Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Magijos istorija => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Skarletė Siuzana Vein Balandžio 15, 2018, 10:39:58 am
-
Takelis, kuriuo ėjo Hannah, buvo užpustytas sniegu. Aplinkui nesigirdėjo nieko, tik Žemuogės miauksėjimas, pajautus didesnį šaltį. Pagailo profesorei rausvos augintinės, tad ji pakėlė katę ir įsupo ją į savo apsiaustą bei pagaliau pasiekė pilį. Užsukusi trumpam į požemius, o vėliau grįžusi į magijos istorijos kabinetą, pradėjo ruoštis pamokai. Suolų staiga padaugėjo dvigubai nei įprastai. Ant kiekvieno stalo padėjo po pailgą menzūrėlę, pripildytą 443.7 mililitrų keisto skysčio, kurio neįmanoma plika akimi atskirti nuo paprasto vandens. Skystis buvo uždengtas kelių sluoksnių rusva marle, kad eliksyras stipriai negaruotų. Kiekvienam įeinančiam mokiniui, mergina pranešė sėstis po vieną bei neliesti indų. Kai paskutinis mokinys įėjo, profesorė uždarė duris klasės gale, greičiausiai kažkas gimė žiobarų troleibuse, ar kaip ten sakoma.
-Sveiki,- maloniai šyptelėjo Hannah,- šiandien mes nežaisime jokių žaidimų "kas čia" ar "ką mes veiksime", kadangi neturime tiek daug laiko. Taigi, per šios dienos magijos istorijos pamoką jūs susipažinsite su vienu iš praeities burtininkų ar raganų bei galbūt turėsite galimybę nuvykti į kokią nors žymią vietą ar įvykį,- štai čia profesorė kiek atsikvėpė ir nuo stalo pasiėmė sau skirtą menzūrą su skysčiu. Pasirengė trumpam eliksyro pristatymui:
-Iš karto noriu padėkoti panelei Eier, kuri man parūpino reikiamą skaičių šitų. Jie vadinami Nikritais, minint šių išradėjo Aleksandro Nikrito pavardę. Nikritai - tai skysčiai, gebantys pusvalandžiui iškviesti norimą žmogaus dvasią. O šiandieną ir jūs turėsite tokią galimybę. Tuoj viską paaiškinsiu ir galėsite pradėti,- ji apžvelgė visą klasę ir suprato, kad turi mokinių dėmesį,- pirmiausia ant laisvos vietos suole - kėdės - greitai pilkite skystį, kol iš dūmų atsiras vaiduoklis, sėdintis ant kėdės. Ar bent tai imituojantis. Jo atsiradimas išnaikins visus gyvus iš klasės jūsų akyse, galėsite judėti, klausti norimų dalykų apie praeitį, jis galės nusivesti jus į kitą vietą, kur galbūt išvysite kokį įvykį, kaip mūšis ar prieš penkerius metus vykusi žiobarotyros pamoka. Žinoma, aš matysiu jus tiesiog sėdinčius klasėje, tad ką darysite su juo man bus gan didelė paslaptis. Primenu, laiko turite pusvalandį, o liesti vaiduoklį griežtai draudžiama, kadangi jis išnyks, o papildomo skysčio, deja, neturiu.
-Ar turite klausimų? Jei ne, galite pradėti. Sėkmės.- Han šyptelėjo ir žiūrėjo ar mokiniai viską daro pagal instrukcijas.
Jei kas neaišku - a.ž. Jūsų užduotis - per mažiausiai 3 įrašus aprašyti pokalbį bei (nebūtina) įvykį su išgalvotu arba iš Hario Poterio sagos paimtu veikėju. Sugalvokite kokią įdomią istoriją, jūsų personažo emocijas, įvykio svarbą (ar datą). Vaizduotė tikrai ne yda, tad naudokitės proga.
-
Stevie, prieš porą dienų gavusi iš tėvų laišką, pasijuto taip, tarsi jie ją stebėtų, tad nutarė nueiti į magijos istorijos pamoką. Mergaitė iš karto buvo nusiteikusi, kad bus neįdomu, tad atsisėdo į klasės galą ir nutarė, kad galės tą laiką išnaudoti kam nors įdomesniam nei mokytojos klausymasis.
Vis dėlto Stevie netruko nustebti: užduotis, kurią pristatė mokytoja, skambėjo tikrai įdomiai. Pažvelgusi į indą su skysčiu, mergaitė susimąstė: apie ką klausinėti? Kadangi ji istorija nesidomėjo, nelabai išmanė įdomias asmenybes ar įvykius. Vis dėlto netrukus mergaitė sugalvojo.
Mergaitė supylė skystį ant kėdės ir netrukus pamatė, kad klasėje yra viena su vaiduokliu, atrodo, visi bendramoksliai dingo... Tai Stevię kiek sutrikdė, bet ji suvokė, kad turi vos pusvalandį, tad netrukus pratarė vaiduokliui.
- Labas. Aš Stevie.
Ar reikia prisistatyti, kai kalbi su vaiduokliu? paklausė ji savęs ir netrukus pratarė garsiai:
- Man labai įdomu, koks buvo burtininkų indėlis į Vaterlo mūšį? Ar galėtum apie tai papasakoti?
-
Į kabinetą ši prisistatė viena iš pirmųjų. Tai, jog nereikės atsakinėti į velniškai sudėtingus ar net nuobodžius teorinius klausimus, Ellie nuotaiką iškart pakėlė. Jokio galvos skausmo, tik įdomiausia pamokos dalis - praktika. O šįkart jai laiko skirta buvo į valias. Reiškias, vieni pliusai - kokybiškesnis darbasi ir dar spės pasimėgauti.
