Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Pasaulis => Londonas => Temą pradėjo: Torė Finitsis Vasario 24, 2018, 09:08:36 pm
-
Beveik pačiame Londono centre pūpso senas, keturių aukštų pastatas. Virš dvivėrių durų pakabintas užrašas skelbia, kad būtent čia įsikūręs viešbutis „Cinamonas“. Virš užrašyto pavadinimo nukaldintos ir keturios, aukso spalva blizgančios žvaigždutės.
Įėjus į viešbutį, vestibiulio kairėje, įsikūrusi registratūra, o dešinėje laukia virtuvė ir valgomasis, kuriame, kiekvieną rytą, gyventojai gali patys pasirinkti pusryčius iš gausaus švediško stalo asortimento, o vakare laukia ir vakarienė. Tik pietus teks valgyti kažkur mieste.
Antrame, trečiame ir ketvirtame aukšte įsikūrę kambariai. Vienuose yra tik dvigulės lovos, kituose dvigulė ir vienvietė, o trečiuose viena dvigulė ir dvi ar trys viengulės, taigi, čia puikiai tilps ir kiek didesnės šeimos ir keliauti nusprendusios poros ar draugai. Visuose kambariuose, be jokių išimčių, yra atskiras vonios kambarys. Taip pat vos įėjus į kambarį pajaučiamas lengvas, jūrą arba cinamoną primenantis aromatas. Tai visai nereiškia, kad už lango banguoja jūra ar kepamos cinamoninės bandelė, tik tai, kad visi kambariai gaivinami tokio kvapo oro gaivikliais. Na, o jei jau kvapas neįtiks, visada padės kiekviename kambaryje esantys langai, kuriuos puošia melsvos arba tamsiai raudonos užuolaidos. Ant grindų visuomet guli minkštutėliai kilimai. Apartamentuose rasite ir stalą, kelias kėdes bei televizorių, o jei jau norėsite naršyti internete, tai visame viešbutyje puikiai veikia bevielis interneto ryšys.
Beje, jeigu viešbutyje apsistosite kalėdiniu laikotarpiu, visus kambarius ir fasadą puoš mirgančios lempelės ir kitokios Kalėdas primenančios dekoracijos.
*************************
Ar galite patikėti? Torė jau beveik antrakursė. Juk ką tik krovėsi daiktus į pirmąją kelionę, o štai dabar atostogauja. Praėjo taip bijoti egzaminai ir atėjo ilgai laukta vasara. Mergaitė buvo siaubingai laiminga galėdama susitikti su tėvais ir jaunesne sesute. Vos Hogvartso traukinys pasiekė Londone esančią stotį, tėvai iškart paskelbė, kad mėnesį atostogų praleis Londone. Torė, tiesą sakant, nenutuokė tokių kėslų, nes nekantriai laukė kelionės į gimtąją Norvegiją. Bet reikalai visuomet pasisuka kiek kitokia linkme.
Taigi, mažoji Torė, kurios vardas puikiai atspindėjo mergaitė charakterį, apsistojo „Cinamono“ viešbutyje, Londono centre. Jos šeimos kambaryje, kuris tikrai buvo erdvus, buvo dvigulė lova tėvams ir dvi lovelės abiems mergaitėms.
Ramiai slinko Torės dienos čia. Buvo gera pailsėti, bet jau po kelių dienų mergaitė pasijuto liūdna, nes baisiai pasiilgo savo draugės. Medučio. Tėvai pasiūlė nusiųsti laišką kitai mergaitei. Galbūt ir ji turės noro ir laiko atvykti čia atostogų su tėčiu ar močiute. Būsima antrakursė, nieko nelaukusi, sugraibė žiobarišką tušinuką ir parašė laišką.
Beth,
Visą birželį atostogauju Londone, viešbutyje pavadinimu „Cinamonas“, ir jei atvirai, tai mirštu iš nuobodulio. Pagalvojau, kad jei norėtum ir galėtum, atvyktum paatostogauti čia. Galėtumėm vėl linksmai praleisti laiką, nes vasara be tavęs negali vadintis vasara.
Beje, siunčiu laišką žiobarišku būdu, nes pelėdos čia neturiu, o žiobariškame viešbutyje sulauktumėm daug kreivų žvilgsnių atsigabenę pelėdą.
Lauksiu, Torė.
Mergaitė įdėjo laišką į voką, užklijavo pašto ženklą ir paskrebeno Medučio adresą. Nulėkusi į paštą, įmetė savo siuntinėlį į tam skirtą dėžę ir nupėdino atgal į viešbutį.
-
Bethany sėdėjo savo kambaryje. Jai vasara, kurios šiaip taip laukė, pasirodė keista kankynė. Kelis mėnesius jos nebuvo šiame Šiaurės Anglijos pakampyje, nematė puikiai pažįstamų burtininkų, raganų ir žiobarų, visiškai nesibaidančių tų, kurie mokėjo kerėti lazdele. Ji sėdėjo prie darbo stalo ir spoksojo į sieną. Beviltiškai mirksėjo atsirėmusi ant kairės rankos kumščio. Mergaičiukė tylomis atsiduso. Pirmą kartą būdama pas senelę neturėjo ką veikti. Jau senai buvo nutraukusi ryšius su draugais žiobarais, kurių jau nebedrįso vadinti draugais. Tik pažįstamais. Pasigirdo beldimas į duris.
- Kristijona, sakiau, kad nebenoriu bendrauti su tavimi, - nenoriai tarsi suurzgė ir pakilo nuo kėdės. Tai jau turėjo buvo trečias kartas, kai jos sena buvusi draugė žiobarė bandė pas ją užeiti. Bet beldimas nesiliovė. Kelis žingsniukus Bethany žengė pirmyn ir ėmė žvalgytis pro langą.
- Užeik, užeik, - tiesmukai bei šaltai sumurmėjo. Durys prasivėrė, o tarpduryje pasirodė senelė. Po šimts, kaip elgiuosi nemandagiai!
- Ana, ką turi rankose? - pamatė balta popierių tarp jos randais nusėtų rankų.
- Atleisk, nesusilaikiau, - ištiesė popierius į Bethany pusę, - šis laiškas tau. Nuo tavo draugės. Vardas iš T raidės, bet tiksliai nepamenu. Nemanau, kad sugebėsiu ištarti.
T raidė. T raidė. Mergaičiukė paėmė iš senelės laišką ir vos tik jį atvertusi, pažino raštą bei jo braižą. Torė.
- Susidėk daiktus. Ryt ryte išvyksime, - tai paskiusi jos senelė Ana paliko Bethany. Ji stovėjo viduryje kambario ir akimis skaitė tai, ką senelė jau spėjo pamatyti. Ana apie viską pagalvoja. Vos tik perskaitė, kupina geros nuotaikos, su plačia šypsena veide, sėdo prie stalo, atkapstė iš po knygų krūvos baltą lapą, plunksną, rašalo buteliuką ir pradėjo rašyti. Viską baigusi, permetė akimis paskutinį kartą. Tekstas gavosi toks :
Miela Tore,
O, kad tu žinotum, kaip praskaidrinai mano dieną! Tiesą pasakius, laišką pirmiau už mane perskaitė senelė ir jos dėka greitai atvyksiu! Ak, dienos be tavęs ir visų nuotykių yra niekas.
Šiokių tokių pokyčių jau nutiko.
Pas vietinę kirpėją kaimelyje pasitrumpinau plaukus. Dabar jie siekia krūtinę, o pirmiau, siekė alkūnes. Be to, jie dabar šiek tiek tamsesnio atspalvio. Na, pamatysi pati.
Bethany (Medutis).
Sulanksčiusi ir įdėjusi į voką, greitai nusliuogė iki žiobarų naudojamo pašto pastato bei kuo greičiau išsiuntė jį. O tuomet striksėdama grįžo su džiaugsmu krautis daiktų.
*************
Nesvarbu, kad ką tik po gan ilgos kelionės ji jautėsi aptingusi, londono gatvėmis žingsniavo pirmyn. Bethany sunkiai vilko lagaminą, į kurį sukrovė daugybę daiktų, netgi, kaip pati pripažino, nereikalingo šlamšto. Ji jau matė iškabą.
- Ana, greičiau, Ana! - skubino vos spėjusią ją pavyti senelę, o netrukus įvirto pro duris. Jos akeles patraukė dizainas ir malonus kvapas. Kol Ana tvarkė reikalus dėl viešėjimo, Bethany suraitė paskubomis dar vieną laiškelį draugei.
Miela Tore,
Aš jau atvykau į šį nuostabų viešbutį. Palieku laiškelį vestibiulyje. Susitikime per ateinančius pusryčius.
Medutis.
Šyptelėjusi dirbusiai moterytei, mergaičiukė paliko raštelį. Užkilusi į reikiamą aukštą, pasijuto itin jaukiai pamačiusi savo kambarį.
- Man čia patinka, - paleido lagaminą ant kilimo ir griuvo į didelę lovą.
- Rytoj eisiu susitikti su sena pažįstama, gerai?
- Žinoma, Ana, - tarsi sumurkė.
-
Torė net sucypė iš džiaugsmo sužinojusi, kad jos draugė jau netrukus bus čia. O kai kitą dieną gavo ir antrą laiškelį, sekantį rytą visa laiminga nukulniavo link valgomojo. Mergaitė Bethany pamatė beveik iš karto, todėl nieko nelaukusi pribėgo ir pačiupo į glėbį. Kai galiausiai paleido, pasiėmė lėkštę ir pradėjo krauti į ją maistą. Įsidėjo riekelą batono, sviesto, sūrio, o kai pamatė dar ir šokoladinio kremo, kuris buvo tvarkingai supakuotas indeliuose, du indelius įsimetė į lėkštę, o trečią ir ketvirtą, nepastebimai įgrūdo sau į kišenę. Juk nieko neatsitiks, taip? Tada šyptelėjusi įsipylė baltos kavos ir nutipeno link stalelio. Kiek palaukė kol Medutis pasirinks sau pusryčius ir ateis prie to pačio stalelio, o tada pradėjo kalbėti:
- Kaip tau atostogų pradžia? Ar gali patikėti, kad mes jau beveik antrakursės? Ir kokie gražūs tavo plaukai!- pilna burna beveik sušuko, pastebėjusi kiek tamsesnius ir trumpesnius Bethany plaukus, nei jie buvo anksčiau. Pati Torė jau nuo pirmų mokslo metų vidurio pasvarstydavo apie plaukų kirpimą, bet tą mintį vis nukeldavo kažkur toliau. Galbūt kažko bijodama, o galbūt, tiesiog per daug tingėdama vargintis. Mergaitė vėl pakėlė akis nuo lėkštės,- o kaip sugalvojai? Kirpti plaukus,- patikslino ir išsitraukė iš kišenės anksčiau paimtus kremo indelius.
- Nori vieno?- ištiesė delne,- jie per daug skanūs, kad vienu metu suvalgytum tik vieną. Nors ir žiobariški, bet net ir burtininkų pasaulyje mažai kas juos pranoksta.
-
Bethany lėtai atsimerkė. Vos tik išvydusi lubas, nušviestas ne itin ankstyvo rytmečio, pašoko bei akimirksniu atsisėdo. Ji išvydo priešais buvusiame veidrodyje save, sujauktoje lovoje, susivėlusiais plaukais, apsimiegojusią. Tyla atrodė raminanti, tačiau pastebėjusi, jog niekur nebuvo Anos, sunerimo. Tiksliai, ji išėjo susitikti! Ak, pamiršau! Kelkis, kelkis, kelkis! Naaaagi! Keletas liuoksnių ir mergaičiukė nusliuogė nuo minkštutės lovos. Pamažu ėmė grįžti prisiminimai, ką išvis Londone vasarą darė.Turbūt, nesupyks, kad šiek tiek pamiegojau. Paskubomis susiruošusi, Bethany nulėkė iki valgomojo. Kol kas nematydama draugės, ji stengėsi neprarasti vilties. Jau ruošėsi paimti lėkštę ir susirasti kažko valgomo, kai išgirdo kažką link jos bėgant. Vos pasisukusi sugavo jai į glėbį bėgusią Torę. Bethany nežinojo, kiek truko tas apkabinimas, tačiau jo laukė tikrai ilgą laiką. Kuomet šis baigėsi, tik šyptelėjo bei paėmusi lėkštutę, prisikrovė keletą kruasanų iš pinto krepšelio. Kiekvieną rytą, jeigu būdavo įmanoma, mergaičiukė pradėdavo kartu su šiais skaniais kepiniais. Tuomet prisipylė apelsinų sulčių, kurios pagal ją itin tiko šalia kruasanų. Akimis radusi draugę prie stalelio, nutipeno iki jo stengdamasi nepamesti lėkštės bei stiklinės iš rankų. Vos tik pasiekė stalą, padėjo savo pusryčius.
- Tiesa pasakius, nuostabi. Žinoma, žiobarai, kurie gyvena tame pačiame kaimelyje, mane erzina bei menkina, nes aš mokausi Hogvartse, tačiau ten kur gyvenu aš, daugiau nei pusė gyventojų sudaro burtininkai bei raganos, o ne žiobarai, - prisėdo ant kėdės, nusišypsojo ir parodė dantis, - iš tiesų, nieko nuostabesnio, nei susitikti tave vasarą, negalėjo nutikti. Antras kursas - nauji iššūkiai! - nusijuokė bei gurkštelėjo sulčių, - na, o kaip tavo vasara?
Mergaičiukė, sulaukusi komplimento, šyptelėjo pasijutusi pamaloninta. Belaukdama atsakymo, Bethany paėmė į ranką vieną kruasaną bei suleido dantis. Skonis pasirodė nuostabus, tarsi kepėjas, kuris tai pagamino, ne kartą tuo užsiėmė. Turbūt taip ir buvo. Ji nurijo kąsnį kepinio.
- Šalia manęs gyvenanti kaimynė yra nuostabiausias, auksines rankas turinti kirpėja. Mano plaukus reikėjo gydyti, nes jie buvo itin pažeisti. O nusikirpti norėjau, nes kažkaip, ilgi plaukai per daug reikalavo priežiūros. Be to, dabar žymiai patogiau, - atsakė, - Keletą dienų, bandydama išvengti žiobarų, kurie nevengė manęs erzinti, pas šią kaimynę šiek tiek pramokau plaukų kirpimo. Modeliavime mano talentas prilygsta visiškiems niekams, o kirpime... Manau, kad neblogai.
Ji pati nesuprato, kaip taip greitai ir dar kalbėdama, suvalgė pusantro kruasano. Padėjusi kepinį į lėkštę, atsigėrė dar sulčių.
- Paragausiu, - paėmė iš Torės delno kremo indelį.
-
Mergaitė klausėsi draugės ir valgė. Vos suprato, kad jai buvo užduotas klausimas.
- Mano vasara gerai,- gurkštelėjo kavos ir šyptelėjo,- kol kas visą vasarą leidžiu čia, Londone, bet labai pasiilgau namų. Norėčiau bent trumpam grįžti,- šypsena pavirto į kiek liūdnesnį šypsnį,- dažniausiai nerandu čia sau vietos. Slankioju iš kampo į kampą. Aš net susipirkau visus vadovėlius. Kitus įpusėjau skaityt. Taigi, matosi, kad tikrai neturiu ką veikti, nes vadovėliai, bent man, nėra pats įdomiausias užsiėmimas,- Torė kiek nutilo ir atkando sumuštinio kąsnį. Jis buvo kažkoks pernelyg sausas, bet ji dabar visai netroško vėl bėgti ir rinktis naujo maisto. Kol Bethany kalbėjo apie plaukų kirpimą ir savo gautus įgūdžius, Torė vėl prisiminė tai, kad jau ilgai nori kirpti savo plaukus. Dabar arba niekada
- Nukirpk man plaukus,- išpyškino,- jau ilgai galvoju, bet niekaip neprisiruošiu,- pridūrė. Tada greitai atsistojo ir nutipeno link kambario, atrakino duris ir įleido draugę. Apartamentuose buvo tik jos vienas.
- Mano tėvai išsivedė sesutę į cirką ir į zoologijos sodą,- paaiškino, nes galėjo pasirodyti keista jog ji čia viena. Torė greitomis paėmė žirkles, šukas ir vandens purkštuką (buvo girdėjusi, kad plaukai kerpami drėgni). Ištiesi visus daiktus draugei:
- Štai, atiduodu savo plaukus tavo teismui,- nusijuokė.
-
Atrodė, kad pusryčiai bėgo greitai, nors galėjo bent šiek tiek sulėtinti tempą. Bethany džiaugėsi Torės draugija. Ji buvo taip pasiilgusi šilto, nuoširdaus bendravimo, kad nevengė šypsotis ir rodyti visų savo teigiamų emocijų, kurios tvyrojo jos viduje. Mergaičiukė klausėsi draugės pasakojimų, žodžių, sakinių, kartais įsiterpdama, tačiau visą laiką, tuo besimėgaudama.
- Nukirpti tau plaukus? - tarsi pakartojo jos žodžius, tik klausimo forma, - a, taip, žinoma. Kodėl gi ne, - gūžtelėjo ir nusekė paskui Torę iki draugės apartamentų. Bethany suprato, kad jos abi gyveno skirtinguose aukštuose, tačiau tai nebuvo baisiai svarbu.
- Taigi, kokio ilgio norėtum plaukų? Tiksliau, iki kur man juos nukirpti, - nusijuokė. - Mano senelė Ana irgi išėjusi, turbūt kokioje nors kavinukėje tauškia su savo pažįstama draugužėle.
Mergaičiukė pamindžikavo vietoje, šiame komfortiškame kambaryje, o tuomet paėmė į rankas ištiestus daiktus.
- Puiku, - išsišiepusi greitai nutipeno iki rašomojo stalo, - sėsk, atstūmė kėdę, - pradėsim.
Laukdama kol Torė atsisės, Bethany surado nedidelį veidrodėlį bei taip pat padėjo ant staliuko ir ėmė nužiūrinėti daiktus, kurie stovėjo šalia.
-
- Taip, nukirpti man plaukus. Atrodo, jie jau gerokai per ilgi. Nemoku su tokiais ilgais tvarkytis,- pasakė draugei. Plaukai jau siekė juosmenį, o Torė buvo tokia talentinga plaukų srityje, kad galėjo tik surišti uodegą, kvailai atrodantį kuoduką ir supinti kasą arba dvi. Palaidi tokio ilgio plaukai irgi kėlė problemų. Na, kitoms merginoms gal ir netrukdytų, bet Torei jie lįsdavo į burną ir į akis. O jei dar vėjuota diena, tai vėjas taip papuošdavo plaukus, kad jie buvo panašesni į paukščių lizdą. Mergaitė aju norėjo sakyti Betei, kad kirptų vos po ausimis, bet spėjo susilaikyti. Gal nereikia tokio drastiškų pokyčių iš karto? Taip, geriau patrumpins, bet nenusirėš. O jei trumpučiai plaukai jai nepatiks. Torė nebuvo tam pasiryžusi.
- Na, nežinau kaip abibūdinti tokį ilgį, bet maždaug iki menčių vidurio,- ištarė ir piršteliu parodė iki kurios vietos kirpti. Tada patogiai įsitaisė kėdėje ir klausė žirklių čekšėjimo. Pagriebė kažkokį mamai priklausantį mados žurnalą ir įsivaizdavo esanti prabangiame plaukų salone. Juk tų salonų klientės visada varto žurnalus ir liežuvauja, tiesa? Puslapius puošė spalvotos nuotraukos su modeliais ir šios vasaros naujienomis. Kai kurie rūbai atrodė, švelniai tariant, mažų mažiausiai keisti ir Torė niekaip negalėjo suprasti kaip tokius drabužius galima dėvėti. Nei patogu, nei gražu.
- Ar tau nekelia juoko tokie rūbai?- nusijuokusi pakėlė žurnalą ir parodė Bethany kažkurį puslapį, kuriame puikavosi pabai jau keistai apsirengęs modelis. Trumputę suknelę dengė keisti, spalvoti žvynai ir plunksnos, o atskiros medžiagos skiautės susiūtos ne siūlu, o vielute.
-
Bethany jautėsi vaikiška, tačiau suaugusi, o laikydama žirkles, kurios nebuvo pernelyg skirtos plaukų kirpimui, bandė nepasiduoti baimei. Jai visados būdavo smagu trumpinti manekenų plaukus, bandyti, kad ir tragiškai, modeliuoti šukuosenas net ir tuo kvapą gniaužiančiu, vadinamuoju plaukų laku. Bet dabar viskas buvo kitaip. Priešais ją sėdėjo labai mylima draugė.
Mergaičiukė ant stalo padėjo žirkles bei šukas, vienoje rankoje liko indukas su vandeniu, skirtas sudrėkinti plaukams.
Ji jau norėjo purkšti Torės plaukus vandeniu, bet susigriebė, kad reikėtų kitoje rankoje turėti šukas. Bethany pasilenkė ir paėmė šukas, jų pagalba bendraamžės plaukus užkėlė ant kėdės atlošo, kad matytų visą jų ilgį. Jos labai gražūs plaukai. Iššukavusi plaukučius, pamažu drėkino juos vandeniu, o sudrėkintą sritį peršukuodavo dar kartą.
- Žinoma, - šyptelėjo išgirdusi būsimą Torės plaukų ilgį. Nors apibūdinimas atrodė nekoks, ji puikiai suprato.
Sudrėkinusi plaukus Bethany padėjo purkštuką, pagriebė žirkles ir žvilgtelėjo į žurnalą. Minutės pertraukėlė.
- Mm, - atsiradusi šypsena parodė šviesius dantukus, - tikrai. Rūbai labai keisti! Ir apskritai, tos žiobarų mados yra labai keistos.
Pakomentavusi modelio aprangą, pasirinko vieną nedidelę sruogelę, ją peršukavo, galus suspaudė pirštukais, sulygino ir pradėjo kirpimą. Toks darbas reikalavo kruopštumo, begalinės kantrybės ir užsispyrimo, tačiau jai labai patiko.
Maždaug po dvidešimties minučių Bethany nukirpo, tiksliau patrumpino, paskutinę likusią sruogelę. Atsidususi padėjo žirklės ir šukas, o nuo artimiausios spintelės paėmusi veidrodį, ištiesė Torei :
- Štai, baigiau, - pamatė savo atspindį veidrodėlyje, paskubomis, - patinka?
-
Šilta rudens saulės spinduliai skverbėsi į kambarį, vėjas palengva kedeno užuolaidas, atnešė gaivaus oro. Kažkur, sučiulbėjo paukštukai.
Bet Igis nesujudėjo.
Jis ir toliau snaudė, apkabinęs Emi, nė kiek nekreipdamas dėmesio į aplinkinius garsus.
Kur tau. Kur tau į juos kreipsi, kai jautiesi pats laimingiausias dvidešitmetis pasaulyje.
Jaunuolis krustelėjo, bet nepapudo.
Už durų, pasigirdo trepsėjimas, tempiamų lagaminų riedėjimas.
Igoris toliau pūtė į akį.
Išskyrus....
Rudaplaukis per miegus susiraukė. Kažkas jį kuteno.
K ą ...
Ir staiga, vienas nekaltas...
-Murrr.
Igoris būtų šokęs iš lovos, jei ne šalia mieganti sirena, tad tik greitai praplėšė akis. Juto, kaip virpulys prabėgo visu kūnu.
Tai dar labiau sustiprėjo kai pamatė skaisčiai mėlynas akis.
-Sniegiau?- kimiai iš nuostabos sumurmėjo, negalėdamas patikėti savo akimis, kad Kajaus dingęs katinėlis kuo ramiausiai tupi priešais jį, ant naktinio staliuko.
Baltasis katinas sumurkė antrąsyk. Jis visas buvo sulysęs, kailis purvinas, ne toks, kaip kadaise buvo - švytintis, tvarkingas, pėdutės kruvinos, kaip ir kaklas- matyt neapseita be katiniškų kovų.
Igoris papurtė galvą ir lėtai atsikėlė, bandydamas nepajudinti ir neprižadinti Emilijanos. Jaunuolis pabandė prisiminti kiekvieną momentą, kas gi nutiko po pakrantės. Tuo tarpu Kajaus katinas ramiai žvelgė į vilkolakį- nešiepė ilčių, nešiaušė kailio- suprato, kad Igis nepavojingas. Visgi, rudaplaukio tai nenuramino, nes nemėgo šio katino dėl savo prigimties. Bet dar, dar galėjo pakęsti šį balto kailio kūtvėlą. Paskandinti kibire neketino, bet ir neglostė.
Igoris užsimerkė ir rankomis pasirėmė galvą. Ši nemaloniai tvinksčiojo dėl galybės minčių: po pakrantės jie iškeliavo. Iki pat vakaro prasitąsė pro miestelius, kolei užsuko į Londoną. Viešbutyje apsistojo.
Prisiminus tai, Igoris staigiai atsimerkė ir permetė akimis po kambarį: baldai savo vietose, drabužiai buvo tvarkingai sulanktyti ir padėti ant komodos, vyno taurės- taip pat.. Jiedu visą vakarą kalbėjosi, kolei vienas iš jų pirmasis nulūžo. Ar negi Emilijana?
Sniegas gailiai sumiaukė, ir Igis atsiduso, nulinčiuodamas baltakailį žvilgsniu. Išlipęs iš lovos, greitai čiupo katiną už pakarpos, pasigriebė burtų lazdelę nuo staliuko ir tyliai nužingsniavo į higienos kambarį.
Nors ir pasigirdo vandens čiurlenimas, spintelės atidarymas, burtažodžio burbtelėjimas, Igio mintys tikrai nesisuko apie Sniego nagus, kurie gali subraižyti jo rankų odą.
Jis galvojo apie tai ką pasakė Emilijanai: apie Kajų, kodėl aštuoniolikos jį pasiėmė globoti, apie Valstijoje vykstančius įvykius, susijusius su Medžiotojais, Senatu ir klanais, apie tai, kodėl svarbus Kris duotas šešiakampis, aštriabriaunis metalinis raktas su įsodintu it rūkas spalvos brangakmeniu.
Netrukus kiek įmanoma sausas Sniegas išlėkė iš kambariuko, visiškai nepatenkintas, kad Igoris jį maudė kriauklėje. Katukui tai buvo įžeidimas - Kajus jį prausdavo vonioje, o netam baltam bliūde, kurį dvikojai vadina kriaukle. Sniegas ir Kajus visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad vonia baltajama katinui buvo kaip baseinas - dėl to tarp globotinio ir dvidešimtmečio kildavo ginčai.
Igoris, nusišluostęs rankas rankšluosčiu, atsisėdo ant lovos krašto.
Jis vis dar negalėjo patikėti, kad tai tikra. Tiesą sakant..nemanė, kad taip iš tikrųjų ateityje galės nutikti... kad bus sužadėtiniu merginai, kurią be proto myli.
Ir štai, po dviejų metų jie abu esą viename kelyje. Dvidešimtmetis žvilgtelėjo į McWellę, o Sniegas, tuo tarpu tapo kilimėliu - išsitiesė prie spintos.
-
Pirštais čiuopė tuščius vėstančius patalus šalia savęs. "Ateik vienuoliktą. Tave palydės. Tik nevėluok, už punktualumo nebuvimą bus kam sumokėti" V.e.l.n.i.a.s Mergina sunkiai praplėšė užmiegotas akis. Apsidairė. Iškart nesusivokė kur esanti - vaizdas virš galvos nepažįstamas, kambarys nematytas, patalai neįprasti. stebėdamasi persibraukė ranka plaukus. Sruogos užkliuvo už kažko neįprasto. Nusišypsojo pati sau. Akimirksniu grįžo praėjusios dienos įvykiai. Išsišiepusi luboms tingiai markstėsi rudens saulės spinduliuose, po detalę prisimindama viską, pradedant jūros ošimu ir neramiai plazdančia širdimi, baigiant pažįstama šiluma, lūpomis... Gal dėl malonaus mieguistumo, o gal dar dėl ko, tačiau tik po kiek laiko į mintis sugrįžo savigrauža, pamiršti susitikimai ir dalykai, kuriuos ji mielai būtų palaidojusi giliau pragaro. Igorio šalia nebuvo, tačiau vandens čiurlenimas vonioje leido suprasti, kad jis netoli. Pasiremdama rankomis atsikėlė, suleido pirštus į plaukus. Po galais, na ir įklimpo. Tačiau... Saulės spinduliai atsimušė nuo žiedo. Verta.
Bet kad ir kaip būtų keista, miegojo ji neramiai. Pasąmonėn nuolat beldėsi vaizdai, garsai, viskas, dėl ko ji turėjo atsisukti pastarąsias valandas ir tada tiesiog neperskaityti Igorio raštelio. Sapno šešėlis vis dar slankiojo mintyse, tačiau švelni rudeninė ryto saulė, įspindusi pro langą, kiek sudėliojo mintis į vietas. Emi įsmeigė žvilgsnį į priešais esančią sieną. Neįprastas žiedo svoris ant rankos buvo vienas jos ateities variantas, o pažįstamas jūros dvelksmas iš pakabuko - kitas. Jai reikėjo abiejų, be vieno kurio gventi sektųsi sunkiai. Teliko nuspręsti dėl kurio. Nuleido galvą. Igorio jai reikėjo. Kitaip nepasakysi. Tačiau ar ji galėjo sau leisti lyg niekur nieko vėl ramiai žiūrėti į akis, bučiuoti ir užmigti šalia tarsi nieko nebūtų įvykę? Ir ar ji galėjo sau leisti grįžti pas sirenas, kai išdavė viską, kuo jos tiki? Ir dar tos velnio neštos ir pamestos paslaptys, kurias aiškindamasi ji vos galvo nepalydėjo, o laimėjo lygiai nieko. Bejėgiškai nuvirto atgal į patalus. Išsiaiškino tik tiek, kad dar labiau viską supainiojo.
