Hogvartsas.LT
Archyvas => Konkursų archyvas => Archyvas => Kvidičo archyvas => Temą pradėjo: Rosemarie Mortimer Spalio 01, 2017, 09:19:42 pm
-
Rudeniui perkopus į antrąją pusę, kartu su juo į Hogvartsą pagaliau atklydo ir kvidičo čempionatas. Pirmasis lapkričio šeštadienis, kuomet savo šluotas ruošėsi suremti Grifų Gūžta su Klastūnynu, iš pirmo žvilgsnio pasitaikė kaip reta nerudeniškas ir be galo gražus, tačiau šaltas. Nors saulė atkakliai spigino nedengiama nė menkiausio debesėlio, tačiau ne tik kad nešildė, bet dar ir galėjo įvaryti nemenką galvos skausmą dėl akinančio ryškumo. Jei sėdėtum tarp saugių pilies sienų bei žvelgtum laukan tik pro langą, greičiausiai vaizdas gerokai suklaidintų, mat tikrovė buvo kiek kitokia. Tuos, kuriuos iš šiltos užuoglaudos išviliojo kaip tik šis apgaulingas peizažas arba numatytos kvidičo rungtynės, tuojau pat pagaudavo ne toks jau ir silpnas, gūsingas vėjas, pinantis apsiaustų skvernus aplink kojas bei, regis, tik ir laukiantis, kol kuris nors nusivers.
Rosemarie, apsupta kaip tik šio, vietoje nenustygstančio vėjo, stovėjo vidury aikštės įsispyrusi kojomis į smėlingą jos pagrindą bei vienoje rankoje spausdama šluotą. Akis nevalingai markstė stengdamasi apsaugoti nuo ryškios šviesos, tačiau vargiai ar pavyko, mat po ištisas savaites trukusių liūčių giedras ryto dangus buvo tikra kančia jos akims. Nors, iš tiesų, jai tai koks skirtumas; galbūt tik praleis smulkesnes pražangas, bet va žaidėjams tikriausiai nestiprus lietus būtų patikęs gerokai labiau.
Abiem komandom susirinkus abipus jos, įdėmiai visus nužvelgė. Kapitonams priėjus paspausti vienas kitam rankos, Rose netemdama gumos, trumpai, tačiau pakankamai garsiai, jog nei vienas nepraleistų pro ausis, ištarė:
- Šiandieną nenorėčiau išvysti jokių suktų fokusų ir apskritai tikiuosi sąžiningo bei gražaus žaidimo. O dabar, visi ant šluotų!
Stadione nuaidėjo šaižus švilpuko garsas, vienuolika šluotų šovė aukštyn, o kažkur tarp jų negailestingai praūžė muštukai. Kamuoliai buvo paleisti ir žaidimas prasidėjo.
Grifų Gūžta
Kapitonas: Edgar Jeffter
Gaudytojas: Edgar Jeffter
Gynėjas: Fasiras von Sjuardas
Atmušėjas: Ashley Tonks
Puolėjai: Claudie Amneta, Klarė Konė Karter
Klastūnynas
Kapitonas: Maria Blackwood
Gaudytojas: Morgana Buterfield
Gynėjas: Ieva Cherry
Atmušėjas: Andromeda Žvyniuotoji
Puolėjai: Amika Bela Lordess, Maria Blackwood
Jei teisėjas kauliuku išridena 1-3 akis, kritlis atitenka Klastūnynui, 4-6 akis – Grifų Gūžtai.
Kauliuko rezultatas: 3; žaidimą pradeda Klastūnynas, kritliui patekus į jų rankas.
-
Šaltokas vėjelis pūstelėjo klastuolei į veidą. Kaip ne kaip Lapkričio pradžia. Penktakursė šiek tiek jaudinosi. Šiemet Kvidičo čempionatas ir šiandien jie žaidžia prieš Grifų Gūžtą. Taip pat šios rungtynės buvo pirmos penktakursei. Maža to, kad žaidžiu pirmą kartą, tai dar ir kapitonė esu pagalvojo mergina, tačiau ji džiaugėsi turėdama tokią poziciją. Penktakursė įžengė į stadioną su savo komanda. Priešais matė grifus. Jautė kaip jaudinasi jos komandos nariai ir padrąsinamai jiems šyptelėjo. Ji tiki, kad Klastūnynas gali šiemet laimėti. Juk viskas įmanoma, jeigu tuo tiki. Sustojo visai netoli teisėjos. Saulė labai spigino akis, tačiau klastuoliams tai nerūpėjo. Jie greit priprato prie tokio oro. Pajutusi teisėjos žvilgsnį mergina suprato, kad tuoj viskas prasidės. Paspaudusi Edgarui Jeffter'iui ranką ir išgirdusi švilpuko garsą, Maria atsisėdo ant šluotos ir patikrinusi ar kitos klastuolės jau ant šluotų, nėrė į dangų. Blackwood sugavo kritlį, kurį metė teisėja. Šiandien žaidimą pradeda klastuoliai. Šaunu. Mergina drąsiai nėrė link varžovų lankų, tačiau kelią jai pastojo grifų gynėjas. Klastūnyno globotinė nepasimetė ir pamačiusi netoliese Amiką, metė kritlį jai. Tikiuosi, kad ji pagaus.
[Perdavimas Amikai: 1;3;5;6]
-
Saulės spinduliai negebėjo padaryti šalto rudens ryto šiltesniu. Todėl Edgar'as įsmuko į šiltą kvidičui skirtą megztinį ir dar apsivijo apsiaustu, o ranką, kuri įprastai būna be pirštinės, šįsyk paslėpė irgi. Tik jai naudojo visai kitokią pirštinę nei savo nukentėjusiai rankai. Šioji nebuvo tokia aptemta ir ji buvo odinė. Kai atrodo su savo apranga susitvarkė, čiupo už šluotos ir patraukė kvidičo stadiono link, kur turėjo prasidėti pirmosios jo gyvenime kvidičo rungtynės prieš Klastūnyno komandą.
Artėjant prie stadiono buvo girdėti jau sklindantys šūksniai ir skanduotės iš jo. Septintakursiui užgniaužė kvapą. Širdis ėmė spurdėti ir jautėsi lyg naujai atgimęs. Naujai atgimęs todėl, nes seniai taip nesijautė. Visos pastarosios emocijos buvo neigiamos su savigraužos prieskoniu, bet dabar buvo kitaip. Edgar'as jautėsi vėl gerai. Galvoje besisukančios mintys apie kvidičą ir artėjantį mačą tarsi pravalė galvą nuo blogųjų ir bent šią akimirką prieš jas pastatė plieno sieną.
Dar keli žingsniai ir grifų prefektas pasiekė stadioną.
- Sveiki!- ryžtingai pasisveikino su komandos draugais lūkuriuojančiais prie įėjimo į stadioną. Rimtu veidu nužvelgęs saviškius linktelėjo jiems galva sumirksėdamas akimis, tarsi norėdamas pasakyti, jog viskas bus gerai, ir kad norint pasiekti gerų rezultatų rungtynėse, tereikia išlikti susikaupusiems. Tuomet nieko nelaukdamas žengė paskui šios dienos teisėją į aikštę. Iškart apžergęs savo šluotą atsispyrė nuo žemės ir visu greičiu apskriejo ratą aplink stadioną ir stojo ore. Dabar užgniaužė kvapą dar labiau. Savo koledžo sirgalių šūkaliavimai vertė šiurpti kūną. Pagaliau pagaliau po ilgo laiko net ir lengva šypsenėlė atsirado gaudytojo veide. Pagaliau jis įgyvendino savo svajonę - tapti gaudytoju. Apie tai galvodamas varvindavo seilę nuo pat pirmo kurso ir tik po šešerių metų ji išsipildė. Prie to didelio džiugesio prisidėjo ir žiupsnelis kartėlio, nes tai bus pirmasis ir paskutinysis čempionatas. Bent jau Hogvartso turnyre. Gaila buvo, jog neturėjo galimybės pasireikšti anksčiau. Kaip sakoma yra kaip yra ir nėra ko gailėtis. Reikia džiaugtis šia akimirką ir stengtis ją padaryti kuo nuostabesne.
Jau sugūžėjus į aikštę visiems dalyviams, grifų komandos kapitonas nusileido ant žemės, šalia teisėjos ir varžovų komandos kapitonės. Paspaudęs rankas tiek už rungtynes atsakingam asmeniui, tiek penktakursei, nieko nelaukdamas vėl šovė į padanges. Čia pat arbitras davė rungtynių startą. Visi šovė pagal pozicijas atlikinėti, tai kas jiems priklauso. Jeffter'is kantriai liko kyboti vietoje ir akylai skanavo aikštės plotą. Nagi, susiimk! save ragino, nes atrodo jaudulys ėmė viršų ir tai trukdė kiek koncentruotis. Beraminant save, tartum žaibas iš giedro dangaus, prieš patį gaudytoją, išdygo aukso šmaukštas, kuris lėkė tiesiai į jį. Atrodo, kai jau ranka jį buvo galima tiesiog pačiupti, juodaplaukis tai ir pabandė padaryti, bet vikruolis nebūtų vikruoliu, jei nebūtų spėjęs staigiai pradėti traukti atgalios. Matydamas savo pagrindinį tikslą Edgar'as leidosi paskui jį. Artėjo greitai, bet vos tik priartėjo šmaukštas šovė devyniasdešimties laipsnių kampu į viršų. Grifas nedelsiant užkirto šluotą ją stabdydamas ir užvertė galvą.
- Velnias!- mažiausio žaidimo kamuoliuko nebuvo matyti, todėl ėmė dairytis aplinkui.
[Bando pastebėti šmaukštą: 1]
-
Išėjus iš pilies ruoštis pirmosioms sezono rungtynėms pasitiko akies obuolius iš ertmių išmušantis saulės tvieskimas. Saloje tokios dienos išvis buvo retos, tačiau dar retesnės jos buvo gilų rudenį. Apie metų laiką galėjai suprasti tik iš vėjo, šis vien nešant šluotą nešė šiek tiek pietų pusėn, tai pateisino, jog vėjas buvo toks šaltas. Rūgštele, šiaurinis.
Pirmosios ketvirtakursės rungtynės kėlė jaudulį. Šis nebuvo geras, kaip sutinkat seniai matytą draugą, o vertė gūžtis kamputyje ir raminti skrandį, kad šis, nebenorėdamas priklausyti kūnui, neiššoktų lauk šokdamas čečiotką. Tarp Grifų Gūžtos žaidėjų tvyrojo gera atmosfera, bent tai stiprino žaliaakės pasitikėjimą savimi.
Prieš kelis metus nieko apie magiją nenutuokiančiai ilgaplaukei šiandien teko svarbus vaidmuo. Visą gyvenimą ji žavėjosi sportu. Tiesa žiobarišku, bet tai nekeitė pačios sporto prasmės ir visą kūną užvedančio azarto.
Pirmą kartą Klarė žygiavo apželdinta aikšte kai jos tribūnose buvo tiek daug žmonių. Jausmas buvo prieštaringas nuo gero jausmo, kad tarp nemažo kiekio visai sportiškų mokinių būtent ji turėjo šansą komandą vesti taurės link, iki vemt verčiančio viesulo, jaukiančio laibos mergaitės skrandį.
Nuaidėjo teisėjos švilpukas, pranešantis apie rungtynių pradžią. Kaštonplaukė vos neprispaudė kasos įsivijusios aplink šluotos kotą dar nervingai makaluojantis užkulisiuose. Todėl keliomis sekundėmis vėliau pakilo į orą.
Nors ir siaubingai jaudinosi kritliui atitekus klastuoliams, puolėja Karter nesnaudė. Palenkusi sporto partnerę, prie plaukų spalva derančią šluotą, nėrė link grifų ginamų lankų skridusią, kursu vyresnę blondinę.
Daug laiko ji praleido jaudindamasi dėl būsimo žiūrovų palaikymo per rungtynes. Tai atrodė, turėtų blaškyti, tačiau per vėjo švilpimą adrenalino užlietose ausyse šurmulio beveik nebuvo girdėti. Jis neblaškė vėjo nugairinto veido.
Klastūnyno puolėja užginta į kampą metė kritlį netoliese esančiai merginai akį rėžiančios spalvos plaukais. Na, bent ją bus lengva pastebėti. Vydamasi kamuolį mintis gynė Klarė. Kadangi kritlis lėkė gana tiksliai, puolėja spaudė šluotą taip smarkiai, jog netruko pabalti smulkūs krumpliai ir iššokti tikrai pagal išvaizdą visai simpatiškai mergaitei nedarančios ryškios venos. Prilėkusi prie kamuolio žaliaakė atleido jau baigiančias užtirpti rankas nuo šluotkočio ir bandė sugauti skriejantį kritlį.
[Bando perimti kritlį perdavimo metu:5;6]
-
Kad ir koks šiltas oras atrodė už lango, jis buvo apgaulingas. Morgana tai pajuto savo kailiu - kaulus stingdantį vėją ir saulę, kuri rodos išdegins akis, o kad būtų lengviau sugauti šmaukštą ji užsidėjo odines puspirštines, raudonus plaukus susipynė į dvi storas kasas. Susiruošus raudonplaukė dar kartą perbraukė rankomis per varžybų aprangą ir pačiupusi šluotą išlėkė kvidičo stadiono link. Tai buvo pirmosios jos varžybos gyvenime, klastuolė virpėjo, ne dėl to, kad pūtė šaltas vėjas, o dėl to, kad ji jaudinosi. Velniškai bijojo susimauti.
Skanduotės ir klegesys iš kvidičo stadiono girdėjosi iš tolo, tas dar labiau varė ją iš proto. Atrodo pradėjo trūkti oro, o širdis nusirito į kulnus kai ji pastebėjo visą minią klastuolių, grifų, varnių ir švilpių. Galva kiek sukosi, bet antrakursė jautėsi nuostabiai. Kitą akimirką atrodė, kad visa baimė ir jaudulys dingo, ji žengė savo komandos link iškėlusi galvą ir pasididžiuodama, išmetusi iš galvos visas baimes.
Jos vaikiškame veide šypsena spindėjo nuo ausies iki ausies, o akys raibo nuo spalvų margumo. Ji linktelėjo kelioms pažystamoms merginoms iš komandos ir atsistojo pačiame gale. Netrukus visi nutilo kai pasirodė teisėja Rosemarie. Jai pasakius kalbą ir abiejų komandų vadams paspaudus ranką Morgana pirmoji šovė į viršų.
Varžybas pradeda klastuoliai, vienas taškas jų naudai. Raudonplaukė pažvelgė į grifų gaudytoją ir kapitoną, septintakursį Edgar, vaikinas atrodė susikoncentravęs į šmaukšto ieškojimą. Tą patį padarė ir Morgana.
[Bando pastebėti šmaukštą: 4]
-
Andromeda buvo pakilios nuotaikos vos tik atsikėlė. Pirmosios kvidičo varžybos! Jos gniaužė kvapą pirmakursei klastuolei, o širdis atrodė iššoks kiekvieną akimirką kai ji apie jas pagalvoja. Juodaplaukė nejautė nė trupučio baimės, anaiptol mergiotė buvo judri kaip niekad, pasiruošusi atmušinėti į muštukus, arba gauti nuo jų į kaulus.
Pirmakursė apsivilkusi šiltą varžybų megztinį ir susirišusi tamsius plaukus į uodegą pagriebė šluotą, bet greitai šioji išsprūdo iš rankų.
–Ak, rupūs miltai.– mergaitė kiek pyktelėjo ir greitai pačiupo šluotą.
Šioji buvo kokių dviejų metrų ir gana sunki, tokiai kaip Andromeda, bet mergaitė ją puikiai valdė. Andromeda mokėjo puikiai manevruoti su šluota. Juodaplaukė išlėkė iš Hogvartso pakeldama visas neišvalytas dulkes, taip, taip ji nuskrido per visus koridorius, nors tai ir buvo draudžiama, tačiau jokių mokytojų nesimatė, todėl kodėl gi ne?
Raganiukei pasiekus kvidičo stadioną ji sustojo prie įėjimo, ji jau matė savo komandos narius, kurie matyt jos vienintelės ir laukė. Juodaplaukė giliai įkvėpė ir įskrido į aikštę. Priskridus prie savo komandos narių ji nerangiai nulipo nuo šluotos ir atsistojo vidury.
Nuobodžiai atklausiusi teisėjos kalbą ir palaukusi kol kapitonai sukirs rankomis ji gana lėtai pakilo į viršų. Šaižus švilpuko garsas ją kiek išmušė iš vėžių, bet ji greitai vėl pradėjo žvalgytis muštuko. Šie jau buvo paleisti į orą ir Andromeda kol kas tik sekė vieną iš jų akimis. Kitą akimirką klastuolių komandos atmušėja pastebėjo kitą muštuką lekiantį jos link, todėl suėmus lazdą taip stipriai, kad pabalo krumpliai ir iššoko kelios venos, iš visų jėgų smogė į jį, vos tik jam spėjus priartėti.
[Atmušimas bet kur į aplinką: 1; 3; 6;]
-
Kvidičas!
Šis žodis skambėjo visą rytą. Tiek didžiojoje salėje, tiek koledžų bendruosiuose kambariuose. Neramūs žvilgčiojimai į kvidičo žaidėjus, linkėjimai nugalėti ir net mintys buvo susijusios su kvidiču. Kvidičas, kvidičas, kvidičas. Visą rytą aptarinėjamas ir besisukantis visų mintyse. Patarimai iš kitų koledžo moksleivių, gandai apie silpnesnes priešų vietas ir panašūs dalykai perekiojo ir Claudie, vieną iš Grifų Gūžtos komandos narių. Puolėja stengėsi nepraleisti nei vieno svarbesnio žodžio iš kapitono lūpų, lyg už jo (žodžio, o ne Edgar'o) įsitvėrus išsilaikytum ant šluotos, įmestum į lankus kirtlį ar išvengtum muštuko. Gal tiek stiprybės ir ryžto nebuvo, bet kovai prieš klastuolius nusiteikę grifai gali įkvėpti daugiau nei drąsos. Pasisiūlymas būti žaidėja buvo lyg dar vienas mažytis žingsnelis lyg įsitikinimo, kad yra tikra grifė. Tad į aikštę pasidabinus šilta ir žinoma, kad grifiška uniforma žengė drąsiai ir ryžtingai. Lyg pasiruošus duoti į dantis kokiam melagiui klastūnui. Bet ne. Ji ne atmušėja, kuri stengiasi bet ką nutrenkt, o puolėja, besistengianti įmesti kirtlį. Arba atlikti panašiausią į žiobariško krepšinio veiksmą. O veiksmo buvo daug.