Vos gavusi leidimą pradėti, tamsiaplaukė neskubėjo. Ne, ši nenorėjo visko sugadinti, kadangi antro šanso išsikviesti dvasią greičiausiai net nebeturės. Atsilinkusi laisvą kėdę nuo stalo, grifė atsargiai pakėlė nikritą ir atvyniojusi medžiagos skiautę, staigiai išpylė eliksyrą ant jos paviršiaus. Ilgai netrukus, jis ėmė garuoti, kaip ir turėta būti. Ir tada ši suakmenėjo. Suakmenėjo, išvydusi jau matytą veidą. Ne, realiame gyvenime ji nebuvo jo mačiusi, tačiau iš pasakojimų, nuotraukų, senų laikraščių ir knygų.. Šalia jos sėdėjo Dumbldoras. Tikrų tikriausias - tie patys veido kontūrai, drabužiai, plaukai. Ir tas žvilgsnis, dabar kiaurai veriantis Ellie.
-
- Labas, Stevie. Aš esu Jean'as. Taip, atpažinai mane. Aš esu vienas iš Napoleono Bonaparto artimiausių bičiulių, karininkas.
Stevie, išgirdusi negyvą vaiduoklio balsą, pasijuto nejaukiai. O ko tu tikėjaisi iš vaiduoklio? paklausė mergaitė savęs. Kiek įsidrąsinusi ji atsisuko į Jean'ą ir laukė, ką jis pasakys.
- Aš pats nesu burtininkas. Dėl to manau, kad nelabai kokį pašnekovą išsirinkai, - šyptelėjo vaiduoklis. Stevie nustebo: įmanoma išsikviesti ir žiobarą?! - Vis dėlto šiek tiek apie burtininkus žinau. Visų pirma, turiu pasakyti, kad mes pralaimėjome tik dėl to, kad mūsų priešai turėjo daug daugiau burtininkų. Ypač prūsai.
- Atsiprašau... O kas tie prūsai? - nedrąsiai paklausė Stevie. Ji nė karto apie tokius nebuvo girdėjusi...
- Tauta, gyvenanti kažkur toli rytuose. Ir kalbanti labai keista kalba, - paaiškino Jean'as. - Tad štai. Prūsų burtininkai pirmiausia užbūrė mūsų ginklus. Jie pasidarė labai sunkūs ir neaštrūs. Tačiau kadangi mūsų kariai buvo daug geresni, mums visai neblogai sekėsi. Tačiau tada pasirodė nenaudėlių anglų burtininkai...
Stevie kiek susiraukė: vis dėlto juk ji pati anglė, o tas vaiduoklis taip neigiamai atsiliepia apie juos... Vis dėlto mergaitė toliau įdėmiai klausėsi.
-
Vos įėjus į istorijos kabinetą, Urtei buvo į galvą įkalta mintis, kad sėstis reikės vienai. Bet didelio čia daikto. Vis tiek būtų sėdėjusi viena. Tik su tuščia kėde ir pasakišku vaizdu už lango. Viskas buvo apsnigta plonu sniego sluoksniu. O dabar, kai esi priverstas sėdėti vienas, to džiaugsmo nebelieka. Tad penktakursė iš karto patraukė į pirmą suolą. Prie profesorės Hannah stalo. Juk taip mokytoja geriau ją girdės. Deja, tokios progos ši Urtei nesuteikė (savo žinių pareiškimo). Visai klasėj teko iš karto imtis darbo. Ant stalų stovėjo buteliukai. Laimei, kad ji nepanoro jo gurkštelėti, bet atrodė menzūros turinys skaniai - po skanių ir sočių pusryčių Pang buvo ištroškusi. Pagal mokytojos instrukcijas "vandenį" išpylus ant kėdės, ji pastebėjo vaiduoklį. Sau ramiai plėvenantį. O kitų vaikų balsai nublanko. Taigi taigi. Laikas pakamantinėti šį vaiduoklėlį...
-Emm... Sveikas. Aš penkto kurso mokinė, iš Grifų Gūžtos. Paklausinėsiu tavęs poros dalykėlių, gerai? Tai iš pradžių būtų: vardas pavardė, gimimo-mirties data ir priežastis, kole...
Mergina pamatė jo oranžinius plaukus, ir nutrūko vidury sakinio. Taip. Ir ausies anas neturėjo.
-Ir jokių juokų, sutariam? Čia ne žaidimų aikštelė. Čia mokykla. Bet kiek žinau tau tai nė motais. Kiek. Girdėjau,-Urtė tapo šalta ir griežta. Ji nenorėjo tapti pajuokos objektu (kad ir vaiduoklis juokias), tad iš karto parodė jam kas čia vadas.
-
MI pamoka Vikiai niekada neatrodė labai reikalinga, reikšminga ar įdomi. Tad į šią pamoką mokinė atsliūkino su niūria veido išraišką. Claudia atsisėdo į patį pirmąjį suolą, knygų išsiimti net nesivargino, nes iki varpo dūžio dar minutė. Nors tai ir sako, kad kaip tik reiktu ruoštis Viki per daug tingėjo. Visdėlto iškart po varpo dūžio knygos ant Viki stalo jau buvo išsiimtos. Mokytojai pradėjus kalbėti Viki vos nemirė iš nuobodulio, tačiau nugirdusi, kad laukia įdomesnė pamoką nei visada mergaitė sukruto. Vos mokytojai davus ženklą pradėti Viki griebė indą ir išpylė visą skystį ant kėdės. Iš pradžiu iš mergaitės akiračio dingo visi bendraklasiai žinoma ir mokytoja, skystis ant kėdės pakeitė spalvą į žalią. Tuomet pasigirdo kurtinantis klyksmas, Viki susiėmė ausis, tas baisus klyksmas truko apie penkias sekundes, tačiau apkurst galėjai jau per pirmąją akimirką. Mergaitė stebėjo skystį, šis po truputį pradėjo įgauti pavidalą ir vis kilo kilo aikštyn, kol galiausiai iš paprasto skysčio į mergaitę žvelgė šuo- vaiduoklis. Jis buvo visiškai permatomas ir žalsvas, kadangi gyvūnai nekalba, šuo tik amtelėjo. Ir Viki pajautė, tarsi ją kažkas temptu, klasės vaizdas pradėjo tamtis, viskas pradėjo ilgėti, viskas aplknk išsitampė. Viki tiesa sakant norėjo paliesti šunį tačiau prisiminė ką sakė mokytoją. Ir staiga mergaitė pajautė kaip bumtelėjo, ant kažko atsisėdo kas tai buvo ji nematė, nes iš išgąsčio buvo užsimerkusi. Jau šiektiek išsidrąsinusi pramerkė akis ir išvydo, jog sėdi ant žalios žalios žolės. Jai už nugaros augo medis žydintis rausvais žiedais. Mergaitė pakėlė galvą apsižvalgyti aplink ir kartu akimis ieškojo šuns- vaiduoklio.
