Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Jungtinė Karalystė => Pasaulis => Ūdrų Žabangai => Temą pradėjo: Igoris Lorijanas Greywindas Birželio 11, 2018, 03:33:32 pm

Antraštė: Lorijanų namas
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Birželio 11, 2018, 03:33:32 pm
Būtų didelė ironija, jei netikri broliai gyventų tuose pačiuose Ūdrų Žabangų miškuose, tik skirtingose vietose. Tiesą sakant, tai ir buvo tiesa- Igoris gyveno šiek tiek arčiau prie miestelio nei Džeimsas.
Namas stovėjo miške, nutolusiame nuo miestelio dvidešimčia kilometrų. Pasukus iš plataus miško tako, dešinėn, pamatysi šiek tiek siauresnį kelią, kuris kils aukštyn medžiais apaugusiomis kalvomis, ves per proskynas link namo, stovinčio ant kalvelės.
Tai buvo dviaukštis, medinis namas su akmeniniu pamatu, kelis kartus matęs generalinį remontą. Tačiau vis vien tai neužgniaužė minties, kad namas turi Tiudorų laikų stiliaus jausmą. Net ir priėjus arčiau vargiai pamatysi tamsių čerpių stogą su kaminu, kurį pavasarį ir vasarą užgoždavo netoli namo augantys, išsikerojusių šakų vaismedžiai. Po kelerių metų šalia namo išdygo šiltnamis, pilnas magiškų ir žiobariškų augalų, o dar po kelerių - dar vienas tiudoro stiliaus pastatas, skirtas augintiniams ir magizoologams. Kol kas ten nuolatinis gyventojas buvo audrapaukštis Freiras, tačiau ir kiti užklysdavo - vampus katinai, pelėdos, feniksas ir knisius.
Aplinka aplink namą buvo sutvarkyta: žolė nupjauta, akmeninis takelis nušluotas, tik gėlynų niekur nerasi. Tik tolėliau paėjus nuo namo, pamatysi, kad, kuo toliau nueisi, tuo aplinka būdavo mažiau tvarkoma, kol galiausiai nepajusi, kaip atsidursi kuo tikriausiame miške. Galbūt, jei tavo klausa gera, išgirsi čiurlenant seklų, bet vietomis sraunų ir gilų miško upelį.
Bet, grįžime prie namo: į vidų galėjai patekti per tamsias medines duris, o įžengus vidų išvysdavai prieškambarį. Dešinėje pusėje stovėjo spinta, drabužiams susikabinti ir batams pasidėti, o ką dar bekalbėti apie kilimėlį, batams nusivalyti, ant kurio buvo užrašyta: "draudžiama atsinešti aukso, pinigų ir kitų blizgučių!"
Patraukus kairėje esančiu koridoriumi su trims dideliais langais, išvysi kairėje bedures duris. Knygų žiurkės iš karto suvoktų, kad už durų yra biblioteka su letenomis, prigrūstos įvairiausiomis knygomis - pradedant klasikine žiobarų ir burtininkų literatūra ir baigiantis knygomis apie žiobariškąja gamtą. Tačiau čia niekur neišvysi knygų apie kitokį Magijos pasaulio veidą - vilkolakius ir kitas magiškas būtybes. Šios knygos su kitomis knygomis, kurios neturėjo ir buvo uždraustos papulti svečiams į rankas, saugiai gulėjo viename, visados užrakintame kambaryje, bibliotekos gale.
Bibliotekos patalpos šonuose buvo sustatyti minkšti, pilki krėslai su ąžuoliniais staliukais, prie kurių rymojo dideli žiobariški augalai.
Grįžus iš koridoriaus, vedančio į biblioteką, prieškambario dešinėje išvysi įvijus, plačius laiptus, vedančius į antrąjį aukštą, o prie laiptų- duris, priklausančias svetainei.
Čia buvo minkšti krėslai su pagalvėlėmis, nebyliai stypsojo akmeninis židinys, ant kurio akmeninės "palangės" stovėjo kelios nuotraukos, kuriose mojavo daugybė žmonių- iš panašių, dviejų spalvų akių, suprasdavai, kad šie žmonės- tai gausi giminė, prie kurios  santuokos žiedais prisišliejo kitos šeimos.
Šiame kambaryje būta neapsieta su vijokliniais ir dekoratyviniais augalais. Pažvelgus į lubas, tarpų  žvakių sietynų prie gegnių buvo prikabinti pinti krepšeliai, kuriuos augo  margaspalvės kambario gėlės, tie patys vijokliniai augalai, kartais net galėdavai išvysti pakoreguotas žiobariškas miškų ir laukų gėles, pavyzdžiui, žibutės, paprastos pakalnutės, pienės, rugiagėlės, lieknosios plukės, pavasarinės raktažolės priminė krentančius vijoklinius augalus, žiedai buvo susispietę lyg vynuogių kekės. Kambario viduryje stovėjo žemas tamsiai oranžinės, einančios į rudumą, medinis staliukas, aplink kurį buvo daugiausia pridėliota krėslų. Iš to matėsi, kad į šiuos namus tam tikru laiku atsibeldžiau daug personų.
Palikus svetainę, tiesiai einant pro duris, išvystai tris duris. Vienos durys slėpė "labai svarbų" sandėliuką (nors tiesą sakant, ten buvo prikišta Hogvartso vadovėlių, šluotų, kartais, jei sėkmė nusišypsos, užtiksi ir su kvidiču susijusius daiktus.)
Kitos durys vedė į higienos kambariūkštį, o trečios- į virtuvę. Be to, kas įprastai riogsojo kaip ir kiekvienoje virtuvėje, akmeninėje sienoje virš įtaisytos orkaitė, nišoje buvo laikomi saldumynai, aišku, lengvai nepasiimsi, nes niša yra apkerėta, taip, kad tik per šventes galima pasiimti saldainių ir šokolado. Taip pat, virtuvėje dar buvo antros durys- jos vedė į  sandėliuką, kuriame buvo visko- nuo koncervų, uogienių, prieskonių, arbatžolių stiklainėlių iki obuolių, moliūgų sulčių sloinikų, žvėrienos- visko ko prireiktų žiemai, rudeniui. Virtuvė turėjo tris langus, o ant jų palangių ramiai vazonėliuose augo prieskoniniai augalai.
Dar vertėtų paminėti, kad paėjus toliau nuo laiptų į antrą aukštą ir pasukus dešinėn, išvysi duris, kurios priklausė vienam kambarėliui. Tai buvo šviesi patalpa, mat virš šio kambario, priklausančio stogelio, buvo įtaisyti penki dideli langai, kaip ir sienose. Ši patalpa buvo skirta eliksyrų gamybai ir buvo jūros vandens atsargų saugykla - pastarieji butelaičiai buvo užrakintose spintose.
O dabar apie antrą aikštą:  užlipus viršun susidursi su daugybe durų. Vienos jų buvo skirtos miegamiesiems, o likusios dvejos priklausė higienos kambariams, kurie buvo įrengti priešingose pusėse.
Tamsusis kambarys, kadaise buvęs Melos ir Igorio tėvų, dabar priklausė Emilijanai ir Igoriui. Šalia šliejosi Mėlynasis - dažnai užrakintas, nuo kurio raktą turėjo tik Igoris ir Emilijana. Šis kambarys buvo specialiai įrengtas sirenai rasti ramybę. Kitiems namiškiams priklausė šie miegamieji: Melijandrai - Balsvasis, Wrenai - Raudonasis, Kajui - Rudasis, o Danieliui - Sidabrinis. Pilkasis ir Žaliasis buvo skirti svečiams. Ir taip, visi šie miegamieji buvo taip pavadinti dėl juose vyraujančios interjero spalvos.
Taigi, namas buvo erdvus ir jaukus, o kas ir puikiai slėpė savininkų kitokią pusę.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Emilianne Mcwelle Birželio 17, 2018, 09:13:10 pm
Naktis. Debesuota, mėnesienos nematyti. Vėsu. Kažkur tolėliau, tarp medžių, samanos. Minkštus greitus žingsnius atidus klausytojas išgirstų kiek anksčiau, negu pastabėtų tamsoje šmėžuojantį šviesų siluetą. Gal net palaikytų jį gerąja fėja, laume, naktimis pasitinkančią keliauninkus ir palydinčią mišku. Tačiau iliuzija išsisklaidytų vos pažvelgus iš arčiau. Paklaikusios žalios akys. Raudonom dėmėm margintas ilgas beveik permatomas drabužis bylojo, kad sužeista gražuolė jau kuris laikas klaidžioja viena.
Ji brovėsi per mišką tolyn, nors neturėjo menkiausios vilties išlikti. Ji pabėgo iš vietos, kur buvo saugi. Ji sulaužė sau duotus pažadus. Bet nebegalėjo tverti ilgiau.
Ji bėgo, nors miško šakos draskė švelnią odą, į kojas smigo smulkesnės atplaišėlės, o vaizdas susiliejo į vieną žalią dėmę. Atpakalia ranka nusibraukė vėjo išspaustas ašaras. Pati sau pasirašė mirties nuosprendį, paliko sirenas, paliko jūrą. Tačiau Emilijana joms priklausyti negalėjo. Nei viena, geidžianti gyvo vyro, negalės tarnauti jūrai ir jų žudyti. Tokios sirenos pačios pavojingiausios savo bendruomenei. Aštuoniolikmetei neblogai sekėsi vaidinti. Ištempė kelias savaites, tačiau ilgiau rizikuoti negalėjo. Akvilė nebūtų pasibodėjus nudėti tikrą dukterį vardan bendruomenės gerovės, tuo Emi jau spėjo įsitikinti. Kitos irgi nebūtų supykusios. Nebent Luelė, kuri iš prigimties nemėgo smurto. Bet ir ta nieko nedarė, kai vyriausioji šaltu veidu iki kriaunų suvarė sidabro peilį Igoriui. Šviesiaplaukė nusipurtė. Vaizdai ją lankydavo kasnakt. Po akimis tamsavo ratilai - sirena beveik nemiegodavo. Ir dar sunkiau sekėsi paleisti vaikiną. Emilijana vylėsi, kad Igoris jos neieškos, negrįš ir stengsis neprisimint, bet kartu negalėjo susitaikyti su tuo.
Už kažko užkliuvusi sirena suklupo. Jau kuris laikas čia bastosi, o jūros vandens atsargos jau į pabaigą. Mergina kvėpavo trūkamingai, kovojo su noru išsitraukti buteliuką. Taupydama stengėsi vandenį ne gerti, o susileisti į svarbiausią sirenos tašką -  pilvo apačią. Tačiau dar ne laikas, nepraėjo nei trys valandos nuo paskutinės dozės. Sunkiai pasiremdama alkūnėmis mergina atsistojo. Netvirtai žengė kelis žingsnius, kai staiga iš niekur nusileido tarsi plonų siūlų tinklas, akimirksniu parblokšdamas sireną ant žemės. Tose vietose, kur gijos priliesdavo odą, atsivėrė negilios žaizdos

Linas. Grynas, neišdirbtas. Šiurkštus. Žemiškas. Praktiškas. Įkūnijantis viską, kas priešinga jūros dukterims.  Sirenoms pavojingas beveik kaip sidabras vilkolakiams. Kad ir kas pasistengė, jam išminties netrūksta. Tik vienas klausimas, kuris sukosi merginos galvoje sukandus dantis kenčiant lininio audinio sąlytį su švelnia oda - kas sužinojo, kad ji čia bus? Paprastai spąstai sirenoms nespendžiami vidur miško ir toli nuo jūros. Mintis tarsi rūkas aptraukė, panika kažkur dingo. Teliko erzinantis skausmas šiurkščiam linui liečiantis prie žaizdų.  kažkur nutolo faktas, kad ji sužeista, spąstuose ir vienui viena, niekas jos nepasuges. Emilijana tuščiomis akimis žvelgė į tolį. Vaizdas vis labiau blausėsi, prieš akis pasirodydavo Igorio veidas. Kaži, kur jis dabar? Ką veikia? Ar suvokė, kad tąkart prie jūros Emi matė paskutinį kartą? Ar nutuokia, kad netrukus pasauly bus viena sirena mažiau?
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Birželio 18, 2018, 05:34:45 pm
Tą debesuotą naktį Igoris dar ilgai nemiegojo. Kajui išvykus su kitais švilpiais ir seserų tėvais pakeliauti po Europą, o Melai nusprendus visai vasarai padirbėti krautuvėlėje, Igoris liko vienas  namuose, Ūdrų Žabanguose. Buvo kaip tik galima ramiai mokintis, niekas nekėlė jokio triukšmo ir erzelynės. Namuose tvyrojo tyla ir ramybė.
Ir kaip tik šią naktį rudaplaukis per ilgai užsisedėjo prie knygų ir popierių. Žvakės šviesoje dvidešimtečio veidas buvo rimtas, o gal net ir šiek tiek niūrus. Kaskart brūkštelėjus žodį su plunksna, rudaplaukio mintys vis giliau ir giliau nerdavo į magiškos medicinos pagrindus. Viskas aplinkui išnykdavo: girdimi svirplių čirškimai per atidarytą langą, uodo zyzimas palei nosį, šiltai šaltos gaivos prislietimai prie odos, šikšnosparnių sparnų suplazdėjimas, jiems perskrodant tamsią padangę, pelėdų, ir galbūt ir Deltos, ūkavimai iš miško glūdumos. Gamta su naktimi šoko šokį, kuris jau nebedomino Lorijano, palinkusio viršum popierių, knygų rietuvių.
-Fenikso ašaros...taip,- sumurmėjo po nosimi ir pabraukė žodžius. Juodas rašalas įsigėrė į pergamentą, kaip ir mintis, kad kažkas netaip. Igis sustingo ir pakėlė galvą. Jo žvilgsnis įsmigo į naktyje prasmegusį mišką.

Rytas išaušo gan anskti. Vaikinas tyliai nuo naktinio stalelio pasiėmė raudono ir purpurinio skysčio butelaičius ir burtų lazdelę. Jo mėlynai pilkos akys nužvelgė lovoje gulinčią, sutvarstytą merginą. Mėlyname kambario interjere blyškiaodė sirena atrodė kaip vieniša žvaigždė, atsispindanti banguojančios jūros paviršiuje. Igoris tyliai atsiduso. Jam ilgai nereikėjo mąstyti, kieno čia darbas, suprato, kad daugiau nebebus saugus nei jis, nei Emilijana. Medžiotojai tuoj išriš tiesą, dabar lieka tik laiko klausimas, kada Senatas tai irgi sužinos. Lorijanas tyliai uždarė Mėlynojo kambario duris ir nulipo į pirmąjį aukštą. Pailgajame kambaryje palikęs kraujo papildomąjį ir miego eliksyrus, Igoris greitai atrakino vieną iš užrakintų spintų. Kambaryje pasklido druskos, jūros, jodo kvapas. Prieš Igorį lentynose stovėjo medinės dėžės su jūros vandens buteliukais. Čiupo vieną dėžę, sugergždė specialiai alyva nesutepti vyriai ir spinta vėl buvo užrakinta, o dėžė su jūros vandeniu buvo burtų pagalba nuskraidinta pas Emilijaną. Vienas butelaitis atsirado ant naktinio stalelio, o visi kiti likusieji dėžėje- higienos kambaryje.
Igis atsisėdo ant grindų, atsiremdamas į mėlyną sieną. Kadaise, čia, buvo apsistojusi Kris McWellė. Tada šiuose namuose vyko pasitarimas, o po to- balsavimas. Antgamtikai ir žmonės sprendė ar išmesti jį iš klano už tai, kad leido sau įsimylėti sireną.
Vilkolakis giliai įkvėpęs kambario ore tvyrojančio jodo, žvilgtelėjo į Emi. Tokia trapi ir lengva. Švelni ir svaigališka. Kaip tokio būdo sirena gali nudėti vyrą ir pridaryti blogo vilkolakių slaptai bendruomenei?
Sabela balsavo prieš jo išmetimą. Buvo keista tai girdėti, kai buvusi simpatija visą laiką nuo paskutinio draugiško bendravimo ketindavo jį užmušti, balsuoja už tai, kad jis liktų gama, o ne vienišiumi. Igoris iki šiol to nesuprato.
Dimitrijus už. Nieko keisto. Iš motinos pusės senelis niekada nemėgo jo, kaip ir Myšos.
Anastasija Fedora balsavo už, nors nieko nejautė jam.
Tristana Emousa prieš, kaip ir kiti penki Emousų klano atstovai
Egonas balsavo už. Nors buvo kaip ir draugas, lokialokis visada tokiose situacijose nepasirinkdavo draugystės. Tuo buvęs drumštrangietis, laisvasis Slapstūnas visados pasižymėdavo.
Andželina Fourt, kurią dažnai vadino Snieguole, kaip kiti du jos broliai buvo prieš. Tačiau likę gyvi du Asselinai, jų tarpe ir Migelio Fourto žmona, balsavo už. Garantuotas šeimos kivirčas. Tuo tarpu Mertensai, iš kurių galėjo balsuoti tik Harlieta, balsavo už. Igoris suprato ją - jo meilė Emilijanai Harlietai kėlė pavojų jos trims vaikams.
Aleksas Fedoras, Dimitrijaus ir Anastasijos sūnus, už, tačiau jo sūnus Daimonas- prieš. Keturi Emousai- už, o dar keturi- susilaikė. Leila, Einara ir Džozefas buvo per jauni balsuoti, tad jie nedalyvavo balsavime kaip ir trys Mertensų vaikai.
Sesuo buvo prieš, tačiau Kris ilgai dvejojo, kolei nusprendė tapti penktąja susilaikusiąja.
Myša taip pat susilaikė, kaip ir Šei- Emousų klano alfa. Vilkolakė pasirinko savo vyro kelią- šis  anskčiau su trimis Emousais pasirinko susilaikyti.
Igoris tyliai pramankštino kaklą ir darsykį atsiduso. Ir visa tai vyko prieš savaitę,- pamintijo naujai iškeptas hileris praktikantas. Širdis jau dabar nebedrebėjo kaip prieš kelias dienas, kai Igis prismindavo kas galėjo nutikti, jei nebūtų to vieno balso skirtumo tarp "prieš" ir "už". Tačiau šį kartą...
Lorijanas atsistojo ir prisiartino prie Emi. Praėjo daugybė laiko nuo jų paskutinio susitikimo Koukvorto pakrantėje. Jis nujautė, kad kažkuris iš abiejų nesusilaikys ir vėl abu susitiks. Todėl naktį, išgirdęs tylų, vos girdimą captelėjimą, kurį n kartų esą girdėjęs Amerikoj, išskubėjo į miško gilumą, ir tolokai nuo namų rado į linų tinklą papuolusią Emilijaną. Medžiotojai nutuokė, kad šiuose Ūdrų Žabangų miškuose lankėsi viena sirena. Jie ketino sugauti Kris, bet į spąstus papuolė jos sesuo, tačiau to kol kas nežinojo Medžiotojai - Emilijana visą savo gyvenimą iki dabar buvo už jų akiračio ribos.
Dvidešimtmetis palinko prie Emi ir švelniai pirštais palietė jos kaktą. Jie turbūt jau sužinojo, kad į spąstuos papuolė sirena. Jie tavęs ieškos. Igis pabučiavo į žaliaakės, buvusios bendrakoledžės kaktą ir padėjęs ant stalelio sirenos burtų lazdelę, išėjo iš kambario, tyliai uždarydamas duris. Vaikinas nusileido laiptais ir nužingsniavo į virtuvę.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Emilianne Mcwelle Birželio 19, 2018, 10:24:16 am


Skauda. Šalta. Tamsu. Vaizdas išskydo.  deguonis išretėjo. Apsvaigusi Emi stengėsi pakilti, bet pelnė tik tiek, kad lino siūlai dar labiau įsirėžė į žaizdas. Mergina sudejavo, sukandusi dantis atsiklaupė. Ausys užfiksavo kažką artinantis. Greičiausiai tą, kuris paspendė spąstus. Emi tarėsi matanti Igorį, tačiau nutarė, kad tai tik vaizduotė. Igoris toli, galnet už Atlanto. Miškas susiliejo į vieną žalsvą dėmę, besiartinančiojo pavidalas visai išskydo.
 - Kas...- pradėjo aštuoniolikmetė, tačiau nebaigė - trūktelėtų virvių sukeltas skausmas buvo paskutinis lašas ir nepažįstamojo rankose Emi suglebo tarsi lėlė.

Šviesa. Staigi ryški šviesa.
Apleistas namelis, pavargęs Igorio veidas. Šilta jo oda.
Sidabro blyksnis, agonijos perkreipta mimika.
Besileidžiančios saulės spindulių nutvieksta aukšta jo figūra pakrantėje.
Šokis parke, stebint bundančią gamtą ir migdant širdį tikėjimu, kad viskas bus gerai.
Vilkas prispaudžia prie žemės merginą, aštrius dantis ir jos odą skiria vos keli milimetrai.
Igoris apkabina Emilijaną. "Aš grįšiu. Dėl tavęs".
Besipešantys broliai, nežemiškas įniršis vaikino akyse.
Olos vėsa. Audros kakofonija. Šlapi plaukai. Karšta oda. Lūpos, tyrinėjančios kitas. Švelnios rankos. Mėlynai pilkos akys.  "Myliu tave, Emile".
Sniegas. Miško proskyna. Tylūs, nežemiški žingsniai. Tvirtas apkabinimas. Kelios ašaros, susigėrusios į megztinį. "Tu ne viena"
Kalėdos. Šiluma. Žvakės. Švilpynės stalas. Akilanda su vėliava. Besijuokiantys draugai. Ir jis. Tos akys, kurias pirmą kartą pastebėjus įsidėmėjo. Mėlynai pilkos. Panašios į vilko. Tokios gyvos, ryškios, taip arti, kad rodos galėtų paliesti... Ir rūkas sklaidosi... Jau čia pat...
 - Igori?- gergždžiantis balsas išsklaidė karščio sukeltą sapną. Emi atsimerkė.
Vėl iliuzija. Kambaryje ji buvo viena, nors jautri klausa fiksavo, kad name yra dar kažkas. O kvapas... Su niekuo nesupainiojamas jodo, druskos ir vandens kvapas, jūros kvapas, jos kvapas...  Emilijana sukandusi dantis pasirėmė ant alkūnių. Pro lūpas prasprūdo aimana, kai žaizdos susilietė su patalu. Nors jis, reikia pripažinti, parinktas idealiai. Šilkas. Ne aukščiausios kokybės, tačiau tinkamiausios sirenoms rūšies. Ir tas kvapas, sklindantis iš... Rodos iš buteliuko ant stalelio. Rega po truputį gerėjo, tad Emi iš antro karto sugebėjo pasiimti buteliuką ir prisinešti prie savęs. Vos suvilgė lūpas, tik kad galėtų kvėpuoti, ir pastatė atgal. Net ir šie keli judesiai ją nuvargino. Neapžiūrėjusi nei kambario, nei paieškojusi kokių užuominų, vėl atsigulė. Smegenys, gavusios deguonies, tuoj pat pradėjo kurpti išvadas. Tas, kas ją rado, nori arba gero, arba ja pasinaudoti. Bet tas kažkas puikiai pažįsta sirenas - vanduo, lubų spalva, audinys - viskas parinkta tobulai. Ir sutvarstyta - atsargiai, tačiau tvirtai. Krauju suteptas sirenų drabužis buvo dingęs. Mergina susiraukė. Tatai jai neitin patiko, nors, kita vertus, kaip gi kitaip įmanoma sutvarkyti žaizdas? Emilijana nejaukiai apsidairė. Vėl pradėjo trūkti oro, bet vien nuo minties, kad reiks keltis, pasidarydavo silpna. Ji bandė nusiraminti. Per naktis dienas keliavo miškais laukais, buvo dar ne tokių kritinių situacijų. Aišku, iš lininių siūlų niekas nesisvaidė, bet ir susižeidusi buvo, ir nuo įkaušusių ir šiaip įvairovės miegamąjame pasiilgusių vyriokų gelbėtis teko. Susiraukė. Nuo kelių vos paspruko, nuo kelių ne taip gerai sekėsi. Ne, šito geriau neprisimint. Keista eiti nežinia kur. Aštuoniolikmetė neturėjo pas ką eiti. Gal nesąmoningai ieškojo Igorio, bet žinodama būtų pas jį nėjusi - bijojo. Daugiau? Įtėvių nėra, tėvas irgi kažin ar gyvas, motina... Na, nuo jos pabėgo. Nežinojo Emi ir ką daryti toliau. Bėgti? Kur ji nubėgs visa be jėgų, palaužta ir išsigandus. Pasilikti? O jeigu čia bus dar blogiau? Vienišos dailios mergaitės grožis traukia ne visai tą publiką. Mintys visai įsišėlo, kvėpavimas trūkinėjo. Aštuoniolikmetė giliai įkvėpė, sukandusi dantis atsisėdo. Kiekvienas kūno lopinėlis degte degė. Virpančia ranka siekė buteliuko, tačiau užčiuopė kitką. Lazdelę. Savo lazdelę. Sudrebėjo. Kieno, velniai rautų, namuose ji atsidūrė? Kas ją išgelbėjo? Ko norės mainais?
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Birželio 19, 2018, 05:51:05 pm
Igoris, grįžęs iš virtuvės, lėtai, laisvąja ranka atidarė Mėlynojo kambario duris. Ne dėl to, kad Emilijana dar galėjo miegoti. Ne. Rudaplaukis jau žinojo, kad sirena atsibudo, kai jau lipo laiptais į antrą aukštą. Jis neįsivaizdavo, kaip Emi sureaguos pamačiusi jį.
-Labas rytas...Emi,- ramų balsą staiga pakeitė nepasitenkinimas, kai Igis įžengdamas į kambarį pamatė atsisėdusią, sutrikusią merginą,- Gulkis, tau reikia pailsėti. Dar turėsi marias laiko pasėdėti ir pavaikščioti,- tarė ir padėjo šalia sirenos lazdelė padėklą su kava ir bandelėmis,- tavo žaizdos dar ilgai gis,- pridūrė. Mėlynai pilkos akys akimirkai nukrypo į lininio tinklo padarytas, tvarsčiais aprištas žaizdas. Igis atsiduso ir švelniai suėmė liaunus Emilijanos pečius ir paguldė aštuoniolikmetę į patalus- vaikinas numanė, kad mergina pamačiusi jį šoktels iš lovos ar padarys kitokį staigų judesį, kas ir galėjo sukelti apalpimą, o to Igis neitin troško.
-Kaip jautiesi?- paklausė, atsisėsdamas ant lovos krašto,- Ar stipriai skauda žaizdas? - Igoris suėmė Emilijanos delnus. Šilta oda juto, kaip liauni sirenos pirštai drebėjo, virpėjo. Igis nuleido galvą. Istorija pasikartojo. Pakrantėje Lenės bendrarūšės vos neužmušė jo, o dabar Emilijanos vos neužmušė Medžiotojai, kuriuos papirkdavo Senatas,- Kaip atsiradai šiuose miškuose?- po pauzės pasiklausė Igoris, pakeldamas galvą ir nustodamas švelniai masažuoti Emi delnus, kad pagerėtų kraujotaka,- Ką tu čia veikei?
Liūdnumas ir nostalgija apėmė Igį. Jis jautė viltį, kad galbūt Emi ieškojo jo. Bet iš kur ji galėjo žinoti kurioje Didžiosios Britanijos pakampėje jis gyvena? Nerimo karštis plūstelėjo į krūtinę. Meilė.
Kodėl šis žodis griauna ir stato naujus gyvenimus? Kodėl nuo jos nukenčia žmonės, kad po to jau nebegali normaliai gyventi? Kodėl meilė būtent jam gali atsieiti mirtimi? Kodėl?
Net ir jei vis vien Emi prisipažins mylinti jį, vis vien jis negalės ramiai mylėti jos.
Medžiotojai, Senatas...kurio velnio jis gimė vilkolakiu? Jei būtų žmogus, viskas būtų paprasčiau. Na, bet tada... nebūtų sutikęs Emilijanos, Nero, Elnos, Edgaro, Beth ir visų kitų, gal net netaptų burtininku, hileriu praktikantu, net nežinotų, kad egzistuoja Magijos Pasaulis... ir Igoris giliai atsiduso.
-Už tų durų,- mostelėjo ranka į higienos kambarį,- yra dėžė su jūros vandens buteliukais. Mažiausiai pusmečiui, man rodos, užteks jei nuspręsi negrįžti prie jūros,- nutylėjo, kad yra daugiau dėžių. Kai ateis laikas- pasakys. Norėjo bent kažkiek jūros vandens pataupyti. Pernelyg sunkiai sukaupė tokias atsargas.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Emilianne Mcwelle Birželio 20, 2018, 09:34:16 pm
Laiptuose pasigirdo žingsniai. Kažkas artėjo. Nejučiomis Emilijana sudrebėjo. Niekas antgamtikų ir šiaip burtų pasaulyje nedaroma už ačiū, tą mergina jau spėjo išmokti. Tebedrebėjo dėl to keistuolio, kuris jai padėjo atgauti pavidalą - juk ateis atsiimti skolos. Tačiau kam ji skolinga dabar? Kieno namuose ji guli, kieno rankos ją nurengė? Kieno rankos sutvarstė žaizdas?
Girgžtelėjo  rankena. Mergina iš visų jėgų kovojo su noru sukniubti, bet atkakliai sėdėjo. Norėjo pažiūrėti tam žmogui (arba ne) į akis. Pagaliau durys atsivėrė. Nuo jūros vandens trūkumo susilpnėjusiai regai prireikė kelių sekundžių, kad suvoktų, jog čia Igoris.
 - Tai tu...- vis dar gergždžiantis balsas dar labiau prikimo. Na žinoma - kas gi dar ja taip rūpintųsi? Emi nebuvo medicinos specialistė, tačiau suvokė, kad kitas ją su tokiom žaizdom tiesiog būtų palikęs galo laukti. Tarsi netikėdama papurtė galvą. Negali būti. Ji visą laiką nuo jo bėgo, tačiau kažkodėl vėl susitiko. Tačiau vaikinas buvo čia - tikrų tikriausias, gyvas, nuo jo kaip visada tvoskė šiluma. Balse suskambo priekaištas. Emilijana vis dar sėdėjo pasirėmusi sutvarstytomis rankomis. Nepajėgė suvokti, kad tai ne dar viena haliucinacija. Neleido sau per daug tikėtis.
Igoriui, regis, pabodo laukti kol ji pati susiprotės atsigulti. Tik pajutusi jo rankas ant pečių, Emi pagaliau suvokė, kad tai tikra, po tiek laiko ji vėl jį mato. Trumpam prikando lūpą ir atsipalaidavo. Gulėti buvo geriau. Vaikinas prisėdo šalia. Emilijana buvo šventai įsitikinusi, jog tada, pakrantėj, prarado jį, kaip sakoma, ant visam. Tačiau jis juk čia. Šalia jos. Rūpinasi, kaip jos tikra motina niekad nedarė.
 - Ne pačioj geriausioj formoj,- silpnai šyptelėjo mergina. Žinojo, kad nuo miego stygiaus paakiai tikriausiai juodai mėlynai violetiniai, o plaukai prisivėlę visko, ką tik galima rasti miške.- Skauda, bet jau geriau, ačiū tau. Išgelbėjai mane. Jau maniau nebepamatysiu...- nutilo. Kilstelėjo ranką prie jo. Švelniai palietė tą vietą, kur neseniai Akvilė buvo iki kriaunų suvarius sidabro peilį. - Kaip tu?
Jos sužvarbusias rankas apglėbė šiltos. Mergina užsimerkė. Jau taip seniai nesijautė saugi.
 - Aš? Igori...- Emi kelias sekundes ieškojo tinkamų žodžių.- Po to, ką jos padarė tau, aš tiesiog negalėjau ramiai gyventi. Nemiegodavau, tas vaizdas tiesiog akyse stovėdavo, kartodavosi. Kaskart Akvilė užsimodavo, aš jos nespėdavau sustabdyti, nesugebėdavau padėt tau.- Sirenos akys apsiblausė, tarsi būtų vėl žvelgusi į tuos nesenus įvykius.- Nebegalėjau daugiau likti su jomis, bet ir neturėjau kur eiti. Susitaikiau, kad tada buvo peržengta riba. Tiesiog pasiėmiau jūros vandens ir išėjau. Tačiau geriau nepasidarė. Košmarai nedingo. Bandžiau tave paleisti.- žalios akys drėko, bet mergina kalbėjo toliau.- Kaip matai, nesisekė. Ėjau nežinodama kur, pagal nuojautą. Atsidūriau čia. Tik neįsivaizduoju, kas ir kodėl vidury gudžių miškų pakabino lininį tinklą,- nutilo. Prikando lūpą. Tada žadėjo leisti Igoriui ramiai gyventi ir nesikišti. Žinojo, kad nelabai išies. Ir neišėjo.- Pasiilgau tavęs,- sušnabždėjo. Bijojo ištarti garsiau. Gal net apsidžiaugė, kad vaikinas pakeitė temą.
 - Neklausiu, iš kur gavai, bet ačiū. Kvėpavimas vėl pradėjo trūkčioti. Emi, kaip įpratusi, jau siekė prie klubo pritvirtinto įrankio, bet užčiuopė tik tvarstį.- Ir dar. Drabužio, nors nelabai pavadinsi jį drabužiu, kurį vilkėjau vidinėje pusėje buvo įsiūtas švirkštas. Radai jį?- Emi raustelėjo. pati nežinojo, kodėl klausė. Juk nebebūtina taupyti, galima tiesog išgerti. Tačiau pati butelio ji nepasiekė. O prašyti bijojo. Vis dar laukė kada Igoris pareikš, jog Emi turėtų dingti iš čia, ir pageidautina kuo toliau.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Birželio 24, 2018, 02:08:22 pm
Igoris šyptelėjo į Emi nuostabą.
-Atsigausi. Pamatysi- būsi kaip nauja,- švelniai tarstelėjo rudaplaukis. Jis nusišypsojo į sirenos padėką, bet daugiau nieko neatsakė apart tą akimirką, kai pajuto, kaip Emi palietė jo šoną.
-Emi, man viskas gerai,- balse pasigirdo raminanti gaida. Buvęs švilpis atitraukė sirenos ranką nuo jo šono. Ir tai, lyg, sužadino vieną prisiminimą. Igis nejučiomis krūptelėjo. Ne, pamiršk tai,- ir pabandė įsigilinti ką kalba McWellė. Jis atidžiai klausėsi sirenos pasakojimo, o mintys mintį vijosi, svarstydamas tai ką išgirdo.
-Vargu, ar jos ieškos tavęs,- kaip faktą pasakė dvivardis vaikinas,- Vargu, ar kitos sirenos eikvos jūros vandens atsargas, bandydamos susigrąžinti aštuoniolikmetę sireną. Tiesą sakant, galima sakyti, jos nepatyrė jokio nuostolio, tau pabėgus,- Igoris nė nežinojo, kad toje sirenų bendruomenėje Emilijanai buvo painiau gyventi, nei ji dabar papasakojo jam. Juk jis nežinojo, kad sutiko Emilijanos bioliginę motiną. Išgirdęs apie švirkštą pakėlė antakius. Bandė susigaudyti ir prisiminti ar tokio daikto, kur nors nenunešė.
-Tuoj,- sumumrmėjo ir pakilo ant kojų- sparčiai nužingsniavo iš kambario. Netrukus vėl grįžo, nešinas Emi minėtuoju daiktu. Švirkštą padėjęs ant stalo, pro jo akis nepraslydo aštuoniolikmetės raustelėjimas. Rudaplaukis mintyse šyptelėjo.
-Pavalgyk, pailsėk,- pasakė Lorijanas, tada pridūrė,- Aš ir tavęs pasiilgau, bet,- švelnius veido bruožus pakeitė rimtumas,- šiandien kol kas nebandyk pavaikščioti, nenoriu, kad apalptai,- tarė. Tačiau šie žodžiai įgavo ir kitą prasmę.
Pasilik, kai pasveiksi.

Netrukus diena įgavo pagreitį- rytą keitė vakaras, dienos lėkė, kalendoriuje daugėjo išbraukytų birželio dienų. Igis slaugė Emilijaną, kasnakt pabudėdavo šalia sirenos, o kai dangų nušviesdavo pilnatis, palikdavo. Tačiau daugėjant darbo Šv. Skutelio ligoninėje, Lorijanas davė Emi dienotvarkę, kada gerti gydomuosius eliksyrus, tačiau nors ir praėjus dviems savaitėms po merginos radimo lininiame tinkle, Igis vis dar neleido Emilijanai pačiai perišti savo žaizdas. Tą pats padarydavo ryte ir vakare, mat nepasitikėjo žaliaakės medicinos žiniomis.
Vieną vakarą, kai baigė pertvarstyti buvusios bendrakoledžės žaizdas, Igoris papasakojo apie savo darbą, Melą, kodėl ji negrįžta į namus, tik neprasitarė apie Kajų, jauną švilpuką globotinį, o apie temą apie lininį tinklą, pakabintą miške- vengė.  Nutilęs Igoris žvilgtelėjo pro Mėlynojo kambario langą. Išvydęs pažįstamo praktikanto automobilio šviesas, skubiai pakilo. Visai išgavaro iš atminties naktinis budėjimas. Tada susigrizbo, kad apie tai Emi nieko nežino. Sukeikė pats save mintyse. Dėl Dievo meilės, kur aš savo galvą pamečiau?
-Turiu skubėti. Rytoj ryte grįšiu. Visai pamiršau, kad man pamaina Skutelyje,- taip taręs, ataisveikino ir nulėkė laiptais žemyn. Pasigirdo užrakinamų durų garsas ir name įsivyravo tyla. Lauke suburzgė automobilio variklis ir šviesos pranyko iš kiemo. Automobilio variklio gausmas nutolo.
Antraštė: Ats: Lorijan
Parašė: Emilianne Mcwelle Liepos 07, 2018, 11:44:15 pm
Ji nutilo. Viską papasakojusi jautėsi tarsi apsvaigusi. Gal nereikėjo taip atsiverti iš pat pradžių. Nori nenori, tačiau keli pastarieji metai pakeitė Emilijaną.
-   Nebūk tikras, Igori, nebūk tikras...- akys apsiblausė, mergina nusipurtė. Akvilės viedas kabėjo prieš akis kaip iš dušo išsiveržęs garų kamuolys. Emi užsimerkė. Gal ji ir nebuvo pavyzdinga sirena – gerai, ji išvis širdimi nebuvo sirena, tačiau galėjo būti tikra, kad jau dabar motina šokdina visas ant blakstienų- Aš tikiuosi. Tikiuosi.
Igoriui trumpam išėjus mergina tarsi pradėjo realiau suvokti situaciją. Kur ji? Kas atsitiko Igoriui per tuos kelis mėnesius? Jis atrodo tarsi vyresnis, brandesnis, labiau užtikrintas, tarsi atradęs savo vietą po saule. Įkvėpė. Tam dar bus laiko išsiaiškinti, juk mažiau nei prieš dvylika valandų ji apskritai galėjo atsisveikinti su gyvenimu.
Vangiai kilstelėjusi ranką žaliaakė pasiėmė švirkštą, velnias žino kodėl. Gal tiesiog norėjosi kažką laikyti rankoje.
-   O kur aš galiu nueiti,- liūdnai šyptelėjo. Tai buvo tiesa. Liko viena kai pirštas, liko vos tik pabaigusi mokyklą.
Žalios akys sušvelnėjo. Visgi gal nėra taip bogai, kaip atrodė iš pradžių. Ji gyva. Ir, rodos, kažkam svarbi. O ko daugiau gyvenime reikia? Kad ir kur buvo dabar, čia jautėsi kaip namie.
***
-   Namai ten, kur tavo širdis, Emilyt,- žalios akys švelniai žybtelėjo. Kris pakilo nuo lopšio. Ten gulėjęs taip pat žaliaakis kūdikis knirktelėjo nesupratęs, kur prapuolė toji švelniabalsė nuostabi būtybė, leidusi žaisti perlų baltumo plaukų sruogomis.- Todėl tikiu kad kada nors dar susitiksim, nežinau kaip, bet tikrai susitiksim...- greitai bėrė sirena. Mergytė žiūrėjo rimtomis akimis, tarsi suprastų, ką kalba būtybė.- Visada klausyk savo širdies. Ji parodys tau kelią namo,- Kris persibraukė akis, tarsi bandytų nusišuostyti neištekėjusias ašaras.- Pasiilgsiu tavęs. Iki,- palinkusi ji dar kartą pagostė stebėtinai ilgus naujagimės plaukus ir pasitraukė. Veide atsispindėjo kur kas mažiau emocijų, nei virė viduje. O mergaitė vis dar dar stvarstė rankutėmis orą aplink save, tarsi ieškotų seniai prapuolusių perlų baltumo sruogų.
***
Laikas nestovi vietoje, jis eina, Kad ir kaip kartais to nesinorėtų. Visgi mergina džiaugėsi esanti ne viena. Naktys būtų buvusios nepakeliamos, jeigu ne Igoris. Jai prabudus iš keistų, siurrealistinių, tačiau labai ryškių sapnų, vien vaikino buvimas šalia nuramindavo. Kartkartėmis Emi jautėsi kalta – kažkokiu būdu naktimis būdamas šalia jos, dienomis dirbdamas ir dar kęsdamas pilnatį, jis laikėsi tvirtai. Žaizdos, aišku, galėjo gyti ir greičiau – kelių savaičių gulėjimas kaip akmeniui, nes už kiekvieną judesį žaizdos keršija skausmu, niekam į sveikatą neišeina. Tačiau dienoms bėgant Emilijana stiprėjo, po truputį atgavo jėgas, o nusišypsojus pavargusiame, papilkėjusiame veide jau buvo galima įžvelgti ir tikrąją merginą.
Išgirdusi variklio gausmą, žaliaakė atsisuko į vaikiną.
-   Išeini? Na, lauksiu, sėkmės,- Emilijana su nerimu žvilgtelėjo į Igorį, kaip visada jam išeinant į naktinį budėjimą. Žinojo, kad vaikinas tikrai sugrįš, tačiau būdavo dėl jo baisoka. Tai ar taip, pilnatis artėja, o pastarąsias kelias naktis jis tikrai nemiegojo daugiau keturių valandų. 
Automobilio šviesos nutolo. Mergina, paskutinį kartą žvilgtelėjusi ro langą, grįžo į lovą. Mėlynasis kambarys, nors labai jaukus ir savas, patamsy atrodė  keistokai, tarsi baugiai. Emi atmetė antklodę, basos pėdos palietė grindis. Iki galo nesugijusios žaizdos protestavo, tačiau sirena nekreipė dėmesio ir atsistojo. Na taip, nėra ko stebėtis, kad per tiek laiko nieko neveikimo raumenys virto zefyrais. Ir visgi pikta. Patyliukais, nors name teoriškai liko viena, aštuoniolikmetė išslinko į koridorių.
Tamsu. Grindinys vėsino basas pėdas, o sirena tyliai, tarsi šešėlis, slankiojo po namus. Ji čia jautėsi keistai sava, nors lankėsi tikrai pirmą kartą. Viskas buvo taip... pažįstama. Švelniai pirštais braukė sieną, kol pasiekė laiptų aikštelę. Žvilgtelėjusi žemyn nutarė, kad gal visgi geriau nerizikuoti. Spės pirmą aukštą apžiūrėti vėliau. Atsigręžė atgal. Visos durys atrodė vienodos, be jokių ženklų, kurios yra jos. Ot velnias... tai ką, dabar reiks visas iš eilės darinėti? Emilijana nemėgo lįsti ne į savo erdvę, bet ką padarysi. Tikrai atsiminė, jog jos kambarys yra kiek kairiau ir koridoriaus gale, tačiau kuris? Vyptelėjusi nuspaudė vieną iš trijų galimų durų rankeną. Vonios kambarys. Na, gerai, bent jau vampyro ar skeleto, iš spintos išlindusio, nesimatė. Kas? Velnias žino, ką Igoris šituose namuose laiko. Šviesiaplaukė paklebeno antrąją rankeną. Užrakinta. Jos kambarys lyg ir užrakintas nebuvo, tačiau žinodama Igį ir jo savisaugos bei siekio apsaugoti kitus savybę, Emi nebūtų nustebusi, jeigu jos kambario duris vaikinas būtų kažkaip apkerėjęs.
 - Alohomora,- tyliai ištarė. Spragtelėjusi spyna atsirakino ir durys prasivėrė. Vos žvilgtelėjusi sirena suprato, jog pataikė tikrai ne ten. Norėjo iškart uždaryti duris, tačiau smalsumas nugalėjo. Ant pirštų galų įžengė vidun. Kambarys atrodė jau ne vienerius metus nejudintas, tačiau tvarkingas, ir, kadaise, jaukus. Didžiulė dvigulė lova tvarkingai paklota, visi daiktai savo vietose, jokių dėžių, rodos, kad šeimininkai trumpam paliko savo miegamąjį, o vakare vėl sugrįš. Vienintelis keistas dalykas buvo ant lovos padėti rėmeliai. Priėjusi arčiau sirena atsargiai nupūtė dulkes, kad galėtų įžiūrėti žmonių veidus. Krūptelėjusi atsitraukė kelis žingsnius, paskui save užtrenkdama duris. Staigus garsas nakties tyloje kone apkurtino. Beveik apčiuopomis Emilijana grįžo į Mėlynąjį kambarį ir atsisėdo ant lovos. Užsivertė visą butelaitį jūros vandens, tarsi tai galėtų padėti. Štai kodėl ji čia. Įdomu, kada Igis ketino jai tai pasakyti? Paslaptys tik dar labiau viską apsunkintų, ir taip dar nepažįsta vienas kito užtektinai gerai, kad galėtų būti kartu visada: per pilnatį, per jaunatį ((suaktyvėja jūros veikimas, jei ą)), visada. O dabar... Sutrikusi ji žvelgė priešais save, tačiau matė tik ją kiaurai veriančią akių pilkumą. Igorio akyse ji maišėsi su mėlyna, Melijandros - su
ruda
. Tai buvo Lorijanų akys.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Liepos 23, 2018, 09:38:33 am
Igoris šyptelėjo pusę lūpų.
-Reta sirena traukia į vilkolakių teritoriją, Emi,- atsakė jis į žaliaakės nenorą pripažinti, kad sirenos neiiškos jos.

