Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Žiobarotyra => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Dylan Frendlin Birželio 10, 2018, 12:00:45 am
-
Vieną žvarbų ir ankstų rudens rytą, kai debesų pilkuma dengė visą žydrynę ir saulės spindulius, Dylan'as pravėrė savo kabineto duris. Pačios durys atrodė senos ir keistokos, patalpoje tvyrojo sunkus, slegiantis oras, kuris pakankamai greitai galėjo užmigdyti vietoj žiobariškų vaistų, o ant kiekvieno kampelio, suolo, kėdės, lentos ir visur kitur, gulėjo dulkių sluoksnis, lentos kraštas buvo nusėtas voratinkliais. Dvidešimtmetis pakėlė savo smėlinės spalvos megztinio rankovę, pažvelgė į juodą laikrodį ant rankos. Turiu lygiai valandą ir penkiasdešimt devynias minutes. Kerėjimas profesoriui sekėsi pakankamai gerai, visgi, šiek tiek abejodamas savimi, išsitraukė lazdelę. Vienu mostu pavertė tamsias, jam asmeniškai keistai atrodžiusias, duris į švelnaus medžio su keliais išraižytais ornamentais. Visoms dulkėms išvaikyti prireikė net keturių mostų. Nuo staigių sukaliojimų Dylan'ui ėmė mausti riešą. Šiaip ar taip, langus atidaryti galima ir be kerų pagalbos. Jis gavo progą pramankštinti kojas, tiksliau, teko atidaryti langus. Savomis rankomis. Žvarbus vėjas iškart ėmė šėlti, o tvankumos greitai neliko. Liko tik vėsuma. Jau po šiokios tokios pertraukos Dylan'as lazdelės dėka pašviesino lentą, panaikino voratinklius, sutvarkė suolus ir kėdes, vėliau uždarė langus. Atsistojęs už savo stalo, priešais lentą, kurios turbūt net nenaudos, nužvelgė visą kabinetą. Suolai blizgėjo, ant kėdžių išburtos alyvinės pagalvėlės atrodė minkštai, kiekvienas kėdės atlošas laikė tvarkingai sulankstytą pleduką, sienų spalva buvo labai blanki, miegas jau nesikėsino pasiglemžti, tačiau vėsus oras galėjo tapti ne per geriausia kabineto detale. Ant sienos kabojo apvalus, baltas laikrodis. Tiksinčios sekundės ir pasislenkančios rodyklės rodė, kad artinosi pamokos laikas - iki pradžios buvo telikęs pusvalandis. Paskutinėmis minutėmis Dylan'as apsisiautė juodu apsiaustu (vis dar jo nemėgo, bet ką padarysi), sulygino savo plaukus, nuvalė akinius ir pastūmėjo aukščiau nosies kraštelio.
Atėjus lemiamoms minutėms, prieš įžengiant pirmajam mokiniui, profesorius pastatęs savo kėdę šalia durų, įsitaisė joje. Pradėjus vidun žingsniuoti moksleiviams, jis sveikindamasis nežymiai linktelėdavo. Pasirodžius paskutiniajam mokiniui, kuris turbūt patingėjo uždaryti duris, Dylan'as pakilo iš savo vietos, nulipo nuo pakopos ir uždaręs kabineto duris, atsistojo priešais visus.
- Sveiki visi, - pradėjo nuo pasisveikinimo, - esu naujasis Žiobarotyros profesorius, Dylan Frendlin. Šiais metais šio dalyko mokysiu aš, - pataisė akinius, - į mane kreipkitės profesoriau, arba, Dylan'ai. Tikiuosi, supratote.
Dvidešimtmetis trumpam nutilo. Jo delnus sukaustė vėsuma, niekaip neišsisklaidanti visame kabinete.
- Pamoką pradėsime nuo teorinės dalies, - šyptelėjo, - ką daro burtažodis Denifarua? Kaip jis susijęs su Žiobarotyros mokslu?
Dylan'as akimirką pažvelgė į lentą už savo nugaros, padvejojo, bet ant lentos klausimų neišbūrė. Tik pasitraukė iš klasės priekio ir vėl įsitaisė savo kėdėje jau laukdamas mokinių balsų, bet dar spėjo įterpti dar vieną klausimą :
- Gal kas nors norėtų arbatos?
((Teorija vyks iki birželio 14 dienos vakaro. Tuomet prasidės kita pamokos dalis. Nebijokite atverti savo fantazijos.))
-
Morgana žagtelėjo, pažvelgė į kelis draugelius už jos ir tada įvirto pro šviesias medines duris. Gana stabiliai išsilaikiusi ant kojų, apsvaigusi klastuolė nusišypsojo naujajam žiobarotyros profesoriui. Truputi svirduliuodama ji kaip galėdama atsistojo tiesiau ir pridėjusi du pirštus prie kaktos, it koks kareivis atidavė pagarbą. Vis dar kažką burbėdama po nosimi ji nusivilko link profesorio ir ištarė:
- Tu..- bakstelėjo pirštu į jo krūtinę ir tada truputi nusistebėjo.- Oho, kokia kieta! Tu negali dirbti profesoriumi. Žinai kodėl?- ji vėl žagtelėjo ir truputi palinko į priekį, profesoriaus link.- Ogi todėl.. Ogi todėl, nes per daug gražus esi!!
Tada ji nustačiusi keistą veido mimiką nusisuko nuo vaikino, švystelėjo oranžiniais plaukais ir svirduliuodama nuėjo atsisėsti į viduriuką. Išgirdusi mokytojo prisistatymą kelis kartus suplojo, pašvilpavo ir sušuko, tarsi būtų kokia nors sirgalė.
-Pone Dylan’ai.- garsiai staiga į koledžo vadovą kreipėsi ugniaplaukė.- Kodėl per žiobarotyrossss,- ji truputi nutęsė “s” raidę ir sustojo kalbėti.- Kodėl per žiobarotyros pamoką mes kalbam apie kažkokį burtažodį? Jie turėtų būti kerėjime ar kažkur kitur, bet.. bet ne per žiobarotyros pamokas, kur mes turim mokytis apie juos!
Tai pasakiusi ji patenkinta išsiviepė ir tada pamojo Krisui, kuris turėjo kelis butelius rankose, kad ateitų atsisėsti prie jos.
-
Vos atidarius duris, (vėl) mieguistą Iris "apakino" šviesi sienų spalva, bei sušaldė vėsus vėjas. Gerai, kad dar nenumiriau. Pasitrynusi akis, ji jas plačiai atvėrė ir pabandė aiškiau pažiūrėti į kabinetą, padarydama nediduką kamštį beeinant į kabinetą. Ji pati miegojo ir ausimis, ir akimis, ir visu protu, tad nelabai gaudėsi. Rezultatas po bemiegės nakties. Garsiai nusižiovavusi, ji nustebo, pamačiusi savo koledžo vadovą.
- La-a-a,- nejučia vėl plačiai nusižiovavo.- Labas rytas, profesoriau!- plačiai nusišypsojusi, ji iš lėto nuėjo link artimiausio suolo.
Pastebėjusi pagalvėlę, jos akys išsiplėtė. Nieko nelaukusi ji griebė ją, norėdama nuimti nuo kėdės. Bet ji buvo pririšta tvirtai. Čia kas - sąmokslas? Tingiai atsisėdusi, ji padėjo rankas ant stalo, ir vėl nusižiovavusi ant jų padėjo galvą, užsimerkdama. Tik garsus profesoriaus balsas jai neleido miegoti. Susiraukusi, ji išklausė visos tirados, ir šiek tiek padelsusi, pakilo iš suolo, greitai ranka pasiremdama į kėdės atlošą, kad nejučia nenuvirstų.
- Eee, deja neturiu nė menkiausios idėjos apie šį žodį, am, tai yra burtažodį. - tingiai klestelėjusi vėl ant kėdės, sukryžiavo rankas ir jas padėjo ant stalo, o ant jų klastuolė padėjo galvą, ir užmerkusi akis, nusišypsojo, pagaliau gaudama trumpą miego pertraukėlę.
-
Žaliaakės dėmesį patraukė žiobarotyros kabineto durys. Dėl pasikeitusios durų išvaizdos šeštakursė net kelias akimirkas susimąstė ar pateko į reikiamą vietą. Nedrąsiai praėjusi pro kur kas lengviau atsidariusias duris, Klarė pasisveikino su dar nematytu profesoriumi. Šis šeštakursei atrodė lyg ir kažkur matytas.
Susiradusi patinkančią laisvą vietą, kažkur viduryje kabineto, jog galėtų netrukdoma žvalgytis, įsitaisė. Profesorius buvo pribūręs minkštų pagalvėlių, tarsi ruoštųsi pagalvių karui.
Pamoka prasidėjo ir profesorius uždavė klausimą. Burtai ir žiobarotyra? Kiek pasukusi galvą Klarė vis dėl to rado galimą atsakymą.
- Esu girdėjusi apie kerus, kurie padeda užmaskuoti magijos pėdsakus, jog šie taptų nepasiekiami žiobarams. Galbūt apie šiuos kerus ir kalbėsime šiandien?
