Hogvartsas.LT
Archyvas => Konkursų archyvas => Archyvas => Kvidičo archyvas => Temą pradėjo: Tom William Riddle Spalio 27, 2017, 10:01:53 pm
-
Žiemai sparčiai einant į pabaigą, Kvidičo aikštėje, o taip pat ir visose Hogvartso apylinkėse telkšojo purvinos, rudo, pažliugusio vandens kupinos balos. Galima sakyti: tokia pliurzė, kad jei kas netyčia nesuvaldęs šluotos įmerktų sėdynę, atrodytų taip, tarsi ne tik kelnių diržas, bet ir viduriai būtų mažumėlę pralaisvėję. Pirmas įvaizdis, nužvelgus peizažą, panėšėjo į kookį nors modernistinį meno kūrinį, tikra mėšliava. Kita vertus, dangus pasitaikė itin giedras, nesimatė nei vieno debesėlio, negana to, vėjo nebuvo, saulė irgi akių nežilpino, oras tiesiog užsakytas finalinėms rungtynėms, žinoma, jei neteks užpakaliu pabučiuoti žemės.
Ir taip taip taip... visa tai priklausė didingai dienai, finalinių Kvidičo rungtynių dienai, kuomet šluotomis bei kai kurie ir blokštais apsiginklavę jaunuoliai, vilkintys ryškiomis, geltonomis, raudonomis koledžų uniformomis, įžengė aikštėn. Šiandien galutiniems Kvidičo čempionato nugalėtojams nustatyti susirems Švilpynė su Grifų Gūžta. Du septintakursiai vaikinai, abu komandų kapitonai, taip pat abu gaudytojai, visai draugiškai paspaudė vienas kitam ranką, o tada Tomas Viljamas Ridlis, savo garbinga asmenybe užsikariavęs teisėjo vietą tokiame svarbiame visam Hogvartsui įvykyje, nekantraudamas pūstelėjo švilpuką. Dešimt figūrėlių it kulkos šovė nuo bjaurios rudos pliurzės į nuostabų mėlyną dangų, žaidimas prasidėjo.
Grifų Gūžta
Kapitonas: Edgar Jeffter
Gaudytojas: Edgar Jeffter
Gynėjas: Fasiras von Sjuardas
Atmušėjai: Ashley Tonks
Puolėjai: Claudie Amneta, Klarė Konė Karter
Švilpynė
Kapitonas: Igoris Lorijanas-Greywindas
Gaudytojai: Igoris Lorijanas-Greywindas
Gynėjai: Keitas Kolinsas
Atmušėjai: Alisa Faun
Puolėjai: Philemon Le Blanc, Frankas Stigleris
Jei teisėjas kauliuku išridena 1-3 akis, kritlis atitenka Grifų Gūžtai, 4-6 akis – Švilpynei.
Kauliuko rezultatas: 6; žaidimą pradeda Švilpynė, kritliui patekus į jų rankas.
-
Jau čia pat buvo pavasaris. Vos viena savaitė likusi iki jo. Nepaisant vis dar esamos kalendorinės žiemos, lauke jau galėjai užuosti pavasarį. Šviečianti saulė jau tirpdė sniegą, nors šiuo metu ir nespinduliavo didele šiluma. Gamta irgi nebesnaudė ir po truputėlį budo.
Edgar'as šią gražią dieną žingsniavo per sužliugusį sniegą, kuris besimaišydamas su žemėmis virsdavo, ne tokia gražia, tamsia koše po kojomis. Jis keliavo į kvidičo aikštę, kur turėjo įvykti trečiosios ir paskutiniosios šių mokslo metų rungtynės prieš Švilpynės komandą. Varžovas šį kartą bus kiek kitoks, tačiau siekiantis to paties ko ir grifai. Tiek vieniems, tiek kitiems reikalinga pergalė, norint tapti čempionais. Pralaimėtojams, beliks tenkintis antrąja vieta. Pastarosios nenorėjo juodaplaukis, kai jau yra išvargtos dvi pergalės ir iki tikslo, bent kartą palaikyti savo rankose Hogvartso kvidičo čempionato taurę, liko vos vienas sėkmingas žingsnis. Tačiau švilpiai stovi tokioje pačioje situacijoje, o nugalėtojas bus tik vienas ir kažkuri iš komandų privalės susitaikyti su šiandienine nesėkme.
Septintakursis, kaip visuomet, atkeliavo jau iškart su sportine apranga ir stojo prie persirengimo kambario, kur pasitiko po truputį besirenkančius komandos, su kuriais sveikinosi ir prašė truputį luktelėti. Kai visa komanda buvo vienoje vietoje, kapitonas pasikvietė visus arčiau savęs, suburdamas ratelį.
- Lemtingas mačas šiandien,- apsikabinęs per pečius greta buvusius iš šonų bendrakoledžius pradėjo kalbėti Jeffter'is, - Stenkimės žaisti susikaupę ir mėginkime iškovoti pergalę, tačiau tuo pačiu nepamirškime ir mėgautis žaidimu. Tikiu, jog degate noru laimėti. Pats irgi to noriu, bet, jei kartais to padaryti nepavyktų, labai nenusiminkite, nes ir taip šiame čempionate padarėme didelį ir gerą darbą. Be to jūs dar turėsite savo šansą,- baigęs savo kalbą, kuria norėjo nors kiek sumažinti spaudimą saviems, grifas patraukė aikštės link.
Aikštėje susirinkę abejų komandų sirgaliai taip pat buvo nusiteikę kovingai, kurie, rodos, bandė perrėkti vieni kitus. Jie buvo užsivedę dar labiau, nei anksčiau. Tikėtis kitko tikriausiai ir negalėjai, kai tavo palaikoma komanda pripratina tave prie pergalių. Ta atmosfera kėlė šiurpuliukus aštuoniolikmečiui bei dar labiau jį užvedinėjo rungtynėms. Stengtis Edgar'as turėjo dėl ko. Norėjo padovanoti taurę tiek savo koledžui, tiek sau pačiam.
Išsirikiavus visiems dešimt žaidėjų ir teisėjui aikštėje, tradiciškai žaliaakis priėjo prie teisėjo, prie kurio atpėdino ir švilpių kapitonas.
- Sėkmės!- linktelėjo Igoriui spausdamas ranką. Vėliau paspaudė ranką ir teisėjui, po ko grįžo į savo vietą. Dar kelios akimirkos ir per aikštę nuaidėjo švilpukas skelbiantis rungtynių pradžią. Kamuoliams irgi šovus į orą, vaikinas pasileido bėgte. Nubėgęs apie dešimt metrų peržergė šluotą ir ėmė skristi, nei lėtai, nei greitai, vidutinišku greičiu, išilgai aikštės nežymiai kildamas aukštyn. Tamsius plaukus lengvai plazdeno tik nuo greičio sukeliamas vėjas, kuris kėlė gaivą. Pats oras iš tiesų buvo gaivus. Veikiausiai, tai buvo ideali diena žaisti kvidičą. Jaučiama iš komforto nestūmė, o sušilus galėjo puikiai pasitarnauti. Pati saulė šiandien irgi nebuvo ant tiek kandi, kad sugebėtų įtakoti matomumą.
[Bandymas pastebėti šmaukštą: 2]
-
Skaistūs saulės spinduliai krito pro kambarių langus. Oras buvo tobulas šios dienos rungtynėms. Saulės apšviestoje lovoje pasimuistė švilpė kuri netrukus pramerkė akis. Pasirąžė ir pažvelgė į laikrodį. Staiga mergina šoko iš lovos. Taip, taip, rungtynės prasidės vos po dešimties minučių, o Alisa tik atsibudo. Mergina greitai apsirengė, pagriebė šluotą ir išlėkė pro duris. Neesmė, kad ji buvo išsitaršiusiais plaukais ir buvo panaši į baisią raganą kuri bėga suvalgyti kelių vaikų. Ji nesustojo prie didžiosios salės papusryčiauti nors jos skrandis grojo maršus. Pagaliau išbėgusi pro pilies duris ji šiek tiek atsipūtė. Buvo geras apšilimas prieš treniruotę - šmaikščiai pagalvojo ji. Švilpė tik dabar atkreipė dėmesį į gerą orą kuris buvo lyg užsakytas. Na, Švilpynės komandai dar neteko tokiu oru žaisti rungtynėse. Pirmosiose rungtynėse su Varno Nagu pylė kaip iš kibiro, tačiau vistiek geltonasis koledžas išplėšė pergalę, antrosiose rungtynėse prieš Klastūnyno komanda snigo, tačiau vis tiek švilpiai ištraukė nagais ir dantimis pergalę.
Alisai net pasidarė keista, kad žais tokiu oru. Kažkaip neįprastai smagu. Galiausiai pro dumblynus pasiekusi Švilpynės palapinę mergina prisėdo vienai vienintelei likusiai minutei. Ji taip pat pagriebė iš kažkur šepetį ir perbraukė pro savo neklusnius plaukus, kad bent varžovai nesigasdintų taip jau labai. Dar tikrai paskui pagalvos, kad ji ateina jų suvalgyti. Mergina netrukus jau atsidūrė aikštėje kurioje buvo dar jai nematytas skaičius žiūrovų. Juk paskutinės finalinės rungtynės. Girdėjosi visokios dainos, skandavimai ir rėkimai pasirodžius komandoms. Netrukus pasigirdo švilpukas ir visi žaidėjai pakilo nuo žemės paviršiaus, įskaitant ir Faun.
Na ką, pradėkime žaidimą. Dangus buvo nuostabiai giedras ir nesimatė visiškai jokio debesiuko. Buvo puiku, nes matėsi bene visa aikštė aplinkui. Tačiau Alisai visada reikėdavo šiek tiek pavargti kol surasdavo tą išdykusį kaip visada muštuką. Suspaudusi abiem rankomis ir šluotą, ir blokštą mergina skraidė aplink visą stadioną. Muštukai turėjo būti du, tačiau Alisai jo pakako tik vieno. Ji manevravo gana aukštai, nes taip geriausiai matėsi. Staiga prieš akis netikėtai išlindo vienas iš tų juodų kamuolėlių. Suspaudusi šluotą dar labiau mergina pradėjo greitai skristi kol atsidūrė šalia muštuko. Ji apsidairė į ką galėtų pataikyti. Šį kartą jos pagrindinis taikinys buvo Grifų Gūžtos gaudytojas Edgar. Susiradusi jį akimis mergina suspaudė slidų blokštą ir stipriai kol dar buvo neišnaudotos jėgos trenkė per muštuką nukreipdama jį grifo kryptimi.
[Atmušimas į Edgar: 2; 4]
-
- ...Well, the word got around, they said, this kid is insane, man
Took up a collection just to send him to the mainland
Get your education, don’t forget from whence you came
And the world is gonna know your name
What’s your name, man?
Salėje trap žiobarų ir užsislapstinusių burtininkų karaliavo tyla, kuri rodės spengė jau ausyse. Kart kartėmis pasimuistydavo krėsle koks nors turtuolis ar vakarine suknele apsirengusi moteris.
Aaron Burr vaidinantis vyras nutilo ir staiga, jį pakeitė kitas:
- Alexander Hamilton.
My name is Alexander Hamilton.
And there’s a million things I haven’t done
But just you wait, just you wait.
...Tamsiai pilku apsisiautusi figūra, niekeno nematoma prasibrovė tarp žmonių eilių...
-When he was ten his father split, full of it, debt-ridden...
Asmuo be garsiais žingsniais prisiartino prie išėjimo ir atsigrežė į susirinkuosiuos. Jis nepamatė to ko norėjo pamatyti. Šūdas.
-Two years later, see Alex and his mother bed-ridden
Half-dead sittin' in their own sick, the scent thick,- melodingas Phillipa Soo balsas pasiekė atvykėlio mintis. Likti ar nelikt?
-...And Alex got better but his mother went quick...-uždainavo aktorė ir daininkė, atliekanti Elizabeth Schuyler Hamilton rolę. Jai pritarė choras.
Vyras atsirėmė į paminkštintą atlošą ir giliai atsiduso. Jo mąslios, pilkšvos akys sužibėjo prietemoje, sekančios kiekvienos gyvos būtybės judesius.
-Grifai nepavojingi, kol juos veda Edgar.
-Sorenas?- tylus, švelnus moteriškas balsas nuskambėjo prie kalbančiojo ausies. Tamsoje tamsiaplaukio lūpų kampučiai pakilo.
-Reiktų mūsų draugelį aplankyt.
-O jis?
-..Moved in with a cousin, the cousin committed suicide...- aidėjo Džordžo Vašingtono žodžiai,- Left him with nothin' but ruined pride, something new inside voice saying....
Vyras atsisuko į švesiaplaukę moterį. Jos žalios, katiniškos akys viliokliškai blykstelėjo.
-Susidorosim kaip pasibaigs Balius Su Apyrankėmis...
*
Rudaplaukis septintakursis staigiu judesiu uždengė paauksuotą kišeninį laikrodį ir dirstelėjo į komandos draugus.
-Iššaušo didi diena, vyrai ir moterys- tarė cituodamas,- Finalas šiandien. Nepasiduokim ir kovokim. Tegul laimi patys geriausi! Tegul persvara visada būna jūsų pusėje!- ir šiais žodžiais pagriebęs šluotą išėjo iš palapinės į kvidičo aikštę. Nė menkiausio dėmesio nekreipdamas į puikų orą, greitai paspaudė jau pažįstamam Edgar'ui ranką, kuris buvo gaudytojas ir kapitonas Grifų Gūžtos komandos.
-Nepadėkosiu, nes dar gali pabėgti ,- pasakė, neslėpdamas jokio priešiškumo šiam grifui,- Sėkmės ir tau.
Ir jau netrukus, sušvilpus teisėjui švilpuku, jaunuolis šovė į dangų skaistų, svarstydamas kokios rungtynės šiandien bus. Ilgos ir varginančios ar trumpos ir dinamiškos? Bus nudaužtas ar kitaip nuneštas muštuko? Švilpynės gaudytojas buvo pasiruošęs kovoti už pergalę. Juk oras tam buvo kaip užsakytas, priešininkų komanda- irgi.
Tik nežinia, ar ausko šmaukštas leis mėgautis žaidimu. Gaudytojas nusipurtė, prisimindamas rungtynes su Klastūnynu, kai reikėjo gainiotis tą skrajūną n kartų.
Staiga, švilpis greitai kildamas, atsigrežė sau už nugaros. Lyg nerimas apsivijo aplink septintakursio kaklą.
O jei jis čia bus? Jei jis pasirodys per rungtynes?
Širdis nusirito link kulnų.
Ne, taip negali būt...
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą; 6]
-
Ketvirtame kurse besimokantis grifas gulėjo lovoje, po galva sukryžiavęs rankas. Tarpinės spalvos tarp rudos ir auksinės akimis žvelgė į lubas. Mąstė apie Šiaurės Ameriką, juodą spalvą ir šluotas. Atsiduso, kai dalis grifiukų pradėjo bruzdėti, ruošdamiesi kvidičui. Fasiras užmetė akį pro langą - švietė saulė, dangum plaukiojo žydri, gražūs debesys. Viskas buvo aišku - oras geras ir tinkamas kvidičui. Von Sjuardas atsisėdo ant lovos krašto ir pasirąžė, nusižiovavo. Jau visai artėjo laikas keltis ir ruoštis...
Fasiras, jau apsirengęs raudoną Grifų Gūžtos gynėjo aprangą, išsliūkino iš komandos persirengimo kambario ir įžengė į šlapią ir balų pilną Kvidičo aikštę. Vaikino galva buvo visai tuščia - mintis pats tyčia išvaikė, vaikis jautė ir šiokį tokį jaudulį bei pakilią nuotaiką - ją dar stiprino švelnus ir iškilmingas pavasarinis vėjelis, karts nuo karto dvelktelintis į jo veidą ir primenantis savo pergalę prieš žiemą ir šaltį. Fasiro komandai jau pavyko pelnyti pergales prieš Klastūnyną ir Varno Nagą, šiandien laukė paskutinioji kova prieš turbūt pačius stipriausius priešininkus - Švilpynę, kurie irgi jau buvo susitvarkę su varniais bei klastuoliais. Jaunuolis nužvelgė jau aikštėje stovinčius Igorį ir Edgarą - abudu buvo prefektai ir savo komandų kapitonai. ,,Tai šiandien kovosim dėl pirmos vietos ir taurės..." - tarsi lyg tik dabar suprato grifiukas. Pareigingai tyliai ir susikaupęs išklausė paskutinius kapitono žodžius prieš mačo pradžią, patylėjo ir tadam kai prefektas darsyk priminė tai, kad šie metai jam Hogvartse yra paskutiniai. ,,Įdomu, kas užims jo vietas.." - dingtelėjo vaikiui. Pats jis nebuvo nei labai įkvepianti asmenybė, nei šnekus, nei kažkoks dar ypatingas, turbūt priešingas savo tėvui. Nors visi aplinkiniai sakė, kad yra kaip tik priešingai. Kita vertus, galbūt jie buvo teisūs...
- Sėkmės, - Fasiras šyptelėjo savo komandos nariams ir apsižergė šluotą. Gynėjui kylant į orą link lankų, nuo batų ėmė lašėti bjaurūs šalti purvo gabalėliai, užsilikę nuo tada, kai jis šokinėjo per balas ir pliurzę, keliaudamas link aikštės vidurio, kur rinkosi jo komanda. Vaikinas nužvelgė tolimiau plasnojantį smarvės šaltinį, kurio kvapą atnešė tas pats draugiškas pavasarinis vėjas, atsiduso. Kvidičo lankai, deja, irgi nebuvo sausi... Nuo jų vis lašėjo šlapi vandens lašai, vienas kaip tik pataikė nukristi ant von Sjuardo nosies. Vaikinas pirštinėta ranka nusivalė H2O lašelį ir įsispoksojo į švilpių komandą, kuri pirmoji gavo Kritlį ir greičiausiai buvo pasirengusi pradėti puolimą. Fasiras susiraukė, kai išvydo, kad Alisa Faun, švilpių atmušėja, išsyk paleido muštuką į jų, grifų, gaudytoją ir kapitoną - Edgar. ,,Įdomu, kur Ashley..." - retoriškai paklausė vaikinas, visur jos dairydamasis. Minėtosios personos kol kas neužtiko, bet užtiko kitą - Claudie Amnetą. Ketvirtakursio veido mimika sušvelnėjo, antakiai nebebuvo suraukti. ,,Mes laimėsim. Reikėtų taip." - šovė tokia mintis jam į galvą. Žvilgsniu susiradęs kritlį vaikinas instinktyviai pakilo šiek tiek aukščiau prie lankų.
[-]
-
Keitas šįkart nebesijaudino, kaip per pirmas rungtynes. Ne, ne dėl to, kad šįkart nebebijojo, o dėl to, kad dabar atrodo išvis buvo praradęs visas įmanomas emocijas. Iš berniuko šiuo metu tebuvo likęs kažkoks bejausmis kiautas. Keitas pats žinojo, kad taip neturi būti, bet jam akyse vis smėsčiojo ir smesčiojo neseniai berniuką visiškai sukrėtę įvykiai. Keitas labai stengėsi susikaupti. Stengėsi. Jam vis tiek nepavyko. Švilpis rytą, net nevalgė tiesiog pasiemė šluotą ir nuėjęs į lauką apglėbęs ją sėdėjo visiškame šaltyje, nė kiek nedrebėdamas. Prieš akis iššoko išprotėjęs Mirties Valgytojos veidas. Berniukas giliai įkvėpė ir užsimerkė. Galvoje vis dar girdėjo jos juoką. Į stadioną po truputį ėmė rinktis mokiniai. Keitas dar nematė savo komandos draugų, bet šiuo metu išvis nenorėjo nieko matyti. Į rungtynes atėjo tik todėl, kad nebuvo kam jį pakeisti ir dėl to, kad bent kiek prasiblaškytų. Pagaliau susirinkus Švilpynės komandai švilpis stengėsi į nieką nežiūrėti ir paskelbus rungtynių pradžią Kolinsas šovė į orą. Tenorėjo viską pamiršti. Jis ramiai užėmė savo vietą prie lankų. Manė, kad bus, kaip ir aną kartą, kai tiesiog stovės prie lankų. Slapta norėjo, kad taip nebūtų. Lakstydamas šluota jis būtų jautesis geriau ir gal bent akimirkai viską pamiršęs. Aplink zujo muštukai ir mėtomi kritliai ir prieš jo akis vėl iškilo aplink jį laidomi Mirties Valgytojų kerai. Dabar Keitas nebesijautė tarsi būtų kvidičo stadione. Jis mintimis atrodo buvo nukeliavęs toli toli ir vėl paniro į prisiminimus.
Jis iš naujo išgyveno visą kovą. Kadangi jo tėvai buvo žinomi ir geri aurorai, tad buvo žinoma, kad ankščiau ar vėliau jie būtų tapę Mirties Valgytojų taikiniu. Tai automatiškai darė taikiniu ir jo brolį su seserimis. Vos prieš kelias dienas jo akyse buvo nužudyta jo mažiausia sesutė. Ir vien dėl jo. Tai jis nemokėjo apsiginti. Jis nutarė eiti iki miško vienas. Sesuo tebuvo jo klaidų auka. Keitas siaubingai pyko ant savęs ir staiga vėl grįžo į realybę. Nežinojo kiek kamuolių praleido ir ar išvis kas nors pastebėjo, kad jis, kuriam laikomuo buvo dingęs ir “atsijungęs” nuo realaus pasaulio, bet jam dabar tai visiškai nerupėjo. Nerupėjo ir kvidičas. Keitą, kurį nuo pat mažens žavėjo kvidičas dabar šis žaidimas pykdė. Jo sesuo mėgo kvidičą. Kolinsas jautėsi visiškai sumautai. Jis nusiplėšė ant rankų ir kojų pritvirtintas apsaugas ir paleido jas laisvam kritimui į žemę. Po to nusiemė nuo galvos šalmą ir išlaisvino savo garbanas. Švilpis pagaliau jautėsi laisvesnis. Keitas tiesiog nebegalėjo išsilaikyti prie lankų, bet žinojo, kad tai jo pareiga, tad įsispoksojo į vieną tašką ir leido kaltei su gailesčiu jį galutinai užgraužti.
-
Po dviejų išpeštų pergalių, Frankas leido sau atsipalaiduoti. Vietoj to, kad kas rytą atsikėlęs lėktų į lauką ir ruoštųsi artėjančioms rungtynėms su grifais, jis visą tą laiką praleisdavo gulėdamas lovoje su šilta arbata ir gera knyga. Net nepastebėjo, kaip atėjo diena, kurios metu švilpiai atkakliai pešis su grifais. Greitai pašoko jis iš lovos, numesdamas knygą į šoną ir, greitai nusiprausęs, apsirengė tą senieną, švilpynės komandos aprangą. Prieš išeidamas, spėjo dešiniąja ranka pagriebti savąją šluotą, kuri jau jį iškentėjo dvejas rungtynes.
