Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apsigynimas nuo juodosios magijos => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Lucy Lewins Birželio 06, 2018, 07:16:36 pm
-
Lucy įžengė į klasę spinduliuodama pasitikėjimu ir džiaugsmu. Klasėje buvo erdvu, pro langus blykčiojo saulė, Lewins pasijautė lyg ji būtų pirmakursė, atėjusi į pamoką. Juk atrodė, kad vos prieš kelias savaites mergina atvyko į Hogvartsą. Bet stovėjo ji prie durų, suaugus, visai nepanaši į tą, kuri stovėjo pirmąją dieną šioje mokykloje. Išsitraukusi lazdelę Lucy mostelėjo kelis kartus ir jos turimi daiktai pasiskirstė po klasę. Keli daiktai skriejo prie stalo, prie kurio ir ėjo naujoji profesorė. Susitvarkiusi ir susidėliojusi daiktus mergina apžvelgė klasę. Niekas nesikeičia jau kurį laiką, bet ji keist ir nežadėjo, na, tik vieną dalykėlį. Juodaplaukė vėl pamosavo burtų lazdele ir visi suolai dingo. Hm... O gal per sunkią užduotį jiems duosiu? Susimąsčiusi ji patogiai atsisėdo ant kėdės ir susidėjo rankas ant stalo. Laiko dar buvo į valias, o ką veikti Lucy neturėjo. Daiktai išdėlioti, klasė paruošta, ji dar šiek tiek pasitvarkė savo apdarus – raudoną suknelę, ir viskas. Mergina liko be darbo, sėdėjo ir laukė, kol į klasę ateis bent vienas vaikas.
Ir štai pagaliau ji išgirdo tą garsą, kuris kažkada reiškė kančią. Lucy atsistojo ir ramiai palaukė, kol į klasę ateis mokiniai šypteldama kiekvienam.
-Sveiki, sveiki,- dar kartelį nusišypsojusi ji nužvelgė klasėje esančius vaikus.-Na, kaip matote, šiais metais būsiu jūsų Apsigynimo nuo Juodosios Magijos profesorė. Esu Lucy Lewins,- padariusi pauzę mergina vėl tęsė.-Na, manau, galime pradėti mūsų pamoką ir pradėsime nuo klausimėlių. Kokia nauda jums lankyti šią pamoką? Be šito norėčiau išgirsti jūsų nuomonę, kodėl burtininkai naudojantys uždraustus kerus, yra tokie pavojingi?-uždavusi klausimus Lucy greit pasiėmė užrašų knygutę, mat norėjo pasirašyti pastabėles, kad išklausiusi visus galėtų atsakyti, nes nesitikėjo visko atsiminti.
(Per daug neišsiplėskite, kad galėtų atsakyti ir kiti ir nepamirštate logikos. Atsakymų lauksiu iki sekmadienio)
-
Terri neskubėdama, žvalgydamasi ėjo į pirmąją apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką. Mokiniai aplinkui šnekėjo, kad mokytoja bus nauja, tačiau tai jokio įspūdžio pirmakursei nekėlė - ji pati buvo naujokė. Tikiuosi, nesusimausiu prieš pačią pirmąją mokytoją, - mąstė mergina. Ji dar nenutuokė savo stipriųjų savybių. Na, nebent Kleopatros gyvenimo išmanymas vadinasi pliusais pamokoje.
Atsisėdo trečiame suole ir pamatė savo būsimą mokytoją - guvi, jauna mergina ryškiai raudona suknele. Ji prisistatė kaip Lucy Lewins ir uždavė nesunkų klausimą. Ačiū Dievui.
- Didžiausia nauda yra apsiginti nuo smulkių ir stambių nusikaltėlių, nenumatytų situacijų, pavojų kelionėse ar netgi darbe. O burtininkai, naudojantys uždraustus kerus, naudingi dėl visiems žinomų priežasčių - na, juk ne be reikalo tam tikri kerai yra uždrausti, tiesa? Tokie magai gali sužeisti ar net nužudyti tave, tau artimą žmogų, sutrikdyti viso miesto veiklą... Taip atsakau į abu klausimus - juodoji magija mums padeda apsisaugoti nuo tokių pavojingų žmonių kaip juodieji magai.
(Primenu, kad suolų nebėra)
-
Monika visiškai neskubriai ėjo į apsigynimą nuo juodosios magijos. Visiems buvo žinoma, kad ši švilpiukė - ne kerų gerbėja. Ypač tokių. Greičiausiai vėl nuversiu kokią spintą ar vazą. Kaip visada.
Klasėje sparčiai rinkosi mokiniai - nieko keisto, juk ši pamoka viena iš populiariausių. Mokytoja, kaip Mėnesiena ir buvo girdėjusi, nauja, atrodo tikrai maloni. Ji uždavė neįprastai lengvą klausimą {o juk Monika buvo įpratusi prie iš kartų gluminančių, genijams skirtų klausimų.} Mergina atsakė viena iš pirmųjų:
- Akivaizdu, kad apsigynimas nuo juodosios magijos yra naudingas. Jis padeda apginti ne tik save, bet ir sau artimus žmones. O juodųjų magų yra daug ir dauguma yra nepaprastai pavojingi, tad būtina išmanyti bent pagrindus.
Mėnesiena jau norėjo nutilti, kai prisiminė antrąją klausimo dalį ir skubiai įsiterpė, kol nepakilo rankos:
- Juodieji burtininkai yra pavojinga, nes... Jie gali sužeisti tave arba tau artimą žmogų, - sumalė visai į pirmąjį atsakymą panašų sakinį. Paprastai Monika žodžių stoka nesiskundė, tačiau klausimai buvo susiję. Antrakursė suprato, kad greičiausiai pasirodė kaip paskutinė kvaiša prieš naująją mokytoją, tačiau nutarė pasitaisyti per praktinę dalį.
-
Žaibiškai pasibaigus atostogoms, Ellie jautėsi išsekusi, pavargusi, neišsimiegojusi.. Vadinkite tai kaip norite, tačiau visiškai nenusiteikusi dar vieniems mokslo metams. Visgi pamokos, o gal profesoriai, juk nelauks trečiakursės, todėl pamažu apsiprasti su mintimi, jog teks ir vėl anksti keltis, skuosti į pamokas, vakarais tūnoti prie namų darbų žibalinei lempai palaikant kompaniją, stengtis neįkliūti kiemo sargui ar kokiam profesoriui, paslapčia sliūkinant Uždraustojo Miško link, reikėjo. Eh.
O štai netrukus apsimiegojusios mergiotės svajas nutraukė seniai begirdėtas varpo skambesys. Elė jau stoviniavo klasėje. Kokiu būdu grifė taip greitai atsirado kabinete, o dar ir ne bet kokiame, tačiau ANJM, ši paaiškinti negalėjo. Tiesiog stoviniavo.
- Na, nieko naujo nepasakysiu, kadangi atsakymas, mano nuomone, čia yra vienas - šis mokslas paruošia mus gyvenimui ir įvairiems pavojams, kaip antai susidūrimui su negeranorišku demonu, dvasia bei kitokio plauko gyviu, paleistais nedovanotinais kerais ir panašiai. - Na, o burtininkai, naudojantys uždraustus kerus yra pavojingi, kadangi tie burtai gali kliūti ir tau pačiam, ko kartais net nesitiki. Šiems raganiams nėra nieko švento, tad mokinukas ar pagyvenęs žmogus būsi - jei tik jiems reikės, tuoj jus pribaigs, - nuskambėjo ir Ellie atsakymas.
-
Stevie stengėsi atsibusti, nes pamažu artinosi prie Apsigynimo nuo juodosios magijos kabineto. O šis dalykas yra ganėtinai sudėtingas, tačiau naudingas ir įdomus. Pasisveikinusi su naująja mokytoja antrakursė sustojo klasės priekyje. Vis dėlto klausimai mergaitei nepasirodė įdomūs, be to, ir atsakymas akivaizdus... Vis dėlto Stevie nenorėjo praleisti progos pelnyti savo koledžui kelis taškus, todėl skubiai pakėlė ranką. Vis dėlto iš pažiūros lengvų taškų norėjo ne ji viena, todėl prieš atsakant teko išklausyti keleto atsakymų.
- Kokia nauda iš šios pamokos? Manau, kad kaip ir akivaizdu, o jau ir paminėta. Vis dėlto norėčiau pridurti, kad šios pamokos nauda yra ir ta, kad čia ne tik išmokstame, kaip apsiginti nuo kerų ar piktųjų padarų, tačiau tai yra ir tam tikra prevencija, kaip atpažinti pavojų (užkeiktą daiktą, juodąjį magą ir pan.) iš anksto, kol dar realaus pavojaus nėra.
