Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Herbologija => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Starkas Erikas Ramsay Kovo 25, 2018, 12:48:36 pm
-
Tema: Plėšrieji augalai (Mygos volantis).
Mokinių Starkas laukė išskirtiniame šiltnamyje – ketvirtajame. Jis net savo išvaizda skyrėsi nuo kitų – stiklas buvo ne skaidrus, o stipriai tamsintas, plieninis rėmas atrodė daug tvirtesnis ir masyvesnis. Čia augo pavojingesni žmogaus sveikatai augalai, tad vaikinukas tikėjosi nesuklydęs atsivedęs čia vaikus, kai kuriems gi dar nė dvylikos nebuvo. O šiltnamyje galėjo atsitikti visko – prie sienų ir lysvėse augo aibė įvairiausio plauko sužalojimų galinčių sukelti augalų.
Vidurys stiklinės patalpos stovėjo ilgas stalas, abipus kurio buvo paprasti suolai be atkalčių. Stačiai į ilgąjį stalą buvo atremtas mažesnis – mokytojo stalas. Ant jo jau stovėjo maždaug pusės metro aukščio augalas, tačiau jis buvo uždengtas medžiagos skiaute, matėsi tik molinis vazonas.
– Sveiki visi, – pasisveikino, kai po paskutiniojo mokinio užsivėrė stiklinės durys, – Kaip ir žadėjau, šįsyk pakalbėsime apie plėšriuosius augalus, tad tikiuosi, kad būsite atsargūs ir iš pamokos visi išeisite savom kojom. Gerai, o dabar prie reikalo. Ant mano stalo matote augalą, kurį šiandien tyrinėsime. Neklausiu jūsų jo pavadinimo, nes tai būtų pernelyg paprasta. Jis vadinamas Mygos volančiu.
Vos lankininkui tą ištarus, augalo pavadinimas savaime atsirado ant žalios kreidinės lentos, kabančios jam už nugaros. Starkas greitu rankos judesiu nuplėšė medžiagą, parodydamas mokiniams augalą. Tai tebuvo vientisas rudas stiebas, storumo sulig jo riešu. Iš stiebo visomis kryptimis judėjo ir raitėsi platūs pilkšvi lapai, lyg ieškodami sau aukos. Jokių žiedų augalas neturėjo, nasrų taip pat neturėjo.
– Gerai, o štai ir klausimas. Kuo volantis yra pavojingas, kaip pasireiškia jo plėšrumas? Jeigu dar pasakytumėte, koks yra būdas nuo jo apsisaugoti, būtų išvis nuostabu.
---
Vadovaukitės vaizduote, šįsyk galite visai jos neriboti – logikos neprašau.
Teorijai laiko skiriama maždaug iki penktadienio vakaro.
-
Dvylikametė, susisupusi į žieminę mantiją ėjo į koledžo vadovo pamoką ir kažką sau panosėj burbėjo. Sunku buvo suprasti ką būtent. Pūtė gan šaltas vėjas, dar vienas pranašas primenantis, kad žiema jau čia pat. Varnės kojos šiek tiek drebėjo. Reikėjo užsidėt šiltesnes kojines ne kartą pasikartojo mintyse ji. Tikėjosi, kad apsiausto, esančio po mantija, šiltnamyje nusirengti nereiks, mat po juo buvo pikachu pižama, kurią Amneta spėjo pamėgti.
Pasiekusi šiltnamius, kone įvirto vidun ir apsidžiaugė, kad pagaliau yra šiltoje vietoje. Tiesa, netrukus teko suraukti antakius. Šiltnamis buvo ne toks kaip visi kiti. Roro nė nenumanė kodėl taip yra - iki šiol lankėsi paprastame šiltnamyje, o šis atrodo kažkuo ypatingas.
- Laba diena, profesoriau. - Pasisveikino su herbologijos dėstytoju ir atsisėdo į pirmą pasitaikiusią vietą.
- Gal volantis iš savo stiebo išskiria kokias nors pavojingas sultis, o lapais pagriebia auką. Šis augalas greičiausiai nemėgsta vandens, tad vanduo yra apsauga nuo jo. - Tarė.
-
Mayra išėjo iš ledinių požemių į dar šaltesnį lauką. Susisupusi į net dvi žiemines mantijas, mergaitė jautė artėjantį peršalimą. Priėjusi prie, kaip jai atrodė, ketvirtojo šiltnamio klastuolei per nugarą perėjo šiurpuliukai. Užtamsinti langai ir plieniniai rėmai atrodė pakankamai rodė, kad čia laikomi pavojingi augalai. Šiandien jie kalbės apie plėšrius augalus, nors dalis Mayros mėgo smurtą, pačiai Mayrai jis buvo ne prie širdies. Geriau padeginėti žmones ir daiktus. Įėjusi į šiltnamį, kuriame buvo pakankamai šilta, mergaitė nusiėmė antrą žieminį apsiaustą ir atsisėdo netoli mokytojo, bet ne per arti augalo, kad šis net ir norėdamas negalėtų jos pasiekti, bet nepastebėjusi atsisėdo šalia Roanos. Atsidususi, ji suprato, kad pati pasirinko savo lemtį, todėl nepersėdo į kitą vietą ir ramiai išklausė varnanagės atsakymo. Tada klastuolė pakėlė ranką ir tarė:
-Manau, šis augalas panašiai kaip dilgėlės turi plaukelius, tik šie įsisiurbia aukai į odą ir jis minta jos krauju arba sultimis, o apsisaugojimas būtų akivaizdžiai ugnis, nes nudeginus plaukelius šis augalas yra nukenksminamas.
-
Elridė atskubėjo į pamoką su šiokia tokia nuostaba. Ji niekados nebuvusi tokiame šiltnamyje, o juo labiau nė nėra girdėjusi apie jį. Nedrąsiai žengdama mergaitė dairėsi aplinkui. Iš tikrųjų, tokia aplinka jai patiko, bet ir kėlė baimę. Juk nežinia, kada koks augalas sugalvos pasičiupti tave ir sukramsnoti kaip kebabą. Pasisveikinusi su profesorium Elridė bijojo kažkur sėsti. Jai kilo noras apžiūrėti bent vieną augalą, bet baimė kaustė ir neleido judėti. Eh... sunku būti manimi... Bijai, bet nori... Stengdamasi tramdyti savo baimes ir norus grifiukė klausėsi ką sako profesorius.
-Neesu labai išmani... Bet nebūtų logiška, kad šis augalas pasmaugia aukas su savo šitais lapais... O tada išsiurbia baltymus...
