Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Kerėjimas => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Frankas Stigleris Spalio 14, 2017, 07:34:01 pm
-
Oberonas susisupo į šiltą juodą apsiaustą ir ištipeno iš mažo kambarėlio. Iškart jis atsidūrė tuščioje kerėjimo klasėje. Akys nukrypo į užkerėtas lubas ir profesorius šiek tieks susiraukė. Kerai neužpildė kabineto jaukumu, kaip jis to norėjo, tad vienu lazdelės mostelėjimu kerus panaikino. Lubos vėl tapo paprastomis, pilkomis, šaltomis... Kabinete išties buvo šaltoka, net pirštai pabalo ir atvėso, bet elfiškas kraujas vis tiek buvo toks karštas, kad net galėjai jausti jį tekant kraujagyslėmis. O ar mokiniams nebus per šalta čia sėdėti? Dėl visa ko... Antra kartą lazdele mostelėjo ir klasės gale iš sienos išdygo mažas, bet pakankamai erdvus, kad prišildytų visą patalpą, židinys. Šiluma iškart pripildė visą kabinetą, priversdama Oberoną nusimesti juodą, šildinantį apsiaustą. Ir kaip tik tada į klasę pradėjo rinktis mokiniai. Profesorius su kiekvienu asmeniškai pasisveikino, linktelėdamas jiems galvą. Įėjus paskutiniajam, profesorius atsistojo ir pasitaisė savo garbanas.
-Sveiki visi susirinkę į antrąją kerėjimo pamoką šiais mokslo metais. Šiandien pakalbėsime apie Finikso burtažodį. Gal kas ką nors žino apie šį burtažodį? Kas jį išrado? Kada išrado? Kur ir kodėl?
-
Pirmakursei Evia'i kerėjimas pasirodė dėmesio verta pamoka. Nors per ateities būrimą pamoka nepasirodė tokia neįdomi, tačiau jos pradžią praleido svajodama. Kabineto išvaizda niekuo nesiskyrė nuo įprastos klasės, tačiau besisklaidanti vėsa priminė vieną iš dviejų sandėliukų, esančių namuose, kurių klastuolė jau spėjo pasiilgti. Galėjau ir ką nors šilčiau apsirengti. Šviesiaplaukė trumpai klausėsi savo minčių, o tuomet prisivertė išgirsti ir profesoriaus balsą. Išties, Evia ir taip turėtų viską išgirsti, kadangi nusprendė įsitaisyti priekyje. Atsklidusi kabineto šiluma iki mergaitės privertė išsitiesti ir nebe sėdėti šiek tiek susigūžusiai. Tereikia sulaukti akimirkos, kai sušils rankos. Klastuolė pamaigė vėsius pirštus, norėdama paspartinti jų sušilimą.
- Tikriausiai šis burtažodis savo naudojimu susijęs su kerėjimu, - pagalvojo, ar verta buvo prabilti balsu, kuris tam priešinosi. - Kerėjimas burtininkams yra išties reikalingas.
Kiek susigėdusi savo atsakymų (atsakė kiek žinojo), Evia leido šviesiems plaukams užkristi ant veido ir ėmė laukti kokie įvykiai pamokoje rutuliosis toliau. Galėjau ir patylėti... Giliai iškvėpusi šilto, kabinete pripildyto oro, mergaitė pasitaisė klastūnyno spalvomis papuoštą kaklaraištį.
-
Apsirengusi savo šiltą megztuką ir ant viršaus mokyklinį apsiaustą, Elena išėjo iš mergaičių miegamojo į Kerėjimo pamoką. Kaip visada ji ėjo per didelius, plačius ir apšviestus koridorius kuriuose pilna vaikų skubančių į pamokas ir mokytojų.
-Laba rytas, labas rytas,- ir taip sutikus kiekvieną mokytoją. Pasiekusi Kerėjimo kabinetą, Elena nedelsiant įėjo į jį.
-Labas rytas,- tik pamačiusi profesorių prakalbo Elena. Susiradusi savo sedėjimo vietą, pasidėjo ant stalo visas knygas bei savo rankas, o ant jų - galvą. Dėl miego nepakankamumo, Brunetė labai norėjo miego, tačiau nuskambėjus mokyklos varpui, visi miegai išsisklaidė. Susirinkus ir susėdus visiems mokiniams, profesorius pradėjo kalbėti.
Vos išgirdusi klausimą, Elena suraukė antakius ir galvojo, kas tai gali būti. Negaliu visą laiką tylėt, turiu ką nors pasakyt, nors žinau kad mano atsakymai neteisingi. Supratusi jog geriau kalbėti negu tylėti, Grifiukė pakėlė ranką ir atsistojo.
- Finikso burtažodis reikalingas išburti daiktą kurio labai reikia. Pavizdžiui jum reikia plunknos. Reikia tik galvoti apie šį daiktą ir tarti burtažodį susikaupus, garsiai ir aiškai, tačiau lazdelės mostelėjimas yra gana sunkus. Manau jį išrado neseniai, prieš kokius 20-25 metus, o išradėjas turbūt Louisas Wanhaut jeigu aš nesupainiojau su jo broliu.
