Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apsigynimas nuo juodosios magijos => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Morgana Buterfield Gruodžio 01, 2017, 01:50:56 pm
-
Kad ir kaip norėtasi to niūraus ir slegiančio iki širdies gelmių oro, naujajam profesoriui, jo ne labui saulė švietė net versdama akių obuolius lauk. Šviesiaplaukis nepatenkintas atsiduso ir kištelėjęs ranką į apsiausto skverną išsitraukė juodą ir kiek sueižėjusią lazdelę. Sumosavęs ja kelis kartus ir burbtelėjęs menką burtažodį, kambarys apsiblausė. Jokūbas pametė tamsų ir nedidelį lagaminą ant stalo, turbūt sutraiškydamas kokį vorą ar tarakoną ir apsižvalgė po kabinetą. Jis patrynė sustirusias rankas ir grįžęs į savo sėdėjimo vietą (kaip keista ją vadinti savo, žinant, kad dar neseniai ji buvo kažkokio kito profesoriaus, o kitais metais galbūt bus ir dar kito) klestelėjo į ją sukeldamas dulkių debesį. Vaikinas pažvelgė į laikrodį kabantį ant jo riešo ir atsiduso iki pamokos likusi dar viena valanda, o jis čionai atsibeldė nieko neveikti. Nuostabu.
Giliai susimąstęs vaikinas nužvelgė tvarkingai sustatytus suolus, kuriuos taipogi dengė ir nemažas dulkių sluoksnis, kol kas neprirašytą lentą ir susiraukė. Nepaneigsi, kad Jokūbui patiko tokia aplinka, tačiau kažin ar mokiniams patiktų, o jis gi nusprendė vaidinti gero diedo vaidmenį mat... Vis dėl to jis greitai pradėjo darbuotis burtu lazdele ir kambarys, nors vis dar aptemęs, bet bent jau į kambarį buvo panašus. Dulkelės negalėjai rasti nė su žiburių, o visos knygos sudėliotos pagal abėcėlę, viskas buvo tobula. O jis išties ir nė nepajuto kaip praėjo keturiasdešimt minučių ir greitai burbtelėjęs keiksmažodį atsistojo vidury klasės, tiesus it styga. Mokiniams pradėjus eiti į kabinetą jis tik mesteldavo keistą grimasą kuri turėjo būti panaši į šypseną, deja jam nelabai sekėsi. Suskambėjus varpui jis pažvelgė į klasės mokinius, o jų buvo visokių, pradedant nuo mažiausiųjų ir baigiant prie didesnių.
Šviesiaplaukis garsiai atsikrenkštė taip atkreipdamas mokinių dėmesį į save ir pasitvarkęs rankoves pradėjo kalbėti:
Sveiki, mokiniai. Esu Jokūbas Ridlis Gierszal, šiemet dėstysiu jums apsigynimą nuo juodosios magijos. Norėčiau sutarti su visais draugiškai, nebent atsiras tokių drąsuolių kurie bandys man trukdyti pamoką ar panašiai, na su tokiais bus kita kalba.- ji vėl nustatė keistą grimasą-šypseną ir priėjo arčiau mokinių suolų.- Nepamirškite, jei kas nors bus neaišku visada galite manęs paklausti, arba jei būsit per dideli slunkiai pakelkit ranką, prieisiu aš.- jis apsisuko ir garsiai kaukšėdamas batų kulnais į medines grindis priėjo prie lentos, o tada prisiminęs vieną svarbų dalyką vėl atsisuko į klasę,- Ir įsidėmėkite mano pamokose neplepat vienas su kitu, bus trys įspėjimai, po paskutinio išvarysiu iš klasės ir galėsite daugiau nebe ateidinėti į šią pamoką,- o tada greitai čiuptelėjęs kreidą užrašė žodžius: PELAKAMUR BELAK (JUODIEJI ELFAI). Tada atsisukęs atgal į ugdytinius paklausė:
- Na sakykite viską, ką jums sako šie žodžiai.
---
Atsakymus galite rašyti iki sekmadienio vakaro (12-03)
-
Atostogos praėjo taip greitai, kad Emillia netgi nepastebėjo, ant kiek greitai eina laikas. Ir visgi jos taip greitai praėjo ir vat dabar, Emillia ir vėl klastūnyno bendrajame kambaryje ir žiūri į tvarkaraštį. Pirma pamoka, pagal jos tvarkaraštį buvo apsigynimo nuo juodosios magijos pamoka. Sužinojus, kad bus jau naujas profesorius, klastuolė kiek nuliūdo ir tuo pačiu metu joje atsirado toks kaip smalsumas. Iškarto nuliūdo, nes jai pasirodė profesorius Tom visai geras ir įdomus žmogus, kai be to jis buvo klastūnyno vadovas. Bet po to ir atsirado toks kaip ir smalsumas, nes vistiek nauji profesoriai visada domins.
Greitai apsirengus savo uniformą ji išėjo iš bendrojo kambario ir pradėjo eiti į pamoką. Laiko liko dar gan daug, todėl ji neskubėjo. Klastuolė lyg pradėjo su visais iš naujo sveikintis. Su visais ji turėjo omenyje, kad su visokiais įvairiais daiktais ar ten portretais judančiais. Jai tai viskas buvo kaip kokia nors nostalgija, ji visko buvo taip pasiilgus, nors lyg ir atsisveikino neilgam.
Priėjus prie kabineto Ema giliai įkvėpė orą įėjo į klasę. Mokiniai tik pradėjo rinktis, todėl mokinių dar buvo gan mažai. Atsisėdus prie prieš paskutinio suolo nuo sienos ji išsitraukė visokias knygas ir tiesiog sėdėjo ir stebėjo profesorių. Tai turbūt buvo vienas iš paslaptingiausių žmonių kuri Emillia buvo mačiusi, nes paslaptingumo jo tik ir 'nešė' iš jo.
Kiek palaukiant įėjo ir kiti mokiniai ir klasėje susibūrė gan daug žmonių. Buvo gan daug pirmakursių kurie atrodė tokie kaip išsigandę, nieko nežinantys, nedrąsus. Klastuolė prisiminė kai tokia pati buvo ir kiek mintyse nusijuokė.
Suskambus varpui profesorius pradėjo savo pamoką. Jis ant lentos parašė gan neįprastus jai frazes ar žodžius. Bet visgi kas gali būti tie juodieji elfai? Emillia pradėjo mąstyti logika. Tai apsigynimo nuo juodosios magijos. Tai galima spėti, kad tie elfai kažkuo yra pavojingi ir, kad jie mokysies šiandien apie juos. Visgi su savo spėjimais, klastuolė pati pirma iš mokinių pakėlė
savo ranką.
- Juodieji elfai, tai priklauso magiškų gyvūnams grupėj. Jie turi papildomas galias su kuriomis kelia kitiems žmonėms pavojų. - Kiek pasakė ir nutylėjo. Gal visgi atspėsiu? Pagalvojo Emillia. Bet ji tiesiog negalėjo įsivaizduoti kokio kito varianto kuris gali būti. Kiek atsidusus klausėsi kitų mokinių spėjimus ir laukė, kada profesorius jau prakalbės.
-
Elridė nedrąsiai ėjo link durų. Jai ėmė atrodyti, kad jos keistieji plaukai jai pridarys gėdos. Mergaitė nebeturėjo jokio pasitikėjimo savimi. Gal paprašyt kokio mokytojo tai paslėpti... Ji nedrąsiai įžengė į klasę ir nė neapsidairius atsisėdo į laisvą suolą. Pakėlusi galvą Elridė žagtelėjo. Klasė jai atrodė stipriai keista ir niūri. Po kelių minučių mergaitei ėmė patikti aplinka, tad ji atsipalaidavo ir patogiau įsitaisė kėdėje. Metų pradžia... Įdomu, kodėl senojo profesoriaus nėra... Visgi, įdomu buvo... Gal visi profesoriai pasikeis? Hm... Tada būtų tikrai keista. Pasitaisiusi plaukus mergaitė atsiduso. Staiga profesorius sukrenkštė ir Elridė pakėlė akis. Ant lentos kol kas nieko nebuvo. Eilinis prisistatymas... Taigi, gal visi šie metai bus tokie patys? Na, ką jau padarysi... Pamačiusi, kas parašyta ant lentos mergaitė iš kart išsitiesė. Elridės potraukis ir domėjimasis elfais jai kėlė didžiulį smalsumą, nors tokių, kurie buvo parašyti ant lentos mergaitė nepažinojo. Ji stengėsi logiškai įsivaizduoti tą elfą. Tyliai išsitraukusi užrašų knygutę grifiukė ėmė kažką piešti ir pabaigusi gerai peržvelgė. Perkreipusi lūpas ji dar kartą patyrinėjo nupieštą terlionę ir nedrąsiai pakėlė ranką.
-Aš manau, kad, na, todėl, kad čia apsiginimo nuo juodosios magijos pamoka jie kenkia žmonėms. Jie panašūs į kipšiukus ir turbūt yra labai karingi, manyčiau, kad jie telkiasi gamtą kažkam pakenkti,-taip pasakiusi mergaitė įsižiūrėjo į piešinį ant jos stalo. Mažas elfiukas su maloniom akim. Grifiukė pakrapštė galvą ir greit nuspalvino jį juodai. Jei juodieji, tai tebūnie jis juodas... Tik, ech... Nejau elfai gali būti blogi? Tokia mintis mergaitei kėlė šiurpą. Jai elfai yra malonus tyri padarai, nors elfų yra visokių.