-
Koks velnias pakišo mintį, kad reiktų šliaušti į tą magijos istorijos pamoką? Žinojo, greičiausiai praktikos užduotis nebus jai ypatingai tinkanti. Arba liks visko iki galo nesupratusi. Net nežinojo kas blogiau. Per ANJM nematė prieš ką kovoti, astronomijos įvairūs dalykai buvo suvokiami tik akimis, kurių taip trūko, iš NIV - pasityčiojimas, apie AB ir tą kvailai keistą profesorę išvis verta patylėti. Na, kerėjimas dar pusė velnio, jei mosuot nereik, o žiobarotyros buvo kiek pramokusi - gyveno tarp žiobarų. Na bet vis tiek, ką reikėjo daryti ir su kitais dalykais - herbologija, MGP, transfigūracija (kur taip sudėtingai reikėjo viską įsivaizduoti, ak) ir galų gale - magijos istorija! Pripažinkim, ne jai buvo skirtos tos įvairios knygos ar kitokie magistoriniai dalykai, net nelįsdavo į galvą, o ką čia kalbėti apie suvokimą nieko nematant!
Turbūt nereikėjo nieko sakyti ir buvo aišku, kad klasėje ji sėdėjo susiraukusi. Ant nutaisiusi kitokią neigiamą grimasą ir sukandusi dantis. Visi iš jos tyčiojosi. O ypač dalykai, kurių reikėjo mokytis.
Užduotis iš pirmo žvilgsnio garso buvo nesudėtinga, tačiau geriau pagalvojus, jei nežinojo vien kur kėdė, ką būtų galėjusi pamatyti? Turbūt būtų likę tik spėlioti.
Grifė ranka atrsargiai braukė per stalo paviršių, mėgindama ieškoti to skysčio. Netrukus šį suspaudė delne. Stipriai, kad nepaleistų. Greičiausiai dirbant su tokiais visokiais skysčiais kamštelis būdavo sudėtingiausia dalis - vis bijodavo išpilti, tačiau šį kartą galėjo drąsiai nuimti kažkokį skudurą. Sakė, reikia viską pilti greitai, bet kas iš to? Mokinė galėjo tik susirasti vietą, kur jos manymu buvo kėdės vidurys. Ir viskas. Supylė viską, padėjo stiklą atgal ant stalo. Neaišku buvo ar vaiduoklis jau susidarė ar kas. Tik deja, Diana suvokė, kad viską padarė it robotas, bejausmiškai. Bet juk greičiausiai tos dvasios net nenorėjo būti iškviestos. O kas, jei būčiau pasakiusi, kad tai prieštarauja mano religijai?
Tačiau jos mintis pertraukė garsus krenkštelėjimas, privertęs net drąsuolę grifę krūptelėti.
-Ir vėl man davė ne gryniausiosios kartos atstovą,- suburbėjo savo tembru, kuris buvo lyg kažką primenantis. Kažką nemalonaus.
-Bela?- paklausė laukdama atsakymo, bet pradžiai gavo tik garsų ir šiurpų nusikvatojimą.
-A tu akla esi, kad manęs nepažįsti?- tęsė tvardydama juoką.
Dar gražiau. Jasmine Diana Amneta stovėjo prieš Belatriks Lestreindž ir net neįsivaizdavo ko jos galėtų paklausti.
-
Susigaudžiusi erdvėje, grifė atsikrenkštė ir pagaliau prabilo:
- Sveiki, aš Ellie Barlow, - stengėsi kalbėti kuo natūraliau. - O jūs tikriausiai būsite Albas Dumbldoras..
- Malonu, panele Barlow. Leiskite pasiteirauti, iš kur žinote, kas aš?
Kaip tai iš kur? Visas magijos pasaulis žino garsųjį Albą Dumbldorą.
- Geriau paklauskite, kas jūsų nežino.. - nusuko akis žemėn. - Gi jūs legenda..
Ji žinojo, apie kokį svarbų įvykį turi kalbėti, tačiau vis nerado žodžių įžangai. Tuo tarpu dvasia tikriausiai taip pat numanė, kodėl buvo iškviesta. Tai bylojo tas žvilgsnis.
- Jūsų mirtis buvo skaudus kirtis visam magijos pasauliui, - teišspaudė ji.
- Taip.. - pagaliau prakalbo ir Albas. - Tačiau nejau manai, jog kare su Voldemortu galima apsieiti be aukų?
- Na ne, bet..
- Mano mirtis nebuvo beprasmė.
- Ne, ji beprasmė. Kas pasikeitė, kai mirėte? Voldemortas ėmė pasitikėti Severu? Bet argi Severas taip pat nemiręs? - pernelyg įsikarščiavusi pertraukė Dumbldorą. - To buvo galima išvengti. Būtumėt labiau pasitarnavęs gyvas.
