Hogvartsas.LT
Archyvas => Konkursų archyvas => Archyvas => Kvidičo archyvas => Temą pradėjo: Rosemarie Mortimer Spalio 13, 2017, 09:09:08 pm
-
Šeštadienio rytas išaušo apniukęs. Apsunkę, tarsi iš geležies išlieti debesys apsiautė visą dangų iki pat horizonto, nepalikdami nė menkiausios properšos, nė menkiausios vilties praslysti gležniems saulės spinduliams. Buvo pati vasario mėnesio pradžia, tad tie spinduliai, kurie šiuo metu atsimušė į debesis it į kokį skydą, buvo iš tiesų trapūs. Tarytum pats ploniausias porcelianas, galintis sudužti tiesiai priešais akis net nuo menkiausio kvėptelėjimo. Šiaip ar taip, šio keisto, užburiančio reginio joks mirtingasis negalėjo matyti – jį vis dar kruopščiai slėpė debesų gaubtas, be viso to, dar drebiantis žemėn šlapias, dideles it dribsniai snaiges. Šios nugulė pilies apylinkes nelygu plonas paklotas, tačiau vos kam nors prilietus ar užmynus, tuojau pat imdavo tirpti bei virsti pavandenijusia košele. Ji vis slydo po batų padais mėgindama nokautuoti ją užmynusių kojų savininką (galbūt nevisai sąžiningai, bet tai juk gamta – jai jokios taisyklės negalioja), o vos tam įvykus, skubėdavo slėpti šios šunybės įrodymų po nauju tirpaus sniego sluoksneliu. Vėjas, nors tikrai nebuvo smarkus, tačiau, nepaisant to, neatrodė ir itin draugiškas. Galbūt dėl šalčio ir nemenkos šlapdribos, o ypač dėl orą persmelkusios drėgmės, net tie menki prisilietimai prie neapsaugotų odos lopinėlių rodėsi tarsi slystantys peilio ašmenys. Na, galbūt iš tiesų vienas kitam už apykaklių peilių šokį nemačiomis šoko šią dieną susigrumti besiruošiančių komandų dalyviai bei sirgaliai, tačiau vis tiek reikia tikėtis, jog jie nepamiršo savo pašiltintų apsiaustų bei per Kalėdas gautų megztukų.
Klastūnynas
Kapitonas: Maria Blackwood
Gaudytojas: Morgana Buterfield
Gynėjas: Anabetė Liz
Atmušėjas: Maria Blackwood
Puolėjai: Andromeda Žvyniuotoji, Daniela Kravitz
Švilpynė
Kapitonas: Igoris Lorijanas-Greywindas
Gaudytojas: Igoris Lorijanas-Greywindas
Gynėjas: Keitas Kolinsas
Atmušėjas: Alisa Faun
Puolėjai: Philemon Le Blanc, Frankas Stigleris
Jei teisėjas kauliuku išridena 1-3 akis, kritlis atitenka Švilpynei, 4-6 akis – Klastūnynui.
Kauliuko rezultatas: 6; žaidimą pradeda Klastūnynas, kritliui patekus į jų rankas.
-
Oras pasitaikė kaip niekad klaikus, vien Kvidičo uniforma vilkintį švilpynės komandos kapitoną pasitiko didžiulės, nei kiek negražios snaigės, dribdamos tiesiai ant jo rudų garbanų ir ištaršydamos sausus plaukus į visas puses. Igoriui buvo baisu pagalvoti kas bus, kai atsispyręs nūo žemės pakils į orą. Viena purvina snaigė tekštelėjo už apykaklės. Rimtai, lyg varna būtų apdergusi. nusipurtė septintakursis nužvelgdamas kitus keturis savo komandos narius. Šie atrodė ne ką geriau.
-Tikėkimės, šitoks oras mūsų naudai, tik pakilę pamėginkime apšilti apsukdami kelis greitus ratus. – išbėręs paskutinius patarimus, vilkolakis priėjo paspausti rankos penktakursei merginai, klastūnyno komandos kapitonei. Vos ši ceremonija baigėsi ir nuskardėjo magiškųjų gyvūnų priežiūros profesorės Mortimer švilpukas, vaikinas šovė į bjaurų dangų, grąsinantį apdergti visomis sukauptomis fabrikų išmetamosiomis dujomis.
Kaip buvo nutaręs greitomis aplėkė visus stulpus, tada pakilęs dar gerokai aukščiau nelyginant žaibas apskriejo stadioną: vieną kartą,
Du,
Tris...
Mažyčio zvimbiančio aukso kamuoliuko kol kas niekur nesimatė, nors pastarasis turėtų puikiai rastis tarp tokių darganų, o gal ir pats jau apdergtas iki pat sparnelių galiukų. nusivaipė mintyse abiturientas. Negalėjo pasigirti itin pakilia nuotaika, nors ir laimėjo praitas varžybas, o galvoje girdėjosi sirenos meilės daina, oras matyt bjaurojo ne tik išorę.
Apsukęs dar vieną ratą Igoris nusileido žemėliau, gal aukso šmaukštas ten slepiasi, nenorėdamas peršlapti galutinai? nedrąsiai pamintijo žvilgtelėdamas už trečiojo klastūnyno stulpo.
[Bandymas pastebėti Aukso šmaukštą; 6]
-
Šį rytą Alisa neramiai žvelgė pro langą. Oras kaip ir aną kartą buvo prastas, o dabar lyg dar ko nors trūktų iš dangaus krito didelės, šlapios snaigės. Atsibudusi anksti ryte ji vartė knygą pavadinimu "Kvidičo strategijos, patarimai ir kaip tapti geresniu žaidėju". Šiandieną jos laukė dar vienas neeilinis išbandymas - kvidičo rungtynės su Klastūnynu. Vis dar buvo šiek tiek likęs neišblėsęs džiaugsmas dėl praeito laimėjimo rungtynėse prieš Varno Nagą. Tačiau šiandien kita diena, kiti varžovai, kitoks oras ir nuotaika.
Mergina jau buvo pakilusi iš lovos ir sėdėjo ant savo lovos krašto stengdamasi įsiminti svarbius dalykus. Kadangi snigo mergina nusprendė persirengti kvidičo apranga tiktai palapinėje. Dabar ji užsivilko storą megztinį ir žiemines kelnes. Eidama pro duris pagriebė į vieną ranką savo šluotą ir į kitą paltą. Ant kupros užsimetė nedidelę kuprinėlę su svarbiausiais daiktais, įskaitant ir aprangą.
Nusileidusi į didžiąją salę mergina trumpam prisėdo prie pilno žmonių Švilpynės stalo ir sukrimto sumuštinį su rūkyta kiauliena bei išgėrė puodelį kavos. Valgyt ne itin norėjosi tačiau švilpė žinojo, kad iš kažko turi gauti energijos.
Prie durų mergina užsimetė savo rusvą paltą. Kadangi snigo ne taip jau ir stipriai ji nuėjo greitu žingsniu, o ne bėgo. Kai atsidūrė palapinėje jos batai jau buvo spėję sušlapti, o plaukuose tirpo kelios nedidutės snaigutės. Alisa paskubomis persirengė ir susirišo plaukus į arklio uodegą, mat praeitos rungtynės ją išmokė, kad kuodukas - ne pats geriausias pasirinkimas. Susikaupusi ir pasiruošusi su visa komanda ji išėjo į aikštę.
Žinoma buvo vėsu. Kvidičo apranga neprilygsta storam megztiniui kuriais buvo pasipuošę sirgaliai jau sėdintys ir laukiantys varžybų pradžios tribūnose. Kas skandavo įvarius šūkius, kas plojo, o kas tiesiog ramiai sėdėjo. Snigo šiek tiek mažiau negu prieš tai. Alisa mintyse pervertė viską ką žinojo apie kvidičą. Na, pradėkime...
Nuskambėjo švilpukas. Mergina jau buvo įsipatoginusi ant šluotos tad teko tik atsispirti. Lazdą ji laikė prispaudusi prie šluotus, kad tuo pačiu galėtų ir laikyti ją, ir šluotą. Mergina dabar jau skriejo ore. Ji po praeitų rungtynių jautėsi lyg koks velniukas į kiekvieną mėtantis muštukus ir besišypsantis šaltakraujiška šypsena. Alisa suprato, kad kaip kaip visada turi ieškoti muštuko. Muštukas praeitą kartą buvo labai įsiaudrinęs, tad jį buvo labai jau sunku sugauti. Ji tikėjosi, kad šį kartą jis bus kiek geresnis. Štai, šį kartą nebuvo jau taip ir sunku. Muštukas išdygo tolumoje jai prieš akis. Švilpė pagreitino šluotą taip priartėdama prie to kamuoliuko. Alisa apsižvalgė į ką galėtų pataikyti šį kartą. Ji netoliese pastebėjo Klastūnyno gaudytoją. Mergina apskaičiavusi skridimo kampą nusitaikė į priešininkę ir medine lazda tvojo per muštuką. Rudaakė nuleido lazdą ir stebėjo ar pavyks jos atmušimas.
[Atmušimas į Morganą: 4; 6]
-
Štai ir Morgana vėl šypsodamasi iš laimės ruošėsi antrosioms kvidičo varžyboms. Šį kartą plaukus ji susirišo į storą ir tvirtą kasą, tikėdamasi, kad sruogos ir vėl neištrūks. Užsivilkusi šiltą, žalią megztinį ir ant viršaus užsimetusi gana sunkų ir kiek drėgną apsiaustą, raudonplaukė švilpčiodama nuėjo iki kvidičo aikštės.
Oras pasitaikė dar klaikesnis nei praeitą kartą, tirštas sniegas žliugsėjo po žaliais kerzais it kokia manų košė, o milžiniškos snaigės krito ant jos ugninių plaukų taip dar labiau juos garbanodami. Pats dangus buvo papilkėjęs it kokie naminiai cepelinai ir nė nežadėjo parodyti jokio saulės spindulėlio. Mergiotė pasitvarkė odines puspirštinės ir pažvelgė į jau spėjusius paraudonuoti galiukus. Klastuolė papurtė galvą ir atrėmusi šluotą į akmeninę mokyklos sieną padarė kelis apšilimo pratimus, kad nereiktų staipytis kvidičo aikštėje.
Po apšilimo įžengusi į kvidičo aikštę išpūtė šiltus garus ir nužvelgusi Švilpynės komandos gaudytoją, Igorį, greitai pakilo viršun. „Varžybos nebus lengvos. Vis dėl to, rungtyniausiu net su pačiu vilkolakiu!“- pakiliai pagalvojo garbanė ir tada prikandusi lūpą pažvelgė žemyn į kitus komandos narius. Šie vis dar stypsojo apačioje, tarsi kažko laukdami, o po to visi pakilo. Švilpiai apskrido kelis ratus aplink.
Ugniaplaukė papurtė galvą ir nuskridusi į kitą stadiono galą sustojo vietoje. Vis dėl to dar nebuvo patenkinta savo stebėjimo pozicija, tai dar pakilo aukščiau ir pradėjo žvalgytis po visą stadioną. Vis dėl to šmaukštas negalėjo taip gerai pasislėpti, šį kartą jo nesaugojo jokie saulės spinduliai.
[Bando pastebėti šmaukštą:4 ]
-
Vos išlindus iš šiltos pilies, Andromeda pajuto kaip šaltukas užspaudžia ją. Mergaitė nepatenkinta sušniurkštė nosimi ir labiau įsisiautė į šiltą klastuolių apsiaustą. Pakėlusi tamsią galvą aukštyn mergaitė kiek sunerimo, nes milžiniškos ir šlapio snaigės iš dangaus krito vis tankiau ir tankiau. Rodės bus pūga, o tai tik dar labiau trukdys mesti kritlį į lankus. Klastuolė caktelėjo ir paspartino žingsnį per tirštą sniegą, kvidičo aikštės link. Ir vos į ją įžengus pamatė visus švilpių komandos narius ir kelis saviškius. Pasinaudojusi tokia proga ji mestelėjo šluotą ant žemės ir pramankštino rankas, kojas, kad nebūtų sustirusi į ragą.
Išgirdusi profesorė švilpuką ji stojo į eilę ir paspaudusi rankas kitos komandos puolėjams, priėjusi prie profesorės Mortimer paėmė kritlį. „Kritlis ir vėl mūsų rankose, tikiuosi, kad išliks per visas varžybas.“- susijaudinusi pagalvojo mergaitė ir šoktelėjusi ant šluotos šovė į viršų. Šaltas vėjas pradėjo kedenti juodus plaukus, lįsti po drabužiais ir it šaltomis adatėlemis skverbtis į kūną.
Vienoje rankoje laikydama kritlį ir nardydama tarp kitų žaidėjų. Kitą akimirką ji pamačiusi Danielą arčiau lankų, pamojavo kitai puolėjai ir metė kritlį jai.
[Kritlio perdavimas Danielai: 4; 5; 3; 2]
-
Frankas sus susitaršiusiais plaukais laukė kvidičo varžybų pradžios. Jis ir vėl buvo apsirengęs tą švilpynės spalvų žaidėjo uniformą, kuri jam neprilipo ir viskas. Tik išgirdęs Igorio, švilpynės komandos kapitono, balsą, jis pastebėjo, koks šiandien pakliuvo "puikus" oras rungtynėms. Tikriausiai Dievai tyčiojasi iš mūsų, kad kas kartą mums padaro tokią šunybę. Praeitas rungtynes - lietus, o dabar - sniegas. Tiesiog puiku. Chimeriška klausa išgirdęs teisėją įkvepiant orą ir ruošiantis sušvilpti švilpuką, Stigleris stryktelėjo ant savo šluotkočio ir šovė į stadioną. Tik jam pakilus nuo tvirto paviršiaus, žemės, teisėja sušvilpė švilpuką, kuris išskleidė šaižų garsą, kuris nelabai patiko jaunuoliui. Tvirtai sugniaužęs šluotą jis apsuko porą ratų ore, tikėdamasis pastebėti, kuris klastuolis pasičiups kritlį. Ilgai netruko laukti. Akies kampučio Frankas užmatė, kad kamuolį rankose nešėsi klastuolė, vardu Andromeda, jei švilpis nesuklydo. Šlaunys staigiai suspaudė šluotkotį ir pasuko jį kiton pusėn. Šluota nesnaudė ir iššovė, lyg kulka, link klastuolės. Snaigės skrido tiesiai jaunuoliui į veidą. Vos prisilietusios, jos iškart sušildavo ir ištirpdavo. Jos buvo tokios trapios ir pažeidžiamos, kad tik nuo prisilietimo mirdavo. Netikėtai klastuolė sviedė kamuolį kitai savo komamdos narei, bet į tą laiką, kol Andromeda ruošėsi perduoti kamuolį, Frankas jau tykojo jos perdavimo. Tik kritliui ištrūkus iš šiltų merginos gniaužtų, Frankas ištiesė rankas, ragindamas kamuolį įkristi jam tiesiai į rankas.
[Perėmimas perdavimo metu: 2; 5]
-
Tingiai pabudusi ir pasirąžiusi mergina atsisėdo ir sudrebėjo, nors ji buvo miegamajame tačiau net ir čia jautėsi žiemos šaltukas. Tai ją greičiau prabudino ir priminė gana svarbų įvykį - kvidičo rungtynes su Švilpynę. Švilpiai neabejotinai bus gan rimti varžovai. Juk ir ten yra vaikinų. O jos komandoje tik merginos.
- Ei, panelytės brangiosios. - Atsistojusi tarė. - Pabudome ir keliamės! Viens, du, trys Klastūnynas ne gaidys. Nagi netinginkim. Šiandien privalom laimėti rungtynes! - Nutempė nuo Anabetės ir Danielos antklodes. Kitos kiek pastebėjo jau kėlėsi. - Tikiuosi, kad šiandien labiau pasistengsit. - Tarė ir nuėjo ruoštis. Apsirengė kvidičo aprangą, megztinį ir apsiaustą. Džiaugėsi, kad teta visoms sumezgė megztinius. Užsimetusi apsiaustą nuėjo į Didžiąją salę. Po kurio laiko prisijungė ir kitos narės. Kai visos pavalgė, penktakursė atsistojo. - Greit prasidės rungtynės. - Nužingsniavo į stadioną. Čia jau stovėjo Švilpynės komanda. Paspaudusi ranką kapitonui Lorijanui-Greywindui ir išgirdusi jau antrą kartą teisėjaujančios Rosemarie švilpuką pakilo į dangų su kitomis. Kritlis atiteko klastuoliams. Sėkmės Andromeda, sėkmės Daniela, sėkmės Anabetė, sekmės Morgut palinkėjo visoms sėkmės mintimis ir pati šiek tiek jaudindamasi žvalgėsi muštuko. Reikia jį atmušti į Igorį. Visgi nei vieno muštuko dar nesimatė. Trumpam žvilgtelėjo į savo konkurentę - atmušėją Alisą Faun. Vos spėjo pastebėti savaime į ją skriejantį muštuką iš kitos pusės, tačiau pavyko jo išvengti. Papūtus gana žvarbiam vėjui penktakursė susiraukė. Buvo šalčiau negu ji manė. Šiokiam tokiam apšilimui paskraidė po aikštę ir žvalgėsi muštuko. Gaila, kad ankstesnio nesugalvojo pagauti. Blondinukė stabtelėjusi pažvelgė į aikštę. Kol kas ir klastuoliams ir švilpiams sekėsi vienodai. Mėlynakė labiau įsisiautė į megztinį. Jis deja mažai kuo padėjo, klastuolė šiek tiek drebėjo, ji nebuvo pratusi prie tokios žiemos. Kiek pamena, kuo aukščiau ore esi, tuo šalčiau. Deja, dabar neturėjo pasirinkimo - ji privalėjo būti aikštėje ir apginti draugus jei Alisa į juos atmuš muštuką. Dar kartą žvilgtelėjo į bendraamžę. Jei ji nebūtų varžovė, gal būtume geros draugės. Deja, pamatė kaip nuo Faun lekia muštukas į klastuolių gaudytoja. Vargšė Morgana tikrai nespės jo pastebėti. Pyktelėjusi, Blackwood visu greičiu pradėjo lėkti link Morganos ir muštuko Kad tu užliptum ant lego kaladėlių, Faun mintyse prakeikė švilpę ir padidino greitį. Ji turėjo, ne...ji privalėjo spėti atmušti muštuką! Šis lekia gan greit. Tikrai antrakursę numes nuo šluotos. Juk čia ne kokia kita Buterfield bendraamžė(Tonks), o visais 3 metais vyresnė mokinė muša. Dėl visą ko šūktelėjo Morganai. - Saugokis, muštukas! - Deja, Morgutė neišgirdo. Maria jau buvo viename lygyje su muštuku, tačiau jį reikia aplenkti. Nagi, Kometa, tu gali dar labiau pagreitėjo ir užstojusi bendrakoledžę bei tvirtai laikydama lazdą pabandė atmušti kamuoliuką.
[Atmušimas bet kur į aplinką nuo Morganos: 2; 3; 6]
-
RPG vertinimas
Gaudytojai
Morgana Buterfield: 10
Igoris Lorijanas-Greywindas: 10
Atmušėjai
Maria Blackwood: 9
Alisa Faun: 9
Puolėjai
Andromeda Žvyniuotoji: 9
Frankas Stigleris: 9
Kauliuko rezultatai
Igoris Lorijanas-Greywindas: 5
Alisa Faun: 6
Morgana Buterfield: 2
Andromeda Žvyniuotoji: 1
Frankas Stigleris: 5
Maria Blackwood: 3
Igoris Lorijanas-Greywindas nepastebi aukso šmaukšto.
