Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Jungtinė Karalystė => Pasaulis => Koukvortas => Temą pradėjo: Kristoferis Robertas Remarkas Sausio 14, 2018, 10:29:21 pm
-
Būnant Koukvorte, visada išgirsi kaip kokios nors bobutės pasakoja apie apleistą namą, kuris yra miesto pakraštyje. Jis yra dviejų aukštų namas, pats gan didelis. Antram aukšte keli langai sudaužyti, o pirmam langų nėra, nes jas slepia visokios lentos kurios yra ten prikabintos. Name, sienų tapetai yra visaip apdraskyti, kaip ir lubos. Pasak bobučių, visi kas gyveno tame name, kaip nors miršdavo arba dingdavo. Daug kas jau galvoja, kad ten gyvena kokie vaiduokliai. Ten netgi visokie benamiai nevaikšto pernakvot, nes bijo. Dažniausiai, net ir dienomis namie visada tamsu ir šiurpu. Manoma, kad ten yra ir požemis kur būdavo visokios kankynės..
Savo rankas įkišęs į kišenes ir pats susikūprinęs tada Kristoferis vaikščiojo po Koukvorto gatves. Tada jis buvo aplankęs savas gimines kurios gyveno šiam mieste, tai kad kaip nors praleist laiką ir pabūt vienam, taip jis ir pradėjo vaikščiot po miestą. Vis gi, toks užsiėmimas buvo kuo toliau, tuo toliau nuobodesnis. O ir namo eiti - nesinori. Truputi netgi banalu, bet Robertas nusprendė aplankyti tą apleistą namą, apie kuri visi aišku kalba.
Truputi niūriai ir nuo šalto pučiančio vėjo, susiraukęs vaikinas ėjo link to namo. Tikslios jo vietos jis nežinojo, dėl to tikrai nebuvo įsitikinęs ar jam tai pavyks. Klausinėti žmonių, kur tas randasi namas, Kristoferiui atrodo, kad tai būtu keista. Lyg, "Ei, o kur tas namas randasi, kur visi žmonės miršta? Norėčiau aplankyti"... Tada tikrai žmonės pagalvotu dėl klastuolio psichikos ir savijautos, ar nenori jis ne savižudis koks nors..
Na po kiek laiko, jau buvo kažkas panašaus, kad vaikinas aptiko ta namą. Buvo juodos grotos kurios yra apaugusios visokiais augalais, sodas pats nebuvo sutvarkytas, o namas buvo gan didelis kurioje nesimatė nė gyvos sielos. Šyptelėjęs vaikinas pradėjo eiti link to namo ir atsargiai, iš lėto pradėjo atidarinėti duris, bet iš lauko pusės, buvo kažkoks dar vienas žmogus, bent taip jau klastuoliui pasirodė..
-
Martelė čia buvo pirmą kartą. Tyla, kapinių tyla. Galima ir suabejoti ar tikrai čia ne kapinių kamelis. Tyluma slegė ausis. Paklauskite ką ji čia veikia - neatsakys. Marta nežino kaip čia atsidūrė, kokiu tikslu, bet dabar tai nesvarbu - krebždesys už penkių namų ją sudomino. Berniukas, kur tau, jis jau nemažas, ko gero kokiais penkeriais metais vyresnis už ją. Taip pat matėsi, kad mokosi Hogvartse. Vaikinukas žvelgė į apleistą pastatą, tikėkimės, nesiruošia ten eiti. Juk vien žiūrėjimas ton pusėn dusino ją.
-Be-erniuk!- tikėkimės ne per tyliai,- tavim dėta ten neičiau, žinai, vaiduokliai...- nejaukiai nusipurtė Marthelle, žengdama žingsniuką atgal, kad tas vyresnėlis jos neužsipultų. Sudrebėjo. Atrodė niaukiasi dangus, o Martha vis labiau drebėjo iš šalčio ir nežinios. Tikrai, prisimenu, juk ji čia vyko susitikti su Kaja - mergaite iš jos mokyklos, tik kodėl ji ją paliko? Vieną, prie šito apleisto namo? Vieną, tik su berniuku priekyje. Tik ji viena žino, bet niekam nė žodeliu neprasitars kur ir kas. Pūstėlėjo vėjas, vėl. Nuaidėjo kažkieno klyksmas, vėl. Švilpė pabūgo, vėl...
-
Tik jau benorėjęs atidaryti duris ir su savu neišlaikytu smalsumu įeiti, vaikinas išgirdo, kad jis ne vienas. Atsisukęs pamatė mergaitę kuri buvo tikrai jaunesnė ir žemesnė už Kristoferį. Krisas nepradėjo spėlioti iš kokio ji kurso ar koledžo ar kas ji išvis, gal ji paprasta žiobarė tiesiog, todėl jau norėjęs nusisukt ir nekreipt dėmesio, bet pasirodė, kad ji kažką pasakė. Taip ir buvo, rodos ji netgi pergyveno, kad vaikinas neeitu į tą keistą bei šiurpų namą.
- Jeigu nežinočiau, neičiau. - Pabandė pabūti mandagus su mergaitę bei jai mirktelėjo, o pats pradėjo bandyti atidaryt tas dideles medines duris kurios pasirodo dar sunkų atidaryt.. Na, o atidarant vaikinui pačiam kilo kai kurie klausimai.. - Man įdomu, o ką pati tada čia veiki? Juk žinai, kad čia pavojinga.. - Aprimusiu bei rimtu balsu pasakė mergaitei kurį buvo šalia Roberto.
Vos atidarius tas dideles duris, vaikinas iškarto pajautė tą tokį šiurpumą kuris buvo viduje. Buvo ganėtinai tamsu, bet ne ant tiek, kad nieko nematyti. Padaręs pirmą žingsnį, Kristoferiui po kūną prabėgo šiurpuliukai. Gal tai tik psichologija? Gal Kristoferis tiesiog tam nusiteikęs ir dėl to dabar taip gąsdinasi, o iš tiesų čia nieko nėra? Na, bobutės niekada nemeluoja.. Mintyse sau pasakė bei vaikinas pradėjo dairytis ir atsisuko į mergaitę, nesupratęs ko jinai nori.