-
Gotfreinei patiko saulė, ypač rudenį. Visgi mieliau gyventi, kai aplinkui yra šilta ir gražu, viskas spindi, o dar žaliuose lapuose žaidžia saulės spinduliai. Geriau negu niūrumas, šaltis, tamsa ir rudeninė depresija, kuri, ji tą jau žinojo, netrukus ją pasitiks. Geras oras taisė net ir subjurusią jos nuotaiką. O ji tokia pastaruoju metu buvo - kelias dienas iš eilės dangų dengiant storam patalui damsių debesų nejučia pradėdavo mąstyti apie negerus dalykus. Kad ir apie mirtį. Ir ne kaip apie abstraktų dalyką, kurį žinai esant ir kažkada tau nutiksiant, bet pernelyg jo nesureikšminant. Ne. Ji mąstė apie ją daug konkrečiau. Tačiau ne apie savo - ji ligi šiol be proto ilgėjosi sesers ir šalti Hogvartso mūrai tą ilgesį tik stiprindavo.
Todėl visai nudžiugo, pasitaikius saulėtai dienelei. Gal žaismingi jos spinduliai nors trumpam išvaikys niūrumą ir blogas mintis iš jos galvos. Žinoma, žinojo, kad viltis durnių motina, tačiau nemanė esanti itin protinga, tad pernelyg dėl to nesijaudino.
Turbūt turėjo išsigąsti naujojo profesoriaus. Na, jis nespinduliavo džiaugsmą ir nekakojo vaivorykšte - tai faktas. Nors toks vaizdelis sukėlė jos blyškiame veide kažką panašaus į šypseną. Susirado vietą kažkur prie lango - kuo arčiau saulės, kuo arčiau šilumos. Šiaip ar taip pamoka jai daug džiaugsmo neatneš - Biobetonse mokėsi šio dalyko tik vienerius metus iš trijų praleistų ten, tad buvo smarkiai atsilikusi nuo bendrakursių. Ką gi, beliko tikėtis, jog profesorius pernelyg griežtai jų nevertins.
Apsidžiaugė vasarą pasidomėjusi apie tamsiąsias būtybes.
- Juodieji elfai yra paprastų elfų pusbroliai, - tyliu balseliu ištarė, prieš tai iškėlusi ranką ir atsistojusi, - Turi smailias ausis, o jų oda dažniausiai būna pilna arba juoda ir yra daug aukštesni, didesni už mums žinomus elfus. Juodieji elfai yra labai greiti ir vikrūs, mėgsta apgaudinėti žmones, painiodami jų mintis, kurdami nesamus vaizdus.
Pasakiusi viską, ką galėjo prisiminti, grakščiai atsisėdo suolan, pasitaisiusi mokyklinį sijoną ir sudėjo rankas ant stalviršio.
-
Emilija Sofija kiek įmanydama stengėsi dalyvauti visose pamokose. Tad vos išėjusi iš vienos ji jau skubėjo į kitą. Kita pamoka mergaitei buvo Apsigynimas nuo juodosios magijos. Pernai švilpukė šių pamokų nelankė, tačiau girdėjo, kad pasikeitė profesorius ir nenorėjo jų praleisti ir šiemet.
Atėjusi į klasę mergaitė kiek lengviau atsikvėpė ir susirado laisvą suolą ties klasės viduriu. Mokytojui pradėjus vesti pamoką mergaitė stengėsi įsiklausyti ne tik į mokytojo, bet ir bendraklasių sakomus žodžius. Išgirdusi minint juoduosius elfus mergaitė prisiminė tik istorijas ir legendas, kurias skaitytė knygose. Visgi, surizikavo ir pakėlusi ranką prabilo:
-Juodieji elfai seniau buvo paprasti elfai, padedantys namuose. Tačiau kuomet kai kurie burtininkai pradėjo su jais elgtis itin blogai, kai kurie elfai sukilo ir per metus jų išvaizda keitėsi. Jie pasidarė blogi ir pradėjo maišytis tarp žmonių. Žmonėms juodieji elfai kenkia:jie gali sukurti netikrus vaizdinius galvoje, kurie tą akimirką atrodo visišką realybė.
Mergaitė nutilo ir galvojo, ar tikrai pasakė tą, ką reikia. Visgi, ji skaitė tik legendas ir įvairias istorijas. Visgi tą akimirką ji vylėsi, kad tuose pasakojimuose būtų nors dalelytė tiesos.
-
Natanielis greitu žingsniu pėdino saulės spinduliais apšviestu pilies koridoriumi. Stori, sunkūs gobelenai iškilmingai kabėjo ant akmeninių sienų, nepastebimai kaupdami nesibaigiančių dulkių sluoksnius.
Nauji mokslo metai Hogvartse skelbė naujų namų darbų antplūdį, įvairiausių areštų bei pamokų laviną, negana to - ir naujų rūpesčių šuorą ant ganėtinai tvirtų šeštakursio pečių.
Nors Augustas atvyko į burtų ir kerėjimo mokyklą penktame kurse, šeimyninė padėtis ir gedulas, tuo metu dusinęs jaunuolį, neleido šiam palikti Klastūnyno koledžo berniukų kambarių, tačiau dabar, smaragdinių akių savininkas ryžtingai žingsniavo savo pirmosios Apsigynimo nuo juodosios magijos pamokos kabineto link.
Dar trejetas metrų ir rudaplaukis strazdanius jau drąsiai žengė pro medines duris į erdvų ir keistų chemikalų kvapu atsiduodantį kambarį. Lizertas nežymiai linktelėjo šviesiaplaukiui profesoriui, sutikinėjančiam moksleivius, ir krestelėjo į pirmąjį suolą iš dešinės.
Naujokas - įdėmiu žvilgsniu nuskenavęs nelabai išvaizdų vyrioką, pamintijo Natas ir kumščiu pasirėmęs galvą ėmė klausytis dėstytojo monologo.
Šiam baiginėjant standartinį instruktažą, klastuolis jau buvo bepradėjęs snūduriuoti iš nuobodulio, kai žaliaakio ausis pasiekė kreidos cypimas ir aktyvisčių mergaičiokių atsakinėjimas.
Irzlokai dėbtelėjęs dailiosios lyties atstovių pusėn bei pagavęs nemalonų profesoriaus žvilgsnį, vaikigalis įsipatogino kėdėje ir tikėdamasis, jog teorijos dalis praeis kuo greičiau, užmerkė juodom blakstienom apvestas akis.
-
Šerė lengvu šuoliu saulėtu kolidoriu straksėjo į klasę. ,,naujas mokytojas... kol priprasiu tai ir vėl mokytojai pasikeis..." Prie durų ji sustojo. Pamąstė. Ir žengė į klasę. Klasėje sklido iš kažkurtais traukta nejaukuma. Švilpė priraminus šuolį, bet su ta pačia nuotaika nubėgo į klasės galą ir atsisėdo kuo arčiau lango. Mokytojo prisistatymas jai pasirodė griežtas. ,,Naujas. Bent kol kas jis man tik griežtas.
Tik. Cha o gal galiu kaip nors išeiti? Ne, negaliu. Tu pagalvok geriau o ne mokytojus mintyse apkalbinėk" po šiokio tokio pokalbio su savimi ji pagaliau atsipeikėjo
-Man šie žodžiai sako, jog mes tikriausiai mokysimės apie šiuos elfus ir hm galbūt tai būtų kažkas panašaus į šėšėlį tik-ktais pas elllfus. Gal... - dar vis nesuprasdama ką leptelėjo Šerė atsisėdo į vietą...
-
Daniela atėjo į pirmąją apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką ir nusivylusi pastebėjo, kad profesorius naujas. Šis atrodė griežtesnis, niūrėsnis. Tikiuosi, bus toks pat geras mokytojas kaip ir senasis.
Mergina atsisėdo maždaug per vidurį - norėjosi pasitraukti į galą, tačiau šis jau buvo užpildytas. Profesorius prisistatė, paaiškino pamokos taisykles, o tada, atsistojęs prie lentos, užrašė pamokos temą. Uždavęs klausimą, peržvelgė mokinius. Norinčiųjų atsakyti buvo daug, tad Danielos pakelta ranka buvo pastebėta bene vėliausiai.
- Na, tai atsira elfų rūšis. Yra namų elfai, kalnų elfai, o juodieji elfai - tai maištaujantys atsiskyrėliai. Jie labai paslaptingi, tačiau ir labai pavojingi: jie aršūs, neklusnius, nediplomatiški. Tačiau nepaisant šių gan primityvių savybių, juodieji elfai garsėja savo gudrumu. Kas be ko, jie greitai nyksta - retai sukuria šeimas, be to, gyvendami vieni šaltuose tarpekliuose dažnai suserga.
Baigusi kalbėti Klastuolė nužvelgė kitus mokinius ir patogiau atsisėdo savo kėdėje.
