Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Ateities būrimas => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Cessiondi Shetaka Khanna Kovo 10, 2018, 07:38:26 pm
-
Į klasę įžengusi profesorė atsiduso. Seni prisiminimai prie šios klasės nebetiko, kadangi ji buvo visiškai pakeista. Bet kaipgi gerai mums, burtininkams ir raganoms! Mostelėjusi lazdele Khanna tuojau pat sienų spalvą iš baltos pakeitė į labai blyškiai oranžinę, nes šį sykį suabejojo, ar mokiniams tikrai patinka ryškios spalvos klasėje. Na, o jeigu taip, tai galėtų klestelėti ant oranžiškai geltonų foteliukų, kurie šią pamoką keitė suolus, kadangi, Cessiondi nuomone, šiandien jų neprireiks. Apsižvalgius klasėje indė nusprendė, kad smilkalų greičiausiai teks atsisakyti. Greičiausiai tuo savo keistumu ir neįtikdavo mokiniams. Tačiau juk dabar - nauji mokslo metai. Naujos idėjos, greičiausiai net pati ji pasikeitusi.
-Sveiki, mielieji,- pasisveikino susirinkus mokiniams ir nuaidėjus varpui.- Trečio kurso ir vyresni mokiniai, jei tik lankė pamokas greičiausiai mane pažįsta, o su kitais dar nespėjau susipažinti. Aš - Cessiondi Shetaka Khanna, manau, jums būtų paprasčiausia mane vadinti pavarde, kadangi ši - trumpiausia.
Lyg ieškodama žodžių, nors žinojo ką pasakys, apžvelgė kaip visada negausią publiką. Matė, į kitas pamokas visi eina noriai, gal būt dėl to, kad profesoriai britai? Nusišypsojusi mokiniams pradėjo savąją dalį, būdingą daugumai pamokų - teoriją.
-Šiais laikais burtininkai ieško vis paprastesnių būrimų, tam, kad galėtų išsiburti kiekvienas. Tai yra naujieji būrimai. Su jais dažniausiai ir susiduriate pamokose. Tačiau seni būrimai parodo, kas iš tiesų yra gabus. Gal galėtumėte pateikti pavyzdžių? Trumpai pakomentuokite, kodėl manote, jog šis būrimas - senasis. Taip pat, kokia jūsų nuomonė - ar reikia abiejų rūšių būrimų, gal užtektų tik kurios vienos?
(( Taigi, kiekvienas pateikite tik po VIENĄ, KITŲ DAR NEMINĖTĄ Ateities Būrimo metodą. Jei nebepakaks žinių, tam, kad nesikartotumėt, galit net sukurti būrimą (tada reiktų ir keliais sakiniais papasakoti eigą). Antro klausimo nuomonė - mažiausiai trijų sakinių.))
-
Mayra viena iš pirmųjų įžengė į klasę. Iškart įęjus į akis krenta blyškiai orandžinės sienos ir orandžiniai foteliukai. Mayra klestelėjo į vieną viduryje ir užsimerkė. Mokytoja jai iškart patiko. Nors buvo svetimšalė, atrodė miela ir draugiška, tokia, kokią sutikęs gatvėje tikrai pasisveikintum. Mayra užsimerkė ir atsipalaidavo. Ją nuo pat mažens domino ateities būrimas. Ji namuose turėjo krištolinį rutulį ir Taro kortas, kuriomis mokėjo burti. Jos motina žiobarų pasaulyje buvo žinoma kaip būrėja Taro kortomis, tad dažnai žmonės užeidavo pas ją klausti įvairių dalykų. Kai susirinko daug mokinių ir prasidėjo šurmulys, Mayra atsimerkė ir apsidairė dar kartą.
Pamokai prasodėjus ir mokytojai uždavus klausimą, Mayra buvo viena iš pirmųjų pakėlusių ranką.
-Vienas iš senųjų būrimo būdų yra Taro kortos, kuriomis būrė net XIVa., todėl manau, kad šis būrimas jau yra laiko patikrintas, nes jeigu jis neveiktų, žmonės juo nesinaudotų. Taip pat gebėjimas išskaityti tikrąją Taro kortų reikšmę yra labai retas, nes retai kuris nors žmogus pirmą kartą pamatęs Taro kortas žino įskaito jų reikšmes. Taip pat, manau, kad reikia abiejų rūšių būrimų, bet naujieji būrimai labiau tinka greitiems, paviršutiniškiems klausimams, o norint tikrai įsigilinti į klausimą, reikėtų naudoti senuosius būrimus, nes šie ne tik yra laiko patikrinti, bet yra išsamesni,-drąsiai tarė ji.
-
Marcus'as nedrąsiai įžengė į kabinetą likus maždaug pusei minutės iki skambučio. Ryte jautėsi gerokai apsimiegojęs - tiesą sakant, po vasaros buvo gana sudėtinga grįžti į Hogvartso tvarką ir laiką. Tačiau miegai išsilakstė, išgirdus vyresniuosius kalbant apie Ateities Būrimo pamoką. ,,Cessiondi grįžo, ta indė..." - kalbėjo kažkoks penktakursis. ,,Ta indė?" - nustebęs pasitikslino jo draugas. Ir pirmasis atsakė į tai trumpu galvos linktelėjimu ir pašaipia šypsenėle. Antrakursiam grifiukui buvo įdomūs kitataučiai žmonės, jų matyti jam tekdavo retai. Todėl ir žygiuojant į minėtą pamoką visi snauduliai išsilakstė.
Berniuką mažumėlę nustebino oranžinės klasės sienos, kurios patraukė akį pirmiausia. Nustebino ir foteliai, išdėlioti pasieniui. Gal ir visai smagu sėdėti minkščiau, negu kitur, nors visgi taip įsipatoginus galima ir greičiau užmigti. O tada Sarcasmison'as išvydo ir profesorę Khanną. Kai ji prisistatė, berniukas suskubo kilstelėti ranką, kad tik jo minties kas nors nenugvelbtų:
- Bene žymiausias senojo būrimo pavyzdys, mano manymu, yra krištolinis rutulys, nes tik gabūs žmonės jame gali kažką matyti per rūką, ar įžvelgti tam tikras formas... - tarė antrakursis. - Jis žinomas jau nuo ankstyvųjų viduramžių, vaizduojamas paveiksluose ir aprašomas burtininkų dienoraščiuose. O dėl rūšių, tai, mano nuomone, reikalingos yra abi. Kad ir talentingi Ateities būrimui, ir negabūs jam galėtų ateitį išsiburti.
-
VIki įžengė į savo purmąją ateities burimo pamoka šiais mokslo metais. Įėjusi į klasę buvo maloniai nustebinta, kad čia mokytojauja tikrai ne britė, o indė. Vikiai tai patiko jai visada atrodė įdomus kitos tautos žmonės.
Prasidėjus pamokai Viki pasigedo kasdieninių ateities burimo kabineto smilkalų kvapo, jis jai labai patikdavo, būdavo nekasdienis ir taip išsiskirdavo iš kitų kabinetų ir pamokų.
Uždavus mokytojai klausima Viki kantriai klausė bendraklasių atsakymų ir galiausiai prabilo pati, prisiminusi vieną iš jai labiausiai patikusiu skaitytu burimų.
-Hmmm.. - prinkštelėjo- senas ir man įdomiausiai pasirodes įdomiausias burimas buvo iš delno. Būrėja ar būrėjas žmonėms skaitydavo ir aišku ir dabar skaito iš delnų, taip galėdavo pasakyti žmogaus ateitį ir net įžvelgti praeitį. Šiam būrimui reikdavo būti labai daug apsiskaičiusiam ir iš
silavinusiam.
Mano mano manymu būrimu reikia ir paprastesnių ir sunkesnių, nes sudėtingesniais kaip jus ir minėjote galima pamatyti kas iš tiesų yra gabus, o kas ne. Paprastesni būrimai yra manau tik pradžiamoksliams. Tie kurie dar tik pradeda mokintis šio meno, o vėliau, kai yra pramokstamas paprastesni eiti link sudėtingesnių, painesnių.
Baigusi kalbėti nusišypsojo.
-
Įdomu buvo pamatyti profesorę, kilusią iš Indijos. Roana nebuvo smalsuolė, tačiau vis tiek mėgo kažką neįprasto. Kaip ir kasdien, varnė paliko koledžui priklausantį bokštą ir nuėjo reikiamu koridoriumi. Pasiekusi ateities būrimo klasę, Eimešvilė užėjo. Mergaitės dėmesį patraukė vyraujanti oranžinė spalva. Tai buvo nemėgstamiausia Miros spalva, bet pakęsti galėjo. Tikėdamasi, kad pamoka nesukels jai tokių pačių emocijų kaip klasėje vyraujanti spalva, atsisėdo ant vieno iš geltonesnio foteliuko. Prasidėjus pamokai, mergaitė kilstelėjo ranką.
- Vienas iš senesnių man žinomų būrimų yra būrimas taro kortomis. Jis paplitęs tiek magų, tiek žiobarų pasauliuose. Pagrįsti jog šis būrimas yra senasis, galiu istoriškais faktais. Šis būrimas žiobarų pasaulyje atsirado 14 amžiuje, magų pasaulyje jis, žinoma, turėtų būti atsiradęs daug anksčiau. Mano manymu, abi rūšys yra savaip svarbios.
((Cessė: už teoriją gavai tik tašką, nes Taro kortos jau buvo paminėtos pirmos mokinės, o į antrą klausimą atsakei tik vienu sakiniu ir nepaaiškinai kodėl taip manai))
-
Apsiniaukęs ir darganotas pavasario rytas pažadino vis dar miegantį Grinčą, ir sapnuojantį įvairius mistinius ir nuotykių kupinus sapnus. Grinčas buvo nusiminęs tą rytą ir liūdnas: rytą jis pradėjo ramiu atsikėlimu ir lėtu tipenimu link savos spintelės, esančios netoli jojo lovos. Apsirengęs senąjį apdriskusį švarkelį ir nuspardytus rudus aulinius batus, su nevienodais raišteliais, Drakundukas išskubėjo susirasti kažko valgomo ir prisikrauti savąją kuprinę daug skanėstų. Didžiojoje salėje Grinčas prisiėmė daugybę skanumynų: keksiukų, torto gabaliuko, keletą kepsnių, ir daug sausainių. Viską susidėjęs į kuprinę pirmakursis taip pat stengėsi nepamiršti pamėgto senojo kompoto, kurį be galo mėgo. Tada netrukus išskubėjo į pamoką. Įdomu kas yra ateities būrimas..ar mokytoja bus gera? O gal leis nukeliauti į maisto šalį ir turėti daug valgyti.. Spėliojo tyliai Drakundukas ir netrukus nedrąsiai, bet labai atsargiai atidarė klasės duris. Pirmasis berniuko žvilgsnis nuklydo į langus, o vėliau į mokytoją, kuri Grinčui neatrodė baugi, tačiau berniukas vis vien jautėsi nedrąsiai ir be galo smalsiai:
- Laba dieną, mokytoja! - pasisveikinęs per daug garsiai antrakursis suskubo atsisėsti į antrąjį suolą ir netrukus išsikrovė iš kuprinės visą turtą: be maisto ir atsigerti kompoto, pasipylė daugybė pieštukų, knygų, sąsiuvinių, žadintuvas, metalinis laikrodėlis, smėlio laikrodis, keletas plunksnų ir nematomi rašalai su žemėlapiu. Įdomu, ką veiksime.. mąstė tyliai Drakundukas ir ėmė dairytis į kitus moksleivius. Tada susinėręs rankas pasidėjo jas ant stalo paviršiaus ir trepsėdamas tyliai batais, klausėsi mokytojos pamokos. Kitaip nei visada Drakundukas jautėsi labai ramus ir šiek tiek pralinksmėjo: klasė jam atrodė jauki, o seni langai tarsi minė senąją šimtmečio paslaptį. Bet šią ramiąją akimirką nutraukė mokytojos pirmieji klausimai ir iš Grinčo veido dingo šypsena: jo veidas persimainė į išsigandusias akis, suglaustus antakius ir paraudusius skruostus. Kas yra seni burtai? Ar jie gali iškviesti maisto dvasią? Nieko nesuprantu..kodėl nelankiau magijos istorijos pamokų?! Per jas turėjo kalbėti apie šiuos dalykus..mano gyvenimas sužlugdytas... sumišęs drakundukas ėmė dairytis į savo bendraklasius: pamatęs, kad daugelis iš jų spėlioja drakundukas sunertas rankas ištiesė alkūnėmis liesdamasis prie stalo paviršiaus, o kojas suglaudė arčiau kėdės įsitempęs ėmė kaupti drąsą ir savo mintis pasakyti garsiai:
- Aš nesu tikras, bet spėju, kad iš senųjų burtų galėtų būti - gėbėjimas ateitį skaityti iš debesų formos - po spėliojimo Grinčas stipriai nusiminė: jis suprato, kad galėjo nusišnekėti, o sukaupta drąsa ėmė nykti tarsi dūmas vėjuotą dieną. Drebančiu balsu ir truputį tylesniu Grinčas stengėsi tęsti atsakymą:
- Šiuos burtus laikau senaisiais, nes manau, kad jie reikalauja ne vien magijos žinių, bet ir dvasinių jėgų, išminties, nes tai labai atsakingas dalykas: reikia įsižiūrėti į kiekvieną debesėlio linkį, formą, tamsumą. Pastebėti dalykus, kurių negalėtų pastebėti paprasti burtininkai, pavyzdžiui, kiek debesėlis turi nelygumų arba išlinkimų iš formos. Ir pagal tai nuspręsti už kiek dienų gali išsipildyti manoma pranašystė, - Drakundukas ėmė jausti vis didėjantį nerimą su kiekvienu sakiniu, - kiekviena spalva debesėlių tą dieną gali nupasakoti, kokios kliūtys laukia šiandieną. O užėjęs didelis gilus debesys pranašauja, koks įvykis laukia ne šiandien, tačiau ateityje. Pats būrimas iš debesų atėjęs nuo antikos laikų: pirmieji šį būrimą bandė romėnai prieš Kristų tryliktam amžiuje. Tačiau dabarty labai stipriai sunykęs šis būrimas, nes tam reikia daugybės metų. Persigandęs dėl savo neišmanymo Drakundukas norėjo pabėgti iš klasės ir daugiau nebeeiti į pamokas, pritilusiu ir dusliu balsu berniukas stengėsi pabaigti atsakymą:
- Manau, kad reikėtų abiejų rūšių būrimų: abiejų rūšių būrimai leistų išlikti lygybei tarp burtininkų, nes visi nusipelno prisiliesti prie magijos, oo jei liktų tik vienas būrimas, tada silpnieji nebeturėtų galimybės mokytis, o stipresniesiems nebeliktų iššūkių magijos pasaulyje. Daugiau gyvenime nebeeisiu į pamokas! Aš žlugęs žmogus..kodėl mokytoja taip piktai žiūri į mane..kodėl aš čia esu? visas drebantis ir pilnas streso Grinčas nusprendė užvalgyti kažką: tarp savo šiūkšlinėlio, esančio ant stalo, įvairių daiktų susirado rudos spalvos sausainį ir netrukus ėmė skaniai jį kramsnoti. niam..niam skanu..
-
Kad ir kaip bebūtų gaila, vasaros atostogos jau baigėsi, o krintantys margi medžių lapai asocijavosi su kiek kitokiais lapais, kurie buvo ne tokie spalvoti ir nuklodavo ne žemę, o stalus ar net grindis. Miegas dar niekam nepakenkė, tinginystė taip pat. Ar bent taip buvo įsitikinusi Emillia, eidama į ateities būrimo pamoką. Tinginiavimo dienos nebuvo išimtis, ir Emillia lėtai, vilkdama koją už kojos kėblino į kabinetą, kur buvo įsitikinusi, kad nuo nesąmonių kuriuos jinai turės klausytis, sugebės užmigti. Tačiau, vos pravėrusi kabineto duris, mergina liko nustebinta. Visa atmosfera buvo kiek neįprasta klastūnyno mokinei.
Labiausiai į akis krito oranžinės klasės sienos. Nors foteliai irgi buvo verti dėmesio. Gal Emillia buvo kiek senamadiška, bet visa tai, klastuolei nebuvo prie širdies. Viskas turi būti įprasta. Mediniai suolai ir kėdės, ir neutralių spalvų sienos. Bet išvydus profesorę Cessiondi, mergina pakeitė nuomonę. Kai ji prisistatė, Emillia susiruošė atsakyti į "tradicinį" klausimą, kuris visada užduodamas prieš teoriją arba praktiką.