Vonios durys atsivėrė ir ant kilimais iškloto grindinio mergina išgirdo ne pažįstamą žingsnių rimtą, o kur kas mažesnių ir minkštesnių kojyčių keliamą garsą. Pasisuko, mėgindama įžiūrėti kas gi čia įvyko. Prie spintos jaukiai susirangiusį baltą katinuką nesunkiai galėjai palaikyti kilimėliu - tik turėdama atmintį detalėms Emi kuo puikiausiai žinojo, kad jokio kilimo vakar tenai nebuvo. Kilstelėjo antakius ir atsisėdo, tuo pačiu prisišliedama Igoriui prie šono. Šilta.
- Kada spėjai įsitaisyti katiną, m? Ir kada jis čia spėjo atsirasti?- paklausė, tačiau neįkyriai ir mieguistai - šiluma ir nepamainomas saugumo jausmas kvieste kvietė atsigriebti už kažkur prapuolusias miego valandas. Net ir ne itin malonūs atsiminimai, susiję su praleistu taip pat ne itin malniu pokalbiu, nugrimzdo kažkur toli, kur artimiausiu metu sirena jų ieškoti neketino. Padėjusi galvą vaikinui ant peties (šiaip dėl nemažo ūgų skirtumo ir kitokių aplinkybių tokia privilegija nedažnai pasimėgaudavo) ir lėtai stebėdama nuo žiedo atsimušančius saulės spindulius Emi vis dar mėgino atsikratyti užpuolusio mieguistumo. Leido sau svajoti apie šviesią ateitį, kurioje nebus nei Senato, nei Medžiotojų, nei piktų sirenų ir dar piktesnių asmenų... Sąrašas vis ilgėjo, kol galiausiai mergina susivokė, kokį neapgalvotą žingsnį žengė.
- Tai... Ką darysim toliau?- paklausė vis dar mėgindama išlaikyti tokį pat nerūpestingą ir džiugų, prie gražaus rudeniško ryto derantį balsą, tačiau tai buvo gal beviltiška.- Aš... aš dar daug ko... tiesiog nežinai... gana daug...- lūžtančiu balsu pabaigė. Palaukei, kol žiedelis saugiai ant rankos nuguls ir dabar išpasakosi viską, ko daugelis vyrų nenorėtų išgirst? Šaunuolė, nieko nepasakysi... Sąžinės balselis, pajutęs palankias sąlygas Emi pakankinti, neketino liautis. Mergina nenoriai pasitraukė nuo Igorio ir atsistojo nugara į jį, prieš veidrodį. Matė save - tokią, kokią matydavo kiti - mažutę, dailią, gražią - ir vaikino, tebesėdinčio ant lovos, atspindį. Giliai įkvėpė. Nežinojo kodėl, bet pagalvojo, kad šitaip bus lengviau.
-
Emilijanai paklausius apie Sniegą, Igoris švelniai nusišypsojo. Prieš akis išdygo scena, kaip mažasis Kajus, laikydamas savo rankose baltą kamuolėlį su uodega, klausia ar galės kačiuką pasiimti kartu.
-Tai mano globotinio katinas vardu Sniegas,- paminėjus katinėlio vardą, šis pastatė ausis,- Neklausk tokių dalykų. Aš nesuprantu katinų- nežinau, kodėl jie išeina kada nori, grįžta kada nori,- vyptelėjo vilkolakis.
Dvidešimetis viena ranka apkabino sireną, šiai padėjus galvą ant jo peties. Jūros, jodo kvapas sukuteno antgamtiko uosę, kaip ir odą - šilkiniai merginos plaukai.
-Hmmm,- numykė šis, nenumanydamas ką sakyti.
Rytas buvo gražus: auksniai spinduliai krito pro užuolaidas, pro šiek tiek pravertą langą skverbėsi gaivus, šaltokas rudens oras.
Jaunuolis kaip niekad norėjo taip sėdėti amžinybę ir nesukti galvos dėl paslapčių, pavojų, kurios subjauros savo skaudžiais rėžiais šį gražų rytą, tačiau kitos išeities neturėjo - jei vienas kito nepažinos bus dar blogiau, o ginčų, vykusių virtuvėje, tik dar labiau padaugės.
-Prieš paskelbdami kitiems, kad esam susižadėję,- Igoris nejučia prisiminė Džeimsą Greywindą. Kaip tu reaguosi, įbroli? Daug laiko praėjo nuo paskutinio jų susitikimo. Ir kaip keista, pyktis įbroliui slopo. Širdyje pasiliko tik noras darsyk susitikti su buvusiu djevelenu ir akis į akį pasikalbėti. Norėjo jam atleisti ir atsiprašyti už tai ką jis pat padarė Džeimsui tą vieną nutikimą Demonų metro. Melos ir Emi dėka, to metro grindys dar labiau nenusidažė kraujo raudoniumi,- Turėtume vienas kitą daugiau pažinti,- tarė tvirčiau, atidžiai stebėdamas, kaip McWelle atsitraukia. Neilgai trukus merginos žalios katiniškos akys atsispindėjo veidrodyje.
Miškas ir jūra.
Kaip keista. Pati mergina buvo jūros nuosavybė, (kurią bandė, bando ir bandys nusivogti) tačiau jos akys - jos žalumos akys- priklausė miškui.
-Nes...kai kitiems tai pasakysim, gali atsitikti taip, kad nebeturėsim laiko vienas kito paslaptims atskleisti,- Ir beje, - giliai įkvėpė,- Norėčiau žinoti apie tėvus.
Nežinau kas tą kartą atsitiko Koukvorto pakrantėje, bet ta sirena... Jai tu buvai svarbi. Visgi, papasakok ką veikei, kai baigei Hogvartsą... Jei iš viso ten grįžai po Demonų mūšio.
Mėlynai pilkos akys įsmigo į žaliųjų atspindį. Vaikinas nuleido akis, nužvelgdamas minkštą kilimą, ne dėl to, kad sirenos žvilgsnio neatlaikė. Lorijanas iš kišenės išsitraukė dėžutę, kurioje visai neseniai gulėjo buvusios bendrakoledžės žiedas.
-Ką pati norėtai sužinoti apie mane? - nė nenumanydamas ko imtis, Igoris pirštais lietė dėžutės briaunas. Keistas įprotis, galima sakyti.
-
Ji nemėgdavo žiūrėti į save. Taip, ji buvo labai graži. Žinojo tai. Tačiau taip pat žinojo ir to grožio kainą. Panašiai buvo ir dabar – miegui nuvogusi (aišku, negrįžtamai) jo marškinėlius, susitaršiusiais plaukais, pablyškusi (to, dėkuidie, nesimatė per stebuklingu būdu išsilaikiusį veido tinkavimą) mergina stovėjo prieš veidrodį, tačiau atspindyje skaičiavo kiek skirtingų ornamentų turi sienos apmušalai. Pasakojo tuščiomis akimis spoksodama į veidrodžio rėmo išraitymus
- Hogvartso aš nebaigiau. Nei vienas, kuris buvo jaunesnis nei tu, Caroline ir Džeimsas, jo nebaigė. Pirmąją pasakojimo dalį jau girdėjai – buvau paversta, laiką leidau psichiatrinėj kartu su viena mergina iš Grifų Gūžtos. Slapstūnai jai atėmė protą,- ji dar negalėjo to vardo tarti be pagiežos.- Tada kažkoks nematytas šaunuolis mane atvertė. Net nepamenu kaip atrodė - tada buvau per plauką nuo uždusimo ir vos pajėgiau atskirt šviesą nuo tamsos,- žodžiai liejosi kaip tekantis vanduo - greitai ir veržliai.-Pirmiausia man reikėjo jūros vandens, tada dar negalvojau nei apie tave, nei kur dėsiuos vėliau. Aš nežinau kaip savo jėgom be jokių atsargų sugebėjau nusigauti iki Koukvorto. Nežinau kodėl ten. Beveik nieko iš to tarpsnio neatsimenu. Atsitokėjau toje oloje, kur...- Emilijana užsikirto, veidrodyje sutikusi vaikino akis.- Pats prisimeni. Naktį pirmą kartą pamačiau sirenas. Jos nelengvai priima kitas pas save... tačiau Akvilė mane atpažino, nors nemačiusi buvo tiek metų. Tada dar nieko nežinojau,- mergina šviesius išsidraikiusius plaukus greitai susuko į mazgą. Vien tam, kad rankos kurį laiką turėtų veiklos.- Prisitaikyti nebuvo lengva. Tu matei bendruomenę, matei, kiek jų daug, matei, ko jos trokšta ir ko nesibodi tam pasiekti... Taigi mokiausi. Teoriškai ir praktiškai. Palyginus tas laikotarpis buvo net malonus, nes sirenos man dar neliepdavo daryti nieko, ką aš laikyčiau išdavyste. Žinoma, jų motyvai buvo kiti,- Emilijana kilstelėjo antakius.- O tada, vieną gražų vakarėlį pasirodei tu. Tą istorijos dalį matei savo akimis,- mergina giliai įkvėpė. Jautė, kaip apsauginis sluoksnis nyksta, ji jaučiasi vis labiau pažeidžiama, tarsi nuoga, į dienos šviesą išvilkusi visus skeletus, nors žinojo, kad tai dar tik pradžia.- Paleidau tave. Nesitikėjau pamatyt dar kartą. Sirenos patikėjo, kad tavęs nebėra gyvo. Tada ir sužinojau. Akvilė yra mano motina. Mano ir Kris tikroji biologinė motina. Savo laimei, mamos ir dukters ryšio ji megzti jau nebemėgino. Matyt, užteko proto suvokti, kad „nužudžiusi“,- Emi piršais parodė kabutes.-tave, mano prielankumo ji tikėtis nebegalėjo. Ką darysi, toks gyvenimas, tačiau tai nereiškia, kad ji ketino mane taip lengvai paleist. Turėjau gyventi su sirenomis ir elgtis kaip ji, kad... kad laimėčiau tau laiko,- mergina nuleido akis.- Tau nebus malonu tai išgirsti, bet aš privalėjau nesukelti įtarimo. Buvau... kaip čia švelniau pasakius... lygiai tokia pat kaip jos, neiškiriant nei žudymo, nei pasilinksminimų su sveiką protą prarandančiais jaunais vaikinais...- ji prisivertė pakelti akis, bent veidrodyje pamatyti Igorio emociją.- Ir tai nebuvo malonu. Koktu matyti, kai mylintis, antrąją pusę, o gal net ir vaikų turintis vaikinas nuo vieno žvilgsnio gali viską pamiršti, tapti tiesiog beasmeniu, savo akis ir rankas nukreipt tik į mane. Savo akim mačiau kaip griūna šeimos, kaip merginos laukia jų sugrįžtant. Kartais sirenos palikdavo jaunuolius gyvus – ne iš geros širdies, o pasilnksminimui. Nes kartą girdėjęs tikrąją sirenos giesmę į nei vieną žemės moterį ir pažiūrėt nenorėsi,- Emi akimirkai nutilo. Susijaudinusi kalbėdavo greitai, be pauzių, be atsikvėpimų.- Nenuostabu, kad senieji burtininkai mūsų taip bijojo ir nekentė. Aš irgi nekenčiau to, kas esu, tiksliau to, kuo tapau.- Mhm ir vis tiek viską sušvelninai, šaunuolė, nieko nepasakysi.- Vienintelis dalykas, ką galiu asakyt gero, kad jos patikėjo ir paliko ramybėj. Tačiau laikui bėgant Akvilė ir kitos pradėjo spausti, kad laikas Atvertimui. Tai padariusi būčiau palaidojus galimybę kada nors tave pamatyti, taigi pabėgau. Tolesnę istorijos dalį jau žinai - radau tave, pabuvau lininiam tinkle ir taip toliau,- Emilijana atsikvėpė. Nepasakei. Vis tiek nepasakei. Kiek dar tempsi? Jis turi teisę žinoti. Perbraukė ranka plaukus. Iki kraujo nukramtytos lūpos liudijo, kad sirena jau ilgokai kovoja su savimi.
Galiausiai neištvėrė. O ar būtų galėjusi? Kas rytą nubusti šalia žmogaus, nesavanaudiškai davusio jai viską, ir kaskart galvoti ko jam nepasakė. Juk gyvenime svarbiausi būtent nutylėti dalykai.
Žvilgsnis neramiai bėgiojo po kambarį, tarsi mėgindamas atrasti nors užuominą, kaip pradėti. Nuo ko pradėti. Kokiais žodžiais.
Trūkčiojantis įkvėpimas ir jį sekantis atodūsis.
- Aš...,- pradėjo, bet vėl užsikirto. Rodos, balso stygos, kaip ir mintys, buvo susivėlusios į milžinišką neatpainiojamą mazgą. Ledinis šaltis perbėgo kūnu nuo plaukų pašaknų iki pirštų galiukų.
Kuo išpažintis skiriasi nuo prisipažinimo? Išpažintis neteisina. Ji kaltina, nepalieka galimybės gintis. Atiduoda nuogą, išdraskytą ir atvirą kitų akių teismui. Mėlynų, su pilku atspalviu. Ar jos supras? Ar sugebės atleisti? Ar jis sugebės kasryt pabusti žinodamas?
Kentėti reiks abiems, vienu ar kitu atveju.
Emilijana pasitraukė prie sienos, rankomis įsiremdama vėsų gruoblėtą paviršių.
Ne, ji nesugebės. Nesugebės įskaudinti to, kurį myli labiausiai.
Kai nežinai, ir širdies neskauda.
Bet jau įskaudino. Teliko pasakyti.
Bet ar žodžiai pajėgūs išreikšti viską, kas išties guli ant širdies, ar pajėgūs ją parodyti?
Mergina nuslydo ant grindų, įsikniaubė į kelius. Bijojo, kad neatlaikys kojos. Balti plaukai dengė viedą kaip saugi užuolaida, tačiau mergina be gailesčio juos nupurtė už nugaros.
- Kelios dienos tau išėjus, sirenos surengė neeilinį pasibuvimą. Aš jame dalyvavau. Tai notte di mare e luna, mėnulio ir jūros naktis,- balsas skambėjo tyliai, aiškiai ir lygiai, tarsi iš vadovėlio. Tačiau toji uždanga netrukus nukrito - megina giliau įkvėpė ir tęsė kapotais sakiniais.- Jos speifika paprasta. Jeigu įprastu metu sirenos jaunuolius apžavi ir, paprasčiau tariant, tiesiog su jais pasiglamžo... Tomis naktimis jos sau leidžia daugiau,- Emilijana pagalia pakėlė akis nuo grindų ir pažvelgė į ant lovos tebesėdintį vaikiną.- Nėra būdo tai pasakyti gražiau. Norėčiau, kad nežinotum, kad to net nebūtų įvykę. Bet įvyko. Turi teisę žinoti ir tada spręsti, kaip elgsies toliau,- mergina kilstelėjo ranką su žiedu. Kalbėjo dar tyliau, įsivaizdavo, kad atpasakoja prastą muilo operą, o ne savo gyvenimą.- Per tą naktį išdaviau tave daugiau nei penkis kartus. Per vieną vienintelę naktį permiegojau su daugiau vaikinų, nei gyvenu metų.
Ištarti žodžiai skambėjo dar baisiau nei mintyse. Emilijana atsargiai nusimovė žiedą, taip jaukiai gulėjusį ant piršto. Atsistojo, tebežiūrėdama į žemę. Padėjo dailų pamintos meilės simbolį priešais save.
- Jį dovanojai nežinodamas, kad peršiesi tave išdavusiai. Tau spręsti, ar jį pasiliksi, ar išmesi vandenin kartu su pasitikėjimu,- ji neverkė, ir tuo pati stebėjosi. Gal todėl, kad per pastarąsias dienas jau verkė daugiau nei galėjo.
Saulės spinduliai toliau ramiai ir tykiai slydo į viešbučio kambarį, nepaisydamiką tik čia pasakytų žodžių tamsumo, atsimušdami į ant grindų padėtą sužadėtuvių žiedą ir vieną vienintelę ašarą, akimikai sužėravusią ant sirenos skruosto.
-
Pirštai toliau tyrinėjo dėžutės sieneles.
-Slapstūnai...- tyliai pakortojo mėlynplausčių grupuotės pavadinimą. Išgirdęs apie atvertimą, prisiminė juodą lašo ženklą ant merginos rankos. Igoris susiraukė
-Nė nutuokiu, kam galėjo reikėti tave atversti,- tarė, - Vargu, ar kas bent kažkas žinojo iš pašalinių, kad buvai paversta rupūže. Negi slapstūnai atvertė tave? Bet tada kam jie taip pasielgė? Kodėl jiems tai turėjo būti į naudą? - Igoris jau nieko nesuprato. Apkerėti, o vėliau patiems atversti? Nelogiška. Čia, kažkas kitaip turėtų būti.
Igoris dar sykį nužvelgė sireną. "...buvo net malonus...""Paleidau tave. Nesitikėjau pamatyt dar kartą."
Širdis nemaloniai sutvinksėjo.
Žodžiai, mintys susivėlė. Igoris pasimuistė. Norėjo kažką sakyti, bet susilaikė. Ne, nedabar. - Igoris nenorėjo nutraukti sirenos kalbos, o gal ir nenorėjo daugiau jos skaudinti, ar išmušti iš vėžių, mat juto, ką ji dabar pasakys..bus nekažkas. Jis niekad nematė tokios Emilijanos, stovinčios prie veidrodžio: susikaupusi, gal kiek pasimetusi, tarytum bėganti nuo savo darbų, tačiau žinanti, kad juos reiks pasakyti, nors ir kaip skauda taip padaryti.
Igoris tylėjo. Jo mėlynai pilkos akys sekė kiekvieną sirenos judesį, tačiau neišdavė nieko ką dabar mąsto.
Mokinaisi. Žinant faktą tą, kad Emi, kitaip nei jis, pernelyg mažai žinojo apie savo rasę, Igoris stengėsi jos nepeikti už tai.
"Ko laikyčiau išdavyste.."
Igoris nusprendė nesigilinti, mat bijojo, kad ne jo nosiai sirenų mokslai, kita vertus, norėjo išsaugoti savo požiūrį į Emi, kad ši - tik mergina, kuri nė nemėgintų išduoti jo.
Igoris nuleido akis žemyn, išgirdęs tą dalį apie Koukvorto pakrantę, bet sužinojęs tiesą apie Akvilę, sustingo.
-Ką..?- Igoris negalėjo patikėti, kas ta sirena, kuri vos nenužudė jo su sidabriniu durklu, yra Emilijanos motina.
Dvidešimtmečiui to buvo per daug. Tiesą sakant, jis buvo susitaikęs su Greywindų darbais - nužudyti jo tėvai, kad jis būtų vietoj Džeimso Slapstūnams, bet kažkas panašaus vyktų Emilijanos aplinkoj, Igoris paprasčiausiai to nesitikėjo.
Tačiau tolimesni Emilijanos žodžiai jį pritrenkė.
-Man nereikėjo laiko,- sugriežė dantimis Igoris. Meluok. Tau reikėjo. Tau reikėjo susigaudyti jausmuose. Vaikinas, kaip sužeistas šunytis, žvilgtelėjo į sireną,- Aš buvau pernelyg toli, kad taviškės mane būtų susiradusios! - vos nesušuko Igoris. Jis papurtė galvą,- Ne.
Žinia, kad Emi buvo su kitais vaikinais, jį išmušė iš vėžių. Igoris pasijuto sunkus, prislėgtas Emilijanos žodžių. Įskaudintas.
Jis žinojo, kad Emi taip elgėsi norėdama apsaugoti juodu, kad jie vėl galėtų būti kartu, tačiau, visgi, jaunuolis jautėsi įžeistas - Igoris norėjo, kad Emi būtų jo. Jo vienintelio.
Giliai įkvėpė.
Ji sirena.
Igoris pajuto, kaip stingsta iš skausmo.
Ji susitepusi. Iš kur jam žinoti, kad Emilijanai, kuris nors iš tų vaikinų jai nekrito į akį? Iš kur jam žinoti, kad Emilijana sugebės mylėti jį ir nenukrypti kairėn? Ji buvo priversta, bet ar nenutiks taip, kad ji nukryps kairėn savo noru?
Ji sirena.
Šie žodžiai jį skaudino. Taip, jis tikėjosi, kad jų santykiams kliūdys tik Senatas su Medžiotojais, bet ne ir jos prigimtis!
-
-Žinau, kad ją myli,- sunkiai atsiduso Myša ir atsilošė krėsle,- Bet ar bent žinai, kad ne tik dėl vilkolakių bendruomenių slaptumo išsaugojimo buvo sukurtas šis vilkatų įstatymas?
Igoris tylėjo.
-Ne.
Myša patylėjo.
-Šis įstatymas buvo sukurtas ir dėl to, kad vilkolakius išsaugotų gyvus. Pamilę sirenas ir susidūrus su jos prigimtimi, šie ne visados susitaiko su savo sudaužytomis širdimis.
Igoris jau žinojo, kas šiems nutinka.
-Jie arba nusižudo, arba juos nužudo sirenos,- tarė Myša, rūsčiai dėbteldamas į savo anūką,- Ledau tau su ja gyventi ir tikėjausi, kad po kurio laiko ji tau atsibos ar bent nuspręsi, kad nenori rizikuoti savo gyvybe.
-Tu tikėjaisi, kad šią klano problemą tai yra mano santykius su Emilijana, dar gali išspręsti? - lėtai paklausė Igis, jausdamas kylantį pasipiktinimą,- Ar tu bandei sutrukdyt-, tačiau rudaplaukis nespėjo nieko daugiau pasakyti, kaip alfa greitai nutraukė jį:
-Ne, nebandžiau nutraukti juodviejų santykių, o tik tikėjausi, kad gal apsispręsi neeiti tuo keliu.
Igoris sukandęs dantis susiraukė.
-Tau tai tik rūpi klano gerovė,- piktai išrėžė jaunasis Lorijanas.
-Ne tik, bet ir tavo, Igi,- šaltai atkirto Myša, ignoruodamas besiveržiantį anūko pyktį,- Negi, manai, kad malonu stebėti, kaip tu darai ne tik mano, bet ir tavo tėčio klaidas?
Rudaplaukis susitingo, jau norėjo kažką tarti iš nuostabos, bet Myša tik pamojo ranka tylėti.
-Kaip ir aš, kaip ir Adamas, buvom įsimylėję sirenas. Žinai, kokia mūsų trijų klaida? Mes pamiršom faktą, kad jos sirenos ir jos nėra paprastos merginos ar vilkolakės. Jos vijoklės ir jos niekados neprisiriš prie vieno vaikino, Igori. Įsidėmėk iki grabo lentos, ir to, ypač nepamiršk, kai jai piršiesi.
-
Igoris tylėjo. Jo nieko gerą nepasakančius mėlynai pilkos akys žvelgė į veidrodžio stiklą. Viduje kunkuliavo įvairiausi jausmai: pyktis, skausmas, baimė, bandymas atleisti, netikrumas, tačiau širdį labiausiai grobė pyktis ir skausmas. Tačiau užuot rėkęs, pyktį atvirai demosntravęs, sėdėjo ant lovos beveik nebylus ir sustingęs it senyvas medis. Vilkolakis buvo sutrikęs, išmuštas iš vėžių. Ką jam daryti? Kaip elgtis? Ar atleisti?
Vaikinas dar labiau sutriko, išgirdęs apie tą naktį.
Ir viskas tada apvirto.
Nekaltink jos dėl to ką padarė. Pats turėjai numatyti.- pačią pirmą akimirką sušnibždėjo vidinis balsas,- Juk ji sirena. Bet ar tavo turima rasė gali tave pateisinti nuo tavo padarytų klaidų? Ne. Bet ar tada pasaulyje negali būti išimčių? Kodėl pasaulyje negali būti sirenų, kurios nesipriešina savo prigimčiai? Juk vilkolakiai turi Antivilkinio eliksyrą, vampyrai gali tapti vegetarais, djevelenai gali susirgti nežinoma liga ir vėl tapti žmonėmis, o sirenos... Rasė...ne tavo klaidų pasiteisinimas... Bet ar ji teisinasi? Prašo atgailos? Ji buvo priversta, vien dėl to, kad gaučiau laiko. Ji nesitikėjo manęs išvysti
Bet... kodėl anksčiau nepabėgai?
Nykštys sustingo prie dėžutės dangtelio kraštinės.
Nerimstantis rudaplaukis padėjo dėžutę ant naktinio stalelio.
-Kodėl....?- Igoris perbraukė pirštais savo rudas garbanas. Jis juto, kaip tvirtos grindys slysta iš po kojų,- ...Jei bent nutuokei apie sirenų gyvenimą, kodėl patį pirmą kartą nebėgai iš tos bendruomenės? Kodėl tu laukei iki tol, kol artėjo to Atvertimo data? Kodėl nepabėgai prieš tą naktį?
"...Daugiau nei kiek metų nugyvenau..."
Igoris sukando dantis. Ne, tik ne tai. Rankos nuslydo ant kelių, suspaudė kumščius. Neviltis smaugė jį.
Jo vienintelio...
Emi...
-Mur,- Igoris nė nepastebėjo, kad pabudęs Sniegas pritipeno prie sirenos. Baltas katinėlis prisiglaudė prie sirenos kojų, lyg ramindamas, lyg guosdamas. Katės vargiai supranta žmonių kalbą, užuot supranta jų jausmus.
Rudaplaukis užsimerkė.
Kiek? Devyniolika? Dvidešimt? - širdis daužėsi krūtinėje it pasiutusi. "Mes pamiršom faktą, kad jos sirenos ir jos nėra paprastos merginos ar vilkolakės...." - galvoje nuskambėjo Myšos žodžiai, kuriuos išgirdęs Igoris nenorėjo tikėti ir manyti, kad Emi kitokia nei kitos sirenos.
Suspaudė kumščius stipriau.
Ji ir kitokia.
Ne. Paleisk ją. Ji susitepusi. Ne, bet ji buvo privertsta. Ji gailisi. Ji.. Igi, ji jau ne ta dvylikametė, kurią pirmą kartą pamatei Didžiojoje salėje, puošiant Švilpynės stalą. Paleisk ją.
Igoris pabandė atpalaiduoti rankas, tačiau įtampa visame kūne niekur nedingo.
Bet aš ją myliu.
Igoris pakilo, ir tyliais žingsniais prisiartino prie sukniubusios Emilijanos.
-Tu nesiteisini,- Igoris sunkiai taręs atsisėdo šalia Emilijanos.
Bet ji buvo priversta, tai reiškias galėjo maištauti.
-Tau reikėjo kartu su manimi ir Sorenu keliauti...ir nereiktų tau gailėtis dėl to ką padarei,- tarė tyliau, bandydamas įtikinti kiek Emilijaną, tiek ir save. Igoris sunkiai atsidusęs, nubraukė nuo Emi skruosto tą vienintelę ašarą, tačiau, pirštai liko prie sirenos. Lorijano akys buvo liūdnos, ieškančios žaliose Emilijanos daugiau atsakymų, priežasčių, ar kažko kito.
Buvęs Švilpynės vadovas atitraukė ranką ir žvilgtelėjo į žiedą su perlu, o Sniegas, viską įdėmiai stebėjęs, liko gulėti prie Emi.
Igoris nežinojo ką sakyti. Jis tik norėjo, kad šiandienos įvykis būtų tik sapnas.
Pirštai palietė kruopštų juvelyriko darbą. Igoris nieko nesakydamas paėmė žiedą ir dar sykį užmovė Emilijanai ant piršto.
-Turėk jį,- sušnibždėjo,- Jis tavo,- ir tai pasakęs,- švelniai pabučiavo merginai į kaktą.
Igoris neatleido Emilijanai už tai ką ji padarė, vien dėl to, kad ji anksčiau nepabėgo. Gal būtų atleidęs, tačiau niekados nepamiršęs sirenos darbų. Vis nešiotų tą kartėlį širdy, tačiau žinotų, kad negali nemylėti McWellės.
Štai, jis susidūrė su sirenos prigimtimi, ir paliko jį su sudaužyta širdimi.
O gal jį tiesiog susirado akla meilė.
-
Norėjo į jį nežiūrėti.
Norėjo nematyti, kaip prisimerkia akys, susigniaužia kumščiai, o veido raukšlelėse atsiranda pyktis, nuoskauda ar nepasitikėjimas.
Norėjo nematyti, kaip chaotiškai sugriūna, atrodo, tokia tvarkinga ir tvirta tiesa.
Akimirkai mintimis nuklydo į praėjusį vakarą. Sunku patikėti, kad per tokį sąlyginai trumpą laiką galėjo pasikeisti tiek daug dalykų. Jau ne pirmą kartą būdama su Igoriu Emi susimąstė apie laiko tėkmės realityvumą. Kaip pavyzdžiui tada, kai persivertė. Tačiau dabar... Dabar tegalėjo spėlioti, kaip per keliolika valandų jokios dėmės neteršiamą laimę galima paversti graužiantį rūpestį, smaugiantį pavydą ar giliai įsismelkiančius nuoskaudą ir nepasitikėjimą. Taip, pakanka kelių minučių ir kelių paprastų žodžių.
- Tu nepažįsti sirenų, neįsivaizduoji, ką jos gali padaryti. Matei tik nedelę dalį to gyvenimo, ir, deja, ne pačią siaubingiausią. Tu buvai sužeistas, pats žinai, jum su Sorenu reikėjo laiko išsinešdinti pakankamai toli. Bent menkiausia mano klaida, neapsižiūrėjimas ar įtarimas, kilęs sirenoms, galėjo jus abu pražudyti. Ir taip, jos tikrai gali eikvoti atsargas dėl tokių dalykų. Labai lengvai,- kitu atveju ji būtų bent jau pakėlusi balsą, mėginusi įrodyti savo, tačiau dabar tiesiog neturėjo ta jėgų. Kalbėjo ramiai ir lygiai, tarsi ne apie save.- Sąvoką toli jos - ir aš - suvokia labai skirtingai.
Atrėmusi galvą į nelygų sienos paviršių, Emi nieko nematančiomis akimis spoksojo į priešais esantį langą. Įdomu, kodėl kalbėdama apie seseris visada vartodavo daugiskaitos antrąjį ar trečiąjį asmenį? Juk tai buvo ir jos dalis. Tiksliau, ji buvo jų dalis. Neatsiejama jokiais žinomais būdais. Tik dabar suvokė, kodėl Igoris taip ilgai ją saugojo ir stūmė nuo savęs. Jis žinojo, kad prigimtis yra neatsiejama ir ne visada kontroliuojama. Mergina gyvai prisiminė Londono parką.