Vos spėjus apžergti savąjį žirgelį, teisėja (ar nemylimo Varno Nago koledžo vadovė) paskelbė startą. Grifė atsispyrė nuo žemės ir staigiai pakilo aukštyn. Besiplaikstantis šalikas, išsitaršę plaukai - va kas yra tikrai grifiška. Mokinė žvilgtelėjo į kitas dvi puolėjas iš Klastūnyno - Amiką ir Maria. Viena stengėsi perduoti kitai, bet tarp jų įsimaišė Klarė. Kadangi nenorėjo kaip nors sutrugdyti, pakilo dar kiek į viršų ir išgirdus toli esantį muštuką (nuoširdžiai tikėjos, kad jis taikosi į klastuolius) žiūrėjo kaip čia viskas baigsis, bet buvo pasiruošusi pirma proga gričbti kirtlį ir nuskridus į kitą aikštės pusę mesti į vieną iš lankų.
[-]
-
Rytmetinės saulės spinduliai švietė į kiek balsvoką antrakursėlės veidelį. Vos pramerkusi taip stipriai užlipusias akeles, Ashley pašoko iš lovos - šiandien ta taip lauktoji diena. Greitai susiruošusi ir dar viena akimi žvilgtelėjusi į merginų kambaryje stūksantį veidrodį, Ashley išskuodė pro siauras patalpėlės duris, bei išbėgdama jas stipriai užtrenkė. Matyt dėl skersvėjo. Lauke jau šmėžavo kelios smulkios mokinukų, ištroškusių kvidičo, figūrėlės, todėl kaštoninių plaukų savininkė dar labiau paspartino žingsnį. Nusileidusi tais nelemtais laiptais, kurie kaip visada išeikvoja nemažai energijos, mergiotė išlindo iš pilies. Kyštelėjusi nosytę ji užuodė tą gaivų medžių pravalytą orą. Kartais vėsesnio vėjo gūsis plūsteldavo į Tonks, taip priversdamas ją kalatoti dantimis, tačiau dvylikametinukė tik save guosdavo, jog šilčiau pasidarys žaidimo eigoje. Ak, koks nerimas ją kankino. O jei ką padarys ne taip? Kas bus jei apsikvailins? Užgožusi tą balselį viduje, strazdanė patraukė aikštės link. Tipendama akmenimis grįstu takeliu, ši dar mesteldavo akį į greta žaismingai linguojančios žolytės jaunus stiebelius, o tada vėl paskęsdavo apmąstymų jūroje. Nors kažin ar ten buvo ką mintyt..
Štai, tolumoje Ashli jau matė ryškėjantį teisėjos siluetą. Dar labiau priartėjusi ji stipriai sugniaužė medinį šluotos kotą ir pasisveikino su profesore. Prispitusi prie savo komandos narių, merginukė išklausė teisėjos žodį. Gavusi leidimą pakilti ji atsisėdo ant šluotos, o tada nedrąsiai atsispyrė. Dabar ši kabojo ore ir jautė tą nuostabų jausmą, kurį tikriausiai jaučia kiekvienas kvidičininkas - užsispyrimo nugalėti jausmą. Na, bet kad ir kaip ten bebus, svarbu pabandyti, išbandyti save.
Netrukus buvo paleisti ir kamuoliai. Ashley turėjo rūpėti tik tas bjaurusis - muštukas. Šis sklandė pro jaunuosius burtininkus, bei raganas, vis mėgindamas kurį nors nusviesti nuo šluotos. Staiga, apsukęs nemenką ratą, jis pradėjo artėti link pasimetusios Ashley, todėl ši giliai įkvėpė, bei tvirčiau paėmė lazdą. O šventas Odinai, padėk man. Išgirdusi tą kamuolio nenumaldomą skriejimo garsą, antrakursė nurijo seiles. Muštukui pakankamai priartėjus, kaštonplaukė stipriai užsimojo, o tada smogė. Atsimerkusi ši išvydo kamuolį skriejantį jau nebe link jos. Dabar bjaurūnas lėkė vieno iš klastuolių link. Rudaakė nuleido lazdą, bei išpūtusi akis stebėjo tokį vaizdinį.
[Atmušimas į Morganą: 4; 5]
-
Fasiras drybsojo lovoje, dar prisimindamas kažką šilto ir skanaus, ką sapnavo vos prieš kelias minutes. Jo vaizduotė sukūrė ir kvapus, ir vaizdus, ir garsus iš sapno, ir tai, kaip jis jautėsi... Von Sjuardas iš dalies iš palengvėjimo, o iš dalies - dėl apmaudo atsiduso. Atsimerkė, paspoksojo į puošnias kaip ir visur Hogvartse lubas (na, tiesą sakant, berniukų miegamuosiuose jos dėl kažko buvo patamsėjusios, o vietom ir nudegusios). O tada staiga pašoko iš lovos ir puolė rengtis: viena ranka maudamasis kelnes, o kita jau segiodamasis marškinius vaikinas pripuolė prie lango, garsiai nusikeikė ir dar kažką suvapėjęs išpuolė pro duris...
Fasiras į aikštę įžengė (na, tiksliau - įpuolė) pats paskutinis. Dar spėjo linktelėti kapitonui pasisveikindamas ir sugauti padrąsinantį žvilgsnį. Moksleivis nebuvo tikras, ar Edgar nenužvelgė jo pikčiau - juk derėjo. ,,Pavarykim." - mintyse palinkėjo savo komandai von Sjuardas - garsiai kalbėti, tiesą sakant, jis nemėgo. Bet klaikiai nemėgstančio ir vėluoti grifo skruostai trumpam užsidegė ir užsimovęs šaltas odines pirštines, Fasiras priglaudė jas prie žandų, kad šie greičiau atvėstų. Dar prieš oficialų komandos prisistatymą vaikinas spėjo šukomis persibraukti per klaikiai (atsiprašau - žavingai susivėlusius plaukus (,,Nors kurių velnių aš tai darau?.." - pamanė Grifų Gūžtos vadovo sūnus, žvelgdamas į stipriame vėjyje plėvesuojančias Grifų Gūžtos ir Klastūnyno vėliavas. Tuoj vešli ševeliūra vėl atrodys lyg jos šeimininkas būtų tik tik išsiritęs iš šilto ir minkšto mygio.
Fasiras baugščiai apsidairė į komandos narius, įžvelgė jų veiduose šiokį tokį džiaugsmą, iškilmingumą, jaudulį. ,,Idiotas..." - keiktelėjo save grifas ir nervingai pasukiojo galvą, pamankštindamas nutirpusį sprandą. ,,Nagi, susikaupk." - liepė sau jis. Von Sjuardas giliai įkvėpė šalto oro ir pažvelgė aukštyn, į baltus, kol kas nieko blogo nepranašaujančius debesis. Greit akis nuleido, juose šmėstelėjus (pasivaidenus) iki skausmo pažįstamai šypsenai. Nužvelgė ir ūžiančias sirgalių aikštes. Na, o tada, visai komandai sėdant ant šluotų, ant savosios užsėdo ir jis - Grifų Gūžtos šiandieninis gynėjas.
Vaikis darsyk apsidairė, kažko ieškodamas. Išvydo Claudie kylančią ir pakimbančią ore kažkur netoli lankų. Skrisdamas į savo paskirties vietą lyg tarp kitko lėtai prasuko pro Amnetą tyliai šnibžtelėdamas:
- Sėkmės ir tau, - ir tada per aikštę nuskambėjo teisėjo švilpukas. Von Sjuardas jau buvo akimis susiradęs Klastūnynui atitekusį kritlį ir mintimis save dešimtį kartų iškeikti už bereikalingą kišimąsi Grifų Gūžtos prefektei į akis. ,,Oooo, šiandien žaidžia ir abu prefektai, visa grietinėlė..." - mintyse pasišaipė ketvirtakursis. ,,Nusimato geras žaidimas."
[-]
-
Kiek susiraukusi nuo negailestingai šaltų vėjo pirštų, keliaujančių purpurinių plaukų savininkės kūnu ir paliekančių nemaloniausią pagaugų takelį ant josios vietomis apnuogintos ar tamsiai, tamsiai žalia mantija apdengtos odos, Amika stypsojo didžiulėje kvidičo aikštėje.
Mielomis juodomis riešinukėmis aptrauktuose delnuose stipriai laikydama savąją šluotą, klastuolė apžvelgė ją supančią aplinką. Kiek atsainiai nusibraukdama užkritusią sruogą, Klastūnyno komandos puolėja žvitriomis akutėmis nuskenavo priešininkus.
Raudoni it šviesoforo lempa ar kokios moteriškės apatinės kelnaitės per tam tikras dienas, varžovai, mergaičiukei rodėsi, stovėjo gana ,,atsipūtę". Na taip, klastuoliška smaragdinės spalvos uniforma gal kam nors ir priminė špinatų persivalgiusio žmogaus skrandžio turinį, bet vien jos švelnus audinys buvo to vertas.
Netrukus, išgirdusi teisėjos signalą pradėti žaidimą ir nuvijusi nepageidautinas mintis į šalį, Bela, kad ir kaip keistai skambėtų, apžergė savąją šluotą ir kilstelėjosi į orą.
Žaidimas vystėsi vos ne greičiau nei animacinio serialo ,,Dragon ball Z" herojų kovos. Vos užfiksuoji į save skriejantį muštuką, švyst - jis nuteškiamas į visiškai priešingą pusę. Taip buvo ir su violetiniaplaukės bendrakoledžės Marios metamu kritliui tiesiai šiai į veidą. Šiek tiek priskridusi arčiau ir kiek vaikiškai ištiesusi rankas, vos ne vos laikydama lygsvarą, Mikusia bandė sugauti metamą kamuolį. Į komandinį Klastūnyno merginų darbą įsipainiojusi grifė tikrai nesukėlė didelio antrakursės džiaugsmo.
- Jūs grifai, garsėjate teisingumu, - nenoriai išspaudusi paskutinį žodį kreipėsi į varžovę Lordess, - būtų gana teisinga dabar nesikišti į mūsų su Maria bendrą darbą, - dirbtinai šyptelėjo tamsiaakė ir dar labiau priartėjo prie Klastūnyno puolėjos.
[Perėmimas perdavimo metu: 2; 5]
-
RPG vertinimas
Gaudytojai
Edgar Jeffter: 10
Morgana Buterfield: 9
Gynėjai
Fasiras von Sjuardas: 10
Atmušėjai
Ashley Tonks: 10
Andromeda Žvyniuotoji: 9
Puolėjai
Klarė Konė Karter: 10
Claudie Amneta: 9
Maria Blackwood: 8
Amika Bela Lordess: 10
Kauliuko rezultatai
Maria Blackwood: 1
Edgar Jeffter: 2; 4
Klarė Konė Karter: 1; 6
Morgana Buterfield: 6
Andromeda Žvyniuotoji: 6
Claudie Amneta: -
Ashley Tonks: 4; 5
Fasiras von Sjuardas: -
Amika Bela Lordess: 5; 4
Maria Blackwood sėkmingai atlieka perdavimą.
Edgar Jeffter nepastebi aukso šmaukšto.
Klarė Konė Karter sėkmingai perima kritlį perdavimo metu.
Morgana Buterfield nepastebi aukso šmaukšto.
Andromeda Žvyniuotoji sėkmingai atmuša muštuką į aplinką.
Ashley Tonks sėkmingai atmuša muštuką į Morganą Buterfield.
Amikos Belos Lordess veiksmas anuliuojamas dėl anksčiau perimto kritlio.
Kvidičo rungtynės tęsiamos
Kritlis priklauso Klarei Konei Karter (Grifų Gūžta).
Aikštėje likęs tik vienas muštukas.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 – 0 Klastūnynas.
-
Sutrikęs, staigiais galvos sūkiais, Edgar'as bandė pastebėti tai, ką prieš kelias sekundes pametė. Žvilgsnis vienur, kitur, kol galiausiai vėjo sukeltas gūsis užliejo žalumos kupinas septiniolikmečio akis, priversdamas jas užašaroti. Kodėl būtent dabar!? nervinosi suvokdamas, jog greičiausiai praganė lengvą galimybę vaikytis šmaukštą, kuri pati ir atkeliavo pas vaikiną. Ir jis neklydo. Vos tik dviem pirštais pasitrynęs akis ėmė dairytis, nieko aplinkui nematė. Na, matė. Tačiau nematė to auksinio daikčiuko, kurio jam dabar reikėjo, ne ką mažiau, kaip ir oro.
Giliai atsidusęs Jeffter'is atsisuko į aikštę taip, jog kuo puikiausiai galėjo matyti kas joje vyksta. Ir matomas vaizdas privertė šyptelti. Komandos draugams sekėsi kur kas geriau nei pačiam. Klarei perėmus kritlį, nepaisydamas ar girdės ji, ar ne, supliaukšėjo delnais drauge su tribūnuose susirinkusiais sirgaliais. Daugiau nebešvaistydamas brangaus laiko, kur bet kurią akimirką galėjo pasireikšti ir varžovų gaudytojas, grifų prefektas nėrė skersai aikštę. Vos tik spėjo atsidurti kitame stadiono gale, vėl buvo nudžiugintas savo komandos draugės. Pastaroji kiek net numušė kilusią įtampą, sugebėdama nukreipti muštuką į Morganą. Į tiesioginį Edgar'o oponentą. Jokiu būdu jis nesidžiaugė, jog varžovė galėjo skaudokai užsigauti, tačiau džiugesys buvo, nes žinojo, kad prieš ją išlošė šiek tiek laiko. Tik tą laiko pranašumą, atrodo, buvo linkęs sunaikinti tas pats muštukas, kuris ką tik trinktelėjosi į Morganą. Dabar besimušantis kamuolys skriejo tiesiai moksleivį. Šiam teko greitai susigriebti ir dumti kiek tik eina. Tik tas muštukas greičiu nenusileido. Lėkė iš paskos, tarsi būtų pririštas prie šluotos. Septintakursis skrido palei sieną ir ties tribūnomis kilo į aukštyn. Pakilus virš žiūrovų sėdimų vietų, kur jautėsi gana stipriai vėjas, iškart bėgantysis buvo pačiuptas to vėjo gūsio, kuris sugebėjo šiek tiek pakeisti skriejimo kryptį, o pasekmė buvo ta, jog muštukas kliudė šluotos galą. Ir kliudė ganą stipriai, sugebėdamas savo auką priversti sukti aplink savo ašį. Jeffter'iui keletą kartų apsisukus buvo sunku suvokti tai, kas ką tik įvyko. Bet galvoje dar buvo mintis atsikratyk muštuko. Todėl nė nedvejodamas vėlei nėrė į stadioną. Permetęs akimi per petį, už savęs neberegėjo to daikto, kuris, nemeluojant, tikrai sugebėjo įvaryti šiokios tokios panikos.
Atslūgus persekiotojo spaudimui, pats Grifų Gūžtos atstovas, sušvelnino greitį, kad netyčiomis nepralėktų šmaukšto, į kurį vėlei spėjo sukoncentruoti dėmesį. Jį bandė susekti ne tik akimis, bet ir ausimis, tik šiomis tai padaryti kiek sunkiau dėl didelio šurmulio stadione.
[Bando pastebėti šmaukštą: 3]
-
Rausvos sruogos ištrūkusios iš Morganos kasų plevėsavo ore tai pat kaip ir jos žalias apsiaustas. Mergiotė įdėmiai žvalgėsi šmaukšto, tačiau jo nepastebėjo tai pat kaip ir atskriejančio muštuko jos link, na pastebėjo likus mažiau nei metrui. Muštukas trenkėsi į ją su tokia jėga, kad raudonplaukė net nuskriejo kelis metrus atgal. Nespėjusi sustoti ji susvyravo ir vos neapsivertė, tačiau spėjo delnais tvirtai įsikibti į šluotą, taip, kad net paskaudo. Akimirką mergaitė neteko kvapo, ji buvo taip išsigandusi, o aplink viskas ūžė, bet kitą akimirką ji atsikvėpė. „Suknisti grifai. - piktokai pagalvojo Morgana trindama sumuštą petį. Atslūgus baimei ir adrenalinui ji pajuto nemalonų skausmą. „ Tikiuosi, kad neišsinarinau. “ - sunerimusi pagalvojo Morgana ir tada mestelėjo piktą žvilgsnį į Ashley. Taip norėjosi prie jos prilėkti ir trenkti kur nors, tačiau ji susivaldė. Mergina nebuvo verta Morganos pykčio ir dėmesio, bet šmaukštas buvo.
Raudonplaukė pakilo į orą kiek sukinėdama skaudantį petį į šonus ir pradėjo žvalgytis po stadioną. Nuo vis dar garsiai ir greitai plakančios širdies ji jautėsi kiek apsvaigusi, vis dėl to nebuvo atsigavusi nuo smūgio tad žvalgėsi kaip žadžia komandos. Deja, Klastūnynas buvo praradęs savo pranašumą, raudonoji grifė lakstė su kritliu rankose, Morgana nė nesistengė jos vardo prisiminti. Ji pažvelgė į tribūnose stovinčius ir šūkaujančius jos draugus ir kiek šyptelėjo. „ Nagi susiimk, tu negali pasiduoti dėl kažkokio kvailo rankos skausmo. Šios varžybos žymiai svarbesnės nei tai. “
Klastuolė akimis pradėjo ieškoti Edgar'o. Jai buvo įdomu ką veikė grifų gaudytojas, o pamatytas reginys sukėlė gana plačią šypseną. Vaikinukas buvo vaikomas muštuko kuris ne per seniausiai buvo atsitrenkęs į ją.„ Galbūt tas velnio neštas daiktas pajuto, kad esu prieš jį ir nusprendė pavaikyti?“ Staiga pakilęs vėjo gūsis vėl nuskraidino Morganą kelis metrus atgal, tai pat nustumdamas tuos kelis debesėlius kurie dengė saulę šalin ir vėl apakino raudonplaukę.
