Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apsigynimas nuo juodosios magijos => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Morgana Buterfield Vasario 04, 2018, 10:22:16 pm
-
Jokūbas ramiai sėdėjo ant stalo kaip įprastai užsikėlęs kojas ir skaitinėjo vieną iš burtažodžių knygų kurias buvo pasiėmęs pamokai, vis dėlto reikėjo tinkamai pasiruošti. Baltaplaukis pametė knygą į šalį ir atsiduso bei žvilgtelėjo į laikrodį esantį ant sienos. Šis kaip visada vėlavo keletą minučių. Vaikinas prikando lūpą ir kelis kartus pliaukštelėjo delnais per kojas.
Pastarąsias kelias dešimt minučių jis vis žvilgčiojo į laikrodį ir vaikščiojo iš vieno klasės galo į kitą. Vaikinas negalėjo pakęst laukimo, tai jį varė iš proto, o dar kai laikas slinko velniškai lėtai.
Pasirodžius mokiniams buvo galima sakyti, kad Jokūbas lyg ir nuoširdžiai apsidžiaugė. Ir šį kart stovėdamas įprastoje vietoje jis vis dėlto sugebėjo išspausti kiek malonesnę šypseną. Suskambus skambučiui vaikinas atsikrenkštė taip nutildydamas dauguma mokinių, kiekvieną atskirai peržvelgęs jis galiausiai pradėjo kalbėti:
- Sveiki mokiniai, taigi pradėsim nuo vieno paprasto klausimo: kokius burtažodžius mokat apsiginant ar puolant?- tačiau nė nelaukęs mokinių atsakymų jis ir toliau tęsė,- Aišku, kad expelliarmus ar conjunctivitus, evanor ir taip toliau. Tačiau šie burtažodžiai ne visada padeda, o ypač tada kai patyręs magas žino, kad rinksiesi tokius burtažodžius, jie tampa kone beverčiai. Taigi šį kartą aš į jus visus kreipiuosi, kad klausytumėtės ausis ištempę, ir viską stebėtumėte įdėmiai.- vaikinas sustojo kalbėti ir vėl peržvelgė klasėje esančius mokinius, dauguma iš jų atrodė susidomėję, tad vaikinas netrukus pačiupo savąją lazdelę.- Pamokysiu jus kelių, sudėtingų ir kelių visai nesudėtingų burtažodžių apsigynimui ir puolimui. Pirmasis, skirtas apsigynimui yra lux solutis, šiuo burtažodžiu gali laikinai apakinti žmogų ir jį susilpninti, tačiau kerai veikia tik kelias minutes, jį reikia iššaukti užsimojant lazdele ir tarsi kertant į žmogų. Kitas, skirtas apsigynimui tai yra nebula, tai burtažodis sukuriantis iliuziją, kad tavo priešininkas yra visai kitoje vietoje, irgi ilgai netrunkantis, šį burtažodį iššaukti reikia sukant lazdelę tarsi į kokią spiralę. Genus skirtas puolimui, surakina sąnarius, jį iššaukti reikia lengvu lazdelės mostelėjimu į kokią nors priešininko kūno dalį. Ir paskutinis, calidi, taip pat puolimui, jo poveikiu visas kūnas pradeda tarsi iš vidaus degti, tačiau jums geriau bus naudoti calidi bonus, jis suteikia tokį patį poveikį, tačiau žymiai silpnesnį.- Ridlis su palengvėjimu įkvėpė oro ir liežuviu suvilgė lūpas, kurios spėjo išdžiūti nuo kalbėjimo.- O dabar pasiskirstykite poromis ir sekite paskui mane iki kambario iki pareikalavimo. Ten duosiu jums porą minučių pasipraktikuoti išmoktus burtažodžius, o kai būsite pasiruošę prieikite prie manęs ir galėsite susikauti.
---
Pamoka vyks šioje temoje, tiesiog parašykite, kad nueinate į kambarį iki pareikalavimo. Kai pasiskirstysite poromis, tai pat parašykit, kad prieinat prie manęs ir tada tiesiog leisiu porai susigrumti ir panašiai. Tikiuosi supratote ko noriu, jei ne, kreipkitės į až.
-
Apsigynimas nuo juodosios magijos. Skamba gan įdomiai, bet ar iš tiesų yra įdomu? svarstė vaikinukas eidamas kabineto link, jau spėjo susipažinti su mokykla. Taip buvo ne vieną dešimtį kartų pasiklydęs, tačiau dabar prisimena visus reikalingus koridorius ir žino kaip elgtis pasiklydus. Įsimaišęs į būrį, pirmakursis ėjo kartu su kitais švilpiais žinojo jog tikrai ne visi eina į tą pačią pamoką kaip ir jis, tad atidžiai stebėjo kur eina. Nelabai žiūrėjo keli mokiniai nuėjo kartu su juo, tačiau Emanuelis pasuko klasės link ir neilgai trukus priėjo reikiamą patalpą. Užėjęs į klasę, Jordanas pasisveikino su profesoriumi Gierszalu keista pavardė, matyt užsienietis. De Balzakas nieko prieš užsieniečius neturėjo - pats buvo prancūzas gyvenantis Anglijoje. Nors iš jo prancūzas - tiesa sakant - nekoks. Atsisėdo į vietą šalia kursu vyresnės švilpės, Šerės. Išklausęs mokytoją ir išgirdęs jog darbas poromis net nepagalvojęs, žinojo kam pasiūlys. Pasisuko į Šerę.
- Gal nori dirbti poroje? - Šyptelėjo rudaakis.
-
Vien pamokos pavadinimas skambėjo kraupiai. O ką, juk asmenybių pilna visokių, ar ne? Tačiau, visgi, kartais gyvenime puiku peržengti savo baimes bei perlipti save, nors atrodė, kad tuoj pat viską mesi ar pasiduosi tam kylančiam baimės jausmui. O šiandien, Bethany būtent ir nusprendė peržengti per save. Kojos ne itin noriai žingsniavo link kabineto, bet mergaičiukė vylėsi, jog nenusivils. Baisu, kuomet tavosios pastangos galų gale tapo bevertėmis. Varniukė jau buvo spėjusi gauti pravardę. Labai švelnią, kartais mielą, tačiau visiškai neerzinančią. Medutis. Šiuo metu šis žodis nekėlė šleikštulio jai pačiai, nors atskleidė tik vieną vienintelę asmenybės puselę. Kabinetas buvo čia pat. Tereikėjo vos keletą kartų pakelti, o tuomet pirmyn pastatyti pėdas. ,,Su. Si. Kaupk. Tu gali", - bandė save išblaškyti, šitaip vildamasi atsikratyti baimės, kuri galbūt buvo nepagrįsta. Tarsi nedidukas gyvūnėlis, Bethany greitai šmurkštelėjo pro duris bei nuskubėjo iki pirmos pasitaikiusios, arčiausios laisvos vietos. Baimės jausmas niekur nesiruošė dingti, tačiau smegenų vingiai šiaip ne taip sugebėjo nugirsti keletą profesoriaus žodžių apie būsimą užduotį. ,,Ne taip jau blogai. Hm..", - leido smegenų vingiams įjungti mąstymą, o tuomet leido savo akelėms nužvelgti visą kabinetą, šitaip, visiškai nebyliai, ieškodama poros darbui. Žvilgsnis sustojo ties kažkuo pažįstamu. Tai buvo ta pati mergaitė, kurią sutiko virtuvėje. Regis, prisiminimai apie skanius sausainius bei pagalbą elfams grįžo, o nieko nelaukdama, mergaičiukė nejučiomis nutipeno iki jos.
- Sveika, - šyptelėjo norėdama pradėti kuo mandagiau, - gal norėtum dirbti kartu?
-
Šiandien Viki atskubėjo į apsiginimą nuo juodosios magijos pamoką.
Šiaip labai nekantravo ir laukė šios pamokos jau nuo vakar, tad pradėjus mokytojui kalbėti Viki labai įdėmiai klausėsi. Mąstė apie visus mokytojo išsakytus burtažodžius, norėjo juos tiesa sakant užsirašyti į sąsvinį, tačiau nespėjo, nes mokytojas uždavė su suskirstyti poromos. Viki apsidairė aplink klasę ir tiesa sakant nelabai ką pažinojo. Juk buvo tik pirmakursė kuri ištikrųjų neperseniausiai čia mokosi. Mergaitė tiesiog laukė galbūt kai visi susiskirstys poromis kas nors liks ir norės kartu su ja. Mergaitė darės po klasę, kol staiga kažkas iš už nugaro pliaukštelėjo Vikiai per petį. Viki šiektiek išsigandusi staigiai atsisuko, atsisukusi už savęs pamatė Claudia ir nusišypsojo jai:
- Būnam abi poroje?
-
Claudia pati pirmoji šiandien įžengė į apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką. Merginą atsisėdo į suolą, išsitraukė knygas.
Mokytojui pradėjus kalbėt ir pasakoti apie kai kuriuos burtažodžius Claudia šiektiek nusistebėjo, nes apie juos jau buvo skaičiusi dar prieš Hogvartsa. Tik žinoma dar nežinojo kaip juos panaudoti, nes dar tada neturėjo lazdelės. Mokytojui paliepus suskirstyti poromis Claudia tik tada pastebėjo, kad pamokoje sėdi ir jos jau pažįstama Viki. Man atrodo ji dar tikrai neturi poros, atrodo šiektiek išsigandus mąstė Claudia iš už nugaros prisėlino ir Vikiai plekštelėjo per petį. Viki žinoma atsisuko į ir pasiūlė būt poroj:
- Žinoma galim būt!- džiugiai sutiko Claudia. Šiandien ji buvo ypač geros nuotaikos, nes sutiko Viki. Claudia palengva sekant mokytoją į kambarį iki pareikalavimo kartu su Viki užplūdo vakar dienos smagūs įvykiai. Kai jos darė namų darbus, kalbėjo, palėpėje, o paskui abi linksmai nukulniavo į bendrąjį kambarį. Visą tai jai iš ties labai šildė širdį, o veide tai prisiminus iškildavo nemaža šypsena.