-
- Kartais mes nesuprantame kai kurių poelgių reikšmės. Kai kada ta reikšmė būna kur kas gilesnė, nei galime įsivaizduoti ir toli gražu ne lengvai suprantama. Kartais taip tiesiog turi būti, - įsmeigęs žvilgsnį į sienos kertelę, kalbėjo jis.
- Kad ir ką bepasakytumėt, ši mirtis visus tik sugniuždė. Kovoti būtų buvę kur kas paprasčiau su jumis, nei be jūsų. Manau, Poteris dabar pasakytų tą patį.
- Gal, - teištarė Dumbldoras. - O gal jis visgi suprato.
- Nesvarbu, geriau eikime prie kitų klausimų, - stengėsi nurimti mergiotė. - Ar labai skauda? Na, ar skauda, kai į tave paleidžia mirtinus kerus?
- Neslėpsiu, tai tikrai ne koks malonus padų kutenimas. Bet gal tik šiek tiek iš pradžių.. Vėliau jau nieko nebejauti.
- Hm, o ar buvo baisu?
- Jei neklystu, tai jau esu kažkada sakęs, tačiau pasikartosiu. Racionaliam protui mirtis tėra dar vienas didelis nuotykis..
- Ir visai neskaudu, jog jus bando pribaigti mokinys, ar tiek metų pažįstamas draugas?
- Na, žinojau, jog Drakas bandys, tačiau suvokiau ir tai, kad šis neįstengs. Matai, Smirdžius nebuvo toks blogas. Jis tiesiog neturėjo to, ko manė, jog Poteris turintis - draugus, sėkmę, palaikymą. Jis pavydėjo, todėl virto tik savotišku blogiuku. Būnant tik savotišku blogiuku Smirdžių šeimoje yra ganėtinai sunku. Drakas neturėjo kito pasirinkimo.
- O Severas?
- O Severui liepiau perimti Drako užduotį. Tikriausiai jam buvo kur kas skaudžiau, nei man, tačiau šis privalėjo.
Ir ji vos susilaikė vėl nepradėjusi ginčytis su Albu.
- Taip.. - teišspraudė Ellie. - Ką gi, dėkoju už pokalbį, buvo malonu išgirsti Albo Dumbldoro mintis.
- Man taip pat buvo įdomu išklausyti jauno žmogaus nuomonės. Ačiū už galimybę ir sudie, Ellie.
- Tiesa, dar vienas klausimas! - prisiminę mergiotė, tačiau dvasia jau buvo išgaravusi.
Jei galėtumėte atsukti laiką, ar ką nors pakeistumėte?
-
- Ak, atsiprašau. Tavo vardas angliškas... Galbūt tu esi iš Anglijos? - paklausė vaiduoklis.
- Na, taip... - nutęsė Stevie, nenorėdama parodyti, kad jai nepatiko tai, kaip apie anglus atsiliepė Jean'as.
- Atsiprašau, - dar kartą pasakė vaiduoklis. - Vis dėlto mano santykiai su šia tauta nėra patys šilčiausi. Bet tu nebijok, - skubiai pridūrė Jean'as ir šyptelėjo mergaitei. - Taigi apie ką aš kalbėjau?
Stevie nežinojo, ar atsakyti, tačiau netrukus vaiduoklis vėl prabilo:
- Ak taip. Žodžiu, mes beveik laimėjome mūšį, nors mums prūsų burtininkai ir labai trukdė... Tie keli burtininkai, kuriuos turėjome mes, vos galėjo šiek tiek apmalšinti priešų burtininkų galią, jiems nebeliko laiko ką nors padaryti kariams. Vis dėlto iki anglų pasirodymo sekėsi neblogai. Tačiau anglai turėjo galių, kurių aš niekada taip ir nesupratau. Jie kažką padarė, kad mūsų kariai nebenorėjo kautis. Laimei, nebuvo taip, kad pradėtų žudyti savus, tačiau jie tiesiog nieko nebedarė. Mūsų burtininkai susitelkė aplink pagrindinius karininkus, tad mes priešų galios beveik nejutome. Todėl buvo labai sunku suprasti, kas vyksta... Napoleonas galiausiai labai supyko, kad kariai nesikauna, jis galiausiai nusmeigė porą kareivių...
- Bet juk gyvų prancūzų liko?.. - paklausė Stevie.
- Taip. Kažkiek liko. Deja, netrukus po to, kai pasirodė anglai, aš buvau atskirtas nuo karininkų grupės ir buvau nusmeigtas, tad negaliu pasakyti, kas įvyko toliau...
Mergaitė net išsigando: juk jis ką tik pasakė, kad jį nužudė! Vis dėlto mergaitė nieko nebespėjo pasakyti, nes pusvalandis baigėsi ir vaiduoklis išnyko.
-
-Koks jausmas stovėti priešais priešą ir žinoti, kad tai - paskutinės gyvenimo sekundės?- sunkiai nurijusi seiles paklausė. Klausimas nebuvo pats geriausias, tai buvo galima spręsti ir iš pašnekovės juoko. Pašiepiančio juoko.
-Tikrai ne ką geresnis, nei nužudžius Sirijų Bleką,- žmogaus pavardę ji ištarė aukštėjančiu tonu, kad tikrai neatrodė labai dailu.- Bet juk aš nužudžiau Sirijų Bleką! Aš nužudžiau Sirijų Bleką!
-Pakaks,- Jasmine nebeišlaikė daugiau, lausydama tos dainelės, kuri greičiausiai net nebuvo daina.- Pragare tave tik dar labiau nubaus.
