Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Biblioteka => Temą pradėjo: Evia Herodotte Spalio 13, 2017, 07:20:24 pm

Antraštė: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Evia Herodotte Spalio 13, 2017, 07:20:24 pm
Bibliotekoje, kur knygų į valias, o dulkės čia dažnos, šalia vienos, nuošalios lentynos stovi rusva sofutė. Jau spėta išsėdėti, o rankoms atremti skirti šonai jau praradę visą rusvumo atspalvį. Iš šono ji atrodo nedidelė, tačiau labai norint čia gali tilpti net keli jaunieji burtininkai. Už minkštos, apiplyšusios sofutės, stovi knygų lentyna. Knygų tik spėk rinktis - pradėk nuo įvairiausių burtažodžių (o mokytis jų patiems, nelabai patartina, nebent žinoma, kad to reikia), o pabaigti gali ir paprastais skaitiniais, apie kurių egzistenciją ne itin kas žino (juk ne kiekvienas žino, kad žiobarišką ,,Pelenę" galima rasti milžiniškoje Hogvartso bibliotekoje). O išties, ši sofutė prie tokios knygų lentynos leidžia pabėgti nuo viso šurmulio ar ramiai praleisti laiką.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Jess Queen Spalio 13, 2017, 07:37:43 pm
Padariusi visus užduotus darbus, Jess nusprendė nukulniuoti iki bibliotekos ir pasėdėti ant senos beveik kaip Hogvartsas sofos. Ten už jos juk daugybė knygų, Jess nėra moksliukė tačiau knygos kurios yra įdomios tikrai vertos skaitymo. Taigi įėjus iškart nežingsniavo prie sofos nuėjo išsirinkti knygą. Mergina domėjosi žiobarais, todėl pasiėmė vidutinio dydžio knygą, pavadinimu "Moksliukė"  - jai pasirodė, kad knygoje bus aprašyta kaip mokosi žiobarų vaikai, kaip jie leidžia laisvalaikį. Na o jeigu tai nepateisins jos lūkesčių, tai bent bus dar pora minčių kurias galės išsakyti per pamokas. Eidama link sofos jį nematė čia daug vaikų ar mokytojų, kaip įprasta bibliotekoje ramu bei tylu. Įsitaisiusi sofoje pradėjo skaityti.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Evia Herodotte Spalio 13, 2017, 08:01:34 pm
Po ateities būrimo (pamokos, kurios reikalingumo Evia dar nežinojo) ir po keleto padarytų namų darbų, jaunoji klastuolė susiruošė į biblioteką. Šįkart jos rankose nesimatė pieštuko bei įprasto, purvino lapų rinkinio su daug ezkizų ar piešinių bei ornamentų. Iš kažkur šviesiaplaukė nugirdo (dėl savo noro klausyti ko nereikia ar šiaip visus stebėti), kad prie vienos lentynos, kurioje mirga marga knygų, pastatyta senutė sofa, daug pokštų iškentusi ir visko girdėjusi bei mačiusi apdriskusi, tačiau minkšta it puta. Ir smalsumas atvedė pažiūrėti ar taip tikrai yra.
Gal pasėdėsiu, jei žinoma rasiu tą sofą. O galbūt ir kokia knyga užkabins.
Iškart nusipurtė nuo vienos minuties. Ne, tik ne apie ateities būrimą, kol nesupratau jo reikšmės. Biblioteką Evia pasiekė gal tik trečią kartą nepasiklydusi šioje pilyje, nors to niekas nežino. Neatrodo, kad ji ruoštųsi apie tai kam nors pasakyti. Akių žvilgsnis klaidžiojo tarp milžiniško dydžio lentynų, o galiausiai viename kampe pastebėjo rusvą plotą. Ten ir bus. Tikriausiai. Nedvejojusi Evia ėmė žingsniuoti artyn ir įsitikino, kad ši sofa tikrai yra. Tik klausimas, ar ji tiek iškentė, kiek pasakojama. Tik prie pat rudos sofos Evia pastebėjo mergaičiukę, skaitančią knygą. Nejučia ėmusi ranka braukti per lentyną, numetė vieną knygą, o ši nukrito tikrai ne tyliai. Viliuosi, neišgirdo. Šiek tiek pamislijo pakeldama ir padėdama knygą atgal į vietą.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Jess Queen Spalio 14, 2017, 04:33:47 pm
Klastūnyno koledžo merginai knyga pasirodė tikrai įdomi.. Bibliotekos durys vis užsiverdavo, arba atsidarydavo. Taip keitėsi vaikų veidai kurie prieš tai čia skaitinėjo arba ieškojo informacijos. Jess nekreipė į tai per daug dėmesio, juk tai mokykla. Nuo knygos nepakėlė akių iki išgirsto triukšmingo garso, kurio šaltinis buvo visai netoli Jess, tad mergina susidomėjus kas kelia tokį triukšmą pakėlė savo žydras akis. Ir štai išvydo  mergaitę kurią yra mačiusi prie bendro stalo didžiojoje salėje. Taip tai mergaitė iš jos koledžo, tačiau Jess niekada negirdėjo jos vardo. Iš ties Jess mergina iš drovesnių taigi iškart nusisuko, nors labai buvo įdomu sužinoti savo koledžo draugės vardą. Taip pat kaip įdomu kodėl mergina yra prie šios sofos... Galbūt ji apie šia sofą išgirdo atsitiktinai, galbūt ji čia tik netyčia užklydo? O gal ji ieško draugų? - visi klausymai sukiojosi jos galvoje...
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Evia Herodotte Spalio 14, 2017, 08:38:08 pm
- Gal galėčiau prisėsti? - nedrąsiai paklausė užkišdama vieną plaukų sruogą už ausies. - Aš Evia.
Pridūrusi savo vardą, mergaičiukė pasijuto labai keistai. Šią mergaitę ji jau buvo mačiusi ne tik koridoriuose, bet ir prie bendrojo klastūnyno stalo. Šalia sofos bestoviniuodama Evia akimis ėmė skaityti žodžius ant knygų nugarėlių. ,,Gėlės ir visi stebuklingi dalykai. Pirmoji dalis pradedantiesiems" Tai tebuvo vienos iš storesniųjų knygų nugarėlė, o raides dar teko pasistengti įžvelgti, ypač paskutinius du žodžius. Šie buvo ypač nublukę. Pamaigiusi pirštus bei pasvarsčiusi, Evia paėmė knygą. Pirmiau pervertė visus lapus. Daugelis jų buvo gelsvi, pablukusiomis raidėmis. Tikrai ne naujesnis leidimas. Vis dėlto knygos nusprendė nepadėti atgal. Galbūt ši knyga padės man su ateities būrimu. Atėjus šiai minčiai, pabandė prisiminti užduotus namų darbus, tačiau teko pasiduoti. Pakėlusi nuo knygos viršelio tyrai atrodančias, žalias akis, pažvelgė kitos klastuolės pusėn ir nusišypsojo.
- Jei trukdau... - pagalvoja. - Galiu ir nueiti kitur, - apsižvalgo kiek daug laisvos vietos šioje milžiniškoje bibliotekoje.

[[Sor: postuose veikėjų veiksmai turi būti aprašomi tik būtuoju laiku.]]
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Jess Queen Spalio 15, 2017, 09:47:17 pm
Taip mąstydama atsakymus į savo galvoje užduotus klausymus, Jess išgirdo nedrąsu balsą, iš merginos. Ji paklausė ar gali prisėsti. Kol Jess suprato, kad tai klausymas skirtas jai, šalia stovinti ir iš pažiūros nedrąsi mergina bėgiojo akimis per knygų lentynas. Kai mergina susiprotėjo, ir jau norėjo žiotis atsakyti į vieną paprasta klausymą, Evia (jeigu Jess teisingai išgirdo) spėjo pamanyti, kad yra nelaukiama... Tad Jess greitai pasitaisė atsakydama : -Žinoma, prašau. Nebūtina ieškoti vietos kitur... Beja mano vardas Jess. Taip pat mergina greitai pasislinko, kad atsirastu daugiau vietos koledžo draugei. Jess akimis perbėgo per Evia, kad galėtu pažiūrėti kaip atrodo mergina. Galbūt taip daryti negražu, tačiau merginai rūpėjo kas sėdi šalia jos. Taip pat nepagalvojus greit uždavė klausymą kuris rupėjo jai, - Iškur sužinojai apie šią sofą? ,tai taip nemandagiai nuskambėjo, bet atsakymai merginai rūpėjo...
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Evia Herodotte Spalio 16, 2017, 10:39:51 pm
- Išgirdau kaip apie ją kalbėjo vyresni mokiniai, - sukikena. - Dažnai klausausi ko nereikia, bet nebūtinai tai panaudoju prieš kitus, - priduria.
Kelis puslapius praleidžia, paskaito vieną, dar praleidžia. Pripažįstu,
ši knyga nuobodi.
Pasigailėjo, kad ją paėmė, kol akys neužklydo už įdomaus aprašymo ir piešinio šalia.
-Ką mėgsti veikti laisvalaikiu? Na be namų darbų ir taip toliau, - nusprendžia paklausti, nes troško pertraukti tylą. - Aš dažnai piešiu. Na, dar ką nors stebiu arba klausausi pokalbių, bet taip nutinka nedažnai. Dažniau svajoju ar grožiuosi gamta. Kartais pasvajoju, kaip norėčiau susipažinti su savo tėvu, jei jis dar gyvas. Na, jau imu nusišnekėti.
Nutilusi Evia nusišypsojo laukdama kol prabils Jess. Mergaitė jau buvo įsidrąsinusi, tad balsas skambėjo įprastai.

[[Sor: postuose veikėjų veiksmai turi būti aprašomi tik būtuoju laiku.]]
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Jess Queen Spalio 17, 2017, 07:47:41 pm
Išklausiusi ką mėgsta veikti Evia, Jess tuoj pat atsakė į jos klausymą. -Aš taip pat labai mėgstu piešti, tačiau nelabai gaunasi, - nusišypsojo mergina. - Taip pat labai patinka rašyti, tai sekasi tikrai geriau už piešimą. Šiaip mėgstu išbandyti naujovės, bet galbūt pritrūksta drąsos. Mergina pora sekundžių sudvejojo ar reikėtu paklausti apie jos šeimą, o jeigu mergina nenorės kalbėti su Jess apie tai, arba tiesiog pabėgs - jai tai gali būti skaudu. Bet smalsumas kaip visada nugali : - O tai tavo mama nepasakoja apie tėtį? Ką pasakytum jei jį sutiktum netyčia, visiškai nepasiruošus?...
Jess buvo smalsi mergina kuri galėdavo visada rasti klausymų ne laiku ir ne vietoje, visada bijodavo tėvų sakomos frazės: "Smalsumas pražudę pelę". Bet čia magiškas pasaulis visur slypi paslaptis, kurios tiesiog traukia tave.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Sara Kwen Lapkričio 03, 2017, 07:47:59 pm
Vieną vakarą Sara ieškojo jaukios ir nuošalios vietelės paskaityti. Merginai už akių užkliuvo rusva sofutė. Ji buvo sena ir netekusi naturalios spalvos. Grifiukė pasiėmė knyga mėlynais, nublukusiais viršeliais. Ant knygos puikavosi užrašas sidabrinėmis raidėmis (raidės jau buvo išblyškusios tad pavadinimą buvo sudėtinga perskaityti) - " Legendos apie burtininkus". Knyga iš šalies atrodė labai neįdomiai, bet Sara prisivertė ją perskaityti, nes vienintelė legenda kurią Ji žinojo, tai legenda apie Mirties relikvijas. Ir iš tikrųjų, knyga buvo labai neįdomi! Knyga jau po 5-kių minučių buvo savo vietoje. Mergina nuėjo paieškoti ko nors įdomesnio paskaityti. Sara rankose jau laikė knygą raudonais, ryškiais viršeliais ir juodu užrašu - "Hogvartso istorija. I dalis". Su šia knyga mergina bibliotekoje prabuvo dvi (o gal net daugiau) valandas.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Clementine Martes Gruodžio 27, 2017, 03:12:20 pm
 Šiandien mergina turėjo sau tokį kaip užduotį. Ji norėjo sau padaryt 'felix felicis' eliksyrą. O tam tikras žinias sužinot kur ne kur, bet jos yra bibliotekoje. Todėl klastuolė kaip visada apsirengus savo juodas aptemptas kelnes ir žalią megztinį, po truputi ėjo link bibliotekos.
 Eliksyras Dilaurentis buvo labai reikalingas įvairiems reikalams, juos net nesuskaičiuosi, bet labiausiai jai rūpėjo ateinantys egzaminai, todėl taip ir norėjo to eliksyro. Vis gi, būnant klastuolę, čia jos prigimtis tokia laužyt taisykles, o eliksyrą tokiems būdams naudoti, yra uždrausta.
 Priėjus prie bibliotekos buvo gan mažai žmonių, todėl susikaupti Emai bus labai lengva. Iškarto priėjo prie lentynų kurios buvo apie eliksyrus, bet dėl to būtent ko reikia klastuolei, nebuvo. Emi jautė, kad tuoj apvers visą biblioteką, kad surast būtent to ko reikia.
 Bet Emillia pabandė pasielgt kitaip, ji priėjo prie užburtos lentynos kur pasakius ko nori, tą ir duoda. Priėjus klastuolė užmerkus akis ir taria felix felicis receptas.. Ir prieš ją atsirado knygą. Ema ją greitai pagriebė ir pradėjo greitai ieškoti kur galima būtu pradėt skaityti, ir surado šalia vienos lentynos sofutę kur būtų puiki vieta paskaityti, bet viena problema, kad joje jau sėdėjo panašaus amžiaus vaikinas.
- Ar galiu prisėst šalia? - Paklausė vaikino ir nesulaukus atsakymo jau atsisėdo ant jos ir atvertė pirmos knygos puslapį.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Dylan Frendlin Gruodžio 27, 2017, 06:12:39 pm
Dylan'as nenoromis patraukė bibliotekos link. Švilpis kai visados be paliovos taisėsi akinius, nes šie nesiteikė ramiai gulėti ant nosies. Reikės pasidomėti, gal bus burtažodžių, kurie padės su šiais nelemtais akiniais.
Dylan'as klaidžiojo nuo lentynos, iki lentynos, niekaip nerasdamas reikiamos knygos, o gal ir kelių. Galop, praradęs viltį, švilpis ištraukė iš vienos lentynos knygą apie augalus, labiau skirtą herbologijai bei ėmė dairytis kokios vietelės paskaityti. Jam teko vėl pasitaisyti akinius, nes šie jau iš tiesų būtų nukritę žemėn ir sudrumstę jaukią bibliotekos tylą.
Atsilinkęs iki nelabai žaviai atrodančios, bet patogios sofutės, Dylan'as debtelėjo patogiame kampe ir atsivertė pirmąjį knygos puslapį.
- A, taip, žinoma, - švilpis dar labiau pasislinko į šoną, beveik prisispausdamas prie krašto. Jis atsakė kiek vėlokai, tačiau švelnus ir netikėtas balsas privertė akis už akinių stiklu pakelti nuo raidžių pilno lapų rinkinio bei pažvelgti koks burtininkas ar burtininkė prisėdo šalia. Švilpio dėmesį iškart patraukė rausvi plaukai, bet jis niekaip nesumojo ką pasakyti.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Clementine Martes Gruodžio 27, 2017, 07:13:10 pm
 Atsisėdus ant sofos mergina pradėjo skaityti knygą. Iškarto jai buvo tiesiog nieko neaiškaus. Ten negalėjo nieko suprast. Net ne keista, nes nuodų ir vaistų pamoka, Emillios buvo labiausiai nepakenčiama.
 Knyga buvo tokia pat nuobodi kaip ir pati pamoka, todėl klastuolė pradėjo visaip blaškytis, dairytis aplinkui - daryt viską, išskyrus skaitant tą knygą. Ir todėl, atkreipė dėmesį į vaikinuką kuris sėdėjo šalia jos. Jį neesu dar mačiusi čia. Naujokas? Bet, kad atrodo mano amžiaus. Taip keista.. Taip Emillia jį stebėjo gal kiek ilgai. Be abejonių, jeigu tai vaikinas pastebėtu jam pasidarytu labai nejauku, kai mergina stebi jį ir dar su tokiu žvilgsniu, lyg jis padarė kažkokį nusikaltimą.
- Atsiprašau.. Jeigu netrukdau, ar galiu paklaust vieną klausimą tavęs... Ar tu čia naujokas? Tavęs niekada nemačiau Hogvartse. - Pasiteiravo pas nepažįstama vaikinuką pas kurį akinukai jau vos nenukrenta, o pats labai įdėmiai skaito knygą. Na tikiuosi nepatrukdysiu. Gal būtu keista pas nepažįstamą žmogų prašyti, padėti su eliksyru. Ne, ne tai tikrai jau bus grubu ir dar, kažkaip nepasitikiu juo. Įdomu, kas jis toks išvis. Užsigalvojo klastuolė, o pati toliau pabandė skaityti knygą...
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Dylan Frendlin Gruodžio 27, 2017, 07:36:13 pm
Švilpis pasitaisė akinius ir vertė dar vieną puslapį. Herbologija nebuvo labiausiai prakeiktas mokslas Dylan'ui, tačiau ši knyga buvo viena nuobodžiausių, kurią laimė rankose. O tokių knygų pasitaikydavo retai.
Net jei ir būtų mėgiama knyga ar itin įdomus, kitoks puslapių rinkinys, švilpis vistiek jo nebūtų skaitęs. Jo galvoje knyga užėmė mažiausią minčių dalį, kokia tik galėjo egzistuoti.
- Na, - pakėlė akis nuo knygos, kurią apsimetė skaitantis, - išties, iki šių mokslo metų visuomet būdavau nuošaliau, atsiskyręs, o pamokose aktyvumu nepasižymėdavau. Į daugelį net nenueidavau, - rankos pačios tai atversdavo, tai užversdavo knygos viršelį, - gal reikėtų kokios pagalbos? Nenoriu nieko sakyti, bet pats tik apsimetu skaitantis, o suprasti, kad tau ši knyga tikra kančia nėra taip ir sunku.
Neprisikarksėk ir pasistenk neįžeisti. Nemalonumų tau visiškai nereikia. Švilpis vylėsi, kad nieko baisaus nepasakė, nors nutikti galėjo visaip. Dylan'ui nusibodo vartinėti knygos viršelį, tad ją tik užvertė ir paliko ramybėje ant kelių.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Clementine Martes Gruodžio 27, 2017, 09:42:41 pm
 Emillia vis stebėjo tą berniūkšti. Pas jį vis krito akiniai, o jis vis juos pasitaisydavau ir lyg toliau skaitė. Bet matėsi, kad jis kaip ir Emillia - tiesiog vaidino. Klastuolė pradėjo spėliot, kad jis turbūt irgi nieko nesupranta ar kažkas panašaus. Kad tarkim jam knyga labai nuobodi. Kai Emi pažiūrėjo ką jis skaitė, merginai pasidarė viskas aišku. Herbologija. Irgi nuobodi pamoka.. Nieko nuostabaus.
- Aišku. Na, bet vistiek kažkaip keista man. Nesvarbu. - Šyptelėjo. Jam kalbant, jis tai atversdavo knygos viršelį tai užversdavo. Įdomu.. Jis tikrai neskaito tą knyga... Bet tada tas paklausė ar Emai nereikia kokios pagalbos. O po to jis prisipažino, kad jam knygą neįdomi. Taip ir žinojau. Ir tame pačiame sakinyje pasakė, kad suprato, kad Emai irgi nuobodu. Prigavo..
- Na nežinau... Tiesiog žinai sėkmės eliksyrą? Felix felicis? - Atsiduso, - Aš noriu jį pagaminti. Taip žinau, kad nelabai Hogvartse juo naudotis ir galima, bet su juo galima tada labai daug ką ir padaryt. Jis gali praversti netgi kokiuose egzaminuose... - Pradėjo lyg tesintis prieš vaikiną, o tada laukė ką jis atsakys. Ar jis pradės ją neigt ar atvirkščiai užsinorės padėti rausvaplaukei... Gal nereikėjo nieko tokio panašaus jam sakyti....
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Dylan Frendlin Gruodžio 27, 2017, 10:09:01 pm
Dylan'as sugebėjo paskutinį kartą pasitaisyti akinius, o šie nebesikėsino slysti nosimi iki pat galiuko ir nukristi žemėn.
Akys vėl nusileido iki knygos ant kelių ir priminė švilpiui vieną dalyką, kuris atrodė jau užmirštas visam laikui, tačiau smegenų vingiai jį atgaivino. Norėdamas įsitikinti ar ras tai apie ką galvojo, Dylan'as atvertė knygos gale buvusį turinį - atradimas nudžiugino. Dabar švilpis galės surinkti reikiamos informacijos apie reikiamą augalą. Jis tikėjosi, jog tai tikrai tas augalas ir, kad knygoje nebuvo klaidų. O jų, kaip žinoma, pasitaikė daug kur.
- Felix felicis... - švilpis puikiai prisiminė šį eliksyrą. Ne kartą jį buvo nušvilpęs iš tėvo namuose įrengto darbo kabineto, - na, jo gaminimas nėra iš lengvųjų. Išties, galėčiau padėti. Mano tėvai dažnai jį gamina. Jeigu jo tikrai reikia, galiu pabandyta gauti ar bent jau reikiamų dalių gaminimui...
Regis, kažkam pavažiavo protelis. Švilpis atsirėmė į sofutės atramą.
- Su šiuo eliksyru tikrai galima daug nuveikti. Na, o per egzaminus, nors ir negalima, kai kurie, būna, kad pasinaudoja šiuo eliksyru. Nelabai matau jame ką ir blogo, - menkai gūžtelėjo Dylan'as ir vos vos pakėlė lūpų kampučius.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Clementine Martes Gruodžio 28, 2017, 12:25:36 am
 Emillia savo knygą galutinai užvertė ir ją padėjo sau ant kelių, prie to dar savo rausvų plaukų sruoga sau padėjo už ausies, o tada toliau pradėjo klausytis vaikinuko.
- Kaip ir sutinku su tavimi. Šiaip šį eliksyrą kaip žinau, dabar beveik niekas nenaudoja dėl to, kad jį sunku labai išgaut. Aš tai kažkaip nusprendžiau 'praeiti pro tuos sunkumus' ir išgaut jį. Tada galima jį panaudot būtinom situacijom, kai to labai reikia. Ką manai? - Pasakė ir pataisė plaukų sruogą kuri užkrito merginai ant akių. Išgirdus, kad to nepažįstamojo vaikino tėvai gamina eliksyrą ir, kad jis gali atgabent arba bent tam tikrus reikmenis eliksyrui, klastuolės akys tiesiog pradėjo spindėti, o jos lūpų kampučiai pakilo.
- Tikrai? Tu gali tai padaryti? - Prisiartino prie jo ir nuleido akis. - Būčiau dėkinga. - Aš irgi nematau tame nieko tokio blogo. Jeigu rimtai, aš jeigu turėčiau galimybę, kiekvienam mokiniui tokį išdalinčiau per egzaminus. - Nusijuokė.
 Emillia atsistojo ir padėjo savo knygą į lentyną kuri buvo arčiausiai tos sofos. O tada grįžo pas nepažįstamą bendraamžį.
- Ką dar galėtum papasakoti apie tai? Beje, tai gal nenorėtum kartu pagaminti tą eliksyrą?
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Dylan Frendlin Gruodžio 28, 2017, 11:36:51 am
Dylan'as vis dar sėdėjo atsirėmęs į sofos atlošą. Jo akys nukrypo iki knygos, buvusios ant merginos kelių.
- Kartais jį išgauna per pusę metų, bet kai kuriems pavyksta pagaminti felix felicis per mėnesį, na, gal ir kelis, - menkai šyptelėjo švilpis, - šis eliksyras praverčia daugybei dalykų. Tuo jis yra vienas nuostabiausių. Na, bent jau man taip atrodo.
 Knygos turinį ir vėl užvertė, nes negalvojo, kad dabar ją skaitys. Pokalbis sudomino švilpį, tad knyga atrodė nustumta į kitą planą.
- Taip, galėčiau tau padėti. Tėvas nepastebi kaip nugvelbiu eliksyro buteliukus, taip pat reikiamus ingredientus, - po ilgo laiko tarpo pasitaisė akinius ir vylėsi, kad ilgam. Nepažįstamajai rausvais plaukais pakilus nuo sofos, švilpis padėjo knygą į kitoje pusėje buvusią lentyną, o tuomet susmigo atgal, minkštos sofutės sėdimojoje dalyje.
- Na, mano tėvas, laisvu metu po darbo, užsiima ir eliksyrų gamyha, taip padėdamas giminėms išsiversti su nedidele vaistų parduotuvėle. Man nuo mažens leisdavo stebėti procesą, tad šiek tiek prisimenu, - žinojo, kad sudomino merginą, - mielai padėčiau, nors iš manęs eliksyrų virėjas ne koks.
Švilpis menkai nusijuokė bandydamas įterpti šiek tiek linksmesnių savo žodžių.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Clementine Martes Gruodžio 28, 2017, 05:42:26 pm
 Dialogas sudomino vaikiną kaip ir Emillia. Po kiekvieno jo sakinio, klastuolė silpnai linktelėdavo, o toliau ir vėl įdėmiai klausėsi, o kai jis nustojo viską pasakot tada prakalbo ir Emi.
- Kad ilgai jį gaminti, netgi dėl to neabejoju. - Iškvėpė orą ir, ir vėl įkvėpė, - Būtu puiku. Su kompanija dirbti visada smagiau ir vertingiau. - Nusišypsojo vaikinui kuris dėvi akinius, - Tai labai palengvintų darbą. Aišku, iš manęs nuodų ar vaistų gamintojas išvis ne koks, aš apie šį mokslą nieko neišmanau, bet kažkaip dabar labai tuo susidomėjau. - Ir vėl pataisė plaukų sruogą kuri užkrito Emilliai ant akių. - Ir šiaip, nebūtinai būtent šį eliksyrą gamint. Yra visokių įvairiausių su kuriais galima ką nors ir pridaryt. Na, kadangi esu linkusi visada laužyti taisykles ar ten daryti kokius pokštus tai neabejoju, kad galima su visokiais eliksyrais dar ką nors pridaryt. Juk jų tiek daug. - Kiek užsisvajojusi pradėjo viską pasakoti, sakyti ką laiko savo galvoje ir ką apie tai viską mano, bet tada prisiminė, kad vaikinas irgi kažką skaitė. Turbūt irgi kažkuo domisi...
- O ką tu skaitei? Gal irgi tarkim kažką nori sužinoti..? - Paklausė ir truputi pakėlė antakius laukdama atsakymą....
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Dylan Frendlin Gruodžio 28, 2017, 06:37:36 pm
Švilpis pagaliau nebespaudė savęs prie sofos krašto, leidau sau šiek tiek atsipalaiduoti ir bent trumpam pamiršti visus nervus.
- Visuomet darbas geresnis, kai būna daromas keliese, - šyptelėjo jau šiek tiek plačiau, - nepamenu ar kada buvau šio dalyko pamokose, bet su tėvo ir giminių pagalba šio to esu pramokęs.
Dylan'as ne visai suvokė, kad jo lūpos krutėjo, o žodžiai berėsi lyg žirniai į sieną. Jis jau beveik pamiršo, ko buvo čia atklydęs.
- Et, net nepamenu, kada paskutinį kartą skaičiau taisykles, - šiek tiek prikando liežuvį, - o šiaip, eliksyrų yra įvairiausių, kaip ir minėjai. Jų gaminimas skiriasi, bet nereiškia, kad kažkokios taisyklės sutrukdys kurį nors jų sutaisyti paslapčiomis.
Švilpį sužavėjo tai, kad ši, galbūt žaisminga, o gal ir paslaptinga mergina, tiek daug žino apie eliksyrus. Jam net iškilo klausimas ar ji nežino daugiau už jį.
- Na, aš skaičiau su herbologija susijusią knygelę, - pasimetė, nes jau beveik buvo ir tai užmiršęs, - rengiuosi daryti projektą apie mandragoras. Taip tikiuosi padėti šį dalyką studijuojančiam pusbroliui. Išties, šis dalykas man nėra labai prie širdies, - gan lengvai išsisuko ir dar pridėjo menką šypsnį, - pirmiau tikėjausi rasti informacijos apie tam tikrą kerėjimo burtažodį, bet tikriausiai reikėjo labiau pasiknaisioti.
Viskas. Tyliai. Paskui neužtilsi.  Nenorėdamas dar labiau prišnekėti įvairių dalykų, vaikinukas antrą kartą prikando liežuvį, tačiau šįsyk jau skaudėjo. Auč. Švilpiui gan neblogai sekėsi neparodyti skausmo. Bent jau jis taip manė, įsivaizduodamas save iš šono.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Clementine Martes Gruodžio 29, 2017, 12:21:49 am
 Merginai pasakius savas mintis, pradėjo įdėmiai klausyti vaikino.
- Tikrai taip. Darbas tada kokybiškesnis ir dirbti linksmiau. Aišku, jeigu kitas žmogus daro tik nesąmonės ir viską daro tik blogiau, tai čia nematau kokybiškesnio darbo, bet vistiek, taip retai būna kai daromas darbas grupėse. - Nusišypsojo vaikinui ir toliau klausėsi ką jis sakė. Ir po kiekvieno jo sakinio linktelėdavo.
 Po to ką pasakė nepažįstamasis, mergina mintyse nusijuokė. Taisyklių laužimas visada skambėjo linksmai, na jeigu tik proto ribose. Jeigu tarkim pradėt vartoti alkoholi ar kokius narkotikus tai čia tikrai nieko linksmo. Bet eliksyru gaminimas visai kas kita. Todėl tai ir skambėjo linksmai Emilliai.
- Ką taip retai laužai taisykles, kad net nepameni? - Pozityviai paklausė. - Gal tu iš varno nago? - Šyptelėjo ir pabandė pajuokauti, nors juokai tai ne klastuolės sfera. Ji nemoka juokauti, todėl truputi pasigailėjo dėl savų žodžiu. - Na nesvarbu, nesutrukdys nesutrukdys. Išvis įdomu, kodėl mokiniai į tai taip dėmesio nekreipia. Juk galima prisigamint visko ir taip palengvint gyvenimą, o kai kur ir pridaryt savo naudai kokias nors situacijas. - Išsakė savo nuomonę, bet visgi, ji kiek abejojo, ar galima jam pasitikėti? Ar Emi nedaro klaidos, taip jam viską pasakodama? Gal jis išduos profesoriams Emillią? Reikės būti atsargesnei.
- Projektas apie mandragoras? Žinau kai ką apie juos. Mandragora, rusvai žalias magiškas augalas.  Dar yra žinoma kaip Kaukelis, o naudojamas kaip gaivinamasis vaistas. Augalas įeina į daugybę priešnuodžių, bet yra labai pavojingas, nes žmogus, išgirdęs Mandragoros riksmą gali mirti, todėl dirbant su jomis yra naudojamos ausinės. Mandragorų stiprinamasis ekstraktas padeda atverti suakmenėjusį žmogų į gyvą. - Atsiduso nuo tiek daug pasakytu sakinių, kai Emi vos vos kvėpavo tuo metu. Turbūt jau jam ir nieko skaityt ir nereikės. Nusijuokė mintyse klastuolė ir žiūrėjo į vaikinuką.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Dylan Frendlin Gruodžio 29, 2017, 12:45:11 am
Pokalbis apie eliksyrus ėmė, kaip sakoma, įgauti pagreitį. Atrodė, kad viskas liejasi savaime, nėra jokių trukdžių, o viskas liejasi it šakelė, tekanti pasroviui upėje.
- Na, tarp eliksyrų įvairovės įmanoma ir supainioti, - pabandė dar sykį pajuokauti, - na, o dėl darbo grupėse... Svarbu, kad nors vienas susigaudytų, o kitas, - linktelėjo, - nekrėstų įvairių nesąmonių.
Švilpis nuleido akis ir peržvelgė savo aprangą. Nors laikas nebuvo tinkamas tokiam dalykui, vaikinukas tik trumpam nuleido žvilgsnį, o tuomet vėl atsuko akis merginos pusės link.
- Na, aš iš Švilpynės, - apsimetė, kad su šypsena veide suraukė antakius, tačiau greit pakeitė šią mimiką, - bet išties, taisyklių nelaužiau jau senokai. Kai pagalvoji apie tai, pasirodo, kad taip turėtų būti nuobodu. Na, nutinka visaip, o laužant taisykles galima ne tik prisivirti košės, bet ir pasismaginti ar išsisukti iš bėdų, - linktelėjo pradėjęs savo tipinę plepalų pilną filosofiją ir prisiminė, kad neperseniausiai įsikando į liežuvį. Švilpis parodė tik truputį nustebimo, kai mergina išbėrė visą pasakojimą apie mandragoras, nors didžiąją dalį, jam pavyko nuslėpti.
- Na, apie augalus žinome skirtingai, - pasimuistė bandydamas įsipatoginti, nes pajuto, kad pernelyg įsitempė, - jeigu turėsiu dar klausimų apie mandragoras, žinosiu į ką kreiptis, - šmaikštūs ir kartais sarkastiški juokeliai buvo neatsiejami dalykai kaip, pavyzdžiui plepumas. Dylan'as be viso šito negalėtų. Jis taip pripratęs.
- Beje, aš Dylanas. O kuo vardu tu? - prisiminė, kad vis dar nežino šios rožinių plaukų savininkės vardo.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Clementine Martes Gruodžio 29, 2017, 01:47:26 am
 Emi turbūt pirmą kartą su kažkuo laisvai kalba, nes visada ji pasirodo kažkam pikta ir nedraugiška. Klastuolė tiesiog nemoka susipažinti normaliai su mokiniais ir dėl to visiems pasirodo nedraugiška ir pikta, nebendraujanti. Gal taip ir yra, bet čia dialogas liejosi kaip tekant pasroviui...
- Turbūt būsiu ta, kuri gali prikrėst įvairias nesąmones... - Leptelėjo. - Nors, su laiku manau galima ir išmokt taip... - Pabandė lyg teisintis nuo savo sakinio, kad ji nieko nemoka.
 Matėsi, kad mergina nemoka bendrauti, nes tiesiog sako tokias mintis kurios gali kai kuriuos įžeisti, bet čia kažkaip taip nebuvo. Keista, keista..
- Na, turbūt, kad jau supratai, jog esu iš Klastūnyno. Kur elgesys ne per geriausias.. - Sukandus savo lūpas toliau klausėsi vaikinuko kur jis pasakojo apie taisyklių laužymą.
 O po to pradėjo eiti kalba apie mandragoras... Emillia tik papasakojo ką žinojo, o klastuolei jau pasirodė, kad vaikinas yra nustebęs.
- Nenorėjau pasirodyti, kad daug išmanau apie ką nors. - Bet po to kitas sakinys Emillia privertė nuoširdžiai nusijuokti. - Na, taip. Gali kreiptis. - Šyptelėjo. O tada vaikinukas ir prisistatė. Net pamiršau apie tai..
- Aš Ema. Ema, Emi, Emillia DiLaurentis.. Rinkis pats, kaip nori vadint, Dylanai. - Prisistatė ir ištiesė ranką švilpiui. - Malonu susipažint ir pradėt dirbt kartu su eliksyrais, džiaugiuosi, kad tuo susidomėjai. - Pasakė ir pradėjo jau galvot, ką galima būtu kartu jiems prigaminti..
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Dylan Frendlin Gruodžio 29, 2017, 02:07:38 am
Kažkokiu būdu vaikinukas sugebėjo sau į liežuvį įsikąsti pakankamai. Auč. Nors skausmas jau buvo ir visiškai aprimęs, jis grįžo. Kodėl turi taip velniškai skaudėti? Nors išties, kada neskauda velniškai...
- Kad ir kaip skambėtų, ne viena gali iškrėsti kokią šunybę ar dar ką. Visi, bent daugelis yra pabandę kokią nors nesąmonę padaryti, - pats klaidžiojo tarp minčių lyg šuoliais nuo vieno debesėlio iki kito, - tik kai kurie nesąmonėmis užsiima nuolat, nes mano, kad jie tik tai sugeba. Bet visi turim užslėptų gabumų.
Švilpis pasitaisė akinių rėmelį. Būtent šie akiniai jau spėjo patirti daugybę incidentų, dėl kurių jis vėliau prisivirė bėdų. Akiniai ant nosies lyg kortelė, jam nuolat primenanti apie pridarytas nesąmones. Bet, jis nė nemanė nustoti daryti tai, kas jam būdavo linksma.
- Be to, nemanau, kad Klastūnyne mokosi kažkuo kitokie burtininkai. Na, galbūt jų turimos charakterio ar kitos savybės būdingos šiam koledžui, bet nieko blogo ar keisto tame nematau, - šyptelėjo. Dylan'as jautėsi pakankamai laisvai, bet visgi jam atrodė, jog kartais vistiek įsiplepėti sugebėjo per daug.
- Apie mandragoras neišmanau nieko, - menkai atsiduso, kas labiau priminė oro iškvėpimą, - tad tikrai suteikei man žinių, - šyptelėjo nežinia kelintą kartą. Rožiniai plaukai labai jai tinka. Švilpis stengėsi pernelyg ilgai nevėpsoti į merginą.
- Malonu, Emi, - lengvai spustelėjo ranką, - na, eliksyrininkas gal būsiu ir ne koks, bet manau, kad sugebėsiu padėti.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Clementine Martes Gruodžio 29, 2017, 02:33:09 am
 Klastuolė sutiko su Dylano nuomonėmis, turbūt jai dėl to ir kėlė teigiamos emocijos ir, kad sugebėjo lengvai susibendrauti.
- Taip. Bet manau į tokį darbą reikia žiūrėti rimtai. - Atsakė, - Ir kaip ir ankščiau, visiškai sutinku su tavo nuomone. - Šyptelėjo švilpiui ir vis stebėjosi, kad jų nuomonės kažkaip sutampa.
 Emillia gan įdėmiai stebėjo vaikiną. Ir vieną dalyką ji pastebėjo tai tikrai. Jis visada taiso savo krentančius akinius. Klastuolė nesusilaikus ir vėl leptelėjo viena nesąmone..
- Ir žinai, kaip tu su tais akiniais mielas bebūtum, bet jie tau pastoviai krenta, galėsime kada nors ir pagamint vaistus tau regai. - Nusišypsojo Dylanui ir mirktelėjo. Klastuolė nesigailėjo savo žodžiais, juk ji tiesiog pasakė ką galvoja. Ar tai taip blogai? Emillia dėl šito klausimo galėtų valandomis filosuoti.
- Ak, kaip miela, kad taip pagalvoji. - Iškvėpė orą ir, ir vėl įkvėpė. - Na, bet visi žino, kad šis koledžas pasižymi savu labai įspūdingu charakteriu. - Pasakius dar su rankų gestais parodė kabutes. - Na, bet nesvarbu.
- Malonu, kad kažkuo galėjau padėti. - Pabandė pasirodyt mandagi, o vėliau švilpis su klastuolę prisistatė vienas kitam. Bet klastuolė laiką netempė ir priėjo prie reikalo...
- Galim padaryt sąrašą, kokius eliksyrus mums kartu pagaminti. Galim kartu ir paeksperimentuoti ką nors. Aišku, jeigu tik tu to nori. Nes aš pati labai susidomėjau šiuo mokslu ir labai daug ką norėčiau išbandyti... - Pradėjo galvot, ką klastuolei dar ir pasakyt. - Tai ar tu su manim? - Paklausė galutinio klausimo, kuris viską nuspręs Emilliai, ar ji turės sau tokį kaip žmogų su kuriuo galės viską eksperimentuoti ir netgi atrasti kažko naujo ..Prašau, pasakyk 'taip' ... O klastuolė to nuoširdžiai norėjo..
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Dylan Frendlin Gruodžio 29, 2017, 12:04:29 pm
Jų nuomonės sutapo, o bendravimas įsivyravo pakankamai greitai.
- Aš jau bandžiau ieškoti burtažodžių, kurių dėka akiniai man nekristų nuo nosies. Vaistai regai skamba neblogai, - šyptelėjo, - pala, ką? Aš atrodau mielas su akiniais?
Švilpis nusijuokė. Išties, jis retkarčiais užsidėdavo akinius, o šiaip jų labai nemėgo. Bet visgi, žodį mielas, kaip apibūdinimą, vaikinukas išgirdo pirmą sykį. Dylan'as žinojo, kad Klastūnynas yra savitas ir kitoks. Bei, kad kai kurie jų nemėgsta. Bet visgi, čia mokėsi švilpio tėvas. Ir jam to pakako.
- Sąrašas eliksyrų? Puiki idėja! - ate geram magijos istorijos pažymiui, bet tai nesvarbu, - taip, žinoma, prisidėsiu. Nors šis mokslas gal šiek tiek ir paslaptingas, tačiau sugeba įtraukti smalsumu pasižyminčiuosius, - šyptelėjo. Švilpis trumpai nusuko žvilgnį į tolėliau buvusį mokinį, kuris ką tik numetė knygų krūvą ant žemės. Garsas sudrumstė ramybę, kuri čia ir taip kada ne kada buvo.
- Taip, aš su tavimi, - melsvos akys pačios grįžo iki rožinių, kerinčių plaukų.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Clementine Martes Gruodžio 29, 2017, 12:53:14 pm
 Klastuolė nieko neatsakė į Dylano klausimą, apie tai, kad mergina pasakė, kad jis atrodo mielai. Emillia tiesiog tada silpnai nusijuokė ir tylėjo dėl savų pasakytu žodžiu.
 Bet tie linksmi ir pozityvus momentai pasibaigė, nes Ema pradėjo tada žiūrėt į viską labai rimtai. Sukandus lūpas mergina paminėjo žodžius tokius kaip, eliksyrų sąrašas, ar Dylan'as tikrai nori kartu su Emilija bandyti visokius išbandymus..