Nepraėjo nei pusvalandis, o švilpis jau buvo prisistatęs į reikiamą vietą. Visa komanda jau buvo susirinkusi. Persimetęs su jais kelias žodžiais, jis patraukė iš palapinės ir įžengė į dienos šviesą. Stigleris iškart pastebėjo, kad oras kaip diena nuo nakties skyrėsi nuo praeitųjų rungtynių. Per jas ir lijo, ir snigo, o dabar ant švilpio veido žaidė šilti ir švelnūs saulės spinduliukai. Jis net nesureagavo, kaip prasidėjo žaidimas. Išgirdęs švilpuką, greitai šoktelėjo ant savosios damos ir šovė lyg kulka į dangų. Kritlis priklausė Švilpynei tad jis staigiai ir neįtikėtai greitai priskrido prie odinio kamuolio ir pagriebęs priglaudė jį prie savosios širdelės. Šis kritlis buvo kur kas švelnesnis, nei pastarieji. Tai pastebėjęs, jis šyptelėjo. Greitai akimis susirado Philemo'ą ir kuo arčiau priskrido prie jo. Tada švelniai mestelėjo kamuolį į jo glėbį. Netikėtai pajuto, kaip švelniai nudiegė jo kūną šis veiksmas. Šūdas, Nereikėjo praleisti tų mankštų.
[Perdavimas: 2; 4; 5; 6]
-
Dvi pergalės iš eilės tikrai duoda į galvą ir Philemon tikrai nebuvo kitoks, ne, jis buvo toks kaip ir kiti. Taigi nenuostabu, kad visas laisvas akimirkas jis praleido voliodamasis po visus įmanomus paviršius, kimšdamas į savo rausvus skruostukus visas įmanomas virtuvės gėrybes. O ką? Ar buvo blogai iš eilės suvalgyti kokius penkis sluoksniuotos tešlos pyragėlius su medumi, cukraus pudra ir grietinėle ant viršaus? Ne, tikrai nieko bloga, nuo to tikrai nestoja skrandis ir nuo to tikrai nepaleidžia visų įmanomų išėjimų. Bet jis buvo hedonistas nuo galvos iki pėdų pirštelių, taigi vos tik atsistojęs ant kojų toliau ėjo ėsti saldumynus it kokia nėščia moteris, kuri vieną po kito kimšdavo raugintus agurkėlius. Philemon kalba iš patirties. Na, išties tik matė tokias nėščias moteris per televizorių, bet realybės šou niekada nemeluoja.
Rungtynių rytą blondinas buvo kaip guminukas; jautėsi kažkoks tai pernelyg standus ir įsitempęs, tarsi kažkas jam į kraują būtų privaręs želatinos ar tai kokio kito velnio. Gal tai dėl to, kad tai ne šiaip kokios varžybos, o netgi finalinės? Ir jas žaidė prieš grifų gūžtą? Ir tie išdykėliai buvo stiprūs kaip devyni velniai? Niekas nepasakys.
Kiek apsimiegojęs pradėjo rengtis-- kelnių sagtis šiek tiek veržė pilvuką, tačiau nereikia stebėtis, juk jis ėdė kaip kokia rusvutė kiaulytė, taigi ir gabaritai turėjo atitikti tai. Virpėdamas atsiduso ir nuskubėjo į Didžiąją salę-- kaip keista, dabar kasnis nelindo-- ir tuomet, it kariamas šuo, nuskubėjo į švilpiukų persirengimo kabiną. Per tas minutes, kurias sugaišo rengdamasis uniformą, Philemon dar labiau ėmė nervintis. O jeigu prarado savo sportinę formą? O jeigu jis pradės grybauti? O jeigu per jį pralaimės komanda? Švilpis nerimastingai savo pirštų pagalvėlėmis sugniaužė savąjį akvamarino auskariuką ir pabandė nusiraminti. Įkvėpti per nosį, iškvėpti pro burną, įkvėpt, iškvėpt-- po velnių, tas nerimas, tas guminukas širdyje niekaip nenorėjo dingti! Iš nevilties jis norėjo suklikti, bet nebuvo maža mergaitė, todėl tik suvirpo ir pirštais suglostė savo šviesius plaukus atgal; melsvas akis palengva užpildė ryžtas ir kažkoks tai vandenėlis-- nuo dulkinų kabinos kampų pakilo dulkės ir kelios iš jų pakliuvo jam į veidą. Piktai pasitrynė akis ir paskui kitus komandos narius išžygiavo į aikštę.
Philemon kelis kartus tankiai sumirksėjo, stebėdamasis nelauktais saulės spinduliukais, kurie išdykeliškai šoko ant jo kiek pabalusių skruostų. Kad ir kaip būtų malonu, tačiau tie zuikučiai lengvai galėjo žaidimo metu prikrėsti pokštų ir apakinti pačiu netinkamiausiu momentu. Taigi, reikėjo būti itin atsargiems. Juk jie nori laimėti, ar ne? Tuomet turi išnaudoti šią galimybę ir laimėti. Per ilgai Švilpynė snaudė, dabar buvo metas barsukui pabusti iš miego-- tokios mintys sukosi baltapūkio galvoje, kai jis ant šluotos pakilo į orą. Kritlis buvo jų, tarsi fortūna šyptelėjo savo dangiška šypsena jų pusėn. Tikėkimės, kad ji nenustos šypsotis; sugniaužė savo skraidymo įrankį Philemon ir metė žvilgsnį į Franką, taip siųsdamas jam ženklą. Svarbiausia sinchronizaciją, komandinis darbas-- kartu galima padaryti bet ką, taigi vaikinas ištiesė ranką gaudydamas kamuolį, kuris link jo skrido palyginus švelniai, bet ir gerai-- nėra dar ko dabar muštis.
[Gaudymas 1;2;3;5]
-
Rytmetinė saulė kaip visad netinginiavo, o ir kitiem kiek ilgėliau pasnūduriauti neleido. Dabar ši patenkinta vartaliojos dangaus mėlynėj ir dar vis bandė galutinai pribaigti kelias užsilikusias sniego bandutes. Iš nuostabaus žiemos peizažo, akim malonios baltutėlės spalvos teliko purvo ir ištirpusio sniego masė. Ši taip ir rėkte rėkė, jog nemėgintum išlįsti laukan su savo švarutėliais, tik prieš kelias minutes nublizgintais batais, nes iš jų liks tik liaudiškai ir nekorektiškai tariant mėšlini kaliošai. O jeigu dar ir netyčia stipriau terkštelsi į kokią balą, idealūs rūbai taps dėmių kolekcija.
Šį nuostabų rytelį Ashley keista, tačiau prabudo tikriausiai dar anksčiau nei ta pamišėliška saulė. Mergiotė beprotiškai jaudinosi prieš šias varžybas. Jos buvo lemtingos. Varžovai taip pat lygiaverčiai. Šansas laimėti buvo penkiasdešimt ant penkiasdešimt. Viskas priklausė tik nuo.. Nuo mūsų pačių. Na, dar ir likimo, nors mes ir esame jo šeimininkai. Nesvarbu kaip ir ką davė dievas, nesvarbu, jog nesulaukėme teisybės, tačiau mes galime tai pakeisti, įrodyti, jog bus būtent taip, bet ne kitaip. Juk gyvenimas tam ir skirtas, kad galėtume pakeisti viską, atrasti naują kelią į ateitį, nors šis ir labai sunkiai atrandamas. Atrodo, geriau visą laiką pėdint tuo niūriu taku, tačiau lengvu, bet ne. Reikia kovoti. Nepasiduoti. Ką ir ketino daryti Ashley. Nesvarbūs rungtynių rezultatai, svarbu vėliau negraužt savęs tokiom mintim kaip "ai, kodėl taip nedarei, o taip darei" ir bla bla bla.
Susirinkusi visus atributus, strazdanė išslinko iš šiltos pilies į tą purvynę. Sau iš lėto pasistrakaliodama, antrakursė kartu rankaliojo ryžtą bei susikaupimą. Galiausiai priėjusi aikštę, su kuria jau spėjo susigyventi ir tiesą sakant bei apsitrinti, kaštonplaukė išvydo ir niekuomet nevėluojantį grifų prefektą. Balažin, kaip jis taip mikliai suvaikšto. Na, kad ir kaip ten bebūtų, mergaitė prislinko prie septintakursio ir išklausė vaikino. Duokdiev, kad pasisektų. Švilpukui pasiekus kaštonplaukės ausis, ši stipriai atsispyrė, o tada pakilo nuo žemės. Kvidičininkė sustojo atokesnėje vietelėje bei pradėjo žvalgytis muštuko. Tiesa, švilpių atmušėjai ilgai netruko rast tą bjaurūną, tuolabiau paleist jį į grifų kapitoną. Ei! Jaunėlė kiek įkabindama pasileido skriejančio muštuko link. Pasivijusi šį, Tonks stipriai užsimojo ir tada smogė. Kamuolio trajektorija buvo pakeista. Gal būt, nesu tikra. Dabar muštukas nežmonišku greičiu ėmė skrieti varžovų gaudytojos link.
[Atmušimas (nuo komandos draugo) į Igorį: 2,6]
-
Prabudus lemiamų kvidičo rungtynių rytą žalios ketvirtakursės akys visų pirma žvilgtelėjo pro langą. Buvo sunku įsivaizduoti orą be sniego, lietaus ar viską sumaišiusios šlapdribos, kuri primindama, jog artėja pavasaris merkė augalų šaknis, o tuo pačiu ir Hogvartso apylinkes. Šilta, tačiau dar kiek nedrąsi pavasario saulė sveikino dangų, neleisdama šios šypsenos uždengti nė menkiausiam debesėliui ir net nenorint keturiolikmetės veidas pasipuošė šypsena. Automatiškai sugraibstė drabužius ir apsiaustą, tiesa ne įprastą, o sportinį. Grifų Gūžtos puolėjos šiandien laukė svarbiausios rungtynės jos mažame gyvenime. Mačas tarp raudono ir geltono koledžų šiandien buvo įkainotas labai brangiai - mokyklos taure.
Netrukus, nešina savo mylimiausia ir ištikimiausia šluota, jau keliavo link kvidičo stadiono. Kojos mirko nelabai malonius dalykus primenančioje pliurzoje, tačiau pavasarinė saulė bent šiek tiek sušvelnino mintis. Beveik visą naktį bluosto nesudėjo galvodama apie šių rungtynių baigtį ir štai jau žengė pro stadiono užkulisius, kartu su savo komanda. Draugai, jei ne nemiegojo, tačiau tikrai lygiai taip pat jaudinosi dėl rungtynių baigties ir nešė tikrai ne mažesnę atsakomybę už tai, kas šiandien įvyks apvarvėjusioje aikštėje.
Komandos kapitonas bandė įkvėpti žaidėjus siekti pergalės, tačiau Klarės žvilgsnis smigo kažkur toli, už aikštės ribų, permatydamas net minias sirgalių, susirinkusių sirgti už savo komandą, o gal tik pamatyti taurės likimą nulemsiančias rungtynes.
Štai ir atėjo lemiama akimirka ir nuaidėjo švilpukas, pranešantis žaidimo pradžią. Atlikusi lengviausią šios dienos veiksmą - pakilimą į orą Klarė bandė prigriebti didįjį kamuolį, tačiau jau pačioje rungtynių pradžioje sėkmė aplenkė grifus. Geltonapsiausčiai buvo pirmesni prigriebti kritlį ir nieko nesnausdami rezgė ataką. Džiaukitės, kol dar galit, mintimis siuntė žinutę priešininkų komandos puolėjams, įdėmiai stebėdama, sukdama savo planą, kaip perimti raudonąjį.
Pernelyg neatsiliko nuo abejų, retai kuris ryždavosi varytis kamuolį per visą aikštę jau rungtynių pradžioje, kol niekas nenukreipė dėmesio, nespėjo prisnūsti ar dar kaip nors kitaip išleisti varžovus iš akių. Ir štai, vyresnis švilpių puolėjas išmetė kamuolį jaunesniajam. Šis nelabai matytas berniokas galbūt ir buvo labai geras žaidėjas, įrodė tai patekdamas į komandą, tačiau jaunėliai dažniausiai nebūna tokie sukti, kad sugalvotų kokį geros eibės vertą planą. Todėl pernelyg nedelsdama, mėgstamiausiu būdu, kuris dar puolėjos niekada nenuvylė nėrė iš apačios. Perdavimas nebuvo labai tolimas, todėl teko skristi itin atidžiai. Ypač sunku buvo nenudaužti puolėjo, gaudančio kamuolį. Nenorėjo mažiuko sutraiškyti, gal ne tiek sutraiškyti, kiek duoti progos švilpiams uždirbti baudos taškų. To jau tikrai nebus. Kamuoliui skriejant link jau ištiestų šviesiaplaukio rankų, strazdanė ištiesė ir savąsias, galbūt atrodydama kaip žiobariško žaidimo "šuniukas", tačiau taip sumenkindama galimybes priešininkų komandos puolėjams atlikti sėkmingą manevrą.
[Perėmimas perdavimo metu: 3;2]
-
Kvidičas. Jis buvo įtrauktas ir į vieną ir beveik kasnakt kamuojančių košmarų. O šią naktį, prieš svarbiausias rungtynes j sapnavo, kad buvo numušta muštuko, tėškėsi į žemę ir dėl jos komanda pralaimėjo. Mokinė buvo palydėta piktais žvilgsniais, o kalbos apie jos nesėkmę netilo dar ilgai.
Bet ačiū Dievui, tai tebuvo tik sapnas. Greičiausiai. Mokinė išpilta šalto prakaito atsikėlė penktą valandą ryto ir beveik visą laiką pražingsniavo pirmyn ir atgal, apskritimu, rombu, kvadratu. Vėliau šiaip ne taip suvalgė sumuštinį didžiojoje salėje ir toliau vaikščiojo. Susisuko nelabai tvarkingą kuoduką iš savų tamsių plaukų ir taip. Vėl vaikštinėjo po kambarį. Susikaupti nelabai sekėsi, tad viena iš pirmųjų paliko Hogvartso pilį. Persirengė, susitvarkė ir taip tobulai paruoštą šluotą, sėdėjo persirengimo kambaryje. Vos galėjo nusėdėti vienoje vietoje, bet bandė nukreipti mintis kitur. Apie komandos narius galvoti sekėsi geriausiai. Jie netrukus susirinko ir ketvirtakursė kartu su visais kitais patraukė į kvidičo aikštę. Ir tik ten sužinojo prieš kokius mokinius rungsis. Pirmasis puolėjas rodos buvo antrakursis. Kitas - kursu už ją vyresnis. Pati Švilpynė atrodė pasitikinti savimi. Žiūrėsim kaip čia bus.
Ji išklausė prefekto kalbas. Išgirdo švilpuką. Ir pakilo. Švelnus vėjukas pakedeno mokinės plaukus. Šito gero jausmo ji dabar nesureikšmino. Oras buvo keista, bet tinkamas kvidičui. Paskutinis mačas buvo svarbiausias. Dar kelios dešimtys minučių ir kuri nors komanda džiaugsis su kvidičo taure rankose. Tai supratusi Amneta buvo įsitempus it styga ir beveik nesuprato, ar kritlis atiteko švilpiams iškart, ar jie jį perėmė iš Konės. Taip kartu su Caroline neparungtyniavau. Clau nuskriejo link priešų. Švilpiai šiuo metu bandė atlikti perdavimą, tad tamsiaplaukė pasistengė. Įsiterpė tarp jų ir pabandė atimti kritlį.
Siaubas kaip viskas greit vyksta. O taip ir nepalinkėjau Fasirui sėkmės... Nors ir anksčiau turėjo marias laiko, grifė dabar plūdo save už tai. Negalėjo atsisukti ir pabandyti sugauti jo auksinių akių žvilgsnį. Tad tiesiog pabandė susitelkti į žaidimą. Nebe taip įsitempusi mokinė per tas kelias sekundes, kol bandė atimti kritlį, išgirdo kažkur zvimbiantį muštuką. Ir tai ją trigdė.
((Perėmimas perdavimo metu: 2; 6))
-
Rpg vertinimas
Edgar Jeffter: 9
Alisa Faun: 8
Igoris Lorijanas-Greywindas: 10
Fasiras von Sjuardas: 9
Keitas Kolinsas: 8
Frankas Stigleris: 8
Philemon le Blanc: 9
Ashley Tonks: 10
Klarė Konė Karter: 9
Claudie Amneta: 9
Kauliuko rezultatas
Edgar Jeffter 4
Alisa Faun 4
Igoris Lorijanas-Greywindas 3;5
Fasiras von Sjuardas -
Keitas Kolinsas -
Frankas Stigleris 1
Philemon le Blanc 6;6
Ashley Tonks 3;3
Klarė Konė Karter 6;3
Claudie Amneta 63;
Edgar Jeffter nepastebi aukso šmaukšto.
Alisa Faun taikliai pasiunčia muštuką Edgar Jeffter link.
Igoris Lorijanas-Greywindas nepastebi aukso šmaukšto.
Fasiras von Sjuardas neatlieka veiksmo.
Keitas Kolinsas neatlieka veiksmo.
Frankas Stigleris neteisingai atlieka perdavimą.
Philemon le Blanc veiksmas anuliuojamas dėl neteisingo perdavimo.
Ashley Tonks neatmuša muštuko.
Klarė Konė Karter sėkmingai perima kritlį perdavimo metu.
Claudie Amnetos veiksmas anuliuojamas dėl jau perimto kritlio.
Kvidičo rungtynės tęsiamos
Kritlis priklauso Klarei Konei Karter
Aikštėje likę abu muštukai.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 – 0 Švilpynė
-
Taip ramiai Edgar'ui skriejant, jis išgirdo keistą švilpimą. Atsisukęs išvydo parskriejantį muštuką. Tik pastarasis neskriejo tiesiai į jį, todėl žaliaakis stabtelėjo. Čia, kaip mat, prisistatė ir komandos draugė, kuri tikriausiai atlėkė su tikslu pagelbėti ne kam kitam, o pačiam gaudytojui. Tik pačio muštuko trajektorija buvo keistoka. Lyg žinodamas, kad bus numuštas kažkur kitur nuo grifo, tarsi išsirietė, kad jo nepasiektų ir grifų atmušėja, kuri savo blokštu tik praskrodė orą ir pats rėžėsi į jaunuolį. Visa laimė, kad jis kliudė tik jo dilbį. Bet kliudė skaudžiai ir privertė susiraukti iš skausmo.
Juodaplaukis nepaisydamas aptirpusios rankos nuo smūgio per surauktą veidą sugenėjo išspausti šypsenėlę matydamas, kaip jauniausioji jo komandos žaidėja, šiuo metu esanti aikštėje stengiasi. Su tavim grifai žaisdami kvidičą neprapuls dar kartą įsitikinęs, kad ne iš kelmo spirta yra antrakursė, grifų prefektas buvo priverstas taip pagalvoti. Aišku, ji neatmušė muštuko, tačiau jos kaltinti dėl to nebuvo ko, o pastangos visuomet yra pagirtinas dalykas. Aštuoniolikmetis priskriejo prie Ashley. Linktelėjęs prie jos ausies davė nurodymus, kaip derėtų elgtis toliau, ir jog neimtų pernelyg į galvą to kas nutiko. Pasakęs ką norėjo apsidairė aplink aikštę norėdamas įsitinkinti, kad aukso šmaukšto nėra kažkur šalia. ir sutelkė dėmesį į aikštę. Švilpiai veržėsi link grifų lankų ir rodos kruopščiai buvo suplanavę savo puolimą. Perdavimas, atrodo, turėjo būti ganėtinai atsargus, nes jį bandė atlikti iš nedidelio atstumo. Bet, bet, bet.. Grifas galėjo pasidžiaugti viena iš savo puolėjų, kuri veikiausiai besiterpdama į vidų sugebėjo atkreipti Franko dėmesį, kuris, ko ne, atidavė kritlį tiesiai jai į rankas, užuot jį atidavęs savo komandos draugui. Sirgaliai sukruto, bet nežymiai. Jau perdavimai jų taip nebestebino, kaip stebindavo dar pirmosiose rungtynėse. Įsitikinęs, kad Igoris dar irgi nesusikoncentravęs ties šmaukšto gaudymu ir dar taip pat tik apsižiūrinėja aplinką, grifų prefektas nuskriejo savų sirgalių link.
- Nagi! Jūsų palaikymas ir už menkiausius dalykus, gali įkvėpti mūsiškius!- šaukė aistruoliams skriedamas pro juos ir tuo pačiu viena ranka keletą kartų sumosuodamas aukštyn, taip pabrėždamas ką turėjo omenyje. Ir tai davė vaisių. Palaikantys grifus ėmė smarkiai ploti. Klapsėjimas užgožė stadioną. Tik dabar moksleivis užviręs šią plojimų laviną nesuprato kokiu tikslu šie taip įsiaudrino. Aikštėje lyg ir nieko nenutiko šiuo momentu. Bet argi reikėjo stebėtis, greičiausiai visi taip pritarė savo prefekto išsakytiems žodžiams, o tai buvo gestas parodantis, kad jie pasistengs padėti dalyviams esantiems aikštėje kiek įmanoma labiau. Netrukus aplodismentus pakeitė Grifų Gūžtos himnas, kuris leido šiurpuliukams lakstyti visu kūnu. Grifai jį traukė taip vieningai ir taip garsiai, kad aikštėje nebesigirdėjo už švilpius sergančiųjų keliamo triukšmo.
Tas sukilęs malonus šiurpuliukas privertė septintakursį nebeknapinėti kur papuolė, o imtis savo tiesioginio darbo, kurio pirmoji dalis yra surasti kažkur skraidantį, gaudytojams aktualiausią, kamuolėlį.
Edgar'as atskriejo dideliu greičiu nuo sirgalių tribūnų virš savo komandos lankų. Tai buvo ganėtinai puiki vieta, kurioje buvo galima matyti didžiąją dalį aikštės ploto. Nors ir nebuvo įmanoma įžiūrėti apačioje esančių įvairių užkampių, tačiau pradėti aikštės skanavimus nuo atviro ploto, tamsiaplaukio nuomone, buvo protingiausias variantas.
[Bando pastebėti šmaukštą: 5]
-
Kaip keista bebuvo - žaliaakei pavyko. Ir šį kartą jau norėjosi suabejoti, ar švilpiai bent kiek studijavo priešininkų taktiką ar šį kartą žaidė va bank. Viskas arba nieko, toks buvo šių rungtynių devizas. Nieko nebereiškė abiejų komandų pasiektos dvejos pergalės, tebuvo tik įžanga. Kamuolys atsidūrė žaliaakės rankose ir dabar buvo laikas įrodyti, kam ruošėsi kiekvieną vakarą.
Kiekvieną vakarą grifų puolėja mesdavo namų darbus ir draugus, tam, kad išmoktų naujus manevrus. Juos ištobulintų kaip ir šį, pasirodžiusį patį geriausią. Nerti iš apačios ir perimti kiekvieną priešininkų komandai atitekusį kamuolį, toks buvo jos tikslas. Labiau norėjosi, kad kritlis niekada neatitektų Švilpynės mokiniams, tačiau net ir didžiausias pasaulio optimistas suprastų, kad tai tiesiog neįmanoma.
Dauguma žaidėjų buvo susirinkę aikštės viduryje, todėl perduoti kamuolį bendrakursei šiandien su ja žaidžiančiai Claudie būtų buvęs siaubingas sprendimas. Klarę nuo draugės skyrė keli priešininkų komandos žaidėjai, norintys atgauti kamuolį ne mažiau, nei kaštonplaukė norėjo pelnyti komandai taškus.
