Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Apylinkės => Ežero pakrantė => Temą pradėjo: Klarė Konė Karter Gruodžio 26, 2017, 03:18:15 pm

Antraštė: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Klarė Konė Karter Gruodžio 26, 2017, 03:18:15 pm
Šiltuoju metų laiku šis šlaitas buvo geriausia dangaus stebėjimo vieta apylinkėse: jei tik debesys netemdydavo Hogvartso apylinkių. Tačiau šiuo metu buvo žiema ir kalniukas, mokiniams grįžus mokyklon po Kalėdų atostogų pavirto pačia smagiausia vieta žiemos pramogoms. Mokiniai plūste plūdo, kai tik tėvai, pelėdomis priprašyti prisiuntė įvairiausių rakandų. Nuo žiobariškų rogučių iki buvusių skraidančių kilimų. Nepasiruošę net senais apsiaustais trynė kalno šlaitą, kol šie, neatlaikę grumstų plyšdavo pusiau.

Saulėtą popietę šlaitas net blizgėjo. Įvairiausiais raštais išraižytas baltas sluoksnis kvietė linksmintis. Klarė nesnaudė. Bendrajame grifų gūžtos kambaryje ji paliko krūvą pergamento skiautelių, su nuoroda kaip pasiekti šlaitą, jei kokiam pirmakursiui tai dar būtų nepažįstama vieta. Rankose tempė net ne vienas, o trejas roges. Jaunesniems Karterių šeimos vaikams nepasisekė, šįkart vyresnėlė susitempė visą artileriją į Hogvartsą.
Nežinia kada visi pasirodys, tačiau tikėjosi, kad neliks viena ant šlaito. Vienu užpakaliu trijų rogių neužsėsi, nors reikėjo pripažinti, vaizdelis būtų tikrai juokingas. Apačia viršukalnėje atrodė taip toli ir susiliejo su apledėjusiu ežeru. Galėjai galvoti, jog tai nesibaigiantis kelias, tačiau ledas ne visus išlaikė. Maždaug už dešimties metrų nuo ežero pradžios kažkam jau buvo nepasisekę. Ledas buvo suskeldėjęs, primindamas, jos atsargumas niekam dar nepakenkė.
Penkiolikmetė atsisėdo ant kalno šlaito, aišku, prisėsdama rogutes. Raudonas kombinezonas keistai išsiskyrė prie daugumos mantijų, tačiau buvo žymiai patogesnis, kai kalbam apie šonus, už kurių labai mėgo užlįsti greit tirpstantis šaltas sniegas.
Antraštė: Ats: Status šlaitas užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Sorenas von Sjuardas Gruodžio 26, 2017, 04:16:22 pm
   Tokią gražią, snieguotą, žiemišką dieną niekam nekyla noras sėdėti prie židinio ir džiovinti kaulus, spoksant į mirgėte mirgančią eglutę, netgi seniausiems vampyrams. Kai į Nuodų ir Vaistų kabinetą pro balažin kur nuo šilumos per lubas pradėjo lašėti vanduo, sėdėti požemiuose užsikasus (galbūt tiksliau būtų ,,užsipylus"?) eliksyrais neliko net pačiam Sorenui von Sjuardui. O netyčia išgirdus entuziastingus iš klasės bėgančių grifiukų šūksnius apie pasičiuožinėjimą nuo kalniuko prie ežero atsirado netgi įkvėpimas išnešti į orą savo visai neblogai išsilaikiusį   vampyro skeletą, aptrauktą vampyro skūra.
   Grifų Gūžtos vadovas, apsirengęs ilgą ir gan šiltą apsiaustą, pėdino paežere. Pastebėjo visai netoli einančius kitus, vaikiškus, batų pėdsakus. Jie buvo gan švieži ir bylojo, kad žiemos pramogų ištroškę auklėtiniai greičiausiai buvo tik bepradedantys rinktis. Profesorius atsiduso, pasitaisė juodą šaliką, kurį užsimojo nuo kaklo nuvynioti gan stiprus kartkartėmis pasirodantis vėjas, pučiantis iš šiaurės. Dilgtelėjo sąžinės graužatis, kad kažkur nukišo savo senąjį Grifų Gūžtos šaliką... Nors jis turėtų būti kažkur sandėliuke. Nors jam ten, šiaip jau, visai ne vieta.
   - Labas vakaras, - nusišypsojo vienai grifei, sėdinčiai ant kalniuko. Tik viena čia kol kas ir tebuvo. ,,O gal grifai renkasi ne čia?" - sukirbėjo abejonė eliksyrininkui.
   - Neblogas oras, m? - paklausė mokytojas, pademonstruodamas turbūt ne itin gerus bendravimo įgūdžius.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Elena Lovegood Gruodžio 26, 2017, 05:02:32 pm
Buvo gražus rytas. Aišku Elena būtų dar miegojusi jeigu ne jos drakoniukė.
 -Leisk man miegot,- leptelėjo Grifė ir nusisuko nuo jos. ,,Na jau ne, eisim šiandien į lauką” Pareiškė savo Lulu ir pradėjo lyst prie pilkaplaukės. Supratusi kad Lulu neleis jai miegot, Elena atsikėlė ir apsirengė šiltus rūbus. Pakeitusi savo plaukų spalvą, mėlynplaukė pasiėmė į rankas savo drakoniukę ir išėjo iš mergaičių miegamojo. Greitai atsiradusi bendrajame kambaryje, raudonakė pamatė ant stalo krūva lapukų. Pagriebusi vieną, ketvirtakursė pradėjo jį studijuoti.
 -Na... Supratau kažką,- leptelėjo metamorfmagė ir pradėjo eiti link kiemo.
 Vos pasiekusi kiemą, Elena giliai įkvėpė. ,,Atrodai lyg pirmą kartą į kiemą įšėjus”
 -Negadink man nuotaikos iš pačio ryto. Nes jeigu taip, keliausi atgal,- pradėjo barti raudonakė savo Vengrijos Ragauodegę. Elena pradėjo dairytis stataus šlaito. Po kiek laiko, Grifė pagaliau jį rado. ,,Žinai, aš manau kad tau reikėtų vadovautis tuo lapeliu, nes paskui kažkur nueisi” Pradėjo bumbėti drakoniukė. Tačiau LoveGood nekreipė į tai dėmesio. Kol ketvirtakursė lipo į šlaito viršūnę, Lulu vis neužsičiaupė.
 Galiausiai pasiekusi viršūnę, raudonakė pratrūko.
 -Viskas, arba baigi, arba keliausi atgal!- pasiėmusi į rankas Lulu rėkė Grifė. Pasukusi galvą į kitą pusę, metamorfmagė susigėdo.
 -Am... Laba diena...- maloniai pasisveikino LoveGood ir atsistojo nuošaliau.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Elride Endlercat Gruodžio 26, 2017, 07:31:53 pm
Elridė patenkinta ėjo link nurodytos vietos. Ji spindėte spindėjo gera nuotaika ir savo plačia šypsena. Linksmybės! Pagaliau galėsiu praleisti laiką lauke, be knygų... Pagaliau! Mergaitė padėjo kitai grifiukei, kuri, deja negalėjo matyti, tačiau, kaip gali būti keista Elridės tai netrikdė, ji netgi saugiau jautėsi eidama ne viena, o su kažkuo kitu.
-Tikiuos ten bus taip kaip įsivaizduoju, em... Kvailas klausimas... Tu gali įsivaizduoti?-kiek papeikusi save už tokį klausimą ji negalėjo suvaldyti savo smalsumo. Neleisdama sau liūdėti ji dar kartelį nusišypsojo. Spindėk kaip saulė ir nutvieks... Kelią?
Mergaitė laiminga griaužė šokoladinį Kalėdų senį vis žvilgteldama į bėgantį iš paskos šuniuką, kuris ko tik nedarė tarp begalės sniego. Kaip jam patinka nardyti tokioj klaikioj... A... Klaikiam šalty. Pabaigusi Kalėdų senelį, dėl ko jai pasidarė šiek tiek gaila, nes visgi, norėjosi dar ir dar... Elridė apsidairė ir pastebėjo, kad jos mielojo šuniuko nebebuvo. Oi, vargeli tu vargeli... Iki jos įsivaduojamos, linksmosios ir sunkiosios rogučių trasos liko tiek nedaug. Ji apie tai, kaip ten linksma bus, kaip prisičiuožinės su rogutėm ir pastatys patį šauniausią senį besmegenį svajojo tik atsikėlus iš lovos. Nieko, aš paeisiu šiek tiek ir jis atsiras. Žengdama žingsnį ji vis dairėsi ar nematyti jos mielojo šunelio, kad visai pamiršo saugotis ir... Saugoti kitus. Mergaitė tėškėsi aukštelnika ant šaltos žemės, jai pasisekė, kad Amneta nepargriuvo pilnai su ja. Išgirdusi kažką trakštelint Elridė stipriai išsigando, mergaitė bijojo pajudėti. Kurį laiką pagulėjusi pajudino rankas, po to kojas. Nustebusi, kad nieko baisaus nėra atsargiai atsistojo, nors, rodos, sėdimąją sutrenkė gerokai.
-Tau viskas gerai? Nepyk už mano... Em... Neatsargumą...-Nedrąsiai prasitarusi Elridė apsižvalgė vėl aplink ir jos ranka netikėtai nuslydo prie kišenės. Kas čia... Mergaitė išsitraukė sutraiškytą šokolado plytelę. Šaunu! Tokį skanėstą sutraiškiau... Nelemta žiema... Et, vis tiek šokoladas. Giliai atsidususi ji sugrudo šokoladą atgal į kišenę, gal su kažkuo pasidalins, nors tokiu metu mieliau karšto šokolado išgertų, o ir dalintis nelinkus. Pagaliau priėjusi kalną ji atsargiai užlipo juo kartu su Džese, o tada atitempė rogutes. Palikusi draugę, nors jos veik nepažinojo, ji pliumptelėjo ant savų rogučių, tačiau pasigailėjo. Perkreiptu veidu Elridė pažiūrėjo į vyresnėlę grifiukę ir susipratusi papurtė galvą.
-Atsiprašau už nemandagumą... Laba diena visiems!
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Fiona de Treebook Gruodžio 26, 2017, 10:27:12 pm
 Žiemą pasitaiko daug saulėtų popiečių, kad saulė šviečia ir šildo visa savo jėga, bet vis tiek nesuteikia to karščio, kad būtų galima vaikščioti be paltų, ar ištirptų tas blizgus sniegas. Tokia buvo ir ši diena. Ketvirtakursė Urtė labai apsidžiaugė radus Karter raštelį apie organizuojamas lenktynes rogutėmis. Mergaitė neturėjo savų, nes besitikėjo, kad reiks eiti čiuožinėti, bet žinojo, kad draugiški grifai tikrai nepagailės savųjų. Arba išvis, kažkas net kelias turės! Aišku, tai buvo tikrai maža tikimybė. Ir visgi, kai ji pasiekė pagaliau kalnelį prie ežero, išvydo jau besirikiuojančius draugus, ir net patį profesorių. Urtė tvirčiau apsisiautė savo striukę, ir ėmė šaukti:
-Sveiki! Gal kažkas turit paskolinti rogučių? Matot, nelabai pasiruošus aš...-nuraudo ši, bet kai pamatė ta pačią Karter su trejomis (!) Urtės taip norimomis rogėmis. Ir dar tokiomis madingomis.
-Labas, Klare. Matau, turi daug... Tai... Gal galėčiau aš... Pasinaudoti jomis?-nedrąsiai paklausė ji penktakursės. Laukdama, kol ji atsakys, ji nuleido akis, ir ėmė apžiūrinėti savo jau beveik išaugtus batus. Jie buvo labai šilti, kokybiški, ir vien dėl to mergaitė dar su jais neišsikyrė. Pūstelėjo vėjelis, ir Pang jį išgirdo kaip Karter pritarimą. Ji griebė tiesiai iš rankų pirmas pasitaikiusias roges, ir įsibėgėjus ėmė skrieti žemyn šlaitu. Ausyse švilpė vėjas, saulutė jaukiai šildė skruostus, o rudaplaukė sau skriejo, ir nieko negirdėjo. Tik vėją, niūniuojantį kažkokią dainą...
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Grinčas Drakundukas Gruodžio 27, 2017, 03:53:14 am
Po didelių šalčių ir pūgų galiausiai išaušo ramus ir saulės kupinas rytas. Grinčas jautėsi geros nuotaikos ir buvo pasirengęs pasisveikinti su pusę Hogvartso mokinių, tačiau jo laukė visai kitoks nuotykis negu pamokos. Iš pačio ryto pakviestas kartu su kitais grifų gūžtos nariais ir nesuprasdamas, kas dedasi, apsimovęs ilgus žieminius batus, užsidėjęs raudoną žieminę šiltą striukę, trejus šalikus ir didelę mėlyną kepurę, Drakundukas nusekė iš grifų gūžtos kambario paskui kitus Grifų narius, einančius link žiemos sustingusių kalniukų. Po kelių minučių gero brindimo per pusnis truputį pailsęs kojas Grinčas pamatė saulės atokaitoje žvilgančius tarsi deimantais nusėtus kalniukus. Kraštovaizdis buvo nuostabus: sniego apsuptyje buvo žėrintys kalniukai, o tolimoje kraštovaizdį puošė esančių apsnigtų pušų miškas, spinduliuojantis žiemos gamta ir šviežiu oru. Nuo sniego ir oro pajutęs didelę laimę, iš pradžių nedrąsiai po to vis drąsiau įkyrusis Grinčas ėmė sveikintis su kiekvienu sutiktu grifų gūžtos nariu. Smalsiai stebėdamas, ką veikia kiti grupiokai sniego apsupty ir mėlynam danguje praskrendančias pelėdas, Grinčas nutarė pamėginti rogučių džiaugsmą, todėl iš džiugesio jaunuolis išsirinkęs patį didžiausią kalniuką, ant kurio buvo ir kitų narių draugijos, nubėgo ant jo. Kadangi kalniukas buvo pašalęs, jaunuoliui sekėsi sunkiai užsiropšti ant kalno ir kartu užsitraukti rogutes. Todėl paprakaitavęs, tačiau ryžto nepraradęs, sunkiai užsiropštęs keturiomis jaunuolis buvo pasirengęs leistis, bet akimirką liko sustingęs. Nuo aukštumos jį ėmė nežymiai krėsti baimė, todėl, dėl patiriamo šoko, Grinčui iš pradžių sekėsi ne kaip užlipti ant rogučių, mat jos slidinėjo ir nenorėjo klausyti Drakunduko raginimų stovėti ramiai, vėliau pastatęs rogutes į tinkamą vietą Grinčas kurį laiką liko stovėti ir žiūrėti į ūkanotus tolimus kalnus, kurie trumpam jam priminė gamtos didybę. Tačiau pažvelgęs į apačią, tarsi elektros nukrėstas pirmakursis pradėjo drebėti iš baimės. Keikdamas save mintyse, dėl savižudybiško nuosprendžio sau, Grinčas nenorėjo ryžtis leistis žemyn su rogutėmis, todėl lyg prilipęs prie žemės liko kurį laiką sėdėti ant rogučių: tupėdamas jaunuolis keletą minučių stengėsi kuo ilgiau nepasiduoti kitų moksleivių šūksniams leistis. Bet supratęs, kad atgal kelio nėra pirmakursis dar kurį laiką mėgino ieškoti savyje jėgų, todėl jį užplūdo prisiminimas apie seną svajonę, kaip jis vaikystėje norėjo skristi. Todėl giliai įkvėpęs ir sulaikęs kvėpavimą pažvelgęs į saulę lyg paskutinį sykį Grinčas pasileido nuo kalniuko. Iš pradžių, kai jaunasis burtininkas leidosi, akimirką pasijuto, kad jis iš tiesų galįs skristi, todėl pradėjo jaustis lyg supermenu, skrendančiu į kosmoso platybes! Vėjas, kurį leisdamasis Grinčas jautė priminė jam laisvę, todėl pradėjo rėkt ant visų kalnuotų apylinkių. Bet šį laisvės ir didvyriškumo jausmą nutraukė staigus nukritimas į pusnis: pusiau kūlversčiu apsivertęs, visas snieguotas ir šlapias, su svaigstančia galva Grinčas nesusigaudė, kas vyksta, bet greitai apsiraminęs, suprato, kad viso rėkimo metu daugelis į jį žiūrėjo kaip į išprotėjusį, išraudęs ir šiek tiek susigėdęs Grinčas nusivalė sniegą nuo veido ir pamatęs netoli esančią grifų gūžtos narę sušuko jai "Sveiks!". 
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Jasmine Diana Amneta Gruodžio 27, 2017, 08:40:22 am
  Sniegas ir šaltis, žiema, liūdesys.
 Ėmė, atsbeldė į tavo duris...

 Kodėl liūdesys? Šiandien turbūt nepakaktų atsakymo ,,liūdna, nes liūdna". Liūdna, nes verkia dangus. Verkia dėl žemės, žmonių. Liūdna dėl visko. Kad negali būti tokia, kaip kiti. Sau linksmai šėlioti ir džiaugtis žmogišku gyvenimu. Kad negali bėgioti, žaisti ir daryti daug ko, ką daro paprasti žmonės. Žiema primena šaltį. Negyvumą. Viskas tik balta ir rudai pilka. Bet ką čia apie tas spalvas kalbėti! Kokią reikšmę turi jos, kai nematai? Tik prisiminimuose, vis blunkančiuose kaip ne vietoj padėtos nuotraukos gali prisimint visus. Mamą. Seserį. Tėvą. Profesorių von Sjuardą ir kitus grifus. O kai kurių net mačiusi nėra. Sakykim, ponaitį, kurio sudėtingas vardas (mintyse jį prisiminė, bet ištarti nelabai sekėsi) atpažindavo tik iš balso. Tik iš balso atpažindavo naujus profesorius, bet balsai liejosi į vientisą jūrą ir jų atskirti nebuvo galima. Susimaišė it rūkas krištoliniame rutulyje.
 Nepaisant to, kad nelabai norėjosi, ėjo į lauką. Retai kada surasi žmogų, kuris tave kur nors palydės ir dar neburbės. ,,Važinėsimės rogutėmis" sakė daugybė mokinių. Deja, bet apie šį malonumą teks tik prisiminti... Pavojinga būtų atsitrenkt į medį. Tokiu atveju prarastų ne tik akis, bet ir visą galvą.
 Kol grifės ėjo, tylą drumstė tik nelaimingas užmintas sniegas, kuris girgždėjo po batais ir karts nuo karto nuo medžių šakų nukrentantis sniegas. Net keista kaip suaštrėjo Amnetos klausa, kai nieko nebematė. Žodžių tyloje netrūko, o ir pati Jasmina visai nenorėjo kalbėtis. Kitų gal būtų paklaususi paprastų klausimų, kaip ,,kelintam kurse mokaisi" arba ,,kokia tavo mėgstamiausia spalva" (nors pastarasis būtų betikslis), tačiau mergaitė, prisistačiusi Elridės vardu rodos buvo susimąsčiusi. Netikėtai užduotas klausimas kiek sutrikdė Dianą. Nors buvo panašus į daugelį panašių užduodamų klausimų, kai žmonės sužinodavo, kad Amneta nemato, bet privertė sekundėlę pagalvoti.
 -Tik prisiminimai palaiko gyvastį.
 Sakinukas tikrai nebuvo daug pasakantis, bet pašnekovė nelabai ko daugiau ir klausė, tad nusprendė - susidomėjus šuniuku. Aplink lakstantis keturkojis nelabai patiko ketvirtakursei. Dar pasimaišys po kojomis, nugrius, nereiks net ledo. Ačiū Odinui, mažius nepasipainiojo po kojomis ir net nesiartino labai arti. Kalbant apie netoli esančius objektus, vertėjo paminėti, kad beveik atėjo prie kitų mokinių, kurie jau pradėjo leistis su rogutėmis. Tylut tylutėlis atodūsis į orą paskleidė šiltų garų.
 -Sveiki,- pasisveikino su visais grifais, kurie tik buvo atėję ir paliko Elridę čiuožinėti. Šuniuko amsėjimas Amnetai niekada nepatiko, gerai, kad bent jau draugiškas šuva pasitaikė. Rudaplaukė nematydama kiek tolėliau pasitraukė nuo išdykaujančių vaikų. Klastelėjo ant žemės ir tuo pačiu apsidžiaugė, kad sugalvojo po žiemine mantija apsivilkti paltuką. Pirštu raižė sniege ornamentus, vis nereginčiomis akimis žvilgtelėdama į kitus. Tas įprotis jos dar nepaliko. Susivokus ką daro, Džesė dar sykį atsiduso ir susimąstė.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Ashley Shaw Gruodžio 27, 2017, 10:17:14 am
Pagaliau išaušo dar vienas žiemos rytas. Tikros žiemos rytas. Negalėtum pasakyti, jog šiai dienai stigo saulės šviesos, o galų gale ir šilumos. Ne, tačiau sniego pusnys jai net nesiruošė pasiduoti bei palikti iš savęs tik šlapią balutę. O kokia prasmė? Prieš ištirpdamos jos geriau leis kokiam pirmakursiui pasikankinti su bridimu. Taip daaaug linksmiau. Gal kokį pavyks ir pasiglemžt bei palaidoti po sniegu. Hehe, visko gali būt. Vienu žodžiu, žiema valdė ir viskas tuom pasakyta.
Ashley pabudo net ganėtinai anksti, pasakyčiau. Vos pramerkusi akis, šoko iš lovos ir nudardėjo prie lango. Net ir gerokai apsimiegojęs galėjai išvysti balta paklodėle apgaubtą žemę, na ir dar keletą mokinukų, apsikantūzinusių storiausiomis striukėmis, šalikais, krezais ir dar balažin kuo. Atrodo ten pėdino grifai. Pažįstami veidai. Kiek susimąsčiusi kur čia visi skuodžia, kaštonplaukė netoliese išvydo lapelių krūvikę. Pačiupusi vieną, viską tuoj pat suprato. Šiandien grifai ruošias siaust po sniegynus.
Nieko nelaukusi, trečiakursė pagriebė savo apdarą, apsimovė batus, užsimaukšlino pirštines (tarp kitko dar ir įsimetė kelias atsargon), apsimūturiavo storu šaliku, nučiupo rogutes ir šiaip ne taip nukliunksėjo laukan. O čia šaltukas tuoj įžnybo mergiotei į nosį. Pernelyg nekreipusi dėmesio, Tonks ėmesi baisiau sunkaus darbo - bridimo per už save beveik didesnius sniegynus. Pusnys per pusnis.. Na ir kada ji pasieks draugus, jei eis it sena babūnė, slenkanti per kelią.. Suvokusi šią tiesą, Ashli paspartino žingsnį. Įpusėjus eiti darėsi kiek lengviau. Netrukus horizonte rudaakė jau galėjo išvysti kelias figūrėles. Šios jau smaginosi. Dar net normaliai nepriartėjusi prie kurio iš savo koledžo narių, mergiotė ėmė šaukti bei mojuoti.. kažkam.
- Laaaaaaba dieeeeeena! - pragydo Tonks ir matyt per daug užsižiopsojusi, apsivožė. - Maaaaaan viskaaaas geraaaai! - toliau šaukė visu pajėgumu.
Tiesą sakant tikriausiai ji staugė pati sau, bet kam gi rūpi? Atsistojusi, raudonskruostė, o dabar jau ir raudonnosė nukrypavo žymiojo kalno link. Vos ne vos užkopusi ir net be papildomų pastangų, Ashley pasidėjo rogikes ant žemės ir it katanėlis patogiau įsitaisė.
- Nu tai ką, pirmyn, - pašnibždėjo, kai pajuto, jog jauuu leidžiasi žemėn. - Tikdiiik, tikdiiik, tikdiiik! - pezaliojo kas tik pasitaikė.
O leidimasis buvo ganėtinai malonus. Vėjas taršė Tonks plaukus, tačiau nepaisant to, buvo baisiaaai smagu. Nusileidusi žemėn, ji valiūkiškai apsižvalgė, o tada pati sau tarstelėjo:
- Kas pakartot?
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Elride Endlercat Gruodžio 27, 2017, 10:18:17 am
Pasisveikinusi ji apsižvalgė aplink vėl atsiminusi savo šunelį. Kur tas nelemtas padarėlis prapuolė... Pagaliau grifiukė pastebėjo kažkur tolėliau besivoliojantį juodą plėmą, kuris netikėtai ėmė loti. Apsidžiaugusi Elridė pašoko ir pasileido link jo, nors, nesėkmingai... Mergaitei vėl nepasisekė, ji užkliuvo už kažkieno rogių taip jas nustumdama nuo kalno. Išsigandusi ji žiūrėjo, kaip vyresnė grifė skrieja rogėm nuo šlaito. Va čia tai prisidirbau... Mane arba užmuš... Arba sudegins...
-Ar tu sveika?!-nedrąsiai šūktelėjusi Elridė pajautė kažką po kojomis. Kas čia per velnias... Pažvelgusi apačion ji pamatė savo šuniuką, dėl kurio ir papuolė į tokią kvailoką situaciją. Bent jau tu sveikas... Paglosčiusi šunelį ji nedrąsiai žvilgtelėjo į vyresnėlę, kurios dabar bijojo labiau nei pamokų su sunkiomis užduotimis. Mergaitei net šalta nebebuvo, ji iš baimės visiškai užkaito. Ji atsargiai išsitraukė kišenėje esantį šokoladą, nors jis ir buvo sulaužytas, ir nedrąsiai šyptelėjo. O galėjau jį pati suvalgyt...
-Em... Atsiprašau... Gal norėsi? Aš tikrai netyčia...-ištiesusi šokoladą ji tyliai meldėsi, kad jai nenurautų galvos. O aš tikrai bailiukė... Bet... Eh... gal pavyks išsisukti... Susipratusi, kad grifė nepasieks jos iš apačios mergaitė drąsiai šoko ant rogučių ir su baime ėmė leistis jomis. Elridė to jausmo bijojo tik trumpam, ji pasijautė lyg ant debesų skrietų su naujoviškiausia šluota.
-Aš super rogučių čiuožėja! Em... Rogių moteris!-nespėjusi pasitaisyti dar vieną kartą mergaitė pasiekė žemę ir sustojo. Apstulbusi, kad jai pavyko taip nučiuožti ir nenukristi Elridė iš laimės pašoko ir nukrito nuo rogių. Jei per trasą nenukrenti tai užbaigus ją nukrisi... Žinoma!  Visai pamiršusi dėl ko čiuožė nuo kalno mergaitė čiupo roges ir vėl pasileido į kalno viršūnę. Šį kart ji klaikiai įsinorėjo pabandyti nusileisti nuo kalno ant rankų, nors žinojo, kad tai geruoju neužsibaigs. Užsitempusi rogėmis ji demonstratyviai pabandė atsistoti ant rankų, bet nemokėjo. Šiek tiek susigėdusi ji pabandė išsisukti iš tokios situacijos užšokdama ant rogių pilvu ir kaip supermenas ištiesė vieną ranką į priekį. O mano fantazija tikrai gera! Tik reikės išmokti ant rankų stovėt... Nusileidusi mergaitė pasiliko apačioje pažiūrėti kaip kiti leidžiasi nuo kalno visiškai negalvodama ką pirmai buvo padariusi.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Fiona de Treebook Gruodžio 27, 2017, 10:52:58 am
Urtė skriejo sau toliau, bet pro tą stiprų vėją prasimušė kažkoks labai keistas garsas. Lyg kokia meška riaumotų. Ji išsigandusi ėmė po truputį stabdyti roges, ir dairytis, kur ta meška yra. Gal dar pabėgti spės? Taip. Ta meška pasirodo buvo visiškai apsitutulavęs pirmakursis su mėlyna kepure. Dėl tos kepurės jis jai priminė varno nago mokinius, o ypač Juliette. Iš bibliotekos. Pirmakursis smagiai rėkdamas įlėkė tiesiai į sniego pusnį. Šitaip dar ir mokėti reikia, juokėsi mergaitė. Jis išlindo, pamojo jai, ir dar pasisveikino. Išauklėtas!
-Sveikas! Atsargiau kitą kartą, gerau? Nebūtų labai gerai jei susižeistum,-mokydama jį, grifiukė pati nepastebėjo, kad užsliuogė ant pusnies, bet sniegas buvo beveik kaip ledas, tad jis rogutės pašoko į viršų.
 Dabar ji skrido. Kaip tikra gulbė, arba, grifas (gal grifiukė). Ji paleidusi vadeles ištiesė rankas, ir pabandė mosuoti. Deja, neišlaikė pusiausvyros, ir ėmė staigiu greičiu kristi. Urtė išsigandusi pažvelgė į žemę:
-Aaaaaaaaa!-suriko. Ji jau skriejo virš pačio ežero. Tolumoje išvydo eketę, ir suprato, kad ledas ne iš storiausių. Blogai, blooogai. Ką daryt? Klausė savęs grifė. Ji leidosi. Trinktelėjo ant ledo. Kad ir kaip būtų keista, ji neįlūžo. Net įskilimų nesimatė. Bet rogutėmis nepasisekė. Jos pataikė ten, kur ledas ploniausias. Ir dabar sau ramiai plūduriavo vandenyje. Ką?
Juk ne mano rogės! Ką Klarė pagalvos apie mane?
. Ji neramiai atsisuko į kalną. Jalno apačioje matė vieną mergaitę, tad suriko jai:
-Gali man padėti? Truputį košės prisiviriau...
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Jasmine Diana Amneta Gruodžio 27, 2017, 11:02:10 am
 Lėtai lėtai pradėjo leistis snaigės. Grifai, kurie dūko ir leidosi nuo kalniuko, tad snaigių turbūt nė nepastebėjo. Išsimaudę sniege mokinukai nė nepajuto kaip ant jų leidžiasi smulkutės snaigutės. O Amneta sėdėjo ramiai ir jautė kiekvieną skirtingą mažylę, kuri nukrisdavo ant plaukų. Grifė pasitaisė kepurę taip, kad nesušlaptų plaukai. Sirgti niekas nenori. Bet krentančios snaigės neatnešė laimės. Nuliūdusi, kad negali jų matyti mokinė eilinį kartą galvojo. Apmąstymų jos gyvenime pasidarė daug daugiau, darėsi vis panašesnė į seserį, kuri dažnai atrodydavo liūdna, bet iš tiesų tiesiog galvodavo.
