Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Magiškų gyvūnų priežiūra => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Rosemarie Mortimer Gruodžio 28, 2017, 04:19:57 pm
-
Žiema jau buvo nesmarkiai įsibėgėjusi, šaltukas žnaibė skruostus, o visas apylinkes nuklojo purus sniegas. Pats ežeras, kaip ir kasmet, užšalo, tik kur ne kur po storu ledo sluoksniu suraibuliuodavo praplaukiančios magiškos būtybės pelekas ar iš eketės aukštyn šoktelėdavo žuvytė. Na, bent jau iš tolo rodėsi, jog žuvytė. Šventės nenumaldomai artėjo, tad šį šalnos padabintą rytmetį Rosemarie žingsniavo į paskutinę pamoką prieš atostogas. Net pačiai darėsi baugu, kaip greitai lekia laikas.
Jaunoji profesorė, nuslysčiojusi į jau įprastą pamokos vietą, šalimais padėjo atsineštą dėžę, reikalingą pamokos tikslams. Buvo likusios kelios minutės, todėl pati, pasitelkusi šlakelį burtų, paskubomis suspaudė aplinkui buvusį sniegą bei padarė šiokį tokį takelį pilies link, jog susiruošusiesiems pamokon nereiktų skintis kelio per kelius siekiančias pusnis. Nepaisant to, mergina labai tikėjosi, jog visi bus apsitaisę bent kiek šilčiau,
– Ak, koks rytas nematytas, tiesa? – galiausiai, atpėdinus paskutiniajam mokiniui, pasisveikino.
Virš galvos spingsinti saulė šiek tiek akino, tačiau, gaila, jokios šilumos nepridėjo.
– Džiugu matyti jus ir vėl. Tie kas buvot praėjusioje pamokoje, tikriausiai pamenat intervius – mažuosius neklaužadas, kurie itin mėgsta nukniaukti kitiems priklausančius daiktus bei krėsti panašias eibes. Taip pat tuo metu užsiminiau, jog visos pamokos bus šiek tiek susijusios tarpusavy, tad būtent todėl šiandieną susipažinsim su dar vienais magiškaisiais gyvūnais, kurie nuo intervių ir be galo skiriasi, ir, tam tikru aspektu, yra šiek tiek savotiškai panašūs. Būtybės, apie kurias kalbu, vadinamos morijomis ir gyvena vandens telkiniuose. Galbūt jos kam nors girdėtos ir galėtumėte apie jas papasakoti šį tą daugiau? Kuo jos panašios į intervius ir kuo skiriasi? Be galo smalsu išgirsti ir įdomesnių faktų.
Šį ankstyvą metą Rose prakalba nebuvo itin ilga, o balse galėjai justi viltingas gaideles, kurių dar nespėjo nuplauti dienos nuovargis. Šios, bent kaip pati tikėjosi, taip ir veržėsi ištraukti teisingus atsakymus iš priešais ją susirinkusių mokinių lūpų. Kol visi susimąstę galvose vartė galimus variantus, rausvaplaukės akys tik dar labiau žybtelėjo. Nebuvo nieko maloniau, kaip kad atskleisti kitiems dar nepilnai pažinto pasaulio paslaptis.
Atsakymams laiko skirta iki pat sekmadienio (12-31), o vėliau laukia antroji pamokos dalis.
-
Sara nebuvo labai nudžiugusi, kai pasižadėjo nueiti į magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoką. Ypač, kai merginai patiko gulėti šiltuose pataluose, o ne eiti iš jų į šaltą lauką, kur vyko pamoka. Žinoma, varnanagė pagalvojus apie šaltį nusipurtė ir pravertė spintą, kad rastų kuo apsirengti. Apsirengus šiltais drabužiais ir šilta varno nago uniforma, pradėjo eiti link paežerės, kur laukė profesorė.
Išėjus į lauką, penktakursė išvydo baltut baltutėlį sniegą, kuris buvo užpustęs visus takus, išskyrus vieną, kuris turbūt burtų pagalba buvo nuvalytas.
Atėjusi į pamokos vietą, mėlynaplaukė buvo viena iš pirmųhų atėjusių, o kai susirinko visi, kurie nepabūgo šalto ryto ir profesorės. Mergina tik atėjusi mandagiai pasisveikino su profesore Mortimer. Netrukus moteris paskelbė pamokos temą, o Sara išgirdusi pamokos klausimą, iš vietos pradėjo kalbėti:
-Tiesą sakant, nesu girdėjusi nieko apie morijas, tačiau pabandysiu spėt.-Mergina jau penktais mokslo metais labai išdrąsėjo, štai dabar ji jau sako viską į akis, kartais net profesoriams. Išsakiusi, kad bandys spėti varnanagė šyptelėjo ir pasakė savo spėjimą:-Galvoju, gal tos morijos irgi krečia išdaigas, kaip ir interviai. Jos gyvena vandens telkiniuose, o dėl intervių nelabai pamenu, bet manau, kad retas, kuris gyvena vandens telkiniuose. Gal morijos ir interviai skiriasi išvaizda, matomumu, bet nežinau ar morijos matomos ar ne.Spėčiau, bet nenoriu per daug nuklysti į lankas.-Išsakė visą savo nuomonę, spėjimą ir nutilo, stebėjo profesorę, kitus mokinius, ir laukė kitų mokinių atsakymų, ir teisingą atsakymą į pamokos klausimą, kuris turėtų išeiti iš Mortimer lūpų.
-
Sniegas yra stebuklas. Taip manė Cherė. Gyvūnai sniege dar stebūkliškiau. Įpač kai jie magiški.
Apsivilkusi šiltą chaki spalvos striukę, apsimatarojusi šiltu baltu šaliku, įsispaudusi į vilnonines kojines ir ugus, užsidėjusi vilna aptrauktas ausines ir pačias šilčiausias pirštines ji nulekė į pamoką. Kaip bebūtų pati pirmoji atėjusi ji laukė. Netrukus rinkosi kiti mokiniai, o po dar šiek tiek netrukusiau ir mokytojos įžanga. morijos...
-Nah, aš manau, kad panašumas tas, jog abu padarėliai tampa nematomais, o galbūt skirtumas tas jog, aaapči! Oi atsiprašau, skirtumas jog išvaizda skiriasi, kai jie tampa matomais? Aišku yra ir daugiau panašumų ir skirtumų...- pasakė-paklausė-nusičiaudėjo. puch... jau sloga puola. Įdomu, ant kiek pašnekėjau į temą ir ant kiek nusišnekėjau? Vanilką teks paglobot... juk sesei laisva pamoka...
-
Melsvo šaliko kutai plaikstėsi nuo menko vėjelio, o mergaičiukė stengėsi eiti takeliu, nebrendant per milžiniškus pusnynus.
Bethany puikiai prisiminė praeitą šio dalyko pamoką - pratupėjusi pamokos pradžią, praktikoje nepastebimai pasišalino. Galbūt dėl savo nenoro būti viena ir menko pasiryžimo, o gal ir dėl to, kad niekaip nedaro sau poros, su kuria galėjo pasidalinti užduoties darbu. Na, tai įvyko anksčiau, tad Bethany nusprendė nesigilinti į tai.
Pamokos vieta pasitiko gan svetingai, bet visgi spaudė lengvas šaltukas ir mergaičiukė pasitaisė kepurę.
- Morijos primena intervius, kadangi šios būtybės taip pat pradangina menkus daiktus, jei juos nejučiomis palieki šalia vandens telkinio, - atsikrenkštė, nes pasirodė, jog balsas skamba ne kaip, - o skiriasi savo gyvenimo vieta. Juk interviai negyvena vandenyje, - pabandė truputį šmaikščiai pajuokauti, - išvaizdoje taip pat galima pamatyti skirtumų. Interviai turi jiems padedančias kojeles, tiksliau daugybę jų, bet morijos tuo pasigirti negali. Kiek teko girdėti, šių būtybių kūnas nenusėtas žvyneliais, tačiau esant saulėtai dienai, būtybių kūnelis suspindi taip, lyg turėtų žvynelius.
-
Dylan'as šlepsėjo takeliu, kuris prasidėjo nuo pat pilies ir tęsėsi iki ežero. Švilpio akiniai nedegė noru iškrėsti tokią šunybę, kaip prapulti sniegynuose, tad nuo nosies net nesistengė slysti. Palikęs savo kepurę, kuo ramiausiai pasiekė pamokos vietą. Vaikinukui šilumos pridėjo tik storesnis megztinis bei laisvai užmaukšlintas šalikas. Nors jo ir užrišti normaliai, švilpis net nesistengė.
- Pradėkime nuo to, kad šie padarėliai panašūs savo magiškumu. Juk tai magiškieji gyvūnai, tiek interviai, tiek morijos. Su abejais galima sutarti, jei tik žinai ką kuris mėgsta. Norint pagauti tiek intervį, tiek moriją, reikia priversti dirbti kiekvieną smegenų vingį, - nusprendė, jog dėka plepumo pernelyg įsiplėtė tarp panašumų, - morijos gyvena nebūtinai vandenyje. Sausumoje jos gali išbūti, tačiau trumpą laiką. Užtat interviai vandenyje ir paskęsti gali, nes plaukioti šie padarėliai visiškai nemoka, - užsičiaupė, nes jei būtų toliau kalbėjęs, nebūtų užsičiaupęs. Dylan'as norėjo leisti pasireikšti ir kitiems jauniesiems burtininkams, bet tuo pačiu vylėsi, jog profesorė jį išgirdo. Juk šis švilpis stoviniavo beveik toliausiai nuo jos.
-
Apsivilkusi bordo spalvos marškinėlius su raukiniais ant rankovių ir juodą tiulio sijoną, Eleizija gerai išsišukavo savo pašviesėjusius plaukus ir, pastvėrusi nuo staliuko Magiškų Gyvūnų Priežiūros pamokos vadovėlį, žiobarų rašiklį ir gan storą pargamentų segtuvą, patraukė link kabineto durų. Hogvartse, kaip niekad, buvo daug šurmulio. Keli vaikėzai vidiniame kieme žaidė sniego karą, gniūžtes lipdydami iš šviežiai prisnigto sniego, kelios mergaitės ant suoliuko šnekučiavosi tikriausiai apie berniukus. Elė nelėtino žingsnio, kad galėtų pasižvalgyti į mokinius, todėl gan greitai pritipeno prie reikiamo kabineto durų. Tyliai jas atidarė ir šmurkštelėjo vidun. Apžvelgusi kabinetą, susirado gan patrauklų suolą, esantį gan arti profesorės, bet ne per arti, ir krestelėjo į jį, prieš tai linktelėdama panelei Mortimer. Ant stalo tvarkingai susidėstė savo daiktus ir laukė pamokos pradžios.
Po kelių minučių.
Laukti ilgai nereikėjo. Prasidėjus pamokai, Elė išsitiesė, persibraukė per plaukus ir atsivertė pargamentų segtuvą, pasiruošdama užsirašyti naudingą informaciją. Profesorė uždavė klausimą ir Elė iškart galvoje pradėjo ieškoti prisiminimą, ką žinanti apie šias būtybes. Morijos? Morijos? Nagi, Ele, galvok. Morijos. Taip. Kažką prisimenu. Šimtas dvidešimt ketvirtas vadovėlio puslapis. Varnė, laukdama kol pabaigs kalbėti berniokas, apžvelgė klasę, ieškodama pažįstamų veidų. Ir ką jūs pasakysite. Čia ji aptiko Betę, tą pačią mergiotę, su kurios pagalba įveikė psichus. Vos pastebimai jai pamojavo. Vaikinukui nutilus ji atsistojo, giliai įkvėpė ir pradėjo kalbėti:
-Taigi morijos, kaip ir minėjote, gyvena vandenyje, tačiau mano žiniomis tik gėlame. Karts nuo karto morijos išlipa ir į krantus, bet tik tuo atveju, jei vandens telkinyje pasibaigia maisto atsargos ar jis būna užterštas. Šie padarėliai su interviais panašūs tuo, kad abu mėgsta kvailioti, erzinti žmones, krėsti jiems šunybes. Jie skiriasi tuo, kad vieni gyvena sausumoje, o kiti vandenyje, tačiau jie kilę iš tų pačių protėvių. Dar žinau tokį įdomų faktą, tiksliau pasakojo mano senelė, kad morijos geba per pilnatį pavirsti vandeniu. Tad jei jas kas nors sučiuptų pilnaties metu, jos pavirstų vandeniu ir ištrūktų.
Pasakiusi giliai įkvėpė ir atsisėdo į vietą, mąstydama, ką neseniai pripliurpė.
-
Reyna sudrebėjo, kai išėjus iš mokyklos žiemos šaltis apsupo strazdanotą mergaitės veidelį. Ji jautė, kad greitai nosis nuo šalčio pasidarys raudona. Dabar varniukei turėtų būti Magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoka, kuri visada vyksta lauke. Ankstyvą rudenį ir pavasarį tokios pamokos buvo palaima nuo drėgme, dulkėmis ir pelėsiais atsiduodančio mokyklos oro, bet ne žiemą. Šilumą mėgstanti varniukė dabar mieliau pasiliktų pilyje, nei žygiuotų per kelius siekiančias pusnis. Ne, žiema toli gražu nebuvo stebuklingas metų laikas. Taip ji pykta žygiavo per profesorės nuvalytą takelį. Tiesa, jai patikdavo šios pamokos. Kai jos pačios tėvai buvo magiškųjų gyvūnų tyrinėtojai ji jautėsi šiek tiek pranašesnė šioje klasėje, be to, po šių pamokų ji visada parašydavo tėvams laišką, jiems visąlaik būdavo įdomu sužinoti, ką mergaitė išmoko ir dar pasakydavo ką jie daugiau žinodavo.