- Na, jeigu ten taip ir liksi tai tikrai sušalsi. Arba jau eik į vidų arba jau eik namo ar kur nors kitur...- Taip nesusilaikęs, paklausė nepažįstamosios ir pats nusisuko ir toliau pradėjo apžiūrinėt namą ir jau po truputi netgi laukdamas, kad gal greitai jau atsiras kokie nors vaiduokliai?
-
-Ai, tai tu žinai...- nuleido galvą Martelė. Dar nėra mačiusi jokio sveiko proto žmogaus, bandančio prasibrauti į kokį apleistą namą. O gal jis visai nepavojingas, tik šio miestelio gyventojai tai išsigalvojo? Ne! Kas galėtų meluoti tokiai mielai mergaitei?
-Aš ėjau pro šalį ir...ir išgirdau tave. Išsigandau,- palaidą plaukų sruogą truktelėjo už ausies,- neisiu. Aš neturiu namų,- stengdamasi nevaizduoti mergaitės, pešančios gailesčio, tarė,- neturiu namų, neturiu kur apsistoti, traukinys į Hogvartsą tik po kelių valandų, o tas namas atrodo per daug baisus,- staiga nugriaudėjo griaustinis, apsiniaukė - gal viduje saugiau nei čia, po atviru dangumi, pavojų lietumi? Ką ten tos bobutės paisto? Nieko ten nėra, eik, Marta, vidun. Ten buvo tamsu. Ir baugu. Ir šalta. Ir netvarkinga, kiek josios akelės tamsoje įmatė. Ir viskas aplinkui spinduliavo magija. Ar kažkas čia mirė, buvo nužudytas? Gal tikrai yra vaiduoklių? O gal, tai tik paprastas netvarkingas namas, šimtus metų apleistas ir net bobutės negalėjo žinoti ar kas čia begyvena, turint omenyje vaiduoklius ir baisius burtininkus.
-Jei aš čia su tavimi įstrigau kuriam laikui, tai duok bent ženklą kuo esi vardu. Ir. Ir...ir kiek tau metų,- nejaukiai šyptelėjo, tikėkimės tas berniokas jos nedrąsumo nematė.
-
- Taip žinau... - Vis dar kiek nesupratęs mergaitės ko jinai nori atsakė jai, bet po to viskas kaip ir paaiškėjo. - Nemanau, kad reikėtų pergyventi dėl manęs, juk čia tiesiog kažkoks apleistas namas, kur apie jį pletkina bobutės. - Pabandė taip nuraminti nepažįstamą mergaitę kurį pasirodė pernelyg jauna, kad dar būti čia vienai. Bet pabandęs nekreipti dėmesio į ją, tas įėjo į namą ir padarė kelis ten žingsnius.
Apsidairęs vaikinas išgirdo, kaip mergaitė dar kažką sako, tik nelabai jau buvo aišku ką ji nori tuo pasakyti.
- Na užjaučiu, kad neturi namų, - Kiek pasimetęs tarė ir nežinojo dar kaip elgtis. Dar visur apsidaręs, pradėjo griaudėti. Puiku, kokie dar orai reikalingi, kad eiti į vaiduoklių namą, kur labai šiurpu ir netgi baisu, griaustinis čia tiesiog na labai tinka. Taip vaikinas su savu sarkazmu vis turėjo tą mintį apie orus.
Na, o ta nepažįstamoji mergaitė irgi įėjo į namus. Ką gi, kompanijos gal ir reikėtų, nes vienam būti čia iš proto išeit galima.
- O pati kas esi? Aš Kristoferis, man penkiolika metų. - Trumpai prisistatė ir lauke pradėjo lytis stiprus lietus. Dėl viso ko, net pats nežinodamas, Robertas uždarė duris, ir namie pasidarė truputi tamsiau, na o namie visas įdomumas ir prasidėjo kai po porą minučių pradėjo girdėtis keisti garsai.
-
-Aš Marthelle Elif, bet tau prireiks žinoti tik Marcelės vardą - taip mane vadina...tėvai,- stengdamasi negalvoti, kad ir pavasaris su vasara ne už kalnų, tarė ir pasisuko į uždarytas duris. Dar turėjo progą išeiti, tad pabandė tą padaryti, bet senos durys atrodė kaip akmeninės - nei pirmyn, nei atgal.
-Tai sakei, penkiolika? Man vienuolika ir aš noriu iš čia išeiti,- šūktelėjo per visą namą paskutinįjį žodį ir sudrebėjo nuo šiurpaus aido. Nejaukūs šešėliai tarsi braukė nematomomis rankomis per mergytės kūną - garsiai tuksėjo širdis, norėjosi užsikimšti ausis, dingti ir nebegrįžti į šitąjį miestelį. Ji norėjo gerti, atrodo duso, neturėjo kuom kvėpuoti. Laiba rankelė įsikibo į Kristoferio alkūnę, bet tuojau paleido, pusiau susmukusi ant purvinų grindų.
-Man viskas gerai, tik trūksta oro,- pasakė, nenorėdama jaudinti vaikino. Kodėl ji iš viso čia įėjo? Martha atsistojo, lėtai lėtai it sraigė ir pradėjo eiti į priekį. Palyginus nuėjo daug - žingsniuką toliau nuo stovinčio klastuolio. Ji norėjo surasti kitą išėjimą, bet baugūs garsai vėrė jos širdį, žlugdė viltis, kad ji iš čia išvis išeis. Bet juk niekam nesvarbu ar gyva ar jau mirusi, kas jos pasiilgs?
-
- Mathelle Elif? Na, tada malonu susipažinti Marcelė. - Pasistengė pabūti mandagiu ir maloniu, kad dar neišgąsdinti mergaitę, juk ką žinai, gal ne tik šitas namas atrodo baugiai ir baisiai, kas galėtu išgąsdinti Marcelę.
