Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Magijos istorija => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Skarletė Siuzana Vein Vasario 06, 2018, 11:58:31 am
-
Rytas. Kyla saulė, vėjas, Hogvartso pilies bokštų šešėliai. Kažkur tolumoje ataidi gaidžio skambesys, tikriausiai žadina kokį žiobarų kaimelį. Hannah keliasi anksti, kadangi mėgsta pasivaikščioti po rasotą žolę, matyti besikeliančius vaikus, gyvūnus ir augalus. Štai kur tikras pavasaris! Kai jau atrodo laikas eiti pasiruošti pamokai, mergina suskubsta grįžti į pilį. Susitvarkiusi kabinetą, pasiruošusi reikiamas priemones pamokai, išgirdo varpą, kuris taip garsiai kvietė visus ateiti čia.
-Labas rytas, mokiniai. Džiaugiuosi, kad nepatingėjote tokį ankstų rytą subėgti čia ir tikiuosi, kad nepasigailėsite,- maloni šypsena aplankė kiekvieną, kuris atėjo čia numigti ir tuojau bus pakeltas iš įprastos sėdėjimo pozicijos. Hannah ranka parodė paveikslą, maždaug žmogaus dydžio, iš kažkur atsiradusias rusvas, senas duris ir spintą, pilną kailinių, tarsi ji nuvestų mus į Narnijos pasaulį.
-Kadangi laiko teorinei daliai neturim tiek daug, kiek norėčiau, apsieisim ir be klausimų, tik truputėlį papasakosiu kas tai yra, kuom tai susiję su magijos istorija ir kuom tai pravers mums šioje pamokoje,- profesorė minutėlę patylėjo, giliai įkvėpė,- šie trys objektai turi bendrą pavadinimą, tai - Sarètopai - kurie perkelia žmogų į praeitį. Paprastai yra trys saretopų rūšys - pirmoji: paveikslas, kuris nukelia į ten, kur pavaizduota piešinyje, antroji: durys, kurios nukelia į tolimesnę praeitį. Keliaudami pro duris jūs nežinote kur atsidursite. Ir trečioji rūšis: spinta. Saretopų spinta dažnai išklauso jūsų norų, bet dėl visa ko kelia tik į artimesnę praeitį. Galiu pridėti, kad viskas, kur jūs atsidursite tėra iliuzija, bet kažkada tai tikrai vyko,- štai tiek Hannah ir norėjo pasakyti, tad paprašė visų atsistoti. O po teorijos visada eina praktika, tiesa? Taigi, mokinių tikslas šiandien ir yra išbandyti vieną šių saretopų.
-Mokiniai, šiandien jūs vėlgi keliausite į praeitį, tik šįkart pro vieną iš šių objektų. Galite pasirinkti duris arba spintą, tik gerai apgalvokite ir prisiminkite, kur kiekvienas jus nukels. Jei renkatės paveikslą, šis yra vienas, visiems vienodas, tai - gėlių laukas. Nukels ten, o tada matysite kokių įvykių ten vykę. Beje, jūs ne šiaip sau ten keliausite - nepamirškite sugrįžti su kokia ypatinga, bet mažyte tos vietos detale. Sugrįžimas toks pat, tik nepasimeskite. Jei prireiks pagalbos, sušukite mano vardą ir pavardę. Sėkmės,- linktelėjo mergina, atlaisvindama kelią vaikams link saretopų.
Nesupranti? Parašyk man, padėsiu. Mažiausiai trys įrašai. Pasistenkite pasirinkti kuo įvairesnes situacijas, skirtingą nei kitas saretopą. Išnaudokite savo vaizduotę. Dar kartelį sėkmės!
-
Bellą pažadino keistas garsas už lango. Rodės, lyg kažkas ją kelia. Vos pramerkusi akis, grifė suvokė, jog laikas lipti iš šiltų patalų. Oras buvo gan pavasariškas - kažkur dangaus mėlynėje raitėsi ankstyva saulė (ta pati, kuri ir prikėlė pirmakursę), o drugnas vėjelis šukavo pievas. Kadangi vienuolikmetė atrodė klaikiai, didžiąją dalį savo brangaus laiko ji praleido prie veidrodžio. Galiausiai šiaip ne taip išgavusi reikiamą atspindį veidrodyje, Bella pasileido tekina į pamoką, kadangi buvo likę labai mažai laiko iki jos pradžios. Atėjusi į magijos istorijos kabinetą, ši nedrąsiai pasisveikino su mokytoja, o tada atsisėdo ir įdėmiai klausėsi profesorės. Ji aiškino, jog šiandien visi keliaus laiku. Tiksliau į praeitį, o visam tam naudos tris daiktus - seną, medinę spintą su juoda spyna, vietomis pabraižytas duris ir paveikslą, kuriame atsispindėjo gėlynas. Mergaitė ilgai galvojo, ką būtų galima pasirinkti. Jai buvo labai sunku apsispręsti, tačiau pristigusi laiko, ši vis dėlto nutarė, kad naudos spintą. Pakilusi iš vietos, grifiokė atsistojo į nemažą eilutę. Sulaukusi savosios progos, pirmametė sučiupo šaltą spintos rankeną bei pravėrė duris.
-
Rodos, Ashley nieko nebespėjo. Čia magijos istorija, čia NIV, o dar žiūrėk ir bėk į astronomijos bokštą. O kad ji turėtų laiko atsuktuvą, viskas būt paprasčiau bei kur kas lengviau. Dabar nors imk ir persiplėšk. Na, tačiau nepaisant to, dabar magijos istorija ir trečiakursė žygiuoja į ją. Ganėtinai greitai priėjusi reikiamas duris ir vildamasi, jog nepraleido pro ausis varpo skambesio bei nepavėlavo, kaštoninių plaukų savininkė įslinko į.. pustuštę klasę. Suole sėdėjo viso labo viena mergaitė. Kiek nusistebėjusi savo ankstumu, o gal kitų nepunktualumu, Ashli įpėdino į klasę ir šyptelėjo profesorei. Atsisėdusi kažkur gale, Tonks ėmė dairytis, mat jokios kitos veiklos jai kaip ir neliko, belaukiant pamokos pradžios. Čia pat nuskambėjo ir varpas, tad paauglė linksmiau pažvelgė į mokytoją. O paskelbus, jog teorinei daliai laiko nebus, Ashli tik dar labiau nudžiugo - jokių bereikalingų spėliojimų, apsikvailinimo, negautų taškų.. Praktika kur kas geriau, tad nieko nelaukusi, ilgakasė svarstydama, kurį saretopą jai geriau rinktis, pėdino link daiktų. Gėlynas, jos manymu, įdomiais įvykiais nepasižymės, spinta - gal neblogai, tačiau jei įlindusi į jos vidų Ashley užstrigs? Nee, to ji visai nenorėtų. Lieka tik durys. Nežinia. Bet įdomu. Gundanti nežinia. Prislinkusi prie vartų į praeitį, Tonks sugriebė rankeną ir iš lėto pravėrė duris. Iš jų veržėsi akinama šviesa, tad grifei teko prisimerkti. Lėtais žingsniais jaunėlė peržengė slenkstį, skiriantį du pasaulius - dabartį bei praeitį ir atsidavė ryškios šviesos glėbiui.
-
Magijos istorija matyt buvo pati paprasčiausia pamoka pirmakursiui. Ir pati suprantamiausia. Todėl Ilya, vos tik įžengęs į kabinetą, pasijautė kiek ramiau nei visada. Tyliai pasidėjęs kuklią odinę kuprinę ten, kur jai ir vieta, jis nužvelgė mokinius ir mokytoją. Nenorėjo pasirodyti kaip pernelyg smalsaujantis žmogus, bet norėjo bent kiek susipažinti su aplinkiniais, nors ir nedrįso su jais pasisveikinti.
