Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Žiobarotyra => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Raven Krystall Walters Rugsėjo 22, 2017, 08:16:36 pm
-
Rudenio nuspalvintus lapus tykiai šiureno vėjas. Apsiniaukę, tik žaismingas lapų auksinis raudonis teikė peizažui šiokio tokio žaismingumo. Ruduo, tiksliau jo pradžia, Mirjam visados labiausiai patikdavo. Tik tada šitame niūriame pilkame krašte atsirasdavo šiek tiek spalvų. Natūralių, ryškių, gražių. Europoje ji praleido dešimt metų. Ir pati nesuprato, kur dingo laikas. Baigė mokyklą, metus bandė pažinti šitą vietą. Kol galiausiai pasiliko čia. Kodėl, pati nesuvokė. Juk į lėktuvą galėjo sėsti vos tik gavusi diplomą. Bet visgi, kad ir kaip nesinorėjo pripažinti, dalelytė jos pasiliko ir čia.
Dar švelnus vėjas užpūtė Mirjam ant akių šviesių plaukų sruogą, taip sudrumsdamas gražųjį vaizdą. Po pažastimi suspaudusi rankoje laikytą dėžutę ji susikišo sugrubusias rankas į palto kišenes ir apsižvalgė. Kažkokiu būdu sugebėjo gauti vietą Žiobarotyroje. Būtent todėl dabar grūdosi į artimiausią miestelį. Atsakymas slypėjo paprastoje baltoje dėžutėje. Mergina nelabai mokėjo elgtis su vaikais, tiesą pasakius. Tačiau norėjo dar vienerius metus praleisti Hogvartse. Galutinai su juo atsisveikinti, o jau tada... Nejučiomis mergina kilstelėjo ranką, tarsi norėdama aprėpti visus plačius horizontus, nepatirtus nuotykius, taip ir laukiančius jos. O vienas jų buvo ne toks ir tolimas - pirmoji pamoka. Atsidususi naujai iškepta profesorė nužingsniavo į pilį dar kartą užmesdama akį į rudenio spalvomis pasipuošusį kiemą.
Nešina uždengta dėžute Mirjam pasuko kabineto raktą spynoje. Sugirgždėjusios durys atsivėrė ir mergina įžengė į savo būsimąją darbo erdvę. Akimis permetusi savo pirmtakės šeimininkavimo pėdsakus, profesorė laisvąja ranka mostelėjo lazdele ir nuvalė tą nestorą dulkių sluoksnelį, spėjusį susikaupti per vasarą. Per apsilupusius dažus šviečianti kita spalva liudijo, jog visos šio kabineto šeimininkės ar šeimininkai čia susitvarkydavo pagal savo skonį. Nukaukšėjusi prie savo stalo klasės priekyje Mirjam ant jo padėjo uždengtąją dėžutę ir pasitaisė į arklio uodegėlę surištus šviesius plaukus. Atvirai pasakius, profesorė atrodė tarsi mergaitė, netyčiomis užklydusi į klasę prieš pamokas. Tik laikysena ir šioks toks orumas merginai pridėjo šiek tiek amžiaus.
Kad ir kaip nesinorėjo kabinete šeimininkauti, reikėjo nors sienas perdažyti. Kilstelėjusi lazdelę Schwartzer akimirkai sutriko - būtų buvusi jos valia, sienos būtų ištapytos Rio ir atogrąžų vaizdais. Tačiau visgi ji mokytoja. Tad pasvarsčiusi pasirinko paprastą, neutralią baltą užuolaidų ir sienų spalvą. Suolus Mirjam paliko tokius, kokius rado - visiškai neketino mokinių ilgai laikyti klasėje, bet jau šiandien. Bus reikalas, susitvarkys patogiau. Nepuošdama kabineto jokiomis įmantrybėmis mergina brūkštelėjo per minkštą baltą savo megztinį ir į jį susisupusi prisėdo ant kėdės. Visiškai nesijautė savo vietoje, tačiau galgi tai normalu.
Varpo skambesys nuaidėjo per visą pilies teritoriją ir jaunoji profesorė nejučia arčiau savęs prisitraukė paslaptingąją dėžutę. Atsisėdo tiesiai. Įėjus kokiam mokiniui linktelėjimu arba šypsena pasisveikindavo ir rankos mostu parodydavo sėstis bet kur. Klasės durims pagaliau užsidarius ir mokiniams nutilus, giliau įkvėpusi profesorė atsistojo.
-
Klastuolė atmerkė akis. Eilinis rytas Hogvartse. Mergina pasirąžė. Kokia pirma pamoka? Ah taip, Žiobarotyra. nusišypsojo Maria. Ji vienuolika metų gyveno žiobarų pasaulyje. Tikrai žino daug apie juos. Atsisėdusi paauglė apsižvalgė. Kai kurios mokinės irgi jau kėlėsi. Per pusvalandį susiruošusi penktakursė patikrino ar visi pabudę ir pasižiūrėjusi į veidrodį išėjo iš mergaičių kambario, o tada ir iš bendrojo kambario. Priėjo prie laiptų ir pakilo į pirmą aukštą. Prefektė po kažkurio laiko pasiekė Žiobarotyros klasę. Ilgai nelaukusi šviesiaplaukė patraukė durų rankeną ir jos atsivėrė. Ji įėjo į klasę. Čia buvo tik profesorė.
- Laba diena, profesore. - Pasisveikino ir atsisėdo kažkur vidurinėje eilėje. Mariai buvo įdomi ši pamoka, tačiau ateis dar pirmakursiai, o jie žemesni ūgiu, tad jiems reikia sėdėti priekyje. Daug baltos? Kodėl? Ir kas dėžutėje, kurią laiko mokytoja? deja atsakymų į klausimus nebuvo. Mokiniai pradėjo rinktis į klasę. Kai susirinko visi, profesorė atsistojo.
-
Ashley skuodė koridoriumi į taip lauktąją žiobarotyros pamoką. Ji buvo bene pati įdomiausia ir gerai sekėsi antrakursei. Na, reikia nepamiršti fakto, jog Tonks ilgą laiką gyveno tarp tų pačių galvas pametusių dėl technologijų, žiobarų.
