Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apylinkės => Ežero pakrantė => Temą pradėjo: Natanielis Augustas Lizertas Gruodžio 26, 2017, 04:42:15 pm
-
Pamėgta ne tik moksleivių, profesorių, bet ir į Hogvartsą užklystančių svečių, stovyklavimui skirtoji pakrantė pūpsojo tolimesniajame ežero pakrašty. Vasarą skęstanti karštuose saulės spinduliuose, o žiemą viliodama sniego kopomis, pakrantė buvo bene geidžiamiausia poilsio vieta visose apylinkėse. Iš dešinės įrėminta Uždraustojo miško medžių vėsos, atsigręžus atgal - nuostabios pilies panoramos, o priešais - nepakartojamo ežero didybės.
Šį kartą apsiklojusi snaigių skraiste, pakrantė skendėjo linksmoje šurmuliuojančių vaikų būryje.
Silpnai niurnėdamas dėl nemalonaus šaltuko spaudžiančio jo strazdanotą nosikę, Natanielis kartu su grūpele mergikių iš savojo koledžo sunkiai žingsniavo per kelius siekiančias pusnis link užšalusio ežero. Vadovės mintis surengti smagią iškylą pritraukė ne vieną aktyvesnę mergiotę, o jaunesniojo amžiaus panelyčių susirinko net visas spiečius. Žinoma Natanielis kaip prefektas ir gana atsakingas vaikinukas mandagiai paprašytas, tiksliau priverstas, sutiko pagelbėti prancūzaitei profesorei. Ir štai dabar stebėdamas kaip jo mažosios bendrakoledžės griuvinėja per dideliu sniego sluoksniu padengtomis pakrypusių medžių šaknimis, šeštakursis nuoširdžiai kvatojosi iš nelaimėlių.
Jau belipdydamas gniužtę „sniego karo” žaidimui, Augustas staiga žalių akių žvilgsniu nuskenavo raudono, baltose pusnyse žybsinčio popieriaus skiautę. Galvotrūkčiais pasileidęs link pastebėto objekto ir gavęs kelias sniego gniužtes į tamsia mantija padabintą nugarą, Natukas nežymiai aiktelėjo iš nuostabos. Sidabrinio sniego patale gulėjo į bordinį popierių suviniota nedidelė dėžutė. Tikriausiai dovana, - pamintijo smaragdinių akių savininkas, užtikęs drėgną etiketę su kalėdiniu palinkėjimu.
- Emilia! - pakankamai garsiai šuktelėjo linksmąją palidovę Lizertas ir bėgte pribėgęs prie tamsiaplaukės mergiotės mestelėjo jai radinį.
-
-Paskubėkite!- Camille tarsi antis žingsniavo apsnigtais takais, už savęs netvarkinga vorele vesdamąsi savo globotinius. Ilgas juodas apsiaustas šliaužė šalta žeme, milžiniškos kumštinės pirštinės kiek varžė rankų judesius, tačiau puikiai jas šildė. Visą naktį iš dangaus kritęs sniegas kiek suneramino profesorę, pati nėmėgdama šalčio geriau būtų pasilikusi jaukiame savo kambarėlyje ir gėrusi karštą kakavą bei valgiusi šokoladinį pyragą iš virtuvės. Visgi mokinių, ypač jauniausiųjų klastuolių, užsivedimas privertė prancūzaitę išlįsti iš savo guolio į šaltį. Džiaugdamasi prefekto Natanielio iniciatyva padėti savojo koledžo vadovei (nors tenka pripažinti, kad jaunuolį reikėjo gerokai pastūmėti, kitaip sakant, įspirti į užpakalį, kad šis sutiktų pagelbėti).
Pamačiusi, ką Klastūnyno prefektas ruošiasi daryti su dar šią naktį iškritusiu sniegu, Camille piktai dirstelėjo į jį „nė nemanyk” žvilgsniu. Žinoma, ko daugiau tikėtis iš paauglio bernužėlio, už kurio nugaros tiek mergaičių.
-Nė nežinau, kaip, brangieji, mes čia stovyklausime,- tarė Camille, kai pagaliau pasiekė tą vietą prie ežero pakrantės, kurioje ir buvo numačiusi šią dieną praleisti stovyklaujant,- atsinešti pledai čia visai nereikalingi. Nebent norite ant jų atsisėsti ir nušalti savo užpakalius, o po to šlapintis lovoje. Na, bet patys norėjote čia ateiti...- buvusios klastuolės dėstomas mintis pertraukė Natanielio šūksnis,- nejaugi sumanėte keistis dovanėlėmis?- astronomijos profesorė nuoširdžiai šyptelėjo, tačiau šį šypsnį greit pakeitė pasišlykštėjimas sniegu ir šalčiu. Camille nekentė šio metų laiko, ne tik dėl šalčio, kandžiojančio jos skruostus ir nosį, bet ir dėl to, kad naktimis gulėjimas ant žolės ir žvaigždžių stebėjimas buvo neįmanomas.
-
Klastuolė vos sugebėjo eiti paskui klastūnyno vadoves arba kitaip, astronomijos profesorės. Buvo gan labai apsnigta ir dėl to Emillia labai gailėjosi, kad užsidėjo batus kurie buvo tokie trumpi, nes taip šaltas sniegas buvo patekęs jai į batus. Kai kada, ji jau kiek gailėjosi, kad irgi eina į išvyka kartu su kitais klastuoliais, kur dauguma buvo jaunesnio amžiaus.
Atėjus dauguma jau klastuolių ruošėsi pradėti mėtyti sniego gniūžtėmis. Viskas būtu gerai, jeigu kažkokia mažesnės amžiaus mergaitė, nemestu gniūžte, kur mergaitė pataikė tiesiai į Emillios veidą. Rožinplaukė tada vos ne susiraukė, bet stengėsi nepradėt to karo, todėl tiesiog nusivalė sniegą nuo veido.
Emi jau norėjo eiti kažkur šalia profesorės, nes būnant šalia dar koledžo vadovės, niekas tikrai nemėtys sniego gniūžtėmis, bet mokiniai jau ir taip nurimo, netgi pažiūrėjus į astronomijos profesorę kėlė toks šiurpas, dėl kurio tikrai norėjosi elgtis kiek padoriai.
Mergina jau laukė kol mokytoją ką nors pasakys ar pareikš, nes tiesiog stovėti taip buvo nuobodu. Bet tada atbėgo klastūnyno prefektas - Natanielis Augustas Lizertas. Klastuolė pakėlė vieną antakį, nesupratus ko jis nori iš jos, bet jis tada metė kažkokį radinį.
Tai buvo kažkuo supakuota dėžė. Priminė lyg dovaną. Ant jos buvo užrašas. Nuo Kalėdų senelio... Penkto kurso mokinė nesuprato, ką Natanielis tuo norėjo pasakyti, todėl nedelsiant uždavė jam klausimą.
- Kas tai? - Su abejojusių tonu pasakė ir toliau apžiūrinėjo tą klastūnyno prefekto atneštą radinį.
-
Kiek per anksti iškritęs sniegas visą gamtą nudažė balta, klastuolės nemėgstama spalva. Tiesą sakant, Lisetė visai neigė baltą esant spalva, o dar tas šlykštus ir baltas sniegas, kuris, visa laimė, bent pro merginos šiltuosius guminius batus nesisunkė. Sekdama koledžo vadovės pėdomis, rausvaplaukė tyliai keikėsi sau po nosimi. Šiaip nebūtų ėjusi, bet visgi ne tiek daug metelių jai liko mokytis, tad būtų visai neprošal suaktyvėti mylimo koledžo reikaliukuose.
Gilus prancūzaitės atodūsis šaltame ore pavirto garais. Iškylos vieta, nors ir šalia taip Lisetės mylimo ežero, neatrodė daug žadanti. Nė mažyčio lauželio rankoms pasišildyti nebuvo. Rausvais guminiais batais spardydama šlapią sniegą, Lisetė viltingai žiūrėjo į pilį, kurioje jos laukia šilta lova bei joje patogiai įsitaisęs augintinis. Tiesa, per tokį neapdairumą, gyvatėlė nė nepastebėjo nedidelio šlaito, kuriuo užpakaliu nučiuožė žemyn.
-Aaa!- sniegas plaikstėsi į visas šalis, tačiau daugiausiai jo kliuvo Klastūnyno globotinės veidui. Visa susinervinusi ir pikta, Lisetė atsistojo ir nusivalė sniegą nuo didelio klastuoliško šaliko ir rausvo palto, prie kurio sniegas kibo kaip kokia antrakursė mergiotė, įsimylėjusi vyresnėlį.
Netoliese, šalia apsnigto medžio, šeštakursė pamatė blizgančią raudoną dėžę. Iš savo rausvo palto kišenės išsitraukė burtų lazdelę, kurios, ko gero, pirmąkart nepamiršo savo mokykliniame apsiauste ir mostelėjo ja:
-Accio,- dėžė greitai atskrido šalia mokinės kojų. Tinginiškas gyvenimo būdas privertė Lisetę išmokti šį burtažodį taip gerai, kaip nemoka jokio kito. Ant raudonosios dėžės, buvo pririšta kortelė „Nuo Kalėdų Senelio“. Kurgi ne...
Paėmusi dovaną, šešiolikmetė šiaip ne taip užsiropštė šlaitu ir nuėjo tiesiai prie koledžo vadovės.
-O jūs, panele, sakyčiau visai neblogas Kalėdų Senelis...
-
Šiandien vietoj to, kad Kristoferiui būti namie, gerti kakavą, gulėti ar tiesiog kitais būdais ilsėtis, vaikinas turėjo eiti kartu su kitais klastuoliais į išvyką. Aišku jis tada turėjo gan rimtą darbą. Jis turėjo pranešt vieną informaciją kurios net profesorė nežino...
Kiti klastuoliai buvo nepatenkinti išvyką, bet kai kur galima buvo pastebėt ir veidus kurie tik ir spindi savo laimę dėl to, kad šiandien išvyką prie ežero pakrantės.
Jau išėjus iš Hogvartso pilies galima pastebėt Kriso susiraukusį veidą kur matosi, kad jis toks nepatenkintas ir lyg priverstas eiti. Bet visgi, ne taip viskas ir blogai. Galima buvo pastebėt kaip kai kurie iš jaunesnių klastūnyno koledžo mokinių tai nukrenta ar bent tiesiog paslysta. Tai tiesiog gerino vaikino nuotaiką, nes jis labai mėgo juoktis iš kitų nelaimių.
Bet turbūt klastuolis jau prisijuokė, nes jis pats ir nukrito. Ant šlapio sniego. Kristoferiui einant, jis paslydo ir neišlaikęs pusiausvyros buvo nukritęs. Tada ir vėl grįžo jo nepatenkintas veidas ir bloga nuotaika. Dar gulint ant sniego, girdėjo kaip kažkas iš jaunesnių koledžo mokinių pradeda juoktis iš jo. Krisas tada tik sukando dantis, atsistojo ir toliau ėjo.
Priėjus prie tam tinkamos vietos, vaikinas negalvodamas pradėjo mėtyt sniego gniūžtes į tuos jaunesnius mokinius kurie iš jo juokėsi. Taip bandė atkeršyti, bet sniego karas greitai ir pasibaigė, nes kaip visi ir suprato, profesorei tai nepatinka.
Apsidairius, jau kai kurie mokiniai buvo pastebėję dovanas kurios yra išsibarsčiusios. Tada Robertas suprato, kad atėjo laikas.
- Dėmesio!!! - Pradėjo šaukt taip kelis kartus, kol nepasidarė tyla ir visi pradėtu klausyti klastuolio. - Šiandien klastuoliams yra tokia kaip užduotis. Mums reikia padėti Kalėdų seneliui surinkti jo išsibarsčiusias dovanas. Visas dovanas nuneškit į kokią vieną krūvą, kad po to būtu lengviau jas siusti Kalėdų seneliui. Taigi, viskas paprasta, ieškokit dovanas ir galit atnešt dovanas. Ir beje visi vaikštom vienoje grupėje! Nereikia išsiskirti. - Atsiduso ir pasakė viską ką turėjo. Tada pradėjo dairytis ir laukti kol kas nors pradės jau ar bent kažką pasakys...
-
Numetusi dovaną prie koledžo vadovės kojų, Lisetė išėjo ieškoti daugiau spindinčių dėžučių. Pasirodo, visa šios iškylos užduotis buvo suplanuota, tačiau tai ne itin tenkino tingią klastuolę. Iš tiesų, mergina galėtų tyliai pasišalinti ir grįžti į lovą, tačiau matant, kaip mažieji bendrakoledžiai noriai ir džiaugsmingai atlieka užduotį vardan gyvatėlių koledžo, prancūzės nedidelėje širdutėje kažkas pradėjo kirbėti. Ore pasklido kalėdinė nuotaika, rodos, tik mandarinų ir trūko.
Su šypsena stebėdama mažuosius, šeštakursė akies kampučiu pastebėjo dar vieną blizgančią dėžutę, kuri, atrodė, tarsi ir buvo skirta pačiai mokinei. Rausvas blizgantis popierius tik ir šaukė: „paimk mane, Lis”. Tiesą sakant, mergina gal ir paimtų dėžę sau, jei ši tilptų po paltu ir neatrodytų keistai.
-Accio,- prisitraukusi dėžę, Lisetė pasiėmė ją po pažastimi ir ėmė žvalgytis toliau. Vieta ieškojimui buvo palanki Klastūnyno globotiniams, kadangi čia nebuvo ypatingai daug slaptų vietų, o spalvotas dovanų popierius puikiai išsiskyrė nuo dar naktį iškritusio sniego.
Radusi dar porą dovanų viename medyje, šešiolikmetė grįžo prie klastuolių būrio. Dovanų krūvelėje žibėjo gal tuzinas įvairaus dydžio spalvotų dėžučių, kurias kažkaip reikia grąžinti nevėkšlai Kalėdų Seneliui, nesugebančiam padaryti savo darbo!
-
Natanielis klausiamai sužiuro į Emiliją, kai ši nieko net nenumanė apie dėžutę. Berniokas nepatikliai nuskenavo rausvaplaukę dar porą kartų it svarstydamas ar tikrai ne ji pakišo raudonu popieriumi apkaišiotą dovanėlę, tačiau mergaičiukei neparodžius jokių išdavikiško šypsnio ženklų, Augustas tik nepatikliai kleptelėjo į prancūzaitę vadovę, kuri stirte stiro iš nepalankaus stovyklavimui šalčio.
Jau beketinsiąs paklausti ar tik ne šios iniciatyva buvo paslėpta rastoji dovana, strazdanosio ausis pasiekė tylantis šurmulys ir vieno iš jaunesnių berniokų šūktelėjimas. Prie kylančio sąmišio prisidėjo dar ir kitų klastuolių radiniai, kurie, Natukui nelabai norom, tik patvirtino Kristoferio žodžius.
Tolimoje smaragdinėmis akimis užčiuopęs dar porą iš pusnų kyšančių blizgančio popieriaus skiaučių, tamsiaplaukis paskubomis nužingsniavo jų link ir kumštinėm žaliom pirštinukėm nubraukęs sniegą, nunešė jas prie bedidėjančios radinių krūvos.
Taip sunešęs dar bent dvi dešimtis į įvairiausią popierių įpakuotų dėžučių, Lizertas pasisuko į Camille:
- Kaip ketinate jas grąžinti?
-
Astronomijos profesorė nebuvo ypatingau aktyvi tokiuose reikaluose, tad, matyt, dėl to ir nežinojo apie gyvatėlėms skirtą užduotį. Na, jie bent turės veiklos... Camille apsidairė ieškodama suoliuko, kurio, deja, nebuvo pakankamai arti, kad galėtų stebėti visus mokinius. Vieniems šviežias sniegas kėlė džiaugsmą, tačiau kiti, panašu, mieliau būtų likę šiltuose kambariuose.
Klastūnyno vadovė stovėjo šaltame sniege sukryžiavusi rankas, tačiau šypesna vis tiek puošė jos blyškų veidelį. Dovanų krūva ėmė didėti, kol galiausiai Klastūnyno globotiniai pažadėjo, kad aplinkui neliko jau nė vienos dovanos.
-Nagi!! Visi paimkite po porą, o kas galite - po tris, ir keliaujame su manimi į pelėdyną, kur nuostabiosios pelėdos seneliui sugrąžins dovanas,- greitai akimis permetusi mokinius ir įsitikinusi, kad nei vienas nepasimetė netoli esančiame miške ar sniego pusnyje,- keliaujam!- ir vadovė kartu su savo mažaisiais globotiniais iškeliavo pelėdyno link.
-
Nors jau būdama viena iš vyresniųjų, Morgana neatsisakė pažaisti sniego karo. Tai buvo net puikus būdas prasiblaškyt, o ir noras kažkam suvaryti šalto sniego gniūžtę į marmūzę tik didėjo. Mergaitė išpūtė šiltus garus, kurie visai netrukus pakilo į viršų ir išnyko, o tada nekantraudama patampė ryškiai orandžinę plaukų sruogą. Garbanos it kokios spyruoklės išsitiesė, o tada ir vėlei grįžo į savą vietą.
Nekantriai laukdama draugų penktakursė apsižvalgė po stovyklavimui skirtą pakrantę kuri buvo uždengta gana storu sniego sluoksniu, į kiek užšalusius ežero krantus. “Kur jie, po galais?”- klastuolė pagalvojo ir patrynė pirštuotus delnus. Mergina neabejojo, kad po sniego karo jos mėgstamos pirštinės bus kiaurai šlapios, o pirštai suledyję taip, kad reiks antputuoti.
-
Zwei nekentė žiemos, nekentė šiaip kitų žmonių (na, merginos kitas reikalas). Žinoma, ką kiti tauška jis nė velnio nesiklausė, nes šiandien tiesiog nenorėjo būti naudingas. Negana to, lauke buvo katastrofiškai šalta - jo rankos net su pirštinėmis buvo pavirtusios į mažus ledo gabaliukus. Vokietis jautė, kad jo šlaunis raižo mažos šalčio adatėlės, kurios negailestingai bado kiekvieną, net ir mažiausią, raumenuką.
Klastuolis neklausė, ką kalbėjo prefektas, profesiorė, ką tauškė mažieji klastuoliai. Kas aplinkui mėtėsi sniegu, kas šnekučiavosi. Bet Zwei atkreipė dėmesi į raudoną kampą, kyšantį iš pusnies. Jaunuolis priėjo arčiau, kiek pabraukė per sniegą, atkapstydamas į raudoną popierių suvyniotą dovaną. Šalia valkojosi pasimetęs kaspinas, bet Zwei nusprendė, kad čia jau ne jo pareiga rūpintis dar ir kažkokiais kaspinais. Ar galiu pasilikti šitą dovaną? Hehehehe mintyse vis galvojo vokietis.
Zwei stebėjo, kaip kai kurie mokiniai kažkur traukia, o pats eiti niekur dar neskubėjo. Na, jeigu jau pašalti, tai reikia pašalti kaip reikiant.
-
Žvarbus vėjas kandžiojo Lisetės skruostus ir nosies galiuką. Klastuolė nesuprato, kokio velnio ji ir bendrakoledžiai taip dažnai traukia į lauką žiemą, kai pusnys siekia kelius, o šaltas sniegas pro rausvų guminių batų viršų krito ir šaldė merginos pėdas.
Dar ryte siautusi pūga bent dabar nurimo, tačiau dangų temdė milžiniški debesys, kurie nežinia kada gali vėl „prakiurti”.
Stovyklavietėje susirinkę Klastūnyno globotiniai džiaugėsi sniegu. Vieni darė sniego angelus, kiti statė sniego senius, tik vienas bernužėlis, atrodė keliavo laiku. Dovanų ieškojom aną kartą...
Šeštakursė rankomis sugniaužė sniego gniužulą ir nedidelį šaltą kamuoliuką metė tiesiai į vaikiną. Lisetė dar niekada nebuvo to dariusi. Prancūzijoje, kur augo mokinė, apie sniegą buvo galima tik pasvajoti, o dabar šio sušalusio vandens Klastūnyno globotinė nekentė labiau už kvailus namų darbus, kurie tik atima mokinių laiką.
-
Zwei ir toliau sėkmingai šalo tiek užpakalį, tiek rankas, tiek visas kitas kūno dalis. Jis nematė jokio egzistuojančio padaro aplinkui, tik baltą sniegą ir išsižargaliojusius medžius, kurie nekultūringai ir begėdiškai demonstravo savo nuogas šakas.
Klastuolio beprasmį buvimą čia nutraukė ne kas kitas, kaip sniego gniūžtė, kuri rėžėsi tiesiai į jo kairę akį. Vokietis kelias sekundes nesuprato, kas nutūpė į jo akiduobę - ar tai buvo paukščio kakutis, akies užtemimas ar netikėtai nebegali viena akimi matyti...Aš užmušiu savo rankom tą, kas paleido į mane sniego gniūžtę. Sniegas taip ir liko įstrigęs akiduobėj - kaip koks baltas pirato raištis puošė jo veidą. Klastuolis pasisuko link Lisetės, pažiūrėjo savo viena vargana akimi ir šyptelėjo. Pastebėjęs mielą merginą, Zwei negalėjo patikėti, kad tokios angeliškos išvaizdos mergina galėjo mesti kažką į jį. Na, persigalvojau! Neužmusiu, o tiesiog išmaudysiu sniege.
- Neklaužados merginos paprastai gauna lupti - šyptelėjo nepiktai klastuolis. - Žinok šitas tau geruoju irgi nepasibaigs!
Zwei pagaliau išsikrapštė šaltą sniegą iš akies, kuris jau gerokai buvo apšaldęs smegenis (ir akį, žinoma). Pats pasilenkė, padėjo raudoną dovaną ant žemės, pasidarė mažutį sniego gabaliuką ir lėtai pasileido bėgti link Lisetės.
-
Šiandien jau klastuolė ėjo į stovyklavietę kitą reikme. Kai jau visos dovanos buvo surinktos ir Kalėdų seneliui nuneštos, čia susirinko klastuoliai sniego karui.
Kaip Emillia ir nemėg o žiemos, bet jinai neatsisakė sniego karui. Pasimėtyti sniego gniūžtėmis į kitus, taip galima netgi išlieti jos pyktį kuri jinai laikė, ant to šalčio, žiemos, kurio taip jinai nemėgo.
Einant per sniegą kuris tada, kai kada užkrisdavo jai į batus ir taip pajausdama kojoms šaltį, merginai per kūną prabėgdavo šiurpuliukai, bet vistiek, jos noras pasimėtyti sniego gniūžtėmis niekur nedingo.
Atėjus prie stovyklavietės jau buvo susirinkę kai kurie mokiniai. Kai kuriuos klastūnyno mokinė iškarto atpažino ir netgi teko bendrauti, o kai kuriuos matė tik kelis kartus bendrajam klastūnyno bendrajame kambaryje. Bet tai netrukdė jai į juos mėtyti, Emillia neturėjo ten kokio nors gailesčio ant jų, kad ten jie jos draugai ar ne, ji vistiek jau buvo pasiruošus šalti savo rankas nuo lipinimo sniego gniūžtę.
Pirmas merginai įkrito į akį, tai klastūnyno prefektas Natanielis. Na laikykis.. Mintyse sukikeno Emi ir pradėjo lipdyti sniego gniūžtę. Paėmus sniego, pasisekė, jis buvo lipnus, todėl drąsiai galima buvo kažką lipdyti. Kaip ir klastuolė pradėjo lipdyti sniego gniūžtę ir pradėjo mėtyti į Natanielį.
-
Ugniaplaukė vos akimirkai nuėjusi į miškelį prie ežero ir po kelių sekundžių grįžusi jau rado šėlstančius pažįstamus. Keli veidai buvo įgrisę net iki gyvo kaulo, todėl buvo smagu pamatyti šviežieną. Penktakursė pasikėlė tamsiai žalią šaliką, kad užsidengtų bent dalį veido, o tada pačiupo saują sniego ir sulipdė gniūžtę. Ji žinojo į ką taikysis. Į dar nematytą vaikiną, kurį jau pašventinto ir Lisetė. Velniukiška šypsenėlė nušvietė jos veidą, nors tiesa, to negalėjai matyti per šaliką.
Morgana lėtai pradėjo slinkti prie vaikino. Pradžiai ji buvo sumąsčiusi tiesiog į jį paleisti gniūžtę, bet gi nebūtų prošal ir išmaudyti. Priartėjusi prie vaikino per kelis žingsnius ji dar pačiupo gerą saują sniego ir greitai prie jo pribėgusi iš nugaros viską sumurdė į veidą. Tylus juokas išsprūdo pro mergiotės lūpas.
