Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Žiobarotyra => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Sara Nikolė Keyes Gegužės 07, 2018, 05:41:19 pm
-
Sara neramiai žingsniavo kabineto link. Nors pamoka nebuvo pirmoji, tačiau širdis daužėsi beveik taip pat smarkiai kaip prieš vedant pirmąją pamoką. Nors dvidešimtmetė nežino ar tai bus iš viso paskutinė pamoka mokant Hogvartso mokinius, tačiau tikėjosi, kad ji bus geresnė nei praėjusios.
Jau kiek aprimusia širdimi Nikolė atrakino kabineto duris ir įėjo į pamėgtą kabinetą. Šį kartą suolų spalvos nekeitė į kitą, smagesnę, linksmą spalvą. Profesorė lengvu burtų lazdelės mostelėjimu suolų spalvą pakeitė į pradinę - rudą.
Po spalvos pakeitimo greitu metu pradėjo rinktis mokiniai.
- Sveiki visi, - šiltai nusišypsojo. - Šį kartą nedirbsime kabinete, o išeisime laukan. Užduotį ir pamokos temą paskelbsiu ten.
Moteris palaukė, kol pro duris išeis paskutinis mokinys. Sara išėjo iš kabineto, dar prieš tai atsigręžusi.
Netrukus profesorė ir mokinių būrys stoviniavo netoli Uždraustojo miško pakraščio.
- Sveiki tie, kurių nemačiau. Šiandienos pamokos tema yra žiobarų keliavimo būdai. Teorijos dalies nebus, iš karto eisiu prie praktikos darbo, kuris pareikalaus tikrai nemažo atsargumo. - Mėlynplaukės nuomone, tai tikrai lengva tema, juk visi žino, kad daugiausia žiobarai keliauja automobiliais, laivais, lėktuvais. Kai kurie pakankamai trumpus atstumus važiuoja dviračiu. - Turbūt visi žinote, kokios yra pagrindinės žiobarų transporto priemonės. Šiandienos pamokos tikslas yra transporto priemonės pasinaudojimas.
Dvidešimtmetė savąja burtų lazdele išbūrė kelis automobilius, dviračius, kai kuriems išbūrė riedučius ir riedlentes.
- Vyresnieji, galite pamėginti važiuoti su automobiliu, tačiau tie, kurie bandys važiuoti su automobiliu, galite pasiimti porininką atsargai. - Žvilgsnį nukreipė į vyresnio amžiaus mokinius, tada pažvelgė į stovinčius nedidelius automobilius.
- O visi kiti galite mėginti važiuoti su dviračiais. - Nedrąsiai parodė ranka į dviračius, o tada vėl pasisuko į mokinius. - Tie, kurie bijote pasinaudoti dviračiais, galite naudotis riedučiais, riedlentėmis. Nesvarbu ar pavyks pasinaudoti priemone, ar ne. Noriu, kad sužinotumėte, kuo žiobarams svarbus transportams. Tikiuosi, nesusižeisite.
Moteris neturėjo jokio noro matyti kokias nors žaizdas. Mėlynplaukė iškerėjo ratą, kurio viduryje buvo visos išburtos transporto priemonės (nors riedučiai, riedlentės nėra transporto priemonės, labiau pramogai, bet su šiais dalykais gali nukeliauti neilgus atstumus). Kelias buvo asfaltuotas, kad būtų patogu važiuoti. Žinoma, kelias neliks ilgai, tik iki pamokos pabaigos.
Sara pažvelgė į vieną iš dviračių ir prisiminė, kaip kadaise vaikystėje važiuodavo su rožiniu dviratuku.
Pamoką baigsiu gegužės 17 dieną. Noriu mažiausiai 3, taisykles atitinkančių, įrašų. I - IV gali dirbti su dviračiais, riedlentėmis bei riedučiais, o V - VII, jei nori, gali su automobiliais. Sėkmės!
-
Elridė įlėkė į klasę, bet ten neužsibuvo. Šiek tiek supykusi, kad veltui turėjo eiti į klasę, kai iškart galėjo čiuožti į lauką, mergaitė nusekė paskui profesorę. Jai darėsi įdomu, ką galima veikti žiobarotyros pamoką lauke. Na, nebent mokytoja sugalvojo šiaip, ar dėl geresnio oro, na, bet ką čia besigilinsi, sugalvojo tai sugalvojo.
Grifiukė stovėjo lauke su šypsena. Oras, grynas oras ir dangus. Tokia aplinka ją iškart atpalaiduoja. Nors, aišku, kai sužinai, kokia užduotis laukia pamokoj, dažniausiai atsipalaidavimas išnyksta, bet bent kelias minutes galima ramiai pastovėti. Ji dairėsi aplink, ne į žmones, o vaizdus. Štai, prakalbo profesorė ir dar labiau pradžiugino žaliaakę. Jokios teorijos, jai nereiks šaudyti spėjimų kažkur į Afrikos pusę, kai reikia pataikyt, kur Australija.
Profesorei išbūrus transporto priemones, Elridė iš karto pražvelgė dviratį. Ji puikiai jį žinojo ir šis visiškai netraukė jos žvilgsnio. Na, kam gali būti įdomu važiuoti su kažkuo, su kuo ne kartą esi važiavęs? Mergaitė žiūrėjo į riedlentę ir riedučius ir niekaip negalėjo sugalvoti, kuriuos imti. Jai atrodė, kad su riedlente lengviau nei su riedučiais, bet geriau pagalvojusi nusprendė, kad su ja irgi vargu ar pavažiuos. Nagi... Ką man čia imti? Trypčiodama vietoje niekaip neapsisprendė kuriuos imti, kai į galvą šovė mintis. Riedučiai ir taškas. Elridė nustojo svirduliuoti ir čiupo pasitaikiusius arčiausiai. Mergaitė tik pasičiupusi pasitraukė kažkur šalin ir klestelėjo ant žemės.
-
Stevie atėjo į klasę nusiteikusi ramiai pasėdėti pamokoje ir joje nieko neveikti. Ji nė pati nesuprato, ko atėjo į pamoką, nes tikrai nesijautė norinti dirbti. Deja ilgai netrukus jai teko nusivilti: mokytoja ne tik išvedė mokinius į lauką, bet dar ir reikės važinėti kažkokiu keistu daiktu! Mergaitė kiek nusivylė, kad automobiliais gali važinėti tik vyresni mokiniai. Tai buvo vienintelė iš pamokoje buvusių priemonių, kurią Stevie buvo išbandžiusi, tačiau jai magėjo pavairuoti pačiai. Be to, tai juk lengviausia, nei minti kažką, nei nusiversi...