**

Tai buvo vienas iš retų atvejų, kai budėjimas praeidavo ramiai. Todėl, su aušra pabaigęs budėjimą, Igoris pasinaudojo kelionmilčių skrydžių tinklo privalumais. Atsidūręs viename iš Skutelio ligoninės židinių, nė nepajuto, kaip liepsnos apgaubė ir atsidangino savo namuose, svetainėje. Visą laiką kelionės metu gaubiusi šiluma išnyko, vos tik susikūprinęs Igis išlindo iš židinio. Keliais burtų lazdelės mostelėjimais, atidaręs svetainės langus, kad patalpa prasivėdintų, Igis nužergliojo į kambarį, ten, kur ir laikydavo įvairius eliksyrus ir vaistus. Nusimetė krepšį ant stalo, jaunuolis pasiražė ir atsiduso. Akys merkėsi, nuovargis mušte mušė griūti į lovą, bet hileris praktikantas papurtė galvą. Ne. Nedabar,- uždraudė galvosi sau apie poilsį, mat turėjo atlikti paskutinį darbą- čiupęs iš krepšio gilumos popierius, iš Skutelio parasigabentus (jį mokinantis hileris prieš aušrą vėl susirado ir padavė, kaip sakant, "kad nemiegotų be darbo").
Prirašytus popierius: viskokiausias atskaitas, teorijų lapus, užduotis sudėjo į krūvą, o krepšį pakabino ant kėdės atlošo, ir tada tik pasišalino iš kambario. Pakeliui einant prie lauko durų, vėl patikrino ar jos uždarytos, nusispyręs batus, rudaplaukis staiga susiraukė ir žaibiškai sustingo.
Tylus letenų caksėjimas pasigirdo už sienos ir raudonai juodas vilko kailio lopas pasirodė už lango. Igis, įgudusiu judesiu, paruošė lazdelę, sulaikęs kvapą, prislinko prie lango. Tačiau, vilkas buvo jau pradingęs, tik ant žemės likusios nagų žymės bylojo apie apsilankiusįjį. Nieko nelaukęs, Igoris greitai išlėkė į lauką - aišku buvo viena - kažkurio klano animagas surado jį su Emi. Krūtinėje besidaužančia iš baimės širdimi, dvidešimtmetis suprato, kad jiems saugumas bus trumpalaikis.
Panaikinęs žymes, sunkia širdimi, grįžo į vidų, sau už nugaros užrakindamas dar sykį duris. Nuovargis ir mieguistamas išgaruote išgaravo, palikdami vietos nerimui. Nuviliojimai, pėdų mėtymai, pilnačiai šviečiant, dabar jau neteko prasmės,- suprato Igoris. Deja, jam imtis veiksmų trukdė mėnulio fazė- pilnatis pakils tik jau liepos mėnesį. Keltis kitur? Ne, jis negali ištisą amžinybę tik bėgti. Pasakyti Emilijanai, kad ji turi pasitraukti iš Jungtinės Karalystės ir keliauti, ten, kur jos nesurastų jokie JAV vilkolakiai? Igis susiraukė, lyg pajutęs skausmą. Gal pavyktų, bet pats neištvertų. Jam tektų nutraukti visus ryšius su Emi - tik tada ji būtų saugi. Ši mintis Igorį atbudino iš minčių, ir vaikinas nė pats nepajuto, kaip atsidūrė antrame aukšte. Buvęs švilpis sunkiai atsiduso. Saugumo našta be perstojo kamavo jį. Nenorėjo apie tai pasikalbėti su Emilijana, nes... žaliakaė dar pilnai neatsigavo. Ji tam dar nepasiruošusi, o plius, vos matomas sirenos žavesys, sujaukdavo Igoriui, bet kokias rimtų temų mintis.
Paslėpęs burtų lazdelę kišenėje, vilkolakis nužingsniavo link Tamsiojo kambario - tėvų kambarys visados jį nuramindavo. Tad tikėjosi, kad ir šį kartą taip atsitiks. Tačiau, nuspaudęs rankeną (Visada iš įpročio, patikrindamas ar durys užrakintos, tai patikrindavo ir tik tada atrakindavo), rudaplaukis nustebo. Rankena lengvai nulinko ir Lorijanas žvelgė į tamsiaus interjero kambarį. Pamiršo užrakinti? Ne.
Dvivardis vaikinas uždarė ir užrakino burtais duris. Tada nusileido laiptais žemyn į virtuvę.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Emilianne Mcwelle Liepos 24, 2018, 10:11:27 pm
Už lango brėško aušra, o Emilijana taip ir prasėdėjo ant lovos. Neprisivertė atsigulti ar pabandyti miegoti. Visą tą laiką, kai ji čia, Igis su ja elgiasi kaip su stikline. Ko ji dar nežino? Kas dar vyksta? Po galais, paslaptys nei vienam iš jų neišeis į gerą, na taip, ir pati Emi ne viską papasakojo, bet juk tam bus laikas, ne pirmo būtinumo klausimai, tačiau jis... Viską prisiima sau, viską tempia vienas. Ir kam nuo to geriau?
Mergina atsistojo. Žinojo, jis tuoj grįš iš budėjimo. Nuslinko laiptų aikštelės link. Suabejojo. Nusileisti nebuvo lengva, teko net kelis kartus sustoti, tačiau galiausiai Emi atsidūrė apačioje. Žaizdos degė, tarsi primindamos apie savo egzistavimą, bet mergina jas pasistengė ignoruoti. Vedama daugiausiai nuojautos susirado virtuvę. Nenorėjo iškart maišytis Igoriui po akim. Įsitaisė ant vienos iš kėdžių su atkalte ir pasiruošė laukti.
Po kiek laiko duslus dunkstelėjimas svetainėje ir šviežio oro gūsis pranešė, kad šeimininkas jau namie. Emi giliau įkvėpė. Tačiau vaikinas, rodės, per daug neskubėjo - girgžtelėjo kažkokios durys, vėliau žingsniai sutaukšėjo laiptų pakopomis. Ot velnias, jeigu jis ras tuščią kambarį... Tačiau sprendžiant iš spynos žvangtelėjimo, Igoris iki Mėlynojo kambario nepriėjo. Pasigirdo žingsniai laiptais žemyn, tačiau jau ne tokie žvalūs kaip pirma.
Pasimuistė kėdėje. Nenorėjo kankinti Igorio po budėjimo, apskritai netroško čia kelti scenų, būtų mielai apsimetusi, kad nieko nematė, tačiau paprasčiausiai negalėjo. Žinojo, kaip Igis pasius pamatęs ją ne lovoje ir juo labiau nulipusią laiptais žemyn, tačiau juk jautėsi daug geriau. Gal išvaizda ir priminė gyvą skeletą, tačiau jau galėjo vaikščioti - ir gana sklandžiai. Be to, kuo toliau nuo sirenų, tuo ji jautėsi geriau. bent jau jos nebekankino. Mintyse ji skaičiavo artėjančius vaikino žingsnius. Igoris įėjo į virtuvę. Susinervinęs, sutrikęs, susimastęs. Velniai žino, kas buvo ligoninėje. O gal Emi ir dar kažko nežino, kažko, kas vyksta visai šalia, galbūt dar vienos visada pajuodusių vaikino paakių priežasties.
 - Kada ketinai man pasakyt?- be įžangų paklausė. Kažkodėl atrodė, kad taip lengviau. Imituoti įsižeidusią eilinę mergužėlę.- Klausyk, Igori, aš ne akla. Nuo tada, kai aš čia, daugiausia miegojai duokdie keturias valandas. Dirbi ligoninėje, prižiūri mane. Gal ir dar kažkuo užsiimi, aš nežinau. Bet čia tavo tėvų namai. Nesakyk, kad tai neslegia, kad tai nežadina prisiminimų. Faktas, kad susiverti visus rūpesčius ir skausmą sau, nei tau, nei man gyvenimo nepalengvina. Ir taip gana sunku, o paslaptys tikrai nepagelbės. Aš ne lėlė, nesudušiu nuo kažkokio aštresnio žodžio ar fakto. Negana nepailsi, rūpiniesi visais, bet dar ir tarp slegiančių prisiminimų stengiesi viską atlaikyti vienas,- Emilijana iš visų jėgų stengėsi pamėgdžioti Akvilės toną jai kalbantis su žmonėmis. Jos balsas likdavo švelnus ir svaigus, tačiau kietas kaip plienas. Mergina nežinojo, kiek Igoris jau "atsparus" jos balsui, bet rizikuoti nenorėjo.- Mums visgi reikia pažinti vienas kitą. Ne per valandą, ne per dieną, bet reikia,- kažkas smilktelėjo mintyse. Gal ji viena šito nori?- Aš galėsiu dingti iš čia jau greitai, jei tik to norėsi. O jeigu ne - iš kankinio didvyrio vaizdavimo šiuo klausimu jokios naudos,- tik nutilusi susivokė, ką pasakė. Skaudžiai. Tačiau tylėjo. Nenorėjo skaudinti. Nenorėjo įžeisti. Daug ko nenorėjo. Tačiau visa tai nugalėjo baimė dėl vaikino. Ir noras būti laikomai lygiaverte, o ne tiesiog gražiu stikliniu papuošalu.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Liepos 25, 2018, 10:55:08 am
Būtų ir toliau paniręs į mintis, jei ne šaltas, nepatenkintas Emilijanos balsas. Igorio veide perbėgo nuostaba, išvydęs sėdinčią ant kėdės merginą virtuvėje. Jos pyktis privertė jaunuolį sustingti.
-Ketinau tau tai pasakyti, kai labiau sustiprėsi,- pasakė Igoris, - Tiesą sakant tai buvo jų vasarnamis. Čia aš praleidau tik savo ankstyvą vaikystę, kol negrįžau į JAV.  Tai ne kažką prisimenu iš čia,- tarė,- taigi, prisiminimai atkrenta,- mėlynai pilkų akių savininkas prisiartino prie Emilijanos. Igoris buvo ramus, tik giliai širdyje virė vis užgniaužomi jausmai, tačiau tolimesni sirenos žodžiai ramybės sieną sugriovė.
-Susiverčiu?  Nes tu dar nesi stipri, Emi, kad atlaikytai tuos rūpesčius! Tu vis dar silpna!- sušuko, tvardydamas neviltį ir piktį,- Prisimeni Londono parką? Tu man negalėjai pasipriešinti, ir nepasipriešintai ir dabar! O aš nenoriu, kad tave sudrąskytų kiti vilkolakiai! - per vėlai suprato, kad pasakė daugiau nei reikia. Igoris stipriai sukando dantis ir atsitraukė. Trumpam užsimerkė ir atsiduso, vėl atsimerkdamas,- Nesudūši? Na, ką gi tave medžioja Medžiotojai ir vienas vilkolakių klanas...Jie žino, kad šiuos miškuos yra sirena,- stengdamas išlaikyti ramų balsą, kalbėjo rudaplaukis. Tačiau vis vien jo akyse žibėjo įsiutis ir noras apsaugoti Emilijaną,- Tu jų nepažįsti. Tu kol kas esi silpna jiems pasipriešinti. Maniškis klanas yra už Atlanto, jie tavęs neapsaugos,- Igoris pradėjo vaikščioti po virtuvę,- Jie nusprendė, kad tu esi mano problema ir aš pats turiu su tuo susitvarkyti. Jie balsavo ar mane palikti klane ar ne, vien dėl to, kad tave įsimylėjau. Tu puikiai žinai, kad vilkolakių ir sirenų santykiai uždrausti, todėl Myša uždraudė klanui su manim susidoroti, kad šie apsaugotų savo šeimas. Vietoj to, vyko balsavimas. Likau klane, bet likau be niekeno pagalbos. Kol kas esu gama, bet galbūt, kada nors jau būsiu omega arba vienišiumi,- giliai įkvėpė ir vėl grįžo prie sėdinčios Emilijanos,- Tu tą nori žinoti? Tu nori žinoti kas kiekvieną pilnatį išeinu, kad nuviliočiau bendrarasius ir medžiotojus toliau nuo tavęs?- Igorio balse pasigirdo nuovargio gaida, bet staiga akyse įsiplieskė įtūžis,- Nė nemėgink manęs taip vadinti,- šaltai sugriežė dantimis. Įtūžį dar labiau pakurstė Emi mintis apie išėjimą. Jiems būtų taip lengviau, bet...Igoris norėjo šalia savęs turėti šią žaliaakę sireną. Gal kiek egoistiška, bet nė nenorėjo galvoti, kad jai išėjus ją palies koks nors kitas vyras ar jaunuolis.
Įtūžęs Igis stipriai suspaudė kumščius. Tvardėsi, kol galiausiai žaibiškai apsisukęs dingo iš virtuvės.
Durys su trenksmu užsitrenkė- rudaplaukis išėjo į lauką. Dvidešimtmetis savyje siausdamas iš pykčio, nė nesidairė aplinkui. Tiesiu taikiniu jis automatiškai ėjo. Kas kartą tyliai piktai burbtelėdamas, kumščius stipriau suspausdavo. Igoriui buvo nė motais, kad greitai apsiauti batai klimsta į šlapią žemę. Tik pajudinęs petim lapuočio šaką, apsidabinusią naktinio lietaus karoliais, lašai nubyrėjo ant rudaplaukio galvos. Tik tada Igoris atsikvošėjo, kai pasijuto šlapias beveik iki pačio paskutinio siūlo. Igis apsidairė- jis ilgą laiką taip toli nebuvo nuklydęs į miško gilumą.
Įtūžį pakeitė vienišumo jausmas, ir rudaplaukis tyliai sudejavęs iš jam tik apčiuopamo skausmo, susmuko ant nuvirtusio medžio kamieno. Sąžinės graužatis po lėto degino Igorį, o šis, visiškai netekęs jėgų, pasidavė nevilčiai.
Jis besąlygiškai mylėjo Emilijaną. Nenorėjo jos prarasti. Vasarą,  šešiolikos būdamas bandė gyventi be šios sirenos, tačiau suvokęs, kad negali, pasižadėjo daugiau jos nepaleisti. O dabar, gavęs progą gyventi kartu, nebežino ką daryti. Likti gyvam ir gyventi be meilės ar greitai mirti ir turėti ją?
Laikas slinko. Saulė vis labiau šildė gamtą, kaip ir Igorį, kolei šiluma virto karščiu. Galiausiai neapkentęs karščio, Igoris pakilo ir visiškai be jokio noro grįžo atgal keliuku, namo link. Nenorėdamas pamatyti sirenos, rudaplaukis greitai ir tyliai nusigavo prie savo kambario ir jame užsidarė. Ir tik pažvelgęs į laikrodį, suprato, kad jau po pietų. Krito į lovą ir miegas ir patirti išgyvenimai greitai užspaudė Lorijano akių vokus.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Emilianne Mcwelle Liepos 25, 2018, 04:20:21 pm
Nervingai prikando lūpą. Nebuvo linkusi veltis į konfliktus, scenų nekeldavo, dramos iš smulkmenos nedarydavo. Bet visgi.
 - Mhm, o dangus dabar tamsiai žalios spalvos. Žinau ką tai reiškia. Bet kas, kas nors kiek susijęs, kelia prisiminimus. Kažkokius,- Emilijana turėjo gailėtis, gal net bandyti nutraukti šitą beprasmį apsižodžiavimą, tačiau to reikėjo. Reikėjo nors kartą išsikalbėti, o ir jai pabodo būti laikomai gražiu papuošalu, kuris skirtas tik akims paganyti ir dar kai kuriems poreikiams.
Suvokimas atėjo kiek vėliau nei Igio ištarti žodžiai. Problema. Štai kas ji buvo vilkolakiams. Kažkokia problema, dėmė, nukrypimas nuo protokolo. Kuri kelia pavojų ne tik Igoriui, bet ir visam klanui. Kurią reikia kažkaip išspręsti. Arba pašalinti.
 - Na žinoma. Ačiū už sąžiningumą, bent pasakei ką manai nevyniodamas  vatą,- Emi puikiai žinojo, kad Igoris kartais perdėtai saugo aplinkinius, tačiau kad taip...- Tai ir norėjau žinoti, labai dėkoju, kad visgi pasakei. Kaip matai, žaibas netrenkė, namai vis dar vietoj...- kandžiai atsakė Emi. Visgi yra skirtumas, kai bent jau žinai kaip pavadinti tai, kas neduoda ramiai gyventi. Ir, akivaizdu, jau ne trumpą laiką.
Mergina sėdėjo rami ir tiesi kaip styga, žalios akys šaltai blykčiojo. Ji kažką pajuto. Igorio jausmus jai visada buvo sunkiau perprasti negu kitų jaunuolių, pasirodančių pas sirenas. Jie jai nerūpėjo, todėl buvo lengva pasirausus po smegenis atkapstyti visas emocijas. Kai taip reikėjo padaryti Igiui, buvo daug daug sunkiau. Tačiau po truputėlį, pamažu pradėjo pagauti pavienes atplaišas, kurios kaskart tapdavo aiškesnės. Aišku, aiškiaregio ožio nereikia, kad suprastum, jog vaikinas dabar persiutęs, tačiau žybtelėjo ir dar kažkas. Kažkas keistas, lyg pažįstamas, bet kartu tolimas... Pavydas? Vėlu, Igi, kad tu žinotum kaip per vėlai susigriebei... Buvo matyti, kad jis vos tvardosi. Mergina sėdėjo įsitempusi, tiesi kaip styga, tačiau jautėsi apdujusi, tarsi viskas vyktų per sapną.
Trinktelėjo durys. Ji liko sėdėti. Nesivijo, nebėgo iš paskos. O ar būtų galėjusi? Na ką, bent jau sąžiningai išdaužė visą tiesą. Irgi pliusas. Mergina iškart negrįžo į kambarį. Kurį laiką tuščiu žvilgsniu spoksojo į sieną ir klausėsi, laukė Igorio grįžtant. Galiausiai atsistojo. Susiraukė. Atsargiai, lėtai, stabtelėdama užsikabarojo laiptais viršun. Praeidama Tamsiojo kambario duris nutvilkė neapykantos kupinu žvilgsniu. Tarsi ta atrasta paslaptis ir būtų dėl visko kalta, nors savaime aišku, kad tai netiesa. Dievaži. Mergina papurtė galvą ir pravėrė Mėlynojo kambario duris. Kažkodėl čia pasijuto kaip namie. Keista - gyveno juk dar palyginti neilgai, tačiau jau spėjo priprasti. Gal todėl, kad viskas čia buvo taip keistai artima, sava. Atsisėdo ant lovos ir nuleido galvą. Pirštai susmigo į baltas sruogas. Kodėl po galais viskas taip keistai sudėtinga? Ir kodėl po tiek laiko ji vis dar silpna kaip kūdikis? Kad ir linas, ji jau turėjo būti sveika. Nebent tie žiurkės spąstų spendėjai kažkur dar ir išmirkė tuos tinklus?  Mergina vis dar nesąmoningai klausėsi, ar neišgirs trinktelint durų ar žingsnių - kažko, kas paliudytų, jog Igoris namie. Kad nebūtų sugalvojęs kur toli nusidanginti, velnias jį žino, kai taip persiutęs buvo...Siektelėjo butelio su visiems jau puikiai žinomu turiniu. Galva prablaivėjo, o atsakymas bent jau į vieną klausimą atėjo savaime. Na žinoma. Paprasta ir aišku, kodėl, nepaisant Igorio pastangų, Emi sveiko labai pamažu. Panašiai kaip ilgai nenaudojamas įrankis surūdija ir tampa lengvai pažeidžiamas, taip ir ji. Sirenai kūnas yra įrankis. O žaizdos jį bjaurojo, o kadangi mergina atsiribojo nuo jūros, sunkiai gijo. Reikia norėti išgyti. Reikia norėti tuo kūnu vėl naudotis. Arba bent apsimesti norint.
Atsigulė ir įsmeigė žvilgsnį į lubas. Nežinojo, gal ir buvo užsnūdus, išgirdo, kaip gal po valandos, o gal po dvylikos trinktelėjo lauko durys, o kiek vėliau - ir kažkurio iš kambarių. Igoris, ar kažkas iš minėtųjų Medžiotojų? Emilijana tiesiog neturėjo jėgų keltis patikrinti. Skausmas, sąžinės graužatis ir bemiegė naktis visgi įveikė sireną, nors miegojo ji taip pat neramiai kaip ir anksčiau. Tik šįkart iš tų pačių keistai siurrealistiškai tikroviškų sapnų kambaryje ji prabusdavo viena. O tai dar labiau slėgė.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Liepos 25, 2018, 05:59:54 pm
Igoris atmerkęs akis spoksojo į lubas. Nors ir nakties tamsa buvo tiršta, iki pat galo neužgožė kandžių Emilijanos žodžių. Jis nė nenumanė, kad aštuoniolikmetė gali būti tokia dygi ir kandi. Dėl vieno Emi buvo teisi, nors ir kaip pyko ant jos - jiems reikėjo vieną kitą pažinti. Tučtuojau pat, antraip vienas kitam nusuks galvas. Jaunuolis tyliai atsiduso ir apsivertė ant kito šono, pasikišdamas ranką po galva.
Tačiau neužmigo, kaip anais kartais.
Jo mėlynai pilkos akys nukrypo ant palangės padėto kišeninio laikrodžio- jį atsiuntė Myša, kaip septyniolikto gimtadienio proga. Tai buvo priešpaskutinė žinutė nuo senelio iki Demonų mūšio dienos. Vaikinas su šia mintimi, laisva ranka palietė nugludintą laikrodžio dangtelį ir jį atvožė. Rodyklės rodė ketvirtą nakties. Tuoj auš. Igoris liūdnai vyptelėjo- atsibudinėjo tikrai mažiausiai nei penkis kartus. Ir kas to pasekoje? Dar viena nerami naktis ir nuovargis žlugdantis dieną. Galbūt vis dėl to kaltas nuovargis? O gal nepamąstymas? Juk galėjo pasakyti Emilijanai, kad su ja aptars tai, kai jis pailsės, bet... ji pernelyg ilgai laukė atsakymų,- suprato Igoris ir greitai užvožė dangtelį, pajutęs sąžinės graužatį.
Pabandė pamiegoti, vildamas nuvyti mintis apie ginčą, tačiau akys nesimerkė, o jautri klausa pagavusi bundančių paukščių giesmes, neleido lengvai panirti į sapnų karalystę. Igoris ilgą laiką prasivartė lovoje, kol galiausiai alkis nugalėjo - vakar nieko doro nevalgė.
Rudaplaukis lėtai atsikėlė ir mąstydamas, kaip atsidaro šaldytuvą, nuslipo apačion, bet ir ten, nebuvo prisiminimų paliktas ramybėje. Jis prieš akis regėjo, kaip it styga sėdinti Emilijana su savo švelniu, bet kietu lyg plienas balsu čaižo orą su tiesa.
Ne, ji ne tik dėl vieno dalyko teisi,- sunkiai pats sau prisipažino. Igio pečiai nusviro ir visiškai be ūpo atsidarė šaldytuvą. Ir kodėl turi būti gyvenimas sunkus?- sunkiai mintyse atsiduso, nieko valgomo šiai akimirkai tinkamo nepamatydamas ir uždarė šaldytuvą.
Blausi šviesa po lėto brovėsi pro virtuvės langą, apšviesdama negatyvių minčių plėšomo Igio veidą. Jis kurį laiką svarstė, kol galiausiai apsisprendė-  neilgai trukus sėdėjo pailgamajame kamabaryje, kur vakar buvo pailkęs krepšį su popieriais.
Pasičiupęs plunksną, rašalo buteliuką ir popierius, jis ėmėsi darbo - atlikinėjo užduotis, duotas hilerio ligoninėje. Naujas užsiėmimas greitai pasiuntė užmarštin vakarykščius įvykius ir Igoris, visas susitelkęs į darbą, galiausiai atsipalaidavo. Retkarčiai atsitraukdavo pailsėti ar užkąsti, o paskui vėl kibdavo į darbą. Didžioji dauguma atliktų skolų nugulė į krepšio gilumą, o terminuoti darbai buvo supakuoti, kad Delta nuneštų juos į Skutelį pas hilerį Derylą Gvudelą.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Emilianne Mcwelle Liepos 25, 2018, 11:09:53 pm
Ir reikėjo jai reikėjo prikibt, kai jis eilinį kartą nemiegojęs po budėjimo ir visas nusivaręs? Reikėjo prikalbėt visokių nesąmonių? Gerai, kad dar nepradėjo gelti apie daug skaudesnius dalykus, kad neprasižiojo apie tai, ką jam dar tikrai anksti žinoti. Sužinos. Tačiau tada, kai labiau vienas prie kito pripras.
Vėl pasivertė lovoje. Po velnių. Ji beveik nemiegojo, o kai miegojo, sapnai sekindavo dar labiau. Mergina taip priprato prie Igorio buvimo šalia, kad atsibudusi instinktyviai jo ieškodavo. Vieną akimirką, vieną palaimingą akimirką, dar nepraplėšusi akių ji galvojo, kad viskas tebuvo dar vienas sapnas, o Igis čia, šalia... Tada smogė realybė, o pyktis - visu smarkumu. Kad ir nenoromis, bet ji pripažino, kad jis teisus - ji tikrai dabar nėra geriausios fizinės būklės, bet... Emi nenorėjo būti laikoma gražia stiklo lėle, skirta pasigrožėti ir dar nekuriems įgeidžiams patenkinti. Jau tokia prisibuvo, daug ilgiau nei norėjosi. Dabar, kai paspruko...
"Tu vis dar silpna"...
Na taip, taip...
... tu man negalėjai pasipriešinti, ir nepasipriešintai ir dabar...
Ot matai labai pasipriešinsi iš netyčių užklupusiam vilkui... Dabar pažiūrėtumėm kas ir kaip...
... tu esi mano problema ir aš pats turiu su tuo susitvarkyti...
O taip, dėkui, tai kodėl tiesiog neliepi eiti į visas keturias puses, jeigu aš jau problema, m?
Na ir kaip galima pykti ant žmogaus ir taip labai jo pasiilgti?
 Iš to visiško neturėjimo ką veikti, ji pabandė įsigilinti į vaikino emocijas, bandė ieškoti kažko, kas paaiškintų, ką daryti toliau. Nieko. Arba jis buvo per toli, arba labai nuo jos užsidaręs. Bet kažkokiu būdu Emi nujautė, kad jam miegasi ne geriau, negu jai.
 - Po velnių,- suniurzgė pasikeldama. Už lango dar tamsu, bet horizonte tamsa jau skydo.- Kris, ir ką dabar?- žaliaakė liūdnai prisiminė seserį, matytą vos kartą. Jau pasiilgo. Juolab, kad tada, kai paskutinį kartą ją matė, pažadėjo, kad būdama su juo nebijos sunkumų. Nežinia, gal per tuos savo mintijimus netyčiomis užsnūdo, bet kai pagaliau atsitokėjo, saulė jau buvo gana aukštai. Įsiklausė. Apačioje girdėjo skrebenant plunksną. Visai būdinga Igoriui. Žalios akys žybtelėjo. Ji tarsi žinojo ką daryti. Taip, nuoskauda dėl jo pasakytų žodžių liko, tačiau suvokė ne mažiau prišnekėjusi pati. Be to, jai visai nesisekė apsimesti įsižeidusia.
Kaip jau įpratusi, atsistojo atsargiai, tačiau nustebo, kad pavyko kur kas sklandžiau nei anuos kartus. Nurijo kelis lašus jūros vandens. Po galais, kodėl viskas turi būti taip sunku? O jeigu jis vis dar nenori jos matyti? Bet ji nori. Veidrodyje, dienos šviesoje, baltos sruogos gražiai atsispindėjo, tačiau veide gyvos buvo tik akys. Nekažką. Gali nesuveikti, dabar ji juk tikrai neprimena gražuolės, kuriai vyrai puola po kojų. Bet bandyti reikia.
 Duris Emi uždarė tyliai, taip pat lengvai ir negirdimai nusileido laiptais. Aišku, dar nelabai grakščiai, tačiau daug geriau negu seniau. Svetainėje Igorio nebuvo. Vadovaudamasi daugiausiai klausa, Emilijana pasuko koridoriumi. Kambarėlio durys buvo šiek tiek pravertos, tad ji galėjo matyti jį, palinkusį prie pergamento krūvos, su plunksna rankoje, susimąsčiusį. Stengėsi prisiminti kiekvieną netvarkingai nukritusią garbaną, ranka paremtą galvą, popieriumi greitai slystančią ranką. kažkur viduje dar kirbėjo šioks toks nepasitenkinimas, tačiau ilgiau ji sunkiai tvertų.
Įėjo nesibeldusi, vis dar tyliai, gal jis ją jau bus išgirdęs, tačiau pilnai galėjo apsimesti negirdįs. Priėjo iš nugaros. Nežinojo, ar gerai elgiasi taip darydama. Nelabai sąžiningas žaidimas, tačiau šiuo momentu nieko geriau nesumąstė. Emilijana ištiesė ranką, padėjo ją ant peties. Jau puikiai pažįstama šiluma plūstelėjo nuo raktikaulio iki pat pirštų galiukų ir susipynė su jo kūno karščiu.
 - Tikiuosi, po to labai neužsiusi. Bet be šito sunkiai išsiversim,- pasakė kiek tvirtesniu balsu, o tada leido sau nebesistengti. Atleido vadžias, antgamtiška prigimtis ėmė viršų.- Atsipalaiduok nors kartą. Pamiršk darbą, pamiršk Senatą, pamiršk kitus klanus, spąstus, priešus. Pamiršk viską, kas kelią nerimą. Atmink tik tai, kas tau miela ir gera,- kalbėjo ji švelniai, beveik prodainiu, o tembras priminė jūros bangas ir švelnų, svaigų vėją.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Liepos 26, 2018, 12:17:10 am
Padėjęs šalin užpildytą lapą, jaunuolis ėmėsi kitos krūvelės. Jis buvo taip įsigilinęs į darbą, kad nė neišgirdo tylių aštuoniolikmetės žingsnių. Tik užuodęs sirenos kvapą,  Igis pakėlė galvą. Prieš pat savo akis, dideliam lange išvydo merginos atvaizdą. Nustebo.
-Ką tu čia...-jau žiojosi, kai netikėti svaigūs McWellės žodžiai užtildė rudaplaukį garbanių. Igoris greitai pajutęs ant peties Emilijanos delną, staigai atsisuko. Jam užteko akimirkos suvokti, kas vyksta ir greitai, šiurkščiai nubloškė sirenos ranką lyg ši būtų nuodinga gyvatė. Priblokštas merginos elgesiu, rudaplaukis žaibiškai pašoko ant kojų, bet jam jau buvo per vėlu. Sirenos apžavai it karštis pasklido jo kūnu, širdis tankiau suplakė.
-Ne,- sušvokštė iš baimės Igis, jusdamas, kaip praranda kontrolę. Jis atsirėmė į stalo kraštą, iš paskutiniųjų kovodamas su galvoje aidančiu Emi balsu, verčiančiu nurimti ir atsipalaiduoti. Nagai įsirėžė į medieną, Lorijanas papurtė galvą.
-Emilijana...kodėl būtent apžavai?- tai buvo paskutiniai blaivaus Igorio žodžiai ir dvidešimtmetis, neišlaikęs apžavų galios, pasidavė.
Baimė išnyko, ją pakeitė saldi ramuma, o įsitempęs kūnas atsipalaidavo. Rudaplaukis užsimerkė ir lėtai atsiduso. Tik jam vienam matomas prisiminmas, užliūlavo jo jausmus, privertė atsipalakduoti ir nusimesti slegiančią naštą nuo pečių.  Po ši tiek laiko Igoris nesijautė toks ramus, nė viena mintis apie problemas ir sunkumus neatėjo į galvą. Jautėsi laisvas, lengvas.
Galiausiai vaikinas atsimerkė ir jo akys sužibo visiškai kitaip - nesimatė jokio vakarykščio įtūžio ar nuovargio.
Deja, viskas vyko pernelyg trumpai. Buvęs švilpis netikėtai papurtė galvą. Pabusk! Pabusk! Tai apžavai! Igoris staigiai suleido nagus į diblį. Skausmas žauriai nutvilkė ranką, lyg šaltas dušas ryte, ir išvaikė Emilijanos paleistus apžavus.
Hileris praktikantas gaudydamas orą, susmuko ant grindų. Jis išplėstomis akimis stebėjo kaip dešinės rankos pirštai nusidažo tamsiai raudonai. Jo paties kraujas Igorį išmušė iš vėžių. Tokiu atveju griebtųsi burtų lazdelės ir kerų, bet dabar sustingęs sėdėjo ant grindų, sunkiai suvokdamas kas ką tik dabar nutiko. Sutrikimas užgožė skaumo pojūtį - dabar tai atrodė, kaip koks nemalonus perštėjimas ar staigus adatos dūris. Vilkolakis darsykį papurtė galvą. Reik kažką daryti. Deja, lengva pasakyti, sunku padaryti. Apdujęs Igoris tik pabandęs atsistoti, pajuto, kaip kojos atsisako klausyti - išsivadavimas iš apžavų visiškai išsiurbė dvidešimtmečio jėgas.
-Atnešk tą pilkšvą krepšiuką nuo tos lentynos,- atsiremdamas į sieną, mostelėjo Emilijanai sveikąja ranka reikiamos lentynos pusėn,- Greičiau,- sugriežė dantimis vis dar visiškai neatsigavęs Igoris.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Emilianne Mcwelle Liepos 26, 2018, 06:49:52 pm
 - Todėl, kad dabar jaunatis, o aš sirena,- po nosim labiau sau suburbėjo - vis tiek jau neišgirdo, o jei ir išgirdo - vargiai prisimins.
Lyg ir pavyko... Emilijana pajuto, kaip po truputį grįžta jėgos. Apžavai Igorio veide išlygino rūpesčio raukšleles, akyse neliko nuolatinio nerimo, įsitempę pečiai atsipalaidavo. Evh, kaip seniai ji jį tokį matė... Tikriausiai net ir tada prieš šešerius metus jis nebuvo toks ramus kaip dabar.
Tačiau ta graži iliuzija truko pernelyg neilgai. Igoris kažkokiu būdu sugebėjo išsivaduoti iš apžavų - ir dar susileisdamas sau rankon nagus tiek, kad kraujai pasipylė.
 - Po velnių, Igori,- suniurzgė sirena. Žinoma. Ir kaip jai neužteko proto sugalvoti, kad vaikinas bandys bet kokia kaina įsitverti realybės. Per silpnai šį kartą buvo. O ir pats išsilaisvinimas jėgu ir sveikatos neprideda. Žodžiu, norėjo kaip geriau, išėjo kaip visada.
 - Ir kokio velnio draskaisi, ką? Geriau nuo to nebus,- atsidūsėjo. Pasisuko lentynų link. Gana nesunkiai rado minėtąjį pilką krepšelį. Atidarė. Tvarsčiai ir diktonų esencija. Na, tvarsčių gal ir neprireiks, jeigu teisingai viską padarys, bet atsarga gėdos nedaro. Emi priklaupė šalia susmukusio Igorio ir atkimšo buteliuką, tačiau jam nedavė. Laisvosios rankos pirštais švelniai, tačiau tvirtai suėmė kraujuojančią ranką ir ant žaizdos užlašino vieną lašą. Užteks, daugiau nereikia. Nėra labai gili, o juolab ir patys diktonai ne iš aukso lieti. Jų kuo mažiau, tuo geriau...
 - Nesimuistyk,- nepatenkinta tarė. Juk Igoris būtų daug mieliau pats susitvarkęs, bet šįkart gali nors kartelį ir ramiai pasėdėti. Sutvarstė Emi labiau dėl vaizdo, nes diktonai, kad ir kaip galima ant jų burbėti, savo darbą atlieka kokybiškai - sužeidimas  jau atrodė kelių dienų senumo. Pagaliau vaikinas priešintis liovėsi. Mergina turėjo vos kelias sekundes apsispręsti - bandys dar kartą ar ne.
***
Avatija trinktelėjo delnu sau į kaktą.
 - Po velnių, Emilijana, kiek galima?- ji pažvelgė į ant smėlio gulintį beveidį vaikiną tuščiomis akimis.- Tu jau valandą bandai užleisti tuos prakeiktus apžavus ir visus kartus jie baigėsi po trisdešimties sekundžių... Gal tu ir turi supergalių ir sugebėsi paskandinti jį per pusę minutės, bet aš taip nesugebėčiau. Aghhh, neturiu tu tavim kantrybės!- paskutinę frazė nebuvo skirta šalia stovinčiai smulkesnei merginai. Ji buvo tiesiog išrėkta į erdvę.
Emi tylėjo. Žvelgė į tą vargšą jaunuolį. Kad ir kaip stengėsi ir ji, ir Avatija, nieko nepavykdavo. Aštuoniolikmetė bandė dar, ir dar kartą, tačiau visus kartus ilgai netrukdavo.
 - Emi,- iš tolėliau jas stebėjusi Luelė priėjo arčiau ir uždėjo ranką merginai ant peties.- Apžavai nėra kažkokia galia, kuria turėtum pasinaudoti. Jeigu tai darydama bijosi ar  gailėsies, nepavyks. Jeigu pernelyg stipriai to norėsi ir stengsies - nepavyks. Tavo kūnas pats žino ką daryti. Tu juk negalvoji, kaip kvėpuoji - tiesiog tai vyksta, savaime. Tas pats ir su apžavais. Turi juos prisijaukinti, kad užleisti juos būtų lygiai taip pat natūralu kaip ir kvėpuoti.
***
Žalios akys švelniai žybtelėjo.
 - Įsivaizduok, kad čia tabletės, nuo kurių tau tiesiog geriau miegosi. Kad tai Besapnio miego eliksyras,- ištarė, suverždama tvarsčio galiukus. Kilstelėjo ranką ir švelniai palietė jo skruostą pirštų galiukais. Šį kartą netikėtas virpulys nesupurtė rankos. Ja tiesiog plūstelėjo jūros jėga, tokia artima ir sava.
 - Einam,- pakvietė. Atsistojo, padavė ranką ir jam. Kažkodėl, nors ilgai nemiegojusi, jautėsi kupina jėgų. Beveik nesustodama užlipo laiptais. Atidarė pirmas pasitaikiusias duris. Miegamasis. Nežinojo nei kieno, nei koks. Atrodė, kad tada viskas tapo nebesvarbu. Išskyrus mėlynai pilkas akis, pagaliau netemdomas rūpesčio šešėlio.

Ji atsimerkė, vis dar tankiai alsuodama. Po galais, na ir sapnai. Žalios akys įsmigo į lubas. Kitokios. Nepažįstamos. Ir buvo šilta. Keistai ir maloniai šilta, kaip niekada anksčiau miegant. Atsargiai pasuko galvą, šviesūs plaukai sušiugždėjo ant pagalvės. Igoris. Jis vis dar miegojo. Nebeliko susirūpinimo raukšlelių, nerimo, skausmo. Atrodė jaunesnis nei paprastai, slegiamas daugelio rūpesčių. Mergina nusišypsojo. Pasislinko kiek arčiau, nors jis ir taip ją buvo apkabinęs, ir užsimerkė. Aišku, kai jis atsibus, gaus velnių kaip reikiant. Tačiau buvo verta.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Liepos 31, 2018, 05:37:20 pm
Kas vyko toliau- matė, kaip per miglą. Nuovargis, akimirkai sustiprėjęs skaumas, o paskui visiškai išnykęs, palaužė Igorį. Jau nesipriešino Emilijanai: tiek jos rankoms, tiek jos balsui. Įtūžis, kunkuliavęs rudaplaukio viduje, ištirpo lyg sniegas delne, o vietoj jo atsirado silpna vos pajuntama tuštuma, atsivėrusi širdyje.
Trumpam atsiblaivė, pagavęs save lipant laiptais. Deja, apžavų šydas buvo stipresnis ir apsitraukė aplink Igorio akis.
Lyg per miglą suprasdamas, dvidešimtmečio kūnas atsipalaidavo, pajutęs minkštus patalus. Galva nusileido ant minkštos pagalvės ir akis užmerkė tamsa.

Sniegas, jau paūgėjęs baltas kačiukas, nutipeno per visą biblioteką. Kas jau kas, jam krėslai ten minkščiausi. Pakėlęs išdidžiai baltą uodegą, Kajaus augintis jau ruošėsi pasiminkštinti ant vieno krėslo (padraskyti krėslo medžiagą, žmonių kalba tariant), kai išgirdo durų atidarymą. Katinėlis žinojo, kad jau kelias savaites pas aukštą dvikojų, kvepiantį keistu kvapu, gyvena dar viena žmogysta, atsiduodanti dar keistesniu kvapu, todėl ignoravo kiekvieną durų trinktelėjimą, tačiau šį kartą, tai nuskambėjo pernyg arti. Sniegas pasislėpė už ranktūrio ir nudūrė žvilgsnį bibliotekos galo link.
Pražilusi žmogysta tyliai išlindo iš visados užrankinto kabineto. Pajutęs, įdėmų atėjūno žvilgsnį, katinėliui širdis nutirpo iš baimės. Jis suprato, kad atėjūnas irgi turi jautrią klausą ir kvepia taip pat, kaip ir toji aukštoji persona!
Pražilęs vyras priėjo prie vienos lentynos. Pirštais perbraukė knygų nugarėles, kol sustojo prie vienos. Sniegas, pajuto, kaip dvikojis sudvejojo. Atėjūnas pakreipė galvą, kad geriau įsiklausytų - namai skendėjo popietinėje tyloje.
Jo veidas persikreipė- nežinia dėl ko- nerimo ar pašaipos, kai supranti, kad vis dėl to vienas tavo pažįstamųjų sulaužė pažadą. Deja, tai truko akimirką, ir Sniegas jau nebeįskaitė atėjūno veido. Šiam paėmus knygą ir į jos vietą įbrukus kažin kokį ryšulį, o po to vėl įdėjus knygą į vietą, Sniegas tyliai šoktelėjo ant grindų. Nuskuodė prie kito krėslo ir palindo po juo, o tuo tarpu atėjūnas pradingo kambariukyje, iš kurio visai neseniai atėjo. Durys užsidarė- daugiau jau nebeatsidarysi- buvo užrakintos.

Igoris pabudo, bet neišsidavė. Pro nuleistas blakstienas stebėjo, kaip sirena atsisuka, užsimerkia. Jis nežymiai šyptelėjo. Lėtai pakėlė ranką, guliančią ant merginos juosmens, ir atsargiai nubraukė nuo švelnią it šilkas sruogą, užkritusią ant merginos veido. Šį kartą Igoris plačiai atsimerkė, palinko prie Emilės veido.
-Atsiprašu,- tyliai sušnibždėjo ir pakštelėjo jai į kaktą,- Ir ačiū,- padėkojo, prisiminęs, kaip aštuoniolikmetė sutvarkė jo ranką.
Jei taip toliau, iš tavęs išeitų gera hilerė,-pagalvojo Igis, juokaudamas.
Tyliai atsikėlė, vengdamas užkliudyti Emi. Igoris išlipo iš lovos ir pradėjo nuo palangių rankioti herbologijos, nuodų ir vaistų, kerėjimo, magiškos medicinos, medicinos istorijos knygas. Nežinia, kaip atsitiko, ar koks nors magnetas suveikė, Emi jį atvedė į jo paties kambarį. Sudeliojęs knygas į lentynas, Lorijanas atsisėdo ant kėdės. Krentantys pro langus saulės spinduliai kliudė lovoje gulinčią sireną - baltą būtybę pavertė auksu žėrinčią brangenybe. Daugelis, matyt, Hogavartse, manė, kad esi albinosė, o ne sirena,- pasirėmęs ranka galvą, pamintijo Igis, bet, staiga susiraukė. Mėlynai pilkos akys išvydo juodą lašą ant McWellės rankos - saulė, kaip tyčia paryškino juodumą.
Sunerimęs Igis pakilo ir nužingsniavo prie lovos. Švelniai palietęs pažymėtą ranką, jis aiškiai išvydo kerų paliktą ženklą. Nuleido galvą. O kodėl gi ne? Dabar jau viskas aišku.
-Emi,- sunkiai atsiduso Lorijanas. Jis puikiai suprato, ką šitas ženklas reiškia- ženklas apkerėtas ir jo pagalba tas, kas pažymėjo gali susekti pažymėtąjį. Daugybę kartų matė juodo lašo ženklą ant kitų sirenų rankų, kurios buvo sučiuptos Medžiotojų ar Senato, bet buvo pasprukusios iš jų gniaužtų. Galiausiai susektos pažymėtojos žūdavo- šio ženklo kerai buvo pernelyg sunkūs, painūs, kad paprastas burtininkas atkerėtų sireną, todėl toks ženklas likdavo iki pat grabo lentos. Nykščiu perbraukė per juodos odos lopinėlį. Bet kodėl šiuo ženklu nepasinaudojo, tas, kas ją sugavo? Ženklas turėjo padidėti, o tai reikštų, kad kerais buvo pasinaudota, ieškant, kur yra sirena.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Emilianne Mcwelle Rugpjūčio 02, 2018, 07:25:13 pm
Šilti pirštai prisilietė prie veido, nubraukdami plaukų sruogą. Mergina nusišypsojo, Vadinasi jis jau nemiega. Neatsimerkė. Atrodė, kad tada paslaptingi ryto burtai kažkur išsisklaidys, dings tarsi nebuvę, vėl prasidės rūpesčiai ir kitos žemiškos nesąmonės. Tačiau visgi atsimerkti teko. mėlynai pilkos akys žvelgė švelniai. Natūraliai.
 - Neatsiprašinėk. Tai aš turėčiau atsiprašyt, bet visgi tai jau nutiko, nebepakeisim,- švelniai palietė palinkusio vaikino skruostą.- Nėra už ką,- žalios akys žybtelėjo.- Iš tavęs išmokau.
Igoris atsikėlė, o Emilijana vis dar kaip katinas tingiai markstėsi saulėje, jaukiai įsitaisiusi dar šiltuose pataluose. Puse akies vogčiomis stebėjo vaikiną, besitvarkantį knygas. Saulė maloniai glostė veidą, netoliese kažką krapštėsi Igis, namuose tylu, ramu... Norėjosi dar daug kartų taip atsibusti.
Prasimerkė ir sutiko vaikino žvilgsnį, stebeilijantį kažkur jai į ranką. Susiraukė. Staiga smogė suvokimas, kad per visas tas įvykusias nesąmones, jai visai išgaravo iš galvos, kad Maskuojamieji kerai neamžini - juos reikia karts nuo karto atnaujinti, o ji tai labai sėkmingai pamiršo. Ryto saulėje, srūvančioje pro langus, ant baltos alebastrinės odos kuo ryškiausiai atsispindėjo juodas lašo formos vandens ženklas, taip maloniai paliktas kažkokio keistuolio, tada ją atvertusio į dabartinę formą. Velnias. Na, nuo žioplumo vaistų dar nėra - susiimkit, eliksyrininkai!
Pasirėmė alkūnėmis, stebėdama vaikino reakciją. Igoris neklausė iš kur, nei kaip, nei dėl ko. matyt, pats viską per daug gerai žinojo, tad išsidavė tik atodūsiu. Emi nuleido akis.
 - Šitą gavau nuo kažkokio tipo, kuris mane atvertė atgal į sireną. Kai Slapstūnai iš Hogvartso mane nusitempė į Demonų metro, savo pačios lazdele buvau paversta į rupūže. Vėliau mane surado kažkoks vyras, kažką sau pasapaliojęs atvertė į sireną, davė jūros vandens - tiek, kad nenumirčiau vietoj - ir uždėjo šitą,- nykštys švelniai prisilietė prie tarsi apnuodyto juodos odos lopinėlio.- Per kvailumą pamiršau atnaujinti Maskavimo kerus,- liūdnai šyptelėjo.- Ar žinai ką jis reiškia?- atsargiai paklausė. 

