Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Herbologija => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Starkas Erikas Ramsay Birželio 01, 2018, 08:20:24 am
-
Tema: Olimpo augalai – granatas (Hadas).
Vasara prabėgo nepastebėta. Rodos, dar tik vakar jaunasis lankininkas paliko pilį, o štai jau dienos trumpėja, lauke darosi vis vėsiau, oras kvepia drėgme, rytmetinis miškas visas skendi tirštame rūke – nepasiginčysi, ateina ruduo. Ir nors lapai dar nespėjo pakeisti savo spalvų, tačiau tai tebuvo laiko klausimas.
Vieną tokį ankstyvą rugsėjo rytą Starkas pasitiko mokinius medinėmis dailylentėmis iškaltoje klasėje – ji irgi priklausė herbologijos kompleksui. Čia kvepėjo samanomis ir mediena, suolai – tiek mokinių, tiek jo paties – buvo pagaminti iš ąžuolo, medžiu buvo apkaltos grindys ir lubos, kabineto gale stovėjo vazonai. Priekyje, šalia šviesiaplaukio stalo, puikavosi žalia lenta su jau užrašyta pamokos tema – „Olimpo augalai“.
– Labas rytas, – trumpai pasisveikino jaunuolis, – šiais metais pakalbėsime apie Olimpo augalus. Gal kas gali man pasakyti, kas tai per augalai ir kiek jų yra? – apžvelgė klasę, tikėdamasis pamatyti kylančias rankas.
Ant jo stalo stovėjo uždaryta kartoninė dėžutė. Dabar vaikinukas ją pasiėmė ir iš jos išėmė granatą – įprastą, žiobariškąjį granatą. Na, bent jau įprastai atrodantį.
– Kad turėtumėte nors šiokį tokį suvokimą, pasakysiu, kad granatas yra vienas iš minėtajai grupei priklausančių augalų. Be abejo, turimas omenyje magiškasis granatas, nors iš pažiūros jis niekuo nesiskiria nuo žiobariško savo pusbrolio. Atskirti magiškus granatus nuo įprastųjų galima tik kerų pagalba. Šie vaisiai yra labai reti, auga Viduržemio jūros salose ir turi vieną labai įdomią savybę. Kokią?
---
Teorinei pamokos daliai skiriama laiko iki pirmadienio vakaro.
Pasistenkite nekartoti tų pačių atsakymų po 10 kartų, būkite originalūs, nebijokite suklysti.
-
Pati Iris buvo gan ankstyva herbologijoje. Oras vis labiau priminė rudenį. Jai ruduo patiko. Vėsus oras, gaivus lietus. Tai ją tiesiog žavėjo. Rudeniniai lapai už lango jau skraidė aplink. Tokių lapų buvo nemažai, bet Užtraustojo Miško lapuočiai turėjo visus savo lapus. Susirinkus pilnai klasei, ur varpui nuskambėjus, ji atidžiai pradėjo klausytis profesoriaus. Jai pačiai augalai itin patiko. Nebuvo didžiulė jų fanė, bet jai patiko pati herbologija. Ant profesoriaus stalo stovintį granatą ji iškart atpažino. Tik jis jai visiškai neatrodė magiškas. Niekuo nesiskyrė nuo įprasto žiobariško. Bet pasirodo buvo kitaip. Pačiam profesoriui baigus, klasė buvo tyli. Tad ji neatsispyrė pagundai pačiai pirmai prabilti. Aišku, negalėjo iškart šauti pro šalį. Teko šiek tiek pagalvoti, bet neilgai trukus, ji jau turėjo ką pasakyti.
- Olimpo augalai pagal manę yra graikų kilmės burtininkų ir to krašto sukurti ir maišyti augalai, kuriuos pagal legendas, burtininkai kurdavo, ir puošdavo Olimpo dievų kalną. O pats šis granatas, manau turi savybę pradanginti. Nes pačių dievų Olimpe kiekvienas mirtingasis negalėjo matyti, tad norėdami patys dievai vaikščioti po mirtingųjų žemę, turėdavo pradingti, būti nematomi. Granatas išleisdavo bespalves sultis, kurios ant kietos medžiagos nusileidusios, ją iš lėto pradangindavo. - atsidususi klestėjo atgal suolan, tikėdamasi, kad ne nusigrybavo labai baisiai.
-
Į herbologiją Eunji neskubėjo. Tiesą pasakius, kad ir koledžo vadovas mokė, jai herbologija nelabai patiko. Gimtinėje augalų nelabai buvo, tad ji ir neturėjo didelio tam žavesio. Ji pati gan lėtai žingsniavo link reikiamos klasės. Vos įėjus pro duris, ją pasitiko gaivus kabineto oras. Tik nuskambėjus varpui, ji ramiai atsisėdo į vieną iš laisvesnių suolų, ir pradėjo klausytis profesoriaus. Olimpo augalai? Kas čia per daiktas? Apie istoriją, o ypač visai kito krašto jai nebuvo jokio reikalo domėtis. Tad jokio logiško atsakymo jai į galvą nešovė. Net nemanydama atsakyti į šią klausimo dalį, ji klausėsi toliau. Bet šįkart granatas jai davė idėjų apie šiuos Olimpo augalus ir kuo jie ypatingi. Nusprendusi bandyti, ji atsistojo.
- Olimpo augalai manau yra vieni iš retesnių augalų rūšių - skraidantys augalai. Ir pats granatas turi tokią savybę. Nemanau, kad jame yra kažkas ypatingesnio. - paprastai baigusi, ji ramiai atsisėdo.
Ar teisingai atsakė, ji nebuvo tikra. Bet vylėsi, kad bent jau pasakė į tą pusę. Neveltui nemėgstu herbologijos.
-
Pasišokinėdama, rankoje laikydama didelį raudoną saldainį ant pagaliuko, mergaitė pateko į Herbologijos pamoką. Dar nežinojo ar ši įdomi, kadangi nė kartelio nebuvusi, bet jeigu jau veda jos koledžo vadovas, tai kodėl gi neatėjus? Štai ir pamoka prasidėjo, juk negali sakyti, kad labai jau blogai? O gal. Vis dėlto, kaip pirmakursė varnė ir tikėjosi, buvo užduotas klausimas. Kiek pagalvojusi, nusprendė pabandyti, gal bent kiek pataikys į temą.
-Olimpas man labai asocijuojasi su graikų Olimpo dievais. Jų buvo 14. Gal ir augalų tiek. Manau, kad gal kiekvienas tų augalų atitinka dievo galias ar savybes. Na, nežinau kaip paaiškinti. Granatos irgi susijusios. Tai yra santuokos simbolis. Persefonės, aš esu jos vardu pavadinta, mama turėjo praryti 6 granatos sėklas, kad šioji susitiktų su dukra. Demetra, Persefonės motina, kaip ir manoji, buvo viena iš Olimpo dievų. O kokia ta savybė - nežinau. Štai tokia mano nuomonė,- mergaitė baigė kalbėti ir nusišypsojo visiems, o svarbiausia - sau bei mokytojui.
-
Palaidais plaukais bei laisva suknele apsirengusi varnė vieniša tipeno link kabineto, kuriame vyks herbologijos pamoka. Prie krūtinės buvo prisispaudusi užrašams skirtą knygelę, vadovėlį ir žiobarišką rašiklį. Plaukai nebuvo geroje nuotaikoje, tai visomis išgalėmis stengėsi maišyti Elei. Neištvėrusi keliais rankos mostais užsikišo nepaklusnias sruogas už ausies ir toliau tipeno, galvodama tik apie vieną - Niką. Per atostogas ji jo taip pasiilgo, kad grįžusi į mokyklą nekantravo jį pamatyti. Deja, porelė dar nebuvo susitikusi.
Priėjusi prie reikiamų durų, nieko nelaukė ir užėjo vidun. Iškart nosį pasiekė medienos kvapas. Ji akimis susirado profesorių ir jam linktelėjo, norėdama pasirodyti mandagi. Susiradusi jaukų kampelį, ant stalo pasidėjo knygas ir krestelėjo šalimais.