-
Eliota neskubėjo į pamoką. Mergaitė nervinosi, tuo labiau, kad čia ji pirmą kartą, o jaunoji varnanagė pratusi viską daryti su kuo daugiau tikslumo. Kitaip sakant, nepriekaištingai. Dėl savo baimės užkalbinti pirmą kartą matomus burtininkus, Eliota nepasisveikino su profesoriumi, kuris pasirodė geros nuotaikos.
Senelė yra minėjusi, kad mano tėvo viena mylimiausių ir labiausiai pasisekusių pamokų buvo kerėjimas. Galbūt jis užkabins ir mane. Vidinės mintys ir iš kažkur kylantys klausimai neleido susikaupti. Vis dėlto profesoriui uždavus klausimą, Eliota nepakėlė rankos. Trumpučių, šviesių plaukų savininkė nebuvo pratusi kalbėti. Ypač dalykų, kurių nežino. Nebent jos paklausia ir ji turi išsisukti. Beveik nesiklausiusi pirmų dviejų kalbėjusiųjų, pati sau pažadėjo susikaupti ir susiimti, o tuomet pradėti mokytis.
-
Daniela lėtai ėjo į kerėjimą. Ši pamoka, kaip ir profesorius, buvo visai nieko, tačiau pats kerėjimas merginai sekėsi prastai. Greičiausiai esu vienintelė Klastuolė, kuriai magiškų gyvūnų priežiūra ir istorija sekasi geriau nei kerėjimas. Nuėjusi į klasę, pajuto šilumą, sklindančią nuo židinio, tačiau vis vien buvo šaltoka. Kaip Transeris čia nesušąla? Kodėl jis iš viso nusivilkęs savo apsiaustą? - šiurpo mokinė ir tvirčiau susisupo į savąjį.
Išgirdusi klausimą, Daniela kilstelėjo ranką ir pradėjo kalbėti:
- Finikso - tai burtažodis, padedantis žmogui - ar daiktui, gyvūnui - tapti lengvam. Na, jis tampa toks nesunkus, kad gali nunešti vėjo gūsis, padeda aukščiau pašokti, greičiau plaukti... Tiesa, tai kartu labai pavojinga. Jį sukūrė kažkoks viduramžių magas, kurio vardo tikrai neatsimenu... Vienu žodžiu, jis burtažodį sukūrė, nes norėjo lengvai nugalėti kažkokį jį papiktinusį žmogų dvikovoje. Tiesa, burtininkas nelaimėjo, nes įpusėjus vėjas tiesiog parklupdė ir dar nunešė kelis metrus tolyn magą ir jam tiesiog teko maldauti pasigailėjimo. Jis to burto nevartojo, tačiau šie kerai vis dar naudojami norint lengviau pergabenti įvairius daiktus.
-
Emillia retai, kada dalyvavo kerėjimo pamokose, ji lyg ir neturėjo netgi noro ten eiti, bet sužinojus, kad naujas profesorius, tai ją tai sudomino.
Tyliais žingsniais, klastuolė įėjo į kerėjimo klasę. Žmonių buvo susirinkę ne daug, bet palaukus, kol suskambo varpas tai žmonių padaugėjo. Kai profesorius pradėjo pamoką, jis uždavė klausimą. Kai kurie mokiniai iškarto pradėjo atsakinėti. Visgi Ema irgi norėjo lyg atsakyti, bet buvo neįsitikinus, kad ji yra teisi. Po kai kurių mokinių atsakius, klastuolė pakėlė ranką ir prakalbo.
- Manau, kad šie kerai yra susiję su šių laiku medicina, ar kažkas panašaus. - Susipainiojus savo mintimis pasakė.
Klastuolė lėtai nuleido ranką, jos nuomonė buvo labai trumpa ir gal netgi neaiški. Pasakius, ji laukė, kol visi išsakys savo nuomonės, atsakymus, ir prakalbės profesorius.
-
Mergina neskubėdama ėjo iki kerėjimo pamokos, tai turbūt įdomi pamoka, mąstė mergina. Tačiau su šiokią tokią baime įėjo į klasę. Pasisveikino su mokytoju kuris pritariamai linktelėjo taip atsakydamas. Jess užsiėmė vieta kažkur šone per vidury, tai merginos mėgstamiausia vieta visose klasėse. Kol visi susirinko šviesių akių savininkė apžvelgė klasę, ir kas joje sėdėjo. Matė ne tik pirmakursius, bet ir vyresnius mokinius, o taip ši pamoka gi visiems kursams - susimąstė Jess. Išgirdusi mokytojo balsą iškart susikaupė ties dėstomu dalyku, ir klausėsi apie ką pasakos šia pamoka. Mokytojas pasakė, jog nori išgirsti iš mūsų apie Finikso burtažodį.
-Nesu girdėjusi apie šį burtažodį, bet galbūt Finikso burtažodį išrado koks nors žmogus kurio pavardė buvo Finiksas arba panaši į šį žodį. Taip pat galbūt šis kerėjimas skirtas valdyti skraidantiems padarams, o buvo išrastas dėl to, kad būtu lengviau suvaldyti skraidančius padarus. Tai pasakius Jess tikėjosi, kad nors kiek atsakymas bus teisingas...