 Dangus verkia. Kodėl? Šventės juk artėja. Negi iš laimės? Bet ne. Juk turi kažkas aukotis. Tam, kad kiti būtų laimingi, turi atsirast nelaimingas, kuris aukojasi.
Ak, Dangau! Ne viską aš dar supratau. Lyg galėčiau tau kuo nors padėti, bet man išeina tik liūdėti...

 Rodos akyse jau kaupėsi ašaros, išdavikės, visad pasirodančios, kai visko tampa per daug. Mintis apie liūdintį dangų nebuvo pati maloniausia. Ne visai patenkinti grifų balsai irgi neatnešė nieko gero. Diana stengėsi valdyti emocijas, nes žinojo - po vienos ašaros būna liūtis, o aplink susispietusių grifų justi nenorėjo.
 Kažkur netoliese sugirgždėjo sniegas. Ketvirtakursė atsargiai pirštu perbraukė per kiek sudrėkusią akį (neesmė, kad dėl sniego tik dar labiau sušlapo, bent turės ką apkaltinti). Nereginčiomis akimis pažvelgė į dangų, išgirdo porą mokinių riksmų ir tiesiog sėdėjo pasirengusi rėkti, jei kas nors bandys ją nutempti kur nors pačiuožinėti ar panašiai. Kartais žmonės juk būna nesupratingi ir daro tai, ko nenorima.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Ashley Shaw Gruodžio 27, 2017, 11:04:09 am
Tik iš kokio ketvirto karto atsitojusi (ne be reikalo sakoma: "trečias kartas nemeluoja, o ketvirtas garantuoja", heh), blyškiaodė nusipurtė sniegą nuo pirštinių ir tada kreivai nusiviepė. Ta šypsena reiškė tik vieną - vidinis velniukas trečiokei pakuždėjo dar vieną šetonišką mintį. Geriau pagalvojus, seniai tos mintys buvo beaplankę strazdanę, tad dabar puiki proga pasireikšti. Dar kartą gerai apžvelgusi visus ir įsitikinusi, jog niekas nemato, jaunėlė nutvėrė šiek tiek sniego ir sugniaužė jį delne. Pasigaminusi šiokią tokią, tačiau gniūžtę, Ashley nusitaikė į.. patį von Sjuardą! Tikra savižudybė, bet Tonks nebūtų Tonks, jei nepabandytų laimės. Nutaikiusi progą, kai tamsta nematė, rudaakė paleido gniūžtę ir tiesa, atrodo sėkmingai. Galiausiai grifė nuleido akis ir tarytum niekur nieko, nutipeno savais keliais. Tvardydama juoką.
Beveik visų veiduose stūksojo šypsena, aplink buvo gera atmosfera, linksma.. tačiau viena ketvirtakursė buvo nunarinusi nosį. Stovėjo sau viena, pirštu braukiojo sniegą.. Tonks negalėjo leisti kažkam liūdėti tokią gražią žiemos dieną, kai pusnys tiesiog šaukte šaukia. Ashli nudundėjo vyresnėlės link.
- Na, tai čia toliau taip ir stoviniuosi? - klausiamai žvilgtelėjo į Džesę. - Eimee, kalnas laukia, - pačiupo grifės ranką ir ėmė temptis su savimi. - Bus smagu, mano rogėse antram vietos tikrai atsiras, - tebesivaipė Ashley.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Jasmine Diana Amneta Gruodžio 27, 2017, 11:25:26 am
 Pasirodo, pasiruošt rėkt apsimokėjo. Kažkokia grifė prisiartino ir labai nedraugiškai norėjo nusivesni Amnetą kažkur. Pagal ją - čiuožti nuo kalniuko.
 -PAAAALEEEEISSSKKKK MAAANNEEEEEE!!!!!!!!!!!- pasigirdo skardus klyksmas, turbūt privertęs atsisukt ir kitus grifus. Mintyse jau ūžė galybė scenarijų - atsitrenkimas į medį, įkritimas į ežerą. Kažkas kalbėjo, kad įmanoma pūkštelėti į šaltut šaltutėlį vandenį, jei tik ledas neatlaikys. O sušalti nieks nenorėjo, tad stengėsi to išvengti. O nematant galimybių tik dar daugiau.
 -Aš sėdžiu, ne stoviu,- garsiai pareiškė, bet tuojau pat teko atšaukti žodžius. Nemandagioji mergaitė taip stipriai trūktelėjo, kad Džesė per prievartą atsistojo. Nepatenkinta sekė paskui ją.
 Jei man kas nors atsitiks, gausi nuo visų. Kur nors atsitrenksiu - 10galeonų į mano sąskaitą. Blogiau - 50. Neįsivaizduoju ką dar būtų galima jai padaryti. Ketvirtakursė slystelėjo ir vos išlaikė pusiausvyrą, bet ją tempianti grifė nė nemanė sustoti. Gal ji nežino kas su manim tą Helovyną pasidarė? Mintis dingtelėjo į galvą, bet greit pabėgo - įvykis greit apskriejo mokyklą. Būtų ir toliau pykus, bet kažkoks šventinis elfas jai įkando - gal ne taip jau ir blogai? Rizika yra, bet kur jos nėra? Vis dėl to užsispyrimas, kad su ja nieks nesielgs taip, kaip ji nenori, privertė pykti. Ar bent jau apsimesti, kad pyksta.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Ashley Shaw Gruodžio 27, 2017, 11:37:56 am
Kurį laiką ketvirtokė dar ir spardėsi, rodos net Ashley raminimai nepadėjo, tačiau vėliau ši nurimo ir tiesiog pasidavė blyškiaodės valiai. Kaip ir pridera. Ką ten jau priešinsies, kai tave tempias ne bet kas, o pati Ashley Tonks. Ta, kuri jau ne vieną išvedė iš kantrybės. Na, bet patys prisiprašė.
Vis dar įsikibusi į Dianos ranką, Tonks kėblino pro pusnis ir mėgino neapsivožti, taip kartu nenusitempdama ir grifės. O buvo ganėtinai sunku, kai vos kojas pakeli per tas pusnis. Nepaisant visų nesklandumų, Ashley sėkmingai priartėjo prie kalno. Ši žinojo apie tikriausiai galima sakyti ir draugės, negalią, todėl sustojo.
- Dabar patogiau įsitverk man į ranką ir ką, kopsim, - vis dar džiugesne gaida kalbėjo mergaitė, mėgindama visas abejones nuvyti šalin.
Amnetai padarius ko prašyta, strazdanė siaubingai greitai ėmė artėti viršūnės link. Nors ir buvo nelengva, tačiau maaagišku būdu jodvi jau stūksojo pačiame aukščiausiame kalno taške.
- Na va, matai, sunkiausia praeity, - nusikrizeno, o tada mestelėjo roges žemėn. - Dabar linksmiausia dalis, - patrynė ranką į ranką it grynas velnias ir pažvelgė į savo įkaitę.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Jasmine Diana Amneta Gruodžio 27, 2017, 11:46:50 am
 Keista prieštarauti pačiai sau. Bet vat būtent Jasminos viduje maišėsi ir malėsi daugybė viena kitai prieštaraujančių emocijų. Jei kas būtų Jausmų Maišikliu ėmęs ir pakeitęs jos jausmus, turbūt nė pati nebūtų pastebėjusi. Ką jau kalbėt apie kitus. Sunku suvokti save, žmogų. Perprasti ir pakeisti. Viena iš sunkiausių užduočių suvokti kas su tavim, žmogumi darosi. Ir ji pavyksta tik tiems, kurie šioj žemėj jau daugybę metų gyvena. O ką kalbėti apie ją, palyginus su kitais dar mažą vaiką? Mažą ir dar visai nepatyrusį gyvenimo kovoje už save. Net nuspręsti ko nori negali. Ar bėgt, ar rėkt, ar tiesiog stovėt? Pasiduot grifei ar ne? Būti ar nebūti? Klausimų jai per daug. Norėtųsi sustabdyti pasaulį bent kelioms minutėms ir apmąstyti viską šaltu protu.
 Nepažįstamosios (ar jos bent neprisiminė) žodžiai ją valdė. Kartojo viską kaip žiobariškas robotukas, valdomas nuotoliniuo valdymo pulteliu. Įsikibo į ranką, kai paprašė liepė, atsargiau lipo kalniuku, bet užlipus į viršų sukirbėjo abejonė.
 -Jei ką, už mane atsakai tu,- įspėjo jaunesnę, bet tik daugiau išdykusią mokinę. Supratus, ko ji nori, Amneta šiaip ne taip susirado rogutes ir ant jų klastelėjo, palikdama vietos ir kitai grifei. Švenčiausieji voriukai... Pradėjo melstis it sesuo. Gelbėkit mane.
 Netrukus ji pajuto kaip nepadoriai dideliu greičiu leidžiasi žemyn ir vos susilaikė nepradėjus rėkt - nieko nematė. Nuo siaubo darėsi karšta, visai pamiršo, kad ką tik dar drebėjo nuo šalčio. Amen.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Ashley Shaw Gruodžio 27, 2017, 11:52:27 am
- Gerai gerai, jei užsimuši - užpirksiu laidotuves, - visiškai ramiu balsu tarstelėjo grifiokė ir pajuto tą malonų  sklendimo jausmą.
Kaip jau ir tapo įprasta, nusileidimas, o gal net pats skrydis buvo kupinas džiugių emocijų. Ashley kaukė kiek tik išgalėdama, taip išreikšdama savo pasitenkinimą ar kokį velnią.. Taigi, atrodo ir Džesei giliai širdyje buvo smagu, na, bet išgąstis irgi daro savo, juolab jei negali regėti kur leidiesi ir grauži nagus, baimindamasi, jog atsitrenksi į kokį medį ar skaudžiai trenksies į užšąlusį ežerą. Viskas suprantama. Tiesa, vienas netikėtumas vis dėlto įvyko. Vietoj sėkmingo nusileidimo, mergiotės vožėsi ant ledo. Šiek tiek skaudėjo, tačiau kštonplaukė tebesijuokė ir nekantravo pratęsti pasivažinėjimus.
- Dar dar daaaaar, - krykštavo jaunėlė, kartu su Amneta čiuožinėdama ant minkštųjų, po ežerėlį. - Plaukė žąseeelė per ežerėėėėlį, gir gir gir, gar gar gar, - užtraukė Ashley, tačiau visi pamažu ėmė skirstytis ir laiko dar vienam nuotykiui nebeliko.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Jasmine Diana Amneta Gruodžio 27, 2017, 11:57:00 am
 Rodos, nusileidimas nebuvo pats sėkmingiausias. Jasmina norėjo prakeikti mažesnę mokinukę dėl viso šito nutikimo. Gal dar per ją ką nors ir susilaužiau. Nereikėjo eiti su Elride čia. Reikėjo likti ir pūti pily. Jei kas dabar stebėjo ketvirtakursę, būtų galėjęs skaniai pasijuokti iš jos veido minos. Prefektė būtų siaubingai įsižeidus ir iškoliojus juos nelabai maloniais žodeliais.
 -VISKAS. BAIGIAM! AŠ EINU Į PILĮ. PALYDĖĖKITT MANEEE KAS NORRS.
 Kažkas buvo labai malonus ir apsiėmė lydėti ketvirtakursę, nežinia kas tai. Gal koks vaiduoklis ar sesers dvasi (cha cha cha!) Supykusi ir sušalusi grifė ėjo į pilį, o už jos girdėjosi kitų mokinių, traukiančių į savo namus - Hogvartsą sniego po batais girgždesys. Gal ir ne visi pasišalino, bet jų pačių kaltė. Tegul ir sėdi ten. Diana turbūt dar ilgam atsisakys tokių pramogų, nors... Giliai širdy žinoijo, kad tai jai patiko.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Kajus Arno Wintersas Balandžio 02, 2018, 04:00:49 pm
Tyla. Rudenio saulė apsimiegojusi kilo viršum Hogvartso miškų ir kalvų. Jos šilti spinduliai bandė prasklaidyti šaltį, ištirpdinti šalna, kuri papuošė augaliją. Pilkšvą dangų perskrodė paukštukas, priminantis žvirblį. Čia buvo ramu ir tylu ant stataus skardžio.
Berniukas tyliai antsisėdo ant skardžio krašto ir įsispitrino į ežero pakrantės kraštovaizdį. Jo rudus plaukus lengvai kedeno vėjas.
Berniukas lyg iš niekur nieko nusišypsojo- jis pasiilgo tylos, kuri priminė tuos laikus, kai sedėdavo ant akmens, šalia namo ir klausydavo globėjo pasakojimų arba kai šiedu, dar nepatikėjus saulei, traukdavo gilyn į mišką. Tada, Kajus kaldavo žiobariškus augalų ir gyvūnų pavadinimus, o jei kartais pastebėdavo ir magiškų fauną ir florą- tekdavo ir juos įsidėmėti. Tačiau dėl judraus būdo, būdavo sunku ką nors išmokti, kai ypač mėlynai pilkos akys visada stebėdavo jį taip įdėmiai, kad tapdavo baugu kažką sakyti.
Na, bet, padėkokim auštai sėdinčiams žmonėms, visos žinios nugulė į užrašinę (ne, ne tą, kur būdavo surašomos išdaigos), kuri ir gulėjo ant švilpio kelių.
Kajus Arno nusuko akis nuo kraštovaizdžio ir atvertė knygos puslapius. Maži pirštai palietė savo netvarkingą raštą, tvarkingai surašytus prierašus- taip, ir Igis brūkšteldavo ką nors, kas turė būti svarbu jo globotiniui. Pirmakursis toliau palengva vertė prirašytus, realistiškai pripieštus puslapius.
-A...Supratau,- nustebęs tarstelėjo tamsiaakis, žvelgdamas kaip jauna moteris piešė jo užrašuose augalus ir gyvūnus ir paukščius.
Sabela Hunt šyptelėjo ir žvilgtelėjo į berniuką.
-Bet, vis vien. Kur jos? Kodėl taip yra? Kodėl Igoris apie jas neužsiminė?
Tamsiaus gymio animagė jau nebesišypsojo. Jos akyse matėsi liūdesys.
-Tai pernelyg sunku paaiškint, Kajau. Tu dar daug ko nežinai.

Švilpis sustojo versti puslapius ir sustojo prie tuščio puslapio, ir prisiminimas išbluko iš atminties. Jau nebeprisiminė ką toliau sakė Sabela.
Berniukas atsiduso ir užvertė knygą ir ją įkišo į krepšį, kabančio ant peties.
Jis iš tikro daug ko nežino.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Wrena Alder Balandžio 02, 2018, 05:02:56 pm
 Ak, kaip greitai lekia gyvenimas! Dar rodės, junta Laišką rankose, girdi pelėdos sparnų plevenimą. Jei minėtume būtent tą Laišką, Laišką, kurį gauna kiekvienas būsimas pirmakursis, drąsiai galėtume šį žodį rašyti iš didžiosios raidės, nes jis keičia gyvenimus.
 Lyg naujas lapas, greičiausiai magiškam gyvenimui tiko rytas. Tačiau, pirmasis rytas, kai bėgo į sieną jau seniai praplaukė su dar ne vienu rytu Hogvartse. Kad ir kaip bandytų, rodės, magija teka sava vaga, nepriimdama žiobarų kraujo raganaitės. Burtai, skysčiai, gyvuliai... Dar ten kažkokie augalai, apie kuriuos taip įnirtingai šnekėjo profesorius visai nepriminė ankstesnio pasaulio. Viskas keista ir tai iš dalies švilpiukei kėlė baimę.
 Po visų keistenybių norėjosi pamatyti kažką įprasto. Girdėjo, yra ežeras. Kadangi nebuvo žengus toliau, nei reikalavo pamokos, nenorėjo nuklysti. O ežerą pamatė dar nebūdama prie jo. Vanduo matėsi iš tolo. Ir net kiek maišėsi su pilkšvu dangumi. Žinoma, galima buvo manyti, kad tai yra paprastut paprasčiausias neburtininkų ežeras, tačiau galva po tiek daug pamatytų įvykių tiesiog draudė taip naiviai pamanyti. Gal ežero vanduo stebuklingas ir gydo ligas, gal kaip tik nuodija? Gal ežero dugne slapstosi pabaisa, norinti suryti kiekvieną arčiau prisiartinusį. Bet tokiu atveju greičiausiai ir ežeras, kaip ir uždraustasis miškas būtų uždraustas. Jei nieks neminėjo, vadinasi baimintis nėra ko. Švilpiukė tik taip pamaniusi pamatė pakrantėje sėdintį kitą mokinuką. Žinoma, tikėjosi, kad šis bus ne ką vyresnis už pačią, mat kokio penktakursio sutikti dabar tikrai nenorėjo.
 Atėjo čia ne pabėgti. Ne toks jau ir trumpas kelias nuo Hogvartso, kad ateitum tam, kad pamatytum ir tuojau pat pabėgtum. Antra vertus, jau galėjo būti pastebėta... Daugiau nedvejojusi Alder žengė link mokinio. Kuo toliau, tuo labiau atrodė, kad šis nebus koks penktakursis klastuolis, kuris mielai pagąsdintų pirmakursę. Šyptelėjo, nes pamatė virš galvų skrendančių, turbūt paliekančių kraštą žiemai gan stambių paukščių pulką.
 -Labas,- pasisveikino su šypsena. Gal dangus ir pilkas, o rytas vėsokas, tačiau šypsena dar niekad nepakenkė. Na, išskyrus tuos atvejus, kai kas nors bara. Tada tai palaiko pašaipa.
 Prie mokinio prisėdusi mergaitė įbedė akis į ežerą.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Kajus Arno Wintersas Balandžio 02, 2018, 05:31:52 pm
Kajus staiga atsisuko pamatydamas mergaitę. Atrodė ne ką vyresnė už patį, o jos blondiniški plaukai atėjusiąją darė dar linksmesnę ir draugiškesnę- pabaisos tikrai nepriminė.
-Labas,- pasisveikino su ja tamsiaakis, keistai įsišiepdamas. Igoris tiesą sakė- Hogvartse neįmanoma pabūti vienam,- Kuo tu vardu?- paklausė po pauzės. Na, štai, prasideda tie standartiniai klausimai,- Aš- Kajus. Iš Švilpynės,- ir tik pasakius šiuos žodžius pirmakursis pastebėjo, kad ir mergaitė, sėdinti šalia jo, irgi vilki uniformą su jo koledžo atributika.
Širdis tankiau suspurdėjo iš laimės, nes Kajus suprato, kad dabar bus lengva palaikyti pokalbį su mergaite. Bet prie to buvo dar kažkas- pirmakursis švilpukas suvokė iš pirmo žvilgsnio, kad pamatė žmogų, kuriam Kajui nekiltų ranka iškrėsti išdaigos. Šviesiaplaukė atrodė kaip ir jis- mėgstanti iškrėsti išdaigas. Na, bet kaip ryte- buvo rami kaip belgas, tfu, belgė.
Kajus nusuko savo akis nuo mergaitės ir žvilgtelėjo į šlaito apačią, ten kur tyliuvavo vanduo.
-Kaip manai, ar vanduo dar yra šiltas?- pasiteiravo mergaitės, tyrinėdamas tamsiomis akimis skaidrų vandens paviršių.
Ah, taip, Kajau, nuostabus žingsnis susidraugavimo link,- pasišaipė mintyse pats iš savęs.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Wrena Alder Balandžio 02, 2018, 06:07:42 pm
 Kažkaip rodės per gerai prasidėjo pokalbis, ar tie sakiniai, kaip čia pavadinus. Bandydama įsiminti berniuko bruožus, Alder klausėsi klausimo, užduodamo visada. Ir tai, kad reikdavo sakyti atsakymą, jai nelabai patikdavo. Ne dėl to, kad norėtų slėpti ar panašiai, tiesiog. Kitų vardai būdavo paprastesni ir gražesni, kad ir pašnekovo.
 -Wrena,- tarė ir mintyse pabaigė atsakymą: žinau, vardas keistas.- Aš irgi iš Švilpynės.
 Tai, kad pažinos žmogų iš savojo koledžo, jai atrodė gan gerai. Vis dėl to, jau pastebėjo, kad dažniau mato mokinius su geltonais kaklaraiščiais, nei kokiais mėlynais. Nors koledžų nauda šviesiaplaukė drįso suabejoti. Kam skirstyti žmones į kategorijas? Matė, dauguma į ją panašesni, tačiau kas iš to? Greičiausiai dėl to, kad buvo žiobarų kraujo neleido suvokti kitiems taip paprastai suprantamų dalykų.
 -Manau, kad vakarop būtų šiltesnis. Labiau įšildytas saulės, nes dar neseniai buvo naktis. Tačiau,- vos sekundėlei stabtelėjo.- Maudytis nerekomenduočiau. Dar koks gyvis ežero dugne gyvena.
 Pasakė ir pasigailėjo. Ką žinojo, gal Kajus už ją vyresnis, nusimano apie ežerą. Ir šiaip... Hogvartsą.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Kajus Arno Wintersas Balandžio 02, 2018, 06:29:33 pm
-Wrena? Gražus vardas,- tarstelėjo Kajus, atsisukdamas į švilpę. Šypsena praplatėjo, kai išgirdo Wrenos patvirtinimą, kad esą tikrai švilpė. Juk būna, kai žmogus sumaišo spalvas netyčia, na, bet tai jau labai jau retai atsitinka.
-Vakarop gal ir nebūtų šiltesnis, nes kiek girdėjau, pranašaujama kad pašals,- linksmai atsakė, nė kiek nenorėdamas įžeisti Wrenos,- Taip, aš ir nesimaudyčiau. Kiek man pasakojo, sakė, kad ežere gyvena vandeniai.
Lyg perskaitęs mintis Kajus, suprato apie ką mąstė švilpė.
-Aš esu pirmakursis- pats praktiškai nedaug ką žinau. Nors man globėjas daug papasakojo apie Hogvartsą, bet kiek dabar supratau, kai kurias detales nutylėjo,- kalbėjo švilpis žvelgdamas į pilkšvą rudens dangų. Saulė vis kilo ir kilo. Oras pradėjo šilti, šalnos pėdsakų jau nebeliko ir gamta lyg perlieta šaltu vandeniu karštą vasaros dieną, atsibudo. Ežero pakrantės apylinkėje pragydo užsilikę žiemoti paukštukai, kur ne kur, sušiurendavo krūmai, pranešdami, kad kažkas slampinėja iš gyvūnų.
Kajus atsisuko sau užnugaros- atrodė, kad pati gamta bando su juo susikalbėti, bet deja, berniukas nesuprato jos žodžių. Dvivardžio berniuko globėjui sekdavosi geriau nei jam. Ir tik tai suvokęs, švilpis pajuto tuštumą viduje. Suprato, kad koks milžiniškas atstumas skiria juos- ištisas vandenynas. Kajus nusisuko, sulenkė kojas ir jas apglėbė. Smakras palietė kelius. Berniukas pasijuto vienišas. Vienišas ir mažas. Šio jausmo net nenuvijo mintis ta, kad Wrena sėdi šalia jo.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Wrena Alder Balandžio 02, 2018, 07:27:38 pm
 -Daug kas sako kitaip...- tyliai sumurmėjo. Nelabai norėjo, kad švilpis ją išgirstų, o ir pačiai kartais dažnai atrodydavo, kad geriau jau būtų gavusi kitokį vardą. Na, juk visi galėjome gauti kitokius vardus, o su savuoju Wrena jau susigyveno. Tiesa, klausantis švilpio žodžių, atrodė, kad vardas nėra tokia jau didelė problema. Nežinojo koks ten buvo Kajaus gyvenimas, tačiau pati abejojo, ar patiktų gyventi ne su tėvais, o globėju. Tačiau... Gal būtų gerai, jei bent vienas žmogus artimoje aplinkoje būtų burtininkas? Kad ir grynakraujis, kaip tie sava kilme pasipūtę klastuoliai, užtektų vos trupučio magijos ir norėtų grįžti namo.
 Kadangi rodės, pirmakursis užsigalvojo, tylėjo, Alder nebandė sudrumsti šios tylos, o pabandė įsiklausyti į tylos skambesį. Ar aplink esantį foną be žodžių. Vėją, retą kokio nors paukštelio cyptelėjimą ar čirkštelėjimą. Po truputį artinos žiema - liūdniausias ir turbūt labiausiai prailgstantis metų laikas, atnešantis šaltį ir tylą. Ak, kad nebūtų žiemos, būtų tik pavasaris! Tačiau buvo kaip buvo, greičiausiai pačios žiemos reikėjo pasaulio santvarkai ir vasaros antonimui. Ir augalams pailsėti, pamiegoti žvėrims... O buvo tik vienas geras dalykas - Kalėdos.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Kajus Arno Wintersas Balandžio 02, 2018, 10:38:06 pm
Kajus nustebo, kad Wrena neklausinėja, kodėl jis gyvena su globėju. Jam tai buvo keista, nes juk visiems įdomu kaip čia nutiko, kad gyvena ne su tėvais. Pirmas žmogus, kuriam tai nerūpi,-dingtelėjo netikėtai mintis švilpiui,-Ar taip ir gali būti iš tikrųjų?
Staiga, kažkas pro akis šmėkštelėjo ir berniukas išgąsdamas, greitai atsistojo, praleisdamas pro ausis švilpukės žodžius.
Sparnai suplazdėjo, pasigirdo duslūs žingsniai- berniukas tai buvo girdėjęs seniau.
-Bėk!- išpyškino Kajus, čiupdamas Wreną už dimblio ir nusitempė nuo šlaito. Žingsniai garsėjo, ir vos spėjus sureaguoti Kajui Arno Wintersui, prieš jį išdygo juodabarzdis vyras, o Wrenai už nugaros- į suopį atvirtęs dar vienas vyras. Abu atvykėliai buvo apsirengę tamsiais drabužiais, tačiau neturėjo jokio skiriamojo ženklo, kuris parodytų kam priklauso.
Kajus dėjo ant stabdžių.
Prieš jį stovintis vyras bjauriai vyptelėjo.
-Nustebai,- tarė, labiau sakydamas teiginį, nei klausimą.
Švilpis nugurkė sieles. Taip, jis nejuokais nustebo.
Juodabarzdis dirstelėjo į Wreną. Stovintis už jos animagas prakalbo su akcentu, aiškiai parodydamas, kad nebijo šių pyplių- todėl ir netraukia su juodabarzdžiu savo burtų lazdelių:
-Mes pažįstam tave, Kajau, todėl ilgai neklausinėsime, o jei tavo draugė neužpyks- ir ją sulaiksysim trumpam.
Švilpiui pasidarė bloga. Jis nujautė kas šie vyrai- vieną sykį slapta užtiko į šiuos panašius kitus asmenis, kurie kalbėjosi su jo globėju. Kiek prisiminė globėjas nebuvo itin linksmas.
-Kur šiuo metu yra tavo globėjas, Kajau? Ir Wrena, tu keliauji su manim,- pasakė juodabarzdis. Iš jo balso galėjai suprasti, kad nenori žaisti jokių kvailų žaidimų, kuriuos sugalvoja vaikai, bandydami išsiukti iš klausimo ar įsakymo.
-Nežinau..-išlemeno tyliai Kajus, traukdamas atgal, prie švilpukės. Ir staiga, berniukas atsisuko, čiupo už rankos, ir nukūrė šlaito link.
Prašau, kad vanduo dabar būtų bent kiek šiltas!-suklykė pats mintyse.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Wrena Alder Balandžio 03, 2018, 01:50:11 pm
 Greičiausiai Wrena būtų gal net nusnūdus, nes sėdėdama prie švilpio nurimo. Nebebijojo. O greičiausiai tai ir buvo jos klaida. Jei ne truktelėjimas ir garsus liepimas bėgti, greičiausiai būtų net neišgirdusi žingsnių. Nežinojo nuo ko tiksliai bėga, tačiau suvokė, kad Kajus šį paliepimą davė ne be reikalo. O atsigręžusi ir pamačiusi vyrą suakmenėjo. Tik širdis daužėsi stipriau nei visada. Va bus tau išeiti į apylinkes pavaikštinėti.
 Tik... Ar pasirodė, ar už jos esantis vyras prieš tai buvo pavirtęs kažkokiu paukščiu? Mergaitė nejuokais išsigando. Gal patys žmonės ir neatrodytų baisūs, tačiau bendravimo maniera ir tai, kad reikėjo nuo jų bėgti...
-Sulaikysit mane? Už ką?,- norėjo išrėkti bet visas tas nuskambėjo tik mintyse. Ir pati manė, kad geriau būtų čia nesikišti, matėsi, tik apsikvailins.
 Praskrido paukštis. Rodės, visi paukšteliai nutilo, viskas lyg apmirė, tik pučiantis vėjas, vienintelis nepabūgęs trugdyti šiems įvykiams. Nors jeigu rimtai, norėjo pabėgti, palikusi šiuos juodai apsirengusius vyrus ežero pakrantėje. Nors... Pabėgti dažnai netekdavo, tad tikėjosi, jog Kajus labiau patyręs pabėgimo reikaluose.
 -Iš kur jūs,- pradėjo sakyti patį pirmą sakinį, kurio pradžia išsprūdo su garsu. Tačiau pabaiga, klausianti apie vardo žinojimą liko nutylėta. Pajutus, kad yra laikoma už rankos, tam, kad Kajui bėgti būtų lengviau, pati pasileido tekinom. Tik... Greičiausiai geriau būtų buvę bėgti į kitą pusę, o ne link vandens. kai buvo prie pat krašto, klausiamu žvilgsniu pažvelgė į pirmakursį. Negi kalbėjai apie maudynes rimtai?