Mergiotė susierzinusi pakėlė ranką ir ja prisidengė akis bei pažvelgė į ryškiai spiginančią saulę. „ Velniop tave. - ji pagalvojo žvelgdama į saulę ir vėl pažvelgė į žaidžiančius komandos narius. Staiga ji pamatė kaip pro raudonplaukę prašvilpia muštukas, o tada paskui jį Andromeda. Morgana prikando lūpą ir užsimerkė, ji turėjo susikaupti ir susikoncentruoti į šmaukšto ieškojimą.
Ugniaplaukė su žaliu apsiaustu pakilo aukštyn ir įkvėpusi giliai oro, dar kartą žvilgtelėjusi į susikaupusią teisėją Rose, skanduojančių mokinių margumyną tribūnose užsimerkė, iškvėpė orą. Atrodė, kad visas kilęs šurmulys iš komandų grumtynių, tribūnose esančių mokinių skanduotės ir šūkaliojimai dingo. Ji girdėjo tik tylų zvimbimą kažkur aikštėje, tereikėjo jį surasti akimis, o tas buvo sunkiausia, kai stadionas pilnas skraidančių mokinių kurie vis maišėsi ir maišėsi tarpusavyje. „Ieškok. Tu gali, tu gali...“ - ji save drąsino.
[bando pastebėti šmaukštą: 5]
-
Muštukas nenumaldomu greičiu skriejo link vienos klastuolės, todėl Ashley rankos ėmė drebėti. O jei rimtai susižeis? Nesinori, jog pirmų rungtynių metu rudų plaukų savininkę graužtų sąžinė dėl mergaitei iškultų dantų, bet juk tokie atsitikimai įvyksta beveik per kiekvienas rungtynes.. Tonks vos pati nenusivertė nuo šluotos, kai kamuolys smogė Morganai. Vaizdas tikrai nebuvo pats maloniausias. Dar tas piktas jos žvilgsnis.. Mergiotei net iš rankų išsprūdo lazda, todėl susimojusi, kad ši dar gali kam nors ir per galva užvožt, ji pasilenkė į priekį, bei permetė visą savo svorį. Strazdanė pradėjo leistis žemyn. Ashley išvydo, jog gresia susidūrimas su kietu žemės lopinėliu, tačiau tik ištiesė rankelę, bei sučiupo savąją lazdą. Tuomet ji staigiai sustabdė šluotą ir pakilo aukštyn.
- Hmmm, visai neblogai. Vis dėl to neišsitėškei, - nusivaipė grifiokė.
Atrodo Ashli pradėjo įsivažuoti ir tas nerimas vis kamavęs Tonks, beregint išnyko. Dabar ji jautėsi nepaprastai gerai, o ir toks žvarbus vėjelis nepamaišė. Laimei, kad antrakursė susirišo savo garbanas į dailų kuodą, antraip jos dabar plevėsuotų ore.
Strazdanė apžvelgė visus kvidičininkus - vieni suko galveles dėl šmaukšto, kiti įnirtingai kovojo už kritlį, treti buvo pasirengę visa kaina apginti lankus. Vienu žodžiu žaidimas čia dar ir kaip vyko. Besižvalgydama Ashley užmatė ir tą patį muštuką, kuris be pasigailėjimo daužė visus. Suraukusi antakius mergiotė jau skriejo pas jį. Jaunėlė priartėjo prie kamuolio. Pastebėjęs naują auką, kuri drįso šį atmušti ir dar į klastuolę, muštukas pasileido mokinukės link. Okey, ramiai. Viskas bus gerai - ramino save hogietė. Išlaukusi reikiamo momento, Ashli užsimojo ir vėl smogė. Kamuolys atsimušė į lazdą, o tada pasuko kita linkme. O neeee! Tik ne vėl į klastuolį! išvydusi muštuką ir vėl skriejantį į varžovų komandos narę, jaunėlė keikė save mintyse. Su spurdančia širdimi ji laukė tokio savo atmušimo rezultatų.
[Atmušimas į Marią: 3; 5]
-
Garsai tribunose buvo kurtinantys, visi rėkė šaukė vienas per kitą, klastuoliai palaikė savus įvairiomis skanduotėmis, o grifai laimingi klykavo, nes jiems pasisekė, kas varė juodaplaukę iš proto, bet neskaitant to Andromeda laiminga šypsojosi, jos pirmas atmušimas muštuką į šalį buvo sėkmingas. Dabar liko vienas, kuris trenkėsi į Morganą ir atrodė, kad nelabai stipriai ją sužeidė, tai pat jis sekiojo ir Edgar'ą. Grifų gūžtos komandos kapitoną ir prefektą. Žaidimas tikrai buvo įdomus ir geras, visi buvo susijaudinę ir susikoncentravę.
Andromeda jau žadėjo atmušti muštuką į kurį nors iš grifų žaidėjų, kad atkeršytų už Morganą, tačiau pavėlavo keliomis sekundėmis, muštuką atmušė Ashley. Jis prašvilpė pro Andromedą suveldamas jos tamsius plaukus, kurie buvo surišti į kasą. Mergiotė greitai pasisuko atgal ir pažvelgė kur skrieja muštukas... Kitą akimirką ji pamatė kaip tas velnio daiktas pradeda skrieti Maria'os link. „ Turiu jį atmušti, ir greitai, kol neatsitrenkė į Maria'ą! - šmėkštelėjo mintis pirmakursei.
Mergaitė suspaudė šluotos kotą rankomis ir visu greičiu puolė vytis muštuko, jos plaukai nuo keliamų vėjo gūsių plakė jai veidą ir trukdė matyti, tačiau ji vis tiek jį pasivijo ir smogė.
[Muša muštuką į Edgar'ą: 6; 4]
-
Klastuolių puolėja labiau užsiėmė kaštonplaukės grifų puolėjos erzinimu, o kalbos, matyt, suveikė ir nuviliojant sėkmę, bent jau šiuo momentu. Dar stipriau kojomis suspaudė šluotą, kad ši nepraslystų ir nenusitėkštų žemėn, tarsi koks miltų maišas. Kritlis buvo visai netoli, kaip ir akis draskanti jaunesnioji puolėja. Klarė jos nepažinojo, bet tokia smulki ir mažutė, turbūt priklauso vos tik žaisti išmokusiems. Nespėjus jai iki reikiamo taško ištiesti rankų, raudonapsiaustė griebė kamuolį, tarsi nuo to priklausytų visas jos gyvenimas. Kelis metrus lėkė laikydama didįjį kritlį apkabinusi abiem rankom, pamažėle atleido vieną ranką, ir pataisė šluotos kryptį. Stiprus vėjas tikrai nepadėjo žaidimui, bet komanda treniravosi dangų taršant ir žymiai blogesnėms sąlygoms.
- Pasistenk kitą kartą, kai turėsi progą, - net neatsisukdama į klastuolę spaudė šluotą lankų kryptimi žodžius nusinešant vėjo gūsiams, sukeliantiems iškraipantį aidą. Niekas apart spiginančios saulės nematė nuo vėjo ir nerimo raudonų atspalvių nugairinto žaliaakės veidą kreipiančios šypsenėlės, tačiau ji suteikė šiek tiek daugiau pasitikėjimo savimi, ypač kai dabar jau turėjo imtis planų kurių galutinis tikslas - kritlio skrydis pro klastūnyno lankus.
Tačiau skristi nebuvo taip lengva. Negalėjo skųstis, kad Klarei nepatiko saulė, tačiau danguje pakibęs kamuolys vertė užmerkti akis, o to ketvirtakursė negalėjo sau leisti. Lietus nebūtų geresnė išeitis, tačiau vienas kitas debesėlis nepamaišytų, ypač tokiu metų laiku. Šiek tiek atitrūkusi nuo priešininkų komandos žaidėjų ir muštukų, leido sau sulėtinti tempą ir apsidairyti ar geresnės progos šį kartą neturi Claudie, juk dabar būtų tinkamiausias laikas perduoti kamuolį. Kurso draugė kybojo dideliame aukštyje ir matyt, stebėjo kur toliau pasisuks žaidimas. Todėl Klarė pasirinko kitą kelią, spraudėsi link lankų, kad ištaikytų progą įmesti pati.
[-]
-
Maria sėkmingai metė kritlį Amikai. Mergina girdėjo, kaip klastuoliai šūkavo koledžo pavadinimą ir jos vardą, kokia ji vis dėlto populiari savame koledže. Mergina labai džiaugėsi, kad šiandien rungtynes pradėjo ne Grifų Gūžtos, o Klastūnyno komanda. Šiandien klastuoliams tikrai turėtų pasisekti. Blackwood tikėjo, kad Morgana sugaus aukso šmaukštą ir jie laimės rungtynes. Deja, antrakursė tik žvalgėsi po stadioną ir ieškojo šmaukšto. Tas auksinis kamuoliukas gali būti bet kur. Tikiuosi, Jeffter jo anksčiau už Morganą nepastebėjo. Tada tikrai ne kas būtų. Pasižvalgė kur Jeffteris ir norėjo juoktis. Vaikinas bandė pabėgti nuo muštuko, o tiksliau nuskrist nuo jo toliau. Taip jam ir reikia nusijuokė mintyse. Visgi ir tokiame rimtame žaidime kaip kvidičas galima pasijuokti. Nors dabar net nepavadinsi kvidičo rimtu žaidimu. Argi rimtas žaidimas gali būti bent šiek tiek juokingas? Žinoma, kad ne. Maria iš pradžių be galo džiaugėsi savojo koledžo komandos sėkme. Juk tikrai ne veltui sakoma „gera pradžia - pusė darbo”. Deja, visą šią laimę sugriovė vienas vienintelis Grifų Gūžtos puolėjos sėkmingas žingsnis - kritlio pagavimas. Kad tave pragare šimtas velnių suėstų, Karter. Mintyse prakeikė ketvirtakursę. Sekundėlę klastuolių puolėja buvo nusivylusi, nepatenkinta, tačiau greit visą tai pakeitė pyktis ir nežmoniškas noras laimėti. Reikėjo kuo greičiau imtis veiksmų. Dabar pranašumas buvo grifų pusėje. Gailiuosi, kad į gynėjas paleidau tą pirmakursę. Abejoju ar jai pavyks laiku sugauti arba atmušti kritlį. Juk ji net taisyklių gerai nežino atsiduso. Labai bloga situacija pavyko. Reikia atgauti kritlį, jam nespėjus pasiekti Ievos arba lankų. Aš Maria Aurora Blackwood prisiekiu sau, kad pasistengsiu atimti kritlį iš tos prakeiktos varžovės Klarės Konės Karter. Buvo pradedanti vytis, bet tada pastebėjo, kad į bendrakoledžę gaudytoją skrieja muštukas velniava, nespėsiu. Reikia kritlį vytis. Tikiuosi jai viskas bus gerai. Jaunoji kvidičininkė pradėjo vytis metais jaunesnę varžovę. Jau buvo netoli keturiolikmetės, kai laikas, galima akyt sustojo. Į ją pačią skrido muštukas. Dėl spiginančios saulės Blackwood jo nepastebėjo, tai buvo tas pats muštukas, kuris visai neseniai vijosi varžovą Edgar'ą. Puolėją iš šoko būsenos grąžino Andromeda. Mintimis padėkojo pirmakursei ir palinkėjusi sėkmės nuskriejo link Klarės. Ši visai kaip padūkęs vaikas, visu greičiu skriejo link lankų. Na jau ne. Grifai negaus dešimties taškų už kamuolio įmetimą į mūsų lankus! Prefektė pasiskubino vytis kaštonplaukės. Ji tvirtai tikėjo, kad jai pavyks atimti kamuolį iš varžovės. Tada pati pasistengs, kad kamuolys pasiektų grifų lankus.
[Perėmimas iš rankų: 3]
-
Vyresnei grifų puolėjai atėmus taip purpurinių plaukų savininkės trokštamą kritlį, mergiotė susiraukė. Aktyviai, tačiau patirties neturinčiai antrakursei visiškai ne toptelėjo mintis, jog varžovė galėjo, o dabar ir pasinaudojo proga greitai sureaguoti ir čiuptelėti tiesiai iš klastuolės panosės kamuolį. Grifak! - mintyse keiktelėjosi Mikusia ir akimirkai susižvalgiusi su kolege Maria, nėrė brunetei iš paskos. Ryškūs violetiniai plaukai lipo prie veido ir krito ant juosvų akių. Stipriau pasilenkusi į priekį, Lordess bandė padidinti savo skridimo greitį, tačiau taip pat ir aklai rizikavo idealios pusiausvyros praradimu. Saulės spinduliai it tyčia spigino net nesuteikdami šilumos, o nerimastingasis vėjas skatino galimą povaržybinę anginą. Gamtos jėgų pastangos suklaidinti purpuriniaplaukę pasiteisino ir ši pametusi savo priešininkės šluotigalį, sustojo pačiame kvidičo aikštės viduryje.
Tankiai kvėpuodama, rusvaakė ėmė sukioti galvą į šonus, vis akutėmis skenuodama kiekvieną žaidėją. Netrukus kažkas nemaloniai zvimbtelėjo šalia kairiosios ausies, pakreipusi makaulę link erzinančio garso, antrakursė išvydo auksiniais sparniukais pasidabinusį ne ką kitą, o patį aukso šmaukštą.
- o Dieve, Dieve, Dieve, - netikėdama matomu vaizdu, burbėjo panosėje Bela.
- Fu, skrisk pas Morganą, štiš, - rodomaisiais rankų judesiais vaikydama kamuolėlį, įsakinėjo šiam Mika. Nusprendusi, jog šis magiškas daiktas niekur nedings, mergaičiukė ėmė mojuoti kitam stadiono gale beskraidančiai Klastūnyno komandos gaudytojai.
- Nagi, Morgana, alio! - šūktelėjo rausvaplaukei kelis kartus tamsių kavos dėmių spalvos akių savininkė ir suraukusi nosį nenoriai paliko mažylį vieną.
It viesulas praskridusi blondinukė Blackwood vėl grąžino Amiką į kritlio ir variniaplaukės grifės paieškas.
- Palauk! - sekdama iš paskos, šūktelėjo prefektei šiek tiek atsiliekanti antrakursė ir dar labiau paspartino greitį.
[-]
-
Kai Claudie išgirdus gan tylų linkėjimą sėkmės atsisuko, Fasiras jau buvo nuskridęs. Padėkoti negalėjo dėl paprastos priežasties - dar ims ir ką nors praleis ar sukliudys savo komandai. Todėl tik kiek luktelėjo, kol jaunasis von Sjuardas (pasakiau taip, lyg pati Clau būtų didesnis žmogeliukas) užėmė poziciją prie lankų. Ji tik nusišypsojo ir linktelėjo. Klausimas ar jis suprato, ar pamatė, bet bent jau pasistengta. Stiprus vėjas, šiaušiantis jos dar neseniai buvusius nepriekaištingus (supraskit, -nesusiriebalavusius) plaukus ją privertė sugrįžti prie realybės. Vien tai, kad kažkas palinkėjo sėkmės, nereiškia, kad laimėtos rungtynės. Pūkuotos voro kojytės! Ką po šimts akromantulų aš praleidau? Mokinė susiprotėjo, kad gal kokią pusę minutės neprisidėjo prie tiek daug kartų minėtos Grifų Gūžtos komandos. Klarė šiuo metu turėjo kirtlį. Puiku, Clau. Dar ir Klarės darbą sugadinai. Ant savęs supykusi moksleivė greit paklausė muštuko zvimbimo, kuris lėkė link klastuolės Morganos, kuri šiandien buvo gaudytoja. Puiku. Mintyse šyptelėjo dėl Tonks protingumo muštuką paleisti į gaudytoją ir stpriau šlaunimis suspaudė šluotą. Staigiai pajudėjo ir skrisdama bandė išgauti kuo didesnį greitį.Kai greitis jau buvo pakankamas, žirgelį buvo sunku, bet įmanoma valdyti, Clau pasileido link vienos iš puolėjų, Marijos. Ji norėjo atimti kirtlį, tad Amneta suko aplink ją ratus ir raitė įvairiausiais kilpas. Sukosi galva, kiek pykino, bet buvo gerai. Panašesnė buvo turbūt į greitai judančią raudoną dėmelę, bet tai ir turėjo atkreipti klastuolės, o gal net ir kelių, jei pasisektų dėmesį.
Saulė spigino į akis, apsiausto atlapai plaikstėsi dėl greičio ir vėjo, o galvoje aidėjo tik trys žodžiai : sėkmės ir tau.
[-]
-
RPG vertinimas
Gaudytojai
Edgar Jeffter: 10
Morgana Buterfield: 10
Gynėjai
-
Atmušėjai
Ashley Tonks: 10
Andromeda Žvyniuotoji: 9
Puolėjai
Klarė Konė Karter: 10
Claudie Amneta: 9
Maria Blackwood: 9
Amika Bela Lordess: 10
Kauliuko rezultatai
Edgar Jeffter: 5
Morgana Buterfield: 6
Ashley Tonks: 1; 3
Andromeda Žvyniuotaji: 3
Klarė Konė Karter: -
Maria Blackwood: 1
Amika Bela Lordess: -
Claudie Amneta: -
Edgar Jeffter nepastebi aukso šmaukšto.
