Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apylinkės => Uždraustasis miškas => Temą pradėjo: Neptunica Ameshville Rugsėjo 30, 2017, 09:44:35 pm
-
Kitame Uždraustojo miško gale, pačioje šiauriausioje miško pusėje, kur retai kas ateidavo stūksojo namas. Čia mažai kas pasirodydavo, nes net ir vasara čia būdavo lyg žiema. Be to virš namo ir dieną ir naktį "stovėdavo" audros debesys. Čia visada griaudėjo, žaibavo. Kartais kildavo tornadas. Daugelis nešdavo savo "kūdašių" iš šitos vietos. Kai kuriose legendose teigiama, kad šiame name gyveno ragana. Ši pabaigusi Hogvartsą prieš 100 metų ir neturėjusi kur eiti, mat jos šeima, priklausiusi Grifų Gūžtai, ją - klastuolę atstūmė, tad tuometinis Hogvartso direktorius leido jai pasilikti. Ši ir susikūrė namą Uždraustajame miške.
Pats namas labai labai apleistas, čia gyvenusi ragana mirė prieš 50 metų. Kalbant apie namo išvaizdą. Namukas kažkada buvo dviejų aukštų apšiltintas vasarnamis. Pirmame aukšte nedidelė svetainė su židiniu, dviem sofom ir kavos staliuku. Šalia vonia ir virtuvė. Antrame aukšte kažkada buvo 2 miegamieji, viename miegodavo ragana, kitame dažnas raganos svečias - kentauras. Namuose anksčiau vyravo balta, žalsva ir pilka spalvos, šiais laikais šių spalvų beveik nesimato. Kalbama, kad namas užburtas ir pakenks visiems pašaliniams, įėjusiems į namą be leidimo.
Įsiruošusi pasivaikščioti po Uždraustąjį mišką, klastuolė apsirengė ir išėjo iš Hogvartso pilies. Buvo jau šalta ir debesuota. Gerai, kad šilčiau apsirengiau, peršalimas man nereikalingas. toptelėjo. Mergina nužygiavo link miško, danguje protarpiais matėsi saulė, tačiau jos šiluma buvo lyg kažkur dingusi. Jau artėja žiema. Greitai pradės kristi sniegas. Sniegas, pirmakursiai pasilinksmins nusišypsojo pati sau penktakursė. Nors ji jau buvo nebe vaikas, tačiau buvo įsitikinusi - šią žiemą progos pasilinksminti nepraleis ir ji. Sužais su pirmakursiais sniego karą ir panašiai. Blackwood įžengė į mišką nesuprantu, čia šalčiau ar šilčiau oras miške buvo šiek tiek nesuprantamas, vis gi klastuolei šalta nebuvo, tad ji nužingsniavo toliau ir...Pasiklydo. Ji pirmą kartą pasiklydo, tačiau tai normalu, juk ji retai lankėsi šiame miške ir tik kelis kartus būdavo viena, o tada toli nenueidavo. Bandydama rasti išėjimą iš miško ji užklydo į šiaurinę miško pusę, o čia surado tą patį namą. Koks apleistas.Be to kodėl čia taip griaudėja? Juk ką tik buvo debesuota. Teks pabūti čia, kol audra praeis. Šviesiaplaukė įėjo į namą. Šiurpoka pagalvojo, bet tai jos negąsdino. Vis gi jai čia nepatiko, išėjusi iš namo klastuolė dar kelis kartus pasiklydo miške, tačiau galiausiai rado išėjimą ir grįžo į Hogvartsą.
-
Gabriella net neįsivaizdavo ką ji veikia Uždraustajame miške. Akimirkai,ji pagalvojo,jog yra tikra savižudė. Nepaisant to,kad čia tikrai pilna pavojų,ji čia vaikštinėja sau viena,be to,ji gana toli nuklydo,kažkur į šiaurinę miško daly. Grifiukė nežinojo,ką ji čia veikia,ir kodėl ji čia,juk tikrai pakankamai prisiklausiusi ir prisiskaičiusi yra apie Uždraustąjį mišką. Galų gale,net yra girdėjusi legendą,jog pačioje šiauriausioje šio miško pusėje,kadaise gyveno ragana,ir čia dar vis turėtų būti jos namas,ir jame dedasi įvairūs keisti dalykai. Tiesą sakant,šią legendą ji išgirdo šį rytą iš savo bendrakursės. Tačiau Gabriella vis dėl to manė,kad tai tik prasimanymas. O galbūt ne? Galbūt ji kaip tik,eina įsitikinti,ar toji mergaitė sakė tiesą? Tiesą sakant,grifiukė pati nežinojo,kokiu tikslu ji čia atsidūrė. Na,ji visada norėjo nueiti į Uždraustąjį Mišką,tačiau eiti vienai.. Ne pats geriausias sumanymas. Tačiau,kartais gerai pabūti vienam,su savo mintimis. Tad,Gabriella patraukė toliau į miško glūdumas. Grifiukė visiškai nepažinojo miško ir jo vietovių,tad pasiklysti jai,čia buvo vieni juokai. Na,tiksliau,ji čia jau pasiklydo,tačiau,kad ir kaip keista bebūtų,pirmą kartą mergaitei visiškai nerūpėjo,kad ji nusižengia taisyklėm. Pirmą kartą,jai buvo visiškai vienodai,kad galbūt iš čia ji neišneš sveiko savo kailio.
Gabriella vis žingsniavo greitu žingsniu nesustodama. Ši vis ėjo ir ėjo,pati nežinodama kur,ir nežinodama kas jos gali laukti. Neilgai trukus grifiukė priėjo kažkokį pastatą ar kažką panašaus į tokį. Ši,trumparegė,ir kaip visados pamiršo savo akinius ir lęšius. Nu ir sekasi čia man,kaip visada,nei akinių nei lęšių... Ar aš kadanors prisiminsiu tai,jog esu trumparegė,ir bet kada galiu atsitrenkti į medį? Priėjusi kiek arčiau,mergaitė suprato,kad tai namas. Šioji prisiminė bendrakursės pasakojimą ryte,prisiminė,kaip mergaitė pasakojo,kad ten šalta ir žvarbu,o virš namo visuomet stovi debesys. Gabriella neteko amo,ir kokias kelias akimirkas stebėjo pastatą,kol jai į galvą toptelėjo,kad jos bendrakursė tikrai neišsigalvojo legendos,ir,kad namas tikrai tikras. Grifiukė įsižnybė sau kelis kartus į ranką,kad įsitikintų,kad nesapnuoja. Ir nors ji ir jautė žnybtelėjimus,ji tikrai negalėjo patikėti,kad štai ji,stovi prieš kadaise gyvenusios atstumtosios raganos namą. ji negalėjo patikėti,kad yra pačioje šiauriausioje Uždraustojo miško dalyje,negana to,viena,pasiklydusi ir apsirengusi gana vasariškai,kai čia ganėtinai žvarbu. Jei kam gali taip "pasisekti" tai tik man... Gal jau metas nešt kudašių iš čia,kol aš dar gyva? Pamąstė sau.
