Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Pasaulis => Londonas => Temą pradėjo: Claudie Amneta Vasario 23, 2018, 06:01:59 pm
-
Cukrinis Kiškutis buvo įsikūręs kažkur Londone, tačiau ne Skersiniame Skersgatvyje, kur buvo dauguma burtininkų parduotuvių. Jei norite tikslumo, Penkiolikos Hipogrifų g. 8 - toks buvo adresas. Pats pastatas buvo didelis, aukštas, nepasakytum, kad gražios pilkos spalvos (bet čia jau dėl skonio nesiginčysi), tačiau Kiškučiui priklausanti siena buvo beveik visa įstiklinta ir sėdint prie vieno iš kelių staliukų galėjai žvilgtelėti į nedidelę, vidurdienį puikiai apšviestą gatvelę, kurios kitoje pusėje dirbo dar kelios parduotuvėlės, vasarą žydėjo pelargonijos ir kitos gėlės gėlynuose, bet visais metų laikais čia karts nuo karto (o ir dažniau, jei būdavo judresnė diena) praeidavo burtininkai ir raganos. Tiesa, ant stiklo buvo priklijuoti keli rausvi, rusvi ir vienas baltas kiškutis, tačiau tai nelabai trukdė matomumui. Rusvame fone, virš stiklo, juodomis raidėmis buvo išraitytas Cukrinio Kiškučio pavadinimas, kurį puošė besišypsantis baltas kiškutis, letenėlėje laikantis rausvu kremu ir pabarstukais padabintą keksiuką. Iš išorės dar matėsi tamsesnio rudo medžio durys, tačiau apie tai turbūt nė neverta pasakoti - visi pastatai juk turi duris. Viduje sienos buvo nudažytos šviesiai rudai, ant vienos iš jų kabėjo juodo kiškučio pavidalo laikrodis. Parduotuvėlė gal ir būtų atrodžiusi labai saldžiai dėl rausvų ir baltų rožių puokštelės ir šalia esančio gan didelio iš cukraus masės padarytos pažibos - kiškučio ant įstiklinto prekystalio, tačiau tamsesnio medžio apvalūs nedideli staliukai ir grakščios kėdės lyg ir nuslopino. Visgi tai buvo skirta visiems, ne tik vaikams.
Gan nedidukė kavinukė ar parduotuvėlė (kaip pavadinsi, taip nepagadinsi) tikrai neužsiėmė kokios nors buitinės technikos ar statybinių prekių pardavinėjimu. Vietoj kažkokių magijos prekių čia įsigyti galima buvo... Keksiukų! Ir kitų įvairiausių skanumynų, gabaliuką torto, o šventėms - užsisakyti. Nieko keisto, kad įėjus į šią saldumynais kvepiančią parduotuvėlę iš retai kas išeidavo tuščiomis rankomis ar pilvu. O jei jau atsirasdavo valingų žmonių, jiems būtų galima tiesiog draugiškai nusišypsoti, užslepiant žodžius, kad iš jų valios reiktų pasimokyti.
Jei Stebuklingąjį Žvėryną vadina gyvūnų margumynu, čia taip pavadinti būtų galima keksiukus. Įvairiausių skonių ir spalvų, su skirtingais skoniais, papuošimais... Žinoma, jei ketintumėte nusipirkti būtent kokios nors rūšies, kokios nėra pardavime, jums tektų užsisakyti, nes juk negali prikepti įvairių, o paskui išmesti. Tas pats ir su tortais - dažniausiai būdavo kelių rūšių, tačiau norint pilno, apvalaus ar net kelių aukštų torto reik tartis ir derintis papuošimus ir skonį.
Vieni keksiukai buvo perduodmi iš kartos į kartą (kaip morkų sultyse mirkytas firminis keksiukas), kiti tiesiog žinomi, bet žinoma, buvo tokių, kurių kūrimą įkvėpė sutikti žmonės. Prie įkvėpimo reikia puodelio arbatos ar kavos, tiesa? Juoda juoda lenta, nors verčiau mažutė kopija lentos, kokia būna klasėse, maždaug nuotraukos rėmelio dydžio, su kojele aiškiai matėsi ant virš keksiukų esančio stiklo. Ant tos juodos lentos paprasta mokykline kreida, tik daug dailesniu raštu buvo užrašyti gėrimų pavadinimai ir kainos.
Žinoma, daug kas tiesiog nepastebėdavo durelių, vedančių į virtuvę, greičiausiai dėl to, kad jos buvo už keksiukų ,,parodos" vietos - įstiklinto prekystalio. Tačiau tai buvo nelabai svarbu, paprastiems burtininkams ir raganoms labiau rūpėti turėjo užrašas ,,Vykdome užsakymus - kreiptis į pardavėją".
Vienaip ar kitaip, tiek pati Cukrinio Kiškučio kavinukė kartu su pačia Claudie Amneta - jos savininke laukė visų smaližių ir ne tik smaližių, paprastų raganų ir burtininkų, bet būtų įsileidus net patį Magijos Ministrą.
-
Buvo pavasariška žiemos diena: saulė švietė ir skatino merktis berniuko akis iš saldaus ryto miegų. Jam buvo be galo sunku keltis atostogos: jį aptingino ir privertė atsipalaiduoti per daug. Todėl kėlėsi tarsi didelė sunki meška. Atsibudęs ir apsirengęs seną rudą apsitrynusę liemenę, mėlyną striukę, apspardytus batus ir kuklius džinsus, Drakundukas nusprendė aplankyti seniai nematytą Londoną, kuriame buvo jo pamėgta stebūklų krautuvėlę. Išėjęs iš Hogvarsto mokyklos pilies pirmakursis nepaprastai džiaugėsi ištrūkęs iš mokyklos jam patiko gaivus oras ir saulės spinduliai. Palydėtas draugiško vežimo vežėjo Grinčas atvyksta į Londono miestą. Miestas pilnas daug moksleivių jų skubančių tėvų ir netgi nepažįstamų berniukui nelabai nepatinka tokia gausa žmonių, todėl stengiasi eiti pakraščiais. Ir štai krautuvėlė blizganti nuo saulės spindulių prieš akis, tačiau Drakunduko nosį patraukia saldžiai skanus kvapas sklindantis iš penkiolikos Hipogrifų gatvės tai nepaprastai sudomina alkanąjį Grinčą. Jis seka kvapą giedrame danguje sklindantį link nuošalesnės hiprogrifo gatvės. Netrukus eidamas berniukas atsimuša į parduotuvės duris užsiemęs už nosies ir suraukęs kaktą prisimerkęs Grinčas atidaro jaukios nedidelės parduotuvėlės dureles. Apsičiupinėjęs nosį Drakundukas apsidairo aplink: krautuvėlė be galo jauki berniukui kurį laiką įsistebeilija į sąrašą keksiukų..vajee kiek daug maistoo ar galėčiau gauti nemokamai... galvoja sau berniukas
-
Kol atėjo giedra, tačiau kaip taisyklė žvarboka diena, Claudie jau buvo spėjusi iškepti kelias keksiukų partijas. Gal ir buvo mėgstančių pamiegoti žmonių (o taip, jų tikrai buvo!), tačiau buvusi Grifų Gūžtos mokinė jokiu būdu nebūtų įrašyta į tą sąrašą. Na žinoma, nesikeldavo penktą ar ketvirtą ryto, kaip daro bobutės, kurioms beveik nereikia miego, tačiau šešta ryto buvo pats tas.
Dėliojant dar šiltus šokoladinius keksiukus į jų vietas ir įkvėpus šio svaiginančiai nuostabaus kvapo, tamsiaplaukė pažvelgė pro stiklą į lauką. Po truputėlį tirpstančio snieko šaltis maišėsi su šiltu kavinukės oru ir skaniu kvapu, tad apačioje, prie grindų stiklas buvo šaltas it ledas ir kas blogiausia, drėgnas. Aprasojęs, pasipuošęs lašeliais. Ir tas žiemos šaltis darė blogą įtaką ir pačiai kavinukei.
Amneta stiklą nuvalė skudurėliu, audinį paslėpė kažkur sandėlyje, kad jo nematytų retai čia užsukantys burtininkai ir raganos. O ko gi jai reikėjo tikėtis? Kad biznį pasidarys? Negi galvojo, kad palikdama darbą Magijos Ministerijoje ką nors išloš? Ten buvo gera vieta. O ji ką padarė?
Paimdama kitą keksiukų skardą, Amneta atsiduso. Šie buvo su laimės eliksyru. Laimės, kurios taip trūko merginai. Bet žinojo, kad keksiukai daug laimės nesuteiks, tad skanumynai nukeliavo ne į burną, o šalia kitų keksiukų rūšių, ant lygaus paviršiaus. Pasilenkus, nes po prekystaliu padėjo padėklą, ant kurio ką tik buvo keksiukai, mėlynakė iš pradžių pajuto šaltį, tada išgirdo gan tyliai skambtelinčius varpelius, kurie buvo pakabinti prie durų ir pranešdavo apie kiekvieną čionai aeinantį žmogų. Greitai išsitiesusi, jau su šypsena, neapsimestine, o tikra, nes lankytojai tikrai praskaidrindao nuotaiką, pažiūrėjo į atėjusį berniuką, kuriam duotum ne daugiau poros kursų.
-Sveiki, ko pageidautumėte?- paklausė ir perbraukus per prijuostėlę pabandė išlydinti medžiagoje susidariusią raukšlę.
-
Grinčas tarsi užburtas stovėjo prie keksiukų lentelės, kurioje buvo parašyti visi keksiukų pavadinimai: jie buvo kerintys ir labai skaniai atrodė, todėl berniukas ilgą laiką stovėjo žvilgsnį nukreipęs į keksiukus ir netrukus ėmė sukinėti vieną į kitą riešus, nes pilvas ir galva nepakluso Drakunduko norui išeiti. Iki kol netrukus antrakursis išgirdo mandagų, bet labai netikėtą balsą. Atgavęs mintis ir grįžęs dabartinį pasaulį Drakundukas pamatė pardavėją ir netrukus krūptelėjo: jis ėmė trauktis toliau nuo pardavėjos, nes nežinojo, ką atsakyti, todėl suglaudęs antakius ir išplėtęs akis žiūrėjo į pardavėją ir nedrįso tarti žodžio: jis be galo bijojo ir jautė didelį nerimą. Negerai išėjo tikriausiai turėjau naktį ateiti, nes pardavėja atrodo užsiėmusi mažumėlę tikriausiai jai sutrugdžiau... tyliai sau galvojo Drakundukas ir nusprendė paklausti, bandydamas pasiteisinti:
- Laba diena, pardavėja,- nedrąsiai truputį tylesniu balsu prakalbo berniukas, - suprantate, esu labai išalkęs, bet aš nežinau, ką valgyti. Pasimetęs antrakursis bandė pasitaisyti:
- Todėl atėjau į jūsų krautuvėlę..ar reikia man prisistatyti? Persigandęs Grinčas nebežinojo, ką daugiau pridurti, todėl liko stovėti, suglaudęs kojas ir truputį palenkęs rankas į priekį vidurį krautuvėlės.
-
Blondinė žiūrėjo pro langą. Tiesa sakant Neptūnė nematė kas vyksta už lango, ji buvo paskendusi mintyse. Jautėsi vieniša. Pastaruoju metu vienišumo ji nemėgo labiausiai, tačiau kitokio pasirinkimo neturėjo. Jos darbas buvo tūnoti ministerijos 6 lygyje ir peržiūrinėti įvairius popierius su prašymais teisėtai sunaikinti nešykles, kurias atgabena pelėdos ir panašia veikla. Supratusi, jog jei toliau sėdės šiame nors ir jaukiame, tačiau niūriame kabinete, gali išprotėti. Užsimetusi žieminę mantiją, mat ne už kalnų šalčiai, o pati Neptūnė dėvi rudeninius batelius, džinsus ir ilgarankovius marškinius. Nežinojo yra krautuvėlėje židinys ar ne, tad nusprendusi nerizikuoti vadovė nusileido liftu į vestibiulį, o iš šio telefono būdele pakilo į Londono gatves. Jautė kaip vidinėse mantijos kišenėse patogiai susirango Mera ir Regalas. - Ar ne per maža kišene, Mera? sukikeno Nika. Kaip atsakymą išgirdo piktą katinišką urgztelėjimą - Jau senokai tavęs prašau kišenes paversti magiškomis. sumurmėjo sfinksė - Atleisk, vis pamirštų tai padaryti. Pažadu šiandien namie tai padarysiu pažadėjo ir pažvelgė į aplinką. Gatvėmis vaikščiojo žiobarai, jie net nenutuokė jog telefono būdele, kurią jie turbūt kasdien praeina, yra magiška. Kaip tyčia iš galvos "iškrito" Cukrinio kiškučio adresas. - Penkiolikos Hipogrifų gatvė, 8 namas išgirdo Regalą. Keista, kad tas ežys sugeba tiek daug prisiminti. - Ačiū, Regalai. Padėkojo augintiniui ir nupėdino reikiama kryptim. Lauke vis dar švietė saulė, tačiau rudens šilti orai traukėsi, užleisdami vietą žvarbiems žiemos orams. Džiaugėsi šiandien užsidėjusi ne paprastą apsiaustą, o žieminę mantiją. Neabejotina - būtų sušalusi, o sirgti mėlynakei tikrai nesinorėjo. Netrukus Neptunika pasiekė reikiamą pastatą ir priėjusi rudas duris palenkė rankeną bei užėjo vidun. Pas Claudie jau buvo pirkėjas, tad Eimešvilei beliko stebėti juos ir laukti savo eilės.
-
Į mažąjį mokinuką Amneta žiūrėjo su šyspena. Na, tik jisai pats elgėsi keistokai, lyg bijojo jos. Negi aš atrodau kaip baisi ragana, kuri ėda mažus vaikus? Claudie prisiminė kaip atrodė stovėdama prieš veidrodį ir tada tikrai nebuvo panaši į kokią pabaisą. Nebent kas nors ją užkerėjo ir dabar saldžiai juokiasi.
-Na, priklausomai nuo to, kokius mėgsi. Turim visokių. Ir ypatingų, ir su šokoladu, ir be šokolado, ir su kremu, ir su glaistu, kokių tiktai nori ir tavoji maža širdelė trokšta,- atsakė turbūt kitaip, nei piktos žiobariškos pardavėjos.
Tylutėliai suskambėjo varpelis prie durų, pranešantis apie įėjusį dar vieną žmogų.
-Sveika, Neptūne,- pasisveikino su buvusia savojo departamento vadove.- Kaip sekasi? Kaip gyvuoja MM6?
Neptunica greičiausiai buvo vienas iš žmonių, kurių turbūt nesitikėjo čia pamatyti. Arba prašys grįžti į em em šeši, arba nežinau... Turbūt nori pažiūrėti kaip čia įsikūriau. Arba, gal kitokie vėjai čia atpūtė? Tamsiaplaukė ragindama išsirinkti pažvelgė į mokinuką, tada akys grįžo prie blondinės. Rodės, kad laukia rimtas ir turbūt nemalonus pokalbis. Arba taip Amnetai pasirodė, kas čia žino.
-
Magiškojo transporto departamento vadovė šypsodamasi žvelgė į Claudie ir tą mokinuką. Amneta kažkuo jai priminė ją pačią. Tiesa, Neptūnė nenorėtų atidaryti savo keksiukų krautuvėlės. Jei ji paliktų Magijos Ministeriją turbūt taptų namų šeimininke arba eitų dirbti hilere į Hogvartsą. Girdėjus tų gandų, kad tai galėtų būt prakeiktas darbas, bet tai tik gandai.
- Labas, Claudie. - Pagaliau pasisveikino su tamsiaplauke. - Na yra šiokių tokių bėdų, bet 6 lygyje viskas gerai. - Šypsena neilgam dingo nuo šviesiaplaukės veido. - Manau, nujauti jog atėjau ne šiaip sau. Nesugalvoju į ką daugiau galėčiau kreiptis. Šeimoj iškilo šiokios tokios bėdos su mano jaunesne seserim, Roana. Tai ilga istorija, bet ji vaikų namuose. Ar galėtum tapti jos globėja?
-
Claudie apžvelgė patalpą. Be jos, Neptūnės ir mokinuko darugiau nieko nebuvo. Gal ir gerai, tikrai nenorėjo, kad visas Londonas sužinotų ką jinai kada nors pasakė.
Klausydama apie šeštąjį departamentą, Amneta šypsojosi ir pirštu kiek stumtelėjo šokoladinį keksiuką per porą centimetrų, nes šis neklaužada gadino visą gražią lygiuotę, pasislėpusio jo nesimatė. O paslėpto laikyti irgi nesinorėjo... Juk į kiekvieną keksiuką tamsiaplaukė įdėdavo po kelis gramus meilės, tad nesinorėjo, jog būtų tiesiog paslėpti.
Norėjo atitraukti ranką nuo vitrinos, tačiau tai nepavyko, kadangi po kitų Ameshvillės žodžių teko sutrikti.
-Neptūne, šiandien gi ne balandžio pirma... Kas nutiko? Tikrai norėčiau padėti, tačiau abejoju ar man leistų... Žinai, dar tik devyniolika. Ir reiktų pasikalbėti su mama.
Greičiausiai žodžiai būtų buvę visiškai kitokie, tačiau matėsi, kad čia kažkas negerai, o dirbant MM6 gan gerai pažinojo blondinę. Ir rodės, kad ne jos pirmos prašytų pagalbos...
-
- Žinau, kad šiandien ne balandžio pirmoji. - Tarė ir paėmusi krepšelį keksiukų padavė jį vaikui, už jį sumokėdama ir kiek per prievartą išgrūdo berniuką iš krautuvėlės, keksiukų gavo už dyką tad neturėtų už tai pikti. - Mes juk bendraamžės, Clau. Žinau kiek tau metų. Prašau, pasikalbėk su mama. Nebeturiu kur kreiptis. - Tarė ir atsisėdo prie vieno iš staliukų bei palaukusi Claudie, pradėjo kalbėti.
- Turiu, tiksliau turėjau 2 jaunesnes seses - Penelopę Agnesę ir Roaną Mirabetę. Jos dvynės ir nuo mažens su tėvais žinojom, kad viena iš jų nevertėlė - tačiau nežinojom kuri. 10 metų nei viena nei kita nerodė magiškų sugebėjimų, tačiau manėm, kad nevertėlė jaunesnioji - Roana. Deja, laišką iš Hogvartso gavo ne Penelopė, o Roana ir susiklostė taip, kad Penelopė antraisiais Roanos mokslo metais nusižudė, o Roana nusprendė nebegrįžti namo - dabar viena iš jų ilsisi kapuose, o kita tūno vaikų namuose. Mums su tėvais labai gaila, kad taip apsigavom, tačiau Mira mūsų klausyti nenori, o mes nenorim, kad ji liktų vaikų namuose. - Išdėstė visą istoriją.
-
Claudie norėjo sudrausti Neptūnę, išvejančią berniuką iš krautuvėlės, tačiau šiuo atveju tik patylėjo ir nubraukė monetas į saują, o paskui išrūšiavo pagal vertę. Suvokė, kad dabar nebūtų pats geriausias metas mokyti Ameshvillę geresnių manierų, klausimas ar tai neįpliekstų dar vieno konflikto, mat situacija nebuvo iš pačių lengviausių ir geriausių. Sukandusi dantis klausėsi istorijos, kuri kaip keista, nebuvo pasaka ar kažkas panašaus... Tai buvo skaudi tikrovė. Tik ne jos. O buvusios kolegės Neptunicos.
-Dievulėliau,- aitelėjo išgirdusi visą tą istoriją, kuri nebuvo rožėmis klota.- Gerai, N, pakalbėsiu su mama,- mergina sunkiai nurijo seiles.- Gal norėtum keksiuko? Per daug sumokėjai už anuos.
Tik deja. Klausimas ar pavyktų, mat leisti Jasminą Dianą, Roaną, o greitu metu ir Gają Kasandrą pavyktų dėl elementarių finansinių priežasčių. Vis dėl to, juk tėvas buvo ne burtininkas, o žiobariška valiuta deja, bet nevirto burtininkų auksiniais galeonai ir sidabriniais stikliais. Ir menkiausios vertės knutais. Ne taip jau paprasta būdavo ir į mokyklą leidžiant tik dvi vyriausias dukras, tačiau dabar, kai keksiukų krautvėlė ne taip jau ir klastėjo... Eh, viskas buvo pakankamai painu. Nė nenumanė kokia situacija bus rytoj, ką čia jau kalbėti apie įsivaikinimą, greičiausiai truksiantį iki Ameshvilės pilnametystės.
-
Šešiolikmetė, skubiai žingsniuodama, pasuko į gatvę, kur ir buvo įsikūrusi Claudie Amnetos krautuvėlė. Dairydamasi ji įkišo ranką į palto kišenę ir pasitikrino ar nusiųsto laiško kopiją turi su savimi. Mat, puikiai žinojo, kad kuo lengviausiai galima pamesti ar pamiršti kokį nors daiktą per skubėjimą, o ji, tikrai nenorėjo, kad esant netoli kelionės tiklso, pamiršo pasiimti laiško, kitados nusiųsto krautuvėlės savininkei dėl pasiūlymo. Kai pirštų pagalvėlės palietė popierių, Mela lengviau atsikvėpė ir jau dar labiau spartesniu žingsniu nužingsniavo link "Cukrinio kiškučio" krautuvėlės.
Keli žingsniai ir Lorijan, nuspaudusi rankeną, įėjo į konditerijos rojų. Šviesa netapo tokia ryški, jaukumas ir kepinių kvapas pasiekė rudaplaukę garbanę. Tą akimirką mergina nusišypsojo, ir nuo šilumos, kvapų, bet ir nė nenutuokdama kaip sveikintis - Amneta nebuvo nei garbino amžiaus senukė, nei pažįstama, nors kelis sykius lyg ir buvo mačiusi ją Hogvartse. Ir tada, švilpė pastebėjo šalia Claudie stovinčią jauną moterį. Melijandros džiaugsminga šypsena tapo šiek tiek santūresne. Rudai pilkų akių savininkė vis dar jautė silpną antipatiją nepažįstamiesiems- Demonų mūšio pasekmė. Niekada nepamirš, kaip Slapstūnai ją pavertė nušiurusia pelėda, ir dėl to, vis dar esanti šešiolikmetė, o ne septyniolikmetė.
-Sveiki,- te tiek išspaudė antgamtikė, už savęs uždarydama duris, o su šiomis ir minėtoji antipatija išnyko,- Claudie, atsiprašau, kad vėluoju, mane užlaikė,- šyptelėjusi pridūrė antgamtikė iki galo nepaaiškindama kas, kodėl, kaip užlaikė. Tegul žmonės dideliu atstumu laikosi nuo Antgamtikos, vis dar vešliai vešiančios Magijos pasaulyje.
-
Išgirdusi dėl durų atidarymo suskambėjusį varpelį, Claudie nukreipė žvilgsnį nuo Neptunicos. Kiek sutriko, kadangi buvusi jos vadovė taip nenorėjo, kad mokinukas čia būtų, tai ką padarys su kitu, Amnetai labiau reikalingu žmogumi? Na jau ne, tos švilpės ji išgrūsti neleistų. Gal ir Eimešvilės reikalas, tačiau mergina, įėjusi į parduotuvėlę buvo jos, Claudie reikalas. Taip pat, kaip ir Cukrinis Kiškutis.
-Sveika, Melijandra,- tardama vardą vos susilaikė nesuklydusi. Nors jau žinojo jos vardą, tačiau liežuvis vis norėdavo kitaip apsiversti, jį iškraipydamas.- Nieko, viskas gerai. Nedaug pavėlavai.
Tamsiaplaukės veidą papuošė nedidelė šypsenėlė. Po tokio išklausyto pasakojimo bet kas turbūt atrodė geriau už tai. Clau nė nenumanė ką reiktų vienai ar kitai pasakyti, tad tiesiog trumpam žvilgtelėjo į savo sunertas rankas. Visada manė, kad įvairūs dalykai, kaip pavyzdžiui, rankos, gali ką nors pasakyti apie žmogų. Tik nesįsivazdavo ką jos rankos galėjo reikšti. Nežinojo ir to, ką reiškia kitų, nors labai norėjo žinoti. O vis dėl to, ką gi galėjo reikšti smulki plaštaka, su ilgensiais, bet plonais pirštais, kurių dalį, nagus, puošė žiobariškas bespalvis nagų lakas?
Žvilgtelėjus į laikrodį, kurio viena iš rodyklių be perstojo tiksėjo, pagalvojo, kad dar visai neseniai buvo grifų prefekte, mokine.
-
Atidaromų durų garsas privertė Neptūnę krūptelėti, nejau kažkas girdėjo jos ir Claudie pokalbį? Blogai, labai blogai. Atsisukusi pamatė kažkur matytą merginą. Tiksliai, Neptūnė buvo 6 kurse kai Melijandra atvyko į 3 kursą.
- Labas, Julija. - Visad(o tiksliau du mokslo metus) merginą vadino jos antru vardu, pati nežinojo priežasties kodėl.
- Manau, buvau čia per ilgai, net nepastebėjome kaip greitai pralėkė visa valanda. - Žvilgtelėjusi į laikrodį tarė jaunuolė žvelgdama į dvi rudaplaukes. Nujautė, kad jai čia nebe vieta. Reikia grįžti į Ministerijos "rūsį" ir toliau skaityti bylas bei spręsti kokias bausmes skirti. Džiugino tik vienas dalykas - jai ten bent kiek patinka ir jos visada laukia ištikimiausi ir geriausi draugai - Mera, Regalas ir Ezavas.
Nors dar nepraėjo nė minutė, atrodė jog laikrodis tiksi blondinės galvoje ir jau praėjo visa amžinybė. Požemiai tikrai nepaliko vadovę be pėdsako. Santūriai šyptelėjusi, greičiau sau nei Clau ir Julijai, tarė:
- Claudie, ar galėtum man paruošti visą dėžutę miško dvasios ir vanilės keksiukų? - pažiūrėjusi į meniu/kainoraštį tarė. Bent taip prasklaidys savo niūrias dienas ir pasimėgaus keksiukais, kurių populiarumas po truputį auga.
-
Pamačiusi Claudie mažą šypsenėlę, Lorijan atsipalaidavo. Bent, gerai, kad ji nėra tokia jau pikta,- pamanė sau rudaplaukė. Visgi, vargu ar Melos šios sutiktos moteriškos būtybės būtų piktos ant pasaulio: pasisveikinusi su Mela Magijos Ministerijos darbuotoja Neptūnė (ją pagaliau prisiminė mačiusi vaikštant Hogvartso koridoriais) tikrai neatrodė pavojinga ir laikanti savyje pyktį, o Clau... Clau yra Clau. Cukrinio kiškučio savininkė niekad nepriminė pikto, kerštingo kiškio. Linktelėjusi į Neptūnės pasisveikinimą, Melijandra pagaliau paklausė Amnetos to, dėl ko ir atėjo:
-Nuo ko man imtis?
Klausimų sūkuriai sukosi Lorijan galvoje, tačiau visgi pasirinko pirmutinį klausimą, vis dar nežinodama, kaip elgtis- labiau susivaržiusiai, ar šiek tiek laisviaus, nes mokinosi abidvi toje pačioje mokykloje? Būtų kvaila, su aukštesniame poste tupinčiu žmogumi kalbėtis lyg niekur nieko, pamindama visus tarpusavio pagarbos laiptelius.
-Claudie, ir dar, galėsiu padirbėti visą vasarą pas tave? - staiga pasiklausė rudai pilkų akių savininkė ir savo mintyse užbaigė mintį- Nenoriu visą vasarą tupėti ir nieko neveikti, tik vaikšioti iš kampo į kampą.
-
Dvi prieš ją stovinčios merginos. Jei būtų buvusi kokia nors kita situacija, jos būtų buvusios atskirai, greičiausiai, pokalbis kur kas labiau rituliuotųsi.
Suprato Neptūnę - tai kalbėti prie svetimo žmogaus apie šeimos reikalus buvo nei šis, nei tas, tačiau Mela šiuo atveju jai buvo svarbesnė. Lengva tai suprasti neteisingai, tačiau gero darbuotojo dar nebuvo turėjusi. Kai mintyse šėldavo simpatijos veidas ir vietoj cukraus į keksiukus įdėdavo druskos irgi buvo ne kas, tad Clau buvo atsidūrusi skęstančiosios padėtyje, o Julija buvo šiaudas, už kurio griebėsi.
Gavusi buvusios viršininkės užsakymą, Amneta vikriai iš po stiklo ištraukė daugybę keksiukų, tačiau atsargiai, kaip buvo įpratusi, it stiklinius juos patupdė į dėžutę ir lazdelės pagalba užleido šiek tiek kerų, kad šie nesusispaustų.
-Tik atsargiai, su žaliu kremu nepatariu valgyti dienos pradžioje ir viduryje, taip pat nereikėtų padauginti,- tarstelėjo į paskutinį skyrelį įdėdama paskutinį keksiuką.
Netrukus ant rusvos dėžės užrišo juodą kaspiną, kartu įrišdama Cukrinio Kiškučio kortelę su adresu. Šyptelėjus padavė dėžutę Neptūnei bei greitai apskaičiavo kainą.
- Tuojau eisiu kepti citrininių keksiukų, galėsi prisidėti,- tarė mokinei ir netrukus pridūrė dėl darbo vasarą.- Jei tikrai norėsi palaikyti kompaniją, žinoma. Planuoju pradėti kepti keksiukus su ledais, reikės keleto eksperimentų, tad pagalba praverstų.
Claudie nusišypsojo abiems, tačiau iš dalies ne dėl to, kad džiaugėsi jų draugija. Tiesa, su jomis buvo smagu, tačiau mintis, kad vakare susitiks su Juo kėlė it paukščio sparnai į dangų. Mėnesis. Tačiau tik tiek ji davė iki išsiskyrimo, nes suvokė, kad daugiau meluoti nebegalės. Neleis širdis, o sekti motinos pėdomis ir ateitį sieti su žiobaru būtų per sunku.
-
- Aš ne darbe, tad nereikia to oficialumo. - Vyptelėjo ir mintyse nusikratė nuo to kreipinio "jūs". - Amžiaus skirtumas nedidelis, tad tiesiog kreipkis į mane "tu". Nepratus aš prie tų oficialių dalykėlių, greičiau ministeriją paliksiu, nei priprasiu prie to kai į mane kreipiamasi "jūs". - Išmalė. Per daug kalba, kaip visad - mergina tai žinojo, bet juk charakterio ir įpročių nepakeisi. Jei jau pradeda dialogą tai pasakys viską ką galvoja.
- Ačiū už keksiukus. - Nesitikėjo, kad Amneta taip greit supakuos jos užsakymą ir išsitraukusi iš kišenės piniginę, padėjo reikiamą sumą ant prekystalio esančios lėkštutės monetoms, kadangi suma buvo lygi, Eimešvilė atsargiai paėmė dvi dėžutes.
- Iki pasimatymo, Clau. Iki pasimatymo, Julija. - Šyptelėjo bičiulėms ir spragtelėjusi pirštais dingo iš Cukrinio Kiškučio krautuvėlės.
-
Rudaplaukė įdėmiai stebėjo pokalbį tarp Neptūnės ir Clau. Išgirdusi teigiamus žodžius iš jau esamos viršininkės, Lorijan šyptelėjo pusę lūpų. Nuostabu.
-Gerai, tad iš karto einu į virtuvę,- tarė ši, ir vikriai atsidūrė už prekystalio, lyg visą gyvenimą pralakstė šokinėdama ant uolų. Na, Švedijoje jų buvo daugybė. Akies krašteliu pastebėdama, kad Neptūnė jau ruošiasi iškeliauti, Lorijan linktelėjo atsisveikindama ir nulenkė rankeną. Vienas spustelėjimas ir mergina atsidūrė erdvioje patalpoje, kvepiančioje miltais.
Nusimetus paltą nuo pečių, Melijandra jį pasikabino ant kabyklos, prie pat durų. Pasiraitojo rankoves, išsitraukė burtų lazdelę, bet tada, susiprotėjusi, kad dar negali burti, kai yra nepilnametė, vėl paslėpė kišenėje lazdelę. Nenumanė už kiek laiko pasirodys Claudie, tad žengė apsižvalgyti.
Kaip tikra barsukė, ji susirado kur miltai, kur pienas, sviestas ir kiti produktai yra sudėti, kur puodai, šaukštai yra nugrūsti, kol galiausiai vėl grįžo prie durų, vedančių už prekystalio.
-
Palinkėjusi geros dienos Neptūnei, Clau pamatė kaip ji tiesiog pradingsta - greičiausiai turėjo kokią nors galią. Nenustebusi, kadangi iš tiesų Ameshvillė užėmė geras pareigas Ministerijoje, pavertė lėkštelę, skirtą pinigams ir atsidarė stalčių bei išrūšiavo monetas. Kai atliko šį nedidelį darbelį ir pradarydama duris, pamatė Melijandrą. Už jos, ant stalo jau buvo sudėlioti dauguma produktų, tad Amneta nusišypsojo. Tikrai nepadarė klaidos, nes švilpė, rodos, čia greitai apsiprato.
-Greitai tu čia. Ateik, parodysiu receptus,- pasistiebė ir vos ne vos nuo spintelės nusiėmė knygą. Dėl savo nedidelio ūgio jau buvo įpratusi, kad dauguma yra aukštesni, tuo pačiu ir dar mokyklos nebaigusi švilpė. Išimtis buvo Neptūnė, už kurią buvo nedaug, bet aukštesnė. Kadangi buvo įpratusi matyti aukštesnius už ją žmones, tad Melos ūgis ją trikdė nedaug. Jai bent jau nereikės kėdutės, kad pasiektų aukščiausiąsias lentynas.
Amneta atvertė citrininių keksiukų receptą ir ištraukė kelias citrinas bei nediduką buteliuką esencijos.
-
Mela nusišypsojo Clau, atėjusiai į virtuvę, ir prislinko artyn, kad geriau matytų receptą. Tai buvo pirmasis švilpės pamatytas receptas Cukriniame kiškutyje ir tikrai nepaskutinkis. Nuo to laiko Mela jau nebeskaičiavo kiek išbandė receptų, kiek kartų tvarkė virtuvę ar ištraukinėjo skardas su keksiukais ar tortų biskvitais. Dienos keitė savaites, mėnesius. Galiausiai ir ta pati minėtoji vasara pradingo išbraukytame kalendoriuje. Krautuvėlės varpelis džiugiai suskambėjo ir į vidų įpuolė jau paaugusi mergina. Jau septintakursė Melijandra tik šiandien rado laisvą dieną apsilankyti Londone ir darbe. Mokslai be jokio gailesčio užgriuvo ant rudaplaukės švilpės, tačiau nesukliudė sugalvoti keletą idėjų.
-Labas, Clau!- pasisveikino ir greitai nukūrė į virtuvę. Pasikabinusi lengvą paltą ir užsirišusi prijuostę, pilnametė keliais burtų lazdelės mostais darsykį aptvarkė virtuvę, kas tapo dar viena tradicija prieš gaminimo procesą šioje krautuvėlėje.
-Ką šį kartą teks gaminti? Beja, šį tą apsvarsčiau,- Mela pasirodė prie žemesniosios merginos,- Galėtume pasikalbėti su Magijos Ministru ir aptarti pasiūlymą švenčių dienomis į Magijos Ministeriją nusiųsti firminių krautuvėlės kepinių, ypač keksiukų, arba į viešbučius ir su jų savininkais apie tai pasikalbėti. Galėtume taip padidinti "Cukrinio kiškučio" pelną. Ką manai?- paklausė ši, pažvelgdama į meniu.
-
O laikas bėgo... Keitėsi aplinka, vasarą žydėjusios pelargonijos nužydėjo, nuvyto, jas pakeitė rudeninės vėlyvės, žydinčios tik tuomet, kai mokiniai jau būdavo mokyklose. Netrukus jos irgi parudavo, o viskas pasislėpė po sniego sluoksniu. Prasidėjus mokslo metams, teko išleisti Melijandrą į mokyklą, kas išties buvo sunku. Išvyko ir Jasmine. Anapilin iškeliavo ir tėvas.
Nors aplinka ir įvykiai keitėsi greitai, tačiau emocijos - dar greičiau. Amnetos širdį vis dažniau aplankydavo liūdesys. Palikus mylimąjį. Palaidojus tėvą. Matant žlungančią motiną. Negalint padėti jai, įseserei ir seserims. Su tėvo mirtimi atėjo iš finansinės problemos. Reikėjo persikelti į kitą namą, nes tiesa, kad Amnetų namas anksčiau buvo milžiniškas. Tačiau nekilo ranka, tad vis nudėliodavo tai tolyn. Ir dėl darbų, nes virtuvėje suktis buvo vis sunkiau.
-Sveika, Melijandra,- ne taip entuziastingai pasisveikino su švilpe, tačiau šiai nusišypsojo. Netrukus pati prisidėjo ir nuėjo į virtuvę, prisitraukė kėdę ir ant jos užlipusi pasiekė ir nukėlė receptų knygą. Pati juos mokėjo vos ne mintinai, tačiau ir dirbusi su skanumynais buvo ilgiau nei mokinė.- Norėjau imtis šokoladinių keksiukų,- atvertė puslapį ir pagalvojo dėl pasiūlymo.- Vilioja, tačiau abejoju ar pati spėsiu. Vienai viską atlikti darosi vis sunkiau.
-
Vaikštinėjo rudenėjančio Londono gatvėmis, susikišęs rankas į smėlio spalvos puspalčio kišenes. Baigėsi šešiolikti jo gyvenimo metai. Anglija pakeitė Elijų Adrielį Lorijaną, o jis pats nežinojo, ar tai gerai. Po tokio svetingo sutikimo kitas, arba senasis Elijus jau būtų nešęs lauk skudurus įskaitant visas kruopščiai suporuotas puskojines lagamine. Tačiau kažkas paakino jį pasilikti nesvetingoje ūkanotoje šalyje. Vaikinui pradėjo patikti lietus, savotiška užuolaida nuo kitų. Pradėjo patikti vėsa, kuri suteikia blaivumo ir aštrumo. Galų gale pradėjo patikti ir Hogvartsas: milžiniška biblioteka, pamokos, profesoriai, pagaliau - draugai. Jis prisijaukino šią keistą vietą ir jau, net keista, nebandė įsivaizduoti savęs kitur. Na, globėjai buvo gal kiek nusivylę, tačiau greitai priprato gyventi vieni, be Elijaus knygomis apkrautų kampų. Toks šundaktaris tas laikas.
Perbraukė pirštinėta ranka savo šviesiaplaukę ševeliūrą. Ryte ją buvo pusėtinai susitvarkęs, tačiau švelni angliška dulksna į naudą neišėjo. Pažvelgė į laikrodį. Dar turi valandėlę kitą, o tada jau prisieis grįžti. Norėjo dar kiek pasivaikščioti, gal užsukti bibliotekon, tačiau kiek įsismarkavęs lietus pakoregavo planus. Elijus apsidairė ieškodamas kokios pastogės. Na, mergelė fortūna vaikinui šiandien teikėsi švystelėti savąja šypsenėle - vos už kelių žingsnių stūksančio pilko pastato pirmąjame aukšte buvo įsikūrusi, jei akys neapgauna, kavinukė. Patenkintas šešiolikmetis patraukė įstiklintos sienos link. Per lietaus uždangą pavyko perskaityti pavadinimą - "Cukrinis kiškutis". Pastūmęs duris Elijus įžengė į saldžiai kvepiančią šilumą. Gardūs kepinių kvapai ir šviežios kavos aromatas kuteno nosį, o dailūs staliukai taip ir kvietė prisėsti su puodeliu šilto gėrimo ir knyga. Už prekystalio buvo tuščia, tačiau tolėliau buvo girdėti moteriški balsai. Vaikinas vis dar nejaukiai stovėjo prie durų. Buvo sulytas ir šlapias kaip kačiukas, kruopščiai išlygintos kelnės jau buvo pavirtusios į neaiškios kilmės skudurą, o plaukai styrojo į visas puses. Eh, o knygose niekad nieko panašaus nenutinka. Ten visi visada savo vietose ir viskam pasiruošę. Visgi, kad ir kaip nesinorėjo pasirodyti parduotuvės šeimininkei (vyriško balso nebuvo girdėti) tokios neparadinės išvaizdos, vanile ir cinamonu kvepianti šiluma viliojo daug labiau nei lietus už lango.
- Amm... Sveiki?- nedrąsiai šūktelėjo Elijus mintyse maldaudamas, kad tas, kas turėjo jį išgirsti, tai padarytų iš pirmo karto, mat dar labiau atkreipinėti į save dėmesio visai nesinorėjo.
-
Amneta atrodė tikrai nuliūdusi. Nors nežinodama, kas dedasi savininkės širdyje, Melijandra juto, kad reikia paguosti Claudie. Deja, nežinojo kaip. Mela, mąsliu žvilgsniu perliedama receptų knygą, pagaliau parbilo:
-Clau, - mergina pakėlė antakius, įsivaizduodama šokoladinius keksiukus,- Aš pati iškepsiu keksiukus, o tu imkis kitų darbų - aš pati susitvarkysiu.
Ir su šiais žodžiais, Lorijan, pasistiebė ant pirštų galų (visgi, ant kėdės buvusi grifė buvo aukštesnė už ją pačią), pasiėmė knygą ir nuėjo ieškoti produktų. Tik sustojo trumpam, atsigrežė per petį ir tarė šiek tiek vyresniąjai merginai:
-Visada man pasakyk, kas tau blogai- kiek galėdama visados tau pagelbėsiu, gerai? Šiandien neatrodai labai laiminga, - ir nužingsniavo prie šaldytuvo. Tenai užtruko neilgai - vos ne pusvalandį- mėgo be burtų pagalbos susirasti ingredientus. Grįžusi su krūva produktų (Mela visą kelią link stalų stebėjosi, kaip, pavyzdžiui, miltai ir kiti produktai neišbyrėjo, nepasitaškė ar kitaip neiškrito jai iš rankų), ėmėsi darbo, kol kažkas nedrąsiai pasisveikino. Tai buvo jaunuolio balsas. Rudaakė susiraukė.
-Claudie, nueisi ar man nueiti? - kažkodėl klientų aptarnavimo reikalus teikdavo pirmenybę buvusiai Grifų Gūžtos narei tvarkyti.
-
Melijandra paėmė receptų knygą, tad ne pačiai vyriausiai, tačiau tikrai ne jauniausiai Amnetai teko tiesiog nulipti žemyn ir nedidelę medinę kėdutę, kokios buvo naudojamos žiobarų namuose prisėsti skutant bulves, nunešė ir padėjo į kampą.
Jei galėtum padėt - pasakyčiau. Nelabai draugiškai, nors švilpė nusipelnė tikrai didesnio draugiškumo, pamintijo. Į Julijos faktą, kad nėra laiminga nieko neatsakė, tačiau suvokė, kad metas keistis, tas tiesiog gūžtelėjusi pečiais netrukus iš stalčiaus išsitraukė rašiklį ir sąskaitų knygą, pati prisėdo ant nelabai patogios tos pačios medinės kėdutės ir pasižymėjus naują dieną, nerašančiu rašiklio galu baksnojo praaeito mėnesio statistiką, stebėdama kokių keksiukų daugiausiai parduodavo. Parašius kelis skaičiukus dar porą minučių paspoksojo į knygą tuščiu žvilgsniu ir šią padėjus pasiėmė didelį dubenį ir atsvėrus supylė cukrų.
- Gali ir tu, jaunoji darbininke,- šyptelėjo ragindama merginą, kadangi pati norėjo kiek pabūti su savo mintimis. Ant sienos kabantis laikrodis rodė, kad trūko dar nemažai iki jau įprastinių užsakymų, kaip ponas, lygiai vidurdienį ateinantis dviejų keksiukų su vyšniomis bei dviejų su karamele, kaip kada aiškino - sau ir žmonai. Arba tai, kad aptarnavus šį vyriškį neužilgo atskrisdavo marga pelėda, kaip žinojo, siunčiama Ministerijos darbuotojų, norinčių ko nors saldaus ir kokybiško prie kavos (nes juk iš keksiukų parduotuvėlės visada geriau nei iš valgyklos, Amnetai ten buvę keksiukai nepatiko).
Niūniuodama pakankamai lyrišką dainelę, įjungė orkaitę ir įbėrus porą kitų sudedamųjų dalių, užbūrė šaukštą, kad pats viską maišytų, kol vis dėl to įsigilino į dainos reikšmę ir vos nežioptelėjo. Sučiaupė lūpas, tuojau pat panaikindama galimybę toliau niūniuoti ir subėrė kakavą, o kiek vėliau ir šokolado gabalėlius į dubenį, leisdama šaukštui maištyti tešlą. Magija padėjo daug lengviau suktis virtuvėje ir gerai, kad nereikėjo kasdien maišyti tešlos žiobarišku būdu (nors tą taip pat puikiai mokėjo), nes kas vakarą nejaustų rankų iškepusi ne vieną partiją keksiukų. Dabar jau buvo laikas pagalvoti ir apie tortus, tad pasižadėjo papildomai, po darbo pasieiškoti knygos ir pasimokyti juos dekoruoti. Nes deja, bet šiuolaikinei visuomenei rūpėjo ne tiktai skonis, bet ir išvaizda, su kuria merginai ne isuomet pavykdavo susitarti.
-
Už prekystalio jaukiai zyzė orkaitės, tarškėjo šaukštai, dunksėjo dubenys, o šiluma ir oras, regis, buvo prisotinti kažkokio keisto kvapo, saldaus, bet ne per daug, primenančio cinamoną, vanilę, mėtų arbatą, senas knygas ir dar daug daug visko, ką Elijus mintyse mėgdavo priskirti jaukumui. Kavinukė jam patiko - o būtų dar labiau patikusi, jeigu nebūtų reikėję stovėti kaip kvailiui vidury patalpos kažko laukiant. Bergždžiai pasistiebė, mėgindamas įžiūrėti kas vyksta už vos pravirų durų, kurios, kaip vaikinukas suprato, vedė į virtuvę, tačiau tesugebėjo įžiūrėti porą moteriškais bateliais apautų kojų ir stalo kampą. Skėstelėjo rankomis. Galėjo rinktis - apsisukti ir keliauti atgal į šaltį tikintis, kad pakeliui pasitaikys dar viena tokia kavinukė, kur galės išdžiūti ir sušilti, arba pagaliau nugalėti prakeiktą drovumą ir mandagiai pasibeldus užeiti į virtuvę. Pažvelgęs pro langą suprato, kad pirmoji išeitis jo nei kiek nevilioja, juolab, kad ši vieta Elijui rodės kažkuo neapčiuopiamai išskirtinė ir ypatinga. Aš įrodysiu esąs vertas Grifų gūžtos. Ir, jeigu pasiseks, kavos...
Jausdamasis vis labiau nepatogiai, Elijus apėjo prekystalį ir, nevikriai pasibeldęs, plačiau atvėrė duris. Trumpam sustingo, o smegenys neįtikėtinu greičiu pradėjo sisteminti informaciją apie dvi moteriškos lyties būtybes, esančias viduje.
Artėliau stovėjusi kiek vyresnė liūdno veido mergina susikaupusi užsiiminėjo vienu metu keliais darbais - maišė tešlą, niūniavo, o mintimis, rodės, sklandė daug toliau nuo viso šito.