Atėjusi mergaitė jau rado profesorę laukiant. Šalia jos stovėjo paslaptinga dėžė. Neilgai trukus susirinko daugiau mokinių ir profesorė pradėjo pamoką. Išgirdusi klausimą mergaitė sudrebėjo. Ji tikrai žinojo kas yra morijos, tikrai yra girdėjusi apie jas, kažką tėtis yra pasakojęs, bet, dėja, mergaitė niekaip negalėjo to prisiminti. Mintis lyg ir kirbėjo jos šviesiaplaukėje galvelėje, bet ji niekaip negalėjo jos pagauti. Bet spėti vis tiek teks. Reyna nedrąsiai iškėlė ranką ir pabandė:
-Profesore Mortimer? Tiksliai neprisimenu, bet manau, kad morijos yra savotiški vandenų vagys. Kaip šarkos. Juos vilioja viskas kas blizga, juos labai dažnai galima sutikti prie povandeninių lobių. Taipogi tai jos dažniausiai pavogia papuošalus nuo poilsiautojų. Į intervius jos panašūs tuo, kad mėgsta vogti daiktus ir šiek tiek išvaizda. Taip pat yra pūkuoti. Tai jiems padeda nepastebėtiems pavogti daiktus tiesiai nuo vandens telkinių lankytojų kūnų. Tiesa, nuo interviu morijos skiriasi dydžiu – jos šiek tiek didesnės ir jos gali prisitaikyti prie vandens spalvos į kurį jos yra įmestos. Labai tyrame vandenyje jos gali būti ir nematomos.
Mergaitė baigė savo kalbą ir atsisėdo ant šalia buvusio kelmo, jau jausdamasi šiek tiek tvirčiau. Gal gi jos atsakymas ir nebuvo visiškai neteisingas?
-
Išaušo dar vienas žiemos rytas. Aplink, kaip jau tapo įprasta, stūksojo kelius siekiantys pusnynai, tačiau nepaisant to, galėjai išvysti ir gerąją pusę - nuostabų peizažą. Medžius it kokia cukraus pudra buvo apibarstęs kažkas iš viršaus, nuostabių formų varvekliai kabojo bene už kiekvieno kampo, taip ir šaukdami "nulaaaaušk mane bei pakramtyk", mažučių zuikučių palikti pėdsakai taip pat puikavosi visame tame grožyje, dažniausiai vesdami miško link.
Ashley nenoriai pramerkė akis. Kai visur taip vėsu, tesinori gulėti šiltuose pataluose ar bent susirangyti prie židinio. Tačiau yra vienas "bet". Bet pamokos tebevyksta ir jos laukia trečiakursės. Šiaip ne taip Ashli išsirangė iš lovos, o tada nutipeno prie lango, jog galėtų dar kartą pasigrožėti žiema. Niekur neskubėdama ši susiruošė, o tada išslinko į tą šalčiu sukaustytą lauką. Tiesą sakant, jeigu būtų jos valia, kaštonplaukė dabar bimbinėtų sau šiltai po pilį ir galvos nesuktų, beeet..
O lauke nebuvo jau taip ir blogai. Jokių papildomų problemų su pusnim nekilo, kadangi kažkas pasistengė ir nuo pat pilies nutiesė takelį. Retkarčiais nemačiomis paleisdama gniūžtę į kokį vaikėzą, Ashli pasiekė ir profesorę. Kiek arčiau priėjusi, ji šyptelėjo, nežymiai linktelėdama galvą. Nesinorėjo įžengti į kažkieno asmeninę erdvę, tad strazdanė susirado kiek nuošalesnę vietelę. Netrukus prasidėjo ir pamoka. Teorinis klausimas tikrai vertė pasukti galvelę, tačiau ech.. bala nematė, kas bus, tas.
- Tiesą sakant, nė nenumanau ką iš tiesų slepia žodis "morijos", tačiau vistiek bandysiu. Tikriausiai paneigsiu daugumos teorijas ir drįsiu prieštarauti teiginiui, jog šios būtybės mėgsta erzinti ar panašiai. Sakėte, kad nuo intervių ir be galo skiriasi, ir, tam tikru aspektu, yra šiek tiek savotiškai panašūs, taigi išdykavimas būtų per didelis panašumas, - kažka bandė paaiškinti. - Na, toliau neišvedžiojusi tiesiog spėsiu. Galbūt morijos taip pat mieliau renkasi nematomą gyvenimą, tad savaime aišku, būtų sunkiai sugaunamos, išvaizda taip pat gali būti panaši. Kalbant apie galūnių gausą. Jos padėtų irti vandenį ir taip vikriai judėti, - kiek atsikvėpusi, Ashley tęsė. - Ir dar vienas dalykas.. Tikiuosi per daug nevažiuoju į lankas, tačiau gal šios būtybės veikia ne tiek kiek žmones, juos kvailindamos ir panašiai, tačiau tokioje pačioje aplinkoje - vandenyje gyvenančius gyvius. Atimdamos iš jų grobį, pačius paversdamos grobiu, o gal net užgrobdamos jų "namus", - pritildė toną ir nužvelgė likusius mokinius.
-
Varniukei patinka žiema. Jai patinka žiūrėti, kaip už lango sukasi snaigės, viena su kita lenktyniaudamos, kuri greičiau pasieks žemę, kol pati mergina sau šiltai sėdi pilies viduje, tarsi vikšras lindėdama savo kokone, padarytame iš šiltų antklodžių. Tačiau vos išlindusi laukan, šioji iškart pasigailėjo savo žodžių. Šaltukas ėmė gnaibyti merginos skruostus, ką jau kalbėti apie ir taip dažnai šąlančias rankas, kurios, regis, tuoj pavirs į tikrą ledą. Stengdamasi nuryti savo nepasitenkinimą, šioji nušlepsėjo pramintu taku link pamokos vietos.
Atsidūrusi šalia grupelės mokinių, Dawn atsistojo kažkur gale, nes neturėjo noro brautis kažkur į priekį ir liestis su kitais, murmėti atsiprašymus. Taip, naujų veidų buvo nemažai, tačiau tai jau įprastas dalykas ir varnė to per daug nesureikšmino. Beveik visą teorijos dalį mergina pratylėjo, retkarčiais pakrutindama ausį, kad įsisavintų kokią naują informaciją, tuo pat metu mindžikuodama ir vis bandydama sušildyti savo kojas. Tiesa, tai, jog nebuvo praeitose pamokose, tikrai nepadėjo varniukei suprasti apie ką yra šnekama. Sniego traškėjimas šiandien buvo garsus kaip niekad, tad Dawn turėjo bent sekundėlei nurimti, kad nesulauktų piktų žvilgsnių jos pusėn.
-
Pagaliau atėjo ta diena kai mergaitė vėl ruošėsi į magiškų gyvūno priežiūros pamoką. Ana pamoka jai labai patiko todėl ir šį ankstų rytą mergaitė šoko iš lovos. Pažvelgusi pro langą mergaitė pamatė sniegą, šyptelėjo ir nubėgo pusryčiauti. Grįžusi į kambarį, pirmakursė prisirengė visais savo šilčiausiais drabužiais. Net išsitraukė pūkinę striukę, kuri šildė daug geriau nei apsiaustas. Na tai kas, kad ji buvo žiobariška, o Torė ruošėsi su ja traukti pamokon. Visai nenorėjo susirgti. Taigi, kai prisirengė tiek, kad atrodė kaip kopūstas, mergaitė užsirišo koledžo šaliką ir paliko kambarį.
Kai pasiekė pamokos vietą prie ežero mergaitė išklausė mokytojos ir mintyse galvojo atsakymą. Kai sugalvojo ką pasakys, pirmakursė pirštinėta ranka patraukė nuo burnos šaliką ir pradėjo kalbėti:
- Manau, kad morijos kiek panašios į intervius išvaizda tačiau, priešingai nei interviai, šie gyvūnai ne paslepia daiktus, bet juos kaip tik grąžina jei netyčia palieki juos vandenyje,- išsakė savo spėjimą mergaitė.
-
Rosemarie klausėsi visų atsakymų, o akys kuo toliau, tuo labiau žibėjo. Bet ne dėl teisingų atsakymų – atvirkščiai. Nors, kaip ir kiekvienai profesorei, jai būtų buvę malonu išgirsti tikslią informaciją, tačiau šie šaudymai pro šalį tik parodė, jog ji vis dar geba pateikti šį tą, kas iki tol niekam nebuvo nežinoma. Be galo geras jausmas kitus stebinti magiškojo pasaulio slėpiniais.
– Deja, bet nei vienas taip ir nepataikėt, tačiau už parodytas pastangas bandant kuo originaliau išmąstyti atsakymus, kiekvienas gaunate po vieną tašką. Ir nors panelės Tonks atsakymas taip pat nebuvo geras, tačiau man patiko, jog ji vienintelė atkreipė dėmesį į mano žodžius, jog morijos nuo intervių daug labiau skiriasi, nei yra panašios. Šaunuolė.
Jaunoji profesore iš gilios kišenės išsitraukė savąją lazdelė ir kilstelėjusi ėmė ja raižyti ore. Kadangi praėjusią pamoką vizualiai pateikta magiškojo gyvūno išvaizda daugeliui padėjo bei leido lengviau juos įsivaizduoti, tai ir šįkart nusprendė pasitelkti tą patį triuką.
– Išvaizda morijos į intervius nepanašios absoliučiai niekuo, - virš visų galvų pamažu randantis paveikslui, tęsė savo kalbą. – Mūsų morijos šiek tiek primena sumažintas ir gerokai mielesnes vandenių versijas. Tai tarsi jų... chibi variantai. Juk taip vadinasi tie pamielinti anime veikėjai, tiesa? – Net keista, kaip mergina sugebėjo tai prisiminti, turint omeny, kad ne itin gaudosi šiuolaikiniame pasaulyje. Bet buvo girdėjusi, jog dabar nemažai vaikų, net ir burtininkų tarpe, yra pasinėrę į japoniškos animacijos sūkurį. Na, bent jau žiobarų kilmės ir maišyti.
Išryškėjusiame pilname atvaizde parodytos būtybės iš ties priminė mažulyčius, maždaug dviejų delnų ilgio vandenius. Natūraliai žalsva oda, siaurokas, žuviškų bruožų turintis veidas, dvi įkypos akys, plokščia ir nedidelė nosytė, o ant kaklo, netoli žandikaulio, dar ir žiaunos. Žemiau liemens, ten, kur žmonėms įprasta regėti kojas, tebuvo pelekas, o plaukai it plonos ir ilgos, besirangančios bei tarsi taip hipnotizuojančios sruogelės, rodos, galinčios bet kada nutrūkti. Ir pati morija atrodė itin trapi.
– Tikriausiai dabar jau matote, jog morijų išvaizda visiškai kitokia, o dėl mažytės nosies gali šiek tiek kvėpuoti ir virš vandens paviršiaus. Jos taip pat negali tapti ir nematomomis, tačiau yra savotiškos chameleonės – gali keisti savo odos spalvą bei taip prisitaikyti. Tad iš šios pusės tikslingiausia teigti, jog abu gyviai turi šiek tiek savotiškų metamorfozinių gebėjimų – interviai geba pakeisti savo matomumą, o morijos – spalvą. Taip pat jie abu mėgsta vogti, tik priešingai nei sakė daugelis jūsų, morijoms pokštai ir materialių daiktų slėpimas visai nerūpi. Mažosioms vandenų būtybėms daug labiau patinka nušvilpti savininko prisiminimus. Juk tikriausiai visiems kartais būna, jog tiesiog ima kas nors ir išgaruoja iš galvos, argi ne? Tatai greičiausiai ir bus morijų darbas. Tačiau visgi gerokai dažniau jos pasiima senesnius, giliau slypinčius prisiminimus, kaip kokie nors nutikimai, o ypač iš vaikystės. Būtent todėl ši ir yra tokia miglota – per visus tuos metus, jei tik būdavote pakankamai prisiartinę prie morijų, nors to galbūt nė nepastebėjote, vis tiek jos sugebėjo ištraukti jūsų prisiminimus. Tam pakanka nejučiomis prie jų prisigretinti nors ir per pusantro metro, o tuomet, ištiesusios plaukų gijas, jos ir ištraukia prisiminimus. Atkreipkite dėmesį kokios jos, palyginus su kūnais, yra ilgos. Besiturkšdami ežere, galėjote palaikyti paprasčiausiomis žolėmis, o tuomet jau viskas.
Galiausiai, kiek sušalusi gerkę, Rose sučiaupė lūpas. Tai bus smagu, jei dar sugebės peršalti. Šiaip ar taip, trumpam atsikvėpdama mergina pasilenkė bei atvertė šalimais stovėjusią dėžę. Šioji buvo pilna pačiūžų.
– Tačiau galiu jus nudžiuginti, jog prarastus prisiminimus galima susigrąžinti – tokia ir bus jūsų šiandieninė užduotis. Kadangi ežeras didelis, o iki pagrindinių ekečių, esančių arčiausiai morijų buveinių, yra ne pora ir ne trys metrai, tai pamaniau, jog bus gerokai patogiau ir greičiau nusigauti štai taip, nei slysčioti su paprastais batais. Be abejo, jei kas nemokate čiuožti, galite bandyti ir eiti, tik pirmiau, pasitelkę burtus, padidinkite batų sukibimą – juk nenorime nelaimių.
