Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Magijos istorija => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Skarletė Siuzana Vein Kovo 02, 2018, 03:39:54 pm
-
Skardūs širdies dūžiai nuvilnija paskui rudenio krentančius lapus ir švelnų nematomą vėjelį - tiesiai pro Hannah akis atsivėręs vaizdas - stebi pro bokštą. Astronomijos. Žino, kad niekas negali būti amžina, bet baimė...ji kaskart vis didesnė ir didesnė. Vėl reikia stotis prieš minią išsiblaškiusių ir dar nepailsėjusių nuo pavasario per vasarą mokinių, dėstant jiems turbūt nuobodžiausią pamoką Hogvartse. Bet ji reikalinga. Ir įdomi. Kartais. Niekur neskubėdama grįžo į klasę. Į tą patį kabinetą, kur jau mokys šeštus metus ne iš eilės (vieną kartą mokė Transfigūracijos). Ta pati atmosfera, peržengusios tą ribą, bet kuklios spalvos, kvapas, kurį visi jaučia skirtingai. Šįkart Hannah užuodžia pievą. Pievą, prie jos tėčio namų. Pievą, kurios jau niekada nebepamatys. Jau nebe. Per vasarą tiek daug įvyko - į Islandiją neskrido dėl bėdų giminėje - atrodo, atostogos buvo blogiausios kada nors buvusios. Bet mintis reikia nutraukti it siūlus ant gražiai pasiūto močiutės megztinio, užveržti mazgelį ir apsivilkti. Hannah tenka tik užsidėti kaukę - nematomą - ji laiminga. Jau rudens pradžia ir čia, Hogvartse - be proto karšta. Profesorė vilkosi baltą, iki kelių ir trumparankovę suknutę, katės pakabuką ir, nusimovusi kurpaites, nusprendė būti basa. Gaiva. Pasitaisiusi dailiai krentančius violetavus savo plaukus, pažvelgė į saulę ir tolumoje išgirdo varpo skambesį. Prasideda. Kiekvienam atėjusiam mokiniui šypteli, kas norėdavo, įteikdavo šokoladinę varlytę. Gardus saldumynas, lydintis ją nuo pat profesoriavimo pradžios.
-Sveiki,- džiaugsmingai apsuko mokinius,- gera jus vėl matyti čia - mano pamokoje. Per daug nedaugžodžiausiu, bet prisistatysiu tiems, kas mane matote pirmąkart - aš Hannah von Peach. Tik tiek. Tiek jums reikia apie mane žinoti,- profesorė mostu pasuko lentą į mokinius, pasiruošusi rašyti,- tikiuosi atostogus buvo nuostabios ir jau spėjote apie tai pasipasakoti savo koledžo draugams. Ir kitiems, žinoma,- prisiminusi savo istoriją, graudžiai šyptelėjo,- šiandienos pamoka man kėlė didelį galvos skausmą. Teko daug tartis su ministerijos darbuotojais, kol gavau leidimą vienam ypatingam darbui pamokoje. Bet apie jį vėliau.- mokytoja greitai nuramino savo džiaugsmo protrūkį ir pagaliau pradėjo pamoką. Iškėlusi delno dydžio vaisių, kuris priminė mangą, tik buvo violetinės, kiek šviesesnės nei jos plaukai spalvos ir kvepėjo...net neįvardinsi kuo. Skaniai.
-Mokiniai, tai - Purpura Hua. Žinau, pavadinimas skamba kiek keistai ir juokingai. Žodį "Purpura" išvertus iš lotynų (arba ispanų) kalbos, rezultą išvysime kaip spalvą. Akivaizdu, kad tai - violetinė. O hua maorių kalboje reiškia vaisių. Taigi, Violetinis Vaisius, taip skambėtų mūsų kalba. Kuo šis vaisus ypatingas? Tuo labiau, kad tai - magijos istorijos pamoka. Bei,- profesorė ant lentos pakabino viso pausaulio žemėlapį, kurį lazdele prilietus kokį nors žemyną, galima išvysti jo padidintą vietą kelioliką kartų,- kur auga šie vaisiai? Nurodykite bent tikslų žemyną, ar kelis. Jei žinote, galite parodyti ir priartintą vietą,- šypsena žaidė merginos lūpose ir ji nekantriai laukė protingų mokinių atsakymų.
Yra pateikti du klausimai. Kiekvienas vertas dviejų taškų, o abu kartu - keturių. Visos RPG taisyklės turi būti perskaitytos, prieš pateikiant atsakymą pamokoje.
-
Atėjus rudeniui Gotfreinę visada apimdavo keistas, nepaaiškinamas liūdesys. Pastaraisiais metais jis būdavo dar stipresnis nei prieš tai. Kai tik pradėdavo mąstyti apie to liūdesio priežastį, galva įsiskaudėdavo taip stipriai, kad apskritai tapdavo neįmanoma apie ką nors galvoti. Tad ir dabar sėdėjo savo suole klausydamasi profesorės, tačiau nieko negirdėdama – stiprus skausmas pulsavo smilkiniuose, neleisdamas susikaupti ties pamokos vyksmu. Pabandė nuvyti įkyrias mintis šalin, tikėdamasi, kad su jomis iškeliaus ir bjaurus dūzgesys ausyse, blokuojantis profesorės žodžius.
Net negirdėjo to vaisiaus pavadinimo ir visos pamokos įžangos. Skausmas kiek apmažėjo tik jaunajai mokytojai priėjus prie klausimų. Aišku, vis dar aiškiai jį juto, tačiau dabar bent jau galėjo galvoti. Nežinojo tikslaus atsakymo į klausimus, bet tikėjosi galėsianti logiškai juos išmąstyti.
– Jei neklystu, šie vaisiai auga pietų Afrikoje, štai čia, – priėjo prie pakabinto žemėlapio ir lazdele parodė juodojo žemyno apatiniąją dalį, visai kaip žiobariškoje mokykloje per geografijos pamokas, – O dėl veikimo, tai, hm, greičiausiai jis sukelia galvoje praeities vaizdus, kaip savotiškas haliucinacijas.
-
Elridė įžengė į klasę ir giliai įkvėpė. Tai štai toks jausmas dar kartą grįžti į mokyklą? Ji lėtai apsidairė ir patraukė link suolų. Mažoji grifiukė savo antraisiais metais nė nepagalvojo, kaip viskas keičiasi, tačiau dabar ji ėmė viską stebėti. "Gražūs" įvykiai mergaitės viduje budino mažą velniuką, bet jis buvo mažas ir dar lengvai sutramdomas. Pagaliau atsisėdusi į laisvą vietą Elridė apsidairė ir pavartė akis. Kaip ir kiekvieną rytą ji ėmė svarstyti kam jai tokia mokykla, bet kaip ir kiekvieną kartą priėjo išvada, kad be šito gyventi negali. Nors ir labai nenori, be jokios motyvacijos mažametė nusprendė augti, stengtis ir pasiekti ko nori. Nors norėjo ji gan daug. Elridė jau nuo pirmo kurso tyliai svajojo pasiekti profesorės vietą. Bet mergaitė nė nežinojo ką galėtų dėstyti, nežinojo ar pakeltų tokią naštą, o juo labiau ar būtų gera profesorė. Jai vis tai atrodė per daug sudetinga, tas pasistengdavo nustumti mintis šalin, bet ne šį kart. Šiek tiek pakreipusi galvą ji stebėjo Magijos Istorijos profesorė ir svarstė. Deja, iš jos daugybės minčių, skrendančių kaip radioaktyvus traukinukas, pabudino profesorės iškeltas violetinis vaisius. Jis atrodė keistai, o ir spalva nebuvo labai graži, mergaitės manymu. Pakėlusi ranką ji vos matomai pakreipė lūpą ir įkvėpė oro.
-Manau, šis vaisius auga Ausralyjoje, nes ten, kiek atsimenu, auga daugiausiai retų rūčių kurių negalimėtų rasti kituose žemynuose... Jei tiksliau pietryčių Ausralyjoje... Ooo... Šitas vaisius galbūt sumaišo visus praeityje matytus vaizdus į vieną?
-
Nežinia, kas prigirdė didžiausiai mokyklos nekentėjai Šerei haliucinacijų, ar dar ko nors, bet ji pasiilgo mokyklos. Gal tai dėl ekspedicijos, kurios metu visą vasarą tyrinėjo su grupele pažįstamų ir draugų Skandinaviją, gal dėl magijos nenaudojimo, bet kai visa vasara praleista ant slidžių, dviračių ir "vabalų" galinėse sėdynėse, kai aukščiausia temperatūra buvo te 7°C, grįžti į Angliško klimato zoną ir laukus, buvo gera. Nors dar žandų ir nosytės raudonis nuo šalčio ir saulės spindulių neišsisklaidė, nors ji buvo gana palysus, po trijų mėnėsių neužsukimo į ,,McDonald'ą", bet švilpė jautėsi kaip niekad atsigavus. Prieš pat kabineto duris užsimetė juodą, lengvą apsiaustą ant savo sarafaninio kostiumėlio, po kuriuo devėjo baltą, trumparankovę maikutę, pasitaisė vėl spalvotus į didelį kuodą surištus plaukus ir nekreipdama dėmėsio į nukarusią petnešą įžengė į klasę.
-Labaa... - pasisveikino ir nusėdo į savo pamėgtą centrinį suolą, pakeliui pačiupdama varlytę. ahamm... mokytojai, tai gali rengtis kaip nori, o štai mes vaikučiai būtinai turim nešioti uniformas ir šusti. reikšdama nepasitenkimą mokyklos apranga, tyliai priekaištavo ji. Niekam nereikia sugadintos nuotaikos. Bent jau dabar. Nuotaikas reikia knisti po Kalėdų, kai visi lyg siurbėlės įsisiurbę į egzaminus.
-Aš manyčiau, jog jie auga Pietų amerikoje. Juk ten daug džiunglių ir didelė augalija. - atsakė ji. - Ir... hm, sakyčiau jie vaizdų pagalba perduoda svarbius veiksmus vykusius prie vaisių. Kitaip sakant jie fiksuoja, lyg turėdami akis, kas vyksta aplink juos.