-
Pabudusi varnanagė nieko nelaukusi apsirengė savo uniforma ir nužingsniavo prie tvarkaraščio. Pirmoji pamoka apsigynimas nuo juodosios magijos. Manau bus įdomu su šia mintimi Luna pasuko link klasės. Nors ji vis dar jautėsi nedrąsiai,bet to neparodė. Jos veide puikavosi šypsena. Buvo dar gan anksti,tad klasėje buvo tik profesorius ir keli mokiniai. Luna pasuko prie suolo klasės gale ir ten atsisėdo. Klasėje buvo prieblanda,bet mergaitei tai patiko. Ji atsipalaidavo ir netrukus susirinkus visiems mokiniams profesorius pradėjo pamoką prisistatydamas. Luna atidžiai klausėsi profesoriaus,o jam užrašius ant lentos keistus žodžius varnanagė susimąstė. Elfai garsėja tuo,kad naudoja juodąją magiją,tad nieko nelaukusi mergaitė pakėlė ranką.
-Elfai turi išskirtinius bruožus,kurie leidžia juos atpažinti. Jie turi smailias ausis,dažnai jų plaukų spalva būna keista,o jie patys vikrūs ir greiti. Manau,jie naudoja juodąją magiją norėdami pakenkti kitiems.
-
Mergina šį ankstyvą rytą žingsniavo į apsigynimo nuo juodosios magijos pirmąją šių mokslo metų pamoką. Rudeninė saulė pro langą kaitino visą pilį primindama, kad vasara tik pasibaigė ir nėra čia ko dėl to liūdėti, o reikia tik džiaugtis, kad vėl grįžai į mokyklą, kurioje esi apsuptas magijos ir draugų. Na, bet yra ir kitas Hogvartso veidas - sunkūs metų gale laukiantys egzaminai ir namų darbai, kuriuos šeštakursė mokinė turi atlikti puikiai, kad gerai baigtų mokyklą. Tačiau Alisa niekaip nesusitaikė su ta mintimi, kad tai priešpaskutiniai metai mokykloje, o paskui teks kažką daryti su savo gyvenimu ir priimti sunkius sprendimus.
Alisa vis žvalgėsi po pilį ir kaip ji buvo pasikeitusi per vasarą. Pilis stovėjo kaip stovėjusi, tik vienas kitas mokinys pakeitęs savo įvaizdį, didžioji dalis per atostogas dar labiau subrendę ir įdegę. Koridoriuose visi pasakojo vienas kitam kas ką veikė per vasarą ir kur atostogavo. Jeigu kas paklaustų ką Alisa veikė per vasarą, tai ji atsakytų jog nieko ypatingo, nes iš tikro vasara prailgo ir buvo nuobodi, bet viską išduotų įdegęs veidelis ir Karibų jūros nubalinti plaukai, jau nebe tokie kaštoniniai kaip anksčiau. Mergina perėjusi bene visą pilį pasiekė kabinetą, kuris buvo šiek tiek pasikeitęs, tvarkingesnis, jaukesnis. Ji atsisėdo į vieną iš vietų prie lango ir po akimirkos nuskambėjus varpui ji klausėsi naujojo mokytojo. Mergina išgirdusi apie "Juoduosius elfus" sukluso ir pakėlė savo gležną ranką:
- Juodieji elfai yra kaip demonai kurie stengiasi pakenkti burtininkams. Jie yra labai nedraugiški. Jie gali pasistengti, kad burtininko lazdelė jo neklausytų ar jam nesuveiktų tam tikras burtažodis.
-
Taylor džiaugėsi gerai prasidėjusiais mokslo metais. Magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoka praėjo puikiai. Ji šiek tiek nervinosi eidama į pilį, juodoji magija ją baugino. Visgi mergaitė buvo tvirtai pasiryžusi kuo geriau mokytis ir kuo greičiau perkąsti šį paslaptingą mokslą.
Taylor priėjo kabineto duris. Nedrąsiai jas pravėrusi, įėjo į klasę. Priėjusi prie suolo prie lango, mergaitė pasidėjo knygas ant jo ir atsisėdo.
Mokytojas uždavė klausimą. Hmmm...atrodo,tema bus įdomi- pagalvojo Taylor. Juodieji elfai- kaip įdomu! Jaunoji ragana įdėmiai klausėsi mokytojo aiškinimo ir klasės draugų postringavimų. Išsiemusi pergamentą, padažė plunksną į rašalą ir ėmė uoliai konspektuotis viską,ką išgirdo.
-
Kaylie džiaugėsi naujais mokslo metais ir žingsniavio į pirmąją apsiginymo nuo jodosios magijos pamoką. Ji jautėsi labai laiminga, nes dar keli saulės spinduliai apšviesdavo koridorių ir tai leido nepamiršti vasaros. Penktakursė neužilgo pasiekė ir kabinetą. Kabinetas buvo išties daug jaukesnis, nei praeitais mokslo metais. Tiesa, juk naujas mokytojas, na pažiūrėsim, ar pamokos bus įdomios, nes praeitais mokslo metais neteko sudalyvauti šioje pamokoje, tubūt todėl, kad buvau per daug galvą panėrusi į magijos istoriją, - galvojo mergaitė. Pamačiusi laisvą suolą, ji greit nubėgo prie jo ir atsisėdo, kabinetas išties truputi pasikeitęs. Grifė klausėsi mokytojo prisitatymo ir domėjosi kiekvienu jo žodžiu, bet jis ilgai nedaugžodžiavo ir pradėjo pamoką. Klausimas apie juoduosiu elfus išties suglumino mergaitę ji žinojo apie namų elfus, bet apie tokius dar nė kart neteko girdėti. Bet bandė savo laimę ir drąsiai pakėlė ranką.
- Juodieji elfai, turbūt blogosios kilmės, jie yra pykti ir negailestingi, jie kenkia visiems, kurie pasimaišo jų kelyje. - Kaylie jautėsi pasakius kažkokią nesamonę, tačiau stengėsi neprarasti vilties.
-
Pagaliau! Pagaliau jie atėjo! Mintyse džiaugėsi Grifiukė naujais mokslo metais. Eidama dideliais ir ilgai koridoriais, mėlynplaukė džiaugėsi kaitriais saulės spinduliais. Pagaliau pasiekusi apsigynimo nuo juodosios magijos kabinetą, Elena nieko nelaukusi į jį įėjo. Kabinetas buvo kitoks. Išties. Pamačiusi naują profesorių, Elena nusišypsojo.
-Labas rytas,- maloniai pasisveikino Grifiukė ir priėjusi prie laisvo stalo, atsisėdo. Antrakursė vis žvalgėsi po kabinetą. Jis išties kitoks... Apie tai pagalvojusi, Grifiukė sukikeno. Tačiau greitai surimtėjusi Elena susitelkė ties Profesoriumi. Išgirdusi klausimą, Grifiukė pradėjo galvoti. Kažkur girdėjau apie juos... Kažkur... Elena vis bandė prisiminti kažką apie juos, tačiau jai prastai sekėsi.
-Manau kad tie elfai moka pavergti žmonių protą bei daryti išties blogus dalykus,- pakėlusi ranką pasisakė Elena.
-
Mergaitė buvo labai laiminga, nes lauke vis dar galėjo jausti vasarą. Vėjas buvo tik vos jaučiamas, o aplink saulę plūduriavo vos keli debesėliai. Eidama mokyklos kiemu į klasę, Torė mąstė ko gi išmoks šiandien. Apsigynimo nuo juodosios magijos pamoka jai visada skambėjo įdomiai. Žinojo, kad ten ne reiks visą pamoką skrebenti ant popieriaus lapo. Juk kam patinka visą laiką rašyti? Na, jai patiko rašyti, bet nedaug. Tik tiek, kad galėtų viską suprasti.
Įėjusi į klasę mergaitės lūpų kampučiai nusileido. Tamsa. Klasėje jau buvo prasidėjęs tikras ruduo. Mokytojas taip pat atrodė nelabai gerai nusiteikęs. Turbūt toks charakteris. Vis dėl to, mergaitė turėjo pripažinti, kad nors ir aptemus klasė buvo švari. Mergaitė susirado laisvą vietą ir atsisėdo. Išklausė visą mokytojo monologą ir pabandė atsakyti į užduotą klausimą.
- Juodieji elfai yra gan panašūs į paprastus elfus, bet ši elfų atmaina pasižymi blogomis savybėmis. Jie mėgsta manipuliuoti žmonėmis, dažnai stengiasi įžiebti pykčius ir kivirčus,- pirmakursė nutilo. Nors kalbėjo užtikrintai taip tikrai nesijautė.
-
Nebesėdėsi juk vietoj. Keičias laikas, žmonės ir situacija. Sėdėti vienoj vietoj tiksliau jau nebebuvo galima. Juk nesėdėsi visus mokslo metus vienoj vietoj ir nesimokysi. Taigi, pristatome antrąją pamoką, kurioje Jasmine apsireiškė akla! Griausmingi plojimai!!!
Tai šiaip ne taip atsidūrė prie Apsigynimo Nuo Juodosios Magijos kabineto. Turbūt iš įpročio gan greit susirado patalpą. Ir jos čia laukė staigmenėlė. Nematydama profesoriaus atsisėdo šalia kažko (ko, nematė, bet tikėjos, kad nepikto žmogaus) ir klausėsi naujojo profesoriaus prisistatymo. Taip, naujojo! O ko tikėjaisi, Džes? Kad anas Voldis pasiliks? Gal šitas bus normalesnis ir nesiųs į tokias baisias praktikas?