Iki tol didžiausia problema buvo Igio prigimtis.
Dabar jos.
Kodėl nesuprato anksčiau?
Vyptelėjo Igoriui vėl prabilus. Regis, jis labai stengėsi susitvardyti, kontroliuoti save ir nepulti visko, kas juda.
- O kur aš būčiau ėjus? Neįsivaizdavau kur tu ir ar išvis dar nori mane matyt. Gal Amerikoj, gal Britanijoj, gal Škotijoj. O daugiau? Turiu tik tave...- Emi papurtė galvą.- Kol galėjau, buvau ten. Kol galėjau tverti. Pabėgimas buvo ne išeitis, veikiau visiškai beviltiškas, nelogiškas dalykas, paskutinis šiaudas. Vėliau...- visas šitas pokalbis ėmė atrodyti tiesiog beprasmiškai mazochistinis žaizdų draskymas dar pabarstant druska. Ta rožine, kad geriau atrodytų. Vaikinas kaip statula sėdėjo ant dar nespėjusios atšalti lovos greičiausiai svarstydamas tragedijos mastą ir mėgindamas atrasti švelninančių aplinkybių ar kitokių nesamų dalykų. Emi, vėl spėjusi įsikniaubti į kelius, mintyse kartojo atvertimų eigą, kad nereikėtų nagrinėtis savo pačios minčių.
Tyla slėgė.
Tačiau kalbėti atrodė kvaila. Ką bepasakysi?
Ausis pasiekė tylus murkimas, nuoga oda pajuto švelnią šilumą. Minkštas pūkų kamuoliukas prisiglaudė prie kojos tarsi guosdamas. Emi nejučia šyptelėjo, atsargiai paglostydama kačiuką. Jos odos spalva beveik sutapo su kailiuku. Šilta.
Pakėlė akis į Igorį. Jam skaudėjo. Gal net labiau nei nuo sirenų durklo. Ir ji tai jautė, juolab, kad sužeidė pati. Vaikinas atsisėdo šalia, tikriausiai vėl nebyliai kovodamas su savimi.
- Negalėjau, pats tai žinai. Netoli būtume nukeliavę...- nutilo. Kad ir kiek bersvarstytum tariamąja nuosaka, nuo to dabar geriau jau nebus. Blogiau, beje, irgi. Nors jiems abiems, tikrai ne dėl smagumo susėdusiems prie sienos, blogesnis scenarijus net nebesivaideno. Kodėl pasaulis turi griūti tada, kai tau dvidešimt, už lango šviečia saulė, o pagal idėją turėtum ieškoti ir klysti nekaltinama?
Žiedas vėl atsidūrė ant piršto, tačiau ne taip. Tik padovanotas, turėjęs sutvirtinti ir sustiprinti meilę, artumą, tačiau jau suterštas. Kas laukia toliau?
- Tai dar ne pabaiga, tiesa?- sušnabždėjo, švelniai prisilietus vaikino lūpoms. Nejučia užsimerkė. Pasiilgo to jausmo. Pasiilgo saugumo, artumo, jo šilumos šalia miegant, šypsenos prabudus. Nevalingai kilstelėjo ranką, bet staiga susivokė. Visgi liko rami. Reikėjo susitaikyti, kad jau nebus kaip buvo. Kad kiekvienas jos prisilietimas jam primins šitą pokalbį, išdavystę, nuoskaudą. Beveik iki kraujo prikando lūpą. Laikas judėti.
- Man reikia grįžt į Velsą. Ten liko visi daiktai,- atsidususi nutilo. Dviejų atsivėrimų per valandą jai buvo daugoka. Tiesa, blogiau už šitą jau nebus. Ar visgi?
-
Jis tylėjo kai ši kalbėjo.
Stebėjo judančias jos lūpas, veidą ir mąstė, kodėl Likimas turėjo įsikišti tik dabar ir sujaukti šią meilės idilę. O galbūt tai ir yra Likimo darbas?
Į Dievą nelabai tikėjo, tačiau nebuvo ateistas ir jam pernelyg buvo toli iki tikinčiojo. Tačiau tą akimirką prisiminė vienus žodžius.
Meilė kantri.
-Ne, nepabaiga,- tyliai tarstelėjo, paliesdamas Emi skruostą.
Meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.
-Gerai, keliauk į Velsą, bet...
Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai.
-...Bet prašau, po to, pasilik su manimi Ūdrų Žabanguose,- paprašė švelniai.
Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.
-Aišku, jei tu to nori, -patylomis pridūrė.
Igoris tarytum atrodė kaip šiltas mielas katukas, pfū, vilkiukas, kuris vis dar norėjo būti šalia pat žaliaakės vijoklės ne dėl to, kad ji buvo nežemiškai graži, bet dėl to, kad ją vis dar mylėjo, nors ir kaip pasiuteliškai skaudėjo.
Meilė niekada nesibaigia.
Igoris atsargiai pakilo.
-Tik pasiūsk žinią, kai nuspręsi,-tarė, pasiimdamaa savo sulankstytus drabužius. Tuo tarpu Sniegas panoro tapti kilimėliu ant Emi kojų: užsiruopštė ant jų ir it mažas batas kamuoliukas įsipatogino tarsi sakydamas "Gerai, išsišnekėjot, išsibučiavot, o dabar mane glostykit!".
Igoris vyptelėjo, žvilgteldamas į Kajaus augintinį, ir pasičiupęs marškinius nuėjo į vonią rengtis.
Žinojo, kad Emilijanai išvykus, pačiam reiks išvykti, o tai, nuojauta kuždėjo, atsitiks netrukus.
Lorijanas nejučiomis perbraukė per randą, gautą nuo sirenų durklo.
Galvoje pasigirdo Emi balsas, sakantis, kad matei pernelyg mažai ir ne pačias siaubingiausius nutikimus.
Vaikinas tyliai atsiduso.
Taip, tu esi teisi,- niūriai pagalvojo, tačiau jau nebuvo linkęs galvoti apie Emi prigimtį ir jos bendruomenę.
Mėlynai pilkos akys nuslydo veidrodžio link.
Kodėl jis dar gyvas? Kodėl po šitiek įvykių, jis dar kvėpuoja?
Greitai apsirengė, mat juto, kad žaizda, žiojanti širdyje po Emi tiesos, pradeda jį graužti.
Nulenkęs rankeną ir išėjęs iš vonios, vaikinas klestelėjo ant lovos krašto.
Jis jautėsi desperatiškai bandantis pabėgti nuo to ką išgirdo, nuo tos žinios, tačiau juto, kad nepavyks. Pernelyg skaudu. Pernelyg....
-
Nuo jos jis jau turėjo dvi žymes. Vieną akivaizdžią, primenančią sidabrą ir kančią, randą ant lygios odos. Kitą šviežią, dar neužgijusią, žiojinčią viduje, giliai, daug giliau, nei kas gali pasiekti sugydyti. O sužeisti? Be problemų. Kas kaltas? Aišku. Sudaužė? O taip. Daug šukių. Labai daug. O dar kažkas sakė, kad jos laimę neša. Arba Emi tiesiog neturėjo žalio supratimo, ką iš tiesų turėtų tai laimei sudaužyt.
Ar galėjo jaustis dar siaubingiau žinodama, kad visus tuos metus jis taip pat nežinojo nei kur ji, nei su kuo. Juk pati vos iš proto neišėjo net neturėda tam realaus pagrindo. O Igis tikrai turėjo priežastį bijoti. Tačiau iešokojo, rado, bet svarbiausia - laukė. Net jei vilties beveik nebuvo likę. Ištikimybė. Platus dalykas, galima traktuoti įvairiai. Fizinė, emocinė išdavystė. Kas blogiau?
Papurtė galvą. Jis buvo geresnis nei galvoja kiti, nei galvoja pats. Plika akimi matyti, koks jis įskaudintas. Bet dar sugebėjo elgtis civilizuotai. Daugau nei civilizuotai. Tai katras čia iš mūsų yra savęs nekontroliuojanti pabaisa? Pakėlė akis aukščiau,bet vengė susitikti žvilgsnį. Neakivaizdžiai, bet vengė. Jam vėl pradėjus kalbėti atsargiai linktelėjo. Šiaip jau pati kitokio scenarijaus nei pasilikti bijojo net svarstyti. Nes silpna pasidarydavo vien nuo minties, kad reikės mėgint kurtis gyvenimą iš naujo. Juk buvo viena. Pala, o kas kaltas? Ačiū, supratom.
- Geriau galvok, ar pats sugebėsi kas rytą vakarą mane matyt tai žinodamas,- žodžiai išsprūdo tarsi prieš jos pačios valią. Emilijana atsistojo, įsipatoginusį Sniegą pasiimdama ant rankų. Nors taip pat grakščiai kaip ir bet kurią kitą dieną, viduje per vieną naktį jautėsi pasenusi keliomis dešimtimis. Ir ne tik dėl pasikeitusio statuso. Sužadėtinė. Pagarba, meile, rūpesčiu ir tam tikru iškilmingumu, pasididžiavimu spinduliuojantis žodis jai skambėjo jau kitaip, tarsi užkrėstas nuodais, pajuodęs, negyvas. Kas kaltas? Ačiū, supratom.
Nulydėjo jį akimis, tebejausdama šiltų pirtų prisiletimą ant skruosto. Dievaži, ji to pasiilgo - pradedant prisilietimais, baigiant pažįstamu alsavimu šalia miegant. Šįkart sirenos prigimtį iš minčių išguiti buvo lengviau nei lengva - tą suvokė tik Igoriui pasišalinus. Tačiau abejojo, ar tai gerai. Atsargiai paglostė ant rankų tebesėdintį katinuką. Nedaug trūko, ir būtų nebesugebėjusi išeiti rami ir, kiek įmanoma, santūri.
- Nepyk, bet gausi persikrausyti kur kitur,- kilstelėjo padarėlį aukščiau.- Man reikia eiti, bet greitai vėl susitiksim.,- jo, dar pradėk širdį liet katei.
Nelabai tuo patenkintas, bet galiausiai katinas sutiko persikraustyti ant lovos. Tuo tarpu visiškai nuo pasaulio atsiungusi Emilijana pradėjo rankiotis daiktus ir drabužius. Igoriui išėjus iš vonios, ji jau buvo pasiruošusi. Abu buvo nulindę kažkur giliai į savo užkaborius, išorę palikę ant autopiloto, abu vis dar mėgino suvokti tai, kas atsitiko.
- Grįšiu po kelių dienų, bet jeigu tau reikia daugiau laiko, tik pasakyk,- atsargiai pradėjo, tik vėliau suvokusi kokią beprasmybę pasakė. Joks laikas nepadės. Priėjo arčiau, vis dar dvejodama, ką sau gali leisti, o ko ne. Įkvėpė, žodžiai sukosi ant liežuvio galo, tačiau taip ir liko užrakinti viduje. Vietoje to Emilijana atsargiai palietė ant lovos susmukusio vaikino skruostą. Prikando lūpą. Juk moka tvardytis. Mokėsi. Pasitraukė. Dar ir dar atgal.
Išėjo neatsisukdama ir negalvodama nei kur eina, nei kaip toli. Sustojo tik vėl atsidūrusi pakrantėje, kur stovėjo kiek mažiau nei prieš parą. Smaragdai akyse sužibo. Trūksmingai įkvėpė, nurydama tuos tris žodžius, kuriuos visą tą laiką norėjo ištarti.
Negalvok, kad jis tuo patikės. Tik ne po šito.
-
Igoris tylėjo.
Jis nežinojo ar sugebės po viso šito dar matyti Emilijaną namuose. Tačiau ją mylėjo ir drįso sau pačiam sakyti, jog sugebės. Jis niekados nesuprato, kodėl kiti meilę vadina akla, šiandien - suprato kodėl.
-Grįšk, tada, kada pati jausi, jog gali,- tyliai sumurmėjo, nujausdamas, kad gal Emilijanai neužteks tų kelių dienų. Visgi, galbūt abu "kelių dienų" sąvoką supranta skirtingai. Gal kai kam tai keturios dienos, o kitam - keturiolika dienų.
O kaip jis pats? Ar jam užteks to laiko, kai Emi bus išvykusi?
Deja, Igoris nė nežinojo. Jis nė neįsivaizdavo kiek jam laiko prireiks iš to išgyti, su tuo susitaikyti. Ką jam reiks pasakyti Kajui ir Melai?
Tu jau nesi toji baltoji lelija, kurią pažinojau,- norėjosi ištarti sužadėtinei, kaip nors ir skaudžiai skambėjo pastarasis žodis mintyse ir širdyje.
Emi prisilietimas buvo kaip pūkas - lengvas, perduodantis virpulį.
Igoris paslapčiai sukando dantis, užgniauždamas visus jausmus. Ne dabar.
Durys užsidarė.
Tyla.
Sniegas nutipeno prie pat Igorio ir atsigulė šalia savo savininko globėjo.
Tyla.
Igoris užvertė galvą į lubas, įsispitrino į jas ir tyliai atsiduso.
Tyla.
Nežinia koks virpulys perėjo per kūną.
Tyla.
Prisiminimai. Meilė. Štai kas Igorį laikė prie Emilijanos, štai kas Igorį vertė laižyti savo nusistatymus.
-O tai aš?! - iš prisimininų išplaukė įsižeidžiusios trylikametės balsas.
-Tu darei tai tyčiai,- vėl iš prisiminimų iškilo jo paties šešiolikmečio balsas.
-Ne, aš tave palieku,- ir vėl iš atminties išsruveno visai nesenas, atrodo kelių ar vienų metų senumo prisiminimas.
Igoris pakilo, susirinko daiktus (Sniegą taip pat) ir iškeliavo oru.
Tačiau mintys dar liko Londone.
-
Starkas užėmė vieną iš staliukų viešbučio kavinės terasoje. Visose mokyklose jau buvo prasidėjusios atostogos ir jaunasis lankininkas buvo grįžęs iš Ilvermornio į Londoną. Rudeniui planų neturėjo, tačiau vasara nusimatė darbinga – buvo susitaręs su buvusia savo mokine padirbėti. Anoji, pasak jos žodžių, turėjusi atlikti praktiką su kokiu nors herbologu, o kad jau Starkas pasirodė grįžtąs atostogoms namo, tai kodėl gi nepasinaudojus proga?
Turėjo jiedu susitikti kavos ir aptarti praktikos eigą, tačiau kol kas jaunoji studentė nesirodė. O gal jau sukosi kažkur netoliese, tačiau Ramsay jos nepastebėjo – nebuvo tikras, kad prisimena, kaip šioji atrodo. Per jo gyvenimą jau spėjo persiristi tiek įvairių merginų – mokytojų, mokinių ir kitų amatų atstovių – kad visų jų veidai ir siluetai jo prisiminimuose pradėjo plaktis į vieną. Vos viena ar dvi ryškesnės vis dar turėjo savitumą jo mintyse – štai ir dabar jo fantazijoje pradėjo suktis viena seniai bematyta baltaplaukė, kažkada irgi sutikta kavinėje. Ak, seni geri laikai...
Nebuvo nostalgiškas, tačiau toji baltaplaukė nedavė jam ramybės. Vis pamąstydavo, kur ji tada dingo? Kodėl daugiau jos nebesutinkąs?
Išpūtė į orą visą debesį dūmų ir mestelėjo į peleninę jau nugesusią nuorūką. Jei Amerika ką ir pakeitė, tai privertė Starką pradėti rūkyti. O pradėjus mesti yra be galo sunku. Turbūt – pats lankininkas nė nebandė mesti, net nebuvo pagalvojęs apie tokią galimybę – labai jau jam patiko tas jausmas, kai iš plaučių išpūti karčius dūmus ir visas pasijunti tarsi lengvesnis. Vieniša nuorūka įkrito į plieninio indo dugną, o jaunasis profesorius taip pat vienišai apsižvalgė aplinkui.
-
Išaušo dar vienos ilgai ir nuobodžiai belauktos atostogos. Žinoma, nesupraskite klaidingai. Elytė nesiskundė gavusi sunkiai prieinamą vietą Herbologijos ir Magiškųjų gyvūnų akademijoje. Juk norėdama ten įstoti, turėjo ilgai gaišti tokį brangų laiką, per kurį galėjo tiesiog ramiai ilsėtis vis dar skalbimo milteliais atsiduodančiame Niko glėbyje ir jaustis saugiai, rašydama ilgą ir gana nuobodų referatą apie vieno iš pasirinkto dalyko, dėstomo akademijoje, svarbą ir teigiamą naudą. Be to ir pačios paskaitos nebuvo iš tų, kurios studentus dažniausiai verčia nuobodžiaujant piešti įvairiausiais nešvankybės kaimynui į užrašus, tyliai pūsti sau į ūsą, kol paties seilės iš lėto liejasi ant stalo ar šiaip susikūprinus kampelyje skaityti kokį nors pikantišką romanėlį. Na gerai, dauguma paskaitų buvo intriguojančius, sukeliančios nors menkiausią smalsumą studentams. Pasitaikydavo ir tų nuobodžiai varginančių, po kurių, grįžus į kambarį, įsiskaudėdavo galvą. Tad atostogos būdavo kaip pabėgimas nuo visų sunkumų ir nereikalingų smilkinių tvinksėjimų.
Kaip ir daugelis produktyvių žmonių, nesvarbu ar burtininkas, ragana, ar žiobaras esi, Elė buvo linkusi susiplanuoti savo išsvajotuosius du mėnesius atostogų, kurie, palyginus su visais mokslo metais ir milžinišku skiriamu krūviu, tebuvo menkniekis. Taigi, pirmos trys laisvos dienos buvo skirtos kelionėms su artimiesiems ir, žinoma, Nikui. Elė planavo praleisti su jais nors akimirką, užtat įsimintiną akimirką, kuri įstrigtų atmintyje kaip, beje, vienas maloniausių prisiminimų, o tada visas likęs laikas buvo paliktas Elei ir dar keliems antro kurso studentams akademijos skirtai užduočiai - atlikti praktiką pas kokį nors išsilavinimą turintį herbologą. Deja, tetulė Hilda, kuri yra bene linksmiausia herbologė ir tikriausiai išgalvota, šioje situacijoje nepagelbės. Tad Eleizija, dar nesusikrovusi lagaminų išvykimui iš akademijos, parašė gana ilgą bei nuoseklų laišką bene vieninteliam artimam herbologui, Starkui Erikui Ramsay, kuris tikrai neatsuks nugaros kažkada jo paties sparno saugomai mergaitei. Užtat dabar buvusi varniukė ir traukė viešbučio "Cinamonas" link, mat susitarė su buvusiu profesoriumi ten ir susitikti.
Užmačiusi gatvėje pasitaikiusioje keistų laikrodžių krautuvėlėje, įsikūrusioje gebenės apaugusiame apleistame fabrikėlyje, kad iki susitarto laiko su Starku tebuvo likusios tik kelios minutės, Elė bėgte pasileido akmenimis grįsta gatve, kol galiausiai uždususi pasiekė reikiamo viešbučio vestibiulį. Ten tamsiaplaukė akimirkai krestelėjo ant patogiai pasitaikiusios sofutės kvapui atgauti, nes bėgdama tekina bus sutaupiusi dar dvi minutes. Nuskilo. Tad porą kartų giliai įkvėpusi, pirštais perbraukė išsidraikiusius plaukus, sugrąžindama juos į pradinę padėtį, ir patraukė viešbutyje esančios kavinės link. Tik spėjo įžengti, akimis iškart pradėjo skenuoti kiekvieno čia esančio žmogaus ar antgamtiškumo pasižyminčios būtybės, velnias ten juos žino, juk neatskirsi taip lengvai nuo paprasto žiobaro, veidus. Beje, netruko taip ilgai, kol surado reikiamą žmogų. Iškart atpažino buvusio merginos vadovo, ramiai sau pučiančio garą terasoje, veido bruožus.
- Laba diena, - priėjusi droviai pasisveikino. - Būsiu ta pati Eleizija Stigler, rašiusi dėl galimybės atlikti praktiką, - vis dėlto prisistatė vardu ir pavarde, mat manė, kad profesorius tikrai nepamena jos.
-
Jo mintis sudrumstė staiga pripuolusi tamsiaplaukė. Įtariu žvilgsniu atidžiai ją nuskenavo nuo pat išsidraikiusių tamsių sruogų iki laiveliais apautų pėdų. Galiausiai skvarbus pilkų akių žvilgsnis sustojo ties jaunosios damos veidu, padabintu drovumo ar susigėdijimo raudoniu. Linktelėjo be žodžių, o kairysis lūpų kamputis išsyk išsikreipė pašaipioje – bent jau iš pirmo žvilgsnio – šypsenėlėje. Prireikė kelių sekundžių, kad štai šią dailią jauną moterį susietų su kažkada matyta auklėtine. Na, turbūt nereikia stebėtis, kad jaunimas turi polinkį keistis išoriškai.
– Labas, Stigler, – iškėlė dailų antakį, darkart nepraleisdamas progos nužvelgti savo būsimą praktikantę, – Sėskis, tuoj atneš kavos. Mėgsti juodą ar baltą? – tarstelėjo lyg tarp kitko, pats gurkštelėdamas iš savo mažo dvigubo espreso puodelio.
Nebuvo linkęs daugžodžiauti – kaip jo mokinė, Stigler turėjo tą prisiminti. Taigi ir dabar Starkas be jokių įžangų iškart perėjo prie reikalo; galų gale, vakare dar turėjo svarbesnių reikalų.
– Apmąsčiau aš tavo ir savo galimybes ir galiu pateikti kokius du-tris darbo pasiūlymus, kurie turėtų tau tikti, galėsi pati išsirinkti geresnį. Taigi, tau leidus.
Nelaukdamas leidimo, žinoma, kandžiai šyptelėjo ir pradėjo aiškinti savo sumanymą.
– Pirma, galime dirbti ties teoriniu herbologo darbu. Tai būtų pagrinde tyrinėjimai bibliotekose, senųjų mokslininkų darbų analizavimas; žodžiu, gana sausas ir neitin įdomus užsiėmimas, tačiau tokia praktika būtų greičiausia: žinoma, sėdėti virš knygų reikėtų po 6-8 valandas per parą, bet per dvi savaites jau būtų baigta. Jei tinka šis variantas, reikėtų tik nuspręsti darbo temą, kurią norėtum analizuoti.
Nors pateikė šį pasiūlymą, tačiau nebuvo linkęs imtis nuobodaus akademinio darbo: pats jo baisiausiai nemėgo, o būnant merginos mentoriumi, irgi turėtų atsišviežinti iš studijų laikų primirštas žinias ir analizės metodus.
– Antra, galiu rasti tau gerą poziciją Karališkajame Herbologijos Institute, gal pameni, kažkada ten buvom. Kiek žinau, šiuo metu Institutas bando sukurti magiškų augalų rūšį, galinčią padėti susidoroti su oro tarša, turėtų būti visai įdomus toks darbas laboratorijoje. Visgi aš su tavimi ten būti negalėčiau, nebent susitiktume kokį kartą per savaitę, kad aptartume tavo darbo rezultatus.
Prieš įgarsindamas paskutinį siūlymą sudvejojo. Nebuvo tikras dėl savo ateities, o tįsti vos ataugusią nuo žemės mergą į kitą pasaulio kraštą neatrodė labai racionalu. Ir vis dėlto nesusilaikė nešyptelėjęs puse lūpų.
– Na, arba gali dirbti su manim. Mokytojaujant. Tiesa, neturiu supratimo, kur dirbsiu rudenį. Galbūt tokiu atveju tau tektų skrist su manim į Ameriką, visko gali būti, – abejingai gūžtelėjo pečiais, – O gal ne. Neaišku. Šiaip ar taip, kokį mėnesį padėtum man profesoriaujant. Būtų tau nauda ir kaip herbologei, ir kaip būsimai motinai ar dar kam, – sarkastiškai prunkštelėjo, – Darbas su vaikais ir visa kita. Jei gerai pamenu, buvai kažkada prefekte? – pats nusistebėjo radęs savo atminty tokį bereikšmį faktą, – Tai jau moki kažkiek vadovaut ar lyderiaut, nesvarbu. Dėl studijų nesirūpink, susitarčiau su tavo akademija, kad pradėtum mokslus kažkiek vėliau. Tai ką? – šyptelėjo, gurkštelėdamas dar kavos ir vėl įsikišdamas tarp dantų cigaretę bei ją pridegdamas.
-
Pastebėjusi, kad buvęs jos pačios profesorius akylai nužvelgė tikrai per keletą metų pasikeitusį merginos kūną, pastaroji pasijautė išties nejaukiai. Nesuprato, koks buvo to žvilgsnio tikslas. Ar Starkas bandė tik prisiminti buvusią pasikeitusią mokinę, kurią pats tikriausiai ir bus sužavėjęs herbologija, ar po visa tuo slėpėsi kažkas netinkamo. Beje, tą užklupusį nejaukumo jausmą galėjo išduoti jos rankos, mat Elė buvo linkusi beveik kaskart, nerimui, įtampai ar šiaip nemaloniai situacijai užklupus, dailius pirštus paslėpti už savo nugaros. Ir ypač vargšelė pradėdavo tvarkyti savo kerinčius plaukus, šiuo metu šiek tiek paūgėjusius porą centimetrų, tačiau tik gerai pažįstantis galėtų perprasti šią Stiglerių atžalos kūno kalbą, pavyzdžiui, buvusios varnės šeima ir Nikas Maquet, jos mylimasis.
Eleizija tyliai atsikvėpė, išgirdusi profesoriaus pasiūlymą užimti vietą prie to paties stalelio, atsiduodančio tuo niekingu cigarečių, surūkytų prieš pat varnei prieinant, dvoku. Giliai viduje džiaugėsi, kad nereiks stovėti kaip kvailelei, kol bus varstoma nemalonumą keliančių žvilgsnių. Žinoma, Starkas Erikas Ramsay tikriausiai net nesuko sau galvos dėl nederamų, jei galima taip išsireikšti, veiksmų. Pastarasis turbūt tik dėl smalsumo užmesdavo žvilgsnį į panelės pusę.
- Mėgstu baltą, ačiū, - be jokio menkiausio virpesio balse atsakė mergina.
Matote, Elė galėjo pasigirti ne tik įstojimu į prestižinę akademiją, muzikiniu išsilavinimu ar gebėjimu dažniausiai perprasti Niko, jos išrinktojo klastuolio, judesius ir veido išraiškas. Juk ir balsą buvo įvaldžiusi ganėtinai puikiai, mat galėjo kalbėti juodžiausius melus ar nesąmones ir žmonės neįtardami patikėdavo. Kad ir dabar, pavyzdžiui, Elė tarė gerianti baltą kavą, kai tuo tarpu pastarosios negalėjo net užuosti, bet į tokią situaciją vargšę pastatė Starkas. Gi buvo galima suprasti, kad kava jau buvo užsakyta, tad Elei net nekilo mintis atstumti tokį malonų gestą.
Belaukiant kavos, buvęs profesorius, kuris, tikėjosi Stigler, pataps jos gelbėtoju, atliekant paskirtą užduotį, pradėjo aiškinti situaciją apie praktiką. Eleizijai net širdis apsalo, išgirdus, kad profesorius atėjo ne tuščiomis, o net su trimis pasiūlymais, kuriuos reikėjo itin atidžiai apgalvoti ir galiausiai pasirinkti. Beje, reikia pridurti, kad laiko per daug nebuvo. Juk nesėdės porą valandų prie stalelio su Starku, kuris tikriausiai galiausiai pasiųs ją velniop, norėdama pasirinkti labiausiai tenkinantį variantą.
Pirmasis pasiūlymas iškart buvo atmestas, net nespėjus herbologui pabaigti jo. Teorinis darbas šiuo metu ne per daugiausiai žavėjo šiuo metu, jau nekalbant apie tai, kad ir prieš atostogas studentams Herbologijos ir Magiškųjų gyvūnų akademijoje buvo paskirtas panašus darbelis, tad nebuvo reikalo stebėtis, kad šis variantas nesužavėjo varniukės. Tuo tarpu kiti variantai buvo kur kas įdomesni. Gauti vietą Karališkajame Herbologijos Institute arba pagelbėti Starkui profesoriaujant - štai kur veikla, verta varnės susidomėjimo. Aišku, darbas kartu herbologu, kažkada buvusiu pačios profesoriumi, turėjo šiokių tokių minusų, nes pats Starkas dar tiksliai nežinojo vietas, kuriame vėl tektų mokinukams aiškinti herbologijos magiją. O kas, jei reiks keliauti į Ameriką? Tokiu atveju vėl būsiu atskirta nuo Niko, o tai išties nebus į gerą nei jam , nei man pačiai. Bet juk viską galima išgyventi, taip? Juk ir mokyklines dramas, ir tą prakeiktą momentą, kai pasiryžau pusmečiui nutraukti ryšį su vargšeliui įveikėme.
- Surizikuosiu ir pasirinksiu trečiąjį variantą, - galiausiai nusprendė varnė, negirdomis praleidusi vyro pastebėjimą, kad tai būtų naudinga kaip būsimai motinai. - Juk visai būtų smagu sugrįžti į ne taip ir seniai buvusius laikus, kai dar pati sėdėjau mokykliniame suole, užsirašydama net bereikšmius profesorių sakomus žodžius, - lengvai šyptelėjo ji.
Išvydusi kavos puodelį priešai save, lėtai kilstelėjo ją prie rausvų lūpų ir nugėrė mažytį gurkšnį. Jos nuostabai, skonis buvo pakenčiamas, tačiau vis tiek savo noru niekada neužsisakytų kavos.
- Be to ar būtų galima pasiteirauti, kur planuojate profesoriauti artėjančiais mokslo metais? Gal net būsite išsiuntęs darbo prašymą ar sulaukęs pakvietimų? - padėjo puodelį ant stalo. - Ir, žinoma, suprasiu, jei nenorite kol kas dalintis savo planais.