-
Karšta rugsėjo diena. Nieko nėra karščiau už karštą rugsėjo dieną. Nebent karšta rugpjūčio diena. Bet dabar ruduo, tad rudenį karštą būna tik per bobų vasarą. Šiais metais jai dar ankstoka, tad skaitykim, kad tai per ilgai užsitęsusi vasara. Ar taip yra buvę istorijoje? Tą tikriausiai galima sužinoti magijos istorijos pamokoje. Todėl Urtė tiesiu taikymu ten or patraukė. Išvydusi profesorės rankose vaisių, susiraukė. Juk vaisiams vieta herbologijoje? Nepataikė į kabinetą? Bet herbologija vyksta šiltnamiuose. Tad, belieka tikėtis, kad nesuklydo. Iš pavadinimo, kaip ir dauguma klasės vaikų, prunkštelėjo. Ypač kai mokytoja pradėjo aiškinti pavadinimą. Kad purpura yra violetinis, tai gal aišku.
Tokia purpurinė spalva. Tarptautinis žodis. Neilgai trukus sumąstė ir atsakymus i užduotis klausimus:
-Manau, kad šitie vaisiai šis Amazonės džiunglėse, o tai yra Pietų Amerikoje. O su istorija siejasi to, kad... Kaip čia pasakius... Kai ji suvalgai, pamatai haliucinacijas. Kaip kažkas ir minėjo. Bet jos turi tokį keistą bruožą. Visi daiktai atrodys violetinės spalvos. Išskyrus violetinius daiktus. Anie įgaus kitas spalvas. Tai vat...
-
Toks karštis buvo puikus pretekstas nedėvėti mokyklinės uniformos. Nors, tiesą sakant, ir šiaip Vintė to nedarydo. Mokinė buvo gera, tačiau niekaip negalėdavo atsisakyti džiaugsmo savo nuotaiką perteikti apranga. Geriausiu atveju ant pečių užsimesdavo Varno Nago apsiaustą, na, retkarčiais priderindavo ir kaklaraištį. Tik tiek. Taisykles laužė nepiktybiškai, visuomet stengdavosi rasti kokią nors priežastį, pateisinančią tokį jos elgesį, ir dėl mandagaus bendravimo su Hogvartso personalu pirmakursės dar niekas nenubaudė. Tikėjosi, kad galbūt taip praslysti pavyks visus septynerius mokslo metus.
Šiandien panelė Adamson buvo matoma iš tolo, mat pasidabino garstyčių spalvos šiek tiek raukiniuota suknele. Plaukus susipynė į dvi trumpas eglutes (beje, pareikalavusias daug pastangų), kurios išryškino mielus veido bruožus. Baltų basučių padas cypsėjo, besitrindamas su pilies grindiniu. Varniukė atrodė it parlėkusi iš pievos.
Sumurmėjusi pasisveikinimą, atsisakė profesorės siūlytos šokoladinės varlytės. Žinojo šiai tokiu oru tirpsiant, o purvini pirštai buvo mažiausia, ko trumpaplaukė norėjo. Plumptelėjusi ant pirmoje eilėje stovinčio suolo kėdės, Vintė susikėlė koją ant kojos ir pasiruošė klausytis dėstytojos. Pastaroji nedaugžodžiavo, tačiau spėjo labai sudominti kažkokia ypatinga veikla, dėl kurios reikėjo tartis net su pačia ministerija! Visgi apie tai, kaip panelė von Peach sakė, vėliau, dabar reikėjo dėmesį sutelkti į moteriškame delne gulintį violetinės spalvos vaisių. Mėlynakė ilgai į ji spoksojo, kol galiausiai nusprendė pabandyti spėti atsakymus į užduotus klausimus.
- Manyčiau, jog prieš tai kalbėjusių mokinių apibūdintų tiesioginių sąsajų su praeitimi šis vaisius neturi. Galbūt jis tiesiog kažkuo svarbus magijos istorijoje. Tarkim, savyje slepia mirtinus nuodus bei buvo naudotas kaip ginklas kuriame nors kare, o gal yra pirmoji pasaulyje magijos pagalba išvesta augalų rūšis, - savo nuomonę išdėstė mergaitė.
- Na, o, kalbant apie jo augimo vietą, norėčiau paminėti Euraziją. Pati sakėte, kad jo pavadinimas ispaniškas, o šis faktas leidžia daryti prielaidą, jog būtent toji šalis - Ispanija - ir yra vaisiaus gimtinė. Galbūt vėliau ši veislė plito, tad būtų logiška, jei jų galima būtų rasti daugumoje Eurazijos valstybių.
-
Kadangi diena buvo karšta, Stevie stengėsi išnaudoti kiekvieną minutę, kurią tik galėjo praleisti lauke. Pamačiusi, kad jau laikas eiti į pamoką, mergaitė niūriai nupėdino link klasės. Magijos istorija... Tai neskambėjo pernelyg įdomiai. Tik bukas teorijos kalimas, niūriai pamanė Stevie. O kur tai galima pritaikyti praktiškai? Kam to reikia iš viso? Vis dėlto mergaitė nužingsniavo iki klasės ir atsisėdo į suolą. Tiesa, šį kartą vietą pasirinko klasės gale.
Išgirdusi mokytojos klausimus, Stevie susimąstė. Bendramokslių atsakymai ją sudomino, tačiau pati mergaitė turėjo kitokį variantą. Tad ji pakėlė ranką ir prakalbo:
- Man violetinė atrodo tokia šalta spalva, kad atrodo, jog šis vaisius turėtų augti ten, kur yra šalta. Galbūt Antarktidoje ar priešingai - Arktyje ar Sibire. Sąsajos su praeitimi? Net nežinau. Galbūt pirmieji tų kraštų burtininkai naudojo šį vaisių? Arba galbūt jis padėdavo išgyventi kitų kraštų burtininkams tokiame šaltyje, kai jie dėl kokių nors priežasčių ten nukeliaudavo? Be tikrai nežinau...
-
Iglė nieko nelaukdama pakėlė ranką ir sušuko mokytojai atsakymą:
- Aš manau, kad violetiniai vaisiai auga Azijoje arba saulėtoje Afrikoje, nes jie yra labai prisirpę ir violetiniai. O tai reiškia, kad aš manau jog teisingas atsakymas yra toks: vaisiai auga saulėtosiose šalyse, kaip Azijoje ir Afrikoje, jei nebus karšta vaisius neprisirps.
Vos pasakius atsakymą Iglė labai susijaudino, kad tikrai taip pasakė. Mergina visada nepasitikėjo savimi ir nedrįso atsakyti į mokytojų klausimus.
Jai magijos istorija buvo labai mėgstama pamoka, nes mokiniai buvo labai draugiški, tad ir Iglė bandė prie jų pritapti. Tačiau nelabai kada ir pasisekdavo.
Klasėje įsivyravo tylą ir Iglė pamanė, kad į klausimą atsakė neteisingai...
-
Ugh, kaip kartšta Mayra vėdinosi iš pergamento padaryta vėduokle. Mokiniai aplink ją bruzgėjo jaunatviška energija, bet ji ja neužsikrėtė. Vis dar liko tokia pat paniurus. Mokytoja parodė kažkokį violetinį persiką ir ėmė apie jį kažka pasakoti. Nuobodu. O dar tik pirmas kursas. Mokytojai uždavus klausimą ir keliems mokiniams bandžius spėti, Mayra ėmė intensyviai galvoti. Nesvarbu, kad pamoka neįdomi, vistiek jos gyvenime gali prireikti. tad sukaupusi savo paskutines nuo kaščio neišglebusias smegenų ląsteles, Mayra suformalavo atsakymą. Jeigu iš hua maorių kalbos kilęs pavadinimas, tad vaisius irgi turėtų būti kilęs iš ten. Giliai pasiraususi savo geografijos žiniose, Mayra atrado atsakymą. Pakėlusi ranką ji tvirtu balsu ištarė:
-Manau, kad vaisius kilęs iš Naujosios Zelandijos.
-
Hannah atidžiai klausėsi atsakymų - neburbėjo, nevaikščiojo, nepertraukė, neužsiėmė kita nereikalinga veikla, tad puikiai girdėjo mokinius. Teorijos tikrai nuostabios...profesorė sustojo ties Gotfreine:
-Taip, tai yra Afrika, tik ne pietų, o pietryčių. Bet per daug nenusimink - esi vienintelė atspėjusi ypatingąją vaisiaus savybę. Purpura Hua sukuria "haliucinacijas" iš praeities, veikia eliksyro principu - atsikandamas įprastas vaisiaus gabalėlis - nedidelis pavojus, bet siūloma šio nekąsti per mažai arba per daug. Įsiminkite faktą, kad tai - susiję tik su jūsų praeitimi. Bet eikime toliau, kadangi vis dar neatskleistas žemynas, kuriame vaisius auga. Arba...pora žemynų. Beje, panele Portendorf, skiriu tavo koledžui keturiasdešimt taškų ((4)).
-Ausralyja, panele Endlercat? Ar tai nežinomas žemynas ar kokia vieta? Jei parodysite tai žemėlapyje, gal prisiminsiu. Bet dešimt taškų ((1)) gauni, nes jis tikrai auga tik žemynų pietryčiuose, tarp visų kitų, keistai atrodančių ir prie kitų žemynų nepritampančių augalų.
-Šere, įdomi teorija, apgailestauju, bet ir taviškiai atsakymai - neteisingi,- Hann nejaukiai nusišypsojo, gal kitą kartą jai pasiseks geriau?- panele Pang, suklydote ties žemynų, tai nėra Pietų Amerika. Sutinku su faktu, kad atsikandus vaisiaus, matai "haliucinacijas", kaip kad pakomentavau Portendorf atsakymą. Dešimt ((1)) taškų grifų gūžtai, tik pastabėlė - daiktų spalvos Purpura Hua "haliucinacijos" - nekeičia.
Vėliau į klausimą atsakė dar viena varnanagė, profesorę atsakymas sužavėjo:
-Panele Vinte Adamson, į abu klausimus atsakėte neteisingai - ne ta ypatinga savybė ir auga tikrai ne Eurazijos ribose. Tiesą sakant, varno nagas gauna dešimtį taškų ((1)), nes Ispanai, pirmieji atradę šį vaisų, parsivežė jį į Europą ir užaugino nenatūraliai. Džiugu, kad taip giliai išmąstėte, nes tai iš dalies tiesa. Vis dėlto, atsakymas nėra toks, kokio tikėjausi.