- Kaip žinau, senovėje būrė su runomis. Taip ir žiobarų, taip ir tarp burtininkų šis būrimo metodas yra labai paplitęs, - pareiškė mergina. Įkvėpė oro ir toliau pratęsė, - Runos tai senovės keltų rašmenys ir magiški ženklai. Su kuriais buria ir padeda išanalizuoti dabartį ir apmąstyti tolimesnę įvykių eigą. Na, tiek apie juos ir žinau, - iškvėpė ir nutilo.
-
Vishali žiūrėjo pro langą į krintančias pavienes snaiges, ir klausėsi profesorės, bei kitų mokinių. Pati profesorė jai labai patiko. Ji pati bandė domėtis indų kultūra, bet žinias pagilinti reikia pačio žmogaus iš ten. O šioji profesorė buvo puikiai matoma kaip iš Indijos. Po pamokos būtinai reikės su ja pakalbėti apie indus ir jų kultūrą. Mažoji varnė negalėjo nustygti vietoje. Bet, nuvijusi tokias mintis, susitelkė į pamoką. Profesorės prašymas buvo papasakoti apie ateities būrimo būdus. Vishali atidžiai klausėsi kitų mokinių nuomonių, ir vis keitė savo nuomonę mintyse. Kai mokiniai pamažu nutilo, ji apsilaižė lūpas, ir tiesiai atsisėdusi orandžiniame fotelyje pakėlė savo ranką aukštai, kad matytūsi. Pamačiusi, kad gavo šiek tiek dėmesio, ji prabilo:
-Numerologija. Tai vienas iš ateities būrimo būdų, tik nėra dar labai išpopuliarėjęs. Numerologija - tai teorija apie mistinį skaičių ir žmonių ryšį. Numerologai, kiekvienam skaitmeniui suteikę simbolinę reikšmę, bando iškoduoti skaičių derinius. Pasitelkusi numerologiją ir iškodavusi savo vardą bei gimimo datą gali gauti naudingos informacijos apie savo karmines skolas, gyvenimo pamokas, iššūkius, netgi žinių, ar mylimas žmogus yra tau skirtasis. Numerologijos pradžia siekia antikos laikus.- mergaitė atsipūtė tiek daug kalbėjusi. Ji patogiau klestelėjo savo foteliukyje, laukdama kitų mokinių nuomonių.
-
Apsiniaukęs oras trukdė gerai nuotaikai plisti. Net ryškusis geltonas sesės megztinis nepadėjo. Net ir namų elfų dovana tiktais jai, Cherei Bridon (na tiesa ji pirma pasičiupo) dubenėlis plaktos grietinėlės su braškėmis. Net ir paslaugusis mokinys padėjęs jai pasiekti ateities būrimo kabinetą - ji vis vien buvo paniurusi. Įėjusi į klasę ji vėl pamatė tuos pačius trumpus baltus plaukus o, ne... ne per labiausiai norėdama kontaktuoti su šiuo žmogumi ji nusprendė apsimesti Šere. O ką, juk jos teoriškai identiškos, tiek balsu, tiek išvaizda, abi plaukų spalvą keičia kas dvi savaites, tad ne nuostabu, kad vyresnėlė jau galėjo vėl turėti rudus plaukus. Plius sesės megztinis. Ir net nuotaika negalėtų išsiduoti. Ir te Šventieji padeda, kad varnė nesužinotų, jog šiandien sesei tinginio diena ir Šerė giliausiai miega.Tad lyg Roanos nebūtų ji ėjo ir praėjo ją. Galiausiai atsisėdo ant arčiausiai mokytojos esančio foteliuko ir klausėsi. Gal ir ji gaus bent taškelį?
-Būrimas iš akių. Tai dar Senovės Graikijoje atsiradęs būrimas. - šiek tiek balsas apkimo, - šiam būrimo metodui reikalinga labai didelė patirtis ir dar didesnis profesionalumas. Kai žmogui buria iš akių, būrėjas apkeri žmogų Arple-yem burtažodžiu, kad burtininkas nemirksėtų. Kerai visai neskausmingi ir jo poveikio net nesijaučia, apart to, kad nebesinori mirksėt, bet yra labai sunkūs. Taigi būrėjas įdėmiai stebi akis, kaip atsispindi vaizdas, kokia spalva ir t.t. - įkvėpė, - tuomet ir išsako tikslią ateitį. Jei būrėjas profesionalas - tai bus vienas tiksliausių išbūrimų ir 100% tiksliai atitiks ateitį. - pagalvojo, ar ne perdaug pasakė 'tiksliai' bet dėstė toliau, - na šis būrimas senesnis nes yra vienas sudetingiausių ir tiksliausių, bei atsirado palyginti senokai. Sakyčiau reikia abiejų, nes pasikartosiu, bet jaunesniem būtų pernelyg sunku pradėt nuo senųjų būrimų, o vyresnieji nebenustebins su pirmakursių mokamais būrimais, - baigė savo nuobodžią nuomonę. Kodėl visi taip jos praašo?
-
Pramiegojusi daugumą pamokų, Elė net pakraupo - kaip ji tiek sau leidžia? Stengdamasi kuo greičiau susiruošti, ši kartelį perbraukė šukomis per plaukus, o tada bėgdama nuskuodė į bent jau ateities būrimą. Įdomus gan mokslas. Ilgai netrukus, grifė išvydo ir reikiamas duris, tad net lengviau atsikvėpė - spėjo. Ir tik vos jai prilietus rankeną, nuaidėjo varpas. Mergaitė įslinko į kabinetą ir nežymiai šyptelėjo profesorei, kartu žygiuodama į savo.. hm, suolų čia nebuvo, kas vertė tamsiaplaukę sutrikti, tačiau negaišindama laiko, ji krestelėjo į vieną dar neužimtą fotelį bei patogiau įsitaisė. Tuoj nuskambėjo ir teorinis klausimas, privertęs grifę ilgokai pasukti galvelę. Na, o kol ji dėstė žodžius mintyse, tuoj pasirinktą būrimo būdą aptardavo koks kitas mokinys. Ot velnias.. Ir tai tęsėsi iki tol, kol Barlow pakėlė ranką, neturėdama net menkiausios idėjos.
- Taigi, aš esu girdėjusi apie.. - jau susinervino, jog be reikalo čia stojosi, tačiau tuoj pat merginai šmėstelėjo mintis. - Apie būrimą iš sapnų. Taip, būrimą iš sapnų. Na, kuomet kiekvienam regėtam vaizdiniui ieškomi paaiškinimai ir taip taškai sudėliojami ant i. Man pačiai taip pat tekę pasigilinti į kiek keistesnius savo sapnus, tačiau jų reikšmės arba iki galo nesupratau, arba tai neišsipildė. O senasis šis metodas yra, aišku, dėl to, nes ne vakar gimęs, tačiau naudotas ir mūsų protėvių bei ganėtinai sunkus - kiekvienas regėtas vaizdas gali turėti net kelias reikšmes, tad atsirink, kad gudras, kuri būtent ta, - kiek atsikvėpė, manydama, jog jau viskas, tačiau prisiminė paskutinį klausimą. - Mano nuomone, abi rūšys yra vienodai svarbios. Senoji - tai palikimas ir, be abejo, iš jos vystėsi antroji būrimo rūšis, o šioji kaip minėjote yra patogi ir ne tokia paini. Na, bet čia jau kiekvienas vis kitaip mąsto, - baigė kalbėti ir vėl įsirangė savo vieton.
-
Cessiondi klausėsi mokinių atsakymų, bandydama įsiminti kas ką pasakė. O tai jau nebuvo taip lengva, dauguma veidų nematyti, greičiausiai pirmakursiai ar antrakursiai. Tik viena klastuolė lyg kur matyta, tačiau pamokose, rodos, nedalyvavo.
-Džiugu, kad žinote daug Ateities Būrimų. Panele Wallflower,- kreipėsi į klastuolę, kurios pavardę perskaitė užrašytą ant uniformos.- Šaunus pasakojimas apie Taro kortas, ačiū už nuomonę, keturi taškai. Ponaiti Sarcasmison, puikus pastebėjimas dėl krištolinio rutulio, taip pat keturi taškai. Panelė Viki taip pat gauna keturis taškus, Ameshvillė vieną (žr. komentarą po postu). Ponaitis Drakundukas taip pat keturis, iš tiesų, būrimas iš debesų gan nelengvas dalykas,- vertindama šį mokinį pamatė, kad grifas valgo sausainį, tačiau nedrausmino, nes žinojo, kad šioje klasėje užsisėdėti neteks, tegu pasidžiaugia malonumais.- Į panelės DiLaurentis sąskaitą vienas taškas, Derleth savo koledžui parneša du taškelius, panelės Bridon ir Barlow - po keturis.
((Kiek pakeičiau antrojo klausimo vertinimo sistemą - atsakęs kaip mano, mokinys gavo vieną tašką, o pasakęs kodėl - ir antrą))
Apžvelgdama klasėje esančius mokinius Khanna visiems nusišypsojo ir nurijo seiles prieš dėstomos teorijos ir praktikos aiškinimą. Kiek bijojo suklysti, kadangi tai gal būt būtų sutrigdę ir sutrugdę mokiniams gauti taškų.
- Turbūt ne vieną nudžiuginsiu, nes šiandien būrimas bus ne iš Azijos kraštų, o iš Šiaurės Amerikos, tačiau gan gerai žinomas ir Britanijoje. Paprastai šitaip išsiburti negalėtumėte, nes reikia specialių priemonių, tačiau šiandien keliausime į rūko veidrodžių namus. Jie yra Škotijoje, tad turiu pasirūpinus nešyklę. Manau, kad būtų paprasčiau iš pradžių ten nukeliauti, tada papasakosiu kaip buriame.
Nuo spintos atskrido Selestė ir atnešė dvi dėžutes. Viena buvo lyg suklijuota, o kita, lyg paprasta pailga dėžutė, kurioje galėtų būti bet kas. Tą dėžutę, kuri buvo lyg iš dviejų dalių, Selė ir Cessė ėmė atsargiai traukti į skirtingas puses, tarp dėžučių nusitiesė baltas siūlas.
-Visi įsikibkite į siūlą, keliausime,- kai visi bent šiek tiek buvo prisilietę prie siūlo, Khanna taip pat jį paėmė ir liūdnu žvilgsniu, kadangi čia turėjo palikti augintinę, persikėlė į rūko veidrodžių namus.
-Taigi, kaip matote, yra reikalinga tamsa. Čia kol kas - tik prieblanda, tikrą tamsą pamatysite tik kambariuose, į kuriuos įeisite. Dabar kiekvienas gaunate po žvakę ir ilgų degtukų,- tarė dalindama išvardintas priemones. Va kas buvo toje dėžutėje - ilgi degtukai! O žvakės iš rūko namų sandėlio, juk nesitemsi tonos priemonių.- Žvakė viena, degtukai keli, tad juos naudokite jei tik prireiks. Užėję į kambarį atsistokite prieš veidrodį, užsidekite žvakę ir būtinai atsistokite. Jame matysite save visu ūgiu. Jei tikrai susikaupsite ir nenusuksite žvilgsnio, nepasiduosite aplinkos tamsai, veidrodžio stiklas virs rūku, šis ims sklaidytis. Tik išsisklaidžius rūkui palieskite antrąjį stiklą delnu. Susidarys kokia nors forma, ją įsiminę jokiu būdu neužgesinkite žvakės, atskubėkite, aiškinsimės reikšmę. Šis būrimas senasis, sunku nenukreipti žvilgsnio, tad jei nepasiseks, bandykit dar sykį, nepasiduokit. O dabar sėkmės, tik nedėkokit, nes pabėgs,- profesorė mostelėjo į eilę durų.- Ir taip, kiekvienas eikite pro skirtingas duris.
((Šis būrimas NIEKAM neturi pasisekti iš pirmo karto. Nukreipus žvilgsnį ar mintis viskas iš naujo, bandykit, neturi visiems pasisekti. Šiam darbui bent 2-3 postai, smulkiau aprašykite mintis ir jausmus, nes tai turi daug įtakos būrimui. Sugalvokit ir nesėkmių, juk už įdomų aprašymą galite gauti kaip tik daugiau taškų. Jei kas neaišku - PM. Sėkmės!))
-
Suraukusi nosytę ir antakius, Roana žvilgtelėjo į Wallflower. Ta klastuolė negi irgi kalbėjo apie taro kortas? Mira buvo nepatenkinta tuo. Kaip ji galėjo neišgirsti, kad jos būrimą jau kažkas kitas pasakė?! Nejaugi apkurto? O gal Wallflower užbūrė visus taip, kad tik profesorė Khanna girdėtų? Visgi pati Eimešvilė nebuvo klastuolė, tad gyliai įkvėpusi pasistengė nusiraminti. Bet žinojo viena - niekada gyvenime nepasitikės Mayra Wallflower.
Už prakeiktą "kopijavimą" uždirbo tik tašką Varno Nagui. Geriau būtų nutylėjusi, dabar nebūtų gėda sėdėti šioje klasėje ir klausytis praktikos užduoties. Išklausiusi užduotį, pati pirma nubėgo prie siūlo ir griebėsi už jo. Savaime aišku persikėlus vėl išklausė užduotį ir it akis išdegusi, pasigriebė žvakę, degtukus ir nubėgo į vieną iš kambarių. Norėjo kuo greičiau dingti kitiems iš akiračio.
-
Mayra jautėsi puikiai, kad uždirbo Klastūnynui net! keturis! taškus! O ta varnė, kuri neišgirdo, kad ji jau pasakė apie Taro kortas turėtų džiaugtis gavusi bent vieną tašką. Užtat reikia klausytis ką sako kiti. Mayra šyptelėjo ir tingiai atsistojusi nukulniavo prie virvės. Vos ją palietusi, atsidūrė veidrodžių salėje. Buvo prieblanda, tad Mayra kliovėsi savo klausa, kad surastų mokytoją. Niekas nežinojo, bet veidrodžiai buvo jos silpnybė ir turbūt vienintelė tokia. Juose ji atrodė stora. Nerimo užklupta klastūnė beveik praleido praktinę užduotį, bet laiku susigribo ir spėjo suprasti apie ką kalbama. Pasitikinčia savimi eisena Mayra priėjo prie mokytojos ir pasiėmė žvakę bei dėžę degtukų. Jai patiko žvakės ir ugnis, bet veidrodžiai? Ne... Ji nekentė (ir nekentė buvo silpnas žodis tam apibūdinti) savo atvaizdo, todėl net neįsivaizdavo, kaip atliks šią užduotį. Kol Mayra stengėsi neparodyti savo nerimo, kiti mokiniai jau išsiskirstė po salę. Mayra lėtai apsisuko, nuėjo prie nuošalesnio veidrodžio kampe, kur puikiai matėsi, kas už jos dedasi, ir giliai atsiduso. Ji net neįsivaizdavo nuo ko pradėti. Turbūt nuo jos nerimo. Gal yra kokie iliuzijų burtai, kurie mane suplonintų?
-
Roročka įėjo į kambarį. Jos akis pasiekė aklina tamsa. Mergaitė buvo įsitikinusi - jei būtų paranojikė, jai būtinai atrodytų jog ji kambaryje ji ne viena. Dabar puikia galėjo suprasti kerėjime ir astronomijoje sutiktą, taip pat ir NIV pamokoje matytą Džesę. Užsidegusi žvakę nuėjo prie veidrodžio. Atsistojo priešais jį ir pamatė savo išvaizdą. Prieblandoje ji dar labiau panašėjo į vaiduoklį. Wallflower labai išblaškė ją, tad buvo sunku susikaupti nenukreipus žvilgsnio. Gyliai įkvėpė, iškvėpė. Šiek tiek nurimo. Žiūrėdama į veidrodį pabandė susikaupti. Žvelgė į veidrodį laukdama rūko. Stiklas pradėjo sklaidytis, virto rūku. Tačiau tuo momentu varnei pasirodė, jog ją kažkas kviečia ir ji atsisuko. Užnugary nieko nebuvo, o ji nutraukė būrimą. Atsiduso, mat iš pirmo karto būrimas "nepavyko". Tačiau savim nenusivylė. „Šis būrimas senasis, sunku nenukreipti žvilgsnio, tad jei nepasiseks, bandykit dar sykį, nepasiduokit.“ pati sau mintyse pasikartojo Cessiondi žodžius.
