek paėjęs plačiu šaligatviu, iš juodų plaučių pašalino porą nikotino pilnų dūmų.
- Opa! - Pastebėjęs kažkokio baro iškabą ir nusprendęs kiek sumažinti šlykštaus skonio jausmą burnoj, patraukė link šios septyniolikmetis.
Įžengusį vidun, vaikinuką pasitiko dūmų ir ryškių spalvų pripildyta patalpa.
- Man vandens, - neturėdamas nė grąžčio kišenėj, burbtelėjo barmenei klastuolis ir užgesinęs cigaretę, dar kartą nuskenavo patalpos vidų.
- O gal ko nors stpresnio? - Po minutėlės pasiteiravo perdėm linksmai nusiteikusu balsvaodė mergina, tačiau su tokia prasta savijauta, Natanielis tik pasirėmė vis dar svaigstančią makaulę kumščiu.
- Na, nebent gazuoto, - blausiai vyptelėjo merginai ir šiai gūžtelėjus pečiais bei nusisukus atlikti bernioko užsakymo, pastarasis nužvelgė ją nuo galvos iki kojų. Trumpučiai, vos ausis siekiantys, juodi plaukai, visiškai balsva, intapų neturinti oda ir, rodos, perdėm smailūs iltiniai dantys.
Keista kažkokia, - nusistebėjo septinkursis, tačiau balsu to nesireiškė ir gavęs stiklinę gazuoto vandens, godžiai gurkštelėjo šalto skysčio. Netrukus pasigirdus neaiškiai šokių muzikai, kažkas truktelėjo Natukui už alkūnės ir taip stipriai timptelėjo, kad šis vos nenusibaladojo nuo kėdės. Jau beketinąs išsitraukti burtų lazdelę, strazdanosis pasisuko į jį kliudžiusį asmenį, kuris pasirodė beesantis išties daili, ilgų, medaus atspalvio plaukų ir rudų akių savininkė.
- Iš pradžių aš būčiau linkęs susipažinti, - nepažįstamajai nusivedus bernioką tolėliau nuo baro į vadinamąją šokių aikštelę ir pradėjus glaustytis aplink jį, prabilo rusvaplaukis.
Netrukus prisijungus dar dviems merginoms, o vėliau penkioms neaiškioms poroms, Natanielis nutarė atsipalaiduoti ir, jei jau taip lemta, šiek tiek pasilinksminti. Aišku, linksmybės nėra amžinos ir pagal trankios muzikos ritmą pajudėjęs dar kokius septynius šokius, Natanielis pasijuto pavargęs, o dar tas sopantis pilvas... Taigi nusprendęs prisėsti ir atsipūsti, berniūkštis žingtelėjo baro link, kai staiga ta pati mergina vėl timptelėjo vaikį į save.
- Ramiau, mergyt, - sutrikęs nuo tokio nepažįstamosios impulsyvumo, myktelėjo žaliaakis, bet vis tik nesugebėdamas atsikratyti priekabiosios gerbėjos, ėmė toliau mindžikuoti vietoje. Netikėtai pajutęs kelis bučinius ties kaklu, berniūkštis, truktelėjo ilgakasę nuo savęs ir pačiu laiku! Mat šios iltiniai smailūs dantys, analogiškai išsikišę kaip ir pas barmenę, buvo beketinę susidurti su Nato kaklo linkiu. Išsitraukęs lazdelę iš kelnių kišenės, hogietis nusitaikė į rudaakę ir lėtai ėmė atsitraukinėti atgal, kai jo nugara atsitrenkė į tos paties rasės atstovą, o geriau apsidairęs, Natas įsitikino, kad ne tik tų kraujaėdžių pilnas klubas, bet jie dar ir greitai artinasi, savo ryškiom ištroškusiom akim vis skenuodami vaikėzą.
- Na, buvo malonu susipažinti, gal kada susimatysim, - linksėjo taukšdamas niekus berniūkštis, - gal kada, kai būsit pavalgę, o gal niekada...
Dar burbtelėjęs kelis bereikšmius žodžius, klastuolis pranyko. Tiksliau vaizdas su daug kraugeriškai nusiteikusių padarų ir pritvinkusi dūmais bei prakaitu patalpa ir jaunasis Lizertas vėlei atsidūrė klasėje, vis dar įsikibęs į suolo kraštą.
-
Tai buvo paprastas, niekuo neišsiskiriantis rytas. Ir kodėl man taip nesiseka? Pagalvojo, juk ryte ji tikrai nepamatys vilkolakio požymių. Su dideliu nusivylimu Emi suprato, kad praktika jai tikrai sunkiai seksis.
Ji buvo mieste. Pastatai primindavo vokišką stilių, jie buvo tikrai jauki. Kaip ne keista, bet miestas buvo visiškai be žmonių, kas tikrai buvo šiurpu. Gal tai tiesiog, kad dabar rytas.. Pabandė save paguosti, kad neprisigalvoti visokių nesąmonių, dėl kurių jai po to bus panikos priepuoliai. Bet visgi, tai tikrai buvo keista. Emi pabandė įeiti į vieną iš tų namukų ir pažiūrėti ar tikrai kažkas namuose yra. Ji pastukseno vieną kartą, antrą.. Nieko. Truputi sunerimusi, ji atidarė duris. Jos buvo atidarytos, kas irgi keista. Tai, ką Emillia pamatė, privertė ją pajausti pačius siaubingiausius jausmus, kurie dar gali būti. Visas namas buvo ištaškytas krauju, o pro durų plyšį matėsi ranka. Ar tai lavono? Niekas nežinojo. Visa drebėdama, klastuolė atidarė duris. Ten nieko nebuvo. Tikiuosi, kad man pasirodė. Pasibaisėjusi, klastūnyno globotinė išėjo iš to namo. Toje gatvėje, kur Emi buvo, pasirodė keli žmonės. DiLaurentis nedelsiant prie jų pribėgo.
- A-atsiprašau.. B-bet kas čia darosi? T-tie-siog.. - Netgi ašaros pradėjo tekti. - Tame name. - Parodė pirštu. - T-tiek daug krau-jo.. - Vos sugebėjo pasakyti. Ji turėjo didelį panikos priepuolį.
- Naktį buvo vilkolakių užpuolimas.. Praradom apie 6 gyventojus.. - Kiek liūdnai ir graudžiai viską pasakė jaunuolis.
Emi netgi jau buvo pamiršusi, kad ji sapne. Šis netikras gyvenimas jai pavirto realybe. Ar tai gali būti netikru gyvenimu, kur žmonės siaubingai miršta? Kur jie yra užpuolami vilkolakiais.. Tai tikrai ne kokia nors pasaka juk, kur viskas naivu ir laiminga..
Klastūnyno globotinė apėjo dar kelis namus ir pasidomėjo, ar viskas gerai. Pasiūlė pagalbos. Bet niekas nepriimė, atvirkščiai, jie pasiūlė merginai prieglobstį, kur ji galėtu naktį apsisaugoti.
- Ačiū. Aš būtinai ateisiu, jeigu tai bus būtina. - Nusišypsojo vienai moteriškei.
Klastuolė ieškojo informacijos jau ne dėl pamokos, o dėl žmonių, dėl savęs. Ji norėjo sužinoti, kas čia dedasi. Vilkolakių užpuolimai? Gal kažkas tikrai viską žino apie tai. Juk turėtu būti tokie žmonės. O gal kažkas ir yra vilkolakis? Tokios mintys supo Emi. Beveik. Ji niekaip negalėjo pamiršti tą vietą. Vos ne visas koridorius buvo pilnas ištaškyto kraujo. Tai buvo siaubinga. Ji tokio niekada nematė. Žodžiais neapsakysi, kas tai buvo. Klastuolės širdis vis taip pat dar stipriai mušėsi. O kuo toliau apie tai galvojus, tuo toliau Emilliai norisi tiesiog verkti, lyg ji būtu maža mergaitė. Ne jos protu tokį dalyką išnešt.
Per trumpą laiką, mergina spėjo susipažinti su keliais miesto gyventojais. Tai buvo Semas, Deividas ir Joanna. Visai malonūs žmonės. Jie papasakojo visai įdomius dalykus. Sekundei, klastuolė pasijautė it detektyvė. Ema sužinojo, kad vilkolakiai puola būtent tą rajoną, gatvę kur mergina buvo. Bet kas keista, kad niekas nenori ginti tos gatvės. Kodėl? Vis sau uždavinėjo tokį klausimą.
Dienai įpusėjus, atrodė, kad viskas netgi gerai. Emi netgi su savo "naujais draugais" gerai praleido laiką. Emi pamiršo, kad tai ne realybė, o tiesiog pamokos praktikos dalis..
Klastūnyno globotinei einant, pamatė, kaip ant sienos buvo dideli apdraskymai. Tai ne kokio nors šuns, ar netgi liūto apdraskymai buvo. Tas padaras buvo didesnis. Žymiai didesnis. Emai prarijus seiles, pasistengė į tai nekreipti dėmesio.
- Ant kiek dažnai būna vilkolakių užpuolimai? - Paklausė.
- Nežinau, kaip kada. - Atsakė, be jausmų vienas jaunuolis.
- Bet juk vilkolakiai atsiranda tik per pilnatį. - Emi norėjo pasitikslinti. Paklausius, ta jos kompanija netgi pradėjo juoktis. Klastuolė susiraukė.
- Šiame mieste, visada pasirodo pilnatis. - Tarstelėjo viena tokia rudaakė.
Toliau nieko įdomaus neįvyko. Buvo paprasta diena. Netgi keista, kad žmonės tokie ramūs. Emillia visur dairėsi. Greitai bus naktis. Kas tikrai pavojinga. Ema pradėjo eiti greitu žingsniu ir bauginančiai į visus žiūrėti. Kaip ir teko jai tikėtis, ji pradėjo girdėti vilkų kaukimą. Viskas prasidėjo.
Širdis daužėsi taip stipriai, kad ji tuoj tikrai iššoks iš rausvaplaukės krutinės. Ji bėgo, kažkur, kad tik galėtu pasislėpti. Mergina atsisuko. Jau matėsi mėnulis. Klastuolės akies vyzdžiai padidėjo, ji dar pradėjo labiau bijoti. Išvis, ar yra bijojimo limitas?
Emillia DiLaurentis pribėgo prie namo, kur jai siūlė išbūti visą naktį. Tai buvo vienintelė saugi vieta jai tuo metu. Ji greitai pastukseno į duris. Vieną kartą. Antrą. Trečią. Ketvirtą. Po galais.. Pagalvojo.. Jai niekas neatsiliepė. Ji bandė vis toliau stuksenti į duris iki tol, kol jai neatidarys. Bet deja, jai niekas neatidarė. Velniop kultūra, ji jau tiesiog bandė atidaryti duris, bet durys buvo užrakintos! Aišku, mergina galėtu pasinaudoti burtažodžiais, bet kad ji neturėjo burto lazdelę. Nu prašau, atidarykit..
Jau ir taip buvo aišku, kad tai buvo pabaiga. Klastuolė pasidavė dėl to namo ir tiesiog pradėjo ieškoti kur nors kitur išbūt. Tuo metu, tai buvo jai realybė. Realybė, kuri tikrai siaubinga.. Realybė, kur Emi sutiko tada vilkolakį..
Jis ėjo prie jos. Mergina net negalėjo spėt įžiūrėti į jo bruožus. Ji tesiog užmerkė akis, nes ji bijojo žiūrėti. Tiesiog bijojo. Net pajudėti negalėjo. Klastuolė buvo pasiruošusi baisiausiam dalykui - mirčiai. Vilkolakio žingsniai vis buvo garsesni. Jis artėjo.. Klastuolė tikrai kvailai pasielgė. Ji galėjo gal pabėgt, ar ten pradėti klykti, prašyti pagalbos. Bet ji tiesiog negalėjo. Negalėjo pajudėti, prašyti pagalbos, ar netgi tiesiog atmerkti akis. Ji galėjo pabėgti iš to miesto, kažkaip gelbėtis, bet ne..
Emillia pradėjo jausti, kaip ją jau puola. Skausmas tikrai buvo didelis. Kaip ne keista, bet tokiu laiku mokiniai atsikeldavo iš po sąmonės, o Emi ne. Tik kai jau ji vos ne buvo arti mirties, tuo metu ji atsikėlė.
Klastuolė atmerkė akis. Ji buvo pamokoje. Mergina suprato, kad tai buvo tik praktikos dalis. Praktikos dalis, kuri labai paveikė ant Emillios. Ji jau buvo pasiruošusi netgi mirti. Klastuolė buvo šoko būsenoje. Ji su numirusiu žvilgsniu žiūrėjo į tolį ir tiesiog apie nieką negalvojo. Pabandė atsigauti po to, ką matė, ką jautė.