Tačiau smalsumas buvo didesnis už norą dingti iš šios vietos,tad grifiukė nusprendė žengti į namo vidų ir tenais apsižiūrėti...
-
Žingsniuodama sniego nuklotu žemės paviršiumi Luna stebėjo lėtai krentančias snaiges. Ilgą, bordo spalvos švarką nuklojo mažutės snaigės paversdamos šį tikru Kalėdiniu simboliu. Perbraukusi ranka per juodus, snaigėmis papuoštus plaukus mergina nubraukė šias, tačiau netrukus jų vietą užėmė kitos. Juodi plaukai pasipuošė snaigėmis, kaip ir bordo spalvos švarkas. Nuleidusi galvą mėlynakė nužvelgė puriu sniegu nuklotą žemę. Nors sniego sluoksnis dar nesiekė kelių, tačiau užmigusios žemės nebebuvo matyti. Stebėdama užmigusią gamtą, kurią vis labiau ėmė puošti sniegas, juodaplaukė nė nepastebėjo, kaip įžengė į Uždraustąjį mišką. Šis, regis, taip pat buvo užmigęs priversdamas čia atėjusius patikėti, kad tapo visiškai nepavojingas. Vis dėl to ryškiai mėlynų akių savininkė nusprendė išlikti budri ir žengdama šiugždančiu miško paviršiumi gaudė kiekvieną garsą. Deja, šių čia beveik nebuvo. Girdėjosi tik tarp medžių vinguriuojančio šalto vėjo švilpimas. Žengdama tvirtais, tačiau lėtais žingsniais Luna priėjo šiaurinėje dalyje stovintį namą. Virš šio stūksantys audros debesys ir žaibai lydimi griaustinio verste vertė apsisukti ir grįžti iš ten kur atėjus, tačiau mergina drąsiai žengė keistojo namo link. Stebėdama siautėjančius žaibus mėlynakė apsidairė. Nors kieme jau karaliavo žiema ir šaltis, tačiau čia, regis, buvo dar šalčiau. Medžiai aplink atrodė mirę, vietoj to, jog būtų užmigę žiemos miegu. Nusukusi žvilgsnį nuo medžių mergina žvilgtelėjo į tamsiai rudas duris priešais. Turbūt jei būtų žinojusi visą šio namo istoriją būtų apsisukusi ir grįžusi į pilį, o galbūt tik dar drąsiau būtų žengusi vedama smalsumo. Kad ir kaip ten bebūtų, dabar Luna stovėjo prie tamsiai rudų durų aplink jausdama kandžiojantį šaltuką. Šis tarsi norėdamas įspėti apie gresiantį pavojų niekur nesitraukė nuo juodaplaukės, net gi tuomet, kai ši įžengė į vidų. Jei daugelyje namų įžengus pasitinka maloni šiluma ir jaukumas, tai šiame karaliavo dar didesnis šaltis pranešantis apie gręsiantį pavojų. Paleidusi duris Luna žengė kelis žingsnius nužvelgdama dulkėmis nuklotas grindis ir seniai nebegyvenamus kambarius. Už nugaros užsitrenkus durims šešiolikmetė krūptelėjo. Atrodo, jog čia būtų gyvenusi išprotėjusi ragana... O kad mergina būtų žinojusi, jog taip ir buvo, deja, apie tai nė nenutuokė. Vis dar įtempusi vilkolakės klausą juodaplaukė žvelgė į dulkėmis nuklotus baldus.
-
Elijah, kaip visad, ilgai negalėdavo išbūti pilyje, jam reikėjo erdvės, miško, gamtos ar bent jau būti ten, kur galima jausti pavojų ar šaltį.
Tad šiandien vampyras "tripė" sniegą keliaudamas link Uždraustojo miško ir kažko ten manėsi paieškosiantis, nes pamokos, namų darbai taip 'iškvaršino" galvą, kad norėjosi nuotykių, azarto, turbūt dėl to jis ir pakliūvo į Grifų Gūžtą, nes kitos jo savybės, labiau priklauso Klastūnynui.
Vos tik įžengė į mišką pasileido nežinomu keliu, tačiau kažką matė ir tuo sekė, jis ir pats nežinojo, kieno pėdsakai užsiliko sniege, tačiau rodėsi dar švieži. Turbūt ne man vienam norisi nuotykių.. Nežymiai šyptelėjo Grifas ir pasileido paskui kažkieno paliktais pėdsakai, kurie greit ir baigėsi.
Jaunasis vampyras dabar stovėjo prie rudų durų, kelis žingsnius atsitraukęs, ėmėsi dairytis. Čia, šiaurinėje miško dalyje stovintis namas, atrodė, gana niūrus virš jo kabojo audros debesys, o aplinka visi gyviai, medžiai atrodė išmirę ir niūrūs, o kaustantis šaltukas gėlė dantis, nors žalsvai - melsvų akių savininkas buvo vampyras ir šalčio jis nejautė, tačiau šįkart jautė, kaip ji perskrodžia įvairios bangos, kurios kūną vertė pašiurpti.. tačiau tai vyko dėl to, kad čia viskas aplink buvo šiurpu ar dėl to, kad šalta, sunku suprasti.
Ilgai stovėdamas ir dairydamasis pagaliau susiprotėjo įeiti į vidų, nors smegenys liepė nešti iš čia savo "kudašių" kuo toliau, nes nežinia kas laukia viduje, tačiau jis nebūtų jis. Vos tik pravėrė duris jį kažkas perspėjo, kad šis iš čia nešdintusi, tačiau ne, kurgi.
Viduje buvo viskas užklota dulkėmis, baldai, tačiau Dawson' o klausą privertė sustoti ties žmogaus širdies plakimu, kuris girdėjosi truputį tolimiau, jam šis atrodė pažįstamas, tačiau namo šaltis ir niūrumas privertė viską užmiršti, o durims užsitrenkus jis tik pažvelgė atgal ir pabandė jas atidaryti, tačiau nesėkmingai, tad nusprendė apsidairyti.
- Č - ččia y - yra kas n - nors? - Mikčiojančiu balsu klaustelėjo šešiolikmetis ir žengęs kelis žingsniu išvydo žmogaus siluetą, kuris priminė Luną, tačiau jis tuo labai abejojo ir nenorėjo, kad kokia dvase, kuri gali gyventi šiame name, jį apgautu.