Bet va. Nors kitas vardas, kiti mokslo metai, bet profesoriaus pavardė taip pat Ridlis, o tai, kaip grifė žinojo, nieko gero neatneša. Rūsti kalbėjimo maniera. Galimai klastūnas. Diana būtų daug ką atidavusi už galimybę pažiūrėt į ano akis. Greičiausiai, nelabai garbingas. Taip jau būna su tais klastuoliais, arba tampa garbingais, arba nusirita žemyn. Retai kada išvysi kurį nors, esantį per viduriuką. Klastuoliai jai atsocijavosi lyg su iššūkiu. Varžytuvėmis. Kuris ilgiau išlaikys žvilgsnį ir įdėmiai spoksos. Bet dabar ji neteko galimybės net pažiūrėti į Jokūbo Ridlio akis. Ką jau kalbėt apie pašiepiančią grimasą. Amneta keitėsi į kitą pusę.
Per klasės šurmulį ji vos išgirdo cypiančią kreidą. Ja Gierszal kažką rašė. Sunku suprasti ką. Net su šikšnosparnio ausimis turbūt nesuprastum. Na ir va - teorija, kurios ketvirtakursė net neperskaitė. Kiek pasitaisė akinius, kurių paskirtis buvo negąsdinti kitų savo baisiomis akimis. Profesoriaus klausti ji nenorėjo, teorijos praleisti taip pat. Staiga prisiminė, kad šalia kažko sėdi. Neaišku ar tai buvo mokinys iš Grifų Gūžtos, klastuolis, švilpis, varnanagis, ar pamokų stebėti atvykęs Ministerijos darbuotojas. Jasmine sunkiai nurijo seiles ir pajuto norą tiesiog bėgt iš čia, pustyt padus, o ne klaust nežinia kokio žmogaus. Bet nuo realybės nepabėgsi.
-Eee... Atsiprašau, gal gali pasakyti kas užrašyta ant lentos?
Ir tada ji suprato. Suprato tai, kad pažeidė šio kabineto taisyklę - nekalbėti su kitais mokiniais.
-
Jokūbas atsitraukė nuo lentos, kad neužstotų vaizdo mokiniams ir sudėjęs rankas už nugaros ramiu veidu klausėsi mokinių atsakymų. Keli mokiniai kone nusišnekėjo, o kiti atsakė tikrai protingai tai pat buvo tokių kurie jau spėjo ir pirmąją minutę prasižengti. Tai Amneta, grifė, vis nenuleidusi nuo jo akių. Jokūbas aiškiai juto jos žvilgsnį ir taip kaip ji jį vertina. Ha.
- Kažkaip nesitikėjau, kad kas nors prasižengs taisyklėms per pirmąsias kelias sekundes.- jis ramiu, tačiau žemu balsu prabilo.- Jeigu jau nematai, gali sėstis į priekį, nebūtinai trukdyti kitiems mokiniams.- o tada atsisuko į kitą mokinę. - Deja, Emillia, juodieji elfai nepriklauso magiškiems gyvūnams, labiau magiškoms būtybėms.- ji ramiai tarstelėjo žvelgdamas tiesiai į mergiotės akis, o tada pasisuko į Elridę ir kiek pamąstęs atsakė.- Taip, jie yra panašūs į kipšus, bet gamta jie nesinaudoja.
Profesoriaus akys užkliuvo už snaudžiančio vaikino. Jokūbas valandėlę pamąstęs nusprendė šįsyk nieko nesakyti, tačiau jei pamatytų tokį pat šposą antrą kartą, vaikiui nesibaigs geruoju. Išgirdęs kitą balsą jis pakėlė akis ir pažvelgė į strazdanotą rusvaplaukę, o vėliau į kitą. Vaikinas kistelėjo antakius ir kiek šyptelėjęs pasakė:
-Taip, Gotfreinė ir Emilija esate iš dalies teisios. Juodieji elfai, kadaise, pabrėžiu žodį kadaise, tarnavo burtininkams, jie yra kitokie nei dabartiniai namų elfai ar paprasti elfai. Aukštesni, smailiomis it durklai ausimis, bet jų oda nesiskiria nuo kitų, na, labai nežymiai. Ji yra vos vos pilkesnė.- jis pasakė ir įkvėpė oro, vis dėl to tokius sakinius išrėžus, net kaip kvėpuoti užmiršo. Jokūbas nieko neatsakė į Šerės žodžius, mergiotė visiškai nusišnekėjo.- Taip, kaip sakė Daniela, Alisa ir jei neklystu Elena bei Torė, šie padarai mėgsta maištauti, tačiau dauginasi kaip triušiai.- Profesorius tyliai nusijuokė iš savo pasakymo ir greitai susitvardęs vėl pradėjo atsakinėti.- Atsparūs ligoms, o dažniausiai gyvena miškuose, olose ar irštvose. Tai pat jie labai mėgsta sujaukti žmonėms protą, neretai įsikūnija į patį žmogų arba juo manipuliuoja.
Vaikinas pažvelgė į mokinius lyg laukdamas ar dar kas nors atsakys, tačiau deja kiti tylėjo kaip burnas prisisėmę. Vaikinas gūžtelėjęs priėjo prie stalo ir pasičiupęs lagaminą išsitraukė vieną mėgintuvėlį su balsvu skysčiu.
-Šiame mėgintuvėlyje esantis skystis yra skirtingų žmonių prisiminimai kurie jus perkels į tuos laikus, kai juodieji elfai vis dar tarnavo burtininkams, bet jau buvo pradėję maištauti. Jūs turėsite nurodyti po dvi tris priežastis kodėl jie sukilo, kaip pradėjo maištauti ir kaip baigėsi jų maištas.- Jokūbas vyptelėjo ir patraukė į sandėliuką, greitai atsinešė nemenką dėžę su įvairiausiais indais. Eidamas po klasę ir dalindamas dubenėlius su plokščiadugnėmis kolbomis jis pradėjo pasakoti eigą.- Įpylę skystį į dubenėlį turėsite jame panerti ir po kelių akimirkų atsidursite viduramžiuose, juodojo elfo ar burtininko kūne. Viską jausite ir matysite tarsi būtumėte tas žmogus ar elfas, tačiau neturėsite savo minčių ir prievolės kažką pasakyti. Pasibaigus prisiminimui palėta grįšite į klasę.- Pabaigęs dėlioti jis vėl atsistojo vidury klasės.- Be to, nepamirškite pasiimti ko nors, kad viską užsirašyti. Galite pradėti.
---
Praktikai skirti trys postai. Sėkmės. Postus galite rašyti iki kito sekmadienio. (12-10)
-
Velnu kaip eilinį kartą buvo apsimiegojęs ir dar norėjo pamiegoti. Atsidaręs savo stebuklingą skrynute išsiėmė sidabrinį ženklelį, kuris buvo jo pavardės pirmos raidės formos, ir juo pakeitė kaukolę ant skrybelės. Mat jam rodės, kad kaukolė dalinai gązdina kitus moksleivius. Tai V raidė puikiai tiko prie jo skrybelės, nors galėjo ženklelį kuo kitu pakeisti, nes jis turėjo jų daugybę ir įvairių. Greitai jis prisistatė į kabinetą, aiškų po drabužiais slėpė savo naują gyvūną, kurį nusipirko per atostogas Skersiniam skersgatvyje. Jam naujas mokytojas nepatiko, jis apskritai jautė ANJM mokytojams antipatiją ir priešiškumą. Tuo labiau, kad visi mokytojai buvo Ridliai ir jam tai asocijavosi su visų laikų blogiausiu burtininkų Voldemortu. Nors Radagasko pavardė buvo paradoksali - Velnu, kas daug kam asocijavosi su velniu, dėl to nevienas jo protėvis atsidurė ant laužo arba padėjo galvas po budelio kojom, bet nebuvo nei velniai, nei baisūs blogiečiai, o labiau žmonės, siekę gero. Bet grifiukas, pažiūrėjas į šį žmogų, tikrai neregėjo nieko gero, be to ta grimasa, kurią vis iškreipdavo pasisveikindamas, tiesiog buvo mokiniu žibalas į ugnį, nuo kurios akyse ėmė degti neapykantos liepsnelės. Tikrai su juo nesutarsiu. Dėl natūralaus pykčio Velnui ėmė drebėti rankos, nors jam nervintis yra uždrausta. Tai prieš pamokai prasidedant prie jo atsisėdo Džesė. Paklaustas jos greitai atsakė:
- Labas, parašyta juodieji elfai. - Kiek labiau pasiklausęs ką kiti mokiniai atsakinėja ir išgirdęs mokytojo pastabą Džesei. Labai supyko ir atsistojo:
- Atsiprašau profesoriau, bet jei nematote, ji ir taip priekyje sėdi, o jei jums taip pat blogai su regėjimu, manau turėtume ją užjausti. Ir jei žinote jau apie jos problėmą, gal galėjote, jai skirti daugiau dėmesio ir pasakyti ką užrašėte lentoje. Ir ji man netrukdo.. - Baigęs kalbėti su trenksmu atsisėdo, jam virte virė kraujas, o naminis jo gyvūnėlis, kuris visa laiką miegojo susisukęs mokinui ant kaklo bandė išlysti iš apsiausto kalnieriaus ir piktai sušnypšti. Nors Velnu nebuvo šnypštūnas, bet daug laiko per atostogas praleido dresiruodamas gyvatę palei įvairias dresavimo ir hipnozės knygas. Atsisukęs į draugę paklausė:
- Tau atnešti skysti su dubeniu?
