Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Astronomija => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Ashley Shaw Birželio 14, 2018, 08:05:19 pm
-
O vasara ilgai netruko. Bent taip jau rodėsi merginai, nespėjusiai pasimėgauti saulės kaitra. Na, tačiau kas buvo, tas pražuvo. Rugsėjis jau atšlumsėjo, kartu su savimi atsinešdamas ir naujus, daug ką žadančius mokslo metus. O ir verdantį pilies gyvenimą bylojantis mokinių šurmulys vėl įsiviešpatavo pilyje. Ir išties, tas šurmulys nebuvo skausmas ausims. Ypač tada, kuomet tenka užsilikti mokykloje visiems atostogaujant. Atmosfera atostogų metu toli gražu nebūna tokia jauki. Tyla tampa tiesiog nebepakenčiama. Ir tai Ashley pasakytų iš savo nors ir mažutės, tačiau visgi profesorės patirties.
Koridoriumi jau slinko merginos figūrėlė. Gilus žvilgsnis it skenavo viską, ką tik pajėgė aprėpti. O pajėgė aprėpti laiptus. Rods, šimtus nelemtų laiptelių. Ir pagaliau Ashley priešakyje išdygo kur kas daugiau - durys. Jos kabineto durys. Išsitraukusi pergamento skiautę, kaštonplaukė priklijavo šią prie medinio jų paviršiaus bei nuėjo. Ir ne, ne į klasę ši įžengė. Tiesiog ėmė ir nuėjo. Kas puikavosi rašte, paklausite? Ogi pranešimas, skelbiantis, jog pamoka vyks ne kabinete, tačiau Didžiojoje salėje.
Štai, ji jau vietoje. Salė kaip niekada tyli. Nė gyvos dvasios. Tik Ashley. Tikiuosi, jis nepamiršo. O jei visgi pamiršo, įdomu, ką tamstele darytum? Galėtum krauti stalus vaišėm ir liepti visiems žiūrėt į lubas, kurios turėjo.. Vaikydama įkyrias mintis šalin, strazdanė sėstelėjo prie grifų stalo bei žvilgtelėjo į laikrodį. Matyt, reiks palūkėti.
((Pastabėlė: apsimeskite, jog esate Didžiojoje salėje, tačiau iš tikro pasiliksime astronomijos lentoje))
-
Palaidi plaukai, juodi marškinėliai ir džinsinis kombinezonas - štai kas šiandien puošė kerėjimo profesorių. Jis džiaugsmingai pašoko nuo kėdės ir pritūpęs kelis kartus perbraukė per drėgną Vario kailiuką. Draugelis tik tyliai sumurkė ir, pasisukiojęs prie kojų, movė į savo šiltą guolį.
Oberonas pakilo, burtų lazdelę įsikišo į kišenių, nuo stalo pagriebė knygas ir ramiai bei tyliai išsliūkino. Jam einant, jo garbanos taršėsi į visas puses, bet vaikinui tai patiko, vertė jaustis lyg Tsibėjoje.
Šiandien jis buvo susitaręs su Astronomijos profesore pravesti integruotą pamoką mokiniams, tad taip ir nesitvėrė savam kailyje. Pamoką jie susitarė pravesti didžiojoje salėje, po žvaigždėtu dangumi. Žinoma, profesoriai ilgai suko galvas, kaip suderinti kerėjimą su astronomiją, bet stipriai pasistengus pavyko.
Priėjęs prie didžiosios salės įėjimo, susitvarkė savo garbanas, giliai įkvėpė ir žengė vidun. Iškart pastebėjo prie stalo sėdinčią kolegę. Jai pamojavo tardamas:
- Laba diena, panele, - šiltai pasisveikino.
Jis priartėjo prie stalo, krestelėjo priešais merginą ir pasidėjo savo daiktus ant stalo.
- Taigi... Aš tuos paruošiu aplinką pamokai ir lauksime moksleivių.
Stipriai suėmęs burtų lazdelę, jos galą nukreipė į naktinį dangų.
- Starilex.
Netrukus viena po kitos žvaigždės pradėjo kristi nuo lubų ir skrajoti po salę. Tai atrodė itin mielai ir romantiškai, bet tai nebuvo koks nors pasimatymas. Tai buvo pamoka.
- Na va. Viskas parengta, - šyptelėjo jis.
-
Sunėrusi bei pasidėjusi rankas ant stalo, mergina žvelgė į lubas. Vaizdas buvo itin realistiškas. Jei nežinotum, jog tai tėra burtai, galėtum pamanyti, jog išties sėdi po atviru dangumi.
Netrukus prasivėrė ir durys, o į patalpą įžengė patsai juodaplaukis.
- Labas, - kiek ramiau atsikvėpė, išsprausdama ir šypsnį. - Jau maniau, jog pamiršai, - mestelėjo vaikinui.
Šiam išsitraukus lazdelę, Ashley įsmeigė žvilgsnį į lubas ir išvydo dar pasakiškesnį vaizdą nei prieš tai būta. Žvaigždės it skinami gėlės žiedlapiai atitrūko nuo lubų ir ėmė laisvai sklandyti.
- Vau, - tesugebėjo pratarti Ashley.
Tiesiogine ta žodžio prasme, ši buvo netekusi žado. Na, tačiau tęsti darbą reikėjo, o ir pirmieji mokiniai pamažu atklydo iki raštelyje minėtos vietos. - Pradėsim? - šyptelėjo kolegai bei pakilo iš savosios vietos.
Užėjus, rodos, paskutiniajam, profesorė prisiėmė garbę įžanginiam žodžiui.
- Sveiki visi. Džiugu ir vėl išvysti jau matytus bei dar visai naujus veidus, - šiltai apžvelgė visus. - Tie, kurie manęs dar nepažįstate, esu Ashley Tonks. Šiemet ir vėlgi dėstysiu jums astronomiją, - trumpai prisistatė. - Tačiau esu ne viena, - permetė žvilgsnį į greta stoviniuojantį vaikiną. - Šiandien man pagelbėti sutiko kerėjimo profesorius Oberonas Tanseris. Taip, tai bus integruota astronomijos ir kerėjimo pamoka, - patikino bei tęsė. - Na, o dabar eikime prie jūsų užduoties. Kaip matote, profesorius parūpino tinkamas darbui sąlygas. Dėkoju, - šyptelėjo šiam. - Iš astronomijos pusės, užduotis yra tokia - gausite po lapelį su tam tikro žvaigždyno pavadinimu ir turėsite sugauti jam priklausančią žvaigždę. Atsiminkite, jog žvaigždyno pavadinimas sutaps su jo įgautu pavidalu, - matyt, jog kiek paskubėjo, kadangi kūnai dar tebebuvo skrajojančios uolienos, tačiau visgi tai paakcentavo.
Baigusi, Ashley perleido žodį rudų akių savininkui, o pati tuo tarpu pasičiupo indą, sklidiną lapelių. Įdavė šį ir bekalbančiam Oberonui.