-
Klastuolė lėtai tipeno link kerėjimo kabineto. Jos ne itin žavėjo kerėjimas, tačiau daugiau ką veikti ji neturėjo. Vis dar buvo šiek tiek apsimiegojusi, tačiau buvo įsitikinusi, kad neužmigs. Atėjusi į klasę pasisveikino su profesoriumi Oberonu ir atsisėdo viename iš suolų vidurinėje eilėje. Netrukus prasidėjo pamoka ir ji ne labai įdėmiai, tačiau klausėsi Tanserio. Finikso? Girdėtas burtažodis.. mergina prisiminė, kad žino šį burtažodį ir pakėlė ranką. Gavusi leidimą kalbėti tarė:
- Finikso tai burtažodis, kuris padeda įkvėpti kam nors gyvybę. Burtažodį išrado viduramžiais anglų burtininkas Herkus Finiksas, kuris dirbo keramiku. Herkus lipdydavo molines statulėles ir pardavinėdavo. Tačiau vieną dieną jam kilo mintis jas paversti gyvomis ir jis tai sugebėjo.
+1
-
Elridė įėjusi į klasę susirado vietą ir patogiai įsitaisė. Kiek nusiminusi, kad klasėje lubos pilkos ir nuobodžios, ėmė ieškoti kažko įdomesnio. Pamačiusi židinį mergaitė susidomėjo, nes toks buvo ne visuose kabinetuose, arba ji tiesiog nepastebėdavo daugelyje. Įsistebeilijusi į ugnį ji eilinį sykį užmiršo, kad yra pamokoje. Išgirdusi balsus išsigandusi grifiukė išsitiesė suole ir pamačiusi, kad profesorius pradėjo pamoką, atsiduso. Ačiū Dievui, ne man reikėjo kažką sakyt... Išklausiusi profesoriaus užduotį Elridė ėmė knaisiotis po savo atmintį. Burtažodis jai tikrai kažką priminė, bet ji niekaip neatsiminė, ką. Mokiniai vienas po kito atsakinėjo, o mergaitė niekaip negalėjo atsiminti žodžio reikšmės. Atsidususi grifiukė padėjo galvą šonu ant stalo ir įsistebeilijo į vieną tašką. Turiu bent spėti... Finikso, ką man tai primena...[/i] Pakėlusi galvą Elridė pasijautė mieguista, tad pasitrynusi akis žvilgtelėjo į kol kas tuščią lentą. Na, ką... Pabandykime ir mes
-Aš spėčiau, kad finikso, tai senas burtažodis sukurtas prieš daug, daug metų nežinomo burtininko, nors gal ir žinomo... Na, žodžiu, manau, kad su šiuo burtažodžiu burtininkas gali užkerėti arba užkeikti pasirinktą daiktą, kuris kažkaip pakenktų jį palietusiam, nors čia tik spėjimas...
-
Vos įžengusi į klasę mergiotė pajuto į ją atsitrenkiančią šilumos bangą, už akių užkliuvo klasės gale esantis mažas židinys. Garbanė iš kart nusivilko apsiaustą ir priėjusi prie suolo antroje eilėje, pasikabino jį ant atkaltės. Mergaitė pažvelgė į mokytoją ir išpūtusi akis kelis kart sumirksėjo. Akimirką pasirodė, kad ant jo galvos buvo juodi ragai, bet jai turbūt tik pasivaideno. Morgana dar kartą pažvelgė į vyrą stoviniuojantį klasės priekyje, jis žvelgė šiltu rudų akių žvilgsniu, o ir pats atrodė įprastai ir žmogiškai. „Tavo vaizduotė per daug laki, matai tokius dalykus kurie net neegzistuoja.“- klastuolė pagalvojo pavartydama akis.
Vėliau, kai mokytojas prakalbo apie burtažodį ji sukrizeno ir greitai prakalbusi pradėjo berti žodžius:
-Finikso burtažodį sukūrė pats Merlinas 1875m. Šis burtažodis naudojamas laikinai atimti burtininko galias. Jie neveikia labai ilgai, apytiksliai apie penkias minutes. Merlinas juos naudojo kovojant prieš kažkokį kitą burtininką, tiksliai neprisimenu kokį.
+1
-
Sullivan atsikėlus anksti ryte, jam švilpynės berniukų kambaryje pranešė, kad reikia greičiau ruoštis į kerėjimo pamoką, nes ji tuoj bus. Alenui išgirdus tai, jis gan greitai susiruošė, ir kaip tik suskambus varpui, jis atėjo į kerėjimo pamoką.