Gražios vasaros dienos grasino dingti tarsi nebuvusios. Jeigu kas liepos ar rugpjūčio pilnaties metu būtų sugalvojęs pasivaikščioti po Ūdrų Žabangų miškus (gerai, kad tokių nuotykių ieškotojų neatsirado), būtų pamatęs gana neįprastą vaizdelį -  mėnesienos nutviekstame miške aplink namus besitrinantį juodą vilką, o netoliese kažkur įsitaisiusią blyškaodę merginą. Ir jie abu, regis, bendravo - akimis, pasisukimais, žvilgsniais. Ir netgi, rodos susikalbėdavo. O tai buvo, galima sakyti, vieninteliai ženklai, kad šiuose miškuose be voverių ir paukščių egzistuoja dar kažkokia gyvybė.
Emilijana tą vasarą priskyrė vienai iš gražiausių savo gyvenime. Neilgai trukus ji visai pasveiko, galėjo laisvai vaikščioti po namus, o tolėliau keliauti noro nelabai turėjo. Rytais ji vis dažniau atsibusdavo ne Mėlynajame kambaryje, kurį jau spėjo praminti savu, bet Igorio glėbyje jo kambaryje. Po kiekvienos tokios nakties ji jausdavosi visa stipresnė, o ir išvaizda ėmė panašėti į ankstesniąją Emi. Su laiku jai nebebuvo baisu per pilnatį pasilikti vienai vidur miškų tik su vilku šalia. O Igoriui, savo ruožtu, kartais tekdavo nukentėti nuo netyčiomis paleistų sirenos apžavų, tačiau tokie atvejai vis retėjo. Galima sakyti, kad gyvenimas ėmė tekėti ramia ir gražia vaga, kurį kartais sutrikdydavo neprašyti svečiai. Kad ir kaip vaikinas stengėsi, šimtu procentų čia saugu nebuvo. Kelis kartus buvo apsireiškę ne itin pageidaujami asmenys - Medžiotojai, tačiau išsisukti visgi pavyko. Pats bjauriausias apsilankymas buvo kraujo raudonumo apsiaustų savininkų tada, kai Emilijana dar nebuvo pasveikusi. Tačiau Igorio gudrumo dėka jie abu vis dar buvo čia, gyvi ir, bent jau pakolkas, kartu.
Vasarai einant į pabaigą, mergina tapo tylesnė, žalios akys vis dažniau apsiblausdavo tarsi ko ieškodamos praeityje. Vieną rytą ji, kaip jau buvo beveik įprasta, akis pramerkė Igorio kambaryje. Dar kurį laiką pagulėjo, mėgaudamasi šiluma ir artumu, tačiau suvokė, kad kuo ilgiau dels, tuo bus blogiau. Galėjo dar trumpam pratęsti šitą rojaus burbulą, bet tada būtų tik sunkiau. Tarsi kovodama su savimi, atsargiai išsiropštė iš šiltų patalų ir mitriai išsilaisvino iš Igorio glėbio, kas nebuvo jau taip paprasta. Iki šypsodamasi švelniai paglostė skruostą.
Tykiai išsėlino iš kambario. Trumpam įsmuko į savąjį, pačiupo jau seniai suruoštas jūros vandens atsargas ir keletą drabužių. Nusipurtė nuo minties, kad pusę Anglijos perkeliavo vilkėdama tą kone permatomą drabužį, tad dabar pasirūpino normalesne apranga. Be garso nusileido žemyn į ryto saulės nutviekstą svetainę. Praleido čia tris mėnesius, o jau liūdėjo išvykdama. Popieriaus lapą sulankstė ir įdėjo Igio krepšio dugnan. Žinojo, kad šiąnakt jam į darbą tik vakare, o jeigu apie jos kelionės tikslą sužinos vėliau - pats tas. Mergina norėjo, kad tada jau būtų pakankamai nutolusi nuo namų ir Ūdrų Žabangų. Paskutinį kartą nužvelgė jau savomis spėjusias patapti sienas. Tylutėliai uždarė lauko duris ir apsisukusi ant kulno dingo oru. Gal todėl, kad tai padarė būdama dar ne idealios formos ir išsiblaškiusi, ant takelio liko perlų baltumo plaukų sruoga.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Rugpjūčio 02, 2018, 10:02:23 pm
Igis vyptelėjo į Emi žodžius.
-Jei išmokai iš manęs, tad net nenoriu pagalvoti ko iš tavęs išmoksiu artimiausiu laiku,- pajuokavo buvęs švilpis. Deja, greitai surimtėjo, išgirdęs sirenos pasakojimą.
-Šiuo ženklu paženklinamos sučiuptos sirenos, ir jo pagalba sugavusysis sužino sirenos buvimo vietą. Juodas lašas išsiplečia, kai pagrobėjas panaudoja lašo kerus, kad sužinotų kur yra paženklinta sirena. Kiekviena sučiupta sirena turi tokį patį juodą lašą, tačiau užkerėjimo būdas yra skirtingas, painus ir sudėtingas. Kaip kiekvieną užkerėjimą galima panaikinti, bet šį ypač sunku, mat mažai atsiranda galingų burtininkų, kurie panorėtų atkerėti sireną nuo šio juodojo lašo. Dėlto, šis ženklas išlieka daugeliui visą gyvenimą,- pasakojo Igoris,- Tavo sesuo neturi tokio ženklo, todėl be galo sunku Medžiotojams ir Senatui ją sučiupti,- vangiai šyptelėjo,- Iš tavo kalbos tikrai nesurasiu to asmens, kuris tave paženklino,- vaikinas suspaudė lūpas ir nužingsniavo prie durų.
-Eime, į apačią. Aš tikrai neketinu visą likusią dienos dalį prasivartalioti lovoje.

Atėjus liepai, pilnatys jau nebetapo tokios vienišos. Tiek mokindamasis kartu su Emilijana vieną kitą pažinti, suprasti iš kūno kalbos, Igoris pagaliau nurimo. Sirena sparčiai sveiko, kas labai džiugino, kėlė viltį iki pat lubų, deja, viskas nesiklostė taip, kaip norėjo Lorijanas. Jausmai.
Jis nuo pat ketvirto kurso juto kažką tai žaliaakei vijoklei. Nuo pat pradžių gailestis, susirūpinimas neatsakytais Emilijanos klausimais, vėliau, vienos kitos mintys, vis bandomos pakasti kuo labiau gilyn į žemę, po to vienas kitas žodis, vienas kitas žvilgsnis, vienas kitas judesys... o dabar... Igoris pagaudavo pat save mąstat, kas jeigu kas rytą atsibustų apsikabinęs Emi iki pat....?
Visgi, tokias mintis greitai nutraukdavo susidūrimai su Medžiotojais ir Viskerviliais, jų tarpe su birželio ryte matytu animagu - Saferu. Tais kartais reikdavo ne tik nešti savo kailį, bet ir Emi garbanas.  Adrealino užtekdavo tam kartui ir mintys nuskriedavo tolyn. Prie to dar labiau prisidėjo bibliotekoje rastas Myšos paliktas siuntinys. Gavęs pergamente raportą apie padėtį tėvynėje, Igoriui vėl sukilo nerimas - Kris tik per plauką išvengė Senato gniaužtų.
Igoris per miegus juto, kaip iš glėbio švelniai išsivadavo Emi, tačiau nesureagvo. Supaisysi tas merginas- tai užismanys apsižvalgyti šaldytuve, tai atvers mėgstamą knygą, kad paskaitytų kas gi nutiko tolimesniame skyriuje tiems veikėjams. Todėl ramia širdimi paniro į sapnus.
Tačiau tik atsibudęs po kelių valandų, susiprotėjo, kad namuose per tylu. Staigiai šoko iš lovos ir nubildėjo laiptais žemyn. Ir tik tada savo krepšyje, pakabintame ant pakabos rado laišką. Iki skausmo pažįstamas šriftas, iš jo stalčiaus pagriebtas pergamentas privertė Igorį sustingti. Kai skaitysi, tikiuosi, kad jau būsiu toli. Prašau, nesivyk ir neieškok. Tavo dėka aš jau sveika, geriau apsirūpinusi ir atsargesnė negu pirma. Nebegaliu ramiai sėdėti ir laukti, kol kažkas nukris iš dangaus. Iškeliavau pas tėvą. Kai tik galėsiu, duosiu žinią. Dar daug ko nežinai, bet pažadu, sužinosi, pirma pati turiu sužinoti atsakymus į kai kuriuos klausimus. E.L.M.,- akys bėgiojo eilutėmis, jaunuolio veide vis labiau ryškėjo skausmas.
Dvivardis vaikinas pro sukąstus dantis atsiduso.
-Tik prašau, grįžk,- tyliai sušnibždėjo Igis ir paslėpė laišką krepšyje. Paskui pasišalino iš koridoriaus, nužergliodamas į pailgąjį kambarį.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Rugsėjo 21, 2018, 10:51:27 am
Šilti spinduliai krito pro langus.
Dvidešimt vienerių metų jaunas vyras žvelgė į saulės lopus ant popiergalių šūsnių.
Ne, tai neištaisyti namų darbai ir ne Skutelio dokumentai. Sunkiai atsidusęs, surinko popierius, įdėjo į krepšį, kurio tamsa paslėpė žemėlapių legendas.
Tai buvo žemėlapiai, atsiųsti Myšos. Juose buvo sužymėti Medžiotojų stovyklos, Senato buvimo vietos. Iš pažymėtų taškų buvo manyti, kad ruošiamasi kažkokiai atakai. Prieš ką? Nežinoma, bet Myšai kyla minčių, kad gali klaną pulti, nes jau Senatas įtarinėja pei sirenų gelbėjimą ir pažeistą vieną iš vilkatų įstatymų.
Igoris suėmė rankomis savo galvą.
Kad viskas greičiau baigtųsi,- liūdnai pasvajojo šis,- Kad viskas greičiau nurimtų kad nereiktų panaudoti to rakto.
Žinojo, kad svajonė išspildys jei jis su Emi bus negyvi- visgi, buvęs švilpis tikėjosi, kas bus kitokia alternatyva ir nereiks jiems iškeliauti Anapilin.
Netikėtai nuo slogių minčių, Igio dėmesį atkreipė malonus sviesto, cinamono, šokolado, vyšnių kvapas. Lorijanas atsisuko. Argi? - negalėjo patikėti ir greitai atsistojęs, išlėkęs iš savo kambario, nudundėjo laiptais žemyn.
Kvapas vedė link virtuvės ir Igoris sustingo su šypsena ant virtuvės slenksčio.
-Galėjai nors perspėti, būčiau tau padėjęs.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Rugsėjo 21, 2018, 10:52:42 am
Mela, tyliai nuniuodama "Whait for it" dainą, įkišo cinomoninių bandelių skardą į orkaitę. Orkaitės durelės pačios užsidarė ir kepėja patraukė prie stalo, nukrauto skardomis su bandelės su vyšniomis, šokoladiniais kruasanais. Į plačią prijustės kišenę įkišusi ranką, rudaplaukė pasigriebė lazdelelę ir mostelėjo ja - link stalo, nukrauto skardomis, atskriejo du milžiniški stikliniai dubenys.
Šie nusileido ant stalo krašto, Julija mostelė dar sykį lazdele ir kruasanai pradėjo skrieti į vieną dubenį.
O tada ir pasigirdo žingsniai. Igio balsas. Ach, visi tai kampuos, o kai užuodžia, kad kažką kepi, tai iš karto prisistato,- vyptelėjo mergina sau.
-Padėjęs?-  paskutiniam kruasanui nusileidus į dubenį, mergina pagaliau atsisuko į brolį,- būtum viską sudeginęs arba visą tešlą suvalgęs,- nusijuokė ir nusinešė  tuščią skardą prie medinės lentelės, apkrautos su dar neiškeptomis bandelėmis su obuoliais.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Rugsėjo 21, 2018, 10:53:33 am
-Kajus valgo tešlą, ne aš,- šypteldamas priminė seseriai Igoris, nužvelgdamas pavymui, kaip ši nusinešė skardą prie kitų būsimų kepinių. Dvivardei nusisukus, profesorius tyliai nutipeno prie stalo ir mostelėjo lazdele - bandelės su vyšniomis pradėjo skrieti į likusį tuščią, stiklinį dubenį.
-Mes tiek nesuvalgysim. Kur galvoji kitus dėti? - pasmalsavo mėlynai pilkų akių savininkas, vogčiomis dirsteldamas į Melijandrą, buvusią Švilpynės prefektę, -Siųsi su pelėdoms, kur nors?- su šiais žodžiais pasiėmė vieną bandelę su vyšniomis. Ah, taip, Mela visados žino ir žinos, kokiomis bandelėmis gali jį nuginkluoti.
-Beje, labai skanios,- pagyrė sesę, jau valgydamas bandelę.
Ojė, gaus velnių, kad suvalgė neatsiklausdamas.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Rugsėjo 21, 2018, 10:56:09 am
-Aha, taip visi sako,- pavartė akis Lorijan, sukraudama bandeles į skardą. Čiupo dubinėlį su išplaktu kiaušiniu ir šepetėliu pradėjo teplioti bandeles kiaušiniu.
-Ei,- staiga, atsisuko rudaplaukė, supratusi, kad brolis jau valgo jos kepinius,- Bent pasiklausei ar gali!? - supyko mergina, - Eh, tiek to,- nenoromis nusileido, vos nesusilaikiusi mostelėjusi ranka, ir vėl nusisuko teplioti bandelių,- Beje, ačiū.
-Kai kurie bus mums. Galvoju, kas liks, galėsi nunešti Švilpynei. Nors... jaučiu ten visi ir taip yra prisivalgę tų bandelių iš virtuvės,- šyptelėjo, prisimindama tą jaukų apvalų bendrąjį kambarį,- Šiaip, galvoju pažįstamiems nusiųsti, taip, pelėdų pagalba: Alisai, Frankui, Keitui ir kitems...gal ir Caroline...- dėstė mintis buvusi hogietė,- Jai...žinai dėl ko.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Rugsėjo 21, 2018, 11:01:48 am
Prigautas sesers Igoris kvailai įsišiepė.
-Neee, neatsiklausiau,- linksmai tarė,- Ak, štaip kaip darysi. Švilpiai gal bus prisivalgę, bet vis vien, jiems nunešiu. Žinoma, galima ir kitiems nusiųsti. Tada paieškosiu, kur jie gyvena ir parašysiu sąrašą, po to galėsi atsirinkti kam siųsti, kam ne.
Igoris linktelėjo.
-Dėl Demonų Metro, tiesa?- pasiėmė dar vieną bandelę. Tyliai keiktelėjo, mat šioji buvo karštesnė,- Auč,- ir padėjo antgal į dubenį.
Užburta orkaitė supypsėjo, durelės atsidarė ir pati išlindo skarda su bandelėmis su cinamonu
Tik teliko prieiti prie orkaitės išsitraukti skardą plikomis rankomis, nes juk ir metalas buvo apkerėtas, sugerti karštį.
-Padėsiu ant stalo,- pranešė Lorijanas sesei, nunešdamas skardą su cinamoninėmis bandelėmis.
-Beje, kaip tau sekasi "Cukriniame kiškutyje"?- pasiteravo, pasigriebdamas nuo spintelės dar bliūdą. Po kurio laiko užkerėtos bandeles pradėjo keliauti į dubenį.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Rugsėjo 21, 2018, 11:15:19 am
Mela, klausydamasi Igorio, įdėjo naują skardą su bandelėmis į orkaitę.
-Taip, dėl to. Nežinau, bet vis dar jaučiuos jai skolinga,- pasinaudojusi burtų lazdele, nešvarūs indai pradėjo skrieti link kriauklės. Vanduo sušniokštė, pakilo šveitimo priemonės ir pačios pradėjo šveisti indus.
-Būtų gerai, jei šiandien surašytai sąrašą, gerai?- paprašė Lorijan ir atsirišo priejuostės virveles. Rusva prijuostę padėjo ant kėdės atkaltės.
-Kaip čia pasakius. Ne aukso amžius ir nėra labai blogai. Klientų turime, tik mažokai. Man neramu dėl Claudie- ji vis labiau ir labiau atrodo    prislėgta. Nežinau, kas jos gyvenime nutiko, bet noriu jai padėti,- aštuoniolikmetė atsisduso. Jos akys sekė bandelių "skrydžius" į dubenį. Tylėjo, kol galiausiai visoms bandelėms atsiradus dubenyje, Melijandra čiupo skardą ir nunešė prie kriauklės. Neilgai trukus, mostelėjusi lazdele, visos skardos (išskyrus paskutiniąją, esančią orkaitėje) tapo švariomis.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Rugsėjo 21, 2018, 11:34:08 am
Igoris atidžiai nužvelgė Melijandrą. Tik linktelėjo.
-Pasistengsiu, sesut, -pažadėjo dvidešimt vienerių jaunuolis ir atsišliejo į virtuvės sieną.
-Pasidomėk. Gal mes kažkuo galėsim padėti,- o tada po šių žodžių įsivyravo tyla.
Matydamas sunerimusią Melą, Igoris tyliai atsiduso. Norėjo, kuo greičiau sužinoti apie buvusią grifę, apie jos problemas ir jas išspręsti - nemėgo, kai sesuo susinervina. Užuojautė ją, nes juk tai jos viršininkė. Jei Clau nieko nepasakys apie savo problemas, gali blogiausiu atveju krautuvėlei iškilti bronkroto povojus. Žinojo - jei asmeniniame gyvenime yra problemų, darbe gali sunkiai sektis dirbti.
Kita vertus, Clau turi drąsos ir stiprybės- antraip nebūtų papuolusi į Grifų Gūžtą. Taigi, galima sakyti, kad bankroto pavojus nėra itin ryškus ar matomas.
O, tada, iškilo kvailas klausimas.
-Ką manai apie Emi?
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Kajus Arno Wintersas Rugsėjo 21, 2018, 11:41:10 am
Buvo kvaila manyti, kad Kajus neužuos tų sklindančių, šliaužiančių, lekiančių kvapų iš virtuvės į jo kambarį. Berniūkštis stryktelėjęs ant kojų, išdūmė iš kambario ir nuskriejo laiptais žemyn.
-Kažkas čia kepa bandeles?- staigiai paklausė, įlėkdamas į virtuvę. Paklausė pačio kvailiausio klausimo, nes žinojo kas ką kepa. Tiesiog, susipažinkit - tai Kajaus stilius.
Mela- kepa, Igoris- padeda ir valgo, o jis- tik valgo.
-O! Bandelės su vyšniomis!- šūktelėjo švilpis, išvysdamas pilnut pilnutėlį dubenį su globėjo mėgstamiausiomis bandelėmis. Ir metėsi prie stalo,- Bus tokia šventė! Apsirysiu! Ačiū, Mela!- padėkojo, jau kraudamas bandeles į megztinio sterblę.
Deja, paskutinis globėjo klausimas, trylikamečiui nepraslydo pro ausis. Kajus striktelėjo ir sudainavo:
-kavalierius su pana virė košę su smala! - jis visad ieškodavo ko nors, kad prisikabintų prie Igio dėl jo sužadatinės.
Juk linksma paerzinti kitus.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Spalio 22, 2018, 11:02:05 pm
Igoris su šypsena veide žvelgė į virtuvę. Prisiminimai liejosi it šaltinio vanduo: kepiniai, Kajaus replika, ginčas su Emi... Jautrios vilkolakiškos ausys staiga užfiksavo garsą.
Din, din, din.
Kajaus katinėlis, rastas pernakvojus Londone viename iš viešbučių, nudindeno laiptais žemyn. Neilgai trukus Sniegas pasirodė tarpduryje.
Lorijanas nusišypsojo paaugusiam kačiukui ir išėjo iš virtuvės.
Jau antri metai, kai esą susižadėjęs su Emilijana. Kajui naujo žmogaus atsiradimas jo aplinkoje, sukėlė nuostabą. Tačiau neilgai trukus berniūkštis priprato prie sirenos, kaip ir prie Melijandros.
Tuo tarpu, kol Igio mintys skriejo apie jo šeimą, dangaus mėlynėje pasirodė pilkas taškelis, kuris didėjo, didėjo. Delta, uralinė pelėda, praskriejusi pro atidarytą virtuvės langą, nutūpė ant kėdės atlošo ir automatiškai iškėlė kojelę su siuntiniu. Igis pasėmė siuntinį, senoji Delta pajutusi, kad atsikratė nešulio, nuplasnojo iš namo.
-Wrena, gali trumpam ateiti?- pakvietė Kajaus bendrakoledžę, jaunas vyras, įkišęs galvą per durų tarpą Kajaus miegamajame.
Palaukęs, kol mergaitė prisiartins, mostelėjo ranka, kad Wrena sektų paskui jį.
Igoris pasikvietė jo vadovaujamai Švilpynės koledžo globotinę pasisvečiuoti savaitgaliui Ūdrų Žabanguose. Kajus, dar neprasidėjus kvidičo rungtynėms su Grifų Gūžta išūžė galvą apie tai ir tą prašymą. Lorijanas neturėjo ko griebtis - Kajus buvo geras įkyruolis ir hileriui praktikantui teko nusileisti ir apsvarstyti tą galimybę kartu su visasi, esančiais šiame name.
Igoris bijojo būtent tų pavojų, tų grėsmių, kylančių iš jo ir Emilijanos prigimčių. Jiedu tiek turėjo paslapčių, kad jomis galėjo pasikarti, o Kajus apie tai nieko nenutuokė, Wrena - tuo labiau.
Rudaplaukis nulenkė Tamsiojo kambario rankeną ir mergaitę nusivedė į savo ir Emilijanos miegamąjį, kuriame seniau miegojo amžiną atilsį užsitarnavę jo ir sesers tėvai.
-Kurį laiką susirašinėjau laiškais su tavo tėvais,- pradėjo,- Man Kajus papasakojo apie tavo ir tavo tėvų tarpusavio santykius,- Igis nutilo, nežinodamas ar gerai pradėjo.  Akimirką rinko tinkamus žodžius ir žvilgčiojo į šviesiaplaukę sireną,- Užvakar visi apsvarstėm vieną galimybę,- Lorijanas davė Wrenai siuntinį,- Tai tavo tėvų ir mano visi laiškai. Jie sutinka, kad tu kurį laiką pabūtai čia, kad aš su Emilijana taptume tavo globėjais,- jaunas vyras nutilo. Leido Wrenai suvirškyti gautą informaciją,- Tu puikiai žinai ką jie mano apie burtininkus ir raganas...Jie per tą laiką nori apsvarstyti ar nori tave toliau matyti šeimos tarpe ar ne.
Buvęs hogvartsietis pasilenkė prie švilpukės, palietė jos petį. Mėlynai pilkose akyse žybtelėjo švelnumas.
-Kajus sutinka, kad tu pasiliktum pas mus. Jis to labai nori. Mela, Emi irgi. Aš taip pat noriu, kad pasiliktaum, Wrena. Tau bus čia daug geriau.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Wrena Alder Gruodžio 02, 2018, 12:42:57 pm
 Savaitgalis visai ne kaip savaitgalis. Tai verčiau priminė šventę, tačiau greičiausiai net dar geriau nei šventė, mat šios, nors ir Hogvartse, tačiau vis vien liūdnesnės. Kas galėjo pagalvoti, kad savaitgalį teks pasisvečiuoti pas koledžo vadovą? Ak, kaip ji norėjo pati turėti ją suprantančius tėvus bei pasikviesti draugus savaitgaliui. Jei tik tėvai būtų burtininkai... Baltas pavydas pakuteno nosį, pamačius kaip gražiai atrodo Kajaus šeima - globėjas, jo sužadėtinė bei globėjo sesuo. Iškart nemaža šeimynėlė.
 Wrena kiek išsigando, kai ją pakvietė namo savininkas, sutrikimas matėsi ir mergaitės veide. Bijojo, kad bus ko nors prisidirbusi (nors net neįsivaizdavo ko), gal dar kas nutiko. Nežinia kodėl, bet kilo mintis, kad gal tėvams kažkas nutiko. Tačiau nesuvokė net tokio paprasto dalyko - ar vis dar juos myli.
 Stengėsi neatsilikti nuo koledžo vadovo, nors greičiausiai būtų buvę paprasčiau tiesiog sustoti. Smalsumas nugalėjo, tad kojos automatiškai judėjo. Kaži, kodėl nepasikvietė ir Kajaus arba nekalbėjo tenai? Atėjus į dar nematytą kambarį, nusišypsojo Emilijanai - rodos, toks buvo jos vardas. Greitai apžvelgė kambarį bei netrukus smalsios akutės vėl stebėjo koledžo vadovą.
 Visos mintys buvo it iššluotos iš galvos. Mergaitė nespėliodama kokie bus sekantys žodžiai, išklausė pirmą dalį ir paėmė siuntinuką. Laiškų pundelį, ant kurio aiškiai matėsi tėčio ir koledžo vadovo raštai. Pirmąjį atskyrė, kadangi gyveno vienuolika metų kartu, o antrąjį iš pamokų bei rašto darbų, kai parašydavo pastabą, jog reikia į kažką labiau atsižvelgti. Turbūt būtų žiūrėjusi į tuos raštus, nors tai tebuvo adresai, tačiau tam būtinai turėjo būti paaiškinimas. Juk Greywindas turbūt turėjo daugiau darbo, nei tiesiog rašinėti visų švilpių tėvams ir domėtis apie santykius. O gal... Gal...Šmėstelėjo mintis, tačiau nespėjo jai atkirsti, nes pašnekovas patvirtino mintis. Ji nė nebežinojo ką galvoti, juo labiau - ką sakyti. Kad ir kaip tikėjosi, kad kada nors bus žmonės, kurie padės susigaudyti šiame klastingame gyvenime, dabar, išgirdus tokius žodžius, nežinojo ką sakyti. Ši mintis nebuvo liūdna, su ja nereikėjo susitaikyti, tačiau reikėjo pripažinti ir pankamai gerai suvokti. Pertraukėlė atsipūsti privertė prisiminti ir paskutinįjį sakinį. Greičiausiai jie džiaugsis, galėdami manimi atsikratyti.
 Aš taip pat noriu, kad pasiliktum... It aidas mintyse dar sykį suskambėjo žodžiai mintyse. Pagaliau... Wrenutės šypsena siekė iki ausų ir nors dažniausiai ji į viską reaguodavo ramiai, šį kartą nebegalėjo ramiai stovėti, todėl apkabino Igoriį ir tikėdamasi neapsižliumbti iš laimės, sumurmėjo:
 -Ačiū.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Emilianne Mcwelle Balandžio 27, 2019, 09:04:03 pm
Dar kartą giliai įkvėpė, bergždžiai ieškodama ant idealiai paklotos lovos užtiesalo bent vienos raukšlelės. Kadaise šaltas ir negyvenamas Tamsusis kambarys dabar buvo šviesus ir šiltas,tačiau vis dar tobulai tvarkingas, tarsi šventovė tiems, kurie kadaise čia gyveno. Jau kelias dienas namuose buvo girdėti dvigubai daugiau vaikiškų balsų, tad Emi nejučia vis dažniau pasijusdavo kaip Hogvartse. Bet negalėjo sakyti, kad nesidžiaugė. Tai buvo gražios dienos, mėnesiai, metai, tegu ir temdomi šešėlių. Šiandien, tikėjosi, jų nebus. Igoriui išėjus pakviesti Wrenos, sienos tarsi ėmė spausti. Manyti, kad sirena jaudinosi, būtų per švelniai pasakyta. Visad klausė savęs, iš kur Igis išmoko tokios idealios savitvardos. Cha, juk pasiryžo gyventi su ja - vien tai rodo deimantinę kantrybę ir savitvardą. Ir iš kur turėjo tokį didelį atsakombės jausmą, turint galvoje, kad jo vaikystė buvo ne visai įkvepianti. Nors... galbūt ir todėl abu priėmė tokį sprendimą, bent jau Emi būtų norėjusi, kad kadaise su ja būtų pasielgta taip pat. Juolab, kad dabartinė mergaitės padėtis galėjo konkuruoti dėl blogiausios vardo. Emi žinojo, kad jie elgiasi teisingai, nors, savaime suprantama, baimės tai nesumažino.
Po ištisos amžinybės durų rankena pagaliau nulinko, ir į kambarį įžengė Igoris, o iš paskos ir mergaitė. Sugavo jos kiek baimingą šypseną ir pamėgino atsakyti tuo pačiu - po galais, čia juk ji turėtų drąsinti, o ne atvirkščiai. Priėjo arčiau. Džiaugėsi, kad įžanginę dalį pasakys Igis - ji pati nebūtų sugebėjusi subtiliai pranešti naujienos. Vaikinui nutilus, Emilijana apdairiai atsistojo už Wrenos ir švelniai spustelėdama pečius priminė, kad viskas visgi yra realu.
 - Wrena...- Šviesiaplaukė akimirkai nutilo.- Aš labai tikiuosi, kad čia tau bus gera. Nes mes visi tikrai norime, kad pasiliktum,- balsas lūžinėjo.- Žinau, nėra lengva, tačiau su laiku pagerės,- Emi kaip tik laiku spėjo nuleisti rankas, nes mergaitė kaip tik puolė prie Igorio. Sirena nusišypsojo. Visgi, dėl tokių momentų tikrai verta gyventi. Jaudlys pasiliko - visgi į namus atkeliauja naujas žmogus su savo charakteriu ir įpročiais, nežinia kaip prisitaikysiantis prie jų gyvenimo, juolab, kad jį neišvengiamai temdys nežmogiškosios pusės ir kiti spintose slepiami skeletai, tačiau... Smaragdinės akys susirado Igorio žvilgsnį. Verta tuo rizikuoti, jeigu šis priešais stovintis nuostabus šviesulėlis dėl to galės šypsotis šiek tiek dažniau.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Balandžio 28, 2019, 04:37:33 pm
Igoris atidžiai stebėjo Wreną, bandė suprasti ką švilpė galvojo. Lorijanas tikėjosi, kad mergaitė sureaguos audringai, tačiau suvokė, jog taip nebus. Wrena buvo iš tų mergaičių, kurios yra tylios, ramios. Lyg pilkos pelytės mokyklos suole.
Igoris nusišypsojo, vos tik Emilijanai prabilus. Šią akimirką pasijuto taip, lyg turėtų užnugarį ir į ką atsiremti. Emi jam buvo toji Uola. Jos žodžiai it švelni ir šilta vandens srovė nusroveno per visą kambarį - kaip taškas sakinio pabaigoje.
Igoris apkabino Wreną, po akimirkos mėlynai pilkos akys pakilo į Emi. Jos sakyte sakė, jog turim šį žmogutį apsaugoti nuo to, kas slepiasi šešėliuose. Apsaugoti nuo savų prigimčių, suteikti gyvenimą, kurio jie neturėjo ir kokį turėjo turėti Wrena, kai augo su savo biologiniais tėvais.
Jie abu apie tai daug kalbėjo. Ir kalbės.
Kajus, Wrena....
Jie turi turėti geresnį gyvenimą, o ypač savo jauname amžiuje nepakelti rankos prieš kitą, ypač artimą.
Kaip aš pakėliau prieš Džeimsą,- atmintyje iškilo Demonų metro įvykęs susirėmimas su įbroliu, kai sužinojo dėl ko iš tikrųjų buvo paiimtas į Greywindų šeimą.
Pirštais perbraukęs per šviesiaplaukę Alder galvą, Igoris šiek tiek atsitraukė.
-Wrena, dar kai ką turim tau parodyti.

Vos tik pravėręs duris, Igoris atsitraukė nuo įėjimo ir leido švilpei pamatyti savo kambarį-  Raudonąjį kambarį.  Pastarasis kambarys šliejosi prie Kajaus "urvelio", vadinamo Ruduoju, o už  Sidabrinio kambario - Melos kambarys - Balsvasis.
-Aišku, galėsi pasikeiti interjerą, - prabilo,- Tik pasakyk, padėsim,- patylėjo,- Seniau čia buvo svečių kambarys.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Wrena Alder Gegužės 19, 2019, 04:07:01 pm
Emilijanos žodžiai, naujųjų globėjų šypsenos... Atrodė, lyg būtų patekusi į kokį nors sapną, būtų ištraukta iš tos didžiulės duobės, į kurią įmetė tėvai, sužinoję apie šviesiaplaukės galias. Emilijana ir Igoris ją iš tiesų išgelbėjo, tačiau ne, švilpės džiaugsmui tai nebuvo sapnas. Dėl viso pikto krimstelėjo skruostą, jog nereikėtų nusivilti.
Kai Lorijanas pasakė, jog turi dar kai ką parodyti, Wrena nebeįsivaizdavo kas dar būtų galėję nutikti gero. Na žinoma, naujasis globėjas (ak, kaip tas žodis skambėjo keistai, kuomet taikė jį jau nebe tik Kajui) būtų galėjęs parodyti ir kažką nebe tokio malonaus, tačiau iš jo veido išraiškos taip neatrodė. Kuomet atsistojo priešais duris, neturėjo daug laiko paspėlioti, kadangi iškart pamatė kambarį raudonai dažytomis sienomis.
- Pasikeisti interjerą?- perklausė. Šis kambarys ir taip tobulas. Nejaugi jis mano? O kur dabar nakvos svečiai? Wrenutė pradėjo galvoti apie visus ,,o jeigu", kurie ją dažnai kankindavo. Jei ne tas baukštumas, jau seniai būtų pasiekusi daugiau. Pažiūrėjo į globėjų veidus - ne, jie nejuokavo. Svajonė išsipildė. Net jei gal kurį laiką žiūrės į ją, kaip pamatytą išmestą šuniuką (tikėjos, jog ne), tačiau pagaliau vėl turėjo tėvus. Ne biologinius, bet globėjus, kuriems iš tiesų rūpėjo.
 Gal būt ant palangės gražiai atrodytų ta magiška orchidėja, kurią mačiau Kiauliasodyje? Alder žiūrėjo į kambarį susižavėjusi. Nors visiškai kitoks, nei buvo įpratusi matyti kambarius žiobarų pasaulyje, ne pastelinės spalvos, tačiau buvo nuostabus. Kodėl Lorijanų name viskas taip tobula?
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Gegužės 19, 2019, 09:04:03 pm
Hileris sutriko, kai pamatė šalia atsisėdant nepažįstamą merginą, tačiau iš išvaizdos suvokė, kad "nepažįstamoji" -netinkamas žodis. Jis žinojo jos rasę.
Ji nusišypsojo ir palink artyn.
- Aš pažįstu ją,- dailūs sirenos pirštai švelniai perbraukė buvusio hilerio praktikanto ranką. Nuo šio judesio Igoris pašiurpo- atgijo visi prisiminimai, susiję su apžavais.
-Ko tau reikia iš Emilijanos?- tyliai sugriežė dantimis Lorijanas, lėtai atitraukdamas ranką. Nei vienas iš abiejų nenorėjo atkreipti į save viso baro, įsikūrusio Londone, dėmesį.
Sirena nusišypsojo ir atšlijo nuo Igorio, kuris suprato, kad tai buvo neteisingas klausimas.

-

-Emi, paklausyk! - Igoris iš nevilties, šoko paskui sužadėtinę į koridorių,- PAKLAUSYK MANĘS BENT VIENĄ SYKĮ! - suriko, čiupdamas sireną už dimblio. Igis sunkiai kvėpavo, kovojo su baime ir neviltimi. Žinojo, kad įsižeidusi Emilijana gali virsti tikrai kandžia būtybe, o jei prakalbus apie šią temą- užtrenkti duris palei nosį ir niekados nebegrįžti,- Ji klysta,- gaudydamas orą kalbėjo,- Aš su ja nemiegojau! Ji išsigalvojo tai! - stengėsi kalbėti ramiai, bet baimė prarasti Emilijaną, jos pasitikėjimą, vertė elgtis kitaip,- Emi, paklausyk, negi manai, kad nueisiu į kairę? Manai pirščiausi tau, kad paskui išduočiau tave?- netrokšdamas, kad Emilijanai bandys ištrūkti iš jo gniaužtų, šis staigiai pritraukė ją artyn prie savęs,- Emi, paklausyk manęs,- griežtas tonas nusileido iki švelnaus,- Emilijana...
Jei dabar pabučiuotų, būtų trys pabaigos:
a) gautų smūgį į skruostą
b) sirena atsipalaiduotų ir nurimtų.
c) nurimtų, o po to smogtų.
Tos merginos...
Igoris susinervinęs kandžiojo apatinę lūpą. Jo mėlynai pilkos akys desperatiškai ieškojo bet kokios užuomenos, bet kokio atsakymo sirenos veide. Bet ko, kas jį nuramintų dėl šiandienos ir judviejų ateities.
-Kaip aš tau galiu įrodyti savo tiesą?- tyliai paklausė McWellės,- Kaip....?- pristraukė ją artyn prie savęs. Jis niekada nejautė tokios stiprios baimės nuo pat Antrojo Hogvartso mūšio,- Kaip..? Emi, kaip? Tu tik pasakyk...
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Emilianne Mcwelle Birželio 08, 2019, 09:30:38 pm
Lyg per miglą matė jo veidą, girdėjo kažką kalbant, tačiau dar nesuvokė ką. Nenorėjo suvokti.
Kiek anksčiau tądien
Popietė, ramybės metas. Ligoninės koridoriai tušti - likusi maždaug valanda iki pamainų pasikeitimo, taigi, hileriams jau per vėlu pradėti rimtus darbus, bet dar anksti nešti raportus kolegoms, todėl dauguma tokį laiką skyrė baigti tvarkyti smulkiems antraeiliams reikalams, kaip pavyzdžiui perskaičiuoti gydomųjų eliksyrų sąnaudas, apžiūrėti atsargas, atsakyti į ne itin svarbius laiškus. Praktikantai, sulindę į savo urvelius, užsiiminėjo popierių pildymu ar naujos medžiagos kalimu, todėl koridoriuose karaliavo tyla ir ramybė, sudrumsčiama tik iš laukiamojo sklindančių garsų. Emilijana tądien ruošėsi išeiti kiek anksčiau - darbai baigti, popieriai sutvarkyti, o Mela kažką minėjo apie kepimo dieną - kodėl nepasidovanojus kelių valandų laisvės. Gal todėl, o gal dėl to, jog buvo palyginti geros nuotaikos ir rami, mergina neišgirdo jos kulniukų kaukšėjimui atitariančio šnaresio.
Mažytis jos kabinetukas buvo pačiame koridoriaus gale. Nuspaudė rankeną, mintimis vis dar paskendusi svarstymuose, ar tikrai viskas padaryta ir atiduota. Uždarė duris, popierius numetė ant stalo ir atsisuko. Kambaryje buvo ne viena.
 - Pagaliau,- Avatija nušoko nuo palangės, ant kurios buvo įsitaisiusi.-Penki kvadratai, oras sausas kaip linas. Kaip tu neuždūsti?
 - Ko nori?- Emi įsitempė. Toks sesers vizitas nereiškė nieko gero, ypač po to, kai ji pabėgo nepasakius nei žodžio ir nesirodė jau kiek? Užtruktų paskaičiuoti.
 - Nusiramink,- Avatija sutrikusi persibraukė ranka pečius siekiančius plaukus.- Ne moralizuot atėjau.
Emilijana atidžiai nužvelgė kabinete mindžikuojančią sireną. Pavargusi, nervinga, vengia akių susitikimo. Kažkaip nepanašu į kandžią, moralės nepripažįstančią jauną moterį, kurią pažinojo iki tol. Giliai įkvėpė.
 - Greičiau sakyk, bet aš negrįšiu. Nebegaliu taip gyvent,- balse atsirado kartėlis.
 - Tu geriau atsisėsk,- Avatija nubraukė nesamas dulkeles nuo dėvimo balto sirenų apdaro ir pakėlė smaragdines akis į sesers.- Prieš kelias dienas Doriana buvo išvykusi, tik niekam nesakė nei kur, nei ko.
 - Nežinau kur ji, ir, tiesą sakant, nelabai man įdomu,- merginai šitas spektaklis jau ėmė nusibosti.
 - Emi, prašau išklausyk,- sirena atsiduso ir kalbėjo toliau.- Grįžusi ji kurį laiką vaikščiojo kaip nesava, kol galiausiai Akvilė ją prispaudė papasakot. Doriana buvo čia, ligoninėj. Sakė, kad norėjo pamatyti tave, bet nerado. Tačiau ji buvo sutikusi Igorį,- Avatija nutilo, apgailestaudama pažvelgė į Emi. Šioji stovėjo lyg suakmenėjusi. Jautė, kaip stingsta kraujas, o smegenis užpildo ledinis suvokimas.
 - Greičiau...- sugriežė dantimis, tuo pačiu trokšdama trenkti durimis ir neišgirsti to, ką sesuo norėjo pasakyti.- Nebetempk.
 - Suprask, nei viena tau nelinkim blogo. Akvilė neleido tau sakyt, ji nežino kad aš čia,- Avatija pagaliau pažvelgė Emilijanai tiesiai į akis.- Emi, Dorianai net nereikėjo stengtis. Ji neturėjo daug jūros vandens, nebūtų pajėgusi jo apžavėti. Jis pasidavė savo noru. Emi?
Akyse darėsi tamsu. Nevalingai atsitraukė atgal, kol pirštais apčiuopė tvirtą sieną.
 - Ne. Negali būt.
Matė judant sesers lūpas, tačiau žodžių jau nesuvokė. Galvoje tuščia. Balta. Mėlyna. Pažadai. Šiluma. Alsavimas miegant šalia. Lūpos. Viskas priklausė kitai. Turėk, ko norėjai. Negalėjo gi visą laiką būti toks supratingas. Bet su Doriana? Su sirena?
 - Emilijana!- Avatija stovėjo visai šalia.- Emi, kaip tu?
Mergina nebesiklausė. Trinktelėjo durys, koridoriumi žemyn nukaukšėjo kulniukai. Bėgo tolyn. Atsipeikėjo tik kažkur tamsiame skersgatvyje, smaugiama tramdomos raudos. Giliai įkvėpė. Nedužo. Dar ne. Tik įskilo. Su tuo dar galima gyventi. Reikia gyventi. Po velnių. Apsisuko ant kulno, patekdama į dusinančią tamsą. Tik šįkart tuo mėgavosi, nes net teleportacijos šleikštulys buvo geriau už dabartinę jos savijautą.
***
Tik pradėjusi kalbėti suvokė padariusi klaidą. Nenorėjo to klausytis. Nenorėjo žinoti. Neturėjo teisės smerkti - pati pasielgė ne ką geriau. Bet vis tiek skaudėjo. Skaudėjo žinoti, kad viskas, ką bragino, viskas, kas jai reiškė gyvenimą, buvo atiduota kitai. Padovanota. Draugaujat nuo šešiolikos, o su nepažįstamais nuėję toliau nei vienas su kitu nuskambėjo galvoje Akvilės balsas.
Norėjo dingti. Jai reikėjo laiko. Juolab, kad Kajus ir Wrena, Mela greičiausiai kažkur netoli. Jie šmėkštelėjo tik akimirką - vėliau mintis vėl užvaldė plėšantis skausmas. Nepajėgė jų sutelkti - tegalėjo matyti jo rankas ant blyškios odos. Ne savo.
Stiprūs pirštai suspaudė ir akimirkai sulaikė vietoje. Nebūtų pajėgusi išsilaisvinti. Įkvėpė vis dar mėgindama sulaikyti ašaras. Ne, ne dabar.
 - Ką tu dar man gali pasakyt?- balsas lūžinėjo.- Žinau, ką padariau, bet kodėl su ja? Kodėl su Doriana..?- jai dar nespėjus pabaigti stiprios rankos atėmė bet kokią galimybę ištrūkti, tuo pačiu įkalindamos glėbyje, kuris visada asociuodavosi su saugumu. O dabar? Pakėlė akis į viršų vis dar vengdama susitikti paklaikusį jo žvilgsnį.
 - O kas tave žino? Piršaisi dar nežinodamas apie mane. Visi šitie metai... Aš matau, kad nesusitaikei, matau...- gerklė buvo tarsi užspausta, kalbėjo nerišliai, balsas trūkinėjo.
Rankomis įsirėmė jam į krūtinę, taip bandydama sukurti šiek tiek erdvės. Įkvėpė, bandydama nusiraminti. Trūko oro, negalėjo pajudėti. Ėmė panika.
 - Ar tai yra viskas, ką aš turiu žinoti?- iš reto pabilo.- Jeigu yra dar kažkas. Sakyk dabar. Nenoriu išgirst iš kitų. Per daug skauda.
Nuleido galvą. Pastarieji metai buvo skolintas laikas, pilnas mėgnimų užlopyti atsivėrusią bedugnę. Dabar... Jautė, kaip viskas slysta iš po kojų, ir vis dar nepajėgė suvokti, jog praranda paskutnį likusį artimą žmogų. Mintyse vėl nuskambėjo Akvilės perspėjimas.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Birželio 20, 2019, 11:02:54 am
Lietaus lašai slinko nuo lapų, kaip ir kraujas pirštų galiukais.
Igoris klūpėjo prie bedvasio kūno, rankoje stipriai spausdamas aštrabriaunį, šešiakampį raktą su rūko spalvos brangakmeniu, permirkusį antgamtišku krauju.
Ašara nuslydo skruostu.
Ranka nusileido ant Igorio peties.
-Eime...kūnus reikia perkelti į Jungtines Valstijas, - tyliu, kimiu balsu paragino anūką Myša.
Igoris tylėjo.
Po to pakilo nuo negyvo kūno.
Miške gulėjo keliasdešimt bedvasių likantropų kūnų.

Jis su kitais išlikusiais gyvaisiais nešyklių pagalba perkelė kūnas į Jungtines Amerikos Valstijas, tačiau net ir persikėlę į Senatą, nerado kitų Senato vadų ir jų klanų narių, apart Emousų. Šei, Emousų alfa, glaustai ir greitai jiems paaiškino, jog
Ochgteinai, Viskerviliai, Breinonai pasitraukė, netrokšdami dar vieno susidūrimo, jei ne fizinio - tai ir ne žodinio. Teutų ir Šajų likučiai dingo be žinios, galbūt pasislėpė, nenorėdami įsivelti į reikalus, galinčius jiems kainuoti paskutiniųjų narių gyvybėmis.
Myša niūriai pažvelgė Igorį.
-Kai jie žino visą tiesą, turėtum su Emilijana iškeliauti kuo toliau....Kajų, Wreną, Melą pasiimk kartu. Pasikeiskit tapatybes...- tyliai pasiūlė Šei.
Rudaplaukis sukandęs dantis, nusuko žvilgsnį į klano kirtusius narius.
Vakar krito keliolika  Emousų narių, dabar jie...
Prie Adrijaus, Kreino, Idilos, Gleno, Selos, Deizo, Zaiko, Reinardos, Tebrio - žuvusių Emousų klano narių, prisidėjo Anastasija, Aleksas, Adalie, Filipa, Migel ir  Egonas.
Tai nebūtų įvykę, jei Dimitrijus nebūtų jų klano ir jo paslapties išdavęs Senatui ir Medžiotojams.
Igoris tylėjo.
Kruvini pirštai suvirpėjo, ašaros jį smaugė.
Ir viskas tik dėl meilės....
Myša paprieštaravo:
-Bėgti neverta. Pasaulis per mažas. Viską laiką negalima bėgti ir bėgti-
Šei jau žiojosi pertraukti Myšą.
-Aš pasilieku,- staiga alfų kalbas nutraukė Igoris, nužvelgdamas moterį ir vyrą.
-Senatas ir Medžiotojai nelies Kajaus ir Wrenos. Jie žmonės, o tų, kurie į čia neįsipainioję - niekas neliečia, tokios taisyklės. Jie nežaidžia kaip Slapstūnai.. Mela mokės apsiginti, be to ji bus Hogvartse, o ten daug žmonių. Emi bus su manimi. Aš ją apsaugosiu,- davė raktą Myšai, senasis Lorijanas akimirkai sutriko,- Prašau, bet kokią kainą raskite dokumentus,- pritilusiu balsu paprašė abiejų alfų,- Turite rasti....

-

Igoris tylėdamas žvelgė į katiniškas Emi akis. Sukando dantis.
Akimirką kūną perliejo šaltukas, išgirdus Dorianos vardą. Jau norėjo surėkti, kad tarpjudviejų nieko nebuvo, tačiau susitvardė patylėti - geriau faktai negu emocijos, išsprendžia šį reikalą.
Pirštai stipriau įsikibo į sirenos rankas.
-Emi...- karčiai ištarė Igoris,- Nebandyk kalbėti apie tai.
Jis nenorėjo nieko girdėti apie tai, ką sužinojo viename iš Londono viešbučių. Laikas po truputį gydė žaizdas, tačiau vis dar tai velniškai skaudėjo.
-Galiu papasakoti viską,- balse pasigirdo šioks toks palengvėjimas, supratus, jog Emi dar kažkiek klauso jo žodžių, tačiau gerklę dar smaugė baimė. Nors ir atrodė, kad tuoj tunelio gale išvys šviesą...
Liaunos Emi, bet ne ant tiek stiprios rankos, jog jį atstumtų, įsirėmė į Igorio krūtinę. Mėlynai pilkos akys nukrypo į ranką, ant kurios juodavo juodo lašo ženklas.
Sukando dantis.
Akimirkai pirštai atsipalaidavo.
-Ne...yra šis tas daugiau,- žemu balsu sumurmėjo, jausdamas, kaip širdis vis greičiau ir greičiau tvinksi krūtinėje.
Nors taip atrodė, kad tunelio gale išvys šviesą...
Švininėmis kojomis atsitraukė, paleido Emi rankas.
-Eime.
Ir nepasakęs, kur jie eis, Igoris sunkiais žingsniais patraukė iš koridoriaus į biblioteką.
Gailiai sugirgždėjo durys, rudaplaukis įžengė į biblioteką.
-Po Demonų mūšio...-Igoris rinko žodžius. Jo balse pasigirdo virpulys. Nagi, sakyk, tu nieko blogo nepadarei,- Išvykau į Jungtines Amerikos Valstijas. Pasiėmęs globon Kajų, įsikūriau senuose tėvų namuose...Maniau, jog dirbdamas su savo klanu...Grįšiu į senas vėžias, tačiau...- nugurkė seiles ir grįžtelėjo į Emilijaną. Atmintyje iškilo ginčas virtuvėje,- MACUSA'oje susitikau su Alisa Faun. Tarp mūsų nieko daug daugiau nebuvo. Mes tik draugavom...- greitai pridūrė,- Norėjau tau duoti laišką visa tai paaiškindamas, tačiau, matau, liks jis ir neperskaitytas,- Igoris nusuko akis, sustodamas,- Kai nuvykau tavęs ieškoti į Koukvorto pakrantę ir išvykau, dar draugavome, tačiau tas ryšis jau nebuvo toks tvirtas. Neilgai trukus išsiskyrėme, nes ilgą laiką mąsčiau apie tave ir...Negalėjau susitaikyti, jog mes ne kartu.
Susigėdęs nutilo - niekam niekada nebuvo taip atsivėręs, tačiau vis vien priėjo prie kambariuko, esančio bibliotekos gale. Nulenkė rankeną. Neužrakintos durys lengvai atsivėrė. Akimirkai dingęs kambariuje, jis grįžo su minčių koštuvu.
-Senas, bet dar veikia,- suniurnėjo, kerų pagalba pastatydamas šalia vieno krėslo.
Nuėmė dangtį, iš kišenės ištraukė butelaitį.
Igoris tylėjo.
Reikėjo tai padaryti daug seniau.
Sunkiai įkvėpė oro.
Ištraukęs kamštuką, įpylė butelaičio turinį į Minčių koštuvą. Ten buvo ašaros.
Grįžtelėjo į Emi.
-Eisim kartu. Šį tą reiks man paaiškinti.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Emilianne Mcwelle Liepos 12, 2019, 12:12:20 am
Bejėgiškai nuleido rankas, tuo pačiu jam suteikdama vilties, kad viskas dar gali būti... na, jeigu ne gerai, tai bent išsiaiškinta be aukų. Širdis pašoko išgirdus tuos žodžius. Nebuvo tikra, ar atlaikys tokį informacijos kiekį, ar gebės suvokti teisingai. Jam pasitraukus akimirką stovėjo sustingusi, bejėgė, mažytė ir trapi. Dar žodis, ir duš. Panašiai ir jautėsi. Atmetė plaukus atgal ir išsitiesė. Ką daugiausia gali padaryti, tai pasistengti išsaugoti kiek įmanoma daugiau orumo, kad ir kaip jai tai asociavosi su bereikalingu pasipūtimu. Nusekė jam iš paskos smarkiai įtardama, jog dar ne pabaiga. Ėjo kaip užhipnoizuota, mintyse mėgindama prisiminti viską, kas pastaruosius mėnesius juos skyrė. Kartais sugebėdavo dienom nesišnekėti, o kartais atrodydavo, jog viskas baigėsi, tiksliau, dar neprasidėjo - jautėsi kaip tada, šešiolikos: tyra, mylima ir mylinti, gyvenanti viltimis, laiminga. Praėjo laiko, kol nusileido atgal į realybę. Dar kelių minučių prireikė susigaudyti. Pirmiau nei protas reagavo kūnas - Emi nejučia atsisėdo ant vieno iš ten stovinčių krėslų. Nevalingai apkabino save, susigūžė tarsi gindamasi.