 Tai Emilliai labai rūpėjo todėl patapo rimta. Bet viskas ėjosi puikiai, kaip tekant upei pasroviui, nes vaikinukas sutiko! Pas klastuolę iškarto veide atsirado plati šypsena ir ji vos susilaikė, kad tuoj nepradėt šokti ar tiesiog šokinėti ar kažką panašaus, nuo laimės.
- Puiku! - Linksmai atsakė, - Tada aš norėčiau išbandyt tokius kaip felix felicis, eliksyrai kurie keičia pavidalą arba išvaizdą, dar padaryt tokius eliksyrus kaip pas Sorena, kuriuos išgėrus, galima patekt kažkur kitur.. Na kol kas manau, kad fantazijos limitas mano tuo baigiasi, o kaip dėl tavęs? - Pradėjo domėtis švilpio nuomonę, o vėliau įdėmiai išklausė ją......
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Dylan Frendlin Gruodžio 29, 2017, 03:32:17 pm
Dylan'as į visą šį reikalą žiūrėjo rimtai, tačiau atrodė, jog jam ant nosies ne paprasti, regėjimą gerinantys stikliukai, o kokie nors rožiniai linksmumo akiniai, kažkuo savitu keistai veikiantys.
Švilpis stebėjo, kaip jo sutikimas prisijungti ir pagelbėti nušvietė merginos veidą. Linksma bei plati jos šypsena privertė šyptelti ir patį švilpį, kuris galop baigė muistytis įsipatoginęs bei užkėlė vieną ranką ant atlošo. Jis nieko nenorėjo pasiekti, tam taip patiko laikyti vieną ar kitą ranką. Ir taip viena iš jų beveik užtirpo.
- Na, esu girdėjęs, kad kelios mokinės virė eliksyrą ir šis jas nukeldino į kačiukų planetą. Na, nesu tikras, bet skamba smagiai, - švilpis apie vaistus, o tuo labiau jų pavadinimus išskyrus felix felicis ne daug ką ir išmanė, - taip pat multisulčių eliksyras bei žinoma felix felicis. Išties, daugiau paskaičius akiratis prasiplėstų.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Clementine Martes Gruodžio 29, 2017, 04:42:46 pm
 Klastuolė ir vėl įdėmiai išklausė Dylaną. Na, ką moka daryti, tą ir daro - klausyti.
- Kačiukų planeta? - Atkartojo vaikino žodžius ir pakėlė vieną antakį dar prie to, mergina kažkaip pagalvojo, kad tai juokelis, nes patekti dar į kitą planeta... Tai keista. - Aš tuoj ateisiu. Niekur nepabėk.. - Šyptelėjo ir nieko nepasakius nubėgo link knygų lentynų, kad kažką susirast įdomaus, o ne tik kažką susiję su felix felicis..
 Emillia neskubėjo ieškodama kokios geros knygos, bet turbūt likimas taip suvedė, kad jau antra knygą kuria patikrino, labai sudomino klastuolę.
Citata
Eliksyrai, kokius nesimokote per pamokas.
Įdomiai skamba.. Emillia greitai pasiėmė knygą į rankas ir atbėgo pas Dylaną.
- Tikiuosi, nespėjai jau pasiilgti, - pajuokavo ir šyptelėjo. - Atnešiau knygą, ji mane tikrai sudomino, ką manai? - Pradėjo žiūrėt į vaikiną kuris labai dažnai pasitaiso akinius. O pati klastuolė atvertė pirmą knygos puslapį.
Citata
Eliksyras, kuris pavers jūs į jūsų gynėją...
Perskaitė vieną sakinį.
- Ką manai? Koks tavo gynėjas? - Paklausė vaikinuko, pats eliksyras tikrai sudomino Emillia, bet jai nereikia ir pamiršt apie felix felicis, kur ji ruošėsi jį kažkada pagamint. Tai palauks.. Šitas skamba įdomiau. - Mano gynėjas tai voverė, tai manau, kad būtu visai linksma.. - Šyptelėjo vaikinui ir padavė knygą jam, kad ir jis pasiskaitytu ir rastu ką nors įdomaus.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Dylan Frendlin Gruodžio 29, 2017, 05:09:52 pm
- Taip, tikrai keista, - pats nusijuokė iš savo žodžių bei akimis nulydėjo pakilusią rožinių plaukų savininkę. Neatrodė, jog laikas ėmė lėtėti, bet norėdamas prasiblaškyti, Dylan'as akimis apkeliavo visą apskritą kelią savo žvilgsniu po dalį bibliotekos. Ir nuleido ranką, kurią laikė padėtą ant atlošo. Ji jau visiškai užtirpo.
Švilpis spėjo pamatyti knygos viršelį. Tuomet žvilgsnį sutelkė į Emilios atverstą pirmąjį puslapį. Paverčia į gynėją? Skamba linksmai, beeeet...
- Skamba įdomiai, - pripažino tiesą, - mano gynėjas yra vilkas. Tikslios rūšies nežinau, bet vilkas.
Vaikinukas priėmė į rankas paduodamą knygą. Ji skambėjo viliojančiai. Ranka pervertė kitą puslapį. Cha, juk šių eliksyrų nemoko per pamokas.
Citata
Eliksyras, kuris leis tam tikram laikui virsti nematomu.
Perskaitė sakinį.
- Su tokiu išties galima daug nuveikti, - sukikeno ir lyg pritrauktas prie knygos, žvilgtelėjo dar sykį.
Citata
Jus galės matyti tik tie,
kurie taip pat naudos šį eliksyrą. 
Šis sakinys nuskambėjo dar smagiau.
- Kuo toliau, tuo linksmiau, netiesa? - kilstelėjo antakį žvelgdamas link Emilios.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Clementine Martes Gruodžio 29, 2017, 07:31:56 pm
 Klastuolei atėjus su knygą, jie abu pradėjo ją vartyti ir žiūrėti visokias jos įdomybes. Knyga iš tikrųjų atrodė ir buvo įdomi. O pasivertimas voverę atrodė visai įdomiai. Tik klastuolė nežinojo, kaip tai atrodys, ar ji taps voverė savo dydžio ar netgi ir su savu pavidalu, tik gaus kailį ir uodegą ar realiai pataps voverę kur bus labai mažaus dydžio ir galės netgi laipioti po medžiais, tai kėlė smalsumą, todėl šį eliksyrą klastuolė įsiminė.
- Vilkas? Sakyčiau, visai neblogas gynėjas. - Šyptelėjo vaikinui. Na, jo gynėjas žymiai įdomesnis nei mano. Pagalvojus klastuolei, davė knygą Dylanui, o jis atvertė kitą puslapį, kur buvo jau ir kitas eliksyras.
 Tapti nematomu.. Tai gali irgi labai praversti. Netgi tokiems dalykams kaip papokštauti. Bet rodos, šis eliksyras yra sunkesnis nei ankstesnis, na, bet skamba ir įdomiau nei praeitas.
- Galima labai daug pridaryt su juo juokelių. Ar tarkim padaryt ką nors savo naudai, nepastebimai. Ten tarkim, jeigu norės naktį pasivaikščiot, tai galės nebijot profesorių ir drąsiai vaikščioti.. - Išsakė savo nuomonę Emillia.
- Na taip, visai įdomi knyga. - Pasakė savo nuomonę ir atsisėdo arčiau Dylano, kad galėtu kartu skaityti vienu metu. Atsisėdant arčiau, mergina pervertė knygos puslapį ir pradėjo kartu su Dylanu skaityt toliau..
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Dylan Frendlin Gruodžio 29, 2017, 07:53:11 pm
Knygelė pasirodė įdomi kaip niekada. Kodėl tokių dalykų negalima išmokti pamokų metu?Et, koks skirtumas. Gynėjas - voverė tikrai turėjo savų pranašumų, pasivertus juo. Žinoma, bent jau taip manė švilpis, neįsivaizdavęs, ką galėtų nuveikti pavirtęs pilkakailiu vilku. Na, miškas gal ir nebeatrodytų toks baisus, bet čia kol kas buvo vienintelis Dylan'o sugalvotas pliusas. Apie minusus jis net neįstengė pamąstyti.
- O kiek būtų galima pridaryti su šiuo eliksyru, - pritarė ir trumpai pasvajojo, - na, jo gaminimas ne iš lengviausiųjų.
Priartėjus Emiliai, vaikinukas akimirkai pasijuto nejaukiai, bet tai truko daugiausiai keletą sekundžių. Ne daugiau. Vertus kitą knygos puslapį švilpis vėl atsipalaidavo ir pasitaisė akinius, pastumdamas aukštyn rėmelio šoną.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Clementine Martes Gruodžio 29, 2017, 08:57:49 pm
 Klastuolė atsisėdo arčiau vaikino, ir pervertė knygos puslapį į kitą. Ten jau pasirodė irgi visai įdomus eliksyras.
Citata
Eliksyras kuris tau duota vieną magišką galią ir rasę

- Oho! Šitas irgi geras. Norėčiau pabandyti pabūti kokia metamorfmagę arba tarkim išmokt skraidyti oru.. O tu? - Susidomėjusi paklausė ir toliau skaitė knygą. Klastuolė negalėjo įskaityti kai kuriuos sakinius dėl savos netinkamos regos dėl to palenkė galvą arčiau knygos ir taip pasidarė, kad klastuolės galva dabar yra panosyn Dylanui. Nieko tokio, pakentės.
Citata
Šis eliksyras pavadinimu yra - Rasių maišiklis. Jis gali, bet kokiam burtininkui duoti tam tikrą galią arba rasę, tik atsargiau, tai gali būti tokios galios kurios negali padaryti naudos, o tik žalą. Toks kaip vampyrizmas arba galit patapt vilkolakiais..
Netgi taip. Nelabai manau, kad tai tokios blogos galios. Pagalvojus, mergina atsitraukė ir pradėjo mąstyt ką daryti..
- Žinai, aš pagalvojau apie vieną dalyką, - prarijo seiles ir paėmė knygą iš Dylano rankų ir ją užvertė. - Manau, kad galim susitikti šiandien vakare ir pagamint ką nors. O kai kuriuos ingridientus galima tarkim 'pasiskolinti iš nuodų ir vaistų kabineto, - mirktelėjo Dylanui ir šyptelėjo, - Ką manai?
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Dylan Frendlin Gruodžio 29, 2017, 09:19:37 pm
Magiška rasė ir galia. Hmm... Pagalvokim. Vaikinukas pasikrapštė pakaušį lindėdamas savo smegenų vingiuose esančiose mintyse.
- Na, metamorfmagės iš manęs gal ir būtų keistas, bet mielai norėčiau pamatyti save melsvos spalvos plaukais, - nusijuokė, - juokauju.
Netrukus švilpis negalėjo perskaityti teksto iš knygos, tačiau kuo puikiausiai matė Emilios viršugalvį. Ramiai. Tai netruks ilgai. Mhm, melsvi plaukai? Regis kažkas debesėliuose skęsta. Gerai jau. Tarp eliksyrų.  Švilpis net nepastebėjo, kad knygos rankose nebėra, bet atsiradęs lengvumas privertė prieiti tokią išvadą.
- Planų vakarui neturiu, - menkai gūžtelėjo pečiai, - tad galim susitikti ir pabandyti ką nors pagaminti.
Švilpis niekuomet nebūtų to padaręs, tačiau beveik neklausydamas savęs, mirktelėjo Emiliai.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Clementine Martes Gruodžio 29, 2017, 10:00:15 pm
 Vaikinas sugebėjo prajuokinti klastuolę.
- Na, o aš visada svajojau paeksperimentuot dėl savo plaukų spalvos, bet vistiek tai nereiškia, kad būtinai metamorfmagu dienai galim pavirsti, - nusijuokus pasakė. - Supratau tai, - šyptelėjo švilpiui.
 Tos kalbos ir domėjimasis eliksyrais niekur nenuves, jeigu taip jie ir nepradės praktikos. Todėl, klastuolė nesusilaikus pasiūlė vaikinui susitikt vakare ir ką nors įdomaus pabandyt. Turbūt Emillia neturi veiklos, jeigu tai nori daryt ir tuo pradėjo domėtis, na visi tie mokslo metai, gal tam ir skirti.
- Gerai tada, - Atsistojo ir paėmė knygą ir laikė ją rankose, - Tada iki vakaro, - šyptelėjo ir nusišypsojo vaikinui. - Iki! - Atsisveikino ir išbėgo link koridorių.
 O tuo tarpu, klastuolė turėjo rimtesnę veiklą. Mergina nubėgo link nuodų ir vaistų klasės, kuri tada buvo užrakinta.
- Alohomora - Ištarė ir klasė atsirakino. Emillia greitai pasiėmė pirmus pasitaikančius ingridientus, o vėliau nubėgo link savo klastūnyno mergaičių kambario.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Dawn Strain Vasario 22, 2018, 06:20:16 pm
Dawn, neseniai pavakarieniavusi didžiojoje salėje, nenorėjo grįžti į bendrąjį kambarį pilną cypaujančių pirmakursių varnių, tad šiek tiek pasivalkiojo mokyklos koridoriais ir nusprendė apsilankyti bibliotekoje, į kurią nelabai turėjo laiko ateiti. Šiek tiek keista, kad varnė per pastarąjį mėnesį bibliotekoje buvo tik du kartus, tačiau nesilaikykime stereotipų ir prisiminkime, jog ne kiekviena varnanagė bus protingoji knygų griaužikė (Strain dideliu protu tikrai nepasižymėjo).
Bibliotekoje blausiai švietė šviesa, vienas kitas mokinys sėdėjo įlindęs į knygą, ruošėsi atsiskaitymams. Bibliotekininkės buvo nė kvapo, tad Dawn tyliai nutipeno prie minkštos niekieno neužimtos sofutės ir ant jos įsitaisė. Pagriebusi arčiausiai gulinčią knygą, penkiolikmetė nerūpestingai ėmė ją sklaidyti viena akimi žvilgčiodama į laikrodį. Rodė devynias. Paauglė nusižiovavo ir pasiruošė prastumti čia likusias kelias valandas iki kol ją bibliotekininkė, nuolat burbėdama apie nepaklusnius šiuolaikinius vaikus, išmes lauk.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Ashley Shaw Vasario 25, 2018, 10:52:39 am
Beklaidžiodama po pilies koridorius, Ashley užtiko taip seniai lankytąją biblioteką. Pristigusi veiklos, ši nusprendė apsižvalgyti joje. Vos įžengus į patalpėlę, trečiakursę apėmė nostalgiškas jausmas. O kiek čia vakarų praleista, kiek kartų išvaikščiota skersai ir išilgai, kiek kartų ji galėjo pasislėpti tarp knygų ir nors valandėlei pasinerti į kitą pasaulį. Rodos, laikas ėmė bei sustojo. Liko tik mergaitė ir knygos. Daugiau nieko. Romiu žingsniu, ji švystelėjo į kairę patalpos puselę bei praleidusi kelis ganėtinai neįdomius skyrelius, grifė išvydo kiek subtilesnį ir paslaptingesnį. Kuo šis toks neįprastas buvo, ji negalėjo pasakyti. Tiesiog buvo. Tiesiog spinduliavo tokia aura. Perbraukusi pirštų galiukais per nusidėvėjusias rašlevų nugarėles, kaštonplaukė sustojo ties viena. Ties stora, oda aptraukta knyga, ant kurios puikavosi užrašas „Mįslingiausieji magijos pasaulio nužudymai“. Tai, aišku, grifę dar ir kaip sudomino, todėl jau dabar pat atsivertusi pirmąjį puslapį, ši ėmė skaitinėti, pamažu artėdama prie greta stūksančios sofutės. Stebėtina, kaip ši greitai priėjo ir prie dvidešimtojo puslapio, ryte rydama žodelius. Tik štai tuomet Tonks kiek apšalo, išvydusi paslaptingąjį nužudymą Aukštutiniame fleglyje. Nužudyti šeši žmonės, o tyrimui nepajėgus to išsiaiškinti, jis buvo nutrauktas. Net pati nepajautusi, Ashli krestelėjo ant sofutės ir toliau net išpūtusi akeles, skaitinėjo nužudymo detales.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Dawn Strain Vasario 26, 2018, 05:49:49 pm
Varnė sau ramiai snūduriavo tiesiogine prasme įkišusi galvą į knygą, kai netrukus pajuto kažkieno sukeltą vėjelį perbėgant per Dawn tamsius plaukus. Strain lėtai pakėlė galvą ir atsisuko į jos ramybės drumstėją, kuris įsitaisė šalia penkiolikmetės. Jos nuostabai, mergina atpažino tas rudas ant veido krentančias garbanėles, kurių savininkė buvo nutrūktgalviškoji grifė Ashley Tonks. Dawn pažvelgė į draugę dar kartą, pakratė galvą, plekštelėjo kelis kartus per žandus, įgnybė sau į ranką, norėdama įsitikinti, jog nesapnuoja. O gal vis dėlto Strain yra mirusi, tik to nežino? Deja, penktakursė buvo labai gyva, tik, regis, strazdanė sėdinti šalia nepastebėjo, jog per milimetrą taip pat įsitaisęs yra ir gyvas šiltakraujis organizmas. Ir ne bet koks organizmas, o Dawn. Varnė kiek susierzino, tad, nepastebimai išsitraukusi lazdelę, greitai mostelėjo ja ir didžiulė krūva knygų iš lentynų ėmė skirsti grifės link besitaikančios bet kokią akimirką nukristi Ashley ant galvos. Strain piktokai atsikrenkštė.
- Matau labai patinka skaityti, - priekaištingu balsu murmtelėjo, kai knygos vos per centimetrą buvo nuo grifės, vos sulaikydama juoką. 
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Ashley Shaw Vasario 27, 2018, 03:18:05 pm
Pasirodo, šio nusikaltimo išsiaiškinti negalėjo ne tik žiobariškieji tyrėjai, tačiau ir magiškieji. Taip pat sakoma, kad to mįslingojo namo paveiksluose gyvena aukų dvasios ir rėkauja bei verkia naktimis. Kažin, kas ryžtųsi atimti gyvybes net šešiems žmonėms? Gal tai Pats Žinai Kieno darbas? Nee, to negali būti.. Juk negali, ne? Tačiau jei jis gyvas? Na, Ashley, liaukis kišusi savo nosį į svetimus reikalus. Tik staiga visas grifės mintis nutraukė paslaptingasis balsas bei ant blyškaus jos veidelio užkritęs šešėlis. Čia dabar kas? Kilstelėjusi akis aukštyn, ketvirtakursė pamatė tuziną knygų, stūksančių jos viršugalvyje. Pamažu nuleidusi akis, mergina nukreipė jas į, rodos, visą tą laiką šalia jos sėdėjusią būtybę. Ir kaip jūs manot, ką ji ten išvydo?
- Ak tu, nelemta velnio išpera, - dirbtinai susiraukė bei išsitraukė lazdelę. - Descendio, - nuleido knygas žemėn (ne, ne ant savo mielosios galvelės). - Ar jau į mano gyvybę kėsinies, aaaaaa? - atsižvelgdama, jog yra bibliotekoje, išpūtė akis ir sukriokė. - Ir beje, biblioteka ne vien o išmintingosioms varnoms, - mestelėjo grifė bei grįžo prie knygos, tvardydama šypseną.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Wrena Alder Balandžio 14, 2018, 09:27:06 pm
 Į biblioteką Wrena skubėjo, pripažinkim, su keistu jausmu širdy. Tiesą sakant, šioje patalpoje nebuvo apsilankiusi daug kartų, tačiau apie tokį dalyką, kaip biblioteka, puikiai žinojo.
 Į biblioteką ji traukė ne dėl knygos. Nepasakytum, kad ypatingai mėgo jas skaityti. Dažniau rūpėdavo kaip jaučiasi gatvėje paliktas šuniukas, nei kokios nors knygos analizavimas. Tai nuo ankstesnio meto nelabai kuo ir pasikeitė. Pagrindine apsilankymo priežastimi buvo laiškas. Šviesiai gelsvas vokelis, neaišku ar nuo perdirbto popieriaus, ar dėl kelionės įgavęs tokią spalvą, pergamento ritinėlis ir plunksna su rašalo buteliuku atsakymui. Anksčiau laiško atplėšti nedrįso.
 Prisėdusi ant sofutės, pasidėjo laišką ant kelių. Niekaip neprisivertė jo atplėšti. Į jį žiūrėjo su baime. Nežinojo ką ten pamatys - ar paskatinimą, pagyrimą, ar... Atvirkščiai? Va kas būna, kai tėvai - žiobarai. Nors jei būtų kilusi iš klastuolių šeimos, kaip jau girdėjo, tėvai nebūtų patenkinti patekimu į Švilpynę. Nors tai gal geriau už išvadinimą išsigimėle?
 Vis dėl to prisivertė. Atplėšė voką, iškvėpė orą ir atsivbertusi pamatė per daug dailų, rašytą lyg specialiai pedantiškai raštą.
Citata
Wrena,
 prašome daugiau nebraukyti žodžių laiške. Tai parodo žmogaus tingumą. Galėjai perrašyti.
 Mums tavoji mokykla yra nesvarbi, nes ten, kitaip nei tu teigi, mokosi išsigimėliai. Ir taškas. Džiaukis, kad ne viduramžiai, met sudeginta būtum, Wrena.
 Mums sekasi puikiai.
P.S. Pasidaryk taip, kad tas tavo paukštis nedergtų visuose kampuose.
C. ir W. Alder
Sausas laiškas, atspindintis tėvų nenorąsu ja bendrauti. Sausa, pirmame sakinyje jau priekaištai. Ak, gal seserys apie mane galvotų geriau? Gal reiktų joms parašyti? Tačiau mintis buvo tuojau paslėpta. Akyse kaupėsi ašaros, viena iš jų bumptelėjo ant laiško ir sudrėkino pasirašymą. Ne tėvai. Net ne vardai. C. ir W. Alder. Lyg kokiam nepažįstamam žmogui, į kurio gyvenimą nenori kištis. Teksto nedaug. Dar kartą atidžiai perskaičiusi menką laiškelį, pirmakursė nusibraukė ašaras ir šniurkštelėjusi nosimi pasiėmė laišką, nepanaudotą pergamentą ir kitas atsakymui rašyti reikalingas priemones ir išėjo. Atsakymo dabar ji nerašys. Per skaudu būtų gauti dar vieną laišką ir suvokti, kad tėvai tavęs išsižadėjo.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Lucy Lewins Birželio 21, 2018, 10:05:03 pm
Į biblioteką įžengusi, kaip visada su šypsena, Lucy eilinį sykį pasitvarkė savo suknelę, šį kartą ji buvo juoda iki kulnų su aukštu liemeniu, ir lėtu žingsniu patraukė link rusvos sofutės. O ką ji daugiau galėjo veikti? Merginai  atsibodo kiūtoti savojoje klasėje, tad ji nusprendė bent kažką pravartaus nuveikti, pavyzdžiui paskaityti knygą. Bet, aišku, tą daryti toje pačioje klasėje Lucy nenorėjo. Ta vieta naujajai profesorei spėjo atsibosti, bet visgi vietoje, kur buvo daug žmonių, kur kažkas labai į ją kreiptų dėmesį, ji taip pat būti nenorėjo. Tad mergina ir nusprendė, kad bibliotekoje per daug į akis nekris, o ten ir ramu.
Įsitaisiusi ant sofutės Lucy išsitraukė bet kokią knygą ir ėmė ją tyrinėti. Burtažodžiai... Oi, kaip netikėta... Mergina atsiduso ir padėjo ją atgal. Mat profesorei dėl tokios knygos eiti į biblioteką atrodė visiška nesąmonė, juk panašių galėjo lengviausiai surasti savo kabinėte lentynoje.
Mąstydama, kad atėjimas į biblioteką nepakeis jos eilinės kasdienybės Lucy čiupo dar vieną knygą. Šį kartą jai pasisekė, mat tai buvo paprasta vaikiška pasakų knygutė. Ji šyptelėjo žiūrėdama į ją, nes prisiminė savo tėvus, kurie dabar turbūt sėdi svetainėje ir žiūri televizorių. Ech... Gal čia reiktų kažką panašaus pasidaryti?
Atsivertusi knygutės vidurį Lucy dar kartą nusišypsojo. Va ir viena iš mėgstamiausių... Ant kairiojo puslapio puikavosi pasakėlės pavadinimas –„Kaip boba velniui ant ragų jojo“. Iš tikrųjų, nors tai buvo ir žiobariška pasaka, Lucy ją vis dar mėgo. Nesvarbu, kad tai buvo pasaka, o ji jau suaugus, nors visgi savęs suaugusia pavadinti mergina dar nedrįso. Pagaliau juodaplaukė ėmė ją skaityti nenustodama šypsotis, kadangi trumpi prisiminimai vis praskriejo jos galvoje.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Sorenas von Sjuardas Birželio 21, 2018, 11:11:12 pm
   Priešingu tikslu, negu daugelis lankytojų ateidavo į Hogvartso biblioteką, Sorenas atėjo ne pasiimti, o grąžinti knygą. ,,Didysis naujųjų XXI amžiaus vaistų žinynas" - štai tokia knyga buvo paslėpta jo užantyje. Profesorius von Sjuardas įžengė į biblioteką, kiek apsidairė, ir kaip visada - su nežymia šypsenėle žengtelėjo prie bibliotekininkės stalo.
   - Laba diena! - šūktelėjo. - Grąžinu knygą, - pridūrė, nors ir nesulaukė atsakymo. Bibliotekoje atrodė keistai tylu, nebuvo mokinių, o bibliotekininkė buvo nežinia kur. Galbūt jai pietų pertraukėlė?
   Tuomet vampyriškai jautrias Soreno jusles užtvindė įspėjamieji signalai apie netoliese esantį gentainį. Pirmiausia - kvapas, po to - kvėpavimo nebuvimas... ,,Kaip šitą suprasti?" - tyliai sau pamintijo eliksyrininkas. Šypsenėlė išgaravo, vyras tvirtais žingsniais, nesėlindamas, o paprastai, nors ir kiek tyliau, žingsniavo artyn padaro, kurį pajuto. Tai nebuvo mokinys, anaiptol. Tai buvo suaugęs vampyras. Greičiausiai gana jaunas. Na, jauna. Von Sjuardas neįsivaizdavo, ko tikėtis. Užpuolimo? O galbūt... Galbūt ši būtybė ir yra bibliotekininkės nebuvimo savo darbo vietoje priežastis? Bet ne... Būtų galima pajusti stiprų kraujo kvapą. Ir šilumą. O to tikrai nebuvo.
   Prasliūkinęs dar vieną knygų lentyną, Sorenas išvydo jauną juodaplaukę ir juodai apsirėdžiusią vampyrę. Ji buvo atsivertusi ploną knygiūkštę - sprendžiant iš lentynos, kurioje trūko knygos, tai buvo pasakų knyga. Ar tai provokacija ar pasityčiojimas? Nors kaži... Eliksyrininkas taip ir liko stovėti šalia lentynos - pusiau pasislėpęs, pusiau išniręs, ir nežinodamas, ar užkalbinti šią merginą, ar netrukdyti jai skaityti ir pasišalinti iš čia. Susigėdęs Sorenas susiprato, jog ima vampyrus vertinti taip, kaip juos vertintų dažnas apie juos nenusimanantis žmogus - aišku, sau viralų meistras visuomet taikydavo išimtis. Savimi jis galėjo pasitikėti, priešingai, negu kai kuriais kitais savo rūšies atstovais.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Lucy Lewins Birželio 22, 2018, 10:24:16 pm
Trumpam nustojusi skaityti knygutę, kadangi turėjo perversti kitą puslapį, Lucy susimąstė. Merginos galvoje ėmė skraidyti prisiminimai, nors mergina seniau ničnieko iš to negalėjo atsiminti. Ji nežinojo, kad važiavo dviračiu, bet visgi stebuklingai atsiminė, jog po jos pasivažinėjimų mama imdavo skaityti pasakas.  Juk įdomu, kai žmogus, nors jos visišku žmogumi nepavadinsi, bando ilgą laiką atsiminti savo vaikystę, bet neišeina, o atsivertus tokią paprastą knygą staiga prisiminimai plaukte plaukia galvoje. Lucy ilgą laiką trikdė tai, kad ji negebėjo atsiminti praeities. Rodos, gyveno ir viskas. Ji vis dar galėjo atsiminti, kuriuos burtažodžius išmoko pirmajame kurse, bet niekaip negebėjo atsiminti, kaip juos išmoko. Bet ji mielai grįžtų į vaikystę, kad ir jos neatsimena. Mergina svajojo apie gyvenimą, kai gali linksmintis kalbėti nesąmones, bendrauti su draugais. Nors ir tų draugų ji puikiai negalėjo atsiminti, ji atsiminė tik vieną, nes mama apie jį buvo užsiminusi.
Lucy jau norėjo tęsti savo skaitymą, kai išgirdo, kad bibliotekoje apsilankė dar kažkas. Ramiai klausydamasi mergina atsiduso. Kai galvoji, kad būsi viena... Eh... Norėtum. Naujoji profesorė tik sėdėjo ir laukė, kadangi tas lankytojas, kuris norėjo priduoti knygą, aptilo. Juk vien iš to nesunku suvokti, kad jis dairosi, artėja. Mergina vis tiek galėjo girdėti atėjūną, ji jį uodė ir žinojo, kad jis tikrai artėja. Bet Lucy tokio padaro sutikti nenorėjo. Vis dėl to ne visi žmonės mėgsta tokius padarus kaip ji ir kaip tas, kuris artėjo. Ir nesvarbu, kad jis buvo toks pat. Juodaplaukei įsikalė į galvą, kad kuo mažiau žmonių žinos, tuo geriau, nes mėgstama ji niekad nebus. Ne vienas žmogus yra priešiškas, ne vienas mieliau nužudytų ją ir dėl to mergina sielojosi ir bandė tai ištaisyti.
Lucy užvertė knygą ir padėjo ant kelių. Mergina laukė, kol tas padaras pasakys bent kažką, bet jis tik stovėjo. Ilgas atodūsis, ji padėjo knygą į šalį.
-Na, tai ir stovėsite ten? Kažko reikia?-ramiai paklaususi Lucy šyptelėjo.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Sorenas von Sjuardas Birželio 22, 2018, 10:56:39 pm
   Sorenas dar kiek pastypsojo, geriau įsižvelgė į nepažįstamosios bruožus. Luktelėkit... Ar tik ne ji sėdėjo kartu su visais profesoriais per rugsėjo pirmosios šventę prie Garbingojo stalo? Keista, kad jis jos nepajuto dar tada. Kita vertus, galbūt visai nekeista. Nes tokia gausybė mokinių bei mokytojų užgožia beveik kiekvieną paprastu sveiku protu galimą suvokti kvapą ar juslę. Gaunasi panašus kvapų ir pajautų ,,triukšmas", tik ne girdimas, o savaip užuodžiamas ar užjuntamas.
   Kalbant toliau, mergina neatrodė kaip norinti išskersti pusę Hogvartso ar kažką čia šnipinėjanti dar kokiems nors Slapstūnams ar vampyrūnams. O ko gi kito Sorenas galėjo tikėtis? Senos, pikto veido, susiraukusios bobutės su atvėpusiomis lūpomis ir dėl to tiesiog kyšančiomis baltomis, blizgančiomis iltimis? Ne, tokios į Hogvartsą nepapultų. Bet, kaip Sorenas jau spėjo pasimokyti iš pusės tūkstančio savo gyvenimo metų, išvaizda niekuomet neverta pasitikėti.
   - Atsiprašau, - kiek susigėdęs nuleido galvą, instinktyviai žengtelėjo atgal, bet tuomet persigalvojo ir priėjo arčiau vampyraitės. - Ne kasdien susitinki savo... Hm, - numykė, nejaukiai vyptelėdamas. Rodos, ir ši puikiai mokėjo šypsotis nerodydama dantų ((Ane? ;D )). - Atsiprašau, - darsyk burbtelėjo. - Jūs... Turbūt nauja profesorė? - paklausė nei šį, nei tą. Anokia čia ir nauja, turbūt dirba jau nuo praeitų metų, pradėjo galbūt dar tada, kai jo nebuvo. Nors velniai žino. O gal direktorė Evenstar ir ją minėjo? Kažkodėl eliksyrininkas to neprisiminė.
   - Beje, aš Sorenas, Nuodų ir Vaistų profesorius, - staiga prisiminė neprisistatęs. Rankos merginai nebetiesė - sprendžiant iš neseniai susitiktos velos, net ir šiuolaikinėms mergiotėms rankų spaudinėjimai susipažįstant nebuvo pats priimtiniausias ir jaukiausias dalykas. Aišku, jos turbūt dažniausiai garsiai to neišduodavo, bet iš veido bei akių galėjai tai nesunkiai išskaityti. Per penkis šimtus metų dar ne to išmoksti apie žmones, ech. Nors pasirodo, kad niekada negali užsibūti su senomis žiniomis. Jie nuolat prisigalvoja naujų nesąmonių...
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Lucy Lewins Birželio 25, 2018, 09:11:44 pm
Lucy laukė, kol vyrukas sureaguos ir kažką darys. Jai jis atrodė kažkur matytas, nors kur, mergina negalėjo suvokti. Ji įsižiūrėjo į jo akis. Kad man tokias... Lucy negalėjo nuleisti akių, nes auksinės jai atrodė tokios gražios. Iš tikrųjų ji nelabai galėjo suprasti, kodėl ji neturi auksinių akių? Mat mergina turėjo vieną raudoną akį kurią slėpė mėlynas lęšis. Na visgi su viena tokia akimi nevaikščiosi. Ir ypač dėl to Lucy nenorėjo skelbtis apie save, kokia ji yra. Eh... Būti nepilnu žmogumi ir net nepilnu vampyru sunkoka... Išvis ar aš bent normali vampyrė? Toliau žiūrėdama vyrui į akis ją pažadino jo balsas.
-A... Taip, aš Apsigynimo nuo Juodosios Magijos profesorė,- šyptelėjusi mergina atsiminė, kad žmonėms reikia ir vardą pasakyti.-Ir aš Lucy,- pagaliau prisistačiusi jaunoji profesorė tik stebėjo nepažįstamąjį ir laukė, kol šis sugebės pagaliau prisistatyti.
-Hm... Malonu...-padariusi trumpą pauzelę Lucy dar kartą įsižiūrėjo į akis.-O kodėl tavosios akys auksinės? Na... Aš pažįstu tik su raudonomis...-nenuleisdama akių mergina toliau stebėjo vyrą. Keista, kad būtent akys patraukė jos žvilgsnį, kai prieš ją stovi žmogus, kuris yra panašus į ją. Ir būtent iš daugybės klausimų ji turėjo paklausti apie akis. O paklaususi susivokė, kad galbūt jis tiesiog kitokios rūšies... Nors Lucy puikiai nežinojo, ar tai galima pavadinti kita rūšimi. Juk savęs kažkokiu gyvūnu nevadinsi.
Taip bemąstant merginai kilo dar vienas klausimas.
-Ar tokių čia yra daugiau?- merginai galbūt net ir palengvėtų, jei „gentainių“ būtų daugiau. Mat tai būtų įrodymas, kad šie išgyvena. Nors visgi tų, kurie niekina juos, Lucy bijojo. Ji lengvai galėtų sutikti su jais, kad vampyrai yra baisūs padarai, bet net ir šie turi jausmus. Eh... O kas, jei visgi čia aš pranyksiu, sutikus kokį priešišką žmogų?  O vis dėl to, kaip keista, kai nauja profesorė gali bijoti tokių dalykų, juk ji puikiai galėtų apsiginti.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Sorenas von Sjuardas Birželio 25, 2018, 09:47:26 pm
   Jaunoji vampyrė įdėmiai stebeilijo Sorenui į veidą, na, jeigu tiksliau, tai vien į akis. Eliksyrininkas kilstelėjo antakį, nejaukiai šyptelėjo, nors akių nenuleido. Jau žinojo, apie ką klaus jo pašnekovė. Ta proga pats nužiūrėjo profesorės akis - kaži, kokiais moraliniais principais vadovaujasi ši jaunuolė - tik čia susidūrė su žydra akių spalva, kuri apie vampyrą tegalėjo išduoti, jog jis slapstosi. Netgi labiau už jį. Įdomu, kodėl...
   ,,Lucy. Girdėtas vardas." - pamintijo von Sjuardas.
   - Seniai esate čia? - paklausė eliksyrininkas. Po teisybe, tai neturėjo jam daug reikšmės, bet buvo įdomu žinoti, kada į Hogvartsą atėjo tokia nauja profesorė. Jeigu ji atėjo į čia tada, kai jo nebuvo, situacija būtų buvusi įtartina.
   ,,Čia naujas žmogus", - tarstelėjo Spaikas, pakomentuodamas savo draugo įtarimus. ,,Ji dar nežino, koks tu esi trenktas dėl etiketo. Tujina tave." - pasišaipė.
   - Keista, kad nežinai šito, - šyptelėjo vampyras vėl. Kokio tipo klausimo tikėjosi, tokio ir sulaukė. O apie tujinimą nusprendė patylėti. Jauna vampyrė, ne iš viduramžių... - Akių spalva dažniausiai išduoda, kaip vampyras maitinasi. Auksinėmis akimis yra tie, kurie ilgą laiką minta tik gyvūnų krauju, raudonomis - jauni arba mintantys žmonių krauju. Nors būna ir išimčių. Pavyzdžiui, mano dukra, - niauriai šyptelėjo. - Kiek žinau, nebuvo ragavusi žmogaus kraujo, tačiau raudonos spalvos taip ir neatsikratė... - ,,iki pat savo mirties.
   Sorenas nužvelgė merginos veidą, tuomet darsyk pažvelgė į pasakų knygą jos rankose.
   - Turbūt sutrukdžiau skaityti? - pasiteiravo. - Panoro... panorai prisiminti vaikystę? - liūdnai šyptelėjo. Iš įpročio vos nesikreipė į ją oficialiuoju tonu. Galbūt į gentainę taip jau niekas iš jo rasės ir nesikreipia?
   - Kiek žinau, nebėra, - patylėjęs pasakė profesorius. Jauki šypsenėlė prablėso prisiminus, kad didžiausia Hogvartso vampyrų populiacijos dalį sudarė amžinatelį von Sjuardų giminė. Iki šiandien apie tai eliksyrininkas nė nepagalvojo. - Jeigu gerai atsimenu, dar mokosi vienas kitas vampyras moksleivis. Pernai ar užpernai baigė du vilkolakiai ir chimera... Lankydavosi kartais pas mane įvairiais tikslais. Daugiau visi žmonės. Nebent kažką pražiopsojau ar kažkas pasikeitė.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Lucy Lewins Birželio 25, 2018, 10:51:14 pm
Mergina pastebėjo vyruko šypseną, bet kadangi beveik visą laiką šypsojosi, niekuo atsakyti negalėjo. Hm... O jis man nedėstė? Susivokus, kad jis turėjo jai dėstyti, Lucy pirštai sujudėjo, o ši dar labiau įniko į apmastymus. Jai kilo dar vienas klausimas. Kiek šitam padarui metų?
-Aš mokiausi čia. Man atrodo, kad mokiaus... O šiaip, pirmi metai dėstymo,- taip atsakiusi Lucy šypsena dingo. Mat ją ėmė pykdyti tas visko pamiršimas. Ji negebėjo atsiminti, ar ji bent į pamokas ėjo. išankstinė sklerozė... Kas man po daugybės metų bus?
-Na, jei nepastebėjai, aš dar jauna... Ir nelabai esu sutikus daugiau vampyrų...-toliau stebeilydama į akis Lucy skendėjo klausimuose, atsakymų paieškose ir vis dar bandė atsiminti kažką iš savo vaikystės. Ir štai jai kilo dar daugiau klausimų. Ji nežinojo, kad galima maitintis gyvūnų krauju. Nors apie tai pagalvojus Lucy tik nusipurtė. Jam ką? Gyvūnų negaila?
-Hm... O gerdamas gyvūnų kraują nepagalvoji, kad jie lygiai tokie patys nekalti gyviai ir galbūt netgi geresni nei žmonės?-dabar jaunoji profesorė negalėjo nuleisti nuo vyriškio akių. Ji nesirietų dėl to, tik ne su vampyru, bet visgi jai buvo įdomu. Merginai atrodė, kad nors ir žmonės to nenusipelnė, vargšai gyvūnai juo labiau. Jie tik stengiasi išgyventi. O žmonės... Jie stengiasi išgyventi, bet dažniausiai dėl to neleidžia gyventi kitiems, tada kenčia visi.
-Nesutrukdėt, nesijaudinkit...-apmąstydama, ką toliau atsakyti Lucy išsitiesė.-Panorau...-nieko kito nesugalvodama atsakė ji. Aha, panorai, svajok. Alzheimeris jau kurį laiką tavo geriausias draugas.
-Nebėra? O jūs juk minėjote savo dukrą... Ar ji jau baigė mokyklą?-susidomėjusi mergina šiek tiek nusiminė. Mat jei nėra, tai vargu, ar jai verta rodytis, kad ji išskirtinė. Juk mokykloje ir taip pakanka keistuolių su spalvotais plaukais ar akimis. O... Visgi čia tiek daug tokių keistų žmonių...
-Ooo... Čia daug, hm...-nutęsusi Lucy bandė galvoje surinkti žodžius.- Čia daug priešiškų žmonių?
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Sorenas von Sjuardas Birželio 25, 2018, 11:17:15 pm
   - Kuria prasme ,,atrodo, kad mokeisi"? - pasiteiravo Sorenas, vis labiau sutrikdamas dėl gana aiškiai jaučiamo merginos sutrikimo. Ar tik ne todėl, kad ji čia mokėsi, jam ir girdėtas josios vardas? Atmintimi vardams ir pavardėms Sorenas, kaip ir šio posto autorius, pernelyg nesigyrė.