-
Mokiniams susirinkus į didžiąją salę, profesorius pakilo nuo suolo ir nusekė kolegę. Atsistojo šalia Ashley ir leido jai kalbėti, klausydamasis kiekvieno žodžio. Mergina paaiškino, kad šiandien pamoka bus šiek tiek kitokia nei paprastai. Paminėjus Oberoną, jis šyptelėjo ir linktelėjo mokiniams.
Kolegė pradėjo aiškinti pamokos tikslą - sugauti reikiamą žvaigždę.
Baigusi kalbėti, ji kalbėjimo estafetę perdavė raguotajam vaikinui. Jis mirktelėjo kolegei ir pradėjo kalbėti:
- Žinoma, reikia čia įpainioti šiek tiek kerėjimo žavesio. Užduotis būtu gan nuobodi, jei tereiktų surast reikiamą žvaigždyną, taip? - šypsodamasis tarė jis. - Kur kas įdomiau būtų, jei jūsų norimi žvaigždynai virstų gyvais padarais, kuriuos jums reiktų sugauti.
Oberonas žavingai mostelėjo lazdele ir visi žvaigždynai transformavosi į gyvus padaras. Dabar po klasę bėgioji ir skrajojo gyvas balandis, banginis, feniksas, gyvatė, Heraklis, jautis, kentauras, lūšis, liūtas, lapė ir daugybė kitų atgijusių žvaigždynų.
- Nebijokite. Jie užkerėti taip, kad net pirštu jūsų nenuskriaus, tačiau tai nereiškia, kad jie patys prieis prie jūsų. Jie visomis išgalėmis bandys pasprukti nuo jūsų. Jūsų užduotis juos sugauti naudojantis Ferinus kerais. Jie padarą suriš Fenrio virvę, kuri jį verš tol, kol jis vėl atvirs į tikrą savo pavidalą - žvaigždyną. Tada tereiks į jį nukreipti lazdelę ir ištarti... - atsigręžė į astronomijos profesorę. - Imto Staro burtažodį. Ar nesuklydau, profesore? Pastarieji kerai pasisavins iš žvaigždyno žvaigždę ir užduotį būsite įvykdę.
Giliai įkvėpė ir į rankas paėmė stiklinį rutulį, kurio viduje buvo daugybė lapelių. Tokį patį turėjo ir Ashley.
- Nieko nelaukite ir ateikite išsitraukti žvaigždyną, kurio žvaigždę turėsite gauti kerų pagalba.
Norėtume bent trijų postų. Nesėkmės, įvairios problemos tik paįvairina pasakojimą, tad nebijokite klysti. Sėkmės ;)
((dėl kilusio jau ne vieno klausimo, čia tokia užduoties santrauka - pasiimate lapelį iš profesorių, kuriame tam tikro žvaigždyno pavadinimas bus. Jis sutaps su po salę skraidančio gyvūno pavidalu. Pvz.: ištraukiat avino žvaigždyną - turit pagauti aviną. O pagaunat su Ferinus kerais (jie supančioja padarą virvėmis ir veržia, kol šis atvirsta į savo pradinę formą - žvaigždyną. jei vis dar neaišku, vaizdas maždaug turėtų būti toks - virvės spaudžia, kol galiausiai vienoje vietoje pasipila daug žvaigždučių). Kai jau turite daug žvaigždžių, naudojate Imto Staro kerus - jie pasisavina vieną žvaigždyno žvaigždę. Jei dar kas neaišku, kreipkitės į bet kurį iš mūsų.))
-
Trečiakursis grifiukas astronomijos pamokose jau jautėsi kaip senbuvis. Bent jau toks manėsi esąs, kai ėjo į astronomijos bokštą, dairydamasis aplinkui nedraugiškų veidų, kad galėtų jų laiku išvengti. Per tiek laiko jau buvo įpratęs net iš pažiūros mielame mergaitės veide atpažinti panieką ar klastą. Kartais net ten, kur iš tikrųjų to nebuvo. Beje, tik atėjęs ilgą ir varginantį kelią į bokštą jis sužinojo, jog pamoka vyks Didžiojoje salėje. Padususiojo nuo ilgo lipimo laiptais laukė ir ilga kelionė atgal.
Įėjęs į klasę iš įpročio linktelėjo galva profesorei - tik tada suprato, jog pasisveikino ne su astronomijos profesore, o su kerėjimo profesoriumi. Tik tada, kai pamatė šalia jo esančią Grifų Gūžtos vadovę, kaip staiga sugniaužė kažkoks šaltis, taip staigiai ir atsitraukė. ,,O ką gi jis čia veikia?" - retoriškai paklausė berniukas.
Kai profesoriai išdėstė užduotį, Marcus'as atsiduso ir apžvelgė didžiąją salę. Žvilgsnį sutelkė ties kentauru ir banginiu - šie buvo didžiausi, todėl logiška, kad juos pagauti turėjo būti lengviausia. Bet čia įsijungė grifiškos savigarbos režimas - jis nenorėjo daryti pačios lengviausios užduoties. Tegu klastuoliai tinginiai ją daro.
Ak... Lapukai... Vadinasi, pasirinkimo nebus. Grifas tingiai nupėdino prie savo koledžo vadovės ir kiek pamakalavęs smulkia ranka po stiklinį indą (tarsi tai padėtų ištraukti kažką laimingo), lapelį išsitraukė. Išsitraukęs beveik iškart jį išlankstė ir perskaitė: ,,Gyvatė". Mintyse keiktelėjęs Marcus apsižvalgė kokio nors klastuolio - ar nenorės kas apsikeisti užduotimis?
-
Varniukė atidundėjusi į astronomijos bokštą buvo anksti, tikrai anksti. Prabuvus jame gal kokias dvidešimt minučių suvokė, kad ant durų priklijuotas pergamento lapelis, tad ši jaunuolė perskaičius, jog pamoka vyks Didžiojoje salėje atsiduso. O aš jau buvau taip gerai nusiteikus...
Patekusi į salę Adelė nusišypsojo profesorei ir susiradusi savo koledžo stalą numetė ant jo savo užrašus ir plunksnakotį. Pastebėjusi, jog profesorė Ashley buvo ne viena, o šalia jos stovėjo ir kerėjimo profesorius Oberonas Tanseris, Adelė suprato, jog pamoka bus integruota, todėl kiek stryktelėjo iš laimės, šiai visada patikdavo tokios pamokos.
- Labas rytas,- mandagiai pasisveikino šviesiaplaukė su abejais profesoriais.
Išklausiusi užduotį, blondinė apsižvalgė aplink salę ir susižavėjusi norėjo jau griebti musės žvaigždyną, tačiau ją sulaikė tas lapukų traukimas. Ši kyštelėjo ranką į stiklainį ir išsitraukė nedidelį lapelį, kuris buvo sulankstytas, tad trečiakursei teko jį išlankstyti. Chameleonas! Visai arti musės žvaigždyno, super, man patinka! Varniukė akimis apžiūrėjo salę bandydama surasti tą spalvas keičiantį padarą, o šios rankoje jau puikavosi drebulės medžio burtų lazdelė.