Tolėliau įsitaisiusi aukšta tamsiaplaukė persona irgi buvo paskendusi konditerijos pasaulyje -aplinkui dėliojosi maždaug ketvirtį šimto visokio plauko produktų, tarp kurių buvo ir žinomų, ir Elijui visai nematytų milteių, granulėlių, sirupėlių ir kitokių velniažin kaip įvardijamų daiktų. Vaikinas tankia sumirksėjo. Kažkodėl virtuvėje tikėjosi pamatyti mielą pagyvenusią moteriškę, dienas leidžiančią tarp vanilės, cinamono ir kulinarinių knygų - tokios knygose papastai minimos.
- Ėėėė, laba diena, aaa damos,- mintyse iškart išplaukė nelabai tiksli citata iš žiobarišos knygos "Jeigu taip ir toliau, su ja kalbėdamas užsi-ėėėė-aaaa-mmmsėsi, todėl po velnių leisk pradėti man". Tada situacija pasirodė juokinga, bet į tokį kailį įlindus pačiam, juoktis norėjosi mažiausiai.- Aaa, aš pamačiau pravertas duris ir ėėė kavinėje nieko nebuvo ir aš...- Elijus pajuto, kaip pamažu kaista veidas. Po galais, negi negali is nors kartą kažko padaryti kaip dera? Nervingai prikando lūpą. Geriau jau patylės, negu leis sau dar kartą apsikvailinti.
-
Claudie paraginus jai pačiai priimti svečią, Melijandra šiltai šyptelėjo.
-Ger,- jau žiojosi sutikti, buvusi švilpė staiga prie virtuvės durų stypsojantį jaunesniąjį vaikiną.
Rudi plaukai buvo bedžiūstantys, švelnios mėlynos akis gan nedrąsiai žibėjo bernioko veide. Svečias buvo šiek tiek maželesnis už ją pačią ir tai gan sutrikdė rudaplaukę. Mergina buvo visad pripratusi matyti aukštesnius vaikinus, ne mažesnius už ją, kas ir dabar, jai priminė, kad pasaulyje yra mažesnių už ją žmogeliūkščių, o dar nelauktas įsiveržimas į virtuvę. Negi Grifų Gūžtai priklausai, kad toks esi nekantrus?
-Labas,- nusišypsojo Lorijan, nemėginant nuslėpti sumišimo,- Heh, nieko tokio, kad čia atėjai, buvau jau besiruošianti pasitikti tavęs,- Antgamtikė mintyse pavartė akis,- Eime iš virtuvės ir galėsi pasisakyti ko nori nusipirkti,- dvivardė nusimetusi prijuostę ant kėdės atlošo, patraukė durų link,- Matėt meniu? Kavos? Arbatos? - mandagiai klausinėjo, paslapčia nužiūrėdama atvykėlį. Jai vaizdavosi, kad šį rudaplaukį buvo mačiusi Hogvartse.
Nors... gal ir matė.
Šis vaikinas buvo tikra priešingybė Vasariui Levenčiui - atvykėlis matėsi išauklėtas, o klastuolis - na, hm, nelabai, užtat Mela žinojo, kad Vasariui jo Slibinas (taip, Slibinas - toks triušio vardas) rūpėjo už viską pasaulyje.
Pala...Nuo kada ji pradėjo lyginti vaikinus!? Nuo kada jai parūpo priešingos lyties asmenys!?
-
Žengdama sniego nuklota Londono gatvele Davina stebėjo pro šalį einančius gyventojus. Užburti kalėdinės nuotaikos aplinkiniai plačiai šypsojusi vieni kitiems tarsi kartu sveikintų su atėjusiomis šventėmis. Vis dėl to pačios šviesiaplaukės veide nebespindėjo šypsena, šviesiai mėlynos akys žibėjo pervertos liūdesio, o pati mergina atrodė sutrikusi ir pasimetusi. Nors nuo lemtingos nakties praėjo kelios dienos, tačiau šešiolikmetė vis dar negalėjo susitaikyti su tikrąja tiesa. Atrodė, jog visa tai tebuvo sapnas ir mėlynakė būtų mielai sutikusi, jog ta naktis tebūtų sapnas, deja. Paslėpusi ilgus, šviesius plaukus po juodu striukės gobtuvu Davina žvilgtelėjo į žemę. Pradėjusį tirpti baltą sniegą ėmė keisti krentančios snaigės. Nors įprastai mėgaudavosi krentančiu sniegu, tačiau šįkart mergina nepakėlė galvos, visą kelią ėjo žvelgdama į žemę sau po kojomis, ir tik priėjusi Cukrinį kiškutį šviesiaplaukė kilstelėjo galvą. Pastatas, kaip įprastai atrodė mielas ir ramus. Žengusi dar kelis žingsnius mėlynakė pravėrė kavinukės duris ir sustojusi prie durų nusiėmė striukės gobtuvą. Čia tvyrojęs malonus saldumynų kvapas ir jauki šiluma privertė šyptelėti mėlynakę. Nesipriešindama tam Davina kilstelėjo savo lūpų kampučius ir nustūmusi visas mintis apie neseniai vykusius įvykius priėjo prie šalia lango stovinčio stalelio. Nusivilkusi striukę lankininkė pakabino šią ant kėdės atlošo, o pati susirangė ant šios. Netrukus prisistačius padavėjui šviesiaplaukė vietoj kokių nors saldumynų ar kitų įprastų skanėstų paprašė, kaip šiai buvo įprasta, Latte kavos su cinamonu. Padavėjui šyptelėjus ir pradingus mergina kryptelėjo galvą įsmeigdama žvilgsnį į vaizdą už lango. Už šio krentančios snaigės pamažu leidosi ant šlapio šaligatvio, o netoliese esančios parduotuvės puikavosi šventinėmis dekoracijomis ir įvairiaspalvėmis lemputėmis. Kilstelėjusi lūpų kampučius lankininkė atsisuko į ką tik atėjusį padavėją. Švelniai aštrų cinamono kvapą užuodė vos tik šiuo pabarstė garuojantį gėrimą. Draugiškai šyptelėjusi padavėjui Davina apglėbė kavos puodelį rankomis ir vėl nusisukdama į langą. Šįkart užuot įsmeigusi žvilgsnį į lauke esančias parduotuves šviesiaplaukė žvilgtelėjo į savo atvaizdą stikle. Neseniai ant pečių kritę tamsūs plaukai dabar puikavosi savo šviesia smėlio spalva, švelnūs veido bruožai buvo dar labiau sušvelnėję, o šviesiai mėlynos akys keistai spindėjo. Per kelis praėjusius mėnesius Davina pasikeitė labiau, nei per šešerius metus. Nusukusi žvilgsnį nuo savo atvaizdo mergina žvilgtelėjo į rankose esantį puodelį.
-
Kay, kaip visad per Kalėdų atostogas grįšta į Londoną pas savo tėvus, tačiau šie metai nebuvo labai ypatingi, tad ir nuotaika merginai nekilo. Buvo per daug skaudu žinoti, kad jos tėtis sunkiai serga, mokykloje su mokslais reikalai visiškai pašlijo, dabar te liko eiti šia Lonodono gatvele, kur krebždėjo daugybė žmonių, tačiau merginai tai nemaišė, nes mažai ką ji matė, be to ir oro sąlygos nebuvo nuostabios. Iš dangaus ėmė kristi sniegas, nors iš pradžių iškrito tik kelios pirmosios snaigės, vėliau ėmė snigti smarkiau, mergina užsidėjo kapišoną ir ieškojo vietos kur pasislėpti, nes buvo labai nemalonu, kai drabužiai šlapo.
Vos tik išvydo ir prisiminė Cukrinį kiškutį, jo duris ir pravėrė. Greit nuo galvos nusimaukšlinusi kapišoną, apsidairė ir netoliesi prie lango, išvydo merginą su, kuria šnekėjosi prie ežero.. Tad nieko nelaukusi prie jos ir pripėdino.
- Sveika, nieko prieš jei čia prisėsiu, nes kitur užimta? - Ramiu balso tonu klaustelėjo Grifiukė ir prisėdo šalia, o jos žvilgsnį patraukė langas, aišku tik vaizdas, kuris matėsi pro jį.. Kai ją išblaškė padavėja.
- Sveiki, norėčiau Latte, - maloniai šyptelėjo Kaylie padavėjai ir šiai nusukus, ji pažvelgė į Daviną.
- Na, kaip laikaisi? - Stengdamasi būtų mandagi, ji paklausė jos ir sulaukusi puodelio su kava, linktelėjo dėkingai padavėjai ir po truputį ėmė gurkšnoti, nes buvo labai sušąlusi.
-
Kiškučiais papuoštame puodelyje baltas kavos putas puošė cinamono milteliai. Nuo šių sklindantis švelniai aštrus kvapas pasklido po visą Cukrinį kiškutį. Šyptelėjusi mergina kilstelėjo puodelį leisdama dar garuojančiam gėrimui nutekėti gerkle. Nutekėjusi kava paliko maloniai saldų pėdsaką. Klausydamasi aplink besikalbančių žmonių ir už lango girdimo šurmulio Davina stebėjo besidarbuojančius padavėjus, kai išgirdo sau už nugaros atsidarant durims. Šaltas vėjo gūsis įsiveržė į vidų, tačiau vos po kelių akimirkų dingo pasklidęs po visą kavinę. Kryptelėjusi galvą lankininkė išvydo pažįstamą merginą. Šalia šviesiaplaukės stovėjo prie ežero sutikta mergina.
-Sveikutė, žinoma, kad ne, man bus smagu, jei prisijungsi,-linktelėjo mėlynakė apdovanodama Kaylie draugiška šypsena. Šiai prisėdus šalia mergina dar kartą kilstelėjo kavos puodelį gurkštelėdama šilto gėrimo. Netrukus toks pats puodelis su tokiu pačiu gėrimu atsidūrė ir šalia sėdinčios Kaylie rankose. Žaviai šyptelėjusi mergina žvilgtelėjo į priešais sėdinčią tamsiaplaukę. Šios balsui pasiekus mėlynakę Davina kelias akimirkas dvejojo prieš atsakydama į klausimą. Abejojo, jog būtų gerai papasakoti apie neseniai įvykusius įvykius. Nusprendusi šiuos nustumti į šalį šešiolikmetė šyptelėjo.
-Turbūt geriau, nei turėčiau,-kilstelėjo savo lūpų kampučius,-o tu? Kaip praleidai šventes?
-
Kaylie nė nesulaukusi merginos atsakymo prisėdo, tačiau išgirdusi, kad ji sutinka, dėkingai linktelėjo. Davina atrodė, kiek liūdna, tačiau aišku, turbūt ją taip pat aplankė bėdos, kurios supė ir rudaplaukę, tačiau tarp jų vienodumas tikrai turbūt buvo skirtingas.
- Nei turėtum? - Klausiamai pažvelgė į merginą ir kiek nustebo tai girdėdama, nes prisiminus tą kartą prie ežero ji buvo daug linksmesnė ir kupina energijos.
Be to dabar prieš Kay sėdėjo daug labiau pasikeitusi mergina, tačiau rudaakė susiprato tik tada, kai jau prie jos prisėdo, nors nežinia kaip ją išvis atpažino, tačiau veido bruožai dar buvo išlikę, o Kay juos puikiai įsimindavo.
- Na aš tai tikrai ne iš geriausių, - prisiminusi visas bėdas, kurios dabar ją supė išlemeno Grifė, tačiau dalintis jomis nenorėjo, nes nuotaika ir taip subjurusi.. - Šventes praleidau na, - dustelėjo mergina, - normaliai, o tu? - išlemeno Mateo ir gurkštelėjo turimo skysčio puodelyje. Ji jautė, kaip šilta kava teka jos stemple, o visas kūnas tiesiog ima šilti, nes, kol ji iki čia atitipeno spėjo ir sušalti.
- Na, o kaip laikosi tavo gyvūnėliai? Tu jų tikrai daug turi. - Šyptelėjo Kaylie bandydama niūrias mintis nuvyti į šalį, tačiau tas sekėsi ne itin sėkmingai, nes pažvelgus pro langą ir už jo pamačius, kaip vaikai vaikštinėja su savo tėvais juokiasi, o tu žinai, kad tavo tėčiui belekada gali kažkas nutikti, dėl kažkokio tai kvailio, kuris jį užkerėjo mirtinais kerais.
-
Sulaukusi klausiamo Kaylie žvilgsnio mergina nuleido šviesiai mėlynas akis į rankose laikomą puodelį. Nors stengėsi neparodyti, kad yra nusiminusi, tačiau regis, priešais sėdinčios merginos nepavyko apgauti. Tiesa, ši taip pat atrodė nusiminusi ir taip pat slėpė savo jausmus.
-Ilga istorija,-papurtė galvą ir žvilgtelėjo į priešais sėdinčią rudaplaukę. Priešingai, nei Davinos, šios pečius dengė tamsiai rudi plaukai. Išgirdusi grifės atsakymą jaunoji lankininkė klausiamai kilstelėjo antakį.
-Kas nutiko?-kavinėje nuskambėjo tylus, liūdnas mėlynakės balsas.-Šventes praleidau...šiek tiek neįprastai,-gūžtelėjo pečiais ir kilstelėjo savo lūpų kampučius. Vis dar stebėdama Kaylie mergina kilstelėjo puodelį ir ėmė lėtai gurkšnoti dar garuojantį gėrimą.
-Ledija dabar laisvėje, manau, ten ji bus laimingesnė, o Tigrius šiuo metu šildosi prie židinio,-linksmiau šyptelėjo nustumdama visas liūdnas mintis į šalį. Tiesa, apie didžiausią augintinį neužsiminė, tačiau nemanė, jog reikia. Vis dėl to merginos laiką leido žiobarų kavinėje.
-O kaip tavo voras laikosi?-kilstelėjo lūpų kampučius mėlynakė.
-
Kay gurkšnoja savo užsisakytą gėrimą ir žiopsojo pro langą, aišku, retkarčiais žvilgsnį nukreipdavo ir priešais sėdinčios merginos pusėn, tačiau ši buvo tikrai labai nusiminusi.
- Ilga istorija? Na tiesa sakant laiko turiu, juk tam ir yra draugai, - maloniai šyptelėjo rudaplaukė žinodama, kad ji paslaptis laiko puikiai, jei kas ir trankytu ja su plyta ji vistiek tylėtu lyg liežuvį prarijus.
- Ech, daug kas, mokslai apsileido, tačiau čia dzin tik dėl egzaminų truputį baisu, o blogiausia tai, kad tėvas mirtinais kerai užkerėtais, kurie iš pradžių kankina, o paskui numiršta, o priešnuodžio nieks neranda, nežinia, kada jis, - dustelėjo mergina ir vos laikydama ašaras nutęsė, - mirs. - Šia tema grifei šnekėti buvo sunkiausia, tačiau nuo tiesos nepabėgsi, kad ir kaip norėtųsi, o jos tėtis dar buvo tikrai jaunas, tačiau jei neras nieks vaisto, tada jau galas.
- Šaunu, girdėti, na taip, manau Ledijai bus geriausia. - Vos šyptelėjo Kaylie.. - Mano voras, gerai jis laikosi, viskas su juo šaunu, tik, kad visad niūrus ir nelabai komunikabilus, tačiau ateityje tikiuosi jis supras, kad laikas išmokti truputį save reikšti. - Prisiminusi Torį Mateo nuoširdžiai šyptelėjo ir gurkštelėjo iš puodelio.
-
Cukriniame kiškutyje nuskambėjus rudaplaukės balsui, kurį palydėjo malonus šypsnis, mėlynakė suprato, jog nuo atsakymo neišsisuks. Žinoma, galėjo atsisakyti pasakoti, tačiau nenorėjo įžeisti Kaylie.
-Grįžus namo mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis...-nusukusi žvilgsnį į vaizdą pro langą šviesiaplaukė žvilgtelėjo į pro šalį einančius žmones.-Paaiškėjo, jog mano tikrieji tėvai seniai mirę...prieš mirdami jie paprašė savo geriausių draugų, kad pasirūpintų manimi ir neleistų sužinoti apie savo tikrąją kilmę...Visą gyvenimą augau apsupta meilės ir šilumos manydama, kad mane augina tikrieji mano tėvai, kai grįžusi per šventes, vieną naktį nė pati to nesuprasdama sulaužiau mane saugojusius kerus. Tuomet sužinojau, jog mano biologiniai tėvai buvo vilkolakiai...-paskutinį sakinį pridūrusi kur kas tyliau mėlynakė žvilgtelėjo į Kaylie. Šiai pradėjus pasakoti apie savo tėtį mergina liūdnai žvilgtelėjo į priešais sėdinčią rudaplaukę. Nė neįsivaizdavo, ką reiškia matyti, kaip miršta mylimas žmogus.
-Kaylie...galiu paprašyti savo tėčio, kad jis padėtų panaikinti kerus,-neleisdama prarasti vilties šviesiaplaukė kilstelėjo savo lūpų kampučius.
-Manau, taip ir bus,-šyptelėjo nebeketindama daugiau liūdėti.
-
Bespoksant į langą pasigirdo ir Davinos balsas, aišku, Kay tikėjosi labai rimtos priežasties, tačiau ne tokios baisios, kuri neseniai perskrodė ausis, juk tapimas vilkolake turi būti labai skausmingas, juk tuo metu lūžtą kiekvienas tavo kaulas.
- Tai taip išeina, tu.. Tu esi vilkolakė? - Klausiamai ir su nuostaba veide pažvelgė į merginą. Kaylie šito tikėjosi tikrai mažiausiai.. - O kaip tu sugebėjai sulaužyti kerus? - Dabar ši buvo labai susidomėjusi šios problemomis, nors savųjų ir nepamiršo.
Taip, matyti, kaip miršta tavo tėtis buvo skaudžiau už nežinia ką, kai kiekvieną vakarą girdi riksmus iš jo kambario, kaip jis džiūsta tau akyse, atėjus jo aplankyti, matai, ašaras akyse ir žinia, kad jam liko vos kelios dienos tiesiog vėrė širdį, o dar mažoji sesutė vis su klausimais kamantinėjo Mateo, kodėl ji negali jo aplankyti, kaip tokiai mažai būtybei paaiškinti vyresnių problemas.
- Panaikinti kerus? O jis sugebės? - Kaylie veide pagaliau pasimatė šypsena, kuri reiškė džiaugsmą, nes tėčio mirtis jai būtų nepakeliama našta. - Tačiau kuo tavo tėtis ypatingas, kad gali panaikinti galingo burtininko užkerėjimą? - Dabar jau ji susidomėjo. Įsmeigus savo rudas akis į Daviną ir rankose laikydama dar vis šiltą puodelį ji te klausėsi merginos, nes norėjo sužinoti, kaip jos tėtis, gali išgelbėti Joel' į.
-
Kelias akimirkas Davina tylėjo laukdama Kaylie reakcijos. Nė nežinojo, kaip ši sureaguos išgirdusi tiesą. Vis dėl to merginą labiau baugino mintis, jog visa tai teks pasakyti visai kitam žmogui. Šio reakcijos šviesiaplaukė labiausiai bijojo. Galbūt Keitui sužinojus tiesą, šis nė nebenorės bendrauti su mergina? Kad ir kaip ten bebūtų dabar jaunoji lankininkė stengėsi apie tai negalvoti. Pirmiausia reikėjo išsiaiškinti visą istoriją.
-Taip,-linktelėjo vos kilstelėdama savo lūpų kampučius. Neseniai maniusi, jog geriau nė nebūtų sulaužiusi ją saugojusio burto, dabar mėlynakė džiaugėsi galėdama pilnatį virsti vilke.
-Nežinau...nepamenu nieko kas nutiko tą naktį, išskyrus, tik tai, kaip tėtis purtė mane prašydamas pažvelgti jam į akis, o kai pabudau iš to keisto sąstingio praradau sąmonę. Sulaukusi ryto sulaukiau ir visos istorijos,-nuleidusi žvilgsnį į savo puodelį mėlynakė stebėjo šiame garuojantį gėrimą. Priglausti abu delnai pamažu sušilo nuo šiltos kavos. Kilstelėjusi galvą Davina įsmeigė savo šviesiai mėlynas akis į Kaylie.
-Mano tėtis sugebėjo šešiolika metų sukaustyti vilkolakio galią, tad sugebės panaikinti ir kerus,-draugiškai šyptelėjo. Pyktis dėl to, jog tėvai nuslėpė tiesą apie tikrąją kilmę, buvo atslūgęs palikdamas vietą tik liūdesiui.-Nes jis pats yra galingas burtininkas...Turbūt vienas galingiausių, kokius man teko sutikti,-kilstelėjo savo lūpų kampučius. Galbūt šviesiaplaukei išties nuolat šypsojusi sėkmė? Juk užuot augusi vaikų namuose, ši gyveno apsupta galingų burtininkų meilės, o sužinojusi visą tiesą įgavo naują galią. Regis, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.
-
Kaylie - mergina, kuri visada sužino kažką keisto, ar tiesiog įsipainioja į istorijas, kuriose neturėti dalyvauti, nors šįkart ji ir neįsipainiojo, tačiau tai girdėti buvo daug keičiau, ji žinojo, kad yra žmonių, kurie tampa vilkolakiais, tačiau, kad ši turės ir draugų, labas rytas, nė nesapnavo.
- Šaunu, nežinau ką tai reiškia, tačiau kiek girdėjusi - skauda, juk kiekvienas tavo kaulas lūžtą, - tyliai sušnibždėjo pasilenkus arčia Davinos, nenorėjo, kad tai girdėtu žiobarai, be to, jei ir išgirstu ji būtų išmesta iš mokyklos.
- O jėtus, sakyčiau tavo tėvai moka laikyti paslaptis labai gerai, juk tiek metų išsaugot tavo galias ir tuo labiau tau nieko nepapasakojus yra, mh.. Keista. - Nusistebėjo mergina, nes tokią istoriją išgirdo rodos pirmą kartą..
- Aš tikiuosi, kad sugebės, nes tėčio prarasti nenorėjo, jam liko gyventi dvylika valandų, tad jei gali, kuo greičiau susisiek su savuoju, nes kitaip daugiau šansų ar galimybių turbūt nebebus, čia mano paskutinioji, o be to jis jaunas. - Kiek liūdnokai ir virpančiu balsu išpylė Kay, - o aš tam burtininkui dar atkeršysiu su nedovanotinais kerais ir pačiais baisiausiais, tačiau man reikia sustiprėti ir tapti galinga ragana, nes dabar esu tipinė paauglė.. - nutęsė ši ir gurkštelėjo kavos, ši jau buvo bepradedanti aušti, tad ji greit ją išgėrė.
-
Kaylie pasilenkus per stalą ir tyliai sušnibždėjus žodžius Davina tik linktelėjo. Turint puikią vilkolakės klausą merginai nė įsiklausyti nereikėjo, jog girdėtų ne tik rudaplaukės balsą, bet ir aplink besikalbančių žmonių balsus.
-Taip, tu teisi, tačiau laisvės jausmas to vertas,-kilstelėjo savo lūpų kampučius. Nors dar nė karto nebuvo pakeitusi pavidalo, tačiau žinojo, jog sukeltas skausmas vertas to, ką gali pajusti vėliau.
-Jie tik tęsėjo mano tikriesiems tėvams duotą pažadą. Galbūt, jei nebūtų sukaustę mano galios, tie kas nužudė mano tikruosius tėvus, būtų suradę mane ir nužudę lygiai taip pat, kaip ir juos...-kiek liūdniau pridūrė šviesiaplaukė. Vis dar liūdėjo, jog neturėjo galimybės pažinti savo biologinių tėvų. Ar šie būtų didžiavęsi savo dukra? O galbūt dabar pamatę šią tik nusiviltų? Juk ji pati ir sulaužė ją saugojusius kerus.
-Nesijaudink, pažadu, jog tu neprarasi savo tėčio, neleisiu tau patirti to jausmo,-liūdnai kilstelėjo lūpų kampučius. Tikėjosi, jog rudaplaukės tėtis pasveiks ir ši ir vėl bus laiminga.
-Kaylie, kerštas tau nesuteiks džiaugsmo, tik susitepsi rankas kito kraujo. Jausmas, kai matai kenčiantį žmogų nėra toks geras, kaip manai...-nusukusi žvilgsnį nuo grifės Davina žvilgtelėjo į savo kavą. Atmintyje iškilo raudonos vampyro akys ir juodojo kristalo ašmenys sutepti jo krauju.
-
Kaylie buvo girdėjusi apie vilkolakius, tačiau nesitikėjo, kad ji gali sutikti tokį žmogų, aišku, tikrai, labai keista, nors ji ir neatrodė kitokia, tačiau, turbūt visi turi savo paslapčių, Kay jų irgi ne vieną turėjo, tačiau tokios nuostabios - deja.
- Laisvės jausmas taip, tačiau, manau ir pavojaus jausmas nesiskiria būnant vilkolake, o slampinėja kartu, - kilstelėjo lupų kampučius mirktelėdama akimi, nebenorėjo kamantinėti merginos, nors norėjo sužinoti viską.
- Užjaučiu, - tyliai sumurmėjo mergina, - žinojo, kad ir ji gali tuoj netekti savo mylimo tėvelio, tačiau turbūt Davinos dėka, jis liks gyvas ir toliau mokins merginą žaisti kvidičą, tos mintys niekada neapleido, o ir prisiminimai graudino, aišku, ne visada, tik tada, kai tėvą apnuodijo. Kaylie visko taip ramiai nepaliks, tapusi galinga ragana, ji bus pykta ir pilna įtūžio, kurį išnaudos, kankindama tas bjaurybes taip pat, kaip šie jos tėvelį.
- Ačiū tau! - Maloningu, pilnu laimės ir dėkingumo tonu išlemeno Kay.
- Davina klausyk, aš nežudysiu ir rankų krauju nesitepsiu, tik kankinsiu taip, kaip buvo kankinamas mano tėvas už ką jis to nusipelnė, tik dėl to, kad jie taip nori, nori, kad jis netektu savo pareigų, baisu, - veptelėjo rudaplaukė ir pažvelgė pro langą, lauke po truputį darėsi pūgos gūsiai, kurie rodos žmones kviestia kvietė užeiti į įvairias kavinukes, tačiau Grifė norėjo ramybės, tad pabaigusi savo kavą pakilo nuo kėdės.
- Ačiū tau dar kartą, o dabar turiu lėkti, noriu pabendrauti su mama ir juos pradžiuginti, - šyptelėjo ilgaplaukė ir draugiškai apkabinusi merginą, paliko "Cukrinį Kiškutį".
-
Atsilošusi kėdėje ir veide žaidžiant žaviai šypsenai Davina klausėsi šalia sėdinčios merginos balso. Turint puikią vilkolakės klausą nebuvo sunku atskirti Kaylie balsą susipynusį su netoliese sėdinčių žiobarų ir tyliai grojančia kalėdine muzika.
-Taip, tu teisi,-linktelėjo šviesiaplaukė,-tačiau turbūt tai tik nauja gyvenimo dalis,-šyptelėjo. Žinojo, jog neseniai buvęs ramus gyvenimas dabar smarkiai pasikeis, o tiksliau jau pasikeitė ir žavioji lankininkė spėjo su tuo susitaikyti.
-Viskas gerai,-kur kas linksmiau kilstelėjo lūpų kampučius. Nors šešiolikmetė vis dar liūdėjo, kad neturėjo galimybės augti su tikraisiais tėvais, vis dėl to buvo dėkinga šiems, jog net ir mirdami, jie nepaliko savo dukters vienos patikėję šią savo draugams.
-Jei manai, jog tai tave padarys laimingesne, tuomet nebebandysiu tavęs perkalbėti,-vos matomai kilstelėjo lūpų kampučius ir kilstelėjusi rankose laikomą puodelį gurkštelėjo jau atvėsti spėjusios kavos. Nors nepritarė Kaylie planui atkeršyti tėvo kankintojams, tačiau nusprendė daugiau nesikišti. Tikėjosi, jog išaušus tai dienai, kurios rudaplaukė taip laukė, ši jau bus spėjusi persigalvoti. Leidusi paskutiniams gėrimo gurkšniams nutekėti gerkle mergina pastatė puodelį ant stalo ir žvilgtelėjo į Kaylie. Ši taip pat pabaigusi savo gėrimą stryktelėjo nuo kėdės ir atsisveikinusi išlėkė iš kavinės.
-Kaylie, palauk,-tyliai nusijuokusi šešiolikmetė apsivilko striukę ir palikusi kelis banknotus už kavą nusekė paskui rudaplaukę. Regis, žinia, kad jos tėvas galbūt išgyvens, išblaškė grifę.
-
Šiltas ir keistai gaivus vasariškas oras karaliavo visame Londone, o tarp aukštų miesto pastatų žaidė auksaspalviai saulės spinduliai. Gatve žingsniuojantys žmonės atrodė, atsipalaidavę ir nusimetę nuo savo gležnų pečių visus užgriuvusius rūpesčius. Regis, įžengusi vasara privertė pabėgti nuo sunkių darbu bei mokslų ir pasimėgauti lepinančia saule.
Žengiant judria Londono gatvele link "Cukrinio kiškučio", šviesius merginos plaukus draikė švelnus vasariškas vėjas, o aukštai danguje besišypsančios saulės spinduliai savo neamtomomis rankomis maloniai glostė atidengtą Davinos kūno odą. Džinsinių šortų atidengtos kojos bei marškinėlių nedengiamos rankos spindėjo šviesiai bronzine, įdegusios odos spalva. Regis, kelios savaitės Ispanijoje suteikė šviesiaplaukės odai kiek kitokį atspalvį.
Mažieji saulės zuikučiai, tarsi nepaklusnūs vaikai ėmė žaisti tarp šviesių mėlynų akių savininkės plaukų, suteikdami šiems auksinį atspalvį. Būtų galima pamanyti, kad mergina buvo nulieta iš bronzos ir tikro aukso.
Priėjusi "Cukrinį kiškutį" Davina stabtelėjo nužvelgdama sau už nugaros nusidriekusį vaizdą. Įvairiausių parduotuvių alėja driekėsi visa, dabar jau judria gatvelę. Kelias akimirkas tarsi padvejojusi, mergina nulenkė kavinės durų rankeną ir įžengė į vidų. Čia, kaip ir praėjusį kartą, šviesiaplaukę pasitiko įvairiausių gėrimų kvapai sumišę su gaminamais saldumynais ir kitais patiekalais. Žinoma, visą kavinės vidų užpildė ir tyliai grojanti melodija bei skambantys Londono gyventojų balsai.
Nužvelgusi pustuščią kavinę, mėlynakė pasuko prie staliuko, kur, regis, visai neseniai sėdėjo su Kaylie. Mergina, kuriai padėjo išgelbėti jos mylimą tėvą.
Įsitaisiusi patogioje kavinės kėdėje Davina žvilgtelėjo pro langą. Pro šio permatomą stiklą į vidų veržėsi saulės spinduliai. Regis, linksmai nusiteikę spinduliai žaidė visoje maloniai šiltoje kavinėje. Šyptelėjusi žavioji lankininkė kryptelėjo galvą įsmeigdama šviesiai mėlynas akis į netoliese sėdinčius žmones. Šie, kaip ir gatvėmis žingsniuojantys Londono gyventojai, buvo atsipalaidavę ir pasinėrę į pokalbį. Visiškai pamiršę tai, kas dažniausiai neduoda ramybės.
Padavėjai priėjus prie šviesiaplaukės, ši žaviai nusišypsojo ir perspėjusi, jog bus ne viena, netrukus gavo du meniu. Žinoma, antras kol kas savininko neturėjo, mat žavusis mėlynų akių savininkės princas dar nebuvo įžengęs pro kavinės duris.
-
O “žavusis princas” nuo pat ankstyvo ryto, pirmą kart daugmaž apytvarkingiai apsirengęs ir susitvarkęs plaukus, lakstė po Londoną, norėdamas surasti pačias gražiausias gėles kokias tik buvo įmanoma. Seniai nebuvo susitikęs su jį taip žavinčia varne, o ilgesys buvo pradėjęs graužti jį. Gal iš to kaltės jausmo, gal iš ilgesio, bet baltaplaukis nusprendė pasirodyti, kaip tikras džentelmenas.
Rožes iškart atmetė-buvo per daug banalu. Paskui atmetė ir tulpes-et, per daug paprasta. Taip ir malėsi iš vienos parduotuvės į kitą, klausinėdamas ir ieškodamas kokias gi po velnių gėles nupirkti.
Galiausiai suprato užmesti žvilgsnį į laikrodį, o tai padaręs vos infarkto negavo-į susitikimą jis visai ne džentelmeniškai vėlavo!
Sustojo ties pirmu savo variantų-prie šiltai žavios dienos puikiai derančia, ryškiai geltonų saulėgrąžų puokšte, perrišta tokiu pat geltonu kaspinu. Na, kiek švilpiška spalva, bet ką jau padarysi.
Iki kavinės jis, trankydamasis į niekur neskubančius žmones, lėkte nulėkė, bet prieš duris stabtelėjo-reikėjo tvarkingai įeiti. Kolinsas giliai įkvėpė ir pagaliau atvėrė duris. Akys nė nenukrypo prie kavinės dizaino, nes jis įnirtingai ieškojo tamsiaplaukės merginos, tik kad... Čia sėdėjo tik šviesiaplaukė. Oho. Keitui prireikė akimirkos susivokti, kad tai Davina. Na ir pasikeitusi buvo. Tai iššaukė duobutes išryškinančią šypseną švilpio veide ir jis pagaliau priėjo prie jos staliuko atitraukdamas kėdę sau.
-Labai pasikeitėte, panele,-kreipėsi jis, o tada su ta pačia plačia šypsena atkišo jai saulėgrąžų puokštę.
-
Perbraukusi per šviesius plaukus ir leisdama šių neklusnioms sruogoms kristi ant gležnų pečių juos uždengiant, mergina kryptelėjo galvą žvilgsnį įsmeigdama į kavinėje zujančius padavėjus. Tylūs žingsniai ir vos girdimas lėkščių skimbčiojimas skambėjo visoje patalpoje susiliedamas su joje esančių žmonių balsais. Klausantis kasdienio kavinėje girdimo šurmulio Davinos lūpų kampučiai nežymiai kilstelėjo į viršų.
Nors žavusis varnės princas į susitikimą, regis, vėlavo, tačiau šviesiaplaukė į tai nekreipė dėmesio. Į ant riešo esantį, Klaros dovanotą laikrodį nė nežvilgtelėjo. Vos žaviajai lankininkei kryptelėjus riešą, ant sienų imdavo šokčioti nuo saulės šviesos atsispindintis saulės zuikutis.
Netrukus jaunosios ispanės dėmesį patraukė atidaromų durų garsas ir vyriškų kvepalų aromatas. Kryptelėjusi galvą Davina įsmeigė šviesiai mėlynas akis į daugybę kartų matytas, puikiai pažįstamas smaragdines akis. Tai, jog priešais stovi ne kas kitas, kaip pats Keitas Kolinsas, pranešė ir merginos širdis, ėmusi plakti kelis kartus greičiau. Regis, vaikinui prireikė kelių akimirkų, jog atpažintų sėdinčią šviesiaplaukę. Žaviai kilstelėjusi lūpų kampučius Davina apdovanojo Keitą šypsena sveikindamasi.
Visą šį laiką po to, kai sužinojo, jog yra vilkolakė, mergina stengiasi visas mintis apie vaikiną nugrūsti kuo toliau, o visiems jausmams, kuriuos jautė žaviajam švilpiui, užtrenkti duris. Tik tai nebuvo taip lengva, mat šie kažkokiu stebuklingu būdu prasmukdavo pro jiems užtrenktas duris ir nuolat primindavo šviesiaplaukei, jog šie egzistuoja. Būtent taip buvo ir dabar. Išsiveržę jausmai priminė žaviajai lankininkei, jog jie niekur nedingo, o priešais ją stovi tas, kuris nuolat priverčia širdį imti plakti greičiau.
-Priešingai nei jūs, ponaiti,-žaisimgai šyptelėjo atsakydama į plačią Keito šypseną. Regis, net po daugybės mėnesių nebendravimo abiejų jaunuolių elgesys nepasikeitė.
Baltaplaukiui ištiesus saulėgrąžų puokštę, Davina kelias akimirkas padvejojo žvelgdama į ryškiai geltonus žielapius, o tuomet grakščiai atsistojusi paėmė gėles.
-Dėkui.-Žaviai nusišypsojo ir kilstelėjo šviesiai mėlynas akis į priešais stovintį Keitą, tačiau vos netrukus nusuko žvilgsnį į šalį ir padėjusi gėles ant stalo krašto šalia savęs, atsisėdo į savo vietą. Netrukus jautrią vilkolakės uoslę pasiekė malonus gėlių aromatas. Nė pati nesuprasdama, kodėl nebedrįstą žvilgtelėti į Keitą, Davina nuleido žvilgsnį į ant stalo gulintį meniu.
-
Vos susitikus su mergina, ką ten, vos pamačius ją, atrodo visa diena kaip mat pagerėjo. Jei tai įmanoma, tai net už lango šviečianti saulė tapo kelis kartus ryškesnė. Nors ir po ilgo laiko nesimačius, bet jausmai, bent Keito, išliko lygiai tokie pat. Buvo šiandien suplanavęs kai ką padaryti, bet... Kaip tam surasti drąsos? Jis tikrai šia grifiška savybe nepasižymėjo, nors kartais ir mokėjo apsimesti esąs drąsus. Kaip ir šioje situacijoje, nors širdis daužėsi beprotišku greičiu, bet povyza ir veidas išliko pasitikintys savimi.
-Na, žinai, jei ir būčiau pasikeitęs, tai vis tiek atpažintum mane,-atsakė Davinai švilpis,-Tokio nuostabaus veidelio neįmanoma nepažinti,-išsišiepęs, auskarų privėrioto veido link mostelėjo jis.
-Žinai, dėl to mes ir deram. Abu esam be proto gražūs. Na ir šiaip faini,-pridūrė Keitas. Atrodo šiandien buvo ypatingai kalbus, priešingai, nei priešais sėdinti varnė. Tai Keituką kiek neramino-gal nutiko kas blogo? Nuotaika iš linksmos pakito į rimtą.
-Viskas gerai?-pagaliau surimtėjęs paklausė jis. Ranka, kurios nagai buvo nulakuoti, kaip visada, juoda spalva (išlaikant pankišką stilių, žinoma) surado kelią link merginos rankos ir atsargiai ją paėmė. Širdis dėl tokios vaikino drąsos jam pačiam atrodo ritinėjosi po visą kūną.
-
-Turbūt tu visiškai teisus,-šyptelėjo mėlynakė atsakydama į savimylos vaikino žodžius. Net neabejojo, jog jei ne taip gerai pažįstamas Keito veidas, jį būtų išdavę jo mėgstamas aprangos stilius arba smaragdo spalvos akys, derančios su peroksidu nubalintais plaukais. Regis, abu jaunuoliai savo tamsių plaukų spalvą nusprendė kiek pakeisti.
-Kalbi, kaip įsimylėjėlis,-linksmai kilstelėjo lūpų kampučius šviesiai mėlynų akių savininkė paerzindama priešais sėdintį, besišypsantį baltaplaukį. Tačiau netrukus abiejų jaunuolių veidų išraiška pasikeitė. Keito veide spindinti šypsena dingo palikdama vietą susirūpinusiam žvilgsniui, o Davinos įsmeigtas žvilgsnis ėmė bėgioti "Cukrinio kiškučio" meniu. Dailus užrašas turėjo patraukti lankytojų dėmesį, tačiau jaunosios ispanės dėmesio centras buvo šalia sėdintis vaikinas. Tik turbūt šis taip nemanė, mat merginos šviesiai mėlynos akys buvo nukreiptos kitur. Tik visa tai truko vos kelias akimirkas, mat netrukus žaviosios lankininkės žvilgsnis nukrypo į Keito ranką, laikančią jos. Maloni šiluma, sklindanti iš vaikino delno, nubangavo visu mėlynakės kūnu. Krūtinėje plakanti širdis ėmė daužytis, it pašėlusi.
Po nuskambėjusio baltaplaukio klausimo stojo kelių sekundžių tyla. Davina pravėrė rausvas lūpas ketindama atsakyti, tačiau neištarė nė žodžio. Žinojo, jog netrukus teks viską paaiškinti, kas nutiko per pastaruosius mėnesius, tačiau kol kas nusprendė visa tai nutylėti. Bent trumpam ir pasimėgauti vasariška diena bei seniai matyto vaikino draugija.
Kartoti kelis kartus jau pasakotą istoriją, mergina visiškai neturėjo noro. Nenorėjo matyti vaikino veide nei liūdesio, nei užuojautos.
-Taip, viskas gerai,-galiausiai atitraukusi šviesiai mėlynas akis nuo baltaplaukio rankos, laikančios josios, žvilgtelėjo į Keitą ir nusišypsojo nuoširdžia šypsena. Žinojo, jog su priešais sėdinčiu vaikinu liūdėti neteks.
-
-Tai taip, aš niekada neklystu,-šyptelėjo Kolinsas. Ir dėl vieno savo šiandieninio sprendimo jis manė neklystąs. Aišku, jis kiek bijojo ir dar turėjo abejonių, bet... Nebegalėjo ratais ir kvadratais sukiotis tarp panelių, nesugebėdamas pasirinkti.
Jai pasakius kitus žodžius, švilpis kimiai sukikeno. Na, jie lyg ir flirtavo beveik visą savo bendravimo laiką, bet kiek tame buvo meilės ir pats peroksidinis blondinas nelabai žinojo. Susigaudyk tu čia tuose draugiškuose pasierzinimuose ir flirtuose.
Keitas žinoma ne dėl dėmesio trūkumo SAU buvo susirūpinęs, tiesiog jį visada labai neramino, kai Davina būdavo tokia... Tarsi nerami ir paslaptinga. Jis puikiai žinojo, kaip paslapties našta gali tave “spausti” jei niekam nieko nesakai. Be to... Šia mergina jis besąlygiškai pasitikėjo, kad ir kaip keista jam tai buvo.
-Na, neatrodo, kad viskas gerai. Pasakok,-spustelėjo Davinos ranką Keitas, žvelgdamas tiesiai į jos žaviai mėlynas akis.
-
Išgirdusi vaikino žodžius, Davina linksmai nusijuokė. Regis, pasitikėjimas savimi ir savimeilė niekuomet nepalikdavo Keito vieno. Tarsi du bendražygiai žengiantys koja kojon.
-Visuomet teisus ir amžinai žavus Keitas Kolinsas,-nusijuokė stebėdama priešais sėdintį vaikiną. Šio smaragdo spalvos akyse, regis, sušmėžavo kažkas, ko žavioji lankininkė nesuprato, tačiau neabejojo, jog tai nesusiję su neseniai ištartais baltaplaukio žodžiais. Galbūt širdžių ėdikui taip pat kažkas nedavė ramybės?
Kavinėje nuskambėjus Keito balsui, šviesiaplaukė žvilgtelėjo į smaragdo spalvos akis, kur abiejų jaunuolių žvilgsniai susitiko. Kelias akimirkas mergina norėjo papurtyti galvą parodydama, jog ištarti žodžiai tiesa, tačiau anksčiau ar vėliau būtų tekę pasakyti. Nusukusi žvilgsnį į šalį Davina nužvelgė ant stalo gulinčius meniu. Šie vis dar gulėjo nepaliesti ir, regis, tokie ir liks. Tiesiog pasakys viską...dabar pat... Pati sau paliepė mergina. Kilstelėjusi galvą žavioji lankininkė pažvelgė į Keitą. Šviesiai mėlynose akyse perbėgo liūdesys.
-Jei pasakysi, kas neduoda ramybės tau,-liūdnai šyptelėjo nebenuleisdama žvilgsnio.
-Mane užauginę žmonės nėra mano biologiniai tėvai...Tikrieji tėvai, kaip ir visa mano gauja, mirė vos man gimus. Esu vienintelė savo gaujos narė,-tylus, vos girdimas balsas atsimušė į šalia esantį stiklą, tarsi parodydamas, jog niekas daugiau be švilpio jo negirdėjo. Davina švelniai ištraukė ranką, iš ją laikančios Keito plaštakos ir atitraukė ją. Nė nenumanė, kaip dabar elgsis vaikinas. Nors visi, kurie jau žinojo, apie tikrąją merginos kilmę, ją ir toliau priėmė, kaip senąją rudaplaukę, kuri visus sužavėdavo savo mielumu ir noru padėti, tačiau baltaplaukio elgesys galėjo skirtis. To jaunoji ispanė ir bijojo. Tikėjosi, jog švilpis stryktels nuo kėdės ir pro kavinės duris iššaus, kaip kulka. Tiesa, taip norėjo pasielgti ir pati varnė. Baimė, pamatyti Keito reakciją, vertė stryktelėti nuo kėdės ir nešti savo kailį kuo toliau, tačiau šviesiaplaukė liko sėdėti, kaip sėdėjusi. Šios veide spindėjo tik liūdna šypsena.
-
Tiesa, vaikinukas savimi kartais pasitikėdavo gal net per daug. Tai dažnai įveldavo jį į visokias painiotas ir supainiotas situacijas, bet bent gyvenimas buvo įdomesnis.
-Na, su tiesa nepasiginčysi,-kaip komplimentrą tai priimė švilpis, žaviai nusišypsodamas, kaip visada. O ramybės jam nedavė tikrai nemažas reikalas-dar nebuvo pilnai nusprendęs ką išvis darys ir ar yra pilnai pasiruošęs tokiam rimtam reikalui-septynis metelius neatsakingai viską dariusiam žmogui anksčiau ar vėliau tampa sunku elgtis normaliai.
Pamačius koks liūdnas Davinos žvilgsnis, nerimas perbėgo kūną.
-Ai... Aš tai vėliau pasakysiu, dabar svarbiau ko tu tokia nelaiminga,-kiek susiraukė vaikinukas. Turėjo tik kelis labai artimus žmones, tad jais itin rūpinosi. Kai prarado šeimą ir taip tapo itin užsisklendęs ir prireikdavo daug laiko, kol prisileisdavo kažką ir pripažindavo draugu.
Žodžiai paliko merginos lūpas, o Keitas, bandydamas susivokti tylėjo. Tyla žinoma nebuvo nejauki, jam tereikėjo dabar surasti tinkamus žodžius ir neprikalbėti nesąmonių.
-Užjaučiu dėl tėvų,-nejaukiai sumurmėjo Keitas. Niekada nemokėjo guosti žmonių,-O gauja... Ar tu-,-žodžiai strigo gerklėje,-Negi tu vilkolakė?
-
Baltaplaukiui žaviai nusišypsojus, Davina taip pat kilstelėjo lūpų kampučius atsakydama tiek į ištartus Keito žodžius, tiek į šypseną. Regis, vaikinui išties patiko jaunosios ispanės juokais ištarti žodžiai. Tiesa, nors žodžiai buvo pasakyti juokaujant, tačiau už šių slypėjo nemaža dali tiesos, tik nei vienas iš jaunuolių į tai nesigilino.
-Ar taip lengvai parodau, jog esu nusiminusi?-vos matomai šyptelėjo. Žinojo, jog atsakymas yra teigiamas, tačiau stengėsi dar bent kelioms akimirkoms nustumti svarbiausią pokalbio dalį.
Šviesiai mėlynos akys puikiai išduodavo septyniolikmetės viduje karaliaujančius jausmus. Lygiai taip pat, kaip ir tai, jog po juodu vilkės kailiu slepiasi žavi mergina. Akys išdavikės. Daugybę kartų girdėti žodžiai iš tėvų ir trenerio lūpų.
Tyla, sekusi po žodžių, apie tikruosius tėvus ir mirusią gaują, apgobė abu jaunuolius. Atrodė, jog įsiskverbusi tyla neketino pasitraukti. Laimei, netrukus kavinėje nuskambėjo Keito balsas. Atsakydama į užduotą klausimą, mėlynakė tik linktelėjo.