-
Kad daugumos profesorių didžioji dalis tariamų žodžių yra bereikšmė – Starkas sutiko. Nors pats Hogvartse besimokė tik du paskutiniuosius metus (kas be ko, „besimokė“ yra stiprus žodis; lankininkas iki šiol nebuvo tikras, kaip išlaikė didžiumą egzaminų; matyt, šelmiškas žavumas paveikia ne tik mokinukes, tačiau ir mokytojas bei direktorę), tačiau žinojo, kad dauguma čionykščių mokytojėlių dažniausiai pliaupė, kad tik pliauptų, nelabai jiems rūpi, kas išeina iš jų burnos. Aišku, koks savikritiškesnis individas galėtų pagalvoti, kad buvusios varnės žodžiai iš dalies (arba gal visiškai) nukreipti ir į jį, tačiau šiam gražuoliui tokia mintis net į galvą nešovė, o pasakytų jam kas tiesiai šviesiai, tai nepatikėtų už jokius pasaulio turtus. Visi jo įprasti mokiniai, kur tik jis bedėstytų, visada pasižymėjo itin geru lankomumu (nors, reikia pripažinti, čia buvo pagrinde dailiosios lyties nuopelnas), o ir mokėsi mažų mažiausiai neblogai. Talentingas žmogus gabus visose srityse.
Klausimą apie kitus mokslo metus praleido lyg negirdėjęs. Tik jau ištuštino savo mažąjį espreso puodelį, vėl išstūmė iš savęs visą debesį dūmų ir įdėmiai įsistebeilijo į priešais sėdinčią merginą. Ir kas gi ją patraukė toje herbologijoje? Visai graži, galėtų geriau dirbti kokioj įdomesnėj srity, juolab, kad šiaip ar taip įstoti į akademiją nebuvo itin paprasta. Jam – taip; šeimos sukaupti turtai bei statusas leido kadaise vėjavaikiškam vaikinukui leisti dienas nieko doro neveikiant ir vis tiek praslysti pro viską. Taip pat buvo ir su akademija – senelio užtarimas šian bei ten, tūkstantis galeonų vienam senatoriui, tūkstantis kitam – ir štai pilkaakis vos patenkinamai baigęs mokyklą jau yra tarp geriausių šalies burtininkų. Tačiau jis puikiai suvokė, kad ne visiems taip pasiseka – dauguma praleidžia metų metus virš knygų, kad turėtų bent menkiausią galimybę pakliūti į tokią mokymo įstaigą. O štai šioji mergina – darkart pabrėšiu, itin žavi Starko akimiis – neatrodė kaip tipinė moksliukė; maža to, buvo įsitikinęs ją vis matęs su kažkokiu leisgyviu berniukščiu.
– Kad aš žinočiau, – staiga atsipeikėjo, lyg tik dabar rudaakės klausimas būtų jį pasiekęs.
Nusijuokė. Tačiau juokas nebuvo linksmas ar liūdnas, nebuvo net sarkastiškas ir pašaipus. Visgi kažkoks šaltis jame vertė kitus jaustis nepatogiai – bent jau tokią išvadą padarė iš staigą į jį atsisukusių kelių kavinės lankytojų žvilgsnių.
– Tikrai neturiu supratimo, ką veiksiu, – atsakė jau mažumėlę tyliau, – Greičiausiai grįšiu į Ameriką, tačiau taip pat girdėjau, kad ir Durmštrangas bei Biobetonsas ieško pedagogų. Tai nežinau. Greičiausiai tau teks pakeliauti, bet tai gerai – vis kažkiek pasaulio pamatysi. Tavo metais, Stigler, to labai reikia, – filosofiškai pridūrė, lyg pats būtų bent trim dekadom vyresnis už ją.
– Ak, vos nepamiršau, – pridūrė, nors jau buvo paprašęs padavėją atnešt sąskaitą, – Kad ir kur bebūčiau, bebūtume, dar reikės truputį pasiruošti mokslo metams. Susirašysim dėl detalių, bet kokį rugpjūtį norėsiu bent porą sykių susitikt, kad patikrinčiau, ar verta tave imt į asistentes, – šyptelėjo puse lūpų.
-
Belaukdama jos buvusio profesoriaus Starko reakcijos į pateiktą klausimą, kurios tikėjosi teigiamos, mat tikrai norėjo sužinoti, į ką neseniai pati savo noru įklimpo iki liemens, gurkštelėjo užbalintos kavos, tuo pat metu stebėdama kavinės aplinką. Elė atmestinai, greitai perbėgo per terasą, tyrinėdama kiekvieno kavinės, įsikūrusios viešbutyje „Cinamonas", lankytojo veidą, rūbus. Visi atrodė išties kerinčiai. Kelios ponios, gurkšnojančios arbatą su lašeliu pieno, buvo pasidabinusios puošniais švarkais, plaukus susisukusios į prašmatniausias šukuosenas, atimančias Elytei žadą. Tuo tarpu ketvirtą dešimtį perkopęs vyriškis, sėdintis atokiau nuo visų, taip pat užkliuvo varnei, tačiau ne dėl tos pačios priežasties kaip tos damos. Pastarasis vilkėjo visiškai juodai. Tiesiog buvo dalis savo šešėlio - paslaptingo ir bauginančio?
- Va kaip, - netikėtai sureagavo į Starko atsakymą, nutraukusį bereikšmę varnės kelionę akimis.
Pasirodo, vyriškis pats sėdėjo apsuptas nežinios. Nežinojo nei kur, nei kada gaus kvietimą užimti profesoriaus kėdę kokioje nors raganų ir burtininkų mokykloje: Hogvartse, Durmštrange, Biobetonse. Tai ne juokais išgąsdino vargšelę, sutikusią su trečiuoju Starko, bene išvaizdžiausio iš buvusių profesorių, pasiūlymu, mat dabar ir Elei neliko nieko kito, kaip tik užimti vietą šalimais vaikino, apsupto nežinomybės. Ir kurgi aš įsivėliau, a? Pasirašiau keliauti bet kur, net neapsvarstydama, kad tai gali būti ir tolimiausias pasaulio taškas ar net kraštas, o ten pamatyti ir prisiliesti prie Niko bus velniškai sunku.
Nikas. Elė net buvo užmiršusį jį, o juk teks jam bene pirmajam atskleisti šią gana keblią ir jaudinančią naujieną. Tai gali būti išties keblu, mat Nikas, varnės mylimasis, nespindėjo susižavėjimu tuo ponu, sėdinčiu kitapus mažo kavinės staliuko. Ne kartą, Elei esant šalimais, buvo pasakęs savo neigiamą nuomonę apie Starką. Tamsiaplaukė dažniausiai apsimesdavo neišgirdusi ar nebandydavo pakeisti jo nuomonės. Tiesa sakant, net pati nežinojo, kodėl nepuldavo ginti buvusio vadovo. Tikriausiai, kad ir taip buvo pakankamai išgyvenusi tarpusavio ginčų.
Padavėjai nupėdinus atnešti sąskaitą, varniukė nugėrė paskutinį negardų kavos gurkšnį, tyliai padėjo tuščią puodelį ant lėkštutės ir perbraukė savo plaukus, nors viduje jausmai virė neapsakomu greičiu. Tai azartas, tai jaudulys, tai nerimas - viskas kaustė vargšelę, nors ir nebuvo to matyti išorėje.
- Žinoma, - dailiai šyptelėjo profesoriui. - Lauksiu su nekantrumu tolimesnių susitikimų.
Tardama šiuos žodžius, tamsiaplaukė pasidėjo ant kelių rankinuką, pradėdama jame raustis ir ieškoti piniginės, nes juk susimokėti už kavą, kad ir kaip neskaniai nugėrė, teks susimokėti.
- Tai šiandienai jau viskas? Ar dar turėsite klausimų?
-
Lankininkas tik numojo ranka, pamatęs besirausiančią rankinuke paauglę ir, vos padavėjai atnešus sąskaitą, greitai sumokėjo už abu ir dar paliko dosnių arbatpinigių. Ką gi, jis niekad nebuvo iš tų, kurie skaičiuodavo paskutinius knutus – senelio palikimas užtikrino daugiau negu užtektinai pinigų gyvenimui. Ir kas, jeigu jis viską ištaškys? Jo tėvas – kaip ir patsai Starkas – buvo vienturtis, anksčiau ar vėliau tie turtai išnyktų. Galima ir pasimėgauti gyvenimu.
– Viskas šiandien, – abejingai tarstelėjo, – Parašysiu, kai tik ką nors žinosiu dėl rudens, – kandžiai šyptelėjo.
Jau buvo besiruošiąs atsistoti ir nukeliauti sau, bet kažkas jį sulaikė. Gal palauks tos dailios, tamsios padavėjos, kuri šiandien juos aptarnavo ir pats ją, hm, aptarnaus. Ar bent jau pavaišins kuo nors. Iš esmės, koks skirtumas.
Luktelėjo, kol buvusi Varno Nago auklėtinė susidės savo daiktus ir pasiruoš eiti sau.
– Iki, – šyptelėjo, net nepažvelgęs į Stigler pusę.
Tiesa, tik iš pradžių: mat, vos vėl burnon įsikišo dar nebaigtą cigaretę, pilkų akių žvilgnis įsmigo į dailų šios jaunos moters siluetą ir nulydėjo ligi pat kampo, už kurio šioji dingo. Dar mažumėlę pasėdėjo, baigdamas rūkyti ir tada, numetęs į peleninę nuorūką, žvitriai priėjo prie tamsiaodės padavėjos, vėl pasiruošęs įjungti savo žavesį.
-
Mergina pesčiomis greitu žingsniu keliavo į žiobarų prigrūstą vietą - viešbutį su keistu pavadinimu. Dizainerė kartu tempėsi ir mažą lagaminą su savaisiais inicialais, kuris buvo prigrūstas daugiausiai makiažo ir visokių kitų modeliui reikalingų dalykėlių. Ši kelis kart persibraukė per rudos spalvos plaukus, kurie užstojo susirūpinusias akis, kurios nužvelgė visą šį Londono centrą, kuriame Žana būti šiuo metu nelabai džiaugėsi.
Jeigu ji tik būtų žinojusi, kad Katherine Silverstone - mergaitė, kurios kobra vos nenužudė tuo met dar Hogvartse dėstančios kerėjimo mokslą merginos yra Abriellos dukra. Kaip jos gyvenimas būtų pasikeitęs? Tikriausiai niekuo, ji tiesiog per daug sureikšmino, tai, kad galėjo mirti nuo pažystamos burtininkės dukros. Šiuo metu ji skubėjo pas tą pačią drąsiąją jaunąją Silverstone. Šią mergiūkštė jai reikėjo prižiūrėti Žanai, kadangi Katherine buvo Londone, o ne Vaduce, o jos motina turėjo kitų svarbesnių reikalų. Tikėjosi, kad gyvatės Katherine kartu neatsitempė, o jei ir tokią turėjo Mokslinčė visad savo iš guobos pagamintą lazdele galėjo moti kelis mostus ir ištarti burtažodį. Burti mergina sugebėjo.
Kelioms minutėms sustojusi prie žiobariško šviesoforo mergina pakėlė savo tamsias, rudas akis į dangų, buvo giedra ir atrodė, kad dabar ne pavasaris, o vasara. Paukščiai čiulbėjo, galima buvo išgirsti ir netoliese miaukiantį katiną. Na tiesa, katinai murkė ištisus metus, tik kažkodėl Mokslinčė dėmesį į tai atkreipė tik dabar - ankstų pavasario rytą, kai laikrodis mušė vos septintą valandą, o Londono gatvėse kerėplino vos keli pasimetę žiobarai ir lyg nujausdama mergina suprato, kad čia kažkur tikrai buvo vienas kitas ne žiobaras, o burtininkas.
Tikėdamasi, kad Katherine dar nespėjo nužudyti visų žiobarų viešbučio vestibiulyje - vietoje, kurioje Žana turėjo susitikti su pirmakurse Mokslinčė lėtu žingsniu lyg perraudoną kilimą perėjo gatvę. Prieš jos veidą atsivėrė pastatas, kuris tikriausiai ir buvo vieta, kurioje Žana turėjo susitikti su Grifų Gūžtos koledže besimokančia mergaite ir kelioms dienoms atstoti mamą. Ji pakėlė akis ir išvydusi Londono centre stovintį keturių aukštų pastato pavadinimą iškart niekur nelaukus pravėrė duris tikėdamasi, kad vienuolikmetė vis dar stovėjo arba bent jau sedėjo čia.
Žana mintyse tikėjosi, kad Grifų Gūžtos koledže besimokanti mergaitė bus mandagi ir su ja gelės išgerti puodelį arbatos, pasišenkučiuoti ir tiesiog ramiai ir be jokių problemų praleisti visą dieną kažkur netoli šios vietos, begalvojant Žana jau atsidūrė vestibiulyje dairydamasi ar Silverstone nesudegino šios vietos, o po kelių minučių Mokslinčė jau buvo šiek tiek susinervinusi gailėdamasi, kad sutiko prižiūrėti pirmakursę, kurios net gi nesimatė. Tikriausiai, jau tempiasi savo gyvates... - Pamintijo trisdešimtmetė mergina ir dar kartą apsidairė ar tikrai niekur nesimatė jaunosios Silverstone. Vis gi mergina abejojo, kad pirmakursė galėjo pasikeisti taip, kad ji jos tiesiog neatpažintų.
-
Prasidėjusios atostogos. Pavasario rytas. Baltaplaukė ramiai sėdėjo taksi mašinos gale, o pro tamsintus langus žvelgė į auštančia aušrą ir pravažiuojančius Londono aukštus pastatus, bet grifės mintys nepaliko nė minutei, kad galėtu pasigrožėti saulėtekių ir Londono gražiais vaizdais. Kodėl privalau laiką praleisti su Mis Siledom? Ir išvis kodėl ji sutiko su manimi būti, po to įvykio? - bevažiuojant mašina tik sau uždavinėjo klausimus į kuriuos pati negalėjo atsakyti, o tik pati Mis Siledom. Po kelių dešimties minučių, atvažiavo prie sutartos vietos - viešbučio „Cinamonas“. Tikiuosi pirma atvažiavau... - nenorėjo pamatyti modelio veido su pilna makiažo kaip eilinė lėlė ir stengėsi kuo labiau skubintis, kad galėtu jos neišvysti.
Pristojęs vairuotojas prie viešbučio paradinių durų, iškart paprašė reikiamos sumos pinigų už važiavimą nuo oro uosto iki viešbučio. Baltų plaukų savininkė kuo greičiau sumokėjo - septyniolika svarų, kuriuos galėjo sau leisti nuvažiuoti iki viešbučio. Belipant grifų gūžtos mokiniai iš taksį mašinos iš kart pagriebė kuprinę ir vairuotojui nepastebimai pavogė kelis svarus, kad galėtu prasimanyti, bent bandelei su šokoladų, nes jos skrandis tik kurkė kaip varlės prieš lietų, o pati po varginančios kelionės norėjo, bent užkrimsti kažko saldaus.
Mokiniai išlipant iš mašinos, savo rankose laikė keturis pavogtus svarus ir įsidėjo į džinsų kišenę kuria šiek tiek gaubė ilgas juodas megztinis su ilgomis rankovėmis, ant savo nugaros užsimaukšlinusi kuprinę, gyliai įkvėpė ir užuodė kaip Londono miesto oras buvo užterštas, o aplinkui buvo nematyti jokio gražaus ir didelio medžio, kuris galėtu, bent kiek užpildyti teršalus grynų orų. Aplinkui buvo matyti tik pastatai ir žiobarai bevažiuojantys ryte į darbus su savo benzininėmis mašinomis, kurios teršdavo aplinką.
Pirmakursė daug daiktų nesitempė į Londoną, tik kad bus su Žana Mokslinče kelias dienas, tai jos nepriversdavo nepasiimti kaip papildomas poras kelnių ir kojinių, bet dėl jos lakios vaizduotės jau buvo įsivaizdavusi, kaip Mis Siledom vestibiulyje tempiasi keturis didelius lagaminus, o šalia tik vaikšto sekretorė kuri pildo jos norus.
Priėjusi prie paradinių durų, dar kartą apsižvelgė aplink ar nėra aukšta moteriškė kuri sako bereikšmiškus moralus, kuriuos dar nė nebuvo girdėjusi iš modelio lūpų sakančios nuobodžius moralus, kurie nelabai teikdavo naudos, nebent pačiai Mis Siledom kuri pramankštindavo savo balso stygas.
Įėjusi į vestibiulį, pastebėjo iš tolo moterį kurios ūgį siekė apie 190 centimetrus. Mis Siledom jau čia? Kur jos sekretorė Nikolė? - stovinti grifė jau pradėjo bemąstyti, kad čia tikrai buvusi kerėjimo profesorė - ilgi plaukai, aukšta kaip medis ir liekna kaip dobilo stiebas. Atsargiai pasitaisė kuprinės petnešas ir giliai atsidususi, nužingsniavo prie Mis Siledom prie kurios buvo keli lagaminai.
-Labas rytas, Mis Siledom. - pratarė atsisukusi į buvusia profesorę ir šyptelėjo dirbtina šypsena.
Kam jai tiek lagaminų? Ji ką čia gyvens dvi savaites? Siaubinga, turbūt vėl nori pasirodyti kaip gera mano mamos draugė... Aš ir taip dažnai būnu viena, kam mamai parūpo, kad būčiau su kažkokių žmogumi... Aš ir taip miegu prie fontano su savo draugais ir tai yra geriausia lovą iš visų, net geresnė už akmenį. - žvelgusi į Žana Mokslinče medį , toliau šypsojosi dirbtine šypsena ir svarstė, kol per visą vestibiulį sušuko:
-Gyvatės! - veido išraiška iškart pasikeitė, ir nusiėmė kuprinę nuo savo kuprotos nugaros.
Vokietė iškart pakeitė savo mimiką ir paskubomis priklupo prie šildomu grindų, palengva savo kuprinę padėjo ant grindų ir atitraukė mažą užtrauktą. Grifė savo mėlynomis akimis išvydo dvi savo mažuosiuos draugus - kobra Niktę ir tigrinį pitoną Secilijų. Baltaplaukė atsistojo ir iš savo mažos kuprinės pasiėmė tigrinį pitoną ir užsikabino ant savo kaklo, o ant rankų pasiėmė savo mažąją Niktę - padovanota pačios Mis Siledom ir nuo to laiko grifė buvo labai dėkinga jai.
Trumpaplaukė, net nesitikėjo siaubingos žiobarų reakcijos į gyvates. Žiobarai vienas po kito išsilakstė vis šūkaudami ir bėgo tik pro paradines duris. Po kiek laiko pačiame vestibiulyje tik liko dvi burtininkės - Žana Mokslinčė ir Katherine Silverstone.
- Kodėl jie bėga? - prakalbo ir apsidairė aplinkui vestibiulyje ieškodama mėlynomis akimis skanumynų.
Apsidairiusi pirmakursė, pastebėjo ant stalo spurgas su aplietu rožinių glajumi. Katherine iškart į rankas Mis Siledom įgrūdo Niktę ir nubėgo su Secilijum prie stalo su spurgomis. Stalas buvo gražiai paserviruotas: stalas šalia lango ir jį dengiančios peršviečiamos užuolaidos kurios parodydavo londono gatvę, buvo patiesta balta staltiesė ir uždegintos dvi žvakės, o šalia jų ir spurgos.
Visa alkaniausia mergaitė grūdo į savo burną nežiūrėdama aplink tik griebė vienas po kito spurgas, bet baltaplaukė nejautė malonumo ir nesimėgavo spurgų teikiamų skonių. Be griebdama spurgas netyčia stumtelėjo žvakes link užuolaidų pusės, bet vienuolikmetei tai nebuvo dabar galvoje, ji tik tenorėjo pavalgyti.
Po kiek laiko galiausiai užsidegė pati užuolaidą, bet pirmakursei dar nebuvo galvoje, kai jau su prigrūsta burna ji pastebėjo didelę šilumą ir pažvelgusi į viršų, pamatė kaip užuolaidą pradėjo visa degti, net nesustodama.
Mergaitė su prigrūsta burna spurgų, nuėjo kelis žingsnius ir pažvelgusi dar vienai sekundei į ugnį, tik, tada nubėgo prie Mis Siledom ir su pirštu vis rodė į žybiančias didžiausias liepsnas, o tuo pačių metų ir stengėsi pratarti kelis žodžius:
-N..au..dr..o..kies kie..r..tu..s. - bandė pratarti bent taisyklingai žodžius su pilna burna spurgų, bet tai buvo beviltiška, buvo sunku suprasti žodžius, bet modelis jau turėjo suprasti, kad reikia sustabdyti ugnį.
Grifė iškart pagriebė iš Žanos rankų Niktę ir priglaudė šalia savęs ir bandė sukramtyti maistą laikanti savo burnoje ir laukė, kol pati Mis Siledom pradės veiksmą, nes grifų gūžtos mokinė negalėjo būti naudinga, ji nieko negalėjo padaryti, be savo stebuklingos burtų lazdelės.
-
Pralėkė dar dvidešimt minučių, Londone stovintis laikrodis jau mušė aštuntą ryto, o baltaplaukės vis dar nebuvo matyt. Na, Žana tikrai nesiskundė, ji nedegė užsidegimu praleisti laiką su Silverstone. Pirmakursė buvo tokia...Kitokia? Su ja negalėdavo būti nei vienos ramios minutės, o Mokslinčė vis dar turėjo vilties, kad su mergaite bus viskas gerai. Viltis miršta paskutinė, - pamintijo mergina ir išgirdo pažystamą, jaunos panelės balselį.
- Labas rytas, Katherine, labai malonu tave matyti, - sarchastiškai leptelėjo negalėdama susilaikyti. Ji nužvelgė mergaitę, atrodė, kad ją matė prieš šimtą ar kelis šimtus metų, tačiau jai vis dar (tikriausiai) buvo vienuolika. Ji buvo maža, trapi ir nepatyrusi pasaulio siaubų mergaitė, kuri to nesuprato. Žanai atrodė, kad šioji mėlynų akių šeimininkė šiek tiek per daug pasitikėjo savimi, tačiau to neakcentavo. Ji nenorėjo iš karto susipykti su šia gyvačių mylėtoja, o visgi čia kol kas buvo ir žiobarų, kurie su mielu noru būtų stebėję visą kivirčą su panele.
- Tai, kaip sekasi mokykloje, ar labai sunku mokytis? - bandė užvesti pokalbį dama, tačiau išgirdo žodį, nuo kurio per visą kūną perėjo šiupuliukai. Ji graksčiai paėjo kelis metrus atgal, nenorėjo dabar ir ne tik savo gyvybės paaukoti kažkokiai gyvatei. Tuo metu, kai dar dėstė Hogvartse mergina vos nemirė iš vienos nuo jų, tačiau nuo to laiko mokėjo daugumą burtažodžių ir būdų, kad tai tiesiog nepasikartotų. Buvo perskaičiusi daug knygų apie tai, tačiau negalėjo pripažinti, kad jeigu situacija pasikartotų elgtųsi normaliau.
- Ar jūs nemanėte ar nesupratote, kad šias dvi keistas gyvates reikėjo teiktis palikti Lichtenšteine, - įsakmiu, sau įprastu balsu prabilo trisdešimtmetė ir piktu žvilgsniu pažvelgė į pirmakursę. Na, tai ką. Šis spektaklis prasideda, - mergina persibraukė ranka per rudus plaukus, siekiančius liemenį ir pripažino šį nepaneigiamą faktą.
Ilgai netrukus ant grindų jau šliaužėjo dvi gyvatės, žiobarai jau buvo išsilakstę, kažkur tolumoje dar girdėjosi vieno ar kito ne burtininko klyksmai, tačiau Mokslinčė tiesiog atsiduso. Ji nebuvo pasiruošusi kalbėtis šia tema su Silverstone, tačiau tikriausiai, kad tą padaryti teks.
- Žiobarai bėga, nes nėra įpratę matyti gyvačių viešbučio vestibiulyje, o kadangi tu....- net nebaigė sakyti sakinio mergina, kai į jos rankas buvo įgrūsta kobra. Tai tikriausiai buvo ta pati gyvatė, kuri įkando Žanai, kai ji dėstė burtų ir kerėjimo mokykloje - Hogvartse. Todėl ji ištiesė savo ilgas rankas, kad gyvūnas būtų kuo toliau nuo jos veido. Šlykštu, - atsiduso mergina ir kelias minutes tiesiog stovėjo vietoje, kaip kokia žymi statula, vos kvepavo, o jos akys tik lakstė po visą viešbučio ,,Cinamonas" vestibiulį. Nepraėjo nei valanda, o aš savo rankose jau laikau gyvatę. Kažkoks cirkas, - piktai mintyse sumurmėjo mergina ir po kelių minučių rankose vis dar turinti gyvatę nusekė paskui vienuolikmetę Katherine. Aišku, kad ta nulėkė prie spurgų. Ko dar buvo galima iš smaližės? Visiems vaikams patiko saldžios spurgos, o kai ant jų buvo glaisto, tai čia jau iš tikro pasaka, o ne gyvenimas.
Žana nusišypsojo netikra šypsena, nors mintyse iš tikro buvo susikrimtusi, keista, bet gyvatėlė rankose, jai nelabai ir berūpėjo. Tiesą sakant Žana net neprisiminė kada paskutinį kartą valgė kažką tokio saldaus, todėl akimis stebėjo beveik visus skanumynus į burną susikimšusią mergaitę. Žana, ar tu rimtai? Ir vėl žadi liūdėti dėl to, ką pati nusprendei? Ir vėl pradedi elgtis, kaip mažas vaikas...- pykosi su savimi nenuleisdama akių nuo Silverstone, tačiau po kelių minučių nebekreipė dėmesio į mažąją gyvačių mylėtoją. Ką gi gali padaryti vaikas, kuris mėgaujasi spurga? Aišku, kad nieko, - tikėjosi mergina ir ranka perbraukė gyvatei per žvynus, po to jau lėtai ir su niūriu žvilgsniu norėjo ją nuleisti ant vestibiulio grindų. Galbūt Katherine per tą laiką, kol nesilankiau pilyje, kurioje mokėsi pirmakursė spėjo šiuos vis dar šlysčius padarėlius išauklėti? - leisdama padarėlį ant Žemės mintijo Mokslinčė, o ilgai nepratarusi žodžio nusijuokė ir ramiu, šiltesniu nei įpasta balsu pasidomėjo:
- Skanios spurgos? Ar taip seniai valgei šiuos skanumynus valgei ar tiesiog dievini juos?
Ji privalėjo žinoti ar mergaitė buvo pavalgiusi, kad ir, kaip kvailai tai skambėjo iš jos pusės. Ji nekentė pirmakursių, bet... žinodama, kaip sunku gali būti kiekvienam tiesiog atsiduso ir jau pradėjo gailėtis dėl užduoto klausimo. Kodėl aš to klausiu? Dabar šiai pirmakursei atrodys, kad ji man rūpi labiau nei turėtų...Nors gal tai ir į naudą, - atsiduso buvusi kerėjimo profesorė ir pakėlė akis į Katherine ir.... Degančias užuolaidas?! Pasirodo, kad valgant spurgas tikrai įmanoma kažką pridirbti, - susinervino mergina.
- Negali ramiai pasedėti bent kelias minutes? Juk žinai, kad tau astma, o aš tikrai nenorėčiau dabar su tavimi keliauti į kokią nors ligoninę, - piktu, atšiauriu balsu tarė ir apsižvalgė aplink. Žiobarų, kaip ir nesimatė, visi buvo pabėgę po to, kai iš Katherine kuprinės iššliaužė dvi besirangančios gyvatės. Ji lėtai įkvepė ir iškvepė. Iš jos rankų buvo atimta, nespėta nuleisti gyvatė, tačiau Žana tikrai dėl to nesiskundė.
- Gal jau jeigu pridirbote, tai dabar galite tiesiog atsitraukti, o aš viską pasistengsiu sutvarkyti ir..nereikia man nurodinėti ką daryti, kai kalbi dar ir pilna burna... - pakreipė galvą mergina, atsegė vieną iš savo dailiųjų lagaminų ir vis dar žvalgydamasi traukė iš guobos pagamintą lazdelę. Taip, burti ji mokėjo ir jai to nereikėjo priminti, juk pati dėstė kerėjimo dalyką Hogvartse, tačiau kažkodėl jai kilo milžiniškos abejonės, nuojauta kuždėjo, kad panaudoti kerus čia nebus geriausias sumanymas. Mergina dar kelias minutes pasvarstė, tačiau ugnis, nuo tikriausiai, kad žvakės plėtėsi, todėl jos akys nukrypo į vandens pilną įvairiais raštais išdabintą nuostabų ąsotį. Ilgai nelaukusi, kadangi laiko buvo ne per daugiausiai į savo gležną ranką pagriebė ąsotį ir paprasčiausiai visą vandenį išliejo ant užuolaidų, kurias jau dengė ugnis. Ji šiek tiek sumažėjo, tačiau litro ar kelių vandens jai tikrai neužteko. Kvailė, - pamintijo Žana, tačiau po to sau priminė - Tu niekada neklysti, taigi nenusišnekėk. Kelias minutes ir vėl prastovėjo tyloje, kurios nekentė ir po to pridūrė:
- Smagus vaizdelis, - šyptelėjo ir toliau ėmėsi darbo, be lazdelės matyt susitvarkyti nesugebėjo, todėl stipriai suėmė dešine ranka ir laikė suspaudusi, nuojautos ji tikrai daugiau neklausys, nes pasiliauti tokia irgi nebenorėjo. Būtų iš karto ištarusi burtažodį ir būnų pirmoji dalis šio viso vaidinimo jau eitų į pabaigą, bet aišku visi tikriausiai, kad darėme klaidų.
Ji pažvelgė į ugnį. Cha cha, kaip linksmai, - sarchastiškai pagalvojo, pradėjo nervintis ir po kelių sekundžių ištarė reikiamą burtažodį. Ugnis buvo užlieta gal dešimčia litrų vandens, o gal ir daugiau vis gi Mokslinčė nebuvo kažkokia ypatinga gaisrininkė, kad žinotų, kiek vandens reikėjo užgesinti šiai ugniai, todėl šyptelėjo ir pažvelgė į Katherine pratardama kelis žodžius:
- Vaidinimas baigėsi, o dabar norėčiau paklausti ar tau viskas gerai.