Stevie nutilo ir tylomis pasvarstė, ar jos atsakymas pakankamai originalus. Netrukus ji prabilo vėl, kad atsakytų į antrąjį klausimą:
- Pagrindinė priežastis, kodėl Nedovanotinus kerus naudojantys burtininkai yra pavojingi, yra, ko gero, ne ta, kurią minėjo kiti. Manau, kad pagrindinis pavojus yra tas, kad jie nepaiso taisyklių ar net įstatymų. Visi žino, kad Nedovanotini kerai yra uždrausti, bet tokie burtininkai to nepaiso ir tai daro. Manau, kad jie ir kitose gyvenimo situacijose gali nepaisyti įstatymų, kas daro juos dar pavojingesnius.
Na, ir prišnekėjau, pagalvojo Stevie, pabaigusi kalbėti. Netrukus ji su tam tikru smalsumu jau klausė, ką dar pasakys bendraklasiai.
-
Matthew į pamoką slinko šiek tiek prisibijodamas. Berniukas pamažu apsiprato su gyvenimu magijos pasaulyje, tačiau pats pamokos pavadinimas skambėjo baisokai. Tikėkimės, mūsų ten niekas neužpuls? mintyse paklausė savęs pirmakursis. Įėjęs į klasę berniukas linktelėjo maloniai atrodančiai mokytojai, bet nupėdino iki pat klasės galo ir įsispraudė į kamputį. Vis dėlto klausimai nepasirodė sunkūs, tad Matthew kiek palaukęs pakėlė ranką ir prabilo:
- Manau, kad pagrindinė šios pamokos nauda yra ta, kad mes čia galime susidurti su kažkuo nauju. Juk čia nesimokome juodosios magijos, bet žinoti, kas tai yra, reikia. Tad šioje pamokoje susiduriame su kažkuo, kuo, tikėkimės, niekada nesusidursime.
Prieš atsakydamas į antrąjį klausimą Matthew susimąstė. Kas tie nedovanotini kerai? Tačiau išklausęs kelių atsakymų grifiukas maždaug įsivaizdavo, kas tai galėtų būti, tad atsakė:
- Nedovanotinus kerus naudojantys burtininkai yra pavojingi dėl to, kad žmogus gali tapti kad ir netyčine auka. Juk tas, kuris nežudo, netyčia nenužudys. Tačiau jeigu burtininkas naudoja žudomuosius kerus, jis gali netyčia nepataikyti ir nužudyti kitą...
Nesąmonę pasakiau, ar ne? Bet kartotis nesinori... pagalvojo Matthew pabaigęs kalbėti.
-
Susikišęs rankas į tamsių kelnių kišenes, septintakursis žingsniavo naujokėliais atakuotais koridoriais tolyn iki pat erdviosios klasės, kurioje turėjo vykti eilinė apsigynimo nuo juodosios magijos pamoka. Visai nebuvo keista matyti strazdanosį tokį atsipūtusį, ypač tada, kai egzaminai netykojo už kiekvieno kabineto durų, o vasaros vėjas vis dar kedeno smaragdinių akių savininko plaukus. Nors rugsėjis tik prasidėjo, tačiau spalvoti gandai, žinoma, neaplenkdami ir Natuko, iš lūpų į lūpas skriejo kur kas greičiau už tokius pat spalvotus lapus. Ir nors kasmetinė profesorių kaita buvo ne itin naujas įvykis Hogvartse, vis tik kasmet jis sukeldavo nemažą smalsuolių antplūdį šviežių dėstytojų pamokose. Apsigynimas nuo juodosios magijos to taip pat neišvengė ir net susilaukė gan reto svečio.
Rusvaplaukiui visai nerūpėjo panašaus pobūdžio pamokos, jei gerai išmanysi kerėjimo ir nuodų bei vaistų meną, tai ir mokėsi nuo jo apsiginti, - vis mintydavo vaikinukas.
Galiausiai žengtelėjęs klasėn, septyniolikmetis kiek kilstelėjo tankius antakius. Įprastinės, sėdimąją kankinančios, gigantiškų suolų eilės buvo pradingusios, o nuostabos nerodantys saujos mokinukų veidai - jau spėję apsiprasti su jaunosios profesorės Rožės roža. Maloniai vyptelėjęs juodaplaukei, Natanielis atsargiai krestelėjo ant šaltų grindų ir nejučiomis apsidairė, bandydamas surasti bent vieną pažįstamą snukutį.
- Geras klausimas, - išsišiepęs, balsu pamintijo klastuolis, vos tai braškei prisistačius ir nedelsiant pradėjus teorinę dalį. Po kelių minučių besikartojančių bendraklasių pliurpalų, strazdanius ne itin mandagiai pradėjo vartyti žalsvas akutes ir galiausiai neiškentęs, prabilo:
- O kokia nauda mums gyventi, jei vis tiek mirsim? Tiesą sakant, šios pamokos nėra naudingos, nes visko galima išmokti ir kitose kerėjimo ar nuodų ir vaistų pamokose, - skėsčiodamas rankomis, kalbėjo septintakursis, - mano manymu, Nedovanotinus kerus naudojantis burtininkas nėra pavojingas. Kodėl visi galvojate,- jau kreipėsi ne tik į profesorę, - jog tik koks žudikas ar, kaip, kad sakė kažkuri mergiotė, negerbiantis įstatymų pilietis švaistosi tais kerais į kairę ir į dešinę. Nemanote, kad Nedovanotini kerai gali būti puikiausia apsigynimo priemonė? Ir tarp kitko, kodėl pavyzdžiui koks Conjunctivitus burtažodis, kuris sukelia baisų akių skausmą ir net apakina yra leistinas, tačiau jau Nukryžiavimo kerai, sukeliantys, lažinuosi, tokią pačią agoniją, jau yra Nedovanotini? - Nejučiomis atsistojęs, drąsiai diskutavo Natanielis, tuo pačiu kiek piktindamasis tokia, vaikinuko nuomone, kvaila kerų kvalifikacija. - Taip pat kuo Legilimens kerai, kurių pagalba žmogus gali įsibrauti ar net valdyti kito protą ir mintis skiriasi nuo Valdymo užkeikimo? Tarsi Imperio burtai būtų baisesni. Žvelkite plačiau. Ne visada gėris yra geras, o blogis - blogas. Tai tik sumauti stereotipai. - Augustas nutilo, tačiau kiek palūkėjęs, įstengė vyptelėti rubininės suknės savininkei ir švelniau pridūrė, - tikiuosi, kad esate objektyvi bei priimate kitokios nuomonės išsakymą.
-
Iris beeinant į sekančią pamoką, kurios nebe prisiminė jau, per ilgas vardas ir tiek, nebuvo ypatingai puikioje nuotaikoje. Mat kažkurio, arba kažkurios, protinguolių numesta smirdanti kojinė buvo tiesiai prie jos lovos miegamajame ir pažadino ją ankščiau nei vištas. Tad dabar ji sekė keletą vyresnių šiek tiek mokinukų, pasirodo tiesiai į apsigynimo nuo juodosios magijos kabinetą. Na suraskit bent vieną juodąjį burtininką šimto kilometrų atstumu nuo Hogvartso. Lyg būtų čia nuo ko gintis. Vos įžengus pro duris, profesorė per daug maloniai šypsojosi klastuolei. Amherst tiesiog vyptelėjo profesorei, ir dar labiau susigadino nuotaiką, pamačiusi, kad suolų nėra. Patogumo lygiui duočiau dešimt balų iš antro galo. Pastebėjusi vieną vyresnį vaikiną iš to pačio koledžo kaip ir ji, mergaitė atsisėdo ant žemės netoli jo. Vos jos sėdimajai palietus šaltas grindis, pasigirdo pastarojo monologas. Ir kaip žmonės nepavargsta tiek kalbėti. Jos pačios nuomonė buvo kiek kitokia.
- Pagal manę, apsigynimo nuo juodosios magijos mokymas yra bevertis. Suraskit man bent vieną pavojingą juodąjį burtininką, kuris nesislapstytų arba nesėdėtų Azkabane. Ir juo labiau, jeigu pirmakursius jau to mokote, kaip jūsų manymu pirmakursis apsigins? Beviltiška. Plius, tokių burtininkų mūsų kraštuose mažėja, tad jokios prasmės.- vis dar su prasta nuotaika ji sukryžiavo rankas, visą kalbą sėdėdama ant žemės sukryžiuotomis kojomis.
Nusisukusi nuo visų, ji tiesiog žiūrėjo į vaizdą pro langą, neketindama staiga būti linksma ir nepaniurus.