Užkopusi laiptais į reikiamą aukštą, kaštonplaukė dar spėjo stabtelti prie lango ir pažvelgti į nuostabų rudens peizažą. Žemė buvo nuklota lengvu įvairutėliausių spalvų lapų sluoksniu, o nuogi medžiai nežymiai lingavo dėl šaltesnio vėjelio gūsio. Praeidavo ir keletas mokinukų, tiksliau prabėgdavo. Matyt taip pat pasimetę tvarkaraštyje arba tiesiog labaii susivėlino, o dabar bėga kiek tik išgali, jog tik nepavėluotų į pamoką.
Akimirką palukūriavusi, Ashley pabudo tarytum iš gilaus transo, bei kelis kartus suklapsėjusi savo riestomis blakstienomis, nusisuko nuo tų visų rudeniškų vaizdinių. Priėjusi prie jau ne kartą matytų durų, grifiukė ištiesė ranką rankenos link, bei šiek tiek pravėrė. Magišku būdu įslinkusi pro nediduką plyšelį, mergiotė pažvelgė į naująją profesorę, kuri jau laukė mokinukų.
- Sveiki, - šyptelėjo antrakursė, bei labiau įslinko patalpėlėn.
Sienos buvo pieno baltumo, kaip ir užuolaidos. Keistas pasirinkimas, daugelis mokytojų renkasi geltonas, persikines spalvas.. Tačiau atrodo šis įvaizdis kabinetui tiko.
Priartėjusi prie tinkamesnės vietelės, strazdanė atsisėdo ir patogiau įsitaisė. Rankas ši ištiesė, pasidėjo ant stalo. Antrokė laukė nesulaukė kada profesorė pagaliau pradės.
-
Atėjusi į klasę Elridė sustingo prie durų. Žiobarotyros klasė jai priminė svetainę, kurioje ji labai mėgdavo graužti knygas. Mergaitė svajingai žvilgtelėjo į niekuo neypatingą klasę, tačiau nesiliovė šypsotis. Taigi, čia jausiuos kaip namuose... Tobula. Šyptelėjusi profesorei Elridė susirado vietą gale ir patogiai įsitaisė. Kadangi, vaikai dar tik rinkosi, ji žvilgtelėjo pro langą ir ėmė svajoti apie namus. Kad būtų čia sofa... Ir kokia nors įdomi knyga! Nustebusi savo noru mergaitė nusipurtė ir atsiminusi, ką kalbėjo, kaip elgėsi ir kaip norėjo sudeginti knygas Elridė susigėdo. Vos matomai šyptelėjusi ji tyliai pasisakė:
-Taigi... Tu keitiesi kaip metų laikai...-atsidususi Elridė ėmė barbenti pirštu į suolą. Kada visi ateis? Atsibodo laukti... Pagaliau pažvelgusi į profesorę Elridė šiek tiek susidomėjo. Apdengtas daiktas, jos manymu dėžutė, jai atrodė labai įdomiai. Hm... Įdomu ką ji ten slepia? Jei tai bus paprastas daiktas aš liksiu labai pikta... Dar kurį laiką pabandžiusi įžiūrėti kas slepiasi po uždengtu audiniu Elridė atsiduso. Reikia tiesiog paklausti... Žinoma, bet vargu ar ji pasakys... Apsidairiusi aplink klasę mergaitė kilstelėjo ranką ir šyptelėjo profesorei paklausdama:
-Ar ten slypi kažkas įdomaus?- nusukusi žvilgsnį į uždengtą daiktą mergaitė šiek tiek paraudo už įžūlumą.
-
Tą rytą Daniela pasijuto nekaip. Tai liga ar šiaip nenoras eiti žiobarotyrą? Šios pamokos mokytoja, bent jau senoji, Klastuolei patiko, bet ji buvo girdėjusi apie pasikeitimus. Jei nebus taip pat įdomu, neverta nė eiti, -- niūriai galvojo mokinė, tačiau vis vien pasiruošė - apsivilko patogiausiais rūbais. Pilkas, juodais ornamentais puoštas džemperis, aptempti juodi džinsai ir, žinoma, apsiaustą. Plaukus susisegė ant sprando. Na, esu bent truputį žiobariška, tad neturėčiau pirmą dieną susipykti su profesore, - nerimastingai galvojo mokinė, bet tuoj pat nusiramino. Jei nepatiksiu, nieko tokio.
Ji man irgi gali nepatikti.
Pamoka atrodė įprastai. Klastuolė iškart pajuto simpatiją mokytojai, kuri nesirinko saldžių persikinės ir mėtinės spalvų - vien tik daili, neutrali balta. Ant stalo naujoji profesorė - šviesiaplaukė rami moteris - padėjo paprastą baltą dėžutę. Galiu lažintis - joje telefonas, planšetinis kompiuteris ar dar kokia žiobariška nesąmonė.
Po kelių minučių Danielai net paskaudo akis nuo kad ir nedaug, bet baltos spalvos. Kodėl nė vienas profesorius nepasirenka juodų atspalvių??
-
Paniurę koridoriai lydėjo Klarę į žiobarotyrą. Tai buvo viena paskutinių šiųmečių pamokų ketvirtakursei, kuri prasidėjo bent kiek vėliau nei dauguma.
Pirmakursiai nustojo maišytis koridoriuose stojo šiokia tvarka, tik kokia ji gali būti magijos mokykloje.
Įžengusi pro kabineto duris apsižvalgė. Vėl nauja profesorė. Matyta mergina stovėjo kabineto priešaky ir Klarė atpažino buvusią grifę. Nors kaip ir kasmet, naujai perdabintame kabinete buvo šviesu ir erdvu, tačiau kabinetas veik priminė ligoninę. Paauglė net nusipurtė jas prisiminusi.
- Labas rytas, - pasisveikino gal kiek per garsiai, ir kabinete siautęs aidas atkartojo pusę jos žodžių. Teoriškai tai nebuvo toks jau rytas, bet pirma pamoka tądien dar tik budino.
Įsitaisė prie lango, jei kartais pamoka būtų pasirodžiusi ne tokia įdomi. Juk Klarė augo žiobariškoje aplinkoje ir nemažai ir taip žinojo.
