Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Londonas => Pasaulis => Švento Skutelio ligoninė => Temą pradėjo: Amika Bela Lordess Vasario 03, 2018, 05:04:21 pm

Antraštė: 5 palata
Parašė: Amika Bela Lordess Vasario 03, 2018, 05:04:21 pm
Pilkšvojo koridoriaus gale, stūksojo kiek pravertos, didelės, medinės durys su lentele ir numeriuku ant jų.
Žengus pro jas, pasitikdavo jau įprastas spirito, retkarčiais fosforo kvapas ir akinama šviesa. Beraščiai tapetai ir pora plakatų dengė vietom skylėtas sienas, kairiajame kampe stovėjo nedidukės spintelės, o prie pat įėjimo - kriauklė su veidrodžiu. Dvejos lovos prie gigantiško, gelsvomis užuolaidomis kraštuose įrėminto lango buvo nė nepaliestos ir dailiai paklotos švariais patalais.

Trečiajame gulte užsnūdęs saldžiu miegu ant jaunosios mamos krūtinės, drybsojo mažytis padarėlis. Besišypsanti sidabrinių akių savininkė, žvilgsniu glostė šviesiais plaukais apdovanotą kūdikį ir tarpduryje pastebėjusi lankytoją, linktelėjo šiam kviesdama pasigėrėti šiuo stebuklu.
Penketą valandų trukęs bei daug jėgų atėmęs gimdymas baigėsi sėkmingai ir, tikrąja to žodžio prasme, davė vaisių.
Nėra nė ko sakyti, baltaplaukė pirmą kartą patyrė tokį stresą, kurį tikriausiai būtų sunku palyginti net su Azkabane patirtais įvykiais.
- Ačiū, - nežinia ar lankytojui, ar kam kitam, sumurmėjo Amika.
- Pavadinau jį Helijum, - po trumputės tylos pridūrė trumpaplaukė ir reikšmingai žvilgtelėjo į vaikinuką, - Ką manote?

Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Fasiras von Sjuardas Vasario 03, 2018, 05:36:34 pm
   Fasiras sėdėjo apytamsiame koridoriuje ir kankinosi. Ilgai. Ir. Nuobodžiai. Labai. Kaipgi kitaip, jei ne kančiomis, galima būtų pavadinti pusvampyrio sėdėjimą silpno, bet jaučiamo (bent jau vampyro genų turinčiam padarui) kraujo kvapo pridvisusiame koridoriuje, tai iš šen, tai iš ten pasigirstant mažo padaro klyksmui, išvydus žiaurų pasaulį, žengus į jį pro baisiausius įmanomus vartus? Von Sjuardas sėdėjo, bejausmiu žvilgsniu stebeilydamas į sieną, o jo pietų pertraukėlė be jokios vilties gauti pietų, nors pietų esti už kiekvienų durų, ėjo trumpyn ir trumpyn, į galą ir į galą. Visi geri dalykai baigiasi greitai, na, netgi ir ne visai geri. Po teisybe, viskas kada nors baigiasi - ir šiuo momentu ši mintis Fasirui tiek palaikė gyvybę, tiek ją ir žudė.
   Kai iš vieno kabineto pagaliau išėjo daktarai, o vela su kūtvela buvo išvežti, ministras atsistojo ir nusekė paskui. Daktarai nė nežvilgtelėję į jį leido užeiti į palatą - tas von Sjuardą privertė pasijusti šiek tiek nesmagiai. Bet ką gi. Žengtelėjo vidun ir sustojo per atstumą nuo mamos ir dukros ar sūnaus. Nurijo seilę - tiek dėl nejaukumo, tiek dėl to, kad... Niekada nenumanė, kad naujagimiai turi tokį stiprų kraujo kvapą.
   - Nėr už ką, - šyptelėjo. ,,Pati atsitempei," - su sarkazmu pamintijo. Kažin, ar būtų padėjęs, jeigu nebūtų buvęs, švelniai tariant, priverstas. Bet čia tebuvo menkas pasispyriojimas, bandat bent prieš save patį išsaugoti kietaširdžio ir nemėgstančio neoficialiai pagelbėti padaro reputaciją. Sekundėlei suabejojo, ar ši padėka buvo skirta jam, bet paskui užmušė šią abejonę mintimi, kad bet kokiu atveju padėkos jis nusipelno.
   - Gražus vardas, - gūžtelėjo pečiais jaunuolis, nežinodamas, ką ir pasakyti. Dėmesį atkreipė kažkuo kitokie Amikos plaukai - et, gal tik pasivaideno. - Saulės dievo vardas?
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Amika Bela Lordess Vasario 03, 2018, 07:19:18 pm
Mergina nejaukiai pasimuistė, šiek tiek atlaisvindama vietos lankytojui.
„Turbūt šis jau užtektinai prisisėdėjo laukiamajame arba ne... ” - trumpai pamislijo šviesiaplaukė, tačiau mintis apie jaunuolio gebėjimą išvykti be jokios transporto priemonės, neskaitant nepatogaus viešojo žiobarų transporto, juo labiau teleportuotis, Amikai rodėsi kiek klaidinga, o ir pats ministras neatrodė itin patenkintas tokiu greitu keliavimu oru. Tačiau niekada negali žinoti, juk operacija trūko ne kelias minutes, o pusę dienos. Taip pat reiktų pastebėti, kad tamsta von Sjuardas nebuvo net nė giminingas Lordesams, o ypač moteriai, kurios byloje įrašytas teistumas.
Nekreipdama dėmesio į komplimentus, jazminais kvepianti, liaudiškai tariant, mamaška švelniai šypsojosi miegančiam sūnui į medaus atspalvio plaukučius.
- Mhm... Saulės dievas, - nutęsė Bela, - o tarp kitko, neturit draugės? - nekaltai klaustelėjo Amika ir  kilstelėjo sidabrinėmis rainelėmis padabintas akutes į kompanioną.
- Paprašyčiau paslaugėlės, - valiūkiškai vyptelėjo, tačiau suvokusi, jog auksinių akių savininkas supras klaidingai, pridūrė, - gal norėtumėt būti mano sūnaus krikštatėviu?
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Fasiras von Sjuardas Vasario 14, 2018, 04:22:25 pm
   Fasiras suprato, ką daro Amika ir suskubo ją stabdyti. Juolab, kad vampyrišką plačiąją ir taip kelias valandas spaudė kėdė. Nesinorėjo vaikščioti alkanam po tokį ligoninės skyrių - štai todėl ir sėdėjo įsitempęs. Vylėsi, kad bent ši patalpa bus išvėdinta - dėkui Odinui, jis maldas išklausė ir buvo galima atsikvėpti. Fasiras pamanė, kad šiandien iš darbo išeis anksčiau, negu priklauso. Bala nematė, sykį per metus juk galima.
   - Jūs gulėkit, aš ir ten jau prisisėdėjau, - mostelėjo ranka į uždarytas duris. Atkreipė dėmesį, kad naujojo pasaulio narys vaikis buvo su plaukais. Buvo girdėjęs, kad šiaip jau gyvūnų jaunikliai gimę būna visiškai pliki... Atrodo, su velomis būna kitaip. Arba ministro turimos žinios buvo klaidingos.
   Neutralus, gal netgi ganėtinai šaltas pusvampyrio žvilgsnis į vaikį dar labiau atšalo, velai užklausus labai jau daug ką galinčio reikšti klausimo. ,,Minutėlę, kam jai tie draugai? Matyt, valgyt nebeturi ko? Ar vaikiui valgyt norėsis?" - pasišaipė mintyse von Sjuardas ir tvirtai atsakė mandagiau:
   - Neturiu ir nereikia, - ir tvirtas auksinių akių žvilgsnis susidūrė su sidabriniu. Kažin, ar velos šiaip nėra stiprios? Jeigu būtų, jaunuolis galėtų pasidžiaugti savąja jėga. - Krikštatėviu? - mažumėlę sutrikęs pakartojo Fasiras dėl tokio netikėto posūkio. Ar tai būdas priversti jį būti arčiau? Devyniolikametis gūžtelėjo pečiais - tiek į savąjį, tiek į Amikos klausimą. Visgi toksai pasiūlymas turėjo reikšti nemažą pagarbą.
   - Jeigu tinku, galiu, - sutrikęs tarė jis. - Kodėl aš? Juk galima rasti iš artimesnių žmonių, - šyptelėjo jis. Pamanė, kad galgi be reikalo ir nemandagiai atsikalbinėjo. Bet, nors jis ir nemažai nuveikė dėl Amikos laisvės, tai laikė savo pareiga, už kurią nereikėtų taip atlyginti.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Amika Bela Lordess Kovo 01, 2018, 04:23:34 pm
Lankytojui atsisakius pasinaudoti tikriausiai trumpalaikiu merginos draugiškumu ir prisėsti, Amika nesmagiai vyptelėjo.
- Turbūt nemažai rūpesčių sukėliau tamstai pastaruoju metu, - įsipatoginusi spirite išmirkytoje lovos patalinėje, numykė šviesiaplaukė. Įtarimą kėlė staigiai susitraukinėjantys ir vėlei išsiplečiantys ministro paauksuotų akių vyzdžiai, ir gal kiek perdėta įtampa, puikiai atsispindinti išsišokusiose jaunuolio rankose. Minutėlę kitą pavėpsojęs į mažąjį padarėlį, įsirangiusį motinos glėby ir saldžiai besapnuojantį devintąjį sapną, juodaplaukis kilstelėjo veidą aukštėliau ir priėmęs nustebusį sidabrinių akių savininkės žvilgsnį, ramiai burbtelėjo atsakydamas į užduotąjį klausimą.
- Nejaugi visus likusius keletą tūkstančių metų trokštate nugyventi vienatvėje be draugų ir mylimųjų? Matyti kaip slenka dienos tuščiam ministro kabinete ir net nenorėti justi kokio nors šiltesnio jausmo nei šaltas pasisveikinimas su pavaldiniais niauriais rytais, - prisiėmusi oratoriaus pareigas, kalbėjo gimdyvė, net nesivaržydama to fakto, kad prieš ją stypsojo smalaplaukis Anglijos magijos ministras.
 Sekantis klausimas atiteko pačiai Mikai ir ši kiek prajuokinta tokios svečio reakcijos, švelniai šyptelėjo:
- Mhm, - linktelėjo pritardama ir pridūrė, - artimiausias šiuo metu esate jūs, ministre, psichas iš Azkabano ir Matėjaus žudikas, tačiau abejoju ar pastarieji du sutiktų būti krikštatėviais. Bet jei jau būsite toks apkrautas vienatve ir atsisakysite, negalėsiu tamstos priversti. Žinoma, - stabtelėjo Mikusia ir žvilgtelėjo į gintarinių akučių savininką, - vyriškos rankos mums trūktų.
Valandėlę tyrinėjusi sūnelio veido bruožus, Bela vėl prabilo, tik šį kartą tyliau:
- Ketinu vykti į Šveicariją.

Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Fasiras von Sjuardas Kovo 21, 2018, 08:36:23 pm
   Fasiras vis dar laikėsi pagarbaus ir saugaus atstumo nuo Amikos lovos - tiek sau pačiam, tiek vaikiui, tiek jo mamai - visomis prasmėmis. Išgirdęs jaunosios mamos repliką, blausiai šyptelėjo.
   - Kai kuriais atvejais tai, matyt, būtina, - atsakė, savo paties nuomone, itin ministriškai ir diplomatiškai. Už tokias frazes galima pagirti patį save. Bet negalima savęs pagirti už tokį įsitempimą ir prakaitą, erzinančia srovele besileidžiantį žemyn kaklu. Įdomu, ką apie tai pagalvotų savimi pasitikinti vela? Tik kažin, kas blogiau - tokia savimi pasitikinčios velos mintis, ar suvokimas, kad už Anglijos žmones, užsiimančius magija, yra atsakingas padaras, kuris paprastai užsiima tokių ir ne tokių žmonių populiacijos mažinimu. Ar bent jau gyvybės skysčio kiekio juose mažinimą. O kas, kartais tai ir naudinga, vis tiek kaulų čiulpai viską atgamins, ir dar net daugiau pagamins, negu reikia.
   - Taip, ketinu, - tvirtai atsakė Fasiras. Paskui susigriebęs suglumo. - Palaukite, keletą tūkstančių metų? Na, nebent pažengsime biotechnologijų arba gyvenimo ilginimo magijos srityje, - nedrąsiai šyptelėjo jis, draugišku skvarbiu žvilgsniu tyrinėdamas velos veidą - nejaugi suprato?
   - Nereikia man tos šilumos, - niauriai šyptelėjo, visu kuo parodydamas, kad pokalbį šia tema reikia užbaigti. Visa, kas šilta, ilgainiui - anksčiau ar vėliau - kažkas praryja. Vampyrai. Slapstūnai. Atmosfera. Tuštuma. Mirtis. Didieji godieji ir nepasotinamieji bjaurastys. Ir savanaudiškumas, savaime aišku. Jeigu būtų stovėjęs čia vienas, prunkštelėtų iš tokio apsimestinai diplomatinio Amikos kalbėjimo.
   - Tiesą sakant, būtų garbė tapti jūsų sūnaus krikštatėviu, - išspaudė šypseną ir pompastišką frazę. Per daug. Bet tiek tos. ,,Iš tikrųjų, - pamanė juodaplaukis von Sjuardas, - Bendrauti su vaikais, ko gero, dar jokiam vienišiui nepakenkė."
   - Jūs ketinate išvykti į Šveicariją? - pakartojo ministras. Nedrįso nieko pridurti apie Magijos ministeriją - bet kokiu atveju jai bus atostogos nuo darbo. Bet ji ir pati turėtų tai suprasti... Bet kodėl ji jam tai sako?
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Amika Bela Lordess Kovo 28, 2018, 10:34:03 pm
Amika valiūkiškai šyptelėjo.
- Nemanau, kad tamstai prireiks biotechnologijų, - mįslingai nutęsė sidrabinių akių savininkė ir po poros minučių intriguojančios tylos pridūrė, - ar jūsų tėvas kartais nesusijęs su alchemija? Jau seniai turėjo atrasti kokį stebuklingą daikčiuką kaip kad gyvybės eliksyras, - vėlei šyptelėjo, - ir tavo venomis, manau, jis teka jau nuo pat gimimo, Fasirai, - nusprendė nebesijūsinti trumpaplaukė ir it bandydama perkąsti jaunuolį, įdėmiai įsistebeilijo į šio auksinėmis rainelėmis padabintas akis. Vos tik aukštaūgis pradėjo atsakinėti į antrąjį klausimą, jaunosios mamytės veidas staigiai paniuro. Nepatiko gimdyvei tokios apatiškos ir pesimistiškos kalbos šeimos tema. Gal dėl to, kad pati jos normaliai neturėjo, o gal dėl to, kad net turėdama neišsaugojo. Tačiau be galo norėjo to - abipusio, jaudulį keliančio jausmo; tradicinių šeimininių barnių; linksmų ginčų; rūpestėlio; meilės prisipažinimo; iškilus sunkumams, to padrąsinančio kartojimo, kad viskas bus gerai; prieraišumo ir švelnių kitų lūpų antspaudų aplink kaklą. Žinoma, dėl nežmoniškos prigimties buvo ji patyrusi tų antspaudų ir kandżiojimųsi, ir viso kito velnio, kurio tik užsimanydavo „draugai”. Būtų kiek žiauru, bet iš dalies ir gana teisinga sakyti, kad Mika paskutinius penkerius metus buvo it legali, nemokama prostitutė. Na kaip nemokama, savo atlygį ji atsiimdavo ir su kaupu, tačiau tai darė tikrai ne iš gero gyvenimo ar laisvo noro.
  Jau sušvelnintu žvilgsniu skenuodama jaunesnio už ją vaikinuko veido bruožus, balsvų plaukų savininkė suprantamai linktelėjo ministrui, vos tik šis aiškiai pakeitė temą. Sekundėlei susijuokė, išgirdusi žodį „garbė” ir vėl surimtėjo.
Netrukus į palatą įbėgo šešiolika minučių vėluojanti slaugė ir išsitraukusi švirkštą su migdomaisiais, atgrubnagiškai suleido adatą į kairiosios rankos siaurą veną. Kažką nerišliai suburbėjo jaunėliui von Sjuardui ir išskriejo iš kambario it pašauta.
- Atsargiai, - pakštelėjusi Helijui į kaktą bei pakėlusi šį dailiai supakuotą į palutę link skaisčiaakio, negarsiai perspėjo vyruką Bella ir saugiai įdėjusi mažylį į paties Magijos ministro rankas, patogiau atsilošė atgal.
- Taip, išvyksiu vos sustiprėjusi... - nutęsė mergina, - dar prieš jo gimimą, Heliui pažadėjau ramų, jaukų gyvenimą. Anglija yra mums itin svetinga, tačiau nežinia kada gali pasirodyti nekviesti svečiai iš Šveicarijos, todėl privalau ten vykti ir sutvarkyti kelis reikalus. Grįžčiau artimiausius dvejus metus. Žinau, tai gana ilgas laiko tarpas, bet negaliu jo pasiimti kartu, - kreivai vyptelėjo penkto skyriaus, tarptautinio burtininkų bendradarbiavimo departamento vadovė ir jau pradėjusi justi mieguistumą, skubiai pridūrė, - todėl saugiausia jam bus su tavim, Fasirai... Cilija tau viską paaiškins plačiau, nesigėdyk jos klausti. Jos giminė ir ji pati ištikima mano šeimai jau nuo neatmenamų laikų. Ai, ir dar kai kas, - vos tvardydama žiovulį, iš šalimais bestovinčios medinės spintelės ištraukė mažytį, skaidraus skysčio pripildytą buteliuką ir ištiesė smalaplaukiui, - čia - mano ašaros, galėsi peržiūrėti prisiminimus.  Prašau, saugok Helį... - Amika nutilo, dar kartą ilgesingai nužvelgė mažytį padarėlį, miegantį stipriose vampyro rankose ir galiausiai pati užsnūdo.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Fasiras von Sjuardas Kovo 31, 2018, 12:05:53 am
   Fasiras von Sjuardas susimąsčiusiai žvelgė į Amiką, bandydamas nuspėti, ko link ši suka. Ech, bala nematė, supaisysi tas mergiotes. Iš pradžių mėgino kreivai šyptelėti, tokiu būdu nebyliai išreiškiant sarkastišką ar šiaip pašaipų požiūrį į velos pakliedėjimus. Bet šiai paminėjus von Sjuardo tėvą, draugiškas auksinis žvilgsnis atšalo, nors šiokia tokia šypsenėlė vampyriškame snukyje išsilaikė.
   - Jis eliksyrininkas, - trumpai atsakė į provokuojančias frazes ministras. - Būtų gerai, - karčiai šyptelėjo. Būtų gerai, kad tėvas būtų toks šaunus alchemijos genijus. Būtų gerai, kad būtų toks šaunus, kad su savo alchemijomis prikeltų mirusiuosius. Deja. Cha. Jis jomis veikiau pribaiginėja gyvus, negu padaro kažką naudingesnio. 
   Juodaplaukis pastatė ausis, išgirdęs pasikeitusį kreipinį į jį. Ką Amika tuo nori padaryti? Kaip jam derėtų į tai reaguoti? Bet čia paniuro ir pati jaunoji mamytė - prisiprovokavo, rupūžėlė. Dabar auksinis žvilgsnis buvo jau smalsesnis - kas privertė šią magiškąją būtybę taip staigiai paniurti? Kaip jos ten maitinasi? Atrodo, neparanku turėti vieną maisto šaltinį?
   Drąsi elgsena, kintantys kreipiniai, kintanti pašnekovės nuotaika ir netikėtas juokas. Galima drąsiai tai vertinti kaip tikrą iššūkį jaunam diplomatui, praktiškai tik ką įmerkusiam koją į šlykščią politikos pelkę. Nors gal ir pavyks tai nusausinti. Nors tikėtina mažai. Šiuo metu Fasirui labiau rūpėjo tik ramiai užbaigti šitą šneką bei išsinešdinti atgal ir užmigti ilgu pusiau budriu miegu po krūvomis dokumentų ir apmąstymų, ką derėtų daryti su savo valdoma įstaiga. Bet ir čia mintį nutraukė šioks toks netikėtumas - į palatą įbėgusi medicinos seselė it balandis degančia uodega.
   - Kaip, kaip? - paklausė von Sjuardas slaugės, kai ši suleido velniai žino kokį biesą į velos kraujagysles. Bet ši neatsakiusi išlėkė. Fasas klausiamai žvilgtelėjo į panelę - hm, sako, kad panelės būna tik iki vieno įvykio gyvenime, todėl galbūt veikiau ponią - Lordess. O ši jau tiesė jam mažąjį pasišiaušėlį.
   - Mhm, - numykė ne itin džiaugsmu trykštantis Anglijos Magijos ministras. Kalbant atvirai, jautė mažytę kylančią paniką - ir ne be reikalo. Šitas mažius kvepėjo neįtikėtinai stipriai. Ir ką jam su juo daryti? Kodėl jinai VAPŠIE DAVĖ JAM ŠITĄ MAŽĄ JOLKI PALKI NEAIŠKŲ PADARĄ?
   - Dvejus metus? Aš tiek neapsiimsiu, - kilstelėjo antakius von Sjuardas. Velos akys keistai blausėsi - vienu metu tamsiaplaukiui pasirodė, kad ši miršta. O tada užsiuodė migdomųjų kvapas. Ar tie paskutiniai jos žodžiai reiškia paliepimą nešdintis su visu šituo miegančiu dantimis į sieną vampyro pilvą monstriuku? Nee, ministras nenorėjo būti apkaltintas vaikagrobystėmis. Jis ne koks ispanas. Todėl atsargiai padėjo tą neaiškų padarą į mažą lovytę prie mamos lovos ir apklojo. Nejučia nusibraukė prakaitą nuo kaktos, atsiduso, pažvelgė į miegančią Amiką.
   - Ir ką man dabar derėtų daryti? - tyliai tarstelėjo. Apsidairė, pagūščiojo pečiais, o tada išsitraukė iš kišenės parkerį. Pasiknisęs po vidinę švarko kišenę atrado kažkieno vizitinę kortelę - nubraukė ant jos užrašytus duomenis ir kaip įmanydamas dailiau užrašė štai ką:
Citata
Fasiras, Godriko Dauba, Godriko gtv. nr 9"
,,Jeigu kažko reikės - susiras mane pati." - pamintijo ir be sąžinės graužaties išėjo iš ligoninės.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Balandžio 20, 2019, 06:16:17 pm
Tylą drumstė tik sunkus kvėpavimas.
Dvidešimtmetė, atrėmusi savo galvą į lovos kraštą, apsiblausiusiu nuo eliksyrų žvilgsniu stebėjo butelaičius, spindančius rytmečio purpurinėje spalvoje.
Galvą plėšė besivadinėjantis skausmas.
Tyliai sujudėjo, nenorėdama atkreipti dėmesį į šalia esantį asmenį. Visgi, dešinę blauzdą persmelkė aštrus skausmas. Mergina pro sukąstus dantis tyliai nusikeikė.
Puikumėlis,- piktai suniurnėjo mintyse, rankomis įsiremdama į baltus patalus. Pasikėlė ir atsirėmė į pagalvę, vogčiomis stebėdama ar tamsiai raudonas padaras, gulintis ant spintelės, nesujudės.
-Mela...aš viską girdžiu,- nė neatsisukdamas lėtai prabilo padaras. Pūsta uodega sujudėjo, ir magiškoji raudonoji panda atsisuko į Myšos anūkę. Juodose akyse blykstelėjo perspėjimas.
-Nesu kvaila, bet puikiai žinau, kad peršautam sidabrinės kulkos nevalia taip greitai keltis.
-Kim..-pavartė akis Lorijan, atsidusdama.
-Pasiklausiu Igorio.
Mela kaip mat užsičiaupė.
-Tebunie,- burbtelėjo buvusi švilpė ir jau nebesiruošė keltis iš lovos.
Melijandra nusisuko nuo Myšos augintinės.
-Ir vis vien nesuprantu, kodėl Myša nusprendė tave pasiųsti.
Raudonoji panda gūžtelėjo pečiais.
-Saugumo sumetimais.
Lorijan antakiai išliko.
-Aš ir taip gyva.
-Igorio dėka.
-Kim, tu tikrai neapkenčiama.
-Ačiū, ir taip žinau.
Rudai pilkų akių savininkė pasimuistė.
-Tikrai manai, kad Medžiotojai po viso ši to vėl mus puls?
Kim susimąstė.
-Gal...Bet vargu. Jie žino, kad esu čia. Jie nerizikuos puldami darsykį, žinodami, jog galite sulaukti pastiprinimo.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Balandžio 20, 2019, 06:16:41 pm
Greitai permetęs akimis tuštut tuštutėlį koridorių, skubiai nužingsniavo link palatos.
Durys be garso atsidarė ir hileris šmuršktelėjo į vidų.
-Igori, gerai, kad vėl pasirodei,- tingiai atsisukdamas pratarė Kim.
Igoris vyptelėjo, tačiau nieko nesakė.
Padėjęs ant spintelės paketą, greitai "numetęs" ant žemės raudonąją pandą, pasičiupo nuo žemės krepšį ir jame pradėjo kuistis. Kim nepatenkinta suniurzgėjo.
-Kaip jautiesi Mela?- po kurio laiko pasiklausė sesers, išsitraukdamas dėžutę.
-Nebandei lipti iš lovos?- paklausė dar kartą, dėdamas butelaičius, puspilnius eliksyrų, į dėžutę. Stiklas maloniai sudilindžiavo. Atsitiesė.
Mėlynai pilkos akys įsmigo į jaunėlės veidą.
-Prašau, tik nemeluok. Žinai, kad šautinė žaizda greitai neišgys ir bet koks smarkus judėjimas tik komplikuos gyjimą.
Kim prisiartino artyn. Su trumpomis kojytėmis užsikabarojo ant spintelės, po to šoktelėjo pas Igio seserį.
Susirangiusi ant patalų, padėjo apvalią galvytę ant letenų.
-Skutelyje tylu?
Igoris vis dar laukdamas Melos atsakymo, linktelėjo.
-Taip. Budintieji nepastebėjo mūsų. Medžiotojai buvo atsekę prie pagrindinių durų, bet, rodos, nusprendę mūsų nebesekti, pasišalino.
-Turi alibį, kodėl esi čia?
-Taip,- ir mostelėjo į paketą,- Pamiršau kai ką pasiimti, aš rimtai, Kim,- pridūrė pastebėdamas susiraukusią Kim,- Tai ne tik alibi, bet ir tikroji priežastis, kodėl aš su Mela taip ankti ryte atsidūrėme Londone vos tik astivertę į žmogiškąją formą.
Kim smalsiai nužvelgė paketą.
-Kas jame? -pasmalsavo,- Myša apie jokį paketą man nebuvo užsiminęs,-  niūriai pridūrė, įsižeisdama, kad nežino kas tai per dalykas, mat Kim priprato viską žinoti.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Balandžio 20, 2019, 06:17:51 pm
Mela linktelėjo, pritardama Kim išvadai.
-Tu teisi...Igi!- buvusi drumštrangietė ir hogvarsietė išvydusi brolį, vos nepašoko ant kojų,- Geriau nei prieš tai, bet vis vien skauda koją,- jau ne tokia linksma gaida užbaigė, dėbteldama po antklode paslėptą aptvarstytą dešinę koją.
Tai nebuvo pirmas kartas kai nukenčia nuo sidabro (keli nutikimai buvo įvykę Jungtinėse Valstijose), tačiau vienas iš rimsčiausių. Ji niekada nebuvo susidūriusi su sidabrinėmis kulkomis. Gal geriau sidabrinis peilis, nei kulka,- karčiai pagalvojo ši, smalsiai nužvelgdama besidarbuojantį brolį.
Trumpai patylėjo.
-Kaip čia pasakius....taip ir ne,-  atsargiai pratarė, dėbteldama į Kim, jog ši neprasitartų apie jos kelionę iš lovos. Visgi, puikiai suprato, kad Igis supras, jog mėgino. Ji visados išsisukdavo su tokiais nemaloniais klausimais "taip ir ne" atsakymu.
Panda apsimetė nepastebėjusi įsakymaus Melos žvilgsnio, verčiančio patylėti ir pagalvoti apie savo pūkuotą uodegą.
Sesuo pasilenkė per lovos kraštą, viena ranka pasirėmė smakrą, kita - pataršė rudas brolio garbanas.
-Komprimituojantys dokumentai apie Senatą.
Kim gauruotame veidelyje nusišvietė sumišimas.
-Kas sugalvojo tokius dokumentus saugoti Skutelyje?! - piktai sucypė.
-Aš,- niūriai vypteldama atsakė Mela,- Medžiotojai ir Senatas laikosi moralinių taisyklių (kol kas) ir nelenda į ligonines. Tuos dokumentus surinkau Drumštrange, kai trumpai pamokytojavau kaip herbologijos profesorė,- aiškino toliau Kim,- Šiaurės vilkolakiai gan noriai išsipasakojo, aišku, jie pažinojo Egoną, tad  išgauti informaciją išėjo žymiai lengviau.
Melijandra žvilgtelėjo į magiškąją raudonąją pandą.
-Myša nežinojo, nes mes to dar nepasakėme. Šiandien nusprendėm jam pergabenti per namuose įrengtą kelionmilčių židinį.
Kim liko be žodžių.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Balandžio 20, 2019, 06:18:22 pm
Igoris pro dantis sunkiai atsiduso.
-Daugiau nemėgink lipti iš lovos, kol neleidau,- pratarė, aiškiai suvokdamas, jog Mela iš tikrųjų mėgino išlipti iš lovos. Darsyk atsiduso. Tokia jau Mela, visados skubianti. Išskyrus du dalykus: konditeriją ir vaikinus.
Hileris tyliai ir švelniai nusijuokė iš Kim reakcijos.
-O ką sau manei, Kim?  Konditeriai turi gerą galvą slepiant įvairius dalykus, juk čia jų profesinis įprotis,- tarė, prisimindamas namuose užslėptus vaisius, šokoladus ir kitus skanumynus, aišku, dar apkerėtus, jog "netyčiomis" jų nepasiimtum.
Myšos augintinė dar labiau įsižeidė, priminė labai įsižeidžiusią, nepatenkintą raudoną pandą, kuri nebent savo jausmų vedima galėtų tave pasmaugti su savo puria uodega.
-Turėsiu minty,- burbtelėjo magiškasis gyvūnas, nušokdamas nuo lovos it būtų nusprendusi, jog buvimas šalia prie Melos jai išeis į nenaudą.
Igoris dėbtelėjo pro blakstienas į seserį.
-Palik mano plaukus ramybėje,- tarė, tyliai suniurgzdamas, ir įsidėjo domumentų paketą į krepšį,- Susirask vaikiną, jog jam galėtum taip taršyt plaukus.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Balandžio 20, 2019, 06:18:43 pm
Mela su šypsena stebėjo vis besiniauksiančią Kim veido išraišką.
-Nepergyvenk. Viskas bus gerai.
-Ane, visados taip sakai,- atkirto Kim, sužaibuodama akimis,- Net nežinai ką reiškia įsižeisti!
Lorijan vos laikėsi neprapliupusi juoktis. Jai kim atrodė kaip įsižeidęs mielas pukuotukas, aišku, kuris gali su savo nagučiais sudraskyti tave.
-Ne, nežinau, nes per savo gyvenimą sunkiai beprisimenu, kada buvau įsižeidusi ir nepatenkinta kaip tu. Na, gal nebent tada, kai man nepavyko iškepti kai kurių keksiukų receptų,- pagalvojusi pasakė.  Ir kelių tortų rūšių, ir kruasanų, ir keliolikos spurgų,- pridūrė mintyse.
Sutaršė dar labiau brolio plaukus.
-Kam vaikinas, kai turiu brolį ir jo plaukus,- įsišiepė, bet po to susiraukė,- Tau reiktų apsikirpti. Kalbu ne tik apie plaukus, bet ir apie tavo barzdą, Igoriuk.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Balandžio 20, 2019, 06:21:34 pm
Lorijanas pro ausis praleido sesės ir pandos pokalbį. Pakilęs, patikrinęs krepšį, žvilgtelėjonper petį. Trumpam įsiklausė ar nesigirdi jokie žingsniai. Ne. Tylu. Trumpam atsikvėpė.
Atsisėdo ant grindų šalia Melos lovos.
Akimirką pasimetė, išgirsdamas sesers tokius žodžius, o po to...
Kim vos nesucypė iš juoko, pamatydama Igio reakciją.
-Nevadink. Manęs. Igoriuku. Garsiai,- jau dabar pasiuto juokais brolis, pašokdamas ir apkabindamas sesę, karts nuo karto pakuntendamas ją.
Jis nė kiek nenorėjo, jog peršautoji koja per daug judėtų, nors ir stipriai apkerėta, jog nesujudėtų, Igoris liko atsargus. Kaip sakoma - atsarga gėdos nedaro.
-Aš tau daugybę kartų sakiau, garsiai manęs nevadinti šiuo vardu! Ar supratai? Nevadink manęs šitaip!- Igoris sustojęs ir jau daugiau nebepakutenęs sesės, padėjo smakrą ant Melos peties.
Akimirką prisminė Melos žodžius apie jo barzdą ir plaukus. Susiraukė, nežinodamas kodėl prie to prisikabino sesuo.
Deja, mintys mintis nuvijo ir Igorio veidą apgaubė melancholija ir nostalgija.
-Mes taip senai kalbėjomės šita tema,- tyliai sumurmėjo, turėdamas mintyje apie santykius.
Kim kažkur išgaravo, bet Igoris nesusirūpino dėl to. Puikiai žinojo, jog Myšos augintinė nudūlino stebėti koridorių. Net ir gyvūnams kartais būna nepatogu klausytis šitokių žmonių pokalbių.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Balandžio 20, 2019, 06:22:01 pm
Mela jau bepradedanti džiūgauti iš tokios Igio reakcijos ir bepradedanti toliau erzintį jį, akimirką nustebo. Kutulis.
-Tu! - vos sugebėdama įkvėpti oro, sušvokštė pro savo juoką,- Baik! Nustok kutenti! Igori!
Gerai! Daugiau nevadinsiu tavęs šitaip!
Atrodo, prabėjo amžinybė kol brolis teikėsi išgirsti jos prašymą. Pagaliau, palengvėjimo pagauta, atsipalaidavo. Vieną, kitą akimirką piktai pažvelgė į garbanių brolį, bet nebandė toliau pykti dėl šitokio netikėto Igorio žingsnio.
Pajutusi Igoriuko smakrą ant peties, Mela šyptelėjo.
-Taip. Nustojom apie tai kalbėtis, nes mes abu puikiai supratom, kaip aš būdama cekava, galiu  kitiems išpasakoti tai ko, jiems nereikia žinoti,- pavartė akis, įsišiepdama ir įsivaizduodama, kaip Myša reaguotų sužinojęs apie Igorio veiksmus toje Koukvorto pakrantės oloje.
Taip, apie tą įvykį žinojo. Ir buvo keista sužinoti. Jai užteko tik keletos padrikų žodžių, jog suprastų kas gi įvyko.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Balandžio 20, 2019, 06:22:24 pm
Igoris šyptelėjo. Jam nebuvo sunku suvokti, kur linksta Melos mintys.
Apie tai Mela sužinojo pirmiausia iš jo veido. Grįžęs į Koukvorto, buvo visas sutrikęs ir nesusipatoginęs. Po to iš kelių žodžių, Igoris tą kartą stengėsi išsisukti su keleta žodių, jog buvo susitikęs su Emi, o po to išėję abu pasivaikščioti. Nesakė, kad ėjo bandyti pažadinti Emilijanos prigimties.
Kita vertus...gal ir nereikėjo sirenos prigimties pabudinti. Nežinia koks skausmas pervėrė širdį. Igoris susiraukė ir atsitraukė.
-Mes turėtume keliauti į Ūdrų Žabangus. Ilgiau negalime čia pasilikti, nes kad galėtum legaliai čia būti, turiu sutvarkyti tam skirtus dokumentus, o mes čia atvykome nepastebėti. Iškils daugybė klausimų,- aiškino savo motyvus Igoris, vydamas šalin atbudusį psichologinį skausmą. Jis negalėjo patikėti, jog tiek laiko praėjus, dar ne iki galo susitvarkė su šiuo skausmu, o juk...taip buvo įsitikinęs jog pavyko...
Atrodė, kad pavyko.
Igoris pakilo, pasiėmė krepšį, kaip tik tą akimirką atsidangino Kim, ši buvo įgudusi durų darinėtoja - niekas negalėjo išgirsti, kaip šis padaras įeina ir išeina.
-Keliaujam?- pasiklausė Kim
Igoris linktelėjo.
-Turim,- ir nelaukęs Melos atsako, lengvai ir atsargiai pasiėmę ją ant rankų.
Pokšt.
Ir iškeliavo oru.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Balandžio 20, 2019, 06:23:10 pm
Mela atidžiai stebėjo Igorio veidą. Nustebo jo sprendimu.
-Gerai...-tarė ši, nesuvokdama, kas taip jį privertė skubėti.