-
Natanieliui apsipratus su klasės šviesa, vaikinukas pakilo nuo suolo ir kiek susverdėjęs nupėdino link profesorės stalo.
- Na, tai am, aš Natanielis Augustas Lizertas, - kiek pasikasęs pakaušį, nežinia kodėl prisistatė profesorei berniūkštis, - pasirinkau tamsiai raudonos spalvos eliksyrą ir atsidūriau žiobarų mieste. Tuomet nejučiom užklydau į barą, kuris pasirodė pilnas išalkusių vampyrų ir po to nešiau kudašių atgal, - trumpai nupasakojo savo kelionę septintakursis.
- Iš pradžių, žinoma, jų neatpažinau, tačiau perdėm blyški oda, ryškios akys ir ketinimas savo iltiniais dantimis perpjauti gerklę bet ką verstų suabejoti tų padarų kilme, tiesa? Tai, manau, tiek šį kartą, - kažko nervindamasis dar suvapėjo klastuolis ir grįžęs atgal į galinį suolą, nefritinių akių žvilgsniu nuskenavo praktiką tik bepradedančių ir jau baigusių mokinukų veidukus.
-
Tai buvo naktis. Kaip visada, vaikinui pasisekė, nes naktį vampyrą lengviau surasti. Krisas buvo mažame miestelyje, primenantis prabangų priemiestį.
Robertas žinojo, kad taip paprastai surasti vampyrą nebus lengva. Bet vis tiek, reikia pasistengti, kad tiesiog surasti vampyrą. Todėl nedelsiant, jis pradėjo ieškoti ko nors.
Visi žmonės miegojo, na ir taip aišku, juk naktis. Kristoferis vaikščiojo vienas naktį ir aplinkui dairėsi. Dar kai kuriuose namuose matėsi, kaip pas juos įjungtos šviesos. Einant, Krisas sutiko kelis žmonės. Jie turėjo labai išblyškusią odą, atrodė lyg jie kažkuo serga. Akys buvo ryškios ir jie labai giliai kvėpavo. Krisas juos apžiūrėjęs suprato, kad tai tas, jo laimikis. Bet prieš tai, juk reikia įsitikinti. Todėl jis nedelsiant tiesiog pasiteiravo.
- Su jumis viskas gerai? Atrodot taip it vampyrą pamatęs. - Netgi truputi pajuokavo.
- Taip. - Vienas atsakė ir nusisuko.
Krisas taip nepasidavė. Jis pradėjo toliau eiti paskui juos, kad tik įsitikintu ar jie yra vampyrai. Deja tai nepatiko jų draugijai.
- Ko tu nori? - Vienas pasipiktinęs paklausė. Klastūnyno globotinis nieko neatsakė, o tiesiog tylėjo ir žiūrėjo su kvailu žvilgsniu. Jis tikrai nepatiko tam jaunuoliui kuris paklausė. Kiti pabandė ignoruoti. Nagi, man reikia įrodymo, kad jūs vampyrai.
Praėjo gal kokia valanda ar dvi, bet nieko neatsitiko iki to laiko, kol tuos jaunuolius patys vampyrai ir neužpuolė! Vampyrai atsirado it iš niekur, jie pasižymėjo tuo, kad yra labai greiti, turi dar labiau išblyškusią odą, ir didelėmis iltiniais dantimis. Gal netgi vampyrai labiausiai stengėsi paslėpti tai, kad jie yra vampyrai. Kas juos irgi išduoda. Įsidėmėjęs šiuos skirtumus, klastuolis atsikėlė iš to sapno.
-
Emi niekaip negalėjo atsigauti po to, ką matė. Tiesiog negalėjo. Ji norėjo kur nors nubėgti į uždraustąjį mišką ir pabūti vienai kokiai savaitei netgi. Bet negalėjo. Juk profesorė nekalta, kad taip viskas atsitiko klastuolei. O ji privalo eiti ir pabaigti savo praktinę dalį.
Su tokiu pusiau numirusiu žvilgsniu, klastuolė lėtai pradėjo eiti link Lucy. Kai kas jau pabaigė praktinę dalį, o kai kas tik užmigo ir pradeda praktinę dalį. Niekuo įdomaus. Klastūnyno globotinė iš visos širdies jiems linkėjo, kad jie nepatirtu tai, ką rožinių plaukų atstovė patyrė.
Atėjusi prie profesorės, mergina norėjo su viskuo pabaigti, todėl nedelsiant pradėjo kalbas.
- Buvau pasirinkusi pilką eliksyrą. - Pasakė. Tik atėjusi prie profesorės, klastuolė suprato, kad ji nebuvo tada pastebėjusi kokių nors bruožų vilkolakių. Ji pradėjo bijoti. Reikėjo kažką sakyti, o ką? DiLaurentis, kad išsisuktų iš situacijos pradėjo tiesiog sakyti bruožus tokius, kokius ji žinojo iš knygos.
- Na, vilkolakiai pasižymi savo pykčiu tramdymu. Jie gali labai lengvai įniršti ir supykti. Dar, visi vilkolakiai bijo mėnulių, todėl stengiasi nepasirodyti naktį prieš pilnatį. Aišku, vilkolakiai pasiverčia vilkolakiais per pilnatį, kai matosi visas mėnulis. - Pasakė. - Na, manau, kad tai visa informacija..
-
Atsikėlęs iš po to sapno, Kristoferis plačiai nusišypsojo. Jis netgi nesigaili, kad atėjo į pamoką, nes pamoka pasirodė jam sėkminga, įdomi, lengva ir netgi truputi linksma. Klastuolis vis dar pamena tų jaunuolių veidus, kai Krisas juos sekė, įsitikinęs, kad jie yra vampyrai.
Palaukęs, kol viena mokinė pabaigs pasakoti profesorei ką jinai žino, Kristoferis priėjo prie profesorės ir pradėjo savo kalbas.
- Pirmiausia, vampyrai labai pasižymi tuo, kad jie yra naktiniai padarai. Jie gyvena būtent naktį, o dienos metu eina miegoti. Antra, jų išvaizda... Labai išsiskiria. Pabalusi oda, ryškios akys, didelės iltys. Na ir trečia, jie labiausiai slepia, kad yra vampyrai.. Kaip čia pasakius. Kai žmogus kažką bando paslėpti, tada tai labiausiai pastebima. Tai kaip ir čia. Vampyrai slepia, kas jie tokie ir bando būti paprastais žmonėmis. Na, tikiuosi supratot. Nuo manęs tik tiek. - Pabaigė savo kalbas.
-
Rokas sėdėjo paskutiniame kabineto suole ir laukė pamokos pradžios. Ant jo stalo buvo padėti du eliksyrų buteliukai. Vienas pilkas, kitas raudonas, tačiau jie vaikino per daug nedomino ir laukdamas pamokos jis tiesiog žiūrėjo į sieną. Pamokai prasidėjus mokytoja nieko vaikams nepaaiškinusi išsiuntė juos į praktiką. Neblogi mokymo metodai. Išsiunti vaiką į balažin kur ir tikiesi, kad grįš gyvas. Tiesiog pasaka! Kadangi apie vampyrus septintakursis nieko nežino Rokas pasirinko pilką buteliuką ir jame esantį skystį išgėrė. Skanaus!
Rokas atsidūrė kažkokioje tuščioje kavinėje. Ten buvo tik dar vienas kitas žmogus. Tikriausiai čia vilkolakis. Vidutinio amžiaus vyras atsistojo ir išėjo iš kavinės. Paskui jį nusekė ir Rokas. Išėję į kiemą jie atsidūrė dideliame mieste. Žmonių daug visur pastatai, prekybos centrai, biurai, gyvenamieji namai. Tačiau tariamasis vilkolakis nepasuko į nė vieną iš jų jis ėjo plačia gatve net nesuprasdamas, kad paskui jį keliauja Rokas. Spėju, kad čia tik iliuzija.
-
Kai Elizabeth rėgėjimas praskaidrėjo ir ji vėl normaliai matė, aplinkui save išvydo daugybę žmonių, vis kažkur skubančių, į šalį nesidairančių, nosis įbedusių į kažkokius šviečiančius stačiakampius daikčiukus rankose, tikriausiai nė nepastebėjusių, kad ši maža mergaitė su keistu juodu apsiaustu atsirado lyg iš niekur.
Mažoji klastuolė nė neįsivaizdavo, kur ji galėtų eiti, kur tokiame sausakimšame mieste reikėtų rasti vampyrų.
Gerai, kad jau beveik sutemo. pamanė mergaitė. Vampyrai pasirodys tik naktį, jei iš vis pasirodys.
Mergaitė nusprendė patraukti į kokią kitą gatvę, kur būtų mažiau žmonių, kai kažkokiam stambiam vyrui atsitrenkus į ją ji vos nesitėškė ant sėdynės. Bet pro tokią didelę minią buvo ganėtinai sunku prasibrauti, neminint to, kokia mažytė ir smulkutė buvo Elizabeth.
Vienas vaikinas ar vyras užsimetęs kapišoną ant galvos ir nuleidęs galvą, einantis kelis metrus prieš Elizabeth judėjo labai grakščiai. Pernelyg grakščiai. pamanė mergaitė ir vedama smalsumo nusprendė jį pasekti. Buvo gan sunku nuo jo neatsilikti, nes paslaptingasis vaikinas ėjo itin greitai.
Prie vieno pastato jis sustojo ir nusiėmęs kapišoną užkalbino prie sienos atsirėmusią merginą. Nuo gatvės žibinto sklindanti šviesa apšvietė vaikino gražų veidą, o jo oda pasirodė begalo blyški. Arba jis stengiasi būti blyškiausiu žmogumi šiame mieste, arba jis yra tai, ko aš ieškau.
Manomai vampyras ir ta mergina persimetė keliais sakiniais ir vaikinas sušnabždėjęs jai kažką į ausį paėmė ją už rankos ir pradėjo vestis. Elizabeth slapstydamasi šešėliuose sekė šią porelę toliau. Ilgai nereikėjo eiti, vaikinas paskui save vesdamasis merginą pasuko už kampo į skersgatvį, kurį blausiai apšvietė mėnulio ir žvaigždžių skleidžiama šviesa.
Nuėjęs į patį kampą vaikinas prirėmė merginą prie sienos ir Elizabeth manė, jog ji apsiriko ir jis paprasčiausiai ją pabučiuos, tačiau jis palinko prie merginos kaklo ir įsisiurbė į jį. Iš vargšės merginos burnos išsklido klyksmas, tačiau tokiame užkampyje niekas negalėjo jai padėti. Elizabeth pamatė užtektinai ir norėjo pasišalinti iš ten, tačiau nevikriai užkliuvo už šiukšlinės ir ji nukrisdama garsiai nuskambėjo. Vampyras staigiai atsitraukė nuo merginos kaklo ir ėmė dairytis to, kas sukėlė triukšmą. Jo burna buvo prašiepta, puikiai matėsi iltys, ant kurių buvo merginos kraujo.
Kai tik akylos vampyro akys pamatė mergaitę, Elizabeth pajuto vėl tą patį pykinimą ir galvos svaigimą, kol galiausiai vaizdas akyse visiškai užtemo.
-
Elizabeth atsipeikėjo ten, kur iš pradžių buvo buvusi, apsigynimo nuo juodosios magijos kabinete, savo suole.
Palaukusi kol profesorė bus laisva ir mergaitė galės atsiskaityti, Elizabeth pasidairė po klasę, tamsiai rudos akys skanavo kitus dirbančius mokinius.
Kai prie profesorės niekas nebestovėjo, Elizabeth šoktelėjo iš vietos ir nupėdino pas profesorę papasakoti kaip jai sekėsi užduotis.
- Taigi, aš užduočiai pasirinkau raudoną eliksyrą -- vampyrus, - pradėjo pasakoti klastuolė. - Atsidūriau dideliame mieste, tad iš pradžių nė nenumaniau, kaip galėčiau atpažinti vampyrą iki kol pamačiau vaikiną paslėpusį galvą kapišone ir jau labai grakščiai vaikštantį. Jau buvo sutemę, o aš gal ir aklai pasiklioviau savo nuojauta ir nusekiau tą vaikiną. Jis ėjo labai greitai, kad man net kartkartėmis teko bėgti, jo oda buvo begalo blyški, bet didžiausias įrodymas, kad jis buvo vampyras tai, kad mačiau jį geriantį kraują, bei jo iltis.