Arbatos? Pagalvėlės? Profesoriau, ar tik nesate užsimaskavęs cukrinis vienaragis?
-
Pasvirusiais žingsniais apsvaigęs vaikinas su keliais savo draugais ir Morgana įėjo į klasę. Kristoferis nesulaikęs pusiausvyrą vos nenukrito ant jaunojo profesoriaus. Aišku tai, kad tas nelaimingasis yra profesorius, to dar nežinojo.
- Atsargiau reikia gi.. Stovėti. N-nematai? Žmonės eina.. - Žagtelėjęs, Krisas atsisėdo prie pirmo pasitaikusio suolo, padėjo ant stalo laikančius rankose butelius ir pradėjo žiūrėti kaip Morgana priekabiauja prie to ale profesoriaus. Tu negali dirbti profesorium? Jis ką profesorius? Nuo tokių minčių, vaikinas pradėjo ne tai, kad juoktis, bet žvengti it arklys. O kai paaiškėjo, kad jis realiai profesorius, Krisas nesusilaikęs nusikeikė.
- Pardon. Tęskite toliau savo kalbas.. - Pabandė mandagiai atsiprašyti ir toliau klausyti, ką tas juokdarys papasakos apie žiobarotyrą, kai jis per jaunas profesoriaut.
- Deme.. Denifralh.. Denirafara burtažodis, - net nesugebėjo ištarti tinkamai burtažodį, - susijęs kažką su magija ir žiobarais. - Pabaigęs savo "idealų atsakymą į teorijos klausimą", Remarkas atsistojo, pasiėmė butelius su alkoholiu ir priėjo prie Morganos. Padavęs vieną butelį Morganai, kitą Kristoferis toliau laikė rankose. O gal jam jo prireiks?
- Kol tas profesorius aiškins ten kažką.. Gal dar nori išgerti. Na, kad tik mokytojas nematytu. - Mirktelėjęs Morganai, pasiūlė dar išgerti. Vaikinas lyg jautė, kad pamoka be "tėvelių laimingojo gėrimo" neapsieis.
-
Monika visiškai be nuotaikos nuėjo į žiobarotyros pamoką. Tai nuo seno buvo jos nemėgstama pamoka, mat apie žiobarus ji ir taip žinojo pakankamai, merginai nebuvo būtinos papildomos valandos vėsioje klasėje. Daug mieliau dabar sėdėčiau bendrajame kambaryje, valgyčiau šokoladą, skaityčiau apie į žemę nusileidusius žiaurius angelus... - galvojo sustirusi Mėnesiena. Bent jau yra pagalvėlių ir sausainių. Neįprasta. Švilpiukė darsyk nužvelgė naująjį mokytoją. Žydraakis jaunas vyras susivėlusiais tamsiais plaukais. Tikrai ankščiau nematė.
Klausimas buvo paprastas, tačiau atsakymai ne itin subrendę. Vienas mokinys atsakė rimtai, kiti, rodos, nemanė, kad magija svarbi žiobarotyrai. Prieš garsiai sakydami tokius teiginius galėtų ir pagalvoti, - sau neįprastai pagiežingai pasakė Monika. Mergina nemėgo tiesiai nesąmones per pamoką kalbančių mokinių, tačiau jei garsiai tai pasakytų, ne kažin kas pasikeistų.
- Manau, kad šis burtažodis arba padeda mums žiobarams nesuprantant juos tyrinėti, suprasti įvairius jų veiksmus bei išradimus. Nesu tikra, ar tai tiesa.
-
Terri neslėpdama susižavėjimo ėjo į pirmąją žiobarotyros pamoką. Nors jos mama buvo žiobarė, mergaitė apie žiobarų gyvenimą beveik nieko nenutuokė - jos mama buvo brazilė, puoselėjanti visai kitokius žmonių papročius nei gyventojai Šefilde ir todėl Varniukė net neįsivaizdavo ne burtininkų šefildiečių gyvenimą.
Kabinete buvo šalta, bet jauku - pagalvės, sausainiai, maloniai atrodantis mokytojas, netgi kelios malonios pirmakursių šypsenos.
Profesorius prisistatė ir uždavė klausimą {netgi ne vien,ą antrasis buvo "gal kas norėtų arbatos?", dėl ko Thinkwood pasijuto kaip neįprastai vėsioje savo namų virtuvėje}. Terri nekantriai laukė savo eilės atsakyti. Dauguma mokinių prieš ją net nesistengė. Galbūt aš atrodau tarsi keistuolė pirmakursė, taip uoliai kelianti ranką, - pagalvojo mergina, tačiau nelabai dėl to jaudinosi.
- Manau, Denifirua burtažodis, kaip jau minėjo... Klarė, - Terri tikėjosi, kad Grifė su ilgais kaštoniniais plaukais turi būtent tokį vardą, - manau, šie kerai paslepia burtininkų gyvenimą nuo žiobarų ir žiobarų gyvenimą nuo burtininkų: paslepia vieną nuo kito, tačiau kartu leidžia tyrinėti per atstumą.
-
Markas kaip visada į pamoką įžengė su varpu, skelbiančiu pamoką. Kadangi suolų gale jau nebebuvo, berniukui teko sėdėti priekyje. Atsisėdus netoli mokytojo nereikėjo ilgai laukti, kol prasidės drama. Į klasę įvirto girti klastuoliai. Markas juos atpažino, bet vardų nežinojo, nes jis nelabai bendravo su kitais, bet jis pajuto aiškų alkoholio tvaiką. Klastuoliams visaip rodantis prieš mokytoją, berniukas tik prunkščiojo. Pasibaigus spektakliui, Markas pakėlė ranką ir tarė:
-Manau, šis burtažodis yra susijęs su žiobarotyra tuom, kad ,,perkelia"-berniukas ore parodė kabutes,-burtininką į žiobarų pasaulį, kur jis arba ji gali stebėti juos nematomas ir niekieno netrukdomas.
Leptelėjęs pirmą ant liežuvio užšokusį sakinį Markas pasigailėjo, bet bent jau tikėjo, kad gali uždirbti taškų savo koledžui.
-
Stevie su tam tikru nekantrumu ėjo į žiobarotyros pamoką. Ši pamoka pernai jai patiko: mergaitė jautėsi tikrai daug sužinojusi apie nemagiškąją visuomenės dalį. Ir profesorė buvo maloni. Tačiau dabar profesorius buvo jau kitas. Stevie kiek nusivylė, tačiau tikėjosi, kad gal ir šis jaunas vyrukas sugebės pamokas vesti įdomiai.
Grifiukę nustebino daugelio mokinių bandymas atsakyti į klausimą. Kurio net bandymu pavadinti negalima, tai buvo tiesiog kažkoks erzelis ir tiek. Stevie susiraukė, nes vis dėlto mokytojus ji gerbė ir nesijautė jaukiai, kai bendramoksliai akivaizdžiai nerodo pagarbos.
Teorinis klausimas mergaite nelabai tepatiko, nes pamoka ją tuo ir domino, kad buvo apie žmones, kurie neburia, o čia klausia apie burtažodį... Vis dėlto antrakursė, išgirdusi bent porą normalių atsakymų, pakėlė ranką ir prabilo:
- Manau, kad šis burtažodis yra reikalingas žiobariškiems daiktams paversti magiškais. Ir (arba) atvirkščiai.
Stevie labai norėjo pateikti pavyzdį, nes nesuprato, ar aiškiai išreiškė mintį, tačiau nieko negalėjo sugalvoti, tad nutilo ir laukė, ar dar kas nors pasisakys.
-
Europa visai neskubėdama žingsniavo į žiobarotyros kabinetą. Tiesą sakant, žiobarais antrakursė nelabai domėjosi, bet kad jau buvęs klastuolis ir išvykoje į gyvačių sodą palaikęs jai kompaniją bernužėlis vedė šią pamoką, baltapūkė visai nepatingėjo išsiridenti iš lovos. Sunkiais juodais kerzais užlipdama tai vienam, tai kitam mokiniui ant kojos, dvylikametė pasiekė naujas kabineto duris. Šios buvo praviros, mat vos prieš porą akimirkų matė pro jas įeinančius įtartinai linksmus bendrakoledžius.
-Labas rytas,- tyliai pasisveikino ir klestelėjo į suolą, įdėmiai stebėdama vyresniųjų klastuolių spektaklį. Vaje, kiek daug galima iš jų tikėtis: gyvačių mėtymas pamokose, krykštynos, kuriose mažieji klastuoliai, tarp kurių ir Europa, privalėjo duoti priesaką krauju, dabar šitai... Visas kabinetas dvokė alkoholiu..
Pasistengdama per daug nesiblaškyti, antrakursė pakėlė ranką ir pabandė atsakyti į teorinį klausimą:
-Galbūt šis burtažodis kaip nors paveikia žiobarų protą, ir burtininkai iš jų gali išpešti viską, ko tik jiems reikia.