Kiek pasitraukusi nuo dėžės, jog nesudarytų spūsties, rausvaplaukė tęsė prakalbą:
– Kai nusigausite prie ekečių, morijos pačios pasirodys – jos jaučia greta esančius žmones ir jų prisiminimus. Turėtumėte dirbti poromis, kadangi tuomet vienas iš jūsų burtų pagalba galės ją suvaržyti, kad nepabėgtų, o kitas tuo metu megintų susigrąžinti vieną iš savo prisiminimų. Tam į pagalbą pasitelkite ostende ir reditus burtažodžius. Pirmasis – ostende – privers morijų plaukų gijas atlaisvinti savo galias bei parodyti konkrečiai jums priklausantį prisiminimą, o antrasis – reditus – padės tąjį prisiminimą susigrąžinti. Tačiau tai nebus taip jau paprasta, kadangi morija, savaime suprantama, taip lengvai atiduoti jo nenorės. Dar galiu paminėti ir tai, kad iš pirmo karto gali nepavykti sugauti tos morijos, kuri turėtų jūsų prisiminimą, bet nenuleiskit rankų! Net patys nustebtumėte, kiek daug prisiminimų netenkate. Be to, susigrąžinti prisiminimą teks pamėginti abiems porininkams pakaitomis. Sėkmės.
Jau visiškai dusdama šaltu žiemos oru, Rosemarie galiausiai baigė visą savo monologą. Tiesą sakant, šis nežinia kodėl išėjo kur kas ilgesnis, nei ji manė, pati, tačiau nieko pakeisti nebegalėjo, kadangi ji nė nepasakė, ką daryti tiems, kurie noru dirbti poroje netrykšta. Na, šiaip ar taip, jie tikriausiai gaus bent kartą susirasti partnerį arba mėginti laimę viską įveikti patiems. Haha.
Taigi, galvojau, kad reikia kuo trumpiau viską, o kažkaip gavosi atvirkščiai... Ką gi. Kad būtų lengviau susigaudyti, paryškinau tas vietas, kur prasideda išvaizdos ir savybių aprašymas bei užduoties apibūdinimas. Pilnam darbo atlikimui kiekvienas turite parašyti bent po keturis išsamius, kūrybingus ir visokius kitokius post'us. Pasistenkite viską užbaigti iki sausio 13 dienos. Sėkmės.
-
yasss, taškas už nepataikymą. stebėdama ir girdėdama gana ilgą pristatymą, ir gal net vadovėlio medžiagą galvojo Cherė. Jai net sukirbo mintis, jog vietoj sakinių, į vadovėlius galėtų įrašyti šios mokytojos kalbamą medžiagą. kalbėjimo talentas yra. Ir vėl poros? Dabar reikia ją kažkaip ir susirasti... bemąstydama ir galvodama prie ko čia prieiti, ji netyčia, betrindama pirštines lyg ir atsitrenkė į kažką. Pakėlusi galvą ji pamatė, jog ten vyresnis jaunuolis iš Švilpynės. ar čia ne tas pats, kuris padėjo elfams virtuvėje?
-Oi, atsiprašau, - nervingai šyptelėjo, - o, gal neturi poros ir... norėtum dirbt kartu? kvailė. Nejaugi tikies, kad sutiks? - nevaldoma smegenų paklausė ir susigėdo. Nuleidusi galvą pradėjo laukti atsakymo ,,NE!" arba jei jis turi Švilpio savybių ,,atleisk, bet jau turiu porą" o mintyse tikrai pagalvos ,,mažvaikė" arba ,,kas ji tokia"
-
Pasitaisęs akinių rėmelį, švilpis įdėmiai klausė profesorės. Neatrodė, kad kalba prailgo, bet žodžių buvo pakankamai daug. Teko prisiminti daugybę informacijos, ją suvirškinti bei suprasti praktinę užduotį. Tačiau visų pirma, reikėjo rasti sau porą. Ką gi. Sėkmytės! Dylan'as jau norėjo žengti kažkur tolyn, kažką užkalbinti, bet į jį švelniai atsitrenkė. Nežinodamas kas tai, švilpis pasisuko į tą pusę.
- Labas, - visų pirma pasisveikino bei šyptelėjo pastebėjęs pažįstamą veidą, - viskas gerai, - tiesą pasakius, jis atsitrenkimo beveik ir nejautė, - mhm, kodėl gi ne? Na, nesvarbu, kad tu pirmakursė, o aš penktakursis. Dabar svarbu tik atlikti šios pamokos praktiką, - mirktelėjo viena akimi. Dylan'as pakėlė galvą bei nužvelgė ledu sukaustytą ežerą.
- Taigi, ką norėtum daryti? Atgauti prisiminimą, ar suvaržyti ją? Tavo vietoje rinkčiausi pirmą, - šyptelėjo dar kartą.
-
Ji jau norėjo dingti, bet vaikinukas sutiko. Jos smegenis dar kart užsikimšo, bet nuo daug šokinėjančių iš džiaugsmo Cherių.
-Aha... tai tavo vietoje aš pirma ir pabandysiu susigražinti prisiminimą, - šyptelėjo, bet pagalvojo jog gali pasirodyt nemandagi, tai dar pridėjo, - nebent norėtum būti pirmas ir pasirinkti tai, ką aš pasirinkau, - tikėdamasi jog kažką suprato, bet pati susipainiojusi padarė išvadą, - žodžiu, pirma norėčiau atgauti, bet iš dalies nėra skirtumo, - dar kart šyptelėjo, bet šiek tiek rimčiau. Pasitaisiusi languotą šaliką ji nukeliavo prie pažiūžų dėžės ir susirado savo, gan mažą išmierą. Apsiavusi baltas, kažkokiu daiktu apsiuvinėtas pažiūžas ji iščiuožė ant ledo ir apčiuožė kelias aštuoniukes. Su pažiūžom, tvirtai besijaučianti ant ledo, ji sušuko
-Tai kokią eketę pirmają bandom?
-
Raudonus nuo šalčio pirštus ėmė pamažu dilgčioti. Dawn nežinojo, ką tai reiškia, bet šioji vis laukė, kol prasidės praktikos dalis. Jai norėjosi kažką daryti, kažką veikti, o paskelbus, jog darbas vyks porose, merginos širdis šoktelėjo ir varnei nebuvo aišku dėl ko. Akys lakstė tarp veidų, šioji stebėjo judančias figūras, ir, laimei, pamatė kažkur tolėliau kampely stoviniuojančią rudaplaukę mergaitę. Dawn žinojo, ką daryti, tad šioji pamažu ėmė artintis prie nepažįstamosios, mintyse keikdama Ashley, jog nepasirodė pamokoje. Na kur gi tas bambalis? Ot šaunu, paliko mane verstis vienai. Priartėjusi prie merginos per kelis žingsnius, Dawn suprato, jog ta mergina ir yra jos gera draugė grifiukė. Penkiolikmetė prisidengė burną, norėdama sulaikyti juoką, kol visa išraudonavo kaip burokas. Nagi nagi, akiniai tikrai nepamaišytų. Kol visi juokai išsisklaidė, varnės mintyse apsilankė velniukas, ir Strain tyliai ėmė sėlinti atgal. Pasiekus tam tikrą atstumą nuo kaštonplaukės, Dawn, įsibėgėjusi, ėmė bėgti link grifės ir užšoko tračiakursei ant nugaros, norėdama pargriauti.
- Ashleeeeeeeeeeey, - ėmė vaidinti nustebusią, tarsi ką tik būtų ją pamačiusi, - Kaip pasiilgaaau, - šūktelėjo Dawn, tuo pat metu traiškydama draugę savo svoriu ir kvatodama iš visos širdies.
-
Na, atsakymas bent jau viena savo puse buvo kiek į temą. Vis tiek šis tas gero.
Kaip jau ir tradicija yra tapę, šioje pamokoje ir vėl teks dirbti poromis. Pirma mintis, šmėstelėjusi Ashley galvon, kalbant apie porininką, buvo Dawn, tačiau jos niekur nematyti. Trečiakursė net kiek sunerimo, gal kas atsitiko? Juk ji nieku gyvu nepraleistų progos paskerečiot po laukus.. Tik staiga kaštonplaukės mintis nutraukė kažkas baisiai žviegiantis jai į ausį ir dar užsikabarojęs ant pačios mergiotės! Nereikėjo būti vunderkindu ar ekstrasensu, jog suvoktum kas drįso užgriūti ant Tonks.
- O DIEEEEVE! GEEEELBĖKIT, DRAMBLYS ANT NUGAROS, DRAMBLYS ANT NUGAROS! - neatsilko nuo Strain ir grifė.
Kurį laiką rudaakė dar bandė išlaikyti pelenplaukę, tačiau tada it kojos susmigo į žemę ir ji pargriuvo. Kartu su penktakurse. Ši dar vis patogiai įsitaisiusi gulėjo ant trečiokės, kol Ashli ėmė laužyti visus kaulus ir ji šiaip ne taip nurideno nuo savęs Dawn. Atsikvėpusi, strazdanė ėmė krizenti.
- Žinai, dėl mano stuburo ir šonkaulių sulaužymo, kaltę prisiimsi tu, - pažvelgė į pilkšvaakę, o tada toliau besijuokdama, atsistojo. - Paimsiu pačiūžas, - tarė blyškiaodė ir nutipeno.
Grįžusi, ji įdavė vieną porą partnerei ir įsistebeilėjo, lyg laukdama, kol ši bus pasirengusi susipažinti su morijomis.
-
- Na, gali pirma bandyti, - vyptelėjo žengęs žingsnelio link ežero, - vistiek paskui reiks apsikeisti darbais, - šyptelėjo bei trumpai stabtelėjo. Tuomet nusekė paskui Cherę bei pats išsirinko pačiūžų porą. Jos nebuvo dideles ar išvaizdžios, tačiau puikiai leido čiuožti ledu. Švilpis džiaugėsi tuo, nes jau manė, kad ims ir nukris. Vaikinukas stebėjo kaip Cherė laisvai jaučiasi ant ledo. Jo lūpų kampučiai pakilo bei vaikinukas būtų galėjęs ją taip ir stebėti. Bet visgi, reikėjo atlikti pamokos praktiką. Lyg atsitokėjęs, Dylan'as pasitaisė akinius bei nučiuožė mergaitės pusės link. Ji jau buvo kažką bešaukianti, tačiau vaikinukas jau stovėjo prie pat jos bei viską girdėjo puikiai.
- Na, gal šią? - parodę link tolėliau buvusios eketės, kuri pirmoji pasipainiojo akyse, - žinoma, sakau todėl, nes ji arčiausiai.
Dylan'as nepalaukė mergaitės ir pasijuto nekaip pirmas pripuolęs prie eketės. Na tu ir gražiai elgiesi! Švilpis nebūtų švilpis, jeigu nepalenktų galvos pažiūrėti į ledines, menkai matomas pro ledo tarpelį, ežero gelmes. Tuo pat metu šliūkštelėjo didesnė bangelė, akiniai nuslydo šiek tiek žemiau, o šaltas vanduo užtiško ant akinių stiklo. Atsitraukęs per pusę žingsnio, Dylan'as pataisė akinius bei atsargiai juos nuvalė savo šaliku.
-
-Oi, - tyliai suoiino ji, kai sušuko veltui, nes jis jau stovėjo už jos. Nučiuožusi iki Dylan'o išrinktos eketės, prie kurios jis jau valė savo akinius, kurie kaip pastebėjo Cherė, labai bėgo nuo šeimininko ji lyg nieko nemačiusi paruošė lazdelę ir mintyse kartojo burtažodžius. ostende, reditus. Šį kart labai rimtai nusišypsojus (taip šypsosi ne su burna, o su akimis) mažoji raganaitė trumpam atrišo liežuvį
-Tai pradedam... tikėkimės kol kas mūsų neapvogė jokios Morijos... - ji maloniai pareiškė niekam nereikalingus žodžius. Be jokio suvokimo, kaip išplėšti prisiminimą, ji ne šiaip sau pasisiūlė pirma susigražinti nuosavą prisiminimą. Tiesiog neįsivaizdavo kaip surakinti nematomas, (baimė surakinti orą) o tiksliau chameleonines, tikriausiai išlindusias neprimatomas žoles su akimis. Ir uodega. Ir viskuo kituo ko reikia padarui.
-Sėkmės, - nepašaipiai, labai maloniai, bet ne į temą palinkėjo Švilpiui surakinti gyvį.
-
Atsikėlusi ryte Sofija linksmai nužingsniavo į pamokos vietą. Kaklą buvo apsivyniojusi keletu šalikų ir ant galvos užsidėjusi kepurę su tamsiai mėlynu bumbulu. Mokytojai uždavus klausimą apie morijas, Sofija tiesiog patylėjo ir palaukė kol profesorė pasakys tikrąjį atsakymą ir papasakos apie padarėlius. Kai pagaliau visi norintys pasisakė, mergaitė išvydo morijos vaizdą. Padarėliai buvo tikrai mieli, bet išgirdusi ką jie gali padaryti, Sofi visai neapsidžiaugė. Vis dėlto išgirdusi praktikos darbą šyptelėjo. Juk įdomu susigrąžinti prarastą prisiminimą. O ir čiuožti Sofija mokėjo puikiai, todėl bent jau nereikės bandyti padidinti batų sukibimą. Buvo įsitikinusi, kad tai tikrai nepavyktų iš pirmo karto. Visgi, Sof turėjo paskubėti, jei nenorėjo praktikos darbo palikti veltui. Jai būtinai reikėjo porininko. Apsižvalgiusi, pastebėjo mergaitę, kuri buvo pasidabinusi varno nago šaliku. Pirmakursė gan drąsiai priėjo prie jos ir nusišypsojo:
- Galbūt norėtum kartu atlikti praktikos darbą? Nes kiek matau, dar taip pat neradai poros. Beje, kuo tu vardu?- dar pridūrė papildomą klausimą ir pažvelgė į apledėjusį ežerą, kuriame dabar plaukiojo morijos.