Morgana Buterfield nepastebi aukso šmaukšto.
Ashley Tonks taikliai atmuša muštuką į Maria Blackwood.
Andromedai Žvyniuotojai nepavyksta taikliai atmušti muštuko į Edgar Jeffter.
Klarė Konė Karter neatliko veiksmų.
Maria Blackwood veiksmas anuliuojamas dėl į ją pataikiusio muštuko.
Amika Bela Lordess neatliko veiksmų.
Claudie Amneta neatliko veiksmų.
Kvidičo rungtynės tęsiamos
Kritlis priklauso Klarei Konei Karter (Grifų Gūžta).
Abu muštukai aikštėje.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 – 0 Klastūnynas.
-
Laikydamasis už savo medinio šluotkočio, Edgar'as iš lėto skriejo stadiono pažeme. Dairėsi to mažylio, kurio taip jam reikėjo. Deja, jis gaudytojo regos zonoje šiuo metu neegzistavo. Tas ieškojimas ir bandymas pastebėti labiausiai ir vargino grifą. Aišku, pavargęs, toli gražu, jis dar nebuvo. Rungtynės dar tik prasidėjo. Apsidairęs ar nejučia vėl neatskrieja iš paskos koks nors muštukas, nedidindamas greičio susivėlusiais, vėjo išdarkytais plaukais, ėmė kilti aukštyn.
Pakilęs ties tribūnomis išvydo, kaip jo komandos sirgaliai ėmė džiaugsmingai ošti. Tai neleido jam atsispirti nuo stabtelėjimo sekundėlei. Atsigręžęs į aikštės vidurį, kur šią akimirką vyko, be ne, daugiausiai veiksmo, išvydo pakirstą klastuolių puolėją, kurią, kaip suprato, pasiekė muštas, nukreiptas jo komandos atmušėjos. Nuostabos kupina šypsena papuošė Jeffter'io veidą. Tik čia vėlgi ta šypseną kilo ne dėl to, jog varžovai patiria skausmą ir yra talžomi tų kamuolių "blogiukų". Jis džiaugėsi, kad davė šansą pasireikšti formaliai buvusiai grifų atsarginei žaidėjai. Tikriausiai ne vienas paklaustų ar grifų kapitonas nėra išprotėjęs statyti jauną žmogutį į tokią poziciją, kuri reikalauja jėgos ir, kas be ko, yra itin pavojinga, nes žaidimas su muštukais gali ne juokais sužaloti. Šiuo atveju septintakursio beprotybė pasiteisino vos ne visu šimtu procentų. Ashley tiesiog spindėjo šios dienos rungtynėse.
- Šaunuolė Ashley!- visu balsu sušukęs, dabar jau nužvelgė savo komandos puolėją besibraunančią link klastuolių lankų.
Kai komanda, rodos, tvarkosi puikiai, Edgar'ui nebuvo ko nerimauti. Vienintelis rūpestis dabar buvo tik tas aukso šmaukštas, kurio vėl ėmėsi ieškoti. Tiesa, tik prieš tai pasinaudodamas proga, jog yra greta tribūnų, kur buvo pilna grifus palaikančių moksleivių, praskriejo greta jos atkišdamas ranką ir delnu prabraukė per palaikančiųjų rankas. Taip pasipildęs užsivedimo atsargas pakilo viršum stadiono. Žvelgė į tą pusę, į kurią tvieskė saulė. Ji atrodė, kiek kandesnė nei priešai. Tai galėjai net pastebėti iš kitų dalyvių susiraukusių veidų. Kur tu galėtumei slėptis? klausė mintyse juodaplaukis. Ilgoką laiką jo jau nematė. Bet panikuoti tikriausiai nebuvo ko. Nes užmetus žvilgsnį į priešininku gaudytoją, ji atrodė besiblaškanti ir iš jos dabartinių veiksmų, negalėjai pasakyti, kad ji iš tiesų ką nors vaikytųsi.
O gal tu bandai žaisti gudriai? septyniolikmetis sukoncentravo primerktą žvilgsnį į saulės spindulių apimtą zoną, kurioje kuo puikiausiai save galėjo maskuoti sparnuotasis aukso kamuoliukas.
[Bando pastebėti šmaukštą: 4]
-
Klarę ėmė vytis klastuolių puolėja. Persekiojo, galima sakyti ji neblogai, nuo pykčio perkreiptas šviesiaplaukės veidas kėlė žaliaakei šypsnį, tačiau į situaciją reikėjo žiūrėti rimtai. Claudie tolumoje artinosi link šio aikštės galo pagaliau. Nebuvo laiko pernelyg ilgai galvoti, kaštonplaukei reikėjo surasti būdą apeiti Marią ir aplankyti tą išsvajotąją lankų zoną.
Claudie šiek tiek pristabdė varžovę ir ją, tikėtina, šiek tiek nesužiūrėjusią susidariusios situacijos, nukalė muštukas. Vargais negalais teko apsidairyti ir stebėti, ar dar koks nereikšmingas muštukas neparlėks nukošti ir ilgaplaukės. Staiga suprato iš kur tas nenuorama muštukas atlėkė. Tai padarė Ashley. Pernelyg neatsigręždama atgal atkėlė laisvą nuo kamuolio ranką nuo šluotos ir parodė liuksą atbula ranka, kad atmušėja išvystų ir tikėjosi, kad pastebės.
Tarp kritliu nešinos Klarės ir lankų dabar tebuvo gynėja. Atstumas nebuvo mažas, tačiau netikėtumo faktorių ji jau prarado. Kol blondinę nukalė muštukas ir prasiskraidė pro šoną jaunoji gynėja jau greičiausiai spėjo užimti tinkamą poziciją prie lankų.
Žaliaakė iškėlė šluotos priekį tiesiai į dangų, visu greičiu kūnu prilinkusi prie šluotos pakilo į aukštai į orą, tuomet girdėdama sujudimą tribūnose, kurį greičiausiai sukėlė išbandytas apgaulingas vienos iš dviejų kervirtakursių grifių puolėjos manevras. Jos išbandė jį per treniruotes, kai teko apgalvoti puolimo taktiką, ypač reikalingą tokiose nuspėjamose situacijose.
Kaip staigiai pakilo, taip pat staigiai ir leidosi. Varžovų gynėja turėjo mąstyti, kad Klarė mes per vidurinį lanką, mat ši lėkė link jo su tokiu greičiu, jog menkiausias bandymas pristabdyti baigtųsi bent dešimties metrų į priekį skrydžiu, tik jau be ore išlaikiusios šluotos. Nė kiek nestabdydama, nors ir žinojo, kad rizikuoja, metėsi į dešinę pusę. Keturiolikmetė grifė buvo abirankė, tačiau stipresnis smūgis būdavo būtent dešiniąja, todėl ja ir pasitikėjo. Kitu atveju būtų netikėtumas mesti kaire, tačiau dabar reikėjo stipraus smūgio. O gal priešininkų komanda jau buvo ir perkandusi strazdanės abirankiškumą, tada kairės rankos smūgis nepadėtų. Geriau būti užtikrintai ir pasirinkti taip reikiamą jėgą. Vėjas buvo labai stiprus, todėl prie kūno kamuolį prispausdama vidine alkūnės puse vos išlaikė šluotą ir vos tik pajutusi, kad gali mesti, atleido rankas nuo šluotos ir iš visų jėgų sviedė kritlį lanko link.
[Metimas: 4]
-
Rungtynės šėlo, bet Ieva ramiai vos krutėdama skenavo aikštę ir visą joje vykstantį veiksmą. Vienu metu matė šmaukštą praskriejant kairiam akies kampe, į jos komandos narę pataikė, gynėjos pastoviai vargo aikštėje.. Veiksmo buvo daug. Turbūt šmaikščiausia buvo matyti gaudytojus žvalgantis tarsi jie net nežinotų, kaip jie į tą aikštę pateko ir ką čia daro, bet ji jų nekaltino - su tiek chaoso aplinkui pastebėti mažytį kamuoliuką turėtų būt begalo sunku.
Pirmakursė. Naujokė. Aš dar net nesu žiūrėjusi kvidičo rungtynių... Ko aš išvis prasižiojau ir pasisiūliau. Ją guodė, kad praeity mėgti žiobarų žaidimai - futbolas, tinklinis, kvadratas - galėjo ją nors kiek paruošti. Kitą vertus ji tikrai jų nežaizdavo ant šluotos.
Taip, tarsi sakalas, stebėdama aikštę ji pamatė link jos artėjančią Grifų Gūžtos puolėją. Klarė.. Bent jau kažka pagaliau darysiu... Grifų puolėja ryžtingai artėjo, jos akyse iš tolo švietė pasiryžimas užbaigti rungtynes pergale. Ieva ją periodiškai stebėjo prieš tai. Kuri iš jos rankų buvo dominuojanti pasakyt buvo sunku, rungtynėse ji stipraus polinkio į kažkurią pusę neparodė nei šluotos vairavimu, nei kritlio laikymu. Dešiniarankių, gidėjau, pasaulyje yra daugiau. Esu beveik pasiruošus lažintis - ji yra viena iš jų. Kiek galėdama ilgiau klastuolė laukė, kaip Klarė mes, tačiau spėti buvo sunku. Ieva tikėjosi, kad apie Klarės dešiniarankiškuma ji buvo teisi ir iškart pasiruošė gaudyti metimui dešinia. Akimirka, kai kritlis paliko Klarės rankas ji nėrė link jo ir pilnai ištiesusi ranką puolė jį gaudyti. Tos sekundės atrodė sustojo, ar bent jau labai suletėjo, bet ji tik tikėjosi, kad pagaus kritlį laiku ir pro pirštus jis nepralėks.
[Metimo blokavimas gaudant kritlį:2;5]
-
Morganai ir vėl sugėlė sutrenktą ranką, todėl ji nusuko akis į šalį ir vėl pradėjo ją visaip judinti bei mankštinti. ,,Rupūs miltai, kur tas velnio neštas šmaukštas? “- susierzinusi pagalvojo, klastuolė kelis kartus peržvelgusi mirguliuojančią nuo lakstančių žaidėjų aikštę. Jau nežinia, kiek laiko raudonplaukė blaškosi po visą stadioną, o šmaukšto (galbūt šaukšto?) kaip nėra, taip nėra, tas auksinis kamuoliukas artimiausiu metu tikrai nežadėjo pasirodyti mergaitės akiratyje. O ir oras, atrodo, atšalo dar labiau. Pradėjo pūsti dar žvarbesnis ir stipresnis vėjas, nors saulė ir švietė taip ryškiai, kad atrodė tuoj apaksi.
Antrakursė perbraukė per ištrūkusias raudonas sruogas, kurios atrodė it vėjo taršomos ugnies liepsnos, pažvelgė, kas dedasi kvidičo aikštėje. Mergiotė viską galėjo kuo puikiausiai matyti iš viršaus, todėl niekas nepasprūdo pro jos žvitrias žalsvas akis. Abi komandos žaidė įsijautusiai, neatrodė, kad kažkuri artimu metu žada pasiduoti. Nors neskaitant to, kad pranašumas vis dar buvo Grifų gūžtos pusėje.
Andromeda nespėjo apsaugoti Marijos nuo muštuko ir šis tiesiogine prasme tėškėsi į blondinę, numušė ją kelis metrus atgal, o grifų puolėja pasinaudojus proga mušė kritlį lankus. Smūgis buvo stiprus ir Morgana kiek pabijojo „O, kas jei gynėja neatlaikys tokio smūgio? Ji vis tiek yra jauniausia iš mūsų. - sunerimus pagalvojo. Bet tada pati prisiminė, kad juodaplaukė Andromeda irgi yra viena iš pirmakursių, o pasirodė tikrai gerai. Dabar ji neabejojo, kad Ieva gali atlaikyti.
Akimirką prieš gynėjos ir kritlio susidūrimą raudonplaukė užgniaužė kvapą, tačiau šio ji taip ir nepamatė, nes prieš akis pasipainiojo muštukas. Klastuolė vos spėjo pasilenkti, kai ji išgirdo tylų švilptelėjimą ir jis praskrido tiesiai virš jos galvos liesdamas plaukus.
Dabar jai tikrai užgniaužė kvapą, muštukas pasikėsino antrą kartą į ją. „Ar geriau būti negali?„ - pati savęs paklausė raudonplaukė ir nuleido keliais metrais žemiau tikėdamasi, kad muštukas nebepersekios jos. Tačiau mergiotė ir vėl apsiriko, tas skraidantis kamuolys dar labiau kėsinosi į jos gyvybę. Morgana nulėkė link banguojančios raudonos minios tribūnose. Veidai ir spalvos liejosi nuo didelio greičio, tačiau išgirdusi kaip, suklykia keli raudonieji pašaipiai vyptelėjo, „Taip jiems ir reikia, tegul rėkia.“. Ji pasuko galvą, pažiūrėti, kur yra muštukas ir staiga tyliai šūktelėjusi pakilo į viršų, muštukas kartu su ja, tačiau tai kiek sulėtino kamuolį, o Morgana gavo menką progą atsikvėpti nuo gresiančio širdies smūgio. Kamuolys buvo tik per keliasdešimt centimetrų nuo mergiotės galvos, kas tikrai jai įvarė šoką. „Būtų buvęs koks smegenų sutrenkimas...“ - ji pagalvojo vėl pažvelgdama atgalios ir pati nusijuokdama iš savo minčių. Muštukas niekaip neatstojo nuo jos, todėl ji sumąstė kitokį būdą jo atsikratyti.
Ji pradėjo skrieti visu greičiu viršun, vėjas kedeno ne tik jos plaukus, bet tai pat ir jos apsiaustą kuris nemaloniai plakėsi prie kojų. Pasiekusi didžiausią šluotos greitį, ji staiga pasuko šonan, o muštukas, kiek trinktelėjęsis į jos šluotą, nulėkė tolyn į viršų. Morgana kelias sekundes pastebėjusi rudą kamuolį pradėjo skristi žemyn, arčiau kvidičo aikštės. Viduje ji tiesiog rėkė, kad pagaliau atsikratė persekiotojo, bet tuo pačiu ją šiek tiek ir pykino. Tiesą rašant, ugniaplaukė tikrai vos neapsivėmė besileisdama žemyn, tačiau šioji susilaikė.
„Susikaupk, Morgana. Tu turi žūtbūtinai pastebėti šmaukštą.“ - vėl drąsino save raudonplaukė ir galiausiai skraidydama aplink stadioną ji susikaupusi žvalgėsi.
[Bando pastebėti šmaukštą: 2]
-
Juodaplaukė piktai mostelėjo ranka ir pažvelgė į Mariją kuri buvo numušta muštuko, kurio ji NESUGEBĖJO atmušti. Ji buvo pikta ant savęs, kad nesugebėjo apsaugoti klastuolių puolėjos. Dabar per ją grifiukė gali įmušti į lankus, jei prieš ją neatsilaikys gynėja. Andromeda piktai sušnopavo ir suspaudė šluotos kotą taip, kad pasimatė venos, o kitą akimirką atleido. Ji buvo įniršusi ir pasiruošusi kovoti.
Pirmakursė pradėjo žvalgytis po stadiono aikštę ir pastebėjo, kaip Morganą vejasi muštukas, o kitas buvo dingęs lyg į balą. Klastuolė stebėjo kaip raudonplaukė pakyla viršun ir iš jos lieka tik žalias apsiaustas ir ryškūs raudoni plaukai. Po kelių akimirkų ji pasuko kairėn ir išsisuko nuo muštuko. Andromeda pagalvojo, kad tuojau bus puiki proga pasiekti su visa jėga atskriejantį muštuką ir mušti jį į kurį nors iš varžovų.
Kaip sumąstė taip ir padarė. Ji greitai pakilo į viršų ir pažvelgė į tolėliau skriejančią žemyn gaudytoją. „ Ta raudonplaukė puikiai išsisuko. “ - susimąstė Andromeda žvelgdama į Morganą, bet greitai papurtė galvą ir susikaupė ties muštuko ieškojimo. Pagal mergiotės planą muštukas turėjo pasirodyti už kelių sekundžių, o šioji ir vėl neklydo. Muštukas atrodė, kad net rūkdamas skriejo žemyn. Juodaplaukė giliai įkvėpė ir pasiruošė smūgiui, nepraėjus nė sekundei ji puolė muštuko link ir užsimojusi smogė. Muštukas pradėjo lėkti Ashley pusėn, o Andromeda laikė sukryžiavusi pirštus, kad tik numuštų grifų gaudytoją.
[Muša muštuką į Ashley:5; 3]
-
Blackwood visu greičiu skriejo link Karter. Pakeliui jai, žinoma, pasipainiojo kita varžovų puolėja. Na jau ne, Amneta, nesiruošiu gaišti savo brangaus laiko. Juk žinau, kad bandai išlošt pranašumą grifams. Tau nepavyks. mintyse piktdžiugiškai pagalvojo penktakursė. Prefektė toliau vijosi Klarę. O ji gan greita. Bet pavysiu, jei pasistengsiu. Pagreitėjo dar labiau. Akimirkai pagalvojo, kaip sekasi kitiems komandos nariams. Tikėjo, kad jiems viskas gerai. Išgirdo, kaip ją bando pasivyt Amika. Atleisk, bet neturiu laiko tavęs laukti. Turime atkovoti kritlį, kol jo nemetė į lankus. Staiga laikas lyg sustojo. Ji...Ji nespėjo... Meda nespėjo atmušti to prakeikto muštuko. Mergina net nespėjo susivokti, kai pajuto gan stiprų smūgį į nugarą. Spėjo pamatyti, kad tai atmušėjos Tonks darbas, o tada...Krito tiesiai į žemę. Jautė, kaip silpnėja. Greit nualps, o žemė vis arčiau ir arčiau. Matyt Dievas pagailėjo šviesiaplaukės, nes ši sugebėjo sustoti neatsitrenkusi į žemę ir šiek tiek papurčiusi galvą, kad greičiau atsigautų, pakilo vėl aukštyn. Deja, vytis Klarę buvo per vėlu. Kaštonplaukė jau spėjo atlikti metimą. Dabar belieka laukti, kas įvyks. Ar kritlis pateks į lankus, ar jį sugaus Ieva Cherry.