***
Londono parkas, prieš septynerius metus, Demonų mūšio išvakarės.

-Emi,- tyliai ištarė šis, prieidamas prie merginos, už nugaros,- Grįšiu dėl tavęs.
...net per drabužius pajuto šiltas rankas, kurios tarsi pažadino iš sąstingio. Kurios vėl pažadino viltį, kad galbūt viskas tikrai gali būti gerai.
 - Sugrįžk gyvas,- mėnesienoje sukrutėjo sirenos lūpos. Žalios akys susitiko su mėlynai pilkomis.
***

Daug kas aiškėjo. Tuos ilgus metus ji laukė kantriai. Nors, kaip dabar paaiškėjo, su gana bergždžiomis viltimis. Tada jie buvo vaikai, pradedantys suaugusiojo gyvenimus, ieškantys ir laukiantys visko, ką jiems paruošęs gyvenimas. Dabar? Dabar nebežiūri vienas kitam į akis. Bijo pasakyti, nes žodžiai tik pagilina skiriančią bedugnę. Nenorėjo jo klausti, net abejojo, ar nori žinoti priežastį. Pakėlė galvą, tačiau neturėjo jėgų atsitiesti visa. Įkvėpė kalbėti - ir nutilo. Pabandė vėl. Neįsivaizdavo, ką galėtų pasakyt. Iš dužusio tikėjimo šukių pradrėkstų žaizdų lėtai sunkėsi kraujas.
 - Supratau,- galiausiai mediniu balsu pratarė, nors nė velnio nesuprato. Nedrįso pakelti akių į jį. Tai štai koks jausmas girdėti tokias naujienas. Igoris ir Alisa. Alisą vos galėjo atsiminti iš mokyklos laikų - daug ryškiau iš neseno Kalėdų vakarėlio. Prisiminė, kad vienu momentu tiek jis, tiek ji buvo pasišalinę. Sirena sukando dantis. Geriau negalvoti, kuo jie tuo metu užsiėmė. Nors jau galvoja. Bet Igoris? Visada atrodęs toks tvirtas, ištikimas, nepasiduodantis jokioms pagundoms. Štai prašom per dieną net du. Nors ar pati Emi geresnė?
Stebėjo Igorį - ramius, užtikrintus judesius net jam susinervinus, dar nėkart realybėj nematytą Minčių koštuvą, kuriame atsidūrė skaidrus skystis. Vis dar žinojo, kodėl jį mylėjo - myli. Tik nebuvo tikra, ar galės toliau mylėti.
Giliai įkvėpė. Kaip kadaise mokė Avatija, viską, ką girdėjo, visą skausmą ir nuoskaudas nustūmė tolyn, užrakino tolimausioje minčių kertelėje. Apgalvos, kai liks viena. Pasukiojo ant piršto žibantį žiedą. Vis dar prisiminė pradžią, kupiną svajonių. Ar dar yra vilties bent vienai jų? Atsistojo, rankas tebelaikė ties liemeniu tarsi gindamasi. Dar turputį, ir galėsi žliumbti kiek tik širdelė geis.
 - Gerai,- prabilo kiek kimiai, bet visgi neverkė. Dar negalėjo patikėti, kad tai vyksta su ja.- Einam.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Liepos 16, 2019, 11:33:57 am
-Kai kurie prisiminimai bus susipynę...ir kai kurie prisiminimai yra kitų,- dusliai dar paaiškino, akimirkai kai žiedas ant Emilijanos piršto patraukė jo akį.
Nusuko mėlynai pilkų akių žvilgsnį.
Linktelėjo, išgirdęs Emi sutikimą. Akimirką pasidignojo noras ją paliesti, nuraminti, bet susilaikė. Su skaudančia širdimi ir nenutuokdamas kuris: jis ar Emi daugiausia prisiteršę savo sielą, paniro veidu į Minčių Koštuvo skystį.

Ausyse spengianti tyla priminė jam įkvėpti oro.
-Daimonai,- pasigirdo įsakymus balsas,- tuoj viskas baigsis. Pakentėk.
-Lengva tau sakyti!- sunkiai suriko vaikinas, pavadintas Daimonu. Jis desperatiškai įkvėpė oro ir pabandė ištrūkti iš pančių, bet ūmiai pajuto, kaip milžiniškas svoris užgriuvo ant jo nugaros. Vaikinas vos nesuriko iš skausmo, o jo mėlynai pilkose akyse sublizgo agonija ir kančia.
Tą kartą rudaplaukis stovėjo šalia. Jis baimės perkreiptu veidu stebėjo, kaip tarp pusbrolio menčių buvo deginamas simbolis. Simbolis, reiškiantis tavo vietą klane. Už kelių mėnesių jam pačiam darys šį Paženklinimą. Nuo šios minties šešiolikmečiui linko keliai.
Dvideštim keturių metų tikrasis nematomas Igoris stovėjo už savo antrininko nugaros ir žvelgė į patalpos centrą, kur klūpėjo pusbrolis. Grįžtelėjo į Emi.
-Keliaujam toliau,- ir vaizdas apsiblausė it kažkas būtų įmerkęs purviną teptuką į švarų vandenį.

-IGORI!- šūksnis perskrodė tamsą,- DĖL KURIŲ MERLINO KELNIŲ KĄ TU VEIKI ČIA!?
Abu Igiai staigiai sustingo ir atsisuko į balso pusę. Išvydę koridoriaus gale einančią moterišką figūrą, tik vienas iš jų - šeliolikmetis  Igis - nustebęs suraukė antakius.  Jam per odą perbėgo susierzinimas, o nematomas - tik suspaudė kietai lūpas.
-Sabelos balsas visados buvo garsus,- paaiškino Emilijanai,- Visados galėdavo mane išgąsdyti.
-Sabela, nerėk taip garsiai. Prižadinsi kitus,- pyktelėjo šešiolikmečio jo kopija, stengdamasi paslėpti į galvą lendančius prisimininus.
-Aš maniau, tu esi už Atlanto! - cyptelėjo Sabela, pasirodydama koridoriaus žvakių šviesoje. Ji buvo apsirengusi pilkšvą palaidinę, siekiančią iki pat kelių, o susitaršę juodi, ilgi, garbanoti plaukai vos neuždengė jos, Šiaurės Amerikos vietinių gyventojų bruožų turinčio veido. Šešiolikinis Igoris atsiduso, kurio širdis neramiai kataliojosi krūtinėje.
-Šiai vasarai aš pasiliksiu čia.
-Igi?
Šešiolikmetis susiraukė. Kas dabar?
-Gera vėl matyti tave čia,- tyliai tarė tamsaus gymio mergina, vos vos nusišypsodama.
Prisiminimų Igorio antakiai pakilo.
-A...gerai...- pats išspaudė menką šypsenėlę.
- Tai buvo gan keistas jausmas,- pradėjo aiškinti tikrasis Lorijanas,- Aš su sese, atvykęs į JAV, nesitikėjau pamatyti pasikeitusios Sabelo. Kai paskutinįsyk matėmės (tai buvo labai senai, dar trečio kurso pabaigoje, Ilvermonyje) buvome susipykę. Dar neklausinėk kodėl tai susiję su dabartinimi,- niūriai užbėgo už akių,- Noriu, kad žinotum viską pagaliau,- tada patylėję, aiškino toliau,- Kai keli metai prabėgo ir dabar, šiame prisiminimo laike, išvydau buvusią draugę, sutrikau, nes ji buvo visiškai pasikeitusi.
Prieš akis vaizdas pasikeitė: šešiolikinis nuėjo link savo kambario. Girgžtelėjo durys, jaunuolis įsmuko į savo kambarį, kaip ir tikrasis Igoris paskui. Už sienos girdėjosi tyla -  Mela jau miegojo - ši, kitaip nei jo jaunesnė kopija neslampinėjo naktimis.
Igis tyliai atidusęs klestelėjo ant lovos, o nematoma forma, atsišliejo prie sienos.
-Aš su ja buvau šaltas,- ramus balsas pasikeitė, pasigirdo nenoro kalbėti nutrupos.
Prisiminimai pasikeitė: kambarys išnyko ir atsirado lauke.
Tolėliau nuo Igio ant žolės sėdėjo du jaunučiai mokiniai, apsirengę mėlynos ir spanguolių ar bruknių spalvų lvermonio uniformomis.
Vyresniojo Igio veidas sustingo, mėlynai pilkose akyse žybtelėjo nenoras čia būti, savotiškas liūdesys ir skausmas.
-Tu tik stebėk,- tyliai ir sunkiai sušvokštė ir nuleido žvilgsnį į JAV žolę.
Jis daugybę kartų matė tai ir nutuokė kas tuoj nutiks.

-Igi?
Jaunas rudaplaukis pakėlė akis. Tamsio gymio trylikametė mergaitė parietusi kojas sėdėjo prie ūpokšnio ir atidžiai stebėjo jį.
-Viskas gerai? Nuo paskutinės pamokos ir iki čia nieko nekalbėjai.
Lorijanas suspaudęs lūpas nusuko savo mėlynai pilkas akis į mišką, stūksojantį kitapus ūpokšnio.
Kiekvieną kartą jiedu ateidavo ir sėdėjo ant akmenų šioje proskynoje. Idiliški prisiminimai neleido jaunajam vilkolakiui išrėžti to, kas jį dabar dusino.
Problemos. Ar bent vieną sykį problemos jį palieks ramybėje?
-Namai,- niūriai burbtelėjo po nosimi.
-Džeimsas? - pasitikslino Sabela.
Igoris papurtė galvą.
Jie abu žinojo, kad Džeimso, Igio įbrolio, niūrumas, tamsumas, vienatviškumas mėlynai pilkų akių savininką kaip reikiant išmušinėdavo iš vėžių. Igoris buvo linksmas, geros širdies vaikis, bet matydamas paniurėlį įbrolį, pasijudavo nekaip- bet kuris šviesios sielos žmogysta rautųsi plaukus, bandydama išjudinti iš tų pačių emocijų sąstingio Greywindą.
Igoris bandė, tačiau paprastai išeidavo šniptas. Vilkolakis norėjo, lad bent sykį Džeimsas pralinksmėtų ir matydamas jo tamsumą, pats bemaž ėjo į depresiją, ta tamsuma jį slėgė.
Tačiau šį kartą Igoris nesinervino dėl įbrolio tamsumos.
Giliai įkvėpęs, lėtai prabilo:
-Patėviai skiriasi. Džeimsas keliaus su tėviu į Jungtinę Karalystę. Pamotė lieka čia, Jungtinėse Valstijose. Tačiau aš neapsisprendžiu, kur aš noriu būti.
Sabela sukluso. Ji nutuokė, kad Igoris turėjo gan gerus santykius su Greywindų šeima, tačiau nebuvo prie jų stipriai prisirišęs. Skyrybos Igio gan stipriai nepalaužė, bet suprato, kad bendraamžis nerimauja ne dėl su kuo gyvens.
-Visgi,- Sabela atsiduso,- Visgi, tai susiję su Džeimsu....
Kaip ji neapkentė to tipo!
Ji suprato, kad Igis nenori atsiskirti nuo įbrolio - taika negali gyventi be karo, kaip ir šviesa - be tamsos. Ji pyko ant Džeimso, nes būtent jo buvimas neleido įsikibti į Igį!
Tarsi tu būtum šuns uodega, Igi,- sunkiai atsiduso tamsiojo gymio mergaitė.
-Norėčiau keliauti su Džeimsu...bet..
Sabelai kraujas plūstelėjo skruostus. Nagi! Pasakyk! Pasakyk, kad nori pasilikti dėl manęs!
-Bet noriu pasilikti dėl pamotės.
Pala, ką?!
Įsižeidusi Sabela pašokusis tvojo Igiui per skruostą.
-Tu, rupke! Neraliuota gyvate! Dėl jos?! O kaip aš!? Gal pamiršai mane?!
Prigautas nepasiruošęs, nustebęs Igis neišsisuko nuo draugės smūgio: ant skruosto liko raudona dėmė. Vaikinukas nesigaudė, ko taip Sabela užsiuto.
-Kas tau yra, Sabela?- susiraukė šis, pirštais paliesdamas skruostą, kuris nemaloniai tvinksčiojo.
-Pala, ką? Tai tu ne..?
-Kas ką? -Igoris pradėjo siusti,- Trankais dėl to ką pasakiau ir dabar nė normaliai negali pasakyti kas tau užėjo! Klausyk,- supratęs, kas kelia balsą, susitvardė ir prabilo kažkiek ramesniu balsu,- Aš neturiu tavo mergaitiškų smegenų, tai pasiaiškink.
Sabela sutriko.
-Manau tu žinai, apie ką,- tada patrūko,- Uh, jūs bernai! Nė nežiūrit kas vyksta po jūsų nosimis! Maniau, kad dėl manęs pasiliksi! Kad mane myli,- tyliau pabaigė susigėdusi ir nuraudonavusi
Igoris pasimetė, bet greitai susiėmė.
-Tik simpatija,- iškošė pro dantis Horned Serpent koledžo narys.
Tai nebuvo tinkama akimirka jiems abiems išsiaiškinti santykius, viena vertus Igis niekad nesusimąstė, kad Sabela jų draugystę įsivaizduos kažkiek daugiau nei iš tikrųjų yra. Įsmylės ją? Rimtai? Kita vertus, jiedu apie jausmus vienas kitam nesikalbėdavo. Sabela iki šiol nežinojo, kad jam ji yra tik simpatija!
Sabela pasijuto taip, tarsi kažkas vožė jai per veidą šlapiu skuduru.
-Tik...?
-Tik,- burbtelėjo Lorijanas, nusisukdamas ir paslapčia pavartydamas akis. Ak, tos merginos. Per daug įsivaizduoja, per daug sau suteikia netikros vilties. Kad ji tik nepratrūktų vėl.
Igoris nenorėjo matyti, kaip Sabela pasiunta ar įsižeidžia.
O gal jam iš tikrųjų reikėjo ne taip atžariai išžrėžti tiesą?
Tyla.
Vaikis išgirdo kaip bendraamžė pasimuisto ir atsidūsta.
-Tebunie,- šaltai tarė ši.
Lorijanas neatsisuko į ją.
-Supratau, kad vis vien dėl simpatijos paliksi JAV.
-Aš tau sakiau...
-Igis, žinau tave kaip nuluptą. Tu mane palieki...ir JAV.
Igoris atsisuko į Wampus koledžo globotinę.
-Aš. Tau. Sakiau, kad nenoriu palikti pamotės. O dėl manęs ir tavęs...- nemaloniai akylas Sabelos Hunt žvilgsnis vertė jaustis nepatogiai,- Taip, jei reiktų, palikčiau šalį, net ir jei ir tave reiktų palikti. Nemanau, kad simpatija tau gali virsti kažkuo daugiau. Tačiau aš nemetu tavęs ir nepalieku JAV. Ir nemano problema, kad įsižeide, jog dėl tavęs nepasilieku ir nepasilikčiau
-A, jau sakai, nepalieki,- pašaipiai drėbtelėjo ilvermonietė,- Igi, kur Džeimsas eitų, tu jį sektum. Bent nemeluok pats sau. Be to, neišsisukinėk. Nenutrauki santykių, nes numanai, kad niekas nesigaus?
Igis sunkiai susilaikė neatsidusęs ar nepavartęs akių.
- Sabela...
-Iš kurio mėnulio tu iškritęs? Kas taip elgiasi?
-SABELA!- staiga riktelėjo Igoris, žaibiškai pašokdamas ant kojų. Prišokęs prie tamsiaplaukės garbanės, čiupo už jos riešų. Mėlynai pilkos akys grėsmingai žybtelėjo, perpildytos pykčio,- Nepuoselėju jausmų tau ir tai draudžiu sau daryti vien dėl to, kad galiu tave sužeisti!- pabrėždamas kiekvieną žodį drėbė Igoris.
-Apie ką tu kalbi?- nustebusi tokiu rudaplaukio žingsniu Sabelos balsas sudrebėjo.
Igoris sukando dantis. Širdis pasiuteliškai trankėsi krūtinėje, rodos, tuoj iššoks iš krūtinės.
-Todėl, nes esu vilkolakis, Sabela,- niūriai tarė,- Nenoriu santykių nutraukti, nes tu man patinki, bet bijau tave sužeisti! Taip, noriu keliauti kartu su Džeimsu, nes jis mano įbrolis, tau gal keista girdėti, bet jis man kaip tikras brolis! Galėčiau tave palikti ir galėčiau kiekvieną kartą nesinervinti, kad galiu tave sužaloti! Bet nenoriu palikti pamotės, nes nujaučiu, kad Greywindų šeimoje nėra taip, kaip aš matau! Jei keliausiu paskui Džeimsą, nujaučiu, kad kažkas, ko nežinau, išaiškės ir ramus kiek tik gali būti mano gyvenimas sugrius! O su pamote- ne! Visa ši situacija mane plėšo per pusę!
Sabela grubiai ištrūko iš Igio gniaužtų. Žengtelėjo atgal. Jos tamsiose akyse Lorijanas išvydo baimę, sumišusią su kažin kokiu skausmu.
-Keliauk,- tyliai prabilo,- Keliauk, ir negrįžk pas mane.
-Sabela...- Igio balsas suvirpėjo.
Draugė nusisuko.
-Keliauk. DABAR PAT! - suriko.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Emilianne Mcwelle Liepos 20, 2019, 09:24:11 pm
Su minčių koštuvu praktiškai teko susipažint pirmą kartą - niekada jo nenaudojo. Svetimos mintys įtraukė į save, prieš akis sukosi daug nepažįstamų vaizdų, kol galiausiai apsistojo ties vienu. Emilijana apsidairė, instinktyviai ieškodama kažko pažįstamo, tačiau tiek vieta, tiek laikas buvo nematyti. Tamsios patalpos viduryje surakintas klūpojo jaunuolis baimės ir skausmo iškreiptu veidu. Jo nebuvo mačiusi. Atpažino šalia stovintį Igorį - spėjo, maždaug šešiolikos ar septyniolikos, taigi tai, ką dabar mato, įvyko prieš septynerius ar aštuonerius metus. Nejučia sugniaužė rankas. Per savo praktiką ligoninėj matė užtektinai, tačiau dabar vos užteko jėgų nenusisukti. Prisiminė išdegintą simbolį tarp Igorio menčių - tiek kartų jį matė, braukė pirštais... Negalvojo.
- Ar ir tau buvo taip..?- nepajėgė užbaigti.- Nepasakojai...
 Jautėsi panašiai kaip jaunesnė Igio versija linkstančiais keliais. Vėl tarsi gindamasi susidėjo rankas prie liemens. Jeigu visi prisiminimai bus tokie, abejojo, ar galės visus įvertinti blaiviai - tai yra ištverti iki galo nepraradusi sveiko proto. Giliai įkvėpė ir linktelėjo. Tačiau vaizdui besidrumsčiant nenuleido akių nuo Daimonu pavadinto vaikino. Nereikia nei sakyti, kad įsivaizdavo jo vietoj Igorį.
Šįkart dar nespėjus apsidairyti, apie nuotaiką pranešė balsas, aidu dūžtantis į aidžias koridoriaus sienas ir decibelais galintis prikelt numirusį.
 - Nesiginčysiu,- tyliai sumurmėjo, akimis ieškodama tos Sabelos ar kaip ji ten. Kas dabar? Nelaisvė, kalėjimas? Žvakių šviesoje pasirodė būtybė ilgais tamsiais plaukais ir pilka palaidine - daugiau nieko apie ją negalėjo pasakyti, nes blausioje šviesoje juodomis sruogomis apkritusio veido praktiškai nebuvo įmanoma įžiūrėti.  Įdomi buvo ir juodu supanti atmosfera - Sabela iš balso atrodė džiugiai nustebusi, o štai jaunesnis Igis, regis, morališkai ruošėsi gauti per veidą ar bent velnių - sprendžiant, kad buvo nustebintas gana draugiško merginos pasirodymo (Emi būtų pavadinusi draugišku - po tiek laiko taip atrodė viskas, kas nesusideda iš sidabrinių peilių ir lininių tinklų svaidymo). Pagaliau galėjo susigaudyti laike - vasarą Amerikoje Igoris praleido prieš septintą kursą. Puikiai prisiminė - tai buvo paskutiniai atostogų mėnesiai, praleisti dar apsimetant normalia mergina. Kitą vasarą ieškojo, o dar kitą prasidėjo laikotarpis po Demonų mūšio. Akimirkai prisiminė, kodėl čia išvis atsidūrė, tačiau nespėjus suvokti Igorio balsas grąžino į, kaip suprato, JAV prieš aštuonerius metus. Linktelėjo parodydama, kad suprato. Nelabai suvokė, kam jai reikia žinoti tokias peripetijas. Paskui abu Igius tamsiais koridoriais nusekė į tylų kambarį. Netrukus vaizdas vėl susidrumstė. Emi susidomėjusi palinko į priekį. Priešingai nei pirmoje scenoje, čia buvo tylu, ramu - beveik idilė. Prireikė kelių minučių kad
 suvoktų, jog ant žolės susėdę paaugliai, dar beveik vaikai, yra Igoris ir ta pati Sabela. Atpažino tik jiems prabilus. Emi nustebusi pažiūrėjo į susierzinusią vyresniąją Igorio versiją ir priėjo arčiau. Nedaug žinojo apie tą jo gyvenimo periodą, todėl įdėmiai klausėsi pokalbio, kuris, kaip suprato, sukosi apie kelionę į Europą. Nustebusi kilstelėjo antakius, kai Sabela staiga pasipiktino.
 - Miela mergaitė, nieko nepasakysi,- vyptelėjo, stebėdama nustebusį Igį. Pamėgino prisiminti save trylikos - nebūtų išdrįsusi be skrupulų vožti vaikinui. Be didesnių emocijų toliau akimis sekė konfliktą - akivaizu, Sabela tikėjosi gerokai daugiau, negu buvo galima, o dabar tos viltys dužo. Užkliuvo tik įspėjimas - tegul trylikos, bet ir tada Igoris puikiai suvokė antgamtiškumo pavojų, ir ne tik valdėsi, bet ir saugojo nuo to kitus. Emi tai "dašilo" duokdie prieš dvejus metus.
Atsisuko į vyresniąją vaikino versiją.
 - Tai, žinoma, įdomu, bet ne visai suprantu, kodėl man visa tai rodai,- patylėjo, mėgindama rasti ryšį tarp Deimono paženklinimo ir Sabelos.- Tau čia buvo trylika ir jau tada buvai neišmušamai kantrus ir apdairus,- kitaip nei nekurie...- Įspūdinga.
Nebežiūrėjo į pievelėje įsitaisiusius vaikus - iš galvos nėjo pirmasis pamatytas vaizdas. Niekada nesusimąstė, kaip ta forma atsirado. Jos, būsimos hilerės, tokie vaizdai neturėtų šokiruoti, tačiau visgi.
 - Kuo visa tai susiję?- perklausė, žvilgsniui nevalingai nukrypus į marškiniais pridengtą jo nugarą. Kokio velnio? Negi tikėjosi kraujo dėmių ar panašiai? Po tiek metų? Žaizdos užgyja. Anksčiau ar vėliau.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Liepos 23, 2019, 07:16:07 pm
Igoris liūdnai linktelėjo. Po to tyliai pridūrė.
-Sužinosi daugiau. Vėliau.
Akies krašteliu pastebėjo McWellės judesį. Nukreipė žvilgsnį ir nieko daugiau nesakė.
Jo prisiminimai skriejo prieš akis, mintyse dėliojosi žodžius. Kartais tiek jo mintis ir jo prisiminimus sudrumsdavo Emi žodžiai, o su kiekvienu iš jų, Igoris vis labiau ir labiau nerado žodžių kaip visa tai paaiškinti.
Su komplimentu Sabelei, jei galima tai pavadinti, atėjo tie žodžiai. Igoris sunkiai atsiduso ir žengtelėjo artyn prie Emi. Žinojo, jog šiuo momentu jaunesnioji Sabela pasitrauks ir išbėgs, o ir vėliau jo jaunesnioji kopija, nustebusi ir sutrikusi, pasėdės ir vėliau paliks apylinkę. Savimeilę paglostė   sirenos žodžiai, tačiau tam nekreipė per daug dėmesio.
-Noriu, jog žinotum viską iš pradžių. Santykius ir įvykius, kurie turės įtaką tam, kas dabar vyksta.- sausai paaiškino,- Taip pat ir kai ką profilaktiškai.
Vaizdas pasikeitė. Jiedu sugrįžo į kambarį, į kurį buvo įžengęs šešiolikmetis.
-Dar nesimiega?
Jaunesnysis Lorijanas staigiai šoktelėjo.
-Treice!
Smėliaplaukė pusseserė tyliai nusijuokė ir apkabino giminaitį.
Ji, kaip ir visi kiti, priklausantieji Lorijanų klanui turėjo mėlynai pilkas ar rudai pilkas akis, tvirtą kūną, bet ir neišdildomą šypseną jų veiduose.
-Dėl Merlino laimės, Igi, ko anksčiau nepasakei, kad su Mela atvyksi čionais atostogoms? - paklausė, kai šią iš glėbio paleido bendraamžis, deja vyresnis keliais mėnesiais.
Igoris gūžtelėjo pečiais.
-Dar nebuvom tikrai apsiprendę. Mela norėjo pasilikti Jungtinėje Karalystėje arba keliauti į Švediją,- jo balsas skambėjo nerūpestingai, nors galvoje dar šmėkščiojo ginčo su Sabela priaiminimo nutrupos, kaip ir nematomo vyresniojo,- Apie pastarąjį variantą irgi galvojau, iki kolei negavau laiško iš Myšos.
Nejučiomis abiejų Igių atmintyje iškilo netikėtas susitikimas su seneliu Koukvorto kavinėje "Fazene".
-Mat kaip,- sumurmėjo ši, apžvelgdama kambarį,- Dėl to?
Rudaplaukis nenoriai linktelėjo.
-Iš laiško sužinojau, kad vilkolakių pogrindinis gyvenimas yra daug daugiau sudėtingesnis nei, kai pirmą kartą išgirdau apie uždraustą meilės įstatymą tarp vilkolakio ir sirenos,- paaiškino Emilijanai tikrasis Igoris.
-Šį rytą mes susitikom su Ochgteinais ir Dimitrijumi.
Treicė pakėlė antakius.
-Dimitrijus iš Ochgteinų perdavė, kad mus Senatas nori paženklinti gamų simboliais kuo greičiau, tačiau Myša paprieštaravo, kad pats jis nuspręs, kada tai nutiks,- kalbėdamas Igoris pasijuto lyg vėl žiūrėtų kaip Daimonas gauna savo simbolį.
-Girdėjau kitus apie tai kalbant. Sakyčiau, kad kiek keista, kad Senatas taips skuba paženklinti jus.
-Myša sakė, kad mes neįprastas variantas. Juk kaip ir priklausom klanui pagal pavardę, tačiau oficialai nesame klano dalimi, mat daugel metų nežinojom apie savo klaną - juk mus atskyrė.
Treicė linktelėjo. Klestelėjo ant lovos krašto, permesdama akimis kambarį.
-Girdėjau tavo ir Sabelos balsus.
-Prižadinom?
Treicė papurtė galvą.
-Ne, dar nemiegojau. Igi,- pradėjo,- Žinau, kad...
-Nereikia, Treice,- nutraukė ją skubiai Igis,- Aš pats žinau. Sabela pasikeitė. Kas jai nutiko per šitiek laiko? Kai išsiskyrėm, ji manęs neapkentė dėl to, kad esu vilkolakis.
Treicė pasimuistė.
- Ne dėl to, Igi. Ji puikiai nutuokė kas vyko Greywindų šeimoje. Po jos tėvų sušaudymo, pats žinai, pasidarbavo rasistai, Egonas pasiėmė ją globon. Nuo to laiko ji dabar yra Slapstūno mokinė. Aišku, Egonas su Sabela yra Slapstūnai, kurie neklauso kiekvieno žodžio iš valdžios.
Igoris sustingo iš nuostabos.
-Ką? Ji visą laiką nutuokė, kad...?
Treicė linktelėjo.
-Judu išskyrėt vien dėl to, kad Sabela suprato, kad būdami kartu tu priartėsi prie Slapstūnų, nei dabar esi. Dabar, esi kaip nevaldomas Slapstūnų, na, jei pamiršim tuos kerus, kuriaisi tu ir Džeimsas esat užkerėti - negalit kitiems prasitarti apie Slapstūnų gyvenimėlį,- atsiduso,- Slapstūnai pasielgs taip, kaip buvo tartasi.
-Kaip tai tartasi?
-Nežinau. Girdėjau tik Myšos ir Sabelos pokalbio nuotrupas. Negaliu pasakyti apie ką tiedu kalbėjosi, tačiau apie tai, ką tau dar per anksti žinoti.
Jaunesnysis Igis karčiai atsiduso. Jo mėlynai pilkose akyse blykstelėjo šioks toks pyktis ir nepasitenkinimas seneliu. Treicė atsiprašančiai gūžtelėjo pečiais.
-Treicė turėjo omenyje, mano užkerėjimo, kuris mane ir tave suvedė. Taip, tas pats, kuris pasinaikino Londono parke,- skubiai paaiškino, mat pasikeitė prisiminimai, kurie vienas kitą vijosi ir vijosi.

-Simbolis suteiks jums ir privalumų ir trukdžių,- prabilo Myša kitą rytą savo jaunesniems anūkams einant pro klano slėptuvę - milžinišką akmeninį pastatą it dvarą su požeminais tuneliais.
Mela susiraukė.
-Kokių trukdžių?
Igoris sunkiai atsiduso.
Visą valandą sesuo vis klausinėjo ir klausinėjo. Kaip ji nepavargsta klausinėti? - sudejuodavo šis mintyse, tačiau šį sykį atkuto it žaibo nutrenktas.
Senelis įsižiūrėjo pro langą į miškingą vietovę. Atrodė, senasis alfa kažką prisiminė iš savo praeities.
-Igoriui jau vieną sykį sakiau apie vieną įsakymą, tiesa Igi?
Anūkas greitai linktelėjo.
-Taip, įsakymą apie uždraustą meilę tarp vilkolakių ir sirenų.
-Taigi, tai pirmas trūkdis, kai tapsite pilnateisiais klano nariais,- sunkiai pratarė bežilstantis vyras.
Igoris nedrąsiai paklausė:
-Ir todėl stengiesi Senatui priminti, kad tik klano alfa gali nuspręsti, kada jos nariai bus paženklinti Senato? Užvilkinti laiką...?
-Taip, Igi, -nežinia koks skausmas pasirodė Myšos akyse,- Kad tu galėtum ramiai pabendrauti su Emilijana. Įsakyme ir draudžiama ne tik mylėti sirenas, bet ir su jomis tapti draugais.

-Nagi, Igi!
Lorijanas kaip mat papurtė galvą.
-Ne, Treice, ne. Aš pats blogiausias jojikas!
-Tu net nepabandei!- šūktelėjo pusseserė, nusluogdama iš balno. Kaštoninis žirgas linksmai prunkštelėjo, nujausdamas kur pakryps šių giminaičių pokalbis. Ir jis buvo teisus: Treicė buvo užkietėjusi įkalbinėtoja - ji lengvai įkalbėdavo asmenis užlipti ant žirgo, tad žirgas gan nenustebo, kai pajuto šešiolikmečio Igorio svorį.
Tikrasis Igoris ir Emilijana stovėjo manieže, netoli milžiniško pastato, kurį galėjai pavadinti dvaru, ir suprasti, jog tai tas pats pastatas, kuriame buvai keliuose iš jo vietų iš prisiminimų. Hileris spėjo trumpai papasakoti, jog šie įvykiai yra po kelių dienų nuo Myšos papasakojimo.
Ir tada prasidėjo.
Igoris krito ir krito, tačiau Treicė kantriai aiškino jojimo meno paslaptis.
Deja, jau saulei krypstant vakarop, treniruotę teko skubiai užbaigti. Mintys, kad bus organizuojami žygiai ir medžioklės su žirgais, buvo nustumtos į šalį: kažkieno gynėjas atskubėjo ir pranešė kuo skubiau atsirasti į salę, ten pat, kur paprastai vyksta viso klano pasitarimai.
Igoris su Treice neramiai susižvalgė.

Tuo tarpu išsigandusi Mela sėdėjo ant palangės ir stebėjo kaip senelis su pilkaplaukiu vyru, ne ką vyresniu ar jaunesniu už save patį, karštai ginčijasi. Staiga, Myša mostelėjo ranka Dimitrijui, Melos ir Igio motinos tėvui, užsičiaupti. Pilkaplaukis susiraukė ir nutilo. Matėsi, kad norėjo įgelti alfai "dar pamatysi kaip suklysi".
Melai asmeniškai senelis Dimka nelabai patiko - jis visados būdavo rimtas ir niūrus. Girdėjo, kad jį stipriai paveikė dukros netikėta žūtis.
Girgžtelėjo durys ir į salę atskubėjo brolis su pussesere Treice.
-Jūs čia! Pagaliau! - apsidžiaugė, nuskubėdama prie jų,- Jūs nežinot kas ką tik nutiko...o nutiko tikrai svarbaus!

-...Šajai Senato iškersti it avių banda. Liko vienetai... Tai laukia ir mūsų su Emousais, jei nepaklusim Senatui...- kalbėjo tvirtai pilkaplaukis vyras, vos salėje nutilo susirinkusiųjų šurmulys,- Mes turim nuspręsti ar priglausti Kristijaną McWellę ar ne. Nepamirškit, kad būtent dėl jos Šajai buvo išžudyti! Myša nori rizikuoti, tačiau aš ne! Žinote kodėl? Nes nenoriu matyti jūsų visų išžudytų jūsų!
Salėje vėl kilo triukšmas: vieni pritarė Dimitrijui, kiti priešinosi, pritarė Myšai.
Igoris nežinojo kaip elgtis. Čia, pasitarimuose tegalėjo pasireikšti tik pilnamečiai, tačiau jiems - nepilnamečiams buvo leidžiama tik pasiklausyti. Tačiau, net jei būtų aštuoniolikos ar daugiau, nežinotų kurią pusę rinktųsi: McWelle pavardė jam jau buvo girdėta. Ar toji Kristijana susijusi su Emilijana? - vis nenumaldomai kirbėjo galvoje šis vienintelis klausimas.

-Mačiau, kaip išėjai, Igi, nemeluok man.
Piktas Igoris sėdėjo ant palangės krašto ir žvelgė į jaunatį žvaigždėtame nakties danguje.
Šešiolikmetis atsiduso.
-Man nepatiko ką pasakė Dimitrijus.
-Žinau,- tyliai tarstelėjo Myša, atsiremdamas pečiu į sieną šalia pat savo anūko.
-Bet ar būtum leidęs tai nutikti? Jei ne tavo argumentai, kad visi turi teisę gyventi ir neturi būti baudžiami už savo rasę? - Igoris patylėjo,- Ar būtum leidęs Dimitrijui ir kai kuriems surasti Kristijaną ir ją nužudyti ar perduoti Senatui mainais į mūsų klano neliečiamybę?
Myša tylėjo.
- Vis tiek ne.
-Tai kas jai dabar bus? Juk taip, ji kažkur yra netoliese mūsų apylinkių, tiesa?
-Kai tu išėjai, buvo nutarta balsuoti. Daugelis nubalsavo tą sireną priglausti, tiesa, kai kurie buvo įkalbėti. Taip, ji netoliese.
Igoris nustebo, atsisuko į senelį.
-Tu nejuokauji?
Myša vyptelėjo.
-Ne. Aš parizikuosiu. Vieną sykį Senatas turės suprasti, kad nebus visą laiką vien valdanti jėga. Neleisiu, kad toks, kaip Senatas, aiškintų, kaip mes turėtume elgtis ir ką mylėti ir ko ne.

Vasaro gaivos prisisunkęs miškas nakties tamsoje stūksojo nebyliai, iki kolei tylą nesudrumstė kauksmai, tačiau tai nebuvo tik vilkų.
Jaunas juodakailis vilkolakis stryktelėjo per upelį ir žvilgtelėjo į atbėgantį pilkšvai juodą bendrarasį. Kvepėjo kitu klanu, tačiau jau kvapą pradėjo įsisavinti kaip draugų, sąjungininkų.
Ši medžioklė buvo pati pirmoji kaip jam su klanu ir plius su dar kitu klanu - Emousais.
-Dantė, tiesa?- pasitikslino dar sykį.
Keliais mėnesiais vyresnis vilkolakis linktelėjo.
Šiam prisiartinus, pradėjo kartu žingsniuoti. Jie buvo varovai, tačiau niekas nesukaukė pradėti grobio varymą, o be to - darbi vieta buvo beveik čia pat.
- Tiesa, kad Hogvartse susiradai kitus vilkolakius?
-Taip,- tarė, prisimindamas Elną Klumpar, varnanagę merginą, kurią pavertė per Antrąjį Hogvartso mūšį vilkolake.
-...ir bandei sudaryti gaują?- atsargiai paklausė Dantė.
-Bandau, - patikslino Igoris, pajusdamas, kad kažkas yra blogai,-O kas?
-Mes negalime priklausyt dvejom gaujoms.
-Tai jau vyksta birželio pabaigoj,- staiga prabilo Igoris, stebėdamas kaip vilkolakiai nubėga miško takeliais tolyn,- Nuo čia prasidės visas "smagumas".
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Emilianne Mcwelle Liepos 26, 2019, 12:48:33 am
Nespėjo apsiprasti, kai svetimos mintys vėl ją įtraukė - iš visų pusių apsupo jaunesnės ir vyresnės matytų ir nematytų žmonių versijos, besikeičiantys balsai ir emocijos. Jaunesnis Igoris, Melijandra, Michailas Lorijanas - juos pažinojo, netrukus susipažino ir su Treice. Nesusilaikė nesišypsojusi stebėdama Igorio bandymus jodinėti, tuo pačiu žavėdamasi merginos kantrybe (giminės bruožas?) - pati tokia tikrai nepasižymėjo. Nors... Tiek metų pragyvenus su sirenom jau mažai kas stebino. Bet visgi nemaloniai jautėsi tiesiogine to žodžio prasme įmesta į tą pasaulį - senovišką, valdomą Senato ir kupiną, kaip netikėta, visokio plauko paslapčių. Nelabai atidžiai sekė Michailo Lorijano ir nepažįstamo senolio ginčą, tačiau širdis pašoko išgirdus sesers vardą. Buvo kraupu klausytis balsų, sprendžiančių jos likimą, nors galutinį sprendimą žinojo - Kris pirmą kartą sutiko jau po kiek laiko nuo čia rodomo posėdžio. Lengva gyventi tiems, kuriems svarstomas vardas tik tiek ir reiškė - ir gerokai sudėtingiau žinantiems abi puses ar bent suvokiantiems, kad gyventi nori visi.
Vėliau alfos ištarti žodžiai priminė tą rytą virtuvėje - neva Emilijana likusi Igorio problema. Pasisuko į vaikiną, vis dar abejodama, ar nori žinoti.
 - Mano žiniom, įstatymų niekas nekeitė?- per tuos metus leido sau apsimesti, kad kadaise didžiausiu galvos skausmu buvę Senato žaidimai neegzistuoja, o jeigu egzistuoja, tai kažkur toli ir jos neliečia. Laimingo gyvenimo. Kaži ar ilgam.
Scena vėl pasikeitė, tik šįkart iš vilkų perspektyvos. Priminė medžioklę, todėl Emi iškart nesusigaudė, kodėl turi tai žinoti. Kad mum žinok ir taip užtektinai smagu... Vienintelė paguoda, kad viskas, ką mato ir matys čia, jau yra neatšaukiamai įvykę. Ir nors nežinant galvos neskauda, faktas, kad jau nieko negali pakeisti, kartais tiek kankina, tiek ramina.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Liepos 29, 2019, 11:11:38 pm
-Ne, nepasikeitė,- niūriai atsakė Igoris ir dar kartą žvilgtelėjo į Emi. Nenorėjo banaliai galvoti, kodėl jam tai viskas nutiko, kokia to prasmė ir reikšmė. Ne, jis tik pažvelgė į jos žalias katiniškas akis. Tas žvilgsnis. Būtent to jis pasiilgs, net ir išpasakojęs per Minčių koštuvą bemaž visą savo biografiją, (greičiau ką veikė per vasaros atostogas) ir bus išspirtas iš jo paties namų ar realiau iš Emilijanos širdies. Jis pasiilgs to žvilgsnio.
Igoris tyliai įkvėpė iš iškvėpė orą. Nusuko akis į vieną iš JAV miškų, boluojantį prieš jo akis.
Susikaupk. Neprarask budrumo. Dar viskas neprarasta. Tu dar neparodei nė pusės visos istorijos. Nors iš kitos pusės ir viskas prarasta.- negatyvi mintis įsliūkino į protą.
Igoris sukando dantis.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Liepos 29, 2019, 11:13:25 pm
Tada, pasirodė Melijandros prisiminimai.

Mela išsigandusiomis akimis , visa susitingusi žvelgė į tamsiaus kailio vilkaitę, atsiduodančią beveik tuo pačiu kvapu. Tik pilnaties šviesoj žibėjo žalios akys, kuruos rodė, kad priklauso kitam klanui- Teutams.
Tylą tvyriojančią tarp vilkolakių pertraukė kauksmas tolimoj.
Teutė suniurzgė, jos akys nerimastingai nukrypo dešinėn.
-Kuo tu vardu?- vilkiškai paklausė Mela.
Trylikametė antgamtikė nieko neatsakė, tik tyliai sucypė:
-Bėk, iš čia! Taviškiams bus blogai, jei maniškiai pamatys tave šioje Riboj!
-Žinau! Bet tu esi kažkur man matyta!-neatlyžo Lorijan.
-Nešdinkis!-vauktelėjo tyliai Teutė,- Suras iš užmuš!- ir su šiais žodžiais jau sukosi bėgti į savo teritorijoa gilumą jei ne lyg iš žemių atsiradusi, kelią pastojusi gesvai juoda vilkė- Treicė.
Mela prislinko prie kitaklanės.
-Kur?
-Nežinau,- sucypė gailiai. Trylikametė atsidavė baime ir nerimu.
Kažkur arčiau, tarp medžių, pasigirdo kauskmas- Teutai arti.
Melijandra su Treice susižvalgė.
-Lekiam- nieko nepešim,-galiausiai tarė puseserė ir abi bendraklanietės nulėkė savon teritorijon, tačiau vis vien Melijandra neišmetė galvon kur matė tą teutę. Gali prisiekt savo gyvybe, kažkur tikrai ją matė!
Po keliasdešimt minučių, praretėjus medžiams, ir prašokus griovį, Mela su Treice atsirado prie seklios, tačiau itin sraunios, plačios upės. Kitapus kranto dar nebuvo matyti kitų Lorijanų, tad lengviau atsikvėpusios vilkolakės, peršokusios upės nužuolnius akmenis, atsidūrė savo klano teritorijoj, tačiau...
-Ką veikėt pas Teutus?-tylus krebždesys palydėjo murkiančius žodžius ir nuo medžio nušoko gelsvas padaras- lūšis.
Melijandra su Treice sustingo demaskuotos.
-Nepasimeskit, kad kurčios esat,-suniuzgė lūšis. Jos rudos akys įtariai varstė vilkes.
-Aaa...mes...Sabela...aaa-Treicė bandė surasti pasiaiškinimui žodžių, ir staiga, iš krūmynų, kitapus upės, iššoko tamsių ir šviesių kailių gauja, o paskui juos- rudų ir juodų atspalvių vilkai su žaliomis akimis.
Ir taip liko dvi vilkės atvipusiais nasrais stypsoti. Pala, tai ir senelis su kitais buvo pas Teutus? Ką?- šokiruota pagalvojo dvivardė švilpė.
Kodėl?
-Ar pavyko?-paklausė Sabela, kai Lorijanai persikėlė per upę, žyminčią Ribą, tarp dviejų klanų teritorijų. Lūšis labiau prislinkdama prie juodo kailio vilko, didesnio už visus. Tik vietoms žilstelėję kailio plaukai, vertė suvokti, kad čia nestovi Igoris, o Myša- klano alfa.
Šis neatsakė. Jo mėlynai pilkos akys nukrypo į Teutus ir linktelėjo.
-Ateina sunkūs laikai...-te suurzgė žilstelėjęs vilkolakis,- Nutraukiam medžioklę!
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Liepos 29, 2019, 11:14:06 pm
Prisiminimų pozicijos pasikeitė.

Igoris su Dante kaip mat sustingo, išgirdę kauksmus.
-Nutraukiama medžioklė? Kodėl?- nustebo Igoris.
Dantė susiraukė.
-Lekiam ir sužinosim.

Myša žingsniavo ir akylai stebėjo, kaip jo klano nariai, prigludę prie žemių, laukia Teutų ženklo.
Pilnaties šviesoje miškas atrodė nebylus ir prisijunkęs baugios įtampos. Alfa užuodė ore tvyrojantį nerimą, suvokė, kad jau nebebus kur trauktis.
Žolė tyliai sušiureno. Senasis juodakailis grįžtelėjo į prislinkusiąją artyn, į šnerves dvokstelėjo pilkšvai juodai ir baltai dėmėta vilkolakės kvapas. Emousų kvapas.
Šei, jau senai praleidusi jaunystės dienas, nebyliai kaip patys medžiai, stustojo šalimais Myšos.
Emousų klano alfa žvilgtelėjo savo pilku žvilgsniu į Lorijaną.
-Žinai ką prarasi padėdamas Teutams.
-Žinau,- tyliai sudundeno vilkolakis,- Tačiau negaliu stebėti, kaip Teutų silpniausieji išžudomi Senato. Užklupti, kai stipriausieji iškeliauja į medžioklę...,- vilkolakis sukando dantis,- Taip negalima.
-Kartais atrodo, kad virš alfų tarybos susidaro dar viena valdžia,- suniurnėjo Šei.
Prislopintas kauktelėjimas.
Myša įsitempė.