-
Kaip gerai, kad nešiojuosi ,,Parankų mago burtažodžių žodyną"! Mayra pasidėjo žvakę ir degtukus ant žemės, išsitraukė storą, mažą knygelę ir ėmė joje ieškoti tinkamo burtažodžio. Štai jis! Praestigia. Mergaitė įsidėjo knygelę į krepšelį, pritvirtintą prie diržo, kuris juosė jos tuniką, pasiėmė lazdelę ir sušnabždėjo:
-Praestigia.
Bet nieko neįvyko. Pabandžius dar kartą, jos atvaizdas veidrodyje ėmė keistis ir galiausiai veidrodyje atsispindėjo ji tokia, kokia visada norėjo būti. Ji kurį laiką gėrėjosi savo atvaizdu ir tik netyčia beveik užmynusi ant žvakės prisiminė užduotį. Paėmusi žvakę, ji ją uždegė degtuku ir susikaupė ties savo atvaizdu. Dabar veidrodžiai jai neatrodė tokie grėsmingi, kai juose atsipindėjo tas, ką ji norėjo matyti. Veidrodį užpildė rūkas, bet Mayra pagalvojo apie savo atspindį ir rūkas išnyko. Ką gi, niekam iš pirmo karto nepasisekė.
-
Bandymas iš antro karto. Vėl gyliai įkvėpė ir iškvėpė.
- Tavęs niekas nekviečia. Tu čia viena. Visiškai viena. Tau tereikia susikaupti. Susikaupk. Pažvelk į veidrodį. Viskas bus gerai. - Padrąsino save. Žinojo jog daugiau niekas neišgirs. Vėl pažvelgė į veidrodį. Šį kart nenusuko žvilgsnio. Stiklas tirpo lėtai, bet tirpo. Galu gale iš jo liko vien rūkas. Pamačiusi antrąjį stiklą, varnė atsargiai ištiesė delną ir palietė stiklą. Tačiau tada vėl grįžo mintys apie Wallflower. Greit ištraukusi ranką atšoko nuo stiklo ir atsisėdo ant žemės. Pravirko. Nekentė. Šiuo momentu ji nekentė. Nekentė savęs, nekentė Mayros, nekentė žmonių. Nekentė viso pasaulio!
Nusišluosčiusi ašaras kukčiojo ir stengėsi nurimti. Žinojo, kad dabar turi nukreipti savo pačios dėmesį kažkur kitur, tad prisiminė nors ir seną tačiau gerą roko dainą:
- How can you see into my eyes like open doors?
Leading you down, into my core
Where I've become so numb, without a soul
My spirit's sleeping somewhere cold
Until you find it there, and lead it, back, home
Wake me up inside
Wake me up inside
Call my name and save me from the dark... - Sudainavo visą. Mintinai šią dainą žinojo jau nuo penkerių.
-
Mayra nusprendė nekreipti dėmesio į savo atvaizdą veidrodyje. Tai buvo pakankamai sunku, bet užduotį reikėjo atlikti. Todėl Mayra vėl užsidegė užgesusią žvakę ir bandė susikaupti ties veidrodžiu, bet prisiminusi visą šią savaitę ji taip supyko ant visų, kad net pykčio liejimas į žvakę žvilgsniu (ši net pradėjo spragsėti ir leisti juodą vašką) nepadėjo. Susinervavusi Mayra trenkė žvakę į žemę ir nuėjo pasiimti naujos iš mokytojos. Viskas šiandien mane taip nervuoja. Kažkokia nesąmonė. O dar šią savaitę ištisai varnai kažkodėl prie manęs kimba. Totali nasąmonė. Nesąmonė kvadratu. Užsidegusi naująją žvakę, klastūnė susikaupė ties veidrodžiu ir šį kartą jau buvo lengviau tai padaryti. Veidrodį apgaubė rūkas ir pasimatė antras stiklas. Mayra norėjo jį paliesti, bet paskutinę akimirką išsigando, viskas pranyko ir mergaitė liko stovėti prieš paprastą veidrodį.
-
Kažkur gyliai širdyje baltaplaukei palengvėjo. Dainavimas turbūt buvo vienintelė veikla, kuri sugebėdavo nuraminti šią, psichologiškai palaužtą paauglę, kuri stengiasi kopti geresnio gyvenimo link tik savomis jėgomis, lyg būtų kokia nors našlaitė. Nors, tiesa pasakius, ji ir buvo našlaitė. "Tėvai ne tie, kurie atveda į pasaulį, o tie kurie užaugina." O ji, Roana Mirabetė, užaugo pati, išmoko visko pati. Jei anksčiau bent lašelį didžiavosi galėdama prisistatyti kaip panelė Eimešvilė, tai dabar norėjo atsikratyti šios pavardės, geriau būti kokia nors Roana Mirabetė Milevič. Gal ir nežinojo pavardės reikšmės ir kilmės, bet pati pavardė skambėjo visai gražiai, o ir inicialai, mergaitės manymu, skambūs...R.M.M.
Net pamiršo kur yra ir ką turi veikti. Pašokusi lyg iš kažkokio košmaro mergaitė pamatė pusiau sudegusią žvakę ir savo sėdinčios atvaizdą veidrodyje. Nuostabu, kiti jau turbūt viską atliko, o aš sėdėjau savam mažam žlugusių svajonių pasauly. Atsistojo ir pažvelgė į veidrodį vėl.
-
Varniukė apsidžiaugė, išgirdusi, kad ji uždirbo du taškus Varno Nagui. Mums tikrai reikia daugiau taškų, kad ir du, vistiek šis tas. Juk reikia būti naudingai. mąstė ji. Ji labai laukė praktinės dalies, nes Ateities Būrimas, būtų viena iš jos mėgstamiausių pamokų. Jos senelė buvo būrėja, kad ir žiobarė. Kai ji buvo gyva, ji Vishali pasakodavo apie savo "darbą". Mergaitei labai patikdavo, tad ji žinojo, kad Ateities Būrimas jai patiks. Išgirdusi praktinę dalį, varnė dar labiau negalėjo nustygti vietoje. Ji akimirksiu pribėgo prie profesorė ir čiupo už siūlo. Ji vos spėjo užsimerkt, ir ji jau atsidūrė kažkur kitur. Kai ji pramerkė akis, pamatė daugybę įėjimų į kambarius vienoje sienoje. Išklausiusi visko, ką sakė profesorė, ji paėmė žvakę ir degtukus, ir nuėjo tolyn. Ji nenorėjo būti šalia visų, tad nuėjo link vienų iš tolimiausių durų. Vishali atsargiai praskleidė uždangą. Prieš jos akis, pasimatė tuščias tamsus kambarys, su tik vienu veidrodžiu. Ji, įkvėpusi ir iškvėpusi įėjo į kambarį. Uždegė degtuką ir pridegė juo žvakę. Ji pradėjo stebėti veidrodį. Tik staiga, jai prieš akis šmėstelėjo jos katinas, Vėdrynas. Ji pradėjo prisiminti jį, ir žvakė užgeso. Velnias! ji susinervino. Pabandė dar kartą. Šį kart net išpūtė akis, stebėdama veidrodį. Tik jai pradėjo ašaroti akys, ir ji pradėjo greitai mirksėti. Žvakė vėl užgeso. Ji grubiai padėjo žvakę su degtukais kažkur ant žemės ir net surėkė. Savo mažais kumštukais pradėjo trankyti grindis. Galiausiai jai pradėjo kauptis ašaros, ir ji jas staigiai grubiai nusivalė. Kodėl aš negaliu sugebėti tiesiog NEMĄSTYTI ir NENUKREIPTI DĖMESIO, argi tai taip prakeiktai sunku?! mergaitė stipriai nervinosi. Ji žinojo, kad kai buvo mažesnė ji buvo labai nervinga. Ir, kad viskas pradeda grįžti, ją gniuždė dar labiau.
-
Galima sakyti, jau eilinį sykį pabandė susikaupti. Ji turėjo, ji privalėjo atlikti užduotį. Tuolab ir pačiai įdomu ką pamatys veidrodyje. Nubėgusi pas profesorę Cessiondi pasikeitė beveik sudegusią žvakę į naują ir grįžo į kambarėlį. Uždegė naująją žvakę su antruoju turimu degtuku ir pažvelgė į veidrodį. Nenukreipė žvilgsnio, neišblaškė dėmesio. Veidrodis tapo rūku. Baltaplaukė ištiesė ranką ir palietė antrąjį stiklo gabalą. Laukė kokių nors, nors smulkių pokyčių, vis dėlto ilgai laukti neteko. Išryškėjo, nors vis dar neaiški, tačiau forma. Eimešvilė žinojo ką ši forma jai primena. Palikusi žvakę kambariuke nubėgo prie mokytojos.
- Profesore Khanna, mačiau formą. Tai labai panašu į hipogrifą arba grifoną, bet man labiau panašu į pirmąjį variantą.
-
Gal dėl to, kad tai buvo pati pirmoji pamoka su kai kuriais mokiniais, Cessiondi kiek nervinosi. Tiesą sakant, ši užduotis tikrai nebuvo viena iš lengvųjų, reikalavo daugybės laiko. Senasis būrimas - ne juokas. Greičiausiai per sunki tema kaip pirmąjam kartui. Bet ką gi padarysi - turėjo rinktis dabar arba niekad šiais mokslo metais, nes visas kitas dienas kambariai rezervuoti. Arba veidrodžiai ilsisi. Taip, visai kaip žmonės! Tiek krištoliniams rutuliams, tiek veidrodžiams reikia pailsėti, kitaip pradeda rodyti ne tokią tikslią, ar klaidinančią ateitį. Na, bent jau pabandys.
Nežinia ar tai buvo labai geras, ar labai blogas dalykas, bet jau antra mokinė keitė žvakę. Na, bet iš dalie gal tai ir buvo gerai - juk dirbo. Bet laukti už durų buvo ne ką geriau. Taip, Ateities Būrimo profesorė buvo labai kantri, dažnai valandas sėdėdavo prie kokios nors būrimo priemonės ir bandydavo kuo tiksliau išburti. Oi, kiek valandų prie krištolinio rutulio sėdėjus! Tiesa, ilgos valandos atsipirko, dabar būdavo lengviau sutelkti dėmesį ar išsiburti.
Pamačiusi pirmąją mokinę, atlikusią užduotį, Cessiondi šiai nusišypsojo. Vis dėl to - pirmoji.
-Hipogrifas, sakai?- indė pasiėmė vieną iš šalia buvusių knygų ir mikliai pagal abėcėlę atvertė raidę H.- Susirask ir persiskaityk, gan retai forma būna panaši į gyvą objektą, nes gan smulki.
-
- Taip, bent jau man tai panašu į hipogrifo siluetą. - Pasakė "mažoji" ir atidžiai žvelgė ką daro profesorė. Netrukus gavo į rankas knygą atverstą ties H raide, abecėlės tvarka. Panašu jog teks pačiai ieškoti atsakymo, bet gal tai ir geriau. Atsisėdusi tiesiog ant grindų, mat čia nesimatė nei vieno suoliuko ar kitos sėdimos vietos, o jai įdomu pamatyt kas antras atliks užduotį.
Išsitraukė savo lazdelę.
- Lumos. - Uždegė švieselę ir pradėjo ieškot. Ha...He...Hė...Hi. Štai šyptelėjo gan greit radusi reikiamą antrąją raidę. Dabar reikėjo surasti pagal likusias 2 arba 3 raides. Ieškoti teko daug ilgiau, tačiau pagaliau rado žodį "Hipogrifas" ir prikišo lazdelę arčiau knygos. Hipogrifai - išdidūs gyvūnai, prisijaukinus gali būti mieli ir paklusnus. Pamačiusį hipogrifo siluetą arba šešėlį ateities būrimo metu, žmogų laukia kitoks gyvenimas, tai reiškia jeigu žmogui dabar nesiseka, ateityje viskas būtinai pasikeis persiskaitė. Visos mano bėdos ateityje dings, negi tai taip suprasti?
-
Trečias kartas nemeluoja. Klastūnė uždegė žvakę trečią kartą ir susikaupė. Pamažu, veidrodį apėmė rūkas ir atsirado antrasis stiklas. Mayra jį palietė. Veidrodis buvo ledinis. Vos palietus antrąjį stiklą, Mayra nukrėtė lengva elektra, veidrodis suskilinėjo ir pamažu subiro. Mergaitė persigando. Ką dabar pasakys profesorė? Juk veidrodžiai tai ne jos! Ką aš padariau?! Išsigandusi ir beveik verkdama klastuolė nubėgo pas profesorę. Deja, nubėgusi neišlaikė ir pradėjo iš baimės verkti. Juk jai tik vienuolika, dabar mokslo metų pradžia, o ji jau prisidirbo! O kas jeigu ją už tai išmes iš Hogvartso! Juk veidrodį ji sudaužė tai netyčia...
-Pro... Profesore... Mano... Mano veidrodis... Jis sudužo!-verkdama sušuko mergaitė ir visai įsiverkė. Besriūbaudama ji nieko negirdėjo, tad nežinojo nei kaip profesorė, nei varniukė (kuri turbūt ant jos toliau pyko už nieką ir džiaugėsi matant ją tokią), kuri skaitė kažką, pasišviesdama lazdele, reagavo.
-
Stevie žinojo keletą ateities būrimo metodų, jos mama ilgą laiką tuo domėjosi ir dalį žinių perdavė dukrai. Tačiau jai žinomi metodai buvo labai greitai išvardinti kitų mokinių, todėl ji nebespėjo uždirbti koledžui taškų. Apmaudu... pagalvojo Stevie ir pažadėjo sau per praktiką nesusimauti. Turi pasisekti iš pirmo karto! Veidrodis? Tikrai nėra sunku. mąstė mergaitė. Vos tik profesorė pradėjo kalbėti apie praktiką, Stevie apsidžiaugė, nes manė, kad taip ir sėdės klasėje ir klausys bendramokslių. Nedvejodama mergaitė paėmė siūlą. Vis dėlto kai profesorė paaiškino užduotį, Stevie nebebuvo tokia įsitikinusi, kad viskas pavyks iš karto. Su broliais ji kartais žaisdavo akių kontakto žaidimus ir visada pralošdavo. O argi lengviau žiūrėti į akis sau?.. Vis dėlto Stevie drąsiai paėmė būrimui reikalingas priemones ir įžengė į vieną iš kambarių. Mergaitė atsistojo ir pažvelgė į veidrodį. Vis tik ne taip ir sunku nutarė Stevie ir tada užsidegė žvakę. Kurį laiką mergaitė buvo įsitikinusi, kad jai pavyks iš pirmo karto. Jau atrodė, kad veidrodžio stiklas virsta į rūką. Tačiau Stevie per anksti apsidžiaugė pergale - akimirką pritrūko susikaupimo ir savitvardos ir ji pamatė vėl spoksanti į veidrodžio stiklą.
- Nagi, Green, - sumurmėjo Stevie ir dar kartą įsistebeilijo į veidrodį.
-
Gulėdama, susisukusi į rutuliuką, ir ašarodama Vishali net nemanė pajudėti iš savo padėties. Jai atrodė, kad taip jai saugiau. Jos kūkčiojimas girdėjosi puikiai. Kai ji buvo visai maža, jai taip nutikdavo labai dažnai. O dabar viskas jai vėl kartojasi. Mergaitė niekada nenorėjo niekam parodyti savo šios pusės. Ji žinojo, kad kitiems žinant tai, ji ne tik neturės draugų, bet ir bus paniekos objektu. Ji to bijojo labiausiai.