[-]
-
Kartais apima didžiulis ryžtingumas... Mintyse pralėkė kelios akimirkos, kai ją drąsino. Ir ne vien tik burtininkai. Dėl įvairių nenusisekimų, motyvacijos teikimo ji dėkojo ne kam kitam, o... Žiobarui. Tam nedraugiškam žiobarų pasaulyje pasitaikydavo ir gerų žmonių, bet rast tą, kuriuo pasitiki sunku. Melas, karas ir intrigos pastoviai drebindavo gal pusę klasės. Bet va. Jau ketvirtus metus ji su ,,nemokama motyvacija'' kaip juokavo, nebendravo. Bet drąsos pakankamai ji gavo iš grifų. Šiaip keista, kad ta, kuri nemokėjo atsikirsti ar nekentė kūno kultūros pamokų, dabar yra čia, tarp grifų ir žaidžia kvidičą.
Amneta išgirdo zvimbiantį muštuką. Dar porą ratų apsuko aplink Mariją ir nuskriejo link lankų. Bumbtelėjimas ir keliom sekundėm nustojęs zvimbimas tiesiog sakė, kad jis pataikė į Blackwood. Juoda. Juodmedis. Juokinga pavardė. Mergina sukikeno ir greičiau nei koks pikčiurna muštukas nulėkė link lankų zigzagais ir kilpom. Ačiū,
Ashley. Kadangi Klarė kirtlį metė į dešinę pusę, Clau greitai nuskrido link kairiojo lanko. Ir kai atrodė, kad tuoj išsitėkš (tokia mintis buvo ir pačiai mergaitei, bet pasitikėjo įvykusiomis treniruotėmis) ir šovė į viršų. Kol kiek sustabdė šluotą, buvo pakibus jau gerokai virš lankų. Tada kiek lėčiau nusileido ir primerkė akis dėl spiginančios saulės. Ir vėjas jautėsi kitoks, negu skrendant šluota. Pusę sekundės pratinosi, o tada priskrido kiek arčiau Klarės. Ar ji pataikė?
[-]
-
Na štai, dar viena klastuolė pamušta. Visi varžovai laidė žaibus į jaunąją kvidičininkę, o Tonks antroji šeima džiūgavo. Iš visų pusių girdėjosi pagyrimai. Buvo kiek nesmagu vieną po kito daužyt klastuolius, tačiau išvydusi jog kesinamasi į grifų prefektą, ilgakasė pasiuto. Ach jūs! Dar čia gailiuosi! Na dabar tai laikykitės! - širdo mergiotė. Ši dar čia jaudinasi..
Šalto vėjo gūsis paplūdo į rudaakės veidelį, taip atvėsindamas įkaitusią dvylikametinukės odelę. Stipriai sugniaužusi lazdą, ši apsidairė. Kažkur tolumoje šmėžavo jau paauglei pradėjęs patikti kamuolys, todėl merginukė pasilenkė į priekį. Ši kiek tik įkabindama skriejo muštuko link. Už kelių prailgusių sekundžių, Ashley jau buvo prie pat kamuolio. Atsistojusi į reikiamą poziciją,(aišku, pirmiau apskaičiavusi viską) garbanė jau trečią kartą užsimojo, bei taip smogė, kaip niekada. Bjaurūnas lėkė nežmonišku greičiu. Užmačiusi kad jis skrieja reikiama linkme, kaštoninių plaukų savininkė kreivai nusiviepė. Ta šypsena bylojo velnionišką planą - pataikyti į klastuolių gaudytoją. Atsitokėjusi raudonskruostė tik pradėjo lyg niekur nieko švilpauti, nors iš tikrųjų meldėsi sėkmingo atmušimo.
[Atmušimas į Morganą: 6;4]
-
RPG vertinimas
Gaudytojai
Edgar Jeffter: 9
Morgana Buterfield: 10
Gynėjai
Ieva Cherry: 9
Atmušėjai
Ashley Tonks: 10
Andromeda Žvyniuotoji: 10
Puolėjai
Klarė Konė Karter: 10
Claudie Amneta: 9
Maria Blackwood: 9
Kauliuko rezultatai
Edgar Jeffter: 4
Klarė Konė Karter: 6; 4
Ieva Cherry: 6; 6
Morgana Buterfield: 1; 2
Andromeda Žvyniuotoji: 6
Maria Blackwood: -
Claudie Amneta: -
Ashley Tonks: 3
Edgar Jeffter pastebi aukso šmaukštą.
Klarė Konė Karter tiksliai meta kritlį į lankus.
Ievai Cherry nepavyksta apginti lankų.
Morgana Buterfield pastebi aukso šmaukštą.
Andromedai Žvyniuotajai nepavyksta taikliai atmušti muštuko į Ashley Tonks.
Maria Blackwood neatliko veiksmų.
Claudie Amneta neatliko veiksmų.
Ashley Tonks nepavyksta taikliai atmuša muštuko į Morganą Buterfield.
Kvidičo rungtynės tęsiamos
Po sėkmingo Grifų Gūžtos puolėjos metimo, kritlis atitenka Klastūnynui.
Abu muštukai aikštėje.
Rezultatas: Grifų Gūžta 10 – 0 Klastūnynas.
-
Suraukęs kaktą Edgar'as kažką bandė įžiūrėti tarp saulės spindulių. Tik ta saulė labiau akino, nei padėjo kažką įžiūrėti. Nepaisydamas viso to nemalonumo, sukeliamų šviesių saulės spindulių, po truputį, po truputį ėmė pagauti pagreitį, sklęsdamas tiesiai ten, iš kur sklido šviesa. Stvėrėsi šluotos lazdos koto galo su abejomis rankomis, kai jau pasiekė pakankamai didelį greitį. Pro sumerktas akis bandė pamatyti kamuoliuką. Atsižvelgiant į sąlygas, tikriausiai, būtų protingiau šukuoti aplinką skrendant kiek liečiau, tačiau grifas buvo įsitikinęs, jog ir skrisdamas dideliu greičiu, turi kone panašius šansus užmatyti tą, jau ilgai ieškomą, šmaukštuką. Ir komandos kapitonas klydo. Priešais dideliu greičiu praskrendantis šmaukšta atrodė lyg tas saulės spindulys, krentantis į akis. Negalėjai įmatyti nė menkiausios jo sušmėžavimo. Ir tai tik dėl to, kad pats juodaplaukis į lėkė jo pusėn itin dideliu greičiu.
Vykstant prasilenkimui tarp septintakursio ir auksinio sparnuočiau, atrodo, sėkmė šį kartą neapleido ieškančiojo. Įvyko milimetrinis prasilenkimas ir šmaukštas praskriejo ties Jeffter'io ausimi. Tą, vikriai plazdenančių sparnelių garsą, veikiausiai būtų atpažinęs, ko ne, kiekvienas gaudytojas ar tikras kvidičo fanas. Gaudytojui tarsi stojo laikas. Reikėjo greitai mąstyti, ką daryti toliau. Įtampa išaugo tiek, jog net ėmė rankos drebėti. Nežymiai, tačiau drebuliukas atsirado. Negi vėl buvau šalia jo ir jį praganiau? mintyse ėmė mažumėle panikuoti. Tą paniką reikėjo vyti kuo greičiau šalin ir imtis veiksmų, nes kol kas ji čia buvo ne laiku ir ne vietoje.
Taigi, viską žaibiškai įvertinęs, Edgar'as truktelėjo savo skrajojančio žirgo priekį viršun, taip apsiversdamas aukštyn galvą. Prireikė keletos sekundžių, jog akys priprastų nuo to kamavusio tiesioginio saulės spiginimo. Nors po tokio trumpo laiko dar akyse kiek raibuliavo, bet tolumoje matėsi tolstantis gelsvas taškelis. Taip ir maniau! patvirtino sau, jog neklydo dėl teorijos, kad "aukselis" bus pasislėpęs po saulės sparneliu. Septyniolikmetis dabar buvo palankioje pozicijoje. Saulė nebešvietė į akis ir skrido pavėjui. Tad sukandęs dantis dirstelėjo į priekį, kad pasiektų, kuo įmanoma, didesnį greitį. Ir jis buvo pakankamas, jog Grifų Gūžtos prefektas sugebėtų privyti aukso šmaukštą. Sparnuotasis daikčiukas puslankiu leidosi į aikštę. Kadangi žaliaakis vis dar kabojo žemyn galva, jam darant tą patį puslankį, jis grįžo į įprastinę poziciją.
Stadione, regis, neseniai visi grifų fanai buvo sukelti ant kojų dar kartą po to, kai Klarė uždirbo pirmuosius taškus Grifų Gūžtai. Edgar'as būtų pasidžiaugęs tuo, tačiau dabar nebuvo nė truputėlio laiko dairytis į komandos draugus ir stebėti kaip jiems sekasi. Reikėjo iš paskutiniųjų stengtis dar sykį nepražiūrėti pro akis vertingiausio žaidimo kamuolėlio. Persekiojamas objektas netrukus ėmė lėkti žemės link, kokių penkiasdešimt penkių laipsnių kampu. Tą patį priverstas buvo daryti ir vaikinas. Šmaukštas buvo šalia jo, žemė taip pat. Grifų prefekto kūną perėjo keistas jausmas, supratus, kad gali, švelniai tariant, skaudžiai išsitėkšti. Tokių minčių užlietas, jis nusprendė ilgiau nebelaukti ir kaire ranka prisilaikydamas už šluotos, pasistūmė kiek labiau į priekį, išstumdamas krūtinę. Tuomet dešiniąją ranka užsimojo kiek tik gali ir ja praskrodė orą delną sugniauždamas į kumštį.
[Bando pagauti šmaukštą: 4]
-
Palengva skraidanti klastuolių gaudytoja stengėsi kažką įžiūrėti saulės spinduliuose, tačiau šie tik vertė akių obuolius lipti lauk. O tai tikrai nė kiek negelbėjo pastebėti šmaukšto - šaukšto. Tą akimirką klastuolė būtų padariusi bet ką dėl žiobariškų akinių nuo saulės. Tie daikčiukai tikrai pagelbėtų. Nors neskaitant saulės akinimo, jos smaragdinės akys žvitriai dairėsi tarp auksinės saulės spindulių ir auksinio kamuoliuko. Tačiau neatrodė, kad tas sparnuotas mažylis artimiausiu metu žada pasirodyti mergiūkštės akiratyje.
Staiga antrakursė išgirdo zvimbtelėjimą dešinėje pusėje, pajuto, kaip šalti šiurpuliukai perėjo per kūną, piestu pasistojo plaukeliai ant rankų, sprando. „Vilką mini, vilkas čia.“ - pagalvojo Morgana. Šmaukštas nuo mergaitės buvo vos per kelis metrus ir šaukte šaukėsi, kad jį pačiuptų šaltos (prakeiktas vėjas) rankos. Gyvačiukė nulėkė prie jo it kokia strėlė, o šmaukštas kuo tolyn į saulę. Klastūnyno atstovė skrido kone su vėju, tiesė ranką į šmaukštą, tas auksinis kamuoliukas buvo vos per plauką nuo jos delno ir tada tas šmikis pakilo aukštyn! Apskriejęs aplink Morganą, nulėkė atgal į kvidičo stadioną. Ji pyktelėjusi trenkė ranka per šluotą ir akimirksniu apsisukusi, tiesiogine prasme apako. Pakibusi ore, vietoje šmaukšto (šaukšto) dvylikametė matė spalvotas dėmeles, tą akimirką ugniaplaukė buvo bejėgė ir jai tiesiog norėjosi rėkti, gal net klykti iš nevilties. Per tas kelias sekundes, kai dėmės pradėjo blukti, ji galėjo prarasti šmaukštą.
Vėl atgavus regėjimą, na tiksliau jai vis dar vaidenosi mažos dėmės, bet nebe taip stipriai kaip ankščiau, Morganos akys užkliuvo už Grifų Gūžtos gaudytojo ir šmaukšto. Vaikinas atrodė susikaupęs ir stebėjo vien tik šį prakeiktą skraidūną. Tą akimirką mergiotės galvoje kilo planas "chuliganas".
Klastūnė stipriai suėmusi už savo skraidančio arkliuko kaklo nėrė pirmyn prie varžovų gaudytojo. Morganos žalias apsiaustas plevėsavo aplink kojas, nuo susidariusio vėjo skridimo metu, o plaukai taršėsi dar labiau nei įprastai - vešlios garbanos, beveik visos išlindusios iš ilgų kasų, trukdė normaliai matyti. Raudonplaukė greitai kelias sruogas užkišusi už ausies priskrido prie grifo. Dar kartą žvilgtelėjusi į jo pusę, Morgana tik kreivai šyptelėjo ir tada trenkėsi į penkeriais metais vyresnį vaikiną. Nestipriai sugėlė anksčiau muštuko sumuštą petį, o Edgar'as pasitraukė tik kelis metrus į šalį. To Morganai, žinoma, neužteko ir ji vėl trenkėsi į Jeffter'į. Šį kartą ranką sugėlė stipriau, bet adrenalino veikiama skausmą juto tik kelias sekundes, o po to šis dingo.
Dabar klastuolių gaudytoja gaudė šmaukštą ir vėl, nors Edgar'as ne ką ir te atsiliko. Mergaitė žvilgtelėjo į tribūnose esančių klastuolių pusę, o tada į šmaukštą. Tas auksinis skraidantis kamuoliukas tarsi tyčiojosi iš jos - vos tik būdavo galimybė jį pagauti, staigiai šaudavo į priekį ir Morganai vėl tekdavo paspausti savo skraidantį žirgelį, kad skristų greičiau. Kaire akimi ji pamatė, kaip į ją atskrieja muštukas, jis tas skraidantis nenaudėlis, kurio taip reikia klastūnyno atmušėjai, Andromedai. Mergiūkštė pakilo kelis metrus į viršų, vis dar nepaleisdama iš akių šmaukšto, o muštukas pralėkė pro klastuolę nė neprisilietęs.„Ačiū dievui, pasisekė ir jis neatsitrenkė į mane.“ - net šyptelėjo garbanė, pastebėjusi tai. Jai jau pakako to karto, kai muštukas trenkėsi jai į petį. Tada Klastūnyno globotinė vėl sukoncentravo visą savo dėmesį į šaukštą, tiksliau šmaukštą. Žalių akių savininkė vis dar matė skraidantį rutuliuką. Jis atrodo vėl šaukėsi, kad Morgutė jį pagautų. Žaliaakė pradėjo jį vytis. Baltasparnis nesnaudė ir vėl pradėjo skristi tolyn nuo gaudytojos.„ Ak tu!“- pasiskubino ir antrakursė. Buvo tikrų tikriausios gaudynės ir mergiotė tikėjo, kad jai pavyks pagauti skraidūną.
[Bando pagauti šmaukštą: 1]
-
Andromeda piktai pliaukštelėjo delnais ir sužvairavo į grifų atmušėją Ashley. Toji mergiotė buvo vos vieneriais metais vyresnė nei klastūnyno globotinė. Juodaplaukė vis nenustojo skersuoti į grifiukę, todėl praleido gana malonų įvykį, kai Morgana numušė grifų prefektą, bet spėjo pamatyti, kaip nuo grifų atmušėjos muštuko raudonplaukė labai lengvai išsisuko. Pirmakursė irgi nusprendė veikti, kam čia be reikalo stypsojus vidury aikštės? Juk ji irgi viena iš žaidėjų ir turi dalyvauti žaidime. Klastūnė pradėjo žvalgytis antrojo muštuko, o šis nebuvo niekur pasislėpęs, kaip tik skraidė kone visose matomose vietose, gąsdino tribūnose esančius sirgalius.
Klastūnyno atstovė pradėjo skrieti link muštuko gana lengvai, Žvynuotojai norėjosi apmąstyti visą atmušimo taktiką ir apsispręsti į ką mušti, gelbėti Morganai, numušant Edgar'ą ar gelbėti Marijai numušant Klarę? Vis dėl to vienuolikmetė apsisprendė, kad bus geriau jei numuš Edgar'ą.
Juodaplaukė pradėjo skristi vis greičiau ir greičiau muštuko link, kuris atrodė palyginant ramus, prieš kitą muštuką kuris atrodė tuo labiau nerado savos vietos ir veiklos. Andromeda prilėkusi prie muštuko atmušė jį stipriai taikydamasi į šalia Morganos skriejantį Edgar'ą.
[Muša muštuką į Edgarą: 4;6]
-
- Ahhhh, o kai reikia tai kaip tyčia.. Šnipštas.. - susiraukusi it kokia bobutė, keikianti šiuolaikinį jaunimą, burbėjo grifiokė.
Tai aišku, o kaip gi kitaip. Likimas juk myli mūs jaunąją raganiukę ir šmaikščiai pokštauja. Taip, muštukas nepataikė į Morganą, o susimojusi, jog klastuolių atmušėja kesinosi ne į prefektą, bet į Ashli, raudonskruostė visai padūko. Kaip drįsti, tu menkas žemės kirmine! Taikytis į mane buvo pats kvailiausias tavo žingsnis.. Tuoj suvoksi ką gali įsiutęs grifas! - laimei tik mintyse, keikė antrakursė.
- Jei žaidžiam šitaip, tai puiku. Visomis išgalėmis stengsiuosi jūsų prakeiktiems planams užkirsti kelią ir išdaužysiu jus kaip muses, - dabar jau nebesusivaldžiusi, visus gal būt ir dvylikametei nebūdingus žodžius išleido viešumon.
O kas? Tegul girdi kaip širsta mažoji Ashley, tegul visas pasaulis išgirsta kaip keiksnojasi rudaakė! Argi ji neturi teisės iškeikt, o jau šioj nemalonioj situacijoj ir prakeikt tos veltėdės, sumaniusios numušt mūsų švelniąją, užjaučiančią, o kartais net nemenkai įsiplieskiančią Tonks? Dar ir kaip turi!