Igoris neramiu žvilgsniu, vos neardamas nagais žemės laukė ženklo. Jis nė nesitikėjo, kad visi buvę medžioklėje bus sukviesti į kontraataką, gelbstint Teutams.
Juodakailis tikėjosi, kad Myša nuspręs jaunausiuosius pasiųsti atgalios.
Deja, klydo.
Mela ir Treicė šalia irgi nerimo. Jos dar buvo jaunos.
Staiga, nakties tylą sudrebino teuto kauktelėjimas.
Žolė masiškai sušiureno, pasigirso duslūs greiti žingsniai, pereinantys į šuoliavimą.
Igoris, Mela ir Treicė šoktelėjo kartu su kitais.
Teutai rodė kelią link savo slėptuvės, visgi, ryškėjantis kraujo dvokas, rodė, jog vieta artėja.
Akimirką Igis išvydo tarp medžių lekiantį Dantę, o kartais ir Sabelą.
Animagė lūšis grakščiai luoksiavo medžių šakomis, karts nuo karto šokteldama ant žemės.

Lūšis desperatiškai šoktelėjo ant medžio šakos. Jos širdis siaubingai gretai spurdėjo širdyje. Tamsios akys paklaikusiškai blaškėsi į visas puses.
Kraujas, kraujas. Visur buvo kraujas.
Mediniai pastatai, kuriuose gyveno Teutų klanas, pleškėjo. Ore tvyrojo degančios medienos, mėsos, kraujo dvokai.
Kristijana McWelle su siaubu matė, kaip Senato vilkolakiai iki galo likviduoja merdėjančiuosius ir naršo apylinkę, ieškodami jos ir išgyvenusiųjų.
Kris nesitikėjo, kad palikusi Šajų slėptuvę atsidurs įvykių sūkuryje pas Teutus, kurie buvo žiauriai baudžiami Senato. Nenutuokė kuo aukos nusikalto, tačiau tai nė kiek jos nedomino, mat per jos kvailą galvą išsidavė esanti čia, tad dabar slėpėsi.

Naktį sudrebino kauksmai, kvapai visu smarkumo dvokstelėjo į vilkolakių uosles. Pačiam Senatui lojalūs vilkolakiai nustebo, kai kuriems Šajams to užteko ir pradėjo skuosti iš krauju pasruvusios teritorijos.
Naktį sudrebino urzgimai, gailūs inkštimai, laibūs kauksmai. Vilkolakiai vieni kitiems kibo į gaurus, kaklus.

Myša šaltu žvilgsniu stebėjo, kaip Viskervilių, Ochgteinų, Breinonų alfos balsų persvara prieš Emousus nusprendė, jog jis praranda balsavimo teisę Senate. Jis matė trejeto klanų vadų akyse piktdžiuniško džiaugsmo liepsneles.
Tyliai pakilo ir išėjo iš patalpos. Širdyje kunkuliavo pyktis ir įniršis.
Įbauginti Teutų, Šajų alfos - liko neutralūs, užteko bent drąsos likti neutraliais. Myša stengėsi  nekoneveikti jų, mat suprato, jog kai bemaž netenki klano, nenori lįsti dar kartą tarp ugnių. Kadaise taip buvo nutikę Lorijanams.
Liūdnai vyptelėjo. Bent šiandien nepamiršk, kaip Breinonų alfa gretinosi prie Viskervilio. Atrodo, amžinini priešai susitaikys, ar kaip čia pasakius - bendra baimė suartina ar mano priešo priešas yra mano draugas?

Pasibaigė Birželis, atėjo liepa. Paprastai, vilkolakiai nutuokdavo, kad liepa it šventas mėnuo - visi nurimdavo, pabandydavo pamišti ar užsimerkti prieš nesusitarimus tarp klanų. Mat liepos pradžioje būdavo rengiamas susirinkimas tarp klanų.
Igoris žvelgė į seną akmeninį pastatą. Tai buvo senoji apleista bažnyčia prie ežero kranto. Visur aplinkui plytėjo miškas ir būriavosi žmonės iš klanų.
Ši para buvo tarsi šventa - turėjo tvyroti taika. Nors ir ore tvyrojo konspiracijų teorijos, karo kvapas, nesantaika ir pyktis, visi stengėsi būti mandagūs ir malonūs- panašiai kaip pasaulio vadovai susitinka ir bando apsimesti, jog kai kurie iš jų laužo taisykles ir turi meluoti ir visaip kitaip išsisukinėti apie tai.
-Džiugu tave matyti, Igori.
Mėlynai pilkos akys kaip mat šovė į kairę.
Keistų akių spalvos savininkė nusišypsojo. Mėlynos su rudu atspalviu akys linksmai žybtelėjo liepos saulės šviesoje.
-Tristana Emousa,- nusišypsojo.
-Pagaliau atpažinai, Igi. Aš irgi buvau medžioklėje,- paslapčia pamerkė akį, bet balsas liko tas pats nerūpestingas ir linksmas.
Jie abu žinojo apie ką kalba eina: praėjo beveik mėnuo nuo Teutų suteiktos pagalbos prieš Senato vilkolakius, būtent Emousai stovėjo šalia Lorijanų.
Tristana buvo aukšta kaip ir jis, laibakojė, o smulkios gelsvai tamsios garbanėlės it vėduoklė krito ant pečių. Nė nepagalvotai, jog Tristana ir Dantė buvo artimo kraujo giminės - Dantės senelė buvo Šei, pats artimiausias į alfos titulą, o Tristanos (buvo jauniausias vaikas) tėvas buvo Šei brolis.
Bendraamžė dirstelėjo į tolėkiau besikalbančius vilkolakius.
-Teks daug ką aptarti.
-Žinoma, juk nuo birželio daug kas įvyko.


Pilnaties šviesa nutvieskė tamsaus kraujo balas prie ežero pakrantės. Viskerviliai ir Ochgteinai nariai šiepė iltis ir grėsmingai urgzė. Nei viena, nei kita pusė neketino trauktis, o tai aiškiai rodė baltos iltys ir snukiai sutepti priešininkų krauju.
Tolėliau stovėjo apstulbę kitaklaniai, nes jie visados manė, kad prie kranto grėsmingai nusiteikę dviejų klanų nariai visados buvo draugai.
Juodai pilko kailio vilkolakė skuodė tarp nebylių ir juodų medžių. Mintyse skambėjo kraupūs Ochgteinų alfos žodžiai Viskervilių vadui: "sulaužei susitarimą! Todėl turėjo kentėti taviškiai. Jei ir toliau laužysi susitarimus, mes taip ir nepasidalinsim kitų klanų, mano mielas drauge, o jei nepasidalinsim, negalėsim kontroliuoti visų vilkolakių valdomų plotų."
Baimė kaustė Harlietos kojas.
Jei prasitarsiu, išdavikas tai perduos jiems! Aš būsiu mirusi![i/]
Staiga ji sustojo. Yra tik vienas asmuo, kurio gali pasitikėti. Migelis Fourtas.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Liepos 29, 2019, 11:16:10 pm
Tada su antruoju Melos prisiminimu atėjo rugpjūčio   kvapas į vakarų Prancūzijos miestą Lorjaną.

Melijandra sukišusi rankas į kišenes dirstelėjo į smėliaplaukę, metais vyresnę už švilpę.
-Būtina?
-Taip,- pavargusiu balsu atsakė toji ir su šiais žodžiais, pakilo nuo stalo,- Kitaip nieko nepakeisim, turim sutikti.
Penkiolikmetė suniurnėjo. Pilkšva rytmečio šviesa papilkino jos veidą, ir išryškino nepasitenkinimo mimiką. Dvivardė mergina nenorėjo sutikti su tuo, kas tuojaus atsitiks. Buvo šventai įsitikinusi, kad tai daryti- nedora ir nesąžininga. Ji tikėjo, kad laisvė neparduodama.
-Mela,- maldaujanti smėliaplaukės gaida pakibo prie kambario lubų.
Lorijan dėbtelėjo į ją nepatenkinačiu žvilgsniu, kuris ilgainiui tapo įniršusiu, gręžte gręžančiu paskutinį baimės dalelę.
-Bet kas iš to? Ką nors mes už tai gausim, Treice?
Treice, pavadinta šešiolikmetė žiobtelėjo it į krantą išmesta žuvis. Nieko nepasakė.
-Mirtis ir mirtis,- išrėžė susinervinusi rudaplaukė, ir nieko netariusi dingo iš kambario.
Visa tai prasidėjo, kai Mela su Igoriu atvyko iš Jungtinės Karalystės į JAV, Virdžinijos valstiją, pas Myšą, jų tikrojo tėvo tėvą praleisti su savo likusia gyva gimine vasaros atostogas ir įsilieti į antgamtiśką pasaulį, pamirštant Hogavartsą. Tačiau ramiai pragyventi tuos tris mėnesius nebuvo lemta nuo pat pradžių. Pirmiausia susidūrimas pačią pirmą dieną su Ochgteinų pasiųsta grupe, o paskui... jau nebe svarbu. Įvykiai įvykius vijo, neleido nei dviem jauniems Lorijanams susivokti, kolei buvo įtraukti į šią velniavą, kuri tęsesi iki dabar. Juk neveltui, antra alfa- Dimitrijus, pasiuntė Melą su Treice ir dar keletais vilkolakiais iš klano, į šį Prancūzijos miestą, iš kurio buvo galimai kildinimos Lorijanų giminės atsiradimas. Jie turėjo susirast Ahailą, žmogų, kuris kariavo kitoje pusėje- Medžiotojų.
Tačiau jo nesurado.
Įniršusi penkiolikmetė sviedė pirma pasitaikiusį vazoną stovintį prieškambaryje ant komodos, į sieną. Tuščias vazonas suspindėjo kylančios saulės spinduliuose, net visas kambarys nušvito, bet tai tik te trumpai, nes stiklas subarškėjo ir šukės pabiro ant žalsvai rudo kilimo. Melijandra nusikeikė patyliukais.
Jie nesurado Ahailo, ir dėl to, turi tartis su Senatu, kad atidėtų Paženklinimo ir Priesaikos Įvykdymą (o tai reikštų, kad Emousai ir Lorijanai taptų dar priklosomesni nuo Senato) Ahailas, Buvęs Medžiotojas, darantis įtaką Senatoriams, turėjo perkalbėti juos, tačiau tai neįvyko, dėl jau žinomos situacijos.
Mela tūžmingai sušnypštė. Jie praras laisvę. Taps kaip vasalai Feodalams. Igoris įklimps.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Liepos 29, 2019, 11:16:55 pm
- ...Well, the word got around, they said, this kid is insane, man
Took up a collection just to send him to the mainland
Get your education, don't forget from whence you came
And the world is gonna know your name
What's your name, man?
Salėje trap žiobarų ir užsislapstinusių burtininkų karaliavo tyla, kuri rodės spengė jau ausyse. Kart kartėmis pasimuistydavo krėsle koks nors turtuolis ar vakarine suknele apsirengusi moteris.
Aaron Burr vaidinantis vyras nutilo ir staiga, jį pakeitė kitas:
- Alexander Hamilton.
My name is Alexander Hamilton.
And there's a million things I haven't done
But just you wait, just you wait.
...Tamsiai pilku apsisiautusi figūra, niekeno nematoma prasibrovė tarp žmonių eilių...
-When he was ten his father split, full of it, debt-ridden...
Asmuo be garsiais žingsniais prisiartino prie išėjimo ir atsigrežė į susirinkuosiuos. Jis nepamatė to ko norėjo pamatyti. Šūdas.
-Two years later, see Alex and his mother bed-ridden
Half-dead sittin' in their own sick, the scent thick,- melodingas Phillipa Soo balsas pasiekė atvykėlio mintis. Likti ar nelikt?
-...And Alex got better but his mother went quick...-uždainavo aktorė ir daininkė, atliekanti Elizabeth Schuyler Hamilton rolę. Jai pritarė choras.

Vyras atsirėmė į paminkštintą atlošą ir giliai atsiduso. Jo mąslios, pilkšvos akys sužibėjo prietemoje, sekančios kiekvienos gyvos būtybės judesius.
-Grifai nepavojingi, kol juos veda Edgar.
-Sorenas?- tylus, švelnus moteriškas balsas nuskambėjo prie kalbančiojo ausies. Tamsoje tamsiaplaukio lūpų kampučiai pakilo.
-Reiktų mūsų draugelį aplankyt.
-O jis?
-..Moved in with a cousin, the cousin committed suicide...- aidėjo Džordžo Vašingtono žodžiai,- Left him with nothin' but ruined pride, something new inside voice saying....
Vyras atsisuko į švesiaplaukę moterį. Jos žalios, katiniškos akys viliokliškai blykstelėjo.
-Susidorosim kaip pasibaigs Balius Su Apyrankėmis...

-Tu įsitikinęs?- staiga už vyro nugaros pasigirdo jaunas vyriškas balsas. Tamsiaplaukis nežymiai susiraukė,- Tu kartais nesumastai, kad aš galiu ateiti ir sumaišyti kortas tavąsias?

Vyras atsisuko ir išvydo stovintį su tamsiai pilku apsiaustu apsisiautusią figūrą. Gobtuvas gulėjo ant atėjusio pečių, tamsoje žybtelėjo mėlynai pilkos akys.
-Senai matytas, Igori,- švelniai pasisveikino žaliaakė.
-Sveika, Kristijana,- šypteldamas te pasakė Lorijanas, atsisėdamas į tamsiaplaukio vietą. Tasai piktai dėbtelėjo, tačiau antgamtikas nė nekreipė dėmesio į šį.
-Dimitrijus pasiuntė į Lorjaną ieškot tavęs, Ahailai,- pradėjo,- Myša nori, kad pasikalbėtum su Senatu dėl manęs ir Melos. Tu žinai apie ką ir kodėl.
Buvęs medžiotojas linktelėjo.
-Vis dar nori sukirsti savo bendruomenę?
Igis atsiduso ir nusuko žvilgsnį į moterį. Septyniolikmetis suglaudė pirštų galiukus viens į kitą, sukurdamas trikampį. Švilpis mąstė.
-Taip, sirena. Noriu pabaigti savo tėvo darbą.
Kristijana su šypsena veida atsilošė į krėslą. Fone skambėjo miuziklo muzika.
-Kai pagausi ausko šmaukštą, tada galėsim tartis,- įsiterpė į pokalbį Ahailas. Tamsoje jo veido išraiška jau nebuvo įskaitoma, nežinia ką galvojo vyras. Lorijanas trumpam sumišo.
-Tikiuosi tu nekalbi perkeltine prasme.
Medžiotojas sukikeno.
-Kaip pasižiūrėsi, Sidabrėli, o dabar eik, nenoriu praleis vietos, kaip repuoja apie Džordžią Vašingtoną.

Neužilgo pasibaigė pirmo veiksmo scena ir prasidėjo kita- „Aaron Burr, Sir". Ahailas šyptelėjo jaunuoliui, primindamas, kad tasai netampytų jo nervų. Švilpis suprasdamas tai, linktelėjo ir pasišalino iš buvusio medžiotojo ir sirenos privačios ložės.

-...Sir, I heard your name at Princeton
I was seeking an accelerated course of study
When I got sort of out of sorts with a buddy of yours
I may have punched him it's a blur, sir
He handles the financials? ,- Hamiltoną vaidinantis Lin-Manuel Miranda uždainavo.
Igoris, vėl užsislaptinęs nematomumo kerais, išėjo iš salės. Vos tik tyliai užsitrenkus durimis už nugaros, rudaplaukis lengviau atsikvėpė. Vienas darbas jau atliktas. Staiga susiraukė. Ar tik jis tik nepamatė Alisos Faun? Sutriko. Antakiai iš nuostabos prisikasė prie jaunuolio kaktos. Rimtai? Nemaniau, kad ji turi du šimtus aštuoniasdešimt penkis žiobariškus dolerius, kad nusipirktų biletą į šį miuziklą,- pamintijo, patraukdamas link išėjimo, kur ten užsislaptinę laukė keli švilpio bendražygiai.
-...You punched the bursar?,- netikėtai iš salės pasigirdo Aaron Burr balsas. Igoris nustebęs atsisuko. Link jo bėgo kažkoks žiobaras, slėpdamas kažkokį savo daiktą.
-Yes, I wanted to do what you did
Graduate in two, then join the revolution he looked at me like I was stupid I'm not stupid...
Staiga dainavimą nutraukė klyksmas.

Igoris kartu su žiobaru sustingo, susižvalgė, tačiau ne-burtininkas nežinojo, kad prieš jį stovi dar vienas asmuo. Blondino veido raumenys virpetelėjo. Matėsi, kad turi nuo kažko kažką nuslėpti. Net pats prasčiausias detektyvas tai suprastų, o Igoris nebuvo išeitis. Iš ir į salę pradėjo plūsti žmonės: apsauginiai, lankytojai, stebėjusieji šio vakaro pasirodymą, tad galimam nusikaltėliui ir įtariamajam bei jaunajam burtininkui teko trauktis iš kelio visiems. Tačiau nuo to laiko Lorijanas neišmetė iš akių blondino žiobaro, pradėjo jį sekti. Prasibrovęs pro lekiantį apsauginį, švilpis nuskuodė įtariamąjui iš paskos, bet staiga, kažkas čiupo už pakarpos antgamtikui. Vos aukštielninkas neišsitiesęs, Igis greitai išsivadavo iš gniaužtų, kurie pasirodė ne kažkieno kito, o Alekso Fedoro- Igorio dėdė.

-Palik jį ramybėje! Su juo susitvarkys žiobarų teisėsauga, o dabar nešdinkimės, - sušnypštė prie rudalaukio ausies kitas antgamtikas, nusitemdamas jaunesnįjį iš teatro patalpų.
-Niekas mūsų ne pamatys, Aleksai,- bandė priešintis septyniolikmetis.

-Nebūk vaikas, Igi, -atkirto, kai pateko į gatvę, jau sausakimšą nuo mirgančių automobilių šviesų, sutrikusių žmonių. Aleksas nusitempė Igorį nuošaliau esančią gatvę, ir galiausiai vyresnysis paleido garbanių. Vyro akyse žybtelėjo priekaištai.
-Kas nutiko?- iš tamsos pasigirdo žemas moteriškas balsas ir prieš du antgamtikus pasirodė juodaplaukė moteris- Harlieta Mertens. Paskui ją - du amenys- Daimonas Fedoras ir Tristana Emousa.
-Ahailas nužudytas, - pranešė Aleksas,- Pats mačiau.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Liepos 29, 2019, 11:17:47 pm
Rugpjūčio pabaigos saulės spinduliai krito į vieną iš JAV Lorijanų klano štabo kambarį.
-Ahailo nesuradai?- paklausė Mela, atsisukdama į brolį.
-Ne...- suniurnėjo šis, stipriai palinkęs prie stalo. Jis kažką braižė.
Penkiolikmetė atsiduso.
-Ar tikrai?
Igis atsiteisė. Jis piktai dėbtelėjo į mergaitę.
-Ne, Mela, o dabar palik mane vieną. Užsiėmęs aš, ar nematai?- susinervinęs iškošė pro dantis.
Švilpė staigiai atšoko. Jos veide pasirodė nuostaba ir šaltas sumišimas. Igis niekada nepykdavo ant penktakursės ir jos neatstumdavo. Negi kažkas broliui atsitiko?
Vilkolakė sutrikusi žvilgtelėjo į septyniolikmetį, kuris jau vėl grįžo prie savo darbo.
Negi?

Jaunesnioji Lorijan tyliai uždarė brolio miegamojo kambario duris už savo nugaros ir greitai nužingviavo akmeninių sienų koridoriumi, apkabintu peizažų paveikslais. Greitai pasuko dešinėn ir suktais laiptais nusileido apačion. Pro stiklinius langus krito balsva vasaros šviesa, nušviesdama kiekvienus tamsius Štabo kampus. Čia rinkosi ir gyveno likusieji Lorijanai. Čia vyko svarbūs klano įvykiai. Čia buvo sprendžiami įšūkiai, lementys klano gyvavimo trukmę. Lorijan nulipusi nuo paskutinės laipto pakopos atsidūrė trečiame aukšte- salėj, kuri turėjo daugybę koridorių, vedančių į darbo kambarius, bibliotekas. Čia vyko darbai, ketvirtame buvo įrengti miegamieji, antrame- įvairios paskirties salės, holas. O pirmame, arba rūsyje, buvo milžiniškas sandėlys vaistų, ginklinė, kurioj pilna tiek žiobariškų, tiek Magijos pasaulio ginklų. Tai pat rūsyje buvo specialūs kambariai įvairiems nelaimėliams...
Švilpė panirusi savo mintyse vos neįsimūrino į vieną giminaitį.
-Žiūrėk kur eini,- sušnypštė piktai tamsiai rudais plaukais vyras vardu Aleksas. Jo mėlynai pilkos akys blykstelėjo atžarumu, staiga jis greitai paslėpė kišenėje ranką.
-Gerai,- sumurmėjo po nosimi švilpė, susiraukdama nežymiai. Nosį pasiekė silpnas kraujo kvapas. Kas čia vyksta?
-Dink iš čia,- Alekso pyktis rodo niekur nedings, ir dvivardė žaibiškai pasišalino.
Kas per velnias čia vyksta?Igoris, Aleksas, anskčiau ir Harlieta su Migel...
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Liepos 29, 2019, 11:18:47 pm
I was the one who had it all
I was the master of my fate
I never needed anybody in my life
I learned the truth too late

Igoris palinko prie turėklo. Jo lūpos judėjo.

I'll never shake away the pain
I close my eyes but she's still there
I let her steal into my melancholy heart
It's more than I can bear

Rudos garbanos pasišiaušė nuo vasaros vėjos. Pilkai mėlynos akys blykštelėjo jausmų atšvaitai.

Now I know she'll never leave me
Even as she runs away
She will still torment me, calm me, hurt me
Move me, come what may

Wasting in my lonely tower
Waiting by an open door
I'll fool myself she'll walk right in
And be with me for evermore

Lorijanas nutilo. Pirštai stipriau įsirėmė į turėklius, tačiau niekaip nepaleido kairėj rankoj laikomo perlų vėrinio. Nykštys ir rodomasis pirštas rideno lygius rutuliukus. Įsikando į apatinę lūpą.

I rage against the trials of love
I curse the fading of the light
Though she's already flown so far beyond my reach
She's never out of sight

Žvilgnis pakilo į prieš akis stovinčią miško panoramą.

Now I know she'll never leave me
Even as she fades from view
She will still inpire me, be a part of
Everything I do

Saulė kildama nuauskino nuo vasaros pabaigos kenčiančius Virdžinijos medžius, vėjas sušukavo jų vargias, žalias skaras.
Dar viena nauja diena. Tylūs žingsniai pasigirdo už jaunuolio nugaros.

Wasting in my lonely tower
Waiting by an open door
I'll fool myself she'll walk right in
And as the long, long nights begin
I'll think of all that might have been
Waiting here for evermore!
-I now my sister, like own my minds,- pritildytas, svaigus, moteriškas balsas nuskambėjo prie garbaniaus ausies.
-Andželika Skailer,- burbtelėjo po nosimi šis.
Moteris paguodančiai nusišypsojo, atisirėmė į turėklą nugara. Jos žalios, katiniškos akys užjaučiančiai nužvelgė mėlynai pilkų akių savininką.
Igis atsiduso.
-Kris...
-Žinau,- pertraukė ši,- Ahailas būtų viską padaręs dėl tavęs, Melos ir Emi.
-Jei ne Medžiotojas Kašelas,- liūdna gaida nuskambėjo per balkoną. Lorijanas pasimuistė.
Kris pavartė akis, ji nutuokė, apie ką mąsto septyniolikmetis.
-Tačiau kas be būtų, aš tau leidžiu, Gabrieli.
Arkangelo vardu pavadintas Igis susiraukė ir dirstelėjo nepatikliai į beveik trisdešimties moterį.
-Aš nejuokauju. Meilei nei grotos, nei spynos nebaisios- Aleksandras Diuma,- šypsodama kalbėjo sirena.
Po Kris nebylaus pritarimo dėl Emi rankos, Igis vos nešokinėjo iš laimės. Tik didelių jėgų pastanga susitvardė ir tik plačiai nusišypsojo.
Sirena tyliaj sukikeno.
-Pasilaikyk dar savo laimę. Nepamiršk, kad šiandien su Mela tapsit oficialiais savo klano nariais.
Igori šypsena šiek tiek prigeso.
-Tiesa.


-Aš - Gama,
Priesiekiu pilnatim ir mišku
Klano garbe ir savo drąsa,
Kad kovosiu dėl tavęs
Kolei mano iltys, nagai nudils,
Kolei mano kailis nusidažys raudoniu,
Kolei mane Medžiotojai sugaus,
Kolei mano mirtis mane pasiims
Į Mirusiųjų Pasaulį.


Po kelių dienų visa tai pasikartojo, tačiau kitaip nei po klano priesaikos nesijautė džiaugsminga atmosfera. Oras buvo pridusęs ir sunkus nuo baimės. Aplinkui stovintys vilkolakiai nebyliai it pakaruokliai, besisupuojantys ant medžių, klausėsi žodžių.
-Pilnačiai nušvitus,
Miškui nutilus,
Aš, Igoris Gabrielis iš Lorijanų klano,
Prisiekiu savo gyvybe
Ir savo garbe,
Kad saugosiu,
Ginsiu,
Mokysiu,
Savo gentainius
Iki kolei saulė pakils.

Klusniai vykdysiu
Alfų nurodymus
Klusniai vykdysiu
Jų prašymus.
Žudysiu- net jei reiks
Mirsiu- net jei reiks
Vardan savo klano... ir Senato.
Lai tik mana mirtis
Mane te išskiria nuo mano...pareigų.
Igoris išbąlusiu veidu pabaigė sakyti priesaiką. Siaubo apimtos mėlynai pilkos akys stebėjo kaip į priekį įžengia Senato vilkolakiai, prieš tai išsitraukdami burtų lazdeles. Tuoj bus sukalbėti kerai ir jie abj bus paženklinti Senato.
Keliai linko. Skrandis streikavo.

Ženklas tarp menčių karčiai liepsnojo. Igoris, susirietęs it dvilininkas, kentė skausmą. Jis nė nenorėjo pagalvoti kaip kenčia sesuo, tačiau vis vien grieždamas dantimis iš skausmo atsitiesė. Jis turi eiti. Net ir jei nieks neketins sulaužyti tradicijų ir numalšinti jam ir seseriai skausmo, jis vis tiek turi susirasti kažkokių vaistų.
Kažkas netikėtai griebė jį, nutempė ir nustūmė į tamsią koridoriaus nišą.
Apdujęs nuo skausmo Igoris nesuprato, jog prieš jį stovi išsigandusi Sabela.
-Igori...aš...aš...žinau..appie....tave,- jos tylus balsas virpėjo.
-Ką tu žinai apie mane?
-Igori, turi bėkti! Bėk!
Šokas nupurtė jaunuolį. Jis sutriko, pasimetė. Jau žiojosi klausti, kas vyksta, bet Sabela greitai nutraukė:
-Dimitrijus! Jis susitarė su Viskerviliais! D-dėl tavo mirties!- slapstūnė iš paskutiniųjų tvardėsi ir giliai įkvėpė oro,- Kiti apie tai žino. Lėk koridoriumi, tave patį pirmą susiras Tristana,- Sabela vos vos tvardėsi išlikti ramiai, -Bėk,- ištarė mergina ir lyg rudeniški lapai papūsti vėjo, išnyko prieš silueto akis. Ji iškeliavo oru.

Praėjo keturios prakeiktos dienos ir niekas negavo jokių atsakymų. Dimitrijus nuo visų klausimų ir faktų įgudusiai išsisukinėjo, apkaltino Sabelą išsigalvojimo, melu, sakė, kad jai taip patogu, nes yra slapstūnė.
Niekas negavo atsakymų, nes Dimkos niekas nesugebėjo įvaryti į kampą. Net legilimentija nepadėjo, nes  Dimitrijus "paduodavo" kitus prisiminimus, o brangos tiesos eliksyrų atsargos štabo kažkaip išgaruote išgaravo. Myša liko be jokios galimybės išgauti tiesą.
Svetainėje tvyrojo tyla.
Igoris pasirėmęs rankomis galvą stebėjo, kaip magiškais šachmatais žaidžia broliai Fourtai.
Sukaukšėjo aukštakulniai.
-Igori!- Lorijanas atpažino nepatenkintą ir įsakymų Andželinos Fourt dar vadinamos Snieguolės pravarde balsą,- Ateik į mano kambarį.
Broliai nė nepažvelgė į sesers pusę, visi žinojo, jog visame klane viskuo dažniausiai būdavo nepatenkinta Andželina ir kas keisčiausia, ji visados būdavo teisi.
Igoris atsiduso ir pakilo.
-Kas dabar?- uždaręs už nugaros duris paklausė.
Andželina atmetė savo juodus lygus plaukus ir piktai dėbtelėjo į bendraklanį. Aiškinant jos ir Igorio giminystės sąsajas buvo laiko gaišimas, tai...
-Tu melavai savo seseriai..dėl Ahailo.
Igoris sustingo.
-Tu žinai....
Andželina linktelėjo.
-Aš tik viena žinau be tų, kurie buvo Hamiltono miuzikle ir be Myšos ir Dimitrijaus.
Igoris tyliai nusikeikė. Andželina buvo gera pasiklausinėtoja, buvo tik laiko klausimas kas prasitars apie jo melą.
-Taip, Snieguole,- galiausiai pasidavė Lorijanas,- Taip, melavau, pyk, kiek nori, puikiai visi žinom, jog neapkenti melagysčių. Bet ar bent pagalvojai kodėl Melai turėčiau meluoti? Gal nežinai sąrašo, kuriame surašyti Ahailo aukos? Gal jame nerastum Gleino tėvų vardų?- Igoris sukando dantis. Gleinas buvo Emouso klano narys, kuris atstojo Melijandrai kaip dėdę. Jie abu artimai bendravo, todėl Igis puikiai suprato, jei pristars apie Ahailo suradimą, jis pats bus nudėtas Gleino! Gleinas buvo paprastas žmogus, kuris buvo nepatenkintas juo ir tikėjo, jog jis nudėjo Ahailą. Igoris nesuprato kodėl turėtų taip elgtis, bet Gleino logikai nebuvo lygių, ypač kai vyras vis dar neastigavo nuo savo tėvų žūties, kurią suorganizavo pats Ahailas.
-Igori Gabrieli....- pratarė Andželina,- Laukiu pasiaiškinimo.
Igoris sunkiai atsiduso ir prabilo.


-Myša? - Tris neramus žvilgsnis lekiojo per senojo Lorijano kabinetą,- Ką darysim? Juk puikiai supranti, kad Viskerviliai Šei grasina jau nebepirmą kartą!
Myša žvilgtelėjo pro langą. Mąstė, o tada prakalbo:
-Pasakyk, Šei, kad jos klanas kraustųsi čionais. Vieni kitų negalim apsaugoti, jei gyvensim per atskiras vietas.


-...Jie sugaus tave ir žiauriai nukankins, parodydami, kas atsitinka tiems kurie sulaužo vilkatų įstatymus....-tamsa įgavo miško spalvų, apvalų kambarį, kuriame atsukęs nugarą kalbėjo vyras.
Siluetas numykė.
-...Jie nesužinos. Man padės...- Igoris nutiko, sutrikdamas. Man padės Myša, Kris informacija apie raktą ir dokumentus -lūpos norėjo tai išsakyti, tik, kažkas viduje klykė tylėti, elgtis kitaip.
Dimitrijus sunkiai atsiduso, paslėpė burtų lazdelę. Stengėsi paslėpti šypseną.
-Eik, Igi, miegoti. Pailsėk, girdėjau tave dėl kažko išaudė Andželina, na ir pagalvok ar verta rizikuoti tavo gyvybe dėl vienos mergaitės. Bus meilių, patikėk, bet nepergyvenk, tavo paslaptis pas mane yra saugi. Pažadu ją saugoti.
Apdujęs Igis linkteli ir kažkas nuspaudė mygtuką žemyn. Keistas jausmas pradingo it rytmečio šviesoje rūkas.

Prisiminimai skriete skriejo, spalvos, balsai, žodžiai maišėsi, mainėsi it švilpiantis karuselės ratas.
Prisiminimų metai taip pat taip lėkė, šį kartą metai skaičiavosi po Demonų metro mūšio. Prisiminimai buvo trupučiai, rodė apie skubėjimą ar norą kuo greičiau tai užfiksuoti, suprasti akimirksniu.
Igoris prisiminimų liūne stovėjo nebylus.
Prieš akis švystelėjo akimirkos su Alisa Faun. Padeda JAV sirenoms, pasprukti nuo Senato. Koukvorto pakrantė, pagaliau sutinka Emi. Išvyksta Soreno pagalba. Iškeliauja vėl į JAV. Vėl Alisa. Po to išsiskyrimas su ja. Prisiminimai sukosi. Tylios, juodos naktys. Pokalbiai su klano nariais. Balsavimas dėl jo išmetimo iš klano dėl sirenos įsimylėjimo. Išlieka klane, bet Emilijana paliekama jam kaip jo paties problema.  Susiranda ją, išgydo. Prie durų pasirodo kitaklanis animagas. Prisiminimai sukosi. Priešiški klanai, kartais Medžiotojai juos užpuola. Išsisuka, lieka gyvi. Emi pabėga. Išaiškėja tiesa apie Dimitrijų - jis išdavikas, jis pabėga, tiesa apie Aleksą - jis nužudė Ahailą, žiobaras medžiotojas Kašelas buvo nekaltas, jis buvo tik jaukas. Aleksas pasako, jog su Kašelu buvo susidorota, kad niekas nesužinotų apie pakišimą ir jis liktų saugus. Vėl iš naujo skaudančia širdimi Igoris žiūri į prisiminimą, kai Aleksas, Daimono tėvas, yra nubaudžiamas - tremtis iš klano, tik Daimono prašymas tėvą palikti gyvą, sutrukdo Myšai Aleksą nuteisti myriop. Prisiminimai sukosi. Sabelos ir Neitano vestuvės. Sabela ir jis galiausiai pralaužia nematomą tylėjimo sieną dėl to, kas įvyko trečiame Ilvermonio kurse. Sabela pažada jam pagelbėti dėl Emi. Prisiminimai sukosi. Emousai kaip niekad suartėja su Lorijanais. Nesulaužoma alfų priesaika abu klanus ginti. Keliavimas pas Teutų ir Šajų likučius dėl sąjungos. Atsakymas neigiamas. Prisiminimai sukosi. Visų klanų susirinkimas Senato būstinėje. Pykčiai, ginčai. Myša ir Šei gina savo klanus, pasirinkimo laisvę. Priešiška pusė puola su faktais, jog sirenos sumaišo vyrų protus, priverčia neblaiviai mąstyti, sukelia burtininkų ir JAV vilkolakių klanų sistemos slaptumui ir saugumui. Ginčas nueina velniop, nes įvyksta pjautynės. Krinta dauguma Emousų, sužeidžiami daugelis iš Lorijanų. Šajai, Teutai lieka neutralūs. Jie bijo. Visi bijo atviro karo tarp klanų. Klanai skubiai palieka Senato slėptuvę. Mėnuo grėsmingos tylos. Vėl pilnatis. Prisiminimai sukosi ir sukosi.
Ir sustojo ties vienu.

Lietaus lašai slinko nuo lapų, kaip ir kraujas pirštų galiukais.
Igoris klūpėjo prie bedvasio kūno, rankoje stipriai spausdamas aštrabriaunį, šešiakampį raktą su rūko spalvos brangakmeniu, permirkusį antgamtišku krauju.
Ašara nuslydo skruostu.
Ranka nusileido ant Igorio peties.
-Eime...kūnus reikia perkelti į Jungtines Valstijas, - tyliu, kimiu balsu paragino anūką Myša.
Igoris tylėjo.
Po to pakilo nuo negyvo kūno.
Miške gulėjo keliasdešimt bedvasių likantropų kūnų, apšviečiamų gelsvos saulėtekio šviesos.

Jis su kitais išlikusiais gyvaisiais nešyklių pagalba perkelė kūnas į Jungtines Amerikos Valstijas, tačiau net ir persikėlę į Senatą, nerado kitų Senato vadų ir jų klanų narių, apart Emousų. Šei, Emousų alfa, glaustai ir greitai jiems paaiškino, jog
Ochgteinai, Viskerviliai, Breinonai pasitraukė, netrokšdami dar vieno susidūrimo, jei ne fizinio - tai ir ne žodinio. Teutų ir Šajų likučiai dingo be žinios, galbūt pasislėpė, nenorėdami įsivelti į reikalus, galinčius jiems kainuoti paskutiniųjų narių gyvybes.
Myša niūriai pažvelgė Igorį.
-Kai jie žino visą tiesą, turėtum su Emilijana iškeliauti kuo toliau....Kajų, Wreną, Melą pasiimk kartu. Pasikeiskit tapatybes...- tyliai pasiūlė Šei.
Rudaplaukis sukandęs dantis, nusuko žvilgsnį į klano kirtusius narius.
Vakar krito keliolika  Emousų narių, dabar jie...
Prie Adrijaus, Kreino, Idilos, Gleno, Selos, Deizo, Zaiko, Reinardos, Tebrio - žuvusių Emousų klano narių, prisidėjo Anastasija, Aleksas, Adalie, Filipa, Migel ir  Egonas.
Tai nebūtų įvykę, jei Dimitrijus nebūtų jų klano ir jo paslapties išdavęs Senatui ir Medžiotojams.
Igoris tylėjo.
Kruvini pirštai suvirpėjo, ašaros jį smaugė.
Ir viskas tik dėl meilės....
Myša paprieštaravo:
-Bėgti neverta. Pasaulis per mažas. Viską laiką negalima bėgti ir bėgti-
Šei jau žiojosi pertraukti Myšą.
-Aš pasilieku,- staiga alfų kalbas nutraukė Igoris, nužvelgdamas moterį ir vyrą.
-Senatas ir Medžiotojai nelies Kajaus ir Wrenos. Jie žmonės, o tų, kurie į čia neįsipainioję - niekas neliečia, tokios taisyklės. Jie nežaidžia kaip Slapstūnai.. Mela mokės apsiginti, be to ji bus Hogvartse, o ten daug žmonių. Emi bus su manimi. Aš ją apsaugosiu,- davė raktą Myšai, senasis Lorijanas akimirkai sutriko,- Prašau, bet kokią kainą raskite dokumentus,- pritilusiu balsu paprašė abiejų alfų,- Turite rasti....
Myša su Šei susižvalgė. Ir linktelėjo.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Emilianne Mcwelle Rugpjūčio 13, 2019, 12:48:18 am
Kai pagalvoji - juokingiau nei juokinga. Pakako mažos, trapios, kompleksų pilnos pasimetusios mergaitės, kad išjudintų amžiais ant perpuvusių griaučių besilaikančią sistemą, kuri iki tol atrodė tobulai tvirta. Vilkolakių klanai griuvo, buvo išžudyti, išduoti sąjungininkų, paremti priešų... Pasaulis keičiasi. Verčiasi. Vieni taikosi, kiti iš paskutiniųjų mėgina sulaikyti. Natūrali kartų kaita, ką bepasakysi.
Iš kitos pusės - kiek laiko, nervų ir spaudimo reikėjo, kad pagaliau būtų paaiškinta viskas iki pasktinio žodžio? Jeigu būtų sužinojusi anksčiau, ar būtų buvę kitaip? Ar būtų išvengta tų nesantaikos metų? Atsiduso. Tokia kelionė po svetimas mintis buvo keistai... nemaloni. Tarsi įsibrautum į trapiausią, intymiausią žmogaus erdvę ir tame ieškotum kažkokios naudos. Nereikia suprasti klaidingai - Emi džiaugėsi galėdama sužinoti viską apie tai, ką anksčiau nutuokė tik miglotai, tačiau taip...
O vaizdai prieš akis vis dar sukosi. llgainiui suvokimas atbuko, į viską žiūrėjo beveik apatiškai, tarsi į eilinę holivudinę muilo operą. Kaskart pasikeitus požiūrio kampui mergina vis ilgesniam laikui užsimerkdavo, tarsi bandytų matytus vaizdus išlaikyti atmintyje, išsaugoti tarsi vandenį tarp pirštų.
Medžioklė, vilkolakiai, Senatas.
Prancūzija, Ahailas, miuziklas.
Sesuo.
Neviltis, paslaptys.
Tyla.
Ramuma, pažadai, viltis.
Pavojus.
Švinas, grandinės, priesaika.
Agonija.
Prisiminimai ėmė suktis dar greičiau, jei tik tai buvo įmanoma. Keista buvo matyt save jo atmintyje. Pasirodžius Alisai laukė kažko stipraus - gal paaštrėjusio skausmo, gal pavydo - kažko. Nepajuto nieko. Tarsi tai būtų ne jos gyvenimas. Paprastai skvarbios ir gyvos smaragdo akys atbuko, žvilgsnis įkrito, tarsi būtų kelias paras nemiegojusi. Prieš akis praslinkus alfų pokalbiui, iš kurio vargiai suprato bent žodį, Emi atsisuko į Igorį.
 - Aš nebesuvokiu. Per daug. Man jie nieko nebesako. Pirma Doriana, paskui šitai...- patylėjo. Svetimos mintys vargino: tegul minčių koštuvas ir leisdavo išgyventi situaciją tiksliai taip, kaip buvo, po tiek smegenys tiesiog blokavo bet kokią paveikti galinčią informaciją. Ir taip buvo užtektinai peno apmąstymams. Aplink skriejančių prisiminimų sūkuriuose vargiai įžiūrėjo tikrąjį Igorį, vaizdas sklido tarsi žūrint per prastai sufokusuotą apdūmavusią kamerą. Nervingai nusibraukė išsidraikiusius plaukus nuo akių.
 - Grįžkim. Lygiai tą patį gali papasakot pats, bet čia... Abejoju, ar dar kas pasieks smegenis.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Rugpjūčio 20, 2019, 04:31:26 pm
Prisiminimai nutrūko.
Igoris patylėjo, išklausydamas Emi žodžius. Su ja sutiko, bet kai kas dar buvo.
-Po tos žinios aš išvykau į darbą,- seilės kažkur pradingo, buvo sunku kalbėti,- kai atlikau darbus Skutelyje, nuėjau į vieną Londono barą, jog prasiblaivytų galva. Žinau, kvailas poelgis, bet kartais žemiškams darbams negali pasakyti ne dėl savo aiškiai nepapasakotų antgamtiškų problemų. Pradės dar kvailiau žiopsoti ir jie įklimps į taviškes problemas, o ir, reikėjo apsimesti lyg niekur nieko, nes mane sekė Jungtinės Karalystės Medžiotojai. Jis ištrūko iš Minčių Koštuvo liūno ir atsidūrė bibliotekoje. Prisiminimai išsunkė jo paskutines jėgas, prisiminimai slėgė ir dusino. Igoris sunkiai atsisėdo ant vieno krėslo. Mėlynai pilkų akių žvilgsnis slankiojo prie koštuvo metalinio rato. Ir tylėjo. Pasitrynė tarpuakį.
-Kartą bent susimąstei, kodėl tau sirenos turėjo tai pasakatyti? - jaunas vyras pakėlė galvą į Emilijaną,-  Neprisimeni kas vyko Koukvorto pakrantėje? Kodėl jos turėtų pasikeisti po viso to kas įvyko? Tau padėti, kai bandė mane nudėti? - Igorio sunkus ir negyvas balsas aidėjo per biblioteką. Šiek tiek perpildytas vos juntamo pykčio ir susierzinimo. Jis buvo pavargęs.
-Doriana mane pakišo,- sunkiai atsiduso. Geriau įsitaisė krėsle, nors tai vargu ar palengvins žodžių sunkumą, slegiantį jį,- Taip, aš buvau su ja susitikęs. Kalbėjausi su ja, nes akimirką pamaniau, kad ją siuntė Kris. Taip, tavo sesuo su manimi kontaktavo ir paprašė, jog apie jos apsilankymus Jungtinėje Karalystėje nesakyčiau. Ji irgi buvo toje kovoje, kurią paskutinę matei. Ji gyva, nepergyvenk.
Igoris susiraukė ir nuleido galvą. Grežiojo rankas. Rinko žodžius.
-Po pokalbio nuėjom privačiai pasikalbėti. Ne, su ja nemiegojau. Ne, ji prieš mane nepanaudojo apžavų. Tik pagrasino, jog jei prisiliesiu prie tavęs, man šakės. Nežinau kodėl ji taip sakė. Kodėl taip elgėsi. Ir po kelių valandų,- nutilo, širdis daužėsi kaip pašėlusi,- sužinau melą apie save ir Dorianą. Suspaudė lūpas.
Jis pažvelgė pro bibliotekos langą į ankstyvą rudens spalvų nudabintą mišką. Medžiai visados keitė lapus ir visados žinojo, jog taip bus amžinai. Seni lapai nukris ant žemės ir supus, o nauji - išsprogs pavasarį. Kad tai būtų su jų abiejų problemomis - galiausiai visos išsispręs, o nesikaups į vieną krūvą su naujais įšūkiais. Tai buvo judviejų santykių problema.
-Nenutuoki apie tai? - paklausė ir dirstelėjo į sireną,- Kodėl Doriana taip pasielgė ir panašiai?
Giliai širdyje sukirbėjo dar vienas jaumas. Taip, jis nenorėjo pasitikėti Emilijanos bendrarūšėmis iš Koukvorto pakrantės. Neapkentė jų, nes per jas vos savo gyvybės neprarado, o ir per jas negalėjo su Emi susitikti akis į akį iš pat pradžių. Taip, jis nenutuokė kaip sulipdyti judviejų santykius, nes vos prakalbus apie vieną paslaptį, atsiranda ir dar kita paslaptis.
O ką bekalbėti apie tai, jog nenutuokė, ką Emilijana veikė Velse.
Igoris pakilo nuo krėslo ir prisiartino prie šviesiaplaukės.
-Klausyk,- atsiduso ir palietė jos rankas. Akimirką sudvejojo, nežinodamas kaip sirena sureaguos, todėl atitraukė rankas nuo švelnios merginos odos. Neėjo tolyn. Atsiduso.-Turim pagaliau visa tai išsiaiškinti, gerai?- mėlynai pilkos akys švelniai nužvelgė Emi veido bruožus,- Viską išsiaiškinti amžiams, nes aš tikrai noriu būti su tavimi kartu,- ir pabučiavo į žaliaakės kaktą.
Visgi, išdrįso.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Emilianne Mcwelle Rugsėjo 09, 2019, 09:38:19 pm
 - "Nepergyvenk"... Dėl Merlino, aš savo seserį mačiau kartą gyvenime, o apie kontaktą su ja net nežinau,- buvo per daug išsekus rimtai supykti. Gal organizmas pajėgia priimti tik tam tikrą naujos medžiagos ir emocijų dozę.
Užsimerkusi nežymiai papurtė galvą. Praleido pro ausis tiek barus, tiek kitus dalykus, už kuriuos šiokią dieną tikrai nepatylėtų. Dabar jau buvo vis tiek.
 - Igori, jos mąsto kitaip,- Emi atsiduso ir pakėlė galvą.- Ir puikiai nujaučia. Sirenos saugo viena kitą, aš buvau ne išimtis, tik neaišku kokiais sumetimais,- nesileido į detales.- Gal jau tąkart Koukvorte pajuto, kad kažkas ne taip, turiu omeny Alisą, pats žinai,- Emi abejojo, ar net būdama blaivia galva ir protaudama galėtų tai deramai paaiškint.- Aš neteisinu to poelgio, dėl Merlino meilės, bet dauguma, o praktiškai visos jų yra sužalotos meilės, todėl ja netiki ir nepasitiki. Greičiausiai...- nejučia sukiojo sužadėtuvių žiedą ant rankos, kad nereikėtų žiūrėt į akis.- Greičiausiai neapykanta tau ir instinktas saugoti savas buvo didesnis už nuoskaudą ir faktą, kad jas išdaviau.
Mergina nutilo. Mintyse žodžiai liejosi toliau, bet tikriausiai jau nebūtų sugebėjusi jų aiškiai išsakyti. Susmuko ant grindų, galvą atrėmė į sieną. Visai kaip tada prieš keletą metų viešbuty, nors tiek kartų nemiegotom nakim pergalvoti prisiminimai beveik nebeveikė. Aštrias skausmo šukes minčių bangos per laiką nugludino iki aptakių akmenukų. Užsimerkė. Kodėl kiekvienas palyginimas asociuojasi su jūra?
 - Neįsivaizduoju,- prisivertė pakelt akis į Igorį. Sutrikęs, pavargęs, išsunktas. Norom nenorom prisiminė matytą paženklinimą.- Doriana galėjo būt pasiųsta Akvilės ar Luelės, jei Luelės, galėjo pameluot, kad Akvilei nekiltų įtarimų, tada Avatija atėjo savarakiškai. Arba melavo Avatija. Arba abi. Ar dar yra skirtumas?- nors prieš valandą būtų padariusi bet ką, kad išsiaiškintų tiesą, dabar tenorėjo, kad viskas baigtųsi.
Emi nubraukė plaukus nuo akių ir atsistojusi pažvelgė pro langą. Rudens spalvos. Niekada jų per daug nemėgo, prigiminė baltuma jose atrodė pernelyg ryški, o pats ruduo pernelyg jaukus, mielas ir šeimyniškas. Aliuzija į tai, ką jau tiek metų nesėkmingai bando pasiekti. Miegodavo jie atskirai.
Pajuto šiltus pirštus ant savųjų. Lyg netikėdama atsisuko - jis jau seniai jos taip nelietė. Nelietė išvis. Toks jausmas, kad pastaruju metu abu laikėsi tik vilties, kad kada nors bus geriau. Atsisuko į Igį. Nepaisant visko, vaikinas vis dar mokėjo tikėti gražia ateitimi. Emi? Nebuvo tikra, kad po to, ką per pastaruosius metus patyrė, dar gali būti kaip anksčiau.
Ne.
Prigludus lūpoms sirena nejučia užsimerkė.
Bet gali būti kitaip.
Šį kartą neleido jam taip ištraukti rankos ir nueiti - anksčiau likdavo tyli ir šalta. Pasistiebusi susirado jo lūpas - tokias pažįstamas, šiltas ir minkštas. Negalvojo, nesvarstė aplinkybių ar padarinių. Ir įtarė to nesigailėsianti. Emilijana nusišypsojo, nuleisdama žvilgsnį į abiejų sunertas rankas.
 - Neatsiprašysiu,- nykščiais perbraukė Igorio delnus, vis dar dėliodamasi mintis.- Galiu papasakot, kur tada išėjau,- abu tikrai puikiai prisiminė tą priešpaskutię ramiai išmiegotą naktį.- Jeigu tik tai padės...- giliai įkvėpė ir pakėlė galvą.- Ieškojau savo tėvo.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Rugsėjo 29, 2019, 08:15:24 pm
Jis nesuprato sirenų požiūro - tai jam buvo svetima, neištirta vieta, kaip tyliam miškui - galinga jūra.
Emilijana buvo nusimamavusi - tai skelbė jos balsas ir galvos padėtis, tačiau mergina vis vien kalbėjo. Igorio akys nukrypo į grindis, panirdamas į kartėliu persisunkusias mintis. Sirenos buvo grakščios būtybės, kurioms rūpėjo jausmai, nors ir su jomis ir žaidė. Vilkolakiams - atvirkščiai. Nakties būtybės labiau linko į veiksmus ir poelgius, ieškojo už visa to, kažko, kas tai valdytų ar siektų valdžios ir jėgos.
-Galbūt.
Igoris pasimetė tarp vardų, nežinojo, ar kurios sirenos poelgis dabar buvo svarbiausias. Jis dar norėjo tikėti, viltis, kad sirenos taip pasielgė, negindamos Emi nuo jo, o, kad pasielgė, vedamos kitų motyvų. Galbūt ir yra skirtumas. Jo galva neveikė, todėl jaunas vyras tik kietai suspaudė lūpas, nežinodamas kaip į tai atsakyti.
Visgi, mintys toliau darbavosi, narstė apsiblausiusius prisiminimus iš Koukvorto pakrantės, ieško bet kokios užuomenos. Tačiau jis vis prieidavo prie išvados, jog kažkas tikrai nori atstumo tarpjudviejų. Po to mintys sekė apie Emi, jos keliones, jos paslaptis, kad galbūt, kažkas taip pasielgė iš jos praeities. Jei ne sirenos, tai gal kažkas kitas.
Galbūt Igoris tapo paranoiku, nežinia, tačiau kitą akimirką suvokė, jog galima ir patylėti ir nustoti galvoti.
Nustebo, kai mergina neleido jam atsitraukti, vėliau nuostabą perkeitė iki gyvo kaulo pažįstama šiluma ir virpulys.Tai truko akimirką, bet to užteko, jog Igoris šiltai nusišypsotų McWellei.
-Na...Aš irgi,- Lorijano veide pasirodė šioks toks sąmyšis, tačiau jaunas vyras susitvardė.
Tai buvo taip keista.
Tolimesni žodžiai išmušė iš po kojų tvirtą pagrindą stovėti. Pirmiausia, Igoris senai begirdėjo žodį "tėvas", ypač kai jo tikrasis tėvas, buvo šaltakraujiškai nužudytas Džeimso giminaičio, antra, taip, Emilijana augo su savo globėjais, kurie vėliau žuvo, tačiau mintis, ta, kad ji turi savo tikrus biologinius tėvus, jį trikdė ir neramino.
Jei motina sirena... tėvas tikrai bus žmogus. Bet tai tik buvo prielaida. Įprastai nenerimaudavo dėl diskriminacijos vilkolakiams, ar pikto ir niekinančio žvilgsnio, skirtams jam, tačiau, atėjusi mintis, jog (galbūt) Emi tėvas pasišlykštės tuo, jog jo dukrą į žmonas ima vilkolakis...Kita vertus Emi irgi nėra žmogus. Kaip iš viso tas vyras reaguotų į juos abu?
-Susiradai jį?- balsas virptelėjo, išdavė, kad Igoris gal ir nėra nepatenkintas Emi tokia kelione, tačiau ir nėra  tuo labai apsidžiaugęs. Senatas, Medžiotojai - štai kur priežastis.
Daug klausimų kirbėjo jo galvoje: iš kur ji žinojo, kad tėvo reikia ieškoti Velse? Kodėl tada pradėjo jo ieškoti, o ne anksčiau?
-Pasakok plačiau,- vaikinas nuleido smakrą ant šviesiaplaukės sirenos galvos.
Gerklėje pasidarė nesaldu. Gal ir pavyduolis, tačiau...Pabandė įsivaizduoti kitaip pasisukantį gyvenimą, kai Emi suranda savo gyvą tėvą....
Senatas ir Medžiotojai atkreips dėmesį į jį ir jam iškils pavojus gyvybei.
Lorijanas stipriau apkabino žaliaakę.
-Kaip aš tau galiu padėti surasti jį?
Ne. Net ir jei nenori išvysti Emilijanos tėvo, tačiau negali jai nepadėti susirasti savo prarastą šeimos narį.