-
Mayra negalėjo patikėti, kad ji ištvėrė pirmuosius mokslo metus Hogvartse. Vasarą namuose jai visa tai atrodė kaip sapnas, bet tai buvo realybė. Mergaitė, jau antrakursė, susisupusi į žieminį apsiaustą, nors vis dar siautė užsilikę nuo vasaros šilumos gūsiai, žingsniavo koridoriumi, kurį užplūdo pasimetę pirmakursiai. Mayrai atrodė, kad nuo pirmo kurso ji nė kiek nepasikeitė ir vis dar yra ta maža pasimetusi mergaitė. Besišypsodama, klastuolė įžengė į klasę, bet pamačiusi, kad teks sėdėti ant grindų, iškart susiraukė. Geriau stovėti ir deginti kalorijas negu susimušti užpakalį ir po to negalėti sėdėti kitose klasėse. Tad Mayra ir liko stovėti. Išgirdusi klausimus tik pavartė akis, bet pakėlusi ranką atsakė:
-Apsigynimas nuo juodosios magijos yra svarbus jeigu nori rinktis profesiją susijusią su, aišku, juodąja magija. Bet kaip jis,-mergaitė mostelėjo į neseniai kalbėjusį klastuolį ranka.-sakė, kodėl vieni kerai ,,leistini", o kiti - ne? Kas išvis sugalvojo magiją skirstyti į juodąją ir baltąją? Kodėl šios pamokos nepavadinus tiesiog ,,Apsigynimas nuo magijos"? Juk beveik visi burtai gali būti panaudoti puolimui, tad ar jie nuo to tampa ,,blogais" ir tu užsiimi ,,juodąja" magiją? O burtininkai, naudojantys uždraustuosius kerus yra lygiai tiek pat pavojingi kaip bet kuris burtininkas, gebantis normaliai naudoti magiją. Taigi, negi visi burtininkai yra pavojingi? Taip. O kuom jie pavojingi? Savo drąsa nepaisyti visuomenės normų ir įstatymų.
Išbėrusi litaniją, Mayra atsirėmė į sieną, nes jai apsvaigo galva ir akyse pradėjo temti, o galūnės nutirpo. Mergaitė nuleidusi galvą tankiai kvėpavo. Svaigulys praėjo ir ji silpnai šyptelėjo mokytojai.
-
Netrukus į klasę įbėgo vis dar alsuodamas Drakundukas, kuris buvo apsirengęs senu nusitrynusiu rudu švarkeliu, juodomis kelnėmis ir senais nusitrynusiais rudais batais. Pasitaisęs švarkelį ir labiau pasitempęs kelnes berniukas pasisveikino profesorei:
- Laba diena, mokytoja! - pasisveikinęs Drakundukas pamojavo kaire ranka mokytojai ir netrukus nustojo mojavęs, kai pastebėjo, kad nebėra jo mėgstamo suolo. Išsigandęs Grinčas jautėsi pasimetęs, o jo galvoje sukosi be galo daug minčiųViešpatie aš nužudžiau savo suolą...taip ir maniau, kad nereikėjo neštis maisto - dabar jis suvalgė stalą!keikdamas mintyse stalo dingimą berniukas norėjo pabėgti iš klasės, tačiau nežinojo, kaip tai padaryti, todėl palengva truputį šlubuojančiu žingsniu prisiartino prie sienos ir tyliai slinko į kampą, kuriame pasijautė mažumėlę drąsiau. Šiek tiek atsigaudamas nuo patirto netikėtumo Drakundukas išsigando antrą sykį, kai išgirdo pirmąjį klausimą:Vaje..kas yra apsigynimas nuo juodosios magijos? O tai susiję su maistu..tikriausiai, kad tai bus su dinozaurais susijusi pamoka: dinozaurai pikti, o juodoji magija irgi taip pat pikta... filosofuodamas tarsi graikų filosofas Drakundukas ryžosi atsakyti į pirmąjį mokytojos užduotą klausimą:
- Na aš manau, kad ši pamoka naudinga, nes galima sužinoti kažką naujo apie juoduosius dinozaurus, kuriuos gali sukurti tik juodosios magijos burtažodžiai, - pajautęs, kad galėjo nusišnekėti Drakundukas jautėsi nesmagiainorėčiau pabėgti.. drebančiu balsu Grinčas stengėsi toliau tęsti savąjį atsakymą į kitus klausimus, bet jo drąsa ir ryžtas kalbėti pamažu mažėjo, - kadangi uždrausti kerai yra neleistini, todėl juos naudojantys burtininkai gali atimti gyvybę ir drauge gali peržengti žmoniškumo ribas, pavyzdžiui, pavergti kito burtininko kūną ir tada jį valdyti iš vidaus. Nutilęs Drakundukas nusiminė ir, išsitraukęs iš kuprinės keksiuką, ėmė kampe valgyti.. niam niam niam..
-
Šiandien galima buvo pasakyti, jog šeštakursė grifė tiesiog vilko kojas. Apsigynimo nuo juodosios magijos Klarė nemėgo. O gal apsigynimas nuo juodosios magijos nemėgo Klarės? Dalykas, šiaip ar taip ilgaplaukei nesisekė.
Užėjusi į kabinetą ir pasisveikinusi su profesore pamatė, jog įprastai riogsančių sunkių suolų nebuvo. Profesorės grifė nepažinojo. Šioje vietoje ilgiau nei kelis metus niekas neužsibūna. Taip sakė ir kai Klarė buvo dar pirmakursė.
Įsispraudusi kur toliau nuo profesorės, neduok Merlino barzdą išstumdyti suolai reikš vien praktinę pirmąją pamoką, ji laukė varpo, kuris bent jau netruko suskambėti.
Profesorei uždavus klausimą įsitempęs merginos kūnas kiek atsipalaidavo.
- Nauda. Na turėtumėm išmokti apie tai, kokie pavojai gali tykoti susidūrus su juodąja magija. - Ilgaplaukė iškvėpė tekstą. - Niekas nesako, kad būsime pasiruošę tikriems pavojams, mat tam paruošia tik gyvenimas, tačiau bent žinosime savisaugos priemones. - Liauni šešiolikmetės pečiai pakilo jai vėl įkvėpiant. - O burtininkai naudojantys uždraustus kerus, nedovanotiną magiją pavojingi tuo, jog nuo jos itin sunku apsiginti. Nepadės nei Protego nei Repello, tik itin galingi, dažniausiai ne vieno burtininko skleidžiami kerai gali padėti bent laikinai apsisaugoti nuo itin stiprios, dažnai kankinama mirtimi pasibaigiančios juodosios magijos.
-
Marcus'as Sarcasmison'as užsimiegojęs įžengė į klasę, į ją pliekste plieskė saulė bei spigino į vargšes užsimiegojusias raudonas akis. Atrodė jis turbūt bemaž kaip vampyras.
Kai akys pagaliau priprato prie šviesos, berniukas gavo nustebti. Iš klasės buvo išgaravę visi stalai ir kėdės. ,,Kas čia dabar?" - grifiuko krūtinėje viskas užšalo, akys išsiplėtė, miegai išsilakstė. Nejaugi pati pirma pamoka jau bus skirta kovoms? Taigi jį supalys kaip obuolį... O jis juk beveik niekada Apsigynimo nuo Juodosios magijos pamokų nelankė... Ragas, bro, ragas...
- Nauda tokia, kad mes nebūsime supa... Hm, išmoksime apsiginti nuo Juodosios Magijos bei ją atpažinti, įgausime žinių apie gynybinę magiją... Galbūt ir apie tamsiąsias būtybes šio to išmoksime? - netvirtai, nė neapgalvojęs savo žodžių, kalbėjo trečiakursis. Giliai širdyje tikėjosi, kad už atsakinėjimą neteks būti pakviestam pirmajam į kovą. - Tokie burtininkai gali... neigiamai paveikti tiek atskirus asmeninius žmonių ryšius, sveikatą ar psichiką, tiek pakenkti ištisoms žmonių grupėms ar šalims. Ir tai būna nebūtinai tiesioginis kenkimas, po Juodosios Magijos panaudojimo daug žmonių pajaučia blogį net per atstumą ar netiesiogiai jos veikiami, - paskubomis bėrė jis.
-
Lucy stebėjo visus vaikus ir jų klausėsi. Atsakymai ją tenkino ir džiugino, tad merginai darėsi vis labiau įdomu, ką tie vaikai sugeba. Mergina vis kažką rašteldavo į užrašų knygutę ir laukė, kol atsakymai baigsis.
-Išgirdau tikrai įdomių ir vertų dėmesio atsakymų,- nužvelgusi visus Lucy tęsė.-Bet atkreipsiu dėmesį tik į kelis. Ir čia mintis visiems, neteisiu už kitokį mąstymą, bet Apsigynimo nuo Juodosios Magijos jūs neišmoksite kitose pamokose. Pasakykite, kiek kartų mokėtės kitose pamokose apsisaugoti nuo kažkokių baisių padarų, ar turėjote išmokti gynybos burtažodį?-dabar jau išnykus šypsenai veide mergina tyliai atsiduso. Dar kartą nužvelgusi visus iki vieno ji žvilgtelėjo į savo užrašus ir greit išsibraukė pirmąją eilutę.