-Stevie Green, Mayra Wallflower - atsakymai neteisingi. Igle,- vėliau kreipėsi į paskutinę mergaitę mokytoja,- kaip jau minėjau - tai Afrika. Pietryčių Afrika. Tas plotas gan saulėtas. Dvidešimt taškų ((2)) švilpynei.
Dabar profesorė kiek įkvėpė ir vėl tęsė monologą:
-Antrasis žemynas buvo Australija. Nedidelė jos pietrytinė dalis, tikrai gan maža. Klausydamasi jūsų pakomentavau viską, ką šiuo metu turite žinoti apie Purpura Hua vaisių - šiam kartui tiek. Dabar metas praktikai,- violetinių plaukų savininkė priėjo prie savo spintos ir ištraukė virvę-nešyklę, ją ne kartą yra naudojusi savo pamokose,- kaip jau minėjau pamokos pradžioje, vieta, į kurią mes keliausime yra labai saugoma ir retam ten galima užeiti. Bet aš jums suteiksiu tokią progą. Galbūt jau daugelis atspėjo - keliausime į Purpura Hua laukus. Šįkart pasirinksime artimesnį žemyną - Afriką, kitą kartą pasitaikys ir Australija. Nebijokite, pavojaus ten nebus jokio, aš saugosiu jus ir dar pora vyrų iš Afrikos burtininkų saugos punkto. Kai nukeliausime, paaiškinsiu užduotį. Visi prilieskite virvę,- mergina visus sugaudė, vėliau pati atsistojo, įsikibo, ištarė burtažodį ir su nešykle atsidūrė Afrikoje, priešais tamsios violetinės, beveik juodos spalvos medžius.
-Tai mažesnis Afrikos Purpura Hua laukas. Jūsų užduotis - užlipti į medį, tik atsargiai, nusiskinti vaisių ir paragauti. Manau, čia nėra kas veikti. Turite pamatyti tik vieną vaizdą iš savo praeities. Antroji praktikos dalis - nuskinti antrąjį vaisių, jį praskelti ir iš sėklos, sulig mango vaisiaus į buteliukus...-profesorė išdalino visiems mažus (kaip vienas pirštas), stiklinius buteliukus,- išsunkti jame esamą stebuklingą skystį. Kai violetinės spalvos vaisiaus skystis bus pas jus, grįžkite atgal pas mane ir laukite kolegų. Ką darysime su tais buteliukais - sužinosite kitoje pamokoje. Sėkmės!- maloniai nusišypsojo Hannah ir atsisėdo po vienu iš Hua medžių, suvalgydama likusią šokoladinę varlytę.
Jei kas neaišku - a.ž. Kiekviena užduotis reikalauja mažiausiai dviejų įrašų, abi kartu - keturių. Žinokite visas rpg taisykles ir neleiskite savo veikėjui tobulai atlikti užduočių. Dar kartelį sėkmės.
-
Sužinojusi, kad jos spėjimas neteisingas, Mayra nusivylė. Nieko tokio, bus dar progų uždirbti Klastūnynui taškų! Kai mokytoja iš spintos išėmė virvę, mergaitė nustebo, nes dar buvo nepratusi, kad įvairūs daiktai gali būti nešyklėmis. Kai mokytoja pasakė, kad jie keliaus į Purpura Hua laukus, Mayra apsidžiaugė. Gal pagaliau sušilsiu? Pilyje taip vėsu. Mokiniams po truputėlį renkantis prie mokytojos, klastūnė nuskubėjo su kitais ir palietė virvę.
Kai atsimerkė, ji buvo šiltame sode, kur augo vešli žalia žolė ir aplinkui buvo medžiai, kurie augino purpurinius vaisius. Vaisių spalva vyravo nuo švelniai rožinės iki ryškiai purpurinės. Pūtė šiltas, vasarinis vėjas, pritvinkęs karščio ir sausumos. Mayra apsidairė ir išsirinkusi medį ieškojo kaip užlipti į jį.
-
Vishali išklausė kitų mokinių nuomonės, bei profesorės argumentų apie jas. Pati varnė nenorėjo atsakyti į šį klausimą, kadangi šimtu procentų žinojo, kad suklys. Apie tokį vaisių ji girdėjo pirmą kartą, ir jokios idėjos apie jį neturėjo. Bet pats pasakojimas profesorės apie jį, jai patiko. Atėjus praktinei užduočiai, Vishali apšalo. Jai niekada neteko lankytis kokioje kitoje šalyje, išskyrus jos tėvynę - Didžiąją Britaniją. Visgi mergaitė pasiryžo, ir priėjusi prie virvės, į ją stipriai įsikibo ir užsimerkė. Kai atsargiai atsimerkė, matė kad ji pati atsirado visiškai kitoje vietoje. Tai ją šiek tiek šokiravo. Bet išgirdusi užduotį, pasiryžo ją padaryti. Apsižvalgiusi, bandė išsirinkti reikiamą medį. Pamatė vieną, gan aukštą, bet prie jo niekas nėjo. Ji mėgdavo laipioti po medžius kai buvo mažesnė, tad bus laikas prisiminti. Priėjusi prie medžio pastebėjo kad jis neturėjo žemesnių šakų. Toks ir palaipiojimas po medžius.. ji pagalvojo. Apsisukusi, pastebėjo šalia esantį žemesnį medį, kurio dar niekas nepasirinko. Ji pribėgo prie jo, tyrinėdama jį, ir ieškodama vietos užlipti juo, ir pasiekti tuos nelemtus vaisius. Jos visiškai nežavėjo mintis apie haliucinacijas, bet norint gerai mokintis, nelieka pasirinkimo.
-
-Jėga. Bus įdomu,-pasakė sau mergaitė išgirdus mokytojos vertinimą ir išdėsčius išsamiau apie ta vaisių. Ji drąsiai žengė prie virvės. Palietė. Po kiek laiko atsmerkė ir pamatė gražų lauką. Jis buvo apaugęs tokiais medžiais. O ant jų augo klasėje matyti vaisiai.
-Oho... Gražu.
Ji išklausė užduotį ir pasiėmusi buteliuką ėmė ieškotis tinkamo medžio. Kodėl jis toks mažas?
Bet kada pamest galiu. Taip mąstydama mergaitė užkliuvo už išsikišusios šaknies.
-Ai!!
Ji tėškėsi ant žemės. Buvo vos vos nubrozdinti delnai. Bet kraujo nebuvo, tad Urtė susirado nuriedėjusį buteliuką ir atsistojo ant tos šaknies.
-Ir ka man su tavim daryti? Gal atsidėkodama man medį parodysi? Kuris tinka? Tu taip mano dėmesį atkreipt norėjai, ar ką? Jei taip, tegu tavo medis sušlama,-kalbėjo mergaitė griūties kaltininkei. Veltui ji lūkuriavo. Juk negi jos klausys kažkokia šaknis?
Visgi pakėlusi galvą išvydo medį. Žemą. Ypač apatinė šaka buvo pakankamai žemai, kad ši aukštuolė ją pasiektų, ir dar sugebėtų įsikabaroti medin.
-
Vishali po netrumpo ieškojimo, pastebėjo kelis nedidelius atsikišimus medžio kamiene, ir pabandė uždėti pėdą ant žemiausio, patikrinti. Pėda išsilaikė, ir ji nusišypsojo. Ji žinojo, kad su apsiaustu bus nepatogu lipti, tad jį nusiėmė ir pakabino ant nedidelės šakelės. Tada su esančia plaukų gumyte ant jos riešo ji susirišo jos ilgus, garbanotus ir išsipūtusius raudonus plaukus. Baigusi pasiruošimą, varnė įsikibo į nedidelę šakelę. Uždėjo pėdą ant vieno iš išsikišimų ir tris kartus silpnai atsispyrinėjo nuo žemės. Su lig trečiu kartu, ji šoktelėjo ir staigiai dėjo kairę pėdą ant aukštesnio išsikišimo. Tada pažvelgusi aukštyn, greitai įsikibo į vieną iš šakelių, ir pradėjo lipti aukštyn. Jai ėjosi neblogai, tik keletą kartų sprūstelėjo ir vos nenukrito. Nieko, man pavyks.. skatino save Vishali. Įkvėpusi, ji toliau lipo. Nė nepastebėjo kaip atsidūrė prie tų vaisių. Dėl to laipiojimo ji net užmiršo jų pavadinimą. Tai nebuvo būdinga jai, bet ko gi magijos mokykla nepadaro iš mergaitės, gyvenusios kaip žiobarė. Mergaitė apžiūrėjo kiekvieną vaisių atidžiai. Jeigu haliucinacijos, tai bent nuo gražaus vaisiaus. ji mąstė. Dešinės akies krašteliu ji pastebėjo dailiai atrodantį į kriaušę panašų violetinį vaisių. Ji jį atsargiai, sukinio judesiais nuskynė, ir priglaudė su ranka prie krūtinės. Ji jokiu būdu nenorėjo jo prarasti. Net nežadu lipti šiuo medžiu antrą kartą. priekaištavo Vishali. Dar atsargiau nulipusi, mergaitė pagaliau palietė žemę pėdomis. Ji nukabino apsiaustą nuo šakelės, ir jį apsivilko. Tada atsisėdo, atsiremdama į jos medį. Na, laikas.. ji šiek tiek drebėjo. Ji nebuvo pratusi prie tokios patirties, bet kaip žiobarai sako - "Tie kurie nerizikuoja, negeria šampano". Jai pačiai toji fražė patiko tik dėl pirmų keturių žodžių. Bet reikšmė aiški buvo. Ji laikė vaisių prieš pat jos burną, ir išsižiojo. Vienas, du, trys.. suskaičiavusi ji įkvėpė ir atsikando to nelemto vaisiaus. Staiga viskas aptemo, ir pradėjo lėkti įvairūs vaizdai prieš jos akis. Tada viskas vėl aptemo. Kas man darosi?! ji panikavo. Tada pradėjo ryškėti viskas. Ji matė save prie ežero, sėdint ant suolo. Tada ji atrodė kažkur aštuonerių metų. Vishali pradėjo po truputį prisiminti tą dieną, bet nevisiškai. Rodos, kažko trūko. Tada ji įsižiūrėjo į visą vaizdinį, rodomą jai. Mažoji mergaitė matė jos tėvus beplaukiojančius toli nuo jos. Tada rodos ji kažką prisiminė. Pačiai Vishali mintyse iškilo tas prisiminimas. Jame ji matė, kitas didesnes mergaites bėgant ir šokant į vandenį. Staiga Vishali pradėjo viskas aiškėti, bet ji negalėjo nei pajudėti, nei prabilti. Mažoji ji pradėjo bėgti link lieptelio, ir šoko žemyn į vandenį. Staiga Vishali pajuto didžiulį skausmą krūtinėje. Ji matė, kaip jaunesnioji ji pradėjo skęsti. Po keletos minučių, jos tėvai pastebėjo ją, o ji nebejudėjo vandenyje, pradėjo grimzti gilyn. Ją tėvai staigiai ištraukė, ir pradėjo daryti dirbtinį kvėpavimą. Vishali juto jos krūtinėje, berods plaučiuose begalinį skausmą, lyg ji dabar gyventų tą akimirką. Staiga mažoji ji atsipeikėjo ir pradėjo kosėti. Jos mama ją stipriai apkabino. Visas vaizdinys pradėjo temti vėl.