-
Visas Hogvartso koridorius skendėjo klastuolės juoke. Atrodė, kad mergina tuoj primyš savo kelnes, nors ir buvo su rausvu ir nelabai ilgu sijonu, mat du mylimi jos bendrakoledžiai buvo girti it tapkės, kaip buvo girdėjusi sakant žiobarus. Tiesa, pati Lisetė šiuos du ir prigirdė nė pati nežino kokiais gėralais. Dauguma jų buvo iš po vasaros Prancūzijoje atvežti vynai ir kitokie neaiškūs marmalai, į kuriuos rausvaplaukė nė žiūrėti nenorėjo, taip pat keli iš jų buvo sename ir apdulkėjusiame kabinete rasti gėralai su aštriu amoniako ar degtinės kvapu. Smagus rytojus nusimato šiems dviems, rodos, ant savų kojų nebepastovintiems Klastūnyno globotiniams.
Paskui Morganą ir Krisą įbėgusi Lisetė susiėmė už galvos. Morgana, panašu, priekabiavo prie buvusio klastuolio, kuris dabar drąsiai galėtų atimti taškų ar net įskųsti porelę. Bet argi klastuolis taip padarytų savo, galime sakyti, šeimos nariui? Žinoma, ne.
-Sveikas!- linksmai pasisveikino su žiobarotyros profesoriumi.- Vaje, kodėl nesakei, kad ruošiesi būti profesoriumi? Būčiau pasirūpinusi, kad šie,- pirštais mostelėjo į šalia sėdinčius Morganą ir Krisą,- į tavo pamoką būtų atėję geresnėje būsenoe.
-
Pagaliau po kiek laiko Grifė vėl žingsniavo Hogvartso koridoriais jau būdama sveika ir galėdama normaliai vaikščioti. Kad ir kaip ji seniai čia buvo, vistiek nepamiršo kur kas randasi.
Bet šį kart ji nesiruošė vaikščioti po koridorius ir nuobodžiauti. Šį kart ji save prisivertė nueiti į bet kokią pamoką. Na žinoma ją labiau dabar traukė lengvesnės pamokos, todėl LoveGood žingsniavo link žiobarotyros klasės. Ji girdėjo jog šios pamokos profesoriumi tapo jos labai artimas ir geras draugas, tačiau mėlynplaukė abėjojo jog jis dabar ją atpažins.
Pagaliau pasiekusi žiobarotyros klasę, metamorfmagė pravėrė duris ir įėjo į klasę. Raudonakė pastebėjo jog klasė šiek tiek pasikeitė nuo tada, kada paskutinį kartą buvo čia.
-Sveiki,- nei per tyliai, nei per garsiai pasisveikino septintakursė ir susiradusi laisvą vietą priekyje, atsisėdo. Padėjusi rankas ant suolo, o galvą ant rankų Grifė giliai įkvėpė ir pradėjo klausytis kaip jos draugas prisistatinėja ir pagaliau užduoda klausimą. Kiek laiko pasedėjusi ir net nepasijudinusi, Elena pakėlė galvą į pakėlė ranką.
-Nežinau kodėl, bet mane jis labai traukia prie kelionių arba kažko panašaus,- greitai viską išsakiusi, Grifė vėl padėjo galvą ant rankų.
-
Jis jau buvo pakankamai gerai nusiteikęs ir jokių netikėtumų ar siurprizų išvysti net nesvajojo. Dylan'as išgirdęs kažką sunkiai paeinantį ar svirduliuojantį, greitai iš stalčiaus ištraukė automatinę plunksną ir užrašinę, kad ši galėtų pažymėti mokinių atsakymus, o pats vos tik pasisuko į durų pusę, beveik išsigando Morganos, nuo kurios sklido aiškus alkoholio tvaikas. Na, merginos elgesys taip pat nebuvo vienas iš mandagesnių. Profesorius net nebandė prognozuoti šios merginos veiksmų, tad tik akimia stebėjo, kai ši jį baksnojo ir burnojo įvairius niekus. Kažkur tolėliau, arčiau durų, Dylan'as nugirdo kažką dar burnojant, bet bent jau suprato, jog tai vaikinas. Kai vadinamasis klastuolės, jo manymu, pasirodymas baigėsi, palydėjo ją šiek tiek surauktu žvilgsniu. Turbūt ne viena ji tokios būsenos... Praėjus jo prisistatymo laikui, profesorius piktai debtelėjo į Kristoferį (kaip gi būdamas vadovu, vardu nežinosi), o tada tuo pačiu žvilgsniu persmelkė ir Morganą. Kaip žavu. Akimirką vaikinas troško panaudoti tildomuosius kerus, bet pamintijo, jog viena papildoma proga merginai nepamaišytų. Gavęs trumputę progą, spėjo nugirsti keletos mokinių mintis, patikrino, ar plunksna tikrai viską žymi ir suvokęs baisų alkoholio dvoką, išsitraukė lazdelę bei užpildė kabinetą gaivaus oro pliūpsniu. Antrą kartą prabilus Morganai, norėjo užsidegti veidą at užsikimšti ausis, kad nebegirdėtų visų kalbų aplink. Ramiai. Dylan'as jau spėjo atsisėsti, bet išgirdęs žingsnius, vėl pasisuko durų link, o netrukus išvydo matytą veidą.
- Turbūt nori pasakyti, kad tai tavo darbas? - pašnairavo link tų dviejų, kurie kalbėjo ar dar kažkuo užsiėmė. Net negavęs, o gal neišgirdęs atsakymo, profesorius puikiai viską suprato. Kelias minutes Dylan'as link tos nelaimingos trijulės nežiūrėjo, bet vėliau neiškentė : atsistojo iš savo vietos ir per kabinetą patraukė iki suolų, kur sėdėjo trys klastuoliai, švelniai pasakius, paragavę alkoholio.
- Turbūt neprieštarausit, - mostelėjo burtų lazdele ir vieną butelį nuvedė iki šiukšlių dėžės. Jis net pats nustebo, kai po pirmojo, tarp šiukšlių atsidūrė dar du buteliai.
- Norėčiau, kad šiandien po vakarienės bendrajame kambaryje sulauktumėte manęs, - turėjo sumanymą, - kai ką norėsiu jums pasakyti. O dabar, prašau, nerėkauti, nes išvysiu lauk, - nužvelgė visa trijulę, - ir dėl viso pikto... - nužvelgė savąją lazdelę, - Silencio!
Kerai pasirodė greitai, tad lazdelė, nukreipta į merginos, vardu Morgana, pusę, nesunkiai ją apkerėjo. Vardan ramybės. Ir daugiau nieko nesakęs, apsisuko, grįžo iki savo stalo, įsitaisė kėdėje ir įsiklausė į kitų sakomas mintis, tuo pačiu metu bandydamas pamatyti tai, ką sužymėjo plunksna.
-
Olivia iš lėto tipeno mokyklos koridoriais šį žvarbų rudens rytą. Pro langą nesimatė nė lopinėlio žydro dangaus, o ką kalbėti apie saulę. Atrodo vasaros, nė nebūtų buvę. Liko tik prisiminai iš atostogų. Bet švilpei ir čia buvo smagu. O neveltui! Tai jos pirmieji metai Hogvartse, jai čia viskas įdomu, o ypač kai dar liko neaplankytų pamokų. Viena iš jų - žiobarotyra, į ją būtent ir ėjo Olivia. Priėjusi kabinetą nuspaudė durų rankeną. Įėjusi į kabinetą apsižvalgė. Sienų spalva buvo blanki, ant kėdžių buvo pagalvėlės ir pledukai. Viskas spindėjo mielumu ir maloniu rudeniu.
- Labas rytas, profesoriau, - pasisveikino Olivia, praeidama pro profesorių Frendlin.
Mergaitė atsisėdo viename iš suolų prie lango ir žvelgė pro langą laukdama varpo. Kai prasidėjo pamoka, Olivia nenustygdama vietoje išklausė profesoriaus ir kai buvo užduotas klausimas kilstelėjo ranką. Iš pradžių išklausė kitų atsakymų, o kai atėjo jos eilė pradėjo kalbėti:
- Aš manau, kad burtažodis Denifarua parodo ar būste yra žiobarų. Veikia panašiai kaip Homenun Revelio tik jis parodo būtent žiobarus.
Pasakiusi savo atsakymą Olivia vėl žvelgė pro langą ir klausėsi kitų atsakymų laukdama praktikos, kuri tikėjosi, kad bus įdomi.
-
Mayra kūtino į žiobarotyrą. Mergaitės galūnės bei galva buvo sunkios, akys lipte lipo ir ji norėjo, kad galėtų miegoti stovėdama arba eidama. Kad ir kaip stengėsi užmigti, šiąnakt visą naktį skaudėjo pilvą, bet pas slaugytoją klastuolė nedrįso eiti, nes ten jai būtų liepę būtinai pasisverti. Tad dabar, su vis dar truputėlį skaudančiu pilvu, Mayra sėdėjo ant minkštos pagalvėlės dėkinga profesoriui. Paibaigus girtuoklių dramai, mergaitė pakėlė ranką ir tarė:
-Manau šis burtažodis paslepia magiškuosius daiktus nuo žiobarų akių arba padaro juos paprastais, neišsiskiriančiais. Ir aš norėčiau arbatos.
