Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Astronomija => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Amaltėja Nereidė Barnard Gruodžio 15, 2017, 05:27:08 pm
-
Pirmosios mokslo metų dienos popietę, gerokai per anksti, naujoji astronomijos profesorė įžengė į klasę, kurioje teks praleisti mažiausiai vienerius mokslo metus. Pati dar, atrodo, visai neseniai trynusi užpakalį viename iš suolų, stebės pamoką iš pačios garbingiausios vietos, kurioje prancūzaitei tik teko sėdėti, klasės priekyje. Nors švelniai gelsvos sienos Kamilei kėlė nostalgiją, mergina nusprendė kiek pakeisti klasės interjerą. Vos po kelių mostelėjimų burtų lazdele, gelsvos sienos nusidažė šviesiai violetine spalva su auksinėmis į vairaus dydžio žvaigždėmis (visgi astronomijos kabinetas), lubos priminė naktinio dangaus skliautą, o nuo suolų pakako tik nuvalyti per vasarą susikaupusias dulkes ir ant jų padėti po vieną tamsiai žalios spalvos eliksyrą kiekvienam mokiniui, kurio reikės pirmai šių mokslo metų astronomijos pamokai. Dabar liko tik sulaukti, kol mokiniai vienas po kito pradės rinktis, o suskambėjęs varpas praneš apie pirmosios Kamilės pamokos pradžią. Keistas jauduliukas vertė kiekvieną buvusios klastuolės kūno plaukelį pašiurpti, tačiau ji vis tiek su milžinišku nekantrumu vis dirstelėdavo į auksinį laikrodį ant kairiojo riešo, kuris suteikė šiokio tokio oficialumo kone kasdienei profesorės aprangai. Pati neypatingai mėgdavo puoštis, o ir vakarinėmis suknelėmis maivytis prieš mokinius tikrai nėra ko.
Pagaliau mokiniai vienas po kito ėmė rinktis į klasę. Camille stovėjo priekyje ir kiekvienam atskirai mandagiai šyptelėjo, taip matydavo darant ir kitus profesorius, kurie nesiteikdavo sveikintis su kiekvienu atskirai, o tardavo pasisveikinimo žodį jau prasidėjus pamokai. Šiaip ne taip sulauksi varpo skambėjimo ir įsitikinusi, kad joks mokinys nesumanė pavėluoti, panelė Bonheure atsistojo prieš klasę ir dar kartą visiems maloniai nusišypsojo.
-Labas vakaras, esu naujoji astronomijos profesorė, Camille Bonheure, tačiau norėčiau, kad kreiptumėtės tiesiog vardu, visgi nesu tokia ir sena,- mergina sukikeno ir ranka perbraukė per rudus plaukus,- daug į lankas nesiplėsiu, o jei kas nors neaišku, kilstelkit ranką ar prieikit po pamokos. Tiesą, neišsigąskit, astronomijos pamokos toli gražu ne visada vyks vakare. Tikiu, kad jums tikrai nebėra ūpo kažkur ir eiti tokiu metu, o kur dar krūvos namų darbų, tiesa? Šiuolaikinių prietaisų dėka nereikia tamsos už lango, kad galėtume stebėti dangaus kūnus ir patį dangų,- profesorė nutilo ir apžiūrėjo kiekvieną mokinį, stengdamasi jų veiduose įžvelgti bent šiokią tokią reakciją. Po keletos akimirkų Camille iš spintelės klasės priekyje išsitraukė dėžutę, pilną įvairiausių akmenukų.
-Meteoritų gabaliukai,- padėjo keletą jų ant pirmojo suolo ir paliepė apžiūrėjus siųsti toliau,- taigi, ką žinote apie meteoritus ir kuo jie svarbūs mums, burtininkams?
Atsakymų į klausimą laukiu iki sekmadienio vakaro. Taipogi nepamirškite RPG taisyklių: minimalus post'o ilgis 600 simbolių, rašote III asmeniu, būtuoju laiku. Į pamokas jokiu būdu nevėluojate
-
Alisa šią popietę koridoriais žingsniavo į pirmąją šių mokslo metų astronomijos pamoką. Koridoriai buvo pustusčiai, nes daug kam vyko pamokos, o pagal merginos tvarkaraštį ji turėjo visą laisvą pamoką. Prieš tai neskubėdama ji pasisotino didžiojoje salėje, o likusį laiką skaitinėjo naudingą informaciją bibliotekoje. Ji šiandien dėvėjo šiltą megztinį, džinsus ir dar mokyklinį apsiaustą.
Už lango jau visas kiemas buvo pilnas geltonos, oranžinės ir raudonos spalvų, o visa tai buvo spalvų margalynė papuošianti net niūkiausią vietą. Nebebuvo jau labai lauke šilta, bet saulė nesislėpė už debesų.
Švilpė nuspaudė durų rankeną ir pateko į kabinetą. Varpas jau buvo nuskambėjęs, bet klasė tuščia.
- Laba diena, - pasisveikino mergina su profesore ir atsisėdo į pirmą pasitaikiusį suolą. Netrukus ir kiti mokiniai pradėjo rinktis. Galiausiai nuskambėjo varpas ir po pertraukos prasidėjo pamoka. Profesorė prisistatė. Faun ji atrodė labai maloni ir draugiška. Tikriausiai įdomiai ves pamokas - pamanė šeštakursė. Išgirdusi klausimą Alisa nieko nelaukusi pakėlė ranką:
- Meteoritai yra dangaus kūnai kurie nukrinta į Žemę. Jų būna įvairiausių dydžių. Burtininkams šie dangaus kūnai svarbūs tuo, kad jų dalelės yra malamos, o iš jų yra gaminami svarbūs eliksyrai padedantys sergant ir padedantys įgauti jėgų.
-
Pasibaigus pamokoms,Luna sugrįžo į kambarį ir persirengė. Astronomijos pamoka prasidės tik vakare,tad ji turi kelias valandas laisvalaikiui.
-Nagi,Kingai,eime,-paraginusi savo Meino meškėną eiti su ja,nužingsniavo į lauką. Lauke karaliavo vėjas,bet varnanagei tai nerūpėjo. Ji priėjo miškelį ir susirangė po vienu didžiausių medžių. Išsitraukė savo piešimo knygelę ir palaukusi,kol Meino meškėnas susirangys jai ant kelių,pradėjo piešti. Luna nė nepastebėjo,kaip sutemo. Tik kilstelėjus galvą ir pamačius,kad lauke jau tamsu susivokė,kad turbūt vėluoja į pamoką. Paskutinį kartą metusi žvilgsnį į nupieštą merginą su vienu nukirstu sparnu,Luna užvertė knygelę ir kartu su Kingu pasileido link pilies. Įbėgusi į savo kambarį,padėjo knygelę ir užsidėjusi uniformą išskubėjo į pamoką. Prie pat kabineto Luna nustojo bėgti ir ramiai įėjo į klasę. Su palengvėjimu iškvėpė orą,kai pamatė,kad klasėje te yra mokytoja ir švilpė. Varnanagė linktelėjo mokytojai sveikindamasi ir atsisėdusi į paskutinį suolą apsidairė. Kabinetas varnanagei be galo patiko. Įdomu,gal būtų galima taip persidažyti ir savo kambarį? Pakėlusi galvą,Luna grožėjosi netikru dangumi. Netrukus pradėjo rinktis ir kiti mokiniai. Nuleidusi galvą Luna išklausė profesorės prisistatymą ir užduotą klausimą,tačiau nepakėlė rankos. Ji tik išklausė kitų mokinių atsakymus.