-Taip, yra daugybė burtų, su kuriais galima padaryti taip pat daug žalos, bet taip yra. Ir, kaip ir panelė Karter jau paminėjo, nuo nedovanotinų kerų žmogus neapsigins jokiais protego, ar kažkuriais kitais burtažodžiais. Nuo šių kerų galima apsiginti tik išsisukant nuo jų, pasislėpus ar nespėjus burtininkui ištarti burtažodžio sustabdyti jį. Magijos Ministerija turėjo daug bėdų su šiais kerais, todėl juos uždraudė. Ir taip, pasauly yra daug burtininkų, kurie neliečia šių uždraustų kerų ir yra pavojingi. Bet primenu visiems, kad naudojantys nedovanotinus kerus burtininkai yra stiprūs ir bebaimiai ir tai nereiškia, kad jie neturi proto, jie nesišvaisto bet kur burtažodžiais ir jiems nebus jokio „netyčinio“ nužudymo. O beje... Apsiginimas naudojant tokius kerus... Nejau tai jūsų nepavers tokiu pačiu žiauriu žmogum, kokių daugelis bijo?,-pagaliau nutilusi Lucy palaukė, kol vaikai priims, arba atmes informaciją. Ji tikėjosi, kad bent truputėlį privertė susimąstyti prieš ją esančius mokinius ir užvertė savo užrašų knygutę.
-Na, o dabar noriu, kad visi ateitų už mano stalelio ir pradėsiu aiškinti praktiką,-palaukusi, kol vaikai susirinks mergina pasižiūrėjo, ar netyčia neturi buteliuko vandens. Bet, deja, neradusi jo nusiminė. Nelengva... Išgyvensiu.
-Šiandienos praktikoje norėsiu patikrinti, kaip gebate greitai įsisavinti naują informaciją, panaudoti senąją, kaip gebate bendradarbiauti ir, aišku, ką gebate. Duodu jums laiko iš knygų pasikartoti burtažodžius, bet būtent tokius, kurie padės apsiginti nuo nedovanotinų kerų. Ne, man nereikia jokių pasiaukojimo kerų ar kažko panašaus. Susiraskit paprastus, bet pravarčius burtažodžius,- taip pasakiusi ji mostelėjo lazdele ir į klasės vietą, kur kažkada buvo suolai, atskrido „žmonės“ su juodais apsiaustais ir burtų lazdelėmis rankose, nors iš tikrųjų ten tik buvo apsiaustai ir lazdelės.
-Žengus toliau, nei yra mano stalas, jūs būsite mūšio lauke,-šyptelėjusi mokiniams ji vėl tęsė.-Šie žmonės neužilgo išnyks ir jų yra lygiai tiek, kiek jūsų. Kiekvienam po vieną. Jūs turėsite išeiti į mūšio lauką, kur, kaip matote, nėra už ko pasislėpti ir bet kada prie jūsų gali atsidurti koks nors žmogiukas juodu apsiaustu. Turėsite apsiginti nuo jo, jei jums nepavyks ir jus palies žalia spalva – žudymo kerai, raudona spalva – nukryžiavimo kerai ir geltona spalva – užvaldymo kerai, žaidimas baigtas. Bet tikiuosi tai nutiks mažai daliai mokinių, tikiuosi, kad vyresni padės apsiginti jaunesniems, kadangi šie žmonės gali pulti ir keliese vieną,- šyptelėjusi Lucy jau norėjo pradanginti apsiaustus, kai prisiminė dar kai ką.-Vos nepamiršau... Nesijaudinkite, jus tiesiog palies švieselė, nuo kurios neilgam liks dėmelė,–pagaliau pabaigusi ir pamojus lazdele išnyko tie apsiaustai, o mergina stebėjo mokinius, kol jie kartojasi burtažodžius.
-Na, lėkit į mūšio lauką, te, kad ir į ką tikite, padeda jums,- taip pasakiusi profesorė atsitraukė šalin ir su šypsena laukė gražaus reginio ir tikėjosi, kad mokiniai bent truputį pasistengs.
(Paieškot burtažodžių, perėjus stalą vaizdas nesikeičia, po kiek laiko atsiranda juodas apsiaustas nuo kurio reikia gintis. Prašau 3 postų. Sėkmės)
-
Išgirdęs porą panašių atsakymų į savo, Natanielis silpnai vyptelėjęs, nužvelgė šalininkes.
Klastuoliai laikosi kartu, - linksmai sau pamintijo vaikinukas.
Deja, pagaliau prabilus ir profesorei, strazdaniaus šypsena kaip mat išblėso.
- Tiesą sakant, taip. Mokėmės. Bent jau aš tikrai dalyvavau keliose kerėjimo, magiškų gyvūnų priežiūros ir net herbologijos pamokose, kuriose teko išmokti bei panaudoti keletą gynybos burtažodžių, - nemandagiai pertraukdamas dėstytojos kalbą, ginčijosi Lizertas.
- Ne, nepavers, panele, - profesorei tęsiant kalbą, apsigynimo, naudojant Nedovanotinus kerus, tematika, vėl burbtelėjo smaragdinių akių savininkas, - juk tai - savigyna. Argi koks nors bemagis asmuo ar net paprasčiausias žiobaras būtų baisus smurtautojas, jei keliais stipresniais spyriais, apsigintų nuo kokio nors žudiko - maniako? Tai tik tavo paties reikalas ar lyginsi save su jais, ar savo poelgius priimsi kaip paprastą ir visai nedraustiną savigyną. Natanielis nutilo. Įdomu, ką dabar atsakys, - nebyliai pagalvojo berniokas. Jaunajai profesorei visus pakvietus prie savo stalo, žalsvaakis per daug neskubėdamas palengva nupėdino link jo. Pirštų galiukais pavartęs kiek aptriušusią knygiūkštę, gulinčią ant dėstytojos stalo krašto, septintakursis ne itin įdėmiai klausėsi praktinės dalies instruktažo ir panelei Rožei galiausiai pabaigus aiškinti užduotį, rusvaplaukis akutėmis nuskenavo visus mokinukus bei suradęs mažųjų gyvačių būrelį, patraukė šio pusėn.
- Na, jauniklės, kas norit į komandą? - Išsišiepė mažiukėms Natukas ir palūkėjęs pridūrė, - gal kuri nors iš jūsų turit ypatingų gebėjimų, labai praversiančių „mūšyje"?
-
Daniela suprato, kad mintyse atsakė gerai - bent jau iš pastabėlių, kurias paminėjo naujoji profesorė. Jos praktinė užduotis merginai pasirodė ne tokia jau ir sudėtinga. Pagalvojo Daniela penkios minutės prieš ją nužudant. Klastuolė atsivertė sunkią, burtažodžių prikimštą knygą. Jos visai neviliojo iš naujo skaityti žinomus kerų pavadinimus, tačiau ji norėjo bent jau patenkinamai pasirodyti ir "nemirti" tik įžengus į mūšio lauką.
Mintyse pakartojus kelius paprastus, bet tikrai pravarčius burtažodžius {žemių sienos, dūmų užsklandos, vėjo gūsio} ir jau norėjo eiti, kai prie jos ir grupelės įvairaus amžiau Klastuolių priėjo vyresnis rusvaplaukis vaikinas iš to pačio koledžo {lyg ir vardu Natanielis} ir pasiūlė burtis į grupelę. Bet kas, pažįstantis Kravitz, žino, kad ji daug mieliau dirba viena ir netiki skirtingų, nederančių asmenų grupelių sėkme - o mergina tikrai skyrėsi nuo šalia stovinčių Klastuolių ir tikrai nemanė, kad galėtų būti dalis "darnios komandos". Tačiau tada Daniela išvydo, kad dauguma mokinių eina bent jau dviese, o ir mokytoja skatino nesikauti vienam. Kas geriau - gauti gerą pažymį su grupele tavo koledžo mokinių ar susiauti vien dėl to, kad nenori bendrauti?
Todėl mergina pusiau niurnėdama pasisiūlė į Natanielio komandą, nors širdyje suprato, kad komandoje jai nesiseks lygiai taip pat.
-
Mayra tik prunkštelėjo išgirdusi mokytojos atsakymą ir beveik susijuokė šiai pasakius praktinę užduotį. Na, bet pamoka yra pamoka. Mergaitė nupėdino link stalo ir pasiėmė odinę, į užrašinę panašią knygutę ir sugrįžusi į savo vietą prie sienos ir atsirėmė į ją. Atsivertus knygą, klastuolei akis pradėjo badyti nematyti burtažodžiai. Vajė, kiek man dar išmokti reikia. Atsargiai pavarčiusi knygelę, Mayra nusprendė, kad dėl savo nerangumo vistiek ,,mirs" per kelias minutes ir mintyse jau palaidojusi save prisiminė praeitų mokslo metų Ateities Būrimo pirmąją pamoką. Vajė, o jeigu ji pamanys, kad man tikrai gresia pavojus? Pasirodysiu kaip kokia psichė, o dar ir prieš klastuolius. Mayros širdis pradėjo tankiai plakti ir jai suprakaitavo delnai bei knygutė išslydo ant rankų ir garsiai bumptelėjusi atsivertė. Mergaitė nedrąsiai atsisukusi į vyresnįjį klastuolį tarė:
-Gal... Gal man geriau nedalyvauti praktikoje? Aš jum netrukdysiu, gal šiek tiek net ir padėsiu, bet nenoriu dalyvauti praktikoje, nes negaliu... Negaliu... Tiesiog negaliu!