-
Seniai nenaudojami baldai stovėjo palikti dulkėti, paveikslai kabantys ant sienos tapo nebeįžiūrimi dėl nublukusių dažų ir didelio dulkių sluoksnio, o grindyse per kelis dešimtis metų susidarė nemaži plyšiai. Namas, kaip siaubo filme, tetrūko, jog imtų dėtis keisti dalykai ir iš rūsio išlįstų kokia nors pagieža. Cha, būtų smagu. Tyliai suurzgusi Luna dar kartą nužvelgė vidų ieškodama rūsio. Galbūt siaubo filmuose rodoma tiesa? Žengusi kelis žingsnius mergina žvilgsniu nužvelgė į antrą aukštą vedančius laiptus, o tuomet žvilgsnis užkliuvo už šalia esančių laiptų. Šie, regis, vedė būtent ten, kur ir norėjo juodaplaukė. Galbūt iš tiesų esu savižudė? Uždėjusi ranką ant apdulkėjusios durų rankenos mėlynakė jau ruošėsi nulenkti šią, kai pasigirdo lauko durų girgždėjimas. Sustingusi šešiolikmetė klausėsi girdimo širdies plakimo. Šis visiškai nepriminė žmogaus širdies dūžių. Elijah'us... Merginos širdis iš džiaugsmo suplakė kelis kartus greičiau. Netrukus tyliame namo viduje nuskambėjo vaikino balsas. Paleidusi durų rankeną mėlynakė puolė prie jaunojo vampyro. Nė pati nežinojo, ar taip veikė aplink tvyrantis šaltis, ar papraščiausiai buvo per daug pasiilgusi Elijah'aus. Pribėgusi mergina apsivijo rankomis vaikino kaklą ir apkabinusi šį nusijuokė.
-Taip, šiame name yra kai kas,-šyptelėjo ir atsitraukusi žvilgtelėjo į jaunąjį vampyrą. Taip, nuostabi vieta pasimatymui.
-
Elijah stovėjo ir dvejojo ar tai tikrai Lunos siluetas, kurį jis dabar mato, tačiau stengėsi išlikti budrus ir neapsirikti, juk yra girdėjęs įvairių legendų apie šį pastatą.
Vos jis žengė du žingsnius, Luna kaip mat apsivijo vaikino kaklą rankomis, šis atsakė tuo pačiu savąsias sunėręs aplink merginos liemenį.
- Kas? - šyptelėjo Chris' as pakštelėdamas jai į skruostą. - Tai ką čia veiki? Nori mirt? - Kiek rimčiau klaustelėjo Dawson' as išgirdęs keistus garsus sklindančius antrajame aukšte. - Girdi? - Paklausė vilkiūkštės ir žengė kelis žingsnius arčiau laiptų, kurie vedė į antrąjį aukštą.
- Na ką panelyte, neriam į nuotykius? - Šyptelėjo Elijah ir ėmė kilti laiptais, kai staiga garsas tiesiog ėmė "pjauti ausis", turbūt dėl to, kad klausa buvo per daug gera, tačiau jis stengėsi tai ignoruoti.
- Eisime ten? - Stovėdamas prie durų, iš už kurių ir sklido tie garsai, klausiamai pažvelgė į merginą ir išsitraukęs lazdelę, jas pravėrė...
-
Tylą, karaliavusią namo viduje, perskrodė vaikino balsas.
-Seklys Morka,-nusijuokusi atsakė juodaplaukė. Nujautė, kad jaunasis vampyras ją čia atsekė, tik nežinojo ar savo noriu, ar vedamas smalsumo. Vis dėl to apie tai ilgai negalvojo. Pajutusi Elijah'aus bučinį ant skruosto Luna kilstelėjo savo lūpų kampučius.
-Galėčiau to paties paklausti ir tavęs,-žvilgtelėjo į žaliai melsvas vaikino akis.-Ne, nenoriu mirti, bet gyvenimas be nuotykių - ne man,-šyptelėjo ir jautriai vilkolakio klausai pagavus keistus garsus kryptelėjo galvą. Iš antrojo aukšto sklido keisti garsai priversdami visą namą šiurpti nuo sukeliamo garso. Pakėlusi galvą mergina įsmeigė žvilgsnį į laiptus, vedančius į antrąjį aukštą. Elijah'ui žengus šių link juodaplaukė kelias akimirkas dvejojo. Nors nuojauta vedė į rūsį, tačiau smalsumas, kas kelia tokį garsą buvo stipresnis. Linktelėjusi vaikinui Luna žengė paskui šį.
-Su mielu noru,-kilstelėjo savo lūpų kampučius ir nėrė paskui rudaplaukį į viršų. Deja, nė nespėjus pasiekti durų jautrią vilkolakės klausą pervėrė nepakeliamas garsas. Užsidengusi ausis mergina kelias akimirkas laukė, kol garsas nurims arba jautri klausa apsipras su tuo. Nė nespėjus sulaukti garsas ėmė slopti, kol liko vos girdimas. Užšokusi paskutinius laiptelius mėlynakė atsistojo šalia vaikino ir išsitraukusi savąją burtų lazdelę linktelėjo jaunajam vampyrui. Vos tik Elijah'us pravėrė kambario duris garsas nurimo. Atrodė, jog jo ten nė nebuvo. Sutrikusi Luna žvilgtelėjo į vaikiną ir žengusi per durų slenkstį sustojo tuščiame kambaryje. Šiame, rodos, nebebuvo gyvos dvasios jau daugybę metų. Vis dar neprarasdama budrumo mergina nužvelgė kambario sienas, kai staiga žvilgsnis užkliuvo už iš kažkur atsiradusio kirvio. Šio aštria geležte varvėjo kraujas, o visame kambaryje pasklido geležies ir kraujo kvapas.
-Kas per?...-kryptelėjusi galvą šešiolikmetė žvilgtelėjo į vaikiną, kai staiga tiesiai prie pat kaklo praskriejo ką tik gulėjęs kirvis. Vos spėjusi pasilenkti mergina išvengė šio kirčio ir laimei ginklas nurėžė vos kelis juodus plaukus. Ramiai plakusi širdis ėmė daužytis, it pašėlusi. Žvilgtelėjusi į sieną priešais Luna išvydo joje įsmigusį kruviną kirvį. Giliai atsidususi mergina atsisuko į vaikiną. Už šio esančios durys garsiai užsitrenkė palikdamos abu jaunuolius kambaryje. Švesiai žaliomis durimis ėmė tekėti raudonos spalvos dažai. Žinoma, taip atrodė tik iš pradžių. Vos po kelių akimirkų mergina suprato, jog tai tikrai ne dažai. Durimis tekėjo kraujas, kuris netrukus išraižė tris žodžius. "Dinkit iš čia". Žengusi atatupsta juodaplaukė žvilgtelėjo į vaikiną. Belangis kambarys įkalino jaunuolius, o vienintelis išėjimas užsitrenkė jiems prieš nosį.