Ji savo rudai pilkomis akimis stebėjo, kaip Kim įsitaiso krepšyje. Dvidešimtmetė sunkiai įsirėmė rankomis į patalus. Skausmo ji jau nebejuto. Tačiau esamas kerų sunkumas, kybojantis viršum jos sužeistos kojos, vertė jaustis nekaip.
Veidą perėži kažink kokia šypsena, kai mergina galėjo prisiglausti prie brolio krūtinės ir išgirsti širdies dūžius. Dvivardė mergina pasijuto saugi ir rami. Ir tai kartojo it savo mantrą.
Trumpam užsimerkė, nežinodama ko laukti. Jos kūne buvo eliksyrų skysčių, nežinojo, kaip sužeidimas, kerai, eliksyrai reaguos į keliavimą oru. Nors ir buvo šiek tiek guvesnė ir stipresnė nei šiandien pačią pirmą akimirką, kai buvo pašauta Medžiotojų, šiek tiek prisibijojo to kas jos laukia.
Pokšt.
Melos jau nebebuvo palatoje.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Fasiras von Sjuardas Liepos 17, 2019, 02:30:59 pm
[[Pradžia - čia (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=8962.msg137968#msg137968).]]

   Pusvampyris visas įsitempęs skriejo Nešykle per Londoną, o staiga išvydęs Skutelį, paleido bokalą ir dribo ant gatvės grindinio priešais šv. Skutelio ligoninę. Vos išsilaikė ant kojų po nusileidimo ir skubiai žengė į ligoninės vidų. Merginos kraujas vis dar bėgo jam pro pirštus, o peilio iš pilvo ištraukti jis taip ir nedrįso. „Nekvėpuok, Fasai, nekvėpuok...“ Jį ir vėl, kaip ir anąsyk, apsupo sunerimę hileriai ir perėmė Mioną Herą iš jo rankų. Kada nors jie jį apsups ir ištardys, kodėl gi jis nuolat tempia į ligoninę visokias į bėdą patekusias merginas. Ir nieks nepatikės, kad jis tik nuolat atsiduria ne vietoje ir ne laiku.
   Visgi dabar juodaplaukis vėl galėjo atsikvėpti šiek tiek lengviau. Pastovėjo, akimis nulydėdamas daktarų krūvą su nukentėjusiąja, o tuomet pasuko, ieškodamas, kur galima būtų nusiplauti kruvinas rankas. Tai padaręs, atsisėdo vestibiulyje. Į Magijos ministeriją nėra ko skubėti - juk naktis.
   Ech, paliko motociklą netoli „Kiauro katilo“...

   Fasiras, kaip visuomet, visas apsirengęs juodais gedulo rūbais - marškiniai, kelnės juodi išblizginti batai, - sėdėjo ant kėdės prie Mionos lovos jau geras penkiolika minučių. Žadinti merginą jam neatėjo net į galvą - ji juk buvo praradus tiek kraujo ir tik vos aplopyta hilerių. Keista, kad jie išvis jam leido čia likti.
   Von Sjuardas vis svarstė, kaip čia taip atsitiko, kad mergaitė iš Hogvartso netikėtai išgelbėjo jam gyvybę. Atsiminė, kaip ji siūlė jam atsilyginti už pagalbą, nežinojo, kuris dabar kuriam buvo daugiau skolingas. Tiksliau, žinojo, bet patikėti tuo jam buvo sunku.
   Pabus valandėlę ir, jei ji nenubus, išvažiuos namo. Dvidešimt trejų metų jaunuolis pasikabino savo apsiaustą su gobtuvu ir sidabrinėmis sagomis - be abejo, tą patį nuotykio „Kiaurame katile“ - ant čia pat palatoje stovinčios pakabos. Tik iš to apsiausto ir gobtuvo jinai jį galėtų pažinti. O jei Miona nenubus, paliks tą apsiaustą čia kaip ženklą, jog jis čia buvo ir dar bus. Et, turbūt namo teks grįžti nešykle ar Kelionmilčiais, mat tokiu oru važiuoti motociklu net ir pusvampyriui vėsoka.
   Kaži, kaip jinai sureaguos, kai pamatys šalia sėdint tokį žmogų. Ko gero, bus mačiusi jo veidą iš laikraščių viršelių. Įdomu, kiek laiko užtruks sudėti Veno ir Fasiro veikėjus į vieną... Galbūt pažins tik iš balso, o galbūt jam reikės prisistatyti?
   Fasiras pasilenkė, alkūnėmis atsiremdamas į kelius ir sukryžiuodamas pirštus. Laukė, nudelbęs akis į grindis ir karts nuo karto pažvelgdamas į merginos veidą. Atsiminė tą tragiškai lietingą naktį, kai pas krikštatėvį atvežė nualpusią Elridę  Ar tik nebus ir Miona jos mados - nors nubudusi, bet vaidins miegančią ir prisimerkus stebės atėjūną.
   „Įdomu, kokius kerus jinai iššaukė „Kiaurame katile“...“
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Miona Hera Liepos 17, 2019, 05:14:45 pm
Kažkas trinktelėjo. Aukštas rėkiančios merginos balsas.
Nieko.
Vyro balsas. Apglėbiančios rankos.
Tamsa.
Krestelėjimas. Šurmulys.
Auksinės akys.
Vėl nieko. Tik tamsa ir tyla.

Miona atmerkė akis, bet greit pasigailėjo. Šviesa lyg kūjis smogė į galvą. Užsimerkė ir mirksėdama vėl pabandė. Priešais ją bolavo šviesios lubos. Baltos. Baltutėlaitės. Nukreipė žvilgsnį į šviesos šaltinį. Langas buvo visškai uždarytas. Kabėjo geltonos užuolaidos. Nukreipė žvilgsnį į priekį. Apsiaustas. Neprisiminė, kad čia atvyko su apsiaustu. Išvis nieko neprisiminė.
Merginos rega nebuvo puikiausia, tačiau iš čia įžiūrėjo apsiausto detales. Sagė. Ką jai sako sagė?
Ir tada prisiminimai užgriuvo kaip sniego lavina. Pašnekovas. Venas. Naujas smuklės lankytojas. Pokalbis. Ir galiausiai aštrus skausmas pilve.
Tik tada pastebėjo šalia jos lovos sėdintį žmomgų. Magijos ministrą. Fasirą von Sjuardą. Žinomą tik iš laikraščių vršelių. Niekad gyvenime gyvai nematytą. Negalėjo taip būti, kad prie jos budi - pala, budi? - patsai magijos ministras. Bijojo prasižioti. Nenorėjo suklysti. Akys nuklydo prie apsiausto. Jį vilkėjo Venas. Vėl pažvelgė į Fasirą. Auksinės akys. Mintys prašviesėjo. Oi ne... Nenenenene.
- Venai? - sušvokštė. Krenkštelėjo, kad būtų lenviau kalbėti, ir antrąsyk nuo pabudimo pasigailėjo savo veiksmo. Sudiegė pilvą. Nejučiom sudejavo. - Pone von Sjuardai? O varge.
Prisiminė, kaip šoko tarp užpuoliko ir Veno. Arba von Sjuardo. 
- Ką čia veikiat? Palaukit, kur aš? - akys nukrypo į baltą patalynę. Per daug baltą. Nuo to sykio, kai į ją susmigo peilis, nieko neprisiminė. Nežinojo, kaip viskas baigėsi.
Pabandė atsisėsti. Riktelėjo. Skausmas iš pilvo nudiegė iki pat pirštų galiukų.
- Po velnių.
Balti merginos skruostai raustelėjo. Keiktis prieš tokį žmogų neatrodė priimtina. Išvis, atrodė keista, kad jis sėdi prie jos lovos kaip koks angelas sargas ir laukia - o gal saugo? -, kol ji pabus. Mintyse prunkštelėjimo. Angelai juodai nevilki.
Tačiau tokias mintis nuginė kitkas. Kiek laiko ji čia guli? Kur Bilas? Kur antras tipas? Kaip į tai reagavo Kasandra?
- Jums nieko nenutiko? - vietoj visų kitų klausimų uždavė būtent šį. Regis, instinktas rūpintis kitais niekur nedingo.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Fasiras von Sjuardas Liepos 17, 2019, 06:44:23 pm
   Fasiras nejudėdamas vis dar sėdėjo ir dėbsojo į ligoninės grindis. Ne, ji šiandien jau nenubus - ir visai nieko keista - ir jam teks riedėti namo. Nors galbūt dabar važiuoti namo jau net nebeapsimoka - juk dar kelios valandos ir brėkš rytas. Na, nebrėkš - žiemą saulė pateka vėlai. Vadinasi, tamsu už lango bus dar gana ilgai. Bet laikrodžiai visą civilizuotą pasaulį stumdo visai kitais grafikais, saulė čia jau mažai ką reiškia.
   Fasiras staiga kilstelėjo galvą ir atsitiesė, kai išgirdo švokštimą. Jinai jį pavadino Venu. Visgi atpažino. Jinai jį pavadino Venu ir tai jam priminė tris pirmuosius jo metus Hogvartse, kai buvo nuolat painiojamas su savo broliu dvyniu Ravenu. Fasas? Oi, dovanok, Venai. Venai, ar galėtum... Visgi Fasas? Atsiprašau... Du von Sjuardų dvyniai, iš pradžių garsėję kaip pokštininkai, o vėliau jau tik tuo, kad vienas iš jų buvo miręs, o kitas visus ketverius likusius metus jautėsi kaltas dėl kiekvieno savo šypsnio ir nebenusivilko gedulo drabužių. Taip ir iki šiol, jau beveik dešimtį metų.
   - Na, aš taip prisistačiau smuklėje, - blausiai šyptelėjo jaunuolis, nors jo akys išliko rimtos. Visgi ne viena Miona melavo dėl savo tapatybės.
   - Nejudėk, - staiga atsistojęs tarė juodaplaukis, lyg norėdamas ranka sulaikyti ją nuo bet kokių judesių. Nekreipė dėmesio į keiksmažodį ir net nenusišypsojo, kai mergina dėl to nuraudo. Jei skauda, reiškia, skauda. Vėl atsisėdo ant kėdės krašto.
   - Tu - Švento Skutelio ligoninėje, vis dar Londone, - tyliai atsidusęs atsakė į merginos klausimą ministras. - Laukiau, kol nubusi, nors šiandien to tikimybė buvo maža. Būčiau užvažiavęs rytoj.
   Jis nemažai ko jos klausinėjo „Kiaurame katile“ ir matė, kad ji dėl to nebuvo labai patenkinta. Visgi dabar jiedu apsikeitė vietom, tik Fasiras į jos sutrikimą ir smalsumą žvelgė jau visiškai kitaip.
   - Nejudėk, tave hileriai vos ištraukė iš mirties nagų, - darsyk įspėjo ir paaiškino auksaakis. Pamačius tą kraujo klaną priešais smuklę ir visą kraujo pėdsaką, vedantį nuo pusvampyrio nusileidimo Nešykle vietos iki pat palatos, netgi galėjo iškilti klausimas, ar savo kraujagyslėse mergina dar turėjo bent gramą eritrocitų. Prieš atsakydamas į kitą jos klausimą, juodaplaukis kiek nustebęs kilstelėjo antakį.
   - Man jie nieko nepadarė, - pasakė, nė kiek nemeluodamas apie padegėjus, bet tą dalį, kaip aurorė jį smagiai ištėškė į sieną, sąmoningai nutylėjo. - Dabar galėsi visiems girtis, kad išgelbėjai nuo mirties Anglijos Magijos ministrą. Tik visgi geriau nesakyk, kur tai padarei, nes niekas nepatikės, jog gėriau tik pasukų punšą ir tave supras neteisingai, - pasišaipė turbūt labiau iš savęs, negu iš merginos.
   Tiesą sakant, peilis į pilvą ar nugarą pusvampyriui nebūtų reiškęs tiek daug, kiek reiškė žmogui. Rodos, tas durklas nebuvo pasidabruotas, kad tai sukeltų didesnių problemų magiškai būtybei. Netgi ir nugaros po smūgio į sieną beveik nebeskaudėjo. Bet Fasirui pagarbą kėlė kita kas - narsus ir pasiaukojantis šuolis, užstojant pirmąsyk gyvenime matomą žmogų.
   - Rudanosį, beje, aurorė jau areštavo, - pridūrė von Sjuardas, spėdamas, kas dar gali rūpėti Herai.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Miona Hera Liepos 17, 2019, 08:17:06 pm
Miona matė, kad vaikino, vyro ar tiesiog Magijos ministro veidu nuslinko šešėlis. Nors ir nusišypsojo, akių šypsena nepasiekė. Šviesiaplaukė pasižadėjo vėliau Išsiaiškinti, ką Fasirui von Sjuardui reiškia tas vardas. Klausti bijojo. Nuojauta kuždėjo, kad geriau to nedaryti.
Merginai pabandžius sujudėti, jaunuolis ūmiai atsistojo. Kiek nustebo. Iš kur toks globėjiškumas? - mintyse savęs paklausė. Pirma tai, kad jisai sėdėjo čia, beje naktį, po to bandymas sustabdyti ją nuo bet kokių judesių? Nesusireikšmink. Gal jis tiesiog bijo, kad man pablogės, kažkas įvyks ir bus apkaltintas? Bet kokiu atveju, mintis Hera nuvijo. Pasuko galvą ir vėl žvilgtelėjo pro langą. Anksčiau atrodžiusi tokia ryški prie pat lango kabančio žibinto žviesa nebespigino. Už lango tvyrojo tamsa. Pamąstė, kiek valandų. Spėjo, kad gerokai po vidurnakčio. Tai ką tada tokiu metu čia veikia Magijos ministras?
- Oo... - nutęsė, kai sulaukė paaiškinimo, kur ši besanti. Po to pabandė sujungti galus. Kiek ji čia laiko guli? Kiek sykių čia sėdėjo Fasiras? Mintyse sudejavo. Tikėjosi, per miegus nekliedėjo.
Išgirdusi, jog vos nemirė, merginai susuko skrandį. Jei mama žinotų, ko ji prisidirbo... Tiesą sakant, Miona nežinotų, kas tada būtų. Gerklėje įstrigo gumulas. Prasižioti nedrįso. Nenorėjo pradėti raudoti. Tik ne dabar.
Kiek nusiramino, von Sjuardui patikinus, jog jam viskas gerai. Tačiau neturėjo jėgų nusišypsoti iš Fasiro pašaipos. Žinojo, kad derėtų, ir tikrai pagalvojo, jog būtų šaunu. Juk tiek išgyveno. Bet nėjo ir viskas. Todėl susitelkė į tolimesnius vyro žodžius. Rudanosis sugautas. Tiek laiko ieškotas. Ir sugautas. Dabar ji nebebeprotė. Dabar galės ramiau miegoti, nors kitas Padegėjas pabėgo. Jį ras. Tikrai ras, - tikino save penkiolikmetė.
Tačiau atklydo mintis ir sudrumstė užplūdusią ramybę. Kasandra. Jos teta. Kaip į tai reaguos ji?
- Juk nieko nesakėte mano tetai? Juk taip? Juk nesusisiekėt? Būkit geras, pasakykit, kad ji nieko nežino. Ji išprotės. Nebeleis manęs mokytis Hogvartse. Laikys mane pamišėle. Tampys po psichiatrus, - į neviltį puldama malė Miona, maldaujančiu žvilgsniu žiūrėdama tiesiai į auksines akis. Jos pasirodė keistos. Labai. - Kiek laiko čia guliu? Kad ir kiek dar laikys, tokia grįžti negaliu... Prašau, padarykit bet ką, kad tik ji nieko nesužinotų.
Negalvodama vėl pasikėlė. Vėl nudiegė. Šįsyk nusikeikė kur kas baisiau.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Fasiras von Sjuardas Liepos 17, 2019, 11:04:06 pm
   Fasiras kantriai palūkuriavo, kol Miona apsižvalgė aplinkui ir geriau susiorientavo, kur ir kodėl yra. Galbūt reikėjo laiko ir priimti faktą, kas nutiko. Sukryžiavo pirštus, nuleido akis žemyn. Taip, ko gero, budinti seselė jau veikiai ateis ir jį išpūs laukan - nėra čia ko trukdyti sunkiai sužeistam žmogui ilsėtis. Juodaplaukį iš vidaus net kiek sudrebino sąžinė. Prieblandoje jis auksinėmis akimis stebėjo merginą ir jos pavargusiam veide kintančias veido išraiškas. Jis pažadėjo neužsibūti tenai, prie stalelio, bet neužsibus ir čia, ligoninėje. Aplankys dar kokią kitą dieną, dabar jau bus ramus, kad jai viskas gerai. Jei žmogus kalba, vadinasi, jam viskas turi būti gerai. Jei jis tyli...
   Fasiras akimis šokinėjo tai prie lango, tai prie Mionos, tai į sieną.
   - Mes nieko nespėjom padaryti, į ten atvyko tik viena aurorė. Ją prišaukė suveikęs tavo Žymiklis, žinai, nepilnametis panaudojo magiją. Tokiems atvejams didelių pajėgų niekas nesiunčia, - paaiškino von Sjuardas. Susikaupęs žvelgė merginai į akis, svarstė, kaip pasielgti būtų teisinga.
   - Nejudėk, - jau trečiąkart įspėjo Fasiras. - Girdėjau kad hileriai mėgsta neramius pacientus sustingdyti, kad jie nepasidarytų bloga patys sau. Nepasakyčiau, kad maloni patirtis, - be šypsenos tarstelėjo jis ir vėl kuriam laikui nutilo.
   - Tu čia turėsi gulėti bent savaitę, ar manai, kad per tą laiką jinai nesužinos? - paklausė ministras. - Be to, ar neturėtum tu būti Hogvartse? - skvarbiu žvilgsniu tyrė jos veidą. Atsiduso. - Bus negerai, jeigu nuslėpsi nuo tave globojančios giminaitės tokius dalykus.
   Juodaplaukis vis dar mąstė, kaip pasielgti būtų teisinga. Jis dvejojo, ar teta šitaip elgtųsi su savo dukterėčia, bet kita vertus, juk baimė dėl artimųjų priverčia daryti įvairius keistus dalykus. O gedulas amžiams pakeičia žmonių gyvenimus ir charakterio savybes.
   - Nebent susitarsim, kad tu daugiau neieškosi padegėjų ir paliksi šitą darbą ministerijai, o pati susitelksi į mokslus Hogvartse, - staiga sumintijo auksaakis, žinodamas, kad paaugliai kartais esti itin užsispyrę. Kilstelėjo antakį, laukdamas Mionos reakcijos į šį pasiūlymą, kuris galbūt turėjo būti sunkus jai išgirsti. Jis įsivaizdavo, kad tai turėjo būti jai sunku. Vis lygino ją su savimi, vienišu ketvirtakursiu, nusivylusiu pasauliu ir tėvu bei praradusiu šeimą.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Miona Hera Liepos 17, 2019, 11:59:46 pm
Savaitę? Miona negalėjo patikėti. Savaitę vartytis lovoj kaip inkstai taukuose?  Na jau ne, to ji tikrai nedarys. Juk čia pat Kalėdos... Dovanos, draugai, kalėdinė eglutė. Tačiau Fasirui, regis, tai nerūpėjo.
- Kodėl ne Hogvartse? Kodėl? - pamažėl niršdama sušnypštė. - Neatrodo, kad niekas nieko nedarė, nes manė, jog esu beprotė? Neatrodo, kad norėjau teisingumo? Kad norėjau bent akimirką užsimerkti ir nematyti kraupių vaizdų, negirdėti klaikių garsų? Kad nebenorėjau girdėti brolio kaltinimų? Kaip jums atrodo?Ar jūs pats, būdamas mano situacijoje, nenorėtumėt teisingumo? Bent jau nenorėtumėt žinoti, kodėl jie turėjo žūti? Kaip būtumėt elgęsis pats?
Tolesni jaunuolio žodžiai dar labiau pakurstė Mionos pyktį.
- Ne, pone von Sjuardai, nežadu palikti viso darbo jums. Paieškosit savaitę, gal dvi ir mesit viską šalin, - išrėžė, žvelgdama vaikinui į akis. Nekalbėjo garsiai. Nenorėjo, kad ateitų seselės ar kažkokie hileriai. Tačiau net ir tyliai jos balsas skambėjo ne ką mažiau piktai.
Ko griebtis, Miona nebeišmanė. Jos argumentai nebuvo svarūs. Nė iš tolo. Juto, kaip viskas slysta iš rankų. Kažką svarbaus praleido, kažką pamiršo... Žinojo, kad delsia, bet kirbėjo nuojauta, kad praleido kažką labai svarbaus. Siuabingai svarbaus. Tokio svarbaus, kad... kainuotų jai gyvybę?
Mergina atkūrė visą pokalbį. Visą pokalbį iki pat galo. Atkūrė visas tyrimų detales. Ugnies židinys buvo jos kambarys. Kambaryje miegojo jos jaunėlė sesuo. Vėliau paaiškėjo, kad Miona Hera iš tiesų net ne Hera. Bent jau jai taip sakė. Tas nušvitimas Bilo akyse...  Viskas buvo logiška. Visut viskas. Tai, kad Adelaidė buvo raudonplaukė, o Rafaelis - juodaplaukis. Niekas Herų šeimoje neturėjo rudų akių. Ji vienintelė iš šeimos buvo pakviesta į Hogvartsą.
- Aš kalta dėl jų mirties, - sušvokštė. - Turėjau mirti aš, ne jie. Aš... Vietoj jų turėjau būti aš...
Ir ašaros pasileido nė nespėjus pajusti, kad jos ateina. Nespėjus sustabdyti. Skruostais tekėjo upeliai. Pilvo nebeskaudėjo. Skaudėjo krūtinėj. Širdį sugniaužė lediniai nagai. Veidu įsikniaubė į apklotą ir ėmė balsu raudoti. Visai nerūpėjo, jog šalimais sėdi, praktiškai, visiškai nepažįstamas žmogus. Kad stebi ir girdi jos raudą. Kad bet kada gali iškviesti seseles, kad suleistų raminamųjų. Kad gali palaikyti ja nesveika, beprote, pamišėle. Nežinojo, ar jis vis dar šalia. Ir nerūpėjo. Niekas nerūpėjo. Gailėjo tėvų ir mažosio Polės. Gailėjo Ato. Gailėjo savęs. Gailėjo, kad tądien nebuvo namuose. Kad nesugebėjo užkirsti kelio. Kad nemokėjo padorių kerų. Nekentė savęs, kad nesugebėjo jų apginti. Kad pabijojo šokti į ugnį.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Fasiras von Sjuardas Liepos 18, 2019, 04:54:54 pm
   Fasiras nužvelgė staiga užsidegusias merginos akis ir rūsčią, kiek nustebusią veido išraišką. Iškart galėjai atpažinti kovotoją, pasiruošusią už savus ir save bet ką padaryti. Ir, pasirodo, ne tik už savus, bet ir už svetimą. Patylomis išklausęs niršų, Šekspyro vertą merginos monologą, ministras linktelėjo galva, veide išlaikydamas rimtį ir tvirtumą.
   - Ministerija dirba ne ties tavo vienos byla, - stengdamasis kuo švelniau paaiškinti, pradėjo jis. - Tau turbūt būtų sunku suvokti, kiek daug žmonių kenčia dėl nusikaltimų, kiek daug dirba aurorai, magiška policija ir smogikų būriai, kiek daug jų žūsta ir palieka savo šeimas, - kiek liūdnesnėmis akimis nužvelgė ją ir nuslydo akimis prie lango, pro kurį galėjai matyti tamsų dangų ir bjauriai nenatūralios šviesos gatvės žibintus, kurių šviesoje žvaigždžių matyti negalėjai.
   - Be abejo, aš norėčiau teisingumo, jei būčiau tavo vietoje, - ,,Nepatikėsi, bet joje buvau ir tebesu". - Bet turi suprasti, kad žudikų šutvės nesumedžiosi. Nesi pilnametė, nesi patyrusi, o tą grupuotę aurorai medžioja jau ilgai. Rudanosis tebuvo nedidelė komandos dalis.
   Tas įprastas Anglijos piliečio požiūris į valdžią ir netikėjimas ja... Fasiras atsirėmė į kėdės atlošą, kad pailsintų pavargusią ir kiek tebeskaudančią nugarą. Niekis, tai laikina, tai laikina.
   - Po savaitės, kai pasveiksi, galėsi atvykti į ministeriją, kur reikės duoti parodymus dėl įvykio smuklėje, o gal dar ir pakartotinai - dėl padegimo, - prabilo von Sjuardas. - Turi vykdyti savo pareigą - mokytis - ir pasitikėti aurorais, kurie yra puikūs savo darbo išmanovai. Iš tikrųjų jau rytoj ministerija bandys susisiekti su tavo teta. Arba susitarsim kitaip - tavo pačios labui, - juodaplaukio sąlygos nesikeitė.
   Fasiras nužvelgė lubas, mąstydamas, ką būtų padaręs Mionos vietoje pats. Pamanė, kad turbūt mergina su savo teta nutrauks ryšius lygiai taip, kaip jis...  Ir tuomet auksaakis suprato, kad Miona verkia. Žvelgti į jos kiek raudoną ir šlapią veidą buvo sunku.
   Ministras atsistojo, o tuomet, staiga išgirdusios iš palatos raudą, atbėgo dvi seselės. Išvydusios verkiančią moksleivę ir prie jos lovos stovintį jaunuolį, jos išpūtė akis.
   - Pone, jūs dar čia? Jau vėlu, jūs turite pasišalinti iš ligoninės! - staiga supuolė abi prie jo. Fasiras žvilgtelėjo į Mioną.
   - Atvažiuosiu rytoj, sveik, - sumurmėjo jis, nusikabino apsiaustą ir apsisuko, akies krašteliu dar užmatydamas, kaip seselės sugirdo merginai migdomuosius.
   ,,Ar dar apsimoka važiuoti namo?" - pamintijo sau, žengdamas pro ligoninės duris į snieguotą vėją.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Miona Hera Liepos 18, 2019, 10:40:33 pm
Miona išgirdo, kaip atsilapojo palatos durys. Lėtai nutraukė nuo akių anklodę. Į patalpą buvo įsiveržusios dvi seselės. Prie lovūgalio stovėjo Fasiras. Moterys ant jo tiesiog rėkė. O štai ministras ramiausiai pažadėjo rytoj grįžti. Kodėl?
Jo veidas buvo neįskaitomas. Mioną varė į neviltį tai, kad negebėjo perprasti jo minčių.  Tai netgi gąsdino. Kiek prisiminė, šilumos - tikros šilumos - vaikino balse niekada nuo jų pažinties nebuvo justi. Ką jis slepia? Kas po ta šalta rimtumo ir griežtumo kauke? Juk negali žmogus būti toks bejausmis.
Nors ir jautė pyktį, jam užvėrus duris Miona pasijuto dar vienišesnė ir silpnesė nei prieš tai. Visi tikrai buvo įsitikinę, jog čia jai tikriausiai niekas nenutiks. Ir ji tuo norėjo tikėti. Bet ašaros vis tiek riedėjo skruostais. Mergina jautėsi tokia... Nė pati nežinojo kokia. Tuščia? Taip, tikriausiai tuščia.
Prieš merginos valią seselės sugirdė jai migdomuosius. Pagrasino sustingdyti, jei bandys kažką daryti. Visai kaip sakė šalia josios sėdėjęs vaikinas.
Moterys pataisė pagalves, užtempė aukščiau apklotą ir paliko vieną su savom mintim iki kolei migdomieji suveiks. O tai sparčiai artėjo. Besimerkiant akims į tuštėjančią galvą įlindo kraują stingdanti mintis. Savaitė iki parodymų davimo? Tikriausiai jos jau po trijų dienų nebebus gyvųjų tarpe. Miona tai jautė.
Ją vėl pasitiko švelni melodija, kuriai šįsyk pritarė moteris. Tačiau mergina nebepajėgė suprasti žodžių ir dainos gaubiama nuslydo į ramų, vaistų sukeltą miegą.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Miona Hera Liepos 21, 2019, 08:50:53 pm
Kai Miona pabudo, buvo jau gerokai po pietų. Tiksliau sakant, jau temo. Palatoje buvo tamsu. Netgi žibintas lauke dar nedegė. Silpna šviesa, kurią skleidė už pusnų besislepianti saulė, apšvietė didžiulius sniego kąsnius. Mieste nebuvo negirdėti pravažiuojančių mašinų. Miona nutarė, jog arba sniegas šitaip sulaiko garsus, arba Švento Skutelio ligoninę yra apgaubę garsų nepraleidžiantys kerai.
Nors šviesiaplaukės plaukai ir buvo susivėlę, atsibudo toje pačioje pozicijoj, kokioje ir užmigo. Patalynė vietomis tik vos vos susiraukšlėjusi. Kūnas buvo sustiręs, todėl pamėgino pajudinti galūnes. Pilvą perrėžė toks aštrus skausmas, kad Miona nesusilaikiusi garsiai aiktelėjo. Nežinojo, ar čia vėl burtai, ar ji taip garsiai riktelėjo, bet į kambarį įpuolė seselė. Ši, baimingai apsižvalgiusi, tylutėliai priėjo prie pacientės.
- Ak, jau pabudai. Tikriausiai, buvai siaubingai pavargusi... - atsiduso putlutė moteris. Miona į tai kilstelėjo antakius. Juk suleidote man migdomuosius. - Tik nesikelk!
Penkiolikmetė stebėjo, kaip tvarkėsi moteris. Šiek tiek pataisė pagalvę, padėjo Mionai truputėlį pasikelti, nors tai ir sukėlė begalę kančių.
- Varge tu mano, na ir kur tave velnias nešė? - nesusilaikiusi leptelėjo moteriškė. Tačiau čia nesustojo. Varė toliau. - Gi žūt galėjai. Net nesuprantu, kaip tu ministrą susitikai.
Mionos antakis pasiekė neregėtas aukštybes. Ko ko, bet seselei kultūros trūksta.
Nustojusi bambėti dėl šiuolaikinio jaunimo - kas tikrai buvo beveik įprasta šiuolaikiniui senimui - išėjo, pažadėdama  tuojau grįžti su maistu. Šviesiaplaukės pilvas į tai atsakė garsiu gurgėjimu. Miona suvaitojo. Tokia alkana nesijautė nežinia kiek laiko.
Užtruko gal dešimt minučių, kol seselė su paprasta avižine koše išpildė savo pažadą tuojau grįžti. Stebėdama, ar mergina ne per greitai ryja, aiškino, ką tokiu metu josios amžiaus vaikai turėtų daryti. Miona atsakydavo linktelėjimu ar išvis neatsakydavo. Nenorėjo taip elgtis, bet maistas buvo už viską svarbesnis. O ir veltis į tokias kalbas per daug nesinorėjo.
Išeidama moteris pranešė, jog ją vėliau apžiūrės hileris, ir pridūrė, jog Mionos niekas nebuvo lankęs. Mergina abejingai žiūrėjo pro langą. Koks skirtumas. Miglotai prisiminė Fasiro pažadą grįžti. Ką gi, jis pažado neištęsėjo, - žvelgdama į vis įsismarkaujantį snyguriavimą, kuris neabejotinai greitai virs pūga, abejingai pagalvojo ji. Nors koks skirtumas, - vėl pakartojo mintyse ir įsispoksojo į lubas. Abejojo, ar išvis jos kas nors pasigedo. Tiesiog nebebuvo kam.
Apsidairė, ar kur nematyti jos daiktai. Pačios nuostabai, priekyje ant kėdės išvydo mažytį savo krepšelį, kurį slėpė po apsiaustu. Vylėsi, kad niekas nedarė kratos. Kita palatoje stovinti lova buvo tuščia, dėl ko, esant reikalui, negalėtų apkaltinti kito paciento. Nusivylusi atsiduso. Gal ir būtų gerai koks pašnekovas...
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Fasiras von Sjuardas Liepos 21, 2019, 10:47:42 pm
   Susisupęs į juodą apsiaustą sidabrinėmis sagomis Londono šaligatviu žingsniavo jaunuolis. Keistai didelės snaigės pasūkuriuodamos ir smagiai siūbuodamos krito iš dangaus, kuri pataikydama nusileisti ant pusnies, kuri - tiesiai po juodu snieguotu batu, o kuri - kaip erkė prisisiurbti prie Anglijos Magijos ministro rūbo. Pusvampyris nusipurtė, kai viena iš tų žiemos anūkių pataikė nusileisti jam tiesiai į akį, sniegas pabiro ir nuo juodų jo plaukų. Ech, šaltas, bet gražus tai buvo vakaras. Von Sjuardas pranėrė pro dar vieną skersgatvį, tada - dar vieną, kol pateko į neįspūdingai gerai apšviestą aikštelę priešais Švento Skutelio ligoninę. Rankose nešėsi truputį išsipūtusį maišelį. Atsidusęs pažvelgė į įstaigos langus ir pasuko link durų, kaip tik prasilenkdamas su pavargusia hilere. Ant tam skirto kilimo patrepsėjo kojomis, kad neprineštų sniego į jaukias ligoninės patalpas.
   Į palatą užeiti Fasiras pernelyg nesiskubino. Išgirdęs, jog kažkas sėdi šalia Mionos ir ją labai senatviškai auklėja, nežymiai šyptelėjo ir atsirėmė į sieną. Lai mergaitė iškenčia auklėjimus, jis jų ir taip prisiklausė. Po sunkios darbo dienos ir dalyvavimo svarbiam teismo procese jau nebesinorėjo rizikuoti savo kantrybės likučiais su perdėtą rūpestį demonstruojančia sesele. Šiai išėjus ir trinktelėjus durimis, juodaplaukis apsimetė žvelgiąs į kitą koridoriaus galą ir kažko laukiąs. Moteriai nutursenus savais reikalais, von Sjuardas pagaliau pravėrė duris ir įėjo į nukentėjusiosios palatą.
   - Labas vakaras, - tyliai pasisveikino jis ir žengtelėjo porą žingsnių artyn. - Kaip jautiesi? - pasiteiravo, sustojęs prie lovos. Nužvelgė ant kėdės, ant kurios sėdėjo vakar, paliktą krepšelį, bet nei kiek nesigilino, kas ir kodėl gali ten būti.
   Tamsa už lango galėjo leisti klaidingai nustatyti paros laiką - dabar daugeliui burtininkų kaip tik pasibaigė darbas, todėl į Šventą Skutelį pradėjo rinktis lankytojai.
   Von Sjuardas neįskaitomomis, bet nešaltomis akimis trumpai žvilgtelėjo į susivėlusių plaukų aureolės apsuptą Heros veidą. Ech, kažin ką jis būtų atidavęs, jei jos vietoje dabar gulėtų Solveiga von Sjuard. Ko gero, ši drąsi grifė būtų nežinią ką atidavusi už tai, kad jo vietoje dabar stovėtų tėvas, brolis ar dar koksai nors žuvęs šeimos narys. Už šias gyvybes, jaunuolis buvo tikras, jiedu būtų paaukoję vienas kito gyvybes. Tik savosios gyvybės atidavęs už šeimos nario gyvybę nebūtų - nenorėtų, kad kuris nors iš jų širdyje nešiotųsi kapus - grubiai užsiūtas širdies žaizdas, kurios visam laikui palieka bjaurius randus.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Miona Hera Liepos 22, 2019, 09:19:35 am
Tas kelias minutes iki vėl prasiveriant palatos durims, šviesiaplaukė mergina skendėjo mintyse. Vis grįždavo prie Bilo pasakytų žodžių, vėliau prie to siaubingo vakaro, kol galiausiai nuklydo prie Ato. Jos brolis jau studijavo universitete, nors dar tebuvo aštuoniolikos. Miona nesiuntė jam laiškų, nerašė net iš žiobariško mobilaus telefono. Žinojo, kad nesulauks iš jo atsako. Prieš išvykdamas Atas pasakė nenorįs daugiau jos regėti.
Kartais penkiolikmetė nuvykdavo ten, kur jis mokėsi. Žinojo visą jo tvarkaraštį. Kartais norėdavo aplankyti, paprašyti atleidimo, bet taip ir neišdrįso. Puikiai suprato, kad pasirodydama tik primintų skaudžią netektį.
Kai lėtai nulinko rankena ir durys prasivėrė - vyriai nebeveik net negirgžtelėjo, - Miona akimirką pagalvojo, kad ten jos brolis. Tačiau tarpduryje išvydo Fasirą von Sjuardą. Mintyse nusivylusi giliai atsiduso. Regis, vaikinas pažadus tęsi. Kita vertus, tai juk pašnekovas, kurio norėjai. Paprašei ir gavai. Ko dar nori?
Fasiras vilkėjo tą patį apsiaustą kaip ir aną vakarą. Bent jau jai taip atrodė. Rankose nešėsi šiek tiek išsipūtusį maišelį. Greičiausiai kokie nors buvę pietūs, kurių neturėjo kur įsidėti. Arba šiaip kažką nusipirko parduotuvėje prieš čia užsukdamas.
Jaunuolis kalbėjo tyliai. Miona nematė tam labai didelio reikalo. Ji nemiegojo. Nebuvo čia ir kitų pacientų. Nutarė, kad Fasiras tiesiog nenori drumsti ramybės. Mintyse prunkštelėjo. Kokios ramybės?