-
Atmerkusi akis Kamilė išlipo iš lovos. Iki pamokos pradžios buvo like daug laiko, tad mergaitė pasiėmė dienoraštį ir pradėjo rašyti:
Mielas Dienorašti!
Dienos pradžia yra tikrai gera. Šiandien man bus pirma Astronomijos pamoka, tikiuosi kabinetas bus kitoks, o ir profesorė gera. Pasistengsiu būti aktyvi ir drąsi...
-Kažkaip tingiu rašyti, kai grįžiu pratęsiu! - padėjusi dienoraštį grifė nuėjo apsirengti. Apsirengusi ji pasiėmė Astronomijos knygą ir nužingsniavo koridorium. Atėjusi prie Kabineto Kamilė žengė nedrąsiais žingsneliais atsisėdo į suolą. Kabinetas buvo labai gražus, violetinės spalvos, o tos įvairaus dydžio auksinės spalvos žvaigždės Kamilei buvo gražiausios. Ant kiekvieno suolo buvo buteliukas su žaliu skysčiu. Po kiek laiko profesorė pradėjo kalbėti. Uždavus klausimą profesorė nutilo.
-Na aš taip pat žinau, kad burtininkams jie svarbūs yra eleksyrų gamybai, o žiobarai juos tiesiog tyrinėja,- baigusi kalbėti Kamilė dar kelias minutes pastovėjo ir po to atsisėdo į suolą.
-
Kodėl ruduo keičia vasarą, o mokslo metai - atostogas? Jau trečius metus iš eilės Eiprilė visą rudenį negali atsakyti sau į šį klausimą. Bet galbūt tai padaryti padės žvaigždės, planetos ir visa kita, ką tyrinėja astronomija? Švilpiukė niekada ja pernelyg nesidomėjo, o ir ši pamoka jai bus pirmoji (jei tik nepaklys kur nors pakeliui koridoriuje - oi).
Gana tingiai atsidūrusi kabinete ir pasisveikinusi su mokytoja, trylikametė nupėdino į klasės galą ir įsitaisė galiniame suole. Kuprinę tvarkingai pasikabino ant savosios kėdės, gretimą palikdama tuščią ir tokiu būdu tarsi kviesdama ką nors šalia prisėsti. Netrukus ant suolo buvo tvarkingai išrikiuotos kitos priemonės, reikalingos darbui pamokoje.
Draugiškai šypsodamasi stebėjo profesorę, kol ji kalbėjo. Klausėsi ir kitų mokinių atsakymų, bet, šiems galiausiai nutilus, pati nebežinojo, ką čia nauja pasakyti, tad tik atsilošė kėdėje. Norėjo kiek pasisupti, tačiau susilaikė ir tik pasiūbavo kojas. Eiprilė nebuvo nusiteikusi, kad tokio nepavyzdingo elgesio suerzinta profesorė išsiųstų ją pasisupti kosmose – nors ir nebuvo panašu, jog ši naujoji mokytoja linkusi į tokius savęs linksminimo būdus.
-
Skaniai papietavusi, Švilpė nukiūklino į astronomiją. Kadangi laiko buvo daug, ji sustodavo tai prie paveikslo, tai prie lango, tai tiesiog nulįsdavo į kampą pasislėpti. Ji Hogvartse įgavo žmonių baimę. Labai mažą, bet tai tikrai nebuvo draugiškas pasaulis, kokį ji įsivaizdavo. Nenuostabu, kodėl ji tiek laiko praleisdavo Švilpynėje. Šerė beveik niekada neveluodavo, tai ir šįkart į pamoką atėjo viena iš pirmųjų. Atsisėdusi į laisvą suolą ji išsitraukė vadovėlius ir kitas mokymosi nesąmones pagal ją. kodėl mes negalim tik kalbėti... arba tik žiūrėti, klausytis... juk per astronomiją galima tiek išmokti tik žiūrint... beje, tai kad pamoka vyksta ne vakare, tai jau reiškia ką nors naujo ir įdomaus... mergaitę mokytoja maloniai nustebino... ji atrodė maloniai, ir jai kažkokiu tais būdu pritiko šis mokymosi dalykas. Astronomija Šerei atrodė rimčiausia, ir daugiausiai matematikos reikalaujanti pamoka, ko ji nemėgo. Išgirdusi klausimą, ji giliai atsiduso... iš kur aš galiu žinot... toks jausmas, jog čia viskas pritaikyta tik iš magų šeimos... nei aš kažko mačius, nei aš kažko girdėjus... o kai kurie atsakė tiksliai, kaip aš galvoju. Tylėsiu, dar kart prisišnekėt netrokštu...
-
Jasmine tiesą sakant visai nenorėjo eiti į astronomiją. Kokioj žiobarotyroj gal ką nors nematant ir suprasi, bet astronomija - stebėjimas. Ir laiptai. Daug laiptų. LABAAAAI daug laiptų į astronomijos bokštą ir dar daugiau galimybių užkliūti, nugriūti ir užsimušti. Ar gauti smegenų sutrenkimą. Ketvirtakursė nepatenkinta lėtai lipo laiptais, stengėsi išsilaikyti į pamokas einančių vaikų viduryje, bet su tokiu lėtu tempu, greit atsidūrė pačiame gale. Tad tik atsiduso ir toliau dusdama lipo į viršų. Užlipus jau visai nebenorėjo ko nors mokytis. Įteikit man Nobelio premiją, žmonės... Užlipti visais tais laiptais laiptukais laipteliais ir visai mažučiais laiptelyčiais jai, kaip akląjai reiškė daug.
Daug negalvodama atsisėdo į pirmą pasitaikiusį suolą (reikėjo spėliot kuris dar neužimtas) ir pradėjo klausytis kasmetinės profesorių prisistatymo nesąmonės. Atsibodo ji - kiekvienais metais bent po penkis kartus, bet visada daugiau, nes mergina lankė daugiau nei penkias pamokas. Kiekvienas naujas profesorius, jų nežinojimas, kad mokins aklą mokinę... Vienu žodžiu - problemų daugybė. O ir šita profesorė turbūt buvo visiškai tokia pati kaip kiti. Sekundę rodos apsimeta gera, o klausimas ar po kelių pamokų nekibs į gerklę dėl ne vietoj padėto brūkšnelio. Ko aš čia iš vis atėjau? Juk nematysiu visų tų dangaus kūnų. Astronomija man tik dėl teorijos... Didžiausias rūpestis buvo egzaminai - jie greitai artėjo (liko du metai) ir buvo visai nepalankūs kitokiai nei visi mokinei.
Paklausė klausimo, gavo meteorito gabaliuką, pavartė jį rankose ir pasiuntė kitiems. Viena mokinė jau atsakinėjo, bet Džesė norėjo ir čia įterpti savo trigrašį.
-Kam mums jie reikalingi? Kad nukristų ant galvos ir užmuštų kokį nors burtininką. Pridarytų nuostolių ar ta geležinė uoliena tiesiog gražiai atrodytų. Na, o jei rimtai, girdėjau, kad burtininkai iš meteoritų lydo ir išlieja dėžutes lazdelėms. Atseit taip lazdelė prieš pardavimą nepraras galių ir būsimąjam šeimininkui gerai tarnaus. Daugiau apie stebuklingąsias nukritusių iš dangaus meteorų - uolienų ar metalų gabalėlių savybes neprisimenu.
-
Klausydama mokinių atsakymų, Camille plačiai šypsojosi ir jautėsi pakylėta. Visas nerimas, kamavęs merginą prieš pirmąją pamoką, dingo kaip į vandenį.
