Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Koridoriai => Temą pradėjo: Nico Maquet Lapkričio 26, 2017, 01:32:59 pm

Antraštė: Kambariukas po laiptais
Parašė: Nico Maquet Lapkričio 26, 2017, 01:32:59 pm
 Po viena iš šoninių, retai naudojamų laiptinių yra mažos durelės, pro kurias laisvai įeiti gali nebent septynmetis vaikas. Ar hobitas. Jos beveik nepastebimos - spalva susiliejusios su laiptų spalva, rankenėlė irgi neišsiskirianti. O ir užsirakinti galima tik iš vidaus. Už durelių slepiasi mažytis mažytis kambariukas, didumo sulyg dviviete lova. Grindys čia nuklotos gimnastikai ar karatė užsiėmimams naudojamais čiužiniais, pasieniais numestos kelios pagalvėlės, palubėje kabo elektros lemputė. Jei tą galima vadinti palube - lubų aukštis svyruoja nuo metro iki pusantro. Nors vieta ankšta, tačiau visai jauki.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Leticia Elizabeth Martin Vasario 06, 2018, 09:45:19 pm
Nežinia kas vedė klastuolę, bet ši savo neapsakomo smalsumo dėka rado kambariuką. Mergaitė buvo ne tik smalsi, bet ir dar pastabi. Gal būtent dėl to ji stovėjo mažam kambariuky. Žinosiu kur eiti, kai norėsiu pabūt viena...
Nors ir Leticia buvo aktyvistė, kartais ji mėgdavo atitrūkti nuo visko. Ką būtent dabar ir padarė.
Netrukus, Elizabeth sėdėjo ant grindų ir žaidė su savo rausvais plaukais, kuriuos paveldėjo iš mamos. Mažosios Wolfberty galvoje sukosi tiek daug minčių, kad, regis, ši netrukus mąstė, kad tuoj nuprotės. Viskas buvo taip nauja mergaitei,  bet tuo pačiu taip ir pažįstama. Toks jausmas, kad ši jau seniai turėjo čia gyventi atitrūkusi nuo įprastos gyvenimo kasdienybės. Nauja aplinka... Nei vieno draugo... Artimųjų... Tai gąsdino mergaitę, bet tuo pačiu Leti jautė, kad tuoj sprogs nuo visų įspūdžių.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Elzė Merė Smitherson Vasario 07, 2018, 05:23:27 pm
Tiesiai po visko ji keliavo nežinia kur. Ten kur akys vedė. Visko buvo per daug. Pamokos, namų darbai, įkyrūs mokytojai ir dar įkyresni mokiniai. Bet įkyriausi buvo super greičiu artėjantys egzaminai. Rodos dar vakar džiaugiesi kalėdom, o šiandien už kiekvieno kampo sėdi sakinys 'o tai ką tu darysi per egzus, ką?' Nuo viso triukšmo su ausinukėmis (vien dėl tylos) Šerė įžingsniavo į kokį tais kolidorių. Atsipūtusi nuo žmonių, ji atsirėmė į sieną. na ir gyvenimėlis jos akys ieškodomos nepageidautinų žmonių užkliuvo už vos, vos įžiūrimų durelių. čia bus gerai. Tikiuosi. apsižvalgiusi, kad nieks nepastebėtų ji tyliai atidarė duris, ir greit įgriuvo kambariukan. Jis buvo labai mažas, bet jaukokas. Ten jau kažkas sedėjo. ech...
-Labutis, tikiuosi netrukdusiu, - ir išsiskleidė savo turimas knygas kurios 'esą turėtų padėti pasiruošt egzaminam' ir pradėjo jas vartyti. Mergaitė buvo rausvų plaukų, taigi kaip ir Šerė kažkada. Aišku nuo kažko atsiaugino natūralius. Ji išsitiesė ir pradėjo kažką, pati nenutuokdama ką, nuo keturių knygų nusirašinėti.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Leticia Elizabeth Martin Vasario 07, 2018, 05:38:48 pm
Klastuolė žaidė su plaukais ir toliau, kol pamatė į kambarį atėjusią nepažįstamą. Mažoji Wolfberty iš kart nustojo žaisti ir atsisuko į mergaitę. Leticia jau norėjo rėžti kažką panašaus į "Nešdinkis iš čia" arba "Ko čia atėjai?", bet galiausiai klastuolė susilaikė.
Priminsiu tau, kad tu vis dar neturi draugų, - pasakė ji sau.
-Nieko tokio, gali būt, jei nori, - sumurmėjo ir išspaudė šiokią tokią šypseną.
-Leticia, - atsistojus ir priėjus prie nepažįstamos pasakė ištiesdama smulkią rankutę. - Atvykau neseniai, iš ko galima spręsti, jog esu naujokė.
Būdama jaunesnio amžiaus, Leti iš tėvų pasakojimų visuomet galvojo, kad taps grife. Arba varne. O štai likimas iškrėtė šiai pokštą - ji klastuolė. Tad mergaitė vis dar negalėjo patikėti, bet kuo toliau, tuo labiau, regis, atsiskleidė ir ne tokios jau geros pirmakursės savybės.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Elzė Merė Smitherson Vasario 07, 2018, 06:16:18 pm
ai užknisot su tom mokymosi nesąmonėm... kada burtinikai pradės naudot skaidres?
-Imh... bandydama susikoncentruot į žvaigždes, juodas pabaisas, jausmų maiškilius ir kerų mostelėjimą atmurmėjo ji. Galiausisai užsivertusi visus vadovėlius pasakė.
-Gražus vardas. - ir paspaudė smulkutę Leticios rankelę. naujokė sakai... hm... NESENIAI?
NE NUO METŲ PRADŽIOS?

-A... Neseniai, tai nuo pat metų pradžios ar įsitraukei į Hogvartso gyvenimą ne nuo pradžios? - dėl smalsumo pasiklausė. Labiausiai jai knietėjo, kaip žmonės lieka tokie, kai iki egzaminų, vos mėnesis. - Šerė. O... tu nesiruoši egzaminans? Paklausė gana žemos, bet vis vien vos aukštesnės už nykštukę Šerę mergytės. Švilpukė atsiklupo, pasitvarkė aptemtas rausvas kelnes ir džinsinį švarkelį. Nebandė net žiūrėt į užsilikusius namų darbus, kurie visaip kaip įmanoma bandė užmigdyt mergytę.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Leticia Elizabeth Martin Vasario 07, 2018, 06:34:10 pm
Na štai. Ir klastuolę pasitiko klausimų lavina. Bet Leticia iš mandagumo ir nenoro susirasti priešų, jau galvoje audė mintį kaip atsakyti į visus šiuos klausimus.
-Ačiū,- pirmiausia padėkojo už vardo pagyrimą.
-Atvykau čia ne nuo metų pradžios, - prisipažino. Nors neatskleidė visų smulkmenų, tiesiog norėjo kuo greičiau užbaigti šią temą, nors ir nebuvo ko slėpti.
-Malonu, tikriausiai, - šyptelėjo, kai Šerė pasakė ir savo vardą.
-Tiesą sakant, labai nesijaudinu dėl egzaminų, - atsainiai truktelėjo pečiais. - Moku tiek kiek moku. Pasikartosiu kiek nors, bet nesigadinsiu nervų. Beja, tai tiesiog turimų žinių patikrinimas.