-
Dawn sparčiu žvilgsniu keliavo link Žiobarotyros kabineto, kadangi prieš tai netyčia užmigo bendrajame kambaryje. Nusnūdusi ji jautėsi šiek tiek žvalesnė, tačiau pramiegojo kelias pamokas ir užtruko gana ilgai, kol susirado visas reikiamas knygas, kurias turės grąžinti į biblioteką. O knygas ji mėgo. Aišku, kiek praradusi laiko nuovoką, neįsivaizdavo, kiek dabar valandų, tačiau žinojo, jog Žiobarotyra. Būtų kiek juokinga jei jos paklausus, kiek valandų, Dawn atsakytų "Žiobarotyra". Regis, dėl šalto oro merginą apniko didžiulis miego trūkumas. Ji jautėsi tarsi gyvūnas, šaltaisiais metų laikais miegantis kelis mėnesius, kol vėl atšyla oras. Vos įžengus į klasę, varnei iš rankų išbiro knygos. Ši tik pavartė akis ir piktai nusikeikė. Greitai, nuleidusi akis, susirinko knygas ir atsisėdo galiniame suole. Ranka perbraukė savo susivėlusius plaukus ir kiek susigūžė iš gėdos pamačiusi netoliese sėdinčią naująją profesorę, kuri, pasirodo, visą tą laiką ten buvo. O Dawn net nepasisveikino! Merginai sukaito žandai ir ši apsimetė susidomėjusi ir įdėmiai skaitanti...herbologijos vadovėlį.
-
Grifiukė atsikėlusi šaltą rudenio rytą net nesiruošė keltis iš savo minkštos lovos. Pagulėjusi kelias minutes prisivertė išlipti. Susiruošusi ir susiradusi visas reikiamas knygas, patraukė į bendrąjį kambarį pasižiūrėti, kokia pirma pamoka. Brunetė neišsimiegojusi leidosi laiptais į mokinių prigrūsta kambarį. Nuo miego trūkumo, Elena buvo labai išsiblaškiusi. Vos ne vos prasigrūdusi pro mokinius prie tvarkaraščio, ieškojo, kokia jai pirma pamoka. Elena nusišypsojo, jog pirma pamoka Žiobarotyra. Pasišokinėjusi ji patraukė link kabineto. Koridoriai buvo pilni vaikų ir mokytojų. Elena vos spėjo pasisveikinti su kiekvienu mokytoju. Priėjusi reikiama klasę, Grifiukė nieko nelaukdama atidarė duris. Klasėje pamatė vos kelis mokinius ir pačia Žiobarotyros mokytoja.
-Labas rytas visiems!- Brunetė pasiveikinusi susirado laisvą vietą priekyje, atsisėdo. Praėjus dešimt minučių, Grifiukė išgirdo skambutį, reiškiantį, jog pamoka jau prasidėjo. Po kelių minučių klasė buvo pilna mokinių. Elena padėjusi rankas ant stalo laukė, kol profesorė pradės vesti pamoką.
-
Morgana praplėšusi akis pažvelgė į lubas. Ir taip kiekvieną rytą. Raudonplaukė greitai pakilo iš lovos ir apsirengusi pradėjo eiti link Žiobarotyros kabineto. Vos įėjusi į kabinetą mergaitė pasijautė nejaukiai. Baltos sienos ir užuolaidos? Rodėsi kaip kokiame durnyne. Nejauki aplinka, per daug šviesu. Jai tai nepatiko. Gal ir mokytoja pasirodys kokios nestabilios psichikos? Morgana papurtė galvą ir greitai nuėjo atsisėsti į patį galą, kur baltos šviesos nebuvo tiek daug.
Suskambėjus mokyklos varpui klastuolė kruptelėjo ir pažvelgė į besistojančią merginą. Šioji buvo dar visai jaunutė, daug kartų matyta koridoriuose. Neseniai baigusi Hogvarstą. Morgana pastebėjo, kad išties gana daug jaunų mokytojų, kurie pradeda čia mokytojauti.
-
Dar viena diena, dar viena pamoka Edgar'ui. Šis žingsniavo į Žiobarotyros pamoką. Visos emocijos jau kurį laiką gulėjo seniai numestos kažkur galvos kamputyje, o pats vaikinas nesuvokė ar dar geba kažkaip į ką nors reaguoti. Jis buvo tarsi robotas, kuris darė tai kas pavesta, be jokių klausimų ar papildomų raginimų. Septyniolikmetis jau vieni metai, kaip nebuvo kur išlindęs su draugais. Net nebandė to daryti. Nors.. Vis gi buvo Grifų pergalės vakarėlyje, tačiau jis nebuvo toks, kaip ankstesni susitikimai su bendrakoledžiais ar šiaip kitais draugais. Dalelė, ta kuri mokėjo džiaugtis buvo kažkur, jau galima sakyti "seniai", dingusi. Ir ar kada ji sugrįš, niekas negalėjo pasakyti.
Atslinkus į Žiobarotyros kabinetą iškart buvo matyti nauja profesorė.
- Laba diena,- tik įėjęs pasisveikino ir nutipeno į vieną iš pirmųjų suolų. Tai buvo kiek keistoka, nes jau kelinti metai stengėsi sėdėti kažkur atokiau nuo visų. Gal grifo žinojimas, kad tai paskutiniai jo metai Hogvartse, norėjo prisiminti, tas dienas, kai dažniausiai ir sėdėdavo klasės priekyje, o gal visgi giliai savyje vylėsi, jog tai kaip nors padės susigrąžinti, tai ko yra šiuo momentu netekęs. Kaip ten bebūtų, atsisėdęs savo išsirinktoje vietoje nudelbė žvilgsnį į profesorę, kuri jau rodos buvo pasiruošusi pradėti pamoką.
-
Amanda pasimuistė sedėdama gana kietokoje medinėje kėdėje. Nebuvo labai patenkinta, jog jai reikės lankyti žiobarotyros pamokas. Gi žiobarai - jie niekam neįdomus, beto, tiek metų pragyvenusi su žiobarais, Amanda manė žinanti apie jos viską, ko gali prireikti kerėtojui.
Liūdnokai nusišypsojusi profesorei, su mintimis, jog geriau šį rytą praleistų besiranganti lovoje, o gal tyrinėdama pilį. Amanda ilgesingai pažiūrėjo pro langa - lauke buvo ūkanota ir apsiniaukę, kur ne kur pro debesis šokinėjo gelsvi saulės spinduliukai. Toks oras Amandai ypatingai patiko. Mergina svajojo, kaip dabar galėtų kieme vaikščioti ir braidyti po rūką...