Buvo labai daug I - III kurso mokinių, nebuvo tokiu, kaip iš "vyresniu" mokinių, tik vienetai. Alenui apsižvalgius, jis jau norėjo iš šios pamokos kuo greičiau ištrūkti, išeiti. Visgi pamačius profesorių švilpiui, Alenui pro kūną prabėgo šiurpuliukai. Švilpiui lyg atrodė, kad tas kerėjimo profesorius ne žmogus, o kažkokia antgamtinė būtybė. Jis kažkuo įtartinas.. Galvojo švilpis. Visgi Alenui profesorius pasirodė gan keistas, todėl vaikinas pradėjo jį stebėti. Vaikinas atrodė kaip kažkoks maniakas, kai taip stebi profesorių. Visgi prakalbus mokytojui jis uždavė teorinį klausimą. Jam uždavus klausimą, daugelis mokinių iškarto atsakė.Galėčiau sutikti su Maria Blackwood, bet kaip žinau yra ir kitas burtažodis su tokiu pavadinimu.
- Manau tai burtažodis kuris gali lyg "valdyti žmonėmis", paleidi burtažodį ir žmogus ar gyvūnas daro veiksmą kurį tik panorėsi. Tai gan pavojingas burtažodis, todėl juo mažai kur naudojosi. - Gan rimtai prakalbo švilpis. Jam pasakius, vaikinas laukė kol prakalbs profesorius ir tuo metu, ji gan įtartinai stebėjo.
-
Oberonui nutilus, iškart pasigirdo mokinių balsai. Pirmoji prakalbo panelė Herodotte. Merginos atsakymas buvo bereikšmis, nes ji kalbėjo apie kerėjimą, o ne apie burtažodį. Merginai nutilus, jis tyliai pasakė:
-Ačiū už atsakymą, panele Herodotte.
Tada akys nukrypo prie kitų mokinių. Ištarus atsakymus, jau nebebuvo galima jų susigrąžinti, tad profesorius išgirdo įvairiausių teiginių apie Finikso burtažodį. Bet išgirdęs panelės Blackwood atsakymą, nustebo. Buvo labai maža tikimybė, kad kas nors žinotų, ką nors apie šiuos kerus. Jis keistai pažvelgė į merginą. Keista. Baigęs klausyti likusių mokinių atsakymus, jis atsistojo nuo kėdės ir prasižiojo:
-Vieną tašką už gerą atsakymą, - žvilgtelėjo į Blackwood. - savo koledžui uždirbo panelė Maria Blackwood. Taip pat tašką gauna panelė Buterfield, nes jį tikrai sukūrė pats Merlinas. Smagu girdėti, kad žinote kai ką apie Finikso burtažodį. Jei ne paslaptis, panele Blackwood, iš kur apie jį tiek daug žinote? Juk kerėjimo vadovėlyje apie jį nieko nėra, - pasalūniškai tarė Tanseris.
Paklausęs klausimo jis toliau tęsė:
-Kaip panelė Blackwood jau minėjo, Finikso burtažodis yra skirtas suteikti gyvybę. Pats Merlinas kovojo prieš Raudonkelnius klajoklius, bet bėda buvo ta, kad jis neturėjo armijos, kuri prilygtų Raudonkelnių gretoms. Tad ištisas dienas ir naktis jis tūnodavo savo slėptuve ir bandydavo sukurti kerus, kurie suteiktų gyvybę daiktui. Taip ir gimė Finikso burtažodis.
Dešiniąja ranka Oberonas mostelėjo burtų lazdele ir ant kiekvieno suolo, prie kurio sėdėjo mokinys, atsirado gan didelis molio gabalas, žiobarų kepimo popierius ir dubenėlis vandens.
-Taigi atėjo praktikos eilė. Kiekvienas iš jūsų turite iš molio nulipdyti bet kokią figūrėlę. Tai gali būti ir meškiukas, iš drakonas, ir kareivėlis.... Žodžiu, bet kas. Tik žiūrėkite, nepadarykite per plonų kūno dalių, nes jos tiesiog nuplyš. Suformavę figūrėles, apvyniokite jas kepimo popieriumi ir lazdele durkite ten, kur turėtų būti molinio padarėlio širdis. Tada jums beliks ištarti burtažodį ir, tikėkimės, padarėlis pabus. Jei kils kokių klausimų, kreipkitės. Linkiu sėkmės.
Turite parašyti mažiausiai du postus. Jei galite paskubėkite iki Lapkričio 2 dienos ;) Oberonas
-
Klastuolė girdėjo kitų atsakymus ir manė Kas per nesąmonės? Bando atspėt, ot. Visgi išgirdusi, kad bendrakoledžė pamini Merliną, prisiminė jog supainiojo du burtažodžius. Na, bet niekis. Profesoriui tiko ir tai gerai.
- Skaitau ne tik vadovėlius, profesoriau. - Nusišypsojo penktakursė. Ji nemažai domėjosi magijos pasauliu ir tikrai daug ką žino. Mokyklos biblioteka yra puikus dalykas. Jei ne ji tikrai nebūčiau "vunderkindė" šyptelėjo šviesiaplaukė ir įsiklausė į mokytojo žodžius. Praktika? Šaunu. Ką gi nulipdyt, hm? galvojo mergina ir nejučia nupiešė ant šalia buvusio pergamento lapelio katę. Pastebėjo, kad ją nupiešė tik po kurio laiko. Bravo, pasąmonė už mane viską išsprendė. Pasiėmusi molio gabalą pradėjo darbą.