Bet ji taip ir toliau būti negalėjo. Laikas ėjo, o ji čia gulėjo. Lėtai pakėlusi savo viršutinę kūno dalį, varniukė pasirėmė kaire ranka į žemę, ir dešiniąja nusivalė ašaras. Po verkimo, jos nosytė buvo užsikimšusi. O nosinės, kaip tyčia ji nebuvo pasiėmusi. Dar kelis sykius rankove pasitrynusi akis, ji atsargiai išsitraukė savo lazdelę, ir girgždančiu balsu tarė:
- Accio nosinę.. - vos ištarusi tai, ji gan šiurkščiai padėjo lazdelę ir rankove pasitrynė nosytę, kurią staiga pradėjo niežėti. Po kelių akimirkų, ji išgirdo kažkurios mergaitės riktelėjimą, ir po kelių sekundžių prie Derleth atskrido nosinė. Na, ne visai norėjau, kad nosinė atskristų iš kažkieno kirenės.. Vis dėl to, ji paėmusi nosinę, nusišnirpštė nosį. Atsidususi, ji įsidėjo nosinę į kišenę, ir jau ruošėsi vėl imtis užduoties, kai suprato turinti problemą. O tai kur aš padėjau žvakę su degtukais? Ji buvo labai sunerimusi. Šis kambarys buvo visiškai tamsus. Mergaitė bandė užčiuopti juos rankomis, bet nerado nieko. Jai jau pradėjo vėl kauptis ašaros, kai staiga ji sau trenkė per kaktą. Taigi aš turiu burtų lazdelę! tai prisiminusi, ji radusi paėmė ją, ir sušnabždėjo (net neįsivaizdavo kodėl) „Lumos“. Kambarys iškart prisipildė ryškios šviesos. Jos žvilgsnį pagavo žvakė ir degtukai, ir ji juos greitai čiupo. Atsipūtusi, ji nedrąsiai ištarė „Nox“ ir viskas vėl aptemo. Ji jau drąsiau atsistojo prieš veidrodį, ir įkvėpusi ir iškvėpusi varnė uždegė žvakę. Įkvėpusi vėl, ji įsistebeilijo į veidrodį. Po truputėlį, rūkas pradėjo sklisti iš veidrodžio ir aplink ją. Staiga Derleth sukuteno nosį, ir ji garsiai nusičiaudėjo, užpūsdama žvakę, ir pradangindama visą rūką.
- Na ką, reikės pabandyti dar sykį. - ji atsiduso.
-
Valio, keturi! tyliai apsidžiaugė apsimeskim labai naudingi taškai. Pasaulis sukosi, o Cherė jau buvo Škotijos Rūko namuose. Aha kaip įdomu... ,,UAB Rūko namai" greit pasičiupo žvakę ir nubėgo į kambarį. Į aklinai tamsų kambarį. O kaip uždegti tą žvakę? Šičia? ji bandė ieškot lazdelės, bet tokioje tamsioje aplinkoje ne veidrodžio neįžiūrėjo. Hm. O kaip pasprukt iš čia? Iš šito kambario? Nereikėjo užsidaryt tų durų. neliko kas daryt. Graibinėti sienas ir ieškoti durų rankenos. Ji atsistojo (sakykim prieš tai tupėjo), ir ištiesė rankas kaip lunatikas. Tikiuosi nieks manęs nemato... ji ėjo priekin, ėjo ir... Bumt! Atsitrenkė į kažką šalto. Ne rankom, o galva. Veidrodis. Iš skausmo ji susmuko žemėn ir begriūdama užkliudė žvakę. Tiesą sakant, ant jos užgriuvo. Nors mergaitė buvo lengva, žvakė vis vien prisiplojo. Šiek tiek. Na, svarbu, kad ją buvo įmanoma uždegti ir degti. Ji pradėjo šliaužti. Tuomet ropoti... O tada ir atsistojo. Reikia rasti išėjimą. ir begirdint ne vieną verkimą, toliau delnais graibstė sienas.
-Va! Radau! - garsiau, nei norėtasi mintyse ištarė ji ir atidarė duris. Šviesa, nors ir negausi, bet vos neapakino. Greit lazdele uždegus žvakę nusinešė į kambarį ir vėl užsidarė. Pradedam.
-
Stevie vėl stovėjo žiūrėdama į veidrodį. Net pati nustebo, bet antrą kartą kažkodėl buvo gerokai sunkiau. Bežvelgiant į veidrodį mergaitei lindo į galvą visokios mintys. Pirmiausia ji apmąstė nesėkmingą pirmąjį bandymą. Po kurio laiko ji pradėjo galvoti, kad galbūt būtų lengviau, jeigu ji šypsotųsi. Stevie nusišypsojo, bet, pamačius atvaizdą veidrodyje, mergaitę suėmė toks juokas, kad ji greit atsisakė šios minties.
Po kiek laiko grifiukė nutarė išbandyti dar vieną metodą. Stevie pradėjo mąstyti apie tai, ką veiktų, jeigu būtų namie. Žinoma, būtų miške. Pradėjo mąstyti apie mišką. Kurį laiką atrodė, kad tai padeda, bet netrukus mergaitė suprato, kad, ko gero, teks negalvoti iš viso apie nieką, nes bet kokios mintys pačiu blogiausiu laiku nutrūksta.
Kelis kartus įkvėpusi ir iškvėpusi Stevie vėl pažvelgė į veidrodį. Šį kartą mergaitė buvo pasiryžusi pasiekti tikslą bet kokia kaina...
-
Rodės, viskas bus gerai. Na, taip manyti drįso ir dėl to, kad varnė greit susirado ir perskaitė ženklo reikšmę. Ne veltui priklauso Varno Nagui, matyt. Profesorė smalsiai žiūrėjo į mokinukę, tačiau nusisuko suvokus, kad tai greičiausiai tiesiog ją trigdo. Čia nebuvo Selestės, tad nebeturėjo kur žvilgtelėti paskutinio kantrybės lašo momentais. O to gal ir reikėjo, mat netrukus atlėkė klastuolė, matės - nauja. Stipriai sučiaupusi lūpas, mergina galvojo kaip čia jai pasielgti. Raminti ir paguosti? Bet veidrodis svarbiau. Kaip daiktas būtų galėjęs būt svarbiau už žmogų? Cessiondi nebuvo mama, nežinojo kaip gerai elgtis su vaikais, tad nuvaliusi pirmakursės ašaras nuo skruostų pasiėmė aukštai ant spintos su knygomis esantį krištolinį buteliuką su šviesiai žydru, net skledžiančiu šviesą skysčiu.
-Jeigu kas nors sugrįš anksčiau už mane, panele Ameshville, pagal matytą ženklą paduokite knygą. Jei matė gyvūną - tą, iš kurios jūs skaitėte, daiktą - su juodu viršeliu, formą - tamsiai mėlynu.
Tarusi paliepimus stipriai suspaudė buteliuką su skysčiu ir nuskubėjo prie veidrodžio. Kad tik nepavėluočiau...
-
Marcusas, nelabai atidžiai klausydamasis profesorės, žvalgėsi aukštyn, žemyn, į kairę, į dešinę, nagrinėjo indės profesorės veido bruožus ir aprangą. Visgi toksai žmogus Hogvartse buvo mažumėlę egzotika, kaip kokia žirafa, galima būtų pasakyti. Sarcasmison'as įtariai nužvelgė baltąjį siūlą, bet ilgai nelaukęs jį palietė - bala nematė, reikia tikėtis, kad ir Cessiondi, indė profesorė, nepasirūpins anglų moksleivių populiacijos sumažėjimu ir apsaugą užtikrins lygiai taip pat, kaip ir Grifų Gūžtos vadovė Ashley, į kurios išburtą bokštą Marcus'as buvo patekęs.
Atsidūręs ne tokioje jaukioje aplinkoje vaikis jau nebenorėjo praklausyti kažko, kas jam padėtų grįžti į saugius antruosius namus (na, o turint jo šeimos požiūrį į jį - galbūt ir pirmuosius), todėl klausėsi itin atidžiai. Veidrodis. Degtukai. Žvakės. Gal jie čia demonus iškvietinės? Kruvinosios Merės, kokios ten dar būna? Bjaurokas reikalas. Šviesiaplaukis grifas sunkiai atsiduso ir susirinkęs daiktus žengė pro pirmąsias pasitaikiusias duris.
Visiška tamsa - štai, kas iškart pasitiko Hogvartso moksleivį. Kad matytų, kur degtukas, o kur žvakė, vaikis pravėrė duris - bent šioks toks pluoštelis šviesos prasiskverbs. Paėmė degančią žvakę į rankas, uždarė duris. Atsisukęs išsigando - bus tau prisišnekėti apie visokias Meres - savo paties atvaizdo veidrodyje. Marcus, kai jo širdis nustojo taip baisiai plakusi, atidžiai įsispitrijo į veidrodį. Po ilgo spoksojimo žvilgsnis apsiblausė ir pasidarė keistai karšta. Grifas neišsyk suprato, kas negerai, o kai suprato, apsičiupinėjo ir susigriebė neturįs lazdelės.
Staigiai pravėrė duris ir iššoko į prieblandoje skendintį koridorių.
- MANO ŠALIKAS DEGA!!! MANO ŠALIKAS DEGA!! - rėkė, nežinodamas kur dėtis - nusiplėšė tą šaliką sau nuo kaklo ir laikė rankoje, ugnies liežuviams jau uodžiant jo ranką. Ant žemės buvo baisu numesti - dar užsidegs medinės grindys...
Kažin, kur buvo profesorė?
-
Mayra pagaliau baigė verkti, įsidėmėjo ptofesorės nurodymus ir šiai nuskubėjus į jos kambariuką, sėdėdama laukė ir mąstė. Gal užkalbinti tą mergaitę iš Varno Nago? Gal geriau nereikia. Bijau aš jos. Staiga iš vieno iš kambarių išsiveržė mokinys iš Grifų Gūžtos su degančiu šaliku. Ir kam gi jam tas šalikas? Pamačiusi progą, klastuolė išsitraukė lazdelė, nukreipė į grifo besivelkantį žeme apsiautą ir sušnabždėjo:
-Incendio.
Grifo apsiaustas užsidegė maža liepsnele, kuri vis labiau ir greičiau plėtėsi. Mayra su džiaugsmu stebėjo visą tą vaizdą. Gerai, kad čia dabar nėra profesorės, o tai gaučiau velnių. Tyliai mergaitė sukikeno. Smagumėlis. Klastūnė atsitraukė į šešėlius ir įdėmiai stebėjo situaciją.
-
Roana jau buvo apsvarsčiusi galimybę pasėdėti ir pagalvoti ką matytas reginys galėtų reikšti, tiksliau su kuo jis susijęs. Tačiau baltaplaukės mintis sujaukė profesorės balsas. Cessiondi paliko ją "vadovauti". Tokios įvykių sekos po būrimo Eimešvilė nesitikėjo, tačiau ką jau padarysi - Shetaka nubėgo gelbėti Wallflower veidrodžio. Panašu, kad ta pirmakursė moka prisidaryti bėdų toptelėjo. Likusi su Mayra laukiamajame(o kaip kitaip pavadinus jei ne taip), Roana Mirabetė spoksojo į duris. Laukė, kol kas nors išeis ir reikės jiems parodyt kur ieškoti reikšmės to ką jie pamatė. Argi ne nuostabus darbas? Turbūt profesorė Khanna net apsidžiaugė gavusi veiklos, čia tikrai nuobodu sėdėt/stovėt ir laukti bent vieno mokinio, o dar būrimas ne iš pirmo karto, tai ką čia bekalbėt.
Visgi paauglės mintis sujaukė išbėgęs, rėkiantis grifas. Net nesuprasdama ką jis sako, varnė suprato ką norėjo pasakyti. Vaikino šalikas degė. Turbūt per arti žvakę prisitraukė laiko galvoti nebebuvo, liepsnos jau ruošėsi pasiglemžt bernioką. Maža to ta prakeikta klastuolė dar uždegė apsiaustą, kurį panašu, grifas nusimetė kartu su šaliku. Pilkaakė šoktelėjo su lazdele. - Aguamenti! - Šalikas ir apsiaustas kaip mat užgeso, o varnė atsiduso ir pažvelgė į Mayra. Niekas nedrįs taip elgtis. - Expelliarmus! Aguamenti! - Šovė į juodaplaukė. Pažiūrėsim ką dabar nuginkluota ir šlapia mergaitė sakys. Roana puikiai žinojo - minčių "istorijos" pakeist negalima, tad profesorė Khanna pasinaudojusi minčių koštuvu gali pamatyti viską kas vyko iš tiesų ir klastuolė neišsisuks.
-
Šlapia ir nuginkluota Mayra atsainiai nuėjo pasiimti lazdelės. Tai baisu. Nuginklavo. O vos neiškepiau to grifo. Ot būtų buvę smagu, bet aišku, Varno Nagas gelbsti dieną ir vargšus grifus. Pasiėmus lazdelę, klastūnė išsidžiovino kerais ir ramiai įsidėjo lazdelę už diržo.
-Aš tik burtažodžius sumaišiau. Aš juk tik pirmakursė, ko norėti,-mestelėjo ji varnanagei ir priėjo prie knygų lentynos. Įdomu, ką reiškia sudužęs veidrodis? Paėmusi juodą knygą, klastūnė atsivertė ties S ir ieškojo ,,sudužęs veidrodis", bet nieko nerado. Aišku, kurgi rasi šitoj knygoj. Reikės paklausti profesorės. Gal aš vis dėlto neįvykdžiau užduoties, nes sudaužiau veidrodį? Gal reikės ją perdaryti? O ne, aš prie tų veidrodžių daugiau neisiu.
-
- Tavo vietoje išvis neliesčiau lazdelės nežinodama tinkamo burtažodžio. - Tarė profesorišku balsu, kiek pikta intonacija. Sumaišė burtažodžius. Taip Betė ir patikėjo. Jei būtų bent kiek pasidomėjusi ispanų kalba, žinotų tai, kad "agua" reiškia vandenį, o "incendio" - ugnį. Be to, net jei pati Roana burtažodžių tinkamai nebūtų įsiminusi, kaip tai "padarė" Mayra, vis vien būtų šūktelėjusi neegzistuojantį burtažodį "aqua", juk ir šis žodis reiškia vandenį, o jis angliškas.
Ana suglumusi stebėjo kaip klastuolė tęsė savo įžūlų pasirodymą. - Brangute, ar tau buvo leista lįsti prie knygų? Žinok sudūžęs veidrodis turi tik vieną reikšmę ir ji nėra geroji. Tad bėk, mažyle, pas profesore ir melskis, kad profesorė spėtų sutaisyti tavo veidrodį. - Pasakė pati gal kiek per įžūliai, bet klastuolė elgdamasi taip nemandagiai, nekultūringai ir nežmogiškai, buvo to verta.
-
Varnanagei ją subarus, Mayra tik piktai uždarė knygą ir padėjo ją į vietą. Nusiramink. Tai tik kažkokia kvaila varna. Ji nieko negali tau padaryti. O tas grifas pats prisiprašė, jeigu nesugeba elgtis su ugnimi. Viskas bus gerai. Blogiausiu atveju, atims Klastūnynui taškų, bet mes vistiek pačiame gale. Mergaitę siutino tai, kad kažkokia kvaila varnanagė (nors šis derinys atrodė mažai tikėtinas) žinojo daugiau už ją, nors išorėje ji to neparodė. Vietoj to, kad parodytų savo pyktį ar pradėtų šaukti, Mayra atidžiai apsidairė aplinkui, net už nugaros, apsičiupinėjo kišenius ir pasakė:
-Nerandu, kad būčiau prašiusi tavo patarimo ar nuomonės. Gal tada reikėjo ją pasilaikyti sau?
Mayra globėjiškai nusišypsojo.
Tai padariusi, klastuolė išėjo ieškoti profesorės.
-
Cessiondi uždarė tamsias kambario duris. Daugybė pažirusių šukių matėsi ir tik prie kiek švytinčio skysčio. Rodės, ramia likti nebepavyko, bet mokindamasi teorijos žinojo, kad ramuma ir padeda viską sutvarkyti. Porą kart giliai įkvėpusi ir iškvėpusi Ateities Būrimo profesorė atkimšo buteliuką. Bekvapis. Beskonis. Tik švytintis. Maži melsvi lašeliai padengė dalį šukių, visas kitas skystis keliavo ant veidrodžio su keliomis likusiomis didelėmis plokštėmis. Tik rūko stiklas nukentėjo, tad tai kiek lengvino situaciją. Na, o dabar sunkiausioji dalis... Khanna išsitraukė lazdelę.