Tačiau Amandos dėmesį patraukė šalimais kabantis portretas, jai nežinomo burtininko, kuris kaip tik krapštė pakaušį skaitydamas laišką. O gal tik imituodamas, jog skaito.
Ir staiga, Amanda prisiminė, kad dar neatliko Transfigūracijos namų darbų, o pamoka - sekanti.
Kol profesorė buvo užsiemus, ir dar buvo laiko iki pamokos pradžios, varniukė išsitraukė iš krepšio užduotis ir pradėjo skrebenti į pergamentą.
-
Mae susimasčiusi žingsniavo link žiobarotyros kabineto. Jai buvo įdomu, ką per šią pamoką sužinos, juk tiek daug jau yra girdėjusi iš savo močiutės. Priėjusi kabinetą apsižvalgė ir išvydo mokinius iš įvairių kursų. Pamačius vyresnius jai pasidarė šiek tiek nejauku, o galvoje kirbėjo mintis ar ji bus tokia gera kaip ir jie. Nepaisant šių minčių Mae drąsiai žengė į kabineto vidų ir pasisveikinusi su mokiniais bei profesore atsisėdo į laisvą suolą. Pastaroji buvo užsiėmusi savo reikalais bei atrodė susimasčiusi, tačiau Mae tai nekliudė. Kol neprasidėjo pamoka ji apžiūrėjo kabinetą ir paskendo savo svajonėse apie vasaros keliones. Pagaliau užsivėrus kabineto durims mokytoja atsistojo ir Mae prisiminusi, kur yra grįžo mintimis į pirmąją pamoką.
-
((Galbūt sutrikote pamatę vidury RPG pamokos laisvojo stiliaus postą. Dabar,
kai jūsų visų veikėjai jau kabinete, Mirjam visiems pasako klausimą-žaidimą: ))
Kas yra dėžutėje?
((Žaidimas vyksta "Taip ir ne" principu - viename poste užduodate iki trijų klausimų, į kuriuos bus atsakyta "taip" arba "ne". Daiktas, esantis dėžutėje, yra raktas į pamokos temą. Taupydama jūsų laiką, vienam ar keliems klausimams užduoti neliepiu rašyti atskiro RPG posto. Taigi tai yra savotiškas laisvojo stiliaus pamokos intarpas į RPG stiliaus pamoką. Atspėjus daiktą vėl pereisime prie RPG stiliaus. Atspėjusysis gauna vieną tašką, vieną tašką taip pat gauna žmogus, uždavęs daugiausiai "ant kelio užvedančių" klausimų. Jei po trijų dienų dar neapčiuopsite temos, gausite užuominą. Ir jei ko iš šitos litanijos nesupratote, drąsiai rašykite į až)).
-
Ar daiktas didesnis už kumštį?
Ar šį daiktą galima valgyti?
Ar jis susijęs su tam tikros šalies kultūra?
-
Kasdienis?
Tvirtas?
Pagrinde naudojamas namų aplinkoje?
-
Ar daiktas yra itin dažnai naudojamas žiobarų gyvenime {kas dieną}?
Ar daiktas elektroninis?
Ar daiktas yra iš medžio ar kitų natūralių gamtinių medžiagų?
-
Ar šis daigtas yra būtinas žiobarams?
Ar šis daigtas yra iš natūralių medžiagų?
Ar šis daigtas juda?
-
Ar šis daiktas naudojamas dažniausiai kažkokioje specifinėje vietoje arba situacijoje? (pvz. švirkštas dažniausiai ligoninėje, pleistras - tik užsigavus ir pan.)
Ar šiuo daiktu naudojasi burtininkai?
Ar burtininkai turi burtažodį, kuris atliktų šio daikto funkcijas?
-
Ar šis daiktas yra šioje klasėje, bet ne dėžutėje?
Ar šis daiktas yra labai sunkus?
Ir ar jis yra dažnai naudojamas mūsų gyvenimuose?
-
Ar šį daiktą dažnai naudoja žiobarai?
Ar jis jiems kažkuo ypatingas?
Ar tai elektroninis prietaisas?
-
Ar daiktas didesnis už kumštį? Taip
Ar šį daiktą galima valgyti? Ne
Ar jis susijęs su tam tikros šalies kultūra? Tiesiogiai ne, bet naudojamas visur.
Kasdienis? Dažniausiai ne
Tvirtas? Palyginti taip
Pagrinde naudojamas namų aplinkoje? Retai, daugiau specialioje aplinkoje
Ar daiktas yra itin dažnai naudojamas žiobarų gyvenime {kas dieną}? Ne
Ar daiktas elektroninis? Ne
Ar daiktas yra iš medžio ar kitų natūralių gamtinių medžiagų? Ne
Ar šis daiktas yra būtinas žiobarams? Taip
Ar šis daiktas yra iš natūralių medžiagų? Ne
Ar šis daiktas juda? Ne
Ar šis daiktas naudojamas dažniausiai kažkokioje specifinėje vietoje arba situacijoje? (pvz. švirkštas dažniausiai ligoninėje, pleistras - tik užsigavus ir pan.) TAIP
Ar šiuo daiktu naudojasi burtininkai? Manau, kad taip
Ar burtininkai turi burtažodį, kuris atliktų šio daikto funkcijas? Greičiausiai ne
Ar šis daiktas yra šioje klasėje, bet ne dėžutėje? Daiktas yra tik dėžutėje
Ar šis daiktas yra labai sunkus? Ne
Ir ar jis yra dažnai naudojamas mūsų gyvenimuose? Nelabai, labiau išskirtinėse situacijose.
Ar šį daiktą dažnai naudoja žiobarai? Taip
Ar jis jiems kažkuo ypatingas? Kaip pažiūrėsi, visi daiktai kažkuo ypatingi
Ar tai elektroninis prietaisas? Ne
-
Ar tas daiktas susijęs su nelaimingais įvykiais?
Ar jis naudojamas geram tikslui?
Ar tas daiktas naudojamas laboratorijoje?
-
Ar daiktas naudojamas ligoninėse?
Ar daiktas yra labiau tam tikrų specialistų naudojamas daiktas {gydytojų, mokslininkų}?