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Kajus Arno Wintersas Balandžio 04, 2018, 12:45:54 pm
Kajus, stipriai laikydamas už rankos Wreną, nudūmė link šlaito pabaigos, link vandens. Švilpis kiek įmanydamas meldėsi mintyse, kad pavyktų jiems pasprukti nuo šių žmogystų. Bet kur tau. Vaizdas prieš Kajaus nosį sušmėkštelėjo ir pajuto kaip vožiasi veidu į žemę. Inkstytiviai išskėtė rankas, bandydamas sušvelninti smūgį, bet rankos buvo prilipusios prie šonų. Dantys subarškėjo ir švilpis kūnu pajuto kaip tysoja ant kietos rudeninės žemės. Akies krašteliu pastebėjo, kad ir šviesiaplaukė, kaip ir jis, supančiota virve guli ant žemės. Prie jų prisiartino animagas, laikydamas rankose savo burtų lazdelę. Jau berniukas tikėjosi, kad tasai rėžš moralą, kad taip jie paikai pasielgė...bet vyras tylėjo. Kajus matė tik animago kojas, bandė pakilti ir pamatyti jo veidą. Nepavyko.
Staiga, animagas piktai tarė savo bendrui:
-Tai ne ji,- ir burtų lazdelė, kuri buvo įremta į bendrakoledžės skruostą, pakilo- pančiai išnyko.
Kajus iš nuostabos išpūtė akis. Pala...ką!? Ką jie daro? Kas "tai ne ji"? Kodėl gaudė, o dabar...?- minčių gija nutrūko, kai švilpis pajuto esąs laisvas kaip paukštis.
Greitai pašoko ant kojų ir liko stovėti žado netekęs- vyrų prie stataus šlaito jau nebebuvo. Jie dingo.
O tuo tarpu, juodabarzdis, lėkdamas per apylinkę, įnirtringai mąstė. Kurio velnio tasai globoja žmogaus vaiką? Kas jam iš to?- nesuėjo galai vyrui,-Jis pasius sužinojęs, kad Wrena nėra sirena. Kažkas juos pakišo ir ne taip informavo.

Kajus atsisuko į Wreną.
-Viskas tau gerai?- balsas sudrebėjo, nes berniukas nė nežinojo ką manyti- vyrų jis nepažinojo, žinojo tik tiek, kad nuo tokių reikia dumti kuo tolyn, bet taip ir nesuprato kodėl tiems vyrams prireikė žinoti kur yra jo globėjas. Ar gi jis ne JAV?
-Wrena, jei klausi kas čia nutiko- neklausk. Pats nieko nesuprantu,-  nuoširdžiai pasakė. Jo žvilgsnis šaudė į visas puses, kol sustojo ties bendrakoledže. Pirmakursis buvo sutrikęs ir ne ką mažiau išsigandęs.
-Gal grįžkim į pilį?
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Wrena Alder Balandžio 04, 2018, 02:58:25 pm
 Sustingo. Wrena nė nenumanė kokiu būdu galėjo šitaip tėkštis į žemę ir nenugarmėti į vandenį. Kodėl į žemę? Jei čia būtų vanduo, būtų visur aplinkui šalta ir pirmakursė mėgintų plaukiant iš čia pabėgti. O šį kartą šaltis sklido tik iš vienos pusės - žemės. Tik deja, atsistoti niekaip nepavyko, o kaip gi kitaip - nykščio storumo virvės rėžėsi į kūną. Šviesiaplaukė pasuko galvą į šoną, tačiau pamatė tik prieš nosį šmėžuojančius juodus it degutas batus, o į skruostą nemaloniai dūrė lazdelė. Trys mįslingi vyriškio žodžiai ir juodi batai netrukus dingo iš siauro akiračio. Lyg elfams spragtelėjus pirštais, virvių veržimo nebebuvo, laisvė drambliams, kaip pasakytų sesuo. Atsikėlusi nuo žemės mergaitė drebėjo it epušės lapelis. Mintyse šėlo daug klausimų, tačiau būtent juodabačio žodžiai nedavė ramybės. Aš neturėčiau būti savimi? Kuo aš turėjau būti? Dar klausimų kėlė ir tai, kad vyrai prisistatė pažįstantys Kajaus globėją, tačiau kalbėjo ir apie ją... Nematė kur tuo metu buvo kitas vyras, bet įtarė, kad nebandė lazdele pasmeigti pirmakursio. 
 -Taip,- atsakė į švilpio klausimą, nors sekundėlei mintyse norėjo šyptelėti, kad ne tik jai buvo baisu. Tik panorėjus klausti, nes Alder nuomone bendrakoledžis turėjo nutuokti kas čia nutiko, tačiau dar nė nepaklausus išgirdo atsakymą ir jis bent jau šiuo metu jai tiko. Gal vėliau, nusiraminus galės ir apmąstys viską geriau. Gal. Tačiau dabar norėjo tiktai grįžti į pilį, tad linktelėjus abu Hogvartso mokinukai patraukė link dabartinių namų, mokyklos, pilies - Hogvartso.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Kajus Arno Wintersas Balandžio 04, 2018, 07:15:45 pm
Išgirdęs teigiamą atsakymą iš Wrenos, Kajus atsipalaidavo. Žinia, kad jai ištikrųjų viskas gerai, nuramino švilpio nervus. Kol kas.
Pirmakursis pasilenkė ir nuo žemės pasiėmė savo krepšį, kuris jam krentant nusmuko nuo peties. Pažįstamas svoris užgulė ant peties, ir rudaplaukis nieko nelaukęs nusekė paskui šviesiaplaukę bendrakoledžę. Tik paėjęs kelis žngsniu, grįžtelėjo per petį ir tamsiomis akimis nuskenavo šlaitą. Pasižiūrėjo ar ko jis ar Wrena nepaliko, bei save įtikino, kad niekas neseka iš paskos. Juk atsargumas gėdos nedaro.
Tuo tarpu, kai kojos automatiškai kilnojosi, Kajus įdėmiai mąstė. Bandė šį įvykį susieti su laišku, perskaitytu važiuojant kraujo raudonumo Hogvartso ekspresu, bet kuo toliau galvojo, tuo dar keistesnis pasaulis darėsi. Tada, Kajus lyg išsigandęs savo minčių, tekinas pasileido link Hogvarsto, tuo pat metu pasivydamas Wreną.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Santa Sadowska Rugpjūčio 08, 2018, 03:31:09 pm
 Rudi merginos plaukai blizgėjo nutvieksti šiltos ir ryškios pavasario saulės. Laisvadienį Santa nenorėjo sėdėti savo kambaryje ir traukė Hogvartso link. Keista buvo eiti link mokyklos, kurios tik pavadinimą težinojai. Hogvartso kerėjimo ir burtų mokykla skirtingai nei Biobetonsas buvo lygumoje ir kiek girdėjo žiobarai čia temato pilies griuvėsius. Cha, jei tik jie žinotų kokia grožybė čia slepiasi. Skirtingai nei daugelis kiauliasodiečių, Marcelė nebuvo pratusi dėvėti apsiaustą, tad ir dabar ji buvo be jo. Ak, kaip ji pasiilgo biobetonso aprangos - žydros suknelės ir prie suknelės derančios skrybėlaitės. Galėdavai visais mokslo metais jaustis kaip Ledi. „- Ledi Santa Marcelė Desmet iš Kortreiko“ prisiminė kadaise prisistatinėjusi ir pati sau šyptelėjo.
 Tačiau viskas kada nors baigiasi, baigėsi mokslai Biobetonse, baigėsi Marcelės ramus gyvenimas. Per kelis metus žaliaakė patapo nuotykių ieškotoja ir sukneles iškeitė į keliautojams patogią aprangą - sportines kelnes ir medvilninius marškinėlius - lygiai tą patį dėvėjo ir dabar.
 Pasiekusi mokyklos teritoriją, apsižvalgė. Į pačią mokyklą eiti būtų negražu, tad jaunuolė pasirinko apylinkių tyrinėjimą. Po kelių valandų pasivaikščiojimo stabtelėjo pailsėti ant stačio šlaito, užsibaigiančio vandeniu. Atsigulusi užsimerkė ir mėgavosi saulute.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Melisa Keyes Rugpjūčio 16, 2018, 12:29:01 pm
  Kadangi raudonplaukė atvyko aplankyti savo mokyklos iš Aukštutinio Fleglio, ši nutarė, jog pasiliks mokykloje ir jos apylinkėse iki pat vakaro. Po pokalbio su Hanute merginai reikėjo išlįsti į dienos šviesą, netūnosi gi ištisas valandas koridoriuose.
  Devyniolikmetės galvą puošė mėlynos ir auksinės spalvos bandana, mergina visus jos praleistus mokslo metus Hogvartse nešiodavo šį raištį, nusiimdavo nebent, kai eidavo miegoti. Juodas, pačios Melisos rankų darytas, apsiaustas plevėsavo į šalis, kai šios kojos, paslėptos po mamos stiliaus džinsais, skubėjo ežero link. Ah, ir kiek aš laiko praleidau prie jo...
  Melisai buvo malonu sugrįžti į Hogvartsą, mat čia ji praleido kelis metus ir jautėsi visai kaip namie, su profesoriais bendravo lyg būtų seni draugai, o taip pat ir neapsiėjo be pirmosios meilės. Baigusi mokytis, garbanė įsidarbino Magijos Ministerijoje, tačiau po metų išėjo, jai atsibodo. Mergina nemėgo pastovaus darbo, jai patiko įvairovė, tad ši išsinuomojo nedidelį butuką Aukštutiniame Fleglyje, tačiau jis tik skirtas pamiegoti, pasigaminti valgyti ir nusiprausti, mat mergina ištisas dienas kur nors keliauja ir dažnai migruoja tarp miestų, šiuo metu galvoja apie persikraustymą į žiobariškąjį Londoną.
  Melisa, pasiekus statų šlaitą, apsidairė ir sustojo ties mergina, kuri tikrai niekada nebuvusi Hogvartse. O ji neatrodo kaip mokinė. Strazdanė turėjo puikią fotografinę atmintį, todėl jai nebuvo sunku pasakyti ar kažkada matė šią merginą ar ne. Ji puikiai žinojo, kad rudų plaukų savininkė tėra dar viena paprasta pilies lankytoja. Tyliai, nenorėdama trukdyti mergina prisėdo netoli rudaplaukės ir užvertė galvą į saulės pusę.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Santa Sadowska Rugpjūčio 16, 2018, 01:18:08 pm
 Neilgai rudaplaukė pagulėjo ramiai, vienatvėje. Vilkolakės uoslę sudirgino naujas kvapas, susikoncentravusi pajuto, kad tai žmogus, tik negalėtų pasakyti nei to žmogaus lyties nei amžiaus. Santa stengėsi nekreipti dėmesio į tai. Ėjo, tegul ir eina sau, gal mokinys koks pagalvojo Marcelė ir tęsė savo veiklą - mėgavosi pavasariška saulute, kuri atrodo šildė ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, paprasčiau tariant mergina patyrė į kaifą panašų jausmą.
 Nežinia kiek laiko praėjo - minutė, penkios, pusvalandis, o gal valanda, bet jaunuolė vis vien jautė tą patį kvapą. Lyg žmogus stebi ją iš šalies. - Žinau, kad esi kažkur šalia. Irgi atėjai pasimėgauti saulute? - Prakalbo pirmoji. Jos visiškai neerzino nepažįstamojo ar nepažįstamosios buvimas šalia, mat ir pati Marcė labiau mėgo būti žmonių apsuptyje. Jei galėtų su visais, visais, visais kas jai rūpi imtų ir apsigyventų kur nors miške, nuosavam namelyje, kuris įsilietų į gamtos peizažą.
 
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Melisa Keyes Rugsėjo 01, 2018, 12:50:42 pm
  Garbanei besidžiaugiant jos skruostus kutenančia saulute išgirdo mielą rudaplaukės balsą. Nusuko savąjį veidelį nuo šviesos ir pažvelgė į merginą.
- Esu, tikrai esu, - šiek tiek sutrikusi prakalbo Melisa. Iš kur ji žino, jog aš čia? Atėjau lyg ir tyliai. Na, nesvarbu...- Na, taip, atėjau pasimėgauti šia nuostabia saulute,- sukikeno.
  O tada vėl stojo tyla, tačiau ją greit nutraukė raudonplaukė.
- Iš kur tu? Niekada nesu tavęs čia mačiusi.
  Smaragdinės akys tyrinėjo šalimais gulinčią rudaplaukę, tačiau nematė nieko neįprasto. O tikėjausi. Liūdna šypsena paliko Melisos lūpas. Ši nebuvo iš tų žmonių, kurie labai mėgo kitų draugiją, tačiau nebuvo ir visiška atsiskyrėlė. Jai tiesiog patikdavo būti vienai. Tačiau dabar buvo nusprendusi susirasti savo kelionės kompanionę, todėl nutarė susipažinti su šia žavia mergina.
- Melisa, - ištarė.- Esu Melisa Keyes, o tu?
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Santa Marcelė Sadowska - de la Garza Rugsėjo 01, 2018, 04:19:25 pm
 Santa šyptelėjo, supratusi jog neklydo. - Turiu puikią klausą ir nuojautą. - Nusprendė nuslėpti savo antgamtiškumą bent kuriam laikui. Merginos kikenimas privertė žvilgtelėti į mergina. Pirmiausiai žvilgsnis užkliuvo už raudonų, garbanotų plaukų, tada žaliaakė žvilgtelėjo tiesiai į smaragdines akis. Jos buvo užburiančios. Ne kitaip.
 - Aš mokiausi Biobetonse. O šiuo metu dirbu Kiauliasodyje, Šerno galvoje padavėja. O šiaip esu nuotykių ieškotoja. - Atskleidė jaunuolė ir atsisėdo akimis toliau tyrinėdama naująją bičiulę. Tai buvo paprasta mergina, kuri iš klausimo suprantant mokėsi Hogvartse. Tačiau iš veido bruožų matėsi, kad ji jau nebe mokinukė.
 - O. Aš Santa. - Ištarė. - Santa Marcelė Desmet. - Nusišypsojo 24-metė. - Malonu susipažinti, Melisa.

((RPG nutrauktas))
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Yura Natayaki Vasario 21, 2019, 10:09:26 am
Yura išėjo į kiemą. Žiema jau ėjo į pabaigą ir pavasarinė saulutė šildė žemę, iš kurios neskubėdamos kalėsi pirmosios žibutės. Mergaitė ėjo lėtai nuolatos dairydamasi. Saulė, gėlės, paukščiai... Yura užpuolė netikėta laimės banga ir pirmakursė pasileido bėgti. Galiausiai pribėgo skardį, gan grkščiai nučiuožė jo smėliu, bet gale pargriuvo ir išsipurvino. Atsistojusi garsiai nusijuokė ir nusipurtė smėlį nuo savo mėgstamo žalio megztinio ir juodų džinsų. Pažvelgė į ežerą. Jis buvo patvinęs nuo tirpstančio sniego, o vanduo buvo labai skaidrus. Yura pašiurpo ir pradėjo gailėtis, kad neapsirengė striukės. Nepaisant to, mergaitė nusiavė batus ir kojines, atsisėdo ant smėlio ir įmerkė kojas į šaltą kaip ledas vandenį. Tai buvo jos mėgstamiausia pavasario veikla. Mergaitę užplūdo palaima. Tikra palaima.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Ema Kančaus Vasario 21, 2019, 10:41:28 am


Atėjo kita  Hogvartse šiltas žiemos diena, Ema į lauką išėjo pasivaikščioti ir staiga išgirdo vaikų balsus, ėmė bėgti ir ieškoti tų vaikų. Vis balsas mažėjo ir mažėjo, tad Ema dar vis ieškojo tų vaikų ir staiga pamato statų šlaitą užsibaigiančiu vandeniu. Kažkas už jos nugaros sekė kažkoks iš kito koledžo mokinys, tad Emą ir pastūmė. Ema išsigando ėmė šaukti pagalbos ir kai nusirito nuo šlaito nestipriai susižeidė. Paskui pamato kad atbėga vaikai pagalbos suteikti, Ema pamatė kad ant tų vaikų smėlis ir pagalvojo ar tie  vaikai kurie šaukiasi pagalbos ir nutarė paklausti. Tad Ema ir paklausė:  -Ar jūs tie vaikai kurie šaukiatės pagalbos?
-Taip mes, tie vaikai, kurie šaukiamės pagalbos.- atsakė vaikai. Visi pasiėmė po lazdelę ir ištrūko iš čia. Visi buvo sveiki!


Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Balandžio 07, 2019, 08:38:33 pm
Dafydd atėjo iki ežero. Jis matė, kad ten buvo labai nemažai mokinių. Tad tikėjosi, kad pavyks nuklausyti, ką gi jie daro kitaip. Kurį laiką klastuolis vaikščiojo be tikslo. Tačiau galiausiai nutarė prisiartinti prie kažkokios jam nepažįstamos merginos. Klastuolis pamatė, kaip ji kelia ranką į viršų ir skubiai nuleidžia žemyn. Velsietis buvo per toli, kad girdėtų, ką ji sako. Tačiau susidarė įspūdis, kad būtent taip ji išburia skydą. Ketvirtakursis nusprendė pabandyti.
- Protego duo, - negarsiai ištarė jis, pakartodamas ką tik matytą veiksmą. Buvo akivaizdu, kad kerai nesuveikė tinkamai. Tačiau kažkas įvyko. Ir tai jau buvo didelė pažanga. Dafydd buvo patenkintas. Jis buvo tikras, kad dabar sugebės parodyti namų elfams jų vietą. Kadangi klastuolis sužinojo, ko jam reikia, skubiai pasitraukė toliau nuo kitų mokinių. Jis labai nenorėjo ko nors sutikti. Žinojo, kad kai jis to nenori, būtinai su kuo nors susiduria. Tikėjosi, kad bent vienas kartas bus kitoks. Tad keturiolikmetis priėjo prie stataus šlaito. Apačioje matėsi ežero vanduo. Tai buvo paranku, nes Dafydd buvo tikras, kad namų elfai iš ten nepuls - net ir jie nemoka skraidyti.
Deja, klastuolis neįvertino mažųjų puolėjų. Mat pirmasis burtų spindulys atlėkė tiesiai iš ten. Ir, žinoma, pataikė. Dafydd pasijuto tarsi gavęs kuoka per galvą. Kurį laiką jis išstovėjo ant kojų, tačiau netruko suprasti, kad tai per sunku ir neišlaikė pusiausvyros.
Klastuolis ilgokai gulėjo ant drėgnos žolės. Per tą laiką elfai nieko nedarė. Galiausiai velsietis pajuto galįs atsistoti. Vos tai padarė, į jį atlėkė dar vienas spindulys. Laimei, šio pavyko išvengti.
- Protego duo! - skubiai riktelėjo Dafydd, kilstelėjęs ranką į viršų ir nuleisdamas ją žemyn. Skydo nepavyko išburti, tačiau pasirodė, kad namų elfas sutriko. Dafydd patenkintas išsišiepė ir pakartojo burtą. Šį kartą pasisekė geriau. Matėsi, kad skydas netvirtas ir gali bet kada subyrėti, tačiau, atrodo, namų elfui toks uždavinys buvo neįveikiamas. Tad jis skubiai nusileido šlaitu žemyn.
Klastuolis buvo be galo patenkintas. Jis nesitikėjo, kad pavyks taip puikiai atlikti praktinę šios pamokos užduotį. Jis norėjo pažiūrėti, kaip elfas leidžiasi žemyn. Tad nemažu lanku apėjo išburtą skydą ir priėjo prie pat šlaito krašto. Namų elfas jau buvo dingęs. Dafydd, norėdamas pažiūrėti, ar namų elfo tikrai nebesimato, pasilenkė į priekį ir neišlaikė pusiausvyros. Nė nepastebėjo, kaip pradėjo ridentis šlaitu žemyn. Tik po kelių akimirkų pajuto, kad yra vandenyje.
- Kas per... - pradėjo Dafydd. Tačiau vanduo buvo be galo šaltas, tad svarbiausia buvo kuo greičiau išlipti.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Paul Liepos 28, 2019, 09:39:55 pm
Emma nenustebo, kai jos su Camille siauru tuneliu atidundėjusios atsidūrė visai netoli ežero. Ji iš karto apsidairė. Debesys vis dar buvo aptraukę dangų, tačiau nebežaibavo. Mergaitės sėdėjo stataus šlaito papėdėje, už kokių dviejų metrų tyvuliavo vanduo. Priešais jų kojas gulėjo Kažkas, panašus į gyvatės išnarą. Tarsi išgirdusi klastuolės mintis, varnanagė atsisuko į Camille:
-Na, aš manau, kad tas daiktas negyvas. Bet vis dėlto.
Ką gali žinoti, gal po akimirkos pasirodys ir šio daikto savininkė.Ši mintis išsyk nuvedė prie kitos:Įdomu, ar Camille yra šnypštūnė?
Emma nukreipė lazdelę į keistąjį radinį:
-Stupefy.
-Gal eime pasivaikščioti? Manau, šiai dienai nuotykių pakaks.
Mergaitė neketino ilgiau sėdėti, tačiau atsistoti pasirodė gyvas vargas: po kelių bandymų ji tik pačiuožė arčiau vandens. Galų gale Emmai pavyko atsistoti. Tikriausiai žiemą čia smagu pasivažinėti nuo jo.
-Eime?
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Camille Cornet Liepos 29, 2019, 05:33:51 pm
- Nemanai?
Dar kart paklausė Cami savo naujos draugės. Dangus buvo apsiniaukęs, bet lietaus nebuvo. Mergaite tai džiugino. Klastuolė pažiūrėjo į mišką už jos. Ne norėjosi ten grįžti atgal, bet kas žino dar septyni metai šitoj mokykloj dar ne kart pabus tam tamsiam ir klastingame miške. Veliau Cornet atsisuko į Emma ir žiūrėjo į juos visus veiksmus.
Ežeras atrodė nuostabiai. Tada pirmakursė pamanė pasiūlyti varnanagei susitikti čia tik žiemą. Būtu labai smagu kartu paleisti laiką be nuotykių. Nors Hogvartsas vieta kur tavęs laukia nuotykiai, net jeigu tu to nenori.
Lengvas vėjas pūtė mergaitėm į veidus:
- Tuoj ateinu,- nusišypsojo rudaplaukei ir nužingsniavo su ją.
 Po minutėlės iš Millos burnos išlėkė dar vieni žodžiai:
- Gal norėsi žiema susitikti čia ir pačiužinėti?
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Paul Liepos 29, 2019, 09:09:56 pm
-Žinoma, būtų puiku,- lėtai ištarė Emma. Jos mintys klajojo po šios dienos nuotykius. - Kaip manai, ar kiekvieną kartą įžengus į Uždraustąjį mišką mums nutiks kas nors panašaus?
Jai tariant šiuos žodžius ir tarsi atsakydamas į varnanagės klausimą iš miško pasigirdo šiurpus stūgsmas. Kas ten buvo? Mergaitė pradėjo kiek greičiau eiti, stengdamasi atidžiau dėti kojas ir tuo pačiu metu nepaleisti iš rankų knygos ir lazdelės, kurių Emma sugebėjo nepamesti per keistus šios dienos įvykius.
Pirmakursėms iš kairės tyvuliavo ežeras, o dešinėje stūksojo status šlaitas, prie kurio jos ir atsirado. Taaip, žiemą čia dar susitiksim.
Varnanagė pasisuko į klastuolę:
-Man prieš kelias minutes kilo toks klausimas: ar esi šnypštūnė? Žinau, ne koks klausimas, tačiau nežinau net apie ką kalbėtis. O nuotykių nenoriu net prisiminti. Vis dėlto jų neišvengsi.
Emma pasistengė nutaisyti laimingesnę išraišką. Juk viskas, atrodo, baigėsi gerai.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Camille Cornet Liepos 29, 2019, 10:10:18 pm
Camilla labai apsidžiaugė, kad mergaitė sutiko susitikti kitą žiemą čia:
- Na manau, kad nuotykiu neįmanoma išvengti Hogvartse.
Mergaitė nusijuokė ir toliau ėjo šalia stataus šlaito. Bet iš miško pasigirdo keistas garsas. Bet į jį Cami net nereagavo. Jau eidamos link Hogvartso mergaitė atsakė į Shade klausimą:
- Ne aš neesu šnypštūnė, bet norėčiau išmokti?
Klastuolė eidama į priekį visą kelią žiūrėjo į žolę. Pilis jau artėjo. Mergina atsisuko į varnanage ir tarė:
- Na manau mums reikia jau atsisveikinti,- pakankamai liūdnu balsu tarė.- Tai tada iki...
Šviesiaplaukė nusisuko ir patraukė link mokyklos. Mosuodama ranką savo draugei. Jau buvus viduje mergina nusipurtė nuo visų šakų kurios buvo įlindusios į mergaitės plaukus.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Paul Liepos 31, 2019, 07:51:26 pm
-Iki...- Emma laikė iškėlusi ranką tol, kol Camille įėjo į pilį.
Pati varnanagė dar grįžo prie šlaito, nes matė, kad tamsūs audros debesys jau sklaidosi. Mergaitė atsisėdo amt žolės, iš jos vietos puikiai matėsi lygutėlis ežero paviršius. Pagaliau ramybė... Pirmakursė tikėjosi pamatyti saulėlydį. Deja, nespėjus visiškai prasigiedryti dangų užtraukė dar niūresni debesys. Iš šių ketino pasirodyti ne tik žaibai, bet ir smarkus lietus.
Po kelių minučių iš dangaus ėmė kristi stambūs lietaus lašai. Bet Emma jų nelaukė- jau skuodė pilies link, nepamiršdama lazdelės bei knygos. Nenoriu jokių nutikimų šiandien, man jau užtenka ir priešiškai nusiteikusios  buveinės ažuole, paslaptingos proskynos bei siauro tunelio.
Vis dėlto varnanagė šį kartą nespėjo išsisukti- paslydo ir įkrito į jau spėjusią susidaryti balutę.To dar betrūko! Emma nieko nelaukusi atsistojo, susigraibė daiktus ir nulėkė į pilį.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: ShadyRa Spalio 11, 2019, 07:56:14 pm
  Lauke tvyrojo gal dešimties, gal penkiolikos laipsnių šaltis. Sniegas, protarpiais virtęs ledu, buvo nuklojęs visą matomą žemės plotą. Nuo pilies smulkesni, ne suaugusių, o mokinių žingsniai buvo matyti tik kartas nuo karto. Dažnai lankomas takelis susidarė tik einant šiltnamių link. Tačiau šiandien ryškiai matėsi dar vienos pėdos, vedančios ežero pakrantės link. Vienuolikmečio Desiderijaus žingsniai. Vaikinui antalop nebuvo šalta. Jis dievino žiemą. Na ir kas, kad kiaurai sušlapdavo batai, prisipildę sniego? Na ir kas, kad paskutinę žieminę striukę išmetė dar būdamas devynerių? Šaltis buvo jo draugas.
  Aeronas stovėjo ant šlaito ir žiūrėjo kažkur į tolį. Jis tiesiog mėgavosi diena, kai niekas jam negadina nervų. Eilinė, nauja diena be užknisančios motinos, bjauraus Piterio (net patėviu liežuvis nepasisuko jo pavadinti, kas galėjo pagalvoti, kad šis pilnai pritars Melodei ir laikys jį mergaite?), pasipūtusios Astridos ir pastoviai ausines dėvinčio Viktoro, kuris galbūt vienintelis būtų palaikęs jaunesnį "brolį". Tačiau visa šeima buvo nusisukusi nuo jo. Na ir velniop, jie man nebe šeima, o Aberdynas man nebe namai šią akimirką pirmakursis norėjo išsitraukti cigaretę arba telefoną ir numalšinti savo beprasidedantį pyktį. Deja, abiejų dalykų neturėjo. Cigaretės liko pas Piterį, Aberdyne, o telefonas... Tas sušiktas samsungas neveikė šioje velnio neštoje ir pamestoje pilyje. Argi ne nuostabus derinys, ką? Aeronas giliai įkvėpė ir iškvėpė. Nusiramink net negirdėjo artėjančio žmogaus žingsnių.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Gerda Marqeen Spalio 11, 2019, 08:47:53 pm
Buvo be proto šalta. Juk žiema, ko daugiau tikėtis šyptelėjo Gerda ir šilčiau susisupo į šaliką. Kodėl aš iš vis išėjau į lauką? susimąstė mergina. Aplink nebuvo nė vieno žmogaus. Staiga varniukė pamatė vienus pėdsakus, kurie rodė, kad kažkoks žmogus visai neseniai čia praėjo. Pirmakursė nusprendė jais pasekti. Pėdsakai vedė link ežero. Iš lėto žengdama vienuolikmetė pastebėjo, kad ant stataus šlaito stovi jaunas, panašaus amžiaus vaikinas garbanotais juodais plaukais. Gerda priėjo arčiau vaikino, bet, regis, jis jos nepastebėjo.
- Sveikas,- varnė tarė tyliai, kad neišgąsdintų juodaplaukio. - Ar galiu pastovėti šalia?
Mergina meiliai nusišypsojo.
- Gal norėtum saldainių?- paklausė Gerda. - Deja, turiu tik žiobariškų. Ar tiks?
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: ShadyRa Spalio 11, 2019, 09:07:27 pm
  Bandydamas nurimti, Shawnensis susimąstė apie žiobarų pasaulį. Žinoma, buvo laimingas, kad pabėgo iš ten, tačiau jam labai trūko muzikos ir socialinių tinklų. Telefonas nuo pat rugsėjo pirmos gulėjo krepšyje, o tai reiškė, kad jau ketvirtą mėnesį švilpis nenaudoja telefono. Keista, tie trys mėnesiai praėjo gan greit. Likę šeši turbūt praeis taip pat nepastebimai. O tada jau Aeronas nežinos kur keliauti.
  Išgirstas balsas neišgąsdino vaikio. Namuose ne kartą panašiai elgdavosi Astrida - tyliai prieidavo ir pradėdavo klykt be priežasties. Būtent dėl jos Desiderijus nekentė jaunesnių vaikų. O juk ir pats, gimęs gruodžio 31 dieną 23:59, likus vos pusei minutės iki naujųjų, yra jauniausias vaikas savo amžiaus grupėje. - Labas. - Atsisuko į kaštonplaukę. Pyktis buvo atslūgęs, tad juodaplaukio atsakyme nesigirdėjo nei pagiežos, nei nepagarbos. - Kaip nori. - Vėl nusisuko ir pažvelgė į horizontą. Jeigu nekreips į ją per daug dėmesio, gal neteks bendrauti? Vaikinas nugara juto, kad toji, varno nago uniformą dėvinčioji šypsosi.