Pavasaris užliūliavo iš džiaugsmo visą gamtą. Oras buvo prisisunkęs gėlių kvapų ir paukščių giesmių. Rodos, visur karaliavo džiaugsmas ir ramybė, ne išimtis ir šis namas Ūdrų Žabangų miške.
Igoris, ką tik grįžęs iš Skutelio su ilgomis atostogomis ir stažuote į Pietų Ameriką, krovėsi daiktus savo ir Emilijanos kambaryje. Praėjo daug laiko nuo judviejų smarkaus ginčo, o jiedu dar bandė sulipdyti savo santykius, kurie vis po truputį gėrėjo ir gėrėjo. Ne, ginčų ir barnių netrūkdavo, tačiau jų mastas mažėjo, o trunkančios tylos laikas vis trumpėdavo.
Stažuotė Pietų Amerikos magiškoje mokykloje apie vietinę žemyno flaurą ir fauną truks visą vasarą, tačiau jam kompaniją palaikys sesuo, kuri pagaliau įkalbėta jo paties, pasirinko persikvalifikuoti iš žiobarotyrininkės į magizoologę. Tačiau neramino vienas dalykas.
Igoris atsitiesė ir nužvelgė į Lorijanų šeimos nuotrauką. Į Igorį žvelgė jaunesnė jo, sesers ir tėvų kopijos, jie šypsojosi, atrodė tokie laimingi dabartiniu gyvenimu.
Hileris nusuko žvilgsnį ir sulankstė lietpaltį ir įgrūdo į Njuto tipo lagaminą - padidanimieji kerai tikrai praverčia.
Ar Ianas nesuras jo artimųjų, kai aš su Mela būsim išvykę?
Emilijanai buvo papasakojęs tiek ir apie vilkolakių sambūrį, kuris įvyko visai netrukus po jų ginčo, tiek kitus sekančius vienas po kito įvykius, tačiau nebuvo tikras dėl Emi, Kajaus ir Wrenos saugumo. Žinoma, Kajus šiauš į Japoniją dėl kvidičo pamokų, tačiau...Vilkolakių buvo visur.
Igoris tyliai atsiduso ir atsitiesė. Klūpoti ant kelių užkniso, todėl pakilęs pabaigė pakuoti daiktus.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Emilianne Mcwelle Lapkričio 01, 2019, 09:31:11 pm
Igoris neatsitraukė. Gal ir jam reikėjo tos baigtinės galimybės grįžti į paauglstėje jaustą tikrumą. Baigtinis jausmas. Va taip apsisukam ir keliaujam vėl iš naujo. Akimirka ramybės, akimirka supratimo, trumpos paralelinės realybės, kurioje viskas yra, kad ir kaip banaliai skambėtų, gerai. Ir vėl žemė slysta iš po kojų, traukiam senus skeletus ir valom dulkes nuo arbatos puodelių. Tai jau darosi rutina.
Emilijana giliai įkvėpė. Jis išsikalbėjo - ką ten išsikalbėjo, labiau jau išguldė visą savo biografiją pradedant nuo maždaug dvylikos. Kažkodėl nesijautė pasiruošus dar vienai atvirumo sesijai, juolab, kad maža tikimybė, jog abu sugebės priimti informaciją adekvačiai. Visgi nebandė išsisukti, kaip anuos kartus iki tol.
 - Neradau. Nelabai ir stebėtina, tiesą pasakius,- Emilijana leido sau dar sekundę jaukiai kiūtoti Igorio glėbyje, ir tada nežymiai atsitraukė. Tebebuvo šalia, bet bent turėjo erdvės.- Motina pasakojo nedaug, tuo nelabai ir stebiuosi. Kitos nieko nežinojo - juk Akvilė vyriausia. Ne žmogaus, bet sirenos metais. Nukrisdavo tik gairės - Velsas, jūrininkas, kartą atradau uoloje išraižytą smuklės ar užeigos pavadinimą.
Mergina perbraukė ranka plaukus ir nutilo. Visas laikas, praleistas prie jūros, iš apdulkėjusių kerčių traukė keistą, prieštaringą jausmą - vidinė pilnatvė, laisvė, persipindavo su prisiminimų keliamu skausmu. Dabar, tiesą pasakius, gyveno ne kiek ir geriau - buvo laiminga, kiek gali laiminga būti mergina, tačiau tuštumos, susivaržymo ir nepaaiškinamo ilgesio pojūtis visada buvo šalia.
 - Supranti, Akvilei viską reikėjo ištverti vienai. Manau, po to, kai grįžo iš Amerikos, netyčiom suviliojo kokį vargšą jūreivį, nutarė, kad jis ją pamilo tikra meile, žodžiu, pati nukentėjo nuo savęs,- Emi giliai įkvėpė ir labai pasistengė nevesti paralelių su dabartiniu savo gyvenimu, tačiau, savaime suprantama, nelabai sekėsi. Optimizmas? Vaikai nekartoja tėvų klaidų? Pasvajokit.- Čia ir prieinam prie paslapties, nes sirenos apžavai mirtingam vyrui yra amžini tol, kol pati sirena juos nutraukia. Kodėl Akvilė sudaužyta širdim ir kūdikiu ant rankų atsirado Koukvorte? Aš asmeniškai idėjų neturiu,- mergina susinėrė rankas ant krūtinės ir pakėlė galvą.
Igoris greičiausiai norėjo jai padėti, suteikti galimybę turėti kažką panašaus į normalią šeimą, tačiau pati mergina jau nelabai puoselėjo vilčių. Faktas, kad vaikinas visada pirmiau bandys įžvelgti teigiamą situacijos pusę net ir po visko, ką yra patyręs? Net ir po tiek metų Emi ne visada rasdavo žodžių tam apibūdinti.
 - Visgi, tada Akvilė buvo viena ir sulaužyta, todėl kad ir kaip stengėsi nepalikti pėdsakų, kelis radau - tie patys nedideli įbrėžimai uolose, neatsargiai paminimos vietovės... Kad ir kaip stengtųsi, ji nemoka užsidaryti visiškai. Nemanau, kad kažkuri išvis kada nors mokėjo. Tiesiog renkasi tai, be ko gyventi sunkiau,- mergina nuleido akis.
Meluotų sau teigdama, kad naktimis neapsvarstydavo alternatyvių gyvenimo scenarijų: kaip jaustųsi, jeigu būtų pasirinkusi ne meilę, o prigimtį? Ar tebesitęstų persekiojimai? Ar Senatas būtų palikęs ramybėje? Šituos klausimus beprasmiška kelti, ir mintys tą puikiai žino. Tačiau klausimai ne. Tegul dažniausiai jie užgriūva ne laiku, Emi paprastai save įtikindavo, jog pasirinko teisingai. Dabar, kai po tiek laiko abu sugebėjo pajudinti ilgą laiką slėptus dalykus, o Igoris stovėjo šalia vis dar ją apkabinęs, buvo neįprastai lengva tuo patikėti.

Tą vakarą takeliu žingsniuodama Lorijanų namo link, Emilijana svajojo tik apie karštą vonią ir galimybę pagaliau ramiai išsimiegoti po dvi paras trukusio budėjimo. Per visą savo hilerės praktikantės karjerą mergina kaip gyva nebuvo mačiusi tokių antplūdžių - daugybė sužeistų, neaiškiomis aplinkybėmis susižalojusių burtininkų iki pamatų sugriovė įprastą ligoninės darbo grafiką. Teisybę pasakius, pastarosiomis savaitėmis beveik neturėjo kada pasigesti Igorio ir Melijandros. Pirmos dienos, atrodžiusios tarsi amžinybė, staiga susitraukė iki kelių savaičių. Užsigalvojusi Emi nuspaudė durų rankeną - sirenos nuostabai, šios lengvai atsivėrė. Mergina prikando lūpą - nors į budėjimą skubėjo, tačiau aiškiai prisiminė, jog duris, kaip ir visada, užrakino. Iš už rankovės ištraukta lazdelė akimirksniu nugulė į delną. Emilijana atidžiai žvalgydamasi įėjo vidun. Nekviečiau vilkolakių... Ir pailsėk žmogus kad nori. Žvilgsnis užkliuvo už koridoriuje sumestų lagaminų.
 - Igori? Mela?
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Lapkričio 05, 2019, 03:24:16 pm
Jis nežinojo, kaip jaustis, kai Emi išklojo, jog jai dar nepavyko surasti tėvo. Kelias užuomenos ji turėjo, o Igorio galvoje buvo visiškai tuščia. Pasijautė kaip pirmąsyk sesers rankose Uždraustajame skyriuje išvydo šeimos nuotrauką. Prieš Melijandrą jis nei labai ieškojo savo šeimos, nei ja labai domėjosi, nei ką - paprasčiausiai neturėjo už ko užsigriebti, kitaip nei Emi, tačiau kitaip nei ji dabar - pas jį informacija pati atėjo. Nereikėjo įnitringai ieškoti.
-Pabandysiu pasidomėti tarp saviškių,- tyliai tarstelėjo šis, omeny turėdamas klaną,- Gal jie kažką buvo girdėję apie tavo tėvą.

Kaip ir sakė, taip ir padarė - pažadą ištiesėjo. Deja, klanas tylėjo kaip vandens prisigėręs - niekas nebuvo girdėjęs apie antrą Akvilės vyrą. Igoris čiupo lagaminą ir išėjo iš kambario, paskui save kulnu užverdamas duris.
Emilijana žinojo apie kelionę į Pietų Ameriką, tačiau, vis dėl to, ant virtuvės stalo buvo palikęs priminimo laišką, kada ir kaip jis su Mela sugrįš.
-Julija, paskubėk! Negi visą savo kambarį ketini išsiskraidinti?- sušuko, leisdamasis žemyn, į pirmą aukštą.
Nelaukdamas sesers atsako hileris paskutiniam kartui apžvelgė kambarius: šie buvo tylūs - vaikai, pfū, globotiniai zulino savo batus Hogvartse, laukdami vasaros atostogų, Sniegas taip pat su jais buvo, o tuo tarpu naujieji Melos augintiniai skraidžiojo lauke. Taip, Igoris buvo apšalęs, kai vieną tamsų žiemos vakarą sesuo atsitempė narvą su magiškais paukščiais.
Igoris grįžtelėjo per petį ir išėjo į lauką. Netrukus pasigirdo garsus pokštelėjimas.
Pavasario kvapų prisiunkusi diena buvo rami ir graži. Niekas keisto neturėjo įvykti.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Lapkričio 05, 2019, 03:59:45 pm
Ir neįvyko, kol kas.
Melijandra išgirdusi brolio šūksnį, įsišiepė - ne, ji neketino iškraustyti viso savo kambario, ji tik kai ko ilgai ieškojo. Jos lagaminas jau seniausiai gulėjo prie durų, o jauna moteris, keliais metais jaunesnė už hilerį, sėdėjo ant lovos krašto ir burtų lazdele bandė užkerėti žvieglį. Aišku, kad Kajui, kam dar kitam galima!? Lorijan nenorėjo, kad vaikiūkštis iššlampštų visos virtuvės ir sandėliuko gėrybes, tad, šiam kaskart pabandžius pasmaližiauti, žvieglys vis iš naujo atsibustų vis su kita nauja tirada.
Dvivardė nė kiek nepagalvojo, kad Wrena galėtų taip pasielgti, todėl žvieglį "adresavo" tik Kajui.
Galiausiai, baigiusi darbą ji pakilo, čiupo lagaminą ir greitai nubildėjo laiptais žemyn.
-Aš čia,- su šypsena atraportavo Mela, prisiartindama lauke prie Igorio ir netrukus kartu su juo iškeliavo oru.

Pirmomis kalendorinio rudens valandomis lietus čaižė Jungtinę Karalystę, vėliau jis nurimo. Žemė graudžiai šliuksėjo po batais, vėliau, šie, purvini, buvo numesti koridoriukyje prie lagaminų. Virtuvėje žibėjo vieniša lempa. Melijandra stikliniu žvilgsniu spoksojo į savo šlaput šlaputėlę lazdelę, gulinčią ant stalo. Jos pirštai, įremti į stalo paviršių, virpėjo, kaip ir jos nuvargę pečiai. Ji buvo viena. Lorijan sukando dantis ir stipriai užsimerkė, tačiau ir tamsoje ją sekė tie vaizdai - šaltas, visus blaškantis vėjas, čaižiantis skruostus lietus, ir tie šalti ir stirpūs pirštai, įsikibę į ją.
Riksmas, kerų šviesa, ir tyla.
Balsas ją pažadino. Mergina tučtuojau pakėlė galvą, varvantys palaidi, bet susivėlę tamsūs plaukai sušvytavo kaip laikrodžio rodyklė. Pirštai automatiškai čiupo lazdelę, Mela sulaikė kvapą. Tada nežymiai atsipalaidavo. Kojos ją nunešė į koridoriuką, galva plyšo nuo žodžių chaoso, paaiškinimų, atsiprašymų. Burna buvo išdžiuvusi.
-Emilijana...aš čia...Aš viena...Aš...
Žodžiai, žodžiai, žodžiai! Kaip ji pamiršo ką reiškia kalbėti! Žodžiai vėlėsi burnoje, kūnas drebėjo, o ji juto kaip ašaros kaupiasi akyse. Mintyse tai buvo daug lengviau pasakyti, bet garsiai...Mela pasijuto silpna ir vieniša. Tokia nevykėle, kad nežinojo ką apie save pamanyti.
Jei seniau manė, kad yra gan gera kovotoja, šį vakarą taip jau nebemanė - tvirtas pagrindas išslydo iš po kojų kaip pasitikėjimas savimi.
Melijandra stipriai užmerkė akis, ašaros nusirito skruostais. Tada papurtė galvą, bandydama tvardytis.
-Igis... jis...dingo.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Emilianne Mcwelle Lapkričio 07, 2019, 05:18:28 pm
Nos metas nebuvo vėlus, apsniaukęs dangus ir ateinantis ruduo visgi darė savo. Matė vituvėje degant šviesą, bet likusi namo dalis skedėjo tamsoje. Džiugiai susijaudinusi Emi mintyse mėgino perskaičiuoti savaites - gal per darbą tikrai užsimiršo taip, kad sugebėjo pasimesti dienose, o jie grįžo laiku. Išgirdo atitraukiamą kėdę, skubriai artėjančius žingsnius, ir siaurame koridoriuje pasirodė aukštas siluetas. Nusišypsojo - nors užmušk neprisiminė, kokiu būdu jie sugebėjo parsirasti taip anksti, džiaugėsi labiau, negu galėtų parodyti.
 - Mela! Taip anksti, laukiau tik...- žodžiai užstrigo gerklėje pamačius nusikamavusią, drebančią ir šlapią iki siūlo merginą.- Kas atsitiko? Tu sveika?
Jautė, kaip stuburu nubėga lediniai baimės pirštai, mintys susijaukia, o rankos nejučia pradeda virpėti. Toks jausmas, kad namuose staiga atšalo bent dešimčia laipsnių. Beveik nesuprato, kodėl Mela tokia pasimetusi, kodėl atrodo taip, tarsi kelias valandas būtų verkusi ar bent kelias paras nemiegusi? Kodėl Igoris vis dar neateina? Juk jis irgi čia, taip? Merginos žodžiai, nors padriki, smogė suvokimu. Emilijana lyg netikėdama papurtė galvą.
 - Ne...- užsikirto. Šitai ir vadinama perkūnu iš griedro dangaus, matyt.
Instinktyviai apkabino Melijandrą - pirma reakcija pamačius ją tokią. Įprastai kovotoja, tvirta, energinga, nepažįstančiam atrodytų net žiauri. Arba tokia, kokią matydavo dažniausiai - švelni, daugiau laiko praleidžiant prie orkaitės, o ne prie taikinio. Ir Igoris - ne kartą gavo įsitikinti tuo, kad vaikinas buvo faktiškai nenugalimas - tiesiog niekada nepasivargino net pagalvoti, kad gali įvykti kažkas... tokio.
Šlapios tamsiai rudų plaukų sruogos pakuteno kaklą tarsi primindamos realybę. Įkvėpė. Reikia kažkaip kapstytis.
 - Dieve, Mela...- sirena paėmė merginą už rankos.- Palauk, dabar tu namie, tu saugi, nusiramink, viskas gerai,- pati užstrigo ties puse sakinio. Apdujusi nužingsniavo virtuvės link ir lazdele (su siaubu suvokė, kad visą tą laiką ji išbuvo kovinėje parengtyje ir grynai per stebuklą susijaudinusi nepaleido kibirkščių ar ko baisesnio) mostelėjo arbatinio link, o tada uždegė vieną iš žvakių ant stalo ir pati susmuko ant kėdės. Lyg sapnuodama įsistebeilijo į liepsnelę. Kas po galais čia įvyko. Šiltos ugnelės atšvaitai atsispindėjo ir rudai pilkose rainelėse.
 - Julija, kas atsitiko? Tu nesužeista?- perklausė, nors vardo atgarsis nemaloniai nusmelkė balso stygas. Antrąjį vardą dažniausiai naudodavo būtent Igoris. Šaltis vėl nubėgo stuburu.- Jis gyvas?
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Lapkričio 09, 2019, 06:07:47 pm
Emilijanos žodžiai nepasiekė Melos sąmonės. Jauna moteris per baimės ir išgąsčio miglą tik papurtė galvą, bijodama suprasti kas ką tik nutiko ar nutiks. Baimė ją kaustė kaip plieninės grandinės Fenrio kaklą, trukdė kvėpuoti ir blaiviai mąstyti. Baimė, kad nepavyko išgelbėti brolio, taip įskautindama Emilijaną, vertė eiti iš proto.
Mela nuleido smakrą ant sirenos peties ir ją stipriai apkabino.
-Aš atsiprašau. Atleisk....
Ašaros kaptelėjo ant peties.
-Ne, niekas nėra gerai.
Ak, tie žodžiai!Per ašaras kažką bematydama Mela nurijo seiles.
-Emilijana, niekas nėra gerai. Niekas nėra gerai...
Varinėmis kojomis nužergliojo paskui šviesiaplaukę, akys tuščiai žvelgė į liepsnelę. Lorijan padėjo lazdelę ant stalo ir atsisėdo ant kėdės. Žodžiai strigo jos gerklėje.
Širdis katalojosi jos krūtinėje, vėlė mintis į jūržolėmis apipintą tinklą, nervingai grėžiojo rankas, tarsi ketintų nusitraukti odą kaip gyvatė nusineria saviškę, nuleistos akys lekiojo per stalviršio platybes.
Žodžiai...Kur jie dingo...?
Taip tuščia ir šalta čia. Kur jai dingti? Atmintyje iškilo vaizdai: žemė, lietus, šaltis, kerai. Riksmai, stiprūs pirštai ir žodžiai. Tylūs žodžiai. "Mela!".
Lorijan paslėpė veidą delnuose, jos lūpos virpėjo, virpėjo.
Pirštus įrėmė į savo kaktą.
-Aš...Viskas įvyko taip gretai! Mes tik keliavę oru nusileidom ant žemės netoli Ūdrų Žabangų apylinkės....Ir tada....Ne, mes tada nusprendėm...Mes nusprendėm keliauti oru čionais, po to...išgirdom pokštelėjimą kerus....Viskas įvyko...Taip greitai...Vos spėjome sureaguoti...
Drebėdama pirštais persibraukė per plaukus. Melos išbalęs veidas buvo ištįsęs iš baimės.
-Tada....Tada...jie užpuolė. Nei aš, nei Igoris nespėjom suprasti kas jie yra....Mes pradėjom gintis. Taip, gintis. Tačiau jų buvo daugiau...
Vilkolakė užsimerkė ir nurijo seiles.
Tikroviški vaizdai šokinėjo prieš jos akis.
-Ten buvo maišalynė. Chaosas. Aš nieko nesupratau. Vieną akimirką buvau prie Igorio, o kitą...kitą...jis suriko mano vardą....Ir tada...Atsiradau prie namų...- Melos balsas virpėjo,- Aš nežinau, Emilijana, aš nežinau....
Buvusi švilpė pakėlė akis į sireną.
-Atleisk, aš negalėjau jo apginti...Atleisk....
Ji bijojo pamąstyti, kad Igoris gali būti negyvas. Ji to negalėjo pakelti.  Taip negali taip nutikti. Negali. Juk viskas galiausiai išsitaiso, galiausiai mes randam būdą! Ne, taip negali nutikti! Senatas? Medžiotojai? Ianas? Slapstūnai? Kas tie, kurie taip pasielgė? Kodėl dabar? Kas nutiko maniškiams? Ar mes pralaimim? Ar tai jau galas mums visiems? Ar jie mus sumedžios po vieną?
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Emilianne Mcwelle Gruodžio 14, 2019, 10:54:05 pm
Jautė tvirtus dūžius į šonkaulius tarsi įrodymą, jog nesapnuoja. Širdis lipo pro gerklę, išsiskyręs adrenalinas purtė visą kūną, tačiau mergina niekada nesijautė tokia atbukusi. Tik padrikas, trūksmingas Melijandros pasakojimas privertė atitokti - smegenys jau buvo sėkmingai atitrūkusios į alternatyvas įsivaizduojant Igorį panašiomis sąlygomis, kaip kadaise jo prisiminimuose matytą Daimoną, jei ne blogiau. Arba išvis - kruviną, bežadį kūną, tuščias akis įsmeigusį į bekraštį dangų. Emilijana giliai įkvėpė ir prikando lūpą.
Mela kalbėjo pasimetusi, nerišliai,  akivaizdžiai pati vis dar neatitokusi. Daug skylių palikęs paskojimas tik paskatino vaizduotę įsisiūbuoti. Emi papurtė galvą. Čiupo nuo stalo lazdelę ir mostelėjo merginos pusėn, burtais išdžiovindama jos drabužius. Reikėjo išsiaiškinti, kas tiksliai atsitiko, bet pirmiau nuraminti Melą nors tiek, kad galėtų žmoniškai papasakoti. Juk logiškai pagalvojus, Igoriui nieko negalėjo atsitikti - jis visada išgelbėdavo jas. Per tuos metus neleido sau prisileisti net minties, kad kada gali įvykti kitaip. Ne, greičiausiai jie paprasčiausiai pasimetė, o Igoris tuoj pasirodys čia - šlapias, sulytas, purvinas, bet kuo sveikiausias ir gyvas. Nes kitaip būti ir negali?
Savitaiga - dalykas įdomus. Kvėpavimui sulėtėjus iki beveik padoraus, Emi atsistojo, nukreipė lazdelę į užvirusį arbatinuką ir į sustirusias Melos rankas įspraudė puodelį. Prisėdo šalia, vis darką tik išgirstą mintį laikė per atstumą nuo suvokimo ribų. Viena ranka apkabino merginą, duodama jai laiko susidėlioti mintims. Potrauminio šoko sindromas. Nemanė, kad šiandien dar teks dirbti. To jau buvo išmokusi- pirma pasirūpink, tada jaudinkis.
Suspaudė rankoje įšilusį porcelianą. Viskas gerai, visi saugūs... O jeigu ne? Kvėpavimas nevalingai padažnėjo, tarsi deguonies kiekis patalpoje būtų sumažėjęs perpus. Emi tvirtai sugniaužė drebančius pirštus.
 - Mela, prašau...- balsas užlūžo.- Būk gera, papasakok viską nuo pradžių. Su detalėm. Viską, kas nutiko po jo paskutinio laiško,- sirena atsargiai perbraukė jau išdžiūti spėjusius Melijandros plaukus ir atsistojo.
Medinėmis kojomis priėjo prie spintelės, iš kurios sklido raminantis druskos ir jodo kvapas. Minutę prastovėjo sugniaužusi rankeną, tarsi nebūtų tikra, ko čia prireikė. Galiausiai ištraukė puspilnį butelį ir mėšlungiškai nurijo kelis gurkšnius. Kvėpuoti galėjo, tačiau drebulio, deja, nenumalšino. Apdujusi vėl grįžo prie Melos. Į langą barbenančio lietaus garsas vienu metu ir ramino, ir nervino. Apžvelgė pažįstamas virtuvės sienas. Kiek vakarų praleista: juokiantis, kalbantis, pykstantis... Kiek metų praleido gyvendami kartu, bet atskirai. Nesikalbėdami. Nusisukęs kiekvienas į savo sieną. To trapumą suprato tik dabar - o jeigu... Baimė šaltais pirštais nubėgo per stuburą. Turėjo nuraminti Melijandrą ir logiškai pamąsčiusi padaryti išvadas. Tačiau pati vos pajėgė išsėdėti ramiai ir suvaldyti purtantį drebulį.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Gruodžio 31, 2019, 05:16:23 pm
Kerai,  puodelis, apkabinimas - Mela visą tai suprato per tirštą miglą, tačiau atsisakė nuo patikėti. Ji vis dar buvo šoke, jai buvo per sunku suvokti, jog Igis, jos mylimas brolis, neateis į virtuvę ir dviejų jų neapkabins. Visa tai atrodė kaip šlykštus surealistinis sapnas, neturintis nei pradžios, nei pabaigos.
Mela stipriau sugniaužė puodelį, odą glostė šiluma, kuri ją gaivino. Būti išdžiuvusiais buvo gerai, vandens per daug nemėgo. Taip sausa ir šilta - akys norėjosi merktis, tačiau vilkolakė papurtė galvą.
-Ah,- ištiktukas išsprūdo iš burnos, jauna moteris paleido puodelį ir susiėmė už galvos. Nieko neskaudėjo, tik nežinojo kaip elgtis, ką sakyti. Mintyse tvyravo sumaištis, chaosas, Lorijan nerado žodžių ir vidinės stiprybės ką sakyti. Ji jau pasakė, ką prisiminė, ką dar jai reikia pasakyti?
Igorio paskutinis laiškas. Brolis jį siuntė likus kelioms dienoms iki stažo dienos, ta diena atrodė normali ir rami....Melijandra nurijo seiles.
-Pabandysiu. Tikslios dienos neprisimenu, tačiau viskas atrodė ramiai, niekur nebuvo jokio pavojaus. Po stažo, mes išvykome,- prieš akis iškilo lietus ir keliavimo oru bjaurus jausmas,- Atsidūrėme netoli Ūdrų Žabangų miško,- pagaliau ji prisiminė,- Mes buvom nusprendę keliauti oru, o ne nešykle, kaip iš pradžių keliavome į Braziliją. Igoris pasirinko mišką, nes tą vietą geriau pažinojo, nenorėjom iš karto atkeliauti į namus, dėl to, jog buvo susitaręs nuo tos vietos pasiųsti gynėją klanui, jog jau netoli Ūdrų Žabangų,- šiluma ir tyla akimirką po akimirkos Melai grąžino prisiminimus,- Tada mus užpuolė. Vis dar nenutuokiu, kaip mes išsiskyrėme, tačiau girdėjau, kaip jis rėkė mano vardą, nesupratau ko jis prašė, kur jis buvo...- Mela nutilo, rudai pilkos akys lėtai nurypo į Emi, su butelaičiu rankoje,- Šiek tiek prisiminiau, bet nedaug...Uh...Aš nežinau ką daryti...
Pirštai vėl apglėbė puodelį.
Ta tyluma ir neviltis virtuvėje.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Emilianne Mcwelle Vasario 02, 2020, 08:47:57 pm
Suvokimas pamažu ėmė užpildyti ir ją. Vis dar padrikas, prislopintas, tarsi iš po žemių sklindantis Melos pasakojimas brovėsi pro suvokimo ribas, skleidė palaimingai mintis dengusį atbukimo šydą ir tikrovės šukėmis smigo gilyn. Emi vis dar laikė apkabinusi Melijandrą, tačiau pati kažkur atitolo. Buvo praradusi jį tiek kartų, kažkuris gali būti ir paskutinis, tačiau ar gali būti, kad šitas? Tada, kai jau pradėjo gyventi kaip žmonės, džiaugtis tuo, kas yra ir ką turi...
 - Tu nekalta, Mela,- pradėjo. Balsas užlūžo, tačiau prisivertė tęsti. Bent tiek privalėjo pasakyt.- Svarbiausia, kad tu ištrūkai, žinom kas atsitiko, kaip nors susitvarkysim. Tai ne tavo kaltė,- šiaip ne taip ištarė. Ne, merginos ji nekaltino, kaltų ieškoti buvo beprasmiška. Kaip ir visa kita dabar atrodė kitaip: neaišku, iškreipta, trapu. Karas artėjo ar net jau prasidėjo. Tik dabar tai iki galo suprato. Ar praslys taip lengvai kaip Demonų mūšio metais? Juk tada visi tebuvo vaikai, žaidžiantys suaugusiųjų žaidimus. Sumokėjo nepigiai, tačiau pagalvojus dabar... galėjo būti gerokai blogiau. O dabar?
Vis dar netardama nei žodžio Emilijana pakilo ir koridoriumi pro svetainę nužingsniavo į Igorio darbo kambarį. Per vasarą ten beveik neidavo, todėl daiktai daugmaž buvo ten pat, kur šeimininkas juos paliko išvykdamas. Kurį laiką sirena stovėjo nejudėdama, tarsi nebuvo tikra, ar nesapnuoja. Slogučio.  Kiek pasiraususi po kruopščiai etiketėmis sužymėtus buteliukus, išsitraukė vieną, išlietą iš matinio stiklo. Būtų mielai pasilikusi šitoj mažytėj tvirtovėj, kurios dar nepalietė šalti realybės pirštai - virtuvė jau buvo jų persunkta - tačiau prisivertė grįžti pas Melijandrą.
 - Besapnio miego eliksyras. Išgerk ir eik gulti, šiandien jau nieko nepaveiksim. Galiojimas ant ribos, bet turėtų suveikt. Būčiau žinojus...- Emilijana nutilo ties puse žodžio. Kas, jeigu būtų žinojusi? Būtų parnešus šviežio? Tikrai ne, greičiausiai net nesugebėtų pati teleportuotis namo. Galvoti beprasmiška ir pati tat kuo puikiausiai žinojo.
Nebeturėjo jėgų palydėti Melos į viršų. Pati eliksyro gerti irgi nesivargino - vis tiek neveiks kaip dera, o jeigu ir veiks, pabudus bus daug blogiau. Laiptų viršuje akimirką padvejojo. Protingiau būtų eiti gulti į Mėlynąjį kambarį - karts nuo karto ten vis dar miegodavo susipykus. Atsidususi visgi pasuko į šeimininkų miegamąjį. Tamsu, tylu, girdėti buvo tik tykus lietaus barbenimas į stogą. Susigūžusi po antklode Emi užsimerkė. Tai toli gražu nebuvo pirma naktis, kada dvigulėj lovoj miegojo viena. Tačiau pirma, kai pagalvojo, kad tai gali ir nepasikeisti.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Vasario 22, 2020, 01:05:14 pm
Mela atrėmė galvą į Emi petį, jausdama kaip niekad silpna ir palaužta. Ji nenorėjo sutikti su Emi. Ji buvo kalta. Kalta, kad kažkaip atitrūko nuo Igorio, pametė jį iš akių, pasiklydo...Vilkolakė užsimerkė. Kas jeigu Igoris yra miręs? Kaip tada viskas bus? Ką tada jos darys? Galvoje blykstelėjo vienintelė mintis - apversti visą pasaulį aukštyn kojomis. Tačiau ar verta? Ar verta eikvoti jėgas tokioms paklaikusioms mintims, svarstyti "kas jeigu būtų"? Emi buvo teisi, jos dabar nieko nenuveiks. Tyliai padėkojusi už eliksyrą, butelaitį čiupo už kaklelio. Buku žvilgsniu įsižiūrėjo į magišką skystį. Neturėjo jėgų pasikelti, rodės, galėtų visą amžinybę drybsoti čia, šioje virtuvėje, į šį eliksyrą, rodos, pagamintą Igorio.
Kur jų visų gyvenimai nusirto? Į ką jie pavirto? Uždrausta meilė, savo rasių slapstymas...Kodėl pasaulis turi tiek daug sienų, baimių, stigmų, neleidžiančių džiaugtis gyvenimu? Kas jeigu iš viso, jie būtų žiobarai? Gyvenimas, turbūt, būtų paprastesnis. Turbūt, tačiau gyveni šį gyvenimą, tad pajudink savo sėdimąją.
Galiausiai pakilo. Sunkiais žingsniais užlipo į antrą aukštą. Namuose buvo tamsu- rudens dangų užtraukė tamsųs lietaus debesys. Tyliai įsiklausiusi, pabandė išgirsti Emilijanos kvėpavimą iš Mėlynojo kambario. Viskas bus gerai. Rasim išeitį,- padrąsino save ir nulenkė savo kambario rankeną. Išgertas besapnio miego eliksyras iškart suveikė, vos smigo į lovą.