-
Varnė išleido gilų atodūsį, kai prieš akis pamatė tuziną laiptelių, vedančių į astronomijos bokštą. Merginai kita pamoka turėjo būti astronomija. Trylikametė, išvarginta visų priešais buvusių pamokų, susirinko iš rankų iškritusias knygas ir ėmė kilti laiptais, skaičiuodama kiekvieną laiptelį, tarsi tai padėtų jai greičiau priartėti prie pamokos vietos. Pasiekus tikslą, Sky šnopuodama pakėlė akis ir išvydo lapelį ant astronomijos durų, kuriame buvo minėta, jog pamoka vyks Didžiojoje salėje. Burbėdama sau panosėje už veltui išnaudotas paskutines savo jėgas mergina ėmė leistis žemyn.
Nežinodama ko tikėtis, varnė įžengė į Didžiąją salę ir pakėlus akis išvydo žvaigždėtą dangų, kuriame spindėte spindėjo žvaigždės, įvairūs dangaus kūnai. Na, gal tai buvo šiek tiek pagražintas naktinio dangaus vaizdas, kadangi tikras dangus, jos nuomone, atrodė šiek tiek per daug nuobodus palyginus su tai.
Klausydamasi, tiksliau, stėbėdama du jaunuolius, vedančius pamoką, Skylar mąstė, ar šiuos balandėlius sieja tik pamoka ar kažkas daugiau. Mergina per visą šį laiką stebėjo mokytojus, kiekvieną jų susižvilgčiojimą, bandydama "pagriebti" kokią žiežirbą tarp jų, pagal kurią Rivers galėtų daryti išvadas. Deja, prasidėjus pamokos praktikai, varnei nepavyko nieko užčiuopti. O gal ji tiesiog nepastebėjo? Šypsodamasi savo nekaltute šypsena, Skylar iš stiklinio rutulio ištraukė vieną lapelį, kuriame, pasak profesorių, turėjo būti paminėtas gyvūnas. Liūtas - mintyse perskaitė ištrauktą gyvūną ir ėmė žvalgytis po klasę, ieškodama to didelio kačiuko.
-
Deja, nei norinčių apsikeisti užduotimis, nei šiaip klastuolių Marcus'as nepamatė. Tiek jau tos, kas kliuvo - tas. Grifiukas nudūlino ieškoti gyvatės.
Pasilenkęs, kad jo nekliudytų turbūt kažkieno jau vaikomas liūtas, grifiukas su pavydu nužvelgė tą kilnų ir didingą žvėrį. Ką gi, matyt, taip lemta. Bet štai nusukęs žvilgsnį į kitą pusę Sarcasmison'as pagaliau ir išvydo pro kentauro kojas bevinguriuojančią gyvatę. Nieko nelaukdamas atsargiai nucimpino šio gyvūnėlio link - aišku, nepastebėtas neliko. Visi žvaigždynai buvo įsibaiminę artėjančių galimų (ar veikiau garantuotų) smurtautojų ir šokdavo į šoną vien pamatę kokį nors į juos žiūrintį ar einantį moksleivį. Gyvatė Marcus'o ir nebūtų pastebėjusi, jeigu ne šaulio atsitraukimas ir geras atsitrenkimas į ožiaragį.
- Ferinus! - šūktelėjo grifas visai nieko nesitikėdamas. Tačiau kerai pataikė ir gyvatę apsivijo, rodos, dar krūva ar už ją kur kas didesnė gentainė. Ir ėmė spausti, spausti, spausti. Kažkas bemaž sunkėsi iš veržiamos roplio skūros - ar tik ne kraujas. Bet nelauktai virvių ir gyvačių kamuolėlis ėmė švytėti...
-
Matthew kiek apsnūdęs keliavo į astronomijos pamoką. Jam šis mokslas visada atrodė keistas ir beprasmis. O čia dar magijos mokykloje... Ką magiško galima sugalvoti astronomijoje? Tai paprasčiausias... Net nežinau kaip pasakyti mintyse skundėsi Matthew lipdamas bokšto laiptais. Užlipęs iki kabineto durų, berniukas nebuvo patenkintas: Čia lipau tik tam, kad pamatyčiau, kad atėjau be reikalo? Viršūnė...
Nupėdinęs į didžiąją salę ir ten pamatęs du profesorius, iš kurių vieną atpažino kaip kerėjimo, visai apsidžiaugė. Na, gal bus bent kiek įdomiau. Tikiuosi, kad jie neįsigudrino astrologijos pavadinti astronomija...
Užduotis Matthew visai sudomino, tačiau berniukas iš karto nutarė, kad jam nepavyks. Per daug magijos...
Vis dėlto prisiartinęs prie profesorių išsitraukė lapelį ir perskaitė:
- Banginis.
Hm... Turėtų būti didelis. Ir turėtų gyventi vandenyje. O gal čia logikos ieškoti nereikia? visai pasimetė Matthew ir patraukė ieškoti banginio.
-
Stevie bėgte bėgo į astronomijos pamoką. Nors jai kažką naujo išgirsti buvo sunku, vis dėlto šios pamokos antrakursę žavėjo. Tačiau pirmiausia antrakursę nustebino raštelis ant durų, pranešantis, kad teks keliauti į didžiąją salę. Stevie nuskubėjo ten. Ją visada stengdavosi atsidurti klasėje anksti. Vien jau tam, kad galėtų pajusti astronominę dvasią. Todėl vos atidariusi duris ir ten pamačiusi bent kelis moksleivius grifiukė nustebo. Metusi žvilgsnį į mokytojos stalą mergaitė pajuto dvejopus jausmus: jai patiko ten pamatyti profesorę Tonks, astronomiją dėsčiusią pernai, tačiau ką, po galais, ten veikia kerėjimo profesorius, berods pavarde Tanseris?
Integruota pamoka? niūriai paklausė savęs Stevie, gailėdamasi, kad nepavyks pelnyti Grifų Gūžtai teorinių taškų. Ką gi, bent praktikoje reikės atidirbti nutarė mergaitė. Išsitraukusi lapelį Stevie pamatė žodį slibinas.
- Na, man ir sekasi. Tai mirtys, tai kova su juodąja magija, o čia dar slibiną išsitraukiau... - tyliai pasakė sau grifiukė.
-
Trečiakursė varniukė akylai stebėjo chameleoną, kuris puikavosi tiesiai prieš jos akis. Šis vis judėdavo ir keisdavo spalvą, todėl Adelė nesugebėjo jo sugauti, tačiau dabar, dabar jis buvo nusilpęs ir mergikei atstačius į jį lazdelę, jis nebejudėjo, lyg sustingo.
- Ferinus,- ramiai ištarė mergina, tačiau nieko neįvyko.- Juokaujat? Aš tiek jį laiko gaudžiau,- susinervinusi atsiduso Adelė, kai chameleonas pakeitė spalvą ir vėl dingo iš jos akių.
Man gal pačiai chameleonu pasiverst, kad pagaučiau šitą niekšelį? Šviesiaplaukė staigiai apsidairė aplinkui, pamačiusi, jog jos ieškomas gyvis sugebėjo nusigauti į kitą salės galą, net nesižvalgydama į šalis įsibėgėjusi nuskuodė ten kur buvo chameleonas ir sušuko:
- Ferinus!- virvės, atsiradusios aplink gyvūną, padėjo jį spausti.- Ojej, nekoks vaizdelis sakyčiau,- burbtelėjo Adelė.