-
Ar šis daiktas naudojamas kur nors lauke?
Ar šis daiktas gyvas?
-
Ar šį daiktą galima nusipirkti tik specifinėse parduotuvėse (vaistinė, ginklų parduotuvė ir t.t.) ir jis neparduodamas universaliose (pvz. maximoje)?
Ar naudojantis šiuo daiktu reikalingos kažkokios žinios?
Ar netinkamai panaudojus šį daiktą galima padaryti didelės arba ilgalaikės žalos?
-
Ar tas daiktas susijęs su nelaimingais įvykiais? Taip
Ar jis naudojamas geram tikslui? Dažniausiai, bet galima panaudoti ir blogam
Ar tas daiktas naudojamas laboratorijoje? Galbūt kartais, bet paprastai ne
Ar daiktas naudojamas ligoninėse? Taip
Ar daiktas yra labiau tam tikrų specialistų naudojamas daiktas {gydytojų, mokslininkų}? Dažniausiai taip
Ar šis daiktas naudojamas kur nors lauke? Naudojamas priklausomai nuo situacijos, tačiau dažniausiai viduje.
Ar šis daiktas gyvas? Ne, toks klausimas jau buvo.
Ar šį daiktą galima nusipirkti tik specifinėse parduotuvėse (vaistinė, ginklų parduotuvė ir t.t.) ir jis neparduodamas universaliose (pvz. maximoje)? Taip
Ar naudojantis šiuo daiktu reikalingos kažkokios žinios? Bent minimalios reikalingos
Ar netinkamai panaudojus šį daiktą galima padaryti didelės arba ilgalaikės žalos? Pats daiktas žalos nekelia, jis labiau kaip įrankis, tačiau taip, juo naudojantis galima padaryti žalos.
-
Ar tai švirkštas?
-
Ar jis plastikinis?
Ar šis daiktas sudarytas iš kelių medžiagų?
Ar jis naudojamas saugumui?
-
Ar daiktas yra tuščiaviduris?
Ar daiktas yra švirkštas?
-
Pamoka prasidėjo daug skaldžiau nei Mirjam galėjo tikėtis. Viena po kitos kilo mokinių rankos, klasės tyloje vienas po kito skambėjo klausimai. Šypsodamasi mergina paėmė į rankas dėžutę. Atsakydama, neįkyriomis užuominomis užvesdama mokinukus ant kelio mergina nekantriai laukė teisingo atsakymo. O šis nuskambėjo daug daug greičiau, negu tikėjosi.
- Taip, tai švirkštas!- gal kiek profesorei netinkamu džiaugsmingu šūksniu pasveikino atspėjusią panelę, vilkinčią klastuolės uniformą.- Nuostabu! Luna Night,- perskaitė pavardę ant mokinės apsiausto.- Klastūnynui uždirba tašką. Labai džiaugiuosi jumis visais, nes kiekvienas, nors ir netaiklus klausimas yra žingsnis į priekį, o atspėjote daug greičiau nei galėjau tikėtis,- greitai kalbėjo Mirjam.
Atsikvėpusi ji kilstelėjo dėžutės dangtelį ir įkišusi ranką vidun aukštai iškėlė ligoninės instrumentą. Rudens saulės šviesoje sužibo smaili adata, kai kam kelianti didžiausią siaubą.
- Kaip tikriausiai jau ir supratote,- tęsė Mirjam paslėpusi švirkštą dėžutėje ir padėjsui ją ant stalo.- Šios dienos pamokos tema yra žiobariška medicina. Nežinau, kiek jūs esate su ja susipažinę, tačiau galiu drąsiai pasakyti, jog su magiškąja ji turi nemažai bendro. Taip pat, daugeliu atveju sudėtingesnė. Juk hileriams sužeidimams užgydyti kartais tereikia vieno burtažodžio ir kelių sekundžių, o tuo tarpu žiobarai sugaišta daug ilgiau, darbas daug sunkesnis ir pavojingesnis. Kita vertus, juk nemagiškojo pasaulio atstovai neturi galimybės susižeisti kad ir nuo slibino įkandimo,- šyptelėjo jaunoji profesorė.- O jei taip ir atsitinka, hileriai nelaimėliui kaip galima greičiau suteikia pagalbą.
Mirjam trumpam nutilo. Kaži, ką mokiniai suprato iš visos jos greitakalbės. Introvertė mergina nelabai buvo pratusi kalbėti tiek daug ir iš karto. Juolab, prie tiek daug į ją įsmeigtų smalsių akių. Tegu jos ir nenorėjo nieko bloga. Kantrybės, liko tik paaiškinti praktiką.
Išsitraukusi lazdelę Mirjam nusisuko nuo mokinių ir kelis kartus ore apibrėžė ratą, kažką neaiškiai murmėdama panosėje. Po kelių sekundžių priešais mokytojo stalą atsirado durys. Vedė jos, tiesą pasakius, į niekur - kai pergalingai šypsodamasi jaunoji profesorė jas atvėrė, rėmuose matėsi tas pats mokytojo stalas.
- Teko pakovoti, kol gavau direktorės ir Magijos Ministerijos pritarimą šiai užduočiai. Daugumos nuomone, ne mokiniams yra patirti tokius dalykus, tačiau aš manau, kad jūs tikrai stipresni, negu manoma,- nervingai kramtydama lūpas Mirjam nuo stalo pasičiupo pluoštą lapelių ir po vieną užverstą padėjo priešais kiekvieną mokinį.- lapelių prašau neatversti,-įspėjo.
Sugrįžusi į savo vietą kabineto priekyje mergina vėl prabilo:
- Užduotis skamba gana paprastai, tačiau yra tikrai nelengva. Žengę pro štai šias duris,- Mirjam uždėjo ranką ant staktos,- tapsite kažkokio su medicina susijusio įvykio dalyviais. Lapeliuose yra užrašytos situacijos, visiems skirtingos. Jūs galite tapti sergančiuoju, gydytoju, atsitiktiniu stebėtoju, galbūt teks gelbėti sužeistą draugą. Galbūt tapsite kažkokio svarbaus žiobariškai medicinai įvykio liudininkais. Lazdeles galite turėti, tačiau neveiks jokie burtažodžiai, išskyrus Ereto. Juo galite išsikviesti mane, tačiau tai daryti patariu tik itin kritinėmis aplinkybėmis. Kitaip tariant, įlįsite į žiobarų kailį,- kiek nervingai užbaigė Mirjam ir staiga suabejojo - ar tikrai buvo verta duoti tokią pavojingą užduotį? Mokiniams reikia pažinti realybę. Toks gyvenimas. Perbraukusi pirštais plaukus profesorė pasitraukė, atlaisvindama kelią pro duris.