Alisa Faun sėkmingai atmuša muštuką į Morganą Buterfield.
Morgana Buterfield nepastebi aukso šmaukšto.
Andromedai Žvyniuotajai nepavyksta perduoti kritlio.
Frankas Stigleris sėkmingai perima kritlį Andromedai Žvyniuotajai kaip tik bandant jį perduoti.
Maria Blackwood sėkmingai atmuša muštuką į aplinką nuo Morganos Buterfield.
Kvidičo rungtynės tęsiamos
Kritlis priklauso Frankui Stigleriui (Švilpynė).
Aikštėje lieka tik vienas muštukas.
Rezultatas: Klastūnynas 0 – 0 Švilpynė.
-
Susisupusi į minkštutį, tamsiai smaragdinio atspalvio megztinį su išsiuvinėtu Klastūnyno herbu, strazdanosė kiek apsimiegojusi rymojo kvidičo aikštėje šalimais trijų lankų, užimdama gana svarbią gynėjos poziciją. Kelios krištolinės snaigės bučiavo Betės skruostus, o šaltukas gnaibė rusvaplaukės nosikę. Prisiminusi kapitonės rytinius žadinimus, Anos kūnu perbėgo nemalonūs pagaugai. Nieko nėra baisiau už šiltutėlės antklodės nutraukimą šaltos žiemos rytą. - Mintijo safyrinių akių savininkė.
Keistai žvaliu žvilgsniu stebėdama prasidėjusį žaidimą, Liz skenavo kiekvieną priešininkų judesį, taip pat nepražiopsodama ir savosios komandos veiksmų. Nebyliai palinkėjo Morganai kantrybės ieškant vikriojo šmaukšto ir visoms kitoms kolegėms taip reikalingos sėkmytės. Pastebėjusi, jog Andromeda perdavinėja kritlį Danielai, penktakursė šyptelėjo. Galbūt mums pirmiems pasiseks įmušti kamuolį į švilpių lankus ir pelnyti dešimt taškų, - pozityviai mąstė Betukė, tačiau visas optimizmas dingo, kai kažkoks garbanotas berniūkštis iš Švilpynės, naglai atėmė kritlį priešais pat klastuolių nosis. Viena ranka laikydamasi slidaus šluotos koto, kita - pasitrynusi žydras akutes ir dar kartą nuskenavusi tą vaikinuką, Ana nežymiai išsižiojo iš nuostabos. Varžovų puolėjo pozicija atiteko ne kam kitam, o pačiam Frankui Stigleriui.
- Nagi, nagi ir ką mes čia turime, - burbtelėjo po nosimi ir valiūkiškai šyptelėjo brunetukė.
- Tik pabandyk įmest ir tu lavonas, - vyptelėjo tolėliau beskraidančiam garbaniui ir patogiau įsitaisiusi ant šluotos bei paskridusi arčiau lankų, akylai ėmė stebėti bachūriuko veiksmus.
[-]
-
Alisa susijaudinusi stebėjo skrendantį muštuką ir kai jau atrodė viskas puiku, iš kažkur išlindo kita atmušėja Maria ir sėkmingai atmušė muštuką nuo Morganos. Na, pirmas blynas visados būna prisvilęs... - pagalvojo Faun. Tačiau ji tikrai būtų pataikiusi į Klastūnyno gaudytoją, jei Blackwood nebūtų atmušusi.
Toliau iš dangaus lyg niekur nieko krito snaigės tuo pačiu atgaivindamos ir šaldydamos Alisos skruostus. Rudaplaukė karts nuo karto vis patrindavo rankas ir paplekšnodavo sau per žandus, kad geriau tekėtų kraujas, nes rodės tuoj jos veide jo nebeliks ir liks balta lyg kokia numirėlė.
Beskraidydama ir beiškodama muštuko švilpė vis nukreipdavo akis žemyn stebėti kaip vyksta žaidimas. Kol kas sekėsi vidutiniškai: Igoris dar lyg ir nepastebėjo aukso šmaukšto, o Frankas turėjo kritlį. Ji visus labai palaikė ir linkėjo didžiausios sėkmės, o ypač Igoriui kuris puikiai susitvarkė su tuo padykėliu per praeitas rungtynes.
Buvo toks jausmas lyg visi šiek tiek užsimiegoję ir ne itin žvalūs, taip pat ir vienintelė švilpė mergina šioje aikštėje tarp žaidėjų buvo ne pati žvaliausia. Galbūt kaltas slegiantis oras, per kurį tesinori gulėti įsisupus į minkštą dekį.
Alisa kaip ir visada netikėtai pastebėjo muštuką priekyje savęs. Ji pagreitino savo mylimąją šluotą ir lėkdama per gaivų orą siekė muštuko. Atrodo, šiandien net muštukas ramesnis. Atrodo... Kaip tik tai merginai pagalvojus muštukas pradėjo daryti zigzagus ore. Gal tu mintis moki skaityti? - galvojo mergina skrisdama dar greičiau link muštuko. Tačiau kaip ir visada muštukas nuo penkiolikmetės toli nepabėgo. Sugriebusi į rankas blokštą jį nužvelgė aikštę ir ieškojo savo taikinio: Andromedos Žvyniuotosios - vienos iš Klastūnyno gaudytojo. Pastebėjusi ją mergina priskrido prie muštuko ir lazda dėjo per muštuką nublokšdama jį link dar gana jaunos Klastūnyno puolėjos.
[Atmušimas į Andromedą: 3; 6]
-
Netikėtai į rankas įpuolė šiltas, iš pakietintos odos pagamintas kamuolys - kritlis. Frankas stipriai jį priglaudė prie krūtinės ir, spustelėjęs šluotą šlaunimis, šovė į dangų. Drėgnos snaigės sudirgusią švilpio veido odą nuo skutimosi peiliuko badė lyg tuzinas adatėlių. Netrukus galvoje išdygo juokingas atsiminimas, kai Stiglerių berniokas pirmą kartą bandė skustis.
Ankstyvą rytą jis iššoko iš savo šiltųjų patalų, apsivilko samanų spalvos marškinėlius ir ant pirštų galiukų patraukė link vonios kambario. Jis taip tyliai nutipeno, kad net nė vienas namiškis nesukrutėjo savo šiltose lovose. Atidaręs vonios kambarį, jis įlindo vidun bei užsirakino vonioje. Nuo skutimosi putų buteliuko tyliai nuėmė apsauginį dangtelį ir purkštelėjo šiek tiek sau į delną. Tada jomis padengė visą savo barzdą. Greitai nusiplovė rankas ir pasigriebė tėčio skutimosi peiliuką. Jį, su didelia baime, pridėjo prie savo veido ir jau ruošėsi tai padaryti, kai netikėtai kažkas pabandė atidaryti vonios duris. Frankas išsigando ir net nepajuto, kaip brūkštelėjo peiliuku per veidą. Iškart pajuto šiltą kraujo srovelę, tekančią kaklu.
-Frankas, ar tu vonioje? - pasigirdo šiltas mamos balsas.
-Aaaaaaš-šš, - virpančiu balsu tarė.
-Paskubėk, branguti.
Stigleris iškart padėjo skutimosi priemonę į vietą, nuo veido nusivalė skutimosi putas bei pažvelgė į veidrodį.
-Šūdas, - tyliai sušnabždėjo.
Pirštais nubraukė kraują nuo kaklo ir barzdos ir pažvelgė vėl į savo atvaizdą. Žaizda jau buvo sukrešėjusi, kad nustulbino jaunuolį.
-Kas čia per šposai?
Dar pakrapštė sukrešėjusią žaizdą ir po to išėjo iš vonios.
Netikėtai akimis užmatė savo komandos antrąjį puolėją ir prilėkė prie jo taip, kad net galėjo kvėpuoti jam į kaklą. Mestelėjo jam kritlį ir netikėtai išvydo pažįstamą siluetą. Anabetė?
[Perdavimas: 2; 4; 5; 6]
-
Philemon buvo tiesiog pavargęs. Po paskutinių rungtynių jis pasigavo didžiulę slogą, o galva buvo it prikimšta vatos, kuri dar buvo sumaišyta su stiklu, apipilta benzinu ir dar taip tyčia netyčia imta ir padegta. Na, švelniai tariant, ne itin malonūs jausmai plūdo švilpio kūną, o kur dar neišpasakytai didžiulis susierzinimas pabudus ryte, kuomet žinai, kad vėl reiks sėsti ant šluotos ir trinti mozolius ant sėdimosios. Nieko negalvokit, jam patiko kvidičas, patiko būti komandos dalimi, bet ar negalėtų šluotos kotas būti išmuštas minkšta ir puria pagalvėle, su visais reikalingais įdubimais ir įlinkiais? Va čia tai kaifas būtų.
Pakilęs į orą žaisti Philemon pirmas žaidimo minutes tingiai skraidė aplink, ieškodamas progos imti ir pulti, atimti kamuolį iš priešininkų.Akylai jūros bangos spalvos akimis spitrino į klastuolius, buvo bespaudžiąs šluotos "gazą" kada puolėjai vykdė perdavimą, bet šaunuolis komandos draugas Frankas buvo pirmesnis ir gudresnis. Šyptelėjo ir tyliai sumurmėjęs "šaunuolis", pasuko link Klastūnyno lankų ir davė signalą, kad yra pasiruošęs gaudyti kritlį; šlaunimis suspaudė šluotą, sukando dantis iš to susikaupimo, ir dar na, iš tų nutrintų vietų skausmo, kuris pernelyg greitai vėl atsirado, ir plačiai ištiesė rankas, gaudydamas kamuolį, nors to platumo nereikėjo, nes kitas vaikinas buvo itin arti, todėl sumažino tą rankų plotį ir tiesiog stengėsi neišsiploti ir gaudyti kritlį.
[Gaudymas 1;3;4;5]
-
Deja, bet auksinis parazitukas jį apvylė, nesislėpė ten, kur švilpis manė jį esant. Dar labiau susinervinęs nei prieš tai, pakilo aukštyn, ką ten pakilo, it kulka spriegė. Šaltis žnaibė skruostus, rudos garbanos apskritai jau buvo šlaputėlės bei nutįsusios, o galvon mušė tik viena mintis: Na kur gi ta aukso kruopelytė? Kur? kelias minutes tik suko ir suko ratus tarsi užsuktas, tik vėliau atsitokėjo, jog žiūri į nieką, skrenda ten, kur neša šluota. Kas čia dabar? Igori Lorijanai, susiimk! užriko pats ant savęs, juk jei taip ir toliau rodys savo emocijas, pražiopsos aukso šmaukštą Morganos Buterfield bei viso žaliųjų klano naudai. Abiturientas pamėgino susikaupti, pavyko ne iš karto. Pirmiausiai galvoje tarsi kas zvimbė, zvimbė zvimbė... Pala, o gal tai aukso šmaukštas? Gal jo sparneliai? kupinas didelių vilčių antgamtikas nulėkė zvimbimo garso link. Buvo tarsi aklas ir kurčias viskam: nieko negirdėjo, nieko nematė. Nei komentatoriaus balsas jį pasiekė, nei kritlio ar stulpų vaizdas, vaikinas nežinojo net pas ką dabar raudonasis kamuolys, nežinojo net to, ar neatlekia link jo koks priešininkų komandos pasiųstas muštukas. Viskas rodės nesvarbu, tik tas vienas vienintelis auksinis rutuliukas masino nelyginant aukso grūdelis norintį staiga pralobti. Vieną akimirką Igoriui pasidingojo, kad praregės tik tuomet, kai išvys šmaukštą, tataip užvaldė noras jį sučiupti. Zvimbimas ausyse darėsi nepakeliamas, lyg pats velnias ten būtų įsisukęs, akyse šokčiojo vien didžiulės, purvinos snaigės. Švilpis paragino šluotą spustelėdamas kojomis, kad lėktų dar greičiau link užsibrėžto tikslo. Panašiai veržėsi Ikaras į saulę. pamintijo vilkolakis, kad tik nenusviltų kaip anas. Kraujas smarkiai mušė į galvą, ar tik nebus pasigavęs kokios sezoninės temperatūros? Viena ranka laikydamas šluotkotį nusibraukė nuo akių šlapius plaukus ir sužiūro į mažytį taškelį, ten, tolumoje...
[bandymas pastebėti aukso šmaukštą;5]
-
Viena, tikrai didelė snaigė nutūpė raudonplaukei ant riestos nosies galiuko ir akimirksniu ištirpo taip priversdama šaltus šiurpuliukus nueiti kūnu. Kitą akimirką ji nusičiaudėjo. „Po galais, dabar pradėsiu čiaudėti kaip užsukta.“ - piktokai pagalvojo Klastuolių gaudytoja ir pasitrynė tįstančią nosį. Šaltas vėjas, vis lindo jai po rūbais, nesvarbu kaip ji susisuktų į apsiaustą, o snaigės vis krito jai už apykaklės. Atrodė, kad oras buvo specialiai nusiteikęs prieš mergiotę.
O tuo tarpu, kol ugniaplaukė žvalgėsi, ji nė nepastebėjo kaip iš Švilpių globotinės pusės atskrieja muštukas, grasindamas ją numušti. O tas velnio neštas ir pamestas daiktas, tikrai būtų ją numušęs ir kažin ar būtų pasibaigę tik keliomis gražiomis mėlynėmis, kaip praeitą kartą. Muštuką ji pastebėjo tik kelioms sekundėms prieš Marijai jį atmušant. Išplėtusi dideles žalsvas akis, kiek nustebusi ir išsigandusi ji be garso padėkojo penktakursei atmušėjai. Tada klastuolių globotinė kiek pasitraukė į šoną ir vėl pradėjo akimis naršyti po visą stadioną. „Per tą laiką, kol manęs vos nenumušė, galėjau praleisti auksinį skrajūną.“ - susijaudinusi galvojo garbanė ir vėl caktelėjo liežuviu.
Morgana prisimerkė ir vėl tyliai nusičiaudėjo. „Po galais, taip sėdėdama vietoje tikrai sustirsiu į ragą. Reiktų pajudėti, gal kur užmatysiu šmaukštą.“ - pasirąžydama pagalvojo Morgana ir tada suspaudusi šluotos kotą pradėjo skristi aplink. Priskridusi prie klastuolių tribūnų ji kiek susiraukė nuo didelio triukšmo sklindačio iš jų pusės, bet tada šyptelėjo. Jie ją palaikė ir tikėjosi, kad klastuoliai laimės. Raudonplaukė tikėjosi tai pat. Ji nusisuko nuo žaliosios minios ir pažvelgė tolyn į aikštės vidurį. Rodės, kad kažkas sušmėžavo.
[Bando pastebėti auksinį šmaukštą: 3]
-
Juodaplaukė jau džiūgavo, kad Daniela pagaus kritlį, tada įmuš į lankus. Be, po galais, kažkoks švilpiūkštis pagriebė jį tiesiai iš po nosies. Hogvartso mokinė net virė iš pykčio, betrūko tik to, kaip žiobariškuose filmukuose rodoma, kad garai iš ausų eina. Klastuolei buvo pikta, kad tas vaikis taip lengvai pagriebė kritlį, o Daniela rodos nė nesureagavo.
- Rupūs miltai! - iš pykčio šūktelėjo mergaitė ir trenkė su ranka per šluotą, šią kiek suskaudo, bet ji nesureagavo.- Tik ne šį kartą. Jūs neįmušit į mūsų lankus. Nepavyks!
Klastuolių puolėja net kone rūkdama nulėkė iki švilpių puolėjo, plaukai kaip pašėlę vagojo mergaitės veidą, todėl priskriejusi prie bernioko pažvelgė į jį. O vaikis atrodė keistai užsisvajojęs - šypsojosi ir žvelgė kažkur į tolį, todėl ji pagalvojo, kad galbūt nebloga proga atimti kritlį, bet tada nusprendė, kad palauks perdavimo. Juodaplaukė keliais metrais atsiliko nuo garbaniaus ir įdėmiai jį stebėjo. Šis akimirkai sustojo ir tada metė kritlį kitam jo komandos puolėjui. Klastuolė sukando lūpą, suraukė veidą ir akis, kad didelės snaigės ne taip tėkštųsi į veidą. Ir viena ranka stipriai spausdama šluotos kotą, o kitą tiesdama kritlio link. Lūpą sukando taip stipriai, kad atrodė perkąs ją pusiau, nors panašiai ir buvo.
[perėmimas perdavimo metu: 5, 3]
-
O taip! Atmušėja spėjo prilėkti prie muštuko ir atmušti jį į aplinką. Marija labai džiaugėsi, kad spėjo apginti Morganą. Dabar aikštėje beliko vienas muštukas. Ir mergina jau žino į ką taikysis. Frankas Stigleris. Švilpių puolėjas. Nukniaukęs iš klastuolių kritlį. Klastūnyno globotinė vėl pradėjo skraidyti po aikštę. Reikėjo rasti kitą muštuką ir greičiau, kol jo nesurado Faun. Neilgam stabtelėjo apžvelgti situaciją aikštėje. Kaip kapitonei jai labai rūpėjo kas dedasi ten. Ir...Iš pykčio ji jau būtų sulaužiusi šluotą. Frankas perduoda kritlį Philemonui, Andrė bando perimt, o Daniela Kad ją kur tą tinginę. Kodėl ji nieko nedaro?! Juk tarėmės! šviesiaplaukei buvo labai pikta, kad ne visi klastuoliai stengiasi. Blackwood jau norėjosi klykti, rėkti ir dingti iš aikštės. Ji vėl nusivylė savo komandos nariais, tiksliau vienu iš jų. Praeitą kartą nesistengė gynėja, o dabar puolėja "gaudo varnas". Tiesiog nuostabi diena! O dar tas šaltis, vėl privertė mėlynakę sudrebėti. Netikėtai mergina buvo šokiruota. Į jos rankas pateko paukštis. Neturėdama laiko juo pasirūpinti, Aurora burtais nuleido paukštį ant žemės. - Descendio. - Kai paukštis buvo ant pusiau smėlėtos, pusiau sniegu nuklotos žemės, klastuolė lengviau atsiduso. Ką jis išvis čia tokiu metu daro, hm? Visgi laiko apie tai galvoti nebuvo. Tvirčiau apžergusi šluotą, klastuolė pradėjo skraidyti po aikštę. Sunku buvo pastebėti muštuką, kuris tikrai gan greitai skraido. Tačiau ji jį pastebėjo. Visai šalia Alisos Faun. Bendraamžė varžovė vėl taikėsi į vieną iš klastuolių. Akimis susekė į ką būtent. Andromedą Žvyniuotąją. Reikia apginti pirmakursę. Ji tikrai nepastebės kamuolio, jai dabar svarbiau sugauti kritlį ir vėliau jį mesti į lankus. Šiek tiek įsibėgėjusi, penktakursė nėrė link Andromedos. Stengėsi skristi kuo greičiau. Ji tikėjo, kad spės ir išgelbės mažąją. Priskridusi prie Andromedos, paauglė pabandė atmušti muštuką atgal į varžovę. Na, Alisa, jeigu man pavyks, aš tau atkeršysiu.
[Atmušimas į Alisa nuo Andromedos: 1; 5 ]
-
RPG vertinimas
Gaudytojai
Morgana Buterfield: 10
Igoris Lorijanas-Greywindas: 9
Gynėjai
Anabetė Liz: 10
Atmušėjai
Maria Blackwood: 8
Alisa Faun: 9
Puolėjai
Andromeda Žvyniuotoji: 10
Frankas Stigleris: 6
Philemon Le Blanc: 10
Kauliuko rezultatai
Anabetė Liz: -
Alisa Faun: 4; 6
Frankas Stigleris: 3
Philemon Le Blanc: 6; 5
Igoris Lorijanas-Greywindas: 3
Morgana Buterfield: 6; 5
Andromeda Žvyniuotoji: 4; 2
Maria Blackwood: 4
Anabetė Liz neatlieka veiksmo.