-
Pamačiusi, kad pataikė į vaikiną ir dar tiesiai į rudaplaukę jo galvą, Lisetė prapliupo juoktis. Galėtų net imti raitytis ant žemės it koks kūdikėlis, bet per šalta.
Pamačiusi atbėgantį vaikiną, kurio vardo dabar nė neatsiminė, taip pat ėmė bėgti. Deja, nelabai sėkmingai. Kairysis guminis klastuolės batas kategoriškai atsisakė bėgti kartu su mergina, ir ši veidu tėškėsi į pusnį. Negana to, kad bus kiaurai peršlapusi, o sniegas šaldė smegenis, Lisetė dar ir gėdos prisidarė. Rausvaplaukė jau nė negalėtų suskaičiuoti, kiek kartų per šešerius metus dėl savo nerangių kojų krito priešais svetimus ir fainus žmones... Susiradusi pamestą batą, prancūzaitė nusivalė sniegą nuo basos pėdos ir jį apsiavė. Šitaip sušalusi kojas tikėjosi, kad rytoj ryte neteks atsikelti šlapioje, patys žinote nuo ko, lovoje.
-
Kur buvus, kur nebuvus, įsibėgėjantį klastuolį sustabdė ne kas kita, kaip dar daugiau snieko tiesiai į veidą. Jaunuolis nesuprato, kas nutiko, tik atsisuko į nematytą merginą, kuri tiesiogine to žodžio prasme sugrūdo jam visą sniego gniūžtę į veidą. Ant Zwei blakstienų buvusęs sniegas pamažu pradėjo tirpti, sudarydamas mažus vandens lašelius, kurie vis pažėjo su kiekvienu klastuolio mirksniu. Žinoma, kad taip negalima pali, šitą panelę reikia paauklėti.
- Ot klastuolės šiais laikais! Na nieko, tuoj pakerštausim - nusijuokė nepiktai klastuolis.
Jis sugriebė Morganą už liemens, šiek tiek ją kilstelėjo, ir abudu jie parkrito ant puraus it patalas sniego. Jaunuolis dar sugriebė šiek tiek sniego ir metė klastuolei į veidą.
- Mūsų sąskaitos suvestos! - šyptelėjo jaunuolis Morganai. - Žiūrėk, nesušalk. Jeigu jausi šaltį, eisim tave karštu vynu girdyt ir sausainiais maitint.
Kita klasuolio auka buvo šeštakursė, matytą iš pamokų mergina. Zwei sukrizeno, kai ji nukrito į pusnį be jo pagalbos. Jam gal šiek tiek buvo gaila, jog neprireikė jo pagalbos, kad mergina nukristų į sniegą, bet tuo pačiu jis prisiminė, kad egzistuoja karma. Klastuolis pasileido bėgti link Lisettės ir užsoko ant jos visu svoriu, nublokšdamas ir ją ir save į milžinišką sniego pusnį. Jaunuolis tikėjosi, kad kritimas nebuvo skausmingas, bent jau toks neturėjo būti.
- Ar žinai kas būna negeroms mergaitėms? - klastuolis įsmeigė žalias akis į Lisetę ir šį pikdžiugiškai šyptelėjo.
-
Turbūt tai buvo pirmas klastuolės sniego karas, kuris buvo toks aktyvus. Bet aktyvumas turėjo ir savų minusų. Tarkim tokių, kad klastuolė irgi būdavo nukentėjus, kai į ją pataikydavo su sniego gniūžtėm taip, kad ji vos nepraranda pusiausvyros ir nenukrenta. Bet, pati mergina nepasidavinėjo. Dabar jos auka buvo Zwei kurį ji buvo pasiruošus užpulti.
Pasiėmus sniego ir lipdant sniego gniūžtę, klastuolė įdėmiai stebėjo Zwei. Jau laikant sniego gniūžtę klastuolė iš visų jėgų metė į vaikiną, bet visgi jai nepavyko, nes nepataikė. Na nieko, dar kartą mesiu. Pagalvojus klastuolė, pradėjo toliau mėtyti į jį. Iš pirmo, antro ir trečio karto nepataikė, todėl tai pradėjo ją kiek erzinti ir su savu pykčiu dar kartą metė į jį ir taikliai pataikė jam į dešinįjį petį. Pagaliau. Apsidžiaugus savimi mergina nesustojo ir bandė toliau mėtyti į jį kol nepataikys, o vėliau nusitaikė prie kito žmogaus - Morganos.
Lipdant kitas sniego gniūžtes, mergina į Morganą pataikė tik iš trečio karto, bet už tat taikliai, nes pataikė jai į jos nugarą, o tiksliau į jos ilgus plaukus.
-
Natanielis atbėgęs į stoviklavietę pats pirmas, klastingai pasislėpė už didžiulės pusnies ir dabar jau sulipdęs mažiausiai šimtuką gniužčių, stebėjo žaidimą.
O tos mergytės kietos, - nenorom pripažino bernužėlis ir labiau užsimaukšlino kepurę ant ausų.
- Psst, berneli! - pašnibždom kreipėsi į vyresnįjį juodaplaukį, - psst! Bachuriuk, nori laimėt? Aišku nori, ateik čia, tik tyliai! - antrąkart kreipėsi į besismaginantį vokietuką ir rankų gestais parodė tylėti bei ateiti už pusnies, kuri atstojo nediduką skydą. Augustas patenkintas šyptelėjo ir parodė į didelę sniego kamuoliukų krūvą.
- Tu iš kairės, aš iš dešinės, pasibaigus gniužtėms - puoli prie artimiausios klastuolės ir apsikabinęs per liemenį, išmaudai sniege, kremti? - paaiškinęs nelabai idealų, bet patikimą planą, Natukas pasičiupo glėbį sulipdyto sniego ir pasileido link mergaičiukių, tikėdamasis, kad Zwei seks iš paskos.
-
Vaikinas paskutinis atėjęs prie stovyklavietės iškarto pasislėpė už medžio, kur vyko sniego karas. Ten netoliese pamatė dar vieną vaikiną. Kristoferis jį atpažino. Ten buvo Natanielis kuris kažką jau ruošiasi daryti. Jis kvietė kažkokį kitą klastuolį. Slapta klastuoliui pasiklausius apie ką jie šnekučiuojasi, Robertas irgi užsinorėjo prisidėti. Jam išlindus iš po medžio, jis prisiartino prie kito vaikino.
- Aš irgi prisidėsiu. Manau, kad metas ir mergaitėm atkeršyt. - Vos ne su maniako akims pažiūrėjo į vaikinus ir pradėjo ką jie atsakys, o pats tuo metu nusilenkė ir pradėjo lipdyti vieną sniego gniūžtę, kad vėliau mesti į kokią nors iš tų mergaičių.
O jau pradėjus eiti vaikinams, Kristoferis šyptelėjo ir ėjo jiems iš paskos, kol neužpuls kokią kitą klastuolę.Na, nepasisekė klastuolėms. Pagalvojo Kristoferis ir jau buvo pasiruošęs jas užpult.
-
Morgana linksmai ir garsiai suklikus, kai vaikis ją pačiupo už liemens, kas tiesą sakant nebuvo labai malonus jausmas, nes po galais tai kuteno! Ir tada ji krito tiesiai į sniego karalystę, o vaikis sukrito šalia jos. Ugniaplaukė giliai įkvėpė ir pažvelgė į jau atsistojusį vaikiną, norėjo pagriebti ir parversti jį, tačiau deja šis buvo per toli, o klastuolė per giliai įklimpusi. Raudonplaukė akimirką kitą pagulėjo, kol šlapias sniegas nepradėjo skverbtis ir šaldyti atidengtus kūno lopinėlius. Ji šiaip ne taip pakilo iš sniego krūvos ir nusipurtė sniegą.
Rankose ji laikė jau trys rutuliukus sniego gniūžčių, kai kažkas nevisai skaudžiai trenkėsi į jos nugarą. Nors smūgis ir buvo menkas, tačiau nuo jo vis tiek iškrito jos sulipdyti rutuliai. Pyktelėjusi raudonplaukė greitai atsisuko į tą kas metė. Akimirkai Morgana pamanė, kad bus koks vaikinas, deja tai buvo Emilija.
-Ar tu rimtai?!- Morgana apsimestinai piktai suriko ir greitai pačiupusi pamestus rutuliukas atakavo Emiliją.
Raudonplaukė pati sau šyptelėjusi pasisuko atgal ir pažvelgė į gana juokingą vaizdą, tą patį vaikiną lendantį prie Lisetės, kas iš ties atrodė tarsi jis ją bandytų pabučiuoti. Sukikenusi raudonplaukė pažvelgė į netoliese stūksančią milžinišką pusnį. Staiga ji pastebėjo kyšančią mažą galvą iš šono. “Aha! Kažkas slepiasi. Na palauk, gausi tu.“- piktdžiugiškai nusišypsojusi Morgana užsimaukšlino striukės kapišoną, kad paslėptų raudonus plaukus ir pradėjo lėtai slinkti prie tos pusnies.
Vos ją priėjusi ir pasislinkusi taip, kad viską matytų, ji iš nuostabos net antakius pakėlė. Tai buvo Natanielis. Jos buvusi simpatija, apsukęs galvą meiliais žodeliais, o tada dingo. Kraujas užvirė Morganai, bet ne dėl to, kad būtų pikta, Natanielis jai dar truputi patiko, bet ji žadėjo viską užbaigti šiomis žaidynėmis.
Raudonplaukė pagaminusi kelias gniužtes jau žadėjo pulti vaikiną, kai šis staiga išėjo pro kitą galą ir puolė prie kitų. „Ak, šūdas!“ - susinervinusi pagalvojo klastuolė, tačiau greitai susigaudžiusi pribėgo prie vaikino ir jį pastūmė tiesiai į tą pačią pusnį kurioje neseniai maudėsi Lisetė.
-
Negana to, kad Lisetė tik prieš keletą akimirkų sugebėjo išbristi iš prakeiktos pusnies ir nusipurtyti tą nelemtą sniegą, per sunkus smulkiai ir žvarbiame šaltyje drebančiai rausvaplaukei bendrakoledžis VĖL nusitempė ją į tą baltą sušalusį vandenį. Klastūnyno globotinė nespėjo nė surikti, kai išblyškęs jos veidas vėl atsidūrė pusnyje. Smagumėlis... Dar kartą atsistojusi ir DAR KARTĄ nusipurčiusi sniegą, Lisetė naglai šyptelėjo vaikinukui.
-Ne, bet žinau, kas būna tokiems kaip tu,- šeštakursė kojomis ėmė spardyti sniegą tiesiai ant bendrakoledžio. Rankomis prie sniego daugiau tikrai nelįs, jau ir taip šlapios pirštinės stingdino vargšės prancūzaitės ilgapirštes rankas.
Netoliese Lisetė pamatė už pusnies kažką judant ir, žinoma, tarsi dar mažai bėdų turėtų, per pusnis nukulniavo tiesiai ten...
-
Arši mergina! Tokios man patinka! Klastuolis pajautė, kaip ant jo palengva krito sniegas. Jis Lisettę greitai paleido, tačiau paleido vien dėl to, kad Natanielis turėjau daugiau mažiau planą. Zwei greitai atsistojo ir nubėgo už pusnies.
- Ach, tai štai koks karas? Na, galim bandyti. Blogiausiu atveju, galėsim išsitraukti lazdeles ir paknibinėti sniegą. Bet per daug jų skriausti nereikia. Klastuolės aršios moterys, po to keršys baisiau nei šikančios katės į batus - greitai išpūškavo savo pamąstymus Zwei.
Zwei pamatė dar vieną vaikinuką, ir šyptelėjo jam tokia pačia maniakiška šypsena Robertui.
- Tikiuosi, kad viskas pasiseks. Tik nepamirškim, jeigu jau labai gauna malkų nuo mūsų, tai reikės kažko šilto joms paruošti. Ale džentelmetai turim būti savom klastuolėm. - ganėtinai taikiu tonu pasakė Zwei.
Jaunuolis nusigriebė šūsnį snieginių pončkų ir paleido kelias į Morganos, kelias į Lisettės ir Emilijos pusę. Jaunuolis tikėjosi, kad šį kart bent viena pataikys.
Zwei pamatė, kad Lisettė artėja prie pusnies, už kurios jie slepiasi, todėl Zwei nieko nelaukdamas šoko ant merginos visu svoriu blokšdamas ją ant puraus sniego.
- Po šito tikrai pagaminsiu tau tokios arbatos - šyptelėjo vokietukas.
-
Prisidėjus prie Natanielio ir Zwei, vaikinas pasirinko sau auką - Morganą. Šyptelėjęs, ir sulipdant pirmą sniego gniūžtę, negalvojant jis iškarto ją metė į ugninių plaukų savininkę.
Pataikė. Bet nieko negalvojant, jis pradėjo mest toliau į ją, kol neatkreips dėmesį į Kristoferį. Bet to trūko, todėl dar ir nepamiršo vienos merginos Lisettes į kurią irgi pradėjo ruoštis mėtyti.
Pasilenkęs vaikinas pradėjo lipdyti sniego gniūžtę. Sniegas buvo šaltas, tai privertė vaikiną pasigailėti, kad jis be pirštinių ir išvis labai lengvai apsirengęs. Turėjo tik šaliką ir tai, ne taip jį ir šildė, kai lauke buvo toks nežmoniškas šaltis kurį Robertas senai buvo patyręs.
Bet tai nebuvo svarbu, vaikinas galėjo ir pakentėt, o noras, kažką "išmaudyti" buvo netgi nekontroliuojamas. Todėl, be galvojimų vaikinas pribėgo prie Morganos ir ją pastūmė, kad toji nukristu ir, kad sugebėtu ją apmėtyti sniegu. O vėliau vaikinas pradėjo artintis ir prie Lisettes kur ji jau buvo nukritus, o šalia buvo Zwei.
-
Ruduo buvo visoks ir tarsi troško suerzinti Auksę. Vieną dieną vėjuota ir šalta, o kitą saulė šildo orą, vėjelio net su žiburiu neįmanoma buvo rasti.
Nutaikiusi vieną šiltos ir gražios dienos popietę, Marietta išlindo iš pilies bei perkreiptu veidu žingsniavo po apylinkes. Vieną akimirką ji žingsniavo susigūžusi, o kitą netgi stengėsi prasisegti megztinį, kol galop priėjo išvadą, kad diena pasitaikė šilta ir maloni. Kodėl taip sunku? Žinoma, jis prarado seserį. Bet visgi, tas giminės vidaus karas yra kažkas nenormalaus. Ak, kad galėčiau aš išvy... Hale nutraukė savo mintį ir tuo pačiu sustojo. Mergiūkštės paleistus, ilgokus, juodus, garbanotus plaukus lengvai sutaršė jaukus vėjelis, o ši apsidairiusi suvokė, jog ganėtinai toli nužingsniavo ežero pakrante, gal net kiek per toli. Tačiau jos dėmesį patraukė vos už dešimties žingsnių prasidėjusi stovyklavietė, ar kažkas panašaus į ją. Mat vėjas, keletą dienų itin šėlęs, neaplenkė ir šios vietos. Gabrieli, prašau, nebeversk manęs graužtis. Neversk man pačios savęs žlugdyti ir nekęsti. Mergiūkštė tipeno per smėlį, lėčiau nei kada nors anksčiau. Mokslo metai net nebuvo spėję pagauti savo greito tempo, o Auksė jau ėmė gauti laiškų nuo savo brolio. Jie, žinoma, nebuvo džiuginantys ar pozityvūs. Prie pat vandens, Marietta sustojo. Pasuko galvą į šoną ir leido vėl vėjui taršyti plaukus. Akimis ji matė, kad pabėgo tolokai, vargu ar kas čia ją pamatys. Hale atsisėdo ant vėsaus smėlio ir užsidengė delnais veidą. Net nesuprato, kaip greitai ėmė tylomis, vos girdimai kūkčioti.
-
Sebastianas nebegalėjo rasti vietos po saule. Mokykloje buvo vienišas ir liūdnas, namuose buvo toks pats mėšlas tik dar prisidėjo ir skausmas. Azrielis jau pradėjo kaltinti save. Galbūt jis tikrai toks blogas? Galbūt nebesugeba susivaldyti? O gal pasaulis visiems toks siaubingas. Šiaip ar taip Sebastianui taip neatrodė. Nuolatinis girdimas juokas koridoriuose, kartu linksmai ruošiami namų darbai, o Sebastianas vis vienas. Bet koks skirtumas. Juk gyvenimas dėl apmąstymų nepagerės.
Net nepastebėjo kaip priartėjo prie ežero pakrantės. Atrodė tik ką tik išėjo iš pilies, o štai kiek nuo jos nutolo. Berniukas apžvelgė pakrantę. Ant smėlio sėdėjo mergaitė, o gal jau mergina. Iš tolo negalėjo pasakyti. Sebastienas nuėjo ir atsisėdo šalia jos. Mokinė verkė. Šiaip berniukui tai rūpėjo mažiausiai, bet jis vis tiek prašneko.
- Ir kodėl gi tu verki?
Net nežinojo ar verta traukti jos ašaras per dantį, todėl tik pasirėmė į kelius ir pažvelgė į menkas ežero bangeles, kurios susidarė nuo staiga pakilusio vėjo, o dangų uždengė tamsūs debesys. Jie privertė Sebą stipriau susisupti į apsiaustą.
-
Auksė žinojo, kad sėdėjo ant smėlio palyginus toli nuo pilies. Vistiek, niekam nerūpės. O kam turėtų? Gabrielis trokšta mane įvelti į karą, tėvai kažkur bastosi, giminės vieni kitus pjauna... Tai normalu? Aišku, ne! Ašaros ritosi skruostais, kūnas trūkčiojo, o atsiradęs šaltas vėjas šiaušė plaukus ir privertė šiurpti odą. Žingsnius Marietta lyg ir girdėjo, tačiau buvo tikra, jog jai tik pasirodė. Visgi, išgirdusi balsą, krūptelėjo ir pakėlė šlapius, ašarų pritvinkusius delnus.
- Aš, ne-ne, - balsas suvirpėjo ir Hale vėl sukūkčiojo, - na, gerai, - apsiausto rankove nusivalė veidą, tačiau skruostu vėl ėmė riedėti ašara, - verkiu. Verkiu, nes mano giminės kariauja. Tėvai slapstosi, brolis nori mane, vos antrakursę, įtraukti į beviltiškas žudynes, o tiksliau sakant, karą. Mano senelis, vos prieš mėnesį, nužudė pusseserę, - dar kartą nušluostė skruostą, suvirpėjo, - su ja buvau artima. Net neįsivaizduoju kaip dabar jaučiasi pusbrolis, netekęs sesers. Be to, pusbrolį matau dažnai, jis dar mokosi čia, Hogvartse. Nežinau, bet turbūt skamba beprotiškai, ypač beprotiška mintis yra ta, jog net nepažįsti manęs, - atsiduso ir vėl sudrebėjo, tačiau bent jau nustojo verkti. - Aš Auksė. Auksė Marietta Hale.
Ji prisivertė pasukti galvą ir nekreipdama dėmesio į plaukus, kurie badė akis, o juos taršė vėjas, pagaliau pamatė tą berniuką, kuris ją ir užkalbino.
-
Sebastianas tikrai nesijautė tuo žmogumi, kuriam galima išsipasakoti. Nors gal dėl to, kad niekas niekada su juo per daug neatviravo. Užtai dabar jautėsi baisiausiai nustebęs, kai mergaitė jam papasakojo kas vyksta jos gyvenime. Dabar jau visai nenorėjo erzinti mergiotės.
- Taip, tu teisi, skamba beprotiškai, bet tikiu tavim,- dirbtinai nusišypsojo. Gal būtų nusišypsojęs atvirai, bet nemokėjo. Jaumai buvo užgniaužti tamsiausiose širdies kertelėse. Jei namuose nebūtų pats patyręs visokiausių nesąmonių gal ir netikėtų mergaite.
- Auksė. Man atrodo, esu tave matęs. Tik nepamenu kur. Žinoma, galėčiau sakyt, kad pamokose, bet retai jose apsilankau,- veidą vėl iškreipė šypsnis,- Aš Sebastianas. Sebastianas Azrielis Herondeilas. Taip, mano antrojo vardo atžvilgiu, su mirties angelu esu beveik bendravardis,- pridūrė. Tokia minčių tirada turbūt buvo ilgiausia per... visą jo gyvenimą. Net pačiam Sebui pasidarė keista.
- Beje, namuose tau tikrai ne pyragai,- pabandė paguosti Auksę, nors, galbūt, taip situaciją tik dar labiau pablogino. Vieną akimirką jis net pamintijo, kad mokinės šeima dar labiau nušokusi nuo realybės nei Sebastiano.
- Žinai, nebūtina verkti dėl šiknių, nes jei aš dėl to verčiau, tai būčiau verkęs visus vienuoliką metų ir visas dabartines vasaras,- pasakęs tai jis delnu užsidengė burną. Neturėjo to pasakyti. Neturėjo nieku gyvu.
-
Auksė pati nesuprato, kodėl viską išpasakojo. Galbūt, ji nebeturėjo jėgų visai šiai naštai laikyti, o gal jai tereikėjo išsikalbėti. Kam nors. Nesvarbu. Ką aš padariau? Mare, ką tu padarei?! Aš kvaiša, visiška kvaiša. Akimirksnį, kai vėjas nurimo, dvylikametė jau rengėsi vėl pulti į ašaras, tačiau šiaip, taip susitvarkė su savimi. It nurijo tą kylantį ašarų srautą, o tuo pačiu ir visą gumulą, sklidiną skausmo. Hm, jis pats kažkur matytas. Sebastianas Azrielis...
- Hm, man taip pat atrodai matytas, - ji menkai pralinksmėjo, nors žinojo, kad veidas, o ypač akys, vis dar išdavė verkimo, ašarų požymius, - kartais nesi iš Varno Nago? Galbūt esam iš to paties koledžo, - menkai gūžtelėjo daugiau nežinodama ką pasakyti. Ji nusuko galvą nuo Sebastiano, nors iš tiesų, dar kelias minutes mielai būtų paspoksojusi į jį. Dabar ji žvelgė į vandens platybes, nedideles ir dideles bangeles, sukeltas rudens vėjo.
- Pyragais to nepavadinsi, - pati nesuprato kodėl sukikeno, matyt suprato, kad jis bandė gerinti situaciją. Pati žinau, kaip tai skaudu. Pyragai gal tik metafora, bet patikėk, tai nėra labai malonu. Mintyse ji karštakošiškai atrėžė, tačiau garsiai to nedrįso tėkšti. Sebastianui vėl prabilus, Auksė nebeatsispyrė pagundai ir vėl pasisuko į jį bei menkai kilstelėjo antakius.
- Mmm? - išspaudė šiokį, tokį garsą, matydama jo delną ties lūpomis.
-
- Taip. Taip, aš iš Varno Nago. Reiškia mačiau tave bendrąjame kambaryje,- ištarė ir ranka nubraukė plaukus nuo akių. Kai pasakė tą sakinį, kurio neturėjo pasakyti, Sebas meldė, kad Auksė nesureaguotų. Bet, žinoma, juk Azrielio gyvenime niekas nevykdavo pagal jo norus, nes mergaitė, kurios mintys buvo kažkur nuplaukusios, vos Sebas ištarė žodžius iš karto sukluso. Velnias. Tu tikras kvailys. Tikrų tikriausias. Dabar negalėjo tiesiog pabėgti ar pakeisti temą. Geriau pagalvojus, gal derėtų papasakoti? Juk ir Auksė jam viską papasakojo. Bet jis taps tik dar labiau pažeidžiamas. Atsiras dar vienas žmogus, kuris galės jį engti. Ar Sebas dabar bijo? Ar bijo kažkokios mergiotės nuomonės? Kodėl jam taip sunku nuspręsti? Berniukas gerklėje pajuto gumulą. Seniai jau nebuvo jo jautęs. Mokėjo susivaldyti. O dabar... Dabar nežinojo ką daryti. Buvo visiškai pasimetęs.
- Sunku paaiškinti. Tai tęsiasi daug ilgiau nei tavo šeimos karas. Tiksliau visą mano gyvenimą,- pradėjo pasakoti, bet balsas vėl užsikirto. Negalėjo ištarti viso pasakojimo žodžiais. Staiga, į galvą atėjo visiškai kvaila mintis.