Gal ir Leticia galvojo per daug nerūpestingai, bet kažkaip egzaminai šiuo metu mažiausiai jaudino klastuolę. Aišku, būtų nelabai smagu, jei ši baigtų mokslo metus su žemiausiais įvertinimais, bet klastuolė nusprendė duoti viską likimui į rankas.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Elzė Merė Smitherson Vasario 07, 2018, 07:44:37 pm
k-k-kaip įsk-kiepyt tokio mąstymo?
-Aaee... - sunkiai atsiduso. - Gražūs plaukai. Dažei, naudojai magiją ar paveldėjai? Ar dar kaip nors, - paklausė. Ir visgi žvilgtelėjo į savo vienspalvę, žaliuojančio miško spalvos kuprinę, prikimštą kuprinę, prikimšta storų vadovėlių, sąsiuvinių, knygų ir kito šlamšto, kurie gadina vaikų nugaras ir užkimša smegenis, neleidžia išeit į lauką ir t.t. Pastūmusi ją toleliau į kampą atsidūso
-Tiek jau tos. Vistiek menkai susipažinom, tai gal ką nors papasakotum apie save? - patogiau pasimuistė ir iš kišenės ištraukė dvi šokoladines varles. - nori? Turiu dar. - pasiūlė ir pati atsidarė savo šokoladuką. Dar nebaigus varlytei pašokinėt, ji atsidūrė Švilpės skranduke. O Šerei teliko apsilaižyti. niam niam
-Ai... ir dar. Kaip matau esi be uniformos, tai iš kokio koledžo esi? Mainiškis tai Švilpynė...
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Leticia Elizabeth Martin Vasario 07, 2018, 07:54:45 pm
-Paveldėjau iš mamos, - trumpai atsakė.
Ši mergina tikras Kodėlčius iš žiobarų knygos,-pagalvojo klastuolė vos garsiai neprunkštelėdama.
-Man vienuolika metų. Naujokė. Turiu brolį, esu iš Airijos, - papasakojo tai, ką norėjo.
-Noriu, - pakilnojo petukus ištiesdama rankutę ir laukdama šokoladinės varlytės.
-Aš klastuolė... Nors maniau pateksiu į Grifų Gūžtą, - kiek nusivylusiu balsu prabilo. Juk ji visą savo gyvenimą buvo tokia gerutė! Na gerai, kartais tekdavo susipykti su kaimynystėje gyvenančiomis mergaitėmis, kurios lėlė gražesnė. Ar kurios suknelė labiau pūsta. Kartais Leticia tikrai buvo bjauri, neretai gaudavo tai, ko nori, pasiekdavo savo tikslų. Bet palyginus kokia gera dukra ar sesuo, Wolfberty tikrai pagalvoja, kad galbūt pasiskirstymo kepurė suklydo.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Leticia Elizabeth Martin Vasario 10, 2018, 12:10:12 pm
-Paveldėjau iš mamos, - trumpai atsakė.
Ši mergina tikras Kodėlčius iš žiobarų knygos,-pagalvojo klastuolė vos garsiai neprunkštelėdama.
-Man vienuolika metų. Naujokė. Turiu brolį, esu iš Airijos, - papasakojo tai, ką norėjo.
-Noriu, - pakilnojo petukus ištiesdama rankutę ir laukdama šokoladinės varlytės.
-Aš klastuolė... Nors maniau pateksiu į Grifų Gūžtą, - kiek nusivylusiu balsu prabilo. Juk ji visą savo gyvenimą buvo tokia gerutė! Na gerai, kartais tekdavo susipykti su kaimynystėje gyvenančiomis mergaitėmis, kurios lėlė gražesnė. Ar kurios suknelė labiau pūsta. Kartais Leticia tikrai buvo bjauri, neretai gaudavo tai, ko nori, pasiekdavo savo tikslų. Bet palyginus kokia gera dukra ar sesuo, Wolfberty tikrai pagalvoja, kad galbūt pasiskirstymo kepurė suklydo.
Netrukus, klastuolė nieko nelaukus šyptelėjo ir apsisukus išėjo.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Elzė Merė Smitherson Vasario 16, 2018, 08:31:38 pm
Malonioji mergaitė tuoj pat išėjo. Šerė jau norėjo šokti vytis paskui ją, bet susilaikė. Vargu ją ar ras. na ir užknisu aš žmones. Ha ha ha. Tegu eina, visvien dar labiau išerzinsiu išsitiesė, atsigulė ir ėmė paišalioti lazdele visokias nesąmones ore. Jos auksinės pievos ir žydri beržai tuoj pat dingo, o ji vėl piešia. Raudonmedžio lazdelė, kuri iš tiesų nei kitos buvo ryškiai raudona, švelniai kūrė meno kūrinukus. Kas keista, nes pono Olivanderio lazdelė ir panelė Bridon nebuvo geros draugės. Prisipaišaliojusi iki nusibodimo, ji pagriebė daiktus ir išlipo iš kambariuko ir išėjo nežinia kur. Nežinia kodėl. Gal kambariukas per tamsus, gal ten pasirodė per karšta, o gal trūko oro. Išėjo tiesiog, kolidoriaus vedama.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Eleizija Stigler Birželio 25, 2018, 10:44:36 pm
Buvo vidurnaktis, Hogvartsas jau seniai miegojo, tačiau viena figūra vis tiek slankiojo po mokyklą. Tai buvo Eleizija. Tikriausiai nustebsite, tačiau varnė ėjo tuščiomis. Nei knyga, nei koks kitas daiktas šiąnakt nepalaikė vargšiukei kompanijos. Ji buvo vienut viena.
Tamsoje bandydama susiorientuoti, ji pasuko dešinėn ir akimirksniu atpažino tą vietą. Šiame koridoriuje yra tas slaptas kambariukas po laiptais, kur Nikas su ja praleisdavo savo intymes gyvenimo valandas. Su gumulo burnoje ji priėjo prie durelių ir lengvai jas atidarė. Pasilenkė ir, šmurkštelėjus vidun, sandariai uždarė duris bei krito ant čiužinių.
Varniukė nenorėjo per daug šviesos, tad vietoje to, kad įsijungtų lempelė, nerangiai išsitraukė burtų lazdelę ir iškėlusi tarė:
- Lumos.
Iš lazdelės iššovė melsvas šviesos kamuoliukas, kuris akimirkai privertė Elę suraukti savo nosytę ir prisimerkti. Žinoma, ilgai laukti neteko, kol akys apsiprato su šviesa.
Varnė stipriau įsisupo į savo šalį, kuris sulig pledo dydžiu. Šiame kambarėlyje, net visoje pilyje naktys būna šaltos.
- Kiek šioje pily daug prisiminimų, klastuoli. - pradėjo kalbėti taip, lyg Nikas pats sėdėtų šalia jos. - Net šis kambariukas jų pilnas. Čia mes atėjome po to, kai didžiojoje salėje susitaikėme. Čia mes patvirtinom savo meilę. Užpildydavom šią patalpą glamonėmis, bučiniai taip, kad net įkaitę kūnai kambariuką pripildydavo šiluma.
Ji net nepajuto, kaip sūri ašara pradėjo riedėti jos veidu. Ji jo pasiilgo, norėjo pamatyti, bet negalėjo. Pati užkirto tam kelią galutinai.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Nico Maquet Birželio 26, 2018, 12:20:55 pm
 Niko gyvenimas pasikeitė. Iš jo dingo visos spalvos – dingo geltonas tiulio sijonas, mėlyna varniška uniforma, šokoladinės akys. Viskas pasidarė pilka ir niūru – dar pilkiau ir niūriau negu buvo iki to geltonojo sijono. Tamsiau. Juodžiau. Blogiau.