Nepraėjo nei kelios akimirkos, kai profesorius pradėjo kalbėti. Pamokos tema buvo Olimpo augalai. Daugelis mokinių bandė tai susieti su Graikija, jos mitologija. Elė pakraipė galvą, bandydama kažką sugalvoti, bet viskas sukosi tik apie graikų dievus bei tam tikrą planetą - Marsą. Iškėlė ranką ir, sulaukusi progos, tarė:
-Mano manymu Olimpo augalai yra atvykę į žemę iš Marso. Olimpas, kalnas Marse, yra aukščiausias vulkaninės kilmės kalnas Saulės sistemoje. Pasak mokslininkų šie augalai į žemę atskriejo meteorito pagalba. Iš viso jų yra keturiolika rūšių - tiek, kiek yra graikų dievų. Kiekvienas augalas turi skirtingą ypatybę. Žmogui iššaukia skirtingą būseną. Granatas kurią laikote rankose, yra Arėjo, karo dievo, simbolis. Jei žmogus išgertų Arėjo granato sulčių, jos žmogų paverstų karo mašina. Jis nesuvaldytų savo emocijų, greitai pratrūktų, pradėtų įvairius konfliktus ir panašiai. Šis poveikis, žinoma, nėra amžinas. Jis tetrunka tik pusdienį.
Baigusi kalbėti, greitai nudelbė akis ir pirštu perbraukė per vadovėlio viršelį. Elė susigėdo, nes pasijuto taip, lyg būtų pasakiusi pačią didžiausią nesąmonę.
-
Žaliaplaukė tikėjosi, kad į pamoką labai nepavėlavo, tad vos neišspyrusi kabineto durų, su palaiminga šypsena žvilgtelėjo profesoriaus pusėn. Kiek susitaršiusi, Demetra papurtė savo žalius plaukus ir ėmė ieškoti nelemto suolo ant kurio sėdint galėtų girdėti tamstos mokytojo dėstomą pamoką. Paėjusi kiek tolėliau ir nepastebėjusi kažkurio bendraklasio išsikišusios kojos, su trenksmu užkliuvusi, nėrė galva žemyn ir tėškėsi ant šaltų grindų.
- Velniai griebtų! - Pro sukąstus dantis iškošė mergiotė.
Pirma pamoka ir taip nesiseka, - galvojo ji. Vis dar besivoliojanti ant ne itin švarių klasės grindų, Metra pamažu ėmė jaustis it kokia apgirtusi šlepetė.
- Vieną koją čia, kitą čia... - Kiek apspangusiu balsu patyliukais ėmė pati sau kuždėti Flores. Bronzinių akių savininkė tikėjosi, kad klasėje esantys mokiniai ir pats profesorius nekreips per daug dėmesio į tokį nevėkšlišką varniukės elgesį.
Galų gale įsitaisiusi suole, negyvai uždususi, bandė įsiklausyti į kokį gi klausimą atsakinėjo bendraklasiai. Tik sužinojusi užduotį, žemaūgė greitai pakėlė ranką ir su užsidegimu balse pradėjo raportuoti profesoriui it įgudęs karininkas:
- Šis vaisius amžiais teikė vilties žmonėms atrasti savo tikrąja meilę. Nors ankščiau visi tikėjo, jog tai braškės yra vaisius, kuris simbolizuoja meilę. Na nevisai taip, mat braškės buvo antras pagal reikšmę vaisius simbolizuojantis meilę, tad, mano manymu, granatos padėdavo netik žmonėms magišku būdu patekti pas mylimuosius, bet ir suvalgius jų septintą jaunaties dieną, jos turėdavo ypatinga galią žiobarams – šis vaisius suaktyvindavo moters organizmo veiklą, tokiu būdu užtikrindamas jai naujagimio atsiradimą.
-
Matthew skubėjo į pamoką paskui kažkokią žaliaplaukę mergaitę, priklausančią kitam koledžui. Deja, berniukas vos savo koledžo pavadinimą įsiminė, tad nesivargino atsiminti kitų. Mergaitė suklupo, tad Matthew vos į ją neatsitrenkė, tačiau sugebėjo laiku sustoti. Jis norėjo nusišypsoti mergaitei, tarsi pasakyti, kad viskas gerai, tačiau ši nenorėjo su niekuo susidurti akimis, tad Matthew tik gūžtelėjo ir atsisėdo į laisvą vietą. Berniukas buvo nusiteikęs, kad ši pamoka turėtų būti įdomi. Augalai grifiuką domino, tad jam buvo įdomu sužinoti, kuo gi gali skirtis burtininkų ir žiobarų augalai. Išgirdęs klausimus, Matthew susimąstė. Išklausęs kelių atsakymų, jis pakėlė ranką ir pratarė:
- Manau, kad Olimpo augalai auga tik kalnų viršūnėse ir tik šiltuose kraštuose. Aš manau, kad šių augalų 12, nes vienu metu ant Olimpo kalno negali būti daugiau kaip 12 dievų vienu metu ir dėl to šie augalai yra pavadinti Olimpo augalais. Apie granatą... Nežinau, kodėl, bet man atrodo, kad ta savybė gali būti kažkaip susijusi su žuvimis. Galbūt kažkokiu būdu šiems augalams daugintis reikalingos žuvys. Na, tos, kur skraido. Gal kažkaip sėklas perneša. Bet čia neteisingai, ar ne? - labai tyliai ir staiga susigėdęs užbaigė Matthew.
-
Ankstyvas ruduo vertė stačia galva nerti į mokslus taip, kad net pats Martinas stebėjosi. Visgi, bandydamas nesiraukyti per daug ir neatrodyti viskuo nepatenkintas surūgėlis, kuriam nieks neįtinka, susiruošė aplankyti vieną iš vykstančių pamokų.
Apie šiltnamius berniukas buvo girdėjęs, bet kapstytis po žemės gelmes su kastuvėliais ir šalia tonomis trąšų - ne jam. Jis su džiaugsmu pasitiko žinią, jog pamoka vyks kabinete, kuris tikrai atitiko jo lūkesčius ir kvapų, ir išvaizdos prasme. Užsiėmęs laisvą suolą, niekaip nenustojo muistytis kėdėje, kol pamiršo, kad išvis tuo užsiėmė. Martino dėmesį patraukė prabilęs profesorius. Hmm. Vienas iš draugų man rašė apie Olimpą ir kur jis minimas, tik prie ko čia herbologija?
- Remdamasis savo kukliu mąstymu, galiu teigti, jog šie augalai vadinami taip, nes, - nurijo susikaupusias seiles, toliau kalbėjo sklandžiai, - šių augalų skaičius nėra tiksliai žinomas, o kilmė - prieš keletą tūkstančių metų, kuomet egzistavo Olimpas ir jame augę augalai. O magiškojo granato savybė yra tokia, jog, jo sėklos su minkštimu naudojamos stipriems sužeidimams gydyti ir žavi labai stipriomis gydomosiomis savybėmis.
Kaip pradėjęs kalbėti, taip ir baigė, kuo ramiausiai užsižiopsiojo į vieną tašką.
-
Elridė atėjo į pamoką nieko negalvodama. Dar vieni metai šioje mokykloje, dar viena pamoka, kurioje teks sukti galvą dėl kažkokių jai nežinomų dalykų. Mergaitė atsisėdo į laisvą suolą ir ramiausiai laukė pamokos pradžios. Nors ramiai ir nieko neveikiant išsėdėti grifiukei būtų viena iš baisiausių ir sunkiausių misijų. Ji eilinį sykį pasinėrė į savo mintis, tik šįkart Elridės galvoje nebuvo rūpesčiai ir kažkokios nemalonios mintys. Mažametė pagaliau susigalvojo, kad ji gali tiesiog svajoti ir laikas praeis daug greičiau ir maloniau. Nors apie ką svajoti ji nelabai žinojo, tad įsivaizdavo, kaip per pamoką puikiausiai atsakinėja ir dar nė neatėjusią praktiką padaro idealiai. Aišku, jos galvoje praslinko tokia mintis, kad svajonės ir lieka svajonėmis ir ji nieko negalės pakeisti, bet Elridė tai tik nustūmė kažkur tolyn.
Prasidėjus pamokai ji pakėlė akis į mokytoja, o išgirdus teorinį klausimą atsiduso. Dar vienas neaiškus klausimas... Nors... Ji nejučia šyptelėjo. Mergaitei toptelėjo gan logiška, nors labai keista mintis. Grifiukė netikėjo tais dievais, bet, ko tik žmonės neprisigalvoja be jų.