  - Žiobariški saldainiai? Tu juos atsitempei į Hogvartsą? - Nuoširdžiai nusijuokė, gal net pirmą kart gyvenime.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Gerda Marqeen Spalio 12, 2019, 10:27:45 am
Gerda atsistojo už, jos nuomone, pirmakursio. Ji džiaugėsi, kad jaunuolis prajuko,  juk prieš tai atrodė toks niūrus. Mergina ištraukė iš kišenės keletą šokoladinių saldainių su karamele ir ištiesusi delną maloniai pasiūlė saldumynų.
- Mes dar nesusipažinome. Aš Gerda, pirmakursė iš Varno Nago. O kuo tu vardu ir iš kokio koledžo esi?
Varno Nago mokinė pradėjo iš visos širdies mylėti savo storą, vilnonį šaliką. Jis ją saugojo nuo žiemiškų vėjo gūsių.
- Ar tau nešalta?- nustebo Gerda pamačiusi šalia savęs stovintį jaunuolį visiškai nedrebantį dėl šalčio.
- Ar lauki atostogų? Ką per jas veiksi?- pasipylė klausimai iš Gerdos lūpų. – Atsiprašau, kad tiek daug klausinėju, tiesiog... esu žiobarų kilmės, ir nieko nežinau apie gyvenimą Hogvartse ir išvis Magiškąjį Pasaulį, todėl nesupyk, jei kartas nuo karto paklausiu tokių keistų, net, atrodo, elementarių, klausimų, gerai?
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: ShadyRa Spalio 12, 2019, 12:30:37 pm
  Juodaplaukis pažvelgė į ištiestus saldainius. Tai tikrai buvo paprasti saldainiai iš žiobarų pasaulio. Paėmęs vieną saldainį, jį ištraukė iš pakuotės ir įsidėjo į burną. Priminė dažnai sesei perkamus kinder king'us.
  - Aeronas, pirmas kursas, Švilpynė. - Prisistatė. Juk gavęs saldainį negali jos pasiųsti velniop. Stiprus vėjo gūsis papūtė į abu pirmakursius, Aeronas prie šio jau buvo pripratęs, tad viena akim žvilgtelėjo ar vėjas nenupūtė varnanagės. Ši atrodo irgi neblogai laikėsi, o ir apsirengusi panašėjo į pingviną.
  - Kaip matai nesu toks pingvinas kaip tu. Tad taip, man nešalta. Pripratau. - Keista buvo atsakinėti į šį Gerdos klausimą. Retai kas išvis stebėjo ką ir kada dėvi Desiderijus.
  - Nelaukiu. - Ką per jas veiksiu? net neįsivaizduoju susimąstė vaikėzas. - Tu žiobarų kilmės?. - Atsisuko į Marqeen.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Gerda Marqeen Spalio 12, 2019, 07:51:51 pm
Gerda nusišypsojo,  kai vaikinukas prisistatė Aerono vardu. Jis taip pat buvo pirmakursis, tik, gaila, iš Švilpynės. Praėjus vienam stipresnių vėjo gūsių, mergina vos laikėsi, o švilpiui, regis, vėjas buvo nė motais.
-Tu mane pavadinai pingvinu?- varniukė griežtai nužvelgė pirmakursį. – Na, gerai, ką padarysi, - atsiduso ji.
Kai kalba nukrypo apie atostogas, Gerda visa savo siela turėjo sutikti su Aeronu.
-Aš taip pat nelaukiu atostogų, - tarė pirmakursė. – Per tą trumpą laiką Hogvartse sugebėjau prisirišti prie mokykliško ritmo, taigi, net jei pasilikčiau Hogvartse ir negrįžčiau pas savo šeimą, kurią sudaro vien žiobarai, gyvenimas nebūtų toks, koks yra dabar, - pamąsčiusi vienuolikmetė nutilo.
- Taip, aš žiobarų kilmės, galima sakyti, kad esu grynakraujė žiobarė, - patikslinusi šyptelėjo Gerda.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: ShadyRa Spalio 12, 2019, 08:14:08 pm
  - Aha, Pingvine. - Nusijuokė. - O ką? Nepatinka? - Pažiūrėjo į šios žalsvai pilkas akis. Nepanašu, kad Gerda buvo patenkinta bendravimu su Aeronu ir tas vaikiui buvo į naudą. Jeigu varnei nepatiks bendravimas, ji tiesiog išeis ir Desiderijus galės ramiai pabūti vienas, kaip anksčiau.
  - Mokyklinis ritmas? Kas tas išvis yra? - Kilstelėjo antakį. Net būdamas žiobariškoje pradinėje mokykloje nesilaikė to ritmo, Astridai gimus visas mamos dėmesys perėjo jai, tad niekas nežiūrėjo kaip mokosi pats Shawnesis. Dažnokai ir namų darbų vaikinas nedarydavo.
  - Mano šeimoje irgi vien žiobarai. Tad nieko apie magijos pasaulį tau papasakot negaliu. Žinau tiek pat, kiek ir tu. Savo klausimus uždavinėk kažkam kitam. - Tarė.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Gerda Marqeen Spalio 28, 2019, 10:05:21 am
- Su Pingvino vaidmeniu man teks susitaikyti, jau nieko nebepakeisi,- su liūdesiu tarė Gerda.
Mergina pajuto šiokią tokią neapykantą iš Aerono pusės. Ar aš jam nepatinku? Ar kažką netaip pasakiau? Nurimk, juk viskas su tavimi gerai, tik tam švilpiui kažkas nepatinka.
- Aš tau nepatinku? Gal man palikti Tave vieną?
Šaltas vėjo gūsis vos nenubloškė varniukės ant žemės. Kai vienuolikmetis griežtai paprašė pirmakursės neuždavinėti klausimų, Varno Nago mokinės abejonės tik pasitvirtino. Jis manęs nemėgsta. Jis manęs tiesiog negali pakęsti. Gerdos skruostu nuriedėjo ašara, bet, laimei, ji ryškiai nesimatė.
- Aš... Aš...- nesurezgė tinkamo sakinio vienuolikmetė.- Aš maniau, kad esi malonesnis.
Po šio sakinio mergina nusisuko nuo Aerono. Nurimk. Susikaupk. Varniukė atsisuko į bendraamžį, nusprendusi pasidomėti jo veido išraiška.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Aeron Desiderio Shaughnessy Hemker Lapkričio 05, 2019, 05:16:46 pm
  - Negi įsižeidei? - Pavartė akis. Jam tas ne itin rūpėjo. Įsižeis ir išeis. Tik dar vienas nuostabus būdas atsikratyti draugijos. Nors iš kitos pusės buvo liūdna vienam beveik pusmetį vaikštinėti visur, tačiau bent jau nebuvo pastoviai zyziančių ar kitaip užknisančių žmonių pašonėje. Gal vis dėlto reikėjo gyvūną įsigyti? Tas bent nekalba, tačiau šalia būna pasvarstė Aeronas.
  - Nepatinki? - O ji sumani. - Tiesiog niekada neturėjau draugų. - Papuošė karčią tiesą. Šitam pingvinui tikrai neverta žinoti tikros priežasties. Nei apie tai, kodėl jis neturi draugų, nei apie tai kaip jis prarado galimybę turėti draugų.
  Ašarą, nuriedėjusią Gerdos skruostu juodaplaukis pastebėjo. Tačiau jokios užuojautos nejautė. Jeigu ji mano, kad jis kaip visi švilpiai - draugiškas ir nuoširdus, ji klysta. Jam turbūt tikrai labiau tiktų klastūnynas. Gal pareikalaut, kad mane perkeltų į klastūnyną, ką? Kelioms akimirkoms susimąstė Shawnesis. Kaip bepažiūrėsi tai būtų protingas sprendimas.
  - Tada atleisk, jei nuvyliau tave. Manęs niekas maloniu būti neišmokė. - Pavartė akis ir pažiūrėjo į horizontą. Saulė jau buvo pakilusi į aukščiausią tašką. Vaikinas prisimerkęs pažiūrėjo į ją.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Giliai Balandžio 18, 2020, 03:44:47 pm
 Vos ištaikius laisvą minutėlę Lėja pasileido prie ežero. Ji pavargo. Pavargo nuo aplinkos ir nuo savo pačios minčių. Pastarosios trečiakursei visai nedavė ramybės ir susidėjusios su varnanagės jausmais šūkaudamos atakuodavo ją. Kažkas sakė, kad nuo kankinančių minčių gelbėja sportas. Lėja rimtai apmastė tokį variantą, bet šiuo metu sportuoti jai norėjosi mažiausiai. Taip mąstydama rudų plaukų savininkė pasiekė dar nematytą ežero krantą. Tai buvo gražus šlaitas, kurio apačioja tyvuliavo ežero vanduo. Lėja apsidairė. Aplinkui nesimatė nė vieno gyvo padaro. Varnanagė prisiminė, kad jai pradėjus savo ,,kelionę" aplinkui bruzdėjo daugybė mokinių, vadinasi ji nuklydo tolokai. Greitai rudaplaukės kūnan pradėjo smelktis šaltis. Gal vis dėl to apibėgsiu kelis ratus. Pamąstė Lėja ir dar kartą apsidairius ar niekas nemato pasileido bėgti. Šilto oro tumulai virto jai iš burnos. Kojos tai kilo, tai leidosi ant žolės. Galiausiai trečiakursė pajuto kojų skausmą ir sustojo. Nuėjusi prie šlaito krašto ji atsisėdo nuleisdama kojas žemyn.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Morisas Banoveris Balandžio 21, 2020, 12:05:20 pm
Morisas kaip ir dažniausiai darydavo ištaikęs laiką kuomet nieko nereikėdavo išėjo pasivaiščioti prie ežero pakrantės, šiam kartui galutinį tašką buvo nusižiūrėjęs statų šlaitą prie kurio dažniausiai būdavo susirinkę mokinių, tad šį kartą išėjo kiek ankščiau tikėdamasis, kad tenai nieko nebus, o jeigu bus, tai greitai išeis taip užleisdami vietą jam. Kadangi ta vieta gerai matėsi kelių šimtų metrų atstumu vaikinas matė kaip kažkas tenai buvo, o tuomet nubėgo šalin, taip palikdami jam vietą, bet neilgai trukus kažką vėl atėjo ten, tad klastuolis nors ir žinodamas, kad tikriausiai teks laukti mažiausiai pusvalandį kol pasitrauks iš tos vietos, tad reikėjo kažkaip iškrapšyti iš ten. Kai jau buvo kiek arčiau paėjo kiek labiau į šoną, kad atsidurtų tolėliau nuo žmogystos, bet tiesiai jam už nugaros. Vienintelis geras sumanymas būtų buvęs priėjus įstumti ją į ežerą ir užsiimti poziciją. Tad stengdamasis eiti kuo tyliau, nors einant per žolę ji skleidė garsus po truputį žingsnis po žingsnio artėjo kaip atrodė iš nugaros merginos link. Kai jau buvo tiek arti, kad pasilenkęs būtų galėjęs ją pasiekti sustojo ir ėmė kiek galėdamas kvėpuoti tyliau. Taip pastovėjęs kurį laiką žengtelėjo kiek arčiau taip dar labiau priartėdamas prie jos. Vis dar tikėdamasis, kad ji jo nemato pasilenkė ir stumtelėjo nepažįstamąją į vandenį. Tik tais po to kai jau buvo kiek per vėlu pagalvojo, kad tenai galbūt yra kokie smailūs akmenys ar daug vandens, o ji galbūt net nemoka plaukti, bet kaip ten bebūtų kas buvo padarytas, to jau nebepataisysi ypač kalbant apie veiksmus skirtus kitam žmogui arba apie iš burnos paleistus žodžius.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Gegužės 25, 2020, 01:26:08 pm
Mokslo metams artėjant prie pabaigos Elliw buvo beveik susipažinusi su mokyklos koridoriais ir apylinkėmis. Beveik. Žinoma, kartais pasiklysdavo, tačiau ne taip dažnai kaip mokslo metų pradžioje. Kartais netgi pavykdavo iš pirmo karto patekti į Švilpynės bendrąjį kambarį.
To pakako, kad mergaitė jaustųsi gana laiminga. Nors prie keistenybių, kurių Hogvartse buvo pilna, taip ir nepriprato, velsietė pamažu pradėjo suprasti, kodėl buvo pakviesta čia mokytis. Tiesa, per metus neką ir teišmoko, o dar daugiau pamiršo, tačiau bent jau suprato, kam reikalinga burtų lazdelė (ir prisiminė, kaip ji yra vadinama).
Likus keletui dienų iki egzaminų Elliw patraukė prie ežero. Svarstė, ar verta bandyti mokytis, tačiau įtarė, kad vis tiek viską pamirš. Viskas baigėsi tuo, kad ji paprasčiausiai pamiršo visus vadovėlius kambaryje, tad klausimas buvo kaip ir atsakytas. Bus galima pasimėgauti saule, šiluma ir šiek tiek ramybės.
Priėjusi statų šlaitą, Elliw kiek išsigando: ji žinojo save pakankamai gerai, kad nujaustų grėsmę: bet kurią akimirką gali įdribti į vandenį. Vis dėlto pavyko pastebėti, kaip čia yra statu, tad buvo galima pasistengti apsisaugoti. Neskubėdama rudaplaukė atsisėdo ant žolės. Atrodė, kad viskas bus gerai.
Elliw sėdėjo ant žolės ir galvojo apie tai, ką veiks vasarą. Labai laukė susitiko su Bastiano. Negi buvo smalsu, kaip reaguos brolis. O gal jis nė nebuvo pastebėjęs, kad mažoji sesutė buvo kažkur dingusi? Kaip jam tiek terūpi, visko gali būti. Vis dėlto smagiau buvo galvoti apie jaunąjį italą, tad velsietė nukreipė mintis jo link.
Ramybė ilgai tęstis negalėjo. Netrukus Elliw panižo koją. Kurį laiką mergaitė tai ignoravo, tačiau niežulys nesiliovė. Galiausiai ji pasilenkė, kad galėtų pasikasyti. Ir tada nutiko tai, ko buvo galima laukti: Elliw nuslydo nuo žolės ir netrukus pajuto, kad sparčiai rieda žemyn vandens link.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Cristal Daunt Gegužės 26, 2020, 09:26:05 pm
Džiaugdamasi kiekvienu saulės spinduliu, grifiukė paskutines dienas Hogvartse leido be nuotykių. Paprastai sėdėdavo po kokiu nors medžiu ir mokydavosi arba skaitydavo knygą, nors dažniausiai jai neidavo susikaupti dėl aplink klegančių mokinių, lygiai taip pat besidžiaugiančių nuostabiu oru. Visų savo užsibrėžtų tikslų Cristal nepasiekė pirmais mokslo metais. Nors nebuvo vieniša, daug draugų irgi nesusirado. Su mokslais jai pirmamame kurse nebuvo visiška tragedija, bet ir pasigirti nelabai turi kuo. Ji tikėjosi, kad antri mokslo metai bus sėkmingesni.
Pėdindama aplink ežerą ir mąstydama apie ateinančius metus Hogvartse, Cristal nepastebėjo kaip priėjo vietą, kur dar nebuvo lankiusis. Brunetė matė statų šlaitą, kuris leidžiasi tiesiai į vandenį. Keistai pasijutusi, nes vieta jai atrodė svetima, mergaitė apsižvalgė. Keletas mokinių sėdėjo ant žolytės, kiti drybsojo po medžiais, vieną siluetą grifė matė sėdintį ant šlaito.
Cristal kvailai jautėsi stovėdama viduryje vietos, kuri net nežinojo, kad egzistuoja, sukiodamasi aplink ir nužiūrinėdama kiekvieną asmenį. Susiradusi padorų medį grifiukė atsisėdo po juo ir įsistebeilijo į tolumoje besimatanį vandenį. Bandydama nuvyti įkyrias mintis ir džiaugtis gražiu oru, pirmakursė suprato, kad jos matomame vaizde kažko truksta. Neilgai trukus Cristal prisiminė, jog anksčiau matytas žmogus ant šlaito jau buvo dingęs ir tai grifei pasirodė keista, nes ji būtų mačiusi, kaip žmogus atsistoja ir nueina. Staigiai pakilusi nuo žemės Cristal greitu žingsniu patraukė arčiau šlaito ir aiktelėjo.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Gegužės 27, 2020, 10:59:36 am
Nepaisant to, kad buvo gana šilta, Elliw tiesiog paniškai bijojo nuriedėti iki pat vandens. Žinojo, kuo tai gali baigtis. Tuo labiau, kad ji nemokėjo plaukti, o ir šiaip vandens privengė.
Mergaitė bandė sugriebti aukštas žoles. Kartais tai pavykdavo, tačiau kadangi riedėjo gana greitai, žolę paprasčiausiai nupešdavo ir toliau artėjo prie vandens. Elliw pradėjo spiegti, tačiau net ir tai nebuvo paprasta padaryti.
Prieš pat vandenį judėjimas šiek tiek sulėtėjo ir tai buvo mergaitės klaida. Galbūt tvirtesnė žolė būtų išsilaikiusi, jeigu velsietė būtų ją suėmusi. Deja, ji pagalvojo, kad netrukus sustos ir bus saugi. Tad riedėdama kiek lėčiau vis dėlto netrukus įkrito į vandenį. Jis pasirodė esąs šaltesnis nei Elliw tikėjosi - vis dėlto dar ne vasara.
- Gelbė... - pradėjo šaukti švilpė, tačiau žodžio pabaigti negalėjo, nes paniro po vandeniu. Elliw pradėjo siaubingai panikuoti. Ji plakė rankom ir kojom ir kartais vis iškeldavo galvą į vandens paviršių. Vis dėlto jautė, kaip senka jėgos ir puikiai suprato: jeigu artimiausiu metu jos niekas nepamatys, viskas baigsis labai liūdnai.
- Gelbėkit! - sugebėjo visą žodį surikti išnirusi iš po vandens mergaitė.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Cristal Daunt Gegužės 27, 2020, 11:54:42 am
Ant kaktos iššokusiomis akimis Cristal stebėjo prieš save matomą reginį. Kažkokia nematyta mergaitė dideliu greičiu čiuožė nuo šlaito ir buvo besileidžianti į vandenį. Mergaitė bandė kabintis į žoles, tačiau šios, būdamos per plonos ir nepakankamai ilgos, jos neišlaikydavo.
Kai mergaitė jau buvo vandenyje grifė žinojo, kad reikia kuo skubiau jai padėti, tačiau neišmanė, kaip nusileisti nuo šlaito. Šito Hogvarste jos dar nemokė ir turbūt niekada nemokys. Trypčiodama aplink ir panikuodama grifiukė nežinojo ką daryti, tačiau pamačiusi kaip tikriausiai nemokanti plaukti žmogysta vandenyje beviltiškai mosavo rankomis ir šaukėsi pagalbos, grifukė sulenkusi kelius ir stengdamasi nepaslysti nusileido šlaitu ir įbrido į vandenį.
Krantas buvo palyginus seklus ir skęstančoji turbūt galėtų pasiekti žemę ir pati atsistoti, tačiau to turbūt nežinojo. Vanduo jai siekė liemenį, o mergaitė buvo vos už kelių žingsnių. Šalto vandens sukaustytomis kojomis, Cristal nubrido iki mergaitės ir suėmusi ją už rankų pabandė padėti jai atsistoti.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Birželio 11, 2020, 08:01:38 pm
Tiesą sakant, Elliw visiškai nesitikėjo, kad ją kas nors išgirs. Kodėl būtent dabar kas nors turėtų trintis būtent čia, kur jai atsitiko eilinė nelaimė? Tai buvo taip mažai tikėtina, kad kai kažkas sugriebė už rankų, velsietė persigando. Ji bandė ištrūkti, tačiau žmogus, prisiartinęs prie jos, buvo stipresnis.
Kelias akimirkas nekrutėjusi Elliw pažvelgė į atėjusįjį. Paaiškėjo, kad tai neką tevyresnė mergaitė. Ar ji atėjo padėti? Kas ten žino, tačiau reikia tikėtis, kad taip.
Galų gale rudaplaukė sugebėjo atsistoti. Baisiausiai nustebo, nes toje vietoje ežeras buvo toks negilus, kad net ir mažytė Elliw galėjo paprasčiausiai stovėti - visiškai lengvai pasiekė kojomis dugną.
- Ačiū, - tyliai sumurmėjo mergaitė. Nepaisant to, kad dėl nesėkmių pernelyg nepergyvendavo (jų paprasčiausiai buvo per daug), šį kartą pirmakursė pasijuto labai kvailai. Ji nežiūrėdama į gelbėtoją lėtai patraukė kranto link. Deja, ne veltui tai buvo Elliw. Vos už poros žingsnių ji užkliuvo už kažkokio akmens ir vėl griuvo į ežerą. Nereikia ir sakyti, kad neblogai aptaškė šalia buvusią mergaitę.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Cristal Daunt Birželio 12, 2020, 07:30:13 pm
Skenduolei mergaitei padėti pakilti iš vandens tikrai nebuvo lengviausia užduotis. Ši visaip muistėsi ir nežinia kodėl bandė ištrūkti, bet Cristal jos rankų nepaleido ir galiausiai skenduolė jau sėkmingai stovėjo.
Po kelių akimirkų, labai tyliai išgirdus už savo triūsą ištartą ačiū, Cristal šiek tiek pasipiktino. Tik tiek? Mergaitė, atrodo, visiškai nebuvo susidomėjusi, kas tokia buvo jos gelbėtoja, todėl net nepažiūrėjusi į Cristal apsisuko ir nubrido kranto link.
Grifė taip ir liko stovėti kaip įbesta. Kažkaip ištraukusi žmogų iš vandens tikėjosi daugiau dėmesio sulaukti. Kad ir kaip bebūtų, ji nebematė jokios prasmės stovėti visas kūno ląsteles kaustančiame vandenyje, todėl paskui mergaitę patraukė link sausumos. Tačiau labai greitai nepažįstamąją mergaitę ištiko dar viena nelaimė. Už kaži ko užkliuvusi, ji vėlgi krito į vandenį, šįkart ir neblogai aptaškydama Cristal, kuri dėl to nebuvo labai patenkinta.
Palaukusi kol mergaitė pati atsistos, nes šį kartą jai jau nepadėjo, žaliaakė priėjo prie jos ir ramiu balsu paklausė:
- Ar...ar tau viskas gerai?
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Birželio 12, 2020, 09:50:22 pm
Elliw šiaip ne taip pavyko atsistoti. Jai pasidarė kiek smalsu, kodėl šaunioji gelbėtoja šį kartą nieko nedarė. Ką gi, gal bent ką nors velsietė sugeba padaryti ir savarankiškai.
Tvirtai (lyg ir) stovėdama ant kojų rudaplaukė apsižvalgė. Dar kartą trumpai žvilgtelėjo į šalia esančią mergaitę. Ji nebuvo pažįstama ar bent jau Elliw jos neprisiminė. Išgirdusi klausimą kiek nustebo: o kodėl jai turėtų būti kas nors negerai?
- Žinoma, - tarstelėjo švilpė. Buvo šiek tiek smalsu, koks gi mergaitės vardas. Vis dėlto ji buvo tikra, kad jo neprisimins, tad net nesivargino klausti. Ji tik sumurmėjo: - Sušlapai?
Klausimas nuskambėjo taip, tarsi Elliw čia būtų niekuo dėta. Ji karštligiškai galvojo, ką daryti. Nepaisant to, kad vanduo buvo šaltas, o ji maudytis neplanavo, dabar tokia idėja atrodė visai smagi. Tuo labiau, kad išlipti į krantą nebuvo lengviausia užduotis - jis buvo pernelyg status.
- Moki plaukti? - paklausė Elliw tikėdamasi, kad jos gelbėtoja supras užuominą.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Cristal Daunt Liepos 01, 2020, 06:25:00 pm
Nusišluoščiusi veidą, kuris po nepažįstamosios mergaitės pakartotinio kritimo į vandenį buvo šlapias, Cristal į jos teigiamą atsakymą sureagavo vos vos matomu šypsniu. Mergaitei paklausus, ar grifė nesušlapo, Cristal norėjo jai atrėžti ne pačiu mandagiausiu būdu, tačiau nusprendė savo pykį pasilaikyti kitiems atvejams, todėl, kelis kartus įkvėpusi, ramiai atsakė:
- Taip, bet čia nieko tokio. Greit išdžius.
Cristal jau buvo beapsisukanti ir bedrožianti sausumos link, nes daugiau laiko nenorėjo praleist prie šios žioplokos mergaitės. Nežinia kokių nuotykių dar su ja patirtų. Tačiau brunetę sustabdė mergaitės klausimas. Juk ji negalvoja, kad grifė taip viską mes ir eis pasiplaukioti lediniame vandenyje su nepažįstamaja. Nenorėdama nemandagiai atrėžti mergaitei, kad grifė nesutinka su jos pasiūlymu, Cristal atsakė:
- Moku, tačiau tu juk neketini eit plaukioti?
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Liepos 02, 2020, 12:53:45 pm
Įdomu, ar mergaitė buvo tiesiog mandagi, ar jai išties nerūpėjo, kad dėl Elliw kaltės sušlapo? Vanduo vis dėlto nebuvo pats šilčiausias. Tačiau ji atsakė mandagiai, tad švilpė nesistengė vargintis visokiais atsiprašymais, kaltės prisiėmimais ir panašiomis nesąmonėmis. Juk jeigu kiek vyresnė mergaitė pyktų, ji parodytų. O kadangi nerodo, vadinasi viskas yra gerai.
Rudaplaukė vylėsi paplaukioti (ar bent apsimesti, kad plaukioja), tad tikėjosi, kad ši maloni mergaitė pabus šalia tam atvejui, jeigu ji pradėtų skęsti, kas buvo labai tikėtina. Deja, griežtokas atsakymas sutrikdė švilpę. Ji stovėjo ir nebežinojo, ką daryti.
- O kodėl ne? - galiausiai paklausė pirmakursė. Nužvelgė krantą ir puikiai suprato, kad į jį neįlips. Jeigu bandys, paprasčiausiai nuslys atgal ir viskas bus tik blogiau. Išeitis viena - reikia plaukti vandeniu iki kokios nors kitos kranto vietos - ten, kur net ir Elliw sugebėtų išlipti. - Nemanau, kad įkopsime į šitą šlaitą, - pabandė dar vieną užuominą mesti švilpė. Beliko tikėtis, kad gelbėtoja supras - ir šį kartą nebeatsisakys.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Cristal Daunt Liepos 10, 2020, 11:19:49 pm
Cristal į nepažįstamąją mergaitę žiūrėjo išpūstomis akimis. Ji tikrai, nuoširdžiai norėjo eiti plaukioti. Antrakursei iš pradžių mergaitės siūlymas pasirodė esantis tik būdas pajuokauti, tačiau šioji šnekėjo visiškai rimtai. Grifė nebežinojo ką ir beatsakyti. Nepažįstamoji pateikė tikrai gerą priežastį kodėl mergaitėms derėtų plaukti pasieškoti kito kranto, tačiau vanduo buvo toks šaltas, o Cristal buvo visai ne nuotaikoje. Keletą minučių pastypsojusi ir apsvarsčiusi esamą situacija, brunetė nusprendė, kad pasiplaukiojimas nebūtų pati blogiausia mintis.
- Na gerai. Galim eiti paplaukioti. Tuo pačiu ir krantą gal rasim mažiau statų, nes į šitą įlipti būtų daug problemų, - šyptelėjusi nusileido Cristal nepažįstamajai mergaitei. Nelaukusi jos reakcijos, grifė paėjusi kelis metrus į priekį nėrė į vandenį, o išnėrusi pagalvojo, kad bent jau batus galėjo nusiauti.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Liepos 13, 2020, 02:45:02 pm
Apstulbęs vyresnės mergaitės žvilgsnis tarsi pakuždėjo, kad Elliw pasiūlė kažkokią nesąmonę. Vis dėlto Elliw tam ir buvo Elliw, kad pasiūliusi kokį nors nesuprantamą dalyką lauktų kuo rimčiausio atsakymo.
Vis dėlto net ir ji nebuvo visiškai kvaila. Jeigu jau nepažįstamoji taip keistai žiūri, vadinasi, plaukioti nenorės. Tad kai ji sutikusi pūkštelėjo į vandenį, velsietė taip nustebo, kad nebežinojo, kaip ir reaguoti. Tad ji kurį laiką tik stovėjo šaltame vandenyje ir svarstė, ką daryti toliau. Plaukioti ji visai nenorėjo - net ir nemokėjo. Galbūt būtų verta palaukti, kol gelbėtoja ras kokį tinkamesnį krantą? Tada teliktų viltis, kad ji grįš parodyti to kranto Elliw.
Kai velsietė pamatė išnėrusią mergaitę, ją apėmė šiokia tokia gėda: juk tai buvo jos pasiūlymas, vanduo šaltas, o ji dabar stovi ir laukia... Ką gi, reikėjo imtis veiksmų. Rudaplaukė žengė žingsnį gilyn. Viskas buvo gerai, tad mergaitė žengė dar vieną - kiek drąsiau. Ir tada visa sėkmė baigėsi: Elliw ant kažko paslydo ir iš karto atsidūrė po vandeniu.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Cristal Daunt Liepos 13, 2020, 11:00:15 pm
Išnėrusią Cristal pasitiko jaunesnės mokinukės abstulbęs veidas. Mergaitė turbūt tikėjosi, kad antrakursė atsisakys ir ims kapanotis į aukštą šlaitą, tačiau grifė dažnai mėgsta nustebinti aplinkinius. Mergaitė keletą minučių tik stovėjo ir žiūrėjo kaip žaliaakė truputį dreba nuo šalto vandens. Cristal jau buvo besusierzinanti, nes manė, kad mergaitė persigalvojo ir brunetė peršlapo iki paskutinio siūlo visiškai be reikalo, tačiau ši žengė kelis žingsnius į priekį ir krito į vandenį. Nelabai nustebusi, kad mergaitę ištiko dar viena nelaimė, Cristal pavartė akis ir priplaukusi padėjo mergaitei bent kiek atsitiesti.
- Na ir nesėkimga tau diena šiandien. Matyt vanduo nebus tavo stichija, - šyptelėjusi pasakė Cristal, kai mergaitės galva jau buvo virš vandens.