Nors tai buvo vos antras rūko veidrodžio taisymas šiame gyvenime, indė buvo gerai išmokusi ilgąjį užkeikimą. Melsvu skysčiu padengtos šukės skriejo link veidrodžio ir klivajosi. Kiek sunkiau buvo su tomis, pavirtusiomis į dulkes, tačiau netrukus veidrodis atrodė beveik kaip naujas. Tik specialistų akys galėjo pastebėti porą įbrėžimų, apie kuriuos žinoma praneš ir jie bus sutaisyti.
Po maždaug dešimties minučių (nors laikas kambaryje prailgo) ženkgė pro duris į priblandą jau su tuščiu buteliuku. Akims kiek teko apsiprasti su pakitimu, o tada pastebėjo, jog čia rodės, įvyko vandens karas. Šlapias grifas su apdegusiu šaliku... Kas įvyko per tiek nedaug laiko?
-Kas čia buvo?- paklausė tiek prižiūrėti paliktos Roanos, tiek Marcuso.
-
-Gerai, visi dar turite gyvačių? Čia paskutinė mūsų stotelė, pasistenkime padaryti tikrą jovalą, be to, jei kam pritrūks gyvačių galite pasinaudoti paprastu burtažodžius „Serpensortia“.- Morgana tyliai šnibždėdama paaiškino savo bendrininkams ir tada nieko nelaukusi įpuolė į klasę.
Šioje jau vyko praktinė dalis, o profesorė atrodo buvo dingusi, arba bent jau garbanė jos nematė. Klastuolė tvirtai įsirėmė kojomis į žemę ir pažvelgė į klasę.
-Sveikučiai.- garsiai pasisveikino su visais ir norėdama atkreipti daugelio dėmesį, nes visi atrodė pernelyg panirę į praktikos dalį.- Čia ateities būrimo kabinetas, tiesa? Tai kaip jums sekasi burti? Gal išbursite man ateitį, prašyčiau labai geros.- klastuolė mirktelėjo pažvelgdama į kelis mokinius.- O kaip jums truputi pašėlioti, paklykauti ir dar bala žino ką padaryti? NĖRA UŽ KĄ!- tai surikusi garbanė ir vėl davė bendrininkams ženklą, bei pati pradėjo mėtyti gyvates visur kur papuola.
Gyvatės šnypštė, raitėsi, puldamos ant mokinių, tačiau jiems nieko blogą nepadarydamos. Garbanė apsižvalgė mokytojos.
-Cessiondi, kur jūsss?!- šnypštelėjo Morgana ieškodama profesorės ir rankose laikydama milžinišką gyvatę, kuri raitėsi ir vis kyštelėdama dvišaki liežuvį.
Po kiek laiko pastebėjusi indų kilmės moterį ugniaplaukė išsiviepė, pasiuntė oro bučinuką ir metė į ją gyvatę.
-
Ji pasitaisė žvakę ir atsistojo prieš veidrodį. Ir viskas? Tereikia tik pastovėti?
-Hm. - atsiduso, sukryžiavo rankas ties krutine ir žvilgtelėjo į lubas. Taip, ji iškarto, net nepajutusi to nusuko žvilgsnį. Dėl užduoties "paprastumo". Vėl žvilgtelėjo į veidrodį. Ji pamatė mergaitę, rudais, nuobodžiais plaukais, labai didoku geltonu megztiniu ir juodais, aptemtais džinsais. O taip, Bridon mokėjo uniformą nešioti savaip. Nu tai ko tie dūmai nerūksta? Negaruoja? Ar kas ten bebūtų... Greit susinervinus nuėjo iki kito kambario galo. Ten pavaikščiojus pirmyn, atgal grįžo prie veidrodžio. Nors priplotos žvakės neliko tiek jau daug, o Cherė net nenorėjo kažką daryti greitai, deja teko. Verksmas buvo girdimas geriau, nei buvę ankščiau, o laikas spaudė. Spaudė, kaip ji suspaudė žvakę. Šiek tiek. Bet spaudė. Dar kart priėjusi prie veidrodžio, susikoncentravo į jį. Pakilo dūmai.
-O, o... - ji pavelavo paliesti veidrodį ir išėjo šnipštas. - Urgh... - kantrybė seko. Padaužiusi sieną (hm. Kaip dar geriau išlieti pyktį?) Ji sugrįžo prie veidrodžių. Tuo pat metu žvakė sudegė. Ji nusikeikė ir... vėl paskendo tamsoje. Lazdelė... A taip... palikau ją... prie... prie...
-Žvakių dėžės. - nu neee. teko vėl lunitikuot. Po keliolikos griuvimų ji visgi atsistojo ir pagriebė tą nelemtą rankeną. Staigiai patraukus ją žemyn, ji išlėkė į prieblandą. Ir o Dieve... čia-čia juk... juk ugnis! Ar ta ugnis nesuvalgys manęs? O gal ji mane pavers pelenais? Ne - nuo ugnies reikia laikytis labai saugaus atstumo. O juk žvakės kitoje kambario pusėje. Kaip ir lazdelė. Tas prakeiktas medžio pagaliukas. Nuo ugnies jai užteko ir sesės spalvotų tatuiruočių. Dar ir dabar likę du randai. Greit lanku apėjus nelaimelį, ji pasiėmė žvakę ir tokiu pat lanku grįžo. Žinoma su lazdele rankose. Bet grįždama ji kažką uždegė. Laimei žvakę. Tačiau vaškas greit išsilydė, ir vos pakreipus ją, karštas vaškas užtiško už jos. Ant jos riešo. Nudegino. Bežiūrėdama ir strikinėdama iš skausmo ji nematė nieko kas vyksta aplink ją. Atsipeikėjusi ji prieš save pamatė milžinišką gyvatę, kuri šliaužė link jos.
-Aaa! - garsiai sušuko. Apsidairė. Netoliese buvo ta pati Roana. Pamiršusi buvimą Šere, ji greit šmurkštelėjo už jos.
-Nepyksi, jei trumpam pabuvosiu prie tavęs? - Apsimetanti, kad nebijo (nors varnė jau turėjo žinoti, kad Vyšnia beprotiškai bijo gyvačių) hm... tikiuosi nepamiršo. su erzinimo, sarkazmo ir dideliu humoro prieskoniu maloniai paklausė. Nors tai neturėjo reikšmės. Kol visas šis gyvačių antpuolis nesibaigs, ji sekios paskui Ameshvillę.
-
Blanch sudomino profesorės pasakojimas, tad ji nekantraudama įsikibo siūlo. Staiga vaizdas pradėjo suktis ir visa klasė atsidūrė kambaryje, kuris skendėjo prieblandoje. Išklausiusi instrukcijas, klastuolė įžengė į vieną iš kambarių. Kambaryje buvo tamsu nors į akį durk, tik po kiek laiko mergaitė susizgribo rankoje laikanti žvakę ir degtukus. Žvakei užsiliepsnojus, ji ištiesė ranką, kad kambarys būtų geriau pašviestas. Blanch pastebėjusi veidrodį, greitai prie jo nuskubėjo. Atsistojo tiesiai ir susikaupusi pažvelgė į savo atspindį. Ar aš čia išsitepus? Kada spėjau? Nesvarbu, nesvarbu... Susikaupk, Blanch, susikaupk, maže tu! Pakėlusi galvą mergaitė ir vėl įsižiūrėjo į savo atspindį. Ar mano plaukai taip visą dieną atrodė? Neduok, Dieve... Supratusi, kad vėl užsigalvojo, klastuolė sau į delnus suleido nagus ir vėl įsistebeilijo į veidrodį. Taip ji prastovėjo geras penkioliką minučių, bet regis nieko taip ir neįvyko. Velniava! Kur profesorė Cessiondi? Nepatenkinta pirmakursė ištrepsėjo į koridorių, kuriame tikėjosi sutikti profesorę, bet ten jos laukė daug malonesnė staigmena. Kelios dešimtys gyvačių šliaužiojo aplinkui. Ak, tas dežavu...
-Sakyk, Morgana, ar šiandien nacionalinė gyvačių diena?-nusišypsojau klastuolei, kuri ir užvirė visą šitą košę.
-
Pagaliau Roana sulaukė profesorės grįžimo. Atsakingumas nebuvo vienu iš jos būdo savybių.
- Kol jūsų nebuvo, profesore Khanna, šis mokinys išbėgo iš savojo kambario su degančiu šaliku. Jis nusimetė šaliką ir pradėjusį degti apsiaustą. Norėjau jam padėti, bet ši klastuolė, - stengėsi neišrėžti jos vardo piktai, - padegė jo apsiaustą. Neturėjau kitos išeities kaip sušlapint tiek grifą tiek jo rūbus, taip pat atkeršyti už nepadorų elgesį pamokoje šiai "šaunuolei". - Papasakojo viską Shetakai.
"Dieve šventas, negi ir čia tas pats?" norėjosi sušukti varnei, pamačius tą pačią dramą su gyvatėmis. Dabar tikrai nekenčia klastūnyno, kaip jie drįsta tokias nesąmones daryt? Turbūt reikėjo sutikti su tėvais ir pereit į biobetonsą toptelėjo jai. Kitoje mokykloje tikrai nebūtų klastuolių su gyvatėmis. Mintis išblaškė kažkokios figūros prisilietimas prie Roanos. Atsisukusi pamatė Cherę. Bijo gyvačių iškart prisiminė bendraamžės baimę. - Vis dar pameni mano patarimą. Puiku. - Šyptelėjo. Pirmą kart kažkas neapsimetė sergantis alzheimeriu. - Žinoma gali pabūt šalia manęs.
-
Išklausiusi varnanagės kaltinimą, Mayra pasakė:
-Profesore, deja, bet aš tik sumaišiau burtaodžius. Vietoje Aguamenti ištariau Incendio, nes mes šitą burtažodį neseniai mokėmės per kerėjimo pamoką ir aš tiesiog neprisiminiau kito, todėl maniau, kad šis skirtas vandeniui.
Atsisukusi į vis dar šlapią grifą, klastuolė jį išdžiovino kerais ir tarė:
-Labai atsiprašau, kad padegiau tavo apsiaustą. Jeigu nori, galiu padėti kaip nors su namų darbais atsilygindama arba nupirkti saldainių. Kitą kartą pasistengsiu netarti pirmo burtažodžio, šovusio į galvą.
Dar kartą atsisukusi į profesorę tarė:
-Aš iš tikro labai atsprašau už sukeltus nepatogumus, bet manau kad ši mokinė,-Mayra parodė į varnanagę.-per daug jautriai reagavo. Ji mane nuginklavo, kas suprantama, kad nepadaryčiau daugiau žalos, bet manau, kad manęs sušlapinti visiškai nereikėjo. Juk ne aš degiau. Ir man truputėlį nemalonu būti vienoje klasėje su žmogumi, kuris nemąsto logiškai ir daro įvairius kenkiančius veiksmus ir kuris turėtų būti protingesnis ir atsakingesnis už mane, nes, spėju, kad ji už mane kursu vyresnė.
-
Marcusas tebesutrikęs stovėjo su degančiu šaliku rankose, iki kol staiga buvo užlietas vandeniu kažkokios varnos, a, ne, klastuolės. Žiūrėk, giminės. Nustebęs atsisuko ir pažvelgė jai į veidą, o tada pamatė šešėlyje tupinčią kitą varną. ,,Gal tualeto nerado?", - pamanė jis, bet nieko nesakė. Sutrikęs pratylėjo ir tol, kol varnos ginčijosi - iki tol, kol suprato, kas čia nutiko. Pagaliau į koridorių išbėgo ir profesorė Shetaka Khanna - grifiukas vėl leido jį išgelbėjusiai varnei prabilti, o pats gūžtelėjo pečiais.
- Atsiprašau, profesore, tas veidrodis... Žiūrėjau į jį, o tada šalikas užsidegė, nesuprantu, kas įvyko. Turbūt mano žioplumas... O lazdelę palikau klasėje, - susigėdęs prisipažino Marcus'as. Tikėjosi, kad niekas iš jo nesijuoks, nors bala nematė - nebūtų nieko naujo. ,,Žalias raudonas."
- Ačiū tau, - pasisukęs linktelėjo varnei, ant kurios iš pradžių buvo supykęs. Nežinojo nei jos vardo, nei pavardės, ko gero, pirmąsyk ją matė. Bet jeigu ne ji, turbūt dabar... Nežinia, kas būtų. O tuomet koridoriuje pasirodė dar viena klastuolė, atrodo, kiek vyresnė už šviesiaplaukį antrakursį. Ir ji metė gyvatę į profesorę. Sarcasmison'as negalvodamas stojo tarp jos ir profesorės ir pagavo gyvatę, tuomet staigiai sučiupo ją už galvos. Ši uodega (ar kaklu?) apsivijo jo ranką, o raudonojo koledžo atstovas sutrikęs žvelgė tai į klastuolę, tai į profesorę.
- Kas jums šiandien negerai?.. - paklausė jis klastuolės. Kilo pagunda sutraiškyti gyvatei galvą, bet to padaryti net ir drąsos koledžo mokinys neišdrįso. Juolab profesorės akivaizdoje. Buvo girdėjęs, kad indai ypač myli gamtą ir net garbina. Nors Marcus nežinojo, koks šios tautos požiūris į gyvates, numanė, kad jos nėra skriaudžiamos.
- Ar apskritai suvokiat, kad kankinat gyvūnus? - paklausė, kol kas ignoruodamas klastuolės atsiprašymą.
-
Kai grifas ignoravo jos atsiprašymą, Mayra supyko. Kaip jis taip gali? Negi paskalos tiesa? Kad grifai smegenų neturi. Na, beveik visi, išskyrus Luke, tas tai klastuoliu gimęs būt. Mayra sukikeno. tai buvo jos blogas įprotis? bruožas? na, nesvarbu, kikenti ne mintyse, o garsiai. O grifui sugavus kitos klastuolės mestą gyvatę, Mayra visai pasiuto. Kas jis manosi esąs?! Tad klastuolė be jokių ceremonijų išsitraukė lazdelę, nutaikė į profesorę ir sušuko:
-Serpensortia!
Iš klastuolės lazdelės šovė riebi, ilga, žaliais ir sidabriniais raštais išmarginta gyvatė. Greitai supratusi (protinguolė) gyvatė pradėjo šliaužti profesorės link ir apsivyniojo šiai aplink koją ir ėmė lėtai kilti aukštyn. Nusišypsojusi klastuolė laikė rankoje lazdelę, pasiruošusi sušukti Protego, jeigu ta varna sugalvotų ją vėl nuginkluoti.
-
- Padėti? Brangute, tu buvai patenkinta jog paleidai ugnį į grifo apsiaustą. - Išrėkė Mayrai. Neleis jai vaidint nekaltutės, kai matė kaip šioji kikena matydama degantį kito mokinio apsiaustą. - Leidžiu peržiūrėt mano mintis, bet garantuoju jums, ji to nedarė netyčia. - Pasakė profesorei. - Abejoju, kad tavo atsiprašymas nuoširdus, jei galėčiau visą jūsų koledžą sunaikinčiau, užtenka pasaulyje blogio ir be jūsų KVAILŲ išdaigų, - pabrėždama žodį išklojo sakinį. Kaltus reikia nuteisti, o ne atleisti jiems. - Aš nemąstau logiškai? Vienintelis žmogus, nemąstantis logiškai esi tu. Grifas tau nieko blogo nepadarė. Tu parodei kokia padugnė esi padegdama jo apsiaustą, o juk esi pirmakursė. Neabejoju, ilgai čia nesimokysi jei nepradėsi mąstyti. Čia tau ne vaikų darželis...
- Immobulus. - Šovė į gyvatę profesorei ant kojos. Neturėjo kito pasirinkimo kaip užšaldyt padarą.