Nuleidusi nutirpusią ranką, Mayra užsidėjo savo dailias žalias pirštinaites ir laiminga įsitaisė patogiau ant pagalvėlės.
-
Į Žiobarotyros pamoką Matthew skubėjo su tam tikru nekantrumu. Ką gi, pasimokysim apie tokius kaip aš mintyse nusišaipė berniukas. Pamatęs jauną profesorių, jis buvo patenkintas. Bent jau neturėtų būti senų pažiūrų nuoboda! Atsisėdęs toliau nuo grupelės klastuolių berniukas nekantriai laukė pamokos. Jam teko gerokai nusivilti, kai išgirdo teorinį klausimą. Juk tai ŽIOBAROTYRA. Kokie dar burtai? Kokia nesąmonė... Matthew buvo įsitikinęs, kad jis nė nesivargins atsakinėti į klausimą. Dar to betrūko. Tikėjausi lengvų taškų koledžui, o čia burtus reikia išmanyti?! Vis dėlto išklausęs kelių atsakymų grifiukas ir pats pakėlė ranką.
- Man atrodo, kad denifarua padeda atpažinti, kada žiobarų šeimoje gimęs vaikas turi magiškųjų galiu. Tik nežinau, kaip.
Vos neleptelėjo, kad jis ir pats toks. Bet vis dėlto keistai besielgiantys klastuoliai atbaidė Matthew nuo minties šitai pranešti garsiai. Ar praktikoj reikės burti? Kada bus galima pailsėti nuo to? mintyse piktokai paklausė savęs Matthew, iki šiol taip iki galo ir nepripratęs, kad yra burtininkų mokykloje.
-
Trečiakursė. Šis žodis Torei atrodė tiesiog nuostabus. Ji kartais net pakartodavo jį sau prieš miegą. O štai dabar trečiakursė varna žingsniavo į žiobarotyros pamoką. Prieš įeinant į klasę išsitraukė iš užpakalinės šviesių džinsų (taip, ji ir vėl ,,pamiršo" apsirengti uniformą) kišenės nediduką veidrodėlį ir greitosiomis žvilgtelėjo į savo atvaizdą. Tamsius plaukus buvo supynusi į dvi kaseles, o blakstienas perbraukusi tušu. Juk ji jau trečiakursė! Trylikmetei tikrai nieko tokio šiek tiek pasigražinti. Atidariusi duris pasisveikino su profesoriumi, kuris jai iškart patiko. Na, juk nedažnai pamatysi profesoriaujant dailų vaikinuką. Tiesą sakant, galėjo prisiekti, kad buvo mačiusi jį anksčiau. Tikriausiai neseniai baigė Hogvartsą. Mėlynakė klestelėjo į priekinį suolą ir tyliai palaukė pamokos pradžios. Stengėsi nieko gyvu neatsisukti į klasės galą, kai pasirodė girti (kažkodėl linko manyti, kad ne tik alkoholis juos apsvaigino) klastūnyno mokiniai.
Tikslaus atsakymo į teorijos klausimą nežinojo, bet nusprendė spėti:
- Galbūt šis burtažodis leidžia sužinoti kažkokią informaciją apie žiobarus ir/ar jų gyvenimo būdą,- greitai pasakė.
-
Pirmoji pamoka atrodė visiškai kitaip, negu tikėjosi šis jaunasis profesorius. Kaip sako žiobarai, visada pirmas blynas - prisvilęs. Dalį laiko, kai turėjo klausyti mokinių, vaikinas sugaišo skirdamas dėmesį trims Klastūnyno mokiniams, ypatingai vienai merginai, kurią, neapsikentęs, užtildė kerais.
Pagaliau panaikinęs alkoholio tvaiką ir apraminęs trijulę, įsitaisęs kėdėje padėjo automatinę plunksną į stalčių, greitosiomis peržvelgė mokinių žodžius ir dar spėjo pats nugirsti keturių burtininkų mintis.
- Panele Buterfield, - trumpai žvilgtelėjo į mokinę, kuri negalėjo ištarti nė žodžio, - pagal jūsų būseną, o ir remiantis jūsų žodžiais, atsakymas neužskaitomas. Tas pats galioja ir jums, ponaiti Kristoferi, - vangiai šyptelėjo, - ir joks keiksmažodis čia nėra laukiamas.
Profesorius pakilo iš vietos, tačiau priešais klasę, iš už stalo, neišlindo. Jis juto kaip daužėsi širdis, o pamiršęs kurio mokinio atsakymą norėjo pakomentuoti, į pagalbą vėl pasitelkė savo knygelę.
- Panele Amherst, - išsitraukė lazdelę ir jos pagalba pakėlė mokinę iš miego, - maniau, kad galite pasakyti kažką geresnio, bet deja. Karter, - pasitikslino pavardę žvilgtelėdamas į jos uniformą, - įdomus atsakymas, tačiau, kaip bebūtų gaila, kalbėsime ne apie šiuos kerus, - šyptelėjo nenorėdamas nuliūdinti, - panele Moonlight esate iš dalies teisi. Tik burtažodis Denifarua padeda pajusti ką reiškia būti žiobaru, jiems to nesuprantant, kas padeda pažinti jų veiksmus, - pajautė, kad per daug jau išsiplėtė, - Thinkwood, patariu remtis savo galva, o ne tvirtinti kitų mintis, Moore, įdomus variantas, bet čia visai kitokie kerai nei Denifarua, Green taip pat apibūdinote kitus kerus, Ziegler jūsų minėti kerai pernelyg stiprūs, kad galėtumėte visi sėkmingai jais naudotis, LoveGood kelionės tikrai susijusios su šiais kerais, bet galėjote pasakyti plačiau. Eier, - panelės pavardė pasirodė savotiškai graži, - paminėti kerai įdomūs, bet deja, atsakymas neteisingas. Panele Wallflower, jūsų atsakymas taip pat įdomus, - išbūrė keramikinį puodelį su purpuriniais taškeliais, pripildė arbatos ir pakilęs į orą, indas švelniai nusileido priešais mokinę, - Turner, deja, bet ne, Finitsis, - šyptelėjo mokinei, - kaip ir panelė Moonlight, atsakėte iš dalies.
Profesorius suprato, jog prisikalbėjo pakankamai, pamokos laikas tiksėjo, o praktikos jis net nepradėjo. Dylan'as atžingsniavo priešais klasę ir prabilo dar kartą :
- Reiktų pradėti nuo paties kerų apibūdinimo, ką jie daro : Denifarua burtažodis jūsų pasąmonę laikinai perkelia į atsitiktinio žiobaro, kuris kažkur keliauja. Dažniausiai atsiduriama tame žiobaro kūne, kurio amžius maždaug toks pat. Šių kerų pagalba galima pajusti kaip keliauja žiobarai, kaip jie jaučiasi plaukdami keltais, laivais, skrisdami lėktuvais.
Trumpam nutilęs vaikinas, pravėrė burną ir vėl :
- Šiandien jūs išbandysite šių kerų veikimą. Naudodami burtažodį užsimerkite, o lazdelę įbeskite į kairįjį riešą. Kai atsimerksite (patys pajusite, kada atsimerkti), pamatysite save visai kitur, be to, ir kitame kūne. Gali būti taip, kad toje pačioje vietovėje šalia sutiksite savo draugą, tik žiobaro pavidalu. Nuojauta pati pasakys, ar šalia esantis yra žiobaras. Vos tik apsiprasite su savo laikinu kūnu, pamatysite kaip keliaujate. Galbūt plaukiate laivu, o jus pykina, gal skrisite lėktuvu ir jausite begalinį miego troškimą. Po šio naujo potyrio, atvyksite į kelionės tašką. Gal tai bus Alpių kalnų viršūnė, gal naktinis Los Andželo miestas, bet, turėsite galimybę daryti toje vietovėje, ką tik panorėję. Tai bus jūsų norai. Na, turbūt norėtumėte pradėti, - žvilgtelėjo į laikrodį, - sėkmės jums visiems. Jeigu kils klausimų, kažkas nesiseks, kreipkitės į mane.
Jau norėjo eiti atgal iki savo vietos, tačiau apsisuko paskutinę akimirką ir atpėdino iki Klastūnyno mokinių trijulės.
- Su jumis bus kita kalba.
((Praktika : prisidedate lazdelės galą prie kairiojo riešo, užsimerkiate, pasakote burtažodį. Atsimerkiate žiobaro kūne. Trumpai apsiprantate, galbūt randate draugą šalia. Pradedate keliauti (pvz.: kopti į kalną, plaukti laivu. Jausti kopiant nuovargį, plaukiant laivu - pykinimą.) (Tai galėtų būti pirmasis įrašas.) Tuomet pasiekiate tikslą (pvz.: kalno viršūnę, kitą miestą) ir paveikiate ką tik norite, bet žiobarišku būdu. (Antrasis įrašas).