- Tai plaukiam? - paklausė grifė kai mergaitė atrodė nors kiek atgavusi kvapą ir nors kiek pasiruošusi plaukti.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Liepos 14, 2020, 02:35:20 pm
Laimei, šita mergaitė buvo tikra gelbėtoja, visai kaip Liucija. Kažin kaip ten būtų, jeigu jos šalia nebūtų... Juk jokiu atveju Elliw negali kaltinti nepažįstamos mergaitės dėl nieko, kas čia atsitiko - juk pati įvirto į ežerą sėdėdama ant to šlaito.
- Aha, matyt, - pritarė velsietė, nors mintyse pažymėjo, kad ši mergaitė tikriausiai jos nėra mačiusi per pamoką. Kaip kitaip ji būtų pasakiusi, kad tik ši diena jai nesėkminga? Tiesą sakant, dienelė buvo tokia... Vidutinė. O ir pasakymas, kad vanduo nėra jos stichija, nebuvo visai teisingas. Nei oras, nei vanduo, nei žemė, ką jau kalbėti apie ugnį...
Antrakursei dar kartą pasiūlius plaukti Elliw susimąstė, ar nebūtų jau laikas prisipažinti, kad to nemoka. Ji jau neprisiminė, kuri pasiūlė eiti pasiplaukioti, tačiau jeigu tai buvo ji, atrodys kaip tikra idiotė. Tad švilpė ilgokai stovėjo ir nejudėjo. Stovėjo taip ilgai, kad spėjo pamiršti neseniai išgirstus žodžius.
- Am... Ką sakei? - kvailai paklausė mergaitė, stengdamasi ir vėl nepaslysti.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Cristal Daunt Liepos 14, 2020, 10:59:37 pm
Cristal stypsojo ir laukė mergaitės atsakymo. Matėsi, kad ji jau pilnai atgavusi kvapą ir turbūt yra pasirengusi plaukti, bet kažkas nedavė jai ramybės. Mergaitė stovėjo nusukusi akis į vandenį ir nežinia dėl kokių priežasčių delsė prieš atsakydama. Gal ji persigalvojo? Žaliaakė vienu momentu buvo sugalvojusi, kad reiktų spjauti į tą mergaitę ir pačiai plaukti tolyn, bet tada šioji pati prabilo ir paprašė pakartoti klausimą. Antrakursė pakartojo savo klausimą, bet mergaitė neatsakė ir tada. Vėl nusukusi akis kažką galvojo ir nesiteikė atsakyti.
Cristal labai supyko, nes mergaitė akivaizdžiai iš jos tyčiojasi. Pirma reik ją gelbėti, po to pati pasiūlo plaukti ir persigalvoja. Žaliaakė jautė kaip jai užkaito ausys ir pirštai, kas dažnai įvyksta kai ši supyksta.
- Tu pati pasiūlei eiti paplaukiot! Tai ko delsi? Einam, - garsiau ir aiškiau pasakė Cristal ir pradėjo eiti į priekį.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Liepos 15, 2020, 04:13:47 pm
Elliw sutrikusi žiūrėjo į vyresnę mergaitę. Susidarė įspūdis, kad ji pradėjo dėl kažko pykti. Velsietė niekaip negalėjo suprasti, kokia galėtų būti to priežastis. Aš juk nieko nepadariau, ar ne? paklausė ji savęs. Žinoma, neprisiminė, ar yra kas nors, dėl ko būtų galėjusi supykti jos gelbėtoja, tačiau vylėsi, kad ne.
Vis dėlto dabar buvo rimtesnė problema. Kaip jai išsisukti nuo plaukimo per ežerą, tačiau neparodyti, kad nemoka plaukti? Juk ji pati pasiūlė šitą kvailą idėją. O koks normalus žmogus tai siūlys pats negalėdamas nė kiek pajudėti vandenyje? Normalus turbūt joks, tačiau Elliw taip padaryti galėjo...
- Na, pasiūliau, - galiausiai pratarė ji, nors jau buvo vėl beveik pamiršusi, ką jai sakė nepažįstama mergaitė. - Bet...
Ką jai daryti dabar? Sakinio baigti ji nesiryžo. Plaukti tuo labiau. Ką gi, panašu, kad ji įstrigo šioje vietoje ir teliko tikėtis, kad daugiau nepaslys ant tų prakeiktų akmenų.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Cristal Daunt Liepos 15, 2020, 04:51:02 pm
Cristal jau kelintą minutę stypsojo ir varstė akimis mergaitę. Ar ji išvis kažkada ruošis atsakyti man? Antrakursė nelabai suprato, kodėl mergaitė nenori su ja šnekėtis. Ji du kartus pakartojo klausimą, negali būti, kad ji neišgirdo. Bus persigalvojusi. Po kelių akimirkų mergaitė pagaliau pradėjo kažką veblenti. Nebaigtas sakinys išmušė žaliaakė iš vėžių.
- Bet kas? Kas tau yra? - piktai paklausė brunetė, nes nelaimėlė mergaitė jau buvo nemenkai pradėjusi ją erzinti. Cristal buvo pasirįžusi išlipti iš vandens ir bandyti kopti į šlaitą - gal vis dėl to jai nusišypsotų sėkmė - arba palikti mergaitę stypsoti ir nuplaukti viena ieškoti kranto, nes jau aiškiai matė, kad su šia mergaite kažkas negerai ir jos niekur dviese neišplauks.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Liepos 15, 2020, 05:39:51 pm
Elliw sutrikusi stovėjo vandenyje. Darėsi vis šalčiau ir šalčiau. Nenuostabu, kad gelbėtoja reikalavo pabaigti sakinį. Bet prisipažinti nemokanti plaukti velsietė vis dar nesiryžo. Tad taip ir tylėjo. Įtarė, kad vyresnė mergaitė supyks dar labiau, tačiau nieko nesakė, tik stovėjo nuleidusi galvą.
Galiausiai net ir Elliw suprato, kad tai yra labai kvaila situacija. Anksčiau ar vėliau reikės pasakyti, kad ji niekur neplauks. Nebūtina net pasakyti, kad nemoka, tegul ana mano, ką nori. Velsietė nusprendė tiesiog grįžti prie artimiausio kranto. Kad ir koks jis būtų status, reikės kažkaip lipti. Galbūt kita mergaitė tiesiog nuplauks tolyn.
Elliw bandė apsisukti, tačiau jai susipainiojo kojos ir ji - kelintą kartą šiandien? - plojosi į vandenį. Galvoje sukirbėjo mintis apie tai, kad niekas jos nebegelbės, tad iš paskutiniųjų bandė atsistoti. Kokius tris kartus paslydo ant tų pačių akmenų, tačiau galiausiai pavyko išsitiesti. Kažkuriuo momentu ji užspringo vandeniu, tad ilgokai kosėjo.
- Aš... Nep... neplauksiu, - šiaip ne taip iškosėjo ji.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Cristal Daunt Liepos 15, 2020, 06:29:28 pm
Vietoje jau nežinia kelintą kartą užduoto klausimo, Cristal gavo ne žmonišką atsakymą, o vandenį, aptaškiusį ją vėl, kadangi keistoji mergaitė dar sykį krito į vandenį, kas antrakusės jau nebenustebino. Šiaip ne taip atsistojusi ir iškosėjusi visą prigertą vandenį, mergaitė mikčiodama pareiškė žaliaakei, kad ji niekur neplauks. Cristal turbūt būtų nejuokais įsiutus ir aprėkusi mergaitę, kad ši šitaip akivaizdžiai tyčiojasi iš grifės, bet suprato, kad turbūt vis tiek nieko nepeš, todėl nusprendė net neklausti kodėl ji persigalvojo. Suvaldžiusi savo įniršį Cristal nieko nebesakė mergaitei ir net nepakėlusi akių į ją nusuko kranto link.
Kelti kojas vandenyje buvo labai sunku, kadangi brunetės batai buvo sunkūs, pilni vandens. Šlapi plaukai buvo prilipę prie veido ir trukdė jai matyti, tačiau žaliaakė buvo per daug supykusi, kad susiprastų, jog reikia juos nusibraukti nuo akių. Kaip ta bjauri mergaitė drįsta kviesti grifę plaukioti, o po to pati persigalvoja ir atsisako. Kai jau Cristal kojos lietė sausą žemę, mergaitė įsikibo į priešais ją iš stataus šlaito kyšančias žoles ir bandė įkopti į šlaitą
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Liepos 15, 2020, 07:39:44 pm
Vyresnioji mergaitė nieko nebesakė. Elliw nesuprato, ar jos keistas ir nelogiškas pyktis lygiai taip pat keistai ir nelogiškai praėjo, ar ji turėjo kokią kitą priežastį. Švilpei aišku buvo viena: susitikimas buvo keistas, todėl ją tikriausiai įsimins ilgam. Tai buvo kiek apmaudu, nes velsietė atrodė kaip visiška nevėkšla. Buvo šiek tiek liūdna. Ji puikiai žinojo, kad dažnai už ko nors užkliūna, pamiršta ir panašiai. Tačiau juk nebuvo visiška nevykėlė...
Vienuolikametė žiūrėjo, kaip jos gelbėtoja lėtai juda kranto link. Buvo akivaizdu, kad ji tikriausiai niekur kitur nebeplauks. Elliw, tiesą sakant, jau buvo beveik pamiršusi apie tą planą, dėl to nieko nesakė. Tik žiūrėjo kitai mergaitei pavymui ir galvojo.
Galiausiai nutarė ir pati lipti iš vandens, nes jis darėsi vis šaltesnis ir šaltesnis. Neskubėdama taip pat patraukė kranto link. Dar kelis kartus paslydo, tačiau šį kartą pavyko neišsitėkšti. Galiausiai pasiekusi krantą Elliw net nepažiūrėjo, kaip sekasi mokslo draugei. Ji pati tvirtai įsikibo į žoles ir pradėjo lipti į viršų. Kelis kartus paslydo, kelios žolės nuplyšo, bet šiaip ne taip pavyko užlipti į viršų. Elliw apsižvalgė ir patraukė pilies link.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Rugsėjo 27, 2020, 02:55:19 pm
Žiema šiais metais atėjo anksti. Buvo dar tik gruodžio pradžia, tačiau jau buvo neblogai prisnigę, o viską aplinkui spaudė šaltukas. Didžiausia problema buvo ta, kad Deoiridh nelabai galėjo bendrauti su varlėmis. Žmogiškajame pavidale žiemos ji negalėjo pakęsti, ką jau kalbėti apie tuos atvejus, kai turi keturias kojas...
Ir vis dėlto vieną ankstų rytą mergaitė išslinko į lauką. Žinojo, kad netrukus prasidės herbologijos pamoka, tačiau įtarė, kad ir vėl į ją nenueis. Praleidus vieną ar dvi, po to ateiti buvo kiek nejauku: juk Matthew būtinai ras ką pasakyti. Ne, geriau Deoiridh praleis laiką gamtoje, apie augalus gali pasimokyti ir čia.
Ilgokai svarsčiusi, kur eiti, ji galiausiai patraukė prie ežero. Nepaisant to, kad laikas bendrauti su varlėmis nebuvo tinkamas, jai vis tiek čia patiko. Grifiukė aplankė mėgstamą medį, tačiau jis atrodė tarsi miegantis žiemos miegu. Tai rudaplaukę šiek tiek liūdino, nes ji kažkodėl jautėsi vieniša. Tikriausiai trūko varlių draugijos, tačiau suprato, kad ir žmogiškasis pavidalas per daug laiko leidžia vienumoje. Dabar kalbėtis su Matthew buvo nejauku, tuo labiau, kad jis buvo kvietęs ją susitikti, o ji tiesiog nepasirodė.
Staiga visai nusiminusi Deoiridh atsidūrė šalia kažkokio stataus šlaito. Įtarė, kad čia dar neteko lankytis, tad buvo visai smalsu. Deja, liūdnos mintys niekaip neapleido mergaitės. Pradėjo atrodyti, kad tokiu elgesiu tik griauna santykius su Matthew, o juk jis buvo artimiausias žmogus... Žinoma, dar buvo Sigurdas, tačiau Deoiridh ir toliau bijojo pernelyg daug galvoti apie islandą. Nors po kvidičo pasidarė kiek smagiau, vis dėlto vis dar buvo nejauku. Ak, kodėl gyvenimas toks sudėtingas? atsiduso mergaitė nežiūrėdama, kur stato koją. Nelaimei, pataikė ant kažkokio apledėjusio akmenuko, kuris buvo prie pat šlaito krašto. Nieko nelaukusi ji pradėjo slysti žemyn. Buvo akivaizdu, kad visai netrukus ji atsidurs lediniame vandenyje.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Sabrina von Sjuard Spalio 05, 2020, 02:59:13 pm
   Baltas, žėrintis ir stingdantis sniegas buvo spėjęs nukloti visą Hogvartso pilį, jos teritoriją ir tai, kas slypėjo už horizonto. Žaliuojantys, gyvybe dvelkiantys medžiai seniai nusimetę visus drabužius ir likę nuogi pasinėrė į žiemos miegą. Apnuogintos šakos, papuoštos nedideliu kiekiu sniego, atrodė liūdnai, tačiau kažkuo visgi traukė žvilgsnį. Tokia gamta išties atrodė įspūdingai. Toptelėjo, jog galėtų pabandyti šitai perteikti ant balto popieriaus lapo, tik suabejojo, kad tokį grožį išties pavyktų nupiešti.
   Žingsniuodama kiek pramintu takeliu, tačiau tebegirdėdama šiugždantį sniegą po kojomis, grožėjosi taip giliai į miegą pasinėrusia gamta. Gėrė kiekvieną detalę bandydama kuo aiškiau ir detaliau ją prisiminti. Galbūt persigalvos ir kada nors nuspręs, kad yra pakankamai gera dailininkė šitai perteikti ant lapo.
   Bežiopsodama užsikabino už šakos, susvyravusi žengtelėjo didesnį žingsnį ir lyg niekur nieko toliau patraukė takeliu. Vos tik pati išsilaikė ant kojų, vampyriška klausa sugavo keistą garsą. Tarsi kažkas būtų paslydęs ir nukritęs. Akimirką padvejojo. Galėjo įsivelti į pavojų, jei ten buvo ne žmogus, tik ilgai dvejoti nebuvo laiko. Vampyrišku greičiu prisistatė prie šlaito. Ant krašto, apledėjusiais akmenimis, žmeyn garmėjo ne kas kitas, o grifukė, bandžiusi pasityčioti iš Elliw. Kokia ironija. Karma pasidarbavo.
   -Duokš ranką!-šūktelėjo pribėgusi arčiau ir ištiesusi ranką. Pasirinkimo mergaitė neturėjo, tiksliau turėjo: nugarmėti žemyn ir užsimušti, arba priimti pagalbą.
   -Nagi!-ragindama prisislinko dar arčiau.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Spalio 11, 2020, 11:21:58 am
Deoiridh buvo tikra esanti čia visiškai viena. Spėjo apgalvoti tai, kad bus ne pačiu tinkamiausiu būdu nutraukusi ryšius su Matthew. Būtų bent spėję pasikalbėti, kaip kad jis ir norėjo... Deja, liūdėti nebuvo laiko.
Kaip tik tuo momentu, kai grifiukė save palaidojo, išgirdo kažkieno balsą. Laimė, sunkus gyvenimas nuo ankstyvos vaikystės išmokė Deoiridh greitos reakcijos, tad ji spėjo ne tik išgirsti balsą, bet ir į jį sureaguoti. Čiupo už ištiestos rankos. Kritimas liovėsi. Rudaplaukė vos nenutempdama žemyn savo gelbėtojos užsiropštė atgal į viršų. Ir tik tada pamatė, kas buvo ta, kuri reikiamu momentu ištiesė pagalbos ranką. Velnias keiktelėjo mergaitė, puikiai prisimenanti judviejų susitikimą apsigynimo nuo juodosios magijos pamokoje.
- Ačiū, - prisivertė ištarti Deoiridh, tačiau galvoje jau kurpė planą, kaip dabar išsisukti. Buvo tikra, kad von Sjuard vėliau nepraleis progos priminti apie šitą nutikimą. O ir dabar turbūt tuoj prikiš tą prakeiktą Elliw.
- Ką čia veiki? - kuo drąsiau paklausė Deoiridh, nors toli gražu taip nesijautė. Labiausiai gąsdino tas, kad ji visiškai nežinojo varnę čia esant. Vadinasi, arba ji buvo sekama, arba von Sjuard moka įtartinai tyliai vaikščioti, arba... Ne, grifiukė šitos minties netęsė. Ji tik priėjo prie šlaito ir žvilgtelėjo žemyn. Buvo akivaizdu: jeigu Elliw mylėtoja nebūtų laiku čia atsidūrusi, ji, Deoiridh, jau nebebūtų gyva. Ta mintis nebuvo maloni - grifiukė negalėjo pakęsti jausmo, kad ji kažkam skolinga.
- Dabar manysi, kad visą gyvenimą tau neišsimokėsiu, ar ne? - metė ji merginos pusėn ir nedrąsiai į ją žvilgtelėjo.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Sabrina von Sjuard Spalio 13, 2020, 01:48:09 pm
   Dešinė koja pavojingai slystelėjo šlapiu šlaito paviršiumi. Situacija nebuvo pati maloniausia. Atskubėjusi gelbėti nugarmės žemyn pati. Kūnu perbėgo šiurpas. Tokia mintis atrodė atšiauri. Nenorėjo būtent taip užbaigti gyvenimo, priešakyje laukė dar ilgi šimtmečiai nuobodaus gyvenimo. Be to, neketino Soreno palikti vieno, barzodžiui reikėjo žmogaus, kuris patampytų nervus, kaip kokį liūtą už ūsų.
   Pajuto papildomą svorį, grasinantį nusitempti žemyn, laimei, staigiai žengusi atgal ir pasinaudodama vampyriška galia vienu lengvu judesiu trūktelėjo grifukę aukštyn. Netrukus ši sveikut sveikutėlė stovėjo priešais jaunąją von Sjuard.
   -Nėra už ką,-gūžtelėjo pečiais per daug nesureikšmindama tokio įvykio. Nors ką tik išgelbėjo gyvybę nejautė nei euforijos, nei adrenalino. Tarsi nieko nebūtų įvykę. Galbūt prie to reikėjo priprasti?
   -Grožiuosi miegančia gamta,-apsidairė lyg tikėdamasi pamatyti, ką nors ypatingo. Deja, aplink nebuvo nė gyvos dvasios, o mergaitė, stovinti priešais, atrodė išsigandusi. Prisimerkusi nužvelgė šią. Buvo sunku suprasti, ar ji vis dar neatsigavo po akistatos su mirtimi, ar bijo jos, von Sjuard, o žmogui vampyro išties verta bijoti.
   -Tu visuomet tokia įžūli ar tik tuomet, kai įgelia širšė?-sunėrusi rankas ties krūtine dėbtelėjo į grifukę,-ir ne, tu man nieko neskolinga, mėgstu gelbėti žmones,-nusivaipė tyliai iškvėpdama orą.
   Šaltukas, besirangantis aplink, kandžiojo išblyškusią odą, tik dėka vampyriškumo mergina to nejautė. Būtų galėjusi išeiti pasivaikščioti su vasarine apranga, tik šitai būtų pritraukę nereikalingo dėmesio.
   -Kadangi esu linkusi bendrauti su maloniais žmonėmis, paliksiu tave vieną su tavuoju įžūlumu,-vyptelėjo pasisukdama.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Spalio 13, 2020, 06:28:43 pm
Von Sjuard reakcija, žinoma, sukėlė Deoiridh įtarimą. Ji reagavo taip, tarsi nieko nebūtų įvykę. Tarsi ji kasdien trauktų žmones, jau slystančius į bedugnę. Arba ji žinojo, kas čia įvyks, arba pati viską ir suplanavo! nutarė mergaitė ir jau pasigailėjo iš viso kažką sakiusi. Būtų buvę daug geriau, jeigu ji būtų patylėjusi ir paprasčiausiai pabėgusi. Na ir kas, ką pamanys šita "tobulybė"? Pamanys, kad ji nemandagi ir bjauri? Nuo to tik geriau!
Deja, dabar reikėjo klausytis vyresnės merginos žodžių. O jau tas pasipūtimas! Mėgstu gelbėti žmones mintyse sarkastiškai pakartojo Deoiridh. Apžiūrinėjo von Sjuard, nors bijojo tą daryti labai atvirai. Vis dar klausinėjo savęs, ko varnei iš jos reikia.
- Visada visada, - piktokai patikino rudaplaukė, nors neįsivaizdavo, ar von Sjuard tuo patikės. Vis dėlto tai jai ir nerūpėjo.
Deoiridh apsižvalgė. Aplinkui nesimatė nė gyvos dvasios. Neatrodė, kad kas nors mato, kas čia vyksta. Nežinia, kodėl, tačiau ši mintis kiek išgąsdino rudaplaukę. Ji puikiai suprato: be judviejų čia nieko nėra. Vadinasi, ir pagalbos niekas nesuteiks.
- Esi linkusi bendrauti su maloniais žmonėmis? - tarsi ne visai supratusi perklausė Deoiridh ir prisiminusi Elliw garsiai nusikvatojo. Juokėsi taip, kad vos išsilaikė ant kojų.
Pamačiusi, kad von Sjuard lyg ir nori išeiti, grifiukė baisiausiai nustebo: kaip ji pareikalaus to, ko jai reikia, jeigu iš čia išeis? Tai tik triukas! iš karto pati sau atsakė į klausimą animagė. Mintyse kelis kartus riebiai nusikeikė. Labai norėjosi išsiaiškinti čia ir dabar, bet negi imsi ir prašysi šitos, kad pasiliktų ir su ja dar kiek paplepėtų? Viduje grūmėsi prieštaringi jausmai.
- Gal jau pabaik apsimetinėti ir pagaliau pasakyk, ko tau iš manęs reikia? - staiga garsiai paklausė Deoiridh. Tą pačią akimirką pasigailėjo, kad nepatylėjo.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Sabrina von Sjuard Spalio 14, 2020, 04:53:16 pm
   Žvilgsnis, tirinėjantis ją, neprasprūdo pro auksines akis. Prisimerkė dėbtelėdama į animagę. Verčiau būtų visą savaitę išgyvenusi su pasaulio katastrofa Elliw nei dar penkias minutes šnekėjusis su šia pasipūtusia, įžulia Grifų Gūžtos koledžo atstove.
   Ir iš kur jie tokius traukia?
   -O aš turėjau vilties, kad nesi tokia jau subingalvė,-rėžė tokiu pat piktu tonu, kokiu buvo atsakyta jai. Na, jau ne. Nebendraus su šita taip gražiai, kaip su Elliw ar Sorenu. Ir Markas nusipelnytį gražesnio bendravimo nei šioji pasipūtėlė.
   -Tik nenumirk šitaip besijuokdama,-piktai dėbtelėjo trokšdama kup greičiau dingti iš šitos vietos ir kuo toliau nuo jos, Deoirodh.
   Aplink karaliaujanti žiema skaudžiai priminė, kad tai paskutinioji jos žiema Hogvartse, kitais metais ji visus mėnesius leis su Sorenu kažkur toli Amerikoje. Tolimiausiame ir nuobodžiausiame šalies kampelyje. Guodė tik tai, kad šitaip galės likti su broliu. Nenorėjo, jog keliai išsiskirtų, bijojo, kad šie daugiau nebesusikirs, juk ji jau suaugusi, gali savarankiškai gyventi.
   Žengusi kelis žingsnius gilyn į mišką stabtelėjo it perlieta ledinio vandens. Nepastebimai pasipurtė tarsi klausimas, adresuotas jai, būtų koks svetimkūnis, prilipęs prie jos.
   -Ką? Nieko man nereikia iš tokios Miss įžūlybės kaip tu,-rauktelėjusi antakius grįžtelėjo per petį. Regis, tas svetimkūnis išties egzistavo, nematomais savo čiuptuvais prikibęs prie jaunosios von Sjuard.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Spalio 15, 2020, 08:31:46 pm
Ta pasipūtusi varnanagė buvo visiškai nepakenčiama. Pasidarė šlykštu vien nuo minties, kad gali tai bjauriai panelei likti skolinga. Deoiridh stovėjo ir svarstė, ką daryti. Kad ir ką von Sjuard sakė, ji netikėjo, kad viskas gali būti pamiršta. Taip paprasčiausiai nebūna.
Vyresnės merginos žodžius Deoiridh girdėjo, tačiau nieko nesakė. Nenorėjo vėl pradėti tos pačios dainelės. Tikėjosi kada nors sužinoti, ko von Sjuard iš jos norės. O dabar... Jeigu ji nori nešdintis, tegul daro tą kuo greičiau!
Ir staiga grifiukė kai ką prisiminė. Juk ne kas kitas, o šita pasikėlusi mergiotė, gynė tą nelaimėlę Elliw. Kodėl? Juk tas pasaulio prakeiksmas tikrai negali jai būti niekuo naudinga! Negi von Sjuard padeda iš geros širdies? Netikiu! Klausimai atrodė itin sudėtingi, tačiau Deoiridh įtarė, kad nenusiramins, kol nesužinos tiesos - ar bent tos versijos, kurią pasiūlys Sabrina von Sjuard. Neliko ką daryti - teks paklausti. Kiek padvejojusi rudaplaukė žengė porą žingsnių sprukti besiruošiančios varnės link ir kuo neutralesniu tonu paklausė:
- Klausyk... Kodėl tu taip rūpiniesi... - ta kvaiša - Elliw? Kuo ji tokia ypatinga, kad švaistytum laiką? Juk ji... Na...
Sakinio Deoiridh taip ir neužbaigė. Tonas nebuvo labai draugiškas, tačiau, atrodo, pavyko išvengti ir sarkazmo. Mergaitė bijojo, kad pabaigusi sakinį viską sugadins, tad šiaip ne taip prisivertė patylėti. Drąsiai žiūrėjo į Varno Nago mokinę ir nekantriai laukė, ką ji pasakys.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Sabrina von Sjuard Spalio 17, 2020, 09:35:23 pm
   Atmosfera tarp viena priešais kitą stovinčių mergaičių įkaito. Termometro stulpelis būtų gerokai šoktelėjęs į viršų, jei šį kas nors būtų turėjęs. Rodėsi sniegas, taip erzinančiai girgždantis po žieminių batų padais, ims ir ištirps tarsi nuo kaitriausių ugnies liežuvių.
   -Jei tai padės, galėčiau nustumti tave nuo šlaito. Atsitrenksi į uolas, esančias apačioje, arba panirusi į ledinį vandenį mirtinai sušalsi ir tuomet pasaulyje bus mažiau viena įžūlia grife, o tu nebesijausi man skolinga,-gūžtelėjo pečiais nutaisydama nekaltą veidą. Giliai viduje suplazdėjo noras pamokyti šitą grifiūkštę mandagybių, kaip pridera bendrauti su žmonėmis, o ypač tais, kurie išgelbėja kailį.
   Praplaukė kelios viliojančios idėjos, viena jų, pagąsdinti su šlaitu, tačiau sukelti pavojų kitam Sabrina nebūtų drįsusi. Būtų išgelbėjusi Deoiridh dar kartą net ir žinodama, kokia ši pasipūtusi ir įžūli. Turbūt tai pirmoji tokia nepakenčiama persona per visus šiuos septynerius metus, kuriuos jai teko praleisti čia, Hogvartse.
   -Moore manęs paprašyti ją prižiūrėti,-iškvėpė orą trumpam užsimerkdama,-kai nustoji visur matyti vien blogį, supranti, kad pasaulis kur kas gražesnis,-paslaptingai šyptelėjo. Nė nedvejodama būtų pasakiusi, kad Elliw išties yra pasaulio katastrofa, tačiau ji taip pat buvo miela, draugiška ir linksma. Be viso to - paslaptinga. Sabrinai vis dar nepavyko išsiaiškinti, kaip mažajai švilpei vis pavyksta už ko nors užkliūti. Smegenys ir instinktai veikia automatiškai, daro viską, jog kūnas išvengtų susižalojimų, o, regis, su ja viskas atvirkščiai.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Spalio 21, 2020, 09:16:34 pm
Kol Deoiridh mąstė, ar dar verta tęsti šitą kvailą pokalbį, von Sjuard sugalvojo ją pagąsdinti. Nepaisant to, kad žmones pažinojo gana prastai, grifiukė buvo tikra: šita pasikėlusi višta taip nepasielgtų.
- Na, tai ko lauki ir kankiniesi su šita įžūlia grife? Stumk, nebijok!
Žinoma, šiokios tokios baimės buvo, tačiau Deoiridh neketino to parodyti varnei. Ji tik stovėjo ir kiek galėdama drąsiau žvelgė į vyresnę merginą. Įtampa pakilo į neregėtas aukštumas. Škotei pasidarė smalsu, ar ir von Sjuard ją jaučia, tačiau tai buvo dar vienas dalykas, apie kurį nederėjo užsiminti.
Išgirdusi paaiškinimą, kodėl varnė terliojasi su ta kvėša Elliw, Deoiridh apstulbo. Jai rūpi, ko nori ar nenori Moore? O gal aš nori, kad ji manimi pasirūpintų!
- Ne tavo reikalas, kaip aš matau ar nematau pasaulio, - suburbėjo mergaitė, bet ir pati pajuto, kad balsas skamba kitaip - jis buvo gerokai liūdnesnis. Savo siaubui, Deoiridh suvokė pavydinti tai idiotei. Žinoma, ji pati turėjo Matthew, bet netgi po atostogų, praleistų su juo, mokykloje vengė rodytis, kad juodu kažkas sieja. Tad rudaplaukei reikėjo draugės. Sigurdas buvo artimiausia draugui, ką ji turėjo, tačiau ta situacija gąsdino. Klarė buvo teisi... Su manimi tikrai niekas nenori bendrauti... liūdną išvadą padarė mergaitė. Deja, nepasitikėjimas žmonėmis buvo pernelyg giliai įsišaknijęs jos širdyje. Netrukus rudaplaukė nusprendė, kad Moore sugebėjo padaryti kažką, kas išgąsdino von Sjuard. Ji tikrai negalėjo sutikti prižiūrėti Pasaulio Nelaimės tik dėl to, kad kažkoks profesorius paprašė. O ką tu žinai? Juk gerų žmonių pasitaiko. Kiek laiko nepasitikėjai Matthew? Tai, ką turite dabar, galėjot būti susikūrę prieš metus... Po tokių minčių "antpuolio" Deoiridh jau beveik žiojosi atsiprašyti. Bet čia ji prisiminė, kad herbologas Sabriną von Sjuard yra minėjęs. Ir, deja, minėjęs ne pačiais maloniausiais žodžiais.