Tuo metu sirgaliai tarsi pašėlo ir vos vos pasukusi galvą ji pastebėjo nuo tribūnų beatsitraukiantį komandos kapitoną. Šypsena įsitaisė ovaliame veide ir privertė stengtis dar labiau. Smarkiau prisispaudė prie šluotos, prispausdama kritlį taip, kad šis greičiau sprogtų, nei būtų atimtas. Skrydis sukėlė nemažą vėjo gūsį, kuris kedeno tik sagomis susegto raudono sportinio apsiausto skvernus. Grifė tikėjosi, kad jos draugė skrido iš paskos ir neatsiliko. Pirmose rungtynėse joms žaisti kartu labai sekėsi, to siekė ir šiame žaidime.
Klarei kvidičas reiškė šiek tiek daugiau nei tik komandinį sportą. Tai buvo asmeninis augimas, padedantis suprasti, kad žaliaakė ne tik netikusi magijos pasaulyje. Kaip žiobarė, nuo mažens ištįsėlė Konė buvo gera sportininkė, nors niekas iš jos tokių gabumų nesitikėjo. Dažniausiai aukšti žmonės nebuvo vikrūs, kiemo vaikai net kartodavo, kad aukšta kartis greitai virsta, tačiau nuo mažens vikriai mergaitei tai buvo ne motais. Burtai buvo naujiena vienuolikmetei, sulaukusiai laiško iš Hogvartso. O dabar ji žaidė už vieną mokyklos komandų, taip galbūt susiras daugiau draugų, nebebus tik dar viena eilinė paauglė, dažnai net vadinama žiobarų kilmės, nors yra puskraujė.
Ilgaplaukei šiandien šypsojosi net oras ir ji tikėjosi, jog tai irgi padės. Norėjo perduoti kamuolį, nusimesti atsakomybę, tačiau tik lėkė tolyn. Stengėsi atsiplėšti nuo kitų mokinių, nutolusi galės netrukdydama apsvarstyti, ar teks mesti pačiai, ar vis dėl to perduoti šią naštą vos keliais mėnesiais vyresniai Grifų Gūžtos bokšto šeimos narei. Ji atsidūrė Švilpynės lankų pusėje, todėl norint pelnyti taškų planą galvoti reikėjo labai greitai. Dėl viso pikto neatsisukdama suriko:
- Claudie! - Ir užkišo vieną ranką sau už peties parodydama priešininkams nematytą simbolį, tikėdamasi, kad komandos puolėja sureaguos. Ženklas rodė neatsilikti. Šį derinį jos bandė daugybę kartų, tiek po dvi, tiek trise. Jei kamuolį netyčia atimtų, būtų kam perimti, jei metimas būtų netaiklus taip pat. Bet pagrindinis tikslas buvo apgauti priešininkų komandos žaidėjus. Klarė apsisprendė, šį kartą mėgins mesti pati. Reikėjo tik žengti tolyn.
[-]
-
Klausykit, tik paskutinis idiotas galėtų pagalvoti, kad švilpiai pasiduos be kovos. Arba šiaip koks žmogus, kuriam kažkas su gera lazda būtų atitrankęs makaulytę, o po to dar paėmęs ir nuspyręs nuo laiptų, kaip sakant, dėl papildomo efekto. Bet gal visai nebloga įdėja? Numušti kažką su geros medienos gabalu. Liktų mažiau problemų ir kitokių nesąmonių.
Philemon suraukė veidą iš pasišlykštėjimo supratęs, kad kritlis pakliuvo į priešininkų rankas-- į bjaurias, pasipūtusias priešininkų rankas-- šnekant metaforomis žinoma. Kamuolį perimė mergina, taigi tos rankos kaip ir neturėjo būti pernelyg baisios, bet kas supras žmones šiais laikais; visokių nesąmonių pasitaiko. Bet tiesiog kalbant be užuolankų, vaikinui tiesiog nepatiko jos veidas, todėl įsiūtis praradus galimybę pelnyti taškų buvo padvigubintas, ne, patrigubintas.Tačiau Philemon neturėjo leisti savo pykčiui imti ir nugalėti; turėjo išlikti ramus ir optimistiškas. Na ir kas, kad toji Fortūna staiga pajuto norą gauti į dantis, kuriuos taip mėgo rodyti, na ir kas, kad va paėmė ir nepasisekė jiems. Juk gi ne pasaulio pabaiga; švilpis sukando dantis ir pažvelgė į savo komandos draugą, išspaudė nerūpestingą šypsenėlę ir pečių gūžtelėjimą, tarsi bandydamas nubraukti šią nesėkmę nuo žemės paviršiaus.
O tuomet pažvelgė į priekį, kur nuskrido priešininkės, ir, suraukdamas antakius, nuzvimbė paskui jas, priglusdamas prie šluotos kaip kokia pirštinė arba labai labai strangri gumytė. Blondinas buvo smulkus ir mažas, todėl po aikštę skraidė kaip koks vikrus kolibris, jis galėjo pasivyti bet ką. Ir kai sako bet ką, jis tikrai nemeluoja, mat pridėjus dar pačio naujausio modelio šluotą prie jo, išeidavo puikus duo, kuris ir leisdavo jam retkarčiais imti ir patinginiauti ir padaryti kelias klaidas. Greitis buvo jo skiriamasis ženklas, jo įdagas, kuris sekė Philemon kaip klusnus ir ištikimas šuo. Žinoma, galbūt kažkas pagalvotų, tai kodėl tada jis nesirašė būti gaudytoju? Na, tai gana lengva paaiškinti-- buvo tik antrakursis, jam trūko patirties, jo azarto ugnelė degė pernelyg kaitriai ir per dažnai nudegindavo jį. Tačiau toji ugnelė buvo puiki puolėjo pozicijai-- berniukas čia galėjo pilnai realizuoti savo mėgiamiausią žaidimo taktiką-- brutalų puolimą; tarsi koks piktas, išerzintas katinas galėjo draskytis ir kandžiotis. Žinoma metaforiškai. Ant šluotų niekas nesikandžiojo.
Kol kas.
Philemon per kelias trumpas akimirkas jau buvo prie pat grifų puolėjos, taip arti, kad jų pečiai buvo tiesiogine ta žodžio prasme susiglaudę--ir jeigu mergina bandytų pasisukti į šoną ar kitaip norėtų pabėgti, švilpis tiesiog būtų sekęs įkandin. Bet tokiems dalykams nebuvo laiko; jis it maža gyvačiukė rankomis griebė kitos glėbyje esantį kritlį ir pabandė jį išplėšti iš kitos rankų.
[Perėmimas iš rankų, 5]
-
Pasirodo tai buvo tik dar viena haliucinacija, kurią sukėlė pamišėliškas noras laimėti. Taip, muštukas tebeskriejo grifų prefekto link. Blyškiaodė jam nesutrugdė. Šis be pasigailėjimo kliudė vaikiną. Smūgis tikrai buvo skaudus. Nors Edgar ir bandė tai nuslėpti bei paguosti Ashley, (tikriausiai saldainio ir milijono "atsiprašau" vis dėlto reikėjo jam) viskas buvo ir taip aišku. Susimovė. Tonks kaip jai buvo patikėta neapgynė savo komandos draugo. Septintakursis priskriejo prie pasimetusios antrakursės bei išdėstė strategiją.
- Atsiprašau.. - tyliai tarstelėjo vaikinui, o tada nuleido akis. - Tai mano kaltė. Pasistengsiu, jog tai daugiau nebepasikartotų, - galiausiai pažvelgė į Jeffter ir susikaupusi pasileido į kamuolio paieškas.
Susiimk, kas darosi? Negali ir toliau leist tai Faun talžyt savo komandos narius.. Na jau ne. Pažiūrėsim ar bus tokia gudra, kai pasikesinsim į pačią damutę. Taip taip, šokoladinių plaukų savininkė tiesiog privalėjo atsiteisti ir nuskinti tą mergiūkštę, sugalvojusią pažaisti su ugnimi. Na nereikėjo šitaip elgtis, nereikėjo. Faun pati prisiprašė išpuolio, todėl jį ir gaus. Iš tiesų, žinant kokio karšto būdo yra Ashli, jau seniai galėjote suprasti, kad ši visom keturiom gynė ir gins šeimos narius. Kad ir kaip tai jai atsieitų. Galbūt sakysite, jog kerštas nėra geriausia išeitis, jog kerštauja tik tie, kurių intelektas beviltiškas.. Taip, tai tiesa. Lazda turi du galus. Tas, kuris kažkada pasielgė nederamai tikrai sulauks atpildo. Nereikia dar labiau apkartinti jo gyvenimėlio, šis ir taip neturi prasmės, tačiau šiuo atveju mes kalbame apie pačią Ashley Tonks, merginą, kuri žūtbūt įvykdys teisingumą (na žinoma, ne visada ta tiesa yra iš tikrųjų tiesa), tad nepamėginti atsiteisti ir užvožti per makaulę švilpių atmušėjai būtų tikrai nebūdinga strazdanei.
- Nugi bugi, kur tu mano mielasai, - tyliai sau žvalgėsi muštuko.
Netrukus rudosios grifiokės akelės suspindo tarytum ta naktį danguje įsižiebianti žvaigždelė. Šitai galėjo reikšti tik vieną - kažkur netoliese blaškosi tas kamuolėlis ir Ashli šio pačio nelaimei, jį užmatė. Antrakursė kaip įmanoma greičiau prilėkė prie muštuko. Taip skubėjo tikriausiai baimindamasi, jog kur iš už kampo neišlįstų Faun bei nenugvelbtų kamuolio. Užėmusi tinkamą poziciją, Tonks ir vėl užsimojo bei trenkė, vildamasi, kad šis bent jau praskristų Alisai palei nosį.
[Atmušimas į Alisą Faun: 4,5]
-
Atrodo jis nepasirodys. O kodėl turėtų kelti savo purviną sėdimąją čionai? Kodėl jis, dėl Dievo, turėtų trukdyti kvidičo čempionato finalą? Trukdydamas egzistuoja filmuose, knygose ar ir kartais realiam gyvenime, bet tik ne čia- kai žaidžiamas burtininkų ir raganų mėgstamas kvidičas.
Igoris nusisuko. Medžiotojas nepasirodys, ir tegul būna ramus it belgas, kietasprandis it lietuvių žemaitis. Bet, jei pasirodys...Tam bus šakės su visomis šakutėmis. Tas pats galiojo ir Edgai, tam raudonajam burokui, jei tasai pabandytų nors kažkeik pagauti aukso šmaukšto.
*
-Tu įsitikinęs?- staiga už vyro nugaros pasigirdo jaunas vyriškas balsas. Tamsiaplaukis nežymiai susiraukė,- Tu kartais nesumastai, kad aš galiu ateiti ir sumaišyti kortas tavąsias?
Vyras atsisuko ir išvydo stovintį su tamsiai pilku apsiaustu apsisiautusią figūrą. Gobtuvas gulėjo ant atėjusio pečių, tamsoje žybtelėjo mėlynai pilkos akys.
-Senai matytas, Igori,- švelniai pasisveikino žaliaakė.
-Sveika, Kristijana,- šypteldamas te pasakė Lorijanas, atsisėdamas į tamsiaplaukio vietą. Tasai piktai dėbtelėjo, tačiau antgamtikas nė nekreipė dėmesio į šį.
-Dimitrijus pasiuntė į Lorjaną ieškot tavęs, Ahailai,- pradėjo,- Myša nori, kad pasikalbėtum su Senatu dėl manęs ir Melos. Tu žinai apie ką ir kodėl.
Buvęs medžiotojas linktelėjo.
-Vis dar nori sukirsti savo bendruomenę?
Igis atsiduso ir nusuko žvilgsnį į moterį. Septyniolikmetis suglaudė pirštų galiukus viens į kitą, sukurdamas trikampį. Švilpis mąstė.
-Taip, sirena. Noriu pabaigti savo tėvo darbą.
Kristijana su šypsena veida atsilošė į krėslą. Fone skambėjo miuziklo muzika.
-Kai pagausi ausko šmaukštą, tada galėsim tartis,- įsiterpė į pokalbį Ahailas. Tamsoje jo veido išraiška jau nebuvo įskaitoma, nežinia ką galvojo vyras. Lorijanas trumpam sumišo.
-Tikiuosi tu nekalbi perkeltine prasme.
Medžiotojas sukikeno.
-Kaip pasižiūrėsi, Sidabrėli, o dabar eik, nenoriu praleis vietos, kaip repuoja apie Džordžią Vašingtoną.
*
Švilpis sustingęs stebėjo, kaip į grifą trenkėsi Alisos pasiųstas muštukas. Sėkmingai kliudė, bet šį kartą Igis nejuto džiaugsmo, kaip tą kartą, kai buvo to žodžio prasme nutrenkta klastuolių Morgana. Priežastis buvo aiški: žalos Grifų Gūžtai rungtynių pradžioj nelabai buvo.
Bet ką padarysi, svarbu, kad nors Faun prasimankštino- dabar galės visiems grifams kelti siaubą su savojuo muštuku. Tik nepamiršk mano galvos, Alisa, - pagalvojo ir nušvilpė dairytis skrajūno. Kaip Voldis pastebėjo: saulė nežlibino žaidėjų, dangus buvo giedas be jokio dėbesėlio it Kroatijoje, nei lijo, nei snigo.
Deja, oras šiuo metu nebuvo Lorijanui pirmoj vietoj. Kur tas prakeiktas parazitas? Negi vėl nori groti mano ir taip išgrotai nervais? Nebūk Agata Kristi, neversk kvaršinti man savo galvos kur tu, kodėl ir kaip.
Deja, ir kaip be niurnėtų Igis, šmaukšto jisai nepamatė. O gal kažkur pražiūrėjo?
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą; 3]
-
*
- There would've been nothin' left to do
For someone less astute
He would've been dead or destitute
Without a cent of restitution
Started workin', clerkin' for his late mother's landlord
Tradin' sugar cane and rum and all the things he can't afford
Scammin' for every book he can get his hands on
Plannin' for the future see him now as he stands on (ooh...)
The bow of a ship headed for a new land
In New York you can be a new man
Mergina maloniai sėdėdama salėje klausėsi Aaron Burr personažą vaidinančio aktoriaus. Ji buvo labai įsijautusi į spektaklį. Tai matėsi iš jos akių kurios susižavėjusios žvelgė į sceną.
-...In New York you can (just you wait) be a new man
In New York you can (just you wait) be a new man
In New York you can be a new man
Penkiolikmetė pagaliau atsitokėjusi užsikišo neklusnią išlundusią plaukų sruogą iš savo žiobariškos šukuosenos už ausies. Ji pažvelgė į šalia savęs sėdinčią metais vyresnę merginą.
- Ne veltui mane čia atsitempei... - sušnibždėjo Faun. - Tai tiesiog... tobula.
*
Mergina žvelgė į muštuką kuris skriejo tiesiai į Edgarą. Iš Švilpynės tribūnų pasigirdo garsūs šūksniai. Alisa apsidžiaugė, kad šį kartą pirmas blynas nebuvo prisvilęs, tačiau deja žala buvo minimali. Reikia stengtis išlaikyti save tokią stiprią iki paskutinės rungtynių sekundės. Kol... Švilpynė laimės arba... ne.
Mergina suprato iš pat pradžių, kad šios rungtynės bus ne iš lengvųjų. Prieš tai reikėjo ir morališkai pasiruošti, kad neišsigąstų vos įžengusi į aikštelę ir nepradėtų panikuoti. O panika kaip visose knygose rašoma yra blogiausias žaidėjo priešas, Alisa jau ne kartą buvo patyrusi tą jausmą. Bet kol kas šių mokslo metų rungtynėse dar to nebuvo atsitikę... ir tikėkimės neatsitiks.
Mergina greitai lakstė padange ieškodama pradingusio muštuko. Tas muštukas kaip visada bėgdavo nuo jos. Skrisdama ji taip pat žvelgė kaip sekasi jos komandos draugams. Kritlis priklausė švilpiams tačiau žvelgiant penkiolikmetei jį netikėtai perėmė grifai. Igoris dar nepastebėjo šmaukšto, tačiau Edgaras visa laimė irgi.
Staiga visai netoli nuo savęs švilpė pamatė muštuką. Jis lėkė kaip pakvaišęs. Mergina pradėjo jį vytis. Staiga pamatė į save lekiantį kitą tokį patį juodą kamuoliuką. Ji nė nespėjo susigaudyti, o tik stipriai pasilenkė stengdamasi jo išvengti. Ji suprato, kad galėjo skristi tiesiog kita kryptimi tačiau nežinia kodėl protas neklausė kūno ir ji tik užsimerkusi meldėsi, kad viskas būtų gerai.
[Muštuko išvengimas: 4; 6]
-
Rpg vertinimas
Edgar Jeffter: 10
Klarė Konė Karter: 10
Philemon le Blanc: 9
Ashley Tonks: 10
Igoris Lorijanas-Greywindas: 10
Alisa Faun: 9
Kauliuko rezultatas
Edgar Jeffter 3
Klarė Konė Karter -
Philemon le Blanc 1
Ashley Tonks 6;4
Igoris Lorijanas-Greywindas 3
Alisa Faun 3
Edgar Jeffter nepastebi aukso šmaukšto.
Klarė Konė Karter neatlieka veiksmo.
Philemon le Blanc neperima kritlio.
Ashley Tonks taikliai paleidžia muštuką Alisos Faun link.
Igoris Lorijanas-Greywindas pastebi aukso šmaukštą.
Alisai Faun nepavyksta išvengti muštųko.
Kvidičo rungtynės tęsiamos
Kritlis priklauso Klarei Konei Karter
Aikštėj likę abu muštukai
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 – 0 Švilpynė.
-
Iš dabartinio taško šmaukšto nebuvo matyti. Apsisuko Edgar'as į kitą pusę, nes jo dar buvo šiek tiek stadiono erdvės. Deja, toje kitoje pusėje taip pat nebuvo nieko matyti. Reiks pašniukštinėti šiek tiek po visokiausius užkampius mintis staigiai pertraukė ošimas, privertęs juodaplaukį atsigręžti į pusę, iš kurios kuo puikiausiai matėsi didžioji dalis aikštės. Atrodo gerai įsisavinę grifų prefekto pamoką buvo raudonai auksinio koledžo sirgaliai. Bet taip.. Dėl ko jie džiūgavo nebuvo jau vienas iš eilinių veiksmų. Jaunoji atmušėja švystelėjo muštuką į vyresniąją keliais metais už save. Nors tai buvo geras ženklas juodaplaukiui ir jo komandai, džiūgauti neketino. Pačiam pirmą kartą per visą turnyrą teko paragauti muštuko. Nors kliudė tik ranką, bet kliudė skaudžiai. Net dabar prisiminęs muštuką, septintakursis pasitrynė vietą, kuri prieš keletą minučių buvo susidūrusi su kietkamuoliu. Dar vienas pliusas buvo tikriausiai ir tai, kad Ashley galės atgauti bent dalelę pasitikėjimo savimi, nes šiek tiek pastaroji atrodė sutrikusi, kai jos netaiklus užmojis lėmė smūgį į Jeffter'į.
Akimis permetęs ir kitų žaidimą nieko išskirtinio nepastebėjo. Atrodo Klarė vis dar lėkė su kritliu. Ar bent jau kita komandos puolėja, nes iš tokio atstumo sunku buvo ką nors įžiūrėti. Kad kamuolys grifių rankose buvo galima suprasti tik iš veiksmo, kuris vyko ties švilpynės lankais.
- Tik neužmik,- pasinešęs link aikštės žemyn tarstelėjo mirkteldamas akimi Fasirui, kai skriejo pro jį. Ketvirtakursis atrodė vos nemiegantis, bet ko daugiau tikėtis, kai trečios rungtynės ir į tavus lankus niekas nesikėsina. Ir nė neatlieka bent vieno metimo.
Kiek nusipurtė trumpaplaukis pajutęs šaltuką, sukeltą priešpriešo vėjo, kylančio dėl skriejimo. Taip oras gražus, bet, jog buvo šilta, teigti nebuvo galima. Nusileidęs gaudytojas palei žemę ėmė dairytis į įvairiausius kampučius, metė žvilgsnį ir į įėjimą vedantį į aikštę. Šmaukšto niekur nesimatė. Į paniką jaunuolis irgi nepuolė. Kažkodėl buvo ramus. Taip jam pergalė buvo itin svarbi, tačiau įtampos nebejautė. Tikėjosi, jog viskas bus gerai. Net neįsivaizdavo, kad gali būti blogai. Net tas faktas, jeigu grifai liktų antri kažkodėl nebetrikdė. Gal visa tokia būsena kilo iš per didelio susikoncentravimo, kurio nebejautė net pats Hogvartso moksleivis. Dar paskridęs keletą metrų vėl nužvelgė aikštę. Kažko jo akimis joje trūko. Šmaukšto? Taip jo trūko, bet tai lyg jis ir žinojo. Beveik didžiąją dalį laiko jo mintys esant aikštėje vien ir tesisuko apie tą lakstantį mažąjį rupūžoką. Visgi be jo pasigedo dar kažko. Igoris! įdėmiau susižvalgė po dangų. Nesimatė. Apsidairė ir aplink save. Nebuvo. Vėl ėmė kirbėti šioks toks nerimas. Netikėjo, jog varžovų gaudytojas tiesiog išgaravo ar sugalvojo pasišalinti iš rungtynių. Be to, to net nenorėtų pats Edgar'as. Jam laimėti be kovos, tarsi prilygtų laimėti nesąžiningai. Jis taip negalėtų. Verčiau tuomet ir pats pasitrauktų iš rungtynių ir leistų joms baigtis lygiosiomis. Taigi, vyriausias grifų žaidėjas, iš šiandieninio penketo, ėmė kilti aukštyn dairydamasis švilpio, nes keista nuojauta kirbėjo, jog pastarasis kažkur jau gali vaikytis aukso šmaukštą.
[Bando pastebėti šmaukštą: 2]
-
Mažas padarėli, kreipėsi mintimis į keliais metais jaunesnį Švilpynės puolėją. Klarė ne tik buvo vyresnė, tačiau ir žaidėjų gabaritai buvo toli gražu ne labai panašūs. Nusistūmė nuo savęs kaip mažąjį brolį, su kuriuo pastoviai kariaudavo. Ir matyt, mažių stumdymas namie pravertė, nes baltapūkiui berniukui nepavyko perimti kamuolio. Ieškok sėkmės kitą kartą, brolyti, nieko nelaukdama pakreipė šluotą taip, kad praskristų tiesiai pro nosį. Dažniausiai nesikabinėdavo, tačiau švilpis taip priminė brolį, jog nesusilaikė. Priminė tiesa, tik tuo, kad tarsi erzino vyresnę sesę, mat Klarės brolis vienintelis šeimoje turėjo juodvarnio plaukus, primenančius žiobarą tėvą, koks buvo ir vienintelis šeimos vyrukas.
Nenorėdama pražiopsoti kokio muštuko, zujančio aplink, apsižvalgė, kad netyčia po to netektų praleisti likusio rungtynių laiko ligoninės sparne. Būtent tada komandos narės pasiųstas muštukas pataikė į pačią švilpių atmušėją. Žaliaakė tikrai nenorėjo kažko įžeisti, nepriliesta buvo pūkuota, tarsi jaunas kačiukas. Tačiau šiuo metu grifai kovojo dėl taurės ir to nederėjo pamiršti. Todėl mintyse tik įsiminė, jog vėliau pagirtų Ashley už smagų užsimojimą. Tarsi kiaulystės dėsnis, esi muštukų valdovas, tačiau situacija baigiasi tuo, kad gauni muštuku, tarsi bumerangu.