Jautėsi, kaip pasaulio didvyrė, tačiau labiausiai nerimą kėlė tas, kad vandens šioje vietoje buvo net gi per daug, todėl Mokslinčė ir vėl įkvepė ir iškvepė, šyptelėjo ir besižvalgydama ir be jokio vargo ištarė dar vieną, skysčius sugeriantį burtažodį. Aišku, merginai pavyko iš pirmo karto, vis gi šis burtažodis buvo pirmakursio ar antrakursio lygio, tai ko buvo galima tikėtis iš profesionalės? Ji ramiai persibraukė per plaukus, viskas, kaip ir buvo sutvarkyta, ji jau buvo nurimusi, o vestibiulyje vis dar buvo tik ji su Katherine. Matyt, šie žiobarai iš tikro taip bijo gyvačių, galbūt net labiau už mane, - mintyse nusijuokė, o išorėje tiesiog nusišypsojo laukdama aplodismentų iš pirmakursės.
-
Baltaplaukė surijo kelis spurgų gumulus su šokoladų, o kitus sunkiai išspjovė savo burnoje laikančias dar nesukramtytas spurgas ant baltų šildomu grindų šalia užsižiebiančios liepsnos. Atrodo nekaip! Žvilgtelėjusi į liepsną ir pasižiūrėjo į gyvates iškart grifė savo juodo megztinio rankove persibraukė per veidą ir atšiaurių žvilgsnių pažvelgė į Žana Mokslinče ir norėjo, bent ką prakalbėti, nes pleškinančios liepsnos supo gaubiančia tylą, kuri nelabai patiko mergaitei skleidžiamas garsas ir atgrasių balsų prakalbo:
- Atsiprašau, ką? Į kokia dar ligoninę? Manęs neprireiks vežti į ligoninę nes turiu inhaliatorių, kuris man gali padėt nuo astmos - tarp džemperio kišenių grifė ieškojo inhaliatoriaus, kuris galėtu padėti nuo astmos ir, kad būtu kiek lengviau kvėpuoti. - Sidabrine lėkšte! Nėra.
Buvo beviltiška, kad kišenėse nebuvo inhaliatoriaus,vienuolikametė mergaitė buvo įsitikinusi, kad buvo paėmusi bevažiuojant link Londono, bet kišenėse liko, tik keturi svarai kuriuos buvo pavogusi iš taksį vairuotojau belipant iš automobilio, kad už keturis svarus galėtu prasimanyti bandelei su šokoladu kas jai buvo arčiausia ir pigiausia nusipirkt ir suvalgyt ant tuščio skrandžio prie Londono viešbučio ,,Cinamonas''. Nors šokoladui ir buvo alergija, grifė ir vėl norėjo rizikuoti savo gyvybę sukeldama anafilaksinį šoką ar galvos svaigimą ir kitas alergines reakcijas į šokoladą. Baltaplaukė norėjo tik valgyti ir jai jau nebebuvo svarbu ar spurga su šokoladų ar su bulvių glajumi.
Baltų plaukų savininkė nesustodama stebėjo buvusios kerėjimo ir burtų profesorės žingsnius ir kiekvieną jos judesį ir reakcijas, kad suprastu ką reikia daryti kai kyla gaisras. Vienų momentų grifei, net pasirodė, kad Mis Siledom stengiasi pavaizduoti kaip gaisrininke, tik be uniformos arba, net vaizduojančia pasaulio didvyre kuri turėjo didelį ego pasirodyti visur ir visada gelbėjant pasaulį, turbūt net pasirodytu, kai suaugęs žmogus nusidegino piršta, o ji atlekia kaip supermenas super moteris su raudonos spalva mantija.
Kai pirmakursė neturėjo šalia inhaliatoriaus, kuris galėtu padėti nuo ligos - astmos, jai teliko tik pasislėpti kuo toliau nuo liepsnų - registratūros. Gyvačių mylėtoja pribėgo vestibiulyje prie kairės pusės, kur puikiai matėsi visa registratūra, o žiūrėti į liepsnas gali būt dar smagiau, nei žiūrėt arti jų ir sudeginti gyvates kurios galėjo taip lengvai įkristi į liepsnas. Pasislėpusi už registratūros stalo, suspėjo pagriebti kuprinę kurioje galėtu būti gyvatės kuo toliau nuo liepsnų. Atsidariusi kuprinę palengva į kuprinę vėl įdėjo į vidų gyvates - Niktę ir Secilijų. Su kita savo džemperio rankove prisidengė nosį ir burną, kad dūmai neapgaubtu pirmakursės ir nenužudytu su paprastu ir mažų dūmų - kuris buvo labai pavojingas grifės sveikatai.
Iškišusi galvą virš registratūros stalo ir iš naujo stebėjo kaip Mis Siledom bando vaizduoti gaisrininkę, kad visas pastatas neužsidegtu. Na, jai kolkas sekasi gerai! - pamintojo sau mintyse gyvačių mylėtoja.
-Ką ji ten sau murma po nosim? - sušnibždėjo ramių balsų ir stipriau prie savęs prirėmė juodą džemperio rankovę. - Kada ji imsies veiksmų?
Mergaitė toliau stebėjo Mis Siledom ir jos veiksmus į liepsnas, kol po ilgo laiko liepsnos užgeso ir tevyravo tik duslus dūmai po liepsnų užgesinimo. Lubų spalva tapo visai neskoninga, o ir sienos tapo ne geriausios spalvos iš baltos į kreminę, pilka ir kai kur net matėsi juodi atspalviai, o užuolaidą tikrai jau nebeliko ir buvo visa sudegę.
Žana Mokslinčė priėjo prie mergaitės ir šįkart pati prakalbo, šiek tiek mergaitei pasirodė, kad jai rūpi Silverstone sveikatą, kas jai buvo neįprasta. Jau nuo mažens vienuolikametė gaudavo mažai dėmesio iš tėvų, jie buvo pernelyg užsiėmė, kad galėtu skirt bent vieną valandą per dieną. Pati baltaplaukė rūpinosi savo išsilavinimų ir sveikata, o tėvai tik aprūpino pinigais, o retkarčiais suspėdavo skirt trisdešimt minučių, bet tai buvo labai retai, bet dėmesio vienuolikametei užtekdavo.
Šiek tiek sumišusi mergaitė nuleido rankas ir lėtai pasirodė virš registratūros stalo, o savo užsimąsčiusiu žvilgsnių pažvelgė į buvusia kerėjimo ir burtų profesorę.
-Nebuvo jokio vaidinimo, tai rimta nelaimė! - iškart užsipuolė žodžiais modelį. - Ir taip, esu sveika, o gal bijai, kad reiks vežt į ligoninę?
Jaunoji Silverstone nepasimetė parodyti savo charakterio ir iškart atsistojo ir prisėdo prie registratūros modernaus stalo, ant stalo gulėjo pilnas kompiuterių, kurie slėpė visų klientų informaciją ir registruodavo kambarius, o kai kur ir matėsi nesutvarkyti dokumentai.
-Manau, kad mums reikia kambario, kuriame galėtumėme apsistoti. - sumurmėjo sau po nosim žiūrint į ekraną.
Apsižvalgiusi aplink, nematė kamerų ar apsaugos, o kompiuteriams, net nebuvo uždėtas paprasčiausias slaptažodis, saugumui klientų asmeniniu privatumui. Kompiuteryje lengvai mergaitė užsakė Žanai Mokslinčei ir Katherine Silverstone, su suklaidinta informacija - kad buvo užsisakiusios kambarį daug anksčiau nei prasidėjo gaisras. Apsižvalgiusi aplink pamatė raktus ir pamačiusi modelio ir mergaitės kambario raktą iškart pagriebė pasitaikanti raktą, nuo kambario - trečio aukšto keturiolikto kambario raktą.
Laikanti savo gležnose rankose raktą, parodė prieš aukštą moterį ir prakalbo:
-Einam? - pakreipė galvą ir padėjo ant modernaus stalo raktą arčiau Mis Siledom, kad paimtu ir galėtu laisvai nueiti iki kambario, kol dar niekas nepamatė Žanos sukeltos netvarkingos betvarkės.
Lėtai priėjo prie aukšto modelio ir net nejusdama sugurgė pilvas - tai buvo signalas, kad baltaplaukiai reikia pavalgyti sveiko maisto. Nustačiusi liūdno šuniuko išraišką ir krokodilo ašaras, lėtai pažvelgė į Mis Siledom ir tylių balsų pratarė:
-Imk raktą, o vėliau gal galėsim nueit į parduotuvę nusipirkti sveiko maisto?
-
Keista, bet Žana aplodismentų nesulaukė, kas buvo šiek tiek liūdna. Ji pažvelgė į milžinišką viešbučio langą, pro, kurį matėsi pavasariškas vaizdas už viešbučio „Cinamonas“. Kelias minutes paspoksojusi pro langą, ištyrinėjusi kiekvieną asmenį, kuris praėjo pro šį pagaliau susiprato, kad čia kažkas ne taip. Juk prieš, tai, kai šioje vietoje pleškėjo ugnis ji nematė nei vieno žiobaro. Neilgai trukus suvokė, kad užuolaidų nebebuvo, jas sudegino ugnis, todėl dabar reikėjo kažką daryti dėl to, ji nenorėjo palikti visko belekaip, nes jei kažkas būtų išsiaiškinęs, kad ji tuo metu buvo vestibiulyje tikrai būtų apkaltinęs ją. To pasekoje ji apsižvalgė aplink, jokių asmenų pro langą nebesimatė, praskrido tik vienas kitas paukštukas, tačiau jie gi negalėjo išduoti to, kad Mokslinčė burtininkė. Ji stipriau suspaudė iš guobos pagamintą lazdelę ir kelias minutes mąstinėjo kokį burtažodį būtų geriausia panaudoti tam, kad užuolaidos atrodytų, kaip naujos. Girdėjo, kaip su ja bando šnekučiuotis Silverstone, tačiau dabar jai buvo svarbiau padaryti tai, ką privalo. To pasekoje, kolkas nieko neatsakė tik tyliai sumurmėjo burtažodį ir užmerkė savo tamsias akis, mesdama, kad burtažodis pasisekė iš pirmo karto ir jo daugiau panaudoti nebeteks. Praėjus kelioms minutės ji lėtai atmerkė akis ir užuolaidos atrodė, lyg prieš ugnį. Mergina šyptelėjo ir vėl jautėsi taip, kad išgelbėjo visą pasaulį, nors realybėje tik ištarė paprasčiausią burtažodį. Kad ir, kaip būtų buvę modeliui taip pasijusti tikrai niekas nedraudė, o jei ir draustų, ji tikrai tų žmonių neklausytų. Juk jie nebuvo karaliai, kurie įsakinėja.
Ji atkulniavo iki Katherine ir šyptelėjo, tačiau Silverstone užšoko ant registratūros stalo. Kokia neiįauklėta mergiūkštė...- pamintijo ir nusukdama veidą su pašikšlyštėjimu nuo mergaitės.
- Ar nemanai, kad taip išsidirbinėti yra negražu? Tiesa, jeigu nežinojai, tai aš jau nupirkau mums kambarį, todėl čia stengtis tikrai neprivalai, - piktesniu žvlgsniu nužvelgė gyvačių mylėtoją ir pastebėjusi, kad ta tai jau padarė pridūrė:
- Taip, mes einame, tačiau į tą kambarį, kurį aš užsakiau, o ne, kaip tu vos ne pavogei...
Ji nebaigė minties ir pasiėmusi lagaminą ranka dar persibraukė per plaukus, lėtu žingsniu palaukdama mergaitės žingsniuodama link užsakyto kambario. Juk ji pati turėjo suprasti, kad Mokslinčė tikrai nežada prisivirti dar daugiau košės. Ji besižvalgė ar šioje vietoje nesimatė žiobarų, tačiau Žanos nelaimei po truputį į vestibiulį grįžo ir žmonės. Dizainerė čiupo Silverstone plaštaką ir jau be jokių žvagimusį nusitempė ją laiptais aukštyn, o prisiminusi klausimą ar teiginį, kurį pasakė Katherine, kol ji užsiiminėjo užuolaidų tvarkymu pratarė:
- Aš nebijau ligoninių, tačiau nedegu noru ten važiuoti.
Tiek tepasakiusi ji atvėrė duris ir pažvelgusi į kambarį išvydo ant juodo, lyg smala stalo paliktus kelis vaisius, tai reiškė, kad Silverstone galės nebekimšti tik spurgų ir jos noras pavalgyti kažką sveikesnio bus išpildytas.
- Imk iš čia viską ko tik širdis geidžia, manau, kad šie vaisiai tau patiks, - stengėsi tai ištarti šaltu balsu, tačiau ne viskas jai pavyko.
- Tikiuosi, kad valgydama obuolį ji nesugebės sugriauti kambario, - sumurmėjo sau po nosimi ir nuėjo link kriauklės nusiplauti rankų.
-
Baltų plaukų savininkė, net nespėjo sureaguoti, kaip Mis Siledom pagriebė gležna be penkių minučių antrakursės ranką ir nutempė į 2 aukštą patį pirmą kambarį, kurį jau buvo užsakiusi iš anksto, o ne į grifės
pavogta paimta kambarį.
Kas buvo keisčiausia, kad grifė nespėjo pratarti nė menkiausio žodžio ar iš nevilties atsidusti, bet baltaplaukė jautė, kad nereikia pradėti aiškinti Žanai Mokslinčei, kad tai buvo jos pridaryta netvarką, kai neturi įrodinančių įrodymų, o savęs irgi nenorėjo kaltinti.
Kambarys neatrodė kažkuo išskirtinis, nebent savo saldžių aromatų - cinamonų kvapas pasklidęs baltame kambaryje.
Mergaitė pagaliau išlaisvinusi nuo stiprių modelio rankų iš kart apsižvalgė aplink erdvų kambarį, tas saldus aromatas tik užgoždavo mergaitei kvėpuoti, kas galimai galėjo sukelti dar vieną eilinį astmos priepuolį, kuris karts nuo karto buvo stipresnis. Vienuolikametė jau neištvėrusi pabūti ramiai kambaryje, žaibo greičių nulėkė prie didelio lango ir pasuko rankeną, kad galėtu bent kiek įkvėpti gryno oro, kas buvo mažai tikėtina Londone, bet svarbiausi buvo, kad nebūtu tas akinantis aromatas, kuris priversdavo užsimerkti.
Turėjusi ant kupros nedidelę kuprinę su gyvatėmis - Nikte ir Secilijum. Paskubomis nuėjo link lovos, kad galėtu išleisti gyvates. Po mažu nusimaukšlinusi kuprinę ant lovos galo, pamažu atitraukė užtrauktuką tikėdamasi, kad jos dar neužduso nuo cinamono kvapo. Išvydusi besirangančias kuprinėje mažas gyvatėles, nušvito didžiausių džiaugsmų ir po mažu atsitraukė - du žingsnius atgal, kad pačios gyvatėles galėtu išeiti iš kuprines.
Po ilgo delsimo, vėl pabandė prakalbėti, bet tai jau padarė gurgiantis pilvas pats kalbantis už save, kad nori valgyti, bet mergaitės netraukė vaisiai kurie gulėjo ant dar vieno modernaus stalo. Vienuolikametė labiau įsivaizduodavo šiltą maistą, patį jos mėgstamiausią, tariamai kareivišką košė su žirnius ir apibarstytais lašinukais, prie tokio maisto baltaplaukė jau buvo pripratusi kai per atostogas turėjo šlaistytis tamsiomis Londono gatvėmis per atostogas, kai negalėdavo sugrįžti į savo namus. Kol šiek tiek vėl prabudo iš savo minčių akiračio iškart atsisuko į Mis Siledom švelnių balsų pratarė:
-Amm... Gal yra kur virtuvė? - atsiduso jusdama didelį nuovargį. - Pasigaminčiau skanios košės, jeigu nori ir tau galėsiu pagaminti.
Lūpų kampučių šyptelėjo ir savo mėlynomis akutėmis pastebėjo, kaip iš Žanos Mokslinčės spindėjo kažkas
- galeonas, nuo saulės spindulių kurie tvyrojo kambario atmesferoje. Manau, Secilijui reikia naujo terariumo, nes Niktei jau kaip ir prieš kelias dienas nupirkau, dabar reikia Secilijui. - pamąstė nužvelgdama iš tolo Žanos kišenę.
Nelaukusi nė sekundės iškart priėjo prie Mis Siledom su didele priežastimi ir švelniai apkabino per liemenį nepratarusi nė žodžio ir atsargiai ėmė galeonus ir metė į savo džemperio kišenes ir nukreipiant Žanos dėmėsi pradėjo kalbėti:
-Mama! - leptelėjo išsprūstanti žodį ir padarė kelių sekundžių pauzę. - Aš labai atsiprašau, kad esu tokia neatsakinga, aš tik labai myliu gyvates, jos mane priverčia būti saugiai, o žmonėmis negalėčiau pasitikėti, net šeimą... Ji... - palengva atsiduso ir atsitraukė kelis žingsnius atgal ir iškart susidėjo rankas į džemperio kišenes. - Tikiuosi atleisite.
Pabaigusi savo nukreipiančią dėmesį keliais sakiniais, paskubomis nužingsniavo iki kuprinės, kurioje jau buvo nematyti gyvačių, kurios šiuo metų rangėsi ant lovos. Lūpų kampelių šyptelėjo pažvelgusi į gyvates ir toptelėjo galvoje, kad prisimintu: Ahh... Taip.. Pamiršau, kad buvau pasiėmusi peilių arsenalą.
Po mažu su užtrauktukų atidarė kitą skyrių ir nepastebint sumetė iš kišenės galeonus. Iš akies buvo galima sakyti, kad galeonų buvo apie penkiasdešimt ar keturiasdešimt, bet grifė buvo įsitikinusi, kad tikrai užteks naujam terariumui.
Dar nepamiršusi apie svaidymo peilių arsenalą, kurį padovanojo jos mylimas dėdė. Ne paskubomis išsitraukė susukta medžiaginį juostelę, kurios viduje puikavosi aštrus svaidymo peiliai. Būsima antrakursė laikiusi savo šaltose rankose ryšulėlį, priėjo prie to pačio modernaus stalo ant kurio gulėjo vaisiai, išvyniojusi ryšulėlį grakščiai išdėliojo ant stalo peilius pagal aštrumą ir dar kartą pažvelgė į Mis Siledom veidą.
-Taigi...Kada mes eisime valgyti? - šyptelėjo ir laukė atsakymo. - Susipažink, čia yra mano svaidymo peiliai, juos man padovanojo dėdė, kai aš pataikiau į taikinį nuo septynių metrų. - padarė trumpą pauzę. - Taip, taip čia yra septyni peiliai. Kiekvienas peilis turi reikšmę, kuri yra susijusi su mano gyvenimo ištraukom. Pavyzdžiui šis, - parodė pirštų į ketvirtą peilį iš eilės. - Jis su manim susijęs kai aš buvau paskendusi fontano dugne, ten mane apsupo dumbliai, kas nelabai neįtikėtina. Ir su tuo peilių išlaisvinau nuo dumblių kurie mane buvo surakinę po vandenių, taip pat dar moku su peiliais ir žongliruoti, bet tik su trejais. - padarė dar vieną eilinę pauzę. - Nori, kad parodyčiau? Bet jei gerai gausis, tu man pagaminsi koše, aš turiu receptą. - ramių balsų pratarė ir šyptelėjo lūpų kampučių.
-
Šią dieną, Sabrina taip jaudinosi, jog galvojo, kad išeis iš proto. Susitikimas su seserimi ir pussesere. Galbūt tai turėjo būti džiaugsmas, tačiau jaunoji vilkolakė visiškai to susitikimo nenorėjo, turėjo kas veikti ir nebuvo noro matytis ar bendrauti. Nors Veronica ir užsakė visoms trims viešbutį, žinojo, jog ilgai jame nebus. Iš savo sesers gaudavo nemažai laiškų, kaip ji neturi pinigų ir valkatauja, tai merginai nepatiko, juk už viešbutį galėtų mielai ir pati sumokėti. Reikėjo ruoštis, šios vasaros atostogos tikriausiai bus keistos. Alisos mama susidėjo į lagaminą visokius drabužius ir dovanas. Mergina tiek daug turėjo papasakoti joms, kad net susirašė viską į dienoraštį, jog prisimintų. Na ką, laikas susimatyti su sesute ir princesyte. Savo namų duris užtrenkė ir per tokią gražią dieną, įsėdo į traukinį. Londonas buvo labai toli nuo Sabrinos namų, tad važiuoti reikėjo ilgai. Po nemažai laiko, ji atmerkė akis ir pamatė Londoną, Londono viešbutį ir daug gražių gėlių. Ši šyptelėjo ir iš traukinio greitai išbėgo. Aš jas pamatysiu! Bėgo taip greitai, kad net atsitrenkė į stulpą. Po kiek laiko, ji jau stovėjo viešbutyje prie administracijos.
-
Poliana su savo ištikimuoju draugu Bugu priėjo iš pažiūros mielą viešbutį. Devyniolikmetė net nenumanė ką ji čia veiks, bet buvo tvirtai nusprendus, kad šia naktį ji praleis būtent „Cinamone“. Tik priėjusi viešbutį rudaplaukė susivokė, kad jos su augintiniu gali neįleisti. Žaliaakė kelias sekundes pasvarsčiusi ar eiti su Bugu į vidų ar palikti lauke, visgi nusprendė, kad Berno zenenhundas eis kartu su ja. Mergina įžengusi į vidų iškarto pasuko link registratūros kur stovėjo moteris. Poliana priėjusi nusišypsojo ir pasisveikino:
- Labas vakaras, norėčiau paklausti ar šiame viešbutyje galima su gyvū... - bet nespėjus Polianai užbaigti klausimo Bugas smarkiai trūktelėjo pavadėli taip išsivaduodamas iš šeimininkės ir nubėgęs prie vaikino tamsiais, garbanotais plaukais smarkiai jį aplojo. Mergina nieko nelaukdama pasileido nuo registratūros prie Bugo ir tamsiaplaukio ir puolė atsiprašinėti:
- Prašau atleisti, paprastai jis taip nesielgę. - ir nepatenkinta Bugo elgesiu pagalvojo: Panašu, kad šia naktį turėsime praleisti kažkur kitur.
-
Na ir vėl, darbo reikalai, visokie bastymai po šalis. Tas jaunuoliui jau galutinai įgriso. Šį kartą, turėjo apsistoti viešbutyje ,,Cinamonas" ir kurį laiką čia pagyventi. Lagaminai jau buvo kambarėlyje, visiškai neiškrauti. Alaric'as užsidėjo savo prabangų laikrodį, švarką ir pasiėmė su savimi gerą nuotaiką. Kadangi buvo rytas, norėjosi nueiti kur nors papusryčiauti. Restoranas apačioje, traukė vaikino dėmesį. Užrakinęs savo kambario duris, nuėjo prie lifto ir paspaudė miktuką. Papusryčiaujame, ir grįžtame prie darbo..- Nutarė griežtai Finn'as. Viskas, jau buvo pirmame aukšte. Pasišnekėjo su administracija, šiek tiek pagalvojo ir ruošėsi eiti kur ir planavo. Pasigirdo šuns lojimas, Gilbertas pasitraukė. Negana to, tas šuo buvo prie pat garbaniaus ir dar taip piktai lojo. Policininkas pasižiūrėjo į merginą, kuri tikriausiai buvo šio šuns šeimininkė. Norėjo jai jau skaityti savo moralus, tačiau ši ėmė atsiprašinėti. Jaunuolis šiek tiek nustebintas, nukreipė įtartiną žvilgsnį.
- Aš suprantu, - Atsakė ramiu tonu, jis. Nors ir nepatiko jam tas šuns lojimas. - Bet siūlau jums labiau prižiūrėti šunį, čia yra mažų vaikų, jeigu jis kam nors įkąs? Turėsite problemų. - "Pamokė" Polianą, policininkas. Pratylėjęs ilgą laiką, vėl prakalbo.
- Gal einame į restoraną apačioje? Papusryčiautume, pabendrautume ir vieną kulką sušaudytume,- Parepavo trumpai vaikinas. Ir vėl tu bandai pasirodyti kietas.. šis repas toks blogas.. Pasijautęs kiek nejaukiai, prisistatė. - Aš Alaric'as, atleidžiu tavo šuniukui už tokį elgesį,- Mirktelėjo ir pritūpęs, paglostė Bugį.
-
Pala ką? Nesuprato mergina. Negi jis nepandys rėkti, kad neprižiu šuns? Taip ramiai? Pagaliau Poliana atsitokėjo, kad kažką reikia atsakyti. Juk nenori, kad pagalvotu jog esi kažkokia trenkta nebylė?
- Ammm, jis taip paprastai nesielgia,- ir pervėrė Bugą piktu žvilgsniu, - O aš jį laikiau ant pavadėlio, bet jis ištrūko. Pabandyk įsyvaizduoti, kad tu esi, aš ir laikai šuns pavadėlį ant kurio prisegtas 40 kilogramų su viršum sveriantis šuo.- Ir nusišypsojusi, kad neatrodytu kaip kokia pikčiurną pridūrė, - Šiaip man regis jis piktai dar nėra niekam įkandes. O vaikus dievina. - ir pasižiurėjo dabar jau į laimingą augintinį. Kai vaikinas ją pakvietė papusryčiauti, ir prisitatė, tik tada rudaplaukė susivokė, kad dar nieko nėra turėjus burnoje ir vos, vos nuraudo. - O, o tu moki repuoti, visai gerai. Bet manau, kad turėsiu atsisakyti tavo pasiūlimo, nes visi aplinkiniai turbūt jau spėjo pagalvoti, kad Bugas yra piktas ir agresyvus šuo. - ir pridūrė: - Alarica'as gražus vardas. Na, o aš Poliana, o čia Bugas. Ir ačiū, kad jam atleidi. - ir vos, vos atsidūso.
-
Viskas buvo jau sudėta. Daiktai, drabužiai, papuošalai, kraujo maišeliai į lagaminą. Viešbutyje, magijos ministerijos darbuotoja turėjo apsistoti kažkur apie dvi savaites. Norėjosi apsipratinti prie Londono aplinkybių, nes vis dėl to, pati juodaplaukė turėjo nuo šiol gyventi Londone, dėl savo naujojo darbo. Išvis, kodėl viskas taip turėjo pasikeisti? Į šitą klausimą negalėjo atsakyti, net pati vampyrė. Gyliai įkvėpusi, su savo nauju, juodu paltuku jau ruošėsi varyti iki viešbučio ,,Cinamonas". Vos tik pravėrusi viešbučio duris, panelė ėjo link administratorės, pasiimti kambarį ir susimokėti. Ak, kambario numeris buvo pats geriausias- du šimtai dvidešimt antras. Kaip sakoma, trys vienodi skaičiai, sėkmingas žmogus. Iš karto, mergina nėjo į kambarį, reikėjo užpildyti keletą dokumentų, o juos geriausia pildyti kur nors, kur yra žmonių. Laivo kapitonės planai buvo tiesiog pasiilsėti. Pasiilsėti nuo visko, nuo darbo, nuo žmonių draskymo, nuo nervų tampymo. Nors tiesą sakant... Veronika nenorėjo vėl būti su savimi, viena ir taip toliau. Šito jau buvo per daug.
Vienatvė kankino net dvidešimt septynerius metus. Buvo kiek keista, bet mergina nebuvo turėjusi vaikino per visą savo dar nugyventą gyvenimą. Na, nebent kažkoks iš klastunyno buvęs vaikinas, kuris ir tai, buvo labiau draugas ir dar po to drįso iškeisti pačią gražiausią vampyrę su kažkokia kita varna.
Ech, žiaurus jau tas gyvenimas ir ypač nenuspėjamas. Šių atostogų tikslas buvo susipažinti su daugiau žmonių ir praleisti kuo geriau laiką. Gal net pasikviesti nepažįstamą, išgerti. Neatsisakytų net moksliukas. Labiau susimasčius, mergina ėmė suvokti, jog visai ne sunku artėti senmergės. Maždaug, išsityčiotų visa Spellman'ų šeimyna ir net gerti nebesinorėtų. Bet kas čia žino, kaip sakoma visiems laimė ateina skirtingai.
Menininkė nusprendė eiti ką nors pasikviesti išgerti, žvilgsnis nukrypo į kažkokį tamsiaplaukį vaikiną.
-
Jis buvo pavargęs. Nusikalęs netgi, ir vis dar išbalęs po to keisto nutikimo stoty. Galbūt jį kas nors pamėgino nunuodyti. Turint omeny tai, kad jis tebebuvo gyvas, tai visai mažai tikėtina. Na, nebent žiobarai kėsinosi į jo jauną esatį. Žiobarų nuodai keistai veikia burtininkų kūnus, ir retai baigiasi mirtimi.
Ir vis dėlto, Taeyeon jautėsi stačiai nusivaręs nuo kojų, šiugždenantis savo šlapia žiobariška striuke ir braukiąs nuo drėgmės susibangavusias plaukų sruogas nuo kaktos. Galbūt geriausias veiksmų planas būtų eiti iškart link kambario ir pakristi tiesiai į šiltus patalus. Iš kitos pusės, ne kiekvieną vakarą gauni galimybę darbo sąskaita pasimėgauti brangiais viešbučių barais. Archyvaro darbas nebuvo toks pelningas, kaip kam nors galėtų pasirodyti, tikrai ne. Be to, Taeyeon kitą rytą vis tiek turėsiąs išvykti atgal į Kembridžą.
Vyras, prieš žengdamas į baro erdves, lazdele nusibūrė šiugždančią striukę ir paliko vienu megztiniu. Jis nesižvalgė, tik tiesiai, laviruodamas tarp svečių ir staliukų, nužingsniavo prie baro.