 Dienos bėgo be prasmės, viena valanda keitė kitą, diena keitė dieną, savaitė – savaitę, tačiau niekas nesikeitė. Tik skaičiai – ant laikrodžio, kalendoriaus, keitėsi tik data jo sąsiuviniuose. Tačiau viskas buvo vienoda – pilka ir niūru.
 Pamąsčius, atrodo keista, kiek gali pakeisti vienas žmogus. Vienas jausmas. Kai tas žmogus visiškai pakeičia tavo gyvenimą, tu nenorom atrandi jo kitąją pusę, sakytum, net gimsti iš naujo – geresniame pasaulyje. O po to viskas dingsta. Tačiau gyvenimas negrįžta į senas vėžes. Niekada negrįš. Jis pasidaro, dovanokite už pasikartojimus, pilkas ir niūrus. Ne juodas – nes juodos buvo Jos suknelės. Gal tai ir yra bėda. Kad gyvenimas netampa blogas. Tiesiog… nekoks. Joks.
 Rutina ėdė jį iš vidaus. Kas vakarą eidavo į jų kambariuką, net sau neprisipažindamas, kad pilkoje jo kasdienybėje vis dar yra žiburėlis – kad ir po truputį gęstantis – vilties. Tačiau kambariukas visad būdavo tuščias. Kaip ir klastuolio gyvenimas. Ak, meile, meile… ką tu darai su žmonių gyvenimais?
 Šįvakar jis irgi nuėjo prie kambariuko. Ir net nepatikėjo savo akim, kai išvydo siaurutėlį blankios šviesos ruožą, milimetro pločio tarpelyje tarp durelių ir sienos. Nepatikėjo ir tylutėliai jas pravėręs ir pamatęs lazdelės apšviestą kambariuką. Nepatikėjo ir pamatęs mergaitišką figūrą – šioji jam pastaruoju metu visur vaidendavosi, gal ir šita tėra jo vaizduotės vaisius. Pabijojo patikrinti. Pabijojo nusivilti.
 Todėl tik tylutėliai įsliūkino vidun, klestelėdamas į artimąjį kampą. Kojos pačios susilenkė per kelius, galva pati atsilošė į kelius, veidas pats užsidengė blyškiais delnais. Ir girdėjo balsą – bet ir jis turbūt tėra jo vaizduotės vaisius. Iš kur kitur sklistų tokie žodžiai?
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Eleizija Stigler Birželio 26, 2018, 01:00:31 pm
Pakratė galvą, leisdama tamsiems plaukams uždengti jos veidą. Ji taip jautėsi saugiau, buvo ne tokia pažeidžiama. Giliai įkvėpė ir rankomis apsivijo savo laibą kūną, kuris su metais darėsi vis moteriškesnis ir moteriškesnis.
Dar viena sūri ašara nuriedėjo skruostu. Ji leido sau akimirką paverkti, norėdama išleisti kamuojančius jausmus iš savęs. Tačiau verkdama geriau nesijautė.
Giliai įkvėpė, pakėlė nugarą nuo čiužinių ir prisiglaudė prie šaltos sienos. Trapiais pirštais patraukė plaukus nuo veido ir vos nenumirė iš išgąsčio. Kitame kambariuko kampe sėdėjo jis - Nikas. Galvą buvo priglaudęs prie kelių, tačiau jis čia buvo. Varniukė nerangiai pasimuistė savo vietoje, bet akių nuo jo nenuleido.
Kodėl jis tyli? Kodėl aš negirdėjau, kaip jis atėjo? O gal jis netikras? Mano protas sumanė pasijuokti iš manęs? Žinoma, tikriausiai taip ir bus.
Akimis ji naršė kiekvieną vaikinuko kūno milimetrą. Ji dar taip pat jo geidė, troško, pavydėjo ir mylėjo. Jausmai niekur nebuvo dingę, tik giliai paslėpti, kad neišsiveržtų į išorę. Net pirštus pradėjo niežėt, kaip ji troško paliesti jo odą, lūpas, plaukus. Net nesusivokė, kaip nušliaužė prie pat jo. Juto savo ir jo kvėpavimą. Oho. Padirbėjai, prote, kad net kvėpavimą jo girdžiu. Giliai įkvėpė ir sutriko. Jo kvapą taip pat suuodė. Tikriausiai mano atmintyje yra įsirėžusi kiekviena tavo kūno detalė, gražuoli.
Plaukus užsikišo už ausų ir ištiesė ranką link klastuolio. Susiruošė paliesti jį. Tikėjosi, kad ranka prasmegs kiaurai Niką, tačiau tik prigludo prie jo rankos. Mergina tyliai aiktelėjo.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Nico Maquet Liepos 17, 2018, 02:25:59 pm
 Visos jo mintys sukosi apie vieną vienintelį dalyką – Eleiziją. Ir taip porą pastarųjų mėnesių, nesvarbu, ar sėdėjo pamokoje, ar valgė, ar juo ruošėsi miegui – jo galvoje visada buvo ji. Taip dažnai jis ją matė sau prieš akis, kad nebesuprato, kur tikroji varnė, o kur jo vaizduotės vaisius. Tad ir dabar sėdėjo visiškai nekreipdamas dėmesio į merginą, kurią palaikė esant tiesiog šmėkla.
 Buvo paskendęs savo apmąstymuose, kai pajuto šiltą prisilietimą ant savo delno. Pala šmėklos gi negali liestis. O jei ir galėtų, tai vargu, ar jų prisilietimas būtų toks šiltas, toks pažįstamas.
 Akimirskniu pakėlė galvą ir pašoko. Prieš jį iš tiesų klūpėjo Elė, dabar žvelgianti į klastuolį išsigandusiomis akimis.
 – K-ką tu čia veiki? – išlemeno sustėręs iš netikėtumo.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Eleizija Stigler Rugpjūčio 01, 2018, 05:14:08 pm
  Ji dar buvo šokiruota. Varnė tikrai negalvojo, kad tai tikrai Nikas. Velnias, velnias, velnias... Dabar išties bus nesmagu. Jie po to karto niekur nebuvo susitikę, o štai gyvenimas iškrėtė pokštą. Suvedė abu į jų seną meilės lizdelį. Žavinga.
  Tik praėjus kelioms minutėms, ji susiprato, kad ranka taip ir liko ant vargšelio kūno. Staigiai ją patraukė ir paslėpė po pledu. Krestelėjo lotoso poza ant čiužinio ir delsė, bijojo. Nežinojo, ką net bepasakyti.
  - Nieko svarbaus. Tiesiog neturėjau ūpo miegoti. O kas geriau padeda nemigai nei pasivaikščiojimai? - pabandė maloniai kalbėti.
  Be abejo sekėsi nelabai gerai. Merginukė jautė, kaip jos burna sausėja ir tai trukdo jai padoriai šnekėti. Idealu, tiesiog idealu.
  Ji jautėsi išties nesmagiai būdama čia kartu su Niku. Neturėjo ūpo žaisti žaidimus, kas pirmas paliks kambariuką ir t.t. Tad ji droviai perbraukė per jo kelį ir stodamasi tetarė:
  - Tikriausiai man derėtų jau eiti. Nevertėtų mums būti vienoje patalpoje. Supranti? - dusliai atsiduso. - Prisiminimai, sena meilė - juk viskas yra susigėrę į šio kambariuko sienas ir yra pasiruošę išlįsti bet kada.