((Tikiuosi, užduotis aiški. Žengęs pro duris jūsų personažas tampa kažkokios su žiobariška medicina susijusios situacijos dalyviu - sužeistuoju, gydytoju, gelbėtoju, išradėju ir t.t. Gali pakeisti išvaizdą, amžių, gali likti toks pat. Situacijas kuriate patys - nuo seselės darbo ligoninėje iki Aleksandro Flemingo. LABAI skatinu išnaudoti visus personažo siužeto vingius. Žodžiu, laisvė fantazijai, tik nepersistengiam, nebūnam vunderkindais. Nekvieskite pagalbos, kai jau yra išsikvietęs kažkas kitas - aš esu tik viena. Originalumas bus pagrindinis kriterijus vertinant. Jeigu VISIŠKAI nieko nesugalvojate, brūkštelėkite į pm pageidavimus, kokio tipo situacijos norite, ką tikitės, kad suvoks jūsų personažas ir t.t ir parašysiu. Jeigu nesupratote, ką reikia daryti, visada laukiu pm. Sėkmės))
((PAPILDYTA: užduotį atlikite mažiausiai dviem post'ais (ilgesniais)))
-
Švirkštas? Tu gal juokauji švirkštas? tokius klausimus sau galvoje uždavinėjo grifas įsmeigęs nelabai patenkintas akis į profesorę. Jam neatrodė, jog švirkštas iš ties yra didesnis daiktas už kumštį. Tai kiek jam pakišo koją toliau galvojant atsakymą. Tačiau taip ir pasilikęs tik ties savo mintimis klausėsi ką toliau dėsto profesorė.
Pamoka ėjo apie žiobarišką mediciną. Ne itin didelė čia naujiena buvo septintakursiui. Aplamai žiobarotyra nebuvo tas dalykas, kuris gilus miškas buvo Edgar'ui, ir kuris būtų visiškai kažkas naujo jam. Bet taip ir negalėjo būti, kai vaikinas ne Hogvartso metu gyveno Anglijoje, tarp žiobarų.
Kai mokytoja ore kažką sumosikavo lazdele ir prieš ją atsirado durys, už kurių buvo matyti tas pats mokytojo stalas, dar nebuvo aišku ko reiks imtis užduotyje. Laukti ilgai nereikėjo. Vos tik pamokos vadovė išdalino kažkokius popiergalius, ji kaip mat viską paaiškino. Paaiškino ko reikia tikėtis žengus pro duris ir kam reikalingi tie lapeliai. Viskas jau kaip ir aišku, todėl delsti nebebuvo prasmės. Jeffter'is pasičiupęs į pirštinuotą delną lapelį, pakilo iš suolo ir nuėjo sparčių žingsnių link durų, pro kurių slenkstį netrukus ir peržengė.
-
Švirkštas... Hm... Kodėl Klarė niekados tokio neturėjo... Elridė tyrinėjo profesorės iškeltą instrumentą, jai jis atrodė gana keistai, nes ji nesuprato, kam jis skirtas. Nors ir mergaitė gyveno žiobariškoje aplinkoje, ji nieko nežinojo apie mediciną. Jos mylima senutė ją gydydavo visokiausiomis arbatomis ir savo keistais troškiniais, tad mergaitė ne tiek ir daug žinojo. Elridė susimąstė, kad buvimas Hogvartse nelabai kuo pasikeitė nuo buvimo namuose, neskaitant burtų lazdelės su magija. Net kelios klasės kaip ši jai priminė namus. Profesorei paaiškinus užduotį mergaitė kiek susijaudino. O kas, jei patenki į žiaurią situaciją ir nežinai, kaip elgtis... Ji vėl ėmė jaustis kvailokai ir barbenti pirštu stalą. Profesorei išdalinus lapelius, mergaitė bijojo žvilgtelti į savąjį, tačiau pamačiusi, kaip mokinys, drąsiai atsistojęs, žengė link durų, susiėmė. Paskaičiusi lapelį Elridė nusipurtė, tačiau ėmusi save nuteikinėti, kad nebebijotų, žengė link durų. Sustojusi prieš jas dar gerai apsidairė. Meldžiu, kad per mane nemirtu koks žmogus...
-
Švirkštas... Ammm... Keistas daiktas... Elena nežinojo kas yra švirkštas, dėl to taip įdėmiai spoksojo į jį. Nors jos mama ir buvo Žiobarė, Elena nežinojo kas tai per daiktas. Juk jos mama visai nekalbėjo apie Žiobarus ir jų naudojamus daiktus! Žiobariškos medicinos daiktas Elenai atrodė keistokai. Kaip Žiobaram nuo jo neskauda? Užsigalvojusi Grifiukė net nepastebėjo kaip Profesorė pradėjo aiškinti pamoką. Brunetė tik išgirdusi užduotį, nustebo. Na jo... Spėk kiek kartų susimausi, Elena.
Pamačiusi jog keli vaikai eina prie lapelių, Grifiukė nieko nelaukė ir nuskubėjo prie staliuko. Vos keliem mokiniam pasiėmus lapukus, Elena dvejojo kurį imti. Galiausiai apsisprendusi ji pasiėmė lapuką, nuo kurio Brunetė tikrai neapsidžiaugs. Vos pamačiusi kas jame parašyta, Grifiukė akys išsipletė iš nuostabos. Pakėlusi galvą apsidairė ir lapelį staigiai priglaudė prie krūtinės, kad kas nors nepamatytų. Užleidusi kitiem mokiniam vietą, Elena nušlepsėjo link durų, prie kurių stovėjo mokytoja. Atsistojusi prie durų kurios vedė kaip ir į niekur, Elena susimastė. Tikiuosi viskas bus gerai... Gal nenuskriausiu nieko.
Giliai įkvėpusi brunetė ištiesė koją ir žengė pro duris.