-Kodėl taip liūdnai... Jasmine?- buvusi klastuolė vakar visą naktį skaitė mokinių aprašymus ir bandė įsiminti vardus,- pataisyk, jei klystu. Šiuo metu dėžutės burtų lazdelėms iš meteoritų nebėra tokios populiarios, tačiau prieš keletą dešimtmečių tikrai taip!- astronomijos profesorė maloniai šyptelėjo, tačiau šypseną greitai nutraukė prisiminimas apie mergaitės negalią. Bent jau praktinę užduotį, tikėjosi, parinko įveikiamą kiekvienam.
-Kamilė ir Alisa taip pat paminėjo ypatingai svarbų faktą. Beje, eliksyrai, kuriuos galite matyti... kuriuos padėjau ant jūsų suolų ir kurių reikės šios pamokos praktinei daliai, savo sudėtyje turi sutrintų meteoritų,- prancūzė, kad ir kaip bebūtų keista, susinepatogino dėl kalbėjimo apie matymą. Nors amžiumi nuo vyresnių mokinių aštuoniolikmetė ne tiek ir tesiskyrė, dabartinė pozicija visgi neleido rodyti klastuoliškų genų.
-Dar vienas ypatingai svarbus dalykas yra informacija, kurią gauname iš meteoritų, visatos tyrinėjimui. Ar įsivaizduojate, kiek informacijos apie kitas planetas, jose esančias gyvybės formas ir aplinką, pasitelkę tam tikrus tyrinėjimų metodus, galime sužinoti? Šios pamokos praktikoje, ant suolų esančių eliksyrų pagalba, mintimis nusikelsite prie meteorito ir jį apžiūrėsite, galbūt ten rasite kažką įdomaus. Eliksyro veikimas turėtų baigtis likus maždaug dešimčiai minučių iki pamokos galo, tad spėsite aprašyti, ką gero ir įdomaus pamatėtę. Juk negaliu jums balų rašyti vien už tai, kad mintimis kažkur nusikėlėte, o aš nė nebūsiu tikra, kad tai įvyko. Ar turite klausimų?- panelė Bonheure plačiai nusišypsojo,- jei ne, pradėkite.
Jei kas neaišku, klauskite AŽ. Bent trys visas RPG taisykles (600 simbolių, III asmuo, būtasis laikas. Nerašote už kitą veikėją ir t.t.) atitinkantys post'ai. Sėkmės!
-
Alisa klausėsi mokytojos. Jos atsakymas buvo pagirtinas, tad nė pati nepajutusi nusišypsojo. Šešiolikmetei šios pamokos praktinė užduotis pasirodė labai įdomi. Ji nekantravo išgerti to eliksyro ir nusikelti į meteoritą. Na, tai šiek tiek ją baugino, bet vis tiek buvo įdomu. Faun su nekantrumu paėmė į rankas buteliuką su tamsiai žalios spalvos skysčiu. Jį atsargiai pavartė. Iš lėto atidarė kamštį ir pažvelgė į skystį. Ant viršaus žaismingai putojo keisti burbuliukai.
Alisa stipriai suspaudė buteliuką, pridėjo jo kaklelį prie savo lūpų ir išgėrė porą gurkšnelių jo turinio. Ji palaukė minutėlę. Nieko neįvyko. Gal per mažai išgėriau? - pagalvojo ir atsigėrė dar vieną mažą gurkšnelį. Staiga prieš akis pradėjo keistai mirguliuoti ir pasirodė nežemiškas vaizdas.
-
Liūdnai nes liūdnai. O koks gi daugiau atsakmas? Džesė mintyse atsakė į profesorės klausimą. Laukdama pakomentuoto atsakymo, be garso barbeno pirštais į suolą. Nors gal tylut tylutėliai, koks nežmogus gal ir išgirstų. Bet ji tebuvo paprasta mirtingoji, niekuo neišsiskirianti iš kitų, laukianti komentaro. Labai džiugiai nesureagavo, kilstelėjo vieną lūpų kamputį. Bet šis greitai nusviro prisiminus, kad praktika greičiausiai bus jai nepalanki. Mintyse jau galvojo eiti pas direktorę ar profesorius, kad jai būtų paskirtos lengvesnės užduotys ar kas nors panašaus. Visiems mokiniams tinkanti programa jai netiko visiškai. Turbūt dėl to ir bijojo grėsmingai artėjančių kerėjimo ir transfigūracijos pamokų. Ir be abejo ANJM - dar kas užmuš ją. Atsargiai braukė pirštais per stalą, ieškodama buteliuko. Jį rado gan greitai, gan stipriai suspaudė. Nenumanė koks ten eliksyras, gal net ne tas, kurį profesorė liepė gerti, ar padėti nuodai - ją nunuodyti tokios būsenos būtų lengviau nei lengva. Bet kam gi gert tą skystį? Juk pati nieko nepamatys. Abejonės skverbėsi į smegenis, butelaitis buvo stipriai stipriai suspaustas rankoje, lyg jei ne jis, nieko nebūtų nutikę. Pikta ant buteliuko, kad taip blaško, Amneta dar kiek spustelėjo stiklą. Kažkas tyliai trakštelėjo. Ranka pradėjo tekėti šiltas skystis - nesuprasi ar eliksyras, ar šukių iššauktas kraujas. Ant delno gulėjo sauja šukių, o visas buteliuko turinys lašėjo ant suolo. Skausmas, lyg būtų įsipjovus smelkėsi iš maždaug delno vidurio, taip pažerdamas visas šukes ant stalo. Į eliksyro ir šukių balutę nulašėjo pirmasis tikro kraujo lašas. Prisidirbau.
-
Varnanagė klausėsi mokytojos ir paėmusi į rankas buteliuką su eliksyru jį apžiūrinėjo. Mintis nusikelti į kitą planetą atrodė viliojanti,bet kas jei ji pamatys kaip žūsta tos planetos gyventojai? Luna nusipurtė ir nuvijo šias mintis kuo toliau. Kas bus tas bus. Ji atsargiai atkimšo buteliuką ir pavertė jį. Skysčio spalva neviliojo jo gerti,bet bent jau kvapo bjauraus nebuvo. Varnanagė apsidairė ir dvejodama pridėjo buteliuko kaklelį prie lūpų. Tikiuosi skonis nebus bjaurus. Ji pavertė buteliuką ir nurijo kelis gurkšnius. Luna pastatė buteliuką su likusiu eliksyru ant stalo,kad pradėjusi regėti viziją,jo neišmestų. Staiga akyse pradėjo mirguliuoti,o klasės vaizdas pamažu nykti. Pireš atsiduriant kitoje vietoje,Luna dar išgirdo,kaip kažkas trakštelėjo,bet nebesuvokė kas. Vaizdas prieš akis pasikeitė ir Luna kelis kartus sumirksėjo.
-
Dylan'as, būdamas namuose girdėjo ne tik apie tapybą ar pykosi su seserimi bei jos augintiniu. Berniukas taip pat kamantinėjo ir domėjosi bei troško noru sužinoti kuo daugiau apie tai, kas yra už šios planetos ribų. Ar išvis kas nors yra.