- Gerai, papasakosiu, bet turi prižadėti, kad niekam nepasakosi. Žinoma, aš žinau kaip kartais sunku laikytis žodžio, ne kartą tuo įsitikinau, todėl siūlau tau sandorį. Kerais užbursime savo mintis. Mano pasakojimo tu nepamirši, bet negalėsi jo ištarti garsiai. Tas pats atsitiks ir man. Nepamiršiu tavo pasakojimo, bet negalėsiu jo niekam papasakoti. Ar sutinki?- viską išsakęs paklausė. Buvo kiek atgavęs pasitikėjimą, todėl veide švietė dirbtinis šypsnis.
-
Auksė juto ne tik išorinį šaltį, stingstančius delnus ir pirštus, bet ir vidinį, turbūt tokį, kurio nejautė niekas kitas. Dvylikametė apsikabino kelius ir padėjo galvą ant kelių. Marietta jautė, kaip kraujas, tekėdamas kraujagyslėmis, stingo ir šalo, o kartu stingo bei niekur negalėjo judėti pyktis, nusivylimas savimi ir kiti prieštaringi jausmai, it visa siela apsišerkšnijo baisiais ledo spygliais. Ką, po velnių, aš darau? Hm, turbūt niekas, išskyrus pusbrolį nežino apie mano bandymą praėjusią vasarą paskęsti ežere. Vis dar puikiai pamenu tą ūžesį ausyse, dusulį ir sunkų jausmą krūtinėje. Niekados to nepamiršiu... Ji pakėlė galvą nuo kelių.
- Jeigu nenori pasakoti, - gūžtelėjo pečiais, - nesvarbu. Pati nežinau, kodėl tau viską išbėriau...
Ji nuėmė rankas nuo kelių ir atsirėmė į vėsų paplūdimio smėlį, kuris pats tarsi kietėjo nuo šalto rudens oro. Vienu delnu suspaudė saują smėlio, žvelgė į nedideles ežero bangeles, leido vėjui blaškyti plaukus ir klausėsi berniuko. Negi taip galima, įmanoma? Kodėl? Išgirdusi kiek kvailoką pasiūlymą, Auksė pasuko galvą į jos pusę.
- Sutinku, - menkai pakėlė lūpų kampučius, mirksėdama jautė drėgnas blakstienas. Visada geriau apsidrausti. Rizika ne visados reikalinga. Sugraibiusi netoliese buvusį akmenuką, paleido jį į ežero gelmes, o šis gan garsiai pliumptelėjo vandenin.
-
Berniukas apmąstė viską mintyse. Ką galėjo pasakyti, o ką geriau nutylėti. Atrodo, tokią istoriją būtų galima pasakoti dienų dienas, bet viską galima pasakyti ir vos keliais žodžiais. Žinoma, kas Sebastianas pasirinks trumpesnį variantą. Nebuvo linkęs atvirauti, o tiksliau buvo visai uždaras. Nemokėjo bendrauti nei su berniukais, nei su mergaitėm. Net nežinojo ar moka bendrauti su savimi. Jo elgesys net jam pačiam kėlė abejonių.
Čia juk Hogvartsas. Čia jis gali būti savimi. Juk niekur aplink nėra tėvo, kuris galėtų sumedžioti berniuką. Bet negi Sebas bijo? Jei pradės pasitikėti kažkuo, o po to baigsis taip pat. Bus vėl paliktas ir vienišas. Tai jau geriau per amžius bus vienišas, nei kažkas apmaus jo pasitikėjimą ir tik dar labiau įskaudins Azrielį. Vis dėlto berniukas norėjo papasakoti šiai mergaitei viską. Bijojo ir nežinojo kaip, bet norėjo.
- Žinai, net nežinau nuo ko pradėt,- pratarė tyliai.- Visą savo gyvenimą patiriu smurtą. Tai tęsiasi taip ilgai, kad negrįžtamai pakeitė visą mano esybę. Net nežinau kada tiksliai tai prasidėjo. Atrodo, būtų nelogiška smurtauti prieš kūdikį, bet net ir tuo jau suabejojau.
Jis kuriam laikui nutilo ir pažvelgė į ežero platybes. Bandė nuryti gerklėje susiformavusį gumulą. Negalėjo verkti, todėl turėjo pailsėti nuo šnekos. Net nežinojo ar pasakoti mergaitei toliau. Galbūt reiktų tiesiog atsistoti ir išeiti. Bet juk jau tiek daug pasakė, dabar negali palikti neužbaigto reikalo. Gumulas gerklėje niekur nesitraukė. Nebūk mižnius, Sebai,- tarė sau mintyse.
- Matai mano akis?- paklausė. Tai buvo tas dalykas, kurio nežinojo niekas, o Sebastianas ir dabar siaubingai bijojo tęsti kalbą,- Anksčiau jos buvo mėlynos,- jo vidų užliejo pyktis, o trumpi nagai susmigo delnus. Iki skausmo. Po kelių akimirkų jis atleido juos ir pažvelgė į delnus. Kraujas. Nekreipdamas dėmesio į pykčio ar skausmo ašaras jis tęsė:
- Buvau vos šešerių kai tėvas nusprendė, kad esu per daug panašus į motiną. Prirakino mane prie kėdės ir amžiams pakeitė akių spalvą į tokią rudą kaip jo. Iki dabar pamenu tą skausmą,- jis vėl trumpam nutilo ir atsikvėpė,- o ką aš galėjau padaryti? Ką gali padaryti mažas vaikas prieš suaugusį burtininką? Tik verkti. Bet neverkiau. Kad ir kaip skaudėjo. Nuo to laiko daugiau niekada neverkiau. Supratau, kad niekas nepasikeis dėl mano ašarų,- baigė kalbėti jis ir žvilgsniu tyrinėjo smėlėtą pakrantę. Ant smėlio nukrito viena ašara, po jos kita. Jis apsiausto rankove nubraukė likusias ant veido. Negalėjo verkti. Tik ne dabar.
-
Auksė sėdėjo tykiai apsikabinusi kelius, o galvą šoneliu padėjusi ant jų. Ji nebuvo tikra, jog gebėtų judinti rankas, pirštus ar riešus. Ne dėlto, kad jie buvo lediniai, be jokios, net ir menkos šilumos užuominos. Marietta jautė, kaip stingo kraujas gyslose, o padaryti nieko negalėjo. Dvylikos metų amžiaus mergaitė stengėsi nepulti į dar vieną ašarų ataką, nors ir norėjo išsiverkti, tačiau visiškai nedegė noru pasirodyti viską imanti į širdį ir verksnė. Šalia gi sėdėjo Sebastianas. Sweet dreams are made of this. Who am I to disagree? I travel the world and the seven seas, everybody's looking for something. Jos galvoje skambėjo virpantys žodžiai, dainos, kurią kažkada taip mėgo, kurios kiekvienas žodis reiškė vis kitokį jausmą ir emociją, tačiau dabar visa tai buvo pamiršta ir palikta giliai praeityje. Hale įdėmiai klausėsi ne itin garsaus Azrielio balso. Vos pažvelgus į jo akis, suprato, jog kažkas ne taip. O dabar gavo atsakymą. Ji žinojo kaip sunku kalbėti garsiai išgyvenimus, apie kuriuos negalėjo žinoti niekas. Apie tuos, kurie slėpti giliausiuose sielos kampeliuose.
- Užjaučiu, - vos girdimai išpešė žodį, nors žinojo, kad jis nieko nepadarys, viskas strigo gerklėje, - na, yra dar vienas dalykas. Iš mano atminties ištrinti pirmieji septyneri mano gyvenimo metai. Tai tarsi žiojanti skylė, kuri pamažu traukiasi vis kažką artyn savęs, - pajuto vėjelio gūsį ir žvelgė į tamsias medžio šakas, - na, tai nėra svarbu.
Na štai, ji prabilo. To nežinojo net pusbrolis, kuris jai buvo itin artima asmenybė. Skruostu, kuris buvo atremtas į kelį, ir kurio nesimatė, nuriedėjo šalta ašara, o lūpos suvirpėjo.
-
Berniukas tik linktelėjo, kai Auksė pareiškė užuojautą. O ką daugiau galėjo padaryt? Šokti mergiotei ant kaklo? Net nebuvo dėl ko, nes tas vienas žodis negalėjo niekuo padėti. Sebastianas tylomis klausėsi vėl prabilusios antrakursės žodžių. Kas būtų jei iš jo atminties būtų ištrinta daugiau nei pusė gyvenimo? Galbūt būtų tik geriau, nes prisiminti tuos visus jo mėšlinus metus nebuvo labai smagi veiklelė. Nors vis dėlto, būtų dar keisčiau, nei dabar. Ne, geriau jau viską prisimins. Kada nors atkeršys. Atsilygins. Jo venas vėl užliejo pyktis, o po to baimė. Ar jis darosi toks kaip tėvas? Ar ir pastarąjį užplūsdavo tokie pykčio priepuoliai? Ne, Azrielis negalėjo tokiu tapti. Tapti monstru. Jo pirštai susmigo į vėsų smėlį.
- Užjaučiu,- pasakė tą patį bereikšmį žodį mergaitei. Iš dangaus nusileido keletas lašų. Po pirmųjų pasileido ir kiti. Nieko nuostabaus. Tie debesys, atsiradę lyg iš niekur, nežadėjo nieko gero. Galiausiai, abu varnai sėdėjo lietuje. Bet Sebas nesistojo ir nenuėjo tolyn. Tiesiog sėdėjo. Gailėjosi prasitaręs mergiotei apie savo gyvenimą. Nežinojo kas jam užėjo. Nežinojo kas iš viso dedasi jo gyvenimėlyje. Neturėjo draugų, neturėjo net jokių pažįstamų. Buvo užsidaręs savyje jau keletą metų. Ir net nuo keisto išsipasakojimo, kuris įvyko dabar, visai nepalengvėjo. Žmonės meluoja. Tenka su tuo susitaikyt.
-
Auksė pakėlė galvelę nuo kelių. Ji pasijuto tarsi atsibudo iš kažkokio sapno, miglos ar iš svaigaus liūno, ją pažadino lietaus lašai. I'm shoutin' from the rooftop, baby. Come pick me up, come pick me up. Marietta jautėsi itin nejaukiai, krentantys vandens lašai nepaliko sauso plotelio, ji permirko kiaurai, darėsi šalta. Pick me up when I'm feeling low. Pick me up and show me home. Hale nustojo buku žvilgsniu žvilgčioti į Sebastianą ar į medžius. Akimirką net susiraukė, suvokusi visiškai nesmagią tiesą. Ką aš po galais padariau?! Kažkokiam nepažįstamam papasakojau savo paslaptis ir baisybes, kurių nieks neturi žinoti?! KĄ?! KODĖL?! Mare, nešdinkis! Auksė klupdama atsistojo, kadangi kūnas, peršlapęs ir toks nesąvas, visiškai jos neklausė. Ranka Marietta patraukė nuo skruosto plaukus, kurių galuose kabėjo lašai ir jie buvo prilipę.
- Aš, aš, - vos pralemeno, - jaučiuosi tikra kvai-kvai-lė, - greičiau! - man reikia eiti, - jau nusisuko ir žengė keletą žingsnių, bet atsisuko į berniuką, - nebandai niekam pasakoti. Geruoju tau tai nesibaigs, - nusprendė, kad tai ne koks grasinimas, o įspėjimas, ėmė drebėti, - galbūt susitiksim dar.
Ir tuomet apsisuko. Visa šlapia, permirkusi ir sušalusi bėgo pirmyn, klupdama, tačiau nesustojo. Nekreipė dėmesio į linkstančius kelius, plaukus, kurie lipo prie veido ir kaklo, jai terūpėjo tik dingti iš tos vietos ir viską pamiršti.
-
Lietus vis dar nesilpo, o jo lašai stipriai atsimušdamo į žemę, į odą, ant vandens jie sudarė lietaus paliekamus raštus. Abu jaunuoliai kūrį laiką tiesiog sėdėjo ir Sebas jau norėjo kažką pasakyti, bet Marietta buvo pirma. Dabar ji atrodė kaip išprotėjusi. Apšaukė berniuką ir jau ruošėsi bėgti. Net kai ji pradėjo kalbėti Azrielis jau galėjo nuspėti jos kėslus. Žinoma, dabar ji jautėsi nesaugi. Beje, kaip ir jis. Išsipasakojo visai svetimam berniukui. Tiksliau - tikrai menkystai, Sebo manymu. Mergiotė užkibo ant visiško menkystos kabliuko ir išsipasakojo. Tačiau galėtų suprasti, kad ir vaikinukas nesijautė gerai. Jei atvirai, tai visai sumautai. Jis net dabar nesugebėjo pratarti jokio žodelio ir taip nuraminti Auksę. Bent pabandyti. Iš mergaitės lūžtančio balso galėjo suprasti, kad šioji verkia. Gerai, kad lijo; niekas negalėjo pastebėti vėl Sebo akis paliekančių ašarų. Pasistengęs bent kiek nuryti gerklėje esantį gumulą jis pratarė:
- Tada tiesiog eik!
Tegu eina. Bus lengviau. Mergaitei nutolus Sebas įsikniaubė į kelius. Dar vienas žmogus, kuriam patikėjo savo paslaptį paliko. Varnas sukūkčiojo. Koks kvailys sugalvojo, kad vaikinai neverkia? Azrielis neverkė. Bet būtų verkęs daug dažniau jei būtų galėjęs. Galbūt taip pasireiškia jo laisvė nuo namų - ašaromis riedančiom skruostais.
Po kelių minučių jis atsistojo ir iš lėto nupėdino link pilies. Jam nerūpėjo lietus. Tegul nuplauna ašaras.
Žmonės palieka. Tenka su tuo susitaikyt.
-
Šiandienos vakaras (einantis į naktį) atrodė lyg Vincento Van Gogo piešinys. Nebuvo labai tamsu, tokia graži, laisvai atrodanti melsva spalva su skirtingais jos atspalviais. Šviečiančios, šiandien itin ryškiai matomos žvaigždės, atrodė kaip daugybė Saulių. Gražus, be galo įspūdingas dangus. Hogvartso pilis metė dailų, tvarkingą šešėlį ant gėlėtos pievos, ežero, uždraustojo miško. Vėjas buvo silpnas, o aplinka kerinti ir magiška (nenuostabu, juk čia burtininkų pasaulis!).
Skarletė šiandien buvo itin laiminga, pagalvokit, lygiai penkias valandas ir trylika minučių atgal jai sukako dvylika. Tokios progos ji tiesiog negalėjo neatšvęsti, o kadangi yra entuziastinga planuotoja, nusprendė jog gimtadienį praleis apsupta kitų moksleivių kur nors prie laužo. Netgi veiklos sugalvojo, juk kaip vakaras be linksmybių?
Dailūs balti pakvietimai į pasisėdėjimą netoli ežero su juodu rašalu viduje buvo išsiųsti porai draugių jau prieš tris dienas, prašymu pakviesti daugiau pažįstamų. Juk Skarletė Siuzana niekam neminėjo, jog šiandien – gimtadienis, pavadino tai tiesiog išvyka. Nenorėjo būti tokia savanaudė.
Eidama dar gana šviesiu taku iki reikiamos vietos, išvydo pažįstamų veidų ir šyptelėjo. Su savim tempėsi medžiaginį maišelį su daug daug zefyrų bei keksiukų su įvairiais įdarais. Niekada nežinai kada prasidės maisto karas. Daugiau nieko neprireikė, apart žmonių. Nors daugumos nė nepažinojo, jai nerūpėjo, per daug džiaugėsi šiandiena.
– Sveikučiai, – turbūt atrodė dabar linksmiausia, – kuris nors užkurkite laužą. Turiu zefyrų!
Šypsena nuo jos nesitraukė nė per milimetrą, o džiaugsmas virto per kraštus, tikėkimės, nepasirodė keistuolė, sukvietusi nepažįstamus prie ežero. Greičiausiai niekas nė nenorėjo čia eiti ar buvo ne nuotaikoje.
– Kad nebūtų tokia jau nejauki tyla, – mergaičiukė tyliau pratarė atsisėdusi ant žolės – gal norite kažką pažaisti? Nemanau, kad verta susipažinti visiems. Juk mūsų tiek daug! Nors, aš Skarletė Siuzana. Jei norėsite kreiptis, – raustelėjo.
-
Jau prieš keletą dienų prie savo lovos mažoji italė rado baltą atviruką su pakvietimu į išvyką. Kaip reikalas sumišo. Suprato, kad ten bus jai nepažįstamų žmonių, o tai kėlė keblumų. Su tais kitais vaikais reikės kalbėtis. Nepažįstami žmonės vertė ją jaustis nepatogiai. Visada. O ir pačios Skarletės itin gerai nepažinojo – ot, vos porą kartų persimetė žodžiu ar dviems.
Kilo ir kitų sunkumų. Ar tai bus oficiali išvyka? Ar reikia ką nrs su savimi atsinešti? Kvietime nieko nenurodyta, tačiau iš kur jai žinoti, kaip čia priimta? Namie pas senelę kažkur eidami į svečius visada nešdavosi pyrago. Ar bent vyno.
Kelias valandas preiš sutartą laiką visgi pradėjo ruoštis. Išbandė ant savęs vieną suknelę – per laisva ir pernelyg primena saulę bei jūrą, netinka. Pilkas sijonas ir baltas megztukas atrodė pernelyg oficialiai. Galiausiai supsichavo ir visu svoriu griuvo ant lovos, pasiruošusi joje išgulėti iki pat ryto.
Tik dešimt minučių prieš nutarė visgi eiti. Tiek to, džinsai ir balti marškinėliai bus gerai. Dar pagriebė džemperį, jeigu kartais pasidarytų per šalta ir nugarmėjo laiptais žemyn.
Lauke ją pasitiko gaivus pavasarinis oras bei be galo žvaigždėtas dangus. Net nustebo – paskutinįsyk tokį dangų matė vasarą. Italijoje. Vos prisiminus saulėtą salą jos kūnas pajuto čionykštį šaltuką ir mergailė pasigailėjo leidusi savo mintims nutolti taip toli nuo Škotijos.
Tik linkelėjo jau susibūrusiems vaikams, pernelyg susidrovėjusi tarti nors žodį. Užtat prašymą užkurti laužą pasitiko su tyliu džiaugsmu, kuris atsispindėjo šypsniu veide.
Čia jau buvo sukrautos malkos ugniai užkurti, tad darbo beveik nebuvo. Iš galinės kelnių kišenės išsiėmė burtų lazdelę.
– Incendio, – tarstelėjo, ore brėždama žvakės liepsnos simbolį.
Iš lazdelės galiuko ant malkų pasipylė žiežirbos, kurios po kelių sekundžių pasivertė ugnimi. Štai dabar ugnis smagiai spragsėjo, taip ir kviesdama visus susiburti aplinkui ją. O dar bus zefyriukai! Dievaži, trūksta tik gitaros ir dainų, o pasijus kaip vasaros stovykloj.
Nedrąsiai atsisėdo ant rąsto šalia Skarletės. Šiai prisistačius, rudaplaukė pajuto ant savęs poros vaikų žvilgsnius ir, nejaukiai pasimuisčiusi, nutarė irgi prisistatyti – beveik nieko nepažinojo.
– Mi chiamo... – kostelėjo, – oi, tai yra, aš Rafaela, – pabandė nusišypsoti, tačiau tai labiau priminė sumišimo grimasą negu šypseną. Tikėjosi, kad tamsoje nieks to nepastebės. Ir iškart pasigailėjo nepasiėmusi akinių, kurie paslėptų jos vietos sau nerandančias akis.
-
Clemencija visai buvo ir pamiršusi apie Skarletę. Juk jų draugystė buvo nuo pat mažens ir dabar jos beveik nebendrauja. Jai tai taip buvo miela, kad ji gavo pakvietimą,todėl nusprendė atnešti kokią dovaną iškylai (nors visai nesitikėjo, kad tada bus Skarletės gimtadienis). Mergaitė iškepė porą keksiukų, kaip dėkojimą už pakvietimą.
Dėl aprangos labai nesireikšmino. Aprengė pilką suknelę kuri buvo iki kelių, be jokių iškirpčių kas uždengė jos pečius, pati suknelė nebuvo labai prilipusi prie Clemencijos kūno, ji tokia yra labiau laisvesnė. Mergaitė labai nesipuošė, nedėjo jokių papuošalų ar ten nesidažė, jai tai nerūpėjo. O ant galo, nors ir prie suknelės nelabai dera, ji aprengė juodus sportbačius su baltais raišteliais.
Martes susiruošė pernelyg anksti, nes kaip buvo nurodyta laiške, iškyla bus kur kas vėliau. Tuo metu ji visai neturėjo veiklos, nežinojo ką ji galėtu padaryti. Kuo buvo didesnis jos nuobodulys, tuo labiau ji darė keistesnius dalykus. Galop suvalgė vieną keksiuką. Antrą. Trečia. Keksiuką už keksiuką ir jų pasiliko tik... Du. Ameli truputi nusivylė, bet juk niekas nežinojo, kad ji juos gamino?
Galų galiausiai atėjo laikas, kai Clemencei reikėjo jau išeidinėti. Dar kartą sušukavus plaukus, ji pasižiūrėjo į veidrodį, nusišypsojo ir išėjo iš mergaičių kambario, o prieš išeinant pasiėmė tuos du keksiukus kuriuos ji laikė rankose. Nors ir tai, pakeliui ji juos suvalgė. Velniop. Garbanė nuvalė savo rankas, kurios susipurvino nuo keksiukų, patrindama juos į suknelę ir tada truputi supurvino suknelę. Klastuolė kiek sarkastiškai iš šios situacijos pajuokavo ir pasistengė nekreipti į tai dėmesio, o jeigu kažkas apie tai pakomentuos, ji už save nieko nepažada, nes užmuš.
Einant iki iškylos, vakare, Ameli galėjo pasiskųsti tuo, kad ją visą sukandžiojo uodai. Ir ji dar supurvino suknelę ir atėjo be dovanos.. Bet ji visus tuos skundimus pamiršo kai atėjo prie susitikimo vietos ir pamatė kiek daug žmonių yra čia susibūrę. Mergaitė nieko nelaukiant iškarto pribėgo prie Skarletės ir ją užpuolė apkabinimais.
- Paaasiilgaauu. - Dar stipriau apkabino.
Jau kiek vėliau, mergaitė priprato prie aplinkos ir labai sudrąsėjo. Martes aplinkui apsižvalgė ir jai ši iškylą pasirodė kiek nuobodoka. Netgi Siuzana paklausė ką galima būtu daryti. Mergaitė greitai tai apsvarstė ir nieko nelaukiant jais ir pasidalino.
- Aš, aš, aš žinau!! - Pati pirmoji pašoko ir pradėjo šūkauti. - Papasakojam siaubo istorijas arba galim pažaisti tiesą drąsą. O jeigu ką nors rimtesnio tai ir butelį. - Į visus šelmiškai pažiūrėjo ir neišlaikius, pradėjo tyliai kikenti.
-
Bethany puikiai prisiminė kas per viena buvo ta Skarletė, kur ją susitiko ir koks pirmasis prisiminimas išliko atmintyje. Visgi, gavusi pakvietimą, susigėdo dėka savo elgesio pirmojo susitikimo metu - ji elgėsi kvailai ir rūsčiai, o Siuzana tryško džiaugsmu taip, kad net apie jos psichinę būklę pagalvojo.
Medutis pirmiausia pasirūpino nedidele dovanėle : drobiniu maišeliu rankų darbo saldainių ir nedideliu, gėlytės formos sidabriniu pakabuku su grandinėle. Varnė tiksliai nežinojo, ką mėgo šventės organizatorė, tačiau vylėsi, jog ji nenusivils.
Bethany valandą mąstė kaip apsirengti. Visi drabužiai mėtėsi ant grindų, stalo, spintelės, lovos bei visur kitur, visame kambaryje. Kai liko pusvalandis iki suplanuoto išėjimo penkiolika minučių anksčiau, pagriebė pilką, ilgų rankovių, maišo tipo suknutę, kurios vidus buvo padengtas lengvai šildžiusiu, švelniu pūkeliu. Priderino baltus sportbatukus, plaukus ištiesino ir žirklėmis sulygino netvarkingus galus. Tiesa, Medutis dar nepriprato matyti savęs vos pečius siekusiais plaukais. Rausvu blizgiu perbraukė per lūpas, o mėgstamiausiu kosmetiniu pieštuku, suteikiančiu žibėjimo, padailino veidelį. Blizgėti jai beprotiškai patiko. Vos nepamiršo vieno tušo sluoksnio, gražesniam žvilgsniui. Antakius ryškinti nebebuvo laiko.