Vis dėlto grifiukė prisiartino prie riedlenčių ir riedučių ir bandė išsirinkti. Apie dviratį ji buvo girdėjusi, todėl jai tai nebuvo labai įdomu. Tačiau riedlentės ir riedučiai... Nors ir maži, bet nugriūti vis tiek nesinori... Stevie susiraukusi spoksojo į transporto priemones. Ir staiga jai į galvą šovė geniali mintis. Ji pati sau tyliai ištarė:
- Juk žiobarai ir vaikšto, ar ne? Tai taip pat yra keliavimo būdas. Galiu daryti būtent tai?
-
Pagaliau sugebėjo apskaičiuoti laiką. Dažniausiai tekdavo tekinom bėgti į klasę, o štai dabar iš lėto pėdino ant peties užmetus krepšį daiktų. Faktas, kad Hogvartse praleido du metus buvo neįtikimas, o kad Torė jau greit bus trečiakursė mergaitei atrodė tiesiog juokinga. Ji jautėsi visai taip pat kaip būdama pirmakursė. Na, tik gal kiek daugiau pažįstamų ir draugų, o Hogvartso koridoriais laksto metais jaunesni vaikai. Pagaliau pasiekus žiobarotyros klasę mergaitė įėjo ir pasisveikino su mėlynplauke profesore. Sulaukus varpo skambesio, paaiškėjo, kad neteks kaisti pilyje. Torė patenkinta išėjo paskui profesorę. Net nežinojo kokia pamokos tema, bet laiko praleidimas lauke privertė iškart pamėgti šią pamoką. Žinoma, tai pasirodė kiek keista. Juk kam reik eit į lauką per žipbarptyros pamoką?
Saulė kieme mielai šildė odą. Torė, nieko nelaukus, išsitraukė iš krepšio akinius nuo saulės ir užsidėjo ant nosies. Nuostabu. Mergaitė mėgo saulės spindulius, bet kai jie patekdavo į akis, tai nebuvo didelis malonumas. Transporto priemonės. Va, kodėl visi mokinukai ėjo į lauką. Mintyse susidaręs vaizdas kaip automobilis važiuoja mokyklos koridoriais prajuokino mergaitę.
-
Mayra dar prieš nuskambant varpui sėdėjo tvankioje klasėje, nors mergaitei ji atrodė tik truputėlį per šilta. Sušilusi, klastuolė nusiėmė žieminį apsiaustą, bet išgirdusi, kad teks eiti į lauką, nepatenkinta užsimetė jį ant pečių ir patraukė su klase koridoriais į lauką. Kai nuėjo į pamokos vietą, Mayra atsisėdo pavėsyje ir leido vėjui kedenti jos apytrumpius juodus plaukus. Keli saulės spindulėliai žaidė ant kaulėtų, baltų ir šaltų jos rankų. Taip besimėgaudama ramybe, pirmakursė praklausė pamokos užduotį, bet pamačiusi įvairius dviračius, riedučius bei riedlentes, mergaitė iškart suprato, kad teorijos nebus ir kad jie važinėsis šiomis priemonėmis. Lėtai, kad nieko neužsigautų ar kitaip neapsivertų, pilkaakė atsistojo ir pirmu taikymu nuėjo prie riedučių. Ji nemokėjo jais vaižinėti, bet kai kurie vaikai žiobariškoje mokykloje, kurią ji lankė, jais atvažiuodavo į mokyklą, tad mergaitei ši transporto priemonė visada buvo įdomi. Mayra atsargiai pakėlė riedučius ir šie pasirodė sunkesni negu atrodė iš pradžių. Atsargiai klestelėjusi ant žolės, mergaitė bandė susigaudyti, kaip užsidėti keistus batus su ratukais.
-
Riedučiai. Elridė dar šiek tiek patyrinėjo juos ir nusprendė pagaliau užsidėti. Tik mergaitė nieko nežinojo apie juos, jai ir pavadinimas atrodė labai sunkus. Įkišusi dešinę koją į vieną riedutį mergaitė apžiūrėjo, tikti jie jai tiko, bet ji nesuprato, kaip jie turi laikytis prie kojos. Raišteliai, kažkokie keisti mechanizmai... Grifiukė raištelius užsirišo, bet ką su tais kitais mechanizmais daryti, nelabai suvokė. Patyrinėjusi mergaitė užsegė vieną „keistąjį mechanizmą“, tačiau kito visiškai nesuprato. Jai prireikė daug bandymų, kad suvoktų, ką ten reikia padaryti, o mintis, kad jos laukia dar kitas riedutis, visiškai nepradžiugino.
Elridė po dar daugybės bandymų su kitu riedučiu pagaliau užsidėjo juos abu. Kita jai sunki misija – atsistoti. Grifiukė nepagalvojusi nuėjo šiek tiek tolėliau, ant žolytės, o su batais ant ratelių ji neįsivaizdavo, kaip atsistoti. Mergaitė atsargiai, pasirėmusi rankomis, pabandė stotis ir jai pavyko. Mažametė su baimės pilnomis kelnėmis stovėjo ir bandė išlaikyti pusiausvyrą, jai buvo labai baisu. A... Gal dėl to pravartu vaikščioti su bateliais su didžiuliu kulnu... Bent pusiausvyrą laikyt mokėčiau... Niurzgėdama Elridė pabandė žengti žingsnį, po kurio vos vos neparkrito, bet neparkrito. Apsidžiaugusi, kad vis dar stovi, o ne žolytę tyrinėja, mergaitė pabandė žengti dar vieną žingsnį. Taip po truputį ji ėjo link asfalto ir, nors ir iki jo atrodė toks mažas atstumas, mergaitei teko eiti mažais žingsniukais, nes ji kitaip nemokėjo. Jai liko dar keli žingsneliai, bet Elridė nebeišlaikė pusiausvyros ir krito sėdimąja ant žolės. Pasisekė, kad ant žolės. Ėmusi burnoti ant savo pasirinktos transporto priemonės grifiukė ėmė dairytis, ar nėra apsaugų, bet, deja, ji nepastebėjo jų. Suniurzgusi mergaitė pasidėjo rankas ir ėmė ropoti. Supratusi, kaip lengviau tai buvo daryti žaliaakė dar kartą išplūdo riedučius, mat ji būtų nei parkritus nei ką, jei būtų ropojusi, ir dėl visko, jos manymu, kalti riedučiai.
Pasiekusi asfaltą Elridė sustingo, ji bijojo stotis, nes bijojo kristi. Iš tikrųjų mergaitė tyliai ėmė plūsti tuos, kurie visiškai nieko nebijojo ir ramiausiai važinėjo.