Vilkolakė. Šviečiant pilnačiai po galingos vilkės išvaizda slėpėsi miela ir draugiška mergina. Tiesa, tai žinodavo retas, tad išvydus juodakailę, sukildavo baimės jausmas. Tačiau net būdama žvėries pavidale Davina visą laiką stengėsi apsaugoti ir padėti kitiems. Neatsiejama gyvenimo dalis, kaip ir nuotykiai.
-Keitai...Suprasiu, jei po viso šito...nebenorėsi manęs matyti...-šviesiai mėlynos akys ir vėl nukrypo į šalį vengdamos smaragdinių.
-
Keitas kiek susimąstė pieš atsakydamas.
-Galbūt pažįstu tave pakankamai ilgai, kad gerai žinau, kada kažkas neduoda ramybės,-galiausiai pateikė variantą Kolinsas. Išties, pažinojo ją kiek... Ar tik ne nuo to laiko kai pats dar buvo penktakursis? Tada jie susipažino Londone, kai pats švilpis trainiojosi mieste gerai apkultas.
Tyla dabar buvo pats geriausias laikas-tada, kai Keitas galėjo apsvarstyti, kaip gražiai išlaviruoti savo žodžius-taip, kad kalbėdamas pasakytų ką nori pasakyti ir taip, kad neįźeistų priešais sėdinčios tamsiaplaukės. Jaukus kavinukės vidus trikdė kalbant apie tokias temas-peroksidiniam blondinui nori nenori į galvą lindo mintis, kad čia reiktų kalbėti apie kažką linksmo.
Merginai linktelėjus, Kolinsas pasimuistė. Kūnas buvo aptirpęs. Ne, ne dėl to, kad bijojo jos. Ne, jis bijojo DĖL jos. Visi dalykai, kurie galėjo jai nutikti pasivertus vilke, nori nenori gąsdino vaikiną. Galbūt nuo to laiko, kai negalėjo apsaugoti savo šeimos, jis tapo gan atsargus-visus sau artimus ir brangius žmones norėjo apsaugoti.
Vis dėl to Davinai prasklaidžius tylą jis vos neprunkštelėjo-jos žodžiai buvo tiesiog absurdiški. Galbūt tai jį ir pastūmėjo kitam sprendimui. Vaikinas iš kišenės ištraukė žiobariškoje parduotuvėje pirktą žiedelį. Jis buvo smulkus, sidabro spalvos ir atrodė tarsi maža gyvatė buvo susirangiusi į žiedo formą. Vaikinas jautėsi, kaip piršdamasis, tik dabar neatsiklaupė-tik atsargiai ištiesė žiedelį jai.
-Davina, esi svarbiausias žmogus mano gyvenime ir norėčiau tapti kažkuo daugiau, nei tik tavo draugu,-blyškiame, auskaruotame veide sužibo duobutes išryškinanti šypsena, vaikinas įkvėpė tvardydamas jaudulį,-Ar sutiksi būti mano mergina?
-
-Tuomet žinai ir tai, jog neleisiu išeiti iš kavinės, kol nepasakysi, kas neduoda ramybės tau,-švelnus balsas, lydimas nežymaus šyptelėjo, nuskambėjo "Cukrinio kiškučio" viduje.
Po Keito žodžių sekęs prisiminimas, apie pirmą jų susitikimą, privertė nejučia šypteli. Atmintyje iškilęs vaizdas, kaip panaudojusi vieną paprasčiausių burtų, užgydyti nedidelę žaizdą, mergina privertė švilpio odą atgauti įprastą spalvą ir išnykti jį "puošusią" mėlynę. Nuo šio prisiminimo praėjo lygiai dveji metai. Metai, per kuriuos draugiški jausmai išaugo į kur kas stipresnius.
Nustūmusi mintis, apie jausmus, Davina žvilgteli į baltų plaukų savininko veidą. Išblyškusi oda, priverta daugybės auskarų, ir juodu pieštuku apvestos smaragdinės akys, tačiau jokios mėlynės. Regis, šįkart žaviajam princui kovoti su drakonu neteko, arba neįprasti veido papuošimai jau buvo spėję užgyti.
Tikėdamasi, jog Kolinso veido mėlynės nepuošia dėl pirmosios priežasties, šviesiaplaukė nusuko žvilgsnį į ant stalo padėtą ranką, kurią visai neseniai šildė švilpio plaštaka. Ant riešo besipuikuojantis, sidabrinis laikrodis spindėjo nuo į jį atsimušusių saulės spindulių. Nedrįsdama žvilgteli į priešais sėdintį švilpį, jaunoji ispanė ėmė stebėti laikrodžio viduje judančią rodyklę.
Stojusią tylą nutraukus tyliam šiugždesiui, žavioji lankininkė atitraukė šviesiai mėlynas akis nukreipdama žvilgsnį į Keitą. Tiesa, netrukus žvilgsnis nukrypo į septyniolikmečio rankose laikomą žiedelį. Mažas, iš sidabro išlydytas žiedas puikavosi saulės spinduliuose. Visiškai pasimetusi ir sutrikusi Davina ir vėl nukreipė šviesiai mėlynas akis į ištiesto žiedo savininką.
Kavinėje nuskambėjus vaikino balsui, Davinos veide suspindo nedidelė šypsena. Deja, netrukus ji dingo. Ne, ne dėl to, jog mergina nieko nejautė priešais sėdinčiam švilpiui. Priešingai, jausmai, blondinui buvo kur kas stipresni nei kiti jausmai, tačiau...Buvo daugybė "tačiau".
-Keitai...Tu taip pat man esi be galo svarbus...Ir nenoriu, jog priimtum sprendimus, dėl kurių vėliau gailėtumeisi...Aš vilkolakė...Šviečiant pilnačiai tampu vilke, kuri be antivilkinio eliksyro nužudytų visus, kuriuos myli...Turėdamas galimybę būti, su bet kuria mergina...vis tiek renkiesi mane?-Suteikdama progą persigalvoti, nežymiai šypteli.
-
-Pasakysiu, kai bus tinkamas laikas, nenoriu gadinti akimirkos,-žaviai šyptelėjo švilpis.
Taip, pats Keitas stebėjosi, kad per dvejus metus taip spėjo pamėgti šią gražuolę varnę. Nors buvo pats sau pasižadėjęs nieko niekada neprisileisti per arti-nes žmonės praeityje jį tik skaudino, jis vis dėl to su Davina jautėsi saugus ir galėjo būti savimi. Rodyti visas savo emocijas ir jausmus be jokios gėdos-varnė jį visada puikiausiai suprato.
Vaikų namuose Keitukas seniai nebegyveno, po teisybei. Tiesa, niekam apie šį gyvenimo pokytį nepranešė, bet juk būdamas burtininkų pasaulyje pilnametis jis galėjo elgtis visiškai, kaip norėjo.
Pamačius jos šypseną, Keito širdis suplakė greičiau. Jis žinoma tikėjosi teigiamo atsakymo, o ne į šipulius sudaužytos širdies.
-Ak, ir faktas, kad tu vilkolakė turėtų mane atbaidyti? Nesu sutikęs nuostabesnės merginos už tave ir nemanau, kad kada dar sutiksiu, tad... Taip, aš šimtu procentų apsisprendęs,-patvirtino Kolinsas.
-
Išgirdusi švilpio žodžius, lydimus žavios šypsenos, Davina nežymiai kilstelėjo lūpų kampučius. Viduje kirbantis nerimas, kas nutiko priešais sėdinčiam baltaplaukiui, neleido atsipalaiduoti. Deja, regis, atsakymo į ramybės neduodantį klausimą, teks palaukti. Nenoriai susitaikiusi su tokia mintimi, šviesiaplaukė žvilgtelėjo į vaikino rankose laikomą žiedą.
Saulės spinduliuose besimaudantis papuošalas išties atrodė įspūdingai. Visa tai primė sceną, iš romantinio filmo, kai vaikinas peršasi savo mylimai merginai, tik šioje situacijoje Keitas neklūpėjo ant kelio ir neprašė už jo tekėti.
Turbūt daugelis Hogvartse besimokančių merginų, kurioms teko bendrauti su smaragdinių akių savininku, būtų nedvejodamos tegiamai atsakiusiusios į jo užduotą klausimą. O štai mergina, kuriai švilpis uždavė tokį klausimą, dvejojo. Tačiau tik tam, jog jį apsaugotų. Tik regis, baltaplaukiui buvo nė motais, jog jo išrinktoji galėjo nė pati to nesuprasdama jį sudraskyti į skutelius.
Išgirdusi Kolinso žodžius, septyniolikmetė nesuvaldydama šypsenos, kilstelėjo lūpų kampučius. Puikiai žinojo, jog Keitas Hogvartse pagarsėjęs, kaip širdžių ėdikas, tačiau nusprendusi visas pasekmes palikti ateičiai, Davina nukreipė šviesiai mėlynas akis į priešais sėdintį vaikiną.
-Tuomet neturiu kitos išeities, kaip tik sutikti būti tavo mergina,-apdovanojo baltaplaukį pačia žaviausia šypsena. Krūtinėje pašėlusiai ėmusi plakti širdis, rodos, buvo pasiruošusi iššokti.
-
Keitas tikrai buvo pasižymėjęs kaip širdžių ėdikas. Daužyti mergaitėms širdis jam buvo tapę tokiu pat įprastiniu dalyku, kaip kad atsibudimas iš ryto. Per visus tuos metus beveik galėjai pavadinti tai jo būdo bruožu-turbūt visi apibūdindami vaikiną tai paminėdavo.
Bet turbūt artėjant Hogvartso baigimui jis vis rimčiau ir rimčiau ėmė žiūrėti į ateitį. Kad ir kiek trumpalaikių romanų ir simpatijų jis turėjo, bet vis tiek grįždavo pas Daviną. Ši mergina buvo visapusiškai žavinga-protinga, gera, draugiška, o dar be viso to velniškai graži. Keitas spręndė ilgai ar pasiryžti šiam žingsniui, bet žiedą nupirko nė nemirktelėjęs. Taip, gal ir išleido didžiąją dalį savo santaupų, bet dėl Davinos buvo visiškai verta.
Akimirką Keitas buvo įsitikinęs, kad ji nesutiks, bet vos išgirdus jo smaragdo akys nušvito tokia laime kokios tikrai seniai nejuto.
-Šventas Merline,-savo kimiu balsu nusijuokė švilpis. Šypsena žaidė blyškiame veide,-Dabar turbūt esu laimingiausias vaikinas pasaulyje, garbės žodis!
-
Bandydama nuraminti krūtinėje pašėlusiai besidaužančią širdį, septyniolikmetė kilstelėjo galvą žvilgsnį įsmeigdama į smaragdines akis, kurios po ištartų žodžių, spindėjo iš laimės. Nors Keitą dažnai tekdavo matyti besišypsantį ir linksmą, tačiau šįkart, regis, jis išties buvo laimingas. Nuoširdžiai laimingas. Nė nesistengdama suvaldyti šypsenos, kuri ir taip puošė dailų merginos veidą, Davina kilstelėjo lūpų kampučius. Visos mintys, kurios buvo nesusijusios su priešais sėdinčiu vaikinu, liko nustumtos į šalį. Užleidusi vietą jausmams, kuriuos visą šį laiką stūmė stengdamasi negalvoti apie švilpį, priminė, kaip stipriai ji ilgėjosi baltaplaukio. Durys, kurias septyniolikmetė užtrenkė savo jausmams ir mintims apie Keitą, liko plačiai atvertos. Tik šįkart mergina neketino jų užverti.
-Ar ne aš turėjau pasakyti šiuos žodžius?-linksmai nusijuokė žvelgdama į smaragdinių akių savininką. Veide žaidžianti laiminga šypsena neišnyko nė akimirkai.
-
Keitas galvojo ar veidas paraudęs ar ne. Būtų nemalonu nusiimti šiokią tokią šaltumo kaukę ir parodyti, kad išties kartais drovisi.
Dėl laimės tai jis dabar buvo tikrai laimingas-retai toks būdavo. Dabar kai galvoje sukosi šeimos dramos ir reikalai, buvo sunku išlaikyti gerą nuotaiką. Vis dėl to su šia mergina būnant visos problemos likdavo kažkur nuošalyje, kad ir kiek jų buvo.
Vaikinas tikėjosi, kad dabar kai pagaliau įsipareigojo viskas bus gerai. O ir šiaip-nelabai pasikeitė jų santykiai. Tas pats flirtas, tie patys atrodo viską suvokiantys žvilgsniai, tik viskas oficialiau.
-Tu turėjai pasakyti, kad "esi laimingiausias vaikinas pasaulyje"? Nemanau,-savo prikimusiu balsu nusijuokė švilpis.
Dar sugalvojo kai ko paklausti, nes buvo tikrai įdomi tema.
--Beje Hogvartso baigimas ant nosies. Turi apgalvojusi ką darysi?-paklausė baltaplaukis. Pats planų jau turėjo.
-
-Taip, būtent tai ir turėjau pasakyti,-linksmas merginos juokas nuskambėjo "Cukrinio kiškučio" viduje. Pamirštos problemos ir ramybės neduodantys klausimai pagaliau leido atsipalaiduoti. Ir tik dėka priešais sėdinčio švilpio. Prabėgę ištisi mėnesiai, per kuriuos jaunuoliai nesimatė, leido suprasti, kaip stipriai šviesiaplaukė buvo pasiilgusi smaragdinių akių savininko ir laiko, praleisto drauge. Nuo veidų nedingstančios šypsenos, linksmas juokas, įprastas flirtas ir nuošalyje likę rūpesčiai priminė, jog visa tai nutinka tik Keitui atsidūrus šalia.
Kelias akimirkas klaidžiodama prisminimuose Davina nejučia nuklydo prie upelio, kur visiškai nesitikėdama sulaukė baltaplaukio bučinio. Šis kartas visiškai nesiskyrė nuo praėjusio. Regis, Kolinsui puikiai sekėsi nustebinti šviesiaplaukę ir išmušti ją iš vėžių. Atėjusi į kavinę žavioji lankininkė tikėjosi, jog bet kokie jų santykiai bus nutraukti, o dabar negalėdama suvaldyti šypsenos sėdėjo priešais švilpį būdama jo mergina.
Tiesa, kodėl staiga smaragdinių akių savininkas nusprendė įsipareigoti, kėlė smalsumą, tačiau nusprendusi į tai nesigilinti, Davina nustūmė smalsumą į šalį.
Išgirdusi klausimą septyniolikmetė kelias akimirkas tylėjo. Atsakymo į užduotą klausimą neturėjo. Po visko, kas neseniai nutiko, nustojo galvoti apie ateitį. Kiekvieną akimirką besikeičiantys dalykai privertė leisti viskam vykti savaime. Persibraukusi ranka per šviesius plaukus ir leidusi šiems lengvai kristi ant gležnų pečių papurtė galvą.
-O tu?-apdovanojusi Keitą žavia šypsena mėlynakė kryptelėjo galvą,-beje, tu nepasakei, kas nutiko tau, ir šįkart neleisiu išsisukti,-nežymiai kilstelėjo lūpų kampučius. Nors gadinti linksmą akimirką nebuvo pati geriausia idėja, tačiau nerimas neleido ir toliau ramiai džiaugtis.
-
O taip, Keitas visada mokėjo stebinti. Galbūt tai buvo paveldėjimas, o gal vaikinukas tą savybę tiesiog išsiugdė per metus ir naudodavo dažniausiai, kaip būdą išsisukti ar šiaip. Nepadaręs namų darbų rasdavo kokių istorijų mokytojams pripasakoti, taip, kad net už širdies griebtų, o ir iš peštynių vaiknamyje išsisukdavo įvairiausiais keisčiausiais būdais.
O kas dėl įsipareigojimo tai tiesiog jam labai patiko Davina. Žinoma, garsiai to dažnai gal ir nekartojo, bet pats sau tai žinojo ir to pakako. Keista buvo būti apsisprendusiam.
-Aš? Noriu po mokyklos profesionaliai žaisti kvidičą ir manau jau esu tvirtai apsisprendęs, kad taip ir darysiu,-linktelėjo jis, nusibraukdamas nubalintų plaukų sruogą nuo veido.
Vis dėlto kai suprato, kad reiks grįžti prie temos, nuotaika kažkiek susigadino ir pačiam.
-Žinai, nesigadinam šiandien sau nuotaikos, ką?-paprašė jis. Šią dieną norėjo atsiminti gerai ir jokie blogi dalykai negalėjo jos temdyti,-Geriau duok ranką taip ir nedaviau tau žiedo,-šyptelėjo Keitukas, nužvelgdamas saulės spinduliuose besimaudantį papuošalą.
-
Puikią vilkolakės klausą pasiekus Keito žodžiams, mergina susidomėjusi kilstelėjo galvą. Šviesiai mėlynų akių žvilgsnis nuslydo vaikino veidu sustodamas ties smaragdo spalvos akimis.
-Neabejoju, jog būsi geriausias kvidičo žaidėjas Hogvartse,-žaviai šypsodamasi mirktelėjo priešais sėdinčiam švilpiui. Flirtas, nuolat tvyrantis tarp jaunuolių, niekuomet nedingdavo nė akimirkai.
Tiesa, kaip baltų plaukų savininkui pavyko sužavėti jaunąją ispanę ir nuolat priversti jos širdį daužytis, it pašėlusią, ir pati šviesiaplaukė nesuprato. Nė nenumanė, kodėl leido sau pasirinkti tą, kuris garsėjo, kaip širdžių ėdikas. Meilė akla. Galvoje nuskambėjo žiobarų dažnai naudojamas posakis. Turbūt dalis tiesos vis dėl to buvo šiose žodžiuose.
Nežymiai šyptelėjusi žavioji lankininkė nukreipė savo mintis kinta linkme, sugrįždama prie neseniai baltaplaukio ištartų žodžių.
-Ar tai viskas, ką planuoji ateityje?-kilstelėjo lūpų kampučius žvelgdama į švilpį. Neįprastas Keito atsakymas dėl kvidičo ities sukėlė merginai smalsumą. Panašu, jog net ir dabar švilpis vis dar sugebėjo nustebinti jaunąją ispanę.
"Cukriniame kiškutyje" nuskambėjus vaikino prašymui pamiršti temą, neduodančią ramybės, Davina nenoriai linktelėjo. Ginčytis dėl to, gadinti nuotaikos ar pyktis su Keitu, neturėjo jokio noro.
-Bijai, jog be žiedo nebūsiu įsipareigojusi tau?-nusijuokė kilstelėdama ranką ir ištiesdama ją baltų plaukų savininkui.
-
-Na, gal geriausias ir ne, bet tikiuosi, kad bent vienas iš geriausių,-gūžtelėjo pečiais Keitas. Dažnai pats save girdavo-koks gražus veidas ir koks nuostabus charakteris, bet tai buvo labiau gynybinis mechanizmas užmaskuot vistik nepasitikėjimui savimi. Taip, švilpis dėl visko ką darė dažnai rūpinosi ir nors ši savybė nervino, bet jos nusikratyti negalėjo. Na... Nebent būdamas su vienu žmogumi. Ir būtent tas žmogus sėdėjo dabar priešais jį.
Kolinsas išniro iš savo minčių, nes atrodo jau kurį laiką netarė nė žodžio, kas bent jau jam, niekad beveik nenutilstančiam, neįprasta.
-Na nežinau. Nemėgstu galvoti per daug į ateitį,-dar kart trūktelėjo pečiais. Kada nors galvojo, kad norėtų šeimos, bet dabar... Dabar jam dar tik septiniolika ir tikrai buvo tikslų, kuriuos jis statė pirmiau negu tai.
Keitas šyptelėjo jšgirdęs Davinos žodžius, o tada atsargiai paėmė jos ranką, uždėdamas žiedą.
-Bijau, kad vieną dieną imsi ir pabėgsi nuo manęs, tad reikia ženklo, kad mane prisimtum,-nusijuokė baltaplaukis, neaišku ar rimtai ar ne.
-
Neišgirsti pasitikėjimu trykštančių ar savimeilei pamaloninti skirtų žodžių, keista ir neįprasta. Tarsi iki šiol smaragdinių akių savininko dėvėta kaukė būtų likusi nuošalyje.
Praleidusi didžiąją dalį laiko su žaviuoju švilpiu, mėlynakė jau seniai suprato, jog už savimeilei paglostyti skirtų žodžių, slepiasi nepasitikėjimas savimi.
Baimė, jog nepavyks.
Baimė, jog nuvilsi ne tik save, bet ir kitus.
Suprasti, ką reiškia patirti šį jausmą, nesunku. Baimė ir nepasitikėjimas savimi žaviąją lankininkę persekiojo kelis mėnesius. Vos po to, kai burtas, saugojęs nuo virsmo šviečiant pilnačiai, buvo sulaužytas. Tačiau bėgant laikui viskas pamažu sugrįžo į savo vietas. Viskas tapo taip, kaip anksčiau.
Nežymi šypsena, suspindusi dailiame merginos veide, nebylus atsakymas į septyniolikmečio žodžius. Galbūt šis netryško pasitikėjimu savimi, tačiau šviesiaplaukė puikiai žinojo, jog nusivilti Keitu neteks. Prabėgę metai, per kuriuos du nepažįstami tapo pora, neleido tuo abejoti.
-Nes ateitis nenuspėjama?-šyptelėjo persibraukdama per ilgus, šviesius plaukus. Saulės spinduliai, linksmai žaidžiantys šiuose, pavertė šiuos plonomis aukso gijomis.
Mintims apie ateitį Davina retai kada atverdavo duris. Po to, kai sužinojo, jog yra vilkolakė, duris paliko užvertas, o raktą ištraukdama ir išmesdama į savo minčių jūrą.
Planai ateičiai tebuvo laiko gaišimas. Likimas visuomet nuspręsdavo šį tą pakeisti. O neretai viską ir sujaukti. Planuose būdavo spragos ir tik retais atvejais pavykdavo sugalvoti planą, kuris būtų idealus. Deja, tokio plano mergina neturėjo. Palikti ateitį likimui atrodė geriausia.
Sidabriniui žiedui švelniai nuslydus pirštu, dangaus melsvumo akių žvilgsnis lėtai nukrypo į šį. Mažoji rankos puošmena puikavosi jam dovanotais saulės spinduliuose. Šilti spinduliai ėmė glostyti švelnią rankos odą.
-To nebus,-papurčiusi galvą, žavioji lankininkė žvilgtelėjo į smaragdinių akių savininką,-be to, vargu ar galėčiau tave pamiršti, net ir norėdama,-neketindama leisti Keitui abejoti, mėlynakė švelniai sunėrė šių pirštus apdovanodama švilpį žavia šypsena.
Kolinsas buvo ne tik pirmasis vaikinas, su kuriuo septyniolikmetė praleido didžiąją laiko dalį, tačiau vienintelis, kuriam jautė kur kas daugiau nei draugiškus jausmus. Vienintelis, kuris nuolat priversdavo šypsotis.
Trumpa tyla, stojusi tarp jaunuolių, netrukus buvo nutraukta pasirodžiusios kavinės darbuotojos. Tarsi susitarusios, abi merginos žvilgtelėjo į sėdintį blondiną, laukdamos šio užsakymo.
-
Keitukas dažnai galvojo. Na, gal todėl, kad visi žmonės nepailstamai galvoja (ar bent visi turintys smegenis, nes ir besmegenių Keitui buvo tekę sutikti), bet šiaip ar taip, jis dažnai galvojo, kaip iš nepasitikinčio savimi, drovaus ir nekalbaus vaiko jis tapo Keitu Kolinsu kokį jį dabar visi pažįsta.
Daug jį pakeitė laikas praleistas su dabar priešais jį sėdinčia mergina-Davina padėjo jam tapti kiek drąsesniam ir neslėpti savo emocijų kažkur tolimiausiame pasąmonės kampelyje. Na, dar daug žinoma išmokė ir kvidičas, bet tas azartą ir nervus keliantis žaidimas labiau išmokė kantrybės ir susivaldymo (kantrybės, kai norėjosi rėkti ant komandos draugų ir susivaldymo, kad nenurautų priešininkams galvų).
-Na, ji nuspėjama jei esi aiškeregys,-trumpai nusijuokė baltaplaukis,-Bet nemanau, kad kažkuris iš mūsų turi tokią galią, nebent labai slepi ją nuo manęs,-vėl sužibo duobutes išryškinanti šypsena švilpio veide.
Išgirdus, kad jo palikti mergina neplanuoja, jaudulys atrodo kiek atlėgo. Nors Keitas iki šiol buvo įsitikinęs, kad viskas gali būti tik sapnas iš kurio netrukus pabus. Nelabai tikėjosi, kad būtent jam taip pasisekė.
Keitas atsargiai spustelėjo merginos ranką savojoje.
-Gerai,-tai nuskambėjo vos girdimai,-Nežinau ką daryčiau jei nuspręstum dingti.
Ir nors akimirka buvo graži ir vos ne verta romantinio filmo (Taip taip, Keitukas tikras Romeo) bet ją aišku sutrukdė. Vaikinas pakėlė smaragdines akis į pardavėją.
-Jei galima, tai man juodos kavos. Su vienu šaukšteliu cukraus, be pieno,-susakė jis, kaip ir visur užsisakydamas tą patį.
-
Aukštai pakilę lūpų kampučiai išsilenkė suformuodami žaismingą šypsnį dailių bruožų veide. Pokalbio temai pakrypus kiek linksmesne linkme, abiejų jaunuolių veiduose netruko įsižiebti šypsenos ir, regis, šios nė neketino pradingti.
Erdvioje kavinės patalpoje nuskambėjus Keito žodžiams iš rausvų merginos lūpų išsiveržė tylus juokas. Prabėgo keli mėnesiai, privertę iškentėti daugybę nuotykių, tačiau niekas tarp priešais sėdinčių jaunuolių nepasikeitė. Na, išskyrus santykių statusą. Ant dešinės rankos besipuikuojantis mažutis žiedelis aiškiai bylojo, jog žaviosios lankininkės širdis turi šeimininką. Jog nebėra pasimetusi tarp abejonių, nuolat verčiančių stabtelėti ir viską apgalvoti dar kartą, ir jausmų, kuriuos visą šį laiką laikė užrakintus.
-Galbūt,-žaismingai šyptelėjo pamiršdama visai neseniai kankinusias mintis. Nerimas, baimė, abejonės, viskas liko nuošalyje dėka priešais sėdinčio smaragdinių akių savininko.
Pajutus švelnų rankos spustelėjimą merginos veidą eilinį kartą papuošė žavi šypsena, tačiau vos netrukus lūpų kampučiai nusileido. Tylius, vos girdimus žodžius akimirksniu sugavo puiki vilkolakės klausa.
-Aš niekur nedingsiu,-lėtai iškvėpusi sušilti spėjusį orą dar kartą papurtė galvą.
Priešais sėdintis baltaplaukis merginos gyvenime užėmė svarbiausią vietą, tad palikti šį reiškė įskaudinti save pačią, atverti žaidą giliai širdyje.
Nežymiai papurčiusi galvą nustūmė mintis šalin sukoncentruodama visą dėmesį į šalia stovinčią padavėją ir jai adresuotus švilpio žodžius.
-Latte su cinamonu,-šyptelėjo "Cukrinio kiškučio" darbuotojai, kuri vos sulaukusi užsakymo pasišalino palikdama jaunuolius vienus. Tiesa, vos kelioms akimirkoms. Netrukus ant vėsaus stalo paviršiaus stovėjo du juodos spalvos puodeliai su garuojančiu gėrimu. Maloniai aitrus cinamono kvapas švelniai sukuteno jautrią vilkolakės uoslę. Vos matomai šyptelėjusi Davina švleniai ištraukė ranką iš priešais sėdinčio švilpio delno ir apglėbė puodelį. Šiluma akimirksniu pasklido merginos kūnu primindama vakarus, kai kartu su vyresniais Murrell šeimos atstovais sėdėdavo priešais židinį laikydama karšto gėrimo puodelį.
-Ką ketini veikti šias atostogas?-nežymiai šyptelėjo nugerdama kelis dar garuojančios Latte kavos gurkšnius.
-
Na, Keitui įsipareigoti turbūt buvo kiek sunkiau. Flirto karalius, širdžių ėdikas-vadink kaip nori-bet tai buvo tapę beveik atskiriamosiomis vaikino savybėmis. Mergaitės koridoriuose šnabždėdavosi kaip negalima įsimylėti to auskaruoto švilpio ir vis tiek įsimylėdavo. Iš ko Keitukas tai žinojo? Nes gaudavo meilės laiškus, saldainius ir net kvietimus į pasimatymus. Dėja, nė viena tų panelių jo nedomino-atrodė, kad jos visos tokios pat-mato tik jo dailų veidelį ir charizmatišką charakterį. Na, tarsi įsimylėtų savo mintyse sukurtą Keito sąvoką-be trūkumų, tikrą tobulybę-o paties švilpio nė nesistengė pažinti.
Iš dalies auskaruotis todėl taip beviltiškai pamilo žavią lankininkę-nes ji pasivargino pamatyti giliau negu tik išorė. Todėl Keitas pirmą kart gyvenime, be suvaržymų ir leido sau įsimylėti.
-Gerai,-vėl tuo kimiu pusbalsiu sumurmėjo Keitas, o išgirdęs padavėjos balsą vos nešoktelėjo. Ramybė tvyrojusi prie stalo buvo kiek sujaukta. Šiaip ar taip, jis padėkojo už kavą ir patraukė savo ranką nuo Davinos rankos.
-Važiuosiu pas brolį ir sesutę daugumai laiko turbūt. Bet Rugpjūtį būsiu Londone,-tarstelėjo Keitas,-A, beje, brolis gavo man tokį prastą butuką miesto pakrašty, bet žinai, vis geriau nei vaikų namuose . Tai prie to paties... Gal padėsi nudažyt svetainės sienas? Miegamąjį nusidažiau pats, bet svetainę įvairiomis spalvomis norėčiau nutaškyti su tavimi,-veide vėl atsirado švelni šypsena,-O kaip tu leisi atostogas?
-
Baimė. Abejonės. Nerimas. Visa tai nė akimirkai nesujaukdavo šviesiaplaukės viduje banguojančios jausmų jūros. Pasitikėjimas priešais sėdinčiu švilpiu neleido neigiamoms emocijoms ramios jausmų ir minčių jūros.
Tai, jog baltų plaukų savininkas buvo pagarsėjęs, kaip širdžių ėdikas ir daugiausiai merginų dėmesio susilaukiantis vaikinas, nebuvo paslaptis net ir jaunajai ispanei. Tiesa, išvydusi pirmą kartą Keitą nė nenumanė, jog priešais stovi Hogvartso merginų numylėtinis. Apie tai sužinojo tik kiek vėliau, tačiau tai nė karto nesutrukdė kartu praleisti laiko. Nesutrukdė pažinti vaikiną tokį, koks šis buvo iš tiesų.
Garsi pravardė ir šįkart nepakišo kojos žaviosios lankininkės pasitikėjimui. Baimės ar nerimo, jog švilpis persigalvos ir nuspręs palikti ją, nejautė. Tiesa sakant, dėl tokio sprendimo mergina nė nebūtų kaltinusi. Vis dėl to mintis, jog Keitas taip pasielgs, nekilo. Daugybę kartų girdėti žodžiai, leidžiantys suprasti, jog vaikino jausmai išties tikri, neleido tuo abejoti.
Dangaus mėlynumo žvilgsniui pastebėjus baltų plaukų savininko išgąstį, padavėjai prisiartinus ir atnešus užsakymą, rausvų lūpų kampučiai išsilenkė į žavų šypsnį. Regis, priešais sėdintis vaikinas taip klaidžiojo savo mintyse arba spėjo pamiršti, jog jie vis dar sėdi kavinėje.
Šiltam kavos gėrimui nutekėjus gerkle paliekant saldų poskonį, juodos spalvos puodelis ir vėl atsidurė ant stalo paviršiaus, apglėbtas merginos delnų. Sulaukusi Keito atsakymo į visai neseniai jam adresuotą klausimą, kilstelėjo galvą. Dangaus mėlynumo žvilgsnis įsmigo į brangakmenių spalvos akis.
Mintis, jog santykiai tarp priešais sėdinčio švilpio ir šio vyresniojo brolio pagerėjo, privertė šyptelėti. Puikiai žinojo, kokia svarbi yra šeima. Deja, netrukus mintis apie šeimą nuvijo visiškai netikėtas pasiūlymas. Kiek sutrikusi žvilgtelėjo į priešais sėdintį vaikiną, kurio veide žaidė švelni, žavi šypsena.
-Žinoma, mielai,-atsakydama į nebylų gestą kilstelėjo lūpų kampučius suformuodama plačią šypseną. Regis, baltų plaukų savininkas buvo pasiruošęs naujienų bombą, mat užteko vos kelių sakinių, jog žavioji lankininkė liktų sutrikusi ir nustebusi. Žinoma, vos netrukus visas šias emocijas pakeitė nežymus šypsnis.
-Didžiąją laiko dalį praleisiu Ispanijoje, tačiau pažadu, jog progos nudažyti tavo naujo buto sienas tikrai nepraleisiu,-tyliai nusijuokė kilstelėdama delnais apglėbtą puodelį.
-
Na, gal nereikėjo taip aklai pasitikėti Kolinsu. Jis gal ir buvo švilpis, gal ir buvo švelnus ir šiaip malonus su beveik visais, bet vis tiek buvo tipinis "bad boy" nežinai kada ims ir sudaužys širdį. Tiesa, taip elgtis su Davina tikrai nesiruošė, bet balažin kas gali susišviesti toje baltapūkėje galvoje.
Kava čia buvo silpnoka, kas buvo neįprasta vaikinukui. Jis visada gėrė tokią stiprią kavą, kad nesijausdavo nieko kito tik kartumas ir silpnutis to vieno cukraus šaukštelio poskonis.
Keitas džiaugėsi, kad brolis vėl teikėsi su juo bendrauti - nežinia ar čia pavėluotai suveikė sąžinė ar broliška meilė pabudo, bet švilpis per daug ir neklausinėjo - gal bijojo, kad ėmus aiškintis sėkmė tiesiog nusisuks nuo jo. Dabar galėjo bendrauti su sesute ir dar turėjo kur gyventi, visiškai vienas, kaip pats sau karalius. Gyvenimas buvo puikesnis negu bet kada anksčiau. O ir dar tarsi geriau negalėtų būti tai gražiausia Hogvartso panelė tapo jo mergina. Tiesiog gyvenk ir džiaukis.
-Na, dar parašysiu tau laišką. Nenorėčiau butuko sienų nutaškyt be tavęs,-nusijuokė jis.
Smaragdinės akys trumpam nuslydo link laikrodžio. Na ir užsikalbėjo čia jie. Nesinorėjo eiti, bet reikėjo.
-Klausyk, man lyg ir metas eiti,-tarstelėjo jis, kiek nejaukiai.
-
Juodos spalvos puodeliui eilinį kartą atsidūrus prie rausvų merginos lūpų, malonus, kiek aitrokas cinamono kvapas, sumišęs su vos juntamu pieno ir kavos, švelniai sukuteno antgamtinę uoslę, o šiltas, saldus kavos gėrimas nutekėjo gerkle, palikdamas saldų poskonį ant rasvų šviesiaplaukės lūpų.
Puodeliui, spėjusiam sušilti nuo jame buvusio turinio, likus tuščiam, atsargiai padėjo šį ant stalo. Kavinės paviršiumi nubangavo tylus skambtelėjimas, tačiau vargu ar šį kas nors išgirdo. Aidintys balsai, tyliai grojanti muzika, neleidžianti prarasti linksmos nuotaikos, įprastas įrankių skambėjimas šiems daužantis į lėkštes ir iš virtuvės atsklindatys garsai užgožė nereikšmingą puodelio skmabtelėjimą.
Atitraukusi rankas nuo šilto indo, kilstelėjo galvą viena ranka persibraukdama per ilgus, šviesius plaukus. Šie krsidami didelėmis garbanomis užgulė gležnus merginos pečius tarsi gyvatės susirangydami už nugaros.
-Žinoma,-linktelėjo kilstelėdama lūpų kampučius. Dailių bruožų veidą papuošė žavi šypsena ir net mintis, jog viskas gali pakrypti kiek kitokia linkme, neprivertė pranykti šypsnio.
Smaragdo spalvos akims nukrypus į laikrodį, o netrukus klausą pasiekus švilpio balsui, nieko nelaukdama linktelėjo. Žinojo, jog čia praleido pakankamai laiko ir derėjo grįžti į namus, mat, planuose buvo svarbus vis dar neįgyvendintas punktas, tačiau pasilikti kavinėje dar kelioms minutėms itin viliojo. Vis dėl to pagundą teko nuvyti. Nenoriai pakilusi iš savo vietos išsitraukė kelių dolerių kupiūrą palikdama šią ant stalo. Turbūt būtų paprasčiausiai išėjusi, jei skaidriai mėlynų akių žvilgsnis, užkliuvęs už geltonų saulėgražų, nebūtų priminęs, jog jie vis ar "Cukriniame kiškuty".
-Eime?-nežymiai šyptelėjusi baltaplaukiui atsargiai paėmė dovanotas gėles.
-
Et, vos pradedi mėgautis akimirka ir laikas bėga greičiau negu koks aštuonkojis gepardas. Na, bent galėjo guostis viltimi, kad jie visai greitai susitiks. Vasaros niekada nebuvo ilgos ir nors bendravimas su mergina laiškais toli gražu neprilygo realiam bendravimui su ja, bet tai vis tiek buvo geriau negu išvis gyventi tris vasaros mėnesius tyloje, vis bandant ištaikyti progą susitikti.
Kolinsas taip pat padėjo pinigų už kavą. Dabar galėjo nebe taip smarkiai taupyti - anksčiau savaitėmis gyvendamas vien iš pigių, užpilamų makaronų, gavęs pinigų iš brolio jautėsi tikras milijonierius.
-Aha,-linktelėjo Keitas ir galiausiai pakilo nuo patogios kėdės. Palaikęs duris varnei, jis pats išėjo iš kavinukės, atsargiai uždarydamas duris už savęs.
-
Skaičiuodama paskutinius mėnesius profesorūroje Hogvartste, Melijandra nusprendė apsilankyti pirmoje savo darbovietėje. Nusiunčiusi trumpą žinutę apie apsilankymą Claudie, Lorijan nieko nelaukiusi atsidūrė Londone. Mokytojavimas jai nelipo ir taip neprilipo per antruosius metus. Nerasdama su vidiniu aš bendros kalbos dėl bendravimo su mokiniais, Mela nesijautė savo kailyje. Bent puodai ant manęs piktai nevėpso ir neburba,- pagalvojo ši, apsijuosi prijuostę ir apsižvalgiusi aplink virtuvę. Tik du metai ir ji čia jaučiasi kaip svetima. Vieniša. Negailėk savęs, gailėk Matthew. Jauna moteris sučiaupė lūpas. Ir ką gi ji šiandien keps? Tortai, pyragai, kruasanai, vafliai, bandelės, keksiukai, varškinės spurgytės, skruzdelynas, šimtalapis, žagarėliai - pasirinkimų daug. Už lango lengvai snyguriavo, tačiau Mela negalvojo apie kūčiukus - net nenutuokė kaip juos iškepti. Atmintyje iškilo Hogvartsas, kvepiantis mandarinais ir eglėmis, šilti vakarai prie židinio ir plepėjimas apie maistą - Švilpynė buvo jos širdyje giliai, giliai. Mažai pažinojo savo amžiaus švilpių, tačiau su jais - jaunesniais, vyresniais vis vien juto ryšį. Kuris valgis jai labiausiai primena jos mylimą koledžą? Kurį valgį nuneštų per švilpių sąskrydį?
Juk...ne už kalnų bus Švilpynės ordinų rinkimai. Mąstyk.
Kaip mat nučiuožė prie šaldytuvo, šį atsidarė, tuo pačiu metu išsitraukė burtų lazdelę ir išbėrė tuziną burtažodžių: ore skrajojo produktai, peiliai, lentelės, puodai, dubenys, šaukštai.
Detalaus vaizdo neturėdama mintyse, Melijandra neišsigando - kaip generolas peržvelgęs savo karius, ši - savo produktus, akimirkai sustingo, svarstydama, ar pasirinko teisingą receptą. Apsvarsčiusi viską, pradėjo dirbti. Į smulkmenas aš nelįsiu, tik pasakysiu, kad Mela šį receptą pati sugalvojo - numanė, kad tortas gali tapti pernelyg saldus, tačiau, nepamėginęs nesužinosi, ar ne?
Orkaitėje iškepus vaniliniam biskvitui, mosikuodama burtų lazdele apvalias torto formų skardas su iškepusi teška pastatė ant stalo. Palikdama juos ataušti, mergina patraukė pasiimti nuo virtuvinio stalo pūpsojančius kremus induose: viename buvo su migdolais, kitame - su kokosais. Išėmusi du storus biskvitus iš skardų, juos perpjovus horizontaliai į plonesnius apsikritimus, Mela nė nežvilgčiojo į laikrodį - dirbdama su maistu, ji nė nepastebėdavo kaip laikas greitai pralėkdavo. Tai nutiko ir dabar - jau diena slinko į vakarą, o buvusi švilpė tepė kremus ant biskvito lakštų ir statė tortą, nepamiršdama viename sluoksnyje įdėti ir perpjautus per pusę žiobariškus "Rafaelo" saldainius. Darbas ją ramino, vertė negalvoti apie nieką, pamiršti rūpesčius, paskraidinti galvą nuo problemų, tokių, kaip brolio dingimas, Medžiotojai ir Senatas, ir kylantis vilkolakių maištas prieš Magijos Ministeriją. Ji turėjo rasti sau laiko, antraip būtų pradėjusi lipti sienomis, nežinodama kaip pasielgti visose šiose situacijose.
-
Déja vù.
Lėtai žingsniavo vakarėjančio Londono gatvėmis, žvalgydamasis į apsnigtus pastatus. Visados mėgo Kalėdas - jam patikdavo ilgi, su knyga praleisti vakarai, patikdavo šildytis nuo vėjo sugrubusias rankas nekantraujant, kada pagaliau galės pradėti atsineštą knygą. Net ir dideliais, minkštais kąsniais krintantis sniegas jam patiko - tegul plaukai greitai bus pavirtę varvekliais.
Šiandien turėjo laisvą vakarą - stebuklas turint galvoje klientų kiekį ir tikra palaima prieš pamažu prasidedantį šventinį chaosą, per kurį garantuotai gaus dirbti viršvalandžius, povalandžius ar net nakvoti knygyne. Elijus neskubėdamas žingsniavo judriomis gatvėmis tarsi pasimėgaudamas minutėmis, kada neprivalo visų darbų padaryti kaip įmanoma greičiau. Ketino apeiti kvartalą ar du, gal išgerti kavos - žiūrint, ar leis knygyno darbuotojo atlyginimas. Paskaičiavus, nelabai turi kur tuos pinigus išleisti - dėl artėjančių švenčių nesijaudino, tereikės nusiųsti simbolinį paketą į Prancūziją, iš kur greičiausiai irgi sulauks kelių nuo ilgo skrydžio sužiedėjusių meduolių, o daugiau... Daugiau jis, taip sakant, laisvas paukštis.
Elijus pakėlė galvą aukštyn, nekreipdamas dėmesio į ant skruostų krentančias snaiges. Rami vienatvė jam patiko. Vis dar nesugebėjo suprasti, kodėl Hogvartse mokėsi Grifų Gūžtoje - ar kituose koledžuose neatsirado laisvų lovų? Nes tik baigęs lengviau atsikvėpė vien todėl, kad naktimis pagaliau galėjo ramiai išsimiegoti nebijodamas, kad vidurnaktį pažadins kokio nelaimėlio, koledžo draugo pakabinto žemyn galvą, riksmas, arba Flibustjero petardų šou bendrajame kambaryje. Su tam tikra nostalgija prisimindavo nuolatinį šurmulį, draugiškus pasikumščiavimus ir šypsenas, tačiau pats, vėliau pripažino, daug geriau jautėsi savo tykiame viengungio vieno kambario butuke virš vienos kepyklėlių. Na, ar bent pats tai sakė. Pasigesdavo begalinių pokalbių prie židinio, fakto, kad visada - kad ir kokiai kvailai idėjai kilus, kad ir trečią nakties - visada būsi išklausytas, supratimo, kad prireikus pagalba visada yra šalia - tegul padėjėjai netyčiom viską sujauktų dar labiau. Šyptelėjo pats sau. Rudens sandūra su žiema jam visada primindavo mokyklą.
Vaikinas neskubriai nužingsniavo tolyn dairydamasis į parduotuvėlių fasadus. Iš tikrųjų nieko neketino pirkti, bet, savaime suprantama, tokia nuostata prasideda kiekvienas namų ūkio pildymas. Visgi, Elijaus akį tuokart patraukė jauki kavinukė, kuri akimirkai pasirodė lyg ir kažkur matyta. Padvejojęs stabtelėjo, įvertino pirštų nušalimo laipsnį, greitai palygino paros metą su eilinių londoniečių kofeino ir gliukozės poreikių pikais ir nusiraminęs patraukė prie durų. Pagal idėją, turėjo būti tuščia.
Déja vù.
Pasitikęs saldžios šilumos kvapas atrodė keistai pažįstamas, tačiau neprisiminė, kada galėjo būti čia užsukęs. Pirštinėta ranka perbraukė plaukus ir tuojau pat pasigailėjo - pabiręs pradėjusių tirpti snaigių kiekis neišėjo į naudą nei paltui, nei kavinukės grindiniui. Laimei, už prekystalio vis dar buvo tuščia, tad kiek nemalonios scenos liudininkų neatsirado, tačiau plyšoti po visą pastatą ieškant maloningos sielos, sušildysiančios vargšą sušalusį perėjūną karštą kava, irgi nesinorėjo. Įsiklausęs išgirdo už sienos barškant indus ir šyptelėjo įsivaizduodamas pusamžę draugiško veido moteriškaitę, kaip tik šaunančią į orkaitę paskutines saldžių keksiukų skardas. Argi ne taip vaizduojamos kepyklėlių savininkės knygose?
- Labą vakarą besidarbuojantiems!- negarsiai, tačiau aiškiai šūktelėjo matyt padrąsintas kvailoko, tačiau idiliškai mielo vaizdinio.
-
Kai saldus tortas buvo paruoštas ir įšautas į šaldytuvą sustingti, o virtuvė sutvarkyta, Melijandra žvelgė pro langą, neturėdama ką veikti. Tortas sustings, jo paragaus, dalį paliks Clau ir jos artimiesiems, o likusią dalį, pasineš namo Kajui ir Wrenai paragauti ir nuspręsti ar lemta šiam tortui atsidurti ant švilpių baliaus stalo. O iki tol, jai teko laukti. Ilgai ir nuobodžiai. Romano šalia savęs neturėjo (tik receptų tomai), tad liko tik vaizdai už lango.
Snaigės vinguriavo ore ir kaip mažos balerinos gulė ant Londono šaligatvių, išasfaltuotų kelių, medžių ir stogų. Tarp delnų laikydama karštą kakavos puodelį, rudai pilkos akys markstėsi nuo šilumos ir ramybės. Tyla. Kažin, ar jai tikrai reiktų eiti į Magijos Ministeriją? Galėtų dirbti čia ir neapsikuopti jokio transporto surašymais ir kitais niekais.
Mela atsirėmė savo skruostą į savo delną. Ar galėtų?