Šiai dar kažką paburbėjus bjauraus apie šių virvių veiksmą, ją nutrenkė didžiulis šviesos kamuolys ( ne ne, tik nieko blogo nepagalvokit, ją iš nuostabos nutrenkė, o ne kokia nors didžiulė jėga).
- Oho, kietai,- sumurmėjo varniukė pasitaisydama savo kaklaraištį, kuris puikavosi ant jos kaklo.
-
Pamačiusi, kad nemaža dalis moksladraugių jau gerokai pasistūmėję su užduotimi Stevie nuskubėjo ieškoti savojo gyvūno. Nelabai žinodama, kaip atrodo slibinas, grifiukė tikėjosi, kad pavyks jį atpažinti. Kaip nors. Atmetusi keletą gyvūnų Stevie išsirinko du variantus, kurie galėjo būti tas, ko jai reikia. Slibinas turėtų turėti ilgą uodegą, ar ne? paklausė savęs antrakursė, tad pasirinko tą, kurio uodega buvo ilgesnė.
- Na ką, bičiuli, žaidimas prasideda, - sumurmėjo Stevie. - Tik pala... Koks ten tas burtažodis?
Keikdama save už užmaršumą Stevie bandė įsiklausyti, ką sako netoliese esanti varnanagė. Ferinus? Gerai išgirdau? Tikėkimės...
- Ferinus! - šūktelėjo Stevie. Iš lazdelės išsiveržė plona virvelė, bet ji tik nukrito ant žemės. - Na tai, Green, kurgi tau pasiseks iš pirmo karto. - Ferinus! - šūktelėjo ji garsiau. Ši kartą pasisekė geriau: virvė buvo gerokai tvirtesnė ir ji nuskriejo prie numanomo slibino. Tačiau čia iškilo netikėta kliūtis: slibinas pradėjo pašėlusiai priešintis mergaitės kerams ir netrukus nutraukė virvę. Stevie dar kartą sušuko burtažodį ir netrukus jį pakartojo. Dvi virvės apsivijo slibiną, tačiau tas ir toliau priešinosi. Grifiukė netekusi vilties pakėlė ranką ir paklausė:
- Ką man daryti, jeigu šitas slibinas visą laiką nutraukia virves?
Labiausiai Stevie tikėjosi, kad profesorė nepraneš "džiugios" naujienos, kad ji kovoja visai ne su slibinu...
-
Ko aš ieškau? paklausė savęs Matthew geras kelias minutes pavaikščiojęs po salę. Ak taip Banginio atsakė berniukas sau ir patraukė toliau. Jis labai nuoširdžiai tingėjo ką nors daryti. Kodėl negalime sėdėti suoluose ir daryti ko nors paprasto? liūdnai galvojo Matthew. Kas čia? Biologija? Iš kur man žinoti, kaip atrodo banginis? Juk yra ir delfino, ir žuvų žvaigždynas. Net ir hidros, kuri, tiesa, nežinau, ar yra gyvūnas. Iš kur man žinoti, ar tai banginis, ar ne?! Vis dėlto jį pamatęs pirmakursis net neabejojo, kad rado tai, ko ieškojo. Ir dabar su šituo žvėrimi man kažką reikia padaryti?.. Na gerai.
Matthew išsitraukė lazdelę ir nukreipė ją skraidantį banginį. Ir tada giliai susimąstė. Atrodė, kad vėl pamiršo, ką bedarąs, tačiau netrukus sušuko:
- Ferinus!
Nieko neįvyko. Visiškai nieko. Matthew susiraukė ir, įdėjęs visas valios pastangas dar kartą pabandė:
- Ferinus!
Šį kartą pavyko. Ar bent jau buvo panašiau į tai, kad pavyko. Virvės nuskriejo prie banginio ir jį supančiojo. Gyvūnas suvirpėjo, bet netrukus, matyt, suprato, kad priešintis beprasmiška. Matthew kiek pakraupęs žiūrėjo, kaip virvės pamažu traiško gyvūną.
-
Kai užduotis jau buvo išaiškinta, Ashley pagaliau galėjo ramiau atsikvėpti. Mokiniai bemaž pradėjo darbus, tad nenorėdama maišytis jiems, profesorė žvilgtelėjo į Oberoną, o tada į vieną iš keturių Didžiosios salės stalų, lyg šį kalbindamasi prisėsti. Visgi atsakymo ji ilgai nelaukė bei nužingsniavo tikėdamasi, jog ir vaikėzas sekė iš paskos. Na, o jeigu ir nesekė, tai būtų jo asmeninė problema - lai sau stoviniuoja vienas.
Tik štai ilgai sėdėti rudaplaukei neteko - Ashley išvydo pakeltą vienos mokinės ranką, o netrukus jos ausis pasiekė ir klausimas. Priėjusi prie mokinės, strazdanė paprašė panaudoti kerus dar kartelį. Išvydusi slibino nepasiekiančias virves, ši geriau įsižiūrėjo į reikiamu gyviu laikomą taikinį ir į netoliese sparnais plasnojantį panašų trigalvį.
- Galbūt išbandyk kerus ant štai to gyvūno, - žvilgsniu parodė, laukdama rezultatų.
-
Sužinojusi, kad pamoka vyks Didžiojoje salėje, mergaitė iškart suprato, kad bus įdomi pamoka. Pravėrus salės duris, Mayra nenustebo pamačiusi ten ir kerėjimo profesorių. Juk jeigu pamoka ne kabinete, dažniausiai ji būna sujungta su kitomis pamokomis. Išklausiusi užduotį, klastuolė nuėjo prie profesorių ir gerokai pamakalavusi ranką pagaliau išsitraukė sulankstytą lapelį.
-Siurblys...-nustebusi sušnabždėjo Mayra. Ji net neįsivaizdavo, kaip atrodo siurblio žvaigždynas ir kodėl jis išvis yra, juk siurblys nei gyvūnas, nei mitologinė būtybė. Sutrikusi, klastuolė apsidairė ir pamatė ilgą, panašų į gavatę žvaigždžių derinį. Tai turbūt ir bus siurblys. Išsitraukusi lazdelę, mergaitė nuskubėjo paskui žvaigždyną.
-
Ant astronomijos kabineto durų pamatęs raštelį, Markas atsiduso. Dar daugiau pėdinimo ir negalėjimo sau ramiai miegoti. Berniukas planavo šiandienos pamoką pramiegoti, bet įėjus į Didžiąją salę ir pamačius kerėjimo bei astronomijos profesorius ramiai besišnekučiuojančius, klastuolis suprato, kad darbo neišvengs. Mokytojams paaiškinus praktiką, rudaplaukis nuėjo ir išsitraukė lapuką.