Pagriebusi blizgiame popieriuje papuoštą dėžutę su dovanėle, greitai nužvelgė veidrodyje savo išvaizdą bei išbėgo lauk.
Vietą pasiekė anksčiau nei tikėjosi, bet pastebėjo daugiau veidų, nei tikėjosi. Laužas pamažu degė, kas privertė šypteli. Stabtelėjusi Bethany akimis susirado Skarletę. Nekreipusi dėmesio į keletą mergaičių šalia jos, priėjo šiek tiek susijaudinusi ir ištiesė ranką su dovanėle.
- Čia tau, - prikando lūpą, - su gimtadieniu!
Daugiau nieko nepasakiusi, mergaitė jau ruošėsi dingti, tačiau nusprendė bent šiandien nesislėpti, todėl pasiliko šalimais. Kadangi idėjų ką veikti, neturėjo, tad tyliai dairėsi ieškodama kažko, ką norėtų ar kas norėtų ją užkalbinti. Išgirdusi Clemencijos pasiūlymus, nesusilaikė ir plačiai nusišypsojusi pasižiūrėjo link jos.
- Man patinka, - mirktelėjo.
-
Berniukas apie išvyką sužinojo vos keletą minučių po pirmojo kvietimo gavimo. Tiesa, jis jo negavo. Ir Skarletės nepažinojo. Tiksliau, varnanagė jo nepažinojo, o klastuolis, kaip jau aišku, mėgsta stebėti žmones, tad nieko nenuostabaus, kad antrakursis dabar eina link ežero stovyklavietės. Net nežinojo kokia proga, kokio velnio, bet Teodorui juk svarbu žinoti visus Hogvartso įvykius.
Įžengęs pro uždegtą laužą ir mokinių būrį, atsisėdo tolėliau nuo kitų, besiklausydamas pokalbio. Siaubo istorijos jį sudomino. O žaidimai buvo per daug ne jo. Jei ir nuspręs ką žaisti, jis neprisidės. Tik pagalvokit, jei Theodore tektų pabučiuoti kokią mergaitę. Vienu atveju, jis būtų pažemintas, nes nežaistų, kitų atveju, jog ne įvykdytų užduoties, o trečiu, jog įvykdytų. Beveik nėra kur dingti. Tiek žaisdamas, tiek nežaisdamas prisidarys gėdos, nors ir to jausmo nejaučia, bet, jei kada nors išgis, kokie prisiminimai liks? Nėra kelio atgal. Teks pasiklauti dabartimi.
-
Raudonplaukė negavo kvietimo, kurį parodė šviesiaplaukė varnė, nusprendusi pasikviesti draugijon. Katrilė keletą kartų buvo susidūrusi su Bethany, spėjo priprasti ir vadinti ją Medučiu, tačiau Skarletės nepažinojo. Visgi, visokie vakarėliai klastuolei patiko. Bent jau šioks toks pasižmonėjimas, jos nuomone. Pasiimti nieko nenorėjo, o kam? Jos nuomone, viskuo rūpintis toji Skarletė, kurios antro vardo ir pavardės neprisiminė, nors Medučio klausė ne kartą.
Kaip visada, prie veidrodžio ir rūbų spintos raudonplaukė praleido dvi valandas. Kaip jai, labai trumpas dvi valandėles. Galop, užsisegė languotą, lengvai aptemtą, raudonos ir juodos spalvos sijoną, siekianti kelių viršų. Vyšninė, trijų ketvirčių, vientisa maikutė puikiai tiko. Juodi batai su platformomis pridėjo keletą centimetrų ūgio. Paleistos raudonos plaukų bangos krito ant pečių. Dažytis nesidažė, bet neapsiėjo be raudonų lūpų.
Pamažu Devina atžingsniavo iki vietos. Laužas degė, pažįstamų veidų matėsi mažai - mergaitė daug ko nepažinojo. Suradusi laisva vietelę toliau nuo kitų, kad nekristų į akis, bet neatrodytų atsiskyrusi, prisėdo. De Liuka nemėgo nei šio žaidimo, nei siaubo istorijų. Abu užsiėmimai atrodė kvailai. Mergaitė ranka atsirėmė į žandikaulį. Lūpų kampučiai pakilo, o galvoje šmestelėjo keletas žavių minčių, kurios žaidimą galėtų paversti įdomesniu. Katrilei nebuvo įdomu ar kas ją pastebėjo, vienumoje ji jautėsi geriau, nors tai ir slėgė. Išvis, bendravimas atrodė kažkas keisto.
-
Mavenas linksmai pasišvilpaudamas žingsniavo link ežero. Saulė jau senai buvo pasislėpusi už medžių viršūnių, tačiau vienas kitas jos spindulys vis tiek rasdavo kelią ir paspigindavo į akis.
Einant pramintu takeliu jis vis žvalgėsi į žaliuoti pradedančią gamtą. Rankas jis laikė sukištas į kelnių kišenes, vienoje iš jų spaudė burtų lazdelę.
Priėjęs prie ežero jis pažvelgė į skaidrų, kone kiaurai permatomą vandenį. Pritūpęs Domantas įkišo ranką į vandenį ir nustebo koks jis šiltas buvo. Apsižvalgęs ar nieko aplinkui nėra garbanius pradėjo nusirenginėti. Likęs tik su trumpikėm jis truputi pasitrynė rankas. Buvo vasaros pradžia ir vėjui papūtus šalti šiurpuliukai nueidavo per visą kūną. Nieko nelaukęs jis įlipo į vandenį ir paėjęs kelis žingsnius nėrė. Kelias sekundęs pabuvęs po vandeniu jis išnėrė ir pirmasis dalykas kurį jis padarė tai pasitrynė akis, o po to perbraukė per plaukus, kad šie nevarvėtų jam ant veido.
Nežinia kiek laiko Mavenas plaukiojo ežere, tačiau iš jo išlipo kai jau buvo visiškai sutemę. Lėtai ir sunkiai ant šlapio kūno užsitempęs savo drabužius, pakilios nuotaikos jaunuolis patraukė mokyklos link.
-
Vanesa šiąnakt išsliūkino iš Hogvartso pilies, kai jau danguje žibėjo žvaigždės. Šiąnakt ji buvo labai alkana, nekantravo kuo greičiau nutvert kokį gyvūną. Ji tiesiog bėgte pasileido link uždraustojo miško (tėtis mokė, kad negalima kąsti žmonėms, reikia bėgti uždraustąjį mišką ir ten susirasti grobio). Japonė lėkė jausdama gryną orą, o jos plaukus lengvai pureno švelnus vakaro vėjelis. Vanesai toks oras buvo pats tas "pavampyriauti".
Staiga panelė Von Chang akimis užklydo už dar nepažinto tako. Jai pasidarė be galo smalsu ir juodaplaukė nukurnėjo tuo takeliu. Po kiek laiko vampyrė atsidūrė keistoje vietoje prie ežero. Ši vieta tikrai buvo tinkama stovyklavimui, todėl Elizabet ją taip sau mintyse ir užvadino - Stovyklavimui skirta pakrantė.
Mergina pasileido pakrante apžiūrinėdama ir tyrinėdama naująją, dar nepažintą vietą. Staiga klastuolės akys įsmigo į krūmą, ji žinojo, kad po kiek laiko iš jo iššoks kiškis, kuris kaip tik tiks pasisotinimui. Kai iš krūmų iš tikro iššoko vargšiukas kiškiukas, Vanesa suleido į jį iltis. Kol ji siurbė kraują iš kiškio staiga už jos sušlamėjo krūmai.
- Žmogus - tyliai, sau po nose sušnibždėjo vampyrė. Ji nusviedė jau nebegyvą triušį atgal į krūmus, į rankovę nusivalė krauju apvarvėjusias lūpas ir išsitraukė lazdelę.
- Kas ten?! Išlysk, aš ginkluota - sušuko ji, o tada pagalvojo, kad vis dėl to, nevertėjo pridurti tų paskutinių dviejų žodžių. Labai jau kvailai gavosi. Tarsi koks žiobaras šauktų. Bet klastuolė labiau jaudinosi ne dėl to, kaip nuskambėjo jos ištarti žodžiai, o dėl to, kad kažkas galėjo atskleisti jos paslaptį.
-
Naktis. Dar viena bemiegė naktis, tai reiškė ,kad klastuolis vėl eis pasivaikščioti ir ieškoti nuotykių. Visiškai nesinorėjo valkytis po pilį ,bet ir į uždraustajį mišką kojos nevedė. Naktį į pelėdyną galiu eit tik ant stogo, į uždraustajį mišką neisiu nieku gyvu, prie ežero? Lentelės su užrašais ir rodyklėmis aiškiai nurodė kur eiti. Apšalusi žolė traškėjo, o mantija nuo vėjo kedenosi ir vėsino berniuką. Aplink Hogvartsą buvo daug gražių vietų pradedant Kiauliasodžiu pabaigiant ežeru. Klastuolis tik ėjo ir ėjo, aplinkui nieko nebuvo tik šaltis ir vėjas. Vaikinukas priėjo kažkokią vietą. Žolė buvo trapais išgulėta, vidurį laužo liekanos, tai reiškė vieną - laužavietė. Krūmuose kažkas šnarėjo ir dar pradėjo šnekėti.
-Elizabet išlįsk, žinau ,kad ten tu.,-Tarė Vegard.
-
Staiga iš už krūmų pasigirdo kažkoks balsas, kurio Vanesa neatpažino, bet atrodė, kad jis taria jos vardą. Klastuolei tai labai nepatiko. Mažą to, tas balso savininkas galėjo sužinot, kad Elizabet - vampyrė. Šios minties japonė nepaleido, todėl tvirtai laikė lazdelę nukreiptą į krūmą. Jos mintyse jau lėkė krūva burtažodžių, kuriuos galėjo jau seniai paleisti, bet niekaip neapsisprendė kurį. Staiga į galvą įkrito (ir niekaip nebeišlipo) puikus burtažodis. Obliviate. Nors ir vampyrė nemokėjo jo idealiai gerai ir galėjo ką nors blogo padaryti paslaptingojo balso savininko atminčiai, ji visi tiek nusprendė jį bandyti, juk nenorėjo, kad po dienos ar dviejų visas Hogvartsas jau žinotu, kad jame moksi vampyrė, ir Vanesą išmestu iš Hogvartso. Ji susikaupė, nutaikė lazdelę į krūmą ir suriko:
- Obliviate! - ach, mergina nepataikė. Ji nusitaikė dar kartą:
- Obliviate!
Japonė sukluso. Tikiuosi pasinaikino tik ta atminies dalis, kur paslaptingojo balso savininkas nesužinojo, kad aš vampyrė.
-
Vegard stovėjo ir laukė atsakymo ,bet jo nebuvo. Krūmuose visgi kažkas šnarėjo ir Vegard buvo įsitikinęs ,kad tai yra Elizabet Vanesa Von Chang - (kol kas) juodaplaukio draugė. Lazdelė visgi apsiauste ramiai gulėjo ir laukė kol bus panaudota. Buvo šalta, geriau jau būtų sėdėti Didžiojoje salėje prie stalo su žalia staltiese ir pilka juosta per vidurį. Juodaplaukis artinosi prie krūmų kurie šnarėjo ,bet dėmesį patraukė šalia gulintis negyvas kiškutis. Būti veganu tikrai ne pyragai. Kad tik mokėčiau kerų ,kad jį prikelti ,bet dėja. Pirmakursio klastuolio akys išvydo link jo skrendantį žalią žiburį, greit pasilenkęs Vegard nuo jo išsisuko ,bet per plauką. Ką aš jai padariau? Tebūnie, nori karo bus tau karas. Staigus lazdelės ištraukimas iš apsiausto pasirodė labai įdomus ir netradiciškas. Greitu manevru klastuolis nukreipė lazdelę į krūmą ir tarė:
-Bombarda!
Savaime aišku nieko neišėjo ,bet niekada nereikia gyvenime sustoti.
-Bombarda!
Oranžinė šviesa pasileido į krūmą ir jį susprogdino. Klastuolis neturėjo kėtininmų sužaloti merginos.
-Jei jau pradėjai, kaukimės, aš nebijau!
Greitu manevru Vegard nutaikė lazdelę į mergaitę ir sukliko:
-Incarcerous!
Antras, trečias, ketvirtas kartas ir virvės jau lėkė link Elizabet
-
Staiga iš už krūmo pasigirdo pirmieji Bombarda kerai. Visgi, turbūt nepataikiau ir antrą kartą... Po to iš už krūmo atskriejo dar vieni Bombarda kerai. Šį katą jie jau susprogdino krūmą ir už jo pasirodė Vegard. Klastuolė apstulbo. Juk jis jos geriausias draugas! O ji į jį sviedė Obliviate kerus... Ir kaip ji galėjo jo nepažinti iš balso? Mergina sustingo vienoje vietoje, net kai į ją lėkė virvės, ji net nepajudėjo ir leidosi jų surišama. Kai jau virvės tvirtai ją laikė ir nepaleido, vampyrė neišlakius pusiausviros nukrito ant žemės. Ji stipriai užsimerkė. Girdėjo artėjančius žingsnius, bet nenorėjo žinoti kas tai. Ji tiesiog dar smarkiau užsimerkė, ir net kai kažkokios šaltos rankos ją atgręžė į save, ji vis tiek buvo užsimerkusi. Jos lazdelė gulėjo nežinia kur, gal net ežere, o ji buvo surišta virvių.
-
Virvės surišo merginą. Ką aš padariau? Vegard jautėsi kvailai ir nepatogiai. Berniukas pribėgo prie mergaitės kiek galėdamas greičiau.
-Atsiprašau, tuoj tave atrišiu.
Vegard savo ledinėmis rankomis palengva pastatė merginą. Gerai ,kad virvės nestipriai susirišo. Klastuolis nukreipė lazdelę į mergaitę ir palengva stebėjo kaip japonų tautos mergaitė sukdamasi išsipainioja iš virvių.
-Atleisk, šie kerai kitokiu būdu neveikia, tad atsiprašau jei tave supykino, jei nori aš tave galiu nuvesti į ligoninę.
Berniukas dabar pats jautėsi lyg sukaustymas virvių tik ne fiziškai, o psichologiškai. Visąs nusiminęs nuleido akis į žemę ir greitai jas vėl pakėlė. Prie smakro matėsi šiek tiek kraujo. Vampyrė? Berniukas nenorėjo tikėti ,bet tai tikrai privertė, išbalęs veidas, kraujas netoli smakro, negyvas kiškutis.
-Vampyrė? Bet, bet kodėl tu man nesakei?,-Po sakinio klastuolis atsitraukė per penkis metrus nuo Elizabet ir dar labiau suspaudė lazdelę rankose.
-
Galiausiai šaltosios rankos išlaisvino japonę ir ji prisivertė atsimerkti. Tai buvo Vegard'as. Jis pastatė vis dar kiek išsigandusią vampyrę ant kojų ir atsiprašė (ko tikrai neturėjo daryti).
- Tau nereikia atsiprašinėti. Čia aš turiu atsiprašyti, kad paleidau į tave atminties ištrynimo kerus. Nesuprantu kas man užėjo. Beje, iš pradžių nežinojau, kad ten esi tu. - tai pasakiusi mergina nudelbė akis į žemę ir iš lėto pasileido su Vegard'u link pilies. Kaip gerai, kad viskas praėjo ir kad Vegard'as neišsiaiškino, kas aš tokia. Spėjo pagalvoti japonė iki Vegard'ui prabylant. Išklausiusi jo žodžius vampyrė vos nesušuko "Aš jokia ne vampyrė!", bet susitvardė. Tada nutilo ir gerai apgalvojo ką sakys. Po kelių minučių, kai Vegard'as jau buvo spėjęs nutolti ir lazdelę atsakyti į Vanesą, ji prabilo:
- Na... Taip, aš vampyrė. - ji nudelbė akis į žemę. - Bet tikrai nekandu žmonėms, tiesą sakant, net nežinau kas tai per jausmas, tad manęs gali tikrai nebijoti (nors ji tikrai nemanė, kad Vegard'as jos taip staigiai ir paprastai nebebijos).
Dar pagalvojusi japonė pridūrė:
- Bet niekam nesakyk! Kitaip tikrai mažą nepasirodys... Aš... Aš... Aš tau įkasiu tada! (tada prisiminė, kad dar niekada taip nėra dariusi).
Staiga Vanesa pastebėjo, kad jau švinta ir kuo skubiau nulėkė iki Hogvartso. Ji tikėjosi, kad ir Vegard'as atbėgs paskui ją ir jie galės viską šešėlyje (jei jau Vegard'ui taip nepatinka prie jos stovėti, tada per atstumą) išsiaiškinti.
-
Vegard žygiavo link Hogvartso, kuo toliau nuo vampyrės (nesvarbu ,kad ji jo draugė). Lazdelė visgi buvo rankoje. Elizabet tikinimas ,kad neįkas visiškai nepadėjo.
-Nesakysiu...Nesakysiu...Nenoriu būt vampyru.,-Drebtelėjo juodaplaukis.
Širdis daužėsi, nes prie vampyro būti ne pats smagiausias ir ne vienas maloniausių dalykų. Berniukas paspartino žingsnį link Hogvartso, norėjo bėgti ,bet pakeitė sprendimą.
-Morkisafe.
Vos įmatomas oranžinis gaubtas apgaubė berniuką ir šis galėjo nurimti. Dabar ji man tikrai nieko nepadarys. Klastuolis prisiminė ,kad Von Chang pavardę nešiojanti vampyriukė irgi mokosi Klastūnyne. Adrenalinas vis didėjo ir nemigos procentai didėjo. Pradėjo švisti ir skambinti varpas. Man adrenalino šiąnakt tiek ,kad savaitę superherojus būsiu. Berniukas pasislėpė už sienos ,kad nepamatytų Elizabet. Įstikinęs ,kad saugu iš visų jėgų pradėjo bėgti ,net neatsisveikinęs.
-
Alanas pasiėmė šunį kartu. Norėjo pasivaikščioti. Pagaliau pasibaigė pamokos ir atėjo vakaras. Kurį laiką darė namų darbus bet... Nepabaigęs krūvos kilometrinių rašinių išėjo laukan.
Ėjo, svajojo, Dingas sekė paskui. Keliavo ežero pakrante, bet staiga stabtelėjo. Šuo pakėlė galvą, įsitempė, tyliai suurzgė.
- Kas Dingai? - tylom sušnabždėjo jis.
Dingas dar kartą suurzgė ir nėrė link aukštų medžių. Tiesiai per krūmų sąžalyną.
- Ne Dingai, pas mane!
Sušuko raudonplaukis ir nulėkė paskui šunį. Po perkūnais, kurių galų? siuto. Haskis lėkė Uždraustojo miško pusėn. Kas jam dabar pasidarė? Galvojo kurdamas paskui. Ir kodėl nepaėmiau pavadėlio? Dar pasvarstė. Tada, užkliuvo už šaknies ir krito ant žemės.
Nusibrozdino delnus ir bjauriai prisitrenkė.
- Nuostabu. - sumurmėjo ir atsistojo. Šuo regis jau aprimo, o iš už medžių pasirodė merginos siluetas. Aplink tvyrojo tamsa. Alanas žinojo, kad pirmakursiai negali taip vėlai bastytis bet...
Šuo dabar jau priėjo prie Alano, tas braukėsi purvą nuo drabužių. Merginą iš matymo pažinojo. Buvo matęs per pamokas.
Puikus pasirodymas. Esu purvinas ir atrodo koją pasitempiau. Virė mintys. Bet gi negalėjo dabar kvailai stypsoti ar nueiti. todėl pasakė:
- Labas. Atsiprašau dėl šuns, regis jis nieko tau nepadarė?
Bjaurybė Dingas dabar jau ramiausiai stovėjo ir vizgino uodegą.
-
Dori vaikštinėjo netoli pamiškės, šalimais ežero kranto, kuriame mokiniai mėgsta stovyklauti. Ant delno ropojo voras Svogūnas, dabar jau perkrikštytas Džo vardu. Antrakursė mąstė apie viską ir tuo pačiu apie nieką, labiausiai apie žmones, kuriuos pažino Hogvartse. Mintyse pakartojo kai kuriuos įvykius ir galvojo apie tai, kaip pati pasikeitė per šiuos pusantrų metų.
Neseniai baigėsi Kalėdų atostogos, kurios virto dar viena katastrofa žiobarų pasaulyje. Buvo siaubingai nuobodu ir tiesiog betiksliška ten būti.
Mendel apmąstymus pertraukė urzgimas. Tamsiaplaukė spėjo išsigąsti, bet netrukus pamatė, kad tai tik kažkokio mokinio šuo. Netrukus mokinys tėškėsi ant žemės, kol galiausiai su jau nurimusiu šuniu atsidūrė šalia klastuolės.
- Ne, - atsakė mergaitė, atsainiai žvilgtelėjusi į atėjūną ir jo augintinį.
Dori atsirėmė į medį ir toliau stebėjo Džo, kuris, regis, mielai būtų sprukęs į mantijos kišenę. Tikriausiai juto grėsmę dėl šuns. Šuo. Žiobariškas šuo, ėmė galvoti Dori, bandydama įvertinti sutiktą personą. Pirmakursis, tiesiog žinojo tai iš pamokų, grifas. Ar Dori reikia draugų grifų? Na taip, Henrieta taip ir išliko Dori drauge, o ir su Esmeralda santykiai buvo gražūs. Jos abi grifės. O kur dar Deoiridh, prie kurios Dori vis bando prisigretinti. Bet žiobariškas šuo, Dori... Tačiau mergaitė nemanė atėjūno iškart nurašyti. O jeigu jis grynakraujis? Jeigu galėtų papasakoti Dori daugiau apie burtininkų kasdienį gyvenime ne Hogvartse? Juk niekas iki šiol nesugebėjo to padaryti.
- Taigi, būsi grifų gūžtos pirmakursis? - paklausė Dori berniuko, nors atsakymą jau ir taip žinojo. - Kas paskatino į mokyklą atsitempti žiobarų šunį? - žiūrėjo į gyvūną. - Beje, aš Dori, - padariusi neilgą pauzę pridūrė ir vos vos įžiūrimai sekundėlę šyptelėjo.
-
Dėkui Merlinui Dingas nieko nepridirbo. tai gerai. Galvojo grifas. Tik va gaila, kad taip kvailai išsitėškiau. Dar pamanė. Tada išsitraukė lazdelę ir visiškai pradangino purvą nuo rūbų. Visai buvo pamiršęs, kad ją turi.
Tiesą sako ta mano motina, Kad kartais elgiuosi kaip tikrutėlis nevertėlis. Dar šovė mintis. Kadangi haskis jau buvo kuo draugiškiausiai nusiteikęs, tai ir Alanas atsipalaidavo.
- Malonu susipažint Dori, aš Alanas, o čia Dingas.
Pasakė ir ištiesė jai ranką.
- Šunį tai Atsivežiau nes jis mano. Prieš porą metų pasiėmiau jį iš gyvūnų prieglaudos. Dar visai mažą ir užsiauginau. Esu iš Grifų Gūžtos, o tu Klastuolė tiesa? Tėvai žiauriai norėjo, kad ir aš ten patekčiau, bet... Mano visa šeimynėlė mokėsi Klastūnyne. Nors, kaip sako mano tėvai nieko keista, kad nepatekau. Nežinau kaip jie su tuo susigyvena, nes labai nori palaikyti šeimos vertybes.
Išpoškinęs tai nutilo. Dievaži, jei užsivesiu apie šitas nesąmones tai... Jam atrodė, kad tas visas kraujo reikalas toks išpūstas dalykas ir jis visai nenorėjo jai pradėti pliurpti apie Senklerių ir Velšų šeimų nuostatas. Todėl nukreipė temą kitur.
Kodėl nusprendei auginti vorą? Ar jis nuodingas? Viena mano draugė nori auginti tarantulą. Bet jos tėvai tai žiauriai tam prieštarauja. Jie ne burtininkai, šiaip jie tikrai šaunūs, bet dėl to voro tai niekaip nenusileidžia.
Pajutęs, kad vėl pradeda įsivažiuoti nutilo. Dori raudonplaukiui atrodė užsimąsčiusi, o jam kilo ūpas pasikalbėti, todėl džiaugėsi ją sutikęs.
-
Oho, koks mandagumas, pagalvojo Dori paspausdama Alano ranką.