Bent jau gera dalis buvo tai, kad nebuvo teorinės dalies, o tai reiškė, kad nereiks kalbėti. Puiku, ši diena Ilya vis labiau ir labiau patiko.
It traukiamas nematomo kablio, berniukas nukako prie paveikslo, prie vieno iš sarètopo, kuriame buvo pavaizduotas gėlių laukas. Gamta jam patiko, buvo it raminantys ir guodžiantys vaistai. Nedrąsiai priglaudė šiltą delną prie vaizdinio paviršiaus. Nejučia pajuto, kad kažkas lyg ir pradeda jį siurbti pirmyn, tarsi koks nematomas sukūrys norėtų pasiglemžti jo sielą, netgi kažkokia drėgna šalčio banga pervėrė jį. Ilya užmerkė akis, trumpą milisekundę leido sau kristi, o paskui pajuto tvirtą pagrindą po kojomis.
-
Ankstyvas rytmetis pasitiko kaip ir kiekvieną kartą. Šiek tiek netikėtai, bet tuo pačiu ir lauktai, su miego debesėliu, kuris neslinko nuo galvelės, bet ir su entuziazmu, trykštančiu, tarsi centrinėje aikštėje stovėjęs fontanas. Pasiryžusi viską šiemet išbandyti bei visur pabūvoti (smalsumas iškrėtė daug dalykų!), Bethany greitosiomis susiruošė, o tuomet patraukė link pamokos, kuri turėjo žadėti kažką naujo. Suolas viduryje kabineto tarsi laukė varniukės, tad ji tik užsiėmė jį. Pamokos pradžios mergaičiukė niekuomet įdėmiai neklausydavo, tačiau viena ausimi nugirdusi, jog teorijos nebus, sukaupė visą savo kantrybę bei įsiklausė. ,,Spinta, durys... Paveikslas? Taip, taip, taip!" Ir visiškai nepagalvojusi, Bethany atsistojo, greitai atžingsniavo į paveikslą bei neapmąsčiusi pasekmių, žengė į paveikslą ir užmerkė akis. Tikėjosi, kad atsimuš ir niekur nepersikels, tačiau švelnus vėjelis pakedeno plaukus bei pramerkusi akis, varniukė pamatė gėlių lauką, tiesiai sau po kojomis.
-
Saulės spinduliai kiek įmanydami stengėsi įveikti nenugalimus Hogvartso mūrus, kad šie pagaliau atsisakytų savo rūškano veido ir šiltai šypsotųsi į dangų. Daug lengviau jiems sekėsi su draugiškai nusiteikusiais arkinių langų stiklais. Šie svetingai priėmė šviesą į vidų, o ta laiminga krito ant raudono koridoriaus kilimo įkypais langų rėmų siluetais.
Taip saulės numargintomis grindimis bėgte bėgo šviesiapūkė varniukė. Ne, ji nepramigo. (Gal tik keletą minučių.) Tiesiog per ilgai žiopsojo į horizontą, o paskui į plytelių tarpą, kai valėsi dantis. Taip ir nutiko, kad Rubė mažumėlę vėlavo. Bet nieko tokio.
Kiek uždususi, bet be triukšmo (na kam gi jo?) pirmokėlė įvirto į klasę. Praleido turbūt buvusį didingą labo ryto palinkėjimą, bet ką šiandien nuveiks sužinojo, todėl pernelyg nepyko, kad taip neapskaičiavo, kiek laiko buvo galima rymoti prieš veidrodį.
Durys, spinta, paveikslas? - susimąstė, bet staigiai pagavo save vėl žiūrint į vieną tašką be jokio tikslo.
Daugiau nesuteikusi progos tam nuostabiam betiksliam taškui Rubė Sara stryktelėjo ir smulkiais žingsneliais pribėgusi nėrė į gėlių paveikslą.
Nukrito minkštai, visu ilgiu, veidu tiesiai į žemę. Ji saldžiai kvepėjo, todėl pirmakursė varnė neatsispyrė ir vėl sustingo į nuo minčių tuščią galvą traukdama tą aromatą. Matyt šiandien kitaip nebus.
-
Pravėręs skaidrias akis Ilya greitai jas primerkė, slėpdamas jas nuo išdykaujančių saulės spindulių, kurie pluoštais krito ant jo nekontrastingai papilkėjusio veido. Tėvynėje giedros dienos buvo retos, berniukas buvo labiau pripratęs prie sniego kalnų ir apledėjusių eglišakių. Netgi jo kūnas buvo pripratęs prie to, taigi toks idiliškas peizažas kiek vertė jį sunerimti, idant kokios skruzdeliukės lakstytų jo odos paviršiumi, norėdamos sulįsti į kokią šnervę ar ausies ertmę. Nepastebimai nusipurtęs švilpis žvilgsniu aprėpė gėlių lauką, stebėdamasis jo floros gausa, bet kartu ir visiška tuštuma. Pasijautė kiek nejaukiai, tarsi būtų vienintelis atėjęs į kažkieno laidotuves, kuriose netgi šarvojamasis būtų kažkur paslėptas.
Žengė kelis žingsnius gilyn į aromatingą pievą, braukdamas delnu gėlių žiedus, tačiau išgirdęs duslų dunkstelėjimą už savęs, krūptelėdamas pašoko ir staigiai pasisuko it kokios pelėdos galva į grobį. Nustebo pamatęs ant žemės gulinčią mergaitę- nes, kaip žinoma, mergaitės tėra senovės graikų mitas- ir kiek sunerimęs nuskubėjo prie jos. O jeigu susitrenkė galvą? Dar numirs.
-Ar tau vyskas geriai?- iš to susijaudinimo jo žodžiai buvo persunkti rusiško akcento, bet Ilya to nepastebėjo, tik priklaupė šalia jos, norėdamas įsitikinti, kad varniukė neplūsta kraujais iš kaktos.
-
O paveikslas buvo ne iš kelmo spirtas. Labai tikroviškas. Galėjai ir gėles užuosti, ir vėją tarp jų stiebelių ir lapelių girdėti, ir plaukiantį per nugarą debesies šešėlį justi. Nebuvo čia nejauku, galėjai pamanyti, kad niekur nekeliavai, o tiesiog skaitei "Šarlotės vortinklį" obelies paunksmėje ir tau į galvą pataikė krintantis obuolys. Nuo jo apsvaigai, kritai į galinio kiemo veją ir dabar ramiai leidi šiam skauduliui sugyti.
Varnė pievoje būtų tysojusi visą amžių. Ir nesijudinusi net tada, kai po ja žolė nunyktų. Koks nors prašalaitis galėtų manyti, kad ji čia po to amžiaus sugrįžo ir nenori paleisti žemės kaip tikros tėvynės, bet argi kas nors draudžia niekur nekeliavus pagulinėti žydinčioje pievoje ir nieko nebegalvoti, vien todėl, kad tokia jau diena išaušo.
-Joo, man viskas gerai, - giliai įkvėpusi atsakė tiesiai į žemę, todėl greičiausiai viršutinis pasaulis ją girdėjo dusliai, o slaptos skruzdėlių imperijos viršutiniai aukštai galėjo manyti, kad čia taip naujai griaudėja. -Keistai kalbi. Man patinka. - svajingai tarė grakščiai versdamasi ant nugaros.