-
Luke į žiobatyros pamoką žingsniavo gerai nusiteikęs, jis net neabėjojo, kad šioje pamokoje jam gerai seksis, visgi prieš gaudamas laišką jis nenutuokė, kad yra burtininkas ir gyveno kaip žiobaras. Nusivylęs berniukas įžengė į klasę, nenorėdamas praleisti dar vienos pamokos troškioje aplinkoje, tačiau išgirdus, kad mokytoja pranešė, jog ši pamoka vyks lauke, jo nuotaika pagerėjo. Išklausęs mokytojos jis apsidairė ir buvo beeinąs prie riedlentės, tačiau pamatė Mayra ir nutarė pirma su ja pasisveikinti:
-Sveika, seniai matėmės, kaip laikaisi? - grifiukas paklausė mergaitės. Pastebėjęs, kad šiai ne kaip sekasi susitvarkyti su riedučiais pridūrė - gal tau padėti? - tačiau akies krašteliu pamatęs kitą pažįstamą klastuolį taip ir neišgirdo juodaplaukės atskaymo, nes nubėgo prie jo su plačia šypsena veide:
-Labas, Markai! - dar nepribėgęs šūktelėjo jis - gal nori kartu su manim pasivažinėti riedlentėm arba dviračiais? Pala! Aš turiu geresnę mintį - tu stokis ant riedlentės ir įsikabink į mane, o aš važiuosiu dviračiu ir tave tempsiu! - negalėdamas perskaityti berniuko veido išraiškos grifiukas dar pridėjo - nebijok, tai nepavojinga, mes su draugais dažnai taip darydavom ir aš tik vieną kartą krisdamas susilaužiau ranką - Lukas nusijuokė - tai sutinki?
-
Markas sėdėjo tvankioje tvankioje klasėje ir laukė varpo, kai po jo dūžio, pranešančio pamoką, mokytoja pasakė, kad vaikai keliaus į lauką. Visai tuom nesidžiaugdamas, berniukas pakilo iš suolo ir išėjo su klase į lauką. Išgirdęs užduotį, klastuolis tikrai neapsidžiaugė, juk ko čia džiaugtis, kai net dviračiu nemoki važinėti! Tad susimąstęs rudaplaukis ėjo link transporto priemonių, kai išgirdo Luke balsą. Nustebęs Markas atsisuko į grifiuką ir laimingas išsišiepė. Šiam pasakius, kad tai ,,visiškai nepavojinga", klastuolis iškart sutiko su Luke planu. Pagaliau kažkas įdomesnio. Pasičiupęs riedlentę jis nuėjo prie takelio ir atsistojęs ant lentos neišlaikė pusiausvyros ir nusivertė užpakaliu ant asfaltu. Susiraukęs, pirmakursis atsistojo ir apsidairė, ar niekas nematė, bet visi buvo užsiėmę sava užduotimi. Iš gėdos raudonais žandais, berniukas laukė Luke ir kai šis atsivarė dviratį, įsikibo į jo apsiaustą.
-
Šiaip ne taip užsidėjusi riedučius, Mayra bandė atsistoti, bet vos tik atsistojo, krito ant kelių ir išsipurvino pėdkelnes, kai prie jos priėjo Luke. Mergaitei nespėjus atsakyti, jis pradingo, tad klastuolė tik gūžtelėjo pečiais ir galvojo, ar kas žiūrėjo į ją. Išraudusi, mergaitė atsistojo ir bandė mažai žingsniukais eiti. Juodaplaukei pavyko nueiti lygiai tris žingsnius, kai ji krito ant užpakalio. Ir kodėl nepasirinkau dviračio?! Dabar jau buvo ne kiek gėda, bet kiek pikta, kad nesugeba net nueiti iki takelio, tai kaip ji važinės šitais daiktais? Galiausiai krisdama ir išsipurvinus netgi ir sijoną, Mayra pasiekė takelį, kai krito ant asfalto ir nusibrozdino rankas bei kelius. Galiausiai Mayra pasiekė savo tikslą ir atsistojo ant takelio nenusiversdama.
-
Atrodo Claudia ką tik prabudo ankstu rytą savo lovoje, o dabar jau žiobarotyros klasės suole. Sėdi ir lauke tos pačios nuobodžios pamokos. Veidas be emocijų o galvoje tuščia- tai apsimiegojusi ir neišsimiegojusi Claudia.
Pamokai prasidėjus ir mokytojai paskelbus neeilinę pamoka Claudia net nesukrutėjo, o kaip gi ji tarsi atsijungus, miega atmerktom akim. Tačiau prasidėjus mokinių sambrūdžiui Claudia prabudo ir slinko paskui visus į mokyklos kiemą.
Vos mokytojai viską paaiškinus Claudia tik tada suprato kokia smagi pamoka jos laukia, juk ji su tėvais- burtininkais beveik visą gyvenimą gyveno žiobarų kaimynystėje ir greičiausiai galėtu papasakoti apie juos daugaiu nei, bet koks žiobarų tyrinėtojas- burtininkelis.
Claudia apžvelgusi visas priemones nusprendė nieko naulaukusi pasiimti dviratį. Juo ne tik, kad mokėjo važiuoti, bet ir su tėčiu dažnai mokindavosi keleto eilinių paprasčiausių triukų kurie burtininkams nepratusiems prie dviračių gali atrodyt įspūdingi. Pasiėmusi nedidelį žalsvai tamsų dviratį panašų į tą kurį ji turi namie ji užsidėdusi lengvai ir smagiai pravažiavo. Grįžusi atgal tuo pačiu esfaltuotu takučiu Claudia labai įdėmiai apžvelgė kitus: tie kurie pasiėmė riedučius teko daug kristi, su dviračiais tai pat daugumai nesisekė, vyreni su mašinom ilgai terliojosi ieškodami kaip jas 'įjungti'.
Galėčiau jiems padėti tik nežinau ar leis mokytoja, gal būt tai savarankišką užduotis?- mąstė grifiukė.
Dar porą kartu apvažiavusi ratelį mergaitė padėjo dviratį ir pasiėmė vienui vieną stovėjusią pilką riedlentę, šios priemonės jei dar niekad neteko naudoti. Tad buvo labai įdomu kaip seksis.
-
Grynakraujis grifas susigūžęs vėpsojo į žiobariškas žiobariškutėles žiobariškiausias transporto priemones. Pjaustymo lentelė ant ratukų, kaliošai ant ratukų, trys pagaliai ant ratukų ir metalo laužo krūva ant ratukų. Ar žiobarai išmano nors ką be ratukų? Ar jie gali sugalvot ką nors be ratukų? Kaip atpažinti žiobarą - jis nekeliauja niekaip kitaip, tik ant ratukų. Jie gal ne krikščionys, o ratonys?
Kas rinkosi riedlentę, kas ratučius... tai yra riedučius. Rodos, į automobilį sėsti nedrįso niekas. Marcus'as atsiduso ir nužvelgė blizgančią mašiną - ech, ji atrodė įdomiausiai ir kiečiausiai. Bet tokiems čiūt iš žolės galvas iškišusiems į mašiną dar niekas neleido. Todėl Sarcasmison'as pasirinko dviratį. Ko gero, tai buvo viena didžiausių jo gyvenime klaidų.