-
Bethany vėsią dieną išsiruošė laukan apsirengusi tarsi ankstyvą, šiluma dvelkiantį rudenį. Apranga neatitiko oro temperatūros, tad susisukusi ir susigūžusi mergaičiukė žingsniavo pirmyn, vildamasi, kad pajėgs lankstyti kojas. Nors plaukus buvo surišusi, šie vis vien draikėsi į visas įmanomas puses. Praleidau pirmą pamoką. Hm, svarbu ateiti bent į vieną ar dvi. Kad tik neatrodyčiau kaip iš katilo trauktais plaukais! Pamačiusi šiltnamį, kuriame vyks pamoka, Bethany kilstelėjo antakius ir beveik sustirusi stabtelėjo prie įėjimo. Rimtai? Viliuosi, kad toks šiltnamio baisumas ne šiaip sau. O gal ten šilčiau nei lauke? Bethany įsliūkino vidun, o tuomet užsiėmusi vietelę, ėmė laukti pradžios. Augalas, kuris pasirodė kažkokia grėsmė aplinkinių saugumui, neaiškiu būdu prisijaukino mergaičiukės dėmesį.
- Manau, kad šio augalo pagrindinis ginklas - lapai. Jie prisikabina prie aukos ir sukelia baisų skausmą. Atkabinti nelengva, lieka sunkiai gijančios žaizdos. Nuo jo apsisaugoti nėra labai sunku. Šis augalas tamsiuoju paros metu ilsisi ir netgi liečiant lapus, nieko nepadarys.
Šitaip išdėsčiusi nuomonę, dvylikametė nuleido galvą ir ją padėjo ant suolo, neturėdama tam aiškios priežasties.
-
Vishali lėkte lėkė į herbologiją. Jai visada augalai buvo prie širdies, o juo labiau kai tokiems dalykams yra skirta ir pamoka. Ji labai krimtosi, kad praleido pirmąją herbologijos pamoką. Dar iki dabar graužiasi dėl to. Tad dabar ji jokiu būdu nenorėjo jos praleisti. Vos išbėgo į lauką, ją užklubo baisiai žvarbus vėjas. Tai trukdė jai greičiau atsidurti reikiamame šiltnamyje. Bet ji visgi suspėjo, ir plačiai atidarė šiltnamio duris. Vos įžengusi į šiltnamį, jos akys apsalo. Pats šiltnamis buvo tamsinto stiklo, kas jai labai patiko. Bet kai ji pamatė kokio plauko augalų čia pilna, jai nubėgo šiurpas per nugarą. Nepasakytum, kad ji buvo bailė, bet ir nebuvo drąsuolė. Susiradusi laisvesnę ir kuo artimesnę link profesoriaus vietą, ji peržengė suolą, ir atsisėdo. Derleth nekantraudama klausėsi profesoriaus, ir teorinės užduoties. Kai paslaptingasis augalas, stovintis ant mokytojo stalo, buvo atidengtas, jai į akis iškart krito to augalo lapai. Jie buvo platūs ir pilkšvi. Vos jai į juos žioūrint, jau formavosi mintis, kaip galėtų daryti pavojų šis augalas. Ji stebėjo kiekvieną dalelę to augalo. Steibas buvo vientisas, ir gan storas. Lapai judėjo įvairiomis kryptimis, išaugę iš stiebo. Pats augalas jai kažkuo patiko. Ji net nesuprato kuo. Tiesiog patiko. Bet, grįžusi iš savo begalinių apmąstymų, ji bandė sugalvoti, ką šis augalas galėtų daryti. Mąstė keletą minučių, besiklausydama kitų nuomonių. Neišgirdusi savosios paminėtos, ji ją pati pasakė:
- Na, aš manau, kad šis augalas su savo lapais sugauna auką, ir iš jų ištrūkti neįtikėtinai sunku, kadangi jo lapai yra labai lipnūs. Jis auką tempia link savo stiebo, kuris labai greitai nudegina, ir taip, kad išgydyti gan sunku. Bet nuo jo apsisaugoti galima jį nukenksminant. Tam nereikia daug reikmenų ar panašiai, bet reikalauja daug darbo. Galima tiesiog atvėsinti jo stiebą užpilant vandeniu, ar kur nors šaltai padėti, bet jis pats šalčio labai vengia, ir be pasidavimo priešinasi su savo lipniais ir plačiais lapais, tad tai padaryti yra tikrai sunku. - pabaigusi savo tiradą, kuri buvo gan greitai sumalta, ji atsipūtė, ir klestelėjo ant suolo, kadangi prieš tai stovėjo. Profesorius nereikalavo logikos, tai tikėkimės tiks.
-
Ko gero, pirmą kartą po vasaros Stevie atsikėlė iš lovos pailsėjusi ir kupina jėgų. Žinoma, labai gerai tas, kad galės iš pat ryto eiti į mėgstamą pamoką - herbologiją. Nors oras buvo žvarbus, mergaitė ryžtingai žygiavo link šiltnamio. Pamačiusi, kad pamoka vyks ketvirtajame, apie kurį grifiukė nė girdėti nebuvo girdėjusi, mergaitė susidomėjo, nors kiek ir sunerimo: augalus Stevie mylėjo, tačiau pavojingi augalai... Na, juk jie pavojingi... Vis dėlto Stevie drąsiai įžengė į šiltnamį ir pasisveikino su mokytoju. Vos jam uždavus klausimą, mergaitė sugalvojo atsakymą. Tačiau nutarė palaukti ir paklausyti, ką atsakys kiti mokiniai. Kiek nusivylusi, kad viena iš bendramokslių pasiūlė panašią mintį, Stevie susiraukė, bet neatsisakė savo idėjos. Mergaitė pakėlė ranką.
- Mano mintis galbūt yra panaši į Elridės mintį. Tačiau aš manau, kad šis augalas pasmaugia savo auką stiebu. Labai jam yra reikalingi sugauti aukai. Prie jų prisilietęs žmogus ar koks kitas gyvas padaras nebegali pasprukti ir tada Mygos volantis auką pasmaugia. Ir tada po kiek laiko suvartoja maistui.
Ar reikėjo sakyti "suvalgo" - pagalvojo Stevie pabaigusi kalbėti. Netrukus ji jau klausėsi, ką pasakys kiti mokiniai.
-
Ketvirtasis šiltnamis atrodė baugiai. Tamsesnis, tvirtesnis ir masyvesnis. Žodžiu, jei gyvenimas būtų kriminalinis filmas, čia žudikas slėptų lavonų kolekciją. Todėl visai nenuostabu, kad žengdama į patalpą Vintė nesijautė jaukiai. Mėlynos akys baikčiai apžiūrinėjo neapšviestus šiltnamio kampus, kuriuose augo agresyvios išvaizdos augalai, tiesiantys savo kraujo ištroškusius lapus pirmakursės link. Na, gerai, vertėtų pripažinti, kad norėjimas paskanauti žmogienos kol kas tebuvo šviesiaplaukės fantazijos vaisius. Bet atsarga juk gėdos nedaro; varniukė prisėdo arčiau išėjimo esančio suolo viduryje, kuo toliau nuo baisiausių organizmų.
Durims užsivėrus, riestanosė instinktyviai krūptelėjo. Varno Nago vadovo juokelis apie pamokos palikimą savomis kojomis visai nesumažino jaudulio.