-
Kautis su kažkokiais tai magijos būdų pagamintais žmogiukais, kurie vilki apsiaustus?- susiraukė Europėlė ir ranka pasirėmė smakrą, pasukdama savo baltaplaukę galvą į kitus klastuolius. Ko gero, būtų taip ir sėdėjusi visą pamoką, pirštų galais barškindama į šiek tiek dulkėtą stalo paviršių, jei ne vienas Klastūnyno vyresnėlis, sumanęs pagelbėti saviškiams. O gal kaip tik tikėjosi, kad mažieji gyvatėlių koledžo atstovai padarys darbą už jį? Tikrai ne!
Tingiai atsistojusi iš savo vietos, antrakursė užkišo vieną baltų plaukų sruogą už ausies ir įsistebeilijo į bendrakoledžius, stovinčius šalia vienas kito tarsi kokiame sektos susitikime.
-Kas, jeigu atsistojame prieš tuos... žmones,- smakru parodė į mūšio lauke, kaip sakė naujoji apsigynimo nuo juodosios amgijos profesorė, stovinčius keistus padarus,-palaukiame, kol mus palies kažkokia tai švieselė, ir toliau sėdim, kol suskabėjęs varpas praneš, jog pagaliau galime iš čia nešdintis,- dirstelėjo į klastuolius. Net jei šie ir nesutiks, būtent toks bus pačios Europėlės veiksmų planas šioje pamokoje.
(Primenu, kad suolų nebėra)
-
Stevie snausdama laukė, kol baigsis teorinė dalis. Ji galvojo, kad ir praktinė nebus įdomi, tačiau išgirdusi užduotį mergaitė nušvito. Pagaliau tikras apsigynimas nuo juodosios magijos! Va dabar tai bent bus įdomu. Stevie ryžtingai nužingsniavo prie stalo pasiimti knygos, kad galėtų pasikartoti burtažodžius. Ji su mielu noru būtų to nedariusi, tačiau bėgdama akimis per puslapius suprato, kiek nedaug tinkamų burtažodžių prisimena, tad buvo visai patenkinta, kad gavo laiko pasikartoti.
- Užteks tiek ar ne? - tyliai savęs paklausė mergaitė, išvardinusi keturis burtažodžius. - Ak, juk dar yra garsusis protego! Ak, bet čia juk reikės kovoti su nedovanotinais kerais. O gaila...
Stevie jau norėjo eiti į mūšį, bet labai nesinorėjo eiti pirmai, tad ji dar nutarė šiek tiek palaukti, kol kas nors kitas pradės kovoti.
-
21:59
Išgirdusi profesorės atsakymą, ji tik prunkštelėjo. Gal nekomentuosiu geriau. Nugirdusi vieno klastuolio replikas profesorei, ji tegalėjo jam paploti, ko, žinoma, ji nenorėjo daryti. Tad "patogiai" įsitaisiusi ant kietų grindų (net vaikų namuose patogiau.) Iris "įdėmiai" klausėsi praktikos aiškinimo. Tiesą sakant, nuo juoko ji nesusilaikė. Čia kas - vaikų žaidimų aikštelė? Kiek įmanoma tyliau stengdamasi susilaikyti, ji pagaliau nurimo. Visi mokiniai po truputį jau skubėjo link profesorės stalo, prie gulinčių pagyvenusių knygų. Klastuolė neskubėjo, kadangi eilėse stovėti ji nemėgo. Bet ausims pagavus profesorės balsą, sakant, kad būtent ten kur ji sėdi yra kovos laukas, ji nenoriai, pakilo, ir nuėjo link knygų. Nei viena jos nežavėjo, tad pačią pirmą pasitaikiusią ji paėmė, ir atsirėmusi į stalą ją pavartė. Neradusi nieko, kad užkliūtų už akių, ji apžvelgė kabinetą. Viename krašte rinkosi nedidelis būrelis klastuolių. Sava chebra visada gerai. Priėjusi prie jų, nugirdo vyresniojo klastuolio balsą. Nieko nelaukusi, iškart davė jam atsakymą, šiek tiek vėliau nei kiti.
- Mielu noru. Kaip tik labai nuobodžiavau. Ir pagal manę, paprastumas yra geriausia galia. -silpnai šyptelėjusi, mestelėjo ji.
-
Visoms panikėms vos ne pradėjus atsisakinėti, strazdanius pavartė skaisčias akutes.
- Dieve, maže, nusiramink, - jaunesniajai juodaplaukei pradėjus panikuoti, linksmai sušiaušė šiai plaukus Natas, - tau net nereikia tų gynybos burtų, jei moki kelis puolimo kerus. Galų gale juk apginsiu, - ramindamas juodčkę plepėjo septyniolikmetis ir baltaplaukei pateikus siūlimą kuo greičiau pasiduoti ir toliau tūpai prastumti laiką, smaragdinių akių savininkas rauktelėjo antakius.
- Klausyk, snieguole, nuo kada klastuoliai pasiduoda? Susirišk plaukus ir nebeburbėk, o tai jokiam berniukui nepatiksi, - bakstelėjo pirštu damutei į nosį ir suplojęs delnais, pasisuko į anksčiau matytas mergaičiukes, kurios sutiko prisijungti prie žaliosios komandos, - nu va, jau savanorę ir žiogą turim. Paskubėkit ir jūs, o tai į šauktinius imt reiks.
Įdėmiai apsidairęs, Natanielis nužvelgė kitus šalia bestypsančius mokinukus ir pastebėjęs ankstesnėjė pamokoje matytą grifiukę, kurią tuomet praminė paukšteliu, švilptelėjo ir pamojavo šiai pasisveikindamas. Toliau mintydamas kaip šį kartą apeiti sistemą, Lizertas mažumėle pasikasė pakaušį ir kažką sumanęs, caktelėjo liežuviu, kreipdamasis į jaunikles:
- Pirmiausia mums reikės šluotų. Žodžiu, turėsim du būrius. Aš, snieguolė ir savanorė visada veiksim iš viršaus, o kiti trys, tai tikriausiai būsi tu, tu ir tu - bakstelėjo pirštu į anksčiau ramintą juodaplaukę, iš kaži kur atsiradusį berniūkštį ir žaliukę šalimais, - jūs veiksite ant žemės, gerai? Bus visai nesunku, planas toks: „pėstininkės" eina į mūšio lauką, o „oro pajėgos” padeda pėstininkėms ir sunaikina atsiradusiuosius apsiaustus iš viršaus. Kremtat? Vsio, varot, - suplojęs delnais ir stumtelėjęs ,,pėstininkes" į klasės vidurį, Natanielis garsiai sušvilpė ir iš nežinia kur į kabinetą atskriejo trys šluotos.
- Na, snieguračka, prisilaikyk sijonėlį, kad vėjelis nepakutentų, - apžergęs skraidymo priemonę, dar pridūrė strazdanosis ir kilstelėjo į orą.
Areštas garantuotas.
-
Vyresniajam klastuoliui pradėjus raminti Mayra ši įsiuto. Jis net nežino apie ką aš kalbu! Kaip! Jis! Dar! Drįso! Pavadinti! Mane! Maže! Mergaitė pradėjo drebėti ir sugniaužė kumščius. Natanieliui, kurio vardą ji spėjo nusižiūrėti nuo mantijos, klastuolė pašnibždomis palinkėjo nukristi ir susilaužyti koją. Vis dar supykusi, Mayra išsitraukė lazdelę ir nusimetė mantiją, kad būtų patogiau kovoti prieš apsiaustus. Vos ji tik žengė pirmą žingsnį dairydamasi aplinkui, priešais jos nosį išdygo apsiaustas ir nukreipęs lazdelę į ją paleido žalią žaibą. Mayra nebevaldė savo kūno, kuris šiek tiek žengęs į šalį išvengė kerų, ji buvo tik stebėtoja jame. Išsigandusi mergaitė tegalėjo žiūrėti kaip jos ranka pakyla, nusitaiko į apsiaustą ir tarsi svetimas, bet kartu ir jos, balsas ramiai ištaria:
-Expulso.