Virtuvėje buvo šilta ir jauku kaip barsuko urvelyje. Lorijan pasirąžė kaip katė ir pakilusi nuo kėdės, nuėjo pasidairyti po šaldytuvą.
Vos tik atidariusi šį, išgirdo jaunuolio balsą. Pastarasis buvo kažkur girdėtas, Mela nejučiomis susiraukė. Klientas? Turbūt, bet...?
Šaldytuvas buvo kaip mat atidarytas, nė nepažvelgus į šąlantį tortą, Mela drąsiai įžengė prie prekystalio, o tada buvo maloniai nustebinta.
-O, labas, Elijau...?- buvusios švilpės veide pasirodė nuostaba ir šioks toks sutrikimas. Taip, ji pagaliau prisiminė - tą patį vaikiną ji buvo sutikusi čia prieš daugybę metų, o kitą kartą - Kiauriame Katile, atrodo, visai neseniai - prieš metus - ji jau maišėsi laike.
Atrodo, žiema juos bando suvesti.
-Ar tu..? Ką nors pirksi ar...ne?- Mela susiraukė, nežinodama kurio plauko Elijus čia atėjo: ar nusipirkti konditerijos gaminių, ar sutikti ją (nes kažkaip surado kur ji dirbo, khem), ar jo pirštai ir nosis pakankamai gerai nušąlo lauke.
-
Ir kaipgi jis gavo nustebti, kai vietoj mielos, geraširdės susiraukšlėjusios senučiukės šrdutėmis marginta prijuoste prie prekystalio atsidūrė Amazonė. Akimirkai net sustingo neįsivaizduodamas kaip reaguoti. Dievaži, tai paskutinė vieta, kur kada tikėjosi ją sutikti. Kovingoji, aštri audros dukra (su ne ką draugiškesniu palydovu narvelyje), kadaise sutikta Kiaurame katile, dabar ramutėliausiai atžingsniuoja prie prekystalio, pasiruošusi jį aptarnauti? Tarp visų keksiukų, cinamoninių ragelių ir sviestiniu kremu kvepiančios šilumos?
- Am... labas...- užsikirto. Buvo užkluptas nepasiruošęs, tas akivaizdu. Prireikė sekundės kitos susitvarkyti, kol vėl atsistojo tiesiai (tegul ir nelabai tvarkingai gulančiais plaukais).- Užsukau ieškodamas geraširdžio gailestingojo, vargšą perėjūną sušildysiančio karšta kava, jeigu tokios galimybės galiu tikėtis,- pabandė nusišypsoti.
Užteko ano nepatogaus karto kavinėje, kai pasimetęs griebėsi šiaudo beveik tikrąja to žodžio prasme. Iškalbos meno neturėjo ir apie jį galėjo tik pasvajoti, ypač tokiais atsakingais momentais, kai turi trūks plyš palikti bent jau nelabai blogą įspūdį. Aha, norėtum. Žengtelėjo žingsnį artyn, norėdamas pasiekti tą toleruotiną prekystalio atstumą, kuriuo paprastai bendraudavo per dienų dienas, kai sugebėjo užkliūti už kilimėlio? kilstelėjusio grindų paviršiaus? savo pates kojų? nežinia. Faktas, kad būtų prieš merginą plojęsis visu gražumu, jeigu ne palyginti netoli buvęs prekystalis, už kurio sugebėjo užsikabinti.
- Oh...- akimirką patylėjo, nuleidęs akis į preciziškai prisiūtas švarko rankogalio sagas.- Am, nesitikėjau sutikti šios audrapaukščio bičiulės tokioje... kaip čia švelniau pasakius, idiliškoje aplinkoje?- pasakė kuo gryniausią teisybę. Amazonės, apsikrovusios puodeliais ir matavimo šaukšteliais atrasti tikrai net nesvajojo. Tikėjosi, kad ji pati susiprotės pasakyti žodį kitą apie tai, ką čia veikia, nes pokalbiui, be kavos faktoriaus, grėsė nemaloni tyla. Būtų gražu pasiūlyti kavos, bet ji čia lyg ir dirba, argi nesigaus kvailiau negu kvailai? Ar išvis merginoms vis dar siūloma išgerti kavos? Dar gausi galvon už klišines pažiūras...
Elijus atsiduso, mintyse ieškodamas įkvėpimo kažkokiu būdu šitą situaciją paversti tokia, kad filmo atveju pradėtų skambėti nerūpestingas garso takelis, o operatorius filmavimo kadrą pamažėle patrauktų už lango, fokusuodamas į sūkuriuojančias snaiges, kavinukės lankytojus palikdamas už subtilaus šydo. Visa bėda, kad kažkodėl jam tokios situacijos kaip iš pypkės neidavo - veikiau atvirkščiai. Ką gi, visada galima pradėti kalbėti apie orą pamintijo akimis nuskenuodamas pyragaičių eiles, tačiau nevalingai vis sugrįždamas prie tamsiaplaukės Amazonės.
-
Elijus irgi, rodės, buvo sutrikęs tokiu netikėtu susitikimu, ši kietai sučiaupė lūpas. Jei nedera kvailai nusišypsoti. Likimo pokštas? Ironija? Nematoma Dievo ranka pastūmusius juos į šią kavinukę šią šaltą žiemos dieną? Kad ir kas tai buvo, Melai tai nepatiko - gal ir ne Elijaus kompanija, tačiau mintis, jog jos laikas atsipalaiduoti yra vis sutrukdomas. Tačiau ką bepadarysi, kai krautuvėlėje esi viena, gebanti užklydusius praeivius aptarnauti.
Lorijan gūžtelėjo pečiais, šiek tiek nuoširdžiai nusišypsojo.
-Ką gi, radai tinkamą vietą. Kokią kavą gersi? - jos delne jau puikavosi burtų lazdelė, paruošta įvykdyti tuziną kerų, tarpe jų ir accio ir vieną kitą levitacijos burtą.
Netikėtai susiraukė, vos vaikinas neišsitėškė prieš ją, tą akimirką jos akyse pastarojo reputacija smuko keliais balais žemyn, ne, ne keliais, o dešimčia. Nors...ir Elijus aukštų reitingų pas ją taip ir niekad neturėjo.
-Atsargiau tu,- tyliai pratarė, gal kiek nenoriai, gal kiek pati nepatogiai jausdama tokioje kvailoje situacijoje. Tada, viskas patapo dar kvailiau, Melijandros akyse.
-Na, nespręsk iš knygos iš jos viršelio,- karčiai tarstelėjo,- Nevėkšla tu,- užbaigdama mintyse.
Atsitraukiusi nuo prekystalio, sulaikė atodusį. Idiliška aplinka? Audrapaukščio bičiulė? Ah! Sveikinimai, kažkas iš tikrųjų tave mato taip, kaip tu pati nori! Deja, Mela tuo nesidžiaugė, tiesiog pasijuto įžeista. Ji suprato, kad ne jos prigimčiai būti kaip Džeimsas ar Igoris, ji iš tikrųjų nėra tokia šiurpiai grėsminga mergina, o tiesiog...Pasimetusi savyje, bijanti parodyti savo tikrąjį vidų.
-Tai...Apie kavą,- vėl sugrįžo prie ankstesnio pokalbio, pro akis praleisdama tuziną užuomenų, rėkte rėkiančių šiam jaunam jaunikaičiui paaiškinti ką ji čia veikia. Tačiau ką gali bepaaiškinti? Lėkioja tarp darbų, kaip strutis, nerandantis savo duobutės įkišti savo galvą.
-Kokia kavą gersi? - nežinia kelintą kartą perklausė Elijaus, pati prisimindama paliktą kakavos puodelį virtuvėje, ir tortą - šaldytuve.
-
Pasitaikė vėsi diena. Ledinis bei drėgnas vėjas košė kiaurai, grasindamas nupūsti neapdairių pėsčiūjų kepures, šalikus ar skėčius. Tamsūs, lietaus pritvinkę debesys greitai ritosi dangumi, bet pro juos kartais dar išlįsdavo vienas kitas saulės spindulėlis. Šalta. Tokiu oru, regis, ir Pragaro liepsnos užšaltų.
Mayra savo juodus plaukus buvo susikišusi po kepure, o tamsus pusiau paltas, pusiau apsiaustas puikiai saugojo merginą nuo atšiauraus vėjo, kurio nepalyginsi su jo Škotijos fiordų pusbroliu. Ant nugaros smagiai siūbuojanti maža kuprinė, kurią jos keturiolikto gimtadienio proga užkerėjo motina, savyje laikė krūvą nusipirktų knygų, ingredientų bei dar tuos kelis po apsipirkimo likusius galeonus.
Išsukusi iš Skersinio Skersgatvio, Mayra vaikščiojo nepažįstamomis gatvėmis. Pasiklysti nebijojo - jos orientacija erdvėje dar nebuvo tokia sutrikusi, o dar ir buvo girdėjusi puikių atsiliepimų apie kažkur čionai stovinčią parduotuvėlę. Lėtai dėdama vieną koją priešais kitą, klastuolė mėgavosi Londonu. Jos akys beklaidžiodamos užkliuvo už rausvų kiškučių ant vitrinos stiklo. Susidomėjusi, mergina įžengė į parduotuvės vidų.
Vos įžengus pro duris, Mayrą pasitiko maloni šiluma ir nosį kutenantis kepinių kvapas. Tuščias skrandis, primindamas apie save, piktai suurzgė. Šyptelėjusi pardavėjai, Mayra priėjo prie prekystalio, akimis rydama valgomus meno kūrinius. Gal tą su morkom? Ne, šokoladinį. O... Su mėlynėm! Pistacijom? Koks šito skonis? Juodaplaukė norėjo išpirkti visą parduotuvę, bet ji neturėjo nei pinigų tam, nei žinojo, kur dėti kelis šimtus keksiukų, tad prikandusi lūpą ginčijosi su savimi, kuris keksiukas atrodo labiausiai vertas dėmesio.
-
Nūrią dieną niūri ir nuotaika. Nors lietus dar nelijo, bet neatrodė, kad tokia palaima truks ilgai. Nors vėjo pučiančio kiaurai kailinius kurie atrodė, net buvo per šilti tokiai dienai, bet taip tik atrodė ir nors ir kaip vaikinas nebijojo šalčio ir pasidarydavo vėsu tik kai termometro stulpelis nukrisdavo žemiau nulio, bet šis vėjas buvo kažkoks kitoks negu būdavo vėjai anksčiau. Iš kišenės išsitraukęs lazdelę buvęs klastuolis išsibūrė šiltnamio efektą sau ir jo galeonus, bei kitas kapeikas visur nešančiam asilui Reksui. Ir nors tas burtažodis ir nebuvo labai veiksmingas, bet jis bent kažkiek turėjo pristabdyti šaltį bandyti prasiskverbti po šiltais kailiniais. Vaikštinėdamas gatvėmis Lukas dairėsi ir tikėjosi pamatyti kažką kas patrauktų jo dėmesį, nes tokia proga, kad jis vyktų čia būdavo dažniausiai tik kartą į mėnesį, o ir tai karts nuo karto pasitaikydavo, kad ir į du. Nors ir nebuvo saldumynų fanas ir juos valgydavo kiek galima rečiau, bet dabar nesusiturėjo nenuėjęs iki taip išgirstytos saldumynų parduotuvės ,,Cukrinis kiškutis" ir nepasižiūrėjęs į visus tuos cukraus pripildytus gaminius kurie tiesiog šaukėsi suvalgomi. Stengdamasis prisiminti kur jis randasi ir kaip iki jo nusigauti vaikinas drauge su asiliuku išmaišė nemažą dalį Londono kol galų gale jau beveik pasidavęs pamatė tai ko ieškojo. Parduotuvės vitrina kvietė užeiti į vidų ir tenais išleisti savo pinigus, tad nieko nelaukdamas nupėdino ten. Kadangi Reksui ten būtų buvę per mažai vietos nusikabino nuo jo nugaros jo naštą kuri buvo palyginus sunki kai ten dėl liksvaro glūdėjo ir keli akmenys ir įėjo į vidų. Vos įėjus į vidų jį pasitiko šiluma, bet apsisukęs jis pamatė dar visai neseniai matytą žmogų ir nors tuo ir nebuvo tikras, bet iš lėto priėjo jai iš už nugaros ir pakštelėjo į skruostą.
-Na ir ką gi mes čia veikiam? Gal būsite maloni ir leisitės pavaišinama?
-
Cukrinių bei spalvotų keksiukų pasaulis įtraukė Mayrą ir įsuko į savo grožybes, net neketindamas greitu metu merginos paleisti iš savo glajumi papuoštų gniaužtų. Spoksodama į konditerines grožybes, mergina net nepastebėjo, kaip prasivėrė parduotuvėlės durys ir į ją įžengė dar vienas žmogus. Lukui pabučiavus Mayrą į žandą, ši krūptelėjo taip smarkiai, kad vos neatsitrenkė į rudaplaukį.
-Oi, Lukai, negąsdink taip. Ir taip su širdimi negerai, o tu dar čia...-juokaudama, klastuolė švelniai stumtelėjo vyriškį. Išgirdusi apie pavaišinimą, juodaplaukė ilgesingai nužvelgė gardumynus ar atsidusi tarė:
-Aš čia jau geras dešimt minučių stoviu ir vis neišsirenku. Pažiūrėk į tą šokoladinį. O čia jų firminis, su morkom. O dar tas su pistacijom! Lukai, kokie tau labiausiai patinka? O, šito dar nemačiau, su miško uogom! Negaliu nusipirkti dešimt keksiukų, kur juos po to dėsiu?
Mayros akys lakstė nuo vieno gardumyno prie kito, kartais mergina atsidusdavo, o paklausus kitų asmenybių apie keksiukus, gavo tik dar vieną ginčą apie maistą ir svorį galvoje, kuriame buvo sunku nedalyvauti. Realiam gyvenime vyksta svarbesni reikalai.
-
-Gerai, negąsdinsiu, -nutaisęs nusikaltusio veidą šyptelėjo Lukas. -Klausi koks yra mano mėgstamiausias? Tikrai nebus su daržovėmis ar vaisiais. Geriausi mano nuomone yra tie kurių viduje yra karamelinis įdaras, tada jis yra apipiltas dideliu kiekiu šokoladu, ant jo užbarstyti pabarstukai, tada dar ant viršaus purškiamos grietinėlės, į ją įsmeigtas waflis ir tada dar daugiau pabarstukų. Aišku kaip pasakytų daktarai daug cukraus kenkia sveikatai, bet jeigu skanu tai kam tai rūpi. Taip sakant gali nusipirkti dešimt keksiukų, jeigu tu nepabaigsi tai juos pabaigsiu aš arba įsidėsi į kuprinę ir galėsi juos ten nešiotis kol išalksi.
Vaikinas priėjęs užsisakė keletą šokoladinių keksiukų ir pyrago gabalėlį ir dabar jau stovėjo su maišeliu rankomis, iš lėto pasigardžiuomas kramsnojo vieną iš keksiukų ir laukė kol Mayra pagaliau užsisakys kažką, nes jos akys lakstė nuo vieno saldumyno prie kito, tad kol buvo laukiama galutinio sprendimo buvęs klastuolis priėjo prie lango pasižiūrėti kaip laikosi jo asiliukas ir kol ten stovėjo ir stypsojo nusprendė, kad jis irgi nusipelnė keksiuko, tad užsakęs dar vieną šį kartą jų firminį keksiuką, mirkytą morkų sultyse ir jį išėjęs į lauką nunešė dabar vos vos lindančioje žolėje besiganančiam asilėliui. Padalinęs į kelias dalis jį sušėrė, dar pabuvo minutę kitą, paglostė, bei pakasė Reksą ir vėl grįžo į vidų. Įėjusį vidun jį vėl pasitiko šiluma, tad kiek sušilęs priėjo prie merginos ir apkabino ją iš nugaros.
-Na ar jau galima jus vaišinti? Ar dar ruošiatės rinktis iki uždarymo?
-
Mayra, išklausiusi Luko, tylėdama linktelėjo. Mergina girdėjo, kaip jis užsisako skanėstų ir po to prasiveria durys, bet per daug apie tai nesusimąstė. Jos mintyse vis dar sukosi spalvoti keksiukai, savo margumu ir skanių įvairove trukdantys apsispręsti. Susiradusi vitrinoje padėtą cukraus bombą, kuri labiausiai atitiko Luko apibūdinimą, Mayra tarė pardavėjai:
-Šitus du.
Šokolado ir grietinėlės kontrastas atrodė viliojančiai, bet merginai norėjosi dar kažko. Parodžiusi į citrinos ir miško uogų skonio keksiuką, kurį puošė ryšiai geltonas glajus, juodaplaukė nusprendė nusipirkti ir jį, tikėdamasi šiek tiek gaivesnio rūgštumo po cukraus kalno. Paskutinę akimirką susiviliojusi, prie juodos kavos puodelio užsisakė ir firminį, morkų sultyse mirkytą, keksiuką. Mayra jau ruošėsi eiti susimokėti, kai iš nugaros ją apkabino gerai pažįstamos rankos. Mergina vėl krūptelėjo.
-Lukai, sakei, kad daugiau negąsdinsi. Pasiėmiau du su karamele, šokoladu ir grietinėle, galėsi pasakyti ar apie tokius kalbėjai. Visi kiti mano,-ištrūkusi iš Luko glėbio, Mayra susimokėjo ir patenkinta pasiėmė lėkštutę su keksiukais ir kavos puodelį. Besišypsodama, mergina atsargiai pasidėjo viską ant stalelio prie lango ir jau ruošėsi sėsti ir smaližiauti, kai pakėlusi akis pamatė į ją pro langą spoksantį asilą.
-Lukai... Čia... Tavo..?-sumišusi tesugebėjo pratarti Mayra.
-
-Gerai dabar tikrai, tikrai pasistengsiu nebegąsdinti. Taip man rodos čia šitie apie kuriuos kalbėjau, ar bent jau kažkas panašaus į juos.
Nusekęs paskui Mayrą prie staliuko Lukas kiek sumišo kai mergina pradėjo kalbėti, apie kažkokį asilą, bet pasižiūrėjęs pro langą pamatė, kad tenais stovi jo asilėlis ir godžiai žiūri į keksiukus ant stalo. Gal nereikėjo jam duoti to keksiuko, dabar vos tik pamatęs vieną puls prie jo. Bet kas padaryta, tas nebus ištaisyta. Bet tuojau pat negavęs jokio gardėsio pradėjo rūpšnoti aukštešnius žolės stiebelius.
-Taip, čia yra mano asiliukas Reksas, -kadangi rudaplaukiui buvo būtina apie jį papasakoti šiek tiek daugiau jis kalbėjo toliau. -Dabar jam jau yra virš dvidešimt metų, tad galima sakyti jis yra seneliukas. Anksčiau jis nešiodavo įvairiausio sunkumo krovinius, na o dabar kai vykstu į Londoną pasiėmu ir jį, o kad nesumedytų uždedu galų maišelį ant nugaros ir taip mes vaikštom Londono gatvėmis kol neateina laikas išvažiuoti. Bet be kitą ko jis vis dar gali panešti palyginus nelabai sunkius krovinius. Oi, atleisk, -supratęs, kad merginai tikriausiai net nėra įdomu klausytis kalbų apie kažkokį senyvo amžiaus asiliuką. -Tiesiog man reikėjo papasakoti apie jį bent jau šiek tiek.
Baigęs kalbėti klastuolis užmetė akį į Reksą pasižiūrėti kaip jis laikosi lauke.
-Taipogi panele kaip jūs manote kaip jaučiausi vyriškis pasiūlęs jus pavaišinti, bet pats dabar esantis pavaišintas?
-
Išgirdusi patvirtinimą, kad tas pilkas, į ją alkanai spoksantis padaras yra Luko, Mayra tik nusivylusi papurtė galvą. Nieko tokio. Atsisėdusi prie stalo, mergina prasisagstė paltą, nusiėmė kepurę ir pakedeno susigarbanojusius tamsius plaukus. Lukui kalbant, bandydama apsimesti susidomėjusia, mergina kartais linktelėdavo, bet, šiam užsičiaupus apie asilą šuns vardu, vis tiek šiek tiek lengviau atsikvėpė. Gurkštelėjusi stiprokos juodos kavos, Mayra parodė Lukui sėstis į kėdę priešais ją ir tarė:
-Vyriškis turėtų jaustis taip pat kaip ir santuokoje, kai jam rūpi asilai ir arkliai labiau nei jo žmona. Tikiuosi tau to patirti daugiau neteks.
Šyptelėjusi, mergina atsigėrė dar vieną gurkšnį kartaus gėrimo. Atsargiai paėmusi šokoladinį keksiuką, ant kurio puikavosi plaktos grietinėlės bokštas su pabarstukais, klastuolė gėrėdamasi mažu meno kūriniu paskutinį kartą jį gerai apžiūrėjo ir atsikando.
Sunkus šokoladas, saldi karamelė ir puri kaip debesėlis plakta grietinėlė. Pritardama šiai skonių kombinacijai, Mayra linktelėjo, nepastebėdama, kad jai ant nosies lieko šiek tiek plaktos grietinėlės.
-
Lukui nusiėmus kailinius ir juos pasikabinus juos ant kėdės atlošo jis atsisėdo į vietą priešais Mayrą ir išklausė paaiškinimo kaip vyriškis turėtų jaustis kai jis nori pavaišinti merginą, bet būna pavaišintas pats.
-Na niekas nesakė, kad man asilai, arkliai ir kiti jų giminių atstovai rūpi labiau negu mylimi žmonės , bet kaip tu sakei reikia tikėtis, kad to man nereikės patirti dar kartą.
Merginai pasiėmus keksiuką vaikinas perisukęs išsitraukė pabarstukų kurie visada ten gulėdavo, nes nežinodavai kada tavo smegenys tau atsiųs signalą, kad dabar metas vakgyti keksiuką, užsibarstė jų ant viršaus, padėjo indelį ant stalo, jį pasiėmė ir dar prieš kąsdamas pirmąjį kasnį apžiūrėjo cukraus kalną iš visų pusių, įvairiausių kampų gerėdamasis jo didybę ir grožiu. Atsikandus pirmąjį kasnį plakta grietinėlė susimaišė su krauju ir dabar jiedu tekėjo vienas šalia kito aprūpindami kūną tiek krauju, tiek plakta grietinėle. Nuleidęs keksiuką žemyn pastebėjo, kad Mayros nosies galiukas be jokių prošvaisčių padengtas grietinėle.
-Išsiterliojai nosį plakta grietinėlę.
Dar vienas kasnis ir pramuštas šokolado barjeras išleido dar vieną skonį-karamelę. Šiems trims skoniams susimaišius buvo galima pamatyti, kad šiuo metu tu esi rojuje. Padėjęs likusį keksiuką kiek vėlesniam laikui Lukas atsigrežė į Mayrą ir užklausė nei šiokio, nei tokio klausimo:
-Ką tu būtum dariusi jeigu tave būtų palikę prie vaikų namų ir nei viena tenais ateinanti šeima nenorėtų pasiimti tavęs vien dėl to, nes tu augini arklį kuris tuo metu tau buvo visas gyvenimas ir atstojo šeimą kurios tu neturėjai?
-
Mayra, mėgaudamasi keksiuko skoniu ir tekstūra, kramsnojo, žiūrėdama pro langą į danguje besivartančius tamsius debesis. Vėjas, regis, nurimo ir žaidė gatvėje su gulėjusiu vienišu plastikiniu maišeliu. Lietaus lašų, kol kas, irgi nesimatė. Prisiminusi, kad kuprinėje turi skėtį, o iš bėdos gali pasinaudoti kerais, mergina nusprendė visas mintis apie lietų, drėgmę ir šaltį išmesti iš galvos ir tiesiog mėgauti gardumynais, Luko kompanija bei parduotuvėlės jaukia aplinka.
Lukui užsiminus apie ant jos nosies likusią grietinėlę, Mayrai išsprūdo tylus ,,oi" ir juodaplaukė, pasičiupusi servetėlę iš ant stalelio stovėjusio stovo, nusivalė nosį. Mąstydama apie rudaplaukio užduotą klausimą, mergina dar kartą atsikando keksiuko, kurio grietinėlės bokšto likučiai pavojingai svyravo.
Nurijusi gardėsio kąsnį ir gurkštelėjus kavos, Mayra jau buvo paruošusi atsakymą:
-Nieko. Aš negalėčiau pakeisti aplinkybių, liktų tik prie jų prisitaikyti. Bet, Lukai, visa tai praeity,-Mayros tamsios akys susitiko su Luko šviesiomis,-Praeitis mūsų neapibrėžia ir gyvenimas eina tolyn. Pasakyk, Lukai, ką tu darytum, jeigu būtum įkalintas namuose, kuriuose negali pasislėpti ar pabėgti, o kiekvienas tavo veiksmas ar žodis būtų tik bereikšmė skausmo priežastis ir net naktį tavo sapnuose aplink tave suktųsi šešėliai, grasindami tave praryti? Ką reikėtų daryti, jei bijai būti gyvas?!
Mayra piktai padėjo pusiau suvalgytą keksiuką į lėkštutę. Sukilus pykčiui, merginai visai dingo apetitas. Nedrįsdama pakelti akių ir pažvelgti į Luką, juodaplaukė šiek tiek nusukus galvą gėrė kavą. Nereikėjo jai taip šūkauti.
-
Pasiėmęs keksiuko likučius nors taip to nelabai galėjai ir pavadinti, nes tenais buvo didžioji dalis viso to saldėsio, atsikandęs dar vieną šį kartą jau didesnį gabaliuką nei prieš tai, jį iš lėto sukramtė ir nurijo. Mayrai prabilus ir poto jo paklausus panašaus klausimo, bet dar sudėtingesnio negu pas jį. Mayrai baigus sakyti savąjį klausimą Lukas kiek nustebo, nes dar nė karto per visą tą laiką nebuvo matęs merginos piktos, bet kaip sakoma žmogų reikia pažinti iš visų pusių, tad dabar vaikinas ją pažinojo iš dviejų pusių. Linksmąja ir piktąja Mayra.
-Aš nežinau ką daryčiau, tiek į mano, tiek į tavo klausimus tikrų atsakymų nėra, nes žmogus tai patyręs supranta kaip ištikrųjų reikėjo vieną ar kitą daryti. Taip sakant specialistai sakytų reikėjo kreiptis vienur ar kitur ir daryti tą ir tą, tie žmonės kurie buvo panašiose situacijose imtų tave guosti sakyti, man irgi taip buvo, aš tave suprantu, bet nė velnio jie nesupranta, nes kiekvienas žmogus patiria tai skirtingai. Vieniems būna blogiau, kitiems geriau, kitų iš viso nelieka. Tad aš negaliu atsakyti į tavo klausimus, tiesiog negaliu, ką galiu padaryti tai tik pasiūlyti savo pagalbą, kad bet kada, kuomet manęs prisireiks galėtum mane pasikviesti ir aš kaip galėdamas galėčiau tau padėti.
Supratęs, kad šneka kiek per daug ir pamatęs, kad mergina dabar yra bent jau jam taip atrodė liūdna Lukas atsistojo nuo kėdės, priėjo prie Mayros ir apkabino ją lyg stengdamasis kaip kokia magiška kempinė sugerti visas blogas emocijas sklindančias iš jos.
-
Atsakymų į klausimus nėra.
Nėra vieno atsakymo.
Bet tiesa yra.
Kažkur.
Mayra laikė atvėsusį kavos puodelį rankoje, nenorėdama pažiūrėti Lukui į akis. Jautėsi dėl savo elgesio prastai, kas jai nebuvo būdinga. Pajutusi Luką ją apsikabinant, mergina vėl krūptelėjo, bet šį kartą nieko apie tai nesakė.
-Atsiprašau,-vos girdimas žodis paliko juodaplaukės lūpas. Visa tai buvo labai keista patirtis. Jaustis dėl kažko blogai ir po to nuoširdžiai atsiprašyti. Atsiprašau, atsiprašau, atsiprašau... Jausmas toks, tarsi ji bandytų ant durtinės žaizdos užklijuoti pleistrą. Nepakeliama kaltė.
Kaltė...
Viduje tarsi kažkas nuo pastarųjų dienų svorio trakštelėjo.
Mayra pakėlė akis į ją apsikabinusį vyrą. Pala, ar čia tas Lukas? Išsilaisvinusi iš vyriškio glėbio, mergina padėjo beveik tuščią puodelį ant stalo ir jos akys užkliuvo už ryškių, gardžių keksiukų. Nieko nelaukusi, paėmė šokolado-karamelės likučius ir susigrūdo į burną. Tobula... Į ranką paėmusi citrininį, atsikando didžiulį kąsnį. O tu siaube, kaip skanu... Visai kaip Hogvartse. Žvilgtelėjusi į keksiukus, liūdnai žiūrinčius iš virtinos, Mayra lyžtelėjo gelsvą glaistą nuo kepinio ir paklausė Luko:
-Pinigų turi?
-
Lukui bestovint apsikabinus Mayra ji vos vos girdimai ištarė atsiprašau. Kadangi vaikinui nebuvo aišku dėl ko ji atsiprašinėja jis vis dar stovėjo apsikabinęs ją, kol mergina galų gale išsilaisvino iš jo glėbio ir labai keistai lyg jo neatpažindama pažvelgė į jį, o poto ėmė šlamšti keksiukus. Tokio įvykių pasukio jis negalėjo numatyti, tad tai jį privertė susimąstyti kas čia ką tik po velniais nutiko. Vienintelis logiškas paaiškinimas būtų jog Mayra ėmė valdyti kažkokia kita jėga, o tai gali būti kita jos asmenybė. Tai paaiškintų beveik viską, bet ką turėjo reikšti tas atsiprašau? Dėl ko ji atsiprašinėjo. Šis klausimas buvusio klastuolio galvoje sukosi bandydamas surasti atsakymą, tad vos ne vos išgirdo kaip klastuolė klausia ar jis turi pinigų, tad nusišypsojęs palinksėjo galva palikdamas tą klausimą viena skraidžioti galvoje ir ieškoti atsakymo. Pasiėmęs keksiuką atsikando jo ir šį kartą jau nebepadėjo jo atgal į lėkštę, o leido jam keliauti į skrandį kur jis turėjo būti suvirškintas. Pažvelgęs pro langą pastebėjo, kad jo asilo niekur nėra, tad jam teko šiek tiek sunerimti, bet geriau apsidairęs pamatė, kad jis stovi kiek tolėliau ir pasigardžiuomas vis dar rupšnoja vos vos kyšančius žolės stiebelius. Tuomet atsigręžęs į Mayrą laukė kol ji kažką pasakys, greičiausiai apie keksiukus.
-
Keksiukai buvo pasakiško skonio. Rūgšti citrina šokdino miško uogą, juos apglėbė karamelė ir šokoladas, o galiausiai atplaukęs plaktos grietinėlės debesėlis viską nuplovė.
Mayra greitai sukramsnojo keksiukus ir alkanomis akimis dairėsi po parduotuvę. Jeigu išleis pinigus - vėliau jai tai atsirūgs. Jausdamasi labai alkana, mergina paėmė servetėlę, nusivalė trupinius ir pradėjo kramtyti popieriaus kraštą.
-Eik nupirk keksiukų. Kokius penkis ar aštuonis,-lyg niekur nieko tarė juodaplaukė Lukui. Ji buvo tokia alkana, kad net tą kvailai atrodantį asilėlį suvalgytų! Pačiupinėjusi, ar turi lazdelę kuprinėje, Mayra gailėjosi, kad neturi kokio padažo ar prieskonių. Vis dar alkanai spoksodama į romų gyvūnėlį, klastuolė, rankoje laikydama lazdelę, atsistojo ir tarė vyriškiui:
-Aš tuoj, tu keksiukų paimk.
-
Merginai šlamščiant keksiukus vaikinas taipogi pasiėmė vieną iš maišelio ir lėtai kramsnodamas stebėjo Mayros judesius. Jai liepus nupirkti keksiukų Lukas iš lėto atsistojo ir jau ruošėsi pirkti keksiukus, bet dar dėl visa ko atsisuko pasižiūrėti ką daro klastuolė ir nustebo pamatęs ją spoksančią kažkur į tamsą kur pagal viską turėjo būti asilėlis, kai pasigirdo durų varpelio dilindžiavimas ir balsas sakantis, kad ji tuoj. Tuomet buvusį klastuolį apėmė keistą nuojauta, bet nuramino galvodamas, kad ji tiesiog išėjo pavemti į lauką nuo per daug suvalgytų keksiukų. Paėmęs keksiukus jau norėjo eiti iki staliuko kai išgirdo garsų YHAA kuris galėjo reikšti, kad kažkas jį puola arba jis jau yra užpultas. Numetęs keksiukus ant žemės Lukas dar bėgdamas pro duris išsitraukė lazdelę ir išlindęs į lauką išvydo keistą dalyką kurio jis nebūtų tikėjęsis. Reksas stovėjo įspaustas į kampą ir išsigandęs šaukėsi pagalbos, o Mayra ėjo link jo ištiesusi lazdelę.
-Accio lazdele, -merginos lazdelė atsidūrė pas jį rankoje ir įsikišęs ją gilyn į paltą savąją nukreipė į merginą.
-Po velniais Mayra, nežinau ką tu čia darai ir kuri čia tavo asmenybė iš viso yra ir aš dar iš viso čia esi tu, bet tu nesi tokia. Nežinau kas tau užėjo ir kodėl tu dabar puoli šį asilėlį, bet po velniais baik tai dariusi. Dabar manau tiek man tiek tau yra sunku pažinti visiškai kitą žmogų kurį matai vos antrą kartą, na bent tavo dabartinė asmenybė kuri būna didžiąją dalį laiko prie vairo. Jeigu nori nuo manęs atitolti, taip ir sakyk, aš dingsiu iš tavo gyvenimo ir viskas bus sutvarkyta. Nežinau ar tu girdi tai, bet aš tave myliu ir nenoriu tavęs prarasti. Tad būk gera, liaukis tai dariusi.
Lukui bekalbant lazdelė nukreipta į merginą nusileido žemyn ir dabar jis stovėjo ir stebėjo ją.
-
Mayra jau stovėjo prie asilo. Supratimo pilnos akys stebeilijo į merginos tamsiai rudas. Juodaplaukė pakėlė lazdelę, jau ruošdamasi tarti burtažodį, kai padaras kad užklykė! Panikos persmelktas garsas nuaidėjo atsimušdamas į pastatus ir atkreipdamas praeivių dėmesį į vykstančią sceną. Mayra krūptelėjo ir net nespėjo sureaguot, kai jos lazdelė, išslydusi iš delno, atsidūrė pas Luką. Šis pradėjo kažką apie asmenybes kalbėt, kažkokius patinkam nepatinka, o Mayra nesiklausydama tuščiai spoksojo į vyrą, galvodama apie savo lazdelę ir keksiukus. Kepti asilėlio jau nesiruošė, nes skrandis, pripildytas keksiukų košės, nepatenkintas suurzgė. O alkis vis dar buvo čia.
-Keksiukų paėmei? Ai,-numojusi ranka į Luką, Mayra įlėkė į parduotuvėlę. Prieš uždarydama duris suriko:
-Lazdelę, asile, grąžink!
Paklaususi sutrikusios pardavėjos, kur tualetas, mergina užsirakino kambariuke. Net ir pasilenkus virš klozeto, jos mintyse sukosi keksiukai ir kitas gardus maistas. Alkis.
-
Mergina pagaliau nesiartino prie asilėlio tikriausiai vien dėl to, nes negalėjo jam labai kažko padaryti, o ir tas atrodė labiau nurimęs negu buvo prieš tai. Mayrai užklausus ar paimė keksiukus Lukas nespėjo atsakyti, nes ta numojusi ranka įlėkė į vidų dar kažką sušukdama asilui, o gal jį išvadino asilu. Na kaip bebūtų dabar ji tūnojo kažkur ten viduje ir arba šlamštė keksiukus, vėmė, arba darė dar kažkokią nesąmonę. Priėjęs prie Rekso jį paglostė, pamylavo ir išsitraukęs dar vieną keksiuką sušėrė jį jam nors tai ir nebuvo labai sveikas dalykas, bet kartais buvo galima. Liepęs asilui keliauti link transporto ir jo tenais laukti Lukas grįžo vidun. Įėjęs vidun vaikinas rado tą patį maišelį vis dar besivartantį ant grindų, tad pakėlusi jį padėjo ant to pačio stalelio prie kurio dar prieš keletą minučių viskas buvo normaliai, o dabar kita asmenybė perimė vairą. Išsitraukęs pyrago gabalėlį vaikinas jį iš lėto, pasigardžiuomas valgė stebėdamas kaip žmonės vaikšto lauke. Seni ir jauni, vieni ir keliese, tyliai ir garsiai, lėtai ir greitai. Vieniši dažniausia eidavo greitai, seni žmonės keliese ir tyliai, jauni garsiai ir lėtai. Ir visi tie žmonės kažkur ėjo tokį vėlyvą vakarą.
-
Plaudama rankas po šaltu vandeniu, Mayra žiūrėjo į save veidrodyje. Paraudę akys ir nosis, susitaršę plaukai... Prispaudusi šaltus pirštus prie akių, mergina mąstė, kaip jai išsisukti nuo Luko. Keksiukus dar būtų suvalgiusi, bet didelio noro vėl prisikimšti nejuto. Apsišlaksčiusi lediniu vandeniu veidą, Mayra papurtė galvą, bandydama prasiblaškyti.
Iš tualeto mergina išėjo atrodydama beveik kaip žmogus. Aplink akis dar buvo rausva, bet nosis ir žandai jau buvo atgavę savo spalvą. Atsisėdusi prie stalelio, Mayra žvilgtelėjo į Luką, pakedeno plaukus ir sunėrusi pirštus tarė:
-Nežinau ką dabar daryt. Niekada taip ilgai nebuvo, na,-gūžtelėjo pečiais.-Šitaip. Gal galėsi palydėt? Vis tiek kai ne viena saugiau, dar pasiklysiu po to.
Pabraškinusi maišelį, juodaplaukė išsiėmė keksiuką ir atsikando jo. Valgyt norėjo, be kartu ir ne. Tiksliau, jos kūnas maldavo daugiau nekimšti į jį šlamšto, o mintyse vis dar siautė Alkis.
-
Lukas sėdėjo ir valgė dar prieš keliasdešimt minučių pirktus keksiukus laukdamas kol Mayra pasirodys iš tualeto. Žmonių srautai lauke apmažėjo, vis vien jau darėsi vėlu. Pasiėmęs paskutinį keksiuką norėjo jį jau kasti, bet persigalvojo, įdėjo jį vėl į maišelį ir įsidėjo į palto vidinę kišenę kitam kartui. Šiuo momentu pas vaikina mintyse vis dar sukosi klausimas, už ką atsiprašinėjo Mayra, o tuo labiau ko. Prie viso šito dar prisidėjo tas kas vyko tuomet kai ji puolė asilą. Merginai išėjus iš tualeto vaikinas vis dar sėdėjo ir galvojo apie visus įvykius kurie buvo per šiandieną ir tik tais klastuolei prakalbus normaliai sustiprotėjo, kad ji sėdi priešais jį.
-Jo, gerai, -vis dar paskendęs mintyse ištarė buvęs klastuolis.
Tas visas dalykas su kitomis jos asmenybėmis įvyko per daug greitai, bet geriau anksčiau negu vėliau, o dabar žinos bent jau kažkiek kada gali tikėtis pasirodant tosios Mayros. Lukui atsistojo ir pradėjo rengtis paltą, o tuomet dar atsisukęs į merginą pasitikslino:
-Keliaujam? Ar dar ne?
O kol laukė atsakymo prisėdo ant kėdės ir dabar stebeilijosi į ją.
-
Mayra dirbtinai šypsodamasi žiūrėjo į Luką. Nematė, kas kitai jai jame patiko. O gal tiesiog nenorėjo, nes keksiukai gyvenime atrodė svarbiau nei kokie tai nors bendravimai ar santykiai. Lukui pradėjus rengtis, mergina irgi užsisagstė paltą, o plaukus vėl paslėpė po kepure, kaip prisiminė Mayrą vaikščiojus. Rudaplaukiui vėl prisėdus priešais, klastuolė liūdnai pateliūškavo kavos tirščius puodelyje, bandydama suprasti, kaip ji vis dėlto atsidangino iš Glazgo į Londoną.
-Gal žinai, kur čia būtų galima židiniu pasinaudot?-nusprendusi, kad traukiniais tikrai nesikratė, tarė Mayra. Puodelis barkštelėjo į lėkštutę ir buvo paliktas neramių merginos rankų ramybėje.
-Be Ministerijos,-truputį suraukusi nosį pridėjo mergina. Įtarių žmonių minios buvo tai, ko jai tikrai dabar nereikėjo. Užsidėjusi kuprinę ant pečių, Mayra stryktelėjo nuo kėdės ir, lyg supratusi kažką labai svarbaus, mestelėjo Lukui trumpą ,,Einam" ir išlėkė pro duris. Kaip nors namo parsidangins.
-
Jiedu sėdėjo vienas priešais kitą netardami nė žodžio. Buvo galima girdėti kaip pardavėja tvarkosi kitame kambarėlyje, kaip tarška indai, kiti įvairūs įrankiai, kaip atidaromos ir uždaromos spintų ir spintelių durelės. O gal visai tai tiesiog vyko Luko galvoje ir ištikrųjų viskas ką buvo galima girdėti tai ūžiantis vėjas kuris savo kelyje nusinešdavo viską ką galėdavo pakelti. Nebent kuris nors nešamas daiktas kur nors užkliūdavo ir pasilikdavo tenais plevesuoti iki tol kol vėjas nenurimdavo arba neišplėšdavo jo iš tų jų spąstų ir vėl nuskraidindavo daugiau mažiau paskui save. Mayrai paklausus kur būtų galima rasti židinių Lukas jai atsakė:
-Mini....., -bet merginai paminėjusi, kad be Magijos Ministerijos vaikinas nebaigė sakyti ir tęsė jau kitais žodžiais. -Tai yra nežinau, bet manau, kad galbūt būtų galima rasti Skersiniame Skersgatvyje. Klastuolė atsistojo ir jam tarstelėjusi ,,Einam" išėjo pro duris, tad buvęs klastuolis taipogi atsistojo ir nusekė paskui ją per tamsiąsias ir šviesiąsias Londono gatves.
-
Kelionė į Londoną buvo palyginti sunki ir varginanti. Niekas nenorėjo už tokią juokingai mažą sumą parduoti paauglei bilietų skrydžiui į Londoną. Teko pasinaudoti tokiu dalyku kaip autostopas (ar kaip jis ten vadinasi) ir iš pačio Frankfurto prie Maino, Vokietijos nusigauti iki Havro, Prancūzijos. Tai buvo kiek neapgalvotas ir sudėtingas pasirinkimas. Tačiau Šerilė savo tikslo atsisakyti nenorėjo. Ji juk išsiuntė dokumentus į Hogvartsą ir ją priėmė! Po ilgų ir varginančių dienų (pasisekė, kad balandžio pabaiga nebuvo tokia karšta), praleistų keliaujant iki Londono, Šerilė pagaliau gavo progą pailsėti. Lagaminą ir transportavimo dėžę palikusi stotyje, būsima septintakursė nusprendė pasivaikščioti po Londoną su Váli ir Krampusu. Vorai tupėjo pasislėpę kuprinėje. Po kelių valandų betikslės ekskursijos, mergina pamatė parduotuvėlę su keksiukais. - Reikia pavalgyt. - Pati sau tarė ir užėjo vidun. Apsižvalgė.
-
Tai buvo įprasta popietė. Keksiukai iškepti, daugelis jau ir parduoti, kelios papildomos skardos jau kepa, o Amnetai dar lieka laiko pasirūpinti specialiu užsakymu, skirtu vaikelio krikštynoms. Rami, niekuo neypatinga diena ėjosi kaip per sviestą, nesudegino nė vieno keksiuko, sausainio ar pyrago. Kita Cukriniame Kiškutyje dirbanti mergina pabaigė darbą, kurio buvo daugiausia rytais, tad Claudie viena tvarkėsi virtuvėje. Švelniai suskambėjus varpeliui, pranešančiam apie kiekvieną atėjusį klientą, buvusi grifė nusišluotė į rankšluostį rankas, ant kabliuko pakabino miltuotą prijuostę.
Tai buvo labai išblyškusi mergina ar mergaitė. Dar viena, atėjusi šviežiai keptų ir saldžiu kremu papuoštų keksiukų.
- Sveika, gal jau kokį nusižiūrėjai?- paklausė, nes buvo praėję šiek tiek laiko, kol išėjo iš virtuvės. Blyški merginos oda priminė šalia pamerktą kerais užburtą ir niekad nevystančią baltų rožyčių puokštę.
-
Su šia kepykla ateityje Šerilė lygins Saldumo rojų. Nors ten net nėra ko lyginti. Čia keksiukai, ten saldainiai. Ir vis tik, pati to nenutuokdama po mėnesio visą vasarą dirbs toje parduotuvėje. Tačiau grįžkime prie Cukrinio kiškučio. Nosį kuteno keksiukų kvapas. Nuo tokios kvapų galybės, neįprastos žiobarų kilmės burtininkei, net čiaudulys teikėsi pasirodyti. Nusičiaudėjusi, kaip liaudy sakoma labai sočiai, kokius tris kartus į sulenktą alkūnę, teikėsi prieiti arčiau prekystalio. Čia dirbančiosios amžiaus atspėti nesugebėjo, tad nežinojo kaip į šią kreiptis. Vardo, jei toks buvo kažkur ant prijuostės, žemaūgė vis dar nepastebėjo. - Bonjour. Deja, esu čia pirmą kartą, gal ką patarsit? - Nuo tamsiaplaukės sklido kažkokia nuoširdi aura. Adelberg, deja, tokiai į atsaką nedrįso nei burbtelėti, nei kažko kandžiai pasakyti. Tai buvo palyginti retas atvejis, bet būsima septintakursė buvo tikra - mato ją pirmą ir paskutinį kartą. Svarbiausia kažko užkąsti ir judėti toliau.
-
Merginos ūgis šiek tiek trukdė jai vytis sparčiai einantį Mayran. Gal labiu ji skubėjo po skėčiu negu prie vaikino, bet kosk skirtumas, vis tiek ūgių skirtumas. Šiek tiek, mažumėlę susierzino, tačiau to neparodė, negi čia dabar ims ir pradės pliektis dėl to, kaip gamta juso sutvėrė. Galiausiai, pasidavusi savo principams, įsikibo į jaunuolio parankę, bent jau nutemps.
Lietus jau buvo įsisiautėjęs, Londo gatvėse besilinksminančios mašinos visai nekėlė šypsenos jaunajai dizainerei, kai šiosios rausvos kelnės liko permirkusios nešvariu lietaus vandeniu. Akimis būtų išdanginusi tą parazitą, tačiau tas prakeiktas draudimas naudoti magijà prie milijono žiobarų tam trukdė. Vis dėlto, Adelė išliko transfigūracijos genijumi. Ha.
- Viskas, čia, nebegaliu,- įsitempė iš liūties vaikiną į pirmąjį pasitaikiusį pastatą, kuris, panašu, prekiavo kažkuo valgomu.