Žinoma, atsakymo į klausimą, kaip ir visi likusieji bendramoksliai, nežinojo, tačiau pamėgino spėti:
- Sakyčiau, šie pilki lapai gali keisti savo išvaizdą, kvapą bei galbūt net skleisti tam tikrą garsą, prisitaikydami prie suplanuotos aukos charakterio. Neveikia jie haliucinuojančiai, organizmas nepanyra į transą ir nejaučia magiškos traukos, svarbesnis Mygos volančiaus medžioklėje smalsumo faktorius. Kai auka suviliojama, jei ji priliečia augalą (tereikia milisekundės kontakto), nuodai akimirksniu pasklinda po kūną, ir organizmas miršta. Būdų nuo pavojingo augalo apsisaugoti lyg ir nėra. Na, žinoma, galima vaikščioti užsimerkus bei užkimšus nosį ir ausis vata, tačiau abejoju, ar toks problemos sprendimas skamba viliojančiai.
-
Starkas klausėsi mokinių atsakymų tylėdamas, lėtais žingsniais žigsniuodamas palei savo stalą. Išklausęs paskutiniosios mokinukės, atsikrenkštė.
– Deja, visiškai teisingo atsakymo neišgirdau, nors arčiausiai tiesos buvo panelė Wallflower, ji savo koledžui pelno du taškus. Volantis iš tikrųjų siurbia aukos, žmogaus arba gyvūno, kraują. Tik kad jokių plaukelių neturi, tiksliau būtų jį palyginti su dėle. Dar vieną tašką gauna Bronmigfar už pastebėjimą, kad lapus nuo savęs atlupti yra be galo sunku, be to, kaip ir minėjote, – linktelėjo Varno Nago mokinei, – įsisiurbimų vietose lieka randai. Taip pat galiu pagirti panelę Derleth, mat Mygos volančio lapai tikrai yra neįprastai lipnūs. Beje, gliti masė, kuria yra padengti augalo lapai, yra naudojama klijų gamyboje.
Trumpam nutilo, leisdamas mokiniams įsisavinti informaciją.
– Į klausimą, kaip apsisaugoti nuo augalo, atsakymo irgi neišgirdau. Panele Adamson, sveikinu už pastabumą, nes būdų apsisaugoti kaip ir nėra. Galima trumpam jį nukenksminti, tačiau tą daryti reikėtų itin atsargiai, o ir prieiti prie augalo ne visada yra paprasta. Užtenka įpjauti augalo lapus prie pat stiebo ir jis valandai, kol pjūvio linija dar šviežia, netenka savo siurbiamų galių. Vis dėlto pernelyg ilgai liesti augalą nederėtų, nes, net ir nukensmintas, vis dar gali sukelti skausmą.
Dabar, stebėdamas jaunesnių mokinių veidus, pasigailėjo, šiandienai paruošęs tokią užduotį. Galėjo surengti kažką paprastesnio, tačiau kelio atgal nebuvo.
– Kaip jau minėjau, naudingi yra lapų glitėsiai, tačiau ne vien dėl jų augalas yra vertingas. Jo lapai yra turtingi sulčių, kurie yra svarbi tam tikrų eliksyrų sudedamoji dalis. Jei kartais išgertumėte nuodo, kuris sukeltų bėdų su krauju – įkaitintų jį, sutirštintų, sulėtintų kraujotaką – tai Mygos volančio sultys yra pirmas vaistas nuo tokių ligų, su kuriuo joks priešnuodis negali lygintis. Jums reikės tas sultis išgauti. Tam turite įpjauti vietą, kur iš stiebo išauga lapas. Kai jau nukenksminsite augalą, atsargiai įpjaukite lapą ties jo viduriu iš apatinės pusės. Tik žiūrėkite, kad neperpjautumėte jo visiškai, viršutinė lapo dalis turi būti nepaliesta. Iš įpjovimo pradės sunktis tirštos sultys. Kai jau jas išgausite, perleiskite per sietą: skystį supilkite į švarius buteliukus ir juos užkimškite, palikite man ant stalo; o tirščius išmeskite. Nuo stiebo įpjovimo turėsite maždaug valandą; šiam laikui praėjus, augalo žaizda užgis ir jis vėl atsigaus. Visi įrankiai yra spintoje šiltnamio gale, -augalus rasite ant pietinių lentynų, jie kol kas dar jauni ir itin didelės žalos nepridarys, tačiau vis tiek derėtų būti kuo atsargesniems. Ir nepamirškite pirštinių! Jei turėsite bėdų ar sunkumų, drąsiai kelkite ranką ir aš prieisiu. Ką gi, jei viskas aišku, galite pradėti. Sėkmės!
---
Trumpiau: įpjaunate augalo stiebą, tada tą patį padarote išilgai lapo iš apačios. Gaunate sultis, kurias reikia perleisti per sietą.
Drąsiai naudokitės fantazija, tačiau nepamirškite pridėti ir logikos.
Reikėtų bent trijų postų.
-
Stevie, išgirdusi, ką reikės daryti praktinėje pamokos dalyje, ne juokais išsigando. Jai buvo tikrai įdomu patyrinėti tą augalą iš arčiau, tačiau jį liesti?.. Susidūrusi su mokytoju akimis Stevie bandė nuslėpti jausmus, bet įtarė, kad jai nelabai tas sekėsi - ko gero, jos akyse atsispindėjo tikras siaubas...
Vis dėlto mergaitė kuo drąsiau nuėjo prie augalų, kuo atsargiau pasiėmė vieną vazoną ir pasistatė ant stalo. Užsidėjusi pirštines, Stevie paėmė į rankas peiliuką ir, drąsindama save, tyliai pasakė augalui:
- Na ką, mažyli, metas susipažinti iš arčiau.
Vis dėlto tai pirmakursei įsidrąsinti nepadėjo ir ji juto, kaip ranka, lėtai artėjanti prie augalo, virpa. Galiausiai Stevie įsidrąsino ir pabandė įpjauti augalą. Pirmas bandymas nepavyko, mergaitė išsigando ir atitraukė peilį. Netrukus ji, pasiryžusi šį kartą viską atlikti tiksliai, dar kartą prikišo peilį prie stiebo. Šį kartą pasisekė geriau, tačiau, pamačiusi, kas atsitiko, Stevie išsigando ir skubiai pakėlė ranką.
- Mokytojau, aš netyčia nupjoviau lapą. Ką dabar daryti?