   ,,Pirmi metai... Vadinasi, kai aš grįžau, ji tik įžengė čionai..." - Spaikas išgirdo Soreno mintį. Tai leido Sorenui mažumėlę aprimti. Bet dabar pasidarė smalsu, kas gi, po šimts, nuvyko Hogvartse, kol jo nebuvo, nes kol kas jam teko susidurti tik su šių metų naujovėmis. Atgavusi regėjimą neregė moksleivė, profesorė vampyrė, pasikeitusios sienos... Ak, šitai jau ne, šitai iš praeitų metų. Aišku, prie šiųmetinių naujienų būtų galima priskirti ir jo paties sprendimą grįžti. Kaži, ar kažkas norėtų dar kur plavinėti, turint minty itin nesėkmingas giminaičių paieškas. O ko gi jis tikėjosi?
   - Ir kaip tau profesoriaus duona? - pusiau juokais paklausė eliksyrininkas, minėtos duonos ragaująs jau turbūt dvylika su viršum metų. Nežinia kodėl tarp žiobarų mokytojo profesijai nuvertėjant burtininkų pasaulyje ją rinkosi vis dar nemažai jaunimo. Ko gero, ne, ne ko gero, o beveik garantuotai, Sorenas von Sjuardas buvo seniausias dabartinis Hogvartso profesorius - tiek kalbant apie išdirbimo čia laiką, tiek pagal amžių.
   - Pagalvodavau, - vampyras kilstelėjo pečius. - Tačiau mano senelis buvo daktaras, tėvas auroras, daug susiję su žmonėmis... Aišku, visi nori gyventi, bet mes tegalime rinktis iš gyvūnų ar žmonių kraujo, arba savo mirties, - Sorenas vėlgi nejaukiai šyptelėjo per barzdą. - Galų gale, ar nekeista, kad mūsų akių spalva beveik į nieką kitą nereaguoja, tik į mitybos būdą? Raudona - laukinė, pavojaus spalva. Auksinė tarsi rodo kilnumą. Aišku, būtų galima ginčytis. Nežinau, tai kiekvieno pasirinkimas. Beje, - kilstelėjo akis į profesorę. - Kokios spalvos tavo akys? Slepi kerais?
   Kažkodėl juodabarzdžiui atrodė, kad klausti, ką vampyras rinkosi gerti, nėra labai etiška, nes atsispirti žmogaus kraujui, kurį gerti jiems įgimta, reikalauja itin daug laiko ir pastangų. Nors ši jaunuolė ir atrodė išsilavinusi bei mąstanti. Pasirinkimas yra pasirinkimas, nors neatsispyrimas instinktams Sorenui atrodė smerktinas.
   - Mhmm, - numykė į teigiamą atsakymą apie vaikystę. Bet apie ją irgi neklausinėjo. Bent kol kas. Visgi pats tiesiogių žiaurių klausimų neišvengė. Nenuostabu.
   - Nespėjo, - pro sukąstus dantis tyliai iškošė tėvas. Išspausti paprastai visas situacijas palengvinančios šypsenos nepavyko. - Buvo nužudyta.
   Kaip žiauru, kai pagalvoji, turėtų būti jaunai, ką tik dirbti ėmusiai vampyrei, išgirsti tokius žodžius. Ateini, slapstaisi, ko gero, stengiesi nekenkti ir nekristi į akis... Hogvartsas juk atrodo taikus, Hogvartsas - saugiausia vieta Anglijoje. O tada sužinai tai... Kad tavo gentainiai žudomi? Kaip tai galima suprasti?
   Pasisekė, kad kol kas ji nežino, jog lygiai taip buvo nužudyti ir Soreno žmona bei vienas iš sūnų. Kaži, ar dar dėstytų.
   - Nežinau, - Sorenas gūžtelėjo pečiais. - Niekam nesakau, kas esu. Akių spalvą mažai kas mato požemiuose, o dėl šaltos odos, tai išgeriu šildančių eliksyrų. Nerizikuoju, - niauriai vyptelėjo jis. - Apie nužudymą... - nurijo seilę prieš tęsdamas, mat jautė pareigą išblaškyti galimas kolegos baimes. - Tai padarė žmonės ne iš Hogvartso. Čia kiek saugiau, - rimtu žvilgsniu dėbtelėjo į mėlynas akis.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Lucy Lewins Birželio 26, 2018, 04:05:15 pm
-Hm...-numykusi Lucy susimąstė, kaip atsakyt į tokį klausimą. Juk nerėksi „MAN SKLEROZĖ".
-Aš nelabai puikiai atsimenu,-pagaliau atsakiusi mergina vėl nusišypsojo, bet po kelių sekundžių šypsena dingo. Ji toliau bandė knistis savo atminty, ieškodama bent kažkokios kruopelytės įrodymų, kad kažką čia veikė, bet atsiminti jai sekėsi ne per geriausiai. Na, bet, ką pakeisi? Norėk kiek nori, jei negali, tai negali. Ir Lucy turbūt dar ilgą laiką bandys kažką atsiminti, kol pagaliau pasiduos ir pamirš.
-Na, kaip čia pasakius... Nesiskundžiu,- taip atsakiusi mergina prisiminė savo pirmąją pamoką. Po kurios iš tikrųjų ji šiek tiek sunerimo ir ėmė mąstyti kažką, kas būtų saugiau vaikams. Nors, tie vaikai turbūt kambary su baltom sienom sugebėtų užsimušt, ar kažkokių kvailysčių prisigalvot...
-Nematau kažko keisto, juk akys visada buvo žmogaus veidrodis... Na ir ne tik žmogaus,- šyptelėjusi Lucy tik trumpai įsivaizdavo save. Hm... O ką manasis veidrodis pasako?.. Kad bijau? Išgirdusi kitą klausimą jaunoji profesorė nejaukiai pasimuistė.
-Ne kerai...-kurį laiką dar pamąsčiusi ji pakėlė savo laibą ranką, pridėjo pirštą prie dešiniosios akies ir išsitraukė mėlyną lęšį. Tikiuos, jis netyčia neapsivems... Lucy ėmė jaustis nejaukiai. Išsiėmus lęšį jai atrodė, lyg ji būtų palikusi nuoga. Atrodė, kad dabar įbėgs į kambarį kažkoks žmogus ir pamatęs ją ims rėkti. O taip, jos fantazija buvo tiesiog puiki ir ėmė kurti vis daugiau scenų. Ir kaip įdomu, kad vienas lęšis gali padaryti tiek daug ne tik su žmogaus savijauta, bet ir su jo išvaizda. Juk jei ji vaikščiotu taip visur, visi žvilgsniai būtų į ją, o kai ji su tuo paprastu daikčiuku, niekas dėmesio nekreipia ir mergina puikiausiai pritampa.
O ta žinia, kad Soreno dukra buvo nužudyta, prie Lucy savijautos gerėjimo neprisidėjo. Na, taip, jai buvo gaila, kad taip nutiko, bet vis dėl to... Juk tada ir jai čia ne per geriausia vieta. Eh... O namuose kaip gera būtų... Bent saugu
-Užjaučiu...- susigriebusi, kad reiktų kažką pasakyti mergina išspraudė tik tuos turbūt tūkstantį kartų girdėtus žodžius. Bet ką jai daugiau pasakyti? Ką? Imti dievagot, kokia baisi tragedija?
-Nelabai matau skirtumo dėl to šalčio... Juk nieks neina ir neliečia tavęs tikrindamas, kokia tavo kūno temperatūra,-nusišypsojusi Lucy vis dar negalėjo iškrapštyti iš galvos, kad Hogvartsas ne pati geriausia vieta. Nors pagalvojus, ką padarysi, ji čia profesorė ir turi dirbti savo darbą. Čia kiek saugiau...
-Gal ir saugiau, bet kam reikia būdų randa,- šį kartą nė nešyptelėjusi atsakė Lucy.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Sorenas von Sjuardas Birželio 26, 2018, 06:07:04 pm
   Tas numykimas... Sorenas iškart įsmeigė turbūt gana skvarbų žvilgsnį Lucy į akis. Kažkaip panašiai elgdavosi ir Fasas, ir Venas, ir Solveiga, kai prisidirbdavo, o Lucy buvo dar visai jauna. Galbūt... Galbūt netgi jų bendraamžė, nežinia. Galbūt jie mokėsi kartu, galbūt, jeigu jie visi dar būtų gyvi ir būtų čia, kažkas vyktų kitaip...
   Sorenas pasijuto senas.
   - Nelabai puikiai? Neatsimeni, ar mokeisi Hogvartse? - kiek pakreipęs galvą paklausė jis. Ar tik nebus jinai paverstoji? Kiek tik vampyras atsiminė, šitokiu būdu gimusiems, na, atsiradusiems naujiems vampyrams su praeito - žmogiškojo - gyvenimo atsiminimu būdavo prastokai. Galbūt taip buvo motulė gamta patvarkiusi, kad naujokams būtų lengviau atstumti senąjį gyvenimą bei pradėti naują, susitaikyti su tuo, kas įvyko. O gal čia ir juodosios magijos galia bei tyčinis užkerėjimas... Kad būtų daugiau skausmo ir sumaišties. Ir pačiam vampyrui, ir žmogiškiems jo artimiesiems, netikėtai virtusiais tik nedideliais pietumis bei prisiminimų maišeliu. Bet apie tai Sorenas paklaus vėliau.
   - Bet tikėjaisi kažko kito? - atlaidžiai vyptelėjo, nuleisdamas akis į merginos rankas. Į kumščius jos nesigniaužė. Bent kol kas. Tai galėjo byloti, jog iš tiesų nėra taip ir blogai. Kai ne kokia Klastūnyno diena ir moksleiviai nesisvaido vargšėmis gyvatėmis į visas puses, kaip teko girdėti, tai gyvenimas čia visai geras ir gražus. Už mūrinių sienų galima pasislėpti ir nuo išorinių žinių, ir nuo teisėsaugos, ir nuo ministerijos ilganosių, norinčių valdyti bei stebėti visas Anglijos teritorijas. Ačiū Odinui, Arwen Evenstar vis dar laikė burtininkų mokyklą slaptai ir saugiai. Beveik kaip prie Dumbldoro.
   - Akių spalva vis tiek gali kažką reikšti, - pusiau pritarė, pusiau atrėmė profesorius. ,,Akys - sielos veidrodis," - vis tiek mintyse pataisė pašnekovę. Kilo klausimas, ar ši vampyrė turi sielą, ar ne. Klausti būtų negražu, tikrinti - dar nemaloniau. Dar kažin, ar ji tos pačios rūšies ir taip pat reaguotų. Kiek teko girdėti, amerikietiški vampyrai, nors ir nesudega saulėje, kaip kad dega europietiškieji, tačiau blizga ir švyti kaip kalėdinės eglutės. Tik kažin, kiek ten tiesos.
   - Tu nuo gimimo, ar paverstoji? - tuomet paklausė juodabarzdis, o Lucy pirštais suėmė savo akį. Tiksliau, kažką smulkaus - ar tik ne rainelę?! Ir, kai profesorė Lewins atitraukė ranką, Sorenas išvydo vieną raudoną akį. Iš pradžių krūptelėjo - keistai ryški jam pasirodė ta spalva. Paskui mažumėlę suabejojo.
   - Kita akis irgi paslėpta? - pasiteiravo jis. - Kas tai per daiktas?
   Nors ir smalsavo, savaime aišku, jokio panašaus daikto į savo akis dėlioti neketino. Ne toks modernus arba ne toks kvailas. Akys jam buvo svarbus daiktas, o čia... Rizika tai prarasti. O pilno pasitikėjimo nauja kolega jis dar neturėjo.
   - Ačiū, - bejausmiai atsiliepė. Nei jai, nei jam nebuvo ko kita daryti. Patylėjo, o tada pridūrė: - Tu irgi turėtum būti atsargi. O dėl šalčio... Patikrina, mokiniams įdomu. Gandai irgi neužtrunka pasklisti, o aš nesiėmiau priemonių dėl akių. Nepasitikiu savo kerėjimo įgūdžiais, - vyptelėjo. - Iš tikrųjų, randa, - linktelėjo galva jau susimąstęs.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Lucy Lewins Birželio 26, 2018, 11:10:41 pm
Lucy pastebėjo, kaip vyriškis įsmeigė į ją akis, bet nieko nesakė. Nors, tiesą sakant, pasijautė kiek nejaukiai. Mat jai nelabai patiktų, jei visi žinotų, kad ji veik nieko neatsimena. Juk tada gali netikėtai ir iš darbo išmesti, nors tam atmintį turi.
-Nelabai atsimenu, vos kelias nuotrupas... Eh, bet nesakyk niekam...-nors, kad šis tylės, Lucy nelabai tikėjo. O kam jam tylėti dėl kažkokios nepažįstamos gentainės? Nors ji net ne visiška gentainė. Kaip tu ramiai skaitai knygą hm... O taip, ačiū, stengiuosi.
-Tikėjausi visiškai kitko. Duodi darbo, o vaikai vykdo... Bet va, atsiranda visokių didvyrių, prisigalvoja, kad daug sugeba ir žiūrėk ar tavo klasė netyčia neliepsnoja,- taip atsakiusi Lucy tik vyptelėjo ir išskėtė rankas.
Į Soreno atsakymą mergina tik nežymiai linktelėjo. Kažką daugiau sakyti ji nenorėjo, nors vėl įsistebeilijo į jį, bandydama pastebėti kažką akyse. Jei jau veidrodis, tai aš į juos žiūrėti nemoku... Akys, kaip akys... Ką tu paistai amžinai, a?
-Hm... Pagal viską, nuo gimimo,-taip atsakiusi Lucy trumpam susimąstė, ar tikrai. Bet kodėl dėl to turėtų kilti klausimų ir jai? Juk jei mama vampyrė tai ji negalėjo gimti žmogumi. Nebent būtų kažkokia mutantė.
Nežymiai šyptelėjusi mergina mąstė, ar sakyti, ar palikti... Bet, ką čia nuslėpsi? Juk jei būtų su abiem, tai abu lęšius ir išsiimtų. Tad po trumpos pauzės ji papurtė galvą.
-Deja, bet vienaakė aš... Ir čia yra lęšis. Paprastas žiobariškas lęšis,- Lucy šyptelėjo vyrukui, bet nelabai galėjo suvokti, kaip kažkas nežino, kas tai per daiktas. Nors, gal magiškam pasauly gyvendamas niekados jo nematė... Ji buvo visai pamiršusi, kaip burtininkai atsiskyrę nuo žiobarų pasaulio. Iš tikrųjų jai tai atrodė labai keista. Jos tėvai gyvena tarp žiobarų ir mergina puikiausiai ten pritampa. Ji ir rūbus žiobariškus labiau mėgsta, nei visas tas mantijas.
Trumpa tyla Lucy nelabai patiko. Mat užvedimas tokios kalbos ją privertė manyti, kad vyriškis dabar nebegalės nustoti galvoti apie savo dukrą.
-O jūs ilgai dirbate?-iš nežinia kur atsiradęs klausimas ir pačią merginą nustebino. O gal tai padės? Kvaiša, vargu, ar tai kažką pakeis.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Sorenas von Sjuardas Birželio 27, 2018, 09:29:50 pm
   - Tylėsiu, - gūžtelėjo pečiais Sorenas. Anoks čia sudėtingumas jam. Ir taip didžiumą laiko pratyli, nebent veda pamoką ir kažką aiškina. Jau keli metai beveik su niekuo šiaip sau nepasišneka. Bus easy, kaip sakoma. - O kodėl taip yra, jeigu galima paklausti? - pasmalsavo jis. Suabejojo, kad pasielgė teisingai.
   - Dabar jau senokai taip, - von Sjuardas tyliai atsiduso ir šyptelėjo tęsdamas: - Anksčiau, kalbant atvirai, netgi norėdavosi, kad kas pamokų nuotaiką praskaidrintų. Net tada, kai mokydavau apie sprogstamuosius eliksyrus, išlikdavo ramūs ir nieko neprisidirbdavo. Dabar jau kitaip, - mąsliai užbaigė. Laikai keičiasi - keičiasi ir žmonės, nieko naujo ar ypatingo. Reikia tik spėti vytis... - O jau kaip, ką nors padegė pas tave, ar ne?
   Išgirdęs tiesą apie profesorės Lewins akis, magizoologas nustebęs išplėtė savąsias.
   - Pirmąsyk susiduriu su tokiu dalyku, - prisipažino jis ir paskubomis dar patikslino: - Na, turiu mintyje ir šituos... lęšius... na, ir tavo akis... Maniau, kad abi visuomet vienodos, - pasakė. Dabar jau pats smalsiai nužiūrinėjo vampyrės langus į šviesą. Viena raudona, kita mėlyna... Kur tai matyta?
   - O tu matai su abiem? Normaliai? - dar paklausė profesorius. - Daug teko matyti ir pažinti, bet čia pirmas sykis, - dar pakartojo. - Irgi tau nuo gimimo?
   Aišku, šitą smalsumą dar būtų lengviau suprasti žinant, jog Sorenas kurį laiką dėstė ir Magiškųjų Gyvūnų priežiūros discipliną. Ir mėgo tyrinėti bei domėtis įvairiais padarais. Ir būti gamtoje mėgo. Aišku, ši meilė gyvūnams atrodytų kiek paradoksali, jei pagalvotumei ar sužinotumei, kuo šis vegetaras vampyras minta. Kas kelios dienos ištrūkti į mišką bei žudyti, o esant laisvu laiku ir nesant alkio, tuo gėrėtis bei grožėtis? Sadistiška meilė, labai jau sadistiška.
   - Hogvartse dirbu dvylika metų, - atsakė nuodytojas. - Seniau dar dirbau Durmštrange. O tu, spėju, neseniai baigei studijas? Kodėl pasirinkai būtent apsigynimą nuo Juodosios Magijos?
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Lucy Lewins Birželio 29, 2018, 10:31:41 pm
Linktelėjusi galvą Lucy vis tiek labai netikėjo tuo pažadu. Bet, ką padarysi, pasakei, tai pasakei.
Klausydamasi Soreno mergina vos vos šyptelėjo. Norėdavosi? Turbūt šitas vyrukas yra pakvaišęs... Nors, gal ir gerai, kad pakvaišęs.
-Ne... Tik, rodos, per paprastą praktiką mergaitė gebėjo ugnies audrą paleist... Manau, mano klasėje  praverstų žiobariški purkštukai,-taip pasakiusi Lucy šyptelėjo ir pamanė, kad gal reikės pasinaudoti savo idėja apie purkštukus. Juk jei kažkas panašaus bus, bent klasė sveika liks. Bet tada visi vaikai šlapi liks... Netinka.
Lucy toliau stebėjo pašnekovą, o šio reakcija jai labai patiko. Hm... Retenybe būti gal nėra taip blogai... Aha, svajok, tave juk mutante palaiko.
-Taip, aš matau puikiai. Juk čia tik spalva, jokios tragedijos,-nusišypsojusi profesorė toliau mėgavosi savo „įžymybės" metu ir nenuleido akių nuo vyriškio. Ir jai vis dėl to kilo mintis, kad nėra jokios esmės domėtis ja, kadangi auksinės akys yra kelis kartus gražesnės. Nors kaina už tokias akis per daug brangi panelei, kuri gyvūnus vertina labiau už žmonės. Linktelėjusi galvą Lucy apsidairė, mat jai trūko kažkokios veiklos.
-Hm... Turėtum daug metelių turėti, jei jau taip ilgai... Ooo, kur ankščiau basteisi? Neskaitant darbo,- dar kartą paklaususi mergina plačiau išsišiepė.-O tau keistai neatrodo, kad padarėlis, apie kurį mokosi toje pamokoje, išmąstė, kad jai ten vieta būtų? Traukia ir viskas,- taip atsakiusi Lucy vėl apsidairė ir susivokė, kad jos pašnekovas visą laiką stovi vietoje. Stiprios kojos, jei jokio cypt nebuvo... Tai ne aš... Mąstydama ką daryti mergina tiesiog pasislinko labiau į kraštą.
-Gal prisėst nori? O tai amžinai stoviniuojant kojos sumedės ir su grindim suaugs,-ramiai nusišypsojusi Lucy ilgesingai pasižiūrėjo į lubas vėl bandydama atsiminti savo praeitį ir laukė, nors, ko, nelabai žinojo.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Sorenas von Sjuardas Liepos 01, 2018, 11:12:06 pm
   - Neblogai, - nesusilaikęs prunkštelėjo Sorenas. - Turi talentų savo klasėje. Bet gal geriau turėtum vesti Apsigynimo nuo Savo Paties Talentų pamokas? - galbūt nelabai vykusiai pajuokavo eliksyrininkas. Po teisybe, kad jau šnekame apie tokio tipo pamokas, tai jam turbūt būtų tekę vesti Sprogimų Likvidavimo pamokas. O!.. Idėja!
   Šįsyk profesorius von Sjuardas vėl liko suglumintas. Jis neturėjo nė žalio, nė mėlyno supratimo, kad tie purkštukai. Nors, aišku, suprato, kad tai žodis, greičiausiai kilęs nuo veiksmažodžio ,,purkšti". O kadangi jau kalbama apie gaisrus, tai turbūt purkšti vandenį, hm? Visgi supratingai palinksėjęs profesorius daugiau apie tai nebeklausinėjo. Ganėtinai nemažai juk priklausinėjo apie akis, apie kurias ir dabar jiedu vis dar kalbėjosi.
   - Įdomu, įdomu, - šyptelėjo trumpam vyras. - Spėju, tai gana retas reiškinys. Fenomenas, - pridūrė. O vampyrei prabilus apie jo praeitį, Sorenas pasijuto gana nejaukiai. Nelabai mėgo meluoti, nors jam tai buvo bemaž neišvengiama, jeigu jis norėjo išlikti saugus ir nestebimas.
   - Nemažai turiu, - gūžtelėjo pečiais iškasena iš penkiolikto amžiaus. - Na, mokytojavau ir Durmštrange, dalyvavau tyrimų ekspedicijose Sibire, kurį laiką ir Švedijoje gyvenau. Įvairiai. Daug kur basčiausi. Todėl dabar turiu dvi specialybes, magizoologo ir eliksyrininko, - šyptelėjo vėl.
   ,,Kad pragare buvai nesigirsi?" - pasišaipė Spaikas.
   - O tu keliauji kur nors, ar dar nespėjai? - paklausė Sorenas, ignoruodamas vorą. - Įdomus mąstymas, iš tiesų. Apsigynimo nuo Juodosios Magijos mokytojai būna labiausiai stebimi ir atrinkinėjami, kad nebūtų praktikuojančių juodąją magiją. Nors buvo sočiai ir praslydusių. Netobula sistema, - rimtai užbaigė jis, nužvelgdamas jauną merginos veidą.
   - Ačiū, na, dar taip nėra buvę, bet gal nerizikuosiu, - nusišypsojo barzdočius, klestelėdamas ant sofos šalia Lucy.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Lucy Lewins Liepos 07, 2018, 10:10:51 pm
Šyptelėjusi Lucy vos vos papurtė galvą.
-Kam tas talentas, jei naudotis tuo negeba?-šyptelėjusi dar plačiau dėl juokelio paklausė mergina. Iš tikrųjų ji pagalvojo, kad tokia pamoka praverstų. Gal ji padėtų susitvarkyti vaikams su savimi? Bet dėja, tokios pamokos nėra ir vargu, ar kada bus. Juk nė nežinia, ką tokioj pamokoj reiktų mokyti...
Lucy atsiminė, kad Sorenas ničnieko nesuvokė apie žiobariškus dalykėlius. Ot, žmonės... Atsiskyrę nuo pasaulio. Mergina nelabai galėjo suvokti, kaip jiems nekyla noras nukeliauti pas žiobarus, pasižiūrėti, kaip sekasi jiems. Nors ir jaunajai profesorei šiek tiek atsibodo žiobarų  gyvenimas. Kiekvieną kartą eit ir ieškot kažkokių aukų... Ji prisižiūrėjo tiek žiobarų kvailysčių, kad kartais ją nuo žmonių pykint ima. Gal būt dėl to ji ir taip vertina tuos paprastus gyvūnus. Jie nei geria, nei su kokiais peiliais nebando vienas kito pasmeigt...
Patraukusi pečiais apie savo akis Lucy dar trumpam pažvelgė į pašnekovo. Vis dar nejaukumo jausmas kamuojantis ją priminė, kad ji gali vėl įsidėti lęšį. Tad mergina jį sau ramiausiai pridėjo prie akis, o idėjusi dar šiek tiek pamirksėjo. Šlykštus procesas... Liest akies lęšį... Liest akį...
Išgirdusi, kiek šis nuveikė, Lucy truputį susigėdo, mat ji niekur nebuvo. Mergina pasijautė kaip visiška jauniklė. Neskaitant to, kad ji vis dar jautėsi kaip pirmakursė suaugusios moters kūne. Klausydamasi tolesnio pasakojimo mergina vos vos linktelėjo. O ką jai sakyt? Nerėks susižavėjus "O, kaip nuostabu!"
-Nelabai spėjau, bet gerai ir čia,-paprasčiausiai šyptelėjusi atsakė ji.-Tobulos sistemos nėra,-ramiai pratarusi kelis žodžius ji patraukė savo plaukus nuo veido. Dar kartą nusišypsojusi Lucy truputėlį pasislinko į šoną.
-Tai jums kiek metų?-pagaliau susigriebusi, kad reikia vėl kažką kalbėti paklausė profesorė.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Sorenas von Sjuardas Liepos 18, 2018, 12:15:31 am
   - Tai galbūt tokia pamoka ir padėtų išmokti naudotis talentu? Galų gale, kalbant rimčiau, kokia nors savitvardos ar techninių dalykų pamoka galbūt būtų tikrai ne pro šalį. Ginantis to prisireikia... Nors iš tiesų ne man kalbėti. Prastai man su ta lazdelių magija, - prisipažino nejaukiai šyptelėdamas. Ko gero, šis faktas jau nebebuvo ir paslaptis. O ko čia gėdytis? Visi turi stiprybių ir silpnybių. O kiek teko pastebėti, daug kas yra linkę manyti, jog jei esi kietas vienoje srityje, toksai pat būsi visur. Praktiškai tai - nesąmonė. Išimčių itin maža. Kaip ir tokių akių savininkų. Von Sjuardas nejučia nukreipė žvilgsnį, nesmagiai stebeilydamas, kaip Lucy įsideda lęšį į savo normaliąją... Ar kaip čia pasakius - galbūt vampyriškąją? - akį ir abi vėl tampa vienodos spalvos. Tiesa, geriau įsižiūrėjus galėjai pastebėti nedidelių neatitikimų, skirtumų. Visgi žiobariškosios technologijos, kad ir didelių bei pavojingų aukštumų pasiekusios, tobulos nebuvo ir nėra.
   - Kaip ten žmonės sako? Nemandagu klausti, kiek žmogui metų? - šyptelėjo von Sjuardas. Suabejojo, ar ši taisyklė netaikoma vien moterims. - Na, nemažai, - atsakė vėl šyptelėdamas, bet neišsiduodamas. - Nenoriu jaustis seniu, todėl oficialiai - keturiasdešimt dveji, - lyg ir pasiteisindamas, lyg ir ta fraze pabandydamas atmušti Lucy norą dar kamantinėti, atsakė eliksyrininkas. Keisdamas temą, pabandė mestelėti kelis klausimus:
   - O tu iš Anglijos, ar iš kitur? Palaikai ryšius su kokiais kitais vampyrais? Beje, tavo tėvai... Tokie?
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Lucy Lewins Liepos 23, 2018, 10:12:32 am
-Eh... Su tokiais talentais tai padėkit visos galios esančios šitoje žemėje... Ir nors ir prastai, nebijok mokytis, mokykloje nebūčiau pagalvojus, kad sėdėsiu čia,-patraukusi pečiais ir nusišypsojusi mergina nužvelgė profesorių. Keista, kad tokiam nesiseka su magija... Nors su eliksyrais jos vargu, ar prireikia...
Jausdama vyro žvilgsnį, kai įsideda lęšį profesorė pasijautė dar labiau nejaukiai, bet, ką padarysi, jei turi tai, tai privalai išmokti mylėti tai, nes kitaip visą gyvenimą su tuo praleisi.
-Oi, jūs, labai jau nenorite prisipažinti? Na, na... Nesikuklinkit-Lucy akyse žibtelėjo šiokia tokia kibirkštėlė, mat ją sudomino Soreno tikrasis amžius. Jei slepia, tai ne be reikalo... Mergina spręstų pagal išvaizdą, bet žinojo, kad tokia pasitikėti neverta, nors su laiku ir ant jo pasimatys amžiaus rodiklis... Lucy trumpam įsivaizdavo pašnekovą su žilais plaukais, o tada save. Iš kart nustūmusi tą vaizdinį, mat jai jis nepatiko mergina netgi apsidžiaugė pakeista tema.
-Iš Amerikos, jei tiksliau Brazilijos...-mąstydama, ką toliau atsakyti dėl tai taip greit pažertų klausimų mergina tęsė.-Be tavęs ir mamos neesu mačius nei vieno vampyro,-vos šyptelėjusi Lucy pamatė savo mamą, aišku, ne tikrovėje, o galvoje. Mergina buvo jos kopija su keliais prieskoniais, o ir charakteriu juodaplaukė mažai skyrėsi.
-Na... Vienas, taip, kitas ne... Būtent dėl to tokia... Turbūt... Esu,- šyptelėjusi ir ramiai atsakiusi ji neįsivaizdavo, ką daugiau pasakyti, ką dar pridurti, nors, vargu, ar reikėjo kažką daugiau papildyti.-Na, o jūs?
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Sorenas von Sjuardas Liepos 29, 2018, 09:11:06 pm
   - Visas jėgas galima pažaboti, - pajuokavo turbūt kažką cituodamas profesorius. Keistai atsidusęs nukreipė žvilgsnį į knygų lentynas prieš sofą, ant kurios jiedu sėdėjo.
   - Na, iš tiesų tai nėra smagu. Ima žiūrėti kaip į neregėtą senį, nors galbūt toks ir esu, - nejaukiai nusijuokė Sorenas. Jo amžių sužinoję per visą gyvenimą nenustebo turbūt tik keli žmonės. Du iš jų tapo jo šeimos nariais. Na, beveik. Turbūt, kai imi itin gerai sutarti su žmogum, imi nebekreipti dėmesio net į labai šiurpias jo biografijos ar asmenybės detales. Visaip įdomiai juk nutinka su žmonėmis. Su vampyrais bei vilkolakiais, tiesą sakant, irgi. Štai todėl kažin, ar dabar buvo gyvųjų, kurie žinojo, kiek von Sjuardui metų.
   - Oho, iš toli atvykai. Ar nekilo problemų prisitaikant su kalba? - pasidomėjo vyras. Mat, tiesą sakant, kai jis grįžo iš Rusijos po daug metų į Hogvartsą, iš pradžių jo akcentas buvo tikrų tikriausia katastrofa. - Įdomu ir keista, kad nesusitikai daugiau mūsų, - šyptelėjo. - Nors Hogvartse tikrai yra bent keli moksleiviai, o ir šiaip Europoje vampyrų yra daugiau, negu ten, - kalbėjo, nors jautėsi itin keistai.
   - Visgi su kai kuriais iš jų susidurti nebūna smagu, - pridūrė prisipažindamas. - Aišku. Mano abu tėvai vampyrai. Vienas gimęs, kitas paverstas, - šyptelėjo von Sjuardas. Žvilgtelėjo į laikrodį, tuomet atsistojo. - Atleisk, ko gero, jau turėsiu eiti. Jeigu kada norėsi pasikalbėti ar ko prireiks, aš dirbu požemiuose. Sorenas von Sjuardas, - šyptelėjo, pasakydamas pilną savo pavardę, mat anksčiau buvo prisistatęs vien vardu bei kyštelėjo ranką atsisveikinimui. - Atsiprašau už sutrukdymą ir gero tau vakaro.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Lucy Lewins Rugpjūčio 16, 2018, 08:35:02 pm
-Į neregėtą senį?-nusijuokė Lucy. Visai gerai skamba... Dar kartą nužvelgus pašnekovą jos žvilgsnis sustojo ties bibliotekos lubomis. Jose ji nieko nematė, nelabai ir kreipė dėmesį, rodos, žiūrėjo į vieną tašką ir tiek. O ir galva tuo metu tuščia buvo, bet tik trumpam. Vienas garselis ir ji jau atkreipė dėmesį.
-Nelabai ten su kuo bendravau, prie mamos taikiausi, o ji anglė,-patraukusi pečiais vėl nusišypsojo mergina. Iš tikrųjų, žiobarų ji daug mačius, bet kalbėjusi tik su vienetais. Mat nuo mažens nieko neprisileisdavo, prieis kokia močiutė su draugiška šypsena, o Lucy jau šnypščia, kad tik atsitrauktų. Ji nuo seno nemėgo žiobarų, jos manymu, jie tik smurtauja ir linksminasi, jokio įdomumo.
Atsisveikinusi su Sjuardu mergina tik ramiu žvilgsniu stebėjo, kaip jis tolsta. Ji vėl pasiėmė vaikišką knygą ir pradėjo ją vartyti. Vaikyste, mano vaikyste... Na ir kur tu prapuolei?
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Mildei Upe Lapkričio 04, 2018, 07:46:52 pm
    Mergaitės susėdo ant sofos prieš židinį. Gurkšnodamos arbatą draugės mokėsi Herbologijos testui ir darė namų darbus. Kas kažkiek laiko, viena ar kita, nueidavo įsipilti dar arbatos ar pasiimti knygų. Mildei ir Miledi net nepastebėjo kaip greitai praėjo laikas.
-Kaip manai kiek gausi?-pasiteravo Miledi.
-Turbūt T , o tu?
- Tikrai taip blogai negausi, pamatysi.- padrąsino draugę Miledi.
-Kiek dabar valandų?- staiga paklausė Mildei.
- Pusę vienuolikos o ką?
- Velnias, dešimtą uždarė biblioteką, o mes joje. Mes užrakintos!-persigando ji.
-Ne bėda,-Miledi drąsiai priėjo prie durų,- Alohomora,- ištarė ji, ir durys iškart atsidarė.- Štai ir viskas.- Patenkinta savim sušuko Miledi.
-Ką aš be tavęs daryčiau?-Mildei apsikabinkabino draugę ir abi besijuogdamos nupėdino tamsiu koridoriumi į "Grifiukų" bokštą.
 
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Klara Severova Gruodžio 13, 2018, 05:54:49 pm
Kaip ir kiekvieną įprastą vėlų vakarą, kai buvo girdėti kaip už lango ūžauja vėjas ir į langus barbena lietus, Klarą galėjai rasti bibliotekoje tarp knygų. Tik šįkart ji ten buvo ne savo malonumui. Po tos tragedijos Transfigūracijos pamokoje ir gan rimto pokalbio su profesore Klara stengėsi suimti save į rankas. Juk iš šios mokyklos ji neišeis kol galiausiai nesugebės normaliai kerėti. Nors dėl to varnė pernelyg nerimavo. Vis tiek Hogvartsą palikti ji niekada nenorėtų.
Mažoji apsižvalgė ieškodama bibliotekininkės, bet nieko aplinkui nebuvo. Tiesą sakant, ji čia buvo vienintelis gyvas kvėpuojantis žmogus. Akimirkai mergaitė jau susiraukusi galvojo, kad kas nors nutiko, tik vėliau prisiminė apie pamirštą vakarienę. Na aišku, visi juk dabar valgo, o ji turėtų paskubėti.
Taigi pasidėjusi savo užrašinę ant stalo mergaitė atsisuko į lentynas, rodos, dvigubai už ją aukštesnes. Užvertusi galvą į viršų ji suraukusi antakius ieškojo net pati tiksliai nežinodama ko. Tikėjosi, kad šiandien jai laimė nusišypsos ir knyga, kurioje slypi visi atsakymai, pati pasirodys. Aišku, taip manyti kvaila.
Nežinia kiek laiko Klara ieškojo. Vis ištraukdavo sunkią knygą, paskubom perskaitydavo pirmus kelis puslapius ir padėdavo ją į vietą. Galiausiai nusprendė, kad apačioje dauguma knygų bus tik tos reikalingos pamokoms. Juk jų reikia labiausiai. O knygos skirtos atrasti sprendimą į retas ir keistas problemas turėtų būti pačiame viršuje. Na bent jau taip Klara bandė logiškai galvoti.
Mergaitė apsižvalgė ieškodama kokių nors kopėtėlių ar kažko užsilipti, bet nieko panašaus nepastebėjo. Aišku tos kopėtėlės gal ir slepiasi kažkokiame bibliotekos kampe, bet Klara nenorėjo ilgiau trukti ir ieškoti. Taigi dar kartą įsitikinusi, jog niekas nemato ji uždėjo koją ant krašto prie knygų. Tvirtai įsikibusi palypėjo dar aukščiau ir dar aukščiau, kol knygos priešais ją buvo nuklotos storu dulkių sluoksniu. Vis dar tvirtai laikydamasi Klara pradėjo skaityti ant nugarėlių užrašytus pavadinimus. Tik dulkių buvo tiek daug, kad jokių raidžių nesimatė. Mergaitė laikydamasi tik viena ranka nuvalė nuo kelių knygų dulkes. Pavadinimai buvo patys įvairiausi, kai kurie net ne anglų kalba. Ir jei galėtų ji visas šias knygas su savimi pasiimtų. Bet Klara nusprendė palipti dar aukščiau, kad galėtų pasiekti patį lentynos viršų.
Tik kai ji pakėlė koją apačioje kažką išgirdo. Išsigandusi, kad tai galbūt pati bibliotekininkė Klara netyčia paleido medinę lentyną. Net pati nespėjo susivokti kas nutiko, o ji jau krito žemyn. Ir skaudžiai, labai skaudžiai atsitrenkė į grindis. Negana to ant jos dar nukrito ir krūva knygų. Į orą pakilo dulkių debesis, bet varnė užsidengė rankomis veidą ne dėl to. Greičiau norėjo paslėpti nuo skaudančios nugaros ašaroti pradėjusias akis ir iš gėdos paraudusį veidą.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Rafaela Ginoble Gruodžio 13, 2018, 06:06:45 pm
  Pietūs ir vakarienės įprastai Hogvartse Rafai praeidavo labai greitai. Negalėjo itin mėgautis maistu – ne tada, kai mintyse vis jį lygino su močiutės Luisos ruošiamais patiekalais. Čia valgydavo greitai, pernelyg nekreipdama dėmesio į skonį. Tad ir šiandien vakarienė praūžė vėjo greičiu. Greitai sužiaumojusi keistus makaronus, nulėkė į biblioteką.
  Tokiu metu čia buvo tuščia ir italė manė esanti viena. Suprantama: beveik visi vis dar puotauja salėje, mėgaudamiesi vieni kitų draugija. Garbanei labiau prie širdies buvo knygų draugija, tad rinkosi vienatvę tarp dulkėtų lentynų.
  Lėtai slinko palei jas, ieškodama įdomaus pavadinimo. Šiandien vadovėliai ir kiti magiški dalykai jos nedomino, ne. Dabar ji ieškojo kokio klasikinio romano, pageidautina, Džeinės Ostin ar dar kokios anglų rašytojos. Tokį vakarą mintis praleisti XVIII a. Anglijoje ją itin žavėjo, o kur dar romantiški pagrindinių veikėjų gyvenimai ir dailūs bei tikrai drąsūs jų palydovai! Ak, štai tosios svajonės, kurių buvo išsiilgusi mažosios mergaitės širdis!
  Ji lėtais žingniais artėjo į bibliotekos gilumą, kai staiga išgirdo kažką garsiai nugriūvant. Net jos paširdžius suspaudė, dievaži, rodės, kad kažkas užsimušė! Aišku, būtų labai romantiška mirti tarp knygų, tačiau vis viena tamsiaakė nuskubėjo garso link.
  Ant grindų aptiko iš matymo pažįstamą mergaitę, apsikrovusią knygų lavina.
  – Ojei, ar susižeidei? – pripuolė prie mergaitės (tarsi tai nebūtų akivaizdu) ir pradėjo nurinkinėti ant jos nukritusius sunkius tomus, – Kaip tu čia taip sugebėjai nukristi? – pasmalsavo, kosėdama ir čiaudėdama, – Duokš, padėsiu atsistot. Ar galėsi paeiti? – draugiškai pasiteiravo, ištiesdama ranką.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Klara Severova Gruodžio 13, 2018, 06:41:20 pm
Atrodo susilaužiau stuburą. Spėjo Klara, kai kiekvienas judesys sukėlė tokius skausmus, kad akys iškarto prisipildydavo naujų ašarų. Mergaitė pabandė atsisėsti, bet atrodo nė pajudėti negalėjo. Atrodo tikrai susilaužė stuburą. Ir galbūt dabar ji turės gulėti kelis mėnesius ligoninėje kol pasveiks. O šitaip kerėti tikrai ji neišmoks. Ir greičiausiai neišlaikys egzaminų. Šaunuolė Klara. Tu tiesiog genijus. Vis dar užsimerkusi pagalvojo. Nenorėjo atsimerkti ir vėl bandyti atsistoti. Tiesiog užsimerkusi tikėjosi, kad šitaip jai pavyks pranykti. Jeigu ji nieko negalės matyti tai gal ir niekas kitas jos nematys.
Laimei, o gal nelaimei, ilgai ji palaidota po knygomis negulėjo. Prie varnės greitai pribėgo, iš balso, rodos, panašaus amžiaus mergaitė. Dabar Klarai tikrai pasidarė gėda. Juk ji greičiausiai atrodė taip kvailai, užkrauta knygomis ir apsiašarojusiu raudonu veidu. O dar jeigu dar ją reikės nešti į ligoninę, nes paeiti negalės. Na tikrai, šiandien jai sekasi.