Varnė staigiai atmerkė jos akis, ir matė žydrą dangų virš jos. Ji atsikėlė, ir matė tuos pačius mokinius, daugumą jau haliucinacijose. Vishali buvo šokiruota. Ji visgi norėjo pasilikti tą vaisių, kadangi jis jai pradėjo daug reikšti. Mat tas prisiminimas, buvo akimirka, kai ji buvo arčiausiai mirties. Ji priėjo prie to paties medžio ir stebėjo jį. Ji žinojo, kad jos laukia antra praktinės užduoties dalis. Bet jai reikėjo laiko atsipūsti.
-
Mergaitė kurį laiką klaidžiojo tarp spalvingų medžių, ieškodama patogiausio įsilipti. Pagaliau, radusi tokį medį, Mayra sukaupė visą drąsa ir įsikibo į žemiausią šaką. Pūškuodama, klastūnė prisitraukė save ir atsisėdo ant šakos. Ji net neįsivaizdavo, kaip užlips iki gražiųjų vaisių. Vargais negalais, pūškuodama ji užsilipo ant antros šakos. Na, mano fizinė forma tikrai ne iš gerųjų. Bet...! Vaisiai jau arčiau. Na, viens, du, marš! Mayra tvirtai įsikibo į paskutinę šaką, prisitraukė ir atsisėdo. Jai patiko kaip vėjas žaidė su jos banguotais juodais plaukais. Užsilipus, Mayra apsidairė. Aplinkui mokiniai jau buvo užlipę į medžius ir jau arba ragavo Purpura Hua, arba jau buvo nugrimzdę į haliucinacijas. Nenorėdama likti paskutinė, Mayra greitai nuskynė gražiausią vaisių arčiausiai ir atsikando. Efekto sulaukė ne iškart. Ją apėmė miego noras, pradėjo svaigti galva ir mergaitė išsigando, kad tuoj iškris iš medžio, kai staiga Purpura Hua nukėlė ją į vieną iš nemaloniausių jos vaikystės prisiminimų.
-
Ha. tyliai nusijuokė Šerė, kai sužinojo, kad atsakė neteisingai. Ji net nemanė atsakyti bent į tą pusę. Dar gili vasara ūžė švilpės spalvotoje galvoje, o teorijai vietos buvo anaiptol. Plius vien jau pagyrimas teorijai (nesvarbu, kad ji buvo čia ir dabar sugalvota), kad ji yra įdomi, prašviesino ir taip per šviesią dieną. O ir palinkėjimas kitą kartą geriau atsakyti... Vajaj, vajai šitiek mažai trūksta iki pilnos laimės. Na... dar keletą dalykų nepakenktų ir ji jau sklandytų dvidešimt šeštame danguje. Bet ta pati situacija po kokių 6 mėnėsių atrodytų įprasta dienos nelaimė. Bet laimę ir nelaimę teko palikti apsvarstyti vėliau, nes reikėjo įsikibti į kažkokią tais storą virvę. ar mes švesim užgavenes? Aš už lašininį! atsistojusi prie tos pusės, kur kaip tradicija buvo mažiau žmonių ji praklausiusi dalį mokytojos aiškinimų laukė kol kažkas suskaičiuos iki trijų ir visi pradės traukti. Bet deja. Vos tik palietus ji atsirado Afrikoje. Ū, kur negrai? pradėjo žvalgytis ji. Ai jo. Mes čia pavalgyti užsukom. Išgirdusi kažką, kad reikės lipt į medžius, ji visiškai nesijaudino. Svajonių praktikos užduotis - užlipk į medį ir pavalgyk. Kai medžiuose ji jaučiasi geriau nei mokykliniuose suoluose, o apie valgymą nereikia nieko sakyti, Afrika - nuo šiol jos mėgstamiausias žemynas. Nors ne. Magijos istorija - nuo šiol jos megstamiausia pamoka. Taigi ji greit užsiropštė iki pačios sultingiausiai atrodančios (kiti pasakytų aukščiausios) Purpura Hua'os ir nusiskynė.
-
Štai, ji vėl septynerių. Jos motina uždarė ją svetainėje už tai, kad katinui prie uodegos pririšo žaislą. Na ir gerai. Ir stovėsiu čia tol, kol nukrisiu. Tada ji išgirdo skambutį. Tyliai pravėrusi svetainės duris, Mayra pamatė, kaip motina apsikabina kažkokį vyrą ir pabučiuoja į žandą. Mergaitė pasijuto išduota. Negi mama nepažadėjo mylėti tėčio amžinai, iki savo mirties? Tada tas vyras pradėjo šaukti ant jos mamos. Mayra puikiai matė, kaip jis atrodė. Žemas, rudais plaukais, apsivilkęs paprastais žiobariškais rūbais. Staiga, nepažįstamasis trenkė Mayros mamai. Mergaitė iš išgąsčio krūptelėjo. Jos motina lėtai atsisuko, iš už nugaros išsitraukė lazdelę ir nutaikė į vyrą. Šis tik nusijuokė ir kažką pasakęs panašaus į ,,nekišk man čia to pagalio" pastūmė Mayros mamos ranką į šalį ir priėjo ją apkabinti. Bet motina tik mostelėjo burtų lazdele ir net netarusi burtažodžio paleido kerus. Vyras išskrido kiauriai dvi namo sienas į lauką.
Mayra pabudo išpilta šalto prakaito. Daugiau mergaitė to vyro nematė. Iki šiol. Tas vyras buvo neįtikėtinai panašus į Luke, tik berniukas buvo smulkesnio sudėjimo. Klastūnė pajuto ašaras ant skruostų ir skubiai jas nusivaliusi bandė prisiminti sekančią užduotį.
-
Rusvaplaukė nė nespėjo pasidžiaugti savo sėkme, kai sužino, kaip jie keliaus. Deive, ne, tik ne nešyklės. Puikiai prisiminė, kuo baigėsi pastarosios jos kelionės šitu būdu. Vis dar galėjo užuosti savo pačios, jau beveik suvirškinto maisto kvapą. Net nupurtė prisiminus. Vis dėlto pasitaisė sijoną ir priėjo prie visų kitų mokinių, jau apspitusių mokytoją ir jos laikomą virvę.
Atsidūrė prie tamsaus, violetinio miškelio, pačioje saulėkaitoje. Apsidžiaugė neapsimovusi pėdkelnių po sijonu. Visgi jai ir vėl buvo lemta nusivilti, vos tik išgirdo užduotį. Kabarotis medžiais? Ką? Nei ji buvo puiki laipiotoja, nei buvo tinkamai apsirengus – mokyklinį sijoną, gėlėtą palaidinę ir baleto batelius vargu, ar galėjai pavadinti tinkamu apdaru laipiojimui medžiams. Be to, o jei jie nukris? Pakėlė galvą aukštyn – to pakako įvertinti medžių aukštį ir kaip reikalas išsigąsti.
Aišku, baiminimuisi laiko nebuvo, nes reikėjo lipti į tą nelemtą medį. Priėjusi prie vieno, varnė pabandė įsikibti už šakos ir rankomis prisitraukti prie jos. Tačiau kūnas, nepratęs prie visiškai jokio fizinio krūvio, nebuvo pasirengęs prie tokių iššūkių ir šešiolikmetė tėškėsi ant žemės, susimušdama minkštąją vietą.
Nusikeikusi po nosimi, šiaip ne taip atsistojo ant kojų. Reikia rasti geresnį būdą. Kad tik ji turėtų šluotą... Skraidyti nemėgo, bet tai vis geriau už laipiojimą medžiais. Na, ji neturi, bet čia turbūt gyvena burtininkai, bent vienas turi turėti, ar ne?
– Accio šluota, – pabandė prisikviesti transporto priemonę, tačiau niekas nesureagavo.
Negi šitoje vietovėje nieks neturi šluotų? O tai kaip jie tada keliauja? Nebent naudojasi kitais būdais...
– Accio kilimas, – pabandė spėti, kuo gi keliauja Afrikos burtininkai.
Spėjimas buvo tikslus ir po kelių akimirksnių prie jos priskriejo skraidantis kilimas, kuriame galėjo tilpti du žmonės. Got pabandė ant jo užsikabaroti ir tuo pat metu neparodyti visiems savo bendramoksliams rausvų apatinių. Užsilipo ir liepė kilimui nuskraidinti ją viršun.
Kilimas greitai patempė ją aukštyn, pakeldamas jos trumpą sijona aukštyn. Velnias. Vis dėlto nepavyko pasilikti savo apatinių spalvos tik sau. Viršų pasiekė visa raudona – tiek dėl gėdos, tiek dėl baimės, kilimui kylant aukštyn.
Atsidūrė prie pat vienos šakos, ant kurios kabėjo violetinis vaisius. Atsargiai ištiesė ranką, kad jį nuskintų. Jai pajudėjus, kilimas prarado pusiausvyrą, o ji kartu su juo. Būtų parkritus, jei paskutinę akimirką neįsitvertų rankomis šakos. Puikiai žinojo, kad jai teliko kelios sekundės ir tada tėkšis žemėn, o iš jos teliks graži kraujo ir smegenų balutė.