-
Nikoletė niekada negalėjo suprasti žmonių, kurie praleidinėja pamokas. Kaip išvis tai įmanoma? Ir nuo kada Hogvartse čia tokie tinginiai susirenka? Netgi žiobariškose mokyklose, taip neina į pamokas. Ten visada sutiksi žmonių. O čia.. Nikai tai kėlė visišką pasibaisėjimą. Nors ką ji, Nika pati dažnai neėjo į pamokas, nes dar nesusigaudė šioje mokykloje. Bet ar galima tai laikyti jos priežastimi? Tai aišku, kad galima..
Sekanti pamoka Nikoletei buvo apsigynimo nuo juodosios magijos pamoka. Ar tai buvo jos mėgstamiausia pamoka ar ne, bet mergaitė privalėjo į pamoką nueiti. Nebūti gi jai kaip kiti, kurie ir sekančią pamoką praleis. Tad nieko nelaukiant Nika kaip kokia stirna pradėjo striksėti per Hogvartso koridorius ir už kiek laiko jau buvo šalia klasės.
Įėjus į klasę, varna iškarto atsisėdo prie suolo kuris buvo arčiausiai mokytojo ir pasistengė įdėmiai jį klausyti. Tik jam uždavus klausimą, Nikoletė pastebėjo, kaip kiti mokiniai ruošiasi jau atsakyti. Moksliukai.. Sumurmėjo ir niūriai pradėjo į juos žiūrėti. Bet juos pertraukė pats mokytojas, kuris pradėjo pasakoti dar kitus burtažodžius. Viskas buvo ant tiek įdomu, kad nuo to Nika pradėjo žiovauti ir jau galvojo ar ji čia neužmigs. Bet varną reikėjo nuvilti, nes profesorius pasakė, kad reikia eiti iki kambario iki pareikalavimo.
Tik atėjus ten, mokytojas ir vėl prakalbo. Pasakė, kad reikia susirasti sau po porą. Puiku tiesiog.. Nikoletei nelabai patiko, kad reikia susiskirstyti poromis. Ir draugų net nelabai ji čia turėjo, kad galėtu su kuo nors būti. O prieiti prie nepažįstamo ir paprašyti būti porose, yra kiek keista ir neįprasta tokiai kaip Nikolei. Bet mergaitei apsižiūrėjus, ji pastebėjo pažįstama veidą, tad skubiai prie jo pribėgo.
- Nenori būti porose? - Be emocijų ir pradėjus žiovauti paklausė.
-
Berniukas iš lėto išsivertė iš lovos ir apsirengė. Varno nago berniukų miegamasis buvo kur kas tuštesnis nei merginų, ir visa laimė, nes jei šitame kambaryje būtų toks anšlagas kaip ir pas mergaites, Sebastianas turbūt nueitų miegoti kur nors į Uždraustąjį mišką. Azas net nežvilgtelėjęs į veidrodį (kaip visada) išėjo iš kambario ir nusileido į salę, kurioje greitai papusryčiavo. Iš tiesų, tai visai neturėjo noro dabar eiti į kokią nors pamoką, bet taip pat netroško likti tam pačiam kurse. Taigi, patraukė link apsigynimo nuo juodosios magijos kabineto. Jis atsisėdo kažkur kabineto gale. Pirmuosius suolus paliko išprotėjusioms mergiotėms. Kol profesorius pasakojo apie burtažodžius, berniukas jo klausėsi viena ausimi. Juk visai nenorėjo vėliau būti nugalėtu kokios akiniuotos moksliukės. Atėjus laikui, berniukas atsistojo ir nusekė paskui mokytoją link kambario iki pareikalavimo. Išgirdus, kad reiks dirbti porose berniukas kiek suraukė antakius. Ta mintis jam visai nepatiko. Dar nespėjus pradėti ieškoti partnerio, prie Sebo pribėgo mergaitė. Nežiniai ar jis labiau nudžiugo ar susierzino pamatęs, kad toji pažįstamo.
- Ammm... jei atvirai, tai visai nenoriu,- kilstelėjęs antakį ištarė,- bet turbūt neturiu kitos išeities,- pridūrė kiek šypteldamas. Suprato, kad šioji porelė susitarė dirbti beveik pirmieji, todėl giliai viduje pajuto kaip atsipalaiduoja - bent jau neliko kaip mulkis stovėti vienas. Žinoma, iš išorės ir net pamatę jo vidų, niekas nebūtų pasakęs, kad berniukas kiek nerimauja. Jei jau tiesiai šviesiai, tai net jis pats to nesuprato.
- Tai ar dar pradžioje pasitreniruojam ar jau iškart einam kautis?- ramiai paklausė rankoje sugniauždamas lazdelę.
-
Mergaitė ramiai žingsniavo link naujos pamokos. Jai viskas buvo taip nusibodę. Norėjo, kad greičiau ateitų ir praeitų tie egzaminai, o Torė galėtų pasitikti vasarą ir gerai paatostogauti ir pailsėti. Tik to laukė. O dabar dar reikėjo eiti į pamokas. Jos jau nekėlė jokio jaudulio. Skausmas, iliuzijos ir eliksyrai buvo tapę kasdienybe. Kažkodėl nujautė, kad teks pajusti skausmą būtent šiandien. Bet tikrai nesiruošė pasiduoti. Taigi, kai galiausiai įžengė į apsigynimo nuo juodosios magijos klasę ir išklausė profesoriaus pasakojimo apie apsigynimui skirtus burtažodžius mergaitės nuojauta pasitvirtino. Juk skausmas tikrai juntamas kai degi iš vidaus. To jau nepaneigsi. Mergaitė apsižvalgė ieškodama sau poros ir beveik iš karto pastebėjo link jos atskubančią figūra. Puikiai ją pažino. Bethany.
- Labas, mielai sutiksiu,- nusišypsojo ir tuo pat metu nupėdino paskui profesorių link kambario iki pareikalavimo,- žinai, šiandien bus labai smagi pamoka,- nusišypsojo visai dirbtine šypsena, lyg duodama suprasti, kad nieko smagaus nebus,- ypač linksma bus, kai degsime iš vidaus,- pridūrė mosteldama piršteliu.
- Tai pirmiau pasitreniruosim, ar kaip?- nežinia dėl ko, kiek sumišus paklausė varnos.
-
Kampais ir pakampėm slankiodamas tylutėliai Elijus atsirado klasėje. Nuo pat mažens stengėsi į save neatkreipti per daug dėmesio, labiau mėgo būti tyliu stebėtoju, negu tupėti visų įvykių centre. Būtent todėl į klasę stengėsi įeiti kuo tyliau; net krūptelėjo, kai senokai nesuteptų durų rankena sugirgždėjo ją nuspaudžiant. Sukandęs dantis vaikinukas neaiškiai cyptelėjo pasisveikinimą mokytojo vietoje įsitaisiusiam baltaplaukiui jaunuoliui, atrodančiam nedaug vyresniu už jį patį. Akimirką net sutriko, ar tasai baltapūkis tikrai mokytojas, ar tik koks peraugęs mokinys, krečiantis įprastus mokinių padermei būdingus pokštus - Biobetonse visi dėstytojai buvo daug vyresni.
Įsitaisė, senu papratimu, kabineto gale. Nors dažnokai mokytojai mėgdavo jį iš ten iškrapštyti, idant vaikinas kartais neatidžiai klausytųsi ir užsiiminėtų visokiomis su pamoka nesusijusiomis veiklomis, kurių paprastai ir užsiiminėjama galiniame suole. Bet tokie profesoriai gana smarkiai apsišaudavo - Elijus buvo tylus ir ramus, tiesiog nemėgo niekam kliudyti, todėl ir rinkdavosi taip padaužų pamėgtą vietą.
Profesorius pagaliau prabilo, be didelių pastangų visų, buvusių klasėje dėmesį sutelkdamas į save, įskaitant ir stiklo mėlynumo Lorijano akis. Vaikiną labai sutrikdė taip greitai mokytojo beriami žodžiai ir kerų pavadinimai - praktiškai neatsikvėpdamas jis išpyškno visą litaniją, vos kelioms akimirkos stabtelėdamas probėgšmais pademonstruoti lazdelės judesio. Ne, Elijus buvo pratęs visą informaciją įsisąmoninti neskubėdamas, ramiai, individualiai ir daug kartų pakartodamas. Profesoriaus žodžiai greitai ėmė lietis kaip vandens krioklys, kurio šniokštime neįmanoma išgirsti atskirų lašelių - šiuo atveju, žodžių. Visiškai pasimetęs vaikinas bukai spoksojo į profesorių, kas jam buvo tikrai nebūdinga. Regis, blogiau jau ir būti negalėjo. Tačiau vos spėjęs taip pagalvoti Elijus suvokė, jog visgi gali - mokytojas liepė pasiskirstyti poromis. Šito vaikinukui buvo per daug. Negana visiškai nieko neįsidėmėjo, dar reiks ir apsikvailinti prieš vieną bendraklasių? Mėlynos akys nuskenavo visus sėdinčius suoluose, tačiau nerado nieko, prie ko galėtų prieiti. O jei ir būtų radęs - buvo per daug drovus pats pasiprašyti į partnerius. Nieko daugiau neliko, tik be poros gėdingai cimpinti paskui profesorių į kažkokį reikalaujamą kambarį ar kaip jis ten vadinasi. Nuleidęs galvą Elijus atsistojo ir nežiūrėdamas patraukė durų link, kai staiga atsimušė į aukštą merginą Grifų Gūžtos uniformą, taip netyčiomis parversdamas ją ant grindų.