Vis dėl to Klara patraukė pirštus nuo vienos akies, norėdama pamatyti kas pasiryžo ją gelbėti. Bet tik atpažinusi dar vieną varną ji vėl greitai užsidengė veide.
-O bozhe moi...-sudejavo. Dabar jau tik galėjo įsivaizduoti kaip kitą dieną visas koledžas, o galbūt ir visas Hogvartsas tik ir kalba apie jos sulaužytą stuburą.
Bet Klara nenorėjo pasirodyti tokia nemandagia (arba mirusia) ir nieko nedaryti. Juk savo rankas dar galėjo judinti. Taigi dar pastūmusi tas knygas ji paėmė už ištiestos rankos. Vos tik pabandė pasikelti jos nugarą taip suskaudo, kad mergaitė garsiai aiktelėjo. Bet ji sėdėjo. Dabar ji tik dar kvailiau pasijuto, kad manė, jog susilaužė savo stuburą. Tikrai nevarniškai elgėsi ir galvojo, o dėl to tik dar labiau buvo gėda. Juk priešais ją esanti mergaitė taip pat buvo varna ir nors ji atrodė gana susirūpinusi nežinia ką iš tiesų apie ją galvojo. Nors gal tik Klarai taip atrodė.
Vis dar laikydama už rankos mažoji lėtai ir atsargiai atsistojo. Kurią akimirkai dar laikė kitos varnos ranką, bijodama, kad vėl nukris. Skausmas dar nė kiek neatlėgo, bet bent jau žinojo, kad į ligoninę jos nešti niekam nereikės.
-Na... rodos niekas nelūžo,-tyliai atsakė vis dar vengdama akių kontakto. Galiausiai kai jautė, kad tikrai nenukris ji paleido rudaplaukės ranką ir nubraukė nuo savo veido ašaras.
-Aš nukritau...-atsakė į kitą klausimą ir tik vėliau suprato, jog šitai ir taip aišku. Bet Klara nežinojo ką sakyti, kaip ji taip sugebėjo nukristi kartu su aukštai buvusiomis knygomis. Galbūt pasakyti, kad norėjo apsimesti knyga? Ne... nors iš varnos šie žodžiai gal ir nelabai būtu stebinantys, bet į kitą ligoninę patekti Klara tikrai nenorėjo.
-Norėjau pasiimti knygą...-pabandė kitaip paaiškinti, kad nereikėtų meluoti. Tik greičiausiai šito nepakaktų. Nors... kaip ji sugalvojo pasiimti knygą galima ir taip suprasti.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Rafaela Ginoble Gruodžio 13, 2018, 06:50:27 pm
  Mergaitė buvo apsiašarojusi, matyt, susitrenkimas tikrai buvo skausmingas. Žinoma, kurgi nebus – pakėlusi galvą aukštyn, tamsiaakė pastebėjo, jog nukritosios knygos yra iš vienos iš aukščiausių lentynų, bent porą metrų virš jų galvų. Taip nukritus galima ir užsimušti, nekalbant apie traumas.
  – Tu tik neskubėk, – paragino nepažįstamąją, susirūpinusia veido išraiška stebėdama, kaip šioji bando atsitoti, – Atsisėsk, o aš gal seselę pakviesiu arba vadovą, gerai? – pasisiūlė pagelbėti, – Aišku, nebent nenori, kad kas sužinotų, – greitai pasitaisė.
  Tiesa, lentynos buvo taip sujauktos, jog neįmanoma, kad niekas nieko nepastebėtų. Nutarusi, kad reikia pagelbėti koledžo draugei, Rafaela pradėjo rankioti knygas ir dėlioti į gražias krūveles, po to pabandys jas kaip nors užkelti aukštyn – pageidautina, be kaklo lūžių.
  – Kitąsyk pasinaudok Accio kerais, nereikės lipt lentynom, – tastelėjo ir, susivokusi, kad jos žodžiai skambėjo šiurkščiai, švelniai šyptelėjo.
  Knygos jos stovėjo gražiai sudėtos ir tik dabar varnanagė pastebėjo, kad viena iš lentynų yra lūžusi pusiau. Matyt, neištvėrė krūvio knygoms ir nepažįstamajai bekrentant.
  – Knygas mes galime sudėti pačios, bet ką daryti su ta lentyna? – susimąstė, klausdama veikiau savęs negu bendrakoledžės, apie kurią jau spėjo pamiršti.
  Lyg atsitokėjusi, apsižvalgė ir priėjo prie mergaitės.
  – Labai skauda? Gal man pabandyti sumažinti skausmą? Nelabai moku kerėti, bet galiu pabandyti, – liūdnai gūžtelėjo pečiais.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Klara Severova Gruodžio 13, 2018, 07:26:50 pm
Mergaitė matydama, jog koledžo draugė elgėsi visai draugiškai ir tikrai neteisė jos už tokį kvailumą, pasijuto geriau. O dar kai ji lyg būtų mintis perskaičiusi atspėju, kad Klara tikrai nenori, jog kas nors sužinotų, varnė pasijuto nebe tokia apgailėtina. Ji tik stengdamasi per daug nejudėti papurtė galvą.
-Ne... geriau tai lieka paslaptimi.-nors ji tikrai sutiko su tuo, kad reiktų nueiti į ligoninė, bent jau žinotų, jog viskas gerai, bet Klara per daug bijojo, jog kas nors sužinos. Ne, ji nebijojo, kad sužinos kaip ji nukrito, bijojo, jog daugiau mokinių, o gal dar profesorių supras, jog Klara visiškai nesugeba kerėti. Juk jai ir taip pakako to pokalbio su viena profesorė, nenorėjo, kad kuri nors kita arba dar blogiau pats koledžo vadovas, bandytų rasti viso to priežastį. Mat varnė abejojo, kad yra kokia rimta priežastis. Ji tiesiog nesugeba ir tiek...
-Nebėra taip jau blogai. Niekas nelūžo, tai po kiek laiko ir skausmas praeis. Man tikrai pasisekė,-šyptelėjo, nenorėdama, kad toji varnė dar labiau nerimautų. Į jos žodžius, kad kitą kartą naudotųsi magija, Klara neatsakė. Tiksliai nežinojo kaip į tai atsakyti. Taigi norėdama nusukti pokalbį į kitą pusę nužvelgė krūvą knygų ant žemės. Tikėjosi, kad knygos nebus per daug apgadintos nuo kritimo. Tik, deja, lentyna stipriai nukentėjo. Klara net susiraukė. Negi aš tokia sunki? Paklausė pati savęs mintyse. Nors greičiausiai jos svoris čia nieko nereiškė, Klarai vis tiek atrodė keista. Juk ji ne pirmą kartą lentynomis laipiojo. Nors pirmą kartą, tokiomis sunkiomis knygomis nukrauta lentyna užlipo taip aukštai.
-Manau tai lentynai būtų užtekę ir mažo paspaudimo, kad nugriūtų,-atsakė tada pažvelgė į knygas ant žemės.-Bent jau sutvarkykim tas knygas ir pakvieskim ką nors. Pasakytumėm, kad jau šitai radom,-pasiūlė mergaitė, nors turėjo pripažinti, kad tas melas nėra vienas geriausių. Juolab profesoriai nėra jau tokie kvailiai, kad patikėtų mergaičių žodžiais. Bet Klara tikėjosi, kad gal kai baigs tvarkyti knygas ateis ir geresnės idėjos. Taigi, norėdama pakelti sunkią knygą nuo žemės, pasilenkė... Na, pabandė pasilenkti. Tiksliau vos tik pajudėjo jos nugarą lyg elektra perliejo. Klara iš skausmo sucypė ir praradusi pusiausvyrą ranka atsirėmė į lentyną. Iš akių vėl pasiliejo ašarų upės, o varnė tik žiopčiojo bandydama atgauti kvapą. Gal jai tikrai reiktų nueiti į ligoninę? Bet o kas jei pasakys, kad ji turės ten pasilikti visus likusius metus?
-Man viskas gerai,-papurtė galvą ir sušnabždėjo.-Nenoriu į ligoninę, bijau, kad tada dar daugiau pamokų praleisiu. O man ir taip sunku,-paaiškino ir menkai šyptelėjo nenorėdama atrodyti visiškai bejėgiška. Nors tokia jautėsi. Tikrai jautėsi tokia apgailėtina, kad sugebėjo taip susižeisti. O kas jeigu niekas nebūtų atėjęs į biblioteką? Ji taip ir būtų gulėjusi tarp knygų, kol kas nors sugalvotų ateiti ar pasigestų jos kambariuose.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Rafaela Ginoble Gruodžio 27, 2018, 10:07:22 pm
  Ji suprato – ir pati nebūtų norėjusi, kad kas nors sužinotų. Todėl tik linktelėjo, parodydama, jog visas šis nutikimas liks jųdviejų paslaptimi.
  – Bet gal visgi reikėtų sumažinti skausmą, ką? – neatlyžo, – Galėtume nueiti pas Starką, jis tikrai turės kokių gydomųjų žolių... Ir nebūtinai reikia sakyti, kodėl skauda, ot, nukritai ir viskas, – šyptelėjo, vis dar susirūpinusiu žvilgsniu žvelgdama į nepažįstamąją, – Kažkuri iš vyresnių varnų man sakė, kad jis ne toks piktas dėdė, kaip atrodo, – nusijuokė.
  Nužvelgė lūžusią lentyną. Aišku, pakviesti kokį suaugusį būtų paprasčiausia, tačiau iš Rafaelos buvo nepaprastai prasta melagė – nieks nė sekundę nepatikėtų, kad jos jau rado tokį balaganą, tad reikėtų imtis veiklos pačioms. Ir nors jos galva nebuvo kerėjimų prikišta, visgi prisiminė, kad yra burtai, galintys sutaisyti lūžusius daiktus.
  Bibliotekoje turi gi kažkur būti burtų žinynas, tiesa? Reikia tik jį rasti.
  Buvo bepaliekanti bendrakoledžę, tačiau šioji staiga vėl trenkėsi – ir neatrodė, kad tai būtų šiaip koks sutrikimas. Ne, jai tikrai reikia į ligoninę.
  – Gerai, neisim į ligoninę, – sumurmėjo, išgirdusi jos prašymą ir bandydama sumąstyti, kaip čia jai pasielgus.
  Kažkur viduje tūnantis pareigos jausmas liepė pranešti seselei ar bent koledžo vadovui. Jie suaugę, tikrai ne sykį buvo susidūrę su vaikų ar paauglių traumomis, tačiau nenorėjo pradėti pažinties, galinčią vieną gražią dieną užmegzti draugystę, prašymo ignoravimu.
  – Naaaaaa, – nutęsė, svarstydama, ar jos mintis nėra labai idiotiška, – galiu aš pabandyti tave pagydyti, bet nesu tikra, ar nesigaus. Ar po to nebus blogiau? Gal nereikia... Bet jei nori, galiu pabandyti. Tik tau reikia pasakyti, kur skauda, – liūdnokai šyptelėjo.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Klara Severova Gruodžio 29, 2018, 08:58:41 pm
-Nemanai, kad atrodys per daug įtartina? Lūžusi lentyna ir dar mokinė su skaudančia nugara, nes nukrito, tą pačią dieną,-stengdamasi kalbėti ramiai, neišsiduoti, kaip stipriai jai skauda.-Jis juk nėra toks kvailas,-pridūrė ir kreivai šyptelėjo. Norėjosi patikėti, kad užtektų tik naktį pabūti lovoje, o ryte atsikels sveikut sveikutėlė. Deja, iš patirties žinojo, kad gyvenime viskas nėra taip paprasta kaip gali atrodyti.
Šyptelėjo ir nuleidusi galvą suraukė antakius bandydama sugalvoti ką nors geresnio. Bet jos smegenys šį vakarą nebuvo tokios veiklios kaip įprastai. Gal reiktų iš Starko šiltnamių pavogti kokias žoleles? Tikrai pavarčius Herbologijos vadovėlį būtų galima rasti kokių žolelių skausmui numalšinti. Bet o kas jei ją pagaus? Tada tikrai nukentės labiau. Ne... gal geriau nerizikuoti.
Rafaelai pasiūlius pabandyti su magija pagydyti nugarą. Klara susimąsčiusi palingavo galvą. Jos abi žinojo, kad šie kerai gana sudėtingi. Juolab jei kerai nepasiseks tada tikrai reikės apsilankyti ligoninėje. Vėlgi rizikuoti nesinorėjo. Prikandusi lūpą ji atsiduso ir vis dar atsirėmusi į lentyną nužvelgė netvarką.
-Kaip tau sekasi su burtažodžiais?-paklausė. Prašau, pasakyk, kad esi profesionalė. Mintyse meldė. Suraukusi antakius apmąstė galvoje užgimusią idėją.-Gal pirma reiktų sutaisyti lentyną, sutvarkyti knygas, o tada galėtume eiti pas vadovą. Viskas liks paslaptyje.
Ši idėja iš pradžių mergaitei atrodė visai gera. Rodos, ji net žinojo tam skirtą burtažodį, jeigu kartais nepainioja jo su kitu. Tik pernelyg bijojo išbandyti. Kas jeigu viską tik dar labiau sugadins?
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Rafaela Ginoble Gruodžio 29, 2018, 09:09:12 pm
  Rafaela nenustebo išgirdusi tamsiaplaukės dvejones. Pati greičiausiai irgi būtų panikavusi, gal net į isteriją pultų; tad tik suprantamai palingavo. Taip, vadovas greičiausiai nebūtų patenkintas.
  – Naa, visai neblogai, tik su naujais kerais reikia pasipraktikuoti, kol gaunasi, – truputį nepasitikinčiai savimi burbtelėjo.
  Iš tiesų dauguma kerų jei sekdavosi gerai ir iš pirmo karto. Aišku, nebuvo pirmūnė šioje srityje, tačiau susitvarkydavo visai gerai – daug geriau negu su magiškais gyvūnais ar augalais, šiųjų mergaitė tiesiog bijodavo.
  Tiesa, nepažįstamosios mintis jai patiko daug labiau. Žinoma, jei jos sutaisys viską, nieks nė nepastebės netvarkos, nė nesužinos, kad jų čia būta.
  – Tu pailsėk, aš pati sutvarkysiu, – šyptelėjo, traukdamasi lazdelę, kurią, kaip visada, buvo įsikišusi už sijono.
  – Reparo, – nukreipė lazdelę į lūžusią lentyną.
  Šioji kaip mat dailiai sulipo, nieks nebūtų ir pasakęs, kad kažkas su ja ne taip.
  – Va, matai, susitvarkysim, – šyptelėjo ir pradėjo įnirtingai darbuotis mosuodama ranka: reikėjo daug levitacinių burtų, kad visos knygos atsidurtų kur prieš tai buvusios. Tik po gero ketvirčio valandos viskas atrodė daugmaž tvarkinga.
  – Naaa, tai dabar galime eiti pas Starką, – šyptelėjo, pati jausdamasi ne per geriausiai: nuo viso to mosavimo net ranką paskaudo.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Klara Severova Gruodžio 29, 2018, 10:04:06 pm
Klara jau žiojosi prieštarauti koledžo draugei, bet šioji neleidusi jai net įsiterpti mostelėjo burtų lazdele. Lentyna iškart atrodė kaip nauja. Mergaitei net neprireikė iš arčiau pažiūrėti, kad žinotų, jog net žymės negalėtum pastebėti.
-Oho...-nusistebėjo. Ar visi čia kerus moka geriau nei aš? Klara atsitraukė nuo lentynos žadėdama ieškoti kokių kopėčių, bet Rafaela už ją mąstė greičiau. Knygos pačios viena po kitos pradėjo kilti į viršų ir tvarkingai sugrįžo į savo vietas. Varnei prireikė visų jėgų, kad nuslėpti nuostabą ir neatrodytų lyg netyčia į Hogvartsą patekusi žiobarė. Nors greičiau jai nelabai sekėsi. Nors ir ne pirmus metus gyvena magijos apsuptyje, vis tiek tokie dalykai ją dar stebino. Ir greičiausiai niekada nenustos stebėtis.
Klara atsitraukė keliais žingsniais nuo lentynos, norėdama geriau apžiūrėti atliktą darbą. Tikrai, niekas niekaip nesužinos kas čia nutiko. Apie abiejų mergaičių paslaptį išdavė tik gal kiek per daug tvarkingai atrodančios, neapdulkėjusios knygos. Bet šitai pastebėti galėjai, tik jei žinojai kas čia buvo.
-Netgi sakyčiau, kad tau puikiai sekasi su burtažodžiais,-pagyrė. Net širdis spurdėjo nuo minties, kad taip lengvai išsisuko.-Ačiū. Nežinau ką būčiau dariusi be tavęs,-aišku ji žinojo. Būtų gulėjusi čia tarp knygų kol ją rastų. O tada žingsniuotų į areštą už naktinėjimą. Galima sakyti iš niekur pasirodžiusi varnė išgelbėjo jos gyvybę.
Draugiškai nusišypsojo ir linktelėjo. Šiek tiek norėjo dar čia pasilikti ir toliau ieškoti tai ko čia atėjo, bet Klara nelabai norėjo tai daryti skaudančia nugara. Tada tik kartu paliko biblioteką. Jos išėjo it vaiduokliai. Niekas nieko nepastebėjo ir negirdėjo.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Auksė Marlena Hale Kovo 26, 2019, 08:58:19 pm
Buvo vėlyva popietė. Vaizdas už lango atrodė niūrus, bet Auksei tai nerūpėjo. Mergaitė sėdėjo bibliotekoje, ant minkštos sofelės apsikrovusi knygomis. Jų buvo pačių įvairiausių: storų, plonų, atvertų bei užverstų, tačiau jos užėmė aštuoniasdešimt procentų sofos bei apie pusę metro grindinio. Marlena stengėsi išlaikyti atmerktas akis, nors savijauta po pirmos užduoties buvo tragiška. O gal siaubinga. Žaizda ties šonkauliais buvo apvyniota bintu bei varnė jos beveik nejautė, tačiau smarkiai apibraižyta kairė ranka perštėjo. Ją judinti pasirodė lengviau, negu atrodė - akhamanų nagų išraižymai sunkiai bei labai nenoriai gijo, menkai tepadėjo įvairūs tepalai, gėralai ir kitokios medicininės nesąmonės. Jai buvo silpna ir nuobodu.
Hale sėdėjo bei dūsavo. Vertė vieną knygą, nebaigusi pirmos eidavo prie kitos ir viduryje vėl prie kitos. Ant grindų, tiesiai priešais nosį, stovėjo ta medžio statulėlė, kurią jai įgrūdo į rankas po pragariškos nakties, kai ji tiesiogine to žodžio prasme galvojo, jog numirs. Išties, trūko nemažai.
Auksė žvilgtelėjo į sidabrinę Gluosnio Galiūno kopiją arba, kitaip sakant, statulėlę, pastatytą beveik prie pat sofos. Ji jau norėjo pasiduoti. Knygose buvo įvardijama tik nuobodi istorija, o perskaičiusi pastraipą, mergaitė iškart ją pamiršdavo. Atrodė beprasmiška gaišti laiką. Reikėjo mąstyti apie tai, ką galėtų pasiimti ar išmokti kokių kerų. Visgi, niekas neatėjo į tą nebe mažos mergaitės makaulę. Ji nuleido galvą ant kelių. Klausėsi savo kvėpavimo. Užmerkė akis, tačiau turėjo greitai atsimerkti, kad neužmigtų. Varnė dar niekaip neatsigavo po pirmosios užduoties ir tų prakeiktų nakties valandų. Kas nors, prašau, padėkit.. Šiaip vargu, ar kas padėtų. Na, stebuklai egzistuoja, kaip kada. Ar įmanoma, jog dabar atlėks koks draugiškas burtininkas ar ragana bei sugalvos padėti? Hm, abejoju.
Marlena nusliuogė nuo sofutės, patraukė nuo grindų į šalį dalį knygų ir įsitaisė šalia statulėlės. Nusprendė apžvelgti visas šio medžio savybes ir šitaip kažką išmislyti. Galbūt sidabras taipogi kažką galėtų reikšti? Ugh, kodėl taip sunku. Argi negalima paimt ir bent žodžiais kažką pasakyt ar kaip nors palengvint? Bet kokiu atveju galite ruošti karstus. Man pravers visi trys. Auksė atsiduso. Reikėjo pradėti skaityti. Ji sugriebė vieną iš knygų ir atvertusi turinį, ėmė ieškoti kažko, kas galėtų bent truputį pagelbėti.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Davina von Sjuard Kovo 26, 2019, 11:16:24 pm
Nuo šalto lango sklindantis vėsumas maloniai glostė veido odą. Įprastai laiką leidžianti grodama gitara arba šaudydama iš lando, dabar Davina sėdėjo susirangiusi ant vienos iš Hogvartso palangių ir stebėjo permatomu stiklu lėtai besileidžiančius lietaus lašus. Kelias valandas pliaupiantis lietus nepaliko kitos išeities, kaip tik laiką leisti pilies viduje.
Apsiniaukęs dangus ir be perstojo krentantys dideli lašai privertė visus mokinius pasislėpti šiltuose ir jaukiuose Hogvartso pilies kampučiuose. Žinoma, išskyrus žaviąją lankininkę. Šviesiai mėlynų akių žvilgsnis slydo paskui lėtai besileidžiančiais lietaus lašais. Nors oras už lango buvo bjaurus ir nekėlė jokių teigiamų emocijų, tačiau merginos veidą, kaip visuomet, puošė nedidelė šypsenėlė. Net subjuręs oras neprivertė išnykti šypsenos.
Nuo lango sklindantis šaltis pamažu ėmė skverbtis į merginos kūną. Dar visai neseniai šilti skruostai švelniai paraudo, o rankų pirštus ėmė gelti. Kilstelėjusi ranką Davina persibraukė ranka per šviesius plaukus ir nenoriai stryktelėjusi nuo palangės patraukė tuščiu koridoriumi.
Mirtina tyla pilies viduje leido girdėti net ir tolimiausiuose kampeliuose skleidžiamus garsus. Atrodė, jog blogas oras privertė ne tik visus likti pilyje, bet ir paskęsti visiškoje tyloje.
Žingsniuojant ilgu, siauru koridoriumi šalia bibliotekos, puikią vilkolakės klausą pasiekė jos viduje sukeltas nedidelis triukšmas. Kelias akimirkas padvejojusi septyniolikmetė pravėrė sunkias bibliotekos duris.
Knygomis nusėtos grindys ir beveik visa sofa priminė ne biblioteką, o netvarkingo paauglio kambarį. Šviesiai mėlynų akių žvilgsnis nuslydo išmėtytomis knygomis galiausiai stabtelėdamas ties pažįstama varne.
-Sveikutė,-plačiai nusišypsojo, tačiau netruks šypsena dingo, mat Auksė sėdėjo paskendusi neviltyje. Puikiai žinodama, kas neduoda jaunesniajai varnei ramybės, Davina žengė kelis žingsnius arčiau tamsiaplaukės ir susirangė šalia.
-Pagalba jau čia,-nežymiai kilstelėjo lūpų kampučius ir žvilgtelėjo į priešais stovinčią statulėlę.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Auksė Marlena Hale Kovo 27, 2019, 09:05:57 pm
Auksė vertė puslapį po puslapio. Skaitė įvairiausias istorines pastraipas, legendų nuotrupas. Apie Gluosnio didingumą bei galingumą rado turbūt daugiausiai žodžių. Ji susiraukė. Miegai pamažu lakstėsi į šalis, tačiau vis tiek nebuvo lengva. Buvo sunku. Išvis, ką galėjo pasakyti viena paprasta statulėlė? Nebent tik padovanoti neviltį bei papasakoti apie vieną objektą. Marlena atsiduso. Juto, kad sėdynės tuoj visiškai nejaus nuo to amžino sėdėjimo. Galėjo garantuoti, jog po poros valandų net neatsistos, bet ar tiek čia išsėdės?
Citata
...Gluosnis slepia slėptuvę. Nėra išsamaus jos aprašymo, tačiau žinoma, jog čionai lankėsi...
Čempionė skaityti sakinio nebaigė, pažįstamo balso sveikintinas žodis privertė pakelti akis nuo sunkios bei ypatingais ar išskirtiniais faktais nepasižymėjusios knygos.
- O, - tarstelėjo bei menkai šyptelėjo, slėpdama nuovargį ir lėtą reakciją, - sveika.
Varnė nubeldė akis į daugybę knygų. Tik dabar suprato, kokią netvarką aplink save buvo sukėlusi!
- Visiškai neįsivaizduoju, ką daryti! - pasilenkė, norėdama pagriebti toliausiai gulėjusį net neatverstą storoką tomą, tačiau nepasiekusi išsitiesė, - vien faktai apie stiprybę, slėptuvę ar miklumą. Nežinau, ką galėtų reikšti šis daiktas, - žvilgtelėjo į sidabro dirbinį ir užuominą tuo pačiu, - o tuo labiau, ko galėtų prireikti. Na, eliksyro tikrai neturėtų reikti, bet kokie kerai ar dar bala žino, koks daiktas!?
Ji nutilo atsidususi. Mergaitei reikėjo šiaip taip nurimti - tik išpliurpusi savo emocijas suvokė, kaip aukštai pakėlė savo balso toną. Pasidarė truputį nesmagu dėl tokio elgesio.
- Gal esi kažką girdėjusi, kokius kerus, galinčius praversti? - galop sukluso atsisukusi į Daviną. - Na, arba bet ką. Visos žinios geriau, negu mitai ar legendos.
Hale nužvelgė knygas. Išties, čia buvo daugybė tomų apie medžio istoriją, mitai bei legendos ar kitokie pasakojimai. Bet kokie pliurpalai ar gandai galėtų skambėti įtikinamiau nei tai, ką Auksė minimum porą valandų studijavo.
Dabar Marlenai Davina buvo paskutinė viltis. Nenorėjo to parodyti, tačiau taip pasimetusi gyvenime dar nesijautė. Ji susimąstė, juk ir pačiai reikėjo kažką mąstyti.
- Gal kartais esi kažką nugirdusi apie slėptuvę? Niekur negaliu rasti jos aprašymo, apart fakto, kad ji egzistuoja po medžiu.
Marlena pasitaisė plaukus - ant akių užkritusią viena sruogą krebžtelėjo šalin su kaire ranka. Iš skausmo, atsiradusio dėl staigių judesių, net sukando dantis, kad nepradėtų dejuoti bei šyptelėjo.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Davina von Sjuard Kovo 28, 2019, 09:03:52 pm
Nedidelė sidabrinė Gluosnio Galiūno statulėlė, padėta šalia knygų, atrodė lyg sumažintas Hogvartso apylinkėse augantis daugiametis medis. Iš sidabro nulietas medis išties atrodė įspūdingai, tik šio įspūdingumą mažino žinojimas, jog jis slepia užuominą artėjančiai antrajai Burtininkų trikovės turnyrui.
Bibliotekos viduje nuskambėjus liūdnam ir viltį praradusiam Auksės balsui, mergina atitraukė šviesiai mėlynas akis nuo statulėlės. Šalia sėdinti varnė atrodė išsekusi, suirzusi ir...sužeista? Nors žaizdų nesimatė, tačiau šviesiaplaukė net neabejojo, jog Marlenos kūną puošia kelios žaizdos. Regis, pirmoji užduotis nebuvo tokia sėkminga.
Atmintyje iškilus prisiminimui, kaip Elride treniravosi Uždraustajame miške padedama žaviosios lankininkės, Davina nežymiai krūptelėjo nuo minties, jog lygiai taip pat gali būti sužeista ir baltaplaukė. Na, arba kur kas stipriau.
Ramindama save, jog grifė gyva ir sveika, o už Burtų trikovės turnyrą atsakingi žmonės neleistų rimtai nukentėti paaugliams, septyniolikmetė nuvijo visas mintis į šalį ir užtrenkė šioms duris. Savęs kaltinimas vargiai galėjo padėti Auksei išgyventi antrąją užduotį.
-Nurimk...Ką nors sugalvosim,-nežymiai kilstelėjo lūpų kampučius. Atsakymo, ką reiškė Gluosnio Galiūno statulėlė ir kas laukė jaunosios varnės, neturėjo, tačiau nė neketino pasiduoti. Nuleisti rankas reikštų leisti Marlenai paskęsti neviltį ir per antrąją užduotį nukentėti kur kas stipriau nei per pirmąją.
Kelias akimirkas stojusi tyla užliejo visą biblioteką. Girdėjosi tik tylus abiejų varnių kvėpavimas. Išgirdusi tamsiaplaukės klausimą žavioji lankininkė kryptelėjo galvą į statulėlę.
-Jei duota užuomina reiškia, jog turėsi prieiti prie Gluosnio Galiūno, turėsi panaudoti gynybos burtažodį, antraip susilauksi galingų šakų smūgių,-liūdnai žvilgtelėjo į jaunesniąją varnę. Būtų mielai susikeitusi su šia vietomis. Auksė atrodė pernelyg išvargusi ir išsekusi. Be to, buvo sužeista po pirmosios užduoties.
-Apsiginimui nuo Gluosnio gali panaudoti Protego horibilis, jis turėtų neleisti jo šakoms tave dar labiau sužaloti,-padrąsinančiai šyptelėjo. Tikėjosi, jog bandydama padėti neprivers tamsiaplaukės dar labiau kentėti.
-Tunelis, po Gluosniu Galiūnu, veda į Kiauliasodį, tačiau tikslios vietos, deja, nepamenu,-šviesiai mėlynos akys tapo itin liūdnos. Informacija, kurią šviesiaplaukė pateikė nebuvo itin reikšminga, tačiau tikėjosi, jog tai padės.
-Jei nuspręsi pasinaudoti Protego horibilis burtažodžiu, turėtum jį išbandyti, nebent esi naudojusi jį anksčiau,-nors akys vis dar buvo liūdnos, tačiau veide suspindo vos matoma šypsenėlė.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Auksė Marlena Hale Kovo 29, 2019, 07:49:17 pm
Akhamanų dovanėlės, kitaip pasakius, nagų žymės, tikrai turėjo palikti amžinus randus jos odoje. Po kelių labai neatsakingų bei neapgalvotų judesių ranką perštėjo taip, tarsi kas plėštų visą mėsą nuo kaulų ar laikytų ugnį po žaizdomis. Auksė vylėsi, jog jos smegenys ją tik maustė ir tik padidino skausmo jutimą.
Mergaitė tyliai klausėsi Davinos. Kartais dar linkteldavo pritardama, ypač, kai kalba ėjo apie slėptuvės faktus, kurių pati puikiai neprisiminė. Kartais šypteldavo, norėdama šitaip parodyti, kaip švelniai priėmė kiekvieną žodį ir kiek daug reiškė net tokia nedidelė, palyginus, pagalba. Iš tiesų, viską varnė turėjo pagrinde nudirbti viena, tačiau vis patingėjo arba apsimetė per daug nuskriausta, tačiau dabar ji nieko neslėpė bei nevaidino.
- Protego horibilis? - kilstelėjo antakius. - Neteko dar apie tokius kerus girdėti.
Marlena pamažu atsistojo ir susvyravo - teko atsiremti viena ranka į sofutę, kad nenukristų. Kojos visiškai nelaikė, mergaitė jų nejautė, jos buvo visiškai nutirpusios. Kažkur čia mėtosi lazdelė, hmm.. Hale prikando lūpą ir jau atgavusi pusiausvyrą, dairėsi į šalis. Ant grindų lazdelės nebuvo, tarp knygų, tų storų nuobodžių tomų, nesimatė. Apsisukusi Auksė pasilenkė pirmyn ir ėmė rankomis čiupinėti sofutę. Po kelių akimirkų viename nedideliame baldo ,,griovelyje" ji aptiko bei suspaudė delne lazdelę.
- Ak, jie girdėti! Tai protego kerai, tik stipresni! - net susijuokė papurtydama galvelę, pasidarė gėda dėl tokio neišprūsimo.
- Protego horibilis! - drebėjusiomis rankomis vos išlaikė lazdelę. Nieko neįvyko, bet ji tik šyptelėjo - taip ir turėjo būti. Juk jautėsi be jėgų, pavargusi, o ir kūnas pradėjo nebeklausyti smegenų nurodymų. Mergaitė atlošė pečius. Giliai įkvėpė. Vylėsi, jog iš bibliotekos už burtažodžio bandymus nieks jos neišvys. Juk neišvijo net tada, kai gamino eliksyrą. Marlena dar kartą suburbėjo, ištarė kerų pavadinimą. Šįkart tvirčiau laikė lazdelę ir bandė balsą padaryti labiau užtikrintą. Galbūt ją lydėjo sėkmė, ar kokia kita velniava, pavyzdžiui, dievų malonė, tačiau jai pavyko! Hale smarkiai nusišypsojo ir net suplojo delnais, vos nepaleisdama lazdelės iš rankų.
Auksė pritūpė bei kitoje rankoje suspaudė statulėlę. Mostelėjo lazdele į skirtingas puses - knygos pamažu savaime pakilo į orą ir ėmė skirstytis į savo puses.
- Ačiū tau labai! - pliūpstelėjo milžiniškas entuziazmas, - na, iki kito karto, dar pasimatysim! Tikiuosi nesupyksi, tačiau tikrai turiu lėkti.
Atsilygindama Marlena šyptelėjo ir greitai šastelėjo lauk iš bibliotekos. Kai baigsis visas turnyras, ji kaip nors atsilygins visiems pagalbininkams. Vylėsi, iki to laiko nenumirs. Tikiuosi, per užduotį mane taipogi lydės sėkmė. Arba, kad bent jau šie kerai praverstų, ak, kaip galėjau juos pamiršti?!
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Leonard Hall Rugsėjo 09, 2019, 06:39:28 pm
Berniukas vėl bėgo nuo kažko. Galvoja virė košė, o Leo net nežinojo kur eina. Rudaplaukiu visi atrodė kažkokie keisti lyg, kai jis praeidavo visi iškart pradėdavo apkalbinėti, bet Hall tik atrodė. Lėtais žingsniais pirmakursis nusprendė nueiti į biblioteką ir surasti kokia nors vietelę.
Biblioteka buvo beveik tuščia. Varnanagis apsdžiaugė ir nuėjo į kažkokio bibliotekos skiriu, kad surasti įdomių knygų. Pilkos akys užkliuvo už rusvos sofutės. Šalia buvo knygų lentyna ir Hall jau po keliu sekundžių ieškojo geros knygos.  Pamatęs įdomią knyga nieko nedelsdamas vaikinas paėmė ją ir atsisėdo ant sofutės kairio krašto. Greit vaikinas įsitraukė į knyga, todėl nieko net nepastebėdavo. Po keliu minučių vaikinas atsiribojo ir pamiršo visas savo problemas.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Alehandro Murrell Rugsėjo 09, 2019, 07:41:39 pm
 Maliai šiandie buvo tikrai nuobodu, nors ir lauke švietė saulė ir pūtė menkas rudeniškas vėjelis, taip sudarydami gan neblogas sąlygas išeiti į lauką, bet ten viena žaliaplaukė eiti nenorėjo, o su kuo neturėjo.
  Žingsnelis po žingsnelio ir jaunoji klastuolė net nepastebėjo, kaip jos kojos atnešė ją į biblioteką. Ši tik trūktelėjo petukais ir žingsniavo toliau į bibliotekos gilumas, kol Scoott akys neužmatė sofutės ir ant jos sėdinčio tamsių plaukų savininko, kuris susikaupęs skaitė knygą. Malia nusprendė papuokštauti ir išgąsdinti pirmakursį, bet nežinojo ar šis jos planas jai pavyks. Mergaitė lėtais ir tyliais žingsneliais iš nugaros prižingsniavo prie Leonard'o bei greit jį apsikabino per nugarą. Ji tikėjosi, kad tokiu būdų jai pavyko išgąsdinti berniūkštį.
- Sveikas, Leo. - Mielu balseliu tarė žalių plaukų savininkė bei tyliai sukikeno ir dar vis liko apdikabinusi jį per nugarą...
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Leonard Hall Rugsėjo 10, 2019, 12:16:56 pm
Varnanagis skaitė knyga ir net nepastebėjo draugės atsiradimą. Jeigu Malia jį būtu tik prilietus vaikinas pašoktu nuo sofos. Pasisveikinus klastuolei Leo nusišypsojo ir linktelėjo. Padėjęs knyga šalia berniukas pasiteiravo:
- Gal kas naujo?- šyptelėjo vaikinas,- be to seniai nesimatėm
Nusijuokė Hall ir priėjo prie lentynos, kad padėti knygą. Vėliau atsisėdęs vienuolikmetis tarė:
- Kaip pamokos?
Berniukas norėjo paklausyti pirmakursės, nes Leonardui norėjosi išgirsti Scoott balsą ir jos emocijų. Paklausyti, kas naujo arba padėti kažkuo. Bet rudaplaukis nenorėjo, kad mergaitė tik tai gūžtelėtu pečiais ir lauktu, kad Hall pradėtu pasakoti. Berniukas galėtu papasakoti, bet šiandien nuotaikos kalbėti nebuvo.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Adelė Ginger Lapkričio 05, 2019, 09:13:48 pm
  Mergina sukikeno, išgirdusi apie Marcus’ui patinkančią simfoniją. Sulaikė save nuo minties paklaust ‘o kaip tau tokia simofonija?’ ir suklykt jam į ausį. Dar būtų numetęs į tuos griuvėsius ir palikęs, kad šioji gelbėtų savo šikną pati.
  Po malonaus apsilankymo bibliotekininkės kabinete, sekė kitos lentynos ir sofutė. Labai patogi sofutė.
- Ėė, stok,- timptelėjo vaikinukui už plaukų, kad tas nenulėktų per toli.- Gal pagriebiam sofutę prieš sprogdindami? Ji tikrai labai patogi, man jos gaila,- suzyzė kaip mažas vaikas.
  Nuleido rankas ant Green’o kaklo, pasilenkė ir priglaudė savo skruostą prie vaikino. Dar arčiau prisitraukė jo galvelą prie savęs.
- PRAŠAAAAAAAAAU,- varnėčka jau pasinaudojo savo balso ir užknisimo jėgom.- Ačiū,- nė nesulaukusi atsakymo mirktelėjo, nors tikriausiai jis to ir nematė.- Reducio.
  Sumažinta sofutė greit atkeliavo į Adelės rankas, kurį ji susikišo kelnių kišenėn. Dabar galės sakyt ‘aš tai kelnėse sofutę turiu, čiotkai, ane?’. Labai čiotkai.
- Gerai, šitą palieku tau, sprogdalink, bendrininke,- atleido rankas nuo kaklo ir leido pasidžiaugti vaikinui naikinimo malonumais.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Bastiano Zuccarelli Lapkričio 05, 2019, 09:42:10 pm
   - Kas kas? - perklausė Marcus, mat per griausmą sunkiai girdėjosi Adelės balsas. - Aai, sofutė, - susiprato jis, varnėčkai toliau zyziant. - Be abejo, geras daiktas, reikia pasilikt.
   Pasijuto kiek nejaukiai, kai Ginger priglaudė savo snapą prie jo snukio.
   - Ei, nesiglaustyk, mes tik kolegos, - apsimestinai krūptelėjo jis. Po teisybe, gal ir visai patiko.
   Grifiukas sustojo, luktelėjo, kol varna bent trumpam nusirioglins jam nuo pečių. Išsitiesė, atsilenkė atgal. Nugara trakštelėjo it senukui. Marcus pakraipė galvą, pravarinėdamas kraują į kiek užtirpusį sprandą (regis, Adelė kiek per stipriai laikėsi, negi taip nepasitikėjo juo?).
   - Tu tą daiktą sumažinai? - perklausė jis, kadangi tariamus kerus girdėjo, bet tuo metu buvo nusisukęs į kitą pusę ir nematė, kas iš tikrųjų su tuo fainu baldu nutiko. - Na, šiaip turiu geresnį pasiūlymą, tik nežinau, ar mes valiosim šitaip sužaist su kerais.
   Green'as gudriai nusišypsojo ir truputį atkragino galvą.
   - Kas, jei šita sofutė išmoktų skraidyti ir taptų laikina mūsų transporto priemone?
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Adelė Ginger Lapkričio 07, 2019, 07:32:44 am
  Mergina tik pavartė akis. Tokiais tempais greit žvaira liks arba netyč tos mėlynos akikės iškris.
- Nei aš glaustaus, nei ką,- tėkštelėjo lengvai per grifo makaulę.- O jeigu norėsiu, tai ir glaustysiuos. Ką gali žinot, gal tu mano slapta meilė, a?- sušnabždėjo taip arti ausies, kad net pačią šiurpai nukrėtė.
  Fe. Tos meilės seilės visiems pro gerklę lenda. Na, gal ne visiems. Bet Adelei tikrai.
  Ji kelis kartus palinksėjo, taip duodama teigiamą atsakymą į sumažinimo klausimą.
- Nu, ko tu- aj, neblogai,- varnėčka padarė tą ‘aš mąstau, netrukdyk man, aš protinga ir nustebusi’ veidą.- Gerai, moki?
  Nusirioglino nuo Marcus’o pečių, net pagailę jau buvo vaikino, kad tempia visur šitą mazgę. Iš baltų kelnių išsitraukė tą sofutę, pakraipė galvą, mostelėjus lazdele padidino ją. Iš tikro, protinguolių koledžo atstovė neturėjo minties kaip priversti šitą daiktą skraidyt. Matyt, ne visiems duota būt TOKIAIS protingais.
- Na, Enšteine, kaip priverst ją skraidyt?