Veikėjo lytis panaudojus kerus gali pasikeisti.
Nenaudokite kalnų ir Los Andželo. Jei galvojate su laivu, lėktuvu, sugalvokite kitokią patirtį. Viską galite sutalpinti į 2 įrašus, bet galite ir į 3 ar daugiau.
Praktika tęsis iki birželio 22 d.))
-
Padėjusi galvą ant savo rankų, Elena užmerkė savo akis ir klausėsi, ką kalba profesorius Frendlin. Vos jam baigus, LoveGood iškarto atsimerkė ir atsisėdo tiesiai. Išklausiusi praktikos, metamorfmagė pradėjo ieškoti savo lazdelės apsiausio kišenėse. Išvertusi visas kišenes, mėlynplaukė jos nerado. Išsigandusi ji pradėjo ieškoti jos tiek po suolu, tiek po kėde. Užmetusi akį į suolo viršų, septintakursė jau norėjo trenkti sau per kaktą, nes ant jo ramiai gulėjo lazdelė. Tyliai nusikeikusi, ji paėmė ją į savo dešinę ranką ir lazdelė galą pridėjo prie kairiojo riešo.
-Denifarua,- užsimerkusi tyliai sušnibždėjo Elena. Staiga ji pasijautė kažkaip kitaip. Tarsi būtų kažkieno kito kūne. Jausmas nebuvo iš maloniausiųjų. Atsimerkusi Elena pastebėjo jog ji užsisegusi sėdi labai ankštoje kėdėje. Sunkiai pasukusi galvą į dešinę pusę, mergina išvydo mažą langelį, per kurį matėsi didelis miestas iš labai aukštai. LoveGood nesuprato kas čia vyksta ir kur ji yra, todėl išsigandusi nusuko galvą nuo lango ir prisiplojo prie kėdės, o rankomis labai stipriai suėmė kėdės ranktūrius. Jausdama kad šitas daiktas leidžiasi, mergina stipriai užsimerkė. Staiga ji pajautė jog šis daiktas susidūrė su žeme ir pradėjo važiuot labai greitai ir tiesiai. Netrukus pasigirdo garsūs plojimai. Greitai atsimerkusi Elena apsižvalgė.
Po kiek laiko ji stovėjo didelėje patalpoje, per kurią buvo galima matyti kas per daiktas ten buvo. Staiga jai į galvą atėjo mintis nueiti link tos vietos, prie kurios visi žmonės pasiima savo daiktus. Mergina pradėjo galvoti apie Delevingne pavardę, todėl nuspręndė ieškoti lagamino, ant kurio būtų parašyta tokia pavardė. Greitai pamačiusi mėtinį lagaminą, ant kurio buvo lapukas su užrašu ,,Delevingne”, mergina jį pačiupo ir greitai patraukė ten, kur ėjo visi kiti žmonės. Pamačiusi ką daro kiti žmonės, ji padarė tą patį ir greitai atsidūrė kieme. Staiga rudaplaukė išgirdo kaip kelios merginos rėkdamos jos pavardę pradėjo bėgti link jos. Greitai pakėlusi ranką ir truputį pastovėjusi, prie merginos sustojo geltona taxi. Nieko nelaukusi ji įsėdo į ją. Vairuotojas mandagiai pasisveikino ir paklausė kur nuvežti. Mergina pradėjo kažko ieškoti savo lagamine, kol netrukus išsitraukė lapelį.
-Four seasons viešbutis,- leptelėjo brunetė. Vairuotojas net nepaklausęs kur jis randasi pradėjo važiuoti, o mergina atrėmusi galvą į stiklą žiūrėjo į pravažiuojančius pastatus ir mėgino suprasti kur yra.
-
Persefonė šiandien buvo itin tingi. Net, jei ir visą gyvenimą praleido tarp žiobarų ir puikiai žino jų keliavimo potyrius, užduotis ją sudomino. Visgi keliavo ne su visom priemonėm, o čia šiandien yra proga tai išbandyti. Varnanagė susirado lazdelę (tik per klaidą šiosios nepamiršo, juk žiobarotyros, o ne kerėjimo pamoka) ir padarė kaip liepė gražuolis profesorius - įbedė lazdelės galiuką į kairįjį riešą. Užsimerkė. Stipriai, stipriai, nes bijojo kur gali pakliūti.
– Denifarua! – burtažodis buvo gana lengvas, tad atsimerkus, pirmakursė pastebėjo, jog pavyko. Tiksliau, kaip bebūtų keista, jau berniuko kūne. Ir buvo aukštai. Pajautė švelnią ranką. Žiobarė. Turbūt berniuko mama. Jis labai bijojo. Persefonės širdis, būdama kitame kūne, jautė didelę įtampą. Ji suprato esanti oro balione. Kažkur girdėjo, kad metais prieš jos atvykimą į Hogvartsą, varnai keliavo oro balionu. Tik ji ne. O dabar tai gali patirti. Labai baisu. O dar ir ežeras didžiulis po apačia tyvuliuoja!
–Ar greitai nusileisim? – ji paklausė žemesniu, ne savo, o berniuko balsu. Persefonė nežinojo, kad ir berniukai gali bijoti. Naivumas. Alto (toks to berniuko vardas) motina patvirtino, kad jau greitai. Ir štai, Persefonė priversta įsikabinti slidaus krepšelio krašto. Ugnis šalimais mažinama. Krūtinėj kyla nemalonus jausmas kaip leidžiantis lėktuvu. Tik dar baisiau. Galima ir iškristi. Pagaliau balionas pasiekė žemę. Nusileido gražiu skambesiu ant žemės. Altas išlipo ir griuvo ant jos, Persefonė giliai kvėpavo. Štai tau ir gimtadienio dovana.
-
Patenkinta Mayra apglėbė šaltomis rankomis karštą puodelį ir gurkštelėjo arbatos. Ši buvo mėlynių ir aviečių skonio; Mayros mėgstamiausia. Gerdama arbatą, klastuolė stebėjo, kaip mokiniai prideda savo lazdeles prie riešų ir ištarę burtažodį panyra į transą. Išgėrusi kvapnią arbatėlę, mergaitė išsitraukė lazdelę ir pridėjusi prie kairiojo riešo tarė:
-Denifarua.
Pirmą kartą burtažodis nesuveikė, nes Mayra pamiršo užsimerkti, tad viską pakartojusi užsimerkus šįkart mergaitė pabudo žiobarės kūne. Mergina, kurios kūne dabar buvo klastuolė, buvo už ją keleriais metais vyresnė. Švelnūs rudi trumpi plaukai kuteno jau žandus, rankose buvo smilkstanti cigaretė ir laisva švelni bei gėlėta suknelė plėvasavo aplink kojas. Aplinkui matėsi tik vanduo. Baltas milžiniškas kruizinis laivas skrodė bangas, o saulė jį palydėdama švietė aukštai danguje.
-
Berniuko motinai paraginus skubėti, Persefonė atsistojo ir akivaizdžiai sudejavo, iš savo pusės parodydama baimę, iš berniuko – nuovargį. Namo jie keliaus dviračiais (kažkoks balselis tai pakuždėjo). O juk mažoji varnanagė niekada to nebandė, kaip pasirodys prieš Alto mamą, kurios sūnus, greičiausiai, važinėja puikiai? Bet pirmakursei teko suklysti. Tiek ji, tiek pats berniukas nemokėjo ir ak, kaip lengvai išsisuko.
Užlipo ant mėlyno dviračio su kažkokiu brangiu prekės ženklu ant šono. Pusiausvyros nelaikė, griuvo, nusibrozdino kelį. Švelniai padedama merginos rankų, atsistojo, o vėliau atsisėdo ir stipriai įsikibo vairo. Spaudė taip tvirtai, kad nepajautė, kaip lengvai pradėjo minti. Buvo stumiama už galo, o vėliau...paleista. Mergaitė supanikavo ir vėl griuvo. Svaigo galva. Ir vėl stojosi, ir vėl sėdosi, ir vėl pajudėjo į akmenuotą trasą, toli gražu neskirtą mokytis važinėti dviračiu.
-
Nekreipdamas dėmesį į šurmulį aplinkui, net į gėdos bei bėdos prisidariusius bendrakoledžius, net į teorinę dalį, antrakursis išgirdo paskutiniuosius praktikos aiškinimo sakinius. Drastiškai nusižiovavęs bei akivaizdžiai puokuodamasis, išsitraukė dailią juodą lazdelę. Šią priglaudė prie kairiosios rankos, kaip ir minėjo tik ką iš Hogvartso klastuolių suolo išaugęs profesorius, vėliau dar ir ištarė burtažodį, neužmiršęs užsimerkti:
– Denifarua, – laikas atsimerkti, kažkas sukuždėjo Teodorui ir berniukas atsirado aukštoje mašinoje, važiuojančioje ne itin gerame kelyje.