-
Morgana greitai iškėlė kumštį iš džiaugsmo vien dėl to, kad pelnė taip reikiamus taškus Klastūnynui. Pati sau šypsodamasi ji lėtai nuleido ranką ir įsiklausė į tai ką reiks padaryti per praktinę užduotį. „Pff. Lengva kaip niekada.“- raudonplaukė pagalvojo ir nužvelgė molio gabalą. Ji jau žinojo ką lipdys. Tai bus gyvatė. Klastuolė greitai čiupo į rankas molį ir pradėjo lipdyti, vis dėl to norėjosi viską padaryti pirmai, kad vėliau galėtų laisvai praleisti laiką stebėdama kaip sekasi, arba nesiseka kitiems.
Mergiotė prikando lūpą bandydama padaryti tam tikrus raštus, bet kai neišėjo susinervinusi vėl viską sulipdė į krūvą. Po kelių akimirkų ji jau buvo susikaupusi, rimtai juokingu veidu ir iškišusi liežuvį lipdė gyvatę.
-
Elena supratusi jog blogai atsakė į klausimą, nenusiminė, juk ji neprivalo visko žinoti. Vos išgirdusi Profesoriaus pasakytą praktinę dalį, Grifė išsišiepė ir patogiai atsisėdo. Tik moliui ir kepimo folijai atsiradus ant stalo, Elena pradėjo galvoti ką ji gali lipdyti. Grifė ilgai neužsigalvojo ir neusprendė nulipdyti savo mėgstamiausią gyvųną - vilką. Paėmusi į rankas sunkų molį, Grifė pradėjo lipdyti kojas. Tik prisiminus Profesoriaus žodžius, kurie buvo jog nelipdytumieme plonų kojų, Brunetei teko perdaryti viską iš naujo. Nulipdžiusi normalias keturias kojas, Grifiukė jau lipdė vilko kūną. Netrukus ji lipdė galvą. Galvą Elena lipdė atsargiai ir kruopščiai. Tik baigusi, Elena pasiėmė savo išlipdytą vilką ir laikė taip, kad geriau apžiūrėtų. Supratusi jog vilkas kaip vilkas, Brunetė pasiėmė kepimo popierių ir apvyniojo savo darbelį. Baigusi ji pakėlė molinį vilką ir pasiėmusi savo lazdelę, dūrė ten, kur maždaug turi būti širdis. Padėjusi vilką vėl ant stalo, Grifiukė susikaupė.
-Finikso,- lėtai ištarė Elena.
-
Išklausius profesoriaus atsakymo, klastuole atsiduso. Kiek nejauku pasidarė, kad blogus atsakymus sako ir, kai ne pirmą kartą taip. Tiesiog pikta.. Kiek jau galima taip. Emi užsinorėjo tiesiog išeiti iš klasės, bet ji užsidarė savyje ir ramiai klausė ką sakė profesorius.
Išklausus profesorių, ją labiau sunervino praktinė dalis. Klastuolė negalėjo pakęst daryti visokius "rankdarbius", o tuo labiau kažką lipdyti iš molio. Nesąmonė.. Nesąmonė.. Nesąmonė.. Nenoriu tai daryti. Nekenčiu to tiesiog. O dar kažką lipdyti. Man tai niekada nesisekė, o dar kažką blogai padaryti, tiesiog nenoriu.
Visgi kaprizai klastuolės nieko nepakeis, ir ji turėjo eiti daryti tą darbą. Visgi fantaziją Emillia turėjo gan gerą, todėl ji užsinorėjo sukurti kažko, kas dar neegzistuoja. Kokį nors padarą kurio dar nėra. Ar tai koks nors katinas su sparnais ar ten paukštis su dviem galvom. Klastuolė leido sau truputėli pafantazuot, kol pradės darbą, nors vistiek žinojo, kad jai niekas nepavyks ir pridarys sau gėdos su savo blogiausiai padarytais darbais.
-
Daniela, išgirdusi užduotį, pirmą syk pamokoje nusišypsojo. Nors jos kerėjimai pavykdavo ne iš pirmo karto, bet su moliu ir keramika ji turėjo be galo daug praktikos - jos mama manė, kad figūrų lipdymas padeda ugdyti gyvūnų anatomijos, motorikos įgūdžius, tad nuo mažens mergina išlipdydavo sunkiausias figūras. Nors, tiesą sakant, man lipdymas ir nebuvo labai mėgstamas dalykas....
Gavusi molio ir vandens dubenėlį, Klastūnyno globotinė ėmė minkyti jį, kartu svarstydama, ką galėtų padaryti. Jeigu įkvėpsiu gyvybę, reikėtų ko nors lankstaus ir to, kas man patinka - aš tikrai tą figūrėlę pasiliksiu, - mąstė antrakursė, kuriai staiga toptelėjo driežas. Tai buvo vienas mėgstamiausių Danielos gyvūnų, tačiau... Ar jo uodega ir kojos ne per plonos? - suabejojo Kravitz. Ji staiga prisiminė, kad viena geriausių jos draugių, jau baigusi Hogvarstą, būtų darius miniatiūrinį drambliuką, tačiau tokia mintis Klastuolės neviliojo. Okei, driežas per plonas, drambio išvis nenoriu... Gyva molinė žuvis čia nugaištų... Kodėl aš galvoju vien apie gyvūnus? - dar paklausė savęs Daniela ir iškart prisiminė vieną mėgstamiausių magiškų būtybių - kentaurą.