Besiklausydama, ką kalba grifas, antrakursė nejučiom pagalvojo apie Henrietą. Šią akimirką jis labai priminė mergaitės draugę iš savo kalbėjimo manieros.
Kai Alanas ėmė pasakoti apie tai, kad pasiėmė šunį iš prieglaudos, Dori nejučiom pavartė akis. Ši tema jai buvo labai neįdomi ir net erzinanti. Ji nemėgo tokių geriečių. Tačiau po akimirkos Mendel sukluso ir jos akys sublizgo. Jo visa šeima mokėsi Klastūnyne?
- Ak, vorą? - Dori žvilgtelėjo į Džo, nes prieš tai jau buvo jį tartum pamiršusi. - Auginu jį todėl, kad šis praktiškai nereikalauja jokios priežiūros, yra juodas ir kai kuriems baisus, - įsidėjo vorą į mantijos kišenę. - Ne. Jis nenuodingas.
Tačiau Dori dabar nerūpėjo nei šunys, nei vorai. Ji galvojo apie kai ką kita. Vadinasi, jis grynakraujis. Ir ne tik, kad grynakraujis, bet turi artimų sąsajų su Klastūnynu. Tai kurių galų jis gimė... kitoks? Ar jis kitoks, nei visa jo šeima? Kodėl? Ir kaip jis joje jaučiasi?
- Nejaugi... nejaugi tikrai visa tavo šeima mokėsi Klastūnyne? Ar tavo šeima yra viena iš tų senų grynakraujų šeimų? Papasakok, prašau, daugiau man apie savo šeimą, - Dori nebeslėpė smalsumo. - Dėl Merlino barzdos, tai kodėl tu patekai pas grifus?! - mergaitė, atrodo, net pyktelėjo.
-
Jis išvydo labai gyvą susidomėjimą Dori akyse vos tik ėmė kalbėti apie savo šeimynėlę. Nejau ji viena iš tų kraujo fanatikių? Pasvarstė. Bet ne, niekur nesu jos matęs. Dar pagalvojo. Tik mokykloje. Bet dar kartelį nužvelgė ją. Ne. Tikrai nesu matęs jokiuose pobūviuose ar panašiai.
- Tau rimtai įdomu? Na gerai. Aš galiu papasakoti.
Prabilo. Tada, išsitraukė iš apsiausto kišenės kamuoliuką ir numetė šuniui, kad tas turėtų ką veikti. Dingas tuojau jį pasičiupo ir ėmė siusti. O Alanas ėmė pasakoti.
- Na taip. Visutėlė mano šeima mokėsi būtent Klastūnyne. Ir mamos ir tėvo giminės. Jų kraujo linijos labai senos, dvare bibliotekoje net kabo giminės medis. Tėvai dirba ministerijoje. Esame nyki nuobodi grynakraujiška šeimynėlė. - Jis trumpam nutilo ir tada jau ėmė lieti viską, ką mano.
- Ir tas mane nervina, nes kažin ko iš manęs yra tikimasi. Aš nesuprantu kodėl tai reikia šitaip garbinti? Dievaži didelė dalis grynakraujų magų būna pasipūtėliai kaip reta ir šiaip... Jų pavardės tokių kaip Lestreindžai, Rauliai Dolohovai ir panašiai dažniausiai minimos tik su baime ir na, na, tu pati žinai.
Dabar, iš Alano akių dingo visas vėjavaikiškumas, mat ši tema jį labai rimtai veikė.
- Na gerai, gal ir nieko turėti ilgą magų liniją, bet juk yra puikių žmonių ir iš kitos pusės ar ne? Kuo grynakraujis geresnis už kitus? Gal dėl savo pažiūrų esu Grifų Gūžtoje nežinau...
Truputį patylėjęs pridūrė:
- Turiu puikių draugų žiobarų ir niekuo man jie nesiskiria nuo mano pažįstamų magų, tik negali burti ir viskas. O kodėl tau tokia įdomi mano šeima? Nesu matęs tavęs šeimos dvare. Manau tikrai būčiau tave įsidėmėjęs.
-
Alanas numetė savo šuniui kamuoliuką. Gerai, nes Dori tas gyvūnas ėmė ne juokais erzinti. Dvylikmetė džiaugėsi, nuoširdžiai džiaugėsi, kad pagaliau sutiko kažką, kas jai galėtų papasakoti apie grynakraujų šeimų subtilybes. Grifas, regis, buvo nusiteikęs atsakyti į Dori klausimus. Ekstravertas? Reikėjo kuo daugiau išsiklausinėti. Nyki ir nuobodi šeimynėlė? Kaži, primerkė akis Dori. Įdomu, ar Alano šeima užsiiminėja kokiais nors negerais darbeliais? Ne, šito Mendel dabar neklaus.
- Kažin ko iš tavęs tikimasi? O ko konkrečiai iš tavęs tikisi tėvai, Alanai?
Būtų taip įdomu sužinoti, ko reikia tėvams, tikriems, tikrų tikriausiems grynakraujams tėvams. Dori atsiduso. Buvo niūru klausytis, kaip gryno kraujo burtininkų šeima, atstovaujanti Klastūnyną, savo tarpe turi tokį kaip Alanas, kuris nėra vertas puikuotis jų šeimoje. O, Dori daug ką paaukotų, kad tik turėtų tokią šeimą. Bet šis berniūkštis yra nepatenkintas ir dar gina žiobarus.
- O, grynas kraujas reiškia labai daug, - mandagiai, bet paprieštaravo klastuolė. - Tu myli šunis, ar ne? Įsivaizduok tikrą veislės atstovą, kuris ir išvaizda, ir charakteriu yra tobulas. Ir įsivaizduok niekam tikusį tos veislės mišrūną. Skirtumas akivaizdus, ar ne?
Kai Alanas pasakė nematęs Dori savo šeimos dvare, mergaitės balti skruostai nusidažė vos vos įmatomu raudoniu.
- Kodėl nematei manęs savo šeimos dvare?
Mergaitė, regis, svarstė, sakyti ar pasilaikyti sau. Vis tik prabilo.
- Todėl, kad mano tėvai yra suknisti žiobarai, štai kodėl. Per juos praeitais mokslo metais buvau kaip baltas voras Hogvartse, - Dori susiraukė. - Ir jie, negana to, sako, kad mes, burtininkai, esame nenormalūs. Įsivaizduoji?! Ir tu dar sakai, kad jie nesiskiria nuo mūsų? Skiriasi kaip diena ir naktis! Tu net neįsivaizduoji, kaip tau pasisekė dėl šeimos... Viską atiduočiau, kad manoji tokia būtų.
Dėl Merlino barzdos, jis gyvena dvare?
- Papasakok apie savo šeimos dvarą.
-
Va čia tai požiūris, lygina žmones su šunimis...
Alanas norėjo atkirsti ką nors tokio, kad... Bet numaldė artėjančią pasipiktinimo bangą. O pykti jis tikrai mokėjo ir tada amžinai prisivirdavo košės. Ne, juk tai tiesiog diskusija. Gal ji šitaip mano todėl, kad pirmais metais buvo sudėtinga prisitaikyti mokykloje? Mintyjo jis dėliodamas atsakymus į Klastuolės klausimus.
- Na ką gi... pradėkim nuo paprasčiausio... Mano šeimos dvaras senas ir prašmatnus, veikiau muziejus o ne tikri namai... Nors, vaikystėje ten būdavo smagu žaisti slėpynių. Atsivesdavau ten Enriką, savo draugę žiobarę ir užerzindavau tėvus negyvai. Jiems labai nepatiko, kad kažkokia žiobariūkštė bastosi dvaro koridoriais. Nors, atrodo jie jau seniai apsiraminę... Žodžiu, jis yra kelių aukštų. Šiaip žiobarams nepastebimas, nebent įsivestum juos vidun. Stūkso Londone. Jam jau gal keletas amžių. Bet jei tau labai įdomus tas dvaras, tai dievaži, mano Tėvas galėtų tau pasakoti ir pasakoti apie jo istoriją. Kai kas žinoma visai įdomu. Pavyzdžiui, 1855 Metais dvare buvo pradėta praktikuoti senovinė vudu magija. Ir paskui Džeidanas Senkleris už savo darbus buvo suimtas ir įkištas į kalėjimą. Sakoma, kad kažkur dvare yra visi jo tamsūs užrašai. Bet mano tėvas nežino kur jie. Manau labai norėtų juos paskaityti. Aišku, aš ir pats norėčiau pamatyti ką jis ten tokio buvo užrašęs. Šitas reikalas su vudu magija Ilgam sugadino Senklerių garbę, buvo daug šnabždama ir panašiai. Na, o šiaip dvaras kaip dvaras. Dailūs rūmai ir viskas. Geriausia vieta ten yra biblioteka ir didelis sodas.
Po ilgo monologo trumpam stabtelėjo. Tada, tęsė toliau.
- Tėvus aš nuvyliau kaip jau supratai. Jie tikisi iš manęs: A. Kad imčiau elgtis kaip pridera. B. Nustočiau kalbėtis su žiobarais, nes tai netinka mano luomui. Beje, įskaitant ir tokius žmones kaip tu. Nejau tau būtų malonu, jei aš ar bet koks kitas žmogus imtų tave niekinti dėl kažkokios kilmės? C. Kad ateityje vesčiau grynakrauję merginą. O to jie iš manęs tikrai dabar jau nesitiki. Ir žino, kad veikiausiai per mane Šeimoje gali imti ir atsirasti "dėmė". D. tikėjosi, kad mokysiuosi Klastūnyne. Et, vienu žodžiu, esu didžioji šeimos gėda. Turiu jaunėlę sesutę, tai dabar jau tėvai į ją deda viltis. Ai tiesa, dar tėvai norėtų, kad ateityje užimčiau kokias aukštas pareigas. Dėl to aš nesiginčiju, bet dar per anksti man apie tai galvoti. Ak ir dar, pažeidžiau vieną taisyklę. Matai, Toji mano draugė apie kurią tau vis užsimenu žino, kad esu magas. O čia jau didžiausia mano nuodėmė.
Trumpam vėl nutilęs pagalvojo, kad metas prie sudėtingiausio klausimo.
- Dori, žmonės ne šunys. Yra puikių šunų, kurie nėra grynaveisliai. Žinoma, būna ir kitaip... Bet žmonės ne šunys. Didelė dalis gryno kraujo burtininkų užsiėminėja juodąja magija. Ne visi aišku. Bet daug jų. Yra tokių, kurie net jei ir priimtų tave į savo tarpą visada kaip nors primintų tau kas esi. Ir kam tau juos sekti? Ar kai nežinojai, kad esi burtininkė tu kažkaip blogai jauteisi? Nežinau kokia tavo šeima, bet kokią turi tokią. O kas bus, jei ją prarasi? Nejau tu nesikrimsi?
Vargeli, nenoriu imti ir pradėti moralizuoti ar ką. Galvojo Alanas. Kažkodėl pasidarė truputį liūdna. Ji norėtų tokios šeimos kaip mano? Na, tėvas gal ir būtų laimingas, jei tokia kaip Dori būtų jo dukra. Aišku, einant laikui jo tėvų požiūris kiek pakito. Alanas žinojo, kad nepaisant visų jo daromų dalykų, tėvai jį myli. Ir todėl jau nebeburba, kai jų dvare yra jo draugų. Jam šmėstelėjo mintis, kad jei juodu su Dori imtų gerai sutarti, galėtų kada nors pasikviesti per atostogas ją į svečius. Tėvas būtų labai patenkintas, turėdamas tokią klausytoją kaip ši Klastuolė.
- Aš atsiprašau, nenoriu skaityti tau kažkokių pamokslų ar ką. Tiesiog, man atrodo, kad žmonių ir vienoj ir kitoj pusėj yra visokių. Ir rinktis juos pagal kilmę ar kraują gan sudėtingas reikalas.
-
Dori įdėmiai klausėsi Alano ir įsivaizdavo, kaip vaikšto po jo šeimos dvarą. Tam berniukui tikrai pasisekė, tik jis to nesupranta. Kai Alanas pasakė, kad jo tėvai tikisi, jog jis nustotų kalbėti su žmonėmis, kurie netinka jo luomui, ir kad pati Dori būtų tarp jų, mergaitę apėmė kartėlis. Klastūnyne ji ne vieną kartą patyrė atstūmimą dėl savo kilmės. Tikriausiai tai buvo viena priežasčių, kodėl ji taip nekenčia žiobarų. Pirminė priežastis veikiausiai buvo ta, jog Dori tėvai, o ypač mama, į jos dovaną burti reagavo šiek tiek kitaip, nei mergaitė tikėjosi. Tačiau Dori net neketino aiškintis šių priežasčių ir į jas gilintis. Ji tiesiog nekentė žiobarų ir viskas.
- Jeigu būčiau tavo tėvų vietoje, aš ir nenorėčiau, kad mano vaikai kalbėtų su tokiais kaip aš, - apgynė Alano tėvus. - Suprantu juos.
Dori ir vėl pagalvojo apie šunis ir jai buvo vienodai, jog lygina juos su žmonėmis. Tartum puikioje vadoje būtų gimęs prastas šuniukas, pamanė apie Alaną. Dori nepatiko jo požiūris. Bet vis tik klausytis berniuko jai buvo įdomu, nes tai pirmas kartas, kai mergaitė bendrauja su žmogumi iš kilmingos, tikros, senas tradicijas turinčios burtininkų šeimos. Daugiausiai Dori draugų turi grynakraujų, bet absoliučiai didžioji jų dauguma yra iš nepilnų arba netvirtų šeimų. Bet kai Alanas ėmė klastuolei moralizuoti, ši kaip reikiant susinervino. Ji nejučiom išsitraukė lazdelę ir grėsmingai nutaikė ją į berniuką.
- Daugiau niekada taip nesakyk! - suriko. - Man nereikia tavo moralų!
Bet iš kitos pusės, mergaitė nenorėjo pyktis su šituo grifu. Nenorėjo, jog jis taptų jos priešu. Jo šeima buvo pernelyg įdomi, kad Dori leistų sau tokią prabangą. Tiesa, jai gerokai norėjosi aplamdyti Alanui kaulus už tokį jo požiūrį, tačiau mergaitė manė, kad kiekvienas patys renkamės, ką mums galvoti ir kokiu keliu eiti. Staiga Mendel nuleido lazdelę ir visiškai ramiai tarė:
- Žinai, Alanai. Žaviuosi žmonėmis, kurie priima kitus tokius, kokie jie yra, - Dori pažvelgė jam į akis. - Tu sakai, kad ateityje gali būti savo šeimai kaip dėmė. Tu papuolei pas grifus, nors tavo šeimoje visi buvo klastuoliai. Bet tu vis tiek per atostogas grįžai į savo šeimos dvarą, ar ne? Tavęs iš šeimos niekas neišmetė ir daugiau ar mažiau priima tave su tavo... keistu požiūriu, - ieškojo žodžių tam apibūdinti. - Tavo kilminga šeima net leidžia tau į namus atsivesti žiobarę mergaitę, nors tai jiems yra tikra gėda, - pakėlė antakius. - Manai, aš nežinau, kad niekas nėra kaltas dėl savo kilmės? - Dori veidas susiraukė, o sekundėlę gerklėje atsirado gumulas. - Manai, nesuprantu, kad visi daug draugiškiau gyventų, jeigu nebūtų skirstomi pagal kilmę? Bet aš tiesiog nekenčiu žiobarų, - dabar jau tvirtai tarė, - nekenčiu, ir nieko nepadarysi. Tad kaip tave tėvai priima tokį, koks tu esi, taip ir tu priimk kitus ir nepulk aiškinti, kad jie blogai galvoja. Tada ir aš patylėsiu, nes jeigu aš būčiau tavo tėvai... gerokai tau įkrėsčiau į kailį, - dabar jau Dori netyčia susijuokė. - Bet tu pats renkiesi, kokiam būti ir su kuo bendrauti. Jeigu tau patinka žiobarai, tavo reikalas.
Taip. Dori neaiškins berniūkščiui, kad jis turėtų keisti savo požiūrį. Be to, kad ir koks bebūtų, Alanas atrodė tvirtai besilaikantis savo nuomonės. Tokie jau tie grifai, perdėtai dori. Tuo Mendel jie ir užknisdavo, nes neretai mėgdavo skaityti moralus ir bandydavo savo kilnų požiūrį primesti kitiems. Sekundėlę Dori mintyse sušmėžavo Meg siluetas. Kaži, jeigu būčiau sau leidusi leistis į kalbas apie žiobarus su Meg, ar viskas būtų pasisukę ta pačia linkme?
- Taigi... tu susitaikai su tuo, kad aš nekenčiu žiobarų, o aš susitaikau su tuo, jog tu juos dievini, - pavartė akis. - Tik taip bus taika.
-
Pamatęs, kad Dori lazdelė nukrypo į jo pusę, Grifas nejučia kišenėje suspaudė saviškę. Dievaži, jei ji rimtai pamėgins ją panaudoti, aš irgi galiu. Ir kas galėtų pamanyti, kad pirmoji mano dvikova įvyks su ragana iš žiobariškos šeimos? Jis visada manė, kad jai jau su kuo susiimtų, tai kaip tik su kokiu grynakrauju, gal net tokiu, kurį pažįsta iš šeimos susitikimų ar panašiai... Bet nieko daryti neprireikė. Jis klausėsi ką sako Dori ir galvojo. Regis jos tėvai nenori susitaikyti su mergaitės gebėjimais. O jei ji dar pyksta ir nekalba su jais tai tada iš viso nieko gero... Matyt jiems tai taip neįprasta, gal net baugoka... Bet jis nieko nesakė. Pyktis su Dori tikrai neketino. O ir tai, kad ėmė jai pamokslauti jam visai nepatiko, mat to šiaip jis nenorėjo, bet kad buvo taip keista, jog žiobarų kilmės ragana šitaip negali jų pakęsti. Alanas nusprendė nieko jai dėl to neaiškinti nes pirma, jie tik pirmą kartą gyvenime kalbasi, tad jis juk jai net ne draugas, o antra... tikrai ne jam spręsti, ką jai manyti ir ko ne.
Tuo tarpu, kai berniukas skendėjo mintyse, Dingas priliuoksėjo prie Dori ir įbruko jai kamuoliuką į rankas.
- Ateik čia Dingai.
Pasakė berniukas, nes jam atrodė, kad Dori nemėgsta šunų.
- Gerai panele iš Klastūnyno, likim prie savo požiūriu ir gyvenkim ramiai. - Pasakė ir nusišypsojo jai.
- O taip, per atostogas grįžau namo. Ir oi, kas ten dėjosi.
Dabar jo balse nebeliko to rimtumo, su kuriuo iš pradžių rėžė kalbą apie grynakraujus ir žiobarus. Dabar vėl ėmė kalbėti įprasta greitakalbe.
- Dievaži, Mama su tėvu atskaitė man ilgą paskaitą apie mano ateitį ir perspektyvas. Et... Buvo siaubingai nuobodu. Bet aš jau pratęs. O ir jie jau nebeturi ūpo, kaip buvo seniau. O beje, kaip tau sekasi Klastūnyne? kaip sekasi ten pritapti?
-
Regis, įtampa atslūgo. Dori atsisėdo į pusnį į prie medžio, o Alano šuo atnešė klastuolei kamuoliuką. Mergaitė kamuoliuką paėmė į rankas ir savo pačios nustebimui ėmė su šuniu žaisti.
Žaisdama su Dingu bei jį glostydama ir klausydama grifo pasakojimo tamsiaplaukė nusikvatojo. Šią akimirką buvo gera negalvoti nei apie kraują, nei apie dar kažką, o tiesiog plepėti.
- Man per atostogas buvo panašiai. Mama bandė kažką suokti apie kompiuterio naudojimą, na, žinai tikriausiai apie žiobariškus kompiuterius. Norėjo, kad juo naudočiausi, bet aš pasakiau, kad tas nevykėlių daiktas man yra visiškai nereikalingas. Ir taip visas atostogas. O aš tyčia prieš tėvus maivausi su kuo daugiau magiškų daiktų. Knygos su judančiais viršeliais, šluota ir taip toliau. Per pietus būtinai pasiimu vorą, - Dori akys šelmiškai sužibėjo. - Tegu nervuojasi. Jiems baisiai nepatinka mūsų pasaulis. Dar juos erzina, kad aš nedraugauju su žiobarais vaikais.
Nes labiausiai norėčiau juos užburti. Tamsiaplaukė iš kišenės išsitraukė visokio skonio pupelių.
- Nori? - pasiūlė Alanui ir ištiesė ranką.
Dori paragavo pupelės. Kadangi pasiėmė rausvos spalvos, tikėjosi braškių skonio. Deja, tos pupelės labai dažnai būdavo apgaulingos.
- Kad tave kur! - antrakursė išspjovė pupelę. - Burokėliai, - pavartė akis.
-
Alanas atsisėdo priešais ją. Dabar pasidarė jauku ir ramu. Ji atrodo nenorėjo kalbėti apie savo laiką su klastuoliais, tai jis ir nebekamantinėjo. Norės, pakalbėsim ir apie tai. Pagalvojo.
Dori pradėjo žaisti su Dingu, Tada ir šovė jam ta mintis. Reikia truputį pakvailioti. Reikia jai pasiūlyti, gal sutiks. Aišku, gal tiesiog pamanys, kad tai kvaila ir vaikiška, o gal net per daug žiobariška. Bet jis dabar labai užsimanė greitai ir smagiai pralėkti kinkiniu. Atsidėjo tą klausimą truputį vėlesniam laikui.
- Aha, tai tu vienaip varai savo tėvus iš kantrybės, aš kitaip. - Nusikvatojo jis. Kai Dori pasiūlė pupelių padėkojo ir paėmė. Jam kliuvo tiesiog siaubingo skonio.
- Oi, atrodo anyžinė. Žiauriai nemėgstu anyžiaus. Burokėlių beje irgi.
Nusišypsojo. O tada pasakė.
- Aaa, Klausyk Dori, nori prasilėkti rogėmis? Tiesą sakant tokiu tikslu čia ir atklydau. Čia atoku, o Dingui reikia pabėgioti.
Jis išsitraukė lazdelę, labai norėjo, kad pavyktų šaukiamieji kerai. Tyčia rogių nesitempė kartu, nes norėjo pasitreniruoti. Jas laikė apleistame priestatėlyje. Netoli šios vietos. Aptiko tą vietą dar prieš atostogas ir tada atsivežė roges.
- Accio. Nagi, Accio. - Ir berniuko nuostabai rogės atzvimbė pas juos. Nuo jų driekėsi virvė. Dingas jau žinojo ką reikės daryti ir smagiai suamsėjo.
Apie šunų kinkinius raudonplaukis skaitė seniai. Buvo pasiskolinęs iš vieno pažįstamo knygą "Baltoji iltis". Ir tada svajojo, kaip smagų būtų dumti per ledynus. Greitai švilpti košiant vėjui. Ir Po kurio laiko tai pasidarė įmanoma, nes jų namuose atsirado Dingas.
Pabandė jį pririšti prie rogių praeitais metais ir smagiai sau važinėjosi su sesute ir Enrika. Roges jo mama užbūrė taip, kad jei jose kas nors sėdi, tai palengvėja, todėl vienam šuniui tempti nebuvo jokio sunkumo. Žinoma, su skraidymu ant šluotos tai nesilygino bet vis tiek smagu. O dabar juk savo šluotos jis neturėjo.
- Nagi Dori, lekiam? - Šelmiškai šyptelėjo jis.
-
- O taip, - atsakė Dori, - aš varau juos iš proto. Bet jie mane dar labiau, - kalbėjo galvodama apie savo tėvus žiobarus. - O dėl klastuolių... Žinai, būna visko. Iš pradžių buvo sunkoka požemiuose, bet dabar aš jau juos pamilau. Klastūnyne nelabai gali kažkuo pasitikėti, - gūžtelėjo pečiais. - Daugelis yra keisti, paslaptingi ir uždari.
Kai Alanas pasiūlė pačiuožinėti rogutėmis, Dori suspurdo širdis. Praeitais metais daug kas tai darė, bet tik ne klastuoliai. Ką gi, dabar vakaras, o aplink, regis, nieko nėra. Mendel apsidairė. Atrodo, buvo saugu.
Netrukus Alanas šaukiamaisiais kerais pasikvietė roges. Antrakursė pakėlė antakius. Ji šiuos kerus pradėjo naudoti praeitais metais, bet reikėjo gerokai paplušėti, kol įgudo. Didesnius daiktus prisišaukti išmoko tik šiais metais. Vis tik Dori yra gera kerėtoja ir daugelis net vyresnių mokinių dar nemoka šio burtažodžio.