Žalio atspalvio, akį rėžiančių blizgalų pilnas buteliukas keisto skysčio buvo padėtas priešais švilpį. Jo akys įdėmiai stebėjo šį neįprastą gėralą ir vis svarstė ar iš vis reikėtų prasidėti. Nenoromis, tačiau visgi išsitraukė akinius bei uždėjo ant nosies. Stikliukai padėjo geriau matyti, tačiau tai tik sustiprino auksinį blizgesį gėrale. Atkimšęs buteliuką, Dylan'as prikišo jį prie nosies - kvapas priminė šviežių miško uogų lauką, o galbūt tik žemuoges. Pataisęs akinius, kad šie nenuvirstų, švilpis gurkštelėjo menką skysčio lašelį iš buteliuko. Skonis atrodė keistas. Pirmiau saldus, tuomet kartokas, o galop ir keistų žolynų, apie kuriuos turbūt nenumanė. Ne skonį ar kvapą aptarinėt atėjai. Nagi, gerk. Truputuką save padrąsinęs, berniukas užsivertė buteliuką ir išgėrė viską iki dugno. Nuo perdėto keisto skonio jis ėmė kosėti, galbūt ir užspringo. Vaizdas ėmė lėtai mirgėti, visai kaip tie blizgalai skystyje. Berniukas susimąstė ar akiniai ant jo nosies, kurie vos besilaikė, nukeliaus kartu su juo, ar liks tame pačiame kabinete.
-
ochumm, really? Kaip... aš tiesiog tingiu... gal man galutinai susilaužyt koją ir... neeee, ją čia greit sugydis... viskas, įkalbėsiu tėvus atgal grįžti į Švediją. Po atostogų, manęs čia jau nebebus... kur gi ne... melagė. Tu tik niekam nesakyk... o Švedijoj yra magijos mokykla? Pagal viską, tai turėtų būti... na jau gerai prisiversiu išgerti tą blizgantį, žydrai žalią buteliuką... prisidėjusi sau prie lūpų ir išburbėjusi visą savo filosofiją, mergytė skystį išgėrė. Skonis buvo be skonis, gal su truputėliu druskos ir dūmų prieskoniu, o kvapas nebuvo vienas iš maloniausių. Tamsa. Ji matė tik tamsą. o dieve, po perkūnais, kas čia dabar?
Mano aprašymas bus toks: mačiau tik tamsą. Matyt eliksyras tinkamai nesuveikė. raganaitė kelis kartus sumirksėjo, ir vaizdas išryškėjo. o aš neuždusiu, be deguonės stygiaus? Tikėkimės. O galėjo likt tamsa... gaila... o sutiksiu ateivį? Būtų linksma... tinkamai neišklausiau mokytojos, mane gali matyt ar ne? Ir tiesa, kokia čia planeta? Neaiškios kilmės. Matyt ne saulės sistemos. Aš pasiilgau žiobariško gyvenimo... gal aš čia pabandysiu ir likti, nesugrįžti į klasę... jaučiu neįmanoma.
-
Netgi keliaujant mintimis, akiniai liko ant nosies. Tuo įsitikino Dylan'as. Nors jis nebūtų prieštaravęs, jei šie stiklai nuo nosies būtų išnykę ir pasilikę kabinete.
Pro ausis prašvilpė vėjas. Oro srautas buvo toks netikras, kad berniukas suabejojo ar išvis toks buvo. Jis stovėjo ant kietos žemės, viduryje keistos pievos. Augalų nesimatė, tačiau vešėjo žalsvai melsva žolė, o ant takelio, kur ištiesų stovėjo berniukas, buvo pilna įvairaus dydžio akmenukų. Violetinės spalvos su auksiniais blizgučiais ar kažkuo blizgančiu. Dylan'as pakėlė vieną akmenuką nuo keistos dangos takelio.
Pro švilpio šoną milžinišku greičiu praskriejo gyvūnas, jo kanopų kaukšėjimą berniukas girdėjo dar ilgai, tačiau pačio gyvūno - ne. Netrukus kanopų kaukšėjimas pasikartojo. Bet nebuvo toks staigus ar greitas, jis judėjo palengva. Pakėlęs akis nuo pernelyg lengvo akmens, Dylan'as dar labiau nustebo pamatęs lyg niekur nieko ristele bėgantį vienaragį. Gyvūnas atrodė, net nematė berniuko prašoliuodamas pro jį, bei nesiteikė pamatyti.
Kuo toliau, tuo keisčiau. Dylan'as pritūpė. Menkas vėjo gūsis prilietė žolę ir ši švelniai sušereno. Danguje smelkėsi melsvo spindesio saulė, bandydama išlįsti pro ugninius ir storus debesis. Meteoritai - tai akmenys šios planetos takelio. Labai keistos planetos. Švilpis, pasijutęs sumišęs, atsistojo. Tačiau dabar akių nuleisti apžiūrėti akmens vėl negalėjo - netoliese pasigirdo kniaukimas.
Maždaug už šimto metrų nuo berniuko, žingsniavo kelios, o tiksliau, trys katės. Kraustausi iš proto nuo gėrimo ar man tikrai nesivaidena triakės katės? Viena katė buvo visiškai juoda, o jos trys akys, ryškiai gelsvos stebėjo viską aplink. Šis keistas padaras žingsniavo priekyje. Už jo, pakeltomis, pūstomis uodegomis tipeno lengvo rausvo kailio katės. Šie gyvūnai taip pat turėjo po tris akis. Tik šįkart, jos visos buvo skirtingų spalvų.
Netrokšdamas su šiais gyviais pasimatyti iš arčiau, Dylan žengė porą žingsnių atgal, akimis bandydamas įžvelgti kiekvienas takelio ir akmenuko detalę. Tačiau, viską trikdė trys artėjančios bei kniaukiančios katės trimis akimis. Berniukas vartė delne akmenuką, tuomet išmetė jį bei pakėlė kitą. Švilpis norėjo rasti skirtumų ir panašumų tarp kelių akmenukų, kurie tikrame pasaulyje, vadinami meteoritais.
-
Ne iš karto varnanagė susivokė kas nutiko ir kur ji yra. Po kojomis ji jautė tvirtą žemę,tačiau ne tokią kokia jai buvo įprasta. Mėlynakei svaigo galva,tad prireikė kelių sekundžių,kad galėtų susivokti kas nutiko. Ji atsidūrė nežinomoje planetoje. Luna lėtai apsidairė. Planeta,kurioje ji atsidūrė buvo pilka ir kalnuota,tačiau joje augo daugybė gėlių. Nors varnanagė nebuvo augalų mėgėja,tačiau šios gėlės traukė ją. Ji atsargiai priėjo prie vienos gėlės ir nuskynė ją. Ši skleidė viliojantį kvapą,kurio žemėje nė viena gėlė neturėjo. Patys gėlės žiedlapiai buvo pereinančios violetinės spalvos. Rudaplaukė įkvėpė gėlės aromato ir nusišypsojo. Šį kvapą ji tikrai ilgai prisimins. Luna žengė kelis žingsnius artyn kitos gėlės,kai staiga išvydo artinantis milžinišką meteoritą link planetos. Gėlė,kurią mėlynakė laikė rankoje,nukrito ant žemės.
-
Ar aš jau meteorite? - šovė pirmoji mintis merginai į galvą. Ji apsidairė ir netoliese pamatė kažkokį jai gyvenime dar nematytą dangaus kūną. Jo paviršius buvo išraustas įvairių duobelių, o kai kur buvo ir iškilimų. Dydžio buvo su Alisa.
Faun lyg nusiyrė per orą mosikuodama rankomis arčiau jo. Ji ištiesė ranką ir pirštelio galu palietė meteorito paviršių. Jis buvo šaltas lyg ledas, o konsistencija priminė grublėtą, kietą marmurą. Nedrąsiai kojomis palietė paviršių. Išsitiesė. Ji dabar stovėjo ant dangaus kūno išskėstomis į šonus rankomis, kad nenukristų, mat šis meteoritas buvo netvarkingos kamuoliuko formos.
Netikėtai švilpės koja slystelėjo ir įmirko į keistą masę. Tai buvo lyg koks pilkas molis ar smegduobė. Vargais negalais ištraukė koją ir nušoko nuo meteorito.