Nors mergaitės žvilgsnis klaidžiojo ne po dangų, paveikslo debesiui apsukus ratelį apie saulę ir patraukus toliau Rubei teko prisimerkti ir net dilbiu prisidengti akis. Nei obelies, nei "Šarlotės voratinklio", bet bent jau esi tikras, kad negausi obuolio smūgio į pakaušį.
-
Auksės rytas prasidėjo dar nespėjus pavasario saulei iškelti dangun ryškių spindulių. Penktą valandą, gerai neišsimiegojusi, bet visgi, pakankamai pailsėjusi, mergiūkštė iššliaužė iš savo lovos. Turėdama pakankamai laiko, su pakeltais lūpų kampučiais (keista, šiandien jos nuotaika buvo puiki!), Marietta pamažu susuko pečius siekiančius plaukus į netvarkingą kuoduką. Idealaus kuoduko padaryti nepavykdavo, Hale plaukai nebuvo pakankamai ilgi. Arba ji tiesiog nemokėjo. Susiruošusi per gerą valandą, o gal ir per dar didesnį laiko tarpą, mergiūkštė tylomis nutypeno žemyn, iš bokšto. Rytinė prieblanda pamažu sklaidėsi, tačiau aplink buvo ramu, tylu bei nesigirdėjo jokios gyvos dvasios. Aukse netgi sugebėjo išgirsti savo duslų atodūsį, atsklidusį iš menkai pravertų lūpų. Su keletu daiktų rankose Marietta slankiojo po koridorius, nedrįsdama eiti į kokią nors patalpą. Hale mėgo stebėti ramybę, girdėti kiekvieną menkutį garselį. Laikas bėgo, rytas vis labiau artėjo, o metas pamokai privertė pasukti kabineto link.
Teorinė dalis galbūt kartais patikdavo mergiūkštei, tačiau jai niekados neatrodė, jog tai galėtų būti kažkas svarbaus. Atrėmusi galvą į ranką, o šią į stalą, Auksė akimis nukeliavo iki spintos. Daugiau niekas jos dėmesio neatkreipė, tik spinta. Galop, kai nebeliko nieko svarbaus, ką ji galėtų išgirsti, Marietta pakilo iš savosios vietos bei atžingsniavo iki baldo. Kiekvienas įtrūkimas ir netobulumas vis labiau žadino norą praverti dureles bei įkelti koją vidun. Pirštai lėtai prilietė medieną, leidosi žemyn, o tuomet užčiuopė rankeną bei truktelėjo į save. Durys prasivėrė bei nežinodama, ko dar galėtų laukti, Hale žengė vidun. Iškart uždarė duris, leido tamsai užgožti kiekvieną galimą šviesos spindulėlį. Prieš penkerius metus vykusi konditerinių gaminių mugė atrakcionų parke. Mergiūkštė nežinojo, ar spinta tikrai išklausys jos šitokio noro. Kažkoks jutimas ją privertė užsimerkti. Tačiau Hale ilgai taip negalėjo išstovėti, netrukus išgirdo šurmulį aplink. Auksė atsimerkė. Ji stovėjo prieš penkerius metus vykusioje mugėje, atrakcionų parke.
-
Gėlių laukas pasirodė toks tikras, netgi tikresnis už bet kokią iliuziją. Daugybė augalų, pradedant aguonomis, baigiant rugiagėlėmis ir levandomis. Bethany lėtai ranka perbraukė per gėlių žiedų viršūnėles. Saulė švietė aukštai, pagal spindulių kritimo kampą mergaičiukė sprendė, jog dabar laikrodis rodytų apie vidurdienį. Rusvas takelis atsirado iš niekur, staiga saulė jau ėmė leistis, tarsi vasaros pavakarę. ,,Kuo toliau, tuo keisčiau", - pamanė paskubomis, o tuomet susigriebė, kad tai vykusių įvykių nuotrupos. Mergaičiukė leido švelniam vėjeliui glostyti jos veidelį. Įvykiai pamažu bėgo ir rodėsi. Atsirado du vaikai. Varniukė juose įžvelgė nerūpestingą vaikystę, žaidimų kupiną jaudulį. Berniukas ėmė bėgti nuo besijuokiančios mergaitės tiesiai į Bethany pusę, o ši krūptelėjo. Tačiau vaikai mergaičiukės nematė, tik apibėgo keletą ratų aplink ją, o tuomet krykštaudami pasileido laukais tolyn, kol jų juokas nutilo ir nebesiekė varniukės ausų. Šalia išniro būrys merginų, melsvomis, lino suknelėmis, su gėlių vainikais ant galvų bei ilgais, palaidais plaukais. Būrelis šoko, keletas iš jų niūniavo, dainavo įvairias dainas. Sutemo. Mergaičiukė užvertusi galvą aukštyn pamatė žvaigždžių margumyną. Šalia merginų išniro didelis šakų kalnas, o jį ėmė ryti ugnies liežuviai. Būrelis atstriksėjo iki laužo ir mėtydamos per ugnį vainikus, šoko bei linksminosi. Prisidėjo dar daugiau žmonių. Skambėjo įvairios dainos ir juokas. Varniukė netgi pastebėjo tą patį berniuką ir tą pačią mergaitę, kurie bėgiojo ratais aplink ją.
-
Kiekviena diena skriejo neįtikėtinu greičiu. Žiūrėkit, jau egzaminai artėjo, o ji taip ir neišmoko nei brailio raštu skaityt, nei regos atgaut. Tiesą sakant, dėl to ir pati sveikata suprastėjo - vis pamiršdavo užsirišti šaliką einant į lauką, kur nors nugriūdavo ir susižeisdavo. į kokią pamoką nespėdavo. Ir šiaip dauguma praktikos užduočių jai nelabai patikdavo ir tikdavo. O kokios nors, skirtos būtinai jai nenorėjo prašyti. Ir dar, visai nenorėjo apkrauti profesorių papildomu darbu, galvojant ir padedant atlikti užduotis. Mergina klausėsi profesorės aiškinimo, o išgirdus praktiką garsiai atsiduso. Ne, jai nebuvo nuobodu, gal atvirkščiai, bet tik gal. Nukeliauti į praeitį ar kažkas panašaus... Įdomu ir rodos lengva, bet tik ne akląjai. Sekundėlę luktelėjo, bet kaip ir manė, turės išsiversti be pagalbos. Įtariu, kiekvienas profesorius tikisi, kad tik aš neateičiau į pamoką, nes esu visos mokyklos stabdis. Grifė stipriai sukando dantis ir rodos, viena iš paskutiniųjų atsistojo. Neįsivaizdavo kurioje klasės vietoje tie trys daiktai. Na, maždaug nujautė, tačiau kur tiksliai...
Jei būtų buvusi rudaplaukės valia, ši pasirinktų spintą. Kodėl? Durys - tai atsitiktinumas. Grynas atsitiktinumas, primenantis jos apakimą. Būtų nesunaikinus to netikro voro, būtų mačiusi ir dabar. Pavikslas... Na, profesorė minėjo, kad visi pateks ten. Spinta - čia jau kur kas įdomiau. Dar gal ir į kokį slaptą norą atsižvelgs... Na, tiesa, Amneta šovė į taikinį užrištomis akimis - pakilusi iš suolo nuskubėjo į klasės priekį,braukdama ranka per kitų mokinių suolus. Tenai, priekyje, vos neatsitrenkė į kažką. Tikėjos, kad tai spinta, tačiau ne. Nulenkus šaltą rankeną žemyn, Jasmina suvokė, jog tai durys. Neturėjo noro ieškoti spintos, tiesiog pasidavė likimui ir žengė pro duris. Į atsitiktinumą.