-
- Aš Seklys Morka? - Pasiteiravo vaikinukas. - Kodėl taip sakai, ką aš sekiau, gal save? - Klaustelėjo Elijah žaisdamas veide su sarkastiška šypsena, tačiau, tą šypsena galėjo dingti, jei ši dar pasisvaidys tokiais "kaltinimais", nes šis jos nesekė. - Nesekiau tavęs, tiesiog išėjau į lauką, nes atsibodo tūnoti viduje per daug nuobodu ir neįdomu. - Užbaigė Dawson' as ir perskrodė merginą šiltu žvilgsniu.
Elijah kartu su mergina pateko į tikrą pragarą. Neapsakomas garsas "pjovė" ausų būgnelius, tačiau šis greit ėmė slopti, o pravėrus duris pasimatė tuščias kambarys, kuriame atrodė, jog nerasi gyvos dvasios, baugu, dar šalčiau nė apačioje, atrodė, kad šiame name gyvena sielos, kurios neprasibrauna į rojų.
Staiga tuščias kambarys tapo nebetuščiu, staiga jame atsirado kirvis ir kraujo kvapas sklindantis nuo jo.
- Aha, kas per..?- Pasiteiravo Chris'as , kai tuo pat metu tas kirvis praskriejo pro Luną, šis labai išsigando, o merginai pasilenkus ir spėjus išvengti smūgio jis atsikvėpė ir pagriebęs merginą, savo galiomis pasinaudojęs bandė pasprukti iš namo, tačiau durys buvo visos užtrenktos, nors užrašas liepė iš čia dingti, tačiau išėjimo nebuvo.
- Pakliuvome į bėdą, - kiek susirūpinęs išspaudė jaunasis vampyras ir ėmėsi dairytis, tačiau namas darėsi vis neramesnis ir kuo toliau tuo labiau vertė juo šiurpti, vos tylia aprėpia visus kambarius, kažkur pasigirsta moters balsas, kuris tiesiog žviegia, o iš jo sklindantis garsas, verčia kištis ausis, tačiau ką toliau daryti Grifas nežinojo, bet nenorėjo, kad nukentėtu mergina, tad bandė saugoti savo ir jos kailį, tačiau ko tikėtis jis tikrai nežinojo.
-
Kambaryje nuskambėjus vaikino klausimui Luna papurtė galvą.
-Ne, tai tebuvo pokštas, kalbėjau apie save,-vos šyptelėjusi Elijah'ui mergina apsidairė. Namas vis labiau priminė šiurpą keliantį apsėstą pastatą. Ar kada nors nustosiu atsidurti tokiose vietose, kur net pats velnias bijotų eiti? Stovėdama viduryje kambario juodaplaukė apsidairė. Kirvis vis dar buvo įsmigęs į sieną priešais, o durimis varvėjo kraujas. Turbūt kitas jaunuolių vietoje būtų ėmęs panikuoti ir mirtinai išsigandęs, tačiau Luna stengėsi nustumti šiuos jausmus į šalį leisdama karaliauti šaltam protui. Išėjimo iš kambario, regis, nebuvo. Žvilgsniu bėgiodama dulkėmis nusėtomis grindimis mėlynakė laukė naujo puolimo. Staiga ėmė gailėtis, jog čia atėjo. Vis dėl to kelio atgal nebuvo. Nebeketindama daugiau nė akimirkos pasilikti šiame kambaryje mergina priėjo prie durų ir spyrė tiesiai į šias. Regis, krauju nulietos durys nė neketino atsidaryti. Suurzgusi Luna pabandė dar kartą, tik šįkart panaudodama ir vilkolakės galią. Tvirtai stovėjusios durys staigiai atsidarė.
-Nežinau, kaip tu, bet aš čia nebenoriu pasilikti,-žvilgtelėjusi į vaikiną juodaplaukė timptelėjo šį už rankos ir pasileidusi laiptais žemyn sustojo pirmajame aukšte. Žvilgtelėjusi pro petį mergina paskutinį kartą žvilgsniu nužvelgė kruvinas duris ir palaukusi Elijah'aus pasileido bėgte į kiemą. Žinojo, jog likus dar kelioms minutėms, iš namo ištrūkti nepavyks, bent jau gyviems, tai tikrai.
-Nuotykis kupinas netikėtumų, tiesa?-šyptelėjo žvelgdama į žaliai melsvas vaikino akis.-Bet manau, kol kas jų užteks...grįžtam į pilį?-dar kartą šyptelėjusi juodaplaukė patraukė link pilies nė nežvilgtelėdama į už nugaros likusį namą.
-
Elijah paignoravo visus merginos žodžius, nes jis pats jų neturėjo po įvykių, kurie nutiko, turbūt pasirodė pats silpniausias kada matytas padaras, kuris nemokėjo nieko.. Jis to garsiai nepasakė, tačiau jautėsi suniekintas su pačiu velniu, nes jo silpnumas, kurį jis parodė, buvo žiauresnis ir už pragarą, o dar savo merginai tai parodė.
Lunai pradėjus trankyti duris, jis net nesusivokė jai padėti, stovėjo lyg mūras, tačiau taip, ji visko ėmėsi viena, jis žinojo, kad ji stipri, tačiau per daug ji stengėsi tai parodyti.
- Aš.. - vos tik leptelėjo vaikinas, buvo ištemptas iš namo.. Na šaunu, negi paeiti pats nemoku, - pamįslijo vaikinas ir atsiduręs lauke giliai įkvėpė.
- Aha, - tik šaltai linktelėjo Elijah ir pasuko link pilies kartu su mergina, tačiau visą kelią einant link ten negalėjo pratarti nė žodžio, nes kažkoks gumulas gerklėje vertė tylėti, nes pykčiai prieš šventes blogiausias dalykas.
-
Saulei dar pamaloninant savo spinduliais Stevie eilinį kartą patraukė į mišką. Grifė nenorėjo viduje praleisti nė sekundės daugiau negu buvo labai būtina.
Nenuostabu, kad mergina patraukė tiesiai į miško gilumą. Nors didžiąją laisvo laiko dalį praleisdavo būtent čia, vis tik viso miško apeiti, ko gero, iš viso nebuvo įmanoma. Šį kartą rudaplaukė pasirinko šiaurinę miško dalį, kurioje dėl kažkokių priežasčių praktiškai nesilankydavo.
Neilgai trukus pajuto, kad miške yra gerokai vėsiau negu buvo kieme. Ko gero, medžiai gerokai pridengė žemę nuo saulės spindulių. Tačiau Stevie buvo miške ir šiai akimirkai to buvo gana.