-Galbūt olimpo augalai yra pasodinti olimpo dievų. Kiekvienas dievas susikūrė savo augalą ir jiems suteikė galios, na, o kadangi olimpo dievų iš viso yra keturiolika tai ir augalų rūšių yra keturiolika... Nors, aišku, dėl to galima dar ginčitis, nes ne visi tie dievai būna ant olimpo kalno,- taip išdėsčiusi savo mintis Elridė vylėsi, kad ji pataikė bent truputį į temą.
-
Monika žingsniavo į herbologijos pamoką. Tai buvo viena jos mėgstamiausių pamokų - įdomi, originali ir... na, beveik nereikia kerų.
Nuėjusi į mediena kvepiantį kabinetą Mėnesiena atsisėdo per vidurį, išsitraukė knygas ir nužvelgė klasę. Pirmoji herbologijos pamoka po ilgutėliausių atostogų, o niekas nepasikeitę - tiek klasė, tiek bendramoksliai. Tuomet atsisuko į mokytoją - šis laikė į žiobariškąjį granatą panašų vaisių {arba daržovę. Niekada negali būti tikras.}
Pamoka prasidėjo, buvo užduotas klausimas, pakilo gausybė rankų. Pagaliau Švilpė gavo progą atsakyti ir, mintyse susidėliojusi žodžius, pradėjo aiškinti.
- Na, kiek girdėjau, Olimpo augalai buvo auginami jau Antikos laikais - būtent graikų. Jie augalus išvesdavo pagal tam tikras dievybes ir, nors juos ir valgydavo, ir naudodavo gydymui, apeigų metu aukodavo tam tikriems dievams. Ir... Tiksliai nežinau, kuo ypatingas būtent šis augalas, tačiau esu girdėjusi apie Olimpo grynąjį granatvaisių. Jo pagrindinė savybė yra gydyti sunkius sužalojimus ugnimi, bet, kaip sakiau, nesu šimtu procentų tikra.
-
Žalios Klarės akys vis dar kliuvo apie anksčiau nepastebėtų mažmožių. Rodos grįžus pilis atrodė dar labiau viliojanti ir magiška. Jei stebuklingas statinys galėjo būti dar labiau magiškas.
Herbologijos kabinetas tiesiog alsavo žemiškumu, čia galėjai pamiršti burtus ir tiesiog atsipalaiduoti. Toks buvo tik pirmasis įspūdis. Prisiminus visus galvą nukąsti grasinančius augalus greit pamiršti kabineto apsukrią ramybę.
Sudribusi į suolą gale, grifiukė susidėjo rankas ant stalo ir nuleido galvą, laukdama kol iš ankstesnių metų pažįstamo profesoriaus balsas pažadins kabineto akustiką.
- Olimpo augalų yra dvylika. - Skaidrus Klarės balsas iš kabineto galo skambėjo vos ne pamėkliškai, aidas atkartojo kiekvieną žodį. - Šių magiškų augalų pavadinimas kilo iš žiobariškųjų, įprastų augalų, kurie puošia kiekvieno iš ant mistiškojo Olimpo kalno esančių dievų sostus. Magiškųjų jų atitikmenų kūrėjas buvo graikas ir labai žavėjosi senovės kultūra.
Šeštakursės žodžiai trumpam nutilo. Nebuvo įsitikinusi tolesniais savo žodžiais.
- O granatas, atsakingas už žiobarų širdies ligas. Tai jo ypatingoji savybė. Nėra kito tokio veiksmingo vaisiaus. Tad ir magiškoji jo atmaina turėtų tokiomis savybėmis pasižymėti... Gal panaudota eliksyrams, o gal paveikta kokių užkeikimų veikia be jokių papildomų veiksmų.- Rusvi ilgaplaukės antakiai pakilo, žvilgsnis buvo įsmeigtas į profesorių. Ar aš teisi?
-
Pilkaakis klausėsi atsakymų su lengvu šypsniu ant veido. Tik baigus kalbėti paskutiniajam mokiniui, Starkas Erikas pakilo nuo stalo, į kurį buvo atsirėmęs ir teikėsi pats tarti žodį – ar tiksliau, visą monologą.
– Daugumos atsakymai labai kūrybingi, tačiau, deja, nelabai teisingi; arčiausiai tiesos buvo panelė Peloquin. Olimpo augalai tai augalų grupė, kuriai priklausančios rūšys yra glaudžiai susijusios su graikų mitologijos dievais, atitinka jų galias bei savybes. Nors Olimpo dievų yra keturiolika, visgi ši grupė teturi tris augalus, priskiriamus pagrindiniams graikų dievams – Dzeusui, Hadui ir Poseidonui. Kiekvienas augalas yra susijęs su konkrečiu dievu ir apima vieną konkretų aspektą, visi trys jie sudaro savotišką gyvenimo ir mirties simbolį: apima visa, kas gyva ir ne; visai kaip ir šių brolių veiklos sritys.
– Ypatingos augalo savybės, deja, neatspėjo niekas. Granatas mituose turi daug simbolių: jis reiškia moteriškumą, vaisingumą, tačiau ir mirtį. Olimpo augalų grupėje šis augalas yra priskiriamas Hadui. Pagal graikų mitologiją, mirtingasis, suvalgęs šio vaisiaus sėklų, negalėjo palikti Požemių karalystės, tarkime, Persefonė, – pašnairavo tokio pat vardo savininkės pusėn, – suvalgiusi šešias sėklas, tiek mėnesių turėjo būti Požemiuose. Be abejo, tai tėra mitas, nors mano minėtoji savybė irgi susijusi su mirusiųjų pasauliu: vos kelių granato grūdelių pakanka, kad nusikeltumėte į Požemius, į mirusiųjų žemes. Viskas vyksta galvoje, tačiau yra tikra – žmogus atsiduria savotiškame transe, jo siela iškeliauja Anapusin, kol kūnas lieka vietoje. Tokia būsena trunka nuo pusvalandžio iki kelių parų, priklausomai nuo suvalgyto kiekio. Reikia būti itin atsargiam, nes per ilgą laiką atsiskyrusi siela neberanda kelio atgal.
Vaikinas trumpam nutilo, leisdamas mokiniams užsikonspektuoti. Keliais burtų lazdelės mostais iškerėjo keliolika plastikinių indelių. Peiliu perpjovė laikomą rankoje vaisių ir į kiekvieną indelį įmetė porą-trejetą sėklyčių. Dar kelių mostų prireikė, kad indeliai atsidurtų ant mokinių suolų.
– Jūsų šiandienos užduotis – apsilankyti Hado karalystėje. Suvalgykite jums paruoštas granato sėklas, porcijos turėtų užtekti, kad Požemiuose išbūtumėte valandą. Per tą laiką turite nusigauti iki Eliziejaus laukų ir juose rasti lauramedį bei nuskinti nuo jo šakelę; ją būtina atsinešti į šį pasaulį. Būdami Hado karalystėje, atidžiai dairykitės, susipažinkite su tenykšte aplinka, ypatingą dėmesį atkreipkite į ten esančią augaliją – šių žinių jums reikės vėliau. Gali būti, kad ten sutiksite jums brangius mirusiuosius ar šiaip pasiklydusias sielas, net piktas dvasias. Tačiau stenkitės nesiliesti prie mirusiųjų. Po valandos baigsis vaisiaus veikimas ir vėl būsite klasėje. Jeigu kartais kažkas atsitiktų, pasiųskite lazdele ženklą – jis bus matomas šiame pasaulyje, taip pat kaip ir jūsų atnešta lauro šakelė. Ką gi, jeigu neturite klausimų, tai galite keliauti, sėkmės!
---
Manau, užduotis aiški: valgote sėklas, persikeliate į Hadą, ten randate lauramedį ir sėkmingai grįžtate atgal. Jeigu visgi būtų klausimų ar neaiškumų, drąsiai klauskite tiesiai čia arba man į a.ž. .
Prašyčiau bent 3 postų, jie turėtų būti įdomūs, kūrybingi ir gana taisyklingai parašyti.
Nepamirškite, kad jūsų pagrindinis įrankis, tai vaizduotė – paleiskite vadžias ir maksimaliai ją išnaudokite.