– Benediktai, lipk iš ten, senelis gali supykti, – iš apačios šūktelėjo mergaitė, labai priemenanti klastuolio sesutę. Tik šios vardas buvo Anabelė.
– Nebijok, Ana, tik truputi pavažiuosiu šiuo...traktoriu, – taip, antrakursis vairavo traktorių. O dar tokį didelį, kad nelygūs ratai skaudžiai atsimušdavo į nesutvarkytą kelią. Siūbavo nuo vienos lango pusės, link kitos. Teodorui nebuvo baisu, bet jam nepatiko, net nemokėjo sustabdyti.
– Sustok, Benai, man baisu, – bėgdama iš paskos, netyčia kvėptelėjusi juodų dūmų, nubraukusi ašarėlę, sušuko mažoji vairuotojo draugė.
– Gerai, aš tuoj, – nusileido Benediktas, ieškodamas kokių stabdžių. Ko gero atrasdamas reikiamą, nulenkė svirtelę. Deja, traktorius įsibėgėjo, visaip vartydamas Šermaną bei trenkėsi į medį. Net vienas obuolis nukrito ant berniuko pro atvirą langą! Kvaili tie žiobarų išradimai, kaip juos valdyti net velnias nežino. Nepatenkintas išlipo Šermanas, leidžiamas apsikabinti Anabelės, o vėliau kartu nubėgo į žaidimų aikštelę, tarsi nieko neįvyko šiame kelyje. O ir visas nuobodulys dingo.
-
Taip mergina, kuri kaip suprato, kad nuo šios akimirkos yra panelė Delevingne važiavo gerą pusvalandį. Ji matė daugybę pastatų, kurie buvo vis kitokie ir vis gražesni. Tačiau dabar brunetė stovi prieš didelį ir labai gražų viešbutį. Taip ji į jį žiūrėjo penkias minutes, kol jos nenutraukė pribėgusios merginos.
- Sveika Cara! Tu neįsivaizduoji kaip mes džiaugiamies tave sutikusios,- Elena, kuri nuo dabar jau bus Cara žiūrėjo į merginas nieko nesuprasdama, tačiau kad jos buvo žiobarės tai tikrai suprato. Pasisveikinusi su jomis ir šyptelėjusi, Cara patraukė su savo lagaminu į viešbučio vidų. Priėjusi prie kažkokio stalo už kurio stovėjo žmonės, ji perskaitė jog tas stalas vadinasi registratūra. Šalia to užrašo buvo laikrodžiai, virš kurių buvo parašyti miestai ir paroda kokia valanda ten.
- Laba diena, Cara Delevingne. Sveika atvykus į Niujorko viešbutį ,,Four Seasons”. Štai jūsų kambario raktas. Maloniai praleiskite čia savaitę,- viską greitai susakiusi mergina padavė Carai raktą. Mergina nieko nelaukusi pradėjo ieškoti 5568 kambario, kuris buvo dvyliktame aukšte. Susiradusi liftą ir užkilusi juo, Delevingne greitai rado savo kambarį. Vos jį atsirakinus ir įėjusi į jį, mergina apsižvalgė. Čia buvo tikrai labai gražu, tačiau Cara buvo labai pavargusi, todėl tiesiu taikiniu nuėjo link lovos. Kritusi į ją brunetė dar spėjo pažiūrėti kiek valandų, o jau tada užmigo.
Vos pramerkus akis, Cara suprato jog jau yra naktis arba vakaras. Tačiau labiausiai Delevingne į akis krito milžiniškas langas. Lyg užhipnotizuota ji prie jo priėjo. Pamačiusi vaizdą per jį, Delevingne tarsi užšalo ir nejudėdama žiūrėjo tiesiai. Per šį langą kaip ant delno buvo matomas visas naktinis Niujorkas. Tai buvo tiesiog nuostabu! Pačiupusi kėdę ir pasiėmusi minkštą ir mielą pleduką mergina išėjo į balkoną. Pasidėjusi kėdę taip, kad būtų gerai matyti visą vaizdą, brunetė atsisėdo ant jos ir užsiklojo. Taip Cara sėdėjo tikrai ilgai, kol galiausiai nulūžo.
Praėjus kiek laiko, Elena atsimerkė ir pastebėjo jog jau yra klasėje. Atsisėdusi normaliai ir pasiėmusi knygute pradėjo užsirašinėti ką buvo paryrusi.
-
Andromeda lėtai pakėlė galvą besiklausydama ką mokytojas sako apie praktinę dalį, prieš tai trumpam visą savo dėmesį atiduodama keliems girtiems klastuoliams. Ji nenustebo tokia jų „išdaiga“. Jau seniai reikėjo tikėtis ko nors panašaus, tačiau prigerti ir taip pasirodyti pamokose? Net ir tamsiaplaukei atrodė kiek per žiauru. Nusisukusi nuo anksčiau buvusio prioriteto, Lisette'ės, ji vėl sutelkė dėmesį į tai ką savo naujasis koledžo vadovas. Jaunoji klastuolė nuoširdžiai jį užjautė dėl tokios nelabai nusisekusios pirmosios pamokos, tačiau tas pats nuobodus sėdėjimas klasėje, kai visi lyg angeliukai irgi yra nusibodęs.
Atsibudusi iš apmąstymų mergiotė paėmė lazdelę į rankas ir šią pridėjusi ant riešo, prie žvaigždės formos apgamo, užsimerkė ir tyliai ištarė burtažodį.
- Denifarua.
Netrukus ji pasijuto labai blogai, ją pykino, drebėjo rankos, visą kūną buvo užvaldęs nerimas. Andromeda pažvelgė į savo rankas, jos buvo kiek per didelės įprastoms jos rankoms ir tuo pačiu nulakuotos juodai. Klastuolė susiraukė ir pažvelgė į tai kas dedasi aplinkui. Ji buvo oro uoste, aplinkui ją iš visų pusių vaikščiojo žmonės ir tuo pačiu kalbėjo įvairiomis kalbomis.
- Matėjau, eime, lėktuvas tavęs nelauks jei pavėluosi.- moteris, ryškiai geltonais plaukais, buvusi priešais Andromedą mostelėjo ranka ir pradingo tarp žmonių.
Andromeda, Matėjaus kūne greitai susigaudė ir tempdama paskui save didelį lagaminą nusekė ryškiaplaukę moterį. Kuo labiau artėjo prie lėktuvo, tuo daugiau jautė pilvo sukimą, pykinimą, o dar blogiau visos įmanomos kūno vietos pradėjo prakaituoti.
-
Pajutusi, kad kažkas pasikeitė garbanės kūne, na tiksliau tai, kad iš jos burnos išlindo joks garsas, nė cyptelėjimas įsiutino ir išgąsdino klastuolę. Nustebusi ji pabandė pasakyti ką nors, tačiau iš to išėjo šnipas, o tuo labiau ugniaplaukė atrodė tarsi žiopčiojanti žuvis. Supratusi, kad tai naujojo Žiobarotyros profesoriaus darbas Morgana pasiuntė į jį žudančius žvilgsnius. Jei tik ji dabar galėtų kalbėti, mokytoją paverstų kokia nors peraugusia rupūže ir paleistų į mišką, tačiau, deja, jos aštri ir pilna pagiežos burnytė buvo užčiaupta tylėjimo kerais. Pasisekė vadovui, kol kas.
Pamačiusi pasiilgtą draugę, rožinių plaukų savininkę Lisette'ę, garbanė vos nepuolė ant kojų eidama jos pasitikt. Apkabinusi klastuolę ji lyžtelėjo jos riestą nosį. Nežinia kodėl, tiesiog užsinorėjo, o gal taip veikė girtas jos protas? Nes, tiesą sakant, dabar Morgana užsinorėjo palaižyti visų klasėje esančių vaikų nosis. Papurčius galvą ir nusukusi mintis nuo nosių laižymo garbanė kyštelėjo ranką į Lisetės kuprinės kišenę ir išsitraukė kažkokio vyno butelį. Dėkinga mirktelėjo turbūt blaiviausiai iš trijulės esančių žmonių ir grįžo į savo vietą.
Butelį keisto gėrimo ji atidarė jau įgudusiai, daug metų praktikos visgi. Pasigirdus silpnam pokštelėjimui ji atsigėrė vyno ir patenkinta šyptelėjo. Pastebėjusi kaip jaunasis profesorius vėl grįžta prie jos ir Kriso, Morgana greitai gurkštelėjo vieną gurkšnį ir paslėpusi po stalu pradėjo šypsotis gero nežadančia šypsena.
Pamojusi mokytojui ji atsistojo, kiek pasistiebė, nes pasirodo, būdama vos metro septyniasdešimties (atkreipkim dėmesį, kad VOS), ji pažvelgė vyrui į akis. Tada nieko nelaukusi išpurškė visą vyną kuris buvo jos burnoje tiesiai jam į veidą. Patenkinta ji nusišypsojo ir svyruodama vos neatsitrenkė į koledžo vadovą.
Gal ji ir negali dabar kaip nors įgelti žodžiais, tačiau jos burna gali pasidarbuot ir kitokiu būdu.