Ilgokai klaidžiojusi po visai nepažįstamas miško vietas penkiolikmetė priėjo kažkokį neaiškų namą. Atmintyje iš karto iškilo bent keli nuotykiai, patirti tame pačiame miške ar kur nors kitur netoli Hogvartso. Stevie pajuto, kaip pašiurpo sprandas. Vis dėlto ji buvo grifė. Ir dar Green. Ilgai nedvejojusi mergina priėjo prie namo durų ir jas plačiai atidarė. Pastovėjusi kelias akimirkas Stevie daug drąsiau negu jautėsi žengė į vidų.
-
Rankomis taršydama miško glūdumoje tankiai suaugusius medžius, Klarė sugėrė gurkšnį gaivaus oro. Pagaliau, orams vėstant, jis nebuvo toks tvankus. Apie orų pokyčius pranešė ir saulė, apšviesdama pilyje ir miške tabaruojančius voratinklius. Turbūt voratinkliai ir apsamanojęs paviršius buvo vieninteliai bendri dalykai, siejantys pilį su mišku. Na, nebent dar tai, jog abu buvo seni ir gyvenami.
Per ilgą laiką praleistą Hogvartse, Klarė jau pažinojo kiekvieną kiek labiau pramintą miško takelį. Ir nors pirmakursį būtų išgąsdinęs toks tolimas miško užkampis, per kelis metus viskas taip pasikeitė, kad miškas atrodė visai mielas ir nekaltas.
Į kuklų namą, jei taip galėjai pavadinti, stūksantį šioje miško dalyje didesnio dėmesio kaštonplaukė niekada neatkreipė. Bet šiandien grifiukės dėmesį patraukė vėjo gūsis, mažoje proskynoje sujudinęs raudonai auksinį Klarės šaliką, kai išklypusio vasarnamio durys prasivėrė.
Ir nors lįsti į vidų žaliaakė neplanavo, nežinia ko pravertas duris ji suprato tarsi ženklą. O šiais Hogvartso mokinė tikėjo.
- Ei, ar čia kas yra? - Tarė lipdama per šiokį tokį dar likusį slenkstį. Ir meluotų, jei sakytų, kad nustebo. Viduje buvo kiek pažįstamas veidas. Grifiukai pilyje buvo pagarsėję, kaip nuolatos prisieškantys nuotykių. Eilinį varnių ar švilpį pamačius gal ir nustebtų, tačiau drąsa garsėjančio koledžo atstovams tarsi įprasta ieškoti nuotykių, o dažnai ir šiokios tokios bėdos.
-
Stevie beveik nė nepradėjo apžiūrinėti namo, kai kažką išgirdo. Balsą? Atrodo, taip. Mergina net pašoko. Jau norėjo sprukti į kitą kambarį, tačiau siena atrodė tokia netvirta, kad ji nesiryžo artintis. Ir tada pamatė merginą. Green nuostabai, tai buvo kita vyresnė už ją mergina. Tiesa, kad ji buvo grifė, nestebino visiškai.
Ilgokai spoksojusi į atėjusiąją Stevie galiausiai ištarė:
- Sveika. Kokie vėjai čia atpūtė?
Tik paklaususi suvokė, kad tai galėjo nuskambėti itin nedraugiškai - taip, tarsi Klarė čia būtų visiškai nepageidaujama. Teliko tikėtis, kad balso tonas buvo draugiškas. Šito, deja, rudaplaukė garantuoti negalėjo. Dabar atėjo eilė svarstymams: ar tęsti apžiūrą nepaisant to, kad čia dar kažkas yra, ar pakviesti prisijungti?
- Esi čia buvusi? - galiausiai paklausė Stevie, atsargiai slinkdama palei sieną.
-
Morisas pėdino link Uždraustojo miško. Nors miškas ir buvo pavadintas Uždraustuoju, bet į jį dieną naktį zujo vaikai, mokytojai, gyvūnai (na jis jiems tikriausiai ir nebuvo uždraustas) ir dar įvairiausi dalykai, o kadangi vaikinas nebuvo išskirtinis vaikas kuris nebūtų bent kartą pabuvojęs ilgiau nei vieną minutę jis įžengė miškan. Anksčiau išskirtiniais būtų laikomi tie kurie bent kartą neslapta ir ne per kokias varžybas ar dar ką būtų pabuvoję tenais, bet laikai keičiasi, tad keitėsi ir visi kiti dalykai. Paėjėjęs kiek tolėliau nuo miško pakraščio apsidairė, pasisukiojo ir patraukė į tą pusę kur atrodė, kad miškas labiau eina tamsyn negu į kitas. Šį kartą jam norėjosi tamsos, kokio nors tamsaus kampelio kur galėtų būti tiktais jis. Morisas keliavo tiesia linija, jeigu reikėdavo pasisukdavo ir toliau tęsė savo kelionę į tankmę. Kuo labiau artėjo prie tamsos tuo aiškiau girdėjosi kažkokie trenksmai kurie panašėjo į garsus kuriuos skleidžia roko grupės būgnininkas grodamas būgnais. Be tų garsų vyko ir kitas dalykas vėjas kilo vis labiau. Po tokių dalykų žiobariškuose filmuose buvo galima tikėtis kažko netikėto. Tai koks nors žvėris iššokdavo iš krūmų ir žmogus prieidavo namą aplink kurį lakstė žaibai ir pūtė stiprokas vėjas kuris pasiglemždavo ne vieno atvykėlio kepurę. Ir po kurio laiko klastuolis stovėjo prie kelių aukštų namo priekinio įėjimo ir laukė kažko. Kadangi nebuvo panašu, kad kokia nors kačių šeimininkė išlįs pro duris ir pakvies užeiti vaikinas patraukė prie durų. Atvėręs jas jeigu būtų galima jų išvertimą tuo pavadinti įėjo į vidų ir apsidairė.
-
Danielai pasitaikė prasta diena: nuodų ir vaistų pamoka kaip niekad blogai sekėsi, herbologija eilinį kartą pasižymėjo trąšų dvoku, o dar pirmą kartą šitaip pasiklydus Uždraustajame miške klastuolė nusivarė nuo kojų. Po valandos klaidžiojant tankumoje ir atsisakant naudotis burtais, kad būtų lengviau, Dani aptiko nemenko dydžio, gan žiobariškos išvaizdos namą. Jis stovėjo itin šaltoje ir atstumiančioje girios dalyje: medžiai beveik nepraleido saulės šviesos, tamsūs debesys kaupėsi aplink čerpėmis nuklotą stogą.
Truputį susivėlus Daniela šyptelėjo. Rudaplaukei įgriso nuobodžios klajonės, gal tame apleistame name lauks kažkas įdomaus?