-
Viskas tapo taip įprasta. Ji beprotiškai laukė vasaros. Žiobarų pasaulyje liko daug dalykų kurių ji pasiilgo. O ir priežastis draugams, kad išvyksta gyvent į Ameriką pas močiutę lankyt 'geresnės' mokyklos nebuvo labai įtikinama, kai tevai Londone. Ypač kai jos draugai žino, kaip Šerė Bridon neprisitaiko prie naujos aplinkos. Kad ir Hogvartse. Visą pusmetį ji tyliai, tyliai sėdėjo ir vaikščiodavo tik į kelias pamokas. Bet viskas pasikeitė. Taigi ji tiesiausiu keliu keliavo į pamokas. Įėjusi į kabinetą į profesoriaus šypsniuką atsakė tuo pačiu. Įsėdusi į vidurinį suolą prie jos netrukus prisėdo jaunesnis Švilpukis. ammm... o šeip ką daro conjuctivus? Tikėkimės mano būsimasis porininkas/porininkė irgi to nežino. mokytojo žodžiai tiesiai slinko į ausis, o automatinė plunksna viską tylutėliai kuprinėje užrašinėjo. Vėlgi darbas porose. Netruko ji žvalgytis, o šalia sedėjęs vaikinukas jau prakalbo
-Jo, gerai... vistiek nieko nerasiu, - šyptelėjo ir pakilo. Jautėsi gan keistai, kai už tave 20 centimetrų aukštesnis, bet metais jaunesnis koledžo broliukas sėdi šalia, vėl atleikia noras būti aukštesne. Taigi ji nutrepsino iki kambario ir pasisuko prie porininko.
-Tai... ką maždaug turėtume daryt? - paklausė, nors aiškiai žinojo ką daryt. Tačiau paleisti apakimo kerus nebuvo didelio noro.
-
Pastebėjęs jog švilpė žvalgosi porininko, Jordanas 50 procentų buvo įsitikinęs, jog greičiausia antrakursė žvalgosi kokios draugės, arba sesers. Kiek nustebo išgirdęs, jog Šerė sutinka būti poroje. Juk reikia įsilieti į savo koledžo gyvenimą po truputį, ar ne tiesa? Pirmi metai visad būna sunkiausi. Hm, dėl burtažodžių, ką išvis daro pirmi trys? Pagalvojo berniokas. Darbas porose nebe atrodė toks baisus dalykas, kai stengiesi susibendrauti su kitais. Raudonplaukis pakilo kartu su Šere ir nuėjo iki nurodytos vietos, tačiau matė jog ir mergina ir jaučiasi kiek nejaukiai. Kaip gi jaustis jaukiai, kai metais vyresnė paauglė yra visa galva žemesnė tačiau pakeisti rudaakis nieko negalėjo - aukštas ūgis Balzakų genuose. Jau norėjo pasitaisyti įprastai dėvimas ausines, tačiau prisiminė jog jų neturi tad pasivalė akinius ir apžvelgė visus aplink. Visi tarėsi kas ką veiks. - Manau, jog reikėtų pasipraktikuoti, juk tam čia atėjom, ar klystu? Spėju kiti aptarinėja kaip tik tai. - Svarstė Emanuelis garsiai. - Nebent tu turi kitokį planą?
-
-Na taip... tiesa, tačiau ar ant kažkokių manekenų, ar tiesiai ant žmogaus, - žodžio 'tavęs' vartoti nenorėjo, nors jis čia būtų labiausiai tikęs, - nes iš karto eit kautis su gyvu padaru gan pavojinga. hėhė ypač man. Visgi jeigu nori būt triušiu, kuris bus galimai padegtas, sulaužytas ir apakintas, sėkmės! gal visgi geriau pradėsiu ant manekenų, nes su lazdele nesame geriausios draugės, - kreivokai šyptelėjo ir įsivaizdavo savo lėlę. Toji tuoj pat išlindo. Laimei ji nebuvo kaip iš vitrinos parduotuvėse. Atrodė gan šiurpiai, juoda staltiesė su skyle galvai atstojo rūbus, pats kūnas buvo pagamintas iš neaiškaus metalo maišyto su plastiku, kurie buvo pilki.
-Ėėė... tu nieko prieš, jei aš kelias minutes dar papulsiu šitą kaliausę? - dėl visą ko paklausė, grubiai nenorėjo atrodyti, - nebent galime iškarto bandyti kautis? - ji jautėsi šiek tiek keistai. Tiesą sakant ne šiek tiek. Ir ūgis visai neturėjo įtakos. Kad ir kas bebūtų ji išsiėmė raudonmedžio lazdelę iš savo uniformos ir pasiruošė ją.
-
- Taip, manau jog geriausia būtų pasitreniruoti su manekenais, dėl savo pačių saugumo. - Sukikeno ir plačiai nusišypsojo. Netrukus įsivaizdavo savo "kaliausę", tiesa šioji buvo gražesnė nei Šerės - priešais Jordaną buvo sustingusi jo vaikystės priešė(žinoma, netikras žmogus, o tikroviška lėlė), kuri visai taip pat kaip vaikystėj pašaipiai šypsojosi. Iki šiol prisimena kaip šioji mergaičiukė - Ygga Wetrensen, pranzūcų norvegė, atimdavo iš Jordano maistą, nustumdavo nuo lovos ir panašiai. Tik spėjo pagalvoti apie tai, kad būtų šaunu jog lėlė Ygga nr.2 elgtųsi kaip gyva, pastebėjo jog jo kaliausė išties juda kaip tikras žmogus.
- Lux solutis. - Šūktelėjo mostelėdamas lazdele kaip sakė profesorius, deja kaliausė tik šiek tiek atšoko ir viskas, neatrodė jog kerai pavyko. - Lux solutis. - Pakartojo ir šį kart pastebėjo jog pavyko padaryt ką reikia. Atsisėdęs ant sėdmaišio, išdygusio iš oro(o ką, tai juk kambarys iki pareikalavimo), palaukė porininkės.
-
Sulaukusi pritarimo iškart nusisuko į savo baisuoklį ir ištiesė lazdelę. Aišku akies krašteliu nužvelgusi iš Jordano priešininkę kuri rodės buvo tikra, atsisuko į savają. Ta lyg ir atgijo ir išsitraukė lazdelę. a jūs juokaujat. Tegu dar užsideda Betmeno priešininko Jokerio kaukę ir šaudo nuodingais balionais pastebėjusi jog tai įvyko burbtelėjo
-Nuostabu... - laimei balionai dar nebuvo išlristi tad darbo buvo mažiau, - calidi. - nudkriejo kažkokia šviesa, bet nieko. - calidi bonus. - Jokeris su gedulo staltiese pradėjo raitytis. matyt pavyko. Išsižiok ir nusiimk kaukę. baisuoklis buvo vėl baisuoklis, su praverta burna. - aquamenti. - vandens srovelė užgesino Šerės vaizduotės šedevrą nuo vidinio dėgimo. Visgi reikėjo išeksperimentuoti visus burtažodžius.
-genus. - lazdele mostelėjo į kaklą ir lėlytė nebe sukiojo savo galvūzo. va va va žiūrėk man į akis. Šerė per daug įsijautė ir tas metalo griuvėsis atrodė tikras priešas.
-lux solutis. - ir lazdele mojavo tarsi norėtų nukapot galvą, bet nieko, visiškai nieko neįvyko. - lux solutis! - pabaisius apako. Kai švilpė atsibudo nuo susikoncetravimo į manekeną, pastebėjo jog porininkas sėdi ant sėdmaišio - oi. Ilgai lauki?
-
Priėjus prie to Sebastiano, kurį jau pažinojo iš ankščiau, mergaitė nesitikėjo jo atsakymo. Na, tas jai 'taip rūpėjo', kad Nikoletė tiesiog pradėjo dairytis ko dar ieškoti sau į porą ir aišku, nepamiršo atsakyti tam berniukui.
- Nu tada ate. - Pamojavo vaikinui ir pati nusisuko, bet tas pasakė, kad neturi išeities, todėl sutinka. Ak, na taip.. Nikoletė atsisuko ir pakėlė antakius. - Nu, nu.. - Sumurmėjo sau ir visgi pasiliko būti su juo poroje. Nors irgi pradėjo abejoti ar su juo nori būti. Bet, Nikoletę tiesiog labai stipriai ramino tas, kad jie kausis prieš vieną kitą. Laikykis, laikykis brangusis Sebastianai. Sau šyptelėjo ir mintyse nusijuokė.
- Manau, kad turim iškarto pasitreniruoti. - Aprimusiu balsu pasakė. - Aš pradėsiu. Tik manau, kad turim kur nors gal atsitraukti į kampą, kad dar ko nors nesužeist. Na, dėl savęs nieko nesakau, bet tavo žinias nežinau. Taigi, atsargumas gėdos nedaro. - Šyptelėjo ir pabandė pašiepti berniuką, turėdama omeny, kad tas nesugebės tinkamai panaudoti burtažodžius.
Priėjus prie tos vietos, kur visiškai nebuvo mokinių, Nikoletė įkvėpė orą ir pradėjo galvoti, kokį burtažodį jai pirma panaudoti. Manau, kad burtažodis nebula atrodo įdomiausiai. Nikolė pasiėmė burtų lazdelę ir pradėjo stipriai ją laikyti. Įkvėpė oro ir..
- Nebula. - Pasakė ramiu balsu, bet ir rimtu. Ir pradėjo stebėti ar tam varniui viskas gerai.