Alisa Faun taikliai numuša muštuką Andromedos Žvyniuotosios link.
Frankui Stigleriui nepavyksta perduoti kritlio komandos draugui.
Philemon Le Blanc veiksmas anuliuotas dėl anksčiau nesėkmingai bandyto perduoti kritlio.
Igoris Lorijanas-Greywindas nepastebi aukso šmaukšto.
Morgana Buterfield nepastebi aukso šmaukšto.
Andromedai Žvyniuotajai nepavyksta perimti kritlio.
Maria Blackwood nepataiko į Andromedos Žvyniuotosios link paleistą muštuką.
Kvidičo rungtynės tęsiamos
Kritlis patenka į neutralią zoną. Jį pasiėmus Švilpynei, leidžiama iš karto mesti į lankus.
Abu muštukai aikštėje.
Rezultatas: Klastūnynas 0 – 0 Švilpynė.
-
Daniela gailėjosi, kad ankščiau nesusigaudė ką reikia daryti. Vis dėl to tai buvo pirmosios jos rungtynės, o ir ji pati bijojo pajudėt. Jos galvoje vyko visiška sumaištis, viena smegenų pusė kovojo dėl to, kad taip ir toliau stypsoti vietoje, o kita sakė, kad reikia ką nors daryti. Ir vis dėl to laimėjo pusė, kuri sakė, kad reikia ką nors daryti. Per tą laiką kol klastuolių puolėja stypsojo vietoje, ji pastebėjo, kad kritlis nieko nėra laikomas. Puiki progą jį pačiupti. Turbūt. tamsiaplaukė pagalvojo ir nieko nelaukusi puolė žemyn. Visai netrukus jos rankose atsirado šaltas ir šlapias nuo snaigių kritlis. Garbanė sustojo vietoje ir išplėtusi skirtingų spalvų akis žvalgėsi. Ji nė nesuprato ką reiktų daryti. Ar jį perduoti muštuko numuštai klastuolei, ar geriau pasilikti sau? Abejoju, kad dabar tinkamas metas perdavimui, tai turbūt bloga mintis susijaudinusi galvojo mergaičiukė. Nagi, apsispręsk tu! Klastūnyno globotinė kiek pyktelėjo ir tada pilnai nusprendusi, kad vis dėlto negali perduoti kritlio vargšei Andromedai, pradėjo skristi link varžovų lankų. Vienoje rankoje stipriai laikydama kritlį, o kita spausdama šluotos kotą, pradėjo skrieti link Švilpynės lankų. Aplenkusi kai kuriuos priešus ji toliau skriejo link lankų. Jau greitai bandys mesti į lankus, tačiau juos dar reikėtų pasiekti.
[-]
-
Gaila, šį kartą penktakursė muštuko atmušti nespėjo. Ji gailėjosi, kad turi nepakankamai greitą šluotą Būtinai reikės paprašyti tetos, kad gimtadienio progą padovanotų kokią "Nimbus 2000", "Nimbus 2001", o gal net kokią "Aureolę" arba "Žaibą". Manoji "Kometa" tikrai per lėta. atsiduso ir prilėkė prie Andromedos. - Kaip tu? Nesužeidė tavęs? Atleisk, kad nespėjau atmušti. - Užpuolė pirmakursę klausimais ir atsiprašymais. Visgi gailestį tuoj pakeitė pyktis. Kaip drįsta ta švilpė mušti su visa jėga į tokias jaunas mergaites. - Pasigailėsi, kad esi atmušėja, Alisa Faun. - Iškošė pro sukąstus dantis. Pastebėjo, kad atsigavo kita puolėja Daniela ir dabar kritlis vėl Klastūnyno. Bent tai gerai. Apžvelgusi aikštę, akimis surado muštuką. Į aikštę jau buvo spėjęs grįžti ir kitas muštukas. - Te prasideda mūsų žaidimas, brangioji Alisa. - Prefektė pradėjo vytis vieną iš muštukų. Dabar jai neberūpėjo šaltis, kuris stingdė merginą, mat apsiaustas sugebėjo atsisegti. Ji turėjo tikslą - tikslą atkeršyti švilpei ir ji tai padarys. Jeigu pataikys...Jeigu ji pataikys, artimiausiu metu niekas(tiksliau Alisa) netrenks tuo kamuoliu į jos komandos narius. Tada gal jiems labiau pasiseks ir pranašumas bus Klastūnyno pusėje.
[Atmušimas į Alisą Faun: 2; 4 ]
-
Andromeda tik akimirkai pasijautė tarsi laimėjusi kokią taurę, bet tada muštukas galingai rėžėsi į juodaplaukę puolėją. Klastuolė šūktelėjo iš skausmo ir nuskrido kelias dešimti metrų į šoną. Mergaitė net apsivertė aukštyn kojomis nuo tokio smūgio, bet sugebėjo išsilaikyti stipriai kojomis suspaudusi šluotos kotą.,,Po galais, kaip skauda. Sumauti švilpiai.'' - pagalvojo tamsiaplaukė. Taip ji pabuvojo kelias sekundes, o tada grįžo į įprastinę poziciją - atsivertė. Muštukas pataikė į jos nugarą, o šioji rodos net nutirpo. Mergaičiukė pastebėjo, kaip prie jos prilėkė Marija, Klastuolių atmušėja. Ji ją užpuolė klausimų kruša.
- Man viskas gerai, ačiū, kad klausi. Tiesą sakant, nesu tikra. Muštukas buvo stiprus ir trenkėsi į nugarą, bet vis dėl to, kol kas šioji tėra tik kiek nutirpusi.- truputį drebančiu balsu atsakė pirmakursė ir silpnai šyptelėjo blondinei.- Nereikia atsiprašinėti dėl tokio menkniekio. Geriau pamokyk Alisą.
Juodaplaukė silpnai nusijuokė pastebėjusi kaip penktakursė nurūko nuo jos. Tamsiaakė žvilgtelėjo kiton pusėn ir pamatė kaip Daniela, kita gaudytoja buvo kiek išsiblaškiusi. Jos rankose pūpsojo krilis, o ji sumišusi žvelgė tai į Andromedą, tai į rankose esantį kamuolį. Rodės, kad antrakursė nori jį perduoti Andromedai.,,Tikiuosi, kad ji to nedarys. Šiuo metu nesu pajėgi niekam...'' - liūdnokai pagalvojo mergiotė, ir vos matomai papurtė galvą, tikėdamasi, kad Daniela ją supras.
Kai mergaitė nuskrido švilpių lankų link, ji šyptelėjo ir giliai, bei kiek skausmingai įkvėpė.
[-]
-
Vėl.
Negi kartojasi tas pats scenarijus kaip su Varno Nago komanda pačiose pirmose rungtynėse? Negi vėl teks skrajoti tris ar keturis kartus ir ieškoti aukso šmaukšto?
Šūdas.
Igoris peržvelgė kvidičo aikštę. Taigi, auksinio parazito nematyti. Kaip smagu,- pašaipiai burbtelėjo jaunuolis mintyse, suspausdamas šluotą. Tačiau, kažkieno laimei, zvimbimas nenutilo, bet nelaimei, negarsėjo, nei silpnėjo. Igoris negalėjo suprasti- ar aukso šmaukštas čia pat, šalia jo, ar tolėliau, kur nors prie tribūnų? Prisumerkusios mėlynos akys nukrypo į Klastūnyno gaudytoją, kuri taip po gi dairėsi tojo šmaukšto. Švilpio vienas antakis klausiančiai pakilo.Nope. Ji irgi nežino. Lorijanas nusisuko. Kol kas nepaeis strategija kaip su Vanile. O vargeli...- ir su šia mintimi, stipriau suspausdamas kojomis šluotą, palengva nuskriejo link Švilpynės lankų. Igis vylėsi, kad gal taip pavyks pamatyti aukso šmaukštą.
Bet, anksčiau girdėtas zvimbimas nesuintesnsyvėjo, ir garbanius staigiai atlikęs posūkį, pakilo aukštyn. Matyt šovė Igoriui galvon kokia nors pasiuteliška mintis.
Snaigės smagiai tėškėsi ir tirpo ant jaunuolio veido, sujaukdamos gaudytojo mintis. Ar visgi gera jo mintis buvo? Nesuklys?
Jaunuolis privertė neatsisukti sau užnugaros, pasilenkė dar labiau, kad sumažintų vėjo pasipriešinimą. Kažkur apačioje prašvilpė muštukas. Kažkas kažkam išrėžė tikrai ne mielus žodžius, greičiau grasinantį perspėjimą.
Galiausiai Igoris nustojo greitai kilti ir pakibo viršum aikštės. Apačioje šėlo geltonai ir žaliai apsirengę sirgaliai, Moragana dairėsi aukso šmaukšto, į Alisą lėkė muštukas, kaip apkvaista Andromeda nuo smūgio...
Švilpis sunerimęs įsikibo į šluotą. Širdis iš azarto ir baimės pradėjo daužytis krūtinėje. Alisa..
Nežinia kaip septintakursis atsikvošėjo ir pradėjo ieškoti aukso šmaukšto. Bet tai dabar nesvarbu, svarbu tasai mažytis skrajūnas, sukeliantis tiek daug jausmų. Švilpynės gaudytojo mėlynai pilkos akys nukrypo į kvidičo aikštės vidurį, o vėliau ir į tribūnų puses.
Kur tasai šmaukštas?
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą; 6]
-
Mergiotė greitai pradėjo skristi į kitą kvidičo aikštės pusę, kur žybtelėjo auksinis rutuliukas. Ji jau tikėjosi, kad galbūt ten sutiks mažąjį skrajūną ir galės jį pagauti. Deja. Rodos šis paspruko tą pačią akimirką kai ugniaplaukė pajudėjo jo link. Ji manė, kad ir vėl bus tą pati nesąmonė kaip ir per praeitas varžybas - plavinės ratais aplink stadioną, lyg be tikslo, o šmaukštas sau laimingas tūnos kur nors. „Gal jo sparnai suledėjo ir jis kur nors nukritęs?“Rausvalūpė nusivylusi atsiduso ir tada nusivalė šlapias snaiges nuo plaukų. Klastuolė pakėlė strazdanotą ir kiek įraudusį nuo šalčio veidą į dangų ir pažvelgė į stebuklingai lėtai krentančias žvaigždes.„Jos tikrai yra užburtos. Tokių gražių snaigių niekada nesu mačiusi.“ - užsižiūrėjusi pagalvojo Morgana.
Kitą akimirką ji išgirdo kažką keistai švilpiant. Vienas iš muštukų, zigzagais artėjo raudonplaukės link. Ši greitai iškvėpė šiltus garus ir pakilo viršun. Muštukas pralėkė pro ją nė neprisilietęs.„Cha! Bus tau kėsintis į mane, padauža!“ - Morgana linksmai žvelgdama į tolyn nuskriejantį muštuką, pagalvojo. Neskaitant tikrai bjauraus oro ir tai, kad tas prakeiktas aukso šmaukštas vis nepasirodo jos akiratyje, Klastūnyno globotinė buvo gana pakilios nuotaikos. Ji nuleido galvą ir peržvelgė visą kvidičo aikštę. Staiga jos žalios akys kiek prasiplėtė pamačiusi, kokį stiprų smūgi gavo Andromeda, klastuolių puolėja. Mergaitei užvirė pyktis švilpiams. Rodės, kad jie geri mokiniai, bet kėsinasi į žymiai jaunesnius už save.
Morgana papurtė garbanotą galvą ir trumpam žvilgtelėjo į Igorį, tikėdamasi, kad jis irgi nepastebėjo šmaukšto. Nes jei tas vilkolakis būtų pastebėjęs, tą auksinį burbuliuką - Morganai tikrai nebūtų per geriausiai. Vis dėl to, dėkui Salazarui Klastuoliui, vis dėl to švilpis nepastebėjo šmaukšto. Igoris skrido kažkur aukštyn į debesis.„Kad tu ten sustirtum nuo šalčio.“ - ji kiek pašaipiai pagalvojo.„Nors, gal man irgi vertėtų pakilti aukštyn. Gal ten tikrai bus kur nors sustiręs šmaukštas. Visko gali būti.“ - šiek tiek sunerimusi mergaitė taipogi pradėjo kilti viršun. Vėjas vis dar šaldė jos šiltą kūną ir smaigstė ledines adatas žudikes jai į pilvą, nugarą, veidą. Pakilusi kiek aukščiau nei Igoris Lorijanas, ji sunerimusi žvilgtelėjo į vaikį ir supratusi, kad tas dar nieko nepastebėjo, lengviau atsikvėpė. Tada išplėtusi žalsvas akis pradėjo ieškoti šmaukšto.
[Bando pastebėti aukso šmaukštą:4]
-
Frankas net nepastebėjo, kaip jo perdavimas nuėjo šuniui ant uodegos. Visas dėmesys buvo nukreiptas į Anabetę. Ką ji čia veikia? Ji man nesakė, kad žais? Kokia ji pasikeitus, dar labiau išryškėjo jos gražieji veido bruožai. Taip norėčiau priliesti jos švelnų skruostą... Netikėtai iš apmąstymų ji ištraukė šaižus žaidėjo šauksmas ir šluotų zvimbimas. Žaidimas po nesėkmingo Franko perdavimo toliau tekėjo sena vaga, bet dabar kritlis buvo klastuolių rankose.
-Septyni pragarai, - sau nusikeikė švilpis. -Reikia atsiimti tą odos gabalą ir įmesti juos pro Klastunyno lankus.
Nieko nelaukęs, jis sugriebė už lazdos galo ir nugaravo visai kita puse nuo Anos. Kamuolys dabar buvo Danielos gniaužtuose. Mergina skriejo link Švilpynės lankų, bet Frankas lėkė lyg pametęs akis. Snaigės, aštrios lyg skustuvai, talžė Franko jautrų ir sudirgusį veidą, bet ir tai jam nerūpėjo. Kai jau buvo likęs tik sprindis iki merginos, jis staigiai nėrė žemyn ir, aplenkęs klastuolę, netikėtai šovė į viršų, ketindamas merginą išgąsdinti ir tuo pačiu metu nugvelbti kritlį. Stipri vėjo srovelė pūstelėjo ir švilpio šluota susvirduliavo, neleisdama jam atlikti šio manevro. Jis stipriai įsikando sau į lūpą ir net nepajuto šilto kraujo tekančio jo suskilinėjusia lūpa. Jis vėl pabandė atlikti tą patį manevrą ir vėl šovė į viršų iš po Danielos.
[Perėmimas iš rankų: 3]
-
Merginos paleistas muštukas lyg tiesiai į taikinį pataikė į Andromedą. Iš Švilpynės tribūnų pasigirdo džiaugsmingi šūkiai. Alisa nusišypsojo. Sakoma, kad trečias kartas nemeluoja, tačiau šiuo atveju antras irgi ne išimtis. Reikia tikėtis, kad trečias irgi nemeluos.
Švilpė vėl skrido ieškoti muštuko kurių dabar turėjo būti du. Kaip visada ji tuo pačiu ir žvalgėsi po aikštę. Alisa šiek tiek nuliūdo pamačiusi, kad kritlis priklausė Švilpynei, tačiau dabar vėl priklausė Klastūnynui. Ji kaip visada ne itin "pagavo kampą" kitų pozicijų veiksmuose.
Alisa vėl patrynė rankas. Šaltukas kando nosį ir skruostus. Plaukuose tirpo kelios baltutės snaigės. Plaukų galai nuo jų jau buvo drėgni ir pradėjo labai garbanotis. Dabar merginos plaukai priminė tokią senovišką šukuoseną.
Netikėtai prieš jos akis šmėstelėjo juodas kamuolys. Tai juk muštukas! - atpažino Alisa. Ji greitai nuskrido prie to netikėlio. Ji apsižvalgė beiškodama aikštėje savo kitos "aukos". Deja, jos aikštėje nesimatė. Mergina atsiduso ir kažkaip turėjo palūkėti nepaleisdama muštuko, tad ji tik skriejo vis stabčiodama, kad nepriskristų muštuko. Staiga šmėstelėjo žalia Klastūnyno apranga ir ugniniai plaukai. Alisa jau pagreitinusi šluotą priskrido prie muštuko ir pakėlusi lazdą nusitaikė jį Morganos Buterfield pusėn. Ji dar nebuvo spėjusi mušti lazda per muštuką kai staiga prieš akis pamatė į jos pusę atskrendantį kitą muštuką. Ji staigiai pasilenkė stengdamasi išvengti to muštuko.
[Muštuko išvengimas: 4; 6]
-
RPG vertinimas
Gaudytojai
Morgana Buterfield: 10
Igoris Lorijanas-Greywindas: 9
Atmušėjai
Maria Blackwood: 7
Alisa Faun: 8
Puolėjai
Andromeda Žvyniuotoji: 9
Daniela Kravitz: 7
Frankas Stigleris: 9
Kauliuko rezultatai
Daniela Kravitz: -
Maria Blackwood: 2
Andromeda Žvyniuotoji: -
Igoris Lorijanas-Greywindas: 2
Morgana Buterfield: 1; 2
Frankas Stigleris: 2; 3
Alisa Faun: 3; 1
Daniela Kravitz neatlieka veiksmų.
Maria Blackwood taikliai paleidžia muštuką į Alisą Faun.
Andromeda Žvyniuotoji neatlieka veiksmų.
Igoris Lorijanas-Greywindas nepastebi aukso šmaukšto.
Morgana Buterfield nepastebi aukso šmaukšto.
Frankas Stigleris sėkmingai nugvelbia kritlį tiesiai Danielai Kravitz iš rankų.
Alisai Faun nepavyksta išsilenkti Maria Blackwood pasiųsto muštuko.
Kvidičo rungtynės tęsiamos
Kritlis priklauso Frankui Stigleriui (Švilpynė).
Abu muštukai aikštėje.
Rezultatas: Klastūnynas 0 – 0 Švilpynė.
-
O taip! klastuolė norėjo šokinėti iš laimės, gaila buvo ore ir negalėjo. Ji atkeršijo už Morgutę ir Andrę. Metė muštuką į Faun iš visos jėgos ir jis pataikė. Penktakursė buvo labai laiminga. Artimiausiu metu Alisa greičiausia negalės pajudėti ir neapgins savo draugų. Ką gi, ką gi, ką gi pasitrynė delnais. Kita šviesiaplaukės auka - berniokas Stigleris. Šis kaip tik buvo nugvelbęs iš Danielos kritlį. Jeigu Roro pataikys į Franką, kritlis bus neutralioje zonoje. O jau tada... Jau tada jį pagriebs Andrė arba Daniela ir kamuolys vėl priklausys klastuoliams. Patenkinta savo planu chuliganu, Aurora apžvelgė kitus bendrakoledžius. Gaila, Morgutė dar nepastebėjo šmaukšto(Igoris irgi, tad bent tai gerai), o Andromeda atsigavo po muštuko. Reikalai negerėja, bet ačiū dievui neina blogyn. Visgi ilgai nedžiūgavo. Klastuolė pradėjo žvalgytis muštuko. Tačiau išgirdo ne ką kitą o sparnelių plasnojimą. Atsisuko. Dieve Šventas, šmaukštas visai šalia manęs.