Netrukus mergiotės mintis nutraukė skriejantis muštukas. Šįkart jis tikrai lėkė link grifų prefekto Edgaro. Ashli negalėjo leisti įvykti tokiai neteisybei, juolab buvo taaaaip įtūžusi, jog muštuko paleidimas į kokią klastuolių puolėją būtų pats tas. Na, nebūtinai pataikyt, nors pabandyt. Atskriejusi tarytum pikta ragana iš žiobariškų pasakų, (teip, ta su karpomis nusėta ilga nosimi ir raukšlėta oda) Ashley aplenkė muštuką, lekiantį į prefektą, bei smogė. Ak, tas malonus zvimbimas.. Tikėkimės, kad netyčia nekliudysiu klastuolio.. O jei taip atsitiks, tuomet tikriausiai atsiprašymų lavinos ne-be-pa-dės. Ruoškis blogiausiam, Ashley. Tau šakutės - tyliai vaipėsi antrakursėlė ir kartu savo išsprogusiomis akelėmis stebėjo kamuolį.
[ Atmušimas (nuo Edgar) bet kur į aplinką: 3, 5, 2 ]
-
Fasiras von Sjuardas žvilgtelėjo aukštyn, akimis palydėdamas kaip strėles lekiojančius muštukus, pradėjusius šėlti it nuo lenciūgėlio paleistos kla... karvės (o iš esmės jie pavojingumu ir bjaurumu iš pažiūros lėtiems ir nerangiems gyvūnams nenusileido). Stebėjo, kai prefektas nesėkmingai dairosi mažyčio aukso ir šviesos spindulėlio, verto 150 taškų kvidiče, bent jau pagal tradicines taisykles. Tyliai atsiduso ir nejučia pavarė šluotą atgal, arčiau vartų žiedų. ,,Ne, taip negerai..." - murmtelėjo jis sau ir pakilo aukščiau bei toliau. Grifas instinktyviai linktelėjo, palaikydamas ir Klarę Konę Karter, kai ši atėmė kritlį. Stebėjo merginą iki tol, kol pasijautė įsitempęs tarsi pats rankose neštų kritlį. ,,Tu gynėjas, Fasirai, gynėjas..." - išgirdo balsą mintyse - ir nebuvo tikras, kad jis priklauso jam.
Ketvirtakursis, norėdamas prablaškyti žaidimo pradžioje širdyje, na, tiksliau, visoje krūtinėje tvyrančią šaldančią įtampą, tarp raudonų vėjyje besiplaikstančių apsiaustų pradėjo dairytis vienos žaidėjos - puolėjos. Nustebo, kai susidūrus jų žvilgsniams, ji nusišypsojo ir linktelėjo jam - ir lyg ir tik dabar prisiminė jai palinkėjęs sėkmės ir suprato, kad tai turbūt yra jos atsakas. ,,Visą šį laiką ji laukė mano žvilgsnio, kad galėtų atsakyti?" - paklausė savęs, nelaukdamas atsakymo. ,,O aš taip nemandagiai praūžiau pro šalį...". Nejučia nusišypsojo ir jis - von Sjuardas. Irgi linktelėjo. Claudie buvo per nemažą atstumą nuo jo, Fasiras spėjo, kad apie penkiasdešimt metrų. Bet tarėsi įžvelgiąs jos žavingai žydrų akių spalvą...
O tada pasigirdo ūžesys. Trenksmas. Visos tribūnos, na, tiksliau, maždaug pusė jose sėdėjusių žmonių - pašoko ir puolė švilpti, ploti. Fasiras krūptelėjo ir susierzinęs apsižvalgė, ieškodamas šio netikėto triukšmo priežasčių. Ko gero, tik dabar suprato, kad aplinkui buvo keistai, nenormaliai tylu. Tik vis dar buvo neaišku, ar tą triukšmą aplinkui sunaikino viena šypsena, ar nuščiuvusios iš įtampos žiūrovų tribūnos. Keistai išdidi kreiva šypsenėlė nuo lūpų nuslydo ir nukrito, išsitėkšdama kažkur kvidičo aikštės viduryje, turbūt prispausdama ir sutraiškydama kokį nors vienišą dar nesušalusį žiogelį ir niekieno nepastebėta, ko gero. Netgi Fasiro - nes šis dabar visas pastangas dėjo į mėginimą susikaupti ir atitraukti mintis nuo visokių pašalinių dalykų, kuriais užgožė mintis apie šiek tiek toliau ant šluotos sėdinčią raudonapsiaustę merginą.
Tą dėmesį, nors ir negreitai, patraukė nepasitenkinimo murmesiai. ,,Štai, kas yra kelrodis užsižiopsojusiam kvidičininkui..." - pasišaipė iš savęs Fasiras. Susirado akimis kažkur labai jau įtartinai skrendančius kapitoną ir vieną klastuolę...
- Abudu gaudytojai... - susipratęs tyliai murmtelėjo Grifų Gūžtos narys. Vienu metu pamanė matąs netoli jų skriejančią auksinę švieselę. Tada jo apsiblaususias mintis pasiekė dar vienas faktas: Šmaukštą pastebėjo abu. Ir abu jį vijosi. Vaikinas atpalaidavo raumenis ir atsikvėpė, žvilgtelėjo į toli toli žemai esančią pavojingai papilkėjusią žemę. Tik ir lūkuriuoja rupūžytė, kol galės priglaust besparnius paukščius it kamera žydus. Fasiras atsilenkė ant šluotos atgal, sukryžiuodamas rankas ant krūtinės - kol kas jis galėjo atsipalaiduoti.
[-]
-
Klastuolė lyg ir susijaudinusi, lyg ir susinervinusi stebėjo grifų puolėją Klarę ir klastūnyno gynėją Ievą. Keturiolikmetė ir vienuolikmetė, kokia linkmę viskas pasisuks, ar spės pirmakursė sugaut arba atmušt kritlį? Metė Karter kritlį gan stipriai. Tikiuosi Morganai labiau pasisekė negu man ir Ievai. Klarė juk tikrai gali įmesti į lankus kamuolį. Ir čia blondinės mintys lyg išsipildė. Grifų Gūžta gavo 10 taškų. Dabar mano ėjimas. Reikia irgi pataikyti į lankus ir gauti 10 taškų savo naudai. pagalvojo prefektė. Nuskridusi sugavo, dabar jau klastuoliams atitekusį, kritlį.
- Mika, pasistenk neatsilikti. - Šūktelėjo "kolegai" - puolėjai Amikai. Lordess buvo netoli, tad neabejotinai išgirdo, ką pasakė Marija. Blackwood tvirtai dešinę ranką laikydama kritlį, o kairę - šluotos kotą, nėrė link grifų lankų. Kažkur netoliese išgirdo šmaukšto sparnų plazdenimą ir matė kaip jį vejasi du gaudytojai - Morgana ir Edgar'as. Tau pavyks, Morgutė. Mintimis palinkėjo sėkmės jai ir padidino greitį. Saulė jau pradėjo spiginti akis. Kada gi pagaliau debesys atsiras. Jau pradeda skaudėti akis toptelėjo mėlynakei. Pastebėjo, kad grifų lankai jau netoliese, o Mikusia šalia. Kadangi, pagal taisykles mergina kritlio mesti negali, tad metė ji Belai.
[Perdavimas Amikai: 1, 3, 4, 6]
-
Vis dėl to Klarė įmetė. Turbūt neįsivaizduojat koks didelis akmuo nusirito nuo grifės širdies... Staiga pūstelėjo labai stiprus vėjas, kuris vos nenunešė mokinukės su visa šluota. Jei žiūrėtum į saulę, turbūt galėtum ją palaikyt ta kur buvo aprašyta knygoje ,,Smokas Belju". Paskutiniame skyriuje, pavadintame ,,Moters sielos didybė", jei norite aiškiau. Vis dėl to ta knyga buvo žiobariška. Bet saulė aprašyta panaši į šitą: jei į ją žiūri, svaigsta galva ir blogai jautiesi. Bet juk visą laiką nebūsi nuleidęs galvos žemyn! Apskridusi šiek tiek, Claudie Amneta nusileido iki klastuolių, kurios turėjo kamuolį aukščio. Buvo pasiruošusi bet kada atimti kritlį. Nesvarbu ar jos perduos, ar laikys rankose, bet žinojo viena - reikia atimti. Ir aukotis dėl visų grifų. Nesvarbu jei krisiu nuo šluotos ir užsimušiu nudribus. Reikia gyventi šia minute. Pati kiek pakeitė žodžius iš dar vienos (žiobariškos) knygos. Klausimas kaip ji viską tai gerai atsimena. Nes tai nereikšmingi dalykai, Claudut. Grifė prisimindavo įvairias nesąmones, kurios turbūt nebuvo ir nebus reikalingos. Bet tokia jau mūsų Clau. Ir ją pakeist sunku. Pavyzdžiui dabar, kai reikėt galvoti apir kritlį, ji bandė paneigti ar patvirtint stereotipą. Ar blondinės yra kvailos? Uždavė sau tokį klausimą, nes pastebėjo šviesius Marios plaukus. Na, žiobarės tai turbūt kad taip... O dėl burtininkių tai nežinau... Clau gerai prisiminė kaip vaizduojamos žiobarės anekdotuose. Tada žvilgtelėjo į Amiką. Spalvota. Dar geriau. Pati grifė buvo tamsiai rudų plaukų, tad niekaip nesuprato kaip jie gali būti spalvoti. Pati apie dažymą niekada nepagalvodavo, o ar plaukai tikri? Vargu.
Grifė numanė, kad Marija mes partnerei. Juk ir ji taip pat darytų. Tad Clau įsiterpė ir pamėgino. Žinoma, kad atimti kritlį.
((Bando perimti kritlį perdavimo metu: 2; 5. ))
-
Vos išsilaikydama ant šluotos apsuko nedidelį lankelį, siekdama nenuvirsti, kol prakaito sulipdyti pirštai tvirtai įsikibo į gan slidų kotą. Su nerimu atsisuko į lankus, stebėdama ar kamuolys vis dėl to pasiekė tikslą. Klastūnyno gynėja sugebėjo atspėti kryptį, tačiau keliomis akimirkomis pavėlavo ir tai lėmė, kad didysis kamuolys pasiekė tikslą.
- Ėėė! - Džiaugsmingai sušuko, iš laimės vėl staigiai pasileisdama į viršų. Rankas taip pat atitraukusi nuo šluotos nukreipė į dangų. Gal ir pernelyg džiaugėsi, tačiau tai buvo pirmasis jos tikslą pasiekęs metimas atliktas oficialiose mokyklos rungtynėse. Šio jausmo nepamirš dar ilgą laiko tarpą. Koledžo sirgalių palaikymas pasiekė matyt triukšmingiausią lygį per nors ir trumpą jau sužaistą rungtynių atkarpą.
Virpančių kojų sujudinta šluota pakrypo netinkama linkme ir žaliaakė tik ranka spėjo užsikabinti, kad nenukristų. Iš palaikančios grifų minios buvo girdėti juokas. Tiek tau iš to džiaugsmo... Užsikėlė nuslydusią koją atgal ir pakilo kiek aukščiau, mat nuslysdama spėjo pakreipti šluotą žemyn ir dabar nuo žemės ją skyrė tik koks pusantro žmogaus aukščio atstumas.
Grifė negalėjo leisti sau atsipalaiduoti, tad akimis ėmė sekti veiksmą įvykusį, kol kapanojosi į viršų. Kritlis po jos pačios taiklaus metimo priklausė klastuoliams. Tačiau šie šiek tiek delsė su veiksmu. Matyt norėjo pasinaudoti akimirka, kai visi prisnūs, o tada staigiais veiksmais pelnyti lengvus taškus. Tokia taktika buvo puikiai pažįstama. Dažnai buvo naudojama per kitus kvidičo čempionatus. Ne tik Hogvartse, bet ir pasaulinio lygio varžybose. Neapgausit, brangutės... puošiama kreivos šypsenėlės Klarė laukė. Sukūprino pečius, tarsi būtų atsipalaidavusi. Laisvas apsiaustas kuo puikiausiai dengė įsitempusią puolėjos poziciją. Kojos smarkiai spaudė šluotą, pasiruošus nerti paskui, įtempti pilvo raumenys atstojo nuleistų pečių šiek tiek susilpnintą pusiausvyrą.
Vyresnioji klastuolė čiupusi kritlį nėrė tarp kitų žaidėjų, Klarė neatsilikdama lėkė iš paskos, spaudėsi prieš šluotos, kaip žiemą miške tris dienas praleidęs sustiręs žiobaras prie elektroninės antklodės.
Ką, pakartosim išvydusi perdavimą nėrė kamuolio link, net nestabdydama, greitis tikrai nebuvo lėtesnis, nei skrendant mesti prie lankų.
[ Bando perimti kritlį perdavimo metu: 3; 5. ]
-
RPG vertinimas
Gaudytojai
Edgar Jeffter: 10
Morgana Buterfield: 10
Gynėjai
Fasiras von Sjuardas: 10
Atmušėjai
Ashley Tonks: 10
Andromeda Žvyniuotoji: 10
Puolėjai
Klarė Konė Karter: 10
Claudie Amneta: 9
Maria Blackwood: 8
Kauliuko rezultatai
Edgar Jeffter: 5
Morgana Buterfield: 4
Andromeda Žvyniuotoji: 5
Ashley Tonks: 2
Fasiras von Sjuardas: -
Maria Blackwood: 4
Claudie Amneta: 1
Klarė Konė Karter: 1; 5
Edgar Jeffter nepagauna aukso šmaukšto.
Morgana Buterfield nepagauna aukso šmaukšto.
Andromedai Žvyniuotajai netiksliai muša muštuką į Edgar Jeffter.
Ashley Tonks taikliai atmuša muštuką į aplinką.
Fasiras von Sjuardas neatlieka veiksmo.
Maria Blackwood sėkmingai perduoda kritlį.
Claudie Amneta nepavyksta perimti kritlio.
Klarė Konė Karter sėkmingai perima kritlį kaip tik tuo metu, kai Maria Blackwood atlieka perdavimą.
Kvidičo rungtynės tęsiamos
Kritlis priklauso Klarei Konei Karter (Grifų Gūžta).
Aikštėje lieka vienas muštukas.
Prasideda penktasis ratas, kurio metu gaudytojai gali pasirinkti po du skaičius.
Rezultatas: Grifų Gūžta 10 – 0 Klastūnynas.
-
Tik spėjo ranka sumosuoti Edgar'as ir iš kart suprato, jog nieko jis nesugavo. Kitaip ir negalėjai šioje situacijoje suprasti, kai prieš savo kumštį tebematai dideliu greičiu plazdenančius sparnelius. Ir matėsi ne vien sparneliai, bet ir aikštės žalia veja, kuri buvo vos už gerų dešimties metrų. Šmaukštui nebuvo vargo staigiai keisti trajektorijos ir jis pasileido skristi palei žolę. Vaikinui buvo, kur kas sudėtingesnė situacija. Įsipaišyti be priekaištu praktiškai buvo neįmanoma. Mikliai kilsteldamas šluotą į horizontalią padėtį, Jeffter'is prie jos prispaudė kojas ir sulenkęs jas per kelius, kėlė kiek įmanoma aukščiau.
- Ahrr..!!!- garsiai sušaukė, kai vienu keliu galingai kliudė iškilusį kupstą. Veikiausiai trinktelėjo per nervą, nes koja, kaip mat aptirpo. Veido išraiška buvo pakitusi dėl sukelto skausmo, kurį stengėsi ignoruoti. Kilsteldamas nuo žemės truputėlį aukščiau, savo skraidymo priemonės galu prašlavė pro porą metrų žolės.
Toliau vis kabindamas paskui aukso rutuliuką, truputėlį bandė karts nuo karto pajudinti koją, kad šioji greičiau atsigautų iš sąstingio. Juodaplaukio žvilgsnis nukrypo kairiau, paskui vėl tiesiai. Pala?! ir vėl kairiau. Prie grifo šono, rodos, spėjo prisiparkuoti klastuolių gaudytoja. Sekundėlę susimąstė, ko reiktų imtis. Nors nieko čia neprimąstysi. Septyniolikmetis buvo priešais aukso šmaukštą. Tai reiškė, jog jis turėjo geresnę poziciją. Todėl tik kilstelėjo antakį aukščiau, kai jaunoji gaudytoja šyptelėjo, ir kiek greičiau pasileido šmaukšto link.
Galbūt kapitonas spėjo truputėlį jau ir nuvertinti antrakursę, nes nustebo, kai pajuto smūgį į šoną. Ko jau ko, bet šito nesitikėjo iš mažylės. Aišku, ji klastuolė ir jiems turėtų būti būdingas nešvarus žaidimas, todėl nieko stebėtino čia neturėtų būti. Tačiau vis tiek gaudytojas stebėjosi. Nemanė, kad tokia jauna mergaičiukė turės tiek įžūlumo galinėtis su vyresniu vaikino. Bet kita vertus, ką gi jai daugiau daryti, juk kažkaip turėjo stengtis mėginti padėti komandai ir siekti pergalės. Atrodo, ji tai ir darė. Netikėtumo jausmo apimtas Jeffter'is netrukus sulaukė dar vieno, šį kartą stipresnio, smūgio į šoną. Dabar jau priešais šmaukštą atsidūrė jaunoji kovotoja.
Moksleivis, pasirodžius merginai, buvo ant tiek nustebintas, kad pamiršo apie koją, kurią jau buvo atleidę. Jautėsi, jog ji tokia sunkoka, tačiau bent jau dabar ją jautė. Pora kartų ją pajudinęs trumpaplaukis pasileido iš paskos Morganai. Iki šmaukšto jai dar trūko šiek tiek. Nors ir buvo kilusi mintis stumti Klastūnyno gaudytoją į šalį, to daryti Edgar'as neketino. Jam tai pernelyg negarbinga. Ypač, kai varžovė žymiai už jį jaunesnė. Grifas padidinęs greitį pats nėrė šalimais mergaitės.