-
Hm. Kažkoks keistas augalas. Gal jis gali atstatyti vidinę ramybę? Ne, čia gi priešnuodis, kažkam. Pagaliau, susiimk! Ką, ką ten daryt? Visų pirma, reiktų vienoje vietoje turėti priemones. Na, pirmyn, ko lauki(!)? Auksė tingiai paliko savo vietą, kurią jau spėjo pasišildyti. Gerai, hm, ko gi čia reiks? Marietta trumpam sustojo, pajutusi, kad pasimetė. Šiame šiltnamyje ji niekad nesilankė, galbūt tai ją šiek tiek trikdė. Reikia šių daiktų : pirštinių, daugybės rankšluosčių, peiliuko (nedidelio, žinoma), keletos indelių, sietelio ir pačio augalo. Susipratusi, kad tik švaistė brangų (o gal ir ne), laiką, Marietta pasijudino. Susirinkusi daiktelius, kurių sąrašą turėjo ir nuolat kartojo mintyse, nuskubėjo paskutinio dalyko - augalo. Rankšluosčių ji buvo prisikišusi į visas įmanomas apsiausto kišenės, į vieną kišenę sugrūdo kelis buteliukus, o visa kita buvo jos rankose. Nieko neišmesk, viskas pavyks. Pasiėmusi pirmą pasitaikiusį, jaunutį augalą, lėtai, nenorėdama nieko pamesti, žingsniavo iki savo vietos. Pagaliau. Hale tarsi nusimetė naštą pasiekusi savo vietą. Iškart pastatė augalą, padėjo pirštines bei peiliuką, rankšluosčius pasiliko kišenėse, bet ištraukė ir arčiau vidurio, kad nenugriūtų ir nesudūžtų, pastatė buteliukus. Sėkmės. Pati norėjai, kapstykis.
-
Mayra, išklausiusi mokytojo nurodymų, lėtai atsistojo, kad neapsvaigtų galva, nusiėmė antrą žieminį apsiaustą, kad šis netrukdytų ir iškart pasigailėjo, nes nors šiltnamyje buvo šilčiau, negu lauke, vistiek ji šalo. Pirmakursė, drebėdama iš šalčio, atsargiai, kad ko nors neapaverstų, nuėjo į šiltnamio galą ir pasiėmė reikiamus įrankius: buteliukus, sietelė, rankšluoščius ir peiliuką. Viską pasidėjusi ant suolo, ji atsargiai pakėlė vazonėlį su augalu.
-Labas, augalėli. Šiandien tave operuosiu,-nešdama augalą kalbėjo Mayra. Atsargiai padėjusi augalėlį ant stalo, pirmakursė tvarkingai išsidėliojo įrankius eilės tvarka. Tada pratraškino pirštus ir suplojusi rankomis tarė:
-Na, augalėli, pradedam.
-
Šįkart Markas nemiegojo per teoriją, o atidžiai klausėsi, bet, deja, jo sugalvotą atsakymą pasakė kita mokinė. Truputėlį nusivylęs savimi, kad nieko originalesnio nesugalvojo, pirmakursis atsiduso. Jis labai norėjo būti naudingas savo koledžui, juk iš čia kilę tiek daug garsių burtininkų ir raganų, o jis dar ir nenorėjo nuvilti savo protėvių. Pasibaigus teorijai ir prasidėjus praktinei pamokos daliai, jis nusekė paskui savo pusseserę ir pasiėmė visus reikalingus daiktus šiai pamokai, peiliuką patikrinęs pirštu, ar pakankamai aštrus. Jį užplūdo atsiminimai, kaip jis su tėčiu be magijos stovyklavo, kaip kokie žiobarai. Buvo gera vasara. Dabar Markas šypsojosi, paskendęs prisiminimuose. Galiausiai sugrįžo į realybę ir nieko nelaukęs pasiėmė vazoną su vienu iš labiausiai paūgėjusiu augalu. Pasidėjęs ant stalo vazoną, Markas išsiėmė visus įrankius, užsidėjo apsaugines pirštines ir pasiruošė dirbti.
-
Auksė žiūrėjo į savo darbo įrankius visiškai neturėdama plano ką toliau daryti. Dar nesuprantamiau jai buvo tai, kaip reikės tą augalą pjaustyt. Gal galima iškart jį sukapot ir ramu, mm? Dvylikos sulaukusi mergaitė skeptiškai žvelgė į augalą, peilį, pirštines, sietelį ir tuos buteliukus, kuriuose turėtų atsirasti sultys. Regis, sukapoti neteks. Bet kodėl nepabandžius? Ne, tada reiks dar vieno augalo, be to, pasirodyčiau kaip kažkokia paika mergiotė, galinti bet ką sukapoti peiliu. Marietta atsiduso. Gaišti ji negalėjo, laikas tiksėjo. Iš apsiausto išėmusi popierius, kurie atstojo rankšluosčius, užsidėjo tas nelemtas pirštines bei stipriai suspaudė peilį. Tada į kitą ranką paėmė augalą, pritraukė arčiau, ant popierių jį padėjo ir suleido peilio ašmenis į stiebą. Peilis slydo lengvai, atsivėrė stiebo vidus ir gliti masė. Hale padėjo peilį, atsuko vieną iš dviejų buteliukų, o tuomet masę iš stiebo vidaus sukratė vidun. Tai užėmė dalį indo, tad palikusi jį, Auksė peiliu įpjovė išilgai lapo apačios ir pakartojo procesą. Vienas buteliukas buvo pilnas masės, ji paliko augalą (tai, kas iš jo liko) ant popierių, padėjo peilį, tačiau pasiliko pirštines, arčiau prisistūmė buteliuką su mase, sietelį ir tuščią induką.
-
Puikiai žinojo šiandien negausiąs galimybės atsipalaiduoti ir padykaduoniauti pamokos metu. Pilnas mėsėdžių (ir žmogėdžių) augalų šiltnamis kėlė tam tikrus reikalavimus ir jaunajam herbologui, ypač susijusius su mokinių saugumu ir gyvybe, tad jis nė nesivargino sėsti. Nutarė šiandieną tiesiog vaikščioti aplinkui ilgąjį stalą – taip galės įdėmiai stebėti, ar joks mokinys nesusižalojo, be to, galės iškart matyti ir bausti sukčiaujančius moksleivius. Na, kartu ir mankšta – pusantros valandos ant kojų.
Kaip ten bebūtų, nesitikėjo, kad pirmi keblumai prasidės taip greitai. Na, pats kaltas. Vos pastebėjęs pakylusią ranką, priėjo prie mokinės.
– Nieko baisaus, panele Green, galima jį dar pagydyti, – bejausmiu veidu linktelėjo, prieš tai apžiūrėjęs nukentėjusį volantį.
Pridėjęs prie pjūvio lapą, prilietė tą lietą lazdele. Žaizda trumpam sušvito gelsva šviesa ir lapas jau buvo savo vietoje.
– Štai ir viskas. Žinoma, augalas dabar yra labai silpnas, jam reikės kelių dienų atsigauti, tad jums reikėtų paimti kitą volantį. Ir šįsyk būti atsargesniai, – kreivokai šyptelėjo, pasiimdamas su savimi sužeistą augalą.