-
Išgirdusi, kad jos atsakymas nebuvo teisingas, bet vis tiek gavo tašką, suraukė nosį, nors kitas jos vietoje džiūgautų. Nenusipelniau aš jo, gal geriau sau pasilaikykite, nesišvaistykite jais. Bet geriau pagalvojus, tas taškelis gali padėti Varno Nagui. Išgirdusi, kad net sugauti moriją ir išvaduoti savo prisiminimą, nustebo. Skamba visai įdomiai, jei aš neįkrisiu į tą eketę ir nesušalsiu į ragą. Tada pastebėjo, kad mokiniai pradėjo burtis prie vienos vietos. Ištempusi ausis, išgirdo mokytoją kalbant, kad vaikai turės naudotis pačiūžomis. Palaukusi, kol mokinių gretos praretės, atsistojo ir grakščiai priėjo. Apžiūrėjo visas slides ir, susiradusi sau tinkamą porą, pasigriebė ir nukėblino mokiniams iš paskos
Užsidėjo pačiūžas ir grakščiai nučiuožė ledu. Apsisuko aplink savo ašį ir užvertė galvą, smalsiai žiūrėdama į dangų. Eleizija buvo ant savęs užsimetusi šviesiai rudą paltuką, šiltas kumštines pirštines ir megztą kepurę su bumbulu ant galo. Kepurė buvo šiek tiek nusmukusi, taip, kaip varnė mėgdavo ją nešioti. Atsigręžusi išvydo, kad keli mokiniai jau kimba į darbus porose. Tada ir susivokė. Juk profesorė minėjo, kad reiks poros. Velnias. O kad čia būtų Nikas. Tačiau ne, jo čia nėra. Akys pradėjo lakstyti po mokinius ir tada ji pastebėjo ją - varnę mėlynais plaukais. Greitai iki jos nučiuožė ir apsuko aplink ją ratelį.
-Labas, - tarė. -Tu vardu Sara, taip? Gal nori dirbti kartu? - nedrąsiai pasiūlė ir laukė jos atsakymo.
-
Lengvas šaltukas it nedidelis, mažas chihuahua veislės šunytis sėlino artyn, o tuomet smogė lyg įniršęs, paleistas rotveileris. Tiesą sakant, Bethany nepradėjo šalti, tačiau panašaus tipo metaforma buvo sukurta jos galvoje, kai iškvėpusi orą pro menkai pravertas lūpas, priešais save išvydo nedidelį garų debesėlį, o jis ilgai neužsibuvo bei ištirpo.
Mergaičiukė pasitaisė ant kaklo jau kabėti pradėjusį šaliką. Tuomet akeles nusuko į ežero pusę. Ledo sluoksnis vis dar kėlė keistą nerimą, o galbūt ir menkutę baimę. Juk dar visai nesenai, ji čia čiuožinėjo. Žinoma, reiktų paminėti, kad tai buvo pirmas kartas kai ši čiuožinė, tad ir nugarą susitrenkti pavyko puikiai. Kelias savaites varniukė sėsdamasi ar stodamasi jausdavo tempimą nugaros srityje, tačiau šis galop išnyko. Pačiame čiuožinėjimo finale, Bethany įlūžo į ežerą bei išsimaudė. Vanduo nebuvo toks šaltas. Iki tol, kol po maždaug minutės išniro. Tuomet ji visiškai sustipo.
- O, sveika, - menkai papurtė galvelę norėdama nuvyti prisiminimus, - aš Bethany, o tu? - šyptelėjo, nors pradėjo ne nuo to galo, - žinoma, galime praktikos darbą įveikti drauge.
Bethany susimąstė ir tai parodė švelniai surauktais antakiais, dar labiau suteikdama savo veidui mąstymo išraišką.
- Mhm, - numykė pažvelgusi dėžės su pačiūžomis, - manau, kad geriau būtų pasiimti pačiūžas. Su batais pavojingiau, - gūžtelėjo, - bent man taip atrodo.
Mergaičiukė žengė žingsniuką link dėžės su čiuožinėti skirtais batais, tuomet vėl atsisuko į užkalbinusią, drąsią mergaitę :
- Beje, - nežino kaip tiksliai suformuluoti, - neperseniausiai čia čiuožynėjau. Tai nebuvo itin sėkmingas, bet ir ne pats baisiausias kartas gyvenime. Tačiau visgi, galbūt pasirodys, jog kartkartėmis pasimesiu. Na, čia tokia mažutė baimė, - pasitaisė plaukus, nes šie taikėsi lįsti į akis, - kada nors papasakosiu. Dabar svarbi yra praktika.
-
Nuvalęs akinių stiklus, švilpis uždėjo juos atgal ant nosies. Dylan'as giliai įkvėpė, o žiemos oras atvėsino visą trachėją ir pasiekęs plaučius jau buvo atvėsinęs beveik dalį kūno. Vaikinukas kelis sykius švelniai patrankė sau į krūtinės ląstą, bandydamas sumenkinti keistą užgulimą. Tuomet priartėjo prie eketės.
- Tau taip pat sėkmės, - sumurmėjo Cherei bandydamas išmąstyti būdą surakinti Moriją ar kažkaip panašiai vadinamą būtybę. Švilpis apie tai niekaip nerado progos pamąstyti stovėdamas ant ledo ar žvelgdamas į eketę ar vandenį, kuris turėjo pasižymėti šaltumu.
Švilpis atsitūpė prie pat eketės, nors vistiek tebuvo per žingsnį nutolęs nuo tyvuliuojančio vandens lopinėlio.
- Pradedam, - sumurmėjo sau išvysdamas būtybę. Ji atrodė panaši į profesorės rodytą, tačiau ši nuo pavyzdžio savotiškai skyrėsi. Dylan'as sugriebė lazdelę savo rankoje. Reikėjo veikti, mat ši būtybė jau taikėsi link Cherės, lyg trokšdama ką nors atimti. Paleidęs lazdelę, švilpis tiesiu taikymu šoko ant Morijos. Nedidelę būtybę sugavęs, laikydamas rankose, Dylan'as pasisuko link mergaitės. Jis jautė, jog ką tik peršoko eketę, o jo rankose spurdėjo keistoka būtybė, trokšdama kuo greičiau ištrūkti. Švilpis šiaip ne taip atsisėdo ant leido bei pakėlė rankas link Cherės. Morija trumpam nustojo muistytis.
- Nagi, - paragino, - nežinau ar ilgai išlaikysiu.
-
Sofija šyptelėjo Betanei, kai ji sutiko dirbti kartu. Šaltas vėjas mergaitės visai nejaudino, nes ji buvo apsimūturiavusi visais įmanomais rūbais. Galbūt jai tik pasirodė, bet galėjo pasakyti, kad po truputį pradeda snigti, o dar visai mažytės ir po viena krentančios snaigės buvo vos matomos akimi.
- Manau, kad derėtų paskubėti kol neprasidėjo kokia pūga, tada tikrai nebūtų lengva,- kalbėjo pirmakursė,- Beje, aš Sofija. Nors gali mane vadinti ir Sof arba Sofi,- šyptelėjo prisiminusi visus girdėtus savo vardo trumpinius. Šie du jai buvo priimtini ir visai gražūs, tačiau Ofi, Ija, Fija tiesiog varė iš proto. Kas gali sugalvoti tokius trumpinius? Mergaitė į šį klausimą nerado atsakymo per visą savo vienuolikmetės gyvenimą. Bethany akys nukrypo link pačiūžų dėžės, tačiau Sofi šį kartą tik truputį papurtė galvą į šalis.
- Nežinau, manau, kad šį kartą ant ledo trauksiu su savais kerzais,- pažvelgė į savo žieminius batus,- nesiruošiu ant ledo šokti, todėl nemanau, kad pačiūžos šį kartą pravers laikant pusiausvyrą. Geriau, kuo daugiau vietos užimti tvirtu pagrindu, nes taip padidinsime mažą trintį,- pasakojo mergaitė, bet suprato, kad laikas užsičiaupti. Išsitraukė iš krepšio lazdelę ir patraukė ant ledo dar pridurdama,- Na, beveik visada pirmieji kartai būna nesėkmingi. Jei norėsi, galėsim kada susitikti ant ledo ir pabandysiu tau padėti išmokti laikyti pusiausvyrą ar net čiuožinėti pačiūžomis,- nusišypsojo jau visai priartėdama prie ledo. Kai žengė lemtingą žingsnį ant ledo vėl atsisuko į partnerę:
- Norėtum pirmiau susigrąžinti prisiminimą ar sulaikyti moriją?- paklausė.
-
Šaltas vėjelis paglostė Bethany skruostus, šie įgavo švelnų raudonį. Bent taip manė ji, pajautusi, jog skruostai lengvai vėsta. Lyg ir krito kažkas iš debesų ar dangaus (nebuvo tikra ar iš to, ar iš ano), tačiau tuo pačiu tai tebuvo menki krituliai. Regis, viena akis kartkartėmis kažką pamatydavo, bet dažniausiai nieko. Tik pajusdavo žiemos vėją.
- Einam, - sumurmėjo Bethany išgirdusi apie pūgą. Senai nebuvo jos mačiusi, tačiau šiuo metu mažiausiai to reikėjo, - eh, su pačiūžomis ne taip ir patogu. Geriau einam prie eketės, ant ledo bei susikoncentruojam į reikiamą darbą.
Mergaičiukė stengėsi neatsilikti nuo Sofijos, nors ir ėjo šalia jos ledo link, vieną ranką paslėpusi kišenėje bei laikydama lazdelę, kol kita švelniai mosavo per vėsų orą bežingsniuodama.
- Manau, kai nebus daug namų darbų bei kai atsiras daugiau laisvo laiko, galėtume kada pačiuožinėti, - kaip ir sutiko su jos pasiūlymu, - manau, kad galbūt pabandysiu susigrąžinti prisiminimą. Žinoma, jei sutinki su tokiu pasirinkimu.
Bethany šiek tiek dvejojo. Čia nebuvo tas pats krantas, tačiau tas, apie kurį galvojo, buvo netoliese. Prie šio ežero į ją lėkė krūvos sniego gniūžčių, čia ji smarkiai prisitvojo ir būtent šiame ežere pirmą kartą bečiuožinėdama, įlūžo. Bet visgi, tai nutiko ganėtinai anksčiau, nei turėjo būti atliekama praktika, tad varniukė tik švelniai papurtė galvelę nuvydama mintis šalin bei žengė ant ledo.
-
Išgirdusi, kad merginos atsakymas nėra teisingas, ji labai nenusiminė, mat nebuvo visiškai teisingo atsakymo. Tačiau, gavus vieną tašką, nudžiugo, juk jis nors ir vienas, bet padės koledžui. Vienas prie vieno taško, taip susideda taškų visuma.
Išklausius praktinę pamokos užduotį, Nikolės išraiška buvo neutrali,mat jai užduotis pasirodė nelengva, be to, reikėjo susirasti porą užduočiai, kas Sarai nelabai sekėsi.
Mergina iš karto priėjo prie ežero ir prie jo esančios dėžės,pilna pačiūžomis. Pačiūžos priminė dieną, kai išmoko čiuožinėti ant ledo. Greitai užsidėjo tinkančias pačiūžas, kurias surasti prireikė kelių porų pačiūžų užsidėjimo.
Atsargiai atsistojusi ant tvirtos, Saros manymu, ledo, lėtai apčiuožė keletą mokinių, sustojo. Belaukiant, kol kažkas užkalbins varnanagę arba,kol pati išdrįs kažką sutrukdyti ir paklausti apie darbą kartu. Tačiau ilgai laukti nereikėjo, greitai prie Nikolės grakščiai pričiuožė kita varnanagė. Šios rudi plaukai gražiai plaikstėsi nedideliame vėjyje, tik rudaplaukei atčiuožus iki mėlynaplaukės uždavė du klausimus, į kuriuos mergina pasistengė iš karto atsakyti:
-Taip, aš Sara, o tu? Ir taip, norėčiau dirbti kartu. Nuo ko pradedam?-taip pat uždavė klausimų, o vėliau šiek tiek pačiuožinėjo, taip pasilepindama po ilgo laiko, kai nečiuožinėjo.
-
Cherės porininkas čiupo moriją. Kadangi lazdelė jau buvo paruošta, švilpukė tuojau pat tarė
-ostende. - švieselė nuskrido, bet joks prisiminimas nepasirodė. ką? Kodėl juk jis turi parodyti prisiminimą, juk viskas pavyko... šiek tiek pyktėlėjusiai ir nusivylusiai raganaitei atėjo įdėja
-Klausyk, mano prisiminimo ji neturi, gal bus tavo? Aš perimsiu ją, o tu pabandyk gerai? - nelabai sulaukusi pritarimo, juk viską reikėjo daryti greitai, o kažką kito jis galės pasiūlit kai morija bus jos rankose burtais pagriebė ją. Burtais pagriebė, bet laikė rankomis. Staiga iš padaro besipurtymo injekcijos mergaitė slystelėjo, tai yra pačiūčos pakrypo ir tik tada ji pati slystelėjo. Suklupo, vos neikrito į eketę, bet morijos nepaleido, šalikas sušlapo. To nebūtų jeigu ne morija, bet ji burtais ją iškėlė į orą ir pati atsistojo. Tada vėl perimė ir atkišo lyg nieko nebuvo
-Ach tu nenaudele... man viskas gerai, nekreipk dėmėsio.
-
- Ak aš tau dramblyss, - priekaištingai tarstelėjo, sūpuodamasi sau ant Ashley nugaros, kol šioji bandė nusimesti varnę. Po šiokio tokio galynėjimosi, Dawn atsidūrė ant šalto sniego, kikendama ir pamažu bandydama atsistoti. O keltis ji visai nenorėjo - sniegas buvo toks purus ir baltas, jog ji galėjo čia gulinėtis visą dieną, kol nepajuto šlampant kojų. Netrukus prieš ją jau stovėjo ir grifiukė, tad Dawn norom nenorom turėjo čiupti savo porą pačiūžų ir keliauti ežero link.