Alisa jautėsi labai keistai. Ji lyg ir ant kažko stovėjo, kažkas ją laikė, bet nejautė jokio paviršiaus po kojomis. Aplinkui tik keista juoduma, o ji stovi ore ir nardo po visatą. Kažin ar galėčiau aš nukristi į apačią? - pamanė mergina, bet to nebandė padaryti.
Faun dar kartą atidžiai apžiūrėjo meteoritą. O kas čia? - pamanė ji pastebėjusi kažkokį keistą sidabrinį daiktą. Ji priėjo arčiau apžiūrėti jo.
-
Ji atsirado šviesioje planetoje. Paviršius buvo žydras, o visur buvo pilna vandens. Keletą kalvų, ypatingas žvaigždžių spindėjimas, juodas nakties skliautas, vėsuma. Šaltiniai, natūralūs fontanai, nuostabūs spalvoti akmenukai, vešli mėlyna žolė. Ypač pozityvi nuotaika. Bet ją gadino viena mergaitė su švilpynės uniforma. Pagal išvaizdą, tai mėlyni plaukai, keistos akys ir žemas ūgis čia nuostabiai tiko, bet tik ne nuotaika. Įprasta bjauraus ryto nuotaika čia viską gadino. Nusprendusi tiesiog pasivaikščiot ji aptiko keistą lyg ir centrą. Viskas augo, tekėjo link jo. Visos kalvos buvo pasisukusios smailumu į ją. Švilpė pasuko pažiūrėt, kas vis dėl to ten yra. Priėjusi arčiau, pamatė kažką, labai spindinčio, labai švytinčio. Paėjus dar arčiau pasimatė kažkas išskirtinai violetinio. O paėjus taip, arti, kaip tik galima pasimatė, nuostabi, didžiulė gėlė plačiais žiedlapiais ir plačiu lapu ant žemės...
-
Luna stebėjo artėjantį meteoritą,kai staiga išgirdo spiegimą. Iš pradžių pamanė,kad tai ji pati klykia,bet atsisukusi išvydo mažą mergaitę. Ji klūpėjo ant žemės ir verkė. Kaip ankščiau jos nepastebėjau? Jos oda buvo sidabrinė ir žėrėjo, o banguoti ilgi plaukai traukė varnanagės dėmesį. Nors raudoni plaukai Lunai niekada nepatiko,tačiau šios mergaitės plaukai buvo kitokie. Atrodė, jog jos plaukai tarsi ugnis, kurie bangavo primindami liepsnas. Mėlynakė norėjo sušukti ir liepti jai trauktis, sprukti iš čia, bet žinojo,kad meteoritas trenksis į šią planetą ir ji negalės išsigelbėti. Be to tai te buvo vizija, ji negalėjo nieko padaryti ir tai Luną erzino. Netrukus ši planeta bus sunaikinta, o ji bejėgė. Juodaplaukė išgirdo balsus. Aplinkui nieko nebuvo, tik ji ir ta mergaitė, bet po kelių akimirkų išvydo atbėgančius kitus šios planetos gyventojus. Jie šaukė mergaitei, tačiau ši nejudėjo. Ji tik verkė susigūžusi. Bėkit iš čia... Jie pribėgo prie mergaitės ir paėmę ją ant rankų, pasuko atgal, tačiau jiems nespėjus nutolti nuo šios vietos, žemę sudrebino stiprus smūgis. Luna jautė, kaip žemė esanti po ja ima aižėti lyg stiklas. Viskas aplinkui paniro į dulkių debesį. Mėlynakė dairėsi ieškodama mergaitės ir jos artimųjų, tačiau aplinkui nieko nematė. Luna nekreipė dėmesio į aižėjančią žemę, kai staiga ji pati ėmė kristi. Žemė po jos kojomis atsivėrė. Varnanagė pradėjo blaškytis, kai viskas staiga pranyko. Ji grįžo į klasę. Luna kelis kartus giliai įkvėpė ir nudelbė akis į užrašus. Nenoromis paėmusi rašiklį aprašė viską ką matė. Šią viziją ji ilgai prisimins. Padėjusi rašiklį ant stalo, Luna laukė kada baigsis pamoka. Norėjo kuo greičiau prasiblaškyti.
-
Buvo ankstyvas rytas, kai Beatrich atsikėlė. Jos šiandien laukė dar viena pamoka. Astronomija. Beatrich visada išeina pusvalandžiu ankščiau iš kamabrio, nes ji niekada neranda reikiamų kabinetų. Todėl ir dabar buvo neišimtis. Ji atsikėlus ir apsirengus pagaliau išėjo. Astronomijos kabinetą ji rado tikrai gan greitai. Įėjus į klasę pasisveikino su mokytoja ir atsisėdo į suolą. Kai nuskambėjo skambutis į pamoką, mokytoja pradėjo vesti pamoką. Beatrich šios pamokos nelabai ir klausėsi, nes jai nebuvo labai įdomu. Ji labai laukė praktinės užduoties. Po ilgos kalbos su mokiniais pagaliau atėjo laikas praktinėm užduotim. Mokytojai paaiškinus užduotį, ji ją pradėjo. Beatrich išgėrė eliksyro, bet nieko nebuvo.
“Hmm, keista, gal per mažai išgėriau”- pagalvojo ji. Ir išgėrė daugiau. Ir staiga.. viskas aptemo.
-
O. Linksma. Gėlytė. Tai ką man dabar daryt? Nuskint? O kuom ji tokia ypatinga? Aš tokią galiu nusiskint? Nu varyk, sugriauk planetą. Taigi tu čia mintimis. O, gaila... dėja... noriu tokios gėlės. Okė, keliaujam toliau... šokinėdama per upelius ji pasitraukė nuo keistos gėlytės. Toliau paėjėjus nieko gero ir įdomaus nebuvo, tad Šerė užlipo ant gana aukštos (kaip kalvai) kalvos. Iš ten vaizdas buvo iš ties nuostabus. Iš aukščiausio taško akmenys, žolės gana keistai augančios grupelėmis ir visi kiti meteorito aksesuarai sudarė atpalaiduojantį vaizdą. Piešinį. Viską sudėjus kartu buvo galima pamatyti tą pačią ypatingą gėlę. Jos siluetą. Figūrą. Bet mūsiškė mergaitė nieko gero nenorėjo matyti, tai ir nematė. Kai jau vaizdas tirpo, kai buvo likusios vienuolika minučių iki pamokos pabaigos, ji tik tada pastebėjo gėlės siluetą. Sugrįžusi į klasę ji čiupo plunksną ir viską nurašė, ką patyrė ir pamatė. Gal neįdomiai, bet stengėsi. O tai svarbiausia. Pergamentą atnešusi mokytojai ji sugrįžo į savo vietą ir pradėjo laukti. Laukti varpo. baigiau.
-
Dylan'as kiek apdujęs sugrįžo į klasę. Švilpis apsidairė, norėdamas įsitikti, kad aplink nesimato jokių vienaragių ar kačių su trimis akimis.
Aprimęs ir permąstęs viską, ką pavyko pastebėti šioje praktikos užduotyje, paėmė į ranką plunksną bei prieš mirkydamas ją į rašalo pilną, naujai atidarytą buteliuką, dar trumpam užsigalvojo. ...Mhm... Kas labiausiai įstrigo galvoje? Tai aišku, triakių kačių būrelis ir violetiniai, blizgantys akmenukai ant takelio, kurie pas mus nukrenta bei vadinami meteoritais.
Švilpis atsiduso. Jis nebuvo tikras, kad parašys ką nors gero. Bet visgi, užduoties pradėjus nevalia numesti, tad pamirkė plunksną į rašalą ir ėmė raityti raides popieriuje.