Pagriebė (na, gerai, gražiai paėmė) iš ilgaplaukio savo skėtį, vien žvilgsniu išdžiovino ir susipakavo į krepšį. Neberūpėjo, kad Mayran pagalvos ką nors ne tokio, nemėgo apsikrauti nereikalingai rankų. Ir tik užkišusi plaukų sruogą už ausies, apsidairė. Ak, Cukrinis kiškutis!- pagalvojo, kad jau senokai čia buvo apsilankiusi. Su tokia mintimi merginos veidas apniuko. Keksiukai suteikė širdį virpinančius prisiminimus Grinvičo turguje, Dubline, Karūnoje. Visur, kur jie tik buvo. Kur buvo du besiklijuojantys, nuostabiai tobulai derantys asmenys. Profesorius ir mokinė. Abu profesoriai. Karūnos barmenė ir kortuotojas. Meksikos išvaduotojas ir mergina, besikeikianti bažnyčioje. Kaip drįsai jį taip negailestingai susigrūsti, Markai? Sumirkėjo dangaus mėlyne, vos laikydama ašaras. Taip ir nepasivažinėjom katafalku. Kaip tave dievinu. Tiesa, jaunuoliai taip ir nesuspėjo pasivažinėti. Naktimis. Ir gąsdinti žmones.
Nusipurtė, eilinį kartą užsikišo vėl išnirusią sruogą, kilstelėjo akis į Mayran:
- Nagi, mačo, išrink man keksiukus su mėlynėmis.
-
Lietui pradėjus kristi iš dangaus, vaikinas norėjo tik paspartinti žigsnį, kadangi dviese po skėčiu šie pilnai netilpo, vis tiek teko šiek tiek sušlapti, tačiau to nepadarė, kadangi matė, kad žemaūgė jau ir taip nespėjo eiti jo normaliu ėjimo tempu. Tiesą pasakius, merginos įsikabinimas jam į parankę buvo gan keistokas gestas, bet tai tik parodė šios drąsumą ir turbūt nebijojimą būti savimi, kas vaikinui visai patiko. Visgi, savim pasitikintis ir drąsus žmogus patiktų turbūt daugeliui.
Nors lietus, geriau įsižiūrėjus, buvo gan gražus ir malonus reiškinys, tačiau šią dieną Mayranas nesugebėjo to įžvelgti arba tiesiog nenorėjo to įžvelgti, todėl tikrai gan apsidžiaugė kai šviesaplaukė įsitempė ją į kavinę, kurioje nebuvo nė jokio lietaus, nė drėgmės ar šalčio.
Skėčiui dingus iš jo rankų, vaikinas pažvelgė ir iš pradžių nesuprato, kaip šis sutilpo į merginos krepšį ir taip greit išdžiuvo, tačiau supratęs to priežastį, tik šyptelėjo.
- Siūlau elgtis atsargiau. Aplink mus yra gan nemažai žiobarų, - perspėjo Adelę Mayranas, taip tarsi patvirtindamas jai, kad taip pat yra burtininkas ir mirktelėjęs šiai akimi, kiek atsitraukė nuo šios, kad galėtų užsakyti jiems šiokius tokius pietus.
- Prašyčiau 5 keksiukus su mėlynėmis, mėtų arbatos ir... Ką gersi tu, Adele? - pradėjo užsakinėti pietus vaikinas, kiek pasitikslindamas dėl merginos užsakymo. Laukdamas žemaūgės atsakymo šis žvilgtelėjo į ją ir greit perbėgo per jos išvaizdą akimis, nužvelgė ją bei menkai šyptelėjo. Mergina buvo graži, žema, tačiau tikrai ne Wallflowerio skonio. Tačiau tai bendrauti su žmogumi jam netrukdė. Be to, viskas bet kada galėjo pasikeisti, pasisukti net pačiam niekad neapgalvota ir netikėta linkme...
-
Ginger paprastai vyptelėjo ir žaismingai pavartė akis. Vis dėlto irgi burtininkas, o Cukriniame Kiškutyje buvo galima apsieiti be baimės dėl kokių nors nežiobariškų pokštų, juk pati savininkė jau buvo drėbta iš magijos.
Besidairydama, kur galėtų jie prisėsti po tokio įtempto sporto, vadinamo Bėgimu Nuo Šlykštau Lietaus Su Trumpom Ir Ilgom kojom, blondinė dar spėjo nugirsti garbaniaus klausimą, tad grįžtelėjo atgal.
- Mėtų su juodaisiais serbentais ir šaukšteliu cukraus,- vėl sukosi į paieškas, tačiau dar pridūrė.- Į tą dvigubo dydžio puodelį, nes kitaip liūliuosi mane lovoj su servetėlėm ir čiauduliukais. Apči, apči,- teatrališkai suvaidino sergančiąją gražuolę, o po to žaviai bei mielai sukikeno. labai adeliška, ko norėt.
Galiausiai prisėdo prie vieno iš tamsaus medžio staliukų, kuris buvo prie lango. Nors čia, viduje, mergina jautėsi saugiau ir, žinoma, jaukiau. Telefone sumaigė žinutę klientei, kad susitikimas perkeliamas į rytojų, o eskizų sąsiuvinyje pradėjo tobulinti josios vestuvinę ir pamergių sukneles, kol laukė išsvajotųjų keksiukų bei naujojo kompanijono. Pieštuku mechaniškai dėjo juostas, atitinkančias klostes, pati vėl atitrūko nuo realybės. Kaukolės vidujus užtvindė tirštas rūkas, tyros akys vėl apsiblausė, nyko. Tik šįkart tai to priežastis buvo nuovargis, o ne kokia nors meilė seilė. Tyliai atsiduso, kilstelėjo safyrus pajutusi mėtų kvapą. Nebyliai padėkojo.
-
Nors jaunuolius lauke nuo lietaus ir saugojo skėtis, tačiau keletą lietaus lašų vis vien sugebėjo prasmukti pro jį ir sušlapinti šiuos, tad šie nors ir bandė išlikti sausi, buvo bent kažkiek sušlapę nuo nekokio oro Londone, kas nebuvo labai malonu, tačiau buvo pakenčiama.
Galiausiai Adelei taip pat pasakius ką gers, papildžius užsakymą, vaikinas nebekartojo užsakymo dar kartą ir užmokėjęs tiesiog leido darbuotojams dirbti jų darbą, kol pats kiek nusišypsodamas nuo merginos tetrališkumo apsižvalgė po kavinukę ieškodamas, kur ši prisėdo. Tamsioms akims pagaliau užfiksavus nedidelio ūgio merginą, kuri sėdėdama vos nemiegojo ant stalo, šis atžygiavo prie jos ir klestelėjo kitoje stalo pusėje.
- Atrodai pavargusi, - leptelėjo garbanius kiek susirūpinusiai pažvelgdamas į naująją kompanijonę, kuri iš tiesų atrodė išvargusi ar galbūt net pervargusi, - nejaugi taip pavargai su savo mažom kojom stengdamasi pasivyti mane? - specialiai, tačiau ne piktai ir draugiškai pasityčiodamas iš merginos, tarė Mayranas, žaismingai kilstelėjo antakius ir erzindamas ją, tarsi bandė prabudinti, pralinksminti.
Tiesa, du arbatos puodeliai ir penki, dar šilti keksiukai su mėlynėmis, jau pūpsojo ant stalo ir gundė savo ne tik gardžia išvaizda, bet ir kvapu. Tad nieko daugiau ir nelaukęs, vaikinas pasiėmė savo arbatos puodelio ir gurkštelėjo šilto, gardaus skysčio iš jo, kas privertė kiek pražvalėti ir tik dar labiau pakelti nuotaiką.
- Taigi, Adele, kuo tu užsiimi?
-
Jeigu tuomet nebūtų to bjauros globėjų vaiko, tikriausiai Gloria tokiu metu būtu savo kambaryje ir svajotų. Bet ne ji privalėjo eiti ir tam berniukui nupirkti gimtadienio dovaną, nes pati jo motiną buvo labai užsiėmusi serialų žiūrėjimu. Pačiai garbanei gimtuvininkas tikrai nepatiko dėl to nusprendė už duotų pinigų tiesiog nupirkti kokį saldainį ir viskas. O norint nusipirkti skanumynų varniukė ėjo link jai gerai žinomos saldumynų parduotuvės - Cukrinis Kiškelis. Pati britė nei karto gyvai nematė šios parduotuvės, bet gerai ją žinojo iš kitų žmonių kalbų. Vos tik priėjusi prie parduotuvės jaunoji Mechel puikiai suprato kodėl ši parduotuvė taip vadinasi ir netgi įtarė, kad kiškis pritraukdavo daugiau klientų ypač vaikų. Bet apie tai ji ilgai negalvojo ir nuėjo į parduotuvės vidų. Viduje buvo dar daugiau kiškių atributikos taip pat labai skaniai viskas kvepėjo, bet pats stipriausias kvapas buvo keksiukų. Ir visai ne šiaip sau, nes parduotuvėje daugiausiai taip pat buvo keksiukų. Gal tam lepūnėliui tiks ir keli keksiukai. Galvojo vienuolikmetė ir nuėjo prie keksiukų lentynos kur buvo išdėlioti visokių formų ir skonių keksiukų. Rudaplaukės akį patraukė šviesūs vidutinio dydžio keksiukai kurie buvo tvarkingai supakuoti į dailią dėžutę. Tie keksiukai turėjo baltą kremą kuris pagal pavadinimą yra kokoso skonio bet turėjo vaisinius spalvotus pabarstukus. Šie keksiukai tikrai patiko našlaitei vos tik į juos pažiūrėjusi ir jeigu ji pati pirktų sau keksiukų ji be abejo pasiimtų šią dėžutę. Bet Mechel pavardė savininkė keksiukus pirko savo globėjų vaikui kuriam tokių keksiukų ji jokiu gyvu nepirktų. Dėl to ji nuėjo apžiūrėti kitas keksiukų dėžutes.
-
Esmeralda jau valandą blaškosi po parduotuvėles, šiaip, dėl smagumo. Raudonplaukė buvo smaližė ir karts nuo karto pasilepindavo save kokiu keksiuku ar pyragaičiu. Šį kartą ji nuspręndė išbandyti ką nors naujo. Mergaitė staigiai atidarė ,,Cukrinio kiškučio" duris ir taip atkreipė daugumos klijentų dėmesį, nors to nenorėjo. Tada tyliai uždarė jas ir atsukusi nugarą kitiems žmonėms nuėjo prie saldumynų. Ledinukai jai nelabai patiko, o ypač negalėdavo pakėsti tų braškinių, kur seselė duodavo vaikų namuose. Ji perėjo prie kitų gardėsių, tačiau jie visi atrodė per daug nuobodžiai. Dabar, mergaitė norėjo pasirinkti kokį nors įdomų dalyką, kokį kaip tik ir pamatė kairėje. Ji išsišiepė, kaip koks mažas vaikas ir išpėtusi savo ryškiai žalias akis paėmė keksiuką, kuris, keistai puškavo. Dar tokio dalyko nesu mačiusi niekur. Hihi, kontrabanda? Pagalvojo ji ir sukrizeno nuo juokingų minčių. Mergaitė apsisuko aplinkui save ir kažką užkabino ranka. Ji pati pyktelėjo ant savęs, dėl amžino nerangumo.
- Atleisk, aš labai nerangi. - ji atsiprašė mergaitės ir jau norėjo eiti, tačiau mergina jai pasirodė matyta, ji dar kartą atsisuko, prisimerkė, gūžtelėjo pečiais ir nužingsniavo prie kasos, kur stovėjo neįprastai ilga eilė.
-
Dar kelias minutes ieškodama keksiukų Gloria pagaliau rado tinkamus. Tai buvo šokoladiniai keksiukai su juodo šokolado kremu ir šokoladiniais pabarstukais. Turėtų tikti. Pagalvojo mergaitė ir jau norėjo pasiimti keksiukų dėžutę tik staiga kažkas ją užkabino ranką. Atsisukusi varniukė pamatė raudonplaukę mergaitę kuri irgi rankoje laikė keksiuką ir greitai atsiprašė.
- Ai nieko tokio,- maloniu balsu pasakė garbanę,
O po žodžių pasiėmė norima keksiukų dėžutę ir atsistojo už raudonplaukės. Po kelių minučių kasininkė aiškiu balsu prabilo:
- Labai atsiprašau, bet dabar yra pietų metas. Padėkite savo norimas prekes ir eikite iš parduotuvės galėsite grįžti lygiai po pusantros valandos. Geros likusios dienos.
Kasininkės žodžiai labai nuvylė jaunąją Mechel, bet ji negalėjo nieko pakeisti dėl to ji tiesiog padėjo keksiukus į vietą ir jau norėjo eiti iš parduotuvės. Bet tada jai kilo idėją paklausti raudonplaukės gal ji žino kitų saldumynų parduotuvių, tai britė ir padarė:
- Labas, o tu gal žinai kitą saldumynų parduotuvę ? Nes man labai ten reikia.
Tikiuosi šiame nemažame mieste bus tokia krautuvė. Kitaip tikrai nežinau ką reikės nupirkti tam tinginiui. Pagalvojo rudaplaukė.
-
Na štai, nueis ta senutė ir Esmeralda galės nusipirkti, ją sudominusį keksiuką, tačiau, blondinė kasininkė (ir taip aišku nemaloni bei apkūni) pasakė, jog dabar pietų metas ir visi kiti turi pasidėti savo prekes, iiiirrr grįžti čia tik po pusantros valandos! Esmeralda padėjo savo keksiuką, parodė liežuvį kasininkei tiesiai į akis ir jau ketino dėt į kojas, kaip negražu... Tačiau ją užkalbino toji mergaitė, kur pirmai ją užkabino raudonplaukės ranka. Ji atsisuko į ją ir šyptelėjo.
- Labas ir vėl, taip žinau, bet ten nebūna taip paprasta, kaip čia. Čia, pirmą kartą radau, tokį įdomų keksiuką, o ten... apsčiai įdomių saldėsių. Galim eiti jeigu nori. Atleisk už mano nepadorų elgesį, tačiau man šiandien labai nemaloni diena, tad bandau sau nuotaiką pakelti su kažkuo saldžiu ir įdomiu. Matai, aš su gyvenu vaikų namuose, mano vyresniai seseriai šiais metais suėjo aštuoniolika, tad ji susirado darbą ir kaip įmanoma grečiau spruko iš tos pilkos vietos, tačiau man dar daug liko toje lūžnoje pratūnoti. Įsivaizduok, per kiek vienas atostogas man reikia grįžti ten. O šiandien kažkoks mažas pirdžius atėjo prie manęs ir pradėjo tasyti mano plaukus. Kiek vieną kartą, kai praneša, jog ateis žmonės ir norės įsivaikinti kažkurį iš mūsų, mumsreikia susiruošti. Bet, tiems suaugusiems, dažniausiai reikia labai klusnaus, kone depresujančio vaiko. - nors jos žodžiai ir nuskambėjo keistai, tačiau ji taip manė ištikrūjų. - Ir jie nori jog vaikas būtų kuo panašesnis išvaizda į juos. O mano plaukai labai raudoni ir akys, kažkokios didelės ir žalios. Bet man patinka ir mano plaukai ir mano akys, tad aš pakentėsiu tuos kelis metus ir vos sulaukusi aštuoniolikos, lėksiu iš tos vietos. Sakyk, o kokie tavo tėvai? - Esmeralda atidarė duris mergaitei, kad pasiroytų mandagi, nors tikriausiai įspūdį, kokia ji keista, jau buvo spėjusi sudaryti...
-
Šilta vasaros atostogų diena. Dori susisiekė su Juzefu, pasiūlė jam susitikti Cukrinio kiškučio kavinukėje. Pirmiausia, tai ši savaitė juodaplaukei buvo itin nuobodi. Nebuvo kas veikti. Be to, reikėjo, kad plikis palydėtų Dori į Azkabaną pas jos tėvą. Mergaitė sugalvojo pabandyti jį aplankyti ir susipažinti. Galbūt jis galės atsakyti į klausimą, kur bastosi mama ir kada ji grįš? Ir kada pagaliau iš kalėjimo išeis pats tėtis?
Kai prie Mendel priėjo padavėja, Dori užsakė du didelius pieno kokteilius. Ten jau kietus, su visokiais sirupais, sausainiukais, grietinėlėmis, šokoladais ir taip toliau. Tada prigriebė porą šokoladinio torto gabalėlių ir po keksiuką su braškių ir maskarponės įdaru. Jau jeigu Juzefas atvyksta, tai reikia pasiruošti tinkamai jį pramelžti. Jis tikrai neatsisakys.
Kol tamsiaplaukė laukė plikio, padavėja spėjo atnešti užsakymą. Mergaitė ėmė ragauti pieno kokteilį, kuris buvo išties nuostabaus skonio ir maloniai gaivino. Akimirką sukirbėjo abejonė, o jeigu Juzefas neateis? Ką gi, tuomet už visą šitą gėrį teks mokėti pačiai Mendel ir pavaišinti kokį nors benamį. Tačiau vos apie tai pagalvojus Dori pamatė beplaukę galvą ir pamojavo.
-
Juzefas šiomis dienomis buvo pakankamai užsiėmęs, turėjo daug pergabenimo oru užsakymų, bet įkyruolė Dori vis nedavė ramybės, prašė susitikti. Žinoma, jau jai reikės kažkokios naudos. Kitaip būti negalėjo, ar ne? Įžengęs į Cukrinio Kiškučio kavinę Levinsas iškart pamatė mojuojančią juodaplaukę, kuri buvo apsikrovusi saldumynais. Žinoma, o kas už tai mokės? Aišku, kad aš.
- Labas, - tarė sėsdamasis priešais mergiotę.
Paragavęs pieno kokteilio, nors mieliau būtų atsigaivinęs alumi, Levinsas įsispoksojo į mergaitės lūpą.
- Tu ką, prasivėrei dar ir lūpą? - pakėlė antakius. - Kas bus kitą vasarą? Gal įsiversi auskarą ir į nosį? Dėl Merlino barzdos, mergaite, nedarkyk savo veido, - ėmė pamokslauti.
Tas kokteilis, jis buvo velniškai saldus. Ar negalėjo Dori bent kokios kavos užsakyti? O tokį kokteilį užsikandant šokoladiniu tortu, ką dabar ir padarė Levinsas, tai galima ir cukraus smūgį gauti.
- Žinai, jeigu tu ištisai taip maitiniesi, - kramtydamas pasakė Levinsas, - tai po kelių mėnesių tapsi storule Dori, - vaipėsi. - O dabar sakyk, ko susirinkom, nes netikiu, kad tik saldumynų paėst.
-
Žinoma, vos prisėdęs šalia Juzefas ėmė išsidirbinėti.
- Prasivėriau. Tai prasiversiu dar ir nosį ir ne tik. Ir ką? Vis geriau negu būt pliku kiaušingalviu, - tyliai burbtelėjo. - Juokauju, - iškart pasakė pagalvojusi apie tai, kad paskui Juzefas gali ir nesutikti padėti.
Dori jau buvo nugėrusi pusę savo pieno kokteilio ir įpusėjusi doroti keksiuką.
- O siaube, tu rimtai? Pats tu sustorėsi, - susiraukė, bet mintyse ėmė galvoti apie plikšiaus žodžius. - Na, ne tik paėst. Ir pabendrauti. Kaip tau sekasi? Bet šiaip... Yra toks vienas reikalas... Jeigu galėtum padėti, būtų labai neblogai... Klausyk, - tamsiaplaukės tonas surimtėjo. - Ketinu keliaut į Azkabaną susipažint su savo tėvu. Bet manęs vienos ten neįleis. Galbūt tu galėtum mane palydėti? - paklausė. - Nusikeltume oru. Prašau, - laukė atsakymo.
-
Juzefas ėmė juoktis. Jam sunku buvo suprasti savo ir Dori bendravimą. Jiedu visai neblogai suėjo. Abu mėgo papokštauti, patraukti vienas kitą per dantį, bet reikalui esant galėdavo ir rimtai pasišnekėti. Gerai, kad nieks iš draugelių neišgirdo apie kiaušingalvį. O tai būtų nauja pravardė, mintyse pagalvojo Levinsas.
Mergiotė sakė, kad norėjo susitikti ne tik dėl to, kad paėstų, bet tiesiog todėl, kad ir pabendrautų. Žinoma, tai nebuvo tiesa. Nes vos tik paklaususi, kaip plikiui sekasi, ji ėmė kažką skiesti apie pagalbą. Nagi, nagi, ir kas šį kartą, atsikvėpė vyrukas.
Išgirdęs, ko prašo įkyruolė, Levinsas vos nepaspringo keksiuku.
- Tu gal juokauji? - kosėdamas paklausė. - Nori, kad palydėčiau į Azkabaną? Aš ten kojos nekelsiu! Gal nori, kad mane psichai suvalgytų? Ne, gink Merline, tikrai ne! - atsisakė. - Geriausiu atveju galiu tau parūpinti nešyklę, o tu jau susirask, kas tave palydės. Aš tikrai ten nevyksiu.
Dar ko. Ta mergaitė gal visai išprotėjo? Nori, kad belsčiausi į burtininkų kalėjimą, kur pilna visokio plauko nusikaltėlių? O jeigu koks psichas mane prigriebs? Ji pablūdo!
- Be to, kaip ir sakiau. Tau aš reikalingas tik kokiai nors naudai. Taip ir žinojau, kad kažko prašysi, - susiraukė.
-
Kai Dori paklausė Juzefo, ar šis galėtų palydėti ją į Azkabaną, plikis vos neužspringo saldėsiais. Jo reakcija šiek tiek supykdė Dori. Atsisakė jis griežtai ir kategoriškai.
- Na, supratau, - piktoku tonu tarė Mendel. - Psichai jį, matai, suvalgys... - ėmė vartyti akis. - Sakai, parūpinsi nešyklę? - tamsiaplaukė prikando lūpą griebdamasi šiaudo. - Na, gerai, ir su kuo aš ten keliausiu? - ėmė svarstyti.
Žinoma, mintyse pasirodė Deoiridh ir Matthew fizionomijos. Ar profesorius sutiktų palydėti ją į Azkabaną? Deoiridh, na, ji juk per jauna... Dori abejojo, ar jas abi ten įleis. O su Turner tikrai įleistų.
- Gerai. Aš paprašysiu vieno žmogaus, tik tu turėsi man paskolinti pelėdą, - dalinosi planais mergaitė. - Paprašysiu, kad pro... kad mano draugės Deoiridh tėtis mane palydėtų. Na, jau pasakojau... Kad jis lydėjo mane į tą susitikimą su mama žiemą... Sakai, kad man reikia iš tavęs tik naudos? Tai netiesa, Juzefai. Na, gerai... Gal norėtum, pavyzdžiui, vykti stovyklauti? - pasiūlė bet ką, kas tik šovė į galvą. - Pavyzdžiui tu, aš ir Alanas?
-
Aišku, kad mažė įsižeidė, bet Juzefas tikrai nerizikuos savo sveikata ir gyvybe, kad įkyruolė Dori susipažintų su savo tėvu, juolab, kad tikrai buvo minėjusi, jog jis iš kalėjimo turėtų išeiti vasarą. Kai mergiotė ėmė galvoti, kas ją lydės, akimirką, regis, šiek tiek pasimetė, pasakė ne visiškai tai, ką ketino. Bet koks Juzefo reikalas? Jis neketino nei aiškintis, nei kištis. Jau tas Azkabanas, na, tikrai ne plikšiaus reikalas.
- Sakai, aš turėsiu tau paskolinti pelėdą? Pelėdos aš neturiu, bet galėsime dar šiandien Londone išsiųsti laišką. Tačiau, brangioji, aš tikrai neturėsiu, - skvarbiu žvilgsniu pažiūrėjo į mergaitę. - Ir egzistuoja toks vienas mandagumo žodelis. Niekas neišmokė?
Levinsas suėdė abu saldumynus ir išgėrė pieno kokteilį. Jautėsi taip, lyg būtų suvalgęs kilogramą cukraus.
- Stovyklauti? - nustebo. - Na, gerai. Būtų gal visai nieko išsikepti kokio šiknašaudžio pliurzio šašlyko, ar ne? - mirktelėjo.
-
Dori šiek tiek susigėdo. Na, ji iš tikrųjų kartais su Juzefu kalbėdavo ir elgdavosi taip, tartum šio pareiga būtų jai padėti. Bet juk taip nebuvo. Turėtum susigriebti, nes vieną dieną jis ims ir nutrauks visus ryšius su tavimi, o tada jau galėsi kreiptis pagalbos kur nori, sudraudė save mintyse tamsiaplaukė.
- Taip, tu teisus, - vartydama akis pripažino kaltę. - Prašau, Juzefai, padėk man išsiųsti laišką... Deoiridh tėčiui, - atsiduso.
Mendel taip ir nesugėbėjo suvalgyti visko, ką užsisakė. Buvo tiesiog per saldu, todėl tik pastūmė likučius ant stalo krašto, kad padavėja galėtų paimti.
- Šiknašaudžio pliurzio? Tu prisimeni! - nudžiugo Dori supratusi, kad beplaukis prisimena, ką Mendel valgė tada Kiauliasodyje žiemą. - Būtų puiku! Gerai, tai jau galime keliauti, ar ne? Ai, dar žinai ką? Noriu picos.
-
Juzefo lūpas papuošė šypsnis, kai Dori ėmė vartyti akis pripažindama savo kaltę. Ar ir jis taip paauglystėje elgėsi? O... o ar taip elgsis ir jo sūnus? Pagalvojus apie sūnų mėlynakį apėmė liūdesys. Jis sėdėjo čia, saldumynų kavinukėje, su mergaite, su kuria jo vis dėlto niekas nesiejo. Jis žinojo nemažai apie tos mergaitės gyvenimą, jai padėdavo, ją vaišindavo. O su savo sūnumi... Buvo baisu pagalvoti, kada paskutinį kartą Levinsas su juo bendravo. Jis jau bus gerokai paaugęs ir plikis net nežino, kokie dalykai jam patinka... Juk vaikai taip greitai auga... Tačiau Juzefas stengėsi apie tai negalvoti. Nenorėjo leisti sau liūdėti.
- Padėsiu, padėsiu, - atsakė plikis ir paliko ant stalo krūvelę pinigų už skanumynus.
Levinsas jau atsistojo eiti, o tada mergiotė pasakė, kad ji nori picos. Vyrukas atsiduso. Desertų nepabaigė, o nori picos. Puikus būdas švaistyti mano pinigus.
- Picos tai picos, - atsakė mėlynakis ir jie abu išėjo iš Cukrinio kiškučio kavinukės.
-
Diena jau krypo vakarop. Londono gatvės, kaip jau ir buvo įprasta pavasarį, tapo upeliais. Nors Anglijoje praleido didžiąją dalį savo gyvenimo, Liucija vis tiek jautėsi kaip svetimšalė. Galbūt tai buvo Anglijos gyventojų papročiai? O gal tiesiog pati šalis troško atsikratyti jos.
Dangų buvo aptraukusi stora tamsių debesų paklodė, iš kurios protarpiais pasipildavo smulki dulksna. Šaltas vėjas, žaisdamas su nežinia iš kur ištrauktais rudeniniais lapais, grasino peršalimu ar tai kokiu bronchitu.
Nors peršalimu grasinti ministrei nebereikėjo. Baltaplaukė žingsniavo sostinės gatvėmis šniurkščiodama ir keikdama visus, kas pasitaikydavo jos kelyje. Būtent šiuo metu labiausiai troško mokėti keliauti oru, tačiau, deja, jos smegenys šiai magiškajai privilegijai pasakė ne. Teko tenkintis klumpiniu tramvajumi bei viešuoju transportu, mat dėl tų pačių smegenų net teisių negalėjo išsilaikyti. Kur tai matyta, ministrė penkioliktam autobuse arba metro sumuštinyje!
Įžengusi į Cukrinį Kiškutį, Liucija nusičiaudėjo į alkūnę ir išsipūtė nosį. Geriau pagalvojusi, po to palto kišenėje susirado dezinfekcinio skysčio buteliuką ir dezinfekavo rankas. Nesinorėjo nešioti savo mikrobų po visą miestą.
Pavargusiomis akimis baltaplaukė spoksojo į keksiukus. Norėjosi kažko saldaus, ką būtų galima tylomis parsinešti į kabinetą ir niekam nematant suvalgyt prie kavos puodelio. Ko nors... Itin šleikščiai saldaus. Ir puraus. Tobulo keksiuko...
-
Sužinojęs, kad Mayra pastojo, Dafydd suprato: laikas, kada mylimoji nešioja po širdimi vaikutį ir nori keisčiausio maisto, jam yra pats brangiausias. Turbūt ir pats nebūtų galėjęs pasakyti, kodėl taip jaučiasi, tačiau dabar buvo be galo laimingas.
Su tokiomis mintimis keliavo "Cukrinio kiškučio" link. Lankėsi čia ne kartą, tačiau užtrukti po darbo tam, kad parneštum ką nors skanaus ir taip pradžiugintum mylimą žmogų, tikrai galima. Dafydd neabejojo, kad Mayrai staigmena patiks, tad nedvejojo.
Įėjęs vidun iš karto pajuto kvapą, kuris, ko gero, patiktų bet kuriai nėščiai moteriai ar saldumynus dievinančiam vaikui. Dafydd vis dar nemėgo daug valgyti, tad pajuto, kad ore tvyrantis saldumas gali priversti pasijusti blogai. Vis dėlto atėjo čia ne dėl savęs, tad neturėjo ko raukytis. Netrukus išrinks ką nors nuostabaus ir galės keliauti namo.
Užsisvajojęs apie tai, kaip privers brangiausią žmogų pasaulyje nusišypsoti, nepastebėjo, kad parduotuvėlėje yra kažkokia mergina. Jos egzistavimą suvokė tik tada, kai į ją įsirėžė.
- Atsiprašau, - tarstelėjo ir pakėlė akis. Pamatęs šviesiaplaukę merginą nejučia žengtelėjo atgal. Spoksojo į ją ir pajuto slystąs į kažkokią bedugnę. Neabejojo šitą merginą matęs, o šalia išstatyti keksiukai neleido pamiršti praėjusio susitikimo aplinkybių. Ar galima tikėtis, kad jis nebėra panašus į tą benamį bomžą, prieš milijoną metų miegojusį Kings Kroso stotyje?..
Protingiausia būtų buvę nusisukti ir eiti sau. Deja, Dafydd taip ir liko sustingęs ir toliau spoksojo į šviesiaplaukę iš siaubo išplėstomis akimis.
-
Liucija, regis, jau buvo beveik įsižiūrėjusi keksiukus su morkomis, kurie buvo gausiai padengti citrininiu glajumi. Žinoma, priimti galutinį sprendimą būtų buvę žymiai lengviau, jei ministrės nosis nebūtų užsikimšusi kaip miesto centras po penktos valandos ir nustotų bėgti kaip Usainas Boltas. Deja, be nemalonios konsistencijos eliksyrų ar žiobariškų anti-peršalimo miltelių bei purškalų, niekas artimiausiu metu net nesiruošė keistis.
Durims prasivėrus ir į vidų plūstelėjus šaltukui, kuris tik ir ėmė kutenti kojas, Liucija įsispoksojo į vitrinos stiklą norėdama žvilgtelėti į atvykėlį. Ar jį pažinojo? Atsakyti negalėjo. Per metų metus Ministerijoje ji susitiko tiek daug žmonių iš visokių pakampių, kad jau net nebežinojo, ką ji pažįsta ir kieno adresai bei telefonų numeriai guli užrašinėje.
Ministrė jau buvo pasiruošusi iš naujo pradėti keksiukų rinkimosi procesą, mat, išblaškyta raudonplaukio, visai pamiršo, apie kokius keksiukus ji prieš kelias sekundes mintyse svaičiojo.
Deja, ir šįkart apmąstymai buvo nemaloniai nutraukti, mat nepažįstamasis tiesiog nusprendė įsirėžti į ją. Žengusi į priekį, Liucija ranka atsirėmė į vitrinos stiklą, kad nenugriūtų, palikdama riebų moteriško delno ilgais pirštais antspaudą. O išgirstas atsiprašymas privertė baltaplaukę atsisukti į atėjūną.
-Ką?-ji išspaudė prikimusiu balsu. Įsistebeilijusi į nuostabos ir baimės kupiną veidą dar pridėjo:
-Nebijok, nemušiu.
-
Taip, vos nenugriauti merginos yra labai normalu. Tik Dafydd sugeba šitaip susimauti vos įžengęs į parduotuvę. Ir, žinoma, tik jam turi taip nepasisekti, kad ta mergina dar ir pažįstama...
Vis dar spoksodamas į ją velsietis išgirdo žodžius. Ne mušimo jis bijojo, tačiau dabar į širdį atslinko gėda. Kodėl jis net ir po šitiek laiko negali elgtis kaip normalus žmogus? Kodėl praeities baimės kankina jį net ir po septynerių normalaus gyvenimo metų? Dafydd jautėsi taip, tarsi būtų grįžęs laiku atgal: Mayros suteikto pasitikėjimo savimi ir drąsos neliko nė kvapo - vaikinas ir vėl buvo tamsios praeities kankinamas žioplys, sugebantis apsijuokti net visiškai neįtikėtinose situacijose.
- Tikiuosi, neužgavau? - galiausiai ryžosi paklausti, prieš tai atsikrenkštęs. Neatrodė, kad mergina jį pažino, o tai padėjo šiek tiek nusiraminti. Tiriantis žvilgsnis nebuvo malonus, tačiau ir pats tokiu pat stebėjo šviesiaplaukę. Galiausiai prisivertė nusukti akis ir pažvelgti į keksiukus. Akį iš karto patraukė morkiniai, tad Dafydd jau buvo bežengiąs jų link, bet dar ir užlįsti eilėje jau būtų tikrai per daug.
- Atėjote pirma, - tarstelėjo parodydamas, kad praleidžia šviesiaplaukę. Dar kartą žvilgtelėjo į ją. Spoksoti nesinorėjo, bet pažvelgęs į veidą suprato, kad gal vis dėlto apsipažino. Tik kur ji vis dėlto matyta?..
-
Raudonplaukis, deja, neprivertė iškart atminties varpų skambėti. Gal, vis dėlto, ji jo nepažinojo? Pasaulyje juk bilijonai žmonių, visų tikrai neįsiminsi.
-Užgavai tik mano ego,-burbtelėjo moteris ir nusičiaudėjo į alkūnę. Ir kur viena iš save valančių nosinių kišenėje, kai jų labiausiai reikia? Turbūt tose bedugnėse kišenėse palte. Liucija įkišo rankas į jas, ieškodama kuo nusivalyti nosį, tačiau pirštai užčiuopė tik raktus, lazdelę, kvitų gniužuliuką ir pasimetėles monetas, aukas keksiukų pardavėjai.
Per visus peršalimo malonumus, ministrė net nepastebėjo, kaip nepažįstamasis tyliai it kokia pelė pakeitė savo lokacijos vietą. Tad, šiam prabilus, baltaplaukė krūptelėjo ir jos lūpas paliko tylus keiksmažodis.
-Eilės nėra. Jei ką išsirinkai, eik.
Malonus pasivaikščiojimas iki keksiukų parduotuvės tapo ne tokiu maloniu. Mintyse galvodamas apie virusus ir bakterijas, kuriuos ji dabar čia skleidžia kaip koks toksiškas debesis, Liucija vėl įsistebeilijo į keksiukus. Galiausiai nusprendė, kad morkų keksiukų rūšių negali būti tiek daug, tiesa? Pasiims po vieną į tą gražią šešių keksiukų dėžutę ir pasuks savais keliais.
Kojoms sukant link kasos, į baltą galvą šovė dar viena mintis.
-Ei, gal kartais žinai ar koks eliksyrininkas netoliese dar dirba?-paklausė raudonplaukio ir kartu nieko ji, rinkdama monetas iš kišenių.
-
Regis, Dafydd susidūrė arba su itin malonia, arba su tiesiog niekuo nesirūpinančia moterimi. Galbūt tai buvo ne taip jau ir blogai. Galima tikėtis, kad pavyks išvengti to bjauraus jausmo, kad ir vėl susimovei. Vis dėlto Dafydd ne veltui buvo Dafydd - jis vis tiek jautėsi visiškai apsikvailinęs. Taigi jis spoksojo tik į skanėstus, kuriuos vylėsi parnešiąs namo Mayrai, ir stengėsi negalvoti apie tai, kas čia atsitiko. Nieko neatsitiko, kvaily tu neraliuotas! pradėjo protinti save mintyse.
- Ne, aš... - pradėjo kažkokį neaiškų pasiteisinimą. Vis dėlto jo neužbaigė. Pernelyg dažnai tekdavo teisintis, tad bent jau šį kartą pavyko tai užgniaužti. Mayra manimi nusiviltų... nejučia susimąstė. Taip, ko gero, tai nuostabiai merginai nepatiktų tai, koks jis nepasitikintis savimi. Tik ką daryti, kad kitaip jaustis tiesiog nepavyksta?
Išgirdęs dar vieną klausimą vėl pakėlė akis į šviesiaplaukę ir staiga suprato, kur ji matyta. Tai, tiesą sakant, dar labiau išgąsdino. Ar gali būti, kad šis susitikimas yra atsitiktinis? O galbūt kažkas iš praeities vis dar jį persekioja?
- Nepažįstu nė vieno, - tarstelėjo atsakydamas į lyg ir jam ištartą klausimą. Vylėsi, kad toks atsakymas sueis tai, kurią tarėsi atpažinęs. Ir kad jis neatskleis pernelyg daug. Reikėjo kuo greičiau išsirinkti skaniausius keksiukus, kuriuos bus galima parnešti namo. Deja, kažkokia vidinė baimė pradėjo spausti iš vidaus, tad vaikinas taip ir liko stypsoti vietoje. Akys buvo nukreiptos į skanėstus, tačiau iš tiesų jis nieko nematė.
-
Nepažįstamasis, toliau drebindamas kinkas it kokią banšę pamatęs spoksojo į ją. Liucija, mintyse gūžtelėjusi pečiais, sustojo prie kasos.
-Braškinį, bananinį, vanilinį su karamele ir morkų su baltuoju šokoladu keksiukus, prašau,-išbėrusi savo užsakymą baltaplaukė įsispoksojo į pardavėją. Matyt prastai besijausdama moteris atrodė pikta, mat rudaplaukė merginukė tik lėkė nuo prekystalio, pasičiupo pirštines, žnyples, dėžutę ir puolė rinkti keksiukus. Tuo tarpu ministrė žvejojo monetas kišenėje, akimis stebėdama keistąjį raudonplaukį vitrinos stiklo atspindyje.
Gal tikrai turėtų jį atpažinti? Gal kas nors iš jos neoficialių pavaldinių su juo reikalų turėjo, kad jis toks baltas kaip popierius? Ak, o galbūt tai tik Britanijos neegzistuojanti saulė.
Netrukus ant prekystalio subarškėjo numestos monetos, grąžą įmetusi į arbatpinigių puodelį, Liucija pasiėmė keksiukus ir pasuko išėjimo link.
Žinoma, pakeliui petimi atsitrenkė į nepažįstamąjį. Atsisukusi, nusišypsojo jam ir tarė:
-Ne medis esi. Išmok vaikščioti.
Trinktelėjo parduotuvės durys ir ministrė dingo Londono tamsoje. Jai dar reikėjo iš kažkur gauti vaistų ir sutvarkyti reikalus. Artėjo pokyčiai. Juto, kad tuoj praras savo sostą ir karūną.
-
Atrodė, kad moteriai neberūpėjo nei jis, nei ištarti žodžiai. Tai galbūt būtų padėję atsipalaiduoti, bet Dafydd buvo nuoširdžiai išsigandęs. Atrodė, kad tuojau bus atpažintas, ir sugrįš viskas, ką jis sėkmingai buvo nustūmęs į praeitį. Būtent dėl to vengė spoksoti baltaplaukei į akis. Ne, geriau mąstyti apie keksiukus ir bandyti išsirinkti, kuris iš jų labiausiai patiks Mayrai.
Gerai buvo tai, kad ministrė, regis, pradėjo staiga skubėti iš čia išsinešdinti. Tam priežasčių galėjo būti daug. Nebuvo galima atmesti tikimybės, kad ji suprato, kas per vienas trinasi kepyklėlėje, ir tiesiog nenori būti su juo vienoje patalpoje. O gal tiesiog pasijuto prastai, nes atrodė gerokai serganti. Vis dėlto Dafydd nenorėjo spėlioti ir žengė vitrinos link. Rinkosi skanėstus, bet tada buvo užkliudytas. Nustebęs pakėlė galvą - tai vėlgi buvo ta pati moteris. Dafydd nieko nesakė, tik linktelėjo. Nesuprato, kodėl jis tarsi liko kaltos - būtent ji ką tik įsirėžė. Vis tik prieštarauti neketino, tuo labiau, kad ji pagaliau išėjo. Galima nusiraminti, išrinkti skaniausius keksiukus ir keliauti namo.
Taip ir padarė. Paėmė gal dvidešimt skirtingų keksiukų. Vargšė pardavėja atrodė gerokai sutrikusi, bet to nepaisė - mylima mergina to ir laukia, ar ne? Vylėsi, kad staigmenėlė privers vaikučio besilaukiančią žmoną nusišypsoti. Galvodamas tik apie ją sumokėjo už pirkinius ir galiausiai paliko Cukrinį kiškutį. Pagaliau galima keliauti namo.
-
[Vėtrūnės Kristinos Džeinės de Leighi asmenybė]
Tos dienos, kuomet reikėdavo pavaduoti Odettę Magijos Ministerijoje, Vėtrūnę labai išvargindavo. Nejau, gavusi proga pati valdyti kūną ir daryti ką nori, ji negali pasimėgauti proga ir nuveikti ką nors malonaus? Aišku, negali apvilti Odettės kuomet jai darbe kažkas labai svarbaus, tad tenka žygiuoti į darbą už ją. Šiandien vėl tas pats - iš ryto iškart panikos priepuolis Odettei, kad darbe svarbus susitikimas, o ji neturi kūno kontrolės. Teko Kristinai belstis į Ministeriją ir atsėdėti nuobodų susitikimą drebančiu balsu prieš nemažą auditoriją kalbant žodžius, kuriuos mintyse padiktavo Odettė.
Pasibaigus susitikimui, de Leighi gavo valandos pertrauką (bet po jos vargu ar grįš atgal į Ministeriją, mat nieko svarbaus, ko Odettė negalės padaryti kitą dieną, nebeliko) ir nusprendė nueiti į savo pamėgtą kavinukę netoli darbo ir atsipūsti. Baltaplaukė garbanė buvo tikra smaližė, tad visos asmenybės mėgo čia lankytis. Įžengus pro tamsaus medžio duris, virš galvos suskambo varpelis, pranešantis apie naują lankytoją. Viduje šiandien buvo mažai žmonių, tad eilės nesudarė. Vėtrūnė šiltai šyptelėjo jau gerai pažįstamai kavinukės darbuotojai ir prisiartinusi pasisveikino.
- Sveika. To paties kaip visada? - užklausė darbuotoja turėdama omeny Džeinės pamėgtą skrudintų riešutų late kavą ir bananinį keksiuką.
- Gali paimti „Napoleono“ pyrago vietoj keksiuko? paprašė Vėtrūnytė.
- Žinoma.
- Ne, šiandien keksiuką pakeisk „Napoleonu“, - dar kartą nusišypsojo Vėtrūnė ir gavusi savo užsakymą bei už jį sumokėjusi, nusinešė desertinį maistą ant pamėgto staliuko prie lango. Patogiai įsitaisiusi, gurkštelėjo pirmą gurkšnį kavos.
-
Pamažu Oliveris priprato prie kelionių į Londoną. Bent jau taip atrodė Dafydd. Be to, naujasis psichologas buvo žymiai geresnis, ir berniukas nebeatrodydavo toks prislėgtas.
Ir vis dėlto tos kelionės nebuvo ir visai paprastos. Graham buvo tikrai geras žmogus, kuris norėjo padėti Oliveriui. Leido jam verkti ir glaustis prie tėčio, už nieką nesmerkė. Bet visa tai nelabai padėjo, kai reikėjo kalbėti apie sunkiausius dalykus. Ir pačiam Dafydd teko tame kabinete valdyti ašaras - nors psichologas leido tai daryti, verkti prie kito vyro buvo paprasčiausiai gėda.
Taigi kaip ir po kiekvieno vizito pas psichologą Dafydd nutarė šiek tiek palepinti savo nuostabų mažylį. Nors koks jau ten mažylis - visai netrukus Oliveriui ir Eliotui sueis aštuoneri. Šį kartą nutarė nupirkti ką nors skanaus. Ilgai negalvojęs pasirinko Mayros taip mėgstamą "Cukrinį kiškutį". Kiek kartų čia lankėsi, kai mylimoji po širdimi nešiojo kurį nors jų mažylį? Kiek keksiukų pirkta tik tam, kad ji nusišypsotų ir suprastų esanti be galo mylima? Apie tai, žinoma, Oliveriui nieko nesakė, bet koks septynmetis (beveik aštuonmetis!) atsisakys keksiuko?
Vos įėjęs į kavinukę užuodė nuostabų kvapą. Prisiminė, kaip rinkdavo, kurį keksiuką šiandien parnešti Mayrai. Tai privertė nusišypsoti. Deja, netrukus šypseną it vėjas nupūtė - prie vieno iš staliukų sėdėjo žmogus, kurio matyti visai nesinorėjo. Žinoma, Dafydd ir de Leighi asmeniškai pažįstami nebuvo, bet ar galima užeiti į šitą vietą ir nesutikti jokio ministerijos darbuotojo? Net ir praėjus septyneriems metams tuos laikus prisiminti nebuvo sunku.
- Apsižvalgyk, pasirink, ko norėsi, - pratarė sūnui, bet akys pačios krypo į ministerijos darbuotoją. Norėjosi slėptis ir gūžtis savyje, tačiau Dafydd pasiryžo pasielgti kitaip. Norėjo pasigirti Mayrai, kad išdrįso perlipti per save. Bėda ta, kad tai buvo labai jau sudėtinga.
- Laba diena, - priėjęs prie ministerijos darbuotojos pratarė. - Mano sūnus labai nori į pasaulio kvidičo čempionatą. Galbūt galite patikslinti, kada galima tikėtis, kad finalas vyks Britanijoje?
Žinoma, visa tai buvo laužta iš piršto. Kita vertus, Eliotas iš tiesų mylėjo burtininkų sportą, tad jeigu paaiškės, kad gali nupirkti bilietą, kodėl ne?
-
Kelionės į Londoną nepatiko. Pamažu Oliveris su tuo apsiprato, be to, nereikėjo važinėti labai dažnai. Vis dėlto tikrai nebūtų prieštaravęs to nedaryti. Kalbėti apie save buvo sunku, apie baimę triukšmui - dar ir gėdinga. Bet tėtis specialiai nieko blogo nedarytų. Vadinasi, reikėjo kalbėti, ir berniukas nuoširdžiai stengdavosi.
Bene didžiausia paskata būdavo ta, kad po pokalbio su Graham jiedu nueidavo nuveikti ko nors smagaus. Tai buvo pati geriausia kelionės dalis. Tik labai jau būdavo sunku nesigirti Eliotui ir Miriam. Bet tėtis to prašė, taigi Oliveris sakydavo kiek galima mažiau.
Šiandien turėjo būti dar įdomiau nei visada - jie ėjo pirkti kažko skanaus. Oliveris nebuvo labai didelis smaližius (palyginus su kitais septynmečiais, žinoma), bet jeigu jau tėtis vedasi į kažkokią kavinę pačiame Londone, jis progos tikrai nepraleis.
- Būtinai, - atsiliepė Oliveris ir pradėjo apžiūrinėti lentynas. Viskas čia atrodė labai skanu, tad išsirinkti vieną keksiuką ar pyragaitį buvo sudėtinga. Ką daryti, kai norisi visko? Deja, tėtis tokios instrukcijos nepateikė. Berniukas apžiūrinėjo skanėstus ir jau tiesė ranką šokoladinio keksiuko link, bet išgirdo, kad tėtis su kažkuo kalbasi. Iš karto nusiminė - nepažįstami žmonės jį gąsdino. Visai nesinorėjo su kuo nors bendrauti. Vis dėlto priėjo prie tėčio ir spėjo išgirsti jo žodžius.