Sprogimo banga nubloškė klastuolę ant žemės. Mayros kūnas svirduliuodamas, su viską užgožiančiu spengimu ausyse atsistojo ir apsidairė ieškodamas apsiausto. O šis buvo sveikut sveikutėlis, tik šiek tiek apdegęs. Cha, matyt nepataikiau. Svetimas balsas suskambo mergaitės galvoje. Mayra tik atsiraitojo rankoves ir apsidairė ieškodama Natanielio arba tos baltapūkės. Bet kas, prašau, ar tai būtų aukščiausiosios jėgos ar kas nors kitas, prašau, padėkit man. Mintyse Mayra meldėsi vis suklikdama kai jos kūnas, kažkieno valdomas išsisukdavo nuo spalvoto žaibo ir bėgiojo po klasę su priešišku apsiaustu iš paskos.
-
Jau pirmoje pamokoje nori mus nužudyti? Na ką gi, smagu mąstė Matthew, išgirdęs praktinę užduotį. Tiesą sakant, ji skambėjo tikrai įdomiai. Bet ne pirmakursiui pirmoje pamokoje susiraukęs svarstė Matthew. Ką gi, atėjai į pamoką, tai dabar ir dirbk liepė sau berniukas su mintimi, kad kažin ar dar pasirodys pamokoje, kur yra taip pavojinga. Nuėjęs prie stalo pasiėmė pirmą pasitaikiusią knygą ir pradėjo ją vartyti. Be itin didelio susidomėjimo, tad, žinoma, nieko neperskaitė. Aš juk nesu burtininkas. Kaip aš galiu kažką čia nuveikti? liūdnai mąstė pirmakursis. Jis matė, kad klastuoliai aplinkui buriasi į komandą (bent jau, panašu, vienas gerokai vyresnis vyriokas bandė tą padaryti) ir nusivylė, kad priklauso kitam koledžui, kas reiškia, kad, panašu, teks kapstytis pačiam. Įsiminęs kažkokį vieną burtažodį, kuris, žinoma, reikiamu momentu nepadės, Matthew padėjo knygą ant stalo ir drąsiai nužygiavo į kabineto vidurį. Jam pasirodė, kad vienu metu artinasi netgi du apsiaustai, tačiau vienas netrukus susirado kitą priešą. Matthew linktelėjo savajam apsiaustui ir pasiruošė kovai.
-
Stevie jautėsi nejaukiai. Aplinkui malėsi vien klastuoliai, tarp kurių buvo ir Natanielis, kuris gerokai ją išgąsdino prieš tai buvusioje pamokoje. Tad mergaitė niekaip negalėjo susikaupti ir prisiminti bent kelių burtažodžių, kurie būtų tikrai pravartūs. Galiausiai grifiukė numojo ranka ir nutarė, kad elgsis kaip visada - eis nepasiruošusi, o kažkas, esantis aukščiau (nors religinga Stevie nebuvo), jai padės. Nors ir žinojo, kad nieko blogo neatsitiks, mergaitė, toldama nuo stalo, kiek jaudinosi.
Praktiškai iš karto prie grifiukės prisiartino apsiaustas. Stevie žinojo, kad kerus galima atmušti, tačiau ji nežinojo, kaip tą padaryti, todėl pirmo žalio spindulio ji išvengė paprasčiausiai išsilenkdama. Karštligiškai mąstydama, ką daryti, Stevie staiga prisiminė ir persikreipusi šūktelėjo:
- Expelliarmus!
Žinoma, į puolantį apsiaustą pataikyti nebuvo įmanoma. Tačiau reikia pripažinti, kerai suveikė puikiai: kažkokiam grifiukui lazdelė iš rankos išskrido tiesiog nuostabiai...
-
Visą teoriją pratylėjęs ir vėliau tik žiūrėjęs pusseserei Mayrai pro petį į knygą, Markas visai nenorėjo dalyvauti praktikoje, bet Natanielis jo net neklausęs paskyrė berniuką prie ,,pėstininkų". Klastuolis tik gūžtelėjo pečiais ir pasekęs pusseserės pavyzdžiu, nusimetė apsiaustą bei pasiraitojo rankoves. Markas žengė į klasės vidurį ir laukė savojo apsiausto kartu stebėdamas aplinką. Pasirodžius jo priešininkui, Markas pasiruošė sprukti ir taip išvengti kerų. Bebėgdamas pamatė, kad ne jis vienas taip galvojo. Cha, koks aš originalus. Galiausiai neapsikentęs bėgiojimo ir vos neatsitrenkęs į keistai besielgiančią Mayrą, Markas iš visų jėgų sušuko:
-Natanieli! Kas nors! Neškit savo minkštasias čia!
Ir užbėgęs už mokytojos stalo nieko neklausęs palindo po juo.
-
Matthew iš pradžių net nepajuto, kad nebeturi lazdelės. Jis buvo įsitikinęs, kad bet kuriuo atveju jos nenaudos. Vis dėlto vien iš principo suriko:
- Po velnių, ar negalima atsargiau?!
Jis net nematė, kas jį nuginklavo, bet supykti, kai taip padaroma, juk yra normalu, ar ne? Turbūt klastūnai pamatė grifą, tai ir atakuoja... pagalvojo Matthew ir skubiai nubėgo ieškoti kažkur nukritusios lazdelės. Aišku, bėgdamas susidūrė bent su keliais bėgančiais mokiniais, bet nekreipė dėmesio. Radęs lazdelę Matthew džiaugsmingai ją iškėlė. Apsiaustas jau buvo visai šalia. Ir ką man dabar daryti?! paklausė savęs Matthew ir nurūko toliau, ši kartą su visa lazdele. Žinoma, neišvengė dar daugiau susidūrimų, bet koks skirtumas, kai nesinori iškristi iš žaidimo. Belėkdamas per klasę berniukas išgirdo mergaitę, ištarusią burtažodį. Skambėjo įspūdingai, tad grifiukas suriko tą patį:
- Expulso!
Kažkokie kerai šovė iš lazdelės, bet buvo akivaizdu, kad to nepakako, nes nieko neatsitiko, o apsiaustas net nereagavo.
- Po galais! - riktelėjo Matthew ir bandė slėptis už bendramokslių nugarų.
-
Stevie norėjo atsiprašyti grifiuko, kurį netyčiomis nuginklavo, tačiau tas nulėkė, tad mergaitė apie tai nebegalvojo, o susikaupė ties savo užduotimi. Atrodė, kad jai kliuvęs apsiaustas tiesiog pasiuto. Nuolat leido kerus į mergaitę, ji vos spėjo išsisukinėti. Kerai buvo visų trijų rūšių, tačiau dominavo žalieji. Stevie neprisiminė, kurie būtent tai yra kerai, bet jai tas mažai rūpėjo. Ji jautėsi kaip gyvatė, nes teko visaip rangytis, kad tik išvengtų kerų. Velniava, kaip gi juos atmušti? Aš negalėsiu amžinai išsisukinėti. Nagi, Green, mąstyk, kokių kerų žinai? Deja, jokia išganinga mintis nešovė grifiukei į galvą. Ji ir toliau išsisukinėjo nuo atakų, nors pamažu pradėjo jaustis pavargusi. Aišku, kad tu jo neužmuši svarstė Stevie. Ką tu gali jam padaryti? Dar kartą nuginkluoti? Bet ar padės, gal jam kita lazdelė atsiras. Pakirsti kojas? Deja, jis tokių neturi... Žinau! Mergaitė prisiminė, ką galėtų nuveikti su priešu, tad garsiai sušuko:
- Petrificus Totalus!
Pavyko! Apsiaustas sustingo ir lėtai nugriuvo. Tačiau Stevie nepastebėjo, kad prieš pat kerams pataikant į jį, jis spėjo paleisti raudoną žaibą, kuris pataikė grifiukei į ranką. Žaidimas buvo baigtas.
- Ką gi, lygiosios, - sumurmėjo Stevie, grįždama prie profesorės stalo.
-
Kravitzų vienturtė, išklausiusi Nato aiškinimų, nieko nelaukdama pasuko prie darbo. Kaip mokytoja ir sakė, praėjus stalą prasidėjo praktinė užduotis. Aplinkui arba išsigandę, arba ryžtingai nusiteikę būriavosi mokiniai, kai kurie atsitraukė toliau nuo susibūrimo, kai kurie įlindo į patį būrio vidurį.
Daniela kartu su Natanieliu ir dar viena Klastuole, kurios vardo nežinojo, pakilo ant savo šluotų. Jėzau, kaip seniai neskraidžiau... Vėjas maloniai šiaušė plaukus ir atgaivino kūną, leido trumpam pasimiršti tvankius kabinetus ir nuobodžias pamokas. Bet po trijų palaimos sekundžių apačioje pasirodė tamsieji apsiaustai. Klastūnyno globotinė nesitikėjo, kad jie sklęs oru taip greitai ir nenuspėjamai: trečiakursė spėdavo nusitaikyti lazdelę, o taikiniai jau puldavo į kitą pusę. Daniela net primiršo burtažodžius - apsiaustuotųjų atakos visai sužlugdė, rodos, nepriekaištingą Lizerto planą. Ar profesorė sakė, kad bus TAIP sunku? - net ir pasiutusiu greičiu skriedama mergina sugebėjo šį sakinį mintyse ištarti labai niūriai.