Sėkmės!
-
Į palaidus plaukus įsikišusi pakeliui kieme rastą gėlytę, o į galvą – motyvaciją, Florencija Heilė, šią žavią rudens dieną nusiteikusi rimtai kibti į mokslus, sėdėjo herbologijos klasės priekyje. Iš čia ir geriau girdėti (įkyrūs plepiai savo erzinančius užpakalius paprastai deda galiniuose suoluose), ir geriau matyti. Mergaitės mėgsta gražius dalykėlius, o tokioje pamokoje jų galėjo būti net keletas: juk ir gėlės, ir profesorius.
Trečiakursė žydrame sąsiuvinyje pasižymėjo viską, ką prisiminė iš mokytojo kalbos. Tik staiga ėmė ir sudužo visos mergaitės viltys – kaip čia uoliai dirbsi, kai esi išsiųsta į anapusinį pasaulį? To ji visai nenorėjo. Ir nesitikėjo. Kaip ir tą pamoką, kai jai buvo liepta gaudyti kažkokius bjaurius kenkėjus. O juk dabar – didžiausias, baisiausias, klaikiausias įžeidimas! Florencija manė pasiskųsianti tėvams. Jis nori mus nužudyti, – mintyse repetavo kalbą. Dar ir savo naujus batelius teks tepti kažkokia mirusiųjų žeme... Juos mergaitė šiandien avėjo tikrai ne tokio tikslu. Kapstymasis paprastame darželyje dar būtų pusė bėdos. Ir kam pradėti pamokas nuo sunkiausio darbo? Negi... čia dar visai nieko?
Trylikametės krūtinę paliko pasipiktinimo atodūsis. O galbūt ir tylaus susitaikymo nenoromis. Ne, pirma dirbti ji tikrai nebepradės. Gal dar geriau būtų palaukti, kol kas nors sugrįš iš ten, ir tiesiog pasiskolinti parneštą šakelę?
-
Kažkur į prisiminimus nuklydusios Persefonės akys, motyvacija nukišta giliai po žeme (apie kurią profesorius vėliau pradėjo pasakoti), o ausys, girdinčios, kaip kažkokie vaikai galiniame suole pakuoja saldainius - štai tokia buvo Persefonė dabar. Kaip keista matyti mergaitę, ryte pasišokinėdama atėjusią į klasę, o dabar nusvirusiomis rankomis, žiūrinčią į tolį. Paguoda bent ta, kad truputuką pataikė į Herbologijos profesoriaus užduotą klausimą. Buvo arti, bet taip ir žinojo, jog nėra tikra varnanagė, kad taip šauniai išpyškintų atsakymą pamokoje ir dar viešai. Įprastai Persefonę domina mitologija ar panašios kelionės Anapus, tačiau šiandien jai itin trūko miego ir, prieš gaudama savo dalį sėklų, atsigulė ant suolo. Jei kas leistų - tikrai užmigtų ir nesikeltų dar gera pusvalanduką. Visgi, smalsi pirmakursė nusišypsojo pasauliui ir vėl. Ak, gal ten, Kitur, atras motyvaciją ir jai patiks tai, ką daro? Žodžiu, ji padarė viską, kaip liepė mokytojas, o dabar stovi ant žemės to pasaulio, kurį kadaise piešė senovės graikai, o Persefonė skaitė vaikiškose mitologijos knygutėse. Ar tiktai ji nesutiks savo mamos? Ar nepamatys savo bendravardės?
-
Stevie klausėsi mokytojo ir jautėsi nuoširdžiai nusivylusi, kad neatsakė į teorinį klausimą. Kol kiti atsakinėjo, mergaitė įtemptai mąstė, bet nuoširdžiai nesugebėjo sugalvoti atsakymo, kuris būtų įdomus ir bent tikėtinai teisingas. Išgirdusi praktinę užduotį, Stevie pasijuto taip, tarsi pasaulis ją specialiai kankintų. Kiek galima apie tą mirtį? Juk mes dar tik paaugliai, kodėl gauname tokias užduotis? Stevie atsiduso ir suvalgė granato sėklas.
Iš pradžių grifiukė pamanė, kad įvyko klaida. Klasėje niekas nepasikeitė, ji aplinkui galėjo matyti visus bendraklasius. Vis dėl to porą kartų sumirksėjusi Stevie pajuto permainas. Kadangi profesorius užsiminė, kad teks keliauti į požemius, mergaitė tikėjosi, kad bus tamsu. Vis dėlto ne. Buvo neįtikėtinai šviesu, tiek tiek, kad ta šviesa nebuvo natūrali. Kažkokia keistai geltona ir ryški. Ar čia ugnis? paklausė savęs mergaitė. Nors aplinkui Stevie matė sielas, kažkodėl tai jos nebaugino ir ji nusprendė neskubėti. Apžiūrėsiu augalus. Juk paprasčiausiai įdomu, kas gali augti tokioje vietoje, pagalvojo Stevie. Mergaitei pasirodė, kad visi augalai pasižymi viena savybe - keistai plonais stiebais ir mažyčiais lapeliais.
- Gal čia tik man tai atrodo? - tyliai paklausė savęs rifiukė ir neskubėdama nuėjo toliau.
-
Deja, atrodė, kad ilgiau laukti nebegalima, ir štai ji, mažoji panelė Darsi, tuojau bus dalele savęs priversta palikti gyvųjų pasaulį. O kaip atsigabens tą šakelę? Ne, geriau apie tai sukti galvą tada, kai bus tinkamas laikas. Dabar reikėjo suvalgyti tas tris granato sėklas, buvusias priešais. Florencija nebedelsė ir įsimetė jas į burną. Juk, regis, daugiau jokio ypatingo pasiruošimo nereikėjo?
Nurijus sėklas, apėmė mieguistumas. Trečiakursė (ak, kokia suaugusi jautėsi bei kaip didingai jos ausyse skambėjo šis žodis) buvo tikra,jog miegojo net devynias valandas, tad to turėjo pakakti, kad dar pamokos pradžioje bičiulis miegelis nesugalvotų pažaisti mėgindamas užmerkti akis. Bet vis dėlto kažkas tai padarė, o atsimerkus nebuvo labai malonu. Florencijai norėjosi į ką nors įsikibti, pasilaikyti, bet mergaitė tuščiai tepagraibė orą ir suklupo. Visai ne taip, kaip dera kilmingos šeimos atstovei – šiai netgi negalima taip imti ir pargriūti.
Varnanagė delnais atsirėmė į šiurkščią žemę, pirštai kliudė smulkų vijoklį. Per daug į jį nesigilindama, rusvaplaukė atsistojo ir apsidairė. Viskas čia turėjo kažkokį nepaaiškinamą tamsiai raudoną atspalvį, kur ne kur liūdnos klajojo numirusiųjų sielos, visai nekreipdamos dėmesio į atvykėlę. Ji, tiesą sakant, visai nežinojo, ko čia tikėtis – galbūt devynių pragaro ratų? O gal milžiniško verdančio katilo, kuriam ugnį kursto nusidėjėliai, o pats velnias linksmai sau teliūškuojasi? Teko pripažinti, kad mokydamsi namuose Florencija į graikų mitologiją nebuvo atkreipusi didelio dėmesio. Na, dabar teks.
Tik kur eiti? Menkos mergaitės žinios bei šiokia tokia viltis teigė, jog Eliziejaus laukai neturėtų būti labai baisi vieta, tad Florencija pasuko ten, kur, jos manymu, atrodė šviesiausia. Netrukus susiprato, kad žygiuoja žvyro takeliu. Gal jis čia buvo specialiai paruoštas? O dar tos tamsiai raudonos gėlės šalia jo! Atrodė, kad pats mirusiųjų pasaulis buvo pasirengęs jaunųjų burtininkų, besimokančių herbologijos, atvykimui. Kiti vijokliai, gerokai didesni, ramiai sau raitėsi medinėmis kopėčiomis, atremtomis į uolas. Trylikametė tikėjosi, kad jai nereikės ten kopti.