Skaisti lempų šviesa atsispindėjo nuo gausybės taurių, metė blizgančius atšvaitus ant paviršių. Taeyeon susmuko ant taburetės ir atsiduso, patrynė delnus į šlaunis tarsi norėdamas bent kiek nuo jų nugramdyti senų knygų dulkes. Vieno paprasto kero būtų pakakę, tačiau vyras lazdelę tebelaikė paslėptą kažin kur tarp drabužių klosčių ir sluoksnių.
Viešbučiai jam patiko. Ribinės erdvės, beveik kaip orouostai ar pačios dangaus aukštumos skrendant ant šluotos. Čia būdavo visokių žmonių, ir niekas atvirai neteisdavo. O britai buvo linkę... teisti. Žvilgsniu, pernellyg mandagiais tonais. Kembridže Taeyeon nesimaišydavo tarp žmonių kurių nepažinojo, o akademikams tokios detalės kaip odos spalva ir gyvenimo būdas, kurį kai kurie manėsi galį spręsti pagal drabužius, nerūpėjo. Jiems rūpėjo, ar archyvaras gali pasakyti kur rasti tą ar kitą leidinį. Taeyeon labai, labai patiko viešbučiai.
Nagu brėždamas kažin kokį bereikšmį hieroglifą į baro paviršių, Taeyeon pajuto į sprandą besiręžiantį žvilgsnį. Kažkas kutenančio perbėgo jo kūnu ir vyras pakėlė galvą. Nereikėjo pasisukti pernelyg į vieną ar į kitą pusę, pakako vos pakreipti galvą. Jo rudos akys susidūrė su moters žvilgsniu. Labai... išvaizdžios moters žvilgsniu.
Taeyeon jautėsi pavargęs. Žvilgsnis, kad ir kaip sutrikdęs, suintrigavo. Taeyeon jautėsi tiesiog nusikalęs, visiškai išsekęs. Šilti patalai viliojo vis labiau nei gėrimas žmonių pilnoj erdvėj. O jos akys atrodė truputį kviečiančios, tarsi kažką siūlančios. Taeyeon jautėsi mirtinai pavargęs, bet, nepaisydamas, nenusuko akių ir kilstelėjo lūpų kamputį.
-
Iš išvaizdos, vaikinas neatrodė europietiškų pažiūrų. Siauresnės akys ir panašiai. Tokie vaikinai, Veronikai atrodė išskirtiniai ir savotiškai gražūs. Panelė nurijo seilę, pasijautė taip kaip, tą dieną kai susitiko su Kleonu. Atrodė, jog net negalėtų perkąsti tam žmogui kaklo, pati vampyrė nežinojo kodėl. Nors ir kaklas atrodė taip pat spindinčiai, kaip visų, gražių, žmonių. Magijos ministerijos darbuotoja, vis dar svarstė ar tikrai nori eiti prie šio žmogaus ir sugadinti jam nuotaiką, vien tik su savo atėjimu. Vis dėl to, Veronica neatrodė kaip visos merginos, iltys kalbant, ryškiai matėsi. Bet tai buvo ne svarbu, gal tas žmogutis prieš vampyrus nieko neturi, gal išvis yra tik eilinis žiobaras, nežinantis kas yra tas vampyrizmas, o galbūt tiesiog jais netiki. Atrodo, kad noriu jo prieiti ir pažvelgti jam į akis arčiau, tačiau droviuosi. Labai keista, kad man turint tiek daug drąsos savyje, vis tiek sunku būtų net paklausti, kokia čia gatvė.- Vis dar mąstė Veronika ir bandė sustabdyti tuos skraidančius, nepaaiškinamus drugelius, kūne.
Po lengvo atodūsio, menininkė išdrįso žengti žingsnį, ar kelis, link jo. Priėjusi, jautėsi durnai. Tamsiaplaukės veide, atsirado menka, graži šypsena, kurią galima išvysti labai ne dažnai. Vis dar stovėjusi šalia jo, bei tylėjusi, atsistojo dar arčiau. Šypsena vis dar liko veide, o šiaip ne taip, vampyrė išdrįso prakalbėti.
- Tikiuosi, kad netrukdau, - Nedrąsiai ir šiek tiek su trūkčiojimu balse, tarstelėjo ši. - Tu esi tas vienintelis žmogus, su kuriuo noriu draugiškai pasikalbėti ir susipažinti, - Laivo kapitonė vis dar jautėsi kvailai ir abejojančiai. Bet juk koks buvo šių atostogų tikslas? Susirasti draugų, ar ko nors kito... Plius, šis įdomus asmuo tikrai iš akių, atrodė mandagus, mielas, draugiškas žmogutis. Žinoma, kol kas dar tik atrodė, kaip iš tiesų yra, vampyrė negalėjo numatyti, tik pajausti širdimi. Laukusi atsakymo, akys nukrypo link grindų, lubų, sienų ir panašiai. Jausmas buvo toks, kai Veronica, būdavo paauglė ir negalėdavo išlaikyti akių kontakto su, bet kuriuo žmogumi. Susipratusi kaip durnai atrodo, nusprendė atrodyti kaip pasitikinti savimi ministerijos darbuotoja, tad žvelgė jam vėl į rudas, šokoladines, akis.
- Nežinau, tikriausiai galvoji, kad kažkokia keistuolė prilindo. Bet jau tokia esu, keisčiausia persona iš savo šeimos, - Juodaplaukė šyptelėjo. - Ei, gal varome į kokį bariuką ar tą restoraną, apačioje? Sakau, gal kokio vynelio išgersime, na žinoma, jei tu geri, jei ką, tai ir vandens galim, - Ši pajuto kaip vėl nusišneka. - Jetau, kokia aš jaučiuosi pasimetusi, net į akis pažiūrėti negaliu, - Nusijuokė dailininkė.
-
Naktis nusimatė nuostabi. Žinoma, tokia ir buvo. Bretas sužavėjo neeilinę gražuolę ir praleido naktį viešbutyje "Cinamonas". Kaip ir tikėjosi, viskas buvo tiesiog nuostabu, ir vyrukas beveik rimtai svarstė pasilikti sostinėje kiek ilgiau ir susitikti su ta panele dar kartą, o gal net ir keletą. Kad ir kaip keista ir nemalonu tai pripažinti, šventeivos Dafydd žodžiai buvo išgirsti, ir rudaplaukis pradėjo mąstyti, ar nereikėtų bent pabandyti sukurti ilgesnių santykių. Bet o ką jam daryti, kad po keleto susitikimų su ta pačia panele pasidaro paprasčiausiai nuobodu? Argi jis kaltas, kad yra toks populiarus ir visų geidžiamas? Dailių merginų nuvilti negalima, tad geidžiamiausias Britanijos bomžas paprasčiausiai stengėsi pradžiuginti kuo daugiau gražuolių.
Deja, rytas nebuvo toks nuostabus kaip praėjusi naktis: vos atsibudęs panelės neberado. Kadangi dingo ir visi daiktai, Bretas spėjo, kad ji tiesiog išėjo. Nenuostabu, kad tai įsiutino. Pašokęs iš vietos vyrukas čiupo televizoriaus pultelį ir paleido jį į langą. Stiklas garsiai išdužo, o pultelis išskrido į lauką ir nukrito nežinia kur. Vis dėlto tai Bretui rūpėjo mažiausiai. Kaip panelė, su kuria jis ketino susitikti dar ne vieną kartą, galėjo taip nemandagiai pasielgti?! Net už viešbučio kambarį sumokėjo ne kas kitas, o Brett O'Connor! Vyrukas buvo siaubingai įtūžęs ir vaikščiodamas po kambarį tiesiog daužė viską aplinkui. Deja, tai nė kiek nenuramino, o sukeltas triukšmas privertė darbuotojus susidomėti. Tai dar labiau įsiutino rudaplaukį ir jis pravėręs duris iš karto žiebė artimiausiam jų į veidą. Tas apsipylęs kraujais parkrito ant žemės, o likę du nuskuodė žemyn. Bretas piktai išsišiepė, bet vos po akimirkos suprato, kad jie galimai išėjo ieškoti pastiprinimo. Įkliūti nesinorėjo, tad reikėjo nešti kudašių. Skubiai susirinkęs savo menką turtą išėjo iš kambario ir nepraleido progos spirti ant žemės gulinčiam jaunam vaikinukui į šoną. Jis sudejavo, o Bretas šypsodamasis savo "žaviąja" šypsena kuo ramiausiai paliko viešbutį.
-
Buvo Velykų atostogos. Dori grakščiai nusileido ant grindų. Nešyklėmis jau buvo pratusi keliauti, mat Juzefas praeitą vasarą jai parūpindavo jų, kai reikėdavo kur nors nuvykti. Apsidairiusi Mendel suprato, kad ji yra viešbutyje. Tačiau neatrodė, kad kambaryje dar nieko nebūtų buvę. Čia stovėjo žiobariškas stalo žaidimas. Ar Alanas su Auriu čia apsistojo? Kodėl? Ir kurių galų jie žaidžia žiobarišką žaidimą, mintyse pagalvojo Mendel.
Kambarys buvo paprastas, bet jaukus. Trivietis. Ar tai reiškia, kad su jais dar kas nors buvo? Čia stūksojo vienvietė ir dvigulė lovos. Norėdama užsiimti vietą Dori klestelėjo ant dvigulės lovos ir atsigulė ant pilvo. Pasirėmė galvą rankomis.
Žinoma, kad ji ir Alanas miegos toje lovoje, ar ne? Tegul Auris miega vienvietėje. Juk jis nenorės miegoti su pusbroliu? Viduje kažkas kuždėjo, kad Dori tuoj bus išspirta į vienvietę lovą. Kad Auris, kaip ir Juzefas, neleis paaugliams miegoti kartu.
Dabar Dori mintis užėmė tik lovų dalijimasis. Toliau galvoje buvo tuščia. Tą akimirką mergina nemąstė nei apie savo mamą, nei apie tuos užpuolusius žmones, nei apie tai, kas dabar bus. Tada nejučiom pažiūrėjo į savo rankas, o jos drebėjo. Galiausiai Dori ėmė isteriškai juoktis. Jai buvo šokas, bet ji to nesuprato.
- O čia yra ko nors valgyt? - tramdydama juoką paklausė.
-
Alanas susmuko ant žemės. Nusileido siaubingai. Gal todėl, kad nelabai stengėsi numatyti tos nusileidimo akimirkos. Tada atsikėlė. Kambaryje, kuriame jie taip smagiai leido vakarą buvo nelabai tvarkinga. Ant stalo paliktos skardinės su gėrimais, dėžutė krekerių. Stalas buvo trupiniuotas. Ant lovos išmėtyti monopoliniai pinigai ir gatvės. Į siena atremta stovėjo Aurio gitara. Ta pati, su kuria grodavo grupėje. Be to šalia jos gulėjo kerais išplėsta kuprinė su visu Aurio užgyventu turtu. Žodžiu kambarys buvo pakankamai netvarkingas.
Alanas prisiminė, kad taip ir nepapasakojo jai nieko, kas dėjosi jo aplinkoje. Nenusitaikė kada. Be to nenorėjo jos visiškai įvelti į tą makalynę. Juk Dori turėjo savo problemų.
Iš pradžių ji tiesiog atsitiesė ant vienos iš lovų. Paskui pradėjo nesuvaldomai juoktis ir Alanas pašiurpo. Atsisėdo ant tos lovos ir atsargiai uždėjo ranką jai ant peties.
- Dori, tau viskas gerai? - Pats Alanas jautėsi kažkoks sustingęs. Tiesą pasakius norėjosi kristi į besapnį miegą ir ilgai miegoti.
-
Aurio kojos trinktelėjo į žemę. Ir cigarečių pakelis vėl tapo paprastu. Taigi jis įsimetė jį atgal į kišenę. Vos tik nusileido ėmėsi kerėti. Užbūrė kambarį visokiais kerais, daug stipresniais nei tą namą, nes dabar turėjo laiko. Bet daugiau niekas čia nepateks. Be jo leidimo niekas.
Dori gulėjo ant lovos. Ant tos pačios, dėl kurios šį rytą jie abu su Alanu susiginčijo. Mat ir vienas ir kitas norėjo miegoti didesnėje. Paskui nutarė traukti burtus. Bet taip to nepadarę išėjo į galeriją ir į miestą. O paskui tą ginčą pamiršo iki tol, kol būtų atėjęs laikas miegoti. Dabar tai aišku buvo nesvarbu. Atrodė, kad viskas dėjosi labai seniai. Nors apie čia tvyrojusią ramybę bylojo išmėtytas žaidimas ir išbarstyti daiktai.
Išgirdęs tą nesuvaldomą Dori kvatojimą suprato kas su ja dedasi. Vargšė mergaitė po galais... Pagalvojo ir nutarė elgtis lyg niekur nieko. Dabar jai reikėjo švelnumo, tokius potyrius pergyventi juk nėra lengva.
- Dori, kambarys užkerėtas atsimink tai. Kerus pralaužti prireiktų laiko. Ir niekas čia nepateks. - Pasakė kuo ramiausiu tonu.
Auris nuėjo prie šaldytuvo ir jį atidarė.
- Yra mini baro užkandžių. Traškučių, šokoladukų. Daugiau nieko gero. Galiu paskambinti ir užsakyti maisto, jei nori valgyti. - Pasakė nusisukęs nuo šaldytuvo. Vaikino galvoje kirbėjo begalybė klausimų. Bet jis nutarė, kad viskas gali palūkėti. Kad viską jis išsiaiškins atsargiai po truputį.
- - Kraustykis į savo vietą Dori. Miegosi atskirai. - Va šitai tai jis galėjo sutvarkyti ir dabar.
-
Dori nelabai gaudėsi nei ką veikė Alanas, nei Auris. Tik pajuto, jog Alanas atsisėdo šalia ir uždėjo keturiolikmetei ranką ant paties. Tas nekalatas prisilietimas taip sužadino Dori jausmus. Ji visiškai nemąstė, bet kažkas jos viduje sukirbėjo.
- Man? Žinoma, kad viskas gerai, - pažiūrėjo į draugą ir isteriškai jam nusišypsojo.
O tada... O tada Dori viduje užvirė kažkokios audros. Bus, kas bus, tik spėjo pagalvoti ji ir ėmė ir pabučiavo Alaną į žandą. Tą pačią sekundę atsitraukusi mergina ir vėl pradėjo kvatotis.
Tuo metu Auris kažką kerėjo, kažką kalbėjo apie tai, jog į kambarį niekas nepateks. Mendel nuo tų kalbų, o gal nesuprasi nuo ko, ėmė juokas. Vėliau Auris ėmė kalbėti apie maistą.
- Bet aš nenoriu valgyti, - pasakė paauglė tarsi nustebusi, tarsi užmiršusi, kad pati paklausė apie valgį.
Kai vyresnysis Senkleris pasakė, jog Dori miegos atskirai, merginos akyse blykstelėjo nepasitenkinimo žiburėliai.
- Kaip tai miegosiu atskirai? - prieštaravo. - Čia mano vieta, aš ją pirma užsiėmiau. Nejau tu nori miegoti su jaunėliu pusbroliu? - pakėlė antakį.
Tuomet Dori smegenys šiek tiek susikrutino ir ji ėmė suvokti, kad ką tik pabučiavo Alaną į žandą, o visa tai dar ir matė Auris. Jai pasidarė gėda, bet dingti nebuvo kur.
-
Na ir nesąmonių aš čia klausinėju. Viskas gerai... Kaip gali jai būti gerai, kai taip neseniai galėjo mirti, kai taip neseniai į ją vos nepataikė žudomasis užkeikimas. Alanas jautėsi susikrimtęs ir nerimavo dėl jos. Nerimo ir dėl Aurio, iš minčių vis nenyko tas vaizdas, tas kraujas, kurį matė per ateities būrimo pamoką. Ir dar vaikiną slėgė toji didžiulė kaltė dėl jo tylėjimo. Į galvą pradėjo lįsti įkyri mintis. O kas bus po savaitės? Kai Auris neatves Vanesos? Kas bus jam ir Dori? Kažkodėl savęs į tą lygtį neįpaišė. Apie tai, kad ir pats juk buvo ten pat net nepagalvojo. Jam vis atrodė, kad pats buvo kažkur kitur, tik stebėtojas.
Kai staiga Dori pabučiavo jį į skruostą ir vėl pradėjo juoktis raudonplaukį apėmė dar labiau nerimastingos mintys. Isterija. Ar tai isterija? Viską Alanas įsivaizdavo kitaip. Visai ne taip. Pirmąjį jų bučinį, jei šį taip galima pavadinti vaizdavosi kur nors kitur. Tikrai ne kažkokio viešbučio kambaryje šalia pusbrolio ir dar nugriaudėjus šitokiems įvykiams. Ir ne tada, kai Dori atrodo tokia... Alanas nežinojo kaip pavadinti. Įsibaiminusi? Išsigandusi? Nežinanti ką daro?
Jis atsargiai ją apkabino. Į galvą atėjo mintis, kad galėjo jos netekti. Kaip gera buvo dabar laikyti ją glėbyje. O kad šalia Auris, tai atrodė visiškai nesvarbu. Jie abu ginčijosi dėl kažko, ko Alanas net neklausė, nes buvo visiškai paskendęs savo mintyse. O gal jausmų antplūdyje. Ar tada jis suaugo? Ar bent kažkiek priėjo link to? Galbūt. Alanui tebuvo keturiolika metų, Bet jautėsi lyg būtų jau senas. Galbūt turėjo džiaugtis dėl to bučinio. Kuris rodė, kad jo norai draugauti su Dori, būti kartu greitai galėtų tapti realybe. Bet dabar jam viskas atrodė kitaip. Kažkaip daugiau nei paprastas paaugliškas susižavėjimas. Prisiminė daugybę jų kartu praleistų minučių. Ir tą jausmą, kai atrodydavo, kad pažįsta ją seniai. Tą lengvumą kalbėtis apie bet ką. Ir dar kartą suprato kokia ši mergina jam svarbi.
-
Nusiteikimas viską išsiaiškinti pamažu tirpo. Nes jis matė, kiek bus vargelio. Pasijuto pavargęs. Auris norėjo truputį išeiti iš čia. Kur nors toliau. Gal į vonios kambarį ir prasėdėti ten artimiausią parą. Atrodė, kad su Dori šį nuostabų vėlų metą tikrai bus vargo. Aišku ją reikėjo suprasti ir taip toliau ir taip toliau... Bet ką čia ir besakyti. Auris nebuvo dabar tam pasirengęs. Nei užuojautos žodžiams, nei kalboms. O rodėsi, kad jai tikrai nelabai gerai. Atrodė gerokai pasimetusi. Matė jis ir tą bučinį, tai nestebino. Vaikinas tiesiog manė, kad dabar ji išties nelabai galvoja apie tai, ką daro. Alanas pasirodė kažkoks atitolęs. Vangus. Auris nežinojo kaip nusakyti tai, ką galvojo. Ne, romantikos jis čia nematė jokios. Nors ir manė, kad jie abu simpatizuoja vienas kitam. Bet dabar tiesiog atrodė, kad jie absoliučiai pasimetę po visko, kas įvyko tame laužyne. Užsikroviau ant savo galvos. Dar ir tie trys... Senkleris susimąstė apie juos. Gaila taip ir nesužinojau kas ten per tipai. Dar papildomų problemų. Lyg neturėčiau savo. Reikalinga čia man labai...
- Gerai, jei nenori valgyti, tai ir nereikia. - Pasakė kažką. Bet ką ganėtinai automatiškai. Viską darė kažkaip automatiškai.
- Puiku. Užsiėmei vietą tai ir turėk. Bet bus taip, kaip aš pasakiau. - Jis nutaikė lazdelę į tą dvigulę lovą ir ji sumažėjo. Pasidarė kaip viengulė.
- Geminio. - Dar pridūrė ir atsirado trečioji lova. Reikėjo tik truputį ją pastumti, kad būtų kur praeiti. Ir viskas. Tada Auris paėmė nuo stalo kortelę su užrašu netrukdyti ir užkabino ją ant durų iš lauko pusės.
- Viskas. Visi turės kur gulti. - Kad tik tokios būtų mano problemos. Pagalvojo sau ir atsisėdo ant vienos iš lovų. Dar tie kvaili plaukai. Atrodė kaip apipešiotas žvirblis. Galėjo juos susitvarkyti, bet neturėjo noro. Nes užtruktų. Todėl paprasčiausiai sumurmėjo reikalingą burtažodį. Plaukai pradėjo trumpėti. Ir taip jau buvę trumpi, dabar visai pranyko. Net nereikėjo žvelgti į veidrodį. Vis tiek buvo aišku, kad atrodo kaip tikras nusikaltėlis.
Bet aš ir savanaudis... Kaip taip galima išvis elgtis? Reikia juk ką nors daryti. O ką aš dirbu? Kuo jie dėti, kad pats prisidarau sau problemų? Šitokios mintys vėl pakėlė Aurį nuo lovos. Reikėjo pradėti nuo labai paprasto dalyko. Todėl kuprinėje susirado šokolado. Jis tiko tokiems sukrėtimams. Nesvarbu ar juos sukeltų psichai ar kas kitas.
- Jums reikėtų suvalgyti šokolado. Abiem. Tada bus geriau. - Prabilo.
-
Buvo sunku susigaudyti, kas vyksta. Netrukus Mendel pasijuto esanti Alano glėbyje. Šis nekalbėjo. O Auris kažką tauškė ir po kelių akimirkų kambaryje stovėjo trys viengulės lovos. Bet Dori tos lovos dabar jau buvo nebesvarbios. Šią sekundę ji jau negalėjo suprasti, kaip sugebėjo jaudintis dėl kažkokių suknistų lovų, kai ji šį vakarą bėgo nuo tų, kurie norėjo ją nužudyti. Kai įstūmė į mirtiną pavojų ir Alaną, ir Aurį. Ar ne stebuklas, kad jie dabar čia?
Mergina pažiūrėjo į Alaną. Atsitraukė nuo jo.
- Atsiprašau.
Turėjo omeny ir tą bučinį į žandą, ir tai, kad pasinaudojo saugu.
- Atsiprašau, - pakartojo, bet dabar jau žiūrėdama į Aurį.
Vyresnysis Senkleris ėmė siūlyti šokolado, tačiau dabar Dori atrodė, kad ji apsivems, jeigu kažką suvalgys. Regis, pradėjo jausti savo kūną, kuris buvo suprakaitavęs ir drebantis. Skaudėjo dešinę koją. Dori prisiminė, kad bėgdama nukrito. Džinsai buvo praplyšę ties keliu.
- Nereikėjo man jūsų kviestis, - pasakė. - Po velnių. Nereikėjo man jūsų kviestis.
Gal vis tik būtų buvę geriau, jeigu tas žmogus būtų į ją pataikęs? Nes ką ji darys dabar? Ji tik norėjo kažkokios pastovios ir saugios vietos, kurioje galėtų gyventi. Mintys, norai, požiūris, na, viskas dabar keitėsi kas kelias sekundes. Šią akimirką Dori atrodė, kad gal visai gerai jai bus tuose vaikų namuose, jeigu ji tenais bus saugi. Bet tu nebūsi saugi. Jie ten tave taip lengvai susiras, sukirbėjo galvoje mintis ir paauglė ėmė dar labiau drebėti.
-
Jį pasiekė Aurio žodžiai apie šokoladą ir ištraukė iš tų apmąstymų, kuriuose skendėjo. Bet jis taip nieko ir neatsakė. Nenorėjo nieko valgyti, nors gerai žinojo, kad šokoladas nepaprastas ir padėtų.
- Dori, baik. - Pratarė. Jam ir pagalvoti buvo šiurpu kas būtų, jei ji nebūtų jų pakvietusi. Kur ji dabar klaidžiotų? Jei pasiliktų gyva? Bet juk viskas nepabaigta. Dar neaišku kaip bus. Alanas galvojo, kad tie žmonės dar pasirodys akiratyje. O jei ji bus vaikų namuose tuo metu ar dar kažkur? Bent jau saugas daugkartinis. Tai jį ramino.
- Saugas yra tam, kad nebūtum viena kritiniu atveju. Ir jei kada nors jo reikės, panaudok. - Greičiau tos atostogos pasibaigtų. Hogvartse jos niekas nepasieks. Galvojo Alanas. Buvo skaudu matyti, kaip ji dabar visa virpa. Buvo pikta, kad kažkokie bepročiai privertė merginą taip jaustis. Jam atrodė, kad Geriausia dabar būtų, jei Dori gautų besapnio miego eliksyro ir galėtų gerai išsimiegoti. Užsimiršti. Bet kažin ar jo čia buvo.
- Žinau, kad bus sudėtinga, bet tau reiktų pabandyti pamiegoti. - Švelniai pasakė jai.
-
Šokoladą jis padėjo ant staliuko. Kaip ir manė viskas buvo sudėtinga. Regis Dori pamažu užgriūva mintys apie mirtį, ar išgąstis ar dar kas panašaus. Čia jau nebuvo mergaitė, su kuria žodžiuodavosi per kiekvieną susitikimą. Ji vėl buvo ta pati, su kuria teko susidurti varpinėje. Pasimetęs vaikas ir tiek.
- Neturi už ką atsiprašinėti. - Tai tavęs turėtų atsiprašyti. Ypač tavoji mama. Galvojo sau.
- Dori, Aš žinau, kad dabar ne pats metas, bet man reikia žinoti. Ar tu žinai kur tavo mama yra? Kiek laiko jos nėra su tavimi? - Kad jau turėjo surasti Vanesą, nors nemanė jos ieškoti tiems tipams. Bet reikėjo žinoti kas dedasi aplink Dori. O gal išties reiktų susirasti tą kvaišą ir šnektelėti? Uždavė sau tokį klausimą mintyse.
- Tikrai, tau reikėtų pailsėti. Ir būk gera jei nori pasijusti geriau, suvalgyk šokolado. Jis juk nepaprastas. Pamatysi, po kiekvieno kąsnio jausiesi tvirčiau. - Tiesą pasakius magiškasis šokoladas jį visada domino. Mat nežinojo kuo gi jis taip skiriasi nuo žiobariškojo. Bet turėjo jis tą savo poveikį tada, kai jausdavaisi blogai. Ypač padėdavo po susidūrimo su psichais ar kitais blogais įvykiais.
Paskui susimąstė apie tai kas bus vėliau. Auris visai nenorėjo jos išleisti iš akių per šias atostogas bent jau. Bet apie tai, kas bus rytoj reikės pagalvoti kitą dieną. Nes dar ši diena, tiksliau naktis nepasibaigė.
-
Dori linksėjo į Alano pasakytus žodžius, tačiau nesugebėjo nieko atsakyti. Ji žinojo, kad draugas yra teisus. Jai tikrai reikėtų pamiegoti, tačiau paauglė žinojo, jog tikrai neužmigs.
Auris pradėjo klausinėti ir ragino valgyti šokolado. Keturiolikmetė tik papurtė galvą žiūrėdama į tą rudą saldėsį. Bandė sukaupti jėgas atsakymui. Privalėjo pasakyti Auriui.
- Nežinau kur ji, - išlemeno. - Jos nėra... jos nėra... - užsikirto. - Jos praktiškai niekada ir nebuvo, Auri, - pažiūrėjo į vyresnįjį Senklerį. - Ji parsigabeno mane namo, šiek tiek pagyveno kartu ir dingo. Nuo praeitos vasaros aš buvau ten viena, - pasakė tiesą.
Mendel jautė, kad jai darosi negera. Ji staiga pašoko ir nubėgo į vonios kambarį. Atidengusi klozeto dangtį bandė vemti, tačiau nelabai buvo iš ko, mat tą dieną praktiškai nieko nevalgė. Akyse pradėjo temti ir Dori nualpo.
-
Dori viską papasakojo Auriui. Alaną aplankė šioks toks palengvėjimas. Buvo neblogas jausmas kam nors perduoti tai, ką jau taip seniai nešiojosi ant pečių.
Viską pasakiusi mergina išbėgo į vonios kambarį. Jie liko kambaryje.
- Aš... Tu supranti Auri, aš nega... - Bet jis nutraukė save per vidurį sakinio, nes iš vonios pasigirdo triukšmas, lyg ji būtų nugriuvusi. Vaikinas pakilo nuo lovos ir perėjo per kambarį. Pabeldė į duris.
- Ar tau viskas gerai? - Bet buvo tylu. Ir vis tiek veržtis į vonios kambarį atrodė kažkaip keista.
- Auri, - Kreipėsi Alanas į pusbrolį. - Dori, ar tu mane girdi? - Bet ir toliau nebuvo jokio atsakymo. Todėl jis atidarė duris ir iš pradžių apėmė siaubas, nes rado ją susmukusią prie klozeto.
- Auri, ateik.,- Balse suskambo baimė. Jis pasilenkė prie jos, galvoje kirbėjo mintis, kad gal tai koks prakeikimas per nuotolį ar dar kas.
-
Auris virė įniršiu. Siuntė prakeiksmus tai Vanesai Delegardi. Kam? Kam reikėjo suvelti Dori gyvenimą ir į jį įsiveržti, o tada dingti? Kam reikėjo viso to? Ir tie jos įtėviai žiobarai yra paskutiniai mulkiai. Piktai mąstė vaikinas.Reikėjo surasti ir juos ir ją. Reikėjo surasti ir paaiškinti šį tą. Žmonės kartais Auriui atrodė tokie bjaurūs padarai. Neretai įskaitant ir jį patį.
Jam taip nieko ir nepasakius Dori movė į tualetą. Alanas kažką jam teisinosi, bet atsakyti irgi nebuvo kada. Kai pasigirdo triukšmas, kai Alanas jį pakvietė Senkleris įžengė į vonios patalpą ir rado ją susmukusią ant žemės. O pusbrolio veide atsispindėjo baimės išraiška. Visų pirma, vaikinas atsargiai pakėlė ją nuo grindų. Po galais, kaip dažnai tenka tampyti savo sužeistas mokines. Pagalvojo. Bent jau šį kartą netoli. Bet ta mintis pralėkė ir dingo. Jis išėjo iš tos mažos patalpėlės ir paguldęs ją ant lovos. Atsargiai apklostė.
- Manau, kad ji labai pervargo. Stresas, įtampa. - Pasakė Alanui. Tada ėmė ieškoti vieno iš kelių turimų buteliukų savo kuprinėje.