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Bastiano Zuccarelli Lapkričio 12, 2019, 10:58:45 am
   - Aje, nesiglaustai, - pamėgdžiojo pasiteisinantį jos toną Marcus. - Slapta meilė? Merlinai, už ką tokia nelaimė, - pasišlykštėjęs žiauktelėjo grifas, deja, negalėjo atsitraukti nuo varnėčkos ir ji bjauriai šiltai alsavo jam į ausį bei sprandą. Kaip kokia vampyrė, jolki palki.
   Marcus nespėjo nė gūžtelėti pečiais, Adelei žaibiškai atmetus jo pasiūlymą, tačiau išgirdęs jos dvejonę sustojo.
   - Kaip priversti skraidyti? - numykė pritingintis ketvirtakursis. Suprato, kad to pirmoj klasėj pusiau išmokto, pusiau ne „Wingardium Leviosa“ čia jau nepakaks.
   - Čia gi tu moksliukų koledžo atstovė, - pasispyriojo jis. - Be to, mes gi stovim erdvėj, pilnoj įvairiausios informacijos. Reikia tik atsiversti kokią nors knygą ir susirasti reikalingą burtažodį, - mostelėjo ranka į lentynas vaikinas.
   Deja, tų knygų buvo daug, o ar pašaukimo burtažodis čia veiks, raudonojo koledžo atstovas kol kas nežinojo.
   Pasirodo, kartais bibliotekos esti naudingas ir geras daiktas.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Adelė Ginger Lapkričio 30, 2019, 05:39:23 pm
  Varnė tik pavartaliojo akis, kažkas žaibiškai greitai liks žvairas. Khem, khem, Adelė. O jeigu turi žvairumą ir ten akys kryžiuojasi tūkstantį keturiasdešimt penkis kartus per sekundę, tai gal egzų neprivalai laikyti? Ką čia, ką čia, šmaukšt, šmaukšt su lazdele, pataikai nematydama į kokį profesorių, nu'kill'ini, atsiduri Azkabane ir nereik toliau laikyt tų velniškai sunkių testukų. Hm, apie tai žaliaplaukė dar pagalvos. Arba ne. Idiotiška idėja.
- Tu čia dar pakalbėk,- niuktelėjo grifui pašonėn.- Man peroksidas,- stabtelėjo sekundėlei.- Žali ir juodi dažai smegenus jau išgraužė. Ten liko nulis sveikų mažųjų smegenėlių iš didžiųjų pusrutulių. Nesimojuok tu čia,- tėkštelėjo per rankelą, kuri jai prazvimbė pro nosikę.- Jo, matau, gana neblogai apsrogdintoj bibliotekoj.
  Bet rimtai, iš kur šiai šeštakursei reikėjo išmanyti daiktų skraidymo meną? Atsidususi mostelėjo lazdele ir viena iš knygų trenkėsi į Marcus'o galvą. Merginos veide iškart pasirodė mina, rėkianti 'VELNIAS, TU PARAZITKA, ATSIPRAŠAU, ČIA JAU TIKRAI MANO KALTĖ'.
-Jeckau kleckau, soriukas, bet gal suprotingėjai, ką?- išrietė dailiai išpešiotus antakius, kita ranka pakėlė knygą ir apžiūrėjo viršelį, kurio net nebuvo, iškart skaitalai prasidėjo.- Te, skaityk, Enšteine,- įdavė vaikinukui į rankas, o pati atsirėmė į knygų lentyną.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Bastiano Zuccarelli Gruodžio 31, 2019, 03:04:09 pm
   - Matosi, - linktelėjo Marcus'as, nužvelgdamas paties išdabintus plaukus ir žioplą varnos veidą lyg ten ant pakaušio ne spalvingas šienas būtų, o nukirsta pusė kaukolės ir tuštuma smegenų vietoj.
   - O ką? Knygų tai yra. Yra ir kerų jų sutvarkymui, deja, - gūžtelėjo pečiais. Mama versdavo skaityti. Paskui sesuo versdavo, ir skaityti, ir mokytis, na, o paskui pati aptingo, ir štai, kas gavos - visuotinis Green'ų tinginiavimas.
   Na, bet kas ir kokia žiobarų chemija jai tą smegeninę išgraužė, Marcus'as tikėjo, jog būdama varna, ji protiniais gabumais vis tiek jį lenkia. Tik galbūt ir tingi panašiai. Bet ne, tingėjime lenkti jį sunku. Nebent kalba eina apie tingėjimą dirbti nesąmones - čia jau jis buvo neregėtas neregėčiausias darbštuolis. Nepralenkiamas. Green'as.
   - Nu čia gi žiurknuodžių receptai, - vos atsivertęs knygos vidurį ir užmetęs akį sušvokštė grifiukas ir pasitrynė skaudančią galvelę. - Mums čia ne to reikia. Kažko su kerėjimu, žiopla varna. Na, dzin, neieškosim toj šiukšlių krūvoj, bandom kitaip, - padarė staigią išvadą ir nusprendė, kad galgi apsieis su tais kerais, kurių teko išmokti dar tolimam pirmam kurse.
   - Wingardium Leviosa, - sumurmėjo ir sofutė ėmė šiek tiek svyruodama į šonus kilti į orą.
   Šiek tiek dvejodamas, bet neatitraukdamas lazdelės nuo daikto grifiukas įsitaisė dešinėje - vairuotojo, nepamirškim, jog veiksmas vyksta Anglijoj, - pusėje ir patapšnojo per sofą su ranka.
   - Sėskis, gražuole, pavešiu, - blykstelėjo sarkastiškai išdidžia šypsena.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Adelė Ginger Gruodžio 31, 2019, 03:29:56 pm
  Adelė VĖL pavartė akis. Ne, dažytoji nežadėjo šiandie skaityt ir atradinėti kerus, kad sofutė pakiltų. Dar vis turėjo asmeninį arkliuką su kvailu apdaru.
- Spécial pour toi, mon chéri,- klastūniškai mirktelėjo, vos šiam pasakius apie žiurknuodžius.
  Šiaip, nunuodyti jo nenorėjo, nebūtų kas veikt, o dar vienai sprogdint biblioteką ir, jeigu patektų kokiam profesoriui į rankas, likti vienintele nuskaltėle? Ir dar su Marcus’o lavonu?! Ne, ne, ne. Taip jai netiko.
  Sudribo ant žemės, kol draugelis kažką galvojo, žaidė su garbanomis, kurias nežinia kaip reikės iššukuot, jeigu jau dabar beveik dredai susidarę.
- Okei, davai, bandyk,- mostelėjo ranka.- Scena jūsų, sensėjau.
  Antakiai kilstelėjo išgirdus paprasčiausią paleviosavimą. Atsidususi pakėlė savo sėdimąją nuo nešvarios žemės, užsiropštė ant sofutės.
- Ei, o kur saugos diržai?- papūtė lūpas.- O tai kaip tėkšiuos netyčia kur nors, tai nebebūsiu tokia gražuolė. Vairuok, Frankai,- pagriebė pirmąjį pasitaikiusį filmų vairuotojų vardą.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Bastiano Zuccarelli Gruodžio 31, 2019, 04:14:30 pm
   - Nepezėk tu paukščių kalbom, - dėbtelėjo Marcus į Adelę. Sofa jau kybojo ore, paruošta kelionei. Beliko, tik kad švelniai burgztų.
   Grifiukas su nedideliu priekaištu akyse pažvelgė į Adelę. ,,Per gerai galvoji apie save", - pamintijo, bet patylėjo.
   - Kas pas tave per atmintis? - nusistebėjo jis, mažumėlę įsižeidęs. - Aš Marcus'as. Laikykis už manęs arba sofos turėklų, - pasiūlė.
   Pajudino sofą pirmyn atgal, mėgindamas savo kerėjimo įgūdžius ir svarstydamas, kaip reikėtų iššokti ar ką daryti, jei netyčia nusiųstų sofą tiesiai į griuvėsius. Na, galgi taip nenutiks - o su Adele jis šiais samprotavimais nesidalino ir nežadėjo dalintis.
   - Na, ką gi, važiuojam, - ir nudūzgė pirmyn, į kitą bibliotekos kampą. Suprato, kad taip vairuodamas šį šaunų baldą praganė progą pats pasprogdinti, tačiau vylėsi, jog kuriuo nors laiku varnėčka perims baldo pilotavimą.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Giliai Balandžio 17, 2020, 11:42:44 am
 Pagaliau baigėsi visos dienos pamokos. Vos gavus laisvą minutėlę Lėja patraukė bibliotekos link. Planavo pasiimti kokią nors knygą, o tada nuėjus į lauką ramiai paskaityti. Atėjas pavasaris kvieste kvietė visus laukan ir nebuvo jokios priežasties neatsakyti į jo kvietimą. Nors tiesa pasakius išeidama iš bendrojo kambario trečiakursė turėjo ir kitą tikslą - ji norėjo su kažkuo susitikti, pabendrauti ar šiaip pabūti. Nors Hogvartso pilis varnanagei ir be galo patiko, reikėjo pripažinti, kad vienišam slankioti koridoriais ilgainiui darėsi nuobodoka. Galiausiai Lėja įžengė į biblioteką. Biblioteka buvo beveik tuščia. Suradusi lentyną prie nutriušusio rusvos sofutės ji pradėjo raustis joje. Galiausiai išsitraukė dvi knygas - ,,Dvidešimt įdomybių apie vienaragius" ir ,,Senieji burtažodžiai", bei pradėjo rinktis kurią neštis su savimi.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: domutis Gegužės 19, 2020, 02:47:45 pm
Atlikęs namų darbus Domantas patraukė link bibliotekos.Bibliotekoje stovėjo sofa ji buvo iš keturių dalių.Ant viena dalis buvo-raudona kita dalis-žalia dar kita dalis buvo-geltona ir paskutinė dalis buvo- mėlyna.Domantas suprato jog tai visų Hogvartso koledžų pagrindinės spalvos.Tuo metu ant sofkutės niekas nesedėjo.Domantas nuėjo prie lentynos su knygomis ir pasiėmė kelias plonutes knygas maždaug po penkisšimtus puslapių.Domanto manymu tai tikrai plonutė knyga ,o Domanto manymu stora knyga tai maždaug du tūkstančiai puslapių.Pasiėmes knygas Domantas nukeliavo prie sofkutės.Atsisėdo ir pradėjo skaityti.Į Domantą kiti mokiniai žiūrėjo kai į kvailį ,nes jų manymu tokių storų knygų jis pasiėmė nemažai ,bet Domantas nekreipė dėmėsio.Perskaitęs visas knygas nunešė ir padėjo atgal į lentynas.Ir keliavo į bendrajį Grifų Gūžtos kambarį.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Sabrina von Sjuard Rugpjūčio 07, 2020, 06:21:38 pm
   Per prabėgusius šešerius metus rudaplaukė iki menkiausio plyšio išnagrinėjo Hogvartso pilį. Turbūt net su užrištomis akimis būtų nesunkiai susigaudžiusi, kurioje vietoje yra ir kur tiksliai galima rasti išėjimą. Bent jau pati taip manė. Visgi juk praleidus šešerius metus toje pačioje vietoje imi juos norom nenorom laikyti namais ir pamažu išnagrinėji kiekvieną kampelį. Jei ne dėl to, kad įdomu, tai bent dėl to, kad reikia. Ir vis tiek iš daugybės pilies kambarių, požemių, laiptų ir kitų vietų biblioteka buvo ramiausia ir tuščiausia. Ši vieta retai sulaukdavo svečių, durys nepraleido mokinių šūksnių ir net vampyriškai klausai buvo sunku išgirsti arčiausiai esančio mokinio žingsnius. Ideali vieta pabūti su savimi. Ideali vieta pieštuku skrebenti popieriaus lapą.
   Susirangiusi ant rausvos sofutės, kuri jau seniai buvo praradusi savo tikrąją, ryškią spalvą, gerokai apiplyšusi ir nusidėvėjusi, patenkinta nusišypsojo. Buvo itin gera pasimėgauti tyla ir ramybe, ypač, žinant, kad daugelis tokiu laiku jau ketina pėdinti į lovas, mat, laikrodžio rodyklė rodė gana vėlų vakarą.
   Kurį laiką žvelgė į tuščią popieriaus lapą rankoje laikydama pieštuką, nuolat sukiodama šį į abi puses. Apatinė lūpa be dėmesio taipogi neapsėjo. Paskendusi savo mintyse nė pati nejausdama švelniai krimstelėdavo šią ir tik tuomet, kai vaizduotė nupiešė norimą vaizdą, pieštukas švelniai brūkštelėjo per lapą, o lūpa atgavo ramybę.
   Tylą pertraukdavo tik aukštai ant lentynos tupintis Fandangas, retkarčiais pasikedenantis plunksnas.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Rugpjūčio 13, 2020, 12:38:47 am
Pamažu artėjo egzaminai. Elliw vis dar tiksliai nežinojo, kas per juos bus, tačiau net ir ji suprato jų svarbą. Juk jeigu kažko neišlaikys, pasiliks pirmame kurse. O šiais metais buvo pernelyg daug negerų dalykų, kad norėtųsi tai pakartoti. Vien jau profesorius Koore, besišvaistantis teleskopais...
Būtent šį prietaisą mergaitė laikė rankoje, kai vieną vakarą bastėsi po pilį. Pavalgiusi Didžiojoje salėje ji nepastebėjo, kur pradingo Liucija, tad kelio į bendrąjį Švilpynės kambarį teko ieškoti pačiai. Turint omenyje jos atmintį ir gaudymąsi aplinkoje didelės sėkmės nereikėjo tikėtis. Tad nenuostabu, kad po kurio laiko ši rudaplaukė atsidūrė bibliotekoje. Pirmiausia žvilgsnis užkliuvo už lentynos, ant kurios buvo pakabinta lentelė "Knygos apie Hogvartsą ir jo istoriją". Elliw nusistebėjo, kas gi yra tas Hogvartsas, kad jam paskirta visa lentyna. Vis dėlto nebuvo taip labai įdomu, kad sustotų.
Žengusi dar porą žingsnių velsietė pastebėjo aukštai ant lentynos tupintį kažkokį paukštį. Mergaitė taip užsižiūrėjo į jį, kad nepastebėjusi artimesnės knygų krūvos už jos užkliuvo. Knygos išsilakstė į visas puses, tačiau, Elliw nuostabai, nė viena iš jų neužkrito ant galvos. Deja, ir vėl susimauti nebuvo malonu. Ne, geriau nueiti ir atsisėsti ant sofos, kuri stovėjo visai netoliese.
Švilpė artinosi prie numatyto taikinio, tačiau buvo pernelyg susimąsčiusi, kad ką nors pastebėtų. Ji nepastebėjo ir to, kad jau visai prisiartino prie vargšės sofos. Elliw žengė žingsnį, tačiau užkliuvo už baldo ir drėbėsi tiesiai ant jo. Vis dėlto kadangi ten kažkas sėdėjo, galiausiai velsietė atsidūrė ant kažkokios vyresnės mokinės.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Sabrina von Sjuard Rugpjūčio 14, 2020, 06:20:50 pm
   Kiek laiko išbuvo bibliotekoje – nenumanė, tačiau pagaliau atitraukusi pieštuką nuo popieriaus lapo spėjo, jog jau vėlus vakaras. Neabejotinai saulė jau nuskendo beribėje jūroje, lydima dviejų įsimylėjėlių, palikdama valdžią žvaigždėtai nakčiai. O galgi ji greitai darbavosi ir praėjo vos kelios akimirkos? Vargu...
   Kryptelėjo galvą nužvelgdama savo kūrinį. Pro tris didelius ir ryškius įdrėskimus spindėjo krauju pasruvusios, tarsi paties šėtono akys. Pragaro šuo, kur kas labiau primenantis benamį, sulysusį ir susivėlusiu kailiu šunį, šiepė nasrus grasindamas iššokti ir pulti tą, kuris į jį žvelgė.
   -Kraupu...
   -Gražu,-rauktelėjo antakius kilstelėdama galvą į Fandangą, o tuomet vėl žvilgtelėjo į savo piešinį.
   -Kraupiai gražu.
   Sukikeno. Marso sakalas visuomet sugebėdavo sužaisti taip, jog Sabrina net ir dėdama didžiausias pastangas nesugebėdavo nenusišypsoti. Galbūt tai buvo dar viena jo galia?
   Pasigirdo žingsniai, tačiau rudaplaukė nekreipė dėmesio. Nė nežvilgtelėjo į tą pusę, radusi dar kelias vietas, kurias jos nuomone reikėjo padailinti, vėl sugrįžo prie savo kūrinio. Pasiims knygą ir dings iš čia, o tuomet ji ir vėl liks viena su sakalu. Jei tik ji būtų atsisukusi...
   Kas tiksliai įvyko suprato tik tuomet, kai ant savęs pajuto papildomą svorį. Suniurzgė suvokusi, kad paleido savo piešinį ir šis sulankstytas nukrito ant žemės. Kaip labai šis susilankstė - nematė. Mergaitė, pirmakursė, kaip spėjo, prispaudė šią ne juokais. Nepatogiai prispausta giliai įkvėpė.
   -Būčiau be galo dėkinga, jei nusiropštum nuo manęs,-burbtelėjo imdamasi veiksmų ir pati bandydama atsikratyti papildomo svorio.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Rugpjūčio 18, 2020, 11:59:50 pm
Savaime aišku, daug vyresnė mokinė iš karto pastebėjo, kad ant jos kažkas užgriuvo. Elliw nuostabai, ji nepradėjo rėkti, o tik maloniai paprašė nulipti. Švilpė norėjo tai ir padaryti, tačiau kadangi ir pati mergina bandė nusikratyti svorio, Elliw netyčia trinktelėjo merginai į veidą. Pasirodo, visai be reikalo mosavo rankomis.
- Atsiprašau, - tarstelėjo mergaitė. Galiausiai pavyko išlaisvinti vyresnę mokinę, tačiau nepavyko to padaryti grakščiai: velsietė paprasčiausiai plojosi ant grindų. Skubiai atsistojo. Pavyko nenusiversti.
- Ar tai tavo paukštis? - paklausė ji ir bandė atsisukti į sparnuotąjį. Deja, ji pamiršo, kur jis prieš tai buvo, tad gavo žvalgytis visur aplinkui, bet taip gyvūno ir nepamatė. Gal jo net nebuvo? paklausė savęs mergaitė ir nutarė, kad bus palaikyta visiška kvaiša, matančia neegzistuojančius dalykus. Tai buvo kiek nejauku, tačiau ką daryti, jeigu tas paukštis tikrai ten tupėjo?
Pamačiusi ant žemės gulintį piešinį Elliw sugebėjo suprasti, kad tai dėl jos kaltės jis atsidūrė ant grindų. Visai natūralus dalykas būtų jį atiduoti merginai. Tad švilpė žengė žingsnį ir pasilenkė paimti piešinio. Nepastebėjusi pastatė koją ant jo, tad netrukus meno kūrinys buvo perplėštas į dvi dalis. Elliw gūžtelėjusi ištiesė vieną pusę merginai, visiškai nepagalvodama, kad kita tebėra ant žemės. Ko gero, ji apie antrąją piešinio dalį jau buvo pamiršusi.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Sabrina von Sjuard Rugpjūčio 19, 2020, 10:26:49 am
   Žioptelėjo sulaukusi smūgio tiesiai į akį. Iš pradžių pamanė, jog šitai buvo tyčia, tačiau veikiai suvokė, kad mergaitė neturėjo dėl ko jai trenkti. Juk tai ji ant jos užgriuvo.
   Staigiai paslėpė auksines akis po vokais. Grįžusi į namus galės išdidžiai parodyti būsimą mėlynę Sorenui. Turbūt šis ir vėl ims burbėti, kad sesuo sugeba pakliūti į kvailiausias situacijas. Iš pradžių Elijų išmaudė vandenyje po to, kai šiam į galvą paleido akmenį, tuomet ant šios pirmakursės užsiundė keistąjį padarą, o štai dabar... Na, regis, mergaitė atsiėmė už salatarą. Sąžininga.
   Išgirdusi atsiprašymą kiek suirzusi linktelėjo pagaliau papildomui svoriui nusiropštus nuo jos. Akimirka. Štai kiek tereikėjo, kad Sabrina garsiai, nekreipdama dėmesio, kad tebėra bibliotekoje, nusikvatojo iš pirmakursės. Negana to, kad ši užkrito ant jos, trenkė, tai dar sugebėjo nusiploti ant žemės.
   Žioplas padaras...
   -Tau dažnai taip?-tebesijuokdama žvilgtelėjo į mergaitę. Kilstelėjo galvą taip pat dairydamasi Fandango. Ant viršutinės lentynos jo nebebuvo. Kiek rauktelėjo antakius, žvilgsnis nuslydo prie palangės, kur ir tupėjo sparnuotasis.
   -Aha, Marso sakalas,-linktelėjo galvos mostu parodydama į paukštį. Šis trumpam žvilgtelėjo į savo šeimininkę ir šalia esančią mergaitę. Regis, naktinis vaizdas už lango žavėjo Fandangą. Ilgai nelaukęs nusigręžė.
   Šyptelėjo, tačiau tuoj pat šypsena išblėso. Grifukės rankoje tebuvo viena piešinio dalis. Kita gulėjo ant žemės, po jos koja. Ką gi... Jis vis tiek jau buvo sulankstytas...
   -Mmm... Dėkui,-šyptelėjo,-bet man jau jo nebereikia,-gūžtelėjo pečiais kiek liūdonai pažvelgdama į savo meno kūrinį. Kiek apmaudu.
    Suglamžė šį it paprasčiausia šiūkšlę, tą patį padarė ir su antrąja puse vos tik ištraukė šią iš po mergaitės kojos.
   -Ką čia veiki?-galiausiai uždavė klausimą atidžiai tyrinėdama jaunėlę.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Rugpjūčio 23, 2020, 08:23:13 pm
Pirmiausia Elliw persigandusi pradėjo ieškoti teleskopo. Niekaip negalėjo jo rasti, o tada vyresnė mokinė dar pradėjo kvatoti! Švilpė nesuprato, ar tai susiję su ja, ar ne, tačiau dabar kažkaip reikėjo rasti astronominį prietaisą. Neįsivaizdavo, kur jis galėjo dingti. Tikrai turėjo su savimi!
- Ne. Nežinau, - nerišliai atsakė į klausimą rudaplaukė. Daug svarbiau buvo vis neatsirandantis teleskopas. Norėjo užlipti ant sofos, nes tikėjosi, kas jis ten, kai viską nutraukė nauji vyresnės merginos žodžiai. Jie sudomino Elliw.
- Marso kas? - sutrikusi perklausė ji.
Niekaip negalėjo suprasti, kodėl piešinys staiga tapo nereikalingas, tačiau nesigilino - vis tiek neprisimins. Užtat naują klausimą išgirdo.
- Ieškau teleskopo, - rimtu tonu atsakė velsietė. Jai nerūpėjo, ką pagalvos mergina. Daug svarbiau rasti prietaisą! Mergaitė užlipo ant sofos, bet padarė tai kuo atsargiau - kad tik nenukentėtų jau skriausta mergina.
Neilgai trukus ji pamatė savo mieliausiąjį daiktą. Jis buvo įkritęs į skylę tarp dviejų sofos dalių. Elliw bandė pasiekti teleskopą ir netrukus paaiškėjo, kad skylė buvo pakankamai didelė, kad tilptų ir smulki pirmakursė.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Sabrina von Sjuard Rugpjūčio 23, 2020, 08:48:40 pm
   Rauktelėjo antakius. Mergaitė kaip pasiutusi puolė kažko ieškoti. Atrodė taip, tarsi ieškotų daikto, kainuojančio milijonus dolerių. Ar užkritusi ant jos pametė kokią nors deimantinę apyrankę ar žiedą? Jei taip... Kam tokius daiktus dėvėti mokykloje? Ir nuo kada pirmakursės nešioja brangenybes?
   O, panašu, kad taip... Grynakraujis žioplumo įsikūnijimas.
   Giliai atsiduso panaudodama burtus ir sudegindama rankose esantį suglamžytą, nebereikalingą, perplėštą piešinį. Praleido ištisas valandas jį piešdama ir dailindama, o dabar...
   -Marso sakalas,-pakartojo išsiblaškiusiai, sutrikusiai ir vis dar inirtingai savo pamesto daikto ieškančiai mergaitei. Žinojo, kad žmonių būna įvairių, bet kad tokių... Iš kur jie tokie? Žemės gelmių, kaip filme "Ugnies žiedas"?
   -Teleskopo?-sutrikusi paklausė apsižvalgydama. Ateinančios grifukės nematė, todėl nė neįsivaizdavo, kur ji galėjo pasidėti teleskopą.
   -Ką tu veiki su juo čia, bibliotekoje?-rauktelėjo antakius,-argi jie skirti ne žvaigždėms stebėti?-daug apie astronomiją neišmanė, bet šį tą žinojo. Bent jau tai, kam naudojai teleskopai.
   -Padėti ieš...-nutilo stebėdama, kaip trumpaplaukė užsirita ant sofos ir suradusi savo pamestą daiktą pati dingsta sofoje. Prisikando apatinę lūpą bandydama nesijuokti, tik vaizdas buvo per daug juokingas. Sabrina garsiai nusikvatojo stebėdama minkštajame balde įstrigusią grifę.
   -Leisk, padėsiu,-ištiesė ranką Elliw ir šyptelėjo. Turbūt tai ta vieta, kurioje draugas pažada padėti tau nukritus, bet tik po to, kai nustos kikenti.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Rugpjūčio 24, 2020, 11:32:46 am
Elliw beveik negirdėjo, ką šneka vyresnė mokinė. Kažką apie teleskopą, tačiau jeigu ji žinotų, kur brangiausias pasaulyje daiktas yra, velsietė tikrai tą suprastų.
Iš to džiaugsmo, kad atrado savo brangenybę, iš karto net nesuprato, kas atsitiko. Tik išgirdo juoką. Ir vėl.
- Ką... - pradėjo klausimą Elliw ir tik tada susivokė, kas jai atsitiko. Niūriai atsiduso. Pamačiusi ištiestą ranką suabejojo. Šita mergaitė ką tik juokėsi, o dabar nori padėti? Kažkaip keistai... Gal geriau ja nepasitikėti. Tad Elliw nutarė bandyti išsisprausti pati. Deja, rankoje laikomas teleskopas nepadėjo.
- Ar gali trumpai palaikyti? - paklausė ji ištiesdama prietaisą kikenančiai mokinei. - Tik atsargiai!!!
Reikėjo kažkaip išlipti. Žinoma, skylė sofoje negalėjo būti didelė, tad ir vietos apsisukti čia trūko. Elliw muistėsi iš paskutiniųjų, tačiau ištrūkti niekaip nesisekė. Atrodė, kad ji čia įstrigo amžiams.
- Ar gali padėti? - galiausiai ryžosi ji.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Sabrina von Sjuard Rugpjūčio 24, 2020, 10:31:22 pm
   Orą perskrodė maži, bet galingi Marso sakalo sparnai. Vampyriška klausa akimirksniu sugavo švilptelėjimą. Staigiai kryptelėjo galvą stebėdama, kaip Fandangas dailiai nutūpia jai ant peties.
   -Ar jai viskas gerai?
   -Aha, paprasčiausiai gyva nelaimė,-gūžtelėjo pečiais mergaitei atsisakius jos pagalbos.
   Giliai atsiduso. Elliw atrodė keista ir... Reikalaujanti nuolatinio dėmesio, nes kitaip papuls į bėdą? Nusilauš sprandą? Būtent į tokį padarą švilpė ir panašėjo.
    -Žinoma, galiu ir ilgesniam laikui,-šyptelėjo, mat, Goff pastangos išsiropšti iš sofos buvo bevaisės. Akivaizdu, kad ji čia užtruks.
   -Gal visgi...-sakinio neužbaigė, sulaukė baugiai skambančio įspėjimo saugoti teleskopą.
   Pavartė šį rankose. Niekuo neypatingas. Nei inicialų kokių nors, nei iš aukso pagamintas, nei... Paprasčiausiais teleskopas, tik numanė, kad net ir toks nemažai kainuoja. Visgi prietaisas žvaigždėms stebėti.
   Gūžtelėjusi pečiais sau, o galbūt ant peties tupinčiam Fandangui, žvilgtelėjo į švilpę, inirtingai ir visiškai nesėkmingai bandančią išsiropšti iš "duobės".
   -Žinoma,-linktelėjo suimdama ištiestą ranką ir netausodama jėgų trūktelėdama rudaplaukę, tik turbūt kiek per stipriai trūktelėjo neapskaičiavusi savo jėgų. Nugara nemaloniai skausmingai atsirėmė į šalia esančią sieną. Regis, bus užmiršusi, kad esant vampyre per daug stengtis nereikia. Aiktelėjo staigiai apsigręždama ir sulaikydama svyruoti pradėjusią lentyną. Jau pakankamai pamatė, nuversti lentynos tikrai neketino.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Rugpjūčio 25, 2020, 08:36:42 pm
Laimei, vyresnė mokinė neprieštaravo palaikyti teleskopą. Teliko tikėtis, kad ji suprato prietaiso svarbą. Dėl šito Elliw nebuvo tikra, tačiau neturėjo pasirinkimo.
Gal ši mergina nėra tokia bloga? paklausė savęs rudaplaukė. Ji ne tik palaikė teleskopą, bet ir sutiko padėti! Na taip - kikeno iš jos, bet giliai širdyje velsietė suprato, kad galėjo atrodyti juokingai.
Vis dėlto pagalba buvo tokia, kad Elliw netrukus pasigailėjo kažko prašiusi. Ji kažkur nuskrido ir trenkėsi į lentyną. Net ir vyresnė mergina trenkėsi į tą pačią lentyną. Toji susvyravo. Bet tai Elliw nerūpėjo: ji skaudžiai atsitrenkusi plojosi ant grindų. Pamačiusi, kaip "gelbėtoja" žvalgosi, švilpė suriko:
- Mano teleskopas!
Mergaitė bandė atsistoti, tačiau kažkaip užkliuvo už tebesvyruojančios lentynos. Ta, atrodo, to ir telaukė: knygos pasipylė į visas puses - taip pat ir ant mergaičių. Netrukus lentyna subyrėjo, laimei, didžioji dalis nuolaužų krito į priešingą pusę.
Elliw, susiėmusi galvą, šiaip ne taip atsistojo.
- Mano teleskopas?! - piktokai pakartojo ji merginai. Labai norėjo tiesiog atgauti prietaisą ir greičiau iš čia nešdintis.
Kaip jai pasiruošti egzaminams, jeigu vos tik pasirodžiusi bibliotekoje ją sugriauna?..
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Sabrina von Sjuard Rugpjūčio 25, 2020, 10:29:22 pm
   Vienu metu visko buvo kiek per daug. Lentyna grasinančiai svyravo, o su ja ir visos knygos, mažoji švilpė, kaip įnoringas vaikas sėdėjo ant žemės reikalaudama žaislo, šiuo atveju - teleskopo. Laimei, astronominis prietaisais buvo sveikas. Kol kas.
   -Nurimk,-ramiu, kiek nebūdingu balso tonu atsiliepė,-štai, jam viskas gerai,-atsargiai pamosavo švilpės nuosavybe, o tuomet...
   -Ne!-šūktelėjo. Knygos pasipylė it lietus, kaip iš kibiro.
   -Fandangai!,-mestelėjo Elliw teleskopą į orą, netrukus šis žvitriai buvo sugautas Marso sakalo. Aukštai ir saugiai, kai abi mergaitės skendo knygų jūroje. Ir vėl.
   -Tu sveika?-papurtė galvą. Kelios knygos eilinį kartą skausmingai pataikė į galvą ir į petį. Viena kėsinosi kampu suduoti Sabrinai per akį, papuošti varniukę mėlyne, laimei, smūgio išvengė. Ak, kaip būtų buvę linksma stebėti Soreno reakcija pasakojant iš kurgi ta mėlynė atsirado.
   -Tavo teleskopas sveikas,-parodžiusi į savo augintinį išsitraukė burtų lazdelę. Reikėjo, kuo greičiau viską sutvarkyti, sudėlioti visas knygas į vietas, atstatyti lentyną ir dingti iš bibliotekos, kol niekas neprisistatė pažiūrėti, kas gi griauna pilį.
   Susikaupė giliai įkvėpdama. Kaip šeštakursė burtažodžių mokėjo nemažai, tik pasitikėjimo savimi taip niekuomet ir neįgavo. Kaskart atrodydavo, kad kas nors nepavyks. Vylėsi, jog bent jaunesnės mokinės akivaizdoje lentyną sutvarkyti sugebės.
   Laimei, pavyko. Po pirmojo burtažodžio nieko neįvyko, kurį laiką abi stovėjo tyloje, visgi antrasis suveikė. Viskas sugrįžo į savo vietas.
   -Nagi, keliaujam, antraip prisivirsim košės,-apsidairė įsitikindama, kad jų niekas nemato,-štai,-gražinusi brangiausią daiktą savininkei patraukė išėjimo link.
   -Eikš, palydėsiu tave.-Šyptelėjo jaunėlei.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Rugpjūčio 27, 2020, 06:29:54 pm
Nepaisant to, kad ant galvos ir visur aplinkui krito knygos, Elliw daug svarbesnis buvo teleskopas. Ir ji pamatė, kaip vyresnė mergina išmetė jį į orą!
- Ką tu darai?! Mano telesk... - išgąstingą švilpės šūksnį pertraukė knyga, pataikiusi tiesiai jai į burną. Net ir dabar mergaitei labiau rūpėjo brangiausias pasaulyje daiktas.
Laimei, netrukus mergina teikėsi pranešti, kad teleskopas sveikas. Tiesa, Elliw nežinojo, ar gali ja pasitikėti: ar patikimas žmogus, taip lengvai mėtantis teleskopus?! Vis dėlto kai ji pradėjo tvarkyti velsietės sukeltą jovalą, Elliw suprato, kad ji nėra tokia bloga.
- Bet man reikia pasiruošti egzaminams! - nenorėjo niekur eiti iš bibliotekos rudaplaukė. Ji jautė, kad būtent dabar galėtų ką nors išmokti. Net ir tuo atveju, jeigu per visus mokslo metus neišmoko net paprasčiausių burtažodžių - net ir to, kuris sutaiso teleskopus. Vis dėlto dabar atrodė kaip tik tas laikas, kai reikia mokytis.
Merginai pasisiūlius ją palydėti, Elliw susimąstė. Gal nereikia praleisti progos bent kartą nepasiklysti? Rudaplaukė suprato: ji visiškai nežino, kaip nueiti iki jos koledžo bendrojo kambario. Tad galiausiai sunkiai atsiduso ir nusekė paskui merginą iš bibliotekos.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Élise Juliette Charron Rugsėjo 26, 2020, 09:45:27 pm
  Saulė jau buvo užsislėpusi už horizonto, ryškus mėnulis kabėjo virš pilies bokštų. Daugelis mokinių po vakarienės išsilakstė kur sau. Kas į kambarius, kas papletkinti su Mirta, kas vėl išsliūkino į mišką (ahem, savižudžiai). Žavioji prancūzaitė nusprendė šį vakarą praleisti ramiai, su puodeliu arbatos, ant sofutės, su Emeriko Žabo vadovėliu pašonėje ir laiškais nuo tėvų bei kelių draugų.
  Neįsivaizdavo, kiek žmonių jau buvo trynę šią sofutę, neįsivaizdavo, kas ant jos buvo išpilta ar kaip atsirado vienas kitas įplyšimas, tačiau Élisei  tai netrukdė. Pastoviai migruojanti mergina tik atsipalaidavo, leido maloniam liepų žiedų ir aviečių arbatos kvapui kutenti šiosios mini nosytę, akimis sekė juodai ant balto išraitytus mamos žodžius, beje, ji rašė ir eiles savo dukrai. Jos turėjo stiprų ryšį ir šis išsiskyrimas nebuvo vienas iš lengvesnių. Bet galbūt tai dar labiau padėjo boksininkei suaugti. Tuoj žengs į šešioliktuosius savo gyvenimo metus, o jau tiek visko apkeliavusi, su tiek skirtingų asmenybių bendravusi. Chaotiška, žavu.
  Tamsiaodė persibraukė per savo pastoviai iš vietos (vargu, ar tokią iš viso turėjo) išeinančias garbanas, pasitaisė iš po džemperio kyšančią marškinukų apykaklę. Atsiduso, užvertė transfigūracijos vadovėlį. Gal ne šiandien. Ryt šeštadienis, reikia iki jo pailsėti be jokių mokslų. Permetė dar kartą skirtingų spalvų akimis mamos prancūzišką poemą, šyptelėjo, sulankstė ir sudėjo atgal į voką. Nusprendė, atrašyti vėliau.
  Ir tokiu būdu sustabdė vakarą akimirkai, su jausmu, jog nebus čia vienintelė užsukusi.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Rafael Beaumont Spalio 08, 2020, 09:13:08 am
 Po pirmos nelabai pasisekusios transfigūracijos pamokas, Rafael'is žingsniavo bibliotekos link. Jis žinojo, kad ryt šeštadienis, bet jam reikia sugalvoti daug įdomesnę pamoką nei praėjusi, tad jis nusprendė, kad biblioteka geriausia vieta pasisemti idėjų. Rudaplaukis mąstydamas apie pamoką saloje galiausiai pasiekė bibliotekos duris. Jis tyliai įėjo į biblioteką ir apsižvalgė. Mokinių buvo vos keli, tad vaikinas nusprendė, kad bus tikrai ramu ir gera idėjų atsiradimui. Jis klestelėjo ant sofutės esančios šalia kažkokios lentynos. Nematė, kad čia sėdi mergina, kadangi buvo susikaupęs.  Jis jau dėliojo mintis, kurias reikėjo užrašyti į užrašus. Galiausiai, kai sakiniai buvo suformuluoti, vaikinas pradėjo keverzoti juos į savo užrašus. Daugeliui turbūt jau būtų neaišku kas ten prirašyta, bet tai buvusiam švilpiui netgi suteikė džiaugsmo. Jis tvarką mėgo, bet tik ne tada kai tai lietė darbus susijusius su kūrybiškumu ar kažkuo kas susiję su galvojimu.
 Po kelių minučių puslapis užsipildė Beaumont parašytomis raidėmis. Jis rašė prancūziškai, kadangi rašymas anglų kalba jam vis dar prastai sekėsi. Nors jis ir baigė Hogvartsą, vasarą kai grįždavo į senelių namus visa anglų kalba tiesiog užsimiršdavo. Prancūzas, kad ir kur bebūtų prisimins tėvysnės kalbą ir kalbės tik ja pakartojo mintyse savo  močiutės pasakytus žodžius. Deja, vaikinui nevisada Hogvartse užtekdavo kalbų prancūziškai, tad pirmais metais vis tik teko išmokti anglų kalbą.
 Kai mėlynakis galiausiai pakėlė akis nuo užrašų, pažvelgė į šoną. Čia pamatė merginą, kuri sėdėjo jo pamokoje, o šalia jos transfigūracijos vadovėlį. Profesorius suprato, kad šiai matyt kažkas nesiseka transfigūracijoje.
- Sveika, - pagaliau ištarė. - Gal tau reikia pagalbos? - pasidomėjo vaikinas ir stebėjo merginą.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Élise Juliette Charron Spalio 17, 2020, 05:57:59 pm
  Prancūzė kilstelėjo skirtingų spalvų akis į jaunąjį profesorių. Vos matomai papurtė galvą į šonus, neturėjo ūpo iki išnaktų mokytis, nebent padarys artimiausių pamokų namų darbus. Tačiau tikrai nesimokys nieko naujo ar papildomo.
- Non, merci,- netyčiom prabilo prancūziškai. Nejučiomis trinktelėjo delnu per kaktą. Angliškai, Élise, tik angliškai.- Je suis désolé, habitude. Oh, mon Dieu. Ahh, niekaip nepersilaušiu visąlaik anglų,- šįkart kaip niekad apsidžiaugę, jog raudonio jos veide niekaip neįmatysi. Fuf, bent kokie pliusai.
  Nesusivaldė nesusijuokusi, o prancūzaitės juokas visada buvo persmelktas kažkokio keistai mielo žavesio. Auskaruotoji pažvelgė plačiomis akimis į šalimais sėdintį Rafaelį. Ir pagalvojo, kad draugas (na, ir kas, jog bičas profesorius) prancūzas, jai visai praverstų.
- Kita vertus, hm, transfigūracija nėra mano stiprioji pusė,- kaip koks velnių priėdęs angeliukas nusišypsojo.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Rafael Beaumont Spalio 23, 2020, 02:00:54 pm
 Vaikinas stebėjo merginą. Atrodė, kad ją buvo matęs ir savo mokymosi Hogvartse metais. Deja, su ja nebendravo, nors jam ir būtų buvę smagu pabendrauti su savo bendrataute. Išgirdęs kitus merginos žodžius vaikinas šyptelėjo. Ji visą laiką žavėdavo kalbėjimas prancūziškai kartais net tada kada reikėtų nekėti angliškai.
- Tout va bien. J'aime parler  le français, - tarė profesorius ir nusišypsojo plačia šypsena. - Aš ir pats dažnai imu šnekėti prancūziškai ir visai netyčia. Tiesiog taip gaunasi ir atrodo, kad anglų kalbos net nebelieka, - pasakė buvęs švilpis ir vėl šyptelėjo. Jis buvo pasiilgęs kalbėjimo gimtaja kalba. Tai jam buvo lyg gryno oro guršnis, po tūpėjimo kambariuke po laiptai.
- hm ir kas joje tau nesiseka? - pasidomėjo rudaplaukis ir pažvelgė į merginą.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Élise Juliette Charron Spalio 27, 2020, 02:09:25 pm
  Boksininkė šyptelėjo, džiugu, kad ne jai vienai prancūzų kalba šildė širdį. Į Hogvartsą panelė buvo atvykusi tik praėjusių mokslo metų antroje pusėje, tad neprisiminė mačiusi šį bičą, tačiau tuo ir nesiskundė. Didelio čia daikto, vis tiek po kokių metų arba kelių mėnesių jau teks krautis visą savo maną į lagaminus ir dėžes ir kraustytis į kokią nors Kanadą.