-
Pilies sienos, kaitinamos nedrąsios pavasario saulės šilo, ir penktakursės kūną dengusią mantiją pakeitė storas raudonas megztukas. Koledžo spalva suteikė paauglei pasitikėjimo savimi. Taip pat išryškino žalias akis, nukreipdama dėmesį nuo saulei pasirodžius išryškėjusio rausvumo plaukuose.
Šiandien ryte, per pusryčius pelėdoms nešant paštą Klarė gavo pakabutį, maža natelė prisijungė prie juodo katinėlio, puošiančio grifiukės kaklą nuo pat pirmosios jos dienos Hogvartse. Niekas nežinojo, bet kaštonplaukei šiandien sukako šešiolika. Žiobarų pasaulyje ji šiandien gautų pasą, ir šios progos žiobarų kilmės draugai tikrai nepraleis. Mama atsiųs dovanas vėliau, paaiškindama, kad Klarė mokėsi internate, kaip ir bet kuriais kitais metais.
Nedrąsiai pravėrusi duris pasisveikino su profesoriumi ir įsitaisė į laisvą vietą gale. Per apsigynimo nuo juodosios magijos pamokas stengėsi išsilaikyti kuo toliau nuo tomečio profesoriaus akių, nenorėdama parodyti, kokia nemokša buvo.
Profesorius šiandien praleido teorinę dalį, pats atsakydamas į pačio klausimus. Penktakursei teko nuryti seiles ir susikaupti. Darbas poromis, kaunantis kerais buvo didžiausias Klarės košmaras. Juolab, kad apsidariusi nematė nė vieno draugiško veido, kuriuo galėtų pasikliauti. Dauguma mokinių kabinete buvo jaunesnių kursų moksleiviai, kuriuos vyresnė grifė būtų mirtinai išgąsdinusi savo negrabumu.
Aukšta, tačiau smulkutė Klarė pakilo nuo kėdės, norėdama prieiti prie profesoriaus, jog šis pats paskirtų kam teks susidurti su ilgaplauke problema, nenorėdama nubausti kieno nors savo buvimu. Skruostai kaito jau dabar, tik pagalvojus apie gėdą, kuri pati sau prisidaro. Tačiau vos spėjusi pakilti pajuto smūgį. Nesuvokė kas nutiko, kai pajuto po kūnu vėsų kabineto grindinį. Pakėlusi galvą nuo žemės suprato, kad pakaušyje tvinkčiojo guzas, kurį bent dar kelias dienas skaudės. Kluptelėjęs panašaus amžiaus, tačiau rodos, ūgiu Klarei nenusileidžiantis šviesiaplaukis, jau pakilo ant kojų. Suprasdama, kad kaltė kaip ir priklausė jam, ištiesė ranką, kad šis pats jau tvirtai atsistojęs ant žemės padėtų pasikelti. Tuo metu į sutrenktą galvelę šovė mintis. Jei jau taip sugeba prisidirbti, kaip ir aš, gal ir užduotį padės atilikti.
- Klausyk, -pratarė kildama nuo ne tokių jau ir švarių grindų, - gal nori ir užduotį atlikti kartu? - Klarė valėsi megztinį stebėdama kitus mokinius, kurie jau radę poras suko kabineto durų link.
-
Vaikinas pastebėjęs kaliausę su Jokerio kauke ir nuodingais balionais tenorėjo nusijuokti. Tačiau neabejotinai Bridon'ų vyresnėlė pagalvotų jog jis tyčiojasi, bent taip atrodė Eliui. Įsipatoginęs minkštoje sėdynėje, pirmakursis stebėjo Šerės veiksmus. Net nepajuto kaip neilgam užsnūdo.
*Sapnas*
Vaikinukas atsibunda savo lovoje, namuose Diunkerke. Atsimerkęs pasijunta keistai. Ką jis veikia savo namuose? Juk užmigo tai Hogvartse! Kuo greičiau nubėgo virtuvėn.
- Beverle, Bev! - Įlėkė virtuvėn kaip vijuriukas.
- Nerėkauk, Jordi, Martis miega, kas nutiko?
- Ką aš veikiu namuose?
- Kaip suprast ką veiki? - Suraukė antakius Beverlė.
- Aš juk užmigau Hogvartse.
- Broliuk, Hogvarsto ar Hogvartso kaip ten ji pavadinai, neegzistuoja, tu greičiausia jį prisapnavai.
Tai dar labiau sutrikdė de Balzaką ir šis grįžo į savo kambarį. Kalendoriuje pažiūrėjo kokia šiandien data.
- Liepos 14? Rytoj mano gimtadienis juk, - tada pasižiūrėjo metus, - man jau 12 bus. Negi man tikrai prisisapnavo, o visus šiuos metus buvau namie? - Atsiduso vaikinukas.
Pabudęs lyg iš košmaro Emanuelis apsižvalgė ir lengviau atsiduso, jis Hogvartso neprisapnavo. Žvilgtelėjo į Šerę, visaip išvarginusią savąją kaliausę.
- Nežinau, buvau užsnūdęs. - Šyptelėjo berniokas. - Jei tu pasirengus, tada galime eiti.
-
Nuo smūgio ir pats vos kluptelėjęs Elijus pasidarė kone tokio pat raudonumo, kaip parvestosios bendrakoledžės vilkimas megztinis - ryškiai ryškiai raudonas. Nevikriai atsistojęs vaikinas nežinojo kur dėti akis - negana pirmą dieną liks be partnerio, bet dar ir sugebėjo parversti merginą ant grindų! Jis jau žiojosi atsiprašinėti, kai nukentėjusioji ilgaplaukė ištiesė ranką. Dėkingas už tokį paskatinimą ir dar labiau susigėdęs, kad nesusiprato pats pirmas sugalvoti padėti atsikelti, Elijus tvirtai suėmė už ištiestos merginos rankos ir padėjo jai atsikelti. Ilgaplaukė buvo gana aukšta - beveik lygi su juo, o Elijus niekada nebuvo žemaūgis - tačiau smulki ir visai nesunki.
- Labai atsiprašau, tikriausiai pirmą dieną labiau ir negalėjau apsikvailinti...- tarsi jai, tarsi pats sau ištarė vaikinukas, o jo veidas buvo panašus į chameleoną, bandantį pasislėpti Grifų Gūžtos koledžo herbo raudonojoje dalyje.
Tačiau sakoma, kad ne viskas taip bloga, kaip atrodo - o dabar šis posakis tapo kūnu. Elijus jau buvo pasiruošęs visą pamoką pratupėti kur kampe, nes juk šioji griuvimo scena tikrai neliko nepastebėta kitų mokinių, o kas norėtų dirbti su tokiu, kuris negeba tiesiai praeiti taku tarp suolų ko nors neparvertęs, tačiau vėl grįžusi į vertikalią padėtį mergina netgi pasiūlė darbuotis kartu. Na, tokios garbės beveik penkiolikos vaikinas tikrai nesitikėjo.
- Ammm, jei tik nori...- stengdamasis nepasirodyti pernelyg entuziastingas vaikinas nudūrė žvilgsnį į batus, o susikaupęs pažvelgė į žalias aukštaūgės akis.- Beje, aš Elijus Adrielis Lorijanas,- pridūrė pamanęs, kad žmonės, jau spėję kartu nukristi ant klasės grindų ir susiruošę kartu dirbti, bent jau turėtų žinoti vienas kito vardą.
Mandagiai praleidęs naujai pažįstamą grifę pro duris, vaikinas nusekė paskui. Raudonas megztukas sustojo koridoriuje prie kažkokių keistų durų, kurių, Elijus galėjo prisiekti, vakar čia nebuvo. Prieš mėlynas akis atsivėrė Kambarys Iki Pareikalavimo. Puiki salė, dar geriau pritaikyta treniruotis įvairiausius burtažodžius, pilna ANJM disciplinai skirtų knygų ir kitokio plauko inventoriaus. Šyptelėjęs naujajai užduoties partnerei Elijus patraukė prie kažkokios figūros, manekeno, kuris, kaip suprato vaikinas, buvo skirtas kerams praktikuotis. Besijausdamas labai, labai kvailai vaikinas išsitraukė lazdelę ir pamėgino iš atminties iškrapštyti bent vieną profesoriaus sakytą burtažodį.
- Lux solutis,- pagaliau tyliai ištarė vieną iš kerų. Lėlė nerodė jokių požymių, tikriausiai todėl, kad Elijus visai neketino kam nors kenkti, net jei tai tik užburtas plastiko gabalas.- Lux solutis!- jau tvirčiau ištarė, įsivaizduodamas, kaip užsiverčia manekeno akių baltymai, jį įkalindami tamsoje. Iš uždengtų figūros akių vaikinas nutarė, kad kerai pavyko ir galima pereiti prie kitų. Nebula burtažodis pavyko daug daug lengviau, galbūt todėl, kad nesuteikė varžovui skausmo. O su kitu buvo daugiau vargo.
- Genus,- kartojo Elijus, vis mėgindamas atkartoti profesoriaus parodytą lazdelės mostą. Pavyko gal tik iš penkto karto, kai manekenas susiėmė už rankos - būtent į ją taikėsi vaikinas pastarąsias kelias minutes.
Kelis kartus pasipraktikavęs calidi bonus burtažodį, Elijus nusisuko nuo manekeno. Lyg ir prisiminė visus pademonstruotus kerus, lyg ir visi, geriau ar prasčiau, jam pavyko. Bet dėl to tvirčiau nesijautė. Akimis salėje ieškojo Raudono Megztuko (nors ir žinojo merginos vardą, tačiau raudona puikiai derėjo prie jos plaukų ir toks derinys tiesiog smagai skambėjo), į kurį stengėsi nežiopsoti praktikuodamas kerus (visgi jau pažįsta vieną žmogų čia), tačiau tai, žinoma, buvo nelengva.