-Kas tu tokia, kad galėtum man aiškinti, a? Man aiškinti ir nurodinnėti galėjo tik Valdovas. Esu tikra, jis tuojau sugrįš ir dar susigrąžins mane, jo dešiniąją ranką.
Išgirdus visą teoriją, kad galėtų grįžti Voldemortas, Amneta nieko nebesakė. Žinoma, yra galimybė, kad jis sugrįš, kas žino kiek dar žmonių nužudė ir kiek horokrusų prisidarė. Tik aišku, kad sielos jame liko jau nebedaug... Ar likęs su dar mažesne sielos dalele Tas, Kurio Nevalia Minėti taptų dar žiauresniu?
-Kas buvo Severas?- paklausė dar vieno dalyko, šokiusio į galvą.
-Tas padla? Išdavikas, apsimetėlis!- Belatriks balsas beveik kurtino mokinę.- Jis nusipelnė baisesnės mirties už gautąją! Neturiu nieko prieš Valdovą, tačiau galėjo bent su Crusio pakankinti!
Va kas būna, kai kalbi su Mirties Valgytoja. Ar daug mirties ji suvalgė? Ar valgė, ar gėrė tą mirtį, vis vien šis pokalbis grifei nepatiko. O kažkada ir pati buvo iš dalies į ją panaši. Ak, kodėl gi būtinai jai turėjo tekti Lestreindž? Ir beje, visas šitas labiau užnešė į tiesiog paprastą pokalbį. Profesorė už tai jos nebūtų pagyrusi.
-Ar galėtum nusivesti į Mirties Valgytojų būstinę?
-
Magijos istorija pavadinimu nebuvo siaubingai naujas dalykas. Su kažkokia istorija buvo susidūrusi žiobarų mokykloje. Deja, vienuolikmetei teko nedaug pasimokyti šio mokslo ir praleisti pačias įdomiausias pamokas, nes pakeitė žiobarišką mokyklėlę į Hogvartsą. Ir kol kas šio sprendimo pakeisti nenorėjo. Nors koks čia sprendimas, greičiausiai burtininkai patys būtų ją atitempę ir liepę mokytis, tačiau šitaip pradėti dar labiau netroško. Su atitempimu į mokyklą ir vieša gėda gyventi būtų buvę daug sunkiau, nei tėvų laiškais. Nors... Čia bent jau būtų buvę svetimi žmonės, o kai artimas susmeigia peilį iki rankenos, būna daug skaudžiau.
Atidžiai klausydama profesorės, kuri atrodė visiškai kitaip, nei įprastos matyti žiobariškoje mokykloje mokytojos, pasiėmė Nikritą ir atsargiai nuėmė uždangalą. Garai ėmė siaubingai greitai veržtis, tad išsigandusi švilpiukė greitai supylė visą skystį ant kėdės ir stebėjo kaip maišosi srovės, sudarydamos vis kitokią formą. Forma vis labiau priminė žmogų, tad Wrena šyptelėjo. Deja, bet prieš ją netrukus atsirado ne koks senukas, o maždaug jos metų mergaitė. Ar tai reiškia, kad ji mirė tokia jauna?
-Labas,- pasisveikino Wrena, žiūrėdama, kaip mergaitės šypsena netrukus pavirsta liūdesio kupinu veidu.- Ei, kas nutiko?
Mergaitė tylėjo. Tik tyliai, su liūdesiu žiūrėjo į jaunąją Alder. Ta liūdesio kupina veido išraiška, kuri turbūt labiau liūdino pirmakursę, nei nepažįstamąją. Čia buvo kažkas negero. Ir tai šviesiaplaukei nepatiko.
-
-Kas tu tokia, purvinu krauju, kad tave turėčiau vestis į būstinę?- Belatriks prunkštelėjo.- Dar ten nusigausi ir ten ką nors paskui pridirbsi. Pamatysi ką nors.
-Nagi, taigi ir taip nieko nematau,- pati Diana prunkštelėjo, kadangi būkštavimai atrodė absurdiški.
-Valdovas man to neatleistų,- ištarė taip, kaip tik pati moka ir Amneta net įsivaizdavo, kad lazdelės galiuką prikando. Kaip kažkada sesuo (vyriausioji) minėjo, tai keistas įprotis, parodantis tai, kad žmogus yra pasikėlęs. Švelniai pasakyta. Žinojo, kad Bela aukšta, prisiminė net tai, kad smakras visuomet pakeltas, tačiau iš kalbėjimo manieros atrodė, kad ji pakilus daug aukščiau, negu fiziškai. Paveikslėlyje atrodė visiška džiūsna, kiek prisiminė. Ar pragare jos niekas nenumaitino?
-Khkhmmm- atsikrenkštė ragana.- Dar klausinėsi, ar galiu iš čia eiti?
Paklausimas tikrai nebuvo malonus, tad rudaplaukė suspaudė dantis.
-Koks jausmas būti čia dabar?
-Šūdinas,- trumpai atsakė.- Prikeltas lavonas.
-Aišku, gali eit iš čia,- tarstelėjo ir išgirdo keistą, lyg išnykimo garsą. Aplink vėl pasigirdo įprasti klasės garsai, kažkur čiulbantis paukštis. Ačiū Dievui, ta pasiutėlė iš čia išsinešdino. O dabar teliko laukti profesorės von Peach verdikto.
-
Marcus'as nepatikliai žvelgė į butelaitį su eliksyru priešais save. Mintis, kad kažkoks vaiduoklis jį gali kur nors nugabenti, anaiptol nekėlė susižavėjimo. Bet galimybė išsikviesti kokį nors įdomų žmogų ir su juo pasišnekėti... O galų gale ir iškeliauti kitur būtų visai jau neblogai. Pabėgtų ir nuo mokyklos, ir nuo tėvų, pailsėtų nuo realybės. Dėl visa ko rankose suspaudė burtų lazdelę, atidžiai išklausė profesorės von Peach instrukcijas ir kiek atitraukė kėdę nuo savęs. Ką gi jis galėtų išsikviesti? Dumbldorą? Flamelį? Na, Poteris dar gyvas... Voldemortas - oi, neduok dieve. Nors gal ir neblogai?