-
Pirštinės, nors ir nebuvo permatomos, sugebėjo puikiai delnams perduoti karštį, visiškai neleisdamos jam sklaidytis. Jos delnai buvo šlapi nuo prakaito, degė nuo karščio, o keletą vietų taip perštėjo, tarsi pūslės trokštų iššokti ir dar labiau varginti. Kodėl tai taip vargina? Sekina? Auksė sugraibė sietelį, tačiau jis išslydo iš pirštų, kurie slaidžiojo po pirštinių medžiagą. Marietta giliai iškvėpė orą, bandydama nesusierzinti bei nepratrūkti. Antrą kartą tvirčiau suspaudė sietelį. Tuščią induką pasidėjo arčiausiai, tuomet arčiau stumtelėjo dar vieną laisvą ir tirščių pilną. Sietelį užkėlė ant tuščiojo, rankeną prilaikė viena ranka, kita paėmė stiklainį su mase bei ėmė kratyti. Sustojo. Padėjo induką su mase ant stalo. Papurtė sietelį, leido sultims nubėgti žemyn. Pradžioje ištekėjo vos keli lašeliai, tuomet kiek daugiau. Likusius tirščius supylė į trečiąjį indą, neturėdama kur daugiau jų padėti. Pasiraitojo pirštines aukščiau, vėl paėmė stiklainį su neperkoštais tirščiais į vieną ranką, pakratė į sietelį, pastatė laikytą induką, sietą papurtė, vienu piršteliu (apsidžiaugė, kad mūvėjo pirštines, nors jos kėlė daugiau nepatogumų, nei teigiamų dalykų) paspaudė tirščius, tuomet likusias nuospaudas supylė į indą. Ir vėl pakartojo viską nuo pradžių. Ir dar kartelį. Šitaip, mergaitė prasiterliojo keturis kartus. Reikia viską sutvarkyti. Ir gana. Viskas. Hale nusimovė pirštines ir pažvelgė į savo rankas. Delnai buvo raudoni, su baltomis dėmėmis, kurios aiškiai atstojo kilti pasiruošusias pūsles. Ji užsuko induką su augalo sultimis, pakilo iš savo suolo ir nukėblino padėti ant profesoriaus stalo, grįžo atgal. Augalas ant rankšluosčių jau buvo bepradėjęs atsigauti. Augalą nunešė kur pirmiau jis buvo, popierius išmetė, stiklainį su tirščiais iškratė, visas priemones, ypač atsargiai peilį bei pirštines, nunešė į jiems priklausiusias vietas. Ir susmuko savo suole. Net nepajuto kaip ėmė slysti kėdės paviršiumi žemyn, smakras atsirado žemiau nei suolo kraštas, o norėdama parodyti, kad viskas kuo puikiausiai klojosi, iškėlė kairę ranką aukštyn ir parodė iškeltą nykštį.
-
Atsargiai paėmusi peilį, Mayra apsuko augalą kelis kartus ieškodama patogios vietos įpjauti, Galiausiai radusi pakankamai platų tarpą tarp lapų, mergaitė atsargiai įspaudė peilį į stiebą. Pasirodė kažkokios tirštos gleivės ir augalas sustingo ir atrodė nukenksmintas. Tada mergaitė atsargiai jau norėjo pjauti lapo apačią, kai augalas įsisiurbė į jos ranką. Pirmakursė sukliko ir nupjovė įsisiurbusį lapą. Kvaiša. Neužsidėjau pirštinių, o dabar dar ir augalą sugadinau. Ir, matyt, nepakankamai giliai įpjoviau. Lapas, atsikabinęs nuo klastuolės rankos nukrito ant žemės. Nevalingai iš mergaitės akių ištryško ašaros iš skausmo. Klastuolė greitai jas nusivalė rankove ir nuėjusi prie mokytojo parodė jam įsiurbimo žymes, iš kurių lėtai sunkėsi kraujas.
-
Markas iš įrankių krūvos išsitraukė peilį, įbedė tarp augalo lapų bei patraukė žemyn, palikdamas pakankamai gilų pjūvį, iš kurio netrukus pradėjo sunktis tirštos bei žalios šiltos gleivės. Klastuolis atsargiai pakėlė vieną iš storųjų lapų ir brūkštelėjo peiliu per apačią. Nieko nenutiko. Antrą kartą berniukas įpjovė truputėlį stipriau, kai staiga išgirdo klyksmą ir atsisukęs pamatė Mayrą be pirštinių su augalo lapu, prilipusiu prie rankos. Atsidusęs, pirmakursis džiaugėsi, kad jis buvo pakankamai protingas užsidėti pirštines ant rankų ir nenupjauti savo augalo lapo. Kol jis buvo užsigalvojęs, iš lapo pradėjo sunktis gleivės ant jo pirštiniuotos rankos. Berniukas greitai gleives sustūmė į buteliuką.
-
- Taip, žinoma, atsiprašau, - tyliai sumurmėjo Stevie ir nuskubėjo pasiimti naujo volančio. Grįžusi į savo vietą mergaitė ilgai svarstė, kaip prieiti prie augalo, kad įsidrąsintų jį įpjauti, bet kad šį kartą nenupjautų lapo visiškai. Ar nebūtų galima pjūvio padaryti lazdele? pagalvojo mergaitė, tačiau joks jai žinomas burtažodis šiuo atveju padėti negalėjo. Ką gi, teks pjauti peiliu, niūriai pagalvojo Stevie ir atsiduso.
- Na, drauguži, eikš, - pasakė ji Mygos volančiui ir giliai įkvėpusi pabandė įpjauti lapą. Tačiau mergaitei ir vėl pritrūko drąsos. Jai pačiai atrodė, kad ji tikrai ne iš tų, kur labai bijo, kad šiek tiek skaudės, bet kažkodėl šis augalas mergaitę gerokai gąsdino. Dar kartą giliai įkvėpusi Stevie prikišo peilį prie augalo. Pagaliau! Mergaitei pavyko įpjauti augalą ir ji pamatė besisunkiančias sultis. Stevie susimąstė, ar nevertėtų įpjovos šiek tiek pagilinti, kad sultys tekėtų greičiau, bet ji išsigando, kad taip tik vėl nupjaus lapą.
- Ai, bus gerai, - sumurmėjo Stevie ir pasiruošė sietelį ir buteliukus.
-
Supratęs, kokią klaidą padarė, berniukas tvirtai pastatė buteliuką ant stalo, kad į šį varvėtų gleivės ir nuėjęs į šiltnamio galą pasiėmė dar vieną buteliuką. Ant šio padėjęs sietelį, jis iš buteliuko su gleivėmis supylė jo turinį į sietelį. Pamažu tekėjo kažkoks žalsvas skystis į naująjį butelaitį. Šlykštu. Ir kur paskui dėti tuos tiščius? Norėdamas truputėlį paspartinti procesą, pirmakursis paėmęs rankšluostį paspaudė tirščius. Tai proceso nepaspartino, o tik sulėtino jį ir klastuoliui pritrūko gleivių buteliukui užpildyti, tad jam teko prapjauti antro lapo apačią ir paimti dar tištos košės. Dabar jau kaip ir pripildęs buteliuką, Markas viską atsargiai nuvalė, ką buvo pritaškęs, nunešė augalą ir įrankius į vietą, tiščius išmetė į komposto dėžę lauke (ir vos nesušalo), o buteliuką su žalsvu ir tirštu skysčiu padėjo ant profesoriaus stalo.