- Gerai keri, - pagyrė berniuką. - Ar daug laiko skiri tam papildomai?
Štai ką reiškia grynas kraujas. Kaip jam puikiai sekasi kerėti. Tai iš kur tai šitaip sekasi man? Aš juk... negrynakraujė.
Tik dabar Dori suprato, kad roges temps Dingas. Nors ir kaip stengėsi sulaikyti šypseną - Dori nemėgo jokio saldumo - tačiau nepavyko. Bandydama kąsti sau į liežuvį ir lūpą, kad tik greičiau nuo veido dingtų ta visai neklastuoliška šypsena, Dori atsisėdo ant rogučių.
-
Nuostabu, ji sutiko. Džiūgavo jis kinkydamas šunį, kuris jau veržėsi lėkti. Tokie tie haskiai yra. Bėgti jiems didžiausias malonumas. Dori šypsojosi ir Alanui atrodė, kad šypsena jai daug labiau tinka, nei ta rimtuoliška išraiška, kurią ji vis bando išlaikyti. Bet aišku jis to nesakė.
- Aha, tokie jau tie Klastuoliai. Įdomios asmenybės. Ai žinai, jei tau tikrai labai įdomios senos burtininkų šeimos ir jų tradicijos, galiu paprašyti tėvo, kad atsiųstų tokį seną veikalą. Nemanau, kad ta knyga yra mokyklos bibliotekoje. Dievaži, ta knyga klaikiai nuobodi. Nebent skyriai apie nesutarimus, įvairius keistus nutikimus įdomūs. Galėčiau paskolinti, jei nori paskaityti.
Pasakė ir įsitaisė šalia ant rogių.
- Oi, žinok pradėjau treniruotis po Magijos istorijos pamokos. Joje netyčia susprogdinau netikrą detonatorių, nes nespėjau jo rasti. Ai žodžiu, jis nuo manęs paspruko. Norėjau jį pasišaukti, bet nepavyko. Šiandien visą dieną kai turiu laiko bandau ką nors pasišaukti. Aš ir pats nustebau, kad toks didelis daiktas kaip rogės atlėkė pas mane.
Išbėręs tai šūktelėjo šuniui.
- Pirmyn! - Ir Dingas pasileido lėkti.
Dūmė, sniegas žiro jam iš po kojų. Buvo nuostabu. Šuo liuoktelėjo per sniego pusnį ir skardžiai sulojo. Alanas sėdėjo išsiviepęs iki ausų.
- Juk smagu, Argi ne? - linksmai pasakė jis savo bendrakeleivei.
-
- Tikrai? - sukluso išgirdusi apie knygą. - Mielai paskaityčiau! - sutiko.
Kai Alanas pasakė, kad mokytis burti pradėjo tik čia, Hogvartse, Dori gerokai nustebo. Nejau būsiu sutikusi geresnį kerėtoją už save? Dori pajuto šiokį tokį kartėlį apie tai pagalvojusi. Ji apie save, kas liečia kerėjimą, galvojo labai gerai. Gal net per gerai, nes tokiu atveju nelieka vietos nei tobulėjimui, nei savisaugai. Ji buvo įsitikinusi, kad Alanas kerėti mokėjo jau prieš Hogvartsą. Gal jis meluoja? Juk tikrų, garbingų grynakraujų šeima apeitų tuos visus neburti už mokyklos ribų iki septyniolikos draudimus. Ir čia mergaitės mintys ir vėl grįžo prie gryno kraujo. Štai, ką jis reiškia. Alanui taip sekasi burti dėl puikaus kraujo. Ne kitaip. Burtininkai iš kartos į kartą.
Netrukus mąstyti nebebuvo kada, nes Dingas pradėjo lėkti per sniegą. Buvo be galo smagu, tačiau baisoka: o jeigu jie atsitrenks į medį? Dori geriau jautėsi ore ant šluotos.
- Sma... smagu! - atsakė.
Dingui, regis, ši veikla taip pat labai patiko. Šuo tartum mėgavosi šiuo užsiėmimu. Tačiau skriejant per kažkokį kalnelį Dori šoktelėjo oran ir griuvo į didžiulę pusnį!
- Aai!
Mergaitė neužsigavo, tačiau pajuto stiprų šaltį. Ji nuo galvos iki kojų buvo visa snieguota. Besivalydama sniegą nuo mantijos ji pajuto, kad apsiausto kišenėje kažko trūksta.
- Velnias, o kur mano lazdelė? - išpūtė akis antrakursė darydamasi po giliausias pusnis.
-
- Gerai, tada paprašysiu tėčio, kad atsiųstų. Cha, kaip jis nustebs, kad aš prašau jo tos knygpalaikės. - Nusikvatojo jis.
Dori atrodė kiek įsitempusi ir jos veido išraiška juokino Grifą. Jis panoro paraginti šunį, kad tas skuostų dar greičiau.
- Smagu sakai. Nieko, tuoj bus dar smagiau.
jie lėkė ir pro šalį skriejo medžiai, artėjo Uždraustojo miško pakraštys. Alanas norėjo dar kiek pakvailioti, matydamas kaip netvirtai jaučiasi Dori, todėl šūktelėjo.
- Kilpą!
Dingas staigiai pasuko kairėn, arti augo keli aukšti ąžuolai ir šuo puikiai ir dailiai pralėkė tarp tų medžių siauroje vietoje. Tada, laimingas šoko priekin ir...
Nuostabu. Tik aš galiu taip prisiveikt. jau niūriai pamanė jis, kai mergaitė išskriejo iš rogių ir nukrito į pusnį. Gerai, kad sniegas nėra kietas.
- Stop!
Sušuko ir Dingas čiūžtelėjo ir sustojo. Alanas atsistojo nuo rogių.
- Tau viskas gerai?
Paklausė, bet Dori jau buvo ant kojų. Dingo jos lazdelė. Mergaitė ėmė naršyti po sniegą. Alanas išsitraukė saviškę.
- Accio lazddelę. Nagi, Accio.
Taip, negali man sektis daug kartų iš eilės. Nuostabu. Pabandė dar ir dar porą kartų bet...
Po šimts, reikia tikėtis, kad nesulūžo ar dar ką. Jis irgi parklupo ir ėmė ieškoti, dairytis.
Gaila, kad nemokiau Dingo ieškoti. Gal pabandyti? Bet tai juk bus beprasmiška.
Alanas atsistojo ir atrišo šunį. Ėmė sukioti lazdelę jam prieš akis žinodamas, kad nebus nieko gero.
- Nagi, atnešk, atnešk. - Pasakė šuniui.
- Lumos. - Ušžiebė savo lazdelę ir ja pasišviesdamas ėmė ieškoti tos prapuolenės.
-
- Na, nepaisant to, kad dabar esu kaip be rankų, nes lazdelė tokia pat svarbi kaip ir jos, taip, gerai, - kiek piktokai, kiek panikuodama, tarė Dori.
Kartu su Alanu ji ieškojo lazdelės. Kai grifui nepavyko šaukiamieji kerai, klastuolė nudžiugo. Kokia tu pavyduolė, pasakė sau Mendel. Juk jeigu jis būtų prisišaukęs lazdelę, dabar ji jau būtų tavo gniaužtuose. Bet ne, tau smagiau pasijausti geresne kerėtoja.
Juodaplaukei neliko nieko kito, kaip tik braidyti po pusnis bandant įmatyti kažką panašaus į lazdelę. Tai buvo taip kvaila. Erdvės daug, pusnys gilios, o jau tamsu. O jeigu Dori lazdelę pametė visai ne čia? Merlinas žino, kokioj pusny ji dabar gali slėptis. Ar teks atsisėsti ant rogių ir laukti pavasario, kol ištirps sniegas? Mergaitė jautėsi tokia bejėgė...
-
Alanas braidžiojo po pusnis nieko nepešdamas. Tik peršlapo ir viskas. Nors mirk iš juoko. Roges tai mat pasišaukiau, o kažkokios lazdelės ne. Bambėjo mintyse. Matyt taip buvo todėl, kad visą dieną kvietinėdamas daiktus pavargo.
O tada, nutiko dar nuostabesnis dalykas. Dingas, kuris kasė sniegą kojomis ir regis sau linksminosi kažką pasičiupo. Tai buvo Dori lazdelė.
- Atiduok na atiduok Dinguti. - Pasakė jis ir jau norėjo pasiimti, bet šuo, matyt ką nors užuodęs, ar pamanęs, kad jie žaidžia su juo šoko priekin ir nukūrė.
- Ne, pas mane!- Dar sušuko jis ir pasileido priekin. Koją, kurią pasisuko kai krito prieš sutikdamas Klastuolę sudiegė kaip reikiant, bet jis jos nepaisė. Šuo bėgo į mišką. Atrodė labai patenkintas ir pamažu dingo jiems iš akių.
Tikriausiai užuodė ką nors. Galėjo bent lazdelę iš mesti. Dar taip nėra buvę.
Alanas skuodė kaip pabaidytas. Grifiukui tai nepatiko, nes bijojo, kad tame miške ko nenutiktų jo numylėtam šuniui.
-
Dori bebraidžiojant po pusnis mergaitė išgirdo, kaip Alanas kažko prašo savo šuns. Atiduok? Atsisukusi dvylikmetė pamatė, jog Dingas kažką turi nasruose.
- Ar tai... Alanai, ar ten mano lazdelė?!
Taip. Visiškai teisingai. Šuns dantyse puikavosi klastuolės burtų lazdelė. Kelias akimirkas Mendel stovėjo lengvame šoke. Per tą laiką Alanas nubėgo paskui šunį. Dori jau ketino numoti ranka ir grįžti į pilį. Pff, kurių galų trenktis paskui juos į mišką? Tada susizgribo. Kurių galų? Juk ten tavo lazdelė, kvėša! Dori, iš tikrųjų, sunkiai galėjo susivokti, kad neturi lazdelės. Tai atrodė... tiesiog neįmanoma!
- Atiduok lazdelę, tu kvailas šunie! - netikėtai užstaugė Dori.
Mergaitė pasileido bėgti į miško tankmę. Gerai, kad Alanas jau buvo pramynęs pėdas, o nuo sniego buvo šviesiau.
Nereikėjo tau su juo prasidėti! Kokio velnio draugauji su grifais, Dori? Besikeiksnodama tamsiaplaukė bandė pasivyti bendražygį.
-
Taip... Galvojo Roma atėjusi stovyklavimo pakrantę. Bet minties neužbaigė. Ją užbaigė tik gilus atodusis. Nes ėjo ne šiaip sau, o šiandien turėjo vykti švilpynės iškyla prie ežero. Ji jos norėjo. Nors prieš kelias savaites ji su be galo dideliu noru visa tai planavo, bet dabar jai atrodė kitaip. Bet kandangi viskas buvo jau suplanuota tad ji tiesiog atėjo ir viską paruošė. Sudėjo nemažai maisto ir gėrimų. Bei tiesiog sėdėjo ir laukė pirmųjų mokinių. Gal tikrai bus linksma? Viltingai galvojo Roma nors tuo ir abejojo. Juk kitaip jos laukė nubodžios kelios valandos. Jai ką šį pasisedėjimą tiesiog užbaigsiu ankščiau. Nusprendė ji, nes nieko geriau nesugalvojo. Roma mielai būtų dabar miegojusi. Juk šeštadienis. Ir dar rytas. Kodėl aš nusprendžiau parinkti būtent šį laiką? Negalėjo savo sprendimo suprasti profesorė.
-
Buvo gražus, šiltas penktadienio vakaras. Po visų savaitės darbų Sakura, Nelanna ir Gruodė nusprendė pailsėti. Žinoma, artėjo egzaminai, tad didžiąją laiko dalį varnanagės jiems ruošėsi. Tačiau tam turės visą savaitgalį, o šiandieną skirs poilsiui.
Šviesiaplaukė pakrantėje patiesė didžiulį pledą. Pati mieliau būtų sėdėjusi tiesiog ant žolės, tačiau nesispyriojo, įtarė, jog draugėms maloniau bus ant pledo. Ant to pledo ji prilašino arbatmedžio eterinio aliejaus, kad nelįstų jokie vabalai.
Šalimais mergina pasidėjo savo gitarą, vakare pagros. Žinoma, tikrai nedainuos. Dainuoti baltapūkė drįso vis dar tik sau. Ir tikriausiai taip bus visada, mintyse pagalvojo.
Mėlynakė atsisėdo ant minkštučio pledo, tačiau pėdas laikė ant žolės. Šią akimirką kojų pirštais žaidė su žole.
- Kurio egzamino labiausiai bijote, o kurio laukiate? - paklausė draugių.
-
Nuostabus vakaro oras tik ir kvietė išlįsti į lauką ir pasimėgauti vis šiltesne pavasario saule. Ežero vanduo spindėjo nuo jo paviršiuje tarsi saulės zuikučiai bėginėjančių spindulių. Tobula proga praleisti vakarą su draugėmis, galvojo Nelanna, padėdama Sakurai patiesti pledą. Kol Sakura užsiėmė... sakuriškais dalykais..., Nelanna apsidairė. Pakrantė buvo kažkiek panaši į tą, kurioje vos prieš keletą dienų jos buvo atėjusios per herbologijos pamoką. Puslankiu išsidėstę medeliai ir krūmai sudarė užuovėją, tinkamą pasislėpti nuo išorinių akių ir netrukdomai praleisti laiką prie vandens. Viename šone, kur mažiau medžių, buvo nedidelė laužavietė - jei stovyklautojai išalktų ir norėtų pasikepti maisto ant laužo. Pakrantė buvo smėlėta, tad norint nusimaudyti nebuvo jokių kliūčių tą padaryti. Žodžiu, kad ir kas paruošė šią vietą stovyklavimui, padarė nuostabų darbą.
Nelanna niekada nebuvo mačiusi Sakuros su gitara, tad šiek tiek nustebo. Bet nusprendė nieko nesakyti ir tik džiaugėsi, jog nusimato nuostabus vakaras. Prisėdusi ant pledo, ji nužvelgė ežerą.
- Labiausiai nelaukiu transfigūracijos egzamino. Nelabai man sekasi šitas dalykas, vis kur nors susimaunu. Anksčiau ir kerėjimas sunkiai sekėsi, bet ilgainiui įsivažiavau ir nebedarau žioplų klaidų. Bet kažką paversti į kitą daiktą, arba, dar blogiau, save į kažką paversti man nėra taip lengva, - pradėjo atvirauti mergaitė. - Labiausiai laukiu herbologijos egzamino. Neturėtų būti sudėtingas.
-
Šis vakaras tiesiog viršijo visus mergaitės lūkesčius. Kas galėtų būti nuostabiau, nei stovyklavimas su draugėmis. Gruodė jautėsi labai laiminga. Smagu buvo ir tai, kad galės pagaliau pailsėti nuo mokslų. Nes pavasarį ėmė itin rimtai kalti.
- Tu groji gitara? - Paklausė Sakuros. Kuri atsinešė instrumentą su savimi.
- Koks ten aliejukas? Iš ko jis? - Pasidomėjo. Tie klausinėjimai. Gruodė nežinojo kodėl, bet jos galvoje gyveno milijonai įvairių klausimų. Ir jų vis daugėdavo.
Su savimi mergaitės atsinešė ir maisto. Elfai prikrovė sumuštinių su sūriu arba dešra. Pyragėlių, moliūgų sulčių. Be to vaisių. Obuolių, bananų, vynuogių. riekelėmis supjaustytų šaltų ir gaivių meliono gabalėlių. Gruodė neįsivaizdavo kur jos dės tiek maisto. Bet Elfai pasistengė tikrai nemažai.
- Aš irgi bijau transfigūracijos. Ir kerėjimo. Ir apsigynimo nuo juodosios magijos. Labiausiai laukiu Astronomijos ir nuodų bei vaistų egzaminų. O tu Sakura?
-
Regis, ne tik Sakura, bet ir jos draugės šiandien buvo puikios nuotaikos, tad baltapūkė nusišypsojo.
- Taip, vasarą išmokau groti ir man labai patiko, - atsakė Gruodei. - Vėliau jums pagrosiu.
Žinoma, kas ją išmokė groti gitara, Sakura nenorėjo pasakoti. Nors prasitarė apie tai Dori. Ir nutuokė, kad ji tikriausiai bus pasakiusi Alanui.
- Oi, aš taip pat bijau transfigūracijos, - tarė Sakura.
Tačiau nuostabus dalykas joje yra profesorius, pridūrė, tačiau tik sau mintyse. Ir dar plačiau nusišypsojo.
- Taip pat bijau apsigynimo nuo juodosios magijos egzamino, - ir vėl prabilo garsiai, šypsena šiek tiek išblėso. - Šios pamokos man nelabai sekasi, jos tokios sunkios... Laukiu, aišku, herbologijos. Ir iš tikrųjų visai laukiu kerėjimo, - susimąstė. - O, čia yra arbatmedis, - ir vėl atsakė Sakura Gruodei. Nudžiugo, nes visada ją aplankydavo laimė, kai kas nors pasidomėdavo eteriniais aliejais. - Imk, pauostyk, - padavė buteliuką mergaitei. - Šiaip jau nėra kažkuo ypatingas kvapas, bet labai gerai atbaido visokius vabzdžius.
Šešiolikmetė susigundė ką nors suvalgyti. Žinoma, įprastai tai būtų buvę vaisiai. Tačiau kodėl nesuvalgius sumuštinio? Juk nuo vieno ji tikrai nenumirs. Tad paėmė sumuštinį su sūriu ir atsikando.
-
Varniukėms dalinantis mintimis apie mėgstamiausias ir nemėgstamiausias pamokas, Nelanna susimąstė. Draugių įvardintos pamokos ne ką tesiskyrė nuo jos pačios mėgiamų. Ji jau buvo pagalvojusi apie tai anksčiau, bet dar kartą prisiminė, kad nenuostabu, jog jos taip susidraugavo - panašūs mėgstami ir nemėgstami dalykai, dėstomi Hogvartse, tikrai nebuvo vieninteliai, kurie vienijo šias mergaites. Va štai ir Gruodė, kaip ir Nelanna anksčiau, susidomėjo Sakuros atsineštu eteriniu aliejumi buteliuke.
- Kaip nuostabu! - džiaugėsi Nelanna, kai Sakura papasakojo apie arbatmedžio eterinį aliejų. - Atrodo, kad kiekvienam gyvenimo atvejui galima pritaikyti po eterinį aliejų ir gauti iš jo naudos! Tikra magija. Augalų magija! Tikriausiai beveik tas pats, ką galime pasiekti išvirę magišką eliksyrą.
Sakura perėjo prie maisto. Tad ir Nelanna apžiūrėjo, ką atsinešė Gruodė. Namų elfai šį kartą neblogai pasistengė. Paėmusi nemažą vynuogių kekę, varniukė pasimėgaudama ėmė jas skanauti.
-
- Atrodo, kad mums visoms nelabai sekasi kerėti verčiantys dalykai. Gal reiktų kada trise pasimokyti? Pamatytume gal ką kuri daro ne taip. Ir šiaip manau būtų smagu kartu mokytis. - Svarbiausia Gruodei atrodė tai, kad nei viena nepradėtų juoktis, jei kuriai nesisektų kokie kerai.
Varniukė paėmė iš lėkštės obuolį. Norėjosi kažko saldaus.
- Kodėl pasirinkai būtent gitarą? - Paklausė. Mergaitė labai norėjo išgirsti kaip draugė skambina.
Įkvėpus aliejuko dvelksmo kvapas priminė kažkokius vaistus. Kokį nors tepaliuką. Ji atidavė buteliuką Sakurai.
Gruodei patiko klausytis kaip kalbėjo Nelanna. Augalų magija. Tikrai. Ir ne visada magiškiems dalykams reikia lazdelės. Pamanė.
- Tikrai. Žinot, man visai įdomu kaip žmonės suprato koks augalas nuo ko padeda. Tikriausiai reikėjo ilgai bandyti. Gal net stebėti gyvūnus, kad išmoktų kokie augalai tinkami naudoti.
-
- Iš tikrųjų kiekvieną eterinį aliejų galima kam nors pritaikyti, - pritardama nusišypsojo Nelannai. - Mums pasisekė, nes burtininkams pasigaminti eterinį aliejų kur kas paprasčiau nei tiems, kurie nėra burtininkai. Jiems tai ilgai trunka ir brangiai kainuoja.
Sumuštinį buvo įmanoma valgyti, tačiau Sakura nepasakytų, kad tai labai skanu. Akimirkom net atrodė, jog valgė popierių. Todėl paskui ji paskanavo gabalėlį meliono, jog šiek tiek atsigaivintų.
- Net nežinau, kaip žmonės išnagrinėjo augalų poveikį, - susimąstė. - Mama mane nuo pat vaikystės išmokė naudotis eteriniais aliejais, o paskui ir juos gaminti. Bet kokia visa to pradžia... Aš net neįsivaizduoju! Ir niekada apie tai nepagalvojau! - nusijuokė. - Pasimokyti? Žinoma, galime. Tik abejoju, kad man bus didelė nauda. Tikriausiai jau nepakilsiu į aukštesnį lygį nei esu dabar.
Sakura ne itin troško mokytis papildomai transfigūraciją ar apsigynimą nuo juodosios magijos. Ji susitaikė su tuo, kad šie dalykai jai nesiseka. Dabar tai atrodė mažiau svarbu nei anksčiau.
Gruodei paklausus apie gitarą baltapūkė vos vos sutriko. Tikrai. Kodėl gitara? Žinoma, jog todėl, kad gitarą parodė Auris Senkleris. Jeigu jis grotų kitu instrumentu, tikriausiai juo grotų ir Sakura.
Ji nenorėjo meluoti, bet nenorėjo ir pasakoti. Todėl tiesiog gūžtelėjo pečiais. Ir paklausė:
- O jūs ar esate grojusios kokiu nors instrumentu? Galbūt irgi mokate kažkuo groti?
-
- Nenustebčiau, jeigu augalų savybes atrado tiesiog atsitiktinumo dėka, - tęsė pokalbį apie augalus Nelanna. - Pavyzdžiui, galbūt kambaryje turėjo pluoštelį levandų žiedų ir pajuto, kad jie ramina, nuima galvos skausmą. Tikriausiai ir su kitais augalais kas nors panašaus nutiko.
Mergaitė paėmė meliono riekelę. Šis buvo sultingas ir saldus. Apsidžiaugė, kad namų elfai suruošė joms maisto, nes pačios tikriausiai niekur nebūtų jo gavusios. O ilgiau pabuvus tikrai jos išalktų.
- Ne, aš negroju. Nesu net bandžiusi, - atsakė Sakurai. - Bet kažkaip ir nevilioja mane mokytis groti, manau, kad per ilgai laiko užtruktų kažką išmokti. Tu šaunuolė, Sakura, kad išmokai. Nekantrauju išgirsti, kaip mums pagrosi.
Žvelgdama į Sakurą, Nelanna pastebėjo, kad kažkas žolėje sujudėjo. Judesys buvo trumpas, tad galėjo lengvai jo nepastebėti. O gal jai netgi pasirodė ir ten iš tiesų nieko nebuvo.
-
Gruodė užsimąstė apie Sakuros žodžius. Ji buvo visiškai teisi. Juk ne burtininkams pasidaryti aliejuką ar vaistus užtrunka daug ilgiau. Ji ir vėl pradėjo mąstyti apie magijos ir žiobarišką pasaulį. Tiesą pasakius vieną ir tą patį pasaulį. Ji įsivaizdavo kaip būtų, jei magiška medicina taptų prieinama visiems. Niekam netektų tiek kamuotis, kaip jai po gaisro. O ir daugybei kitų žmonių.
- Man vis dar labai gaila, kad žiobarai ir burtininkai nenori ir negali gyventi bendrai. - Staiga pasakė, nors kalba ėjo visai apie ką kitą.
- Atsiprašau, tiesiog užsigalvojau šiek tiek. - Šyptelėjo.
- Groti aš niekada nebandžiau. Ar tau buvo sunku išmokti? - Balsas vis dar buvo mąslus, nes mintyse kūrė nuostabius planus, kurie niekada nevirs realybe.
Tada staiga pamatė kažką sujudant aukštose žolėse. Ir galiausiai iš jų išlindo lankutis.
- Kaip keista. Kodėl jis ne medyje. - Nusistebėjo mergaitė.