-
Peržengus pro magiškąsias duris Edgar'as atsidūrė uždaroje patalpoje, kur nebuvo langų. Joje viskas buvo tik blausiai apšviesta nuo žvakelės stovinčios ant rašomo stalo. Už jo buvo matyti ir kėdė. Atsigręžęs atgal į duris matė klasę, iš kurios išėjo, ir prie stebuklingų durų besirikiuojančius mokinius. Tuomet žengtelėjo porą žingsnių link stalo ir staiga vaikiną perkošė tartum vandens siena. Aplink pasidarė tamsu. Akimirka, kita ir vėl atsiranda blausi švieselė. Ausis iškart užgožė triukšmas. Aplink buvo girdėti pilna šūkaliojimų, pasimetusių balsų, sproginėjimų. Apsidairius Jeffter'iui, jis suprato esąs palapinėje. Joje stoviniavo lova, stovėjo stalelis su žvakele. Buvo sunku suvokti juodaplaukiui, kur jis papuolė, ką jam reikia daryti. Tik staiga į galva dingtelėjo lapelis!. Ištiesęs ranką prieš save, kita atsivertė lapuką ta puse, kur buvo kažkas parašyta "Karo medikas". Dar gražiau nelabai buvo patenkintas. Nė nežinojo, kaip gali būti naudingas, kai iš vis neturi jokio suvokimo žioarišką mediciną, jokio supratimo net apie paprasčiausią pirmąją pagalbą. Jo galva tai buvo per kiek stipri užduotis jo jėgoms. Ir tikrai per stipri, jog ją įvykdytų visiškai sėkmingai.
-
Elridė dairėsi aplink. Jai stipriai skaudėjo galvą ir, rodos, ji galėjo nugriūti vietoje ir nebeatsikelti. Vienuolikmetės kūnas drebėjo ir ji niekaip negalėjo susigaudyti, ar iš baimės, ar iš šalčio. Pagaliau išgirdusi kažkieno riksmus, kurie vis garsėjo, Elridė pabandė įžiūrėti, kas vyksta, tačiau viskas buvo veltui. Ji nesugebėjo įžiūrėti nė paprasčiausių aplinkos detalių, o riksmai ir silpnumas ją dar labiau trikdė. Elridė visiškai pamiršo, kodėl ir kaip čia atsidūrė. Mergaitė sustingusi stovėjo vietoje ir stengėsi raminti drebulį, tačiau šis tik augo. Po truputį ji ėmė įsivažiuoti į aplinką, pajautė baimės jausmą. Pagaliau po ilgų pastangų ėmė pastebėti kelias detales. Elridė stovėjo didžiuliame pastate. Bankas? Ką aš veikiu banke?! Juk net banko kortelės neturiu... Palietusi savo kišenes ji išsitraukė keistą lazdelę. Iš pradžių nesuvokdama, kas tai yra, ją gerai apžiūrėjo, bet prisiminusi spragtelėjo sau į kaktą. Na žinoma... Mano mieloji burtų lazdelę... Tik kokia iš tavęs nauda? Žiūrėdama į lazdelę Elridė nejučia nusijuokė, nes mintyse klausė savo lazdelės. Prisiminusi, kad turi būti dar kažkas, ji apsičiupinėjo kišenes ir išsitraukė baltą lapuką su užrašu ant jo. Atsitiktinis praeivis įtemptoje situacijoje... Ką?! Koks dar praeivis!
-
Mažoji Ashli tik klausėsi bendraklasių spėliojimų, tačiau taip ir nemėgino pati. Na kam čia dabar kvailintis prieš visus, nors gal būt tikroji priežastis tokio Tonks nuobodžiavimo buvo nenutuokimas ko klausti. Ai, geriau jau antrakursė sau tyliai paklausys, o tada jau ir eis padirbėt.
Štai, pagaliau buvo surišti galai ir išsiaiškinta - dėžėje slypėjo švirkštas. Tamsiaplaukė kiek nusistebėjo pernelyg tiksliais Lunos spėliojimais. Gal ji kiaurai mato? Na, nebūna taip, jog šitaip greitai susigaudytum ir atspėtum.. Arba gal būt prisisapnavo.. O ką, variantas.
Dvylikametinukė net susiraukusi stebėjo kiek besinervinančią profesorę Miriam. Praktinė užduotėlė tikrai atrodė labai įdomi, tiesą sakant ši net pakėlė subjurusią mergiotės nuotaiką. Netrukus ant stalviršio mokytoja padėjo lapelį, kuris tikrai intrigavo grifiokę. Naaa, tik akies krašteliuuu. Dirstelsiu ir viskas. Jokia čia nuodėmė. Tonks nemačiomis atvertė lapelį, tačiau taip pat greitai ir užvertė, kadangi pabijojo kokio nors neūžaugos žvilgsnio, taip ir rėkiančio "ajajaaai" arba "na, negalėjai palaukti?" Susinervinusi ji įsikišo popieriuką į kišenę bei atsistojusi eilėn palaukė tinkamos progos kol galės peržengt paslaptingųjų durų slenkstį. Vienam berniūkščiui užsispoksojus, Ashley užlindo ir pasinėrė į liūliuojančią erdvę.