Išgėręs šio keisto gėralo,
kvepiančio žemuogėmis, atsiradau planetoje. Vaizdas atrodė it vaizduotės vaisius. Keistos spalvos aplinka visgi priminė pievą. Takelis, ant kurio pavyko pastovėti, buvo rusvas. Ant jo buvę violetiniai, blizgūs akmenys, į mūsų planetą Žemę atkrenta meteoritų pavidalu. Šie akmenys grublėti, labai blizgantys. Be aplinkos, pavyko pamatyti būrį vienaragių bei lyg tais penkias kates su trimis akimis.
Viliuosi, kad neatrodo, jog visa tai yra mano vaizduotės vaisius. Nors... Gerą vaizduotę turintis burtininkas gal taip ir parašytų. Et, svarbu, kad praktika baigta.
Dylan'as padėjo plunksną šalia lapelio ir užsuko rašalo buteliuką. Jo darbas šioje pamokoje jau buvo baigtas. Tik galvoje užsilikę vaizdiniai priminė keistas kates ir aplinkos spalvas. Švilpis pasitaisė akinius bei lengviau atsikvėpė.
-
Mergaitė koja už kojos žingsniavo į astronomijos pamoką. Rankoje nešėsi maišelį džiovintų obuolių ir iš lėto juos kramsnojo. Sofija šį rytą pabudo kažkokia apdujusi. Bet varnė tiesiog negalėjo praleisti pamokos. Ji klajojo mintyse visą teorinę pamokos dalį ir nedaug trūko, kad pramiegotų ir praktinę. Visa laimė, kad pabudo. Anksčiau net nebuvo pastebėjusi to eliksyro butelaičio ant suolo krašto, o galbūt jo tikrai nebuvo. Mėlynakė atsargiai paėmė paprastą, stiklinį buteliuką ir atkimšo. Jį buvo užpildęs tamsiai raudonas skystis turintis silpną duonos kvapą. Sofija užsimerkė, pirštais užspaudė nosį ir susipylė marmalą sau į burną. Jis buvo šleikščiai saldus, bet tuo pačiu metu kartumas net nudegino liežuvį. Mergaitė kurį laiką dar buvo užsimerkusi ir bandė seilėmis nuplauti šlykštų eliksyro skonį, bet vėliau pasidavė ir atmerkė akis. Klasės nebuvo nei kvapo.
-
Torė jau anksčiau laukė astronomijos pamokos, tad skubėdama žingsniavo į klasę. Pasisveikino su profesore ir atsisėdo į suolą. Tačiau mokytojai uždavus teorinį klausimą, mergaitė niekaip nesugalvojo atsakymo. Todėl ji tiesiog sėdėjo ir klausė kitų mokinių pasisakymų. Kai galiausiai teorinė pamokos dalis baigėsi, mergaitė atkuto ir paėmė eliksyrą, kuris ramiai stovėjo ant stalo. Stikliniame butelaityje buvo supiltas perlamutrinis, baltas ir gan tirštas eliksyras. Jeigu reiktų su kažkuo palyginti jo spalvą, tai būtų perlas. Kvapo šis eliksyras neturėjo, o skonį teko išsiaiškinti pačiai varniukei. Ji pasiėmė eliksyrą, atsigėrė ir prarijo gurkšnį. Konkretaus skonio nebuvo, bet visą gerklę užgniaužė šaltis. Mergaitė greitai grąžino eliksyrą į vietą ant stalo ir užsimerkė. Kurį laiką buvo užsimerkusi, bet kvapas aplinkui pasikeitė. Jis buvo visai kitoks nei klasėje, todėl varniukė atsargiai atmerkė akis.
-
Nors dar jautė šlykštų skonį savo burnoje, mergaitė dėl to nebesijaudino. Šiuo metu mergaitė vis dar sėdėjo, bet ne ant klasėje esančios kėdės, o ant keistoko raityto suolelio, nedideliame, tamsiame sodelyje. Iš tokio eliksyro nieko daugiau nesitikėjo. Sofija atsistojo ir nusibraukė neegzistuojančias dulkes sau nuo sijono. Iš lėto pradėjo eiti ir žvalgytis aplinkui. Netoliese augo neaiškus vaismedis ant kurio kabojo arbūzų dydžio vaisius. Kad ir kaip būtų mėgusi vaisius, šio, Sofi visai nenorėjo paragauti. Kiek nustebo kai lyg iš niekur, prie medžio atslinko aukšta būtybė ir atkando vaisiaus nors net nenuskynė jo nuo medžio. Mergaitė nedrąsiai priėjo prie padaro ir prakalbo, tikėdamasi, kad šis ją supras:
- Atleiskit, kur aš esu? Ir kas esate jūs? Ir taip pat kokį vaisių čia valgote?- apibėrė klausimais. Mėlynos varniukės akys nukrypo link prakąsto kamuolio. Iš jo varvėjo tirštas, tamsiai raudonas skystis. Mergaitė vos neapsivėmė, negi tai tas pats skystis kokį ji gėrė pamokoje?
- Esi Marmagnų planetoje,- prakalbo būtybė smailomis ausimis. Ji buvo plika, sparnuota, o jos oda buvo tamsiai mėlyna. Kažkodėl, ji žiūrėjo į varnę kaip į kokią padugnę,- Tau kyla klausimas kas aš esu? Kaip tu drįsti? Ir jūsų kvailybei norėčiau pasakyti, kad čia kraujavaisis. O dabar prašau dingt man iš akių,- klykavo aukštu balsu. Mergaitė tiriamai dar kart apžiūrėjo vaisių. Kraujavaisis? Kas per kvailystė. Sof kuo greičiau nužingsniavo tolyn nuo būtybės, kuri taip ir nepasisakė kas tokia esanti. Aplinkui malėsi visai panašios žmogystos ir visur augo tie medžiai. Mergaitė daugiau nebenorėjo čia praleisti nei vienos sekundės, bet niekaip negalėjo grįžti. Taip ir vaikščiojo po keistąjį pasaulį, kol po kokių penkiolikos minučių jai pradėjo baisiai svaigti galva. Mėlynakė vėl užsimerkė, o kai atmerkė akis aplinkui vėl pamatė astronomijos klasę.
-
Pasišlykštėjusi savo pačios krauju, sumišusiu su eliksyru, Jasmina pasiėmė lazdelę ir ja rodydama ten, kur maždaug turėjo būti visas tas brudas, sumurmėjo valymo burtažodį. Nosies jau nebekuteno tas šlykštokas eliksyro dvokas, (atsiprašau von Sjuardo, bet ši profesorė neaišku ką pakišo) tad ketvirtakursė nusprendė, kad kaip ir viskas apsitvarkė. Bent truputį. Iš uniformos kišenės išsitraukė žiobarišką pleistrą (nesvarbu, kad žiobariškas, bet paruoštas jau seniai) ir nulipinusi klijus saugantį popieriuką, prilipino maždaug ten, kur jautė skausmą ir tekantį kraują. Po pamokos žadėjo nueiti į ligoninės sparną, kad bent jau sužinotų kokia situacija.
Be eliksyro neatliksi užduoties, be lanzdelės napsiginsi nuo burtų, tad teko pasakyti, kad buteliukas sudužo. Iš kažkur gavo dar vieną, padėkojus atsargiai atkimšo. Klausimo kar vykdys užduotį nebebuvo - nori nenori, reikia.