-Ožiaragis,-garsiai perskaitė savo lapelį Markas ir apsidairė ar kas nors su įdomesniu gyvūnu dar nebuvo pradėjęs užduoties, bet jam nepasisekė ir teko dirbti su pačiu nuobodžiausiu žvaigždynu. Ką gi, ožiaragis, tebūnie ožiaragis. Berniukas netrukus ir pastebėjo savo žvaigždyną vien dėl to, nes bebėgantis žvėris vos neatsitrenkė į berniuką. Išsitraukęs lazdelę, Markas pasileido paskui gyvūną.
-
Rytas. Bella išlipo iš lovos bei valandų valandas stovėjo prie veidrodžio - tvarkėsi, norėdama atrodyti būtent šiandien geriau. Kadangi labai stigo laiko, o teko dar ne tik kad kopti į astronomijos bokštą, tačiau ir nusileisti bei skuosti į Didžiąją salę, mergiotė pasileido tekina. Ir keista, tačiau į patalpėlę ši užėjo kartu su varpo skambesiu.
- Labas.. - kiek sutriko, išvydusi net kelis profesorius. - Rytas, - išspraudė šypsnį jiems abiems.
Darėsi smalsu, kas šiandien Bel laukia. Tačiau tai, ką ji matė dabar, mergiotę žavėjo. Po visą salę laisvai skriejo žvaigždės. Rodos, atsiplėšė nuo užkerėtų patalpos lubų. Vėliau grifė įsitikino, jog būtent taip ir buvo.
Pagaliau išklausiusi, ką teks daryti, mergaitė nužingsniavo prie savo vadovės bei pasičiupo vieną iš lapelių. Itin dailiu braižu jame puikavosi ir žvaigždyno pavadinimas - delfinas. Pagaliau.
-
Mm, ar egzistuoja tų nelemtų laiptų pabaiga? Jai rodėsi, jog ne. Bet štai, beliko paskutinis. Aha. Ant kabineto durų puikavosi raštelis, pasak kurio pamoka vyksianti didžiojoje salėje. Ech. Na, bent jau leistis žemyn nebuvo taip sunku, kaip kopti aukštyn. Hm, netgi visai malonu.
Pagaliau Alisa atklydo ir į salę. Vos ši įsmuko pro duris, išvydo ją visai kitokią, nei paprastai. Žvaigždės, kadais tvirtai kabojusios ant lubų, dabar dailiai risnojo po visą patalpą. Stengdamasi nesusidurti su kokia, šviesiaplaukė prižingsniavo ir prie profesorės. Tiesa, šalia jos stoviniavo ir kitas jaunuolis. Aišku, mergiotė pasilabino su abiejais.
Pagaliau nuskambėjo ir praktinė užduotis. Matyt, teorijai šįkart leista pailsėti. Nupėdinusi prie indų, Bagley išsitraukė vieną ir dirstelėjo - skorpionas.
-
Adelė, apsižvalgiusi aplinkui, pastebėjo, kad yra viena iš pirmųjų baiginėjanti užduotį. Ha, kaip visada, šaunu. Varniukė savimi be galo didžiavosi, mat jai visad patikdavo būti pirmajai ar geriausiai, visados ši panelė buvo savimyla. Taip, kas gi čia liko? Pasisavinti žvaigždę? Puiku. Stebėdama kaip žvaigždyno gyventojos lėtai juda ore, Adelė pakėlė savo burtų lazdelę ir ištarė:
- Imta Stara,- tačiau jokia žvaigždė pas šviesiaplaukę neatkeliavo.- Velnias, tikrai neteisingai ištariau, tačiau ir nepamenu kaip reikia tarti.
Varniukė prisėdusi ant suolo, kuris priklausė jos koledžui, atsiduso ir pažvelgė į žvaigždes. O jeigu aš nuleisčiau šias žvaigždes ant žemės ir pati savom rankom pasiimčiau?
- Descendio,- ištarė blondinė ir visas žvaigždynas nusileido ant žemės.- Tikiuosi, kad nemirsiu,- nusijuokė Adelė ir ištiesė ranką į vieną žvaigždę.
Vos mergina prilietė žvaigždę, jos delnas buvo nudegintas. Ši suinkštė iš nemalonaus skausmo, kuris nors ir buvo nedidelis vis tiek kiek maudė merginos delną. Ne, taip nieko nebus, reikia pabandyti kaip nors atgaminti man tą burtažodį.
- Am, galbūt Inta Staro? Ne? Na, Imta Staro,- tačiau ir šis netiko.- Velnias, galbūt galūnės tokios pačios? Imto Staro,- jai ištarus tinkamą burtažodį viena žvaigždė atlėkė prie šviesiaplaukės lazdelės, o tai privertė ją nusišypsoti.- Rodo, kad jau įvykdžiau užduotį,- prabilo varnė ir nukeliavo prie abiejų profesorių.
-
Matthew jau norėjo nutraukti kerus, bet nežinojo, kaip tą padaryti. Galiausiai grifiukas suprato, kad gerai padarė tęsdamas darbą: neilgai trukus gyvūnas "ištiško" į keliolika žvaigždžių. Kietai pagalvojo Matthew, bent kartą nesusiraukęs nuo to, ką daro. Bet visas kietumas baigėsi tada, kai teko prisiminti, kokius kerus reikia naudoti, norint pasigauti žvaigždę. Kodėl man reikia prisiminti krūvą beverčių dalykų? pagalvojo Matthew, kuriam gero nusiteikimo užteko vos trims sekundėms. Ten buvo kažkas, susijusio su imti. Ir... Nepamenu... Žvaigždė. Star...
- Imti starą, - pabandė Matthew. Nieko neatsitiko, tad pirmakursis pakartojo garsiau: - Imti starą!
Ir vėl nieko. Matthew matė vyresnę varnanagę, dirbančią netoliese, tad jis pasistengė prie jos prisiartinti ir išgirsti tą reikalingą burtažodį. Neilgai trukus mergaitė įvykdė užduotį.
Ačiū kandžiai pagalvojo Matthew ir garsiai ištarė:
- Imto Staro.
Viena iš žvaigždžių trūktelėjo, bet iki mokinio neatskriejo. Matthew pakartojo garsiau ir aiškiau:
- Imto Staro!
Nedidelė žvaigždutė atskriejo ir nusileido ant berniuko lazdelės galo. Šis kiek palaukė, kad nereikėtų sekti paskui Varno Nago mergaitę, tad prie profesorių nužygiavo šiek tiek vėliau.
-
- O, trigalvis slibinas, - apsidžiaugė Stevie, nors net pati nesuprato, kodėl. Ji nukreipė lazdelę į naują taikinį ir aiškiai ir garsiai sušuko: - Ferino!
Šį kartą pavyko labai neblogai. Virvės stipriai supančiojo didelį gyvūną. Tiesa, mergaitei buvo kiek nejauku, kai slibinas pradėjo keistai mojuoti viena iš galvų. Stevie trumpam užsimerkė, kad nereikėtų matyti tos judančios galvos. Po kiek laiko mergaitė atmerkė akis ir pamatė, kad jau beveik laikas pereiti prie antros užduoties dalies. Kadangi ji labai mėgo astronomiją, o ir profesorė jai patiko, grifiukė nutarė sugauti ne bet kurią, o pasirinktą žvaigždę ir pristatyti ją profesorei Tonks.