Pavasaris artėjo nenumaldomai ir Melijandra juto, jog daugiau negalima delsti, todėl išsiuntinėjo visas tris Lorijanų namo pelėdas su laiškais. Gama susirado Caroline, Delta - Daimoną Fedorą, Emilijanos liepsnotoji pelėda - Keitą Kolinsą. Dėl pastarojo Mela jautėsi iki galo tikra dėl šio savo sprendimo. Dėl Keito kovų žinių gausumo buvo linkusi dvejoti, tačiau jis buvo geras kvidičininkas - kas nepaliko jos abejingos.
Susirinkimo diena atėjo pernelyg greitai. Kiekviename laiške buvo nurodyta tiksli Lorijanų namų vieta ir laikas, tačiau Mela nebuvo tikra ar nebus vėluojančių.
Svetainė nebuvo sausakimša. Ant grindų, prie židinio išsitiesęs gulėjo nemenkai ūgtelėjęs Sniegas. Vampus katinas snūduriavo, tik jo karts nuo karto krusteliajančios ausys sakė, jog vis dar yra budrus. Daimonas Fedoras, tokio pačio amžiaus kaip Igoris, niūriai sėdėjo krėsle, tingiai savo mėlynai pilkomis akimis apžiūdėdamas staliuką. Nuo pat vakar vakaro atvykęs, buvo tylus. Pusbrolis perduos visą susirinkimo informaciją kitiems gelbėjimo misijos dalyviams - Mela nenorėjo rizikuoti, jog tiek daug būtų vilkolakių vienoje vietoje. Negalėjai žinoti, kas užuos tokį stiprų vilkolakių kvapą vienoje vietoje, o kita vertus, Keitas - nieko nežinojo apie Lorijanus. Vaikinukui pirmam laiko nenorėjo įvaryti infarkto.
Akimis susiradusi Emi, šiai drąsinančiai šyptelėjo. Planas atrodė beprotiškas, tą puikiai žinojo. Tačiau buvo verta rizikuoti.
Klestelėjo į laisvą krėslą. Bet ar Igoris apsidžiaugs sužinojęs, jog į šią velniavą įtrauks ir jaunimą? Atmintyje iškilo Demonų mūšis. Jei jos atmintis nemeluoja, Kajus ir Keitas yra panašaus amžiaus, kaip ir dauguma buvusių Mirtininkų, stojusių į kovą su Slaptūnais. Tą pavasario rytą Igoris, Džeimas, Caroline buvo bebaigiantys Hogvartsą.
 Mela kietai suspaudė lūpas.
Viskas bus gerai.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Keitas Kolinsas Vasario 22, 2020, 02:00:53 pm
Pavasaris buvo mėgstamiausias Keito metų laikas, bent jau Hogvartso laikais. Dabar šis metas reiškė tik šlapią žemę, prabangią šluotą, ant kurios sėdėdamas jautėsi, lyg vien supurvinęs įsiskolintų milijoną, ir piktus komandos narius, kurie jį laikė per jaunu ir nevertu būti komandoje.
Keitas namo grįžo tik paryčiais, po ilgos ir varginančios treniruotės. Šiaip ne taip patekęs į komandą jis turėjo treniruotis kaip niekad sunkiai ir negailėdamas savęs - buvo geras nuleidimas ant žemės - Hogvartse laikęs save geriausiu, dabar jis buvo silpnas. Pernelyg silpnas.
- Šūdas, - sumurmėjo Keitas, pamatydamas kaip grindimis prabėga tarakonas. Merline, kaip jis laukė pirmos normalios algos, kad galėtų išsikraustyti iš tos skylės, kurią kol kas vadino namais.
Tarakonas, tiesa, buvo mažiausias rūpestis. Keitas, nors ir atrodė kaip lengvabūdis, draugiškas nebrendyla, bet nebuvo kvailys. Žinojo, kad magijos pasaulyje bręsta nesantaika - paniką, skausmą, užsidegimą ir priesaikas, rodos, galėjai apčiuopti ranka. Virš visko kabojo tamsus debesis, kurio judinti Kolinsas visai neturėjo noro. Nebuvo priežasčių niekur veltis, tad stengėsi būti tyliai ir ramiai, niekam neužkliūdamas.
Baltaplaukis buvo pilnai pasiruošęs kristi į kietą lovą, kuri šiuo metu atrodė minkštesnė už cukraus vatą, bet į langą kažkas pabeldė.
- Pelėda... Žinoma, žinoma, tai visada būna suknistos pelėdos! - pats sau pasipiktino Kolinsas. Jo nuomonė nepasikeitė - šie paukščiai vis dar puikiau tiko orkaitėn nei kur kitur. Atidaręs langą patvirtino savo spėjimą. Aišku nieko kito ir nesitikėjo - retai kas kitas beldžiasi į penkto aukšto langą.
- Dėkui, gali dingt, - Keitas paėmė laiškutį, nuimdamas jį ir užtrenkdamas langą, palikdamas pelėdą šalti. Keista, jis retai kada gaudavo laiškų. Jei tiksliau, beveik išvis negaudavo.
Vėl koks balius?..
Baltaplaukis atplėšė voką, didelėmis smaragdinėmis akimis perbėgdamas per ten parašytus žodžius. Reikia pagalbos...
Pamatęs kas laišką pasirašė vaikinas palaidojo vieną ranką plaukuose, juodai nulakuotais nagais raižydamas galvą. Mąstė.
Ar tai galėjo būti spąstai? Ar tai kokia pasala, skirta jam išvilioti iš namų? Ne, ne, jis turėjo mesti šitas konspiracijas šalin. Niekam jis nebuvo įdomus - galėjo būti ramus. Tik... Velnias, nesvarbu, reikėjo eiti.
Galbūt įsivels į kažką pavojingo, bet jei nepadės save užgrauš baisiau nei kirminas užgraužia obuolį.
Keitas užsimetė odinę striukę, greit įšoko į kerzus, užrakino butą ir laiptais nubėgęs (tiesa, vos nepargriuvęs ir nepačiuožęs kelis laiptus) iškeliavo.
Prie Lorijanų namų buvo ganėtinai greitai, atrodydamas kaip visada žavingai, kaip visada pasitikintis savimi ir užtikrintas visais savo veiksmais. Tik kažkur kiek drebančiose, kišenėse sukištose rankose ir  toje akių smaragdo gilumoje švysčiojo baimės žiburėliai. Viskas bus gerai.
Durys buvo atdaros. Keista, neįtikėtinai keista. Tai nieko gero nežadėjo. Įtarimo šešėlis perbėgo Kolinso veidu. Dėl viso pikto išsitraukė lazdelę, eidamas link ten, kur įtarė būsiant svetainę.
Pataikė.
- Sveiki, manau turėtumėt man viską paaiškinti, - su maža šypsenėle, bet dar nenuleisdamas lazdelės, ištarė Keitas.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Emilianne Mcwelle Kovo 14, 2020, 11:44:28 pm
Pastaraisiais mėnesiais jos naudingumo koeficientas buvo lygus nuliui, jeigu ne mažiau. Klausimas, kokiais stebuklingais būdais vis dar sugebėjo eiti į darbą, bet ir ten viską darė taip atmestinai, kaip sugebėjo nekeldama realaus pavojaus savo reputacijai ir kitų sveikatai. Tiesą pasakius, kartais net naudodavosi darbu,  o ligoninėje jo tikrai netrūko, kad netektų būti tuščiuose namuose. Na, tai nebuvo tiesa - juk ten tebegyveno Mela, o Kajus su Wrena taip pat dažnai sušmėžuodavo koridoriuose. Tačiau sunkiai galėjo vien pažiūrėt jiems  akis. Vis dar prisiminė, kaip Mela ją įkalbinėjo eiti į Švilpynės balių. Po šito, tiesa, pasidavė. Visai logiškas sprendimas turint galvoje, kad porą savaičių mergina švelniai tariant nelabai noriai išlįsdavo iš kambario.
Vėliau lyg ir pavyko susiimti. Susiimti, bet ne susitaikyti. Iki tol netrumpai gyveno viena, Igoriui išvykus į stažuotes ar šiaip eilinį kartą susipykus. Buvo lengviau apsimesti, kad taip atsitiko ir dabar, jis gyvas ir sveikas. Aišku, norėjosi tikėti, kad taip yra iš tikrųjų, bet visgi... Bukai stebėjo Melijandrą organizuojant šitą susirinkimą. Stengėsi nesitikėti, kad iš jo bus per daug naudos. Nesispyriodama parašė Keitui, padėjo priimti Daimoną (buvo suaugusi moteris, bet visgi sirena, ir vilkolakių draugija jos, švelniai tariant, nedžiugino), tačiau nepuoselėjo per daug vilčių. Tą rytą pirmą kartą po kelių mėnesių pasižiūrėjo į veidrodį - visgi namuose bus žmonių, kurių pagalba reikalinga, tad mandagu būtų bent jau pasistengti atrodyti tvarkingai. Tikriausiai kitiems tebebuvo patraukli, tačiau sau graži jau nesijautė: plaukai - patrumpinti, seniai praradę žvilgesį ir vandens glotnumą, buvo atsainiai susukti į mazgą, kad nesimaišytų dirbant, oda nebepriminė skaistaus porceliano, veikiau sausą popieriaus lapą, kurį darkė nuo lininio audinio likę randai. Stebuklas, bet lengvo audinio drabužiai krito taip pat dailiai. Matyt, motulė gamta visgi numatė, kurios sirenos dalys labiausiai pasitarnauja darbui ir kurias labiausiai verta išsaugoti. Nuo tokios minties Emi nusipurtė, gurkštelėjo vandens iš butelio, stovėjusio ant staliuko ir paskui save uždarė duris. Nervinosi.
Svetainėje tuo metu sėdėjo vos vienas svetimas... padvejojusi mergina pasirinko apibūdinimą "asmuo". Negali sakyti, jog niekada nepagalvodavo apie galimybę susipažinti su Igorio šeima (kur kas gausesne negu galima įsivaizduoti), bet tikrai nemanė, kad tame susitikime nebus jo paties. Nubraukė nesamas dulkeles nuo krėslo ranktūrio ir prisėdo ant jo. Pirmą kartą po tiek laiko susivokė, kad vėl ėmė galvoti apie tai, kaip atrodo. Tarsi tai dar kam nors rūpėtų. Žvilgsnis vėl užkliuvo už Daimono. Keista, kaip jis ir sugeba ramiausiai sėdėt vienam kambary su ja. Klanas meile sirenoms netryško, tas buvo aišku jau seniai.
Trinktelėjus lauko durim pakėlė akis. Į kambarį įžygiavo šviesiaplaukis jaunuolis. Jeigu ne automatinis Emi savigynos metodas visuose vyruose pirmiausia įžvelgti atstumiančius bruožus, greičiausiai būtų pasirodęs patrauklus ar bent jau išskirtinis - burtininkų tarpe retai pamatysi tokią keistą aprangą.
 - Išreiškiu padėką, kad radai galimybę ateiti,- merginai beveik nereikėjo stengtis, kad balsas neviliotų - jau senokai kalbėjo kaip iš po žemių, o svaiginančių gaidų ir labai ieškodamas nerastum.- Sėskis, Melijandra papasakos išsamiau,- pati kalbėti nerizikavo. Greičiausiai užlūžtų ties puse sakinio ir per dusinantį siaubą negalėtų pratart daugiau nei žodžio.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Kovo 15, 2020, 11:11:59 am
Trinktelėjus durimis ir Keito kupetai pasirodžius svetainės tarpudryje, Kajaus Sniegas pakėlė galvą ir  jo geltonos akys įsmigo į buvusio švilpio akis. Akys įtariai vartsė Keitą, galbūt ir slankiojo jo mintyse, pats sau įsitikindamas, jog šį žmogų buvo verta pasikviesti. Galiausiai padėjo savo galvą ant letenų.
-Sveikas ir prašau nuleisk lazdelę, čia niekas neketins tavęs nudėti- Mela pakilo ( taip jai bus patogiau viską iškloti), Daimonas kažką sumurmėjo "Labas",- Kajus šiek tiek vėliau pasirodys, tai pradėsiu be jo. Šią dalį ir taip žino,- ėjo tiesiai prie reikalo.
Mela neketino aiškinti buvusiam Winterso bendrakoledžiui su kokia užduotimi Kajus yra dingęs, Daimonui ir Emi buvo pasakiusi vieną - papildyti eliksyrų atsargas.
-Bet iš pradžių...Čia Daimonas Fedoras, mano pusbrolis, čia Emilijana, gal ją atpažįsti iš pirmojo Švilpynės baliaus,- Melijandros balsas buvo ramus, tačiau to paties nepasakysi jos pačios viduje - ji jaudinosi, nes niekaip neįsivaizdavo kaip Keitui atskleisti tiesą, jog buvę jo bendrakoledžiai, dar šiam buvus pypliui, nėra žmonės.  Be šios tiesos, Lorijan neįsivaizdavo ar būtų įmanoma išaiškinti viso šio susitikimo reikalą.  Galbūtų įmanoma, bet pasakojime liktų spragų.
Dvivardė jauna moteris atsiduso, akimirką dirstelėjo į pusbrolį, ieškodama pagalbos, tačiau šis tik nežymiai papurtė galvą, Lorijan suprato - geriau papaskoti tiems, kurie tą tiesiogiai patyrė.
- Paprašėm tavo pagalbos dėl to, kad mums reikia išgelbėti Igorį. Mano brolis jau dingęs jau vienerius metus ir tik neseniai gavau informacijos, kur jis yra,- Melos balsas šiek tiek virpėjo iš jaudulio, ši giliai įkvėpė,- Galėčiau pasakyti, jog Igorio dingimas yra susijęs su mano giminės problemomis, tačiau, manau, kad tau reikia žinoti visą tiesą,- Daimonas atsilošė į krėslo atšlošą, pastariojo mėlynai pilkos neramiai nukrypo į grindis. Niekam nepatinka atskleidžiama tiesa,- Keitai, tu esi vienintelis čia esantis žmogus. Aš, Igoris, Daimonas ir mūsų visa likusi giminė - nuo seniausių laikų buvo vilkolakiai, Emilijana - sirena...Kajus ir Wrena apie tai žinojo,- skubiai pridūrė, juto, kaip pradėjo nervintis,- Maniškė giminė priklauso JAV vilkolakių bendruomenei, o vienas iš jos įstatymų yra neįsimylėti sirenų, nes šios gali priversti vyrus pamesti galvas ir pridaryti tokių dalykų, kurie atskleistų vilkolakių bendruomenės slaptumą nuo Magijos pasaulio, tuo labiau ir žiobarų...Igoris šį įstatymą sulaužė,- pro sukąstus dantis vyptelėjo,- praleidžiant daugelį įvykių, Igoris buvo sučiuptas bendruomenės valdžios - Senato,- ir tada įsižiojo, bet greitai užsičiaupė - nesugebėjo pasakyti vieno dalyko.
Netikėtai Daimonas greitai įsiterpė:
-Klausyk, nepažįstu tavęs, Keitai, bet turėsi apsispręsti greitai. Viena ateiti į čia, paprašytas pagalbos, kita - supratęs, jog esi čia vienintelis žmogus, bet suprask, Igoris turi mažai laiko - pilnatis neužkalnų ir mes jį turim išvaduoti prieš pat pilnatį. Jei to nepadarysim, jis bus likviduotas. - pasimuistė,- Bausmė, sulaužius šį įstatytmą, yra tik viena - mirtis vilkolakiui ir sirenai...Todėl apmąstyk labai gerai.
-Be to,- galiausiai susitvardžiusi prabilo lobių atkeikėja,- Igoris yra Azkabane. Senatas, pasinaudojęs dabar esanti suirute dėl Iano, radęs savų žmonių Magijos Ministerijoje, rado išeitį kaip ten jį įkalinti. Taip pat, psichai yra senai ištrūkę ir skrajoja laisvai. -Mela nutilo,- Jei...Sutinki mums padėti...Tau su Kajum ir kitais tektų nuvilioti psichus nuo Azkabano, kol antroji grupė bus viduje.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Keitas Kolinsas Kovo 18, 2020, 02:36:58 am
Su kiekviena akimirka Keitui Kolinsui darėsi vis neaiškiau ir neaiškiau - lyg galvoje būtų praūžęs viską jaukiantis uraganas.
Pamatęs Emilianne, nustebo dar labiau - atsiminė ją kadais matęs, bet dabar mergina nebepriminė to, ką jis matė tada, bet tikriausiai... Visi keičiasi, dabar į tai stengėsi nesusitelkti, juk ne spoksoti jį čia pakvietė.
- Na žinot, kai taip netikėtai gaunu laišką beveik tikiuosi, kad atvyksiu ir rasiu kelis lavonus, - nelabai vykusiai pajuokavo Keitas ir pats dėl šių žodžių kryptelėjo lūpų kamputį. Nelabai vietoje čia jis prasižiojo, bet lazdelę nuleido.
Jis norėjo pasitikėti Melijandra ir norėjo pasitikėti, kad tas nepažįstamas čia sėdintis vyras pavojaus irgi nekelia. Viskas gerai.
Jai pristačius šiuos, linktelėjo, lyg vaikas parodydamas, kad suprato. Nemanė, kad proga tinkama sakyti kaip jam siaubingai malonu čia būti, o ir melagis buvo prastas. Jautėsi lyg ant adatų. Pirštais kišenėje barbeno per lazdelę, o svorį kilnojo nuo vienos kojos ant kitos.
Toliau sekusiems žodžiams prireikė laiko nuo ausų nukeliauti iki galvos, bet ir tada neatrodė, kad tas kratinys, kurį ji ištarė, susidarytų į kažką, kas atrodytų logiška.
Galiausiai papurtė galvą, lyg netikėdamas, nors puikiausiai žinojo, kad viskas ką ji sako - tiesa. Nuo to kaip tada jo akį traukė Emilijana iki to, kai pamatė nežmogišką Melijandros jėgą jiems, dar hogvartso laikais, susitikus.
Nedrįso prasižioti. Buvo ne laikas. Klausėsi. Viskas darėsi keisčiau ir keisčiau, tarsi jis būtų Alisa, krintanti nesibaigiančiais stebuklų šalies tuneliais. Bandė. neatrodyti nustebęs, bandė nekomentuoti, bandė neklausinėti. Kaip jis visiškai nieko apie tokius dalykus nežinojo? O gal geriau išvis būtų ir iki šiol apie tokias nesąmones ir niekada nesužinojęs... Antgamtikai traukia nelaimes. Prisiminus Daviną širdį nutvilkė. Visi galėjo teigti ką norėjo, bet tokie dalykai buvo ne kas kita o prakeiksmai, turintys mažytę teigiamą pusę.
Viena... Ateiti čia dėl pagalbos prašymo, kita - iš tikrųjų rizikuoti savo saugumu. Jo kvidičo karjera buvo vos prasidėjusi - įsivėlus į skandalą, jį tiesiog išspirtų iš komandos. Nesvarbu kiek šiuos žmones gerbė, ar galėjo rizikuoti? Vis tik, gal kiek savanaudiškai pagalvojo, kad pats atsidūręs tokioje situacijoje pagalbos ieškotų visur, o jei jos nerastų...
Keitas atsiduso. Nurimo.
- Jei tai nebūtų gyvybės ar mirties klausimas, nesutikčiau, bet bijau, kad nesutikęs paminčiau visus savo moralus ir sąžinė mane užgraužtų iki negyvumo. Aš... Sutinku, - galiausiai atsakė Kolinsas.

Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Emilianne Mcwelle Kovo 19, 2020, 01:02:23 am
Melijandrai prabilus, Emi atsargiai nuleido akis. Nuo Igorio dingimo laiko niekas neįvardijo garsiai, todėl data merginą nupurtė. Dar vieneri metai atskirai. Dežavu. Tik šįkart jai teko nežinios, ieškojimo ir netikrumo dalia. Jis, kaip ji kadaise, tegalėjo laukti. Dievaži, iš visos širdies tikėjosi, kad laukė. Beveik ir pamiršo, kad Keitas turėjo sužinoti ir apie jų, švelniau pasakius, ypatumus. Nerimo išplėstos žalios akys atsargiai sekė jaunuolio veido išraiškas ir veiksmus, pasiruošusi prireikus raminti bet kokiom įmanomom priemonėm (kaip jau būtų pavykę, kitas klausimas, nes naudos iš jos kerų ar apžavų pastaruoju metu daug nebuvo), tačiau jis reagavo palyginti labai ramiai. Gal todėl, kad nors ir padrikai, Melijandra viską išklojo trumpai ir gana aiškiai. Taigi pirmą bandymą neišvirsdamas vaikinukas išlaikė. Jeigu nesiima bėgti nuo dviejų vilkolakių ir sirenos uždaroj patalpoj, gal ir su psichais susitvarkys...
Perbraukė ranka plaukus užsimiršusi, kad jie surišti. Nebuvo jauku klaustis ir tos senos kaip pats laikas istorijos - draudimas, sulaužytas iš begalinės meilės. Ir kur ta begalinė meilė juos nuvedė? Tiesą pasakius, kad ir kaip išsidraskydavo, Igorio niekad negirdėjo garsiai pasigailėjus sulaužytos sutarties ir to sukeltų... švelniai pavadinkime nepatogumų. Klausimas, ar šita "Gražuolės ir pabaisos" versija turės bent jau pakenčiamą pabaigą. Juolab, kad abu veikėjai vietomis pasikeisdavo dažniau, nei spėdavo patys susivokti. Akivaizdu, kad ir Melijandrai detalių buvo per daug. Mintyse Emilijana padėkojo Daimonui, kad perėmė vadžias į savo rankas - sirena ištraukti pati nebūtų sugebėjusi. Rimtai - kokia iš jos kovotoja, jeigu negeba elementariai pasikalbėti su galimais sąjungininkais? Vis dar stebėjo Keitą svyruojant - o kas čia keisto, kai per kelias minutes sužinai, jog esi monstrų pilnam kambary ir iš tavęs tikimasi pagalbos šturmuojant burtininkų kalėjimą. Tačiau karas yra karas. Ramus Daimono balsas vaikiui neatskleidė desperacijos - jog įgyvendinti tokiam planui turi labai nedaug laiko, ribotus išteklius ir mirk-gyvenk būtinybę. Nors tai, teisybę pasakius, buvo gana akivaizdu. O Keitas visgi sutiko.
Baltaplaukio žodžiai buvo palydėti ne be palengvėjimo atodūsio, ištrūkusio Emi.
 - Tavo pagalba reikš labai daug ir tik po visko visi suprasime, kam ir už ką būsime dėkingi,- mergina pažvelgė į vaikiną ir pabandė nusišypsoti.- Sėskis, tegul tavo reakcija buvo daug ramesnė, nei galėjau tikėtis, naujienos ne iš maloniųjų. O ir aptarti yra ką,- pasisuko į Melijandrą ir Daimoną. Kajus dar negrįžęs, o sirena plano nebūtų paaiškinusi ir labai norėdama. Nors iš jos dainingo balso liko tik šešėlis, rizikuoti ir kalbėti daugiau, negu būtina, nenorėjo.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Kovo 20, 2020, 01:03:31 pm
Melijandra matė kaip Keitas dvejojo, kaip buvo pasimetęs. Tiesa, iš dalies suprato Keito jausmus, juk kaip gi kitaip reaguosi, sužinojęs tokią žinią? Tačiau iki galo jaunojo kvidičininko jausmų taip ir nesuprato, o ir negalėjo suprasti. Antgamtikų pasaulyje ji nuo pačio gimimo - jai paslaptys, pavojai yra savi, artimi, vos ne draugai.
Nežinojo kaip reaguotų, jei Keitas pasakytų "ne". Ieškotų kito sąjungininko? Vargu. Mintis, jog jau vienam išplėpėta kraupi tiesa, buvo šiurpi. Kas jeigu Keitas išpliurps kitiems? Bet kam? Keitas nors ir Hogvartso laikais buvo merginų numylėtinis, neatrodė tūrįs artimų bičiulių. O ir plepio nepriminė. Ar paskalų dieduko.
Sniegas pakilo, pasirąžė - paaugusi magiška puma atrodė įspūdingai, deja, neilgam, nes draugiškos ir šiltos akys užsimerkė ir kaip taikus padaras susiraitė į kamuoliuką. Sniegas suprato, jog diena bus ilga, o šios kalbos jau jį pradėjo mygdyti.
Keito atsakymo nereikėjo ilgai laukti -Melos veidas nušvito iš džiaugsmo, lūpų kampučiai šovė į viršų.
-Ačiū,- jos balsas virptelėjo iš laimės,- Būsim tau dėkingi.
Daimonas tik vyptelėjo, padėkojančiai linktelėjo Kolinso pusėn. Per šį susitikimą jis buvo tikrai mažakalbis.
Sugavusi Emilijanos žvilgsnį, lobių atkeikėja suspaudė lūpas. Taip...Planas.
-Dar dirbdama Magijos Ministerijos šeštajame lygyje, sužinojau kur yra Azkabanas,- pradėjo aiškinti Igorio išlaisvinimo operaciją,- Deja, nei vienas iš mūsų ten nėra buvę, todėl keliavimas su oru neišdegs. Mums teks keliauti ant šluotų, pasiimsiu Freirą,- žvilgtelėjo į Keitą ir jam paaiškino,- mano audrapaukštis. Bus dvi grupės. Pirmoji grupė neleis psichams prisiartinti prie Azkabano, tikiuosi, visi nesate primiršę gynėjo kerų. Keitai, tu šioje grupėje bus su Kajum ir dar keliomis personomis iš mano giminės. Dėl tavo ir jų saugumo, tu su jais susitiksi dar prieš puolimą.  Čia tam, kad jei vienas iš jūsų būtų pagrobtas ir negalėtute atskleisti kitų vardų ar ir išvaizdos, nes jų net nežinosite. Antroji grupė vyks į patį kalėjimą ir suras Igorį. Užduotis paprasta - pirma grupė turi sulaikyti psichus iki tol, kol antroji grupė galės saugiai išvykti iš Azkabano. Lauko iki pilnaties turime mažai, todėl puolimas turės prasidėti jau po trijų dienų. Pulsim naktį, Freiras sukels audrą kaip priedagą. Tuo pasinaudoję antroji grupė įsiverš į Azkabaną. Visi turės veikti greitai ir tyliai -  dar iki saulėlydžio mes turime išsinešdinti iš Azkabano. Pasakau: Magijos Ministerijos darbuotojais negalit pasitikėti - nežinom kuris ar kurie dirba Ianui, aišku? Ar visiems viskas aišku? - rudai pilkos akys perliejo kiekvieną sėdintįjį. Grįžtelėjo į Igorio sužadėtinę,- Emilijana, vyksi kartu?
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Wrena Alder Kovo 20, 2020, 01:30:16 pm
Šalta siena. Kiekvienas stuburo slankstelis. Ai! Skauda. Nebūtina įsimūryti į sieną.
Alder klausėsi kas vyksta apačioje, nes durys buvo atidarytos. Apsikabinus kelius sėdėjo nugarą atrėmusi į sieną ir girdėjo balsus iš apačios. Norėjosi apsimesti, jog viskas gerai, tačiau žinojo, kad taip nėra. Globėjo tragiškai trūko ir Wrena net negalvojo kas galėtų nutikti, jeigu planas nepasiteisins. Jis privalo pavykti. Privalo, kitaip... Kitaip...
Atsistojo ir nusileido laiptais. Balsai vis garsėjo. Kalbėjo Keitas - senokai jį matė. Jau buvo metas įeiti, tačiau stabtelėjo. Nenorėjo išgirsti neigiamo atsakymo. Ne ne ne jis tiesiog negali atsisakyti! Nuo kiekvieno priklauso kaip pavyks, o jei Keitas nesutiks... Sulaikė kvapą laukdama ką kvidičininkas atsakys. Sutiko. Iš palengvėjimo atsikvėpė ir šyptelėjo. Viskas bus gerai. Klausydama Melos plano, Wrena įėjo į svetainę, pasisveikindama linktelėjo ir nepertraukdama kalbos atsistojo šalia sienos.
Atidžiai stebėjo Kolinsą, kuris jautėsi čia kaip nesavas. Ir švilpė būtų pasijutusi keistai, juk jie - vieninteliai žmonės šiame kambaryje, tačiau jau buvo pripratusi.
Klausant plano, viskas atrodė nebe taip optimistiškai. Daugybė mažų smulkmenų, galinčių viską sužlugdyti. Tik dabar suvokė tą faktą, jog jau yra septintakursė, tačiau savo gynėjo normaliai išburt nemoka. Mėgino, tačiau beformė masė sklandė ore ir neturėjo pavidalo. Jokio gyvūnėlio, greičiausiai - panašaus į stirną.Greičiausiai prisiminimas per silpnas,- mintydavo ir ieškodavo laimingesnio, tačiau nepavykdavo. Vadinasi, buvo per silpna būrėja. O ten psichai.
Būtų buvę tragiškai gėda pasakyti, jog kartu neskris. Sąžinė užgraužtų žinant, kad negali padėti Igoriui, šitaip ja besirūpinusiam ir mokinusiam. Kas kitas, jei ne jis prieš trikovės turnyrą ją mokino kerų? Kas? Kas padrąsino? Ak, kokia ji nevykėlė sau atrodė dabar. Pasipūtus dėl pirmos vietos, tačiau pati nieko nesugebanti padaryti. Jei tik mokėtų... Jei tik... Tada netektų praleisti viso gyvenimo suleidus nagus į šlapią žemę ir laistant klykiančius augalus.
Nuleido galvą.
Pasikalbės su Mela vėliau. Gal dar išmoks. Trys dienos. Juk ne visiškai prastai, trūksta tik daugiau praktikos, tiesa?
Vėl pažiūrėjo į Keitą, tuomet į Melą, kuri jaudinosi, nors visuomet atrodydavo nepalaužiama. Emilijana... Juk jai dar sunkiau - jei nepavyks, bus nužudyta ir ji. Apie ką galvojo Daimonas, pasakyti negalėjo, nes jo nepažinojo. Ką galvojo Sniegas - juo labiau. Kartais atrodydavo, kad jis ne su jais, tačiau visuomet viską žinodavo.
Kodėl ji neišmoko tų kerų anksčiau?
Kodėl negali būti tokia pat gera globotinė kaip Kajus?
Kodėl?
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Keitas Kolinsas Balandžio 21, 2020, 11:14:12 pm
Keitas čia stovėdamas jautėsi mažų mažiausiai nejaukiai. Nors vaikinas buvo nepakenčiamas kazanova, saldžialiežuvis ir žodžio kišenėje niekad neieškojo, bet buvo šioks toks introvertas - visada turėjo apsiprasti su žmonėmis, kad parodytų šiek tiek daugiau nei ta nerūpestingumo kaukė. Šių žmonių jis gerai nepažinojo, bet juk jie nepažinojo ir jo - kreipėsi iš visiško beviltiškumo, vien iš to Kolinsas suprato kaip viskas rimta ir kaip iš tiesų jis čia reikalingas.
Nors mintimis vos nenuklydo kitur, bet neleido sau užsisvajoti. Diskusija nebuvo apie kylančias benzino kainas ar kokią duoną pirkti geriausia, reikalas buvo daug rimtesnis. Jis gaudė kiekvieną žodį taip kaip dykumoje klaidžiojęs žmogus gaudytų vandens lašus. Su kiekvienu sakiniu vis labiau ir labiau ant baltaplaukio pečių dėjosi situacijos sunkumas. Negerai, viskas čia buvo siaubingai negerai.
- Gerai, supratau, - linktelėjo jaunuolis. Gynėjo kerus mokėjo. Gal įgūdžiai ir bus kiek apdilę, nes pastaruoju metu neteko susiremti su psichais, bet buvo tikras, kad jo gynėja angis iš lazdelės galo išsirangys taip pat lengvai kaip anksčiau. Blogai, kad nebuvo daugiau laiko, jam patiko būti visiškai pasiruošusiam ir apskaičiavusiam visas galimybes, tikimybes ir teorijas. Velniava, leido sau užsigalvoti. Kilstelėjo žvilgsnį nuo grindų, pasisukdamas į Melą. Turbūt jai buvo keista girdėti jį tokį tylų, - Ar tai viskas?
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Emilianne Mcwelle Gegužės 02, 2020, 01:53:54 pm
Melijandra pradėjo gilintis į plano detales. Regis, pirminė "sutiks, atsisakys ar išgrius iš koto" įtampa jau atslūgo. Galimybė pereiti prie konkrečių veiksmų atnešė palengvėjimo visiems, išskyrus Emi. Mergina jautėsi lyg per greitai bundanti iš ilgus mėnesius trukusio letargo. Taip, ji visada dalyvaudavo pasitarimuose, nesuskaičiuojamą daugybę vakarų praleido su Mela prie židinio padėdama jai planuoti ir rikiuoti detales, tačiau realūs veiksmai atrodė be galo tolimi, beveik neįtikėtini. Dabar, kai savo gretose garantuotai turėjo trūkstamą žmogų ir stiprų kerėtoją, galėjo leisti sau pradėti atsargiai svajoti apie operacijos sėkmę. O tam Emilijana pasiruošusi dar nebuvo.   
Bent jau planą žinojo, todėl galėjo sau leisti kelias minutes nesiklausyti, idant susidėliotų mintis ir galėtų sekti tolesnes temas. Nusekė akimis tik ką pasirodžiusią Wreną. Bent kelis kartus per dieną pasijausdavo karta, kad į visą šitą įpainioti vaikai, nors, kaip turėjo pripažinti, nei Kajus, nei Wrena teisiškai galėjo būti laikomi suaugusiais. O jų karta tokio amžiaus jau seniai buvo pamiršusi ką reiškia vaikystė. Buvo vos keliais metais vyresnė, kai kartu su Igoriu ėmėsi globoti Kajų, o vėliau ir mergaitę, per kelis metus išaugusią į merginą. Keista, bet pati nesijautė nors kiek pažengusi nuo sužeistos ir vos gyvos būtybės, kurią Igis rado miške. Juolab šiemet, kai tiesiog stūmė dieną po dienos, užpildydama būtiniausiomis veiklomis. Vaikino nuo pat praktikos metų sukauptų raminančių ir besapnio miego eliksyrų atsargos, švelniai tariant, gerokai apmažėjo. Nebeskaičiavo, kiek kartų Melijandra turėjo jai beveik prievarta sugirdyti tam, kad pamiegotų bent prieš pamainas Skutelyje. Prireikė poros mėnesių, kad sugebėtų elgtis bent panašiai į normalią. Matyt, ir pati nesuprato, kokia palūžusi atrodė, kol išgirdo paskutinius Melijandros žodžius. Plačiai atmerktos žalios akys perliejo merginą tarsi netikėdamos tuo, ką išgirdo.
 - Juokauji? Tarsi galėčiau pasilikti,- nutilo išsigandusi savo pačios balso, nuskambėjusio neįprastai garsiai ir panašiai į aižintį ledą. Papurtė galvą ir nusuko akis.
Žvilgsnis užkliudė Wreną, sustojusią prie sienos. Buvo per daug užsiėmusi savo pačios emocijomis, kad anksčiau atkreiptų dėmesį merginą. Kad prisimintų, kaip pati jautėsi prieš keletą metų. Pakilo nuo fotelio ranktūrio, ant kurio buvo įsitaisiusi iki šiol, ir, prisiartinusi prie Wrenos, atsargiai ją apkabino. Nesugebėjo jai ir Kajui pakeisti Igorio, tvirto ir patikimo globėjo, prie kurio jie buvo įpratę. Pati didžiąją laiko dalį buvo pasimetusi silpna mergaitė, nors pagal amžių jau turėjo rūpintis kitais. Taip, kaip tai darė Mela. Norėjo, kad Wrena žinotų, kokia stipri ji yra iš tikrųjų. Kad viskas greitai baigsis. Vienaip ar kitaip.
Į Keito klausimą neatsakė - detales žinojo mintinai, bet vis dar nebuvo tikra, ar galėtų kalbėti aiškiai ir suprantamai, kaip dera tokiose situacijose. Melijandra tvarkėsi puikiai, nebuvo reikalo maišytis. Tik dabar pradėjo iš tiesų suvokti, kiek mažai laiko liko. Trys dienos nežinios, o paskui... Paskui arba viskas bus gerai, arba... Sirena puikiai žinojo, kad "arba" jai reiškė pabaigą. Pernelyg ilgai vaikščiojo šitais peilių ašmenimis, kad išsisuktų gyva. Arba gyvens abu, arba nei vienas. Argi ne tai paprastai žmonės pasižada vienas kitam? Dabar galbūt gailėjosi, kad nepakankamai aiškiai pasakė, neparodė, švaistė laiką. Bijojo, kad gali žūti Wrena, Kajus, Mela, kažkuris iš Lorijanų... Tačiau visgi minčių raizgalynėje ši vienintelė pasirodė prasminga.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Gegužės 17, 2020, 07:12:44 pm
Melijandra pastebėjo įeinančią į svetainę Wreną, šiai tik silpnai padrąsinančiai šyptelėjo, nors giliai viduje nenorėjo, jog Igorio globotinė būtų šiame susirinkime. Ji buvo jauna ir palaužiama, nenorėjo, jog ji dar daugiau jaudintųsi dėl to, ko negalėjo pakeisti.
Daimonas visą laiką tylėjo, abu Lorijanai nutuokė kodėl - vaikinas nebuvo iš tų tauškalių, nieko negalėjo gero pridurti ar ką nors paminėti, tačiau Keitui pasiteiravus ar jau viskas, pusbrolis netikėtai prabilo:
- Taip. Bet...Turėsi susikurti alibi ir jei liksi gyvas, niekam apie tai negalėsi prasitarti, ypač apie mūsų rasę. Tu tikrai juo pasitiki? Nereiktų sudaryti nesulaužomos priesaikos?
Į Melą įsmigo Daimono dvispalvės akys, vos šiam atsisukus į jos pusę.
Lorijan susiraukė. Ne,- norėjosi atsakyti,- Nepasitikiu juo,- tačiau nežinia kodėl susilaikė.
Ji neapkentė užkeikimų ir priesaikų, užteko ir Slapstūnų užščiaupimo užkeikimo ant Igorio ir Džeimso. Nenorėjo jog Keitas dievaži mirtų, nes galbūt ateityje kažkas pasikeis ir nebus pavojaus sakyti tiesos apie savo rasę...bet dabar...Nenorėjo rizikuoti savo reputacija ir Igorio šeimos padėtimi, jog šis mergišius kam nors prasitars. Žvilgtelėjo į Keitą.
Reikia kažką sumąstyti.
-Ne, nereikia priesaikos. - Daimonas susiraukė, jau norėjo ginčytis, bet Mela šį užtildė žvilgsniu, - Jei po mūšio išgirsim kažkokius gandus apie mūsų rasę, Keitas kris pirmas,- tarė taip, kad jaunasis kvidičininkas išgirstų. Jis galėjo panikuoti, bet Mela vylėsi, kad užtektinai protingas jog suvoktų vieną dalyką - tai tik grasinimas, kuris vargu bus įvykdytas.
Sniegas pasimuistė. Kajaus augintis turbūt pervertė Keitui Melijandros žodžius į aiškiau suprantamą kalbą legilimantijos pagalba, o tuo metu Mela sutriko nuo grėsmingo Emilijanos tono. Tokio jos balso niekados nebuvo girdėjusi, oi ne. Nė nesapnavo. Kietai sučiaupė lūpas. Kaip ji gali žinoti, jog Emi per operaciją nepasiduos jausmams ir viso plano nesugriaus? Ar ji pati psichologiškai atsilaikys? Mela bandė ieškoti argumentų atkalbėti sireną nuo tokio žingsnio, tačiau vėl, susilaikė. Ar pati Emilijana apsidžiaugtų, jog būtų laikoma silpnąja viso šio plano grandimi? Uždrausti pirmai pačiai pamatyti Igorį po šitiek laiko?
Mela nenoromis linktelėjo sirenai. Tebunie, jai leis keliauti kartu.
-Gerai,- te tiek išspaudė. Paskutinę akimirką apžvelgė visus, perkratė mintis ar viską susakė - rodės taip, ir tada pabaigė,- Gerai, tai tiek. Keitai keliauk. Daimonai, tu irgi nieko nelauk, ir būkit atsargūs.
Pusbrolis tik linktelėjo, pasigirdo pokštelėjimas ir jo jau nebebuvo svetainėje. Lobių atkeikėja irgi išėjo iš svetainės, palaukė kol Keitas išeis ir užrakino duris.
Liko trys dienos iki Azkabano mūšio pradžios.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Rugpjūčio 01, 2020, 04:54:43 pm
Buvo sunku susigaudyti kas vyko, kai jis buvo atgabentas iš Azkabano. Per miglą matė kažkur skubančius žmones, iš kažkur matytas laiptų turėklus, sienas ir galiausiai Tamsiojo kambario lubas. Prireikė paros (kaip tam apsiblaususiam žmogeliui nuo narkozės), jog Igoris pagaliau suprastų kur jis yra ir kas aplinkui jį vyksta.
Brėkšo rytas, nakties juoduma traukėsi į šalis, užleisdama savo vietą rytui. Šiltokas pavasario vėjas kedeno užuolaidas.
Mėlynai pilkos akys žvelgė į lubas. Kūnas dar buvo sunkus, tarsi sulaužytas, išdraskytas ir iš naujo suklijuotas. Skausmo nejautė, tik širdyje žiojojo kažin kokia skylė, praraja. Medžiotojų ir Senato kankinimai jam rodėsi kaip juodai tirštas košmaras, surealus sapnas, karts nuo karto užklystantis į jo mintis, bet nepriverčiantis kraują sustingti gyslose - raminantis eliksyras veikė. Tačiau skylės širdyje eliksyras neužtraukė. Rodėsi, jog tos skylės neveikė nei joks eliksyras, nei joks burtažodis. Jaunam vyrui nereikėjo antrą kartą išgirsti, jog suvoktų ko neteko, kalėdamas Azkabane. Myšos praradimas buvo toji skylė ir Igoris neįsivaizdavo šią akimirką ar galės iki galo pasveikti. Jam nereikėjo pasakyti, kad iš Lorijanų klano (tuo labiau iš Emousų) liko tik trupiniai. Igoris negalvojo ar iš viso kaip jis taps alfa. Mintys buvo blausios, tingios, sunkios, bet ir skystos  - šį momentą Igoris pats vargiai kažką suprato iš savo minčių, spoksodamas į lubas. Tačiau suvokė, kad Likimas yra ne jo pusėj.
Igoris jautėsi beviltiškai.
Sunkiai apsivertė ant šono, nieko nenorėjo matyti. Norėjo prasmegti jo tėvų lovoje ir daugiau niekados neišvysti saulės šviesos. Pirmą kartą po tiek laiko išvydęs Emi, tikėjo jog nuo dabar gyvenimas bus geresnis, galbūt net ir bus akimirka....Bet ne, Likimas nelaukė ir smogė visa jėga Igoriui, primindamas, kad gyventi nėra lengva. O ko jis pats tikėjosi? Jog po to, kai Senatas ir Medžiotojai nebemedžios jo ir Emi, gyvenimas stebuklingu būdu pagerės? Pažvelgė į horizontą pro langą. Taip, jis to tikėjosi. Tikėjosi, skrisdamas ant Freiro, būdamas šalia Emi ir Melos, kad pagaliau galės gyventi kaip šeima. Galės ištrūkti iš tų globalinių problemų pančių ir bent vieną kartą pabūti normaliu žmogumi su normaliomis problemomis. Galvoje blykstelėjo vienas prisiminimas, sušildęs Igorį iš vidaus, bet netikėtai jis susiraukė, paniuro. Ne. Vien kur bando gyventi kaip normalus žmogus, vien paskui jį seka jo praeities šešėlis, jo problemos. Igoris užsimerkė ir iš nevilties sudejavo. Kaip norėjo bent vieną kartą būti tuo, kuo turi būti! Bet ne, jis guli, įkalintas savo būsimų pareigų, savo skausmo. Manė, kad pabėgo iš kalėjimo, bet, pasirodo, klydo. Jis visą gyvenimą buvo įkalintas jame, nes visados atsirasdavo kažkas, kas nuspręsdavo už jį - Greywindai ir Slapstūnai, klanai ir įstatymai, Medžiotojai ir rasės...Bent ką norėdavo padaryti savo, visados įpuldavo į vieną iš tų tinklų ir turėdavo kovoti dėl savo ir kitų gyvybių, jog galėtų gyventi! Jei tik būtų buvę kiek nors kitaip, jo ir Emi gyvenimai būtų buvę kitokie, galbūt nebūtų reikėję vienaip ar kitaip pasielgti...
Igoris tyliai atsiduso. Kokia jam prasmė taip galvot? Viskas taip jau susiklostė ir nieko jau nebe pakeisi. Tegul savo mintis palaiko ateičiai, o dabar tegul pailsi. Nors nežinojo ar pavyks - susimaišę jausmai draskė jo širdį ir sielą, neleisdami bent vieną sekundę ramiai pabūti. Bet vis vien, Igoris užsimerkė ir pabandė užmigti.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Emilianne Mcwelle Rugpjūčio 04, 2020, 11:35:14 pm
Brėkštant rytui Emi pagaliau susmuko į krėslą prie lovos Tamsiajame kambaryje.  Raumenys, net neklausdami leidimo, išsyk atsipalaidavo ir suglebo. Negalėjai labai stebėtis - nuo pat tos akimirkos, kai testralio sparnų vasnojimas nurimo ir kojos palietė žemę, apie nusiraminimą nebuvo net minties. Igoris, nors gana sąmoningas, fiziškai vis dar plaukiojo tarp gyvybės ir mirties. Tada net nesistengė jo kalbinti, bandyti prisibelsti prie vaikino minčių ir išsiaiškinti psichinės būklės. Gydė ir lopė ji Igorį jau ne pirmą kartą, bet pirmą kartą jautėsi užtikrinta ir garantuota, kad gali jam padėti, nesijautė bejėgė. Pagaliau suprato, kad hilerės mokslai atsipirko su kaupu. Šlykščiausias jausmas, kokį prisiminė, buvo matyti jį kenčiantį - matyti, tačiau negalėti niekuo to palengvinti. Mintyse ne pirmą kartą dėkojo jo apdairumui - namuose buvo sukaupta bene pusė ligoninės įrangos: eliksyrų, vaistažolių, medžiagų, būtinų sudėtingesniems užkeikimams. Dabar Igorio kabineto durys buvo plačiai atvertos, o laiptais pirmyn atgal siuvo žmonės. Mergina nebeskaičiavo, kiek tvarsčių ritinėlių ir žolelių buvo sunaudota, pasieny išsirikiavo eliksyrų buteliukai. Fizines žaizdas, kad ir kokios baisios jos buvo, tikėjo, jog sutvarkyti gali. Į vidų kol kas nesigilino, tikriausiai todėl, kad bijojo neatlaikyti. Jau besileidžiant saulei, kai vaikino gyvybei pavojus nebegrėsė ir visi išsivaikščiojo nors kiek pamiegoti, Emi, palubėn paleidusi porą žvakių, tebesiknebinėjo su smulkesniais nubrozdinimais ar sumušimais (kurių buvo gyvas galas). Bijojo pasitraukti, stengėsi kaip galima ilgiau ištęsti adrenalino poveikį. Bijojo, kad sustojusi nesulaikys minčių. Bijojo, kad jausis bejėgė. Kad daugiau niekuo nebegalės padėti. Matydama Igorį apatišką, palaužtą, rodos, netekusį ir tos menkos vilties, kuri padėjo išlikti sąmoningam Azkabane, žinojo, kad tą akimirką, kai supras, kad niekuo negali to pakeisti, nebesugebės prisiversti atsikelti.
Tik pirmiesiems saulės spinduliams pasirodžius virš Ūdrų žabangų miškų Emilijana turėjo sau pripažinti, kad jei nesiliaus, jau nenulaikydama lazdelės pridarys daugiau žalos negu padės. Visgi nenuleido akių nuo vaikino. Tikėjosi, kad eliksyrai, kurių jam prigirdė užtektinai ir dar šiek tiek, bent jau leis ramiai išsimiegoti. Klydo. Tylus atodūsis ištraukė sireną iš apmąstymų.
 - Nemiegi, tiesa?- atsiduso pati ir pakilo iš krėslo.- turėtum pailsėt, organizmas pats nesusitvarkys,- pridūrė suprasdama, kad ne taip jau lengva taip padaryt. Keliais žingsniais perėjo kambarį ir įsitaisė šalia. Labai stengėsi, kad tai atrodytų įprastai ir nerūpestingai, bet tuo pačiu mėgino neužkliudyti sužeistų vietų. Paimti už rankos nieko nekliudant dabar tapo visai nemenku iššūkiu. Padėjo galvą ant pagalvės ir pasislinko arčiau. Galvojo, jog bus pamiršusi, ką reiškia būti šalia jo, ypač po ilgų mėnesių, kai vienas kitam į akis pažiūrėt negalėjo, tačiau kontaktas atrodė maloniai įprastas.
Visgi kažkas tvyrojo ore, jautė, kaip tai Igoriui neduoda ramybės. Sunkiai galėjo įsivaizduoti, ką per pastaruosius metus jis patyrė, kaip išgyveno nežinodamas nieko apie artimuosius ir kankinamas. Praradęs beveik visus šeimos likučius, kuriuos dar turėjo. Jei kažkada tvirtino tėvų nepamenantis, tai senelio, kuris, kaip žinojo, nuo vėlyvos paauglystės palaikė jį painiame vilkolakių klanų gyvenime, netektis paliks daug didesnę žymę. Abiem su Mela buvo skaudu. O jai buvo skaudu stebėti.
 - Apie ką galvoji?- atsargiai paklausė. Visgi ištiesė ranką ir švelniai perbraukė plaukus. Nujautė, kad atsakymas jos nedžiugins, bet žinoti norėjo. Jeigu matys, kad labai blogai, imsis Besapnio miego eliksyro, kad ir kaip norėjo jo išvengti. Taip pat greičiausiai būtų buvę ne pro šalį ir pačiai porą valandų pamiegoti, kai ant kojų buvo jau kelinta para, tačiau neįsivaizdavo, kaip tokiom sąlygom galėtų užmigti. Prisiminė, kaip Igoris tada sugebėjo tiek slaugyti ją, tiek saugoti namus, tiek dirbti ligoninėje. Ir su viskuo susitvarkė vienas.- Gal dabar taip neatrodo, bet tu saugus, galiausiai viskas bus...- žiojosi sakyti "gerai", bet nutarė verčiau tokių pažadų nedalinti.- Labiau pakenčiama. Bent jau. Aš čia,- šyptelėjo.
Iš tiesų į tuos žodžius buvo sudėta viskas: džiaugiuosi, kad tu gyvas, bijau, kad neišlipsi, gailiuosi kiekvieno karto kai pykomės, ilgėjausi, kai nebuvai, noriu, kad būtum.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Rugpjūčio 05, 2020, 05:55:00 pm
Užmigti nesisekė. Net ir užmerkęs akis, mintys vis vien lindo į jo galvą. Nuovargis jį migdino, tačiau mintys neleido panirti į miego karalystę, kėlė į viršų, vertė būti atsibudusiam ir budriam. Priminė tuos atvejus, kai miegi ant kietos lovos, nori užmigti, tačiau negali niekaip - lova nepatogi. Kažkas čia buvo panašaus - tik su mintimis.
Tik sugirgždėjus krėslui, Igoris atsimerkė ir prisiminė, jog Emi visą laiką buvo šalia. Kartais jam atrodydavo, jog aplink jį šoka balta dvasia su žaliomis katiniškomis akimis, o ne žmogus. Igoris nepakreipė galvos ir nežvilgtelėjo Emi pusėn, šiai įsitaisusiai šalia pat jo. Kažkoks jausmas neleido.
Igoris tylėjo. Nežinojo ką Emilijanai atsakyti. Stebėti vėjyje judančius medžių lapus buvo daug įdomiau. Bent tą akimirką galvoje buvo tuščia.
-Nepavyksta- pagaliau tyliai pratarė gergždžiu balsu Lorijanas, atsargiai įsitaisydamas ant nugaros. Taip buvo daug patogiau šnekėti.- Žinau.
Akimirkai užsimerkė, prisimindamas panašius jo žodžius, pasakytus Emilijanai tą kartą, kai ją rado lino tinkle. Tai buvo taip senai. Atrodo, prieš aštuonerius metus.
-Nežinau,- sumurmėjo,- Mąstau apie viską ir tuo pat metu ir nieką,- jo balsas užsikirto, Igoris nutilo. Mintys skriete skriejo apie jį ir Emilijaną, apie tuos barnius, tas paslaptis. Tas skausmas...Igoris prisiminė tą rytą Cinamono viešbutyje, tą žinią...Iš karto susiraukė, nenorėdamas vėl iš naujo patirti tą skausmą, tą pyktį, tą sutrikimą, bandymą suvokti, kodėl taip nutiko. Gal Emi pirštai jo plaukuose, gal jos artumas, tokius skaudžius prisiminimus (kaip keista) numalšino. Vidinis balsas sakė, kad taip kvaila jaustis, nes juk ji, jo Emi, sukėlė jam tokį skausmą. Gi ji jį išdavė. Igoris stengėsi nesiklausyti, pamiršti tai, ką girdėjo. Jis puikiai žinojo, jog jei to neužmirš - vienintelis kelias bus pasitraukti ir palikti Emi, o taip nenorėjo pasielgti. Ją jis mylėjo. Net ir po to, kai savo elgesiu ją įskaudino, net ir po to, kiek ji pati jį skaudino. Bet jos neišdavei. Alisa Faun. Beveik.
Igori neiškentė ir kiek sugebėjo, palietė jos ranką, silpni jo pirštai kiek galėjo patraukė nuo savo galvos ir sunėrė pirštus. Tyliai, liūdnai paprašė:
-Gali paduoti Besapnio miego eliksyro? Tiesiog...negaliu ramiai būti...
Žvilgtelėjo į žalias sužadėtinės akis. Kaip norėjo tą išdavystę pamiršti. Kokio velnio jis tai prisiminė!? Kodėl visados turi būti kažkas, kas sugriauna jo nuotaiką...
Myša. Jis buvo teisus. Likdamas su sirena, jis susidaužys visą savo širdį. Obliviate? Gal taip pamirš išdavystę? Šis kelias jį gąsdino. Pamiršdamas kažką, praleis progą išmokti pamoką, bet, deja, nežinojo kokią pamoką dar turi išmokti.
Liūdnai papurtė galvą. Saugumas jam nerūpėjo. Su tuo sušiktu dalyku visados turės problemų, nes juk esąs vilkolakis.
Ji čia. Žinojo. Tą puikiai žinojo. Emi nuo jo nesitrauks nė per žingsnį. Aiškeriagiu jam nereikėjo būti.
Šią akimirką jis norėjo viską pamiršti, išsimiegoti. Norėjo ramynės. Norėjo būti mylimo žmogaus glėbyje. Tačiau kaip keista, nuo to pačio mylimo žmogaus anksčiau tyliai, kiek galėjo, kentėjo. Negi jis visados sutiko tokią meilę? Su Alisa buvo šalta. Ji buvo šalta, ne tokia jausminga kaip Emi. Bet su Emi...ji buvo šiltas vandens lašelis, bet jos artumas jį skaudino. Bet stipriai nenupliko, nes sugeba karts nuo karto užmiršti nuoskaudas.
Gaila, bet Igoris nesuprato visos prasmės įdėtos į jos žodžius, turbūt, dėl to buvo galima kaltinti vaistus ir nuovargį.
Igoris užsimerkė ir padėjo galvą šalia Emi peties.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Emilianne Mcwelle Rugpjūčio 10, 2020, 12:31:09 am
Igoris tebebuvo apatiškas. Negalėjo tikėtis nieko kito, stebuklas, kaip jis apskritai dar sąmoningas. Pati vos bestovėjo ant kojų, o laikėsi tik iš baimės, kad sustojusi duš. Žinoma, mintys. Kas daugiau neleistų užmigt, kai fiziškai esi išvargęs iki ribos? Ar jai tai buvo pažįstama? Tikrai taip. Sunkiai atrasdavo dieną, kai nenuverdavo tas pats deginantis, skausmingas, jausmas. Suvokimas, kad jis mylėjo, ar stengėsi, bandė pamilti kitą, kaskart išmušdavo iš plaučių orą. Skaudėjo fiziškai. O paskui visada atsekdavo kaltė. Kad ji neturi teisės taip jaustis. Ji jį išdavė. Atrodo, daugiau. Tačiau ji niekada nebandė mylėti nieko kito, tiesiog stengėsi išgyventi. Jis galėjo rinktis. Ji ne. Bet ar tikrai negalėjo? Juk galėjo bėgti. Dingti. Bijojo to, ką ras. Kaip paaiškėjo, pagrįstai. Bet argi gali taip galvoti? Juk jis jai atleido, ar begali kaltinti? Tačiau kaskart, pastebėjus jo žvilgsnį gęstant, suprasdavo, kad prisimena. Kartodavo sau, jog pat taip elgtis negali.
Pamatė ir dabar. Galvojimas apie viską ir apie nieką iš tiesų buvo tų pačių dalykų permąstymas. Tą pačią sekundę nusmelkė kaltė, pavydas, viskas sumišę su tuo pačiu aštriu, ašaras spaudžiančiu staigiai atšalusiu oru. Norėjo padėti.  Norėjo būti šalia, bet kas jeigu kaip tik buvimas ir skaudino? Tai, ką labiausiai norėjo duoti ir ko iš tiesų negalėjo. Kartu jie vis dar laikėsi viltimis, kad vieną dieną galės būti ramiai, prisiimti pareigas, augti - drauge. Kol kas į tai panašu toli gražu nebuvo. Kur jau - kai kiekvienas žvilgsnis abiem priminė tai, ką labiausiai norėjo pamiršti.
Norėjo, kad tai, ką pamatė, kad nukankinto Igorio vaizdas jai iš atminties ištrintų visas kivirčų priežastis, kurios vos prieš kelias dienas atrodė visai nesvarbios - juk tada dar buvo galimybė, kad vaikino visai nebėra gyvo. Ištrintų kartu su kaltinimais ir nuoskaudomis. Nekentė savęs už tai: argi neturėjo tiesiog džiaugtis faktu, kad jis išgyveno? Po viso to, ką buvo patyręs nelaisvėje, kaip dar gali jį kažkuo kaltinti? Neturėtų net prisiminti tamsių periodų. Tačiau buvo priešingai: kai smegenys bei rankos nebebuvo užsiėmusios žūtbūtiniu vaikino gyvybės palaikymu, apniko kaip tik tokios mintys. Prisiminimai iš tamsiausių gyvenimo metų. Emi užsimerkė, laisvąją ranką priglaudė prie krūtinės tarsi gindamasi. Žinojo, kad vienas, pats skaudžiausias, vis dar slepiasi už kitų. Visada nuo jo bėgdavo, vengdavo. Kad tik nereiktų dar kartą išgyventi. Ar būtent dabar turi leistis jo sugniuždoma? Negali sau to leisti, tik ne dabar. Kada nors tai aptars kartu, gal vieną dieną košmarai taps tik tolimais blyksniais, o jų priežastis įsilies į gyvenimą taip natūraliai, kaip iš tiesų turėjo jau seniai. Ar jau per vėlu? Tiek metų prabėgo, o jie vis tiksi, pirmyn, nesustodami...
Igorio balsas nuskambėjo tarsi iš kitos realybės. Mergina atsargiai pakėlė galvą lyg bijodama, kad nesapnuojamam košmarui nuvaikyti to nepakaks.
 - Tikrai?- jau žiojosi vardinti eliksyro trūkumus ir neigiamą poveikį, bet atidesnis žvilgsnis į Igorį ją nutildė.- Gal taip bus geriau,- atsiduso, tačiau pasikelti nuo lovos neskubėjo. Buvo pamiršusi, koks jausmas, kai vaikino balsas, rankos, prisilietimai saugojo ją nuo košmarų, globojo akimirkomis, kai supainiodavo realybes. Dabar jis tai padarė netyčia - tačiau padarė, Emi neprabudo Tamsiajame kambaryje viena, nuo begarsio klyksmo išdžiūvusia gerkle ir perštinčiomis akimis. Ir kaip galėtų kažkuo apkaltinti? Nesijautė skolinga, bet norėjo atsilyginti tuo pačiu. Galėjo.
Lūpomis švelniai pilietė sužeistą odą. Atsargiai stodamasi tebesekė jį akimis. Tarsi nusisukus išgaruotų. Po pirštais skimbtelėjo buteliukai, sunkus, svaigus eliksyro kvapas užpildė kambarį.
 - Gerk,- padavė stiklinėlę mintyse svarstydama, ar nevertėtų surizikuot ir pačiai. Nors prisimindama vakarą, kai grįžusi surado Melą, suprato, kad greičiausiai nesuveiks. Igoriui dozę padvigubino, bet vis tiek...
 Pro langą žvilgtelėjo į raustantį dangų. Tokį jį prisiminė seniai seniai Londono parke. Tebesišypsodama mergina pradėjo tyliai niūniuoti - ne, ne tą kažkada Igorio dainuotą melodiją. Miegamąjį užpildė lyriniai, vėsus tonai, kažkuo primenantys banguojančią jūrą, ledinius purslus, saulėlydžius ir ilgesį. Ilgas naktis, ištemptas, tuščias dienas, kurių kiekviena artino prie neišvengiamybės. Nepaisant to, retsykiais įsimaišiusios skaidrios, šviesios tarsi lietaus lašeliai natos teikė vilties. Kaip ir virš miško brėkštantis dangus.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Rugpjūčio 18, 2020, 09:59:29 pm
Prasimerkdamas Igoris lengviau atsiduso, kai Emi nesižiojo vardinti Besapnio miego trūkumų. Pats tą puikiai žinojo. Ne pirmą kartą gėrė šį eliksyrą. Silpnai šyptelėjo, pajutęs prisilietimą prie jo rankos odos, prisiminė tas akimirkas, kai buvo kartu, ir pavargusiu žvilgsniu nusekė Emi, kaip ši lėtai išlipa iš lovos.
Jis tyliai svarstė ar tokia ramybė galėtų toliau karaliauti jų namuose, ar tokie rytai negalėtų tęstis visą amžinybę - niekur neskubėti, nesiversti per galvą, nekvaršyti galvos globaliniais klausimais, nejausti skausmo. Iš tiesų, dabar Igoris juto tuštumą širdyje. Turbūt dėl to, kad žinojo, jog netrukus miegos nesikankindamas ir pagaliau galės pasilsėti.
Atsargiai pasikėlė alkūnėmis, pro sukąstus dantis, atsišliejo prie galvūgalio. Visai pamiršo, koks jo kūnas buvo medinis ir nerangus. Tarsi supančiotas virvėmis. Eliksyrą išgėrė iki pat dugno ir nusišluostęs burną atžagaria ranka, stiklinėlę padavė Emi.
-Ačiū.
Mėlynai pilkos akys vėl nusekė Emi katiniškas žalias. Kai išgirdo melodiją, nesuprato ar tai sirenų daina, ar tiesiog paprasta daina. Tačiau tą akimirką Igoriui nerūpėjo, nes akys pradėjo merktis, vokai patapo tokie sunkūs. Netrukus Igoris patogiai įsitaisė lovoje ir užmigo. Nieko nesapnavo.