-
Nusiraminusi, Mayra prisiminė antrą užduotį: nuskinti antrą vaisių ir išsunkti jo sėklos magiškąsias sultis. Tad, nieko nelaukusi, Mayra ištiesė ranką ir nuskynė antrą, ne tokį gražų kaip pirmas, vaisių. Šis buvo labiau rožinis negu violetinis, todėl mergaitė nežinojo, ar šio vaisiaus kauliukas duos kokių nors sulčių. Taip pat ji net neįsivaizdavo, kaip sutraiškys vaisių. Negi sėklos nėra kietos? Nustūmusi visas abejones į šalį, ji akies krašteliu pastebėjo kitą mokinę ant kilimo kylančią link medžio. Šiai bekylant, jos sijonas pasikėlė ir pasimatė...jos rausvi apatiniai. Mayra visa išraudo ir net nežinojo kodėl. Juk jai nepatinka mergaitės, tiesa? O gal ir taip. Sumišusi klastūnė vos neišmetė vaisiaus, bet laiku spėjo jį sugriebti. Išsitraukus iš krepšelio, prisiūto prie jos diržo, laikančio kelnes, kišeninį peiliuką, kurį jai padovanojo dėdė vienuolikto gimtadienio proga, Mayra perpjovė vaisių pusiau ir išėmė kauliuką. Jos nuostabai, kauliukas buvo minkštut minkštutėlis. Mergaitė išsitraukė mažiulytį buteliuką (sulig vienu pirštu) ir atsargiai į jį išspaudė kauliuko magiškąsias sultis. Atlikusi antrą užduotį, Mayra išlipo iš medžio ir nuėjusi prie profesorės, kuri šildėsi šiltoje Afrikos saulėje, atsisėdo šalia.
-
Išsigandusios Gotfreinės širdis daužėsi taip stipriai, kad mažai trūko, jog iššoktų iš merginos krūtinės. Ir tai nėra hiperbolizavimas.
Tačiau kilimas, matyt, sureagavo į svorio netekimą ir labai greitai priskriejo prie kabančios paauglės, kad ji galėtų nukristi ne žemyn, o ant jo. Vėl susimušė minkštąją vietą, bet bent liko gyva, o tai jau šis tas. Ir dar ant skraidančio kilimo gulėjo jos nuskintas violetinis vaisius.
Žaliaakė nutarė, kad dar vienos kelionės kilimu aukštyn, siekiant nuskinti antrąjį vaisių, ji neiškęs, tad nusprendė atsikąsti jo jau čia, viršuje. Prasižiojo ir jos burnoje atsidūrė nedidelis kąsnelis violetinio minkštimo.
Tuojau pat pradėjo keistis aplinka. Ji vis dar buvo viršuje, tačiau ne ant kilimo, o ant medžio. Atpažino tą medį: tai buvo senas ąžuolas prie pat jų kaimo, kur vaikystėje ją tempdavosi sesuo. Dallifrėja visada būdavo puiki laipiotoja, tad dažnai nusitempdavo viršun ir mažąją sesutę. Gotfreinė neprieštaravo – žinodavo, kad viršuje su Dalli yra saugi.
Dabar irgi šalia jos sėdėjo sesuo. Ji šypsojosi nuoširdžia šypsena, net akys blizgėjo. Žaliaakė suprato, kad tai turėjo būti prieš tą nelemtą atsitikimą, nuo kurio prasidėjo visos nesąmonės, tad Dalli buvo, hm, kokių dvylikos. Kaip visuomet, atrodė jaunesnė.
Sesuo dažnai mėgdavo pasinerti į svajas, ypač dažnai nuplaukdavo sėdint medžių viršūnėse. Taip buvo ir dabar. Iš minčių jas abidvi pažadino garsas, atsklidęs iš apačios. Tai Aleksas, jos draugas. Berniuko raginama, sesuo greitai nusileido žemyn ir jiedu kažkur nubėgo.
Gotfreinė manė, kad vaikai grįš jos pasiimti, tad kantriai sėdėjo ant šakos ir laukė. Slinko minutės, tačiau niekas negrįžo, o jau pradėjo temti. Mažoji Portendorf pradėjo panikuoti, ašaros pačios ištryško iš akių. Ji anuomet buvo dar vaikas, vos aštuonmetė mergytė, tad pavargusi greitai užmigo medyje.
Atsibudo dar greičiau, tik šįsyk vėl buvo ant kilimo šalia violetinio miško. Taip pasiilgo sesers, kad nejučia apsiverkė. Nors galimybė pamatyti ją kaip gyvą, kad ir tik vizijoje, tikrai ją nudžiugino. Turbūt pradėjo suprasti, kodėl Dalli taip įninko į haliucinatus.
-
Putloka Vintės plaštaka stipriai suspaudė virvę. Kita galūne mergaitė nervingai pasikasė pasmakrę. Niekada anksčiau nebuvo keliavusi nešykle, todėl ir džiaugėsi, ir nerimavo. Vylėsi, kad nebus jokių komplikacijų.
Atrodė, vieną akimirką moksleiviai su profesore dar tebebuvo jaukioje klasėje, o kitą pramerkus akis išvydo Afrikos Purpura Hua lauką. Vienuolikmetės žvilgsnis lakstė tamsiai violetinių medžių lapais, o iš nuostabos pravertos lūpos atskleidė galvoje dūzgiančias mintis. Vieta buvo nepakartojama! Vaizdinės estetikos neatrodė įmanoma suspausti į žodžius, o ir visa kita: kvapai, įkaitęs oras,.. ar tai dramblo trimitavimą ji išgirdo? Pamanė, kad puikiai išsirinko aprangą, lengva geltona suknutė atrodė pats tas tokiam klimatui. Varniukė su gailesčiu apžvelgė vaikus, dėvinčius Hogvartso uniformas. Kankiniai, ne kitaip.
Išgirdusi užduotį, putliaskruostė kiek sunerimo. Ne dėl suknelės, kaip galima buvo pagalvoti, mat po tokiais drabužiais visuomet nešiodavo šortukus; buvo kerėpla ir nuolat nusiversdavo, todėl nuo gėdos saugantis aprangos elementas neretai praversdavo. Ji truputį, na, gerai, galbūt net labai bijojo aukščio. Tiesa, savo fobijas ganėtinai dažnai perlipdavo, tačiau tai nebūdavo lengva.
Varniukė priėmė mėgintuvėlį bei darkart gerai apžvelgė vietovę. Ieškojo žemiausio augalo su didžiausiu šakų bei vaisių kiekiu. Tikrai norėjo šią užduotį įvykdyti. Juk ganėtinai gerai išsivysčiusiomis smegenimis suprato, jog kone nieko jai negali nutikti. Visgi nedrąsi širdutė vis greitino savo tuksėjimo ritmą. Kai kada jis užgožia smegenų dūzgimą, nieko čia nepadarysi. Radusi vieną medį, maždaug atitinkantį standartus, trumpaplaukė nutipeno jo link.
-
Dabar varnanagės laukė antroji užduoties dalis – sulčių surinkimas. Pasitikrino, ar tikrai turi su savimi mėgintuvėlį. Yra. Jis saugiai gulėjo kišenėje, dar nespėjęs sudužti nuo dažnų paauglės kritimų. Nors tas gerai – tikrai neapsidžiaugtų, jei kokia šukė įstrigtų jos užpakalyje. Tarsi jam su ja ir taip mažai nuotykių būtų.
Gotfreinė negalėjo tik suprasti, kam jiems skinti dar vieną vaisių, jei pirmajai užduočiai atlikti tereikėjo kąsnio. Juk pati sėkla yra nepažeista, tiesa? Ilgai nesvarsčiusi, nutarė pasinaudoti savo galva (ne veltui atstovavo gudruolių ir sumaniųjų koledžą) ir per daug nevargti.
Rankomis prilaikydama sijono kraštus, kad šis vėl nepakiltų aukštyn ir nesugėdintų strazdanės, paliepė kilimui nuleisti ją žemyn. Kritimas buvo staigus ir ji vos išvengė dar vienos mėlynės ant savo sėdynės. Tik paskutiniąją akimirką atgavo pusiausvyrą ir neleido sau itin artistiškai nulipti nuo skraidančio kilimo – tėkštis užpakaliu į saulės išdžiovintą žemę.
Vos ji nulipo nuo kilimo, šis iškart nuskriejo tolyn, turbūt pas savo šeimininką. Paauglė net pasijuto saugiau, jausdama po savimi ne plazdantį audeklą, o tvirtą žemę, kad ir tokią karštą, kad jos temperatūrą juto ir per batelius.
Dabar teliko išspausti iš sėklos sultis.
-
Vishali po kažkiek laiko (po tokių haliucinacijų ji spėjo laiko nuovoką prarast) atsigavo, ir bent jau manė, kad buvo pasiruošusi. Bet kai pažvelgė į savo medį, kurį buvo išsirinkusi, matė kad kol ji tyrinėjo haliucinacijos nuotykius, dauguma žemesnių Purpura Hua vaisių buvo nukritę, ir gerokai apdaužyti jau buvo. Gal pasirinksiu kitą medį..sudie šitas medi. Ji patraukė link kitų, laisvesnių medžių. Vienas iš jų buvo gan aukštas, bet su gražiais vaisiais bei puikiu užlipimu. Ir laisvas! ji pagalvojo. Ji staigiai nuskuodė prie jo. Nieko nelaukusi, nusivilko paltą, ir pasiėmusi mažytį buteliuką, kurį profesorė davė, jį įsikando į dantis, bandydama nesutraiškyti. Plaukus pamiršo susirišti, tad tikėjosi, kad jai jie netrukdys. Įkvėpusi, ir iškvėpusi pradėjo lipti. Vėl, tris kartus pašokinėjusi šoko ant vienos iš šakelių ir pradėjo lipti aukštyn. Tik netoli pusės, jos koją sprūstelėjo, ir ji nespėjusi pagriebti kitos šakos, dribo skaudžiai ant žemės. Auč, gerai, kad nebuvau aukštai užlipusi.. ji galvojo. Buteliukas liko sveikas, ir ją tai nuramino. Šį kartą kiek mažiau entuziastingiau pradėjo lipti, su nemažu skausmu dubens kauluose. Užlipusi, ji atsisėdo ant vienos iš tvirtesnių šakų. Aname medyje šakos silpnos buvo, čia bent pailsėti galima. Apžiūrėjusi kiekvieną vaisių išsirinko jai labiausiai patinkantį. Jį sukamaisiais judesiais nuskynė, ir bandė sugalvoti, kaip jį prapjauti. Peilio ji neturėjo su savimi, senelės dovanotą durklą paliko lagamine, savo koledžo bokšte. Ji pabandė Purpura Hua vaisių trankyti į patį medį. Nieko. Tada, iš visų jėgų, pabandė jį praskelti. Irgi nieko. Galiausiai, jai šovė į galvą mintis. O kai mes suvalgome kriaušes, ar obuolius, nuvalgome iki sėklų. O jeigu pabandyti taip su šiuo vaisiumi, tik kąsnius išspjaunant? ji mąstė. Vishali nusprendė pabandyti. Atsikando nedidelį gabaliuką, ir jį išspjovė. Jokių haliucinacijų nebuvo. Varniukė nusprendė taip ir pasiekti sėklą. Kąsnis, išspjaut. Kąsnis, išspjaut. Taip neužilgo ir pasiekė sėklą. Ją atsargiai išlupo, ir sėklalizdį numetė žemyn. Ji atsargiai nulipo žemyn. Apsivilkusi apsiaustą, jį atsisėdo ant žemės ir apčiupinėjo Purpura Hua sėklą. Ji buvo minkšta, tad lengviau jai jos sultis išsunkti. Varnė viena ranka laikė buteliuką, o kita ranka sėklą, virš buteliuko. Atsargiai, ji pradėjo spausti sėklą, ir iš jos pradėjo tekėti sultys, violetinės spalvos. Kai daugiau nėjo išspausti daugiau, ji sėklą numetė šalin, ir priėjo prie profesorės, laukti kitų.