  Stipriau įsisupo į pledą, tapdama vikšro kokonu. Kelis kartus sumirksėjo, bandydama nuslopinti drėgnas akis ir lėtai patraukė link mažų durelių.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Nico Maquet Rugpjūčio 02, 2018, 10:58:15 pm
  Meile, meile... Ką tu darai su žmonių gyvenimais? Paragavus tavęs, gyvenimas niekad nebebus toks, koks buvęs. Vieną akimirką ji užpildo visą žmogaus esybę, perpildo jį iš vidaus ir tarsi iki pat kraštų pripiltas vandens ąsotis išlieja ją išorėn, kad ir kiti paragautų to vandens, tos meilės. Paragavus meilės, ąsotis turi būti visada pilnas, o kai ištuštėja, dūžta iš vidaus. Jį sudaužo jo paties tuštuma.
  Tyra ir skaisti kaip pavasarinis rytas meilė paliečia gyvenimus labiausiai. Ji sudirgina jautriausias sielos stygas, išneša į paviršių tai, kas buvo paslėpta giliai po žeme. Ji parodo žmogui jo tikrąjį veidą. Nesvarbu, jei ji būna nelaiminga, ją vis tiek verta patirti. Nors sykį.
  Juk ir keliautojai neretai tik sykį per savo ilgus gyvenimus išvysta tokius reginius kaip Niagaros kriokliai ar Everesto viršūnė. Tai nė kiek nesumenkina reginio grožio, svarbumo jį pamatyti. Ir krioklių bei kalnų vaizdas persekios keliautoją visą jo gyvenimą kaip tai, kas pripildė jo ąsotį, suteikė jam prasmę.
  Viskas, kas būna po meilės, yra netikra. Tėra šešėlis to nuostabaus pavasarinio ryto.
  Ji gelbsti mus nuo mūsų pačių, bet ar kažkas išgelbės ją?
  Nikas nutarė nieko neatsakyti. Buvo tikras, kad iš lūpų ištrūkę žodžiai pažemins jį patį, o kam to reikia? Tarsi nepakankamai jau žeminosi prieš ją, tarsi nepakankamai jos prašė ir meldė.
  Tačiau vos jai patraukus link durų, sukirbėjo styga jo viduje. Pajuto deginantį skrandį kartėlį ir joios pastangos nesutrukdė jo burnai leptelėti:
  – Na, taip, nors naujai meilei susirast tau prisiminimai kažkaip nesutrukdė.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Eleizija Stigler Rugpjūčio 04, 2018, 06:15:20 pm
  Ranka jau siekė durų rankenos, tačiau Niko žodžiai privertė sustoti. Jis kažką murmėjo apie naująją meilę. Elė nustebusi priglaudė ranką prie savo kūno ir lėtai atsigręžė. Nuostabos pilnoms akimis pažvelgė į klastuolį.
  - Nauja meilė? Apie ką tu čia? - ramiai pasiteiravo ji. - Nejau apie Lindormą? Juk pats žinai, kad tada aš išsigalvojau viską. Tenorėjau paerzinti, Nikai. O dabar vėl jį ištraukei iš kažkur?
  Laukdama jo atsako, varnė krestelėjo šalimais jo ir atsiduso. Lietėsi su juo pečiais, tačiau akis buvo nukreipusi kitur. Prie ko čia tas Lindormas? Juk tada norėjau jį suerzinti. Nebent... Toptelėjo galvon mintis. Nebent jis turėjo omeny kai ką kitą. Gal Hubertą? Tačiau juk nieko ten tokio neįvyko. Na varnė tik pabandė pasakyti, kad jis jai patinka, o Niko ten tikrai nebuvo.
  Nusimetė pledą ir iš kišenės išsitraukė juodą plaukų gumytę. Lengvai susirišo plaukus ir prisitraukė kelius prie krūtinės, lygiai taip pat kaip ir Nikas. Dabar ji jau nujautė, kad jis kalbėjo apie Hubertą, bet nedrįso paklausti. O jei jis net nežino... Jis galėjo mus matyti tik pro pilies langus. Tai reiškia, kad girdėti jis tikria negirdėjo. Nervindamasi pradėjo barbenti pirštu sau į kelį. Bet aš tik pasakiau, kad jis man patinka. Nealpau iš meilės, neįsimylėjau, bet susidomėjau. Velnias, velnias, velnias. Juk aš myliu Niką. Kodėl domiuosi kitais? Ai... Juk mums nelemta būti kartu.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Nico Maquet Rugpjūčio 06, 2018, 09:47:15 pm
  Jam prireikė geros minutės, kol suprato, apie kokį Lindormą ji šneka. Tie laikai dabar atrodė taip nutolę, net nebuvo tikras, kad viskas įvyko iš tiesų. Nė neprisiminė detalių. Ironiška – po tų visų karštų pykčių jie ir susitaikė šitame kambariuke. Dar karščiau...
  Prisiminimai stipriai jį paveikė, tačiau neleido, kad tai atsispindėtų jo veide. Stipriau sukando dantis ir įbedė į Eleiziją nieko nesakantį žvilgsnį. Juodos akys buvo bejausmės ir tuščios, tarsi juodoji kosmoso skylė – nors ir tuščia, bet kažkuo traukianti.
  – Puikiai žinai apie ką aš, – šaltai pratarė ir gūžtelėjo pečiais, – vienas iš jūsiškių. Varnanagių. Apie tokį kutvėlą, kuris velnias žino kokius padarus nešioja savo plaukuose.
  Nenorėjo, kad jo žodžiai skambėtų piktai, bet visgi jie taip skambėjo. Pyko ant savęs. Negi negalėj apsimesti bejausmiu, pamiršusiu varnę ir laimingai gyvenančiu toliau? Va, ji jau su kitu duodasi, ta pastumdėlė. Kur vėjas papučia, ten ją ir traukia, tą lengvabūdę.
  Net nesuprato, kaip visi romantiški jausmai, kuriuos juto tamsiaplaukei persimainė į pyktį bei pagiežą. Net pyktis, kurį juto tėvui, buvo nepalyginamas. Dėl to tik dar labiau siuto ant savęs – kaip tai įmanoma, jog žmogus, visus aštuoniolika metų jį engęs, traumavęs ir psichiškai, ir fiziškai jam kelia mažesnį įsiutį negu kažkokia eilinė merga, iškeitusi jį į kažkokį parazitų kupiną kaimo šunį?
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Eleizija Stigler Rugpjūčio 07, 2018, 01:51:01 pm
  Tereikėjo išgirsti, ką Nikas pasakė, ir Elė pradėjo šypsotis. Jai pasidarė linksma. Na, gal Elė ir buvo susidomėjusi Hubertu, tačiau galimybė būti pora nutolo keliais šimtais kilometrų nuo jos. Juk varnius išvyko. Bet merginą labiausiai pralinksmino tai, kad klastuolis pradėjo pavyduliauti? Jis mane myli. Vis dar myli. Ne nekenčia, bet myli. Delnais lėtai užsidengė burną, nenorėdama parodyti šypsenos. Žinoma, myli. Juk tai aš jį mečiau, o ne jis mane. Oi, klastuoli... Maniau, kad nekęsi manęs visa savo esybe.
  Eleizija lengvai patraukė delnus, tačiau vis dar šypsojosi. Jai taip buvo gera žinoti tai, kad net viskas išgaravo iš smegeninės. Drąsiai uždėjo delną ant klastuolio ir slinktelėjo arčiau.
  - Hubertas tau ne konkurentas. Jis tik draugas ir labai šaunus vaikinukas. Gaila, kad neteko susipažinti. Tačiau jo daugiau taip nevadink, sutarta? Be to ir aš būnu kartais kūtvėla, tačiau neprisimenu, kad būtum nepatenkintas tuo, - atsigręžė į jį. - Tu juk pats žinai, kad myliu tik tave...