-
Apsigynimas nuo juodosios magijos...Bene pati neįdomiausia pamoka Marijai. Tingiai atėjusi į pamoką klastuolė tiesiog tiesiog sėdėjo ir klausėsi ką kiti pasakoja apie Juoduosius Elfus, tiesa - puse, o gal ir daugiau informacijos tiesiog praslydo pro ausis. Žinoma, kur gi paauglę domins šios pamokos jeigu šios seneliai buvo aurorai, teta siekia aurorės statuso, o tėvas...Tėvas susidėjęs su juodąją magiją. Su tokią šeimynėlę Blackwood ne itin rūpėjo kaip apsiginti. Tiesa sakant, pasąmonė kai kada kuždėjo mergiotei, kad ji turėtų prisijungti prie Mirties Valgytojų kai užaugs. Keistos mintys tiesa? "Viską iš tėvo paveldėjo" prisiminė kaip kažkas iš svečių leptelėjo šiai būnant tetos namuose po IV kurso baigimo. Atsitokėjusi iš savo minčių ir apmąstymų mergina išklausė praktikos užduotį - nesėdės gi visą pamoką be veiklos. Vos gavusi skystį ir dubenį padarė ką reikia ir panardė galvą taip pradedama praktikos darbą.
-
Rusvaplaukei užduotis ne itin patiko. Nors žinojo, kad faktiškai jos kūnas vis dar bus čia, klasėje, tačiau nerti į praeitį – kad ir mintimis – ne itin troško. O gal ji pasiners į kūną kokio žmogaus, kuris prisiminimo metu bus kankinamas ar net nužudytas, kas tada? Paauglė labai bijojo skausmo, tad rizikuoti jį pajusti jokio noro nebuvo.
Nepatenkinta sugriežė dantimis ir atsargiai, drebančia ranka, įpylė skystį į dubenį. Jis pradėjo suktis jo vidury ir, kol sukimasis dar nesumažėjo, varnanagė giliai įkvėpė ir įmerkė veidą į skystį. Hm, o reikia būt atmerktom akim ar užmerktom? Kol ji svarstė, akys pačios atsimerkė: prieš jas pradėjo suktis visas pasaulis ir ji atsidūrė kitur. Smegenų dalelė suvokė vis dar esanti kabinete, tačiau akys matė kitką: ji skubiais žingsniais keliavo purvina tvankia gatve. Saulė buvo pačiame zenite ir kaitino negailestingai, nuo kaitros net oras mirguliavo. Tolumoje pamatė Koliziejų ir suprato esanti Romoje. Na, nors tai gerai – visada svajojo apsilankyti Italijoje ir pagaliau joje yra – nors toli gražu ne tokiomis aplinkybėmis kuriomis norėtų.
Ji (o tiksliau, kūnas, kuriame ji buvo įkalinta) keliavo į senus ir prabangius rūmus. Įžengęs į juos iš karto patraukė į atriumą - ten jau kalbėjosi senyvi vyrai, sprendžiant iš apsiaustų ir skrybėlių – burtininkai. Nieko nelaukusi prisijungė prie jų. Penkiolikmetė suprato tikrai ne viską, tačiau išsiaiškino, kad name tvyro slogi nuotaika – dalis tarnų atsisako vykdyti nurodymus, vienas net pabandė nunuodyti šeimininko žmoną. Iš nuotrupų žaliaakė suprato, kad kalba eina apie juoduosius elfus. Beliko išsiaiškinti detales – ji tikėjosi, kad šios atsiras pokalbio metu.
-
Visas didžiulis akmuo nuo širdies nusirito, kai paaiškėjo, jog prie jos sėdi ne kas nors kitas, o Velnu. Ne koks piktas klastuolis, ne pašaipūnas, o kitas Grifų Gūžtos mokinys. Išgirdus jo balsą Amneta iškvėpė ilgiau sulaikytą orą.
-Ačiū,- padėkojo už atsakymą. Nežinojo atsakymo į teoriją, tad tik klausėsi kitų mokinių minčių. Iš pradžių dar bandė klausytis, bet vėliau hogvartsiečiai rinkosi kokio nors žmogaus mintį ir kiek ją pakeisdavo. Darėsi kiek nuobodu - juk vis vien reiks klausytis ir profesoriaus aiškinimo. Ir vėl, ir vėl ta pati dainelė, nieko nežinau, bet kažką sakau... Iš mokinių kiek pasišaipė ir išgirdo pastabą.
Deja, bet tas mielas profesorius Ridlis tubūt negirdėjęs apie įvairius sveikatos sutrikimus. Kraujas prisipildė milžiniško pykčio ir ji turbūt net būtų apsiputojusi, jei ne suolo draugas. Pasiklausius jo vos neprunkštelėjo. Rimtai, sėdžiu priekyje? Džesė galėjo dar ką nors pridurti, bet tiesiog nerado už šią geresnių minčių. Profesoriui reiktų pasimokyti tolerancijos. Nes anas atrodo visiškai netolerantiškas ir dar abejoju, ar bent yra girdėjęs apie tokio dalyko. Savaime suprantama, kad noras eiti į ANJM pamokas bus dar ilgai dingęs, tad Diana tik klausėsi teorijos. Koks tikslas man mokytis ANJM, jei vis vien nepaleisčiau jokių burtų ten kur reikia, arba neatskirčiau iš išvaizdos pavojingo augalo nuo gyvūno? Et, užpuls koks pavojus, ją nugalės ir ketvirtakursė nė nesupras kas nužudys...
Paklausius praktikos suabejojo. Didžiulis klaustukas iškilo virš užduoties. Atsidurti ten ir suprasti kas vyksta. Abejojo, kad sugebės ten ką nors pamatyti. Apie tokius kaip ji buvo girdėjus visai nedaug. Bet aiškiai įsiminė, kad naujų vaizdų rudaplaukė nebepamatys. Vadinasi, teks tikėtis kitų jutimų pagalbos. Bet jei ten nieks nekalbės, užduoties turbūt neįvykdysiu.
-Būčiau dėkinga,- nenorėjo trukdyti žmogui, bet pati būtų prisidirbus daug daugiau.
-
Ačiū, mokytojau, kad nekomentavote mano darbo... puse teorijos ji pramiegojo, žinojo, jog atsakys neteisingai ir net nesivargino išgirst kitų. čia juk ne darželis, kai paprašo pasakyti ką pasakė kitas... Šerei darbas nepatiko. o kas jei būsiu sušaudytas elfas? Arba užmuštas burtininkas? Tiek tos, mokytojas tikiuosi neleis patirti skausmo, o šiaip aš būsiu čia... Įsipylusi skysčio į dubenėlį, Švilpė užsimerkė ir spėdama pačiupti savo užrašus ji nukeliavo į labai šaltą vietą. Švediją. Šalis buvo paskeitus nuo dabartinės, bet savo gimtinę, Šerė lengvai atpažino. Ji patapo maža septinmete mergaite su pliušiniu meškiuku, apsirengusi šiltu paltuku ji brido per sniegą... Mergaitė priėjusi eglyną, įšliaužė į neužsnigtą vietą po tankia eglės šaka, tenai jos beveik nesimatė, bet ji viską matė puikiai. Pagal Šerę, ji nemokėjo skaityt ir neskaito tamsoje, arba dar nebuvo išrastos technologijos gadinančios akis ir nebuvo kur pagadint akis, tad regėjimas buvo tobulas. Pro eglyną praėjo elfas, lyg įprastas, bet kitoks. Aukštas su smailiom ausim. Odos skirtumo nebūtų pastebėjusi, jei ne geros akys ir ryškiai baltas sniegas, kuriame viskas ne balto pasimatė daug ryškiau. Oda buvo papilkėjusi, lyg pasenusi. Nuėjus elfui, iš paskos pradėjo bėgti du pasenę žmonės. Mergaitė stipriau apsikabino savo meškiuką, ir dar labiau susigūžė. Dar keli žmonės. Veiksmas baigėsi. Mergytė iššliaužė iš besniegės dalies ir bėgo lyg ir paskui elfą, bet nieks jos negalėjo pastebėti. Nubėgusi į lūšnyną ji pasislepė po kažkokiu tais dangčiu, bet pro plyšį viskas matėsi gerai. Trys elfai lyg įkalti stovėjo prie lūšnyno, o keliasdešimt žmonių prieš elfus. Žmonės kažką rėkė kaip 'kodėl mušate žmonės' o elfai atkirsdavo urzgimu. Mergytės nieks nepastebėjo. Žmonės pradėjo tartis - Karas! - vienas šaukė, - Jie mus paliko! - Sako, nusibodo plauti indus! - Sako mes tinginiai! - kažkokius tokius teiginius, kodėl jie maištavo rėkavo žmonės. Šerei tai buvo atsakymas į klausimą kodėl jie sukilo. Šerė nežinia kaip viską užsirašė. Juodosios būtybės kažką rėkė 'kokiė jūs lėpūnai, mės nėt valgyt nėgaunam' keistu akcentu kalbėjo elfai.