Sarcasmison'as kiek pavėpsojo į tuščią kėdę, tarsi nuo to vaiduoklis pats ten atsirastų, apmąstė, ko paklaustų Dumbldoro, Flamelio arba Ridlio, o tada susigriebė, kad kiti jau pradėjo darbą. Atkimšo buteliuką ir ėmė lėtai pilti jį ant kėdės.
Nuo žemės aukštyn lėtai kilo ir ryškėjo įdomus siluetas. Nepriminė jis nei Marcus'o įsivaizduojamo Voldemorto, nei Dumbldoro, kokį jį teko matyti šokoladinių varlių paveikslėliuose, nei Flamelio.
Visų pirma - tai buvo vyras. Dėvėjo odinius kaustytus batus, ilgą švarką be sagų, kraštai buvo apsiuvinėti prabangiu kailiu. Dėvėjo jis ir storą kailinę mantiją beveik iki pat žemės. Prie kelnių diržo buvo prisegti keli durklai ir lenktas kardas...
Marcus'as išplėtė akis, kai išryškėjo ir vaiduoklio veidas. Pilkasis vyras turėjo ilgus tamsius plaukus, siekiančius žemiau pečių, įdubusius, kaulėtus skruostus, gana lygius ir vešlius ūsus ir trumpą ožišką barzdelę. Bet šiurpiausia veido detalė buvo iš įdubusių, patamsėjusių akiduobių žvelgiančios begalinio įniršio pilnos akys.
- Aš atsiprašau, - neaiškiai sumurmėjo Marcus'as.
-
Kokios spalvos mergaitės plaukai, Wrena pasakyti negalėjo. O gaila. Tas vaiduokliškumas savotinai šiurpino. Ar šitaip būtų galima išsikviesti ir prosenelę?
Vaiduoklės skruostu nusirito tokia pat vaiduokliška ašara. Kitaip nei paprastų žmonių, šioji lyg spindėjo. Margaitė vis dar tylėjo, neatsakė į Wrenos klausimą, tad visa šita situacija atrodė komplikuota. Švilpiukė norėjo apkabinti bendraamžę, ją paguosti, tačiau prisiminė, jog tokiu atveju ji pradingtų.
-Ei, papasakok kas nutiko,- švelniai bandė kalbinti, tačiau veideliu nusirito tik dar viena ašara.
-Parodysiu,- tyliai, kad Alder vos išgirdo pasakė. Vos vienas žodis, tačiau taip viską pakeitė!
Rodės, mergaitė kyla nuo savosios kėdės ir staiga viskas pasikeitė.
Viskas atrodė, lyg vyko prieš gerą šimtą metų.
Nepasakytum, kad namas buvo labai prabangus. Nedidelis, dailus namelis buvo iš šono. Ta pati mergaitė buvo lygiai tokia pati, net apsirengusi tais pačiais drabužiais. Rankutėse laikė nedidelį paukštelį, atrodė, kad margą viščiuką. Į namelį įėjo laiminga, ką tik palaksčiusi lauke. Apsidairiusi sušuko ,,mama", tačiau neišgirdus jokio kito garso, įžengė į jos kambarį.
Kambaryje buvo keli katilai, vienas iš jų - dar kunkuliuojantis. Aplinkui, ant grindų mėtėsi eliksyrų sudedamosios dalys. Wrenai nereikėjo daugybės laiko pamatyti, kad mėtosi vienaragių ašarų buteliukas, kaip prisiminė, šis skystis buvo brangus.
Nebūtum galėjęs iš pirmo žvilgsnio pasakyti, kad čia kažkas ne taip. Moteris sėdėjo ant grindų, prieš katilą, turkiškai sukryžiavusi kojas. Maždaug keturiasdešimt jai buvo, tamsūs plaukai bangomis krito ant pečių ir nugaros, siekė liemenį. Rodės, ši užsimerkusi kažką skaičiavo.
-Mamyte, pažiūrėk į šį paukščiuką! Cypliukai paaugo. Pažiūrėk, jis toks mielutis!- mergaitė kilstelėjo jauniklį, perbraukė per galvytę nykščiu, tada priglaudė prie lūpų ir pakštelėjo. Tada žvilgtelėjo į savo motiną, vis dar sėdinčią prie katilo. Iš indo veržėsi žali dūmai. Iš purvinų šalia esančių kolbų ir buteliukų buvo galima spręsti, kad eliksyrai buvo verdami dažnai. Pamačiusi knygą, švilpė prie jos nuskubėjo ir pamatė atverstą puslapį, kurio viršuje, dailiomis raidėmis buvo išraitytas eliksyro pavadinimas: entilikacinis tipolijos skystis.
Nieko nesupratusi pirmakursė apsižvalgė.
-
- Dabar tau atsiprašinėti lengva, - vyro akys lyg ir sušvelnėjo, Marcus'as pastebėjo šviesesnes plaukų sruogas ties smilkiniais. Vyriškiui buvo virš keturiasdešimties, o apranga rodė jo turtingumą bei kilmingumą. Bet tai, kad jis buvo karys. Arba bent tokiu dėjosi. Dabar vaiduoklio veidą iškreipė negailestinga šypsenėlė - su kažkodėl labai jau ilgais iltiniais dantimis. - Bet tu galėsi atsiprašinėti tada, kai pamausiu tavo galvą ant kuolo.