-
Olivia atskubėjo į pamoką prieš pat varpą, o teorinę dalį praleido, nes ji kaip turbūt dažnas pirmakursis nič nieko nenusimanė apie tokį naują mokslą kaip herbologija. Tačiau Eier įdėmiai klausėsi kitų mokinių, kai kurių atsakymai jai atrodė teisingi, o kai kurių visiška pieva... Bet galiausiai prasidėjus praktinei daliai Olivia smalsiai pakilo iš savo suolo ir nušiuoliavo prie mokytojo stalo. Nuo jo paėmė permatomą indelį ir grįžusi prie suolo nieko nelaukdama įsidėjo sėklas į burną.
Sėklų skonis nebuvo per puikiausias, jos realiai buvo beskonės, tik šiek tiek jautėsi granatų prieskonis, kurio ji nebuvo gerbėja. Švilpė nė neįsivaizdavo kas įvyks, bet šiek tiek prisimerkė ir kaip tikėjosi viskas pradėjo suktis ratu ir vaizdas blukti. Ir staiga... Kur aš? - pamanė ji apsidairydama kažkokiame miške. Vienu metu ją netgi apėmė baimė, ji dar niekados nebuvo nusiteleportavusi į vietovę kurios nepažinojo... Bent jau viena. Taip ji ir pasijautė. Vienut vienutėlė kažkokioje tai pasaulio vietoje. Puiku... Vis dėl to drąsa paėmė viršų ir Olivia žengė į tą pusę kurioje jos nuomone šiek tiek retėjo miškas. Tik tada pastebėjo, kad augalija itin neįprasta.
Mediena buvo ne visai ruda, kai kurių medžių lyg kažkokia purpurinė, o kitur vos ne juoda kaip pelenai. Nesigirdėjo nė vieno paukštelio, tik šiek tiek šlamėjo medžių lapai, kurie taip pat buvo neįprasti. Smailūs, pamėlę... Vis dar stebėdamasi aplinka, pirmakursė ėjo kur ją vedė galbūt niekam tikusi nuojauta. Kas žino, gal ji prieis pasaulio kraštą? O gal užklups kokio vilko dvasia norinti jai įkąsti?
-
Kaip lengva buvo eiti stipria žeme, po kojomis spardant pavienius mažyčius akmenėlius. Persefonė stebėjo vietą išplėstomis akimis – juk mokytojas minėjo, kad mokiniai įsimintų augaliją, mažoji taip ir darė - aplinkui buvo taip gražu, kad pirmakursė varnanagė negalėjo atsižiūrėti. Kiek papilkėję vijokliai raitėsi apie kojas nuo senų medžių ir įkyriai trukdė šviesiaplaukei žingsniuoti link Eliziejaus laukų. Viskas yra įmanoma, o stebėdama raudonas, kraujo spalvos, jokių žiobariškų (ar net magiškų!) gėlių neprimenančius žiedlapius ant tamsiai žalsvų kotelių, Peloquin pasiekė savo kelionės tikslą. Vieta kerėjo savo grožiu, kvapu, lengvu vėjeliu. Ak, kaip ritmingai mušo Persefonės širdelė mažoj krūtinėj, ak, kaip ji nenorėjo iš čia išeiti. Pamirškim faktą, kad dar visai buvo be motyvacijos. O dabar...pažvelgus į tą tūkstantį gelsvų aukso dulkių aplinkui, virpa balso stygos iš džiaugsmo. Kadaise sakyta, gal net iki šiol sakoma, jog čia patenka tik dorūs žmonės. Štai mergaitė ir čia. Jei būtų nedora, gal nepavyktų surasti šios vietos? Kad ir kaip ten bebūtų, varnė dabar turėjo kitokių dalykų apie ką galvoti ir nuveikti.
-
Dar kurį laiką pasivaikščiojus mirusiųjų karalystėje Stevie pasijuto nejaukiai. Keista šviesa ją pradėjo veikti neigiamai - mergaitė jautėsi beapsnūstanti. Vis dėlto grifiukė įsidrąsino nesustoti ir keliauti toliau. Tačiau Stevie nutarė, kad jau laikas keliauti link Eliziejaus laukų. Bendramokslių mergaitė nematė, tačiau manė, kad žino, į kurią pusę eiti. Ar aš neturiu gyvųjų matyti, ar tiesiog nežinia kur nuklydau? susirūpino mergaitė. Tačiau stengėsi apie tai negalvoti, nes kuo toliau, tuo jautėsi nejaukiau. Stevie pradėjo bėgte bėgti. Tai jai padėjo. Tol, kol vos nesusidūrė su siela. Mergaitė nebūtų pažinusi, bet pamatė, kad toji yra neįtikėtinai panaši į jos mamą. Močiute?! pagalvojo mergaitė, nutarusi, kad tai labai gali būti jos mamos motinos, mirusios prieš daug metų, siela. Kas dar gali būti tokia panaši?.. Stevie skubiai sulėtino žingsnį. Apsidairiusi ji suprato, kad, ko gero, jau atėjo iki Eliziejaus laukų.
-
Vaikščioti tarp lavonų? Kokia nesąmonė! nuoširdžiai pasipiktino Matthew, kai profesorius pristatė praktinę užduotį. Ir kokie augalai gali augti tarp lavonų? Berniukas susikišo sėklas į burną ir ganėtinai piktai sukramtė. Netrukus pasijuto atsidūręs mirusiųjų karalystėje. Gerai pagalvojęs pirmakursis neprisiminė nieko iš artimų žmonių, kuriuos galėtų ten susitikti. Tai grifiuką šiek tiek nuramino, bet vis dėlto jis nebuvo patenkintas užduotimi. Kokia to prasmė? Galiu kur nors perskaityti, kas čia auga. Kodėl turiu vaikščioti tarp sielų? Matthew nusprendė nepaisyti profesoriaus nurodymo ir tiesiu taikymu keliauti į Eliziejaus laukus ir rasti tą reikalaujamą šakelę. Dar nesugalvojo, ką veiks likusį laiką, bet, jeigu reikės, sėdės po tuo medžiu ir tikrai niekur nebeis.
Berniukas sparčiu žingsniu patraukė į tą pusę, kur tikėjo esant Eliziejaus laukus.
-
Stevie nesunkiai atpažino lauramedį. Priėjusi ji atsargiai nuskynė šakelę. Mergaitė prisiminė, kad prieš suvalgydama granato sėklas ji pastebėjo ryškiai dvejojančią kiek vyresnę ir jai nepažįstamą mergaitę. Kurį laiką mintyse šmėžavo mintis pabūti draugiška ir parnešti jai šakelę. Bet netrukus grifiukė nuvijo tokias mintis. Visų pirma, aš nesu tokia gera. Be to, ji tikrai ne jaunesnė už mane, tikrai turėjo įsidrąsinti. Ir, manau, įsidrąsino. O aš atrodyčiau kaip kvailė. Vis dėlto mergaitė nenorėjo sau pripažinti, bet ji nenorėjo blogai pasirodyti profesoriaus Ramsay akyse. Herbologijos pamokos jai patiko, tad geriau išlikti gera mokine, o ne tokia, kuri skatina sukčiavimą.
Šiek tiek laiko dar buvo likę, tad Stevie pasivaikščiojo po laukus, stengdamasi laikytis atokiau nuo bet kokių sielų. Vienu momentu jai pasirodė, kad mažo berniuko siela ją sekioja, tačiau mergaitė pasistengė paėjėti greičiau ir netrukus ji liko viena.
Po kurio laiko skirtas laikas baigėsi ir Stevie vėl pasijuto esanti klasėje. Kaip herbologijai, nepasakyčiau, kad buvo labai įdomu. Tačiau jausmas buvo tikrai naujas pagalvojo Stevie.
-
Matthew nemažindamas tempo nulėkė iki Eliziejaus laukų. Teko pripažinti, kad ta vieta buvo verta dėmesio. Sielų nebuvo labai daug, tad berniukas šiek tiek atsipalaidavo. Jis jau iš tolo pamatė lauramedį, bet nutarė vis dėlto taip labai nebeskubėti ir šakelę nuskinti vėliau. Čia kažkaip buvo labai tylu ir ramu. Kiek tokioje vietoje gali būti ramu pagalvojo Matthew. Prisiminęs profesoriaus žodžius, berniukas pasistengė apsižvalgyti aplinkui, atkreipti dėmesį į augalus. O vis tik čia auga kažkas nustebęs susimąstė grifiukas. Matthew netruko pastebėti, kad augalai šiame pasaulyje yra keistai maži ir blyškūs. Aš suprantu, kad čia nėra saulės, jie neatlieka fotosintezės. Bet kaip jie čia tada iš viso auga. Reikės paklausti profesoriaus susimąstė Matthew. Kita vertus, pas mus, Isle of Man, visai kitas klimatas. Ten bet kas geriau užaugtų... Staiga pasiilgęs savo pasaulio ir žalumos Matthew nuskubėjo prie lauramedžio ir nusiskynė šakelę, tarsi tai galėtų priartinti skirto laiko pabaigą.