-
Jokūbas vos tik įžengęs į kambarį iki pareikalavimo nuslinko kampą, kad iš jo stebėtų besitreniruojančius mokinius. Vaikino veide sušmėžavo keista ir net kiek kraupi šypsena, kuri greitai dingo. Vaikinas trumpam nusuko akis nuo besipraktikuojančių mokinių ir pažvelgė į lentyną prigrūstą įvairiausių knygų, išsitraukęs vieną knygą nuo jos nupūtė dulkes ir atsivertė per vidurį. Kelias minutes greitai vartydamas puslapius jis ją užvertė ir padėjo atgal į jai skirtą vietą. Savo dėmesį jis ir vėl paskyrė vaikams, taip kelias minutes nagrinėdamas kiekvieną atskirai jis galiausiai pažvelgė į laikrodį ant blyškaus riešo. Buvo praėjusios daugiau nei penkios minutės, o keli mokiniai sėdėjo nieko nedarydami, tad jis nieko nelaukdamas pradėjo eiti į salės vidurį.
- Kadangi matau jog jau dauguma jūsų nebesitreniruojate, geriau būtų pakvieti pirmąją porą, ar ne?- jis garsiai paklausė pažvelgdamas į pirmakursių švilpių porelę.- Šere, Jordanai, ateikit, būsit pirmieji.-mokiniams priėjusi vaikinas kiek atsitraukė nuo vaikų, tačiau vis dar į juos žvelgė veriančiu, mėlynų akių, žvilgsniu.- Jei nebuvau anksčiau pasakęs, tai pasakysiu dabar, kerai, kaip genus ar calidi bonus, sukels jums tik menką skausmą ir jis dings per kelias pastarąsias valandas, be to kaip kovosite nepamirškit ir kitų burtažodžių taip pat ir apsigynimo. Sėkmės!- lėtai viską paaiškinęs jis atsitraukė prie sienos ir į ją atsirėmęs įsmeigė žvilgsnį į mokinius.
---
Kiti, jei jau irgi norėsite kautis prieikit prie manęs ir praneškit. Nu supratot.
-
Aaha. Reiškias ilgai.
-Gerai, eime, - į bendrakoledžio šypseniuką atsakė tuo pačiu. Kai ji lėtai, su mini baimyte, slinko link mokytojo, jis pakvietė abu Švilpukus. aaaaa, rimtai? Kodėl?
Geras. Vienas iš pirmųjų mokytojų, kurie nesikreipia pavarde. kiek greičiau nužingsniavus iki mokytojo Šerė giliu, bereikšmiu žvilgsniu pažiurėjo į Jordaną, dar bereikšmesniu ir gilesniu į mokytoją, kurio žvilgsnis pjovė Švilpę. Bet vėlesni žodžiai ją anti-nudžiugino visai. Kitų kerų kurie tiktų šiai situacijai nemokėjo, o winggardium leviosa čia nepadės. Nužvelgusi laikiną priešininką ji sumurmėjo
-Pradedam... - ir išsitraukė lazdelę. Buvo pasiruošusi veikti be jokių nusilenkimų, ar pasivaikščiojimų, kurie buvo būdingi burtininkams ir tikėjosi, kad Jordanas bus pasiryžęs daryti tą patį, kadangi ji pati, tikslius judesius pačiai pradžiai daryti nemokėjo.
-Everte Statum! - pokštelėjo mergaitė ir labai labai tikėjosi, jog kerai pavyks.
-
Vaikinukas šyptelėjo, tačiau netrukus nustebo išgirdęs jog jie pirmieji susikaus. Ar jūs rimtai? Mes juk pagal viską čia silpniausia "porelė", ar mokytojas visad taip? Pirmiau silpnesni, vėliau stipresni? Nebebuvo laiko apie tai galvoti. Šiek tiek šokiruotas Jordanas nuėjo į dvikovos poziciją, tinkamai atsistojo ir gyliai įkvėpęs pasiruošė kovai. Porininkė nė neperspėjus smogė kerais, nuo kurių vaikinukas, kiek pamena būtų nuskridęs daugiau nei dešimčia pėdų toliau nuo savo stovėjimo vietos. Kaip ne kaip sugebėjęs išsisukti, vaikinukas puolė. Geriausia gynyba - puolimas.
- Expelliarmus! Genus! Calidi Bonus! - Kaip ne kaip šovė iškart tris kerus į Šerę. Atsiprašysiu vėliau, juk tai pamoka mes turim taip daryt ar ne? Pagalvojo de Balzakas.
-
Bethany čia anksčiau nesilankė, tad stoviniavo šiek tiek sunerimusi. Žinoma, kartais reikia palikti vadinamąją komforto zoną ten pat, kniurksoti fotelyje, tačiau dabar jai pasirodė, kad galbūt darė klaidą. Ir reikėjo tą klaidą užglaistyti skersai, išilgai. Mergaičiukei buvo svarbiausia, kad dirbs su pažįstamu asmeniu, netgi to paties koledžo nare. Naujų pažinčių varniukei nereikėjo. Pakako senų. Ir taip, su jomis turėjo pakankamai neišspręstų bėdų ar kitokių, visokiausių problemų.
- Hmm, - garsiai pagalvojo nesuprasdama, kad leido mintims pavirsti garsu, - šiaip, sakyčiau, galim bandyti be treniruotės, tačiau taip būtų pavojingiau. Galbūt. Na, man tai atrodo šiek tiek įdomiau. Bet, atsižvelgsiu ir į tavo nuomonę. Tai, ką pasakysi? - kilstelėjo antakius bei pasuko akeles link Torės.
-
Pirštukai užkišo ištrūkusių, trumpų plaukų sruogą. Auksė augino nagus, nors iš šono turėjo gan keistai atrodyti. Pirmakursė, su savo ilgais, tvarkingais nagais, tarsi mėgdžiodama kvailoką, žiobarų priauginimų nagų madą, jau spėjo ir anksčiau atkreipti aplinkinių dėmesį. Tai ypač nepatiko jos motinai. Vos tik ši pamatydavo Mariettą su nagais, kurie buvo nuaugę, nusivesdavo, o kartais ir priversdavo ją juos nutrumpinti. Pamokos laikas bėgo, galvoje skambėjo seno, namuose palikto, sieninio laikrodžio dūžiai, primindami apie nesustojančias sekundes. Gaudydama kiekvieną žodį, Hale pasuko galvą į šoną. Poroje? Ką? Ahhh, vėl tos pažintys!! Mergiūkštė giliai įkvėpė. Kuo bus ramiau, tuo bus geriau. Susikaupk ir ištempk likusį laiką. Ir net neištempk, o kažko išmok, Mare! Pasikalbėjusi galvoje su savyje snūduriavusi velniu, nedideliais rageliais, Auksė nusprendė išnaudoti laiką kiek tik pasirodė įmanoma. Juk ir taip dalį pamokos pradykiniavo.
- Atsiprašau? - užkalbino netoliese buvusią, turbūt panašaus amžiaus mokinę, - gal norėtum dirbti poroje?
Švelnus balsas ir malonus tonas nebuvo tai, ko dabar Marietta troško labiausiai. Tačiau nusprendusi pasirodyti maloni, Hale ėmė laukti kažkur matytos mergaitės atsakymo.
-
ech... kai jos porininkas gan lengvai išsisuko nuo burtažodžio mintyse sunkiai atsiduso. Užtat pats Jordanas atkeršijo su kaupu. nu atsiprašau. Pirmojo burtažodžio kuris turėtų išmušt magišką pagaliuką, pasilenkus pavyko išvengti. Antrasis pataikė tiesiai į kairyjį petį. ei. Tikrai nevaikščiosiu kaip pingvinas. O trečiasis, kuris pataikė tiesiai į pilvą privertė ją susiriesti. Jausmas buvo super keistas, kai tavo petys surakintas, o tu pats susiėmęs už pilvo, kitaip kvatojimo pozicijoje. Pirma skaudėjo nežmoniškai, jautėsi tarsi liepsnų viduryje mirsiu, jau norėjosi išsiburt vandens, bet lazdelė ksip tyčia buvo kairėje rankoje. Na tu ir juokauji.
Tačiau beveik visas skausmas greit praėjo. O čia tik silpsnesnis calidi's. Tegu gauna stipresnį. Ha.
-Calidi. - matė kaip švieselė nuskriejo, ir užsimerkė tikėdamasi, kad vaikinukas sugebės jos išvengti. Nors ištikrųjų beveik ne. Atsiprašys jei reiks vėliau.
-
Palengvėjo pastebėjus, jog priešininkė liko su lazdele rankoje. Tikrai nesinorėjo pulti nuginkluotos merginos, o ir mokytojas abejotina ar leistų tempti laiką, kol mergina paims savo lazdelę. Akimirką paspoksojęs į merginą susiprato jog reiktų vėl pulti, tačiau panašu jog Bridon jį aplenkė. Išgirdęs paleistą savo pusėn Calidi burtažodį Jordanas turėjo greitai sugalvoti kaip apsiginti. Išsisukti nuo kerų vargu ar spės, jeigu pagal viską vikresnė antrakursė to padaryt nespėjo. Belieka tik skydiniai kerai. Vos vos spėjęs šūktelėjo apsigynimo burtažodį. - Protego! - Stipresni kerai? Gerai, abu supratom viens kitą. - Nebula. Rictusempra. - Šovė į Šerę kerus. Tegul puola kokią sieną ir iš to juokiasi.