Papasakojusi mergaitė nudrožė atgal į savo suolą ir klestelėjusi laukė pamokos pabaigos.
(doublepostinti negalima)
-
Dvokas. Siaubingas dvokas. Tai buvo pirmasis dalykas, kuris pasiekė mokinio smegenis. Oliveris vangiai pravėrė savo akis ir apsižvalgė. Jis gulėjo ant žemės, iš galo ir šonų jį supo aukštos akmeninės sienos, o priekyje šurmuliavo ir nenutrūkstamai judėjo žmonių minia, net nekreipdama į berniuką dėmesio. Klastuolis pamažu atsistojo ir tik tada pastebėjo, kad nebedėvi savo apsiausto. Tiesą sakant, dėvi kažkokius purvinus ir suplyšusius drabužius. Tai paaiškina dvoką. Bet išėjęs į gatvę, Oliveris suprato, kad didžioji smarvės dalis sklido iš jos. Gatvėje visi buvo apsirengę labai skurdžiai ir senoviškai. Kur po galais aš atsidūriau ir ką čia veikiu? Ir staiga žaliaakis prisiminė pamoką ir savo užduotį. Okay... Tai kaip man tą kvailą vampyrą surast? Nežinodamas ką daryti, vienuolikmetis nusprendė judėti kartu su žmonių srautu.
Atrodo, kad jis po gatves klaidžiojo jau geras dvi valandas, bet vampyro dar nesurado. Ką jau čia surado, jei net nežino ko ieškoti. Pavargęs rudaplaukis pasuko kažkokia maža gatvele ir šiek tiek paėjėjęs atsisėdo ant žemės. Purvinesnis vistiek nepasidarysiu. Pažvelgęs į dangų pamatė, kad pradėjo temti. Nuostabu. Su šitais skarmalais ne tik persmirsiu, bet dar ir mirtinai sušalsiu. Bent jau vampyrą naktį surast bus lengviau. Gal. Šiek tiek pailsėjęs, mokinys patraukė atgal į gatvę. Šį kart sumanė ieškoti keistų, iš minios išsiskiriančių žmonių. Ir tada jis pamatė labai išblyškusį, paniurusį vyrą su kiek apskurusiu apsiaustu. Galima sakyti, kad jis atrodė kaip stereotipinis vampyras. Oliveris ėmė sekti žmogėną, tikėdamasis jį pagauti geriant kraują, ir net nesusimąstė apie galimus pavojus.
Po gero pusvalandžio visiškai sutemo, gatvės ištuštėjo, o berniukas vis dar nepričiupo įtartinojo žmogėno nusikaltimo vietoj. Gal suklydau? Gal jis ne vampyras ir be reikalo švaisčiau savo laiką? Staiga vyras nusuko į uždarą gatvelę ir Oliveris nusprendė įsitaisyti už didelio krūmo priešais. Pirmakursio akį patraukė lyg iš niekur nieko atsiradusi moteris, kuri taip pat nusuko į tą pačią gatvelę kaip ir vyras. Klastuolis jau manė pričiupsiantis vampyrą, bet tai, ką pamatė, buvo visiškai ne tai ko tikėjosi ir ko gero, ko niekad nepamirš. Šlykštu. Šlykštu. Šlykštu. O Dieve, prašau ištrink viską ką mačiau iš mano atminties. Tiesiog šlykštu. Besišlykštėdamas į atmintį įsirėžusiu reginiu, žaliaakis net neišgirdo, kaip kažkas prislinko jam iš už nugaros ir stipriai dėjo per galvą.
Ir šį kart mokinys atsibudo nuo aštraus kvapo. Tik tai nebuvo dvokas. Veikiau smalkių kvapas. Vos tik prisiminęs, kas įvyko, vienuolikmetis staigiai atsimerkė ir pašoko ant kojų. čia pat ant taburetės sėdėjo ir knygą skaitė senas vyras. Nejaugi čia tas pats senis, kuris vienintelis mane pastebėjo gulintį ant žemės toj gatvėj?
- Ah, matau, jau atsibudai. Nuostabu, kaip tik laiku.
Oliveris susiraukė vis dar nieko nesuprasdamas. Turėjo gal milijoną klausimų, bet sugebėjo išlementi tik vieną žodį:
- Laiku?
- Kaip tik ruošiausi vakarienei.
- Tu... Tu man trenkei per galvą. Ir dar pagrobei! Kas čia per šū*as?!
- Nežinau, ar tu tik atsidūrei netinkamu laiku netinkamoje vietoje, ar esi kažkoks iškrypėlis mėgstantis stebėti įsimylėjelių poras reiškiant savo meilę vienas kitam, bet... šiaip ar taip, vistiek esi tinkamas vakarienei.
Senis užtrenkė savo knygą ir pakilo nuo taburetės. Klastuolis išplėtė akis ir suprato, kad visą laiką sekė ne tą žmogų. Senis ėmė bauginančiai artintis, o rudaplaukis tik stovėjo vietoj, nesugebėdamas pajudint nei vieno raumens. Vidinis balsas klykė bėgti, bet jau buvo per vėlu, tad mokinys tik stipriai užsimerkė, kai pajuto aštrų skausmą kakle.
-
Staiga atsidūrusi tikroje sumaištyje, na o jei tiksliau tai žiobarų būryje Andromeda sutriko ir visiškai pasimetė. Ją į tikrovę sugrąžino garsus mašinų pypsėjimas. Pasukusi galvą į kairę tamsiaplaukė priešais save pamatė kraujo raudonumo „Audi“ firmos mašiną. Nuo raudonos spalvos ir į ją atsispindinčių vakaro žibinto šviesų penkiolikmetei paskaudo akys, tačiau praktikos užduotis į mintis grįžo ir bumerangas pas savo metiką.
- Tu gal kurčia, panelyt? Dink iš kelio!- pusplikė ir pražilusi senio galva išniro pro neseniai atvertą mašinos langą.
Andromeda piktai pažiūrėjo į senį ir nusispjovusi ant jo mašinos, bei parodydama pagarbųjį vidurinį pirštą lėtai nužirgliojo link kitos gatvės pusės. Vos tik atsiradus ant šaligatvio supratimas, kad mergiotė yra tik su tamsiu megztiniu, smogė labai stipriai ir šaltai. Tamsiaplaukė klastuolė trindama rankas vieną į kitą ir pūsdama šiltą orą, kad nors kiek sušiltų pradėjo žvalgytis kokios nors vietos kur galėtų sušilti. Tačiau jau buvo gana vėlyvas vakaras ir kiekviena parduotuvė užsidarinėjo, todėl vienintelė išeitis kuri beliko Andromedai, tai eiti į kažkokius skersgatvius ir ieškoti kokios nors vietos kur galėtų sušilti.
Nežinia kiek laiko ji ėjo, tačiau pakankamai ilgai, kad jos ir taip rausvi žandai dabar būtų dar raudonesni, kad nebejaustų sušalusių galūnių ir panašiai, tačiau visai netrukus pastebėjus tamsias, metalines duris ir daug linksmų garsų už jos, kurie turėjo reikšti, kad ta vieta yra kažkas panašaus į barą. Įžengusi pro tas duris Andromeda nepastebėjo iškabos skelbiančios, kad tai „Mirties viešbutis“. Jei ir būtų pastebėjusi tai duotų dešimt balų dėl išradingumo ir humoro jausmo, tačiau tamsiaplaukė buvo per daug susirūpinusi šiltos vietelės atradimu, nei dėl pavojaus.
Rudakei įžengus į barą, dėl ko pasirodo neklydo, nes jame buvo pilna, kad ir kaip keista, tačiau jaunų žmonių, kurie susėdę prie atskirų staliukų apie kažką kalbėjo ir gėrė tamsius gėrimus. Andromeda susiraukusi papurtė galvą ir pažvelgė į vieną iš tamsesnių kampelių. Tai ką ji pamatė privertė tamsiaplaukę greitai apsigręžti ir bėgti kiek tik kojos neša. Tame kampelyje ji pamatė kiek vyresnę savo versiją ir vaikiną, kuris siurbė iš merginos kraują. Vos išbėgusi iš tos kraujasiurbių vietos rudaplaukė pasuko į kažkokį skersgatvį ir nė nepastebėjo kaip atsitrenkė į kažkokią žmogystą.
- Labai, labai atsiprašau.- kiek uždususi pasakė klastuolė ir pasisuko atgal, tikėdamasi, kad jos niekas neseka.
- Tai aš turėčiau atsiprašyti.- vaikinui sukikenus, Andromeda sutrikusi pažvelgė į jį ir staiga aiktelėjo.
Vaikinas kuris stovėjo priešais Andromedą buvo nekas kitas, o tas pats vaikinas kurio kūne ji buvo per žiobarotyros pamoką. „Na, pasirodo pasaulis vis dėlto labai jau mažas.“- pagalvojo tamsiaplaukė nusukdama akis nuo vaikino.
- Tau šalta?- šis staiga paklausė pastebėjęs kaip Andromeda dreba ir tada greitai nusirengė striukę bei su ja apglėbė tamsiaplaukės pečius.
- Nereikėjo, tačiau vis tiek ačiū.- klastuolė padėkojo šyptelėdama ir įkvėpdama kvepalų kvapą nuo striukės.- Gal žinai kaip išeiti iš šios vietos? Buvau pagrindinėje gatvėje, o dabar nežinia kaip atsidūriau čia.
- Žinoma, eime ten,- jis parodė į skersgatvio gilumą, o tada rodos pastebėjęs Andromedos sumišimą pridūrė,- Pro ten bus žymiai greičiau nei eiti aplinkeliu.
Andromeda kiek atsipalaidavusi linktelėjo ir pradėjo eiti į tamsą. Rankas ji susikišo į klasikinių kelnių kišenes ir nustebo pajutusi ten įprastą lazdelės vėsumą. Palengvėjimas užplūdo tamsiaplaukę ir ji stipriau suspaudė lazdelę. Matėjus ir Andromeda ėjo tylomis, nė vienas nepratardamas žodžio, kai staiga netikėtai jis prirėmė ją prie sienos.
- Žinai, maniau, kad ištversiu truputi ilgiau, tačiau tu labai skaniai kvepi.- tamsiaplaukis sušnabždėjo ir pasilenkęs pauostė Andromedos kaklą.
Mergina apimta panikos ir baimės sustingo ir nežinojo ką daryti kelias ateinančias minutes. Į realybę ji grįžo, kai pajuto nestiprų skausmą kaklo vietoje, tada ją atrodo jėgos užplūdo ją visu pajėgumu ir pastūmusi vaikiną nuo savęs Andromeda pažvelgė į jį.
- Tu, šunsnuki.- sušuko ji ir smogė iš visų jėgų į veidą, o tada išsitraukė iš kišenęs lazdelę bei ištiesė ją į Matėjų.- Tik pabandyk pajudėti ir aš tave sumautu šliužu paversiu.
Tada sumurmėjusi kelis burtažodžius grįžo į klasę. Vaizdas kiek sukosi, kaklą skaudėjo, tačiau bent jau buvo saugioje vietoje, o jos pečius vis dar gaubė Matėjaus striukė, tačiau Andromeda buvo per daug išsigandusi, kad tai suprastų.
-
Sekundę ar dvi Morgana dar pasėdėjo savo vietoje, o tada atsistojo ir pačiupusi mėgintuvėlį su vampyro krauju nuėjo link profesorės stalo. Kiek vaipydamasi ir vartydama akis ji palaukė kol mokinė esanti priešais garbanę pasakys savo rezultatus, o tada pati priėjusi prie visai jaunos profesorės ant jos stalo padėjo vampyro kraują, o pati prisėdo ant stalo krašto.
- Kaip jau pati matote pasirinkau vilkolakio kraują, kuris, beje, buvo visiškai šlykštus. Neabejoju, kad dar šlykštesnis buvo ir vampyro kraujas.- kiek pasiskundė klastuolė apžiūrinėdama savo tamsiai nulakuotus nagus.- Kaip nusprendžiau, kad vaikinas kurį sutikau miške yra vilkolakis? Tiesą sakant buvo labai lengva,- prunkštelėjo ji sakydama žodžių junginį „labai lengva“.- Visų pirma, vaikino vidurinis ir rodomasis pirštai buvo vienodo ilgio, kas yra laikoma vilkolakio bruožu, antra jis save buvo pririšęs prie grandinių, matyt bijojo, kad neprikrėstų visokių baisybių.- Morgana gūžtelėjo pečiais ir tada pasisuko pažiūrėti į profesorę, na tiksliau į jos rankas, kurios buvo paslėptos po stalu.- Trečia, vaikinas pradėjo vertis tiesiai priešais mane, tai turbūt jau ir taip aišku. Na, tikiuosi, kad jums viską paaiškinau suprantamai.