-
- Auč!
Aštrus nulaužtos šakos galas skaudžiai įdūrė į Vintės šoną. Mergaitė nušoko ant žemės ir besiraukydama atsargiai patrynė sužeistą vietą. Medis, kuris iš toli atrodė nelabai didelis, stovint po juo priminė galiūną, o šakų gausybė ne padėjo lipti, tačiau trukdė judėti pirmyn. Aukštos varniukės kūnelis vis už ko nors užkliūdavo. Tai buvo jau antrasis toks pasidavimas. Ji nė nebuvo pakilusi aukščiau pusantro metro. Tiesą sakant, gal tas šonas sopėjo netgi mažiau už baimės pripildytą putliaskruostės širdutę. Kaskart pažvelgus žemyn jos galva pradėdavo suktis, ir tvirtas grindinys tiesiog pats traukdavo kojas.
Pora žemiausių vaisių kabėjo galbūt dviejų metrų aukštyje. Ne taip ir nepasiekama ištįsėlei varnanagei. Adamson apsidairė. Jos viduje gimė nuostabus planas. Trumpaplaukė kone pradėjo krykštauti, suvokusi, kad galbūt nereikės ropštis į baisųjį medį. Jai tereikėjo susirasti pakankamai ilgą nulūžusią šaką, galėsiančią nubraukti Purpura Hua nuo augalo. Pala! O kas ten jai įdūrė? Nuskilęs galas! Juk kažkur šalia turėjo mėtytis ir kita medžio atšakos dalis.
Bailiukė ratu apsuko kamieną. Nieko. Galbūt derėtų paėjėti toliau? Tačiau kas, jei neberas taip dėkingai neaukštai esančių vaisių? Negi vis tik reikės keberiotis į viršų? Bevaikštant pirmyn atgal krūtinėje susidarė nerimo gumulėlis. Vienuolikmetė jau norėjo eiti pas panelę von Peach bei pareikšti tiesiog negalinti atlikti užduoties, kai po savo plačiapade basute išgirdo trakštelėjimą. Atsargiai patraukė koją. Pamačiusi ilgą šakelę pradėjo šokinėti iš laimės! Ak, kaip pasisekė!
Greitai sugraibiusi radinį, Vintė iškėlė jį aukštyn, tabaluodama, bandant užkabinti Purpura Hua. Neilgai trukus du sultingi vaisiai plumptelėjo ant žemės. Mergaitė lengviau atsiduso.
-
Klarisa jau nebežinojo kelintą sykį žingsniuoja į magijos istorijos kabinetą, magijos istorija buvo mėgstamiausia pamoka vykstančių Hogvartse nuo pat atvykimo į burtininkų mokyklą. Ką gi, kaip visada "pramiegojusi" teoriją, mergina atsitokėjo tik tada, kai išgirdo triukšmą tarp mokinių, kurie ėjo prie profesorės.
Greitai atsistojusi iš vietos varnanagė nuskubėjo prie von Peach ir čiupo virvę, kuri pasitarnavo kaip nešyklė į, pasirodo, Afriką.
Iš pradžių Klarisa nelabai susigaudė, kas vyksta, apie kalbama, bet palaipsniui, bėgant pamokos minutėms mergina suprato.
Gražiausiai. Reikės lipti į medį. Vos išgirdus pirmąją užduotį trumpaplaukė pradėjo nerimauti dėl dviejų priežasčių: 1. Ji beveik niekada nelaipiojo į medžius, tik kelis kartus, kai reikėdavo bėgti nuo pasitusių šunų. 2. Beveik visus medžius "okupavo" kiti mokiniai, o dar ir pati Klarisa neturėjo noro lipti į medį.
Nors priežastys kliudė merginai susikaupti, prieštaravo užduočiai, varnanagė pasitaisiusi uniformos kraštą pradėjo ieškoti ne per aukšto medžio ir ne užimto, kurių beveik nebuvo.
Šeštakursės akys lakstė nuo vieno medžio iki kito, nuo aukšto iki žemo augalo, kol pagaliau (!) mergina aptiko pakankamai žemą medį, į kurį Klarisai bus ganėtinai lengva įlipti ir nuskinti vaisių.
Tik po keletos minučių ir ilgų pamąstymų šešiolikmetė nusprendė pabandyti įlipti į tik kelias šakas turintį medį. Belipant viena šaka po Klarisos koja vos nelūžo, mergina keliskart ant plonyčių šakų susvirduliavo, bet vis dėl to grįžo gyva ir sveika, su keliais įbrėžimais, ant tvirtos žemės ir su dvejais Purpura Hua vaisiais, kurie ir buvo šios pamokos tema.
-
Mergaitė vėl žingsniavo link kitos pamokos. Visą šį laiką jautėsi šiek tiek keistai. Anais metais Hogvartse ji buvo pati mažiausia, o dabar taip keista matyti jaunesnius vaikus nei ji. Vos įėjus į klasę Torė įsitaisė klasės gale. Taip, šis įprotis taip pat naujas. Juk būdama pirmakursė visada sėsdavosi į pirmus suolus, bet dabar, atrodo, vis dažniau rinkosi klasės galą. Juk ten buvo daug ramiau... Na, bent jau profesorių atžvilgiu. Mergaitė išklausė teorinę dalį, bet net nesiruošė atsakyti. Šiandien neturėjo noro spėlioti. O mokytojai pasakius atsakymą, suprato, kad gerai ir padarė nespėdama. Vis tiek nebūtų pataikiusi. Išgirdusi praktinę dalį varnanagė nenoromis atsistojo ir nusimetė apsiaustą. Juk Afrikoje jo tikrai neprireiks, tiesa? Tada greitai nuėjo ir tvirtai suėmė už virvės.
Torė beveik iš karto pastebėjo pasikeitusią temperatūrą ir suprato, kad jau atvyko į keistą pavadinimą turinčių augalų laukus. Ji atmerkė akis (net pati nesuprato kada spėjo užsimerkti) ir apsižvalgė. Na, tai, neįprastas vaizdelis, o ypač pastebėjus keistus purpurinius vaisius kabančius ant medžių. Ir tada atsitiko kai kas ko mergaitė bijojo. Reikės lipti į medį. Gerai tiems, kurių ūgis gali padėti pasiekti bent žemiausias šakas, o Torė buvo visai nedidukė. Net kai kurie pirmakursiai lenkė ją ūgiu. Na, kažkaip reikės rasti išeitį. Varniukė paėmė mokytojos duodamą buteliuką ir pabandė pradėti darbą. Ji pažvelgė į savo rūbus. Kartais pareigingumas nebuvo gerai - dabar būtų daug patogiau būti su kelnėmis, o ne su reikalaujamu sijonu. Bent jau buvo apsimovusi savo sportbačius, kurie suteikė kruopelytę vilties. Torė kurį laiką vaikščiojo tarp medžių ir ieškojo to, kurio šakos arčiausiai žemės. Bet tokių tiesiog nebuvo. Žinoma, buvo daug tokių, kurių šakos žemiau nei kitų, bet vis tiek per aukštai. Galiausiai, Torė supratusi, kad visai tinkamo augalo neras, sustojo prie bet kurio Purpura Hua medžio.
-
Buvo likęs pusvalandis iki varpo dūžio, kai berniukas jau žingsniavo link magijos istorijos kabineto, kurį rasti buvo beveik nesunku (žinoma, berniukas kelis kartus paklydo). Užėjęs į kabinetą jis kaip visada mandagiai pasisveikino, dar prieš tai prisiminęs kaip vaikų globos namuose bausdino, nepasakius "labą rytą", "labos nakties" ar panašių dalykų.
Per teoriją beveik nieko neatsakinėjęs, tik pagalvojęs apie galimą klausimo atsakymą (kuris pasirodo buvo neteisingas) berniukas nuoširdžiai nudžiugo po to, kai mokytoja ištraukė virvę, rpei kurios priėjo visi mokiniai ir pati profesorė.
Virvės pagalba visi susisikibę prie virvės persikėlė į Afriką, kur augo Purpura Hua medžiai. Afrikoje Hannah von Peach įdavė buteliukus ir papasakojo kokios laukia užduotys. Paėmęs buteliuką Dominykas įkišo į apsiausto (kurio berniuko nuomone nebereikėjo, juk jie Afrikoje, žemyne, kuriame tikrai aukštesnė temperatūra nei buvo kabinete).
Per kelias minutes antrakursis surado medį, kuris buvo vienas iš aukštesnių ir padėjęs apsiaustą (jo kišenėje vis dar buvo profesorės įduotas buteliukas) pradėjo ropštis į medį.
Šakų buvo pakankamai daug, dauguma jų puikiai tiko laipiojimui. Vaikų namų teritorijoje nebuvo labai daug medžių skirtų laipiojimui, tad Dominyko laipiojinų skaičių buvo galima suskaičiuoti net ant pirštų.
Lipti teko aukštai, kad pasiektų matomą ir norimą vaisių, kuris tikrai nebuvo medžio apačioje. Nuskynęs Purpura Hua vaisių, berniukas atsargiai nulipo ant žemės, prieš tai primindamas kažkokią nulūžusią šaką, gulėjusią ant žemės.