-
-Hm... ačiū. - Tarė varnei. Matyt žmogus nėra toks piktas kaip tame dulkių kambary buvo. Ar čia te tiksinti bombinė uždanga? iš tiesų buvo smagu stovėti už nugaros ir būt nepastebėtai. Švilpei dramos patiko. Dar ir kaip. Kol Roana ir klastuolė ginčijosi, ji kol kas panorėjo būt neutrali: Velnias žino, ko gali atsitikti jei nepalaikys kitos pusės. Visą šitą degimo veiksmą ji matė. Viską akylai. Be jokių trukdžių. Su baime, bet matė. Iš vis ji visko bijojo. Jei būtų kilęs klausimas su gyvatėm - neatsakytų, o dabar viską žinojo. Puikiai tiktų į liudininkus. Bet panorėjo palaikyt liežuvį už dantų ir tiesiog pastovėt. Velniškai norėjo išlikt žiūrove. Už nugaros... su degančia žvake rankose
-Aguamenti. - Nusprendė veltui nedeginti žvakės. Išpūtusiomis akimis stebėdama grifą, kaip jis sugauna gyvatę dar labiau susigūžė. Noras atlikti praktiką tuojau pat išblėso, kai į jos praktikos laikinajį kambarėlį įsliuogė dvi gyvatės. Berniukas sakė tiesą. Nors ji ir gyvačių bijojo labai, bet visgi jos yra gyvūnai... Kaip ir žmonės... bet išreikšt pritarimo nedrįso. Veikiau bijojo išlyst iš varnės teritorijos. Bet. Dar viena skriejanti gyvatė, visai netikėta iš netoli stovinčios klastuolės pražudė pasitikėjimą ja ir tą jos "netyčia".
-Garantuot galiu ir aš. - Tvirtai, drąsiai varnei išreiškė pritarimą ir su panieka įsižiūrėjo į klastuolę.
-
Varnanagei pradėjus šaukti ant Mayros, ši susigraudino. Ta varna manęs negalėjo matyti, niekas negalėjo manęs matyti, taigi aš šešėliuose stovėjau o jos - šviesoje. Galiausiai klastuolė neišlaikė ir pasipylė ašaros.
-Pro... Profesore... Aš tikrai nieko blogo nepadariau! Ji manęs nekenčia ir stengiasi mane užsipulti kiekvieną kartą... O aš... O aš tik stengiausi padėti... Pripažįstu, kad pasielgiau neatsakingai, bet juk nereikia... Nereikia rėkti,-mergaitė visai įsisriūbavo. Juk ji dar tik vaikas. Jai vienuolika metų, ko iš jos norėti? Kad ji neužgavus jautrios vietos neverks? Galiausiai Mayra tik susigūžė į kamuoliuką ir verkdama pradėjo siūbuoti pirmyn atgal. Pirmyn... Atgal... Pirmyn... Galiausiai kažkas joje trūktelėjo ir klastuolė nustojo verkusi. Ji lėtai atsistojo, nusivalė ašaras ir priėjo prie varnanagės.
-Tu dar nežinai su kuo prasidedi. Negi negana to, kad mano koledžas ir taip nemėgsta jūsų?-Mayros veidą iškreipė šiurpi šypsena,-O gal nori perkelti šį žaidimą į kitą lygmenį? Pabandyk mane bent pirštu paliesti ir nuo Klastūnyno gausi trylikakart daugiau. O gal nori viską išspręsti čia, kvailute?
Tada klastuolė atsitraukė, vėl susirietė į kamuoliuką ir pradėjo verkti. Šį kartą iš baimės ir nežinios.
-
Luke stovėjo tamsiame kambaryje prieš veidrodį ir spoksojo į savo žvakės apšviestą veidą, bandydamas kažką įžiūrėti, tačiau jam niekaip nesisekė susikaupti ir atlikti užduoties - mintis blaškė gėda dėl pavėlavimo į pamoką ir keisti garsai sklindantys iš koridoriaus. Berniukas atsiduso ir pabandė dar kartą, tačiau žvilgsnį nuo veidrodžio nukreipti privertė šūksnis iš koridoriaus. Grifiukas susiraukė ir pasisuko garso pusėn. Kas ten dedasi... Bet pasistengė nesiblaškyti ir vėl nukreipė žvilgsnį į veidrodį. Šį sykį gerai įsižiūrėjęs berniukas pastebėjo vos matomus dūmus, tačiau jam nespėjus apsidžiaugti jo dėmesį patraukė dar vienas šūksnis koridoriuje. Berniukas tyliai nusikeikė ir apsisukęs ant kulno nutrepsėjo garso pusėn. Tik atidaręs duris garsiai sušuko:
-Kas čia daro... - tačiau net nespėjęs pabaigti pamatė pažįstamą klastuolę nežinia dėl ko verkiančią, o šalia jos stovinti varnanagė atrodė įtartinai patenkinta savimi. Galiu lažintis, kad čia ta varnanagė pravirkdė Mayra. Luke veidas paraudo iš pykčio ir jis, būdamas karštakošis, nutaikė savo lazdelę į varnanagę ir sušuko nugirstą burtažodį, tikėdamasis, kad jam pavyks jį panaudoti:
- Aguamenti! - vanduo pliūptelėjo link jos, taip pat grasindamas aptaškyti netoli stovinčią švilpę. Luke veidas staiga išbalo - jis suvokė ką padarė ir pradėjo gailėtis. Berniukas numetė lazdelę ant žemės ir akimirką tiesiog stovėjo vietoje į ją žiūrėdamas. Kodėl aš visą laiką taip... Reikėjo pirma išsiaiškint kas atsitiko. Idiotas. Pakėlęs akis jis jau norėjo atsiprašyti mergaičių, bet tada persigalvojo ir atsisukęs į Mayra paklausė:
-Kas atsitiko? Kodėl verki?
-
- Corvusortia - paleido kerus panašius į Mayros naudotus, tik šį kart iš lazdelės pasirodė paukštis - varna. Tegul užbado visas gyvates. Vaikų darželis tikrai, su tom gyvatėm.
- Verk neverkus, bet nuo teisybės neišsisuksi, nesvarbu tau 11 ar 17. Pati privertei mane tavęs nekęsti. Iki tavo išdaigų buvau neutralios nuomonės apie klastūnyną. Panašu, kad nuvertinau šį koledžą, labai nuvertinau. - Kaip ji išvis drįsta taip apsimetinėti? Šventoji Kakava, geriau ji čia nesirodytų. Iš pradžių sudaužė veidrodį, tada padegė apsiaustą, o dabar dar ir užsiundė gyvatę ant profesorės. O jei Cessiondi jų bijo, kas tada?! stengėsi savo minčių garsiai neišreikšti. Buvo patenkinta, jog Cherė ją palaiko. Tegul žinosi, kad nepavyks apsimest šventąja.
- Patikėk, tu nežinai su kuo prasidedi. Man nusispjaut ką man padarys tavo bendrakoledžiai. Jei bent vienas jų puls mane, amžiams žinosis visi jog esi silpna ir nepajėgi pati tvarkytis. Tavo koledžas nemėgsta mūsų? Wow, naujieną pasakei, žino visi, kad jūs nemėgstat mūsų ir grifų. Mūsų daugiau, tad jei kas nepatinka nešdinkitės į Durmštrangą, ten puiki vieta jūsų išdaigoms. - Šiurpi šypsena neišgąsdino varnės, tiesa sakant, atrodo Roana savo charakteriu tiko ir į grifų gūžtą ir į varno nagą, į švilpynę tikrai nepritaptų, o klastūnynas...Greičiau nusižudytų, nei gyventų vienam kambary su Wallflower. - Su malonumu išspręsčiau viską čia, gal nebetektų tavęs daugiau matyti mokykloje. - Mirabetės veidą papuošė kiek pašaipi šypsenėlė. Nori dvikovos? Bus dvikova. Nors klastuole dar visai vaikas, bet net 7-mečiai vaikai už tokią protingesni ir nesikištų į problemas. Spėjusi pastebėti kito grifo, matyt pirmakursės draugo paleistus kerus. - Finite incantatem. - Vanduo lyg nieku nieko dingo nepasiekęs antrakursės.
-
Pajutusi neišvengiamą pavojų, klastuolės asmenybė vėl pasikeitė. Ji nustojo verkti, ramiai atsistojo, nusivalė dulkes nuo kelnių ir apsiausto, kankinančiai lėtai pasitaisė kaklaraištį ir viską atliko žiūrėdama varnanagei į akis.
-Ar tik mes ką tik negirdėjome führerio? Nes tavo Klastūnyno apibendrinimas vien iš patirties su keliais man sukuria tokį įspūdį. Beje, tu esi taip susitelkus į save, kad neįmanoma atskirti, kur tu prasidedi ir kur tu baigiesi. O gal nori patarimo? Nesvarbu, vistiek jį duosiu. O jis štai toks: gal įšliaužk atgal į savo motiną ir kai subręsi iki tokio padaro, kurį galima vadinti žmogumi išlysk, nes dabar primeni gyvūną iš canis genties. Bet pala, tu tokio gi nežinai, tiesa? Nes jeigu tavo smegenys būtų sprogmenys, tai su jomis net plauko nepajudintum. Ir dar vyšnia ant viršūnėlės: jeigu galėčiau tave nupirkti už tai, kiek manau, kad esi verta, ir parduoti už tai, kiek tu manai esi verta, būčiau aprūpinta galeonais visam likusiam gyvenimui.
Tai tarusi klastuolė pakėlė lazdelę ir pasiruošė gintis. Ji neleis tai varnai laimėti.
-
Nelabai suvokdama kas čia dedasi, Shetaka žvilgtelėjo į gyvates. Nu ir kas čia darosi? Pamačius, kad grifas sugavo gyvatę, taikytą į ją, šyptelėjo.
-Vaikai, ramiai,- sudraudė mokinius, bet klausimas ar iš to buvo naudos. Juk žinote mokinius. Gal ir būtų ėjusi paguosi klastuolės, bet pro akis neprasprūdo ta šypsena.- Panele Wallflower, jūs per daug sau leidžiate. Prašyčiau atiduoti savo lazdelę šiai pamokai ir eiti prie kito veidrodžio tęsti būrimą. Pritariu panelei Ameshvillei, tai, kad neseniai mokėtės burtažodį nepateisina padarinių. O dabar greitai. Į kambarį. Ir pasistenk daugiau nieko neprisidirbti.
Cessiondi mostelėjo link durų, už kurių der nebuvo nė vieno mokinio. Nenorėjo leisti prie ką tik sutaisyto veidrodžio. Kalbėjo kiek šiurkščiai, tačiau turbūt tik taip galėjo sutramdyti mokinius.
-Ačiū, Marcus,- šyptelėjo grifui, laikančiam gyvatę.- Ir Roana. Viskas gerai, šaliką atkursim. O gyvates jie tikrai kankina. Jos to nenusipelnė net ir tokiu atveju, jei buvo ką nors nužudžiusios. Aukščiausiasis ir taip jas nubaudė duodamas gyvūno kūną,- stabtelėjo.- Panele Bridon, ar jau baigėte būrimą? O jūs, ponaiti Hale? Eikite baigti savųjų būrimų. Žinau, susikaupti bus sunku, bet pasistenkite.
-
Luke prunkštelėjo supratęs, kad mergaitės per daug įsiutę, kad pastebėtų jį, bet berniukui šiek tiek palengvėjo pamačius, kad varnanagė liko sausa. Pasisukęs į ją ir švilpę tarė:
-Atsiprašau, kad nežinodamas kas vyksta iškart užpuoliau jus. Tikiuosi man atleisite. - grifiukas nemanė, kad varnanagė pastebės jo atsiprašymą, bet tikėjosi, kad bent švilpė išgirs jį ir ilgai pykčio nelaikys, visgi būtų gaila neseniai atvykus į Hogvartsą jau susirasti priešų. Luke pasisuko į profesorę ir taip pat atsiprašė, tačiau ne tik už save, bet ir už Mayra. Tada dar sykį pabandė atkreipti jos dėmesį:
-Nagi Mayra, gal jau gana? Nemanai, kad šitai per ilgai užsitęsė? - tarė tiesdamas ranką link jos, manydamas, kad tai padės atkreipti klastuolės dėmesį, tačiau greitai persigalvojo ir nelaukdamas atsakymo pasuko atgal link tamsiojo kambario su veidrodžiu.
-
Morgana pamačiusi pirmakursę klastuolę, kurią atrodo buvo užsipuolusi varno nago mokinė, o šioji dar pasirodo, paleido varną. „Na jau ne.“- Morgana papurtė galvą ir paleidusi į varną burtažodį:
-Qselera incante.- ir stebėdama kaip ši pakenkusi tik kelioms gyvatėlėms, patampa metalu ir nukrenta.
Garbanė priėjo prie varnės, pamačiusi jos vardą ant uniformos, piktomis žaliomis akimis įsistiprijo į ją.
- Nepyk dėl varnos, galėsi kaip trofėjų namo parsinešt, gal net parduoti.- atsainiai gūžtelėjo pečiais, o tada žengusi kelis žingsnius į priekį prie Roanos, savo blyškų ir strazdanotą delną padėjo ant jos skruosto.- Mieloji Roana, daugiau niekada NEDRĮSK kažką daryti mano gyvatėms, tavęs laukia toks pats galas kaip ir tos varnos.- tada ugniaplaukė pasisuko į mokytoją, jos akyse buvo įsidegusios liepsnelės.- Su tomis gyvatėmis mes elgiamės pagarbiai ir jų nekankinam, jei jūs nežinojote, tai pasakysiu, šie mieli padarai yra apsaugoti nuo bet kokių sumušimų, o tuo labiau jie negali nieko padaryti, o praėjus kuriam laikui jos grįš ten iš kur parėjo, tai geriau nekalbėkit niekų, jei nieko nežinot.- tada pasisukus į pirmakursę klastuolę, Morganos veidas kiek pasikeitė, šis buvo šiek tiek susiraukęs, o dabar jos žaliose akyse matėsi susirūpinimas.- Tau viskas gerai, Mayra?
-
Atėjus vyresnei klastuolei ir šiai pavertus varną metaline ir kažką pasakius varnanagei, Mayra trumpam sustingo su siaubo išraiška veide, bet greitai atsigavo. Su sąmyšiu veide ji paklausė klastuolės:
-Kas atsitiko? Aš nieko neprisimenu...
Mergaitė su išgąsčiu pažvelgė į ranką, laikančią lazdelę, į mokytoją, ant kurios kojos buvo sustingusi daili su žaliais ir sidabriniais raštais gyvatė (tokia, kokia jos manymu simbolizuoja Klastūnyną), į varnanagę, ant kurios uniformos tik dabar pamatė vardą Roana ir šešėliuose stovinčią švilpę, kurios vardo nesugebėjo įžiūrėti.. Vis dar sutrikusi, Mayra atsargiai užsikišo lazdelę už diržo ir dar kartą peržvelgusi visus tarė:
-Gal kas galit man paaiškinti, kas čia ką tik įvyko?
-
Lengviau atsiduso, kai mokytoja pripažino Mayros kaltę ir visus sudrausmino. Roana netrukus sulaukė atsiprašymo iš Mayros draugo.
- Atleidžiu. - Tarė berniokui. Jautė, kad šis atsiprašymas nuoširdus. Akimirką stebėjo grifą, tada atkreipė dėmesį į tai, kaip jos paleista varna pavirsta metalu. Išklausiusi "moralo", paauglė prunkštelėjo. - Mieloji Morgana, laikyk savo gyvates prie savęs. Niekam nerūpi jūsų prakeikta klastūnyno garbės diena. Juk mes per savo šventes neleidžiam po Hogvartsą varnų, švilpiai neleidžia barsukų, o grifai neleidžia liūtų, nes visi išskyrus jūs supranta, kad tai vaikiška ir negražu. - Atsakė protinguolei klastuolei. Mira pažvelgė į prakalbusią Mayrą. Keista, bet atrodo jog Wallflower iš galvos dingo viskas ką ji padarė. Gal jai alzheimeris?
-
Tą akimirką visos detalės Mayros galvoje susidėliojo. Tai, ką ji skaitė tėvo knygose, jos pačios patirtis ir tai, kad dabar visi žiūri į ją tarsi ji būtų panaudojusi neleistinus kerus. Mayra išbalo ir pradėjo drebėti. Man kelių asmenybių sutrikimas. Ar aš esu aš? Kas jeigu aš teesu atskira asmenybė? Kas jeigu su laiku aš išnyksiu?! Mayra pradėjo tankiau kvėpuoti ir beveik nualpo, kai atsirėmė į sieną ir sumurmėjo:
-Aš labai atsiprašau už tai, ką ji padarė.
Tada atsikrenkštė ir atisistojusi tarė:
-Morgana...-ji atsisuko į kitą klastuolę, nežinodama kuom pasitikėti.-Ten buvau ne aš...