- Jeigu esi tokia gera, kad vos profesoriui Moore paprašius puoli ginti Elliw, kuo blogesnis yra Matt... profesorius Turner? Per jo pamokas elgiesi kaip tikra bjaurybė. Prie tos nelaimės - jau švelni kaip vilna. Ir tau atrodo, kad aš galiu tikėti kuo nors, ką tu sakai?! - Deoiridh net nepastebėjo, kaip jos balsas pakilo, net pačiai buvo keista, kad išdrįso taip kalbėti su gerokai vyresne mokine. Bet trauktis jau buvo per vėlu, tad skotė stovėjo susidėjusi rankas ir žvilgsniu reikalavo von Sjuard pasiaiškinimo.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Sabrina von Sjuard Spalio 21, 2020, 10:10:13 pm
   Nė nemirktelėjo į tokią emocijų ir jausmų perpildytą grifukės išsišokimą. Sabrinai nuoširdžiai buvo jos gaila. Galbūt jai tik pasivaideno, bet mergaitė išties kažko bijojo, buvo sutrikusi ir... Ech, von Sjuard vis dar sunkiai sekėsi atskirti tai, ką jaučia kiti, tad teko tenkintis tik tuo, ką sugebėjo išskaityti iš veido iš raiškos. Visgi, kaip pradžiai, visai neblogai.
   Kažkas trakštelėjo, barkštelėjo, o galbūt užsiliepsnojo. Įtampa išaugo ir mergina buvo tikra, kad ją jaučia fiziškai. Kūnas į tai reagavo keistai. Visgi dėmesio per daug tam skirti neketino. Tebebandė suprasti, kaip jaučiasi Deoiridh, kol ši savo ruožtu drąsiai ir atkakliai stebėjo ją. Ar ji darė tą patį? Jei taip... Ką išvydo? Ką tos auksinės akys, priklausančios jos giminei, išdavė?
   Akys - sielos veidrodžiai...
    -Tiesa,-linktelėjo nusprendusi nebekelti audrų ir paprasčiausiai nusileisti. Ji vyresnė, vadinasi, išmintingesnė, nors charakterio ir nebuvo lengvo. Ak, ji paauglė, toks elgesys pateisinamas.
   Miško paklode nuaidėjus keistam klausimui, itin keistam, Sabrina kurį laiką tylėjo apstulbusiu žvilgsniu spoksodama į grifukę. Nesuprato, kodėl šiai taip rūpi jos santykiai su profesoriu Turner ir kodėl jai taip svarbu priežastys, dėl kurių ji rūpinasi Elliw.
   -Elliw mano... Draugė,-kiek neužtikrintai pratarė,-todėl ja rūpinuosi ne vien Moore paprašyta, br to, jis prašė prižiūrėti tik per jo pamokas, kitais momentais ją saugau dėl jos ir viso Hogvartso gerovės, o profesorius Turner...-stabtelėjo pasakojimo viduryje prisimerkdama ir žvilgtelėdama į rudaplaukę,-kodėl tau taip svarbu? Kuo jis toks ypatingas?-kilstelėjo antakį bandydama pasiruošti bet kokiam atsakymui. Toptelėjo netgi ir tai, kad mergaitė gali būti įsimylėjusi Matthew. Nuo tokios minties von Sjuard skubiai nusipurtėm. Šiais laikais visko būna, bet galbūt ne Hogvartse...
   -Jei nenori netikėk,-gūžtelėjo pečiais nė neketindama prisiekti krauju ar žodžiu, įtikinti savo žodžių grynumu,-nežinau, kodėl profesorius Turner manęs nemėgsta, aš tik bandžiau išsiaiškinti, kodėl jis davė savo varlei tokį vardą ir... Nemaniau, kad jis pasiėmęs netinkamai išaugusį musėkautą, nepagalvos, jog jo galva gali atsidurti jo nasruose,-didelių pastangų dėka susilaikė nesukikenusi. Tas vaizdas vis dar buvo įstrigęs atmintyje.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Spalio 22, 2020, 05:28:40 pm
Von Sjuard, atrodo, nebuvo nusiteikusi toliau kapotis. Pajuto įtampą? Nutarė, kad neverta erzintis su "įžūlia grife"? O gal yra tiesiog išmintinga ir susivokė, kad šis ginčas niekur nenuves? Deoiridh neįsivaizdavo, kuris variantas galėtų būti teisingas, bet savo noru Sabrinos von Sjuard išmintinga tikrai nepavadintų. Ji - tik taip mananti pasipūtėlė nutarė mergaitė.
Apstulbęs varnanagės žvilgsnis nesutrikdė Deoiridh. Mergaitė puikiai suvokė, kad iki šiol neapsilankė nė vienoje herbologijos pamokoje, tad lyg ir neturėtų žinoti, kaip su Matthew sutaria ar nesutaria kažkoks mokinys. Rudaplaukė tik dabar suprato pernelyg daug išsiplepėjusi, jau nekalbant apie tai, kad vos nepavadino profesoriaus Turner vardu.
- Elliw gali būti kažkieno draugė? - apsimestinai apstulbo Deoiridh, stengdamasi kažkaip nukreipti pokalbį nuo herbologo. Aiškintis, kodėl ji kažką žino, visai nenorėjo. Ypač šitai... Elliw draugei. Deja, pastaroji nenorėjo profesoriaus nugramzdinti į užmarštį. Ir, žinoma, pastebėjo kiek netikėtą Deoiridh reakciją. Tu tik tylėk! Nieko nesakyk! iš karto įsijungę saugikliai rėkte rėkė škotei. Ji pakluso - kurį laiką neištarė nė žodžio, tik vis taip pat atkakliai spoksojo į varnę. Tiesa, pati juto, kad žvilgsnis yra išsigandęs. Skubiai nusuko akis - labai tikėjosi, kad von Sjuard išgąsčio nepastebės.
- Jis nėra ypatingas, - kuo abejingiau mestelėjo Deoiridh. - Tačiau jis geras koledžo vadovas ir nori, kad mokiniams jo pamokos patiktų. Mano nuomone, jis daug labiau vertas pagarbos negu ta idiotė teleskopininkė. Ir nemanau, kad kas nors turi kabinėtis prie jo varlės vardo!
Visai netyčia škotė paskutinį sakinį tiesiog išrėkė. Suprato, kad tokia reakcija sukels dar daugiau klausimų, tačiau jau buvo per vėlu. Nenorėdama dar labiau apsikvailinti Deoiridh nieko nebesakė. Galiausiai nusisuko nuo Sabrinos. Kuo toliau, tuo mažiau grifiukė suprato šią merginą - ir tai ją gąsdino.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Sabrina von Sjuard Spalio 22, 2020, 11:04:21 pm
   -Kiekvienas gali būti kieno nors draugu,-linktelėjo patvirtindama ir vaizduotėje piešdama save, kaip seną, žilą, susikuprojusią ir suvargusią bobutę. Beveik tokią pat, kaip Sorenas. Na, tik jos brolis nebuvo kol kas žilas ir toks senas, kaip save įsivaizdavo rodydama begalinį išmintingumą.
   Nesusitvardžiusi prunkštelėjo tuoj pat bandydama surimtėti ir sugrįžti prie pokalbio.
   -Atleisk, tai nuskambėjo per daug... Keistai,-galiausiai paaiškinusi savo elgesį kelis kartus giliau įkvėpė. Net ašara spėjo ištrykšti, tad atbula ranka teko šią nusivalyti.
   -Tikrai?-na, štai, jos ir vėl sugrįžo prie rėkavimo ir per kraštus besiliejančių emocijų,-nustok rėkti, girdžiu tave, nebent rėkti tam, kad profesorius Turner išgirstų,-ištarė tarsi numesdama jauką vandenyje besitaskančiai žuviai. Vylėsi, kad mergaitė sureaguos, ims atkakliai prieštarauti, gintis ir lengvai išsiduos. Lengviau ir būti negali, be to, ji dar visai maža, todėl dideliu apsukrumu ir proto pasižymėti neturėjo, leidosi valdoma emocijų. Panašiai, kaip ir pati von Sjuard. Štai ir panašumas.
   -Profesorius nemokantis kerėti vertingesnis už Elliw? Kodėl mokinę lygini su profesoriumi?-prisimerkė,-nesąžinga,-galiausiai konstantavo faktą kilstelėdama antakius. Pasiruošė būsimiems audros kardų kirčiams. Jau spėjo suprasti, kad su grifuke nebus lengva, o juk net su Elliw lengviau.
   -Nesikabinėjau, pasmalsavau,-nusibraukusi kaltę šyptelėjo.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Spalio 23, 2020, 12:31:04 am
- Kiekvienas? Ar tu dėl to tikra? - liūdnai paklausė Deoiridh. Įtarė, kad Sabrina klausimą supras visai kitaip, tačiau šiuo momentu ji labiausiai abejojo pati savimi. Išties, ką gi ji žinojo apie Elliw? Na, kad ji nevėkšla, tai žino visi. Bet gal varnė nemelavo? Gal ta kvailelė tikrai yra linksma ir draugiška? Priešingai nei tu pratęsė saviplakos seansą grifiukė. Deja, dabar reikėjo užsiimti ne savęs analizavimu, o šituo visiškai beprasmišku ginču su mergina, kurios galbūt daugiau gyvenime nebesutiks.
Juokas, jo slėpimas ir apsimestinis atsiprašinėjimas. Ak, kaip puikiai Deoiridh pažinojo šituos požymius. Buvo akivaizdu: von Sjuard yra viena iš daugelio: jai rūpi tik kažkuo apsimesti, kad paskui galėtų kažko reikalauti. Vadinasi, ji, Deoiridh, visą savo gyvenimą turės jaustis skolinga. Panašu, kad teks su tuo susitaikyti...
- Kam tau reikia, kad jis išgirstų? - nelabai suprato rudaplaukė, tačiau apsižvalgė - ką gali žinoti, gal Matthew kažkodėl atsidūrė čia, o ji jo nepastebėjo? Vis dėlto nepamatė ir dabar, tad teliko tikėtis, kad herbologas šiuo metu yra pakankamai toli, kad negirdėtų, kas čia vyksta. - Sakau tau. Jis yra geras koledžo vadovas. Stengiasi dėl mokinių. Manau...
Laiku spėjusi prikąsti liežuvį Deoiridh mintyse nusikeikė. Kažką von Sjuard turėjo. Kodėl ji nuolat priverčia grifiukę sakyti dalykus, apie kuriuos geriau yra patylėti? Kaip ji tą padaro? Tai buvo dar viena priežastis jaustis itin nejaukiai.
- Aišku, vertingesnis! Bet kas už ją vertingesnis! - vėl pakėlė balsą škotė. Nebenorėjo kalbėti apie tą idiotišką mokinę, apie kurios nevėkšliškumą gandai sklandė po visą mokyklą. - Kuo ji tau taip nusipelnė, kad nuolat gini? Gal ji tavo kokia sesuo, tik tu bijai tą pripažinti? Kažkas turi būti! Žmonės šiaip sau nepuola ginti kiekvieno pasitaikiusio kvailio!
Deoiridh pradėjo kvėpuoti giliau. Jautėsi taip, tarsi būtų nubėgusi maratoną. Atsisukusi vėl įsižiūrėjo į vyresnę mokinę. Bandė bent ką nors suprasti. Kodėl ji taip elgiasi? Iš viso, kodėl čia su ja aiškinasi? Juk jau seniai galėjo išeiti!
- Tu kažkokia keista, - staiga išrėžė Deoiridh.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Sabrina von Sjuard Spalio 23, 2020, 01:31:30 pm
   Liūdesio gaidelė, išryškėjusi mergaitės balse, privertė prisimerkti. Auksinės akys susiaurėjo dar kartą nuskenuodamos grifukę. Pasidarė įdomu, kas iššaukė tokią emociją. Toptelėjo, jog galbūt skaudi patirtis, kurios dėka neteko svarbaus draugo, o gal gi ir visų. Sabrina būriu draugų pasigirti taip pat negalėjo, tačiau buvo draugiška su tais, kurie pasirodydavo tinkami draugystei. Juk sugebėjo susibendrauti su Kaylie, netgi ir Elliw laikė savo drauge. Beabejo, svarbiausias mergaitei buvo Sorenas. Jis visuomet ją palaikydavo ir būdavo šalia.
   -Taip, kiekvienas,-galiausiai pratarė linktelėdama,-tereikia surasti žmogų, kuriam rūpės praeiti sienas, kuriomis kiekvienas vienaip ar kitaip yra apsistatęs,-šyptelėjo bene draugiškai. Jau beveik ėmė panašėti į barzdočių, dar keleri metai ir ji tikrai taps išmintinga, ramia, pastabia ir perims viskas savybes iš Soreno.
   -Ne man reikia, o tau,-papurtė galvą,-tu čia šūkauji taip tarsi trokštum, kad čia atbėgtų ne tik profesorius Turner, bet ir visi Uždraustojo miško gyviai,-vaizduotė akimirksniu ėmė piešti, kaip prie jų prisiartina koks akromantula ar draugiškai nenusiteikęs kentauras. Joms vargiai pavyktų susidoroti su tokiais priešininkais. Na, galbūt jai, von Sjuard, ir pavyktų, pasinaudojusi vampyrišku greičiu galėtų dingti iš čia, tačiau įskiepytos vertybės ir sąžinė nebūtų leidusi taip paprastai dingti.
   -Džiugu, jog jūsų koledžui atiteko toks geras profesorius,-linktelėjo nebesiginčydama su mergaite. Galvoje praplaukė žodžiai:profesorius, nemokantis kerėti, tik nuo šio sakinio Sabrina susilaikė. Nebenorėjo dar labiau pabloginti situacijos.
   -Nebešauk, prašau, aš puikiai tave girdžiu,-rankos automatiškai pakilo užspausdamos ausis. Žmogui tai tebūtų sukėlę tik diskomfortą, o štai vampyrui - skausmą. Kartais privalumas tapdavo kliūtimi.
   -Ta kvailė, kaip tu sakai, nešaukia, yra kur kas draugiškesnė už tave ir su ja savotiškai linksma,-gūžtelėjo pečiais,-ir ne, ji ne mano sesuo, teturiu tik vyresnį brolį,-išdėsčiusi visus Elliw pliusus, sužiuro į Deoiridh. Padažnėjęs kvėpavimas pranešė apie nervinimasi?
   -Ačiū,-ėmė juoktis išgirdusi tokį keistą žodžių kratinį,-tu ne ką mažiau keistesnė,-šyptelėjo tebekikendama.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Spalio 25, 2020, 08:01:50 pm
Atrodė, kad von Sjuard itin atidžiai tyrinėja Deoiridh. Dėl to mergaitė jautėsi nejaukiai. Tad kai žvilgsnis pasidarė dar akylesnis, ji kone išsigando. Blogiausia buvo tai, kad Sabrina taip akylai į ją įsispoksojo po neapdariai liūdnai ištarto klausimo. Ką ji apie mane žino? Kodėl ji nuolat kalba apie Matthew? susirūpino Deoiridh. Seniai buvo aišku, kad šitos merginos reikia pasisaugoti. Grifiukė pradėjo galvoti, kad ji galbūt yra legilimantė. Tokiu atveju reikėjo galvoti apie ką nors visiškai nereikšmingo. Vis tik, ko gero, jau buvo per vėlu - jeigu varnė išties galėjo perskaityti jos mintis, ji jau seniai viską žino.
- O kaip žinoti, ar žmogus pereis dėl tavęs sienas? Kaip žinoti, ar kitas žmogus yra vertas tų pastangų? - staiga paklausė rudaplaukė. Tikėjosi, kad klausimai neišduos, kaip jai rūpėjo sužinoti atsakymus. Svajojo, kad balsas skambėtų abejingai, tačiau taip tikriausiai nebuvo.
Deoiridh taip ir nesuprato, ką turėjo omenyje vyresnioji mergina kalbėdama apie Matthew, tačiau pasinaudojo proga šios temos nebetęsti. Su mielu noru sutiko nešnekėti apie herbologą. Tiesą sakant, labiausiai norėjo iš viso apie nieką daugiau nebesišnekėti. Vis dėlto kai von Sjuard užsidengė ausis, Deoiridh nesusilaikiusi kilstelėjo antakius: argi būtina taip demonstratyviai rodyti nepasitenkinimą?
- Jeigu kažkas nepatinka, tai eik iš čia. Tavo žiniai, aš iš viso nešaukiu, - suburbėjo mergaitė. - Smagu girdėti, kad tau su Elliw linksma. Nemoku būti draugiška. Atsiprašau.
Paskutinis žodis turėjo būti kupinas sarkazmo. Deoiridh visiškai nenorėjo, kad Sabrina suprastų, kaip šis pokalbis ją skaudina. Deja, ji įtarė, kad šiuo atveju sarkazmą lengvai nugalėjo liūdesys ir apmaudas. Pradėjo mąstyti apie priežastis, kodėl yra tokia, kokia yra. Buvo tikra, kad tie pusantrų metų, kai ji bendravo su Matthew, yra per mažai, kad išmoktų normaliai bendrauti. Vis dėlto Sabrinai šito žinoti nereikėjo. Deoiridh stovėjo nusisukusi nuo merginos ir svarstė, ką reikėtų daryti dabar: pabėgti ar bandyti toliau kalbėtis su mergina. Ausys pagavo paskutinius Varno Nago mokinės žodžius, tačiau nieko į juos neatsakė. Visą pyktį ir susierzinimą lauk išstūmė vidinis sunkumas ir liūdesys.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Sabrina von Sjuard Spalio 26, 2020, 10:40:01 pm
   Jaunoji von Sjuard visai sutriko. Jautėsi taip tarsi jai kažkas po nosimi būtų pakišę subtiliai, su gilia mintimi parašytą eilėraštį ir lapą su aibę klausimų, į kuriuos ji turėjo atsakyti perskaičiusi tą poeto kūrinį. Bėda ta, kad poezija jai buvo svetima, kaip sportininkui politika. Politikoje bent jau Fasiras gaudėsi, šiuo klausimu būtų pagelbėjęs, o poezijoje?
   Nelabai suprato, kodėl Deoiridh taip rūpi atsakymai į šiuos klausimus ir tebeknietėjo sužinoti, kas ją sieja su Matthew, tik į pastarąjį klausimą atsakymo neišgaus. Ką gi...
   -Na...-giliai įkvėpė stengdamasi suformuluoti atsakymą,-jis nebandys sutaranuoti sienų, kuriomis esi apsistačiusi, priešingai, jis pasibels ir ramiai lauks, bandydamas jas suminkštinti kantrumu, rūpesčiu ir meile...-atsidūrusi pas Soreną ji buvo pasistačiusi aukštas, regis, neįveikiamas sienas. Nenorėjo, kad kas nors be Leopoldo galėtų žinoti, kaip ji jaučiasi ir būti artima, tačiau vyresnysis brolis jas nugriovė rūpesčiu, globa ir broliška meile. Parodė Sabrinai, jog bijoti yra žmogiška, o dar vienas artimas nepamaišys. Puikiai prisiminė, koks Sorenas buvo išsigandęs, kai į jos kambarį įskrido Fandangas su savo užpuoliku. Tąkart abu gavo mini širdies smūgį.
   -Suprasi, jei tokį sutiksi,-gūžtelėjo pečiais nebežinodama, kaip reiktų tai paaiškinti. Dar visai neseniai teturėjusi vos vieną šeimos narį, dabar jaunoji von Sjuard galėjo pasigirti netgi keliais - Leopoldu, Sorenu, Fasiru, Davina, nors šią pažinojo neilgai, ir Baubu, namų elfas ypatingai patiko Sabrinai. Galbūt dėl to, kad šį matė pirmą kartą.
   -Nuo tavo šūkavimų baigiu apkursti,-sumurmėjo suirzusi, jog jos ir vėl grįžo nuo ten, kur pradėjo,-moki, tik nenori,-kirto atgal debtelėdama į mergaitę. Pokalbis ėmė erzinti ir Sabrina išties mielai būtų pasišalinusi.
   -Kad susirastum draugų, reikia įdėti pastangų, antraip liksi viena,-vyptelėjo.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Spalio 27, 2020, 11:00:10 pm
Susidarė įspūdis, kad von Sjuard sutriko. Teliko kažkokiu būdu išsiaiškinti, kodėl. Dėl to galėjo būti kalti nuolatiniai Deoiridh klausimai ir pasisakymai apie draugystę. O galbūt jai pavyko užgauti kokią jautrią stygą? Dabar pasidarė labai smalsu, tačiau grifiukė įtarė: kadangi pati akivaizdžiai kažko nesako Sabrinai, pastaroji irgi nepuls pasakotis. Kadangi daug svarbiau buvo neišplepėti nieko, ko nereikia, apie Matthew, rudaplaukė nutarė likti prie šito - tylos - varianto.
Atsakymas buvo visai nenaudingas. Visa tai, ką dabar kalbėjo von Sjuard, jai jau buvo žinoma. Juk būtent taip elgėsi herbologas. Tačiau ką daryti tuo atveju, kai tavo bendraamžiams visiškai neįdomu? Kaip draugų susirasti tada? Į galvą ir vėl atėjo mintis, kad Klarė buvo teisi. Ji, Deoiridh, tikrai nesusiras draugų.
- O tu ar pažįsti tokių? - toliau kamantinėjo grifiukė. Kiek padvejojusi pridūrė: - Ar Elliw yra verta tų pastangų?
Labai norėjosi mesti kokią kandžią pastabą apie tai, kad su ta švilpe reikia ypatingai daug pastangų, tačiau jos, atrodo, nustojo šūkauti (na gerai, ne jos, o tik ji), tad nesinorėjo ir vėl bartis. Vis dėlto tas von Sjuard apsimetimas, kad ji viską žino, kiek erzino rudaplaukę.
- Tu negali žinoti, ką aš moku, o ko - ne. Aš niekada neturėjau priežasčių būti draugiška, - abejingu tonu ištarė Deoiridh. Staiga nutilusi susimąstė, ar nebus ir vėl per daug prišnekėjusi. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl pastaruoju metu tiek daug visiems pasakoja apie save. Ar tai buvo galimybės atsiverti Matthew pasekmė? Kaip tokiu atveju jai išmokti atvirai kalbėti su herbologu, bet nepulti visko pasakotis visokiems von Sjuardams? Užduotis neatrodė būsianti iš lengvųjų.
- Kokias pastangas dėjo Elliw? - vėl suirzusi paklausė Deoiridh, vis nenorinti palikti tos kvėšos ramybėje. Ko gero, ji niekaip negalėjo suprasti, kaip toks žmogus gali turėti draugų, kai ji pati su visais iš eilės barasi arba bijo kalbėti. - Aš stengiuosi! Tik niekam tai nėra įdomu.
Paskutiniai žodžiai buvo ištarti kiek garsiau, tačiau buvo galima tikėtis, kad Sabrina nepalaikys to rėkimu. Deja, Deoiridh vėl jautėsi įsiskaudinusi, tad žengė kelis žingsnius ir atsisėdo ant sniego. Atrodė, kad visai nepaisė, kad šalimais yra vyresnė mergina. Pasidėjo galvą ant kelių ir giliai susimąstė.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Sabrina von Sjuard Spalio 28, 2020, 10:55:33 pm
   Giliai įkvėpė stengdamasi nusiraminti ir į viską pabandyti žvelgti iš Deoiridh kailiuko. Sekėsi nekaip. Nesuprato, kodėl mergaitė tokia irzli, pikta ir nedraugiška. Kaip išvis Sorenui pavyko visus šiuos septynerius metus išbūti tokiam kantriam ir supratingam? Net tuomet, kai Sabrina keldavo didžiausias scenas, jis tik blausiai nusišypsodavo tarsi būtų prie to pratęs. Ilgaamžė patirtis ir ištisų šimtmečių užauginta kantrybė. Tada išvada viena: tokį lygį pasiekti jai prireiks laiko, o dabar tieaiog gali pasiusti čia?
   -Aha,-palinksėjo susimąstydama ar Fasirą galėtų priskirti prie tų žmonių. Jis bandė su ja susibendrauti, tačiau jį kol kas pažinojo menkai, kaip ir jis ją, bet galbūt ateityje...
   -Kodėl taip klausinėji? Ir kuo tau taip svarbi Elliw? Ką ji blogo padarė?-susiraukė bandydama įsivaizduoti, kas galėjo jaunąją grifę priversti taip nemėgti tos vargšės švilpės. Per galvą iš teleskopo gavusi laiminga nebuvo ir ji, bet tai draugystei užsimegzti nesutrukdė. Bendrauti su teleskopų globėja buvo visai smagu.
   -Vienišo vilko gyvenimas patrauklesnis?-kiek kandžiai paklausė nutaisydama abejingą veidą. Auksinės akys prisimerkė įsmigdamos į mergaitę. Abejojo, kad jai patiko būti vienai, retas, kuris renkasi vienatvę, ypač, vaikai, tad problema buvo kitur.
   -Trenkti man per galvą su teleskopu,-vyptelėjo tyliai atsidusdama, vylėsi, kad Deoiridh suvoks, kad tai tebuvo tik pokštas,-ji parodė, kad nėra tokia nedraugiška it pikta, kaip tu,-galiausiai pateikė ant sidabrinės lėkštutės atsakymą, kurio švilpė taip troško. Norėjo, dabar gali džiaugtis.
   Ir iškart pasigailėjo savo žodžių. Nežinojo ar grifė kalba nuoširdžiai, tačiau kažkas viduje trakštelėjo. Ji atsileido nusvarindama rankas prie šonų, kiek atlaidžiau žvilgtelėdama į priešais stovinčią personą.
   -Galbūt dėl to, kad nuolat šūkauji ir bandai "įkąsti" visiems?-be jokios pašaipos, išties svarstydama tokį klausimą, susimąstė.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Spalio 30, 2020, 12:27:40 pm
Šita pasikėlusi mergiūkštė turėjo draugų - ar bent jau pati taip sakė. Vis dėlto Deoiridh įtarė, kad von Sjuard nemeluoja: paprasčiausiai nematė priežasties, kodėl varnė turėtų tai daryti. Deja, ši mintis gerokai skaudino rudaplaukę: argi Sabrina nebuvo daug bjauresnė už ją? Kažkokia išlepinta princesė nusprendė Deoiridh, nors kažkokia vidinė nuojauta kuždėjo, kad taip tikrai nėra. Toks vidinis prieštaravimas vertė mergaitę bandyti išsiaiškinti tiesą. O tai, deja, reiškė, kad reikės bendrauti su von Sjuard.
Gimė iš karto atsakė į klausimą apie Elliw animagė, bet garsiai jo ištarti neišdrįso: buvo akivaizdu, kad vyresnė mergina įstojo į švilpės mylėtojų klubą. Kadangi Deoiridh buvo tikra, kad su Sabrina von Sjuard geriau pernelyg nesusipliekti, nutylėjo iš viso. Dar kartą įsitikino, kad tyla yra geriausia byla, tad nutarė iš viso nieko nebesakyti.
Deja, tokį šaunų planą sugriovė... ne kas kitas, o ta pati Sabrina, vis dar nepaliekanti grifiukės ramybėje. Kandus klausimas gerokai išgąsdino - eilinį kartą pasirodė, kad varnė gali skaityti mintis.
- Ne visi turi pasirinkimą, - tyliai sumurmėjo Deoiridh. Dabar labiau nei bet kada norėjo, kad šalia būtų Matthew. Ar netgi Sigurdas - net su juo bendravimas buvo paprastesnis.
Pagaliau išsiaiškinusi, kuo Elliw geresnė už ją, grifiukė liūdnai nusijuokė. Puikiai prisiminė, kaip tas pats profesorius Moore uždarė ją stiklainyje vėliau ketindamas išskrosti. Kur pasaulio gelbėtoja Sabrina von Sjuard buvo tada? Ne, pasirodo, Deoiridh nėra pakankamai svarbi ar reikalinga šiam pasauliui, kad kas nors stotų ginti jos. Prisiminimas apie magijos istorijos pamoką, kai Sigurdas būtent dėl jos pradėjo šaukti ant profesorės, šiek tiek sušildė širdį, tačiau vis tiek buvo labai skaudu. Žinoma, Sabrina negalėjo žinoti, kodėl Deoiridh elgiasi būtent taip. Vis dėlto faktas, kad ji nieko nė nepabandžiusi išsiaiškinti puolė drabstytis purvais, stipriai žeidė. Mergaitė labiau susigūžė, kad tik von Sjuard nepastebėtų jos emocijų, ir galiausiai neišlaikiusi pravirko.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Sabrina von Sjuard Spalio 31, 2020, 01:04:15 pm
   Tokios reakcijos, kokia atsispindėjo jaunosios grifės veide, nesitikėjo. Kiek sutrikusi, atsargiai žvilgtelėjo mergaitei į akis. Bandė išskaityti iš akių viduje siaučiančius jausmus. Kaip Sorenui tai pavykdavo? Ar jis taip gerai ją pažinojo ar paprasčiausiai šiuo klausimu pasitarnaudavo patirtis ir įgūdžiai? Nusivylusi nudelbė žvilgsnį žemyn. Nebežinojo, ką derėtų daryti. Jei būtų seniai išėjusi, dabar netektų sukti smegeninės, ką turėtų atsakyti ar išvis patylėti. Vyptelėjo pati sau auksinėms akims klaidžiojant po sniegu nuklotą žemę. Štai ten stypsojo sudžiūvusi, seniai nuo savo maitintojo nukritusi šakelė, nesugebėjusi gerai pasislėpti po sniegu, o ten, kiek toliau puikavosi kiškio pėdutės, įspaustos sniege. Kiek daug gali pamatyti pažvelgęs žemėn.