Dominykas nedrąsiai atsikando vaisiaus,kuris dar neseniai gulėjo antrakursio rankoje.
-
Nors jau manė didesnę dalį darbo turinti už savęs, pasirodė klydusi. Nes tik dabar susivokė, kad neturi kaip ištraukti sėklos iš vaisiaus. Jei bent turėtų su savimi kokį peilį ar dar ką. Tačiau vienoje rankoje laikė Purpura Hua, o kitoje teturėjo burtų lazdelę, kuria net normaliai naudotis nemokėjo.
Nors... taip, kerėti deramai nemokėjo, tačiau galėjo kitaip pasinaudoti lazdele. Stipriai ją sukišo į vaisių, liko matomas tik lazdelės galas. Suspaudusi delne lazdelę, pradėjo ją sukti į visas puses, taip vaisiaus minkštime padarydama skylę, kuri tik didėjo. Po ilgų sukimų ji jau galėjo matyti sėklą. Ištraukė lipnią nuo vaisiaus sulčių lazdelę ir nuvalė ją į artimiausio medžio lapus.
Vėl paėmusį Purpura Hua į abudu delnus, stipriai ją traukė į priešingas puses, kol galiausiai vaisius skilo pusiau, o sunki, plokščia sėkla išskriejo iš jo vidaus ir trenkėsi rusvaplaukei į kaktą. Pasitrynė skaudančią vietą. Šiandien sveika iš pamokų tikrai negrįš, bent kelias mėlynes ir guzus jau spėjo užsidirbti ir tai greičiausiai ne pabaiga.
Suėmė lipnią sėklą į delną ir stipriai suspaudė, kita ranka laikydama apačioje mėgintuvėlį. Reikėo tikrai stipriai spausti, kol galiausiai pavieniai lašai pradėjo krapsnoti į stiklinį indą. Delnas net pabalo nuo spaudimo, o lašų vis dar tebuvo keliolika. Pakeitė ranką. Taip ir kaitaliojo delnus, kol baisiausiai išvargo. Mėgintuvėlis tebuvo pilnas iki pusės. Na, tikėkimės, to užteks. Užkimšo stiklinį buteliuką ir nuėjo pas mokytoją, pasiruošusi grįžti į mokyklą.
-
Vaisiai puikiai tilpo Klarisos delnuose. Mergina vis dar nedrąsiai atsikando Purpura Hua vaisiaus, kuris turėjo sukelti tam tikras vizijas iš josios praeities. Trumpaplaukė greitai nurijo kąsnį ir sekundei užsimerkė, o atsimerkus išvydo tėvus, kurių veidus jau buvo primiršusi. Prisiminime vyraujantys įvykiai buvo dar prieš Klarisai gaunant laišką iš Hogvartso. Šeima tiesiog kalbėjosi apie įvykius, kaip tėvams sekėsi darbe, mergaitei - mokykloje. Tai buvo labai nuoširdus šeimyniškas įvykis, kurio detalių šeštakursė nebeprisiminė iki Purpura Hua vaisiaus kąsnio. Pokalbis išnyko taip pat greitai kaip atsirado, beveik per vieną mirktelėjimą, sekundę. Vizijos pėdsakai išnyko, o Klarisos širdy vis dar išliko tas pokalbio šiltumas, jaukumas ir žiobarų šeimynos atvirumas.
Ką gi, laikas antrajai užduočiai.
Antroji užduotis merginai pasirodė pakankamai sunki, nors po neilgo laiko tarpo viskas trumpaplaukei pradėjo aiškėti.
-
Dabar beliko sugalvoti kaip pasiekti prakeiktas šakas. Jos buvo per daug aukštai. Pirmiausiai Torė pabandė pakelti save arba nuleisti šaką su kerais, bet visai nieko nepavyko, vėliau pabandė šokti kuo daugiau į viršų, kad pasiektų bent žemiausią šaką, tačiau vėl nieko nepešė. Galiausiai, mergaitės akys pastebėjo mažas kopėtėles, kurios buvo paremtos prie kito medžio. O šitiek stengėsi... Torė pasilipo ir bent kiek lengviau galėjo pasiekti šakas. Šiaip ne taip užsikabarojo, bet dabar jau vaisius buvo per toli. Tačiau dabar užtektų atsistoti ant šakos. Taip varniukė ir sugalvojo padaryti. Ji iš lėto atsistojo siekdama vaisiaus ir trūko tik trupinėlio iki to, kad būtų nusiritusi žemėm. Vis dėlto, Purpura Hua buvo jos rankose. Violetinė spalva mergaitę labiau baidė nuo valgymo negu viliojo. Bet darbas yra darbas. Torė užsimerkė ir atkando nedidelį kąsnelį vaisiaus. Net nemokėjo apibūdinti skonio. Tačiau tam ir nebuvo laiko.
Medžių aplink nebeliko, o Torė dabar kažkokiu mistišku buvo nusileidus ant žemės. Pažino šią vietą. Nedidelė pieva netoli močiutės namų. Joje visada žydėdavo gėlės, tad Torė labai mėgdavo čia ateiti. Ją atsivesdavo pusseserė. Visai netoliese kilo kalnai, kurie tik dar kartą įrodė, kar Torė savo gimtinėje. Mergaitės sėdėjo žolėje. Pusserė pynė iš laukinių gėlių vainikėlį, o Torė kaip visada nenustygo vietoje.
- Galbūt jau pakanka pinti?- nekantraudama pasakė.
- Tore, ne, pažiūrėk,- vyresnė mergaitė pridėjo vainiką varniukei prie galvutės - šis net nejuosė pusės galvos. Mažoji suraukė nosį:
- Bet aš noriu jo dabar, man nusibodo čia sėdėti.
- Na, aš tavęs čia nelaikau. Gali eiti pasivaikščioti.
Na, Torė tikrai nesuprato, kad Liucijai būtų linksmiau jei mergaitė pasiliktų su ja, bet šioji tik gūžtelėjo pečiais ir nubėgo link močiutės namų.
Atrodo, kad Torė vos mirktelėjo, bet atsimerkus jau sėdėjo medyje. Tas prisiminimas toks gražus. Mergaitė pati sau šyptelėjo. Atrodo, pirmoji praktikos dalis pavyko.
-
Vaisiaus skonis buvo šiek tiek rūgštesnis, nei Vintė tikėjosi. Lyg citrina, apibarstyta cukrumi. Mergaitei jis net visai patiko, pamąstė, kad kas nors galėtų pagaminti panašų pojūtį burnoje sukeliantį saldainį. Žinoma, jis neperspjautų pačių mėgstamiausių šokoladinių rutuliukų su mėtiniu įdaru, tačiau tikrai taptų puikiu skanėstu. Būtų nuostabu, jei ir katėms citrincukrius pritaikytų. Varniukei visuomet būdavo sunku valgyti gardėsius Zizi akivaizdoje, mat savo didelėmis akimis katė, atrodo, tiesiog melste melsdavo gabalėlio. "Šunyčio akys", šviesiaplaukės nuomone, buvo pats didžiausias mitas, mat jos sfinkso žvilgsnis pranoko jas net pačias įspūdingiausias.
Kąsniui sunykus burnoje, riestanosė lyg persikėlė atgal laiku. Nežinojo, kiek jai buvo metų, tačiau, sprendžiant iš itin žemo ūgio (kuris, beje, privertė jaustis gan nepatogiai), mergaitė dar nebuvo sulaukusi penkerių. Žodžiu, visai mažutė. Ji sėdėjo ant žalios sofos senajame šeimos name. Greta esantis medinis stalelis buvo padabintas nediduku puodeliu arbatos; "padabintas" todėl, kad karštas gėrimas atliko tik dekoracijos paskirtį. Buvo pamirštas, nes mažylė perrenginėjo visas savo turimas miniatiūrines lėles, o tai, žinoma, sunkus bei deramo susikaupimo reikalaujantis darbas.
Tuomet ant peties pajuto kažkieno plaštaką. Atsigręžusi pamatė senelį - mamos tėtį, tada dar gyvą. Nusišypsojo. Keista jį buvo matyti. Pirmakursė buvo kone visai pamiršusi, kaip atrodė vyro veidas. Toks praeities šešėlis kito viduje gal būtų pažadines baimę, tačiau Vintė, kartu ir gyvendama prisiminime, ir suprasdama, kad tai tik haliucinacija, pajuto tik šilumos pliūpsnį.
- Ką veiki? - pasiteiravo senelis.
- Mąstau, ar Terulei labiau tinka mėlyna suknelė, ar brūkšniuotas raudonas kombinezonas, - vėl žvilgsniu svilindama žaislų drabužėlius paaiškino. - Niekaip negaliu apsispręsti.
- Padėti?
Mėlynakė palinksėjo galva. Vyriškis įsitaisė šalia jos bei ėmė atidžiai apžiūrinėti galimus aprangos pasirinkimus. Tuomet į rankas paėmė Terulę, tuo metu padabintą akivaizdžiai jauniausios šeimos atžalos netenkinančia balta laisvo kirpimo suknute.
- Eei! - linksmai šūktelėjo, kai ką pastebėjęs. - Kaip jai negėda! Nedėvi apatinių! - smagumas lėkiojo jo balso stygomis.
- Seneli! - apsimestinai piktai sumurmėjo Vintė, stengdamasi neprapliupti juoktis. - Atiduok Terulę! - persivertusi per vyro nugarą, atimtos lėlės siekė mergytė.
- Na, žinai, nesu tikras, ar gerą įtaką ji daro mano anūkei, - erzinančiu tonu pratarė, aukštyn iškeldamas žaislą. Patiko stebėti putliaskruostės reakciją.
- Seneli!..
Staiga vaizdas apsiblausė, ir netrukus moksleivė susivokė vėl esanti čia - realybėje. Sukrizeno, prisiminusi tai, ką išgyveno prieš kelias sekundes. Žinojo vėliau negalėsianti nustoti apie tai galvoti. Tai buvo vienas tų prisiminimų, į kuriuos, kai jautiesi liūdnai, gali tiesiog susirangyti it į šiltą pledą. Tik nutirpdo ledus jis ne nuo odos, o nuo širdies.