- Alanai, kada aš tavęs nesistengiau suprasti? Pasakyk man ar buvo kada nors taip, kad nepadėjau tau? Aš suprantu, tylėjai, nes įsivaizdavai, kad saugai savo draugės paslaptis. Ir taip toliau. Bet kartais... Kartais reikia mąstyti apie pasekmes. Ypač jei žinojai, kad Dori mama yra kažkur įsivėlusi. - Jis rado savo vaistinėlę. Paėmė reikalingą buteliuką ir Užlašino eliksyro ant vatos gabalėlio. Iškart pasklido stiprus eliksyro kvapas. Jis turėjo padėti jai atsigauti. Tada palaikė jai tą vatos gabalėlį prie veido.
- Dori, ar girdi mane? Viskas gerai. Tu saugi, aš neleisiu, kad kas nors dar tau nutiktų.
-
Buvo gera nieko nejausti, bet kažkas ėmė dirginti nosį. Kvapas buvo aštrus ir stiprus. Dori pradėjo judinti galvą, tačiau atsimerkti atrodė sudėtinga. Akys buvo tokios sunkios, tarsi sulipintos klijais. Keturiolikmetė girdėjo Aurio balsą. Jis klausė, ar paauglė jį girdi. Mendel norėjo atsakyti, kad taip, bet dar nepavyko. Ji jautė, kaip pajudina savo pirštus, kaip pavyksta sugniaužti kumštį.
Netikėtai Dori staigiai atsimerkė ir atsisėdo. Išplėtusi akis giliai įkvėpė oro, ėmė dairytis po kambarį, paskui pažiūrėjo į Alaną, galiausiai - į Aurį, kuris tikrai neseniai kažką sakė, bet dabar jau mergina nebegalėjo atsiminti, ką.
Širdies dūžiai pradėjo normalizuotis, baimė ėmė slūgti. Dori pasijuto tokia pavargusi, tiesiog išsunkta. Ji ir vėl atsigulė.
- Būk geras, atsisėsk šalia, - kreipėsi į Alaną. - Prašau, pabūk šalia.
Tai pasakiusi po sekundėlės užmigo.
-
Jis žvelgė kaip Auris ieško eliksyro. Jautėsi įsibauginęs. Visko. Ir šio vakaro ir gal to, kad visgi Dori užklupo koks nors prakeikimas.
- Aš... Žinau, kad klydau Auri. - Tepasakė. Neatrodė, kad pusbrolis pyko. Labiau rodėsi nusivylęs, o gal nusiminęs.
Dori atsigavo ir jis atsisėdo šalia.
- Gerai. Miegok ramiai. - Pasakė jai. Ir išties ji greitai užmigo. O jis žvelgė į dabar jau ramų ir taikų merginos veidą. Tai jį ramino. Ir palaukęs, kol ji išties įmigo Atsargiai atsikėlė, pataisė jos apklotą, kad būtų šilčiau. Ir su visais rūbais, mat neturėjo niekam daugiau energijos išsitiesė savo lovoje.
- Auri, Ar mes čia galėsime pasilikti iki atostogų pabaigos? - Paklausė. Nenorėjo grįžti į dvarą, temptis ten Dori ir dar viską aiškinti tėvams.
- Labanakt. - Tyliai pasakė jam. Nors manė, kad neužmigs ir vartysis, miegas vis tiek greit pasiglemžė ir vaikinukas užmigo.
-
Viskas buvo gerai, ji atsipeikėjo, o paskui paniro į miegą. Regis ši diena išties pagaliau pasibaigė. Senkleris sugrūdo vaistinėlę į kuprinę, tada prisėdo ant savo lovos. O Alanai, dar daug šiame gyvenime tau teks išmokti ir patirti. Galvojo žvelgdamas į susirūpinusį savo pusbrolį, sėdintį šalia merginos. Vėliau, kai jaunėlis pagaliau atsigulė miegoti pasakė.
- Taip aišku. Į mokyklą iškeliausime visi trise. Viskas pamažu susitvarkys. Bet tik prašau daugiau niekada tokių svarbių dalykų neslėpti. - Jis ir nenorėjo, kad vaikai keliautų į dvarą. Nesaugu ten. Galvojo. Jei tie tipai pažįsta Dolohovus, tai gal galėtų jai ten pakenkti. Auris norėjo, kad šią savaitę Dori būtų ten, kur jis galėtų ją prižiūrėti.
- Labanakt. - Atsakė. Ir irgi atsigulė ant lovos. Jie abu miegojo, o auris ne. Klausėsi kas dedasi aplink. Bet po kurio laiko ir jis užmigo. Bet protarpiais vis pabusdavo, pamatydavo, kad viskas tvarkoje ir vėl užmigdavo.
-
Dori buvo sunku suvokti, kiek laiko ji miegojo. Vėliau paaiškėjo, kad apie keturiolika valandų. Kitas dienas jie visi trys praleido šiame pačiame viešbutyje.
Dabar Mendel buvo lydima Aurio, kaip kadais Matthew, į reikiamas institucijas, kuriose turėjo papasakoti, kas atsitiko su jos mama. Institucijų darbuotojos išpūsdavo akis ir aikčiodavo negalėdamos patikėti, kaip paauglė sugebėjo gyventi viena apleistoje vietoje ir dar šitaip ilgai viską slėpti.
Per tą likusį laiką Dori siaubingai išvargo, nes buvo tampoma iš vieno kabineto į kitą ir vis turėjo pasakoti tą patį per tą patį.
Naktimis ji sapnuodavo košmarus, kad ją vejasi, o ir dienomis nesijautė visiškai saugi.
Galiausiai atėjo metas keliauti į Hogvartsą ir Dori, Alanas bei Auris paliko viešbutį.
-
Iš kolegų prisiklausęs, kaip jie vedasi žmonas romantiškoms vakarienėms, Dafydd nutarė padaryti tokią staigmeną ir savajai. Netgi įsidrąsino vieno iš kolegų paklausti, ką pats turėtų apsivilkti. Teko išsitraukti nuo vestuvių nevilkėtas kostiumines kelnes ir marškinius. Laimei, jie vis dar tiko ir netgi atrodė beveik tinkamai. Vis dėlto švaistyti pinigų naujiems drabužiams vaikinas neketino - geriau jau užsakyti prabangesnį kambarį ir papildomą užkandį vakarienei.
Buvo suradęs tamsesnį kampą, puikiai tinkantį atkeliauti oru. Su tam tikru jauduliu stovėjo apkabinęs Mayrą ir galvojo apie reikiamą vietą. Netrukus pasigirdo pokštelėjimas, ir Llewellyn'ai atsirado netoli viešbučio "Cinamonas". Akimirką ar dvi dar palaikęs mylimąją glėbyje Dafydd galiausiai paėmė ją už rankos ir nusivedė įėjimo link. Viduje nuvilko Mayros paltą ir savo striukę. Pakabinęs juos į tam skirtą vietą pažvelgė į merginą ir net žado neteko. Atrodė, kad niekada nebuvo pastebėjęs, kokia ji graži. Priėjęs arčiau švelniai nusišypsojo ir vėl paėmė už rankos.
- Mayra... - tyliai sumurmėjo ir nusivedė ją prie specialiai paruošto staliuko. "Oficialiai" apsirengęs jautėsi nejaukiai, tačiau aplinkos prabangumas bylojo, kad tai buvo teisingas sprendimas. O štai jo mergaitė buvo tiesiog nuostabi. - Tu neįsivaizduoji, kokia tu graži.
Patarnautojas norėjo padėti (o gal priėjo šiaip sau, kas ten žino), bet Dafydd pats patraukė kėdę, kad Mayra atsisėstų. Apkabino ją stovėdamas už nugaros. Pasidėjo galvą ant peties ir mėgavosi akimirka. Buvo be proto gera.
- Užsakiau ir kambarį, - sumurmėjo tiesiai į ausį vildamasis, kad Mayra supras, ką jis turi omenyje. David, žinoma, vis dar buvo visai mažas, bet atėjo laikas. Taip pat tikėjosi, kad mylimoji nepriekaištaus už be reikalo išleistus pinigus - gimus šeštajam mažyliui išlaidų bus dar daugiau, tačiau visai neseniai viršininkai sutiko visai nemažai pakelti algą. - Bet jeigu nenorėsi likti čia per naktį, galėsime keliauti namo.
Pabučiavęs merginą į skruostą Dafydd ir toliau stovėjo su ja glėbyje ir, regis, nė nepastebėjo darbuotojo, atnešusio jiems meniu.
-
Mayra niekada nelaikė Dafydd itin romantišku žmogumi. Na, tokiu romantiku, kuris savo meilę rodo viešai. Raudonplaukis savo jausmus pasilikdavo asmeniškesnėms akimirkoms ir tai Mayrai patiko. Priversdavo jaustis ypatingai.
Apsivilkusi dailią mėlsvą suknelę (kurią, beje, jai padovanojo mylimasis), juodaplaukė pasipuošė keliais savo turimais papuošalais, pasidažė ir, išmylavusi vaikus, įsikibo Dafydd į ranką.
Ji nežinojo, kur jie keliauja, tad prieš akis išdygęs viešbutis gerokai nustebino. Vis dėlto, moteris nusišypsojo ir drąsiai žengė į vidų.
Mayra buvo nepratusi prie prabangios aplinkos ir formalių rūbų. Tiesą pasakius, jau seniai nebuvo apsivilkusi suknelės, apsimovusi aukštakulnių ir kur nors išėjusi. Tačiau štai, šypsena atsakius į komplimentą ir Dafydd labai mandagiai patraukus jai kėdę, moteris sėdėjo prie balta staltiese nukloto staliuko.
Juodaplaukė sukikeno išgirdusi apie kambarį. Jau žinojo, kaip baigsis vakaras. Švelniai glostydama mylimojo ranką, ji pratarė:
-Ačiū. Sėskis, užsakysiu mums vyno. Papasakok, kaip sekasi darbe? Ir iš kur tokia prabangi idėja?
Vos ne žvilgsniu prisikvietusi padavėją, Mayra užsakė saldaus vyno. Skaitė, kad tai vienas iš geriausių šių metų. Viso butelio nesiryžo imti - galbūt Dafydd gėrimas nepatiks. Nors tą butelį Mayra mielai būtų ir viena išgėrus...
-
Mayra šypsojosi. Vadinasi, ji laiminga, ar ne? Daugiau nieko nereikėjo, kad Dafydd jaustųsi gerai. Mielai būtų taip ir likęs stovėti su mylimąja glėbyje. Kam tos prabangios vakarienės ar dar kas nors, kai gali tiesiog jausti mylimą žmogų šalia? Be to, nuostabiausia mergaitė pasaulyje, regis, neprieštaravo kambario idėjai. Tai privertė nusišypsoti. Išgirdus žodžius šypsena dar labiau paplatėjo.
- Jeigu mums pasiseks, greitai vėl nebegalėsi gerti vyno, - šelmiškai sušnibždėjo tiesiai į ausį ir ją pakštelėjęs galiausiai paleido Mayrą ir atsisėdo priešais ją. Ilgą laiką tiesiog stebėjo mylimą veidą ir nieko nesakė. Buvo be proto gera būti kartu.
- Išsirink, ko nors užkąsti. Girdėjau, kad čia labai skanios jūrų gėrybės, - nusišypsojęs pratarė, kai padavėjas atnešė vyną. Klausimas apie darbą sutrikdė. Nesinorėjo čia šnekėti tokiomis neįdomiomis temomis. Vis dėlto dar nepasigyrė, kad jam pakėlė algą, tad gal laikas pranešti tą džiugią naujieną? O štai antrasis klausimas privertė pasijusti kiek nepatogiai. Dafydd tarsi žinojo atsakymą, tačiau neįsivaizdavo, kaip tai reikia sudėti į žodžius.
- Man pakėlė algą, - galiausiai tiesiai šviesiai pranešė ir atsargiai paėmė taurę. Aplinkui tvyranti prabanga neleido atsipalaiduoti. - Žinai, kad mielai išeičiau iš ten. Nusibodo. Bet žinai ir tai, kad negaliu...
Dafydd kaltai nuleido akis. Nejučia prisiminė Mayros prisipažinimą ir paaiškinimą, iš kur jie gauna pinigų. Praėjo jau keletas metų, bet tai vis dar buvo viena iš daugelio tamsių dėmių jo praeityje. Šita mergaitė ir jų nuostabūs mažyliai tikrai nusipelnė normalesnio vyro ir tėvo. Vis dėlto antrasis klausimas nedavė ramybės, tad teko vėl pakelti akis ir pažvelgti į mylimąją.
- Aš taip retai tave palepinu, - galiausiai pradėjo regzti sakinį. - Turbūt norėjau, kad pasijustum graži ir ypatinga. Bet man tu visada esi graži ir ypatinga. Nežinau, Mayra. Tiesiog be proto tave myliu ir noriu prisiminti šią naktį visą gyvenimą.
Dafydd švelniai nusišypsojo ir susiradęs mylimosios ranką švelniai ją spustelėjo. Vis dar nenuleido nuo jos akių, bet priėjus padavėjui sugebėjo paprašyti kažkokio labai įmantraus omaro.
-
Išgirdusi švelniai mylimojo pašnabždėtus žodžius į ausį, Mayra tyliai sukikeno, o jos skruostai nusidažė švelnia rausva spalva. Juodaplaukė jau laukė vakaro pabaigos. Padavėjui atnešus vyno taures, moteris paėmė savąją ir gurkštelėjo. Malonus balto vyno skonis su vaisių prisiminimais pakuteno skonio receptorius ir patenkinta Mayra gurkštelėjo gėrimo dar kartą. Iš meniu nelabai žinojo, ką užsisakyti, tad pasirinko krevetes. Atsakydama į mylimojo naujieną tarė:
-Pagaliau jie tave pradeda vertinti. Maniau, jau teks pasiųsti ką nors paterorizuoti tavo viršininko,-pabandė pajuokauti juodaplaukė.
Prabangi restorano aplinka ir ant staliukų degančios žvakės sukūrė tikrai romantišką aplinką. Tačiau, regis, Dafydd tai neveikė - jis sėdėjo nuleidęs akis. Mayra susirūpino, kad ką nors ne taip bus pasakius, tačiau, regis, problema slypėjo visai kur kitur. Galiausiai, raudonplaukis pradėjo regzti sakinį. Negi jis jautėsi kaltas, kad ji beveik visada su vaikais namie? Mayra nejučiomis susigraudino. Norėjosi pašokti nuo kėdės ir apkabinti mylimiausią žmogų. Tačiau užteko ir švelnaus prisilietimo. Sunėrusi judviejų pirštus, moteris atsargiai nusibraukė pasirodžiusias ašaras ir nusišypsojusi tarė:
-Myliu tave, Dafydd. Bet kuri naktis su tavimi bus įrėžta man į širdį, bet tikiu, kad ši bus ypač ypatinga.
Pakilusi nuo kėdės, trumpai pabučiavo raudonplaukį, palikdama savo lūpdažio raudonio ant jo lūpų.
-
Panašu, kad Mayra nepastebėjo sugesti grasinančios nuotaikos. O gal pastebėjo, tik nieko nesakė. Ir ne veltui - ji tikrai buvo neeilinė mergaitė, kurią Dafydd kasdien mylėjo vis labiau.
- Nesijaučiu ten vertinamas, - sumurmėjo, bet dar kartą nusišypsojo mylimajai. Nelabai norėjo daug kalbėti apie darbą - šis vakaras ir naktis skirti tik jam ir jo mylimajai. - Toks galiu jaustis tik namuose. Su tavimi ir mūsų mažyliais. Bet man nieko daugiau ir nereikia.
Nė akimirkai nenuleido akių nuo Mayros veido, tad iš karto pastebėjo kažkokį pasikeitimą. Tai privertė sunerimti, bet laikoma ranka ir širdžiai mieliausi žodžiai padėjo neišsigąsti ir padovanoti mylimajai dar vieną šypseną. Vos tik Mayra vėl atsisėdo, Dafydd pakilo nuo kėdės ir priėjęs prie jos bei atsistojęs už nugaros apkabino. Mielai būtų dabar pat keliavęs į kambarį ir priminęs, kokia ji ypatinga, bet šį kartą norėjosi... kažko. Ir tas kažkas galbūt bus prabangios jūrų gėrybės.
- Ir aš tave myliu, - sumurmėjo. Neketino paleisti savo mergaitės iki jiems atneš užsakymą. Norėjo kažką pasakyti, parodyti, kaip jaučiasi. O jautėsi tiesiog nuostabiai. Negalėjo patikėti, kad yra čia su žmona, kad įsidrąsino atsivesti ją į tokią prabangią vietą. Ar gali būti, kad visai tai yra tikra? O gal jis sapnuoja? Ar pateko į kito žmogaus iliuziją?
- Jaučiuosi kaip pasakoje, - galiausiai pridūrė tiesiai į ausį. Pakštelėjęs į skruostą taip ir liko stovėti su ja glėbyje, kol galiausiai atkeliavo užsakymas. Net ir tada nesinorėjo atsitraukti, taigi Dafydd paleidęs Mayrą paėmė jos šakutę ir atsargiai paėmė krevetę. Ji, regis, ruošėsi tuoj nukristi, tad nusišypsojęs vaikinas skubiai pakėlė maistą mylimajai prie lūpų ir pratarė:
- Paragauk, pasakysi, ar skanu.
Savąjį omarą visai pamiršo - buvo pernelyg gera jausti mylimiausią žmogų visai šalia.
-
Vakaras buvo tiesiog tobulas. Buvo taip gera leisti laiką kartu su mylimiausiu žmogumi šioje visoje Visatoje. Būtų net galima pasakyti, kad juodaplaukė jautėsi kaip pačių santykių pradžioje, bet deja, šie santykiai neprasidėjo laimingai nuo drovių žvilgsnių ir flirtavimo šokio. Narkomanė ir benamis, kas galėjo pagalvoti, kad iš jų gausis šiokie tokie žmonės. Beveik normali šeima, kartu auginanti būrį vaikų.
Besimėgaudama raudonplaukio prisilietimu, Mayra net atsilošė. Taip buvo gera. Išties, moteris dabar jautėsi itin norima. Taip, kaip kito žmogaus nori suaugusieji.
-Mūsų pasaka tikrai su laiminga pabaiga,-šelmiškai tarė ir šyptelėjo juodaplaukė.
Tačiau netrukus nuotaika šiek tiek subjuro. Žiūrėdama į krevetę ant šakutės, Mayra paėmė įrankį į ranką ir tarė:
-Manęs gali nemaitinti. Pati moku.
Be to, krevetė buvo dar su savo kiautu. Atsargiai padįjusi gyvį ant lėkštės, moteris ją išsilukšteno, kaip buvo mačiusi per televizorių. Vėžiagyvis išties buvo skanus ir, besimėgaudama sava akimirka, Mayra užsimerkė.
-Paragauk ir savo omaro, o tai aš jį suvalgysiu,-tarė ji, tiesdama šakutę link mylimojo lėkštės.
Maistas čia išties buvo nuostabus. Ir vynas. Svarbiausia - nuostabus vynas.
-
Ar gali ši akimirka tęstis amžinai? Norėjosi niekur iš čia neiti ir stovėti su mylimiausiu žmogumi glėbyje visą likusį gyvenimą. Dafydd, regis, pamiršo ne tik visokius nuobodžius dalykus, bet net ir penkis vaikus. Dabar egzistavo tik Mayra, suteikianti jam galimybę būti kartu.
- Svarbiausia, kad tu būtum laiminga, - sukuždėjo jai į ausį.
Deja, netrukus gavo gerokai sutrikti. Visai neišmanė taisyklių, kaip reikia elgtis pasimatymo metu. Bet buvo matęs per televizorių, kaip vyrai maitina savo mylimąsias, ir tai atrodė labai romantiškas ir intymus veiksmas. Jam labai reikėjo būti "normaliam". Neįsivaizdavo, ar tai bent kiek svarbu Mayrai, bet pačiam to reikėjo kaip oro. Dėl to dabar jautėsi ne tik sutrikęs, bet ir kiek įskaudintas. Vylėsi, kad mylimoji to nepasebės, bet argi ji kada nors nepastebi jo nuotaikų kaitos?
Žinoma, Dafydd rado būdą susimauti, mat nė neįsivaizdavo, kad atneštas patiekalas nėra tinkamas iš karto valgyti. Atrodė, kad labai greitai gali sugriūti visa palaiminga būsena, kurią jie abu susikūrė. Nenoromis Dafydd atsitraukė nuo Mayros ir grįžo į savo vietą. Stengdamasis nuslėpti liūdnumą žvelgė į mylimąją ir suprato padaręs klaidą. Čia buvo per daug prabangos, o jis pernelyg mėgo paprastumą ir, svarbiausia, privatumą. Atrodė, kad visiems labai rūpi, kaip Llewellyn'ams čia sekasi. Reikėjo nusivesti ją į kokią paprastą romantišką vietą. Kad ir į tą pačią salą ar paplūdimį Sautende. Čia Dafydd nesijautė savimi.
- Jeigu nori mano omaro, imk, - atitrauktas nuo minčių pratarė ir pastūmė lėkštę Mayros link. Tikėjosi, kad ji tai supras kaip norą palepinti, o ne išsisukti nuo maisto. Per laiką, praleistą namuose, valgymo įpročiai kiek pasitaisė, bet vis dar pasitaikydavo dienų, kada Dafydd tiesiog nenorėdavo valgyti.
- Mayra... - po kiek laiko sušnibždėjo vaikinas, taip ir neparagavęs omaro. Nežinojo, ką nori pasakyti, tad tiesiog švelniai žiūrėjo į mylimąją. Jautė, kad baigia visai sugadinti šitą vakarą, tad tikėjosi, kad jie restorane ilgai nebegaiš. Marškiniai vertė jaustis labai nejaukiai, tad norėjo apkabinti savo mergaitę, stipriai suspausti ją glėbyje ir pasislėpęs nuo smalsių akių parodyti, kaip beprotiškai myli.
-
Krevetės buvo tiesiog dangiškos. Mielai tokias valgytų kad ir kasdien. Nors, žinoma, tokia prabangia proga jos atrodė dar skanesnės.
Tylėdama, Mayra mėgaujosi maistu. Nejautė poreikio kažką sakyti. Tiesiog, viskas buvo gerai taip, kaip buvo. Ir jokie žodžiai negalėjo nusakyti vakaro nuostabumo.
Dafydd, žinoma, turbūt jautėsi įskaudintas juodaplaukės nenoro būti maitinama. Tačiau ką jai daryti, kai toks maisto padavimas šakute į burną asocijavosi tik su būriu vaikų, kuriuos jie paliko namuose? Ji, vis dėlto, pirmiausiai mama. Tik po to žmona ir mylimoji.
-Jei nori omaro, pirma turi jį nurengti,-šyptelėjusi tarė Mayra.- Arba aš jį suvalgysiu. Bet nežinau, kaip per kiautą nusigausiu, vis dėlto, sunku jį pralaužti.
Štai, momentas Dafydd pasirodyti vyru ir pamaitinti savo žmoną gardžia omaro mėsa. Žinoma, moteris tikėjosi, kad mylimasis žinos, kaip tai daryti. Dėl visa pikto, nusivalė rankas ir rankinėje sugraibė telefoną. Suvedusi, "kaip valgyti omarą", paslapčia pastūmė jį raudonplaukio link. Niekas nematė, niekas nežino.
O dabar, galima grįžti prie kelių likusių krevečių.
-
Maistas turbūt visada liks tas dalykas, į kurį Dafydd ir Mayros požiūris labai skiriasi. Mergina mėgavosi delikatesu, o štai jos vyrui to visai nereikėjo. Jis tiesiog spoksojo į mylimąją ir kuo toliau, tuo mažiau alkanas jautėsi. Buvo apmaudu, kad negalėjo pamaitinti merginos, bet neprieštaravo. Stengėsi atsipalaiduoti, nors tai buvo labai sunku. Jis tiesiog buvo ne savo vietoje. Tokia prabanga ir skanus maistas buvo kažkas visiškai svetimo. Tiesą sakant, norėjosi eiti namo ir įsitaisius savo lovoje stipriai apkabinti Mayrą bei priminti, kokia ji nuostabi. Bet tokios galimybės nebuvo - dar betrūko vieną kartą įsidrąsinus palepinti žmoną staiga keliauti namo, nes čia yra "pernelyg prabangu."
Mayrai pradėjus kalbėti apie omarą, Dafydd tirštai išraudo. Norėjo skradžiai žemę prasmegti. Kaip jis galėjo užsisakyti tokį daiktą, kurio net nepajėgs suvalgyti? Jau norėjo dar kartą paraginti Mayrą valgyti tą gyvį, bet jai užsiminus apie tai, kad jį reikės pralaužti, sutriko. Kam šitai nuostabiai mergaitei toks kvailys, kuris nesugeba pavalgyti? Ne, ji tikrai verta geresnio. Bet negalėjo nieko padaryti - pernelyg ją mylėjo, kad dabar paleistų. Šį kartą pabus savanaudis ir nė už ką to nepadarys.
Nejaukiai paėmė pastumtą telefoną. Žinoma, žiobariškame restorane toks poelgis nieko nenustebins, tačiau vis dar nebuvo iki galo pripratęs prie to daikto. O pažvelgęs į ekraną pajuto kylančią paniką - jis tikrai nesugebės išdarinėti to daikto. Ir vėl apsikvailino, tik šį kartą tai padarė nuostabiausios mergaitės pasaulyje akivaizdoje.
- Nemaniau, kad bus taip sudėtinga, - paėmęs kažkokį įrankį liūdnai pratarė. Tenorėjo ramiai pabūti su žmona, kad galėtų ilgai prisiminti šį vakarą, o viskas išėjo taip, kad jis tiesiog apsikvailins. Perlaužė omarą ir šiaip ne taip iškrapštė mėsą į lėkštę. Jau bijojo ir ragauti. Vis dėlto atsargiai paėmė gabaliuką ir įsidėjo į burną. Buvo tikrai skanu, bet neverta to vargo. Nusišluostęs rankas vėl priėjo prie Mayros ir ją apkabino.
- Jeigu nori, valgyk, - tiesiai į ausį pratarė vildamasis, kad dabar jau padarė viską, kad mylimoji galėtų tiesiog pasimėgauti skanėstu. Laikė ją glėbyje ir bandė nustumti nejaukumo jausmą į šoną. Deja, atrodė, kad šį vakarą laukia dar daugybė išbandymų.
-
Raudonis, išmušęs raudonplaukio veidą, nepraslydo pro Mayros akis. Ji žinojo, kad telefono su ,,kaip išdarinėti omarą" instrukcijomis pastūmimas sužeis vyro ego. Turbūt didesnis smūgis būtų buvęs jei ji to nebūtų padariusi, tad moteris jautėsi pasirinkus mažesniąją blogybę iš dviejų.
Krevetės viena po kitos dingo juodaplaukės burnoje. Išties, tokių gėrybių namuose ji niekada nebūtų ragavusi, tad jautėsi dėkinga. Kad ir koks nejaukus ir keistas šis vakaras buvo. Tiesiog dėkinga.
Tai privertė Mayrą susimąstyti. Ar gali būti tai, kad ji pasiilgo vakarojimų baruose ir besišlastymo šen bei ten? Galbūt jai nusibodo būti mama ir rūpintis gausiu ir vis gausėjančio vaikų būriu?
Nustūmusi tokias niūrias mintis į šoną, moteris atsargiai nusivalė savo padažytas lūpas servetėle. Ne, ji patenkinta savo gyvenimu. Taip, jis kitoks nei jaunystėje, bet trisdešimtmetė nebegalėjo tikėtis, kad vis dar blaškysis it kokia devyniolikinė. Ji jau suaugusi moteris. Žmona. Mama.
Dafydd pasidavus su omaru, Mayra apkeitė jų lėkštes, užsidėjo ant kaklo rankšluostuką ir kibo į gėrybę. Mėsa buvo tiesiog nuostabi. Pasmeigusi šakute gabalėlį, nebyliai pasiūlė jį mylimajam. Gal šis neatsisakys būti maitinamas.
-
Marškiniai spaudė vis labiau ir labiau. Dafydd spoksojo į Mayrą ir galvojo tik apie tai, kad viską daro dėl jos. Norėjosi kitaip praleisti vakarą. Puikiai žinojo kitą kartą nusivesiantis ją ten, kur nėra prabangos. Jo mergaitei reikia, kad jis būtų savimi, ar ne? Jeigu ji norėtų prabangą ir restoranus išmanančio vyro, nebūtų priėmusi tokio kaip jis į savo gyvenimą. O prieš mylimiausią žmogų pasaulyje Dafydd tikrai neapsimetinės.
Tiesą sakant, buvo smalsu, iš kur visas šitas prabangos taisykles išmano Mayra. Pačiam į galvą nebūtų atėję, kam reikalingas kažkoks rankšluostukas, tačiau mylimoji, regis, žinojo viską. Ir vėl atslinko mintys, kad jis mylimąją stabdo ir neleidžia jai paimti iš gyvenimo visko, ką jis gali suteikti. Tai labai slėgė, galbūt net labiau nei prakeikti marškiniai.
Pasilenkęs paėmė siūlomą maistą ir nusišypsojo. Pasijuto taip, tarsi būtų vienas iš penkių mažylių, kuriuos Mayrai tekdavo maitinti. Tokios akimirkos buvo pačios brangiausios. Dabar net ir skonis atrodė geresnis.
- Geriau tu valgyk, - sumurmėjo nenuleisdamas akių nuo mylimosios. Nežinojo, kaip pasakyti, kad nebenori čia būti. Kad ir kaip gera leisti laiką dviese, prabanga trikdė. Geriau leisti laiką dviese ten, kur jų niekas nematys. Tik kaip tai pasakyti ir neparodyti, kad pats pakvietęs žmoną į restoraną čia jaučiasi nejaukiai? Vėl apglėbė mylimąją ir tyliai paklausė: - Ar dar ko nors norėsi? Galiu užsakyti, kad nereikėtų ilgai laukti. - Kad galėtume greičiau iš čia nešdintis.
