Hogvartsas.LT
Archyvas => Konkursų archyvas => Archyvas => Kvidičo archyvas => Temą pradėjo: Edgar Jeffter Spalio 01, 2017, 09:05:22 pm
-
Lietus pliaupė, kaip iš kibiro. Lauke buvo ganėtinai vėsu, bet ar kitaip galėjo būti, kai ne už kalnų artinosi žiema. Nepaisant itin bjauraus oro, kuris atbaidytų ne vieną nuo noro kišti nosį į lauką, šiandieną kvidičo aikštė geltonavo ir mėlynavo nuo joje susirinkusių Švilpynės ir Varno Nago atstovų, su tikslu palaikyti savo komandas. Žinoma, tarp tos daugumos galėjai pastebėti įsimaišiusį ir vieną, kitą, šiandien nerungtyniaujančio koledžo narį. Vis dėl to tai didžiulis Hogvartso renginys, kurį kai kurie seka nepraleisdami nė vienų rungtynių, nesvarbu ar žaidžia jų komanda, ar ne.
Netrukus į aikštę žengė, tiksliau vieni žengė, kiti iškart įskrido ant savo prašmatnių šluotų, švilpių bei varnų dalyviai. Abejų komandų atstovai buvo susirinkę dėl vieno - išplėšti pergalę ir tai puikiai galėjai matyti iš jų, užsivedimu spindinčių, veidų.
Varno Nagas
Kapitonas: Nora Kühnemund, Vanilla Hinkley
Gaudytojas: Vanilla Hinkley
Gynėjas: Dawn Strain
Atmušėjai: Leliana Shiwasù
Puolėjai: Nora Kühnemund, Adelaidė Kondwani
Švilpynė
Kapitonas: Igoris Lorijanas-Greywindas
Gaudytojas: Igoris Lorijanas-Greywindas
Gynėjas: Keitas Kolinsas
Atmušėjai: Alisa Faun
Puolėjai: Philemon Le Blanc, Frankas Stigleris
Kritlis atitenka Varno Nagui, teisėjui kauliuku išridenus 1-3 akis, Švilpynei – 4-6 akis.
Kauliuko rezultatas: 6, su kritliu pradeda Švilpynė.
-
Buvo lietingas rytas. Girdėjosi į langus barbenančių lietaus lašelių garsas. Tačiau pilyje vyravo džiugios nuotaikos. Kas šį rytą traukė savo koledžų atributiką, kas ramiai sau valgė, o kai kas ir nervinosi. Vienas iš tokių žmonių buvo Alisa. Ji buvo nemiegojusi pusę nakties. Visgi tai jos pirmosios kvidičos varžybos gyvenime. Ji nuo mažumės mėgo kvidičą, jį žaisdavo su kiemo draugais. Tačiau... tačiau.. ją šį rytą ėmė begalinė baimė. O kas jei padarysiu ką nors blogai? O kas jei nuvesiu savo komandą į pralaimėjimą? - jai vis kildavo tokios mintys.
Jos lova buvo apkrauta knygomis apie kvidičą. Tokiomis kaip "Gero atmušėjo vadovėlis", "Kvidičo strategijos ir pamokymai", "Pagalba ruošiantis kvidičo rungtynėms", bei daugeliu kitų. Ji šį rytą jau buvo su švilpynės komandos apranga. Pažvelgusi į laikrodį mergina pastebėjo, kad jau laikas eiti pusryčiauti, kad nereikėtų grįžti į kambarį pasiėmė savo šluotą ir išlėkė salės link. Jos rudi, banguoti plaukai gražiai derinosi su geltona bei juoda apranga. Plaukai buvo susukti į netvarkingą kuoduką. Ji greitai suvalgė savo pusryčius ir išlėkė link kvidičo aikštės. Lauke buvo vėsu. Mergina dar kartą pajautė baimę tačiau "įsakė" sau: kaip bus, taip bus. Čia jau buvo prisirinkę daug žmonių. Ji įlindo į savo koledžo palapinę ir skaičiavo minutes iki rungtynių pradžios. Netrukus ji jau žengė į didelę aikštę. Kaip buvo gera matyti daug pažįstamų ir nepažįstamų veidų kurie sirgo už Švilpynę. Alisai į galvą vėl toptelėjo tos įkyriosios mintys tačiau ji tik atsisėdo ant šluotos, sugniaužė rankoje lazdą ir netrukus išgirdusi švilpuko garsą pakilo nuo žemės paviršiaus.
Pylė kaip iš kibiro. Matomumas nebuvo taip pat pats geriausias. Alisa kaip pradedančioji kol kas nieko nesusigaudė tačiau žinojo ką turi pati daryti. Netrukus pastebėjo jog muštukai jau paleisti į orą. Ji nardė tarp kitų žaidėjų. Atmušėja staiga pamatė vieną muštuką skraidantį netoliese jos. Ji lyg kulka suspaudė medinę, slidžią lazdą, kuri atrodė lyg tuoj ims ir išslys iš jos rankų ir priartėjusi užsimojo lazda. Tačiau ji dėl savisaugos instinkto šiek tiek pasilenkė ir taip muštukas praskrido pro ją. Ji įsikabinusi viena ranka į lazdą ir viena ranka į šluotą nuskrido paskui muštuką. Ji užstojo muštukui kelią ir užsimojusi lazda paleido jį Varno Nago komandos gaudytojos kryptimi.
[Muštuko atmušimas į Varno Nago gaudytoją: 3; 6]
-
Nepaliaujamai šalti lietaus lašai leidosi ant septyniolikmečio galvos, šaltis žnaibė po geltonais- juodais drabužiais esančią odą. Igoris iš karto pasipurtė, kai išėjo iš persirengimo kabino, lyg vildamamasis nuvyti šalin bjaurų orą. Reikėjo bent mišias "užsakyt" dėl geresnio oro kvidičo varžyboms su Varno Nagu,- dingtelėjo blausi mintis gaudytojo ir kapitono galvoje. Švilpis stipriau sugniaužė savo šluotos kotą, it būtų ramstis sužeistam kariškiui.
Viskas bus gerai.
Nors...
Skrandis vartaliojosi it patrakęs, širdis vos vos neišoka iš krūtinės, kojos it medinės, o galva- tuštut tuštutėlė, geriausia tik tai, kad dar prisimena kaip tinkamai kvėpuoti.
škvėpti, įkvėpti, žingsnis, žingsnis,- aidi žodžiai Igorio galvoje, ir galų gale jaunuolis įžengia paskui savo draugus į kvidičo aikštę.
-Sėkmės nelinkėsiu, nes dar pabėgs,- tvirtai ir ryžtingai pasakė septintakursis, pats nusistebėdamas savimi. Lorijanas atsisuko į komandos narius (rodos nuo tos akimirkos baimė paliko švilpio kūną) : Keitą, Alisą, Franką, Philemon. Bendrakoledžis giliai įkvėpė, o akys karingai žybtelėjo,- Bet parodykim ką galim! Parodykite iš kokio molio jūs drėbti! Geriau pralaimėkim garbingai, nei laimėkim kaip bailiai!- ir su šiais žodžiais, apsižergęs šluotą šovė į apniukusį dangų.
Tribūnos, teisėjas mažėjo, ir mažėjo, greitis vis didėjo, kolei, Švilpynės koledžo kapitonas ir gaudytojas sustojo, jau nebekilo aukštyn. Šaltis ir lietaus pliaupimas sustiprėjo, tačiau tai nesustabdė akylų mėlynai pilkų akių, kurios varstė kiekvieną kvidičo aikštės teritorijos centimetrą. Igoris iš įtampos suspaudė šluotą.
Kur gi tu?
Antgamtiko ausis pasiekė teisėjo balsas, kad kritlis atitenka Švilpynei, akies krašteliu matė, kaip Alisa pačiumpa muštuką ir jį nukreipia į Varno Nago gaudytoją, tačiau į tai nelabai koncentravosi. Jam reikėjo surasti Aukso šmaukštą. Tuojau pat!
[Bandymas pastebėti Aukso šmaukštą; 6]
-
Vanilė atsibudo ketvirtą ryte. Atsisėdo lovoje, giliai įkvėpdama ir nuramindama save, kad viskas bus gerai. Likusią valandų dalį iki pusryčių ji apsimetė mieganti, bet iš tiesų tik vos vos snuduriavo. Kai jau visos merginos prabudo, iš patalų nusirito ir penktakursė. Apsirengusi išankstinę varno nago koledžo kvidičo rungtynių aprangą, užantin pasigriebė savo pirmąją gyvenime šluotą, kuri be abejonės buvo daili, nublizginta, naujutėlaitė. Plaukus susirišo į gana tvarkingą kuodą, apeinant faktą, kad jis tuojau bus išpešiotas vėjo (bet gi pirminis įspūdis visad toks ir lieka) bei nužingsniavo į didžiąją salę, vedama įkyrių žvilgsnių. Valgyt daug nenorėjo, bet žinojo, kad energija pati neateis, tad kišo viską, kas nekėlė merginai šleikštulio. Pusryčiams neskyrė daug laiko, tad po keletos minučių nuskubėjo į patalpą, kurioje rinkosi visas varniukų penketukas. Susitikusi su mieląja savo pagalbininke Nora, sulaukė kitų komandos narių ir aptarė viską, kas turėtų būti aktualų visiems žaidėjams. Kai jau buvo laikas pradėti žaidimą, Vanilla susileido ir paleido pasitikėjimą savimi su vėju nuskristi į baimės šalį. Visa drebėdama užlipo ant savo šluotos ir tik lėtai pakilo nuo žemės, bijodama užmiršti kaip skraidyti ant šio magiško pagalio. Nedrąsiai pakilo aukščiau visų žaidėjų, akis į akį su švilpynės gaudytoju - Igoriu. Jo nepažinojo, bet žinojimas, kad jis vyresnio kurso baugino. Nežinodama kaip derėtų elgtis, nusišypsojo švilpiui bei palinkėjo sėkmės, žinoma, ne sarkastiškai, o iš širdies, juk varžybos draugiškos, ar Vanilė pati sau meluoja? Kai kamuoliai pakilo į orą, taip pat ir Aukso šmaukštas, kuris per akimirką dingo iš varnės akiračio, prasidėjo žaidimas. Vos laikydamasi šluotos, penktakursė lėtai skrido oru, stebėdama kaip kiti žaidėjai greitai nardė vieni tarp kitų. Vienintelė spalva, kurios ieškojo mergina - gryno aukso. Deja, pastebėjus kartą, ši dingdavo ir vėl arba lietaus lašeliai užtikšdavo ant akių, priversdami ją sustoti. Vieną kartą net vijosi ilgiau, bet ir vėl kaltas stiprus vėjas, kuris nunešė ją, tokią lengvute, kiek į šoną. Ieškojimą teko pradėti iš naujo. Galiausiai mergina pasuko galvą kairiau ir užsimerkė, matydama artėjantį muštuką. Kiek pasilenkė, bijodama smūgio, bet iš panikos niekur nesitraukė.
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą; 4]
-
Juodos vaikino garbanos buvo šlapios, lyg gręžte gręžk. Šlapi plaukai uždengė jo akis, tad švilpis vos vos ką matė. Vienu rankos mostu jis garbanas mestelėjo atgalios ir stipriai rankoje suspaudė savo šluotą, kuri švilpiui buvo pirmoji. Prieš šias kvidičo rungtynes švilpis nė karto nebuvo rankoje laikęs skraidančios šluotos. Na, gal nebus taip blogai. Pamanė jis virpančiomis rankomis. Niūriu žvilgsniu Frankas pažvelgė į savo aprangą. Geriausia aprangos dalis buvo tos juodos juostelės, nes geltonos Stigleris nekentė, net kartą kai ką iškrėtė su megztiniu, kurį numezgė jo mama. Kartą Oktavija, jaunuolio mama, numezgė jam geltonos spalvos megztinį. Jam tebuvo tik šešeri, bet jau nekentė tos spalvos. Mama, kad ir kaip stengtųsi, niekaip nepriversdavo švilpio jo užsidėti. Vieną sykį pats švilpis ankstų rytą išlipo iš savo lovos ir, priėjęs prie savo drabužių spintelės, iš jos išsiėmė tą geltonąjį megztinį. Jį numetė ant grindų ir iš kuprinės išsiėmė savo guašą. Atsukus kamštelį, pirštai paniro į dažus ir tada prisiliesdavo prie megztinio, jį nudažydami įvairiomis spalvomis. Aptikus megztinį, mama jau niekada nevertė Franko jį apsirengti, nes jis kažkur kažkaip dingo. Netikėtai sugriaudėjo, kas privertė Franką pabusti iš prisiminimų ir susikaupti tik ties žaidimu. Išklausęs Igorio pasisakymą, jis nieko netarė ir pats pirmas pakilo į orą. Rankos iškart nustojo virpėti, viskas pasikeitė ore. Silpnas vėjas ir lietaus lašai suteikė Frankui drąsos, energiškumo, ryžto bei pastabumo. Išgirdęs, kad kritlis atiteko švilpynei, jis vos pastebimai šyptelėjo. Kritlis buvo išmestas ir švilpis, nieko nelaukęs, pradėjo skristi jo link. Vandens lašai, krentantys į veidą ir juodos garbanos, uždengiančios vaizdą, tikrai nepadėjo. Greitai ranka jas nuslinkęs nuo veido, jis toliau skrido link kamuolio. Pagriebęs kamuolį, jis nieko nelaukė ir pradėjo skristi link Varno Nago žiedų. Netikėtai jis sviedė kritlį kitam savo komandos puolėjui, Philemon'ui.
[Perdavimas; 1,2,4,6]
-
Šalti lietaus lašai nepaliaujamai plovė ne tik Varno Nagos atmušėjos drabužiais vilkinčią antrakursę, tačiau ir viską aplinkui. Apylinkės rodėsi skendo pilkumoje, tarsi lietus būtų išplovęs iš aplinkos ir gyvumo teikusias spalvas. Būtent tokiu momentu kaip niekad pajusdavai rudens svorį, suprasdavai žvelgiąs vien į mirtį. Viskas, kas prieš trejetą mėnesių dar pulsavo gyvybe ir grožiu, dabar, tiesiogine ta žodžio prasme, merdėjo, o šimtai tamsuojančių figūrų, traukiančių kvidičo aikštės link, vargu ar suprato kartu einantys ir į savotiškas laidotuves. Tik vietoj jų šįkart savo netektį aprauda dangus.
Leliana kartu su visa komanda sukirtusi pusryčius (nors šis žodis vargu ar apskritai tiko, mat mergaitė sugebėjo įsidėti vos vieną kitą kąsnį), patraukė į pirmąsias savo gyvenimo varžybas. Be abejo, jai ir anksčiau teko sėdėti ant šluotos, porą kartų netgi pamėtyti kritlį kartu su seserimi ir broliu, tačiau niekad rimtai žaidusi nebuvo. Ir dėl to ji kaip niekad nerimo. Varniukei vis rodėsi, jog kiti komandos nariai, o ypač varžovų žaidėjai, yra kur kas geriau pasirengę ir jog ji visiems tik maišysianti. Jau dabar prieš akis stovėjo vaizdas, kuomet ji, iš jaudulio spontaniškai užsimojavusi numušą tą prakeiktą muštuką visai priešingon pusėn, o jis pataiko į kokį vargšą saviškį. Na, belieka tik melstis visiems gamtos dievams, kad taip ir neatsitiktų, nes priešingu atveju tikriausiai nė nebedrįstų grįžti į bendrąjį kambarį.