-
Dabar beliko sugalvoti kaip ištraukti kauliuką. Mergaitė numetė ant žemės prakąstą vaisių ir nuskynė visai nauj. Torė atsargiai išlipo iš medžio, o rankoje gniaužė vaisių. Vis tiek nesugalvojo kaip jį atidaryti, o medyje nebuvo tam tinkamų daiktų. Juk į kamieną vaisių tektų brūžinti keliolika minučių, o Torė negalėjo tiek užtrukti. Nulipti buvo daug lengviau negu įlipti. Užteko tiesiog nušokti, o kadangi mergaitė buvo smulki ir vikri, todėl gan švelniai nusileido ant žemės. Ji atsistojo ant kojų ir pradėjo žvalgytis tinkamos priemonės vaisiaus kaulo krapštymui. Po kelių minutėlių Torė pastebėjo ant žemės gulinti akmenį. Jis nebuvo labai didelis, bet vienoje pusėje jo galas buvo visiškai smailas ir iš pažiūros aštrus. Antrakursė tvirtai, bet atsargiai jį suėmė delne. Juk visai nenorėjo dar ir įsipjauti. O tada pradėjo pjaustyti vaisiaus minkštimą taip norėdama prisikasti prie kaulo. Akmenukas puikiai tokiam darbui tiko. Pradžioje nulupo odą, tada ir viską kas liko. Iš tiesų, tai radinys su kuriuo mergaitė dirbo puikiai atstojo peilį (kad ir būtų buvęs labai jau atšipęs, bet vis tiek peilis). Kai kauliukas pasirodė ir buvo ištrauktas, varniukė išsitraukė lazdelę ir su Aguamenti burtažodžiu kaulą nuplovė.
-
- Accio sėkla! - išpyškino Vintė, lazdelę nukreipusi į antrąjį vaisių. Iš pradžių norėjo naudoti prakąstąjį, tačiau pabijojo, jog kuo nors netiks. Ką ten gali žinoti. Profesorė lyg ir nieko apie šalutinius efektus neminėjo, tačiau liepė nuskinti atskirą Purpura Hua. Susiradusi prieš tai greta medžio padėtą mėgintuvėlį, mergaitė bandė kokiu nors būdu išgauti jo užpildą. Kaip būtų pravertęs kišeninis peiliukas! Grįžus namo, reikės būtinai vieno tokio paprašyti tėčio.
Neilgai trukus, violetinio vaisiaus šone, į kurį buvo nutaikyti burtai, ėmė formuotis skylė. Mėlynos akys atidžiai stebėjo iš jos išlendantį mažą kauliuką. Mikliai jį pačiupę, ilgi pirštai iškėlė sėklytę virš mėgintuvėlio. Dabar tereikėjo indą pripildyti jos esencija.
Varniukė atsargiai suspaudė kauliuką. Tikėjosi, jog teks labiau pasistengti, tačiau retkarčiais pasiseka turbūt visiems. Skaisčiai violetinio skysčio lašeliai atsimušė į stiklinį mėgintuvėlio dugną. Riestanosė svarstė, kokia šio ekstrakto paskirtis. Panelė von Peach minėjo, kad apie tai moksleiviai sužinos kitoje pamokoje, ir Adamson negalėjo jos sulaukti.
Indui prisipildžius, Vintė jį itin apdairiai nunešė atgal. Bijojo išlieti. Dėl neapdariumo bei kerėpliškumo praeityje buvo turėjusi nelabai malonių situacijų, nenorėjo dar vienos įtraukti į jų sąrašą. Atidavusi savo darbo įrodymą, vienuolikmetė lengviau atsipūtė. Pamoka nebuvo iš lengvųjų, tačiau, kaip kažkada pasakė kažkoks žiobaras, "Niekad nereikia ieškoti to, kas lengva, nes tai, kas lengva, nieko gero neduoda ir galiausiai tampa sunkenybe."
Grįžusi į pilį, trumpaplaukė nusprendė save apdovanosianti puodeliu karšto šokolado. Nusipelnė.
-
Ir ėmė apžiūrinėti vaisių. Jai buvo visiškai tas pats, kas vyksta aplinkui. Visiškai tas pats, kas vyksta galbūt net tame pačiame medyje. Greit apžiūrėjus ji atsikando vaisiaus. Pradėjo baisiai pykinti, suktis galva. Atsirado didelis silpnumo pojutis. O Dieve, nereikėjo taip aukštai kopti... Tačiau, kai ji galvojo, kad tuoj išvems visus pyragaičius, o vemdama dar ir nugrius į savo nekvapią košytę, ji užmigo. Bent jau taip jaustusi, jai nebūtų giliame prisiminime-sapne.
Tai vienas iš kraupiausių ir liūdniausių prisiminimų, gal net pats kraupiausias ir liūdniausias. Tas prakeiktas močiutės jubiliejinis - 50-tasis (na, jos visa giminė iš mamos pusės pasižymi gana ankstyvu palikuonių susilaukimu.) Sesėms - 9 metai. Visa Bridon'ų šeima su seneliu skrenda į Švediją, pas močiutę.
-Mamaaa... Man labai skauda ausytees. - Šerė sumykė motinai.
-Vaikel. Saugokiisss! - nebaigusi sakinio sušaukė mama. Ji pro iš išorės apšerkšnijusį lėktuvo langelį pamatė atskriejančią kulką. Laimei ji praskuodė pro šalį.
-Ma-maytee... Tė-tėvelii... - apsikabino švilpė abu tėvus. Bei matė, kaip Cherė apsikabino sėnelį. Tuomet praskriejo dar kelios. Senelis bijojo labiausiai. Matyt atkeliavo jo mamos žūties per karą prisiminimai. Jis sustingo. Toliau Šerė nebegalėjo žiūrėt
-Infarktas! - beverkdama šaukė mama.
Prisiminimas po truputį blėso. Puch... pagaliau. Laukė kita užduotis.
-
Torė atidžiai apžiūrėjo kauliuką. Galbūt šis koks stebuklingas? Na, iš pirmo žvilgsnio, tai atrodė visai paprastas. Ji vis dar nenutuokė kaip jį prakrapštyti. Gal reikia skaldyti? Daužyti į kokią sieną? Prapjauti? Prakąsti? Ne, gal geriau nebandyti kandžioti. Mergaitė prisitraukė arčiau buteliuką į kurį turėjo supilti kauliuko turinį. Vaisiaus kaulą laikė tiesiai virš jo ir tiesiog savo piršteliais pabandė jį suspausti. Nors jis nebuvo visiškai minkštas, bet paspaudus stipriau iš kaulo pradėjo mažais lašeliais kapsėti violetinis skystis. Kai buteliukas visiškai prisipildė esencija, mergaitė pritvirtino kamštelį ir dar pavarčius įsitikino, kad kauliuko turinys tikrai neišbėgs. Mergaitė atsistojo nuo žemės ir žingsniavo link tos vietos kur paliko profesorę, bet tai tik atrodė lengva, nes kai ieškojo tinkamo medžio, mergaitė net nenutuokė kiek toli nukulniavo. Taigi, grįžimas atgal užtruko pakankamai ilgai. Kai galiausiai pasiekė profesorę, Torė atidavė jai savo darbo vaisių - buteliuką su kaulo sultimis, o kai pagaliau grįžo į pilį, vis mąstė ką veiks kitoje pamokoje.
-
Ta vizija, kuri atklydo pas Dominyką buvo tarytum sapnas. Gilus, miglotas, bet suprantamas ir jausmingas. Berniukas matė, kaip vaikų globos namuose jį paėmė ponia Glorija, kuri vizijoje atrodė kaip maloni moteriškė (nors iš tiesų tokia ji nebuvo). Po kelių valandų vizijoje ponia Glorija barė kelių metukų berniuką už prišlapinimą į lovą, ko moteris negalėjo pakęsti.
Bausmė nebuvo labai skausminga (visgi, Glorija tą kartą buvo maloninga dėl bausmės), tik keli pliaukštelėjimai per kūną, ką Dominykas atsiminė dar ilgai. Dar ir dabar varniukas galėjo prisiminti ką jautė tas kelias minutes. Neapykantą, pyktį ir kitas neigiamas emocijas, tačiau dauguma pykčio atiteko pačiam Sebastijanui, jis tą sykį pyko ant savęs dėl savo baimės, dėl savo košmarų.
Prisiminimas greitai išnyko. Tik po vizijos pranykimo berniukas prisiminė, kad jam reikia dar vieno vaisiaus kauliuko skysčio išėmimui. Bet juk kauliukas tai nepažeistas, aš jį vis dar galiu panaudoti.
-
Prasnūduriavusi pamokos teorinę dalį, o gal tiesiog nežinojusi reikiamo atsakymo ar net patingėjusi pasukti galvelę, taip paspėliojant ir užsitraukiant gėdą dėl visiškai netaiklios nuomonės. Na, tačiau ne apie tai dabar. Elė prabudo ties praktine dalimi. Tai skambėjo kur kas įdomiau. Vos išgirdusi kalbą apie nešykles, grifiokė tuoj prabudo. Išklausiusi profesorės ir nenorėdama likti klasėje vienut vienutėlė, nooors tokiu atveju galėtų grįžti į savo šiltus patalus bei dar kiek pamiegoti, antrametė prilietė virvę ir čia pat išvydo keistus medžius. Hm, tai sakot įlipti.. Kelias sekundes pamintijusi, iš kurios pusės geriau prieiti prie medžio, tamsiaplaukė pagaliau pasitrynė rankas ir įsitvėrusi į kyšančią šaką, užkėlė koją.
-
Užduotys išties nebuvo lengvos, bet palyginus kaip mokiniai dirbo, atrodė, jog jiems nebuvo sunku ir šios pamokos žinios nueis veltui. Tiesa, Hannah neskaitė minčių, tad niekaip negalėjo suprasti, ar lengva laipioti po medžius, ar lengva susitaikyti su prisiminimais. Laikas ėjo greitai ir po truputį aplink ją pradėjo rinktis mokiniai, pabaigę abi užduotis.
-Ar jau visi?- paklausė permetusi akis vaikus ir juos suskaičiavusi,- gerai, metas grįžti.
Grupelė mokinių ir mokytoja greitai, su nešykle, grįžo į kabinetą. Buteliukus su Purpura Hua skysčiu ji paprašė gražiai suguldyti į kartoninę dėžutę.
-Geros jums likusios dienos! Susitiksime kitoje pamokoje,- palinkėjo profesorė ir kiek apsitvarkiusi klasę, išėjo įkvėpti gryno oro.