Nuvijusi nereikalingas mintis tolyn, Klarė susirezgė šiokį tokį planą, kurio ašimi buvo kritlio metimas per lankus. Strazdanė labai norėjo sulaukti kieno nors palaikymo, padrąsinimo, tačiau buvo viena mūšio lauke. Ir nors patarlė sako kitaip, bet buvo karė. Sukaupusi visas jėgas vykdė tai, kas jau kartą, tiesa ne šiandien, buvo pasisekę. Įtempusi visas iki vieno ląsteles skriejo, tarsi pramesti būtų mirtina nuodėmė, kainuosianti ilgakasei gyvybę. Stadione tvyrojo gana keista tyla, buvo sunku nesižvalgyti kodėl.
Nuo to laiko, kai perėmė kritlį, grifė skrido gana žemai, tikėdamasi, kad kitiems tai nebus patogu. Dauguma žaidėjų mėgo skristi aukštai, kur erdvės neribojo stadioną juosiančios tribūnos, tačiau čia ir buvo jos privalumas. Ji buvo labai mikli.
Kritlį spausdama po viena ranka, kita labai smarkiai spaudė šluotą. Skrendant palei tribūnas nenorėjo tėkštis į sieną, mat tai darydama tokiu greičiu, kaip skrido dabar, būtų apvyniojusi savo smulkučius ilgus kaulus į konstrukciją. Tačiau sėkmingai išvengė smūgio, nors vienu metu jautė, jog apsiausto skvernas baksnoja sieną, primindamas, kad tokia grėsmė egzistuoja.
Planas turėjo nustebinti priešininkų komandos gynėją, kai mergiotė ilga kasa išnėrė iš dešinės pusės, iš taip žemai, kur net žiūrovų akys sunkiai susekė. Kritlį laikė kairiąja, kuria ir ketino mesti. Pažiūrėsim kaip jums patiks, tarė lėkdama, kaip akis išdegus, raudonąjį kamuolį laiku nusviesdama į lanką, dar neužstotą švilpių atstovo.
Iš inercijos aplėkusi dar gerą ratelį aplink, vengdama sirgalių reakcijos, atsidūrė už ketvirtadalio aikštės, kur sustojo, stebėdama kur gi atsidūrė kritlis, jos pačios mestas į lankus. Visada buvo baisiausia ta akimirka, kai kamuolys jau išmestas, tačiau niekuo nebegali pagelbėti, pasitaisyti, o tik stebėti kamuolio susidūrimą su lankais bei rungtynių oponentu.
[Metimas į lankus: 2]
-
Staiga tos šelmiškos ir velnioniškos akelės vėl sužibėjo. Taip, teisingumas buvo įvykdytas! Nors kaip ir jau minėjau, tik į viską iš šono žvelgiantis stebėtojas galėjo pritarti arba paneigti Ashley teisybės dėsnį. Na, nesvarbu kaip ten bebūtų, vienas faktas išlieka - Alisai Faun buvo gerai parodyta, jog kariauti su panele Ashley Tonks yra neverta. Grynas laiko švaistymas. Tokio sunkaus charakterio mergiūkštę sunku pastatyti į vieną. Gyvenime ši vadovaujasi viso labo dvejomis taisyklėmis: numeris 1. Ashley visuomet teisi, numeris 2. Jeigu ji neteisi, žiūrėti pirmą punktą. Žinoma, savąją kaltę strazdanė visuomet pripažins ir išklausys kitų, tad kaip suprantate tos dvi taisyklės dominuoja nevisada, tačiau dažnai. Kad ir šioje situacijoje.
Netrukus šokoladinių plaukų savininkės žvilgsnis susidūrė ir su oponentės. Ilgai netempdama gumos, balsvaodė tik iškelė antakius bei nustatė nekalto katinuko veidelį. Žinoma, nereikėjo būt vunderkindu, kad suprastum, jog visa tai tik dar vienas maskaradas. Antrokės širdelėje dabar tas "teisingumas" šoko tango su velniu. Puikus reginys arba ženklas, kad vertėtų apsilankyti pas psichoterapeutą.
Pagaliau baigusi savo apsimestinai atsiprašinėt, Ashli nuskriejo tolyn. Jau dabar galėjai raštelt visą knygą, pavadinimu "Ashley Tonks. Beieškant muštuko". Pirmuose puslapiuose paaiškintum kas tas kvidičas, vėliau išdėstytum kiek valios šis žaidimas reikalauja, o tada jau prie linksmesnių dalykų - "Vargšelės Andromeda Žvynuotoji ir Alisa Faun tapo eilinio Tonks išpuolio aukomis." Apie varnas, t.y. apie Vanillą Hinkley negalėjai nieko blogo pasakyt. Matyt dėl to, jog varnos šiaip geri žmonės. Žinoma, kuklia antrokės nuomone. Aišku, ši nieko blogo neturi prieš švilpius ar klastuolius, bet štai, vienas klaidingas žingsnis arba tiesiog neįtikimas Ashley ir koledžas gerokai smunka jos akyse. Ech, kiek priplepėjau.. Geriau grįžkime prie brunetės.
Taigi, antrakursė sau palengva skrajojo, kai staiga išvydo netoliese šmirinėjantį muštuką. Reikėjo skuosti, ką dabar jau ir darė Ashli. Prilėkusi prie kamuolio raudonskruostė stipriai bakstelėjo jam į šoną. Pasigirdo ūžimas, kuris vėliau atneš arba sėkmingą atmušimą, arba ir vėl kažkur prapuolusį taiklumą.
[Atmušimas į Igorį: 2,6]
-
Keitas vis dar buvo užsigalvojęs ir visai nestebėjo žaidimo. Niekas absoliučiai niekas nemėtė į lankus, žaidimas tebuvo aršus kritlio plėšimas iš rankų ir negailestingai paleistų muštukų smūgiai. Pro tarsi miglos aptrauktas akis švilpis matė šmėžuojančias figurėles, tai geltonas, tai raudonas vis aršiai kovojančias dėl kritlio. Et vis tiek dažniausiai laimi komanda pagavusi aukso šmaukštą
Kolinsui pačiam dabar atrodė, kad viskas nesvarbu ir pačio reikalai buvo svarbesni, bet, kai kažkokia grifė paleido kritlį smarkiai ir, kaip Keitas spėjo taikliai į Švilpynės lankus jis nesusilaikė ir ištiesė visiškai neapsaugotas rankas į priekį. Na jau ne, šito tai tikrai nebus
Et, tikras kvailys buvo garbanius, kad nusimetė visas turėtas apsaugas ir sabar šansai pagauti lekiantį kritlį dar sumažėjo. Pasirodo vaikinukui dar rūpėjo kvidičas ir jo koledžas, kurio pergalės giliai širdyje jis tikrai troško. Švilpis užgniaužė kvapą atrodo, net dangus aptemo, kaip ir per anas rungtynes ir visas garsas ir vaizdas vėl dingo, komandos ir priešininkų veidai pranyko ir aikštėje liko tik jis ir smarkiai į lankus paleistas kritlis, o Keitas tiesiog laukė kokia gi bus šio grifės paleisto kritlio ir jo pačio bailiai atkištų rankų lemtis.
[metimo blokavimas atmušant kritlį: 2;3;5]
-
Fasiras von Sjuardas atsipalaidavęs sėdėjo ant šluotos ir žvalgėsi tai į kritlį, atskrendantį tai artyn, tai tolyn, jo dėmesį karts nuo karto pasiglemždavo ir praplaukiantys įvairių formų balti ir kiek tamsesni pavasariniai debesys. Vaikinas giliai įkvėpė gaivaus pavasarinio oro - ech, visgi jis buvo dar gana šaltas ir nemalonus plaučiams, todėl grifiukas sukosėjo. ,,Gerai, tik pavarom šitą mačą, ir tada jau ar sirgt, ar numirt..." - nusižiovavo ketvirtakursis. Įsitikinęs, kad ant šluotos sėdi tvirtai ir ji nesugalvos netikėtai virptelėti, vaikinas ištiesė nugarą ir įsirėmė rankomis į šonus - ką čia būt taip pasiruošus, visgi kol kas jo aikštės pusėje buvo ramu kaip Sacharos dykumoje vidurdienį - visi sustingę, išsislapstę, apgalvoję savo vietas ir laukia, kol pravės, kol ir į jų pusę atskries kamuoliai, su kuriais būtų galima šį tą nuveikti. Fasiras nulydėjo akimis pro tribūnas skrendantį ir grifų sirgalius audrinantį jų komandos kapitoną - Edgarą. Nejučia vaikis šyptelėjo - pats gi niekada negebėtų taip įkvėpti žmonių, ko gero, per mažai drąsos turėjo. ,,Na, bet jis ir septintakursis... Gali ir pašūmyti paskutiniais metais..." - lyg ir save, lyg ir krikštatėvį pateisino vaikis. Reikėjo pripažinti, kad šis žmogus jaunajam von Sjuardui visgi tikrai buvo autoritetas - ir ne vien tik dėl to, kad jį krikštijo ir buvo keleriais metais vyresnis. Edgar buvo prefektas. Edgar buvo geras mokinys. Edgar buvo pareigingas ir ne tinginys... Na, bent jau toks atrodė Fa...
- Atsiprašau, Edgarai, - susigėdęs tarė Fasiras, Jeffteriui praskrendant pro jį ir lyg ir juokais, lyg ir visai rimtai paprašė neužmigti. - Budrus, tik ką čia... - tarė, bet ir nebespėjo užbaigti minties, nes grifų gaudytojas praūžė kaip vėjas, toliau visur dairydamasis Aukso Šmaukšto. O Fasiras ėmė dairytis savųjų dviejų aukso šmaukštų - vieno rudo ir apvalaus, dabar turbūt esančio vienos iš grifų puolėjos rankose, o kitas... Fasiras staiga pastatė ausis ir praplėtė ausis - bet ne, kritlis buvo Klarės, ne Claudie rankose. Vaikinas pakreipė galvą, bandydamas įžiūrėti antrosios puolėjos veido išraišką. Kiek buvo girdėjęs, švilpių puolėjai abudu buvo vaikinai, vadinasi, kad fiziškai kiek pajėgesni. Bet, ko gero, švilpiai - ne klastuoliai, numušinėti merginų nuo šluotų nebandys. Vaikinas primerkęs akis pabandė išskirti, kurie gi čia švilpių komandoje yra galimi būsimi jo priešininkai, galintys bandyti mesti kritlį į jo saugomus vartus.
[-]
-
Dangaus mėlyje sumirgėjo aukso taškelis, virpindamas orą savo mažais, lanksčiais sparneliais. Tai buvo aukso šmaukštas, tas skrajūnas, keliantis gaudytojams susierzinimą ir nerimą širdyje. Ir kaip tik dabar prieš Igorio akis sušmėžavo tasai skrajūnas, vis skriedamas tai dešinėn, tai kairėn, tačiau vis nenulėkdamas tolyn, kad nepradingtų švilpiui iš akių. Taip, šmaukštas erzino ir gundė gaudytoją čiupt jį. Igoris kilstelėjo antakius ir įsistebeilijo į (ne)lauktą svečią, ir staiga šmaukštas it akis išdegęs, pfu, sparnus, nuzvimbė tolyn. Tačiau gaudytojas nesnaudė. Nė akimirkai nepraėjus, Lorijanas šovė it patrankos sviedinys paskui savo auką. Vėjas sušvilpė ausyse, plaukuose, greičio sąvoka įsirovė į jaunuolio protą, aptemdydama savisaugos inkstintą, raumenys įstempė, žmogiški nagai susmigo į šluotos medieną. Aplinkui esantys žaidėjai, tribūnos sirgalių susiliejo į vientisą masę, nereikalingą, nuobodžią. Igoris palinko, ir jau, kad čiups aukso šmauktą, lenkiantį prieš save, tačiau vidinis balsas suriko perspėjimą.
Kažkas suūžė. Oras suvirpėjo paskui lekiantįjį.
Igoris staigiai atliko „Aileron“ sukinį, ir jaunuolis pamatė praskriejantį muštuką, kuris nesidrovėdamas atliko „Split S“ manevrą- dabar grifės numuštas kamuolys skriejo tiesiai į septintakursį švilpį.
Šūdas!-nusikeikė tasai, nerdamas žemyn. Aukso šmaukštą pametė iš akių, o Ashley Tonks muštukas lėkė į jį. Alisa nudaužda, tad teks jam pačiam imtis priemonių. Ach, tie grifai...
Immelmann‘o apsisukimas, muštukas po juo. Širdis vos ne iš šoko per gerklę , kai vos patrakusi Tonks dovanėlė nenuvožė jaunuolio rudaplaukės galvos. Prie įtampos netinkantis, pernelyg ramus „chandelle“ posūkis. Muštukas it uodega prilipusi prie švilpio užpakalio. Kažkuris žaidėjas sušmėžuoja po abituriento dešine puse. Kaip žavu. Zigzagai kylant virš kvidičo aikštės žemės. Ir štai, lyg kažkieno iš aukščiau papildoma dovana- aukso šmaukštas prieš akis. Ir staiga, Igis pasijuto žaidžiantis „pelės-katės-šuns“ žaidimą.
*
Neužilgo pasibaigė pirmo veiksmo diena ir prasidėjo kita- „Aaron Burr, Sir“. Ahailas šyptelėjo jaunuoliui, primindamas, kad tasai netampytų jo nervų. Švilpis suprasdamas tai, linktelėjo ir pasišalino iš buvusio medžiotojo ir sirenos privačios ložės.
-...Sir, I heard your name at Princeton
I was seeking an accelerated course of study
When I got sort of out of sorts with a buddy of yours
I may have punched him it’s a blur, sir
He handles the financials? ,- Hamiltoną vaidinantis Lin-Manuel Miranda uždainavo.
Igoris, vėl užsislaptinęs nematomumo kerais, išėjo iš salės. Vos tik tyliai užsitrenkus durimis už nugaros, rudaplaukis lengviau atsikvėpė. Vienas darbas jau atliktas. Staiga susiraukė. Ar tik jis tik nepamatė Alisos Faun? Sutriko. Antakiai iš nuostabos prisikasė prie jaunuolio kaktos. Rimtai? Nemaniau, kad ji turi du šimtus aštuoniasdešimt penkis žiobariškus dolerius, kad nusipirktų biletą į šį miuziklą,- pamintijo, patraukdamas link išėjimo, kur ten užsislaptinę laukė keli švilpio bendražygiai.
-...You punched the bursar?,- netikėtai iš salės pasigirdo Aaron Burr balsas. Igoris nustebęs atsisuko. Link jo bėgo kažkoks žiobaras, slėpdamas kažkokį savo daiktą.
-Yes, I wanted to do what you did
Graduate in two, then join the revolution he looked at me like I was stupid I’m not stupid...
Staiga dainavimą nutraukė klyksmas.
[Bandymas išvengti muštuko; 3;6 ]
-
Rpg vertinimas
Edgar Jeffter: 10
Klarė Konė Karter: 10
Ashley Tonks: 10
Keitas Kolinsas: 9
Fasiras von Sjuardas: 10
Igoris Lorijanas-Greywindas: 10
Kauliuko rezultatas
Edgar Jeffter 6
Klarė Konė Karter 5;2
Ashley Tonks 3;1
Keitas Kolinsas 2
Fasiras von Sjuardas -
Igoris Lorijanas-Greywindas 2
Edgar Jeffter nepastebi aukso šmaukšto.
Klarė Konė Karter taikliai atlieka metimą.
Ashley Tonks netaikliai paleidžia muštuką Igorio Lorijano-Greywindo link.
Keitas Kolinsas sėkmingai blokuoja metimą.
Fasiras von Sjuardas neatlieka veiksmo.
Igorio Lorijano-Greywindo veiksmas anuliuojamas dėl netaikliai paleisto muštuko.
Kvidičo rungtynės tęsiamos
Kritlis priklauso Švilpynei
Aikštėj likę abu muštukai
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 – 0 Švilpynė
-
Laiko buvo pernelyg mažai;Philemon giliai, virpančiai įkvėpė ir pasileido kritlio link. Visos prieš tai buvusios nesėkmės tarsi susipynė į vieną, kuri dužo it krištolinis sietynas per žemės drebėjimą. Tačiau jo šukės sužeidė abiejų komandų žaidėjus-- todėl jėgos buvo lygios, nei vienas dabar nebuvo priekyje, nei vienas nebuvo gale; abu vienoje tolygioje atšakoje. Švilpiui tas patiko, tai buvo tarytum koks naujas, nuostabus startas, kito kelio pradžia.
Todėl nebuvo laiko snausti ir mušti bimbalą. Tyliai mintyse sudžiūgavo, kai grifai prametė savo galimybę įgyti persvarą; šypsena it reta rožė išsiskleidė jo rusvose lūpose; jūros bangų akys nušvito vilties ugnele; dar yra šansų, dar viskas gali būti ištaisytą tik--- Philemon dar giliau iškvėpė, net pajuto skausmingą dūrį krūtinėje-- turėjo pasiekti kritlį pirmas ir paimti jį iš tos neutralios zonos.
Prigludo prie savo šluotos kaip niekada gyvenime, akys pasruvo menkomis ašaromis nuo žaidžiančių saulės spindulių ir nuo stipraus vėjo, tačiau nebuvo kada sustoti ir nusivalyti jų, turėjo aplenkti priešininkę, tą grifų puolėją, kurią taip beviltiškai norėjo įveikti, parodyti, kad ji už jį nėra geresnė. Vaikiška, ar ne? Tačiau jis tebuvo vaikas--- ir po kelių ilgų akimirkų rankose laikė kamuolį; kaip pačią didžiausią brangenybę.
[-]
-
Mergina taip pasviro, kad vos nenusivertė nuo šlutos. Laimė smūgis nebuvo stiprus. O kas atsitiktų jei nukrisčiau? - pagalvojo ji. Tai jai priminė vieną kartą kai ji dar tik ruošėsi eiti į Hogvartsą tėtis ją išmokė skraidyti šluota.
*
Mergaitė atsisėdo ant savo šluotos. Jos tėtis laikė už vieno jos galo.
- Dabar lengvai atsispirk nuo žemės, - ramiai pasakė jos tėtis. Jis visada buvo ramus. Alisa kojomis atsispyrė nuo žemės ir pakilo kelis metrus nuo žemės paviršiaus. Jos akys išsiplėtė ir ji džiaugsmingai nusišypsojo.
- Aš galiu skraidyti... - nustebusi ir žvalgydamasi į apačią ji ištarė.
- Dabar suspausk šluotą stipriau ir bandyk lengvai skristi, - tėtis pažvelgė į ją. Mergaitė padarė kas liepta, tačiau vietoj lengvo, lėto skridimo šovė į dangų lyg kulka.
- Aaa... AAAAAAAA... - pradėjo spiegti devynmetė. Ji iš to išgąsčio ir baimės nebežinojo ką daryti.
- Sustok! - garsiai šaukė jos tėtis. Tačiau mergaitė nesuprato kaip ją sustabdyti todėl šiek tiek apsiraminusi bandė nutupdyti šluotą. Ji kažkaip vargais negalais nusileido arčiau žemės paviršiaus ir nebeišsilaikiusi ant šluotos krito žemyn. Gerai, kad nukrito tik iš 3 metrų aukščio kas palyginus nėra labai aukštai. Ji susilaužė ranką ir koją ir išgulėjo 2 savaites ligoninėje kol kažkokiais tai eliksyrais gydoma jos ranka ir koja išgijo.
*
Alisa nusipurtė prisiminusi kaip buvo nemalonu kęsti didžiulį skausmą ligoninėje. Tada ji bijojo dvejus metus skraidyti šluota. Tačiau galiausiai išdrįso ir išmoko žaisti kvidičą kuris dabar yra vienas iš jos mėgstamiausių hobių.
Švilpė užsisvajojusi netikėtai pamatė pro jos akis skriejantį muštuką. Ji giliai įkvėpė ir pradėjo gainioti tą skrajūną. Lėkė milžinišku greičiu paskui jį, tačiau jis vistiek nepasidavė. Mergina pasuko į dešinę pusę. Dabar ji skriejo ratą ketindama pasivyti muštuką. Netrukus ji išlindo šalia jo. Mergina greitai skrido sekdama akimis savo taikinį. Kai atsidūrė tinkamoje padėtyje mergina nusitaikė į Ashley Tonks ir tvojo per muštuką.
[Atmušimas į Ashley Tonks: 2; 5]
-
Ak, štai kur jis netikėtai užmatė Igorį, skraidantį ir atlikinėjantį kažkokius tais akrobatinius triukus, bandydamas išvengti muštuko. Kadangi muštukas buvo užsiėmęs švilpiu, o švilpis - mėginimu pabėgti nuo jo, Jeffter'is manė, kad pagal viską ten neturėtų kažkur būti šmaukšto. Tiesiog įnirtingai vykstantis veiksmas tarp kamuolio ir žaidėjo neleido suprasti, kaip galėtų būti įsimaišęs ten ir trečias dalyvis. Kita vertus, juk šmaukštas mėgo tokias nestandartines vietas ir situacijas, kuriose galėtų sukelti daugiau emocijų ir aistrų ne tik patiems gaudytojams per ir aikštėje susirinkusiems stebėtojams. Kaip ten bebūtų grifas pasiliko ties savo pirmuoju variantu. Žalios akys, šį kartą netyčiomis, užkliuvo už puolėjų. Švilpiai vėl buvo perėmę kritlį, tik neaišku kaip. Nežinojo septintus metus besimokantis Hogvartse mokinys, kad buvo atliktas metimas, kurį iš lankų ištraukė varžovų gynėjas. Tačiau ar lankai buvo apginti, ar buvo atliktas perdavimas, tai nelabai gožė tamsiaplaukio mintis. Jam užteko ir to fakto, kad jo puolėjos vėl turės imtis gynybinių veiksmų ir teks bandyti atiminėti joms reikalingą kamuolį iš naujo.
Dabar grifas pasuko link varžovų lankų, ties kuriais atsivėrė laisva erdvė ir nebezujo kiti keturi dalyviai. Ar gerai darė, niekas nežino. Paskutiniąsias rungtynes juk būtent ir laimėjo įsimaišęs tarp kitų puolėjų, tarp kurių ir buvo įsimaišęs aukso šmaukštelis. Bet kaip nebūtų keista, šį kart gaudytojas palinkęs prie savo šluotos kiek įmanydamas nėrė link danguje besiplaikstančio vienišo muštuko, kuris rodos neieškojo aukos. Edgar'as rizikuodamas tapti ta auka priartėjo prie jo taip, kad sektų šiajam iš paskos. Savo viso greičio nereikėjo išnaudoti, pats muštukas kažin ar naudojo visą savąjį. Septintakursis nusprendė pasivaikyti muštuką su idėją, jog šis gal atves pas vertingajį kamuolėlį. Komandos kapitonas tik dairėsi į visas puses mėgindamas pamatyti taip reikalingą daiktą, bet drauge stebėjo ir pikčiausią šio žaidimo kamuolių, kad šis nesugalvotų staigiai pakeisti savo strategijos. Ir galiausiai vaikinas buvo privestas, keistai pasirinkto vedlio. Tik gaila, jog jis atvedė ne visiškai ten, kur tikėjosi pats Grifų Gūžtos koledžo atstovas. Ne pas aukso šmauštą. Bet atskraidino ten, kur prieš savo akis galėjo matyti Alisos smūgiuojamą kitą muštuką. Pastarasis buvo nukreiptas ne kur kitur, bet į jaunąją grifų atmušėja. Kerštaujam? galvoje paklausė, nes numanė, kad nori kąstelti atgal. Juk ne kiekvienas geba susitaikyti su kažkieno sukeltą nuoskaudą, o dabartinė švilpei buvo sukelta nuo keliais metais jaunesnės jos tiesioginės varžovės.