  Ir tą akimirką kažkas stipriai trinktelėjo su kūju į merginukės sąmonę. Ji tik sumirksėjo akutėmis ir apšalo. Suvirškino visus savo pačios ištartus žodžius ir vos netrenkė sau per kaktą. Kad mane devyni velniai... Ką pridirbau? Kaip ištaisyt tai? Neradusi išeities, ji nerangiai pabandė išsisukti:
  - Mylėjau... Mylėjau tik tave, - susijaudinusiu balsu tetarė ir atšlijo.
  Dabar šypsena buvo dingusi nuo Eleizijos arba Elytės, ją taip vadindavo Nikas, veido. Šiuo metu jį puošė tik rausvi skruostai.
  - Kad mane devyni velniai... - su po nosimi sumurmėjo.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Nico Maquet Rugsėjo 06, 2018, 06:50:30 am
 Niką erzino Eleizijos šypsena. Ne todėl, kad šioji būtų buvus negraži. Tiesiog ji labai jau nederėjo šioje situacijoje, tarp jų esant tokiai įtampai ir jam atrodė, kas varnė iš jo šaiposi. O gal tikrai šaipėsi? Kur ten supaisysi tas moteris, kai jos kartais ir pačios nežino nei ko nori, nei ką ir juolabiau kodėl daro.
 Todėl tik piktai į ją pašnairavo, o jo juodos akys spėjo apsiversti aplink savo ašį, pamatyti gabaliuką smegenų ir vėl grįžti į tradicinę vietą. Nesiteikė jai atsakyti – nes ką būtų pasakęs?
 O tada jo ausis pasiekė iš jos lūpų išsprūdusi frazė, kurios vienas žodelis atkreipė jo dėmesį ir vaikinukas dirstelėjo jai į akis. Vėlgi, jo laimei nebuvo lemta ilgai trukti, nes mergaitė tuojau pat pasitaisė, tačiau… negi netyčia išsprūdę žodžiai kada nors melavo? Juk būtent tai, ko gailimės pasakę, tai, ką bandome pakeisti ir parodo, ką iš tiesų galvojame.
 Tačiau juodaplaukis negalėjo parodyti pastebėjęs jos klaidą, tad tik karčiai nusijuokė.
 – Na, bet kas buvo praeityje, tas ten ir lieka, tiesa? – jokių emocijų neišduodamčiu balsu burbtelėjo, akies krašteliu atidžiai stebėdamas merginos reakciją.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Eleizija Stigler Rugsėjo 11, 2018, 09:42:44 pm
  Šaltas, bejausmis veidas - trijų žodžių kombinacija, kuri puikiai apibūdino Elės būseną šiuo metu. Tačiau tos prakeiktos akys... Tos išdavikės viską parodydavo Nikui, tad dabar Elė pabandė nepakelti akių nuo savo kelių. Leido sau žiūrėti tik į tai. Jis negali nieko suprasti. Jis nieko nesupras. Aš neleisiu tam įvykti. Tai neįmanoma, negaliu sukelti jam tiek skausmo. Geriau sudužus širdis nei sulaužyti šonkauliai ar kaukolė.
  - Tiesa, - beveik sumurmėdama tarė ji ir atsikrenkštė.
  Bet tai nebuvo tiesa. Hamletas nepamiršo, kas nužudė jo tėvą. Jis nepaliko to praeityje. Odisėjas nepamiršo savo šeimos jūroje, nors prisiminė ją tik iš prisiminimų. Eleizija ir nepamiršo švelnių vaikino bučinių, prisilietimų, glamonių, jo tankių plaukų, jų pirmojo karto... Tiesiog nesugebėjo. Nors daugelis ir mano, kad Elė kietas riešutėlis, tačiau viduje ji yra gležna ir tik Nikas tai vienintelis žinojo.
  Pasidėjusi dar keletą minučių, pagaliau atsistojo ir tetarė:
  - Ačiū, kad nepasprukai pamatęs mane. Man jau metas. Iki, Nikai.
  Droviai šyptelėjo ir paskutinį kartą pažvelgė į jį, kažkur viduje tikėdamasi, kad jis supras tą šūdiną jos melą.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Fiadh o Ceallachain Vasario 08, 2019, 04:50:10 pm
Nors mokslo metai krypo į antrą pusę, Fiadh vis dar nerado sau vietos. Tikrų draugų mergaitė nesusirado. Žinoma, jos pačios tas nestebino, tačiau šiaurės airė tikėjosi, kad bent jau pripras prie pamokų ir aplinkos. Tačiau mokytojai ją gąsdino, mokiniai nebuvo draugiški - ar bent jau Fiadh taip atrodė, - tad mergaitė norėjo pabūti viena. Ji svajojo apie grįžimą namo, nors ir suprato, kad ten teks kentėti nuo amžinų motinos skundų. Tačiau prie to šiaurės airė bent jau pripratus...
Visas liūdesys ir įtampa privertė mergaitę klaidžioti koridoriais. Ji vaikščiojo gerą valandą, kol pamatė keistas duris. Fiadh gerai nesusipažino su pilimi, tad nežinojo, kur yra, tačiau suprato, kad durys turėtų vesti į kažkokį sandėlį ar ką nors panašaus. Čia tikrai neturėčiau nieko sutikti pagalvojo Fiadh ir paklebeno duris. Jos buvo neužrakintos.
Grifiukė plačiai atidarė duris ir įžengė vidun. Atrodė, kad jau ilgą laiką čia niekas nesilankė. Tai Fiadh patiko ir ji pradėjo apžiūrinėti kambarėlyje esančius daiktus.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Maja Patvel Vasario 13, 2019, 05:06:00 pm
Majai šie mokslo metai atrodė nuostabūs. Viskas nauja, nežioma. Grifukei patiko kas nors naujo, o dabar ji atrado antrus namus - Hogvartsą. Hogvartse mergaitė jautėsi beveik geriau negu namie. Nors mokinė ir labai pasiilgo mamos, tėčio, ir mažosios sesės, bet tikrai džiaugėsi gavusi pailsėti nuo brolio. Brolis ją kasdien erzindavo, jis buvo tikras siaubas, be to žiobaras. Nors Majos tėtis taip pat buvo žiobaras, jis buvo labai geras ir netgi domėjosi magija.
 Šiaip ar taip Hogvartse mergaitė rado draugų, ir norėjo susirasti dar daugiau.
 Dabar Grifukė slankiojo koridoriais ieškodama vietelės, kurioje galėtų pailsėti. Maja truputį pavaikščiojus pamatė dureles. Jos mergaitei pasirodė įdomios ir ji jas atvėrė. Įėjus vidun duris uždarė paskui save. Staiga ji šalimais kažką išgirdo. Maja išsigando. Apsidairius pamatė mergaitę, regis panašaus amžiaus.
- Sveika. Aš Maja, o tu? - Paklausė Maja apsidžiaugus, kad galbūt turės su kuo pasikalbėti.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Fiadh o Ceallachain Vasario 13, 2019, 10:55:47 pm
Kai Fiadh išgirdo kažką kalbant, ji taip išsigando, kad net stryktelėjo ir galva trenkėsi į kažkokią lentyną. Iš jos pradėjo kristi keisti daiktai. Mergaitė susiėmusi galvą ir dejuodama atsisuko į atėjusiąją.