- Morgana! - surėkė. - Jis čia! - Visgi šmaukštas atrodo išsigando garsaus mėlynakės balso ir nuskrido tolyn. Blondinukė atsiduso ir papurtė galvą. Negi jiems šiandien nepasiseks sugauti šmaukšto ir laimėti prieš Švilpynę. Negalvok apie nesėkmę. Turim... Privalom laimėti. Susirado muštuką ir priskridusi trenkė juo į Franką iš visos jėgos.
[Atmušimas į Franką Stiglerį: 5; 6 ]
-
Alisa nieko negalvodama tik pajautė milžinišką skausmą pilve. Ji su šluota nuo siaubingo smūgio nulėkė kelis metrus kairėn ir tik didžiulės laimės ir atsitiktinumo dėka mergina išsilaikė ant šluotos net apsivertusi žemyn galva. Netrukus nežinia ar dėl smūgio ar dėl baimės ją supykino. Pagaliau išdrįsusi atsimerkti penkiolikmetė savo nagus neaštrius nagus įspaudė į delną, nukreipdama skausmą kitur. Toks žaidimas, tokios taisyklės. Netrukus aštrus skausmas ir pykinimas šiek tiek atslėgo. Ji pataisė šluotos skridimo kryptį.
Sukaupusi visas jėgas mergina pradėjo skristi viena ranka užsiėmusi už šono, o kita laikydamasi už šluotos ir lazdos. Mergina toliau stengėsi žvalgytis muštuko. Po kelių minučių lengvo skraidymo merginai skausmas dar labiau sumažėjo ir dabar jau galėjo nesilaikyti už šono. Švilpė apžvelgė aikštę. Pamatė, kad dabar kritlis vėl priklauso Frankui ir džiaugsmingai nusišypsojo, tačiau deja Igoris dar nebuvo pastebėjęs aukso šmaukšto. Netrukus Alisa pamatė, kad į vaikino pusę skrenda muštukas.
Penktakursė padidino greitį nekreipdama dėmesio nei į skausmą, nei į orą. Tačiau vėl paaštrėjęs skausmas neleido jai toliau skristi ir beliko viską tik stebėti iš šalies.
[-]
-
Giliai kvėpuodama juodaplaukė išsitraukė burtų lazdelę iš apsiausto skverno. Ji nemanė, kad skausmas artimiausiu metu dings, o varžybos dar tik įpusėjo. Juodaplaukė turėjo pasinaudoti burtais, kad nors kiek pataisytų savo sveikatą, ir vos leisgyvę nugarą. Tyliai sumurmėjusi burtažodį, po kelių akimirkų ji pasijuto tarsi naujai gimusi. Nors, galbūt taip ir buvo. ,,Reikia susiimti. Tas švilpis Frankas ir vėl turi kritlį.“- ji kiek niršiai pagalvojo, bet tada išgirdo Marijos riksmą, pamatė auksinį šmaukštą šalia jos ir link blondinės lekiančią Morganą. Tamsiaakė nusišypsojo ir jos akys vėl nuslinko Marijos link. Penktakursė mergina kaip tik tuo atmušė muštuką Franko link. Ji pajuto kaip klastuolės antakiai pakyla viršun. Marija tikrai vikriai visus išmušinėja. ,,Jei švilpiams pasiseks, jie iš varžybų grįš tik su keliom mėlynėm, na o jei ne... Bus tikrai blogiau."- juodaplaukė tyliai sukikeno nuo tokių minčių.
Po kelių minučių ji pastebėjo, kad mergina kuri ją sužeidė bandė vytis muštuką skriejantį į Franką, bet po kiek laiko pasidavė ir sustojo. ,,Ha, taip tau ir reikia, Alisa."- pašaipiai nužvelgusi penktakursę, juodaplaukė pagalvojo.
[-]
-
Vis kartais žvilgtelėdama į Švilpynės gaudytoją, Morgana prikando lūpą. Vaikis nesirodė, kad dar kažką pastebėjo. O tai buvo labai gerai. Dabar ji stebėjo kaip žaidžia jos komanda ir priešininkai. Frankas vis dar turėjo krilį, bet Marija rodės, kad tėkš muštuką į jį. Andromeda, pasinaudojusi burtais matyt, kad atitaisė sužalojimus. ,,Taip bus geriau ir jai ir komandai. Šaunuolė." - pagalvojo raudonplaukė. Netrukus nė minutei, ji išgirdo, kaip kažkas šaukia jos vardą. Garbanė greitai pasuko galvą, šauksmo pusės link ir pamatė atmušėją blodinę. Marija mosikavo rankomis ir rodė į kažką šalia. Klastūnyni globotinė prisimerkė ir net išsižiojo iš nuostabos. Šalia penktakursės skrido aukso burbuliukas, na tiksliau jau skrido nuo jos. ,,Ačiū, tau Marija. Velniškai padėjai."- mintyse ugniaplaukė padėkojo ir tada nurūko šmaukšto pusėn. Rausvaplaukė jau buvo pasiilgusi to keisto jausmo, kai priešakyje matai velniškai greitai judančius auksinius spranelius, kai leki paskui skrajūną, bandydama jį pagauti.
Mergaitė ištiesė blyškų delną, kur pro juodas puspirštines matėsi tik paraudę pirštų galiukai. Rodės jau tuoj pasieks ir pačiups, bet nė nepajuto kaip į veidą išsitėškė tiršto sniego gniūžtė. Šaltas sniegas užtemdė visą vaizdą, pradėjo stingdyti veidą. Netoliese išgirdo kaip iš po tribūnų baubia švilpiai. Jau numanė, kad tai jie galėjo padaryti, tam, kad sutrukdytų pasiekti šmaukštą. Morgana pyktelėjusi greitai sustojo, nusibraukė sniegą nuo paraudusio nuo šalčio veido.
-Velniop jus!- ji sušuko geltonųjų armijai, baubiančiai tribūnose ir parodžiusi vidurinį pirštą nuskrido tolyn.
Ugniaplaukė lėtai skirsdama vis valėsi šaltą sniegą nuo veido, visaip jį trynė, bandė nors kiek įgauti šilumos, bet šioji rodos buvo skradžiai žemę prasmegus. Žaliaakė kiek prasisegė apsiaustą ir iš pakaklės išsitraukė tirpstančio sniego likučius. ,,Nuostabu..."- paniurusi pagalvojo. Morgana užvertė galvą aukštyn ir pažvelgė į Igorį Lorijaną, tada vėl pakilo iki panašaus aukščio. Vėl pradėjo viską stebėti iš pradžių.
[Bando pastebėti aukso šmaukštą:3]
-
Tvirti švilpio pirštai stipriai sugniaužė kritlio odos atraišėlę ir netikėtai trūktelėjo ją į save. Kritlis iš klastuolės rankų buvo lengvai ištrauktas, veiksmas puikiai pasiteisino ir nudžiugino Franką. Jis dar spėjo pažvelgti į Danielą ir nesuprato, ar tai ką jis išvydo jos veide buvo tiesa ar ne. Ar tos išplėstos akys buvo tikros ar tik Franko smegeninė taip viską sukomponavo. Staigia nusisukęs, jis priglaudė kritlį prie savo šiltos krūtinės ir, susibalansavęs ant šluotos, laisvąja ranka atgal mestelėjo savo juodąsias garbanas, kurios buvo sudrėkusios nuo baltųjų kūnėlių - snaigių. Jis net nežinojo, ar nuo garbanų teka ištirpusios snaigės, ar tai jau buvo jo sūrus prakaitas, kurį privertė išsiskirti šios rungtynės ir azartas, kurį jis patyrė, išlupęs odinį kamuolį iš klastuolės nosies. Snaigės ir toliau talžė jo jautrųjį veidą, o švilpio tamsiosios akys lakstė po pilkąjį stadioną. Šluotos jis nesustabdė, kaip tik ragino skristi greičiau, kad niekas jo nepastebėtų ir nenugvelbtų kamuolio, kaip jis nugvelbė jį iš klastuolės. Akys ieškojo tik vieno žmogaus - Philemon. Deja, jis jo niekur nepastebėjo. Kad jį septyni velniai nukankintų. Kur jis prapuolė? Stipriai spustelėjo šluotkotį ir jis, kaip išprotėjęs, šovė link klastuolių lankų. Netikėtai savo dirbtine, tobula klausa išgirdo keistą garsą ir atsigręžęs išvydo į jį lenkiantį muštuką, kuris taip ir troško sulaužyti kiekvieną Stiglerio stuburo slankstelį bei kaulelį. Jis greitai truktelėjo šluotą, ketindamas išvengti aštraus ir pavojingo sveikatai smūgio.
[Muštuko išvengimas: 1;6]
-
Rungtynės tebesitęsė, aplink vis tas pats sirgalių kaukimas. Dievaži, kaip devyni vilkai per pilnatį. pamintijo Igoris pakreipdamas šluotkotį kiek į viršų, jog pakiltų dar kelis centimetrus aukštyn. Pilkai mėlynos vaikino akys užfiksavo ugninę dėmę netoliese, tai klastūnyno gaudytoja šlaistėsi aplinkui. Suirzęs krestelėjo rudas šlapias garbanas ir movė kiton aikštės pusėn. Deja, kaip tik tuomet berods žaliųjų komandos atmušėja nusprendė ant visos aikštės paskelbti, kad pastebėjo aukso šmaukštą. Be galo didelė pagunda sugniaužė antgamtiko širdį, tačiau kitą akimirką nugalėjo principai, kelias sekundes vis dėlto pagavo save besijaučiant taip, kaip tąkart Emilijana Koukvorte, po uolų pastoge, tąkart, kai matė jos akyse kovą su prigimtimi. Tik švilpių gaudytojas dabar labiau kovojo su žmogiškąja prigimtimi, primityvia, apgaulinga, purvina...
Nuskriejo visai kiton aikštės pusėn,
Nereik -
Neseks.
O gal pats auksinis kamuolėlis pakeitęs kryptį atmaus čionai? Taip! nudžiugo gaudytojas, Kaip tik taip ir turėtų būti!
Pakibo ore, įsitempė it būtų vilko pavidale, besiruošiančiame užpulti priešininką, ir įsmeigęs akis į toly, sustingo.
Nuo šiol laukimas- pats geriausias jo draugas.
[Bandymas pastebėti aukšo šmaukštą;4]
-
RPG vertinimas
Gaudytojai
Morgana Buterfield: 10
Igoris Lorijanas-Greywindas: 9
Atmušėjai
Maria Blackwood: 8
Alisa Faun: 8
Puolėjai
Andromeda Žvyniuotoji: 8
Frankas Stigleris: 9
Kauliuko rezultatai
Maria Blackwood: 4
Alisa Faun: -
Andromeda Žvyniuotoji: -
Morgana Buterfield: 4; 5
Frankas Stigleris: 6; 1
Igoris Lorijanas-Greywindas: 2
Maria Blackwood netaikliai paleidžia muštuką į Franką Stiglerį.
Alisai Faun neatlieka veiksmų.
Andromeda Žvyniuotoji neatlieka veiksmų.
Morgana Buterfield nepastebi aukso šmaukšto.
Franko Stiglerio veiksmas anuliuojamas dėl anksčiau nesėkmingai jo link pasiųsto muštuko.
Igoris Lorijanas-Greywindas nepastebi aukso šmaukšto.
Kvidičo rungtynės tęsiamos
Kritlis priklauso Frankui Stigleriui (Švilpynė).
Abu muštukai aikštėje.
Rezultatas: Klastūnynas 0 – 0 Švilpynė.
Prasideda penktasis rungtynių ratas, kurio metu gaudytojai gali pasirinkti po du skaičius.
-
-Mėšlas!- šūktelėjo Andromeda, kai Marijos mušto muštuko, Frankas išvengė. Jei jis nebūtų jo pastebėjęs tikrai būtų pataikiusi!-Gerai, dabar laikas išaušo man.
Mergiotė patenkinta vyptelėjo ir pažvelgė į garbanių, skrendanti klastuolių lankų link. „Frankas negali mums įmušti kritlio. Na jau ne.“-pagalvojo juodaplaukė ir pasitrynusi kiek pašalusias rankas apkabino jomis šluotos kotą. Ji pajuto kaip šlapios snaigės iš dangau pradėjo dribti dar stipriau, lyg specialiai pakilo ir šiaurinis vėjas. Dėl vėjo snaigės kiek suledėjo ir skaudžiai kirto per plikas veido vietas. „Smagumėlis.“- sarkastiškai pagalvojo klastuolių globotinė ir tada prikandusi lūpą nulėkė Franko link.
Pirmakursė lėkė prieš vėją, kas lėtino jos greitį ir net kiek žeidė ją, kalbant apie suledijusias snaiges. Tačiau mergaitė nekreipė į tai dėmesio ir skrido kiek įmanydama greičiau, bet vis rodės, kad ji skrenda vietoje. Tarsi nė kiek nebūtų pajudėjusi, o Frankas kaip buvo kitame gale taip ir buvo. „Na jau ne. Skrisk tu greičiau, arkliuk mano.“- mintimis ji paragino „skraidantį žirgelį“ lėkti greičiau, o šis padarė taip kaip ir liepė šeimininkė.
Ji jau buvo netoli garbaniaus, iš juodaplaukės burnos vis veržėsi nelabai gražūs, bet tylūs žodeliai. Klastuolė papurtė galvą ir dar kartą paraginusi šluotą priskrido prie pat vaikio.
[Perėmimas iš rankų:4]
-
Alisa tik stebėjo kaip į Franką skrenda muštukas. Mergina labai apgailestavo, kad negalėjo jam padėti tačiau jos pagalbos ir neprireikė. Muštukas praskrido pro Stiglerį į kitą pusę. O taip, jis vis dar turi kritlį. Penkiolikmetė nusprendė, kad jau reikia nebekreipti dėmesio į skausmą ir toliau žaisti, kautis už savo koledžą ir laimėti.
Mergina puikiai žinojo į ką turi mesti muštuką. Abu muštukai dabar skraidė kažkur ore, nes kiek matė Alisos regėjimo laukas jų nesimatė. Ji praskrido pro Franką ir nulėkė į tą pusę kur matė skrendantį muštuką. Staiga prieš akis šmėstelėjo kažkas juoda, bet tai tebuvo iš kažkur atsiradęs kažkoks tai keistas šešėlis.
Pamažu beskrisdama mergina užmiršo savo skausmą ir įsigilino į žaidimą.
- Nagi, kur jūs, padūkėliai? - tyliai pasakė mergina nežinia ar sau, ar muštukams. Tačiau nei vienas "neprisistatė" pas Alisą.
Oras nė kiek nesitaisė. Mergina vis patrindavo rankas, kad jos nesuledėtų, o oras dar kaip tik kuo aukščiau tuo buvo šaltesnis. Ji pagaliau pamatė vieną beskrendantį muštuką kuris prašvilpė vos neužkabindamas penktakursės peties. Ji pradėjo vytis tą muštuką kai netikėtai prieš akis išlindo ir antrasis muštukas. Mergina greitai priskrido prie vieno ir apsižvalgiusi akimis nusitaikė į Klastūnyno gaudytoją. Suėmusi rankomis slidžią lazdą švilpė trenkė per muštuką ir stebėjo kaip jis skrenda Morganos link.
[Atmušimas į Morganą Buterfield: 1; 3]
-
Aukso šmaukšto vis dar nematė. Lyg būtų užkerėtas netamotumo kerais, ir dėl to abu gaudytojai vargsta stengdamiesi pastebėti tą mažąjį parazitą.
Visai nieko teorija,- jau visai nejuokais suirzęs pagalvojo Igoris. Jo nervai kilo aukštyn, tarsi jūros bangos audros apsutyje. Tai neveltui buvo- švilpiui užkniso lekioti visur, ieškoti aukinio skrajūno, vis ieškot ir ieškot.. ir nesurast. Nors kažkas galėtų pasakyt, kur šilčiau ir šalčiau, ieškant to šmaukšto,-akimirką paputojo gaudytojas, ir nušvilpė link ugniaplaukės Morganos. Kas jau kas, bet komapanijos papletkavot it turgaus bobutėms turi. Na, iki tol kol kažkuris pastebės aukso šmaukštą. Smagumėlis.
-Matau, ir tau nekažkas,- iškošė pro dantis garbanius, prisiartindamas prie Klastūnyno gaudytojos. Gal ir buvo pavojus praleisti pro akis pergalę suteikantį daikčiuką, tačiau Lorijanas žinojo- jam neatsitiks taip.
Mėlynai pilkų aikių savininkas atsisuko į Klastūnyno ir Švilpynės koledžų žaidėjus. Frankas turėjo kritlį, Alisa, rodos, jau žaidė visu pajėgumu. Andromeda skriejo link Stiglerio- trumpam jaunuolis apžvelgė susidariusę padėtį kvidičo aikštėje. Bejausmiškai vyptelėjo.
Nuojauta kuždėjo, kad Žvynuotojai nepavyks perimti kritlio. O gal perims,- pamintijo jaunuolis
Staiga Igoris dirstelėjo tai į Morganą, tai į Faun, ir nieko netaręs, šovė dar aukščiau, į snaigėmis apsidabinusį dangų. Ne, jis nebus ten kol muštukas voš arba nevoš klastuolei į galvą. Geriau pasišalins ir savarankiškai paieškos ausko šmaukšto. Septyniolikmetį pasitiko dar gausesnis snigimas, ir teko jam prisimerkti, tuo tarpu dar stipriau sugniauždamas šluotos kotą. Tačiau Igoris nesulėtino skridimo tempo, atvirkščiai, pagreitėjo dar labiau, kolei nusprendė jau nebekilti, ir po kelių minučių garbanius pakibo ore.
Sirgalių gausmas pritilo, muštukų ir blokštų trankesys prislopo, šluotų švilpesys išnyko antgamtiko ausyse. Igoris susiraukęs nužvelgė visą aikštę n-tąjį kartą. Pasigirdo tylus atodusis. Igoris atsitiesęs, nusivalė į drabužius šlapias rankas. Pramankštino pečius. Vėl susikūprino, paimdamas šluotą į rankas.
Aš tuoj čia pastipsiu nuo nervų. Būtų visai nieko, kad po rungtynių mane palaidotute. Na...bet kas jau kas turiu pagaut tą prakeiktą parazitą,- burbtelėjo sau Lorijanas,- aš privalau!
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą 2;4]
-
„UGH! Kur tas prakeiktas aukso šmaukštas?!“- nekantraudama pagalvojo ugniaplaukė vis nesustodama žvalgytis. Na aišku buvo ir taip, kad ji ne vien tik ieškojo šmaukšto, bet ir stebėjo varžybas, kurios tikrai nebuvo klastuolių naudai, o tas kiek liūdino klastūnyno globotinę. Morgana pridėjo pirštuotą ranką prie veido, taip nuslėpdama žiovulio pėdsakus. Mergiotei tapo nuobodu taip stovėti vietoje ir nieko neveikti, kad net miego užsinorėjo,o šalčio visiškai nebejautė - matyt priprato. Raudonplaukė pažvelgė žemyn į žaidžiančius Hogvartso mokinius, juodaplaukė klastūnyno puolėja, Andromeda greitai artėjo prie Švilpių puolėjo kuris lėkė prie klastūnyno lankų. Pirmakursė puolėja bandys atimti kritlį iš ranku. „Pavaryk, Andromeda!“- Morgana mintyse paragino kitą klastuolę.