Du ratukai... Išbadėjusio briedinio kentauro galvą primenantis vairas... Už keisto dirbtinės odos darinio užsodintos grotelės dešrelėms arba eurovizinei vištienai kepti... Tai gyvūnų kankinimui, ar važiavimui pritaikytas daiktas? Ko gero, abiems. O šiuo atveju, turint mintyje, jog žmonės irgi yra gyvūnai, tai Marcus'as pateko į kančias.
Pirmiausia jis apsižergė dviratį ir atsisėdo ant rėmo. Kojas pakelti nuo žemės buvo baisoka ir neatrodė logiškai. Ratukai juk buvo per maži, kad taip stovėtų. ,,Žiobarai gal akrobatai?" - pamintijo berniukas, prisiminęs kasdien pro namus dardėdavusius žiobarų paštininkus. Kaire koja pasirėmęs į žemę dešiniąją vaikis uždėjo ant dešiniojo dviračio pedalo atšvaito. Šis persisuko ir lengvai brūkštelėjo per koją. Bet tatai tebuvo pradžia...
-
Atsistojusi ant asfaltinio takelio Mayros riedučiai čiuožinėjo pirmyn atgal, kol galiausiai mergaitė suklikusi skaudžiai tėškėsi ant žemės. Nurijusi karčias ašaras (juk kokia klastuolė rodys savo silpnumą bei ašaras?) pirmakursė pamažėle atsistojo ir pabandė leisti riedučiams riedėti į priekį. Bet iš to nieko neišėjo, nes šįkart Mayra tėškėsi ant užpakalio. Tikrai liks mėlynės... Klastuolė bandė dar sykį ir dar sykį ir kiekvienąkart tėkšdavosi ant žemės taip, kad kauleliai subarškėdavo. Galiausiai mergaitė pradėjo gailėtis, kad nepasirinko dviračio, juk su šiuo važiuoti tai mokėjo... Galiausiai, kai nežinia kelintąsyk juodaplaukė atsistojusi ji suprato, kaip žiobarai važinėja šiais daiktais, tad nieko nelaukusi pabandė atsispirti ir... ji pajudėjo į priekį! Iš džiaugsmo Mayra pamiršo laikyti pusiausvyrą ir vėl nukrito, bet dabar mergaitė džiaugėsi pagaliau įminusi riedučių paslaptį. Greitai atsistojusi ji vėl atsispyrė viena koja, tada kita ir taip pamažu judėjo į priekį ir net nepastebėjo, kaip įsibėgėjo ir atsitrenkė į kitą mokinę su riedučiais. Abi mergaitės parvirto ir Mayra išgirdo skaudų trakšt. Pakėlusi dešinę ranką, kurią staigiai nusmelkė nepakeliamas skausmas, klastuolė pamatė kaulo dalelę kyšančia pro praplėštą odą. Išsigandusi mergaitė pradėjo klykti - ne kiek iš skausmo, bet kiek iš baimės bei netikėtumo.
-
Dylan'as savo naktiniais pasivaikščiojimais po pavasariu dvelkiančias apylinkes ir naktines klajones koridoriais su karšto šokolado puodeliais visiškai pamiršo pamokas ir artėjusius atsiskaitymus.
Vieną naktį skyręs miegui (pagaliau!) vaikinas atsibudo žvalus pirmą kartą pavasario eigoje, o noras apsilankyti kokioje pamokoje nustebino net jį patį.
Patikrinęs pamokų tvarkaraštį, Dylan'as pajudėjo link žiobarotyros kabineto. Pamokos pavadinimas rodė, kad čia nieko sunkaus, bet įsitikinti norėjosi.
Klastuolis jau buvo beužsiimąs suolą, tačiau išgirdęs malonų profesorės balsą, taip ir neatsisėdo - pajudėjo link kabineto durų.
Lauke viskas atrodė kiek kitaip ryto metu, negu jis buvo įpratęs matyti naktimis. Visgi, grynas oras jam patiko. Užduotis? Mm, kuo čia pabandžius... Vaikino akys užkliuvo už melsvo kabrioleto, stovėjusio kiek toliau. Noriu. Hm, kas galėtų būti mano porininkas? Klastuolis priėjo arčiau kabrioleto, atidarė vairuotojo dureles. Vidun nežengė, o tik šiek tiek prisimerkęs dairėsi ir ieškojo kokio nors pažįstamo veido.
-
Pamokos - visiška nuobodybė. Žinoma, pripažįstu, yra įdomių. Bet, remiantis mano kuklia patirtimi (kur tau!), tokių daugių daugiausia v.i.e.n.e.t.a.i!
Štai tokių minčių lydima Auksė žingsniavo iš žiobarotyros kabineto. Jos nuotaika nebuvo super duper puiki, galbūt, net atvirkščiai. Ji tyliai atsiduso. Ir sustojo.
Marietta sukryžiavo rankas ir klausėsi jaunos, garantuotai, jos manymu, profesorės, kuri tikrai negalėjo pasižymėti praktikos gausa.
Išgirdusi pamokos užduotį, pirmos reakcijos dėka ištempė kaklą aukštyn. Fe. Mergaitė neturėjo jokio noro valkiotis su daiktais, kuriuos žiobarai naudoja arba laisvalaikiui, arba kasdienai. Tai atrodė beviltiška.
Pirmiausia, Hale bandė ieškoti kažko sau į porą. Kad galėtų visą darbą suversti kažkam kitam, tačiau pamačiusi pusbrolį atsirėmusį į mėlyno kabrioleto dureles, plačiai nusišypsojo. Metas pažaisti.
Lėtai, visiškai neskubėdama, dvylikametė žengė pirmyn. Pamažu artėjo link Dylan'o, kuris, kaip sprendė pati, ieškojo kompanijos.
- Labas rytas, - atidarė priekines keleivio dureles, - pagaliau apsilankei pamokoje, - užkišo plaukų sruogą už ausies, - manau, neprieštarausi.
Beveik užuominomis kalbėjusi Auksė atsisėdo automobilyje ir uždarė duris.
-
Dylan'as būtų dairęsis ir toliau, bet krūptelėjo išgirdęs balsą, tiesiai už nugaros, mat stovėjo nusisukęs nuo šalia vairuotojo sėdinčio keleivio sėdynės pusės. Auksė. Na žinoma.
- Aukse, - spėjo išpešti tik tiek, nes pusseserė garsiai (per ausis perėjo stiprus garsas) užtrenkė, o gal tik uždarė keleivio dureles. Jam neliko nieko kito, tik pačiam sėstis į vairuotojo vietą. Uždaręs duris, vaikinas pasitaisė akis ir pasuko galvą į šalį.