- Laaaabas, - sunkiai pasakė grifiukė. Ji nužvelgė mergaitę. Ši lyg ir buvo matyta, tačiau Fiadh nebuvo tekę su ja kalbėtis. Tarsi tu su kuo nors kalbiesi niūriai pagalvojo šiaurės airė. Tik po kurio laiko ji suvokė, kad atėjusi mergaitė prisistatė, tad galiausiai pasakė: - Mano vardas Fiadh.
Grifiukei gerokai skaudėjo galvą, tad ji prisėdo ant kažkokios dėžės. Nors ir norėjo pabūti viena, Fiadh pagalvojo, kad, ko gero, reikėtų ką nors šiai mergaitei - Majai - pasakyti. Tačiau ji niekaip negalėjo sugalvoti, kaip galėtų užvesti kalbą. Tad po kelių akimirkų bjauriai nemalonios tylos ji pratarė:
- Klausyk, aš labai susitrenkiau... Ar galėtum pažiūrėti, ar ten nėra gumbo ar ko nors panašaus?
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Lukas Dubajus Liepos 10, 2019, 08:40:02 pm
Kaip bebūtų keista, bet Lukas ir vėl pasirodė Hogvartse. Nors dar pats sau prieš dvejus metus pasižadėjo, kad čia nieku gyvu nesugrįš, bet likimas pasisuko visiškai kita linkme, tad teko savo pažadą sulaužyti.
Lėtai eidamas ir nešdamasis šiek tiek sunkesnį nei įprastai lagaminą vaikinas keliavo ilgais Hogvartso pilies kolidoriais tikėdamasis, kad ras tai ko per tuos septynerius metus nesugebėjo rasti šitoje vietoje. Priėjęs laiptus kurie vedė į viršų jis pamatė, kad sienoje kažkas lyg ir kyšo, bet tik priėjęs arčiau pamatė, kad tai durų rankena kurią nulenkus atsivėrė durys į mažą kambariuką po laiptais. Apsidairęs po kambariuką nusprendė, kad būtų puiki proga susitikti su savo mažuoju broliuku. Susiradęs nedidelį popieriaus gabalėlį ir tušinuką, greitai parašė laiškelį kuris atrodė kažkaip taip:
Citata
Sveikas, Aleksai, kadangi esu Hogvartse pamaniau, gal norėtum susitikti. Lauksiu tavęs rytoj penkioliktą valandą (vietą turėtum susirasti pats)      -      LD
Lukas tikėjosi, kad vietą jis susiras pats, tad daugiau nesukdamas galvos nupėdino iki įėjimo pas varnanagius ir įteikęs lapelį vienam iš jų liepė jį paduoti Aleksui. Vėl grįžęs į kambarėlį užsirakino iš vidaus, paskleidė kerus dar labiau apsaugodamas duris, išsipakavo lagaminą, užkando, pasidėjo pagalvę ir atsigulė miego kurio jis tikrai buvo užsitarnavęs po ilgos kelionės.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Aleksas Gilbert Liepos 10, 2019, 09:09:38 pm
Buvo jau vakaras kai Aleksui į rankas buvo įkištas lapelis. Iš pat pradžių vaikinas net nesusigaudė, bet vėliaui jam toptelėjo į galvą, kad tai tik kitų bedraamžių pokštas
-Labai juokinga! Hahaha! - suriko jis per visą varniukų miegamąjį,-jūsų pokštas nevykęs, aš vienturtis! Koks dar vaikinas panašus į mane?
Tai ištarus vaikino širdis lyg ir pradėjo plakti dar smarkiau. O jai ne?
-Spėlioti neapsimoką,-garsiai mąstė varniukas,-laikas užrašytas, tik vieta. Kokia vieta?-sutrikęs paklausė savęs.
Rudaplaukis buvo išnaršęs visą Hogvartsą, net ir tą dalį į kurią patekti buvo draudžiama. Tik liko ją apeiti ir surasti tą žmogų, kuris parašė šį laiškelį. Bet jai tai pokštas? Jai jis apėjąs visą Hogvartsą nieko neras? - tokios ir panašios mintis stovėjo Alekso galvoje, kol galų gale jis vis vien nusprendė eiti. Kitą dieną, po pamokų jis atsitiktinai patraukė į vieną iš geresnių jo atrastų vietų. Tik ten jis galėjo nusiraminti ir išmesti blogas mintis iš galvos. Jis greitai nužingsniavo prie Kambariuko po laiptais ir atidaręs duris į kažką stipriai atsitrenkė.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Lukas Dubajus Liepos 10, 2019, 09:54:15 pm
Vos tik atsikėlė Lukas pažvelgė į laikrodį ir pamatė, kad nuo paskutinio karto kai žiūrėjo į jį praėjo tik dvi valandos Ne, čia kažkas ne taip, negali būti jog aš po dviejų valandų miego juočiuosi labai gerai ir nesu pavargęs. Pradaręs duris pamatė, kad dabar yra šviesus paros metas, tad jas vėl uždarė ir sėdo ruoštis pusryčių. Na dabar viskas aišku, kodėl man pasirodė, kad praėjo dvi valandos. Susitepęs ir suvalgęs keletą sumuštinių su sviestu ir dešra ir atsigėręs puodelį karštos kakavos vaikinas sumanė išsiburti kokius nors kitus drabužius kurie labiau tiktų šiai vietai, nes purvini ir dulkėti keliautojo drabužiai tikrai nekėlė didelio noro bendrauti ar bent jau stovėti netoliese tokio žmogaus. Persirengęs rūbus ėmė tvarkytis aplinkui, nes ten matėsi, kad žmogaus lyg ir būtą, bet tas net dulkių šiek tiek neapvalė, bet kadangi iki penkioliktos valandos turėjo dar geras penkias valandas, tad kodėl gi neapsitvarkius. Nors Luko mėgstamiausias užsiėmimas nebuvo tvarkymasis, bet karts nuo karto galėjo tuo užsiimti, o šiandien buvo kaip tik ta diena. Besitvarkydamas, lagaminą pastūmė prieš pat duris. Po kurio laiko šis veiksmas turėjo ir padarinių. Kažkoks vaikėzas sumanė įsiveržti į kambarį ir susitrenkti į lagaminą, kadangi tokio veiksmų posūkio vaikinas nesitikėjo, tad labai greitai išsitraukė lazdelę, nukreipė ją į atėjūną ir sušuko:
 -Ko čia leki kaip akis išdegęs? Ar nežinai, kad po kojomis reikia žiūrėti?
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Aleksas Gilbert Liepos 10, 2019, 10:17:58 pm
Be to, kad Aleksas skaudžiai tėškėsi ant žemės dar ir kažkos bomžas ant jo rėkauja, nukreipęs burtų lazdelę. Rudaplaukis visada leisdavo iš jo tyčiotis, bet šiandien tai buvo paskutinis ląšas.