- Ar aš galėsiu neiti? - iš karto paklausė. Jau ko ko, o to siaubo kvidičo stadione pakartoti tikrai nesinorėjo.
-
[Vėtrūnės Kristinos Džeinės de Leighi asmenybė]
Karštas late kavos gurkšnis nuslydo gerkle žemyn, nudegindamas liežuvį. Vėtrūnė nemaloniai susiraukė.
- Aaa! Kas daro tokią karštą kavą?! Ir išvis, Vėtra, negalėjai palaukti kol atvės? Būtinai reikėjo nusiplikyti karšta kava, ane? užsipuolė Nihala, radusi puikią progą pabambėti. Vėtrūnė jautė jos norą užrėkti ant „Cukrinio Kiškučio“ kavinės darbuotojos ir puikiai suprato, kad jei šiuo metu kūną valdytų Nihala, būtent taip ir padarytų, tad pasidžiaugė, kad šią akimirką čia yra ji pati, o ne Nihala.
- Užsičiaupk, burbtelėjo Odettė. Ot, pamanyk, kokia didžiulė problema - nusideginom liežuvį kava. Pasaulyje yra ir didesnių problemų nei nudegintas liežuvis, tad būk maloni ir paimk bei užsičiaupk!
- Merginos, kaip galiu mėgautis atėjusi į kavinę, kai judvi pjaunatės čia? Abiem nutilus Džeinė dar pridūrė: Ačiū. Ir atsignybusi gabalėlį „Napoleono“ pyrago įsidėjo į burną. Ką tik iš šaldytuvo ištrauktas ir vis dar šaltas pyragas apramino menką skausmą ir de Leighi siurbtelėjo dar kavos. Tik šį kartą atsargiau. Jai bevalgant kavinukės durų varpelis vėl suskambo. Iš garso Vėtrūnė suprato, kad į patalpą įžengė pora žmonių. Baltaplaukė aiškiai girdėjo visas jų kabas, nors ir šios buvo trumpos. Tačiau netrukus moteris pajuto, kad kažkoks žmogus ėmė artėti jos link. Iš pradžių sutriko, tačiau jam prabilus, Vėtrūnė suvokė, kad jis pažino Odettę, dirbančią Magijos Ministerijoje. Tačiau pati nuo to nepasijuto geriau, o tik dar labiau sutriko. Čempionatas? Iš kur man žinoti tokius dalykus? Odette!
- Palauk, bandau prisiminti... Elijahas kažką minėjo... Kol Odette rausėsi prisiminimuose, Vėtrūnė keistai „spoksojo“ nieko nereginčiu žvilgsniu į prisiartinusį vyrą, nežinodama ką pasakyti. - Ak, taip! Jis sakė, kad planuojame Kvidičo čempionatą Anglijoje, bet gerokai toliau už Londono. Jis vyks dar kitų metų pavasarį ir Elijahas sakė, kad reikės didžiulės aurorų ir visų kitų pagalbos apsaugant renginį nuo žiobarų. Rudenį pradėsime jam ruoštis, laukia ilgas darbas. Bet jis bilieto dar negali įsigyti, galės padaryti tą tik 2024 metais!
- Man nereikia taip detaliai! Jis tik klausė kada.
- Gerą dieną, pone, - šyptelėjo Vėtrūnė. - Pasaulio Kvidičo čempionatas nusimato 2025 metų pavasarį. Vyks gerokai toliau už Londono, mat reikia atokios vietos, kur žiobarai neaptiktų, bet dar nežinome tikslios vietos. Bilietai prekyboje pasirodys tik kitais metais.
-
Visiškai paprastas klausimas, kurį Dafydd uždavė ministerijos darbuotojai, neturėjo sukelti sunkumų, ar ne? Deja, panašu, kad kažkas čia buvo ne taip, mat jauna mergina įsispoksojo keistu žvilgsniu. Dafydd sutriko. Ką dabar padarė ne taip? Negi ir vėl kažkur susimovė, nors ištarė vos kelis žodžius? O jeigu netyčia apsipažino (nors neabejojo, kad yra ne taip), ar ši mergina pasakys tai mandagiai? Gerai bent tai, kad ši kavinė buvo burtininkų, tad nepažeidė vieno iš pagrindinių įstatymų žiobarei išpliurpdamas apie kvidičą.
Kol ji, regis, ieškojo atsakymo į tokį paprastą klausimą, atsirado Oliveris. Berniuko tėvas puikiai suprato mažylio nenorą eiti į kvidičo rungtynes. Ir nė už ką nebūtų vertęs jo tai daryti.
- Žinoma. Jeigu tik nenorėsi, galėsi ir neiti. Be to, juk nė nežinome, kada toks čempionatas bus, - atsakė pritūpdamas prie sūnaus ir jį apkabindamas. Tai turbūt atrodė labai keistai, bet svarbiausia buvo nuraminti savo mažylį.
Laimei, pagaliau pasigirdo atsakymas. Jis būtinai nudžiugins Eliotą. Pagaliau grįžę namo galės pasigirti tuo, ką nuveikė - tai pradžiugins tiek Mayrą (ji džiaugsis, kad Dafydd bando bendrauti, ar ne?), tiek Eliotą, kuris tiesiog džiūgaus išgirdęs, kad čempionatas jau pakankamai greitai. O ir Miriam bus patenkinta - labai jau liūdėjo, kai negalėjo vykti į rungtynes prieš porą metų.
- Mes ne iš Londono, tad čia ne problema, - atsiliepė atsistojęs. Pasidarė kiek neramu, kad ji gali bandyti iškapstyti informaciją. Ką gali žinoti, gal ministerija tik ir ieško galimybių surasti Llewellyn šeimą, kuri pakankamai greit po Dafydd motinos mirties dingo iš Londono. Ne, geriau patylėti. Nors ši mergina atrodė visai maloni, rizikuoti savo šeimos gerove vaikinas nė neketino.
- Galbūt žinote, ar turėsite kokius nors šeimos bilietus su nuolaidomis vaikams? - dar paklausė. Nors ir turėjo neblogai apmokamą darbą, negalėjo sau leisti bet ko. Penki vaikai reikalavo daug laiko ir išteklių, o jis neketino aukoti nė vieno šeimos nario gerovės tam, kad palepintų kitą. Ne, Llewellyn šeimoje visi yra lygūs.
-
Tėtis netruko jo apkabinti, o tai buvo kaip tik tai, ko Oliveriui ir reikėjo. Jis spėjo pajusti keistą baimę, kad gali tekti keliauti į tas rungtynes. Labai nenorėjo to daryti, bet jeigu pageidauja Eliotas, gal teks ir jam?
- Ačiū, tėti, - sumurmėjo prisiglaudęs.
Deja, kažkodėl tėčiui reikėjo būtinai šnekėtis su ta moterimi. Bendrauti nemėgstantis ir bijantis vaikas tokiais atvejais pasijusdavo esąs niekam nereikalingas. Jeigu atėjo čia su tėčiu, kodėl jis šneka su kažkuo kitu? Turbūt reikėtų to paklausti - mylimas žmogus tikrai nemeluotų.
Oliveris norėjo kaip tik tai ir padaryti, tačiau tuo metu pasigirdo atsakymas, į kurį ir tėtis rado ką atsakyti. Kaip ir visada tokiais atvejais, pasidarė nuobodu. Berniukas nusiminė. Nenorėjo laukti, kol jis su kažkuo pasišnekės. Jeigu jau čia atėjo, turėtų leisti kartu. O jeigu to nedaro, gal galima tiesiog grįžti namo ir ką nors nupiešti? Netrukus bus jo ir Elioto gimtadienis, tad norėjosi paruošti smagią dovaną. O teko stovėti ir laukti, kol tėtis pabaigs bendrauti.
- Gal jau galime eiti namo? - paklausė neištvėręs. Suprato, kad tai nelabai mandagu, tačiau negalėjo nieko pakeisti - laukti buvo pernelyg nuobodu. O kuris septynmetis norėtų būtent taip leisti dieną sostinėje?..
-
[Vėtrūnės Kristinos Džeinės de Leighi asmenybė]
Vėtrūnė buvo sutrikusi. Paprastai visuomet džiaugdavosi proga kuomet galėdavo su kuo nors bendrauti, kai galėdavo daryti ką nori, o ne tūnoti mintyse ir tik stebėti kaip kažkuri kita asmenybė kažką veikia. Tačiau jai niekada nepatikdavo kai ją sumaišydavo su kažkuria kita asmenybe. Apsimetinėti kita - visoms labai nemalonus reikalas. Išklojusi Odettės padiktuotą atsakymą, baltaplaukė jau jautėsi atsikračiusi šios nemalonios naštos, - ji ir taip jau visą rytą pratūnojo tame nuobodžiame susitikime ir kalbėjo už Odettę! Kodėl reikia ir dar? - tačiau vyras, išgirdęs atsakymą, ne nuėjo pas savo sūnų, kuris, pasirodo, visai nenorėjo į tą čempionatą, o pasiliko prie Vėtrūnės, tarsi norėdamas dar kažką pasakyti. De Leighi dar labiau įsitempė kai išgirdo jį vėl kalbant. Bet išgirdusi tik paprastą pasakymą apie gyvenimą ne sostinėje, atsipūtė. Tokiomis temomis ji tikrai gali kalbėti ir tą mielai darys.
- Supratau, - maloniai nusišypsojo ir pabandė mandagiai pratęsti pokalbį. - O ką veikiate šiuo metu sostinėje? Atostogaujate?
Vėtrūnei jau nusiteikus paprastam pašnekesiui, jai lyg žaibas iš giedro dangaus trenkė dar vienas klausimas apie Kvidičo čempionatą. Odette! Padėk man! sutrikusi kreipėsi vėl pagalbos į Ministerijos darbuotoją Kristina. Ką man jam dabar sakyti?
- Pranešk jam, kad to dar neaptarėme, kaip jau minėjau, į darbą dėl čempionato kibsime tik rudenį. Bet abejoju, kad kas nors keisis.
- Na, mes dar nesame to aptarę, darbai dėl čempionato Ministerijoje prasidės tik rudenį. Tačiau kiekvienais metais vaikai iki dešimties metų įleidžiami nemokamai, tad abejoju, kad kas nors keisis, - atkartojo Odettės žodžius Vėtrūnė ir nugirdo vaiko balselį, kalbantį apie namus. Mažumėlę apsidžiaugė - gal jau nebepils ant jos Odettei skirtais klausimais?
-
Viskas atrodė keistai. Kodėl Magijos ministerijos darbuotoja, regis, nelabai žino apie tai, kada vyks čempionatas, o net ir atsakiusi į klausimą elgiasi kažkaip... keistai? Kažkas čia buvo ne taip, o tai Dafydd visiškai nepatiko. Netgi labai nepatiko.
O dar tas klausimas, ką jie veikia Londone... Argi tai nepažįstamo žmogaus reikalas? Įtarus žvilgsnis įsmigo į ministerijos departamento vadovę. Argi gali būti, kad po šitiek laiko jis vis dar domina ministeriją? Gal vis dėlto Shane buvo susijęs su jais, nors ir sakėsi esąs žiobaras? Po galais, ir kodėl jis priėjo prie šitos jaunos merginos... Dabar mintys ir vėl buvo užimtos sudėtingais svarstymais, kurie neleido atsipalaiduoti. O vis dėlto tenorėjo pradžiuginti sūnų, kuris šauniai ištvėrė nelengvą pokalbį su psichologu.
- Atvykome su reikalais, - trumpai paaiškino vildamasis, kad to pakaks. Nors kas ten žino - jeigu jau parūpo, gali būti, kad bandys išnarstyti po kaulelį.
Vėl pažvelgė į sūnų ir pasidžiaugė, kad de Leighi nereagavo į tai, kad jis šnekėdamas su ministerijos darbuotoja kartais atiduoda dėmesį savo vaikui. Nusišypsojo mažyliui ir vien lūpomis pasakė, kad viskas bus gerai. Tikėjosi jau netrukus eiti su Oliveriu prie pačių skaniausių keksiukų.
Atsakymas apie šeimos bilietus sutrikdė. Iki čempionato dar dveji metais. Būtent tais metais Oliveriui ir Eliotui sueis dešimt metų, taigi nežinia, ar jie gaus nemokamus bilietus. Tiksliau, Eliotas ar gaus, mat Oliveris ten tikrai nenorės. Bet net ne tai buvo svarbiausia. Vos po dvejų metų jo mažyliams bus dešimt metų. Kur pradingo visas tas laikas? Ar gali būti, kad jie su Mayra kartu gyvena jau aštuonerius metus?
- Dėkoju už informaciją, - pratarė. Juto trukdantis šitai merginai, tad pridūrė: - Atsiprašau, jeigu sutrukdėme.
Vėl atsisuko į sūnų ir atsitūpė šalia jo. Žvelgė į tas pažįstamas akis ir bandė suprasti, kaip jis jaučiasi. O Oliveris tikrai nebuvo laimingas. Ar taip nutiko dėl to, kad jis, Dafydd, ir vėl pradėjo su kažkuo šnekėtis? Tai buvo ironiška - vaikinas labai mažai bendravo su žmonėmis, bet kiekvienas ištartas žodis buvo tarsi peilis šitam mažyliui.
- Dar neišsirinkome nieko skanaus, - pratarė. - Išsirink, pavalgysime ir išgersime kokios kakavos. Tada galėsime keliauti. Ar gerai, Oliveri?
Sušiaušė jam plaukus ir vėl apkabino. Labai nenorėjo, kad sūnus jaustųsi nepatogiai.
-
Tėtis šnekėjosi su ta moterimi, o Oliveris nuobodžiavo. Suprato galintis eiti rinktis keksiukų, bet atsitraukti nuo tos saugumo salos buvo kiek nejauku. Nepaisant to, kad be jų trijų čia buvo tik darbuotoja, nenorėjo būti toli nuo tėčio. Vis dažniau imdavo kaustyti baimė, kad Hogvartse tiesiog neištvers. Ką jam reikės daryti, jeigu kažkas nepasiseks, o šalia nebus nei tėčio, nei mamos? Eliotas kuo puikiausiai pritaps mokykloje, o štai jis...
Tai buvo liūdna, tačiau tėtis netruko paguosti - vis dar galima išsirinkti keksiuką. Ką gi, Oliveris taip ir padarys. Prisiminė, kad jam patiko šokoladinis, tad nusitempė tėtį būtent ten.
- Šitą, - parodė į norimą skanėstą. Ir gerokai tyliau paklausė: - O galima du?
Tėtis labai geras, todėl tikrai turi leisti suvalgyti du keksiukus, ar ne? Berniukas jau spėjo pamiršti, kad ką tik norėjo eiti namo. Ne, dabar jam norėjosi tik kažko skanaus.
Gretimoje vitrinoje buvo pastatytas itin įdomus trijų aukštų keksiukas. Darbuotoja į juos nežiūrėjo, tad atsargiai jį paėmė į rankas.
- Toks tikrai patiktų Eliotui, - pratarė rodydamas tėčiui kepinį. Nutarė išbandyti savo drąsą ir pats užkalbinti tą moterį, su kuria dar neseniai bendravo tėtis. Grįžo prie jos nešinas keksiuku, bet prisiartinus visa drąsa staiga kažkur išnyko. Ji turbūt klausinėjo, ko šitam vaikui čia reikia, tačiau pastarasis tik stovėjo nuleidęs akis ir jausdamasis labai kvailai - ko jis čia nešėsi tą keksą?..
- Jis labai gražus, ar ne? - galiausiai įsidrąsino paklausti parodydamas keksiuką šviesiaplaukei.
-
[Vėtrūnės Kristinos Džeinės de Leighi asmenybė]
Atsakinėti į klausimus apie renginį buvo nemalonu ir sunku, mat vis reikdavo laukti kol pirmiau į šiuos Vėtrūnės mintyse atsakys Odette. Vis dėlto baltaplaukė moteris norėjo bendrauti ir draugiškai pasikalbėti su ją užkalbinusiu vyru, jugi be klausos ji mažai ką turėjo, tad bendrauti jai buvo tikrai svarbu. Todėl trumpas ir nekonkretus atsakymas, tarsi nukertantis pokalbį, nuskambėjęs iš vyro lūpų, kiek nuvylė Kristiną.
- Ak, taip... Supratau, - tarstelėjo ji, tarsi sutikdama su šio pokalbio pabaiga, tačiau po kurio laiko, vyrui padėkojus už informaciją bei Džeinei patikinus, kad jis jos tikrai netrukdo, ji vis dėlto pabandė nutrūkusį pokalbį dar kartą užmegzti iš naujo: - Mėgstate lankytis „Cukriniame Kiškuty“? Man asmeniškai tai yra viena geriausių konditerių Londone, dažnai čia užsuku. Labiausiai mėgstu bananinius keksiukus, tikras skanumynas, - šiltai nusišypsojo Vėtrūnė. - O jūs, pone, turite savo favoritus?
Raudonplaukiui kalbantis su sūnumi, de Leighi galutinai susitaikė su taip ir neužsimezgusio pokalbio pabaiga ir įkniuko į savo „Napoleono“ pyragą. Netrukus Vėtrūnės mintyse iškilo vienos iš jos kūrybos ispaniškos muzikos melodija ir mergina ėmė ją niūniuoti. Tačiau ne už ilgo jos muzikines svajas nutraukė pasigirdęs balselis visai šalia jos. Tą balsą Vėtrūnė jau girdėjo. Girdėjo jį tuomet, kai vyras šnekėjosi su savo sūnumi. Ar tai reiškia, kad prie jos priėjo būtent raudonplaukio berniukas? Aišku, sutrikdė ne tik tai, bet ir pats klausimas - gražus? Vėtrūnė grožio nematydavo, ji jį nebent girdėdavo muzikoje ar jausdavo, tačiau daiktas (o gal ne daiktas?), apie kurį kalbėjo berniukas, neskleidė nieko, iš ko baltaplaukė būtų galėjusi grožį pajusti. Tačiau dėl to tikrai nenorėjo sugadinti berniukui nuotaikos.
- Emm... Taip! Tikrai gražus! Man jis patinka, - nusišypsojo devyniolikmetė mažyliui.
-
Dafydd atidavė visą dėmesį sūnui, kuris skubiai nusitempė jį prie norimo keksiuko. Buvo smagu žinoti, kad nedrąsus mažylis sugeba nuoširdžiai norėti. Ne veltui Oliveris buvo jo nuostabus sūnus.
Berniukui išsirinkus keksiuką pradėjo žvalgytis darbuotojos. Oliveris per tą laiką išsirinko dar vieną, tad teko sudrausminti:
- Du galima, bet ne daugiau, gerai? Ką sakys mama, jeigu grįžęs namo nenorėsi valgyti, nes prisisprogai saldumynų? O šitą galėsime paimti Eliotui.
Priėjus darbuotojai užsakė tris šokoladinius keksiukus ir du didelius puodelius kakavos. Kiek pasvarstė, ką daryti toliau. Galėjo ramiai atsisėsti prie laisvo staliuko, bet pamatė, kad sūnus priėjo prie ministerijos darbuotojos. Keista buvo tarti tuos žodžius - net ir mintyse - bet nutarė, kad verta pasistengti dėl savo mažylio. Kiek dvejodamas atėjo prie de Leighi.
- Atsiprašau, jūs kažką sakėte, - tik dabar susivokęs, kad taip ir buvo, nejaukiai pratarė. Ką gi, ką tik dar labiau krito Magijos ministerijos akyse. Kita vertus, jeigu toje įstaigoje pasklis kalbos, koks Llewellyn nemandagus, bent bus priežastis, ar ne? Ir vis dėlto ši jauna mergina atrodė esanti pakankamai maloni. Jeigu jau Oliveris ryžosi prie jos prieiti, tai buvo daug.
- Mano sūnus nėra labai bendraujantis. Tai, kad drįso jus užkalbinti, man netikėta, bet... - jautėsi vis kvailiau ir kvailiau. - Gal neprieštarausite, jeigu čia atsisėsime? Oliveris mielai papasakos mamai, kad išdrįso pakalbinti suaugusį žmogų.
Apkabino sūnų per pečius ir su tam tikru nerimu žvelgė į de Leighi. Taip, Mayra tikrai džiaugsis, kad jie bando bendrauti. Dėl abiejų, mat tėvas nebuvo daug šnekesnis už sūnų. Bet atrodė, kad ministerijos darbuotoja susipras, kas čia tokie prie jos pristojo, ir mandagiai (arba ne) paprašys juos dingti iš akių.
- Oliveri, kol kas parnešk keksiuką į vietą. Vėliau išrinksime ką nors visiems, - dar pridūrė sūnui.
-
Akys taip norėjo keksiuko, kad darėsi sunku išlaukti, kada jį bus galima suvalgyti. Nors ir tekdavo vykti į Londoną kalbėtis su tuo žmogumi, Oliveris kartais buvo visiškai normalus ir įprastas septynmetis. Ypač kai kalba pasisukdavo apie saldumynus.
- Tėti! Jai irgi patinka! - baisiausiai apsidžiaugė berniukas, kai pamatė, kad svarbiausias žmogus atėjo prie jo. Žvelgė į jį rudomis akimis ir labai norėjo pamatyti tą patį džiaugsmą, kuriuo tiesiog spinduliavo pats. Žinoma, tas džiaugsmas bet kurią akimirką galėjo sugrįžti į įprastą melancholiją ir liūdnumą, bet dabar septynmetis buvo laimingas. Prisiglaudė prie tėčio ir akimis tiesiog rijo jo atneštus gardumynus. Žinojo, kad vienas iš trijų atsineštų keksiukų skirtas būtent tėčiui, bet kas ten žino, gal gailiai pažiūrėjus gaus pasivaišinti ir juo?
Vos išgirdęs klausimą, ar galima prisėsti, užsiropštė ant kėdės. Nė nelaukė, kol šviesiaplaukė, kuriai patiko keksiukas, ką nors atsakys. Deja, netrukus teko paklausyti tėčio ir grįžti ten, iš kur tą skanėstą paėmė. Neprieštaraudamas grįžo prie vitrinos, atsargiai pastatė keksiuką ir grįžo prie staliuko. Labai jau nekantravo pagaliau paragauti savojo saldėsio, tad maldaujančiomis akimis pažvelgė į tėtį.
-
[Vėtrūnės Kristinos Džeinės de Leighi asmenybė]
- Melagė! Gražus?! Patinka?! Tu meluoji vaikui! Mes nieko nematome ir negalime pasakyti, kad tas daiktas gražus! Melagė tu.
- Taip, gal ir melavau, Nihala, tačiau ką tavo manymu turėjau sakyti tam pačiam vaikui? „Aš akla, nieko nematau, nežinau ar gražus, traukis šalin.“?
- Kad ir taip.
- Nihala, tu klysti. Negaliu vaikui taip sakyti. Be to, aš ne tu, jau turėjai tą suprasti - niekada taip nekalbėčiau.
Vystantis šiam ne itin maloniam Vėtrūnės ir Nihalos pokalbiui, berniukas, apie kurį jos kaip tik ir kalbėjo, baisiausiai nudžiugo baltaplaukės garbanės atsakymu. Matai? Gyvenime reikia gėrio ir malonaus bendravimo, ne pykčio. Suprask tai, Nihala.
- Tai tu melą vadini gėriu? Ir maloniu bendravimu?
- Tai buvo nekaltas melas. Ir, jei nepastebėjai, niekam juo nepakenkiau, o tik įžiebiau džiaugsmo akimirką.
Žinant Nihalą, šis pokalbis būtų užsitęsęs iki begalybės, bet, visa laimė, paskui vaiką prie de Leighi atsekė ir jo tėtis dar kartelį užkalbindamas Vėtrūnę ir priversdamas nukreipti savas mintis nuo nemalonaus pokalbio. Džeinė pasijuto tam vyrui dėkinga, kad nutraukė Nihalos barnius.
- Ak, nieko svarbaus. Tik mėginau užmegzti pokalbį, bet, kaip supratau, nebūsite linkęs leistis į kalbas, tai tiek jau to. Beje, malonus mažylis, - šyptelėjo Kristė. Vyrui ėmus pasakoti apie savo berniuką ir galiausiai paklausus ar jie gali šalia prisėsti, de Leighi veidas tiesiog nušvito, kaip kokio mažo vaiko. Ji taip mėgo bendrauti su žmonėmis! O prisėdimas šalia, tikrai turėtų reikšti malonaus pokalbio pradžią, ar ne?
- Žinoma! Galite prisėsti. Tik ar čia yra pakankamai kėdžių? Gal reikėtų atnešti iš kur nors papildomą, jeigu neužtenka?
-
Žinoma, kaipgi kitaip. Argi jis gali neparodyti savo nenoro bendrauti? Niekas nebuvo kaltas, kad Dafydd mielai nematytų kitų žmonių, išskyrus tuos, kuriuos su didžiausia meile galėjo pavadinti savo šeima. Žinoma, ši jauna Magijos ministerijos darbuotoja taip pat čia niekuo dėta.
- Atsiprašau, kad pasirodžiau nemandagus, - prisivertė sumurmėti Dafydd. Žodis, vis dar daugiausiai skirtas Mayros ausims, kiek sunkiai paliko lūpas, tačiau kažkaip reikėjo išspręsti situaciją, į kurią ir vėl įklimpo. Bet de Leighi tuo metu pagyrė Oliverį, ir Dafydd iš džiaugsmo suspurdėjo širdis.
- Ačiū, - nusišypsojo jis ir paglostė savo šaunaus mažylio galvelę. Jis aiškiai nekantravo, tad ir tėvas pradėjo su tam tikru nekantrumu laukti atsakymo. Tiesa, nesitikėjo, kad jis bus toks entuziastingas. Atrodė, kad de Leighi yra žiobarų mergaitė, gavusi laišką į Hogvartsą. Ar tik nebus taip, kad be reikalo prie jos priėjo? Gal toks draugiškumas tėra kaukė, o iš tiesų ji stengiasi sužinoti ką nors, ko Dafydd visai nenori sakyti?
- Ačiū, - dar kartą pratarė išgirdęs leidimą atsisėsti. Pasodino savo spirgantį mažylį ant kėdės, padavė jam keksiuką ir kakavos puodą ir netrukus sutrikęs vėl pažvelgė į merginą. Ar tai vėl kažkoks triukas? Negi ji nemato, kiek čia yra kėdžių? Bet kam reikalingas toks juokelis? Situacija buvo nemaloniai keista, tačiau Dafydd nutarė nuleisti ją negirdomis, taigi tik linktelėjo ir įsitaisė ant savosios kėdės. Pažvelgė į sūnų žvilgsniu liepdamas neskubėti ir valgyti mandagiai, o tada susidūrė su amžinąja problema - ką vis dėlto sakyti? Jeigu jau čia prisėdo, tarsi turėtų inicijuoti įdomią pokalbio temą. Bėda ta, kad jau ko ko, o įdomiai bendrauti Dafydd tikrai nemokėjo. O ir ko tikėtis iš žmogaus, kuris mielai visą savo laiką leistų drybsodamas sofoje su nuostabia žmona glėbyje?
- Ilgai dirbate ministerijoje? - galiausiai pasidomėjo. Norėjosi save prakeikti, mat klausimas buvo labai jau banalus. Deja, nieko geresnio sugalvoti taip ir nepavyko.
-
Septynmečiui turbūt nėra labai smagu, kai svetimas žmogus pavadina mažyliu. Vis dėlto ši moteris buvo maloni, be to, jai patiko jo išrinktas keksiukas. Nebuvo ko raukytis, tad buvo galima žiūrėti į tėtį ir visu kuo maldauti greičiau gauti ką nors skanaus.
Ir pagaliau gavo įsitaisyti ant kėdės, o prieš akis išdidžiai pūpsojo tiesiog nuostabus keksiukas. Oliveris ryte rijo jį akimis, tačiau tėčio žvilgsnis, regis, suprantantis berniuko ketinimus, neleido skanėsto praryti. Teko kuo ramiau paimti didelį kakavos puodelį ir kažkaip neapsilaistyti. Visai nesinorėjo apsijuokti prieš šitą malonią moterį, kuri Eliotui būtinai padės patekti į kvidičo čempionatą. Kol kas sekėsi visai neblogai, o netrukus gera pusė keksiuko išnyko septynmečio burnoje. Jis atsargiai pažvelgė į tėtį, kuris, regėsi, stengėsi bendrauti. Tai buvo gerai: nepaisant to, kad moteris Oliveriui patiko, jis nebeturėjo drąsos dar ką nors sakyti. Laimei, keksiukas buvo tiesiog pasakiškas, tad dabar buvo galima sėdėti ir su pasimėgavimu kramtyti. Mažylis pamiršo ir tą moterį, ir tėtį, ir viską pasaulyje. Liko tik jis, du nuostabūs keksiukai ir kakavos puodas.
Tėčio ištartas sakinys sugrąžino į šį pasaulį. Oliveris pažvelgė į jį ir įsidrąsino prisidėti prie pokalbio:
- Ir aš noriu dirbti ministerijoje.
-
[Vėtrūnės Kristinos Džeinės de Leighi asmenybė]
- Ne tai... Jūs nesate kaltas vien dėl to, jog neturite pomėgio bendrauti ir dėl to nesate nemandagus. Čia mano kaltė - neturėjau taip įkyriai lįsti bendrauti, kai parodėte nenorą tą daryti... Atsiprašau, pone, - po vyro pasakymo, kad pasirodė nemandagus, susigėdusi Vėtrūnė suskubo susiversti visos kaltės sau, nes būtent taip ir jautėsi. Po kiek laiko tylutėliai pridūrė: - Jūs tikrai neprivalote čia sėdėti su manimi, jeigu neturite tam noro...
Iš gėdos, jog vėl privėlė kitiems nepatogumų, baltaplaukė visai susigūžo kėdėje ir iš taip žemaūgės figūros liko lyg mažas kleckiukas ant kėdės. Vėtrūnė nematė, tačiau jautėsi taip, tarsi dabar dydžiu prilygo tam berniukui kartu su tėčiu užėjusiu į konditeriją. Aš tikra nevykėlė, ir vėl viską sugadinau! Kodėl iš vis turėjau bandyti bendrauti kai akivaizdu, kad pašnekovas to nenori? Ir kaip visad - aš kalta, vėl priviriau nemalonios košės... Na, arba prikepiau nemalonių keksiukų... Išgirdusi kaip tėtis su sūnumi vis vien sėdasi prie stalo, o ne palieka Kristinos vienos, mergina visai sumišo. Kas bus dabar? Jie ant jos pyks dėl to, kad ši šitaip su jais elgėsi? Kad ragino bendrauti ir netgi melavo mažam berniukui? Ak, Nihala turbūt buvo teisi - meluoti negarbinga, net ir šitaip. De Leighi dar labiau susigūžo ir vos nepalindo po stalu.
Išgirdus valgomo maisto garsą, Vėtrūnei šmėstelėjo mintis, kad galbūt jie jokių piktų kėslų neturi dėl baltaplaukės nemandagaus elgesio? Gal iš tikro draugiškai prisėdo pavalgyti ir pabendrauti?.. Kristė bijojo tuo tikėti, bet nusprendė nors kartą perlipti per save ir nebesigūšti, o ko nors imtis. Būtų mielai prisidėjusi prie vyrų ir suvalgiusi savo saldėsį, tačiau šiuo metu nuo streso maistas ypatingai neviliojo, atrodė tik kaip žemės gabalas ir de Leighi jautė kaip sunkiai jis slystų gerkle žemyn, jeigu įsikištų pyrago gabalą į burną. Todėl tik ir liko taip sėdėti kol neilgai trukus išgirdo klausimą. Iš pradžių pabūgo atsakyti, tačiau išgirdus tyrą vaikišką balsą, Vėtrūnės širdis tarytum aprimo ir atsigavo.
- Šaunu, tiesa? - kreipėsi ji į vaiką. - Jeigu tai tikra tavo svajonė, tuomet nenustok jos siekti ir patikėk, vieną dieną ji taps realybe. Kai suaugsi, galbūt kada susitiksime ministerijos koridoriuose? - išdrįso dar kartelį šyptelėti ir tuomet surimtėjusi tęsė pokalbį su vyru.
- Ministerijoje įsidarbinau (tiksliau mane įdarbinai, Odette) tik baigusi Hogvartsą, taigi jau porą metų. Nors gal ne jau, o tik. Vis dėlto tai dar mažas skaičius, - šyptelėjo. - Beje, aš Vėtrūnė, bet vadinkite Vėtra. O kuo Jūs vardu, pone?
-
Situacija buvo keista. Visų pirma, šita jauna mergina jau ne kartą pavadino jį "ponu", o tokiu Dafydd tikrai nesijautė. Ji bendravo mandagiai ir draugiškai, kas vėlgi nebuvo įprasta. Per visą tą laiką, kurį praleido su Mayra, vaikinas nespėjo priprasti prie to, kad yra laikomas žmogumi. Vis dar atrodė, kad vos užvėręs namų duris tampa niekam nereikalingu trukdžiu. Būtent dėl to draugiškas bendravimas vertė jaustis nejaukiai. Tuo labiau, kad de Leighi dirbo Magijos ministerijoje - vietoje, apie kurią nesinorėjo galvoti labai jau daug.
- Tai aš priėjau su klausimais apie darbą ne darbo metu, - skubiai bandė teisintis. Juk jis visada kaltas, kodėl dabar šita jauna mergina kaltina save? Ji nepadarė nieko blogo. Elgėsi mandagiai ir draugiškai, kaip su Dafydd Carwyn Llewellyn elgiasi tik Mayra ir mažyliai. Net kolegos vengė šnekėtis paprastomis temomis.
Vis dėlto viskas lyg ir išsisprendė, tad buvo galima atsisėsti ir pasimėgauti saldžiais malonumais. Kanalizacijoje įgyti valgymo įpročiai nebuvo labai pasikeitę - vakarienės, kurią paruošdavo Mayra, būdavo labai per daug. Vadinasi, dabar prisikimšti negalima. Kita vertus, nuolat alkanas mažylis pusę keksiuko mielai sušveis. Net jei prieš tai praris dar du. Pusės jau ir nebuvo, o tai privertė nusišypsoti. Paragavęs savo kakavos Dafydd pritariamai linktelėjo ir pažvelgė į sūnų. Jautėsi patenkintas tuo, kad po sunkaus pokalbio su psichologu jie sugeba kažkur išeiti ir galbūt netgi pabendrauti.
Tai, kad Oliveris išdrįso prabilti, turėjo pradžiuginti. Deja, jo žodžiai paveikė priešingai - sūnus pareiškė norintis dirbti ministerijoje. Dafydd vylėsi, kad tai tik bandymas sutelkus drąsą kažką pasakyti, kad jo vaikai į tą įstaigą niekada gyvenime neis. Bet ten yra dirbusi tiek Mayra, tiek ir jis pats. Tėvų pėdomis norintiems sekti vaikams ta vieta turbūt atrodo kaip rojus. Vis dėlto nenorėjo dabar nieko apie tai sakyti - jeigu Oliveris turi svajonių, tai yra tiesiog nuostabu. O jeigu jis išties kada nors atsidurs Magijos ministerijoje, jis, Dafydd, to netrukdys.
- Būsi geriausias ministerijos dailininkas, - padrąsino sūnų vaikinas ir pakėlė akis į pašnekovę.
- Iš karto po Hogvartso į ministeriją? Sveikinu, - pratarė, nors viduje siautė įvairiausi jausmai. Ko jam stebėtis, kad mergina į tą įstaigą pateko tik baigusi mokyklą, kai pats ten atsidūrė gyvendamas kanalizacijoje, o Hogvartso taip niekada ir nebaigė? - Turbūt didelis krūvis tokiai jaunai merginai, ar ne?
Prisistatyti visiškai nesinorėjo. Žinoma, valdžia jau pasikeitusi, tačiau vis tiek nejautė didelio noro sakyti savo vardą žmogui, dirbančiam jį pažeminusioje įstaigoje. Tuo labiau, kad taip ir liko neaišku, ar ministerija ką nors žino (ir ar kažkam rūpi) apie jo motiną.
- Dafydd, - vis dėlto galiausiai pratarė ir kiek padvejojęs ištiesė ranką pasisveikinti.
-
Kažkodėl tėtis ir toji moteris būtinai turėjo kaltinti save. Tuo metu Oliveris norėjo tiesiog suvalgyti savo keksiukus, o tada gailiai pažvelgti į tėtį ir, jei pasiseks, taip išprašyti dar vieno.
Galiausiai visi sėdėjo, tad buvo galima valgyti. Oliveris labai stengėsi neskubėti, bet kai maistas toks skanus, tai pasidaro labai sudėtinga. Žinoma, grįžus namo mama taip pat duos ką nors pasakiško, tačiau dabar jie buvo čia, toli nuo namų. Beliko mėgautis šituo keksiuku. Ir kakava, kuri taip pat buvo skani. Patiko ir tėčiui - berniukas matė, kaip jis linktelėjo. Tai buvo labai puiku - galbūt pavyks ateiti čia dažniau?
- Kai užaugsiu, tu būsi sena, - sumurmėjo ministerijos darbuotojai. Pasakyti, kad, jo nuomone, tada ji jau bus ne tik pasenusi, bet ir numirusi, vis dėlto neišdrįso. O štai tėčio žodžiai pradžiugino. Nepaisant to, kaip nepasitikėjo savimi, kai tėtis pasakė, ka jis, Oliveris, bus geriausias ministerijos dailininkas, mažas veidelis nušvito. Jis susigrūdo likusią keksiuko dalį į burną ir sukramtęs nepatikliai paklausė:
- Tikrai?
O gal geriau piešti? Galbūt ministerijoje o nepavyks daryti?
- Ar Magijos ministerijoje galima piešti? - paklausė tos moters berniukas. Žvelgė į ją ir labai stengėsi nepraryti antrojo keksiuko. Tiesiog nugėrė šiek tiek kakavos ir susimąstė.
Netrukus ir moteris, ir tėtis prisistatė. Nesinorėjo likti pamirštam, bet vėl kalbėti buvo labai baisu. Pažvelgė į mylimą suaugusį žmogų tarsi semdamasis drąsos ir galiausiai giliai įkvėpęs pratarė:
- Aš Oliveris.
-
[Vėtrūnės Kristinos Džeinės de Leighi asmenybė]
Ateidama į šią kavinukę, baltaplaukė tikėjosi tik, kaip jai jau tapo įprasta, pasimėgauti užsisakyta kava bei desertu. Tačiau tai, kad visa tai netikėtai pakrypo visai kita linkme ir dabar ji jau prie savo pamėgto staliuko sėdėjo ne viena, o su dar pora maloniai (?) nusiteikusių žmonių, maloniai stebino. Žinoma, toks įvykių posūkis džiugino merginą, mėgstančią bendrauti. Vis dėlto savigrauža (nors ir vyras bandė įtikinėti, kad kaltė ne Vėtrūnės, o jo pačio, Kristina žinojo, kad jis tik meluoja, iš tikro tai ji buvo kalta) vis dar neleido prisiliesti prie maisto, tad pusiau nugertas late kavos puodelis ir apvalgytas „Napoleono“ pyrago gabalas taip ir liko sau ant stalo nebeliečiami.
Vyrui užsiminus apie geriausią ministerijos dailininką, de Leighi kiek sutriko kol galiausiai, išgirdusi berniuko balsą, susigaudė, kad žodžiai skirti ne jai, o sūnui.
- Naaa, pati nepiešiu, tad nesidomiu tuo, bet, esu tikra, kad, jei norėsi, tikrai rasi galimybę piešti ir ministerijoje, - draugiškai atsiliepė Džeinė. - Na taip, iškart po Hogvartso... Sunki situacija.
- Ech... Taip. Didžiulis... - nusiminusi atsiduso Vėtrūnė. Jai tikrai nereikėjo priminti kokį krūvį gauna Odettė, ir kad būtent dėl to Kristina negali pildyti savo norų - keliauti, įstoti į universitetą, kurti muziką, daugiau laiko praleisti lauke, įsigyti dar vieną augintinį, mėgautis kitais gyvenimo malonumais...
- Malonu, Dafydd, Oliveri, - de Leighi nusišypsojo ir pasistengė išsklaidyti liūdnos nuotaikos debesį, susiformavusį po paskutinių žodžių. Ištiestos rankos, kaip ir buvo galima tikėtis, ji nė nepamatė.
-
Pagaliau baigėsi mandagybės aiškinantis, kas kaltas dėl šitos nemalonios situacijos. Nors nuoširdžiai jautėsi esąs atsakingas, Dafydd nenorėjo tos kaltės versti ant savęs Magijos ministerijos darbuotojos akivaizdoje. Jau pakankamai prisiklausė iš tos įstaigos. Geriau pabandyti pasišnekučiuoti, kol suvalgys keksiukus, kas Oliveriui visai neblogai sekėsi.
Laimei, jauna mergina bent jau Oliverio neniekino ir atsakė jam į klausimą. Buvo smagu, kad mažylis visur ieško galimybės piešti. Tą daryti Hogvartse jis taip pat labai norės - tai jiedu jau išsiaiškino. Nusišypsojęs Dafydd pažvelgė į sūnų ir gurkštelėjo kakavos. Atrodė, kad mažylis yra patenkintas tuo, kad čia atėjo, o tokiu atveju to mažylio tėvui daugiau nieko ir nereikia.
- Drąsus žingsnis, - tepratarė, kai mergina patvirtino iš karto po mokyklos įsidarbinusi ministerijoje. Netrukus visos mintys apie tai buvo grubiai nutrauktos. Mergina nepaspaudė ištiestos rankos. Žinoma, pasakė, kad jai "malonu", tačiau savo elgesiu aiškiai parodė, ką galvoja tiek apie Dafydd, tiek apie jo sūnų. Kaip visada, Magijos ministerijos darbuotojai rado būdą paniekinti. Dabar reikėjo susitvardyti dėl sūnaus. Prieš šitą nuostabų berniuką jis tikrai neparodys esąs silpnas ar įžeistas. Nors jautėsi būtent taip - net ir praėjus daugybei metų, jis yra niekinamas ir trypiamas.
Tik ar yra prasmė toliau bendrauti? Dar vienas žvilgsnis smigo į keksiukais besimėgaujantį mažylį. Jam šita mergina turbūt atrodo įdomi - dirba Magijos ministerijoje ir netgi pasakė, kad ten galima piešti. Jam visai nebūtina žinoti, koks paniekos ir patyčių objektas yra tėvas.
- Bet dirbti su kvidičininkais iš viso pasaulio turbūt įdomu, ar ne? - prisivertė paklausti. Žinoma, ši mergina turbūt dirbo ne tik su kvidiču, bet to Dafydd tikrai nežinojo. Ir, tiesą sakant, nelabai tenorėjo gilintis. Eilinį kartą įsivėlė į kažkokią nesąmonę, iš kurios labai jau norisi pabėgti.
-
Išgirdęs, kad ir toje svajonių vietoje galės piešti, Oliveris dar labiau apsidžiaugė. Neprisiminė, kada buvo toks viskuo patenkintas kaip dabar. Jis buvo čia su tėčiu, valgė keksiukus, gėrė kakavą ir, maža to, susitiko žmogų iš Magijos ministerijos! O toji moteris dar buvo labai maloni ir draugiška. Ji berniukui beveik patiko. Beveik, nes prie nepažįstamo žmogaus šis mažylis niekada nesugebėdavo iki galo atsipalaiduoti.
Kažkodėl šį kartą į žodžius atsakyti buvo nedrąsu, tad Oliveris tiesiog nusišypsojo ir daugiau nieko nesakė. Nė kiek neabejojo užaugęs dirbsiantis Magijos ministerijoje. Ir, žinoma, būtinai ten piešiantis. Ak, kad taip pavyktų greičiau užaugti...
Tada tėtis ir toji moteris pradėjo šnekėti apie kažką nuobodaus. Per tą laiką berniukas galėjo kibti į antrąjį keksiuką. Jau ruošė tą ilgesingą žvilgsnį, kurį netrukus pradės mėtyti į tėčio lėkštutės pusę. Jo keksiukas mažėjo tiesiog nepadoriai lėtai, tad Oliveris jautė pareigą padėti. Ir visai nesvarbu, kad vis dar nesuvalgė savųjų.
Kažkas atsitiko. Berniukas iš karto pajuto, kad tėčio nuotaika pasikeitė. Nesuprato, ką galėjo padaryti ne taip - neabejojo, kad tėtis nusiminė ar įsitempė dėl kažko, ką padarė būtent jis. Pradėjo įtemptai mąstyti ir galiausiai sugalvojo: galbūt tai dėl to, kad jis nepadavė rankos tai moteriai? Tai buvo labai baisu - priešingai nei brolis, Oliveris nemėgo spausti rankų. Vis dėlto įsidrąsino ištiesti savąją ministerijos darbuotojos link ir vylėsi, kad tėtis tai įvertins.
-
[Vėtrūnės Kristinos Džeinės de Leighi asmenybė]
Pagirta dėl „drąsaus žingsnio“ Vėtrūnė tik kažką nesuprantamai numykė. Ji aplamai nemėgo kalbėti apie Odettės įsidarbinimą į ministeriją, ne tik apie darbą joje, nes būtent šis įvykis sužlugdė nemažai baltaplaukės dar nespėjusių išsipildyti svajonių. Bet pokalbiui apie ministeriją nesibaigus, Kristina vėl buvo priversta klausti Odettės atsakymų ir juos padiktuoti pokalbį vedančiam Dafydd.
- Mes su kvidičininkais nedirbame, tik su užsienio Magijos atstovais.
- Na, magiškų žaidimų ir sporto departamentas nelabai bendrauja su pačiais kvidičininkais, mes bendradarbiaujame tik su kitų šalių Magijos įstaigų atstovais. Žinoma, prieš pat rungtynes kartais tenka pabendrauti ir su kvidičininkais, tačiau retai. O kaip jūs? Yra tekę bendrauti su kuo nors iš kvidičo įžimybių?
Prisiminusi apie ant stalo paliktą kavą ir pyragą, Kristina nusprendė jų dar kartą paragauti ir ėmė dešine ranka čiupinėti stalą ieškodama šakutės, tačiau delnas nieko apart stalo paviršiaus neužčiuopė. Po galais, kur aš ją padėjau?! Prisiekiu, turėjo būti kažkur čia... Ir tuomet de Leighi netikėtai užčiuopė šakutę. Ak, štai kur tu, nenaudėle. Šyptelėjo sau mergina ir pamėgino atsignybti pyrago, tačiau pataikė tik į tuščią lėkštę. Pabandė dar kartą ir dar, kol galiausiai iš kokio šešto karto pavyko atsignybti pyrago. Įsidėjusi gabaliuką į burną ir jį sukramčiusi, Džeinė norėjo padėti šakutę atgal ant stalo, tačiau neištiesė pakankamai rankos ir šiai pakibus virš oro, o ne virš stalo, šakutė nerangiai nusileido ant žemės, sukeldama Vėtrūnei, kaip aklajai, tikrai didelį garsą. De Leighi susigūžė.
- Velnias, vėl tas nerangus aklum... - tuomet prisiminusi, kad Oliveriui sakė, kad matė gražų jo rodytą daiktą, nutilo sakinio vidury, tikėdamasi, kad jis arba neišgirdo, arba nesuprato, ką Vėtrūnė norėjo paskakyti.