-Kaaaras!!!- galutinai paskelbė žmogus
-Kars.-atkirto elfas. Drąsiausias vyras paleido avada krdavra. Elfas numirė, bet atėjo dar keturi. Jie puolė žmones, kaikurie dėjo protego, kaikurie dar kokį tais burtažodį. Vyko didelis maištas. Žmonių ir elfų vis ateidinėjo daugiau. Iš kažkur atvyko magijos žinių žurnalistai, jie buvo užmušti. Na vienas kažką rašė iš elfų pusės, tad į jį netyčia pataikė Petrificus totalus kerai. Nepasisekė. Žmonės naudojo nedovanotinius kerus, krito begalę elfų, taip pat ir žmonių. Mergaitė stebėjo viską labai ramiai. Iš lūšnyno kampo išlindo moteris. Mergytė susijaudino
-Mama, ateik čia, čia saugu... - pašnibždom tarė mergytė, keistas daiktas po kuriuom buvo pasislėpusi mergytė buvo pakankamai erdvus, tad moteris lengvai tilpo. Moteris matyt buvo jos mama, nes buvo labai sunerimus, ką ji čia veikė ir pan. bet mergaitė negirdėjo, ką mama pasakoja. Ji buvo įsijautusi į ant raudono sniego vykstantį karą. Staiga kažkas pokštelėjo. Like keturi padarai išsigando, ir išsibėgiojo. Žmonės pergalingai šūktelėjo ir pabėgo. Bet vienas vyras sustojo. Jis pastebėjo mergaitę ir jos mamą
-Tėti! Labas! - sušuko mergaitė. Šeima laimingai nužigsniavo namo...
-
Varnanagė apsidairė aplink klasę. Daugelis mokinių buvau jau pasinėrę į prisiminimus,tad nieko nelaukusi Luna taip pat prisipylė skysčio į dubenėlį. Tačiau prieš nugrimzdama į kažkieno prisiminimus mergaitė sustingo. Mintis,kad ji pati negalės valdyti kūno ir kalbėti jos neviliojo,bet Luna žinojo,kad šią užduotį ji privalo padaryti,todėl nieko nelaukusi paniro į prisiminimus. Ji stipriai užsimerkė,nors pati nežinojo kodėl. Ar dėl to,kad skystis nepatektų į akis ar dėl to,kad bijojo laukiančio nuotykio. Luna nė nepajuto,kaip pačios akys atsimerkė. Prieš ją stovėjo didelis juodas žirgas,o ant jo sėdėjo baltu apsiaustu užsidėjęs burtininkas. Varnanagė suprato,kad yra elfo kūne,o tiksliau elfės,kuri paklūsta ant žirgo sėdinčiam burtininkui.
-
Grifiukas paruošė suolo draugei indą ir įpylė skysčios bei padėjo jai įmerktį galvą. Kai pasirūpino Džese, jis pats paniro į dubenį su prisiminimu. Jis atsidūrė 30 metų burtininko kūne. Šis magas gyveno mieste, uoste. Ir vakarais jis atsisėdęs ant statinės po tiltu laukė klientų. Velnu puikiai matė, kad šis vyriškis buvo nevietinis, jo vietiniai magai vengė ir pravardžiavo Olandu. Maža to, kad laikai buvo sunkus, Olandas dėvėjo nuskurusi, kiek apiplyšusį pilką apsiaustą ir buvo alkanas nuo pusbadžiavimo. Jis paskutinių metu jautė nerimą, nes žiobarai ėmė kalbėti apie kažkokias mažas miškų pabaisas, kurios puola kaimus ir miestelius. Be to, didelis žmonių srautas traukė link uosto. Viena vakar pas burtininką atėjo kelį vietinių karalysčių kilmingi burtininkai:
- Olandas, ar elfus medžioji?
- Ką ten sakei? Aš prie tos jūsų paukščių kalbos dar nepratęs. - Pasišaipė.
- Aaaa tu girdi praščioke ar užsiėmi parazitų naikinimų. - Ponas jau besiruošė vožti. Bet vyriškis greitai išsitraukė savo burtų lazdelę:
- Mano gyvenamoji erdvė, mano ir taisyklės. Pirmą, jei nori, kad aš tavęs paukštuk nenukepčiau, kaip kurtinio pavasari, tai nuleisk kumšti, antrą mandagiau elkis, aš ne praščiokas. Tai kokios problėmos ponai? Aš pasiruošias už kuklų mokęstį pagelbėti.
- Na.....ehhhh, juodieji elfai sukilo. Visur jų dabar pilna, tai mums reikia specelisto, kad bent jau juos iš mūsų žemių išvarytu. - Susierzinęs ponaitis kramtė lupa dėl pažeminimo. - Kiek kainuos?
- Cha, kad pradėčiau darba 10 skandinaviškų markių ir už kiekvieną galvą po denarą.
- Ką?!!! Čia apiplėšimas vidurį giedrios dienos. - Suryko burtininkas.
- Jei žinot pigiau dirbanti specelistą 100 mylių spinduliu, prašom eikyt. Pigesnės kainos nerasyt, o purvinas darbas reikalauja gero atlignio, na žinot, sugaištas laikas, nakvinės išlaidos, maisto ir t.t. juk viskas nedykai. - Ponai sutyko su kaina ir įteikė kapšą su markėmis. Velnu viską įdėmiai stebėjo ir buvo keistą, kad vadinamasis Olandas, tesiog labiausiai mėgavosį gavęs progą taip paerzint ponaičius ir iš jų dar nuplėšti gerą sumą.
-
Šerė kaip profesorius sakė palėta grįžo į klasę... Mergytės jausmai ilgai liks pas ją... taip ir nesužinojau vardo... bet ar tai svarbu? Ir ką gi aš parašiau? atsivertusi savo užrašus ir kažko pridėjus jai gavosi:
Jie sukilo, nes;
1. Jiems nusibodo tarnauti žmonėms;
2.Jie juos marino badu.
Jie pradėjo ginčytis su žmonėm, jiems netarnauti, kovoti su jais
Kuo baigėsi jų maištas? Jų populiacija smarkiai sumažėjo, jų bijoma ir iškart pamačius užmušama
gražiai išplėšus lapelį iš bloknoto mergytė padėjo jį ant stalo, kad mokytojas laisvai galėtų jį pasiimti kas gausis? Gerai gausis? Nagi, Šere, pasakyk, kad bus gerai... Švilpė susitraukė ir pradėjo laukti nežinia ko... tiesiog nustatė laukimo pozą...
-
Ironiška, bet Hope bėgute tiesiog bėgo į likusią pamokos dalį iš miško. Ir vėl vėluoji ji sukuždėjo sau, bet nieko negalėjo pakeisti. Įbėgusi į pilį ji kiek sustojo ir įkvėpė oro, kad galėtų susitvarkyti savo kvėpavimą. Kuomet kvėpavimas pasidarė tolygus, mergina jau tvirtu žingsniu žengę klasės link. Pakėlusi išdidžiai galvą ji nelabai kreipė dėmesį į aplink esančius moksleivius ir mokyklos personalą. Ji leido sau įsivaizduoti, kad ji viena tokia. Vis dėlto, jos galvoje tiesiog virte virė mintys, kurios neleido jai niekaip susikaupti ir susikoncentruoti pamokos. Matyt, tai ir buvo priežastis, kodėl blondinė visai pamiršo bėgantį laiką ir betapydama nepastebėjo, kad jau laikas į klasę.
Priėjusi klasės duris, Hope sustojo. Pasitaisė plaukus ir lėtai pravėrė duris. Stengdamasi nepaisyti klasėje esančių susidomėjusių žvilgsnių, ji žengė į klasę už savęs užverdama ir duris.
Pamačiusi, kad visi susikoncentravę į praktiką, Hope tik gūžtelio petukais ir jau pasigailėjo, kad iš vis stengėsi apsilankyti vienoje iš mėgstamesnių savo pamokoje. Neverta net pradėti, vis tiek nespėsiu. Pagalvojo mėlynplaukė blondinė ir tiesiog nuplaukė lengvu žingsniu į klasės gale esančią vietą. Ji visai nesivaikė kitų žvilgsnių ir visai nekreipė dėmesio į klasės draugus. Jai tiesiog norėjosi atsisėsti ku nuošaliau, įsidėti ausinukus į ausis, įsijungti muzikos ir pasiėmus eskizų sąsiuvinį, popieriuje pieštuku užfiksuoti klasėje vykstantį veiksmą. Nors ir Hope stengėsi kuo mažiau visiems kristi į akis, žinojo, kad ta viena nieko nedaranti mergina vis tiek kažkam gali užkliūti. Todėl tiesiog stengėsi ignoruoti tą faktą ir apsimesti kad visą tai, ką ji daro yra visiškai normalu.
Galiausiai patogiai įsipatoginusi į suolą, tiksliau kiek toliau nuo suolo patraukusi kėdę ir pastačiusią ją taip, kad galėtų atsiremti į sieną, Hope paniro į muzikos ir pieštuko kuriamą ramybės pasauly, kur mintys jos tiek nebežudė, kiek žudydavo anksčiau.