Išklausiusi komandos kapitonių kalbų, Lelija su visais nutipeno aikštėn. Pasigirdus starto signalui, nieko nelaukdama šoko ant ne per seniausiai išblizgintos šluotos bei kiek galėdama stipriau atsispyrėjo. Ausyse sukaukė šniokščiantis vėjas, lietaus lašai, susidūrę su, priešingai jiems, aukštyn kylančiu objektu, dar stipriau subarbeno į pakaušį. Vienas, regis, net gi tikštelėjo akin. Kiek susiraukusi juodaplaukė nevalingai sumirksėjo ir stipriau suėmė šluotkotį. Dabar jai mažiausiai reikėjo, jog, gamtai tokią liūdną dieną, dar ir ji nuslįstų žemyn bei ištikštų į kruviną balutę. Raudoms užtenka ir vienos progos, todėl būtų blogai, jei atsirastų dar ir kita.
Apskridusi porą ratų viena ranka gniauždama blokštą, Lija porą kartų juo pamojavo nė pati nežinodama kodėl. Galbūt dėl viso pikto, jei kartais nemačiomis atskristų koks muštukas, o galbūt tik dėl įvaizdžio, jei kartais varžovų atmušėja paslapčiomis ją stebėtų ir lauktų, kol bus labiausiai išsiblaškiusi. Na jau ne, tokio įspūdžio ji jau tikrai nesudarys. Greičiau jau pati save nusmeigs šakute, tačiau nuo tos šluotos šiandieną nenusivers.
Šiaip ar taip, baisiai naudingos ir užsiėmusios komandos gerove jai vaidinti ilgai neteko, mat jau netrukus pasitaikė proga iš tiesų pasitarnauti draugų labui. Akies krašteliu Leliana pastebėjo Švilpytės atmušėjos smūgį, nutaikytą į Vanilą, tad nieko nelaukusi varnė pasileido jos link. Bendrakoledžes skyręs atstumas nebuvo siaubingai didelis, tačiau vis tiek išliko galimybė nespėti laiku, turint omeny, kokiu greičiu skriejo tasai muštukas. Tačiau ir ji pati nebuvo lietumi besidžiaugianti perdžiūvusi sraigė.
[Atmušimas bet kur į aplinką (nuo komandos draugo): 2; 3; 6]
-
Nuo pat ryto merginai iš nerimo spurdėjo širdis, maudė skrandį - negalėjo nė kąsnio įsidėti į burną. Aišku, šioji žinojo, kad tuščiu skrandžiu dalyvauti Kvidičo čempionate nėra gerai, tačiau ji per prievartą rydama maistą vis tiek po kelių valandų būtų iš nerimo jį atpylusi. Pirmosios rungtynės varnei buvo labai svarbios, tad ji jau vakarą prieš, iki pat vidurnakties, įkišusi nosį į knygą kalė žaidimo taisykles, jog nepadarytų klaidų ir visko nesugadintų - to ji bijojo labiausiai. Galiausiai atėjo tas momentas, kai komandos jau susirinko kvidičo aikštėje. Keturiolikmetė gniaužė savo šluotą, vis nekantraudama, kol prasidės žaidimas, kartais žvelgdama į susirūpinusius veidus, nors, tiesą sakant, Strain nelabai mokėjo skaityti kitų žmonių emocijas, tačiau tikėjosi, jog ji ne viena taip jaudinasi. Paskelbus rungtynių pradžią merginai sekundėlę sustojo širdis, bet ši tik susiėmė ir pakilo su šluota į viršų, artėdama link lankų, kuriai buvo patikėta saugoti nuo priešininkų komandos. Šioji tirtėjo iš šalto vėjelio pučiant į nuo lietaus peršlapusią varnę, tačiau nekreipdama į tai dėmesio įdėmiai stebėjo kiekvieną veiksmą, kurį atliko priešininkai ir jos komandos nariai. Netrukus varnė pamatė švilpį, skrendantį jos pusėn. Mergina atbulom priartėjo prie savo lanko, nenuleisdama akių nuo vaikino, tačiau šis, regis, kritlį perdavė kitam, tad Dawn iš palengvėjimo tik atsiduso.
[-]
-
Jau gerą savaitę Nora nenustygo vietoje. Vos paskelbus pirmųjų varžybų datą bei priešininkų komandą, mažoji apsidžiaugė ir bene tą pačią akimirką nulėkė griebti šluotos - reikėjo treniruotis. Kitos komandos narės irgi buvo susijaudinusios, tačiau neaišku, ar iš baimės, ar tokio džiugesio, kaip kad Nora.
Suprato, kad turbūt turėtų bijoti - pirmą sykį dalyvaus tikrose rungtynėse, be to, ją stebės dešimtys, o gal net šimtai mokyklos mokinių: puikiai žinojo, kad rungtynes stebėti į stadioną sugūžėja ne tik žaidžiančių koledžų mokiniai. Lyg to būtų maža, buvo viena mažiausių žaidėjų: tiek ūgio, tiek amžiaus požiūriu, greičiausiai jai trūko patirties ir jėgos, žaidžiant jos pozicijoje. Tačiau visa tai jai nerūpėjo: rudaakė buvo pernelyg susijaudinusi ir džiaugsminga, kad laužytų sau galvą beprasmiu nerimu ir baime.
Rungtynių dieną iš patalų pakilo dar gerokai prieš aušrą. Žvaliai padarė greitą mankštą ir, įšokusi į Varno Nago kvidičo uniformą, ėmė nenustygdama vietoje laukti, kol atsikels kitos varniukės. Šioms nubudus, nugurmėjo apačion - puikiai suprato, kad šiandien jai reikės daug jėgų, tad be gerų pusryčių neapsieis.
Dar prieš išeinant į aikštelę, kita kapitonė pabandė visas merginas nuraminti. Tačiau Norai rodės, kad tiek ji, tiek kitos žaidėjos, buvo perpildytos nerimo ir susijaudino - tačiau ne tokio, kaip ji, jos netryško džiaugsmu. Ėmė garsiai plėpėti, stengdamasi įkrėsti draugėms entuziazmo ir nukreipti jų mintis šalin nuo baimės.
Stadionas buvo pilnutėlis. Kaip ji ir spėjo, mėlynų bei geltonų apsiaustų ir šalikų jūroje buvo matyti ir žalias bei raudonas saleles. Lipdama prieš visą šią minią ant šluotos girdėjo savo pačios širdies dūžesį - šis buvo garsesnis net už sirgalių plojimus ir šūkavimus. Vėlgi, širdis daužėsi it pašėlusi visai ne iš baimės: jos vaikiška širdelė buvo kupina teigiamų emocijų, negalėjai ten rasti nė šešėlio baimės ar dar kokių kitų blogų pojūčių, tikrai ne: džiugesys nustelbė visą kitą.
Nuaidėjus švilpukui, skelbiančiui rungtynių pradžią, Nora stipriau kojomis suspaudė šluotą, kuri jau buvo gerokai virš žemės. Kritlį šiuo metu turėjo kažkoks švilpių vaikinukas. Jis lyg ir ruošėsi skrieti jų lankų pusėn, tačiau paskutinę akimirką pakeitė kryptį. Mergaitė nemiegojo - staigiai pasuko šluotą ton pusėn, kur turėtų skrieti jo pasiųstas kamuolys, jo komandos draugui. Iš pradžių ruošėsi bandyti perimti kritlį viena ranka, tačiau greitai suvokė, kad toks bandymas gali baigtis nesėkmingai. Per daug negalvodama, dar stipriau suspaudė šlaunimis šluotos galą, pasuko ją tiesiai į kamuolio skriejimo trajektoriją ir ištiesė abidvi rankas, bandydama sugauti kritlį.
[Perėmimas perdavimo metu: 1;3]
-
Nebuvo iš bailių, tačiau švilpis vis vien kažkiek nerimavo, o jo skrandis neramiai virpėjo. Pusryčiams sugebėjo sukišti vidun tik kelis šaukštus avižinės košės, kuri netgi pasaldinta buvo prėskoka ir keistai gomuliuota, ir kelis gurkšnius juodos arbatos, kuri šiek tiek pravalė tą karčiai atsiduodantį skonį burnoje. Tačiau juk pirmosios rungtynės. Priešininkai varnanagiai, kurie buvoa le didieji strategai. Jis tik antrakursis. Bet kas pasijaustų šiek tiek silpnai; bet kam staiga imtų noras nubėgti į tualetą ir ten praleisti visas likusias dienas. Na, bet ne šiandien. Škac mirtie, škac.
Giliai atsiduso ir prieš pakildamas į orą tvirčiau suspaudė šluotą tarp savo pirštų. Philemon jautė tam tikrą jaudulį, nežinomybę, azarto troškulį, kuris sulyg kiekvienu širdies stuktelėjimu vis labiau ir labiau augo. Oras nebuvo tinkamas skraidyti, ne, jis greičiau buvo viena didžiulė mėšlo krūva, kurią kažkas pamiršo išmėžti. Na, bet reikia elgtis pozityviai ir tikėtis, kad lietus sukliudys priešininkams, o ne jiems. Su galingu ūžtelėjimu ausmyse švilpis pakilo į orą-- dėkuidie, kad prieš varžybas neklusnias šviesių plaukų sruogas sutramdė lankeliu, nes antraip jos būtų lindusios į jo akis, kurios dabar narstė aikštę ir padėjo berniukui apskaičiuoti visas galimybes; jis pats kelias tas sekundes lūkuriavo ore, kažkur apie aikštės vidurį. Kritlis buvo jų-- Frankas šiuo metu laikė kamuolį, kiti komandos nariai taip pat dirbo iš peties-- rodos, nebuvo ką veikti. Permetė žvilgsnį į varnanagius. Šie taip pat buvo keistai pasyvūs, tarsi bijotų ar taip pat nerimautų. Uch, netgi nebandė pulti, bent jau dabar. Prunkštelėjęs pažvelgė į kitą komandos puolėją, ir, staigiai įtempęs raumenis ir trūktelėjęs į šoną, pasileido jo link, tačiau kartu su tuo artėjo ir link Varno Nago lankų. Dėkuidie Frankas suprato, jo ketinimus ir permetė kritlį jam. Tačiau--ak, kaip nemalonu-- tarp jų pabandė įsiterpti viena puolėja varna. Primerkė akis ir sukando vidinę skruosto pusę.
-Tik pabandyk, - po nosimi sušnypštė ir, laiydamas balansą ir rankos tiesimu gaudydamas kritlį, pavojingai priartėjo prie merginos, tarsi bandydamas ją išgąsdinti ar išmušti iš vėžių, bet tai labiau buvo dominavimo parodymas ateičiai.
[Gaudymas 1,3,5,6]
-
Už lango barbeno į stogą atsimušantys lašai, kai Adelaidė, jau ilgokai nebemieganti, bet tiesiog gulinti ir išplėstom akim žiūrinti į lubas, mintyse darkart perkratė visas strategijas, patarimus, visas matytas kvidičo varžybas. Šiandieninės rungtynės mušė mergaitę iš vėžių - ji buvo tikras Varno Nago koledžo mokinės stereotipas, visąlaik lindinti bibliotekoje, vieną po kitos skaitanti knygas ir tikrai kažkur padangėse neskraidanti ant šluotos. Vienintelė jos viltis buvo ta, kad žinios ir logika padės išsilaikyti ant šluotos.
Visi raumenys nevalingai trūkčiojo, tad Adė, nebegalėdama nustygti vietoje, pakilo iš patalo. Greitai užsivilkusi megztinį ir paprastas kelnes, čiupo į dešinę ranką šluotą, o ant kairiosios užsimetė kvidičo aprangą.
Paskubomis nusileidusi iki holo, ji trumpam užsuko į Didžiąją salę ir, į gerklę susipylusi porą puodelių arbatos ir pagriebusi keletą sumuštinių, išsmuko lauk.
Lauke pylė kaip iš kibiro, tad iki stadiono nubėgti nesušlapusi mergaitė net neturėjo iliuzijų. Tad kai antrakursė pagaliau įpuolė į persirengimo kambarį, nuo jos plaukų varvėjo vandens lašai. Skubriai papurtydama savo garbanas, ji susirišo tvirtą kuodą, neleisdama nei vienai sruogai pabėgti ir pažvelgė į savo atspindį pajuodusiame veidrodyje. Gilios samaninės akys alsavo ramybe - kaip nekeista, Adelaidės kinkos kol kas nedrebėjo, galėjai justi tik vis tankėjantį širdies ritmą. Nusukus žvilgsnį ji persirengė į Varno Nago kvidičo uniformą, lėtai apsimovė apsaugines pirštines, akylai patikrindama, ar viskas tvirta, užsidėjo itin keistos formos akinius nuo lietaus - ačiū Dievui jie egzistuoja, nes tokiu oru ne fontanai būtų murkdytis lietuje be akinių - ir pasiėmė šluotą.
Kai komanda susirinko ir pagaliau žengė į aikštę - net tada Adelaidė nepajuto panikos. Vos nuskambėjus švilpukui, ji staigiai šovė į aukštį, nespėdama pagauti metamo kritlio. Kol kas ji tiesiog stebėjo, kaip kamuolį nešėsi Švilpynės komandos narys, o tada šis metė jį komandos draugui. Adelaidė, gerokai pasvirdama į priekį, šovė tiesiai link kritlio, bandydama pagauti jį pirmoji, o akies krašteliu spėjo pastebėti ta pačia kryptimi artėjančią Norą.
[Perėmimas perdavimo metu: 2;4]
-
RPG vertinimas
Alisa Faun: 9
Igoris Lorijanas-Greywindas: 10
Vanilla Hinkley: 10
Frankas Stigleris: 8
Leliana Shiwasù: 10
Dawn Strain: 10
Nora Kühnemund: 10
Philemon Le Blanc: 10
Adelaidė Kondwani: 10
Kauliuko rezultatas
Alisa Faun: 1
Igoris Lorijanas-Greywindas: 2
Vanilla Hinkley: 4
Frankas Stigleris: 6
Leliana Shiwasù: 5; 2
Dawn Strain: -
Nora Kühnemund: 2; 1
Philemon Le Blanc: 3; 6
Adelaidė Kondwani: 4; 1
Alisa Faun netaikliai atmuša muštuką.
Igoris Lorijanas-Greywindas nepastebi šmaukšto.
Vanilla Hinkley pastebi aukso šmaukštą.
Frankas Stigleris tiksliai atlieka perdavimą.
Leliana Shiwasù atmuša muštuką.
Dawn Starin neatlieka veiksmų.
Nora Kühnemund iš po nosies nugvelbia kritlį Philemon Le Blancui.
Philemon Le Blanc veiksmas anuliuojamas, dėl jau perimto kritlio.
Adelaidė Kondwani veiksmas anuliuojamas, dėl jau perimto kritlio.
Kvidičo rungtynės tęsiamos
Kritlis priklauso Nora Kühnemund.
Aikštėje likęs tik vienas muštukas.
Rezultatas: Varno Nagas 0 - 0 Švilpynė.
-
Dabar mažoji suprato, ko visi tokie išsigandę - emocijos stadione virė nežmoniškos, bene kiekvienas žaidėjas turi didžiulę atsakomybę. Aišku, ji ne gaudytoja ir rungtynių galo nenulems, tačiau pasistengus, galima tikrai neblogai prie jo prisidėti.