-
Mokytojas paskelbė praktinę užduoti. Hmmm, dvikova! Bus įdomu. Taylor apsidairė. Kaip visada- didžioji dalis mokinių jau buvo pasiskirstę poromis. Negi reikės dirbti vienai? Bet juk negalima! Ir kaip atliks užduotį? Taylor puolė karštligiškai mąstyti. Tada pakėlė galvą ir suvokė, kad jai nusišypsojo viltis. Mergaitė pastebėjo, kad kažkur ten, paskutiniame suole sėdi jos pusseserė Alison. Naujokė buvo aiškiai be poros. Taylor priėjo prie giminaitės.
- Labas! Matau, esi viena. Gal nori prisijungti prie manęs? Nesužeisiu. Tikiuosi. - išbeldė grifiukė. Taylor nebuvo įsitikinusi, jog galės savo pažadą ištesėti, nes buvo siaubingai nerangi.
Mergaitė sutiko. Jos priėjo prie mokytojo pranešti, kad dirbs poroje.
-
Po Jordano skydinių kerų panaudojimo ji liko šiek tiek nustėrus. Priešininkas buvo rimtas. Juk skydinius kerus ne visi suaugę ar net pati Šerė gerai įvaldę, ką jau kalbėt apie pirmakursį. Tuojau buvo paleisti mėgstamiausi švilpukėlės, juoko kerai ir jai teko galimybė ne savo noru prapliupti nevaldomu juoku. Taip pat ir pradėjo matytis pusę šimto Jordanų. Vos vos sugaudžiusi mintis ji nusuko lazdelę į save ir ištarė
-Finite Incantatem! Cha, cha... - kai abu kerai nustojo veikti mažoji raganaitė pagaliau galėjo aiškiai, blaiviai mąstyti. reikia ir jį reikia pamokyti...
-Lux solutis! - išpyškino ir nusprendusi, jog to negana nusitaikiusi į raudonplaukio dešinę alkūnę tarė, - genus. - vėliau nusitaikius į jį visą, - Nebula. Mimblewimble. - ir įdėmiu žvilgsniu stebėjo ar kas nors įvyks. Pabandė pajudint savo petį, tas vis dar buvo surakintas.
-
Vaikinukas nustebo pamatęs, kad Protego suveikė. Negi jis pakankamai stiprus tokius kerus paleisti? Tiesa sakant kerų Jordis nedaug težinojo, išskyrus mokytojo pasakytus žinojo tik skydinius, kutenimo ir Accio kerus. Taip, "žinių" bagažas labai nedidelis, tilptų į Barbės lagaminėlį ar net rankinuką. Ha, kokie juokingi mano pasvarstymai pasišaipė iš savęs raudonplaukis. Ir atmetė atgal nepastebimai paaugusius plaukus. Kada jis paskutinį sykį juos kirpo? O taip beveik prieš 4 metus, kai dar gyveno vaikų namuose. Ten kasmet pakirpdavo berniukus, mat jei turi plaukus žemiau ausų - tu mergaitė. Keista logika, bet ilgi plaukai man patikt pradeda. Susikaupė išgirdęs rudaplaukę ištariant negirdėtą burtažodį. Sugavęs jos žvilgsnį, suprato jog ji atšaukė iliuziją ir dabar mato tikrąjį Emanuelį. Nuo Lux solutis šiaip ne taip išsisukęs vaikinukas, puolė ant žemės ir pametė akinius to betrūko, dabar viskas susilieję. Netrukus pajuto kito burtažodžio poveikį, dešinė alkūnė užtirpo ir jis visai jos nebegalėjo pajudint. Nebula? Banalu kai ir taip nieko nematau. Kairėje rankoje laikydamas lazdelę, o dešinės visai negalėdamas pajudinti jaunasis burtininkas nenorėjo pasiduoti, tačiau nematė kur yra priešininkė arba jos klonai. Nukreipęs lazdelę balso savininkės link jau norėjo ištart burtažodį ir valio! Liežuvis susipynė ir berniokui nepavyko nieko ištart. Paskutinis Šerės burtažodis atrodo buvo liežuvio "supynimo" kerai. Sustink! Prašau suveik, prašau suveik pabandė paleist kerus į merginą, tikėjosi jog lazdelė sugebės pajusti arba išgirsti jo norą ir tai suveiks.
-
Pastebėjusi nustebusį vaikinuko žvilgsnį Šerytė savajį iš vis paslėpė. Buvo telikusios kiauros akys su išpūstais vyzdžiais, kurie buvo visiškai kiauri. Kai švilpukė pasitaisė ant mirtinai užknisusios uniformos užsimestą languotą šaliką, rodos įsisvyravo menka pauzelė, bet Jordanas tuoj pat atsirado ant žemės. Jos akys iškart pagyvėjo, atsirado susirūpinimo gaidelė. Nors iš tikrųjų ji kovojo su padėk jam! ir šaunuolė, čia gi kova! kai jaunuolio akiniai voliojosi čia pat, o ji negalėjo jam padėti arba kitaip gautų kažką prasto, nes nemoka kautis, ji buvo plėšama į dvi dalis.
-Jord-Jordanai? Tau viskas gerai? - nusprendusi padėti tyliu bet rūpestingu balsu ištarė. na žinoma, jis tau neatsakys, gi pati užbūrei. jau buvo lazdelę, nusukusi į jį, kad panaudotų tuos pačius finite incantstem kerus, kuriuos panaudojo sau, kai toje pozicijoje sustingo. ei, aš tau norėjau padėti. Ar jau lygiosios? Pasakykit, kad taip... Švilpynės atstovė nepakenčiamai norėjo pamatyti kitų kovas.
-
Supratęs, jog kerai suveikė vaikinas su palengvėjimu griuvo ant žemės ir susiradęs akinius, juos užsidėjo bei nukreipė lazdelę į save.
- Finite Incantatem. - Liežuvis atsipainiojo, tačiau ranka vis dar buvo užtirpusi. Šiaip ne taip atsistojęs, mat sunku ir lazdelę laikyt ir atsirėmus būt į grindis, vaikinukas pažvelgė į Šerę.
- Finite Incantatem. - Atbūrė ir rudaplaukę. Švilpis atsiduso.
- Lygiosios? - Pažvelgė į Bridon. - Ai, lygiosios. - Vaikinui nebesinorėjo kautis, tiesiog nuėjo šalin ir įsivaizdavęs minkštą sofutę, krito ant jos ir pažvelgė į visus kitus. Įdomu kas toliau susikaus? Ir kada mums abiems atitirps rankos? Tada pastebėjo šiek tiek įtrūkusius akinius. Nuostabu, pats laikas pradėti nešioti kontaktinius lęšius. Per dažnai pametu akinius, o ir atrodau su jais kaip tikras moksliukas.
-
Gan neilgai stovėjusi juokingoje pozicijoje ji spėjo apgalvoti daug dalykų. Pavyzdžiui apie tai, ar kas nors ateis jos gelbėt, arba apie kitą plaukų spalvą. Ausis pasiekė tariamo, gelbstinčio burtažodžio garsas. Deja, negalėjo pažiūrėti, kas tai padarė, nes akys buvo nusuktos į lubas. Galvojo gal mokytojas, atburs ją, tačiau balsas dar nevisai toks, gal kuris nors iš publikos, o gal ir pats Jordanas. Laimės jėgai tai buvo jis. Tasai vaikinukas ne tik save atitirpdė, bet ir pačią ją.
-Ačiū, - tyliai tarė. - Aha, lygio... - berniukas ją pertraukė. sios. greit atsisėdusi ant išsvajoto žalio pufiko prie Jordano sofutės
-Ėėė... tikiuosi labai neskaudėjo, kai nukritai ant grindų, - kaltai šyptelėjo. Tuomet įsipatogino ir laukė kitų kovų. - Aaš atsiprašau, - pastebėjo jo akinių įtrūkimą, - galėsiu atpirkti akinius. turėsiu atpirkti.
-
Mergaitė apsižvalgė. Kambarys iki pareikalavimo turėjo gan daug pliusų, todėl Torė jau sėdėjo ant minkštos sofutės ir gurkšnojo vaisiais pagardintą vandenį. Gal ne laikas ir ne vieta, bet proga pasinaudoti reikia. Mergaitė išklausė savo bendrakoledžės pasiūlymų ir tik linktelėjo:
- Taip, manau, kad derėtų pataupyti laiką ir susikauti jau dabar,- šyptelėjo,- bus tikrai daug įdomiau.
Mergaitė atsistojo nuo sofos ir padėjo stiklinę su vandeniu ant žemės. Vos panorėjo ir ši pranyko.
- Tai tada aš einu paprašyti profesoriaus leidimo,- tarstelėjo ir nužingsniavo link profesoriaus. Nedrąsiai kostelėjo ir prakalbo:
- Mes su Bethany jau norėtumėm susikauti dvikovoje,- baigė šnekėti ir sugniaužė rankoje lazdelę.
-
Vaikinukas atsipalaidavo, buvo gera pailsėt po kovos, nors neilgos tačiau labai įtemptos. Šerė tikrai buvo stipresnė už jį, ir galėjo laimėti, bet Jordanas nenorėjo pasiduoti. Jis ne silpnas vaikas. Nuvijo prisiminimus apie tai, kaip prieš 5-6 metus, kai raudonplaukiui tebuvo 5-6 metai, iš jo tyčiojosi paaugliai. Kiekvieną kartą prisimindamas vaikystę Emanuelis prisimena kaip nekenčia būti silpnu ir stengiasi nepasiduoti.
- Nėr už ką. Būtų nesąžininga palikti tave sustingdyta, juk tai tik treniruotė, o mes tikiuosi draugai. - Šyptelėjo rudaplaukei.