Pagaliau galėjo susikaupti ir įsigilinti į užduotį. Pauostė eliksyrą - lygiai toks pats kvapas kaip ir išpiltojo, greičiausiai nieks nepabandė apgauti. Gurkštelėjo iš pradžių mažiuką gurkšniuką, lyg norėdama įsitikinti, bet skonis buvo paprasto vandens. Kaip gali taip smirdėti ir būti beskonis? Nelaukus daugiau nei sekundės (ir taip greičiausiai atsibus paskutinė) vienu gurkšniu išgėrė likusį skystį. Po pors sekundžių gerklę pervėrė karštis, rodės, kad dega. Kuo skubiau padėjo stiklinį butelaitį ant stalo, iš skausmo sugniaužė kumščius. Kaktą išpylė prakaitas. Tada lyg atsiskyrė nuo kūno. Jautė, kaip nežinia kokių galių valdoma, kilo į viršų. Į dangų. Lyg būtų buvus nebegyva. Bet deja, šioje žemėje Jasminai Dianai Amnetai dar buvo lemta pasilikti. Kojos palietė tvirtą pagrindą. Karštis dingo iškat, o oras buvo gan šaltas, taip priversdamas mokinę pašiurpti. Na va. Atkeliavau.
-
Alisa apžiūrėjo tą sidabrinį daiktelį. Tai buvo kažkoks sagę primenantis dalykas. Priskridusi arčiau ji paėmė jį į ranką. Gal man jį pasiimti ir parodyti mokytojai? - pagalvojo ji ir įsikišo jį į kišenę. Kadangi dar buvo likę laiko Alisa tiesiog ieškojo kažko meteorito paviršiuje. Gal dar kažką panašaus rasiu? - pagalvojo ir su ta mintimi jos akys užkliuvo už kažkokio panašaus dalyko, tik bronzinės spalvos. Ji priėjo arčiau ir jau kėlė nuo žemės paviršiaus kai visas vaizdas pradėjo blukti. Alisa užsimerkė, o tada netrukus atsimerkė ir jau buvo atsidūrusi klasėje.
Šeštakursė pačiupinėjo savo kišenę. Tas daiktelis vis dar ten buvo. Na, pirmiau padarysiu rašto užduotį. Paėmusi plunksną pradėjo rašyti ant pergamento:
Nusikėlusi į meteoritą jaučiausi lyg skraidyčiau po galaktiką. Galėjau net atsistoti ant jo.
Meteorito paviršius buvo šaltas ir grublėtas, bei labai kietas. Vienoje vietoje meteorito paviršiuje buvo keista molį primenanti duobutė, į kurią įklimpus kojai sunku ištraukti. Taip pat radau kažkokius sagę primenančius keistus daikčiukus. Vienas iš jų sidabro, o kitas bronzos spalvos.
Gale padėjusi tašką Faun atsistojo iš savo vietos ir nužingsniavo prie profesorės stalo:
- Profesore, aš meteorite radau šitą keistą daiktą, gal galėtumėte pasakyti kas tai? Žinoma jeigu žinote, - švilpė išsitraukė iš kišenės sidabrinį daikčiuką.
-
Atsimerkusi galėjo patvirtinti, kad išgerto eliksyro spalva buvo visai kaip perlo. Torė stovėjo ant tamsios, pilkos žemės. Dar keliolika žingsnių į visas puses vaizdas liko toks pat, bet pradėjus eiti ir nutolus nuo pradinės vietos, iš visų pusių palyginti nedidelę salą supo vanduo. O gal geriau pavadinti skystis. Jo spalva buvo panašį į perlo, bet skystis vis tiek buvo visiškai skaidrus. Žaliaakė pastebėjo, kad virš vandens visiškai tuščia, o po juo, jau net nuo kranto galėjo pastebėti, virė gyvenimas. Kad ir kaip nenorėjo tenai nerti, bet šį kartą rizikavo. Nusiėmė batus ir padėjo ant kranto. Ant kranto paliko ir apsiaustą. Tada, basomis kojomis, atsargiai įbrido, tačiau dugno nesiekė net prie pat kranto. Ji skendo vis gilyn ir gilyn. Mergaitei net nusibodo leistis, žinoma, didžiausią nuostabą kėlė tai, kad pirmakursė galėjo laisvai kvėpuoti. Galiausiai, pasiekus dugną, Torė apsižvalgė. Meteorito gyventojai, nors ir gyveno telkinio gilumoje, buvo įkūrę didžiulį miestą. Keisti pastatai tiesėsi beveik iki pat dangaus, o vaikščiojantys padarai turėjo uodegas, panašias į undinių, ir spygliuotas ausis. Mergaitė dar kurį laiką žvalgėsi ir karts nuo karto pajusdavo smalsius čiabuvių žvilgsnius. Vis dėlto, varniukė suprato, kad ilgiau delsti nebegalima. Ji pradėjo irtis link paviršiaus, nes juk reikėjo pasiimti batus ir apsiaustą. Vos išnirus iš telkinio, visas vanduo nubėgo nuo jos ir paliko mergaitę visiškai sausą. Apsiovusi batus, Torė dar spėjo apžiūrėti dangų, o po to, galingos jėgos traukiama, grįžo į klasę.
-
Beveik visą teorijos dalį Morganai prasnaudus ji susiėmė per praktikos, o išgirdusi mokytojos užduotį ji tik pavartė akis ir pačiupo eliksyrą. Akimirką pažvelgusi į tyvuliuojantį skystį jame, gal kokie nuodai, o tada atsidarė ir greitai gurkštelėjo. Nieko nepajutusi raudonplaukė suabejojo, ar tik ne per mažai išgėrė? Žadėjo jau antrą sykį paragauti beskonio eliksyro, kai staiga vaizdas pradėjo mirguliuoti. Žaliaakė akimirkai užsimerkė, o atsimerkusi ji jau buvo visiškai kitoje vietoje. Penktakursė išplėtė akis ir greitai apsižvalgė. Eliksyras suveikė. Dabar Morgana buvo visiškai kitoje planetoje, ši atrodė panaši į mėnulį - daug įvairiausių dydžių kraterių, pilka, nors labiau juoda žemė. Raudonplaukė pabandė žengti menką žingsnį, bet vietoje to ji pakilo į viršų ir vietoje mažo žingsniu ji žengė milžinišką.
-
Antrakursė išgirdusi mokytojos užduotą praktinę dalį net apsidžiaugė. Ją visada žavėjo įvairios planetos, meteoritai ir viskas kas susiję su kosmosu, todėl ji nesitvėrė iš kailio sužinojusi, kad išgėrusi skystį esantį buteliuke ji atsiras vietoje kur teks patyrinėti. Juodaplaukė greitai pačiupo buteliuką su melsvu skysčiu. Andromeda atidarė buteliuką su skysčiu ir jį pauostė. Skystis atsidavė mandarinais. Mergiotė akimirkai suraukė veidą, bet tada greitai jį užsivertė ir nurijo. Skonis buvo rūgštus it kokia citrina, tačiau pakenčiamas ir klastuolė vis dėl to sugebėjo nesusiraukti it kokio senio šikna. Po minutės eliksyras pradėjo veikti. Galva kiek svaigo, o visas vaizdas aplink sukosi, kol staiga ji atsirado visiškai kitoje vietoje.
-
Morgana prikando lūpą ir apsižvalgė. Aplinkui ji matė tik tamsą ir mažus taškelius - žvaigždės. Kai galiausiai mergiotė vėl nusileido, kas buvo tikrai labai greitai ji nusprendė pabandyti kitą būdą - irtis rankomis, ir šis pasirodė žymiai geresnis ir veiksmingesnis, bent nereikėjo šokinėti lyg ant kokio batuto. Ugniaplaukė pažvelgė atgal ir pastebėjo gana juokingą dalyką - jos plaukai, ne tai, kad kaip įprastai gulėtų išsipūtę ant jos nugaros, bet buvo pakilę, įsielektrinę ir sklendėjo. Silpnas juokas išsprūdo iš mergaitės rankų ir ji greitai vėl susikoncentravo ties užduotimi. Morgana turėjo rasti meteoritą, kuris matyt buvo atsitrenkęs į šią planetą.