- Kai gyvenau Afrikoje,- per daug nesismulkino ir priežasčių nežadėjo minėti.- Nepatekau ten į magijos mokyklą, tad mane visko mokė mama, tačiau transfigūracija nebuvo jos stiprioji pusė, tad pramokė tik keletą pagrindų. Kai prieš kelis mėnesius stojau į Hogvartsą, tai prasčiausiai išlaikiau transfigūraciją. Na, nelabai prastai, tačiau palyginus su kitų egzaminų rezultatais, hm, prastokai. Ir tie visi keitimai su gyvais padarais visai ne mano stichija. Galiu tik negyvus perkeitinėt,- ir galbūt šiek tiek išsiplėtė. Tačiau kam nepasitaiko.
  Nejučiomis persibraukė per netvarkingas garbanas, susikėlė kojas ant sofutės. Į rankas paėmė jau atšalusios arbatos puodelį ir vis tiek gurkštelėjo. Šlykščiai skani. Pažvelgė į profesoriaus šviesias akis, nejučiomis prisislinko arčiau ir atvertė vieną iš pasižymėtų puslapių vadovėlyje.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Rafael Beaumont Lapkričio 19, 2020, 12:23:52 pm
Profesorius susikaupęs klausėsi merginos pasakojimo apie gyvenimą. Jis buvo gana įdomus, tad profesorius visiškai nenorėjo pertraukti jo.
- Na, kažkada transfigūracija nebuvo ir mano stiprioji pusė. Kai mokiausi pirmame kurse jos visiškai neapkenčiau, bet vėliau kažkas viduje it susprogo ar atėjo nušvitimas, na žinai ir ji pradėjo man patikti. Išstudijuodavau kiekvieną temą iki pačių smulkiausių detalių ir panašiai, - pasipasakojo jaunuolis ir trumpai šyptelėjo prisiminęs savo metus Hogvartse. - Taigi, gyvų padarų keitimai nelabai. Na, tai ir yra kiek sunkiau nei keisti negyvų daiktų pavidalus. Manau, kad pirmą mums reikėtų pradėti nuo pačių paprasčiausių dalykų, - pamąstęs ištarė buvęs švilpis. Tada ėmė nagrinėti merginos veiksmus. Greitai ji prisislinko arčiau profesoriaus, dėl ko šis kiek sunkiau nurijo susikaupusias seiles. Rudaplaukis paėmė vadovėlį į savo rankas ir perskaitė viską kas buvo parašyta.
- Hmm. Tu gali atlikti kerus, kuriuose daiktai virsta gyvūnais? - nordėmas pasitikslinti paklausė mėlynakis. Juk gali būti, kad mergina mokėjo transfigūruoti tik negyvus daiktus į kitus negyvus daiktus ir panašiai.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Élise Juliette Charron Lapkričio 26, 2020, 10:16:34 pm
 Mergina, žaviai besišypsanti, stebėjo profesorių ir pirštais žaidė su veido auskarais. Knietėjo kažkur rankas įdarbinti. Akimirkai ar net kelioms kažkur išskrido ir nesąmoningai praleido kelis bičiuko žodžius, tačiau susiturėjusi sugrįžo ir toliau klausėsi. Élise matė, girdėjo, kaip Rafaelis nurijo seiles, ha, žavi ta prancūzaitė.
- Nelabai, na, niekada nepavyksta iš pirmojo karto,- atsakė į užduotą klausimą.- Turiu labai daug kartų bandyti,- šyptelėjo vėl. Per dažnai ji čia šypsojosi, bet, nagi, nebuvo įmanoma susilaikyti, kai, ahem, toks simpatiškas bičiukas sėdėjo šalia jos.
  Ir drįsčiau teigti, kad tatuiruotoji pasielgė kiek per drąsiai, khem, palengva atsiremdama į jaunojo profesoriaus petį, ranką, who knows, bet buvo beveik nugulusi ant krūtinės. Nesveika pana, alio, ką tik susipažino, o dar ir profesorius, ir jau čia glaustosi. Bet ir durniam aišku (kad metalas neskraido), jog jokios čia ji transfigūracijos šį vakarą mokintis netroško. Galbūt tenorėjo prisiglaudusi pasikalbėti apie visa, kas ją supa. Ypač su prancūzu. Nejučiomis josios lūpas paliko atodūsis, išreiškiantis nuovargį ir ramybę.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Rafael Beaumont Gruodžio 05, 2020, 07:24:04 pm
 Beaumont prikando savo lūpą. Jo žvilgsnis buvo ties mergina sėdinčia šalia jo. Ši žaidė su auskarais it neturėdama veiklos.
- Supratau. Na, transfigūracija sunkus mokslas, tad iš pirmo karto gali nepavykti. Tai normalu, - pasakė buvęs Švilpynės koledžo mokinys. - Taigi mums reikia surasti ką nors ką galėtume transfigūruoti, - ištarė jaunasis profesorius mąstydamas ir veldamas savo plaukus. Rudaplaukiui mąstant apie transfigūraciją, mergina atsirėmė į jo petį. Mėlynai pilkų akių savininko mintys iš karto ištuštėjo. Mergina iš karto išblaškė visą vaikino dėmesį. Išgirdęs varnės atodūsį, profesorius užvertė vadovėlį.
- Panašu, kad tu esi pavargusi. Gal transfigūraciją pasimokysim kokią kitą dieną? - pasiūlė prancūzas su viltim žvelgdamas į merginą. Ir pats mokyti nelabai norėjo.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Élise Juliette Charron Gruodžio 08, 2020, 10:47:30 am
  Élise dar akimirką mąstė apie šį vakarą, apie josios norus su arbata praleisti ramiai šį laiką ant sofutės. Ši buvo nežmoniškai išsiilgusi namų, tik ir tetroško greičiau pasimatyti su mama, greičiau sulaukti pilnametystės ir dingti iš salyno. Atgal į Liuksemburgą. Ją nervino anglų kalba, nervino niūrus oras ir tik protarpiai pasirodanti saulutė. Ši pasiilgo močiutės gardumynų vos grįžus į Betemburgą. Ak, o visi ten palikti draugai. Net per vasaros atostogas savo gimtinėje pabuvo vos savaitę, vėliau turėjo grįžti į Londoną. Tėvas, dirbantis tarptautinėje įmonėje. Ir ką jis joje gero nuveikė? Užteršė dar labiau pasaulį? Paskatino dar labiau klimato atšilimą? Tikrai taip. O dar visa ta organizacija apsimeta itin ekologiška ir kovojanti su visu teršalų pasauliu. Nejuokaukit, Élisei ne penkeri, ši jau supranta, koks iš tiesų yra pasaulis ir kokios tos žiobariškos įmonės.
  Taip įsigalvojusi net krūptelėjo. Išgirdusi Rafaelio klausimą su kažkokia neaiškia viltimi, prancūzaitė linktelėjo. O gal ir ne. Niekas ten jos nesuprato, kai ši rūpinosi tik savo minčių karalyste.
- Žinoma,- pratarė ir buku žvilgsniu įsispoksojo į knygų lentyną.
  Prikandusi lūpą sulaikė ašaras. Ji niekada neverkdavo, sau to paprasčiausiai neleisdavo. O ir šiuo metu pratrūkti norėjo mažiausiai. Tai tik skaudus išsiilgimo jausmas. Va, ką reiškia pernelyg prisirišti prie mamos. Žinoma, ir suprantamas jos prisirišimas, jos mama Juliette - nuostabi. Rodos, be trūkumų. Nieko nebesakė. Tik nutilo, rodos, net nebekvėpavo. O kažkur pasąmonėje užsinorėjo dar vieno puodelio liepžiedžių arbatos.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Rafael Beaumont Gruodžio 17, 2020, 10:22:09 am
 Rafael tiesiog sėdėjo ant sofos mąstydamas apie viską. Mąstė ar jis tikrai geras profesorius? Ar jam reikia būti Hogvartse? Gal Beaumont pavardę nešiojančiam vaikinui tiesiog laikas grįžti į Prancūziją ir ten įsidarbinti lyg paprastam žiobarui? Nors jis negalėtų. Magija irgi buvo neatsiejama jo gyvenimo dalis. Be jos vaikinui gyventi tikrai nepatiktų. Tada jo gyvenime magijos baisiausiai trūktų. Rudaplaukio lūpas paliko gilus atodūsis. Jis mąstė ir apie savo tėvus. Kas jie? Kur jie? Juk dabar jis bibliotekoje, galėtų paieškoti ko nors apie juos.
- Kodėl norėjai mokytis Hogvartse? - paklausė klausimo iš galima sakyti oro. Jam tai pasirodė kiek įdomu, o atrodė, kad apie tai kol kas dar nekalbėjo. Visiška tyla net kiek nervino vaikiną, tad jis bandė užvesti pokalbį.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Élise Juliette Charron Gruodžio 21, 2020, 10:09:16 am
  Prireikė akimirkos susitvarkyti su vidujais ošiančiais uraganais. Élise žvilgtelėjo į Rafaelį, kuris, rodėsi, bandė užmegzti pokalbį. Norėjo ironiškai susijuokti dėl šitokio klausimo, tačiau susiprato, jog pats profesorius nieko nežinojo, tad galėjo pasirodyti šiek tiek nemandagi.
- Nenorėjau,- atvirai prabilo.- Dėl tėčio darbo vis turim kraustytis, mielai būčiau pasilikusi Betemburge. Grįžusi praeitai vasarai ten, buvau apsisprendusi, jog mokysiuosi Biobetonse, tačiau tėvai tam nepritarė, ale, liko ne tiek daug, tai lik Hogvartse ir panašiai,- gūžtelėjo pečiais.- O kodėl tu nusprendei dėstyti čia?
  Kad jau čia prasidėjo dvidešimt vienas klausimas, tai kodėl gi ne. Élise nesiskundė bendravimu, jai to labai trūko, tačiau ir atsiverti pernelyg daug nenorėjo. Prancūzaitei užteko ir to, jog Sebastianas jau ją ingredientų sandėliuke turėjo raminti ir valyti šiai ašaras. Tad ir dabar, pasakodama, kodėl mokosi čia, susiturėjo nekalbėti su kokia nors paniekos gaidele balse.
  Siektelėjo atšalusios arbatos, gurkštelėjo. Ne, nebuvo skani, tačiau išdžiūvusiai gerklei pagelbėjo.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Evelina Džonson Vasario 28, 2021, 04:26:32 pm
Hogvartso pilis vakarėjant stūksojo pilka ir iš šono atrodė kiek baugiai. Saulė jau leidosi už horizonto, o mėnulis atvirkščiai - vis kilo viską apšviesdamas melsva šviesa. Hogvartso viduje mokyniai po pamokų vaikščiojo kas sau, laukdami vakarienės. Didžioji salė kol kas buvo tuščia ir laukė į ją atitrepsėsiančiu mokynių, kurie bus išalke po ilgos dienos su pamokomis. Biblioteka, bendrieji koledžų kambariai ir koridoriai buvo pilni šen bei ten šiurinėjančiu vaikų. Bet už vis daugiausia lankėsi bibliotekoj. Varnanagiai, klastuoliai, grifai ir švilpinukai - visi. Čia jie ruošėsi daryti namų darbus, kadangi bibliotekiininkė visą laiką reikalaudavo tylos, ir taip būdavo žymiai lengviau susikaupti. Transfiguracijos, kerėjimų, apsiginimo nuo juodosios magijos, herbalogijos, eliksyrų, astronomijos ir daug daug kitų mokimosi knygų lentynų buvo apsėstos mokynių.



Evelina įėjo į Hogvartso biblioteką. Namų darbus jau buvo padariusi, todėl čia atėjo tik paskaityti. Praėjusi pro mokimosi lentynas, nuėjo link nuotikių skyriaus. Nuotikių knygos buvo jos mėgstamiausios. Lentyna buvo pilna knygų apie burtininkų nuotikius. Evelina išsitraukė dar atrodo neskatyta knygą. Apsidairė ramesnės vietelės paskaitymui. Visi staleliai šalia lentynų buvo užsėsti mokinių. Staiga Evelina pastebėjo tuščia vietele. Tai buvo rusvos spalvos sofutė atokiau nuo viso triukšmo, stovinti viena ir tuščia. Grifiukė priėjo ir apsidairė ar niekas neketina čia sėstis. Atrodo dar nebuvo pastebėjusi bibliotekoj šios sofutės. Atsisėdo ant jos, sofutė buvo minkšta ir šilta. Mergaitė nežynojo kodėl sofa buvo šilta, bet galvoje turėjo du variantus. Arba neseniai ant jos buvo sėdėta, arba ji labai rūpinosi savo "sėdėtojų" patogumu. Galbūt tai stebuklinga sofutė atsirandanti kai jos labiausiai reikia? Evelina pati nusijuokė iš savo minties. Apsižiūrėjo sofute. Ant jos rusvos medžiagos buvo keletas dėmelių ir keli įplišimai. Sofa atrodė gan senoka, tačiau patogi. Visai šalia sofutės plytėjo langas. Už jo buvo matyti Hogvartso pilies kiemas. Mergaitė apsižvalgė aplink biblioteką. Atrodė, kad ji vienintelė mato šią sofute. Arba visi tiesiog buvo per daug isiknibe į darbus ir nematė parasčiausiu dalykų. Šiaip ar taip, Evelina dėl to tik apsidžiaugė, nes dabar mažiausiai troško, kad kas nors prieitu. Nenorėjo būti dėmesio centre. Dar kartą apsižvalgiusi šyptelėjo. Ši iš niekur atsiradusi sofutė ją išgelbėjo. Grifiukė patogiau įsitaisė ant jos. Nugara atrėmė į sofutės atlošą. Šis buvo minkštas ir atpalaiduojantis. Daug žadantis tam kas į jį ketindavo atsisėsti. Evelina nulenkė galvą į knygą. Ji panoro juoktis. Įsižiurėjusi į viršelį pamatė jog šią knygą irgi yra skaičiusi. Nuėjusi link lentynos išsitraukė knygą pavadinimu "Džordžijos nuotykiai trolių šalį". Gūžtelėjusi pečiais Evelina grįžo prie sofutės. Atsisėdusi ant jos pradėjo knygą. Knyga buvo įdomi ir įtraukianti. Kaip ir visos nuotikių knygos pamanė.
Už pilies langų vis labiau temo. Mėnulis jau išsiskyrė savo šviesumu ir melsvumu. Pilies languose įsižiebė vis daugiau šviesų. Iš Uždraustojo miško galėjai pamanyti, kad pilis tai didžiulė žibintų virtinė vis artėjanti prie jo ir bandanti sutrukdyti jo ramybe ir šviesą.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Mikasa Sei Yoshitaka Gegužės 17, 2021, 05:48:58 pm
Koks nelinksmas jausmas. Vienatvė. Dauguma šį jausmą tikriausiai labai gerai žino, gerai žinojo ir Christina. Mergaitė save laikė tobula, nuostabia mergina (mergaite), tačiau vis tiek, neturėjo draugų, turėjo vienintelę draugę Mailą ir Bubnį, na ir Katherinę. Taip ir tęsėsi krikščionės gyvenimas, pamokos, miegas, atsikalbinėjimas naktį prieš profesorius. Ar toks gyvenimas įdomus? Nelabai. Pati princesė planavo išvykti iš Hogvartso, dažniau lankyti pilį ir galbūt grįžti į karališką gyvenimą. Žinoma, to nesinorėjo daryti, nenorėjo palikti savo nuostabiosios motinos, kuri įsivaikino ją kai ji buvo tik pirmakursė. Kartu, su šiomis mintimis garbanė ėjo link bibliotekos, pasiimti kokią nors knygą apie meilę ir vartaliodama verkti grifų gūžtos bendrajame kambaryje. Tas kambarys, visad Christinai kažką primindavo, tik negalėdavo suprasti ką. Tik žinojo tai, jog jai nepatinka miegoti tenai, per daug raudonos spalvos, negražios užuolaidos. Aukštų batų žingsniai girdėjosi per visą koridorių. Mergaitė įsišiepė. Buvo kiek keista, bet šį kartą mokinė nesinešė fenekų, nešėsi su savimi tik rankinuką, o jame gal dešimt lūpų blizgių, kartu su veidrodėliu. Grifiukė užėjo vidun, nuėjo prie lentynos ir pasiėmė savo mėgstamiausią knygą. Atsisėdusi ant sofutės, užkėlė koją ant kojos ir įdėmiai skaitė.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Shiro Spiderfig Gegužės 17, 2021, 09:48:48 pm
Tai buvo dar viena neįprasta diena Hogvartse. Kaip prie žiobariškų tradicijų pratusiam berniukui, naujas mokyklos gyvenimas atrodė tarsi kažkas iš fantastinių filmų, ar knygų. Buvo sunku suvokti, jog dabar yra šio magiško pasaulio santvarkos dalimi... Jog ateityje taps pilnaverčiu burtininku... Dar tiek daug dalykų nežinojo, o mokyklos šurmulys visai neleido susikaupti! Kur tik pažiūrėsi - skraidantys vaiduokliai, kalbantys paveikslai, gausos moksleivių ir burtų, ir nors tai žavėjo vaikį, tačiau dabar jam reikėjo ramybės. Atokios vietos, kurioje galėtų susidėlioti mintis ir galbūt net pasidomėti burtininkų visuomenės istorija. Būtų gerai, jei egzistuotų kokia pagalbinė knyga pavadinimu "Hogvartsas kvailiukams: 101 būdas išgyventi magų pasaulyje", tačiau tai tik bergždžia svajonė. Visgi galbūt bibliotekoje atrastų kitokių knygų suteiksiančių žinių apie jį supantį pasaulį, tad gerai apsvarstęs savo veiksmų planą nusprendė pasukti tikslo link.

Įžengęs į biblioteką išvydo vaizdą kaip įprastą: sėdinčią bibliotekininkę, savaime judančias plunksnas, kitus moksleivius skaitančius, arba darančius namų darbus, dar keletą po patalpą slampinėjančių mokinių, tačiau į veiksmo centrą Shiro lįsti nekėtino. Baltaplaukis buvo gana kuklus berniukas, nemėgo išsišokti ir vengė žmonių mat niekada nežinojo kaip jie reaguos į vaikio išvaizdą ir keistus pomėgius. O jaunuolis buvo gana šiurpaus gymio mat turėjo ilgus baltus plaukus, išblyškusią odą, apdžiuvusias lūpas ir juodus raukšlėtus paakius, atrodė it koks vampyras. Tai buvo dar viena priežasčių laikytis atokiau nuo bendraklasių.

Pėdindamas pro knygų lentynų labirintą tolumoje pastebėjo nedidelę rusvą sofutę. Ši stovėjo pakankamai nuošalioje vietoje, tad pilnas susidomėjimo vaikėzas nusprendė prisėlinti arčiau.
- Galbūt čia galėsiu prisėsti paskaityti, - sumurmėjo sau panosėj. Rankoje jau laikė nuo vienos iš lentynų nugriebtą knygą, tai buvo leidinys nupasakojantis Hogvartso istoriją, tad Shiro nekantravo suleisti akis į puslapius. Tik priartėjęs pastebėjo smulkų siluetą, tai buvo mergaitė, tamsių garbanotų plaukų, skaitanti knygą ir pasidėjusį rankinę...
- Pirmakursė? Ne, gal antrakursė? - susimąstė bandydamas įžvelgti merginos būdo bruožus, - Jei ji čia jau sėdi turbūt teks ieškoti kitos vietos... Tačiau vargu ar rasiu geresnę...
Svarstydamas tolimesnį veiksmų planą jautėsi nejaukiai, tačiau galų gale nusprendė prieiti arčiau garbanės. Droviai, tyliu balsu ir vengdamas akių kontakto prabilo:
- L-Labas, nieko prieš jei aš prisėsiu? Turiu knygą...
Vos užbaigęs sakinį pakėlė savo laikomą leidinį tiesiai prieš panelės akis. Ant knygos išgraviruotu raštu buvo užrašytas pavadinimas "Hogvartsas ir jo istorija".
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Mikasa Sei Yoshitaka Gegužės 17, 2021, 10:53:58 pm
Kaip ir visad, knyga skaitėsi kuo puikiausiai, nors būtų mieliau ją perskaičius kur nors ant palangės, su vaizdu pro langą. Čia nebuvo labai patogu ir dar darėsi šalta. Trūko fenekų, šilumos. Dar trukdė skaityti garbanos, kurios krito į akis. Aišku, tai nebuvo bėda, nes rankinėje buvo gumyčių daugiau nei lūpų blizgių, bet ar surišti plaukai atrodo gražiau? Christinos nuomone, ne. Princesė vis vartaliojo knygą, kol nusibodo. Tiesą sakant, kai kuriuose vietose net nebuvo įdomu, o mintys nuskrisdavo kažkur toli. Užvertusi knygą, jau planavo eiti kur nors pasivaikščioti ir įkvėpti gryno oro, galbūt į uždraustąjį mišką, o galbūt prie ežero. Antras variantas buvo tinkamesnis ir priimtinesnis karališkosios šeimos atstovei. Uždraustajame miške, yra vabalų, voriukų, gal dar kokie knisiai vaikšto! Užtat tenai mergaitei ir nepatiko. Minutei, grifė atsijungė nuo realybės, o vėliau, sugrįžusi pamatė baltus plaukus. Panašius plaukus, kaip pas Sabriną Spellman, šauniąją ir nepakartojamą pusseserę. Į tai labai nekreipė dėmesio, eilinis mokinys ir tiek. Bet nužvelgusi jį, nuo apačios iki viršaus, šiek tiek sutriko. Nu ir stilius... Žinoma, visi turėjo savo stilių, ir dėl to neturi būti problemų, bet, kadangi, mergaičiukė buvo per daug princesiška, įsivaizdavo žmones visai kitaip. Su švarkais, kaklaraiščiais, blogiausiu atveju raudonais megztukais. Taip, šitaip vaikščiodavo vyrai pilyje. Ir Christinos manymu taip vaikščioti turėtų visi vaikinai. Pati negalėdavo nešioti kelnių ar džinsų, tiesiog negalėjo. Vienintelė apranga būdavo pas krikščionę- sijonai, suknelės. Mėlynos akys stebėjo berniuką ir žiūrėjo, ką jis darys. Ar tiesiog pasiėmęs knygą išeis, ar kur nors prisės. Norėjosi užkalbinti, pasišnekučiuoti. Vis dėl to, nebuvo labai kas veikt, o knyga visgi nepatiko. Greitai, kol jis tikriausiai nepamatė, Christina pasidažė lūpytes, pasišukavo plaukus ir lygiai atsisėdo. Prieš visus žmones, turėjo atrodyti gražiai, dailiai. Negalėjo atrodyti kaip mumija. Priėjus berniokui, riedlentininkė nusimetė garbaną ant peties. Ar aš su juo elgsiuosi mandagiai? Ne.- Pagalvojo apie išdidumą ir žvilgtelėjusi į akis, tarė kelis žodžius.
-Gal ir nieko prieš,- Šyptelėjo ir pasislinko į kairę pusę.- Aišku, kad su sąlyga, manai, kad leisiu tau sėdėti prie manęs tiesiog? Turėsi man padaryti šukuoseną, beje, man patinka tavo plaukai,- Netikrai pagyrė ir išsitraukė iš rankinės pilną plaukų gumyčių.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Shiro Spiderfig Gegužės 18, 2021, 04:28:58 pm
Nuleidęs prieš akis rodomą knygą baltaplaukio ir merginos žvilgsniai susitiko, kad ir kaip mėgintų išsisukti, tačiau akių kontaktas šiuo atveju buvo neišvengiamas. Dabar aiškiau pastebėjo ir pašnekovės veido bei kūno bruožus: padažytos lūpos, mėlynos it tušas akys, ilgos garbanos, elegantiška laikysena, išties mergaitė atrodė labai karališkai, tarsi būtų susiruošusi į kokią prabangią puotą. Berniukas akimirksniu suprato, jog kalba su turtingu, aukšto lygio asmeniu, tad nusprendė savo toną pakeisti į kiek įmanoma pagarbesnį. Shiro kilo iš vidutinės žiobarų šeimos, abu tėvai dirbo padorius darbus, tad vaikis niekada nepatyrė skurdo sunkumų, tačiau taip pat niekada nesimėgavo prabanga. Turėjo įprastus daiktus, įprastą drabužių asortimentą, įprastus pusryčius, pietus bei vakarienę. Jei ne keista išvaizda ir pomėgiai, vaikinas būtų paprastas ir niekuo neišsiskiriantis vaikas. Išgirdęs, jog prisėsti galės tik įvykdęs tam tikrą sąlygą sunerimo, tamsios jaunuolio akys išsiplėtė, o širdis pradėjo tuksenti daug greitesniu intervalu nei prieš keletą akimirkų. Vylėsi, jog tai nebus kokia nors neįgyvendinama užduotis, tad išgirdęs merginos prašymą ir net komplimentą liko droviai nustebintas!
- Ačiū... - kiek paraudęs tučtuojau nuleido akis į grindis. Apart mylinčių tėvų, niekas niekada nėra gyręs berniuko išvaizdos, tad nė nenutuokė kaip priimti šį pagyrimą. Visgi toks garbanės poelgis leido vaikiui ja labiau pasitikėti.
- Ji atrodo kaip geras žmogus, - susimąstė mintyse prieš prabildamas.
- Plaukus... Galėčiau Jums juos supinti, tik reikės šukų, - atsargiai paėmęs vieną iš panelės ištrauktų plaukų gumyčių prisėdo ant sofutės. Savąją Hogvartso istorijos knygą jau buvo pasidėjęs ant kelių, ją teks paskaityti vėliau.

Nors vaikis nebuvo nuostabus plaukų prižiūrėtojas, mat pačio šukuosena buvo netvarkingai surišta į kuoduką, tačiau ilgus plaukus dėvi jau ne vienerius metus, todėl yra bandęs juos pinti. Stengdamasis išlaikyti kuo ramesnį toną, kad neparodyti savo susigėdijimo, baltaplaukis paprašė:
- A-Apsisukite...
Apdairiu rankos judėsiu palietė mergaitės garbanas.
- Kuo Jūs vardu? Aš... Shiro. Iš Švilpynės koledžo.

Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Mikasa Sei Yoshitaka Gegužės 18, 2021, 08:51:40 pm
Jų buvo visokiausių spalvų, raudonų, mėlynų, žalių. Prisiminimuose, Christina turėjo nemažai gerų šukuosenų ir dar būdavo taisyklė, jog pilyje vaikščioti paleistais plaukais- griežtai draudžiama. Ta taisyklė tikriausiai buvo pati nemėgstamiausia princesei. Kadangi, galva tikrai svaigo, ilgaplaukė gurkštelėjo savo rožių arbatos, nuo kurios dar labiau svaigo galva. Reikėjo tik šalto, su ledukais vandens, kurį geria kiekvieną rytą. Deja, tokio su savimi nepasiėmė. Sėdėdama šalia berniuko, mokinė pajautė įraudį, ko labai nemėgo. Išraudonuodavo tik prie tų žmonių, kurie būdavo mandagūs, mandagūs su princese ir pirmi užkalbindavo. Tuo tarpu šis žmogus tą ir padarė. Atrodo, kad ir Shiro buvo išraudęs. Statyti jam savo įsakymus ar nekankinti? - Pasvarstė ir trumpam užsimerkė. Akys buvo kiek pavargusios nuo knygos skaitymo. Išgirdusi žodį "ačiū", dar labiau nustebo. Ne prašom,- Pasakė mintyse, nenorėdama to sakyti garsiai.
-Puikiai tiktum būti tarnu,- Tarstelėjo ir išsitraukė raudonas, karališkas šukas, kurias turi dešimt metų.- Supink man kasytes,- Paprašė. Jums? Man dvylika...- Dar labiau sutriko ir paraudo.  Jautėsi, lyg būtų karalienė, o šis jausmas buvo geras. Nepešė plaukų, kaip pavyzdžiui senelė Rosa... toks jausmas, kad nupešdavo visus plaukus kaip kokiai vištai. Christina pasisuko ir sukryžiavo kojas. Nors ir neleisdavo kažkam liesti savo plaukų, tačiau jie taip trukdė, kad net tingėjosi susipinti. Kai baigsis žaidimas pavadinimu ,,Kirpykla", planavo pasišnekučiuoti su šiuo nematytu burtininku ir šio bei to paklausti. Iš tiesų, Christina vis darėsi silpnesnė ir labiau turinti pasitikėjimo žmonėmis. O ar tai buvo gerai? Grifiukė nežinojo, tik jautė, jog labai, labai keičiasi. Shiro? Ir vardas įdomus... Išskirtinis žmogus... Savo vardo atskleisti nelabai norėjo, nes pati manė, jog šis vardas nėra itin gražus ir žavus. Ir pavardė pačiai nelabai patiko. Bet klausimo irgi nesiruošė ignoruoti.
- Aš Christina, Shiro,- Trumpai prisistatė, rimtu tonu.- Iš grifų gūžtos, o klausyk... iš kur kilęs būsi? Beje, vadink mane tiesiog princese Christina, nes pasijaučiu sena,- Nusijuokė ir pasidomėjo berniuku. Buvo įdomu iš kur jis kilęs, vis dėl to, vardas tikrai ne dažnas. Už lango galima buvo pamatyti tamsumą, buvo jau vėlus vakaras. Sėdėti bibliotekoje buvo pats jaukumas.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Shiro Spiderfig Gegužės 19, 2021, 08:12:08 pm
Gavęs šukas pagaliau galėjo kibti į darbą. Švelniai laikydamas už garbanotų sruogų palengva brūkštelėjo šukomis taip ištiesindamas mergaitės žvilgančius plaukus. Į komentarą apie būvimą tarnu neatsakė nieko. Pasirodo vaikio nuojauta buvo teisi, vien sprendžiant iš prabangių daiktų ir jos žodžių - mergina sėdinti prieš jį tikrai buvo iš karališkos šeimos. Tačiau baltaplaukiui neatrodė, jog tai ką dabar daro būtų galima pavadinti tarnyste. Jis vykdo sąlygą, už kurią paskui galės paskaityti knygą. Juolab, jautėsi laimingas galintis kažkuo padėti. Vien sėdėti šalia mokinės, kuri nevengia jaunuolio ir nesityčioja, atrodė taip neįprasta, jog prireikė net keletą kartų sumirksėti bandant įsitikinti ar nesapnuoja. Kol kas Hogvartsas vaikino akyse buvo daug aukščiau už bet kokias žiobariškas mokyklas, tai stebėtinai jauki vieta. Tačiau galbūt tokią atmosferą suteikė ir šiltas tamsus vakaras bibliotekoje.
- Kasytes... - susimąstęs pakartojo rudaplaukės žodžius, - Turiu idėją.
Baigęs šukuoti atsargiais rankos mostais atskyrė plaukų sruogą į tris dalis ir ėmėsi pynimo. Dėliodamas plaukų pluoštus vieną ant kito stengėsi būti kuo kruopštesnis. Pradėdamas nuo galvos viršugalvio bei pamažu leisdamasis žemyn.
- Malonu susipažinti, princese Christina, - pagarbiai linktelėjo galvą tarsi norėdamas atsiprašyti už tai, jog privertė pasijusti senesnei nei ji iš tikrųjų yra. Nuo šiol į mergaitę kreipsis taip kaip priklauso.
- Aš gimiau žiobarų šeimoje, Anglijoje... - atsakė į panelės klausimą toliau tęsdamas pinti antrą kasą, - Mano mama japonė, tad turiu japonišką vardą.
- O kaip t-tu? - šiek tiek sutriko, kad šįkart nereikėjo naudoti pernelyg pagarbaus tono, tačiau norėjo tęsti pokalbį, - Nežinau nieko apie karalystes...
Vos po kelių akimirkų Shiro užbaigė pinti. Panaudojęs dvi baltas gumytes, iš plataus plaukų gumyčių asortimento, surišo ties supintų plaukų galo. Šitaip dvi kasos laikysis tvirčiau ir neišsipainios vaikštant.
- Baigta... Manau, tau tinka, - davė komplimentą, norėjo nusišypsoti, tačiau jautėsi pernelyg droviai. Paraudęs tučtuojau patraukė rankas nuo princesės plaukų.

(https://i.imgur.com/O1cqg2h.jpg)
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Alanas Senkleris Gruodžio 14, 2021, 02:47:37 pm
Pagaliau pasibaigė pamokos. Pagaliau laisvas laikas. Nors toks jis ir laisvas, kai laukia visas kalnas namų darbų. Bet, kaip visada. Alanas atsivertė savo užrašus, tada pažiopsojo į juos ir užvertė. Tuo labiau, kad buvo susitaręs čia susitikti su Henrieta. Visus užrašus berniukas sudėjo atgal į kuprinę, o ją pagrūdo toliau, kad nebadytų jam akių ir neprimintų apie viską, kas ten laukia.
Prie sofutės jis buvo pristūmęs staliuką. O ant jo stovėjo du puodeliai su dangteliais. Juose buvo šilta kakava. Žinoma, jis nežinojo, ar Henrieta mėgsta kakavą, bet, kadangi jos čia atsinešė sau, tai ir jai paėmė.
Alanas patogiai įsitaisė senoje sofutėje. Ant peties tūnojo Gringo, jo voveraitė. Dėl kurios jis nežmoniškai džiūgavo. Tą Voverę Nusipirko visai neseniai. Vieną vakarą, po pamokų, kartu su Auriu išėjo iš mokyklos į miestą. O ten jis jam ją ir nupirko. Dabar, berniukas pamažu mėgino prisijaukinti voveraitę. Toji dar buvo labai baikšti ir Alanas pradėjo visur ją nešiotis. Gringo tupėjo jam ant peties kol kas ramiai. Tas buvo keista, nes ji dažniausiai mėgindavo kur nors pabėgti.
Pagaliau raudonplaukis išvydo ateinančią Henrietą ir iš tolo jai nusišypsojo.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Henrieta Poter Gruodžio 14, 2021, 08:06:18 pm
  Henrieta linksmai žingsniavo bibliotekos link. Ji taip nekantravo pasikalbėti su Alanu ir pagaliau šį tą sužinoti apie Adrijo atsiradimą mažajame veidrodėlyje. Grifė, kažkur labai giliai, net vylėsi, kad draugas bus pasiiėmęs veidrodėlį su savimi. Visgi Adrijas taip pat buvo Poter draugas. Be to, apie šmėklos likimą trylikametė sužinojo tik šiandien ir tai tikrai buvo didžiulė staigmena.
  Eidama kilimu, po kuriuo slėpėsi liukas vedantis į slaptą bibliotekos skyrių, Henrieta nusišypsojo. Jos galvoje iškilo prisiminimas kaip Alanas bandė atverti liuką ir įkrito į tamsą. Kaip grifė tuomet išsigando! O vėliau dar teko susidurti su demonu Vendigo. Čia vėl iškilo prisiminimas kaip Adrijas Alano kūne suteikė jai apsaugą nuo šėtono, nors ir trumpalaikę. Už šį poelgį Poter kol kas negalėjo atsilyginti, tačiau galbūt kada nors pavyks suteikti jam laisvę?
  Prisimindama nuotykį poezijos knygelėje Henrieta pastebėjo nedidelę sofutę prie knygų lentynos, ant kurios sėdėjo Alanas. Nusišypsojusi mergina patraukė draugo link ir atsisėdo šalia. Ant stalo pritraukto prie sofutės stovėjo du puodeliai su kakava. Grifė mėgo kakavą. Nors dabar jau dažniau rinkdavosi kavą, tačiau karts nuo karto pasilepindavo ir šilta kakava.
  Poter atsisuko į draugą.
- Sveikas, - pasisveikino.
Henrietos veide švietė šypsena. Merginos galvoje sukosi daugybė klausimų, kurių norėjo paklausti, tačiau pirmiausia nusprendė išklausyti, ką Alanas nori papasakoti. Geriau pradžiai neapipilti grifo klausimų lavina. 
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Alanas Senkleris Gruodžio 15, 2021, 04:14:21 pm
Henrietai įsitaisius šalia, Alanas pastūmė jai šiltą puodelį.
- Labas, nežinau ar mėgsti, bet vis tiek paėmiau. - Šyptelėjo. Gringo tarytum atgijo išvydusi mergaitę ir sučirškusi šoko Alanui ant kelių. Tas vos spėjo sugauti voverę. Ji dar kiek palakstė ir pagaliau vėl įsitaisė savo pernykštėja vietoje.
- Kaip tavo vasara? - Pradėjo nuo paprasčiausio klausimo, atėjusio į galvą.
- Labas Henrieta. - Pasigirdo slopus balsas iš Alano kuprinės.
- Užsikišk Adrijau. Klausyk Henrieta, mums reikia rimtai aptarti ką su juo daryti.
- Aš noriu dalyvauti savo teisme. Alio, išleisk mane iš kuprinės girdi?
toliau protestavo Adrijas.
- Aš tave sudaužysiu supratai?
- Tai neįmanoma. - Atrėžė tas.
- Žinai ką jis man ištaisė per paskutinę pamoką? Kai vyko herbologija? Jis pasinaudojo mano galiomis įsivaizduoji?
- Aš atsiprašiau. Daug kartų. Aš nežinojau, kad...
- Dar dabar jaučiu to padarinius. Ir man tai nepatinka. - Apskritai ši diena nebuvo labai gera. Juk Alanas gavo laišką apie mamos būklę nuo tėvo. Gavo jį ne per pusryčius, kaip visada būna didžiojoje salėje, o būtent po pietų. Nuo tada viskas sekėsi prastai. O dar tas Adrijas.
- Henrieta, jeigu trumpai. Kai mes bėgome nuo Vendigo, Adrijas ištrūko iš mano kūno, nes pagal visus dėsnius tame pasaulyje ten galėjo apsigyventi trumpai. Tada, jis pateko į veidrodėlį, kuris buvo vieno iš Vendigo tarnų rankose. Tu matei jį. O aš atsišaukiau jį kerais Nuo to laiko jis yra pas mane. Ir man atrodo, kad jau pradedu to gailėtis.
- Alanai, ištrauk mane iš kuprinės. Noriu dalyvauti šiame pokalbyje po galais. - Senkleris pasilenkė ir pasiėmė nutrenktą kuprinę. Tada, atsegė mažajį skyrių ir paėmė veidrodėlį. Ir tėškė jį ant stalo.
- Laimingas?
- Ne. - Atsakė siela.
- Adrijas vis tiek turi su manimi kažkokių sąsajų, jeigu sugebėjo panaudoti mano galias. Turi ir man nepasakoja.
Pagaliau Alanas ir Adrijas nutilo. Gana tarpusavy ginčytis. Pagalvojo jis. Jau ir taip viskas labai pasikeitė. Dar ryte per magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoką viskas buvo puiku. Bet ne dabar.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Henrieta Poter Gruodžio 15, 2021, 04:48:03 pm
  Henrieta klausėsi Alano ir Adrijo ginčo. Žinia, kad Adrijas kažkokiu būdu sugebėjo naudotis Alano galiomis gąsdino. Tikrai reikėjo imtis veiksmų, kad tai liautųsi. Tačiau visų pirma reikėjo, kad šmėkla papasakotų apie savo sąsajas su grifu, nes kitaip nebus galima nė galvoti apie viso šito pabaigą.
  Poter pažvelgė į ant stalo nutėkštą veidrodėlį. Reikėjo kažkaip prakalbinti Adriją, nes dabar abu draugai sėdėjo ir tylėjo. Grifė ėmė mąstyti kokia tema gebėtų prakalbinti šmėklą ir staiga prisiminė savo pasisėdėjimą su Dori knygų apie demonus ir antgamtinius reiškinius skyriuje.
  Ženklais parodžiusi Alanui, kad pamėgins prakalbinti Adriją pakeisdama temą Henrieta prabilo:
- Na, ką gi, gal kol kas nekalbėkime apie jūsų nesutarimus? Taip tik susigadinsime nuotaiką. Turiu kai ką papasakoti.
Grifė trumpam nutilo, tačiau neužilgo tęsė:
- Prieš keletą dienų mudvi su Dori lankėmės knygų apie demonus ir antgamtinius reiškinius skyriuje ir aš užtikau vieną knygą apie demonus. Man apžiūrinėjant viršelį knyga nukrito ir atsivertė puslapis su veidrodžiu. - Poter padarė pauzę ir pasižiūrėjo į Adriją. - Manau jūs abu suprantate į ką vos neįklimpome su Dori. Laimei laiku spėjau užversti knygą.
  Henrieta galutinai nutilo. Mergina tikėjosi, kad Adrijas ims kalbėti ir Alanas neims jo tildyti. Būtų gerai, jei jis pats įsilietų į pokalbį. Gal taip pavyktų prakalbinti šmėklą ir sužinoti  daugiau apie jo ryšį su grifu.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Alanas Senkleris Gruodžio 18, 2021, 02:14:39 pm
Oi kaip gerai. Labai gerai. Galvojo Adrijas. Henrieta ką tik padarė jam didelę paslaugą. Dabar Volkeriui tereikia tik įpilti žibalo į ugnį ir Alanas pamirš, kad pyksta. Juk tas vaikis nemoka ilgai pykti.
Tuo metu Alanas sėdėjo ir sukiojo puodelį tarp delnų. Kažkaip šiais metais užgriuvo daug nykių dalykų. Didžiausias, Frederikos mirtis. Mamos išsekimas, Enrikos išsikraustymas ir dar Adrijas. Bet tada, berniuką pasiekė Adrijo žodžiai.