- Juk žinai, Aukse, kad negali dirbti su manim, - padėjo vieną ranką ant vairo, - automobiliais naudotis bando tikrai ne tavo amžiaus mokiniai.
Moralizuoti klastuolis nemėgo, bet po sesers netekties Mariettą saugojo kaip savąją seserį, ėmė jai justi brolišką, vis stiprėjančią meilę.
- Kaip suprantu, tavęs neatsikratysiu, - po trumpos pauzės prabilo, - bent jau kažkaip man padėk, tuomet.
Tarsi davęs nurodymą, jis užčiuopė raktelius, pasuko pirmyn ir išgirdo variklio ūžesį.
Tik, Aukse, prašau. Prašau nebandyk mano kantrybės ir prašau, neversk visų akivaizdoj man tavęs apkabint.
-
Auksė patogiai įsitaisė keleivio vietoje. Sėdynė pasitaikė patogi tarsi svajonėse. Atrodė, kad šis paprastas kabrioletas galėtų būti bet kurio žiobaro svajonė.
Ji žiūrėjo primyn, pro priekinį stiklą. Nagi, ko jis laukia? Marietta jau buvo bepradedanti nerimauti, tačiau Dylan'as, it pajutęs jos nerimą, įsėdo vidun. Mergaitė nejučiomis pasimuistė ir pasisuko kairiau.
Per šiuos kelis pavasario mėnesius ji su pusbroliu retai prasilenkdavo ar kalbėdavosi. Apskritai, Hale priprato prie nuobodžios vienatvės. Tačiau dabar ji žvelgė į jo veidą, pagilėjusius veido bruožus, rodančius artėjančią brandą.
- Prašau, - nustojo žiūrėti į jį, - aš tenoriu atlikti su tavimi praktikos darbą. Nors kartą per visus mokslo metus.
Mergaitė suprato, kad jos balsas kažką išdavė. Tarsi kažko slėpimą, norą papasakoti, tačiau negalėjimą. Dvylikametės galva palinko pirmyn, tačiau netrukus ji vėl žvelgė pro priekinį stiklą.
- Būtinai padėsiu, - atidarė kažkokias dureles ir ištraukė vadovą, skirtą padėti naudotis, - visada, bet kur ir bet kada.
-
Burtininkų sūnus kurį laiką pasėdėjo ant dviračio, kol kiti jau vartėsi ant žemės ir bučiavo asfaltą. Jautėsi jis itin kvailai. Nežinojo, ar tarp žvaigždžių neįsipins apsiausto kraštas, ar jis išvis teisingai sėda. Sėdynė atrodė keistai siaura ir baisiai nepatogi. Bet įsidrąsinęs grifas uždėjo koją ant plokščiosios pedalo dalies, giliai įkvėpė, užkėlė kitą koją ir staigiai nuspaudė pedalą.
Ir iškart nukrito ant šono. Kažin ar gerai, jog važiuoti jis pradėjo ant žolės - juk visi žino, kad, nors ji apsaugo nuo smūgių ir suminkština važiavimą, žali stiebeliai painiojasi tarp ratų ir transporto priemonę stabdo. Ką gi, nieko kito Marcus'as ir nesitikėjo. Atrodo, kad nė vienas iš čia esančių neišsisuko be nukritimo ant žemės. Kai pagalvoji, ratuotas žiobariškas transporto priemones būtų galima palyginti su kokiais nors narčiais, neišdresiruotais mustangais - yra tik laiko klausimas, kada jie ištėkš tave iš balno.
Vargais negalais ištraukęs apsiaustą iš po kažkokios aštrios dviračio detalės Sarcasmison'as atsistojo ir pastatė dviratį. Šįkart nusivedė jį arčiau asfalto, nors vis dar abejojo, kad verta mėginti važiuoti lygiu paviršiumi. Juk pogulis ant žolės yra malonesnis už kritimą ant smala sulipdytų akmenukų. Bet grifas buvo atkaklus (bent jau kol kas) ir užsėdo antrąsyk. Uždėjo dešinę koją ant pedalo, pasistūmėjo kiek į priekį ir... Vėl tėškėsi ant žemės. ,,Gal kažkas palaikytų šitą daiktą?" - susinervinęs pamintijo berniukas, trindamasis kruvinus delnus į apsiaustą.
-
Grifiukė svyruodama, su sambą šokančia širdimi, atsargiai, bet pagaliau atsistojo. Dabar ji stovėjo ant asfalto, kuris mergaitei šaukte šaukė „ griūk, griūk!“. Mergaitė liūdnai apsidairė, ji bijojo judėti. Visi tokie drąsūs oi, oi... Dar ir su mašinom... Bepročiai... Savo gyvybių negaili! Mergaitė sustingusi stovėjo pikta, kad bijo ir nemoka važinėti riedučiais, Elridė turbūt būtų kažką aprėkus, jei tik pabandytų ją piršteliu paliesti. Taip prastovėjusi geras porą minučių žaliaakė atsiduso. Juk pamoka yra pamoka. Ji matė, kaip kankinasi kita mokinė su riedučiais, ėmė dar labiau bijoti, bet visgi pagaliau pasiryžo. Tik, kaip jais važiuoti taip ir nesuprato, eiti neišeitų, juk tada ratukai neturėtų jokios esmės. Elridė atsargiai pabandė važiuoti tiesia linija, bet tai nieko gero nežadėjo, ji vos vos neparkrito, jos džiaugsmui išlaikė pusiausvyrą. Nagi... Reikia, privalau... Mergaitė bandė atsiminti kažką, kur būtų mačiusi tokius batelius su ratukais, ir jai pavyko. Grifiukė prisiminė, kaip stebėjo kelias mergaites, važinėjančias su panašiais riedučiais, na, turbūt, kad riedučiais, ji tuo nebuvo tikra. Elridė bandė prisiminti, kaip jos važiavo, bet iššokęs vaizdas prieš jos akis nelabai patenkino ją. Mat, ji nelabai suprato, kaip tos mergaitės važiavo. Atrodo, kojas kažkaip keistai deda, krypsta į šonus, juk taip parkristi tik ir galima. Bet, ji visgi pasiryžo. Sukaupusi šiek tiek drąsos mergaitė tiesė vieną koją į vieną šoną, o kadangi pavyko pabandė ir su kita. Taip po truputį ji bandė važiuoti. Greit į gavusi drąsos Elridė vėl prarado pusiausvyrą ir per plauką neparkrito. Nusprendusi, kad saugiau būtų važiuoti, kur arčiau žolė, ji lėtai prisiartino prie to, bet važiuoti tais batais su rateliais nebebuvo taip baisu. Iš tikrųjų, grifė mėgavosi tuo ir džiūgavo, kad pasiėmė šią keistą transporto priemonę. Po truputėlį... O gal duos važinėti? Nors čia asfalto nėra... Gaila... Taip bemąstydama Elridė dar kartą per plauką neparkrito, ji buvo visa įsitempusi ir pajautė, kaip jau maudžia blauzdas. Nekreipdama dėmesio į jas ji vėl pabandė važiuoti, šįkart jai pavyko kiek ilgiau iki kol vėl susvirduliavo. Paėjus, rodos, tiek mažai laiko žaliaakė jau buvo pavargusi. Ji atsargiai atsisėdo ant asfalto krašto, prie žolės, ir atsiduso. Mergaitė norėtų dar pavažinėti, bet ji buvo pavargusi, kojas maudė ir vis tiek dar šiek tiek bijojo kristi, nes turbūt nepavyktų suskaičiuoti, kiek kartų ji būtų kritus, jei ne stebuklas, kad pavykdavo išlaikyti pusiausvyrą.