-
- Įdomi įžvalga, - pasakė Sakura omenyje turėdama Nelannos mintį, jog augalų savybės galėjo būti atrastos atsitiktinumo dėka. - Manau, kad tikrai galimas variantas, jog taip būtų nutikę. Galbūt kai kurių augalų naudingumas pastebėtas netyčia, o paskui žmonės jau patys ėmė ieškoti naudos kituose augaluose? - toliau svarstė. - O gal nori pabandyti pagroti? - paklausė Nelannos bei išėmė gitarą iš dėklo ir padavė draugei. - Pabandyk tu, o paskui tegul pabando Gruodė, - nusišypsojo.
Netrukus Gruodė palietė temą, apie kurią varnanagė daug galvojo pati. Anksčiau ji nežinojo, jog yra žmonių, kurie negali burti. Ir dabar jai iš tiesų atrodė labai neteisinga tai, jog tie, kurie nėra burtininkai, turi daug vargti nešiodami sunkius daiktus, tvarkydamiesi, gydydamiesi. Juk burtininkai galėtų jiems padėti.
- Visiškai su tavimi sutinku, Gruode, - pritarė. - Aš ir labai norėčiau, jog šis pasaulis nebūtų suskirstytas. Ir kad jame būtų mažiau plastiko bei asfalto, - nusijuokė. - Lankutis? - susidomėjo Sakura. Ji paėmė gyvūnėlį į ranką. - Oi. Jis sužeistas! Sužeista jo kojytė, žiūrėkite.
-
- Išties apmaudu, kad burtininkai ir žiobarai negali gyventi kartu, - pasakė Nelanna. - Bet manau, kad žiobarai tik ir ieškotų progos, kaip pasinaudoti mumis. O gal net pavydėtų, kad mes galime daug ką pasilengvinti magijos pagalba. Tad nors ir burtininkai slėpdamiesi elgiasi kažkiek savanaudiškai, bet gal tai yra į gera.
Nelanna paėmė Sakuros ištiestą gitarą, bet nespėjo pirštais užgauti stygų, kai Gruodė pamatė lankutį. Sakura išdrįso jį paimti ir pastebėjo jo sužeistą kojytę. Nelannos namuose yra svečiavęsi keli sužeisti lankučiai, kuriuos mama išgydė ir vienus paleido į laisvę, o kitus grąžino šeimininkams.
- Gal turite gervuogių lapų mikstūros? Išteptume jo kojytę, kad sugytų, - pasiūlė varniukė. - Ką mes su juo darysime? Tikriausiai negalime jo pasilikti.
-
- Aš manau, kad būtų tokių burtininkų, kurie apgaudinėtų žiobarus ar kažkaip tyčia juos užkerėtų. - Ji prisiminė Alano pusbrolį. Tą, kurį sutiko dvare per atostogas. Prisiminė viską, ką paskui apkalbėjo su Alano tėvais.
- Gal būtų tokių žiobarų, kurie norėtų pasinaudoti magija. Bet ir burtininkai nemažiau gali kenkti. Gaila, kad žmonės, kurie galėtų viskuo dalintis tarpusavyje nenorėtų to daryti. - Gruodė visai norėjo pabandyti groti. Tik tai kol kas šiek tiek užgožė jos mintys apie pasaulį, koks galėtų būti.
- Bet tu parodysi kaip reikia gerai? Juk neužtenka vien braukyti per stygas. - Nusišypsojo.
Iš Sakuros Rankų lankutis atkeliavo pas Nelanną.
- Kaip manot kas galėjo sužaloti jį? - Paklausė.
- Aš neturiu. O tu turi Sakura? Jei turėtum reikiamų lapų galėčiau ją paruošti. - Ji norėjo pagydyti tam padarėliui koją.
- Gal galėtume jį pasilikti trumpam? Kol pagytų. - Svarstė.
-
Sakurai klausantis Nelannos ir Gruodės apmąstymų baltapūkę apėmė liūdesys. Juk jie visi gyveno viename pasaulyje, tačiau Nelanna sakė, jog tie, kurie nėra burtininkai, ieškotų progos pasinaudoti burtininkais. Gruodė sakė, kad ir burtininkai gali ne mažiau kenkti. Merginai norėjosi, jog visi būtų geri ir kad niekas niekuo nenorėtų naudotis, nenorėtų kenkti. Deja, bet šitas pasaulis buvo kitoks. Jame egzistavo negeri žmonės ir tuo Sakura juk pilnai įsitikino žiemą.
- Pradžiai tiesiog pabraukyk stygas, - nusišypsojo šviesiaplaukė Gruodei. - O paskui parodysiu, ką su kitos rankos pirštais reikia spausti. Mikstūros neturiu, tačiau kažkur, man rodos, turiu lapų, - atsakė Nelannai ir ėmė raustis tašytėje. Štai, - suradusi padavė lapus Gruodei. - Tokia jau ta gamta. Čia vyksta natūrali atranka. Kažkas susižeidžia, kažkas išgyvena... Kol lankutis pasveiks, manau, galime jį ir pasaugoti.
-
Padėjusi į šalį gitarą, kurią netrukus paėmė Gruodė, Nelanna ištiesė delną, kad galėtų paimti sužeistą lankutį.
- Kaip gerai, kad radai gervuogių lapų! - tarė Sakurai ir, atsisukusi į Gruodę, paklausė: - Ar kitas sudedamąsias dalis turi? Gal rasiu pas save kažko, ko tau trūksta.
Nelanna bandė prisiminti, ką mama yra pasakojusi apie rūpinimąsi sužeistais lankučiais. Atrodo, kad ištepus gervuogių lapų mikstūra, reikia tvirtai aprišti sužeistą kūnelio dalį ir palaikyti apie savaitę. Vadinasi, šitiek laiko lankutis gyvens kurios nors iš jų kambaryje.
- Negalime jo paleisti į laisvę, kol nepagijo kojytė, - tarė draugėms. - Gamtoje jis gali neišgyventi, jei elgsis neatsargiai.
Mergaitė pažvelgė į žaismingai šokančią ugnį ir užsisvajojo. Dabar mielai išsitiestų žolėje ir paklausytų muzikos, jei tik Sakura joms pagrotų.
-
Tema apie pasaulio nelygybes kol kas buvo nustumta šonan. Reikėjo padėti tam mažam padarėliui sužeista koja.
- Gerai. Bet paskui, kai pagaminsiu tą mikstūrą. - Pasakė dėl gitaros ir atsargiai paguldė instrumentą ant žemės.
- Čia nieko neturiu. Man dar reikėtų molio, vandens. Bet jo žinoma galima gauti kerais. Dar trijų džiovintų mėtų lapelių, trijų klintarožės žiedų ir regis viskas. Ar ką nors praleidau Nelanna? Aišku reikia katilo. Gal kuri nors galėtumėt kerais prišaukti mano eliksyrų darymo rinkinį? Man tie kerai nepatinka. - Šaukiamieji kerai kol kas buvo didžiulė katastrofa ir ji net nenorėjo pradėti.
- Taip. Pas kurią nors jis tikrai galės pabūti. Kas čia tokio ar ne? Manau, kad tą mikstūrą juk reikės tepti ne vieną dieną. Tai kitaip ir negalėtume daryti. - Svarstė.
- Kaip manote, kas galėjo sužeisti lankuti?
-
Sakura mostelėjo burtų lazdele ir netrukus prie varnanagių atskriejo Gruodės eliksyrų darymo rinkinys. Baltapūkė džiaugėsi, kad kuo toliau, tuo geriau jai sekėsi burti. Tačiau tikrai gerai sekdavosi tik paprasti, kasdieniai kerai, o jeigu mergina patekdavo į kokią nors netikėtą ar juolab - pavojingą situaciją, tuomet nieko gero ir neišeidavo.
- Jį sužeisti galėjo bet kas, - ramiai atsakė Sakura mergaitei. - Gamtoje gyvūnams gresia daugybė pavojų. Kaip ir mums šiame pasaulyje, - ji ir vėl prisiminė žiemą, bet stengėsi tas mintis atitolinti. - Žinote, ką galėsime padaryti? - kilo mintis strazdanei. - Ogi parsinešti lankutį į pilį ir galbūt palaikyti jį Varno Nago bendrajame kambaryje, kol šis pasveiks? Žinoma, reikėtų informuoti ir kitus koledžo mokinius, - prikando lūpą.
-
Nelanna iš kuprinės išsitraukė dėžutę su įvairiais eliksyrų gaminimui skirtais lapais.
- Čia turėtų būti reikalingų lapelių, - padavė dėžutę Gruodei. - Tikrai, sužeisti galėjo bet kas, kad ir sidabrinis graužalius ar melsvasis uldukas. Mamai keletą kartų teko gydyti jų užpultus lankučius ir kitus gyvūnėlius.
Laimei, kad lankučiai nėra labai linkę siaubti kambarius, kaip kokie knisiai, nes antraip kiti varniukai nebūtų patenkinti jų atsigabentu gyvūnėliu.
- Dar turėsime parūpinti jam maisto, juk alkano visą savaitę nelaikysime, - priminė draugėms.
Pagalvojusi apie maistą, Nelanna ir pati pasijuto alkana. Tad pasiėmė sumuštinį su dešra ir sūriu ir pasimėgaudama jį ėmė valgyti. Sumuštinis nepriminė to, kurį gaudavo namie, bet ir šis buvo nepaprastai skanus.
-
- Ačiū. - Padėkojo Sakurai prišaukusiai mergaitės daiktus. Pasiraususi ji pastebėjo, kad neturi klintarožės žiedų. Bet jų atrado Nelannos dėžutėje.
- O ar nemanote, kad jam bus baisu bendrajame kambaryje? Ten taip triukšminga. Gal geriau būtų jį palaikyti ramioje vietelėje pas kurią nors iš mūsų? - Mergaitė prisiminė, kad lankučiai minta vėdarėliais. Taigi teks jų ir prigaudyti.
- Man atrodo bus sunku atrasti daug vėdarėlių. Teks eiti į mišką. - Pasidalijo savo mintimis. Miškas baugino.
Gruodė ruošė mikstūrą. Į užvirusį vandenį sudėjo suplėšytus gervuogių lapus. Taip pat subėrė sutrintus ir sumaišytus klintarožės žiedelius ir mėtų lapus. Tada įtrupino truputį molio, kuris juk turėjo daug gydomųjų savybių. O tuomet pamaišė katilą tris kart pagal laikrodžio rodyklę ir paliko pavirti.
Po penkiolikos minučių nukaitė jį. Katile radosi tiršta masė tinkama tepti.
- Reiktų, kad atvėstų. Nebent kuri nors galite atšaldyti kerais ir patepti bei sutvarstyti kojytę.
-
Merginos svarstė, ką toliau daryti su lankučiu, o Gruodė dar ir ruošė mikstūrą. Ir čia Sakura pagalvojo apie tai, jog net dabar, kai varnanagės atėjo pailsėti, jos nesiilsi. Į galvą šmėstelėjo mintis, kad geriau jos nebūtų pamačiusios to lankučio. Bet Sakura, kaip tu gali taip galvoti! Juk tai vargšas gyvūnėlis, kalbėjosi su savimi mintyse šeštakursė.
- Aš surasiu vėdarėlius, - tarė ir nusišypsojo. - Galbūt būtų geriausia, jei lankutis pabūtų su tavimi? - pasiūlė Gruodei. - Tu geriausiai žinosi, kada reikia tepti kojytę. Lai atvėsta, - turėjo omenyje paruoštą masę. - O per tą laiką galite pabandyti pagroti gitara, - ir Sakura įdavė muzikos instrumentą Nelannai į rankas. - Man reikia šiek tiek poilsio, - pridūrė. Nors žinojo, jog prieš einant į pilį reikės parūpinti vėdarėlių.
-
Nelanna džiaugėsi, kad Gruodė gali pasirūpinti mikstūra. Nors pati nuodų ir vaistų pamokose jautėsi geriau, nei kerėjime ar transfigūracijoje, bet vis tiek jautė, kad Gruodė turi daugiau patirties. Ją pačią labiau traukė herbologija.
Kartu su draugėmis laukdama, kol atvės mikstūra, varniukė paėmė iš Sakuros gitarą. Pabandė keletą kartų perbraukti stygas. Garsas buvo tarsi brauktum per tvoros virbus. Ji buvo mačiusi, kad norint išgauti gražų garsą, reikia pirštais suspausti stygas ir tuomet groti. Mergaitei tai pasirodė per daug sudėtinga, gėlė pirštus.
- Gal geriau tu pagrok, Sakura, man nelabai pavyksta.
Grąžinusi gitarą draugei, ji patikrino, ar atvėso mikstūra. Atrodė, kad masė jau tinkama tepti, tad ji pasisodino ant kojos mažytį lankutį ir kruopščiai sutepė jo kojytę.
- Na štai, viskas bus gerai, mažyli, - nusišypsojusi lankučiui, padėjo jį ant pledo, šalia sultingo meliono. - Aš jau visai išalkau, o kaip jūs?
Ji pasiėmė riekelę šalia lankučio buvusio meliono, ir su pasimėgavimu suvalgė.
- Gražus vakaras, ar ne?
Nelanna nužvelgė ežero paviršių. Jame tarsi pasišokinėdami žaidė besileidžiančios saulės spinduliai. Mergaitė stebėjo ežerą, už jo stūksančių medžių viršūnes, linguojančias nuo silpno vėjo gūsio. Žvelgdama į tolį, Nelanna nepastebėjo, kaip staiga link jų tarsi kulka nėrė paprastasis suopis. Šis stvėrė lankutį ir taip pat staigiai, kaip atskrido, nulėkė pilies link.
-
Gruodė nebuvo užtikrinta ar žinos kada reikia tepti tą žaizdą. Paruošti vaistą vienas dalykas. O gydyti kitas. Žiūrėdama kaip Nelanna susitvarkė su ta užduotimi pasakė.
- Man atrodo, kad geriausia jį būtų patikėti tau. O jei vaistai pasibaigs aš paruošiu daugiau. - Dar buvo gerai tai, kad Sakura pasakė, jog prigaudys vėdarėlių. Pati bijojo eiti į baisų tankų ir visokių pabaisiškų padarų pilną mišką.
Dabar, kai viskas buvo sutvarkyta norėjosi paklausyti kaip Sakura groja. Vakaras tikrai buvo toks žavus ir mielas. Ir dar pavyko nuveikti kai ką gražaus ir prasmingo. Mergaitė norėjo atsigulti ant žolės, užmerkti akis ir paklausyti muzikos. Bet vis žvilgčiojo į lankutį. Juk jis gal galėjo pabandyti sprukti. Ir tada ji pamatė kažkokį nepažįstamą plėšrų paukštį, kuris staigiai stvėrė lankutį ir nusinešė.
- Ne! - Šūktelėjo, bet paukščio juk negalėjo pavyti.
- Kaip siaubinga. - Tevaliojo ištarti.
-
Nelannai nelabai pavyko pagroti gitara. Žinoma, o kaip jai galėtų pavykti, jeigu ji nėra nei karto to dariusi ir niekas jos nemokė? Juk Auris Senkleris iškart rodė mėlynakei kaip groti.
- Na, jei reikia, lankučiu galiu pasirūpinti ir aš, - pasakė.
Sakura taip pat suvalgė meliono. Vakaras buvo išties labai gražus. Štai, dabar jau jos galės pailsėti. Pailsės ir jos pačios, ir lankutis bus išgelbėtas. Viskas tiesiog puiku!
Šeštakursė paėmė į rankas savo gitarą. Užsimerkusi ėmė galvoti, ką galėtų pagroti. Norėjosi pagroti kokią nors melancholišką melodiją. Mergina jau buvo prispaudusi kairės rankos pirštais stygas, o dešine ranka beveik braukė per jas. Tačiau pradėti groti ji taip ir nespėjo. Nes Gruodė suriko.
Sakura iškart atsimerkė. Nesuprato, kas įvyko.
- Kas? Kas yra? - nusigandusi paklausė draugių.
-
Nelanna negalėjo patikėti tuo, kas nutiko. Vieną akimirką lankutis buvo čia, o kitą jau lėkė virš ežero paviršiaus. Suopio snape. Ji galėjo tik galvoti, ką tas suopis su juo padarys, bet visi scenarijai jos galvoje baigėsi tragiškai. Varniukė išgirdo, kaip Gruodė šūktelėjo iš išgąsčio. Po akimirkos pasigirdo ir Sakuros balsas. Ši tikriausiai buvo paskendusi mintyse ir nematė, kas nutiko.
- Lankutis... Jo nebėra..., - nedrąsiai pasakė. Jau ir meliono skonis atrodė nekoks, nors vos prieš akimirką su pasimėgavimu jį valgė. - Man taip jo gaila... Jei nebūtų išlindęs iš žolės ir atėjęs pas mus, dar būtų gyvas. Mes kaltos, kad jam šitaip nutiko. Nereikėjo bandyti kovoti prieš gamtą, tik blogiau padarėme.
Varniukės nuotaika jau buvo subjurusi. Net ką tik girdėti Sakuros muzikos garsai ir ramiai tyvuliuojantis ežero vanduo negelbėjo.
-
- Jei nori, tai gali tu juo rūpintis. Man tiesiog atrodo, kad Nelanna gerai žino kaip jį reikia gydyti. Tai maniau, kad ji ir galėtų paimti lankutį. - Ką Gruodė galvojo ir ko ne jau nebebuvo svarbu. Jo jau nebebuvo. Lankutis išlėkė aukštai į dangų ir jo gyvenimas jau labai greitai pasibaigs.
- Jį nusinešė kažkoks paukštis. - Ar jos tikrai kaltos? Jos tenorėjo padėti, išgydyti jį. Galbūt lėtai judantį padarėlį vis tiek būtų pagavęs koks kitas plėšrūnas. Bet nuotaikos jau kažkaip nebeturėjo. Gruodei atrodė, kad norėtų eiti į mokyklą. Regis neseniai taip džiūgavo. Vakaras atrodė puikus. Jos nuveikė kažką gero ir kartu pramogavo. O dabar viskas pasikeitė.
- Bet mes negalėjom žinoti, kad taip bus. Juk sužeistą lankutį galėjo pagauti kas kitas ar ne?
-
Jos svarstė, kuri mergaitė galėtų pasirūpinti lankučiu, tačiau to svarstyti nebereikėjo, mat lankučiu jau buvo pasirūpinta. Deja, gyvūnėlį nusinešė paukštis. Kai Sakura tai išgirdo ir suvokė, nuotaika dingo galutinai. Mergina suprato, jog gamtoje yra natūrali atranka, tačiau vis tiek pasidarė liūdna ir gaila.
- Dabar jau nieko nepadarysime, - be ūpo pasakė. - Galime svarstyti, kaip būtų buvę, tačiau nežinome. Nekaltinkime savęs, mes tik norėjome padėti... O dabar jau yra kaip yra...
Šis vakaras, turėjęs būti atpalaiduojančiu ir linksmu, tapo liūdnu. Sakura jau visai nebenorėjo groti gitara ir linksmintis.
- Nežinau, galbūt jau reikėtų traukti į pilį? - paklausė ji draugių, kurios abi taip pat atrodė be nuotaikos.
Ėmė svarstyti, kad gal čia reikėtų ateiti kitą kartą ir tuomet išeitų smagiai pasisėdėti: pagroti, užsikurti laužą, gal net pasigauti ir pasikepti žuvies.
-
Draugės sakė tiesą. Jos padarė viską, ką galėjo, bandydamos padėti sužeistam lankučiui. Tačiau likimas jam buvo nepalankus.
Norėdama pataisyti nuotaiką, Nelanna paėmė dar maisto. Dažniausiai valgymas padeda, ypač skanėstai - šokoladas, vafliukai ir zefyrai. Pavalgiusi vynuogių ji pajautė nežymų pagerėjimą, bet suprato, kad vis tiek nieko gero nebebus.
- Tikrai, gal jau eikime į pilį. Pasėdėsime bendrajame kambaryje prie židinio, paskaitysime knygą. Ir galėsime eiti miegoti.
Miegas buvo dar vienas būdas pataisyti nuotaikai. Ryte tarsi viskas prasidėdavo iš naujo, nesvarbu, kad buvo nutikę vakare.
Nelanna atsistojo ir pamažu ėmė rinkti daiktus ir dėti juos į krepšį. Dar buvo likę maisto, bet galės jį grąžinti namų elfams, šie ras, kur viską panaudoti.
-
Viskas prasidėjo taip žaviai ir smagiai. Tai buvo pirma mergaitės gyvenime iškyla be tėvų, tik su draugėmis. Viskas turėjo būti kitaip. Bet dabar tikrai nebeliko ūpo smagiai leisti laiką. Ji susidėjo savo eliksyrams reikalingus daiktus į dėžutę. Atsikėlė. Nelanna jau krovė maistą į pintinę.
- Gerai. Einam į mokyklą. - Rytoj galbūt pasijus geriau. Nauja diena, nauja pradžia. Jos juk išties negalėjo šito pakeisti. Tokia jau toji gamta. Kartais tikrai negailestinga.
Kol kas tos mintys labai neteikė paguodos. Buvo gaila ir lankučio ir to, kad šitaip nelinksmai pasibaigė pirmoji iškyla su draugėmis. Bet juk turėsi jų dar daug. Juk tai ne paskutinis kartas. Dabar jau tikrai turi draugų. Sakė sau Varniukė. Bet tada kaip visada pagalvojo, kad Sakura ir Nelanna anksčiau už ją pabaigs mokyklą ir pasijuto labai vieniša. Juk nebebus nei jų, nei Alano, nei Dori. Pasidarė baugu apie tai pagalvojus.
-
Jeigu prieš tai dar viduje kirbėjo nors menkiausia viltis, jog šiandiena dar gali pasitaisyti, dabar jau ta viltis žlugo. Tapo visiškai akivaizdu, jog išvyka - baigta. Varnanagės susipakavo visus daiktus, kuriuos buvo atsinešusios, ir visos trys patraukė į pilį.
Eidama pilies link Sakura galvojo apie tai, jog vis dėlto ji nori šiandien praleisti laiką gamtoje. Baltapūkė visai netroško sėdėti bendrajame kambaryje, tarp sienų. Todėl nusprendė, kad kai visi nueis miegoti ir užmigs, pati Sakura išsliūkins iš Hogvartso ir grįš čia. Bet nebuvo tikra, ar jai pavyks. Mergina pratusi anksti gultis ir anksti keltis. Jeigu ji grįš paryčiais ir mažai miegos, tuomet kitą dieną jausis prastai.
Sakurai besvarstant, kaip reikės pasielgti, trys siluetai paskendo tolumoje, o stovyklavietė liko tuščia.
-
Vieną dar šiltą sekmadienio popietę Auris susitiko su Eliotu prie pagrindinių mokyklos durų ir patraukė prie ežero. Žadėjo juk jam lenktynes, taigi, kol dar pakankamai šilta, nesninga, nelyja pats laikas ir pabėgioti.
- Ar padarei visus rytojaus namų darbus? kai grįšim būsi pavargęs, nenorėsi jų daryti. Ar pasiruošei pamokas iš anksto? - Klausinėjo jiems einant prie ežero. Mokinių buvo tikrai nemažai kieme ir paežerėje. Bet surado tuštesnę vietą tinkamą bėgioti.
- Reikia sugalvoti kaip pažymėti finišo ir starto linijas. - Ėmė ruoštis. Turbūt užkerės kaip nors. Bet norėjosi, kad Eliotas pats kažką sugalvotų. Manė, kad berniukas tikrai turės kokių nors idėjų.
- Kaip manai ar reikės prizo šių lenktynių nugalėtojui? - Dar paklausė ir nusišypsojo.
-
Auris yra pats geriausias žmogus šioje mokykloje! Ir trečias pagal gerumą visame pasaulyje. Vis dėlto mama ir tėtis geresni. Bet vis tiek tėčio draugas labai šaunus, ir Eliotas labai džiaugėsi, kad jie pagaliau eina pabėgioti. Net ir šito dalyko teko labai ilgai laukti. Jis tikrai jau baigia pražilti.
Oliveriui nesakė, kur eina. Jis sėdėjo kambaryje ir turbūt mokėsi. Tikriausiai pavydėtų, kad brolis eina susitikti su Auriu, tad geriau tegul nežino. O namų darbus Eliotas vėliau nusirašys.
Deja, ir tėčio draugas klausinėjo apie tą patį. Berniukas nebuvo labai patenkintas, bet to neparodė. Ką gali žinoti, gal sugalvos nebelenktyniauti, o tokios pramogos jis tikrai nepraras.