Ilgai ieškoti nereikėjo, ji prisklendė prie milžiniško kraterio, ilgumo lyg keleivinio lėktuvo, o gylio kokių dvidešimties metrų. Klastuolė kilstelėjo antakius ir pradėjo lėtai leistis link nemažo akmens duobės viduryje. Morgana iš kart suprato kas tai buvo. Meteoritas. Vos atsiradusi prie jo ji laisvai atsistojo ant pakankamai lygas paviršiaus ir pasilenkusi prilietė akmenį. Šis buvo šaltas, labai šaltas, o paviršius gruoblėtas ir šiurkštus. Mergiotė greitai atitraukė ranką ir pažvelgė į delną ant kurio buvo likusios kelios tamsios dulkelės.
Staiga vaizdas pradėjo po truputi nykti ir visai netrukus ji vėl atsidūrė klasėje.
-
Vos grįžus į klasę Sofija lengviau atsikvėpė. Gerai, kad neužstrigo toje baisiai keistoje planetėlėje. Ji žvilgtelėjo į ant stalo likusį eliksyro lašelį. Jo spalva ir tirštumas buvo lygiai toks pat kaip kraujavaisio sultys. Košmaras. Varniukė iš krepšio, kad nepastebėtų mokytoja, išsitraukė obuolio skiltelę ir sukramtė. Bandė kažkaip panaikinti gerto eliksyro skonį, nes vis dar jautė kartumą. Vėliau mergaitė išsitraukė pergamento lapelį ir plunksną. Pamirkė ją rašale ir pradėjo rašyti:
Išgėrus baisiai šlykštaus skonio eliksyro, nukakau į meteoritą, kuriame egzistavo gyvybė. Paklausus keisto padaro kas jis toks, buvau nuvaikyta šalin,
bet sužinojau, kad buvau nuvykusi į Marmagnų planetą, o ant keistų medžių augantys dar keistesni vaisiai vadinami kraujavaisiais.
Mergaitė padėjo plunksną šalin ir atsirėmė į kėdės atlošą. Darbas baigtas.
-
Torė pastebėjo, kad nuo tada kai išgėrė eliksyro ir spėjo patirti šiokį tokį nuotykį, jos kūnas klasėje nebuvo pajudėjęs. Varniukė nusibraukė nuo akių plaukus ir pasigriebė žiobarišką rašiklį. Galvojo kaip būtų geriau aprašyti viską kas nutiko. Galiausiai, nusprendė rašyti viską, kas šaus į galvą. Taigi, atsivertė sąsiuvinį ir pradėjo rašyti. Kai baigė rašyti visas savo mintis dar kart peržvelgė lapelį prirašytą smulkiu mergaitės raštu.
Išgėrus eliksyro papuoliau į meteoritą, kuriame tyvuliavo didelis vandens telkinys. Nors, iš tiesų jo nelabai galima pavadinti vandeniu, nes skystis buvo skaidrus ir perlamutrinis. Lyg praskiesto perlo spalvos. Pradžioje atsidūriau sausumoje, bet vėliau nėriau į telkinį. Keista buvo tai, kad galėjau laisvai kvėpuoti. Dugne buvo pastatytas miestas su dideliais ir įmantriais pastatais, o meteorito gyventojai turėjo uodegas panašias į undinių ir labai keistas ausis.
Perskaičius dar kartą, Torė įsidėjo rašiklį į krepšį, kuriame buvo prigrūsta knygų ir dar visokių daiktelių. Tada pradėjo laukti profesorės kalbos arba bent jau skambučio išleidžiančio į pertrauką.
-
Atkeliavau. Grifė džiaugėsi, kad pagaliau pajuto tvirtą pagrindą po kojomis. Atsimerkė, nors tai buvo visiškai be tikslo. Juk ji nieko nematė. Atsargiai pritūpė ir ranka palietė žemę. Ji buvo gruoblėta ir šaltesnė už ledą. Tik ji spėjo pajusti, nes paskui ranką nuliejo siaubingas skausmas, lyg kokios rūgšties būtų užpilta. Greit atitraukė galūnę ir pabandė apeiti tą daiktą, ant kurio stovi. Sunku suprasti kokio tas meteoritas dydžio nieko nematant, nes vaikščiojo prie jo krašto apskritimu ir nieko nepastebėjo. Taip ir grįši į klasę nieko nepastebėjus, a? Kandi pastabėlė iš tiesų vertė sunerimti - kiek taškų gaus tik už dviejų eliksyrų sugadinimą? Vienas paleistas vėjais, kitas neteko prasmės, nes nieko nematė.
Keista, bet to eliksyro sugadinimas iš dalies lėmė užduoties įveikimą. Na, negalėtum pasakyti, kad akla mergaitė, vaikščiodama ant meteorito kažką reikšmingo suprato ar padarė. Tai greičiausiai buvo jos nemokšiškumas ir keistas sutapimas. Pleistras, kuriuo buvo užklijavusi stiklinio buteliuko šukės padarytą žaizdą, kažkaip per greitai nusilupo. Nepatenkinta ketvirtakursė kišenėje ieškojo kito žiobariškos medicinos įrankio, bet nespėjo. Lašas kraujo, to raudono skysčio nulašėjo ant meteorito ir net sušnypštė. Baimės termometras pakilo dviems laipsniais, gal dar susidarys kokia nors medžiaga ar dujos, kurios ką nors blogo padarys. Slinko sekundės. Tos penkios, daug lemiančios sekundės. Nieko. Ketvirtakursė susirado pleistrą, užklijavo vietoj senojo. Jei nieko nenutiko, tai gal nieko ir nebus? Amneta surizikavo. Pritūpė, palietė žemę. Nieko. Jokio šalčio. Na, meteoritas ir buvo šaltas, bet nebe toks, kaip anksčiau. Rudaplaukė pirštais liesdama metalą pajuto kažką kito. Ten, maždaug toj vietoj, kur nukrito lašas kraujo, išaugo kažkoks augalas. Nuo jo sklido siaubingas šaltis, bet to nesibaimindama tiesė ranką link augalo. Iš kur žinojo, kad ten augalas? Pradėjo dvelkti žaluma. Beveik lietė stiebą, bet kaškas, šnapšdėdamas sušnypštė:
-Meteorito sssielaaa,- stabtelėjo.- Nusssisssskink. Ataugsssssss...
Nebesibaimindama nieko, Jasmine greit užbaigė šį darbą. Nusiskynė gėlę - bent tai sprendė iš liekno stiebelio. Ranka vis labiau grubo, bet grifė tik vėl pajuto, kaip kyla į orą. Grįžtu. Ranka nebeišlaikė meteorito sielos - šalčio gėlelės, tad ji išslydo iš rankų. Nežinia kas jai nutiko, greičiausiai vėl buvo prie meteorito. Amneta atsibudo klasėje.
Taigi, kai kurie meteoritai turi sielą. Manojo galėjau iššaukti krauju. Nežinau kaip kiti, bet šis meteoritas buvo labai šaltas, ledinis. Trumputė apžvalgėlė susidarė grifės mintyse. Ji jos neparašė - nebūtų sugebėjusi. Bet užduotį vis vien atliko. Tik... Savotiškai.