-
Jis jautė slogią nuotaiką, kuo puikiausiai tvyrojusią kabriolete. Dylan'as neturėjo idėjų kaip tą pakeisti, tesugebėjo atsidusti, paleisti iš vienos rankos automobilio ranką ir abejomis suspausti juodą, jo manymu, odinį vairą.
Padėsi. Bet kada. Negi nesupranti, kad mano pareiga tave apsaugoti? Na, gerai, nesi mano tikroji sesuo, bet jaučiuosi taip, lyg būtum! Vaikinas tylėjo, jau norėjo sukti vairą link kairės pusės, tačiau sustojo, pažvelgęs į pusseserę :
- Čia vadovas? - kilstelėjo antakius. - patikėk, iš manęs vairuotojas nekoks.
Klastuolis atlenkė viršum jo buvusį veidrodėlį ir akimirką tyrinėjo savo išvaizdą.
- Važiuojam? - paklausė taip, tarsi ji galėjo rinktis.
Dylan'as nebuvo automobilių fanatikas, jo niekad tokie žiobarų sumanyti brangūs daikčiukai netraukė. Pasukęs vairą kairiau, pajudėjo asalfatu, tačiau greitis buvo labai nedidelis. Apie šviesų įjungimą vaikinas nebuvo girdėjęs, tad vairuoti ir pradėjo be šviesų.
Kuris yra stabdis? KAIRYS AR DEŠINYS?
Reikėjo greito atsakymo jam pačiam, o dėka šios rizikos jis spustelėjo vieną iš pedalų, tiksliau, greičio pedalą. Kabrioletas staigiai šovė pirmyn, tačiau po pusės minutės, kai Dylan'as prisiplojo nugara prie sėdynės, automobilis pats sustojo, beveik išversdamas vaikiną pro priekinį stiklą.
Ne, automobilio niekados gyvenime nevairuosiu...
-
Auksė žinojo, kad daugybės daiktų, dažniausiai žiobariškų, vadinamieji vadovai būdavo ganėtinai sunkūs, bet šis, melsvo kabrioleto vadovas nustelbė visus jos lūkesčius.
O jis tikrai nėra girdėjęs apie žiobariškus automobilius? Išgirdusi variklio ūžesį, Marietta tik kilstelėjo antakius, paleido iš rankų vadovą, kuris klestelėjo ant kelių.
- O tu tikrai nežinai, kad pirmiau reikia prisisegti saugos, ar kaip jis ten vadinasi, o tik paskui pradėti vairuoti? - pati segėsi diržą, kuris jai tikrai nepatiko, bet žinojo, kad saugumas - svarbu.
- Taip, - kas daugiau? - vadovas.
Ji nekreipė dėmesio į klausiamai pusbrolio ištartą žodį. Hale į rankas paėmė vadovą ir spėjo atsiverti tik įvadą - pradėjęs judėti pirmyn mechanizmas staigiai sustojo.
Mergaitė, dėka saugos diržo, liko sėdėti kaip sėdėjusi, apsaugota nuo priekinio stiklo.
- Pagal vadovą, - jau buvo radusi reikiamą skyrių turinyje, puslapį ir greitai akimis skaitė, - šitą daiktą reikia pastumti iki antrojo skaičiuko, - nuleido storą, neįdomią knygą, pasižiūrėjo kairiau ir žemiau, rado ko ieškojo - pavaroms valdyti reikiamą rankeną. Pasižiūrėjusi į Dylan'ą, tarsi jis galėtų kažką patarti, trūktelėjo rankenėlę pirmyn. Atrodė, niekas nepasikeitė.
- Dabar tikrai nerodys kaprizų, - šyptelėjo ir užvertė vadovą.
-
Dylan'as beveik bumbtelėjo galva į stiklą. Jis tikrai neišmanė vairavimo meno, o tobulinti įgūdžius buvo kur.
Tik beveik prisiplojęs prie stiklo, pastebėjo pusseserę, kuri patenkinta sėdėjo prisisegusi vadinamą diržą. Aš vyresnis, bet ji mane savo protu daugelyje sričių lenkia. Pasekęs Auksės pavyzdžiu, prisisegė pats.
- Ką tu tik ką padarei? - stebėjo kiekvieną jos judesį ir labai nepatikliai žvelgė link rankenos, kurios reikšmės visiškai nesuprato. Kas nors pasikeistų, jeigu šitą rankeną ištraukčiau?
- Mmm, - kažką numykė jai, vėl vairą pasuko ir su visu automobiliu pajudėjo pirmyn. Taip, taip, taip!
Vaikinas švelniai, pamažu spustelėdavo greičio pedalą, o kabrioletas lengvai skriejo per asfaltą.
- Ačiū, - trumpam pasižiūrėjo į ją ir paleido iš akių kelią, - kad ir ką ten padarei.
Tos akimirkos pakako, kad kabrioletas staigiai pasuktų link kairės pusės ir išklystų iš tiesaus asfalto.
-
Auksė mąstė kas bus toliau, ar kabrioletas nerodys jokių kabrizų. Ji stebėjo kaip pusbrolis užsisegė diržą. Norėjo kažkaip pakomentuoti, tačiau susilaikė - pačiai tai jau ėmė nusibosti su tais kvailais savo komentarais.
- Nustačiau, kažką, kad kabrioletas nebūtų nustatytas stovėjimo būsenoje, o, kad, galėtų laisvai judėti iš vietos, - atidarė dureles ir į nedidelį staliuką, į vietą padėjo vadovą.
Jo neprireiks, tiesa? Juk Dylan'ui puikiai sekasi... Marietta mėgavosi žiūrėdama pirmyn, pro priekinį stiklą, stebėdama pamažu pro šalį slenkančius objektus.