***

Tokios panašios dienos ir slinko. Ilsėjosi ir sveiko. Po paprastų Myšos ir kitų kritusiųjų vilkolakių laidotuvių laikas pradėjo sparčiau lėkti. Kai įvyko Magijos Ministerijos mūšis, Igoris jau buvo beveik visiškai pasveikęs. Ten neužėmęs svarbios rolės, nebuvo stipriai paveiktas mūšio pasekmių. Tereikėjo tik Sniegą sulopyti ir tiek to darbo buvo. Nusivylė savimi, jog leidosi Mišelės-Avery manipuliacijai, net niekados nebuvo iškėlęs klausimo ar iš tikro verta tokia pasitikėti. Ką gi, nudegė savo kailį, ateityje bus atsargesnis. Ir buvo. Kas vyko po mūšio Magijos Ministerijoje per daug dėmesio nekreipė - davė sau žodį, jog daugiau niekados nesivels nei į politiką, nei į mūšius. Tiesiog, dirbo savo darbą Skutelyje ir stengėsi susidėlioti savo gyvenimą į vietą. Deja, pastarasis dalykas buvo kėblesnis.
Senatas, Medžiotojai daugiau nebejudino Lorijanų ir Emousų, o ir Igoriui teko užimti alfos vietą. Niekas neprieštaravo, visi sutiko, jog niekas jau nebegrįš į JAV. Eritrėja, dabar jau vienintelė išlikusi gyva vilkolakė iš Teutų klano, prisijungė prie Lorijanų ir Emousų klano. Igoris neketino atstumti Emousų likučių ir jais rūpintis kaip savais. Rodėsi, svarbiausi dalykai su vilkolakiais buvo sutvarkyti, teliko, atsisukti į savo asmeninį gyvenimą. Igoris ir tą padarė. Bet buvo nejauku, sunku, nežinojo kokius žodžius sakyti. Bet turėjo kažką daryti. Turėjo pagaliau atvirai pasikalbėti su Emi ir visiems laikas atskleisti savo paslaptis ir nuspręsti ką toliau daryti. Todėl, senai praėjus dvidešimt aštuntam gimtadieniui (tą dieną Igoris pakraupo, supratęs kaip laikas taip greitai eina), patogiai įsitaisė ant Tamsiojo kambario grindų ir pradėjo kuistis po iš sandėliukio atsineštas dėžes, kuriose slėpėsi jo šeimos daiktai, daugiausia knygos, nuotraukų albumai. Užplaukė nostalgija, bet tuo pat metu ieškojo atsakymų kaip jo tėtis sugebėjo būti ir vilkolakiu ir (aišku) tėčiu. Tuo pat metu laužė galvą kaip galėtų savo mintis išreikšti Emilijanai, šios neišgąsdydamas, nes juto, kad galbūt dabar judviejų gyvenime yra per daug veiksmo, kad galbūt, jai pirmiausia reikia ramybės, o tik tada jiedu galėtų kalbėtis apie ateitį.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Emilianne Mcwelle Rugpjūčio 21, 2020, 12:41:57 am
Eliksyras, reikia tikėtis, suveikė, Igorio kvėpavimas netrukus išsilygino ir vaikinas užmigo. Emi dar kurį laiką pati sau niūniavo iš jūreivių kadaise nusiklausytą melodiją, į kurią, kaip vėliau sužinojo, buvo sudėtas ilgesys žemei, namams, ant kranto likusioms mylimosioms, bei meilė jūrai, vėjui ir deniui po kojomis. Abiejų drauge turėti negalėjo nei vienas. Kažkuo panašu, tiesa? Ilgesį bei tuštumą sirena nusinešė ir į sapnus, o tai, turėjo pripažinti, yra kur kas geriau nei nesibaigiantys košmarai, kurių siužetus jau patyrė realybėje. Buvo dėkinga - mintis užpildė tyli vėsuma, kuri nuramino košmarus ir leido pailsėti. Jautė šalia esant Igorį ir pasąmonėje pirmą kartą po tiek laiko jautėsi saugi.
*
Laikas tekėjo į priekį- ramiai ir užtikrintai. Igoris sveiko - gal lėtai, tačiau sveiko. Emilijana kurį laiką buvo susitelkusi tik į vaikino slaugymą, džiaugdamasi legalia priežastimi laikytis nuošalyje vilkolakių ir jų klanų politikos reikalų. Dar nebuvo pamiršusi tų negausių susidūrimų su jais ir nei vienas kol kas nebuvo malonus ar bent pakenčiamas. Neužmiršo ir savo padėties - buvo sirena, išdraskiusi klanus ir vaidino tikrai ne paskutinį vaidmenį kovoje su Senatu. Tegul dabar niekas ir neketino jos nužudyti už įstatymų, kurių tada net nežinojo, pažeidimus, tačiau spėjo, kad neapykanta sirenoms vilkolakių kolektyvinėje pasąmonėje ir taip gana stipri. Nematė reikalo kištis. Kol kas.
Magijos Ministerijos mūšis praėjo be didesnių įvykių. Net nusijuokė taip pagalvojusi - nuo kada apie karą kalba kaip apie kelionę į parduotuvę. Tačiau iš tiesų - Mela juos perspėjo, sugebėjo laiku ją pargabenti, eliksyrų garai, kuriais apsinuodijo, nepadarė jokios neatitaisomos žalos. Sniegas, Igorio rūpestingai sugydytas, netrukus laikėsi visai kaip anksčiau. Visi buvo gyvi ir, kiek tai įmanoma, sveiki. Stengėsi mėgauts tomis keliomis ramiomis savaitėmis. Nujautė, kad tai tik tyla prieš audrą - kaip bent vienas jų galėtų ramiai gyventi žinodamas, kad kažkur po tuo apsimestiniu štiliu glūdi visa audra neatskleistų paslapčių, o kartu ir neseniai jos iškeltas vienas tamsiausių prisiminimų. Net norėjo jį įvardinti didžiosiomis raidėmis. Jei tik tai būtų padėję.
Ant rankšluostėlio pavožė paskutinį švarų puodelį ir apsidairė. Virtuvė idealiai tvarkinga, net kepinių prieskoniai sudėlioti pagal dydį (puikiai žinojo, kad už toki savivalę atsiims, vos tik Melijandra grįš namo). Pastarosiom dienom tokia tvarkos manija Emilijana mėgino nukreipti mintis kažkur kitur, tačiau vedė iš kantybės visus kitus namų gyventojus. Ją vedė iš proto tyla, tačiau ją pralaužti bijojo. Atsiduso. Ateina laikas nubrėžt ribą, ir ta riba yra prieskonių buteliukų dydis...
Kildama laiptais į viršų svarstė, ką turėtų pasakyti. Juokinga, kai tiek laiko gyvena kartu, bet vis dar parinkinėja žodžius. Nuo pat kritinės akimirkos, nuo tada, kai prieš aštuonerius metus grįžo namo, šios temos nebejudino. Nerašytas tabu. Įtarė, jog ir Igoris galvoja apie tą patį, tačiau pernelyg gerai prisiminė, kuo pasibaigė paskutiniai senų žaizdų draskymai. Abu giliai širdyje tebesilaikė tų pačių nuoskaudų it nesubrendę mokyklinukai. Emi nelinksmai šyptelėjo ir nuspaudė Tamsiojo kambario durų rankeną.
 - Kažko ieškai?- permetė akimis ant grindų sudėtas dėžes ir paskleistas nuotraukas. Pasilenkusi įsižiūrėjo atidžiau. Akimirkai krūptelėjo pamačiusi užfiksuotą akimirką - vaikus - kai suprato, jog fotografija gerokai senesnė. Taip, nujautė, ko Igoris ieško. Ar bent ką tikisi pamatyti. Tylėdama sirena pasitraukė ir iš rašomojo stalo stalčiaus išsitraukė nedidelę dėžutę. Tiek metų nejudinta buvo apdulkėjusi, o neišbluko tik kerų dėka. Prisėdo ant lovos, ją pasidėjo ant kelių ir sustingo. Niekaip nesugebės atidaryti pati. Tik ne po tiek laiko.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Rugpjūčio 23, 2020, 06:44:39 pm
Vos tik atvertęs antrą pageltusį savo tėvų albumą, kilstelėjo galvą, išgirdęs lengvus žingsnius ant laiptų, kurie netrukus sustojo prie Tamsiojo kambario durų. Igoris blausiai šyptelėjo, išvydęs Emi tarpduryje.
-Mhm, - numykė, tada lengvai gūžtelėjo pečiais,- Kažko...Iš tikrųjų nenutuokiu...Užuomenų? - pilkai mėlynos akys sekė kiekvieną sužadėtinės judesį, pro akis nepraslydo šios krūptelėjimas. To ir Igoris bijojo. Baimės. Baimės pagaliau prakalbėti ta tabu tema. Emi tikrai nebuvo pasiruošusi kalbėti ta tema, bet pats galėjo ir neapsimetinėti -  neturėjo nė kruopelės drąsos pats pirmas prabilti. Igoris dirstelėjo į ta nuotrauką. Dar pyplys jis ir mažytė Mela lankstė po pievą tarp visai jaunų medelių - prieš čia, prieš Ūdrų Žabangų vasarnamį. Laikas per kraupiai greitai lėkė. Užsimerkė. Vaikystė jo atmintyje iškilo neryškiai, net ir ne ta, kurios norėjo. Nenorėjo nė už ką grįžti į Greywindų namus, į tą tylą, į tą šaltį. Tik vienas prisiminimas - su Džeimsu lėkimas nuo hipogrifo - sušildė jo širdį. Žinojo - tą vienintelį momentą manė turįs (į)brolį. Deja, kažkas iš viršaus nemanė leisiąs Igoriui džiaugtis tuo, ir dabar Lorijanui teko ryti neapykantą Džeimsui. Įsikando į vidinę skruosto dalį ir pasigriebęs jo ir Melos nuotrauką įdėjo į atverstą albumą. Dirstelėjo į Emi ir jo žandikauliai vos ne nenukrito iki pat grindų. Aš maniau, kad tu... Jo kūnas sustingo, kaip Emi, atsisėdusi ant lovos. Igoris kaip mat nusuko žvilgsnį į grindis. Širdies dūžiai aidėjo jo ausyse. "Emi..."-norėjo garsiai pasakyti Igoris,- "Aš tam nepasiruošęs", tačiau žodžiai užstrigo gerklėje. Taip...Jis nebuvo pasiruošęs, tačiau giliai širdyje...Tada kam jis kuitėsi pro senus albumus, knygas?
Giliai atsiduso, stengdamas save suimti į nagą. Ištraukė burtų lazdelę iš kišenės ir sumurmėjo bežodžius sutvarkymo kerus. Tuščia galva stebėjo, kaip visa netvarka ant grindų pati pakyla ir nuskrieja į dėžes. Igoris pakilo.
Akimirką akyse pasidarė tamsu, tačiau po kelių sekundžių vėl galėjo matyti. Tyliai sugriežė dantimis ant savęs, pykdamas ko taip staigiai pakilo.
Lorijanas klestelėjo šalia sirenos. Akimirką patylėjo, pats kaupdamas drąsą. Mostelėjo burtų lazdele, lūpos krustelėjo ir dėžutės dangtelis pakilo. Padėjo lazdelę už nugaros ir tada atsargiai išėmė pirmąją nuotrauką iš dėžutės.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Emilianne Mcwelle Rugpjūčio 23, 2020, 11:12:01 pm
Igoris dvejojo. Nenuostabu, juk ir pati tikrai nesijautė užtikrinta. Visgi abu suprato, kad reikia. Giliai širdyje tikriausiai to ir norėjo. Silpnai šyptelėjo, kai jis atvožė dėžutę. Fotografijos krūvelėje gulėjo nejudintos, tačiau puikiai išsilaikiusios, ryškios ir gyvybingos, lyg būtų darytos vakar. Vaikinas ištraukė gulėjusią ant viršaus. Emi giliai įkvėpė ir pažvelgė į užfiksuotą Velso peizažą. Aštuonerių metų senumo nuotrauka sujudėjus tarėsi vėl pajutusi tada kilusią audrą. 
***
Vėjas bloškė plaukus į veidą, lietaus skonis prilipo prie lūpų ir sumišo su ašaromis. Sirena kurį laiką gaudė kvapą: tai buvo jos pirmoji teleportacija po to, kai pasveiko. Velso ji nepažinojo – stovėjo Bario uoste visiškai viena, pabėgusi nuo ramybę ir gražiausius gyvenimo mėnesius padovanojusių namų. Giliai įkvėpė. Neįsivaizdavo, ką žada toliau daryti. Sau kartojo, kad čia suras tėvą, apie kurį Akvilė visgi sugebėjo netyčiomis užsiminti. Kiek iš to naudos, tiesa, nesvarstė. Tačiau apie tokią išvyką būtų pasakiusi Igoriui, o ne pabėgusi kaip nusikaltėlė. Drebančiomis rankomis paslėpė lazdelę ir patraukė link gyvenimu verdančios miesto dalies. Nėštumo testas, Emi? Tu rimtai?
Kad ir kaip iš savęs tyčiojosi, Hogvartse niekas nemokė apie burtininkų reproduktavimąsi. Ar visi naiviai tikėjosi, kad vaikai patys išsiaiškins su gimdytojais ir tas žinias perduos draugams? Akivaizdžiai nepasisekė.
Suprantama, ji jau žinojo. Nujautė nuo pat pradžių, jos kūnas į svetimą reagavo iškart. Tik jokiu būdu nenorėjo pripažinti. Negalėjo patikėti. Ne ji. Ne jie. Mylėjo tiek, kiek suvokė galinti mylėti žmogų – bet ar to pakaks, kad jis suprastų? Kad priimtų? Žinojo, kas laukia kitu atveju. Matė, kaip sirenos pasiima vaikus, priima gimstančius kūdikius. Suprato, kas jų laukė. Nujautė, kad viena pasislėpt nesugebės. Išgyventi irgi.  O jau buvo išdavusi. Buvo tikra, kad vaikas jo. Igorio. Sirenos kūnas motinystei pasiduoda sunkiai, reikalauja visiško atsidavimo tiek kūnu, tiek protu. Kad tokie atvejai reti, įrodė kuklutė jų bendruomenė. Bet ar jis sugebės tai suprasti? Patikėti mistiniu ir miglotu paaiškinimu po to, kai išgirs, kad nebuvo pirmas ir vienintelis?
Būdama mažytė apie tai galvodavo. Kad užaugs. Sutiks savo žmogų. Įsimylės. Susituoks. Sukurs šeimą. Drauge augins vaikus. Taip, kaip skaitė knygose. Paaugusi dužo. Netroško būti motina, bijojo vien tokios minties – kaip gali rizikuoti, kad galbūt sukeltų dukrai tiek skausmo, kiek patyrė pati. Šiurpo vien nuo minties, kad sirenos kūnas, šaltas, tobulas ir skirtas blogiui, galėtų sukurti gyvybę. 
Suspėjo pamatyti prieš akis žybtelėjusias dvi juosteles, kai lazdelė iškrito iš virpančių rankų. Nepakėlė. Kam? Dabar atrodė kvaila, kad dar norėjo įsitikinti – juk žinojo kuo puikiausiai. Emi susmuko ant palaikės pakelės viešbutėlio lovos. Jau buvo tamsu. Apkabino save rankomis tarsi bijodama subyrėti, nes atrodė neįtikima, jog fiziškai galėtų atlaikyti tokį šoką. Gyvybė joje turėjo nušviesti tolimesnį kelią, kaip matydavo panašaus žanro filmuose, tačiau aplink save matė bei jautė tik tamsą. Ryte ją pažadino Igorio pelėda.
***
- Nepasakiau tau iš karto. Bijojau, supranti? Savo akim mačiau, kai vyrai neturi jokio pagrindo abejoti, kad vaikas jų, o vis tiek išeina,- atsiduso, tęsdama istoriją.- Tada gyvenom per daug gerai, kad galėčiau įsileisti blogį. Visgi teko,- pabandė nusišypsoti, nors išorę tebekaustė tada jausta panika. Visgi viduje jautėsi rami - net per daug rami, jeigu prisiminsime, kad anksčiau vien apie tai pagalvojus dusdavo. Pakėlė akis į Igorį mėgindama suprasti, kaip jis priims tokią prisiminimų laviną. Anksčiau jam niekada nepasakojo apie tą vakarą. Faktai, tai, kas būtina žinoti. Tada atrodė, kad bet kokia emocija gali paskandinti tą popierinį laivelį,  kokį buvo panaši jų šeima. Dabar jau tikėjosi suvokti, akimirkai patirti tai, ką tada išgyveno jis. Norėjo.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Rugpjūčio 25, 2020, 12:45:21 pm
Velsas. Niekaip nepamirš tos vietovės, kurioje pradingo jo Emi. Igoris nusuko žvilgsnį nuo nuotraukos.
Laikas pernelyg greitai lėkė.
Prieš akis išdygo tos ramios liepos mėnesio dienos, prieš aštuonerius metus, kai Mela dar dirbo Cukriniame Kiškutyje, o Kajus buvo išvykęs su Amnetomis kelionei po žemyninę Europą visai vasarai (dar Wrena nebuvo pasiimta globon). Grubiai praėjo mėnuo, kai rado Emi lininiame tinkle ir ją pasiėmė pas save slaugyti. Sveikstančiai sirenai teko mokytis suvaldyti savo galias, kas reiškė, kad pats karts nuo karto nukentėdavo. Bet tą vienintelį kartą viskas pakrypo kita linkme...O tada...rugpjūtį ji išėjo. Paliko raštelį. Tada dar Igoris manė, jog Emi išėjo dėl kitų dalykų, galbūt dėl tėvo (vėliau tai pasitvirtino), bet nemanė, kad po to sužinos tai, kas privers jį tylėti visus aštuonerius metus.

***
Jis abstulbęs žvelgė į Emi. Jis sutrikusiai išsišiepė (jis visados taip išsišiepdavo, kai būdavo sudėtinga iš pirmo karto suvokti žinią).
-Ką?
Igoris papurtė galvą, susiraukė, negalėdamas patikėti ką išgirdo. Jo galvoje tiek minčių dūzgė ir tuoj pat metu buvo taip tuščia!
Jis taps tėčiu?
Dar kartą pažvelgė į Emi. Švelniai suėmė jos rankas, pakėlė antakius ir kiek galėdamas ramiau su drebančiu iš jaudulio, sumišimo balsu šios perklausė:
-Tu tikrai laukiesi?
Tai taip buvo keista, nerealu, nesuprantama...Igoris papurtė galvą, dar nesugebėdamas blaiviai mąstyti. Džiaugsmas? Žinoma!
Bet...ne ilgam. Po valandos po žinios, kai džiaugsmas šiek tiek apslopo, prisiminė. Tačiau apie tai nenorėjo mąstyti. Nenorėjo mąstyti, jog vaikas yra ne jo.
Po sužadėtuvių ir Cinamono viešbučio paslapčių atskleidimo, praėjo beveik mėnuo, nors kaip buvo manyta, susitiks po kelių dienų. Igoris nesitikėjo po viso to išvysti sireną, ypač, ne su tokia naujiena.
Po jos išdavystės, Igoris nerado savo vietos. Jautėsi sugniuždytas, nežinojo kaip elgtis. Jis jai jau buvo ne pirmas...Ach, kaip skaudėjo. Bet...logiškas mąstymas nuvaikė visas dvejones. Nebūtų įmanoma, kad vaikas - ne jo. Išdavystė įvyko prieš metus, jei tai būtų tiesa, vaikas jau seniausiai turėtų būti gimęs. Igoris kažkiek nusiramino. Tačiau skaudulys, sukeltas visai nesenos atskleistos išdavystės, neišnyko. Bandė su tuo sugyventi. Jis puikiai žinojo, jog jei to neužmirš dėl vaiko ateities - vienintelis kelias bus pasitraukti ir palikti Emi, o taip nenorėjo pasielgti. Tik ne tada, kai sužino, būsiąs tėvu. Ją jis mylėjo. Net ir po to, kai savo elgesiu ją įskaudino, net ir po to, kiek ji pati jį skaudino.

***

Igoris linktelėjo.
-Žinau. Gerai, kad, kai grįžai, iš karto to nepasakei...Man reikėjo laiko susitaikyti su ta išdavyste,- lėtai kalbėdamas, pasakojo,- Iš tikrųjų, kartą abejojau, ar tai buvo tiesa...Tiesa, kad Danielius yra mano vaikas, bet,- atsiduso, gumulas gerklėje trukdė sklandžiai kalbėti. Po šitiek laiko pagaliau ištartas sūnaus vardas, privertė Igorį šiek tiek sudrebėti iš jaudulio. Štai ir kalbamės.
Jautėsi keistai. Tarsi, kaip gyvatė, išsinerenti iš senos odos. Su kiekvienu žodžiu, už nugaros palikdamas nuoskaudas, nesantaiką (ne)drąsiai žvelgdamas į ateitį.
Igoris pažvelgė į Emi.
-Klausyk...Kas nutiko tarp mūsų...Tegul lieka praeityje,- tai buvo žodžiai, į kuriuos buvo sudėta viskas: "aš tau atleidžiu, atsiprašau už visą sukeltą skausmą...Aš noriu eiti į priekį kartu su tavimi. Daugiau nebenoriu draskytis žaizdų nei tau, nei man".
Igoris šyptelėjo ir padėjo nuotrauką už nugaros, šalia jo burtų lazdelės.
-Pameni, kai padarėm šią nuotrauką?- ištraukęs antrą, vėl prabilo,- Tada buvo gražus balandis,- sumurmėjo.
Oh, taip, buvo. Buvo gražus balandis, kai pirmą kartą ant rankų laikė savo pirmagimį. Danielius Zadkielis Lorijanas. Igorio lūpose šypsena praplatėjo, laikydamas rankose pirmąją Danielio nuotrauką.
Tada įskando į apatinę lūpą.
-Aš taip nenorėjau jo slėpti...-karčiai tarė vilkolakis,- Aš taip nenorėjau apie jį nekalbėti. Aš visą laiką jaučiausi tarsi nusikaltęs, nieko nesakydamas nei Melai, nei Kajui, nei savo klanui,- tada pratrūko,- Kodėl iš viso taip turėjo nutikti!? Kodėl negalėjom būti šeima dėl to prakeikto Senato ir medžiotojų!?
Stipriai suspaudęs nuotrauką, užsimerkė, lyg prieš akis nenorėdamas išvysti tų ilgų, varginančių naktų, sprendžiant kur Danielių paslėpti, jog niekas kitas jo nerastų. Net su Mela negalėjo pasitarti...Bijojo, jog Senatas ir medžiotojai taikysis į jos seserį. Šią bijojo prarasti. Niekas iš namiškių nežinojo apie naują gyvybę.
Galiausiai jie rado išeitį - išsiuntė Danielių pas vieną šeimą su reikalavimu, jog niekas apart jų, niekas neprisiartintų, nežinotų apie Danielių. Ir taip prasidėjo tie aštuoneri metai tylos ir kylančių ginčų su Emi - gal ne dėl labai svarbų dalykų, kartais dėl savo paslapčių, bet visam tai dirigavo nerimas, baimė dėl sūnaus. Nerimas, baimė dėl sūnaus, nes dėl Senato ir medžiotojų šaršalynės negalėjo jo taip dažnai lankyti, o ir abiejų jo ir Emi santykiai pradėjo šlyti...
Igorį aplankė silpnokas džiaugsmas, jog per Švilpynės balių pas Faunus, pagaliau oficialiai padėjo tašką jo ir Alisos santykiuose. Jaunas vyras atsimerkė.
Taip, savo gyvenime pridarė daug klaidų - pavertė vieną vargšą varnę vilkolake, bandydamas pamiršti Emi, bandė pamilti Alisą, rasių slėpimas nuo Kajaus ir Wrenos...ką be kalbėti apie kitas užmirštas, primirštas klaidas. Tačiau nei santykių pabaigimas su Alisa nebuvo klaida, nei Kajaus įvaikinimas nebuvo klaida. Net ir jei jį prieš maždaug dešimt metų pasiėmė globon Kajų ir negalvojo apie savo būsimus vaikus, norėjo jog tas vaikis neturėtų gražios ar bent padorios ateities. Nenorėjo, jog Kajus atsidurtų šeimoje tokioje kaip Greywindai. Turbūt, jau buvo anksčiau nuspręsta, jog Igoriui rūpės vaikai. Turbūt, jau buvo anksčiau nuspręsta, jog bus rūpestingas mažiesiems.
Wrena. Jos negalėjo palikti su jos žiobarais tėvais. Jos padėtis priminė galimai buvusią Danielio. Kokia Danielio būtų ateitis, jei jis liktų su juo ir Emi? Turbūt vaikystės neturėtų, turbūt jo tėvai būtų šalti, dar patys vaikai, bandantys gyventi suaugėliškai. Jaustųsi atstumtas šeimoje, taip kaip jautėsi Wrena savoje. Nors ir kaip pyko, jog Danielio negalėjo matyti tiek dažnai, suprato, kad tai buvo padaryta jo gėriui. Tačiau, Wrenos irgi negalėjo palikti, todėl teko priimti sudėtingą sprendimą, apie kurį irgi nebuvo kalbėta.
Išlygino Danielio nuotrauką.
-Ačiū, kad sutikai priimti Wreną į namus,- dusliai padėkojo,- Taip ir neradau laiko padėkoti,- šyptelėjo puse lūpų,- Žinau, kad tau buvo sunku, matyti kitą vaiką šiuose namuose, kai taviškis yra kitoje šalyje.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Emilianne Mcwelle Spalio 27, 2020, 11:30:48 pm
Jam pasakė gerokai vėliau. Paslaptį išlaikyti nebuvo lengva, negalėjo sakyti Melijandrai, sesers šalia neturėjo, motinos irgi... Buvo visiškai viena. Pirmą kartą besilaukianti, dar beveik paauglė. Igoriui sakyti bijojo, bijojo likt visiškai viena. Tada turėtų grįžti pas sirenas, neabejojo, kad jos priimtų. Tik tada kelio atgal nebeturėtų. Nei ji, nei jos dukra. Apie galimybę, kad tokiu atveju gims sūnus, pagalvoti nedrįso. Iš pasakojimų žinojo, kas jam nutiks.
Atsiminė saulę, įžambiai krintančią pro virtuvės langus, dar besilaikantį šiltos duonos ir prieskonių aromatą. Prisiminė ir ištisą emocijų paletę vaikino veide: nuostaba, instinktyvus džiaugsmas, netikrumas, abejonė, skausmas, savotiškas susitaikymas... Žinojo, kad jam tai nebus geroji naujiena - sužadėtuvės sužadėtuvėmis, bet vaikų auginti jie dar nebuvo pasiruošę. Globoti gyvenimo nuskriaustus viena, o išauginti savą... Visgi tą minutę jis buvo pasiryžęs, dar kartą įrodė ją mylintis daug labiau, nei galima pagalvoti. Aštuoneriais metais jaunesnei Emi tai jau buvo daugiau, negu tada galėjo tikėtis.
*
Prieš akis spragtelėjo levituojantis fotoaparatas. Emi instinktyviai priglaudė kūdikį tikėdamasi verksmo, tačiau šis akimis tebesekiojo už nugaros slampinėjantį Sniegą. Tebesišypsodama pasisuko į Igorį, vėl perduodama vaiką jam. Danielis Zadkielis Lorijanas.  Jos sūnus. Jų. Vis dar buvo sunku suvokti, kad rankose laikė dalelę savęs ir dalelę jo, abi taip neįtikėtinai natūraliai susipynusias į vieną. Priešingų, viena kitos neapkenčiančių rasių galimos bendrystės įrodymas. Giliai įkvėpė, stengdamasi nusiraminti. Daug svarstė apie tai, kas Danieliui nutiktų, jeigu jis pakliūtų sirenoms. Dabar dėl to buvo rami - prireikus galėtų pasirodyti sirenoms viena ir jį paslėpti, ko negalėjo besilaukdama. Tačiau tik stebėdama kūdikį Igorio rankose suprato, kad vilkolakių klanai tikrai neapsidžiaugtų sužinoję apie uždraustos meilės vaisių. Per pastaruosius mėnesius abu ne kartą bėgo ir slėpėsi - kol buvo dviese, galėjo, tačiau kaip bėgti su naujagimiu ant rankų? Sugniaužė rankas prie krūtinės, staiga pajutusi perveriant aštrų, beveik fizinį skausmą. Dar kartą pažvelgė į giedras kūdikio akis, tarėsi jose įžvelgianti pažįstamas Igorio ugneles. Akimirką jautėsi laiminga, tikėjo, kad viskas GALI būti gerai. Kitą vėl grįžo baimė. Turbūt giliai širdyje visą laiką nujautė, kad Danieliui šis pasaulis nebus svetingiausias. Tačiau iš tiesų tai suvokti buvo skausmingai sunku.
*
Tą minutę Emi pavydėjo jaunesniajai sau. Taip, mergina buvo pasimetus, nežinojo, kas jos laukia, stovėjo su naujagimiu ant rankų pati dar beveik vaikas, tačiau tą akimirką dar nežinojo, kad prieš akis laukia ilgi metai melo. Nuo jų neatsiejamos bemiegės naktys, beveik fizinis skausmas, sugniaužiantis krūtinę kaskart prieš užmiegant, ilgi, tušti vakarai, kai nedrįsdavo vienas kitam pažiūrėt į akis, abu apsimesdami, kad pildo ataskaitas ar skaito, nors iš tiesų akys nevalingai krypdavo į tuščią miegamojo kampą, dabar nevykusiai užmaskuotą vazoniniu augalu, kuriame kelis mėnesius stovėjo lopšys. Abu buvo per jauni, kad atskirai susidorotų su tėvyste ir praradimu vienu metu. Emilijana nejučia rankomis apkabino save.
Pirmosios dienos po to, kai Danielį atidavė Amarai į rankas, nebuvo sunkios - ilgai nemiegotos naktys padarė savo, buvo sutrikusi, tačiau tikro skausmo nejautė iki tol, kol rytą prabudusi suvokė, kad sūnaus daugiau nebematys. Tada su Igoriu nekalbėjo savaitę - energijos vos pakakdavo ryte atsikelti iš lovos (o jeigu sąžiningai, ir tai ne visada), ką jau galvoti apie žmonišką šneką. Juolab, kad negalėjo nepaminėti Danielio, o iš Igorio akių suprato - tema neliečiama.
Kada grįžo į gyvenimą, jau neprisiminė. Visi ateinantys mėnesiai susiliejo į emocijų, vaizdų ir garsų sūkurį. Grįžo Mela, Emi pradėjo dirbti, namuose atsirado dar vienas į paauglystę bežengiantis vaikas. Mintys apie sūnų buvo dailiai sudėtos į dėžutę, užantspauduotos ir nukištos į tolimiausią smegenų užkaborį - visai kaip dabar ištraukta nuotraukų dėžutė.
Dar kartą žvilgtelėjo į Igorio tebelaikomą nuotrauką. Netruko suprasti, kokia kryptimi tekėjo jo mintys.
 - Aš...- nutilo, mėgindama suprasti tų kelių žodžių prasmę.- Pasiilgau tavęs,- omeny turėjo ne tik tuos metus, vaikino praleistus Azkabane. Kartu jie gyveno visada, tačiau ar buvo - klausimas.
Nejučiom persibraukė plaukus. Igoris, Mela, vėliau - Kajus ir Wrena buvo jos artimiausi žmonės. Daugiau neturėjo nuo ko slėpti. Vaikiną tuo tarpu slėgė atsakomybė ne tik už šeimą, tačiau ir už klaną, daugybę kitų gyvybių. Ilgą laiką to nesuprato.
 - Abu rinkomės tai, kas tuo metu atrodė geriausia,- atsiduso. Atsargiai spustelėjo Igorio ranką, tebelaikančią Danielio nuotrauką.- Tau tada buvo labai sunku, bet kitaip nebuvo įmanoma.
Žvilgsniu sekė sužadėtinį, susitelkusį į apmąstymus. Ar jis svarsto tą patį? Kad dėžutėje sudėtos nuotraukos tėra blankūs atspindžiai vaiko, kurį turėtų pažinoti geriau nei patys save. Pirmaisiais metais Emilijana bijojo, kad pamirš ir tuos menkus dalykus, kuriuos žinojo - kaip jis šypsodavosi pirmiesiems saulės spinduliams ryte, bijojo kartais įsismarkaujančio vėjo šiurenamų šakų, kaip sunkiai užmigdavo jai ant rankų, bet laikant Igoriui - per kelias akimirkas, o pabudęs vienas būdavo keistai tylus. Vėliau suprato, kad tokie dalykai iš atminties neišdildomi nei metų, nei pastangų. Likusia laisva ranka apkabino save, tarsi mėgindama užpildyti tuštumą.
 - Neįsivaizduoju, kokia spalva jo mėgstamiausia. Ką mėgsta valgyti pusryčiams, o ko negali pakęsti. Ar bijo tamsos, ar nuolat pamiršta susidėti žaislus ir vakare nenori eiti miegoti, kiek į arbatą dedasi cukraus...- neryžtingai pradėjo.- Ar dar kada galėsim pažinti Danielių Zadkielį Lorijaną?- tariant vardą balsas nejučia sudrebėjo. Emi ilgą laiką neleido sau apie tai galvoti. Kai kada sugebėdavo save įtikinti, kad vaiko nėra ir nebuvo - o toks ir buvo planas. Kad bent žinotų, jog jis saugus. Prieš aštuonerius metus manė, kad to pakanka. Kažkodėl abiem tada atrodė, kad kentėti po vieną yra geriausia įmanoma išeitis. Paskui? Paskui priprato. Atsirado Wrena, namuose augo du jauni žmonės, pakako ir banalių problemų galvai užpildyti.
 - Taip, nebuvo lengva,- mergina liūdnai šyptelėjo prisiminusi savo reakciją, kai Igoris papasakojo apie savo planą.- Bet vėliau supratau, kad Danielis auga lygiai taip pat. Jie abu greičiausiai ir padėjo neišprotėti,- pridūrė. Be Kajaus ir Wrenos namuose būtų buvę tik dviese. Galas žino, kuo tai būtų pasibaigę.

Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Lapkričio 28, 2020, 09:29:41 pm
Prisiminimai galvoje plūduriavo kaip popierinis laivelis jūros bangose. Čia, matai tai, bet greitai grimzta į užmarštį, nes per mažai judintos ir per daug laiko praėjo. Gerai, kad buvo nuotraukos. Turi bent kažką prisiminti. Nenorėjo nė pagalvoti, jog jei ne nuotraukos, vargiai būtų kažką prisiminęs. Gal net sūnaus veido nebūtų atsiminęs. Ta mintis jį nukrėtė šiurpu. Ne, tam įvykti nebūtų leidęs.
*
Buvo nejauku, keista laikyti savo dalelę ant rankų. Žodžiais neaprašyti to jausmo, to apėmusio džiaugsmo, sumišusio su meilumu, rūpesčiu, noru apsaugoti tą mažą vaikiuką. Ta diena kvepėjo idile, tą kartą Igoris nuoširdžiai patikėjo, jog gyvenimas gali būti gražus, meilė gali būti graži ir nemirtinga. Širdis suplazdėjo greičiau. Žvilgtelėjo į katiniškas Emi akis. Plačiai nusišypsojo. Akimirką apsvaigo iš džiaugsmo, nesusimąstęs apie pavojus, tykosiančius jų sūnaus.
*
Iš šono, tėvystė atrodydavo kaip pasaka, pareiga, tikslas, atliekama be jokio vargo. Kaip žiauriai klydo. Būtent tai galutinai grąžino Igorį į realybę. Noriai padėjo Emilijanai su buitiniais reikalais, iš tikrųjų tai buvo vos ne vienintelės akimirkos, kai galėdavo būti šalia jos kartu su Danieliumi. Didžiausias galvos skausmas buvo medžiotojai ir klanai, kurie tik ieškojo bet kokios dingsties sutrukdyti Igoriui su Emi normaliai gyventi. Buvo širdį gniuždanti baimė, jog pats jo klanas sužinos apie Danielį, Mela netikėtai grįš namo ir supras apie paslaptį, o visi priešai kaip mat suuos apie naują gyvybę. Tai buvo nuolatinis galvos skausmas, net paranoja, kuris nenuslopo net ir Danielių perdavius Amarai su Leonardu. Igoris jautėsi bejėgis.
Nesuprato, kaip ištvėrė tuos pragaištingus mėnesius, bet nenorėjo į tai gilintis. Iš dalies, tam padėjo ir tramdomas pyktis ant savęs. Buvo kvailas, jausmų užvaldytas jaunuolis, pasidavė tą akimirką ir štai, dabar turi slapukauti kaip kokie nusikaltėliai. Vilkolakių reikalai ėjo per gerklę. Jau siutina tos globalios problemos! Kaip jie negali gyventi kaip normalūs žmonės?!
-Jau tai praėjo,- sumurmėjo hileris,- viskas dabar bus gerai,- Kaip jam trūko vilties....
-Mm, žinau,- Taip, kvailas buvo, bet iš dalies ir nesigailėjo dėl savo poelgio. Atmintyje iškilo ginčas virtuvėje, tas pavydas. Žaibišku greičiu prisiminimus nuvijo šalin,- Aš irgi.
Dirstelėjo į nuotrauką. Jų gyvenimas galėjo būti gražus. Hileriai, švilpiai, jis, buvęs Švilpynės vadovas, keliskart profesorius, buvęs gaudytojas ir kapitonas...Jei ne paslaptys ir lyg šešėliai besekančios problemos, jie būtų dar labiau pasiekę, ypač Emi.
Igoris liūdnai šyptelėjau.
-Žinau, Emi, žinau....
Jei būtų išgirdęs sirenos mintis apie sūnų, jo širdis būtų suvirpėjęs ir tučtuojau vykęs į Prancūziją, pas sūnų. Gerai, kad nebuvo legilimantas.
Paslėpė pirmas dvi nuotraukas dėžutės dugne.
-Neįsivaizduoju. Gal auksinė?- neryški šypsenėlė pasirodė jo lūpose,- Jis smėgo saulės spindulius,- tada paniuro,- Emi...
Tas paskutinis jos sakinys jam nepatiko. Tarsi peilis vėl perrėžęs per seną žaizdą ir vėl iš jos pradėjus plūsti kraujui. Ar dar kada galėsim pažinti Danielių Zadkielį Lorijaną? Sukando dantis, užvertė dėžutės dangtelį, tarsi bylojantį apie pokalbio pabaigą, net neišklausė iki galo tolimesnių Emi žodžių, nes jo mintyse ūžė tramdomas įniršis.
Aišku kad jį pažinsim! Dar turim laiko!
Netikėtai kažkas įsiveržė į miegamąjį, Igoris nesuprato kas, tik iš balso suprato, kas čia buvo. Mela.
Nė nespėjo sudrebėti iš baimės, nes velniai rautų, ji nieko nežinojo apie sūnų, nuotraukas.
Sesuo buvo įsitempusi, sutrikusi, įpykusi.
-Kas?- pradėjo Igoris, bet jį kaip mat nutrukė Mela.

***

Šilta pavasario naktis netiko tokiam susibūrimui. Netiko ir susibūrimo priežastis.
Jauna alfa nesveiko įniršio kupinu žvilgsniu narstė kiekvieną klano narį, jei ne bent menkas susimaldymas, nebūtų pagailėjęs ir kerų.
Vilkolakiai tylėjo.
Igoris giliai iškvėpė orą, sukando dantis.
-Kur jie?
Jo balsas virpėjo, bet buvo ramus. Apmestinai ramus, nes kitą akimirką Igoris būtų puolęs į mišką ir lėktų ieškoti tų išdavikų. Tų žmogžudžių.
"Jis laikėsi klano tradicijų ir norėjo tą klaidą ištaisyti"- galvoje ataidėjo sesers žodžiai.
-Niekur neradom. Jie pabėgo, sužinoję, jog tau buvo pranešta,- vienintelė Mela prabilo, drąsiai žvelgdama į brolio akis. Kitaip nei kiti, vėpsojantys į žemę, ji atrodė rami, susivaldžiusi, mąstanti be emocijų. Ji pati per vieną parą sužinojo, jog turi slėptą sūnėną, kuris buvo nužudytas Dantės.
-Dantė, Sabela, Neitanas ir Andželina gerai pažįsta šį mišką, todėl jie senai gali būti kažkur toli. Tačiau, jei rastume, norėtai juos pamatyti paskutinį kartą?
Kerštas pakvipo nakties danguje.
Igoris dirstelėjo į Emi. Jis norėjo, visa širdimi troško, tačiau rūpėjo ir pačios sužadėtinės nuomonė.
Antraštė: Ats: Lorijanų namas
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Lapkričio 13, 2021, 03:53:01 pm
((https://youtu.be/omgSWqwVTjY?list=RDMMomgSWqwVTjY))


Metai jau bėgo nesustabdomai. Su klanais jau buvo susitvarkyta. Kalti – nubausti, arba dingę be žinios, ir Danielis galėjo laisvai ir saugiai klajojo po Ūdrų Žabangų miškus, nė nesusimąstydamas, kas čia įvyko.
Visgi, Igoris apsisprendė. Ir tiesą sakant, to norėjo. Norėjo išvykti. Pastarieji metai buvo gan ramūs (akimirkai pamirštant, kiek baimės ir nuostabos sukėlė Danielis. Tikrai nepamirš tos dienų, kai širdis plyšo iš siaubo, kai klaniečiai pasakė, jog Danielis buvo nužudytas Dantės, ir kai sužinojo, jog visą laiką Etanas buvo tikrasis Danielis). Igis žinojo, kaip sūnui buvo sunku priprasti prie Hogvartso, kai jį visiškai kitaip įsivaizdavo. Jo nekaltino. Būtų panašiai elgęsis, kai namie tvyravo savotiška įtampa – visą laiką buvo meluojama  ir pats kiek kitaip žvelgė į pasaulį. Vyras tyliai atsiduso. Vyliuosi, kad Ilvermonyje jam bus lengviau, - pagalvojo vilkolakis.
Šyptelėjo. Istorija karojasi.
Kaip Džeimsas gyvuoja? Ar jis dar gyvas? Kaip Caroline? Sorenas? Keitas? Alisa?
Nerimas ir jaudulys suspaudė širdį. Ne, jiems nieko blogo negalėjo nutikti. Ir to nenorėjo. Norėjo juos sutikti, jei tik likimas leis.
Melijandra, Kajus sutiko dėl išvykimo. Danielis irgi. Jei gerai prisiminė, Kajus patikino, jog pasikalbėsiąs su Wrena. Danielis atrodė šiek tiek išsiblaškęs.
Igoris užsimerkė, patogiau įsitaisė krėsle. Emi. Vestuvės buvo gan slaptos. Pakvietė keletą buvusių hogvartsiečių draugų, giminaičių, bet uždraudė po to apie tai kalbėti. Puikiai žinojo – gyvų priešų vis dar buvo. Laiko klausimas, kada prisimins senas nuoskaudas ir nusitaikys į jo vaikus -  Kajų, Wreną, Danielį...
-Emi? – Lorijanas atsisuko,- Ką nusprendei?