-
Gleivės į buteliuką tekėjo tiesiog beviltiškai lėtai. Stevie apsižvalgiusi pamatė, kad bendraklasiai jau vaikšto link komposto krūvos, neša buteliukus ant mokytojo stalo, o ji dar nė ketvirtadalio neturi... Ar buteliukas būtinai turi būti pilnas? beviltiškai pagalvojo mergaitė. Pamačiusi, kad netoliese dirbantis Klastūnyno berniukas įpjovė dar vieną lapą, Stevie su apmaudu pagalvojo, kad, ko gero, buteliukas turi būti pilnas. Ir kam aš čia tiek tų butelių prisinešiau??? pagalvojo ji. Kaip Stevei atrodė, po kelių valandų, nors, žinoma, praėjo vos kelios minutės, buteliukas buvo beveik pilnas. Gleivės vos vos lašėjo iš įpjovimo, bet grifiukė abejojo, ar buteliukas prisipildys. Stevie liūdnai stebėjo besisunkiančias gleives ir kuo toliau, tuo labiau norėjo verkti. Ar man gali bent kartą pasisekti? pagalvojo ji. Po kurio laiko Stevie nusprendė, kad užteks. Pamačiusi, kad kitų mokinių buteliukai sklidini, ji ir vėl nusiminė: teks dar palaukti... Na, aš bent jau nepritaškiau tiek visur, liūdnai pagalvojo mergaitė, matydama, kaip vargsta klastuolis. Su ta mintimi Stevie nusprendė, kad gleivių pakaks, tad užkimšo buteliuką, išmetė tirščius į kompostą ir nunešė buteliuką mokytojui ant stalo.
-
Išklausiusi, ką pasakyti turėjo profesorius, Vintė išsyk kibo į darbą; norėjo kuo greičiau pabaigti užduotį ir dingti iš šio baugaus šiltnamio. Nutipenusi į patalpos galą, putliaskruostė iš spintos pagriebė sietelį, mažą peilį bei kelis buteliukus. Mitriai juos išdėliojusi bei paruošusi darbui, tuojau atsidūrė prie pietinių lentynų. Pirmakursė užsismaukė apsaugines pirštines. Atsargiai apžiūrinėdama gyvąsias pamokos priemones, ieškojo paties mažiausio (tikriausiai, ir nepavojingiausio) augalo, o radusi vieną net truputį, galima būtų sakyti, pridvėsusį, varniukė, dėdama visas pastangas jo nepriliesti (nepasitikėjo net pirštinėmis), suėmė rudą vazonėlį bei šiaip ne taip nutempė jį į savo vietą. Nepasižymėjo fiziniu stiprumu, taip pat buvo neapsakomai nerangi, tad stebuklas, kad trumpos kelionės metu indas su jame įsitaisiusiu Mygos volančiumi nepažiro šukėmis.
Na štai, užduočiai buvo pasiruošta. Adamson, žinoma, galėjo išsyk imti triūsti, tačiau susikaupti trukdė tebebruzdantys bendramoksliai. Turbūt ne visi patalpoje judėjo taip mikliai, kaip tai darė dar smulkaus, brandos nepaliesto kūno vienuolikmetė. O ir tamsus šiltnamio stiklas, jo lankytojams apribojantis gaunamų saulės spindulių kiekį, trukdė viską aiškiai matyti.
Kai stojo taip laukta tyla (na, gerai, gal keli vaikai dar tebesišnekėjo, tačiau to triukšmu nepavadinsi), mėlynakė darkart patikrino, ar pirštinės saugiai apglėbusios putlokas plaštakas, bei į rankas pagriebė mažytį peilį. Trumpai pavarčiusi jo geležtę prieš langines, aštrų smaigalį Vintė įrėmė į stiebo vietą, iš kurios dygo lapas. Trumpam suabejojo savo veiksmais, tačiau apsidairiusi bei pamačiusi kitus mikliai besidarbuojančius moksleivius, riestanosė pastūmėjo objektą gilyn į augalą.
-
Visai nenuostabu, kad Hubertas pratylėjo teorinės pamokos dalies metu. Keturiolikmetis puikiai žinojo, kad prabilęs, net jei ir žinotų teisingą atsakymą, visiškai nusišnekėtų, nes... na, priežasties tam turbūt ir nėra, taip jo drovi širdutė, prispirta įtampos, tiesiog veikdavo. Gerai tik tiek, kad vykstant praktikai profesoriai dažniausiai tiesiog užsiimdavo savais reikalais; tuomet berniukas atsipalaiduodavo. Žinoma, ne visai, šalia tebedūgzdavo bendramoksliai, tačiau pakaušio bent nesvilindavo žvilgsnis, tik ir laukiantis, kol susikirsi.
Ištrūkęs iš painaus minčių voratinklio, Šefleris it musė nuskriejo šiltnamio gale esančių lentynų link. Iš stalčiaus pagriebęs pirštines bei lėtai jas užsismaukęs, susirinko viską, ko reikėjo: buteliukus, peiliuką ir sietelį. Grįžęs į darbo vietą, ten paliko įrankius. Tuomet garbanius neskubiu žingsniu nutipeno prie lentynų, ant kurių buvo išdėliota visa krūva Mygos volančiaus augalų. Nepastebėjo tarp jų kokių nors skirtumų, tad tik atsargiai suėmė pirmo, kritusio į akis, vazoną. Jo dugnui prilietus medinio patalpos viduryje stovinčio stalo paviršių, varnanagis pramankštino pirštinėse jau spėjusius aptingti pirštus bei jais suėmė nedidelį peiliuką. Išsirinkęs gražiausią, sveikiausiai atrodantį lapą, į vietą, kur jis dygo iš stiebo, susmeigė ploną metalinę geležtę.
-
Tikriausiai, tai ir buvo augalo nukenksminimas. Subedus peiliuką į jo stiebą, jokių ženklų neparodė, tačiau Vintė manė viską padariusi teisingai, tad save tikino, jog nėra pagrindo nerimauti. Profesorius juk būtų pasakęs, jei egzistuotų koks nors padaryto veiksmo teisingumo patvirtinimas. Tiesa?
Geležte praskirti apatinį lapo sluoksnį pasirodė daug sunkiau nei ją subesti į stiebą. Šįkart reikėjo augalą ir prilaikyti, veikti atsargiai bei lėtai, nenorint persmeigti viso lapo. Varniukės rankos šalo ir drebėjo, taip akivaizdžiai rodant įtampą.