-
Netrukus ji pajuto bendrakoledžio pagalbą. Pati turbūt nebūtų sugebėjusi veidą įmerkti, greičiau jau būtų atsitrenkus į stalą. Nė nespėjo ačiū sumurmėti, pajuto keistą skystį. Bet tik porą sekundžių. Paskui mokinė atsidūrė kažkur kitur. Ir taip. Jasmine nematė. Ničnieko. Tik kažkoks kitoks, keistas kvapas ir ją spaudžiantis daiktas rodė, kad ji nebe klasėje.
-Panele Avocele...- kažkas lyg kaltai sumurmėjo. Motriškas balsas. Jei tik būtų galėjus ką nors pasakyti, Amneta būtu išrėkus ,,kas po velnių ta panelė Avocelė", bet savo balso čia neturėjo.
-Marvela, kas vėl nutiko?- paklausė gan silpnas, bet ryžtingas kitos moters balsas. Balsas ne jos, bet Džesė jautės, lyg būtų kalbėjusi pati.
Trumputėlaitė pauzė leido grifei apsiprasti. Rodės, kad ji nėra kankinama, sau ramiausiai sėdi. Bet šonus spaudė galinga jėga, trukdanti kvėpuoti. Supratimas atėjo kažkam perbraukus ranka per drabužį. Judesys buvo staigus, tikrai ne jos. Šis ankstesnių laikų daiktas buvo paprasčiausias korsetas. Įprastas damai daiktas, bet sukeliantis daugybę nemalonumų.
-Na... Lisidos ir Sabinos kaspinai vėl dingo. Tik šį kartą jų nebėra elfams suteiktose spintelėse...
Moteris greitai atsistojo. Na, sėdint korsetas veržė labiau, nei atsistojus. Bent jau tai gerai. Sumišimas, sklindantis nuo viduramžių damos sklido link hogvartsietės, bet mokinė kažkaip sugebėjo nuo jo atsiriboti.
-Ir dar noriu pridurti, kad namų elfų išvaizda keičiasi. Jie tampa vis tamsesni kiekvieną dieną, smailėja jų ausys ir ilgėja nagai.
-Marvela, ar tikrai uždraudei jiems vartoti Elinho šaknis?
Pavadinimas buvo lyg kažkur girdėtas, bet mergina neatsiminė kur. Greičiausiai per kokią herbologijos pamoką, kur kitur galėtum pasiklausyt apie augalus?
-Žinoma, mano ponia. Visos atsargos sunaikintos, bet jie turbūt turi naują agresijos šaltinį.
-Uždrausk pyragus ir kitus valgius,
Supras ką reiškia maistas nesaldus,
Kai duona, vandeniu pramis,
Žinos, ką reišk Elinho šaknis,- moteris pacitavo ištrauką iš vienos tų laikų poemos, tik pakeitė kelis paskutinius žodžius. Dabar jau matėsi, kas čia svarbiausia. Panelė Avocelė buvo šios pilies/dvaro ar dar kažko kito valdovė. Marvela be abejo buvo už ją žemesnis asmuo, tik klausimas ar tarnaitė, ar dar kas. Koks tikslas turėt tarnaitę, jei turi milijoną namų elfų?
Galimoji tarnaitė kažką sumurmėjo, lyg ,,gerai", tad gan tyliai išėjo iš patalpos - Džesė vos sugebėjo išgirsti.
-Būtų grįžęs Fricas, būtų viskas ramiau,- Avocelė sumurmėjo panosėje ir lėtai nužingsniavo link staliuko, vis pasaugodama savo suknelės sijoną, kad neužmintų ir jo nesudraskytų. Galima tik spėlioti, ar kambaryje buvo veidrodis, į kurį galėjo pasižiūrėti, ar ne, bet dėl nervų valdovei atrodė, kad prireiks panaudoti daugiau kvepalų tam, kad užmaskuotų prastą kvapą, būdingą viduramžių žmonėms. Moteris piršto galiuku palietė kiekvieną kvepalų buteliuko kamštelį, lyg galvodama, kurį dabar reiks rinktis.
-Fricas minėjo, kad gali grįžti jau šiandien,- sumurmėjo panosėje.- Tad turbūt laukia puotaa.
Avocelė nutęsė paskutinę žodžio raidę ir kvėptelėjus dabartinio savo kvapo, išrinko buteliuką. Atkimšo, apsišlakstė kvepalais kaip tik buvo įmanoma ir stabtelėjo. Lėtai užkimšo buteliuką. Kiek pamojavo rankomis prieš nosį, kad išsivaidėtų pašalinis kvapas, o atsirastų tikrasis, kvepalų. Ir nustebo. Tas kvapas niekur nedingo. Na, atsirado kiek kitoks, taip pat, net dar labiau riečiantis nosį. Viduramžiais tai būtų įprasta - žmonės nesimaudė, todėl taip smirdėjo. Bet moteriškei čtai buvo įtartina.
Panelė Avocelė sukniubo ant žemės.
-
Elfė žingsniavo šalia savo burtininko nuleidusi galvą. Elfės balti,ilgi plaukai kirto jai ant nugaros atidengdami smailes ausis. Luna jautė elfės pyktį ir skausmą. Ji nekentė savo šeimininko. Burtininkas buvo stiprus ir galingas,o ji tebuvo jo pavaldinė. Atrodo,jie žingsniavo kelias dienas,tačiau nei vienas nepratarė nė žodžio,išskyrus burtininką,kuris davė nurodymus. Luna suprato,kad jie kažkur keliavo,nes kuo toliau jie ėjo,tuo labiau elfė nervinosi. Jie keliavo su kažkuo susitikti. Ir varnanagė neklydo,netrukus jie prijojo lauką. Elfė pakėlė galvą,kitoje lauko pusėje jojo penki burtininkai,o jiems iš paskos vilkosi elfai. Jie atrodė išsekę ir pavargę. Elfė taip įniršo,jog rodėsi tuoj ką nors puls,tačiau susitvardė. Burtininkai sustojo vienas prieš kitą ir pradėjo kalbėti. Kad ir kaip elfė stengėsi nežiūrėti į saviškius,ji neiškentė ir pakėlė galvą. Vienas iš elfų buvo itin sunkiai sužeistas. Jo kojoje buvo gili žaizda,ant rankų buvo uždėtos grandinės,jos taip veržė jam rankas,kad atsirado gilios žaizdos. Ji pakėlė akis į jo veidą. Jis buvo išbalęs,tarsi būtų miręs. Elfė pažvelgė į kitus,tačiau ir jie neatrodė geriau,nors ir nebuvo prirakinti ar išbalę,bet buvo sužeisti.
-
Radagaskas toliau matė, kaip Olandas iškeliavo iš miestelio. Burtininkas ėjo pėščias, kol po keturių valdandų pasiekė mažą kaimelį, kuriame nusprendė apsistoti. Prie jo priėjo vienas valstietis, bet žmoguje Olandas kažką įžvelgė. Kaimietis buvo keistas, lyg ko nors apsėstas. Ir staiga visi kaimo gyventojai irzliai ėmė artintis link burtininko apsiginklavę įvairiais ūkinais įrankiais. Nedvejodamas samdinys išsitraukė burtų lazdelę ir ištarė burtažodį:
- Incendio - Ir iš lazdelės pliktelėjo ugnis, kurį virto ugniniu drakonu, kuris ėmė deginti visus valstiečius, bei jų trobesius. Beliko Olandui, tik sulaukti kada užges liepsnos. Bet, tai nebuvo pabaiga. Sutemus visą kaimo vietovė buvo pilna maištaujančių juodujų elfų. Kurie pliekė į magą kerų lietų. Tik burtininkas apsiginė protego kerais. Tai matydami elfai visi tarytum kokie goblinai ėmė pulti, o Olandas kaip imanydamas į visas puses svaidė Reducto, Bombardo kerus. Po geros valandos priešininkų neliko, bet samdynis baisiai nusiminė, nes tegalėjo kaip įrodimą pasimti viena likusį gyva juodajį elfą, o susprogdino nežinia kiek. O mokėti denarus turėjo už galvą. Tai sužeistąjį elfą pagriebė ir sugirdė tiesos eliksyro:
- Na klok, kas čia per nesąmonės ir kokios viso to priežąstys. - Nors padaras springo eliksyru, bet pračiulbo, kaip lakštingala viską klodamas.
-Su mumis elgėsi nepagarbiai, žemino. Ir mes visada nekentėm šlykščių burtininkų ir purvinų žiobarų, bei kaip galima tarnauti tokiems silpniems padarams, kurie net apsiginti be lazdelės nesugeba. Jūs nenumalšinsyte sukilimo. Pavelavai galvažudį, mes laimėsimę. - Olandas imetė į narvą elfą. Aišku nukeliavęs pas ponus gavo, tik viena denarą už elfą ir sužinojo, kad juodieji elfai yra laivi, nes laimėjo sukilimą. Prisiminimas pasibaigė ir Velnu laukė, kada pagaliau pasibaigs pamoka.