-Visų pirma šita patalpa nėra gyvenama,-tarė vaikinas pažvelgęs į lagaminą,- čia lankausi kiekvieną dieną ir tokio typelio, kaip tu niekad nemačiau, antra niekam nevalia rėkt ant Alekso, net tokiam benamiui kaip tau, trečia bent jau galėtum prisistatyt, o ne stovėt čia išsižiojąs. Dar musių į burna priskris.-galiausiai naglai užbaigė Aleksas. Jis vis dar juto skausmą nugaros srityje, bet nieko apie tai nepažystamąjam nesakė. Skausmas jam buvo artimas. Juk dažnai tekdavo vien tam, kad sutvarkyt mintis kelis kartus trenkt kumštį į sieną. Tačiau tyčinis skausmas nuo netyčinio skirėsi radikaliai. Viena yra kai skausmą keli pats sau, o kitą kai tai nutinka netikėtai. Bet apie skausmą varniukas šiuo metu nenorėjo galvoti. Jo galvojo sukosi klausimas kas tas nepažystamasis ir ką jis čia veikia Po gan ilgos pauzės savo mintyse vaikinui dar kai kas toptelėjo. Savo tokias išsireiškimais skirtais kitam vaikinui Aleksas žinojo, jog elgiasi kaip vienas iš klastuolių, su kurio varniukas turi bendrų pamokų. Tik tas klastuolis sugebėdavo taip elgtis, o į tokį rudaplaukis nenorėjo tapti panašus.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Lukas Dubajus Liepos 11, 2019, 10:13:12 am
Lukui buvo labai keista, kad atėjūnas neišsitraukė savo lazdelės, nestojo į kovas poziciją (nors ten nelabai ir buvo kur atsistoti) ar tiesiog neatsitraukė, bet ėmė ant jo rėkti. Išklausęs visą litaniją apie tai, kad patalpa negyvenama, kad čia jis ateina kasdien, kad tokio tipelio kaip Lukas nėra matęs, kad ant vaikėzl nevalia rėkti, kad Lukas benamis, kad jam reikia prisistatyti, kad stovi išsižiojęs ir kad į burną priskris musių. Po tokios litanijos vaikinas tikrai liko be žado, nes iš varnanagio tikrai nesitikėjo kad jis pradės rėkti. Išgirdęs kad jo vardas Aleksas, Lukas nuleido lazdelę ir piktoku balsu prakalbo:
 -Tai pirmiausia aš nesu benamis, o garbingas buvęs Klastūnyno koledžo mokinys, buvęs profesorius, o dabar keliautojas ir jeigu galvoji, kad aš visai tai prasimaniau tai labai klysti. Tai pat aš Lukas Dubajus ir dabar laukiu savo brolio, bet jeigu tu ne jis, prašom išeiti. Taip pat jeigu dar rėksi, tai turės padarinių tau, - po šių žodžių vaikinas nutilo ir jau buvo spėjęs užkaisti vandenį, padėti didelę dėžutę įvairiausių rūšių sausainių, pilną įvairiausių žolelių arbatos dėžutę, kakavos miltelių, o tada jau buvo pats laikas išklausyti kitą Alekso litaniją arba ne.
Jeigu čia tikrai tai ko ieškau, tada jį reikės truputį paauklėti, nes dabar to tikėtis iš varniuko yra labai keista - pamanė Lukas tikėdamasis, kad tai ne jis.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Aleksas Gilbert Liepos 11, 2019, 11:21:20 am
-Lukas Dubajus?-nusijuokė vaikinas,-tai gerai, kad ne Šanchajus.
Jam šis atėjūnas panašus į buvusį profesorių tikrai neatrodė, na bet klastunyno mokinys jis tikrai būti galėjo. Supratęs, kad antra litanija nieko nepakeis Aleksas nusprendė ignoruoti atėjūną ir lengvai kamabriuko siena nuslydo žemyn. Dabar nuraminti mintis jam reikėjo kaip niekad. "Šanchajaus" ištraukti sausainiai jį viliojo. Šiandien vaikis nieko nevalgė, o jo pilvas tyliai grojo maršus.
-Sausainiai ir arbata?- tyliai savęs paklausė vaikis,-šis Šanchajus kažko laukia,-ištarė tyliai, tikėdamasis, kas atėjūnas jo negirdi faktą varniukas.
Jai keliautojas ir jis kažko laukia? Ne, ne, ne tai tikrai ne jis. Šventa merlino barzda tai negali būti jis - mąstė vaikis, kol galiausiai kaiką sumąstė.
-Matau, kad tu kažko lauki, o ir man iki 15 reikia atrasti labai fainą žmogų. Tad tikėkimės, kad daugiau nebesusimatysim,-šyptelėjo rudaplaukis lėtai pakildamas nuo žemės.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Lukas Dubajus Liepos 11, 2019, 01:51:33 pm
Antros litanijos Lukas nesulaukė, nors ir nenorėjo klausytis ką kalba varniukas, bet jam buvo faina ginčytys su kitais. Ko buvęs klastuolis sulaukė tai buvo pasityčiojimą iš savo pavardės. Vaikinas savo pavardę mėgo vien dėl to, nes pagal ją ir buvo pavadintas miestas Dubajus.
 -Iš mano pavardės net nebandai tyčiotis, šį kartą dar pabūsi sveikas, bet kitą kartą to gali net nesitikėti. Lukas pastebėjo kaip Aleksas žiūri į sausainius, bet į tai nekreipė per daug dėmesio. Norės paprašys, nenorės neprašys. Bet tikrai neimsiu ir nesiūlysiu jam jų.
Vaikėzui dar kartą prabilus vaikinas apsimetė, kad nekreipia į tai dėmesio, net ir išgirdęs, kad turi susitikti penkioliktą valandą su (kaip Aleksas pats sakė) fainiu vaikinu. Jam jau stojantis Lukui kilo mintis jį pasekti, tad prisitraukęs arčiau lagaminą taip kad niekas nematytų išsitraukė iš jo nedidelį užsegamą maišelį, iš jo ištraukė nedidelį skruzdėlės galvos dydžio kamuoliuką, nustatė taip, kad sektų jį ir parideno jį ant grindų. Na manau dabar tikrai sužinosim ar jis tas kurio ieškom. Nežinau kaip, bet manau, kad man pavyks -pamanė vaikinas.
 -Tikiuosi, kad nusivartysi nuo laiptų beieškodamas jo.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Aleksas Gilbert Liepos 11, 2019, 02:06:11 pm
Aleksas tyliai nupėdino į vaikinų miegamąjį. Vaikis prarado viltį susitikti su kitu asmeniu tad nieko kito nebeliko, kaip įšokti į savo lovą ir visą dieną iki pat vakarienės prasivartyti lovoje.
-Norės, pats susiras,-prakalbo rudaplaukis,-slėpynių su tuo, kas nusprendė parašyti laiškelį jis nežais,-bent jau vardą, pavardę ir susitikimo vietą būtų užrašęs.
Lovoje prasivartęs gerą pusvalandį Aleksas patraukė atgal į kambariuką po laiptais, tikėdamasis, kad to šykštaus atėjūno ten nebebus. Ir taip vaikinas neklydo. Dubajaus ten nebebuvo. Išsirinkęs savo mėgstamą kampą Al atsisėdo ant žemės ir ištarė visiems puikiai žinomą burtažodį:
-Lumos , - kambariukas iš kart prisipildė šviesos.
Atėjūnas grasino nesišaipyti iš jo pavardės, bet Aleksas vėl sukrizeno ir tyliai sumurmėjo:
-Dubajus atsirado. Gal jis norėjo pasakyt aš Lukas Dubenėlis.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Martin Grant Rugsėjo 06, 2019, 03:34:30 pm
Švilpukas norėjo pabūti vienas, bet jam niekaip nepavyko rasti vietos kur jis galėtų pabūti vienas. Visur kur ėjo, buvo pilna žmonių arba atsirasdavo staiga. Jis vaikščiojo po Hogvartsa ten kur kojos vedė. Gal bent kojos nuves į vietelę kur nėra studentų. Martin'as vaikščiojo ir po laiptais kuriais jis žadėjo lipti pamatė sunkiai pamatomas dureles. Žaliaakui švilpukui buvo smalsu kas kas buvo viduje. Tikriausiai bus prikrautą nereikalingu daiktų ir tiek.[/iPagalvojo Martin'as ir nuėjo prie durelių. Atidaręs duris pamatė maža, bet jauku kambariukų, jis buvo labai mažas, maždaug  vieno metro aukščio ir dviejų lovų pločio. Nieko negalvojęs iš smalsumo įsirangė per dureles į kambariuką ir labai apsidžiaugė, nes šita vietelė buvo tokios, kokios jam reikėjo.Tikiuosi niekas neateis ir neišvarys manęs iš šito kambariuko. Jam nebuvo liūdna, nes pagaliau galėjo padūti tyliai su savimi ir nieko neveikti.