Atsibodus stebėti varžybas, žaliosios komandos narė užvertė galvą viršun, manydama, kad galbūt tas auksinis burbuliukas skraidys virš jos, deja vietoje jo, pamatė vis tankiau ir tankiau krentančias snaiges. Kelias minutes taip spoksodama į nuostabų vaizdą danguje, antrakursė buvo tarsi užburta, tada sumirksėjusi kelis kartus papurtė galvą. „Snaigių burtai“ baigėsi akimirksniu kai ji pažvelgė atgal žemyn. Vaizdas kiek sukosi, o ir ji pati matė keista dėmeles savo akiratyje. Garbanė pavartė akis ir visos dėmelės išnyko akimirksniu, tada ji pajudino sustingusius pirštus ir juos pridėjusi prie burnos išpūtė šilto oro jiems sušildyti. Tada sučiaupė lūpas ir praplėtusi smaragdines akis žvalgėsi taip trokštamo aukso šmaukšto.
Bet visą jos dėmesį atitraukė staiga prie jos priskridęs Igoris Lorijanas Greywindas. Septintakursis vilkiūkštis. Ugniaplaukė žvilgtelėjo į Švilpių komandos gaudytoją ir tada sugriežusi dantimis atsakė:
-Taip. Nekažkas. O tu ko čia atsibeldei, taip papliotkinti ar kažko reikia?- ji atžariai paklausė ir pažvelgė į švilpį.
Tačiau vaikis matyt, nė neišgirdęs jos klausimo pakilo aukštyn. „Na ir velniop tave. Varyk tu kur nori, kad tik nepastebėtum to sumauto šmaukšto.“-piktai pagalvojo garbanė stebėdama kaip pakilo berniokas, o tada vėl sutelkė savo žvilgsnį ir dėmesį į auksinio skrajūno ieškojimą, kas buvo neįtikėtinai sunku po to kai Lorijanas ją išblaškė. Kažin ar jis tai darė ne specialiai, kad jai sutrukdytų ieškoti šmaukšto ar tikrai tik šiaip sau? „Negalvok dabar apie tai. Susiimk ir pamatyk tą prakeiktą auksinį kamuoliuką.“- paragino save raudonplaukė.
[Bando pastebėti auksinį šmaukštą: 4;2]
-
Muštukas taip ir pralėkė pro šalį. Frankas dar stipriau prispaudė odinį kritlį prie savo šiltos krūtinės ir nesnaudė. Spustelėjo šluotkotį ir nėrė į tamsiąsias aukštumas. Dangus buvo toks niūrus, toks pilkas, kad net švilpis nepastebėjo jo atsivejančios klastuolės. Aštrios snaigės tėškėsi jam į veidą, trukdančios net didžiausią bokštą pamatyti. Na, gal Frankas ir perdėjo su tuo bokštu, bet tikrai tasai snaigių lietus nepadėjo žaidžiant kvidičą. Franko ausys tik sulapsėjo ir jis išgirdo labai arti zvimbiant kitą skraidančią šluotą. Iškart jis atsigręžė ir pastebėjo merginos juodą galvą, net ir išgirdo kelis negražius žodelius, šokančios ant jos liežuvio. Švilpis į ją piktai dėbtelėjo ir nusigręžęs paragino šluotkotį dar greičiau skrieti link Klastūnyno lankų. Šluota lėkė lyg akis išdegus, net traškėjo nuo tokio krūvio. Frankas jau pamanė, kad atsikratė klastuolės, bet netikėtai ji iš kažkur išdygo prie pat Stiglerio ir jau tiesė savo godžias rankas į kritlį. Frankas kamuolį dar prispaudė arčiau savęs ir nėrė žemyn. Oras dar labiau plūstelėjo į jo veidą ir garbanas. Iki žemės likus tik keliams milimetrams, jis kilstelėjo šluotą ir išvengė skausmingo susitikimo su žeme, kuri buvo pasipuošusi snaigėmis. Dabar Frankas lėkė link pagrindinio tikslo, net nesistengė pastebėti Philemon, sekantį Švilpynės puolėją. Spustelėjo šluotą ir likus tik keliems sprindžiams iki Klastūnyno lankų, sviedė odinį kritlį link vieno šoninio lanko, nukreipęs akis į Anabetę, kuri saugojo juos. Pataikyk, švilpi.
[Metimas išlaikius kritlį pas save bent vieną RPG ratą: 4]
-
- Velniava. - Pyktelėjo blondinė. - Kodėl šį kartą muštukas pralėkė pro šalį?! Jis turėjo...Jis privalėjo pataikyti į Franką. Kaip Stigleris sugebėjo išvengti muštuko? Uh... Tai jau nesvarbu. Reikėtų dabar taikytis į Igorį. - pagalvojo balsu. Įdomu bent vienas iš gaudytojų pastebėjo šmaukštą ar ne? paauglė apžvelgė aikštelę. Andromeda bandė atimti kritlį iš Stiglerio. Alisa atsigavo, o gaudytojai vis dar bando pastebėti šmaukštą. Šios rungtynės tikrai truks ilgiau negu prieš Grifų Gūžtą. Tikėkimės šį kart Morgutė pagaus šmaukštą pagalvojo. Šiek tiek susigūžusi Marija skraidė po aikštę. Akimis ieškojo bent vieno muštuko, kurį nutaikys į Igorį. Šį kartą ji bus taiklesnė ir tikrai nutrenks varžovą. Visgi šiandien buvo ne itin geras oras. Jau atrodo atsiranda kažkokia migla, o gal tai tik vaidenasi jai? Papurčiusi galvą Aurora atsiduso - dabar tikrai ne laikas atsipalaiduoti. Kol šmaukštas nepagautas Roro turi ginti saviškius ir mušti priešus. Pagaliau pamatė vieną muštuką ir patenkinta pradėjo skristi link jo. Visgi netoliese išgirdo tą garsą, kai su lazda trenkiama į muštuką. Nejaugi Faun anksčiau rado jį ir kamuolys skrieja į vieną iš klastuolės bendrakoledžių? Atsisukusi pradėjo ieškoti Alisos ir muštuko. Greit radusi pamatė link ko skrieja muštukas. Sureagavo žaibiškai. - Morgana, neeeee! - sušuko ir pasileido draugės link. Skriejo kaip galėdama greičiau ir kai prisiartino pakankamai, pabandė atmušti kamuolį.
[Atmušimas bet kur į aplinką nuo Morganos: 2; 4; 6 ]
-
Betė sklendėjo blausioje gelmėje nekalto oro. Kelios snaigės švelniai kuteno strazdanės nosį, priversdamos brunetukę čiaudėti.
Lėtai sukiodamasi aplinkui, šias rungtines Klastūnyno komandai priklausančius lankus, Ana melsvų akių žvilgsniu skenavo priešininkų puolėjus. Porą muštukų vaikėsi Liz koleges, tačiau Maria'i ne kartą pasisekė juos atmušti ir, ačiū Merlinui, nukentėjusiųjų nebuvo. Morgana jau irgi įpusėjo Aukso šmaukšto paieškas, kas teikė dar didesnių vilčių laimėti. Tačiau su kritliais sekėsi tragiškai. Tris kartus iš eilės šis, oda aptrauktas kamuolys, buvo atitekęs Švilpynės puolėjo pareigas einančiam garbaniui Stigleriui.
Tik pabandyk, - mintyse grasino berniokui Anutė ir pastebėjusi kaip jaunuolis lėkte lekia tiesiai link jos, apledėjusiomis nuo šalčio rankomis stipriau suspaudė šluotkotį ir prisimerkusi ėmė stebėti juodaplaukio veiksmus.
Gerai, kad bent kita vikri klastuolė vaikėsi įžulųjį Frankitą, teikdamasi naglai atimti kritlį iš rankų.
Staiga, kažkas it kulka praskriejo pro Anabetės galvą, vos užkliudydamas rusvą sruogą prilipusią prie, nuo šaltuko rausvo, mergaičiokės skruosto. Atsigręžusi per dešinįjį petį atgal, penktakursė net išplėtė safyrines akutes iš nustebimo. Mirėją ką tik kliudė pavojingasis muštukas. Akimirkai pakėlusi akis į dangų ir padėkojusi, jog yra tikras laimės kūdikis, Betsė vėl greitai grįžo į stabilesnę poziciją ir žvaliu žvilgsniu skenuodama nedidelėje aikštėje besimalančius mokinius, susirado gelsvą, šokoladinių akių savininko uniformą.
Te šešiasdešimt metrų skyrė arčiau ir arčiau skriejantį vaikinuką nuo Anutės ginamų lankų trijo. Trisdešimt metrų. Penkiolika.
Dešimt. Trys. Du. Vienas. Ir galiausiai tik keletas sprindžių te skyrė brunetę iki švilpio. Kiek suraukusi tamsius antakius, rausvaskruostė įsistebeilijo į Stiglerių jaunuolį ir šiam metus kritlį, rausvaplaukė greitai reaguodama skristelėjo į šoną, kūnu užstodama kamuolio kelią pro lanką.
[Metimo blokavimas atmušant kritlį: 2; 5; 6]
-
RPG vertinimas
Gaudytojai
Morgana Buterfield: 10
Igoris Lorijanas-Greywindas: 10
Gynėjai
Anabetė Liz: 10
Atmušėjai
Maria Blackwood: 8
Alisa Faun: 9
Puolėjai
Andromeda Žvyniuotoji: 9
Frankas Stigleris: 9
Kauliuko rezultatai
Andromeda Žvyniuotoji: 4
Alisa Faun: 5; 3
Igoris Lorijanas-Greywindas: 6
Morgana Buterfield: 2
Frankas Stigleris: 5
Maria Blackwood: 6
Anabetė Liz: 5; 1
Andromeda Žvyniuotoji sėkmingai perima kritlį tiesiai Frankui Stigleriui iš rankų.
Alisa Faun sėkmingai muša muštuką į Morganą Buterfield.
Igoris Lorijanas-Greywindas nepastebi aukso šmaukšto.
Morgana Buterfield pastebi aukso šmaukštą.
Franko Stiglerio veiksmas anuliuojamas Andromedai Žvyniuotajai perėmus kritlį tiesiai jam iš rankų, prieš pat metant jį į lankus.
Maria Blackwood sėkmingai apgina Morganą Buterfield nuo muštuko, pasiųsdama jį iš aikštės.
Anabetės Liz veiksmas anuliuojamas dėl neįvykusio metimo į lankus.
Kvidičo rungtynės tęsiamos
Kritlis priklauso Andromedai Žvyniuotajai (Klastūnynas).
Aikštėje lieka tik vienas muštukas.
Rezultatas: Klastūnynas 0 – 0 Švilpynė.
-
Juodaplaukė nė nepajuto kaip iš Franko, švilpių puolėjo pagriebė krilį. Susiprato, kad tą rudą, minkštos ir šiltos odos (matyt Frankas specialiai šildė jai) kamuolį ji turi tik tada kai nulėkė nuo vaikio tokiu greičiu kokiu tik galėjo. Andromeda išpūtusi akis pažvelgė į kamuolį, o tada į šėlstančią žalią minią priešakį. „Pala, KĄ?!“- mergiotė garsiai suklykė iš laimės mintyse ir kitą ranką, kurią laikė šluotos kotą, iškėlė viršun tarsi pergalės ženklą.
-O taip!- Andrė laiminga pasakė ir tada atsisukusi į Franko pusę parodė jam liežuvį.
Tada ji giliai įkvėpė ir apsukusi lanką taip, kad skristų kita puse atgal prie švilpių lankų. Stipriai rankoje laikydama kritlį, klastuolė pajuto kaip kūną užpildo keista šiluma. Šioji pradėjo masiškai sklisti nuo rankose, kurioje laikė kamuolį, kurį ką tik, prieš kelias sekundes išplėšė iš garbaniaus gniaužtų, po visą kūną. Dabar ji nebejautė jokio šaltuko tik jaukią šilumą ir jausmą, kad jie laimės.
Mergiotei likus vos keliasdešimt metrų iki švilpynės lankų pastebėjo Danielą ir jai kilo nuostabi mintis apie perdavimą antrakursei. Vis dėl to ji naujokė ir reikia leisti pasireikšti jai, gal turės tikrai ypatingų sugebėjimų.
[Perdavimas Danielai:2;4;5;6 ]
-
Lengvai klaktelėjo liežuviu, melsvos akys tingiai prisimerkė; o galbūt tiesiog į jas pateko pernelyg smarkus vėjo gūsis, kuris privertė ašaroms kauptis jų kampučiuose. O velnias, dabar atrodys, kad apsibliovė, mat Frankas, pats taip šauniai apgavęs klastuolę ir iš jos, na, nesikeikiant, pavogė kritlį, ėmė ir buvo lygiai taip pat apmautas. Kai kas pagalvotų "nu jo, čia tai tai likimo ironija", kitas galbūt pamąstytų "nu jeigu taip ir toliau, aš eisiu pasikart", o dar gal koks prašalaitis imtų ir kaip proto galiūnas išvartytų "ar šluotų kotai kartais nesulenda į sėdynės tarpą?"
Nes jis sulenda. Bet tam yra skirti pakietinimai. Kurie pritrina mozolius.
Na ką žmogus gali padaryt, jeigu visas šias rugtynes jis galvoja apie savo tuos nutrinimus? Kiti komandos nariai dantimis, nagais ir visais kitais dalykais kovoja už pergalę, o Philemon niekaip negalėjo sustoti galvot apie tai. Taip troško imti, skristi žemėn ir patikrinti, ar jo bandelės nėra aplipusios kraujais, kurie tekėtų iš pratrintų žaizdų. Panašus jausmas, kai tau ima niežieti pėdą, o tu dėvi kerzinius kareiviškus batus su daugybe raištelių. Nekas, nekas.
Taigi Philemon lėkdamas link priešininkų puolėjos galvojo tik apie--- atleiskit už tokius žodžius-- savo šikną. Nuostabu, tiesiog tobula, visa žmonijos civilizacija kūrėsi ir vystėsi būtent šiam momentui. Vaikinas prikando lūpą ir kaip uoli bitutė-- netgi dar geltona, oba, toks neblogas pastebėjimas ir palyginimas-- prisikrido arčiau merginos su kritliu, vos neatsitrenkė į ją, ir tiesdamas rankas bandė nugvelbti kamuoliuką. Oi, koks išdykutis jis.
[Perėmimas perdavimo metu 2;5]
-
O ne! Šypsena nuo Alisos veido dingo ir ji nežinia ar nuliūdo ar supyko, o gal net susigraudino. Maria atmušė jos paleistą muštuką, Igoris vis dar nepastebėjo šmaukšto, o kritlis priklauso Klastūnynui! Mergina tikrai būtų nusikeikusi tačiau ji buvo tokia kuri stengdavosi būti draugiška kitiems. Juk ji švilpė. Bet tai ne visados pavykdavo būnant kvidičo aikštėje apsuptai priešininkų kurie nori pasikesinti į jos komandą. Na jau ne, aš nepasiduosiu...
Dabar Andromeda buvo nugvelbusi iš Franko kritlį. Alisa turi kaip tik dabar pataikyti į ją. Ji jau tolumoje matė kaip į puolėjų pusę skrenda Philemon. Jis ir Frankas buvo labai geri ir sumanūs puolėjai puikiai veikiantys kartu. Tačiau ir visi kiti šaunuoliai, na, bet jiems prasčiau sekėsi. Alisai taip pat ne kas. Penkiolikmetė susikaupusi pradėjo skristi ieškodama muštuko. Netrukus jis išlindo prieš rudas akis. Mergina pradėjo jį kuo greičiau vytis, tačiau tasai kamuoliukas nepasidavė ir lėkė dar greičiau. Netrukus Alisai teko prilėtinti greitį, kad neįsimūrytų į kokį kitą žaidėją, nes tolumoje šmėžavo ir Švilpynės, ir Klastūnyno uniformos. Staiga mergina pametė muštuką iš akių.
Šį kartą tas išdykėlis toli nepabėgo. Laukė švilpės vos už keliolikos metrų. Priskrido visai arti prie jo. Pažvelgė į kiek žemiau esančią Andromedą ir trenkė per tą užsispyrusį muštuką.
[Atmušimas į Andromedą Žvyniuotąją: 3; 5]
-
Ugniaplaukė buvo išsiblaškiusi po Igorio netikėto pasirodymo, kad ir vėl nepastebėjo į ją atskriejančio muštuko. Jis skrido prieš vėją ir Morgana jo nei pastebėjo nei išgirdo. Tas velnio daiktas tikrai būtų į ją atsimušęs jei ne staiga išnirusi Marija ir ją apgynusi. Mergiotės vos vėl neištiko menkas širdies smūgis, pamačiusi kaip stipriai užsimojusi atmušą muštuką blondinė ji kruptelėjo ir atsitraukė kelis metrus atgal. „Ne, aš nieku gyvu nebūčiau atmušėja, vos bandydama atmušti tą prakeiktą daiktą susilaužyčiau viską ką galiu. Nors toks pats pavojus būnant ir gaudytoja, proto bokšte.“- iš savęs pasityčiojo garbanė ir tada žvilgtelėjusi į klastūnyno atmušėją, apdovanojo ją šilta šypsena.
Rodos tą akimirką, kai ji pažvelgė už Marijos sustojo, o širdis pradėjo daužytis, kad rodės tuo iššoks pro gerklę. Tai ką ji pamatė negalėjo patikėti savo akimis, toje vietoje kurioje nesijudindamas plevėsavo šmaukštas rodės kaip specialiai nekrito snaigės. Atrodė, kad tas šmaukštas būtų uždengtas kokiu nors kupolu, vien tam, kad jį pastebėtų klastuolė. Antrakursė nė nepajuto kaip per pūgą nulėkė kone visu greičiu kokiu tik įmanoma šmaukšto link, jau štai, pirštai prilies jo vėsų auksinį metalą ir sugniauš delne, bet kam tada jam reikalingi tie ploni, vos matomi sparneliai su kuriais jis lekia kone šviesos greičiu? Kaip jis galėtų jai nepasinaudoti per tokią gniaužiančią kvapą akimirką? „Mėšlas! Na ir sekasi!“- mintyse nusikeikė Morgana, kai tas auksinis burbuliukas nuskriejo į kitą pusę. Tačiau šioji nieko nelaukusi nulėkė paskui, ji tikrai nepraleis tokios puikios progas kai snaigių siena slepią mergiotę nuo svetimų akių ir ji gali laisvai gaudyti šmaukštą.
Ji sugniaužė kumštį kuriuo vos nepagavo šmaukštą ir dar stipriau įsikibo į šluotą ir šovė it kokia patranka šmaukšto link.
[Bando sugauti aukso šmaukštą: ;4]
-
Jėga! Vėl pavyko atmušti džiaugėsi Blackwood. Esu muštukų karalienė, haha nusijuokė mintyse. Visgi po aikštę bastosi dar vienas muštukas. Ir tą greituolį reikia nutaikyti į Igorį. Morgana jau gaudo šmaukštą ir bus šaunu jei Igoris ilgiau jo nepastebės. Visgi taktiką puikiai rinktis moku toptelėjo paauglei. Eilinį kartą apžvelgė aikštę. Andromeda turi kritlį, Philemon ją vejasi, Alisa ieško muštuko, Frankas greičiausia šokiruotas. Taip jums ir reikia, švilpiai, hahah nusišypsojo blondinė. Akimis žvalgėsi muštuko. Kur gi tu, prakeiktas "drauge"? telepatiškai siuntė klausimą. Muštuko niekur nesimatė. Gal pasislėpė kur ir šaus kaip patranka? pagalvojo ir sudrebėjo. Atrodo darėsi šalčiau, nors beveik vidurdienis. Atmušėja pasitrynė delnus, kad bent kiek sušiltų. Kitą kartą visi apsirengsim šilčiau. Tačiau numanau, kad rungtynės bus žiemos pabaigoje. Tada tikrai turėtų būti šilčiau ir mažiau sniego. Mėlynakė pradėjo skraidyti po aikštę. Gal taip greičiau ras muštuką. Tačiau muštuko ieškoti neteko... Pamačiusi, kad Švilpynės atmušėja jau rado muštuką ir nutaikė jį į Žvyniuotąją, penkiolikmetė pradėjo lėkti link muštuko ir Andromedos. Nedrįsk dar kartą taikytis į Andrę, prakeikta Faun supyko. Vos spėjo, tačiau prilėkė prie Andromedos ir pabandė atmušti kamuolį. Nagi, tau pavyks ją apgint, Marija padrąsino save.