- Vienuolika? Galvojau, kad... Nesvarbu. - Kiek sustojo. Kristoferis manė, kad ji yra truputi jaunesnė netgi, bet gi kaip tada ji lankytu Hogvartsą? Na, tas buvo nesvarbu, Robertas matė, kaip ta mergaitė bijo, o kai pasakė kiek jai metų, netgi šūktelėjo ir pridėjo, kad nori iš čia išeiti.
- Amm... Galiu padėti tau iš čia išeiti, jeigu nenori čia būti. - Norėjo pabandyti jai padėti, bet taip ir liko stovėdamas vietoje ir stebėjo, ką ji darė, kas kėlė jam tokį nepasitikėjimą ir nejaukumą.
- Tikrai? - Norėjo įsitikinti. - Kažkaip, neatrodo, kad viskas gerai.. - Aprimusiu balsu ištarė, ir tada vaikinas išgirdo, kaip kažkas lyg daužo į sienas, pradėjo girdėtis visokie garsai. Tai visgi, tas yra tiesa.. Atsiduso ir pradėjo visur stebėti ir priėjo prie Marcelės ir pabandė taip "nuraminti" mergaitę, kad ji ne viena, o šalia yra dar kažkas, kuris yra drąsesnis.
Kristoferis pradėjo ieškoti išėjimo, pats jis iš čia nešdintis dar nelabai norėjo, bet vis gi, reikia kažkaip išeiti, kad Elif galėtu čia jau nebūti ir jaustis saugiai. Turbūt, pas vaikiną jau iš gimimo yra toks bruožas, kuris priverčia jį prižiūrinėt jaunesnius ir juos kažkaip saugoti.
Vaikinas pradėjo vaikščioti aplinkui ir išgirdo kad kažkas dedasi antram aukšte ar palėpėje.
- Aš patikrinsiu kas ten. - Pabandė "pasirodyti" prieš Marcelę, nors vaikinas kuo puikiausiai žinojo, kad turbūt daro klaidą, jis ne vieną kartą žiūrėjo siaubo filmus ir visi kurie taip daro, jiems tikrai nesiseka.. Bet ar bus taip Robertui?
-
Ji drebėjo kaip epušės lapelis. Tikrai, buvo labai panaši į drebulę - rankos ir kojos nenustygo vietoje, vos nenugriaužė sau lūpos. Juokinga kai ji taip bijo, juk šalimais toks drąsus berniokas, kad net be kitų pagalbos norėjo eit vidun. O gal jis vis dėlto bijo? Ko stovi, nieko nedaro?
-Eik,- nedrąsiai pratarė, bet ir nelabai norėjo išsiskirti. O, jei jis ras įšėjimą ir ją paliks? Vienui vieną, be namų, šeimos, draugo, be nieko. Ją suėmė blogi šešėliai, surakino, ji nejudėjo - bijojo. Ar verta žengti pirmyn? Kas ten, jei ten tylu kaip kapuose? Žinoma, visai nebuvo tylu, bet mergaitė negirdėjo - bandė nuvyti visas mintis šalin, tolyn į pelkes po žeme.
-A-arr te-en kažkas y-yra?- tylokai paklausė, o atsakymui sulaukė tik ūžesio. Nebijok, ten tik vėjas, Marta, nurimk, grįžk pas tą vaikiną...
-
Lipus laiptais viršun, galima buvo netgi girdėti, kaip vaikino širdis, greitai, stipriai ir garsiai daužosi. Ar jam buvo baisu? Tikrai taip. Na, tik Krisas to tikrai neparodys. Ant kiek jis nebūtu drąsiu, visgi kraupūs garsai tikrai baugino. Ką žinai, o gal tas gresia vaikino gyvybę?
Jau šiek tiek lipant laiptais, buvo matomas antras aukštas kuris atrodė dar baisiau.
- Siūlau tau čia neeiti... - Nedrąsiai pasakė ir jau užlipus į antrą aukštą buvo matomi visokie užrašai ant sienų. Lyg kažkas su labai dideliais nagais apdraskė sienas ir darė kažkokius užrašus. Tik tie užrašai, jie buvo neaiškūs. Lyg buvo kažkokia neaiški kalba. Krisas jau norėjo pakviesti Marcelę čia, bet ar nebus tai klaida? Kam jai išvis čia eiti?.. Robertas dar kartą apsidairė, bet vistiek, garsų čia kažkokių jau nebebuvo. Aišku, antras aukštas buvo kraupus ir ganėtinai tamsus. Bet tai tikrai nebuvo priežastimi nurimti. Čia girdėjosi kraupūs garsai. Nuo to, Kristoferiui darėsi dar baisiau, nes jis patalpoje kur vyksta kažkas paranormalaus ir tas nepaaiškinama, net žinant magijos pasaulį.
Pabuvus dar kelias minutes Kristoferiui, jis pradėjo ir vėl girdėti garsus. Tik jie buvo toje vietoje, kur labiausiai to nesinorėjo. Jie pradėjo girdėtis būtent toje vietoje, kur dabar yra Marcelė. O garsai vis labiau girdėjosi...
- Atsargiai! - Greitai sušūktelėjo Martai.
-
Atrodo, turėjo niekas neatsakyti, kaip per siaubo filmus. Tik tokius filmus mažoji tematė, nes jos šeima visai neleisdavo jai jokių princesių arba ponių. Jai buvo baisu. Bet kažkas vis dėlto atsakė. Suklykė mergina. Tai tik Marcelės vaizduotė. Tik vaizduotė, nieko šiame name nėra, apart jos ir Kristoferio. Ji jautė kaip kažkas ją grubiai liečia, visa oda šiurpuliais nuėjo. Tamsoje ji matė akis, bet jos buvo panašios į jos. Tikrai! Staiga jai protas ir akys prašviesėjo - ji stovėjo pačiame veidrodžių kambario viduryje... O juk žinome, kad patys baisiausi monstrai ir dvasios kaip tik iš čia ir išlenda. Čia dvasių šaltinis. Mergaitė pradėjo klykti, rankomis užsidengė galvą ir atsisėdo ant grindų. Iš jos kažkas traukė jėgas. Ji nenustojo klykti, verkti, bijoti. Aplinkui viskas šurmuliavo, juokėsi. Net tas klastuolio "atsargiai" ataidėjo, kaip "pasiduok, Marta". Gailios ašarėlės plovė skruostus ir Marthelle užmerkė akis, spaudė paskutinius lašus sūrius ir šiltus kaip kraujas vandens lašus iš akių.