Durys buvo užrakintos. Kadangi ant langų matėsi ir samanos, ir dulkės, Kravitz suprato, kad senų seniausiai čia niekas nesilanko. Ji pasirinko vieną stiklinių langų, kuris buvo vos vos pravertas. Įsirėžusi mergina jį stūmė gal dvidešimt minučių, kol rūdys ir purvo sluoksnis pasidavė. Pro langą ji įšoko į tamsų, niūrų kambarį. Per vidurį lyg niekur nieko stovėjo tamsiai raudona sofa iššokusiomis spyruoklėmis. Šonuose matėsi dulkini baldai. Jau seniai patyrus, kad senose medinėse spintose kaupiasi magiški ir gan vertingi daiktai, Dani pradėjo traukyti stalčius, galvodama, gal ras kažką pardavimui. O gal net kažkur laukia senutėlė relikvija, pakankamai įdomi, kad klastuolė ją pasiliktų...
Staiga durys su trenksmu išvirto. Daniela krūptelėjo ir paleido iš rankų kraujo raudonumo aksominę dėžutę. Į vidų įėjo jai dar nematytas klastuolis juodais plaukais.
- O Dieve, išgąsdinai. Nemoki belstis?
-
Vos tik jam įžengus į namo vidų iš gretimo kambario pasigirdo balsas kuris kaip Morisas suprato kalbėjosi su juo. Tad paėjęs iki kambario kuriame bent kiek suprato buvo nepažįstamoji atsistojo tarpduryje ir pradėjo savo prakalba:
-Na, aš ne Dievas, o Morisas, tad malonu susipažinti ir tikiuosi, kad tu taip daugiau manęs nevadinsi, kad ir kas tokia bebūtum. O durys vos tik palietus pačios išvirto, o ir belstis nebuvo ko, visvien čia niekas negyvena nuo neaišku kada. Na nebent kokie žvėreliai ar kokie paklydę mokiniai kurie nesugeba rasti kelio atgal, kurių poto yra siunčiamas ieškoti visas Hogvarsto personalas.
Pamatęs, kad kambario viduryje stovi sofa vaikinas patraukė iki jos ir kadangi vietos be spyruoklių nebuvo ten kur dažniausiai yra sėdamasi atsisėdo ant jos krašto.
-Čia tu viską iškuitei ar jau buvo taip? -pastebėjęs, kad spintos ir stalčiai yra atviri, o iš jų po truputi kyla dulkių debesys.
Pamatęs, kad ant grindų mėtosi raudona dėžutė klastuolis ją pasiėmė į rankas ir ėmė apžiūrinėti. Supratęs, kad tokio daikto kas buvo prieš juos negalėjo taip lengvai palikti Morisas sumetė, kad šioji dabar ėmė knistis po senus baldus tikėdamasi rasti kažką vertingo.
-
Vaikinas įžengė į kambarį ir pradėjo atsainiai atsakinėti. Daniela, išgirdusi jo vardą, akimirksniu pagalvojo apie savo vočių išbertą ir alkocholiu viską skalaujantį dėdę, tad vos vos šyptelėjo, o tada susitramdė. Morisas klestelėjo ant sofos krašto ir pradėjo bendrakursę tardyti, kas ją iš karto truputį atstūmė.
- O ką, jeigu ir aš? - ji priėjo ir atsisėdo kitame sofos gale, tada plačiu mostu apėmė kambarį. - Čia vis tiek, kaip tu sakei, niekas negyvena jau labai seniai. Tai ar geriau leisti daiktams amžiams dūlėti, ar vis dėlto surasti jiems naujus namus, Morisai?
Pastebėjus, kad vaikinukas kelia jos turėtą dėžutę, paskubėjo vėl prabilti:
- Patikėk, nieko įdomaus neradau. Nebent tave žavėtų dulkėti kaklaraiščiai ir seni dantų protezai - kad ir kraupiai skamba, ir tų, ir anų pilna va tam stalčiuj, - rudaplaukė parodė tolyn. Deja, objektas jo rankose vis tiek domino klastuolį, todėl Kravitz nenustojo kalbėti: - ir vis dėl to, jei aš, tarkim, raščiau kažką itin vertingo ir numesčiau tą kažką ant žemės, jis vis vien priklausytų man, taigi atiduok.
Ją truputį neramino mintis, kad Morisas gali sugalvoti dėželę atidaryti, ir kadangi ji nusimanė apie tamsos jėgos daiktus, netroško prarasti ir radinio, ir gyvybės.
-
Morisas klausėsis merginos atsakymų kurie pro vieną ausį įeidavo pro kitą išeidavo, bet vienas dalykas jį užkabino, ji per visą tą laiką nesugebėjo prisistatyti:
-Tai koks ten tavo vardas? Ar neturi dar po kolkas tokio?
Kadangi toji dėželė vaikino nedomino jis mestelėjo ją nepažįstamajai nesirūpindamas ar ji pasieks grindis, ar saugiai atsidurs pas ją rankose. Kadangi šis kambarys nebuvo kažkuo įdomus, o jis ir pats nežinojo kas jam buvo įdomu, kad atėjo į šį namą, išlaužė jau beveik besilaikančias duris ir dabar pastarąsias penkias minutes kalbėjosi su žmogumi kurio net vardo nežino. Kadangi kiek tolėliau buvo laiptai matę tiek šilto ir šalto tiesiogine ir perkeltine prasme, tikriausiai įvairiausių formų batų, kojų, gal net letenų ar kanopų jie neatrodė labai geros būklės, bet kaip nors vistiek buvo įmanoma nusigauti jais į antrąjį aukštą kuris buvo panašus į pirmąjį, tik kad šiame buvo daugiau durų kurias netyčiomis buvo galima išversti, tad priėjęs prie vienerių stumtelėjo jas sukeldamas triukšmą prilygstantį mažesnės bombos sprogimui ir įėjo į vidų apsidairyti. Jame stovėjo aplūžęs, metalinis ir kiek aprūdyjęs lovos rėmas, spinta panaši kaip kambaryje su sofa kuris tikriausiai tuo metu buvo svetainė, tik, kad šioji buvo kiek geresnės būklės, o ir josios durys nevirto taip lengvai kaip kitos priliestos vaikino rankų, taipogi dar buvo senas dar senesnis nei kiti baldai naktinis staliukas tiktais su dvejomis kojomis išvirtęs viduryje kambario.
-
- Mano vardas Daniela, draugai vadina Dani. Vadinasi, tu vadini mane Daniela.
Morisas, klastuolės palengvėjimui, metė dėžutę jos pusėn. Tačiau šiai turėjo taip pasisekti, kad žmogus, su kuriuo susitiko apleistame, juodosios magijos daiktų kupiname name, pasitaikė neįtikėtinai netaiklus - raudonasis objektas garsiai kaukštelėjo ant kreivų lentų šalia Kravitz aulinukų. Mergina krūptelėjo ir greitai priklaupė dėželę uždaryti, tačiau buvo per vėlu - iš jos tyliai pradėjo sklisti skysti kraujo spalvos dūmai. Klastuolis, to net nepastebėjęs, nusprendė patyrinėti kitą kambarį.