- Labas vakaras, - abejingai pasisveikino. Prisiminė vakarykštį pokalbį ir suprato, jog nėra šansų jo išvengti ir šiandien. - Puikiai, - kiek sarkastiškai atsakė į jo klausimą. Iš kur toks erzelis, nė pati nesuprato. Nejaugi tikrai nori su visais susipykti paskutinėm gyvenimo dienom?, - paklausė tylus balselis galvoje. Miona mintyse kilstelėjo antakius. Čia dabar? Paskutinėm gyvenimo dienom? Ak taip. Manai, mirsiu. Tiksliau, manau, mirsiu. Nuojauta gali ir klysti, atkirto mergina. Nemeluok.
- Galite paduoti man tą krepšiuką? Va ant kėdės. Galėsite prisėsti. Nebent, žinoma, kažkur skubate, - nežinojo, ar ji prieštarautų, jei Fasiras išeitų, ar kaip tik apsidžiaugtų. Bet krepšiuko reikėjo. Tiksliau, ten esančių šukų. - Tai ką papasakosit?
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Fasiras von Sjuardas Liepos 22, 2019, 01:33:55 pm
   Fasiras išvydo šiokį tokį nusivylimą Mionos akyse, kai užėjo į jos palatą. Pasijuto keistai kaltas, nors nesuprato, kodėl jo pasirodymas galėtų sukelti tokius neigiamus jausmus. Galbūt sutrukdė vienatvės valandėlę arba atnešė niūrių prisiminimų gūsį. Visgi nusprendė apie tai neklausinėti.
   Į sarkastišką atsakymą juodaplaukis sureagavo mažumėlę sutrikusiu žvilgsniu. Ką gi, galbūt nieko kita iš sunkiai sužeistos merginos, kurią mėgina priversti atsisakyti minčių apie kerštą, ir dar paauglės, tikėtis nereikėjo.
   - Ką gi, - burbtelėjo jis. - Viliuosi, kad po kelių dienų galėsi tai pasakyti nuoširdžiai.
   Kantrybės, kantrybės. Suaugėliškas nuovargis ir paaugliška nepagarba retai priveda prie ko nors gražaus ir gero. Fasiras klausiamai nužvelgė duris, išgirdęs kažką einant pro šalį, o tuomet, išgirdęs ligonės pageidavimą, padavė jai jau minėtą krepšelį, gulėjusį ant kėdės.
   - Prašau, - padavė jis prašytą daiktą ir klestelėjo. - Dėkui, - trumpai tarstelėjo, svarstydamas, ar verta dabar sakastiškai vyptelėti. Visgi tam jėgų neatrado. - Laiko turiu, dabar kaip tik po darbo... - nutęsė jis ir kurį laiką patylėjo.
   Pasiėmė ir savo maišelį, kurį visąlaik turėjo dešinėje rankoje, pasidėjo ant kelių ir ištraukė iš jo rudo kartono dėželę. Girdėjo, kad mirtingieji mėgsta savo artimiesiems, gulintiems ligoninėse, atvežti šį tą skanaus užsigardžiavimui. Ką gi, Fasiras čia neatrado jokios problemos, juk gaminti mėgo ir gamino neblogai.
   - Čia tau, tikiuosi, saldumynus mėgsti, - sumurmėjo, padėdamas kiek mažesnio, negu įprasta batų dėžutė, dydžio dėžutę ant spintelės prie Mionos. Jei norės, pažiūrės dabar, jei norės - vėliau; dėžutė buvo pilna pridėta sausainių, tiesa, jau seniai atvėsusių, bet vis dar puikaus skonio.
   - Ką papasakoti? - perklausė Fasiras veikiau savęs, negu Mionos. Kalbėdamas lankstė maišelį, o kai jis jau sutilpo į delną, įsidėjo į apsiausto kišenę. - Jau susitariau su aurorais, kada duosiu parodymus pats, ir pranešiau, kur esi tu. Prasidėjo paieškos to antrojo, kuris iš įvykio vietos iškeliavo oru.
   Padarė trumpą pauzę, ramiu žvilgsniu ištyrė merginos akis.
   - Pasakiau, jog pageidavai, kad tetai nebūtų pranešta, klausė, ar turi daugiau artimųjų, su kuriais būtų galima susisiekti. Visgi dar nesi pilnametė, - konstatavo faktą. Dabar ministro akys klausė, ar mergina vis tik nusprendė sutikti su jo padiktuotomis sąlygomis.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Miona Hera Liepos 22, 2019, 04:48:56 pm
- Ačiū, - paėmė krepšelį ir pasidėjo ant kelių. Buvo kiek nustebusi, kad sutrikdė Fasirą. Nežinojo, ko jaunuolis tikėjosi, bet švelnumo iš Mionos tokiomis aplinkybėmis tikrai niekaip negalėjo sulaukti. Tiesiog niekaip. Be to, vaikinas, atrodė, pakankamai supranta žmones. Numojo ranka. Šią mintį panagrinės, kai liks viena.
Vis dėlto negalėjo susilaikyti nepakėlusi antakių, kai išgirdo, jog Fasiras visai ką tik po darbo ir, kaip pats sakė, laiko turi. Lankymo valandos dar toli gražu greitai nesibaigs. Tai ką jis čia žada veikti? Miona patikino save, kad jis tuoj tuoj iš čia išeis. Kai būna tokios būsenos, su ja ilgai neištversi. Neturėjo tam pavyzdžio, bet buvo visiškai užtikrinta, kad taip nutiks.
Paknebinėjo krepšelį užveržusius raištukus. Nežinojo, ar dera šukuotis vidury pokalbio. Nusprendė, kad nelabai kam tai ir rūpi, todėl buvo beatrišanti krepšelį, kai jos dėmesį patraukė Fasiro žodžiai „Čia tau.“
- Man? - žiobtelėjo ir nesulaikiusi rankų paėmė dėžutę. Smalsumas visada nugalėdavo, todėl akimirką nustojo irzusi. Ji nebuvo labai didelė. Tačiau saldumynų čia turėjo būti be galo daug. Gal net per daug. Vis dėlto pasitengė jos dar neatidaryti.
Stebėjo, kaip Fasiras tvarkingai sulanksto maišelį, įsideda jį į apsiausto kišenę, kol galiausiai šis tęsė.
- Tai niekas nežino, kur aš? - nustebusi pralemeno. Buvo įsitikinusi, kad jau spėjo pagarsėti kaip savižudė arba tiesiog nepadoria mergiote, slampinėjančia nepadoriose vietose. Na, gal kiek persūdė, bet tikrai netikėjo, kad po to, kai ją visi laikė beprote, kas nors jos apsilankymą - tiksliau, apsilankymus - „Kiaurame katile“ palaikytų normalios paauglės elgesiu.
Nežinojo, džiaugtis ar verkti, kad pradėjo ieškoti to, kuris ketino ją nužudyti ir vos jos nenužudė. Juk supranti, mergyt, kad anas arba bėgs, arba norės pabaigti darbą? - vėl tas pats balselis. Miona akimirką susimąstė. Ar tik ji neina iš proto? Tada suprato, kad Fasiras žiūri jai į akis. Ramiu žvilgsniu. Mergina irgi rudomis, bemaž juodomis akimis įsispitrijo į jojo. Jos skleidė ramybę. Gal vis dėlto nėra pamišusi? Gal jai tiesiog tereikia ramybės? Tik kur ją rasti?
Miona liūdnu žvilgsniu žvelgė Fasirui pro petį. Ten nieko nebuvo, tačiau turėjo kažkur nukreipti akis.
- Neturiu, - žvilgsnis tapo tuščias. Žvelgė į nieką. - Tėčio tėvai mirę, pats seserų ir brolių neturėjo, o mama nuo kūdikystės buvo našlaitė. Atas manęs nenori matyti.
Bandydama kažkaip pakeisi temą, prisiminė, kad rankose tebelaiko dėželę. Ant jos nebuvo jokių ženklų, inicialų ar dar ko, kas rodytų, iš kur tai. Beliko du variantai: arba saldumynus pagamino koks Fasiro namų elfas, arba pats Fasiras. Arba jo namuose gyveno dar kažkas, kas mokėjo gaminti. Paskutinę mintį nuginė tolyn. Nusprendė, kad čia jau ne jos reikalas.
Lėtai, gal net kiek baugiai pravėrė dėžutę ir gal per porą sekundžių iki jos atsklido dieviškas kepinių kvapas. Nuėmė visą dangtelį ir sustingo. Tai buvo lygiai, beveik lygiai tokie patys sausainiai, kuriuos gamindavo jos mama. Metė sutrikusį žvilgsnį į Fasirą. Gerklėj užstrigo žodžiai. Vėl pažiūrėjo į sausainius. Pasvarstė. Jos mokyti, kad negalima imti saldainių iš nepažįstamųjų, niekada nereikėjo. Dvejodama spoksojo į kepinius. Buvęs nuodų ir vaistų mokytojas irgi buvo von Sjuardas. Apie ministrą nieko nežinojo, todėl bijojo tvirtinti, kad Sorenas yra Fasiro tėvas. Bet jei taip, tai tada jaunuolis gebėjo sutaisyti nuodus. Galėjo jų čia pridėti ir... Miona save sustabdė. Koks kvailas žmogus taip akivaizdžiai mėgintų ją nunuodyti, ypač ministras?
Kiek nedrąsiai paėmė vieną skanėstą. Visą pusmetį valgė tikrai per mažai. Skrandis buvo susitraukęs ir net tos košės, kurios tebuvo gal pusė lėkštės, atrodė per daug. Tačiau ji nebuvo gardi. Buvo visiškai nesaldi, nors mergina ir kirto kaip didžiausią skanumyną. Dabar sausainis atrodė kaip lobis. Iš mamos recepto žinojo, kad jie labai saldūs.
- O varge... - sausainiui ištirpus burnoje, pralemeno ji. - Čia jūs gaminote? Jie beveik tokie pat skanūs kaip mano...
Užsikirto. Garsiai pasakyti buvo kur kas sunkiau. Be to, buvo abejonių, ar ten jos tėvai.
- Norit? - atkišusi dėžutę pasiteiravo von Sjuardo.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Fasiras von Sjuardas Liepos 22, 2019, 05:53:41 pm
   ,,Štai, ką turi mintyje žmonės, kai sako, jog paaugles sunku suprasti", - suvokė jaunasis von Sjuardas, Mionai netikėtai kilstelėjus antakius.
   - Nustebai, kad ministerijoje darbo valandos tokios ilgos? - visgi pasiteiravo jis, nusprendęs šitai jau išsiaiškinti. Jau žinojo, kad Mionos nuomonė apie valstybės valdymo įstaigą nebuvo itin gera, todėl galbūt ji manė, jog ir dirba jie ten nedaug ir neilgai. Galbūt kada nors jinai pati atvyks į ministeriją - Fasiras pamanė, kad ją su džiaugsmu priimtų Aurorų štabas. O galbūt ir ne.
   Nežinia, ką Miona norėjo išsitraukti, o gal tik šiaip rankose maigė maišelį, kad turėtų ką veikti, jei pokalbį nutrauktų nejauki tyla. Visgi atrodė, jog dėžutė sužadino jos smalsumą, tačiau mergina, nors ir paėmė ją į rankas, jos neatidarė - galbūt nebuvo drąsu tai padaryti prieš Magijos ministrą. Galbūt derėjo ją patikinti, jog jaustųsi drąsiai, bet Fasiras tik patylėjo, lūkuriuodamas pačios Mionos sprendimo. Kartais bandymai ką nors paskubinti sukelia tik dar didesnį nepatogumo jausmą.
   - Ministerija žino, daugiau - niekas, - gūžtelėjo pečiais von Sjuardas, nuo pečių keli sniego gabaliukai nudribo žemėn. Fasiras sučiaupęs lūpas pažvelgė žemyn, tuomet išsitraukė burtų lazdelę ir juos pradangino - nuo batų sniegą nukratė, o nuo apsiausto - ne. - ,,Kiaurame katile" mažai kas tą įvykį ir atsimena. Jei žmonės nebūtų tokie abejingi, Anglijoje nusikalstamumas būtų kur kas mažesnis, - su apmaudu pridūrė jis. Ką gi, po to įvykio smuklėje jis bent jau galėjo pasakyti, jog pats buvo pilietiškas ir pavyzdingas anglas.
   Pagalvojo, kaip gerai, kad niekas nežinojo, jog jis lankėsi karčemoje. Kitu atveju žiniasklaida greičiausiai jau būtų nuplieskusi tą įvykį visomis įmanomomis išgalvotomis ir realiomis spalvomis, apibarsčiusi keisčiausiais prieskoniais, ne visada derančiais tarpusavyje. Kaip slapčia aludėse pageriantis politikas jis atsidurtų ir užsienio burtininkų laikraščiuose. Didžiulė negarbė ir Didžiajai Britanijai, ir jam pačiam.
   - Užjaučiu, - sumurmėjo Fasiras, sekundėlę patylėjo. - O kas yra Atas? - pasiteiravo jis.
   Pasijautė nesmagiai, kad užkliudė jautrią merginos vietą, bet ši ir pati sugalvojo, kaip pakeisti pokalbio temą.
   Lėtas ir atsargus dėžutės atvėrimas von Sjuardui sukėlė liūdną šypseną. Nežinojo, kaip tai vertinti: ar kaip nepasitikėjimą, ar kaip drovumą, ar dar ką nors. Pusvampyris pagavo gerokai suglumusį merginos žvilgsnį, pajautė ir keistas abejones. Nieko neskubino. Pagalvojo, kad seniau turbūt kantrybės būtų turėjęs mažiau.
   - Taip, - nedrąsiai šyptelėjo jis. - Laisvalaikiu mėgstu...
   Tai, ko Miona nepabaigė sakyti, juodaplaukis numanė - nebesitikslino ir nebesiaiškino. Su receptu, matyt, pataikė, jeigu tik mergina nebuvo įvaldžiusi aukštesniojo angliško etiketo meno, kuomet net valgydamas apdegusį, kietą kaip akmuo Hagrido keptą pyragėlį čepsėtum iš malonumo  ir sakytum, jog nieko gardesnio nesi valgęs. Bet, tiesą sakant, tai galėtų Hagrido pasitikėjimą savimi iškelti taip aukštai, kad net jo mokiniai, atėję į Magiškųjų gyvūnų priežiūros pamokas, būtų apdalinti tokiais nuodėguliais, o pamoka neprasidėtų, kol kiekvienas neįveiktų saviškio. Tai būtų netgi pavojinga ir sveikatai.
   Bet galbūt ministro štabas nemeluoja, kai kasdien susirenka per pietų pertrauką aptarti reikalų, ir sunaikina visus sausainius, jei tik jų būna, aurorai taip pat nėra linkę pataikauti. Velnias juos žino. Bet jei tik Miona nemeluoja, tai bus dar vienas veiksnys, traukiantis ją dirbti į ministeriją.
   - Ne, dėkui, - papurtė galvą Fasas. - Atnešiau juos tau.
   Pietavo jis jau senokai, gal prieš šešias valandas, gal dar daugiau...
   Pilvas išdavikiškai suburzgė.
   - Na, gerai, vieną, - pasidavė politikas, net nepradėjęs derybų. Prastas politikas. Po sekundėlės jau kramsnojo sausainį.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Miona Hera Liepos 22, 2019, 07:28:38 pm
- Ne, nustebau, kad savo laisvą laiką paaukosit man. Kad ir kokiais tikslais, - burbtelėjo Miona.
Pagalvojo, ar ne per daug kvailai nuskambėjo jos žodžiai. Prieš ją sėdintysis atrodė rimtas žmogus ir čia tikrai atėjo tik rimtais reikalais. Ne šiaip paplepėti prie arbatėlės.
Regis, ministerija laikė viską paslapty. Miona tikrai nežadėjo su kažkuo dalintis šiuo nuotykiu ir ypač jausmais po jo, bet kas ten žino tuos ministerijoje dirbančius žmones. Tačiau prisivertė patikėti Fasiro žodžiais.
Mergina seniai nebegalvojo, jog kažkam, o ypač Magijos ministrui, dar rūpi žmonių gerovė. Tačiau apmaudas jo balse kalbant apie nusikalstamumą buvo toks tikras, kad Miona susimąstė, ar tik ne per daug keikė visą ministeriją. Bet prisiminė, jog visut visi laikė ją šoko ištikta paaugle, gal net beprote, niekas nieko netyrė, todėl tik patikino save, jog persūdė vos truputėlaitį. Mažytę dalelę. Ir tik dėl ministro. Dėl kitų nuomonės nė neketino keisti.
Fasiras, kaip atrodė šviesiplaukei, ničnieko apie jąją nežinojo. Tu nesi pasaulio bamba, mergyt. Nusileisk ant žemės, po galais.
- Jis mano brolis, - trumpai tarstelėjo. Apie tai nelabai norėjo kalbėti.
Herų šeimoje buvo priimta svarbiais reikalais rašyti laiškus. Adelaidė savo vaikus nuo pat mažumės mokė, kad norint išsakyti savo jausmus, bet nepajėgiant to padaryti žodžiu, visada geriausia išeitis yra laiškas. Ato laišką, kuriame sausai buvo išdėstyta tai, kad Miona nesugebėjo savo burtais sustabdyti gaisro, kad tuos ketverius metus švaistė veltui, kad per ją buvo išleista daug pinigų ir galiausiai - kad nebenori jos regėte regėti; buvo siaugiai įdėtas į krepšiuką.
Prieš merginos valią von Sjuardas ją kuo toliau, tuo labiau stebino. Tikrai negalėjo patikėti, kad toks įtakingas žmogus gai mėgti tokį paprastą žiobarišką užsiėmimą. Juk burtininkų - o ypač turtuolių burtininkų - šeimoje elfai gana dažnas padarėlis.
Mionai pro akis neprasprūdo nedrasi lankytojo šypsena. Na jau ne, savo pusėn jis manęs tikrai nepalenks. Kad ir koks kuklus ar tiesiog paprastas žmogus beatrodytų.
Jam atsisakius sausainių, Miona ketino vėl pasiūlyti. Juk negalėjo čia viena šlamšti. Tačiau, jos nuostabai, ministro pilvas sugurgėjo ir jaunuolis, vis dėlto, pasiėmė vieną. Pati nepajautė, kaip sukikeno. Suprato tą tik po keletos sekundžių ir tada it kirviu nukirto. Susigrūdo visą sausainį į burną. Nenorėjo juoktis. Atrodė nederama.
Vis dar kramtydama sausainį, pastūmė dėžutę taip, kad Fasiras lengviau galėtų pasiekti. Pati ėmė raustis savo krepšiuky, kurį įsigijo Skersiniame Skersgatvyje, kol, nuvertusi vadovėlius, pargamentus ir dar balažin ką, ištraukė nedidukę, juodą dėžutę. Lėtai ją pravėrė. Viduje gulėjo į kaspiną surišta juoda šilko juostelė. Joje vingiavo kelios, įvairiomis kilpelėmis susirangiusios plonytės baltos vijos. Nusivalė truputėlį trupiniais apkibusias lūpas ir rankas. Akimirką pamąstė. Tada plonais pirštais paėmė kaspiną į rankas. Jį atrišo. Per dešinįjį delną persisverė ne pati ilgiausia, bet ir netrumpa, gal trisdešimties ar keturiadešimties cntimetrų ilgio juostelė.
Liūdnomis akimis žvelgė į daiktą rankoje.
- Pagal tradiciją, kiekvienas mūsų šeimos vaikas gavo šią juostelę septynerių metų amžiaus. Taip darė visa tėčio giminė. Mano mamai ji buvo įteikta po dvylikos metų santuokos, kai mirė mano senelė, - akimirką nutilo ir pasižiūrėjo Fasirui į akis. Bandė atspėti, nusibodo jam klausyti, ar ne. - Šią juostelę reikia užsirišti tada, kai miršta koks šeimos narys. Tiksliau, artimasis. Kraujo ryšys nėra svarbu. Ją reikia kiekvieną rytą atsikėlus užsirišti ir einant miegoti nusirišti. Taip daryti metus. Arba daugiau. Pirmą sykį kaspiną - turiu galvoje ne apie patį patį pirmą sykį, o kiekvieną sykį kažkam mirus - turi užrišti artimas žmogus. Arba draugas. Arba tiesiog žmogus, kuriuo pasitiki, - vėl patylėjo vis dar stebeilydama į auksines akis. -  Aš jo po gaisro taip ir neužsirišau. Ne todėl, kad nenorėjau. Tiesiog nebuvo nieko, kas galėtų tą padaryti. Tad... Eee, šita... Noriu - ir prašau, - kad ją man užrištumėt, - tylutėliai paprašė ir nuleido akis į juostelę. Bijojo pravirkti. Tai atrodė taip kvaila.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Fasiras von Sjuardas Liepos 22, 2019, 10:37:03 pm
   - Hmm, - numykė Fasas, kurį laiką kiek nustebęs žvelgdamas į Mioną. ,,Geras klausimas". - Pažadėjau, - pasakė jis. - Be to, Beveik Mirtinų Sužeidimų palatose retai guli daugiau kaip pusė žmogaus, tad pamaniau, kad gal pokalbis ne tik su ligoninės personalo darbuotoju padės lengviau išlaukti tą savaitę, - sumurmėjo jis greičiausiai pusiau juokais, nors išliko rimto ir ramaus veido.
   Iš tikro, kodėl jis buvo čia? Be abejo, noras laikytis pažado buvo rimta priežastis, bet ne vienintelė. Galgi suvokė, kad namie vis tiek jo nieks nelaukia, o nuveikti kažką prasmingo prieš Kalėdas, tai yra, suteikti kam nors kad ir nedidelį džiaugsmą, yra visai neblogas sprendimas. Ypač, jei nori po eglute rasti ne anglies gabalą, o kažką skanaus ar suteikiančio džiaugsmo. Kaži, dar suabejojo Fasas, ar žinotų, ko paprašyti Kalėdų senelio, jei tik juo tikėtų. Turbūt to pačio, kaip ir kasmet visą dešimtmetį - grąžinti keturias gyvybes. Na, bent dvi. Iš bėdos užtektų ir vienos. Tuomet jis kasmet prašytų dar vienos, ir gavęs visą komplektą, būtų geras visą gyvenimą. Prisiimtų globoti bent jau tris tėvų netekusius vaikus, įkurtų Londono magiškų gyvūnėlių globos namus, aplankytų kokios nors Gvatemalos Magijos ministrą ir pasiūlytų bendradarbiauti su Didžiąja Britanija, išmokyti modernios magijos... Ką dar?
   Ne, jis paprašytų į gyvųjų gretas grąžinti bent jau Helijų Lordesą, krikštasūnį, už kurio mirtį jautė beveik absoliučią kaltę. Kažin, ar Sorenas prašo Kalėdų senelio, kad... A, teisingai. Jis juk pats kartkartėm suvaidina Kalėdų senį. Tai visai paprasta, tereikia pasidabruoti barzdą.
   Fasiras palinksėjo galva. Brolis. Na, jis bent jau gyvas - tai jau vis šiokia tokia pažanga. Yra vilčių, kad jiedu kada nors susitaikys.
   ,,O kada tu, Fasirai?"
   Mionos sukrizenimas privertė Fasą nejaukiai šyptelėti. Ir pajusti savy nedidelę liepsnelę, nemalonią liepsnelę, kurią tuoj pat užgesino, susipratęs, kas vyksta. Et, tie septyneri metai ministerijoje. Kaži, kas jį sugadino labiau - aplinkiniai, nebesuvokiantys, jog tai tas pats Fasiras, ar jis pats. Galbūt tai - dar viena jo vienatvės priežastis.
   - Viskas gerai, - prieš savo valią sumurmėjo, išvydęs, kaip dėl to nesuvaldyto juoko susigėdo ir sustingo Miona.
   Tyla. Fasiras stebėjo, kaip Miona smulkiais pirštais su keistu iškilmingumu išima iš krepšiuko dėžutę. Pakreipė galvą, nužvelgė jos veidą, o tuomet pamatė tą juostelę. Neįsivaizdavo, kam mergina galėtų ją nešiotis su savim, bet tuojau pat gavo paaiškinimą.
   Jautė keistą pasitikėjimą iš merginos lūpų. Gal ir pasivaideno, o gal ji tiesiog nerado kitos išeities. Sužinoti šią tradiciją, jam, matyt, turėjo būti garbė. Į juostelę žvelgė susikaupęs, jokių jausmų išskaityti iš jo veido negalėjai.
   Ką jam tai apskritai turėtų reikšti? Ar jam tai turėtų rūpėti?
   Von Sjuardas nutraukė juostelę Mionai nuo rankos, pakėlė akis į merginą.
   - Turėčiau ją užrišti ant riešo? - paklausė jis, nors juostelė atrodė galbūt per ilga, kad būtų ten. Ant kaklo - tai atrodytų keistai. Tiesą sakant, apskritai ši tradicija atrodė keistai. Bet galbūt tai buvo būdinga žiobarams. Fasas niekada nesistengė mokytis žiobarotyros ir netgi privengė tų pamokų. Nežinojo tiksliai, kodėl, nes negalėjo savęs pavadinti ir žiobarofobu, ar kaip ten dabar madinga sakyti.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Miona Hera Liepos 23, 2019, 04:07:46 pm
Mintyse Miona keiksnojosi. Gal, vis dėlto, nereikėjo kažkam apie tai sakyti. Mergina nežinojo, ką Fasiras galvoja apie žiobarus. Nežinojo, grynakraujis šis, ar ne. Aplamai nieko nežinojo. Bet buvo užtikrinta, kad apie josios kilmę anas žino.
Kai šis nutraukė juostelę jai nuo rankos, Miona piktai dėbtelėjo. Jai tai pasirodė nepagarbu. Nereaguok taip jautriai, nereaguok. Susilaikyk...
- Pagal tradiciją - taip, - akimis svaidydama žaibus į jokių emocijų nerodantį veidą tyliai tarstelėjo. Ramus balsas nė kiek nederėjo su veide atsispindinčiais jausmais.
Fasiras von Sjuardas jai buvo mįslė. Bemaž niekada nesišypso, nieko apie save nepasakoja, yra pastoviai rimtas ir griežtas. Tai, kad nesugebėjo suprasti jo jausmų net paprasčiausiose situacijose, Mioną nervino. Taip stipriai nervino, kad pati nebesugebėdavo išlikti rami ir abejinga. Į smegenis brovėsi suvokimas, kad su šiuo žmogumi pastarąjį laiką bendravo daugiausiai. Tiksliau, nuo susitikimo su Dafydd. Kaži, kaip jisai besilaiko? - pagalvojo. Vis dar nepamiršo, kad buvo žadėjusi su juo treniruotis. Ką gi, pažado ji nebeištęsės.
Nustūmė mintį šalin ir vėl susikoncentravo ties ministru. Pagalvojo, ko anas dėbso į juostelę kaip į aštuntąjį pasaulio stebuklą. Arba nestebuklą. Arba ko tas išvis taip žiūri. Pajuto, kaip net menkiausia pagarba šiam jaunuoliui išgaruoja. Miona...
- Jei juostelė per ilga, apvynioti reikia taip, kad nekarotų, - nukreipusi akis į plonytį, tiesiog kaulėtą savo riešą, paaiškino. Tikėjosi, kad tai jam ir rūpėjo. - Tiesą sakant, nelabai kas šios tradicijos dalies paiso. Mama įsipindavo į plaukus. Nepamenu, kur tėtis rišdavo. Jei turite pasiūlymų, prašau juos išsakyti, - vargais negalais išspaudė pagarbią veiksmažodžių formą. Tai neabejotinai turėjo girdėtis iš to, kaip ji juos, veiksmažodžius, paskutiniame sakinyje kapojo. Tada jai kai kas toptelėjo. - Jeigu jūs išvis norit užrišti.
Tiesą sakant, kodėl prašė šio žmogaus, nė pati nežinojo. Bet balselis viduje įsakmiai rėkė, kad reikia paprašyti bet ko. Kad bent kelias dienas iki gyvenimo galo panešiotų.
- Palaukit, poryt - Kūčios?
Šaunuolė, pagaliau supratai, kokią gražią metų naktį paliksi tokią gražią dovaną, - mintyse išgirdo pasipūtusį balselį. Eik velniop, - iškošė Miona. Nė pati nepajuto, kaip įsitempė. Ji išprotėjusi. Ji tikrai išprotėjusi. Juk žinai, kad turėtum pasakyti? Šviesiaplaukė leido šiai minčiai akimirką pasklandyti ore. Tiksliau, jos galvoje. Tada nupūtė. Man nėra čia ko veikti.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Fasiras von Sjuardas Liepos 23, 2019, 09:31:15 pm
   Kad nepastebėtum pykčio, žybčiojančio Miono akyse, reikėjo būti visiškai bukam ir žlibam - tikram kremliaus propagandos pasekėjui. Fasiras mažumėlę sutrikęs nužvelgė ją. Ar visiems žmonėms paauglystė yra toks sunkus išgyventi laikotarpis? Von Sjuardas neatsiminė, kad pats būtų jautęsis ar elgęsis kažkaip panašiai. Nors gal čia būdinga tik mergaitėms - tiksliai jis nežinojo. Niekuomet neklausinėjo tėvų apie jų vaikystę. Ir niekuomet nebeklausinės.
   - Kas nors negerai? - pasiteiravo jis ir linktelėjo, kai gavo atsakymą dėl virvelės užrišimo.
   Pindavosi į plaukus... Tai išgirdusio Fasiro žvilgsnis apsiblausė. Atrodo, jog atsiminė, kaip jo paties Solveiga prašydavo vaikystėje supinti jai kasas. Raveno neprašydavo, nes jis mėgdavo patampyti už plaukų. Fasas buvo švelnesnis. Fasas jai leisdavo taršyti jo nepriekaištingai sutvarkytus plaukus.
   O gal jis tai tik išgalvojo? Nebeatsiminė, kaip pinti kasas, galbūt niekuomet to ir nedarė? Tie laikai praėjo taip skausmingai seniai, o jis savo prisiminimus tiek kartų analizavo, svarstė ir netgi perkūrinėjo jiems pabaigas, kad kartais galbūt jau sumaišydavo fantazijas su tuo, kas buvo iš tikrųjų...
   O gal ir nieko nebuvo?
   - Nežinau, pasirink tu, - paprašė Fasiras. Kai kurie žmonės, jo žiniomis, teikė simbolinę prasmę bet kokiems daiktams. Netgi gyveno ir elgėsi pagal metaforinę veiksmų prasmę.
   ,,Jeigu jūs išvis norit užrišti." Pusvampyris pajuto čia slypintį įtūžį.
   - Aš užrišiu, jei esu vertas pasitikėjimo, kaip tu ir sakei, - pasielgė, matyt, kiek provokuojančiai. Jei yra vertas pykčio, priims jį. Žmonės elgiasi kitaip, kai išlieja pyktį. Fasiras ištiesė delną į Mioną, leisdamas jai paimti juostelę, jeigu tik ji nuspręs. Nekaltins ir neįsižeis. Pagal žmonių taisykles, jis jai skolingas gyvybę, pagal vampyrų, jis jai neskolingas, nes nebūtų miręs. Žaidė pagal tos rasės, kuriai priklausė mergina, sąlygas.
   Aišku, jei ji juostelę atsiims, jis jausis šiek tiek nusivylęs.
   Kodėl jis čia atvažiavo?
   - Poryt? - pakartojo Fasiras lyg tikslindamasis, lyg susimąstęs. Po teisybe, nežinojo. Juk Kūčios - šeimos šventė, todėl jam jos švęsti nepriklausė. Su kuo gi švęstų? Krištatėvis turėjo savo šeimą, Elridė, matyt, šventė kartu su savo globėju, Amika... Na, iš jos Fasas jau seniai nebuvo gavęs žinių. Turbūt švęs su kokiu nors nuotykių ištroškusiu turčium, o vėliau turės prabangias Kalėdas ir pasidovanos sau dėžę alkoholio, ryškių rūbų ir visokių nesąmonių kūno priežiūrai bei grožiui.
   - Gali būt, - po sekundėlės atsakė jis gan abejingu balsu. - O kodėl klausi?
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Miona Hera Liepos 24, 2019, 09:29:28 am
Miona praleido pro ausis klausimą, ar jai kas nors negerai. Aišku, kad negerai. Sužinojau, kad galimai nesu Hera, mane pasmeigė ant peilio, nuojauta kužda, jog greit mirsiu, man regis, esu išprotėjusi, o tu dar negerbi mano tradicijų. Kaip manai, kas čia gali būti gerai? - bėrė ji. Tiesa, mintyse. Nebūtų galėjusi to pasakyti žodžiai, nes atrodytų per žiauru. Šokti tarp Fasiro ir užpuoliko pasirinko pati. Nejaugi gailiesi? - atklydo klastingas balselis. Miona galėjo prisiekti, kad girdi šiurpą keliantį kikenimą. Bet klausimas buvo taiklus. Ar ji tikrai gailisi išgelbėjusi žmogui gyvybę? Ne. Juokas nutilo.
Leido rinktis pačiai. Miona pabandė iš to paspėlioti, koks gi žmogus yra Fasiras. Visiškai viskam abejingas? Neatrodė, kad jam labai rūpėjo tradicija. O gal kaip tik sutrikęs ir nebemokantis bendrauti? Dažnai atrodė, kad neturi ką pasakyti šviesiaplaukei. Miona nuo pat vaikystės mėgo ir bandė bendrauti, nors nevisada gerai sekėsi. Nesulaukdavo iš tėvų tiek dėmesio, kiek gaudavo Polė arba Atas. Niekada to nepavydėjo, tačiau dažnai jausdavosi labai vieniša. Gal ir pačiam ministrui trūksta kažkokios meilės?
Miona pajuto, kad nuklydo į lankas. Visiškas lankas. Pastarosios mintys atrodė absoliuti nesąmonė. Pala, kaip ten sako? Nedrėbk savo purvo ant kitų? Suabejojo, ar ta mintis tinka, tačiau daugiau palyginimų nerado.
Nustūmė, kaip jai pasirodė, kvailus spėliojimus į šalį ir įsispitrijo į jaunuolio ištiestą delną. Ar jis vertas jos pasitikėjimo? Kuo išvis pasitikėjo Miona? Atas išstūmė ją iš savo gyvenimo. Teta Kasandra, kuri iš tiesų tebuvo gera tėvų draugė, joks kraujo ryšys jų nesiejo, nebuvo toks žmogus, kuriam galėjai kažką ant širdies gulinčio pasakyti. Kasandra netikėjo jokia burtų ir kerėjimo mokykla. Visada manė, jog tėvai Mioną išgrūdo į privačią mokyklą Didžiosios Britanijos šiaurėje. Mergina puikiai žinojo, kad tai, jog karts nuo karto ji papasakodavo kažką apie burtus, buvo pagrindinė priežastis ją patampyti po psichologus. Tačiau apie Magijos pasaulį prie jų šviesiaplaukė tylėjo. Paprasti žiobarai negalėjo apie tai žinoti.
Draugų čia nebuvo. Tad liko priešais ją sėdintis bene nepažįstamas žmogus. Prieš savo valią mergina norėjo juo pasitikėti.
Nepajuto, kaip dingo pyktis ir kaip švelniai užlenkė Fasiro rankos, laikančios juostelę, pirštus. Kad juostelė netyčia neišslystų.
- Taigi, poryt - Kūčios, - atitraukusi savo rankas ir susidėjusi jas į skreitą, kiek linksmesne gaida tarstelėjo. - Na, čia šeimos šventė. Žiobarai per ją dalijasi Kristaus kūnu ir panašiai. Negalima valgyti jokių gyvulinės kilmės produktų, - akimirką pamąstė. Sakyti apie nuojautą neverta. - Ar švenčiat jas? - atsargiai rinkdama žodžius paklausė.
Prisiminė juostelę. Norėjo ją rištis kaip mama. Bet ar nebūtų per daug keista prašyti nepažįstamo žmogaus suršti jai plaukus? Miona numojo ranka. Šiam pasauly jai viskas atrodė keista.
Pasirausė savo krepšiukyje ir išsitraukė šukas.
- Jei jūs nieko prieš, - atsargiai žvelgdama į auksines akis, paprašė ši.
Mionos plaukai, nors ir mėgdavo elektrintis, pastaruoju metu tapo lengviau iššukuojami. Nenumanė, kur čia slypi visas esmė, bet ir nenorėjo per daug gilintis. Atbaidyti atklydusios sėkmės su plaukais nelabai ir norėjo.
Uždarė sausainių dėžutę ir greit persibraukė šukomis plaukus. Laimei, plaukai buvo švarūs. Pagalvojo, ar čia koks seselių darbas. Juk ir taip vilkėjo ilgarankovius, baltus su melsvais taškučiais ligoninės naktinius. O kad pati juos būtų apsivilkusi, neprisiminė.