-
Krisas taip ir liko tame antram aukšte. Lyg sustingo girdęs tuos keistus garsus. Vaikinas negalėjo pajudėti. Kažką pasakyti ar padaryt..
Išgirdęs kaip pradėjo Marcelė klykti, tas tada jau privertė nusileisti žemyn. Bet tada kažkas lyg neleido. Kristoferį lyg kažkas stipriai apkabino ir taip jis negalėjo judėti. Todėl tik per kelias minutės, jis sugebėjo "išsibrauti" ir nusileisti laiptais žemyn pas Martą.
Robertas tik išpūtė akis ir netgi kiek pradėjo drebėti. Ten sėdėjo Marcelė verkianti, išsigandusi. Krisas tik priėjo prie Martos ir padėjo savas rankas jai ant pečių.
- Viskas gerai... - Bandė nuraminti mergaitę, bet tada kažkas lyg užčiaupė vaikiną ir tikrąją prasmę pradėjo tempti kažkur. Krisas tada tik užmerkė akis ir negalėjo ką nors padaryti. Netgi pajudėti ar kvėpuoti. Na, bet vaikinui tik užmerkus akis, tas viskas nustojo. O atmerkus jas ir vėl, jis buvo kažkur netoliese Martos.
- Reikia nešdintis iš čia, ir kuo greičiau. - Pasakė rimtu balsu, bet rodos, Marcelė vis dar buvo kažkur kitur... O gal ir Kristoferis pasiliko paveiktas iliuzijos?
-
Mergaitė sukukčiojo. Akys žibėjo nuo ašarų, veidrodžiai tai baugiai atspindėjo. Tamsu. Baimė. Šešėlis. Ašaros paliko pėdsakus, įkaitęs skruostas, šlapiomis dėmėmis nusėtas drabužėlis. Grįžo į praeitį. Švelni ranka.
-Prašau, nepaleisk,- sušuko taip tyliai, kad dvasios neišgirstų, bet jau vėlu,- kur tu? Kristoferi?- neaiškūs garsai fone, bet ji jautėsi viena. Ne, blogas žodis, vieniša, palikta su pabaisomis. Ji norėjo sau padėti užsimiršti, bet prisiminimai vis grįžo. Mama. Ir tėtis. Jie visiškai skirtingi. Marthelle žvelgė tolyn. Kas tai? Sapnas? Šaltis nukrėtė ją ir ji mato vaikų namus. Turkija. Dar tik.
-Ne, tik ne vėl ta istorija,- rėkė, nes žinojo kas nutiks vėliau - ji atsidurs Airijoje, blogoje šeimoje. Dar ne laikas. Dar ne.
-Eime,- greitai palinksėjo galva, nupurtydama ašaras. Bet jo nebuvo šalia. Tai kas tada kalbėjo?
-
Atrodė, kad jau viskas baigėsi. Baigėsi, visi tie paranormalūs reiškiniai, kurie nepaaiškinami netgi magijos pasaulyje. Vaikinui jau buvo ironiška, kad tie pasakojimai pasirodė teisūs ir, kad tik įėjus, kažkas prasidėjo. Tik įėjus visa tai prasidėjo.
- Marthelle? - Pradėjo kreiptis į mergaitę. - Ar viskas gerai? - Paklausė, nors pats klausimas buvo kvailas. Čia viskas buvo negerai. Visa šita situacija, padėtis, namas, vieta ir kas čia vyksta. Teliko tik užmerkti akis ir tikėti į stebuklą, kad visa tai pasibaigs. Bet ne Kristoferiui, jis pradėjo eiti link išėjimo ir bandė atidaryti duris. Bandė. Bet niekaip nepavykdavo. Vienu metu, vaikinas pradėjo galvoti, kad jis yra ant tiek jau silpnas, kad negali atidaryti kažkokių durų.
Nusivylęs, atsisuko ir pradėjo stebėti Marcelę, rodos, kad už jos nugaros kažkas buvo. Pasirodė? Pats savęs paklausė, nors viduje žinojo atsakymą.
Nusivalęs prakaitą, Kristoferis pabandė dar kartą atidaryti duris. Pamatyti kažką už mergaitės nugaros yra nebloga motyvacija nepasiduoti. Ir rodos, kad po truputi, klastuoliui pavyksta.
-
-N-nnege...rai,- ji šaukė ir verkė vienu metu. Kodėl Kristoferis išsigando? Marcelė pažvelgė atgal. Nesuprato. Ar kažkas nutiko? Na, bet kokiu atveju, ar viskas baigta, ar ne, ji norėjo grįžti atgal. Namo. Ak, tiesa, į Hogvartsą. Juk ji neturi namų. Bet nori. Ne, Hogvartsas jos namai. Nuo šiol. Ir kodėl ji pabijojo lietaus? Kodėl ji leido sau čia įlįsti? Kodėl? Dabar ji kenčia. Labai. Bet durys neatsidaro.
-Praša-au, pabandyk dar kartą,- atbula ranka ji nusivalė ašaras,- praš...aaaaa,- Marta išgirdo varnos kvarktelėjimą. Baik tu, ten tik varna. Tik. O gal ne? Gal ji netaip išgirdo? Bet taip negalėjo pasigirsti, ji gerai pažįsta šį garsą, net moka pamėgdžioti. Staiga ji suprato vieną dalyką, juk yra burtažodis durims atrakinti! Ji jau buvo besitraukianti lazdelę iš kišenės...kai suprato, kad jos neturi. Neturi. Vėl pradėjo raudoti.