Kurią čia pasirinkus? Kiek pamenu, ryškiausia yra γ. Tą ir imti? Na, gerai.
Antrakursė akimis susirado šiek tiek oranžinės spalvos turinčią žvaigždę ir sušuko:
- Imto staro!
Dvi žvaigždės pradėjo suktis viena aplink kitą, bet nė viena neatskriejo iki Stevies lazdelės. Mergaitė pakartojo burtažodį. Šį kartą pasisekė geriau, tačiau žvaigždė, kurią sugavo Stevie, nebuvo ta, kurios ji norėjo. Grifiukė susimąstė, ką daryti, bet nutarė vis tik dar pasistengti. Ji nupurtė žvaigždę nuo lazdelės, kas, pasirodo, buvo visai nesunku, ir dar kartą, žiūrėdama tik į tą vieną žvaigždę ir negalvodama apie nieką daugiau, Stevie šūktelėjo:
- Imto staro!
Šį kartą pasisekė. Oranžinė žvaigždė atskriejo iki Stevies ir ji ją švelniai sugavo lazdele. Mergaitė patenkinta nuėjo iki profesorių ir parodžiusi žvaigždę pratarė:
- Atnešiau Etaminą.
Mergaitė net pati nustebo, kaip jai norėjosi padaryti įspūdį profesoriams...
-
Vaikai... Kokie dar vaikai? Mokiniai jau buvo visa galva pasinėrę į užduotį - sugauti žvaigždę. Oberonas akimis atidžiai stebėjo kiekvieną mokinuką, norėdamas įsitikinti, kad mokiniams viskas klostėsi gerai. Akimi pastebėjo, kad viena merginukei iškilo problema. Jau ruošėsi prieiti prie jos, kai kolegė tai padarė greičiau. Oberonas nesustojo. Jis toliau pėdino salės grindiniu, nes jam buvo šiek tiek nuobodu.
Gepardas, drambliukas, kengūra ir daugybė kitų padarėlių salėje tikrai sukėlė sumaištį. Negalėjai normaliai žengti žingsnio, nebijodamas ko nors užkliudyti. Kadangi Kerėjimo profesorius šiandien savo ragų nebuvo paslėpęs, tai nebuvo ko ir stebėtis, kai keli paukšteliai sumanė atsitūpti ant jų. Šis paukščių poelgis labai pamalonindavo vaikiną. Jis pasijausdavo lyg būtų tikras elfas, sutariantis su gamta.
Po kelių minučių grįžo prie Ashley ir ramiai stovėjo.
- Kaip laikaisi? Nenusibodo būti profesore? - pabandė užmegzti pokalbį.
Netikėtai prie jų priartėjo mokinukė - panelė Green. Ji jau buvo pagavusi reikiamo žvaigždyno žvaigždę. Obis ją paėmė iš merginos rankų.
- Šaunuolė, - pagyrė ją. - O dabar jei nori gali ramiai pasėdėti iki pamokos galo.
-
Kaip gera vėl matyti.
Jasmine Diana Amneta, rami, o šį kartą ir grakšti it gulbė, nes niekur nenudribdavo, nesitrenkdavo ar neužkliudydavo, žvelgė į Didžiosios salės dekorą. Nuostabu. Tyloku balsu pasisveikino su profesoriais ir šyptelėjo - pagaliau galėjo matyti Ashley, užaugusią ir išgražėjusią koledžo vadovę, kurią anksčiau matė tik tuomet, kai jinai buvo mokine.
Išklausė užduoties atidžiai, ši atrodė klaidi, pilna įvairių išdaigų ir kliūčių, tačiau vis dėl to, tai buvo užduotis. Šiais metais jau galėjo nevarginti profesorės su ypatingais prašymais ir nejaukumu, kurį abi patirdavo per pamokas, o ypač tuomet, kai kiti mokiniai buvo vizijose, o ji, garsiai kalbėdama, rašė rašinį. Dabar tos plunksnos nebeprireikė.
Kai grifė jau matė, nežinia ar dėl to, kad jau buvo šešto kurso ir beveik suaugus, ar dėl to, kad tiesiog pradėjo matyti, užgimė kažkoks keistas jausmas. Noras saugoti. Anksčiau, būdama Grifų Gūžtos prefekte, ji gyvendavo beveik taip pat, o dabar, stebėdama mažesniuosius savo koledžo mokinukus, jautė atsakomybę ir norą jais rūpintis ir juos saugoti. O tokie mokinukai keli buvo šioje pamokoje. Šyptelėjo, nes pagalvojo jog greičiausiai dėl to, kad kiek prisibijojo koledžo vadovės.
Kol ji nematė, pasikeitė tiek daug...
Vis dėl to, raudonųjų atstovė nuėjo pasiimti lapelio. Ištraukus tą popieriuką su raštu, iš pradžių atsitraukė, leisdama ir kitiems prieiti. O tada pažvelgė į raštą. Smulkesnį įskaityti būdavo sunkiau, tačiau šis buvo pakankamai geras. Kaip buvo gera vėl skaityti.
Perskaičiusi, šyptelėjo. Kiškis. Clau gynėjas ir parduotuvėlėje vyraujantis gyvūnėlis. Mėlynakė pradėjo žvalgytis, ieškodama šio gyvūnėlio.
-
Klarė vos nepavėlavo į astronomijos pamoką. Ant kabineto durų radusi raštelį, nurodantį mokiniams, jog pamoka vyks didžiojoje salėje, grifiukė ten ir patraukė. Hogvartse leidžiant šeštus metus daugumą užkaborių jau pažįsti. Todėl šešiolikmetė ir pasuko trumpesniu, tačiau siauresniu ir klaidesniu keliu. Tai ir buvo klaida, lėmusi prakaito lašelius ant veido. Koridorius buvo užtvindytas. Pastaruoju metu siautėjo mokinių grupelė, kiek jaunesnių nei Karter, neleidžiančių piliai nuobodžiauti.
Įbėgusi į didžiąją salę ketino pasisveikinti su profesore, bet čia jaunosios grifiukės laukė staigmena. Pamokai pasiruošę buvo du profesoriai. Na ką gi, nusprendusi, kad taip tik įdomiau, pasisveikino su abiem.
Astronomijos pamokas šeštakursė labai mėgo, tai buvo tarsi tiltas tarp žiobarų ir magijos pasaulio. Juk visi gyveno po vienu dangumi. Profesoriams pristačius užduotį, Grifų Gūžtos auklėtinė palaukė, kol dauguma pasiims lapelius, mat grūsčių nemėgo. Na, dar todėl, kad norėjo po įvykio koridoriuje atsipūsti ir priėjo pasitikti savo pamokos likimo.
- Ursa major. - Ištraukusi pavadinimą Hogvartso šeštametė nusišypsojo. Toks pavadinimas matyt buvo parinktas ne veltui. Didžioji meška. Gal kokį pirmakursį ir būtų privertusi bėgti ieškoti pagalbos. Nors pirmakursė Klarė čia būtų nustebinusi. Strazdanota rusvaplaukė ėmė dairytis. Mešką neturėtų būti sunku pastebėti.