- M? Ne, nieko tokio, galima sakyt jau pripratęs. Tu gan gerai kaunies. - Tarė ir pažvelgė kas toliau eis susikauti. Abi merginos vilkėjo Varno Nago koledžo uniformom. Laukė jų kovos, mat įdomu kiek daug burtažodžių žino Varno Nago pirmakursės - ne kartą girdėjo jog varniai skaito nemažai knygų. - Akinius? Et, čia menkniekis, jau senokai svarstau pradėti nešioti lęšius arba pasidaryti operaciją. Su akiniais atrodau kaip moksliukas. - Šyptelėjo. - Nebent yra burtažodis atstatantis regėjimą, tada išvis būtų šaunu. Abejoju jog toks egzistuoja, magija juk ne tokia visagalė, hm?
-
Galbūt, jei dabar nebūtų buvęs pamokos laikas, Bethany drybsotų fotelyje, gurkšnotų sultis ar valgytų kokius nors saldainius. Tačiau, deja, taip nebuvo. Ji stovėjo prie draugės, kuri jau atrodė itin artima. Leido jai sėdėti ant sofos, nors ir pati mielai būtų prisėdusi, tačiau to neparodė. O kam? Mergaičiukei gerai sekėsi stovėti, tad tai nei kiek nereikalavo kojų poilsio ar kokio prisėdimo. Varniukė tiesiog stebėjo ką išdarinėjo Torė, o galop, šiai atsistojus šiek tiek sunerimo. Ji visiškai nemokėjo gintis ar pulti, tad bandyti šiaip taip atlikti tokią užduotį (nepamirškime, visą tai stebės profesorius!) pasirodė kiek rizikinga. Tačiau tik linktelėjusi leido draugei nueiti iki šį mokslą išmanančio burtininko. Susikaupusi Bethany atžingsniavo iki Torės ir stabtelėjo. Visiškai neįsivaizdavo kas vyks toliau.
-
Švilpė stebėjo, kaip Jordanas atsipalaidavo minkštoje sofuteje. Ji pavargo taip pat, tačiau stovėti statuloje nėra sunku, tad ji vis dar trykšte trykštė energija. Gal man nereikėjo taip leisti burtus. Visgi išvarginau jį. Ech, bet jis stiprus. ištikrųjų jis buvo stiprus. Ypač gynyboje. Tai nebuvo super reikšminga kova, verčiau tik pabandymas, bet ji jautėsi laimėjus dvikovų turnyrą. Nors ne, jausmas šiek tiek kitas. Nors petys dar buvo erzinančiai nejuntamas, Šerė jautė, kaip jis po truputį, lėtai atitirpsta.
-Taip, mes draugai, - šyptelėjo. Nors jie matydavosi retai, tai vistiek buvo draugas. - Ačiū, o tu neblogai ginies, - pašnibždom stebėdama varniukes tarė jam. o tai bus galimybė išmokt naujų burtažodžių. - Neatrodai kaip moksliukas. Atrodai mielai. Na jei nereikia... - jai šovė įdėja, - o koks tavo mėgstamiausias saldumynas? - kai paklausė šiek tiek paraudonavo, tačiau mintyse jau susidėliojo visą planą.
-
Jokūbas stebėdamas kovą kelis kartus nepastebimai šyptelėjo ir užrašinėje odiniu viršeliu pasižymėjo kelias pastabas ir komentarus dėl pirmosios poros kovos, kuriuos vėliau pasakys pamokos gale. Iš ties, pirmakursiai buvo tikrai neblogi kovotojai ir gana lengvai susitvarkė su užduotimi, neskaitant kelių nusibrozdinimų ir surakintų sąnarių. Vaikinas vėl šyptelėjo ir pažvelgė į porelę, kaip berniukas atitirpdė merginą ir jų kovai pasibaigus lygiosioms, profesorius vėl žadėjo išrinkti porą, tačiau netruko prie jo prieiti dvi mergaitės. Jis kilstelėjo antakius ir pažvelgė į Torę, kuri žiūrėjo į Jokūbą tarsi jis būtų kokia pabaisa.
- Žinoma.- jis gūžtelėjo pečiais ir tada nusekė nueinančias mergaites, bei rankose suspaudė tamsią ir brangią užrašinę.
-
Vaikinukas žvilgtelėtų į lubas, jei tik jos čia būtų. Patalpa buvo galima sakyt be "stogo", lubų kontūro išvis nesimatė, o ir Jordis nesistengė įsivaizduoti lubų - įdomiau buvo sėdėti tokioje patalpoje. Netrukus pastebėjo gretimą sofutė, ant kurios ir sėdėjo dvi varnės, berods Bethany ir Torė. Gėrimai? Maniau, jog kambaryje iki pareikalavimo negali atsirasti nei maisto nei gėrimų? Bet tada kaip čia šie atsirado?
...draugai šyptelėjo, gerai pagalvojus jau seniai neturėjo gero draugo, tiksliau išvis neturėjo draugo. - Mie-mielai? - Nustebo ir paraudo. Niekad negalvojo jog gali atrodyti mielai, juk tai de Balzakas - "metų blogietis" titulą vaikų namuose gavęs berniokas. - Mano mėgstamiausias saldumynas? Hm...Nežinau net...Šiaip man visai patinka šokoladinės varlės, jei kalbėtume apie magiškuosius saldumynus.
-
Mergaitė godžiai stebėjo vandenį padedamą varnės. Ji ištroško. Visi daiktai, kartu ir vanduo liko klasėje. Vanduo. Šerė nori vandens. staiga atsirado buteliukas šalto vandens. ką? Kaip? Pasikeitė kambario įstatymai? nieko nelaukus pačiupo buteliuką ir išgėrė visą. Rankove perbraukė per drėgnas lūpas. Kai berniukas paraudonavo, švilpė vos susilaikė prunkštelti, tačiau jai pavyko, kitaip Jordanas būtų įžeistas.
-O kodėl gi ne?, - šyptelėjo. Saldumynas ją šiek tiek suglumino. per parą nepavyks... per dvi? Sakykim...
-Gerai, tuomet poryt aštuntą vakaro... kur nors laisvas? - įdomiu žvilgsniu paklausė. Ir tik tuomet pastebėjo mokytojo užrašinę. jis ir mus užrašinėjo? tumet tyliai, šalia sėdinčio vaikinuko paklausė
-Ėėė, nematei, ar mus mokytojas irgi užrašinėjo? - Pažvelgė į savo atsirišusį sportbatį. užkniso jau, kodėl nieks nesukuria vasarinių ugų? ir pasilenkė jo užsirišt. Suraičiusi tvirtą kaspinuką, atsilenkė, pabrūžino padus į grindis.
-
Įdomu kam jai žinot koks mano mėgstamiausias saldumynas? Pala.. Ar aš jai patinku?! Šventoji Kakava... Juk net nesistengiu jai patikti ar panašiai ir išvis... Pažvelgė į Bethany, ta varnė buvo kažkuo ypatinga, tačiau raudonplaukis nesuprato kuo. Reiktų kada su ja pabendraut, hm. Gal tada pamatysiu kuo ji ypatinga toptelėjo vaikinukui.
- Esi pirmas žmogus mane pavadinęs mielu. - Atsakė Jordanas. - Hm, dar man visai patinka šokoladiniai keksiukai patiekiami.
- Poryt aštuntą? Apie ką tu? - Nesupratęs žvilgtelėjo į bendrakoledžę. - Ką turi omenyje? Hm, taip profesorius Gierszal apie mus irgi kažką pasirašė savoje užrašinėje. Galbūt pasižymėjo kiek taškų mums skirti ir kas geras kovoje, o kas gynyboje.
-
Mokytojui davus leidimą, Torės širdis kiek sudrebėjo. Ar jai labai skaudės? Vis dėlto, ji, nieko neparodydama, šyptelėjo savo draugei. Šiuo atveju priešininkei. Kadangi, švilpių pora jau buvo baigusi savo dvikovą, ir, verta paminėti, abu buvo gyvi, Torė stengėsi bent kiek nusiraminti. Mergaitė paėjo kiek toliau nuo kitų mokinių. Juk nenorėjo, kad dvikova taptų penkiakove. Kiek drebančia ranka ištiesė lazdelę:
- Pasiruošus?- vien lūpomis, bet be garso paklausė,- Expelliarmus,- pasakė, tikėdamasi, kad Medučiui pavyko išsisukti nuo šio jos burto paleidimo. Varna suprato, kad taip padaryti nieko nepavyks. Juk tai tik pamoka, tad derėtų susikaupti ir nepasiduoti. Ji sugniaužė laisvą ranką į kumštį ir pajuto menką skausmą, nes nagai įsirėžė į odą, tada atsitiesė.
- Calidi bonus!- jau tvirčiau sušuko.
-
Mergaitė ramiai žingsniavo link kitos pamokos. Apsigynimas nuo juodosios magijos švelnutei mergaitei atrodė kiek per baisus, bet sąžinė neleido praleisti pamokų nors, kiek Sofi žinojo, daug kas tikrai ignoruodavo vykstančių pamokų faktą. Na, ką padarysi. Ne jos reikalas. Pirmakursė įžengė į klasę ir pasisveikino su mokytoju ir paklausė kas vyks šioje pamokoje. Jos veidą nušvietė visiškai dirbtinė šypsena. Dvikova. Baisiau ir negalėjo būti. Jos visos baimės apie šią pamoką pasitvirtino. O dar ta mintis, kad reikės ieškoti poros. Bet greitai paaiškėjo, kad šios veiklos jai pavyks išvengti, nes prie jos priėjo kita mergaitė. Greičiausiai varnė, nes tikrai buvo ją ne kartą mačiusi.