Daniela nedvejodama pradėjo lipdyti atskiras dalis.
-
Atėjusi į kerėjimo pamoką Emilija Sofija švelniai nustebo. Viskas jai buvo įdomu, o klausimų turėjo begales! Gavę pirmąją užduotį mokiniai lipdė figūrėles irbandė ištarti ką tik išmoktą naująjį burtažodį. Ilgai stebėjusi kitų darbą Emilija Sofija trumpam atsivertė Kerų vadovėlį. Atsiversti jį vertė ne vien smalsumas, bet ir noras labiau įsigilinti į burtažodį, mat atėjo pavėlavusi ir spėjo teišgirsti profesoriaus pasakomą užduotį. Paskaičiusi Emilija Sofija ilgai stebėjo prieš ją padėtą molio gabalėlį ir suko sako mažą pirmakursės galvelę, ką gi čia nulipdžius...
Pirmoji į galvą šovusi mintis - knyga. mergaitė dievino skaitymą, tačiau jai atrodė, kad visgi nulipdyta knyga netiks. Sukdama savo mažą galvelę mergaitė nusprendė lipdyti triušį. Atsargiai imdama molio gabalėlius ir kurdama savo padarėlį Emilija Sofija pradėjo savo pirmąjį kerų pamokoje gautą darbą...
-
Emilija Sofija nuo pat vaikystės mėgo lipdyti, todėl iš molio sukurti mažą triušiuką jai buvo niekų darbas. Nulipdžiusi mergaitė, kaip ir liepė profesorius Oberonas, apvyniojo ją kepimo popieriumi. Tačiau ją kur kas labiau už viską gąsdino paimti lazdelę, bakstelti į tą vietą, kur turėtų būti širdelė, ir pamėginti ištarti ką tik išmoktą burtažodį, kuris turėtų įkvėpti gyvybę jos mažajam kūriniui. Mergaitė net užsimerkusi galvoje kartojo burtažodį ir įtikinėjo save, kad net jeigu ir iš pirmo karto jai nepavyks, tai bus nieko tokio. Ji dar tik pirmakursė ir dar tik mokosi. Vėl užsimerkusi ir rimtai susikaupusi Emilija Sofija lėtai ir tvirtai ištarė: Finikso
Ir nors pirmą kartą figūrėlei nieko nenutiko, mergaitė nepasidavė ir tarė burtažodį dar kartą, tik su didesniu pasitikėjimu savimi ir dar didesniu susikaupimu.
Ir...
Jai pavyko! Mergaitė tai apstulbo ir nudžiugo, o su tuo - kartu ir pirmosios džiaugsmo ašaros nuriedėjo jos skruostais. Kol niekas nespėjo pamatyti ašarų ir jų paliktų takelių ant veido, Emilija Sofija jas nusišluostė apsiausto rankove ir su neblėstančia šypsena žiūrėjo į ant stalo tupintį ir galvą kraipantį triušiuką.
-
Kaip nekeista Grifiukei nepavyko iš pirmo karto.
-Finikso,- vėl garsiai ir aiškai ištarė Brunetė. Tačiau jos molinis vilkas nė krust. Pakėlusi savo vilką, Elena pradėjo jį apžiūrinėti. Tačiau pamačiusi jog jos vilkas turi visas kūno dalis ir tikrai atrodo kaip tikras vilkas, vėl padėjo jį ant stalo. Susikaupusi ir tvirtai suėmusi savo lazdelę, Elena vėl ištarė burtažodį. Grifiukė truputį susinervavo, pamačiusi jog vėl nepavyko. Pasižiūrėjusi į kitus mokinius, pamatė, jog kaikurių figūrėlės jau juda. Suraukusi antakius Elenos žvilgsnis vėl atsidūrė prie jos vilko.
-Finikso!- vėl ištarė Brunetė ir pradėjo kratyti savo lazdelę. Bet... Vėl nieko neatsitiko. Kas su mano vilku blogai? pagalvojo Grifiukė ir vėl pasiėmė savo molinį vilkiuką į rankas. Įsmeigusi akis ji vėl apžiūrinėjo savo darbelį.
-Kas tau negerai?- nei per tyliai, nei per garsiai ištarė Elena. Padėjusi jį vėl ant stalo, raudonakė pasiėmė savo lazdelę ir vėl pradėjo ja mojuoti.
-Finikso!-vėl ištarė Grifė, bet kaip nekeista figūrėlė nesujudėjo. Elena kartojo burtažodį daugybę kartų, tačiau jai nieko neišėjo. Galiausiai netekusi kantrybės ji pasiėmė į rankas savo vilką ir nuėjo prie Profesoriaus.