Edgar'as greit sustabdė savo skraidantį žirgelį ore ir paleido vieną iš mušeikų skristi savais keliais vildamasis, kad pats dar kartelį ne taps tuo stojusiu jo kelyje. Rimtu žvilgsniu dar vis sekdamas link komandos draugės skriejantį kamuolį nesuvokė ar jis sugebės prasilenkti su Ashley ar vis gi ne. Nebuvo tikras, kad jį pastebėjo ir pati antrakursė, todėl matydamas, kad tiek jaunoji mokinukė, tiek muštukas labai greta vienas kito, sušuko vildamasis, kad sureagavo ne per vėlai:
- Ashley! Muštukas! Saugokis!- ir pats pasileido skrieti jos pusėn, jei netyčia jaunesnioji koledžo draugė būtų užkliudyta.
[Bando pastebėti šmaukštą: 4]
-
Vis dėlto po laiminga žvaigžde gimė tas Igoris arba Ashley eilinį sykį ir vėl visko neapskaičiavo. Išsisuko rupunžėlė. Pasisekė. Kol kas. Pradedančiųjų sėkmė. Na, tačiau tiksliai nustatyt kryptį, kuria paliedus kamuolį galėsi it pamišėlė džiūgaut, o gal kažkas ir persikreipęs keikt, tikrai nėra lengva. Ech, sudėtingas čia klausimas.. Gal labiau sėkmės ir išmonės reikalas, tad reik nesigręžiot atgal, o sparčiai irtis priekin. Užsilikt ties praeitim labai jau pavojinga. Gali taip ir užstrigt ties tuo nelemtu, viską sugadinusiu tašku ir pasimest, nebeatrast kelio ateitin. Ne vienam jau šitaip atsitikę, ne vienas jau paskendęs. Šįkart šits dalykas antrakursei negresia. Ne. Tik ne dabar, ne per šias rungtynes. Keista, bet mergiūkštė buvo kaip niekad linksmutė, nors ir stipriai šovė pro šalį. Pažiūrėsim ar bus tokia laiminga, kai per savo žioplumą atiduos švilpiam taurę. Tada beliktų tik tikrai važiuot gydytis psichiatrinėn. Na, patys matot, kad jau perspaudžiau. Gal taip ir netektų elgtis, tačiau savaitėlė pogulio tikrai praverstų, mat Ashley optimistė buvo nekokia ir menkiausia smulkmena einanti ne pagal jos planą, priversdavo grifę rimtai viską suimti į galvą. Patikėkit, tai labaaai gyvenimą apkartinantis bruožas, nuo kurio geriau bėgt ir rėkt, nors ką ten bepribėgsi.. Davė dievas tai ir še, turėkis, sukis kaip išmanai.
Taigi, kaštonplaukė sėdėjo vidury aikštės tarytum pabučiuota. Ši kaip jau tapo įprasta, klaidžiojo po savo išvedžiojimus, bandydama sukurpti dar vienutį. Pagaliau po geros valandikės strazdanė atsibudo iš transo, o gal vis dėlto savo minčių liūno. Prabudo ne be priežasties. Jaunėlę prikėlė kažkokie perspėjimai, šūksniai.
- Ką? Kur? Kas? - apsižvalgė ir net pati beveik neteko amo. - Uoj blyyyn, - išvydusi tai ko mažiausiai tikėjosi, keiktelėjo blyškiaveidė.
Taip, mažoji tapo (o gal dar ne visos viltys prarastos) Faun pasiųsto muštuko auka. Greitai sureagavusi, Ashley stipriai užsimerkė. Kantriai išlaukusi tinkamiausio momento, šokoladinių plaukų savininkė stipriai suėmė lazdą, mat suprato, jog teks vožt kaip niekad jai dar neteko ir.. Smogė.
[Atmušimas į Alisą: 6,3]
-
Klarė beveik niekada neprametė. Sunku buvo sustabdyti paauglę, kuri vienodai naudojosi tiek kaire, tiek dešine ranka. Tačiau švilpiui šiandien pasisekė. Džiaukis tuo mažu stebuklėliu, kol dar nevėlu Uždainavo mintyse jau lėkdama paskui mažylį, kuriam pasisekė, kad spėjo nuniurkti kritlį. Pačiai nepavyko įmesti, neleis ir kitai komandai. Vėjas švilpė pro ausis taip, kad visi aplink buvę garsai susiliejo į bendrą triukšmą, tarsi iš sugedusio radijo imtuvo, transliuojančio sugedusią žinią.
Šiose rungtynėse kaip niekur kitur buvo itin daug plėšymosi dėl kamuolio. Galėjai simboliškai jį prilyginti taurei, dėl kurios komandos kovojo. Tik kamuolys nebuvo padengtas blizgia metališka plėve, ir taurės niekas taip vidury plyno lauko nesvaidė.
Muštukai tiesiog švilpė per aikštę. Įtampa itin jautėsi tarp komandų atmušėjų, šiuo metu jos skaldė sunkius kamuolius viena į kitą, tikėdamos svajone nukalti varžovę nuo šluotos. Ne kitaip. Aikštėje vyko tikras karas. Ir jis tikrai nepasibaigs kartu su paskutiniu mačo švilpuku. Pralaimėjusi komanda iki pat mokslo metų pabaigos kreivai žiopsos į laimėjusią. Bandymų keršyti greičiausiai nebus, tačiau gražių žodžių po rungtynių neverta tikėtis. Čia ne olimpinės žiobarų žaidynės ir nėra jokio "paguodos" sidabro. Laimėtojas susirinks viską. O kiek kelio iki to nueita. Nuo pat mokslo metų pradžios vakarai buvo praleisti išbandant skirtingas technikas, manevrus, net pro taisyklių spragas prasprūstančias apgaules. Viskas dėl pergalės ir mokyklos bendramokslių pripažinimo.
Burtininkų pasaulyje sporto šakų buvo mažiau, tačiau lygiai taip pat, kaip ir žiobarų pasaulyje, jie stovėjo aukščiausioje piramidės lentynėje. Laimėtojus garbino ir iškėlė ant pjedestalo tarsi dievus. Pralaimėtojai liko pamiršti, esminis žmogaus instinktas vertė varžytis, tas dabar ir vyko šioje pliurze suteptoje, kaip pralaimėjusiojo siela, žolėje.
Klarė spaudė šluotą visu kūnu taip, kad jei drabužiai būtų perregimi, ačiū Merlino tankiai barzdai, kad taip nėra, bet jei būtų, galėtum matyti nuo įtampos pabalusią ir taip kone perregimą keturiolikmetės odą, įsitempusią tarsi ant būgno. Ne toks ir greitas, kad nebūtų įmanoma pavyti . Prisivijusi labai norėjo truktelti už šluotražių, kad pasilengvintų darbą. Tokia agresija žaliaakei nebuvo būdinga, tačiau sportinis azartas kartais sukelia nedorų minčių. Tačiau nuvijusi mintis šalin spaudė taip, kad atrodė jos pačios šluota jei galėtų, užsiliepsnotų. Staigiai metėsi link švilpio, kiek išgąsdindama, tarsi užlėks į priekį, bet iš tikro atleido rankas nuo šluotos ir nieko nelaukdama truktelėjo kamuolį savo pusėn. Namie niekas nebūtų leidęs atimti žaislą iš jaunesniojo, tačiau šiandien viskas buvo leistina, kol oponentas vis dar sėdi ant šluotos.
[Perėmimas iš rankų: 4]
-
Staigus posūkis ir muštukas nušvilpė tolyn, palikdamas Igorį vieną su aukso šmaukštu. Pagaliau,- atsikvėpė gaudytojas. Muštukas dabar jo jau nebe kankins, kaip prieš tai. Nors viena palaima. Ir jau po kelių minučių, septyniolikmetis nuskriejo ramia širdimi paskui skrajūną, nulemiantį kuri komanda šiandien pralaimės, o kuri laimės.
*
Igoris kartu su žiobaru sustingo, susižvalgė, tačiau ne-burtininkas nežinojo, kad prieš jį stovi dar vienas asmuo. Blondino veido raumenys virpetelėjo. Matėsi, kad turi nuo kažko kažką nuslėpti. Net pats prasčiausias detektyvas tai suprastų, o Igoris nebuvo išeitis. Iš ir į salę pradėjo plūsti žmonės: apsauginiai, lankytojai, stebėjusieji šio vakaro pasirodymą, tad galimam nusikaltėliui ir įtariamajam bei jaunajam burtininkui teko trauktis iš kelio visiems. Tačiau nuo to laiko Lorijanas neišmetė iš akių blondino žiobaro, pradėjo jį sekti. Prasibrovęs pro lekiantį apsauginį, švilpis nuskuodė įtariamąjui iš paskos, bet staiga, kažkas čiupo už pakarpos antgamtikui. Vos aukštielninkas neišsitiesęs, Igis greitai išsivadavo iš gniaužtų, kurie pasirodė ne kažkieno kito, o Alekso Fedoro Igorio dėdė.
-Palik jį ramybėje! Su juo susitvarkys žiobarų teisėsauga, o dabar nešdinkimės, - sušnypštė prie rudalaukio ausies kitas antgamtikas, nusitemdamas jaunesnįjį iš teatro patalpų.
-Niekas mūsų ne pamatys, Aleksai,- bandė priešintis septyniolikmetis.
-Nebūk vaikas, Igi, -atkirto, kai pateko į gatvę, jau sausakimšą nuo mirgančių automobilių šviesų, sutrikusių žmonių. Aleksas nusitempė Igorį nuošaliau esančią gatvę, ir galiausiai vyresnysis paleido garbanių. Vyro akyse žybtelėjo priekaištai.
-Kas nutiko?- iš tamsos pasigirdo žemas moteriškas balsas ir prieš du antgamtikus pasirodė juodaplaukė moteris- Harlieta Mertens. Paskui ją - du amenys- Daimonas Fedoras ir Tristana Emousa.
-Ahailas nužudytas, - pranešė Aleksas,- Pats mačiau.
*
Aukso šmaukštas sumirgėjo priešais Igio nosį ir nuzvimbė tolyn, papustydamas savo padus nuo antgamtiko. Bet tai buvo tik trumpam. Mini'"Wingover" manevras ir it katė užsprausdama pelę į kampą, Igoris pasielgė su aukso šmaukštu, kuriam tai buvo it mažytė staigmenėlė. (Pavyzdžiui kaip ir gerbiamiems Anthony James Marston'ui, generolui John Gordon Macarthur'ui, Emily Caroline Brent‘ai, daktarui Edward George Armstrong‘ui, William Henry Blore‘ui, Philip Lombard‘ui ir Vera Elizabeth Claythorne‘iai netikėtai išgirsti savo nusikaltimus.)
Švilpis, atlikęs sėkmingą manevrą, staigiai ištiesė ranką link vijurko ir čiupo jį, trokšdamas trečią sykį pajusti aukso šaltumą, sparnelių lengvumą savo delne. Pajusti kaip euforijos šiluma užlieja jį, paverčia mintis lengvas it pienės pūką. Norėjo, bet ar dabar lemta jam tai padaryti? Tai galėjo atsakyti tik tas, kuris buvo aukštybėse dangaus. Arba aukso šmaukštas. Kažkuris iš dviejų, bet dar nežinia.
Geras galvos pakvaršijimas prieš miegą.
[Bandymas pagauti aukso šmaukštą; 2 ]
-
Ir ji vėl nusivylė...
Ir pasauliu, ir savimi...
Ir žvaigždėtu vasros dangumi...
Ir mažučiu lietaus lašeliu balos vidury...
Kažkur jos mintyse jau skambėjo laidotuvių maršas... Jai pačiai. Ji žaidė jau antrose rungtynėse, o kritlį rankose laikė tik vieną kartą. Claudusią jau erzino Klarė. Iš pradžių viskas rodės gerai. O paskui... Klarė visad surenka daugiau taškų. Klarė geriau piešia. Dainuoja. Klarisa geriau ir groja. Klarė su visais draugiškesnė. Klarė viską geriau moka. Klarė geriau žaidžia kvidičą. Būk kaip Klarė. O Clau... Kas buvo ta Clau? Buvo jos ar nebuvo, visi ją vis vien užmiršta.
Taip, jūs supratote teisingai. Claudie Amneta, ta pusvarnė, sugebėjusi susirieti su savo kilme - VN pavydėjo. Bet niekada nebūtų pagalvojusi, jog šiai personai kada nors pavydės. Bet va, jau ne pirma pavydo diena.
Bet vis dėl to ir pati suprato, kad pavydėti nereikia. Kas kaltas, kad ji pati yra kerėpla? Kitų sėkmė neturi žlugdyti tavęs. Bet tokios ale ,,protingos" mintys nelabai kada įkvėpė ketvirtakursę. Tad atsigręžus žvilgtelėjo į prie lankų ore kabantį Fasirą ir stipriai sugniaužė šluotos kotą. Akimis susirado Klarę, kuri ruošėsi mesti kritlį į lankus ir pasileido link Švilpynės lankų. Greitai taip, lyg dar nebuvo skriejusi, lėkė prie kritlio. Aplink keitėsi vaizdai, kažkur fone gl ir skandavo moksleiviai, bet ji to negirdėjo. Tiesiog it žuvis vandeny nardė ore. Ir buvo pasiruošusi bet kuriuo metu gauti kritlį. Nesvarbu, ar Klarė pataikė, ar ne. Ji tą kamuolį norėjo turėti dabar. Šią minutę. Šią sekundę.
Kažkur toli praskrido prisiminimas paukščio pavidalu. Kai jai nesisekė. O paukštis priminė vieną anksčiau sutiktą žiobarą. Jis buvo gavęs žvirblio slapyyvardį. Žvirbliukas, tapęs gan reikšminga persona to meto žiobarės Amnetos gyvenime, bet dabar... Dabar tai tebuvo mažas prisiminimas.
Prieš Klarei metant kritli, Claudie priskrido arčiau lankų. Ir to gan prireikė. Ir to prireikė. Kai švilpių puolėjas sabo rankose laikė tą svarbų kamuolį, gan aršiai prilėkė ir pasiruošė perimti iš jo savo auksą. Kojomis stipriai suspaudė šluotą ir prilėkė prie priešininko. Kik pavojingai atleido rankas ir jas ištiesė. Ir griebė kamuolį.
((Perėmimas iš rankų: 4.))
-
Rpg vertinimas
Philemon le Blanc: 9
Edgar Jeffter: 10
Ashley Tonks: 10
Alisa Faun: 9
Klarė Konė Karter: 10
Igoris Lorijanas-Greywindas: 10
Claudie Amneta: 10
Kauliuko rezultatas
Philemon le Blanc -
Edgar Jeffter 4
Ashley Tonks 3;6
Alisa Faun 6
Klarė Konė Karter 3;3
Igoris Lorijanas-Greywindas 3
Claudie Amneta 5;5
Philemon le Blanc neatlieka veiksmo.
Edgar Jeffter pastebi aukso šmaukštą.
Ashley Tonks sėkmingai nukreipia muštuką į Alisą Faun.
Alisa Faun netaikliai atmuša muštuką į Ashley Tonks.
Klarei Konei Karter nepavyksta perimti kritlio Philemon le Blanc iš rankų.
Igoris Lorijanas-Greywindas nepagauna aukso šmaukšto.
Claudie Amneta neperima kritlio Philemon le Blanc iš rankų.
Kvidičo rungtynės tęsiamos
Kritlis priklauso Philemon le Blanc
Aikštėj likę abu muštukai
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 – 0 Švilpynė
Prasideda penktasis ratas, kurio metu gaudytojai gali rinktis po du skaičius.
-
Šluotą staigiai pagavo vėjo gūsis ir ranka tarsi praslydo kamuoliu. Velnias... Kad tau buožgalviai už apatinių... Plūdosi, tačiau nebuvo praradusi vilties dar kartą mėginti. Neaiškūs vėjai iš giedro dangaus zujo kaip kokios dvasios. Klarės protėviai buvo kilę iš senos genties žynių prakilmės. Ir mergaitė tikėjo dvasių įsikišimu, tarsi stabdžių nuo negero. Tarsi ji buvusi jau tokia siaubingai nuodėminga, jog rungtynėse bandė įveikti jaunesnį berniuką. Sporte visi varžovai buvo lygūs ir turėjo kautis iki galo. Nesvarbu jaunas ar senas. Juolab tas didelis skirtumas buvo tik teorinis. Kas tie keli metai, kai burtininkai gyveno ir pusantro šimto.
Tačiau sudėjimas nuo amžiaus priklausė. Ir privalumai ir trūkumai. Dauguma vyresnių žaidėjų buvo labiau patyrę, žinojo daugiau, treniravosi ilgiau. Tačiau tas Klarei buvo uždrausta. Vasarų metu ji vis dar treniravosi žiobariškame manieže, neapleisdama gimnastikos, kuri pravertė ir magiškame sporte: suteikė vikrumo. O pastaruosiuos pusketvirtų metų praleistų Hogvartse, zujo ratus aplink teritoriją, palaikydama bent šiokia tokią raumenų masę, kuri dabar padėtų nutėkšti vieną ar kitą žaidėją, jei to neribotų reglamentas.
Gal jai derėjo tapti atmušėja? Trumpa mintis nušvietė kaštoniniais plaukais pridengtas smegenis. Galėtų išlieti dabar susikaupusi apmaudą ir pyktį. Tačiau grifai turėjo idealią atmušėją, kuri kaip tik šiuo metu vėl supurtė muštuku savo tiesioginės oponentės šluotą. Cha mintyse aidėjo dirbtinis juokas, tikrojo dar ilgai teks palaukti. Ir ar jį kažkas išgirs, nuoširdų ir skambų, priklausys nuo rungtynių rezultato. Priklausys ar Grifų Gūžtą palaikantys sirgaliai galės užlipti ant suolų ir skanduoti savo koledžo dydvyrių vardus. Ne, Klarei to nereikėjo, o gal? Ji nebuvo kažkokia narcizė, tačiau dėmesys bei pripažinimas visada buvo malonūs, argi ne to nori kiekvienas paauglys. Argi ne dėl to kiekvienas praeina roko dievaičio fazę? Įsivaizduoja kaip žmonės pagaus tave, nušokusį nuo scenos, apglėbs rankomis. Nors tas neatrodo labai viliojančio. Įsivaizduojant kaip kas čiupinėja ypatingai minkštas vietas.
Strazdanė padarė keletą staigių kilpų, sukeldama gūsius. Tiesa, šį kartą norėjo jais pasinaudoti pati. Jei jie privertė ketvirtakursę puolėją nesuvaldyti šluotos, gal padės ir geltonsnapį švilpį šiek tiek sumėtyti, juolab šis, toks smulkutis, turėjo būti visai lengvas. O juk visiem suprantamos fizikos dėsniai sakė, kuo didesnis, tuo stabilesnis. Apsukusi ratus nėrė iš apačios, kaip mėgo, kaip jai buvo patogiausia ir vėl paleido rankas nuo šluotos, šįkart nuožmiau, gal kiek per stipriai, tačiau pagieža dėl dviejų nesėkmių kilo tarsi lietus virš angliško dangaus. Nors šiandien jo ir nebuvo matyti. Ištiesė pirštus lyg nagus ir drąsiai, nesicackindama čiupo raudonąjį kamuolį iš šviesiaplaukio rankų.
[Perėmimas iš rankų: 5]
-
Vėjas, keliamas septintakursio, košė jam pro ausis tuo pačiu plazdendamas ir jo sportinį apsiaustą. Stengėsi atsidurti kuo greičiau žemiau Ashley, nes nemanė, kad ji gebės išsilaikyti ant šluotos, jei ji būtų pamušta muštuko. Gal klaidingai galvojo grifas, tačiau neatrodė, kad jo komandos atmušėja galėtų išsilaikyti ant šluotos, prasileidus itin taiklų smūgį nuo tvirtojo kamuoliūkščio. Nors ar kitaip galėjo atrodyti? Muštukas geba nuversti nuo šluotos net stipriausius ir tvirčiausius kvidičininkus. Žinoma, jei jis skrieja pilna jėga ir į patį savo aukos korpusą. Bet visa laimė, Alisos trinktelėtas muštukas nuskriejo netaikliai, tačiau tas netaikliai buvo milimetrai nuo jaunosios grifės. Milimetrai ar ne, bet jie leido lengviau atsidusti ir gaudytojui, tikriausiai ir pačiai Tonks. Atrodytų ramu, ties tuo visas veiksmas čia ir pasibaigę. Deja, toli gražu taip nebuvo. Antrakursė bandydama numušti į ją lekiantį kamuolį, pralėkusį greta jos, trinktelėjo į kitą, iš niekur atsidūrusį po jos blokštu. Ir pastarasis nuzvimbė Švilpynės atmušėjos link. Tam, kad Jeffter'is galėtų aprėpti vaizdą, kas vyks toliau privalėjo sustoti ir tai padaręs pasisuko į šoną. Susidūrė ar ne? nelabai primatė, kuo viskas baigėsi. Primatyti ir nereikėjo. Čia pat visą reikiamą informaciją perteikė pakvaišę ir šėlti pradėję Grifų Gūžtos fanai. Auč! susiraukė pats konstatuodamas tą faktą, kad jau antrą kartą šiandien penktakursė švilpė buvo nuskriausta.
Juodaplaukis pakėlęs išpūstas akis aukštyn link dvylikametės palinksėjo jai galva ir iškėlė nykštį į viršų, taip tarsi pagirdamas ją už dar vieną puikų momentą šiose rungtynėse. Per kelias minutes įvyko daug, todėl tik giliai įkvėpęs ir po to iškart iškvėpęs viską, ką buvo sutalpinęs į savo plaučius, aštuoniolikmetis ėmė skrieti ta kryptimi, į kurią šiuo momentu buvo atsukęs savo šluotą.
Jaunuoliui sklendžiant oru kažkas netikėtai sušmėžavo prieš akis. Tarsi koks vaiduoklis ar žaibas. Iš tiesų tai buvo šešėlis, kuris dar kart privertė komandos kapitoną užversti akis į dangų. Keli metrai virš jo, tartum akis išdegęs, dideliu greičiu nušvilpė Igoris. Edgar'as nieko nelaukęs kabino jam iš paskos. Šį sykį varžovas atrodė daug labiau susikoncentravęs ir su jokiu muštuku nesižaidė, todėl buvo preteksto manyti, jog jis vaikosi ne ką kitą, o patį mažiausią bei vertingiausią kamuolėlį. Žalios akys dabar degte degė noru įsitikinti ar tai tiesa, o pasitvirtinus spėjimams pačiam imtis vaikymosi proceso. Tik, kad tai galėtų padaryti, pirmiausiai reikėjo pavyti Greywindą, kuris buvo be galo greitas. Grifų prefektas, nors ir vijosi tą darė ganėtinai lėtai. Suvokė, kad tas greičio skirtumas gali netikėtai imti ir užbaigti rungtynes ne jo ir ne jo komandos naudai. Nagi, nagi.. tarsi užsikirtusi plokštelė galvoje kartojo žodžius skirtus šluotai, kad šioji dar bent truputėlį išspaustų ką gali. Be abejonės, tai nei kiek jos negreitino ir ji lėkė jau tiek kiek galėjo. Tik gal ta savotiška trumpaplaukio hipnozė, jį privertė nė nepastebėti, kaip pagaliau atsidūrė prie bendrakursio, jau pirštų galais čiumpančio šmaukštą. Tik ne tai! Vieną akimirką aptirpo visas gaudytojo kūnas, bet jau sekančią stvėrė šluotgalį pusiau metaline, po pirštine paslėpta ranka, o kairiąją, išsiviepdamas ir palinkdamas į priekį, ištiesė sparnuotojo link.