Ir pajuto kaip iš baimės ji pradeda kūkčioti. Mayra labai bijojo, juk nežinojo, kada jos kita asmenybė gali išlysti. Gal tik tam tikrose situacijose? Klastuolė pasistengė suvaldyti savo emocijas ir tyli kaip kapas nužingsniavo į tuščią veidrodžių kambarį. Ten rado ant žemės padėtus žvakę ir degtukų dėžutę. Keistai ramioje šoko būsenoje, Mayra uždegė žvakę ir susikaupė. Šis kartas buvo lengviausias dėl šoko būsenos, nuo kurios galva ištuštėja. Veidrodį užpildė rūkas ir pasimatė antras stiklas. Mayra drąsiai jį palietė ir išvydo kaukolę aplink kurią buvo apsivijusi gyvatė, išlindusi iš akiduobės. Nunešusi profesorei žvakę ir degtukų dėžutę, Mayra tarė:
-Atlikau užduotį. Pamačiau kaukolę iš kurios akiduobės lindo gyvatė ir buvo apsivijusi ją aplinkui... Panašiai kaip... Panašiai kaip tas ženklas... Jūs žinote apie kokį kalbu, tiesa?-Mayra nusišypsojo žiūrėdama profesorei kažkur pro petį.-Beje, manau, jums nepatogu su ta sustingusia gyvate ant kojos.
Nukreipusi lazdelę į gyvatę, Mayra su burtažodžiu Vipera Evanesca panaikino gyvatę ir nuėjo prie knygų lentynos, bandydama prisiminti, kurioje knygoje aiškinami ženklai.
-
Garbanė nustebusi pakėlė antakį ir pažvelgė į Mayra, šioji atrodė kaip nesava. Klastuolė jau žadėjo uždėti ranką ant pirmakursės peties, tačiau ši staiga prapliupo raudoti. Kiek pasibaisėjusi Morgana atitraukė ranką ir papurčiusi galvą, vėl ją pasuko į Roanos pusę. Varnės komentaras ir vėl įžiebė klastūnėje pykti.
- Klausyk tu, kvaila višta, jei tau kažkas nepatinka vali dingti iš šios mokyklos, kai tokių kaip tu bus mažiau, bus galima atsikvėpti.- įpykusi išrėžė Morgana ir vos valdėsi nežiebus jai antausio.- Jeigu niekam nerūpėtų, klastūnyno garbės diena, niekas nieko nedarytų, bet matai, kažkam rūpi, todėl mes tai ir darom. Padėkotum, kad nors kiek paįvairinam tavo nuobodų ir nykų gyvenimą.- tai iššnypštusi mergiotė nusispjovė po varnės kojomis.
-
Marcus sutrikęs žvelgė į vis gausėjantį būrelį mokinių ir žaliomis, ir mėlynomis aprangos detalėmis. Ko gero, kitokiu atveju būtų kažką pasakęs toms šlykščioms klastuolėms, bet dabar tiesiog neįsivaizdavo, ką turėtų daryti. Rankoje tebelaikė suspaudęs gyvatę - ši pradėjo visaip rangytis it pasiutusi, matyt, pajuto oro trūkumą. Arba šiaip susinervino. Grifiukas sunkiai atsiduso. Ar iš tikrųjų gali egzistuoti kažkokie kerai, kurie apsaugotų šiuos gyvūnus nuo streso ir sužeidimų? Ar bet kokiu atveju būtų humaniška gyvatę atiduoti klastuolei, kuri turbūt tuoj pat vėl svies ją kažkur? Nee, neatiduos jis gyvatės. Paleis kur miške.
- Nėra už ką, profesore. Neturiu ko dar pasakyti, - gūžtelėjo pečiais Marcus'as, nežinodamas, net ar jį kažkas apskritai išgirdo. Paprastai negirdi, ko gero, ir dabar nebus išimties. - Tai aš jau eisiu tęsti užduoties, - tyliai pridūrė ir nupėdino prie savųjų durų, kurios tebebuvo paliktos praviros. Ech, garantuotai dar kažkas į jį svies gyvatę, bet bala nematė. ,,O kur tave turėčiau padėt?" - staiga susigriebė laikąs rankoje gyvatę. Kuprinės neturėjo, kišenė būtų per maža, o dar ir įkąsti šita šlykštynė gali.
Dėl šios priežasties antrakursis dabar išsiblaškęs spoksojo į veidrodį. Kairėje rankoje laikė gyvatę, o dešinėje - žvakę. Saugiu atstumu nuo rūbų.
-
Taip ir neišgirdusi kitų atsakymų, Elė skrajojo padebesiais. Na, greičiausiai netiesiogine prasme, beet jei debesimis laikytumėme įvairiausių minčių mintelių prikištą jos galvelę..
Taigi, mergiotė nespėjo net susigaudyti erdvėje, kai dauguma jau buvo pasičiupę nešyklę. Paskubomis, nenorėdama likti klasėje, nooors iš dalies net labai norėdama, mat jau vien šiurpus rūmų pavadinimas antrametės nežavėjo, Barlow prislinko prie siūlo ir dar spėjo piršteliu jį paliesti. Tada jau viskas ėmė suktis ir..
Išklausiusi profesorės, tamsiaplaukė pasigriebė reikiamas priemones. Atmosfera buvo klaikiai šiurpi. Na, bent jau taip atrodė Elei. Išgirdusi, jog ši tamsa dar tik prieblanda, mergaitė išvis sutriko. Na, bet praktiką atlikti tai reikėjo, tad giliai įkvėpusi, ji pravėrė vienos patalpos duris. Sėkmės.. Man. O jos prireiks.
-
Mergaitė tylomis klausė kitų mokinių atsakymų, bet pati taip ir nepasisakė. Per daug tingėjo galvoti. Juk pajudinti smegenis, kurios ką tik atsikėlė iš saldaus miegelio tikrai nebuvo lengvas uždavinys. Paaiškėjus praktikos darbui, Torė atsistojo iš savo suolo ir nuėjo link profesorės, kuri mokiniams buvo paruošusi nešyklę. Ne, mergaitei tikrai nepatiko nešyklės. Vos persikėlus visada būdavo pažaliavus nuo sublogavimo, todėl ir dabar link jos ėjo labai jai nuskriausta išraiška. Tada prilietė ir prasidėjo galvos svaigimas ir pykinimas.
Varniukė šiaip ne taip atsistojo tamsioje patalpoje ir paėmė iš profesorės žvakę bei degtukų. Vieną ranką pridėjo prie kaktos, taip norėdama sustabdyti jos svaigimą. Šitaip antrakursė prastovėjo kelias minutes, o tada nuėjo link kambario, kuriame turėjo būti stebuklingas veidrodis. Ji atsargiai uždegė žvakę (pernelyg atsargiai, nes košmariškai bijojo ugnies) ir atsistojo priešais veidrodį. Kažkur aplinkui prasidėjo šurmulys, bet Torė jį tiesiog ignoravo, nes darbas buvo ne įsivelti į peštynes, o pamatyti ateitį. Antrakursė susikaupė ir pažvelgė į veidrodį. Iš pirmo žvilgsnio šis atrodė visai paprastas, nes mergaitė matė tik save ir nieko daugiau. Žvakė jos rankose blausia šviesa apšvietė mergaitės veidą ir ši šyptelėjo, nes atrodė lyg ateivis. Tokia mintis dar labiau prajuokino varnę ir visas buvęs susikaupimas nuėjo perniek.
-
Mažoji Sofi šiandien visai nenorėjo keltis iš lovos. Kosulys ir sloga. Bet mergaitės sąžinė tiesiog liepė jai nepraleidinėti pamokų, todėl dabar ji sėdi ateities būrimo kabinete, labiau panaši į ledynų gyventoją, o ne į mokinukę. Šalikas, storiausias megztinis, o apie uniformą tikrai galima pamiršti, nes sijonėlio tokioje būklėje tikrai negalėjo dėtis. Pamiršti buvo galimą ir teorijos atsakinėjimą, nes mergaitės balsas buvo visiškai atsisakęs jos klausyti. Taigi, sulaukus praktikos, mergaitė vargiai atsistojo ir, su siaubu akyse, nužingsniavo prie nešyklės. Sofijos būklė ir taip jau buvo ne kokia, o dar laukė kelionė su nešykle! Ji suėmė siūlą ir persikėlė į baisiai tamsią patalbą ir jos širdis pradėjo plakti tris kartus greičiau. Tamsa. Ar ši diena gali būti dar geresnė? Antrakursė drebančiomis rankomis paėmė iš mokytojos žvakę ir degtukus. Nuėjo į nurodytą kambarį su veidrodžiu ir uždegė žvakę. Rimtas, o gal labiau susikaupęs, mergaitės žvilgsnis atsimušė į veidrodžio stiklą. Jau atrodė, kad tuoj tuoj pavyks, o tada:
- Apči,- nusičiaudėjo ir sutelktas dėmesys išnyko kaip dūmas,- Prakeikimas,- gergždžiančiu balsu nusikeikė ir pradėjo vėl stebeilyti į veidrodį.
-
Visą teorinę pamokos dalį Vintė pražaidė su stikliniais rutuliukais. Geltonas, violetinis, mėlynas ir oranžinis kamuoliukai plumpsėjo iš delno į delną. Nieko nepadarysi, margi objektai putliaskruostės dėmesį traukė žymiai labiau už profesorės užduotą klausimą. Tačiau moteriai pradėjus šnekėti apie praktinę pamokos dalį, mergaitė ištiesino nugarą. Stiklinius rutuliukus subėrusi į raudono megztuko kišenę, ištempė ausis; nebenorėjo nieko praleisti.
Šviesiaplaukė išsišiepė. Labai apsidžiaugė, kai išgirdo, jog šiandien klasės laukė kelionė. Nešykle pirmakursei jau teko kelissyk keltis, todėl bijojo nebe taip kaip pirmąjį kartą. Žinoma, šioks toks jauduliukas širdelėje vis dar kirbėjo, bet jis nebetrukdė blaiviai mąstyti.
Mikliai stryktelėjusi iš savo suolo, Adamson įsikibo į siūlą. Po kelių sekundžių moksleiviai bei mokytoja atsidūrė... prieblandoje. Varniukės oda nubėgo šiurpuliukai. Ji bijojo tamsos. Kaip ir, teisingumo dėlei vertėtų paminėti, beveik visko. Suspaudusi megztuko kraštą pirštais, riestanosė stengėsi nusiraminti. Juk tuoj profesorė įžiebs šviesą ir viskas vėl bus gerai, tiesa?
Tikriausiai nesunku įsivaizduoti, kaip bailiukė jautėsi, kai panelė Shetaka išdėstė šiandienos užduotį, kurios metu susidurti reikėjo ne tik su tamsa, bet ir su ugnimi, o jos, kokia staigmena, burtininkė vengė kaip velnias kryžiaus. Jei vaikai tebebūtų Hogvartse, vienuolikmetė sugalvotų kaip pasišalinti su dėstytojos leidimu, tačiau jos kūnelis drebėjo čia, veidrodžių namuose. Reikėjo būti narsia.
Tokia Vintė ir vaizdavosi esanti, kai, vos pavilkdama kojas, nutipeno prie kažkokio geranoriško vyresnio varniuko ir paprašė uždegti jos žvakę prieš tai priimtais degtukais. Pati gyvenime nebuvo nei vieno tokio sėkmingai panaudojusi.
-
- Kvaila višta čia tik tu. Pati ir dink iš mokyklos, puikiai pritaptum Durmštrange. Ten manau net apsidžiaugtų pamatę tavo gyvates. - Atrėžė. - Man nerūpi jūsų garbės diena, tačiau gyvates prie savęs pasilaikykit, jos ne šventosios, jūs irgi. Neturit teisės daryt ką norit. Mano nuobodų ir nykų gyvenimą? - Pradėjo isteriškai juoktis. - Brangute, nežinai ką išgyvenau. Greičiau tavo gyvenimas nuobodus ir nykus, jei leidi sau kasdien elgtis kaip septynmetis vaikas. - Ugniaplaukės spjovimas galutinai privertė mažąją netekt proto. Jei būtų kokia nors antgamtiška būtybė, neabejotinai jau būtų įkandusi vyresnei mergina, arba pavirtusi pusiau paukščiu, arba dar ką nors padariusi. Bet varnė tebuvo paprastas žmogus, tad viskas ką ji padarė. - Stupefy. - Paleido kerus į klastuolę. - Dar kas nors drįsit man pasakyt bent žodį, nužudysiu. - Išrėžė ir nuėjo atgal į savąjį kambariuką - nusiraminti. Pyktis taip ir veržėsi išlįsti. Bet paauglė laikėsi, ne laikas ir ne vieta parodyti savo psichinę negalią - sadizmo poreiškius. Nuo pat vaikystės, niekam nežinant Mirabetė kankino kaimynų vaikus, pririšdama juos prie kedės netoli nuo namų esančioje apleistoje mokykloje, neturėdama jokių ginklų ji juos žnaibė, trankė kumščiais, o vėliau paleisdavo prigrasindama, kad nužudys jei jie kam nors papasakos ir nebegrįš pas ją.
-
Mayra pastebėjo kaip Roana paleido kerus į Morganą. Intinktyviai ji išsitraukė lazdelę ir prišokusi prie klastuolės sušuko:
-Protego!
Kerai atšoko nuo jos skydo ir išsiklaidė. Vis dar laikydama iškeltą lazdelę ir pasiruošusi giintis, Mayra tarė:
-Tai, kad turi psichologinių problemų nepateisina tavo elgesio. Tu vistiek elgiesi netinkamai. O Morgana,-mergaitė žvilgtelėjo į klastuolę ,stovinčią šalia,-pasakė tiesą. Jeigu jau taip siūlai mums keliauti į Durmštrangą, tai gal tu esi problema ir tau ten reikėtų keliauti?
Roanai išėjus, Mayra atsisuko į klastuolę.
-Atsiprašau, turbūt aš irgi pridirbau kokių nesąmonių, kurių neprisimenu, tad, kas aš tokia, kad aiškinčiau tai varnai? Nors, manau, ji viso šito nusipelnė. Jau ne pirmą kartą kabinasi prie manęs ir Klastūnyno be reikalo.
Mayra tik gūžtelėjo pečiais ir atsisuko į profesorę:
-Tai, profesore, ką reiškia mano matytas ženklas, nes knygose nieko neradau?
-
Kai juoko priepuolis baigėsi, mergaitė vėl susikaupė ir žvelgė į veidrodį, bet šį kartą dėmesį išbaidė kažkokio vaikio užsidegęs šalikas, o gal ir ne šalikas - Torė per daug nesidomėjo. Tačiau susikaupimas vėl buvo išbaidytas. Ji kelis kartus giliai įkvėpė ir vėl stebeilijo veidrodį, o geriausia tai, kad netrukus jo stiklas pavirto dūmas. Torės širdis smarkiau sutukseno. Pavyko. Išsisklaidžius rūkui, Torė iš nedrąsiai ištiesė pirštelius ir palietė antrąjį stiklą. Saulėgrąžą. Štai ką pamatė antrakursė. Saulėgrąža buvo antra jos mėgstamiausia gėlė, o pirma, žinoma, jazminai. Mergaitės mintyse išniro saulėgrąžų laukai, kuriuose žaisdavo kai buvo mažutė. Vis dėlto, dabar nebuvo laiko prisiminimas, taigi, Torė, su uždegta žvake, keliavo link knygos su vizijų (jei taip jas galima pavadinti) reikšmėmis. Net neklaususi profesorės, (ne dėl to, kad nenorėtų, bet todėl, kad bijojo per kalbas pamiršianti ką daryti) ji pagriebė knygą ir pradėjo sklaidyti jos puslapius. Knygoje matė ir katinus, ir šunis, ir kitokias būtybes, bet nieko panašaus į saulėgrąžą nematė. Jau buvo veik praradusi viltį, o tada pamatė ją - gražią geltoną gėlę.
- Saulėgrąža, ateities pranašystėse, reiškia artėjančius netikėtumus arba pamirštos praeities grįžimą. Taip pat saulėgrąža gali reikšti ir artėjančią sėkmę,- tylomis skaitė Torė. Viską perskaičius mergaitė liko kiek sumišusi, bet didžiuodamasi padarytu darbu.