-Profesoriau, man niekas neišeina. Tariau šį burtažodį daugybę kartų, tačiau nieko. Buvau ir susikaupusi ir tikrai aiškiai tariau, tačiau vistiek neišeina. Štai, žiūrėkit,- Brunetė padėjo savo vilkiuką ant Profesoriaus stalo ir pasiėmusi lazdelę susikaupė,- Finikso!- ištarė ir sumojavo lazdele Grifė. Staiga jos vilko uodega sujudėjo. Elena išplėstomis akimis žiūrėjo į savo vilką. Netrukus molinis vilkas pradėjo judinti galvą ir kojas.
-Man atrodo man reikėjo prieiti tik prie jūsų,- nusijuokė Grifė ir toliau žiūrėjo į savo judantį vilką.
-
Po penkiolikos minučių kentauras buvo baigtas. Maždaug dešimties centimetrų aukščio, molinio kentauro plaukai tarsi plaikstėsi vėjyje, atrodė, kad jis bėgtų. Daniela apžiūrėjo savo kūrinį, įsitikindama, kad kojos ne per plonos, o galva - ne per stambi. Ji prisiminė, ką sakė profesorius - apvynioti kepimo popieriumi. Kažin kodėl? Klastuolė pasiėmė netoli buvusio popieriaus ir pradėjo atsargiai vynioti figūrėlę, kiekvieną popieriaus lakštą prispausdama prie kiekvieno įdubimo. Šis darbas užtruko dar ilgiau, tačiau galiausiai baigėsi ir Daniela ne pati nustebo, kaip gerai pavyko. Aišku, aš galėjau pasinaudoti burtais... - nereikalingą popierių nustumdama į šoną pagalvojo mokinė, bet būčiau viską tik sugadinus.
Klastūnyno globotinė pasiėmė lazdelę ir pasibandė judesį, burtažodį tardama mintyse. Tada - ir iš tikro, darydama lygiai taip pat, kaip profesorius ir sakė, tačiau, aišku, nieko neįvyko. Kaip įmanoma viską padaryti iš pirmo karto? - bejėgiškai apsidairė Kravitz ir giliai įkvėpusi pabandė dar kartą. Vėl nieko. Ar jūs rimtai??
Darsykį ištarusi burtažodį niekas nepasikeitė, ir Daniela jau ruošėsi užversti akis {ką ji stengėsi labai riboti, nes pastebėj, kad daug draugų nesusirasi taip darydama}, kai kentauro galva krustelėjo. Jis pasisuko į Danielą, kanopomis trypdamas stalą. Negalėdama patikėti antrakursė pradėjo stebėti šį keistai mažą būtybę, karingai apžvelgiančią visus mokinius.
-
Išgirdusi užduotį Elridė labai apsidžiaugė. Kaip šaunu! Juk toks darbas labai įdomus... Heh... Nors gerai pagalvojus atsakymas kurį šoviau buvo tikrai juokingas... Tikrai... Bežiūrėdama į molio gabalą ji ėmė svarstyti, ką jai nulipdyti. Kurį laiką paspoksojusi mergaitė čiupo molio gabalą ir ėmė jį minkit. Padarysiu tave stipriu kariu! Taip, stipriausiu kariu! Bet uch... Jausmas tikrai keistas... Elridei pabaigus ji žiūrėjo į mažą molio statulėlę. Statula turėjo grubius, bet gan didelius sparnus, lazdą rankose ir juokingą šypseną. Visai gražiai gavosi... Gaila, kad negalima nudažyti... Nors... Reikėtų patobulinti aprangą... Ir gal pastorinti rankas, nenoriu, kad netyčia sutrupėtų... Patobulinusi statulėlę ji dar kartelį šyptelėjo. Heh, šypsotis tikrai mėgstu... Statulėlė irgi. Įsižiūrėjusi į savo nulipdytą statulą mergaitė nejučia dar labiau išsišiepė. Ta statula buvo jos išsivaizduojamas angelas sargas, o dabar ji galės jį paversti gyvu. Elridė naiviai šypsojosi ir tikėjosi, kad ši statulėlė apgins ją nuo sunkių užduočių. Apgins, nes ji šiek tiek, ne, ne šiek tiek... Ji labai bijojo jų. Profesoriai sugalvoja įdomias užduotis, tačiau mergaitei jos tampa didžiuliu iššūkiu. Mano angelas teiks man drąsos...
-
Klastuolė pradėjo darbą. Po truputį lipdė nedidelę katę ir stengėsi padaryti jos "dalis" ne plonas, kad šios nelūžtų. Taip pat stengėsi padaryti katę kuo tikroviškesnę. Galiausiai gavosi katė šiek tiek panaši į rusų mėlynąją, nors turbūt labiau priminė paprastą katę, kuri neturi veislės. Mintyse šmėstelėjo prisiminimo fragmentas.
----
5 - metė mergaitė atsitempė į vaikų namus nedidukę katę iš lauko. Skubėdama ėjo link prižiūrėtojos - tetos Anne - kabineto.