-
Elfės kraujas užvirė, Jai gana,daugiau ji šito nepakęs. Jos žmones ir taip ilgai kankino ir vertė daryti purvinus darbus. Pasisukusi prie savo šeimininko žirgo,ji išsitraukė kardą ir kirto juo šalia stovinčiam burtininkui. Perkirstas per pusę burtininko kūnas krito ant žemės. Žemę užliejo mirusio burtininko kraujas. Pamatę burtininkai kas nutiko jų draugui puolė elfę,tačiau ši vikriai pasitraukė ir puolė juos. Užsimojusi ji nukirto vienam galvą,o kitiems dviem perpjovė pilvus. Lauką nuklojo keturių burtininkų kūnai. Elfė atsisuko į savo šeimininką ir kirčio pagalba numetė jį nuo žirgo. Luna pati užmiršo viską ir leido užvaldyti ją elfės jausmams. Neapykanta,skausmas,nusivylimas ir pyktis užliejo Luną. Nors tai ką darė elfė buvo žiauru,Lunai tai nerūpėjo. Elfė prispaudė savo kardą burtininkui prie krūtinės.
-Už viską ką padarei man ir mano tauta,-be gailesčio suvarė kardą jam į širdį. Burtininko kūnas paplūdo krauju. Ji patenkinta ištraukė kardą ir priėjusi prie labiausiai sužeisto elfo,nukirto jo grandines. Šios barškėdamos nukrito ant žemės. Padėjusi užlipti jam ant žirgo,pati užšoko ant savo burtininko žirgo ir pasileido lauku. Visi penki elfai jojo lauku palikdami gulinčius burtininkų kūnus sau už nugaros. Prisiminimas pradėjo blėsti, Luna giliai įkvėpė sugrįžusi į klasę. Ją vis dar valdė elfės jausmai,tačiau jie taip pat greitai išblėso,kaip ir prisiminimas. Varnanagė kelias akimirkas dar palaukė,o tuomet smulkiai aprašė savo prisiminimą.
-
Po kelių minučių Jasmine išgirdo kažkieno balsą. Geriau įsiklausius buvo galima atpažinti tą pačią tarnaitę, kuri gavau paiepimą apkarpyti elfų gyvenimo patogumus.
-Panele Avocele, ponaitis Fricas jau...- pasigirdo aiktelėjimas.- Panele Avocele! Panele Avocele! Kas jums?! Panele A-VO-CE-LE! LISIDA! SABINA! PANELEI AVOCELEI KAŽKAS NUTIKO!
Netrukus pasigirdo ne tik kviestų tarnaičių, bet ir kitų burtininkų batų trepsėjimas. Visi bėgo į patalpą, kur buvo rasta panelė Avocelė. Džesė pajuto, kaip jos (atsiprašau, panelės Avocelės) galvą kažkas pasidėjo ant kelių. Greit vandeniu buvo apšlakstytas veidas, po nosim pakišta amoniaku sudrėkinta skepetaitė, bet nieks nepadėjo. Tada kažkas sugalvojo patikrinti pulsą. Pridėjo pirštus prie panelės Avocelės riešo, bet nesulaukęs širdies dūžių pakaikusiomis akimis pažiūrėjo į visus kitus. Kažkas sugalvojo atnešti mažutėlaitį veidrodėlį. Jį prikišo prie damos pravertų lūpų, bet tas stiklo gabaliukas aprasoti visai nekėtino. Amneta viso to nematė, bet jautė, kad kažkas šaltas perbraukė per lūpas.
-Panele Avocele,- pasigirdo Marvenos kūkčiojimas.- Kas su jumis šitaip pasielgė?
Keli burtininkai burtų pagalba į orą pakėlė damos lavoną. Paskutinis į vietą atbėgo garsiai, lyg metalu pakaltais batais kaukšintis žmogus.
-Avocele,- tyliai sušnabždėjo.
-Fricai, sakiau, kad ji bus bloga sužadėtinė,- iš kažkur pasigirdo dar vyresnės moters balsas.
-Motin! Nekalbėk taip apie Avę,- supykęs riktelėjo Fricas.
Riterio dama buvo kažkur nuskraidinta, o jos sužadėtinis sugniuždytas išėjo iš šios patalpos.
Nežinia kaip, bet Amneta nebesijautė Avocelės kūne. Ji atsirado kažkur kitur, bet savęs valdyti vis vien negalėjo. Jautės įspausta, tik šį kart tarp sienų.
-Vinki,- sušnabždėjo.- Tai kaip su ta Avocele?
Balsas buvo labai keistas, plonas, iš pirmo žvilgsnio nuolankus, bet paskui - išdykęs.
-Laidos po dešimties minučių,- Džesė pajuto prie jos ausies pridėtą tiksintį laikrodį.
-Tai vis dėl to numirė?- paklausė ne ji, o ta, kurios kūne slėpėsi.
-Aha.
Tylą perskrodė kažkokio liūdno instrumento melodija.
-Daug piktapaukščių?-paklausė taip, lyg kažką planuotų. Nespėjus sulaukt atsakymo, paklausė kito klausimo.- O mūsų?
-Piktapaukščių visas dvaras,- atsakė pašnekovas.- Mūsų irgi nemažai. Prisijungė ir Ginheltilės dvarelio draugai.
Tie ,,mes" greičiausiai buvo juodieji elfai, nes apie ką kitą kalbėt turbūt nebūtų buvę. Graudus varpelis perskrodė tylius pasišnabždėjimus. Kažkas kumštelėjo elfei, ir truktelėjo ją iš plyšio. Pasidarė daug laisviau ir elfė pradėjo bėgti. Staiga išmetė kažką ir užsikimšo skudurėliu nosį. Daugybė balsų pradėjo skanduoti elfų vado - Vinkio vardą ir pasipylė griausmingi plojimai.
-Vinki, šaunuolis,- pagyrė ir ji pati. Tik staiga kažkas nutraukė linksmą elfų džiūgavimą.
-Juodieji elfai! Greit traukit lazdeles broliai, kariaukit mieli jūs oriai! O sesyt manoji mergyte, nukirpki elfams kasytę...- iš kažkur pasigirdo daina ir pasigirdo kerų pliūpsniai. Jasmina juto, kaip jos kūno savininkė deda į kojas ir kažkur pasislepia. Visur aidėjo garsūs ryžto ar skausmo kupini šūksniai, aimanos ir raudos. Kai viskas baigėsi, beveik visi krito negyvi, o žmonės džiaugės sėkme, pasigirdo dar viena rauda. Nebebuvo daug likusių žmonių. Tik ta vienintelė mergina, kuri dėl kažko raudojo.
-Fricai, Fricai... Elfų magija negailestinga,- šniurkštelėjo nosimi ir sukūkčioo.- O jau maniau, kad be Avocelės aš būsiu tavoji širdies dama...
Elfė apžvelgė visą kūnų lauką, bet Amneta nieko nematė.
-Ir mano sesers Čilės nebėra...- vien lūpomis pasakė ir palietė dabar skailut smailutėlius savo ausų galiukus. Tada nuskubėjo pasislėpti geriau, o Dianos galva pradėjo suktis.
Ji vėl atsidūrė klasėje. Kadangi nenorėjo trukdyti Radagaskui, pergamento neieškojo. Tik mintyse pasižymėjo: Juodieji elfai prieš žmones kovojo dėl griežto rėžimo, patogumų atėmimo, tad pasinaudojo Elinho šaknimi ir pasigamino siaubingą kvapą sukeliančių ir žmones nužudančių medžiagų. Bet kai atkeliavo burtininkų pastiprinimas, kvapas buvo pradingęs, tad burtininkai magijos pagalba išžudė beveik visus juoduosius elfus.
-
Mergina išklausė visko ką pasakojo mokytojas ir trumpai užsirašė ką reikės atlikti per praktiką, kad kartais susisukus smegenims nieko nepamirštų. Užduotis nelengva... - pamanė Alisa ir nieko nelaukdama pasiėmė buteliuką su skysčiu ir juo pripildė dubenėlį. Ji suėmė rankomis plaukus ir juos nukėlė į nugarą, iš lėto lyg koks vėžlys panardino savo veidelį į dubenį. Visa aplinka pradėjo blankti, o Alisa nebesuprato kas vyksta. Jai akyse mirgėjo visokių spalvų atspalviai. Galiausiai ji pabandė atsimerkti ir apsižvalgė. Ji pasijautė kažkokia žemesnė, smulkesnė ir lyg žiūrėtų ne pro savo akis. Taip ir buvo. Staiga Faun viską užmiršo ir visos jos mintys pradingo.
Ji buvo elfė. Juodoji elfė. Šalia jos stovėjo žmogus - maždaug 40 - 50 metų, iš apsiausto matėsi, kad burtininkas. Dėvėjo juodą klasikinę cilindrinę kepurę. Jie abu ėjo akmenimis grįsta gatvele.
- Ina! Duok man mano lazdelę.
Elfė greitai atidarė krepšį kurį pati nešė ir ištraukė lazdelę. Neilgai trukus vyras pabeldė į vieno seno namo duris. Duris atidarė moteris. Inos burtininkas suglumęs pažvelgė į moterį:
- Dela, kodėl ne tavo elfas atidaro duris?
- Tas kvailys pradėjo maištauti, kai duodu įsakymą ką nors padaryti jis tik sėdi ir rėkia sakydamas, kad jis netarnaus tokiai kvaišai, kad elfai ne tokio gyvenimo nusipelnė. Man jį pavyko įmesti į narvą, bet vis tiek nieko nedaro, o tik drasko grotas.