Dar girdėjosi švilpuko aidas, kai užvirė kova. Varnė matė šalia praskriejant gaudytojus, šie, rodos, dar nematė šmaukšto. Užtat muštukai nesnaudė - vienas net grasinosi pataikyti į antrą varnių kapitonę, tačiau, laimei, jis nekliudė savo tikslo. Vis dėlto kova virė ne tik kitoje aikštėje pusėje: čia, prie Varno Nago lankų, irgi netrūko veiksmo.
Jai įtemptai bestebint Stiglerio veiksmus bei bandant nuspėti, kuria linkme jis pasiųs kamuolį, mergaitės ausis pasiekė, švelniai tariant, ne itin draugiškas šnypštimas. Pamiršusi apie viską atsigręžė į antrą švilpių puolėją. Nejučiomis jos galvytėn toptelėjo mintis, kad švilpiai turi viena didelį privalumą - bene visą jų komandą sudarė vaikinai, dauguma iš jų buvo dar ir iš vyresnių kursų. Varnių tarpe berniukų nebuvo - tik dabar ji suvokė, kad tai gali būti nemažas trūkumas. Visos jos mintys praskriejo greičiau nei per sekundę, tačiau vis dėlto mažai trūko, kad Švilpynės žaidėjas pasiektų savo tikslą, išmušdamas ją iš vėžių, nors Nora iš visų jėgų stengėsi nekreipti į jį dėmesio. Gal ir būtų sumišusi ar pasitraukusi šonan, tačiau šviesiaplaukis grasinančiai priartėjo. To nedidelio judesio užteko, kad mažytėje mergytės širdelėje užvirtų kraujas ir azartas. Pagavusi įkarštį, nutarė pasistengti dar labiau, kad tikrai pavyktų perimti kamuolį.
Akies krašteliu pamatė, kaip Adelaidė priartėja prie jų iš priešingos pusės. Trečiakursė išsišiepė - dabar tikrai nėra jokių šansų tiksliam perdavimui, nors viena iš jų tikrai pagaus kritlį. Draugiškai mirktelėjo komandos draugei - lyg dėkodama už pagalbą.
Toliau viską matė lyg sulėtintam filme - kritlis kankinamai lėtai skrieja šviesiaplaukio link, jos abidvi priartėja prie jo, tačiau kamuolys jau yra beveik švilpio rankose, dar keliolika colių ir iš kamuolio perėmimo nepavyks nieko. Nora vikriai pasuko šluotą ton pusėn, stipriai ištiesė rankas ir pagavo kritlį vos sekundės dalį iki šiam pasiekus Švilpynės puolėją. Vos tai padariusi, smagiai išsišiepė ir valiūkiškai, tačiau tikrai ne piktai, besijuokdama parodė liežuvį vaikinui, kuriam ką tik iš po nosies nukniso kamuolį.
Aišku, džiūgauti nėra kada ir net nėra ko - vienas sėkmingas manevras dar tikrai neužtikrina nieko. Tad nieko nelaukdama - laukti nebuvo kada, svarbi kiekviena sekundė - puolė skristi į priešingą aikštės pusę - prie švilpių lankų. Apsidairė - rodos, jos komandos draugė irgi skriejo ton pusėn, tikėjosi, jog rega jos neapgauna ir ten tikrai puolėja. Nora sulėtino, likdama aikštės vidury, tuo pat metu tvirtu rankos mostu pasiuntė kritlį Adelaidės pusėn.
[Perdavimas: 1;3;4;5]
-
Kai jau buvo aišku, kad kritlis pateks į Noros rankas, Adė vos vos pristabdė ir staigiu judesiu apsuko šluotą į priešingą pusę. Ranka, lankanti sugniaužtą kotą, slystelėjo, priversdama pasijusti nesaugiai, tad mergaitė nervingai įsikabino nagais į grublėtą medžio paviršių ir, labiau įsispirdama, prigludo prie savo transporto priemonės bei pasuko galvą atgal, stebėdama gražią sceną, kaip iš Philemon panosės nukniaukiamas kamuolys. Adelaidę užliejo pasitikėjimas savimi ir komanda, ir veide nušvito pergalinga šypsena. Ko čia vėpsai, džiūgausi kai laimėsit.
Sudrausminusi save, antrakursė atžagaria ranka nusivalė apsauginių akinių stiklus ir, įtempusi žvilgsnį, akylai apžiūrėjo aikštę. Abiejų komandų gaudytojai buvo pakilę gerokai aukščiau, nei visas žaidimo įkarštis, atmušėjai kaip visada marširavo prie savųjų lankų. Svarbiausia buvo visad žinoti, kuria kryptimi skrenda nenuorama muštukas ir valdyti kritlio padėtį. Lelianos blokšto atmuštas muštukas dabar Adelaidei neturėjo reikšmės, mat šią akimirką jo trajektorijoje mergaitė tikrai neturėjo atsidurti.
Perėmusi kritlį, Nora žaidimą perėmė į varnanagių rankas. Ji darė rokiruotę ir žaidimas buvo perkeltas prie Švilpynės lankų - jai paleidus kamuolį Adelaidės link, šioji prisispaudė prie savo šluotos taip, kad atrodė, jog jos yra vienas ir tas pats daiktas, visu svoriu palinko į priekį ir, pro lietaus sieną bandydama įžiūrėti skriejantį kritlį, nulėkė jo link, o tada, nestabdydama ir beveik nepakildama nuo šluotkočio, ištiesė rankas, bandydama į glėbį sugauti reikiamą kamuolį.
[Gaudymas: 2;3;5;6]
-
Trumputę akimirką pajuto, kaip viskas aplink sulėtėjo, sustojo, sustingo-- aplink jį tik kurtinančiai ūžė jo paties pulsas ausyse. O galbūt tai publikos šūksniai ir riksmai? Jie visi buvo pernelyg kurtinantys, teliko tik vienas vienintelis dalykas, kuris egzistavo-- kritlis. Tas kamuoliukas, beveik jo saugiame glėbyje esanti taškų varymo mašina, kurio linkius ir oda muštą paviršių jau beveik galėjo justi. Tačiau, fortūna nusprendė šiandien papokštauti ir verčiau nusišypsoti kažkokiai mažutei mergaitei; dėl didžiulio Philemon pasiekto greičio, kritlis kone išsprūdo iš jo atvertų, bet į nagus išriestų pirštų, ir liuoktelėjo į priešininkų rankas. Staiga, tarsi būtų išniręs iš gilaus, tamsaus vandens, vaikinukas žioptelėjo, kojomis staigiai suspaudė medį po savimi, o kita ranka, kuri buvo sugniaužusi šluotą, vienu judesiu išmanevravo taip, kad šaižiai kirsdama orą ji pasisuktų ir staigiai pakeistų kryptį į Švilpynės lankus. Piktai šnirpštelėjo ir kilstelėjo smakrą, dėbtelėdamas į pergalingai spindintį varnanagės veidą ir jos nulekiančią nugarą, tačiau Philemon nesnaudė ir pats prigludo arčiau savo transporto priemonės ir nuzvimbė tolyn; prieš tai žvilgsniu paragindamas jo likimo brolį puolėją taip pat nusekti jam iš paskos. Širdyje antrakursis tikėjosi, kad jų gaudytojas pastebės šmaukštą ir kuo greičiau jį sugaus, tačiau akies krašteliu nužvelgęs stadioną nieko nepastebėjo-- na, yra ir gera šio dalyko pusė, mat nematė jokio muštuko lekiančio į jo pusę. Bent jau kol kas nereikėjo rūpintis, kad kažkas jam tėkš į galvą ir privers jį prarasti sąmonę. Būtų nesaldu išeiti iš rungtynių joms dar net nepasibaigusioms. Klaktelėjo liežuviu.
Kadangi buvo smulkutis ir gana aptakus, ir dar dėl to, kad galėjo pasigirti vienu iš naujausiu šluotos modeliu-- kartais mėgo tą faktą, kad buvo iš pasiturinčios šeimos-- Philemon greitai pasivijo kritlį laikančią puolėją-- koks jos vardas? dievaži, su vardais jam buvo nekas. Nervingai lyžtelėjo panosėje susikaupusius lietaus lašus; akys buvo saugios, mat buvo padengtos apsauginiais akiniais, o ir šie negalėjo būti aplipę plaukais; tik jo delnai retkarčiais slystelėdavo, bet kvidičo pirštinės gana neblogai apsaugojo nuo ypatingo čiūžinėjimo ant šluotos koto.
Dar kartelį prispaudė ir ištiesė ranką arčiau merginos-- tikėjosi, kad Frankas kažkur bus netoliese-- ir su menka šypsena pastebėjo, kaip ji taikosi padaryti permetimą-- negi nenori mesti? Įdomi taktika. Philemon jau buvo bepuoląs, bet staiga pamatė, kaip kita varnų puolėja aplenkė jį, todėl, daug nemąstydamas, persimetė prie jos--Adelaidė, ar ne? To paties kurso, tai kažkaip prisiminė-- ir vos ne rėžėsi į ją, bet tiesiog labai priartėjo prie jos, bandydamas perimtį kritlį perdavimo metu, tikėdamasis, kad Frankas taip pat nesnaus.
[Perėmimas perdavimo metu; 2;5]
-
Rungtynės ir toliau tęsėsi. Vėjas kuo toliau tuo labiau stiprėjo. Blausiai dėl vėjo girdėjosi audringi šūksniai ir palaikymai, taip pat švilpimai iš visų aikštelės pusių. Žvelgiant į publiką buvo galima pamatyti ir liūdnų, ir džiaugsmingų veidų ir kai kuriuos juos atpažinti. Tik nežinia kurios komandos sirgaliai buvo linksmi, o kurie ne. Kol kas komandos žaidė apylygiai. Pliaupiant lietui Alisa pažvelgė Varno Nago gaudytojos kryptimi ir nusivylė, kad muštukas kažkaip tai praskrido. Dabar ji nebeturėjo muštuko, tačiau vienas vis dar besklandė kažkur ore.
Aikštė didelį, matomumas prastas. Jos rankos ir kojos kuo toliau tuo labiau šalo, o lazda tapo vis slidesnė, tiek ir nuo drėgmės, tiek ir nuo švilpės prakaituotų rankų. Lazda bent jau tvirtai ore laikėsi, cha, būtų juokinga jei atmušėja taip imtų ir nukristų su visa šluota. - linksmai pagalvojo Alisa mintyse. Tačiau dabar ne laikas juokauti. Ji žvilgtelėjo kaip sekasi jos komandos draugams: buvo galima pamatyti jog Igoris vis dar blaškosi, o Frankas sėkmingai perdavė kritlį Philemon'ui. Šiek tiek pasidžiaugusi Alisa susikoncentravo ties savo tikruoju tikslu. Staiga žvelgdama ta kryptimi Alisa pastebėjo ore kažką apvalaus, juodo ir geležinio.
-Juk tai muštukas... - tyliai sušnabždėjo sau po nosimi atpažinusi jį. Nudžiugusi ji nuskriejo link jo.
Muštukas šįkart buvo labai greitas. Jį dar nešė vėjo gūsiai kartais padidėjantys, o kartais visai vos jaučiami. Kai tik Alisa prie jo priartėdavo jis vis nutoldavo. Jos rankos slidinėjo šluotos paviršiumi. Ji padidino savo greitį. Kai ji jau buvo priartėjusi muštukas pradėjo skraidyti aplink ją kokių 10 metrų spinduliu. Ji padarė staigų zigzagą ir nusipūtusi nuo akių vieną užkritusią drėgną plaukų sruogą akimis pažvelgė didžiojo veiksmo kryptimi.
Visi buvo susikoncentravę į veiksmą ir niekas nežvelgė Alisos kryptimi. Trečiakursė Nora dabar turėjo kritlį ir Alisa suprato, kad jį dabar mes kitai puolėjai Adelaidei. Vos besilaikanti ore atmušėja Faun paėmusi į abi rankas vis dar tą pačią slidžią lazdą netikėtai nusviedė muštuką Kondwani kryptimi.
[Muštuko atmušimas į Adelaidę Kondwani: 1;4]
-
Varnė išgirdo garsų švilpimą sau virš galvos, jam nutilus - atsimerkė, apžvelgdama kur nuskriejo muštukas. Matydama tamsų kamuolį gerokai toliau, pakilo į orą tarp debesų ir sustingo. Jautė kaip ji visa dreba, ne vien iš šalčio, bet ir iš baimės. Baimės susižeisti, sužeisti kitą ar dar patirti kokią siaubingą situaciją. Siūbuodama ant šluotos, mergaitė bandė surikiuoti mintis, kokius veiksmus ji atlliks dabar. Geriausias, žinoma,- ieškoti aukso šmaukšto, bet kaip tau tarp debesų, tokioje baltoje makalynėje ieškosi? Niekaip. Todėl penktakursė, atsargiai vengdama atmušėjų žvilgsnių, nusileido kiek žemiau ir pradėjo skristi greičiau apie tribūnų bokštus. Viename netgi pamatė kelis mėgstamus mokytojus bei pažįstamas drauges, retkarčiais pamojuodavo mokiniams iš varno nago, kitus kartus tiesiog sustodavo ir stebėdavo kaip kvidičą žaidžią likusieji komandos nariai kartu su švilpynės koledžu. Stebėdama nežinia ar taiklų permetimą iš Noros rankų, Vanillai pro akis praskrido aukso šmaukštas. Tikrų tikriausias aukso gabalėlis "pasimaivė" priešais penktakursę ir nuskrido savais keliais. Varnė netruko ir žaibišku greičiu pradėjo artėti link savojo kamolėlio, abi rankas tiesdama pirmyn, o šluotą laikydama vien silpnomis kojomis. Vaizdai tik lėkė per merginos akis, medžiai, tribūnos, spalvos, kiti žaidėjai maišėsi tarpusavyje, Vanilė skrido matydama tik Aukso šmaukštą. Galima sakyti kūliais vertėsi per debesis, net lietus ir vėjas netrukdė laimėti šių varžybų. Pagaliau tamsiaplaukė suvokė, kad vėl pasivijo pasitikėjimą savimi, norą laimėti, visur būti pirmai, tad dar labiau pagreitino greitį, iš tribūnų girdėdama baisiai erzinančius balsus, kurie trukdė jai susikaupti. Kai iki kamuoliuko pasiekimo liko nedaug, Vanilė išsitiesė ir ištempė rankas kuo toliau į priekį, pirštais norėdama nutverti Aukso šmaukšto sparnelius.
[Bandymas pagauti aukso šmaukštą; 5]
-
Franko perdavimas buvo atliktas taikliai, bet Varno Nagu komandos narė, Nora, Philemon'ui iš nosies nušvilpė kamuolį. Frankas tyliai nusikeikė, stipriai suspaudė kojomis tą užkerėtą medgalį ir, įsitvėręs į jį rankomis, pasileido link Noros. Akies kampučiu pastebėjo, kad ir jo komandos kitas puolėjas daro tą patį. Į ragą verčiantis susisukti vėjas taršė švilpio juodąsias garbanas, bet jis į tai nekraipė dėmesio, nes pastarasis buvo nukreiptas tik į vieną daiktą - kritlį, varnės naguose. Galvoje sukosi įvairios mintys, kaip būtų galima atimti iš Noros kamuolį, bet nebuvo laiko galvoti. Jo užteko tik veikti. Paraginęs šluotą skristi šiek tiek greičiau, jis stipriai sukando dantis ir sugniaužė šluotkotį. Pirštų galai pradėjo keistai virpėti, bet Frankas į juos net nežvilgtelėjo. Akys sekė tik Norą ir jos rankose saugomą daiktą. Švilpis jau taip prie jos priartėjo, kad net skrido po ja. Dilgčiojimas ir pirštų virpėjimas nesilpo, o kaip tik vis augo ir augo. Kas dabar? Tikriausiai būsiu įsivaręs rakštį, stipriai suspaudus tą šluotkotį. Nieko. Staiga Stigleris užmatė, kad varnė ketina perduoti kamuolį kitai varnei, tikriausiai vardu Adelaitė. Giliai įkvėpęs, jis šovė iš po Noros apačios, ketindamas šiek tiek sutrikdyti merginos pusiausvyrą, nes buvo įsitikinęs, kad ji dar nebuvo jo pastebėjusi. Ta proga pagriebtų ir kritlį.