-
Šešiolikmetė sėdėjo savo suole, nekantriai laukdama užduoties. Šiandien jai norėjosi kažką veikti, kas šiaip jau atsitinka retai, tad tikėjosi ne tik ilgos ir nuobodžios teorijos.
Dievai išklausė jos norų, mat teorijos buvo minimumas. Mokytojai dar nebaigus aiškinti praktikos, rusvaplaukė jau žinojo naudosianti paveikslą. Ji mėgo viską, kas gražu, tad jis išsyk krito jai į akį. Kam nepatinka gamta, o dargi nutapyta plačiais mostais, potėpiais, subtiliai derančia spalvine gama?
Palaukusi, kol keli mokiniai nukeliaus praeitin, pati priėjo prie drobės. Ištiesė drebančią ranką ir palietė žolę, kurioje pilna buvo laukinių gėlių. Užsimerkė, o atsimerkus stovėjo vidury pievos, ilgi ir liauni gėlių stiebai siekė jai beveik iki krūtinės. Net oras čia buvo kitoks - kvepėjo senoviškumu, istorija.
Braudamasi pro žoles, priėjo vienišą, seną medį ir užsikabarojo ant jo šakų, įsistebeilijo į tolį. Kurį laiką nevyko nieko, kol galiausiai pievoje atsirado žmogysta, apsidengusi pilku, ilgu apsiaustu. Apsiaustas buvo surištas virve, prie jos buvo pritvirtintas platus diržas su įvairiais buteliukais, sklidinais spalvotų skysčių. Jo veidą slėpė gobtuvas, tačiau eisena liudijo senyvą žmogų. Jis ėjo pasiramsdydamas lazda, nešėsi pintinę. Į ją rinko žoles bei gėles. Got tik dabar atidžiau įsižiūrėjo į augalus - tai nebuvo įprastos, žiobarų gėlės. Keletą jų buvo mačiusi mokyklos šiltnamiuose, tačiau daugelis buvo jai nepažįstami. Suprato esant čia senus magiškus augalus, greičiausiai jau išnykusius. Senas raganius rinko žoles. Kur jis nuskindavo gėlę, jo vietoj kaip mat išaugdavo nauja, dar gražesnė.
Vaizdas buvo toks idiliškas, kad prefektė panorėjo likti čia visam laikui. Tačiau žinojo neturinti tam laiko.Be to, ir seneliukas jau nuėjo tolyn. Varnė žvaliai nušoko ir pribėgo prie paveikslo, paslėpto žolėse. Vėl jį palietė, šįsyk drąsiau.
-
Elizabeth šyptelėjo, pastebėjus pavasario pradžią lauke. Pirma pamoka - magijos istorija. Ramiai ir neskubėdama mergina nužingsniavo į kabinetą. Prasidėjus pamokai Elizabeth įdėmiai klausė profesorės. Išgirdus užduotį ir įdėmiai apžiūrėjus daiktus mergina mintyse išvydo vaizdą kaip su kaimynais žiobarais žiūri narnijos kronikas. Akivaizdu, kad teks pasirinkti spintą, pamanė. Šiaip ar taip keliauti paveikslu atrodė pernelyg paprastą. Juk tik atsidurtum įprastam gėlėtam lauke. Durys Elizabeth irgi nekėlė susižavėjimo. Taigi ši rinkosi spintą. Apsisprendus apsidairė per klasę. Nenorėjo būti pirmoji kuri keliaus. Juk net nežinojo kur atsidurs. Gyliai įkvėpus mergina sėdėjo ir laukė kol prabils kuris mokinys ar mokytoja.
-
Susigėdęs jis staigiai sukando dantis ir atsistojo ant kojų, norėdamas imti ir išsipjauti savo liežuvį, susisiūti lūpas ir niekada daugiau nebeprabilti. O ką jam daryt, jeigu šita užsienietiška kalba tokia kvaila ir kalbant ja jis skambėjo it jo dėdė Vania po geros vakaronės? Nepatenkintai krimstelėjo vidinį lūpų kamputį, galvodamas, gal kaip nors dabar jam reiktų pabėgti į tolį ir palikti šią mergaitę toliau tysoti ant žemės. Negi jam būtina jos kompanija? Juk pasižiūrėjo, kad ji sveika it baravykas, tai ir gali keliau sau sveikas. Nors...
Pažvelgė į dabar ant nugaros gulinčią varnę ir staiga jam šovė tokia mažutė įdėja, tokia prašalaitė mintis, kad viena šioji nugrybautų į lankas ir niekada nebeišlįstų iš paveikslo. Tai, švelniai tariant, būtų problematiška. Žinoma, mokytoja sugražintų ją atgal į realų pasaulį, bet kam gaišinti žmones? Sausai kostelėjo ir, kiek sulenkęs kelius, ištiesė ranką link mergaitės, praleisdamas pro ausis tuos komentarus. O ką į juos galėjo atsakyt? "Dėkui, žinau, kalbu kaip prisikimšęs vilnos į burną!"
-Negulėk ant žiamės, - tyliai sumurmėjo, šį kartą akcentas buvo daug mažiau pastebimas, bet Ilya vistiek nenorėjo aušinti burnos. Mergaitė galėjo pati susiprasti, kad gali persišaldyti sėdynę.
-
Mergaitė net pasišokinėdama striksėjo koridoriumi link magijos istorijos klasės. Ji buvo labai laiminga, nes pagaliau turėjo tam progą. Juk mokslo metai tuoj baigsis ir galės važiuoti namo. Kartu su mokslo metais baigsis ir pamokos su namų darbais. O dar geriau - prasidės vasara. Beliko atkentėti tik dar kelias pamokas ir egzaminus. Žaliaakė įžengė į klasę ir šyptelėjo mokytojai, kuri, Torės manymu, buvo pernelyg draugiška mokiniams. Bet gal taip ir geriau? Mergaitė išklausė profesorės pasakojimo ir tada atėjo sunkiausia pamokos dalis. Ji niekaip negalėjo pasirinkti, kurį saretopą išbandyti. Galbūt būtų šokusi į paveikslą, bet mokiniai tiesiog plaukte plaukė link jo. Todėl Torė, nenorėdama pritapti prie daugumos, pasirinko spintą. Buvo skaičiusi daug žiobariškų knygų tad vis dar nepaliko minties, kad panaudojus spintą ši nukels tiesiai į Narniją. Nieko nelaukusi mergaitė prisiartino prie spintos ir pravėrė josios. Duris. Nedideliu žingsneliu į ją įlipo ir užsimerkė. Paėjo priekin ir netrukus... nepateko į Narniją. Bet dar užsimerkus pajuto nuostabiausią gyvenimo kvapą.
-
Atsimerkė. Ji vėl stovėjo toje pačioje pievoje, tačiau šį sykį aplinka buvo kitokia: saulė leidosi, iš tolo kilo dūmai, horizonte matėsi namų su šiaudiniais sodais siluetai. Rusvaplaukei dingtelėjo, kad paveikslas, užuot perkėlęs ją atgal į klasę, vėl grąžino ją į tą patį lauką, tik keliais – kaip ji spėjo – amžiais vėliau.
Apsidairė. Jos nužiūrėtas medis atrodė daug seniau, lyg pavargęs nuo gyvenimo sunkumų žmogus: papilkėjęs, lapai spėjo prarasti savo sodrią žalumą, jų spalva buvo blanki ir net ryški, oranžinė saulė negalėjo jų pagyvinti.