-
Kelionė buvo sunki, išties sunki. Kiek pramoko važiuoti dviračiu, pasiekė jo, kaip Alfo bei mamos namus. Greičiausiai dabar laikas kažką nuveikti, kaip minėjo profesorius. Persefonė išlindo iš pastato.
– Mielasis, kur eini? – užklausė motina.
– Susitikti su draugais! – negalvodama atsakė, tačiau greitai susiprato kodėl mama taip keistai į jį pažiūrėjo. Ir kodėl joks balselis nenurodė, kad Alfas nebendrauja su kitais? Na, tiek to.
Berniukas pasuko už kampo. Tačiau prisiminė namie palikęs telefoną. Keista, kad Persefonė dar pavadinimą žino. Berniukas grįžo namo, mamai pasakęs esą visi buvę užsiėmę, atsisėdo ant sofos, išsitraukęs telefoną. Kodas Persefonei buvo gerai žinomas. Tas irgi gana keista. Aišku, mergaitei berniuko telefonas neatrodė toks įdomus daiktas, kuriuo žiobarai naudojasi, o kai atrado, kaip juo naudotis...vaizdas išnyko. Persefonė vėl buvo klasėje ir jai buvo kiek liūdna.
-
Matthew, išgirdęs praktikos užduotį, vos neprunkštelėjo. Kokia nesąmonė. Ta prasme... Skamba įdomiai, bet kokia man nauda iš to? Atseit nežinau, kaip mes keliaujame... Vis dėlto į pamoką atsivilko, tad teks apsimesti, kad intensyviai dirba. Na, keli taškai koledžui nepakenks susimąstė Matthew. Ir pasiėmęs lazdelę bakstelėjo kairį riešą ir ištarė:
- Denifarua.
Nieko neįvyko. Na, žinoma pagalvojo berniukas ir prisiminė, kad reikia užsimerkti. Tad jis tą ir padarė ir kiek garsiau pasakė:
- Denifarua!
Grifiukas kurį laiką pabuvo užsimerkęs ir netrukus suprato, kad šį kartą pavyko. Oho, gal net išmoksiu kerėti kada nors... pagalvojo jis ir po kiek laiko atsimerkė. Ilgai netruko suprasti, kad atsidūrė oro balione. Šio kelionės būdo Matthew dar nebuvo išbandęs, tad visai apsidžiaugė. Pala, juk aš turiu apsiprasti su tuo, kad esu žiobaras, kandžiai pagalvojo Matthew. Tai yra turiu apsiprasti, kad aš vėl esu aš... Vis dėlto berniukas nutarė, kad bent jau kūną ištyrinėti reikia. Suprato esąs metais kitais vyresnis vyrukas, be to, gerokai aukštesnis. Aplinkui balione buvo dar trys žmonės, tačiau nė vienas iš jų nebuvo burtininkas. Matthew pasiruošė mėgautis kelione, visai pamiršęs, kad iš tiesų visa tai, ką jis dabar patiria, nevyksta.
-
Stevie snūduriuodama laukė praktikos pradžios. Velniop tą teoriją... Nei aš bendrausiu su žiobarais, nei ką. O praktika bent įdomu... galvojo mergaitė. Išgirdusi praktinę užduotį ji pasijuto gerokai nusivylusi: kažką įtartinai panašaus jie jau darė praeitais metais... Vis dėlto reikėjo kibti į darbą, tad Stevie netruko bakstelėti lazdele į dešinįjį riešą, užsimerkti ir sušukti:
- Denifarua!
Ranką skaudžiai nudegino, bet nieko neįvyko.
- Kas per... - sumurmėjo Stevie ir apsižvalgė. Pamatė, kad, kaip visada, ką nors padarė ne taip: juk reikia kairę, o ne dešinę ranką paliesti lazdele... Mergaitė šį kartą viską padarė, atrodo, teisingai ir dar kartą sušuko:
- Denifarua!
Kurį laiką Stevie nesuprato, ar pavyko, tačiau netruko pajusti, kad aplinkui yra keistai šalta, tad mergaitė suvokė, kad kažkur persikėlė, kas reiškia, kad pavyko.
Grifiukė kiek laiko pastovėjo užsimerkusi, kol pagaliau ryžo atverti akis. Visiškai nesuprato, kur yra. Pirmiausia mergaitė tyliai sau pasakė:
- Tu žiobarė ir tikriausiai aplink tave esantys žmonės taip pat yra žiobarai. Niekas čia neburs. Ir jeigu prisidirbsi, niekas tau nepadės. Atsargumo!
Stevie suprato, kad išliko mergina, tačiau dabar ji gerokai vyresnė, kokių penkiolikos ar gal net šešiolikos metų. Apsižvalgiusi ji suprato, kad yra uždaroje patalpoje, kad grifiukę nustebino. Kiek prisiminė pernykštę pamoką, visos transporto priemonės buvo atviros. Po velnių, kur aš? paklausė ji savęs, po truputį pradėdama nerimauti. Ji matė, kad žmonės aplinkui ją labai ramūs ir patenkinti, atrodo, kad visi atostogauja. Stevie įsidrąsinusi pradėjo vaikščioti po tą keistą vietą ir netrukus pamatė skelbimų lentą su užrašu: Pirmasis kruizinis povandeninis laivas. Mėgaukimės kelione!
Povandeninis laivas? Ką tai reiškia? Ar mes esam po vandeniu? apstulbusi galvojo mergaitė. Ji truputį išsigando, nes apie tokią galimybė net nebuvo girdėjusi, tačiau kartu šis faktas ją ir sudomino. Priėjusi prie langelio Stevie pamatė, kad jie tikrai yra po vandeniu: mergaitė puikiai matė vandenyno gelmes, praplaukė netgi keletas žuvyčių. Geras! pagalvojo Stevie ir patraukė į laivo gilumą apsižvalgyti.
-
Berniukas atsisėdo kartu su Anabele ant plono, medinio suoliuko smėlio dėžėje. Štai taip džiaugiasi maži, vos vaikščioti mokantys žiobarai, tačiau juk Benediktas su Ana tikrai ne jaunesni septynerių. Kad ir kaip ten bebūtų, klastuolis kasinėjo smėliuką melsvu kastuvėliu į raudoną pilies formelę.
– Trakroriuje buvo smagiau, – pareiškė antrakursis, – net, jei ir buvo baisu, mane mėtė iš vienos pusės į kitą, kartočiau, – numetė klastingą šypsenėlę draugei.
Dabar Teodoras Šermanas Tomas smėliu stumdė žaislinę mašiną – traktorių. Kokie nuobodūs tie padarai, vadinami žiobarais. Sugalvojo transportą nusikopijuoti nuo žaislų ar...žaislus nuo transporto. Keisti.
Staiga vaizdas išbluko ir vaikinas nebematė mergaitės, panašios į Keitę. Nebematė traktoriaus, žaislo, smėlio. Praktika jį kiek pakeitė, jam tas nepatiko, pasirodė pernelyg...ne jis. Ar užduotis pakeičia ir vaiko charakterį?
Theodore patogiau įsitaisė kėdėje, galvodamas o gal vis dėlto patiko?
-
Žinoma, profesorius, aiškindamas praktinę užduotį, jokiu akies krašteliu nepažvelgė į trijulę neblaivių klastuolių. O ar to reikėjo? Pagrindinė dėmesio auka buvo užčiaupta, bet bent jau kiti du nesuerzino Dylan'o taip, kad šiam prireiktų kerais juos užčiaupti. Tačiau priartėjęs ir vieną sakinį išpešęs vaikinas nespėjo pasiekti trijulės suolų. Priešais išdygo Morgana, o tai jam nežadėjo nieko gero ir nuojauta jo neapgavo. Pagavęs merginos akių žvilgsnį, buvo bepradedantis raukytis, bet kai vynas it dulksna padengė Dylan'o veidą, jis tikrai susiraukė. Kelias sekundes pastovėjo užsimerkęs, o po tų kelių, vienu delnu apvalė veidą ir tik žengė prie pat trijulės suolų. Žinoma, vaikinas nematė kaip mergina vos į jį neatsitrenkė, taip pat jos veidą perkeipusios šypsenos.
- Taigi, - piktai debtelėjo į Morganą, - ruoškitės šį savaitgalį palikti visus savo planus, - mintyse pakikeno iš savo sumanymo, - bet tai dar aptarsim bendrajame koledžo kambaryje šįvakar.
-
Patraukusi dūmo, Mayros žiobarė išmetė nesurūkytą cigaretę į vandenį. Fu kokia. Rūko ir dar šiukšlina... Mergina, persisvėrė per turėklą ir nusispjovė. Na ir šlykštumo viršūnė! Iš už nugaros priėjęs vaikinas pakėlė rudaplaukę į orą, o ši krykštaudama išsilaisvino iš blondino glėbio ir apsisukusi pabučiavo jį. Atsitraukusi, mergina apsikabino vaikiną ir tarė:
-Kruizas... Mano svajonių kruizas po Fiordus...