[Perėmimas perdavimo metu; 3;6]
-
Rodos, nei vienas žaidėjas, esantis kvidičo aikštėje, (apart Vanilės), neatkreipė dėmesio į Igorį, tupintį ant šluotos, apniukusio dangaus platybėse.
Jaunuolis kartais dirsteldavo į apačioje vykstantį mėšlą, chaosą (kitaip nepavadinsi), tai į kažkokius užkampius, kampelius, nišas, merkamas šalto, tradicinio rudeniško lietaus. Nedažnai mėlynai pilkos akys nuslysdavo ir link saviškių ir priešininkų, tikėdamasis surasti tąjį aukso šmaukštą.
Gilus atodusis išsprūdo iš Igorio lūpų, tuo tarpu stirpiai suspausdamas šluotos kotą. Jis negalėjo patikėti, kad neranda greitojo kamuoliuko, to mažo nenaudėlio, ant kurio pastatytas rungtynių pabaiga ir vieno iš rungtyniaujančių koledžų pergalė. Septyniolikmetis pasimuistė. Nerimas tolydžiai augo, taip nervindamas Igorį, kol galiausiai nė nesuvokdamas švilpis dar labiau sugniaužė šluotą.
Nurimk!- griežtai įsakė sau, paskriedamas kelis metrus į priekį.
Pakilo kelis metrus aukštyn.
Lietaus lašai riedėjo per Igorio veidą, vėjas taršė rudus plaukus- visa tai dar labiau blogino matomumą.
Jaunuolis atsisuko sau už nugaros- aukso šmaukšto už savęs nepamatė- ir vėl nusisuko. Neneigė, jautėsi kaip feruma- visus stebėjo, tačiau į jį nieks nelabai kreipė dėmesio. Kaip paranku,- pagalvojo, besižvalgydamss Igoris. Galiausiai pradėjos skrieti link Varno Nago trijų lankų, kol padidino greitį. Viltis kirbėjo krūtinėje, sakyte sakė, kad aukso šmaukštas kažkur turi būti čia. Kažkur. Čia. O gal ne prie tribūnų?
Švilpis atsisuko sau už nugaros. Vanilės nebuvo. Igio kaktoje atsirado raukšlės. Kur ji prašapo...?- bet deja, kai išgirdo švilpimą, jaunuolis buvo per lėtos reakcijos susiprotėti kas nutiko.
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą ; 3]
-
Keitas visą naktį negalėjo ramiai miegoti, nors ir ne pirmą kart sės ant šluotos, bet normalų kvidičą su visa komanda žais pirmą kart. Vaikinukas ryte jau įšoko į juodai geltoną švilpynės uniformą, per skubėjimą, nes nepastebėjęs, kad apsimovė skirtingas kojines jis nulėkė į didžiąją salę. Prie stalo jis pamatė kelis komandos draugus ir persimetęs su jais tarsi samokslininkų žvilgsniais Keitas truputį apsiramino. Jis pajėgė suvalgyti skrebutį, nors atrodo visiškai nieko nenorėjo. Nervai vaikinukui darė savo.
Išėjus į lauką juodaplaukis galvojo išprotėsias. Iš dangau tarsi specialiai pliaupiantis lietus beprotiškai viską apsunkins. Juodos Keito garbanos iškart nukrito keistu kampu ir liko taip styroti. Išklausęs kapitono jis dar kart peržvelgė karingai nusiteikusią komandą ir tyliai palinkėjęs visiems sėkmės šovė į orą. Keitas iškart nuskriejo prie lankų ir tankiai mirksėdamas purtesi nuo lietaus. Jis stebėjo visus, kaip vieni iš kitų atkovinėja kritlius ir saugosi nuo kovingų muštukų. Keitas dėkojo dangui, kad vienintelis dalykas, kurį jam reikia padaryti, tai būti atidžiam ir stengtis nepraleisti nei vieno priešininkų komandos paleisto kritlio. Vaikinas susikaupė ir susitelkė tik ties lankų saugojimu.
[-]
-
Tiesiog stebuklas, jog Leliana pripuolė prie jų komandos gaudytojos beveik kaip tik tuo momentu, kai ją žemyn nutėkšti jau grasino tas nelemtas muštukas. Tiesa, lengva nebuvo ir laikas tą akimirką jai išsitempė iki neaprėpiamos amžinybės, tačiau žiūrovų akimis jau vos po penketo sekundžių varnė paskubomis, kiek tik leido jos jėgos, užsimojo savuoju blokštu bei tikėjosi, jog pataikys kaip tik į muštuką, o ne į pasilenkusios Vanilos galvą. Galbūt tai dievų dovana jai, o galbūt tik mažytė sėkmė, tačiau netrukus visą jos ranką iki pat peties sudrebino stiprus smūgis. Akimirkai Lelija užsimerkė, tarsi bijodama prieš akis išvysti sukiužusią bendrakoledžės galvą, bet greitai ir vėl prasimerkė, nenorėdama stačiomis susidurti su kokiu nors žaidėju. Jai net šoktelėjo širdis iš džiaugsmo, kuomet išvydo tolstantį muštuką, o tuo pačiu ir Vanilą. Tik pastoroji nebuvo numušta jos blokšto, bet skubėjo vytis nerimstančio vietoje aukso šmaukšto.
Išlyginusi savo šluotą bei sumažinusi greitį, Lija pamatė, kad ir visai jų komandai tikrai neblogai sekėsi. Ne tik Vanila nurūko vydamasi mažąjį kamuoliuką, bet ir mieloji Nora it maža pelytė prasmukusi nugvelbė kritlį iš Švilpynės puolėjo, kurio vardo varnė nežinojo. Džiaugsmo veržiama krūtine juodaplaukė aukštai iškėlusi pamojavo savo blokštu, taip sveikindama drauges, tačiau greit susivaldė prisiminusi, jog viskas dar gali pakrypti blogyn. Likimo keliai nežinomi, taip sakant.
Ir tikrai, vos spėjusi apsukti porą ratų aplink aikštę, nuolatos besižvalgydama galimos muštukų (tiesa, šiuo metu tik vieno, mat pirmasis, jos išsiųstas, dar nespėjo grįžti iš savo pasiskraidymo) grėsmės, netrukus tokią ir pamatė. Toji Švilpynės atmušėja, kuri kėsinosi nudrėbti Vanilą žemyn, dabar nusitaikė ir į Adelaidę. O Leliana jau tikėjosi, kad ir pati gaus progą išversti kurį nors varžovą iš šluotos. Deja, tu planuoji, o Dievas juokiasi, tad jai ir vėl teko pulti prie komandos draugės, jog pamėgintų šią apginti nuo kvidičo stadiono siaubo.
[Atmušimas bet kur į aplinką (nuo komandos nario): 2; 4; 5]
-
RPG vertinimas
Nora Kühnemund: 10
Adelaidė Kondwani: 8
Philemon Le Blanc: 10
Alisa Faun: 8
Vanilla Hinkley: 10
Frankas Stigleris: 8
Igoris Lorijanas-Greywindas: 9
Keitas Kolinsas: 9
Leliana Shiwasù: 10
Kauliuko rezultatas
Nora Kühnemund: 4; 2
Adelaidė Kondwani: 4
Philemon Le Blanc: 4; 4
Alisa Faun: 1
Vanilla Hinkley: 1; 1
Frankas Stigleris: 1
Igoris Lorijanas-Greywindas: 1
Keitas Kolinsas: -
Leliana Shiwasù: 6; 3
Nora Kühnemund sėkmingai atlieka perdavimą.
Adelaidė Kondwani nepagauna kritlio.
Philemon Le Blanc neperima kritlio.
Alisa Faun atmuša muštuką į Adelaidę Kondwani.
Vanilla Hinkley nepagauna aukso šmaukšto.
Frankas Stigleris neperima kritlio.
Igoris Lorijanas-Greywindas nepastebi aukso šmaukšto.
Keitas Kolinsas neatlieka veiksmų.
Leliana Shiwasù nepataiko į muštuką.
Kvidičo rungtynės tęsiamos
Kritlis patenka į neutralią zoną. Jis atiteks tam puolėjui, kuris jį pirmas pasiims. Pasiėmus kritlį varnams, leidžiama atakuoti lankus.
Vienas muštukų pataiko į Adelaidę Kondwani. Kitas grįžta į aikštę. Žaidžiama su dviem muštukais.
Rezultatas: Varno Nagas 0 - 0 Švilpynė.
-
Noros širdelė spurdėjo ir grasinosi išlėkti, kol kritlis lėkė oru pas jos porininkę. Kur buvus, kur nebuvus, šalia jos atsirado ir Švilynės puolėjas, be abejo, išgąsdindamas mergytę. Jei ji dar nebūtų padariusi perdavimu, greičiausiai išmestų kamuolį iš rankų, tačiau trumputę sekundės dalelę švilpis pavėlavo ir kamuolys jau skriejo ore.
Deja, matyt, antras puolėjas išgąsdino Adelaidę, mat jai nepavyko pagauti kamuolio. O gal kaltas muštukas, labai netinkamu metu pataikęs į antrą Varno Nago puolėją. Varniukė greičiausiai būtų nusikeikusi, tačiau prisiminė, kad mama mokė, jog tik blogi žmonės keikiasi. Ji nenorėjo būti bloga - ir nebuvo - tad laiku įsikando sau į liežuvį ir jokie bjaurūs keiksmai iš jos vaikiškos burnytės neišsprūdo.
Žinoma, kamuolys nebuvo prarastas - atskriejęs muštukas turėjo nustebinti ir švilpius, mat, nors abudu besisukiojo netoliese, nei vienam nepavyko perimti kamuolio. Nora nutarė tuo pasinaudoti; greitai pasukusi šluotkotį ton pusėn, kur skriejo kritlis, nutarė jį pagauti. Posūkis buvo toks staigus, kad mergytė neapskaičiavo panaudotos jėgos ir vos neparkrito. Trūko tikrai mažai - šluotos kotas buvo šlapias nuo lietaus, drėgnos buvo ir jos rankutės, o kur dar stiprus vėjas, tikrai nepadedantis išlaikyti pusiausvyros. Paskutinę sekundę spėjo išsitiesti ir nepagriūti žemėn. Nepaisant oro, matyt, šiandien buvo sėkminga diena (bent jau jai - tikėjosi, kad ir visai jų komandai), mat tamsiaplaukė visai vikriai sugavo jau bekrintantį kritlį. Kol kas niekas - nei švilpiai, nei muštukai - netrukdė jai lėkti Švilpynės lankų pusėn (šieji, tarp kitko, buvo gana arti - kamuolys, nepasiekęs Adelaidės rankų, nespėjo toli nuskrieti). Apsidairė - priešaky buvo švilpių gynėjas, sukantis ratus aplink lankus, iki lankų buvo likę dar keliolika pėdų.
Nutarė pagudrauti - varniška prigimtis darė savo. Visa savo povyza rodė, kad atakuos dešinįjį lanką, kūnas buvo net palinkęs ton pusėn, rankos rodė tą kryptį. Tačiau jos paleistas kritlis pasuko priešinga linkme - link kairiojo lanko. Stipriau įsikibusi į šluotkotį, įbedė įdėmų rudų akių žvilgsnį į kritlį, tikėdamasi, kad jis pasieks savo tikslą.
[Metimas atkovojus kritlį iš neutralios zonos: 4]
-
Keitas ramiai stebėjo žaidimą. Visi jo komandos draugai atrodo gerai valdė situaciją. Keitas tikėjosi, kad jiems pasiseks. Beveik žinojo, kad pasiseks, nes komandą jie turėjo tikrai nuostabią. Jis truputį nusiramino, kad, bent kol kas niekas nebandė pataikyti į lankus, kuriuos berniukas saugojo. Tačiau, Keitas jautė, kad tai tik tyla prieš audrą, todėl švilpisant šluotos sėdėjo visiškai išsitempęs ir atidžiai stebėjo visą žaidimą, pasiruošęs sulaikyti varžovų pasiųstus kritlius.
Keitas pamatė, kaip kritlis atiteko varnanagiams ir įbedė akis į mergaitę, kuri atrodo ruošėsi mesti, būtent į lankus. Jis atidžiai stebėjo visus mergaitės veiksmus, į veidą lendant nuo lietaus šlapioms garbanoms. Jis giliai įkvėpė varnanagei artinintis arčiau ir arčiau atstatydamas vieną ranką į priekį, tarsi pasiruošdamas atėjus laikui apsiginti. Viskas ką jis matė, tai į jį smarkiai, iš atrodo visos jėgos paleistą kritlį. Atrodo viskas sulėtėjo ir vaikinukas girdėjo tik savo širdies plakimą. Jis ištiesė dešiniąją ranką į priekį. Jis šlykščiai trakštelėjus rankai sugriebė kritlį ir garsas ė tapo normalus, kvėpavimas po truputį sulėtėjo ir vaikinukas apsiramino. Kritlį tvirtai laikė rankose.
[Metimo blokavimas gaudant kritlį: 3;6]
-
Alisa viltingai žiūrėjo į skrendantį muštuką. Viskas vyko lyg sulėtintame filme: muštukas skrido oru link Adelaidės, staiga iš kažkur pasirodė ir Frankas su Philemon'u. Jie taip pat bandė sukliudyti Norai perduoti kamuolį. Tačiau Alisos paleistas muštukas pataikė į Kondwani ir tuo pačiu metu Švilpynės tribūnos prapliupo džiaugsmingais šūksniais.
Penkiolikmetė labai didžiavosi savimi. Pirmąjį kartą nepavyko muštuko atmušti, tačiau dabar jai išėjo. Ji jau buvo pradėjusi galvoti, kad išvis nepasitarnaus per šias rungtynes. Toks jausmas jog net ir oras pasitaisė. Dabar lijo tik smulkia dulksna, o vėjo gūsiai susilpnėjo. Atrodo jog tuoj ir kur nors iš debesų išlįs keli saulės spinduliai.
Tačiau kritlis vis tiek priklausė varnanagiams. Kaip Alisa suprato Vanilla jau pastebėjo aukso šmaukštą, tačiau ne viskas prarasta. Ateis laikas ir Igoris jį taip pat pastebės - pasakė ji sau mintyse. Tikiuosi.
Dabar Alisai reikėjo susiskoncentruoti ties tikslu. Ji suspaudusi vienoje rankoje šluotą, o kitoje lazdą nėra skersai žemyn link Švilpynės lankų. Veiksmas dabar persikėlė čia. Muštukas kaip patrakęs lakstė ore. Ji jį vijosi tačiau jis ir vėl kaip praeitą kartą nepasidavė. Pradėjo sukti ratus aplink lankus.