Pasakiusi paskutinį sakinį ji atsistojo ir nuėjo atgal atsisėsti į savo suolą. Iš kuprinės išsitraukė mažą sąsiuvinį pilną baltų lapų ir kiek prisidengusi pradėjo piešti matyto vaikino eskizą taip laukdama pamokos pabaigos.
-
Kelias minutes vis dar sėdėdama šoko būsenoje Andromeda kiek atsigavusi pasilenkė ir iš kuprinės išsitraukė veidrodėlį. Jos rankos stipriai drebėjo todėl vos neišmetė veidrodėlio, tačiau šiaip ne taip išlaikiusi jį rankose tamsiaplaukė pažiūrėjo į dvi negilias žaizdeles ant kaklo. Iš jų truputi bėgo kraujas, tačiau dėl to nereikėjo kelti pasaulio pabaigos, taigi ji burtų ir lazdelė pagalba susitvarkė Matėjaus padarytą žaizdą. Ji lėtai atsistojo ir vis dar drebėdama priėjo prie profesorės.
-Pasirinkau vampyro kraują.- lėtai ištarė ji, prieš tai giliai įkvėpdama.- Iš pradžių vampyras bandė mane sužavėti, turbūt, jis meilikavo ir panašiai, tačiau viskas baigėsi tuo, kad jis mane užpuolė.
Tai ištarusi ji nuėjo nuo mokytojos atgal į savo vietą, visa siela trokšdama pamiršti viską kas įvyko.
-
Lukas žingsniuojantis Hogvartso kolidoriais nelabai linksmas laukė Apsigimimo nuo juodosios magijos pamokos. Juk tai buvo jo pirmoji pamoka. Buvo apsirengęs rūbais kurie nelabai krenta į akį, kad nebūtų dėmesio centre. Nes jam tai nepatiko. Klestelėjes per vidurį. Nei arti mokytojos nei arti galo. Išklausęs užduotį Lukas dar ilgai svarstė. Pauostes abudu buteliukus nusprendė, kad vampyro smirdi labiau. Kai jau beveik visi ramiai miegojo jis paėmė pilkąjį skystį ir jį išgėrė. Iš karto jis jokio poveikio nepajuto, tad pamanė, kad jis blogas, bet po kelių minučių jį apėmė keistas snaudulys ir jausmas, kad iš jo kūno kažkas veržtusi lauk. Dar išgirdęs kelis garsus atsiskyrė nuo kūno ir nuskriejo toli nuo Hogvartso.
-
Rytas. Bella kaip visada paskubomis lėkė į pamokas, nes ši ir vėl pamigo. Na ką, visiem būna.. , - galvodavo ši. O laikas bėgo nepastebimai. Tarp kitko, bėgo taip greitai, kaip ir pati Bel pamokon. Vos penkios minutės ir ji jau vietoje. Atskuodusi prie kabineto durų, truputį atsikvėpė, bet visgi paskubomis žengė klasėn.
- Labas rytas, - tarė ši, kartu sėsdama į savo mylimą suolą.
O kabinete vyravo grynas, drėgnas rudens oras. Matyt, langas praviras, - pagalvojo ši ir atsigręžė įsitikinti. Merginos žvilgsnį patraukė lange neaiškiai matomas jos atvaizdas. Kad ir sunkiai, bet kažką įžiūrėti buvo įmanoma. Eilinį sykį susivėlę plaukai... Et, nekreipusi per daug dėmesio į tai, ši ėmė dėtis galvon visas su šiandienos praktika susijusias detales.
-
Žvalgydamasi, jog nekliudytų kokio hogiečio arba dar blogiau - neįsirėžtų į besidarančias duris, Alisa dūmė koridoriais. Horizonte jau bolavo reikiama klasė. Spėėjau. Pravėrusi duris, mergiotė tylėliau pasisveikino su profesore. O kabinetas atsidavė šlapiais laukais. Ruduo... Apsidariusi, grifė atsisėdo į suolą ir ramiai sau stebėjo pro langą krentančių lapų, kylančios saulės, o su ja kartu ir bundančių paukščių peizažą. Atrodė, nieko antrokei daugiau netrūksta - užmiršo net kur sėdi. Bet prabusti reikėjo, norint padėti savo koledžui taškų atžvilgiu, todėl nusibraukusi šviesią plaukų sruogą nuo akių, Alisa permetė žvilgsnį į profesorę. Rodos, dar nematyta. Na, o kur ten bus matyta, kai tiek pamokų antrametė praleido. Susitelkusi ties užduotimi, ši pažvelgė į buteliukus. Kurį?
-
Bella atidžiai išklausė viską, ko tik nepajėgė nustumti kitos, visai nereikšmingos mintys. O štai atėjo laikas ir kibt į darbus. Dviejų eliksyrų buteliukai jau stovėjo pas mergina ant stalo. Ganėtinai ilgai stebėjusi juodu, ši pasičiupo raudonąjį, atsikimšo ir per daug negalvodama, susipylė burnon. Gėralas išties nepasižymėjo geriausiu skoniu, tačiau norom nenorom jį nuryti teko.
Akys prasimerkė, iškart tapydamos vietos paveikslą. Grifė atsirado, rodos, kažkokiame apleistame miestelyje. Laiko nebuvo labai daug - paskutiniai saulės spinduliai vos matėsi, o naktį vaikščioti tokioje vietoje.. Atsistojusi nuo žemės, ji ėmė atsargiai tipenti nežinia kur vedančiu takeliu. Šįkart ji nebijojo. O gal bijojo, tačiau išmoko tai užgožti? Tikriausiai taip ir buvo, mat nuo vėjo užsitrenkus seno pastato durims, Bel širdutė trumpam suspurdo. Visgi tai truko neilgai. Turėtum kovoti su baimėmis, o ne jas slėpti, Bella. Ilgai netrukus horizonte ši išvydo mišką. Takelis vedė jo link. Turėčiau eiti? Ir visgi grifiška prigimtis laimėjo. O takelis nesibaigė ties pirmaisiais medžiais, kaip manė Bela - teko nueiti nemažą galą, kol priešais ji išvydo didelį medį. Klevas.. Netoli jo, ant kelmo sėdėjo susigūžęs žmogus. Iš pradžių į antrakursės galvą dingtelėjo mintis, jog galbūt jam reikia pagalbos, tačiau tuomet ši prisiminė ko čia atvyko. Pasislėpusi už medžio, ji įsmeigė žvilgsnį į.. gyvį. Tamsa vis labiau ir labiau ėmė glemžtis mišką, o tasai neaiškus žmogus pagaliau atsistojo. Blyški oda, keistos akys, aštrūs dantys.. Vampyras. Rodos, viso to turėtų užtekti, jog galėtum teigti, kad matai vampyrą, tačiau Belai buvo per mažai. Ir ha, čia pat jis nežmonišku greiču kažkur nudūmė. Nė mirktelt mergiotė nespėjo, kai gyvis vėl stūksojo toj pačioj vietoj, tačiau dabar jau nebe vienas. Ant žemės gulėjo stirna, bandanti išsivaduoti iš vyriškio glėbio. Prislinkęs arčiau jos, vampyras suleido savo dantis į ją. O Jeronimai..
-
Nukeliavęs toli nuo Hogvartso Lukas atsidūrė mieste pilname žmonių. Iš pirmo žvilgsnio jie buvo panašūs į žiobarus, bet jų apranga rodė, kad jie nėra tikri žiobarai tik jais apsimeta. Vienoje pusėje žmonės iš buteliukų gėrė kažką kas buvo panašu į vandenį. O kitoje pusėje žmonės elgėsi normaliai. Nusprendęs keliauti tą puse kur žmonės kažką gėrė nusekė paskui labai keistą vyriškį. Pauostęs orą prisiminė, kad tokį jau kvapą buvo tekę uostyti tik neprisiminė kur. Sekdamas jį Lukas pastebėjo, kad jis nieko negeria ir po truputį keičia formą. Staiga jam toptelėjo mintis pasižiūrėti į dangų. Pamatęs, kad dabar pilnatis. Suprato, kad šitoje pusėje visi yra vilkolakiai, o anoje jo manymu vampyrai. Bet vampyrai jo nedomino, tad paliko juos ramybėje. Skystis iš buteliukų buvo eleksyras, kad jie nepavirstu vilkolakiais, o kvapas nuo buteliuko kurį išgėrė, kad atsidurtų čia. Jis persigando, kad tas keistas tipas gali jį užpulti. tad stengėsi kuo greičiau pabusti. Žmogus jau beveik buvo pasikeitęs į vilkolakį. Lukas kiek įkabindamas pasileido toliau nuo jo. bėgdamas išgirdo staugimą, o aplink jį buvę žmonės ėmė virsti vilkolakiais. Berniukas persigando ir išbėgo į gatvės vidurį. Tuo metu jam iš kairės ir iš dešinės pradėjo eiti vilkolakiai ir vampyrai. Lukas jau ne juokais persigando. Bet pajutęs keistą svaigulį apsidžiaugė, kad grįžta atgal į Hogvartsą.
-
Oliveris atsimerkė ir pasijuto taip, tarsi ką tik būtų atsibudęs iš miego. Berniukas pasitrynė akis, nusipurtė ir pažvelgė į du buteliukus - vieną pilką ir kitą tuščią. Staiga jis viską prisiminė ir išsigandęs susigriebė už kaklo. Bet ten nieko nebuvo. Nei dantų - ar ilčių - žymės, nieko. Pasižiūrėjęs į laikrodį virš durų suvokė, kad iki pamokos galo dar buvo likę maždaug penkiolika minučių, vadinasi jis negalėjo būti iškeliavęs daugiau nei pusvalandį. Nejaugi viskas vyko tik mano galvoj? Klastuolis susiraukė, bet nenusistebėjo. Vis gi, gyveno magijos pasaulyje.
Pirmakursis ėmė dėliotis visus įvykius galvoje ir atrinkinėti svarbią informaciją, kurią galėtų pateikti profesorei. Tai padaryti buvo daug sunkiau nei jis įsivaizdavo, bet galiausiai pakilo nuo kėdės ir nušlepsėjo prie mokytojos.
- Ahem... Kadangi išgėriau raudonojo eliksyro, turėjau surasti vampyrą. Beveik visą laiką sekiau kitą žmogų, bet paskui... sutikau vampyrą ir vos netapau jo vakariene, paskutinę minutę grįžau čia. Nors gal ir visai nebuvau iškeliavęs. Šiaip ar taip, vampyras atrodė visiškai taip pat kaip ir paprastas žmogus, niekuo neišsiskyrė. Tik turėjo iltis, esančias gan arti viena kitos, kurios išlenda tik maitinantis, manyčiau. Kaip ir kiti, vampyras gyveno paprastame name, turėjo paprastus hobius, tokius kaip skaitymas. Tai kaip ir viskas.
Rudaplaukis lengviau atsipūtęs grįžo į savo suolą ir padėjęs ant jo galvą ėmė laukti pamokos galo. Tos trisdešimt minučių nebuvo tokios lengvos.
-
Stevie neskubėdama slankiojo po miestelį ir laukė, kol ateis vakaras. Ji niekaip nesugalvojo ką veikti, tačiau bent kol kas nežinojo, kaip ji dar galėtų atskirti vilkolakį, tad teko laukti. Mergaitė įėjo į kažkokią kavinukę ir ten nugirdo kalbantis kaip tik apie vilkolakius. Grifiukė sukluso. Jai labai pasisekė! Pasirodo, miestelio žmonės kalbėjo kaip tik apie tai, kaip juos atskirti, kol iki pilnaties dar yra likusios daugiau kaip dvi savaitės. Mergaitė skubiai užsirašė kelias svarbiausias mintis.
- Antakiai, susijungiantys į vieną? - tyliai paklausė savęs Stevie. - Kaip tai turėtų atrodyti?
Mergaitė pabandė įsivaizduoti ir sukikeno.
Netrukus grifiukė išėjo iš kavinės ir patraukė centrinės aikštės link.
Jeigu jie kalbėjo apie vilkolakius, vadinasi, čia jų yra galvojo Stevie. Vadinasi, reikia eiti ten, kur yra daugiausia žmonių, kad būtų didžiausia tikimybė juos rasti.