- Padariau, - tepasakė, o mintyse pridūrė: o ko nepadariau, tą nusirašysiu. Vis tiek niekas nepastebės. Profesoriui dar pridūrė: - Bet lenktynės svarbiau už namų darbus ir pamokas!
Niekaip nenustygo vietoje. Labai džiaugėsi, kad net ir dabar, kai Auris tapo jų profesoriumi, galima su juo leisti laiką ir kalbėtis. Tik galėtų jie visi mažiau dėmesio skirti kvailoms pamokoms. Eliotas norėjo pramogų ir nuotykių.
- Ar mes bėgiosime ratu, ar tiesia linija? - paklausė jau galvodamas, kaip reikėtų pažymėti minėtą startą ir finišą. Aišku, būtų geriausia, jeigu Auris išburtų ką nors įspūdingo. Tik kas tai galėtų būti? Staiga Eliotas sušuko: - Ugniniai drakonai! Būtų puiku!
Jau įsivaizdavo, kaip drakonas suriaumoja, kai laimėtojas (kuris, žinoma, bus jis pats) išdidžiai kerta finišo liniją. Užsisvajojęs berniukas beveik praleido dar vieną klausimą, bet, laimei jį išgirdo, tad skubiai atsakė:
- Žinoma, reikės prizo! Būtinai!
Norėjo pasakyti, kad prizas turėtų būti galimybė nedaryti namų darbų, bet nutylėjo. Vis dėlto teorinę galimybę laimėti turėjo ir Auris, kuris namų darbų ir taip nedarė.
-
- Šaunuolis, kad padarei. Kai grįšim patikrinsiu. - Nusprendė, kad turi apsidrausti. Jeigu grįžus namų darbų nebus, tada Eliotas sėdės ilgai ir nuobodžiai, bet jie vis tiek bus padaryti. Žinoma, nežinojo kas jiems užduota. Bet juk Oliveris turėtų pasakyti.
- O ne. Tu mokydamasis statai sau ateitį. Ir tai svarbiau už žaidimus. - Jiedu atėjo į Aurio nusižiūrėtą vietą. Čia jau tikrai Eliotas neturėtų įkristi į vandenį. Reikėjo to tikėtis.
- Gal tiesia linija? O kaip labiau norėtum? - Drakonai. Neblogi užmojai. Bet tai buvo įdomu, nes reikėjo sumąstyti kaip juos iškerėti. Kaip ir aną kartą su beždžionėle, taip ir dabar nusprendė panaudoti tuos pačius kerus. Tik ta beždžionėlė buvo maža, o drakonai ne. Be to jie turėjo stovėti ramiai. Gal reikės sustingdyti. Tada turėtų laikytis. Svarstė Senkleris.
- Na gerai. Drakonai bus. Tik deja. - Nusijuokė. - Teks kiek luktelėti. O tu per laiką, kol baigsiu sugalvok prizus gerai?
-
Auris ketina tikrinti namų darbus? Tokia mintis gąsdino - jeigu jei pareis kartu, Eliotas niekaip nespės nusirašyti. Ar Oliveris sutiks paskolinti savo rašinius ir kitus nuobodžius dalykus? Taip Eliotas galėtų apsimesti, kad tai jo namų darbai. Auris jų iš rašto tikrai neturėtų atskirti. Vis dėlto dabar apie tai nieko nesakė - tik pasijutęs nejaukiai kelis kartus nurijo seilę.
- Žaidimai ir pramogos yra svarbiau, nes tai smagiau ir įdomiau! - užtikrintai pareiškė berniukas ir plačiai nusišypsojo. Mielai dar būtų išaiškinęs, kad tik mokydamasis jis visai susentų ir nieko nebeprisimintų, todėl reikia laiko skirti ir pramogoms. Vis tik nieko nesakė - norėjo greičiau pradėti lenktynes.
- Galim ir tiesia linija, jeigu bėgsim link ežero, - entuziastingai atsakė į dar vieną klausimą, bet netrukus susiraukė. - Ir vėl luktelėti?! - sušuko. Negi Auris nesupranta, kad jis jau beveik visai žilas nuo laukimo? - Aš noriu ne laukti, o lenktyniauti!
Tik va reikėjo sugalvoti prizą. Tokį, kuris patiktų pačiam, nes, žinoma, laimės. Bet, jeigu ką, prizas turi praversti ir Auriui, nes jis teoriškai gali laimėti. Kita vertus, jeigu pasiūlytų prizą, kuris tėčio draugui nereikalingas, gal atiduotų jį jam? Tai skambėjo kaip puikus planas, bet, deja, niekas naudingas į galvą neatėjo.
- Gal kokios penkios šokoladinės varlės? - galiausiai ištarė šokinėdamas vietoje. Tiesiog spirgėjo iš nekantrumo greičiau pradėti lenktynes.
-
- Ne Eliotai. Viskam savas laikas. Žaidimai ir pramogos svarbu nesiginčysiu. Bet mokytis irgi reikia stengtis. - Kai jie šiaip leisdavo laiką kartu galėjo būti žaidimų draugu, bet štai dabar, kai vaikai jau mokykloje ši rolė turėjo imti keistis.
- Oi ne. Tik ne link ežero. Žinau aš tave. - Nusišypsojo. - Vieną akimirką bėgsi šalia, o kitą dar imsi ir įkrisi į vandenį. - Auris pamažu pradėjo auginti pirmą drakoną žymintį starto tašką.
- Taip. Bet nori ir drakono tiesa? Jei nori, kad viskas vyktų greičiau, tada aš negalėsiu išburti drakono. - Padaras pamažu augo. Radosi didelės žvynuotos kojos, kūnas. Dūminis drakonas kabojo ore.
- Gerai. Man tinka. - Sutiko dėl prizų Senkleris. Kūną irgi pradėjo dabinti žvynais. Tada ėmė augti kaklas, galva. Didelės raudonos akys. Pilnas aštrių dantų snukis.
-
Kodėl tas smagus Auris, kuris sutikdavo su visais nuotykiais, staiga pradėjo tiek daug kalbėti apie mokymąsi ir pastangas? Tai nebuvo įdomu. Eliotas norėjo, kad žinios pačios atsirastų galvoje. Prisiminė dar nepaklausęs tėčio draugo, ar yra būdas taip ir padaryti. Viską išmokti be jokių pastangų. Žiojosi paklausti dabar, bet laiku save sustabdė. Dabar lenktynių laikas, o apie mokslus pakalbės vėliau.
- Įkristi į ežerą būtų puikus nuotykis! - garsiai šūktelėjo berniukas nekantraudamas greičiau pradėti. Taip, būtinai dribtelės vandenin, tik gali būti, kad ne šiandien. Bet... Negi ir to teks laukti? Garsiai atsidusęs stebėjo, kaip auga didelis ir nuostabus drakonas.
- O kada aš taip mokėsiu? Ar per kitą pamoką išmokysi mus auginti drakonus? - paklausė nenuleisdamas akių nuo to puikaus daikto. Išsitraukė lazdelę, bet nežinojo, kokio burtažodžio čia reikia, tad taip ir liko tylėti. Bet netrukus sušuko:
- Reikia ir antro drakono, iki kurio mes bėgsime! O kokio ilgio bus trasa? Nenoriu, kad tu labai pavargtum.
Ketino pasakyti, kad būdamas toks senas profesorius gali išties uždusti ir neįveikti tokio atstumo, bet tada Auris galimai pradės aiškinti, kad jis visai nesenas. Tada jie susiginčytų, ir lenktynių tektų laukti dar ilgiau. Na jau ne, Eliotas taip tikrai nedarys.
- Gal ten? - parodė į tolokai esančius medžius. Bet... Ar jam teks laukti, kol Auris ten nueis ir išburs drakoną? Tai užtruks dar dešimt metų! Noras greičiau pradėti lenktynes grūmėsi su noru pamatyti, kaip užauga dar vienas drakonas, ir Eliotas taip ir liko tylėti.
-
- Ne, visai ne puikus. Sušaltum, sušlaptum. Jau to tai nebus. - Dar tektų jį traukti iš vandens. Na jau ne. O jeigu dar užpultų koks gyvis iš ežero. Tai jau ne...
- Nežinau kada. Jeigu mokysies, kažkada išmoksi. Ne, aš tai nemokysiu to. Aš nedėstau nei kerėjimo, nei transfigūracijos. - Drakonas visai neblogas nusisekė. Ypač Auriui patiko jo grėsmingos žėruojannčios akys. Raudonplaukis sustingdė savo dūminį žvėrį ir tas liko kaboti ore.
- Kas? Aš pavargčiau? Tik vykis Greitakoji ir pažiūrėsim kuris pirmas pavargs. Kaip tik prasibėgsim iki tikrųjų lenktynių. - Šūktelėjo ir pasileido link tų medžių. Jis mat pavargs, kur gi ne... Auris nei nesigręžiojo patikrinti ar Eliotas seks paskui. Neabejojo, kad taip ir bus. O kai jau nubėgs į vietą išburs ten antrą drakoną. Bėgti kaip visada patiko. Nereikėjo jokių pastangų dumimui lygia pakrante.
-
Sušlapti ir sušalti būtų labai įdomu ir smagu. Tik Auris, deja, jo visai nesuprato. Šį kartą nekantrus berniukas prisivertė nesiginčyti. Neabejojo esąs teisus, bet suaugę žmonės kažkodėl sukvailėja. Taigi geriau nešvaistyti laiko bandymams įkrėsti proto. Kartais suaugę tikrai beviltiški.
Ir kodėl Auris mėgsta tokius bjaurius žodžius kaip "kažkada"? Eliotas norėjo čia ir dabar mokėti išburti tokį drakoną.
- Bet jeigu moki tai padaryti, gali išmokyti ir mane! - sušuko berniukas. Nekantraudamas šokinėjo ir lakstė aplinkui tėčio draugą ir augantį drakoną. Ir tada pagaliau prasidėjo lenktynės! Žinoma, dar ne toks tikrosios, todėl Eliotas kilniai leido Auriui laimėti. Pasileido jam iš paskos, bet specialiai atsiliko. Kai viskas pasidarys rimta, jis dar parodys.
- Dabar mano eilė išburti drakoną! - sušuko Eliotas pasiekęs medžius. Šiek tiek užduso, bet stengėsi kvėpuoti kuo tyliau - Auris neturi to išgirsti. Išsitraukė lazdelę ir pasiruošė kerėti. Neįsivaizdavo, kokį burtažodį naudoti, bet protingas tėčio draugas (kad neseniai sau tvirtino esą Auris kvailas, stengėsi negalvoti) būtinai viską parodys.
-
Eliotas zujo aplink drakoną ir bet kada galėjo jį palietęs sunaikinti. Bet to nenutiko. O Auris netrukdė jam lakstyti.
- Galiu. - Dėl to nesiginčijo. Šiandien išėjo kartu praleisti laiko ir nebūtinai turėjo vien lenktyniauti.
Abudu atbėgo į pasirinktą vietą. Eliotui iš galvos kol kas neėjo planas mokytis. Ką gi. Puiku. Jis tikrai gali paaiškinti ką daryti.
- Gerai, jei taip nori. - Nusijuokė. - Pirma, turi nustoti lakstyti ir susikaupti. Antra. Įsivaizduok tą drakoną. Tau reikalingas burtažodis yra Flumos. Iš lazdelės turėtų pradėti lįsti lyg dūmų gijos. Turi judinti lazdelę lyg piešdamas ir piešti drakoną, jeigu nori jo. - Fumos buvo burtažodis, paleidžiantis tamsių dūmų uždanga, kad žmogus galėtų pabėgti. O Aurio pasakytas burtažodis išleisdavo tik gijas iš kurių galėjai kažką sukurti.
-
Eliotas plačiai šypsojosi. Kaip gerai, kai Auris jį supranta ir nesiruošia ginčytis. Aišku, kad jis gali išmokyti sukurti tokį drakoną. Grįžęs į Klastūnyno kambarį jis būtinai parodys Oliveriui. Ir gal net ir jį išmokys.
Tiesa, nustoti lakstyti ir susikaupti nebuvo taip jau paprasta. Bet Eliotas labai stengėsi, ir tėčio draugas netruko pradėti aiškinti, ką reikia daryti. Burtažodis nebuvo žinomas, bet ryžtingas berniukas nusiteikė tai ir padaryti. Įsivaizdavo įspūdingą drakoną ir ištarė:
- Flumos!
Nieko nenutiko, ir Eliotas susiraukė. Pakartojo burtažodį. Kažkokia sruogelė lyg ir išlindo iš burtų lazdelės, bet netruko išnykti. Iš tokių niekaip nesukursi drakono. Berniukas nusivylė, bet nenorėjo to parodyti. Tiesiog pasakė:
- Ne, geriau tu sukurk drakoną, o tada mes lenktyniausime! Ir ar bėgsime iš čia, ar grįšime iki pirmojo drakono, o lenktyniaudami dar kartą bėgsime atgal?
Kadangi nebereikėjo stovėti ir susikaupti, Eliotas vėl puolė lakstyti ir šokinėti. Kaip visada ir įsivaizdavo, Hogvartse buvo be galo smagu.
-
Eliotas pabandė. Nustojo zuiti ir pabandė kerėti.
- Bet kad išmoktum reikia ilgiau praktikuotis. Dažniausiai iš pirmo karto ne visada pasiseka. Na gerai. Dabar sukursiu aš. O tu jei nori išmokti kurti tokius padarus pradėk nuo ko mažesnio. Tarkim mažo šuns ar panašiai. - Auris vėl ėmė leisti gijas iš lazdelės. Nebuvo labai jau geras dailininkas, bet vis tiek drakonas gavosi panašus į drakoną.
- Bėgsim nuo čia iki pirmo drakono ir atgal gerai? Taip turėsim ilgesnę trasą. - Manė, kad Eliotui labiau patiks ilgiau pasibėgioti. O ir dabar jis šokinėjo ir nenustygo vietoje. Auris ėmė galvoti, kad gal reikėjo ir Oliverį čia pakviesti. Jei nebėgiotų, bent pabūtų kartu. Galimai dabar berniukas yra vienas. Negerai, kad jis vienas. Jeigu aišku taip yra.
-
Ilgiau praktikuotis neskambėjo kaip viliojanti perspektyva. Tai reikštų dedamas pastangas, o to Eliotas visai nenorėjo. Jo manymu, viskas turi pasisekti iš karto. Stengtis ir ilgai bandyti jis tiesiog neturėjo kantrybės.
- Kitą kartą, - dabar tepasakė. Nutarė į kurią nors Aurio pamoką atsigabenti šiais kerais pagamintą gyvūną. Dar sugalvos, kokį, ir išmoks kerus. Gal net ir Oliverį pamokys. O dabar atidžiai stebėjo, kaip augo Aurio drakonas. Tai buvo labai įdomu, ir berniukas netgi nezyzė, kad jam tenka laukti lenktynių.
Bet štai tėčio draugas pasakė, kiek jie bėgs, kas turėjo reikšti, kad jau tuoj tuoj prasidės rimtosios lenktynės. Tos, kurias Eliotas būtinai laimės. Taigi berniukas išsitempė prie drakono ir buvo pasiruošęs startui. Atrodė, kad pats laikas pagaliau lenktyniauti ir pajusti patį smagumą. Būtent to jie čia šiandien atėjo, tad Eliotas nekantriai laukė Aurio ir žinios, kad galima pradėti.
-
- Na gerai. Bet žinok be praktikos nieko nebus. - Drakonas buvo baigtas. Eliotas jau atsistojo prie jo. Auris irgi padarė tą patį.
- Kai suskaičiuosiu iki trijų. - Džiugiai pasakė. - Vienas, du, trys. - Ir tada jau pasileido lėkti.
Nusprendė nepasiduoti taip jau paprastai. Jeigu Eliotas norės pasiekti pergalę, o taip tikrai bus, teks jos tikrai ir siekti. Taigi pirmą atkarpą iki pirmojo drakono bėgo pakankamai greitai. Na ir kas, kad jam trisdešimt. Bėgiojo dažnai, buvo aukštas, tvirtas. Pačiame jėgų žydėjime ir toks paprastas kelias jam sunkumų nesudarė. Reikia Eliotą išmokyti kažko rimtai siekti, o ne numesti progai pasitaikius. Galvojo jis. Gal lenktynės bus šiokia tokia pamokėlė. Gyvenimas nėra toks jau paprastas, visko jame nutinka, reikia mokyti susikaupti ir kažko siekti, nemesti jei nepasiseka ar pasirodo per ne lyg sudėtinga.
Mokytis kažko per žaidimus Auriui atrodė gana neblogas dalykas.
-
Praktika nuobodu. Eliotas norėjo dabar pat mokėti sukurti tokį drakoną. Bet apie tai jau nieko nesakė. Norėjo greičiau lenktyniauti ir, žinoma, laimėti. Auris jau stovėjo šalia jo ir pradėjo skaičiuoti. Šiaip ne taip išlaukęs iki trečio skaičiaus Eliotas pasileido bėgte. Žinoma, suprato, kad gerokai už jį aukštesnis Auris bėgs greičiau, bet neabejojo, kad vis tiek leis jam laimėti. Deja, teko gerokai pasistengti, o kaip tik to vienuolikmetis visai nenorėjo daryti. Bėgo greitai, bet šiek tiek ir taupė jėgas bei tempą. Gal pasiduoti ir pasakyti, kad kilniai leido senam žmogui laimėti? Bet ne - Eliotas labai norėjo prizo, tuo labiau, kad nebūtų žinojęs, iš kur gali gauti šokoladinių varlių. Taigi kiek padidino tempą ir pradėjo vytis Aurį. Pasiekė pirmą drakoną ir jau norėjo kiek atsikvėpti. Deja, reikėjo grįžti visą tą kelią atgal, tad iš karto apsisuko ir pasileido atgal. Turbūt be reikalo tiek šokinėjo ir zujo anksčiau - dabar pradėjo šiek tiek trūkti kvapo. Bet Eliotas nutarė nepasiduoti, tad atkakliai skuodė į priekį ir neketino sustoti.
-
Abu jie bėgo tuo keliuku iki pirmojo drakono. Eliotas irgi bėgo, nors Auris neabejojo, kad jam turėtų būti sunku nuo jo neatsilikti. Senkleris ketino prilėtinti, kai reikės suktis ir dumti atgal tuo pačiu keliu. Bet kol kas palaikė tokį tempą, kad Eliotui būtų ką veikti.
Paskui, kai pribėgo pirmą drakoną apsisuko ir pradėjo lėkti atgal. Tada jau ir sulėtino truputį. Aišku ne baisiai ženkliai, nes tada Eliotas suprastų labai paprastai,kad jis visiškai reguliuoja šias lenktynes. Bet kol kas taip jau buvo, kad Eliotas tik vienuolikmetis berniukas ir norėdamas Auris jį tiesiog paliktų sau už nugaros. Žodžiu tariant Senkleris leido jam įsiveržti priekin. Bet kartu žinojo, kad dėl to berniukui teko tikrai neblogai pasistengti.
-
Nė už ką nemažindamas greičio Eliotas lėkė į priekį. Darėsi tikrai sunku, ir jis vis daugiau galvojo apie tai, kad be reikalo vėlėsi į šitą reikalą. Tik, žinoma, nieko apie tai Auriui nesakė. Neketino pripažinti, kad galbūt yra lėtesnis už suaugusį tėčio draugą. Reikėjo laimėti. Atiduos paskutines jėgas, bet būtinai laimės.
Stengdamasis galvoti tik apie tai dar labiau padidino greitį. Drakonas, žymintis lenktynių trasos pabaigą, artėjo. Berniukas nė nebematė, kur yra jo priešininkas. Tiesiog skuodė ir pagaliau pasiekė finišą. Norėjo iš karto griūti ant žolės ir taip atsigauti. Bet tikrai negalėjo to daryti - tada Auris suprastų, kaip jam sunkiai sekėsi bėgti, o šito parodyti nė už ką neketino. Taigi tik stovėjo ir giliai kvėpavo. Tik po kurio laiko susiprato apsidairyti, kurgi pasidėjo Auris. Pamatė jį ir plačiai nusišypsojo.
- Laimėjau! - iškvėpė vis dar giliai kvėpuodamas. Tiesa, nebuvo tikras, kad pavyko nugalėti, bet nekantriai laukė prizo. Mielai sušveis visas įmanomas šokoladines varles. Ir, suprantama, nesidalins su Oliveriu ar bet kuo kitu. Tai jo prizas. Apie tai pagalvojęs Eliotas dar plačiau išsišiepė.
-
Auris palaipsniui lėtino tempą. Po truputį, kad tas nebūtų pastebima. Drakonas žymintis bėgimo pabaigą artėjo ir artėjo, kol pagaliau viskas pasibaigė. Auris atidūmė kiek vėlėliau už Eliotą. Ir jam pasakius, kad laimėjo Senkleris nusišypsojo. Puiku, Eliotas nesuprato, kad Auris lėtino tempą, bet kartu ir tikrai pavargo, kad laimėtų.
- Nuostabu, o tu labai greitas. Ką gi. Eisim į mano kabinetą, atsiimsi savo prizą. - Gyvendamas su mažu vaiku tikrai turėjo tokių dalykų, kaip šokoladinės varlės. Nors tiesą sakant jų turėjo ir tada, kai nebuvo Timočio. Varlytės tiko liūdniems mokiniams paguosti, ypač namų besilgintiems pirmakursiams.
Auris lazdelės pagalba atsigabeno prie jų antrą drakoną. Ir vėl ėmėsi kerėti. Jie sumažėjo ir sukietėjo. Dabar atrodė tokie lyg iš molio ar panašios medžiagos.
- Imk vieną, bus atsiminimui. - Pasiūlė vieną iš jų trasos sargų Eliotui.
-
Atrodė, kad niekada neužteks oro, kad ir kiek kvėpuotų. Laimei, po kiek laiko šiek tiek palengvėjo, tad Eliotas galėjo mėgautis savo pergale.
- Aišku, kad aš greitas! Futbolininkai turi greitai bėgioti, - išdidžiai pareiškė berniukas. Mielai būtų ir vėl zujęs aplinkui tėčio draugą, bet tam labai nuoširdžiai neužteko jėgų. Šis supratimas nelabai tepatiko, bet viena aišku: jis turės dažniau žaisti futbolą su Džefu. Reikia daugiau treniruotis.
Dabar stebėjo, kaip drakonas artėja, o po to ir mažėja. Tai buvo labai įspūdinga, tad berniukas be galo džiaugėsi turintis tokį draugą. Na, Auris yra tėčio draugas, bet bet kam, kas netingi klausytis, Eliotas išaiškintų, kad ir jie yra draugai. Tik ką apie tai galvoja pats Auris?
- Ar tu mano draugas? - staiga paklausė kiek atgavęs kvapą. Dar labiau apsidžiaugęs paėmė pasiūlytą drakoną, bet nė nepagalvojo už jį padėkoti. Gerai jį apžiūrėjo ir beveik pamiršo prizą. Bet tik beveik, taigi skubiai priminė (turbūt tiek sau, tiek Auriui): - Eime šokoladinių varlių!
Apie namų darbus specialiai nieko nesakė. Vylėsi, kad senas žmogus pamirš kažką apie juos kalbėjęs. Tiesa, Aurio atmintis kartais šiurpindavo, tad gauti saldėsių nekantraujantis berniukas šiek tiek sunerimo. Bet dabar jie kalbėsis apie varles, o ne apie nuobodžias pamokas.
-
- Taip žinoma, futbolininkai labai greiti. - Nusijuokė. - Pavasarį eisim pažaisti. Kartais su kai kuriais Grifiukais žaidžiame. Galėsi ir tu prisijungti.
Klausimas jį suglumino. Ką turėtų tiksliai atsakyti? Ne mokykloje ar laisvalaikiu aišku, kad jie buvo žaidimų draugai. O per pamokas viskas juk formaliau. Nors aišku jie pliurpdavo per pamokas, kai Eliotas klausinėdavo jo.
- Taip. Aš tavo ir Oliverio draugas. - Visgi nusprendė atsakyti. Kaip kitaip turėtų save jiems įvardinti? Jie ne giminaičiai, jei būtų broliai su Dafydd, tikri broliai, tai būtų šitų vaikų dėdė ir viskas būtų labai paprasta. O dabar nusprendė taip jiems save įvardinti.
- Gerai, einam. O po to nepamiršk pasitikrinsim namų darbus. - Labai ramiai priminė šią nemalonią procedūrą berniukui ir jie paliko paežerę.