-Skrisk čia, muštuk... - tyliai sušnabždėjo ji. Ji žinojo, kad jis jos vistiek nei girdi, nei ką, tačiau kažkodėl yra tikrai daug žmonių kurie bando "prisišaukti" daiktus. Ji padidino greitį ir dabar skriejo labai greitai. Ji tuoj atsidūrė prie lankų ir muštukas pradėjo kilti viršun. Lekiant dideliu greičiu Alisos plaukus ištaršė vėjas ir plaukai iš kuoduko liko beveik palaidi. Netrukus ji jau buvo iškilusi taip aukštai, kad net prastai matėsi žemė. Muštukas netikėtai pakeitė kryptį link apačioje esančių Varno Nago lankų (penkiolikmetė bent jau taip manė). Ji nusprendė apsukti greitą ratą aplinkui, kad užlįstų už muštuko. Ji taip pamažu su muštuku leidosi link žemės tačiau netikėtai prieš Alisą priekyje išdygo kitas muštukas.
Ji akimis pažvelgė žemėn ir kiek galėdama stengėsi pamatyti kas dedasi apačioje. Nieko nesigirdėjo tačiau akimis visai netoli savęs švilpė pamatė Varno Nago gaudytoją. Ji suėmė rankomis lazdą ir tvokstelėjo medine lazda per muštuką nukreipdama jį Vanillos Hinkley kryptimi.
[Muštuko atmušimas į Vanilla Hinkley: 1; 5]
-
Vanilė jautė kaip pro jos rankas praslysta lengvo ir plono aukso sparneliai bei mažytis kamuolėlis nuskrenda tolyn, pakibdamas kažkur tarp debesų. Jei ji nebūtų gera mergaitė, garsiai nusikeiktų, bet dabar tiesiog stačiai šluotos priekiu kilo į viršų, dėmesį sutelkdama tik į žvilgantį Aukso šmaukštą ir jo greitus manevrus baltose lankose. Varniukė neatsiliko nuo šimtas penkiasdešimt taškų uždirbsiančio kamuoliuko su sparniukais. Tikras auksas. Kai jau atrodė, kad ir vėl ranka jį sugriebs, tamsiaodė pabandė atsistoti ant savo šluotos, bet visi bandymai buvo nesėkmingi. Galiausiai, pavyko išstovėti abejomis kojomis, laikyti pusiausvyrą ir ranką tiesti link reikalingo skraiduolio. Nors ta pusiausvyra ir nebuvo prasta, bet bijodama nukristi, mergina vėl atsisėdo ant plono pagrindo, nėmaž nestabdydama greičio, o kaip tik jį didindama. Aukso šmaukštas buvo ranka pasiekiamas, reikėjo tik greičiau skristi, labiau pasitikėti savo mąstymu, kad viskas yra įmanoma, kad ji gali jį sugauti, laimėti šias kvidičo varžybas prieš Švilpynės komandą. Lėkdama viršum visų kitų žaidėjų, jautė didesnę trauką žemyn, vėjo plaikstomus, jau išpešiotus iš kuodo plaukus bei nenumaldoma troškimą drebėti iš šalčio. Vėjas nešė lietaus vandens lašus tiesiai į gaudytojos akis, taip ją pernelyg daug blaškydama, bet koncentracija vistiek buvo sutelkta į vieną, pastovaus taško nelaikantį aukso šmaukštą. Jo trajektorija buvo gan tikslinga ir be galo, pagal Vanillos apskaičiavimus, greita. Atrodė tarsi kas sekundę jis pajuda vis greičiau ir greičiau, o pati ji vis lėtėja ir lėtėja. Apačioj debesų kvidičo aikštėje žaidimas tiesiog virte virė, bet, deja, penktakursė neturi laiko pasižiūrėti kaip sekasi visiems komandos nariams bei varžovams. Vanilės nuostabai, Šmaukštas staiga pradėjo leistis žemiau, tad mergaitė skrido jam iš paskos, akies krašteliu stebėdama kaip muštukas pasiveja jos komandos draugę Adelaidę bei Noros rankose laikomą kritlį. Po kelių sekundžių pati praskrieja ir pro švilpiukę Alisą Faun, tą pačią atmušėją, kuri į ją neseniai taikė muštuką. Nežinodama kokias emocijas jai rodyti, tik praskrido ir vėl pasivijo auksinį kamuoliuką, pirštais liesdama jo slidų paviršių, tikėdamasi, kad tai ne jos vaizduotė ir jai nedaug trūksta iki visiško laimėjimo.
[Bandymas sugauti aukso šmaukštą; 2]
-
Varniukei reikėjo kaip reikiant paskubėti. Vanila prieš tai skrajojo kiek aukščiau nei kiti žaidėjai, tad, puldama prie jos, Leliana nutolo nuo kitų, o vėliau iš pagreičiu nusirito ir dar tolėliau, todėl pagrindinis veiksmas sukosi veik kitame stadiono gale. Tiesą sakant, kuomet lėkė gelbėti komandos gaudytojos, Lija nė nemanė, jog išlėks šitaip toli nuo centro.
Greičiausiai tai ir lėmė tą didžiulę nesėkmę. Tarsi sulėtintai mergaitė stebėjo, kaip Alisos pasiųstas muštukas it tikras pasiutėlis trenkiasi tiesiai į varnų puolėją. Lelija nė neprisiminė, ar tą akimirką vis dar skrido, skubėdama bent jau pabandyti atitaisyti susiklosčiusią situaciją. Galbūt buvo pakibusi ore ir tik išpūstomis akimis stebėjo tą siaubingą sceną – niekaip negalėjo prisiminti. Tą momentą, jos akimis, visoje aikštėjo judėjo tik tasai velnio neštas ir pamestas kamuolys. Iš gėdos, rodėsi, galėtų vietoj kristi. Beliko tikėtis, jog varnanagių puolėjai nieko nenutiko ir šios dienos nuotykių nebaigs apsilankymu ligoninės sparne.
Tačiau ilgai šiam sąstingyje Lelija neišbuvo. Prasinešęs pro Adelaidę, muštukas, nė nemanydamas stabdyti, tiesiu taikymu nulėkė prie jos. Sunkūs lietaus lašai vis dar skalavo jos juodus plaukus ir stingdė smarkiai sugniaužtus pirštus. Pabandžiusi pagaliau išsijudinti, tik slystelėjo ir šiek tiek smuktelėjo žemyn, sumažindama savo galimybes išnešti sveiką kailį. Šiaip ne taip atsitiesusi bei vėl stipriau suėmusi iš rankos išslydusį šluotkotį, antrakursė dar spėjo paskubomis nerti šonan, taip bent jau išvengdama skaudžiausio smūgio. Dabar muštukas kabino tik šluotos ražus bei paleido ją suktis vilkeliu, pats iš to pagreičio nestabteldamas jos pakankinti, o nulėkdamas ieškoti kitos aukos. Nepaisant to, jog nors šįkart ir neištaškė jai makaulės, užtat jausmelis nebuvo iš maloniųjų. Galgi šiek tiek priminė pasisūpavimą keliomis dešimtimis kartų greičiau besisukančioje karuselėje, tik tiek, jog šiuo atveju anaiptol nebuvo linksma. Priešingai – pagaliau sustojusi ir kniūbsčia užgulusi šluotą, vos ant jos beišsilaikydama manė, kad tuoj tuoj ir atpils vidury pirmųjų savo gyvenime kvidičo rungtynių. Būtų gražu. Tik reikia tikėtis, jog apačioje nepasitaikys koks paklydęs vargšelis.
[Atmušimas bet kur į aplinką (nuo komandos draugo): 1; 3; 5]
-
Kelios minutės praslinko, kaip ištisa valanda- tiek laiko prireikė švilpiui susiprotėti kur Varno Nago gaudytoja pasidėjo.
Igoris žaibišku greičiu atsisuko bet staigiai sustingo. Galėjo, padaręs staigų posūkį, pasileiti link tribūnų, kur ir buvo toji nenaudėlė Vanilė, galėjo praskriesti viršum Varno Nago ir Švilpynės kvidičo komandų narių, iš paskutiniųjų prisivyti mažąją gaudytoją... galėjo daug ką padaryti, tačiau pasiliko vietoje. Kokia prasmė? Kam vytis Vanilę, jei pats bepastebi aukso šmaukšto? Aišku, būtų didesnė galimybė pamatyti tą aukso kamuoliuką, bet...
Prieš akis iškilo vaizdas, kai atstumas tarp jo ir varžovės mažėja, vėjas taršo veidus, lietus toliau plauna judviejų veidus...
Kažkas sukirbėjo Igio krūtinėje. Tegul jis palaukia, tegul stebi savo varžovę. Vidinis balsas švilpiui sakyte sakė, kad dar gaus progą šiose rungtynėse pasigalynėti su varnių gaudytoja.
Garbanius žvelgtelėjo porai akimirkų į savus lankus, kuriuos saugojo Keitas. Ramuma apgaubė septintakursį. Nujautė, kad niekas iš Varno Nago neįmuš.
(O gal įmuš?) Žvilgsnis vėl sugrįžo prie Vanilės. Ji irgi nepagaus. (Gal)
Lyg per miglą, Igoris tvirčiau suspaudė šluotos kotą, paskriejo priekin. Ir nusprendė.
Gaudytojas nušvilpė link tribūnų, skerskai skriedamas per Vanilės trajektoriją, įnitringai žvalgydamas aukso šmaukšto. Tačiau čia jau buvo kita strategija. Visiškai kitokia.
[- ]
-
Dawn skrajojo aukštybėse sukdama ratus aplink žiedus. Lietaus lašai tekėjo jos veidu, plaukai buvo permirkę, kaip ir jos drabužiai. Ištroškusi ji kartkartėmis liežuviu pagaudydavo krintančius lietaus lašus. Varnė turėtų geriau susikoncentruoti į žaidimą, tačiau visos baimės jai galiausiai atslūgo ir ši tik retkarčiais užmesdavo akį į vykstančią kovą priešais. Negerai, Dawn, negerai. - subarė save ir įbedė akis į priešais vykstantį žaidimą. Muštukai skriedavo tai ten, tai šen. Kritlis atsidurdavo iš rankų į rankas. Rudos akys kaip pašėlusios lakstė nuo švilpio iki varnės, nuo varnės iki švilpio. Priešais vyko įnirtinga kova. Dawn kiek abejojo, ar norėtų atsidurti veiksmo sūkuryje - vis dėl to šioji nepasitikėjo savo jėgomis. Jai tik knygas griaužti, o ne šmaukštus gaudyti. Prilipusi prie žiedų ji jautėsi kone saugiausiai, priešingai nei švilpiui, į kurio saugomus lankus jau kėsinosi mažoji varniukė Nora, šiame žaidime jau gerokai sužibėjusi. Stiprus vėjas pūstelėjo tiesiai į keturiolikmetę ir ši kelis kartus apsisuko ant savo šluotos, tačiau greitai susiėmė ir grįžusi į poziciją, užgniaužusi kvapą ėmė stebėti, ar Varno Nagas pelnys pirmuosius savo taškus.
[-]
-
RPG vertinimas
Nora Kühnemund: 10
Keitas Kolinsas: 9
Alisa Faun: 9
Vanilla Hinkley: 10
Leliana Shiwasù: 10
Igoris Lorijanas-Greywindas: 8
Dawn Strain: 10
Kauliuko rezultatas
Nora Kühnemund: 1; 5
Keitas Kolinsas: 1
Alisa Faun: 4
Vanilla Hinkley: 5; 1
Leliana Shiwasù: 1, 5
Igoris Lorijanas-Greywindas: -
Dawn Strain: -
Nora Kühnemund netaikliai paleidžia kritlį.
Keitas Kolinsas nepagauna kritlio.
Alisa Faun netiksliai smūgiuoja muštuką Vanilla Hinkley link.
Vanilla Hinkley nepagauna šmaukšto.
Leliana Shiwasù sėkmingai nusmūgiuoja muštuką.
Igoris Lorijanas-Greywindas neatlieka veiksmų.
Dawn Strain neatlieka veiksmų
Kvidičo rungtynės tęsiamos
Kritlis patenka į neutralią zoną. Jis atiteks tam puolėjui, kuris jį pirmas pasiims. Pasiėmus kritlį varnams, leidžiama atakuoti lankus.
Aikštėje lieka vienas muštukas.
Švilpynės gaudytojas gali atlikti bandymą pastebėti aukso šmauštą, persekiojamą varžovės.
Rezultatas: Varno Nagas 0 - 0 Švilpynė.
-
Trumpai akimirkai jam nutirpo širdis; kuomet kritlis staigia, vientisa linija nulėkė iš vieno priešininko rankas į kito glėbį; na, bent jau bandė-- it trys viščiukai, it šunys lėkdami prie lesalo jie prišoko prie kamuolio, tačiau tas išdykėlis nepasidavė ir nepakliuvo nei pas vieną; Philemon iš tokio absurdo ir keisto nutikimo net sustingo, matydamas kaip kritlis praslysta iš pro jo pirštų kažkur į nežinią. Sunkūs ir siaubingai šalti lietaus lašai tiško jam ant odos, erzindami ją, tačiau kartu ir pažadindami jį iš to momentarilaus transo ir švilpiukas išsišiepė spausdamas save kuo arčiau šluotos paviršiaus ir lėkdamas į neutralią zoną-- kur, po tokio fiasko, ir buvo kritlis. Jam reikėjo kuo greičiau, kuo sparčiau pasiekti savo tikslą, todėl iš tų nervų net įsikando į savo apatinę lūpą ir prakirto ją, tačiau skausmo nejuto. O jei ir juto, jis tik dar labiau paskatino jį dirbti, lėkti ir būti pirmam; svarbi buvo kiekviena sekundė, kiekvienas kvėptelėjimas buvo brangus.
Tačiau jam nepavyko ir kamuolys vėl pakliuvo pas varnes, tačiau tai tebuvo trumpa laimės akimirka-- bent jau jiems. Puolėja nesugebėjo pataikyti metimo ir kritlis vėl atsidūrė neutralioje zonoje.
Pasirodo,bent šį kartą, Philemon buvo greitesnis už kitus priešininkus puolėjus, ir it vikri bitutė pagriebė kritlį iš neutralios zonos, laikydamas kamuolį arti savęs it koks perkaręs, atkarus žmogėnas auksinį žiedą. Giliai atsiduso laikydamas savo laimėjimą ir tyliai atsiduso, šyptelėdamas sau ir staigiai kryptelėjo šluotą, taip ją sustabdydamas ir pakeisdamas jos trajektoriją-- link varnanagių lankų ėmė skristi taip, kad būtų arčiau savo kito komandos puolėjo, kuriam nieko nelaukęs ėmė ir ištiesdamas perdavė kritlį-- laukti nebuvo kada, reikėjo kontraatakuoti tiksliai ir žaibiškai. Tyliai sumurmėjo ir palinkėjo sau, ir kitiems komandos draugams sėkmės; taip smarkiai norėjo, kad jiems pagaliau pasisektų. Gal net pastebės aukso šmaukštą? Philemon susikaupęs toliau tęsė perdavimą.