   -Ne visi sau jį leidžia,-gūžtelėjo pečiais leptelėdama tai, kas buvo ant liežuvio galo. Visos mintys išgaravo, teliko tik tuščia kiaurymė. Netrukus padėtį pablogino Deoiridh reakcija. Rudaplaukė ne itin suprato, kodėl jos pašnekovė taip susigūžė. Ji nė nekrustelėjo, kad ją išgąsdintų. Žioptelėjo iš netikėtumo ir sutrikusi įsispoksojo į mergaitę. O ką daryti dabar?
   -Ei... Aš atsiprašau...-kodėl atsiprašė nežinojo, bet kodėl pasielgė taip - puikiai suprato. Žengusi kelis žingsnius kilstelėjo lūpų kampučius apkabindama pravirkusią grifę. Niekad neteko raminti žmogaus, liejančio savo kūno skysčius sūriomis ašaromis, tad vylėsi, kad netrukus viskas baigsis.
   -Verčiau grįžkim į pilį, visai neatsisakyčiau kokio nors gardėsio, o tu?-šyptelėjo bandydama nukreipti tiek savo, tiek rudaplaukės dėmesį kitur.
   Netrukus baltame sniege, kuriame puikavosi kiškio pėdsakai liko ir dar vieni - nereikšmingi ir trumpalaikiai.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: mergaitė123 Gruodžio 20, 2020, 02:04:36 pm
Buvo rami popietė. Adelei pamokos jau buvo pasibaigusios, todėl mergaitei nebuvo ką veikti. Kartais ji svajodavo žaisti kvidičą, o kartais tiesiog ramiai dieną praleisti kažkur prie ežero, miške ar, bet kur kur tik nėra milžiniško šurmulio. Šiandien Adelytė linksmai ir pasišokinėdama lėkė link ežero. Ji tiksliai nežinojo, kurioje vietoje žada praleisti popietę, bet bebėgdama pastebėjo statų šlaitą, kuris užsibaigdavo vandeniu. Ką aš čia veiksiu, čia nieko nėra??? Rimtai? Klastuolė buvo pamiršusi, kad už jos ėjo Snaigė. Snaigius, tai buvo katinas, kurį Adelė gavo vykdama į Hogvartsą. Šis katinas buvo jos sesės Žanos, kuri buvo kerėjimo profesorė dovana. Tiesą sakant šis katinėlis buvo Žanos katės- Arianos arba kitaip vadinamos Pūke atsivesta katytė. Na, gerai jau per ilgai užsisvajojau, reikia man susirasti kokią vietelę ant to šlaito, kad koks gražus vaizdas matytųsi ar kas dar. Nenoriu stebėti, kaip mokiniai baigia pasmaukti vienas kitą, o jeigu pamatysiu tokius pati padarysiu tai jiems abejiems. Adelė paėmė Snaigę į rankas ir greitai atsisėdo ant stataus šlaito. Mergaitė tempėsi ir mamos padovanotą juodą lyg smala portfelį su jos vardu ir pavarde, kuriame buvo ir skanėstų jos katytei. Adelė ją visada lepindavo.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Amelija Harmon Gruodžio 20, 2020, 03:10:16 pm
 Kaip gerai, kad atlikau visus namų darbus... Tai buvo vienintelė mintis, kuri tuo metu sukosi Amelijos galvoje. Tiesa, šiandien proefesoriai uždavė stebėtinai mažai namų darbų ir Amelija jau pradėjo galvoti ar tik čia nebus kažkas negero. Bet dabar, Amelijai einant link ežero, švietė saulė ir oras buvo gražus bei ramus, todėl mergaitė sugebėjo užmiršti visus rūpesčius. Ji po truputį ėjo mokinių išmintu takeliu, tada pasuko kažku į šoną. Koks skirtumas kur nueis, tokiu oru visur gražu. Amelija tolumoje pamatė kažkokią visai gražią vietelę, ten kažkas buvo bet Amelija neįžiūrėjo kas. Arčiau priėjus Amelija išvydo mergaitę. Ši laikė katytę ir Varno Nago mokinei truputį kilo pavydas. Ji irgi norėjo gyvūno. Bet ilgai nesvarsčius Amelija nusprendė, kad blogom mintim čia nėra vietos. Ji priėjo prie mergaitės. Staiga suprato, kad yra labai arti jos, o ši Amelijos dar nepastebėjo. Amelija nenorėjo išgąsdinti mergaitės, todėl pradėjo galvoti ką daryti. Jeigu pasisveikins, mergaitė galimai išsigąs, o jeigu ji paeitų atgal ir... Ne, taip irgi negerai, kvailai atrodytų, jeigu ją pastebėtų taip slenkančią. Galiausiai, nebegalėdama tylėti, Amelija kuo ramiau ištarė:
- Labas, aš Amelija.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: mergaitė123 Gruodžio 20, 2020, 04:35:52 pm
Adelė labai glostydama savo katytę primerkė akis, atrodė, kad tuoj užmigs, tačiau išgirdo kažkokios Amelijos pasisveikinimą. Mergaitė atsisuko ir prakalbo:
- Labukas, Amelija, aš esu Adelė Mokslinčė iš klastūnyno, o tu, Amelija, kaip matau esi iš tų protinguolių Varno nago koledžo. Adelė nusijuokė ir pakvietė Ameliją prisėsti šalia. Po kelių minučių Mokslinčė prakalbo:
- Na, tai kaip sekasi? Matau, kad tu dar geros nuotaikos palyginus. Išvis ką tu čia veiki?
Tikiuosi, kad šita moksliukė nebus tokia kvaila ir nemaloni, kaip kiti varno nago koledžo nariai ir tegul pasilieka tuos savo taškus sau, nes jie rūpi tik jiems, bet pala ar tik mes jų nepralankėm? Na dabar tai tikrai turėsiu kelis žodžius jai...
- Tikriausiai tau, Amelija, yra labai keista, kas klastuoliai pralenkė varnius, nors man atrodo, kad taip anksčiau ar vėliau vis tiek turėjo atsitikti. Gi turi būti bent kiek teisybės šitam prakeiktam pasaulyje, ar ne? -nusijuokė Adelytė.
Tai aišku, kad labai nusišnekėjau, gi kitaip šita durna smegeninė sugalvot ir negali, na bet jau tokia ta mano smegeninė ir aš nieko nepakeisiu, na nebent....reikia apsikeisti smegenimis su kokiu nors Varno Nago koledžo mokiniu, nors iš bėdos ir vaikas iš Grifų Gūžtos tinka...
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Amelija Harmon Gruodžio 20, 2020, 05:38:34 pm
 Amelija apsidžiaugė, kad neišgąsdino mergaitės, bet anos pasisveikinimas buvo toks... Šleikščiai saldus? Amelija pradėjo dvejoti ar reikėjo čia eiti. Vis gi į užduotus klausimus reikėjo atsakyti, na, arba skelbti karą. Bet pastarasis variantas Amelijai nepatiko, todėl ji prakalbo:
- Tai šian gražus oras. Ir man sekasi visai gerai. O tau?
 Į paskutinį klausimą Amelija nesugalvojo atsakymo, todėl nutilo. Klausydamasi pašnekovės suprato, kad vien per ją nenori susidaryti blogos nuomonės apie Klastūnyną. O Adelė tokią nuomonę kaip tik ir sudarinėjo. Varnanagė nebuvo nusistačius prieš jokį koledžą ir nenorėjo, kad tai pasikeistų. Juk tai tik viena mokinė. Tramdė save Amelija, tuo pačiu bandydama nekreipti dėmesio į Adelės erzinimus.
- Na taip, pralenkė. Na ir kas? - tarstelėjo Amelija kol kas laikydamasi ramiai. Kiek pasėdėjo tyloje.
- Tikrai. O kas tą pasaulį prakeikė?.. Jeigu prakeikė? Kokia tai turėjo būti jėga... O gal mes, žmonės, prakeikėm? - na štai, vėl prasimušė Amelijos polinkis į filosofiją. Deja visai ne laiku ir ne vietoj. Tikrai nebuvo malonu, kad tai girdėjo šita mergaitė ir, ko gero, dabar taikėsi pasijuokti. Na galėjau pasilaikyti savo mintis savo galvoje. Dar pagalvojo Amelija.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: mergaitė123 Gruodžio 23, 2020, 03:16:16 pm
Adelė labai stipriai sutriko gavusi tokį nenuostabų Amelijos Harmon atsakymą. Na, tai galėtų ji čia sau ne filosofuoti, jeigu jau taip nori, tai tegul ir keliauja pas filosofus...
- Na, gerai jau gali ir baigti, nenoriu čia trenkti tau į veidą prieš visus. Beje, ką tu čia veiki? Išsimaudyt žiemą atėjai?
Adelė laukė Amelijos atsakymo, o belaukiant ramiai stebėjo jos kvailą veidą, kai išgirdo Adelės klausimo. Tuoj pradėsiu juoktis, negi šitą varnė Amelija negali sugalvoti kokio nors kvailo atsakymo?
- Na, tai žadi kažką žadi atsakyti ar ir tylėsi čia visą dieną??? Gal tau pakartoti? -susinervino Mokslinčė.
Staiga mergaitė pastebėjo, kad jos plaukuose buvo rožinės žiobariškos gumos, kas čia toks kvailys ir sugeba tai padaryti man? Jau geriau kokiai Amelijai į plaukus gumą prilipintų...na ir kaip aš ją dabar išimsiu? Kirpti plaukų aš tai tikrai nenoriu. Žanos sesuo įpykusi nukėlė katytę nuo kelių ir iš visų jėgų bandė išplėšti gumą ir plaukų, kuri buvo prilipusi labai stipriai. Gal man reik nueiti pas žiobarotyros profesorių, nes jis tokias žiobarų nesąmones tūrėtų išmanyti, na arba galiu parašyti laiškelį ir nusiųsti jį su mokykline pelėda savo žiobarui tėvui, bet to tikrai nedarysiu. Tikrai nežadu mirti...
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Amelija Harmon Gruodžio 27, 2020, 09:09:59 pm
 Kuo toliau tuo labiau Amelijai nepatiko priešais ją esanti mergaitė. Kaip ten jos vardas? A, Adelė... Kažkodėl susitikus nemalonų žmogų, jo vardas Amelijai nebebuvo toks svarbus ir neatrodė reikalinga jį žinoti. Išgirdus kvailą klausimą Amelija net nesiruošė į jį atsakyti. O kam? Bet tylėti kažkaip irgi nesinorėjo.
- Tiesiog man nusibodo būti pilyje, - negarsiai ištarė ji. Vėl tyla. Amelija negalėjo pakęsti sėdėjimo prie jos nekenčiančio žmogaus ir tylėjimo.
- O tu ką čia veiki? - galiausiai paklausė. Daugiau ji nespėjo ko nors pasakyti, nes Adelė labai aktyviai pradėjo kažką daryti. Per tą laiką Amelija sugebėjo suprasti, kad tas kažkas yra mergaitės plaukuose, o galiausiai ir pastebėjo, kad ten - kramtoma guma. Kas jeigu ji pradės kaltinti mane? Susiraukė Amelija.
-Kas atsitiko? - paklausė ji, nors jau pamatė kas čia darosi. Tiesiog sėdėti ir žiūrėti negalėjo.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: mergaitė123 Gruodžio 28, 2020, 12:54:08 pm
Adelė galvojo: na ir varnė, nuobodu jai mat pasidarė...
- Na, aš atsiprašau, kad su tavimi nemandagiai elgiausi, tiesiog visiškai neturiu draugų, todėl nežinau kaip su bendraamžiais bendrauti, - prisipažino Mokslinčės pavardę nešiojanti panelė. Ji dar kelias minutes bandė išimti gumą iš plaukų ir bedarydama šį kvailą darbą ji kalbėjo su Amelija:
 - Taip jau atsitiko, kad pas mane plaukuose yra žiobariškos gumos, tavęs nekaltinu, nes tu gi gėrietė Varno Nago koledžo gyventoja, čia tikriausiai koks bendrakursis bus rankas prikišęs, lyg jiems darbo trūktų...
Klastuolė dar kelias minutes išiminėjo gumą iš plaukų ir pagaliau išrovė visą kramtomąją gumą. Na ir puiku, vis gi šiandienai gėdos man ir taip per akis, -galvojo Mokslinčė vardu Adelė.
Mergaitė po kelių minučių apsikabino katytę vardu Snaigė ir ištraukė jai skanėstų, kurie katytei buvo patys mėgstamiausi, vis gi šeimininkė augintinį labai mylėjo ir gerbė, gal net labiau už profesorius, direktorius ir Magijos Ministerijos darbuotojus.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Amelija Harmon Sausio 03, 2021, 12:48:12 pm
 Amelija pradėjo nieko nebesuprasti. Adelė buvo turbūt bjauriausias iki šiol jos sutiktas Hogvartso mokinys, o dabar ji atsiprašo? Tikrai keista. Ir juk nemokant bendrauti nebūtinai reikia su kitu nemaloniai kalbėti?... Amelija nuvijo visas mintis ir tyliai sumurmėjo:
- Viskas gerai...
 Jai tikrai pagailo Adelės, kad jai kažkas iškrėtė tokį nemalonų pokštą.
 Amelijos ausis pasiekė žodis ,,gerietė". O iš kur ji žino, kad aš gerietė? Pagalvojo Amelija. Koledžas, jai atrodė, tikrai ne priežastis būti paženklintam ,,geriečiu" arba ,,blogiečiu". Tikrai ne visi varniukai buvo šventieji. Ir iš viso ar gyvenime yra geriečiai ir blogiečiai? Juk nėra žmogaus kuris nėra padaręs visiškai nieko gero ar nieko blogo. Pagalvojo Amelija. Šį kartą garsiai to nepasakė ir dabar džiaugėsi, nes nors Adelė, atrodo, nebeketino toliau pyktis, bet taip pat neatrodė, kad jai patiktų Amelijos apmąstymai.
 Amelija nusišypsojo, kai priešais ją sėdinti mokinė išsiėmė gumą. Jai palengvėjo beveik taip, lyg ta guma būtų buvusi jos plaukuose. Varniukė pažiūrėjo į Adelės augintinę.
- Graži katytė... Ar kačiukas? Kuo vardu? - pasiteiravo Adelės.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: mergaitė123 Sausio 07, 2021, 10:50:39 am
     Adelė šiek tiek sutriko, vis gi Amelija buvo keista mergaitė. Atrodė, kad ji per daug galvoja, na bet ji varnė ko daugiau iš tokių ir norėti. - Pripažino Mokslinčė.
     - Čia yra Snaigė. Mano katytė, kuri man reiškia labai daug, tačiau jeigu nori gali paglostyti, - pasiūlė Amelijai.
     Mergaitė laikė katytę ant rankų ir net neketino jos paleisti. Mokslinčės pavardę nešiojanti pirmakursė mylėjo ją labai ir skyrė katinėliui daug daugiau nėmesio negu sau pačiai, tačiau ji turėjo ir dar vieną gyvūnėlį, kurį gavo visai neseniai iš senelių. Šio jos draugužio mergaitė niekur nesivedė, kadangi jis nebuvo toks draugiškas, kaip Snaigutė. Taip pat nebuvo pripratęs visą laiką eiti paskui augintinio šeimininkę, o Snaigė tą mokėjo puikiai. Ši katytė rodo pavyzdį Mangui, taip toks buvo Adelės augintinio vardas, kuris dabar klaidžiojo kažkur pilyje. 
    - Gal kada norėsi parodysiu ir Mangą, tai mano katinėlis, kuriam tik keturi mėnesiai? -pasidomėjo klastuolė.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Amelija Harmon Sausio 08, 2021, 02:20:55 pm
 Amelija suprato, kad Adelei katytė buvo tikrai svarbi, jei jau leidimas ją paglostyti buvo tos didelis dalykas. Amelija tuo leidimu ir pasinaudojo. Ne tik iš mandagumo, bet ir todėl, kad jai tikrai labai patiko gyvūnėliai - ši katytė taip pat. Ir vardas gražus. Amelija nejučia susimąstė kada pati galės turėti augintinį. Kad turės beveik neabejojo - jei negaus jo vaikystėje, tada bent užaugus nusipirks. Amelija svarstė kokio gyvūnėlio labiausiai norėtų. Taip, katės nuostabios. Tai būtų šaunus variantas. Nors geriau būtų kažkoks didelis gyvūnas. Kokie jie nuostabūs... Amelija nejučiomis tyliai atsiduso. Pavyzdžiui hipogrifas, arba feniksas... Arba audrapaukštis, vilkas, žirgas, dar kas nors... Deja, mergaitei teko tokias mintis priskirti tik fantazijoms ir svajonėms. Neįsivaizdavo savo tėvų, leidžiančių mergaitei auginti tokį gyvūną. Be to ir gauti jį būtų labai sunku...
- Žinoma, - apsidžiaugė Amelija paždainta iš minčių Adelės klausimo. - gaila, kad aš neturiu gyvūno, - tyliai pridūrė. Trumai perbėgo žvilgsniu per Adelės katytę ir nusuko akis į ramų ežero vandenį.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: mergaitė123 Sausio 17, 2021, 09:28:29 am
    - Am....kodėl tu neturi nei vieno augintinio? Man jie padeda mokytis, na, kai tai darau, - kalbėjo Adelė beklostanti Snaigę. Ji šiek tiek atsipalaidavo, matyt, kad ta Amelija nebuvo tokia moksliukė, kokia jai pasirodė iš pat pradžių. Mokslinčė žinojo, kad su tokia, kaip ji vaikai, kurie iš tikrųjų mokosi Hogvartse ir eina į kiekvieną pamoką net nekalbėtų, mat ji ne jų lygio burtininkė. Pirmakursės nuomonė buvo labai paprasta: gyvenu tik kartą, todėl turiu visą savo gyvenimą skirti tam, kas man patinka - katėms. Deja jos mamos, kuri dirbo Magijos Ministerijoje nuomonė buvo truputį kitokia, jai rūpėjo Klastūnyno koledže besimokančios mergaitės išsilavinimas, todėl šiuo metu katyčių mylėtoja ir leido visą savo laiką šioje pilyje. Mergaitė vardu Adelė net neatsiminė, kada paskutinį kartą buvo nuodų ir vaistų pamokoje, bet iš tikro jai ir tai nerūpėjo. Vis gi mergaitė tikėjo, kad gyvename tik kartą, o ne tris. Prisiminusi katinėlius Mokslinčė pažvelgė į laukrodį.
 - Amelija, aš jau turiu eiti, turiu pamaitinti Mangą, o jeigu to nepadarysiu jis miauks per visą mokyklą, - nusijuokė Adelė ir paėmė Snaigę į rankas - nenorėjo, kad šis jos augintinis nušaltų letenėles.  Ji atsistojo ir nužingsniavo pilies link, vis gi mergaitei buvo daug svarbia jos augintiniai, o ne kažkokia Varno Nago koledže besimokanti bendrakursė.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Amelija Harmon Sausio 22, 2021, 10:52:31 am
 Tikrai, kodlėl ji neturi nė vieno augintinio? Amelija negalėjo sakyti, kad tėvai jai draudžia mylėti gyvūnus ar kaip kitaip yra prieš juos nusistatę. Bet... Gyvūno ji tiesiog neturėjo.
- Nežinau, - tyliai tarstelėjo mėlynakė varniukė, toliau nebesigilindama į šį klausimą. Gyvūnus mylėjo ir tiesiog buvo tikra, kad kažkada tokį pati augins. Niekas jai tokios garantijos nebuvo davęs, bet Amelija tiesiog neįsivaizdavo, kad galėtų būti kitaip. Netikėjo. Nenorėjo tikėti. Kol ji galvojo ir žvalgėsi į tokį ramų  ežerą, kuris atrodė toks tvirtas ir pasitikintis savimi, toks nepaliestas gyvenimo rūpesčių... Bet Amelija žinojo, kad ir jame kartais kyla audros. Taigi, kol ji taip mąstė, Adelė jau nusprendė eiti.
- Sudiev, - atsisveikino tyliai, trumpam nusukdama akis nuo tamsaus vandens. Girdėjo tolstančius Adelės žingsnius. Dar kiek pasėdėjo, lyg užhipnotizuota, žvelgdama į gelmes, paskui lėtai atsistojo ir patraukė link pilies.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Evelina Džonson Kovo 03, 2021, 11:35:12 am
Buvo graži diena. Taip pat ir svaitgalis. Hogvartso mokynių buvo sausakimša visur kadangi jie nenorėjo būti pilį tokia gražia dieną. taigi pilis liko pustuštė. Ir kaip visi džiaugėsi, kad kiemas toks didelis. Nes kitaip gal net visi jie nbūtu sutilpe. Mokytojai taip pat pasinaudodami gražia dienanustūmė visas pareigas šalin ir pasimėgavo atėjusiu pavasariu. Pilniausia buvo prie ežero. Atrodė dar vienas ir nesutilps. Žinoma tai tebuvo iliuzija.
Atsiskyrusi nuo visų Evelina nupėdino link atokesnės ežero vietelės kurioje mėgdavo pabūti pavasrį. Tai buvo status šlaitas užsibaigiantis vandeniu. Vanduo kartais pakildavo ir apsemdavo šlaito apačia. Ant šlaito pavasarį aukdavo įvairiausios gėlės kurios žymiai pagyvindavo pilką ežero krantą. Evelina ėjo link šlaito viena. Gal ir skamba liūdnai, bet jai to reikėjo ir dėl to štai... Džiaugdamasi mėlinu dangumi, žalia žole ir Uždraustojo miško proskynoje čiulbančiais paukšteliais mergaitė priėjo ežero. Į jo paviršių vis išnirdavo įvairaus plauko žuvys. Jo bangelės sau ramiausiai tyvuliavo ir iš jų garso galėjai suprasti, kad jos nenori būti sutrukdytos. Saulė apšvietė kitus mokinius, visi jie pramogavo džiūgaudami pavasariu. Evelina jiems pavydėjo. Žinoma ir pati galėjo pasirinkti pramogas. Tačiau ji žynojo, kad ryt laukia toks pat oras ir ji taip pat galės papramogauti jei dabar padarys namų darbus. Tad mergaitė mestelėjo vadovėlį žolėn ir pati nusiėmusi kuprine nuo pečių atsisėdo šalimais. Dar kartą apsidairė. Niekas į ją nekreipė dėmesio. Jai viskas buvo dėl to gerai, gal net geriau, todėl atsivertė ir ėmė daryti teorinį transfigūracjos namų darbą. Raidės niekaip nelindo į galvą. Grifiukės žvilgsnis vis nukrypdavo į kitų koledžų mokinius. Mergaitė galvoje virė du pasirinkimai. Eiti... neiti... eiti... neiti... Pabandė susikaupti ir žiūrėti vien į namų darbus. Žinoma nepadėjo. Girdėjosi balsai ir juokas, atrodo ji vienintelė nusprendė daryti namų darbus. Didelioms valios pastangoms išsekus mergaitė nejučia nusijuokė. Kvailė - reikėjo iškarto prisijungti, juk kas žino ar ryt bus tokia pati diena - niekas. Pasiėmusi kuprine mergaitė stebėtinai greitai nunešė ją į pilį ir grįžusi laiminga pasileido pas drauges. Jei jau yra graži diena tai geriau ja pasimėgauti, mintys nukrypo nuo mokslų ir pasiekė drauges.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Zoey Richter Spalio 18, 2021, 08:37:46 pm
Zoey nedrąsiai žingsniavo šlaito viršun. Ji žinojo, kad arba baigs viską, visas kančias šiandien, arba nebaigs niekada. Šiandien jos liūdesio taurė buvo pripildyta iki pačio viršaus. Richter nebenorėjo nieko. Tik nušokti nuo šlaito ir amžiams pradingti vandenyje. O vanduo dabar buvo šaltas. Juk vis tik vidurys žiemos, kuri šiaisi metais tikrai šalta. Vos po penkių minučių po šuolio, Zoey greičiausiai mirtinai sušaltų, kadangi ji vilkėjo tik marškinius ir megztinį ant jų. Megztinis, žinoma, buvo juodas, be jokių piešinėlių ar koledžo emblemų. Richter nenorėjo būti pažinta jei ją kas nors rastų. Apskritai ar ją kas nors pažintų? Greičiausiai ne. Na, nebent dėl violetinių plaukų... Velnias. Jai tikrai nereikėjo dažyti plaukų violetine spalva. Juk šviesiaplaukių daug daugiau nei violetinplaukių Hogvartse.
 Mergina atsiduso. Ji jau buvo šlaito viršuje. Iš čia atsivėrė gana gražus vaizdas į apylinkes. Violetinių plaukų savininkė apžvelgė  viską. Iš tiesų vaizdas buvo labai nuostabus, bet, deja, ji čia atėjo visai ne vaizdu pasigrožėti.
 Po kelių akimirkų žalsvų akių savininkė atsisėdo ant šlaito krašto ir pažvelgė žemyn. Iš tiesų šlaitas buvo labai aukštas. Švilpė sukando dantis. Jai tik reikia nušokti, bet kažkodėl baimė visiškai sukaustė ją. Dėl šios priežasties mergaitė ir apsiverkė. Ji net nesugeba nusižudyti.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Spalio 19, 2021, 01:59:39 pm
Kalėdų atostogos atnešė pernelyg daug emocijų, ir Deoiridh nebežinojo, kaip su jomis tvarkytis. Būtent dėl tos priežasties grifiukė jautėsi kaip apdujusi. Per pamokas niekaip negalėjo susikaupti, po pamokų vaikščiojo koridoriais kaip miegodama. Tokiomis akimirkomis jai ypatingai trūko vyresnės draugės, su kuria galėtų pasidalinti jausmais.
Šaltą žiemos dieną išėjusi pasivaikščioti grifiukė tikėjosi pravėdinti galvą. Matthew lyg ir pripažino Sigurdo egzistavimą jos gyvenime, bet kažkodėl vis tiek buvo nejauku. Visa šita situacija gerokai erzino: po itin ilgo laiko mergaitė leido sau pripažinti, kad leisti laiką su islandu yra smagu. Dabar, kai nebijo to pripažinti, reikia, kad su tuo sutiktų ir Matthew! Kodėl viskas turi būti taip sudėtinga?
Beslampinėdama ežero pakrante, kur, deja, nekurkė nė viena varlė, Deoiridh tolumoje pamatė kažkokią mergaitę violetiniais plaukais. Violeta? susidomėjo grifiukė prisiminusi koledžo draugę, su kuria teko šnektelėti. Kiek pasvarsčiusi priėjo arčiau, kol suprato suklydusi: tai buvo kažkur koridoriuose matyta mergaitė, nors nei vardo, nei koledžo Deoiridh nebūtų galėjusi pasakyti. Tiesa, dabar tai rūpėjo mažiausiai: violetinplaukė buvo prie stataus kranto, kur ir ji pati turėjo ne itin malonų nutikimą. Ir, svarbiausia, ji žiūrėjo tiesiai žemyn. Škotė išsigando, kas gali nutikti, tad pasileido bėgte.
- Ei! - iš tolo riktelėjo ji taip norėdama parodyti, kad mato mergaitę. Pagaliau pribėgusi prie jos atidžiai nužvelgė. Ji atrodė nelaiminga, ir tai dar labiau gąsdino. - Kas atsitiko? Gal galiu kuo padėti? - susirūpinusi klausinėjo Deoiridh ir pritūpusi šalia apkabino mergaitę. Nežinojo, ar elgiasi taip, kaip tokioje situacijoje būtų tinkama, bet neįsivaizdavo, ką daugiau galėtų padaryti. Noro muštis ar mestelėti sarkastišką pastabą dabar neliko nė kvapo.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Zoey Richter Spalio 23, 2021, 09:38:52 am
Šuolis. Šuolis gyvenime reiškia labai. Šuolis gali būti karjeros šuoliu, santykių šuoliu, arba gyvenimo baigties šuoliu. Paskutinis šuolis galėjo būti ir didžiausiu gyvenimo šuoliu. Juk jis galėjo būti nuo aukščiausio pastato ar tiesiog nuo labai aukšto kalno. Šuolis galėjo reikšti viską kiekvieno gyvenime. Net ir akrobato gyvenime. Juk nutrūkęs lynas gali nutraukti ir šuolininko šuolį.
Mergina ir vėl pažvelgė žemyn. Šlaitas buvo tikrai aukštas, bet nuo tokio šokant didesnė tikimybė viską užbaigti. Realiai, ji nebeturėjo dėl ko gyventi. Daile ir Markizu pasirūpins koks geraširdis švilpis ar pats Ryan Jones, tas, kuris turi milžinišką gyvūnų zoologijos sodą savo kuprinėje. Juk ant jos lovos paliktas raštelis. Niekas net nepastebės, kad Richter dingo. Nei profesoriai, nei mokiniai. Juk pamokose ji nesilanko jau seniai. Iš viso net neaišku kaip violetinių plaukų savininkė išlaiko egzaminus, jei pamokų ji nelanko. Tai iš tiesų buvo rimtas klausimas, bet į jį atsakymo Zoey nusprendė neieškoti.
Žalsvų akių savininkei vis dvejojant pasigirdo šauksmas. Kažkas ją pastebėjo. Jai tai bus vyresnis mokinys bus blogai, bet jei koks pirmakursis viskas baigsis ramiai. Zoey galės nušokti. Gal tai sutraumuos tą pirmakursį, bet kam rūpi?
Merginai pribėgus, Zoey suprato, kad ji yra vyresnė. Tik nežinojo iš kokio koledžo. Greitai iš tos merginos lūpų pasigirdo klausimai, o po klausimų Zoey pajautė apkabinimą. Apkabinimą, kurio galbūt jai taip ir reikėjo. Tai buvo mergaitės jausmų lūžis. Dar daugiau ašarų pradėjo riedėti iš jos akių. Ji sukūkčiojo ir visai nebesivaldė.