-Aš..aš..š pamačiau savo burtų lazdelę,- tyliai pasakė, žinodama, kad geruoju čia nesibaigs.
-
Kaip gaila, kad klastuolis neturėjo tuo metu burtų lazdelės. Jis jau senų seniausiai išlaužtu šias duris ir galėtu pabėgti, palikęs Marcelę čia.
Kristoferis negalėdamas atidaryti durų, priėjo prie kito veiksmo - išmušti jas. Po kelių nevykusių bandymų, klastuolis dar labiau įniršo. Labiau supykęs, Krisas visas įniršęs bandė dar kartą išmušti duris. Ir po daugybę nesėkmingų kartų, visgi atėjo laikas, kai jam pavyko. Išlaužęs duris, Kristoferis sunkiai kvėpuodamas išbėgo iš namo.
- Marthelle, bėk greičiau iš namo! - Sušuko ir prie apleisto namo vartų pradėjo laukti ugninių plaukų savininkės.
Remarkas turbūt dar niekada taip savimi nesididžiavo. Jam užplūdė eilinės pasikėlusio žmogaus mintys. O susilaukęs pirmakursės, vaikinas negalėjo šalia jos pagirti save.
- Na, gali nedėkoti. - Tarstelėjo, - Ir.. Tikiuosi daugiau nepakliūsim į tokias situacijas kaip dabar. - Šyptelėjo mergaitei. - Nenoriu čia ilgiau būti? - Atsisveikino ir išėjo pro vartus iš to apleisto namo lauko.
-
Užsimetęs savo paaugliškus skarmalus, jaunuolis skubėjo Koukvorto gatvėmis link sutartos vietos. Saeterhaug ne pirmą kartą užsiima nelegalia veikla, todėl šį kartą nei lašelio nesijaudino, ypač, kai žinojo, su kuo susitinka. Gerbiamas profesorius Rafael Beaumont, gerai žinomas Vegard iš Hogvarsto laikų, Magiškojų gyvūnų priežiūros profesorius. Visi mėgsta nelegalią veiklą, net labai inteligentiški profesoriai. Tiesa, vaikino nenustebino profesoriaus užsakymas, garsus ir retas butelis Fernet Branca. Automobilį pasistatęs kiek atokiau nuo sutartos vietos, juodaplaukis užsimaukšlino savo juodą, apšiurusią skrybelę, išlipo. Koukvorto gatvės nebuvo apšviestos labai ypatingai, o tokią valandą, būti pastebėtam tiesiog neįmanoma. Pasišokinėdamas jis netrukus pasiekė paslaptingą, sklidintį labai keista energija namą. Širdis plakė stipriau negu reikia, šiame name kažkas tikrai ne taip, tačiau spjovęs į vidinius įspėjimus, Vegard įsiropštė per langą vidun ir užsidegė cigaretę laukdamas savo užsakovo.
-
Rafael'is ieškojo ko nors ypatingo ypatingai progai. Galiausiai tai surado nelegaliame pogrindyje. Tiesa, tik Londone tai buvo labai jau nelegalu, kadangi Prancūzijoje(ne pačiame Paryžiuje, žinoma) tai nebuvo labai nelegalu. Kartais netgi padoriuose baruose galėjai gauti Fernet Brancos stiklinaitę.
Profesorius žingsniavo sutartos vietos link. Kažkodėl vaikinas ar vyras parduodantis tai norėjo susitikti nuošalioje vietoje. Žinoma, reikėjo slaptumo ir panašiai, tačiau Beaumont prisiminė iš paauglystės laikų, kad susitikimai tokiose vietose dažniau stebimi policijos nei susikeitimai kokiose nors viešose vietose.
Prancūzas atsidūso pasiekęs susitikimo vietą. Nežinojo ar darė klaidą ar ne, bet galiausiai įlipo į namą pro langą. Šiandien nevilkėjo profesoriaus kaip ir uniformos, tad niekur neužkibo. Name pradėjo ieškoti savo platintojo.
-
Tamsoje kažkas sukrebždėjo, Vegard žinojo, kad tai klientas, nes kas gi čia bastysis tokiu metu? Net ir benamiai, randa geresnę vietą... Cigaretė skleidė tokią blankią šviesą, kad per dūmus galėjai įmatyti tik voratinklį, kuris buvo keli centimetrai nuo Vegard galvos. Nekenčiu vorų.
- Labas vakaras, Rafael, - gana mandagiai pasisveikino Saeterhaug ir bandė įžiūrėti kliento veidą. Dieve, jis gražesnis, nei buvo Hogvartse. Su tokiomis mintimis, užsisvajojęs, net nepajuto kaip sūrūkė cigaretę ir vos neištaškė prekės. Riebiai nusikeikęs mintyse, Vegard išdidžiai pažvelgė į profesorių, tiesa, vaikinas nežinojo, ar profesorius vis dar dirba, todėl Vegard galvoje, Rafael egzistavo tik kaip labai gražus buvęs Magiškųjų gyvūnų priežiūros profesorius.
- Ko gi, tau ten reikėjo, primink?
-
Ir štai abudu priėjo namą. Tą, kuriame kaip žinojo gyveno Amyras.
- Ne pati žaviausia vieta. - Pasakė Saulius. O Rolandas jam pritarė. Pajuto dvejonę. Įsivaizdavo nešvarą, visokius gyvius, kurie siautėja tame name. Smarvę, purvą. Nusipurtė. Pajuto blogulį.
- Eini? - Ragino draugas. Turbūt jeigu ne Saulius Rolandas būtų pasipustęs padus.
- Bandom. - Neryžtingai pasakė.
- Juk tai tik senas namas Rolka.
- Tai siaubinga. Kaip galima čia gyventi?