-
Monika pernelyg nenusivylė, gavusi tik vieną tašką. Vis vien ji labiausiai laukė praktinės dalies. Išgirdusi ją, nesunerimo, tik truputį sumišo pamačiusi išsigandusius žvilgsnius. Juk tai pamoka Hogvartse, jūs nemirsite vykdydami užduotį, - vos nepasakė, bet ji suprato, kad yra daug vaikų, kurie turi mirusius artimuosius. Jie buvo labai susijaudinę, tačiau Mėnesiena žinojo, kad nieko artimo nesutiks. Ir aš turėčiau tuo džiaugtis.
Visi Švilpės pažįstami žinojo, kaip ji myli mitologiją, todėl visi tie pažįstami būtų nenustebę išvydę susižavėjimo kupinas mergaitės akis. Pamatyti Hadą? Eliziejaus laukus? Kažin, ar pavyks sutikti vėlių, ar jos matomos tik artimiesiems? Ar pasiseks išvysti gąsdinančias būtybes, ar bus tuščia ir tylu?
Teorijų ir pasakojimų buvo tiek daug, kad Monika nė nežinojo, kuo tikėti. Bet drąsiai sukramtė vos vos karstėlejančias sėklas ir pradėjo laukti poveikio. Pirmas trisdešimt sekundžių lyg ir nieko... Bet tuomet jos kūną sutraukė keistas skausmas, ir nespėjusi atsigauti antrakursė nukrito ant kietos, smėliu padengtos žemės.
-
Proferosiaus žodžių apie teoriją, ji nelabai klausėsi. Iris dėmesys buvo sutelktas ties sėklomis prieš ją. Jai jos visiškai nepatiko. Kokia prasmė keliauti į mirusiųjų pasaulį dėl vienos nelaimingos kažkokio medžio šakelės? Vistiek, nugirdusi užduotį, ji akimirksniu prarijo granato sėklas. Ji kantriai sėdėjo savo suole, sukryžiavusi rankas ir laukė reikiamo poveikio. Nusprendusi pailsinti akis, ji užsimerkė. Tik po keleto sekundžių ji pajuto sėdinti nebe ant suolo. Plačiai atmerkus akis, ją pasitiko aklina tamsa. Na va, gražiausia. Ir ką jūsų manymu galiu čia įžiūrėti? Atsistojusi, ji pradėjo eiti į kažkurią pusę. Nejučia, jos veidas "pasibučiavo" su žemėta siena. Ach, kaip smagu! Pažiūrėjus į šoną, ji pastebėjo šiek tiek šviesos sklindant iš ten. Šviesa buvo gan kaista, kadangi ji buvo žalsva. Vis šis tas. Tamsiu, turbūt, tuneliu klastuolė pradėjo neskubėdama eiti link šviesos, akivaizdžiai nelabai patenkinta šia praktikos užduotimi.
-
Matthew suprato, kad iki skirto laiko pabaigos dar liko nemažai laiko. Galiausiai berniukas pradėjo nuobodžiauti ir nutarė pabandyti prisiartinti prie kokios nors įdomesnės sielos. Grifiukas apsidairė ir išsirinko netoliese plevenančią jaunos merginos sielą. Ji atrodė labai liūdna ir buvo visiškai viena, nors prieš tai Matthew buvo pastebėjęs, kad sielos mėgsta vaikščioti dviese ar trise.
- Labas, - pratarė berniukas priėjęs. Mergina pažvelgė į jį, bet Matthew nesuprato, ar ji išgirdo pasisveikinimą ir ar suvokė, kas buvo pasakyta. Berniukas kurį laiką luktelėjo ir vėl pabandė. - Labas. Aš Matthew. Ar tu mane girdi?
Mergina nusisuko ir norėjo eiti tolyn.
- Palauk! - šūktelėjo grifiukas. - Man nuobodu, o turiu dar kurį laiką čia pabūti. Ar tu gali kalbėti? Prašau! - dar šūktelėjo jis, nes mergina jau gerokai nutolo. Matthew puolė ją vytis. Berniukas ne tik ją pasivijo, bet netgi persistengė ir netyčia įbėgo tiesiai į "kūną". Staiga kilo baisiausias triukšmas. Staiga atsklendė gal trisdešimt sielų ir glaudžiu ratu apsupo Matthew. Šis atsiprašinėjo ir bandė pasitraukti atgal prie lauramedžio, bet sielos jo nepraleido. Pasiryžęs grifiukas nėrė kiauriai vieną iš jų ir pasileido bėgti. Trisdešimt negyvėlių leidosi iš paskos. Matthew supanikavo ir skubiai paleido iš lazdelės žiežirbų spiečių tikėdamasis, kad profesorius jį išgelbės.
-
Tačiau visai netrukus Florencijos plaukus paglostė gaivus vėjelis, ir ji nustebusi kilstelėjo galvą, kad galėtų įsižiūrėti į vienos iš uolų višūnę. Panašu, kad iš ten sklido ir toji šviesa. Taip taip, Florencija aiškiai regėjo medžius su baltai šviečiančia lapija – negi jau Kalėdos? Papurčiusi galvą trečiakursė nulėkė prie kopėčių – pati stebėjosi, iš kur atsirado tiek netikėtos energijos ir motyvacijos. Galbūt tos švieselės sudomino? Rusvaplaukei dar nebuvo tekę matyti tokio keisto augalo.
Mokyklinė uniforma nelabai trukdė kopti tomis plonytėmis lentutėmis, tad mergaitė gana greitai pasiekė viršų, tiesa, ten kilo keblumų – juk mažoji visai nebuvo pratusi laipioti kuo nors kitu negu namų dvare buvusiais laiptais! Ar už tokią naują patirtį ji gaus papildomų taškų? Kad ir kaip ten bebūtų, tikslas pasiektas, varnanagė savo gležnomis kojomis jau gana tvirtai stovėjo ant tos plokštokos kalvos, anksčiau palaikytos uola. Nuo čia puikiai matėsi artimiausioji Hado karalystės dalis, šiek tiek bauginusi Florenciją. Jei kada ir sugrįš čia, tai tik tada, kai paties gyvenimo pabaigos bus paskirta. Taip, dabar mergaitė visai nenorėjo žiūrėti į tas tamsias gėles dar tamsesniais lapais ir keistas žoles – sakytum, koks didžiulis, tamsus akvariumas su gerokai per prastu apšvietimu. Čia, iš už nugaros, sklido jaukesnė aura, ir Florencija Heilė ilgiau nesižvalgydama atsigręžė. Medžiai išties skleidė šviesą, tiesa, ne tokią ryškią, kaip kad teko matyti žiobarų žurnaluose. Varnanagė prisiartino prie vieno iš šviečiančių augalų, pirštais atsargiai prilietė, ir jos mažą širdelę užplūdo ramybė bei džiaugsmas. Supratusi, kodėl kai kurie žmonės taip mėgsta medžius, mergaitė plačiai išsišiepė ir norėjo prisiglausti, bet kažkur sąmonės gilumoje kirbtelėjo herbologijos klasės Hogvartse vaizdas. O ji dar nė nebuvo įvykdžiusi užduoties! Florencija atsitraukė nuo medžio ir, išsigandusi besibaigiančio laiko, nuskuodė tolyn Eliziejaus laukais, dairydamasi, ar tik nepamatys kur lauramedžio.
O štai ir jis! Tiksliau, visa jų alėja. Pati nusistebėjusi, kaip atpažino, trylikametė pačiu laiku spėjo nusilaužti vieną šakelę. Vėl apėmė tas pats nepaaiškinamas sunkumas, Florencija užsimerkė, kol galiausiai susivokė vėl esanti klasėje. Dešinėje rankoje tvirtai gniaužė parsineštą laimikį.