Grifiukei tikrai buvo sėkminga diena. Centrinėje aikštėje buvo kažkoks susibūrimas, kuriame buvo tikrai daug žmonių. Stevie prisiartino prie jų ir netrukus su džiaugsmu pastebėjo vieną vilkolakį.
Mergaitė užsirašė kelias mintis į skiautelę, kurią turėjo kišenėje. Netrukus ji atsimerkė ir pajuto esanti klasėje.
-
Vaizdas mergaitės akyse mirguliavo, tačiau neilgai... Vos po kelių akimirkų Europėlė atsirado tamsiame skersgatvyje miesto, kurio pažinti negebėjo - gal tamsa, gal tiesiog niekada jame nesilankė, o gal miestas išvis įsivaizduojamas. Klastūnyno globotinė apsidairė: aplink pastatai - nei dideli, nei maži - saulė buvo jau beveik nusileidusi, o skersgatvio gale degė vienišas žibintas. Visur buvo tylu... jokių mašinų, paukščiai jau turbūt miega, tik keli žmonės tyliai vaikščiojo klaidžiodami gatvių labirintais. Tik vienas vyriškis Europėlei pasirodė įtartinas - nors visi praėję žmonės jai atrodė įtartini, juk atvyko čia, kad surastų vilkolakį - tačiau šitas vyriškis nuo kažko slėpėsi. Ar tik tai nebus mėnulis, kuris, saulei besileidžiant, kilo vis ir vis aukščiau? Baltapūkė tiksliai pasakyti negalėjo, tačiau vis tiek nusekė paskui. Jei jau ko išmoko iš klastuolių, tai to, kad jeigu kas nepavyksta, galima pasakyti, kad pavyko...
Ilgai sekti vyro dvylikametei nereikėjo, šis, vos palikęs gatvę ir išbėgęs į laukus, sustojo ir pradėjo vartytis ant žemės. Taip! Sekundėlę dar stebėjusi, kaip vyriškio odą pakeičia kailis, antrakursė grižo atgal į realybę ir nužingsniavo prie profesorės stalo.
-
Buteliuką Lisetė išpylė ant grindų. Dirbti, visgi nesiruošė, geriau apsimes, kad dirba, ir pasnaus valandėlę, kol pamoka pasibaigs. O juk istoriją, kaip pavyko atpažinti vampyrą, išgalvoti sunku nebus. Mačiau, kaip vyriškis įkando kažkokiai moteriškei, bla bla bla...- mintyse pliurpė rausvaplaukė, neakivaizdžiai stebėdama mokinius, išvykusius iš šito pasaulio. Tiesa, labai džiaugėsi klastuolių aktyvumu. Juk nedažnai pamatysi visą pulką tingių vyresnėlių (ir nebūtinai) iš žaliai sidabrinio koledžo, atsivilkusių į pamoką. Tikrai smagu!
Dar sekundėlę šitaip nieko neveikusi, Lisetė apsidairė - neva grįžo į tikrą pasaulį po nuotykių galvoje. Kai kurie mokiniai jau judėjo link profesorės stalo, tad ir Klastūnyno globotinė nieko nelaukusi atsistojo, ir visai neskubėdama, besidairydama nukulniavo į klass priekį.
-
Sulaukusi savo eilės, Europa tyliai atsikosėjo ir pradėjo pasakoti savo nuotykius apsigynimo nuo juodosios magijos profesorei:
-Išgėrusi eliksyrą, nusikėliau į tamsų skersgatvį,- pasakojo, mintyse matydama gatvės vaizdinius,- vampyrą rasti sunku nebuvo, mat gatvėje vaikštinėjo vos keli žmonės. Vieną iš jų, labiausiai itartiną ir nusekiau. Žodžiu, jis išbėgo į laukus ir pavirto vilkolakiu, vos mėnulis pakilo virš medžių viršunių. Nieko ypatingo,- nusišypsojo Klastūnyno atstovė ir greitai grįžo į savo sėdimąją vietą, kurioje, dairydamasi aplink į mokinius, nekantriai laukė pamokos pabaigos. Apskritai, labai laukė atostogų, nors, namo nevažiuoja (tokių jnesilaižo...
uk nė neturėjo) bent pailsės nuo mokslų, o ir pilis tada būna tokia tuščia ir paslaptinga, koridoriais nelaksto jokie rėkiantys mažyliai, pakampėse vyresnieji nesilaižo.
-
Prieš Klastūnyno globotinę stovėjo dar keli Hogvartso mokinukai, pasiruošę papasakoti savo kelionės mintimis įspūdžius apsigynimo nuo juodosios magijos profesorei. Prancūzaitė irgi turėjo neblogą istoriją sugalvojusi, tik nebuvo tikra, kaip jai seksis meluoti. Bet juk čia Lisetė... per septynis metus profesoriams tiek kartų melavo, kad atrodo, jog taip vyksta kone natūraliai.
Sulaukusi savo eilės, vyresnėlė klastuolė pažvelgė į klasę ir nelabai garsiai, kad tik profesorė Lewins girdėtų, ėmė pliurpti išgalvotą istoriją apie vampyrą:
-Taigi, buvo naktis. Aš atsiradau kažkokioje gatvėje ir, žinote, man labai pasisekė. Ieškoti daug nereikėjo, o ir vampyras beveik visai nesislapstė, tik naudojosi tuo, kad aplink visai nėra žmonių, o ir kameroms, jei ten tokių buvo, sunku užfiksuoti vaizdą naktį. Tiesa, jis kando kažkokiai moteriškei į kaklą. Taip ir sužinojau, kad jis vampyras.- Užbaigė sakinį ir nieko nelaukusi grįžo į suolą, minstyse didžiuodamasi puikiai atliktu darbu.
-
Sulaukusi savo eilės Stevie priėjo prie profesorės ir, prieš tai žvilgtelėjusi į pergamento skiautelę prabilo:
- Pati pirma į galvą šovusi mintis, kaip galima atskirti vilkolakį, buvo ta, kad jis pilnaties metu virsta į vilką. Tačiau nugirdau, kad iki pilnaties buvo likusios dvi savaitės, o tiek laiko neturėjau, tad reikėjo imtis kitų metodų.
Stevie nutilo. Ji nežinojo, kaip paaiškinti, kaip ji sugalvojo kitą metodą. Juk nepasakysi, kad nugirdo besišnekančius žmones... O meluoti irgi nesinorėjo. Kaip pasakyti tiesą, bet neparodyti, kad tai visiškai ne mano idėjos? mąstė Stevie. Jai pasirodė, kad profesorė jau nekantrauja, tad prabilo vėl.
- Vilkolakiai turi tam tikrų savybių, kurios yra pastebimos net ir tuo metu, kai jie yra žmogaus pavidale. Man labiausiai padėjo tai, kad jų antakiai susijungia į vieną. Tai yra, jų antakiai - ar antakis - yra ir tiesiai virš nosies. To įrodymo man neužteko, tad jį šiek tiek pasekiau ir netrukus įsitikinau, kad jis tikrai vilkolakis - jo eisena buvo kažkokia siūbuojanti. Tarsi jis būtų girtas. Bet tikrai nebuvo...
Kažkokių nesąmonių prišnekėjau... liūdnai pagalvojo Stevie ir grįžo į savo suolą.
-
Lukas atsikėlė visas išpiltas prakaito. Beveik visa klasė jau buvo atsikėlusi ir nuobodžiavo. Nenuostabu, juk berniukas beveik pats paskutinis užmigo. Apsiraminęs nuo sapno, jis patraukė prie mokytojos stalo. Priėjęs tarė:
- Iškeliavęs aš patekau į miestą, kuriame sekiau keistą žmogų. Jis, ne taip kaip kiti toje pusėje, nieko negėrė. Aš supratau, kad jie visi yra vilkolakiai, o jie geria eleksyrą, kuris nepaverčia jų vilkolakiais per pilnatį. Aš ėmiau nuo jų bėgti, bet atsidūręs gatvės vidury patekau į susirėmimo centrą.
Papasakojęs mokytojai šitą istoriją jis suprato, kad ji buvo kiek per ilga. Taip pat jautėsi kiek išvargęs po tokio nuotykio ir pasakojimo. Nukeliavęs į savo vietą atsisėdo ir stengėsi visa tai pamiršti.
-
Klara nežinojo ko tiksliai tikėjosi iš šios pamokos, bet tikrai ne šito. Šitai jai atrodė beprasmiška ir labai pavojinga. Kodėl ji išvis turi gerti kažką ir patekti kažkur, kai gali tiesiog išvardinti visus tuos požymius? Ji buvo perskaičiusi tiek daug knygų apie vampyrus ir vilkolakius, kad galėjo sakyti, jog žino viską apie juos.
Bet mergaitė per daug bijojo skųstis mokytojai, o dar kažkas pagalvos, jog ji bijo. Ne, ne, ji tylės. Gal netgi jai ir nepavyks rasti to ko reikia, tada jai tiesiog tereikės pasakyti viską ką žino. O jeigu nepasiseks ir susidurs su tuo padaru... na, tada bent jau nuotykį patirs, žinoma, jeigu grįš sveika ir gyva.
Klara kramtydama lūpą pažvelgė į du buteliukus su eliksyrais. Vienas pilkas, kitas raudonas, be galo primenantis kraują. Nebuvo jokių abejonių, kad jis yra vampyrams. Su vilkolakiais nelabai ji troško susitikti. Mat, kad rasti vilkolakius reikia būti miške, naktį, o tai ją be galo baugino.
-Na, bent jau bus nauja įdomi istorija,-padrąsino save mergaitė ir išgėrė raudoną eliksyrą.
-
Davina kiek drebančiomis kojomis įžengė į klasę. Mergina matė jog vaikai buvo įvykdę kažkokią užduodį ir ne vienas jų jau nuobodžiavo. Ji žengė suolo link ant kurio dar tebegulėjo du buteliukai. Viename raudonas skystis, o kitame pilkas.
Kelias minutes ji tik klausėsi ką sako kiti. Davinai viskas buvo nauja, net ir mokytoją matė pirmą kartą. Lauke sučiulbo paukštelis taip nukreipdamas merginos dėmesį. Tačiau žvarbus vėjėlis sugražino ją į realybę. Ant rudo stalviršio tebegulėjo keisti buteliukai su dar keistesniu skysčiu juose.
Mergina nedrąsiai apsidairė ir išvydo kai viena iš jos bendraklasių išgeria buteliuko turinį. Kadangi dauguma gėrė raudoną ji pasirinko priešingą buteliuką. Nors skystis viduje tikrai nebuvo skanus, Davina išgerė jį visą. Staiga merginos akyse vaizdas ėmė lietis, o klasė pavirto į tankius lapuočių miškus.
(Vėluoti į pamoką negalima)
-
Ilgai stebėjusi tiek viename, tiek kitame buteliukyje telkšojusius skysčius, mergaitė pagaliau ištiesė ranką. Ranką pilkojo eliksyro link. Atsargiai nuėmusi kamštį, Alisa prisitraukė gėralą arčiau bei pauostė - nesuprasi, ar tai turėjo kvepėti, ar ne. Vienu žodžiu, kvapas buvo nė šioks, nė toks. Galiausiai pavertusi indą, grifė išmaukė skystį ligi paskutinio lašo.
Medžiai, tamsa ir ji, gulinti ant kiek drėgnokos žolės. Kaip Alisai atrodė, ši atsidūrė vidury gūdaus miško. Pakilusi nuo žemės bei perbraukusi per drabužius ranka, nutarė apsižvalgyti. O temo tiesiog akyse.
- Lumos, - sušnabždėjo.
Na va, daug geriau. Dabar, daugmaž matydama, kas po kojomis, antrokė slinko miškeliu. Vaikščioti naktį velnias žino po kur, o dar ir nežinant nė stipresnio apsigynimo užkeikimo, buvo išties nejauku. Staiga mergiotei dzingtelėjo galvon pažvelgti į dangų - pilnatis. Jau. Virpančia širdimi, ši ėmė eiti tolyn, kol galiausiai išvydo kažkokį objektą. Rodos, užtaikė tą momentą, kai žmogus dar tik virto vilkolakiu. Rūbai gyviui beregint tapo per ankšti, tad plyšo į skiautes. Kaukimas. Žvėriškos akys. Plaukuotas kūnas, balta dėmė po kaklu, drabužių skiautės..