- Ne visi turi prašmatnius dvarus.
- Jau tik nereikia. Pats ką norėtum čia gyventi?
- Nenorėčiau.
- Aišku, nenorėtum. Niekas nenorėtų.
Vyras prisivertė ištiesti ranką, atlapojo duris. Pirmo aukšto langai buvo užkalti lentomis. Viduje tvyrojo tamsa.
- Lumos. - Nebijojo naudoti magijos žiobaro akivaizdoje. O kam slėptis, jeigu Saulius ir taip žino apie magiją.
- Kraupi vietelė. - Kažkodėl tylom pasakė bičiulis.
- Tu gi policininkas. Nejau bijai?
- Ne. Bet šiaip. Ar tu tikras, kad jis čia gyvena?
- Taip. - Po kojomis kažkas traškėjo. Rolandas jautė virpulį, vaizduotė siautėjo. Parazitai, ligos. Bjauru.
- Ami! Amyrai, tu čia? Ami! - Pabandė šaukti. O tada, iš kito kambario į juos atlėkė šešėlis, užsimojo peiliu ir Rolandas vos spėjo atšokti.
- Ką darai? Baik. - Pratarė. Širdis daužėsi.
- Oho, kokie svečiai. - Amyras jį atpažino. Įsižiūrėjo į Rolandą lazdelės šviesoje.
- Ką čia atsivedei?
- Šiaip draugas.
- AAA. Tu turi draugų? O Aš maniau, kad yra naudingieji ir nenaudingieji.
- Na, nevisai.
- Tai kuo nusipelniau šio apsilankymo?
- Gal padėtum tą peilį?
- Galiu aišku. Nenoriu pralieti tavo kraujo Rolanduk Pagranduk. - Siaubas kažkoks. Šitaip Amyras jį vadindavo vaikystėje, kai jam būdavo kokie ketveri ar panašiai. Rolandą krėtė šiurpas. Brolis atrodė prastai. Susivėlęs, užsiauginęs didžiulę barzdą. Labai liesas. Akys pasruvusios krauju, veide kažkokios dėmės. Gal jis kuo serga? O jeigu užsikrėsiu? Toptelėjo. Bet prisivertė ramiai stovėti. Amyras vilkėjo palaikius drabužius. Kabojo jie ant jo kaip ant mieto. Ar tai jo brolis? Kuris kažkada užsikeldavo ant pečių ir nešiodavo? Lakstydavo kartu? Mokė skaityti, rašyti? Ar tai tikrai jo brolis?
- Amyrai, aš noriu su tavim pasikalbėti.
- O aš nenoriu ir ką dabar?
- Gal prisėdam? - Įsiterpė Saulius.
- Maloniai prašom. Turi vardą?
- Saulius.
- Negirdėtas. - Jie susėdo ant žemės. Rolandas vėl turėjo nugalėti save, savo pasibjaurėjimą. Utėlės, blusos. Kas galėtų gyventi šiame name? Saulius išsitraukė butelį iš kuprinės ir kelis stiklelius. Porą indelių. Atidarė juos. Viename sudėti sumuštinukai su kumpiu. Kitame agurkėliai. Žodžiu pasiruošta kaip reikiant.
- Pažinčiai? Nuo manęs. - Nusišypsojo, supilstė į stiklelius.
- O tu apsirūpinęs. - Amyras ištiesė ranką. Tai labai sugraudino. Pats nežinojo kodėl, bet matydamas, kaip brolis pasiėmė tą degtinės stiklelį pasijuto labai blogai. Jis tiesė ranką ne į maistą, nors atrodė perkaręs. O į alkoholio stiklą. Bet, nors jautėsi siaubingai pakėlė saviškį, susidaužė. Tada išbūrė kelis šviesos rutuliukus, kad apšviestų geriau nei lazdelė.
-
Tą sykį, kai Rolandas apsilankė pas brolį su Sauliumi jie neaptarė nieko svarbaus. Gėrė, sakė tostus. Labiau pliauškė Saulius ir Amyras. Rolandas nemokėjo šitaip. Tas nugėrimas šiurpiame apleistame name jam kėlė pykinimą. Bet jis stengėsi. Įsiterpdavo, kažką pasakydavo. Klausėsi ką kalba Saulius ir Amyras. O jie aptarė viską. Saulius pasakojo apie savo darbą, visokias istorijas iš policininko kasdienybės. Amyras skundėsi siaubinga savo padėtimi, bjauriais žmonėmis, kurie neduoda ramybės su savo skolomis. Taip Rolandas išsiaiškino,kad jo brolelis gerokai prisiskolinęs iš visokių savo draugelių, sugėrovų ir dar nežinia iš ko. Žodžiu ten buvo siaubingas vakaras. Į galą tie du jau tapo geriausiai sdgraugais, pradėjo net dainuoti ir tai buvo už viską siaubingiau. Nes Rolandas daug kartų praleido savo eilę keliant taurelę. Ir sėdėti tarp dviejų girtų buvo nekas. Bet reikėjo pasakyti, kad jie pamažu prisijaukino Amyrą. Po to vakaro Rolandas vis apsilankydavo. Ko nors atgabendavo Amyrui. Kelis kart dar buvo ten su Sauliumi, tas visai mokėjo prakalbinti Amyrą ir nesukelti jam pykčio priepolio. Bet paskui olandas nueidavo ten vienas.
Parūpino Amyrui normalesnių rūbų, antklodžių, juk artėjo žiema. Malkų, maisto. Atnešdavo ir alkoholio, nes be jo daugiau niekas Amyro atrodo nedomino. Bet gruodį nustojo tai daryti.
Šiandien buvo pirmas kartas, kai neatnešė Amyrui taip norimo butelio kokio gėralo.