Tereikėjo menkai aštriu smaigaliu priliesti apatinę lapo dalį, kad iš jos imtų sunktis sultys. Vienuolikmetė nemanė, jog jos pasirodys taip greitai, tenorėjo pasipraktikuoti dūrio vietą, tad nustebusi mitriai sugriebė ant stalo stovėjusį buteliuką bei, jį atkimšusi, pakišo po vieta, iš kurios skverbėsi tirštas, ne itin skaniai kvepiantis skystis. Jis bėgo ir bėgo, vienu metu Adamson net susirūpino, ar turėtų taip būti, tačiau, pripildęs tris stiklinius indus, lapas, panašu, išsunko.
Mėlynos akys apžiūrinėjo neuždarytus buteliukus, pirmakursei keikiant save už neatsargumą. Jei sultys būtų buvusios skystesnės, trumpaplaukė nebūtų spėjusi po lapu pakišti indo, o išbėgus skysčiui būtų prarastas iki tol atliktas darbas, ir viską reikėtų daryti darkart. Iš kitos pusės, niekuomet Vintei ir nesisekė, jau buvo prie siurprizų pratusi.
-
Nukenksminęs augalą, Hubertas trumpam užsisvajojo. Mąstė apie tai, kaip būtų gerai, jei galėtų lygiai taip pat lengvai neveiksnia padaryti savo širdį. Ji amžinai viskam pakišdavo koją, kiekvienas jo gyvenimo aspektas skaudžiai nosimi priekyje išsitėkšdavo ant kieto grindinio, ir kartais varniukui tai įgrįsdavo iki gyvo kaulo. Arba negyvo raumens, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi.
Tačiau laiko tebuvo tik menka valanda, reikėjo skubėti, tad, tai sau priminęs, keturiolikmetis apžiūrėjo išsirinktą Mygos volančiaus lapą. Kairėje rankoje atsargiai pavartęs peiliuką, atsispyrė mažytei pagundai ant medinio stalo išraižyti ką nors gražaus (žinoma, tai tebuvo idėja, drovuolis niekada taip nebūtų pasielgęs) bei kita plaštaka tvirtai suėmė lapo kraštą. O tuomet viskas ėjosi lengvai, daug lengviau, nei Šefleris tikėjosi. Jis tik lengvai perbrėžė augalo apačią metaline geležte, ir sultys išsyk panoro išvysti šiltnamio stiklo priblausintą dienos šviesą. Vos spėjo pakišti buteliuką, kai tiršto skysčio gumulėlis plumptelėjo į jo vidų. Neatrodė viliojančiai. Po teisybe, taip ir nekvepėjo. Būtent todėl, kai šalia sustatė tris sulčių pripildytus indelius, pirmasis darbas buvo užsikimšti nosį. Paskui rūpinsis kitais reikalais, dabar tenorėjo neapalpti.
-
Torė šiandien jautėsi, švelniai tariant, nekaip. Peršalo. O ir temperatūros turėjo. Ir vis dėlto, narsiai kėlėsi iš lovos ir atžygiavo į herbologijos pamoką. Tai buvo viena iš mėgstamiausių mergaitės pamokų, todėl net sirgdama negalėjo jos praleisti.
Ji įžengė į dar vieną šiltnamį, kuriame nebuvo buvusi. Tai sukėlė mergaitei įtarimą. Kokie augalai laukia šiandien? Atsakymą sužinojo greičiau nei tikėjosi. Ir, tiesą sakant, Torei tai visai nepatiko. Plėšrieji augalai. Siaubas. Iš kur jai žinoti ką daro tas baisuoklis? Gal valgo smegenis? Mergaitė visą teorijos dalį pratylėjo. O kam aušinti burną, kai ją ir taip skauda?
Paskelbta praktika varnai sukėlė baimę. Ir už ką tai patirti antrakursei. Visai nenorėjo, kad jos kraujas būtų išsiurbtas keisto augalo. Vis dėlto, Torė nuėjo paimti augalo ir užsimovė pirštines. O kaipgi be jų? Dar pagriebė ir kelis buteliukus bei sietelį sultims. O tada jau galėjo pradėti darbą. Kelis kartus giliai atsikvėpė. Ne todėl, kad laukia sunkus, o todėl, kad nosis buvo taip užsikimšusi, kad antrakursė turėjo kvėpuoti per burną. Mergaitė iš apsiausto kišenės ištraukė nosinę. Tikrai ne kaip jautėsi. Galbūt padarė klaidą, kad išvis atėjo į pamoką. Bet dabar jau per vėlu gailėtis.
-
Sofi beveik paknopstom bėgo prie šiltnamių. Kaip galėjo pamiršti, kad pamoka vyks ne pilyje. Juk herbologija. Visai apsižioplino. Ką jau kalbėti apie tai, kad ir taip beveik pramiegojo.
Šiaip ne taip spėjusi mergaitė sustojo prie kitų susibūrusių moksleivių. Žinia apakino turbūt ne tik ją. Naujas šiltnamis, kuriame antrakursė nebuvo buvusi. Tai galėjo reikšti tik tai, kad pamokos dar pasunkės. Siaubas. Mergaitė ir taip vos pakėlė esantį krūvį.
Teorija Sofijai pasirodė per sunki. Net nenutuokė koks galėtų būti atsakymas. Taigi, tiesiog laukė praktikos ir teisingo atsakymo. Šis kaip reikiant išgąsdino Sofi. Ir atsakymas, ir praktikos darbas. Sutvardžiusi plazdančią širdelę mergaitė nužingsniavo prie lentyno ir atsargiai paėmė jauną augalą. Užsimovė pirštines ir sugniaužė rankoje peilį. Beliko tik prapjauti plėšrūną.
-
Tik staiga suprato, kad nepasiėmė peilio. O kaipgi čia be jo? Torė šiandien tikrai kažkokia apspangus. Mergaitė dar kartą nusičiaudėjus paėmė peilį į rankas. Stipriai sugniaužė rankeną ir priartėjo prie stiebo. Pajudėjęs lapas privertė ją vėl atitraukti rankas. Atsikvėpusi, Torė atsargiai brūkštelėjo peiliu per Mygos volančiaus stiebą. Kažkur netoli lapo. Nieko neatsitiko. Nieko tokio, kas įrodytų jog šį veiksmą atliko gerai. Bet ką galėjo padaryti klaidingai? Tikriausiai nieko. Antrakursė dar kartą patikrino ar pirštinės tvirtai laikosi ant rankelių. Juk atsarga gėdos nedaro. Įsitikinus atėjo laikas antrai praktikos daliai.
Prapjauti lapą reikėjo dar atsargiau ir atidžiau. Jie raitėsi ir nebuvo siaubingai stori, kad tiesiog pliaukšt ir perpjautum tik apatinę lapo dalį. Torė vėl atsargiai prikišo peiliuką prie pasirinkto lapo. Bet vėl atitraukė išsigandusi augalo.
- Velniava,- sušnibždėjo sau po nosimi. Dabar tikrai gailėjosi, kad atėjo. Ne be reikalo mama sakė, kad sergant geriau likti lovoje su puodu arbatos. Tiksliau, daug puodų arbatos. Visa mergaitė tiesiog tirtėjo nuo šalčio, matyt, temperatūra kyla. Pasistengusi susikaupti kiek įmanoma daugiau, Torė peilio geležte perbraukė lapo apačią.