- Taip, mielai,- šyptelėjo,- Aš Sofija, o tu?- paklausė ir nusekė paskui profesorių link kambario iki pareikalavimo. Kambaryje atsisuko į tą pačią mergaitę:
- Kaip manai, ar reiktų pasitreniruoti?
-
- Gerai, pasitreniruokim,- linktelėjo ir pasitraukė kiek toliau nuo kitų. Vos Nikoletė paleido link jo kerus, Sebas net kiek nudžiugo, kad pasirinko būtent tuos. Jo akyse nebeliko kambario iki pareikalavimo. Jis atsidūrė... džiunglėse? Iš tiesų, tai buvo gražu, bet Sebas matė tik keistai išsidėsčiusius medžius ir dar keisčiau nuo jų nutįsusias lianas. Visa laimė, kad tas vaizdelis greitai pranyko ir Sebas vėl gerai matė klasę. Tada, kaip buvo minėjęs profesorius, užsimojo lazdele ir nukreipė į mergaitę:
- Lux solutis,- sušuko ir palaukė kas bus. Kai Nikolė atsigavo, jis ramiai nužingsniavo link jos ir pratarė:
- Taigi, manau, kad dabar galim susikauti,- berniukas nusuko akis link dabar besikaunančių varnių,- bet ar derėtų palaukti kol jos baigs, ar tiesiog einam ir paprašom?
-
-Tikrai? - žvilgsniu lyg tardytojas per tardymą apžvelgė berniuką. šokolaadiniai keksiukai... prisidirbau... Švilpė jau buvo bepradedanti abejoti savo mintim. Na bet kelio atgal nėra. Juk nepaklausi veltui, o tiesiog įteikti varliukų ar keksiukų būtų pernelyg banalu. Ji smarkiai paraudonavo. Tik dabar suprato, kaip kvietimas galėjo dviprasmiškai nuskambėti.
-Aaa... ė... ne, ne ta prasme, kuria tu greičiausiai pagalvojai... - suprato, kad dar labiau apsikvalino, delnai pradėjo prakaituot, - t-tai yra, ne tam susitikimui, kuriame dažniausiai susittinka per Valen... tino dieną, - kreivai šyptelėjo. Delniukus pradėjo trinti į uniformą, o surimtėjusi ir pažvelgusi Jordanui į rudas akis tarė. - Žodžiu, tik dešimčiai minučių. Atsiųsiu pėlėdą, - puūch... tuomet ištiesė kojas, ir atsipalaidavo. Akys merkėsi, bet miego nenorėjo. Jos tai žvelgė ten, tai šen, o galiausiai užsimerkė. Bet neužmigo. Šurmulys. Visus garsus aplinkui ji tiesiog ignoravo. Jautė vėl atsirišusį batą. tegul.
-
Sekanti pamoka buvo apsigynimas nuo juodosios magijos. Klastuolei įėjus į klasę kaip tik suskambo varpas, kas reiškia, kad prasidėjo pamoka. O profesorius pradėjo pasakoti apie visokius burtažodžius, kokie jie ir ką jie daro. Pasakojimas nebuvo pernelyg nuobodžiausias, bet ir nebuvo toks, kad Emillia įdėmiai klausytu. Bet jam pabaigus, pranešė, kad reikia pasiskirstyti poromis.
Merginai buvo netgi kiek pikta, kad profesoriai nesupranta, kad dirbti vienai žymiai geriau nei poromis. Ir tas ritualas, kai reikia prieiti ir prašytis į poras, labai yra nejauki. Ir pati idėja dėl dvikovos, Emai atrodė, kad nieko gero su tuo nepasibaigs.
Apsidairius rausvaplaukei, jau labai daug kas sugebėjo susiskirstyti poromis. Labai mažai pasiliko mokinių kurie dar buvo vieni. Tad, Emilliai nepraradus šanso greitai nubėgo prie pirmos pasitaikusios merginos.
- Ar tu be poros? Jei taip, tai ar nori būti kartu? - Šyptelėjo.
-
Pastaruoju metu Lisetė pamokas lankė tik dėl to, kad artėja egzaminai. Nenorėjo neišlaikyti ir dar vieneriems metams pasilikti šeštame kurse. Beveik mieganti klastuolė stebėjo, kaip kiti mokiniai poruojasi ir po truputį pradeda atlikinėti praktikos darbą, kurį, tiesą sakant, šešiolikmetė praleido pro ausis. Rankomis perbraukusi per kiek susivėlusią rausvą kasą, šešiolikmetė beveik patogiai įsitaisė ant žemės ir atsirėmė į sieną. Deja, poilsį sudrumstė klastuolė, kurią neretai matydavo šmėstelint bendrajame Klastūnyno kambaryje. Jei mergina nebūtų buvusi Lisetės bendrakoledžė, šešiolikmetė toli gražu nebūtų sutikusi, tačiau dabar atsakyti negalėjo - džiaugėsi nors šiokiu tokiu mylimo koledžo aktyvumu.
-Žinoma,- šeštakursė šyptelėjo ir ištiesė ranką klastuolei, kad ši padėtų jai atsistoti,- Emillia, tiesa? Gal girdėjai, ką čia reikia daryti, nes, eh, šiek tiek praklausiau.
-
Tik įdėmiau pažiūrėjus į kitos merginos veidą, Emillia iškarto ją atpažino. Tai buvo Lisette. Supratus, kad ji irgi klastuolė, DiLaurentis tik apsidžiaugė. Visada malonu dirbti su kita klastuolę. Todėl kai ji ištiesė ranką, Emillia padėjo jai atsistoti.
- Taip Emillia. O tu Lisette? - Paklausė, kad įsitikinti. - Kaip supratau, čia reikia pasiskirstyti į poras ir daryti dvikovą. Bet prieš tai galima ir pasitreniruoti. - Pasakė ir truputi buvo neįsitikinus savais žodžiais. - Na, aš manau, kad galim ir nesitreniruot, taip? - Sustojo ir pradėjo galvoti, kokius burtažodžius profesorius pasakojo. - Aš pradėsiu. - Šyptelėjo ir ištraukė burtų lazdelę. Giliai įkvėpė orą ir iškvėpė.
- Nebula. - Pasakė burtažodį, kuris pasirodė įdomiausiais iš visų profesoriaus pasakojančių.
-
-Labai tik neskriausk,- sukikeno klastuolė ir, pasidėjusi savo rausvą pleduką ant grindų, pasiruošė praktikai. Nė nespėjusi išgirsti, ką Emillia burbtelėjo, šešiolikmetė kiek susvirduliavo. Galva nežymiai sukosi, o susiliejęs vaizdas buvo tikrai ne kambario iki pareikalavimo, labiau psichiatrinės ligoninė baltomis tuščiomis sienomis, o ant lubų buvo vos keturios lempos, kurių viena mirgėjo. Tikrai nesmagus vaizdelis. Laimei, nelabai ilgai trunkantis. Lisetė negalėjo tiksliai pasakyti, kiek laiko truko visa ši iliuzija, tačiau atrodė, kad tikrai neilgiau nei dvi minutes.
Rasvaplaukė iš vidinės apsiausto kišenės išsitraukė savo burtų lazdelę, net keista, gan seniai to nedarė ir šiek tiek pasiklausė, kas vyksta aplink, mat neitin įdėmiai klausėsi apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriaus pamokos pradžioje. Gerai, kad ne taip jau ir toli kovojo dar viena pora, tad Klastūnyno atstovė tiesiog atkartojo burtažodį:
-Calidi bonus,- rausvaplaukė nukreipė lazdelę į bendrakoledžę ir stebėjo jos reakciją.
-
Pasakius burtažodį, Emillia iškarto pradėjo stebėti Lisette. Klastuolė viduje netgi pergyveno kažkiek, dėl kitos klastuolės. Ar ne per stipriai Lisette bus paveikta iliuzijos?
- Ar viskas gerai? - Susidomėjus paklausė merginos, kai Emilliai pasirodė, kad ji jau pradinėje būsenoje. Bet tik paklausius, tada Lisette panaudojo burtažodį ant Emillios. Iškarto, klastuolė nieko nejautė. Bet po truputi, jos kūnas lyg pradėjo 'degti'. Lyg prisivalgė labai daug raudonųjų pipirų. Jausmas buvo nelabai malonus, nes tai privertė Emą voliotis ant žemės ir jau norėti iškarto pasiduoti. Bet burtažodis greitai nustojo veikti. Dėl ko, DiLaurentis apsidžiaugė.
- Aš pasiduodu. Nenoriu daugiau naudotis tokiais burtažodžiais. - Prisipažino ir atsiduso. Priešininkė iš manęs ne kokia.
-
Emilijai nukritus ant grindų, šešiolikmetė iš išgąsčio numetė savo burtų lazdelę ant žemės, tačiau dar kurį laiką stovėjo tarsi įbesta. Mergina nežinojo, ką šis burtažodis darė, tačiau panašu, kad nieko gero. Būtų išsigandusi, net jei dabar po komis voliotųsi ir kito koledžo atstovas, tačiau už bendrakoldžę jautėsi dar labiau atsakinga. Visgi per tuos šešerius metus visi klastuoliai Lisetei tapo it šeima, net jei su jais susitikdavo tik miegamajame ir tik palinkėdavo labos nakties.
-Ar tau viskas gerai?- pripuolusi prie penktakursės paklausė. Panašu, kad skausmas nurimo. Atsidususi klastuolė atsistojo ir padėjo tai padaryti merginai,- tikrai... Pamuoka jau irgi tuoj baigsis, dėkui Merlinui,- šyptelėjo Lisetė,- lieku skolinga kakavos už tokius veiksmus,- sukikeno mergina ir vėl atsisėdo ant vėsių kambario iki pareikalavimo grindų.