- Labas Amyrai. – Pasakė pastatydamas maišą su maisto produktais ir šiokiais tokiais higienai palaikyti skirtais daiktais. Pastebėjo, kad Amyras jau jo laukdavo. Dingo mosikavimai su peiliu, kuriuo pasitiko pirmą kartą ir kelis kartus po to. Kažin ko aišku jis laukė. Butelio ar Rolando? Na, bet šį kartą teks gerokai nusivilti. Rolando planuose buvo ne Amyro tolimesnis nugirdymas. Jau pakako viso to per akis.
- Aha. Labas. – Atsakė Amyras. Jau spėjo kiek pasitaisyti. Juk dabar pastoviai gaudavo maisto. O ir rūbai buvo šilti, ne palaikiai skudurai. Jis pradėjo žiūrinėti atneštus dalykus.
- To, ko jieškai nerasi. – Pasakė Rolandas. Aplamai jautėsi prislėgtas. Nuo pat vasaros galo nešiojosi širdyje didžiulį akmenį ir nežinojoką su juo daryti. Niekam to nesakė. Tik Elijai. Ir abu neįsivaizdavo ką daryti. Tai buvo baisi, siaubinga paslaptis. O jos atskleidimas kam kitam neduotų nieko gero.
Bet Rolandas turėjo planą. Planą susigražinti brolį. Tam reikėjo pasakyti jam viską, ką sužinojo apie Aurelijos mirtį. Ir kartu daug pameluoti apie Aurio padėtį. Norėjo pasakyti, kad Auriui gresia visai tas pats, kaip Aurelijai. Tik dar blogiau. Galvojo, kad gal tai sužadins gailestį, primirštą rūpestingumą. Galbūt tada Amyras susims ir kas nors pasikeis. Bet... Kaip visada tvyrojo didžiulis Bet.
Amyras nebebuvo tas, ką Rolandas pažinojo kadaise. Per visą šį laiką, kol pas jį lankėsi visai nieko neklausė nei apie Aurį, nei apie Timotį. Antra. Jis gėrė jau ištisus dvidešimt keturis metus. Trečia. Jis iš pradžių siaubingai žalojo Aurį, paskui Timotį. Ir tai jam nekėlė jokio atgailos jausmo. Nieko. Tai kodėl gi Amyras turėtų susiimti dabar? Kai Rolandas jam pasakys tai, ką sužinojo ir pridės daug netiesos?
Bet juk tai siaubinga. Tai, kad aureliją nužudė Augustinas. Amyro brolis dvynys. Nužudė susitaręs su pačios Aurelijos broliu. O paskui Auris dirbo to brolio vaikams Grėtei ir Simonui. Ir visi visada žinojo kaip gi mirė Aurelija. Argi tokios žinios jo neprikvies iš to beprotybės liūno, į kurį paniro? O jeigu jam bus taws pats? Bet Rolandas visiškai prarado ramybę tai sužinojęs.
Jis bijojo bent užsiminti Auriui apie tai. Juk jis jau statėsi sau naują gyvenimą. Dirbo mokykloje, turėjo vaikų, kuriais rūpinosi. Tai ar reikia vėl viską naikinti? Bet vien dėl to Augustinas dabar nesėdėjo kalėjime. Jeigu Rolandas ten jį patubdytų, tai Auris sužinotų kodėl taip nutiko.
Žinias apie Aurio motinos mirtį gavo per Rabastano papuošalus.
Dar vasarą, kai buvo apkaltintas jų vagyste aišku susitiko su Rabastanu. Prikalbino jį duoti Augustinui tiesos eliksyro ir išklausti kaip yra. Pasakė apie komfliktą kilusį tarp jo ir Rolando per tą susitikimą, kai sužinojo apie Timotį.
Padarė viską paprastai. Augustinas kaip tik buvo Leestreindžų rūmuose. Radęs augustiną Rabastanas matyt nenorėjo jo paleisti, kol viskas tiksliai nebuvo išsiaiškinta su tais papuošalais. Taigi. Per pusryčius Augustinas gavo kavos su tiesos eliksyru. Tada jau pasirodė rolandas ir jie jį iškamantinėjo. Rabastanas sužinojo kur paslėpti jo papuošalai ir žinoma tai, kad Rolandas čia niekuo dėtas. O tada Rolandas paprašė Rabastano palikti juos dviese. Nes jiems reikia pasikalbėti. Lestreindžas išėjo. Jis gavo ko norėjo ir Senklerių reikalai jam greičiausiai buvo paskutinėje vietoje.
Ir tada Rolandas uždavė klausimą, kurio turbūt nebūtų drįsęs klausti, nors norėjo. Bet turbūt kažin ar būtų dėl to girdęs Augustinui tiesos eliksyro. Bet dabar, kai viskas buvo padaryta ryžosi paklausti. Ir žinoma gavo atsakymą.
-
Rolandas galvojo kaip pradėti pasakoti. Amyras nustojo kuistis atneštame maiše. Atsisėdo ant žemės, užsirūkė. Rolandas išsiėmė iš portfelio nuotraukų albumą.
- Amyrai,
Ko? - Rolandui atrodė, kažkodėl jautėsi vis labiau įsitikinęs, kad toji žinia nieko nepakeis.
Vyras atvertė puslapį. Nuotraukoje buvo dar mažas ir sėdėjo Amyrui ant pečių.
- Pažiūrėk. Prisimeni, Tada prasivedei mane į tą vakarėlį. Nors auklė jau liepė eiti miegoti.
- Nekišk man šitų nesąmonių. Kas tau užėjo? - Rolandas pavertė toliau.
- Aurio pirmasis gimtadienis pažiūrėk.
- Ir kas bus, jei pažiūrėsiu? Aurio jau ne pirmas gimtadienis, o kažkuris ten kitas. Tai ką?
- Ar nenorėtum kartais grįžti į praeitį?
- Niekada apie tai nei negalvojau. O kas tau yra? Tu kažkoks keistas pastaruoju metu.
Rolandas užvertė albumą.
- Ir tau neįdomu kaip gyvena Timotis?
- O kas man darbo? Jis pas Aurį. Tas niekada gyvenime jo nepaliks. Visada daro kas pasakyta.
- Ką?