Kurį laiką tiesiog stovėjo apkabinęs mylimąją ir stengėsi ignoruoti faktą, kad jaučiasi keistai. Leido jai mėgautis maistu, o pats mėgavosi tuo, kad gali būti kartu. Pavyko netgi atsipalaiduoti.
- Žinai, kad tave myliu, ar ne? - po kiek laiko tyliai paklausė ir pakštelėjo mylimajai į skruostą. Vylėsi, kad jai omaro ir krevečių užteks, ir jie galės pasiėmę dar vieną vyno butelį (jei to, žinoma, norės Mayra) galės keliauti į kambarį.
-
Omaro gabalėliui dingus už Dafydd lūpų, Mayra nusišypsojo. Nuojauta kuždėjo, kad tai buvo teisingas pasirinkimas. Sultinga vėžiagyvio mėsa buvo tiesiog dangiška, tad moteris nepraleido progos šiek tiek įsimesti ir į savo skrandį.
-Noriu pasidalinti. Visgi, tavo omaras,-siūlydama dar vieną mėsos gabaliuką mylimajam prabilo juodaplaukė.-Mačiau jie siūlo itališkų ledų desertą. Ką manai apie tai?-šypsodamasi pasiūlė ji.
Nors vakaras buvo itin keistas ir nejaukus, Mayra jautėsi laiminga. Pagaliau ištrūkus iš namų ir vaikų rutinos, moteris vėl pasijuto savimi. Norėjosi šio bei to, vyno, kuris puikiai derėjo su jūros gėrybėmis, šokti mėnulio apšviestame sode ir tiesiog gėrėtis gyvenimu.
Mayra pasiilgo laisvės. Tos nerūpestingos laisvės, kai gali daryti tai, ką nori. Bet gyvenimas buvo kaip ta piramidė, kurios kampuose parašyta laikas, pinigai, sveikata. Visada gali turėti du, bet ne visus tris. Taip dabar ji nebeturėjo laiko. Laiko sau ir Dafydd.
Be to, labai jau norėjosi tų itališkų ledų. Tada bus galima patraukti kambario link.
-
Mayros šypsena sušildė širdį. Niekada negali žinoti, kaip ji jaučiasi - Dafydd jautėsi vis labiau įsitempęs ir įtarė, kad tokia savijauta gali persiduoti ir mylimajai. Vis dėlto vylėsi, kad ji bent kiek patenkinta šiuo ypatingu vakaru.
- Omaras mano, bet aš nealkanas, - pratarė Dafydd. Tikėjosi, kad tai Mayros nesupykdys, bet pats suprato, kodėl alkio nejaučia. Vakaro prašmatnumas ir nejaukumas neleido galvoti apie maistą. Norėjosi tiesiog būti kartu. Vis dėlto paėmė nuo šakutės dar vieną kąsnį ir pažvelgė Mayrai į akis. Mielai atsistotų, apkabintų mylimąją ir paėmęs ant rankų nusineštų ją ten, kur nėra auditorijos. Bet išgirdęs dar vieną prašymą suprato, kad dar teks šiek tiek palaukti.
- Žinoma, jeigu tik nori, - dar kartą nusišypsojęs atsakė vis dar meilės kupinomis akimis spoksodamas į mylimąją. Kiek nedrąsiai pamojo padavėjui ir jam priėjus paprašė dviejų desertų ir dar vieno vyno butelio. Šio gėrimo visai neišmanė, tad saugumo dėlei paėmė tokį patį, kokį prieš tai išsirinko Mayra. Žinojo, kad jeigu ne dabar, anksčiau ar vėliau ji vis tiek juo pasivaišins.
Padavėjui nuėjus Dafydd susirado Mayros ranką ir suėmęs pirštus vėl pažvelgė į ją. Regis, pamiršo, kad jie turėtų pavalgyti, tiesiog spoksojo į mylimąją ir nieko nesakė. Netrukus atėjęs užsakymas privertė dirstelėti į skaniai atrodantį desertą. Kad ir kaip norėjosi paimti mažą šaukštelį ir pasiūlyti Mayrai ją pamaitinti, velsietis nebesiryžo to daryti. Teko imti savąjį ir paragauti to daikto. Mayra neklydo - desertas iš tiesų buvo puikus.
- Labai gerai išsirinkai, - pratarė vėl pakėlęs akis į savo mergaitę. Nejaukiai pasimuistė ant kėdės - atrodė, kad stojusi ramybė ir jaukumas tuoj sugrius, nes jis ir vėl kažką padarys ne taip.
-
Dafydd tarus, kad jis - nealkanas, Mayra sėkmingai pati pabaigė darinėti omarą ir mėgautis puikiu patiekalu. Niekada nesitikėjo gyvenime patirti tokios prabangos. Ir tikrai ne kartu su Dafydd. Buvo keista matyti mylimąjį prašmatniai apsirengusį prašmatnesnėje aplinkoje.
Nusivaliusi rankas bei lūpas, moteris pastūmė lėkštę su likučiais į šalį. Dabar, pilnu skrandžiu ir šiek tiek nuo vyno svaigstančia galva, ji pagaliau galėjo tiesiog mėgautis vakaru. Dar kartą gurkštelėjusi raudono gėrimo, Mayra nusišypsojo ir švelniai spustelėjo Dafydd ranką.
-Myliu tave,-švelniai tarė ir nusišypsojo. Retai sakydavo šiuos žodžius, tad turbūt dėl to ši akimirka atrodė dar romantiškesnė.
Netrukus pasirodė padavėjas, magiškai greitai nurinkdamas indus bei pateikdamas ledus. Atsargiai šaukšteliu pakabinusi rausvą skanėstą, juodaplaukė net užsimerkė iš malonumo. Tirpdami ledai maloniai kuteno liežuvį, priversdami seratonino ir dopamino bangas užplūsti nervų sistemą.
-Tobulas vakaras,-tarp kąsnių sumurmėjo Mayra.
Netrukus ledai it ištirpo. Na, tiksliau, sėkmingai tirpo pilve. Dar kartą nusivalydama lūpas ir taip pašalindama paskutinius lūpdažio likučius nuo jų, Mayra atsirėmė į kėdę.
-Gal nori eiti į kambarį?-ištarė magiškuosius žodžius ji.
-
Laimei, Mayra nepriekaištavo dėl nenoro valgyti, tad įtampa šiek tiek nuslūgo. Bet tik šiek tiek, mat Dafydd ir toliau turėjo daugybę galimybių susimauti. Bet kol kas tiesiog tylėjo ir stebėjo mylimąją, kuri šiandien buvo tiesiog nuostabiai graži. Jeigu ne paties pasiūlymas susilaukti dar vieno mažylio ir užsakytas kambarys, mielai liktų čia sėdėti amžinai. Pagaliau pasijuto pakankamai atsipalaidavęs, kad nebegalvotų, kaip greičiau iš čia išsinešdinti.
Nors jau prieš keletą metų patikėjo esąs mylimas, išgirsti tai iš žmonos lūpų vis tiek buvo gera. Žinojo esąs nepalyginamai jausmingesnis už Mayrą ir dėl to negalėjo nei nieko kaltinti, nei graužti. Ir vis dėlto dabar širdis tiesiog pašoko iš džiaugsmo. Dafydd nieko nesakė, tik priglaudęs mylimosios pirštus prie lūpų švelniai pabučiavo.
Netrukus teko ją paleisti ir mėgautis desertu. Kažkuriuo momentu išgirsti žodžiai privertė dar plačiau nusišypsoti. Panašu, kad Mayra džiaugiasi čia atėjusi. Nors buvo čia su ne itin vykusiu žmogumi, buvo laiminga. Argi dar gali ko nors reikėti?
- Džiaugiuosi, kad tau patinka, - stengdamasis greičiau suvalgyti desertą pratarė. Vos spėjo praryti paskutinį kąsnį, kai išgirdo pasiūlymą, kurio suprato laukęs visą vakarą. Kad ir kaip norėjo ypatingai praleisti laiką, tokia prabanga ne jam. O kambaryje jų niekas nematys. Bus galima būti savimi, o ne kažkokiu rimtu suaugusiuoju, kuris nesugeba išdarinėti omaro. Nenorėdamas parodyti, kaip apsidžiaugė išgirdęs klausimą, tik linktelėjo ir atsistojo. Paėmęs Mayrai už rankos padėjo atsistoti ir jai ir apkabino viena ranka.
- Mūsų kambarys antrame aukšte, - tyliai pratarė ir iš kišenės išsitraukė kortelę, kuri turėjo atstoti raktą. Su tokiais daiktais taip pat niekada neteko susidurti, bet Dafydd to nepaisė. Ryžtingai išsivedė mylimąją iš restorano ir susiradęs laiptus pradėjo lipti viršun.
-
Erka namo negrįžo porą dienų. Pirmą vakarą jis nusprendė nekreipti dėmesio. Žinodamas, kad ji tiesiog pyksta, todėl dabar ir negrįžta. Bet naktį pabudo. Nuėjo į Erkos kambarį ir rado jį tuščią. O tai labai nepatiko. Jis nežinojo kur ji yra. Tada pagalvojo, kad Erka neturi kažkokių draugų, pas kuriuos galėtų apsistoti. Tai kur ji? Apimtas nerimo pašėrė jos gyvūnus. Pasėdėjo kiek dar tame kambaryje galvodamas ką daryti ir išėjo. Ryte Erkos vėl nebuvo. Nei dieną. Į telefono skambučius ar žinutes ji neatrašė. O jei kas nutiko? Taip. Jai jau devyniolika. Bet juk visko gali atsitikti. Aurį užvaldė prisiminimai apie iš namų pabėgusį Eion ir jis negalėjo ramiai sėdėti. Pasiėmė merginos lazdelę, kurią juk buvo paėmęs iš jos toje parduotuvėje ir ėmėsi kerų. Lazdelė buvo pats artimiausias burtininko turimas daiktas. Taigi šį kartą paieškos kerai neapvylė Senklerio. Ir jis žinojo kur ji. Tai atėjo kaip nuojauta ar panašiai. Tiesiog žinai kur tavo ieškomas žmogus ir tiek. Aišku, nuo tų kerų galima užsiburti. Jie gali neveikti ypač tada, jei žmogus kraustosi iš vietos į vietą. Arba jeigu neturi to žmogaus daiktų jie irgi neveiks. O kartais dar labai padeda ryšys su ieškomu žmogumi. Šį kartą jam pasisekė.
Naktį ji dar vis negrįžo. Bet dabar Auris jau žinojo kur Erka yra ir pradėjo niršti. Ar ji čia bando mane kažkaip pamokyti? Ji pati prisidirbo. Dėl to nuotykio su knisiumi reikėjo užburti žmones atminties kerais, ir užvaldymo kerais. O ji nutarė tiesiog dingti. Kaip smagu, kai kas nors sutvarko tavo užvirtą jovalą. Niršo.
Ryte išsiruošė pas Erką. Ketino atiduoti jai burtų lazdelę. Ir nieko daugiau. Nes šį kartą tikrai pyko ant jos.
Taigi nuvyko į viešbutį. Ir priėjęs prie registratorės paprašė.
- Ar galėtumėte pakviesti čia apsistojusią merginą. Erką Forrm?
- O kas jūs toks?
- Jos įtėvis. Tiesiog pasakykit, kad jos ieško Auris. Pasakykit, kad lauksiu restorane.
- Gerai. Paskambinsiu jai į kambarį.
- Ačių. - Auris nuėjo į restoraną. Atsisėdo ir ėmė laukti.
-
Erka pyko. Labai. Taip, ji puikiai suprato, kad tikrai yra kalta. Tačiau Auris pyko taip, lyg ji visą pasaulį buvo sugriovusi.
Ji apsistojo viešbutyje. Nusprendė ten kelias dienas pabūti, kol Auris pasiramins. Nenorėjo gauti jo moralų, kad yra neatsakinga pabaisa. Pasikalbėti gal kiek norėjo, tačiau ne taip, kaip tai būtų įvykę.
Ji sėdėjo savo kambaryje, kai išgirdo skambutį. Viską išklausiusi susiraukė. Tikrai nenorėjo pasimatyti su Auriu. Dar. Iš vienos pusės, jai buvo smagu, kad jis jos ieškojo, bet... Bet žinojo, kad visa tai moralui. O ji to norėjo? Ne. Bet jis galėjo turėti jos lazdelę, ko Erkai labai reikėjo. Violetinplaukė ją parduotuvėje ir buvo palikusi. Nematė prasmės pasiimti. O jei būtų bandžiusi tą padaryti, kiltų ginčas, kurio ji nenorėjo. Bet visgi violetinplaukei per tą laiką lazdelės prireikė.
Ji nuėjo į viešbučio restoraną ir apsidairė. Akys užkliuvo už raudonų plaukų. Bent vienas naudingas Senklerių bruožas. Kad daugiau turėtų. Pagalvojo. Žinoma, Senkleriai turėjo labai daug gerų bruožų, bet Erka nenorėjo sau to pripažinti. Pernelyg pyko.
- Atnešei man lazdelę? Ačiū, - pasakė priėjusi prie jo ir ištiesė ranką. Daugiau nieko neketino sakyti.
-
Auris sėdėjo ir laukė. Pagaliau Erka pasirodė. Bet pamačius jos nusiteikimą pasipiktinimas niekur nedingo.
- Pasiimk. - Drėbė, išsiėmė lazdelę ir padavė jai į rankas. Ne. Jai visai neįdomu susitvarkė ta košė ar ne. Jai niekas nerūpi. Na ir nuostabu. Taip niršo, kad norėjo dabar pat atsistoti ir išeiti.
Jis žinojo, kad nuo tos dienos, kai namie atsirado Timotis Erkai kažkas atsitiko. Kažkas negerai buvo per Eion gimtadienį. Bet ji niekaip nesiteikė paaiškinti. Kad ir kiek klausė. Nuo tos dienos prabėgo mažai laiko ir ji štai įklimpo į šią istoriją ir dingo iš namų. O dabar rodo kažkokius savo principus. Puiku. Jis irgi gali šitaip elgtis. Visada stengėsi gražiuoju. Bet tiesiog ir jo kantrybės taurė persipildė.
- Gal ko užsisakysite? - Paklausė priėjusi padavėje. Pusryčių metas jau buvo pasibaigęs. Taigi žmonės galėjo tiesiog laisvai ko nors užsisakyti.
-
- Dėkoju, - pasakė tokiu pačiu tonu, kokiu kalbėjo ir Auris. Puikiai žinojo, kad lauks tol, kol jis nusiramins. Gal mums reikėjo pačioms tada trinti atmintį? Tada ką, mažiau pykęs būtų? Pagalvojo, bet garsiai nieko nesakė. Žinojo, kad kol ji nieko nesakys, tas irgi nepradės per visą kavinę ginčytis. Jei ir pradės, tai ne visi balsu, o tai ir buvo svarbiausia.
Erka jau pasisuko eiti, tačiau tada priėjo padavėja. Rodos, pusryčių laikas jau buvo pasibaigęs, todėl mergina galėjo užsisakyti visko iš meniu. Ir ji taip norėjo vieno kokteilio. Na, kaip pasakius, kokteilio. Ten buvo sultys su kažkuo su laipsniais, greičiausiai viskiu, bet dėl to tikra nebuvo. Ir, kad ir kaip būtų keista, jai tas dalykas patiko.
- Arizonos, - pasakė tik pačio kokteilio pavadinimą. Pastaruoju metu Eka visai nebegėrė. Po praeito jų susitkimo klube ji labai bijojo, tačiau dabar buvo pikta, tad visos baimės pyktis su Auriu jau buvo dingusios. Ypač žinant tai, kad tą ji dabar ir darė.
- Ateik kai nusiraminsi, prie visų normalių žmonių nežadu su tavimi pyktis. Ateik kai viską apgalvosi, jei atrodysi normalus, gal ir pasikalbėsime.
-
Ji aiškiai ketino nueiti. Dėl to tik labiau pašoko pyktis. Tada priėjo padavėja.
- Ir man atneškit Arizonos. - Kad ir kas tai bebūtų... Auris manė, kad kažkoks kokteilis.
- Aš apgalvosiu? - Paklausė padavėjai dingus. - Čia man reikia kažką apgalvoti? - Ne, jis nešūkavo. Išvis Senkleris retai kada šūkaudavo.
- Ak, tai čia aš nenormalus? - Erka siutino. Dar taip niekada ant jos nebuvo niršęs. Na, gal tada, kai prie jo akių erzino Elliw.
- Puiku. O tau išvis pastaruoju metu kas nors rūpi? Pastaruoju metu toks jausmas, kad nelabai. - Mokykloje ji mėgo pažaisti su likimu. Galėjo būti bet kada išmesta iš Hogvartso. Dabar kurso irgi atrodo nesiruošė keisti. Blogiausia buvo dar tai, kad jie negalėjo normaliai pasikalbėti. Erka nesakydavo ką mano, jie mėtydavosi visokiomis frazėmis iš kurių negalėjai nieko tikslaus suprasti. Kodėl? Gerai. Gal tame galėjo būti ir jo kaltės. auris to neneigtų, jeigu ji išsakytų kas yra jis apgalvotų viską.
- Ar tu man galėtum paaiškinti kas vyksta? - Kažkas tarp jų pasikeitė per Eion gimtadienį. Na, o gal tai tebuvo tik sutapimai.
-
- Na, dėl tokių smulkmenų aš nežadu nieko nukelti anapilin. Dar džiaukis, kad aš esu aš, o tai kokiam žmogeliui toks tavo pyktis širdies priepuolį sukels. Ir išvis, Auri, kada pradėjai taip pykti? Niekada negalvojau, kad teks grumtis su tavim. Ak, artėja apokalipsė! - galiausiai nusrendė. Tikrai nebuvo smagu pyktis su Auriu, tačiau ką ji turėjo daryti? Žinojo, kad nesugriovė pasaulio ir dėl to neturi būti laikoma velnio išpera, kaip dabar elgiasi Auris.
- Rūpi, bet akivaizdu, kad po dar vieno tokio ginčo neberūpės niekas, - atsakė į kitą klausimą. Taip, paskutiniai dalykai, kurie Erkai tikrai rūpėjo, kad ir kaip ji elgtųsi, buvo jos šeima. Taip, ji pripažino, kad su Eion pasimušdavo, tačiau jo nužudyti nepajėgtų. O ką jau kalbėtį apie Aurį su Timočiu, prie kurių tikrai priprato, kuriuos tikrai laikė savo šeima...
Išgirdusi kitą klausimą, Erka nieko neatsakė. Kas tarp jų vyksta? Jie susipyko. Gerai, bet ar čia dar reikia ką nors aiškinti?
Tuo metu, Erkai nežinant ką toliau daryti, atkeliavo jų kokteiliai.
- Nepatariu, su laipsniai, - pasakė Auriui ir nugėrė nemažą gurkšnį skanumyno. Dabar visos baimės, kaip jis sureaguos į jos gėrimą, žinant kas nutiko klube, jau seniai išgaravo. Ji ramiai mėgavosi gėrimu.
-
- O kaip man nepykti? Kai visai negalvoji ką darai? Kam reikėjo vestis knisių į žiobarų parduotuvę? Juk yra magiškųjų parduotuvių. Ar įsivaizduoji, kad jei ministerijos darbuotojai būtų greičiau už mane viską sužinoję. Ar įsivaizduoji, kad tada jie paimtų ir knisių iš tavęs, o tave svarstytų teisme. Nes tu į žiobarų pilną vietą atsinešei magišką gyvūną. Nejau dėl tokio nieko nori susigadinti sau gyvenimą? - Nejaugi Erka nesupranta, kad toks elgesys nieko neatneš?
- Knisius užšoko ant tos moters, dėl grandinėlės. O jeigu dėl to jį likviduotų magiškųjų gyvūnų kontrolė? Ar tau patiktų? Bet svarbiausia, kad tu pati sau galėjai privirti košės. - Rūpi. kažkodėl visai taip nemanė. Bet nutylėjo.
- Ne mažas berniukas. - Pasakė ir pasiėmė savo kokteilį. Erka buvo jau pilnametė ir jis negalėjo uždrausti jai gerti tokių gėrimų.
- Manai, kad noriu su tavimi rietis? Visai nenoriu. Bet aš jau kartais nežinau ką daryti. Bandau tavęs klausti kas yra, bet tu nepasakai. O dabar dar tas knisius žiobarų parduotuvėje. Ar įsivaizduoji kiek žmonių turėjau pakeisti atmintį? O jei kuris nukentėjo?
-
- Žinoma, neik į skaniausių saldainių Londone parduotuvę jums ko nors parvežti! Ir gerai, nebeisiu! - pasakė susiraukusi. Taip, ji sutiko, tai nesibaigė labai gerai, tačiau, atsiprašant, kai jis vis dingdavo su savo tipeliais, Erka jam nieko nesakydavo, suprato jį, nors septintame kurse, ypač per atostogas, nenorėdavo likti viena.
- Tai, po galais, iš kur man žinoti, kad knisiai sugeba atsirakinti narvelių dureles?! Atsiprašau, bet knygoje, kurią man su juo padovanojai, nieko apie tai nebuvo! O narvelis didelis, tamsus, uždarytame knisiaus nesimato! Negi pats mano amžiaus nebuvai iškrėtęs nei vienos kvailystės? - niršo ir Erkai. Taip, žinojo, jog pasielgė blogai, tačiau pyko, kad vietoje to, jog Auris jai gražiai paaiškintų, ką daryti atsargiau, dabar pyksta, lyg ji būtų perskėlusi žemę pusiau.
-
- Erka, aš nesakau, kad tu turi kažkur neiti. Bet kam į žiobarų parduotuvę neštis knisiuką? Juk nežinia kokių atsitiktinumų gali pasitaikyti. Tik tiek. Taip. Negali žinoti, kad tos durelės atsivers. Bet dėl to ir nereiktų neštis tokio gyvūno į žiobarų parduotuvę. O jei ir tos durelės neatsivertų. Juk žiobarai galėtų jį pamatyti per narvo plyšius. - OI. Auris ir būdamas Erkos amžiaus ir vyresnis daug ko buvo pridirbęs. Bet nelabai kam nors tai rūpėjo. Jis gyveno ir augino pats save vienas. Nors tarp daugybės žmonių.
- Buvau. Aišku, kad buvau. Bet kartais juk reikia už savo veiksmus prisiimti atsakomybę. - Norėjo pasakyti Erkai, kad jeigu jis taip dingtų kelioms paroms, tai niekas jo nebūtų ieškojęs iš artimųjų. Bet nepasakė, nes ji dar prisigalvotų kokių nesąmonių. Kad jis čia jai priekaištauja ar dar ką.
- Na gerai. Gal perdėjau tada ateidamas į tą parduotuvę. Bet tiesiog toks pasivaikščiojimas su knisiumi po parduotuvę nėra labai geras dalykas. Aš nesu geras užmaršintojas. Galbūt galėjau kažkam pakenkti su tais kerais. Galėjai netekti savo knisiaus, jei įsikištų magijos ministerija. O blogiausia tai, kad galėjai ir sau taip pakenkti. Galbūt būtum svarstoma ministerijoje. Aš tik noriu, kad būtum atsargesnė. Kad kartais pagalvotum apie pasekmes.
-
- O kur man jį? Palikti pririštą prie stulpo prie parduotuvės? - sukryžiavo rankas. Taip, kad ir kaip Erka nenorėjo sau to pripažinti, ji džiaugėsi, kad Auis ją susirado. Nors violetinplaukė nesuprato, kas čia tokio gero, viduje buvo šilta. Būti vienai jai nepatiko.
Reikia prisiimti atsakomybę. O ką aš dabar darau? Aiškinu jam, kad dėl visko kaltas jis? Juk suprantu, kad blogai pasielgiau, po galais, bet kodėl dėl vienos kvailystės reikia taip galvą pamesti? Negi jis mano, kad man nei šilta, nei šalta? Juk aš irgi ant savęs pykstu! Pagalvojo, bet ne, nusprendė nieko nesakyti. Žinojo, kad būtų blogai, jei toliau atsikirtinėtų.
Erka toliau jau nesiklausė, ką Auris sakė, tik skendėjo savo namuose. Galvojo ką daryti. Taip lengvai nusileisti nenorėjo, visgi ji suprato, kad pati kalta, o toks pyktis jai buvo nesuprantamas, tačiau Erka taip nenorėjo gyventi viena! Jai visada atrodė, kad kažkas yra kartu su ja, tačiau to ji negalėjo paaiškinti.
- Noriu namo, - sumurmėjo sau tyliai. Bet tik paskui susivokė, kad tą pasakė balsu, todėl tikėjosi, kad Auris neišgirs. Va prieš jį taip graudintis nenorėjo. Žinojo, kad tada jis niekada gyvenime nepatikės, kad violetinplaukė jau suaugo ir yra savarankiška. Net jei jai jau 19.
-
- Ne Erka. Tiesiog jei žinai, kad eisi į žiobariškas parduotuves neimk jo. Na dėl visa ko tegul pabūna namie. - Argi ji tikrai nesupranta? Nejau nesupranta, kad taip stato ir save ir tą gyvūną į pavojų. Kad gali užrūstinti ministeriją? Kad knisiukas pamatęs ką nors blizgaus galėjo sužeisti kokį žiobarą, o tada išvis būtų labai negerai.
- Tai einam namo. Einam iš čia gerai? - Kaip viskas sudėtinga. Erka jau pakankamai suaugusi. Jauna, bet suaugusi. O kartais atrodo, kad jai vis dar dvylika. Tiek, kiek tada, kai pirmą kartą ją susitiko. Ir kodėl Auris leido sau nuspręsti, kad keli kartu pragyventi metai gerokai pataisė Erkos pasaulėžiūrą, savijautą. Taip. Kartais pamirštu kokia ji buvo tada, kai mes susitikome pirmą kartą. Kad dar gali iškilti visokių keistų problemų ir kad dar reikės daug kantrybės su Erka, nors ji jau daug vyresnė.
- Erka, Tiesiog prašau, kad prieš kažką darydama pagalvotum. Taip. Neįmanoma visko visada teisingai pasirinkti, apgalvoti. Bet prieš priimdama kažkokį sprendimą pasisteng jį apmąstyti. Kad nekiltų štai tokių nesusipratimų. Aš per savo gyvenimą tiek kvailysčių pridariau ir pridarysiu. Nesek verčiau šiuo mano pavyzdžiu.
-
Bla bla bla. Negi jam tikrai atrodo, kad dėl vienos kvailystės visą gyvenimą elgiuosi kaip paskutinė kvaiša? Jei taip, ką aš čia dabar veikiu? Kodėl tada su juo kalbuosi? Mintys greitai keitė viena kitą, lyg šviesos greičiu. Rodos, viena ką tik džiugino Erką, kita jau skaudina ją.
Erka, išgirdusi kitus Aurio žodžius, krūptelėjo. Buvo beveik šimtu procentų tikra, kad jis žodžių neišgirs, mat violetinplaukė kalbėjo tikrai tyliai, bet paaiškėjo, kad klydo. Jis ne tik juos girdėjo, bet dar ir sugalvojo sureaguoti! Dabar pagalvos, jog aš mažvaikė... Tikrai pagalvos...
Visgi, kad ir kaip durnai atrodytų, Erka norėjo namo. Ir nusprendė, kad būtent dabar ten ir grįš. Ji tikrai nenori gyventi atskirai! Tačiau vos atsistojus, galva pradėjo suktis. Silpnai, bet jautėsi.
- Man daugiau negalima gerti, - sumurmėjo, liepdama sau daugiau to nedaryti.
-
Vėlgi ką jie išsiaiškino pats nežinojo. Na. Erka bent jau norėjo namo. Bent jau neliks čia. O Auris, kad ir pyko nenorėjo, kad Erka liktų kažkokiame viešbutyje. Ne. Tiek rietis tai visai nenorėjo.
- Draugiškas patarimas. - Nusijuokė. - Negalima taip greitai susiversti kokteilių, nes tada nekas būna. - Ir jis atsikėlė. paliko pinigus už gėrimus.
- Einam. - Gal Erkai reiktų pas psichologą. Nes jie rimtai niekaip negali išsiaiškinti įvairių dalykų. Tada dar vis nežinojo kas dėjosi per Eion gimtadienį. Dar vis neįsivaizdavo ar Erkai bent rūpi viskas, ko dabar prisidirbo. Ar jai rūpi kiti aplinkui gyvenantis žmonės. Kad ir jie visi pavyzdžiui. Bet tada pagalvojo apie tas šokoladines varlytes, paskui apie tai, kad nenorėdama ji vis tiek kepė tą pyragą per Eion gimtadienį. Galbūt tiesiog Erkai sudėtinga parodyti ką galvoja. Kai buvo panašaus amžiaus irgi nesijausmino. O ir dabar pasakyti, kad ką nors myli būtų labai sudėtinga. Bet juk negali spręsti pagal save. Ne. Jis tikrai negalėjo.
Jie išėjo iš restorano ir iš viešbučio. Prieš tai dar Erka susirinko daiktus ir reikėjo gražinti raktą į registratūrą.
-
- Auri, noriu tave pagirti! Tu taip nuostabiai ir stipriai nusišnekėt moki, kad net aš negaliu patikėt! - pasakė ir pavaidino, kad alpsta, tačiau greitai vėl atsistojo, mat tas veiksmas irgi nieko gero neatnešė. O kad būtų dar blogiau Erka tikrai nenorėjo. Ne ne, violetinplaukė nuo prisigėrimo jau atprato, tad nusprendė neleisti savo organizmui to daryti.
Auris pradėjo eiti, tad Erkai nieko neliko, tik padaryti tą patį. Ji greit užbėgo į kambarį, susirinko savo nedidelę mantą, atidavė raktus ir pažvelgė į Aurį.
- Varom! - garsiai pasakė, nes, nors ir pyko, norėjo namo. Violetinplaukė tikrai norėjo elgtis kaip normalus suaugęs žmogus, tačiau šiandien suprato, kad negali. Ne, ji nori namo ir ten eis, kad ir kas ką pasakytų! Eis, grius į lovą ir nepamirš pasidaryti salotų. Graikiškų.
Ir taip viešbutis ir liko stovėti. Tik jau be jų.