[Perdavimas 2;4;5;6]
-
Alisa stebėjo skrendantį muštuką. Jis skrido labai greitai lyg koks naikintuvas. Alisa laikė špygas, kad tik jis pataikytų į varžovę tačiau tas kamuoliukas tik nuskrido įstrižai visiškai nekliudydamas Vanillos. Penkiolikmetė tyliai nusikeikė iš nevilties ir nėrė į kitą pusę. Ji buvo ne iš tų kurie keikiasi, tai buvo labai reti atvejai kai tyliai, niekam negirdint kiek kitaip išsakydavo savo nuomonę. Taip sakydavo jos mama apie keiksmažodžius. Sakydavo.
Alisa taip ir nematė kur nuskrido kitas muštukas. Mergina atsiduso. Išsidarkę plaukai krito jai į akis, o pašiurpusi rankų oda ją prilietus priminė švitrinį popierių, pradėjo smarkėti lietus ir vėl kristi dideli lašai iš dangaus. Danguje pasirodė keli juodesni debesiukai. Prastas oras ją slėgė iš visų pusių ir ji net kelis kartus saldžiai nusižiovavo lyg besiruošdama eiti miegoti. Ji taip vos ne snausdama nė nepajautė kaip priskrido kitą aikštės galą. Tai privertė ją šiek tiek prasibusti ir toliau tęsti žaidimą.
Švilpė pasižiūrėjo kaip sekasi jos komandos draugams: Philemon'as dabar pas save turėjo kritlį, Igoris vis dar žvalgėsi to padykusio aukso šmaukšto, Keitas saugojo Švilpynės lankus, o Franko jai nesimatė. Tačiau ji tikėjosi, kad viskas gerai. Staiga jai stebint prieš akis praskrido muštukas. Ji suvokusi kas vyksta šiek tiek pavėluotai pradėjo skristi link jo. Jis kaip visada bėgdavo nuo jos lyg pasiutęs tačiau dar nebuvo taip, kad Alisa jo nepagautų, nors visados būna pirmas kartas. Ji pradėjo skristi net ir keistais zigzagais. Jau norėjo daryti savo pačios vadinamąją "rato strategiją" tačiau jos neprireikė. Ji buvo labai arti jo, net galėjo ranka paliesti.
Mergina skrisdama greitai apsidairė ir pamatė Norą Kühnemund visai netoli nuo jos. Alisa viena ranka laikė lazdą, o kita laikėsi, kad nenukristų nuo šluotos. Priskridusi prie muštuko mergina nusitaikė į Norą ir nė pati nejausdama kaip stipriai numušė muštuką Varno Nago puolėjos kryptimi.
[Muštuko atmušimas į Norą Kühnemund: 2;4]
-
Noros akys buvo įsmeigtos į kritlį, šiam beskriejant link lankų. Net švilpiai, rodos, užmirė vietoj - nė vienas nejudėjo. Tik gynėjas vis dar suko ratus aplink savo saugomą teritoriją, bandydamas nuspėti, kurgi kris jos pasiųstas kamuolys. Akimirkai jos širdis sustojo - vos vos, dar keli coliai ir jis pasieks savo tikslą, Tačiau metimas buvo netikslus: kritlis atsitrenkė į patį lanką ir nuskriejo toliau, nepatekęs į vidų.
Viskas buvo taip liūdna, kad mažosios akutės kaip mat prisipildė bjaurių ašarų-išdavikių. O gal tai ne ašaros - gal tai tik lietaus lašai, tai netikėtai atsidūrę jos akyse (net pro apsauginių akinių kraštą) ir dabar jau ant skruostų, jai iš nevilties užkėlus galvą link pilko dangaus, viso nukloto storu sluoksniu tamsių debesų, tokiu storu ir tirštu, jog nesimatė nė colio dangaus mėlio.
Jos vaikiškoje pasąmonėje toptelėjo mintis, kad dangus verkia kartu su ja - štai, didelis vandens lašai krito žemėn, ji juto ant skruostų ir kaktos jų svorį, kuris, rodės, net tempė ją žemyn. Prieš varžybas savo ilgas kasas buvo surišusi į mazgą ant pakaušio, tačiau drėgmė ir vėjas jį išdraikė, pavieniai plaukai, išlindę iš kasų, lipo prie veido ir kaklo, dar labiau išvesdami dvylikametę iš kantrybės, sulipę kirpčiai prisiplojo prie drėgnos nuo prakaito ir lietaus kaktos, krisdami ant akių ir juos užstodami taip, kad net apsauginiai akiniai niekaip negalėjo pagerinti matomumo.
Kol ji taip svarstė, pro šalį praskriejo švilpių puolėjas, ji akies krašteliu pastebėjo geltonos bei juodos spalvos sportinę aprangą. Atsipeikėjo - aplinkui vyksta varžybos, o ji sau leido užsisvajoti. Mintyse subariusi save, prisišliejo prie šluotos, stipriai prie jos palinkusi, ir nudūmė paskui švilpinuką. Nors, be abejo, netaiklus metimas stipriai smogė per varniukės savivertę.
Deja, švilpis - o gal jo šluota - buvo greitesnis. Su jos sena, iš sesės paveldėta šluota, galėjo nė nesvajoti jį pasivysianti. Dėl to staigiai pakeitė skridomo kryptį, pastodama kelią jo porininkui. Gal ir neturėjo galimybės perimt kritlį iš rankų, tačiau vis dar liko bandymas atimti perdavimo metu. Puikiai žinojo, kad priešininkų puolėjas kol kas dar negali atakuoti jų lankų, nors ir buvo grėsmingai prie jų priartėjęs.
Reikėjo greitai reaguoti. Nora matė jos pusėn beskriejantį muštuką, pasiųstą Švilpynės puolėjos, vienintelės mergaitės jų komandoje, ir akimirką susvyravo. Galėjo bandyt išsisukt nuo jo, tačiau tuomet tikrai nepavyktų perimt kamuolio. O jei ją numuš... nieko tokio, ji ir taip buvo visa nusėta mėlynių, viena daugiau ar mažiau - skirtumo jokio. Tad nutarė rizikuoti.
Kai šviesiaplaukis švilpis jau buvo paleidęs kritlį iš savo gniaužtų, varnė staigiai pastojo kelią antram puolėjui (arba kamuoliui, nelygu, kaip žiūrėsi), įlįsdama į kritlio skriejomo trajektoriją ir bandydama jį pagriebti.
[Perėmimas perdavimo metu: 3;4]
-
Vanilė, bandydama rankomis sugriebti aukso šmaukštą, sutriko, netoli praskridus muštukui. Akys vėl užstrigo ties Alisa - mergina, kuri jau antrą kartą taikė tamsų kamuolį į ją - gaudytoją ir garantuotai bandys trečiąjį kartą. O vėliau dar bus ir ketvirtas, penktas, šeštas. Tokia jau jos dalia. Apsukusi šluotą kelių laipsnių kampu, prisiminė vijusi aukso šmaukštą, o, kas keiščiiausia - jis nebuvo toli nuskridęs ir varnė vėlgi pradėjo artėti link jo. Išsigandęs kamuolėlis pajudėjo iš vietos, baigėsi sparnuotojo katino dienos - dabar tai aš jį pagausiu...- pamanė mergina, vis didindama greitį, apskaičiuodama savąją trajektoriją ir akių nenuleisdama nuo auksinio gabalėlio. Penktakursė jautė kaip nuo didelio greičio jai svaigo galva, bet dar galėdama blaiviai mąstyti, mintis rikiavo ties savo gaudymo objektu, o ne pačiu žaidimu, žaidėjais. Šluota tarsi drebėjo bijanti sulūžti, viduje sutrukinėjus medinėms atplaišoms, magiškom gyslom, bet stengėsi išlaikyti tamsiaodę ant savęs, jos nenumetus. Skrisdama aukščiau visų bei jau pabodus žaidimui, Vanilla sulėtino greitį, nes norėjo paiilsėti, bet juk komandos nenuvilsi - varnanagė apsuko šluotą ir nuskrido kita puse, taip aukso šmaukštą pasitikdama iš kitos pusės. Ištiesusi ilgas rankas, jau trečiąjį kartą pabandė sugauti šmaukštą.
[Bandymas sugauti aukso šmaukštą; 6]
-
Maniau, kad galiu viską. Maniau, kad galėsiu pagauti aukso šmaukštą iš pirmo ar antro karto. Pasirodo prireiks ir trečio. Juk trečias kartas nemeluoja. Niekados.
Igis palinko į priekį, prisimerkė nuo vėjo gūsių ir lietaus.
Jei tavo planas neveikia, keisk planą, bet ne tikslą,- nežinomo autoriaus citata dingtelėjo švilpio galvoje.
Šluotos greitis didėjo, atstumas, kaip ir buvo galima tikėtis, mažėte mažėjo. Gaudytojas prašvilpė pro bendrakoledžę Alisą, kuri pačiupo muštuką.
Šaunuolė. Taip ir toliau, mergyt.
Mėlynai apsirengusi Vanilės figūra nenomaldomai vis artėjo ir artėjo. Garbanius šyptelėjo. Aš atskrieju, - ir su šiais žodžiais staigiai atliko viražą į dešinę, ir šovė aukštyn, nesumažindamas greičio. Staiga, kojų ir rankų raumenys įsitempė, ir Igoris išplėtęs akis greitai dirstelėjo apačion. Varnanagė buvo apačioj. Čia pat!
Ir...varnanagė veiksmų atkartojimas prasidėjo.
Septintakursis, skriedamas paskui tai yra viršum Vanilės, paklaikusiomis akimis žvalgėsi šmaukšto. Jis žinojo, kad Vanilė jį surado, antraip nebūtų taip paklaikusiai skraidžiusi po kvidičo aikštę. Taigi. Nr. 1- sekti varžovę, nr. 2- ieškoti auksinio skrajūno, nr. 3- pamiršti mandagumą šiai mergaitei, o visa kita jau žinoma.
Mėlynai pilkos akys prisimerkė, veide pasirodė vypsnys. Tik reik pasistengti, kad ji neatsidurtų ligoninėje antraip bus kapiet.
Aukso šmaukšte, aukso šmaukšte, kur tuu?
Būk malonus ir įvaryk varnanagę į stulpą, ne į kokį žaidėją, būtų labai geraii...
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą, persekiojimą varžovų gaudytojo 1; 4]
-
Pačios Lelianos garbei dera paminėti, jog ji šiaip ne taip susivaldė. Tiesa, greičiausiai nėra čia ko taip džiūgauti, mat galva vis dar sukosi, o skrandis šokčiojo tai aukštyn, tai žemyn, bet bent jau visa mokykla nepamatė, ką ji dorojo pusryčiams. Nors ir tuo atveju ne itin daug ką pamatytų, nors greičiausiai ilgainiui tas nutikimas būtų išsipūtęs iki begalinio dydžio burbulo, o ji dar ilgai, iki pat paskutiniųjų dienų, būtų prisimenama kaip mergaitė, numušusi varžovą savo skrandžio turiniu. Ši nesmagi mintis, piešianti ateities peizažą, Liją visiškai išblaivė ir ji, jau mažiau aptirpusiomis galūnėmis, atsitiesė.
Regis, šiandieną jai niekas nė nesirengė duoti nė minutėlės ramybės. Švilpynės atmušėja, tikriausiai nemažiau pasiutusi nei anas muštukus, vis siuntinėjo nerimstantį kamuolį Lelijos draugių pusėn. Varnanagė vos vos spėjo pripulti prie aukso šmaukštą besivaikančios Vanilos ir kiek galėdama toliau pasiųsti muštuką, kol šis visų jos pastangų nepasiuntė perniek. Į tą smūgį antrakursė įdėjo praktiškai visas savo turimas jėgas (kurių, beje, tikriausiai nebuvo tiek jau ir daug), tikėdamasi, jog tasai velnio kamuolys prašaps kur nors bent jau šiek tiek ilgesniam laiko tarpui. Arba apskritai visam dar kartu nusinešdamas ir vis gyventi trukdančia varžovų atmušėją. Lija tikrai tam neprieštarautų. Šiaip ar taip, jos norai mažai kam rūpi, o juk yra dar ir antrasis muštukas.
Kaip tik jisai, tikriausiai siųstas iš pačio Tartaro gelmių bei nurodyta trajektorija paleistas vietoje nenustygstančios švilpių atmušėjos, pribloškiančiu greičiu skriejo mielosios Noros pusėn. Leliana nė nenumanė, iš kur toji mergiotė turėjo šitiek jėgų, tačiau oras aplink lekiantį kamuolį net dūzgė. Galėjo tik įsivaizduoti, kas gali nutikti smulkutei varnių puolėjai, jei tas muštukas trenktųsi tiesiai į ją. Pašiurpusi nuo ją aplankiusio vaizdinio, juodaplaukė, negailestingai talžoma lietaus lašų, nuskriejo gresiančio susidūrimo kryptimi. Skrido ji visiškai prisispaudusi prie šluotos, jog pasiektų kuo didesnį greitį, ir jau paruošusi savo blokštą, kad bet kurią akimirką galėtų atremti smūgį.
[Atmušimas į Alisą Faun (nuo komandos draugo): 2; 6]
-
-Septyni pragarai, - nusikeikė švilpis, kai jis nenušvilpė iš Noros kritlio.
Akys skriejantį kamuolį palydėjo žvilgsniu ir tik tada Stigleris išvydo, kad prie kitos varnų puolėjos skrajojo Philemon. Gal jis pavogs kamuolį. Bet ir jam nepavyko to padaryti, bet Frankas vis tiek nusišypsojo. Kodėl? Na, iš niekur nieko atskridęs muštukas su milžiniška jėga tėškėsi į varnę, o kritlis krito ore. Jis dabar buvo neutralus. Kas pirmas jį pagriebs, to jis ir bus. Šlaunimis spustelėjęs šluotą, jis ruošėsi nerti ir pasisavinti kamuolį, bet akimis užmatė, kad tą patį padaryti susiruošė ir jo komandos draugas - Philemon. Na ir gerai. Skrisk. Geriau vienam nei keliems, lyg išbadėjusiems šunims, taip ir norinčių kam nors įsikibti į gerklę. Į tą laiką Frankas apskriejo stadioną apžiūrėdamas, kaip sekasi kitiems švilpiams. Tik tada jis kai ką pastebėjo. Švilpynės komanda buvo įvairi, turint omenyje lyties skirtumą, visai nepanaši į Varno Nago koledžo komandą. Pastarąją sudarė vien tik merginos. Gal tai stiprus pliusas švilpynei? Bet negalima būti tuo tikram, nes Frankas jau buvo patyręs, kad merginų nederėtų nuvertinti. Jos tokios pat gabios, stiprios ir sumanios, kaip ir vyriškoji pusė. Švilpis niekada nesuprasdavo tokių vyrų, kurie žemindavo moteris, prieš jas smurtaudavo, menkindavo jas... Tai jam buvo kosmosas. Jam pačiam norėdavosi įsprausti tokį vyrą į kampą ir padaryti tą patį, ką jis padarė su moterimi bei pasiteirauti, kaip jam tai patiko. Su smurtaujančiu vyru šeimoje Frankas susipažino Stiglerių giminėje. Tai nebuvo jo tėčio žiaurus poelgis, tai buvo senelio Korhano smurto išpuolis prieš Franko senelę. Netikėtai Stigleris pastebėjo, kad kamuolį turi jo kitas komandos puolėjas ir, nieko nelaukęs, jis šovė paskui Philemoną. Tada ir vėl atsinaujino keistas dilgčiojimas pirštuose. Giliai įkvėpęs jis pažvelgė ir akimirkai pamiršo net kvidičą, visą žaidimą, kurio pačiame sūkury pats ir buvo. Į pirštus nebuvo įlindusi jokia rakštis, tiesiog buvo išaugę chimeros nagai.