Vilkolakis. Apimta išgąsčio, grifė ėmė eiti atbulomis. Jei ne ta nelemta medžio šaka, ant kurios ši užlipo, gyvis galbūt net nebūtų žinojęs apie Alisos egzistenciją. Bet dabar, rodos, jis ją pastebėjo, todėl šviesiaplaukė ėmė bėgti taip greitai, kaip tik išgalėjo. Ši neįsivaizdavo, kokiu būdu teks grįžti klasėn, o tai bene labiausiai baugino. Tik staiga savo nerangumo, o gal pamiršimo žiūrėt po kojomis, paauglė užkliuvo už išsikišusios medžio šaknies. Akys. Žvėriškos akys ir aštrūs nasrai buvo paskutinis jos regėtas vaizdinys prieš užsimerkiant.
-
Grįžusi klasėn, Bella trumpam atsisėdo į savo suolą, kadangi negalėjo atsitokėti po matytų vaizdų. Likus kelioms minutėms iki pamokos galo, ji pagaliau pakilo ir nupėdino prie profesorės stalo, kartu nunešdama ir nuo eliksyro likusį buteliuką.
- Mano eliksyras buvo raudonos spalvos, - nedrąsiai pradėjo ji. - Iš pradžių atsiradau nedideliame miestelyje, o tada, sekdama takeliu, priėjau mišką. Pėdindama tolyn išvydau didžiulį klevą, o šalia jo, ant kelmo sėdintį neaiškų žmogų. Jo oda buvo blyški, akys keistos, dantys aštrūs. Be viso to šis pasižymėjo nežmonišku greičiu - nespėjau net susivokti, kada gyvis pakilo nuo kelmo, susimedžiojo stirną ir vėl grįžo su ja prie medžio liekanos, - trumpam sustojo bei atsikvėpė. - Pasilenkęs prie aukos kaklo, jis išsiurbė jos kraują, - prisiminė kraupius vaizdinius. - Taigi visi požymiai atitinka ir taip, ten buvo vampyras, - baigė bei gavusi leidimą grįžo į suolą.
-
Ji užsimerkė, kadangi nebeturėjo kur bėgti. Užsimerkė ir laukė, tačiau nieko neįvyko. Keista, bet pagaliau pasiryžusi prasimerkti, Alisa neišvydo tų aštrių nasrų ar žvėriškų akių. Ji išvydo klasę. Kelias minutes bandžiusi susivokti, kaip taip gali būti, mergiotė pasidavė bei nukulniavo pas profesorę.
- Mano eliksyras buvo pilkos spalvos, - pasisakė. - Atsidūriau miške. Pakilusi nuo žemės, nusprendžiau nelaukti vilkolakio, tačiau pati jį susirasti, todėl patraukiau tolyn. Temti ėmė akyse, o kadangi nesu didžiausia tamsos mėgėja, įsižiebiau lazdelės gale šviesą. Pažvelgusi į dangų išvydau pilnatį, o tiesiai prieš mane žmogus ėmė virsti vilkolakiu. Žmogiškas jo kūnas supanašėjo su vilko, drabužiai plyšo į skiautes, o žvelgdama į tas akis mačiau net nužudyti galintį žvėrį, - atsikvėpė. - Išsigandusi, ėmiau eiti atbulomis, kai jis staiga mane pastebėjo bei pradėjo vytis. Užkliuvau už medžio šaknies ir nebeturėdama ko griebtis, užsimerkiau. Nežinau, kaip, tačiau atsimerkusi jau sėdėjau savo suole, - užbaigė ji.
-
Buvo gili naktis, o medžiai talžomi vėjo vis metė savo lapus. Jeigu nebūtų skaičiusi knygų, mergina galėtų sakyti jog papuolė į košmarą, tačiau žinojo jog tie buteliukai buvo ne šeip sau, tai pamokos dalis.
Davina atsistojo nuo šaltos žemės. Trumpam sustojusi ji įsiklausė, tačiau atrodė jog miške karaliavo tik vienas vėjas ir šlamančių lapų karalystė. Mergina ėjo gilyn mišku. Tankūs debesys dengė nakties dangų taip neleisdami prasiskverbti ryškiai mėnulio šviesai turėjusiai pagelbėti merginai.
Kažkur giliai pasamonėje ji prisiminė vieno bendramokslio buvusio klasėje žodžius- Vampyras ir vilkolakis? Koks absurdas! Davina šyptelėjo supratusi jog teks pateikti mokytojai požymius, tačiau merginos šypsena pranyko supratus jog ji nežino ką pasirinko.
Puri miško žemė ėmė virsti į smailus akmenis, o tankus miškas į erškėtrožių krūmus. Davina aiktelėjo kai pro jos kojas prabėgo mažas padarėlis. Ko gero pelė - tarė taip sau mergina lipdama aukštyn vis gruoblėtesniu ir statesniu taku. Staiga ji sustojo. Ant kalno viršaus stiviniavo žmogus. Jis iškėlęs galvą žvelgė į dangų ir debesis vis mažiau ir mažiau dengiančius mėnulį.
Vilkolakis. Suprato mergaitė kai uždanga dengianti mėnulį dingo. Žmogus ėmė virsti padaru. Davina krūptelėjo išgirdusi kai lūžta kaulai ir girdisi agonijos pilni šūksmai, tačiau ji nebėgo. Jos sustingęs kūnas negalėjo pajudėti iš baimės, o padaras jau žvelgė į ją sidabrinėmis akimis. Jis ėmė artintis ir godžiai žvelgė jai į akis. Ūbtelėjo pelėda. Vilkolakis nusuko galvą į kitą pusę.
Tai truko akimirką, tačiau merginai to užteko išjudinti savo sustingusį kūną ir bėkti. Bėgti kiek jos liaunos kojos neša tolyn stačiu šlaitu. Davina žinojo jog jai nėra šansų. Vilkolakiai greiti, stiprūs bei negailestingi. Mergaitė jau jautė šnopavimą sau į nugarą. Jautė kaip neišvengiamai tuoj ją pasičiups to padaro nasrai.
Peršokusi sraunų mažytį upelį ji pribėgo gilų tarpeklį skiriantį miestą nuo lapuočių miško. Viskas, man galas. Pagalvojo mergina kai stambus vilkas užšoko ant jos, o jauna mergina neišlaikiusi pusiausvyros nukrito nuo skardžio...
-
Klarai net atsimerkti neprireikė, kad suprasti, jog yra mieste. Gatvėse lakstė automobiliai, žmonės skubiai vaikščiojo savo reikalais, tiksliau stumdė vidury stovinčią, užsimerkusią vienuolikmetę. Mergaitė užuodė keptų bulvyčių kvapą, sklindantį iš artimiausios kavinės. Burnoje susikaupė seilės ir ji prisiminė, kad šiandien normaliai nieko nevalgė. Iš jaudulio dėl pirmosios pamokos jai visiškai buvo dingęs apetitas. Juokinga, kad kai tokiu metu ji turėtų be proto jaudintis ir bijoti, mergaitė jautėsi išalkusi.
Klara pažvelgusi į miesto laikrodį suprato, kad tamsos jai teks ilgai laukti. Na, užtat turės pakankamai laiko nuspręsti ką daryti. Taigi mergaitė slampinėjo po miestą ir mintyse kūrė sau sąrašą kaip atpažinti vampyrą.
Žinoma ji galėtų iš kažkur pasiimti veidrodėlį ir tikrinti ar asmuo turi atspindį, bet, nors ir niekaip negalėjo prisiminti kur, skaitė, kad seniau veidrodžiai buvo gaminami naudojant sidabrą, o sidabras kenkia vampyrams, dėl to jie ir negalėdavo atsispindėti. Bet dabar niekas tokių veidrodžių negamina. Nebent rastum kokioje nors antikvarinėje parduotuvėje.
Kiti vampyrų požymiai labai populiarūs: iltys, aukštas ūgis, pernelyg blyški oda, nužudyti galima duriant medinį kuolą į širdį arba nukertant galvą, ko Klara labai tikėjosi neprireiks daryti.
Taip mergaitei beslampinėjant ir galvojant, kartais dar besižvalgant po miestą pradėjo temti, o šešėliai ilgėti, namų languose įsižiebė švieselės. Naktinis miestas be abejo atrodė kaip visiškai kitas pasaulis. O štai ir Klaros nerimas prabudo. Jos delnai pradėjo prakaituoti ir širdis baladotis. Ji sustojo nejaukiai tamsiame skersgatvyje. Kiekvienas krūmelis atrodė kaip vampyras, o kiekvienas trakštelėjimas ją privertė šokinėti iš siaubo.
O tada, jos pačiam siaubui iš tamsaus kampo, kuriame Klara beveik galėjo įžiūrėti šiukšlines, tarsi kažkieno paspirta, atriedėjo gėrimo skardinė. Vargšelė net pamiršo kvėpuoti. Jos vaizduotė pradėjo kurti kažkokius tai keistus garsus ir siluetus. Mergaitė pamiršo viską, ką turėjo padaryti ir užsimerkė melsdamasi, kad galėtų grįžti atgal.
-
Širdis stirpiai daužėsi Davinos krūtinėje, o baimė kurią ji jautė ten neleido merginai normaliai kvėpuoti. Pamoka jau beveik baigėsi, ji buvo viena iš pasjutiniųjų mokynių pabudusių iš to košmaro.
Drebančiomis kojomis mergaitė atsistojo ir žengė mokytojos stalo link. Ji tebejautė karštą vilkolakio šnopavimą jai į nugarą, o šonas atrodė degte degė nuo jo stiprių letenų.
Priėjusi prie mokytojos Davina pasitaisė savo susitaršiusius plaukus ir kiek prikimusiu balsu tarė:
-Aš išgėriau pilką eleksyrą. Atsiradau tankiame lapuočių miške kur įlipau į aukštą kalną ant kurio stovėjo žmogus,-mergiatės balsas sudrebėjo, tačiau ji pasakojo toliau.-Vos debesų užsklanda pranyko- jis pasivertė į vilką. Greitis, persivertimas mėnesienoje bei stambus sudėjimas, tai buvo vilkolakis.
Pabaigusi pasakoti Davina nuėjo į savo suolą ir padėjusi galvą ant rankų laukė pamokos galo. Tas siaubas apgaubęs ją krentant deja niekur neišnyko. Mergina vis dar jautė to padaro kvėpavimą jai į nugarą...
-
Tik atsimerkusi Klara suprato kaip kvailai pasielgė. O gal ten ir nebuvo to vampyro? Ji taip susigėdo dėl savo tokio bailumo, kad tiesiog troško prasmegti kiaurai žemę. Kaip ji prisipažins profesorei, kad taip ir nerado vampyro? Laukdama kol kiti mokiniai baigs pasakoti ji mintyse galvojo ką sakys. O norėjo tiek daug pasakyti, tik jos siauras žodynas ir bloga gramatika kaip visada įkyriai kišo koją.
Kai atėjo jos eilė mergaitė iš lėto, stengdamasi kuo aiškiau tarti žodžius pradėjo pasakoti:
-Pasirinkau raudoną eliksyrą... ir patekau į miestą. Buvo diena, o aš žinojau, kad vampyrai bijo šviesos, todėl teko laukti. Kai sutemo, pamačiau kaip iš tamsiame-ji akimirkai nutilo galvodama kaip angliškai būtų žodis skersgatvis,-tamsioje gatvėje link manęs atriedėjo skardinė. Man pasivaideno, kad ten kažkas yra ir aš... na, išsigandau. Vampyro taip ir nepamačiau. Bet jeigu būčiau pamačiusi... atpažinčiau iš aukšto ūgio, šviesios odos,-ji nutilo jau ruošdamasi grįžti atgal į suolą, bet laiku susivokė, kad dar trūksta šio bei to. Mergaitė sugalvojo dar paminėti savo perskaitytą informaciją (bet ką atiduotų, kad dabar galėtų prisiminti kur ji rado tai).-Būčiau naudojusi veidrodėlį, kad įsitikinti ar nėra atspindžio. Bet tai negalioja šiuolaikiškiems veidrodžiams. Seniau jie buvo gaminami naudojant sidabrą. O dabar niekas tokių veidrodžių nebegamina.
Baigusi kalbėti ji grįžo atgal į savo vietą ir giliai atsiduso. Dar jai neteko tiek daug angliškai kalbėti su vienu asmeniu (na išskyrus jos motiną, bet tai nesiskaito).
-
Apsigynimas Nuo Juodosios Magijos... Kokiam pirmakuriui tai turbūt skambėjo kaip košmaras, tačiau būdama šeštame kurse, grifė apie tai, kaip grėsmę negalvojo. Juk reikėjo ne naudoti tuos kerus, o gintis. Gintis reikėjo visuomet ir net šiais, palyginus, gan ramiais laikais nežinojai kas gali nutikti. Nors, ramūs laikai greičiausiai buvo vien Džesei - šiai po Didžiojo Stebuklo nebereikėjo sukti galvos dėl daugelio dalykų, kurie slėgė kitų pečius. Bet greit slėgs ir jos, vos tik išlaikys VSMT. JEI išlaikys.