,,Profesorė nieko nesakė apie tokio dalyko tikimybę..." - pamintijo tyliai grifiukas. Vyriškis vis dar gręžė jį tomis šiurpinančiomis akimis. Tik dabar berniukas sugebėjo išvysti perlais papuoštą prabangią svečio kepurę - kaži, kur ji jam atrodė matyta...
- Kas jūs toks? - paklausė įsidrąsinęs Marcus'as, nusprendęs nekreipti dėmesio į galimybę vienybėje su kuolu sudaryti modernią grybuko skulptūrą.
- Kur kas įdomesnė tavo pavardė, berniuk, - vaiduoklis pakėlė galvą aukštyn ir apsidairė po klasę. Galbūt liko kiek nustebintas, bet to, kad ši vieta greičiausiai jam buvo nepažįstama, nesureikšmino. - Kad jie galėtų išmėginti platų kankinimų meniu - nudirti odą, išvirti gyvus, iškepti... O gal bus jie turkai? Tuomet, kaip ir savo svečiams, galėsiu prikalti prie galvų turbanus.
Marcus'as žvelgė į svečią kaip į nevisprotį. Buvo akivaizdu, kad šis nė neprisistatys, o jo iškvietėjas negalėjo jo atpažinti.
- Jūs miręs, - grifiškai konstatavo faktą šviesiaplaukis. Kilmingasis svečias įtariai dėbtelėjo į jį.
- Jeigu tu meluoji, prisiekiu Transilvanijos žemėmis, tavo galva bus pamauta ant kuolo prie mano pilies, - suniaurzgė šmėkla. Sarcasmison'as kilstelėjo antakius.
- Jūs - Drakula? - tyliau paklausė. Vyriškis pasisuko, piktai nusijuokdamas iš jo.
- Vladas Drakula, - patikslino ūsuočius. - Jums, turkams, turbūt geriau žinomas kaip Cepešas.
- Aš anglas, - nedvejodamas atsikirto berniukas. Drakula įsmeigė į moksleivį sidabrinėmis kraujagyslėmis išvagotas akis.
- Man tai neįdomu. Man įdomiau, ko tu nori, berniuk? Ar čia Matijas sugalvojo atsiimti dukrą?
Grifas žvelgė į piktą ir nekantrų grafo veidą. Neįsivaizdavo, nei kas tas Matijas, nei ko čia paklausus.
- Čia Magijos istorijos pamokas. Aš norėčiau tik užduoti kelis klausimus jums apie praeitį. Arba galbūt galite jūs ką nors papasakoti, - trumpai šyptelėjo Marcus'as. Drakula ilgokai spoksojo į jį, atrodė, kad bando susitvardyti, kartkartėmis apsidairydavo, ieškodamas pažįstamų veidų.
-
-Mamyte? Mamyte!- kiek pyktelėjusi mergaitė priėjo prie mamos. Atsargiai, lyg žinotų, kad jos judinti negalima, tačiau su vaikišku užsidegimu. Priėjus prie motinos prilietė jos petį. Šiai nepajudėjus, norėjo apeiti, tačiau sustingo už nugaros. Wrena spėjo greitai pribėgti ir pažiūrėti kas vykta. Tamsiaplaukės nugaroje styrojo krauju pasruvęs peilis. Prikaustęs mergaičių dėmesį, jis toliau taip ir styrojo, nuo jo kažkadais gražios rankenos paptelėjo kraujo lašas. Rankena nebeatrodė graži, o metalas šaltas ir gaivinantis. Siaubo apimti Alder turbūt nusigando labiau, nei jos dukra. Siaubingu žvilgsniu švilpė žiūrėjo į kraują, kuris visiškai sudrėkino suknelę. Ėmė šlapti ir sijonas, tačiau šalia jau buvo pribumsėjus balutė raudonų mirties lašų, sutepusių žudikų sielą. Buvo aišku, kad ne pati motina pasismeigė. Sekundėlei žvilgtelėjo į ašaromis paplūdusią mergaitę, pati nusibraukė kelias, tačiau žvilgsnį vis kaustė kraujas.
Pasigirdo riksmas, ar verčiau spiegimas. Du žmogžudžiai, išlindę iš už ilgų, juodų užuolaidų (šiosios siūbavo) buvo stipriai suėmę mergaitę. Vienas ją stipriai laikė, kitas padėjo laikyti galvą ir virš jos iškėlė dar vieną durklą...
Wrena staigiai užsimerkė, nenorėdama viso to matyti. Pramerkė akis tik tada, kai atsirado klasėje. Prieš ją vėl sėdėjo maža mergaitė, tik šį kartą verkė kūkčiodama.
-Te-teta sakė,- šniurkštelėjo nosimi.- Kad kai mirsiu, pamatysiu senelę. Ir kitus. Bet aš nepamačiau nei mamos, nei močiutės!
Kiek apsiraminusi mergaitė ištarė kelis sakinius, tačiau netrukus vėl kūkčiodama verkė.
-Ar tą dieną tu... Mirei?- Wrena nelabai drąsiai paklausė, kadangi abejojo ar pati kada su kitais norėtų kalbėti apie savo mirtį.
Vaiduoklė nieko nesakė, tik palinksėjo galva. Nei paguosti, nei ką pasakyti Alder neturėjo. Nors tėvai buvo nusiteikę prieš ją, tačiau bent jau gyvi. Ir ji pati nebuvo lavonas.
-Mamytė virė vaistus ir verkė, nes vakar numirė ligonis...- sušnabždėjo. Nors praėjo daug laiko, tačiau matėsi, kad jos protas taip ir liko kaip mažos mergaitės. Arba... Tiesiog ją sukrėtė šis įvykis.
-Kiek tau metų?- švilpė paklausė, bandydama nukreipti vaiduoklės mintis nuo tų siaubingų vaizdų. Jeigu ir ji viską matė, jai tai turėjo būti beprotiškai skaudu...