-
Nepaisant to, kad jeigu būtų čia atėjęs vienas, prie ministerijos darbuotojos nė nebūtų artinęsis, dabar Dafydd be galo džiaugėsi esantis čia su Oliveriu. Užtekdavo pažvelgti į saldėsiais besimėgaujantį savo mažylį, ir iš karto pasidarydavo smagiau. Atsikando savo keksiuko ir prisivertė pakelti akis į merginą. Ji tarsi nepadarė nieko blogo - tik nepaspaudė rankos. Neatsiliepė ir į Oliverio pasisveikinimą, o tai vaikinui labai nepatiko. Suprato, kodėl ji niekina jį, bet kuo čia dėtas septynerių metų berniukas? Norėjo prieiti prie jos ir gerai papurtęs paklausti, kodėl taip elgiasi. Vis tik negalėjo ir vėl išgąsdinti sūnaus. Jau užteko tų kartų, kai supyko ant Matthew Turner ir Breto. Antrąjį kartą Oliveris dar ir nukentėjo. Na jau ne, dabar elgsis visiškai ramiai ir po kokios minutės iš čia nešdinsis.
Kad galėtų greičiau tai padaryti, nukando dar gerą gabalą saldėsio ir nugėrė didelį gurkšnį kakavos. Nusišypsojo Oliveriui.
De Leighi atsakymas buvo toks mandagus, kad Dafydd nutarė: jame buvo visa įmanoma subtiliai paslėpta panieka. Žinoma, juk žioplys Llewellyn uždavė klausimą, kuris nelabai teatitiko realybę. Koks normalus žmogus, tuo labiau ministerijos darbuotojas, praleis progą priminti, kad jis nusišnekėjo?
- Nesu didelis kvidičo fanas... - pradėjo Dafydd, tačiau netrukus staiga nutilo: de Leighi pradėjo eilinį spektaklį. Kam apsimesti, kad ji nemato, kur yra šakutė ar lėkštė? Kad "pasiteisintų", kodėl nepaspaudė ištiestos rankos? Vis dėlto kai šakutė dar ir gracingai nukrito ant grindų, Dafydd įdėmiau pažvelgė į merginą. Negi... pradėjo mintį, tačiau ją nutraukė (ir patvirtino) dar vienas sakinys. Jis buvo nutrauktas vidury žodžio, tačiau to, ką mergina pasakė, užteko. Ji nemato. Ji nieko nemato. Ji akla mintyse kartojo velsietis su nuostaba žiūrėdamas į de Leighi. Žinoma, tada negalima kaltinti, kad nepaspaudė rankos - ji jos tiesiog nematė. Bet negi iš tiesų Magijos ministerijai naudingesnis ne jis, o darbuotoja, kuri nemato? Ar jis toks niekam tikęs kvailys?
Netrukus šias savigraužos mintis pakeitė kitos - apie tai, kad ši mergina kuo ramiausiai melavo septynmečiui. Tai supykdė - kokią ji turi teisę šnekėti nesąmones vaikui?
- Jūs Oliveriui pasakėte, kad patinka parodytas keksiukas. Kaip galėjote tai pasakyti, jeigu jo nematėte? Vaikas džiaugiasi užkalbinęs žmogų, o jūs jį apgaudinėjate. Ne veltui dirbate Magijos ministerijoje. Vis dėlto net ir tos įstaigos darbuotojams nėra privaloma meluoti visur ir visada, - balsas buvo tylus, tačiau labai grėsmingas. De Leighi ką tik įšoko į nekenčiamiausių žmonių sąrašą. Ir labai jau aršiai grūmėsi su Matthew Turner dėl pirmos vietos.
Prarijęs savo keksiuką pažvelgė į sūnų - vylėsi, kad jis jau baigė valgyti, tad bus galima eiti namo. Visai nebenorėjo matyti melagės, dirbančios prakeiktoje melagių kontoroje.
-
Kodėl suaugusiems būtina kalbėti apie kvidičą? Oliveris nuoširdžiai nemėgo šito sporto - tos rungtynės, kuriose teko lankytis, įvarė pernelyg didelį siaubą. O dabar tėtis kalba kaip tik apie tai. Pasidarė ne tik nuobodu, bet ir liūdna. Norėjosi pasakyti tėčiui, kad jiems jau metas namo. Tik prieš tai reikėtų paimti tą įspūdingą keksiuką, žinoma. Deja, berniukas nesiryžo to padaryti, tad taip ir liko sėdėti. Lėtai kramtė savuosius skanėstus - tėtis lyg išgirdęs mintis pradėjo greičiau valgyti savo maistą, tad tikėtina, kad jam, Oliveriui, papildomo kąsnio neliks.
Ištiesta ranka kurį laiką pabuvo ignoruojama, ir galiausiai septynmetis ją patraukė. Tai irgi įskaudino - nuoširdžiai norėjo pasigirti Eliotui kažkam paspaudęs ranką. Sužinojęs, kad tas kažkas yra Magijos ministerijos darbuotoja, brolis būtinai užpavydėtų! Ką gi, teks laukti kitos progos.
Šitai moteriai pradėjus ieškoti šakutės ir maisto Oliveris nusišypsojo. Nežinojo, kodėl, bet galvojo, kad ji bando prajuokinti jį ir tėtį. Tiesa, pastarasis neatrodė laimingas. Oliveris ilgai spoksojo į mylimą žmogų ir bandė suprasti, kas vyksta.
- Ji nematė keksiuko? - paklausė, ir mažą širdelę apėmė didelis liūdesys. Toji moteris sakė, kad jai patiko, bet jeigu nematė, kodėl turėjo taip pasakyti? Ir kodėl tėtis pyksta? Kodėl kiekvieną kartą, kai jie netyčia ką nors susitinka, tėtis supyksta? Du iš trijų kartų jie buvo dviese. Vadinasi, jis, Oliveris, kaltas dėl to, kad tėtis dabar jaučiasi blogai.
- Aš atsiprašau. Nenorėjau nieko blogo, - sumurmėjo įsmeigęs maldaujantį žvilgsnį į tėtį. Norėjo jį apkabinti, bet kažkas turėjo įvykti. Turbūt tėtis laukė moters atsakymo. - Einam namo, - liūdnai pridūrė berniukas.
-
[Vėtrūnės Kristinos Džeinės de Leighi asmenybė]
Netyčiom kaip ir šakutė išsprūdę žodžiai, privertė baltaplaukę susikrimsti. Kas, jeigu Oliveris tikrai išgirdo jos žodžius ir suprato ką ji turėjo omeny? Berniukas taip nudžiugo de Leighi atsakymu, tad sužinojęs, kad tai buvo netikra, be galo įsižeistų. Vėtrūnė nė už ką nenorėjo įskaudinti mažamečio, ji telinkėjo jam laimės, tad toks neatsargus elgesys labai sutrikdė. Tačiau akimirką niekas nieko nesakė ir Kristina jau paslapčia nudžiugusi, kad jos žodžiai nebuvo suprasti, pasilenkė graibalioti šakutės ant žemės, tačiau netrukus jos ausis persmelkė atgrasūs, grėsmingi, pykčio persmelkti žodžiai, ištarti Dafydd balsu. Vėtrūnė sustingo pasilenkusioje pozicijoje, tačiau taip ir nepasiekusi žemės, kad galėtų ieško nukritusio stalo įrankio. Ji skausmingai klausėsi kiekvieno Dafydd tariamo žodžio ir kiekvieną iš jų rėžė giliai į širdį. Žinoma, buvo sutrikusi dėl tokio staigaus pykčio proveržio, mat tikrai nesitikėjo, kad Dafydd nematė, kad ji akla iki šio pasakymo. Tačiau net šis sutrikimas nė kiek nesusišvlenino Dafydd žodžių, skausmingai smingančių į širdį, o tik juos paaštrino - nežinojo ne tik Oliveris, o ir Dafydd. Jis visiškai teisus. Kaip aš taip galėjau? Dieve, ką padariau? KAIP aš galėjau? Neturėjau jam meluoti! Aš visai niekam tikusi! Iš nereginčių akių pasipylė ašaros ir pasigirdo tyli moters rauda. Ji neišdrįso atsitiesi, tiesiog visai sugniuždyta susmuko ant kėdės. Ji tenorėjo tik gero, ji tenorėjo, kad berniukas nesijaustų užgautas dėl tiesaus atsakymo, o gavo šitai. Ji kaip visada viską sugadino. Yra visiškai niekam tikusi. Vidiniai kitų asmenybių balsai - kritika ir guodimas - susiliejo į vieną - neapykantą sau.
- Aš... - sušniurkščiojo Vėtrūnė. - Aš tenorėjau... kad Ol-Oliveris, kad... - užsikirto Džeinė ir vėl įkniubo į ašaras. Jautėsi visiškai sugniuždyta ir palaužta. Nebematė reikalo daugiau teisintis, padarė nepateisinimą dalyką. Nebematė reikalo aplamai čia egzistuoti. Šioje planetoje ji visiems tik kenkia. Panoro išnykti.
-
Jaunoji mergina reagavo... keistai. Nepavyko nepastebėti jos ašarų, o tai šiek tiek sumažino pyktį. Bet tik šiek tiek - ji vis tiek begėdiškai melavo septynerių metų berniukui, kurį toks poelgis labai nuvylė. Nesvarbu, kad jai dabar skaudu ar liūdna. Dafydd daug labiau rūpėjo tai, kad panašiai jaučiasi ir Oliveris. O taip yra tik dėl šlykštaus Magijos ministerijos darbuotojos poelgio. Panašu, kad ta įstaiga sugadina bet kurį žmogų. Beliko viltis, kad jo mažylis dar apsigalvos ir nė už ką ten nedirbs.
- Eikš, Oliveri, - sumurmėjo Dafydd nekreipdamas dėmesio į ne itin vykusį (tiksliau, itin nevykusį) de Leighi pasiteisinimą. Ji jau pakankamai suaugusi, kad dirbtų ministerijoje. Vadinasi, pakankamai suaugusi suvokti, kad meluoti nėra pats geriausias variantas.
Vaikinas padėjo sūnui atsistoti ir paėmė jį ant rankų. Atsargiai pasilenkęs paėmė šakutę ir padėjo ją ant stalo tiesiai prieš merginą.
- Šakutė ant stalo, - visiškai abejingai informavo. Nusisuko nuo merginos ir džiaugėsi bent tuo, kad šį kartą pyktis nebuvo toks akivaizdus. Jautėsi labai bjauriai - per jį ir vėl buvo įžeistas jo nuostabus berniukas. Jeigu jau niekina jį, kodėl reikia tyčiotis ir iš vaiko?!
- Eime, išrinksime Eliotui ir kitiems po keksiuką, - pratarė sūnui ir pastatęs jį ant žemės paėmė už rankos. Leido Oliveriui išsirinkti keksiukus, sumokėjo už juos ir nusisuko nuo pardavėjos. Metė dar vieną susierzinimo kupiną žvilgsnį į jaunąją Magijos ministerijos darbuotoją. Panašu, kad jo santykis su šita įstaiga niekada nepasikeis. Tik šį kartą nukentėjo ir Oliveris.
- Viskas bus gerai, - pratarė Dafydd ir išsivedė sūnų iš "Cukrinio kiškučio".
-
Viskas buvo labai keista ir nejauku. Tiesiog norėjosi greičiau keliauti namo pas mamą. Ten ką nors nupiešti ir pavaišinti tiek ją, tiek brolį ir seseris keksiukais. Tada nuotaika iš karto pasitaisys.
Laimei, tėtis neprieštaravo eiti iš čia, tad Oliveris, atsidūręs ant jo rankų, pasijuto geriau. Jo tėtis pats geriausias - visada žino, ką daryti, kad liūdesys nekankintų pernelyg ilgai.
Buvo sunku suprasti, kam reikia paduoti tai moteriai, kuri visus nuliūdino, šakutę, tačiau tėtis visada žino ką daro. Kad ir kokia to priežastis, Oliveris nenorėjo aiškintis, tad iš viso nieko nesakė. Vis dar buvo šiek tiek liūdna. Taip norėjo pasimėgauti keksiukais, o viskas būtinai turėjo susigadinti. Gal ir tas didelis keksiukas, kuris buvo numatytas Eliotui, visai negražus. Šitos moters žodžiai, kad jai patiko, yra nieko verti - keksiuko ji nematė. Ką daryti dabar?
Vis dėlto išrinko tą patį keksiuką, taip pat parodė į dar po vieną mamai ir Miriam. Kiek padvejojęs išrinko bendrą keksiuką ir mažiesiems Hannah ir David. Visi šeimos nariai galės džiaugtis skanėstais. Jiems nebūtina žinoti, kaip Oliveris ir tėtis nusiminė dėl to, kas čia atsitiko.
- Žinau, tėti, - vėl paėmęs tėčio ranką atsakė berniukas ir neprieštaraudamas išėjo paskui jį į lauką.
-
Vos atsitrenkęs į šitą vietą pasigailėjo. Per daug prakeiktų kiškučių kurie visur regis sekė jį. Ir pats dabar negalėjo pasakyti kodėl tame baisiame laiške nurodė šitą vietą. Matyt taip ilgai rašė laišką, kad užrašė bet kurią vietą, kuri šovė į galvą. Taip. Tas laiškas kainavo nemažai. Bet turėjo jį išsiųsti. Vargšas popieriaus lapas, kurį numargino savo ne pačia gražiausia rašysena iškeliavo pas Dafydd pribraukytas, pertaisytas šimtą kartų.
Auris pasiėmė kavos ir atsisėdo kiek įmanoma atokiausioje vietoje. Sukiojo tą kavos puodą ant stalo ir laukė. Nežinojo ar sulauks Dafydd. Pats tai neateitų. Velniams jam reikėtų papildomų problemų? Save Auris laikė gana problematiška asmenybe.
Jei Dafydd ateis. Tai ką reikės pasakyti? Jei jau nepakentė tokių laiškų, kokį jam išsiuntė. Tai tokių kalbų tuo labiau nemėgo. Auris atsiduso. Kodėl pastoviai pats sau prisidaro problemų? Amžinai reikia gailėtis dėl savo paties sprendimų. Bet kaip mėgo sakyti Erkai sprendimai turi pasekmes. Jis tą vasaros dieną pasirinko. Ir dabar turėjo sėdėti tarp tų baisių kiškių ir galvoti kaip pabandyti paaiškinti Dafydd kodėl ėmė ir dingo tokiam ilgam laikui.
-
Jeigu ne Mayra, jis nesėdėtų traukinyje į Londoną. Jeigu ne Mayra... Ne, taip geriau negalvoti, nes jeigu ne ta nuostabi mergaitė, jis nė nebūtų susipažinęs su Auriu, nes nebūtų tiek išgyvenęs.
Galėjo persikelti oru ir taip sutaupyti laiko. Arba galėjo pasiimti automobilį ir vis tiek sutaupyti laiko. Bet būtent to Dafydd nenorėjo daryti - jam reikėjo pasiruošti. Eidamas į stotį ir sėdėdamas traukinyje stengėsi įtikinti save, kad yra piktas. Bandė pykti ant Aurio ir ruošė kalbą, kurią drėbs jam į akis. Ir tada apsisukęs išeis ir daugiau niekada su juo nesikalbės.
Blogiausia tai, kad Dafydd puikiai žinojo, kad visa tai nėra tiesa. Pykčio nebuvo nė kvapo. Kažkodėl nesisekė būti tuo, kuo jis buvo pirmuosius dvidešimt gyvenimo metų - ant visko ir visų pykstančiu kvailiu. Dabar kamavo visai kitokie jausmai - siaubingas skausmas ir baimė, kad Auris tai supras. Nė už ką nepasakys jam, kad dėl prarastos draugystės išliejo galybę ašarų. Buvo gėda prieš save ir prieš Mayrą. Tikrai nesugebėtų to pasakyti žmogui, privertusiam taip blogai jaustis. Auris neturi sužinoti, kokia svarbi ta draugystė. Buvo. O gal tebėra? Šito Dafydd nežinojo ir, ko gero, būtent to išsiaiškinti ir važiavo į Londoną.
Gautą laišką norėjo sudeginti, tačiau ugnyje atsidūrė tik kokie aštuoni parašyti atsakymai. Galiausiai nė vieno laiško taip ir neišsiuntė. Vadinasi, Auris negali būti tikras, kad jis pasirodys. Vėlgi - jeigu ne Mayra, jis ir nepasirodytų. Paskęstų prarastos draugystės skausme, ir tiek.
Situaciją labai apsunkino ir tai, kad jau visai netrukus Mayra ir Eliotas skris į Ameriką. Kodėl ištisą amžinybę tylėjęs Auris negalėjo palaukti dar kelių savaičių? Nuolatinis nerimas dėl sūnaus, kuris visus tuos mėnesius draskė širdį klausimais, kada pagaliau vėl susitiks su Auriu, neleido blaiviai galvoti. Ir tai tik dar labiau didino tikimybę, kad Dafydd pamatęs draugą praskys. To negalima sau leisti, bet jo silpnumas buvo visiems seniai žinoma tiesa.
Atvykęs į Londoną nebegaišo. Žinojo, kad kuo ilgiau užtruks, tuo viskas bus blogiau. Jo nereikia Auriui - laiške buvo pripaistyta tiek nesąmonių, kad jį tikrai reikėjo sudeginti (laišką, ne Aurį), - tačiau šeimos nariams jis reikalingas. Suteiks (buvusiam) draugui tris minutes ir keliaus namo. Jeigu pasiseks, prie jo neapsižliumbs. O kai grįš namo, Mayra jį supras.
Pasiekęs reikiamą kavinę sustojo prie durų ir giliai įkvėpęs įžengė vidun. Apsidairė, tačiau reikiamo žmogaus nepastebėjo. Tyliai atsidusęs jau norėjo eiti sau, bet akys užkliudė tolimiausiame kampe sėdintį raudonplaukį. Vėl stengdamasis atrodyti piktas Dafydd nužingsniavo prie jo. Neparodys savo skausmo - jausti ir turėti emocijas jis turi teisę tik prie šeimos narių.
- Auri, - teištarė iš paskutiniųjų stengdamasis, kad balsas atrodytų kuo abejingesnis. Turbūt nepasisekė.
-
Laukdamas bandė sugalvoti ką pasakys. Bet neįsivaizdavo. Jau ir taip užtektinai prirašė, tai ką galėtų pasakyti naujo? Vaizduotė piešė paveikslą, kaip bandys kažką suregzti. Bandys kalbėti, bet turbūt pripaistys dar kokių nors niekų ir tiek. Gal ir galėjo sukišti viską į vieną sakinį. Maždaug tokį. Aš nenoriu būti paliktas, todėl geriau pirmas tą padarysiu vos tik pasirodys, kad jaučiuosi neužtikrintas ir silpnas. Nenoriu, kad žmonės man ką nors reikštų, nes kai jų vieną dieną netenki pasidaro labai blogai. Čia jau buvo du sakiniai. Ne vienas. Ir tai buvo vienintelis kiek normaliasnis dalykas, kurį sugalvojo čia besėdėdamas.
Žmonės įeidinėjo ir išeidinėjo. Auris pradėjo galvoti, kad gal Dafydd visgi protingai pasielgs ir neateis. Bus liūdna ir gaila, kad viską sumovė, kad tą vasaros dieną pasidavė sau. Bet bent nereikės veblenti nežinia ko.
Durys ir vėl atsivėrė ir Auris pastebėjo atėjūną. Atrodė, kad Dafydd taip jo ir nepamatys, bet pamatė ir priėjo.
- Labas Dafydd. - Pradžia padaryta. O kas dabar? Kaip būtų smagu, jei nereikėtų nieko aiškintis. Bet Auris žinojo, kad taip nebus.
- Jei atvirai, tai nežinau ir kaip ir nuo ko pradėti šitą pokalbį. - Jis atsiduso. Dabar norėjosi save nudėti. - Nežinau kaip tau viską paaiškinti. Galėčiau pasakyti, kad elgiuosi taip dėl savo praeities. Bet tai būtų paprasčiausias kelias. Niekas neverčia manęs elgtis taip, kaip pasielgiau. Aš pats nusprendžiau. Tiesiog atsikratyti senų įpročių nelengva. - Galėjome dabar susitikti kokiam smagiam pasisėdėjimui. Galėjau jau turėti žmoną, jei nebūčiau palikęs Linėjos. Norėjosi dabar mintyse iškeikti savo tėvą, kuris po motinos mirties nei nemanė pasistengti dėl jo. Norėjosi išplūsti dėdę ir senelį, kurie privertė jį palikti jau pamiltus globėjus. Norėjosi prakeikti savo šeimą, nes jie niekada neieškojo jo pabėgusio iš namų. Norėjosi jiems suversti kaltę dėl to, kad nesugeba palaikyti draugystės su kitais žmonėmis. Bet žinojo, kad turi viską palikti. Kad turi pats statyti savo gyvenimą ir neleisti praeičiai to daryti.
- Dafydd, Aš nežžinau ar galėsiu tau geriau viską paaiškinti, nei jau parašiau laiške. Aš visada noriu žinoti, kad galėsiu atsitraukti, nenoriu... Nenorėjau susisieti su kitais žmonėmis, nes ryšys su kitais mane baugina. Man visada atrodo, kad vis tiek viską prarasiu. Ir todėl, jei žmonės pamato ko aš nenoriu ir aš pasijaučiu pažeidžiamas... Pasitraukiu. Nutraukiu ryšius.
-
Situacija buvo keista ir labai sudėtinga. Dafydd prisiminė tą naktį, kai pagalvojo, kad Mayra jį paliko. Koks buvo persigandęs ir kaip sunkiai dėliojo žodžius, turėjusius jai paaiškinti, iš kur atsirado toks įtarimas. Kaip vos pajėgė viską paaiškinti. O gal net nepajėgė.
Dabar viskas buvo šiek tiek kitaip. Auris išties jį paliko ir nė nepasivargino ką nors paaiškinti. Iki tos dienos, kai atsiuntė laišką. Mayra juo tada pasitikėjo, bet ar jis pats gali pasitikėti (buvusiu) draugu? Ar tikras draugas neturėtų paaiškinti, kad negali bendrauti? Negi paprasčiau ignoruoti bet kokį bandymą susisiekti? O ką tu išmanai apie draugystę? mintyse paklausė savęs Dafydd. Netrukus Auris prakalbo, ir viduje pasklido taip lauktas pasipiktinimas. Niekam nereikėjo kvailų pasiteisinimų. Niekam nesvarbu, ką jis galėtų sakyti. Dafydd čia atėjo tam, kad... O iš tiesų - ko jis čia atėjo? Ar šitas pokalbis turėjo prasmę? Kol kas to nežinojo, taigi net neatsisėdo šalia. Taip ir liko stovėti šalia Aurio staliuko. Nieko nesakė, kai draugas ir vėl prakalbo. Šį kartą Dafydd jį suprato tiesiog puikiai, nes ir patį kamavo panašios baimės. Bet argi Auris dar nesuvokė, kad artimus žmones išlaikyti yra įmanoma? Jie su Mayra kartu yra jau daugiau nei dešimt metų, nors abu vienas kitu nepasitikėjo ir bijojo to paties.
- Neįsivaizduoji, kaip nuvylei mano vaikus, - ištarė Dafydd. Tonas buvo kaltinantis, bet kaip tik tokio ir norėjosi. Jeigu tik pavyks paslėpti skausmą, pokalbis nebus praėjęs veltui. - Eliotas manęs klausinėja ir klausinėja, kada gi eisime ką nors paveikti su Auriu. Ir ką aš jam turiu atsakyti? Kad nežinau, nes mano draugas staiga nutarė, kad aš jam per prastas? Nenori susisieti su kitais žmonėmis, nes juos praradus skauda? O nepagalvoji apie tai, kad kai pats padarai tą sąmoningai ir specialiai, jiems taip pat gali skaudėti? Bent būtum ką nors paaiškinęs, kad devynerių ir aštuonerių metų vaikams nereikėtų jausti to siaubingo nusivylimo. Tavo pasiteisinimas, kodėl staiga tenka sprukti, neįtikino net jų. Ar tau tai atrodo normalu?
Dafydd staiga nutilo. Atrodo, pasiekė tai, ko ir norėjo - kalbėjo gana piktai. Bet ar tikrai slepiant savo skausmą reikėjo viską pasukti taip, kad atrodytų esą nusivylę liko tik vaikai?
- Norėjau kai kuo su tavimi pasidalinti, - gerokai tyliau pratęsė. Dabar balsas atspindėjo tą taip atkakliai slepiamą skausmą, bet Dafydd jautė bepasiduodantis. - Tik nebežinau, ar tai verta daryti. Ne tokiu žmogumi tave laikiau.
Sukilo graudulys, bet velsietis darė viską, kad neapsižliumbtų. Dar to betrūko. Kol neišsiaiškins bent šiek tiek daugiau, privalo išlaikyti tvirto žmogaus kaukę. Tik ar praeityje ne per daug atsiskleidė šitam žmogui?..
-
Net dabar norėjosi sprukti. Taip ir matė save atsikeliantį ir išeinantį lauk. Jis pasakė viską, ką įsivaizdavo būsiant bent kiek panašaus į paaiškinimą. Ir nežinojo ką daryti toliau. Tokių pokalbių neturėjo. Nes jei jau ką palikdavo, tai visam laikui.
Kodėl jis išvis sugalvojo, kad jie su Dafydd gali bendrauti. Ypač po to karto, kai kartu ėjo lankyti vaiko kapo. Dafydd reikėjo ne tokio žmogaus. Ne tokio draugo. Auris visada giliai širdyje žinojo, kad vieną dieną jų bendrystė nutrūks. Nes kai šitaip bendrauji neįmanoma laikyti nuotolio, kurio taip reikėjo Senkleriui. Taigi kodėl jis išvis tęsė visą tai? Reikėjo dingti seniau, kai tai Dafydd nieko nereikštų. Staiga susivokė begalvojantis apie tai, kad reikėjo ar reikia viską nutraukti. Nors juk šis susitikimas buvo skirtas kaip tik šios draugystės išsaugojimui.
- Įsivaizduoju. - Žinoma, kad galėjo tai suprasti. Jam pačiam patikdavo tie susitikimai su vaikais ir Auris jautė, kad jiems irgi yra smagu. Per tuos susitikimus jausdavosi kaip kažko dalis. Leisdavo sau taip jaustis. Ir per tą laiką, kol jie nesimatė Auriui trūko to jausmo. Trūko to supratimo tarp jų, tų pamažu vis kažką atskleidžiančių pokalbių. Jam patikdavo Dafydd parodyti kažką naujo. Jam patikdavo ir tai, kad per jų susitikimus nesinorėdavo išsišokti ir kokiais nors poelgiais prisidaryti problemų. Daug ką turėjo, kol vieną dieną dėl to, kad jautėsi blogai nusprendė viską palikti.
- Aš niekada to nenutariau. Ir aš taip niekada negalvojau. Aš išėjau... Aš dingau tik dėl savo paties problemų. Dėl to, kad nesusitvarkiau su savo emocijomis. Nežinau. Su savimi. - Viskas skambėjo siaubingai. Bet ar galėjo būti kažkaip kitaip?
- Nuvyliau tave, tavo vaikus, save. Grįžau į laiką prieš kelerius metus. - Per tą laiką, kol jie nebendravo spėjo prikrėsti visokių kvailysčių. Bet apie tai geriau dabar reikėjo negalvoti.
- Dabar apie tai galvoju. Galvoju kaip mano poelgis įskaudino, įžeidė. Bet kai nusprendžiau pranykti taip negalvojau. Tada galvojau visai apie ką kitą. - Tiesiog esu psichinis ir tiek... Palikau mylimą merginą dėl nieko. Palikau ir visas draugystes su žmonėmis, kuriems rūpėjau ar kurie man rūpėjo. Nuo viso šito pasidarė tiesiog pragariškai nyku.
- Neatrodo normalu. Nei tai, ką čia tau aiškinu, nei tai, kaip pasielgiau tada. - Ir ką jis veikia Hogvartse? Jam ne vaikais reiktų rūpintis, o vykti į psichiatrijos skyrių tvarkytis savo problemų.
- Aš tau sakiau koks esu. Manęs nereikia laikyti geresniu nei aš esu. - Norėjosi save užtarti. Nes pradėjo jaustis kaip mažas ką nors bloga darantis užkluptas vaikas.
- Dafydd, norėčiau pakeisti tą savo poelgį. Bet negaliu. Bet jei norėtum. Jei galėtum. Aš norėčiau viską ištaisyti. Aš noriu palikti save tokį, koks buvau. Aš nenoriu, kad mano praeitis griautų tai, kas man patinka.
-
Išrėžė viską, kas gulėjo ant širdies. Na, ne viską, nes jausmų ten padėta buvo žymiai daugiau. Bet kol kas to turėjo užtekti. Auris vis tiek ką nors turi atsakyti. Jeigu jau norėjo pasikalbėti, negalės tylėti. Bet būtent tai jis ir darė. Dafydd niekaip negalėjo suprasti, kodėl reikėjo trenktis į Londoną, jeigu dabar tyli. Norėjo tai ir drėbtelėti Auriui į akis, kai jis teikėsi pasakyti vieną žodį.
- Įsivaizduoji? - labai tyliai pakartojo. Viskas staiga pasidarė žymiai sunkiau. Viduje buvo per daug emocijų. - Ne, neįsivaizduoji, nes neturi vaikų. Pusbrolis nėra tavo vaikas. Ir nežinai, ką reiškia matyti nusivylimą, kai išvyka pavirsta kažkokia nesąmonė, o po to tėvas niekaip negali pasakyti, kada bus pramogų. Tu šito tikrai neįsivaizduoji.
Visko buvo per daug. Baimė ir nerimas dėl Elioto ir tos kelionės į Ameriką neleido tinkamai pasiruošti šitam pokalbiui. O dabar reikėjo klausytis, ką kalba Auris, ir bandyti suprasti, ar tai tikra. Kam jam apsimesti? Taip, viskas turėtų būti tikra ir nuoširdu, bet patikėti buvo labai sunku. Gal Auriui staiga iš jo kažko prisireikė?
- Gerai. Nesusitvarkei su emocijomis. Tebūnie, - tęsė Dafydd. Nežinojo, ar reikia tęsti, tačiau kad jau atvyko, pasakys viską. Ar bent jau šiek tiek daugiau, nes anksčiau ar vėliau drąsa kažkur dings. Ir tada jis arba atleis Auriui, arba tiesiog išlėks iš šitos kavinės. - Bet kodėl tylėjai po to? Kiek kartų aš tau rašiau? Galėjai vienu sakiniu parašyti, kad jautiesi blogai, bendrauti nenori. Man to būtų užtekę. Bet ne. Palikai mane nežinioje. Tavo žiniai, kelis kartus pirkau Magijos žinias, kad patikrinčiau, ar ten neparašyta, kad mirė Hogvartso profesorius Auris Senkleris!
Tai buvo tiesa. Kažkuriuo metu Dafydd iš tiesų pradėjo galvoti, kad draugui nutiko blogiausia. Tik šito prisipažinti visai neketino, tad dabar gerokai sutriko. Norėjo iš čia išeiti, bet suprato: šis vyrukas jam vis dar svarbus. Jis džiaugiasi, kad gavo tą laišką. Nenorėjo to pripažinti, bet buvo būtent taip.
- Taip, sakei, koks esi, - neprieštaravo tiems žodžiams. - Bet kai kurie žmonės pernelyg blogai galvoja apie save. Patikėk manimi, šitą aš žinau. Tu nesi toks blogas. Tau iš tiesų rūpi Alanas. Aš turbūt esu tau tiesiog per prastas. Nevertas tavo laiko. Bet kodėl mes čia, Auri? Koks šito pokalbio tikslas?
Tai turbūt buvo svarbiausias klausimas. Dafydd juto, kad viduje tiesiog verda. Be proto reikėjo šalia Mayros ir jos tvirtumo. Kad palaikytų ir pabūtų šalia. Be jos jis tiesiog negali ištverti tokių pokalbių. O vis labiau drėkstančios ašaros viską tik dar labiau apsunkino.
Galiausiai ir pats nežinodamas, kodėl, Dafydd apėjo staliuką ir atsisėdo priešais Aurį. Į akis nežiūrėjo - gąsdino tai, ką jose gali išskaityti.
-
Galbūt. Galbūt jis ir negalėjo šito įsivaizduoti. Žinoma, savo vaikų neturėjo. Bet tikrai suprato, kaip aną kartą jie nusivylė. Jam išties tada nereikėjo eiti susitikti su Dafydd. Jei tada būtų niekur neėjęs, tai šio pokalbio net nereikėtų. Turbūt viskas būtų kaip seniau. Gal jie dabar kažkur smagiai leistų laiką.
- Taip. Tu turbūt teisus. Aš to negaliu suprasti. - Paskui pasidarė dar slogiau. Ar Dafydd tikrai ieškojo laikraščiuose mano mirties? Atrodė keista, kad kažkas tiek dėl jo suko galvą. Taigi sprendimas nutraukti viską pasirodė dar labiau slegiantis. Pasijuto dar labiau kaltas.
- Nerašiau tau nes... Nes žinojau, kad persigalvosiu ir nesilaikysiu to sprendimo. Nes man išties reikia. Reikėjo su kuo nors apie viską pasikalbėti. Ai Dafydd, viskas yra labai... Aš komplikuotas... Po galais... - Kodėl pasiaiškinti yra taip sudėtinga? - Aš visada stengiausi gyventi taip, kad visada galėčiau pasitraukti. O jei jau suprasdavau, kad ryšys su kitu žmogumi pasidarė svarbus, tai visada jį nutraukdavau. Ir taip, kad kiti žmonės daugiau manęs neieškotų. Išsiaiškinti kaip įskaudinti kitą žmogų yra paprasta. Ir aš visada pasistengdavau taip ir padaryti. - Dieve mano, kalbėdamas visą tai pasijuto dar labiau trenktas. Bet juk taip ir buvo. Linėją jis išdavė su kita mergina. Dafydd tiesiog ignoravo. Dingo be paaiškinimų. Buvo ir daugiau istorijų, bet dabar nenorėjo jų prisiminti.
- Taip visada elgiausi ir negalvojau apie kitų žmonių jausmus. Bet aš nenoriu ir negaliu šitaip gyventi. Man patinka bendrystė su kitais žmonėmis. Ir bėgant metams aš supratau, kad visai nereikia bėgti nuo žmonių, kurie yra svarbūs. - Kodėl Dafydd vis dar yra čia? Kažin ką daryčiau girdėdamas šitokius kliedesius...
- Tikrai ieškojai šito magijos žiniose? Dafydd, aš... Aš labai atsiprašau. Atsiprašau, kad priverčiau tave taip jaustis ir nerimauti. - Norėjosi pasidaryti mažam ir pradingti kur nos po stalais. Kaip dabar gailėjosi, kad užvirė šitą košę.
- Aš žinau koks esu. Nesu toks geras žmogus, kokį tu įsivaizduoji. Ai baik Dafydd. Visada planavau, kad kai Alanas sukurs šeimą išvyksiu lygiai taip pat. Sakiau tau ir sakau dar kartą. Niekada taip apie tave negalvojau. Aš su tavimi pasielgiau taip todėl, kad manyje dar daug praeities, kuri man ir diktuoja ką daryti. Bet aš nenoriu, kad taip būtų. Aš noriu gyventi gyvenimą, kurio neįtakoja seni įvykiai. - Bent jau norėčiau pasistengti taip gyventi. - Šio pokalbio tikslas yra ne vienas. Pirma, norėjau tau pabandyti viską paaiškinti. Antra. Rašiau tau laiške, kad suprasiu, jei nenorėsi toliau bendrauti. Bet norėčiau pabandyti sugražinti viską į senas vėžias. Nes labai gailiuosi, kad taip pasielgiau.
-
Laimei, Auris bent jau pritarė tam, kad negali suprasti, koks jausmas matyti įskaudintus ir nusivylusius mažylius. Jis nežinojo, kaip skaudėjo širdį nuo Elioto klausimų, kada gi jie eis veikti ką nors smagaus su Auriu.
Buvo smalsu, ar draugas (ar jis vis dar draugas?) ką nors jaučia, ar sugalvojo tekstą, kurį dabar kaip eilėraštį ir varo. Bet neketino to klausti. Norėjo pajusti tai, tačiau abejojo, kad sugebės tai padaryti. Kito žmogaus jausmai vis dar buvo pernelyg sudėtingas daiktas, kurio skaityti Dafydd visai nemokėjo. Tiesa, Aurio kalba pasirodė tesanti kažkokie pezalai, bet kol kas to galima ir nepaisyti. Kol jis bent jau šneka, gal viską galima sutvarkyti.
- Ką gi, sveikinu. Mane įskaudinti tau pavyko, - neslėpė Dafydd. O ir kam slėpti, jeigu tai yra akivaizdu? Jeigu nebūtų įskaudintas, šitas pokalbis vyktų visiškai kitaip. Viskas būtų žymiai paprasčiau. Bet kovoti su savo jausmais neturėjo jėgų. Tiesą sakant, net ir nenorėjo. Auris privalo suprasti, kad pasielgė netinkamai.
- Ieškojau, tik neketinau tau šito prisipažinti, - atsakė į dar vieną klausimą. - Aš vis dar bijau. Bijau prarasti žmogų, kuris man tapo svarbus. Mokykloje neturėjau draugų, o vienintelis žmogus, kuris su manimi kalbėjosi, atviriau pasisakius apie jausmus atstūmė. Namuose nebuvau reikalingas. Vis dar baisu, kad Mayra ar vaikai pasakys esą jiems manęs nereikia. Ar nesupranti, kad bijau netekti ir tavęs?!
Nė nepajuto, kaip pradėjo beveik šaukti. Norėjosi gerai Aurį papurtyti ir priversti kažką pajusti. Neįsivaizdavo, ar tie jo atsiprašymai nuoširdūs, bet to tikrai neklaus. Jeigu jis meluoja, galės lengvai pameluoti ir dar kartą.
- Ar galima paklausti? - nutaisęs rūstų toną ištarė Dafydd, tačiau nelaukė atsakymo ir tęsė: - Ar tu ką nors darai, kad tą savo praeitį pakeistum? Ar tik svajoji apie tai, tačiau nieko nekeiti ir viską nurašai tam? Aš žinau, ką reiškia sunki praeitis.
Norėjosi išrėkti, kad Mayros praeitis buvo neką lengvesnė nei Aurio. Ko gero, dar ir sunkesnė. Ir ji vis tiek įsileido jį į gyvenimą ir niekada neįskaudino. Nepadarė nieko, dėl ko norėtųsi viską mesti. Ar nebus taip, kad Auris tiesiog rado puikų būdą išsisukti nuo bet kokios atsakomybės?
- Ką man sakyti, kai Eliotas vėl paklaus, kada eisime kur nors su Auriu? - staiga uždavė dar vieną klausimą. Neabejojo, kad mažylis tuo pasidomės. Jeigu atsakymas ir toliau bus "nežinau", šis susitikimas visai nieko vertas.
-
- Nieko sveikintino nepadariau. - Jautėsi tiesiog
nuostabiai. Per visus šiuos pasiaiškinimus pasijuto dar labiau nestabilus, dar labiau blogas, dar labiau išsikraustęs iš proto. Atrodė, kad kalbėdamas tiesiog klimpsta į pelkę, klysta tarp žodžių ir kad viskas eina tik blogyn. Norėjo pasakyti, kad jam keista, jog kažkas į jį taip rimtai žiūri, brangina. Bet tai kažkodėl atrodė kaip pasiteisinimas. Nors ir taip jau viskas, ko čia prikalbėjo blogai atrodė. Todėl tik ištarė. - Aš labai atsiprašau. - Atrodė prislėgtas. Kaip ir jautėsi.
- Aš niekada negalvojau. O gal tiesiog nenorėjau galvoti, kad kiti žmonės laiko mane tokiu svarbiu ir ryšių nutraukimas jiems reikštų tiek daug. - Visgi pasakė. O kodėl turėtų taip manyti? Jis nebuvo svarbus savo tėvui, savo šeimai. Jis buvo mažas, kai pabėgo. O tada niekas jo neieškojo. Kai pagaliau buvo susigražintas dėl to, kad šitaip rodė principai Augustinas, tėvo brolis jo nepasiėmė į Prancūziją. Auris prisiminė, kaip jis, senelis ir Rolandas ginčyjosi ką daryti su staiga atsiradusiu Auriu. Tai kodėl turėtų manyti, kad kažkam kitam galėtų taip smarkiai parūpti. Jam net atrodė, kad ateis laikas, kai užaugs Alanas ir Auris galės ramiai išvykti. O Alanas galės sau ramiai gyventi.
Žinoma suprato, kad tiesiog dingdamas įžeis, įskaudins Dafydd. Bet jam atrodė, o gal tiesiog buvo patogiau taip galvoti, kad praeis kiek laiko ir Dafydd, kaip ir kiti jį paprasčiausiai pamirš.
Kaip atsakyti į kitą bičiulio klausimą. Gal ir nepadarė kažin ko. Bet... Buvo čia, o ne kur nors kitur. Bandė pasiaiškinti, norėjo susigražinti tai, ką pats nutraukė. Seniau to nebūtų daręs ir nedarydavo. Ar tai daug? Jis vis dar tebedirbo mokykloje. Nors kartais norėdavosi visą tai mesti ir pasileisti senaisiais savo keliais. Per kelerius metus sau pasidavė tik kartą. Kai praeitą vasarą nutraukė ryšius su Dafydd. Žinoma, buvo ir tas periodas, kai mokytojo darbas jam pradėjo atsibosti ir Auris jam skyrė mažokai laiko. Taigi turbūt buvo visaip. Kartais nueidavo priekin. O kartais smarkiai grįždavo atgal prie savo praeities.
- Nežinau ar darau užtektinai. Bet... Tu nepažinojai manęs prieš mokyklą. Jei tai būtų tie laikai. Net jei tai būtų mano darbo mokykloje keleri pirmieji metai nebūčiau čia. Nebandyčiau paaiškinti tau ar kam kitam kodėl šitaip elgiuosi. Aš tikrai noriu palikti savo nusistatymus. Man viso to nebereikia. - Jau seniai. - Aš neketinu niekur pradingti. Ir jeigu Eliotas ar tu norėsite kartu leisti laiką tai puiku. Aš tikrai norėčiau pabandyti viską ištaisyti. Dėl to čia tave ir pakviečiau.
-
Nesusilaikęs prunkštelėjo.
- Jeigu kažko sieki ir tikslą pasieki, tai jau yra sveikintina, ar ne? - kandokai paklausė. Dabar nebenorėjo pykti. Norėjo atleisti ir padaryti kažką, kad viskas būtų kaip anksčiau. Deja, buvo pernelyg sudėtinga. Reikėjo, kad Auris suprastų, ką padarė. Suprastų, kodėl viskas yra taip kaip yra.
- Aš suprantu. Puikiai suprantu tai, kad tu anksčiau nebuvai svarbus kitiems, - atsiliepė, nors viduje teko atkakliai vyti mintis į šoną. Jos labai jau aršiai kartojo, kad tai tėra kvaili Aurio pasiteisinimai. Kad visas šitas pokalbis yra bevertis. - Tiesiog... - bandė tęsti, bet čia staiga kirto skausmas. Tik dabar suprato vieną esminį dalyką, kuris būtinai sutrukdys jų draugystei atsistoti ant kojų. - Maniau, kad mūsų bendravimas yra pakankamai svarbus, kad bandytum jį išsaugoti...
Paskutinis sakinys buvo ištartas gerokai tyliau. Akyse sužibo ašaros. Dafydd neišdrįso pasakyti manantis pats esąs pakankamai svarbus, nors norėjo išreikšti būtent tai. Dabar suprato, kad visai taip nėra. Jis ir vėl per daug tikėjosi. Eilinį kartą Mayra yra vienintelis žmogus pasaulyje, iš kurio jis nesitiki per daug. Nes ji suteikia viską.
Užsidengęs veidą delnais velsietis klausėsi, ką toliau kalba Auris. Bandė prisiminti jį iš mokyklos laikų, tačiau nepavyko. Jis turbūt tebuvo iš tų, kurie tiesiog erzino, nes kėlė per daug triukšmo. Sunku ir patikėti, koks šlykštynė tada buvo.
- Nepažinojau, - neneigė. Labiausiai šį žodį ištarė tam, kad suprastų, ar jau gali kalbėti. Ar pavojus čia ir dabar apsižliumbti jau praėjo. Regis, taip. Taigi atsargiai patraukė rankas nuo akių ir pažvelgė į draugą. Jeigu tik gali vadinti jį draugu.
- Aš pernelyg dažnai esu išmetamas į šiukšliadėžę, - pratarė tarsi bandydamas paaiškinti jautrios reakcijos priežastį. Turbūt ir norėjo tą padaryti, bet dar svarbiau buvo apsaugoti savo mažylius. - Su manimi gali tai daryti. Kaip nors išgyvensiu. Bet neleisiu tau skriausti ar liūdinti Elioto. Tu manęs pikto dar nematei. Bet tik pabandyk sukelti bent menkiausią pavojų mano šeimai, ir labai pasigailėsi.
Atrodė, kad emocijų banga šiek tiek atslūgo. Ar reikėjo atsistoti ir išeiti? Galbūt. Bet Dafydd pasielgė priešingai - atsikėlęs nuo kėdės nuėjo iki baro ir užsisakė žalios arbatos. Grįžęs pasistatė karštą puodelį ir bandė nuspręsti, ką daryti toliau. Ar verta šnekėtis? O gal Auris pats paspruks? O gal vis dėlto pasakyti apie artėjančią Mayros ir Elioto kelionę į Ameriką? Vis dėlto Auris nepaklausė, kuo jis nori pasidalinti. Taigi taip ir liko tylėti. Kol arbata buvo per karšta, siaubingai nebuvo kur dėti rankas.
-
Jautėsi nusipelnęs šitų sarkastiškų pastabų. Todėl taip nieko ir neatkirto atgal. Nors kažkas, galbūt jį ginanti dalis teigė, kad jie ne paaugliai ir kad gali viską išsiaiškinti be dramų.
Toliau atrodė daug blogiau nei tos kandžios pastabėlės. Pirmą kartą per daug laiko išvydus suaugusio žmogaus ašarotas akis nenupurtė pasibjaurėjimas. Jis žinojo, kad tai tikra. Kad tai, kas vyko dabar ir tai, kaip bliaudavo pasigėręs tėvas yra du skirtingi dalykai. Dafydd greit užsidengė veidą. O Auris turbūt tik tuo metu suprato koks svarbus gali būti kitam žmogui. Tai įsikirto giliai į sąmonę ir dabar gailėjosi dar labiau dėl šitos ir dėl kitų nutrauktų draugysčių.
- Bet tu, mūsų bendravimas man yra svarbūs. Jei nebūtų, tai būčiau palikęs viską kaip yra. Nebūčiau norėjęs susitikti ir pasikalbėti. Tai, ką tada padariau. Tai buvo kažkoks kvailas akimirksnio sprendimas. - Kalbėjo tyliau, balse aiškiausiai galėjai jausti liūdesį.
- Man patinka mūsų pokalbiai, man patinka leisti laiką su tavo vaikais. Tada galėdavau įsivaizduoti, kad esi mano brolis. Vyresnis, rimtesnis brolis. - Šiandien norėjosi išsakyti viską, ką galvojo. Nenorėjo slėpti savo minčių. - Tai, kad bendravome ir darbas Hogvartse atvedė mane iki šiandienos. Ir aš žinau, kad nenoriu gyventi kaip seniau. Taip. Ilgai nerašiau tau. Turėjau turbūt apgalvoti viską. Kurį laiką bandžiau vaizduotis, kad mano senasis požiūris man tinka ir patinka. Bet taip nėra. - Turbūt dėl šio supratimo paaukojo per daug. Bet net jei jie ir nebendraus kaip seniau norėjo, kad Dafydd žinotų ką ką tik išsakė.