- Henrieta, ar tu dažnai galvoji apie Vendigo? Žinok, labai keista, kad knyga atsivertė būtent skyriumi apie jį. Ir dar tau. Juk tu jį matei, Gal Vendigo dažnai apie tave pagalvoja. Tiksliau sakant apie mus visus tris. Juk niekas per daugelį metų taip puikiai nebuvo pasprukęs jam iš po nosies. Taigi, pagalvok ir pasakyk man, ar dažnai apie jį pagalvoji? - Gal Vendigo ant jų nusispjauti. Adrijas tiesiog suko temą nuo jo paties darbų ir viskas. Bet šiaip, tame buvo ir tiesos. Keista, kad Vendigo paliko juos ramybėje. Juk jis demonas, gali keliauti tarp pasaulių. Sapnais, knygomis, o jei apie jį dažnai galvoji, tada pats prisišauki iš ano pasaulio.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Henrieta Poter Gruodžio 18, 2021, 05:42:03 pm
  Henrieta apsidžiaugė prabilus Adrijui. Kol kas šmėkla kalbėjo gana noriai. Gal vis dėlto pavyks vėliau pakreipti temą prie jo ryšio su Alanu? Tačiau kol kas stengėsi pati apie tai per daug negalvoti ir grįžti į pokalbį su Adriju apie Vendigo.
  Draugui paklausus ar dažnai pagalvoja apie demoną, Henrieta susimąstė. Kad ir kaip būtų norėjusi atsakyti neigiamai, grifė suprato, kad apie Vendigo pagalvoja dažniau nei būtų reikėję. Poter niekaip nesisekė pamiršti demono. Kartais net atrodydavo, kad jis kažkur netoliese. Kad stebi ir kažko laukia. Apie tai pagalvojus merginą nukrėtė šaltis.
  Adrijo žodžiuose buvo nemažai tiesos. Kodėl Poter akį užkliudė būtent knyga apie senovės demonus? O vėliau, atsivertė skyrius apie Vendigo? O ypač puslapis su veidrodžiu, traukiančiu į save? Nejau Vendigo nori atkeršyti?
  Henrieta pažvelgė į veidrodėlį ant stalo ir tarė:
- Na, tiesą sakant dažniausiai negaliu nustoti galvoti apie Vendigo. Kad ir kaip stengsiuosi jį užmiršti, kažkokia nematoma jėga jį primena, kai nė nesitiki apie jį pagalvoti. Bet Adrijau, nejau manai, kad Vendigo privertė knygą atsiversti būtent skyriumi apie jį ir puslapiu kuriame buvo įklijuotas veidrodis? Ar gali būti, kad jis nori mus susigrąžinti?
  Henrieta nebuvo baili. Tačiau nuo minties, kad Vendigo gali bandyti juos įkalinti veidrodyje nukrėtė šaltis. Poter mintyse iškilo demono figūra. Grifė nenorėjo jo prisiminti, tačiau mintis buvo sunkiau nukreipti nei kada nors. Vėl pakėlusi akis trylikametė sustingo. Jos žvilgsnis įsmigo į veidrodį kabantį ant bibliotekos sienos kiek tolėliau. Akimirką pasirodė, kad veidrodyje pasirodė demono figūra. Trečiakursė nusprendė, kad greičiausiai jai pasivaideno ir norėjo nusukti žvilgsnį. Tačiau nebegalėjo. Kažkokia paslaptinga jėga laikė ją sukausčiusi.
  Staiga veidrodyje vėl pasirodė Vendigo ir nebeišnyko. Henrieta su siaubu žvelgė į demoną. Jis šypsojosi ir ta šypsena darė jį dar kraupesniu. Poter ausyse pasigirdo jo juokas ir galiausiai jį pakeitė pašaipūs žodžiai:
- Sveika jaunoji panele, kaip malonu vėl susitikti.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Alanas Senkleris Gruodžio 19, 2021, 05:36:05 pm
Matai kaip būna.  Aš tik šiaip plepu, o čia pasirodo rimtas reikalas. Svarstė Adrijas. Henrieta dažnai galvoje apie Vendigo, O čia tas pats, kas jį šauktis pas save.
- Aišku. Jeigu tu apie jį dažnai galvoji tai demonas tai jaučia. Na ir kaip jau sakiau pyksta ant mūsų. Negalvok apie jį. Stenkis vos kas mesti tą padarą sau iš minčių. Jeigu jis tau vis tiek ten vaidensis, tada... Hm... Na, tada imk šauktis vienos iš gerųjų indėniškų dievybių. Jų vardai labai jau sudėtingi. Tarkim gali bandyti galvoti apie Manitu. Gal tai tau padės nuvyti Vendigo.
Alanas klausėsi viso to ir šiurpo. Nejau Vendigo persekioja Henrietą? O kodėl manęs ne? Aišku tai gerai, bet jam pasidarė neramu dėl draugės. Ir kaip ir manė Adrijas jis pamiršo savo pasipiktinimą siela. Bent jau kol kas.
- Gerai, bet kaip jį nuvyti? Ką mums daryti, kad tas demonas dingtų iš mūsų gyvenimų? - Paklausė Alanas Adrijo.
Tik tas nieko nespėjo atsakyti. Gringo staiga baimingai sučirškė ir puolė Alanui po megztiniu. O Henrieta atrodė labai nusigandusi. Adrijas ir Alanas nieko nematė.
- Kas? - Paklausė Alanas. Henrieta su siaubu žvelgė į veidrodį.
- O varge, man atrodo, kad Vendigo nori ją apsėsti. - Niūriai pasakė Adrijas.
- O ką daryti? - Baimingai šūktelėjo Senkleris.
- Henrieta, jeigu tu dar mus girdi, pasistenk įsikibti į savo gerus prisiminimus. Į draugus. Pabandyk galvoti apie Manitu. Neleisk jam tavęs užvaldyti. - Skubiai išbėrė Volkeris.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Henrieta Poter Gruodžio 19, 2021, 06:46:42 pm
 Henrieta iš visų jėgų stengėsi atsiriboti nuo demono. Tačiau tai tapo daug sudėtingiau nei paprastai. Dabar, kai prieš akis matė demono atvaizdą tai buvo žymiai sunkiau. Aplinkinis pasaulis tarsi išnyko. Aplinkui buvo regėti tik tamsa ir veidrodis su Vendigo. Vėl pasigirdo juokas ir Poter jėgos pamažu seko.
  Staiga trylikametė išgirdo Adrijo žodžių nuotrupas. Jis kažką kalbėjo apie gerus prisiminimus, tačiau nieko kito grifė nesuprato. Sukaupusi paskutines jėgas, kurių dar neišsiurbė demonas grifė pabandė prisiminti ką nors laimingo. Henrietos akyse iškilo laikas leistas su tėvais, žaidimai, vasara praleista su Dori. Linksmi nuotykiai Hogvartse.
  Henrieta lyg per miglą girdėjo piktą Vendigo staugimą. Dabar jos mintyse buvo pilna šviesos, prieš akis plaukė laimingiausios merginos dienos ir trylikametė ėmė tikėti, kad pavyks išsigelbėti. Ir kai liko tiek nedaug, prieš Poter akis iškilo ta baisi scena, matytą kai merginai buvo devyneri. Jos mama paleido bandomus kerus ir nutiko nelaimė. Grifė dabar matė mirusius tėvų kūnus, laidotuves ir kelionę į vaikų namus, žinant, kad visame pasaulyje nėra jokio tavo giminaičio.
  Staiga tamsa vėl apglobė merginą. Kad ir kaip stengėsi Henrieta nebegalėjo jos praskleisti. Dabar Vendigo žinojo skausmingiausią Poter prisiminimą ir tuo naudojosi. Dar keleta akimirkų ir grifė nieko nebegalės padaryti.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Alanas Senkleris Gruodžio 20, 2021, 02:49:20 pm
- Henrieta! - Šaukė ją abu ir Adrijas ir Alanas vienu balsu. Bet ji nekreipė jokio dėmesio.
- Alanai, turim keistis.
- K...Ką?
- Trumpam, aš paskui tikrai sugražinsiu tau kūną, prižadu. - Ne. Ne. Alanas negalėjo to leisti. Jis negalėjo. Nepasitikėjo Adriju, jau nebe.
- Nė už ką.
- Alanai, prašau. Tu nori išgelbėti savo draugę? - Ir ką? Aš esu savanaudis Senkleris. Tiksliau būsiu. Šį kartą nenoriu būti tuo, kuris beatodairiškai neria į kitų problemas.
- Ne. - Nukirto berniukas. Paliko Adriją ant stalo ir atsikėlęs puolė prie bibliotekos durų. Nusprendė išeiti ir viską pamiršti.
Bėgo kiek galėdamas greičiau, kad neatsisuktų. kad nesugrįžtų ir nepasirašytų šiai avantiūrai.
- Alanai, tu nužudysi tą merginą girdi? Jis ją pasiims amžiams. - Alanas troško užsikimšti ausis. Norėjo negirdėti. Bet negalėjo. Niekaip.
Tada, kai Auris kankino kažkokią moterį nukryžiavimo kerais, jis pabėgo. Paspruko todėl, kad negalėjo pakelti, jog tai jo pusbrolis, jo autoritetas tai daro. O dabar, ar paliks ją Vendigo?
Alanas sugrįžo. Atsisėdo atgal.
- Gerai. - Tyliai pasakė.
Senklerį sukaustė Adrijo akys. Tamsios ir gilios. Jis vėl pasijuto mieguistas, vėl jautė tą siaubingą jausmą, kai skrieja lauk iš savo kūno, savo buveinės.
Dabar jis atsirado veidrodėlyje, o Adrijas jo kūne.
Volkeris mikliai puolė veikti. Paėmė Henrietai už rankos.
- Nusisuk nuo jo. Eik su manimi Henrieta, tu nesi Vendigo žaisliukas. - Švelniai pradėjo kalbėti. O tada, ėmė berti Navahų kalba. Jis šaukėsi Manitų, prašė, kad dvasia pastiprintų merginos jėgas ir ryžtą. Kartu suliejo ir užkalbėjimus, turinčius nuvyti Vendigo šalin.
Alanas veidrodėlyje klausėsi to nesuprantamų žodžių srauto ir pamažu pasijuto ramiai. Pasijuto galingai, nes sutiko jai padėti. Pajuto, kad toji geroji dvasia, kurią atkakliai šaukė Adrijas dabar yra kažkur netoli.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Henrieta Poter Gruodžio 20, 2021, 05:12:43 pm
  Henrieta nejautė aplinkinio pasaulio. Ji negirdėjo draugų šauksmų. Ji negalėjo girdėti. Viskas ką ji matė, regėjo buvo tas siaubingas prisiminimas, kurį ji regėjo devynerių. Tėvų mirtis. Grifė negalėjo ilgiau žvelgti į šį vaizdą, norėjosi šaukti, atsiplėšti nuo Vendigo, tačiau ji jau buvo praradusi nemažai jėgų. Poter dar šiaip ne taip laikėsi tačiau tai neturėjo ilgai trukti. Demonas išsunkė didžiąją dalį trečiakursės jėgų ir mergina nebegalėjo ilgiau atsilaikyti. Viskas baigta.
  Staiga pasigirdo tylus, vos girdimas kuždesys. Prisiminimas kaip mat dingo ir dabar buvo matyti tik piktas demono veidas. Jis nebesišypsojo. Vendigo žvelgė kažkur į tamsą už Henrietos, ten kur turėjo būti šviesus pasaulis. O kaip grifė norėjo ten sugrįžti!
  Kuždėjimas stiprėjo ir Poter su džiaugsmu suvokė, kad su kiekvienu garsiau girdimu nesuprantamu žodžiu, aplink tvyranti tamsa sklaidosi. Staiga plūstelėjo ryški šviesa ir pasigirdo piktas Vendigo stūgsmas.
  Vos Henrieta pajuto, kad jos nebelaiko demono galios, greitai nusuko žvilgsnį šalin. Grifė nė už ką nebenorėjo pakliūti į Vendigo nagus. Kaip gera buvo vėl matyti aplinkinį pasaulį. Poter nusukus žvilgsnį, jos akys įsmigo į veidrodėlį ant stalo kuriame buvo Alanas. Alanas?! Trylikametės galvoje pasipylė klausimų lavina. Kaip Alanas pakliuvo į veidrodėlį? Jei Alanas ten kur pasidėjo Adrijas? Mergina pažvelgė į šalia sėdintį draugą. Henrieta neabejojo, kad Alano kūne ir vėl sėdi Adrijas.
- Adrijau, ką, po galais, tu veiki Alano kūne?
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Alanas Senkleris Gruodžio 20, 2021, 09:22:34 pm
Abudu vaikinai atsiduso iš palengvėjimo. Kad Vendigo pranyko, ir Henrieta vėl buvo su jais.
- Ką Ką veikiu? Atostogauju žinok... Tave gelbėju Poter. Ką daugiau. - Nusivaipė tas. Dieve mano, kaip gera turėti rankas, kojas. Kaip gera turėti kūną. Galvojo jis. Adrijas paleido merginos ranką. Pasirąžė. Jautė, kad po megztiniu tūno voveraitė. Nuostabu, noriu kūno. Noriu, be galo.
- Prašyčiau dabar atiduoti man tai, kas priklauso. - Pasigirdo nuo stalo.
- O kodėl aš turėčiau? - Adrijas nenorėjo. Dabar niekas, tik jis pats galėjo spręsti ar paliks tai, ką dabar turi ar ne. Nėra jokių laiko limitų, nieko. Niekas negali iš čia išvyti.
- Kuo aš kaltas, kad tu toks mulkis lengvatikis? - Alanas pasiuto, bet ką galėjo padaryti?
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Henrieta Poter Gruodžio 21, 2021, 07:15:28 am
  Henrieta džiaugėsi atitrūkusi nuo Vendigo, tačiau dabar iškilo kita problema. Adrijas vėl buvo pakeitęs Alano sielą ir atsisakė grįžti į veidrodį. Na, grifė ir pati nebūtų norėjusi amžiaus pasilikti veidrodėlyje, tačiau atimti kito žmogaus kūną buvo ne tas pats.
- Adrijau, prašau nesielk kvailai. - tarė Poter. - Jau kartą norėjai atimti kūną iš Alano ir mes visi trys vos netapome Vendigo tarnais. Manau dabar reikėtų kuo mažiau pyktis tarpusavyje.
  Poter nutilo ir pažvelgė į Adrijo akis. Mergina tikėjosi, kad draugas pasielgs teisingai. Alanas pasielgė labai drąsiai atiduodamas Adrijui kūną, kad galėtų padėti jai. Dabar Henrieta net suabejojo ar buvo verta tokio jo poelgio. Tačiau Alano pasiaukojimo dėka ji dabar nėra Vendigo vergė, tad reikėjo padaryti viską, kad Adrijas vėl grąžintų grifui jo vietą.
  Adrijui nedingstant iš Alano vietos Henrieta tyliai atsiduso ir vėl prabilo:
- Adrijau, juk tu žinai, kad jei neišeisi pats, aš galiu tave išvyti kerais. Juk tu prisimeni, kaip paleidau į tave kerus. Bet prašau, jei tu vis dar tas Adrijas kuris net ir šimtą metų praleidęs veidrodyje paaukojo tikrą gyvenimą tam, kad suteiktų man apsaugą nuo Vendigo, atsikeisk su Alanu. Ir patikėk, aš padarysiu viską, kad anksčiau ar vėliau galėtum vaikščioti žeme savo kojomis.
Poter nutilo ir vylėsi, kad jos žodžiai Adrijui turės nors kokią reikšmę.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Alanas Senkleris Gruodžio 21, 2021, 05:21:35 pm
Adrijau, prašau nesielk kvailai. Siuto jis mintyse atkartodamas Henrietos žodžius. Niekas jo nesupranta niekas! Ar jis norėjo atsirasti pas Vendigo? Ne. Viską padarė jo motina. Ar tie vaikai supranta koks jausmas šimtą metų sėdėti veidrodyje? O prieš tai juk dar vieną šimtmetį tarnavo Vendigo. Kodėl aš turiu atiduoti kūną? Kodėl turiu jį palikti?
Iš pradžių, kai prašė Alano pasikeisti vietomis, tikrai nemanė ilgai nesugrįžti į veidrodėlį. Bet dabar, kai pajuto vėl, ką tai reiškia: Jausti plakant širdį, jausti savo rankas ir kojas, nebūti pavidalu... Kada tie vaikai sugražins man tikrą pavidalą? Ir kaip?
Henrieta ir Adrijas žvelgė vienas kitam į akis. Adrijas pyko, be galo nekentė savo gyvenimo ir visko, kas čia vyksta. Alanas veidrodėlyje tylėjo. Adrijas atsiduso. Ar galiu atimti iš to vaiko gyvenimą? Juk jau neblogai jį pažįstu. Jis visą gyvenimą troško turėti draugų. Niekada nieko neturėjo. Iš pradžių, Senklerių dvare buvo ujamas neturtingas vaikas. Paskui skurdas, o vėliau Vendigo.
Visą tą metą, kai jis galvojo niekas nepratarė nė žodžio. Adrijas paėmė į rankas veidrodėlį. Ne, juk tai ne jo rankos ar ne? Bet dabar jos jam pakluso. Taigi, laikė jį ir vėl Alano ir jo paties akys susidūrė. Adrijas Paliko svetimą kūną ir viskas stojo į savo vietas.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Henrieta Poter Gruodžio 21, 2021, 07:23:09 pm
   Henrietai iš karto palengvėjo kai Adrijas su Alanu atsikeitė vietomis. Šmėkla iš karto pakilo grifės akyse. Mergina nežinojo ką reiškia šimtą metų išbūti veidrodyje. Negalėjo žinoti. Tačiau neabejojo, kad jausmas nebūtų geras. Ir vien greta sėdinčių draugų dėka ji to nesužinojo. Kokia dėkinga ji jiems dabar buvo!
  Henrieta prisiminė savo pažadą. Mergina tvirtai nusprendė, kad stengsis bet kokiu būdu suteikti Adrijui kūną. Trečiakursė suprato, kad ši užduotis nebus lengvai įgyvendinama, tačiau grifė nesiruošė neištesėti šio pažado. Ypač po šio Adrijo poelgio. Ji padarys viską, kad ištesėtų pažadą.
  Tuomet Henrieta prisiminė pradžioje Alano paminėtą įvykį per herbologijos pamoką. Dabar, Adrijo gebėjimas naudotis Alano galiomis, atrodė daug realesnis nei prieš tai. Tačiau Poter nebenorėjo tardyti Adrijo. Bent jau šią akimirką, kai dvasia ir vėl neteko kūno. Gal vėliau jis pats nuspręs pasisakyti? Bet kokiu atveju, mergina norėjo kol kas palikti jį ramybėje.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Alanas Senkleris Gruodžio 21, 2021, 09:40:13 pm
Adrijas ir vėl savo vietoje. Vėl... Jautėsi dabar dar blogiau, nei seniau. Kodėl aš toks mulkis? Juk galėjau pasilikti ir viskas.
- O judu mažiai neatsipalaiduokit, Vendigo gali pasirodyti bet kada. Negalvokit apie jį. O jei taip jau gausis, tada meskit tas mintis šalin. Taip pat patarčiau vengti smarkių konfliktų, nes kai pyksite demonas irgi gali jus lengvai paveikti.
Alanas atsiduso. Jie tik norėjo paklajoti po biblioteką, o štai kas čia iš viso to išėjo. Buvo gera vėl atgauti save. Bet kartu ir liūdna. Nes jis šiuo metu nežinojo ar nori, kad Adrijas būtų šalia jo. Gal man viską mesti ir tikrai jį atiduoti Auriui? Juk mudu turim tą ryšį, aš jo nenoriu. Visai nenoriu.
- Ar tu gerai jautiesi? - Paklausė Alanas Henrietos.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Henrieta Poter Gruodžio 22, 2021, 09:34:14 am
  Henrieta sėdėjo ir buvo paskendusi savo mintyse. Nuotaika dabar tikrai nebuvo gera. Visi tie įvykiai su Vendigo ir Adriju nebuvo labai džiugūs. O juk čia turėjo būti ramus pasisėdėjimas po pamokų. Tačiau dabar situacija tikrai buvo įtempta. Buvo matyti, kad Alanas nelabai nori pasilikti Adriją. Poter negirdimai atsiduso.
  Henrieta klausėsi Adrijo žodžių apie pykčius ir, kad jie gali prišaukti Vendigo, tačiau grifės galvoje vis vien nesustodamos sukosi mintys. Mergina prisiminė, kad visas šis chaosas su demonais ir šmėklomis užvirė jiems nuėjus į biblioteką. Na, taip. Jiedu su Alanu norėjo surasti į save traukiančių knygų ir galbūt leistis į nuotykį. Tačiau Poter dabar jau mieliau būtų pasirinkusi likti Grifų Gūžtos bendrajame kambaryje.
  Vis dėlto kai kas iš to nuotykio buvo, ko Henrieta nebūtų norėjusi pamiršti. Adrijas. Na, taip jis kartais padaro klaidų, nepranešęs naudojasi Alano galiomis, vis dar gali pakeisti jo sielą, tačiau Poter nemanė, kad jis blogas. Tiesiog, jis kelis šimtmečius buvo vienas ir neturėjo draugų. Mergina nemanė, kad jis kaltas, jog trokšta turėti kūną. Daugiausia kaltės turėtų prisiimti jo motina, ir iškvietusi demoną.
  Alanui paklausus kaip jaučiasi, Henrieta išniro iš apmąstymų.
- Gerai, - tarė Poter.
Ji tikrai jautėsi gerai. Tačiau galvoje sukosi daugybė minčių. Atsisukusi į grifą, mergina tyliai, kad negirdėtų Adrijas paklausė:
- Ką planuoji daryti su Adriju?
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Alanas Senkleris Gruodžio 22, 2021, 04:35:09 pm
Henrietos klausimas pakibo jo galvoje. Alanas nežinojo ką atsakyti. Jis norėjo pabaigti reikalus su Vendigo ir Atiduoti Adriją Auriui. Ir tegu tas daro kaip išmano. Bet... Vėl tai, kad Volkeris juk žmogus. Su savo jausmais, savo norais. O iki to meto, kai jis pasinaudojo berniuko galiomis, tas net nemanė niekam jo atiduoti. Norėjo suteikti jam laisvę ir viskas.
- Nežinau. - Nuoširdžiai atsakė.
- Neįsivaizduoju. - Pridūrė.
Tuo tarpu, kai jie kalbėjosi, Adrijas tūnojo savo vietoje. Galvojo apie kažką, į nieką nežvelgdamas. Iš pradžių svarstė apie savo motiną, kuri ten pasiliko. Bet dabar, toji atrodė labai tolima. Tikriausiai jie niekados nebesusitiks. Gal Vendigo ją net sunaikino. Tada dar pasvarstė, kad veikiausiai dėl tos savo kvailos klaidos, kai per pamoką pamėgino pasinaudoti Alano gebėjimais keliaus pas jo pusbrolį, kuris nieko negalvodamas sudegins jį pragaro ugnimi. Ir Adrijas nukeliaus į nebūtį. O ne, bus dar blogiau, jis išvis išnyks. Po galais, kodėl taip padariau? Tiesą sakant, jis net negalvojo, kad taip greitai pavyks panaudoti Senklerio galias. Šitai lėmė tai, kad Jie leido labai daug laiko kartu. Emocinis ryšys labai daug reiškė tokiems, kurie jau kartą buvo susikeitę vietomis. Taigi savo mintyse klajojantis Adrijas negirdėjo kitų dviejų pašnekesio.
- Nenoriu jo sunaikinti, bet aš nežinau ką man daryti. - Pasakė Alanas Henrietai.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Henrieta Poter Gruodžio 22, 2021, 05:26:39 pm
  Henrieta sėdėjo ir žvelgė į Adriją. Ji suprato kodėl Alanui kilo abejonių. Grifė tikrai nebūtų norėjusi, kad Adriją sunaikintų, tačiau reikėjo rasti kokią nors išeitį. Buvo aišku tik viena, draugai nebegali ilgiau likti kartu.
  Poter atsiduso. Kol kas į galvą nekilo jokia naudinga idėja. Bėda ta, kad reikėjo išeitį atrasti kuo greičiau, antraip teks atsikratyti dvasios. Mergina susikaupė ir ėmė mąstyti. Alanas geriausiai pažinojo Adriją, tačiau su juo likti nebegalėjo. Tačiau... Henrietos akys nušvito. Į galvą šovė nuostabi mintis. Kas jei Adrijas kurį laiką praleistų su ja? Taip jis galėtų likti nesunaikintas. Be to, mergina taip pat buvo pažįstama su Adriju, tad pernelyg didelio pavojaus nebūtų. Sunkiausia būtų paslėpti jį nuo kitų merginų, miegamajame, tačiau tai būtų galima įgyvendinti.
  Beliko, kad Alanas sutiktų. Henrieta žinojo, kad jis jau ima nebepasitikėti Adriju ir vargu ar norės jį palikti Henrietai. Tačiau, be jos, dvasią pažinojo tik Dori. O iš jųdviejų šmėklą geriausiai pažinojo Poter. Tai buvo priimtiniausias kelias iš dviejų galimų. Kitas būtų atiduoti Adriją Auriui ir atsisveikinti amžiams. Tad reikėjo nors papandyti pasiūlyti grifui šį variantą.
- Alanai, - pradėjo mergina. - Manau, kad Adrijas laikinai galėtų pabūti su manimi. Be mudviejų apie jį žino tik Dori, o kitiems jį palikti būtų nesaugu.
Trylikametė tikėjosi, kad Alanas sutiks, nes daugiau jokia mintis neatėjo į galvą.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Roma Keit Gruodžio 24, 2021, 01:07:09 pm
Roma vaikščiojo po biblioteką. Ji netikėtai prie vienos lentynos pamatė rausvą sofutę. Tiesa didžioji jos dalis buvo nusitrynusi, bet Romai nebuvo skirtumo. Ji pasiėmė bet kokią knygą. Ją pasiėmė iš šalia buvusios lentynos. Ji įsitaisė sofutėje ir pradėjo skaityti. Roma netyčia pastūmė sofutę atgal ir atsidarė skylė grindyse. Joje Roma pamatė daug laiptų. Jų pabaigos nesimatė. Roma be jokios abejonės pradėjo jais lipti žemyn. Jų čia buvo gal kokie keli tūkstantčiai, o gal ir daugiau. Greičiausiai daug daugiau. Kai Roma pagaliau baigė lipti pasimatė durys. Jos buvo stiprios medinės durys. Roma galvojo, kad bus jas atidaryti, bet kai ji švelniai stumtelėjo duris šios atsidarė. Kambaryje buvo kokios penkios sofos, bet jos buvo naujos ir labai minkštos.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Alanas Senkleris Gruodžio 28, 2021, 03:50:28 pm
Henrietos pasiūlymas buvo kuo puikiausias. Alanas jau norėjo sutikti, juk tikrai troško, kad toji sena siela nebūtų sunaikinta. Bet Tada iš savo nykių, kaip mirtis apmąstymų pabudo pats Adrijas.
- Ne. - Nukirto jis.
- Tu negali šalia turėti veidrodėlio su siela. Apskritai tau nereikėtų būti šalia veidrodžių, ypač naktį, kai miegi. Vendigo jau beveik pasiėmė tave šiandien, o naktį, kai miegosi, tai išvis bus lengva padaryti.
Jis nutilo. Jei dabar turėtų plakančią širdį, toji pradėtų pašėlusiai trankytis. Adrijas turi progą įsigyti tikrų draugų ir būti ne vienas šiame pasaulyje. Ir tai tikrai padarys. Tikrai.
- Alanai, aš net nemaniau, kad galėsiu pasinaudoti tavo galiomis ir tai buvo kvailystė girdi ką tau sakau? Aš to nekartosiu supranti? Mums reikia sugalvoti kaip amžiams nusikratyti Vendigo. Gal tau kol kas Alanai ir nieko jis nedaro, bet Henrietą jis tikrai persekioja. Ir nenustos. Nagi Senkleri, išgirsk pagaliau ką aš tau sakau. - Jie turi padaryti ką nors, kad demonas dingtų iš jų visų gyvenimų. Tik reikia laikytis kartu, tada bus viskas gerai. Įsivyravusią tylą nutraukė Alanas.
- Taip, turime nustumti Vendigo šalin. Kol kas tai svarbiausia, ką mes turime padaryti. - Jis dar vis juto tuos keistus padarinius po herbologijos pamokos. Jautėsi kažkaip silpnokai.
Atrodo, kad Adrijas nuoširdus. Galiu jo visur nesinešioti. Laikyti veidrodėlį kiek tolėliau nuo savęs. Svarstė berniukas. Kad ir kaip viskas bebūtų, dabar Vendigo viską dengė savo piktu šešėliu ir jie privalėjo ką nors sugalvoti ir jo nusikratyti.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Henrieta Poter Gruodžio 31, 2021, 10:18:22 am
  Adrijui pareiškus, kad negali būti pas Henrieta, nes veidrodėlis gali prišaukti Vendigo mergina kiek nustebo. Nejau šmėkla iš tiesų rinktusi pražūtį, kad padėtų jai ir Alanui? Na žinoma, dvasia jau kartą pasirinko išgelbėti Henrietą, kai juos vijosi demonas, tačiau dabar Adrijas rizikavo iš viso išnykti ir niekada nebegrįžti į šį pasaulį, tam, kad grifė nepakliūtų pas Vendigo.
  Henrieta jau ir seniau žinojo, kad Adrijas tikrai nėra blogas. Tiesiog, jis ilgą laiką praleido vienas, tarnaudamas Vendigo, tad nenuostabu, kad kartais padaro klaidų. Kita vertus, kas jų nedaro? Grifė dar dabar buvo dėkinga už pagalbą kai jie buvo eilėraščių knygelėje. O dabar Poter galėjo būti dėkinga ir už pagalbą šį vakarą kai jos vos nepasiimė Vendigo. Trylikametė suprato, kad kažkur savyje, ji jau laiko Adriją savo draugu.
  Alanui nutraukus susidariusią tylą, Henrieta beklausydama jo nežymiai linktelėjo. Reikėjo kažkaip atsikratyti demono. Grifė tikrai nesidžiaugė, kad Vendigo ją persekioja, o šis vakaras buvo pavyzdys ko jiems tikrai reikia saugotis. Poter galvoje iškilo Adrijo perspėjimas, kad šiąnakt jai negalima miegoti prie veidrodžių.
  Henrieta susimąstė. Grifų Gūžtos mergaičių miegamajame veidrodžių buvo kiek nori, o kai kurie buvo pritvirtinti prie sienos kerais, tad išvengti Vendigo bus praktiškai neįmanoma. Tačiau negrįžti į bendrąjį kambarį trylikametė negalėjo.
- Adrijau, - kreipėsi į šmėklą Poter. - Gal yra koks būdas išvengti Vendigo, net jei kambaryje yra veidrodžių, nes Grifų Gūžtos merginų miegamajame visų veidrodžių išnešti tikrai nepavyktų.
  Trylikametė tikėjosi, kad Adrijas ką nors žinos apie tokius dalykus. Jis pats sakė, kad šiąnakt Vendigo įkalinti Henrietą bus vienas juokas. Dvasia ilgiausiai prabuvo pas demoną, todėl tik jis vienas galėjo kuo nors pagelbėti kovoje prieš Vendigo.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Alanas Senkleris Sausio 03, 2022, 08:55:53 pm
Adrijas susimąstė. Nežinojo kaip galėtų jai greitai ką naudingo patarti. Apmąstė viską, ką žinojo, tada prabilo.
- Kaži ko deja negaliu pasakyti. Svarbiausia šį vakarą ir visus kitus, negalvok apie jį. O jei visgi kils kokios mintys, pabandyk jas nukreipti į Manitu. Žinai, tiesa prisiminiau, bet tai labai laikina. Ar turi kokį tikrai labai brangų daiktą? Turiu galvoje brangų dėl prisiminimų, nostalgijos ar panašiai. Jei turi, ir jeigu tai smulkus daiktelis, koks papuošalas ar panašiai, pasidėk jį po pagalve. O jei tai kas nors didesnis, tada sumažink jį burtų pagalba ir irgi pasidėk po pagalve. Geri prisiminimai ir to daikto aura turėtų tave kuriam laikui apginti. Bet tai labai laikina. Geriausia būtų, jeigu tu gautum tikrą, indėnišką sapnų gaudyklę. Ji neleis demonui tavęs pasiekti per sapnus ar miegant per veidrodžius. Mes ją galim pasidaryti, tik reikia plunksnų, medžio, karoliukų ir visokių kitokių daikčiukų. Kol viską gausit, ir kol mes pasidarysim, daryk kaip sakiau iš pradžių. Turėk arti savęs naktimis sau brangų daiktą. Ir dar. Mums reikia knygos. Ji labai sena ir aš abejoju, kad bus Hogvartse. Tai yra juodųjų magų žinynas. Parašytas senovinėmis kalbomis, nelegalus, jo negalima turėti. Tikriausiai tik ten mes galime rasti būdą kaip amžiams nusikratyti to demono.
Adrijui nutilus, prabilo Alanas.
- Apibudink man tą knygą. Auris yra kolekcionierius. Jo kolekciją sudaro tokie veikalai, kad oi... Gal turės ir šitą knygą.
- Ji yra didelė ir stora. Viršeliai raudonos spalvos. Nors jai galbūt kokie keli amžiai ar daugiau, ji atrodo tarytum nauja. Ant viršelio pavaizduota taurė ir atrodo, jog iš jos laša rašalas, na panašu, lyg lašėtų mažučiai kraujo lašeliai. Tam, kad atvertus knygą galėtum matyti kas ten parašyta, reikia žinoti kažkokį seną burtažodį. Bet aš jo nežinau. Todėl visa tai tikriausiai skamba labai neįmanomai. - Liūdnai pabaigė pasakoti Volkeris.
Alanas susimąstė. Vieną kartą jis buvo kambaryje, kuriame pusbrolis laikė senas knygas. Tada dar buvo gal tik aštuonerių metų. Auris jį iš ten išvijo. Bet ar jam vaidenasi, ar atmintyje tikrai šmėžuoja toji knyga, apie kurią ką tik teko išgirsti?
- Aš nesu tikras, bet gali būti, kad mano pusbrolis ją turi. Bet nė už ką man neduotų tokios knygos. Nebent kaip nors jį įkalbėčiau, arba... Net nežinau... Kambarys, su itin senovinėmis knygomis yra apsaugotas saugos kerais. Ir aš ten tik kartą pabuvojau, bet ir tai... Auris matyt buvo pamiršęs jas uždaryti. Įdomu, ar savo knygas iš mūsų dvaro jis atsivežė į mokyklą? Knygas jis dievina, ypač tokias senas ir ypatingas, tai gal paėmė su savimi bent jau tas pačias vertingiausias... Nors aišku, tikriausiai ne. Turbūt laiko jas saugiai. Gal tu Henrieta ką nors esi girdėjusi apie tą knygą?
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Henrieta Poter Sausio 04, 2022, 10:08:08 am
  Henrieta klausėsi Adrijo ir bandė mintyse atrasti kokį nors daiktą, kuris jai būtų svarbus. Staiga mintyse iškilo nedidelė apyrankė iš kamuoliukų, kurią jai buvo suvėrusi mama. Grifė ją labai saugojo ir vertino, nes tai buvo vienas iš nedaugelio išlikusių daiktų, primenančių tėvus. Be šio papuošalo dar buvo likusi nedidelis nuotraukų albumas su popieriuje įamžintais prisiminimais. Poter tikėjosi, kad šių daiktų dėka pavyks nusikratyti Vendigo, bent jau iki jie pasidarys sapnų gaykles.
  Kalbai pakrypus apie knygą, kurioje turėjo būti atsakymas, kaip nusikratyti Vendigo, Henrieta prisiminė knygų apie demonus ir antgamtinius reiškinius skyrių. Grifė vėl prisiminė kaip nukritus knygai atsivertė puslapis su veidrodžiu ir greta esančiu tekstu apie Vendigo. Mergina tiksliai neprisiminė, tačiau ar ta knyga nebuvo raudona? Na, bet ji vis tiek neatrodė nauja, priešingai - buvo visa aplipusi dulkėmis ir apšiurusi, tad Adrijo apibūdinimo neatitiko.
  Alanui paminėjus, kad jo brolis galbūt turi šią knygą Henrieta kiek nustebo. Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius, pagal grifę, neturėjo pats užsiimti juodąja magija. Tačiau dabar buvo svarbiausia kaip nors gauti tą knygą ir išsiaiškinti burtažodį galintį ją atverti.
  Alanui paklausus apie knygą Poter papurtė galvą:
- Ne, apie šitą knygą nieko nežinau. Nors knygų apie demonus ir antgamtinius reiškinius skyriuje buvo kažkokia raudona knyga, kurioje būtų galima rasti informacijos apie Vendigo. Tik, kad ta knyga yra apdulkėjusi ir aptriušusi, tad abejoju ar tai galėtų būti mūsų ieškoma knyga.
Grifė nutilo. Reikėjo kuo greičiau rasti būdą kaip nusikratyti Vendigo kartą ir visiems laikams. 
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Alanas Senkleris Sausio 04, 2022, 12:30:13 pm
- Na ką gi, turime pasidaryti sapnų gaudyklę ir kažkaip gauti tą knygą. - Pasakė Alanas. Paskui Kurį laiką tylėjo ir svarstė. Jei viską papasakosiu Auriui, jis tuojau pat viską padarys savaip. Mane galimai išgrūs į dvarą, o kas bus Henrietai? Kažin ar jis pasirūpins jos saugumu. O jei net tyčia atiduos ją Vendigo tam, kad jis dingtų visiems laikams? O jeigu Auris pasielgs visai kitaip? Gal pasirūpins ir ja? Bet iš kur man dabar žinoti? O jeigu kaip nors priversčiau jį duoti nesulaužomą priesaiką, kad nedegins Adrijo ir neleis Vendigo kenkti Henrietai. Tada galėčiau būti dėl visko tikras. Bet irgi, kaip aš jį priversiu? Jei tik papasakosiu jam viską, tada... Juokinga, pats įsivėlęs bala žino kur, bet va jei aš...
Tie apmąstymai niekur Alano neatvedė. Bet reikėjo kažkaip suktis.
- O jeigu mes jo paklausinėtume per kurią nors pamoką? Iš pradžių apie Vendigo, paskui gal net apie knygą? Jis vasarą matė dvare Adrijų, bet jis net nenumano, kad mes turime reikalų su tuo demonu. Jam tik duok progos pasireikšti, jei jau žinos ką nors, veikiausiai papasakos. Nebent bus prastai nusiteikęs... Bet va kaip įkalbėti mums paskolinti tą knygą... Aš beveik neabejoju, kad jis ją turi. Reikia arba jam viską papasakoti, tada paprašyti tos knygos, arba kažkaip priversti ją atiduoti. Bet aš nežinau kaip. Arba dar galėtume ją kaip nors paimti jam nematant. Bet jeigu ji dvare, tada galėčiau pabandyti tik per atostogas. Jeigu mokykloje, tada jau paprasčiau, galėtume to imtis greičiau.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Henrieta Poter Sausio 04, 2022, 01:31:36 pm
  Henrieta sėdėjo ir mąstė. Vargu ar pora mokinių lydimų dvasios būtų galėję vieni nugalėti senovės demoną. Tačiau ką jie galėjo padaryti? Mokytojams pasakoti nesinorėjo, nes į visą šį reikalą jie įsivėlė pažeisdami mokyklos taisykles. Reikėjo kažkaip suktis patiems.
  Poter dabar būtų viską atidavusi, kad jiedu su Alanu tą vakarą nebūtų pasirinkę keliauti į slaptą bibliotekos skyrių. Tačiau buvo dalykų dėl kurių grifė, net jei būtų galimybė pakeisti praeitį, jos nekeistų. Viena iš tokių priežasčių buvo draugystė su Adriju. Mergina labai vertino draugus, nes po tėvų mirties ji liko be jokių artimųjų. Draugai jai padėdavo nors trumpam pamiršti tėvų mirtį.
  Alanui nutraukus tylą Poter išniro iš minčių liūno ir susitelkė į draugo žodžius. Grifė susimąstė. Paklausinėti Aurį per pamoką, buvo nebloga idėja, vis tik jis buvo apsigynimo nuo juodosios magijos mokytojas. Tačiau ar jis neatkreiptų per daug dėmesio jei nei iš šio, nei iš to Alanas imtų klausinėti apie Vendigo.
  Taip pat iškilo klausimas kaip reiktų gauti knygą. Buvo aišku, kad be Aurio pagalbos knygos nepavyktų atversti, nes tam reikia burtažodžio. Tačiau, kaip jis reaguotų, jei Alanas jam praneštų, kad praeitais mokslo metais jis su Henrieta užsisiundė ant savęs demoną? Grifė neabejojo, kad reakcija nebūtų teigiama.
- Per pamoką paklausinėti apie Vendigo Aurio galėčiau aš, nes jeigu tu, Alanai, imtum klausinėti pusbrolio apie demoną, manau tik pritrauktum nereikalingo dėmesio. Na, o manęs jis nepažįsta, tad galėčiau lyg iš netyčių paklausti apie Vendigo, o vėliau ir apie knygą. - tarė Poter. - O dėl knygos, Alanai, kaip tavo manymu reaguotų Auris sužinojęs visą istoriją? Juk Adrijas nežino burtažodžio skirto knygai atverti ir tik su Aurio dėka pavyktų atrakinti knygą.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Alanas Senkleris Sausio 04, 2022, 03:22:02 pm
Alanas tik atsiduso... Kaip jis reaguos, o čia tai aš nežinau...