- Pinti plaukus mokat? - lūpų kampučiai vos vos užsirietė į viršų. Miona netvėrė smalsumu, kaip į tai reaguos Fasiras.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Fasiras von Sjuardas Liepos 24, 2019, 06:21:59 pm
   Kvaila tai tebuvo provokacija - kas gi galėtų pasitikėt antrąsyk gyvenime matomu žmogumi? Na, jei skaičiuosim tik tuos kartus, kai jis buvo matomas šalia ar su juo netgi buvo bendraujama. Laikraščiai čia neįsiskaičiuoja. Laikraščiai ir teisybės kartais nuslepia, kas tą pasitikėjimą dar labiau sumažina. Fasiras pajuto, kaip Miona užlenkia jam pirštus. Paprastas gestas, bet kokia jo reikšmė. Pasitikėjimas. Svarbiausias politiko ginklas. Svarbiausias žmogaus ginklas.
   Bet ji juk tik mergaitė. Tik paauglė, nebaigus Hogvartso, nors jau šio to ragavus gyvenime - ir pyragų, ir pelenų. Bet ko gi vertas, būkim atviri, vaiko pasitikėjimas?
   O kieno daugiau pasitikėjimas galėtų būt vertingesnis. Kad ir naivus, bet šventas. Derėtų tai vertinti.
   - Mhm, - numykė ministras, nežymiai linktelėdamas galva į Kūčių apibūdinimą. Keistai pažvelgė į merginą, išgirdęs, rodos, jam negirdėtą sąvoką. - Kristaus kūną? - perklausė jis, parodydamas, kad nei velnio nenutuokia, kas tai per daiktas.
   Dievaži, skambėjo kaip kokio nors egzotinio žvėries kepsnys arba kanibalistinio ritualo pavadinimas. Visgi Fasiras pasistengė nedaryti išankstinių išvadų ir palūkėti, kol žiobariškos kilmės raganaitė jam tai paaiškins. Galbūt visai ir nereikėjo tų žiobarotyros pamokų.
   - Nelabai, - lakoniškai sumurmėjo jis, atsakydamas į klausimą, ar pats švenčia Kūčias. Neatsiminė, kada šventė. Turbūt prieš dešimt metų, jei skaičiuosim šventes su šeima. O Hogvartse švenčių būta ir po to, kai jos šeima buvo ištaškyta. Nors grifiukas retai kur sudalyvaudavo. Jausdavosi vienišas, jausdavosi šiek tiek miręs ir jausdavosi nuolat stebimas užjaučiančių žvilgsnių. Kaipgi geriau užtvatyti išdidžią von Sjuardo sielą?
   - Kodėl gi turėčiau? - gūžtelėjo pečiais juodaplaukis, manydamas, jog ši tik susišukuos plaukus ir viskas.
   Jam gi neskauda, kad ji šukuojasi plaukus. Neprieštarautų net tada, jei ji šukuotųsi prieš veidrodį - juk jis ne vampyras, atspindį turi. Nors ir nemėgsta į jį žvelgti...
   Jų šeimoje gana ilgus plaukus turėjo visi, išskyrus juodu su Ravenu - dvynius, nemėgstančius skirti papildomų ryto minučių šukavimuisi. Natalie ir Sorenas buvo vampyrai - jie nemiegodavo, todėl susiveldavo retai. Na, tik per medžioklę. Ypač, jei pakildavo vėjas.
   - Pinti?.. - Fasiras prisimerkė ir pažvelgė į Mioną lyg klausdamas ,,Ar tu tikrai to nori?". - Kažin. Nemanau, - sumurmėjo jis jau kiek niauresniu balsu.
   Kažin, ar drįstų savo pusvampyriškai vėsiomis, nors ir ne ledinėmis rankomis liestis kur nors arti mirtingosios kaklo. Juolab, kodėl gi ji užsigeidė būtent šito? Jei jis tai ir darė, tai tik Solveigai. O gal ir tai išgalvojo, nebuvo tikras. Bet tas linksmas žybsnis Mionos akyse jam taip priminė mažąją seserį. Kai pagalvojo, jis daug kur ją matydavo. Praeivių šypsenose, ta mona-liziška šypsena. Raudonose kalėdinėse dekoracijose - Solveiga kažkokiu būdu paveldėjo raudonas akis vienintelė šeimoje, ir iš nežinia kur, nors tėvai turėjo įtarimų, kad ji slapčia geria žmonių kraują. Patvirtinti, beje, nespėjo. Ir daugiau kur, nors įprato nežvelgti žmonėms į veidus, kai eidavo gatve. Dar ir dėl to, kad nemėgo būti atpažintas ir susitarė, jog bus atsargus vienas, jei jo nevers vaikščioti su apsauga.
   Prigavo save, niauriai žvelgiantį į juostelę, išsikišusią iš po pirštų. Tokia juostelė rišo suskilusios jaunojo von Sjuardo širdies daleles, vos vos užlaikydama ir neleisdama ištrūkti ir iškristi ant žemės. Gaila, kad dar vienas Kalėdas praleis, matyt, dirbdamas, ar veikdamas dar kažką ne itin prasmingo.
   - Gražių tradicijų turi žiobarai, - sumurmėjo nelabai į tvorą ir nelabai į mietą, turėdamas minty tą juostukę ir Kūčių šventimą su šeima.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Miona Hera Liepos 24, 2019, 08:22:19 pm
Miona sutrikusi žvelgė į Fasirą. Juk jis turėjo bent kažką žinoti apie žiobarų papročius. Kažką. Tada, atėjus nušvitimui, tiriamai prisimerkė. Jis nelankė žiobarotyros. Akivaizdžiai jos nelankė. Tokiam poste sėdintis žmogus nesimokė stropiai? Šviesiaplaukė netikėdama pakratė galvą. Neįitikima.
Jautė pareigą papasakoti apie Kūčias. Išsižiojo paaiškint. Užsičiaupė. Kaip paaiškinti apie krikščionių Dievą nieko nenutuokiančiam žmogui?
- Hm... - pabarbeno smiliumi į stipriai suspaustas lūpas. Atrodė toks paprastas, bet tuo pačiu nepaprastas, dalykas. Ne, apie Dievą būtų per daug sudėtinga aiškinti. Pradžiai paaiškins apie Kristaus kūną. Pradžiai? - Na... Kristaus kūnas yra iškeptas miltų ir vandens mišinys. Jisai labai plonas. Žinoma, pašventintas, - susiraukė bandydama prisiminti, ar tikrai taip apibūdino. Linktelėjo pati sau. - Dažniausiai tai suvalgome, tiksiau, suvalgydavome, prieš pačius valgius. Dar prieš tai pasimelsdavome. Nežinau, ar kitur taip daro, bet pas mus - būtent taip. Mūsų šeima kiek skyrėsi nuo kitų.
Merginai buvo sunku kalbėti paie šeimą būtuoju laiku. Per daug keista. Vos liežuvis apsivertė. Kaip šįmet ji švęs Kristaus gimimą? Kaip Atas?
Atsakymo į tai, ar ministras švenčia šias šventes, Mionai nebereikėjo. Ir taip buvo aišku kaip dieną. Net ir mokydamasi burtų ir kerėjimo mokykloje, žinodama apie magiją ir panašius dalykus, mergina vsi tiek tikėjo Dievo buvimu. Žinoma, žuvus šeimos nariams viskas pašlijo ir apie religiją pagalvojo tik dabar. Skrandį suspaudė gėda ir savigrauža. Tėvai ja tikrai nusiviltų. Pagalvojo, ar mirusi tikrai juos sutiks Rojuje. Dievas yra gailestingas, - mintyse nuskambėjo mamos ir daugybės kitų žmonių pasakyti žodžiai. Mama niekada jai be reikalo nemelavo. Neabejojo, kad nesumelavo ir dėl to.
Iš Fasiro žvilgsnio penkiolikmetė suprato, jog pinti plaukų jis ne tik nemoka, bet ir nenori. Veidu nuslinko nusivylimo šešėlis. Tačiau atsibudęs protas žvitriai rado naują būdą. Net du. Pirmas: galėjo tiesiog surišti ja, juostele, plaukus. Antras: riešas juk irgi nėra blogai? Mama pindavosi į plaukus...
- Turiu pasiūlymą. Netgi du, - guviai pradėjo. Iš kur tiek drąsos ir energijos? - Arba suriškit man plaukus, arba užriškit ant riešo.
Ne, Mionai pro ausis nepraslydo niauresnė gaida jaunuolio balse. Nors ir pati jautėsi taip, lyg ją gyvenimas būtų šimtus sykių apspardęs futbolo kamuoliu, po to kelis gerus sykius aptalžęs kaip bokso kriaušę ir galiausiai palikęs prieš ketvirtokus berniukus, svaidančius į ją kvadrato kamuolius, prisiminimai apie šeimą padėjo iškapstyti tuos kelis gramus džiaugsmo. Sako, nesigręžiok į praeitį. O jei praeitis - vienintelis dalykas, padėsiantis palaikyti dvasinę gyvastį? Kas tada?
Miona nusprendė atiduoti savo kelis gramus džiaugsmo. Kažkaip. Kaip nors. Bet griežtam, rimtam ir niauriam Fasirui jų reikėjo labiau nei jai.
- Na, juostelės tradiciją turi tik mano šeima, - kiek drovokai pasimuisčiusi išlemeno. Vėl pravėrė dėžutę ir pasiėmė sausainį. Visą sukirto akimirksniu. Jie tikrai buvo kaip Adelaidės. - Klausykit, ar nenorit su manim atšvęsti Kūčių? - išsprūdo jai net nespėjus normaliai apgalvoti. - Išvis, aš rimtai turėsiu čia sėdėti per šias šventes? Nebūtų galima kaip nors... Na nežinau. Kaip nors pratęsti gydymą kitur? - mintyse sau trenkė. Nuo kada pradėjai taip kvailai mąstyti? - gerai nežinojo, ar to paklausė josios balselis, ar pati savęs.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Fasiras von Sjuardas Liepos 25, 2019, 05:35:07 pm
   Fasiras pasijuto kiek keistai, kai buvo smerkiamai nužvelgtas, o iliustruodama jo neišmanymą apie žiobarus, Miona net kaltinamai papurtė galvą. Nejaugi tai buvo taip svarbu žinoti? O ir žiobarų kilmės raganaitei buvo, rodos, ganėtinai sunku paaiškinti, kas tai per daiktas.
   Miltų ir vandens mišinys. Fasiro vaizduotėje su šiais žodžiais kažkodėl pasirodė pusiau maišytas, pusiau ,,nedamaišyta" šlapia miltų krūva. Jis nenumanė, ar žiobarai žino, kas yra tešla, ar maistą gamina kiek kitaip. Labai plonas. Galbūt toksai didelis ir plokščias, kiek primenantis picos padą ar iškočiotą tešlą, paruoštą sviestiniams sausainiams spausti? Pašvéntintas.
   - Pašveñtinti? - kitaip sukirčiavo juodaplaukis, mat šį žodį suprato visai kitaip, nei Miona. Jo manymu, šis žodis buvo kilęs nuo žodžio ,,šventė". - Ta prasme, padaryti šventiškesnį? - beviltiškai mėgino gilintis.
   Vargšo burtininko galvoje sukosi keisčiausios niekuomet neregėto kalėdinio ,,plotkelio" atvaizdo variacijos: tešla, iškočiota per visą stalą ir apiberta žaliais blizgučiais, pica su kalėdiniais eglutės žaisliukais bei į tortiliją it kebabas suvyniotos linksmai žybčiojančios girliandos. Kaip gi dar būtų galima pašveñtinti miltų ir vandens mišinį?
   - Hmm, - palinksėjo galva von Sjuardas. Apie žiobarų dievus ir meldimąsi jam girdėti jau buvo tekę, nors žinojo, kad anglai nelabai linkę praktikuoti religiją. Būtų paminėjęs, kad burtininkų Kalėdos yra visai kitokios, bet bėda ta, jog jis nedaug ką atsiminė iš tokios tolimos vaikystės.
   Gavęs gana platų pasirinkimą, kur merginai užrišti gedulo juostelę, Fasas nieko nebepridūrė. Matė, jog Miona labiau norėjo, jog juostelė atsidurtų jos plaukuose, nors ir neturėjo daug vilčių, jog jaunuolis ją ten įriš. Akivaizdu - ji, matyt, tenorėjo jausti ryšį su mama. Auksaakis atsiduso.
   - Tuomet apsisuk į mane nugara, surišiu plaukus, - trumpai tarstelėjo jis, išlauždamas blausų šypsnį.
   Dar vienas sausainis buvo žaibiškai sunaikintas. ,,Prieš Kūčias teks išeiti į medžioklę..." - pamintijo pusvampyris. Jau senokai tai ir bedarė, o nemažai patirties darbe rodė, jog alkanam viskas sekasi kur kas prasčiau ir sunkiau.
   - Savo tradicijos... šaunu, - linktelėjo von Sjuardas.
   Visgi kitas jo gautas pasiūlymas buvo itin netikėtas. Iš visų pusių.
   - Atšvęsti Kūčių? - kiek sutriko jis. - Na, nežinau, galbūt... - sumurmėjo Fasiras. - Aš neišmanau jūsų tradicijų. Ar galima jas švęsti ne su šeimos nariu? - pasiteiravo. - Ir ne, nemanau, kad perkelti tave iš Skutelio taip anksti būtų gera mintis, - gana kategorišku balsu užbaigė jis.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Miona Hera Liepos 26, 2019, 06:28:37 pm
Pašveñtinti? Miona iš nuostabos tik kilstelėjo antakius. Jis juk juokauja, taip? Sulaukusi tolesnių žodžių, įsispoksojo į Fasirą kaip į trenktą.
Tiesą sakant, Miona vos laikėsi neprapliupusi kvatoti. Tačiau to sau neleido, nes juostelė dar buvo neužrišta. Jei ji išvis bus užrišta.
- Ne pašveñtinti, o pašvéntinti. Ilga „e“, ne „n“, - papurtė galvą. Tamsaus aukso plaukai subangavo. Sruogelė užkrito ant veido ir nebegrįžo į savo vietą. Mergina nupūtė ją. Eilinįsyk pažadėjo sau juos pasitrumpinti.
Dėl plaukų Mioną visada kankino prieštaringi jausmai. Jie buvo gražūs ir ilgi, Polė visada mėgdavo juos visaip pinti, tėvai jais gerėdavosi. Penkiolikmetei šie irgi patiko. Tačiau juto, kad jiems paaukoja per daug nervinių ląstelių ir laiko. Neteikė per didelės priežiūros - nors šie vis tiek blizgėjo ir buvo švelnūs, - bei nemėgo kažkaip įspūdingai jų rištis.  Neabejojo, kad trumpi jai tiktų labiau. O svarbiausia - netrukdytų.
Nejučia tamsiai rudos akys nuslydo prie Fasiro plaukų. Šie buvo juodi ir neprikaištingai sušukuoti. Mionai į galvą atėjo palyginimas su Atu. Brolio plaukai irgi buvo bemaž tokie pat tamsūs, tačiau niekada nebuvo tokie tvarkingi. Pastoviai styrodavo į šalis. Miona mėgdavo anuos dar labiau sutaršyti. Dar prisiminė savo ir Polės pokštą, kai jam be jokios progos įteikė ganėtinai brangų plaukų priežiūros rinkinį, su didžiu palinkėjimu kada nors išsišukuoti plaukus. Prisiminusi blausiai šyptelėjo. Tuo metu jo plaukai siekė pečius. Dabar Atas buvo juos nusikirpęs ir nerūpestingo vaikino neliko nė ženklo. Bent jau Mionai taip atrodė.
- O kaip burtininkai švenčia Kūčias ir Kalėdas? Mokykloje dažniausiai vyksta renginiai, o kaip tiksliai jie švenčia - idėjų neturiu, - nuoširdžiai susidomėjusi net palinko į priekį. Kad tik jis kalbėtų, kad tik kalbėtų... Mergina nė pati nepajuto, kai užsimanė apie Magijos ministrą sužinoti kažką daugiau. Dar daugiau, nei žinojo iki tol. jGalėjo galvą guldyti, kad retam kam šitaip išdega pabendrauti su pačiu Anglijos Magijos ministru. Kita vertus, juk jis laisva valia galėjo pamiršti Mioną ir negrįžti. Penkiolikmetei vis dar buvo mįslė, ko anas čia apsilankė antrąsyk ir netgi šitiek prakalbėjo.
Išgirdo gilų atodusį. Liepė apsisukti, kad surištų plaukus. Miona net loštelėjo. Čia dabar? Ranką galėjo duoti nukirsti - netikėjo, jog norės kaspiną rišti būtent į plaukus. Netikėdama nemirksinčiom akim įsistebeilijo į Fasirą. Lėtai, kad neskaudėtų dūrio vietos, pasisuko šonu. Daugiau nebėjo. Ir taip vos necypė iš skausmo. Ne, kentėsiu. Čia tik žaizdelė. Greit sugis. Ji juk Miona Hera! Pprasta žaizdelė negalėjo priversti jos ištisai dejuoti.
Mionai pilvą sugniaužė nusivylimas. Juk nepažįstamas žmogus, o ypač pats ministras, negalėjo taip paprastai sutikti su tokiu pasiūlymu.
- Na... Tradicijos jau nebetaip svarbu, šiuo atveju. Vis tiek nepavyks atšvęsti pagal jas. Iš tiesų, su kuo šventi - skirtumo nėra, manau. Svarbiausia, kad... Hm... - Svarbiausia - kas? - Tiesiog svarbu ramybė. Ai, tiksiai. Kaip ir minėjau, negalima jokių gyvulinės kilmės produktų. Be to, ar rastumėt man kur nors Kristaus kūno? Abejoju, ar čia seselės labai jau norėtų kažką man tokio gauti...Palaukit, gal jūs jau turit su kuo švęsti? - tyliai pridūrė. Žinojo, kad taip negalima, bet mintyse meldėsi, kad tik per Kūčias nebūtų viena. Net jeigu Fasiras ir negalėtų, tai bent jau švęs bet kur kitur, tik ne čia. Todėl skubiai pridūrė: - Aš tikrai nenoriu pirmų Kūčių be šeimos praleisti čia.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Fasiras von Sjuardas Liepos 26, 2019, 09:34:49 pm
   Sulaukęs dar vieno keisto žvilgsnio, Fasas jau kiek sudvejojo, ar klausinėti demonstruojant savo neišmanymą buvo gera mintis. Nors japonų liaudies išmintis ir sako, kad paklausęs klausimo būsi durnas penkias minutes, o nepaklausęs - visą gyvenimą. Japonai ne visuomet esti teisūs.
   - O, ne taip supratau, - linktelėjo galva į Mionos paaiškinimą.
   Tiek tos. Išsiaiškins tuos šventumus ir šventes vėliau, kada nors. Gal. Po teisybe, nelabai jam ir rūpėjo, kaip tie žiobarai tuos egzotinius sausainius gamina, juk pats niekada to nevalgys. Pasidaro valgyt pats arba nusiperka iš burtininkų krautuvėlių, o jie, kiek teko girdėti, jokių Kristaus kūnų nevalgo.
   Von Sjuardas prigavo merginą betyrinėjant jo plaukus. Iš pradžių pamanė, jog kažkas stovi už jo, bet vėliau įsitikino, jog ji tiesiog žvalgo jo ševeliūrą. O dar tas blausus šypsnis. Kas su jo plaukais negerai? Nejaugi jau per senas tokiem dalykam? Turėtų nusikirpti ir nebekreipti į tai dėmesio? Nee, lai būna. Pusvampyris nusprendė į tai dėmesio nekreipti bei neklausinėti. Anoks čia jo reikalas.
   - Kūčių lyg ir nešvenčia, - gūžtelėjo juodaplaukis. - Kalėdas - gan paprastai. Dovanos, draugai, giminės, - neišsiplėsdamas atsakė į klausimą. Šiek tiek atsiminė iš vaikystės, šiek tiek žinojo. Nors iš tikrųjų kaži, ar buvo kada šventęs tikras burtininkiškas Kalėdas.
   Kada jis išvis kažką šventė? Na, pasveikindavo su gimtadieniu krikštatėvį, pasveikindavo Elridę... A, teisingai. Paskutinė didesnė šventė, kurią jis surengė dar savo namuose, buvo kartu ir paskutinė Helijaus šventė. Tąsyk Fasiras jam, savo krikštasūniui, padovanojo žaislinę šluotą, o vėliau Helijus užsimušė, kai įsidrąsino paskraidyti su krikštatėvio šluota. Tikra, nebe žaisline. Von Sjuardas dabar net nebeatsiminė, ar turi tą skraidantį karstą. Galbūt sulaužė ar sudegino, nebežinojo. Kaži, ar išdrįstų ant jos besėsti.
   Mionai sukantis nugara į jį, auksaakis staiga atsiminė, kad jai tai galėjo būti skausminga. Visgi mergina niekaip to neparodė, todėl jis irgi tylėjo. Ištiesino pirštais juostelę, kiek stabtelėjo, kad nusuktų akis nuo žmogaus kaklo. Atsiduso, švelniai suėmė plaukus...
   Kažką pradėjo atsiminti. Padalino, jei galima taip išsireikšti, plaukus į tris apylyges dalis, pridėjo juostelę... Ne, net nenumanė, kaip ją reikėtų įpinti. Ji, ko gero, turėtų būti matoma. Ne, nereikia. Fasiras vėl sudėjo plaukus į krūvą, tuomet kelissyk apsuko juostelę aplink juos ir užrišo. Pasistengė padaryti kuo gražesnį kaspiną, nors jis ir gavosi kiek nukaręs. Ministras savo pareigą atliko.
   - Viskas, - tyliai sumurmėjo jaunuolis.
   Tylėdamas klausėsi sutrikusios merginos žodžių. Matyt, ji niekaip negalėjo patikėti, kad toks svarbus politikas...
   - Juk burtininkai nešvenčia Kūčių, - priminė jis. - Todėl ne, nešvenčiu ir aš. Jei nebus ministerijoje darbo diena, galbūt ir atšvęsim. Iš kur to Kristaus kūno gauti? - kiek suirzęs pasiteiravo jis. Nejaugi reiks eiti ir blūdyti tarp žiobarų? - Neišeis niekur kitur Kūčių švęsti. Tu turi sveikti, - bejausmiu balsu pakartojo jis.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Miona Hera Liepos 27, 2019, 11:20:10 am
Miona vienu pečiu gūžtelėjo į Fasiro žodžius apie pašveñtinimą ir pašvéntinimą. Visgi suabejojo, ar tinkamai paaiškino. Jeigu išvis kažką jam paaiškino. Numojo ranka. Tai nebuvo labai svarbu. Jis burtininkas. Neatrodė, kad religiniai dalykai jam svarbūs.
Apie burtininkų Kalėdas jaunuolis neišsiplėtė. Šviesiaplaukė nurijo repliką apie jo tylumą. Kokio velnio jis čia atėjo, jei nelabai ir nori su ja kalbėti? O gal jis tik norėjo įteikti sausainius ir drožti iš čia, kol gali, bet Miona jį užlaikė? Penkiolikmetė pasijuto kalta. Tikrai nenorėjo, kad kažkas prieš savo valią čia sėdėtų ir kalbėtųsi su ja.
Kita vertus, prieš ją sėdintis žmogus buvo suaugęs vyras ir laisvai galėjo pakilti ir išeiti. Galėjo pasakyti turintis daug darbo ir mažai laiko. Bet prieš pokalbį jis juk sakė, kad jo turi? Tai jeigu nenori kalbėti, kodėl jis vis dar čia?
Miona pričiupo save per ilgai tylinčią. Kiek sykių jau taip nutiko? Ar tai normalu?
- Panašu į mūsų Kalėdas, - po kelių sekundžių tarstelėjo Fasirui.
Šaip ne tap nusisukusi nuo pašnekovo, įsispoksojo į langą. Lauke jau buvo tamsu, neseniai įsižiebė žibintas. Palatoje lempa nedegė, tvyrojo prieblanda.
Mergina sunkiai atsiduso. Įsivaizdavo, kaip žmonės skuba ir lekia į net mažiausias suvenyrų parduotuves, kaip bėginėja į didelius prekybos centrus. Ir viskas dėl to, kad pradžiugintų sau artimą su gražiai (arba ne visai) įpakuota dovana. Įsivaizdavo, kaip ant bene kiekvienų durų kabo po vainiką, kaip gražiai žybsi kalėdinės girliandos. Susigriebė, kad dar nepuošė eglės. Ir kad nepuoš. Kad nepadės dovanos po ja ir neras savosios.
Juto, kaip Fasiras suėmė plaukus, vėliau perskyrė ir vėl sudėjo krūvon. Ką jis darė? Planavo pinti? Bet kokiu atveju, to nedarė. Jam sumurmėjus, kad baigė, Miona vargais negalais vėl atsisuko ir įsispitrijo į vaikino akis.
- Ačiū, - dėkinga nusišypsojo, nors akys vis tiek išliko liūdnos.
Nešvenčiu ir aš... Tai tada jis gyvena vienas? Vienas kaip pirštas. Pagalvojo, ar jam dėl to liūdna. Jeigu būtų liūdna, vienas negyventų, kvaiša. Nors... Gal jis toks vienišas, kad nesupranta, jog yra vienišas? Pft, tau neturėtų tas rūpėti.
Lyg ir pažadėjo atšvęsti. Mionai neatrodė labai entuziastingi žodžiai. Ką padaryti, ir taip daug prašė.
- Ee... Tiksliai. Jūs - burtininkas. Matot, tik bažnyčiose ar koplyčiose. Tiek to... - susimąsčiusi tarė. Apie religiją neišmanantis burtininkas negalėjo būti žiobarų kilmės. O tai rodė, jog Fasiras von Sjuardas tarp žiobarų nieku gyvu nesitrins. Ypač Magijos ministras.
Sveikti? Kad aš vis tiek jau mirus, ponaiti, - karčiai pasišaipė mintyse. Vis dėl to vietoj šito tik sukryžiavo rankas ant krūtinės ir burbtelėjo:
- Na ir gerai.
Vos jai tai pasakius, prasivėrė palatos durys ir įpėdino hileris. Jam iš paskos sekė iki tol Mionai nematyta moterėlė, kuri rankose laikė padėklą su metaliniu puodeliu ir baltu, keramikiniu ąsotėliu.
- Labą vakarą, panele Hera. Labas vakaras, pone von Sjuardai, - jis nulenkė įsivaizduojamą skrybėlę. Šviesiaplaukė tik linktelėjo. - Kaip laikotės, panele?
Vyras Mionai atrodė labai mandagus.
- Puikiai, - trumpai, bet be sarkzamo, tarė. Kuo geriau atsilieps apie sveikatą, tuo greičiau iš čia dings.
- Turėsiu jūsų, pone von Sjuardai, paprašyti išeiti. Turiu apžiūrėti pacientę.
Kol Fasiras nedingo, Hera suskubo tyliai pasakyti:
- Jeigu netyčia vis dėlto dar ateisit, atsinešti ko nors gardaus. Ačiū, kad aplankėte.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Fasiras von Sjuardas Liepos 27, 2019, 11:22:00 pm
   Fasiras lyg ir pajuto Mionos nepasitenkinimą tyla, bet nelabai atkreipė į tai dėmesį. Galbūt jo nepastabumas ir buvo jo viena didžiausių problemų. Reikėjo daugiau atidumo artimiesiems, gal tokiu atveju dabar būtų kiek laimingesnis...
   - Taip, - linktelėjo galva von Sjuardas, viduje patenkintas tuo, kad išsisukti nuo gilesnių pamąstymų apie burtininkiškas Kalėdas pavyko. Visiškai nenorėjo pasakoti savo biografijos ir aiškinti, kodėl tiek mažai žino tiek apie žiobarų, tiek apie burtininkų tradicijas, o atsisakymas tai daryti galėtų būti neteisingai suprastas ir iššaukti dar keistesnes paauglės emocijas ar reakciją. Nors dabar ji atrodė keistai rami.
   - Nėra už ką, - atsakė Fasiras vis dar rimtu veidu. Pamanė, kad tokiu atveju šypsotis visai nedera, bet Mionos šypsena privertė vyptelėti ir jį. Visgi šypsena yra užkrečiamas dalykas.
   Gal ir visai įdomu būtų atšvęsti žiobariškai. Praplėstų akiratį, suteiktų žinių, o galbūt ir šiek tiek džiaugsmo nukentėjusiai kilniaširdei merginai. Galbūt tai būtų akstinas jai ir toliau augti tokiu stipriu, tikslo siekiančiu žmogumi... Nors galbūt Fasiras tik pervertino savo įtaką paauglei. Dabartinis jaunimas nelabai jau besirūpina aplinkinių statusu ir amžiumi.
   - Aišku, - linktelėjo von Sjuardas, susipratęs, kad turbūt net nežino, kur rasti artimiausią žiobarų šventovę. Kaži, ar jos ir ieškos, nors galbūt visai derėtų...
   - Nekaltink manęs dėl šito, - tyliai tarstelėjo juodaplaukis, pastebėjęs sukryžiuotas Mionos rankas. - Bet išvykti iš Skutelio dabar tikrai nebūtų protingas sprendimas. Nebent tavo hileris sakys ką nors kita, nepamiršk paklausti, kai jis ateis.
   Atsitiesė, atsiremdamas į kėdės atlošą, mat sėdėti kiek pasilenkus į priekį buvo įskaudus nugara. Bet beveik iškart po šito ir po ministro replikos apie hilerį, durys atsivėrė ir vidun užėjo daktaras.
   - Labas vakaras, - linktelėjo jaunasis von Sjuardas hileriui, kurio pavardės, deja, nežinojo. Pasisuko į Herą jai atsakant į klausimą, suabejojo, ar ji buvo nuoširdi. Tikėjosi, kad buvo. Paprašytas išeiti Fasiras linktelėjo galva ir atsistojo. Visgi kai ką atsiminęs dar netikėtai skvarbiu auksiniu žvilgsniu nutvilkė merginos akis.
   - Ar nėra daugiau nieko svarbaus, ką turėčiau žinoti? - pasiteiravo Godriko Daubos gyventojas kiek palinkęs prie jos ir vis dar nenuleisdamas akių.
   Turėjo mintyje tiek Kūčias, tiek merginos savijautą arba mintis, kurių ji galbūt nedrįso išsakyti. Greičiausiai ir dabar nebeišsakys, juk juodu stebėjo hileris.
   - Tikiuosi, susitiksim per Kūčias, - pasakė jis, dar stabtelėjęs prie slenksčio. - Iki, - linktelėjo galva ir po sekundėlės jau užvėrė duris paskui save.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Miona Hera Liepos 28, 2019, 05:24:38 pm
Geras ženklas, - Fasirui nusišypsojus pagalvojo Miona. Tiksliai nežinojo, kodėl geras ir koks čia ženklas, bet nujautė, kad šiam žmogui šypsotis reiktų dažniau. Netgi pajuto šiokį tokį pasitenkinimą, jog privertė tokį rimtą žmogų bent menkai šyptelt. Va, nepamiršai gero bent prieš Kalėdas daryti, - pasigirdo šįsyk linksmas balselis.
- Et, nieko, - papurtė galvą Miona. Tikrai neturėjo teisės visko versti ant Fasiro, nors baisiai knietėjo. - Ir, taip, būtinai paklausiu, - kiek suraukusi kaktą tarstelėjo. Abejojo, ar nusišypsos laimė.
Įėjus hileriui, Fasiras įsispitrijo į sužeistosios akis ir uždavė klausimą, kurio mergina nė pati nejusdama labiausiai bijojo. Vos atsispyrė pagundai nusukti akis. Vis dėlto, jausmų laiku paslėpti nesugebėjo. Nors ir kaip pastarąjį pusmetį stengėsi ir puikiai sekėsi tai daryti, dabar viskas pašlijo. Jaunuolis turėjo būti aklas, kad manytų viską esant gerai.
Nuo Fasiro žvilgsnio Miona pasijuto lyg mažas žvėriukas vanago naguose. Kūnu perbėgo šiurpas.
- Ne, neturiu ko pridurti, - sausai tarė. Gerklė buvo perdžiūvusi. Tai buvo paskutinė tavo proga, kvaiša! PASKUTINĖ PROGA! - riaumojo ant jos balselis. Tik jau balseliu kažin ar galėjai pavadinti. - Aš irgi tikiuosi. Viso, - nenatūraliai ramiai pabaigė.
Fasirui išėjus, suprato, kad ką tik pati save pražudė.

Naktį Miona vėl miegojo tik migdomųjų dėka. Keletą sykių buvo prabudusi, nes susapnavo kažką stovint prie josios lovos. Tačiau vaistai neleido ilgai išbūti ir vėl panardindavo ją į miegą.
Galų gale mergina atsibudo ankstyvą rytą. Neprisiminė, kad prabudinėjo, todėl ne tik seselei kilo klausimų, kodėl josios paakiai buvo užtinę ir tamsūs.
Fasirui išėjus, hileris ją nuodugniai apžiūrėjo. Miona sužinojo, kad ją paleis - paleistų - sekančią Kalėdų dieną. Išvydęs penkiolikmetės veidu nuslystant vos neapčiuopiamą nusivylimo šešėlį, paaiškino, kad nors ir žaizdos gyja ypatingai sparčiai, jai reikia sustiprėti. Juk prarado tiek kraujo! Miona sudrebėjo. Kaip tada turėjo jaustis Fasiras, kai nešė ją į ligoninę? Ar jis kaltina save? Mergina neabejojo, kad būtent todėl jis ją ir aplankė.
Sugirdę pernelyg saldų skystį, nuo kurio penkiolikmetė net sužiaukčiojo, žilstelėjęs vyras išėjo, o putlutė juodaplaukė moteris, kuriai negalėjai duoti daugiau nei keturiadešimties, pasiūlė Mionai kam nors  išsiųsti atviruką ar dar ką panašaus. Netgi pasakė, kad asmeniniais reikalais dar prieš aušrą pati keliauja į Hogvartsą ir galėtų kam reikia paduoti, kadangi jųjų pelėda neypatingai greita. Mergina buvo didžiai nustebinta. Tiesa, kam rašyti, nelabai ir žinojo. Pastarąjį pusmetį beveik su niekuo nebendravo ir į draugų laiškus neatsakinėjo. Kita vertus, juk Kalėdos - stebuklų metas. Todėl dar tą patį vakarą pasiknaisiojo po savo krepšelį ir ištraukė tris kalėdinius atvirukus ir plunksną. Nuo pat vaikystės motina ją mokė gražiai, beveik kaligrafiškai rašyti, todėl pasistengė tokiu šriftu užrašyti ir šįsyk. Du atvirukus parašė artimiausiems draugams grifiukams, o ties paskutiniuoju sustojo. Nežinojo, kaip tasai žmogus į tai reguos. Nepajuto, kaip ranka ėmė raityti žodžius:

Linksmų švenčių, Dafydd! Šįmet per šventes mokykloje nebūsiu, kadangi privalau gulėti Švento Skutelio ligoninėje. Tikiuosi, savąsias praleisi smagiau nei aš. Beje, privalau tavęs atsiprašyti dėl nebūtų treniruočių. Tavo atleidimas būtų puiki dovana.

Su didžiausiais linkėjimais, Miona Hera

Dar užrašė, kam skirta, ir kiek drebančia ranka atidavė atvirukus. Kad numalšintų jaudulį, išsitraukė knygą. Kažkodėl jautė palengvėjimą.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Liepos 28, 2019, 05:50:28 pm
Vieną rytą prieš pat Kalėdas gavęs raštelį Dafydd pirmiausia pagalvojo, kad profesorius Greywindas ir vėl paskyrė areštą. Arba šiaip sugalvojo dėl kokios nors visiškai kvailos priežasties prisikabinti. Klastuolis neatkreipė dėmesio į savo vardą, užrašytą ant atviruko. Būtų iš karto supratęs, kad rašysena ne ta.
Kadangi manė, kad raštelis nuo to žmogaus, apie kurį nieko nesinorėjo nė girdėti, velsietis atviruką numetė ant lovos ir, žinoma, visiškai pamiršo. Tačiau vakare rado jį ten tebegulintį ir galiausiai perskaitė. Jau skaitydamas juto, kaip plečiasi akys. Visų pirma, jis nebuvo siųstas profesoriaus Greywindo. Ir ne motinos, kuri bent kartą galėjo ir prisiminti turinti ne vieną sūnų. Atvirukas buvo nuo Hogvartso mokinės. Ir ne nuo ko kito, o nuo Mionos Heros. Ką ji veikia ligoninėje? pirmiausia savęs paklausė Dafydd. Ir tik tada į galvą atėjo kitas visiškai logiškas klausimas: Kodėl ji rašo man?
Visą naktį klastuolis negalėjo užmigti. Ir pats nesuprato, kodėl. Vis dėlto ryte atsakymas atėjo į galvą pats: dėl to atviruko, gauto ryte. Dėl to, kas jį parašė. Velsietis pasąmoningai svarstė, kaip reaguoti. O ryte nutarė: reikia ją aplankyti. Neįsivaizdavo, kaip reaguos. Paskutinis susitikimas - kaip ir visi kiti - buvo keistas ir ne itin malonus. Dafydd prisiminė, kaip susitiko Mioną Didžiojoje salėje. Ir ten sužinojo, kur ji buvo dingusi. Kodėl nutrūko treniruotės, kurios, kaip nenoromis pripažino klastuolis, jam patiko.