-
Mergaitė drąsiai dairėsi aplinkui. Ji visada norėjo patirti tą jausmą, kai esi kiek kitokiame pasaulyje, nei gimei bei gyvenai. Čia taip ramu nors kažkur giliai širdyje kirba baimės gyslelė. Varnanagė pradėjo artėti link lauramedžių, kurių jai šįkart taip reikia. Ar jai reikėtų padėkoti profesoriui Ramsay, kuris suteikė tokią galimybę pamatyti šitokį nuostabų grožį? Štai ir medžiai su lauro lapais, antrakursė jau tiesė rankelę link jų, tačiau akyse kažkas pasivaideno. Mergaitė pradėjo dairytis, bet nieko įtartino nepastebėjo. Tik jautė kažkokį keistą ryšį, lyg tolimą, lyg artimą, iš širdies gelmių. Persefonė vėl nusisuko ir, nepaisant keisto jausmo, nuskynė dailią lauramedžio šakelę. Išvykstant dar pamatė veidą, kurį tikėjosi išvysti. Ir vis tiek tik sekundę galėjo patirti tą neapsakomą džiaugsmą. Ir pyktį. Tačiau varnė jau klasėje ir niekas nieko nebegalėjo pakeisti. Liko tik mintys ir lauramedžio šakelė baltose, drebančiose antrakursės rankose.
-
Olivia žingsniavo mišku dar kokias penkias minutes, bet jai atrodė lyg būtų kokia valanda. Vienuolikmetė užsisvajojusi priėjo didelę properšą miške. Žolė buvo keista, pamėlusi, bet galbūt nuo Saulės kuri taip pat buvo raudona ties horizontu, tačiau nieko nesibaimindama mergaitė atsisėdo ant žemės. Taip prasėdėjo kelias minutes, kol ji išgirdo keistą garsą. Apsidairė. Tada vėl tas garsas, primenantis pelėdos ūkimą, bet tuo pačiu lyg ir medžių lapų šlamėjimą. Labai keista. Tik staiga garsas priartėjo ir atrodo lyg užpuolė Olivią. Ji pašoko nuo žolės ir prieš savo akis išvydo mergaitę:
- Kas tu?! - persigandusi sušuko švilpė. Mergaitė buvo porą metų jaunesnė, jos plaukai šviesūs, surišti į dvi kasytes, dėvėjo mėlyną suknelę. Tik jokiu būdu neliesti... - prisiminė ką sakė profesorius ir vis kartojo sau mergaitė, bet atrodo taip ir norisi priartėti. Būtybė nieko neatsakė į užduotą klausimą. Olivia apsisuko eiti, bet kitoje pusėje taip pat stovėjo tokia pati būtybė. Šįkart tai buvo vyras, dėvintis kostiumą ir ilgą kaklaraištį, atrodė piktas ir turėjo ilgus ūsus. Olivia ir vėl atšoko atgal, o tada išsigandusi pradėjo bėgti į kitą pusę, link miško. Ji atsikvėpė tik po keletos minučių, vėl atsidūrusi miško viduryje.
Kaip ir pirma ji žingsniavo toliau, jausdama nuovargį, kol po kojomis traškėjo šakelės, o miškas nepastebimai retėjo, kol virto dar viena, tik šįkart beribe pieva.
-
Mamos visą gyvenimą aiškino, jog nedera valgyti to, ką suvalgius pasekmės nebūtų aiškios. Mokantis burti Hogvartso mokykloje supranti, kad netikėtoms situacijoms, net kai tenka valgyti to, ko neturėtum, pasiruošęs turi būti kiaurą parą.
Šeštakursė paėmė granato sėklas iš indelio. Atrodė tarsi čiupinėtų visai įprasto vaisiaus dalį, kaip ir vaikystėje, mamos parnešto namo. Užsimerkė ir įsidėjo tamsiai raudonus trupinėlius burnon. Perkandus nedidelį apvalkalą pajuto saldų ir kartu gaivų vaisiaus skonį. Niekas rodos nesiskyrė nuo įprasto granato, kol nenurijo smulkių grūdelių.
Per stuburą tarsi nubėgo apledėjusių skruzdžių kolonija. Klarė norėjo nusipurtyti, tačiau šis jausmas tūnojo jos viduje. Po kelių sekundžių atsimerkusi kaštonplaukė suvokė nebesėdinti herbologijos kabinete, apsuptame įvairiausių augalų. Tiesa, augalai ją vis dar supo.
Sakyti, jog aplinka buvo keista būtų per mažai. Aplinka buvo labai graži, visur kur bepasisuksi galėjai įžvelgti augalus. Šie buvo tokie tobuli, jog iš toliau pažvelgus atrodė bemaž dirbtiniai. Šešiolikmetė atsistojo ir tikėjosi prieiti arčiau, apžiūrėti vaškinius augalų žiedlapius, bet pusiaukelėje ją sustabdė įvairaus plauko žmogystos. Vienos buvo perregimos, kitos ne. Norėjosi eiti ir jų paklausti, kaip orientuotis šioje laiko tėkmėje, tačiau prisiminė profesoriaus žodžius apie tai, jog nevalia sutiktųjų liesti. Pasitraukė nuo augalų ir keliavo tolyn.
-
Mokiniai, kad ir nelabai drąsiai ar noriai, vienas po kito suvalgė granato sėklas ir „persikėlė“ į Hadą. Be abejo, jų kūnai vis dar buvo klasėje ir atrodė, kad tuzinas vaikų ir paauglių tiesiog sėdi pamokoje su užmerktomis akimis. Starkas tikėjosi, kad moksleiviai bus atsargūs nusileidę į Požemius – net jei jie nėra lygūs pragarui ir ten esama ir gerųjų vėlių. Tiesa, kartais ir tas gerąsias lengva supykdyt – labai jau jos nemėgsta gyvųjų, kai šie nusileidžia į jų pasaulį.
Kaip dažnai pasitaiko, jo viltims buvo lemta sudužti. Vos pamatęs žiežirbas, sklindančias iš vieno mokinio lazdelės, greitai priėjo prie jo ir, padėjęs jam ant peties ranką, įsidėjo burnon sėklytę.
Pajuto, kaip merkiasi akys ir pasidavė šiam jausmui. Atmerkęs jas jau buvo Hado žemėse. Vaikinuką vijosi kelios dešimtys dvasių ir šios neatrodė itin patenkintos.
– Bėk, aš jas sulaikysiu.
Nė nepažiūrėjęs, ar grifas klausosi jo nurodymų, atsistojo priešais vėlių būrį ir sumurmėjo sau po nosimi užkeikimą, lazdele brėždamas sudėtingas runas. Sielos pradėjo lėtėti, kol galiausiai visai sustojo. Starkui to neužteko – vis dar darbavosi lazdele. Aplink dvasias susidarė violetinis apskritimas ir jis vis mažėjo; vėlės buvo priverstos glaustis viena prie kitos kol apskritimas sumažėjo iki kritlio dydžio. Jos išnyko.
Lankininkas dirstelėjo į vaikinuką.
– Sakiau nesiliesti prie mirusiųjų, – sausai atkreipė dėmesį, – Gerai, o dabar keliaujam, pasiruošk.
Ir jis vėl prisilietė prie berniuko peties, murmėdamas burtažodžius. Jie pradėjo suktis it nešami Nešyklės ir vėl atsidūrė klasėje.
---
Norinčius baigti užduotį raginčiau pasiskubinti – trečiadienį pamoka bus uždaryta.
-
Nors su teorine dalimi nenusisekė, tačiau varnė rankų tikrai nesiruošė nuleisti. Kruopščiai užsirašė visą profesoriaus Starko padiktuotą informaciją. Baigusi padėjo rašiklį šalimais ir perbraukė pirštais per savo plaukus.
Netikėtai ant stalo atsirado kelios granato sėklos, kurias Elė smalsiai pradėjo apžiūrinėti. Jos visiškai niekuo nesiskyrė nuo žiobariškųjų.
Išgirdusi, kokia laukia praktinė pamokos dalis, ji akimirkai pašiurpo. Ją labiausiai išgąsdino faktas, kad ji susitiks su mirusiais. O jei... Jei susitiksiu jį? Ne, nesusitiksiu. Ele, pamiršk ir tas neįvyks. Jis tikriausiai jau seniai pūva devintajam pragaro rate.