[Atmušimas į Igorį nuo Andromedos: 2; 6 ]
-
Morgana pastebėjo aukso šmaukštą, jis- ne. Taip galėtų pasipašaipyti tik Likimas, kuris kiekviename asmenybės žingsnyje bando iškrėsti šunybę. Šiandien- tai nebuvo išimtis.
Igorio žvilgsnis sugavo klastuolę, kuri it patrakusi nuskriejo link aukso šmaukšto, kurio deja, švilpis nematė.
Ši situacija sutrikdė Igį, neviltis užgraužė nervus, ir jaunuolis nenorom prisiminė įvykius su Vanile, tuo metine Varno Nago gaudytoja. Kas jeigu mes pralaimėsim?
Nepralaimėsim,- vidinis balsas sugergždė mintyse.
Bet kas jeigu?
Vaikinas, taip pagalvojęs ir prikandęs lūpą, suvirpėjo iš staigaus šaltuko ir nerimo, kurie nuėjo per kūną it viena didžiulė audros banga. O jeigu visas žaidimas dabar ims ir pasibaigs?- kamavo vis mintis antgamtiką. Ne, būtų pernelyg skaudu, pernelyg žiauru, kartą jau paragavus dievų ambrozijos nebesinorėjo imti ir atiduoti joms kitiems. Švilpis tvirčiau suspaudė šluotkotį, tarsi bandydamas išblaškyti neigiamas mintis, tačiau mažučiukai tamsos ūseliai vis vien tingiai pynėsi jo smegenų kertelėse. Ne, ne, ne, jie tiesiog negali pralaimėti.
Prisimink Džordžo Vašingtono žodžius. Ryžtas- tai slaptasis ginklas, vilkiuk,- pasigirdo griežtas Dantės balsas,-ir nepamiršk- suabejoti- prarasti galią.
Jaunuolis susiraukė. Ne, jis nepasiduos. Sugniaužė dar stipriau šluotos medieną, atrodė, kad šipuliais transporto priemonė išlėks. Pasiryžimas apėmė garbanių, kiekviena kūno ramuo įsitempė, lyg ruoštųsi šuoliui ant nelaimingos aukos, ir Igoris žaibišku greičiu nušvilpė link ugniaplaukės klastuolės- Morganos.
Snaigės, tos šaltos ir trapios, sušąlusios vandens dalelės, pagautos, sukeltų skrydžio vėjo verpetų, padrikai suvinguriavo ore. Tai tarsi buvo ženklas nepasiduoti ir kovot iki paskutinio širdies dūžio, atokvėpio brangaus. Galbūt, žiūrovus, apims toks jausmas, žiūrint į šias snaigės, kad jos kris visą amžinybę arba bent jau iki šių rungtynių pabaigos. Tačiau toksai sniguriavimas, kuris sustiprėjęs, kliudė Igoriui, kuris šiuo metu "kąste kasėsi" link žaliųjų koledžo narės. Septintakursis turėjo, ne privalėjo, skristi prisimerkęs, nes vėjas putė tas nelemtas, blatas snaiges į jo akis. Visgi, kapitonas vogčiomis žvilgtelėjo į komandos draugus, pasižiūrėti kaip jiems sekasi. Vaikiną apgaubė savotiška ramybė, aplankiusi dar rungtynėse su Varno Nagu. Jis turi gerą komandą, nuostabius žaidėjus. Ko gi dar trūmsta iki pilnos laimės?
Igis kažkada buvo nugirdęs, kad švilpiai ir taurė nėra labai suderinti dalykai. Bet, va, šeimyniškumas- kits reikalas. Lorijanas turėjo viltį, jei jie nelaimės- tai gal Švilpynė pradės kopti iš "duobės".
Atstumas tarp klastuolės ir antgamtiko menko, trumpėjo, tai teikė vilties, nors septintakursis nematė aukso šmaukšto. Ne, jie išsigabaros iš šios dabartinės kvidičo duobės, iškastos netiesiogiai klastuolių. Jie išsikapstys lyg kokie kurmiai, kurie rausia urvus po žeme ir galiausiai išlenda į dienos šviesą.
Ne, kaip barsukai.
Mėlynai pilkų akių savinko nosį tėškėsi žmogiškas kvapelis, ir Igoris, nieko nelaukęs, šovė viršum Morganos.
Žaidėjai, tribūnos, lankai susiliejo į vieną masę, nuo milžiniško greičio, vilkolakiškos akys greitai varstė pralėkiantį vaizdą, ieškodamos to vientelio auksinio skrajūno. Tačiau žvilgsnis neužfiksavo atskriejančio muštuko.
Ne, chebra, aš nebūsiu nutrenktas.- nuaidėjo mintis, kai švilpis paskutinę akimirką pamatė muštuką.
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą ; 4]
-
RPG vertinimas
Gaudytojai
Morgana Buterfield: 9
Igoris Lorijanas-Greywindas: 10
Atmušėjai
Maria Blackwood: 7
Alisa Faun: 8
Puolėjai
Andromeda Žvyniuotoji: 9
Philemon Le Blanc: 10
Kauliuko rezultatai
Andromeda Žvyniuotoji: 4
Philemon Le Blanc: 5; 3
Alisa Faun: 4; 1
Morgana Buterfield: 2
Maria Blackwood: 1
Igoris Lorijanas-Greywindas: 5; 4
Andromeda Žvyniuotoji tiksliai perduoda kritlį.
Philemon Le Blanc sėkmingai pasičiumpą kritlį perdavimo metu.
Alisa Faun nesugeba muštuku pataikyti į Andromedą Žvyniuotąją.
Morgana Buterfield nepagauna aukso šmaukšto.
Maria Blackwood veiksmas anuliuojamas dėl nesėkmingai Alisos Faun pasiųsto muštuko.
Igoris Lorijanas-Greywindas pastebi aukso šmaukštą.
Kvidičo rungtynės tęsiamos
Kritlis priklauso Philemon Le Blanc (Švilpynė).
Abu muštukai aikštėje.
Rezultatas: Klastūnynas 0 – 0 Švilpynė.
-
Alisos muštukas deja nė kiek nekliudė Andromedos. Jis tik prašvilpė pro ją lyg kokia lengva plunksnelė. Alisa liūdnai pažvelgė į nuskriejantį muštuką.
Snigo vis labiau ir labiau, o žmonės tribūnose stengėsi nuo tų snaigių apsisaugoti kas kokiais skėčiais, kas burtais, o kas tiesiog leido šaltoms snaigėms leistis ant jų margų kepurių su ryškiais bumbulais. Visų nosis kando šaltukas priverčiantis čiaudėti ne vieną.
Penkiolikmetė nusišypsojo pastebėjusi, kad jos komanda vėl susigrąžino stiprumą ir lygybę. Dabar jiems sekėsi net geriau negu priešininkams: Philemon'as turėjo kritlį, Igoris pastebėjo tą spindintį aukso šmaukštą ir dabar jį gaudė. Tik Alisai nebe itin sekėsi, gal kaltas šaltis, o gal koks tingulys užgulęs jos visą kūną, o gal netgi prie jos nuo tokio šalčio kimba kokia nors peršalimo liga ar virusas.
Švilpė nuskrido ta kryptimi kur nulėkė jos paleistas muštukas. Matomumas buvo prastas dėl didelio snaigių kiekio tačiau muštuko sunku nepastebėti, visados matosi kažkoks juodas daiktas baltame fone. Mergina praskrido pro kelis sunerimusius Klastuolių žaidėjus. Merginai iš karto į galvą pradėjo lįsti juodos mintys: O kas jei pralaimėsim? O jeigu staiga Morgana pagaus aukso šmaukštą?
Su tokiomis mintimis ji jausdamasi tokia maža visoje aikštėje skraidė labai aukštai virš jos. Staiga prieš jos akis išlindo muštukas ir ji kuo greičiau pasileido paskui jį. Mergina laikėsi įsikibusi šluotos, nes greitis buvo tikrai didelis. Jai reikėjo skristi kreivais zigzagais tačiau muštukas vistiek buvo už ją greitesnis ir stengėsi pabėgti.
- Na aš tave pagausiu... - sušnibždėjo Alisa ir dar labiau padidino greitį. Ji nusprendė padaryti savo triuką jau daug kartų pasiteisinusį per praeitas rungtynes. Mergina pasuko į šalį ir kokiu tik gali greičiu skrido lanku kol ji išlindo visai šalia muštuko. Susiradusi akimis savo taikinį mergina trenkė blokštu per muštuką ir jis nuskriejo Morganos kryptimi.
[Atmušimas į Morganą Buterfield: 1; 4]
-
Vaizdai lėkė pro Igorio akis, ir staiga, ausko taškelis sušmėžavo priešais švilpį. Tai atsitiko taip greitai, vos antgamtkas spėjo susiprotėti, ir aukso šmaukštas nušvilpė į kitą kvidičo aikštę, palikdama jaunuolį vieną. Igorio veide švystelėjo aiškus suvokimas, akys išsiplėtė iš nuostabos. Greitai atsisuko ton pusėn, kur taškelis nulėkė zigzagais.
Aukso šmaukštas!
Džiaugsmo sąvoka įsibrovė į antgamtiškas smegenis. Išnaikino it pitkžoles baimę, nerimą, paliko tik ryžtą, kuris degė it amžinoji ugnis-kaitri, nesutramdoma, naikinanti viską kas tik pasitaikė jos kelyje.
Igoris, valdomas anksčiau minėto ryžto, staigiau atlikęs posūkį, nudūmė link skrajūno. Iš to vijimosi Igoris prisiminė tik tai, kad juto, kaip
širdis tuoj išsikabaros iš krūtinės, kaip įtampa sukausto jo antgamtišką kūną, kaip prištai stipriai įsikibo į šluotkotį.
Greitis, kuriuo dabar lėkė, septyniolikmečio manymu, tapo pernelyg lėtokas. Atrodė, kad šliaužia vėžlio greitumu ir niekaip neprisivys tojo aukso daikčiuko. Bet viskas, pasirodo, buvo atvirkščiai- jau po kelių akimirkų, garbanius švilpė it akis išdegęs, paskui parazitą, nė nesusivokdamas, kad dabar gali visu gražumu įsimūryti ar atsitrenkti į lankus ar tribūnas. Bet koks gi skirtumas? Juk Igis buvo viskam pasiryžęs, kad tik pagautų tą aukso šmaukštą.
Nusirėš galvą, bet sugaus.
Praras kojas, bet sugaus.
Mirs, bet sugaus.
Aišku, kaip du kart du.
Snaigės įkyriai lindo į mėlynai pilkas akis, tėškėsi į veidą. Kaip pati Alisa, atmušėja Švilpynės, pastebėjo- matomumas itin suprastėjo, o tai vertė geltonų- juodų komandos gaudytoją prisimerkti taip, kad vos akys matėsi pro vokus. Igis skriejo it aklas, kurčias. Vėjo gaudesys kurinamai trukdė antgamtikui, o dar šaltukas, kurs kandžioja žaidėjus, kur papuola.
Rudaplaukis ištiesė ranką priešais save. Kad tik dabar pagriebtų! Kad tik pagriebtų tą ledinį aukso rutuliuką, kad tik paliestų šmaukšto gležnus sparnelius! Kad tik pajustų euforiją, kuri vietoj kraujo tekės jo gyslomis, sušildys šalčio, vėjo, snaigių iškankintą kūną, bei sėdimąją, kuri jau buvo ne keturkampis, o iš vis kažkokia neaiški geometrinė figūra!
Igoris dar greičiau pavarė šluotą link aukso šmaukšto. Dar labiau palinko prie šluotos.
Ir netikėtai, rankos mostas perskrodė orą, lyg katanos kirtis, leidžiantis ant priešininko kūno dalies.
Tą akimirką širdis vienišai suplakė.
Valandos, minutės, sekundės- laikas tarsi ištirpo nebūtyje, kaip ir aplinka, gaubianti Igorį iš visų pusių. Visa tai priminė Koukvortą, bet tai kažkodėl nebuvo tas pats dalykas. Švilpis su savo šluota tarsi slydo oru, perėždami laiko tėkmės, gyvenimo ir supratimo ribas. Jaunuoliui tą akimirką niekas nerūpėjo, nieko neprisiminė, jautėsi gamtos dalimi, laisvu kaip paukščiu, neįdėtu į kitų žmonių sukurtus gyvenimo rėmus. Lorijanas lyg per miglą tiesė ranką aukso šmaukšto link. ...Pirmas kartas nepavyko, bet antras kartas pavyks...- ir su šia mintimi, Igis čiupo šimtą penkiasdešimt taškų dovanojantį skrajūną, sau mintyse pasižadėdamas neatiduoti Morganai Buterfield, Klastūnyno gaudytojai, aukso šmaukšto, kolei neumirs sava mirtimi.
Niekados.
[Bandymas pagauti aukso šmaukštą: 2]
-
Pirmakursės pergalė ilgai nesitęsė, vos tik ji metė kamuolį Danielai, kuri stengėsi pagauti jį pagauti lyg iš niekur nieko pasirodė Philemon. Vaikis pačiupo kritlį ir nulėkė kuo toliau. Mergiotė išpūtė akis ir caktelėjo liežuviu. Nors ji ir atrodė rami it belgas, bet viduje tiesiog kunkuliavo lava, ir rodės, kad ji tuoj išsiverš. „PO GALAIS VISKAS BUVO TAIP GERAI, O DABAR TAS KVAILAS ŠVILPIS ĖMĖ IR JĮ PAGRIEBĖ, NORS UŽSIMUŠK.“- niršiai galvojo juodaplaukė vis spausdama šluotos kotą. Mergaičiukė suspaudusi lūpas šovė paskui šviesiaplaukį.
Philemon nebuvo nutolęs labai toli, bet vis dėl to reikėjo pasistengti, kad jį pagautų. Andromeda prisimerkė ir kiek sutrikusi pažvelgė į bernioką. Šis keistai kraipėsi ant šluotos koto. Kitą akimirką ji sukrizeno ir vėl prilėkė prie jo.
-Nemanyk, kad taip lengvai atiduosiu kritlį, švilpi!- keistai išsiviepus vis bandydama paslėpti juoko likučius, pasakė klastuolių globotinė ir trenkėsi į švilpių puolėją.
Andromeda pajuto keistus šiurpuliukus nuvilnijančius jos kūnu ir piktai žvilgtelėjusi pabandė pagriebti krilį į švilpių rankų, tačiau jos nuslydo kiek į šoną. „Ugh.“- mintyse atsiduso ji ir tada trenkėsi į bernioką vėl, tik šį kartą rankas tiesdama tik į kritlį.
[Perėmimas iš rankų:4]
-
Ugniaplaukė jautė kaip širdis stipriai daužėsi, tiksliau net nejautė, o girdėjo tik savos širdies dūžius, ji girdėjo savo gilių ir trūksmingą kvėpavimą, girdėjo visas mintis kurios lėkė it koks uraganas. Morganaos viduje kilo chaosas - džiaugsmas, baimė, pyktis, sumišimas, viskas viename it koks didelis jausmų kamuolys kuris greitai išsiverš. O aukso šmaukštas zigzagais skraidantis priekyje nė kiek nepagelbėjo, o tuo labiau, pridėjo dar daugiau jausmų. Garbanė trumpam žvilgtelėjo į savo rankas ir pamatė kaip jos dreba, bet tai nebuvo drebėjimas dėl šalčio, tai bus kažkas kita, tai ko ji tuo metu nesugebėjo suprasti... Tai buvo silpna baimė pralaimėti ir vėl, bet ji greitai dingo, baimė dingo, o drebulys ne, tą keistą ir niekam nepatinkantį jausmą pakeitė kitas - išdidumas.
Morgana papurtė garbanotą galvą ir sučiaupusi lūpas pažvelgė aukštyn į Igorį. Vaikinas tai pat buvo pastebėjęs šmaukštą ir kėsinosi į jį. „Na jau ne, neleisiu tau to nieku gyvu.“- klastuolių globotinė pagalvojo ir nudūmė paskui auksinį burbuliuką pasukdama į šoną. Vis dar nepaleisdama iš akių, priešais lekiojančio šmaukšto Morgana pakilo viršun iki Igorio lygio.
-Žinai, Igori, kokie gandai sklando apie tave?- ji garsiai pasakė garbaniui nė nežvilgtelėdama į jį.- Vaikai sako, kad tu esi vilkolakis. Na žinai, pusiau žmogus pusiau vilkas, o ar esi? Tikiu tomis kalbomis, kad ir kaip beprotiškai skambėtų ir aš nemanau, kad tau galima leisti žaisti tokį žaidimą kaip kvidičas. Na žinai, adrenalinas, pyktis ir visa kita, be to, girdėjau, kad šiandien pilnatis, tai tuo labiau TAU nederėtų būti čia!- ji piktai ir energingai sušnypštė jam it kokia gyvatė, nors ji tokia ir buvo, tada paskridusi kelis metrus šonan greitai šovė Igorio Lorijano pusės link ir trenkėsi.
Smūgis buvo stiprus ir skaudus net ir pačiai Morganai. „Manau, man kurį laiką reiks nustoti daužytis į vyresnius vaikinus, tai nė kiek negelbėja mano sveikatai.“- ugniaplaukė pagalvojo ir kiek šyptelėjo, o tada nieko nelauksi dar kartą trenkėsi į garbanių. Rausvaplaukė nė nežvilgtelėjusi atgal į priešininką šovė dar arčiau šmaukšto. O tas auksinis skrajūnas atrodė toks nenumaldomai pažįstamas, toks artimas jos sielai, tarsi ji jį būtų laikiusi ankščiau, kas dar labiau sužadino mergaitės norą pagauti auksinį šmaukštą.
Plaukai kurie buvo išlindę iš kasų ir suledėję it kokie varvekliai vis maskatavosi aplink veidą trukdydami matyti, bet vis šiek tiek apginantys nuo snaigių kurios it kokie parazitai vis lindo ir lindo į akis. Šaltas vėjas, kuris dar atrodo visai nesenai norėjo išrengti ugniaplaukę ir visiškai sušaldyti į ragą, dabar švelniais, bet šaltais pirštais ją glostė, o ji pati jautėsi it koks įkaitęs metalas kalvio rankose.
Mergaitė papurtė galvą dar kartą, taip dar labiau išdarkydama kasas ir tada ištiesė ranką priešais. Šmaukštas buvo per per sprindį, bet dar trūko iki jo. Rankas nuslydo ir ji išgirdo kaip širdis garsiai sudunksėjo du kartus. Šioji, rodės tikrai žadėjo išlipti per gerklę ir pati nusivysianti šmaukštą greičiau nei pati mergiotė. Caktelėjusi liežuviu ir vien ranka stipriai suspausdama šluotos kotą ją dar labiau paspyrė greičiau skrist, o šioji rodos jau ir tai skrisdamas savo maksiminiu greičiu paspaudė dar. Ugniaplaukė vėl ištiesė ranką auksinio šmaukšto link, viduriniu pirštu prilietė jo šaltą metalą ir rodos per jos visą kūną perėjo menka elektros srovė. „Nagi, prašau greičiau! Bent čia akimirką, o tada galėsi ilsėtis.“- ugniaplaukė paprašė šluotos, bet šioji nesijudino nė centimetru greičiau.