-
Dar kelias sekundes pasigerėjusi savo darbo rezultatais - trimis indeliais, pripildytais šlykščiai atrodančio (ir ne geriau kvepiančio) skysčio, Vintė suskubo baigti užduotį. Mergaitė pagriebė ant stalo gulėjusį sietelį ir jį įtaisė į kitą, šįkart daug didesnį, butelį. Supilti sultis į jo angą neatrodė sudėtinga užduotis, tačiau vos pradėjusi procedūrą suprato, kad bus daug sunkiau, nei vienuolikmetė tikėjosi. Tirštas skystis vis strigo ankštame plyšyje, ir šviesiaplaukei net paskaudo riešas, sietelį, stengiantis atlaisvinti praėjimą sultims, besukiojant. Kartą net teko nulėkti jo perplauti.
Tačiau visos šios kančios tik padidino malonumą, kurį Adamson pajuto, kai baigusi prieš akis išvydo tris tuščius buteliukus bei vieną skysčio (šįsyk jau geros konsistencijos) pripildytą indą. Atrodo, po kelionės pro sietelio tinklelį sultys prarado visą bjaurų dvoką, kuris, jei pirmakursė neklydo, buvo susitelkęs tirščiuose; pastarieji tebesmirdėjo. Buvo metas jais atsikratyti.
Rankoje spausdama sietelį, varniukė mitriai nuplumpsėjo šiukšlinės link, o į ją iškračiusi įrankio turinį, tinklelį išplovė bei padėjo į vietą, iš kurios pasiėmė. Tuomet praskalavo buteliukus, į kuriuos buvo supylusi ką tik išspaustas sultis; juos grąžino į stalčių. Taip pat nepamiršo Mygos volančiaus - atsargiai ir lėtai jį padėjo ant lentynos, ir tik tada nusimovė apsaugines pirštines. Jų nereikėjo, valant peiliuko geležtę.
O galiausiai, taip, atėjo ta ilgai laukta akimirka, kai Vintės darbo rezultatas - sandariai uždarytas butelis gydomųjų augalo sulčių pasiekė profesoriaus stalą. Mergaitė džiaugėsi susidorojusi su užduotimi, tačiau, tiesą sakant, tik dabar suprato, kad beplušant nežinia kur pranyko šiltnamio baimė. Aplinkui sklandė tokia gera atmosfera, kad neįmanoma jos buvo neįsileisti į širdį.
-
Iš šiojo po kelių akimirkų pradėjo sunktis keistas skystis. Tikriausiai būtent jo ir reikėjo. Torė nedelsdama prikišo indą po lapu. Mergaitė kantriai laukė kol skystis subėgs į indą. O jis vis tekėjo ir tekėjo. Jai net paskaudo ranką, kuria laikė indą. Kai skystis sustojo kapsėti, gan didokas indas buvo beveik pilnas. Antrakursė pastūmė Mygos volančių nuo savęs. Tegu jis ten būna. Nors nusilpęs, bet vis tiek keliantis baimę.
Šalia pirmojo indo, kuriame buvo visas tirštas skystis, mergaitė pastatė dar tuščią antrąjį. Ant jo pritvirtino sietelį ir atsargiai pradėjo perpilti skystį iš pirmojo į antrąjį. Ant sietelio liko gan daug keistokų nuosėdų. Fui. Mergaitė susiraukusi nuėmė sietą nuo indo ir įmetė į purviną, kuriame anksčiau buvo skystis. Antrame inde subėgęs skystis, o tiksliau Mygos volančiaus sultys, buvo kur kas skystesnės nei anksčiau. Torė paėmė mažą piltuvėlį ir keletą švarių butelaičių. Sultis tvarkingai supilstė į indelius ir juos visus užkimšo.
Sutvarkiusi stalą, Torė nunešė kaupinus buteliukus profesoriui ant stalo ir galėjo ramiai atsisėsti. Pirštines irgi kažkur paliko, bet jau negalėjo pasakyti kur. Norėjo tik grįžti į lovą ir gerai išsimiegoti. O atsibudusi išgerti šiltos arbatos ir vėl paskęsti šiltuose pataluose. Nors, tenka pripažinti, kad mergaitė iš paskutinių jėgų didžiavosi savo atliktu darbu.
-
Kol mokiniai darbavosi, Starkas nė minutei nepaleido jų iš akių. Kas savaime jau buvo naujiena – jaunuolis dažnai mėgdavo pamokų laiką leisti maloniai, o ne vis stebėdamas vaikus, kad šie sau nieko nepasidarytų. Pamoka net rodės ilgesnė nei įprastai, buvo gėda pripažinti sau pačiam, tačiau Starkas Erikas laukė varpo turbūt labiau nei susitelkę ties darbu mokinukai. Gal ir gerai – ne už dykaduoniavimą gauna algą. O gaila.
Viena klastuoliukė jau spėjo susižeisti. Apžiūrėjęs jos delnus, „papuoštus“ įsiurbimų randais, švelniai patepė jas tepalu.
– Tepalas tik trumpam numalšins skausmą, tad jums reikėtų tuojau pat keliauti pas slaugę, panele Wallflower, – globėjiškai pratarė, – Dėl pamokos nesijaudinkite, bus atsižvelgta į jūsų patirtą traumą.
Kitiems mokiniams sekėsi visai neblogai. Su palengvėjimu atsiduso, kad nereikės aiškintis direktorei, kodėl koks pirmakursis jau nebekvėpuoja. Tarsi jo kaltė, kad jie nemoka būti atsargūs. Šiaip ar taip, pamoka, nors ir be galo lėtai, jau ėjo link pabaigos.
Ir štai pasigirdo mokyklinio varpo aidas.
– Šaunuoliai, baigę darbą. Jei yra nespėjusių, tai, deja, tačiau negalėsite gauti aukščiausio įvertinimo. Kitą sykį turėsite darbuotis sparčiau, tai tai tebūnie jums pamoka ateičiai. Nepamirškite visi gerai išsiplauti rankų, kad nuodų pėdsakai nepatektų į maistą ar kur kitur, – dalykiškai paaiškino, – Šiandienai būtų tiek. Ačiū už dalyvavimą ir iki kito karto.
Kol mokiniai rinkosi savo daiktus ir po truputį brovėsi šiltnamio durų, lankininkas surinko buteliukus su skysčiu ir įdėjo juos į didesnį krepšį, kurį ruošėsi nunešti į mokyklos sandėlį, kad vėliau volančio sultys būtų panaudotos gydymui ar pamokoms. Apžiūrėjo visus augalus, su kuriais dirbo mokiniai ir rūpestingai juos sutvarstė, pagreitindamas jų gydymą. Pagaliau, įsitikinęs, kad šiltnamyje nieko nebeliko, išėjo ir pats.