- Visada prašom, - nusišypsojo dar plačiau, pagavusi pusbrolio akių žvilgsnį, - Dylan'ai, ŽIŪRĖK KUR VAŽIUOJI!
Hale pirmąkart per visus mokslo metus parodė savo trykštančią baimę. Baisu mergaitei buvo tai, jog artėjo keletas medžių, o rėžtis su naujutėliu kabrioletu į vieną iš jų - nesinorėjo.
Po sekundės, kitos, Auksė atsisegė diržą, tuomet stvėrė vairą ir ėmė sukti į priešingą pusę.
- Spausk stabdį! - spėjo sušukti.
-
Iglė pasirinko dviratį, tai tiko jos kursui ir buvo naudojama ir kitų moksleivių. Iglė Igliukas užlipusi ant dviračio pabandė važiuoti, atsargiai mynė padalus, kurie buvo itin sunkūs. Tačiau jai nepavyko!
Iglė bandė klausti kitų moksleivių tačiau jie buvo kažkur išskubėję, ną ką pamanė ji. Teks kapanotis pačiai.
Dar kart pabandė užlipti ant dviratuko tačiau ir šį kart nepavyko. Iglė numetė dviratį ir pasiemė riedlentę. "Gal šįkart pavyks?"
Atsistojusi ant riedlentės Iglė pagaliau pajautė žemę po kojomis, pagaliau matė visa tai ką matė kiti moksleiviai pasirinkę riedlentes. Iglė važiavo tol, kol baigėsi paskutinioji pamoka. Ten ji matė visą ko reikia. Ir pagaliau po ilgo laiko suprato, ką ji šiais metais nuveikė ir kaip patobulėjau. Bet labiausiai buvo dėkinga profesorei, kuri pasirinko tokią neįtikėtinai linksmą pamoką.
-
Jam patiko palengva lėkti asfaltu, nedideliu greičiu. Deja, tokia laimė tikrai truko ne ilgą laiką, o viskas ėmė suktis link to, ko baisiausiai nenorėjo.
Kabrioletas ėmė drebėti vairuojamas per neasfaltuotą žemę. Dylan'ui darėsi baisu, tačiau dabar jis mažiausiai galėjo pasiduoti panikai. Vaikinas net nespėjo suvokti kiek laiko praėjo, tik tarsi atsibudo Auksei surėkus jo vardą ir pamatęs jos rankas ant vairo, o savąsias nuleistas.
Ką man po galais daryt? Kur stabdis, kur?! Visiškai pasimetęs vaikinas stipriai suspaudė vieną iš keletos pedalų, automobilis ėmė skrieti milžinišku greičiu pirmyn, tiesiai į patį pirmą pasitaikiusį medį. PO GALAIS!
Klastuolis staigiai spustelėjo stabdį ir kabrioletas, visiškai to nesitikėjęs, pašoko pirmyn dar keletą metrų ir trenkėsi į medį. Iššoko oro pagalvės, o Dylan'as iškart atsisegė saugos diržą, atidarė lauko dureles ir išlipęs lauk, ėmė laukti savo mylimosios giminės.
- Manau, praktikos pakaks, - susikišo rankas į kišenes ir patraukė arčiau kitų, pamažu trokšdamas grįžti pilin ir melsdamas, kad profesorė pernelyg nesupyks dėl sugadinto žiobariško kabrioleto.
-
Laikas gebėjo bėgti žaibiškai, o būtent tas momentas, ta akimirka tokia žaibiška ir pasirodė.
Kol Auksė sukiojo vairą į visas puses ir tik dar labiau vertė kabrioletą lėkti banguotai, labai vylėsi, jog pusbrolis sustabdys šį kabrioletą iki artimiausio medžio.
Vienu momentu Marietta pamanė, kad viskas baigėsi, tačiau variklis tik garsiau suūžė, o iš to netikėtumo ji vos nepaleido vairo.
AR BENT, PO GALAIS, SUVOKI, KAD AŠ DAR GYVENT NORIU?
Bent jau antrasis pusbrolio manymas ir atrodė sėkmingas. Staigiai pašokus metalo laužui (nors iki to laužo dar tolokai) Marietta vos galva nesivertė pirmyn - trenkėsi į ne tokią ir minkštą oro pagalvę.
Glostydama savo plaukus, Hale išsliuogė iš sugadintos transporto priemonės lauk, paskui pusbrolį. Oho... Priekis kaip reikiant palamdytas...
- Na, - pasivijo Dylan'ą, - manau šiam kartui pakaks, - atsisuko pažiūrėti ir vaizdas tikrai nekėlė gerų emocijų, - tik, žinok, kad prieš pradedant vairuoti reikia ir šviesas įsijungti. Bet čia tik smulkmena.
Hale svajingai nužvelgė tvarkingus Dylan'o plaukus, o tuomet žingsniuodama šalia, pėdino link pilies, pernelyg neskubėdama.
-
Claudia riedlentę padėjo ant žemės kaip ir turėjo būt- ratukais į žemę. Viena koją atsargiai padėjo ant pilkos riedlentės lentos, kita koja kiek pasispyrė. Iškart pradėjo riedėti, nors tai buvo gana lėtai ir grifiukė nuvažiavo mažą atstumą jei labai patiko. Šis naujas daiktas- trasnporto priemonės jei suteikė džiaugsmo, buvo iš ties smagu juo važiuoti. Claudia stengės vis daugiau ir stipriau atsispirti- didėjant greičiui buvo sunkiau išlaikyti pusiausvyrą. Supanikavusi dėl gana jei pasirodžiusio perdidelio greičio mergaitė nusivertė nuo riedlentės ir nukrito ant esfalto. Sunkiai besistodama jautė kaip delnai pradėjo tiesiog degte degti, keliai tai pat buvo sumušti, riedlentė gulėjo šalia ant šono. Vos vos atsistojusi antrakursė nusivalė delnu ir nepaisydama skaudančių kelių ir delnų ji toliau bandė važiuoti su riedlentę- nepasidavė.
Krituai dar porą sykiu mergaitė nusprendė, kad su riedlentę baigta. Reikia išbandyti dar ką nors naują. Kelių lazdelių mostais pagydžiusi delnu mergaitė jau beveik sveika nuėjo paziūrėti, kas dar liko iš neįšbandytu transporto priemonių.
-
Lukas atsivaręs dviratį pastebėjo raudoną Marko veidą, tačiau nusprendė nieko dėl to nesakyti ir tik šyptelėjo. Grifiukas džiaugėsi gavęs progą ne tik pabūti lauke, o ne tvankioje klasėje ar visada prieblandoje sklendžiančiuose koridoriuose, bet ir praleisti daugiau laiko su Marku. Pajutęs, kad šis įsikibo jam į apsiaustą, berniukas pradėjo važiuoti ir linksmai šūktelėjo:
-Tvirtai laikykis, važiuojam!