- Aš daugiau šitaip niekada nebesielgsiu. - Su nei vienu žmogumi. Pagalvojo dar. Norėjo gauti šansą ir įrodyti Dafydd, kad tai nėra tušti žodžiai.
- Aš niekada nenorėjau kelti pavojaus tavo šeimai. - Tikėjosi, kad dėl tokių dalykų jiems niekada neteks nei aiškintis nei pyktis. Skriausti Dafydd vaikų niekada gyvenime nenorėjo, neturėjo tokių minčių.
Dafydd atsistojo ir tą akimirką Auris pagalvojo, kad pokalbis baigtas. Bet jis tiesiog nuėjo prie baro. Paskui sugrįžo atgal.
Įsivyravo nejauki tyla. Auris suko galvą ką dar pasakyti ta tema. Bet greit suprato, kad turbūt daugiau paaiškinimų savo elgesiui nebesugalvos. Pasakė viską. O Dafydd čia tebesėdėjo. Galbūt tai reiškė, jog tą šansą viską ištaisyti Auris turi. Taigi paklausė.
- Tai turbūt keistas klausimas šiuo metu. Bet... Kas naujo? Kaip laikosi dvyniai? - Norėjo žinoti ar kas nors pasikeitė. Ar Oliveris ir Eliotas tebesilanko pas psichologą. Bet kartu nežinojo ar gerai šiuo metu klausinėti.
-
Auris ir toliau tauškėjo savo nesąmones. Na, gal ir ne nesąmones, tačiau ne itin vykusius pasiteisinimus, kurių Dafydd norėjosi mažiausiai. Jam reikėjo, kad šitas žmogus pasakytų... Kažką. Ir pats nebūtų pasakęs, ką, tačiau tai, ką Auris pliurpė, toli nukrypo nuo lauktų žodžių. Bet jis tarsi stengėsi. Atkakliai bandė kažką įrodyti. Galbūt galima bent pabandyti juo patikėti? Tik ką daryti, kad mažiau skaudėtų? Galvoje sukosi daug piktokų atsakymų, tačiau nė vieno jų Dafydd taip ir neišsakė. Tylėjo ir bandė suprasti, kaip jaučiasi. Ar šitos Aurio pastangos kažko vertos.
Draugui užsiminus, kad jis tarsi brolis, Dafydd krūptelėjo. Niekada apie tai nepagalvojo, bet Auris yra maždaug jo brolio amžiaus. Galbūt jis išties galėtų būti tas, kurio visą gyvenimą trūko. Žinoma, velsietis pats to ilgai nesuprato, tačiau atradęs šeimą ir matydamas savo mažylius, kurie mylėjo brolius ir seseris, vis pagalvodavo, kaip norėtų sutarti su savuoju. Netgi klausė Mayros patarimo, ar verta pabandyti ištaisyti šią padėtį.
- Norėčiau, kad būtum man kaip brolis, - neryžtingai ištarė Dafydd. Pasijuto nejaukiai - atrodė, kad šis sakinys gali būti pernelyg atviras. Bet neatrodė, kad Auris dabar bandys kažkaip tai panaudoti.
- Gerai, - staiga ištarė, kai draugas tarsi pažadėjo šios klaidos nebekartoti. To turėjo užtekti: Dafydd parodė, kad šį kartą atleidžia, ir vylėsi būsiąs suprastas. Jeigu ne... Na, tada situacija ir vėl komplikuosis, tačiau daugiau tiesiog nebebuvo ką pasakyti.
Arbata aušo klaikiai lėtai, tad Dafydd jau pasigailėjo ją atsinešęs. Visa laimė, Auris tęsė pokalbį kiek lengvesnėmis temomis, tad buvo galima pagaliau prabilti apie tai, ką šitam žmogui norėjo pranešti jau porą savaičių.
- Eliotas... Psichologas nustatė, kad tai liga. Ta jo nemeilė Oliveriui, - pradėjo kalbėti Dafydd, tačiau, pasirodo, tai nebuvo paprasta. Garsiai ištarti, kad šaunus berniukas serga, buvo sunkiau nei klausytis Aurio pasiteisinimų. - Jis ir Mayra... Jie skris į Ameriką, nes ten turėtų jam padėti. Oliveriui šito dar nesakiau, o Eliotas kelionės baisiausiai laukia. Man labai baisu. Jų nebus gal porą savaičių, nežinau, kaip tai išgyvensime. O jeigu po to viskas bus tik blogiau? Neįsivaizduoju...
Galų gale nutilęs suvokė, kad kalbėjo per daug. Bet tai, ko gero, tik įrodė, kad Auris jam vis dar yra reikalingas. Vadinasi, verta jam atleisti ir stengtis atgaivinti draugystę. Vildamasis, kad šitas žmogus neprieštaraus, atsargiai gurkštelėjo vos atvėsusios arbatos. Atsargiai pakėlė akis į Aurį ir stengėsi suprasti, ar jie vis dar yra draugai. Ir ar jis ne be reikalo išsidavė apie dalykus, kurie šiuo metu tiesiog nepakeliamai slėgė.
-
Ateina kartais toks laikas, kai reikia sustoti. Ir jam juk yra taip pat. Juk viską turi ar gali turėti. Ko tik norėtų. Turi mėgstamą darbą, mylimų žmonių. Taigi kam kurti kažkokius planus apie išvykimą ir pasitraukimą. Bet o jeigu vėl viskas atsikartos? Prasikalė baiminga mintis. Bet ji nebuvo tokia stipri, kad pakeistų savo nuomonę.
Negalėjo suprasti kam Dafydd reikia tokio problematiško, nepastovaus žmogaus. Kam jam reikia tokio brolio. Bet vis tiek patiko tai žinoti. Ir gerai. Pradės viską nuo balto lapo. Be jokių ketinimų pabėgti, kaip buvo seniau.
- Man labai svarbu tai žinoti. Ir man tikrai patiktų turėti tokį brolį kaip tu. Ir aš atsiprašau. Eilinį kartą atsiprašau, kad tave įžeidžiau. - Ir tikiuosi, kad paskutinį. Pamanė.
Tai ką išgirdo privertė nerimauti ir norėjosi daugiau paklausinėti. Taigi nustūmė mintis, kad tai ne jo reikalas ir paklausė.
- O kaip vyks gydymas? Ar magiškais būdais? - Niekada nebuvo girdėjęs apie tokį sutrikimą. Nei nežinojo kaip tai įvardinti.
- Ar žinai kiek laiko jų nebus? Įsivaizduoju, kad baisu. Bet juk verta pabandyti ar ne? O ar psichologas minėjo, kad gali pavykti kaip nors ne taip? Kad gali būti blogiau?
-
Jausmų audra pamažu rimo. Jų buvo per daug, ir Dafydd nežinojo, ką daryti toliau. Šis žmogus jam iš tiesų buvo svarbus, tačiau niekada draugų neturėjęs vyrukas nežinojo, ar dėl tokio santykio reikia kovoti. Gal jam iš tiesų reikėjo tiesiog paleisti Aurį? Galėjo nerašyti jam laiškų, netikrinti prakeiktų Magijos Žinių. Ir... Gavęs laišką, ko gero, galėjo neatsiliepti. Na, neatvykti čia, nes atrašyti jis taip ir nepasivargino.
Bet vis dėlto abu raudonplaukiai dabar buvo čia, Cukriniame kiškutyje. Beveik juokinga - iš šalies jie išties galėjo atrodyti kaip broliai. Du raudonplaukiai problemų kupini vyrukai, kurie kažkodėl stengiasi išsiaiškinti santykius. Ką gi, Dafydd prie to turėtų būti pripratęs. Pernelyg ilgai užtruko, kol patikėjo, kad yra reikalingas žmonai ir vaikams.
- Gerai, broli, - ištarė. Stengėsi kalbėti užtikrintai, bet iki to buvo labai toli. Vis dėlto tai buvo žingsnis į priekį, tad kol kas viskas gerai. - Ir daugiau neatsiprašinėk. Kas buvo, tas buvo. Geriau... Judėti pirmyn.
Taip, dabar to norėjosi labiausiai. Kaip ir išsipasakoti apie savo mažylius ir tą baimę, kuri kaustė nuo pat tada, kai paaiškėjo, kad Mayrai ir Eliotui teks išvykti. Auris pradėjo klausinėti, kas leido patikėti, kad jam tikrai rūpi. Jis pažinojo tą šaunų berniuką. Susidūrė ir su Mayra. Be to, ką tik pasakė, kad norėtų tokio brolio kaip Dafydd. Nėra ko dvejoti - reikia pagaliau patikėti, kad šitam žmogui rūpi.
- Mūsiškis psichologas žino ne viską, - tęsė pasakojimą. - Labiausiai dėl to ir tenka išvykti. Amerikoje psichologai sukūrė kažkokį eliksyrą, kuris su specialiu gydymu turi padėti. Koks tas gydymas, nežinome, tačiau taip, jis turėtų būti magiškas. Nežinia, kokie gali būti šalutiniai poveikiai. Jis dar labai mažas, Auri. O jeigu jis pasidarys apdujęs? Jeigu jam niekas nebebus įdomu? Ar jie nesugriaus mano mažylio? Graham sakė, kad jie užtruks bent dvi savaites, bet kartais gydymas trunka ilgiau. Iki grįš namo, rezultatas nebus aiškus. Aš jau dabar baigiu išprotėti. Jeigu kas nors atsitiks...
Sakinys taip ir liko neužbaigtas. Galvoti, kad gali būtų dar blogiau, Dafydd tiesiog nesiryžo. Atsargiai gurkštelėjo arbatos. Laimei, ji jau buvo šiek tiek atvėsusi. Bet baimė taip stipriai varstė kūną, kad virpančios rankos privertė ištaškyti vos ne pusę gėrimo.
-
Na štai. Baisioji dalis atrodo praėjo. Apėmė šioks toks palengvėjimas. Bet ir kaltės jausmo vis tiek negalėjo nusipurtyti.
- Ačiū, kad atėjai ir išklausei. - Judėti tolyn. Reikėjo išties judėti tolyn kaip ir sakė Dafydd. Auris nežinojo kaip pasibaigs šitas pokalbis. Bet atrodė, kad galbūt visko dar nesudirbo iki galo.
Išgirdęs viską apie Eliotą susimąstė. Rizikinga. Tikrai viskas atrodė labai rizikinga.
- O ar psichologas nesakė, kad tas pyktis gali praeiti pats? - Jis patylėjo kiek. Galvojo ar galėtų ką nors patarti.
- Kaip manai, gal jums su Mayra reiktų išgerti sėkmės eliksyro ir tada aptarti šitą išvyką? Jei išgertumėt sėkmės eliksyro, tai nuspręstumėt teisingai. - Galėjo tik įsivaizduoti kaip Dafydd dabar turėtų bųti baisu dėl sūnaus. Naujas gydymas ir neaišku kaip jis paveiktų berniuką. Bet juk sėkmės eliksyras turėtų paveikti taip, kad priimtas sprendimas būtų teisingas.
-
Iš vienos pusės buvo smagu, kad Auris bando atsiprašyti ir paaiškinti situaciją iki smulkiausių detalių. Kita vertus, pokalbis nebuvo lengvas, jis pats pasikarščiavo, be to, galvoje buvo tik sūnaus kelionė į Ameriką ir gydymasis nuo tos nejaukios ligos. Taigi dabar Dafydd jautėsi sutrikęs. Nežinojo, kaip geriausia į viską reaguoti. Ką daryti, kad pasijustų bent kiek geriau.
- Ačiū už tai, kad paaiškinai, - nelabai žinodamas, ką sakyti, pratarė. Ir pats nesuprato, kaip sugebėjo iš keistai prasidėjusios pažinties pastatyti šitą draugystę, bet, reikia pripažinti, vis labiau ją brangino. Iki buvusio bendravimo jiems turbūt dar ilgai trūks gana daug, tačiau pirmas žingsnis žengtas.
O dabar galima susitelkti ties Eliotu ir jo problema. Draugui tai rūpėjo, ir šis supratimas buvo be galo svarbus. Kitas turbūt iš viso nieko nesakytų, o štai Auris bandė surasti kokį nors sprendimą. Už tai Dafydd buvo be galo dėkingas.
- Ne, kaip tik pabrėžė, kad nieko nedarant jis tik stiprės. Retais atvejais pasitaiko, kai šia liga sergantis asmuo tą, kurio nekenčia, nužudo, - atsakė į klausimą ir pašiurpo. Neįsivaizdavo, kad jo mažylis galėtų padaryti kažką tokio. Bet geriau nė nebandyti.
- Eliotui teks važiuoti, - pridūrė. Apie Sėkmės eliksyrą pats nepagalvojo, tačiau viena aišku - kito sprendimo čia nėra. - Mums tik reikėjo nuspręsti, kuris važiuosime su juo, ir nutarėme, kad vyks Mayra. Bankas nebus patenkintas mano trijų savaičių atostogomis. Kaip jie nesupranta, kad man šeima yra svarbiau? Kaip jie?..
Dar vieno klausimo Dafydd neužbaigė. Nerimas ir nežinia, kaustantys nuo pat paskutinio pokalbio su Graham, tiesiog žudė. Atrodė, kad čia niekas negali padėti.
- Bijau, kad man teks gerti kokį nors Raminamąjį eliksyrą, - dar pasakė gailiai žiūrėdamas į draugą. - Aš tiesiog nebežinau, ką daryti...
-
Nužudyti? Kažkoks siaubas. Jei yra tokia galimybė, tada vykti tikrai reikia.
- Jeigu net šitaip gali nutikti tada turbūt tikrai privalot ten vykti. O jei pasiseks. Jei tikrai viskas pavyks ir Eliotas pasveiks bus puiku. - Galėjo tik įsivaizduoti kaip būtų siaubinga, jei grįžęs Eliotas pasikeistų. Jei taptų vangus ar dar koks. Gal piktesnis, arba jei tai pakenktų jo protui. Bet ir likti buvo blogai. Jei tikrai kada nors Eliotas nuskriaustų Oliverį. Ar net įvyktų blogiausia. Tai kaip jie visi galėtų gyventi?
- Įsivaizduoju, kad išvykimas irgi labai rizikingas. Bet turbūt kartais nėra pasirinkimo. - Tai, ką išgirdo tikrai nedžiugino jo.
- Bet juk tai svarbus, nepaprastas atvejis. - Auris negalėjo suprasti kaip Dafydd darbovietėje galima to nesuvokti. Juk jis ne šiaip išeina tų atostogų. - Bet jie sutiko išleisti tave trims savaitėms? Kas dar? Ką dar norėjai pasakyti? - Paklausė apie tą nebaigtą sakinį.
- Dafydd, kaip nors teks ištverti. Jūs galėsite bendrauti kiekvieną dieną. Juk turbūt galėsite.
-
Turėti draugą vis dar buvo neįprastas reiškinys. Be galo reikėjo su kažkuo aptarti Elioto situaciją, bet kalbėti su Mayra Dafydd tiesiog negalėjo. Jo mergaitei šis reikalas lygiai taip pat sunkus. Jai irgi nelengva apie tai galvoti. Abu jie be galo mylėjo savo mažylius, tad supratimas, kad vienas iš jų rimtai serga, tiesiog nepakeliamai slėgė.
Būtent dėl to dabar Dafydd čia ir sėdėjo. Ko gero, jeigu ne Eliotas ir noras pasikalbėti apie jį, jis nebūtų vykęs į Londoną. Auris būtų galėjęs pasilikti savo atsiprašymus. Bet... Dafydd reikėjo draugo, kuris dabar buvo priešais jį.
- Čia yra per daug jei, - atsiliepė. Suprato, kad Auris bando jį raminti. Taip turbūt ir turi elgtis geras draugas. Bet Dafydd buvo nusiteikęs pats save kaip galima labiau užgraužti ir prigąsdinti. - Man taip baisu...
Namuose dažniausiai stengdavosi raminti Mayrą, be to, dar laukė sunkus pokalbis su Oliveriu. Kitaip sakant, Sautende Dafydd turėjo būti tvirtas šeimos tėvas, kuris visus paguodžia ir palaiko. Be galo reikėjo pabūti silpnu, tačiau nesinorėjo visko užkrauti ant Aurio. Jau norėjo atsiprašyti, kai draugas pratęsė darbo temą.
- Išleido. Vadovas baisiai susiraukė, bet išleido, - atsakė į klausimą, tačiau antro klausimo, kurio taip ir neištarė, neuždavė ir dabar. Tik papurtė galvą.
- Bendrauti galėsime, jeigu tik sugebėsiu atsiliepti į skambutį, - pabandė nusišypsoti. Labai retai kada naudodavo telefoną, tad gali būti, kad teks šio meno pasimokyti. Bet net ir bandymas pajuokauti nelabai tenuramino. Dafydd beveik išgėrė savo arbatą ir bandė suprasti, kaip jaučiasi. Bet jausmų buvo per daug.
- Ačiū, kad išklausei... - sumurmėjo draugui. Taip, Auris iš tiesų buvo jo draugas. Ir visai nesvarbu, ką anksčiau sakė. Net jeigu grįžti prie to laisvo ir nerūpestingo bendravimo kurį laiką nepavyks, po šiandien viskas turėtų būti geriau. Ir už tai velsietis buvo labai dėkingas.
-
Tikrai galėjo suprasti ir įsivaizduoti koks išsigandęs jaučiasi Dafydd. Kai dingo Eion jam pačiam žemė slydo iš po kojų. Koks skirtumas, kad Eion nėra jo sūnus. Tai nieko nereiškia. Jei kas nors rūpi baimė yra baimė. Ji verčia panikuoti ir prisigalvoti siaubingų dalykų.
- Taip. Labai daug nežinomybės. Bet Vis tiek aišku, kad rizikuoti reikia. Kad jei Eliotas negaus to gydymo gali nutikti kas nors labai blogo. Pasistenk nesilaikyti to blogiausio scenarijaus. Kodėl gi tau turėtų nepasisekti. Viskas bus gerai. Gydytojas nesiųstų ten Elioto, jei būtų tikras, kad nutiks kas nors blogo. - Rizikuoti ir bandyti irgi baisu. Bet turbūt deja kitokio pasirinkimo nebuvo. Auris tą žinojo. Bet norėjosi Dafydd padrąsinti.
- Tegul jis eina velniop. Jeigu nesupranta, kad tau dabar ekstra atvejis. Na, svarbiausia davė tau atostogas. - Piktinosi Senkleris.
- Pasitreniruok dėl telefono jau iš anksto. Kad paskui nereikėtų dar ir su juo aiškintis. Galim kurį laiką susirašinėti telefonu, kad įprastum. Nes kai jie išvyks nenorėsi dėl to sukti galvos. - Hogvartse telefonas neveikė. Bet jis juk galėjo iš ten išeiti po pamokų.
- Ačiū, kad papasakojai man visa tai. Man tikrai svarbu. - Tai buvo tikra teisybė. Auriui visada buvo svarbu kaip sekasi Dafydd ir jo šeimai. Ir dabar pačiam palengvėjo, kad baigė savo išsidirbinėjimus.
-
Aurio žodžiai veikė netikėtai raminamai. Dafydd tikrai nebūtų patikėjęs, kad draugas, kurio draugyste labai stipriai suabejojo, sugebės pasakyti kažką, kas paveiks taip gerai. Gal vis dėlto šis žmogus tikrai nėra toks jau blogas, o tai, kas nutiko Medici aikštėje ir vėliau, tebuvo klaida ar išimtis? Apie tai turbūt reikėjo labai rimtai pagalvoti, bet šiuo metu galvą buvo užkariavusios mintys apie mažylį, kuriam visai netrukus teks skristi į kitą pasaulio galą. Kad tik jis pasijustų bent kiek geriau...
- Ačiū tau už gerus žodžius, - ir vėl padėkojo. Atėjo čia norėdamas išrėžti, kad tokios draugystės nereikia, bet ir pats žinojo, kad tai būtų buvęs melas. Dėl to džiaugėsi, kad viskas pasisuko šitaip, nors ir juto dar ilgai negalėsiantis šiuo žmogumi pasitikėti. Nežinia, ar kada nors viskas grįš į anksčiau buvusias vėžes, nors kaip tik to Dafydd norėjo labiausiai. Kad ir kaip mylėjo šeimą, be galo reikėjo ir draugo. Jeigu būtų pažinojęs Aurį tada, kai prarado mažylį, būtų lengviau pakėlęs tą netektį. Negalvok apie tai! skubiai priminė sau mintyse, kol nesugalvojo susigraudinti.
- Gal ir gera mintis dėl telefono, - kiek pradžiugęs atsakė ir išsitraukė tą aparatą. Teko kiek pavargti, bet atrado būdą surasti savo numerį ir užrašęs jį ant popieriuko ištiesė draugui. Žinojo su vaizdu nekalbėsiantis - ta technologija buvo pernelyg nejauki, tad Dafydd sutikdavo taip bendrauti tik su Mayra. Kad galėtų matyti jos veidą. Auris turės apsieiti ir be to.
- Pripažink - ši draugystė reikalinga mums abiems, - atsakė į padėką ir susivarvinęs paskutinius arbatos lašus į burną atsistojo. - Džiaugiuosi, kad išsiaiškinome. Bet aš turiu būti namuose, - dar pridūrė ir ištiesė ranką atsisveikinti. Nuėjo susimokėti už arbatą ir išėjo į lauką. Visai netrukus pasigirdo pokštelėjimas, ir Dafydd išnyko.
-
Jei dėl tų žodžių Dafydd palengvėjo, tai ir puiku. Kaip tik to juk ir siekė.
- Viskas bus gerai. - Pakartojo dar kartą. Tikiuosi, kad tos dvi savaitės neatneš ko blogo. Pagalvojo.
- Auris paėmė popierėlį su Dafydd numeriu. Keista, kad jie numeriais nepasikeitė seniau. Na, bet dabar tas jau padaryta.
- Gerai. Tai aš tau parašysiu, tada galėsi išsisaugoti ir mano numerį. - Neįtikėtina, bet viskas išėjo visai kitaip, nei Auris įsivaizdavo. Ir gerai. Tik labai norėjo atsikratyti to kaltės jausmo. Norėjo, kad viskas sugrįžtų į senas vėžes.
- O taip. Aš to ir neneigiu. - Rimtai pasakė. Jei tos draugystės jam nereikėtų, čia tikrai nesėdėtų.
- Aš irgi džiaugiuosi. - Taip. Dabar jautėsi kur kars ramiau. - Iki. Susirašysim, susitiksim. - Atsisveikino ir Dafydd išėjo. O pats Auris pasėdėjo ten dar truputį. Reikėjo, kad nuslūgtų įtampa. Reikėjo susikaupti ir ramiai grįžti į mokyklą. Tokio pokalbio, kokį jie dabr turėjo daugiau nei už ką nenorėjo kartoti su jokiu žmogumi žemėje.
Galiausiai atsikėlė. Užsisakytos kavos taip ir neišgėrė. Susimokėjo ir išėjo.
-
Mayra, nesvarbu, kad turėjo būrį vaikų, kartais vis dar užsiimdavo ateities būrimu. Papildomi pinigai padėdavo, ypač, kai kas nors susirgdavo ar eilinį kartą prakiurdavo namo stogas. Šįkart, moteris susiruošė į Londoną.
Dažniausiai klientai, ypač iš magiškojo pasaulio, užsukdavo pas ją į Glazgą. Parduotuvė buvo prijungta prie židinių tinklo, tad susitarus greitai atvykti jokių problemų nebuvo. Žiobarus Mayra aptarnaudavo rečiau, turbūt todėl, kad nesireklamavo visokiuose abejotinos reputacijos žiurnaliūkščiuose ir svetainėse.
Šį kartą jos klientė buvo jauna moteris. Susitarusios susitikti Londono kavinukėje, Mayra pirma atvyko į susitartą vietą. Kiškutyje lankėsi ne pirmą kartą - ryškiai prisiminė, kaip besilaukdama dvynių kasdien rydavo keksiukus dėžutėmis. Nusipirkusi šokoladinį keksiuką, juodaplaukė susirado atokesnį staliuką ir pradėjo ruoštis.
Kruopščiai nuvaliusi staliuką, padengė jį juoda staltiese, išsiuvinėtą įvairiais geometriniais raštais auksiniu siūlų. Ant jos pastatė juodą, keistai simboliais išraižytą žvakę. Išsitraukusi kortas, įsitaisė kėdėje ir pradėjo jas maišyti. Apie nieką konkrečiai negalvojo, tik akimis sekė laiką, bandydama nuspėti, kokią ateitį parodys klientei.
-
Erka keliavo vienos Londono kavinės link. Ir dėl labai jau abejotino tikslo - ateities būrimo. Violetinplaukė tuo dalyku nepasitikėjo, bet dabar jautė, kad jai to reikia. Gyvenimas turėjo per daug spalvų, kad ji galėtų ramiai gyventi. Mergina tikėjosi, kad bent vieną ateinantį blogą dalyką ji sužinos.
Mergina užėjo į kavinę. Pamatė atokiame staliuke sėdinčią moterį, maišančią taro kortas. Tikslas jau matėsi, bet pirma violetinplaukė norėjo ko nors užsisakyti. Jautėsi lyg nemiegojusi, todėl užsisakė kavos. Cikorijų kavos.
- Sveiki, - pasakė atsisėdusi prie staliuko. Įsivaizdavo, kaip kvailai atrodo iš šono, kad naudojasi tokiomis paslaugomis. Bet, po galais, ji bijojo. Žinant, kaip greitai susipykdavo su Auriu, kaip greitai ją galėjo atleisti iš ministerijos, kaip greitai galėjo dar kažkas nutikti... Ji bijojo ir norėjo bent ką nors sužinoti.
-
Vasara. Tiksliau pati jos pabaiga. Erka sėdėjo cukriniame kiškutyje ir laukė Aurio. Rodos, dar visai neseniai čia būrėsi sau ateitį, o dabar, va, jau sėdi dėl kitos, visai baisios priežasties. Ji susirado darbą! Na, gerai, to bijoti kvaila, bet... Ji sugalvojo įsidarbinti Hogvartse! Ir blogiausia tai, kad ją priėmė! Na, gerai, gal tai ir gera žinia, tačiau Erka tikrai to nesitikėjo. Užpildė anketą dėl įdomumo, šiek tiek norėjosi išbandyti darbą Hogvartse, ji nesiginčijo, tačiau nesitikėjo, kad ją priims.
Ji sėdėjo prie stalelio, užsisakė šokoladinį keksiuką, juodos kavos ir pyragėlį su vyšniomis bei laukė Aurio. Nenorėjo šios naujienos pranešti namie, visgi Eion galėjo pradėti juoktis ar užsispirti į jos pamokas neiti, o tai iškart būtų blogai.
-
Auris turėjo reikalų mieste. Ir kai viską pasibaigė nuėjo į susitikimą su Erka. Kas čia bus? Kodėl negalime namie pakalbėti? O gal nieko. Gal šiaip nori kažkur pabūti kartu ir viskas. Vieta Auriui nepatiko. Nes kaip tik čia turėjo vieną iš baisiausių pokalbių savo gyvenime. Po jo pasijuto labiau trenktas, nei šiaip apie save manė. Kai įėjo į kiškutį prisiminė tą pašnekesį su Dafydd taip, lyg tai būtų buvę vakar.
Auris iškart pamatė Erką. Kur jos nepastebėsi su tais violetiniais plaukais. Jis užsisakė kavos. Ir su puodeliu nuėjo prie jos pasirinkto staliuko.
- Labutis. - Prisėdo ir pasidėjo puodelį ant stalo. Neklausė kas naujo ar panašiai. Nes juk šį rytą matėsi namie.
- Ką papasakosi? - Nusišypsojo jai. Vėl jau tuojau turės išvykti į mokyklą ir vėl Erka liks viena namie. Vėl ėmė nerimas dėl to, kad gal ji jaučiasi vieniša. Auris nelabai matė, kad ji kur išlėktų su draugais. Ar bent to nežinojo. Tai dėl to kažkaip nelabai patikdavo išvykti beveik metams iš namų ir palikti ją vieną.
-
Erka neramiai laukė Aurio. Nedaug trūko, kad būtų pradėjusi graužti nagus, kaip darydavo kai buvo maža, kai labai jaudindavosi, tačiau, laimei, pavyko susilaikyti. Nenorėjo sugrįžti prie šio įpročio. O jaudintis tikrai buvo dėl ko. Juk ji susirado darbą! Didžiausia kvailė pasaulyje! Ar kas nusistebėjo? Na, tai jau būtų keista žinant, kiek Erka kvailų dalykų per gyvenimą padarė.
Laimei, jis greitai pasirodė. Ilgai laukti nereikėjo, kas padėjo. Taip sėdėti dar dešimt minučių būtų per didelė kančia, todėl yra nemaža tikimybė, kad violetinplaukė nebūtų iškentusi. Ji tik sėdėjo!
- Aš susiradau naują darbą! - pasakė išpūtusi akis, vos šis spėjo prisėsti. Ta naujiena ir pačiai dar buvo labai neįtikima, bet ką turim, tą turim. Kaip sakant, visa šeimyna kartu, juk tai puiku, ar ne? Ak, ką aš bandau apgauti...
-
Vos tik spėjo prisėsti sužinojo kokia šio susitikimo ne namie priežastis.
- Kokį? - Paklausė ramiai. Viena pusė norėjo pradėti aiškinti, kad šitaip trumpai pradirbus ministerijoje nesąmonė išeiti. Kad tai puiki proga siekti karjeros. Bet tą jo pusę pritildė kita. Kuri nebuvo prieš kažkokius pokyčius. Kuri sakė, kad jei darbas nepatinka, jei net per metus niekas nepasikeičia. Tai ar verta ten sėdėti?
- Ar nepatiko ministerijoje? Ar seniai jau ieškojaisi naujo darbo? - Paklausė Senkleris. Tikrai labai atrodė įdomu kokį naują darbą Erka susirado. Greitai nusiramino ir išvis nutildė savo atsakingąją pusę. Juk svarbiausia, kad ką nors veiks. O gal toje kitoje vietoje patiks labiau. Tai juk gerai. Gal ten jausis laimingesnė. Tai kodėl turėčiau aiškinti, kad Erka privalėjo dar ilgiau padirbėti magijos ministerijoje.
-
- Aš... - pradėjo, bet užsikirto, nesugebėjo pabaigti. - Auri, aš... Aš dirbsiu Hogvartse! - jau garsiai garsiai pabaigė, nes suprato, kad kitaip nesugebės. O ką gi ji galėjo pasakyti, juk kalbėti tikrai yra labai sunku! Tai yra įgūdis, kurį žmogus išmoksta, tačiau buvo panašu, kad violetinplaukė jo normaliai taip ir neišmoko. Ką gi, reikės pasimokyti. Nutarė mintyse, bet šis pokštas dabar neatrodė toks juokingas. - Aš netyčia... - sušnibždėjo Erka.
Auriui paklausus, ar jai nepatiko ministerijoje, Erka pasimetė. Nežinojo ką atsakyti. Ministerijoje jai patiko. Nebuvo itin nuostabu, bet ir nebuvo blogai. Tai kodėl ji pasirinko kitą darbą? Na, ji tiesiog kvaila, kito paaiškinimo nebuvo.
- Nežinau... - tiek ir tepasakė, mat geresnio atsakymo į šį klausimą tiesiog nebuvo.
-
Kurį laiką patylėjo, mat apstulbo tai išgirdęs.
- Žiūriu seki mano pėdomis. - Nusijuokė pagaliau. - Tai gerai. Puiku. Būsim visi kartu. Gal tau ten irgi patiks dirbti. - Turėtum pasakyti, kad negalima taip greitai keitinėti darbų. Bet to ėmė ir nepasakė.
- Viskas bus gerai. Gal tau irgi patiks mokyti. Jei kiltų problemų padėsiu tau. - Drąsino, nes atrodė, kad to reikia. O gal šitoks darbas Erkai irgi padės susidėlioti vertybes, apsitvarkyti savo emocijose. Kaip jam pačiam.
- Bus visokių dienų. Bet žinai, mokytojo darbas. Jis sunkus. Bet kartais dėl jo teikiamų laimėjimų, kai vaikas ko išmoksta, kai pradeda pasitikėti, kai pavyksta mokinį kuo sudominti. Tada šitas darbas priverčia džiaugtis, skraidyti. Ir tai atperka visokius sunkumus. Kurių tikrai yra. - Jau ko nesitikėjo, kad išgirs, jog Erka nutarė bandyti mokyti. Bet galbūt ir ji tikrai pasisems iš šito kažko gero ir jai tinkamo.
- O kokį dalyką pasirinkai? Ar seniai jau norėjai pakeisti darbą?
-
- Ar tau, žinant kokia mano makaulė, tai atrodo gerai?! - paklausė, tačiau pabandė nusiraminti. Juk jei Auružis juokauja, tai gerai, ar ne? Pagalvojo pasimetusi. - Negaliu sekti tavo pėdomis, maniškės keliais dydžiais mažesnės, seku tavo dalinpėdomis! - pabandė ir pati pajuokauti, tačiau nesijautė tokia užtikrinta, koks buvo Auris.
Violetinplaukė klausėsi Aurio, o paskui, jam pagaliau pabaigus kalbėti (pagaliau, nes kad ir kaip klausėsi, per savo mintis nieko neišgirdo), kelias akimirkas tylėjo. Nežinojo, ką turėtų atsakyti.
- Aš nežinau... - atsiduso. - Auri, ar ten labai baisu? - paklausė, visai pamiršusi atsakyti į klausimus. O kas iš to? Jei Erka susimaus, vadinasi, į klausimus atsakinėti nereikia. Jei jai lemta susimauti, vadinasi, lemta ir nežinoti atsakymų, juk taip viskas veikia, ar ne?
-
- Aš manau, kad tu tikrai gali dirbti šį darbą. Nesi kuo prastesnė už kitus. O dar ir pati gali prisiminti sunkumus mokymosi metais. Tai padeda bendraujant su vaikais. Aš taip darau. Aš nebuvau paklusnus mokinys. Ir kai kartais vaikai neklauso pagalvoju, kad taip gal yra ne šiaip sau. Gal jiems sunku ir dėl to jie tokie. Tu irgi taip gali dėl savo pačios patirčių mokykloje. - Jis nusišypsojo. Bet nors Erka mėgino juoktis Auris suprato, kad dabar tikrai nerimauja. Taigi, persėdo prie jos ant kitos kėdės ir apkabino. Tėviškai, taip, kaip padarytų bet kuris tėvas matydamas besijaudinančią dukterį.
- O ko tu taip bijai? Kas bųtent tave gąsdina? - klausinėjo. - Taip. Šis darbas tikrai sunkus. Bet kodėl tu galvoji, kad su juo nesusidorosi?
-
- Tikiusoi, - atsiduso. Jautė, kad nori dirbti šitą darbą, tačiau kažkodėl bijojo. Gal todėl, nes jis atrodė žiauresnis už visus kitus pasaulyje, toks, kokiam Erka per prasta.
Kai Auris ją apsikabinti, violetinplaukė prisiglaudė. Va to jai dabar labiausiai ir reikėjo. Nors tikrai bijojo ir nesuprato, kodėl ją priėmė, šiandien jai reikėjo tiesiog apkabinimo. Po jo pasijautė geriau.
- Auri, ačiū, kad tu toks nuostabus, - praskydo. Nors ir Aurį tikrai mylėjo, jis buvo jai visa šeima, taip dažniausiai nepraskysdavo.
- Nežinau... Auri, ar nesu per prasta šitam darbui?.. - atsiduso ir pažvelgė jam į akis. Kodėl ji nusprendė pabandyt? Esmė tame, kad kol negavo, nebijojo, net norėjo to!
Tada ji pabaigė valgyti savo šokoladinį keksiuką ir pajuto, kad nori dar ko nors skanaus, todėl nuėjo ir nusipirko dar tris tokius. Grįžusi stumtelėjo vieną Auriui:
- Valgyk, Auruži, valgyk.
-
- Viskas bus gerai. Pamatysi. - Kodėl gi Erkai turėtų nesisekti? Ji turėjo ugnelės, turėjo pasitikėjimo savimi. Ji buvo tokia neįprasta asmenybė ir Auris manė, kad mokėtų sudominti mokinius. Taip. Kartais niršo ant jos dėl savanaudiškumo. Bet dievaži jis pats tai tikrai irgi ne šventasis.
kai pagalvoji Erkai turbūt mažiausiai kliuvo jo kaip tėvo, nežinojo kaip įvardyti. Kai apsigyveno kartu Auris dėl to sprendimo abejojo. Aišku, kad jie daug ką veikė kartu, jie ir mokykloje tiek bendravo. Bet jis neturėjo to švelnumo, kurį savyje išlaisvino laikui bėgant. Nemėgo nei apsikabinimų, nei dar kokių jausmų demonstravimų. Išgirdęs jos žodžius nesumąstė ką atsakyti ir tiesiog nusišypsojo. Į kitą klausimą atsakyti buvo paprasčiau.
- Pirma atsakyk sau į klausimą kada nors kodėl nori šio darbo. Aš tai padariau per kelerius metus. Seniau nežinojau tiksliai kodėl atsiradau mokykloje. Aišku, kad nesi per prasta šiam darbui. Aš manau mokėtum įdomiai ir pamokas pravesti ir pabendrauti su mokiniais. Aš jau sakiau bus ir sunkių dienų. Tai nėra lengvas darbas. Tam turi nusiteikti. Bet visi mokytojai patiria visokių nusivylimų, sunkių etapų. Ir tai visai nerodys, kad būtent tu esi netinkama šiam darbui. - Saldumynai. Auris nusijuokė prisiminęs, kaip jie sukirto po pusę torto su mangais.
- Ačiū Erkuže. - Padėkojo paimdamas keksiuką.
-
- Lyg turėtum tame daug patirties, - šyptelėjo.
Išklausius Aurio, gal mintyse atsilaisvino kiek vietos, kurį užėmė nerimas. Kažkaip gavus jo pritarimą, jo palaikymą, jautėsi gerokai ramiau. Guodė tai, kad jis visada bus šalia, jei ką, galės padėti.
- Ačiū, - dar prisiglaudė prie jo, bet tada jau išsilaisvino, jai reikėjo vietos, reikėjo pabūti su savo mintimis tiek, kiek beveik pilnoje kavinėje tai buvo įmanoma.
O grįžu su keksiukais ir vieną paėmus Auriui, violetinplaukė prisėdo ir puolė valgyti. Kad ir ko jai dabar labiausiai reikėjo, toje skalėje cukrus užėmė vieną iš aukščiausių vietų. Gal kokią trečią. Pirma buvo Auris ir jo palaikymas, ką jau gavo, antros nelabai sugalvojo, bet tai nebuvo problema, mat Erka dažnai kažką sugalvodavo tik tada, kai tą nuspręsdavo. Ir kažkaip dažniausiai tai problemų nekeldavo, viskas baigdavosi gerai.
Ir Erka, pabaigusi viską valgyti ir susiruošusi, paliko kavinę.
-
- Kokioje srityje? - Paklausė Senkleris.
Jis grįžo į savo vietą ir paskui jie ėmė valgyti keksiukus.
- Tai ką pasirinkai? Kokį dalyką dėstysi? - Dar kartą užklausė. Dabar dar ėmė truputį jaudintis kaip gi per pamokas sutars Eion ir Erka. Kaip bebuvo liūdna jie nekaip sugyveno. Tas jų nesutarimas visada jį neramino ir šiaip. Bet kaip bus dabar?
- Žodžiu tu nenusiteik, kad visi neklausys ir panašiai. O šiaip paaugliai yra paaugliai pati žinai. Visko su jais būna. Kartais kai ką galima nuleisti juokais. Kartais reikia šiaip pasišnekėti. Aišku jeigu jau mokinys visai su tavimi nesiskaito būtina sudrausminti jį. Bet šiaip nesijaudink. Visada jeigu reikės padėsiu tau. - Taigi. Ši naujiena labai nustebino. Ji buvo ir džiuginanti ir kelianti jaudulį. Galbūt jie visi kažkaip išvairuos pro visokius nesusipratimus. Kaip ten bebūtų jis, Erka, Eion ir Timotis yra kartu. Ir gal kada nors pasibaigs ir visi nesutarimai ir nesusipratimai. Ir visi jie atras tai, ko nori. Gal dabar Erka pasijus laiminga mokykloje. Eion užaugęs irgi atras savo sritį. O Timotis išsivaduos iš savo traumų ir taip pat išsiskleis. Norėjosi tikėtis, kad jiems viskas seksis gerai. Ir jei taip bus pats pasijus be galo laimingas.
Baigę valgyti išėjo.
-
Gyvenimui trūko krypties. Gal nereikėjo išeiti iš Hogvartso? O gal reikia pagaliau surimtėti ir pradėti gyventi kaip suaugusiam netrukus keturiasdešimties sulauksiančiam žmogui? Vasarą rūpindamasis Kaede Brendanas suprato, kad kažko gyvenime vis tiek trūksta. Ilgą laiką nesuprato, ko, tad galiausiai nutarė pasinaudoti draugo pasiūlymu ir išsiburti ateitį. Nors tokie dalykai vyrui atrodė tiesiog juokingi, parašė kažkokiai būrėjai ir susitarė susitikti Cukriniame Kiškutyje.
Taigi gražią rugpjūčio popietę Brendanas O'Connor atėjo į kavinukę ir įsitaisė prie staliuko šalia lango. Nelabai įsivaizdavo, ko klaus. Graham dažnai minėdavo, kad psichologo darbas nėra "padaryti kažką, kad pacientas pasijustų geriau." Jam reikėdavo konkretumo. Tikėtina, kad ir čia bus tas pats. Jam turbūt reikėtų žinoti, kokia ateitis domina. Dvynukai? Būsima žmona, jeigu tokia egzistuoja? O gal Breto likimas? Na jau ne, apie brolį tikrai nešnekės. Tikrai yra ir svarbesnių dalykų.
Taip ir svarstydamas, ką sužinoti norėtų labiausiai, Brendanas su O'Connor šeimai būdinga nekantra laukė pasirodant tos moters ar merginos. Labai stengėsi negalvoti apie Sakurą ir, tiesą sakant, vylėsi, kad toji būrėja nebus šviesiaplaukė.
-
Dar vienas klientas. Dar vienas darbas. Pasidažiusi lūpas raudonu lūpdažiu, Mayra pakedeno plaukus. Šiandien jau būrė trim žmonėms. Regis, verslas pamažu atsigauna. Gal tai buvo metų laikas, kuris paskatino žmones domėtis jų ateitimi, gal tiesiog jie pasidarė jautresni, bet tai buvo nesvarbu. Kad ir kas čia dirbo, tai buvo naudinga jos piniginei.
Lengva tamsi suknelė, beveik siekianti kojas, slėpė ne kokias moters formas bei pridėjo šiokio tokio paslaptingumo. Na, jei ji jau ateities būrėja, turi ir atrodyti kaip viena. Pasitaisiusi juodą skrybėlaitę, moteris apsivijo žalią šilko šaliką ir nukaukšėjo su aukštakulniais sekančio kliento vietos link.
Įžengusi į Cukrinį Kiškutį, juodaplaukė nusišypsojo pardavėjai ir, greitai akimis apsidairiusi, susirado savo klientą. Atsisėdusi priešais jį, nusišypsojo ir tarė:
-Mayra Llewellyn. Būrėja. O jūs, turbūt, Brendanas?
Jos paslaugomis naudojosi įvairiausi žmonės. Nuo verslininkų ir vienišų mamų. Grietinėlė prabangiausiuose Londono rajonuose ir benamiai imigrantai. Visiems rūpėjo jų ateitis. Ir Mayra nediskriminavo. Ji galėjo parodyti galimus gyvenimo kelius, bet, galiausiai, tai buvo pačio žmogaus atsakomybė jais nueiti.
O štai, į kurią kategoriją priskirti šį aukštą rudaplaukį, būrėja kol kas nežinojo. Tikėjosi, kad nežinia ilgai netruks.
Nukėlusi visas dekoracijas nuo stalo, juodaplaukė nosinaite nubraukė trupinius bei kavos dėmes nuo stalo. Iš rankinuko išsitraukusi purpurinę šilko staltiesę, uždengė ja stalą. Tada pradėjo traukti žvakes - vieną aukštą cilindrinę baltą, kelias aptirpusias juodas, tamsiai mėlynas ir violetines. Atsargiai viską išdėliojusi, sunėrė pirštus ir atsirėmė į kėdę, atidžiai stebėdama savo klientą.
-
Juodaplaukė. Visa laimė, ji buvo juodaplaukė. Brendanas lengviau atsikvėpė ir į moters šypseną atsakė savąja.
- Aha, - tepratarė. Šitai Llewellyn besiruošiant būrimui pastebėjo vestuvinį žiedą. Gal ir gerai mintyse ištarė ir vos nesukikeno. Ši mintis, paskaninta ateities būrimo keistenybėmis, buvo tikrai juokinga. Teko vėl savęs paklausti, kam jis sugalvojo šitą nesąmonę, jeigu nelabai tiki ateities būrimu. Na, bet pabendrauti su simpatiška moterimi (tegul ir ištekėjusia) niekas netrukdo. Brendanas juste juto, kad reikia grįžti į vėžes. Amiros jis tikrai neves, o gyventi vienišą gyvenimą nelabai tenorėjo.
Netrukus būrėja, regis, ėmė laukti jo iniciatyvos ar kažko. Tik kad buvęs profesorius neįsivaizdavo, kaip tokie būrimai vyksta. Taigi kiek neužtikrintai paklausė:
- Kaip tai veikia? Niekada anksčiau nedalyvavau tokiam būrime. Ar aš turiu užduoti klausimus? Ar klausite jūs? Beje, gal ko užsakyti išgerti ar užkąsti?
Stengėsi atrodyti draugiškas ir atsipalaidavęs. Deja, atrodė, kad labai nesiseka.
-
Ji juto Brendano žvilgsnį atsargiai ją nužiūrinėjantį. Tam neprieštaravo. Daugeliui žmonių ateities būrėjos buvo kažkokios paslaptingos, mitinės būtybės. Ir Mayra šį vaidmenį atliko gerai.
-Jei būrimas patiks, galėsite nupirkti kavos po jo,-nusišypsojo juodaplaukė.-Galite užduoti jums rūpimus klausimus arba galiu išburti ateitį tam tikrai gyvenimo sferai - meilei, karjerai, šeimai, verslui, santykiams... Jūsų pasirinkimas. Jei nežinote, nuo ko norite pradėti, galiu padaryti pirma bendrą būrimą, po kurio galėsite užduoti papildomus klausimus patikslinimui. Buriu tiek kortomis, tiek kaulais, tad, priklauso nuo jūsų klausimų, kuriuos įrankius naudosiu.
Paslaptinga šypsena nedingo nuo moters veido, kol ši eilinį kartą paaiškino viską.
-Žvakės yra būrimo dalis. Nebūtina iškart pradėti, galite kurį laiką pagalvoti. Pasakykite, kai jau žinosite, ko norite klausti.
Iš krepšelio išsitraukusi ilgų degtukų dėžutę, papuoštą magiškais simboliais, bei tris medžiaginius maišelius su kortų kaladėmis bei kauliukais ir vėl atsirėmė į kėdę, laukdama kliento atsakymo. Bandė atspėti, ką šiam rudaplaukiui labiausiai rūpėjo sužinoti. Intuicija kuždėjo, kad tai bus susiję su meile ir santykiais.