Medžio šešėlyje sėdėjo pora. Jaunutė, gal net jaunesnė už Got, mergaitė ir vaikinas, greičiausiai vyresnis. Nebuvo tikra, bet spėjo, kad šiedu irgi buvo burtininkai. Pora iškylavo, pasitiesę po savimi ryškiaspalvį patiesalą. Vaikinukas vis traukė iš pintinės vaisius ir vaišino jais mergelę, pats nevalgė nieko, tik gėrė kažką iš žalsvo butelio. Skystis buvo sodriai raudonas ir prefektė spėjo ten esant vyną.
Ji buvo teisi. Nepraėjo daug laiko, kai išgertas skystis trenkė jaunuoliui į galvą ir jis ėmė priekabiauti. Liesutė, smulkutė mergytė niekaip negalėjo pasipriešinti, kai jis grubiai nuplėšė jos marškinius, apnuogindamas dar vaikišką kūną. Gotfreinė pakraupo – jeigu būtų pamiršusi, kad tai tėra iliuzija, kaip mat šoktų mergytei pagalbon. Tačiau ji niekuo negalėjo padėti.
Visgi ir pati mergelė nesnaudė. Sijono gelmėse sukapstė burtų lazdelę ir nutaisė ją į vaikiną, kol šis buvo susikaupęs ties jos krūtine. Netrukus iš lazdelės galo blykstelėjo žalia šviesa ir jaunuolis krito negyvas, žvelgdamas į dangų nieko nematančiomis, tačiau atmerktomis akimis.
Visa perbalusi ir drebanti varnė nutarė bėgti iš čia. Laimei, nespėjo nutolti nuo paveikslo ir šis vis dar buvo čia pat. Palietė jį ir jis vėl perkėlė ją į kitą laikotarpį.
-
Taip, spinta tikrai išklausė jos norų. Kur ten išklausė... Su kaupu juos išpildė. Torė stovėjo milžiniškoje bibliotekoje, kurioje kvepėjo ne tik knygomis, bet ir praeitimi. Aplink vaikščiojo keletas merginų ir moterų, kurios buvo pasidabinusios ilgomis suknelėmis. Ar įsivaizduojat kaip nepatogu visą laiką būti su suknele? Tuo tarpu Torė net cyptelėjo iš džiaugsmo, bet jokių keistų žvilgsnių nesulaukė. Juk tai tik iliuzija, tad tie žmonės negalėjo jos matyti? Susitvardžiusi nuėjo link arčiausiai esančios lentynos ir išsitraukė pirmą pasitaikiusią knygą. Medinis viršelis buvo aptrauktas oda ir išraižytas įvairiausiais raštais. Tiesiog svajonių išpildymas. Varniukė net kiek drebančiais piršteliais atvertė knygą, bet... visiškai nieko nesuprato. Jos buvo parašytos kita kalba. Galbūt lotynų? Torė nebuvo tikra. Mergaitė taip pat atsargiai padėjo knygą atgal į savo vietą ir patraukė atgal link spintos. Čia lyg ir nebuvo daugiau ką veikti. Paskaityti senų knygų negalėjo, kad ir kaip tai atrodė įdomu. Greičiausiai laikas grįžti į klasę. Bet kai antrą kartą išlipo iš spintos, suprato, kad į dabartį jos niekas dar neatkėlė.
-
Ji vėl buvo jau pažįstamoje pievoje. Tik dabar čia nebebuvo medžio, žolė buvo žemesnė, o ir jai nematytos gėlės čia neaugo. Tolumoje matė miesto šviesas, iš ten sklido ir šūvių garsai.
Tačiau pievoje nevyko nieko. Kažin kaip prisiminus, kad reikės grįžt į pamoką su kažkokia smulkmena, rankos pačios ėmė skinti laukines gėles ir pinti iš jų vainiką, kuris greitai papuošė jos rusvą galvą.
Tuo tarpu šūvių garsai aidėjo arčiau, prie jų prisijungė klyksmai bei kareiviškų batų dundesys. Galiausiai pieva prisipildė minia žmonių: jų tarpe buvo keli kareiviai, pasipuošę raudona juosta su svastika, tačiau daugumą sudarė civiliai, persigandusiais veidais, su ašarom akyse ir ant skruostų bei šauksmais gerklėse. Vienas iš kareivių vedė berniuką, iš pažiūros septynmetį. Jis buvo sulysęs, petį puošė geltona žvaigždė.
Got jau suprato, kas tuoj įvyks. Kareiviai išvedė berniuką į centrą, juos apspito verkianti minia. Nusitaikė. Berniukas net nesipriešino - klūpėjo, pakėlęs galvą aukštyn. Šūvis. Iš jo galvutės trykšta kraujas. Jis griūna. Jo nebėra.
Staiga minioje pasigirdo širdį veriantys klyksmas, toks, kokį išgauti galėtų tik mylinčios motinos širdis. Kilo sąmyšis tarp žmonių. Kareiviai ilgai nelaukę jį nuramino - kelios dešimtys civilių paskendo savo pačių kraujo jūroje.
Perbalusi kaip kreida varnanagė žengė atatupsta, kol neatsitrenkė į įrėmintą drobę. To užteko, kad paveikslas ją vėl perkeltų.
Tačiau ji dabar buvo klasėje. Ausyse dar tebeaidėjo šūviai bei motinos šauksmas, visam laikui sustingęs jos lūpose. Prisiminus jį, Gotfreinės akys prisipildė drėgmės, kuri niekaip nenorėjo išdžiūti. Dingo tik nusiritus jos skruostu.
-
Mergaitė antrą kartą išsiropštė iš spintos. Klasės dar nebuvo nei kvapo, bet, kaip profesorė ir minėjo, spinta vėl nugabeno į Torės širdžiai mielą vietą. Mergaitė suprato, kad toje vietoje buvo ankstus rytas. Tikriausiai vasaros, nes buvo pakankamai šilta, o rūkas gaubė pažemę. Pirmakursei nežinia kodėl labai patikdavo rūkas. Juk jis atrodo toks paslaptingas ir taip primena vasarą. Bet teko pripažinti, kad šitas rūkas buvo kažkoks keistas. Paprastas rūkas būdavo gaivus ir švelniai glostydavo odą, o šis... šis buvo šiltas ir gniaužiantis kvapą. Buvo nelabai įmanoma įžvelgti ką nors toliau savo nosies, bet girdėti buvo galima viską. Riksmas. Tada Torė ir suprato. Čia visai ne rūkas. Čia dūmai. Netrukus pasimatė ir liepsnos. Mergaitė apsiausto kraštu užsidengė nosį ir burna. O, siaube! Šios ugnys turėjo sugriauti visą kaimą ar net miestą, o būtent Torei tenka tai išvysti. Ir blogiausia tai, kad ji negalėjo niekuo padėti. Mergaitė kuo greičiau įbėgo į spintą ir iš vidaus užtrenkė duris. Prieš atidarydama tyliai ištarė:
- Prašau, grąžink mane į klasę,- mergaitė jautė kaip skruostu teka nevaldoma išdavikė ašara. Atidarė spintos ir net atsiduso. Dabartis. Varniukė nusibraukė ašarą ir nupėdino į klasės galą. Nebenorėjo daugiau nei matyti tų saretopų.