- Aišku, atleidžiu, - sumurmėjo Dafydd. Suprato, kad nejaučia jokio pykčio.
Neilgai trukus klastuolis traukiniu atvyko į Londoną. Nežinojo, kur yra reikiama ligoninė, tačiau susirado Kiaurą katilą ir pasiklausė ten. Vos atvykęs į Švento Skutelio ligoninę, registratūroje paklausė, kur guli Miona Hera. Iš registratorės reakcijos buvo aišku, kad ji nustebusi.
- O ką, negalima aplankyti? - suburbėjo Dafydd, vis tik gavęs reikiamą informaciją. Koja už kojos jis vilkosi penktos palatos link. Dabar jau nesuprato, ką čia veikia. Juk Miona tikrai nelauks. O jeigu nelauks, kokio velnio jam reikėjo čia trenktis? Tikrai naudingiau būtų buvę išsimiegoti. Kelis kartus klastuolis sustojo ir jau ketino eiti atgal. Bet jeigu jau tiek nukeliauta, kokia prasmė dabar apsisukti? Pabus kokią minutę ir nešdinsis.
Galiausiai velsietį kojos atnešė iki penktos palatos durų. Jos buvo uždarytos. Dafydd kilstelėjo ranką, kad pasibelstų. Staiga apsigalvojo ir, kol neišgaravo drąsa, staigiai atidarė duris ir įėjo. Duris už savęs uždarė. Ko gero, pirmą kartą gyvenime tą padarė ramiai, netrinktelėdamas. Raudonplaukis stovėjo ir žiūrėjo į lovoje gulinčią grifę. Po ilgokai trukusios nemalonios tylos ištarė:
- Labas.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Miona Hera Liepos 30, 2019, 06:23:56 pm
Dieną prieš Kūčias Miona rašė ir skaitė. Susizgribusi, kad Atas daugiau jos nebematys, panoro bent jau jam parašyti atsisveikinimo laišką. Rašė ilgai, ant popieriaus lapus liejo visus susikaupusius jausmus ir mintis. Galiausiai, kai priraitė tris lapus ir paskaudo riešą, užklijavo voką ir pakišo po pagalve. Tąryt patalynė buvo pakeista, todėl nebuvo baimės, jog kažkas jį ras anksčiau laiko.
Fasiro von Sjuardo kepti sausainiai nejučiom tirpo. Liko mažiau nei pusė dėžutės, kai Miona sumojo per greitai juos kertanti. Šiaip ne taip atsispyrė pagundai pasiimti dar vieną ir padėjo sausainius į spintelę. Pažadėjo sau, kad galės jų suvalgyti vėliau. Nenoriai pripažino, kad darosi priklausoma nuo cukraus. Arba kad jau yra. Bet kokiu atveju, tai jau nebebuvo svarbu. Vis tiek cukralige - ar dar kuo - susirgti nebespės.
Mintimis nuklydo prie to, kaip Magijos ministras pagamino tuos sausainius. Naudojo kerus? Pats minkė tešlą? Sausainiai tokie skanūs nebūtų, jei į pagalbą būtų pasitelkęs kerus. Greičiausiai pats gamino. Su šiokiu tokiu susižavėjimu pagalvojo, kad toks žmogus kepė jai sausainius. Ir net pažadėjo Kūčias atšvęsti. Jeigu turėtų galimybę gyventi ilgiau, gal ir elgtųsi ne taip akiplėšiškai. Bet yra kaip yra.
Parašė ir laišką Kasandrai. Norėjo ir dar kam nors, bet nebeturėjo kam. Giminių nebebuvo. Kad nubaidytų įkyrias mintis, griebėsi knygos.
Atėjusi seselė vėl sugirdė šlykštaus skonio vaistų ir privertė eiti Mioną miegoti. Sakė, mergina atrodanti kažin kokia prislėgta. Nejaugi?
Kūčias pasitiko su kažkokia širdy tvyrančia ramybe. Mintyse Dievo paprašė ramios ir gražios dienos. Be nuotykių ir skausmo.
Susišukavo plaukus. Nuo naktinio stalelio pasiėmė juodą kaspiną, kuriame buvo išraitytos baltos vijos. Žiūrėdama į stalinį veidrodėlį ir įrišdama kaspiną susipynė plaukus. Nutarė, kad atrodo tvarkingai ir visai kaip Adelaidės. Kaip mamos, - mintyse pasitaisė. Norėjo tikėti, kad šeima, kurioje gyveno, buvo jos šeima.
Žaizda dėl vaistų buvo beveik užgijusi, todėl mergina jau galėjo kiek laisviau vaikščioti, nors hileris ir prigrasė per daug nepersitempti. Suinkštė skausmui pervėrus pilvui, kai pasikėlė. Dar kelis sykius smarkiai nudiegė ir pasiliko bukas tvinkčiojimas. Palengvėle nužingsniavo prie lango. Naktį smarkiai snigo, - iš ant šaligatvių gulinčių didelių sniego pusnių nusprendė mergina. Balti kalneliai dar nebuvo pradėti valyti. Prisimerkusi - tiek nuo ryškios sniego atspindėtos šviesos, tiek dėl sipno regėjimo - penkiolikmetė gatvės tolumoj pamatė vienišą žmogelį, besidarbuojantį sniego kastuvu.
Šiek tiek pravėrė langą, kad įeitų gryno oro, ir grįžo į lovą. Puikiai žinojo, kad seselei tai nepatiks, bet nenorėjo dusti prikvėpuotame kambarėlyje.
Spėjo išsitraukti knygą, kai tylutėliai prasivėrė duris. Merginai nutirpo kojos ir iš rankų išslydo knyga. Dafydd. Čia. Londone. Švento Skutelio ligoninėje.
- Labas, - išlemeno. Prikimusiu balsu tyliai paklausė: - Ką čia veiki?
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Rugpjūčio 01, 2019, 04:01:34 pm
Vos tik atidaręs duris Dafydd pajuto keistą šaltį. Ilgokai nesuprato, iš kur jis, kol galiausiai pamatė atidarytą langą. Norėjo paklausti Mionos, ar nereikėtų jo uždaryti, kai staiga toptelėjo mintis, kad galbūt mergina pati tą langą atidarė. Nors ir atrodė, kad ji nėra labai pajėgi vaikščioti, bet kas čia žino...
Išgirdęs klausimą klastuolis sutriko. Tikrai - ką gi jis čia veikia? Ko jis čia iš viso atvyko? Miona jam nei draugė, nei giminaitė, nei dar kas nors... Tik eilinė tos pačios mokyklos mokinė. O kadangi ten mokosi tik kvailiai, vadinasi, ir šita mergina yra kvailė. Nors... Ne. Miona nėra kvailė. Ir ji padėjo Dafydd. Velsietis galvojo, ką atsakyti. Galiausiai šiaip ne taip išspaudė:
- Na... Gavau tavo atviruką... Jis... Am... Nustebino labai... Mane...
Klastuolis jautė, kad jo pasakyti sakiniai yra keisti ir, ko gero, ne itin rišlūs. Tačiau jis bandė laimėti sau laiko.
- Pagalvojau, kad aplankysiu, nes per šventes vis tiek neturiu ką veikti, - vienu ypu išpoškino Dafydd. - Ir nemanau, kad šventes praleisiu geriau negu tu...
Raudonplaukis Kalėdas ketino praleisti Hogvartse. Kito pasirinkimo tiesiog neturėjo. O ten niekam neįdomu, ką tu veiki, kol nelaužai taisyklių. O kadangi drybsojimas lovoje taisyklėse nepaminėtas, Dafydd Kalėdas praleis vienas ir visiškai nieko neveiks. Pas Mioną ateis bent kokia seselė...
Tokios mintys privertė klastuolį susimąstyti, koks jis yra vienišas. Jeigu ligoninėje yra geriau negu ten, kur bus jis?.. Jis žvilgtelėjo į Mioną, tačiau tebestovėjo prie durų. Tikrai nebūtų išdrįsęs prieiti arčiau.
- Klausyk, - vėl prabilo Dafydd, vėl sunkiai rinkdamas žodžius. - Kodėl tu... Na... Atsiuntei... Tą atviruką man?
Raudonplaukis mindžikavo, tačiau iš vietos nesijudino. Galvojo, ką darytų (ar darys), jeigu Miona pasiūlytų atsisėsti. Tiesą sakant, jis nenorėjo čia užsibūti pernelyg ilgai. Jau dabar gailėjosi, kad atėjo. O jeigu atsisės, tai, ko gero, įstrigs ilgam. Kurį laiką patylėjęs jis staiga pratarė:
- Nemanau, kad turėčiau ilgai čia būti. Manau, kad tau reikia ilsėtis.
Jis staigiai apsisuko ir paėmė už durų rankenos. Po akimirkos jas atidarė ketindamas išeiti. Buvo tikras, kad Miona ne itin teapsidžiaugė tokiu lankytoju.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Miona Hera Rugpjūčio 01, 2019, 06:52:44 pm
Miona buvo sutrikusi. Pamatyti Dafydd čia, josios palatoje, prilygo paparčio žiedo radimui. Kitaip tariant, tai neatrodė įmanoma. Tai išvis nebuvo įmanoma. O štai dabar jis stypsojo prie palatos durų, priešais penkiolikmetės lovą.
Mergina pamąstė, ar jis nesuklydo. Ne, negalėjo. Nebūtų pasisveikinęs.
- Aaaa... Atviruką, - linktelėdama nutęsė šviesiaplaukė penkiolikmetė. Tiksliai, - pliaukštelėjo mintyse sau per kaktą, - paminėjau ten ir vietą, kur esu. Norėjo, kad raudonplaukis klastuolis čia pasirodytų, ar ne, mergina nežinojo. Tačiau save nustebindama pajuto, kad tikrai nenorėtų, jog jis išeitų.
Miona žiojosi ką nors - nė pati nežinojo, ką, - pasakyti, tačiau Dafydd užbėgo už akių.
Kad ir kokius nemalonius dalykus apie jį girdėjo, kad ir koks velnio neštas ir pamestas beatrodė, kad ir kaip dažnai bjauriai su ja besielgė, Miona atkakliai siekė labiau sau, nei kitiems, įrodyti, kad jis toks nėra. Jautė, kad vaikinas vienišas. Prieš savo valią suprato, kad visąlaik bandė tai pakeisti.
- Ačiū, Dafydd, - vietoj visų minčių, krenkštelėjusi tarstelėjo. Kiti jo žodžiai sužadino dar didesnį merginos susirūpinimą. Rudaakis retai kada taip atvirai kažką išsakydavo. - Kodėl taip manai?
Ilgaplaukė pasistengė užgniaužti nuostabą, girdėdama sunkiai žodžius dėliojantį vaikinuką. Tokio sutrikusio Dafydd nebuvo mačiusi. Regis, ne ji viena taip jautėsi. Ar bent jau panašiai.
Kodėl atsiunčiau atviruką? Mintyse Miona niauriai nusikvatojo. Nežinau, Dafydd. Čia ir bėda. Aš nežinau. Šis klausimas ją kamavo nuo pat tada, kai užrašė priešais ją stovinčio žmogaus vardą.
Žiūrėdama tiesiai į akis trumpai atsakė:
- Nežinau.
Nesumąstydama, kur dėti rankas, perbraukė dešiniąja per kasą, kol surado mazgą. Suveržė jį stipriau.
Atidžiau įsižiūrėjo į vaikiną. Tiesą sakant, džiagėsi prieš skaitydama užsidėjusi akinius. Dabar matė, kaip nuo paskutinių treniruočių pasikeitė vaikinas. Prieš kelias savaites, kai susitiko, į jį neįsižžiūrėjo. Dafydd, regis, buvo paaugęs. Gal net aukštesnis už Mioną. Kiek prisiminė, per visus metus mergina paaugo vos pusę centimetro. Ką gi, - niūriai burbtelėjo.
Vaikino mindžikavimas privertė Miona nusišypsoti. Tai tarodė kažkaip... miela? Stop, stop, stop, kas čia per mintys, mergyt? - subarė save mintyse. Į savo, ne jokio balselio, užduotą klausimą galvoje gūžtelėjo pečiais. Juk miela.
- Nenenenene! - greit išbėrė, kai Dafydd apsisuko išeiti. Užsimiršusi norėjo lipti iš lovos, tik jai atsisėdus skaudžiai pervėrė pilvą ir Miona užsimiršusi cyptelėjo. Giliai kvėpuodama, kad numalšintų skausmą, tęsė: - Niekur... Neik... Pasilik...
Paskutinįsyk giliai įkvėpė ir iškvėpė.
- Prisėsk, kėdė ana va ten.
Kas su manim darosi? - kapodama savęs paklausė. Ji kone maldavo pasilikti klastuolį. Tai tikrai nebuvo būdinga Mionai.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Rugpjūčio 02, 2019, 10:35:37 am
Iš to, kaip Miona reagavo į klausimą apie atviruką, Dafydd nutarė, kad ji, ko gero, ne itin norėjo, kad vaikinas čia pasirodytų. Tai, atrodo, neturėjo būti labai svarbu - juk klastuolis ir pats nesuprato, ką čia veikia. Ir netgi iššvaistyto laiko negaila, bet kuriuo atveju nebūtų nuveikęs nieko įdomesnio. Tačiau jis nespėjo apie nieką daugiau pagalvoti, kai išgirdo padėką. O tai buvo kažkas, ko jis tikrai nelaukė. Pirmiausia Dafydd nė nesuprato, už ką gi mergina dėkoja. Tada susimąstė, kad gal už tai, jog jis čia atėjo?
- Aa... - tik tiek tespėjo ištarti velsietis, kai Miona uždavė klausimą. O tas klausimas buvo labai komplikuotas. Visų pirma, jis pranešė Dafydd, kad jis per daug išsiplepėjo. Nors ir anksčiau yra buvę, kad jis Mionai pasako daugiau negu norėtų, šį kartą viskas buvo kitaip. Juk tai ji guli ligoninėje, jai yra kažkas negerai. O klausimas tarsi išdavė, kad grifė rūpinasi, kas yra negerai jam, Dafydd.
- Nesvarbu, - tyliai pratarė klastuolis, visiškai nenorėdamas kalbėti apie tai, kas jį slėgė. Tik ne čia. Juk Miona guli ligoninėje, be to, jos pačios gyvenimas tikrai nėra rožėmis klotas.
Ko gero, Dafydd buvo pernelyg įsitempęs, nes kai Miona pasakė, kad nežino, jam ir vėl prireikė laiko prisiminti, apie ką ji kalba. Ak taip. Atvirukas.
- Ačiū, - pratarė klastuolis. - Tai buvo labai netikėta. Tačiau... Smagu.
Velsietis jautėsi be galo keistai. Gyvenime dar nebuvo toks sutrikęs kaip dabar. Juk kitu atveju tiesiog aprėktų pašnekovą ir viskas susitvarkytų. Tačiau ant Mionos rėkti jis paprasčiausiai negalėjo. Tiesą sakant, ir nenorėjo.
Kai grifė nusišypsojo, Dafydd buvo tikras, kad ji dėl kažkokių priežasčių iš jo šaiposi. Gal ir logiška: juk Dafydd paprastai turi ką pasakyti. Ar parėkti. O dabar net trijų žodžių normaliai nepasako? Tad ko čia nepasišaipyti? Vienaip ar kitaip, situacija privertė klastuolį dar labiau norėti iš čia nešdintis. Tačiau Miona jo neišleido! Išgirdęs tokį lyg ir nuoširdų prašymą pasilikti Dafydd sutriko. Jis paleido durų rankeną ir atsisuko į Mioną.
- Tu rimtai? - nustebęs paklausė jis, kai pastebėjo, kad grifė yra kaustoma skausmo. - Gal tau reikia kokios pagalbos?!
Raudonplaukis žvilgtelėjo į tą pusę, kur parodė Miona. Ten iš tiesų stovėjo kėdė. Ji buvo gana dideliu atstumu nuo merginos lovos. Norint pasišnekėti, reikėtų kone šaukti. Bet ar Dafydd norėjo šnekėtis? Ko gero, ne. Jis iš viso ne itin norėjo čia būti. Vis dėlto atsisėdo ant kėdės, jos niekur nejudinęs. Norėjosi atsinešti ją kiek arčiau Mionos lovos, tačiau klastuolis pasidrovėjo tai padaryti. Kiek laiko patylėjęs paklausė:
- Kas tau nutiko? Žinoma, jeigu nori apie tai kalbėti...
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Miona Hera Rugpjūčio 02, 2019, 11:23:15 am
- Kaip nori, - kiek nusivylusiai gūžtelėjo pečiais į klastuolio atsisakymą kalbėti apie save. Vaikinas niekada nemėgo pasakoti apie savo bėdas, tai kodėl turėtų dabar?
Miona pastebėjo, kad vaikinas kiek pavėluotai sureaguoja į josios žodžius. Tiriamai pakreipė galvą. Kas jam? Toks keistas elgesys toli gražu nebuvo panašus į Dafydd būdingąjį.
Kita vertus, pati penkiolikmetė nesijautė, kaip sakant, savose klumpėse. Gulėti lovoje merginai buvo kankynė. Negalėjo naudoti burtų, nes čia buvo neleistina. Jautėsi prarandanti orumą ir išdidumą. Tėvų ir sesers žūtis, padegėjai, ligoninė ir net pats Fasiras von Sjuardas trukdė šviesiaplaukei jaustis laisvai. Staiga Miona pasijuto tokia pavargusi nuo visų įvykių.
Vis dėlto, iš slegiančių minčių sužalotąją prižadino kiek uždelstas Dafydd atsakas. Paskutinis žodis privertė merginą šyptelt. Tiesa, šypsena akių nepasiekė.
- A... Gera girdėti.
Vis dėlto, Dafydd neramumas pakėlė merginai nuotaiką. Nustūmė mintis šalin. Šiandien tikrai neliūdės.
- O atrodo, kad juokauju? - kilstelėjusi antakį paklausė. Raudonplaukis išties atrodė nustebintas, kas irgi iššaukė tokius pat jausmus Mionai, nors to ši ir neparodė. Kiek atsiminė, tai Dafydd visada stebindavo penkiolikmetę. Tik, tiesą sakant, nemaloniai. - Ir ne, pagalbos man nereikia. Ačiū, - ko ko, bet tos ją barančios medicinos sesers dabar matyti tikrai nenorėjo.
Stebėjo, kaip vaikinas nueina prie kėdės kitame palatos gale. Įtemptai bandė prisiminti, kur dingo kėdė, stovėjusi prie josios lovos. Tikriausiai, seselė išnešė, kai Miona miegojo. Turbūt nebesitikėjo, kad kas nors dar ateis. Arba prireikė kam nors kitam. Kam nors, pas ką atėjo daugiau lankytojų. Gal net visa šeima.
Vėl atitoko. Negalėjo sau leisti galvoti apie tokios dalykus.
- Jei atsineštum kėdę arčiau, netektų kalbėti taip, kad girdėtų visa ligoninė, - iš naujo įsitaisiusi lovoj ir susikryžiavusi rankas kandžiai pasakė. Tik kažko širdy šypsojosi. Neištvėrė, ir veide pražydo šypsena. - Nagi, lazdelės neturiu. O ir nesikandžioju.
Prisiminė Fasiro pasakytus žodžius. Sakė, galėsianti girtis, kad išgelbėjo Magijos ministrą. Bet pridūrė, jog geriau nesakyti, kur tai vyko. Todėl mąsliai pratarė:
- Jei papasakočiau, tu nepatikėtum.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Rugpjūčio 02, 2019, 02:58:41 pm
Dafydd matė, kad neatsakydamas į klausimą kiek nuvylė Mioną. Tačiau jis tikrai nenorėjo čia pasakoti savo bėdų. O, be to, koks vis dėlto skirtumas, ką galvoja šita grifė? Dafydd ir taip jau daug padarė čia ateidamas. Tai buvo visiškai jam nebūdinga. Dar to betrūko, kad jis pradėtų rūpintis Mionos jausmais!
Klastuolis tylėjo. Matė, kaip Miona šyptelėjo, kai jis pasakė, kad gauti atviruką buvo smagu. Velsietis nesuprato, ar ji ir vėl šaiposi, tačiau tai neberūpėjo. Dabar buvo daug svarbiau kažkokiu būdu išsikrapštyti iš šitos bjauriai nemalonios situacijos.
- Tikrai nereikia? - dėl visa ko paklausė Dafydd, nes jam atrodė, kad Mionai, ko gero, reikia ne tik jo, bet ir viso medicininio personalo pagalbos. Tačiau jeigu mergina atsisako, jis tikrai nelįs.
Ir tada galiausiai išlindo Mionos kandumas. Dafydd puikiai pajuto tą toną, kai ji pakvietė atsinešti kėdę arčiau. Ir tai buvo tik dar viena priežastis, kodėl klastuolis to daryti nenorėjo. Nepaisant to, kad šis susitikimas dar nesukėlė nė vieno pykčio protrūkio, tik laiko klausimas, kada tas įvyks. Tad raudonplaukis nė kiek nenorėjo eiti arčiau merginos. Taip, lazdelės ji neturėjo. Tačiau ginkluotas buvo jis. O jis be viso kito jau gailėjosi, kad čia atėjo. Tad tai galėjo būti paprasčiausiai pavojinga. Tiek merginai, gulinčiai lovoje, tiek jam pačiam.
- Jeigu taip nori... - abejingai tarstelėjo Dafydd ir vis tik prisinešė kėdę arčiau Mionos lovos. - Tad apie ką nori kalbėti, kad neišgirstų visa ligoninė? - pridūrė, įmaišydamas į toną šiek tiek ironijos.
Dafydd bijojo žiūrėti grifei į akis, tad žvalgėsi visur, kad tik nereikėtų žiūrėti jai į veidą. Tačiau išgirdęs paskutinius žodžius staigiai atsisuko.
- Kodėl turėčiau nepatikėti? Kas jau tokio turėjo įvykti?
Klastuolį apėmė smalsumas: kodėl Miona taip sako: ar iš tiesų čia būta kokios įdomios istorijos, ar ji tik nori sukelti gailestį ar dar ką nors?
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Miona Hera Rugpjūčio 08, 2019, 10:51:09 pm
- Ne, ačiū, - šyptelėjusi tarė. Gydytojas vis tiek nieko nepadarytų. Dar keli gurkšniai gėrimo ir beliks lovos režimas. Kad kažkoks gulėjimo režimas bus, tai mergina neabejojo.
Stebėjo, kaip neitin noriai vaikinas prisinešė kėdę. Tačiau kandus tonas merginą privertė sukąsti dantis. Kas su juo negerai? - purkštavo mintyse. Jai visada būdavo keista, kai ištarus nuoširdžius žodžius, Dafydd imdavosi sarkazmo, ironijos ar dar balažin ko, kas penkiolikmetę nežmoniškai nervino. Juk ji taip stengėsi su juo būti maloni! Netgi panoro gerai tvoti jam per galvą. Tačiau tik ramindamasi giliai įkvėpė ir iškvėpė orą.
Nepasiduos emocijoms, kad ir kaip jis besistengtų įplieksti barnį.
Mergina pastebėjo, kad raudonplaukis nežiūri į akis. Šviesiaplaukei tai atrodė ganėtinai keista, nes nebuvo iš tų, kurių žvilgsnio reiktų bijoti. Tiesa, dažnai prigaudavo save per daug spoksanti į žmonių akis, tačiau nejautė tame nieko labai blogo.
Prisiminė, kad į akis dažniausiai nežiūri melagiai arba vagys. Arba dar kokie nusikaltėliai. Ar Dafydd per tą laiką sugebėjo pameluoti? Nutarė jį stebėti. Labiau stebėti, - mintyse pasitaisė.
Net ir, atrodo, neilgai gulint, sustingo kūnas, todėl mergina ištiesusi rankas sunėrė pirštus ir net nepajutusi juos sutraškino.
- Puikumėlis, - tyliai sumurmėjo. - Oi, atsiprašau, - susizgribusi tarstelėjo. Žinojo, kad daug kam nepatinka traškančių kaulų garsas.
Nors mergina ir žinojo, kad tai nėra labai sveika, vis dėlto įpročio atsikratyti nepavyko.
Ilgaplaukę pasiekė šaltas oro gūselis. Oda iškart pašiurpo. Atsidususi išslydo iš po patalų ir nuleido kojas per lovos kraštą. Šiaip ne taip susižvejojo šlepetes, kurios buvo pasislėpusios kiek tolėliau po lova.
Šįsyk dūrio vietos nenudiegė, kadangi kėlėsi pakankamai lėtai ir atsargiai. Net ir mažais žingsneliais pėdinant link lango nieko nesuskaudo. Stengėsi per daug pro langą nespoksoti, todėl tik jį uždariusi vėl grįžo lovon.
Darsyk išgirdus ganėtinai kandžią repliką, Miona kietai sučiaupė lūpas. Už akių užkliuvo dėžutė, kurią atnešė Fasiras, todėl ją paėmė.
- Taigi. Nori sausainiukų? - prieš pasakodama pasiteiravo vaikino. Tik šitai darė ne tam, kad pasirodytų rūpestinga ir draugiška, o tam, kad nuslopintų norą užtalžyti jį su rankose laikomu daiktu. - Tai va. Visai nekaltoje vietoje, kurioje net nepamanytum, kad dedasi nekažin kokie dalykai, sutikau vieną tokį žmogų. Ee... Venas vardu, - meluodama ir neraudonuodama pasakojo. Juk negalėjo drėbti, kad naktį bastėsi „Kiaurame katile“ ir dar susitiko Fasirą von Sjuardą. - Neblogai įsišnekėjome, tik va visai netyčia pažinau vieną iš mano namų padegėjų, - merginos akys virto mažais ledukais. Toliau nenorėjo ko nors gražinti. - Bandžiau įsitikinti, ar tai tikrai jis. Tačiau jis norėjo pabėgti. Venas bandė jį sustabdyti. Tuo tarpu kažkoks tipelis - regis, irgi padegėjas - šoko padėti savo bendrui. Apgaule pabandė durti Venui, tačiau... - Čia rudaakė sustojo. Pūstis, kad išgelbėjo kažkam gyvybę, nenorėjo. - Tačiau jis kažkaip paslydo ir duris atiteko man. Tai tokia šit istorija.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Rugpjūčio 09, 2019, 10:11:27 am
Nereikia tai nereikia, man tai kas pagalvojo Dafydd, nors buvo šiek tiek keista. Jis pirmą kartą pasiūlė Mionai pagalbą, o ta atsisakė. O pati juk nuolat lenda su savo pagalba ir nė neklausia, ar velsiečiui jos reikia, ar ne. Tačiau Dafydd tikrai nebuvo iš tų, kurie pagalbą ar bet kokį kitą gerą norą kištų per prievartą. Jeigu grifė nenori, prašom. Vaikinas sėdės ir nieko nedarys.
Buvo akivaizdu, kad Miona susimąstė. Klastuolį apėmė šioks toks smalsumas, apie ką ji galėtų galvoti. Labai tikėtina, kad ji klausia savęs, kokį velnią čia daro Dafydd. Vaikinas ir pats suprato, kad, nepaisant to, kad atėjo pats, visa savo esybe rodo nenorą čia būti. Tai atrodė itin nelogiška, ir raudonplaukis puikiai tai suprato. Jis ir pats nesuprato, kodėl vis dar sėdi čia, o ne mauna kuo toliau nuo ligoninės, palatos ir, svarbiausia, Mionos Heros.
Išgirdęs keistą garsą Dafydd pakėlė akis. Šiek tiek išsigando, kad merginai nebūtų ko nutikę. Tikrai ne dėl to, kad jam rūpėjo Mionos gerovė. Tiesiog tokiu atveju visi įtarimai kristų ant jo. O ligoninės personalas, susisiekęs su Hogvartsu, netruktų sužinoti, koks mielas žmogus yra Dafydd. Koledžo vadovas, mylimiausiasis Greywindas jau tikrai rastų ką pasakyti. Laimei, Miona tiesiog sutraškino kaulus, kas niaurioje tyloje nuskambėjo itin garsiai.
- Už ką? - nesupratęs, kodėl Miona atsiprašo, paklausė Dafydd.
Pamatęs, kad mergina keliasi, klastuolis net pašoko. Pradėjo intensyviai mąstyti, ką gi dabar reikėtų daryti.
- Kodėl manęs nepaprašei, kad uždaryčiau langą? - paklausė jis bespalviu tonu, kai Miona nuėjusi atliko šią procedūrą pati. Kai ji grįžo į lovą, klastuoliui į galvą šovė mintis. Jis daug pikčiau paklausė: - Turbūt manai, kad būčiau padaręs ką nors blogo, ar ne? Kad esu toks pabaisa, kuris negali net tokio paprasto prašymo įvykdyti be nesąmonių? Galėjai tada iš karto pasakyti, kad nenori manęs matyti, su malonumu būčiau išsinešdinęs.
Panašu, kad tas laikas atėjo. Laikas, kai tarp šių dviejų paauglių kyla konfliktas. Dafydd puikiai suprato, kad jis yra pakankamai panašus į tą pabaisą, kurią ką tik čia apibūdino. Vis dėlto raudonplaukis kažkodėl nenorėjo, kad Miona galvotų tą patį. Dėl to buvo labai apmaudu. Ir, kas be ko, pikta.
- Nenoriu, - rėžė velsietis. Norėjo pridurti kažką daugiau, tačiau tada grifė teikėsi papasakoti, kas gi jai nutiko. Istorija, kaip ji ir sakė, buvo sunkiai tikėtina. Tačiau Dafydd labiausiai užkliuvo tai, kad Miona keistai sutriko prieš paminėdama sutiktojo žmogaus vardą. Venas - vardas ne toks ir keistas, tikrai galima prisiminti. Dafydd susiraukęs pažvelgė į ją. Vis dar vengė akių kontakto, tad susidūrus akims vaikinas skubiai nusuko savąsias į šoną. Mionai pabaigus savo istoriją jis ilgokai tylėjo, kol galiausiai pratarė:
- Na, gerai, tavo istorija tikrai nėra pati įprasčiausia, tačiau kodėl turėčiau tavimi netikėti? Nesu aš melagis. Ir nelaikau kitų melagiais.
Tai buvo gryna tiesa. Juk klastuoliui niekas nemeluodavo - atvirai sakydavo, kad jis tėra niekam nereikalinga šiukšlė. Tad kodėl jis turėtų laikyti žmones melagiais?
- O vis dėlto man vienas dalykas kliūna, - pratarė jis. Iš paskutiniųjų stengėsi, kad balso tonas neišduotų jokių blogų emocijų - nei pykčio, nei ironijos, nei dar ko nors. - Tu įtartinai stabtelėjai prieš pasakydama to žmogaus vardą. Kodėl?
Dafydd nutilo ir laukė atsakymo. Kažkodėl įtarė, kad ilgai jo nesulauks. Staiga prisiminė, kad jis kai ko nepadarė. Nei tada, kai sutiko Mioną didžiojoje salėje, nei dabar. Tad šiaip ne taip pažvelgė merginai į akis ir pratarė:
- Beje... Užjaučiu dėl to įvykio.
Jis kalbėjo apie padegimą. Ir tik pasakęs paskutinį sakinį susimąstė, kad Miona ne taip jį suprasti, tačiau daugiau aiškinti nieko nebenorėjo.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Miona Hera Rugpjūčio 09, 2019, 11:54:19 am
- Na, daug kam nepatinka tas garsas, - gūžtelėjo pečiais mergina. Džiaugėsi, kad neiššaukė kokios nors pykčio bangos.
Dafydd merginai atrodė nenuspėjamas. Kaip tiksinti bomba. Kad ir ką ji bedarytų iš geros valios, berniokas vis tiek sugebėdavo įžvelgti kažkur paslėptą apgaulę ar klastą. Neveltui klastuolis, - konstatavo. Kiek pyktelėjo ant savęs dėl tokio požiūrio į raudonplaukį, tačiau nieko padaryti negalėjo.
Grįžusi lovon jau žiojosi atsakyti į sekantį vaikino klausimą, tačiau ją užčiaupė kaltinimų lavina. Akimirką spoksojo į jį pritrenkta šalto ir pykčio kupino balso, tačiau po truputį atsigavo. Skruostus išmušo raudonis, ir patamsėjusiomis akimis rėžė Dafydd:
- Kas su tavim, po galais, negerai? Niekas čia tavęs nesitempė. Atsibusk, Dafydd. Pats atėjai, o dabar skundies? Ir, palauk, pats kimbi prie visų, užsipuoli mergaites, vos nesusimuši su kažkuo dėl to, kad žmonės paprasčiausiai egzistuoja, atmeti bet kokią mano draugiškumo apraišką ir galų gale baiminiesi, kad nematyčiau tavęs kaip pabaisos? Tavo nusivylimui - arba ne - pabaisa nesi. Bet esi tikra rakštis, bjaurus keikūnas ir mušeika. Tavo elgesys mane tiesiog nesveikai siutina!
Susinervinusi piktai atsirėmė į pagalves. Iš pykčio širdies plakimas buvo pagreitėjęs. Mergina girdėjo, kaip ausyse muša būgnai. Po kelių akimirkų tylos, šiek tiek pamąsčiusi ir nusiraminusi, bet vis dar išraudusi, vėl kreipėsi į vaikiną:
- Nesakiau, kad nenoriu, jog čia būtum.
Pasakė tik tiek, vildamasi, kad ta tema bus uždaryta.
Krūtinėje jautė palengvėjimą. Tiek ilgai kauptas pyktis dėl raudonplaukio pagaliau išsiveržė. Jautėsi bjauriai, kad tokiomis aplinkybėmis šitaip kalbėjo, tačiau tokia jau buvo ta tiesa.
- Na ir gerai, kaip nori, - piktai drėbė ir pati pasiėmė sausainį. Nejučiom prisiminė, kad net nespėjo dar dantų išsivalyti. Nuvijo mintis ir atsikando sausainio.
Pasakodama sutiko kiek sutrikusį vaikino žvilgsnį. Akis klastuolis ir vėl nusuko. Mergina kiek sumišo, tačiau to neparodė.
 - Nežinau, - paprastai atsakė į vaikino klausimą. Iš tiesų, kodėl ji bijojo, kad ja nepatikės? A, taip. Šia istorijos versija patikėti lengviau, nei ta, kai mergina išgelbėjo tariamo Veno gyvybe. Tačiau su ta mintimi atslinko dvejonė. Kas, jei Fasiras ateis tada, kai Dafydd dar tebebus čia? Kai vaikinui paaiškins, ko pas ją lankosi ministras? Melas, kad atėjo parodymų, neišdegtų.
Miona kiek nustebo, kai vaikinas pasisakė nesąs melagis. Blausiai šyptelėjusi ir šiek tiek pakreipusi galvą paklausė:
- Jei nesi melagis, kodėl tada nežiūri į akis?
Tiesą sakant, penkiolikmetė nežinojo, laiko lankytoją būtent tokiu, ar ne. Jei klastuolis, nebūtinai melagis.
Bet štai Miona buvo tikra melagė. Gerkle aštriais nagais ėmė lipti kaltė. Motina mokė nemeluoti. Tą patį sakė ir tėtis. Kas pasikeitė dabar? Jų nebėra, - liūdnai ir lygiai tiek pat piktai pagalvojo.
- Nežinojau, ar galiu sakyti, - gūžtelėjo pečiais. Bent ties čia nemelavo.
Vėl susimąstė, ką darys dėl Fasiro, tik ausis pasiekė žodžiai. Užuojautos. Norėjo atsikirsti, kad jai to nereikia, tačiau prieš savo valią pakėlė akis į klastuolio. Nustebo pamačiusi, kad ir jis žvelgia į josios.
- Ačiū, - krenkštelėjusi padėkojo. Susidėjo rankas į skreitą ir įsispoksojo į sausainį. Kažkodėl jo nebesinorėjo.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Rugpjūčio 09, 2019, 03:44:56 pm
Dafydd klausėsi, kaip mergina šaukia. Na, gal, palyginus su juo pačiu, ne tiek ir šaukia. Tačiau klastuolis susimąstė, ar yra girdėjęs Mioną šitaip garsiai šnekančią. Jis net kiek išsigando, kad atlėks kokia seselė ir pradės domėtis, kas gi čia vyksta. O tada kaltas liktų jis - kaip visada. Tad velsietis mintyse pradėjo melstis, kad grifė užsičiauptų. Ir, ko gero, pirmą kartą gyvenime ne dėl to, kad ji tiesiog erzino. Dafydd paprasčiausiai nenorėjo būti apkaltintas merginos nervų trikdymu. Blogiausia buvo tai, kad Dafydd puikiai suprato: Miona visiškai teisi. Kai ji galiausiai nutilo, raudonplaukis sėdėjo ir tylėjo. Nerado žodžių. Visiškai neturėjo ką pasakyti. Juk negalėjo taip imti ir pripažinti, kad ji šneka tiesą.
- Tu nežinai, kas su manim negerai, - tyliai pasakė Dafydd ir, visai to nenorėdamas pridūrė: - Aš visko ir visų nekenčiu, nes pats visą gyvenimą buvau nekenčiamas ir niekinamas.