-Po velnių. Pačiu tinkamiausiu laiku, - sarkastiškai sau sušnibždėjo jaunuolis.
Giliai įkvėpęs, nurijęs seiles, jis pradėjo vyti mintis apie nagus kuo tolyn, tikėdamasis, kad jie savaime išnyks, kaip ir atsiradę. Vėl paragino šluotą ir skriejo kuo artyn švilpio. Pamatęs, kad Philemon'as nori perduoti kamuolį, priartėjo kuo arčiau ir siekė rankas į kamuolį.
[Gaudymas: 5,3,4,6]
-
RPG vertinimas
Philemon Le Blanc: 9
Alisa Faun: 10
Nora Kühnemund: 10
Vanilla Hinkley: 10
Igoris Lorijanas-Greywindas: 10
Leliana Shiwasù: 10
Frankas Stigleris: 10
Kauliuko rezultatas
Philemon Le Blanc: 3
Alisa Faun: 6
Nora Kühnemund: 6; 1
Vanilla Hinkley: 3
Igoris Lorijanas-Greywindas: 4
Leliana Shiwasù: 3
Frankas Stigleris: 5, 3
Philemon Le Blanc atlieka netikslų perdavimą.
Alisa Faun netiksliai atmuša muštuką link Nora Kühnemund.
Nora Kühnemund neperima kritlio.
Vanilla Hinkley nepagauna aukso šmaukšto.
Igoris Lorijanas-Greywindas pagaliau pastebi aukso šmaukštą.
Leliana Shiwasù nepataiko į muštuką.
Franko Stiglerio gaudymo veiksmas anuliuojamas dėl netikslaus perdavimo.
Kvidičo rungtynės tęsiamos
Kritlis patenka į neutralią zoną. Jis atiteks tam puolėjui, kuris jį pirmas pasiims. Pasiėmus kritlį švilpiams, jiems yra leidžiama atakuoti lankus.
Aikštėje yra abu muštukai.
Prasideda penktas ratas, jo metu gaudytojai gali pasirinkti du skaičius.
Rezultatas: Varno Nagas 0 - 0 Švilpynė.
-
Šalia pat Noros galvytės praūžė muštukas, jai vos vos pavyko jo išvengti - dar colis ar du ir bjaurusis kamuolys būtų ją užkliudęs ir parbloškęs žemėn, iš jos tebūtų likusi kraujo balutė - sprendžiant iš to, kokiame aukštyje jie buvo. Ji net nusistebėjo, kaip tokia, iš pažiūros tikrai nestambi, mergaitė kaip Alisa galėjo atmušti jį su tokia jėga. Aišku, Nora jos nepajuto, tačiau pajautė vėjo gūsį, atkeliavusi kartu su juo. Vien to gūsio užteko jai susvyruoti ir, po šimts perkūnų, neperimti kritlio.
Laimei - bent jau varnų - vėjo gūsis, matyt, bus paveikęs ir priešininkų puolėjus, mat perdavimas baigėsi nesėkme ir štai dabar jis skriejo neutralios zonos links. Miegoti nebuvo kada, tas šviesiaplaukis turi greitą šluotą, be abejo greitai galės pasivyti kritlį. Jau matydama, kad kamuolys pralėks pro Stiglerį, pasilenkė prie šluotos, visiškai prisišliedama prie koto, bene susiliedama su juo. Norėjo šitaip suteikt savo skrydžiui pagreičio - ir jai pavyko. Nežmonišku (sąlyginai, žinoma - šluota nepriklausė reaktyvinėms, deja) greičiu lėkė paskui kritlį, vėjas išdraikė paskutnes sruogas iš kasų ir dabar palaidi plaukai skriejo kartu su ja, vis lipdami prie veido ir trukdydami matyti.
Kamuolys jau buvo priartėjęs prie žemės, kai Nora jį pagavo savo glėbin ir dabar dūmė aukštyn. Stipriai jį suspaudusi, kita ranką stipriau sugriebė šluotkotį, kad net krumpliai pabalo ir pati sau, net to nesuvokdama, suvarė nagus į delną, kad net ištryško kraujo lašeliai. Ji to net nepastebėjo - nei tų lašelių, nei skausmo, turėjusio atsirasti kartu su jais; ne, ji buvo pernelyg susikaupusi ir susikoncentravusi į skrydį, kad tokie mažmožiai jos negalėjo pasiekt, pasiekt jos pasąmonės.
Net nežiūrėjo žemyn, pamiršusi ir švilpius, ir savo porininkę. Dabar jau sklaidė žymiai aukščiau už kitus ir, kitiems likus gerokai žemiau, sulėtino. Reikėjo žūtbūt pamatyt kitą Varno Nago puolėją. Mažoji kapitonė dairėsi aplinkui, vis dar nepaleisdama grobio iš gniaužtų. Pamačiusi mėlyna ir bronzine uniforma apsitaisiusią puolėją, vėl pagreitino. Dabar abidvi varnių puolėjos skriejo Švilpynės lankų pusėn. Nora iš anksto buvo numačiusi, ką dabar darys. Ji buvo aukščiau už visus - įskaitant ir Adelaidę - tai turėtų palengvinti taiklų perdavimą porininkei.
Nelaukdama, kol įsiterps švilpiai ar koks neklaužada muštukas ir jai sutrukdys, stipriu abiejų rankų smūgiu pasiuntė kritlį į Adelaidės rankas.
[Perdavimas: 1;3;5;6]
-
Dievaži, Leliana galėjo prisiekti, jog jei dabar nesugebės numušti to prakeikto muštuko šalin nuo Noros į švilpių atmušėją, tai tuomet jos link paleis savo pačios blokštą. Ji buvo taip susikaupusi, taip suraukusi antakius bei pasiruošusi visą kūną nukrėsiančiam smūgiui, jog atstumui nenumaldomai mažėjant, juodaplaukė jau nieko kito aplinkui nebematė. Netgi lietusi nutekėjo it nuo žąsies, tuo metu jos nebejaudindamas. Nors galbūt dėl to, jog labiau sušlapti jau tiesiog nebebuvo įmanoma.
Nepaisant to, muštukui užvanoti progos taip ir negavo. Lėkdama it akis išdegusi, nieko aplinkui nematydama ir jau užsimojusi būsimam smūgiui, varniukė ne nepamatė, kaip iš kairės į trasą grįžo antrasis, prieš tai jos pradangintas, muštukas. O grįžo jis anaiptol ne švelniai nusiteikęs - regis, nekantravo atkeršyti net du kartus jį (o gal pirmąjį kartą jo brolį?) į tolius pasiuntusiai mergaitei. Įgavęs pasiutėlišką greitį, juodasis kamuolys netikėtai rėžėsi į Leliją iš šono, išspausdamas iš jos paskutinį kvapą. Nuo smūgio antrakursė kaukštelėjo dantimis, vos nenusikąsdama gero gabalo liežuvio, bei buvo nublokšta šalin. Be viso šito dar ir blokštas išlėkė iš rankų, kad jį kur devyni pragarai. Nepasitaikė proga nė paleisti jo švilpių atmušėjos pusėn, kas, be abejo, būtų patikę labiau. Tiesą pasakius, tikriausiai viskas būtų patikę labiau, nei veik nulėkti nuo šluotos esant beveik penkiolikos metrų aukštyje.
Lija vis besivartaliodama ore nusirito kone iki pat tribūnų. Jose patenkinti reginiu kaukė įsiaudrinę žiūrovai, tačiau mergaitei viskas jau seniai buvo pavirtę tik neaiškiu ūžimu, galbūt panašiu į vandenyno ošimą arba per audrą plėšomą girią. Šiaip ar taip, vos neįsimūrinusi į iš pirmo žvilgsnio ne itin tvirtai atrodančią tribūną, Leliana pakibo ant savosios šluotos it medžio šaką apsikabinęs tinginys. Greičiausiai vien dėl to ir nenudribo žemyn, jog iš šlapios rankos išslydus blokštui, spėjo tvirčiau apsirangyti aplink šluotkotį.
Dabar prieš jos akis kaip tik atsivėrė visas dangus. Veidą skalaujant lietaus lašams, juodaplaukė žvelgė į šį rytmetį aptemdžiusius debesis bei galiausiai atleidusi dešinę koją, perkėlė rankas ir pavirto į vieną pusę. Per vargus užsikeberiojusi atgal ant šluotos ir tvirčiau įsitaisius, leido sau ir apsižvalgyti. Jos laimei, neatrodė, jog tasai muštukas, į kurį taip ir nespėjo smūgiuoti, būtų šalin nusinešęs ir Norą. Be viso to, regis, Lelija matė jį skriejant visai kitame stadiono gale. Na, žinoma, ji pati buvo nusviesta bent per trečdalį šio nemažo lauko, tad visai nekeista, kodėl šiuo metu juos skiria toks didelis atstumas.
Deja deja, bet su antruoju muštuku pasisekė anaiptol ne taip gerai. Šis visai nesiruošė skristi tolyn ir jau netrukus varnė išgirdo įkyrų jo zvimbimą, keliamą skrodžiant orą. Blokšto ji neturėjo, tad beliko paskubomis nerti šalin, apgraibom ieškant kažkur nukištos lazdelės. Visa laimė, kad iš įpročio visur su savimi nešiotis, buvo pamiršusi pasidėti ją rūbinėje.
- Accio blokštas! – stengdamasi išsisukti nuo ją besivejančio muštuko, dusliai šūktelėjo Leliana. Jos balsas buvo praktiškai nustelbtas, tačiau ji vylėsi, jog kerams tai neturi reikšmės. Be abejo, jei apskritai pavyko juos panaudoti – vis gi, buvo dar itin nepatyrusi.
[Atmušimas į Igorį Lorijaną-Greywindą: 3; 6]
-
Alisos galva išsipūtė lyg koks minčių burbulas, nes ji visai nebesuprato kas čia vyksta. Matė kaip skrido jos muštukas link Noros tačiau staiga Švilpynės atmušėja prieš save jį pamatė ir nė nespėjo tinkamai sureguoti. Tik ačiū Dievui į merginą jis nepataikė. Ji jautė didėjančią įtampą stadione ir pyktį. Šią nuotaiką taip pat pridėjo tribūnose besėdinčių žmonių pikti ūžimai, jei juos taip galima pavadinti. Dabar prapliupo dar labiau. Merginai kuo toliau tuo labiau darėsi šalta ir vėsu. Oda buvo lyg ledas, o veidas išbalęs lyg koks popieriaus lapas. Nenustebsiu jei pasigausiu peršalimą. - pamanė ji mintyse.
Švilpė šias rungtynes įsivaizdavo visiškai kitaip. Galvojo, kad bus puikus oras ir nelis, švies saulė ir bus giedra, ji žais su svajonių komanda. Na, komanda buvo svajonių, bet oras "burr" net nėra žodžių.
Alisa dabar žinojo savo tikslą - ir vėl reikia susirasti muštuką. Ji pradėjo skraidyti ore. Žvalgėsi visur tačiau jo niekur nesimatė. Šlapi plaukai kaip ir visada krito į jos tamsiai rudas akis. Ji apsisuko skristi į kitą pusę. Ji apžvelgė aikštę, kad surastų akimis savo komandos narius. Ji pastebėjo Igorį kuris pagaliau pastebėjo aukso šmaukštą. Tačiau į jį lėkė priešininkų paleistas muštukas. Alisa dideliu greičiu nuskrido link jo. Turiu suspėti... Ji nardė ore aplink kitus žaidėjus kol galiausiai atsidūrė prie muštuko. Alisa visai netoli pastebėjo ir Varno Nago gaudytoją. Muštukas nuo Igorio buvo vos per kokį metrą kai mergina užsimojo lazda atmušti jį nuo komandos draugo tuo pačiu taikydama į Vanillą.
[Atmušimas į Vanilla Hinkley (nuo komandos draugo): 3; 6]
-
Kažkas prieš Igorio nosį sublyksėjo. Tai tarsi buvo saulės spindulėlis, nusileidęs čionai, iš dangaus.... Pala, bet juk dangus apniukęs, apsitraukęs storiausiais, tamsiausiais debesimis.Nejučia švilpio vienas antakis pakilo. Kas per...
Staiga it perkūnas iš giedro dangaus, it kūjis per makaulę nugriaudėjo suvokimas, kuris vos nenuvertė nuo šluotos septintakursio. Aukso šmaukštas! Pagaliau! Ir Igis, staigiai metėsi dešinėn, lėkdamas paskui mažąjį skrajūną. Garbaniaus širdis apsąlo iš netėkėtumo, pirmosios laimės. Rodos, viskas aplinkui išnyko, liko tik jis ir aukso šmaukštas, liko tik veiksmai ir tikslas. Staiga, švilpis išgirdo švilpimą, verčiantį sustingti kraują gyslose. Igoris greitai nukreipė galvą, link garso šaltinio. Muštukas. Čia. Skrieja link jo. Jėzaumarija!
Ir mintyse nugriaudėjo balsas:ALISA!
Širdis nusirito į kulnus, kūną apėmė stingdanti baimė. Septyniolimetis susigūžė ir nėrė žemyn, tarsi už tai jam mokėtų milijardus galeonų. Taip ir jaunuolis nepamatė ar Švilpynės atmušėja atmušė muštuką ar vis dar skrieja jam įkandin.
Permerkusios kvidičo aikštės žemė artėjo, atrodė, kad gaudytojas tuoj įsimūrys į ją, bet, ačiū Dievui, laiku metėsi į kairę, ir vėl nušvilpė į viršų, tuo tarpu dairydamasis iš akių pamesto aukso šmaukšto. Ilgai vargti neteko. Šimtą penkiasdešimt taškų duodantis į rankas daikčiukas lėkė tiesiai (net kaip Rikonas) link tribūnų.
Ataik pas mane.
Atstumas mažėjo, kaip vasarą ledų porcija saulėkaitoje. Vos linkus mažiau nei metrui, švilpis palinko į priekį, ištiesė ranką prieš save link aukso šmaukšto. Pirštų pagalvėlės nekaltai palietė skrajūno sparnelius. Nagi,- mėlynai pilkų akių savininkas dar labiau palinko į priekį, juto kaip kairė ranka tiprsta. Antgamtiko pirštai prisiglaudė prie šalto, lietaus nutalžyto, gaudytojų apčiupinėto auksinio paviršiaus. Tą akimirką šoktelėjo širdis iš vilties. Lorijano veidas persikreipė.
Išvystytas greitis nekito. Igoris surizikavo.
Staiga, kad baimė nepasiglemžtų blaivaus proto, vaikinas vos ne šoktelėjo link šmaukšto, paskutinę akimirką kaire ranka su kojomis suspausdamas šluotą. Ranka lyg pelėdos nagai, perskrodė orą, su aukso šmaukštu.
Pagausiu...