-
Pro Auksę prabėgo keletas krykštaujančių vaikų. Mergiūkštė stovėjo maždaug parko pakraštyje, tačiau vidury žvyru apibarstyto, nelygaus takelio. Priešais, šonuose, atsivėrė nedidelių, didelių, įvairiausių formų palapinės ir pastogės, o po kiekviena iš jų matėsi gaminami vis kitokie skanumynai. Marietta žengė nedrąsų žingsnelį pirmyn. Žmonių aplink buvo gausybė. Kai kurie netgi pešėsi dėl eilės vietoje prie kioskelių, o tuo tarpu kiti ragavo bei gardžiavosi skanumynais, paragautais pirmą sykį. Ji nedrąsiai, lėtai žingsniavo pirmyn, galvą vis pasukdama į šonus. Kvapai kuteno nosį. Iš vieno kioskelio sklido kokosų, iš kito šokolado kvapai, jų buvo tiek daug, kad net atskirti buvo sunku. Kiek tolėliau pasirodė karuselė su arkliukais, apžvalgos bokštas, įvairios supynės ir visa kita, kas tik būdinga atrakcionų parkui. Nebuvo nei vieno, kas liūdėtų, verktų ar pyktų. Tačiau vaizdas išnyko. Nebeliko kioskelių, skanių, nepažįstamų kvapų ir žmonių. Teliko tik atrakcionai bei Hale, kartu su tyla.
-
Bethany būtų stovėjusi toliau ir stebėjusi visas mintis užburiantį vaizdą. Deja, laikas seko ir ji tai suprato. Šventė, turbūt vidurvasario, vyko toliau, tačiau pamažu ėmė blėsti ir visiškai, tarsi atsitraukdama ir blukdama, išnyko. Teliko tik švelnus vėjelis ir daugybė gėlių aplink. Varniukė puolė dairytis. ,,Kaip man sugrįžti?", - pasimetimo jausmą mažino aplink buvusios gėlės. Staiga akelės pamatė blyškius paveikslo kontūrus ir mergaičiukė stačia galva pasileido jų link. Ji jau žengė viena koja tarp rėmų, tačiau prisiminė kelis profesorės žodžius. ,,Ką parsinešti, ką parsinešti?, - ji vėl puolė dairytis bei akelėmis užkliuvo už pamesto gėlių vainiko. Priartėjusi, varniukė jį paėmė į rankas, o tuomet uždėjo sau ant galvos. Jis buvo kiek didokas, tačiau pakankamai tvirtai laikėsi. ,,Tiks", - galvoje, tarsi ranka numojo į šoną. Daugiau nežvilgtelėdama į gėles, Bethany tvirtai žengė tarp vos įžiūrimų rėmų ir netrukus atsirado klasėje. Ji suvokė, kad tai buvo iliuzija, bet vis dar turėjo gėlių vainiką sau ant galvos. Tylomis, stengdamasi niekur nesidairyti, mergaičiukė atžingsniavo iki savo vietos ir atsisėdo.
-
- Nesuprantu, - lūpos tyliai šnabždėjo žodžius, o akys, atrodė, tuoj bus pilnos ašarų. Supynės vis dar, tarsi kažkas ant jų suposi, judėjo, tai pirmyn, tai atgal. Viskas buvo taip apleista, taip pamiršta. Pasigirdo ūžesys. Auksė pakėlė galvą aukštyn. Virš jos skrido lėktuvas. Vos tik jis pasirodė, iš visų pusių ėmė plūsti žmonės. Varganai apsirengę, palenkę galvas ir apkabinę vaikus per pečius, jie bėgo tiesiai į Mariettos pusę. Kai kurie netgi spruko per ją kiaurai. Hale niekaip nesuprato kas vyko. Milžiniškas garsas, o tiksliau sprogimas. Dalis vieno atrakciono pavirto nuolaužomis. Kažkas suklykė. Kilo dar didesnis sąmyšis. Dar vienas sprogimas. Šįkart ten, kur buvo daugiausiai bėgančių žmonių. Negalėdama daugiau to stebėti, Hale ėmė kuo greičiau bėgti spintos link. Ašaros sunkiai tvėrėsi akyse, o kai užsidarė baldo durys, ėmė byrėti skruostais tarsi paleisti iš delnų žirniai. Suvokusi, kad greitai vėl atsidurs klasėje, nusišluostė ašaras. Tuomet žengė vėl, atgal į kabinetą. Tarsi būtų gavusi su maišu per galvą, mergiūkštė ramiai grįžo į savo vietą, vis dar akyse regėdama baisybes.
-
Mergaitės galvoje kirbėjo begalė minčių, kurgi ją nukels tas saretopas. Matyt, tai ir buvo priežastis, kodėl Bel taip ilgai keliavo. Vos šiai pagalvojus apie kokią mielą vietą, į galvą ateidavo kita. Ir taip ne vieną kartą.
Pasigirdo pokštelėjimas. Metas. Atėjo metas išeiti. Vos vos pravėrusi duris, rudaplaukė kištelėjo nosį, norėdama įsitikinti, jog neužstrigo kažkur laike ir dabar yra konkrečioje vietoje. Išlipusi, ji apsidairė - visas peizažas buvo apibarstytas balta cukraus pudra. Žiemos metas. Kažkur tolumoje stovėjo medinis namukas, o iš jo kamino veržėsi dūmai. Lauke buvo ganėtinai vėsu, tad pusnuogė pirmakursė ėmė klampoti per sniegynus, vos pakeldama kojas, link šiltos patalpos. Keista, mat už savęs ji nepaliko jokio pėdsako - it šios čia nebūta. Vienuolikmetė žvelgė net tris kartus, tačiau vistiek neišvydo batų žymės sniege. Čia dabar kas.. Tačiau sukti sau galvos nebuvo kada, mat dabar mokinukei labiau rūpėjo pasišildyti prie židinio. Pagaliau atklampojusi iki trobelės, ji belstelėjo į duris, tačiau niekas neatidarė. Dar kartą pabeldė - tyla. Gal nieko nėra namuose? Bet gi kaminas rūksta.. Įsidrąsinusi, Foun jas pastūmė. Praviros.
-
Galiausiai įstengusi atmerkti akis, Ashley prieš save išvydo chaosą - intensyvus eismas, žmonių grūstis, nuolatinis šviesų mirgėjimas, klegesys, ūžesys.. Tikra painiava. Regis, ši atsidūrė kažkokiame mieste. Viešpatėli, čia praeivis keikia, jog maišais po kojom, automobilio vairuotojas signalizuoja, įširdęs, kad lendi po ratais, o dar ta spalvų maišalynė.. Tikras akių skausmas. Pasimetusi, nebežinanti, į kurią pusę bėgti, Ashley tiesiog sustojo. Pasigirdo sprogimas. Vienas. Antras. Kurtinantis cypimas.Trečias. Pašėlusių žmonių gausa it kokia bulių banda bėgo į visas puses, nežiūrėdami nieko. Vaikų klyksmas. Liaukitės.. Prašau. Liaukitės.. Noriu namo. Ashley taip pat klykė. Apsiašarojusi, ji klykė viduje. Kitaip neišgalėjo. Tvirtais žingsniais gatve slinko šautuvais apsitaisę vyrai. Be pasigailėjimo jie šaudė į visus, kas tik papuolė. Nesvarbu, buvai mažas vaikas, moteris, senukas. Šie nustvėrė vieną vyrą ir paklupdė ant žemės. Tos akys. Jis žvelgė į trečiametę. Jis ją matė. Tos akys. Tos padėti maldaujančios akys. Jos žvelgė į mergaitę. Šūvis. Paskutines savo gyvenimo minutes jis žvelgė į ją, o Ashli negalėjo nieko padaryti. Rankos buvo it nukirstos. Jei paauglė ir būtų bandžiusi padėti, jų daugiau. Ji klykė. Dabar tikrai klykė. Jie ir girdėjo tą klyksmą. Tie vyrai dabar nuožmiai žiūrėjo į balsvaodę. Jie taip pat ją matė. Ji ir juos matė. Matė juos, jų ginklus, tas akis, verkiančius vaikus, pasimetusius nuo mamų ir sprogimus. Vieną. Antrą. Trečią. Ji klykė. Bejėgė. Nieko negalinti padaryti.