- Taip. Verčiau paklausinėk tu per pamokas. Jis gi nežino, kad tu susijusi su Adriju ir Vendigo ir tikrai nieko neįtars. O va kaip jis reaguotų į visą mūsų istoriją... Nežinau. Kartais, Auris gali pasielgti taip, kaip aš visai iš jo nesitikėčiau. Mano pusbrolis nepastovi asmenybė. - Gal jis ir padėtų, bet o jeigu ne? O jeigu pasakytų, kad tai ne jo bėdos, kad Henrieta yra visai ne jo reikalas ir kad dėl kažkokios mergiotės neverta plėšytis... O varge... Bet kaip daugiau gauti tą knygą? gal jų pasaulyje yra ir daugiau, bet kol mes rasime, tai Vendigo šimtą kartų dar pasirodyti suspės.
- Nori gauti sąžiningą atsakymą? Mano šeima yra sudėtingas atvejis. Neturiu su ja nieko bendra, tik pavardę. Mano pusbrolis Auris kadaise buvo man kaip brolis, bet tai pasikeitė, kai aš supratau kad jis nesiskiria nuo visos likusios mano šeiminėlės. Todėl aš nežinau kaip viskas bus. Aš aplamai stebiuosi matydamas jį mokykloje. Bet jeigu mes nieko nedarysim, tada pati žinai kaip viskas pasibaigs. Galima pabandyti tą knygą pavogti, bet kas iš to? Nežinosime to kvailo burtažodžio. Gal galime pamėginti su juo kažkaip pasikalbėti... Kartais, jis vis dar elgiasi kaip tas žmogus, kurį aš tariausi pažinojęs visą gyvenimą, tai gal ir šį kartą jis pasielgs teisingai. Supranti Henrieta, aš galvoju, kad gali būti, jog tavo problemos jam absoliučiai neparūps, kad... Na kad jis leis Vendigo tave pasiimti. Bet net jei ir taip bus, tada aš vis tiek ką nors sugalvosiu ir taškas.
- Taip, aš irgi neketinu nusileisti. Nors esu tik veidrodyje, bet turiu savo žinias ir jei kas irgi galvosiu ką galime padaryti. Juk visi trys ištrūkome iš to prakeikto pasaulio, taigi visi trys ir išspręsime viską. - Tvirtai pridūrė Adrijas.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Henrieta Poter Sausio 05, 2022, 08:13:40 am
  Henrieta klausėsi Alano ir mąstė. Iš draugo atsakymo buvo aišku, kad iš Aurio galima tikėtis, bet ko. Tačiau vis dėlto reikėjo ką nors daryti su Vendigo. Nebuvo galima mėginti ignoruoti demono keliamą grėsmę ir nieko nedaryti. Nes tuomet, grifė neabejojo, kad Vendigo pasirūpins, jog jie visi trys vėl atsidurtų pas jį.
  Mergina, išgirdusi, kad Auris gali bandyti atiduoti ją Vendigo, kiek pašiurpo. Iš Alano balso suprato, kad tai visai įmanoma. Tačiau trylikametė vis vien norėjo pamėginti gražiuoju gauti tą knygą. Juk jei jie nugvelbs iš Aurio knygą vis vien nesužinos kaip ją atversti, o tuomet jau teks ne tik papasakoti istoriją, bet ir prisipažinti pavogus knygą. O tuomet vargu ar Auris sutiks padėti.
  Henrieta norėjo nors pabandyti susitarti su Auriu gražiuoju, nes kitu atveju knyga be burtažodžio nebus vertinga. Merginos veide šmėkštelėjo šypsenėlė išgirdus kaip draugai žada padaryti viską, kad Vendigo dingtų iš trijulės gyvenimo. Grifė tikėjosi, kad jiems, anksčiau ar vėliau, pavyks nugalėti demoną, tačiau kol kas reikėjo rasti tą knygą.
- Alanai, - tarė Poter. - Gal reikėtų pabandyti papasakoti apie įvykį eilėraščių knygelėje Auriui? Nes be jo pagalbos, tos knygos neatversime. Aš tikiu, kad rastume būdų kaip nugalėti demoną, tačiau tai užtruktų žymiai ilgiau, nei gauti tą knygą iš Aurio. 
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Alanas Senkleris Sausio 06, 2022, 12:13:52 pm
Ką gi, kitų išeičių kol kas nebuvo, arba jie nesugalvojo.
- Gerai, Galėsime papasakoti, bet vėliau gerai? Gal iš pradžių pasidarykim sapnų gaudyklę. - Alanas puikiausiai suprato, kad tiesiog atidėlioja tą pokalbį. Bijojo išgirsti atsakymą, kuris nuviltų. Tada žinojo, kad amžiams praras pasitikėjimą pusbroliu ir kad nebebus nieko artimo iš šeimos. Liks tik mama.
- Ko reikia sapnų gaudyklei Adri?
- Reikia medienos, virvelių, karoliukų, plunksnų, gerai būtų gauti visokių smulkių akmenėlių. Dar galima pririšti kelis mažučius varpelius. Taip pat reikės ją užkalbėti. Bet galėsit tai padaryt patys, aš padiktuosiu ką reikia sakyti.
- Gerai, aš užsirašysiu. - Pasakė berniukas. Įdomu, kiek jau valandų? Pasvarstė. Dar laukė nepadaryti namų darbai, bet tikriausiai jie tokie ir liks.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Henrieta Poter Sausio 07, 2022, 08:33:32 am
  Henrieta tylėdama žvelgė į tolį. Kas galėjo pagalvoti, kad niekuo neišsiskirianti eilėraščių knygelė, nugrūsta kažkur po kilimais paslėptame bibliotekos kambarėlyje, sukels tiek daug rūpesčių? Mergina negalėjo suprasti, kodėl panašių dalykų dar galima atrasti Hogvartse? Tačiau be nuotykių Hogvartsas nebebūtų Hogvartsas. Juk dienas leisti vien panirus į mokslus būtų monotoniška ir nuobodu.
  Tačiau nuotykiai dažniausiai lieka tik prisiminimais, nesvarbu, kad kartais tave sučiumpa profesorius. Bet pastarasis nuotykis eilėraščių knygelėje tikrai nebuvo įprastinis. Juk po paprasto pasivaikščiojimo naktį tavęs nemedžioja demonas. Grifė nuvijo mintis šalin. Dabar ji nebenorėjo mąstyti apie tą nuotykį.
  Grįžusi iš apmąstymų Henrieta susitelkė į draugų pokalbį. Trylikametei nebuvo pernelyg didelio skirtumo, kada reiks pasikalbėti su Auriu, tačiau svarbiausia buvo pernelyg neatidėlioti pokalbio, nes Vendigo gali sumanyti ir vėl pulti.
  Adrijui vardinant reikmenis sapnų gaudyklei mergina pagalvojo apie uždraustąjį mišką. Ten būtų galima rasti ir medienos, ir plunksnų, taip pat gal keletą akmenėlių. Virvelių ir karoliukų pavyktų rasti merginų miegamajame, tad jie praktiškai viską turėjo. Trūko tik varpelių ir to užkalbėjimo, tačiau su Adrijo pagalba viskas turėtų pavykti.
- Daugelį daiktų galima rasti Hogvartso teritorijoje, - tarė Henrieta. - Tik varpelių gali būti sunku rasti, tačiau jų galima bus paieškoti Kiauliasodyje. Tai kada darysim sapnų gaudykles? Gal po kiek laiko vėl kur nors susitikim ir galėsim pradėti gamybą?
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Alanas Senkleris Sausio 09, 2022, 06:40:37 pm
Ką gi. Viskas kaip ir buvo nuspręsta. Atėjo metas pamažu tai įgyvendinti.
- Taip. Medžiagų gausim. Varpelių galiu parūpinti. Paprašysiu, kad Auris nupirktų Kiauliasodyje. Nemanau, kad klausinės kam man jų reikia. Tada galėsim pasidaryti gaudyklę. Kaip manai kur susitinkam? - Pamažu užvirė entuziazmas. Gal todėl, kad dar buvo labai jaunas, apniktas tos jaunatviškos maksimalizmo energijos. Tikėjosi, kad viskas bus kuo geriausiai. Ar su Aurio pagalba, ar be jos, jie įveiks tą padarą. Tada vėl gyvens kaip niekur nieko.
- Ai, viską mes sutvarkysim. Bus ką atsiminti vėliau. - Nusišypsojo jis.
Adrijas nesistengė gesinti Alano ūpo. O tikrai, kodėl mums turėtų nepasisekti? šansas, kad pavyks ištrūkti iš tos vietos buvo nulinis, bet štai aš čia, Hogvartse. Todėl, kodėl gi Vendigo turi laimėti ar ne?
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Henrieta Poter Sausio 09, 2022, 07:37:17 pm
  Henrieta šyptelėjo stebėdama Alano užsidegimą. Grifė tikėjosi, kad jiems iš ties pavyks nuvyti Vendigo. Apie kitokį variantą nesinorėjo net pagalvoti. Mergina neįsivaizdavo kas jų lauktų pakliuvus pas demoną, tačiau buvo aišku, kad nebūtų nieko gero. Taigi, reikėjo pasistengti ir jo atsikratyti.
  Alanui paklausus kur jie galėtų susitikti Henrieta ėmė mąstyti kur būtų tinkama vieta. Reikėjo kokios ramios vietos, kur jie neatkreiptų pernelyg daug dėmesio tampydamiesi šakas ir visokias virveles, o vėliau kalbėdami kažkokius užkalbėjimus nežinoma kalba.
  Staiga Henrieta prisiminė vietą kur tikrai galės neatkreipdami dėmesio pasidaryti sapnų gaudykles. Be to, ten net nereikėtų neštis reikmenų. Ir kaip ji nepagalvojo apie tai anksčiau?
- Galime susitikti kambaryje iki pareikalavimo, - tarė grifė. - Ten ne tik niekas netrukdys pasigaminti sapnų gaudykles, bet ir nereikės neštis priemonių. Taigi tau, Alanai, nereikės prašyti Aurio nupirkti varpelių ir taip atkreipsim mažiau dėmesio į šią istoriją. Bent jau iki jam papasakosim apie įvykį poezijos knygelėje.
Henrieta tikėjosi, kad vieta draugams tiks. Bent jau grifei ši vieta atrodė tinkamiausia. 
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Alanas Senkleris Sausio 09, 2022, 07:55:36 pm
Išgirdęs Henrietos pasiūlymą plačiai nusišypsojo ir pasakė.
- O čia tai sugalvojai. Dievaži, man tai gyvenime nešautų tokia logiška idėja. - Ir tas buvo teisybė. Alanui nė galvon neatėjo tokia mintis. Juk kambarys duos viską, ko paprašysi. O ir mokytojų ar mokinių ten tikrai nebus.
- Ką gi, kad jau viskas nutarta, man atrodo reikia grįžti prie kasdienybės. Klausyk, o kaip tau su namų darbais? Man tai tragedija. Nieko nepadariau. Per šią savaitę užsiėminėjau viskuo, bet tik ne jais. - Pasakė Alanas.
Pamatęs, kaip Alanui patiko ta idėja Adrijas susidomėjo ta vieta.
- O kas tas kambarys iki pareikalavimo? - Pasiteiravo jis. Kai ką žinojo apie Hogvartsą, bet mažokai. Koks keistas kambario pavadinimas. Pagalvojo jis. Ir staiga pradžiugo. Taip, gal kol kas esu tik atspindys veidrodyje, bet mano gyvenimas rieda priekin. Jis nestovi mirties taške.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Henrieta Poter Sausio 11, 2022, 08:10:35 pm
  Henrieta nusišypsojo matydama kaip Alanui patiko idėja sapnų gaudykles daryti kambaryje iki pareikalavimo. Tai iš ties buvo puiki vieta. O geriausia buvo tai, kad nereikės nieko su savimi temptis, nes visus reikiamus daiktus jiems duos kambarys. Na, o kadangi ta vieta neturi tikslios formos ir vietos, galimybė, jog darant sapnų gaudykles juos užklaus koks profesorius tapo labai menka.
  Alanui paklausus apie namų darbus Henrieta nusišypsojo. Šiais metais grifė iš visų jėgų stengėsi pagerinti savo pažymius, tad dalyvavo visose pamokose ir stengėsi atlikti kuo daugiau namų darbų. Visa tai lėmė, kad šiuo metu Grifų Gūžtos mergaičių miegamajame dauguma paliktų namų darbų užduočių buvo jau atliktos. Nors, žinoma, pasitaikydavo ir neatliktų namų darbų.
- Šiais metais stengsiuosi pakelti savo pažymius ir uždirbti taškų Grifų Gūžtai, tad daugumą namų darbų jau atlikau. - tarė Poter.
  Bekalbant apie kasdienybę į kalbą įsiterpė Adrijas. Henrieta iš pradžių kiek nustebo, kad dvasia nežino apie kambarį iki pareikalavimo, kuris buvo kone tokia pat legenda kaip ir paslapčių kambarys. Tačiau neužilgo grifė prisiminė jog šmėkla kelis šimtus metų praleido Vendigo nelaisvėje ir greičiausiai mažai ką apie Hogvartsą buvo girdėjęs.
- Kambarys iki pareikalavimo atsiranda tik tuomet kai žmogui jo labai reikia. - tarė Poter. - Pro tą vietą kur slepiasi stebuklingasis kambarys reikia praeiti tris kartus galvojant ko tu nori, ko reikia, kitaip sakant savo pareikalavimą. Tuomet atsiranda durys ir štai tu jau kambary iki Pareikalavimo. Kambarys iki Pareikalavimo duoda visiškai viską, išskyrus maistą.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Alanas Senkleris Sausio 12, 2022, 02:17:52 pm
- Na tai pasisekė tau. Aš tai šiandienai visą krūvą pasilikau. - Alanas beveik garantavo, kad kai grįš į bendrąjį kambarį pasiims šunį ir eis pasivaikščioti į mišką. Gal prigriebs savo piešimo reikmenis. Nors aišku piešimas vakare miške, kai tamsu yra kvailystė. Arba dar galima užsiimti voverės dresūra, arba susirasti ką nors ir sulošti sproginėjančiomis kortomis. Veiklos visada atsirasdavo. Aišku, jei pažymiai nusmuks... Tėvas jam šimtą kartų sakė, kad jei Senkleris nesistengs mokytis, bus tiesiu taikymu išgrūstas į Drumštrango institutą. O ten jis išmoks tikrų grynakraujo burtininko manierų ir pasibaigs visi nesimokymai ir bendravimai su visokiais purvakraujais. Ir kodėl aš prisiminiau savo tėvą?
Jam įklimpus į savas mintis Adrijas kalbėjosi su Henrieta apie kambarį iki pareikalavimo. Adrijui jis pasirodė nuostabus. Jis panoro perskaityti Hogvartso istoriją.
- Čia tai bent kambarys. Ši pilis tokia slėpininga ir įdomi. - Pasakė jis Henrietai.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Henrieta Poter Sausio 15, 2022, 04:53:48 pm
  Henrieta nusišypsojo matydama kaip Adrijų sudomino kambarys iki pareikalavimo. Iš tiesų, Hogvartsas buvo tikrai paslaptinga vieta. Vien jau tai, kad jiedu su Alanu pakliuvo į eilėraščių knygelę buvo paslaptinga ir magiška. Juk šiaip Hogvartse negalima keliauti oru ar nešyklėmis. Tai gal jie net nebuvo palikę pilies? Gal Hogvartso taisyklės neapima magiškų knygų ar paveikslų? Juk jie vis tiek lieka mokykloje, tad mokiniai pakliuvę į juos teoriškai neišeina iš pilies.
  Henrieta pažvelgė į veidrodėlyje įkalintą draugą. Buvo gaila, kad jis pats negali pasivaikščioti po Hogvartsą ir kaip reikiant apžiūrėti tų visų stebinančių vietų, o turi viską stebėti paslėptas kišenėje ar tarp knygų. Poter prisiekė sau, kad kai tik jų nebepersekios demonas, ji padarys viską, kad Adrijas vėl būtų laisvas ir galėtų pats apžiūrėti pilį. 
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Alanas Senkleris Sausio 16, 2022, 11:50:41 am
Gringo, kuri atrodo kurį laiką miegojo pabudo ir ėmė duotis. Sudėtinga buvo ją nulaikyti. Reikės palikti narvelyje, kai eisiu pasivaikščioti su šunimi. Pagalvojo jis, vos spėdamas pačiupti vikrų gyvūną. Ji vos neišvartė puodelių ant stalo.
Ši diena buvo tokia sudėtinga. Iš pradžių Adrijo bandymas, tada vėl pasirodęs Vendigo. Alanas susivokė, kad galėjo šiandien prarasti savo kūną visam laikui. Dabar ant pečių užvirto dar ir pokalbis su pusbroliu.
Pirmieji jo mokslo metai pralėkė gana ramiai. Na beveik ramiai. Šie tokie tikrai nebus.
Adrijas irgi paskendo mintyse, tiksliau sakant svajonėse. Gal kada nors tikrai galės perskaityti mokyklos istoriją ir dar daug kitų knygų. Galės praeiti pats jos koridoriais, galės vaikščioti kur tinkamas. O kaip mane priims visuomenė? Jei kada nors pavyks sugrįžti? Adrijas staiga pašiurpo. Dabar, apie jį maža kas žino, tik keli paaugliai. O kas bus, jei tikrai pavyks sugrįžti? Ką reikės veikti? Juk nepažįstu šių laikų, ir šiaip atrodo, kad esu išmestas iš gyvenimo tėkmės.
- Gal jau grįžkim į bendrąjį kambarį? - Paklausė Alanas Henrietos.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Henrieta Poter Sausio 16, 2022, 08:14:00 pm
  Henrieta sėdėjo ir mąstė. Jai tikrai pasisekė, kad eilėraščių knygelėje sutiko Adriją, o ne kokią kitą dvasią, kuri ją tiesiu taikymu būtų atidavusi Vendigo. Grifė negalėjo suvokti kaip turėjo jaustis dvasia vietoj tikro gyvenimo pasirinkusi padėti jai, tačiau neabejojo, kad nebuvo pernelyg malonu. O šiandien ir vėl sielos dėka trečiakursė sugebėjo atsiriboti nuo demono.
  Henrieta buvo tikrai dėkinga Adrijui, tačiau kol kas dar nebuvo progų jam atsilyginti. O galbūt ir niekada nepasitaikys, jei jie neatsikratys Vendigo. O tam reikėjo knygos, kurioje parašytą ką reikia daryti norint nusikratyti demono. Na, o knygos jie negaus be Alano pusbrolio pagalbos, kuris, kaip suprato mergina, nebuvo labai sukalbamas.
  Henrietą iš apmąstymų pažadino Alano balsas.
- Taip, jau tikrai turėtų būti metas grįžti. - tarė grifė.
Ir iš tiesų, jau turėjo būti vėlus vakaras. Kaip nepastebimai bėga laikas! Pakilusi nuo sofutės mergina kartu su Alanu patraukė bendrojo kambario link. 
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Juzefas Levinsas Sausio 31, 2024, 12:46:12 pm
Juzefas šiandien atklydo į biblioteką. Jam reikėjo informacijos apie vieną augalą. Tas augalas reikalingas eliksyrui, kurį Levinsas ketina virti vasarą. Tačiau plikis nebuvo tikras dėl jo laikymo sąlygų ir norėjo plačiau pasiskaityti. Ilgokai pavargo, kol rado knygą, kurioje augalas aprašytas. Tuomet pėdino bibliotekininkės link, tačiau netikėtai sustojo. Mat eidamas pro sofutę pamatė ant jos sėdinčią Leticiją.
Ir vėl vidų persmelkė kaltė. Auris, regis, nelabai ketino imtis kokių nors veiksmų, nors šnekėjo kitaip. Dori išvis vaidino, kad nieko nežino. Bet kaip mergaičiukė ištemps vasarą? Dori apie savo porą vasarų, kurias praleido pas įtėvius jau su raganos statusu, atsiliepė išties ne kaip.
Leticija buvo viena iš tų mokinių, kuri išsišokdavo per pamokas. Bet Juzefas negalėjo ant jos pykti. Jis žinojo to elgesio priežastis. Tapatino pirmakursę su Dori, kuri jam buvo pakankamai artima. Ir, aišku, Leticija nesielgė taip, kaip, pavyzdžiui, anksčiau elgdavosi Eion.
- Laba diena, Leticija, - pasisveikino Juzefas ir klestelėjo ant sofos. - Ir ką gi mes čia skaitome? - paklausė.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Leticija Mendel Vasario 01, 2024, 05:30:37 pm
Ji sau ramiai skaitė, nors planas buvo nelabai ramus, bet skaitė ir jam ruošėsi ramiai. Kai prie Grifės priėjo tas visada ne laiku pasirodantis profesorius.
- Viso gero. - Atrėžė. Dieve mano, ta biblioteka milžiniška. Kodėl jis turi visada atsirasti kur nereikia? Mergaitė skubiai užvertė knygą ir spėriai įkišo kuprinėn. Nenorėjo, kad Levinsas pamatytų pavadinimą "Sprogiausieji kerai pašėlusiems".
- Jau nieko neskaitau kaip matot. Kaip tik jau ruošiausi eiti. - Spindulingai nusišypsojo. Bet nespėjo to padaryti, nes iš pusiau užsegtos kuprinės pasipylė plonytė dūmų sruogelė.
- Kad tave... - Ji įkišo ranką į kuprinę ir ištraukė tą skaitytą knygą. Iš jos vertėsi tie dūmai. Ugnies nebuvo. Bet ji kitaip nesugalvojo kaip įvardinti tą keistą garą, kuris ėjo iš knygos.
- Klausykit profesoriau, - Pradėjo prašančio žmogaus tonu. - Gal galit man padaryti paslaugą? Tada užkastume karo kirvį visiems laikams. Ar galėtumėt pasirašyti man leidimą, kad galėčiau išsinešti šitą knygą iš uždraustojo skyriaus? Matot, kaip ji rūksta? Kai įkišau į kuprinę. Ai ir būtų gerai, jeigu pamirštumėt tą faktą, kad aš šiandien lankiausi tame skyriuje be kokio profesoriaus leidimo.
Kodėl ji taip atvirai skaitė knygą iš to skyriaus? O gi manė, kad jei šitaip ramiai sėdės ir skaitys ką neleistino niekas nekreips į ją dėmesio. Todėl kai įsmuko į tą skyrių ten ilgam nepasiliko.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Juzefas Levinsas Vasario 01, 2024, 09:07:46 pm
Kito vaiko Juzefas būtų paklausęs, ar tėvai neišmokė mandagumo. Tačiau Leticijos to klausti negalėjo. Mat žinojo, jog tėvų tema yra nepaprastai jautri. Nors net nenutuokė, kaip pirmakursė praleido žiemos, pavasario atostogas. Nežinojo, mergaitė liko pilyje ar ne. Jam grifiukės situacija rūpėjo, bet praėjo visi mokslo metai, o jis taip ir nesuteikė jai jokios pagalbos. Juk galėjo kažką daryti, bet nedarė nieko. Ir tai nuolatos plikį slėgė. Tikėjosi, kad kokių nors priemonių imsis Auris. Tačiau ir draugas nieko nedarė.
- Ketini kažką sprogdinti? - paklausė. - Nedėk jos į kuprinę, nes...
Tačiau pabaigti sakinio nevertėjo, mat pradėjo rūkti dūmai. Levinsas mostelėjo burtų lazdele ir šie dingo. Paėmė iš Leticijos knygą ir padėjo ją ant grindų, toliau nuo jų abiejų.
- Kokį karo kirvį? Nieko nežinau, - gūžtelėjo pečiais. - Nereikia pykti ant manęs dėl to, jog kelis vėlyvus vakarus parvedžiau į pilį. Deja, negaliu, - turėjo omenyje leidimą. - Šita knyga yra linkusi ne tik pradėti rūkti, bet ir užsidegti, sprogti. Gali labai rimtai susižeisti. Ir nėra kerų, kurie nuo tokių jos pokštų apsaugotų. Tai viena iš priežasčių, kodėl ji ir yra uždraustajame skyriuje. Atsidūrusi maiše ar kuprinėje pradeda rūkti. O užsidega bei sprogsta visiškai netikėtai. Tai labai pavojinga. Todėl nebeimk jos į rankas. Aš paskui nunešiu. Bet kerai, kurie aprašyti joje, jie dar pavojingesni. Jau vien nuo jų aprašymo įvyksta reakcijos. Pagalvok, kas būtų, jeigu jais pasinaudotum, - kilstelėjo antakį. - Galėčiau įsivaizduoti, kad nemačiau, jog buvai uždraustajame skyriuje. Neatimti už tai taškų ir nepranešti tavo koledžo vadovui. Žinoma, jeigu pasakysi, ką ketinai daryti, - šyptelėjo.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Leticija Mendel Vasario 02, 2024, 12:38:46 am
Į profesoriaus klausimą nieko nesakė ir nors jis draudė sugrūdo knygą į kuprinę. Bet žinoma teko ją ištraukti. O Levinsas užslopino knygą kerais ir pažėrė krūvą siaubingų dalykų.
- Visai nereikėjo vesti manęs į pilį. - Pareiškė ji. Bet tas dabar nebuvo svarbiausia.
- Rimtai? O kodėl ji negali sprogti lentynoje? Arba jei tarkim sprogtų rankose, ką paskui atsikurtų iš naujo? Man atrodo jūs meluojate. - Nors abejojo. Visko galėjo būti šitame keistame pasaulyje.
- Neverta jam pranešti. Jam visai nesvarbu net jeigu pradėčiau vaikščioti ant rankų kiekvieną dieną. Galit nesivarginti. O ketinau kerus kaip tik ir panaudoti jo kabineto nuniokojimui. Nes į mano klausimus Senkleris neatsakinėja. Tai gal pamatytų, jeigu imtų rūkti jo kabinetas? Nors tiesą pasakius kerai, kuriuos čia spėjau perskaityti labai jau galingi pasirodė. Nenorėčiau išsprogdinti kelių kabinetų ar pusės mokyklos. - Et, kas bus tas. Koks skirtumas ką jis dabar pasakys.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Juzefas Levinsas Vasario 02, 2024, 10:18:12 pm
Kartais vaikų klausimai vesdavo plikį iš proto. Nes būdavo situacijų, jog jie paklausdavo tokių dalykų, apie kuriuos Juzefas niekada nepagalvotų. Iš kur jam, dėl Merlino, žinoti, kodėl ta knyga negali sprogti lentynoje?
- Čia jau reikėtų klausti bibliotekininkės, - pasakė profesorius. - Neturiu reikalo meluoti. Knygos iš uždraustojo skyriaus yra pavojingos ir pati matei, kad ši knyga pradėjo rūkti.
Toliau beklausant to, ką kalbėjo Leticija, mėlynakiui pasidarė dar labiau jos gaila. Juk ši mergaitė - ne Džamilė. Ir taip jos laukia nežinia kas su tokiais įtėviais. O dabar dar ji jaučiasi atstumta ir koledžo vadovo. Juzefas žinojo, kad Auris nesiima veiksmų, pergyvena. Tačiau nežinojo, jog mergaitė pastebi, kad kažkas ne taip.
- O ko tu norėtum jo paklausti? - domėjosi Juzefas. - Galbūt aš galėčiau atsakyti į tuos klausimus. Jeigu susprogdintum jo kabinetą, labai išgąsdintum profesoriaus broliuką. Ar žinojai, kad čia, Hogvartse, su juo gyvena berniukas? Jam vos šešeri. Tikrai labai išsigąstų. Gal dėl to profesorius neturi laiko su tavimi pasikalbėti, jis labai užsiėmęs, - pasakė.
Nors iš tiesų žinojo tikrąją priežastį. Bet nenorėjo, jog pirmakursė jaustųsi ignoruojama.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Leticija Mendel Vasario 04, 2024, 05:47:28 pm
- Tai jau dėkui už patarimą. Tikrai bibliotekininkės neklausiu. -Vyptelėjo mergaitė. Na, gal ir tikėjo, kad jai nemeluojama. Turbūt taip ir buvo.
- Aš norėčiau paklausti ko spokso į mane kaip į šmėklą. Ir dar kas yra Džam ir kuo gi aš jam užkliuvau. Va ko aš jo norėčiau paklausti. Abejoju, kad jūs tai žinot. - Išrėžė. O ko gi jai slėpti šituos neaiškius dalykus. Grifė neabejojo, kad profesorius Levinsas pasakys, kad profesorius Senkleris visai į ją nespokso, jos neignoruoja ir kad jai pasirodė. - Jis man pasakė. Kodėl tu čia Leticija. Taigi galit nei neaiškinti man, kad aš išsigalvoju. - Dar pridūrė užbėgdama tiems aiškinimams už akių. O tada liūdnai nusijuokė. - Mačiau tą berniuką. Ne, aš jo nenoriu gąsdinti. Bet galit man nepasakoti pasakų. Auris. - Tyčia vadino jį taip familiariai. - Visada ką nors veikia su kitais mokiniais. Juos moko, žaidžia ar dar ką veikia. Ir jam tas berniukas visai nemaišo. Bet apie mane jis kažką žino, gal net pažįsta ir nieko nesako.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Juzefas Levinsas Vasario 06, 2024, 02:21:32 pm
- Žinai, ji kartais būna piktoka, ta bibliotekininkė, - šyptelėjo Juzefas. - Aš irgi rinkčiausi neklausti.
O tuomet plikis kiek sutriko. Džam? Tu į ją kreipeisi Džam? Kad tave troliai pritrėkštų, Auri. Negi negalėjai susilaikyti to neištaręs, mintyse su draugu kalbėjosi plikis.
- Aš ir nemanau, kad tu išsigalvoji, - rimtai tarė profesorius. - Jeigu nori, aš galiu pasikalbėti su profesoriumi Senkleriu, - pasiūlė.
Tiksliau atrašyti jam velnių už tai, kad nesugeba tvardytis, mintyse pridūrė. Tuomet minutėlę galvojo, užvesti kalbą apie tėvus, tiksliau įtėvius, ar ne. Bet juk jis turi tai padaryti. Buvo neramu dėl Leticijos laukiančios vasaros.
- O... o kaip šiuo metu tavo santykiai su tėvais? - atsargiai paklausė. - Ar bendraujate laiškais? Ar per žiemos ir pavasario atostogas buvai grįžusi namo?
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Leticija Mendel Vasario 10, 2024, 10:48:06 pm
- Ji panaši į vanagą saugantį savo grobį. Tai yra visas šias knygas. Aš irgi saugočiau tokią biblioteką, jei turėčiau. Kad ir kaip man čia nepatinka biblioteka žavinga. - Pradėjo pliurpti. Ir pati nežinojo kam plėstis. Gal dėl visa ko, kad Levinsas pamirštų knygą iš uždraustojo skyriaus. O gal šiaip. Nes jai labai trūko kokio suaugusio žmogaus paramos.
- O kam? Auris tyli kaip koks senas kelmas. Ir kodėl jums turėtų ką nors sakyti? Jau nuo pat pirmos dienos į mane spokso. Tai keista.
Kitas klausimas bent jau kuriam laikui visai išplovė tą nelemtą Aurį iš galvos.
- Aš buvau čia per visas atostogas. O su tėvais bendraujame minimaliai. Kiek tas būtina. Bet atrodo vasarą grįžtu namo. Gal tada pasikalbėsime. Aš jiems irgi turiu klausimų. - Pasakė tokiu gana liūdnu ir prislėgtu tonu. Leticijai nusibodo save kaltinti dėl magijos. Kurios neprašė ir kurią patys įtėviai bruko per prievartą. Ji neprašė čia išsiunčiama
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Juzefas Levinsas Vasario 14, 2024, 12:37:39 pm
- Hogvartse daug žavingų vietų, - šyptelėjo profesorius.
Juzefas norėjo nusijuokti, kai Leticija pasakė, jog Auris tyli kaip koks senas kelmas. Tačiau susilaikė.
- Išties keista, - pasakė beplaukis. - Bet Auris yra mano draugas, aš jį pažįstu nuo seniau. Mes ne Hogvartse susipažinome. Tai gal kažką ir pasakys.
Vadinasi, ji jau beveik devynis mėnesius nematė tėvų, mintyse pagalvojo plikšius. Leticija atrodė liūdna, gal net prislėgta. Jai tik vienuolika... Kas bus, kai ji namo grįš vasarą? O jeigu Mendel jos atsisakys taip, kaip atsisakė Dori? Šiurkščiai ir negailestingai. Jeigu grifiukė vis dėlto negrįš namo?
- Žinai, galėčiau susisiekti su tavimi vasarą, - pasakė. - Gal norėsi pasikalbėti, o gal... - sekundėlei nutilo, - reikės kokios pagalbos, - numykė.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Leticija Mendel Vasario 15, 2024, 11:37:15 pm
Taip, ji sutiko, kad Hogvartse daug puikių vietų. Bet nutylėjo. O paskui nusivylė.
- Mat kaip... - Sumurmėjo. Draugas. Tai reiškė, kad Auris Levinsui pripasakos apie ją nežinia ko ir taip viskas ir pasibaigs.
- Man visai nesvarbu kas jam yra. Galit visai ir neklausti.
Nudavė visišką abejingumą. Nežinia kodėl įsivaizdavo, kad jeigu jau jie draugai, tai iš tokių kalbų nieko gero jos naudai nebus.
Apie tai, kad ką tik aiškino jog ieško kaip išsprogdinti Aurio kabinetą, kad atkreiptų jo dėmesį kažkaip nepagalvojo.
- Aš... - Norėjo rėžti, kad jai visai jokios pagalbos nereikės. Bet nieko tokio taip ir neištarė. Jai tiesiog reikėjo ko nors tvirto. Kokio suaugusio žmogaus į kurį galėtų atsiremti. O visą laiką jau beveik metus jautėsi tokia atstumta. Ir dabar apėmus grauduliui nusisuko nuo levinso ir iš akių pradėjo birti ašaros. Kurios būdavo už pirmų durų kaip sakant.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Juzefas Levinsas Vasario 20, 2024, 10:17:26 am
Pasirodė, kad Leticija nuliūdo dėl to, jog Auris yra jo draugas. Tačiau yra kaip yra, plikis neketino to slėpti. Leticija net nenutuokia, jog labai gerai, kad abu profesoriai seniai bendrauja. Nes juk būtent dėl to mėlynakis žino tikrąją priežastį, be to, galės be jokių užuolankų atrašyti draugeliui velnių.
- Svarbu, Leticija, - ramiai pasakė vyrukas. - Aš matau, kad svarbu. Ir man būtų svarbu, jeigu kas nors su manimi elgtųsi taip, kaip profesorius Auris elgiasi su tavimi. Nesakysiu, kad mes apie tai kalbėjomės. Per aplinkui apeisiu, - melavo.
O melavo todėl, kad būtų kvaila kalbėti su Auriu šį dalyką nuo jo slepiant. Viskas yra gana sudėtinga ir išties painu. Tačiau galbūt Leticija jausis ramiau?
Ir štai, ašaros. Levinsas jų nematė, nes mergaitė nusisuko. Bet tik visiškas kvailys būtų nesupratęs, kad ji verkia. Ir ką jam dabar daryti? Plikšius nebuvo pratęs prie tokių situacijų. Nežinodamas, kaip elgtis ir kaip ne, profesorius švelniai patapšnojo pirmakursei per petį.
- Viskas bus gerai, tikrai, - tyliai, bet tvirtai pasakė. - Pažadu, jei tik reikės, aš tau padėsiu.
Šita mokinė jam iš tiesų rūpėjo. Gal dėl to, jog buvo susijusi su Dori. O gal Juzefas bėgant metams pasikeitė. Bet jam iš tikrųjų rūpėjo.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Leticija Mendel Vasario 26, 2024, 10:46:07 am
- Man visai tas pats kaip tas Auris elgiasi. Kas jis man toks, kad galvočiau apie tai kodėl jis toks keistas. - Užsispyrėliškai tvirtino savo.
Taip pyko, kad apsibliovė čia prie šito žmogaus, Bet tiesiog nieko negalėjo padaryti su savimi.
- Nebuuus. - Pro ašaras kalbėjo. - Aš jau žinau kaip viskas pasibaigs. - Taip, ji puikiai žinojo. Prisiminimuose gyvai atsidūrė pykstančios, šėlstančios Dori paveikslėlis. O mintys, kad tėvai sužinoję apie jos galias tikrai tiesiog ją išmetė iš namų vis labiau užėmė Mendel galvą. O net jei ir buvo Dori nepaklusni ir nesukalbama, kaip aiškino jai įtėviai, tai ar galima išmesti dukterį iš namų? Jeigu ji būtų tikra Kevino ir Rubėjos duktė, tai jie taip nedarytų. Juk nedarytų? Norėjosi dabar pat ir užduoti klausimą savo įtėviams.
O ar galima pasitikėti šiuo svetimu žmogumi tvirtinančiu, kad padės? Kodėl jis turėtų padėti? Jis juk svetimas, kaip tam tikra prasme pasirodo svetimi yra ir jos tėvai, kurie juk apsiėmė globoti, įsivaikino. O iškilus kažkam, kas jiems nepatinka apsimeta, kad ji neegzistuoja. Ne, Letė negalėjo leisti patikėti sau profesoriaus Levinso žodžiais. Kažin ar išvis kažkieno žodžiais šiame pasaulyje galėjo tikėti. Tos mintys taip sugraudino, pasijuto tokia vieniša ir niekaip negalėjo nustoti verkusi. Norėjo pabėgti nuo profesoriaus ir jo žodžių, kurie traukė juo patikėti.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Juzefas Levinsas Vasario 29, 2024, 09:19:15 am
Mergaitė tikino, kad jai tas pats, kaip Auris elgiasi. Tačiau buvo akivaizdu, jog jai tikrai nebuvo tas pats. Dabar Juzefas jautėsi išties pyktelėjęs ant draugo. Kai taip, tai jis būna visų mokinių pagalbininkas, o ką Leticiją verčia galvoti? Jeigu nieko nedaro, tai bent neišsiduotų.
Tačiau Juzefas suprato, kad ne dėl Aurio Leticija verkia. Jeigu su grifiukės įtėviais viskas būtų gerai, tuomet ir Senklerio elgesys tikriausiai nekeltų tiek klausimų. Profesoriui buvo pirmakursės išties labai gaila. Tačiau ką jis dabar galėtų padaryti? Leticija turi kur grįžti, kad ir kaip ten bebūtų, ji gyvena su įtėviais. Jis tiesiog galės pasidomėti mergaitės situacija vasarą. O dabar? Ką jam daryti dabar? Juzefas nemoka guosti.
- Kas čia darosi? - iš nežinia kur išlindo bibliotekininkė. Ji žiūrėjo tai į verkiančią Leticiją, tai į ant žemės paguldytą knygą. - Ar šita mergaitė buvo uždraustajame skyriuje?
- Ne, ne, - atsakė beplaukis. - Šitą knygą buvau pasiėmęs aš. O čia visai kitos bėdos, - turėjo omenyje ašaras.
- Ar ją dar naudosite? - pasiteiravo moteris apie knygą.
- Jau nebe.
- Tuomet paimsiu, - bibliotekininkė pakėlė kerais į orą knygą ir pradingo.
Atrodė baisiai nepatenkinta, tikriausiai pamanė, jog bibliotekoje verkti - ne vieta, tačiau prie vieno iš profesorių nieko sakyti nedrįso. Juzefas jautėsi dėkingas jai už prablaškymą, tačiau moteriai nuėjus ir vėl pasijuto labai nesmagiai. Nežinojo, kaip toliau elgtis.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Leticija Mendel Vasario 29, 2024, 01:43:38 pm
Ji niekaip nevaliojo sustoti. Beverkiant norėjosi susmegti į sofą. O tada dar pasirodė bibliotekininkė. Bėdos man tik ir tereikėjo. Bet profesorius Levinsas pasakė, kad knyga išvis jo paimta, ne jos ir bent ši problema pasišalino.
- Ačiū. - Padėkojo pro ašaras ir atsistojo.
- Man... Man reikia eiti. - Išmikčiojo ir pasileido iš bibliotekos. Nežinojo dar kur norėtų nubėgti. Bet turėjo pabūti viena ir nusiraminti. Bijojo vasaros, bijojo ateities. Pasiilgo savo tėvų. Pasiilgo paprastų gerai pažįstamų dienų. Baik, taip niekada nenustosi. Sakė sau bėgdama iš didelės bibliotekos. Pagaliau ištrūko iš jos ir išlėkė pro duris. Tada pasileido kažkokiais nežinomais koridoriais tolyn. Bėgo nelabai žinodama kur. Ieškojo atkampios ir niekieno nelankomos vietos.
Antraštė: Ats: Sofutė skaitymui šalia knygų lentynos
Parašė: Juzefas Levinsas Vasario 29, 2024, 03:38:40 pm
Labai tikėjosi, kad pasirodžius bibliotekininkei Leticija suvaldys ašaras. Deja, taip nebuvo. Mergaitė verkė graudžiai, o Juzefas nežinojo, ką jam daryti. Norėjosi dar kartą pasakyti, kad viskas bus gerai. Bet juk ji suvokė, kad nebus. Pati taip sakė. Ir ji teisi.
Profesorius to nesitikėjo, tačiau grifiukė atsistojo ir pasakė, kad jai reikia eiti. Ar Juzefas yra didelis savanaudis, jog širdyje dėl to apsidžiaugė? Ar pats su Leticija elgiasi geriau nei Auris, jeigu paleidžia ją verkiančią kažkur bėgti?
Gal jis turėjo dar kažką pasakyti. Galbūt vytis mokinę. Tačiau nepadarė nei to, nei ano. Tik pasijuto ramiau, nes dabar jau nebekankino klausimas, ką jam daryti. Nebeliko ko guosti. Aš jai tikrai parašysiu, pažadėjo sau.
Tuomet galiausia nuėjo pas bibliotekininkę, kuri, laimei, jau buvo grįžusi iš uždraustojo skyriaus. Ji pasižymėjo, kokią knygą pasiėmė profesorius. Ir tada Juzefas išėjo iš patalpos.