Po dešimties minučių penkiolikmetė prisimerkusi jau galėjo įžiūrėti kažkur tolumoje stūksantį sušalusį ežerą, tad šioji kiek greitesniu žingsniu numynė link ežero pakrantės.
- Na, - sušvokštė, stengdamasi atgauti kvapą, - Moki čiuožti? Nes jeigu ne, - sustojo vidury sakinio, kad galėtų įkvėpti oro, - turėsiu tavimi atsikratyti. Na, žinai, išlieka tik stipriausi, - nutaisiusi grėsmingą balsą tarė ši, apsimesdama, kad siekia lazdelės. Tačiau netrukus Strain veide jau švietė šypsena, įrodanti, jog aktorė ji niekada nebus gera.
- Nagi, eime, žinau kad viską moki. Talentingoji ir gabioji Ashley Tonks viską moka, tiesa? - pasišaipė Strain ir pasitaisė jos kojas kiek spaudančias pačiūžas, pamažu lipdama ant ledo.
-
Marta smalsiai žvelgė į profesorės rankų mostus, kitokius gestus, bandydama suprast apie ką čia kalbama. Ji visada atidžiai klausėsi kas jai liepiama, nes kitaip gaus pylos, tad pamoka irgi ne išimtis - o jei mokytoja nubaus, jei neišgirs žodžio? Mergaitė rankose glaudė porą gelsvų pirštinių, vėliau jas užsidėjo (kažin kodėl tik vidury pamokos?). Išvydusi pačiūžas, nutvisko džiaugsmu - ji pagaliau tai išbandys! Juk kas galėjo jai leisti tokios prabangos? Ir kas, kad nemoka, profesorė juk nežino. Išsirinkusi sau tinkamą dydį, apsiavė ir kruopščiai, dailiai ir stipriai surišo virveles - kryžiuojam, įtempiam, du urveliai - vienas, antras, valio - urveliai kryžiuojas, kaspinėlis žvairuoja - ak, nesvarbu, tiks ir kreivas užrišimas... - numojo ranka Marthelle ir apsidairė aplink. Pažįstamų dar neturėjo ir bijojo ieškotis, tad sugalvojo pasimokint čiuožti - tikėkimės neatkreips per daug dėmesio. Atsistojo. Galva susisuko, vos neparkrito, bet laikėsi įsikabinusi į ledą. Žengė žingsnį, svyravo, antrą, siūbavo - kvaila manyti, kad lengva, bet ir sunku nebuvo. Pirmas kartas ant pačiūžų ir ši jau sukasi aplink savo ašį - moka čiužti, valio! Staiga, nepajuto kaip pačiūžos ir vėjas užnešė į kitą pusę ir ugniaplaukė lengvai atsitrenkė į kitą mokinę, ko gero švilpę. Pargriuvo, susitrenkdama nugarą, bet žinojo, kad blogiau nei jos "namuose" nebus.
-
Eiprilė buvo visiškas pavasario vaikas. Jai norėjosi lakstyti po pievas, uostyti gėles, kojomis linksmai pliuškenti dar kiek per šaltą vandenį, tad žiema atrodė atšiauri, nesuprantama ir gerais trim mėnesiais per ilga. Nors Kalėdos, tiesa, buvo pakenčiamos ir net visai mėgstamos. Juk kas gali būti geriau už dovanas?
Tačiau šiandien trylikametė pasistengė išklausyti tikrai ne patį trumpiausią profesorės Mortimer monologą. Stengėsi ir mintimis nenuklysti kur nors toli – kas žino, ar iš ten dar sugrįš? Morijos pasirodė visai įdomūs padarėliai, tik staiga Eiprilei į galvą dingtelėjo neraminanti mintis: o kas bus, jei prisiminimų vagilės, nespėjus nė mirktelėti, privers užmiršti, ko atėjai į pamoką ir ką reikia daryti? Eiprilė nusipurtė. Ne, šiandien tikrai nedirbs viena. Nusprendė pirma įsipatoginti su pačiūžomis, kad darbo partneris nematytų, kaip dailiai ji tėškiasi ant savo mažo užpakaliuko, o tada jau pradėti dairytis, kas dar ieškosi poros.
Ant ledo rudaplaukė porąsyk buvo čiuožusi, tiesa, maždaug visą laiką įsitvėrusi tėčiui į ranką. Susiradusi tinkamą pačiūžų porą, atsakingai susivarstė, nes net čia būdama girdėjo perspėjimus apie tai, kaip paprasta per neatsakingą pasiruošimą susižaloti. Pasigedo apsaugų keliams – o gal jų nė neprireiks? Galbūt burtininkams tokie sužalojimai parkritus atrodo visai menki, ir tik žiobarai, per daug dėl visko nerimaujantys ir neturintys tinkamų greito gijimo priemonių, viską taip sureikšmina. Eiprilei dar neteko lankytis mokyklos ligoninėje. Kol kas.
Kai pačiūžos jau tvirtai laikėsi ant kojų, švilpiukė pamėgino atsargiai atsistoti. Šiek tiek pasvirduliavo, bet gana greitai vėl atgavo pusiausvyrą. „Visai kaip riedučiais, visai kaip riedučiais“, - kartojo mintyse čiuoždama. Bent porąsyk neatsargiai slystelėjo ir buvo jau rimtai išsigandusi, tačiau ko tikėtis iš nepatyrusios čiuožėjos? Galiausiai, kai jau penktą sykį bandė atgauti pusiausvyrą, švilpiukė pastebėjo kitą mergaitę, kuriai čiuožinėti, regis, sekėsi dar prasčiau. Eiprilė atsargiai nusiyrė prie ugniaplaukės ir ištiesė jai ranką.
- Sveikutė, - linksmai sučiulbėjo. - Gal reikia pagalbos ir poros?
-
Dylan'ui ši užduotis jau ėmė nebepatikti. Morija spurdėjo bei degė noru ištrūkti bei išsiurbti dar vieną, kažkokį prisiminimą. Švilpis džiaugėsi bent tuo, jog jo porininkė pasiskubino bei greitai ištarė burtažodį. Ką? Kaip? Eee... Kodėl? Atrodė, jog nieko, visiškai nieko neįvyko. Pati Morija prisigretino prie jų, o tai reiškė, kad būtybė turi prisiminimą. Bet kurio, vieno iš jų, prisiminimą.
- Pabandom tada taip, - vos spėjo sumurmėti Cherei. Atrodė, jog viskas vyko labai greitai ir staigiai, it pagreitintas sapnas. Tik šįkart, vadinamas realybe bei pamokos praktine dalimi.
Būtybė išslydo iš vaikinuko rankų, o šis beregint atsistojo. Jo pilvas buvo sušlapęs, mat bebandydamas išlaikyti Moriją, peršoko bei pilvu perčiuožė per pačią eketę. Kuo greičiau Dylan'as pričiuožė prie mergaitės, kuri pati kovojo su šia būtybe. Žiemos vėjas sukėlė žvarbumo jausmą veidui, tačiau tai ignoruodamas, švilpis iš kišenės ištraukė savąją lazdelę.
- Ostende.
Išvargusi nuo savo beverčio besipriešinimo, Morija nustojo judėti. Iš jos link vaikinuko sklido auksinės, besipinančios bei vis ryškėjančios gijos.
- Regis, ji turi mano prisiminimą! - nudžiugo ir tik tiek tespėjo pasakyti prieš pamatydamas pagrobtąjį savo prisiminimą.
-
Iškart mergina į Eleizijos pasiūlymą atsakė teigiamai, dar pabėrusi kelis klausimus jai pačiai. Varnė pradėjo aplink pirštą vynioti plaukų sruogą ir nurijo seiles.
-Aš vardu Eleizija. Jei nori aš galiu pradėti. Galėčiau pavilioti moriją ir tu ją sugautai. Tada išpeštume iš jos mano pavogtą prisiminimą.
Nelaukusi grakščiai pašoko į orą, švelniai nusileido ir pradėjo slinkti link iškirstos eketės. Ji buvo atsukusi nugarą ežerui, tad ant ledo čiuožė atbula. Akys buvo įsmeigtos į savo kolegę. Ji nusišypsojo Sarai ir tarė:
-Papasakok daugiau apie save. Nors ir priklausome tam pačiam koledžui, tačiau nelabai daug žinau apie tave.
Netikėtai priartėjo prie skylės ežere ir varnė sustingo. Giliai įkvėpė ir atsiklaupė ant kelių. Pasitaisė savo kepurę ir, nusitraukusi nuo rankos pirštinę, sudirgino vandens paviršių. Laukė. Akys naršė po juodą ežero vandenį, tikėdamos išvysti tuos padarėlius.
-
Galiausiai porininkei pagriebus savąją porą pačiūžų, Ashley susimąstė, kas bus jei netyčia apsivož it karvė ant ledo? Tas kiaušiukas tikrai nepraleistų progos iš širdies pakrizen. Kažin, galima mirti nuo juoko? Turbūt dar nė viens nemirė, tai štai, Dawn būtų pirmas atvejis.
Netrukus mergiotės mintis ir vėl nutraukė toji varna. Ji, žinoma, davė suprast, kas bus, jeigu bus.
- Pagyvensim, pamatysim, - tesugebėjo išspausti blyškiaodė ir dar kartą primerkusi akis, pažiūrėjo į Strain. - Maunam? - pasekusi pelenplaukės pavyzdžiu, užsimovė pačiūžas bei pro ūsą šyptelėjo.
Na, bet žinokis, jeigu netyčia kojikė taaau prasprūs ir apsiversi, nesitikėk, jog būsiu angeliuks..
Nieko nelaukusi, kaštoninių plaukų savininkė užlipo ant ledo ir net pati to nepajutusi, ėmė nežmoniškai artėti link vienos eketės. Nestiprus vėjelis draikė jos plaukus, o jau įgudusios kojos raižė lede įvairutėliausius ornamentus. Hmmm, visai neblogai sekas. Tik staiga visą tą malonų sklendimą nutraukė prie pat stūksojusi eketė, į kurią dabar skriejo Ashley.
- O kad tave kur velnias.. - suvokusi, jog nespės sustabdyti, keiktelėjo trečokė. - Daaaaawn, geeelbėk, - sušnypštė rudaakė, o tada užsimerkusi laukė savo galo.
Tik nieko neįvyko, apart to, kad paauglė sustojo.
- Dėkui dievui.. - atsiduso ši ir pažvelgė į penktokę. - Tylėk ir eik pirma pas tuos velnius, - susiraukusi ir bandanti nesišypsoti, bet, regis, nesėkmingai, tarstelėjo hogietė ir išsitraukė lazdelę, jau sukdama galvelę, kaip čia teks tas morijas suvaržyt.
-
Taigi, kai Cherė susidorojo ir normaliai sučiupo būtybę burtažodis nuskriejo link morijos. Po ,,kovos" su morija vaikinukas atrado savo prisiminimą. Morija pagaliau nustojo muistytis.
-Puiku! Dabar atimk jį iš jos, - veltui pasakė ji. Dėl visą ko stipriau suspaudus moriją ji susimąstė bet, jai mokytoja nenori nuskriausti padarėlių, tai kodėl mes iš morijų atiminėjam, spaudžiam, kankinam, ir visaip kitaip juos nemaloninam?
-vargšiukė... - tyliai, niekas kitas nebūtų išgirdęs pasakė morijai ir ją švelniai paglostė. Jau šiek tiek laisviau, bet vis vien stipriai laikant ji apsižvalgė. Ledas, kitos poros gaudančios morijas, eketės, didžiulis, nuostabus miškas. Pažiūrėjus į eketę, buvo galima pamatyti kitus vandens gyventojus, žoles.
-
Akimirksnį pasirodė, kad Morija nori parodyti prisiminimą. Kiek truko akimirksnis? Ta viena akimirka? To nežinojo niekas. Nežinojo net ir pats švilpis, kuris dabar jau šiek tiek pasimetęs žvelgė būtybės link. Pagavo jos paiką, o kartu ir ramų žvilgsnį. Atrodė, jog ši būtybė tiesiog sunkėsi į vaikinuko asmenybę bei sielą.
Po šios keisto bei pasimetimo kupino nedidelio laiko tarpo, Dylan'as pajuto, jog nebestovi ant ledo, šalia nėra jo praktikos darbo pagalbininkės, o žvarbus žiemos vėjas nebeglosto skruostų. Prisiminimas. Tas, kurį iš manęs pavogė.
Švilpis apsidairė. Penktakursis stovėjo šalia ežero, pakrantėje. Diena atrodė šviesi, saulė jau spigino į akis, danguje nesimatė nei vieno debesėlio. Dylan'as pamatė atbėgančią motiną Lizą - ji švytinčiu veidu atlėkė nuo namo, paskui ją pasigirdo krykštavimas susimaišęs su vaikišku juoku. Švilpis krūptelėjo, pasislinko kiek tolėliau, iki pačio tiltelio galo bei tupėdamas toliau stebėjo veiksmą iš prisiminimo. Lizos plaukai iš netvarkingo kuodo buvo išsitaršę, jos lininė skraistė buvo išterliota begale dažų spalvų bei atspalvių. Tuomet prie pat Lizos prisigretino Ferina, o dar toliau Dylan'as pamatė save - lėtai slinko artyn, bejausmiu veidu, it priverstas čia pasirodyti. Sesutei tuomet buvo penkeri, o jam trylika. Ferina apsikabino ant tiltelio buvusią Lizą, o pats Dylan'as, tuomet buvęs trylikos, stumtelėjo atsikabinti spėjusią seserį, nuo tiltelio. Ši spėjo įsitverti į berniuko ranką bei kartu privertė jį nušokti. Girdėjosi motinos juokas...