Ji išpūtė savo žalias, kone smaragdines akis. Mergaitė nežadėjo taip paprastai pasiduoti, jei šluotas nesijudina iš vietos - pajudės ji. Kaip pasakė taip ir padarė, mergaitė drebančiom rankom įsikibo į šluotos kotą ir pradėjo trauktis į priekį arčiau. Kojų ji beveik nejautė, o rankos rodės kaip drebučiai, bet ji vis tiek pasislinko į priekį.
Nurijusi susikaupusias seiles ji atitraukė akis nuo žemės, tą akimirką ji pajuto keistą baimę, lyg bijotų aukščio. Nors rodos vienu metu sukilo visos baimės kokios buvo tik įmanomos ir neįmanomos. Morgana ištiesė ranką ir užsimerkė.
Arba ji pagaus šmaukštą arba ne.
[Bandymas pagauti šmaukštą:4 ]
-
RPG vertinimas
Gaudytojai
Morgana Buterfield: 10
Igoris Lorijanas-Greywindas: 10
Atmušėjai
Alisa Faun: 10
Puolėjai
Andromeda Žvyniuotoji: 8
Kauliuko rezultatai
Alisa Faun: 1; 3
Igoris Lorijanas-Greywindas: 3
Andromeda Žvyniuotoji: 4; 2
Morgana Buterfield: 2
Alisa Faun sėkmingai pasiunčia muštuką Morganos Buterfield link.
Igoris Lorijanas-Greywindas nepagauna aukso šmaukšto.
Andromeda Žvyniuotoji sėkmingai nugvelbia kritlį tiesiai Philemon Le Blanc iš rankų.
Morgana Buterfield nepagauna aukso šmaukšto.
Kvidičo rungtynės tęsiamos
Kritlis priklauso Andromedai Žvyniuotajai (Klastūnynas).
Dėl pataikiusio į ją muštuko, Morgana Buterfield pameta aukso šmaukštą iš akių.
Abu muštukai aikštėje.
Rezultatas: Klastūnynas 0 – 0 Švilpynė.
-
Kritlis, kiek atvėsęs vėl buvo juodaplaukės rankose. Andromedos veide nušvito laiminga šypsena, o akyse žybtelėjo mažos ugnelės. Viduje kaip pašėlusi daužėsi širdis. Vis dėl to ne viskas dar prarasta.
Mergaitė pažvelgė į vaikį kuris vėl buvo kiek nustebęs ir pikčiugiškai šypsodamasi ji pradėjo lėkti vėl priešingon pusėn. Tai buvo kiek kvaila - lakstyti pirmyn ir atgal, lyg neturint jokios veiklos. Nors jie visi turėjo ką veikti, na išskyrus gynėjus. „Geeerai, kaip čia dabar daryti? Skristi su kritliu rankose ir pačiai mesti į lankus ar vėl bandyti perduoti Danielai? Manau, kad švilpius reikėtų truputį apmauti.“- mintijo ji. Jos galvoje kone iš tolo švietė nuostabus planas.
Andromeda apsižvalgė ar niekur aplink nesimaišo koks Frankas ar muštukas, tačiau per snaigių sieną ji negalėjo nieko normaliai pamatyti išskyrus tamsius siluetus. „Na ir tegul, bus kaip bus.“- nusispjovė klastuolė ir pradėjo lėkti švilpių lankų link, kur turėtų būti Daniela.
Snaigės kaip išprotėjusios lindo į akis, po apsiaustu, šaltas vėjas stingdė jos pirštus, veidą. Andromeda įsivaizdavo, kad atrodė kaip apšalęs sniego žmogus. Ji papurtė galvą ir primerkusi akis pradėjo skristi lėčiau ir žvalgytis antrakursės puolėjos. Pirmakursei neteko ilgai vargti, mergiotė skraidė lėtai aplink, todėl Andrė nieko nelaukusi priskrido prie jos ir tyliai vos girdimai išdėstė savo planą:
-Klausyk, aš bandysiu sumaišyti švilpių puolėjus ir tu turi man padėti. Aš skrisiu jų lankų link, o tu man skrisi iš šono, bet pakankamu atstumu, kad galėtum pagauti kritlį. Bus taip, kad bandysiu atrodyti, taip, kad žadu mesti kritlį į lankus, bet išties perduosiu tau, aišku?- ji klausiamai pažvelgė į mergiotę ir sulaukusi linktelėjimo pradėjo skristi toliau.
Rankose stipriai laikydama kritlį ji pradėjo skristi lankų link ir suspaudusi lūpas žvalgėsi aplink, tačiau kaip ir prieš tai matė tamsius siluetus. Ji užsimerkė ir papurtė galvą tyliai galvodama apie tai, kad tik pasisektų perdavimas. Iki lankų liktus dešimčiai metrų pirmakursė pradėjo skristi greičiau ir užsimojus, rodės tuoj mes į lankus, bet greitai pasisukusi metė į Danielos glėbį.
[Bandymas perduoti Danielai: 3;5;1;4]
-
Šaltukas spaudė visus raumenis, snaigės lėkė į akis ir kilo sūkuriais, neleisdamos normaliai apžvelgti aikštės. Gėlė visą kūną, tačiau Daniela, nors ir mąstė apie šiltą židinį ir karštą šokoladą, prisivertė susikaupti ir stebėti rungtynes. Nors per tas snaiges beveik nieko nesimato, - mintyse burbtelėjo Klastuolė ir prisiminė laikus {tiesą sakant, vakardieną}, kai tokios pūgos atrodė žavingai ir šventiškai, ypač pro langą.
Achh, kaip šalta, - kaleno dantimis antrakursė ir vieną sekundę pametė iš akių kritlį. Sekundei jai vos nesustojo širdis, tačiau greitai pasirodė ir jis - jį turėjo Andromeda. Prie Kravitz priskriejusi Klastuolė tyliai išdėstė savo planą: kad ji apsimes, jog meta kritlį į lanką, bet iš tikro perduos Danielai. Viską supratus, antrakursė pasitraukė tolyn, bet ir toliau laikėsi prie komandos draugės - skraidė aplink, tarsi saugodama nuo muštukų ar priešininkų puolėjų.
Kad tik viskas pavyktų, - tyliai galvojo tamsiaplaukė ir pamatė, kad iki lankų liko visai nedaug. Atrodė, kad yra prišalus prie šluotos. Aplinkui skraidiojo kiti žaidėjai, tačiau buvo neaišku, Švilpiai ar Klastuoliai.
Pasilenkdama, kad padidintų šluotos greitį, Daniela akies krašteliu stebėjo Andrę. Sutikdama su jos pasiūlytu planu, ji manė, kad tai itin paveiks priešininkus, tačiau net nepagalvojo, kad bus sudėtinga ir pačiai Danielai. Mergina net neįsivaizdavo, kokia įtampą ją kamuos tomis sekundėmis. Reikėjo pasidomėti tiksliau, kuriomis sekundėmis gaudyt kritlį, - pusiau juokais pagalvojo Klastuolė, o tada jai toptelėjo klausimas, kuris ir prajukino merginą, ir sutrikdė. O begaudant kokia snaigė nepataikys į akį?
Priskridus nei per arti, nei per toli Kravitz pasiruošė perimti kritlį ir atitraukė sušalusias rankas nuo šluotos. Pamatė, kaip raudonas kamuolys atlėkė link jos ir pasiruošė stiprokam smūgiui.
[Perduodamo kritlio gaudymas: 1, 3, 5, 6]
-
-Nu, kokie?- pašaipiai paklausė Igoris, kai klastuolė prisiartino prie jaunuolio, kuris nei pirmą, nei antrą kartą nepagavo aukso šmaukšto, tačiau dėl to nenusivylė.
Prakalbus varžovei, jaunuolio veide pasirodė plati, sarkastiška šypsena, akyse sublizgėjo žiburėliai. Staiga, gaudytojas prapliupo juoktis.
-Vaikai sako, kad esu vilkolakis?- nusijuokė,- Iš kur tokių nesąmonių parovė?- pašaipiai nustebo, parodydamas, kad netiki Morganos žodžiais ir šią informaciją praledžia kaip nereikalingą.
Nors iš tiesų, savo viduje švilpis trumpam sunerimo. Tačiau niekas to nepastebėjo, net negalėjo pastebėti.
Elna, Frankas negalėjo. Džei, Emi- nieku gyvu. Sorenas- nė pro kur. Jis nieku gyvu neišduotų manęs. Mirtininkai? Ne.
Bethany? Ji juk per Antrąjį Hogvartso mūšį matė kaip aš pasiverčiau, bet... ne. Ji nieko niekam negalėjo sakyt- grifė kažkur nuduso, mat jau nesirodo Hogvartse.
-Šie padarai reali, neneigsiu,- šypsodamas pasakė švilpis, žvilgteldamas į klastuolę. Septintakursis buvo šimtu dvidešimt procentų ramus- žinojo, kad toji gyvataitė nesužinos paslapties. O iš kur kyla gandai... Nesvarbu, juk daugelį Hogiečių apima netiklsūs faktai, bet šiaip, Igoriui yra paskutiniau metai. Vargu ar, kai jis išeis, kas nors prisimins tas "nesąmones",- Šiaip, jei būčiau vienu iš jų, nežaisčiau kvidičo,- kikendamas tarė. Je tau, Morgana, nepamiršk Franko. Jis irgi yra antgamtikas- chimera,- Pilnatis? Iš astronomijos kiek gauni? Dabar tik delčia!
Aaa, antrakursėle, sakai, kad aš negaliu būt čia,- veide švietė sarkastiškumas ir pašaipa, o viduje pradėjo įsiliepsnoti rūstumas. Igoris paskutinį sykį dirstelėjo į mergaitę, ir jau būtų lėkęs pirmyn, aukso šmaukšto griebti, jei ne smūgis.
Ne, ne smūgis, o kažkos kepštelėjimas.
Garbaniaus veide pakilo antakiai.
Tu rimtai?
Antras (ne)smūgis.
Kaip antrakursei šie veiksmai buvo stiprūs, rodės, Morgana tuoj nudribs smagiai nuo šluotos. Be abejo, galime pridurti, kad ši klastuolė pavyzdingai stengėsi išmušti iš vėžių septintakursį (užkabinkime jai ant kaklo medinį medalį už šias pastangas). Bet, vyresnėliui tai buvo tik kažkoks nesusipratimas. Jautėsi taip, tarsi musė (Morgana) bandytų nustumti mešką (Igorį) nuo medaus korio (aukso šmaukšto).
Linksma.
Ir netrukus, be jokių nuostolių, nušvilpė mėlynai pilkų akių savininkas tolyn, link skrajūno, kurį gaudė Morgana. Bet vajetau! Visi Šventieji ir jų barsukai!
Priešininkę iš vaizdo nutrenkė Alisos muštukas. Nu, bet taip gražiai nutrenkė, o dar kokia tiesi trajektorija... Vuole, toks stebuklas!
Viena žodžiu, nedaugžodžiaujame- laisvas plotas ir Igis jau šiek tiek patenkintas nuskriejo paskui auksinį parazitą, kuris savo ruožtu nemiegojo ir skraidė įvairiais zigzagais. Matyt, jam irgi nusibodo skraidyt šitaip, tad pradėjo ore piešti su savo trajektorija kokius drugelius ar gėlytes.
Švilpis dar paspaudęs šluotą, bei įgavęs neapsakytą greitį, prisigretino prie aukso šmaukšto. Visos gamtos išdaigos talžė Lorijano veidą, tačiau Igis į tai nekreipė dėmesio- jam dabar buvo svarbiau tasai nenaudėlis, prakeiktas parazitas, nei žinia, kad yra sušalęs, peršlapęs iki paskutinio siūlo vilkolakis. Septyniolikmetis greitai ištiesė ranką šmaukšto pusėn. Raumenys įsitempė. Skrajūnas iš paskutiniųjų jėgų stengėsi pagreitėti ir atsiplėšti nuo persekiotojo švilpio. Bet tai buvo neįmanoma misija.
Ir staiga, Igoris Gabrielius Lorijanas jau nebe Greywindas, čiupo aukso šmaukštą, melsdamasis visų aukštybėse, kad dabar pavyktų pagauti.
[Bandymas pagauti aukso šmaukštą; 5]
-
Netikėtai odinis sudriskęs kamuolys buvo išplėštas iš švilpio rankų. Jis net nespėjo sureaguoti, o, kai atsigręžė, vagilė jau spruko lyg akis išdegusi.Frankas piktai į ją dėbtelėjo, greitai nuo jos nusigręžė ir, mirktelėjęs Anutei, šovė vytis klastuolę lyg kulką. Net dūmelis veržėsi iš šluotkočio. Andromeda skriejo ganėtinai greitai, bet Franko šluota, gražiai paraginta, galėjo skrieti greičiausiai už visas čia esančias šluotas. Na, bent jis ja taip tikėjo. Atstumas tarp Franko ir klastuolės vis mažėjo ir mažėjo ir ,kai buvo likę tik dešimt centimetrų, Andromeda sviedė kamuolį kitai savo komandos puolėjai. Švilpis net nebandė perimti kamuolio, nes būtų net nesėjęs pajudėti iš vietos, kaip kamuolys jau būtų pas kitą klastuolę. Ačiū Dievui, iš kažkur išdygo Philemo ir, pagriebęs kamuolį, šovė kuo tolyn nuo klastuolių, Frankas iš paskos. Snaigės tebekrito, šiurkščiai prisiliesdamos prie švilpio ir gadindamos ja regėjimo lauką. Švilpis, netikėtai, sugriebė šluotą ir šovė į dešinę, norėdamas pasprukti nuo klastuolės, kurią pajautė už savęs. Tada greitai susirado Philemon akimis, tikėdamasis palankios progos perdavimui, tačiau spėjo išvysti tik nuo komandos draugo nuskriejančią Andromedą su kamuoliu rankose. Septyni pragarai. Kas čia vyksta? Čia kvidičas ar žaidimas, kas daugiau kartų pavogs kritlį, a? Švilpis pastebėjo iš Andromedos judėjimo, kad ji nežada ilgai užlaikyti kritlį pas save, tad spustelėjo šluotą, liepdamas sekti klastuolę. Mergina netrukus, kaip ir buvo tikėtasi, keistai sujudėjo ir sviedė kamuolį link kitos klastuolės, vardu Daniela. Tuo pasinaudojęs, švilpis greitai šovė tarp merginų ir, sukandęs dantis, laukė šilto kritlio prie savo krūtinės.
[Perėmimas perdavimo metu: 2;5]
-
Po šimts velnių! Kodėl kvidičas vyksta būtent žiemą?! pyko paauglė, pastebėjusi, kad muštukas pataikė į Morganą. Nuotaikos nepataisė, o dar labiau sugadino prasidėjusios haliucinacijos. Jos būdavo visada, kai mergina sušaldavo ir pradėdavo kilti jos kūno temperatūra. Giliai įkvėpusi ir atsidususi klastuolė mąstė ką daryti. Kitos išeities neturėjo. Išsitraukė burtų lazdelę. - Accio žieminė striukė. - Mostelėjo lazdele. Netrukus į merginos rankas pateko jos striukė ir ji ją užsidėjo. Reikėjo iškart striukę užsidėt. Kodėl apie tai nepagalvojau? Todėl, kad apie tokius dalykus išvis negalvoji atsakė pati sau ir sukikeno. Jeigu dabar kas nors girdėtų jos mintis, turbūt pagalvotų, kad ji kvanktelėjo arba turi asmenybės susidvejinimą. Atsikračiusi tokių minčių, klastuolė nuskrido ieškoti muštuko. Juk reikia atkeršyti švilpiams už tai, kad Morgana pametė iš akių šmaukštą ir turės vėl jo ieškoti, o jų gaudytojas vis dar gali gaudyt. Tikslas(tiksliau auka) yra, lekiam ieškot muštuko vėl kalbėjosi su savimi blondinė. Muštuko ilgai ieškoti nereikėjo. Šis lyg žinodamas, kad dabar jo tikrai reikia, buvo visai netoliese ir atrodo "ilsėjosi". Marija priartėjusi prie muštuko, trenkė jį į Igorį Lorijaną-Greywindą.
[Atmušimas į Igorį Lorijaną-Greywindą: 2; 4 ]
-
Alisos veidą papuošė plati šypsena kai jos paleistas muštukas ne tik sukliudė Morganai pagauti šmaukštą, bet ji jį ir pametė iš akių. Švilpynės tribūnose pasigirdo džiaugsmingi sirgalių šūkavimai kurie skatino kiekvieną žaidėją dar labiau pasitempti ir laimėti.
Alisos išbalę skruostai nusidažė rausva spalva kuri privertė ją atrodyti kiek gyvesne. Švilpė iš to džiaugsmo pametė tą muštuką akių. Ji atsiduso. Tą išdykėlį vėl teks vaikytis ratais po visą aikštę. Reikės pabandyti pritaikyti kokią nors kitokią strategiją... - pagalvojo penkiolikmetė. Ji buvo perskaičiusi labai daug knygų apie kvidičą kuriose buvo prirašyta šimtai įvairiausių strategijų tačiau Alisa dar buvo išbandžiusi vos vieną pačią paprasčiausią kuri tikrai pasiteisino.
Mergina stipriau įsikibo šluotos ir nuskrido ta kryptimi kuria ji bent jau manė jog nuskriejo jos paleistas muštukas. Šiek tiek paskridusi mergina pažvelgė žemyn. Ji buvo tokioje vietoje iš kurios puikiai galėjai stebėti viską. Galėtų čia įrengti žiūrovų tribūnas - pagalvojo ir nusijuokė mintyse švilpė.
Galiausiai mergina pastebėjo muštuką. Ji pradėjo skristi paskui jį. Alisa nusprendė pabandyti išbandyti vieną tokią strategiją. Ji staigiai nėrė žemyn. Kad nenukristų laikėsi savo šluotos koto. Netrukus jos kojos beveik galėjo siekti žemę, o tuo momentu ji tik pradėjo kilti milžinišku greičiu aukštyn. Ji ore padarė sukinį ir netrukus prieš savo akis pamatė muštuką tik dabar žymiai arčiau prie jos. Mergina jau buvo nusprendusi, kad taikys į Danielą Kravitz. Visai netoli mergina pamatė Igorį. O ne! Muštukas skriejo tiesiai į Švilpynės gaudytoją. Alisa su savo šluota šovė visai kita kryptimi taip atsidurdama šalia komandos draugo. Iš visų jėgų mergina rankomis suėmė slidų blokštą ir muštukui priartėjus prie jos pabandė atmušti tą kamuoliuką nuo Igorio Danielos kryptimi.
[Atmušimas į Danielą nuo Igorio: 1; 3]
-
Šmaukšto ji nepagavo, bet užtat ją pagavo muštukas, gana skaudus muštukas. Alisos smūgis nebuvo toks stiprus, bet vis dėl to ugniaplaukę užgavo skaudžiai. O dar prieš tai išgirdo ir Igorio balsą, gyvatukė pajuto keistą nerimą jo balse, kad ir kaip jis tai slėptų, tačiau tuo metu ji negalėjo jam nieko pasakyti. Mergiotė nuskrido kelis metrus į šoną, o garbanius ją aplenkė ir nusekė paskui šmaukštą. „Ir kur Marija, kai jos reikia labiausiai?“- su skausmu pagalvojo Morgana. Šoną į kurį muštukas stipriai sugėlė, kelias akimirkas net buvo sunku įkvėpti pačiai, tarsi kas būtų atėmęs iš jos plaučius. Garbanės akių kampučiuose susikaupė kelios skausmo ir pykčio ašaros. „Kad skradžiai žemę prasmegtų tie švilpiai, tai jau tikrai, kad neverksiu dėl jų, o ypač per pačiame varžybų įkarštyje. Na jau ne.“- karčiai pagalvojo mergiotė, stipriai suspausdama akis.