-
Tame kambaryje buvo visiškai tamsu, o Sofi jau jautė artėjantį panikos priepuolį. Juk negalėjo taip stipriai savęs valdyti, o ypač kai serga. Mergaitė žvelgė į mažytę žvakės liepsnelę, kuri bent kiek prasklaidė tamsos pančius. Bet vis tiek sumautas reikalas. Kelis kartus įkvėpusi, Sofija vėl stojo priešais veidrodį. Vaizdas jame visai kraupus. Varna buvo taip išbalus, kad panėšėjo į megztiniais apsiginklavusį vaiduoklį. Ne, jai tai neatrodė juokinga. Dabar bijojo net pati savęs. Vis dėlto, stengėsi nenukreipti dėmesio nuo stiklo. Tačiau juk visada kas nors pakiša koją, nes iš kažkur pasigirdo išrėkiami burtažodžiai. Sofija tik meldėsi, kad kovotojai neatslinktų pas ją. Visomis išgalėmis stengėsi ignoruoti aplinką ir vėl įsispoksojo į veodrodį. Iš šono tikriausiai atrodau kaip išprotėjusi,- tylus minčių balselis vėl išblaškė mergaitę. Šioji jau visai išsekusi prižadėjo sau, kad tai bus paskutinis bandymas. Jei nepavyks, vadinasi nelemta. Tačiau šį kartą stiklas pavirto garais ar dūmais ir mergaitė prilietė antrąjį stiklą. Prieš akis išdygo begemoto atvaizdas. Taip, begemoto. Sofija paknopstom nubėgo pas profesorę su knyga, bet moteris buvo užsiėmusi, todėl mergaitė pati pagriebė knygą ir vartė puslapius. Begemotą rado visai lengvai, o tada garsiai perskaitė reikšmę:
- Begemotas žada visiškus netikėtumus ir keitenybes artimiausiems metams. Taip pat simbolizuoja greitai besikeičiančius sprendimus ir visokią kitą painiavą, kvailas klaidas,- mergaitė tik gūžtelėjo pečiais, dabar ji norėjo tik miego, o kai grįžo pilį būtent ten ir nuslinko. Net nespėjo pasidžiaugti įveiktu darbu.
-
Vintės kojos jau seniai nebuvo taip drebėjusios. Šviesiaplaukė, rankoje neįtikėtinai atsargiai laikydama vyrenio varniuko uždegtą žvakę, tipeno į tamsos kambarį. Akys lakstė blausiai apšviestais patalpos kampais, jose ieškodamos kokių nors baisūnų požymių. Nors brandžia mąstysena varniukė ir suprato, jog šiandien joks monstras jos tikrai nenužudys, laki vaizduotė nenustojo tokių fantazijų kurti.
Mergaitė pažvelgė į prieš ją stovintį veidrodį. Tikriausiai, šiurpesnės užduoties profesorė sukurti net nesugebėtų. Pabandė į jį žiūrėti, kaip moteris ir liepė, tačiau, ak, buvo taip sunku nesidairyti ir neieškoti pabaisų! Juk galėjo viena tokia išlįsti bet kurią akimirką. Bent taip vienuolikmetė manė.
Tačiau užduotį atlikti reikėjo, ir, tai primindama sau, Adamson sukaupė visą turėtą ryžtą bei nukreipė mėlynas akis savo atspindžio link. Po gal minutės neįtikėtinai sunkaus nejudėjimo, kurio metu mintyse sukosi tik baimingi perspėjimai nenusukti žvilgsnio, trumpaplaukė pastebėjo, kad veidrodžio stiklas ėmė sklaidytis. Jai pavyko! Dabar tereikėjo delniuku priliesti antrąjį paviršių. Lėtai prie jo prislinkusi, Adamson susiprato negalinti to padaryti. Juk laikė žvakę abejomis rankomis. Viena paleisti tiesiog nebūtų sugebėjusi. Itin susikrimtusi, pirmakursė bandė surasti geriausią išeitį. Užduoties nebaigimas neviliojo, juk taip toli jau buvo nuėjusi. Galbūt reikėtų tiesiog žvakę padėti ant žemės?
Atidžiai pastačiusi degantį objektą ant žemės, Vintė iškart atsitiesė bei prilietė savo atspindį. Norėjo kuo greičiau tai pabaigti. Pirštų galiukais pajutusi šaltą paviršių, burtininkė ėmė laukti, kol jame susiformuos kokia nors forma. Nekantriai mindžikavo, kai staiga... Staiga apsisuko bėgti, veidrodyje išvydusi kai ką siaubingo - ugnį -, o besisukdama bato galiuku užkabino ant grindų liepsnojusią žvakę.
Jei kas po kelių minučių būtų ėjęs veidrodžių namų koridoriumi, būtų išvydęs degančio kambario tarpduryje verkiančią bejėgę mergaitę.
-
Degančiai mergaitei, matyt jos bendraamžei, išbėgus iš kambario su veidrodžiu, Mayra pasitraukė ten, kur niekas jos nematytų ir įsitikinus, kad šįkart jos tikrai niekas nemato, išsitraukė lazdelę ir nukreipusi į mergaitės kairę rankovę tarė:
-Incendio.
Mergaitės kairė rankovė užsidegė. Mayrai kažkodėl patiko padeginėti daiktus ir žmonių drabužius. Ji prisimena, kaip būdama maža padegė kaimynų namą, bet deja, gaisrininkai ugnį užgesino tik namui pusiau apdegus. Mayra atsiduso ir toliau stebėjo degančią mergaitę. Negi pasikartos ta istorija su grifu ir šįkart ją vėl kas nors išgelbės? Mergaitė su džiaugsmu stebėjo degančią, kaip ji pastebėjo, varnanagę. Mes tubūt bendraamžės bet eh...
-
Vishali nesikrimto dėl to, kad jai vėl nepavyko. Nervai lyg ir aprimo, laikas darbui. O kaip jos mama visada sakydavo – tobulų nėra. Tad ji patogiau atsistojusi (kad nesvyruotų) ir pasitaisiusi drabužius, vėl uždegė žvakę. Mintyse bedegdama ji meldė, kad jai pavyktų, kadangi žvakė pamažu trumpėjo. Įsižiebus ugniai, ji viena ranka suspaudė degtukų dėžutę, ir užsimerkė. Įkvėpusi bei iškvėpusi ji atsimerkė. Varniukė vis dar kiek bijojo, bet pasiryžo. Ji pradėjo stebėti veidrodį. Iš jo po truputį pradėjo sklisti rūkas. Mergaitei nubėgo šiurpas, bet dėmesio nenukreipė. Kai rūkas buvo visose pusėse aplink ją, ji nedrąsiai palietė antrąjį stiklą. Vos ji jį palietė, pradėjo ryškėti forma. Derleth bandė įžiūrėti ją. Iš pradžių manė, kad tiesiog ugnis. Bet pradėjo ryškėti ir kažkokios plunksnos. Galiausiai, po keletos minučių visas vaizdas buvo aiškus. Pirma mintis šovusi varnei į galvą buvo feniksas. Ją visada žavėjo feniksai. Kai vaizdas pradėjo blankti, ji pradėjo eiti link durų. Tik labai ne laiku žvakė užgeso. Ji nenusiminė, ir išsitraukusi lazdelę sumurmėjo „Lumos“. Įsižiebus baltai švieselei lazdelės smaigalyje, mergaitė staigiai atradusi duris jas atidarė. Atsikvėpė ramiau, kai išėjo iš savo kambariuko. Toks jausmas, kad ją ten kažkas dusino. Tik koridoriuje vyko chaosas. Gyvatės, šlapi vaikai, degančios rankovės, šalikai. Ji net pasibaisėjo. Bet pastebėjusi kelis mokinius prie knygų lentynų, ji pati ten greitai nubėgo. Suradusi raidę „F“, ji pradėjo greitai vartyti knygas, esančias toje lentynoje. Tik su feniksu nieko nerado. Galiausiai susipratusi, kad feniksas yra paukštis, ji nuskuodė prie „P“ raide pavadintos lentynos. Suradusi knygą su paukščiu ant jos, ji net neskaičiusi pavadinimo pažvelgė į turinį. Vos jos akis užkabino žodį „Feniksas“ ji staigiai atsivertė reikiamą skyrių. Ji gan skubėjo, kadangi jau dauguma buvo baigę užduotį. Radusi reikiamą pastraipą, ji ją pusgarsiu perskaitė:
- Fenikso atvaizdas rūko veidrodyje reiškia audringą ateitį. Pats feniksas yra paukštis, kuris yra gan retas, plius jis turi svarbias gydymo galias. Jeigu esate ramus žmogus, stropus, bet su silpnais nervais, feniksas jums reiškia staigų ateities posūkį. Didesnė tikimybė yra praradimas kažko svarbaus. Bet tuo pačiu jį pamačius, sužinoma, kad laukia ryški ateitis. Tad viską susumavus, jeigu pamatote feniksą, jūsų laukia daug geresnė ateitis, su atitinkama kaina. - pabaigusi skaityti, ji atsikvėpė.
Ji padėjo knygą į vietą, ir nužingsniavo link profesorės. Kas kiekvieną žingsnį ji mąstė, apie tai ką perskaitė ir matė. Dėl vieno ją krėtė šiurpas, dėl kito kilo šypsena. Ji visiškai nežinojo kaip jaustis. Bet Vishali džiaugėsi tuo, kad ji bent nemirs. Taip, tiesą sakant, ji išgirdusi užduotį tik ir manė apie tai. Bet dabar jautėsi taip, lyg didžiulis akmuo nusirito nuo nugaros.
-
Reginys buvo įdomus. Tas kas vyko tarp Roanos ir klastuolės tikrai ne kasdieną matysi. Ji pamatė dar vieną grifą. Tikėjosi, kad jis stos ir palaikys gyvatės laikytoją, bet ne. Suklydo. Tuojau pat vandens purslas lekė į Roaną ir ją, Cherė stryktelėjo į šoną. Likusi nešlapia ji žvilgtelėjo į grifą
-Ne, nieko tokio, - šyptelėjo, - pasitaiko visiems. - Kiek rimčiau tarė. To beveik neparodydama išsigando mokytojos žodžių:
-Dar ne, profesore Khan, Khen, Khaoana... - nesugebėjo ištarti pavardės, - Ne, profesore. - Bet iškilo bėda. Gyvatės tai nedingo. Kaip nueiti iki kambario? Roanos prašyti palydėti būtų per daug naglu. Apalpti čia pat gero įvaizdžio nesudarytų. Gyvates paleidusios klastuolės žodžiai ją šiek tiek nuramino, ką jau šiek tiek. Tuomet išgirdo dalyką, kuriuo gyvenime nepatikės. Na ką, metas pajuokaut... Ji jau nežiūrėdama į grindis ėjo link kambario. Deja nematė didelės pasipainiojusios gyvatės ir... spėkit. Atspėjot. Griuvo. Laimei rankom atsirėmė į sieną ir nenugriuvo į roplių glėbį. Koja pradėjo šliaužti viena iš jų. Gyvatė... j-jos nep-pavojingos, ar ne? nužliaužė iki nugaros ir palindo po uniforma. Cherė tuojau pat ją pirštukais pagriebė ir numetė ant žemės. Nusipurtė ir įlindo į kambarį. Ten gyvačių jau nebebuvo, bet buvo viena maloni dovana. Išnara. Cherė ją paspyrė ir nuėjo prie veidrodžio ir padėjo jau uždegtą žvakę. Įkvėpė ir nepaisijusi laiko stokos įsižiūrėjo į save. Užsisvajojo. Bet nenukreipė žvilgsnio. Sugrįžusi iš svajų čia, greit apdumusį stiklą palietė delnu. Pasimatė didelis geopardas, rombe. Tučtuojau išlindusi iš kambario, uždususi ir stengdamasi nereguoti į roplius sušuko:
-Geopardas, rombe... - teko pačiai susirasti reikšmę. Pirmoje knygoje nieko neradusi priėjo prie antrosios. Ten sekėsi geriau. ROMBAS
Ateities spejimo reikšmėse, tai reiškia nusivylimą, galbūt negalią ar didelį skausmą. Taip pat kraują. Tačiau jei rombe kažkas yra, tai gali be ankščiau paminėtų reikšmių, reikšti ir protinį ar meninį pranašumą vienoje srityje.
tai nuskambėjo kaip pati didžiausia naujovė ar nesąmonė Cherės gyvenime. Trečiojoje knygoje ji rado apie geopardus GEOPARDAS
Būrimuose geopardas reiškia labai intensyvų judėjimą, atrodys, kad viskas sukasi per greit.
-
Tamsa. Aklina. Kur kas baisiau buvo žengti į tą pačią nežinią. O kiek minčių dabar sukosi jos galvoje.. Kas, jeigu ši apsivers, užkliūdama už kažko arba staiga išvys dideles, gelsvas akis, kurių savininkas bus tikrai ne geranoriškai nusiteikęs ir geriausiu atveju nutrauks mergiotės galūnę arba perlauš ją pusiau. Trumpiau sakant, išlįs baubas ir ją praris. Taip, antrakursė vis dar baisiai bijojo tamsos ir joje (galimai) esančių sutvėrimų, tad jau galima suvokti, ką ji patyrė žengdama vidun. Net žvakės neužsidegiau, tad kur čia man bus šviesu.. Ir išties, jos rankoje gulėjusi žvakelė vis dar neliepsnojo. Pagraibomis išsitraukusi degtuką, mergiotė pasidėjo šią ant žemės ir net nieko neįspangydama, pridegė degtuką. Tuomet ugnį perkėlė ant pačio knato. Na va, kiek geriau. Susiradusi veidrodį, grifė stojo jo akistaton. Žvelgti į atvaizdą taipogi buvo kraupu. Rodės, tuoj paveikslėlis stikle kreivai išsišieps, o pati Barlow ims klykt. Taigi, giliai įkvėpusi, ji įsmeigė žvilgsnį veidrodin ir stengėsi išmesti visas blaškančias mintis. Tuoj suraibuliavo ir pirmieji rūko debesėliai, tačiau tuomet visas tas džiaugsmas, jog pavyko ir sutrugdė šiam vystytis..
***
Antrąjį bandymą išsklaidyti veidrodį, sutrigdė netyčiomis užpūsta žvakė. Ne, tai ne koks baubas leido garus iš nosies (na žinot, tuos, kur buliai leidžia), tačiau pati antrokė šią užgesino. Netyčia, žinima, o tik norėdama nupūsti ant akių užkritusią sruogą. Labai gražu, visgi. Vienu momentu Barlow jau norėjo viską mesti ir grįžti pas profesorę, tačiau vietoj to susiėmė ir dar kartą pažvelgė veidrodin. Galva buvo tuščia. Kokios mintelės, kas privertė veidrodį (pagaliaaau) virsti rūku. Tuomet išlindo ir antrasis stiklelis. Lėtu žingsniu prislinkusi prie jo, Elė prilietė jo paviršių ir staiga forma pasikeitė į daug mažų ratukų. Vienas atsiranda, kitas išnyksta.. Užpūtusi žvakelę, dvylikametė net pasišokinėdama nuskuodė pas profesorę. Išraklinėjusi visas duotąsias knygas su paaiškinimais, mergiotė rado ir savąjį simbolį. Pasak žinyno, tai bylojo nepastovumą, galimai pasikeis būrėjo gyvenamoji vieta, teks persikrausyt. Ne..
-
Pamačiusi, kad užsidegė kambarys, profėsorė jį užgesino, pabandė raminti varniukę, tačiau suprato, kad jau metas keliauti. Sušaukusi mokinius brūkštelėjo raštelį, šį palikusi išsitraukė kitą siūlą, tik šį syk - žalios spalvos. Kai visi mokiniai persikėlė į klasę, luktelėjo, kol mažieji burtininkai ir raganaitės susirinko savuosius daiktus ir suglaudus delnus, it maldai, linktelėjo.
-Nespėjome grįžti prieš skambutį, šis jau nuskambėjo, keliaukite į kitas pamokas, sėkmės, mielieji. Nenusiminkite, jeigu nepavyko, būrimas gan sunkus. Taškų jums negailėsiu, juos sužinosite netrukus. Galite eiti. O jūs, panele Wallflower, pasilikite pokalbiui.
Sulaukusi kol visi mokiniai išeis, Cessė žvilgtelėjo į Selestę, o tada į Hogvartso apylinkių nevasarišką išvaizdą. Su mokiniais pyktis tikrai nenorėjo, tačiau daugiau tokių atsitikimų matyti nenorėjo. Tolerancija yra tolerancija, bet to, kas kenkia kitiems toleruoti yra net draudžiama. Sustabdyk vagį ir gal būt liksi neapvogtas...