Prisiminimas baigėsi. Švilpis papurtė galvą bandydamas prisiminti burtažodį bei galop prisiminė.
- Reditus.
-
Dawn seniai nebuvo čiuožusi ant ledo, tad šioji šiek tiek užtruko, kol apsiprato, bet praėjus kelioms akimirkoms, varnė jau grakščiai suko ratus aplink eketę, kurioje bet kuriuo momentu turėjo pasirodyti morijos. Penkiolikmetė įdėmiai stebėjo vandenį, pačiūžomis negailestingai braižydama ledą. Nuo žvarbaus vėjo Dawn rankos buvo paraudusios ir nejautrios, tačiau apie tai paauglė pasiskųs vėliau - dabar šioji turėjo būti susikoncentravusi ties tamsiu lediniu vandeniu. Tylą sudrumstė kažkoks nepaaiškinamas spiegimas sklindantis iš kitos pusės, tad mergina, tarsi koks plėšrūnas užuodęs savo auką, pakėlė akis ir įsistebeilijo į Ashley, lekiančią tiesiai į eketę. Po šimts gyvačių neraliuotų, - mintyse nusikeikė, įsivaizduodama, kaip netrukus Dawn turės traukti suledėjusią draugę iš vandens. Bet, regis, kaštonplaukė sugebėjo išsisukti iš padėties, ir šioji sustojo likus vos keliems centimetrams iki eketės. Tfiu, - nusispjovė iš palengvėjimo, tuo pat metu stengdamasi nekvatoti.
- Tyliu tyliu, - iškėlusi rankas tarstelėjo ir tučtuojau pripuolė prie eketės, vos neįmerkdama savo galvos į vandenį, kai pamatė kyšančią galvelę su ilgais, spindinčiais plaukais.
- Nagi, Ashley, ko lauki? Greičiau suvaržyk ją, kol dar nepabėgo, - kiek pasikarščiavusi sušuko varnė ir, išsitraukusi lazdelę, mintyse paskutinį kartą pasikartojo šiuo momentu reikalingą burtažodį.
- Osterie, - užtikrintai tarstelėjo ir kiek nustebo, jog niekas neįvyko. - Pala pala... - susikrimtusi ėmė burbėti kažką panosėje. - Ostende, - šį kartą Dawn suabejojo, tačiau, vos ištarus šį burtažodį, auksiniai morijos plaukai ėmė vis labiau ir labiau skleisti ryškų spindėjimą, kol galiausiai Dawn visiškai nieko nebematė.
Akyse buvo balta. Strain nesuprato, ar miega, ar tiesiog tapo akla. Būtų tiesiog puiku, jeigu žmonėms akys išdegtų vien pažvelgus į varnės spindinčius plaukus - to, bene, norėjo kiekviena mergaitė. O gal ir ne. Gal Dawn buvo tiesiog viena iš keistesniųjų. Na, po kelių minučių merginos ausis pasiekė įvairūs garsai, tačiau vaizdas akyse buvo toks pats - baltas.
- Ar tau viskas gerai? - šalia varnės nuaidėjo švelnus balsas, - Palauk, padėsiu atsistoti, - tarė nepažįstamoji ir paauglė pajuto, kad kažkokia jėga ją ėmė tempti už rankos. Netrukus vaizdas prieš akis pasikeitė ir rudaplaukė pamatė liesą mergaitę, stovinčią prieš ją. Varnė turėjo gerokai pakelti galvą, kadangi mergaitė buvo bene dviem galvom aukštesnė.
- Aha, ačiū, - tarė šešiametė Dawn savo plonyčiu balseliu ir ėmė slidinėti toliau, žiūrėdama sau į pačiūžas ir stebėdama savo kojas, kurios visiškai neklausė mergaitės - tarsi nepriklausytų tam pačiam kūnui. Ledas buvo toks baltas, jog net akys paskaudo. Aplink čiuožinėjo panašaus amžiaus vaikai, buvo ir vyresnių, kvatojančių ir kikenančių paauglių. Dawn nelabai mokėjo išlaikyti pusiausvyrą, kojos vis susikryžiuodavo ir mergytė vėl skaudžiai atsidurdavo ant žemės. Tačiau, nepastebimai nusišluosčiusi byrančias ašaras, ji vėl atsistodavo ant kojų ir bandydavo, kol vėl suklupdavo.
- Ak, - pasigirdo aikčiojimas, kai šešiametė, nukritusi ant sėdynės, niekaip nesugebėjo atsistoti. - Nagi, žiūrėk, - tarė ta pati seniau sutikta išstypėlė ir paėmė Strain už rankos, padėdama atsistoti. Rankos ji nepaleido.
- Matai? Vieną koją šiek tiek į vieną pusę, o kitą koją į kitą. Tik nepersistenk - gi nenori padaryti špagato, tiesa? - šiltai tarė jaunuolė ir Dawn sukrizeno. Mergytė netrukus iš laimės ėmė kvatotis, kai suprato, jog čiuožti jai einasi žymiai geriau ir Strain dar nė karto per penkias minutes nesuklupo. Staiga visas vaizdas ėmė pamažu nykti ir varnė pajuto, kad nepažįstamoji taip pat išgaravo. Akyse vėl patapo balta.
- Ūch, - atsikvėpė Dawn ir išsprogdinusi akis mirksėjo, bandydama atgauti regėjimą. Pamažu viskas sugrįžo į savo vietas ir penkiolikmetė, nieko nelaukusi, bandė susigrąžinti savo prisiminimą, kurį brangins dar ilgą laiką.
- Reditus, - sumurmėjo ir auksinės gijos palengva nukeliavo tiesiai į varnės galvą. Mergina dar įgnybė sau kelis kartus, kad įsitikintų, jog nėra savo prisiminime, ir pažvelgė į grifę.
- Nagi, tavo eilė, - paragino Dawn.
-
Penkiolikmetei teigiamai atsakius į klausimą, apie darbą poromis, Eleizija nučiuožė link iškirstos eketės, dar paprašydama Saros daugiau papasakoti apie save. Lėtai ir atsargiai čiuoždama ledus, kuris kartais pasirodydavo plonas, per kurį galėdavai matyti žuvytes ar kitus magiškus gyvūnus. Taip čiuoždama, mergina pričiuožė eketę, prie kurios ramiai stovėjo naujoji bičiulė, pričiuožus mėlynaplaukė pradėjo trumpai pasakoti apie save:
-Esu Sara Nikolė Keyes, manau turėtum žinoti pilną mano vardą, esu penktakursė, jei tau kursas įdomus. Be to, mėgstu skaityti ir kartais krėsti išdaigas.Kartą viešbutyje su Alenu iškrėtėm senutei ir girtam vyriškiui kelias išdaigas.-prisiminus švilpį mergina nuoširdžiai nusijuokė, bet vėliau prisiminė, kad kolegė net nežino kas tas Alenas.-Ai...taip, tu nežinai, kas jis. Amm...jis mano tarkim...artimas draugas.-penkiolikmetė jautėsi, tarsi kalbėtųsi su seserimi ar mama apie visokius mergaitiškus dalykus, todėl Elezijai pasakė, tik tai, kad jis artimas draugas, o ne vaikinas.
Belaukiant, kol pasirodys bent viena morija, tačiau po ilgo laiko nejaukią tylą Nikolė nusprendė nutraukti savo balsu:
-Aš ir tavęs nelabai pažįstu, net tavo vardo nežinojau. Taigi, papasakok apie save, kol laukiam.-nusišypsojo kitai varnanagei.
-
Dylan'as iškeliavo į prisiminimą. Sekundę Švilpei pasidarė nuobodu. Vėl ji žvilgtelėjo į moriją. Padarėlis liūdnom akim stebėjo prisiminime esantį vaikinuką. Švilpukė dar kart ją paglostė. Padarėlis privertė ją net nusiimti pirštinę. Paskui, kai porininkas grįžo į pamoką ji skubiai pirštinę užsimovė. Kai burtažodis buvo ištartas morija vėl pradėjo muistitis. Bet kitaip. Šį kart labai nepatogiai, sunkiai. Pagaliau ji išskietė savo plaukus ir rankas. Kai atrodė, kad visas traukimas pasibaigė ji prabilo
-Pavyko? Atgavai prisiminimą?
- padarėlis visiškai nusilpo ir nebesilaikė, tad raganiukė ją atsargiai nuleido į eketę ir ją pasiimė kitos būtybės.
-Dabar mano eilė... tikėkimės šį kart jau turės maniškį prisiminimą, - eilinį kartą šiltai nusišypsojo. Tuoj pat ir pasirodė kitas mielas padariukas.
-
Reyna nusiminė. Bendrai žiūrint jos atsakymas buvo neteisingas. Tik dalis dėl prisitaikymo teisinga... Bus gėda dabar tėvams į akis pažiūrėt. Na, bet jų dar nematys dar tikrai pusę metų- mokslo metai dar nesibaigė. Na, o dabar reikia grįžti į pamoką. Reikia pagauti tas prakeiktas morijas ir susigrąžinti prisiminimą. Mergaitė gana gerai čiuožė, todėl nieko nedelsdama nuėjo pasiimti pačiūžų. Šiek tiek užtruko, kol išsirinko, bet netrukus Reyna jau stovėjo ant jų. Pačiūžos buvo, klasikinės, baltos, su dantytų priekiniu krašteliu. Geležtės apsaugas šviesiaplaukė įsidėjo į kišenę ir nuklampsėjo per sniegą. Dirbti viena su padarais, kurie prisiminimą ištraukia ji neturėjo noro, tad pradėjo žvalgytis porininko. Dauguma vaikų jau buvo „susiporavę“ ir išlėkę ant ledo, tad pasirinkimas susiaurėjo. Reyna nebūtų išdrįsusi prieiti prie vyresnio mokinio. Ir dirbti su kažkuo iš kito koledžo ji ūpo neturėjo... Pasirinkimo ratas labai susitraukė. Mergaitė jau pradėjo dvejoti ar išvis kažką ras, bet jos skirtingų spalvų akys pastebėjo vieną Varno Nago pirmakursę. Vardu... Torė lygtais? Reyna ją prisiminė iš kalėdinio nuotykio, kai jos kepurė su skambaliuku vedė iš proto pusę Varno Nago koledžo. Galų gale, ta jos kepurytė, kad ir kaip erzintų, išgelbėjo dieną. Šiandien, ačiū dievui, Torė tos kepurės nedėvėjo. Reyna sukaupė visą joje esančią drąsą (kad ir kiek jos ten būtų) ir priėjo prie koledžo draugės.
-Sveika, aš Reyna,- maloniai ištarė. –O tu turbūt būsi Torė, taip? Gal nori šiandien būti mano porininkė? Gaudant morijas, ta prasme...
Reyna nusišypsojo ir pradėjo laukti pirmakursės atsakymo.
-
Dylan'o akys iškart nukrypo į jo porininkės, šalia stovėjusios jaunutės, dar bepradedančios atsiskleisti, veidelį.
- Taip, pavyko, - bent jau atrodė, kad šis burtažodis pavyko susigrąžinti prisiminimą. Jei reikėtų jį atpasakoti ar vėl išgyventi, galbūt ir pavyktų. Tačiau švilpis apie tai stengėsi nebegalvoti.
- Taip, tavo eilė, - pritarė mergaitei bei apsidairė. Žiemos meto vaizdas žymiai skyrėsi nuo to žaismingo, vasaros, matyto prisiminime. Dylan'as palenkė galvelę žemiau ir pastebėjo iš eketės išnirusią smalsią galvutę. Dar vieną prisiminimus vagiantį padarėlį. Prašau. Šįkart būk rami.
Ir nepriversk manęs sušlapinti dar daugiau pilvo. Nežinia kodėl švilpis mintimis bandė užkalbinti Moriją, tačiau ši įdėmiai žvilgčiojo link jo, o paskui ir link vaikinuko porininkės. Pasilenkęs švilpis ištiesė delnus it norėdamas, kad ši būtybė pati įsliuogtų. Tačiau ji tik iššiepė nedidelius dantukus. Ir suleido į pirmą pasitaikiusį Dylan'o pirštą. Aaauč! Nulaižęs nuo piršto kraują kuo greičiau bei ignoruodamas nemalonų skausmą, švilpis sugriebė ir iš eketės ištraukė Moriją. Padarėlis nesimuistė, ramiai žiūrėjo aplink, bet jam pasirodė, jog ši būtybė džiaugėsi šiuo savo žygdarbiu, o tiksliau nedideliu jo sveikatos sutrikdymu.
- Bandyk, - atsisuko į mergaitę bei šyptelėjo padarėlį pritraukęs arčiau jos.
-
Mergaitė net nesiruošė liūdėti dėl neteisingo atsakymo. Juk šiaip ar taip, tai buvo tik spėjimas. Nors Torei ir patiko magiškų gyvūnų priežiūros pamoka, tačiau čia mergaitė tikrai nebuvo visažinė. Profesorei paskelbus praktikos darbą, kuris nuskambėjo tikrai įdomiai, varnė kiek šyptelėjo. Visa laimė, kad moka laikyti pusiausvyrą ant ledo. Pasižiūrėjus į dėžę, kurioje buvo prikrauta pačiūžų, mergaitė numojo ranka. Ji mintyse turėjo tai, kad ji moka laikyti pusiausvyrą su batais, o ne ant plonų geležčių. Panelytė tylomis sumurmėjo burtažodį, kuris turėjo padidinti trintį ir apsižvalgė. Juk vis dėlto visai nenorėjo grumtis su morijomis viena. Kas gali žinoti, kokius prisiminimus dar pavogtų tos nenaudėlės. Nors ir buvo minėta dėl vaikystės, bet kas, jei susimaišys ir pasiims iš galvos šį rytą. Juk Torė atrodys kaip nevisprotė, o ji, nors kartais ir apsimeta kvailele, tikrai tokia nėra. Taigi, pirmakursė tęsė poros paieškas, bet dauguma jau buvo pradėję darbą. Visa laimė, kad pastebėjo vieną mokinę klampojančią link jos. Iš matymo tikrai ją pažinojo, nes ir kita mokinukė mokinosi varno nage, tik... jei Torė gerai prisiminė, buvo metais vyresnė.