Tik ištaręs šiuos žodžius klastuolis suvokė, ką pasakė. Deja, buvo per vėlu. Vaikinas norėjo save prakeikti. Ko jau ko, o pasakotis Mionai tikrai nenorėjo. Ypač dabar, kai ji pati kenčia gyvenimo negandas. Jis jau žiojosi kažką dar sakyti, kai mintį pertraukė nauji Mionos žodžiai. Žodžiai, be galo sutrikdę klastuolį.
- Rimtai? - paklausė jis tyliai. Ir tik tada suvokė, kad tai nuskambėjo taip, tarsi jis ją kaltintu melu. - Na... Tiesą sakant, nemaniau, kad tu kada nors nori mane matyti. Kaip ir...
Šį kartą nutilti pavyko šiek tiek anksčiau. Sakinys ir vėl buvo pradėtas, tačiau klastuoliui pavyko nepasakyti bent dalies jo.
Dafydd žiūrėjo, kaip Miona pasiėmė sausainį. Tada susimąstė, kodėl gi taip piktai pasakė, kad jo nenori. Na tikrai, kodėl? Juk tai buvo visiškai paprastas klausimas, nesusijęs su jo asmenybe, patėviu ar dar kuo nors. Kodėl reikėjo taip šaukti? Ko gero, grifė gerai klausia: kas su juo negerai? Tačiau mergina gražių žodžių jau išgirdo, tad kažin ar išgirs dar ką nors. Bent jau tikrai ne dabar. Tad jis tik spoksojo, kaip ji kramto sausainį ir tylėjo.
- Man... Man nejauku žiūrėti į akis, - trumpai pasakė Dafydd. Niekada nežinojo, kodėl taip yra, tačiau tokiais atvejais visada atrodydavo, kad kitas žmogus kažko nori. Arba kad jam, Dafydd tuoj už ką nors klius. Gal dėl to, kad patėvis į jį pažvelgdavo tik tais atvejais, kai ruošdavosi perti?..
Mionos paaiškinimas, kodėl ji sutriko prieš pasakydama vardą, skambėjo šiek tiek įtartinai. Klastuolis norėjo rėžti, kad galėjo tiesiog nesakyti. Koks jam skirtumas, ar tas žmogus Venas, ar Benas, ar Kenas, ar dar koks nors? Tačiau velsietis laiku prikando liežuvį. Nebenorėjo vėl erzinti Mionos.
Kiek laiko tylėjęs Dafydd atsistojo. Pats nežinojo, ar jau nori eiti iš čia, ar ne. Na, žinojo, kad nori sprukti kuo toliau, bet nebuvo tikras, ar jau gali tą padaryti. Tad tik priėjo prie to paties lango, kurį neseniai uždarė Miona ir atsisukęs į ją kuo ramesniu balsu paklausė:
- Ar žinai, kada galėsi grįžti į Hogvartsą?
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Miona Hera Rugpjūčio 09, 2019, 11:38:35 pm
Mergina svarstė, kaip numalšinti pyktį. Tokia suirzusi nebuvo jau kuris laikas. Nenorom suvokė, kad pirmąsyk neteko savitvardos Dafydd akivaizdoje. Net tąsyk Didžiojoje salėje nekėlė balso tono. O ir treniruojantis išliko rami ir kantri.
Po ilgos tylos Dafydd atsiliepė, ir Mioną ir šaltas vanduo perliejo. Žinojo, kad jam ne pyragai, bet girdėti tai buvo kur kas... skaudžiau? Matė, kad jaunuoliui skaudu kabėti apie tai, todėl pasistengė per daug neužkabinti žaizdų, nors, pripažino šviesiaplaukė, jai tai labai rūpėjo. Rūpėjo kur kas labiau, nei josios pačios bėdos.
Penkiolikmetę nustebino raudonplaukio atsakas į josios žodžius. O dar labiau tai, koks sumišęs vaikinas atrodė.
- Ne. Tai yra taip. Turiu galvoj. Eee... Na... - pakartoti buvo kur kas sunkiau, nei Miona tikėjosi. - Ne ne, aš nieko prieš, kad atėjai. Man netgi... hm... malonu, manyčiau, - šyptelėjusi tarė. Mintyse kelis sykius trenkė sau. Jai net buvo baisus įsivaizduoti, kaip kvailai skambėjo jos žodžiai. - Kas kaip ir? - įdėmiai paklausė, nors atsakymą najautė. Kaip ir visi kiti. Ji nebuvo kaip kiti. Nemėgo būti su kažkuo lyginima. Ne, ne todėl, kad jautėsi „aukščiau“ kitų. Rudaplaukė tiesiog nuo pat mažens matė žmones visai kaip daugiakampes figūras. Per daug sudėtingas, kad būtų galima palyginti.
- Kodėl nejauku? - sunerimusi paklausė.
Mintyse iškilo prisiminimas. Kai sykį Miona padėjo Adelaidei gėlių parduotuvėje, įbėgo gal septynerių metų vaikas. Paprašė gėlių mamai. Visą laiką vaikas vengė Adelaidės akių. Vėliau Mionos mama gailėjo vaiko. Merginai paaiškino, kad užmatė vieną kitą mėlynę. Tada šviesiaplaukė ir suprato, kad berniukas galėjo būti mušamas. Ar taip galėjo nutikti ir Dafydd? Nejaugi jį kažkas skriaudžia? Tada tai paaiškina jo elgesį.
Stebėjo, kaip pakyla klastuolis. Pajuto nusivylimą.
- Išeini? A, ne, gerai, - sumurmėjo panosėj, kai pamatė, kaip vaikinas nuėjo prie lango. Susidomėjusi, ko gi jis čia taip atsistojo, į jį pasisuko ir pamėgino atsisėsti lotoso poza. Šiek tiek suskaudo pilvą, bet mergina į tai numojo ranka. Pasiėmė dar vieną sausainį ir luktelėjo, kol Dafydd prabils.
Sniegas stipriai atspindėjo šviesą, dėl ko vaikino veidas buvo truputėlį sunkiau įžiūrimas. Mergina suirzo, kad negalės sekti raudonplaukio klastuolio veide atsispindinčių jausmų.
Pagaliau klastuoliui prabilus, mergina taip sutriko, kad net užspringo sausainiu. Paėmė stiklinę vandens ir nugėrė kelis gurkšnius. Kelias akimirkas, kol atkosėjo (šiek tiek tempė laiką), mąstė, ką atsakyti. Vis dėlto, pasakė tai, kuo norėjo tikėti.
- Greičiausiai tada, kai išleis iš ligoninės. Vis tiek pas tetą neturiu ko veikti, - gūžtelėjo pečiais.
Jautėsi tokia bjauri, kad net supykino. Miona norėjo grįžti į Hogvartsą. Norėjo vėl tęsti treniruotes. Norėjo vėl leisti laiką su grifiukais. Norėjo grįžti į normalų gyvenimą. Pajuto, kaip šniurkšelėjo nosimi.
- O ne, - tikrindama prabraukė ranka skruostą. Pirštai paliko drėgni. - Oi, atsiprašau, - atsikrenkštusi ir valydamasi veidą tarė. - Šiuo metu esu… hm… emocionali.
Pasidžiaugė, kad bent šįsyk neteko meluoti.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Rugpjūčio 11, 2019, 07:50:11 am
Dafydd mintyse keikė save. Nesuprato, kaip sugebėjo šitaip paimti ir išsipliurpti. Juk tai buvo tema, apie kurią jis net galvoti nenorėjo. O čia paėmė ir pasakė. Tiesiog. Ir ne bet kam kitam, o Mionai. Kuri, reikia pripažinti, turi kažkokį keistą gebėjimą ištraukti iš Dafydd viską, ko jis nenori sakyti. Kas keisčiausia, grifė, atrodo, net neklausia, tačiau velsietis pasako. Kas su ja negerai?
Panašu, kad jo žodžiai sutrikdė ir pačią merginą. Dafydd įtarė, kad jo nepatiklumas Mionos nestebina. O kodėl turėtų stebinti? Klastuolio niekas ir niekada nenori matyti. Tad tai, kad jį matyti yra "smagu", "malonu" ar kaip kitaip gerai, buvo itin neįtikėtina.
- Malonu? - tyliai pakartojo Dafydd. Tai nuskambėjo keistai. Ir netgi ne dėl to, kad Miona, atrodo, itin sunkiai surezgė tą sakinį. Velsietis paprasčiausiai per retai girdėdavo tokį žodį kaip "malonu". O mergina, savaime aišku, atkreipė dėmesį į tai, kad Dafydd nutraukė pats save. Labiausiai norėjosi iš viso neatsakyti, tačiau pykčio protrūkis buvo praėjęs, tad klastuolis nutarė, kad geriau bent ką nors pasakyti. Tad nenoriai pratarė: - Nesvarbu, nenoriu apie tai kalbėti.
Vaikinas žvelgė į merginos pusę, tačiau į akis pažvelgdavo nebent akimirkai. Tai buvo pernelyg didelis išbandymas. Dafydd jautė kažkokią baimę pažvelgti tiesiai į akis. Iki šiandien nė nebuvo apie tai susimąstęs. O dabar štai ką tik pagalvojo apie tai pats, o dabar, žinoma, paklausė ir Miona. Klausimas buvo labai nepatogus. Ir vėl toks, į kurį nesinori atsakyti.
- Nežinau, - bandė laimėti šiek tiek laiko Dafydd, nors buvo tikras, kad prielaida, kurią jis buvo padaręs anksčiau, yra teisinga. Juk net motina nežvelgė sūnui į akis. Kodėl? Galbūt ją kamavo kaltės jausmas, kad nedarė nieko, kad Dafydd vaikystė būtų lengvesnė? Ar ir ji tiesiog nekentė vyresniojo sūnaus? Tačiau klastuolis buvo tikras, kad motina jam neapykantos nejaučia. Tad kodėl, po velnių, ji negali padaryti dėl jo net tokio paprasto dalyko kaip išmokyti žvelgti į akis. - Nenoriu apie tai kalbėti, - tą pačią frazę pakartojo velsietis.
Vos tik Dafydd atsistojo, Miona paklausė, ar jis išeina. Vaikinas bandė suprasti, ar tame klausime buvo viltis, kad jis nešdinsis iš čia, ar ne. Taip ir nesuprato, nors vėlesni žodžiai vertė manyti, kad Miona nenori, kad jis jau išeitų.
- Jeigu nori, kad palikčiau tave ramybėje, tau užtenka tai pasakyti, - sumurmėjo klastuolis, stengdamasis, kad Miona nesuprastų, jog jis tik ir laukia tokio prašymo. Tiesą sakant, Dafydd ne tiek norėjo išeiti, kiek čia jautėsi nejaukiai. Suprato, kad vėliau tikriausiai džiaugsis čia atvykęs. Tačiau dabar buvo tiesiog tragiškai nejauku. Labiausiai dėl to, kad grifė akivaizdžiai vis bando sužinoti kažką, ko jai žinoti tikrai nėra būtina.
- Pas tetą... - nutęsė Dafydd, susimąstydamas, kad jis net ir tokios galimybės neturi. Juk kas jo tėvas, nežino turbūt net motina. O ji pati buvo vienturtė. Klastuolis sunkiai atsiduso. Ir tik tada suprato, kaip tai keistai turi atrodyti. Ko gero, Miona pamanys, kad jis vėl įtaria ją meluojant. Reikėjo kažkaip užglaistyti eilinę nemalonią situaciją. - Aš... Nenorėjau, kad tai nuskambėtų blogai, tik užsigalvojau.
Tai skambėjo dar blogiau. Ar bent kvailiau. Tačiau buvo galima tikėtis, kad Miona bent jau neįsižeis. O šito Dafydd dėl kažkokios priežasties ir siekė. Kad ji neįsižeistų.
- Na, gal po atostogų jau galėsi grįžti, - galiausiai pridūrė jis. Nežinojo, ar jam pasivaideno, ar taip ir buvo, tačiau rodėsi, kad balse galima išgirsti kažką panašaus į vilties gaidelę.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Miona Hera Rugpjūčio 15, 2019, 02:21:49 pm
- Mhm, - numykė šviesiaplaukė. Tai patvirtinti buvo ganėtinai keista. Aplamai, vien tai, kad išvis kažką tokio sako vaikinui, buvo beprotiškai keista. Tačiau dar keisčiau buvo, kad Dafydd į tai reagavo be ironijos balse.
Ir vėl vaikinas nenorėjo apie tai - tiksliau, apie ką? - kalbėti. Kuo toliau, tuo Miona vis mažiau abejojo savo hipoteze, nors pagrindo tam nebuvo. Vaikinas niekada nesiskundė dėl šeimos bėdų, nors labai seniai prefektų vonioje pirmąsyk pasakė tą pačią „Aš nenoriu apie tai kalbėti“ frazę. Nežinojo, kodėl taip gerai prisiminė jųjų pokalbį. Gal dėl to, kad vos nenuskendo, o gal dėl to, kad vakaras aplamai buvo be galo keistas (kaip ir kiti jų visiškai netyčiniai susitikimai).
- Jeigu norėčiau, kad išeitum, tai ir pasakyčiau, - švelniai atkirto Miona. Pyktis buvo dingęs, lyg jo nė nebūtų buvę. Ar ji nori, kad jis čia pasiliktų? Jei taip, tai kodėl? Ilgaplaukės skrandis nemaloniai suspazmavo.
Mergina susidėjo rankas ant kelių ir be garso paplojo. Sunkiai atsidūsėjo. Pasimuistė. Buvo taip siaubingai nejauku, kad net nežinojo, kur dėti rankas. Jos, atrodė, tik maišė. Taip pat pasirodė, kad nusėdėjo užpakalį, nors taip tesėdėjo vos kelias minutes.
Stebėjo, kaip Dafydd nutęsė Mionos žodžius ir susimąstė. Liūdnas ar bejausmis buvo veidas, sužeistoji nematė.
- Ne ne, viskas gerai, - pakratė galvą mergina, nustebusi, kodėl raudonplaukio žodžiai turėjo nuskambėti keistai. Klausimų užteks.
Kažkas tyliai sutilindžiavo. Mergina spėjo, kad lauke. Nejučia atsiminė, kad pirmąsyk jie, Dafydd ir Miona, susitiko prieš Kalėdas, per žiobarotyros pamoką.
Ar šiandien jie matosi paskutinįsyk? Kažkas nemaloniai pradėjo lipti stemple aukštyn.
Tąsyk, per pamokos praktiką, šviesiaplaukė padovanojo sausainių ir sapnų gaudyklę. Kilo nenumaldomas noras sužinoti, kur vaikinas dėjo tą daiktą.
- Ar pameni, kai dovanojau tau sapnų gaudyklę? Per žiobarotyrą. Ar tebeturi? - šiek tiek viltingai paklausė, nurijusi neaiškų gumulą. Dovanodama puikiai žinojo, jog jis tai išmes. Tačiau dabar tikrai norėjo išgirsti spėjimo paneigimą.
Raudonplaukio klastuolio dovanota akmeninė elnio statulėlė pasiliko namų griuvėsiuose. Dovana buvo tvirta, iškalta iš akmens, tad kas nors nutikti neturėjo. Nežinojo, kas ją turėjo priversti grįžti ton vieton, tačiau, deja, tai tikrai nebuvo statulėlė. Kad ir kaip gaila.
- Tavo dovanotas elnias paliko namuose, - įsispitrijo pro Dafydd šoną į langą. Saulė nebuvo dar aukštai pakilusi, bet tai nereiškė, kad dar ankstus rytas. Žvilgtelėjo į nediduką laikrodį, stovintį ant naktinio stalelio. Be penkių vienuolika. Kiek laiko jie jau kalbasi?
Kiti vaikino žodžiai nuskambėjo kaip atsisveikinimas. Taip žmonės atsisveikina, kai tikisi dar kada susitikti. Kodėl jo toks balsas? Kodėl jis išvis taip maloniai bendrauja? Ar čia klasta? - prieš savo valią pagalvojo ir tuojau pat paneigė. Jis taip negalėtų.
- Tikiuosi.
Taip sėdėjo tylėdama keletą akimirkų, iki kolei pro duris įėjo seselė.
- Labas rytas, panele Miona. Matau, turi lankytojų, - su šypsena pasisveikino nematyta moteris. Ji nešėsi padėklą su maistu, kompotu ir tuo pačiu metaliniu puoduku, kuriame teliūskuodavo vaistai. Į vaikiną paželgė kiek smalsiai, ir akis nutvieskė šelmiškos kibirkštėlės. Miona tik kilstelėjo antakius.  - Norėčiau apžiūrėti pacientę, tad būtų gerai, jei išeitumėte, ponaiti.
Mergina kiek nuliūdo. Kodėl, nė pati nežinojo.
- Tai tikriausiai iki… Ačiū, kad aplankei. Linksmų švenčių, Dafydd, - liūdnai šypteldama atsisveikino.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Rugpjūčio 16, 2019, 12:47:46 pm
Kaip suprasti tą "mhm..." Dafydd nė neįsivaizdavo. Neatrodė, kad Miona tai pasakė ironiškai. Tačiau neskambėjo ir itin užtikrintai. Tačiau klastuolis nutarė į tai nesigilinti. Grifė jo dar nepasiuntė kur nors toliau, o dabar buvo daug svarbiau, kad ji nepradėtų klausinėti apie "tai". Velsietis puikiai prisiminė, kad jau ne kartą pavartojo tą frazę. O ką jam daryti? Jis tikrai nenorėjo apie tai kalbėti. Niekas nenorėtų pagalvojo Dafydd ir kažkodėl jame sukilo pyktis. Tačiau Miona Hera kalbėjo draugiškai (lyg ir), tad raudonplaukis pasistengė tą pyktį paslėpti savyje. Juk tuoj grįš į mokyklą ir galės ten išlieti visus jausmus ant tų nevykėlių, kurie šventes praleis ten pat. O šita mergina yra kažkokia kitokie. Tad jau geriau pykti pataupyti ateičiai. Tarsi jo Dafydd kada nors galėtų pritrūkti...
- Na, gerai, - pratarė Dafydd, nors ir pats nežinojo, ar tiki, kad Miona išties nori jį čia matyti. - Man tik keista, kad tu nori... Na... Kad aš čia būčiau.
Penkiolikmetis sutriko. Jam atrodė, kad šneka kažkokias nesąmones. Kita vertus... Kai visą gyvenimą su tavimi niekas nekalba maloniai ir draugiškai, kaip tu gali tai išmokti? Dafydd nutarė, kad jis, ko gero, dėl šitos priežasties ilgai nesuprato Mionos. Ji pernelyg draugiškai su juo elgėsi. Tikriausiai nuo pat pradžių. O kai su kažkuo susiduri pirmą kartą, žinoma, kad reikia pramokti su tuo tvarkytis. Taip pat ir su maloniu bendravimu.
- Kaip tu prisimeni tokius dalykus? - nustebo Dafydd. Ir susimąstė. Kur ji gi jis padėjo tą daiktą? - Tikrai ketinau išmesti, - prisipažino jis ir pratęsė: - Bet iš karto po pamokos pamiršau tą padaryti. Manau, kad ta gaudyklė tebėra kur nors tarp mano daiktų. Ačiū.
Nesuprato, kokio velnio pridūrė tą paskutinį žodį ir tikėjosi, kad Miona neklaus, už ką gi jis dėkoja. Grifė turėjo vieną didelį privalumą: bent kai kuriais atvejais ji žinojo, kada geriau nieko neklausti.
- Tu jo neišmetei? Juk tai tikrai nebuvo nuoširdi dovana... - nutęsė Dafydd. Visai nebūtų prieštaravęs dabar patekti į tą pamoką. Ir būti poroje su Miona. Ko gero, išrinkti dovaną būtų daug sunkiau. Juk dabar klastuolis bent kiek pasistengtų. Tačiau galėtų parodyti, kad nėra toks beširdis kiaulė, kokiu jį laiko visa mokykla. Visa, išskyrus galbūt Mioną... Staiga klastuolis garsiai pasakė:
- Aš nesu toks šlykštynė, kokiu visi mane laiko, ar ne?..
Vos ištaręs žodžius Dafydd pats pasibaisėjo tuo, ką pasakė. Tokio klausimo mergina tikrai neturėjo išgirsti. Tuo labiau mergina, kuri išgyveno šeimos tragediją ir dar gulėjo ligoninėje.
- Ak, neklausyk manęs, - bandė pasiteisinti Dafydd.
Raudonplaukis stovėjo ir nežinojo, ką daryti. Norėjo kuo greičiau iš čia sprukti, kol dar labiau neapsikvailino. Ir tada Miona pasakė besitikinti po atostogų sugrįžti į mokyklą. Kol velsietis svarstė, ar jam ką nors reikia į tai atsakyti atsidarė durys ir, ačiū dievams, įėjo seselė. Ir, ačiū jai, paprašė klastuolio išeiti. Dafydd stengėsi neparodyti džiaugsmo. Jis, tiesą sakant, norėjo išeiti ne tam, kad nematytų Mionos. Jis tiesiog nebežinojo, ką sakyti ar daryti. Ko gero, ir taip jau pasakė per daug. Ir ko jis čia iš viso ėjo?!
- Žinoma, - burbtelėjo Dafydd. Jis nė nepažvelgė į seselę. Nukreipė akis į merginą ir pratarė: - Greičiau sveik ir grįžk į mokyklą. Liūdna ten be tavęs.
Klastuolis suprato, kad ir vėl pasakė kažkokią nesąmonę. Tad skubiai pridūrė "iki" ir pasišalino. Eidamas koridoriumi bandė suprasti, kas gi čia įvyko.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Miona Hera Rugpjūčio 27, 2019, 10:02:29 am
Tu turbūt nė neįsivaizduoji, kaip man keista, - mintyse į sutrikusį Dafydd mikčiojimą atsakė Miona.
Heros gyvenimas jai pačiai priminė daugybę sudužusio veidrodžio šukių. Anksčiau matytas aiškus gražaus gyvenimo vaizdas sutrūkinėjo ir subyrėjo. Penkiolikmetė bijojo prisiliesti prie duženų, baiminosi įsipjauti. Žinojo, kad net jei kažkokio atsitiktinumo dėka kažkas sudės šukes taip, kaip jos turi būti, vaizdas vis tiek bus nebe toks, koks buvo. Iškreiptas ir net nebeatitinkantis realybės.
Tad kokia prasmė judinti tas šukes?
Iš apmąstymų į realybę grąžino nuostabos kupinas Dafydd balsas. Užtruko kelias sekundes, kol merginos smegenis pasiekė klastuolio klausimas.
- Tiesiog prisiminiau, - gūžtelėjo pečiais. O ką daugiau pridursi?
Raudonplaukis padėkojo, kas buvo tikrai netikėta. Regis, vaikinas norėjo, kad būtų neišmetęs tos dovanos. Miona susimąstė kodėl. Juk Dafydd neatrodė tas, kuris mėgtų kažkokius niekniekius kaip sapnų gaudyklė. Tačiau toks jo elgesys kažkodėl sukėlė keistą jausmą pilve. Mergina nutarė, kad dėl to kaltas peilio paliktas dūris. Juk po traumos maudžia sužeistas vietas, ar ne?
- Ne, neišmečiau, - šypteldama patvirtino. Tačiau vos spėjo tai padaryti, ir Dafydd kaip kūju tvojo savo klausimu. Net ir pirmai rudaakiui jį uždavus neatrodė taip keista, tačiau po šios dialogo dalies toks klausimas atrodė labai... kažkoks ne toks.
- Dafydd... - pradėjo, bet vaikinas ją nutraukė. Šviesiaplaukė norėjo pasakyti kažką tokio, kas neskambėtų kvailai, tačiau progos tam nebeturėjo.
Seselė tiriamai stebėjo klastuolį. Miona niekaip neišskaitė, ką ji galvoją apie Dafydd.
- O... - nutęsė po bendraamžio žodžių. Ko ko, bet šito tai nesitikėjo. Stengdamasi užslėpti sumišimą sumurmėjo kažką panašaus į „būtinai“ ir sutrikusi pamojo išeinančiajam.
- Atrodo tikras padauža, - linksmai mirktelėjo Mionai seselė. Neatrodė, kad tai sakytų piktybiškai. Regis, netgi šelmiškai. Nesupratusi dėbtelėjo į moterį. Ši tik gūžtelėjo pečiais tiek, kiek leido padėklas, ir priėjo prie pacientės lovos.
Kai išgėrė vaistus, o seselė dingo daugiau neužsiminusi apie rudaplaukės svečią, Hera ėmė knibinėti maistą. Vis dėlto, skonio nejuto, nes viena mintis nedavė ramybės. Penkiolikmetė prižadėjo grįžti mokyklon. Ar tai visiškas atsitiktinumas, ar likimo - arba josios pačios - pakišta mintis?
Laukdama Fasiro nė pati nepajutusi ėmė kurti planą.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Fasiras von Sjuardas Rugsėjo 22, 2019, 11:53:17 pm
   Fasiras gana skubiai dūlino mažumėlę pažliugusio sniego užverstomis gatvėmis. Juodaplaukis kiek apmaudžiai nužvelgė juodus odinius batus, skrodžiančius nemalonios pliurzės jūras - et, lyg ir nereikėtų ministrui dabar gaišti laiko, et, galėtų jis užsidaryt savo namuose, užsidangstyt visus kampelius, kad nepraeitų linksmų kalėdinių girliandų iš kaimynų namų mirguliavimas. Nepraeitų kalėdinė dvasia - galgi jam visai jos nereikia, juk jau krūvą metų nešventė Kalėdų, velniam jos jam. Nebent sugalvotų kas nors švęsti su juo, bet paprastai kvietimų nesulaukdavo. Kaži, ar ir priėmęs būtų. Visgi kažkokia nuojauta jį tempte tempė į švento Skutelio ligoninę.
   Kiek sušalusiose rankose nešė nukirstą mažą eglutę - ką gi, meile augalams ir ekologišku mąstymu nepasižymėjo. Tiksliau, eglutę nešė vien dešinėje, o jos nelygus kamienas delne gulėjo visai nesmagiai, ne taip, kaip paprastai guli eglinės burtų lazdelės. Ar apskritai bet kokios burtų lazdelės. Kitoje, kairėje rankoje, jis nešė nemažą dėžę, prispaudęs prie šono. Į juodus, šįkart gobtuvu neuždengtus plaukus, pynėsi vilnonė sniego kepurė.
   Gatvės buvo beveik visai tuščios - von Sjuardas, kol praėjo per Londoną ir susirinko visus reikalingus dalykus, prasilenkė vos su keliais žmonėmis. Nesiskundė tuo - mėgo ramias naktis, o jų Londone papuldavo mažokai... Na, gerai, šitoks mąstymas neteisingas - centrinėje aikštėje ir dabar tvyrojo šventinis šurmulys, o gal netgi vyko koks nors kalėdinis koncertas, spektaklis ar dar koksai išmislas.
   Fasiras alkūne nuspaudė durų į palatą rankeną, koja stumtelėjo duris į šoną, jas atidarydamas.
   - Labas vakaras, - pasisveikino jis, kažkodėl nesmagiai šyptelėdamas Mionai.
   Priėjo prie jos lovos, atsargiai padėjo dėžę ant žemės, eglutės iš rankų vis dar nepaleido - ir nužygiavo uždaryti duris. Tik tuomet atsargiai atrėmė eglutę į sieną ir pasitrynė nutirpusias, sušalusias rankas. Tat padaręs sugrįžo ir pažvelgė į merginos veidą.
   - Kaip jautiesi? - pasiteiravo jis.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Miona Hera Spalio 27, 2019, 11:42:34 pm
Bjaurią sniego pliurzę pamažėl ėmė dengti lėtai iš dangaus besisukančios snaigės, kurios sidabru žibėjo nepaprasta galybe girliandų padabinto namo šviesoje. Pro vieną pastato langą laukan sprūdo šviesa, tačiau ši neabejotinai buvo menkesnė už visas tas namą apsivijusias lemputes, kadangi užuolaidos buvo užtrauktos. Kas vyko viduje, Miona nematė, tačiau merginos vaizduotė piešė prie didelio valgomojo stalo, nukrauto skaniais valgiais ir vidury jo stovinčiu milžinišku ąsočiu saldaus spanguolių kisieliumi, sėdinčią gausią šeimą ir juos aplankyti atvykusius gimines. Rudaakei suspaudė širdį. Gal ir gerai, kad nemato.
Pro šiek tiek pravertą penktos palatos langą sklido švelni kalėdinė muzika, kuri dažnam žmogui buvo bene svarbiausias vienų didžiausių metų švenčių akcentas. Į merginai pakankamai šiltą patalpą sruvo vėsus ir gaivus vakaro oras.
Miona ilgesingai atsiduso.
Prasivėrė palatos durys ir pasirodė apkūnioji seselė.
- Varguteliau, peršalsi, - susiraukusi atitrepsėjo vidun ir sandariai uždarė langą. - Vaikeli, tavo pirštai lediniai. Visai proto netekai, - suėmusi šviesiaplaukės plaštakas spustelėdama tarė.
Miona norėjo paprieštarauti, kad jai visiškai nešalta ir kad jos protas sveikut sveikutėlis. Gal net vseikiausias už kai kuriuos žmones šiame pastate, turint omeny tai, kad niekas jos nesiruošė išleisti namo, kai skausmo, praktiškai, nebejautė. O juk dar šventės! Tik to nepadarė. Neapsivertė liežuvis šitaip kalbėti su tokios geros širdies moteriškė.    Ji nebuvo kalta dėl to kad sužeistoji nebuvo paleista iš ligoninės. Be to, šįvakar atnešdama vakarienę padovanojo iš kažin kur gautų gėlyčių. Smulkių. Geltonų. Kaip antai užuolaidos. Visai nederančios su metų laiku, bet mielos širdžiai. Hera sau prisiekė dar kada apsilankyti Skutely. Jeigu turės galimybę.
Moteris nuvedė merginą prie lovos ir paliepė ilsėtis. Tada paėmė padėklą su nebaigtu valgyti maistu lėkštėse ir darsyk palinkėjusi gražių švenčių, apsisuko ir išpėdino iš palatos. Prieš užverdama duris pridūrė, kad šventų Kūčių proga lankymo valandos pailgintos. Tik Miona abejojo, ar jai svarbu tai žinoti.
Seselė išėjo ir ilgaplaukė vėl paliko su savom mintim. Pirštais žaidė su snt kairiojo riešo užrištu ir maloniai prie odos prigludusiu juodu kaspinu. Miona pasuko galvą į gėles ir išvydo už vazos užkištą puoduką. Puodelio vidinėje pusėje, ant sienelės, tamsavo juodosios arbatos paliktas tamsus žiedas. Seselė užmiršo puoduką. Tiksliau ant padėklo jį pamiršo padėti Hera. Su ta mintimi nulinko durų rankena ir galiausiai prasivėrė durys. Mionai iškart dingtelėjo, kad moteris prisiminė, ką palikusi, ir mergina jau žiojosi sakyti, kokia neapdairi buvusi ir kur nukišusi indą. Tačiau sustojo nė nepradėjusi žodžio. Vis dėlto, nepamiršo, - nusistebėjo šviesiaplaukė.
- Labas vakaras, - vis dar kažko sutrikusi pasisveikino su auksaakiu ir ėmė akimis sekti magijos ministrą.
Rankose šis laikė kažin ką slepiančią dėžę ir nukirstą eglutę. Dėl pastarojo dalyo Miona iškart susiprotėjo, kad dėžutėje galimai sudėti žaisliukai.
Fasiras atrodė ganėtinai sušalęs, ir mergina pajautė graužatį. Žmogus šalo dėl jos. Net eglutę nupirko. Tik, deja, jau nukirstą, kas Mionai ne itin patiko, bet tokį jausmą greit išstūmė faktas, kad ją, eglę, pasivargino atgabenti patsai magijos ministras! Nors greit atslinko kita mintis. Kam?.
- Gerai, - nemeluodama atsakė Miona. Tiesa, nemelavo tik dėl fizinės būklės. Juk to ir klausė jis, taip? - O kaip jūs? Ir kodėl atsinešėte šią eglę ir dėžutę? - pasmalsavo mergina, nors buvo tikra, kad bet kokiu atveju jau atspėjo.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Fasiras von Sjuardas Lapkričio 03, 2019, 07:37:27 pm
   - Džiugu, - linktelėjo Fasiras. Tuomet pajutęs palatos šaltį susiraukė. - O čia vėsoka. Negi langai nesandarūs? - paklausė iš dalies retoriškai, iš dalies Mionos. - Ar tau nešalta? - pasiteiravo merginos.
   Atsiminė, kad, regis, visai neseniai ministerija buvo skyrusi nemažą sumą pastato atnaujinimui ir pagerinimui. Negi vėl kas nors nusibarstė į savo kišenes? Tai vertė nusivilti. Na, bet Kalėdos, teks trumpam šitą užmiršti.
   - Aš irgi, - lakoniškai atsakė von Sjuardas ir pasikabino juodąjį apsiaustą ant pakabos prie durų.
   Galbūt reikėjo apsimestinai padejuoti dėl skaudančios susitrenktos nugaros? Bet, rodos, Miona nematė, kaip jis buvo ištaškytas, o jei ir matė - bus galima pasakyti, kad turi kokio gero tepalo ir veikiai tas žaizdas išsigydė.
   - O tai dėl ko galima atsinešti eglutę? - perklausė Fasiras. - Ar ne šiandien Kūčios? - pasidairė kalendoriaus ant sienos, bet nerado. Būtų klaikiai nemalonu susimauti, bet Fasiras tikėjo, kad apie Kūčių šventimą suprato teisingai - vakaras prieš Kalėdas.
   Jaunuolis priklaupė prie dėžės, kurią paliko ant žemės ir atidarė ją. Pasilenkė, sukišo ranką iki alkūnės, kažko pamakalavo ir iš mažos dėžutės ištraukė didesnę.
   - Čia turėtų būti žaisliukai, - sumurmėjo jis ir stumtelėjo dėžę link Mionos.
   Tuomet juodaplaukis ištraukė kartoninę dėžutę, mažumėlę kvepiančią šiandien keptais sausainiais, nors jie nebebuvo šilti.
   - O čia tie kalėdaičiai? - paklausė Fasiras, tiesdamas maišelį su plotkeliais. - Pardavėjas sakė, kad taip, bet man, kaip nežinančiam, galėjo ir ką kita įkišt, - sudvejojo von Sjuardas, atsimindamas nepatikimo veido barzdotą vyrą su balta apykakle ir juodu apsiaustu. Būtų pamanęs, kad ten burtininkas, bet burtininkus politikas atpažindavo iš siurbte siurbiančio jį jų žvilgsnio - ak, čia ministras? Iš kaulų ir kraujo? Materialus? Ne, šitaip į jį tas bažnyčios pardavėjas nežiūrėjo.
   - Minutėlę, o kaip eglutę įtvirtint... - susimąstė jis ir pažvelgė į medelį, atremtą į sienos. Keliai beklūpint įvargo, tad ministras atsisėdo ant žemės vieną koją ištiesdamas, o kitą per kelį sulenkdamas.
   Staiga pasigirdo barbenimas į atiklą iš lauko. Fasas išsyk  pakėlė galvą, atsistojo ir nužygiavo ten. Trumpam atvėrė langą ir į vidų kartu su keliomis veikiai pranykusiomis snaigėmis įskrido kranklys.
   „Kur tu tiek pradingęs buvai? “ - papriekaištavo Fasiras, paukščiui nutūpus ant peties.
   - Nebūsi prieš? Jis nakčiai lauke nepasilieka, dabar jau tamsu, o į namus nieks neįleis, - vėl nejaukiai vyptelėjo pusvampyris, kalbėdamas apie žmogiškai protingą paukštį kaip apie paprastą augintinį. Pakasė paukščiui pasmakrę. Plunksnos buvo kiek drėgnos. 
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Miona Hera Lapkričio 03, 2019, 09:34:41 pm
Miona kiek sutriko nuo tokio Fasiro klausimo. Prie tokios temperatūros buvo pripratusi. Gal dėl to tik itin šaltu metu mūvėdavo pirštines, o apie šalikus nė kalbos negalėjo būti - taip jų nemėgdavo.
- Ne ne ne, - puolė neigti Miona. - Su langais viskas gerai. Tai aš čia hm... vėdinau kambarį, - suniurnėjo mergina ir pasiteisino: - Šaltis geriau nei tvankuma.
Šviesiaplaukė nežymiai linktelėjo į magijos ministro pasisakymą, kad ir jam viskas gerai. Bet galgi jis irgi meluoja? Gal jį spaudžia kokios nors bėdos, tik nenori apie tai dalytis su pirmu pasitaikiusiu žmogumi? Miona nusprendė, kad geriau jai nesikišti ir tyliai priimti atsakymą. Ir pati nemėgdavo, kai kas per daug lįsdavo. Kad ir kaip negražiai tai skambėjo.