[Bando pagauti šmaukštą: 1;2]
-
Aukso šmaukštas tolo nuo rankos.
Tolo nuo žvilgsnio, tolo nuo Igorio norų. Kaip ir visada.
Bet ar šiandien bus "visada"?
Vėjo gūsiai pagavo skrajūną, privertė suvartalioti zigzagų, kilpų virtinę, tačiau švilpis nepametė iš akių aukso taškelio.
Šiandien nebus "visada".
Igoris menkai kreipdamas dėmesio į atlekantį Edgarą, kad nepraganytų parazito, stipriau pavijo savo šluotą. Kaip ir tą kartą rungtynės su Klastūnynu, kaip ir aną kartą su Varno Nagu, kaip ir šiandien su Grifų Gūžta. "Viskas kartojasi tik kitame lygmenyje",- taip pasakė vienas žiobaras, dėstanatis istorijos pamokas žiobarų pritvinkusioje mokykloje.
Švilpis negirdėjo savo širdies dūžių, kvėpavimo, nejuto, kaip kūno raumenys sustingo it plienas. Nieko, apart ausko šmaukšto zvimbimo, jo sparnelių vos girdimo plazdėjimo. Štai kas dabar buvo svarbu, ne gyvybiškai svarbu: kaip oras gyvam organizmui, kaip saulė- fotosintezei, kaip meilė- žmogui.
O juk nuo šmaukšto pagavimo priklausys ar Švilpynė laimės ar pralaimės kvidičo taurę. Tas pats galiojo ir Grifų Gūžtai.
Su Edgar skriejo beveik petys į petį, trokšdami dovanoti savo koledžams pergalę. Tai lyg šiek tiek priminė Poterio laikus ši prakeikta simbolika, kai vyko Burtų trikovės turnyras, kai abu šių koledžų atstovai susitiko paskutinėje užduotyje prie Ugnies taurės. Tą kartą, ne savo noru laimėjo grifas.
O šiandien?
Kaip šiandien bus?
Sustiprėjęs vėjas taršyte taršė rudus, garbanotus Igio plaukus, kai šis antrą sykį ištiesė ranką link skrajūno. Greitis buvo milžiniškas, tad tiksliai nuspręsti kurion kryptin tiesti savo reples, buvo sudėtinga. Ne taip, kaip kai reikia nuo giminaičių kapų (amžiną atilsį jiems) paimti kokią užgesusią žvakutę. Lorijanas prisimerkė, dar labiau palinko į priekį, kaire ranka tvirtai laikydamasis už šluotkočio, bei tuo pat kartu trokšdamas trijų dalykų: pirma: pagauti aukso šmaukštą, antra: nenudribti nuo šluotos ant motinėlės žemės, ir taip, trečia: būti nenutrenktam grifelės Tonks muštuko, nes pasirodo ji su Alisa jau pradėjo žaisti ant šluotų žaidimą "numušk mane nuo šluotos".
Ir kaip gerbiamas štukametis vampyras Sorenas von Sjuardas sugebėjo išauginti tokius savo koledžo mokinius, kurie trankosi muštukais? Na, tą patį buvo galima pasakyti ir apie švilpių vadovą dėl penktakursės Alisos Faun veiksmų.
Mėlynai pilkų akių savininkas nežymiai susvyravo, tačiau toliau atkakliai bandė vis sugauti aukso šmaukštą. Kai rankų pirštai vos prisilietė prie šalto aukso šmaukšto metalo, tą akimirką širdis vos neišoko laukan iš vilties.
Nagi, dabar turi pavykti. Privalau pagauti aukso šmaukštą. Privalau,-spragsėjo tokios mintys antgamtikui, ir šis čiupo auksinį skrajūną, tikėdamasis pajusti jį savo delne.
Privalau.
[Bandymas pagauti aukso šmaukštą 6;3 ]
-
Pagaliau sukaupusi paskutiniąsias jėgas, Ashli atsimerkė. Tiesa, dabartinė situacija privertė antrakursėlę kiek pasimesti. Kaip ten galėjai susigaudyti, kai į vieną pusę lėkė viens muštukas, o į visiškai priešingą bei tarp kitko dar ir į švilpių atmušėją - kitas.. Abu buvo identiški. Skyrėsi tik trajektorijos. Nu nu, kas per pievos? Gal mergiotę tikrai partrenkė tas kamuolys ir dabar ši guli be sąmonės ant kieto žemės lopinėlio? Gal jau dvejintis akyse pradėjo? O ką, variantas.. Matyt nelemta dar garbanei apsilankyt pas dėdes baltais chalatais, kadangi šioji situacija buvo nors ir labai jau kebli, tačiau tikrai logiškai paaiškinama. Muštukas numeris vienas buvo nesėkmingai pasiųstas Faun į mūs mažąją Tonks, o šiam beskriejant į adrenalino pilną kompoziciją įsipynė ir muštukas numeris du. Vietoj to, jog bandytų išsigelbėti nuo švilpės kamuolio, kuris vis dėlto praskriejo tiesiai pro kairįjį petį, rudaakė pati to nežinodama atsilygino vyresnėlei tuo pačiu. Tik dar viena labai svarbi smulkmena - Ashley vėl sužibėjo ir eilinį sykį nuskriaudė vargšelę Alisą. Ups, netyčiuks. Nieko asmeniško..
Susigaudžiusi erdvėjė, išnarpliojusi kas čia ką tik įvyko, šokoladinių plaukų savininkė linksmiau nusiviepė. Ot ir turėkis, mieloji Faun. Gerai apsižvalgiusi raudonskruostė išvydo ir tikriausiai pagalbon suskubėjusį prefektą. Na, ar neturi ką veikti, a? Ieškotum to šmaukšto geriau. Jei labai norės, tai ir net tu neišgelbėsi nuo muštuko.. - mintyse sau priekaištavo Edgarui. Aišku, juoko forma. Gerietis tas grifs, šitiek pergalių iškovojo. Šiam kilstelėjus nykštį, Tonks tik suklapsėjo savo akelėm ir mestelėjo žvilgsnį į tolį, taip gaudytojui leisdama suprasti, jog šis skuostų ieškot to visas rungtynes užbaigiančio kamuolėlio. Pagaliau septintakursiui nuskriejus, Ashley ir pati ėmė žvalgytis. Ieškojo ji kaip ir visuomet to pačio - muštuko. Paieškas kiek stabdė galvoje vis kirbanti mintis apie Faun. Duokdiev, kad rimtai nebūt susižalojus. Žaidimas tai žaidimas, tačiau žmogiškumas išlieka. Nesinorėtų, jog dėl antrokės kaltės Alisa gulėtų kokį menėsį ligoninėj..
Pagaliau gilius apmąstymus ir vėl nutraukė kažkur horizonte blevyzgojantis bjaurūnas. Nieko nelaukusi kaštonplaukė pasileido šio link. Pakankamai priartėjusi ji užsimojo, o tada jau smogė. Atmušimas turėjo gal ir nelabai konkretų, bet visgi tikslą - pastot kelią kokiam varžovui.
[Atmušimas į Igorį: 5,1]
-
Tas jausmas. Tas jausmas tarsi būtum panardintas po vandeniu. Bet net ne po šaltu vandeniu, ne, šis kaip tik įkaitintų visas jusles ir verstų norą blaškytis. Ne, juto, tarsi būtų skestąs šiltoje jūroje, kuri tyliai užliūliuoja viską viską. Ta ramuma; tiesiog sklendė ore, laikydamas kamuolį, priglaudęs jį arti prie širdies, toks nekaltas ir pažeidžiamas.
Norėtumėt. Jam tiesiog staiga užgulė ausis.
Traukit nuo manęs rankas, kol neįspyriau į veidą. sušnypštė mintyse laikydamas kritlį; melsvos akys pavirto siauručiais plyšeliais, pro kuriuos pagiežingai degė tamsi ugnelė, grasinanti sunaikinti visa aplink. Tai tiesiog akimirkos jausmas, nieko tokio-- galėjo pagalvoti kažkas. Šis švilpis tikrai nieko nenuskriaus.
Pasvajokit. Jeigu reiks, jis tikrai numuš kažką nuo šluotos. Galbūt priežastis, dėl kurios jis dar to nepadarė buvo ta, kad jis buvo gana smulkus ir šiaip, nenorėjo teptis savo dailių, aristokratiškų pirštelių kitų žmonių krauju.
Ir šiaip, pergalė ar pralaimėjimas-- tai nieko nekeičia. Minutė ekstazės, šūkiai ir sveikinimai-- jie nebuvo verti kažko ypatingo. Taurė ant pjedestalo? Kam ji? Kad paglostytum savo trapų ego? Tam padaryti buvo daug kitų būdų ir Philemon jie buvo daug malonesni ir patrauklesni. Prakaitas ir nutrintos pūslės nebuvo jo norų viršūnėje ir troškimuose. Švilpis pajuto, kaip tarsi lyg ir pliaukšteli per rankas, tykančias jo kamuolio-- dieve mano kaip blogai nuskambėjo-- ir tada spusteli įsivaizduojamą greičio pedalą ant šluotos, tiesiog nuzvimbia kuo toliau, tolyn nuo visko, nuo visų problemų-- o gal kaip tik į jas?-- link grifiukų lankų.
Užmetė akį į kitus komandos narius. Frankas laukė, galbūt tikėjosi, kad jam mes perdavimą, tačiau kitos komandos puolėjos buvo it gyvatės lendančios į visus tarpelius ir plyšelius, na, taip ir reikėjo elgtis, bet tai taip nervino ir erzino, taip norėjosi čiupt tai gyvatei už galvos-- blogos mintys, blogos mintys, eikit šalin--, bet nedrįso, negalėjo blaškytis. Aplink virte virė žaidimas, muštukai tik skriejo aplink ir visur-- stebėjosi, kaip dar negavo į galvą. Nenorėjo pats susižeisti, nenorėjo skausmo, norėjo tik skausmo priešininkams. Ir tai nepernelyg smarkaus, tik akimirkos baltumos akyse ir kelių mėlynių, tik tiek, nieko daugiau.
Philemon pasijuto, kaip keistas jausmas užplūsta jo venas; pagalvojo apie jų gaudytoją, apie Igorį. Galėtų jis sugauti tą aukso šmaukštą ir jie visi galėtų nulipti nuo šluotų, ant žemės, kuri nesisuka, kur tyku, ramu, tylu... Staiga jo pirštai atsileido ir švilpis tarsi iš kito tunelio galo pamatė, kaip jis iš visų jėgų sliuogė kritlį į lankus, nelaikomas jokios jėgos, jokio skausmo, nieko. Tik ūžesys galvoje, tik šurmulys tolumoje, vieninteliai jo palydovai, vieninteliai jo sargai ir prižiūrėtojai.
Gal dar ir koks vienišas dievukas tą akimirką pažvelgė žemyn į jį.
Bet tik tiek.
[Metimas į lankus, 5]
-
Fasiras von Sjuardas ramiai kybojo ore, ramiai žvalgėsi į visas puses, į grifes, švilpes, klastuoles ir varnes, taip pat ir į visus grifus, švilpius, klastuolius ir varnus - kad nepagalvotumėte, kad jau prarado vaikis savitvardą. Ne, jis tiesiog labai mėgo stebėti kitus žmones ir vertinti jų elgseną. Kaip ir kiekvienas save gerbiantis introvertas, ko gero. Vaikinas blausiai vyptelėjo, kai, švilpiams atėmus kritlį, tribūnos pašoko ir ėmė ūžti - čia buvo turbūt bene vienintelis sykis, kai švilpių sirgaliai klykė garsiau ir baisiau už kitus. Tai nė kiek nestebino. Von Sjuardas kisltelėjo galvą aukštyn, akimis pagainiojo debesis, tada vėl mintimis grįžo atgal ant že... šluotos. Skubotai susirado akimis kritlį - krūtinę užėmė nelabai gera nuojauta. Ir ji pasitvirtino, be jokios abejonės. Iš priekio kaip su padegta uodega skriejo naglo veido švilpis, užanty besinešantis kritlį. ,,Užsiaugino užanty gyvatę" - prisiminė grifiukas tokį posakį. Reikėjo tikėtis, kad dabar rudas kamuolys puolėjo rankose irgi tedavė tiek naudos, kiek ore, dideliame aukštyje esanti gyvatė, drebanti nuo šalčio ir besikankinanti dėl aukščio baimės. Na, tik šiuo atveju tikra gyvatė, o ne klastuolis.
Ir tada kritlis ėmė skrieti į vartus. Fasiras krūptelėjo - juk per tiek laiko pirmąsyk gavo pasireikšti ir atnešti naudos savo komandai! Garbė! Iššūkis! Proga! Todėl įsitempė, žvilgsniu prisirišo prie kritlio ir nėrė prieš save, stengdamasis priartėti prie kritlio šonu taip, kad jį būtų kuo patogiau atmušti. Viena sekundė. Dešimt metrų. Dvi sekundės. Septyni metrai. Trys sekundės... Trys metrai... Keturi - ir Fasiras užsimojęs tvojo per kamuolį, stengdamasis jį atmušti kuo toliau nuo vartų. ,,Paklusk man, rupūžėke, tu turi būt man po ranka, tu šalin, von, von..." - taip kvailai aidėjo vaikino mintys. Tą sekundę ketvirtakursis grifiukas pasijuto kaip Žiedų Valdovo didvyris Gendalfas, savimi užstojęs komandos draugus nuo kažkokio šėtono, kurio vardas prasidėjo ,,B" raide. ,,Tu nepraeisi!" - tamsoje šaukė Gendalfas. Fasiro auksinėse akyse žybtelėjo keista liepsnelė - lyg ir pašaipymas iš savęs, lyg ir pasididžiavimas. Ar praeis Balrogas pro vartus, ar ne? Ar pavyks Fasirui jį atmušti tolyn, kuo toliau ir išgelbėti savo komandą nuo netikėto Švilpynės išsiveržimo į priekį?
[Metimo blokavimas atmušant kritlį 3,4,6]
-
Rpg vertinimas
Klarė Konė Karter: 10
Edgar Jeffter: 10
Igoris Lorijanas-Greywindas: 10
Ashley Tonks: 10
Philemon Le Blanc: 10
Fasiras von Sjuardas: 10
Kauliuko rezultatas
Klarė Konė Karter 4
Edgar Jeffter 5
Igoris Lorijanas-Greywindas 5
Ashley Tonks 2;2
Philemon le Blanc 3
Fasiras von Sjuardas 1;2
Klarė Konė Karter neperima kritlio Philemon le Blanc iš rankų.
Edgar Jeffter nepagauna aukso šmaukšto.
Igoris Lorijanas-Greywindas nepagauna aukso šmaukšto.
Ashley Tonks netaikliai paleidžia muštuką Igorio Lorijano-Greywindo link.
Philemon le Blanc netaikliai meta kritlį į Grifų Gūžtos lankus.
Fasiro von Sjuardo veiksmas anuliuojamas dėl netaiklaus metimo.
Kvidičo rungtynės tęsiamos
Kritlis patenka į neutralią zoną
Aikštėj likę abu muštukai
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 – 0 Švilpynė
-
Šįkart Klarė įsiuto, mažas velniūkštis taip tvirtai laikė sugriebęs kamuolį. Nepavyko atplėšti baltarankio nagučių nuo dar labiau šviesias rankas pabrėžusio kritlio. Šis lėkė tiesiai link lankų, aiškiai planuodamas metimą.
Žaliaakė meldėsi protėvių dvasioms. Galbūt šios leis Edagrui pagauti šmaukštą ir užbaigti šią vienas kito persekiojimo tiradą. Atrodė kiti puolėjai buvo pamiršti, žaidė tik abiejų komandų jaunesnieji. Claudie tiesa nebuvo daug vyresnė už Klarę, tačiau strazdanė žinojo, kad mėlynakė gimusi rudenį, o štai ištįsėlė gimė pavasarį. Mokėsi jos tame pačiame kurse kas ypač sulygino jų galimybes.
Ir štai, teisingumas yra, vaikis net nepataikė į lankus. To Grifų Gūžtos puolėja ir laukė. Sirgaliai ūžė, sukeldami laimės bangą. Vien dėl netaiklaus metimo. Nors nuo to, galima buvo sakyti, kad rungtynių baigtis nepriklausė.
Klarė nėrė kaip už gyvybę, staigiai, kaip ugnį nešusi kregždė iš legendos. Raudonas kamuolys buvo visai šalia, smigo žemyn, tarsi nudaužtas iš dangaus žiobariškas lėktuvas. Suspaudusi šluotą taip smarkiai, kaip tik galėjo, plasdant apsiausto sparnams ji ištiesė rankas ir sugriebė kritlį. Iškart pakišdama po alkūne, kad niekas taip lengvai nenučiuptų, juk priešininkai nebuvo toli. Bingo!
[-]
-
Abu bendrakursiai skriejo dideliu greičiu. Abu skriejo ištiesę rankas į šmaukštą. Abu tikėjosi sugauti jį. Abu norėjo sugauti jį. Žodžiu, abu buvo vedami to pačio tikslo. Edgar'as buvo per milimetrinį atstumą nuo aukselio, galinčio padovanoti pergalę. Igoris net gi jau lieti savo pirštų galais tą skrajūną, besistengianti pasprukti. Grifas tai matydamas tiesiog toliau pats siekė sparnuotojo nepaisydamas to, kad trupinėlį pranašumo turi švilpis. Liko tik tikėtis, kad bus pirmesnis. Greičiausiai ne vienas gaudytojas, o ypač dabartinė klastuolių gaudytoja, tiesiog nustumtų varžovų ranką ar bandytų ją, kaip nors supančioti, kad šioji nepasiektų kamuolėlio. Blogiausiu atveju stengtųsi bent apsunkinti kiek įmanoma labiau tas pačiupimo sąlygas. Tarp septintakursių kol kas nebuvo matyti, pasikėsinimų vienas kitam pakenkti. Jie bandė įrodyti kiekvienas savo pranašumą žaisdami švariai.
Komandų kapitonai taip buvo susikoncentravę į šmaukšto pagavimą, kad greičiausiai prarado dalelę budrumo ir netrukus buvo apkvailinti, jei taip galima pasakyti, persekiojamo kamuoliuko. Šis staigiai it žaibas, dar didesniu greičiu nei lėkė dabar, šovė vertikaliai į viršų, taip palikdamas vaikinus gainiotis orą. Žinoma, susivokimui, jog prieš akis neliko šmaukšto daug laiko nereikėjo, bet vis tiek tai kainavo papildomą sekundę, gal dvi.
Juodų plaukų savininkas susigaudęs kas ką tik įvyko, ranką, kuria bandė pagauti šmaukštą, vėl pridėjo prie šluotos ir mikliai apsisukdamas, pats pasileido kilti vertikaliai į viršų. Vaikino apsiaustas dabar tabalavo tarsi vėliava. Aukso gabalėlį matė, bet dabar jis buvo spėjęs nutolti per dešimtį metrų. Dabar jis skrido vėl gi tiesiai, tik, kad kažkur į padanges. Taip nekeisdamas krypties, mažasis bėglys privertė į grifų prefekto galvą įlysti ganėtinai keistą mintį. Jo galvoje suskambėjo klausimas kas būtų, jei jis išlėktų iš žemės atmosferos ir atsidurtu kosmose, o kartu su juo ir pats aštuoniolikmetis. Na, turbūt šmaukštas prarastų savo greitį ir tiesiog taptų dar vienu, miniatiūriniu dirbtinu kosmoso palydovu, plevėsuojančiu po tamsią erdvę, o Jeffter'iui tai nieko gero būtų reikia manyti. Bet būtų, jeigu būtų. Dar nei vienas šmaukštas neišskriejo kažkur į galaktikas, o tuo labiau drauge pasiimdamas ir gaudytoją. Taip nebuvo ir dabar, nors reikia pripažinti jis kilo aukštai. Žaliaakis juto, kaip oras yra praretėjęs ir kvėpuoti yra, kur kas sudėtingiau, nei kad buvo prieš tai. Šmaukštui pakeitus krypti jis ėmė leistis žemyn. Tik jos skriejo skersai nuo Edgar'o, kad netaptų lengvų grobiu jam. Tačiau trumpaplaukis dabar buvo arčiau savo gaudomo rutuliuko su sparneliais, kai ir pats pakeitė kryptį. Ir dabar ne tik, kad priartėjo, bet ir žaibiškai artinosi. Matomai skrendant į apačią pasitarnavo svoris, taip suteikdamas šiokį tokį pranašumą, leidusį šluotai pasiekti dar didesnį greitį. Pasiekus tašką, nuo kurio ėmė ryškėti kvidičo aikštės kontūrai, Grifų Gūžtos narys vėl buvo šalia sau rūpimo daikto. Plius dabar turėjo greičio pranašumą, todėl nieko nelaukdamas atvėrė pirštinuotą delną ir ėmė tiesti ranką su viltimi uždirbti šimtą penkiasdešimt taškų savo komandai taip kartu užbaigiant rungtynes bei iškovojant kvidičo taurę.
[Bando sugauti šmaukštą: 1]
-
Naaagi, ar taip jau sunku tą Igorį pridaužt, a? Bent jau šoną kokį aptrintum, o čia.. Skrenda sau tolyn.. Ahhh, taip neteisingaaaa. - sau širdo tyliai mintyse. Dabar Ashley buvo panaši į širšių lizdą - tik pajudink ir blogai pasibaigs. Jeigu tas švilpis per fuksą ras prakeiktą aukso gabalą, laikykitės visi. Tonks tikrai nestovės išsišiepus, o juolab nepradės sveikint visų. Na jau ne! Ne tos mados. Gal ir bjaurios, tačiau tikrai ne tos. Balažin, kaip kiti taip gali susitaikyt ir spaust rankas laimėtojam. Žinant Ashli, varžovai greičiau sulauktų skrendančių batų jų pusėn, nei padlaižiško, o gal kiti įvardintų net "draugiško" pasveikinimo. Skaudus vis dėlto būt mergiotei smūgis į paširdžius, dar nė karto nepralaimėjo ir štai, še sau iš oro. Nemanau, jog ji vienintelė persikreipus stebėtų į varžovų rankas atiduodamą taurę. Nee, yra ir daugiau to pačio likimo brolių bei seserų.