-Dešimt...- it kokią paslaptį sušnabždėjo. Iš tame įvyky dalyvavusių, gyvi liko tik žudikai ir mažučiai paukščiukai, kuriuos taip mylėjo mergaitė...
Nežinia iš kur, atsirado nuojauta, kad laiko nedaug liko. Suvokė, kad visas tas įvykis turbūt netruko nė dešimties minučių, tačiau visas kitas pokalbis truko ilgiau. Jis buvo užkištas tomis pauzėmis ir dešimtmetės ašaromis.
-Koks tavo vardas?
-O kam tau žinoti?
-Manau, būtų įdomu susipažinti. Aš - Wrena Alder.
-O aš - Elizabet Lingan. Tavo vardas juokingas,- jau be ašarų atsakė ir ištiesė savo mažą delniuką.- Būsim draugės?
-Būsim,- švilpė vos prisilietė prie vaiduoklės delno ir ranka perskrodė orą. Liūdna Elizabet tiesiog išnyko. Jos vaiduoklį, atminimą suniokojo lengvas it vėjelis prisilietimas...
Kodėl gyvenimas toks trapus?
Kodėl visi mes trapūs?
-
- Ne tavo ausims, vaike, klausytis mano istorijų, - Vlado Drakulos akys, nugrimzdo tik dar giliau į akiduobes, patamsėjo, nors lūpas tebekreipė žiauri, paniekinanti šypsena. Marcusas nužvelgė ūsuočių, kurį laiką patylėjo. Bet buvo atkaklus.
- Aš ištversiu, - užtikrino rimtu balsu. Grafas išdidžiai nusijuokė.
- Gaila, kad mano pilyje nebuvo tokių drąsių vaikėzų. Visi išskysdavo po pirmo prašymo pasmeigti galvą, - tarė jis, o tada surimtėjęs įsmeigė tiriantį žvilgsnį ir į vaikį. - Nors ir tu išskystum. Matau iš veido, kad maža tesi patyręs.
Marcusas vos šyptelėjo.
- O kokia buvo jūsų vaikystė? - paklausė. Buvo girdėjęs, kad būtent šis gyvenimo laikotarpis padaro didžiulę įtaką tolesniam asmenybės vystymuisi. Vlado akys apsiblausė, vaiduokliškas žvilgsnis smigo kažkur į gyvą grifo širdį - ir per ją į tolius.
- Tėvas turėjo mane ir brolį atiduoti į sultonų nelaisvę... Gal septyneriems metams, gal dešimčiai... - nutęsė mąstydamas. - Radu jiems patiko, aš - nelabai, - šiurpiai šyptelėjo. Tarp priekinių dantų buvo nemažas tarpdantis. Na, čia tokia smulkmenėlė tik tarp kitko.
Grifiukas žvilgtelėjo į vyrą, šis dabar bemaž šypsojosi. Tik ta šypsena buvo keista, atgrasi, kankiniška.
- Pastatydavo kankinti vergų. Šiaip visai įdomu buvo, įgavau patirties ir supratau, kaip valdyti. Taip pat Turkijoje pradėjau praktikuoti juodąją... o pas jus ji legali dabar? - staiga nutraukęs mintį pasidomėjo tamsusis grafas. Marcus'as papurtė galvą. Kilmingasis nusijuokė ir atsiduso. - Ir vėliau ją taip ištobulinau, kad perkėliau į save. Nors tai nebuvo tobula, - susimąstęs pridūrė. Grifiukas prisimerkė.
- Jūs turite mintyje virtimą į vampyrą? - paklausė jis su nelabai gera nuojauta. Drakula pakreipė galvą.
- Taip, turbūt, jei jūs taip juos vadinate. Kitaip - naujieji strigai, - legendinis žmogus begarsiai pabarbeno pirštais į medinį stalą. Sarcasmison'as palinksėjo galva. Stojo nelabai jauki minutė tylos.
- Nesigailite to? - paklausė šviesiaplaukis, nebeišmanydamas, ko dar paklausti. Bet Drakula priėmė klausimą rimtai, kurį laiką patylėjo, o tada nežymiai išdidžiai nusišypsojo.
- Niekada nesigailėk to, ką padarei, vaike, - pasakė vampyras ir uždėjo ranką berniukui ant peties. Sulig tais žodžiais jo siluetas pradėjo blukti.
,,Liesti vaiduoklį griežtai draudžiama, kadangi jis išnyks..." - nuskambėjo profesorės Hannah žodžiai šviesiaplaukio grifo galvoje. Susikrimtęs jis žvelgė į jau tuščią kėdę.
-
Mergina žvelgė į klasę, kur mokiniai tyliai, ramiai it sustingę žiūrėjo į tuštumą priešais. Išties, tik ji pati nematė kiekvieno jų vaiduoklio. Nežino ką jie veikia, apie ką kalba. Praėjus pusvalandžiui, po truputį sugrįžo vaikai, staigiai pasukdami galvas, kas reiškė vaiduoklio išnykimą. Vieni anksčiau, kiti vėliau. Paklaususi kiekvieno kaip jiems sekėsi ir ką naujo sužinojo, suprato, kad pamoka buvo naudinga. Vėliau leido jiems išeiti iš klasės kiek anksčiau.
-Iki susimatymo egzaminuose! Didžiausios sėkmės, galite eiti,- kaip visada - šypsena - išlydėjo juos iš kabineto. Pati praėjo suolus, aptvarkė, susirinko menzūrėles. Kėdės nebuvo šlapios, tokia ta magija, nereikėjo nei valyti, nei keisti naujomis. Baigusi darbus klasėje, paskutinį kartą pažvelgė į vidų, sukvietė savo kates ir išėjo į lauką įkvėpti gaivaus gėlių kvapo.