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Malia Scoott Rugsėjo 07, 2019, 12:48:59 am
  Malio's veidelyješvietė menka šypsenėlė, kurią ji dalijo visiems aplinkiniams, kas tikrai turbūt jau visiems buvo įprasta. Mergaitė laiminga žygiavo Hogvartso koridoriais. Pamokos jau jai buvo baigusios, o şi buvo ir gan sočiai pavalgiusi. Jaunoji klastuolė lėtai ir niekur neskubėdama ėjo kambario link. Pro langus droviai švietė rudeninė saulutė, o lapai jau potruputį krito rodydami savo raudona, žalia, geltona spalvas su atspalviais...
  Žingsnelis po žingsnelio ir Scoott žingsniavo savo kambario link. Ši jau buvo belipanti laiptai kai pastebėjo mažytes durytes po jais, kurios buvo susilėjusios su siena. Tai tikrai negali būti paprastas sandėliukas. Tada jis nebūtų taip gan įmantriai paslėptas. Pagalvojo žaliųjų plaukų savininkė ir vedama smalsumo nužygiavo prie tų durelių. Ji jau buvo pamiršusi apie savo planus eiti į kambarį ir skaityti knygą. Malia'i dabar labiau růpėjo ar net knietėjo kas slėpėsi už tų mažyčių durelių...
  Mergaitė nedrãsiai pagriebė rankeną ir atvėrė duris. Kiek pasilenkusi įėjo į kambarį ir nužvelgė visą mažą kambariuką bei klestelėjo ant žemės, prieš tai dar uždarydama duris. Staiga jos smalsus žvilgsnelis ir šypsena sustojo ties vaikinuku.
- Atleisk. Nepastebėjau tavęs. Aš kartais tau netrugdau? - Mielai ir draugiškai pasiteiravo pirmakursė...
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Martin Grant Rugsėjo 07, 2019, 12:22:27 pm
Martin'as ramiai sedėjo kambariukyje iki tol, kol iškirdo keistą garsą.Gal čia koks vaiduoklis prie durų stovi, o gal mokytojas, kuris skirs nuobauda.Švilpukas sedėjo tyliai, susirietęs į kamuoliuką ir tikėjosi, kad jam garsas už durelių tik pasigirdo. Bet dėja durelės atsidarė ir jis pamatė žaliaplaukę mergaitę.Tikriausiai klastunė, nes kaip matau patinka žalia spalva.Pagalvojo švilpukas, žiūrėdamas į jos veidą.
-Netrukdai, nepergyvenk gi čia nieko nėra kas priklausytų mokiniui.-pasakė nuliudęs Martin'as. Kodėl man taip nesiseka, aš gi norėjau pabūti vienas, o dabar neišvarysi žmogaus. Švilpukas galvojo ką daryti ir tarė:
-Jei nori gali užeit į vidų. Iš kokio koledžo būsi? Be to, mano vardas Martin.-mielu balso tonu su šypsena veide paklausė švilpukas ir laukė žaliaplaukės atsakymo...
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Malia Scoott Rugsėjo 07, 2019, 08:09:57 pm
- Ohh. Tada gerai. - Tarė mergaičiukė ir tyliai sukikeno. Pajautisi, kad nepatogiai sėdi ši atsisėdo turkišku stiliumi ir akimis perbėgo per kambariuką, bet dėja, nieko gero čia ji nepamatė, kad ir kaip norėjo...
- Tai čia tiesiog paprastas, mažas kambariukas po durimis, kurio durys susiliejusios su siena ir atrodo lygiai taip pat kaip siena? - Pasiteiravo Mali suraukdama savo dailiai sutvarkytus antakius, - Nesąmonė. Čia tikrai turi būti kažkas slapto, o ne tik paprastas kambarėlis. - Tarė žaliaplaukė galiausiai grąžindama šypsena sau ant veido ir draugiškai nusijuokdama.
- Aš esu Malia. Malia Scoot. Esu iš klastuonyno. O tu? - Drąsiai ir draugiškai atsakė į klausimą, prisistadydama ir pasiteiravo jaunoji klastuolė. Mergaitė ištiesė ranką taip norėdama, kad vaikinukas ją paspaustų ir jie sutvirtintų susipažinimą...
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Martin Grant Rugsėjo 07, 2019, 09:24:29 pm
-Kas čia taip juokinga buvo, kad kikeni?-pasiteiravo iš smalsumo švilpukas. Martin'as sedėjo tyliai ir ramiai, buvo pradėjęs net mediduoti. Bet žaliaplaukė mergaitė išvien kalbėjo ir neleido švilpiui būti su savimi.Gal man išeiti, nes jau nervina ji su savo kalbėjimu. Bet gi pagaliau suprantu koks tai jausmas.Kai ji pasakė, kad ji nori ieškotį kažko slapto, Martin'as šia mintimi labai susidomėjo ir visai pamiršo apie norą būti tik su savimi.
-Aš atėjau pabūti vienas ir nežinau , gal čia kažkas slepiasi už sienų. Nori apžiūrėt sienas?-pasakė švilpukas, bet neilgai laukus jis vėl tarė:
-O tau patinka nuotykiai?
Švilpukui labai patiko nuotykiai, nuo ezartinių iki paprastų ir slaltų. Bet jis juos patirdavo labai retai, nes dienos slinko lėtai ir nuobodžiai.
-Labai gražus vardas. Aš esu iš švilpynės.-pasakė gan nusiminęs Martin'as, nes ji buvo klastūnė, o jis labai bijojo, kad ji kaip visi. Tikiuosi ji kitokia nei kiti...
Antraštė: Ats: Kambariukas po laiptais
Parašė: Malia Scoott Rugsėjo 08, 2019, 11:14:13 am
  Berniukas pasirodė tikrai gan atšiaurus kas tikrai nuliūdino mergaitę. Ši greit pašoko ant kojų ir jau ruošėsi išeiti. Išgirsti dar ir sekantys Martin'o žodžiai dar labiau padidino Malio's norą kuo greičiau dingti iš čia. Įsiveržiau, nors esu visai nelaukiama. Turiu dingti iş čia ir nebegadinti žmogui nuotaikos. Pagalvojo mergaičiukė ir menkai linktelėjo galva sau pritardama.
- Ne, ne. Aš tau sutrugdžiau. Aš apgailestauju. Nenorėjau. Tuoj pat iš čia nešdinsiuosi ir leisiu tai pabūti vienam. - Greitai, gan nusiminusiu balso tonu tarė Scoott bei žengė durų link. Na tam reikėjo tik kelių žingsnelių, nes kambarėlis buvo tikrai labai mažytis.
- Man jie gan patinka, bet žiūrint kokie. O dabar tikrai nenoriu trugdyti ir eisiu. Buvo tikrai malonu susipažinti, Martin'ai. - Vėlgi nusiminusiu balso tonu tarė mergaičiukė trumpam staptelėdama prie durų ir ranka jau siekdama jų rankenos...