Kurį laiką taip ir prasėdėjo ant šluotos – iš skausmo susirietusi kone į kamuoliuką, silpnai kvėpuodama, suspaudusi akis, kad tik neapsiverktų ir plūsdama visais kokiais įmanoma žodžiais švilpius. Ir kol ji taip sėdėjo, per tas minutes rodo sugrįžo visas šaltis, kurtinantis triukšmas iš visų pusių. Rusvaplaukė girdėjo kiekvieną atsidusimą, kiekvieną žodelį, net menkiausia garselį. Klastuolė girdėjo net ir to paties aukso šmaukšto tylų plazdenimą, tarsi jis būtų čia pat, šalia jos ir tyliai plazdentų šalia ausies, tarsi šnibždėtų padrąsinančius žodžius... Apsigavusi ji prasimerkė ir apsižvalgė, deja jokio plazdenančio sparnuočiaus čia nebuvo, tik balta snaigių siena.
Morgana nusivylusi suspaudė lūpas ir pažvelgė į apačią, kuri vis bolavo, o tada į viršų, kur Igoris skraidė paskui šmaukštą. Nuo smūgio ji pametė tą auksinį daikčiuką iš akiračio, kas dar labiau sukėlė jai pyktį. Rusvaplaukė susiėmusi už šono, vis dar silpnai kvėpuodama pradėjo skristi švilpių gaudytojo link. Šį kartą ji žadėjo jį dar labiau išmušti iš vėžių.
Vos priskridusi prie gaudytojo šono ji nesistengė nieko padaryti, nes tam nebuvo jėgų. Ji vos sugebėjo atskristi iki Lorijano nenukritusi nuo šluotos, o jei ji trenktųsi į jį tai išvis šakės su šakutėm būtų. Vienintelis ginklas kurį ji dabar turėjo ir galėjo panaudoti, ir bandyti nukautuoti su juo, buvo žodžiai.
-Ak, Igori, tu dar daug ko nežinai...- piktdžiugiškai nusijuokė Morgana ir skersai pažvelgė į vaikį. Rusvaplaukė puikiai galėjo nuspręsti apie žmogų vos į jį žvilgtelėjus, galėjo suprasti kokia jo padėtis vien iš nežymių požymių, galėjo suprasti ar jis meluoja ar jaudinasi. Jai tai buvo velniškai lengva.- O kas jei pasakyčiau, kad turiu liūdytojų ir tam tikros medžiagos? Ką manai apie tai, švilpi? Kas būtų, jei daug kas sužinotų tai? Kas būtų jei daug kas pamatytų tavo kitą pusę, na žinai, vilkišką?- ji kiek suvaidino išsigandusia ir nustebusia.
Jai dar kiek sugėlė šoną, bet ne taip stipriai kaip ankščiau, todėl ji vis dėl to buvo pasiruošusi atsikovoti savo vietą prie šmaukšto. Mergiotė aplenkė Igorį ir pažvelgė į priekį mėgindama pastebėti tą skraiduolį.
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą:4 ]
-
RPG vertinimas
Gaudytojai
Morgana Buterfield: 10
Igoris Lorijanas-Greywindas: 10
Atmušėjai
Maria Blackwood: 8
Alisa Faun: 10
Puolėjai
Andromeda Žvyniuotoji: 10
Daniela Kravitz: 10
Frankas Stigleris: 10
Kauliuko rezultatai
Andromeda Žvyniuotoji: 2
Daniela Kravitz: 6
Igoris Lorijanas-Greywindas: 4
Frankas Stigleris: 6
Maria Blackwood: 5
Alisa Faun: 6; 4
Morgana Buterfield: 3
Andromedai Žvyniuotajai nepavyksta perduoti kritlio.
Danielos Kravitz veiksmas anuliuojamas dėl nesėkmingo perdavimo.
Igoris Lorijanas-Greywindas nepagauna aukso šmaukšto.
Frankui Stigleriui nepavyksta perimti kritlio.
Maria Blackwood netaikliai siunčia muštuką Igorio Lorijano-Greywindo pusėn.
Alisos Faun veiksmas anuliuojamas dėl anksčiau Maria Blackwood nesėkmingai pasiųsto muštuko.
Morgana Buterfield nepastebi aukso šmaukšto.
Kvidičo rungtynės tęsiamos
Kritlis patenka į neutralią zoną. Jį pasiėmus Klastūnynui, leidžiama iš karto mesti į lankus.
Abu muštukai aikštėje.
Rezultatas: Klastūnynas 0 – 0 Švilpynė.
-
Andromeda per silpnai sviedė kritlį, tad jis net neįpusėjęs pradėjo kristi žemyn. Frankas tai pamatęs, iškart stipriai sugniaužė šluotą, net delnai pradėjo prakaituoti, ir šovė žemyn. Aštrus vėjas smogė jam į veidą, bet jis tik tyliai susikeikė bei toliau lėkė žemyn. Kritlis vis tiek bus mano. Švilpynė privalo laimėti. Turime įrodyti, kad šis koledžas nenusileidžia kitiems trims. Ir jei nelaimėsim, tegul mane nukankina septyni velniai, karaliaujantys skirtinguose pragaruose. Iki žemės liko tik keli sprindžiai, o kamuolio švilpis dar nepasivijo. Stipriai spustelėjo šluotą ir ši šovė, kaip paplaukusi. Frankas spėjo pagriebti kamuolį ir iškart visa jėga kilstelėjo šluotkotį į dangų. Šluotą tik dusliai sutraškėjo, bet spėjo išvengti tvirtos ir kietos žemės. Na, iš tikrųjų šluotos keli šeriai palietė ją, bet tai nieko nekeitė. Kritlį jis stipriai prispaudė prie krūtinės ir šovė į dangų. Jis ten sumanė pasislapstyti tarp debesų, pažaisti slėpynes. Debesys buvo tokie tiršti, kad net pats vos ką nors matė. Ten buvo dar šalčiau ir snaigės ten buvo ne tokios trapios, sunkesnės. Jis net pajuto, kaip jo visa juoda galva pasipuošė baltu snaigių vainikėliu. Jis giliai įkvėpė, nurijo seiles ir pajuto, kaip jos skaudžiai nutekėjo gerkle.
[-]
-
Andromeda, net išsižiojusi stebėjo viską. Jos mesto kritlio Daniela deja, kad ir kaip būtų gaila nepagavo, bet ačiū Salazarui Klastuoliui, kad jo nepagavo ir Frankas. Juodaplaukė nieko nelaukdama puolė žemyn gaudyti kritlio, plaukai lindo į akis ir į burną, trukdė matyti tačiau ji vis tiek, lėkė kamuolio link. Deja Frankas paskubėjo labiau nei ji ir greičiau pačiupo kritlį nei ji pati. „Ką?! Ne!“- ji niršiai pagalvojo ir greitai sustabdžiusi šluotą pradėjo kilti paskui Franką.
-FRANKAI STIGLERI TU UŽKNISAI IKI GYVO KAULO.- juodaplaukė niršdama suriko ir nusekė paskui vaikiūkštį į debesis.
Ji ne daug nuo jo atsiliko, o kai šis pasuko į šoną - vos neatsitrenkė. Vos pakilusi ji pajuto kaip stipriai pasikeitė klimatas, jei ji tą menką pūgą skaitė snaigių siena, tai debesys buvo dar baisiau... Jie buvo tokie tiršti, kad vos galėjo ką nors matyti, o snaigės kietesnės, beveik kaip ledo gabaliukai. Apie vėją nė kalbos nebuvo... palyginus šį vėją su vėju apačioje, apačioje jis buvo tarsi šilko patalai.
„Kur tas prakeiktas Stigleris?“- mergiotė susijaudinusi pagalvojo.
Prisimerkusi klastuolė pradėjo lėtai skristi ir visai netrukus pastebėjo tamsų šešėlį. „Štai kur tu. Suradau!“- ji pikčiugiškai nusišypsojo ir greitai prie jo priskridusi pabandė pagriebti taip trokštamą kamuolį.
[Perėmimas iš rankų:2]
-
Atrodo, kad viskas Klastūnyno komandai slenka iš po kojų: nei kritlis jų rankose, nei antrakursė gaudytoja pagauna šmaukštą. Negana to, per tą švilpalaikį jį ir iš akių pametė, o ir dar ta krentančių snaigių siena trukdo vėl akimis surasti kamuoliuką. Ar viskas gali būti dar blogiau? Taip, gali, jei tik Igoris pagautų tą auksinį skraiduolį. „Tik per mano lavoną!“- piktai pamąstė raudonplaukė, ir, stipriai suėmusi šluotą, perlėkė kiaurai sniego sieną ieškoti šmaukšto. Iš tiesų nebloga mintis šovė Klastūnyno komandos gaudytojai į galvą: reikėtų pasekti Švilpynės gaudytoją Igorį Lorijaną Greywindą. Gal jis jau pastebėjo tą „suknistą“ šmaukštą, o jei ne, tai geriau komandų gaudytojai jį pastebės vienu metu.
Nusileidusi šiek tiek žemiau, Morgana ėmė akimis ieškoti žmogaus, su Švilpynės uniforma. Tokių, žinoma, buvo ne vienas, tačiau pastebėti tą, kuris skrido - ar bent taip atrodė - greičiausiai ir tarsi kažką vaikydamasis, nebuvo sunku. Pasilenkusi į priekį, gyvatėlė it kulka nulėkė prie vieno iš Greywindų berniukų. Dabar nė nerūpėjo tai, kad raudoni plaukai nuo šlapių snaigių buvo sulipę, o nosis nuo šalčio gerokai paraudonavusi, užtat visas jos vidus virė iš pykčio, adrenalino ir noro nugalėti. Dabar svarbiausia buvo pastebėti ir bet kokiais būdais sugauti tą auksinį kamuoliuką su sparnais.
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 3]
-
Greičiausiai mes šias rungtynes pralaimėsim. Jeigu komandoje būtų vaikinų būtų visai kitas reikalas. atsiduso penktakursė ir prisiminė įvykį iš vaikų namų.
Vasaros vidury buvo nedidelė sporto šventė vaikų namuose, kur gyvena mergaitė. Buvo tinklinio, krepšinio, futbolo ir lengvosios atletikos varžybos vyresniems(13-18m.) vaikų namų gyventojams ir judrieji žaidimai mažiesiems. Žinoma taip susijungę viskas būti negalėjo. Buvo atskiros 17-18m., 15-16m., 13-14m. grupelės, mažesniuosius irgi išskirstė į grupes. Blondinukė buvo patekusi į 8-9 metų grupę. <...> Rungtynėse deja laimėjo kita 8-9 metų vaikų grupė, kurioje buvo daugiau berniukų. Mažoji Blackwood nemėgdavo pralaimėti ir gailėjosi, kad prisijungė prie žaidinių. Tą dien ji pasižadėjo sau, kad daugiau niekada nežais panašių žaidimų.
Mergina nusijuokė. Prieš 7 metus pati sau pažadėjo, kad nebežais, o dabar? Maža to, kad žaidžia tai dar ir komandos kapitonė. Gal aš nešu nelaimes ir aš kalta, kad dabar Klastūnynas pralaimi kvidiče? toptelėjo paauglei. Visgi atsikračiusi tokių minčių ji nuskriejo ieškoti muštuko. Ji privalėjo bent kiek padėti savo komandai laimėti. Muštukai lyg tyčia buvo kažkur pasislėpę. Kurgi bent vienas iš jūsų, a? žvalgėsi. Muštuko paieškos užtruko kiek ilgiau. Jie abu buvo "pasislėpę" už lankų. Vienas spėjo pabėgti, kitą klastuolė spėjo sugauti ir greit rado auką - Franką. Šis buvo nugvelbęs kritlį tiesiai Andrei iš panosės. Pasivijusi muštuką, mergina įsibėgėjo ir iš visos jėgos trenkė su lazda per muštuką ir šis nulėkė Stiglerio link.
[Atmušimas į Franką Stiglerį: 1; 3 ]
-
Aukso šmaukštas šovė pirmyn, išsisukdamas nuo atlėkiančios švilpio rankos. Tačiau, po akimirkos, aukso šmaukštas greitis pakito ir pradėjo skrieti it apdujęs vos vos atsiplėšdamas nuo Igio replių.
Jaunuolis mintyse nusikeikė. Negi iš tiesų šis prakeiktas parazitas užkerėtas!?- karčiai pasipiktino tasai.
Staiga, prisigretino nusilpusi Morgana, kuri ir vėl pliurpė it kokia višta.
Užsičiaupk tu, po paraliais,-slapčia įsiuto. Taip norėjo jai užvošt, kad dantys tos gyvataitės išbarškėtų, ausyse varpai suskambėtų, bet užuot tai padaręs atkirto:
-Ko aš nežinau, Morgana?- dėbtelėjo į mergaitę. Jo balse nuskambėjo pasipiktinimas,- O kas gi tie liudytojai? Kokią dar medžiagą turi?- atseit išsigandusį suvaidino Švilpynės kapitonas ir gaudytojas. Prunkštelėjo,- sakyk, jei nori, man nėra jokio skirtumo. Vis vien aš nesu vilkolakis,- tiesiai rėžė Igis, ir dingo klastuolei iš akių- šovė žemyn, link kvidičo aikštės apsnigtos žemės, paskui šmaukštą.
Na ir kvailė. Mano, kad taip mane išgąsdins,- nusišaipė mintyse Mirtininkas, staigiai sustabdydamas šluotą ir ją priversdamas skristi jau tiesiai. Balta žemė lėkė pro antgamtiko kojas,- Tegul neskiedžia nesąmonių. Kaip ji mane sukirs, jei būsių ir taip žuvęs nuo Slapstūnų ar Medžiotojų ar Senato rankos, a?-pamintijo, atlikdamas staigų viražą į kairę. Tegul savo šnekas susikiša į savo klastuolišką burną.
Sustipręs vėjas pagavo jaunuolį. Gūsis smogė rudaplaukiui į nugarą, priversdamas sugriežti Igį dantimis ir vos nenudribti nuo šluotos bei susipažinti su motina žemele. Tačiau, didelių jėgų pastangomis švilpis nepametė savo trajektorijos ir iš akių auksinio parazito, nors vėjas ir snigimas vis intensyvėjo, kolei viskas aplinkui apsitraukė baltu šydu- buvo balta, balta, visur kur besidairė Lorijanas, o auksinė spalva vis nyko ir nyko šiame baltume. Gaudytojas prisimerkė. Apmaudas ir nerimas sukaustė vaikino širdį. Ne! Neišnyk!- įsakė šmaukštui, bet tasai neiišgirdo arba neišklausė švilpio įsakymo.
Bandė pagreitėti, prisivyti kaip nors, troško, kad šis šydas kažkus pasibaigs, vėl bus tas pats matomumas. Antgamtiką apėmė panika.
Nepavyko.
Igis greitai griebėsi paskutinio išsigelbėjimo šiaudo- klausos.
Nagi!
Įsiklausė. Ne, tik vėjo, šluotų švilpimas, sirgalių kauksmas...ir kažkoks...kažkoks garsas.
Lorijanas iš nuostabos išplėtė akis. Aukso šmaukštas!
Ir iš tiesų, vėl prieš mėlynai pilkas akis pasirodė aukso spalvos taškelis, kuris it patrakęs judino savo sparnelius, lyg mažas žvirblis bandydamas pabėgti nuo plėšraus paukščio.
Ir Igis, nieko nelaukęs perskrodė su ranka snaigių perpildytą orą.
[Bandymas pagauti aukso šmaukštą; 6]
-
Merginos veiksmo visai neprireikė. Marios paleistas muštukas nė nepalietė Igorio. Kuo toliau tuo švilpiams vis labiau sekėsi. Dabar jie turėjo visą pranašumą: kritlis jų rankose, Igoris jau bando pagauti šmaukštą. Kas gali būti geriau? Tiktais pergalė. Tačiau kuo toliau tuo labiau oro sąlygos sunkino kelią iki tos laimės. Krentančios snaigės sukūrė miglą per kurią nieko nesimato, o stiprėjantis vėjas privertė snaiges dar labiau purtytis ir trikdyti žaidimą. Kodėl visados per kvidičo varžybas būna blogas oras? Jau antros rungtynės kai apie saulę gali tik pasvajoti... - pagalvojo mergina ir tikėjosi, kad bent jau geresnis oras pasitaikys kitoms rungtynėms. Tačiau dabar reikia ne apie kitas rungtynes galvoti. Dabar reikia veikti. Ir skubiai.
Alisa nuskrido ieškoti muštuko. Tuo metu vis mintijo kaip sekasi kitiems komandos draugams ir ar jie jau šalia pergalės. Staiga tolumoje išvydo kažkokį objektą. Ji pradėjo greičiau skristi. Bet vos po keliasdešimt sekundžių ji jį pametė iš akių.
-Nagi, kur tu? - ištarė Alisa.
Staiga mergina pasisukusi į kitą pusę pamatė lekiantį muštuką. Ji pradėjo skristi paskui jį tačiau tik tada pastebėjo, kad jis skrieja tiesiai į komandos draugą Franką. Mergina pradėjo lėkti kaip sūkurys. Net apsivertė ir sekundę pabuvo ore žemyn galva, tačiau išsilaikė ant savo mylimosios šluotos. Ji dabar skriejo taip, kad beveik galėjo paliesti muštuką. Švilpė apsižvalgė ir tik tada pastebėjo jog jos padėtis labai puiki, kad pataikytų į Klastūnyno gaudytoją. Priartėjus dar labiau prie vaikino mergina pasisuko ir pabandė tvoti per tą jau nusibodusį muštuką tuo pačiu bandydama nublokšti jį į Morganą.
[Atmušimas į Morganą nuo Franko: 4; 6]
-
RPG vertinimas
Gaudytojai
Morgana Buterfield: 9
Igoris Lorijanas-Greywindas: 10
Atmušėjai
Maria Blackwood: 9
Alisa Faun: 10
Puolėjai
Andromeda Žvyniuotoji: 10
Frankas Stigleris: 9
Kauliuko rezultatai
Frankas Stigleris: -
Andromeda Žvyniuotoji: 5; 2
Morgana Buterfield: 3
Maria Blackwood: 4
Igoris Lorijanas-Greywindas: 6; 5
Alisa Faun: 2; 4
Frankas Stigleris neatlieka veiksmo.
Andromeda Žvyniuotoji pagriebia kritlį tiesiai Frankui Stigleriui iš rankų.
Morgana Buterfield ir vėl pastebi aukso šmaukštą.
Maria Blackwood nepasiseka numušti muštuko Franko Stiglerio link.
Igoris Lorijanas-Greywindas galiausiai pagauna aukso šmaukštą.
Alisos Faun veiksmas anuliuojamas dėl anksčiau Maria Blackwood nesėkmingai pasiųsto muštuko.
Kvidičo rungtynės baigtos
Kritlis priklauso Andromedai Žvyniuotajai (Klastūnynas).
Igoris Lorijanas-Greywindas pagauna aukso šmaukštą.
Rezultatas: Klastūnynas 0 – 150 Švilpynė.