-
Žvaigždėtoji meška matyt supainiojo metų laikus. Mat žaliaakė ją aptiko ją tolimiausiame kampe, miegančią. Situacija gal ir buvo ne blogiausia, bet užsikorus ant seno, sunkaus, voratinkliais apmegzto stalo svaidytis kerais nebuvo pati geriausia vieta. Aukštaūgė neturėjo kitos išeities, tolimo salės kampo kerai kitaip nebūtų pasiekę. Tikiuosi manęs niekas nepalaikys dar vienu žvaigždynu. Nusitaikiusi į miegantį pavidalą ištiesė lazdelę taip tiksliai, kaip galėjo:
- Ferinus. - Deja Klarė nebuvo labai taikli ir virvės apsivyniojo ne žvaigždyną, o netoliese esančio stalo kampą. Nieko blogo nebūtų nutikę, jei virvės galų garsas. Šios pasiekusios grindis dunkstelėjo tarsi kokios plastikinės lėkštės. Tai prižadino miegantį žvaigždyno žvėrį. Meška kėlėsi ir rąžėsi, todėl laiko ją pričiupti nebuvo daug. Na nebent norėjai vaikytis užkerėtą padarą po visą didžiąją salę.
- Ferinus. - Grifų Gūžtos auklėtinė šįsyk buvo taikli. Tačiau mosuodama lazdele taip susikoncentravo į taikinį, jog pataikiusi į mešką neišlaikė pusiausvyros ir ten, kur dažniausiai gulėjo lėkštės su maistu, dabar kojomis tabaluojančiomis ore ant mokykliniu sijonu apmautos sėdynės drybsojo šeštakursė. Norėjo galvoti, kad niekas šio insidento nematė, bet žinojo, kad realybė buvo kitokia. Tuo metu, kol gyvūnas veržiamas virvių keitė formą, Klarė atsistojo ir apsimesdama, jog nieko čia neįvyko stebėjo virsmą.
-
Baltas liuoksintis kiškutis. Baltakailis miško žvėrelis it tas sesers gynėjas, būtų plūduriavęs ore, jei ne stiprios kojos, kuriomis atsispirdamas zuikis yrėsi į priekį. Va, mažuti, matau tave. Greitai pastebėjusi gyvūnėlį, šeštakursė išsitraukė burtų lazdelę.
-Ferinus,- ištarė burtažodį, kurį mažaug šiuo metu kartojo daugybė mokinių. Tačiau nepataikė. Vikruolis zuikutis, sugebėjęs greitai peršokti į kitą vietą, buvo jau ties Švilpynės stalu, nuliuoksėjo pakankamai toli nuo grifės. Burtažodis kaip ir paprastas, bet kaip jį pagauti..? Įvairios mintys lindo į rudaplaukės galvą, Diana bandė sugalvoti kokią nors strategiją, bet aišku, kad nepavyko, mat tas kiškis tiesiog nuliuoksėjo į kitą vietą.-Ferinus.
Jei kerai būtų buvę kitokie, Amnetai būtų pavykę. Tačiau šie nesugebėjo siekti daugiau nei pusės salės - kaip toli nušokavęs buvo baltakailis. Kiškutis savotiškai išsisuko nuo kerų dozės ir liuoksėjo toliau, tačiau šį kartą kiek artėdamas prie merginos. Laukti. Reikia tiesiog laukti. Grifų prefektė akylai it vanagas stebėjo kiškutį, palengva kėlė lazdelę...
-Ferinus,- ištarė burtažodį ir dėl atsiradusių virvių, kiškelis buvo spaudžiamas ir tyliai, taip tyliai, kad niekas negirdėjo, dejavo. Klaikus vaizdas.
-
Galiausiai virvės kailiniuotą meškutę suveržė taip, jog iš jos pabiro maždaug dvidešimt žvaigždučių. Sunku buvo į jas nežiūrėti, toks gražus buvo reginys. Bet dar sunkiau buvo žiūrėti į žvaigždes, jų šviesa akino žalias Klarės akis. Bet dėl to paauglė ir mėgo astronomiją. Žvaigždės ir dangus buvo tarsi kito pasaulio dalis. Todėl kelias minutes tiesiog užsispoksojo, vietoj to, kad atliktų likusią užduoties dalį.
Klarės Konės mintys nuklydo į tolimą kaimą. Grįžusi namo ji vėl užsiriogs ant stogo, kur galės per naktį stebėti tikrą dangų atsigulusi ant nuolaidaus krašto. Tik namo ji grįš geriausiu atveju per žiemos atostogas.
Mintys apie atostogas ir sugrąžino kaštonplaukės mintis į didžiąją salę. Užduotis nebuvo baigta. Grifiukė išsirinko vidutinio žvaigždę formos krašte. Šią bus lengviausia kliudyti kerais.
- Imto staro. - Šešiolikmetės balsas skambėjo ramiai, bet įsakmiai, tarsi kalbėtųsi su mažamečiais.
Spindinčioji tarsi žiobariško magneto traukiama prilipo prie lazdelės galo. Dabar, atitraukus ją nuo kitų, atrodė jog žvaigždė nebuvo vien balta. Šviesa žvaigždės viduryje buvo balta, tačiau pakraščiuose galėjai įžvelgti keistai derančius mėlynus ir geltonus atspalvius. Labai norėjosi paliesti žvaigždę, tačiau nežinojo ar nenusidegins.
Tuo pačiu parodydama, jog užbaigė pamokos darbą priėjo prie koledžo vadovės.
- Profesore, o kas nutiktų, jei šią žvaigždę paliesčiau?
-
Stengdamasi per daug nežiūrėti į smaugiamą ir kitaip kankinamą kiškutį, Jasmine sekundėlei užsimerkė. Tikėjosi, kad viskas įvyks kuo greičiau.
-Sese, žiūrėk!- Claudie, jau būdama antrakurse, bandė sudominti Dianą astronomijos mokslu.- Čia - svarstyklės, mano zodiako ženklas, o ten toliau - didžioji ir mažoji lokės, dar vadinamos grįžulo ratais. Nors man jos į ratus nepanašios, juk čia - samteliai!
Vyriausia savos kartos Amneta toliau čiauškėjo, aiškindama Džesei apie dangų, tačiau ta jos visiškai nesiklausė.
Pro akis prabėgus prisiminimui ir atsimerkus, Jasmine pamatė, kad kiškis jau virtęs palyginti didelėmis, jei lygintume su dangumi, tačiau lyginant su realiu dydžiu - mažomis žvaigždėmis. Šios taip ryškiai spigino, kad grifiukė dar sekundėlei užsimerkė. Vos atgavusi regą nenorėjo jos iškart prarasti, tad į žvaigždes žiūrėjo nelabai palankiai. Ką ten reikia toliau daryti? Mėlynom savo akim apžvelgė Didžiąją salę ir pamačius Klarę, kitą koledžo prefektę prisitraukiant žvaigždę prie savęs, susiraukė. Įtarė, kad jos akys visam laikui liks jautresnės, nei paprastų žmonių, tačiau džiaugės tuo, kad bent šiek tiek mato.