- Kūčios, - blausiai šyptelėjo, patvirtindama, kad jaunuolis nesuklydo. Regis, jis net nebuvo tikras, ar atėjo reikiamą dieną. Tačiau Miona nebūtų supykusi, jei ir prašovęs būtų. Juk auksinių akių savininkas neabejotinai turėjo ir taip daug darbo.
Tiesą pasakius, ilgaplaukė vis dar negalėjo suprasti, kodėl von Sjuardas ją lanko. Juk čia buvo jos bėdos, kad kaip kvaiša bandė susirasti tėvų ir sesers žudikus. O dar ir per ją Venas, tiksliau, Fasiras pateko pavojuje. Koks žmogus, kurio vos neištiko baisi nelaimė, gali rūpintis tos nelaimės kaltininku?
Miona susizgribo neatsiprašiusi. Tačiau šiai jau žiojantis, Fasiras priklaupė prie dėžės ir ėmė joje kaži ko kuistis. Mergina nusprendė tą pokalbį atidėti ir susidomėjusi stebėjo, ką šis veikia. Vaikinui ištraukus iš dėžės didesnę, Miona kiek nustebo. Tokio dalyko nesitikėjo. Akimirką pamąstė, kaip čia padarius, kad galėtų apžiūrėti žaisliukus, bet tik gūžtelėjo pečiais ir, numetusi nuo kojų apklotą, lengvai išslydo ant žemės. Dieną persivilko ligoninės naktinius į savo jaukiuosius marškinėlius ir pižamines kelnes, todėl nebesijuto taip keistai, kaip anuos sykius, kai kas užeidavo.
Lėtai, kad ko neįplėštų, pradarė dėžę ir šyptelėjo. Žaisliukų buvo daug. Labai daug. Eglutei jų pakakti turėjo su kaupu.
Paėmė juodaplaukio tiesiamą maišelį ir dirstelėjo vidun.
- Tikrai taip, - žvaliau tarė, - čia tikrai kalėdaičiai. Jūsų niekas neapgavo.
Ir tada Mionai toptelėjo. Jeigu Fasiras nešvenčia anei Kūčių, anei Kalėdų, iš kur tada žaisliukai?
- Atleiskit, bet iš kur jūs gavote visus šiuos papuošimus? Juk švenčių nešvenčiate?
Mergina nagalėjo nė pagalvoti, jog šis auksaakis žmogus galėtų dėl jos ne tik paplotėlius, bet dar ir žaisliukus pirkt. Juk tai taip neteisinga! Kaip ji jam atsidėkos? Juk net dovanos jokios neturi! Prisiminė, kad turi savo krepšiuką, kuriame buvo pilna visokio velnio, bet nuoširdžiai abejojo, ar ten galėtų rasti kažką, kas galėtų atstoti dovaną. Ir kaip ji anksčiau apie tai nepagalvojo?
Rudaakė sustingusi žvelgė į maišiuką ir buvo pradėjusi save koneveikti, tačiau, laimei, Fasiras ir vėl prabilo.
- Nežinau… - numykė Miona ir stebėjo ministrą. Bene ką pats sugalvos.
Fasiras pakeitė sėdėjimo poziciją, ir šviesiaplaukei iškart dingtelėjo, kad net nepasiūlė juodaplaukiui prisėsti ten, kur patogiau.
- Tai jūs sėskit ant lovos. Ant grindų tikrai nepatogu, - skubiai išbėrė. Ji ir taip buvo prisigulėjusi lovoje, tad dar kažkiek laiko leisti joje visiškai netraukė.
Krūptelėjo išgirdusi barbenimą ir pasuko galvą garso šaltinio linkui. Fasiras jau buvo pakilęs ir darė langą. Vidun įskrido paukštis. Juodas, didelis paukštis. Varna, - dingtelėjo Mionai. Tik jam nutūpus Fasirui ant peties pasitaisė: Kranklys.
Miona sutrikusi žvilgtelėjo į magijos ministrą.
- Eee… Taip, žinoma, - kildama nuo žemės pratarė šioji. Nejusdama patraukė prie jaunuolio, kad geriau pasižiūrėtų į paukštį. Šis iš arti atrodė dar didesnis, o ir akys atrodė protingos. Gal dėl to, kad niekada ištaip  arti nematė šių paukščių ir niekada nežvelgė jiems į akis taip atidžiai. - Kuo gi tu vardu, a? - numykė. Jai niekada nebuvo keista kalbėtis su gyvūnais.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Fasiras von Sjuardas Lapkričio 04, 2019, 12:00:59 am
   - Vėdinai kambarį, - lyg klausdamas, lyg tiesiog atkartodamas nepatikliu tonu sumurmėjo Fasiras. Na, ne dėl plaučių uždegimo ji atsigulė į ligoninę, gal ir nieko tokio karts nuo karto palatą išvėdinti. Nebe vaikas juk, turėtų jausti, kokia oro temperatūra jai priimtina. Todėl nėra visai jokio reikalo skaityti šiai mergaitei moralo. - Gerai, - pridūrė jis po sekundėlės.
   Mionai šyptelėjus Fasiras pasijuto kvailinamas. Jam atrodė, kad jis atsimena viską, ir kad viską teisingai suprato. Na, bet galbūt laikinoji švento Skutelio viešnia pasakytų tiesą, jei Kūčios būtų visai kitą dieną. Bet ryt juk Kalėdos, vadinasi, Kūčios turi būti šiandien. O gal žiobarai nepuošia eglučių ir todėl Miona taip suglumo? Na, ką gi, tai teks išsiaiškinti vakarienės eigoje, jei tik pavyks užmegzti aiškų ir gerą pokalbį. Bei pasukti pokalbio vagą link tradicijų temos. Jei ir nepavyks, galgi didelio praradimo nebus - greičiausiai Fasirui tai buvo pirmos ir paskutinės Kūčios per artimiausius penkiasdešimt metų. Na, Kalėdas gal dar pavyks atšvęst kokį sykį per dešimtmetį, nežinia, juk visgi burtininkišką šventę burtininkui švęsti dar gali tekti. Nors von Sjuardas visiškai to nenorėjo. Galbūt ir dabar mautų tolyn, bet pažadas ir principai buvo svarbiau. Be to, čia žaidė ir nuojauta.
   - Labai gerai, - linktelėjo Fasiras, kai pašnekovė patvirtino, jog tai tikrai Kristaus kūnas. - Nupirkau ir braškių uogienės, pamaniau, kad jie turbūt sausoki. Nežinau, su kuo jūs valgot juos, bet... - nutęsė ministras, pamanęs, kad gal tos informacijos, kurią pateikė, jau visai per akis. Vaikystėje jiedu su Ravenu visi išsitepliodavo uogiene arba medum, kai tepdavo saldžias mases ant vaflių ar kokių kepinių. Ką jau kalbėti apie Solveigą, tuolaik buvusią dar visai mažytę.
   Užklaustas dėl žaisliukų, Fasiras trumpam sutriko. Kalbant atvirai, aptiko visą dėžę žaisliukų savo didžiulio seno namo palėpėje ir kaži kodėl neišmetė. Galbūt tikėjosi, kad kada nors Amika grįš jo aplankyti ir jie Kalėdas atšvęs, o jam pavyks jos atsiprašyti ar kažkaip atsimokėti... Na, bet ką jis sau galvoja. Tokios skolos yra negrąžinamos niekada gyvenime.
   Ir iš tiesų - kodėl jis neišmetė tų žaisliukų? A, tiesa, dar įsivaizdavo, kad kada nors pas jį suvažiuos kolegos, mat kasmet prieš Kalėdas žadėdavo jį aplankyti, bet švenčių eigoje visai tuos pažadus pamiršdavo - na, arba susigėsdavo ir nuspręsdavo, kad ministras juos kviečia vien iš mandagumo. Kas iš esmės buvo tiesa.
   Tai jau tikrai, beprasmiška buvo pasilikti tuos žaisliukus, bet ką gi, štai jie ir pravertė.
   - Pirkau namą, palėpėje senieji šeimininkai buvo juos palikę, - nemeluodamas atsakė Fasiras.
   Iš pradžių jam buvo kilusi pagunda pasitenkinti trumpesniu atsakymu - ,,Anksčiau švęsdavau", tačiau toks sakinys iššauktų dar daugiau klausimų ir dar daugiau nejaukumo. Ką gi, tiesą sakant, ir išsakytasis pasiaiškinimas dėl žaisliukų buvo pakankamai neblogas klausimų magnetas, tačiau jaunuolis tikėjosi, jog toks atsakymas yra mažiau pavojingas.
   - Gal priklijuosim trumpam prie grindų, - sumurmėjo von Sjuardas, nesulaukęs konkretesnio Mionos pasiūlymo.
   - Niekis, ant minkštų krėslų prisisėdžiu ir darbe, - niauriai vyptelėjo politikas. - Be to, ministrams nėra leidžiama sėdėti ant grindų, todėl noriu šios prabangos bent per šventes, - pridūrė jis, bet iš ramaus veido negalėjai suprasti, ar jis juokauja, ar kalba rimtai.
   - Labai gerai, - sumurmėjo varno šeimininkas, patenkintas, kad nereikėjo susiginčyti - juk švęsti šventę be Munino buvo tolygu švęsti šventę be mamos ar brolio.
   Paukštis tyliai sukrankė.
   - Tai Muninas, - tarstelėjo Godriko daubietis ir vėl įsitaisė ant žemės.
   ,,Miona, tiesa?" - paklausė kranklys. Fasirui beliko patvirtinti. Savaime aišku, jis buvo pasakojęs sielos bičiuliui visą nuotykį ,,Kiaurame katile".
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Miona Hera Lapkričio 08, 2019, 11:54:09 pm
Fasrui nepatikliai pakartojus jos žodžius, mergina iš lėto linktelėjo, ir nežymiai kilstelėjo antakį. Ir, regis, po tūkstančio krumpliaračių pasisukimų vaikino galvoje, šis nutarė nesigilinti. Ar bent taip atrodė.
Mionos smegeninėje irgi ėmė suktis maži dantračiai - iš jaunuolio kūno kalbos bandė nuspėti, ką šis galvoja. Visgi, šioje srityje ji nepasižymėjo taip gerai, kaip kad būtų norėjusi, todėl nelabai ką ir tesuprato.
Palatoje nuaidėjo kvatojimasis. Miona su maišeliu, kuriame slėpėsė kalėdaičiai, prisidengė burną. Mat, nemandagu, juk, žvengti prie tokio žmogaus.
- Atsiprašau, labai nemandagu, - drebančiu nuo vos tramdomo juoko balsu atsiprašė šioji ir krenkštelėjo. Vis dėlto neišlaikė ir prunkštelėjo. - Darsyk atsiprašau, gerbiamas ministre, - kiek surimtėjusi pažvelgė į auksines akis. - Uogienės nereiks. Kalėdaičiai valgomi be nieko. - Jai kalbant, lūpų kampučiuose žaidė šypsenėlės. Visgi galiausiai susitvardė ir nusuko akis dėžėn. Vėl prisiminė, kad galėtų čia juoktis ir Polė. Ir tėtis. Ir mama. Nebūtinai esant Fasirui. Jeigu ne Miona, jie visi ramiai sėdėtų prie spragsinčio židinio ir dalintų vienas kitam kalėdaičius. Hera atsiduso.
- Nors gal ir norėčiau paragauti tos uogienės, - nebe tokiu linksmu balsu tarstelėjo, prisimindama, kad dažniausiai josios desertas ir būdavo močiutės, kurios jau kadai nebebuvo gyvųjų tarpe, uogienė ir stora batono riekė. Tik mėgstamiausia uogienė buvo jau ne braškių, o šiaip kažin kokių uogų mišinukas. Bet nuostabiai gardus.
Šviesiaplaukė linktelėjo į Fasiro atsakymą. Juk puikiai žinojo, kiek įvairiausių dalykėlių palieka buvę namo šeimininkai. Nuo knygų šūsnių iki prirašytų senų, pageltusiais lapais sąsiuvinių ir senovinių sietynų. Tad atsakymas buvo visai tikėtinas. Nors visgi liko vienas neištartas: kam jis saugojo tuos žaisliukus, jeigu nešvenčia švenčių? Šitą mintį ilgaplaukė rudaakė nutylėjo.
- Kaip priklijuosim? - kilstelėjo antakius Miona. - Jūs juokaujat? - negalėjo patikėti šioji.
Priklijuot eglę? Kas čia per išmislai? Eglę su tėvais dažniausiai nusipikradavo vazonėlyje, kad vėliau galėtų kur nors pasodinti. Neprisiminė, kad kada būtų turėję nukirstą eglę. Štai dėl to ji taip kritiškai iš pradžių ir žvelgė į vargšą nukirstą medelį.
Rudaplaukė vėl kilstelėjo antakius, bet šįsyk iš nuostabos. Fasiro paprastumas nenustojo jos stebinti. Šyptelėjo. Sėdėjimą ant grindų šis žmogus laiko prabanga, kai daugybė žmonių prabanga palaikytų sėdėjimą minkštame krėsle.
Mergina ir vėl švelniai šyptelėjo. Iš arti stebėti tokį paukštį būtų buvę įdomu bet kokiam gamtos mylėtojui.
- Labas, Muninai, - linktelėjo mergina ir pasisuko į auksaakį. - Tai kada puošim eglutę?
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Fasiras von Sjuardas Lapkričio 10, 2019, 06:53:40 pm
   Fasirą sutrikdė staiga nuskambėjęs Mionos juokas. Jis visiškai nesusigaudė, kas gi būtų galėjęs sukelti tokią stiprią emociją, tad į to paaiškinimus iškart pasisiūlė net kelios mintys. Pirma, Mionai iš skausmo truputį iš tiesų pavažiavo; antra, jinai nejaukiai juokėsi iš jo poelgio; trečia - jis susimovė. Panašu, kad pastaroji mintis buvo logiškiausia. Visgi Fasiras kiek pakreipęs galvą ir žvelgdamas į merginą pratylėjo visą laiką, kol ji iki galo išaiškino situaciją. Taip, jai su protu viskas tvarkoje.
   - Nieko tokio, čia aš atsiprašau už klaidą, - trumpai nejaukiai vyptelėjo von Sjuardas, kuriam vėlgi smigtelėjo į paširdžius tas pernelyg pagarbus kreipinys ,,gerbiamas ministre". Politikas pabandė išlaikyti tą šypsenėlę kiek ilgiau - šypsojosi, po teisybe, retokai, tad padaryti tai natūraliai buvo gan sudėtinga.
   - Gerai, - trumpai kaip visuomet tarstelėjo burtininkas ir linktelėjo galva. Nepripirko visko daug, bet šį tą gavo, kas jam pasirodė skanu ar tinkama tokiai šventei. Gaila, nebuvo laiko (o gal ir noro) plačiau pasidomėti šiomis žiobarų tradicijomis. Et, kam čia. Juk jis švęs jas turbūt tik sykį savo gyvenime.
   - Paprastai, - atsiliepė auksaakis. - Yra tam skirtų kerų. Nebent turi kitų idėjų, kaip padaryti, kad ji stovėtų.
   Aišku, buvo įmanoma tiesiog atremti eglutę į lovą ar... Vazono jokio čia jaunuolis nematė. O iš kur gi daugiau gausi kokį įdubusį daiktą, į kurį įstatytum eglutę?
   Na, nebent ministro batas. Ar taip, ar taip jau prisikentėjęs brendant per sniegą. Bet ko kas von Sjuardas nedegė noru paaukoti apavą Kūčių šventei.
   - Tai puošim, kai įstatysim, - nurijęs suirzimą atsakė juodaplaukis. Nusprendęs nebedelsti jis pastatė eglutę maždaug palatos viduryje, mostelėjo lazdele į kamieną ir patampė už šakos, kad įsitikintų, jog ji prilipo patikimai.
   Taip, patikimai. Ministras pažvelgė į Mionos rankose tebegulinčią dėžutę su žaisliukais, o tuomet ir į grifiukės veidą.
   - Tai pradėkim, - sumurmėjo jis ir paėmė patį pirmą, gana didelį žaisliuką su ornamentais, primenančiais elnius. Užkabino tą griozdą ant vienos iš viršutinių šakų - et, visai nenumanydamas, kad ir žaisliukų kabinimas turi tam tikras taisykles. Gerai dar, kad neužmovė viršūnės žvaigždės ant kokios apatinės šakos.
   Į Mioną žvelgė ir paukštis - lyg ir mėgindamas nuslėpti norą užkabinti kokį žaislą, lyg nelabai. Aišku, kad vargšas džiaugėsi bent sykį gyvenime ką nors švęsdamas, mat gyvenimas su Fasiru net tokiam optimistui buvo išmėginimas.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Miona Hera Kovo 01, 2020, 10:18:51 pm
- Nelabai, - suniurnėjo Miona. Nekišk trigrašio, kai neklausia, - pyktelėjo ant savęs. - Atleiskit, - tyliai tarstelėjo ir įsispoksojo į žaliaskarę. Mažutė, ryškiai žalia ir tankiom šakelėm. Palatoje buvo justi malonus nosiai eglutės kvapas. Ech, kaip ji ilgėjosi miško. Prisiekė, kad, kai išeis iš ligoninės, būtinai nueis miškan. Nors prieš tai dar reikės nukeliauti ir kitur.
Mergina priblokšta pažvelgė į Fasirą. Nors balse ir nebuvo justi susierzinimo, bet žodžiai vis tik privertė pasijusti nemaloniai. Žinoma, pati uždavė kvailą klasuimą, tai kaip galima tikėtis nesuerzinti žmogaus, kuris visą dieną (kaip ir šimtus prieš tai) dirbo superatsakingą darbą, o dabar, šit, turi kęsti kažkokią mažvaikę. Vargu ar pati Miona apsikęstų. Nors mylėjo knygas, abejojo, ar dirbtų darbą su kokiais nors popiergaliais.
Mintyse pasišaipė iš savęs. Ir kokios čia mintys apie ateitį?
Rudaplaukė kiek pakreipė galvą ir įsispoksojo į eglę. Buvo neįprasta taip prie grindų priklijuoti gyvą daiktą. Beveik gyvą, - mintyse irzliai numykė, bet garsiai nieko nepasakė. Įdomu, kokius kerus naudojo...
Hera įkvėpė ir giliai iškvėpė. Švęsti Kalėdas palatoj buvo keista. Ypač be šeimos. Vietoj to jaukaus pilnatvės jausmo paširdžiuos juto tik kažkokią apšerkšnojusią tuštumą. Jei tai galima taip įvardint.
- Ėi, biški per aukštai, - atsitokėjo ir švelniai šyptelėjo jaunuoliui. Atsargiai nukabino žaisliuką. Mionai buvo kiek liūdna, kad Fasiras nešvenčia Kalėdų. Turbūt jaučiasi vienišas, - pamintijo. - Didesni žaisliukai mano manymu, turėtų kabėti ant žemesnių šakelių. Kažkur... va čia, manau, tiks.
Pati paėmė paprastą, nediduką raudoną žaisliuką.
- Mažesni - viršuj. - Ir pakabino.
Rudos akys užkliuvo už į ją žvelgiančio Munino. Kad nestotų nejauki tyla, pasiteiravo Fasiro:
- Kaip taip nutiko, kad auginate varną? Turiu minty, - suskubo pasitaisyt, mat nuskambėjo kažkaip ne taip, - kodėl būtent varnas?
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Fasiras von Sjuardas Kovo 01, 2020, 11:39:58 pm
   Fasiras tylėjo. Eglutė jau tvirtai stovėjo ant žemės - atrodė lyg augtų per grindis iš kur nors žemiau. Von Sjuardui toptelėjo, jog būtų smagu, jei Skutelyje būtų gigantiškas medis, grindyse specialiai jam būtų iškertamos skylės, ligoninėje būtų gaivesnis oras ir daugiau žalumos...
   Mionai perėmus ir perdėjus jo ką tik užkabintą žaisliuką žemiau, juodaplaukis jaunuolis nepatikliai dėbtelėjo į ją. Net tokie paprasčiausi kalėdiniai šūdai turi savo tvarką? Jis tarp žiobarų neišgyventų nė sekundės nepalaikytas psichu ar atsilikėliu. Galbūt toks yra jau ir Mionos akyse. Tai turbūt jam neturėjo rūpėti, bet kažkodėl mintis apie tai šiek tiek nemaloniai dilgtelėjo.
   - Turėsiu omenyje, - burbtelėjo jis, kišdamas ranką į dėžę.
   Iš ten išsitraukė varveklio formos žaisliuką. Ilgą, bet ploną. ,,Ar jis patenka į didelių, ar į mažų kategoriją?" - susikrimto ministras, o tada sukčiaudamas įkišo žaisliuką atgal ir išsitraukė mažą ir apvalų. Su šituo, regis, kur kas paprasčiau - raudoną burbuliuką auksaakis užkabino ant aukštesnės šakos.
   - Tik vieną varną, - atsakė Fasiras. - Muninas su manim nuo mano gimimo.
   Norėjo dar pridurti, jog tai buvo šeimos tradicija, tačiau pamanė, jog nenorėtų leistis į gilesnius išvedžiojimus - tokiu būdu pats save pristumtų prie sienos ir Miona galėtų sužinoti, kodėl jis toks vienišas. Nors galimai merginai ir taip tas jau buvo įtartina. Kaip ten bebūtų, pusvampyris išliko lakoniškas.
   Užkabinęs dar kelis žaisliukus, jis pastebėjo dėžėje kažką ilgą ir blizgantį. Išsitraukęs suprato, jog tokie dalykai irgi vyniojami ant eglutės, bet pats jau nedrįso su juo nieko daryti, todėl paliko ant grindų šalia dėžės.
   Varnas nušoko ant grindų ir nutempė blizgutį prie spygliuoto medelio. Šiek tiek pavargęs nerangiai užkorė jį aukštyn ir apvyniojo eglutę. Kreivai, šleivai, bet vaizdelis buvo vertas jo pastangų. Fasiras nežymiai šypsojosi.
   - Šaunuolis, - pagyrė paukštį, švelniai pakasydamas pakaušį.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Miona Hera Kovo 03, 2020, 09:41:46 pm
Ministrui burbtelėjus, Miona susimąstė, kiek dar jis kęs sėdėjimą palatoje ir neaiškų Kūčių šventimą su įkyria mergiote, kuri neabejotinai buvo pagarsėjusi kaip ne visiškai viso proto. Mergina galėjo duoti ranką kirsti, kad jaunuolis net ir šį vakarą bent kartą pagalvojo, ar kalbos, kad Mionai Herai atsisuko varžteliai - ne iš piršto laužtos.
Po tokių minčių sekė kitos: galbūt šitaip vakarą von Sjuardas leidžia būtent todėl, kad išsiaiškintų, kaip ir kas vyko tą vakarą? Gan nemalonu, bet Miona vis tik džiaugėsi turėdama su kuo švęsti Kūčias.
- Na, šitą tada aš pakabinsiu, - šyptelėjo ir paėmė varveklį, kurį sukčiaudamas atgal į dėžę įkišo Fasiras. Ilgai nemąsčiusi pakabino nei aukštai, nei žemai - kažkur per vidurį.
Mergina tyliai atsiduso. Tamsiaplaukis nemėgo daugžodžiauti. Tačiau šįsyk Miona nusprendė jį kiek paspausti ir apie jį išpešt kažką daugiau. Juk būtų lygiosios, taip?.
- Bet tai tik iš dalies atsako į mano klausimą, - pakabindama sidabrinį, elnio formos žaisliuką konstatavo ši. Gal nederėjo per daug kištis, bet… Pasisukusi įsispitrijo į jaunuolį. - Kodėl būtent varnas ir dar nuo gimimo? - o paklausus staiga jai toptelėjo. Kiek Fasirui metų, gerai nežinojo, bet nusprendė spėti. - Jei nuo pat gimimo, tai jis nugyvenęs jau gana ilgą amžių, ar ne?
Suvokė, kad tai gali auksaakiui sukelti didesnį erzulį (juk kažkokia Hogvartso mokinė lenda ne į savo reikalus, o dar ir vos ne senu pavadino), tačiau žinojo, kad nelabai turi ką prarasti. Juk labai didelė abejonė, ar dar kada jiedu susimatys. Juk daugybė politikų ne visada tesi pažadus. Nors jo apsilankymas, visgi, leido abejot, ar jis iš tokių žmonių. Juk ir sausainius kepa!
- Įdomus ir protingas tas jūsų Muninas, - tarstelėjo ji šypsodamasi ir žiūrėdama į tamsias paukščio akeles.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Fasiras von Sjuardas Kovo 11, 2020, 01:05:51 pm
   Tas ganėtinai įžūlus išsidavimas, jog ji pastebėjo Fasiro sukčiavimą... Auksaakis liko mažumėlę sutrikęs - dilgtelėjo du jausmai vienu metu: pyktis, kad ji taip išdrįso, ir susižavėjimas, kad bent kažkas su juo elgiasi kaip su žmogum, o ne politiku. Kaip žinia, politikas ir žmogus turi daug skirtumų, tad tas, kuris jų nemato, gali būti žlibas arba vertas pagarbos.
   Varvekliui atsidūrus ant eglutės juodaplaukis linktelėjo ir paėmė kitą žaisliuką. Stiklinę mašinėlę. Gana sunkią, lyginant su plastmasėkais, ir visgi stebinančiai trapią.
   Atodūsis. Fasiras tarėsi pažįstąs tą gaidą, jei taip būtų galima tai pavadinti.
   - Nežinau, kodėl varnas, - patylėjęs atsakė jaunuolis. Nustebo, supratęs, jog niekada to nepaklausė - nei mamos, nei tėvo, nei prosenelio. - Giminės tradicija.
   Ji pylė klausimus lyg iš sumauto gausybės rago, bet visgi buvusiam grifui tai priminė labai senus ir labai gerus laikus. Galbūt net Hogvartsą - kaip ne visiems leistino magijos meno mokykla, tai buvo įspūdingas įvairiausių klausimų lizdas.
   - Krankliai nelaisvėje išgyvena iki aštuoniasdešimties, - sumurmėjo juodaplaukis kažkur girdėtą faktą.
   Menka tikimybė, kad jiedu išgyvens tiek. Tai skaičius, statistikos kreivę nusveriantis žemyn ir prispaudžiantis beveik prie pat nulinės ašies. Jis ne visai žmogus, o Muninas - ne visai kranklys, tad jų gyvenimai gali pasisukti labai jau netikėtomis kryptimis.
   - Kaip ir viskas? - pasiteiravo Fasiras, žvelgdamas į eglutę. Net nepastebėjo, kaip ji buvo taip gausiai apkabinėta žaisliukais, bet visgi mėgavosi kiekviena to proceso sekunde.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Miona Hera Kovo 17, 2020, 11:09:35 am
Hm, kaip paslaptingai čia... - išgirdusi apie giminių tradiciją mintyse numykė Miona. Kažkaip jautėsi vis tiek negavusi norimo atsakymo. Kita vertus, gal rimtai nebederėjo lįst ne į savo reikalus. Nors ką beprarasiu?
Akimirką pamąstė. Visgi Fasiras buvo įtakingas, kiekvienam Jungtinės Karalystės burtininkui žinomas žmogus. Politikas. Su tokiu bendraujant reikėjo apmąstyti visus žingsnelius. Tačiau ne toks žmogus buvo Miona. Jei kas mėgo ir mylėjo ją, tai tik dėl jos natūralumo, dėl jos tikrumo. Todėl (ne todėl, kad ji žinojo, kad ją kas nors gerbė dėl šių savybių, o būtent dėl to, kad turėjo šias savybes) Hera atsisakė bet kokios minties mėgint įtikt kažkokiam ministrui. Jis ne ką mažiau žmogus nei kiti ją supantieji.
Ant viršutinės šakelės pakabino melsvą burbuliuką.
- Neįtikėtina, - nužvelgdama paukštį numykė Miona. Ir iš tiesų - šviesiaplaukė tikrai nepatikėjo. Bet nusprendė patylėti. Gal jau gana, sakyčiau, - pati save pristabdė.
Mergaitė pakabino rankose laikytas stiklinį besmegenį. Žvilgtelėjo į dėžę. Dugne gulėjo nedidelė žvaigždė, skirta pačiai eglės virūnei. Dvejodama dirstelėjo į Fasirą ir gūžtelėjo pečiais. Užmovė žaisliuką ant šakelės ir patrynė delnus tarsi nusivalydama dulkes.
- Na va, dabar jau viskas, - linksmai tarstelėjo. Eglutė buvo iš tiesų daili ir šventiška, todėl palatoj beveik pakvipo Kalėdomis.
Mergina atsistojo ir pasistiebė. Trakštelėjo keliai ir pasukioti riešai. Visai sumedėjau.
- Manyčiau, reikia kalėdaičius suvalgyt. Jūs netikintis, taip? Kvailas klausimas, - sumurmėjo. - Tikriausiai Kristau kūno nenorėsit...
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Fasiras von Sjuardas Kovo 18, 2020, 12:19:40 am
   Fasiras nužvelgė nepatiklų merginos veidą, mažumėlę nustebo, matydamas jos akyse šiokią tokią dvejonę, bet pernelyg galvos dėl to nesuko. Kaip nesuko ir dėl to, kad ji ant eglės viršūnės pakabino žvaigždę - jei jau pakabino, tai turbūt taip ir turi būti.
   - Netikintis, - linktelėjo galva Fasiras. - Bet prisijungsiu, - nuoširdžiai šypsojosi retai, tad šypsena buvo gana sunkiai pastebima.
   Ši tradicija jam atrodė visai įdomi, juolab, kad jis žinojo, kad palaikydamas kompaniją šiai narsiai merginai galbūt praskaidrins nuotaiką. Kūčių vakarienė su ministru - štai, koks atlygis už gebėjimą paaukoti savo gyvybę už netgi visai nepažįstamą žmogų. Gal ir kvaila, bet kartais tokių piliečių reikia.
   Ministras tylėdamas perdavė kalėdaičius Mionai į rankas, gaila, kad be dar dėželės sausainių neatitempė jokio normalesnio maisto - sveikstančiai merginai tokie cukraus kiekiai tikrai nebus į naudą. Na, bent šioks toks malonumas.
   - Koks tas jūsų Kristus? - staiga parūpo jaunuoliui, sėdinčiam ant lovos šalia Mionos.
   Pagalvojo, kad galbūt jis manosi esąs netikintis tik todėl, kad niekada apie tai nepamąstė. Tiesą sakant, šioks toks religijos šešėlis visuomet ant jo krito - tiek susitikimuose su Leopoldu, tiek Soreno pomėgiu kartkartėm pasamprotauti apie sielą, tiek gyvuose Bernardos atminimuose, tiek ir toje pačioje šeimos tradicijoje. Von Sjuardai visi iki vieno nuo pat vaikystės buvo informuojami, kokie gimė, ir kad buvo išgelbėti. Galbūt būtent tikėjimo trūkumas atvėrė bedugnę tarp jo ir Munino, tik šitos minties išleisti į areną pusvampyris nesiryžo - ir ne tik todėl, kad ją išsyk sužinotų kranklys.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Miona Hera Kovo 18, 2020, 11:13:39 pm
- O, gerai, - kiek nustebinta tarstelėjo Miona ir susimąstė. Ar galima netikinčiam ir niekada išpažinties nėjusiam žmogui duoti Kristaus kūno? Ne šventvagystė kartais? Tačiau jei tai - žmogaus kelio į tikėjimą, į dieviškąją šviesą pradžią? Tai tada kaip tik gerai...
Kad ir kaip Mionai į vieną junginį nesirišo žodžiai „doras“ ir „politikas“, vis tik šioji pabandė užgniaužti (dabar jau tikrai su visu šiam Kūčių vakarui) tokias mintis ir pati sau nežymiai linktelėjo. Juk ir pati seniai išpažino nuodėmes.
Fasirui sėdint visai čia pat merginai vis tik buvo keista. Stebino toks paprastas tokio neeilinio burtininko elgesys. Juk laisviausiai galėjo atsitempti kokią kėdę ar dar ką. O va taip paėmė ir prisėdo ant truputį sujauktos Mionos lovos. Taip retsykiais darydavo ir Atas, kai šis susipykdavo su tėvais ar ant širdies gulėdavo sunkus akmuo. Vaikinukas ateidavo pas seserį, nes žinojo busiąs paguostas ir suprastas. Miona buvo kaip ramybės oazė. Atas tikėjo ją turint kažką nepaprasto, kažką tokio, kas net prigesindavo įsiliepsnojusius ir taip raudonus motinos plaukus. Nors, tiesą sakant, toks atvejis būdavo toks retas, kad galėjai ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti. Dažniau reikdavo raminti tėvą, besilaidantį žaibais it Perkūną. Nors ir dabar, pažvelgus atgalios, Miona suprato, kad net ir Rafaelis pratrūkdavo retai. Jų šeima buvo taiki.
Herai suspaudė širdį. Buvo.
Atsikrenkštė ir paėmė Fasiro ištiestus kalėdaičius. Pėdomis nesiekė grindų, tad nejučia vos vos patabalavo kojomis.
- Hm... - auksaakiui uždavus klausimą numykė Miona. - Na... Niekada neteko gauti tokio klausimo... - sumurmėjo. - Manau, Jis gailestingas. Be to, ištikimas tiek Dievui, tiek pačiam sau. Jis labai išmintingas, daug ko apie... hm... dorą gyvenimą pamokė žmones. Jeckau kleckau, kaip sunku paaiškint, - susiraukė. - Jėzus atvedė daug žmonių į doros kelią, išvedė iš tamsos į šviesą. Jis išgelbėjo žmones nuo visiškos pražūties tamsybėse. - Nutilo ir pridūrė: - Nežinau, ar gerai papasakojau...
O tada susimąstė. Ar tai, ką Miona vadina tamsa, yra tas pats, ką taip pat vadina ir Fasiras?
- Pala, hm... Nors... Na, tiek tos. Ką jūs vadinat... Ai, ne man samprotaut, - numojo ir pasimuistė. Pasijuto visai kvaila ir maža. Va dabar tai buvo baisiai nejauku.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Fasiras von Sjuardas Kovo 19, 2020, 07:25:50 pm
   Fasiras tylėdamas linktelėjo - įdomu, kodėl gi ji taip keistai paklausė dėl to Kristaus kūno, o vėliau jau tarsi nebenoromis to jam davė. Galbūt tas daiktas velniškai skanus?
   - Tai jis - ne dievas? - paklausė Fasiras, kažko nesupratęs.
   Tos sapalionės apie šviesą ir tamsą jį šiek tiek nuvylė. Nejaugi tikintieji taip naiviai nemato, kokiame šūde murkdosi svietas? O gal jie pasirenka tuo murkdymusi netikėti, bet tikėti neregima ranka, kuri kažkada kažką čia darė ir niekad nebežino, kur dingo ir kodėl visur tvyro chaosas?
   „Įdomu, ką jie samprotauja apie sielą“, - pamintijo Muninas. Fasiras mažumėlę susimąstęs nužvelgė paukštį.
   - O apie sielą kas? Ar ja jūs tikit? - pasiteiravo to, kas rūpėjo krankliui.
   Tiesą sakant, šitai ir jam buvo įdomu. Niekada iki galo nepatikėjo ir niekada iki galo nesuabejojo šviesios atminties močiutės, kurios niekada nematė, kerais ir pasvarstymais. Tai vis dar atrodė įdomu ir neištirta, kassyk apie sielų ryšį jiedu sužinodavo vis daugiau negirdėtų ir nepatirtų dalykų.
   Mionai dalijant kalėdaitį jaunuolis dar spėjo užmesti akį į ant tešlos išspaustus paveikslėlius. Vaikas ant šieno asilams ir jaučiams po snukiais, trys barzdoti vyrai, suklaupę prieš nuogą vaiką... Fasirui tai kėlė įvairias mintis ir anaiptol nepatiko. Galbūt kada nors išsiaiškins, ką krikščionys ten iš tikrųjų garbina, bet dabar gilintis nenorėjo.
   Kalėdaitis buvo visiškai neypatingo skonio - von Sjuardas buvo visiškai užtikrintas, kad ir užsimerkęs galėtų iškepti ką nors bent 5 kartus skanesnio. Iš ko gi šitas daiktas buvo pagamintas? Neatrodė, kad iš mėsos, kad ir kaip keistai ten jį vadino mergaitė.
   - Tai čia kaip vaflis? - mažumėlę nustebęs, tyliai paklausė ministras, kramsnodamas tešlos lakštelį.
   Nežinojo, kaip reaguoti į nebaigtą Mionos mintį - ar versti, kad pabaigtų, ar nekreipti dėmesio. Viskas, ką padarė - patylėjo, laukdamas, kol ji pati nuspręs.
   Iš koridoriaus galo aidėjo žingsniai - jaunuolis žinojo, kad veikiai bus išvarytas kaip demonas iš apsėsto.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Miona Hera Kovo 19, 2020, 08:49:06 pm
- Kaip čia pasakius, - kiek atlošė ir į kairę pakreipė galvą. Susimąstė. Nutarė paaiškint plačiau ir susigaudyti pati: - Yra Švenčiausioji Trejybė: Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia. Tai Kristus yra Dievas Sūnus. Jis kaip hm… Jis yra hm… gimęs iš Dievo Tėvo? Nemoku paaiškint čia. Na, Dievas Tėvas yra visa ko pradžia. Tai va. Dievas yra trijuose asmenyse. Ir tie trys asmenys, ta Švenčiausioji Trejybė, yra vienas Dievas.