- Manyčiau, jog turėtumei susirasti sau lygiavertį ar bent panašaus amžiaus varžovą!- su žaisminga šypsenėle šūktelėjęs paskutinio kurso mokinys apsidairė aplink, norėdamas akimis pagauti Ashley. Mat dabar ją prilygino tinkama varžove Morganai, tačiau savo bendrakoledžės nematė. Ir nereikėjo matyti, tas pasižvalgymas vis tiek būtų buvęs tik tas pats savotiškas akių paganymas.
Galiausiai vėl palinko prie šluotos ir užlindo jaunesnei merginai po nosimi, atskirdamas ją nuo šmaukšto ir pasidarymas patogų atstumą gaudymui. Aukso burbuliukas ėmė kilti aukštyn link tribūnų, pilnų fanų. Tą patį ir Edgar'as. Tik jis tuo pačiu metu dar tiesė ir pusiau metalinę savo ranką link nuo jo sprunkančio mažylio.
[Bando pagauti šmaukštą: 1; 4]
-
Žalios rusvaplaukės akys buvo įsmigusios į kamuolį. Vienos rankos piršai šiek tiek prilaikė šluotą, kol kita ranka siekė išpildyti akių numatytą tikslą. Keli centimetrai skyrė grifų gūžtos puolėją nuo per aikštę link jaunesniosios klastuolių puolėjos skrendančio kritlio. Kojomis ši paspaudė šluotą dar smarkiau, nukreipdama tiesiai tikslo link. Ir štai kamuolys vėl buvo ilgaplaukės grifės rankose.
Apkabino kritlį smarkiai, priglausdama po ranka, kad dėl apsiaustą taršančio vėjo neišmestų ir slaptais komandos susitarimo ženklais išmoktais treniruotėje nurodė komandos draugei, kuri taip pat kovojo dėl perėmimo, skristi į priekį. Varžovų žaidėjai buvo pakankamai arti, todėl negalėjo rizikuoti verždamasi pati ar tuo labiau duodama žinoti apie tolesnius savo veiksmus žodžiu.
Kelis kartus pasukiojo šluotos priekį tai į vieną, tai į kitą pusę, tarsi bandys veržtis pati. Ir išties nustebo, kai tarp žaidėjų atsirado nenumatytas tarpas. Klarė praskrido pro sambrūzdį, palikdama priešininkų komandos žaidėjas už nugaros. Komandos draugė, kaip ir buvo mokytasi per treniruotes jau buvo tolėliau, tad jaunesniajai ketvirtakursei teko vytis draugę. Tačiau toks planas ir buvo sugalvotas. Tad nesnausdama šluotą pakreipė lankų link. Ketino suklaidinti klastuolių žaidėjus ir vėl.
Grifų sirgaliai kėlė audrą tribūnose, net susikaupus galėjai girdėti palaikymą, kuris dabar jau nebe kėlė sąmyšį keturiolikmetės galvoje, o skatino būti greitesnei, tikslesnei ir varžytis iki paskutinės rungtynių akimirkos.
Stebėdama, kad komandos draugė šiek tiek sulėtino greitį, suprato ženklą, kuris reiškė, kad Claudie jau priskrido sau patogų tašką aikštėje ir buvo pasiruošusi priimti perdavimą. Apsidairiusi ar niekas aikštėje pernelyg nekliudys, žaliaakė apskaičiavo kurioje vietoje turėtų paleisti kritlį draugės link ir staigiai paspaudė šluotą pirmyn, bandydama suklaidinti varžovų gynėją. Taip turėjo apgauti ne tik puolėjas, tačiau ir nukreipti gynėjos dėmesį į save, kad perėmusi kamuolį tamsiaplaukė galėtų nieko nelaukdama mesti į lankus. Dešinės rankos delnu apkabino kamuolį, įsipatogindama būsimam metimui ir skubomis leidosi link lankų, tarsi nusitaikydama į kairįjį, tačiau iš tikrųjų laikui atėjus staigiai pristabdė ir dar sykį šiek tiek pasitaisiusi kamuolio trajektoriją metė kritlį komandos draugės link.
[Perdavimas Claudie: 1;3;6;4.]
-
Štai, muštukas vis tolo ir tolo, kol galiausiai dingo iš gan platoko Ashley akiračio. Ši pasididžiavimo sklidinu žvilgsniu dirstelėjo į Andromedą, bei jog užbaigtų grojimą klastuolei per nervus, kilstelėjo antakius ir pamojavo.
- Gal kitą kartą pasiseks labiau, - tyliai sau po nosimi kalbėjo Ashli.
Atrodo jaunėlė jau spėjo susipažinti su visais. Dar įgaus pravardę, tokią kaip "mušeika" ir bus tiesiog nuostabu. Antrakursė būtų atidavus bet ką, jog galėtų dar šiek tiek paerzinti varžovų atmušėją ir staiga į jos nutrūktgalvišką galvelę dingtelėjo beprotiškai rizikinga mintis. Žinoma, kaip gi Tonks gali ramiai sau sėdėti it pelytė po šluota, kai turi tieeek dauuug gerų idėjų. Mergiotė nežymiai pasilenkė priekin, o tada tuoj pat prilėkė prie Andromedos. Dvylikametė kaip visada išsiviepė iki ausų, todėl teko įsikąsti į lūpą ir įsmeigusi savo rudas akeles į priešininkę, apskrido aplink ją ratuką.
- Dailus atmušimas, tik galbūt kitą kartą sėkmė nusišypsos labiau, - tarstelėjo klastūnyno globotinei, bei prieš išskrendant nusisuko ir dar pridūrė. - O gal ir ne, - susilaikė neprapliupusi juokais, bei kaip niekur nieko nutolo nuo Žvynuotosios.
Kiek atsiplėšusi nuo visų, Ashley apžvelgė kvidičininkus. Ši visa širdimi troško, jog Edgaras sugautų tą prakeiktą šmaukštą. Baigtųsi rungtynės, o pati Tonks dar galėtų prieit prie tos akiplėšos, drįsusios taikytis į prefektą ir pašaipos pilnu balsu leptelt "nuostabus žaidimas". Ehh, kad tik jai netektų gert vandens į kurį pati prispjaudė. Taip dažniausiai ir būna. Mandravoji mandravoji, o tada še kad nori. Ir ką, tenka siust vienai sau. Turbūt nedera sakyti "op", kol neperšokai griovio, bet ką dabar jau, padaryta kas padaryta, todėl nėra čia ko graužtis. Teks pralaimėt - tik su pakelta galva, o jei netyčia grifai laimės, tada laikykitės visi.
Tamsiaplaukė sau atokiai žiopsojo, mintijo kas būtų, jeigu būtų ir tada išgirdo tą zvimbimą. Muštuko zvimbimą. Grįžusi realybėn ji apsidairė - iš dešinės į ją lekė tas bjaurūnas.
- Ach tu! - nusistebėjo tokiu kamuolio (būtent nieko nesuvokiančio kamuolio) poelgiu.
Kaip ir visus kitus, pasitaikančius jo kelyje, šis bandė nuo šluotos nuversti ir antrakursėlę. Ji skubiai pačiupo lazdą į abi rankas, bei išlaukusi kol muštukas galutinai prisiartins, nestipriai trenkė. Matyt dėl to, jog buvo numačiusi kitą planą ir dabar atmušt kamuoliuką nepasirengusiai bet kur, būtų buvęs labai neapgalvotas žingsnis. Pasivijusi bjaurūną Ashley nutaikė taip, kad jis įskristų į Morganos glėbį, o tada smogė. Taip, šis nedorėlis judėjo tinkama linkme, tad beliko laukti rezultatų, kas grifiukei buvo begalo sunku. Sukryžiavusi pirštus ji burbėjo po nosimi kažkokius žodžius. Jei geriau įsiklausytum, išgirstum: "nagi, nagi, nagi, nagi.."
[Atmušimas į Morganą: 3, 5]
-
Tik praėjus kelioms sekundėms, Morgana suprato, kad tas velnio neštas auksinis skrajūnas vėl pabėgo nuo jos. Tik išgirdusi keistą skausmo persmelktą staugimą, raudonskruostė atsisuko žvilgtelėti, kas nutiko. Grifų prefekto veidas buvo keistokai persikreipęs, „Ko gero bus kažką susitrenkęs.“ – šiokia tokia mintis šmėkštelėjo mergiotei į galvą. Akimirkai gyvačiukė žvilgtelėjo į taip arti esančią žemę ir tada išgirdo Edgar'ą tariantį: „Manyčiau, jog turėtumei susirasti sau lygiavertį ar bent panašaus amžiaus varžovą!“ ir juodaplaukis vyptelėjęs aplenkė klastūnę. Per tas kelias sekundes kažkas tarsi sudūrė paširdžius ir Klastūnyno globotinė net putodama pradėjo burbėti sau panosyje:
- Susirasti sau lygiavertį ar bent panašaus amžiaus atstovą. - vaipydamasi pakartojo vaikio žodžius ugniaplaukė ir įniršusi prispaudė savo „skraidantį žirgelį“, kad šis skristų dar greičiau. Porą kartų permąstydama, ką sakys Edgarui, pasileido iš paskos grifiukui. Klastuolė padidinusi greitį prisišliejo prie bernioko iš Grifų Gužtos, nors jo jau, ko gero, bernioku nebegalim pavadinti.
- Tu, grife, manai, kad nesu tau lygi, vien dėl to, kad esu mergaitė ir dar jaunesnė už tave? - pikti žodžiai liete išsiliejo iš Morganos burnos ir ši nesusivaldė, dabar ji tikrai stipriai trenkėsi į grifų prefektą, buvo kilusi mintis net į atlapus pulti.
Vėliau, pykčiui atslūgus, antrakursė pasijuto gana blogai dėl tokio savo poelgio, bet nė nesiteikė atsisukti atgal ir žvilgtelėti į vaikiną, ar jam tikrai nieko neatsitiko. Varžybos yra varžybos, o Klastūnyno komandos pergalė kabojo ant plauko krašto, dabar ji tikrai neturėjo laiko jaudintis dėl kažkokio grifpalaikio.
Išmetusi iš galvos Edgar'ą ir neapgalvotą savo elgesį, raudonplaukė susikaupė ties auksinio šmaukšto pagavimu. „Ir kaip man, po galais, tave pagauti?“ - antrakursė rimtai, gal net kiek piktai susimąstė. Tas auksinis skraidantis kamuoliukas buvo tikrai suktas ir jau net buvo kilusi abejonė ar mergaičiukei tikrai pavyks jį pagauti, tačiau kaip kiti pagaudavo greitąjį skrajūną, taip pagaus ir raudonplaukė.
Skrendant pro tribūnas, Morgana girdėjo nepatenkintą Grifų Gūžtos sirgalių baubimą ir net kelias replikas, tad vos vėl nesusivaldė nenuskriejus iki tų išsišokėlių ir kumščiais neišmalusi jų didelių srėbtuvių. „Nekreipk į juos dėmesio, Morgana, jie tikrai to neverti.“ - piktokai pagalvojo raudonskruostė ir žvilgtelėjo į priešais skrendantį šmaukštą. Šis staiga pradėjo leistis žemyn, po tribūnomis, o Klastūnyno globotinė paskui. Auksinis kamuoliukas nardė tarp stulpų, karts nuo karto pradingdamas tarp jų. Šis nardymas taip pat kiek lėtino ir Morganos skridimą, tai suprato ir pati mergaitė. „Nagi, paspausk, tu gali. Nieko blogo neatsitiks.“- drąsino save klastūnė. Kaip pasakė, taip ir padarė. Mergaitė pradėjo skristi greičiau ir vis labiau išsisukinėdama nuo įvairiausių kliūčių jos kelyje. Klastūnyno komandos gaudytoja nė nepastebėjo, kaip greitai pasiekė šmaukštą. Vieną akimirką ji tiesė ranką jo link, o kitą garsiai sustūgo. Nežinia, kokiu būdu šalia jos atsirado rąstas, kurį mergiotė, palyginimai nestipriai užkliudė skaudančiu pečiu.
Ranką atrodė net atjungė iš skausmo, klastuolė jos net nejautė, o tuo labiau negalėjo pakelti. Dvylikametė, sukandusi dantis taip stipriai, kad net atrodė, jog jie tuoj sutrupės, paspaudė dar greičiau nei prieš tai. Ji jokiais būdai negalėjo paleisti šmaukšto iš savo smaragdinių akių, tik ne dabar. Galės viską, kas skauda, išsigydyti vėliau, dabar svarbiausia buvo rungtynės (išties, tokio atsidavimo, kokį turėjo Morgana, galėjo pavydėti daug kas. Ji buvo pasiryžusi laimėti bet kokiu būdu, o tai buvo ir į gerą, ir į blogą. Toks užsispyrimas mergaitę galėjo privesti ir prie tikrai rimtų sužeidimų, kaip dabar). Plaukai plaikstėsi aplink veidą, lindo į akis ir burną, žalias apsiaustas pasiutusiu greičiu plaikstėsi aplink kojas. Keisčiausia, kad šiaip buvo beveik malonu - stipriai juntami šiurpuliukai, blanki nežinomybė, lengvus. Po minutėlės ji ištiesė ranką šmaukšto link, kone juto jo greitai plakančių sparnelių vėjelį.
[Bando sugauti šmaukštą: 3;5 ]
-
Nors iš išorės ji atrodė rami it belgas, viduje tiesiog virpėjo iš įniršio. Jai ir vėl nepavyko numušti grifų prefekto! Kad ir kiek kartų taikytųsi, tas muštukas lyg užburtas prasisukdavo pro juodaplaukį vaikiną. Ji smarkiai kandžiojo apatinę lūpą, nesustojo net tada kai išgirdo pašaipią repliką iš Ashley, grifų atmušėjos. Tamsiaakė vos laikėsi nepuolusi į grifpalaikės atlapus ir neišmušus tos kvailos šypsenos iš jos veido, tačiau to padaryti neleido orumas, jau geriau pasinaudos protu ir sugalvos ką nors, negu aklai puls muštis. Ir tiesą rašant, jos galvoje jau buvo kilusi ideali keršto dėl pažeminimo ir dėl kėsinimosi į savo komandos žaidėjų, idėja. Andromeda nieko neatsakė į grifės komentarą, net neparodė, kad atkreipė dėmesį į jį.
Juodaplaukė nusprendė geriau eikvoti savo laiką Morganos gelbėjimui, nei beprasmiui ginčyjimuisi su kažkokia grife. Andromedai nežinia dėl ko nusispjovė ant grifės nuomonės ir komentarų bei erzinimų. Tai neišdegs, tik ne su juodaplauke. Ne per varžybas, na o vėliau ji atsiims. Klastūnė kelias sekundes pastebėjusi muštuką pradėjo lėkti jo link, o prisigretinusi prie jo ir užlindusi greitai atmušė tiesia trajektorija į Klarę.
[Muštuko atmušimas į Klarę: 4, 2]
-
Ir vėl tas jausmas. Nusivylimas. Visi nori būt geriausi. Na, panašiai ir su Clau. Tik jai svarbiausia būt naudinga. Nes kitaip jaučias niekam nereikalinga, taram param visokia tokia ir anokia ir turbūt niekam net nebūtų įdomu apie tai klausytis. Taigi nevyniojant žodžių į vatą, nepudrinant smegenų ir nesistengiant pritemt kuo daugiau simbolių (ką tikriausiai jau padariau) grįžtam prie temos, kuri turėtų būti pagrindinė. Bet taip nėra. Jei kas jau per visą smeganų pudrinimą ir visokių pribumbasų kišimą spėjo pamiršt, primenu - Clau dar ant šluotos ir nenumušta muštuko. Kol kas. Prisimenam turbūt vieną svarbiausių posto papuošimą - kritlį. Tą, kurio Amneta nesugebėjo atkovoti. Bet vis dėl to kritlis neatiteko priešams. Visada viską gelbsti šaunioji mūsų Klarytė, kuri spėjo pagauti ir nemačiom parodyti plano ženklą. Jei tik būtų galėjus, Clau būtų kreivokai šyptelėjus dėl draugės sumanumo. Bet tai galėtų išduoti suktybę, tad šypsenos ant veido nebuvo kaip šiltos dienos be vėjo per kvidičą. Tad nusišypsojus tik mintyse, klausėsi garsaus grifų skandavimo. Sklindantis garsas ir grifiškas kvapas per nosį ir ausis pūtė tikrą grifišką jausmą, kuris dabar buvo ypač stiprus. Skanduotės, raginimas vertė prisiminti visas treniruotes. Tad Claudie Amneta paspartino savo žirgelį, kurį turbūt buvo lengviau valdyt nei tikrą arklį (kažkada lankėsi keliose jojimo pamokose ir vaikščiodavo skaudančiomis kojomis). Gerokai išsiveržusi prieš Karter, tamsiaplaukė kiek pasuko šluotą ir nuo pokyčio kiek susvirduliavo. Nors nelabai sekėsi su lygsvara (dviračiu važiuot taip ir neišmoko), bet išsilaikė ant transporto priemonės sėkmingai. Kažkur girdėjos gaudytojų balsai, bet to ypatingai nesureikšmino. Dabar turėjo kur kas svarbesnę temą už bandymą išgirsti jų kalbą. Bet ar vienaip, ar kitaip, žodžius nunešė vėjas, o pamatytas buvo Klarės metamo kritlio vaizdas. Sekundėlę apakino šviesa, bet ketvirtakursė nedaug paskrido pirmyn ir kiek ne pačia šluota, o korpusu pasisuko ten, kur manė po sekundės būnant kritlį ir stipriau įsikibus į šluotą kojom, nuo medienos pakėlė rankas. ištiesus rankas pasiruošė priimti kamuolį, jei nieks nesutrugdys. Ir ji pabandė sugauti.