Mums duoda pasirinkimą... Tai reiškia laisvę. Ir abejones. Būtent tos abejonės buvo pagrindinė kliūtis mokinei atlikti užduotį. Ne, kas jau kas, bet šeštakursė grifė nebijojo. Kiek žinojo, baimės laikai, kai mokytojavo Ridlis jau praėjo.
Bet rinktis buvo sunku. Labai sunku. Matė, kad visi renkasi skirtingus buteliukus, kas dar labiau apsunkino mokinės norą išsirinkti. Jei būtų pasirinkę dauguma vampyrus, ši be abejonės rinktųsi vilkolakį. Jei rinktųsi vilkolakius (kuo tiesą sakant abejojo), būtų pasirinkusi vampyrus.
Atsiduso. Dieve mano, juk ne vyrą renkiesi!Mėlynas skvarbus akių žvilgsnis keliavo nuo profesorės iki eliksyrų buteliukų. Kelis kartus akys bėgiojo nuo vieno objekto prie kito, kol galiausiai pasirinko.
Pilkąjį. Atkimšo ir priglaudė prie lūpų buteliuką su pilkuoju skysčiu. Nekreipė dėmesio į miškingą kvapą, tiesiog gurkštelėjo. Žinojo, kad tai dažniausiai rizikinga, ypač, jei eliksyras būna neskanus. Tačiau šis grifei patiko. Kartokas skonis, tačiau malonus. Neilgai trukus, Jasmine užsivertė likusį skystį.
-
Sako, durniam sekasi. Matyt, Ellie bus gyvas to įrodymas - užmetė akį į visai ne tos dienos pamokas bei nukliunksėjo į kerėjimą. Visa laimė, jog laiku ši susivokė esanti ne ten, kur turėtų. O kur čia jau nesusivoksi, kai kabineto duris randi užrakintas likus vos kelioms minutėms iki pamokos pradžios. Taigi norėjo to ši ar ne, visgi grifei teko dumti prie visai kitame pilies gale stūksančio tvarkaraščio. Greitai susigaudžiusi, ši žvilgtelėjo į laikrodį - dvi su puse minutės. Na ką, pirmyn į ANJM. Turbūt taip greitai ši dar nebuvo bėgusi. Tarp kitko, trečiametė dar ir spėjo. Užėjusi, Barlow krestelėjo į galinį suolą - vis mažiau akių žiūrės į dabar buroku tapusią trečiakursę. O beklausydama profesorės, ši atsigavo bei pradėjo ir vėl tolygiai kvėpuoti. Kas dėl eliksyrų, tai neteko Elei ilgai galvoti - žinoma, jog raudonasis. Tikriausiai niekas tiek nežinojo apie vampyrus, kiek ji pati. Ir ne, ši neturėjo vampyro savo pažįstamų gretose. O gaila. Na, tačiau žiobariški serialai puikiai užpildė tą tuštumą. Atkimšusi buteliuką, tamsiaplaukė pauostė, norėdama įsitikinti, jog jame ne koks šviežiai nuleistas kraujas, o tuomet jau viską ir išmaukė.
-
Marcus'as tyliai sėdėjo apsigynimo nuo Juodosios Magijos pamokoje. Neturėjo didelio ūpo dirbti, bet visgi suvokė, jog šios pamokos jam būtų labai naudingos. Būtent todėl ir sėdėjo, stebeilydamas į du buteliukus, stovinčius ant jo stalo. Berniukas kaip beveik visada sėdėjo vienas.
,,Prisiminimas ar iliuzija?" - suabejojo sau vaikis. Kai profesorė baigė aiškinti užduotį, grifiukas negalvodamas ištiesė ranką į pilkojo skysčio buteliuką, bet dar jo nepalietęs sustabdė ranką ore... Ir visgi pasiėmė raudonąjį. Atrodo, kad vilkolakius dažnai esti lengviau atpažinti. O kaip, kažin, su vampyrais...
Sarcasmison'as atsuko stiklinę tarą, pateliuskavo rankose, stebėdamas tą keistą viralą. Jis atrodė panašus į kraują, gana šlykščiai ir kvepėjo. ,,Gal čia vampyro prisiminimai? Žmogiškieji būna sidabriniai, o vampyrų galbūt - tokie?" - pasvarstė mintyse berniukas ir išgėrė viską, kas ten buvo. Realybė pamažu ėmė temti it būtų uždažoma itin talentingo gatvės menininko per šou. Marcus'ui akyse sumirguliavo, jis pasijuto stovįs, o kai žengtelėjo atatupstas, staiga atsitrenkė į kažką kieto. Tuomet prasiblaivęs suprato, jog stovi didelėje ir gana erdvioje salėje, pilnoje žmonių.
-
Vaizdas ėmė lietis, kol galiausiai Ellie išvydo visai kitas spalvas. Dabar ji sėdėjo ne apsigynimo nuo juodosios magijos kabinete, tačiau gulėjo ant šalto asfalto. Rodos, išsitėškė ant šaligatvio.
- Panele, ar jums viskas gerai? - pasigirdo vyriškas balsas.
- A, taip, aš sveika, - atsiliepė Ellie ir vyriškio padedama, pakilo nuo žemės. - Ačiū, - padėkojo bei vargais negalais išspraudė šypsnį.
Nusibraukusi nuo rubų dulkes, ši apsižvalgė - gretimu keliu važiavo keli automobiliai, žmonės ėjo savo reikalais.. Ir jeigu ne tas keistas vaikėzas, atsitrenkęs į Barlow, visas atrodytų kaip ir normalu.
- A.. Atsiprašau, - atitraukė šaltą ranką, kuria ir užkliudė mergiotę bei greitai nužingsniavo.
Nors šis ir buvo su gobtuvu, garbanė spėjo įžvelgti jo keistos spalvos akis ir blyškų, tačiau kažkuo ir kerintį veidą. Negi tai ir bus.. O tokio varianto Ellie negalėjo atmesti. Susigaudžiusi, ši ėmė sekti paskui vaikiną. O jis buvo gan greitas. Ilgai netrukus, šaligatvis išsišakojo - galėjai eiti toliau tiesiai arba pasukti dešinėn į mažai apšviestą skresgatvį. Aišku, jis būtinai turėjo ten ir pasukti. O sekti Elė jau nebegalėjo sustoti. Grifiškas smalsumas, o gal troškimas išvysti tikrą vampyrą, ją vedė vis gilyn ir gilyn gatvele. Tik staiga rudaakė jį pametė iš akių. Matyt, jog prasto apšvietimo dėka. Be viso to ši dar būtų ir įsirėžus į sieną, mat manė, jog gatvė eina tik tiesiai, bet še tau kad nori ir posūkis dešinėn. O ten lempos švietė kur kas geriau. Tik tiesa, nebuvo iš to nieko gero, mat tai, ką ji išvydo, sustingdė mergiotę. Ant žemės gulėjo pagyvenęs vyriškis, o šalia jo stovėjo tas pats drebantis vaikėzas, kurį Ellie įnirtingai sekė. Jo lūpos buvo susitepusius krauju, o blyškus veidas tapęs dar blyškesniu. Trečiakursė negalėjo pajudėti. Beliko klykti, tikintis, jog kažkas išgirs ir atskubės. Tačiau pirmiausiai Elės klyksmą išgirdo vampyras. Jis pribėgo prie mergiotės nežmonišku greičiu.
- Aš nenorėjau, - drebančia ranka uždengė garbanės burną. - Atsiprašau, kad taip turi būti, - patraukė plaukus nuo jos kaklo ir palenkė galvą.
O ji nieko negalėjo padaryti. Kojos buvo it grandinėmis prirakintos. Nusiramink. Kvėpuok. Kvėpuok. Nusiramink. Tai netikra. Juk.. TAI NETIKRA! JUK TAI BUVO HALIUCINACINIS ELIKSYRAS! Stirpriai užmerkusi akis, ši pradėjo giliai kvėpuoti. Klasė klasė klasė klasė klasė klasė klasė klasė.. Staiga ji pajuto, kaip dingsta šaltis nuo jos kaklo. Prasimerkusi, Ellie išvydo esanti tam pačiam ANJM kabinete. Aš saugi.
-
Tu turi surasti vilkolakį.
Jasmine iškvėpė ir atsimerkė. Buvo kažkokiame renginyje, gatvėje. Pajūris. Girdėjosi bangų mūša, ošimas ir jautės specifinis jūros kvapas. Lyžtelėjusi lūpas, Amneta pajuto ant jų buvusią druską.
Aplinkui buvo daugybė žmonių, turbūt nebūtum nusprendęs kuris yra kuris. Visi atrodė taip ŽMOGIŠKAI. Tačiau jeigu jau čia atsirado išgėrusi pilkąjį elikyrą, turėtų būti ir vilkolakis. Žmonių pavidale jie stiprūs. Taigi, reikia ieškoti raumenų kalno. Bet net ir apsižvalgius, buvo galima pamatyti ne vieną stiprų jūreivį, sportininką ar kokį nors kitą asmenį. Rodės, tobulinti kūną norėjo ne vienas asmuo. O jeigu papuls vilkolakė? Mėlynos akys apžvelgė minią, Diana pamatė vieną merginą, su į uodegėlę surištais plaukais, keliančią štangą, tad net nusipurtė.
Šeštakursė pasitraukė į šoną, kad galėtų stebėti visus žmones ir nežmogų. Kaip įtariamuosius turėjo penkis vaikinukus, kurie ėjo kartu. Pasukę į keliuką, vedantį į mišką, sužadino grifės smalsumą ir ji paskui juos nuėjo. Visi bent jau pagal išvaizdą galėjo būti vilkolakiais. Na, gal vienas nelabai, tačiau ir toks juk gali pasitaikyti. Vienas - albinosas su raudonom akim, kitas - blondinas. Trečio plaukai buvo karamelinės spalvos, ketvirto - ramsiau rudi, o penktasis buvo it varnas. Na, juodaplaukis. Jie kažką šnekėjosi, tačiau dvivardė mergaitė negirdėjo apie ką.
Kažkur trakštelėjo šakelė. Karamelinių plaukų savininkas atsisuko į tą pusę, o kiti nekreipė dėmesio. Tos šakelės Jasmine nebūtų išgirdusi ir neišgirdo, tačiau pasekusi žvilgsnį išvydo laputę. Nežinia kaip ji čia atsidūrė, bet jai tai buvo pavojinga vieta.
Penketukas kalbėjosi toliau, tada atsisveikino ir išsiskyrė. Keturiese jie apsisuko ir grįžo atgal į judriąją gatvę, o paskutinis, su karamelės spalvos plaukais patraukė gilyn į mišką. Keturios avelės ar vienas jautukas, hm?
Šiam nuėjus, Jasmine tyliai pradėjo eiti paskui jį, nes matė kaip šis pastebėjo laputę.
Tiesa, tai neišdegė. Greičiausiai, išgirdęs, kad yra sekamas (o ir pati grifė per daug nesislapstė), atsisuko ir priėjo prie mokinės šiai nespėjus susigaudyti ir pabėgti. Veidas buvo perkreiptas pykčio. Kumštis. Tai buvo paskutinis dalykas, matytas prieš tamsą.
Pramerkus akis, kam ypatingai trugdė apsunkę akių vokai, Amneta visų pirma išvydo sieną. Lentinę sieną, būdingą miško nameliams. Buvo pataluose. Dar neduok, Dieve, po devynių mėnesių mano giminė pasipildys. Grifų prefektė atsiduso, tačiau siaubingai skaudėjo galvą. Kiek apsidairius išvydo kalendorių. Kelios dienos buvo užbrauktos iksiukais, o viena savaitė apibraukta rutuliukais. Prie stalo sėdėjo jis, tas karamelinių plaukų savininkas. Kažkur it per rūką matėsi lentyna su knygomis, ant kurių dauguma buvo koks nors pavadinimas, panašus į ,,eliksyrų vadovas", ,,rasės: kaip atpažinti ar gyventi".
Iš pažiūros devyniolikmetis taisė eliksyrą, pažvelgė į kalendorių ir sunkiai atsiduso. Metė žvilgsnį į raganaitę, tada atsistojo ir pasiėmęs burtų lazdelę prisiartino. Juodos akys it angliukai...
-Metas tau pratrinti atmintį.
-
Susimojusi, jog laiko turi ne per daugiausiai, grifė luktelėjo, kol profesorė atsilaisvins, o tada jau ir pati nužingsniavo pas ją.