Taigi, pagaliau išsiliejusi savyje, išleidusi visą pyktį ir nepasitenkinimą į aplinką, kurioje jų ir taip pernelyg daug, mergiotė pasileido į dar vienas paieškas. Tiesa, šįkart muštukas buvo dingęs kaip į balą. Nei šen, nei ten jo nesimatė. Keista net pasidarė.. Gal jau kur skriaudžia kokį pirmą pasitaikiusį kvidičininką.. Naglumo jam nestinga. Nepasigailėtų net mažo pirmakursėlio, tikrai gerai aplamdytų šonkaulius.
Taip merginai bestoviniuojant ir žinoma, besižvalgant muštuko, pasigirdo ūžimas.
- Uoj ne ne ne, tik ne tai.. - persigando kaštonplaukė, bet visgi atsisuko ton pusėn, iš kurios ir sklido zvimbimas. - Blyyyyyn, - nurijo seiles bei stipriau suėmė lazdą.
Taip, tai buvo ilgai ieškotas, saugotas ir mylėtas kamuoliuks. Šis savavališkai skriejo į rudaakę. Be niekeno pagalbos (šiuo atveju "niekeno" turėjo reikšti "Faun", tad sakinys išvertus iš viščiukų kalbos, skambėtų štai taip: Be Faun pagalbos). Susikaupusi strazdanė iškėlė lazdą ir.. Smūgis. Susidūrimas kietos medienos ir mūs vienintelio bei nepakartojamo muštuko. Traukitės iš keliooo, tai kiaulė voraaas!
[Atmušimas į Alisą: 4, 6]
-
Frankui jau iki gyvo kaulo daėdė šis vis pasikartojantis cirkas. Jis taip ir laukė, kada pastarasis pasibaigs ir bus viskas pabaigta. Grifai arba Švilpiai laimės kvidičo čempionatą ir po kelių dienų visi tai užmirš, kol neateis kiti metai, kartu atsitempdami naująjį kvidičo cirką. Dairydamasis, pas ką kritlis, Frankas pastebėjo, kad Igoris jau pastebėjo aukso šmaukštą ir jį gaudo, ir šyptelėjo, bet pamatęs, ką daro Edgar, šypsena staigia ištirpo niūriame veide, taip greitai, kaip ir atsiradusi. Edgar taip pat buvo pastebėjęs šmaukštą. Po velnių. Igori, greičiau pagauk tą aukso šmaukštą ir užbaik šias žaidynes. Švilpis stipriai delnais suspaudė šluotkotį ir vėl įnėrė į kvidičo žaidimo vandenis. Apsiaustas vikriai plazdeno už Franko nugaros, bet jis tik ieškojo to prakeikto kamuolio, kurio taip visi puolėjai norėjo. Akimis aptikus sunkų, švelnios odos kamuolį, Stilgerio akys išsiplėtė ir tik tada pakėlė žvilgsnį, norėdamas sužinoti, pas ką šiuo metu yra priglaustas kritlis. Ogi pati Klarė Konė Karter buvo priglaudusi nelaimėlį. Ta pati mergina, kurią Frankas buvo pakvietęs į netikrą pasimatymą. Jis sunkiai nurijo seiles ir, giliai įkvėpęs, šovė link merginos. Frankas, tiksliau jo šluota, buvo kur kas greitesnė už Klarės, tai nebuvo ko stebėtis, kai švilpis per kelias sekundes priskrido prie jos ir, apvertęs šluotą ore, virš grifės, sėdėdamas aukštyn kojomis, stipriai apglėbė kamuolį ir pabandė jį pasisavinti.
[Perėmimas iš rankų: 2]
-
Mergina jau gavo kelintą muštuko smūgį. Ji jų neskaičiavo tik vis suprasdavo, kad jai gelia kokią nors vietą, bet greitai praeidavo ir švilpė vėl pasileisdavo kristi. Tačiau paskutinysis smūgis buvo žymiai stipresnis ir jai pradėjo diegti nugarą. Mergina nebežinojo ką daryti ir jai niekaip nebeišėjo įsilieti į žaidimą. Nė nespėjo kelis kartus pripulti atmušti muštuko nuo komandos draugo. Ji norėjo, kad greičiau baigtųsi šios rungtynės ir kad Švilpynės komanda iškovotų pergalę kvidičo čempionate. Tačiau ji vistiek turėjo veikti ir kažką daryti komandos labui... Nagi, Alisa! - ragino ji pati save.
Prisispaudusi prie šluotos ji pradėjo skraidyti ieškodama muštuko. Tas išdykėlis kaip visada kažkur slėpėsi nuo jos ir stengėsi Faun nepakliūti į rankas. Nors buvo giedra ir matomumas buvo tobulas, jo vis tiek nesimatė. Staiga merginai prieš trumpą jos nosį praskrido tas juodasis kamuoliukas. Ji atsispyrusi ore pradėjo jį vytis laikydamasi viena ranka už šluotos, o kita delne spausdama medinį, slidų blokštą.
Merginos akys žybčiojo iš noro atmušti į priešininkų komandą tą nelemtą muštuką. Tačiau teko su muštuku labai pakovoti. Mergina nusprendė apskristi jį ratu. Pasuko į kairę pusę ir paskrido šiek tiek. Muštuko vistiek nepavyko pagauti. Ši strategija jau buvo laiko patvirtinta ir daug kartų išbandyta. O dabar še tau! Nė normaliai paskristi Alisai neišėjo. Staiga mergina prieš savo akis pamatė į jos pusę skrendantį kitą muštuką. Ji pasilenkė ir užsimerkė stengdamasi jo išvengti. Nejaugi ir vėl? - pagalvojo ji mintyse.
[Muštuko išvengimas: 3; 6]
-
Aukso šmaukštas abu gaudytojus apmovė gražioj vietoj. Neturiu jokių žodžių- tikras skrajūno pasišaipymas.Igoris vos nepražiūrėjo šmaukšto gudraus manevro ir nieko nelaukęs staigiai atlikęs posūkį, nušvilpė Edgarui iš paskos. Buvo sunkoka beveik vertikaliai švilpti įkandin grifo, kuris priminė komunistų ar kinų vėliavą, ne, bet rimtai, - visgi atstumas tarp gaudytojų tiprste tirpo lyg sniegas prieš pavasario saulę. Kelios akimirkos ir jau Igoris skriejo šalia bendrakursio. Atrodė, kad, bet kurią minutę švilpis galėjo atsisukti į grifą su Čečyro katino šypsena ir paklaust "kaip sekasi?".
Tačiau to Igoris nepadarė ir netiesė rankos, kaip darė priešininkas. Tu nori nušlati ranką? Juk kuo aukščiau kyli- tuo šalčiau. Ai, tavo ta ranka metalinė,- linksmai pagalvojo, bet greitai užsičiaupė, nes jei koks Philemon išgirstų jo paikas mintis- užmuštų. Matyt jam ant sėdynės iššoko nuospaudos.
Bet, pamiršus šiuos slaptus pakvailuojimus, švilpis turėjo strategiją. Ne klastuolišką, o Horned Serpent'išką. Gerai, daugiau klastuolišką.
Greitis vis didėjo, kvidičo aikštė seniai (kai bebūtų nuostabu) liko gaudytojų užnugaryje ir vis mažėjo ir mažėjo, kaip ir deguonis -ore - sunkiau tapo kvėpuoti, širdis baladojosi krūtinėje tiek iš jaudulio, tiek nerimo. Švilpis sunkiai nurijo susikaupusias seiles, sugniaužė stipriau šluotkotį. Pradėjo veikti. Igoris keliolika centimetrų priartėjo prie patrakusiai lekiančio auksinio parazito, o Edgar, Grifų Gūžtos gaudytojas, liko už nugaros. Viso geriausio, Edga, nusiųsk Carol linkėjimų. Staiga rudaplaukis ištiesė ranką link šmaukšto, krypdamas su šluota į kairę, kur ir skrido varžovas- Igoris bandė sutrikdyti, išmušti iš vėžių raudonųjų kapitoną, po truputį nublokšti nuo šimtą penkiasdešimt taškų ir pergalę duodančio kamuolėlio. Šmaukštas, atrodo, irgi nusprendė kaip švilpis, zvimbti kairiau, tad nedelsdamas Lorijanas šovė it fevjerkas pas skrajūną. Staiga, Igorio nuostabai ir sumišimui, aukso šmaukštas pakeitė savo skridimo kryptį ir pradėjo švilpti žemyn- link kvidičo aikštėn, pas motiną žemelę, kuri šiuo metu dėl "prastų" oro salygų nebuvo kieta.
Tačiau nepaisydamas minties, kad gali stačia galva tėkštis į aikštę, Lorijano ranka tarsi švytuoklė sumirgėjo ore, pirštai lyg pelėdos nagai nusileido ant auksinio šmaukšto.
Pagavo?
Jis pagavo vardan Voldemorto nosies?
Pagavo?
Leiskit man pagauti. Rimtai. Aš rimtai. Antraip iš Magijos Ministerijos pasivogsiu laiko atsuktuvą ir pakeisiu rungtynių baigtį. Ne, tikrai nenuvarsysiu pas Čiurlionį dailės ir muzikos mokytis, ne. Nežiūrėkit į mane taip, tarsi aš labai norėčiau garbės, ne, aš jos ir nenoriu. Noriu, kad šios rungtynės pasibaigtų, dėl Merlino barzdos ir jo trauzų! Kiek galima dar žaisti!?
Bet... rimtai:
Ar jis pagavo?
Šiais metais atsakysite, gerbiamieji?
[Bando pagauti aukso šmaukštą; 5]
-
Rpg vertinimas
Edgar Jeffter: 10
Ashley Tonks: 10
Frankas Stigleris: 9
Alisa Faun: 9
Klarė Konė Karter: 10
Igoris Lorijanas-Greywindas: 10
Kauliuko rezultatas
Edgar Jeffter 2
Ashley Tonks 3;3
Frankas Stigleris 5
Alisa Faun 2
Klarė Konė Karter -
Igoris Lorijanas-Greywindas 3
Edgar Jeffter nepagauna aukso šmaukšto.
Ashley Tonks netaikliai paleidžia muštuką Alisos Faun link.
Frankui Stigleriui nepavyksta perimti Klarei Konei Karter kritlio iš rankų.
Alisos Faun veiksmas anuliuojamas dėl netaikliai paleisto muštuko.
Klarė Konė Karter neatlieka veiksmo.
Igoris Lorijanas-Greywindas nepagauna aukso šmaukšto.
Kvidičo rungtynės tęsiamos
Kritlis priklauso Klarei Konei Karter
Abu muštukai aikštėj
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 – 0 Švilpynė
-
Žaliaakė jau tikėjosi sprukti link lankų. Tokių įtemptu kritlio klausimu rungtynių metu ji nesiruošė daryti perdavimo. Norėjosi atsiprašyti draugės, kad neduoda teisės pažaisti, pasidžiaugti. Tačiau šioji dar spės. Pavyzdžiui, aktyviau atkovodama kamuolį. Negi visada teks pačiai lėkti ir kovoti. Įprastai Claudie buvo ta, kuri neieškojo žodžio (ar veiksmo) kišenėje.
Šiek tiek užsigalvojusi vos nepražiopsojo jau netoliese esančios pažįstamos personos. Švilpis buvo vienas pirmųjų, užkalbinusių Klarę naujoje mokykloje. Tačiau kvidičo aikštė nebuvo tinkama vieta bičiuliautis. Nebent priklausai tai pačiai komandai. Bet taip nebuvo. Raudona apranga ryškiai atsiskyrė nuo geltonos.
- Įprastai aš labai draugiška, tačiau šiandien ne tavo diena. - Patraukdama kamuolį dar arčiau savęs staigiu judesiu nusuko šluotą aplenkdama Franką, kuris, jei taip norėjo atimti kamuolį, turės dar kartą vytis rusvakasę.
Spausdama kiek įmanydama niekaip negalėjo nenukreipti dėmesio į gaudytojus. Bent milijoninei sekundės daliai. Nors grifai įprastai su švilpiais nesipyko, tačiau pažiūrėjus kas šiandien vyko aikštėje negalėjai taip pasakyti. Gaudytojai, abu baigiamojo kurso moksleiviai, skrido petys į petį. Galvotum, jog tai galėtų būti nauja sporto šaka - sinchroninis skrydis, tačiau, kad ir kaip smagiai skambėtų, buvo kitaip. Vaikinai varžėsi dėl mažiausio kamuolėlio - šmaukšto. Jis ir nulems šio mačo baigtį. Jei per tiek laiko nepavyko įmesti kritlio, tikrai nepavyks sumesti tiek taškų, jog užtektų laimėti rungtynes ne gaudytojo naudai. Septintakursiai skrido vos ne surėmę pečius, kiekviena rungtynių akimirka galėjo būti lemiama. Norėtųsi mesti tą kritlį lauk ir stebėti, kaip baigsis nuožmi dvikova. Tačiau bent jau koledžo bendramoksliai, sėdintys tribūnose tikėjosi ko kito. Įdomių varžybų, vertų finalo pavadinimo. Tokios jos kol kas ir buvo. Ir žaliaakė nebus ta, kuri sugadins stebėtojams reginį.
Prispaudė kojomis šluotą, rankomis dar smarkiau suspaudė kamuolį. Neduok Merlino barzdos pyne, koks nereikšmingas švilpis pasipainios ir vėl. Na, nušvilps jos mėgiamus kurti planus.
Rungtynėms nenumaldomai artėjant prie vienokios ar kitokios baigties, įtampa vis augo. Atrodė net oras reagavo į sporto žaidynių virpesį. Ėmė pūsti gūsiais, šiek tiek sumaišydamas kortas. Ir tikėjosi aišku, kad jas sumaišys geltonajam koledžui. Klarė jau buvo patekusi į vieną sūkurį, matyt, patį pirmąjį visoje aikštelėje. Norėjo pranešti kitiems komandos draugams, jog šie nesuklystų, tačiau tai padaryti nepranešant ir oponentams buvo misija neįmanoma.
Lankai vis artėjo ir šįkart strazdanė neturėjo jokio ypatingo pranašumo. Tik aš ir tu, mažuti, kreipėsi į kritlį, jį tarsi magiškai užkalbėdama, prisijaukindama. Vos atsispyrė kvailam norui pakštelti, tarsi tetai į skruostą. Žiobarų mokykloj dažnai regėjo taip darant. Švilpių gynėjui jau pavyko atsilaikyti prieš Klarės smūgį kairiąja, pažiūrėsim kaip tau patiks dešinys kablys. Šluotai tiesiog slystant oru viršun, lyg plunksniniu debesim, dėka staigaus stabdymo, persisvėrė tiesiai gynėjui virš galvos ir metė. Jei šįkart būsi toks sėkmingas, tebūnie mane nors ir dvasios nuo raudonmedžio šluotos .
[Metimas į lankus: 3]
-
Edgar'o nėrimas žemyn ir bandymas čiupti šmaukštą dar kartelį nepavyko. Visas sudėtas viltis, bent laikinai, sužlugdė pats mažasis kamuolėlis kažkaip stebuklingai padidinęs greitį. Stebėtis nėra ko, juk pats šmaukštukas yra stebuklingas, todėl ir geba išdarinėti stebuklingus dalukėlius. Čia be viso to ir švilpis Igoris kažkaip išsirovė priešais juodaplaukį, priversdamas jį skristi iš paskos. Šviesiaplaukis sugebėjo Jeffter'iui sukelti nemažai nuostabos, kai jis sumosikavo orą ranka, tarsi mėgintų pagauti aukso šmaukštą, tačiau už jo esantis grifų prefektas savo akiratyje matė sparnuotąjį bėglį. Ir jis buvo gerokai atokiau nei varžovų gaudytojas. Ar jis išsidirbinėja, ar ką? nelabai suprato aštuoniolikmetis, ką tokia gaudymo imitacija norėjo pasakyti Greywindas. Bet gal jis nei maivėsi, nei ką, o tiesiog jau buvo paveiktas nuovargio ar kybant padangėse retas oras darė savo. Gal gi veikė ir abu faktoriai, tą žino tikriausiai tik pats Igoris. Moksleivis skriejantis iš paskos švilpiui ir pats jau jautė nuovargį. Aišku, jei nuliptų nuo šluotos nebūtų taip, jog vos vilktų kojas ir rodytųsi, kad tuojau suglebs ant žemės, bet vis gi jau buvo ne rungtynių pradžia.
Giliau įkvėpė septintakursis, kai vėl grįžo į tokį aukščio lygį, kur deguonies kiekis rodėsi esąs normalus. Gavęs gaivaus padangių oro dozę, jaunuolis prigludo prie savo "Žaibelio" kiek įmanydamas ir dėjo kiek įmanydamas. Čia ir vėl jis prasmuko pro savo oponentą, taip pats atsidurdamas priekyje. Kuo labiau artėjo prie stadiono, tuo labiau į horizontalią padėtį stabilizuoti savo šluotą ėmė Edgar'as. Tai darė verčiamas šmaukšto, kuris jau pasiekė stadioną. Žaliaakis pramanevravo pro vieną muštuką, pro kurį nusprendė pravesti aukselis, ir pasileido sirgalių tribūnų link. Pastarieji neatrodė nei kiek pavargę, iš jų energija tryško ne ką mažesnė, nei per rungtynių pradžią. Dabar jiems buvo dar viena papildoma atrakcija, nes tiek šmaukštas tiek gaudytojai skrido jų pusėn. Toks scenarijus stebėtojams matomai patiko, nes šmaukštą gaudančių žaidėjų artėjimas sukėlė papildomą didelių emocijų bangą. Ne visada pamatysi šmaukštą persekiojamą prieš pat, pat akis. O dar žiūrėk imsi ir sugausi skraiduolį tarp sirgalių. Tuomet tikriausiai jau ir gaudytojas būtų pačiuptas pačių sirgalių, ypač kai šis šmaukšto pagavimas yra atnešantis kvidičo taurę. Tik, žinoma, yra dvi pusės: gali pagauti savi palaikantieji arba varžovų. Taigi, tikriausiai ir taip aišku ir nė nereikia minėti, tarp kurių fanų norėjo atsidurti tamsiaplaukis.
Ir taip, vikriasparnis jau buvo virš aistruolių. Ten buvo ir vaikinas, besivejantis jį. Tai nebuvo ta situacija, kuri priverstų brautis tarp burtininkų, susirinkusiu pasižiūrėti rungtynių, tačiau raudonai auksinės komandos kapitonas turėjo prižiūrėti savo kojas, kad netyčia nespirteltų kam nors į galvą.
Sklęsdamas virš daugybės Švilpynės moksleivių galvų, Edgar'as atlaisvino vieną ranką pasiruošdamas gaudymui, kadangi vikrusis aukso kamuolėlis vėlgi buvo vos per kokį sprindį nuo jo. Dvejojo kvidičininkas ar gaudyti ar dar labiau paspausti bėglį. Sekundei dar užmetė akimi sau per petį, norėdamas sužinoti savo tiesioginio varžovo buvimo vietą, o tada vėl atsigręžė ir susmeigė žvilgsnį į auksinį bumbuliuką.
[Bando pagauti šmaukštą: 1]
-
Mažasis švilpis jautėsi tarsi ant sparnų, kai pagavo varžovų pasiųstą kritlį ir jei nebūtų reikėję saugoti lankų jis būtų lakstęs po kvidičo aikštę, kaip prigėręs Redbulio. Kvidičo rungtynės tęsėsi toliau ir Keitas dabar it koks šunytis laukiantis šeimininko laukė į lankus atskrendančio kritlio. Jis buvo įsitempęs nuo galvos iki kojų pirštų galiukų, tarsi gerai elektros kėdėje pakratytas-įtampą jautė, net jo avies vilną primenančios garbanos, kurios atrodo stengėsi užblokuoti jam visą įmanomą vaizdą. Gal mano plaukai žaidžia už Grifų Gūžtą? Į pirmakursio galvą lindo visokios durnos mintys ir jis vėl atitraukė mintis nuo žaidimo, kai staiga suprato,kad į jį milžinišku greičiu lekia... Spėkit kas? Ogi vėl tas kritlis Merlino kelnės! Na ir turi jie visa jėga mest tą kritlį! Gal jie sporto salėj dienom naktim kačelinasi ar kokį dopingą vartoja? Grifai tikrai aršiai žaidė ir Keitui vėl teko atkišti bepirštinėtas rankas. Jo vienišos pirštinės vis dar gulėjo žolėje atrodo norėdamos prisikviesti savo savininką. Keitas vėl pakrate galvą. Visos mintys apie jo besiilginčias pirštines turėjo būti išmestos iš galvos ir jis susitelkė ties vaizdu prieš save: ir vėl lemtinga akimirka. Nors gal ir nelabai, ta akimirka tik 10 taškų... Greičiau pagautų Igoris tą suknistą šmaukštą ir visa mano rankų atkišimo tradicija baigta Kritlis vis labiau artėjo. Pavyks ar ne? Pavyyyyyks? Ar ne?
[Metimo blokavimas atmušant kritlį: 3;5;6]
-
Ech, na tikrai. Kiek galima skriaust tą varžovų atmušėją, a? Tą tikriausiai suprato jau ir pats dievs. Taip taip, atmušimas visiškai nesėkmingas, muštukas nuskriejo savais keliais, net nekreipdamas dėmesio į jam kelią galinčius pastoti kvidičininkus. Reiks - prasiskins takelį, tačiau vistiek praskries ten kur norės. Kažkokie vaikėzai vieninteliui ir nepakartojamui muštukui ne problema. Na, nesvarbu kaip ten bebuvo, vienas aišku - šįkart Faun gali kiek ramiau atsikvėpt ir nepergyvent dėl dar vieno smūgio ar jau skaudamų šonų. Kol kas. Kas žino kaip bus ateityje. Uoooj, tikrai yra pasirinkimų..
Tonks neturėjo ką ir bepridurti, tad tik nepatenkinta numojo ranka ir pasekdama muštuko pavyzdžiu, patraukė savais keliais. Na, nebuvo kur ten traukt, tereikėjo ir vėl rast tą bjaurūną. Sunkus darbelis, tačiau tikrai nėra ką lyginti su to aukso gabalo, kuris tikriausiai grojo per nervus jau ne vienam kvidičininkui, paieškomis. Žaist darėsi kur kas sunkiau, susigaudyt tapo taip pat nelengva, žodžiu, nuovargis ėmė viršų. Norėjosi kuo greičiau užbaigt jau užsitęsusias (o gal taip tik atrodė) rungtynes. Rezultatai tapo nebe tokie svarbūs, nors laimėti noris visuomet ir be išimčių. Ak, kaip smagu būt krist į savo lovą ir pasnaust kokią valandėlę, tačiau deja deja, vietoj to Ashli sukosi tarp azarto kupinų žvilgsnių, nerasdama sau vietelės.
Taigi, staiga kažkas šmėstelėjo strazdanės akiratyje. Kas daugiau, jei ne visus parblokšt trokštantis kamuolys. Tik viena menkutė smulkmena.. Jų buvo du. Abu keista, tačiau vienoje vietoje. Tiksliau viens vienoj pusėj, kits kitoj, bet viename atstume nuo žemės ir tikriausiai nuo pačios kaštonplaukės. Ši kiek pasimetė, tačiau supratusi, kad nieku gyvu negali gaišti, susiėmė. Stipriai suspaudusi šluotkotį, blyškiaveidė permetė visą savo svorį (o jo tikrai buvo) priekin. Beregint ji pradėjo skrieti kairiojo kamuolio link. Rudaakė tiesiog negalėjo paskubomis neužmesti akies į dešinį muštuką. Na, dėl šventos ramybės, jog įsitikintų, kad šis nesugalvos pult antrokės, bet bjaurūnas seniai buvo nuvinguriavęs. Horizonte jo nesimatė, tad nuo širdies lyg ir nukrito didelis akmuo. Pagaliau šokoladinių plaukų savininkė susikoncentravo ties atmušimu. Priartėjusi ši smogė kaip tik galėjo bei palydėjo akelėmis baisiausio užimo, zyzimo, burzgimo ir dar balažin kokio velnio šaltinį.