- Labas. Taip, aš Torė,- patraukusi šaliką nuo burnos nusišypsojo,- mielai sutiksiu su tavimi dirbti,- dar pridūrė ir lėtu žingsniu patraukė link ežero. Net nepastebėjo kaip užlipo ant apsnigto ledo ir paslydo. Žinoma, kad burtas tikriausiai nepavyko. Tada, kaip nenuostabu, užpakaliu tėškėsi į ledą. Visa laimė, kad buvo tiek prisirengusi, kad net nepajuto jokio skausmo, tik nuo galvos nuslinko striukės gobtuvas. Vėl pasigirdo kepurės skambesys. Torė atsistojo ir vėl užsidėjo gobtuvą. Juk dabar tikriausiai nelabai tinkamas laikas.
-
- Būtinai susitiksime kada,- nusišypsojo ir sumurmėjo burtažodį, kuris turėjo padėti nepaslysti ant ledo. Sofija šiomis dienomis buvo laiminga, nes pagaliau suprato, kad po truputį, burti jai pavyksta vis sklandžiau. Beeidama ledu, mergaitė priėjo eketę prie kurios nebuvo nei vieno mokinio.
- Žinoma, kad gali pirmoji susigrąžinti prisiminimą,- pasakė ir pažvelgė į eketės vidurį bei apsižvalgė. Juk smulki mergaitė net nežinojo kaip sulaikyti tą moriją. Vieni mokiniai, tiesiog laikė gyvį savose rankose ar prispaudę prie žemės, kiti pasitelkė kitokius būdus. Sofi suprato, kad nėra nei tokia greita, kad pačiuptų vagilę, nei tokia stipri, kad ją išlaikytų. Juk visi aplinkui matė, kad ši protinga mergaitė tikrai nusipelnė varnės vardo, nes visus pasitelkdavo proto jėgą, o ne fizinę. Sofi labiau panašėjo į laisvą, švelnią ir trapią snaigę, o ne į greitus ir besitrankančius lietaus lašus. Todėl ir šį sykį, varnė stipriai sugniaužė burtų lazdelę delne ir stengėsi prisiminti burtažodį, kuris tiktų šiai užduočiai. Tada palaukusi kol netoli praplauks morija, staigiai ištarė burtažodį ir gyvis susipynė į nematomus pančius. Kiek pakėlus lazdelę, morija išniro į paviršių.
- Na, bandyk, gal ši turės tavo prisiminimą,- sukandus dantis pasakė. Visomis savo jėgomis stengėsi išlaikyti padarą burtažodžio pančiuose.
-
Mažytė morija įkando Dylan'ui į pirštą. Švilpukė vos išstovėjo neprasijuokus. ooo, šita pasipūtus. Vai vai vai koks piktas padariūkštis, kandžiotis juk negražu. tyliai, mintyse apkalbinėjo moriją ir vos susilaikė nepatampius už žanduko
-Atsargiai... labai skauda? - vis dėl to atėjo toks jausmas, jog gali skaudėt. Kai morija jau buvo rankose ji mostelėjo lazdele
-Ostende. - ir nusitiesė auksinės, besiformuojančios gijos nuo mergytės iki morijos, kažkas pasirodė
-Ji turi mano prisiminimą! - išpyškino ir apsidairė. Vaizdas tas pats. Tik mirkt. Švilpė mirktelėjo. Vaizdas pasikeitė. Aplinkui žolė ir gėlės. Ir suolelis. Ant suolelio sėdi senelis. O ji pati, mažytė, bet vyresnė nei praitam prisiminime, kitoje pamokoje.
-Šeneli, gali nupint vainikelį? Man niekaip neišeina... - dabartinė ji tik dabar pastebėjo jog ji pati mažesnioji sėdi tarp gėlyčių kotų, jų nukritusių žiedų ir keletos supintų įvairiaspalvių gėlių...
-
Na, kad ir kaip varnė stengėsi ( o gal ir ne ) nepradėti kikenus, aiškiai matėsi, jog su mielu noru pakrizentų iš vargšeeelės Ashley, vos neįsivertusios į šiokią tokią kūdrą. Vanduo turbūt ledinis.. Turbūt.. Aišku, kad ledinis.
Netrukus Dawn ėmėsi ir rimtesnių veiksmų. Šiai priartėjus prie eketės, kaštonplaukė išvydo ir patį veikėją, kuris buvo šiandienos centriuky. Jos ilgiausi karčiai, regis, ėmė atlikinėt savo darbą ir iš Dawn atminties plėšte plėšė prisiminimus. Hmmmm, įdomu, ką ji ten regi.. Gal pirmą pasisėdėjimą ant naktipuodžio arba pakštelėjimą kokiam penkemečiui į skruostą?.. Taip bemintydama, Ashley nejučiomis ėmė šypsotis, kai savo kakarinę paleido Strain, primindama, kokią didvyrišką pareigą turi atlikti trečiokė.
- Betmenas skuba pagaaalbooon, - paskubomis išsitraukė lazdelę ir nukreipė į gyvį. - Immobulus, - tarė hogietė ir sustingdė moriją. - Seniai norėjau išbandyt šiuos kerus, - su pasididžiavimu iššovė paauglė, nukreipdama žvilgsnį į porininkę.
Valandėlę Ashli kantriai laukė Dawn, kuri buvo it transo būsenoj. Šiai prasižabaliojus, trečiametė nekantriai patrypčiojo, laukdama savosios eilės. Strain davus leidimą, o ir morijai išsivadavus iš ledo gabaliuko, Tonks tik prilėkė bei davė ženklą partnerei supančioti gyvūlėlį.
- Ostende, - stebėjo šilkines morijos kasas, kol vaizdas ėmė blyškėti ir blyškėti..
Lauke buvo ganėtinai tylu, nepaisant senų, girgždančių supynių skleidžiamų garsų.
Švelnus vėjelis šiureno darningai linguojančius žolės stiebelius, o ryški saulė bučiavo strazdanomis nusėtus aštuonmetės skruostus. Rankoje ji laikė nedidelį, rudą, pliušinį meškiuką, kita šildė metalinę grandinę, kuria prie vienos storo medžio šakos buvo pritvirtintos supynės. Palengva, kojomis atsispirdama nuo žemės, Ashley žvelgė į tolį, lyg kažko lūkuriuodama. Ir iš tiesų, ji laukė vieno ypatingo žmogaus. Kažkam šmėstelėjus horizonte, mažoji stryktelėjo nuo supynių ir pasileido tekina laukais. Aukštos žolės kuteno apnuogintas mergytės rankeles, o retkarčiais praskrendantis drugelis, versdavo jos akeles nukrypti nuo tokios pat mažos coliukės, su kuria jos tuoj pat susidūrė. Po ilgo laiko, praleisto atskirai, vienmetės stipriai apkabino viena kitą ir basomis ėmė lakstyti pievelėje..
Vaizdas ir vėl ėmė lietis, kai Tonks išvydo tas auksines gijas ir suvokusi, kad turi susigrąžinti vaikystės atminimą, kilstelėjo lazdelę.
- Reditus, - su nežymia baime, jog gali prarast prisiminimą, tarė Ashli, tačiau, rodos, tai jai negrėsė. - Pavyko, - išpūtusi akis, konstatavo faktą ir linktelėjo galva pelenplaukei.
-
Ant ledo Bethany nesijautė pakankamai jaukiai. Jai vis atrodė, kad ledas varė baimę norėdamas pašiepti bei priminti tai, apie ką dabar galvoti visiškai nereikėtų. Lazdelę varniukė labiau suspaudė bei nepaleido iš delno. Taip pat nedrįso jos ištraukti iš kišenės - dar kas nutiks. Mergaičiukė iškvėpė šaltą žiemos orą. Ta vėsuma troško lindėti kiekviename kūno viduje esančiame lopinėlyje, bandė šaldyti plaučius bei stingdyti kraują. Tačiau Bethany nepasidavė. Ji žengė toliau ledu, tik dabar ištiesusi rankas į šonus. Kartkartėmis varniukė paslysdavo, susverdėdavo, bet sugebėdavo išsilaikyti stovimoje padėtyje ir tik su dar didesniu ryžtu bei užsispyrimu žengdavo pirmyn.
Sustojus Sofijai, sustojo ir pati varniukė. Žemiau, palenkus galvą ji išvydo eketę bei susimąstė, kaip pati sugebės sulaikyti šį padarėlį. Mergaičiukė šyptelėjo lyg atsaku į leidimą pirmai tvarkytis su prisiminimo atgavimu, o tuomet rusvas ekeles nukreipė link suvaržytos Morijos.
- Ostende, - ištraukė iš kišenės lazdelę bei negarsiai sumurmėjo burtažodį, nenuleisdama akių nuo būtybės. Šaltas oras vangiai dusino gerklę, tad vos tik sumurmėjo burtažodį, užčiaupė lūpas tuojau pat. Keistos bei plonos gijos ėmė skleistis link varniukės, vis labiau ryškėdamos. Šyptelėjusi dar kartelį, Bethany pasiruošė pamatyti savo prarastąjį prisiminimą.
-
Morija visiškai nesiruošė spurdėti ar bandyti savo įmantriais sumanymais pasprukti. Ji tykiai ir ramiai, menkai pasimuistė tarp vaikinuko delnų bei įsipatoginusi (bent taip pasirodė Dylan'ui iš būtybės akių spindėjimo), žvelgė tiesiai.
- Skausmo sąvoka gali būti įvairi, - alkūne pasitaisė akinių kraštelį, - tiesą pasakius, man tik šiek tiek peršti. Jausmas it įsipjovus su knygos lapo apačia. Tik, galbūt ši žaizda šiek tiek didesnė bei gilesnė.
Tuomet švilpis nutilo, taip leisdamas Cherei pradėti. Pradėjus tiestis gijoms (Dylan'as į tai nelabai atkreipė dėmesį), vaikinukas atgal truputį atlenkė pirštą, kurį sužalojo iš pažiūros nekalta bei galbūt net draugiška būtybė. Labai ačiū.
- Puiku, - smagiai sumurmėjo atsakydamas į Cherės žodžius. Po akimirkos, jai iškeliavus iš šios vietos, Dylan'as apsidairė. Jis nežvelgė į aplinkinius, stovinčius ant ledo, o gal dar ir ant kranto, bet žvelgė melsvomis akimis, pro akinių stiklelius į žiemišką gamtos atvaizdą. Gamta - tai lyg stebuklas. Šį sakinį galvoje švilpis buvo įsikalęs nuo pat mažumės.
-
Mergina užsikišo savo plaukų sruogą už mažos ausies ir toliau stebėjo vandens paviršių. Ausis įdėmiai klausė, ką jos kolegė pasakoja apie save. Išgirdusi vaikino vardą, varnės kampučiuose atsirado šypsena ir ji pakėlė akis. Smalsiai nužvelgė vyresniąją varnę ir tarė:
-Tarkime? Jis irgi mano, kad jūsų esate tik geri draugai? - susidomėjo jais mergina. - Iš to, kaip tu kalbi apie jį, leidžiu sau spręsti, kad...
Nurijo seiles.
-Ai, nesikišiu į svetimus reikalus.
Tada Sara paprašė, kad ir pati varnė papasakotų apie save. Eleizija patrynė savo rankas vieną į kitą ir nuleido akis į eketę. Akylai stebėjo, bet vis tiek prakalbo, kad ir kaip buvo nesmagu kalbėti, neužmezgus akių kontakto:
-Taigi, ką čia tau pasakius? - sekundei nutilo. -A, žinau. Esu Eleizija Stigler, man keturiolika metų. Gimiau Švedijoje, tačiau neilgai trukus persikraustėme į Didžiąją Britaniją. Turiu anglų, lietuvių ir turkų kraujo. Dar turiu vyresnįjį brolį, kurio vardas Frankas. Visada svajojau ir svajoju tapti animage. Daugiau nežinau, ką tau pasakyti.
Apie tetą, dirbančią šioje mokykloje, nutylėjo ir netikėtai pajuto didelį norą prikišti savo švelnų veidą prie eketės. Net pati nesusivokė, kai mechaniškai pradėjo lenktis link vandens, lyg būtų apžavėta kerų. Smilkinius pradėjo švelniai dilgčioti, kai netikėtai kažkas suraibuliavo tamsiame ežere. Varnė norėjo įspėti Sarą, bet negalėjo. Pasijautė, lyg vandens į burną prisėmusi būtų.
-
Mergaitė pastebėjo kaip nedrąsiai ledu žingsniuoja kita varniukė.
- Nebijok,- nusišypsojo drąsindama,- jei eisi atsargiai, bet užtikrintai vis tiek seksis geriau, nei seksis drebinant kinkas,- nusijuokė Betanei ir palaukė kol porininkė pasivys. Galiausiai abi mergaitės pasiekė eketę. Kol Sofija laikė moriją, Bethany sumurmėjo burtažodį. Sofija nudžiugo, kad ši morija turi kitos mergaitės prisiminimą, nes ją išlaikyti buvo tikrai nelengva, o pagalvoti, kad tai dar ne pabaiga, Sofija visai nenorėjo. Koks košmaras būtų, jei tektų varžyti dar vieną padarą. Jau ir šiai vagilei Sofija atidavė tiek jėgų, kiek tik galėjo. Ji stebėjo kaip link kitos mergaitės priskrenda plonos gijos ir prisiliečia varnei prie veido, o Bethany nugrimzta į seną ir visiškai pamirštą prisiminimą, kuris buvo iš jos pavogtas. Sofi stengėsi kažkur nukreipti mintis kol laukė, galvojo, koks gi bus jai priklausantis prisiminimas. Juk niekada net nepagalvojo, kad tie prisiminimai ne užmiršti per ilgą laiką, o iš viso ištrinti iš jos galvos.