- Teta, teta. - Vos neįgriūdama į kabinetą įėjo mergaičiukė. - Radau katę! Ar galima ją pasilikti? Ar galima?
- Ne, mažoji, kiti vaikai jai gali padaryti bloga. Tačiau jeigu nori galiu ją pasirūpinti. Galėsi ją lankyti kada panorėsi.
- Ačiū, teta. - Nusišypsojusi atidavė katę moteriškei ir nubėgo į savo kambarį.
----
Geri laikai buvo tarė ir grįžusi į realybę tęsė savo darbą. Galiausiai baigusi ir "įpakavusi" savo darbą į kepimo popierių pradėjo burti. -Finikso. - Mostelėjo lazdelę ir dūrė į reikiamą vietą. Tuoj jau išpakavo katę, kuri metėsi merginos link ir įsirangė jai ant kelių. Tikra katė šyptelėjo. Savo darbą ji padarė.
-
Išsitraukusi lazdelę ji dar kartą apžiūrėjo statulėlę. Na, ką... Verčiam gyvu padariuku... Ai!.. Vos nepamiršau. Prisiminusi, kad statulėlę reikia apvynioti kepimo popieriumi ji jį pasičiupo ir žiūrėjo į statulą. Elridė neįsivaizdavo kaip apvynioti nepažeidus statulėlės. Atsargiai vyniojo visaip plėšydama popierių su didžiulėm pastangom nepažeisti angelo. Pagaliau jai pavyko pilnai apvynioti ir dabar pasiėmusi burtų lazdelę giliai įkvėpė. Besti į vietą, kur turėtų būti širdis... O... Kas jei įbedu į ranką? Che. Suspaudusi burtų lazdelę ji įbedė ja į Angelo krutinę ir ramiu balsu ištarė:
-Finikso-Elridei ištarus burtažodį tuo metu nieko neįvyko, nebuvo nei liepsnelės, nei staigaus molinio padarėlio judesio. Atsargiai pabandžiusi nuimti popierių ji pastebėjo, kad jame kažkas visgi juda. Jai viską nuėmus angeliukas paskrido arčiau jos. Mergaitė tik tada pamatė, kad kurdama suknelę nepadarė jam kojų. Ech... Na, bet jis gali skraidyt... Bent tai, heh...
-
Mokiniai pradėjo dirbti, tiksliau paėmė į rankas molio gabalus ir pradėjo jį minkyti ir formuoti figūras. Profesorius atsistojo ir, pasitaisęs savo juodas garbanas ir gėlytes, pasiglostė savo barzdą, kuris buvo pasipuošusi tamsiais ir šiurkščiais šeriais. Žengė porą žingsnių nuo savo stalo, norėdamas sužinoti, ką jo mokiniai sumąstė nulipdyti. Pirma priėjo prie panelės Buterfield. Pastaroji sumanė lipdyti gyvatę, savo koledžo simbolį. Jis ilgai neužsibuvo ir patraukė tolyn. Panelė LoveGood darbavosi ties vilku, kai tuo tarpu Daniela Kravitz minkė molį į Kentauro kūno dalis. Panelė Skridlaitė lipdė triušį, Endlercat - karį, o Maria Blackwood darė paprastą katę. Oberonas tyliai prislinko prie Endlercat ir sušnabždėjo:
-Išduosiu paslaptį, tik tu ir Daniela darote ne gyvūną. Labai smagu tai matyti, kad nevaržote savo vaizduotės.
Tą patį jis pašnibždėjo ir Danielai. Tada jis išsitiesė, pasitaisė drabužius ir grįžo prie savo profesoriaus stalo, kuris buvo apkrautas keliais tuzinais lapų, popierėlių, knygų ir rašiklių. Netikėtai prie jo priėjo panelė LoveGood ir prasitarė, kad jai nesiseka su kerais. Oberonas į ją įdėmiai pažvelgė ir paprašė tai pademostruoti. Mergina taip ir padarė. Ir spėkite, kas atsitiko. Jai pavyko, nes molinis vilkiukas pakilo ir pradėjo vizginti uodegėlę.
-Matai, kaip lengva. Tikriausiai tikrai ši vieta prie stalo yra savaip stebuklinga, - pasakęs, lengvai šyptelėjo.
Praėjo kelios minutės ir Oberonas žvilgtelėjo į laikrodį. O Dieve, visai praradau laiko nuovoką. Iki pamokos galo liko tik kelios minutės. Kerėjimo profesorius taip staigiai šoktelėjo iš savo vietos, kad net jo augintinė Ūdra, gulinti šalia jo kojų, suvirpėjo ir, staigiai atsimerkusi, pažvelgė į Tanserį.
-Dėmesio mokiniai. Pamokos laikas jau išseko. Tikiuosi patiko dirbti šioje pamokoje ir tikiuosi esate patenkinti naujai išmoktu burtažodžiu. Jei turite kokių nors klausimų, ateikite į mano kabinetą, bet kuriuo paros metu. Tikiuosi, kad rasite mane bėdai prispyrus. Taigi susitvarkykite savo darbo vietas ir galite palikti kabinetą.