Po penkių minučių Daniela apsiprato su nenuspėjamais atakuotojų veiksmais. Vienas lazdelės mostelėjimas ir burtažodis - kerai nubloškė viena iš apsiaustų nuo ant žemės besikaunančios mergaitės. Ne aukščiausio lygio kerai... Bet vis iek pravartūs, - nusišypsojus pagalvojo Klastuolė ir suprato, kiek adrenalino suteikė ši "visiškai įprasta pamoka Hogvartse".
-
Lucy žiūrėdama į vaikus atsiduso. Ech... Nenustebsiu, jei jie man privirs bėdos.
-Na, jei jau mokėtės, ką aš padarysiu. Teks pakentėti čia mano neįdomias ir niekam vertas pamokas,-šyptelėjusi klastuoliui mergina eilinį sykį nužvelgė klasę. O visgi, ką daugiau sakyti piktai nusiteikusiems mokiniams? Tokių buvo ir bus, ir jie visada žiūrės piktai, o juolab Klastūnynas...
Lucy stebėjo vaikus ir vis dėl to apsidžiaugė, kad yra kas dirba kartu. Kadangi mergina žinojo, kaip vaikai nekenčia darbo grupėmis, nesitikėjo, kad šie vis dėl to tai padarys. Keli mokinukai pavartė knygas, bet keista, ne visi. Na... Nejau jie tokie visažiniai? Profesorė tik vėliau pastebėjo, kad yra ir žmonių, kurie visiškai nenori bandyti praktikos. Mergina ramiai priėjo prie grifės.
-Būtų šaunu, jei visgi išdrįstum tai padaryti. Ir tau neturėtų būti sunku, išmuši lazdelę ir apsiaustas nieko padaryti nebegalės,- taip pasakiusi ji atsargiai stumtelėjo merginą į „mūšio“ lauką tikėdamasi, kad ši nesupyks. Toliau stebėdama vaikus, Lucy norėjo nueiti pasiimti knygos, bet štai akies mirktelėjimu klastuolis atsidūrė po jos stalu. Nu čia dabar...
- Ei, vaikinuk, ką čia dabar sugalvojai? Marš iš po stalo,-piktai sudraudusi profesorė sugebėjo tik dar kartą šyptelti. Ji neįsivaizdavo, ką su tokiais vaikais daryti, mat merginai užduotis atrodė visiškai lengva ir jokio baisumo joje nematė, juk ne tikrovė. Atsidususi ji ramiai nuėjo sau pasiimti knygos, o kai jau grįžo pasirodo buvo, kas žaidimą jau baigė. Šyptelėjusi mažajai grifiukei mergina toliau stebėjo kitus vaikus. Originalūs gi...
(Pamoka baigiasi 19 dieną)
-
Danielai pradėjo sektis vis geriau ir geriau. Na, jeigu neskaitysim tų kelių atsitiktinių kartų, kai vos nenukritau žemėn iš dvidešimties metrų aukščio. Klastuolė pagavo vos pastebimą puolančiųjų rimtą, suprato, kada geriausia paleisti kerus, kada juos užlaikyti. Bet vis dar neapsivertė sakyti žodį "lengva". Rodos, apsiaustų vis daugėjo iš neaišku kur, o pabandžius suprasti jų "pradinę vietą", vos nenuvirto nuo šluotos ir "nemirė".
Bet tai Kravitz netrukdė stebėti vis drąsėjančių {arba atvirkščiai - pamažu kraupstančių} mokinių. Keli, iš pradžių bailiai stovėję arčiausiai mokytojos, dabar narsiai kovėsi priekyje, o tie, kurie buvo pirmieji kovos lauke, dabar gūžėsi ir žingsniavo atgal. Daniela nebuvo tikra, kuriai grupei turėjo priskirti save.
Bemąstant, jai darėsi sunkiau atmušti klastingus kerus. Norėjo atsisukti, pasižiūrėti, kaip sekasi jos komandai, tačiau stiprėjančios atakos to daryti neleido. Staiga, kai mergina apgynė apačioje besikaunančią komandos narę, suprato, kad į ją kažkas taikosi. Klastūnyno globotinė jau norėjo lėkti su šluota tolėliau, bet nespėjo - jos krūtinėje sužibo žalia spalva.
-
Stebėdama, kaip kiti drąsiai, net neparaginti stojo prieš pavojus Klarė jautėsi tarsi paskutinė mėmė. Juolab, jog priklausė drąsiųjų koledžui - Grifų Gūžtai. Mokykloje buvo tikimąsi, jog grifiukai visuomet bus pirmieji, puolantys į nežinomybės sūkurį, tačiau žaliaakė stovėjo nuošalėje.
Kerų žinojo pakankamai, bent jau taip manė. Šeštakursei visi pagrindiniai gynybos kerai buvo aiškūs. Todėl knygų vartymas nebent būtų dar labiau suerzinęs.
Net nepastebėjo momento, kai visi susirinkę apsigynimo nuo juodosios magijos kabinete jau kovojo su juodapsiaustėmis būtybėmis. Kol žaliaakė buvo nukreipusi dėmesį į mokinius, net nepastebėjo, kai prie jos prislinko profesorė. Šeštakursė net nespėjo atsikalbėti, kai profesorė ją nepasiruošusią stumtelėjo už ribos, kurioje šeimininkavo apsiaustuotieji. Mergina nenorėjo prisijungti prie kitų, todėl tik išsitraukė lazdelę ir su nerimu laukė, kol apsiaustuota pamėklė išnyks iš septintus metus pažįstamos aplinkos.
-
Pagaliau, nuskambėjus, rodos, paskutinei nuomonei, pasigirdo ir profesorės balsas, kartu pažadinęs ir bebaigiančią užmigti Ellie. Taip, ji išties nesiklausė, ką kalbėjo kiti. O kokia prasmė? Jų nuomonė yra jų nuomonė, savosios Elė juk jau nepakeis..
Atidžiai sekusi kiekvieną profesorės judesį, mergiotė dėjosi galvoje taškus, kol galiausiai susiformavo ir ką šiai reiks daryti - kovoti. Mm, gal ir neblogai. Gavusi leidimą pradėti, ši kaip mat susirado vieną iš likusių laisvų knygų bei ėmė sklaidyti lapus, lyg ieškodama kabliuko, galinčio pagelbėti susidūrus su nedovanotinais kerais. Tik, deja, to jaudulio dėka trečiakursė iš knygų nieko nepešė - gal ir rado kokį burtą, tačiau tą pačią sekundę jį nustumdavo kitos mintys. Atėjus laikui stoti į mūšio lauką, grifė dar nebuvo pasiruošusi. Na, tačiau niekas jos juk nelauks. Aišku, neskaitant juodų apsiaustų. Na ką, rodos, reikės kliautis savo pačios išmone.
-
Žalios akys atidžiai stebėjo aplinką. Tas padaras juk turi atsirasti tiesiai prieš mane?... Buvo sunku susikaupti, kai aplink esantys mokiniai šūkavo. Nesinorėjo esant šeštame kurse kristi per pirmąją ataką vien dėl to, jog per kažkokius kvatoklius negalėjo susikaupti. Klarei reikėjo įrodyti, kad antrą šansą mokytis ji gavo ne veltui. Jai buvo leista grįžti.
Pertraukdamas jos mintis išdygo ir apsiaustuotasis. Grifiukė taip tikėjosi būti pasiruošusi, tačiau praktikai užburta būtybė sugebėjo bent sekundėlei nustebinti. Raudonas blyksnis metėsi prie tokį patį plaukų atspalvį turinčios Klarės. Laiko galvoti kokius kerus paleisti atsikertant nebuvo. Ir vėl momentas, kurio metu ji gailėjosi savo neapgalvotų veiksmų. Kitą kartą būtinai atsiversk knygą, kvaiša, perspėjo save.
- Ebublio! - paskutinę akimirką ištarė tai, kas šovė į rodos petardas šaudžiusias smegenis. Tai buvo mėgstami jos kerai nuo pat pirmojo kurso. Tarsi muilo burbulas, tačiau didesnis ir vandens nepraleidžia. Ir paprastų kerų. Tačiau tokiems kerams, nuo kurių net skydiniai ar kiti gynybiniai kerai nesuveikdavo toks mini triukas nepadės.