-
-Oi, atsiprašau,- atsistojo mergaitė, nuo apsiausto nusipurtydama ledo kristaliukus. Pamiršdama prisitatyti, numojo į tai ranka, neklausdama vardo net anos švilpės (tą pastebėjo iš uniformos ženkliuko). Nuleido galvą į pačiūžas - atodo stovėti sekasi netgi geriau nei eiti ar čiuožti. Nesnuostabu, Marta, nenuostabu.
-Tiesą sakant, poros reikėtų,- nejaukiai pasimuistė pirmakursė,- čia nelabai ką ir pažįstu, o ir puiki galimybė man kaip tik prieš akis, eime? A, nepyksi, jei įsikabinsiu įtavo ranką? Nelabai moku čiuožti,- truputėlį šyptelėjo. Švilpėms pasiekus pačią arčiausią neužimtą eketę, prisipažinsiu, ji buvo nemažos apimties, kad labai neviliojo mergaitės, Marthelle kiek pasilenkė, žvelgdama žemyn į ežero dugną.
-Štai viena! Ar galiu pradėti? Prašau, prašau...- pirmakursė labai norėjo patirti tai pirma, kadangi viską gaudavo (tiksliau, užsitarnaudavo) paskutinė. O proga čia didžiulė, žinoma, jei rudaplaukė švilpė nesupyks.
-
Žiemos šaltuko nebesijautė, nors kepurė vis dar kėlė niežulį uždengtame kaktos plotelyje. Vaizdas pasirodė bespalvis bei blankus, it jai visiškai nepriklausantis. Nors išties, šis prisiminimas priklausė šiai mergaičiukei.
Bethany stovėjo viduryje laukų, pievoje, kurios nesimatė nei galo, nei pradžios. Žolių ar piktžolių ji nesugebėjo įžiūrėti, tiesiog čia jų nebuvo. Mergaičiukė teįžvelgė auksaspalvius rugius bei retsykiais žydinčias rugiagėlias ar kitokius nedidelius žolynus su žiedais viršūnėse ar kitokiais spalvotais lapeliais. Papūtė vėjelis, augalai ėmė lengvai lenktis į vieną pusę, vėliau į kitą...
Prisiminimo akimirka baigėsi ir varniukė grįžo į tą patį žiemos orą, stovėjo ant ledo bei žvelgė padarėlio link, turinčio šį neišskirtinį prisiminimą.
- Reditus, - labiau sugniaužusi lazdelę ir susikoncentravusi, ištarė burtažodį. Pasirodė, jog šis pievos atvaizdas grįžo į vieną nediduką smegenų stalčiuką, kuriame saugiai bei tvarkingai gulėjo prisiminimai.
- Paleisk ją, - stengdamasi nespringti žiemos oru ir įžvelgdama Morijos kančias Bethany nebegalėjo to tverti. Visgi, varniukė nesulaukė Sofijos atsakymo bei su ir pamačiusi, jog kerai nebelaiko, ji sugavo Moriją, paleido ją atgal į eketę. Atgal, į šaltas ar ledines ežero gelmes.
-
-Bet man neišeina...
-Brangute, svarbiausia tuo tikėti... ateik ant kelių, - meiliai paguodęs senelis Cherę užsisodino ant kelių, - nori pasakos?
-Noriu, noriu!
-Tai klausyk... gyveno kartą toks princas vardu Alijonisas. Turėjo princas tėtį, kuris labai mėgo šokoladą...
-Aš irgi mėgstu! - pertraukė senelį
-Jis turėjo šokolado sandelį, kur...
-Kas tas sandelis?
-Sandelis - tai tokia vieta, kur dedami visokie daiktai. O dabar klausyk: kuris buvo vien iš šokolado, ir jame buvo visokių rūšių šokoladų... taigi tas Alijijonisas nutarė... oi, tu jau miegi, - pastebėjęs, kad Cherė užmigo, ją nunešė namo ir apkamšė.... vaizdas grįžo. Porininkas buvo čia, o morija jo rankose
-Puch... reditus, - pasakė ir plačios gijos nusitiesė link jos galvos. - Tai, ką... pabaigėm... - net nespėjusi pastebėti kaip viskas greit įvyko ji dar kart apsižvalgė. Kitų porų siluetai dirbo, o ji pati nusišypsojo ir nuslydo iki kranto, nes daugiau prisiminimų prarast tikrai nenorėjo ir dar pažvejot prisiminimų mintis neviliojo...
-
Atėjus grifiukės eilei susigrąžinti savo prisiminimus iš šių gyvių kasų, Dawn sustingdė moriją ir kantriai laukė, kol Ashley atliks savo užduotį. Nepraėjo nė kelių minutėlių, kai draugė jau stovėjo su nepaaiškinama išraiška savo veide. Regis, prisiminimas tikrai turėjo kažkuo paveikti trečiakursę. Strain jau žiojosi klausti, tačiau užsičiaupė, supratusi, jog šitas kukulėlis tikrai nieko jai nesakys - ir dar penkiolikmetę paerzins, tad varnė tik šyptelėjo, stengdamasi nedrebėti iš šalčio. Mintis, jog tuoj merginos keliaus atgal ir Dawn galės susirangyti savo šiltame guolyje Varno Nago mergaičių miegamajame, ją ramino.
Dawn stebėjo, kaip atstingdyta morija ėmė žvalgytis į visas puses, kažką plonu nepatenkintu balseliu murmėdama savo panosėje, nesupratusi, kas vyksta, tačiau netrukus šioji paniro į ežero gilumą ir Strain atsistojo, ketindama eiti. Bet į jos galvą šovė visai kitokia mintis ir ji, būdama spontaniškoji Dawn, čiupo Ashley už rankos ir ėmė temptis ją į patį ežero vidurį, kuo toliau nuo eketės.
- Aš pamaniau, jog nebūtina grįžti dabar, - tarė Dawn, sau sukdama ratus, tuo pat metu su savim kartu nerūpestingai sukdama ir rudaplaukę. Varnė norėjo paskutinį kartelį pasidžiaugti storu ledu ir tai, jog ant kojų dėvi pačiūžas, kurias tėvų maldavo nupirkti bene visą savo gyvenimą. Tėvų neišklausyta varnė sau pačiūžomis braižė įvairiausius ornamentus ant ledo, leisdama vėjui ją nešti į bet kokią pusę. Aišku, tempdamasi su savimi gal ir ne tiek patenkintą draugę.
-
Mergaitė laikė moriją iš visų jėgų, tai tikrai pareikalavo daug pastangų. Todėl, kai Bethany pagaliau išvydo savo prisiminimą ir grįžo čia, Sofija labai nudžiugo. Ir vos tik kita varnė pasisavino pavogtą prisiminimą, mėlynakė su malonumu ją paleido. Tada atėjo jos eilė pamatyti prisiminimą. Kai Bethany taip pat pagavo moriją, Sofi ištiesė burtų lazdelę link padaro:
- Ostende,- sumurmėjo ji ir plonos gijos nuo morijos pradėjo slinkti link jos. Vos prilietė mergaitę, Sofijos akyse nebeliko nei ledo, nei kitos varniukės.
- Baik, baik, baik,- krykštavo mergytė, vos ištardama žodžius. Kutulys buvo toks stiprus, kad net gniaužė kvapą. Aplinkui tvyrojo vasariškas oras, o mergaitė su šeima buvo pas močiutę kieme, kaime. Kadangi Sofijos artimųjų ratas gan platus, nes mama turi dar tris seseris, tai ir žmonių sodyboje buvo gan daug. Tai nuo pat senų laikų esantis įprotis, kai kiekvieną savaitgalį, visi su savo šeimomis suvažiuoja pas močiutę Vyresnis pusbrolis, kuris Sof buvo parvertęs ant žolės, jau keletą minučių kuteno mergaitę. Sprendžiant pagal viską, jai turėjo būti maždaug šešeri. Dabar ji buvo visiškai bejėgė, net negalėjo ištarti žodžių. Galiausiai, kažkas atsitiko ir pusbrolio, šviesūs plaukai pavirto spygliais. Pradžioje jis nieko nepastebėjo, bet kai iš įpročio norėjo nusibraukti nuo akių plaukus, suprato, kad jų nebėra. Jis pradėjo išsigandęs šaukti, o Sofi juokėsi taip, kaip net neprivertė juoktis kutulys. Susirūpinę kas ten daros, aplink susirinko visa šeima. Sofi mama, kuri buvo vienintelė burtininkė šeimoje nusišypsojo ir atkerėjo berniuko plaukus, galbūt Sofijai tik pasivaideno, bet mamos skruostu net nuriedėjo džiaugsmo ašara. Mėlynakė pribėgo prie moters ir apkabino. Tada išgirdo laimingai tariamus žodžius:
- Mano mergyte, tu burtininkė. Visai kaip aš.
Vaizdas akyse pradėjo blankti. Sofija vėl stovėjo ant ežero, o Bethany laikė moriją. Varniukė net negalėjo patikėti, kad tokį svarbų prisiminimą iš jos pavogė moriją. Dabar žinojo, kad niekada daugiau neleis tam pusbrolio vaizdui išnykti iš galvos. Net dabar tai atrodė juokinga.
- Reditus,- ištarė ir tos gijos, kurios buvo vos prisilietusios prie smilkinių, atitrūko nuo morijos ir grįžo pas Sofiją. Tada kita varniukė paleido moriją ir ši sušnypštusi nuplaukė tolyn.
- Taigi, kaip ir baigėm,- nusišypsojo taip, kad net galėjai išvysti baltus dantis.
-
Mažoji Tonks jau buvo besiruošianti irtis krantan, kai tas nelemtas žąsukas ją stvėrė už rankos bei ėmė vilkti. Šiai pradėjus kažką sapalioti apie grįžimą kiek vėliau, ilgakasė susiraukė.
- Vouvouvouvouvouuuu, - išpūtė akis trečiakursė. - Noriu pilin da - bar. Man šaaalta nuuu, - inkštė mokinukė, tačiau suvokusi, jog tikimybė ištrūkti yra 0, 000001 %, aprimo. - Na, bet jei man kojas teks amputuot - negyvensi, - išniokštė Ashley.
Grifė atrodė it mažas šunytis, tampomas penkerių metų mergiotės į visas puses. Nebuvo taip jau blogai, tačiau, žinoma, trečiokė negalėjo to parodyti. Tik ne Dawn, tad slėpdama šypseną, raižė, tikėkimės, jog storą ledo sluoksnį. Netrukus paauglės rankos išsprūdo iš varnės gniaužtų ir strazdanosė kiek pačiuožusi atgal, nusileido ant sėdimosios. Dar to betrūko.
- Ak tu velnio neštas ir pamestas vaike, ateik čia ir padėk man atsistot, - užriaumojo per visą lauką, kartu krizendama kiek tik išgalėjo.
Strain atskubėjus į pagalbą ( tikriausiai ), trečiakursė atsistojo ir it dramos karalienė, grįžo krantat. Kadangi pelenplaukė atsiliko, nemačiomis Ashley prisirinko sniego gniūžčių ir ėmė jas laidyti draugės pusėn.
- Še tau Dievo rykštės! - tvardydama juoką, kriokė Tonks.
-
Šaltukas be pasigailėjimo žnaibė Rosemarie skruostus bei nosį, kuomet ji, įtempusi akis, sekė per sustingusį ežerą skriejančius mokinius. Jau vos spėjus pirmiesiems geležtėmis paliesti ledo paviršių, jaunoji profesorė ėmė abejoti savo sprendimu. O vdrug kas nors, neišlaikęs pusiausvyros, ims ir įsivers į atvirą eketę. Vanduo šiuo metų laiku tikrai nebuvo itin šiltas. Na, bet juk grūdintis sveika, negi ne?
Šiaip ar taip, visus priekaištus, dėl per didelės mokiniams suteikiamos laisvės ir pamokų vertimo žaidimams, jaunoji profesorė nustelbė mintimi, jog jai pačiai būtų patikę dalyvauti tokiuose užsiėmimuose. Vis šioks toks niūrių dienų paįvairinimas, todėl galiausiai ir visai išstūmė sąžinės balselį lauk. Nors, greičiausiai nieko kito ir nebeliko daryti, kadangi, vienaip ar kitaip, nieko pakeisti nebegalėjo. Šaukštai po pietų, kaip būtų pasakęs jos brolis.
Nuskambėjus pamokos pabaigą skelbiančiam varpui ir visiems, mažiau ar daugiau nuvargusiems, moksleiviams grįžus atgalios, Rose atsikvėpė. Regis, apsiėjo be didesnių nelaimių.
– Dėkui už pamoką, kuri ir vėl pasirodė kiek per trumpa, – it varpelis sutilindžiavo rausvaplaukės juokas. – Bet niekis, dar susitiksim kitą kartą. O dabar bėkit, kol nepavėlavot į tolimesnę pamoką.
Vaikams nusitraukus nuo kojų pačiūžas bei tuo pačiu, tarp pusnų praskirtu, keliu patraukus pilies link, Rosemarie susirinko atsineštus daiktus ir taip pat apleido šį žavų paežerės kampelį, kuriam teliko laukti kito karto, kuomet ir vėl į jį sugūžės šurmuliuojanti klasė.