- Jis gali vaidinti kiek patinka. Bet aš jį kiaurai permatau. Jei kada prašyčiau jo atleidimo. Nors neturiu už ką. Bet jei taip daryčiau, galėčiau pas jį įsitrinti ir lengvai sau gyventi.
- Sakai, kad prašytum atleidimo, bet sakai, kad neturi už ką? - Amyras kėlė jam neapykantą.
- O taip. Juk jis mano, kad turi už ką pykti. Ir įsivaizduoja, kad turėčiau maldauti jo atleidimo.
- O tau atrodo, kad viskas buvo gerai? Tu išties taip galvoji?
- Aš jį užgrūdinau gyvenimo sunkumams.
- Mat kaip...
- Na ir kur suka šita beprasmiška tema? Šiaip jau turiu reikalų.
- Ak reikalų... - Argi yra prasmės su juo šnekėtis?
- Ar kada pagalvojai apie tai, kas išties nutiko Aurelijai?
- Taip. JI užsimušė pasibaidžius žirgui ir ką? - Amyras piktai dėbsojo į Rolandą. Šį sykį parodė kažkokią emociją.
- Viskas yra ne taip.
- Ką tu čia myki? Tai kaip yra? Kaip?
- Kaip tu jai pažiūrėtum į akis, jeigu ji žinotų ką išdarinėji? Ką darai su savo vaikais?
- Ak nežinojau, kad tu pas mus auklėjimo pavyzdys. O gi aš jai nežiūrėčiau į akis. Nes nebeturiu tokios galimybės.
- Taip. Bet jei turėtum... Ji nenorėtų čia su tavim sėdėti. Ir tu tą manau žinai.
- Ką tu išvis čia pradėjai? - Dabar jau Amyras ėmė šaukti.
- Tą, kad žuvo ji todėl... - Rolandas jau gailėjosi užvedęs tą temą. Mintis, kad galėtų jį sušvelninti. Kad brolį paveiktų tai, jog Auriui gresia pavojus seniai išdulkėjo iš galvos. Kam reikėjo pradėti šią temą? Amyras ištiesė rankas į jį. Galimai norėjo stverti už pakarpos. Bet Rolandas lengvai išsisuko.
- Ką tu čia pliauški Rolandai?
- Ji žuvo, nes kažkuo trukdė savo brolio reikalams.
- Ką?
- Ar apie tai nieko nežinojai?
- Žinojau.
- Ką žinojai?
- Ji sužinojo apie eksperimentinių kerų centrą. Tą patį, kuriame vėliau padėjo darbuotis Auris. Norėjo centrą išduoti ministerijai, aurorams. Buvo pasiėmusi visus užrašus, dokumentus. Žmonių sąrašą ant kurių bandyta ta magija.
- O kur tie dokumentai dabar?
- Nežinau. AK ne. - Staiga jis susimąstė ir lėtai pasakė. - Kažkaip atsidūrė vėl pas juos. Ta mergiotė. Ta, dėl kurios išsigando tavo sūnus. Kai užtiko Aurį ją užbūrus kerais.
- Džamilė Heidberg? Ji dingusi.
- Taip. Ta pati. Žinau, kad ji juos sunaikino. Už tai Auris ją juk užkerėjo. Turėjo atsikratyti ja.
- Iš kur tu tiek žinai?
- Nesvarbu.
- Žinodamas visą tai nusprendei nusilakti ir užmušti savo pirmagimį? O paskui taip pat pasielgti ir su antruoju?
- Nemokyk manęs. Juk jo net neieškojai, kai paspruko.
- Iš kur tu viską žinai? Apie Džamilę ir ką ji padarė ir panašiai.
- Kalbėjau su Simonu. Kai jis prašė manęs surasti Aurį. Čia seniai buvo.
- Ir tu?
- Jis man sumokėjo.
- Tu jį suradai?
- Nereikia į mane taip spoksoti. Man reikėjo pinigų.
Rolandas atsiduso.
- Kada tai vyko?
- Oi nežinau. Auris dar neseniai buvo pradėjęs dirbti Hogvartse.
- Tai kaip ten buvo?
- Rašinėjau jam, kol pagaliau sutiko susitikti. Jį prisikviesti tai...
- Tęsk. - Nutraukė brolį Rolandas. - Jis atėjo. Aš jam laiškuose aiškinau, kad man reikia pasikalbėti. Tai va jis atėjo, pasirodė Simonas, Grėtė. Buvom taip susitarę. Bet Auris paspruko. Paskui Aurį mačiau jau tik tada, kai įkišau jam tą benkartėlį. Tai jau buvo nemažai laiko praėję.
Rolandas sėdėjo ir bjaurėjosi savo broliu. Tuo padaru sėdinčiu šalia.
- Nebeturiu tau ko ir besakyti.
- Ką? Tu galvojai, kad apsiverksiu dėl tų nuotraukyčių? Dėl Timočio ar Aurio? Ar dėl tavo pliurpalų apie Aurelijos mirtį? Neįdomu man aišku?
- Aišku. - Atsakė jam Rolandas. Atsikėlė. Susirinko ką tik jam atneštus daiktus. Pasiėmė viską. Kerais pradangino net tai, ką sunešė per kelis kartus.
- Tu juk sugebi prasisukti. Tai ir sėkmės tau. - Pasisuko eiti.
- Koks tu teisuolis negaliu. Net vemti verčia. - Rolandas išėjo. Taip. Jautėsi neįdėjęs kažin kokių pastangų. Juolab, kad Po Aurelijos mirties ne kažkiek padėjo. Visai nepadėjo. O ir dabar išrūko po pirmo jų kivirčo. Bet nematė prasmės to tęsti. Galbūt išties per mažai turėjo kantrybės? Tiesiog jautė, kad negalės gyvenime daugiau čia ateiti.
Taip ir nepasakė Amyrui visko, ką žinojo apie Aurelijos mirtį. Atrodė, kad tą paslaptį nusineš į kapus.