Atsikabinusi nuo vaikino, mergina vėl sugrįžo prie turėklų ir apsidairė. Vaizdas buvo gniaužiantis kvapą. Žali miškai, krioklai, kalnai... Viskas sudarė harmoningą kraštovaizdį. Blodinas apsikabino rudaplaukę iš už nugaros ir tada...Mayra atsimerkė klasėje. Jai visai patiko kraštovaizdis, tad buvo šiek tiek gaila, kad taip greitai reko palikti merginos kūną, o juk net jos vardo nesužinojo! Gailiai atsidususi, juodaplaukė klastuolė, dabar jau savo kūne dairėsi, stebėdama kitus mokinius.
-
Markas, pratylėjęs teorinę dalį, vis dėlto nusprendė dalyvauti praktinėje. Nusiėmęs apsiaustą, berniukas patogiai įsitaisė ir atsiraitojęs kairę rankovę įsmeigė ten savo lazdelę ir tarė:
-Denifarua.
Kai atsimerkė, klastuolis buvo mažos žiobarės mergaitės kūne. Jai buvo gal septyneri ar aštuoneri metai ir ji važiavo su riedučiais, kai prarado pusiauvyrą ir parkrito ant kelių. Iš mažos mergaitės akyčių pasipylė karštos bei karčios ašaros ir Markui pasidarė jos gaila. Pats nustebęs dėl savo jausmų, berniukas tik dabar pastebėjo mėlynes ant žiobarės rankų. Atrodė, kad kažkoks suaugęs buvo ten stipriai suspaudęs taip pat, tą ranką, ant kurios buvo milžiniška violetinė mėlynė labai skaudėjo judinant, bet mergaitė nekreipdama dėmesio į tai atsistojo ir toliau važinėjo.
-
Ilgoka kelionė oro balionu Matthew gerokai įgriso. Pilotas perspėjo, kad leidžiantis gali būti šiek tiek baisu, be to, nusileidęs baliono krepšys gali parvirsti ant šono, tad visi turi būti pasiruošę. Berniukas su nekantrumu pradėjo laukti to momento.
Vietovė, virš kurios skrido, Matthew nebuvo pažįstama. Jis nutarė, kad jie, ko gero, skrenda virš žemyninės Europos dalies, gal Prancūzijos ar Italijos.
Bet aš suprantu, ką jie šneka pagalvojo grifiukas. Vadinasi, jie turi šnekėti angliškai. O gal aš suprantu kitą kalbą?
- Kokiame aukštyje mes esame? - paklausė jis. Labiausiai tam, kad išgirstų save šnekantį ir galėtų bent pabandyti atspėti, ar kalba angliškai, ar ne. Lyg ir taip pagalvojo Matthew.
Tiesą sakant, berniukas net neišgirdo atsakymo, nes jam tai nebuvo įdomu.
Galiausiai oro balionas pradėjo leistis ir Matthew vėl pradėjo jausti malonumą. Vis dėlto kai krepšys nenuvirto, berniukas pasijuto nusivylęs.
Pilotas pradėjo tvarkyti balioną, kuris pasirodė besantis labai sunkus. Kiti trys keleiviai aktyviai padėjo pilotui, Matthew tą darė ne taip entuziastingai, bet stengėsi bent apsimesti, kad jam tai įdomu. Matthew apstulbo, kai į galvą atėjo mintis: juk visa tai galima padaryti su burtais. Daug greičiau. Berniukas net pats nustebo, kad pamažu tampa tikru burtininku. Ir tai, tiesą sakant, jam nepatiko.
-
Stevie tikrai mėgavosi nauja patirtimi. Jai nelabai patiko, kad laivas buvo uždaras, bet tai juk normalu - vandens viduje tikrai nereikia. Tačiau pati ekskursija buvo tikrai verta dėmesio. Po kiek laiko Stevie išgirdo:
- Po pusvalandžio atplauksime į uostą. Ten turėsite vieną naktį, ryte dešimtą valandą išplaukiame. Už penkių minučių pradėsime kilti į vandens paviršių, prašome būti savo kajutėse.
Mergaitė net išsigando, ji nesuprato, iš kur sklinda tas balsas. Vis dėlto ji nuėjo į "savo" kajutę. Kilti buvo labai įdomu, tad mergaitė likusiu pusvalandžiu mėgavosi dar labiau nei visa kelione.
Uoste išlipusi į krantą grifiukė ilgokai nesugalvojo, ką veikti. Tačiau profesorius buvo kažką minėjęs apie žiobariškas pramogas ar veiklas, tad Stevie patraukė į miestą. Netrukus suprato, kad burtininkų šiame mieste, ko gero, arba nėra, arba yra visai nedaug. Tačiau miestas buvo tikras kurortas: daugybė pramogų parkų, suvenyrų parduotuvių, ledų kioskelių ir panašiai. Mergaitė visia neturėjo pinigų, tad negalėjo niekur eiti. Ji grįžo į paplūdimį, kur jos amžiaus paauglių grupelė žaidė tinklinį. Stevie gyvenime nebuvo mačiusi šito užsiėmimo, tad nutarė, kad atėjo laikas išbandyti.
- Galiu prisijungti? - nelabai drąsiai paklausė ji vienos mergaitės. Ši draugiškai nusišypsojo ir linktelėjo. Stevie atsistojo aikštelės kampe ir bandė žaisti. Jai netgi visai patiko - kol kamuolys neatsitrenkė į galvą...
Nuo to smūgio Stevie net susverdėjo, tačiau netrukus ji pasijuto esanti klasėje. Laimei, galvos neskaudėjo.
-
Mergaitei bevažinėjant, Markui jau viskas buvo spėję atsibosti, nes vaizdas aplinkui buvo tikrai ne iš įdomiųjų. Medžiai, namai, mašinos... Nieko įdomaus. Mergaitę pašaukė berniukas ir ji atsisukusi nepastebėjo akmenuko ir vėl nusivertė. Berniukas, turbūt jos brolis, pribėgęs pakėlė mergaitę ir paklausė:
-Viskas gerai? Nori nuvažiuoti į miestą? Ar galėsi važiuoti?
Žiobarė tik linksėjo ir nuvažiavo paskui brolį, kuris užsilipo ant netoliese buvusio dviračio, sumaniai paslėpto žolėje.
Mieste vaikai sustojo prie fontano. Mergaitė atsisėdo ant krašto ir pažvelgė į savo atspindį vandenyje. Rudi trumpi plaukai, riesta nosytė, plonos lūpos, strazdanos... Mergaitės atspindį iškraipė suraibuliavęs vanduo. Pakėluso galvą rudaplaukė pamatė brolį stovintį fontane.
-Ko lauki? Ateik čia!-pašaukė jis seserį.
Vos mergaitės kojoms palietė ledinį vandenį, Markas atsimerkė klasėje. Jis greitai išmetė iš galvos mergaitę ir džiaugėsi, kad gali dabar pamiegoti iki pamokos pabaigos.
-
Profesorius gal ir toliau būtų spoksojęs į tą velnio neštą ir pamestą trijulę, tačiau pajuto, jog jo laikas ėjo į pabaigą. Nors širdyje nekentė juodo apsiausto, šįkart šiai tamsiai medžiagai dėkojo - net vyno dėmės vargiai matėsi, tai išdavė tik dar tamsesnės dėmės. Dylan'as mostelėjo lazdele ir tą patį vyno butelį iš mokinės rankų perkėlė už savo darbo stalo. Mmm, svarbu paskui šio gėrimo taip ir nepalikti. Daugiau nieko nepasakęs, vaikinas nukėblino už savo stalo. Žvilgtelėjo į sieninį laikrodį ir atsikrenkštė.
- Mokiniai, laikas beveik baigėsi. Labai atsiprašau, jei reikėjo pagalbos, o aš nepagelbėjau. Atsirado nenumatytų kliūčių, - puikiai žinojo apie ką prabilo, - bet tikiuosi, jog puikiai pasidarbavote. Iškart galiu pasakyti - kitose pamokose lazdelių neprireiks. Galite net nesinešti į šią pamoką, - pasigirdo varpo dūžiai, skelbiantys pabaigą. - Na, štai. Galite eiti.
Šypteldamas profesorius kantriai išlaukė kol neliks nei vieno, kuris negrįžo iš kelionės žiobaro kūne, palydėjo akimis išeinančius ir galop suglebo kėdėje. Gal viskas ne taip ir blogai? Vaikino akys užkibo už to pradaryto vyno butelio. Paėmęs į ranką, įtraukė sodraus tvaiko, nuo kurio šiurpuliukai perbėgo per visą kūną. Ne. Dylan'as pakilo iš savo vietos, išmetė butelį, lazdelės pagalba atvėrė langus, panaikino pagalvėles ir pledus bei vieną puodelį. Prieš pat išeidamas jis dar apžiūrėjo kiekvieną kabineto kampą, užvėrė langus ir išėjo. Planų šiai pipietei nelabai turėjo, bet vieną dalyką, kuris užims šiek tiek vakaro laiko, tikrai sumąstęs buvo.