Rodėsi, kad raudonas žaibas palies peraugusią strazdanę, bet savisauga liepė šokti tolyn. O čia suveikė ir minėtieji kerai. Didelis burbulas paauglei krentant sukosi ir apsaugojo nuo kerų. Jei ne burbulas, Klarė būtų sunkiai kritusi ir ilgai truktų jos ropštimasis nuo grindų. Galbūt apsiaustuotajam pavyko susprogdinti jos burbulą ir įbauginti, tačiau ji bent jau turės dar vieną šansą įrodyti, kad gal ir nėra visiška nevykėlė.
-
Kažkam iš viršaus apgynus Mayrą nuo apsiausto, ji sustojo ir atsisuko. Apsiaustas tarsi nustebęs sustojo ir nieko nelaukęs nutaikė į ją lazdelę iš kurios išskrido raudonas žaibas. Išvengus kerų, klastuolės galvoje ėmė ūžti svetimos mintys, kartojačius įvairius užkeikimus, tarsi kažkas raustųsi po jos smegeninę ieškodamas tinkamo burtažodžio. O tuo tarpu Mayros kūnas šokinėjo, bėgiojo ir visaip kitaip išvenginėjo kerų. Kelis kartus kažkas pakėlė jos ranką ir paleido kelis kerus, kartais nublokšdamas apsiaustą tolyn arba jį laikinai sulėtindamas. Galiausiai, Mayros veidą iškreipė kreiva šypsena ir mergaitė, įkalinta savo pačios viduje jau žinojo, kas atsitiks.
-Incempesta.
Aplinkui klastuolę ratu ūžtelėjo kaitri ugnis. Ugnies audra! Kaip ji taip padarė! Profesore! Tai ne aš! Mintyse Mayra klykė ir maldavo ko nors ją išgelbėti, kai netikėtai atgavo savęs kontrolę ir pajuto klykianti ,,tai ne aš" realybėje. Išsigandusi mergaitė išmetė lazdelę ir suklupusi pradėjo smarkiai verkti.
-
Ir tuomet ji žengė į mūšio lauką. Gal ir norėjo Elė dirbti komandoje, tačiau nelabai buvo su kuo. Maišytis žmonėms taipogi nesinorėjo, tad išvydusi laisvą apsiaustą, mergiotė pamažu ėmė slinkti jo link. Rods, šis ją pastebėjo. O tai galėjai lengvai suvokti vos išvydęs dailų jo mostą burtų lazdele. Netrukus ir gelsvos spalvos ruožas ėmė skrieti trečiokės link. Dėkui Kažkam, Kas Sėdi Ten, Aukštai, bet jaunėlė spėjo išsisukti nuo nedovanotinų kerų. Kaip? Paprasčiausiai persimetusi į kitą šoną. Na, o paleisti kerai išsitėškė ant vienos kabineto sienos, palikdami gelsvą vietelę po savęs. Apsiaustui antrą kartą užsimojus lazdele, El susigriebė bei pirmiau jo išspaudė pirmus galvon šovusius kerus:
- Expelliarmus, - veide išlaikydama šaltumą, sukriokė grifė.
Ir visgi suveikė. Mergiotės oponento lazdelė atskriejo iki pačios trylikametės. Na, tačiau gero tik po truputį - netrukus ją ir vėl gniaužė apsiaustas. Velniai žino, kokiu būdu, bet kaip staigiai ši nuo jo nuskrido, taip staigiai vėl ir grįžo. Nebus taip lengva..
-
Antrą kartą kurti burbulą būtų buvę kvaila. Nors pirmąjį kartą atsitiktiniai kerai jai puikiai pasitarnavo. Gal prieš apsiaustą jais ir pavyktų apsiginti. Magiškai užburtas daiktas gal proto daug ir neturi, realiame gyvenime prieš juodąją magiją naudojančius burtininkus šie kerai būtų kaip šuniui kaulas - skanus kąsnelis.
Tiesa, dauguma šiame kabinete esančių taip pat išsigelbėtų tik dėkingo atsitiktinumo dėka. Mažesniesiems dar mokytis ir mokytis. Net ir ilgi metai mokykloje vis tiek nepadės pasiruošti psichologiškai. Šioje pamokoje tai matyt vienintelis Klarės pranašumas. Po metų, praleistų už Hogvartso ribos ji šiek tiek geriau pažino aplinkinį pasaulį. Na ar bent taip atrodė.
Apsiaustas kiek suplazdėjo ir strazdanė nelaukdama, kol medžiagos supama lazdelė blykstels antrą kartą nusprendė pabandyti užbaigti žaidimą. Nežinia ar tokie kerai suveiks, bet pabandyti buvo verta:
- Stupefy! - Raudona šviesa šįkart pasipylė iš Klarės lazdelės. Tuo metu pamėklė jau norėjo atsikirsti kerais. Geltona švieselė sušvito lazdelės gale, tačiau grifiukės ištarti kerai pačiu metu palietė medžiaga uždengtą nežinomybę.
Apsiaustaveidis lyg maišas sustingęs krito ant grindų, ko pasekoje pavidalas ėmė blėsti, kol galop išnyko. Šešiolikmetė tik po nedidelio laiko tarpo suprato, jog bene pirmą kartą per daugelį metų ji nesusimovė.
Atsitraukusi iš kovos lauku virtusios kabineto dalies ji atsisėdo tiesiai ant grindų. Nežinia kas privertė Klarę pravirkti. Gal įtampa, o gal supratimas, jog po savarankiško klajojimo pamokoje niekas nebeatrodė taip tikra.
-
Staiga ši išvydo raudoną šviesą, dabar nežmonišku greičiu lekiančią į ją. Nebegalėdama atlaikyti tokio reginio, mergaitė tiesiog užsimerkė. Atrodė, lyg tie patys knygos puslapiai, kuriuos neseniai Barlow bevartė, išdygo jai prieš nosį. Atsivertė dvidešimtasis, kuriame didelėmis, juodomis raidėmis buvo užrašytas kerų pavadinimas. Rudaakė jį prisiminė.
- Protego horibilis, - nebeišmanydama, ko imtis, sušnibždėjo mergaitė.
Prašau, lai suveikia.. Prašau. Pasigirdo stiprus pokštelėjimas, privertės paauglę atsimerkti. Priešais save ji išvydo permatomą.. Skydą. Tikrų tikriausią skydą, į kurį ir rėžėsi kerai. Suveikė. Geltona, raudona.. Beliko tik žalia. Elei nespėjus net atsikvėpti, ši pajautė skausmą pilvo srityje. It kas sviedinį būtų paleidęs. Pamažu nuleidusi akis, ji išvydo ant savęs žalią dėmę. Pralaimėjau.
-
Stebėdama, kaip vaikai po truputį keliauja prie jos stalo vos pastebimai linktelėjo. Ji džiaugėsi, kad mokiniai pasistengė ir stebėjosi jų kūrybingumu panaudoti šluotas. Nors tas jos labai netenkino, juk atsistojus prieš magą žmogus nesikviesi šluotos, o privalėsi iš karto gintis... Lucy tikėjosi, kad problemų pamokoje nekils, tad jokios baimės nejautė. Atsipalaidavusi mergina tik laukė, kada pagaliau išgirs skambuti, nes susivokė, kaip nuobodu, kai žmogus nieko nedaro ir tiesiog stebi, bando įsidemėti klaidas, kurias vaikams reikės taisyti. Šyptelėjusi, kad ir padrąsinta grifiukė pagaliau įžengė į mūšio lauką profesorė nejučia žvilgtelėjo į riešą, ant kurio deja, bet nebuvo laikrodžio. Reiktų bent klasėj pasikabint kokį...
Ir vis dėl to Lucy pamatė, kaip aplink mažą mergaitę ėmė šokti ugnies liežuvėliai. Va tai tau... Lewins negalėjo suvokti, kaip ir kodėl mokinė taip pasielgė ir apstulbusi čiupo savo lazdelę. Tikėdamasi, kad netikėtai niekas nenukentės naujoji profesorė greit nukreipė burtų lazdelę į ugnį.
- Aguamenti -mergina artinosi prie klastuolės dairydamasi, ar viskas gerai. Ji niekados nebūtų įsivaizdavusi tokios pirmosios pamokos, jos viduje ėmė kunkuliuoti sukilęs adrenalinas, bet visgi išorėje ji išliko rami. Lucy užgesino „gaisrą“ ir tyliai atsiduso. O kaip daugiau ji turėjo elgtis? Tai buvo pirmasis burtažodis išdygęs jos galvoje.
-Oi... Vaikai... Tokių kerų visgi nereikia naudoti,-pamojusi lazdele ji pradangino dar kažkur likusius apsiaustus. Po kelių minučių pasigirdo skambutis, Lucy priėjo prie savo vietos ir krito ant kėdės. Tikėdamasi, kad mergaitei nieko nenutiko mergina dar kartą nužvelgė jau tuščia klasę.
(Ačiū dalyvavusiems ir sėkmės kitose pamokose)