-
Įslinkusi į vidų, ji išvydo mažą mergytę, skraidančią lėktuvėliu po visą kambarį ir senolę, gaudančią šią. Vaizdas buvo iš it nuostabiausios pasakos. Galėjai žiūrėti ir žiūrėti į tas meilės, šilumos ir džiaugsmo kupinas akis. Tik staiga senutė pagavo kikenančią mažylę ir aukštai iškėlė, taip jos skraidymą perkeldama į orą. Nejučiomis Bella pradėjo šypsotis. Jų akys buvo viename aukštyje ir šios susidūrė nosytėmis. Paleidusi rudakasę, močiutė atsinešė kažkokią storą knygą, o penkiametinukė tuoj įsitaisė ant dailaus, minkšto, balto kilimėlio. Močiutė krestelėjo į greta stūksantį fotelį. Atvertusi kelis lapus, pradėjo skaityti. O skaitė taip įtaigiai, jog pati Foun manė plaukianti su vikingais ir plėšikaujanti, skrajojanti su maugliu po džiungles, žaidžianti su dideliu, rudu meškinu. Ši net nenutuokė, kada spėjo pati įsitaisyti greta mergytės ir nepajautė, kaip senutė užvertė knygą bei padėjo ant staliuko.
- Nagi, Bella, laikas miegoti, - tarė balsas. - Juk nori užaugti didelė, taip? - paėmė mergaitę ir nuvedė prie lovytės.
Paguldžiusi ilgakasę, senolė ėmė glostyti jos plaukelius, o pati išdykėlė tuoj užmerkė akeles. Grifė negalėjo atplėšti nuo jos savųjų. Ši suvokė, kas ta senutė ir kas ta mergaitė. Ji prisiminė.
-
Pirmoji sureagavo uoslė, kadangi bent jau kol kas buvo tylu. Nosį pasiekė kažkoks lyg obuolių pyrago, sumišusio su eliksyru kvapas. Patalpoje tvyrojo drėgmė, kuri nustūmė kitus kvapus į šalį. Lyg koks senas rūsys... Grifė nejuto nė lašelio šilumos, aplinkui ją tvyravo šalta drėgmė, suteikianti daug didesnio, nei rodo termometras įvaizdį.
-Eliburgai?- pasigirdo vyriškas, tvirtas balsas, nuo kurio net plaukai pasišiaušė.
-Taip, pulkininke?
Rodės, kažkas čia buvo be šių žmonių. Abu vyriškiai staiga nutilo ir rodos, įsiklausė. Kažkur sukrebždėjo pelė ir jie lengviau atsikvėpė. Pasklido šlyšktus kvapas ir Diana ranka užsidengė nosį. Žinojo, jog čia tik iliuzija, tad jos niekas nematys, o pati raganaitė negalės nieko pakeisti.
-Kada bus gatavas?- vėl prabilo pulkininkas. Kažkur skambtelėjo lyg maišomas koks nors indas.
-Jau tuojau.
Toje pusėje, iš kurios sklido pulkininko balsas, sudejavo grindys, girdėjosi garsūs žingsniai, bet jie buvo maždaug toje pačioje vietoje, lyg vyras vaikščiotų ratu. Mokinė atsiduso ko nors laukdama, nes kol kas nieko įdomaus nevyko. Po kelių minučių tylėjimo tyliai suskambo metalinis samtis ir užkimšamas buteliukas.
-Prašom, pulkininke. Ką tik išvirtas tiesos eliksyras.
Link Eliburgo pradėjo eiti jo vadovas ir paėmė eliksyrą (bent jau taip manė raganaitė). Tvirtabalsis su skysčiu nuėjo į kitą kambario pusę, link jo, kad viską geriau girdėtų artinos ir Amneta.
-Edisonai, girdi mane?- tylutėlis buteliuko dungtelėjimas į žemę privertė Jasminą labiau susikaupti. Pasigirdo garsas, lyg būtų numesta kokia nors virvė, ar surištas skuduras. Nors ausys čia galėjo apgauti, panašus duslus garsas galėjo kilti ne tik iš tokio šaltinio.- Gerk.
Nežinia kas buvo tasai Edisonas, bet jis vykdė pulkininko nurodymus, nes kažką garsiai nurijo.
-Tikrasis vardas ir pavardė?- pradėjo testuoti Edisoną.
-Edisonas Afrolietis,- pasigirdo lengvesnis atodūsis, neaišku kieno, lyg pulkininko, apsidžiaugusio, kad žmogus neapsimetinėja ir yra tikras.
-Specialybė?
-Edvardai, juk žinai, kad tai beprasmiška. Iškart eik prie reikalo.
-Edisonai, suprantu tave, tu tikrai atrodai apgailėtinai, tačiau... Atsakyk į klausimą.
-Britanijos karininkas.
-Amžius?
-Dvidešimt penkeri.
-Eliburgai, ateik,- pulkininkas pakvietė eliksyrą virusį vyriškį. Pasigirdo sunkių, kareiviškų batų garsas, specifinis, tikrai kitoks nei paprastų. Nežinia koks to buvo tikslas, nes eliksyrus mokantis taisyt kariškis nieko nesakė, o iš jo buvimo vietos buvo galima nuspręsti, kad nieko ir nedarė.
-Kiek metų tarnauji armijoje?
-Devynis, pone,- pulkininkas atsiduso. Sunku buvo nuspręsti kas čia vyksta nieko nematant. Dėl to ketvirtakursė ir gailėjosi, kadangi norėjo viską pamatyti.
-
Sukrebždėjo durys. Iš įpročio mergina į jas atsigręžė, tačiau nieko nematė. Eliburgas nuėjo link durų ir pasuko raktą spynoje, ši nepatenkinta sugirgždėjo, tačiau durys atsivėrė.
-Pulkininke, atėjo Malvina,- pranešė karys. Moteris ar mergina smulkučiais žingsniukais skubėjo, į grindis kaukšėjo kulniukai.
-Edisonai, brangusis, ką jie su tavimi padarė?! Suspigo ir pasileido link tardomojo. Pasivyti spėjęs vyriškis ją sugavo, ši pradėjo muistytis ir bandyti ištrūkti, tačiau karys yra karys, daug stipresnis už moterytę, juolabiau bateliais su kulniukais, kurie trugdė.
-Išvesk ją,- sausai paliepė pulkininkas, Malvina pradėjo rėkti, draskytis, niršti, bent jau garsas tai buvo tragiškas. Eliburgas ją lengvai pakėlė ir persimetė per petį, tad nesigirdėjo batelių kaukšėjimo. Moteris kumščiais daužė kariškio nugarą, rėkti buvo sunkiau, nes, na... Buvo žemyn galva. Ją greitai išnešė į kitą patalpą, kambarį, ar kas ten buvo.
-Ką jai padarysite?
-Juk žinai, kad nieko. Nenoriu nei vienam pakenkti, Edisonai. Taigi, ar buvai ištikimas Britanijai?
-Visa širdimi.
-Na ir paskutinis. Ar bendradarbavai su Sidabrinėmis Lapėmis?