- Pasirinkau raudonąjį eliksyrą, - pradėjo Elė. - Stovėjau šaligatvyje. Viskas buvo lyg ir normalu - niekuo neišsiskiriantys žmonės ėjo savais reikalais, gatve važiavo automobiliai.. Tačiau tada į mane atsitrenkė kažkoks vaikinas. Spėjau įžiūrėti jo itin išblyškusį veidą ir keistos spalvos akis. O ranka, kuria jis kliudė mane, buvo.. ledinė, - nerado tinkamesnio žodžio. - Taigi nusekiau paskui jį. Skersgatvyje išvydau ant žemės gulintį žmogų, o šalia jo stovėjo tas pats vaikinas, kurį visą laiką sekiau. Jo lūpos buvo suteptos krauju. Išvydęs mane spiegiančią, vampyras nežmonišku greičiu pribėgo ir uždengė burną. Negalėjau pajudėti. Negalėjau bėgti. Kojos buvo it prirakintos, - trumpam sustojo. - Jis atsiprašė, jog taip turi būti. Rodės, jog kalbėjo nuoširdžiai, tačiau juk tai vampyras.. Patraukęs plaukus nuo mano kaklo, šis palenkė galvą. Maniau, jog jau viskas, tačiau tada grįžau į klasę. Haliucinaciniai eliksyrai, negi ne? - klausiamai pažvelgė. - Nepaisant to, visi požymiai sutapo - šaltos rankos, blyški oda, keistos akys, aštrūs dantys, minta krauju.. Tai buvo vampyras.
-
-Kąą?- Jasmine suvebleno žiūrėdama į juodas akis, kurios spigino ir it veidrodėliai atspindėjo kalendorių.
-Tėvas sakė, kad prieš pilnatį reikėtų tramdyti pyktį,- sumurmėjo po nosimi, tačiau kiekvienas garsas girdėjosi puikiai, nes Diana buvo išsigandusi. Jos lazdelė buvo kišenėje, bet ji žinojo, kad jos nepasieks greičiau, nei vaikinukas. Paimkit mane iš čia...- Obliva...
Burtininkas pradėjo kerėti, kaip suprato grifė - pakeisti atmintį. Jasmine stipriai užsimerkė, tačiau pajuto, jog viskas pradėjo suktis.
Ji atsidūrė klasėje. Išpilta prakaito, ko anksčiau nepajuto. Nėra kuo stebėtis, buvo per daug išsigandusi, kad kreiptų dėmesį į tokius varganus dalykus.
Profesorė tuo metu klausėsi kito mokinio pasakojimo. Šiam pabaigus kalbėti, Jasmine atsargiai, apeidama visus suolus prisiartino.
-Jis buvo vilkolakis,- sunkiai nurijo seiles, tačiau viską norėjo pabaigti kuo greičiau.- Kalbėjosi su kitais, išgirdo kaip atėjo lapė, nors kiti to nepastebėjo. Vėliau, pastebėjęs mane, lengvai... Atjungė,- paieškojusi žodžio tęsė toliau.- Buvo stiprus. Atsibudau namelyje. Buvo pakabintas kalendorius, jis užbraukinėjo dienas. Viena savaitė buvo apibraukta apskritimais. Pilnaties dienos. Buvo lentyna knygų apie transfigūraciją, kitas rases ir eliksyrus. Jis pats kažką virė. Įtariu, atvilkinimo eliksyrą. Prisiartinęs, pareiškė, kad ištrins atmintį ir jog tėvas liepė labiau tramdyti pyktį orieš pilnatį. Ir manau, jog akys - ne žmogaus. Per daug tyros juodos spalvos,- pabaigė ir tikėdamasi, jog pakaks argumentų, patraukė link savo suolo. Nors tiesą sakant, apsurdiškai skambėjo ta dalis apie akis, ypač, kai jai grėsė pavojus prarasti atmintį.
-
Stebėdama klasę Lucy vėl tinginiavo. Ji nelabai suvokė, ką turėtų veikti. Stebėjimas buvo labai svarbu, bent jos manymu, bet visgi, taip stebint galimėjo ir užmigti. Ir vis dėl to mergina vis dar jautė baimę, kad kažkas prikibs, bet atsipalaidavusi šiek tiek aprimo. Ji stebėjo vaikų pasirinkimą, norėjo pamatyti, ką jie labiau mėgsta, bet, rodos, visi rinkosi skirtingai.
Taip vis mąstydama mergina pamatė, kad vaikai ėmė busti. Prasidėjo jų kelionės iki jos ir atgal. Šyptelėjusi į vaikų pastabas Lucy klausė jų pasakojimus, bet po trečiojo nusprendė, kad geriau bent kažką pasižymėti. Eh, kai tiek vaikų... Taip klausydamasi visų mokinių profesorė nesirašė tik vienos pasakojimo. Ji nužvelgė klastuolę ir atsidususi nieko nesakė. Nors galbūt turėjo, bet Lucy pykčių nereikėjo, o jei vaikas nenori dirbt, tai tegu nedirba, bet į tai bus atsižvelgta.
Taigi, toliau klausydamasi pasakojimų mergina trumpam pasijautė kaip kunigas. Nors, jei jau ji būtų kunigas tai tikrai niekam tikęs. Palinksi galva, kam reikia nusišypso ir pasižymi, ką pripasakojo jai.
Sulaukusi, regis, paskutinio vaiko ir jam pabaigus Lucy atsistojo.
-Nieko nekomentuosiu, šaunuoliai, kas atlikote praktiką ir lengvas klausimas,-padariusi pauzę Lucy su šypsena visus nužvelgė.-Tie, kurie gėrėt, kad gautumėte vampyrą, atsakot, kaip nuo jo apsiginti, tie kurie gavote vilkolakį, taip pat, atsakote, kaip nuo jo apsiginti. Tik primenu, apsiginimas yra būtent tuo momentu, kai tave užpuola,- baigusi kalbėta Lucy į savo vietą nebesėdo, ji tik užvertė užrašų knygutę ir laukė atsakymų.
(Į klausimą atsakyti galite iki 12 dienos vakaro (20h-22h), jei labai reikės palaikysiu iki 13 d.)
-
Jasmine, sėdėjo suole, tačiau netrukus gavo užduotį. Jei tiksliau - klausimą. teorija pamokos pabaigoje... Kiek keistoka, tačiau vis dėl to buvo. Jei teisingai atsakys - pora taškų koledžui, jei ne, šioks toks nusivylimas, kuris išblės vos tik nuskambėjus varpui.
Galvodama, mokinė užsimerkė. Tai turbūt buvo jos klaida, nes juodos akys, veriančios ir atspindinčios lentyną, norinčios ištrinti atmintį... Mažų mažiausiai. Greičiausiai ir nužudyti.
-Geriausia būtų naudoti sustingdymo kerus. Tačiau jie vilkolakiui gali nesuveikti... Tada reiktų naudoti sidabrą. Vilkolakio nederėtų žaloti, nes jis yra žmogus kitame pavidale, žaizdos išliktų. Geriausia būtų jį nubaidyti ir pasislėpti. Pulti tik prasčiausiu atveju. Sidabrinis durklas būtų geriausias, tačiau atbaidymui galėtų tikti ir kiti daiktai. Pavyzdžiui, papuošalai.
Tiesa, viskas skambėjo keistai, kiek priminė vadovėlio informaciją. Pati Amneta abejojo, ar koks paprastas auskariukas sustabdytų tokį, kaip jis. Greitą, galingą ir beprotiškai stiprų.
-
Stevie papasakojo profesorei savo mintis ir ramiai laukė, kol baigsis praktinė dalis. Iš pradžių jai patiko tai, kad pamoka prasidėjo nuo praktikos, tačiau dabar, išgirdusi teorinį klausimą, mergaitė nuoširdžiai tingėjo dar ką nors daryti, tad ketino neatsakinėti. Vis dėlto po kiek laiko Stevie pakėlė ranką ir pratarė:
- Aš turėjau vilkolakį. Nuo jo bėgti nėra verta, nes jis yra tikrai greitas ir jeigu norės, tai nesunkiai žmogų pagaus. Turėtų padėti sustingdymo kerai, tačiau manau, kad jie veikia tik tuo atveju, jeigu yra pataikoma į labai konkrečią vietą, pavyzdžiui, akį. Pritariu išsakytai minčiai, kad vilkolakio geriau yra pernelyg nežaloti. Tačiau galbūt padėtų impedimenta kerai. Vis dėlto geriausia yra stengtis susidūrimo išvengti.
Kas kaip ir akivaizdu pati iš savęs pasišaipė Stevie. Bet kai neįsivaizduoji, ką sakyti, tai ir pradedi šnekėti nesąmones...
-
Baigusi kalbėti, Ellie luktelėjo, kol gaus leidimą sėstis, o tada jau nudrožė suolan. Belaukdama, kol profesorė išklausys paskutiniųjų, trečiakursė galėjo darkart susitelkti ties skersgatvyje matytais vaizdiniais. Galbūt ne visi vampyrai yra tokie blogi, kaip vaizduojama?
Išklausiusi paskutinės užduoties, Barlow leido pasireikšti keliems vaikėzams, o tada jau ir pati kilstelėjo ranką:
- Girdėjau ne vieną būdą, kaip galima apsiginti nuo vampyro. Sako, jog ši būtybė fiziškai nesužeidžiama, nebent naudosi sidabrinius ginklus. Taip pat juos atbaido krikščionių simboliai - kryžiai, šventintas vanduo.. - nutęsė sakinį, galvodama, ką čia dar bepridūrus. - A va, vampyrai dar bijo ir saulės šviesos, tad jeigu ši būtybė sugalvotų pulti, galima bandyti išbėgti į saulės šviesą, gintis sidabriniais ginklais arba perverti jo širdį kuolu, - užbaigė kalbą.
-
Marcus'as, išniręs iš vizijos, staiga vėl grįžo iš klasės, pamažu iš įvairiausių vietovių grįžinėjo ir kiti moksleiviai. Išgirdęs klausimą grifiukaas skubiai kilstelėjo ranką. Tiesa, jį mažumėlę suglumino tai, kad teorinis klausimas buvo pamokos gale, o ne priekyje, kaip kad buvo visur įprasta. Aišku, tai pamokos kokybės ir įdomumo negadino.
- Apsiginti nuo vampyro galima su sidabru, šventintais daiktais, pavyzdžiui, šventintu vandeniu, kryžiumi... Taip pat man yra tekę girdėti, jog vampyrai bijo šventos žemės bei savo žmogiškųjų gyvenimų kai kurių daiktų, keliančių blogus prisiminimus. Sidabras juos sužeidžia ir atbaido, šventinti daiktai dar ir apakina. Nebent vampyras būna dar visai naujas ar neragavęs žmogaus kraujo, sako, kad tokiu metu jis dar nebūna praradęs savo sielos bei šventintų daiktų nebijo.
-
Klausydamasi mokinių Lucy linksėjo ir šypsojosi. Visi jie žinojo puikius atsakymus, bet mergina negalėjo suvokti kelių dalykų. Sėdėdama prie savo stalo šį kartą juodaplaukė nieko nebesirašė ir tiesiog klausėsi, mat savo atmintimi ji labiau ėmė pasitikėti, nors profesorė vis tiek bandė atsiminti savo vaikystę, mat jos labai stipriai ilgėjosi.
-Na, ačiū, kas atsakėte, bet šiokia tokia pastabėlė...-padariusi pauzę Lucy atsistojo ir nužvelgė atsakinėjusius ir nežinia dėl kokios priežasties tylėjusius.-Tiesiog tokia pastabėlė, kad vargu, ar kas neštųsi šventintą vandenį ar ką kitą su savimi, nebent, aišku, eitų iš kokios bažnyčios, bet jūsų atsakymai vis tiek teisingi,- vėl apdovanojusi visus šypsena mergina pasirėmė ranka į stalą. Skambutis turėjo nuskambėti už kelių minučių, tad ši neįsivaizdavo, ką be daugiau pasakyti. Toliau mąstydama Lucy atsiminė dar kai ką.
-Taip... Taip... Kitą pamoką knygų, vargu, ar prireiks ir iki to laiko susigalvojate dalykėlį, kurio labai bijote,- jai ištarus paskutinius žodžius pagaliau baigėsi pamoka. Dėkingai atsidususi mergina vėl atsisėdo į savo vietą stebėdama, kaip vaikai išeina iš jos klasės.
((Ačiū dalyvavusiems, taškus surašysiu artimiausią dieną.))