Giliai įkvėpė, nurijo seiles ir šiek tiek virpančiais pirštais suėmė indelį su sėklomis. Apsižvalgė ir, prikišusi prie lūpų, jas nurijo. Nieko. Visiškai nieko neįvyko. Varniukė tik keistai dirstelėjo į tuščią indelį, stebėdamasi kodėl niekas nevyksta. Praėjo dvidešimt sekundžių, keturiasdešimt sekundžių, o jokio poveikio nebuvo galima pajusti.
Varniukė jau ruošėsi kelti ranką ir pasiskųsti, kad sėklos nesuveikė, tačiau tą akimirką apsunko jos akių vokai, kurie pradėjo lėtai ir tingiai smukti žemyn. Mergina nesugebėjo pasipriešinti miegui ir tiesiog užsnūdo viduryje pamokos.
Nors ir miegojo, tačiau Eleizija nieko nesapnavo. Mintyse buvo tik tuštuma, kuri prarydavo kiekvieną sapną. Tačiau vis dėlto iš kažkur atsirado švelnus vėjelis, kuris erzinamai pradėjo glostyti jos veidą. Suraukė savo nosį ir tyliai sumykė, įspėdama vėją liautis. Žinoma, jis nesustojo. Vėjas ir toliau erzino merginą, kuri neiškentusi atsimerkė ir akimirkai sustingo. Priešais save ji tematė apsamanotą angą, kuri vedė lauk iš olos, kurioje tūnojo varnė. Atsistojusi nuo kėdės, kuri taip pat persikėlė į šią dimensiją, Elė apžvelgė olą. Vienintelis šviesos šaltinis buvo maži, raudoną šviesą skleidžiantys jonvabaliai.
-
Pieva buvo tokia didelė, jog atrodė lyg niekados nesibaigtų. Tęsėsi ir tęsėsi, o kartu su melsvu dangumi sudarė visumą, skleidžiančią šilumą ir laimę. Kokia nuostabi vieta... - pamanė švilpė, atsisėsdama ant žemės. Taip kelias minutes sėdėdama mergaitė grožėjosi šia vietove. Žolės buvo aukštos, tarp jų buvo prisimaišę šimtai, o gal tūkstančiai nuostabių spalvotų gėlių. Purpurinių, geltonų, raudonų, mėlynų ir net juodų!
Tačiau po kiek laiko Olivia vėl turėjo sugrįžti iš pasakų pasaulio, nes sėklos tikriausiai neilgai trukus nustos veikti. Čia turėtų būti tie Eliziejaus laukai... - pamanė ji apsidairydama, o tada pradėjo eiti. Tolumoje pradėjo ryškėti vienišo medžio visoje pievoje kontūrai. Tai turėtų būti tas lauramedis, - pamanė mergina jau bėgdama didžiausiu greičiu. Jau po keletos minučių ji stovėjo ir žvelgė į medį. Ištiesusi ranką nuo vienos žemutinių šakų mergaitė nulaužė nedidelę šakelę. Prieš sugrįždama į klasę ji dar spėjo apsižvalgyti po šią nuostabią vietą. Netikėtai viskas pradėjo blukti, o Olivia kelis kartus sumirksėjusi pamatė aplink tik tą pačią klasę, kurioje buvo nuo pat pamokos pradžios. Gal dar kažkada ten sugrįšiu... - pamanė ji atsisėsdama į savo suolą.
-
Atidžiai apžiūrėjo keistus jonvabalius ir pastebėjo, kad juos traukia samanos. Tad Eleizija kai ką sugalvojo. Pasiėmusi tvirtą pagalį iš didelės krūvos, prisiskynė samanų ir pabandė kažkaip jas pritvirtinti prie pagalio. Deja, bet jai nepasisekė.
- Iš kur gauti virvutę ar siūlą? - pradėjo mąstyti varniukė.
Netikėtai ji prisiminė, kad kišenėje turi juodą plaukų gumytę. Paėmė ją į rankas ir pavijo aplink samanas. Pastarosios prie lazdos laikėsi kuo puikiausiai. Pastvėrusi savo naująjį šviestuvą - ginklą, iškėlė jį aukštyn, tikėdamasi, kad vabzdžiai prilips prie samanų kaip bitės prie medaus. Nepraėjo nė dvi sekundės, o lazdos galas buvo jau aplipęs raudonaisiais jonvabaliais.
Stipriai suėmė už lazdos ir žengė pirmus nedrąsius žingsnius link išėjimo. Iškart pradėjo jaustis šiltesnis klimatas, kuris varnę ragino dar stipriau spausti lazdą.
- Reikia eiti.
Išlindo iš olos ir išpūtė akis, išvydusi vaizdą priešais save. Viskas buvo po žeme. Šią vietą puošė begalė karštos lavos baseinai, keistos suakmenėjusios žmonių statulos, kalnai kaulų ir daugybė kitų šiurpių dekoracijų.
Eleizija giliai įkvėpė ir atsargiai pradėjo pėdinti keistu akmenuotu tiltu, kurį iš visų pusių supo lava. Jis neatrodė itin tvirtas, bet mergina surizikavo. Užlipo ant tilto ir dar kartą apsidairė, tikėdamasi akimi užmatyti įėjimą į Eliziejaus laukus. Ji net nustebo, kaip iškart pamatė milžinišką arką, už kurios buvo galima matyti plačius ir ilgus laukus - Eliziejaus laukus. Varniukė šyptelėjo ir žengė tvirtą žingsnį link arkos, kai netikėtai pajuto kaitinančią ranką ant savo kulkšnies.
-
Mergaitės akys tiesiog prašyte prašė miego. Bent dar keliolikos minučių. Tačiau spėkit ką? To miego akelės niekaip neišmaldaus. Pavasario pabaigoje Torė buvo pamiršusi kaip ilgisi vasaros. Daugiau miego, nereikia kalti įvairiausių magijos taisyklių ar viduryje nakties skubėti pabaigti namų darbus, kuriuos reikia padaryti iki rytojaus ryto. O štai rudeniui atėjus Torė vėl sugrįžo Hogvartsan. Treti metai. Taip ir senatvė ateis.
Šį rytą herbologijos pamoka vyko klasėje, o ne šiltnamyje. Mergaitė atsisėdo ant kėdės ir atsirėmusi alkūne į stalą padėjo galvelę ant delno. Gal ir būtų bandžius atsakyti į teorijos klausimą, bet jo neišgirdo. Užmigo viduryje pamokos! Visa laimė, kad spėjo atsibusti. Indelis su sėklytėmis kaip tik atsirado ant jos stalo. Išklausiusi užduotį mergaitė susimetė granatos sėklas į burną ir sukramčiusi nurijo. Pradžioje nieko neatsitiko, bet po keliolikos sekundžių vaizdas akyse pradėjo lietis, o tada visai pranyko. Toks regėjimo pasikeitimas privertė varnę sumirksėti. Atsimerkus klasės nebuvo nė kvapo.
-
Praėjus valandai, mokiniai vienas po kito grįžinėjo iš Anapusinio pasaulio. Vieni atrodė visai patenkinti, kiti kiek persigandę, tačiau visi iki vieno rankose laikė lauramedžio šakeles – savo mini trofėjus iš Hado karalystės. Starkas juos pasitiko pasirėmęs minkštąja į savo stalą.
– Sveikinu grįžus į gyvųjų pasaulį, – ironiškai šyptelėjo, kai jau visų akys buvo atmerktos, – Gerai pasidarbavote, tad galite eiti ilsėtis. Lauro šakeles pasilikite sau, tačiau jų neišmeskite: sudžiovinkite ir atsineškite kitą pamoką, jų mums dar reikės. Geros dienos!
Lankininkas palaukė, kol mokiniai paliks medinę klasę ir gerai ją pravėdino. Savo lauramedžio šakeles – kurias spėjo parsinešti, kol gelbėjo tą nelaimingąjį grifą – įgrūdo tarp seno ir storo herbologijos vadovėlio lapų. Paskutinįsyk patikrinęs, ar auditorijoje tikrai švaru, išėjo savo keliu, patraukdamas link miško – sulig pamokomis, jaunojo sportininko pareigos nesibaigdavo.