Visai užsimiršęs, kad klastuolis ne tik kad pirmą kartą stovi ant riedlentės, bet ir taip "visiškai nepavojingai", kaip pats Lukas įvardino, naudojasi ja, grifiukas pradėjo važiuoti vis greičiau ir greičiau, kai staiga iš kažkur pasigirdęs siaubingas klyksmas jį taip išgąsdino, kad jis nejučiomis staigiai sustabdė dviratį. Neišlaikęs pusiausvyros berniukas nukrito nuo dviračio, kuris tik per plauką neužkrito ant jo, tačiau Lukas visvien jautė ant savęs kažkokį svorį, neleidžiantį jam atsikelti. Berniukui prasimerkus jo žvilgsnį sutiko rudos Marko akys.
-
Luke pradėjus važiuoti, Markas sunerimo, bet kuo greičiau berniukai važiavo, tuo smagiau jam darėsi. Visiškai įsibėgėjus, klastuolis iš džiaugsmo sušuko ir viena ranka pasileido. Viskas, ką jam tereikėjo daryti, tebuvo laikytis Luke apsiausto ir praskėtus kojas stovėti ant reidlentės bei laikyti pusiausvyrą, kas berniukui buvo pakankamai paprasta, kol nepasigirdo pažįstamas klyksmas ir Luke staigiai sustojo. Markas, vis dar lekiantis iš pagreičio, atsitrenkė į grifo dviratį. Rudaplaukis net nepajuto, kaip jo kojos atsiplėšė nuo riedlentės ir jis atsidūrė ant Luke. Vos tik tai pastebėjęs Markas visas išraudo ir pasikėlė rankomis nuo kito berniuko kūno, bet, pats sau nenorėjo to pripažinti, jam tai patiko. Markas panoro apkabinti Luke ir taip stebėti su juo debesis bei vienas kitą kol nusileis saulė. Vis dar raudonuodamas, tylėdamas Markas atsisėdo šalia ir pastebėjo, kad susiplėšė savo uniformines kelnes. Tada klastuolis iš širdies nusijuokė ir atsisukęs į Luke tarė:
-Tai ką, varom toliau?
-
Lukas jautė kaip jo žandai užkaito ir nors buvo sutrikęs bei šiek tiek išsigandęs tokio Marko artumo jam teko sau pačiam pripažinti, kad jis nenori, jog klastuolis iškart pasitrauktų. Markui pasikėlus nuo grifiuko šis taip pat bandė atsisėsti pasiremdamas rankomis, tačiau iškart susiraukė aštriam skausmui pervėrus jo ranką. Norėdamas sužinoti šio skausmo priežastį berniukas apžiūrėjo savo delną ir pamatęs, kad jame žiojėjo maždaug monetos dydžio pailga žaizda, kuri net nežadėjo nustot kraujuoti. Nenorėdamas be reikalo gąsdinti šalia sėdinčio tamsiaplaukio grifiukas paslėpė delną tarp apsiausto klosčių ir atsisuko į Marką, norėdamas įsitikinti, kad šis nėra sužeistas. Baisiausia ką berniukas pastebėjo buvo suplėšytos uniforminės kelnės, o išgirdęs nuoširdų klastuolio juoką jis lengviau atsikvėpė.
-Aš ne prieš dar pasivažinėti, bet manau dviračio man šiandienai užteks - Lukas tyliai sukikeno - gal pasiimam riedlentes ir varom pažiūrėt kas ten taip klykia?
-
Markas net nepastebėjo, kad Luke bandė paslėpti ranką ir kad jo apsiaustas buvo kruvinas bei kraujo dėmė plėtėsi.
-Žinoma. Man atrodo, kad girdžiu pažįstamą klyksmą. Ah, kad tik nebūtų Mayra.
Atsistojęs klastuolis pasiėmė riedlentę ir lėtai važiavo klykiančios mergaitės link. Kadangi buvo truputėlį trumparegis, iš pradžių įžiūrėjo tik tiek, kad nesavu balsu klykė juodaplaukė pirmakursė, bet prisiartinus Marko blogiausios mintys išsipildė. Ten klylė Mayra su atviru lūžių dešinėje rankoje. Nulipęs nuo riedlentės, rudaplaukis pribėgo prie pusseserės ir ją papurtė.
-Nerėk, nerėk! Žiūrėk į mane. Viskas bus gerai,-raminančiu balsu bandė nuraminti klastuolę Markas. Pakėlęs savo lengvutę pusseserę, jis ją kaip nuotaką nunešė prie mokytojos.
-Mokytoja, man atrodo mums reikia į Ligoninės sparną,-negyvu balsu tarė mokytojai Markas.
-
Pakėlusi akis nuo dviračio profesorė pradėjo stebėti mokinius, kurie bandė žiobarų transporto priemones. Žinoma, keli iš mokinių nuvirto, atsikėlė, kai kurie net nesuklupo (nors tokių buvo mažai). Moters akys atidžiai, greitai lakstė nuo vieno mokinio iki kito. Kartais pasigirsdavo po riksmą ar koks kitas neaiškus garsas. Netrukus pamatė ir sudaužytą kabrioletą. Sara su didžiule viltimi tikėjosi, kad tie, kurie šia mašina važiavo, nesusižeidė, tačiau pamačiusi prie jos vaikštančius mokinius Keyes nusiramino. Burtų lazdele panaikino sudaužytą automobilį ir toliau stebėjo mokinius. Pažvelgė į asfaltuotą kelią, jis pradėjo nykti - pamoka ėjo į pabaigą.
Dvidešimtmetė jau ruošėsi skelbti pamokos pabaigą ir eiti sutvarkyti paliktą kabinetą. Mėlynplaukė pastebėjo link jos einantį klastuolį, kuris nešė sužeistą Mayrą.
- O Dieve...- tyliai sumurmėjo ir mintyse nusikeikė, kad jos nepastebėjo.
Moteris perėmė mergaitę iš berniuko rankų, padėkojo ir laikydama sužeistąją pabaigė pamoką.
- Ačiū visiems, kas dalyvavote mano pamokose. Ši pamoka baigta. Tikiuosi, niekas nesusižeidėte. Jeigu taip, eime su manimi. O kiti - galite eiti į sekančią pamoką. - Sara nusišypsojo. Žadėjo jau sakyti, kad susitiks kitoje pamokoje, tačiau to mėlynplaukė nežinojo. Nikolė pažvelgė į ant rankų gulinčią klastuolę ir tyliai sumurmėjusi, kad viskas bus gerai nužingsniavo Ligoninės sparno link. Einant į mokyklą lengvu burtų lazdelės mostelėjimu panaikino visas transporto priemones, dar atsigręžė ir šyptelėjo.