- Kvailys, - po nosimi ištarė Daniela, drebančiomis rankomis stverdama lazdelę ir galvodama, kokie burtai padėtų tokioje situacijoje. Akivaizdu - ne iš tolo trečiakursei negirdėti.
Morisas slampinėjo kažkur tolėliau, kai merginos veidą apsėmė degantys dūmai. Ji klupinėdama ir inkšdama atsilenkė atgal ir, bandydama rankomis pasiremti į grindis, dešiniuoju delnu pramušė seną lentą, taip visiškai prarasdama pusiausvyrą. Mergaitė išsitiesė ant drėgnų grindų. Kairėje rankoje esančia lazdele ji šūktelėjo:
- Protego!
Priešais Dani susidarė nematoma siena, kuri leido jai atsistoti nepaisant drebučiais pavirtusių kojų. Priešais klastuolę iš raudonųjų dūmų susidarė iškraipytų proporcijų žmogaus pavidalas, iš jo nasrų su smailiais dantimis veržėsi keistų raudonų atspalvių liepsnos.
-
Morisas vis dar tyrinėjo tą kambarį ir nors jame nebuvo kažko įdomaus, bet likusius baldus būtų buvę galima restauruoti ir perparduoti kokiam nors sendaikčių pirkėjui už gerus pinigus. Dar kiek apsidairęs aplink kambarį tęsė savo kelionę aplink antrąjį aukštą. Perėjęs į kambarį priešais pastebėjo, kad jis yra dukart didesnis už aną, bet jame buvo kiek mažiau daiktų, tiktais jau beveik spėjusi išgriūti spinta kuri neaišku kada planavo užvirsti, bet kuriam prisiartinusiam prie jos, ir aplūžęs beveik per visą kambario plotį išsitiesęs lovos rėmas. Kadangi tikėjosi kur nors užtikti kažką vertingo ar nelabai kas galėtų atsidurti prie jo nereikalingų ir fainų dalykų kolekcijos. Artėdamas arčiau spintos jautė kaip girgžda grindys kurios lyg pranašavo, bet kada įlūžti, o kadangi vaikinas tikėjosi, kad taip nevyks stengėsi vengti bent jau šiek tiek apipuvusių lentų, kad to šansai būtų mažesni, bet ir tai nesumažino šansų iki kelių procentų ar nulio. Artėdamas prie spintos juto, kad lentos įlinksta dar labiau, kol galų gale jis įlūžo kiaurai grindis. Viskas nutiko kiek netikėtai, vieną akimirką jis statė kojas ant tvirto paviršiaus kurio net nebūtų įtaręs planuojant įlūžti, o kitą jau krito žemyn. Nors ir skaudėjo nugarą vien dėl to, nes krito ant jos, bet pramerkęs akis pastebėjo raudonus dūmus kurie neatrodė pranašaujantys kokio nors Džino atsiradimą, jie greičiau pranašo, kad iš po žemių išlys koks nors velniukas ir nusitemps juos tenais. Kadangi dar turėjo šiek tiek jėgų nusprendė, kad būtų ne pro šalį nuo viso šito išsiburti skydą, tad išsitraukęs lazdelę panaudojo begarsius burtus ir priešais bei aplink jį jau buvo skydas kuris bent jau jo manymu turėjo apsaugoti nuo šito. Pasukęs galvą lyg tikėdamasis pamatyti tą merginą šūktelėjo tikėdamasis, kad ji atsilieps:
-Kas čia nutiko? Ir jeigu kas aš galėsiu čia, tai kai reikės pagalbos kreipkis.
O tuomet toliau gulėjo ant grindų.
-
Adrenalinas pulsavo Danielos venose, ir jam nespėjus atslūgti laukė nauja staigmena - priešais merginą su didžiausiu driokstelėjimu pasipylė senos lentos (ji galėjo prisiekti mačiusi ir žemyn beplėvesuojančią kojinę), ant pirmo aukšto grindų dunkstelėjo ir viršun nuklydusio vaikino kūnas. Dulkės ir medžio skeveldros sklandė aplink raudonų dūmų pavidalą, graužė Dani akis. Ji nuklibikščiavo toliau, kosėdama ir tankiai mirksėdama. Gal dėl visų tų dulkių, gal dėl Moriso tyliai panaudotų kerų, o gal dėl raudonosios pabaisos užimamos erdvės klastuolė nebematė bendrakursio, todėl galėjo tik tikėtis, kad šis nesusilaužė sprando ar neatsijungė.
Ji vėl iškėlė lazdelę ir prikimusi pradėjo laidyti jai žinomus burtažodžius, nors jie menkai kliudė džiną primenantį padarą. Staiga iš nuolaužų krūvos pasigirdo pažįstamas balsas, besiteiraujantis, kas nutiko.
- Tu, bukaproti, numetei tą kvailą dėžę ir taip išlaisvinai šitą monstrą! - suklykė trečiakursė, gal ketvirtą kartą panaudodama Protego. - Ir ne, man tikrai nereikia čia tavo pagalbos. Aš jau visus tris metus mokausi, kaip apsiginti nuo suknisto vaiduoklio su iltimis!
Raudonų dūmų kamuolys pakeitė savo pavidalą ir dabar tapo gigantišku kraujo spalvos vilku. Jis tarytum sklandė ore ir didžiuliais šuoliais bandė pargriauti Dani. Tai jis vaiduoklis ar ne vaiduoklis? Klastūnyno globotinė karštligiškai galvoje kratė burtažodžius, kartu samprotaudama ar vilkui ją palietus kažkas nutiks. Gal jis tiesiog... Praskris kiaurai manęs?
Ilgai apie tai galvoti neteko - gyvūnas šoko ant merginos ir ši, pasiruošusi priimti smūgį krūtinėn, susigūžė. Tačiau vilkas pernėrė per Danielą, jos net nepargriovęs. Vietoj to Kravitz pajuto, kaip priešais akis aptemo, pradėjo sparčiai mainytis mažos jai puikiai pažįstamos būtybės - vilkatai... Danielai iš siaubo pakirto kojas, ji pradėjo drebėti. Čia tik iliuzija, čia netikra, čia netikra... Ji susmuko ant grindų ir įsikniaubė veidu į delnus, kad dingtų pavidalai, jai sugriovę vaikystę...