-Imto staro,- ištarė burtą ir nukreipė į pirmą pasitaikiusią gauto žvaigždyno žvaigždę, kiek pastebėjo, maždaug ten buvo gyvūnėlio letena. Na gerai, letenėlė, juk kiškeliai yra maži padarėliai, pūkuotomis kojytėmis ir minkštutėmis pėdutėmis.
Susiraukusi, kadangi žvaigždė, o tuo pačiu ir ta ryški šviesa artėjo, Amneta nusuko akis į koledžo vadovę, lyg klausdama ką toliau daryti ir ar galima atsikratyti tos žvaigždės kuo greičiau. Prisiekiu, jei lieps visą pamoką taip toliau stovėti, pasiųsiu žvaigždę į kitą pusę ir man bus visiškai nesvarbu ar ten stalas, ar vaiduoklis, ar pati koledžo vadovė.
-
Ir iš virvių bei gyvačių kamuolėlio pažiro žvaigždės, virvės ir gyvatė pavirto į juosvas dulkes ir subyrėjo ant grindų. Marcus'as nusibraukė nuo kaktos prakaitą ir tik dabar suprato, kiek laiko vaikėsi gyvatę bei laikė lazdelę su kerais, kad šią užduotį įvykdytų. O atrodė, kad viskas įvyko labai greitai. Berniukas sunkiai atsikvėpė ir nedrąsiai nužingsniavo prie žvaigždžių krūvos tikrąja tų žodžių prasme. Jam artėjant žvaigždžių pamažėle mažėjo - jos byrėjo ant žemės ir maišėsi su tomis juosvomis dulkėmis.
- Imto Staro,- ištarė. O kai grifas jau ištiesė į žvaigždes ranką, liko tik viena vienintelė žvaigždė - ar tik ne iš gyvatės akies. ,,Kur adata?" - apsidairė Marcus'as. Bet negi rasi tokį daiktą Didžiojoje salėje. O ir įsmeigti ją į žvaigždę nebūtų visai jokio tikslo.
O turėti žvaigždę savo rankose buvo keistas jausmas. Marcus'as gulėdavo naktimis po atviru dangumi - ypač dažnai tai darydavo po to, kai buvo paskirtas į Grifų Gūžtą. Jautėsi vienišas. O mintis, kad ten, danguje, kažkoks šviesulys galėtų jam grąžinti šeimą ir atnešti laimės...
,,Gal ji čia?" - pamintijo Sarcasmison'as, stebeilydamas į delne gulintį šviesulį.
-
Grifei pagaliau sėkmingai išbūrus tvirtas bei ilgas virves, Ashley paliko ją tolesniam darbui. O ir visi kiti pamažu baiginėjo, kas privertė strazdanę žvilgtelti į laikrodį. Ir išties, pamoka jau buvo besibaigianti.
- Kaip Gedimino kalnas, - prisiminusi tą puikiai besilaikantį žiobarų kalną, atsakė į vaikėzo klausimą bei nejučiomis nusiviepė. - Dėl profesoriavimo dar nežinau. Rods, nei patinka, nei ne, - išspraudė ji. - O kaip tu? Žadi ir kitais metais pasilikt?
Čia pat prie jų prisistatė ir jau matyta grifė. Ashley tik darkart įsitikino, jog Stevie itin domisi astronomija - ne tik kad atnešė žvaigždę, tačiau ją ir įvardino. Pagiriamai šyptelėjusi jai, šokoladinių akių savininkė išvydo priėjusią ir dar vieną savo globotinę.
- Na, nepatarčiau jos liesti, - žvilgtelėjo į žvaigždę. - Nors ir ne visos, tačiau šios žvaigždės gali ir skaudžiai nudeginti - visgi stengėmės padaryti kuo tikroviškesnę realių žvaigždžių imitaciją, - kilstelėjo antakį.
Iki pamokos galo buvo belikę trys minutės. Palaukusi, kol žvaigždes pasisavins paskutiniai mokiniai, Ashley tarė kelis žodžius:
- Kam pavyko, kam ne, kas spėjote, o kas ne, tačiau visi gerai padirbėjote, - apdalino susirinkusius šypsniu. - Iki pamokos galo liko vos kelios minutės, tad galite pamažu jau eiti. Na, ir sėkmės jums kitose veiklose, o mes susitiksime antrojoje astronomijos pamokoje, - užbaigė pamoką ir akimis išlydėjo paskutiniuosius mokinius.
Netrukus milžiniškoje salėje beliko tik jiedu bei krūvelė nepagautų žvaigždynų. Mergina tikėjosi, jog Oberonas šiai padės bei kerų pagalba grąžins žvaigždes luboms, tačiau ši dar norėjo pasigrožėti nesugautais gyviais. Ypač jos žvilgsnį patraukė vienaragio figūrėlė, dabar visai nebaikščiai atrisnojusi ir iki pačios rudaakės. Pamažu ištiesusi ranką, Ashley perbraukė gyviui per karčius. Iš matymo negalėjai pasakyti, jog tai netikras vienaragis. Ši jo imitacija buvo itin panaši į tikrąjį gyvūną -
riba tarp tikrovės ir iliuzijos kartais gali būti ir labai neryški.
- Darkart ačiū, kad sutikai padėti, - vėl prabilo mergina. - Vargu, ar būčiau pati išsivertusi, - vyptelėjo.
-
- Jei planai nepasikeis, tai nežadu palikti savo šilto guolio Hogvartse, - šypsodamasis tarė profesorius.
Tada Oberonas dar kartelį sumanė apsukti ratą aplink mokinius. Lėtai tipendamas, jis akylai stebėjo kiekvieną mokinuką. Jam rūpėjo sužinoti, kaip jiems sekėsi įvykdyti užduotį.
Baigęs apžvalgą, grįžo prie kolegės ir rankas susidėjo už nugaros. Vaikinas pametė laiko nuovoką, bedirbdamas kartu su Ashley, tai net nustebo, kai pastaroji paskelbė iki pamokos galo likus kelioms minutėms. Oho, kaip greitai laikas eina.
Po kelių minučių.
Salėje teliko jie: Oberonas, Ashley ir daugybė žvaigždynų. Tikriausiai reiktų sutvarkyti pačiam. Juk nemandagu visą darbą palikti damai. Jau ruošėsi viską sugrąžinti į pradinę padėtį, kai netikėtai prie Astronomijos profesorės pradėjo artintis vienaragio žvaigždynas. Mergina švelniai perbraukė per jo karčius ir atsisukusi padėkojo už viską. Oberonas šiek tiek raustelėjo ir atsakė:
- Nereikia dėkoti. Juk kartu ir kerėjimo pamokėlę pravedžiau. Abu gavome naudos, - nusišypsojo ir išsitraukęs lazdelę mostelėjo iš peties.
Viskas akimirka sustingo, salėje stojo godi tyla. Ir tada viskas pradėjo keistis. Visi gyvūnai sprogo į žvaigždes ir iškart buvo įsiurbiami į užkerėtas lubas. Štai ir viskas. Didžioji salė buvo sutvarkyta. Atsigręžė į kolegę ir pasiūlė savo parankę.
- Eime? - žavingai šyptelėjo.