[Atmušimas į Igorį: 5,2]
-
Pajusk kaip vėjas perkošia tavo kaulus, pajusk kaip jėga teka tavo venomis, pajusk kaip viltis sugniaužia tavo širdį, pajusk šilumą, tekančią tavo kūnu.
Sugausk...
Pasileisk...
Užsimerk...
Pajusk galią savo raumenyse, pajusk ryžtą sieloje, pasjusk motyvaciją giliose mintyse, pajusk...
Daryk ką darai...
Sugauk...
Daryk viską ką gali..
Pasileisk...
Daryk ką darai...
Užsimerk...
Daryk, bet ką gali....
Pasileisk ir pamiršk...
Aukso šmaukštas...
Tai Aukso šmaukštas... tai aukso šmaukštas...
Igoris giliai įkvėpė ir nuskriejo it paukštis ilgasparnis paskui Edgar'ą, pamiršdamas, kad nei pirmą, nei antrą, nei trečią kartą...nesugavo aukso šmaukšto. It baltais sparnais išskėtęs švilpis nuplaukė lyg ant šiltų oro srovių link grifo.
Pasileisk!
Staiga, minties paukštis suglausė spranus ir spirele smigo.
Ramybė lyg rami upė perliejo švilpį, vėjas taršė rudus plaukus, mėlynai pilkos akys prisimerkė. Šluota visus septintakursio manevrus puikiai atliko.
Pamiršk tai ko negali padaryt...
....Tai aukso šmaukštas.
Edgar artėjo, kiti rungtynių veikėjai pilkėjo, tamsėjo, juodavo antgamtiko regos lauko parkraščiuose, greitis didėjo, adrealinas teikė vilties ir jėgos, kuri apima kiekvienus plėšrius paukščius, vijančius savo silpnas aukas, kurios nenutuokia kas jų laukia. O iš tikrųjų vienas pauštukas nė nežinojo kas jo laukia.
Kai tamsa užgoš...
Tada galėsi nurimti...
Daryk ką darai...dabar...
Aukso šmaukštas nenumaldomai artėjo prie gaudytojo. Artėja. Artėja. Artėja. Aukso šmaukštas artėja....artėja...
Širdis su kiekvienu ištirpusiu metru vis greičiau ir greičiau plakė, varinėjo adrealiną po Igorio kūną, šluota tapo dar viena kūno dalimi.
Pasileisk....
Pasileisk...
Pamirško ko negali kontroliuoti.
Raudonai-auksinė dėmė buvo visai čia pat. Edgar. Aukso šmaukštas. Sušmėžavo ruda spalva. Muštukas. Dabar nesvarbu...- lyg šalia, čia pat, nuskambėjo švelnus sirenos balsas.
Igoris nejausdamas milžiniško greičio pralėkė pro grifą, ištiesė dešinę ranką, greitai čiupo savo auką it baltagalvis erelis iš vandens telkinio slidžią žuvį.
Pamiršk ko negali padaryt.
Daryk ką gali padaryti.
Pasileisk.
Užsimerk.
Sugauk.
Ausko šmaukštą.
Sugauk jį.
Jaunuolis staigiai atliko posūkį į priešingą pusę, užkirsdamas Edgar'ui ir auksiniui skrajūnui skriejimo kelią.
Sugauk ir nepaleisk.
[Bandymas sugauti aukso šmaukštą; 3]
-
Fasiras von Sjuardas su visa šluota (logiška, kad su ja, kitaip dabar jau būtų pakeliui susilaužyti kelis kaulus) oru nuslydo kelis metrus priekį, o gal į kairę - iš to įkarščio pats nebepajuto. Nusikeikė, kai išvydo, kad mirganti ir išskydusi dėmė ore, pažyminti kritlio skrydžio trajektoriją ore, prašvilpė pro pat jo ranką, leisdama pajusti tik tą pasiutusį kamuolį supančius vėjo šuorus. Vaikinas keiktelėjo, apsivertė ore ir pasileido kamuoliui iš paskos ir... pats pranėrė pro lanką. Nustebęs žvilgtelėjo į dešinę ir sumirksėjo - ar kamuolys pralindo pro vartų lanką kartu su juo? Bet iš grifų švilpimo gynėjas suprato, kad, ačiū šventiesiems Asgardo dievams, pro lanką nėrė jis vienas, o kritlis - pro šoną. Ir kritlį iškart pasičiupo grifų puolėja, bent jam taip pasirodė.
Fasas pirštinėtą ranką priglaudė sau prie kaktos - kažko galva grifui pradėjo svaigti, gal nuo to netikėto suvokimo, kad neatmušė kritlio, gal - nuo staigaus šuolio atbulai, gal - nuo suvokimo, kad kritlis - jo įsivaizduojamas Balrogas - matyt, buvo gerai žvairas ir klišas, o gal toks buvo švilpių puolėjas, kuris tą raudoną kamuolį tėškė į lankus. Von Sjuardas atsiduso - jam buvo gėda, kad ir per tą vienintelę progą, kada galėjo pasitarnauti savo komandai, jis parodė nesąs vertas nei tos progos, nei buvimo gynėju šioje komandoje. ,,O krikštatėvis liepė nemiegoti, vat..." - prisiminė ketvirtakursis ir kilstelėjo akis lyg tikėtųsi išvysti kaip visada ramų Jeffterio veidą su šiokia tokia priekaišto gaida. Arba Claudie veidą - ji, ko gero, atlaidžiai šypsotųsi jam. Bet pakėlęs galvą vaikinas išvydo, kad jo komandos puolėjai jau meta kritlį į Švilpynės lankus ir bėda ir galimas koledžo pasmerkimas (pasmerkimas Švilpynėje? Ar tu rimtai?) gresia jau ne jam, o švilpių gynėjui. Na, dar pamatė aukso šmaukštą besivaikančius švilpių ir grifų kapitonus. Ir atmušėjus su blokštais rankose... Von Sjuardas darsyk atsiduso ir, praskridęs pro lanką atgal, vėl pakibo ore priešais savo gynamus vartus. ,,Kad tik greičiau užsibaigtų visa šita diela..." - pamintijo grifiukas.
[-]
-
Alisa pajuto tik kaip pro jos ausį prašvilpė muštukas ir atsimerkė. Vajėj, pagaliau ir aš galiu pasimėgauti žaidimu... - atsiduso mergina. Jai žinoma ne itin patiko visą laiką vaikytis tą velnio neštą ir pamestą muštuką. Tačiau toks žaidimas. Jai smagu justi pergalės skonį, smagu kai girdi vaikinų ir merginų džiaugsmingus šūksnius tribūnose iki kol pasibaigia rungtynės ir tu išeini iš aikštės su pakelta galva.
Žinoma švilpiai ir šį kartą laimės...
Kitaip ir negali būti...
Mergina vėl pasinėrė į žaidimą. Ji dabar stengėsi iš visų jėgų laimėti ir iškovoti kvidičo taurę. Nagi,
Faun, pagauk jį! - ragino ji pati save. Tik ji save dabar galėjo motyvuoti, nes iš niekur neatsiras koks motyvatorius kuris jai prikuždės į ausis motyvuojančių frazių, o paskui stebuklingai pradings.
Alisa ir vėl skraidė po visą aikštę stengdamasi rasti muštuką. Šį kartą nebuvo palyginus jau taip ir sunku. Ji pastebėjo jį visai kitame aikštės gale ir nuskubėjo link jo.
Mergina girdėjo šūksnius iš tribūnų esančių apačioje, o pati jautėsi lėkdama lyg vėjas. Lyg laisva, viską galinti būtybė. Ji net užsisvajojo apie tai kaip būtų gera visą gyvenimą skrajoti ant šluotos. Tačiau jos mintis atitraukė prieš akis iššokęs kitas toks pat juodas kamuoliukas. Ji pažvelgė kur jis skrenda. Pasirodo jis lėkė tiesiai į Igorį. Mergina staigiai pradėjo skristi kita kryptimi link to išdykėlio. Netikėtai visai netoli ji pamatė Grifų Gūžtos gaudytoją. Netrukus ji pasivijo muštuką ir pabandė atmušti nuo savo komandos draugo kuris stengėsi sugauti aukso šmaukštą į kitą gaudytoją taip pat siekiantį sugauti tą kamuoliuką.
[Atmušimas nuo Igorio į Edgar: 2; 3]
-
Rpg vertinimas
Klarė Konė Karter: 10
Edgar Jeffter: 10
Keitas Kolinsas: 9
Ashley Tonks: 10
Igoris Lorijanas-Greywindas: 10
Fasiras von Sjuardas: 9
Alisa Faun: 9
Kauliuko rezultatas
Klarė Konė Karter 3;3
Edgar Jeffter 2
Keitas Kolinsas 1
Ashley Tonks 6;3
Igoris Lorijanas-Greywindas 3
Fasiras von Sjuardas –
Alisa Faun 4
Klarė Konė Karter taikliai meta kritlį į lankus.
Edgar Jeffter nepagauna aukso šmaukšto.
Keitui Kolinsui nepavyksta atmušti kritlio.
Ashley Tonks netaikliai paleidžia muštuką Igorio Lorijano-Greywindo link.
Igoris Lorijanas-Greywindas pagauna aukso šmaukštą.
Fasiras von Sjuardas neatlieka veiksmo.
Alisos Faun veiksmas anuliuojamas dėl netaikliai paleisto muštuko.
Kvidičo rungtynės baigtos
Kritlis priklauso Švilpynei
Igoris Lorijanas-Greywindas pagauna aukso šmaukštą
Rezultatas: Grifų Gūžta 10 – 150 Švilpynė
-
Reikėjo Edgar'ui spausti kiek įmanydamam, kadangi žvilgtelėjus per petį išvydo sparčiai artėjantį Igorį. Stojus abiem gaudytojams lygiagrečiai, tarp jų buvo poros metrų atstumas. Jeffter'is buvo ant tiek susikoncentravęs, kad iš tikro to nė nemate. Nematė net priartėjimo ir lenkimo. Jau priėjo tą momentą, kai ryžosi gaudyti šmaukštą. Reikėjo matomai tai mėginti atlikti prieš tai, nesidairant atgal. Dabar jis tiesė dešinę ranką į šmaukštą ir sugniaužė ją. Galbūt sugavo aukso šmaukštą. Gal, net pats tiksliai to nežinojo ir nebesužinos, nes prieš pat akis išniro varžovas. Į jį buvo nukreipti, po pirštine paslėpti, metalo krumpliai. Čia suveikė instinktas, paskatinęs tiek apsaugoti save, tiek kitą. Siekdamas išvengti susidūrimo ir netyčinio priešininko nokautavimo, juodaplaukis atgniaužė kumštį palikdamas iš tiestą delną ir kita ranka kiek įmanydamas suko šluotą nuo bendrakursio. Visgi susidūrimo nebuvo išvengtą. Ištiestoji ranka trenkėsi Greywindui ties kaklu ir pečiu. Taip Edgar'as nusistūmė kiek į šoną ir nustūmė patį oro kelio blokuotoją. Susvirduliavęs ant savos šluotos ir atsidūręs jau ties savais sirgaliais, grifas užsikirto savo transporto priemonė ir ruošėsi kuo skubiau grįžti atgalios.
Akys sustingo nė nepradėjus judėti, kai ausis perrėžė švilpuko garsas, kurio grifų kapitonas laukė, bet jo laukė ne dabar. Mieliau jį būtų išgirdęs kiek vėliau, o tas vėliau, kai būtų laikęs jam taip reikalingą kamuolėlį savoje rankoje. Deja, teisėjas skelbė rungtynių pabaigą. Tuo pačiu ir Grifų Gūžtos pergalių, šiame turnyre, pabaigą. Dabar jau garsiau rėkė palaikantys geltonuosius, nors grifų aistruoliai dar vieni džiūgavo, kurie nepastebėjo kol kas, kas įvyko su šmaukštu, bet buvo pastebėję ką padarė Klarė. Su lyg šmaukšto sugavimu, tuo pat metu ji dar spėjo pelnytį dešimt taškų, kurie bent leido pralaimėti grifams ne sausu rezultatu.
Žaliaakis pasimetusiu žvilgsniu atsisuko į sirgalius, šalia kurių buvo. Pasimetimas egzistavo dėl to, nes nežinojo, kaip elgtis. Juk jis gaudytojas ir nesugavęs šmaukšto lemiamose rungtynėse nuvylė savus. Tačiau.. Greičiau susivokę palaikantieji privertė savo prefektą linktelti galva jiems, taip padėkojant už palaikymą. Savi ėmė ploti nepaisant pralaimėjimo šiandieną. Jie suprato, kad komandą padarė, ką galėjo ir svarbiausia buvo ne laimėtas turnyras, bet suteiktos geros emocijos.
Šyptelėjęs aštuoniolikmetis nuskriejo prie šmaukšto sugavusio moksleivio.
- Nutrūktgalviška, bet veiksminga taktika,- tarstelėjęs ištiesė ranką Švilpynės kapitonui. Kitiems švilpukams besileisdamas tik kilstelėdavo ranką taip juos pasveikindamas su pergale. Pasiekęs pliūrzos apimtą žemę, kur buvo ir kiti komandos draugai, juos iškart patikino, jog jųjų komanda pasirodė tikrai puikiai nepaisant to, kad šiandieną neteks laikyti kvidičo taurės savo rankose. Galiausiai padėkojęs už galimybę žaisti kartu, sukaustė dėmesį į apdovanojimų ceremoniją, po kurios drauge su kitais keturiais savo komandos žaidėjais patraukė iš aikštės.
-
Na, kaip užkeikta.. Ir vėl tas Greywindas išsisuko nuo dar vieno Ashley pasikesinimo į berniūkštį. Velnio neštas ir pamestas.. Kamuolys kaip skriejo, taip ir nuskriejo. Pagaliau strazdanė pametė iš savo gan platoko akiračio tą patį muštuką, todėl pasileido tolyn. Ilgai blevyzgoti neprireikė, kadangi visą aikštę užliejo džiaugsmo kupini šūksniai, taip išmušdami iš vėžių ir grifiokę. Vos infaarktas neištiko antrakursės. Sekanti žinia dar labiau kirto per paširdžius. Tai nebuvo koks dešimt taškų pelnęs įmetimas į lankus. Ne, tikrai nebuvo. Šmaukštas pasidavė švilpiams ir tuo pačiu atidavė jiems taurę. Sušelpė. Na, grifam jos nereikia, šie ir taip nugalėtojai visom prasmėm, tad kartais leiskim ir lūzeriam pasireikšt. Juokauju. Bet dėl grifų nemeluoju. Galit net nepradėt diskutuot, nes dvylikametė tai tvirtai įsikalusi į galvelę ir taip paprastai neišmuši šios tiesos. Giliai šaknis suleido..
Taigi, dužo tos visos viltys, dėtos į pergalę. Pasimetusi ir nebežinanti kur pasikart, raudonskruostė nusileido žemėn. Nors ir jau spėjo priprast prie padangių, to džiaugsmo, kai užvažiuoji Faun ir kartu siuto, kai prašauni pro šalį bei Igoriui leidi toliau ieškot aukso gabalo. Pasiekusi tvirtą žemę, Ashley nužingsniavo prie savo komandos narių. Mergiotė neturėjo noro nei žiūrėt kaip prizą atiduoda varžovam, nei toliau čia stoviniuot bei matyt pasitenkinimo kupinus švilpių žvilgsnius. Na jau ne. Ilgai netempusi gumos, ši pasišalino iš aikštės.
- Arrivederci, - išeidinėdama dar spėjo pakelt ranką, o tada brisdama pro klampynę, grįžo pilin.
-
Sulyg kritlis praskrido į Švilpynės gynėjo saugomus lankus, vos tik žaliaakė paauglė suprato, kad gali džiaugtis ir norėjusi bent šypsena pasidalinti su komandos draugais. Paskatinti nepasiduoti. Šaižiai sudūzgė rungtynių teisėjo švilpukas. Suspaudusi špygas iš nedidelių pirštų, apsisuko.
Nors žinojo, kad komandų galimybės laimėti buvo lygios. Seniai Hogvartsas tokio įtempto mačo nematė, tačiau pamačiusi šmaukštą švilpio rankoje negalėjo nuslėpti nusivylimo. Iki paskutinės mačo sekundės ji buvo įsitikinusi, kad Edgaras pagaus šmaukštą ir jie galės keliauti į bokštą, aukštai tarp debesų, jausdamiesi tokie patys aukšti, kaip dangus.
Tačiau realybė buvo kitokia. Pagriebusi raudonąjį kamuolį pakilo dar vieną kartą. Nenorėdama parodyti nerimo dar kartą metė jį pro lankus, nors žiūrovams tai jau nebebuvo įdomu. Tiesiog, jog įrodytų, kad dar kažką sugeba. Sau pačiai. Švilpių sirgaliai siautėjo, todėl daugiau danguje nenorėjo pasilikti, matyti nedėkingą kitos komandos euforiją.
Nusileido žemyn, švelniai tarsi galėtų žemę kojomis sutraiškyti ir nebepažvelgė į aikštės vidurį. Žinojo, kad mažai žaizdelei sugijus ateis čia vėl, treniruosis. Turėjo praeiti šiek tiek laiko.
Su komanda rungtynes aptars vėliau, žinojo, kad jie nesupyks. Na, o jei jau ir supyks, už tokį Klarės nemandagumą, šiuo metu jai ne tiek ir labai rūpėjo. Padarė viską, ką galėjo, net daugiau, nei manė galinti.
Tad pasikišusi šluotą užantin, krypavo aplenkdama balas. Link pilies. Į Grifų bokštą.
-
Fasiras įsitempęs žvelgė į priekį, tai į kritlį, tai į gaudytojus, besivejančius aukso šmaukštą. Tai raudona, tai auksinė dėmelės, išskydusios ore... Primenančios Grifų Gūžtos vėliaą ir simbolines spalvas. Raudonos buvo daug, geltonos buvo mažai - ,, ,,...tik saulės ne per daug, drąsos tik per mažai, o kaip norėjosi gyvent..." - ar ten buvo ,,tiesos"?" - ir visgi per mažai buvo ne tiesos ar drąsos, o sėkmės. Fasiras kaip tik stebėjo belekiančius iš paskos aukso šmaukštui kapitonus ir, atrodo, išvydo, kaip jį pačiupo švilpis. Jį, aukso šmaukštą. Von Sjuardas iš pradžių tuo nepatikėjo. Nepatikėjo ir tada, kai net savo akimis netikintys švilpiai tylėjo, o paskui įsidrąsinę ėmė klykti, daugelis, ko gero, labiau dėl to, kad kiti klykė, o ne kad būtų pamatę, kas laimėjo. ,,Mes praknisom varžybas?" - Fasiras ėmė lėtai leistis nuo lankų iš paskos savo komandai. ,,Mes pra... ką?"" - suglumęs paklausė ketvirtakursis, eidamas paspausti priešininkams rankų. Sugavo padrąsinančią Klarės šypseną. Išvydo Ashley pyktį... Padrąsino ir prefektas - et, taip pat kiek nusivylęs, kiek Fasiras gebėjo įžvelgti.
Žirgliodamas per aikštės purvą atgalį persirengimo sales, Fasiras staiga sustojo ir atsigręžė. Iškart būtum galėjęs pagalvoti, kad grifų gynėjas žvelgia į savo saugotus vartus - tada juk buvo jau paskutinis sykis, kada jis žaidė. Bet jis pakėlė galvą aukštyn ir auksinių akių žvilgsniu nulydėjo juodaplaukę aukštą žmogystą ant pakylos. Žvelgė ilgokai, kartais prisimerkdamas. O tada nuleido galvą ir grįžo ten, iš kur buvo atėjęs.
-
Amneta su apmaudu stebėjo kritlį, kuris tiesa, nebuvo jos rankose. Nusivylusi savimi mokinė žvilgtelėjo į Klarę, kurios rankose buvo tas kamuolys. Daugiau niekada nebežaisiu kvidičo. Claudie išgirdo ausis kurtinantį čaižų teisėjo švilpuką ir apsisuko ieškodama gaudytojų. Igoris ir Edgar'as buvo netoli viens nuo kito. Abu to paties kurso, bet rodos visiškai skirtingi. Rodos, kad tribūnos sulaikė kvapą. Su didele viltimi ir pasitikėjimu pažvelgė į grifo rankas, kurios... Buvo tuščios. Lyg negalėdama patikėti savo akimis, pažiūrėjo į teisėją - gal bus suklydęs. Bet ne. Žmonės iš tribūnų užtraukė švilpių himną ir neliko nieko kito, kaip pažiūrėti į varžovą, kuris patenkintas rankoje turėjo aukso šmaukštą. Aukso gabaliuką su garbe. Taip trokštamą, bet negaunamą...
Nusivylusi visu pasauliu ir labiausiai savimi, Claudie Amneta lėtai leidosi žemyn. Nesivartė ore, nesistaipaliojo kaip po praeito žaidimo, tik lėtai nukreipė šluotkotį žemyn. Nebejautė vėjo, Švilpynės himnas susiliejo į kažkokį neaiškų garsą fone, bet ji laikėsi. Leidžiantis aplenkė kelias balas, išsirinko geriausią vietą, nulipo nuo šluotos, be emocijų pasveikino priešus su pergale ir paspaudė rankas švilpių puolėjams.
Su savigrauža ketvirtakursė pažiūrėjo į savo komandą, kuri tikrai nebuvo patenkinta tokia baigtimi. Prisiminus taurę, Amnetai suspaudė širdį ir ji ieškojo iš ko galėtų pasisemti stiprybės. Bet ir pati abejojo, ar pasėmus tiek, kiek jai reikia, tas žmogus nepalūžtų. Bet ašaras ir kitokias negatyvias emocijas bandė nustumti gilyn. Ne prie visų. O pastebėjusi Fasirą pasigailėjo, kad nepalinkėjo jam sėkmės šį kartą. Pati jautėsi viduje siaubingai, bet bandė išlikti aukštai pakelta galva kaip jos komandos kapitonas, prefektas ir turėtų būti pavyzdys. Siaubas kaip suskydai, Clau. Jau nė pastovėt normaliai negali. Vėl save koneveikė, kai vyko apdovanojimų ceremoinija. O prefekto padrąsinantys žodžiai jai mažai kuo padėjo. Esu silpniausia žaidėja. Visi padarė ką nors naudinga, o aš..?
Susigūžusi mokinukė paskutinė ėjo paskui kitus komandos narius. Purvas visiškai atitiko Amnetos nuotaiką. Porą žingsnių atsiliko nuo kitų grifų.
-Atsiprašau,- tylutėliai sumurmėjo. Turbūt nieks nebūtų jos išgirdęs.- Už viską. Galėjau padaryti daugiau.
Ir aikštėje vėl tvyravo tyla. Ir tylus išeinančių mokinių batų žliaugsėjimas purve.