[Bandymas pagauti aukso šmaukštą 3;6]
-
Mergina, pagavusi dar didesnę karščio bangą, artėjo prie aukso šmaukšto, kurį užklupo iš kitos pusės. Kamuolėlis kiek pakilo aukštyn, priversdamas varnę nukreipti šluotą tiesiai į vėjo ir lietaus gūsį. Rikiuodama mintis, lygiaverčias auksui, stengėsi laikyti pusiausvyrą ir neatsisukti pasižiūrėti, kaip sekasi kitiems komandos nariams, ir kaip varžovams. Skraiduolio manevrai buvo greiti, staigūs bei įspūdingi. Vargu ar su šluota galėtumei tą pakartoti, o kas jau kas, bet bandyti teko, norint pagauti žibantį, šimtas penkiasdešimt taškų vertę turintį aukso šmaukštą. Skrisdama jau nežinia kelintą ratą virš kvidičo aikštės, Vanilė išgirdo stiprų ūžimą ir tikėdamasi, kad tai ne dar vienas Alisos - švilpynės atmušėjos, muštukas - atsisuko ir mintyse nusikeikė, pamatydama paskui lekianti Igorį. Velnias. Abiejų gaudytojų greitis buvo pakankamas, bet vis dėlto - tamsiaodė buvo arčiau tikslo, nors ir neilgam - švilpis ją pralenkė. Naudodamasi proga, tamsiaplaukė apsisuko ir skrido tiesiai į Igorį, vėliau apsukdama aplink jį vieną ratą, kitą, trečią, stengdamasi išmušti septintakursį iš vėžių. Galiausiai varnės galvai susisukus - vėl tęsė aukso šmaukšto gaudymą. Nors ir švilpis, ir varnanagė turėjo vienodas teises, vienodas galimybes, vienodus procentus jį pagauti, Vanillos galvoje kirbėjo vienintelė mintis - ji pralaimės Igoriui. Aukštesnio kurso varžovui. Kito koledžo atstovui. Kitos lyties asmeniui. Bet to pačio tikslo turėtojui. Bijodama apsikvailinti, penktakursė nebeblaškė savo dėmesio kitur, o tiesiog vijosi, kartu rungtyniaudama su vaikinu, aukso šmaukštą. Kai atstumas buvo likęs nedidelis, Igorio irgi, netoli praskriejo muštukas, Alisa ir Lelianna. Įvyko kažkoks žaibiškas muštuko trikampis ir nežinia, į ką jis skrieja dabar.
[Bandymas sugauti aukso šmaukštą; 1, 5]
-
Frankas jau net įsivaizdavo, kaip iš kitos odos pagamintas kritlis įkrenta jam į rankas, tačiau jo komandos nariui nepavyko kamuolio perduoti sėkmingai. Kritlis nepateko net ir į priešininko rankos ir tapo neutraliu. Dabar svarbiausia buvo laiko klausimas, kuris pirmas pagriebs kamuolį. Nieko nelaukęs, jis stipriai suspaudė šlaunimis ir rankomis savąją šluotą ir nėrė žemyn, paskui krintantį kamuolį. Žinoma, varnės irgi nesnaudė. Nora taip pat skriejo kamuolio. Frankas buvo kur kas sunkesnis už merginą, nebuvo ko ir stebėtis, kad šluota Norą nešė kur kas greičiau nei švilpį. Tai reiškė, kad kritlį pirma pagriebė Varno Nago komandos puolėja.
-Septyni pragarai, - vėl nusikeikė jaunuolis.
Tik keliems centimetrams likus iki žemės, švilpis staigiu judesiu kilstelėjo šluotkotį, priversdamas šluotą netikėtai šokti į dangų. Tyliai, tik Frankui girdimai, šluota vos vos sutraškėjo. Tikriausiai buvo nepatenkinta tokio nenumatytu judesiu. Ačiū Dievui, kad dar jo ji nenumetė nuo savęs. Šluota iš įtūžio dar greitai skrido, kad atstumas iki Noros sumažėjo perpus. Jam net nerūpėjo, ar žmonės pastebės jo išaugusius ragus, ar supras, kas jis toks yra... Svarbiausia buvo išpešti kamuolį iš varnės rankų. Staigiai pakeitęs skrydžio trajektoriją, jis nėrė į dešinį šoną ir tada jau į viršų. Vėjas draikė juodas garbanas, lietaus vandeniu buvo permirkę visi drabužiai, tikriausiai net ir apatiniai, bet jis apie tai negalvojo.Truktelėjo jis šluotą, liepdamas jai sustoti ir pažvelgė žemyn, ieškodamas Noros. Mergina skraidė po Kvidičo aikštę. Netrukus jis pastebėjo, kad ji ieško kitos savo komandos narės, norėdama, tikriausiai, jai perduoti kamuolį. Nurijęs seiles, jis nukreipė šluotos kotą žemyn, tiesiai į varnę, kuri savo gniaužtuose saugojo kritlį. Frankas vis artėjo ir artėjo ir, kai išvydo, kad mergina ruošiasi mesti kamuolį, įskrido į jo skridimo trajektoriją. Nora, žinoma, jo nepastebėjo, o jis jau laukė ištiesęs rankas.
[Perėmimas perdavimo metu: 4;3]
-
O, ne, koks siaubas, jiems ir vėl nepasisekė pasiimti kritlio ar padaryti kažko doro su juo. Tikra dvidešimt pirmojo amžiaus tragedija, modernusis Hamletas, kuriame tiktai niekas nebūna paskerstas it kiaulė arba kitaip neužbaigia savo trumpų dienužėlių. Baisu, tiesiog baisu. Tiek laiko jie skraido kaip kokie, na, garsiai nesakysim ir basta, nieko nesigauna. Bet, kaip mėgsta sakyt senos bobutės prie turgų, toks gyvenimas.
O gal kas nors ir nutiko gero? Šansas nelabai ten koks, bet Philemon apsižvalgęs aplink pamatė komandos draugą lekiant kaip kokią didžiulę bitutę link ko....? Hm, matyt aukso šmaukšto. Galėtų imti ir pagauti jį, ir būtų rami galva. Atsibodo šalti sėdynę šioje didžiulėje liūtyje, o dar ir nusėdėjo tarpą tarp dviejų bandelių. Kas jau kas, bet šluotos nebuvo jo svajonių transporto priemonė. Per daug vėjo ir nepatogumų.
Atsiduso ir greitai melsvomis akimis surado priešininkę varnę, kuri dabar godojo kritlį ir bandė duoti perdavimą. Oba, pabandys jis įsiterpti ir paimti jį. O ką? Į galvą už tai negaus. Na, yra šansas gauti per snukutį iš muštuko, bet bent jau galėtų dingti iš šito ledinio stadiono ir ramiai šildytis ligoninės lovoje. Na, būtų tikriausiai aptekęs kraujais ir išvis atsijungęs, bet dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Greitai suktelėjo šluotą ir nuzvimbė link mergaitės link, tiesdamas rankas ir bandydamas nufirinti kritlį.
[Perėmimas perdavimo metu 3;5]
-
Skaudėjo. Į ranką pataikė tas prakeiktas, velnio neštas muštukas. Lūžio garso nesigirdėjo, nors regėjos, kad dilbis akyse raudonavo, mėlynavo ir tino. Adelaidė smarkiai užmerkė akis, po akiniais iš kažkur prisikaupė kelis lašai vandens. Kvaili kiauri akiniai, - suirzusi pamanė ji. Mergaitė viena ranka nusitraukė juos nuo galvos ir nusibraukė nuo paraudusių akių ištryškusias ašaras bei skubiai vėl užsidėjo akinius, kad kartais kas nepastebėtų jos skausmingo žvilgsnio. Sukandus dantis šiek tiek pagniaužė kumštį ir pasukiojo riešą, bandydama suprasti, ar čia tik ji pati įsivaizduoja, ar iš tikrųjų tokia prasta jos padėtis. Visiška nesąmonė, nustok įsivaizduoti nebūtus dalykus.
Adelaidė pakėlė akis, bandydama suprasti, ar daug praleido, besirūpindama savo ranka. Regis, Norai taip pat vos nekliuvo paragauti nelemto prietrankos muštuko smūgio. Adė tvirčiau įskibo į šluotkotį ir palinko į priekį, priskrisdama arčiau savo komandos narės, o tada nusileido kiek žemiau jos, norėdama greičiau priartėti Švilpynės lankų. Noros rankose ji pastebėjo kritlį, tad nieko nelaukdama, tiesiog prisiplojo prie savo šluotos ir paspaudė gerą gabalą kelio.
Lietus rimo, matyti darėsi lengviau matyti. Vos pastebėjusi, kad jos komandos puolėja susirado jos žvilgsnį, lyg norėdama perspėti apie būsimą perdavimą, antrakursė pasisuko Noros pusėn ir vos vos linktelėjo, o šiai paleidus kritlį Adės pusėn, ji pasileido kamuolio link ir ištiesė rankas, kairiojoj jausdama tvinkčiojimą po muštuko sutrenkimo.
[Gaudymas: 1,3,5,6]
-
RPG vertinimas
Nora Kühnemund: 9
Leliana Shiwasù: 10
Alisa Faun: 7
Igoris Lorijanas-Greywindas: 10
Vanilla Hinkley: 10
Frankas Stigleris: 10
Philemon Le Blanc: 9
Adelaidė Kondwani 9
Kauliuko rezultatas
Nora Kühnemund: 3
Leliana Shiwasù: 5; 2
Alisa Faun: 4
Igoris Lorijanas-Greywindas: 3
Vanilla Hinkley: 5
Frankas Stigleris: 1; 5
Philemon Le Blanc: 5
Adelaidė Kondwani: 3
Nora Kühnemund pasiunčia kritlį Adelaidės Kondwani link.
Leliana Shiwasù nepataiko muštuko į Igorį Lorijaną-Greywindą.
Alisa Faun nepataiko į muštuką.
Igoris Lorijanas-Greywindas sugauna aukso šmaukštą.
Vanilla Hinkley nepranoksta jau siekiančio šmaukšą švilpių gaudytojo. Vanilla Hinkley veiksmas anuliuojamas dėl pirmiau jau įvykusio sėkmingo veiksmo.
Frankas Stigleris neperima kritlio.
Philemon Le Blanc sėkmingai perima kritlį.
Adelaidė Kondwani veiksmas anuliuojamas dėl prieš ją įvykusio sėkmingo perėmimo.
Kvidičo rungtynės baigtos
Kritlis atsiduria Philemon Le Blanc rankose.
Igoris Lorijanas-Greywindas sugauna aukso šmaukštą.
Rezultatas: Varno Nagas 0 - 150 Švilpynė.
-
Igoris per miglą suprato, kad vos nepersivertė per šluotą ir nenukrito žemyn. Rodės įvyko stebuklas. lygiai toks pats kaip ir teisėjo pranešimas, nuaidintis antgamtiko ausyse.
Pala.. Ką?- išsiplėtė iš nuostabos mėlynai pilkos akys. Švilpis netikėtadamas atgniaužė dešinės rankos prištus ir išties! Auso šmaukštas gulėjo jo delne!
Sumišimą greitai pakeitė širdį džiuginanti euforija. Jis pagavo aukso šmaukštą ir Švilpynė laimėjo prieš Varno Nagą!
Džiaugsmas ir laimė užgožė bjauro oro keliamas išdaigas, o žiūrovų ūžesys apkurtino Igorį.
-Mes laimėjom!- suriko šis savo komandos draugams, pergalingai iškeldamas auksinį daikščiuką rankoje, viršum savo galvos. Šypsodamasis švilpis žvelgė į Philemon, kuris laikė rankose kritlį, Keitą, Alisą, Franką. Galiausiai atsisuko į Vanilę, Varno Nago gaudytoją, jau buvusę priešininkę.
-Ačiū, kad galėjau su tavim pasivaržyti. Per daug nenuliūsk, kaip sakė žiobaras
Johnas Maxwellas: „Kartais laimi, o kartais pasimokai." Sėkmės jums kitose rungtynėse,- ir taip taręs nuskriejo link draugų. Šį kartą greitis jau nebuvo toks didelis, bet ir ne mažas. Atrodė, Lorijanas mėgavosi šiuo skrydžiu.
-Su pergale! Šaunuoliai! Nuostabiai padirbėjot!- nuoširdžiai pagyrė saviškius kapitonas, kai priskrido prie jų,- Alisa, Frankai, Philemom, Keitai, judam atšvęst. Tikrai neleisiu šiandienos dykai praleisiti.
Ir po kelių akimirkų nuskriejo link žemės, džiūgaudamas savyje.
-
Lėkdama stadiono pakraščiu ir vis vingiuodama, kad išsisuktų nuo ją besivejančio muštuko, antrakursė niekaip nepaliovė dairytis bei galiausiai kažkur iš apačios pamatė atlekiant jos prarastąjį blokštą. Šis vos nekaukštelėjo jai pačiai į pakaušį, bet galiausiai nugulė jos delne ir Lija apsisukusi užsimojo. Deja, pakankamai stipriai bei taikliai smūgiuoti jai nepavyko, mat vos kilstelėjus ranką kiek aukštėliau, be proto sudiegė šoną. Kaip tik tą, į kurį ir buvo įsirėžęs tasai muštukas. Vis gi, patį kamuolį kliudyti ji tai kliudė, tačiau ne tiesiai per centrą, o iš šono, tad tai tik privertė jį beprotiškai suktis orbitale aplink save, bei skrieti kažkur visai šonan. Leliana užsiplieskė iš apmaudo bei apsigręžė ketindama skristi ir dar kartelį pasigauti tąjį muštuką.
Bet to jai nebeprireikė. Vos žvilgtelėjusi į padangėje zujančius žaidėjus, iškart suprato, jog viskas baigta. Ir neatrodė, kad jų naudai. Primerkusi įkypas savo akis, ėmė jomis naršyti tarp vis dar ore skrajojančių savo bendramokslių. Ir štai, visai netrukus pamatė Švilpynės gaudytoją, dabar sau laimingai begniaužiantį aukso šmaukštą. Jis buvo gerokai vyresnis už ją ir už visas jos komandos nares, bet Lelija vis dar vaizdavosi savo galvoje tą nuostabią sceną, kuomet jam prieš pat pagaunant šmaukštą, jį šalin nuneša muštukas. Neapsakomai maloni fantazija, nieko nepridursi. Antrakursė, jau gerokai vėliau, vis suko galvą, kaip viskas būtų pasibaigę, jei tą akimirka muštuką būtų paleidusi tiksliai į taikinį. Ar pergalę dabar švęstų jie? Šito niekas nebesužinos, tad ji, išliedama paskutinį susierzinimą, tiesiog tėškė blokštą šalin, kaip jau norėjo padaryti, berods, nuo pat rungtynių vidurio. Šis nuskriejo tolyn ir dingo kažkur už tribūnų, kur prašapti nuo šiandienos aikštelėje įvykusios nesėkmės, troško ir pati. Juk ji taip pat prisidėjo prie jų pralaimėjimo. Nepakankamai greita, nepakankamai taikli, nepakankamai gera ir dar šimtas kitų „nepakankamai“ skambėjo jos galvoje. Ir niekaip netilo.
Šiaip ar taip, nusileisti žemėn ji turėjo, tad netrukus suėmė save į nagą. Atpalaidavusi visus nepasitenkinimo iškreiptus mimikos raumenis bei iš išorės neduodama įžvelgti jokių neigiamų emocijų, juodaplaukė pakreipė šluotkotį į šoną, o tuomet įstrižai apačion. Tik smegenų kertelėje vis dar tyliai šnabždant priekaištingiems balsams, Leliana nutūpė ant pažliugusios nuo lietaus žemės. Ganėtinai atsipalaidavusi linktelėjo švilpių komandai, sveikindama su laimėjimu, o tuomet prikandusi lūpą apsisuko ant kulno bei išžingsniavo iš aikštės, už nugaros palikdama lietuj nuplauti šios dienos prisiminimus.