-Ne. Net nepagalvojau. Neperdaviau nei lašo informacijos, nesulaužiau britų pasižadėjimų. Neturiu kėslų prieš britus.
Sužvangėjo ištraukiamas peilis. Edvardas kirto juo žemyn, nukirto grandines ir peilį sugrąžinęs į savo vietą, parklupo priešais savo karį ir pravirko džiaugsmo ašaromis.
-Jau maniau, jog ir tu mus išduosi,- kiek lūžtančiu balsu pasakė. Tuojau pat atsivėrė durys ir savo bateliais su kulniukais atbėgo Malvina. Suspigus mylimojo vardą greitai nukaukšėjo link jo. Trumpas, linksmas, bet ir kiek nervingas vyriškio juokas perskrodė orą, pakėlęs merginą apsuko ratą ir pastatė ją ant žemės. Nusprendus, jog jau pakankamai pamatė, Diana atsargiai nuėjo link durų, jas atidariusi peržengė slenkstį ir atsidūrė dabartyje. Nusišypsojo, nes greičiausiai kitaip nei kitų, jos pamatytas įvykis baigėsi sėkmingai. Tiesa nugalėjo. Edisonas, nors ir buvo neteisingai apkaltintas, dabar buvo laisvas, o pulkininko širdis nebuvo akmeninė. Tiesa nugalėjo. Tai jai, kaip mergaitei iš sąžiningo koledžo buvo nepaprastai svarbu. Jauniausioji Amneta patraukė ten, kur manė esant suolą ir klestelėjusi eilinį kartą šypsojosi. Jos pačios širdis po truputį tirpo ir mažėjo pykčio. Jasmina buvo laiminga.
-
Savo klausiamas akis ji buvo įsmeigusi į tuos vyrus. Ji klykė, o jie stovėjo. Ji klausė, o jie tylėjo. Ji verkė, o jiems buvo nė motais. Šie tiesiog stovėjo ir nieko nedarė. Šalia teroristų kojų gulėjo kulkos persmelktas vyras. Už ką? Kodėl? Kam viso to?
Ashley dužo viduje į tūkstančius šukių. Mergina tenorėjo grįžti namo. Ten, kur saugu. Ten, kur jai niekas negrės. Ten, kur jai neteks to patirti. Bet dabar ši stovėjo viena, o priešais - grupuotė žudikų. Negailestingų. Dar kelias akimirkas grifė žvelgė į juos, o tada pagaliau išgirdo. Išgirdo verksmą. Ne, ne savo, nors labai artimą. Jos dešinėje verkė keturių, daugiausiai penkių metų berniukas. Jis stebėjo kiekvieną hogietės judesį. Suvokusi, jog berniukas taip pat virs auka, trečiametė čiupo jį ir pasileido bėgti. Garbanė neatsigręžė atgal. Nereikėjo. Jų veidai dar ir dabar stovėjo prieš akis. Skruostais bėgo upeliai ašarų, tačiau Ashli turėjo būti stipri ir to nerodyti berniukui. Pribėgusi kažkokį skersgatvį, ji pasislėpė. Pasodinusi vaiką ant žėmės, Tonks nušluostė jam ašaras.
- Nagi, viskas bus gerai, - nusišypsojo berniukui. - Kur tavo mamytė ar tėvelis? - stengdamasi nepanikuoti, paklausė.
Bet atsakymo nesulaukė. Turbūt ir ji neatsakytų. Tik čia pasigirdo kažkoks balsas. Rodės, moters. Ši šaukė vardą. Džeikobo vardą. Staiga vaikučio akys sužiuro ir strazdanė suprato - tai jo mama.
- Nagi, kelkis, - padėjo atsistoti juodaplaukiui ir nuvedė jį pas moterį.
Jos akys buvo raudonos. Moteriškė pažvelgė į Tonks ir jos skruostu nutekėjo dar viena ašara. Čiupusi glėbin Džeikobą, ji nubėgo, o kaštonplaukė privalėjo rasti duris. Tikriausiai daug atitolo nuo jų, tačiau aure ir durys. Tolumoje jos lūkuriavo blyškiaodės. Mergaitė pasileido vartų link. Priartėjusi, ši įkrito į šviesos glėbį. Viskas. Viskas baigėsi. Čia pat Ashley įgriuvo į klasę. Mergaitė nusistebėjo - daugumos skruostai taip pat buvo sudrėkę. Atrodė, jog jie irgi stebėjo tuos kraupius reginius, tačiau neištarusi nė žodelio, trečiakursė atsisėdo savo vieton, stengdamasi save nuraminti.
-
Jeigu dar kam neaišku, tai buvo pati Bella. Tiksliau, penkiametė jos versija ir senolė, kadais taip bežaisdavusi su mergaite. Dabar jos irgi puikiai sutaria, tačiau tai ne tas pats. Anksčiau viskas būdavo kitaip. Kartais grifė pasiilgsta senų laikų, kai daug kas būdavo paprasčiau..
Kiek didesnei Foun versijai atėjo laikas grįšti. Tai ji kuo puikiausiai suvokė ir prieš kokį pusvalandį. Na, bet taip mergaitei tik atrodė. Matyt, vienuolikmetė prarado laiko nuovoką. Prieš išvykstant, ji priėjo prie močiutės. Jos veide buvo kur kas mažiau raukšlių, o plaukai dar ne tokie žili kaip dabar. Rudų akių savininkė atsisėdo šalia senolės ant lovos, kurioje kažkada gulėjo pati ir paėmė jos ranką. Kaip ir visada šaltą ranką. Tikriausiai, ši nematė savo anūkės, kadangi net nekrūptelėjo, pirmokei prisilietus. Tuomet Bel atsistojo, prislinko prie stalelio bei pakėlė tą pasakų knygą, iš kurios skaitinėjo močiutė. Viršelis buvo tamsiai melynas, o pavadinimas - auksinis. Dar kartelį apžvelgusi trobelę, ji išėjo. Vos išslinkusi į lauką, Foun ėmė kalatoti dantimis. Ech, ir vėl teks bristi per pusnis.. Bent jau krezus kokius galėjau pasivogti. Tačiau mergiotė net nepajuto, kaip priėjo spintą. Įlipusi vidun, ši uždarė duris ir.. Grįžo klasėn. Dauguma jau sėdėjo savo vietose, tačiau apsiašaroję, kas privertė grifę sutrikti. Nejau jiems buvo taip blogai? Na, bet svarbiausia, jog pati Bela jautėsi nuostabiai.
-
Tas pats senas, violetavas su balkšva grandinėle laikrodis, buvęs su Hannah per visus jos mokymo metus, garsiai tiksėjo, vos ne įvarydamas galvos skausmą merginai. Paskutinei rodyklei pasiekus penktą ir dvi penktąsias tašką nuo kairės pusės link juodo taškelio, profesorė spragtelėjo pirštais, taip mokinius sugrąžindama klasėn, kurie nespėjo baigti užduoties anksčiau. Susirinkusi dėžę daiktų iš "praeities", ant lapelio įvertino mokinių darbą ir paeiliui išleido iš kabineto.
-Iki kito karto!- linksmai sučiulbėjo Hannah, paskutiniam mokiniui išėjus iš klasės. Gerą valandą sutvarkiusi išdaigas saretopuose, juos panaikino, dailiai sustumdė stalus magijos istorijos egzaminui ir išėjo laukan. Įkvėpti tyro pavasario oro, iškvėpti visas bėdas ir sunkumus bei...atsipalaiduoti. Bent kartą po šitiek laiko.