Vėjas taršė grifės plaukus, o ji vos nepamąstė, kad iš įtampos dar nuvirs nuo šluotos.
((Gaudo kritlį: 1; 6; 4; 3.))
-
RPG vertinimas
Gaudytojai
Edgar Jeffter: 10
Morgana Buterfield: 10
Atmušėjai
Ashley Tonks: 10
Andromeda Žvyniuotoji: 9
Puolėjai
Klarė Konė Karter: 10
Claudie Amneta: 10
Kauliuko rezultatai
Edgar Jeffter: 4
Klarė Konė Karter: 4
Ashley Tonks: 2; 6
Morgana Buterfield: 4
Andromeda Žvyniuotoji: 3
Claudie Amneta: 6
Edgar Jeffter pagaliau pagauna aukso šmaukštą.
Klarė Konė Karter sėkmingai perduoda kritlį.
Ashley Tonks nepasiseka muštuku pataikyti į Morganą Buterfield.
Morgana Buterfield nepagauna aukso šmaukšto.
Andromedai Žvyniuotajai nepavyksta muštuku pataikyti į Klarę Konę Karter.
Claudie Amneta sėkmingai sugauną Klarės Konės Karter perduotą kritlį.
Kvidičo rungtynės baigtos
Kritlis priklauso Claudie Amneta (Grifų Gūžta).
Edgar Jeffter pagauna aukso šmaukštą.
Aikštėje ir vėl yra abudu muštukai.
Rezultatas: Grifų Gūžta 160 – 0 Klastūnynas.
Per ateinančią parą galima užbaigti visus nurodytus RPG veiksmus ir aprašyti rungtynių pabaigą, o po to tema bus užrakinta.
-
Tik Edgar'as spėjo ištiesti ranką ir vėlei gavo smūgį šonan. Stipresnį nei prieš tai. Nustumtas pračiuožė oru ir atsidūrė vos per porą metrų nuo tribūnų. Klastuolius palaikantiems tai buvo smagus reginys, o grifams sukėlė pykčio bangą. Nepaisant buvimo taip arti šėlstančių aistruolių, šįsyk jau jie nelabai pasiekė gaudytojo ausis. Per daug buvo susikoncentravęs į visą žaidimą.
Dabar jau nemenkai pyktelėjo ant varžovų antrakursės. Gal ir metė kandžią repliką, tačiau nesitikėjo, kad ir toliau bus taip agresyviai taranuojamas. Gal jau pakaks?! mintyse klausė žvelgdamas į po tribūnomis skrendantį mergeliuką ir netrukus pats pasileido jos įkandin. Kaip Morgana nardė tarp kuolų, remiančių tam tikras platformas, taip ir Jeffter'is darė lygiai tą patį. Tik vieno jis nedarė. Nesitrenkė į rąstigalį. Mergaitė buvo pakankamai atitolusi nuo trumpaplaukio, jog šis sugebėtų laiku pamatyti, ją įsirėžiančią į medinę atramą, kuri savo ruožtu pristabdė klastuolę. Ji visiškai nesustojo. Kaip niekur nieko skrido toliau, bet to pakako septyniolikmečiui, kad privytų, savotišku muštuku, tapusią gaudytoją.
Kai abu šmaukšto persekiotojai išnėrė iš vietos, kur reikėjo manevruoti įvairiausiais zigzagais, spustelėjo šluotą stipriau ir ėmė lėkti raudonplaukei pro šoną. Atsisukęs į ją papurtė galvą į šonus, taip išreikšdamas nepasitenkinimą jos veiksmais ir nelabai švariu žaidimu. Ką?! piktą veido išraiška per sekundė pakeitė išgąstingos ir akys, kurios lipo grifui ant kaktos. Prieš pat jo nosį mažylė ištiesė ranką, kurią nuo šmaukšto skyrė maksimaliai pora centimetrų. Negaliu to leisti! tarsi spirtelėjęs sau per užpakalį šovė skersai prieš Morganą. Taip arti pramovė, jog jei būtų skridęs kiek liečiau arba antrakursė kiek greičiau, tai būtų įvykęs tikrai skaudus susidūrimas ir kažin ar būtų išvengta kritimų nuo šluotų. Bet būtų, jeigu būtų. Dabar vaikinas nulėkęs buvo kiton pusė. Pralėkdamas jis tiesė ranką, kurią dabar laikė sugniaužęs į kumštį. Pralėkdamas turėjo du tikslus: pirma - bandyti nugvelbti šmaukštą, antra - nesėkmės atveju, bent jį atitolinti nuo tiesioginės savo oponentės.
Sukdamas ratu aplink stadioną truputėli atgniaužė kumštį, atsukdamas delną prieš save. Akys nušvito. Veide įsitvieskė šypsena.
- Pagavau,- sukuždėjo,- Pagavau!- antrą kartą jau visu balsu suklikęs iškėlė ranką į viršų su joje esančiu aukso šmaukštu ir pakilo į viršų ties lankų lygiu. Džiaugsmingai skriejant aplink stadioną pagaliau girdėjo vėl ošiančią grifų palaikymo komandą. Čia pat teisėjai paskelbus rungtynių pabaigą ir rezultatą, Edgar'as dar labiau apsidžiaugė, nes sužinojo, kad ir komandos puolėjos atliko savo darbą pelnydamos taškų. Dabar kaip tik link jų ir skrido.
- Su pergale!- sveikino jas. Atrodo, pastarosios buvo berengiančios dar vieną ataką, nes pas Claudie rankose dar tebetupėjo kritlis. Praskriejo ir pro komandos atmušėją su gynėju, kuriuos taip pat sveikino su laimėjimu.
Padžiūgavus ore, teko leistis žemėn. Gražinęs aukso gabalėlį, šiandieną išplėšusį svarbią pergalę, jį atidavė savo draugei, profesorei Rose, kuri teisėjavo šios dienos rungtynėms. Tuomet sulaukęs nusileidžiančios priešininkų kapitonės iš tiesė jai ranką.
- Buvo geros rungtynės. Turite nuostabią gaudytoją, tad ateityje, nuskinsite didelių pasiekimų. O gal net ir šiame čempionate,- nuoširdžiai išsakęs ką norėjo, septintakursis, kedenamu vėjo apsiaustu, patraukė persirengimo kambario link, kur planavo dar pasidžiaugti su savo komandos draugais.
-
Karštus Ashley maldavimus nutraukė per visą stadioną nuaidėję šūkavimai. Šįkart jie buvo ne tokie kaip visada.. Ne, tikrai ne tokie.. Todėl mažoji kvidičininkė apsidairė lyg ieškodama tokių garsių aplodismentų priežasties. Nejaugi sugautas šmaukštas.. Neeee, bet kas jeigu.. Ir štai, tolumoje sušmėžavo grifų prefekto figūrėlė. Rankoje jis laikė tą auksiniais sparneliais plazdantį mažylį, todėl kaštoninių plaukų savininkė išvertė akis, bei pamiršo savo atmušimą, muštuką, Morganą.. Taip, grifai laimėjo! Atsipeikėjusi strazdanė nieko nelaukė ir nuskriejo pas komandos narius. Ši kabojo ore tarytum pabučiuota. Tikriausiai dėl to, nes savo galvikėje jau suko dar vieną pamišėlišką mintį. Ot dabar tai laikykis klastuole. Tavęs laukia dar vienas grifut grifiškiausias antpuolis. Tiksliau tavo nervų laukia.. Na, gal taip ir negražu, tačiau jau atleiskite, bet Ashley nepraleis galimybės pasikandžioti. Ji nužvelgė visus veidus ir susirado reikiamą. Velnioniškų akelių savininkė priskrido prie pykčiu verdančios klastuolių atmušėjos. Ši persimetė lazdą į kairę ranką, o tada įsmeigė žvilgsnį į Andromedą.
- Puikus žaidimas, - kilstelėjo antakius ir tikrai neslėpė šypsenos, bei pašaipos balse. - Matyt šiandien klastuoliam laimė nesišypso, - sučiaupė lūpas, o tada tęsė. - Bet ech.. Ką čia bepridarysi. Tikriausiai treniruočių trūkumas, - su dirbtinu apmaudu atsiduso. - Gal kitą kart. Tai yra, kitais metais. Arba dar kitais, - vėlgi nusisuko nuo oponentės. - Ir tiesa, sėkmės varžantis su Švilpyne. Jos tikrai prireiks, - dar prieš nutolstant šūktelėjo antrakursė, o tada grįžo prie savo komandos narių.
Ši vos tramdydama juoką, pakelta galva išdidžiai žvelgė į teisėjai atiduotą aukso šmaukštą. Va taip jum ir reikia.
-
Niekam taip ir nesuspėjus priskristi šalia, Claudie pagavo kritlį ir žaliaakė jau laukte nesulaukė kol bendrakursė aikštės kolegė bandys laimę prieš jaunutę klastuolių gynėją. Tačiau publika tarsi pašėlo. Dažniausiai tai įvykdavo, kai kas nors nudribdavo nuo šluotos nuspirtas muštuko arba kuris nors iš gaudytojų pagaudavo šmaukštą ir labai tikėtina nulemdavo rungtynių baigtį.
Baisu buvo atsisukti į kitą aikštės pusę ir pažiūrėti kas vyksta, tačiau šis įvykis buvo neišvengiamas. Nežinojo kas būtų baisiau, komandos nario trauma ar pralaimėtos jau pačios pirmosios rungtynės jos sportinėje karjeroje. Užmerktomis akimis atgręžė šluotą į kitą pusę ir tik po geros minutės atsimerkė.
Ir tikrai smarkiai atsikvėpė. Edgaras, grifų prefektas ir gaudytojas laikė rankoje patį svarbiausią kamuoliuką žaidime - aukso šmaukštą.
Rungtynės buvo baigtos, nebereikėjo jaudintis, kad pridarys daug klaidų, juolab pavyko ir kritlį švystelėti į lankus. Pasidžiaugęs su gausia publika prefektas priskrido ir prie klastuolių lankų besispraudžiančių puolėjų, parodydamas blizgų kamuolėlį ir sveikindamas komandą. Klarė nieko nesakė tik šypsojosi, to šiandien pakako. Grifų šypsenos buvo geriausias pergalės prizas.
Nieko nelaukdama kartu su kitais žaidėjais leidosi žemyn. Matė, kaip draugai dėkojo klastuoliams už varžybas, tačiau pati, po negražių komentarų rungtynių metu nebesiruošė nieko sakyti. Neties rankos nė vienam klastuoliui, kol niekas iš jų taikiai neprieis prie aukštaūgės, o tokiu įvykio tikimybė buvo mažesnė nei lietus šią saulėtą dieną.
-
Kai tik Fasiras von Sjuardas mažumėlę atsipalaidavo, priešininkų puolėjai pasuko tiesiai link jo. ,,Eh..." - mintyse atsiduso ir neskubriai pasiruošė puolimui - ištiesino nugarą, pasitaisė apykaklę, pirštines, pasiruošė išskėsti rankas ir dėmesį sutelkė į kritlį. ,,Kiek ten metrų aš galiu nutolti nuo lankų?" - pasuko galvą Fasiras, šluotą lyg žirgą pavarydamas tai toliau, tai arčiau. Momentą suabejojo, ar ši, kaip ir jis, nekantrauja. Klastuolė buvo jau per pusę aikštės nuo vartų, kai atliko perdavimą ir - ŪŪŪŪŽT! - kamuolį ore pačiupo ir nunešė grifų puolėja Klarė. Fasiras staigiai kilstelėjo kumštį aukštyn ir tyliai sušnabždėjo ,,jė", jausdamas keistą apmaudą, kad vėl liko nuošaly, nereikalingas komandai. Nors jo nereikalingumas šįsyk komandos sėkmę veikė teigiamai - jokiam klastuoliui nė ir nepavyko priartėti prie lankų ir Fasirui neteko patirti nesugavimo nesėkmės ar sugavimo laimės.
Von Sjuardas budriai stebėjo vėl nuo jo į kitą aikštės galą tolstantį kritlį, o tada atkreipė dėmesį į klastuolę ir grifą, besivejančius Aukso Šmaukštą. Pyktelėjo, kai klastuolė šlykščiai nesąžiningai rėžėsi į grifų prefektą, bet čia pati turbūt pats Odinas įsikišo ir ją nubaudė - šmaukštas plazdėjo Edgaro Jeffter'io rankose. ,,Na, va, dabar jis turės įdomų suvenyrą..." - lyg ir pajuokauti, pakeliant sau nuotaiką, pabandė Fasas - Gynėjas, taip ir neatnešęs Grifų Gūžtai naudos.
Fasiras žvilgtelėjo į Claudie, pasisukusią į jo pusę, sutiko ir linktelėjo ir Edgarą, sveikinantį savo komandą. Nusprendęs kapitoną su pergale pasveikinti ant, žemės, Fasiras vogčiomis darsyk žvilgtelėjo į Claudie ir šį tą sugalvojo.
Vaikinas ore atliko staigų atbulinį kūlverstį, o tada žaibiškai smigo į žemę beveik statmenai. Likus dviem ar trim metrams iki žemės, grifiuko šluota sustojo, o jis pats slystelėjo nuo šluotos lyg krisdamas ir pakibo, laikydamasis už šluotkočio tik viena ranka. Tuomet šluota lėtai, lyg slysdama nuo kalniuko, nuslydo oru žemyn ir Fasiras atsistojo ant tvirtos žemės.
- Sveikinu, gerai pasirodei, - priėjęs paspaudė prefektui ranką. ,,Kai į tave trenkės Morgana, galvojau, kad jau ne kažką mums, bet čia netikėtai sugavai..." - šyptelėjo mintyse, apie minėtą klastuolę pagalvodamas kažką nelabai doro ir grifiško. Bet buvo per daug introvertas išsakyti šias mintis garsiai, tad apsiėjo su trumpu pasveikinimu. Akimis susirado Claudie, dar ištiesė ranką priešininkų gynėjai, kuriai šiandien sekėsi mažiau. Pastebėjo, kad grifų kapitonas draugiškai vaikšto tarp priešininkų, tačiau šiandien bene labiausiai nusipelniusi grifų puolėja į priešininkus piktai spokso. Kažkodėl von Sjuardas vėl atsiduso.
-
Claudusia jautė kritlį savo rankose, jau skrido link lankų, bet krūptelėjo išgirdus teisėjos švilpuką. Šaižus garas pasiekė ausis ir mokinė atsisuko link teisėjos. Supratę, kas nutiko, mokiniai ėmė skanduoti koledžo pavadinimą. Grifų Gūžta... Minėtojo koledžo kvidičininkė pamatė Edgarą su aukso gabalėliu rankoje. Jos veidą papuošė šypsena, o tada pajuto didžiulį norą ką nors nuveikti. Energijos pliūpsnį. Ketvirtakursė išmetė kritlį aukštai aukštai ir suraičiusi ore kilpą, jį pagavo. Šį kartą jau lėtai, neskubėdama ir leisdama šluotai pailsėti kirpo orą. Vėjas rodos po truputį rimo, lyg suprasdamas akimirkos svarbą. Likus keliems metrams iki žemės, ji gerai matė kvidičininkus. Nusileido keliais metrais toliau ir nulipus nuo šluotos nužingsniavo kiek aptirpusiomis kojomis link teisėjos. Grifė atidavė kritlį ir vos matomai linktelėjo. Tada grįžo prie grifų, kurie rodos su klastuoliais spėjo susirieti. Piktokos replikos gal ir būtų ją sudominusios, bet tik ne dabar. Keista, bet džiaugėsi tyliai. Pati kiek graužė save dėl galimybės prisidėti daugiau prie komandos, bet pačios rungtynės buvo gan trumpos. Žinoma, kuo daugiau pasižymėsi, tuo daugiau garbės ir pasveikinimų turėsi. Bet ir atsakomybės. Sunku pripažinti, bet jai buvo kiek gaila klastuolių. Gaudytoja nespėjo sugauti šmaukšto, puolėjos neįmetė kritlio. Spaudimas ir savęs nuvertinimas turbūt turėtų būt milžiniškas. Ne, ji nepakeitė nuomonės apie klastūnus, bet bandė prisiminti saviškius grifus. Edgaras sugavo šmaukštą, Tonks (taip, ją ir mintyse vadindavo pavarde) muštukus leido stulbinamai sėkmingai, Klarė įmetė kritlį, aš penkta koja, o ... Akys bėgiojo ieškodamos gynėjo. Bet jo ieškot nereikėjo. Statmenai į žemę skrendantis grifas neliko nepastebėtas. Nusileidęs von Sjuardas paspaudė ranką klastuolių gynėjai ir Clau nutipeno link pirmosios klastuolių puolėjos Amikos. Jai paspaudė ranką. Kadangi Klarė neatrodė nusiteikusi draugiškai (na,atrodo kad daug kas spėjo susirieti), paspaudė ranką ir Mariai. Kažkaip visas šitas mane aplenkė.
Klastuoliai mokinei nebuvo nei šilta, nei šalta, o stovėti ir žiūrėt kaip kiti varsto vieni kitus piktais žvilgsniais ir žodžiais nelabai troško. Atmosfera buvo neigiama. Palaikančių grifų džiūgavimas po truputį tilo ir trūko nedaug, kad Amnetos šypsena dingtų, tad bandė suktis iš padėties. Abejo ar ką nors trurėtų pasakyti prefektui, o Tonks ir Klarė atrodė kiek užrietusios nosis, tad lyg abejodama savo veiksmais, tamsiaplaukė nuėjo ir atsistojo prie Fasiro. Pamačiusi jo šypseną taipogi kiek plačiau šyptelėjo.
-Man visas šitas nelabai patinka,- gan tyliai pasakė savo nuomonę.- Tiksinčios bombos.
Gal palyginimas ir nebuvo pats geriausias, bet Clau nesugalvojo nieko geriau. Kadangi pamatė einantį į persirengimo kambarį prefektą, iš aikštės patraukė ir ji.