- Aš tiesiog nebegaliu. Aš pavargau nuo visko ir visi pavargo nuo manęs. Aš niekam nereikalinga, - pasakė mergina verkdama. Į antrą klausimą švilpė neatsakė, kadangi neturėjo atsakymo. Ji abejojo, kad kas nors gali jai padėti kai ji yra tiesiogine ta žodžio prasme tilto gale.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Spalio 25, 2021, 09:56:37 am
Vėliau Deoiridh nebūtų galėjusi pasakyti, kodėl šitaip išsigando dėl šitos mergaitės. Bendrauti niekada neteko, tad, atrodo, galėjo paprasčiausiai nekreipti dėmesio. Nebent nori įsitaisyti skolininkę nejauki mintis sušmėžavo kažkur galvoje. Deoiridh susiraukė. Ar išties ji buvo tokia bjauri, kad norą padėti jaučia tik dėl tokių priežasčių?
Ir vis dėlto ne. Baimė pamačius šitą mergaitę prie stataus šlaito buvo pernelyg didelė. Grifiukė jautėsi visiškai susipainiojusi savyje: bijoti dėl kito žmogaus, kurio visai nepažinojo, jai nebuvo įprasta. Daugeliu atvejų ji paprasčiausiai ignoruotų situaciją. Dabar kažkodėl viskas buvo kitaip.
Dar keisčiau buvo tai, kad mergaitė violetiniais plaukais nesusigūžė savyje teigdama, kad jai viskas gerai. Būtent taip tokioje situacijoje pasielgtų pati Deoiridh. Tad dabar, kai kiek jaunesnė mergaitė pradėjo lietis, grifiukė nežinojo, ką sakyti ir kaip reaguoti. Laikė apkabinusi verkiančiąją ir paprasčiausiai tylėjo.
- Kodėl manai, kad esi niekam nereikalinga? - galiausiai paklausė Deoiridh. Nepaisant to, kad iki susipažindama su Matthew pati tikrai nebuvo kam nors reikalinga, panašių minčių neturėjo niekada gyvenime. Situacija gerokai gąsdino, nes kilo įtarimas, kad mergaitė ne šiaip sau stypsojo prie šito šlaito. Ką dabar daryti? Ar ji pajėgi padėti šitam žmogui? O gal reikėjo palikti ją ramybėje? Galbūt išsikalbėjusi mergaitė pasijus geriau, o vėliau ją, Deoiridh, pradės dėl kažko kaltinti?
Nepaisydama šalčio grifiukė atsisėdo ant žemės ir pasisodino mergaitę šalia. Žinojo turinti ką nors pasakyti, bet neįsivaizdavo, nuo ko pradėti. Ar verta bandyti ją kalbinti? O gal užtenka buvimo šalia? Šito škotė nė neįsivaizdavo, tad jautėsi šiek tiek bejėgiškai.
- Gal nori pasipasakoti, kodėl taip jautiesi? - vis dėlto ryžosi paklausti ji.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Zoey Richter Lapkričio 08, 2021, 08:45:28 pm
Zoey mintys vis dar sukosi apie šuolį ir nušokimą nuo skardžio krašto. Juk greičiausiai kitą kartą tokia proga nepasitaikys. Bet ji negalėjo. Kažkokia nematoma jėga jai neleido to padaryti. Neleido jai nušokti. Greičiausiai tai buvo rūpestis, kurį jai parodė vyresnė mokinė. Rūpestis, kurio jai niekas nerodė ilgą laiką.
Mergina tyliai atsiduso. Ji labai nenorėjo pasirodyti silpna, bet pasirodė. Pasirodė labai labai silpna prieš vyresnę mokinę. Taip neturėjo nutikti. Ji turėjo neverkti ir vaidinti šaltą it plienas ar ledas. Juk vaidinimas, kad nieko nejauti yra geriausias dalykas.
Išgirdusi kitą klausimą ji ėmė mąstyti. Galėtų išpilti litaniją apie viską arba tiesiog atsakyti keliais žodžiais. Atsakymas keliais žodžiais jai atrodė daug geresnis variantas. Ji ir taip suskydo. Pasakė per daug dalykų. Visko buvo per daug. Tiesiog per daug. Dabar ir jos emocijos liejosi per kraštus. Ir geros emocijos, ir blogos. Violetinpaukė sunkiai atsiduso.
- Todėl, kad esu. Niekas manęs nepastebi, - pasakė tyliai žalsvų akių savininkė bandydama nustoti verkti. Jai sekėsi sunkiai, bet ji vis tiek bandė. O tai buvo geriau nei nieko nedarymas.
- Ne, pasikalbėti nenoriu. Nenoriu kol kas šnekėti apie tai. Galime tiesiog pasėdėti čia? - paklausė Zoey atsitraukdama nuo merginos ir nusivalydama ašaras. Tada tiesiog atsisėdo ant žemės.
- Ar dažnai čia ateini? - paklausė Richter mėgindama atitraukti temą nuo savęs ir savo bandymo nusižudyti.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Lapkričio 09, 2021, 10:29:21 am
Viskas buvo labai sudėtinga. Deoiridh neįsivaizdavo, kaip gali padėti mergaitei violetiniais plaukais. Nežinojo, ar iš viso gali padėti. Tai labai gąsdino: rudaplaukė siaubingai nemėgo atsidurti padėtyse be išeities. Ir pernelyg dažnai atsidurdavo.
Štai ir dabar reikėjo suktis iš padėties ir kuo greičiau rasti tinkamą sprendimą. Deoiridh nemokėjo bendrauti - net ir paprastose situacijose. Tad ką jai daryti dabar? Tai, kad jaunesnė mergaitė atsakė į klausimą, tiesą sakant, nepadėjo. Kaip reikėtų reaguoti? Tuo labiau, kad tai, ką pasakė violetinplaukė, nebuvo tiesa: ji, Deoiridh, ją pastebėjo.
- Visi yra kažkam reikalingi, - tesugebėjo sumurmėti Deoiridh. Stengėsi negalvoti apie savo (ne)reikalingumą vaikystėje. Ne, dabar tam nebuvo laikas ir vieta. Dėmesį reikėjo sutelkti ties pagalba šitai likimo (ar žmonių?) nuskriaustai mergaitei. Tiesa, grifiukė nė neketino pradėti švaistytis tomis šleikščiai saldžiomis frazėmis. Žinau, kad kažkur netoliese yra žmogus, kuriam esi labai svarbi. Tuoj atrasi artimą draugą. Fu! Geriau jau buvo daugiau nieko nesakyti ir tiesiog pabūti kartu. Tai, ko gero, padės labiau nei bandymas kažką pasakyti. Tuo labiau, kad nieko protingo pasakyti Deoiridh nė nesugebėtų.
Atrodė, kad situacija nusistovėjo. Grifiukė nė neketino spausti jaunesnės mergaitės šnekėti. Vien tai, kad ji nepabėgo, buvo netikėtai daug. Nestebino ir tai, kad ji akivaizdžiai bandė nusukti temą. Deoiridh nelabai norėjo pasakoti, kad didžiąją laiko dalį praleidžia prie ežero su varlėmis. Niekada negali žinoti, kaip kitas žmogus reaguos. Vis dėlto šiek tiek atvirumo tikrai nepakenks, tad kiek padvejojusi škotė pratarė:
- Man patinka leisti laiką prie ežero. Tiesa, ši vieta nėra pati smagiausia, nes… - Deoiridh staiga nutilo. Nenorėjo išpliurpti pernelyg daug. Šiaip ar taip, ji šitos mergaitės nepažįsta. Nepaisant to, kad situacija neatrodė suvaidinta, pasitikėti kitais negalima. Taigi dabar Deoiridh sėdėjo ant žemės ir nejučia susigūžė. Nepakėlė akių į jaunesnę mokinę: buvo pernelyg neramu, kad ji ką nors išskaitys iš akių.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Zoey Richter Lapkričio 28, 2021, 08:04:44 pm
Po kelių trumpų akimirkų Zoey išgirdo merginos atsakymą, kuris buvo toks: visi yra kažkam reikalingi. Tai buvo tiesa. Juk kiekvienas yra reikalingas, bet tokiomis akimirkomis kaip ši, Zoey to paprasčiausiai nesuprasdavo. Jai tiesiog atrodydavo, kad ji yra nereikalinga niekam. Tada ir prasidėdavo jos bandymai. Tiesiog viskas tęsėsi per ilgai. Ji per ilgai jautėsi niekam nereikalinga ir tas jausmas ją tiesiog žudė. Žudė ir plėšė ją.
Violetinplaukė papurtė galvą su trumpu šypsniu po merginos atsakymo. Nebuvo aišku ar ta šypsena buvo kiek sarkastiška ar ne.
- Galbūt, - dar sugebėjo pratarti Richter. Tada pasitrynė savo ašarotas akis ir žvelgė į dangų. Žiūrėjimas į dangų, buvo viena iš jos mėgstamiausių veiklų, kai jai liūdna ir skaudu. Žiūrėjimas į dangų lauke jai patiko daug labiau, nei žiūrėjimas į dangų pro langą. Mergina tyliai atsiduso pasitrindama savo rankas. Jai buvo vėsu. Greičiausiai todėl, kad šiandien ir vėl nevalgei priminė Zoey pasąmonė jai. Mergina pasitvarkė savo violetinius plaukus norėdama negalvoti apie tai.
Po kurio laiko, švilpė sulaukė vyresnės merginos atsakymo, kuris, tiesa, panašu buvo nepilnas. Žinoma, žalsvų akių savininkė apskritai džiaugėsi sulaukusi nors kokio atsakymo.
- O kodėl tai nėra smagiausia vieta? Jos praeitis? - pasidomėjo mergina pažvelgdama į kitą mokinę. Jos balso tonas buvo smalsus ir draugiškas.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Gruodžio 04, 2021, 01:46:31 pm
Deoiridh nemėgo tokių situacijų. Jos pernelyg lengvai priversdavo jaustis nejaukiai. Dabar grifė jautėsi būtent taip. Atrodo, kad išgelbėjo jaunesnę mergaitę nuo siaubingo žingsnio, bet ką daryti dabar? Kaip žinoti, ar jai nusisukus Zoey nepuls daryti tai, ką ji sutrukdė? Tai gerokai gąsdino. Nepaisant to, kad prie žmonių stengėsi neprisirišti, Deoiridh visai nenorėjo matyti, kaip jie kenčia ir, tuo labiau, bando nusižudyti.
Zoey ištartas žodis skambėjo netvirtai, tarsi ji nebūtų norėjusi to pripažinti. Galbūt buvo verta bandyti susibendrauti? Gal padėti per kokią pamoką? Taip, tai tikrai turėtų padėti šitai mergaitei, ir Deoiridh neužtikrintai šyptelėjo.
- Gal tau šalta? - paklausė grifė. Neturėjo ką pasiūlyti, nes ir pati nebuvo šiltai apsirengusi. Bet vieną dalyką padaryti galėjo. Nedrąsiai apkabino jaunesnę mergaitę per pečius. Norėjo leisti jai pasijusti gerai. Žinoma, Deoiridh nebuvo ta, kuri žino, kaip tą padaryti, tačiau kartais užtenka pabūti ne vienam.
- Čia... - bandė pradėti rudaplaukė, nors tai buvo sunku. Visų pirma, nelabai norėjosi prisipažinti, kokia buvo bjauri. Be to, prisiminti prarastą draugę vis dar buvo skaudu. Ne, jai taip nenutiks nei su Sigurdu, nei, kai ji pati baigs Hogvartsą, Dori. Tik dabar supratusi, kad pavadino įkyriąją klastuolę drauge, Deoiridh šiek tiek sutriko, tačiau pirmiau reikėjo atsakyti į klausimą. - Kartą pati nuslydau nuo šito šlaito. Netyčia. Ir... mane išgelbėjo mergina, kurios tuo metu nemėgau. Nebuvau mandagus žmogus, - na, ir dabar tokia nesu... - Kita vertus, po to laiko pradėjome bendrauti kitaip, ir ji tapo mano... drauge.
Tik ištarus tą žodį pasidarė dar liūdniau, ir grifė labai sunkiai sulaikė ašaras. Buvo gėda apsiverkti prie jaunesnės mergaitės, ypač kai pati ką tik ne itin vykusiai bandė jai padėti. Deja, dabar buvo liūdna ir skaudu, tik šito nereikėjo parodyti. Gal ji išties elgiasi pernelyg bjauriai? Galbūt Sabrinai visai nebuvo svarbi ta draugystė?
- Ar Hogvartse yra žmonių, kuriais galėtum pasitikėti? - po kiek laiko paklausė Deoiridh vis dar laikydama apkabinusi Zoey.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Zoey Richter Gruodžio 04, 2021, 10:26:26 pm
Keista kaip kartais gali pasisukti likimas. Atrodo, kad jau viskas, tai paskutinioji, bet taip nebūna. Ir tai iš tiesų gerai. Gerai, kad tai nebuvo Zoey paskutinioji. Galbūt kol kas violetinplaukė to nesuprato, bet jos laukia dar daug kas. Tai, kad ji buvo išgelbėta gali pakeisti tikrai daug.
- Nėra šalta, gal tik vėsu. O tau? - pasidomėjo. Richter visada stengdavosi į rūpestį atsakyti rūpesčiu. Taip pat stengdavosi rūpintis kitais tada kada jai pavykdavo. Ji nevisada pastebėdavo kitų problemas per savąsias.
Po kelių akimirkų mergaitė buvo apkabinta. Violetinplaukei pasidarė šilčiau. Tik ne išorėje, bet viduje. Kažkur dar kartelį įsižiebė viltis, kad yra kelias kažkur. Yra kelias iš šios gyvenimo duobės. Gal tas pasakymas, kad visada yra kelias tiesa?
Staiga vyresnė mergina pradėjo pasakoti savo istoriją. Žalsvų akių savininkė susikaupė ir ėmė įdėmiai klausytis. Iš tiesų Zoey mėgo klausytis kitų žmonių pasakojimų. Jie visada kažkuo primindavo ir jos istoriją ir įrodydavo, kad visi yra panašūs. Kažkuo panašūs.
- Na, dabar tu padarei tą patį. Iš tiesų keista kaip gyvenimas gali viską pasukti visiškai netikėtina linkme. Kartais tu gali pakartoti tai ką padarė kiti, - pasakė mergaitė pažvelgdama į šlaitą. Tiksliau pažvelgdama žemyn. Statu. Labai statu.
- Ar viskas gerai? - paklausė švilpė išgirdusi merginos balso pasikeitimą. Nežinojo ar jai tas pasikeitimas pasirodė ar tas pasiketimas iš tikrųjų buvo. Nežinojo ar sulauks atsakymo, bet paklausti vis tiek galėjo.
- Neturiu, - pasakė mergaitė papurtydama galvą. - Man nepavyko čia susirasti tokių žmonių, - tarė ji kiek tyliau. Ji bandė ieškoti draugų, ir jų turėjo, bet visi draugai tiesiog dingo.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Gruodžio 07, 2021, 01:46:59 pm
Atrodo, situacija nusistovėjo. Zoey aprimo ir, kaip nuoširdžiai tikėjosi Deoiridh, nebegalvojo apie šuolį žemyn. Juk būtent apie tai ir sukosi violetinplaukės mintys, kai grifė ją rado, ar ne? Tai gerokai gąsdino, tačiau kartu ir suteikė kažkokios tvirtybės. Jeigu ji, Deoiridh, yra pajėgi ištraukti žmogų iš savižudiškų minčių bent kuriam laikui, tai jau yra didelis pasiekimas. Dabar visiškai nesinorėjo su kažkuo peštis ar švaistytis kerais. Daug svarbiau buvo pasirūpinti, kad šalia esanti mergaitė pasijustų bent šiek tiek geriau.
- Ne, man viskas gerai, - šyptelėjo škotė. Net jeigu baigtų sustingti į ledą, negalėtų to pripažinti. Šiaip ar taip, dabar pagalbos reikia Zoey. Ji pati jau kaip nors. Dėl to sėdėjo šalia ir būtų galėjusi daugiau nieko nesakyti. Buvo tikra, kad ši situacija jas suartins, nors iki šios šios švilpės Deoiridh visai nepažinojo.
Grifiukė nenorėjo galvoti, kad ji padarė tą patį. Vis dėlto ji pati nuslydo visai netyčia, o Sabrina puolė jos gelbėti rizikuodama pati. Zoey stovėjo šalia šlaito. Kas žino, kuo viskas būtų pasibaigę? Tiesa, to sužinoti visai nebuvo noro. Ji atsirado laiku ir vietoje, tai buvo svarbiausia. Tad gal vis dėlto jos ir Sabrinos poleigiai kažkuo panašūs? Toji mergina taip pat atsidūrė laiku ir vietoje. Ir vėliau jos tapo draugėmis. Galbūt ji, Deoiridh, gali tokia tapti ir Zoey? Ji šiek tiek primena Dori nejučia susimąstė grifiukė, klastuolės atžvilgiu jaučianti kažkokį nepaaiškinamą seseriškumą. Buvo visai smalsu, kokia buvo Zoey pirmuose kursuose, nors nuojauta kuždėjo, kad iki Dori įkyrumo jai buvo toli. Švilpė atrodė esanti pernelyg tyli.
- Keista prisiminti tą įvykį, - pratarė grifiukė, nenorėdama leistis į smulkmenas. Atrodė, kad viskas įvyko prieš keletą šimtmečių, o iš tiesų kiek to laiko tepraėjo? Ne tiek jau ir daug. Ko gero, ji per praėjusius metus gerokai pasikeitė. Galbūt suaugo? Ne, ko gero, ne. - Bet viskas gerai, tikrai.
Kiek laiko pasėdėjusi rudaplaukė susimąstė, ar gali atvirai pasakyti, kad norėtų tapti draugėmis. Ji visai nemokėjo bendrauti, tad ar Zoey reikalinga tokia draugė? Kaip žinoti, ką šiuo atveju daryti?
- Jeigu nori… - bandė pradėti škotė. - Galime kartu pasimokyti, - galiausiai užbaigė ji ir atsistojo. Pažvelgė nuo šlaito žemyn ir atsisuko į švilpę. - Galbūt jau laikas grįžti į pilį, kaip manai? - pridūrė Deoiridh.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Zoey Richter Gruodžio 08, 2021, 09:53:59 pm
Šaltis, iš tiesų kartais labai gerai vaizduodavo žmonių emocijas. Juk tiek žiobarų, tiek burtininkų pasaulyje buvo labai daug žmonių, kurie tiesiog visa laiką elgdavosi šaltai ir jiems nerūpėdavo niekas apart jų.
- Gerai, - tarė Zoey nusprendusi patikėti šiuo atsakymu. Juk niekada negalėjai žinoti ar žmogus tikrai nemeluoja. Žinoma, yra atvejų kai meluoti tikrai galima. Kartais melu tu gali tiesiog pagerinti kito žmogaus savijautą, tad kartai Zoey visai nepykdavo ant žmonių, kurie meluodavo. Meluojantys žmonės ją pykdydavo tik tada kai jie meluodavo tam, kad pasidarytų sau naudos ar tam, kad pakenktų kitiems žmonėms.
- Supratau. Dažniausiai daugelis įvykių kai įvyksta pavojingos situacijos yra susiję su keistais prisiminimais. Na, bent man, - pasakė mergina. Apskritai visas jos gyvenimas susidėjo iš keistų prisiminimų. Na, tie keisti prisiminimai labiausiai buvo susiję su bandymais nusižudyti ar nepasisekimais. Žinoma, ji turėjo ir gerų prisiminimų, bet jų buvo labai mažai.
- Galime pasimokyti kartu, - nusišypsodama ištarė violetinių plaukų savininkė. Iš tiesų jai sekėsi tikrai ne visi dalykai, bet galbūt tai nebus didelė kliūtis. Tikiuosi, kad mano nemokšiškumas nebus kliūtis pagalvojo dar ji.
- Taip, reikėtų. Artėja vakaras, o ir oro temperatūra krenta žemyn, - ištarė žalsvų akių savininkė atsistodama nuo žemės ir pasiruošdama eiti pilies link kartu su Deoiridh.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Erka Forrm Kovo 18, 2022, 10:05:26 pm
  Buvo pavasaris. Erka pamatė, kad Elliw vis dėlto sutiko ieškoti teleskopo. Na tiesą sakant tiesiog sekė Erką. Tad Erka nusivedė ją prie stataus šlaito. Jis užsibaigė vandeniu. Ji atsisuko į Elliw. Pirma - norėjo jos paklausti klausimo, o antra - norėjo pažiūrėti, kad ši nenukristų į vandenį. Nes prieš kelias dienas smarkiai lijo ir vanduo buvo pakilęs.
- Kurio tavo teleskopo ieškosim? Kiek žinau turi kelis, - tarė Erka ir nusisuko pasigrožėti vaizdais. Iš tiesų buvo labai gražu. Bet staiga prisiminė, kad per apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką Elliw net į ugnį įkrito. Tad staigiai atsisuko. Pasižiūrėjo į Elliw. Tad tiesiog grožėjosi vaizdais kurie buvo už jos, kad jai ką spėtų ją nusitempt nuo skardžio krašto. Gali būti bet ko. Galvojo Erka žvelgdama gerokai už Elliw.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Kovo 18, 2022, 11:40:38 pm
Elliw visiškai neprisiminė, kur ir kodėl eina. Ir kas šita mergiūkštė, kažkodėl einanti kartu su ja? Velsietė buvo visiškai tikra, kad mato ją pirmą kartą gyvenime. Na, faktas, kad ji nebuvo Liucija, Sabrina, Joana trečioji, Vėtratrūnė ar Sarah. Bet galbūt ji turėjo teleskopą? Jeigu tik nuostabi atmintis neapgavo, toji keista mergaitė, ne ne ne neDori, tokių prietaisų tikrai turėjo. Vadinasi, jų gali turėti ir šita, ar ne? O gal tai ir buvo ne ne ne neDori? Vis dėlto ne. Elliw pažvelgė į ją įdėmiau ir suprato, kad tai yra kažkokia jai nepažįstama mergaitė.
- Kas tu? - paklausė, bet vis tiek nukurnėjo nepažįstamajai iš paskos. Neįsivaizdavo, kur ji eina, bet tikėjosi, kad ji nėra pernelyg bjauri. Gal netgi padės surasti teleskopą?
Sulig ta mintimi nepažįstamoji paminėjo prietaisą. Elliw baisiausiai apsidžiaugė ir žengė jos link. Laiku nepagalvojo sustoti, tad nenuostabu, kad atsitrenkė į tą mergaitę.
- Kur mano teleskopas?! - patenkinta paklausė ji. Dabar viskas bus gerai! Kurį laiką žvelgė į mergaitę, bet netrukus pamiršo, kodėl tai daro. Rudaplaukė padarė vienintelį logišką dalyką - nusisuko. Kiek pasvarsčiusi ir pamiršusi, apie ką ten svarstė, priėjo prie kažkokio šlaito. Neįsivaizdavo, kodėl yra būtent čia. Galbūt ji pamokoje? O gal ieško Liucijos? Deja, šito Elliw nė neįsivaizdavo. Taigi ji tiesiog stovėjo ir svarstė, ką reikėtų daryti toliau. Neprisiminė, kad šalia yra kita mergaitė, tad apsisukusi ir ją pamačiusi persigando. Net pašoko ir vos nenusivertė nuo šlaito.
- Kas tu? - nepatenkinta paklausė. Jau seniai neprisiminė, kad tą klausimą buvo uždavusi. Kokią akimirką giliai pamąsčiusi pridūrė: - Ar mes pamokoje?
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Erka Forrm Balandžio 02, 2022, 06:45:48 pm
Erka žinojo, kad gerai nebus. Ir neklydo. Juk Elliw vos nenukrito nuo šlaito. Ramiai su ja būt net tikėtis nereikia. Galvojo ji laukdama kada Elliw tikrai kris ir reiks ją kažkokiu būdu pagriebti. Viskas man gana. Pagalvojo ji ir išsitraukė lazdelę. Ji visai nebenorėjo ieškoti jos teleskopo. Tai kodėl pasisiūliau? Klausė savęs klastuolė mintyse. Į visus Elliw klausimus ji nekreipė dėmesio. Accio mano teleskopą. Pagalvojo ir mostelėjo lazdele Erka. Ir iškart atskrido jos teleskopas.
- Elliw, nežinau kur tavo teleskopai, bet noriu tau padovanoti naują, - tarė Erka dirbtinai šypsodamasi ir ištiesė jį, kad pasiimtų. Pasiims ir galėsiu dingti iš čia. Dabar jau tikrai šypsodamasi galvojo ji. Bet užsigalvoti ji negalėjo. Juk bet kurią akimirką Elliw gali nukristi. Na arba tiesiog dingti. Vėl mąstė Erka.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Balandžio 04, 2022, 11:03:44 pm
Elliw spoksojo į pirmą kartą gyvenime matomą mergaitę, kol galiausiai nusibodo tai daryti. Neįsivaizdavo, kodėl čia yra ir ką čia daro. Galbūt ieškojo Liucijos ar teleskopo? Taip, tikriausiai būtent taip ir buvo. Vadinasi, reikėjo tai ir daryti. Kiek pasvarsčiusi velsietė bandė atsisėsti ant žolės, tačiau susipainiojo savo kojose ir paprasčiausiai plojosi at žemės.
- AUČ! - garsiai suriko ji, jau seniai pamiršusi, kad netoliese yra kita mergaitė. Dabar labiausiai norėjo padiskutuoti su teleskopais, bet, deja, klastuolė neprisiminė nė vieno prietaiso buvimo vietos. Tai buvo didelė problema, kurios sprendimo Elliw nė neįsivaizdavo.
Kai kažkas netoliese prašneko, ji gerokai išsigando. Buvo pamiršusi čia esanti ne viena, tad sutrikusi pakėlė akis. Ir be galo apsidžiaugė: pamatė ne ką kita, o teleskopą!
- Mano teleskopas! - patenkinta sušuko ji ir bandė pašokti ant kojų. Tai pasisekė visai neblogai, tačiau vos pačiupusi prietaisą rudaplaukė atsitrenkė į jį laikiusią mergaitę. Jau neprisiminė būtent iš jos ir gavusi prietaisą, kurį dabar įdėmiai apžiūrinėjo. Buvo tokia patenkinta, kad net nesugalvojo ko nors (ko gero, keturių bjaurių mergiūkščių) apkaltinti viskuo, kas tik dedasi šiame pasaulyje.
- Liucija? - džiaugsmingai kreipėsi velsietė, mat nė neabejojo, kad būtent geriausia ir protingiausia mergaitė tą teleskopą padovanojo. Jos nepamačiusi šiek tiek nusiminė, tačiau pavyko prisiminti, kad brangenybė tebėra rankose, tad nuotaika subjuro visai neilgam. Patenkinta pažvelgusi į teleskopą velsietė nusišypsojo ir vėl pamatė nepažįstamą mergaitę. Kurį laiką sutrikusi spoksojo į ją, bet netrukus vėl nusivertė į žolę. Laimei, pavyko neužgriūti ant teleskopo.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Erka Forrm Balandžio 09, 2022, 04:04:12 pm
  Erka šito nebegalėjo pakęsti. Kiek galima! Rėkė ji mintyse. Elliw vėl kvietė kažkokią Liuciją. Tai klastuolę gerokai erzino. Ji suprato, kad Elliw pakęsti neįmanoma. Erka nesuprato kaip ji sugebėjo pasiūlyti ieškoti teleskopo kartu. Jei dabar klastuolė būtų pamačiusi Elliw ji į ją tiesiog paleistų kokius nors kerus.
- Na štai. Padovanojau teleskopą. Tinka? - tarė ji.
  Tai, kad Elliw vėl nugriuvo klastuolei nerūpėjo. Visiškai nerūpėjo. Jai dabar niekas neberūpėjo. Ji norėjo tik dingti iš čia. Diena buvo tikrai labai graži. Pūtė švelnus vėjelis. Jai Elliw čia nebūtų trečiakursė būtų dar pabuvusi. Pasivaikščiojusi iki pat vakaro. Bet šiandien tai buvo tikrai nelemta.
- Na... Tai aš jau turbūt eisiu, - tikrai netyliai pasakė Erka. Ji dar kelias sekundes žvelgė į Elliw kol galiausiai jai pabodo. Tad ji tiesiog dingo iš ten. Dingo akimirksniu. Tiesiog išlėkė visu greičiu.
Antraštė: Ats: Status šlaitas, užsibaigiantis vandeniu
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Balandžio 09, 2022, 10:29:53 pm
Elliw neprisiminė, kur esanti, ir tai tiesiog siaubingai trikdė. Ji be galo norėjo surasti Liuciją ir su ja bei teleskopais padiskutuoti įvairiais gyvenimo klausimais. Deja, viskas buvo pernelyg sudėtinga: geriausia ir protingiausia mergaitė ir toliau buvo kažkur išnykusi. Tai šiek tiek liūdino, tačiau velsietė atkakliai stengėsi nepasiduoti tokioms mintims. Liūdesį kiek praskaidrino rankose esantis teleskopas. Gerai jį apžiūrėjusi mergaitė nutarė, kad jis yra sveikut sveikutėlis. Tai kiek stebino, tačiau su astronomijos prietaisais Elliw buvo ypatingai atsargi, tad tikėjosi, kad šis toks liks ir po trupučio laiko.
Netrukus po to, kai atsidūrė žolėje, klastuolė neprisiminė, kodėl guli. Tai buvo trikdantis klausimas, tačiau netrukus velsietė pamiršo, apie ką mąstė, tad tiesiog nustojo tai daryti. Neįsivaizdavo čia esanti ne viena, tad kai kažkokia mergiūkštė prakalbo, šiek tiek išsigando.
- Mano teleskopas! - riktelėjo ji ir pašoko ant kojų. Laimei, neaiškioji mergaitė per tą laiką spėjo dingti. Taigi buvo galima ramiai apžiūrėti astronomijos prietaisą. Elliw skubiai tą ir padarė, nors neprisiminė, kokia yra to priežastis. Teleskopas buvo nesudaužytas, kas, žinoma, buvo Liucijos nuopelnas.
- Ačiū! - džiaugsmingai sušuko klastuolė ir apsižvalgė nuoširdžiai tikėdamasi pamatyti draugę. Deja, ir vėl nepasisekė. Tai nuliūdino, ir Elliw žengė žingsnį į priekį. Nepastebėjo esanti prie kažkokio šlaito, tad nenuostabu, kodėl iš karto nesuprato, kad kažkur krenta. Galiausiai supratusi riktelėjo:
- Tai tu kalta!
Visai netrukus pasigirdo pūkštelėjimas į vandenį.