-
Kadangi nugarą vis dar maudė ir tikriausiai kaulai buvo kiek aplūžę, o galbūt geriausiu atveju tiktais sudaužyti Morisas nelabai galėjo judėti nepajusdamas skausmo, tad kiek pasivertęs į šoną lazdelė nukreipė į nugarą, dar prieš tai galvoje permesdamas scenarijus kurie galėjo įvykti, bet galų gale kai jau buvo pasiruošęs pastebėjo kažkokią būtybę kuri skraidžiojo, lakiojo ir dar ką darė, tad įvykio scenarijai truputį pasikeitė, bet vis vien išliko tokie patys. Viens... du... trys!
-Episkey, -skydas dingo, bet bent kažkokios gydymo medžiagos pradėjo varinėti po nugarą, tad buvo pakankamai gerai gulėti viduryje kambario kuriame buvo ir dar kažkokia būtybė. -Protego, -skydas vėl grįžo, bet nutiko taip kaip neturėjo nutikti, o dar tuo pačiu metu ir
Su juo jame buvo ir kažkokia būtybė kuri kėsinosi, bet kokia kaina užmušti jį, tad pradanginęs pasileido į kitą kambarį per dūmus tikėdamasis, kad niekur neatsitrenks, bet nepavyko. Atrodė, kad visi išėjimai buvo užblokuoti ir liko tiktais brautis per sieną.
-Drįsčiau ginčytis, kad tai tavo kaltė, nes mano taiklumas yra palyginus geras, tad jeigu nesugebėjai pagauti tai jau ne mano bėdos. Taipogi labai džiaugiuosi, kad tau nereikia mano pagalbos, nes kaip tik dabar bandau išsinešdinti iš šito sumauto namo, tad jeigu nori gali prisidėti prie išėjimo ieškojimo.
Apsigręžęs aplinkui pamatė, kad prie jo artėja kažkokia, sunkiai jam įžiūrima būtybė, o kadangi nelabai žinojo kokį burtažodį naudoti sumanė panaudoti Riddikulus burtažodį, nes blogiau nelabai ir galėjo būti, tad dar kiek pasitraukęs atsistojo priešais link jo artėjančią būtybę, nukreipė į ją lazdelę ir sušuko burtažodį tikėdamasis, kad jis padės:
-Riddikulus!
-
Kraupiai šokdami vilkatai, tamsa, pykinantis jausmas skrandyje Danielai visiškai sumaišė protą, todėl stengdamasi ignoruoti garsus šiame suklypusiame, gąsdinančiame name, užsidengė ausis. Ji pajautė sūrų skonį, graužiantį lūpų kampučius, ir suprato visą tą laiką verkusi. Ne. Ko tikrai nedarysiu - neverksiu dėl šitų kvailų, netikrų vizijų, viskas seniai pasibaigę, čia tik suknistas namas... Merginai prireikė kelių gerų sekundžių suvaldyti tirtančias rankas, praktiškai drebučiais pavirtusias kojas. Klastuolė atsistojo ir skubiai apsišluoščiusi šlapią veidą susiraukė. Tas mėšlinas džinas sugadino visą laisvą dieną. Viduje kylantis įniršis išstūmė varganą gailėstį sau, savo menkai šeimynėlei. Ji nulėkė link Moriso išverstų durų, prie kurių greitai iš kitos pusės artinosi ir vaikinas. Jis, nepaisydamas raudonojo pavidalo, laidė pastabėles apie Dani reakciją.
- Taip, tavo taiklumas tikrai neblogas! - riktelėjo Kravitz, jos judanti ranka nesugebėjo paleisti veiksmingo Protego skydo. - Jei būtum klišas, dabar mus gaudytų kažkokia pasiutusi pabaisa! Įsivaizduoju, kaip išsisukom?
Namas tikrai buvo klaidus. Rudaplaukė kelias akimirkas pametė iš akių kitą klastuolį. Tačiau jo dairytis nereikėjo, mat akimirksniu išgirdo Riddikulus burtažodį. Ar tokie dalykai išvis veikia ant praktiškai vaiduoklių??
-
Pasirodo šis burtažodis šiai būtybei neveikė ir ji toliau persekiojo Morisą kuris dabar jau nebespėjęs išsiburti skydo buvo vos nepervertas raudonųjų dūmų pabaisos, bet laiku pašokęs į šoną ir įsimūrijęs į sieną pralaužė joje skylę. Velnias, dabar dar ir kūno sutrenkimą šiokį tokį gavau. Bet nieko tokio, atsistojam ir toliau bandom išsinešdinti iš šito namo. Vėl pakilęs ant kojų ėmė palei sieną slinkti link ten kur manė esančias duris. Nors ir jautė merginos balse sarkazmą, bet vis vien kai buvo galima pasikalbėti su kažkuo klastuolis stengdavosi šios galimybės nepraleisti.
-Ačiū už pagyrimą. Jeigu ne mano puikus metimas, o tavo puikus gaudymas mus tikrai vytusi pabaisa, demonas. Kambarys tikriausiai būtų pripildytas raudonų dūmų ir mes per juos nieko nematytume.
Pagaliau suradęs išėjimą į koridorių pastebėjo, kad mergina ten yra taipogi, tad priėjęs prie jos apėjo aplinkui ir išlindo į lauką kur buvo palyginus karšta, nors diena ir buvo perkopusi vidurdienį. Nusileidęs žemyn atsigręžė į namą ir vaizdas tikrai buvo nuostabus. Raudoni dūmai virto iš visų name esančių kiaurymių, kadangi norėjo tokio paveikslo savo kambaryje atmintimi išsisaugojo šį vaizdą, kad kai susiras kokį nors menininką galėtų jo paprašyti nupiešti šitą vaizdą.
-Kaip tau namas? Vidus gražesnis negu išvaizdą ar ne?
Kadangi dabar būtų neprošal nusimaudyti Morisas atsigręžė į kiek toliau stovinčią merginą.
-Varom gal išsimaudyt ežere? -kišdamasis lazdelę į kišenę paklausė.
-
Prabėgdama Klastūnyno globotinė pamatė į sieną virstantį vaikiną ir nusikvatojo. Po keliolikos minučių lakstymo tame prakeiktame name (ir sarkastiškų pokalbių su Morisu) Daniela pagaliau iššoko pro duris. Išgirdusi klastuolio žodžius, atsisuko. Jau ir taip suknežęs namas buvo apsemtas raudonų dūmų, akis badė išlūžusios durys ir išvartyti baldai viduje. Dar prieš gerą pusvalandį namas, nors ir tamsus, vienišas, stovėjo tvirtai išsilaikęs. Dani suprunkštė.
- Šimtą kart gražesnis. Mums reiktų dažniau lankytis nuobodžiose vietose. Dabar čia - tobula.
Morisui pasiūlius išsimaudyti, Kravitz gūžtelėjo pečiais.
- Kodėl gi ne, - ištarė raivydamasi. - Bėgioti nuo tos tavo iššauktos pabaisos labai mane išvargino.