Mionai buvo sunku aiškinti tokius dalykus. Anksčiau jai atrodė tai taip savaime suprantama, o dabar, šit, vos pati sugebėjo visa tai nupasakoti kitam. Ir kodėl jis tuo domisi? Rudaplaukė jautėsi kažkodėl nejaukiai. Neatrodė, kad papasakoo viską taip, kaip reikia. Bent stengiausi, - mintyse atsiduso.
Atidžiai pažiūrėjo į Fasirą. Ar ne šmėstels koks nuobodulio, erzelio ar puikybės šešėlis, ar iš tiesų apgalvos tai, ką pasakė Miona. Šis, kaip pastebėjo mergina, įdomiai pažiūrėjo į paukštį. Ir tada atkeliavo dar vienas klausimas.
- Taip, tikim. Jas turi tik žmonės, - nors su mielu noru norėčiau, kad turėtų ir gyvūnai. -  Kai žmogus miršta, jis yra hm… stoja prieš teismą? Na, jis keliauja arba į pragarą, kur dega visos nusidėjusios ir neatgailaujančios sielos, arba į skaistyklą, kur sielos galutinai taip apsivalo. Ne, tai nėra kaip koks kelialapis į rojų, kur keliauja visos nenusidėjusios sielos, ar koks antras šansas pasitaisyti. Ten tiesiog kažin koks apsivalymas yra. Tai vat. Sielos yra nemirtingos. Reinkarnacijos irgi nėra.
Pasakodama Miona juto, kaip neįtikėtinai visai tai sambėjo. Nutarė vėliau permąstyti ir panagrinėti savo tikėjimo reikalą.
Dalindama kalėdaitį rudaplaukė pagalvojo, kad gal ir visai gerai, jog Fasiras šitaip jos paklausinėjo. Užėmė jos galvą kitomis mintimis, todėl mergina pajuto jam dėkingumą.
- Reik persižegnoti prieš valgant. Tikriausiai, irgi negirdėtas dalykas, ir nežinau, ar jums va mokyt, bet žodžiu, daromas maždaug taip. - Ne per garsiai murmėdama persižegnojo. Stengėsi į tai sudėti kuo daugiau meilės ir tikėjimo. Juk tai ir reiškė šis gestas.
- Kažkas tokio, - į vaikino klausimą apie kalėdaitį nusišypsojo Miona. - Skoniu neypatingas, bet, va, pašventintas yra.
Vis tik rudaakė nutarė juodaplaukiui neaiškint, kas tai per dalykas yra pašventinimas ir kaip teisingai kirčiuoti. Nors abejojo, ar kada dar normaliai pakalbės, bet pasiliko ateičiai. Jeigu netyčia jaunasis von Sjuardas mėgsta priminti kokias nors praeities nesąmones.
Ir va tada išgirdo šlepečių šlepsėjimą.
- A, va, ateina seselė, - tarstelėjo. Pasistengė užgniauti iš kažkur atsiradusį ir besikerojantį nusivylimą ir tai jai visai pavyko. - Tikriausiai, varys jus lauk, - šyptelėjo.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Fasiras von Sjuardas Kovo 19, 2020, 09:21:44 pm
   Nuo Mionos aiškinimų apie dievų vientisumą ir skirtybes Fasirui mažumėlę susisuko galva, jis greitai įkvėpė, mėgindamas susigaudyti, kame čia kas. Nežymiai pakraipė galvą, neslėpdamas, kad čia jam yra velniškas ir nesuprantamas mokslas. Regis, čia nė velnio ne monoteistinė religija, o politeistinė, kad ir tris dievus teturinti. O gal čia tėra paviršius ir tokių susivienijusių trijulių yra dar daugiau? Į šitai politikas gilintis nebenorėjo.
   - Tai jūs faktiškai turit tris dievus, kurie yra atskilę nuo to vieno? - sumurmėjo, bet pakraipė galvą. - Nepyk, keisti man šitie dalykai ir aš jų nesuprantu.
   Komentaras, kuriuo Miona pradėjo samprotavimus ir aiškinimus apie sielą, kažkodėl netikėtai prajuokino Fasirą, jis šypsojosi praktiškai ir visą laiką, kol ji kalbėjo. Gyvūnai besieliai? Tik žmonėms buvo suteikta privilegija gauti sielas? Pasipūtę yra tie žmonės.
   - Keista, jog tikite, kad gyvūnai jų neturi, - pakomentavo von Sjuardas. - Gyvūnai kartkartėm jų dar labiau nusipelno, juolab, kad žmonės yra tokie pat gyvūnai.
   Paradoksalu, kad turbūt žymiai senesnė indėnų civilizacija žinojo daugiau.
   Pusvampyris surimtėjo, pagalvojęs, kad jei jo tėvas būtų buvęs žmogus, jis būtų su siela ir nebūtų tekę kankinti niekuo dėto gyvūno.
   „Niekada nebuvai man kančia“, - pastebėjo varnas. Fasiras galvojo kitaip - tiksliau, žinojo. Tik tiek, kad toji varno ištikimybė buvo galbūt netgi aukščiau sveiko proto. Ryšys buvo stipresnis nei reikia.
   „Norėčiau, kad tat būtų teisybė, Muninai.“
   Fasiras stebėjo, kaip Miona žegnojasi, bet pats kol kas delno prie kaktos nepakėlė. Nei buvo pratęs, nei galvojo tai esant reikalinga. Galbūt neteisingi jo veiksmai netgi iššauktų jos pasipiktinimą... Bet visgi atsiminė jos pasakytą žodį „reikia“ ir pamėgino tai padaryti nebyliai, mat ne viską suprato, kas ir kaip. Nebuvo tikras, kad viską atliko teisingai, bet bent jau stengėsi.
   Į tolimesnį paaiškinimą apie vaflio šventumą juodaplaukis tik linktelėjo - et, užteks jam šiandienai krikščioniškų šventenybių. Seselei įėjus ir ne visai mandagiai pradėjus aiškinti apie poilsį, jis atsistojo.
   - Ką gi, - sumurmėjo, atsisukdamas į Mioną. - Dar aplankysiu, o vėliau susitiksim aurorų štabe. Sveik ir nepamiršk mūsų susitarimo, - rimtu veidu pasakė, mostelėjo ranka atsisveikindamas ir pasiėmęs apsiaustą žengė pro seselę laukan, mat šioji nebepaliko jų vienų.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Miona Hera Kovo 19, 2020, 10:41:26 pm
Tikrai, kad papasakojau ne kaip, - matydama, kad Fasiras nesigaudo visai. Tai patvirtinto ir tolimesni jo žodžiais, dėl kurių mergina pasijuto taip, tarsi prieš tai jos kalbos būtų buvusios tuščios. Giliai įkvėpė ir įsispitrino į jaunuolį, lyg akimis bandytų transliuoti informaciją.
- Nea, - ir skubiai pridūrė: - ne ne, viskas gerai. Man reikia aiškiau aiškinti. Krikščionybė - monoteisintinė religija. Mes turim vieną Dievą. Ta Švenčiausioji Trejybė ir yra vienas Dievas. Na, pavyzdžiui paimsiu mechaninį laikrodį. Yra visas tas mechanizmiukas, ir yra tai, kad dėl jo yra rodomos valandos. Dar yra tai, kad jisai skleidžia garsą - tiksėjimą. Bet mes vis tiek visa tą kombinaciją - mechanizą, laiko rodymą ir tiksėjimą - kartu pavadinsim laikrodžiu. Jei nebūtų mechanizmo, nebūtų ir laiko rodymo, tai svaime ir tiksėjimo, o ir pats mechanizmas tebūtų nieko nedarantis dalykas. Jei nebūtų tiksėjimo, tai reikštų, kad laikrodis nerodo jokio laiko, o mechanizas tėra tik daiktas. Kažkas tokio. Supratot?
Miona giliai įkvėpė ir įkvėpė. Nuo toko monologo priduso. Ir su siaubu suvokė, kad juodaplaukis vargiai ką supras. Gal kitąsyk kaip nors...
Mergina matė, kaip auksaakis šypsojosi per visą tą samprotavimą. Ir jis vos ne vos atsilaikė pagundai sustoti ir paklausti, kas jam juokinga. Tik mandagumas, aišku, neleido. Ir kantrybė vis tik buvo gerai.
- Tiesą sakant, sutinku. Pati norėčiau, kad ir jie turėtų. O gal ir turi, ką čia galime žinoti, - susimąsčiusi ir kartu kiek nusiminusi gūžtelėjo pečiai.
Rudaplaukė pagalvojo, kaip toje paskutinėje kelionėje sekėsi jos šeimai. Jautė, kad jie buvo laisvai įleisti į rojų. Tik abejojo, ar ji juos po mirties irgi sutiks.
Atsiduso.
Von Sjuardas nebeatrodė nusiteikęs klausytis krikščioniškų dalykų. Miona jį suprato ir daugiau apie tai nekomentavo. Nežinojo, ar jis tai apgalvos. Iš jo komentaro galėjai spręsti, kad krikščionybė jam atrodė kaip koks išpuikėlių tikėjimas.
Miona žvilgtelėjo į atėjusią seselę. Nuoširdžiai tikėjosi išvysti maloniąją, bet visgi atėjo ta nepatenkintoji.
Hera tik palinkčiojo į Fasiro žodžius, blausiai šyptelėjo ir kilstelėjo ranką atsisveikindama. Va ir vėl liko viena.

Vėliau, išėjus magijos ministrui, o po kurio laiko ir tai moterėlei, Miona įsirausė po balta antklode ir dar ilgai spitrino į blausiai gatvės žibinto apšviestą eglutę. Seselė pagrasino ryt ją ištempti lauk, bet rudaplaukė taip ją nutvilkė žvilgsniu, kad moteris suprato, jog eglutė mergaitei reiškė daugiau nei spygliuotas šakas ir žaisliukus. Tad leido ją laikyt tol, kol išrašys. O tas jau turėjo būti gana greitai, mat rudaakė gijo greitai, jokios skausmo nebebuvo. Tik Hera dėl to fakto nelabai ką ir jautė. Vis tiek nebuvo, kas jos kur nors lauktų.
Galiausiai sušlamštė nebeik visus sausainius, sukalbėjo poterius, persižegnojo ir, nutarusi vis tik laikytis susitarimo, greitai užmigo. Sapnuose ir vėl išgirdo melodiją.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Melisa Keyes Birželio 07, 2020, 07:59:56 pm
  Gyvybės ženklų nebuvo matyti plika akimi. Bežadė moteris, visų jos sergėtojų paguldyta, vertė pakraupti kiekvieno žvilgsnį. Ir pagalvotum, čia nevieta lavonui, morgas kažkur žemiau, gal aukščiau. Tačiau ar buvo įmanoma supakuoti mirusias džiugesio ląsteles ir išnešti į mentalaus žlugimo skyrių? Neįsivaizduojama. Palatos svečiai per tas kelias dienas pasikeitė bent keturis kartus, tuo tarpu tolimiausia lova liko nepaliesta, vis dar su amazonės mėsos gabalu.
  Neprisiminė, nenorėjo prisiminti, kaip pateko čia, kiek klykė ir kruvinai verkė. Tik pasąmonė tam prieštaravo. Atvėrė debesys padangę, kažkokią niūrią, su šauksmais, kai Melisą bandė prausti kone dešimtys rankų, gal būtų sugrūdę ją į tramdomuosius marškinius (kurių labiau reikėjo visiems pasąmonės dalykams), kad tik ši nustotų muistytis. Ir, rodos, nustodavo, kol ant sulipusių nuo kraujo garbanų vėl nepradėjo bėgti vanduo, per karštas, per šaltas, netiko joks. Ir jie galvojo, juk, po velniais, žmonės mėgsta vandenį. Šioji moteris vienintelė negalėjo jo pakęsti, bijojo ir baidėsi kaip velnias kryžiaus. Permatomo skysčio. Kuriame buvo nardinta daugiau kartų nei turėjo pirštų ant rankų ir kojų kartu sudėjus ir dar padauginus. Ji negyvavo kaip stabili būtybė, suabejotum, ar išvis tokia kada nors buvo.
  Kūdikio verksmas suvirpino klausą. Vėl pasąmonės išdaigos. Toji gyvybė niekada neverkė, niekada neverks. Nes paprasčiau jau tokia ne egzistavo. Ir jeigu ne toks kiekis dirbtinio miego sukėlėjo leidimas į ją, besidraskančią kaip žuvį tinkle, ši net būtų drįsusi pasilikti tą nestabilios poros kūrinį su savimi. Niekad nesiskirtų, nes juk tai jis vienintelis dar buvo šiokia tokia švieselė. Blėstanti švieselė. Reikėjo įsukti naują lemputę ir viskas būtų buvę gerai. Juk tiesa, juk taip? Ne, taip niekas neveikė. Nebent rimtai keiti perdegusią led lemputę vonios kambaryje.
  Ranka slystelėjo nuo lovos, vokai atvėrė smaragdus, netrukus ir vėl užvėrė. Matyt, nenorėjo tokios šviesos. Mestelėjo abi rankas į šonus, apdraskyti nagai nesusilietė su drėgnomis šulinio sienomis. Atrodo, erdvės buvo į valias. Tuomet ramiai ir tuo pačiu skaudžiai prisilietė prie pilvo, turėjusio, jos nuomone, būti iškilusio. Nebuvo. Užčiuopė tik siūles. Nusipurtė. Kažką sukliedėjo. Ne, jie negalėjo, jis juk gyvas. Košmaras, vis dėlto išsipildęs, privertė Melisą pasikelti. Taip pat sunkiai, kaip priimti žinią apie josios vaiko, josios vaisiaus išpjovimą iš pirmųjų namų. Ašaros nebyliai ritosi skruostais. Melisa buvo ta moteris, apsilankiusi čia su intencija negimdyti, o priverstinai ją užmigdžius, atsisakyti gyvybės, jau septynis mėnesius tūnojusios su ja gyvenimo skylėje. Nebeturėjo jėgų klykti, keistai tuščiomis akimis žvelgė į buvusią jo geografinę zoną, o tuomet sukrito ant patalų. Pasirodo, įmanoma peržengti ir nestabilumo ribas.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Birželio 07, 2020, 08:44:19 pm
Atidavęs ją į likimo - hilerių - rankas, nebežinojo kur dėtis. Grįžti į Merington Roudą būtų buve logiška, tinkama, galų gale, įvertinta teigiamai. Hileriai pastebėjo jo nežinojimą kur dėtis krašteliu akies, abiem akim pastebėjo jo nusivarymą, jo migla apsitraukusią akį, rėžį ant skruosto ir visus kerų ir kumščių ir vėjo atmuštus, išmuštus įdubimus. It paklusni, besikandžiojanti avelė buvo nuvarytas ten, kur jį sulopė, kur rainelei ir irisui sugrąžino spalvas, kur tvanki baltuma per regėjimus rėžėsi į pačius kaukolės kampučius. Greičiausiai būtų sugirdę šio to, nuo ko pakristų savaitei, be sapnų. Nesileido, užteko turbūt dviejų žudikiškų žvilgsnių ir kone vilkiškai iškaukto pasipriešinimo. Jie klausė klausimų, o jų nesulaukę galiausiai paliko jį koridoriuj, tamsiausiam kamputy, priešais duris, išsipleikusį per tris nepatogias kėdes, purviną ir keistai žibančiomis akimis stebeilijantį į sieną priešais.
Buvo pasižadėjęs sau nemiegoti. Buvo pasižadėjęs laukti. Bet niekam nerūpi pažadai, miego karalystei tuo labiau. Pažadintas purtančio delno šoktelėjo it pametėtas, markstydamasis kyštelėjo ranką į kerais išdžiovinto palto kišenę čiuopdamas kirvio, lazdelės, virvelės, bet ko. Pavojaus nebuvo. Hilerės akyse buvo gailestis. Elijas susivaldė, veidu it debesis užslinko ir taip veikiai niekada nepaliekanti kaukė, bejausmė išraiška. Hilerė jam pranešė, kas buvo padaryta. Kokių veiksmų imtąsi. Taip, jis galįs užeiti (jis neklausė - galbūt hilerė skaitė mintis).
Įėjęs nedrįso artintis. Gal nenorėjo, velniai jį žino. Galbūt rodėsi, kad svarbiausia tai, jog ji gyva, ji saugi, ji čia, ji galėtų jam priklausyti. Suvokė, kad turėsią praeiti dar milijonas dienų. O gal niekada ir nebūsia bent mažutėlę kruopelę panašiai, kaip buvo. Jeigu tą akimirką būtų buvęs nuovokesnis, gal būtų atsiprašęs. Jei būtų buvęs labiau pailsėjęs, tikrai būtų galva praskriejusi mintis, kad dabar daugiau niekas judviejų nebesieja. Žalsvai mėlynos akys nužvelgė įdubusius skruostus ir susivėlusius plaukus, sužalotas rankas ir sulysusį kūną. Nieko panašaus į tai, ką turėjo vos prieš keletą dienų (nors rodėsi, kad mėnesių mėnesius). Merington Roudo amazonė? Šmėkla.
Elijas Andrius sunkiai atsiduso ir atsisėdo šalimais ant lovos krašto. Gal būtų susikėlęs ir kojas su savo purvinom kojinėm. Ištiesė šaltą delną, pirštais nubraukė suveltą sruogą nuo veido. Perbraukė skruostą. Tebuvo ji, nebesinešanti nieko papildomo. Išplėšta.
- Mel.. - užsikirto. - Melisa, - ištarė. Gerklėj lyg kas būtų kopas supylęs - pilnos smėlio.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Melisa Keyes Birželio 07, 2020, 10:09:20 pm
  Nesistengė braukti rasos, virtusios upe. Nesistengė rišti balso stygų į mazgus. Šioji sudaužytoji, beveik išnykusioji nedėjo jokių pastangų net į suvokimą, jog to neįmanomai mažo padarėlio nebėra. Nei psichologiškai, nei fiziškai nepajėgė sau pasakyti: ei, viskas baigta. Nes pagal ją niekas nebuvo baigta. Negalėjo. Niekas neturėjo teisės išpjauti kūdikio. Kaip išvis kažkas drįso linksmintis su visais skalpeliais palei jos gimdą. Jos ir... Ir Elijo vaiko šventovę. Jeigu būtų turėjusi bent menkiausią dalelę jėgų, tikrai neprisiektų, jog asmuo, pasirūpinęs vaisiaus pašalinimu, taip pat liktų gyvas. Dievaži, ir iš kur pas ją tokios mintys? Juk pačią pirmąją dieną susitikusi su tuo velnio pamestu graikų dievo išvaizdos vyru, jau apturėjo pirmąją auką. Tik akimirką pamanė, gal taip ir geriau, ji nebūtų geroji motina fėja. Jau besinešiojant jį visur su savimi, kaip kokiais kengūrai sterblėje mažąjį kengūriuką, prisidirbo pakankamai. Ir panaikino gyvybę, ir pylė nuodus, ir nešėsi visą egzistenciją gelbėti jo tėvo. O geriau būtų negelbėjusi, tikrai ne. Jeigu jis ten būtų miręs, kūdikis pasilikęs gyvas. Kovojo su mintimi kaltinti dėl visko Eliją. Tai ji šios ligoninės arbatinėje lyg koks žvėris, ištroškęs kūniškų malonumų, jį užsipuolė, kitaip, nebūtų ir vaiko, ir laidomų gerklių, ir, velniai rautų, kabėjimo šulinyje. Ji buvo susišikusi. Labai.
  Akiratyje sušmėžavo siluetas, netrukus prisiartinęs. Tikriausiai, pirmą kartą balsas nesuvirpino širdies, vardas, vargais negalais išsprūdęs iš jo lūpų, skambėjo lyg rimtai užstrigusi plokštelė. Šaižiai, lyg tas kraujo lašas, krentantis į nešvarų šulinio vandenį. Gal ne tik jos tariamas vardas, visi garsai vertė prieštaringai reaguoti ausų būgnelius. Virpančiomis rankomis suėmė Elijo ranką, vėl pakilo. Nežvelgė į jį, tik prisiglaudė delną prie pilvo, lyg norėdama pasakyti, jis čia, jo niekas nepašalino. Ak, Melisa, paklaikusiai užėjusi už proto ribų moterie. Užmatė purvinas kojines.
- Jos ne baltos,- vieninteliai žodžiai paliko suskirdusias lūpas, o dužęs smaragdas susitiko su jo žalsvai mėlynomis.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Birželio 22, 2020, 12:30:51 am
Nusigręžė, ištraukė delną iš josios, būtų ir atsistojęs, jei ne laikomas kažkokios baisios jėgos, kuri vidujai it pricementavo jį prie lovos. Akies kampą kažkas graužė, kažkas įtartinai panašaus į ašarą ar kokį kitą prakeiktą jausmų rodiklį. Žinojo neverkiąs dėl prarasto kūdikio, jeckau, gal būtų buvęs sąmoningesnis tą akimirką, būtų taip ir išrėžęs sau, visam ligoninės personalui, bjaurioms sienoms, Melisai. Gal net vieną kitą kėdę nuvertęs būtų, ar skylę kumščiu sienoj išmušęs. Iš pykčio ar nevilties ar dar ko.
Elijas jautėsi kaip paauglys, kamuojamas augimo. Vidujai kažkas ten vartėsi ir nerimo, o jis pats manėsi esąs pilamas prakaito ir krečiamas drebulio vienu metu. Užsimerkė. Papurtė galvą.
- Jos ne baltos, - pritarė. Nežinojo, kas ne baltos, nebūtų ir susivokęs, kad jo kojinės. Visas prakeiktas perfekcionizmas buvo akimirkai išėjęs atostogų ir už rankos kartu išsivedęs obsesiją. Norėjo grįžti namo. Ir nebepalikti Melisos vienos ir nebeleisti jai su visom durim išeiti. Nors nujautė, kad dar ilgai Melisa nenorės niekur eiti. Nebent nuo jo paties trauktis.
Kas tai, ak? Ar tik ne kaltės jausmas daigina sėklas Elijo Andriaus vidaus indaujoj? Per amžius nesijautė dėl ko nors kaltas. Tik įsiutęs jausdavosi. Burną perkreipė paniekos vypsnis, nukreiptas į sieną. Kažin kas viduj suraibuliavo. Jis vėlgi įsmeigė akis į Melisą, suėmė jos šlapius skruostus delnais ir priglaudė lūpas prie kaktos, akimirkai. Tada it pamėtėtas atsistojo ir su neįmanoma ir veikiai negirdima maldavimo gaida balse paprašė:
- Keliaukim namo.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Melisa Keyes Liepos 09, 2020, 07:41:02 pm
  Ak, kaip ją nuo visko pykino. Dabar tik savanaudiškai mąstė, jog taip nutikti galėjo tik jai, tik Melisai Keyes. Nes, žinoma, visa kita neturėjo rūpėti. Tik ši savanaudiškumo viršūnė. Jo žodžiai it koks užmirštas aidas nevirpino ir šįkart būgnelių, nešiurpino odos. Moteris nebeturėjo nieko. Viską pametė pakeliui į ankstesniąją duobę, viskas taip paprastai ir skausmingai krito iš rankų, slydo iš po kojų, jautė, tuoj pražils ir bus aptikta negyva su tabletėmis rankoje kokio nekalto vaiko. Ir kokių tik ši scenarijų sau galvoje neprisikūrė, jau netgi mintys savižudiškai naikinosi, nes skaudėjo ir joms, neturinčioms kūnų.
  Tokiu nepaprastai tuščiu smaragdu pažvelgė į Eliją. Lyg į svetimą. Toks ir buvo, kam tas lyg. Juk jų niekas nebesiejo. Absoliučiai. Vienintelis jų turėtas ryšys jau pranyko, iškeliavo, siūlas suiro ir skardinės šaižiai sukrito ant skirtingų paviršių. Toji Merington Roudo amazonė žiūrėjo į vyrą, kviečiantį, liepiantį eiti namo. Namo? Nei smegenys, nei širdis nesuvirškino viso šito. Neturėjo namų. Fleglis buvo tik dar viena skylė jos kiaurasamtyje gyvenime, o šio duomenų analitiko butas, išbučiuotas ikea kūdikiais, buvo jo namai. Ne jos. Ar ši norėjo kažkur savo pasąmonės kampeliuose, kad Elijas Andrius būtų josios namai? Taip, norėjo, troško. Tačiau bijojo.
- Mūsų niekas nebesieja, Elijau, ten tavo namai,- užsispyrusios smegenys liepė būtent taip prabilti.
  Na, ar ji melavo? Viso labo, jie kelis kartus pasivoliojo lovoje ar kur nors vonioje. Ar turėjo bent kažkiek padorų pokalbį be jokio staugimo? Ne. Tačiau gal būtent tai visad ir žavėjo ją, sudaužytą iki lūžių. Visada žavėjo tas veiksmas, kai šis net nepastebėdamas įveldavo pirštus į plaukus, nepaprastai žavėjo ir pastoviai suraukti antakiai. Tačiau ir erzino. Nebebaugino. Kad ir ką apie save manė tą dieną, kai traukė jį iš kanalo, visa tai jau užmiršo. Visada jausis jo gražiausia amazone. Ir visada laikys jį savo graikų dievu. Ar galėjo šį kvailą jausmą pavadinti meile? Galvoje nuaidėjo siaubingas kvatojimasis. Bet jeigu būtum buvęs akylesnis, tai taip, Melisai Elijas rūpėjo kitaip nei kiti. Ir ši norėjo būti jo namais, norėjo, kad jis būtų josios. Tačiau juk daugiau niekas nebesiejo. Nežinia, ar išvis kažkada turėjo sieti.
  Nusuko akis šalin. Įsmeigė kažkur į sieną, nudraskyti nagai skausmingai smigo į šlaunis. Moteris bijojo gyventi, bijojo vandens ir vėl atsirasti drėgnoje tamsoje. Nes vos užsimerkus, viskas sugrįžta. Bijojo užsimerkti. Kai pajutusi nematomą vandens pliūpsnį ant garbanų suklykė. Skausmingai, šaižiai, o tuomet duso. Nebejautė tyro oro, jautėsi vėl skandinama. Ir prireikė laiko atsimerkti, prireikė laiko vėl sugrįžti į realybę ir suvokti, jog ši vis dar skaudžiai smeigė nagus į odą. Kūdikį pakeitė baimės.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Elias Andrew Ravengrave Rugpjūčio 14, 2020, 07:08:37 pm
Tai ar bent kas nors kada nors juos išvis siejo? Elijas jai turbūt milijoną kartų sakė būsiąs šūdinas tėtis, tokiu būti net nenorėjo, niekada gyvenime. Ir neteisinga, o dievai ir Merlino kelnės, kaip neteisinga buvo jausti palengvėjimą, kai tas vienintelis juodu siejęs padaras pranyko, it nevykęs miražas, išsisklaidė ore kaip dulkės, kaip šleikščiai saldžių kvepalų debesis. Ir kol jis tuo džiaugėsi, Melisa rodėsi išsikvėpusi. Nors imk ir pakask ją tokią po žemėm.
Elijas nusisuko. Tvardėsi, kad ko nors nenuverstų ar ko nors nepasmaugtų. Nors tai turbūt buvo vienintelis jo tvarkymosi su reikalais būdas, kažkur tolimoj smegenų kertėj suvokė, kad šią akimirką - ne pats geriausias. O galbūt be galo empatiškai ir geraširdiškai nenorėjo išgąsdinti Melisos, jo vienintelės žaliaakės amazonės, deivės iš kažkokių nepažintų kraštų. Nors argi jos tuščiam žvilgsny galėjo atsirasti kas nors kito, nei dabar ten jau reziduojanti tuštuma?
Jeigu realistiškai pagalvotume, Elijas nebūtų mokėjęs konstruktyviai ir dailiai su ja sulaužyta gyventi. Bet negalėtų ir palikti. Nebegalėtų. Tačiau sako visokie suknisti išminčiai, kad meilė atranda milijonus būdų persisverti per kraštą, perlipti per tvoras ir sugriauti sienas. O galiausiai, buvo ir tokių dalykų, kurių meilė nepagydo. Be to, Elijas kantrybės, kuri turėjo būti mirtinai reikalinga, neturėjo. Jėgų irgi nebeturėjo.
Vis dar nusisukęs braukė delnais per plaukus, plonytę sruogą net išrovė. Kvaila būtų apsimesti, kad Melisos žodžiai skaudžiai į paširdžius nedūrė. Tas vaikas niekada neturėjo jų sieti, dieve mano, ar jai visa kita nieko nereiškia? Elijas tolimai suprato, kad ir jam pačiam vos prieš kelias dienas vis dar nieko nereiškia. Nors kaip galime pamatuoti tarpus tarp to, kai jau ėmė reikšti, ir susivokimo, kad reiškia?
Papurtė galvą, atsisuko. Jautėsi it smaugiamas.
- Negali būti, - tarė. Pilkai mėlynos akys tvenkėsi audros debesimis. Žinojo, mėginti kažką įrodyti tą akimirką būtų lygu gelbėjimuisi iš sraunios upės pasičiupus šiaudą. - Melisa, pažiūrėk į mane, - tuščiaviduriu balsu paprašė jos nusisukusios. - Negali taip būti.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Melisa Keyes Rugsėjo 23, 2020, 10:29:10 am
  Moteris jautėsi pavargusi. Pavargusi nuo visos visatos judesių. Vos pajėgė atsilošti, įremti delnus į tą spyruoklinį čiužinį, šaižiai sujudėjusį. Vos kilstelėjo ir bedugnes tuščiavidures akis. Išluptus smaragdus į vyrą, kuriam leistų ją užsmaugt, bet vis tiek žavėtųsi, vis tiek trauktų dar iš milijonų kanalų, ak, padaužytoji amazonė netgi mielai būtų užstrigusi toje akimirkoje, kai itin žavingai restorane pylė rūdimis atsiduodantį vandenį ant vargšės staltiesės. Bet Melisa vengė šių minčių, stipriu mazgu sukutuliojo širdį ir stengėsi, norėjo pamiršti.
  Iš kitos pusės, hm, strazdanę apėmė nevaldomas įsiūtis, persisvėręs per skausmo turėklą. Nudraskytus nagus suvarė į delną, netyčia, kažkaip jau to net nepastebėjo.
- Negali būti?- kimus (visai tinkantis dirbti karštojoje linijoje, beje) balsas iškrito iš sausų gerklų.- Tylėk, pažiūrėk, sėsk, eik,- vis dėlto prisivertė žvilgsniu pagręžti savo, oi, tiesiog duomenų analitiką. Sunku net pačiai sau buvo meluoti ir apsimesti, jog kojos nesudrebėjo nuo noro tekinom pasileisti į Merginton Roudą, o ten, ten skęsti su Elijumi mini voniojo tarp rasos.- Kas tu per liepiamoji nuosaka? Visada viskas vyksta pagal tavo norus. Einam namo? Po velnių, Elijau, kad tave nors kartą sutrauktų, aš neturiu namų,- ne, moteris nerėkė. Tik visai pakeltu tonu pylė pyktį pro kiaurasamtį.- Mano namai buvo jis,- delnais mostelėjo į pilvą.- Ir tu,- pridūrė beveik nebyliai, tik tokioje tyloje skambėjo garsiai.- Pripažink, tu net nenorėjai jo,- vargu, ar norėjo ir Melisos.
  Tik dabar, kaip bebūtų keista, amazonė neverkė, nes o kam, kai gali parėkauti ar pasidaužyti. Bus dar dėl ko verkti, pavyzdžiui, kai priauginti nagai nuspręs nulūžti arba į kokios nors spintos kampą įknis mažąjį kojos pirštelį. Bus dar progų.
  Jeigu būtų buvusi pilno proto, gal ir pasiliktų gulėti toje šlykščioje lovoje, tačiau nebuvo. Sunkiai prisilietė per grindinio, permetė visą svorį ant kojų ir žengtelėjo link graikų dievo, šaltus pirštus įvėlė į jo plaukus, dievino. Sunkus atodūsis paliko rausvas jos lūpas.
- Prašau, pasiimk mane. Aš noriu namų.
  Jeigu būtum blaivaus proto, suprastum, ko iš tikrųjų norėjo tuo metu Melisa. Ko troško jos pasąmonėje lakstantys velniūkščiai ir iš apgailėtinų josios veiksmų verkiantys angeliukai. Rodos, abeji į ausis šnabždėjo tik apie namus. Apie tai, kokia ši nuostabi amazonė dar gali būti.
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Džeimsas Greywindas Spalio 23, 2020, 09:47:21 pm
[Pradžia (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=9352.msg157850#msg157850)]

   Jis pusnuogis sėdėjo švento Skutelio ligoninėje ir spoksojo į priešais esančią sieną. Hilerė pasitraukė nuo dar vieno Džeimso Greywindo rando. Ji papurtė galvą.
   - Atsiprašau, tačiau jau nieko negaliu padaryti... Jokie eliksyrai ir jokie kerai neveikia, - moteris apgailestaudama mostelėjo ranka, - raidės liks.
   Buvęs transfigūracijos profesorius nieko neatsakė. Apsirengė lėtai, Soreno sulaužytas petys judėjo be skausmo. Megztinis paslėpė nugarą.
   „Innocentes.“
   Ligoninės šurmulys, skubantys žaliaapsiausčiai hileriai, įvairiausio plauko pacientai, čia atkeliaujantys oru ir išnykstantys namų elfai, vaikų zirzalai, skimbčiojantys eliksyrų buteliukai, pamokymai, skrebenančios plunksnos ir rekomendacijos - visa tai atrodė niekas prieš tą tuštumą, kurią jautė vyras. Eidamas koridoriumi, jis pirmąsyk žvelgė žemyn, buvo paskendęs mintyse.
   Gyvas. Von Sjuardas jo neužmušė. Laisvas. Jis nėra Azkabane. Nėra ko slėptis, nėra ko nerimauti. Jautėsi taip, lyg dešimčių metų svoris pamažu ima slysti iš rankų, pasidaro lengviau kvėpuoti...
   Leisdamasis laiptais į laukiamąjį - pilną kaip visada - Džeimsas pakėlė galvą.
   Žudikas buvo išteisintas.

[Tęsinys (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=9293.msg161259#msg161259)]
Antraštė: Ats: 5 palata
Parašė: Juzefas Levinsas Vasario 24, 2022, 01:37:36 am
Jau penkios dienos, kaip Levinsas laiką leido Skutelio ligoninėje. Šią akimirką plikis jautėsi neblogai. Sunku buvo sau atleisti už tai, jog susižalojo: o jeigu dabar ant nugaros liks randas? Visam laikui? Kaip Levinsas atrodys? Po velnių, tai taip neestetiška... Ir tik per vyro kvailą galvą. Tačiau iš kitos pusės gal ir gerai, kad taip nutiko. Nuo šios akimirkos beplaukis ėmė labiau vertinti save ir savo gyvenimą. Be to, apsigydęs nugarą mėlynakis gavo psicholiginę ir psichiatrinę pagalbą. Hilerė jam išarė stipresnio eliksyro, kuris ramino vyruką, o dabar kiekvieną dieną ji jam skirdavo bent po dvidešimt minučių konsultacijos.
- Kaip šiandien jaučiatės, Juzefai? - paklausė hilerė iš psichiatrijos skyriaus.
- Gerai. Nugaros beveik nebeskauda, - Levinsas šyptelėjo.
- Džiugu. Ką šiąnakt sapnavote?
- Ką sapnavau? - susimąstė. - Nežinau. Tikriausiai, kad nieko, - nejučiom metė žvilgsnį į tuščią kaimyno lovą.
- Taip, Braunsas šįryt išvyko. Ar vis dar galvojate, kad jis ketino jus nužudyti?
- Nežinau. Veikiausiai, kad ne, jeigu dar esu gyvas.
- Ką veiksite, kai grįšite namo?
- O... gal...
Suvalgysiu picą. Išgersiu. Ieškosiu moterų.
- Turbūt... turbūt, kad nieko. Pasitvarkysiu šį bei tą.
- Į darbą galėsite grįžti tik kitą mėnesį. Išduosime nedarbingumą. Vis dėlto susižeidėte keliaudamas oru, o darbo specifika būtent tokia...
- Ar... ar mano darbdavys žinos, kad aš... kad tyčia...
- Ne, Juzefai, nežinos.
Tyla.
- Ar mėgstate gyvūnus?
- Gyvūnus? - susiraukė plikis.
Dėl Merlino barzdos, mano žiurkės! Tikriausiai pastipo!
- Na, kaip čia pasakius... Antipatijos nejaučiu.
- Apsvarstykite variantą, o ir atsirastų ką veikti, - hilerė nusišypsojo. - Galite krautis daiktus ir keliauti namo. Lauksiu jūsų lygiai po savaitės, Juzefai.
- Ačiū.
Žinoma, keliauti namo ir rasti tenais dvidešimt padvėsusių žiurkių. Puikumėlis! Levinsas susikrovė daiktus, išėjo iš palatos ir galiausiai paliko ligoninę.