-
Pasigirdo šūviai, riksmai, Elridė krito ant žemės ir bijojo pajudėti. Kas čia dedasi... Apsidairiusi, ar ji sveika, pastebėjo gan daug sužeistųjų. Netoliese stovėjo juodai apsivilkę vyrai su šautuvais ir slidininko kaukėmis. Na ir stilius... Bent gražias galėjo užsidėti. Pasigirdus dar keliems šūviams ji ėmė dar stipriau drebėti. Pabūgusi to, kas gali dar nutikti, mergaitė vos nepravirko. Ji visiškai nežinojo, ką daryti, patalpoje vyravo didžiulė baimė ir mergaitė tą puikiai jautė. Na ir sugebu patekt į linksmas situacijas... Kviesti profesorę? Ech... Reikia apseiti be to... Ką man čia veikti? Apsidairiusi prisiminė savo užduotį ir po truputį ėmė šliaužti prie lauko durų. Elridė tikėjosi, kad bent taip galės kažką iškviesti, kad padėtų tiem žmonėm. Nenoriu matyti, kaip kažkas nukenčia... Nenoriu! Staiga pasigirdo dar keli šūviai, tik šį kartą žmonės neberėkė. Žvilgtelėjus į kitus ji pastebėjo, kad vieni buvo prisispaudę prie žemės ir užmerkę akis drebėjo, o kiti tiesiog gulėjo. Nejau... Jų nebėra? Su pasibaisėjimu ir baime ji žvelgė į nejudančius kūnus. Geriau įsižiūrėjusi mergaitė pamatė dar gyvą vaikinuką su kraujuojančia ranka. Jos akyse ėmė kauptis ašaros, Elridė žiūrėjo į jo skausmo kupinas rudas akis ir ėmė drebėti. Dieve... Apsisukusi iš visų jėgų stengėsi nepastebimai nušliaužti link berniuko, nors ir nežinojo, kaip galės jam padėti. Paskubėk, paskubėk... Juk galėsi padėti... Bent morališkai... Tik, kad jie nepastebėtų... Kodėl jie tai daro... Likus keliems metrams ją pastebėjo tie, kurie šaudė ir baugino visus ten esančius žmones. Stambus, aukštas vyras priėjęs prie Elridės jai kraupiai nusišypsojo.
-Tavęs čia pirmai nebuvo, nori jam padėti, ar ne?-atsukęs žvilgsnį į vaikinuką jis skardžiai nusijuokė,- daryk ką nori su juo, tik be triukšmo.
-A...O... Jūs... Gal netyčiom pincetą ar bintą turit? Man praverstų...- susigėdusi Elridė pakėlė akis, tačiau vyras tik dar kartą nusijuokė ir nuėjo. Ech, na taip... Iš kur pas jį pincetas? Ir dar bintas... Prisislinkusi prie berniuko ji apžiūrėjo jo žaizdą. Fuj... Bet, rodos, matau kulką... Hm, tikėjausi gilesnės žaizdos... Ką man daryt? Senutė pasakojo kaip su pincetu naudotis... O aš jo neturiu...
-Tu tik laikykis, gerai? Aš pasistengsiu...- šyptelėjus ji nusipurtė. Greitai peržvelgus aplinką Elridė pastebėjo veik prie pat jos esančią rankinę. Prisitraukusi prie savęs ėmė ją kraustyti. Žinau, kad neturėčiau to daryti, bet... Am... Lūpdažis... Kvepalai... Štai! Ištraukusi panašų daiktą į pincetą grįžo prie berniuko. Atsargiai pabandė ištraukti kulką, bet ėmė drebėti. Ne... Šito nepadarysiu... Kodėl taip bijau... Trenkusi sau per galvą Elridė nusišypsojo berniukui, nusiėmė savo mylimą uniformą ir ja pabandė užspausti žaizdą. Ech... Berniuk, melskis, kad mano matyti filmai nenueitų veltui. Apsidairiusi aplink šį kartą lengvai susivaldė ir jai nesusikaupė nei viena ašara. Ji stebėjo aimanuojančius žmones ir nebejautė nei baimės, nei kokių kitų jausmų. Mergaitė nesuprato, ar tai vyksta ir tikrovėje, ar tik matytuose filmuose ir jos fantazijoje, tačiau ji smerkė visus. Elridė norėjo pribaigti visus, kurie taip elgiasi, tačiau atsiminusi, kad tada bus tokia pati, piktai nužvelgė kaukėtus vyrus. Vaikinukas, kurį bandė išgelbėti, vis labiau silpo. Keista, jis nė žodžio nepratarė... Nuėmusi uniformą Elridė be baimės pasiėmė keistą įranki ir atsargiai ėmė traukti kulką. Po, rodos, amžinybės ji ją ištraukė ir greitai užspaudė žaizdą. Nežinau ar jį pribaigiau, ar ne... Elridė su gailesčiu žiūrėjo į jį ir stebėjo jo kvėpavimą bandydama save apraminti. Vėl pasigirdo riksmai, ji įpykusi stojosi ir jau norėjo užrėkt ant visų, tačiau apstulbusi pripuolė prie berniuko ir jį apkabino. Su liemenėmis ir skydais į pastatą įlėkė policija ir gydytojai, tačiau ji jų neatpažino. Mergaitė norėjo nuslėpti berniuką, manė, kad jie jį pribaigs. Pribėgęs policijos pareigūnas atitraukė ją nuo berniuko ir pakvietė gydytojus. Ji dar norėjo ginti ir pulti prisiartinusius žmones, tačiau liko stovėti vietoje. Apžvelgusi patalpą Elridė atsiduso. Net berniukui normaliai padėti nesugebėjai... Pala... O tu velnias! Čia policininkai? Na, kaip malonu neatpažinti jų... Staiga vaizdas išnyko, ji pamatė klasės duris ir žengė pro jas.
-
Po truputėlį Jeffter'is judėjo palapinės išėjimo link. Jam atsargiai iškišus galvą pro audeklą, matėsi daugybė lakstančių, kareiviška apranga uniformuotų, karių. Oras skendėjo dūmuose, tolėliau matėsi vietomis liepsnojanti ugnis. Visi buvo savotiškoje panikoje. Tik ne Edgar'as. Jis buvo savotiškame nesupratime ir bandyme mėginti suprasti kas čia vyksta. Nors lapelyje, gautame iš profesorės Schwartzer, pateikta informacija ir kelią daugmaž aiškų vaizdą, kas čia turėtų vykti, vis dėl to septintakursiui dar reikėjo laiko apsiprasti.
- Jeffter'i, jūs reikalingas skubios pagalbos palapinėje,- iš priešingos pusės, nei ta, į kurią žvelgė vaikinas, pasigirdo storas balsas. Atsisukus buvo matyti aukštas, stambus kariškis. Juodaplaukis ėmė eiti paskui jį, kai buvo timptelėtas už rankos to vyro, bent šiame pasaulyje pažįstantį jį. Tik eidamas septyniolikmetis pastebėjo, kad ir pats vilki ne mokyklinę uniformą. Ją buvo pakeitusi tokia pati apranga, kaip ir esančių aplinkui. Artinantis vis arčiau ir arčiau, reikiamos zonos, prie jos matėsi lūkuriuojančių žmonių, kurie buvo apsibrozdinę, kiek kraujuojantys. Kaip paaiškėjo jie lūkuriavo ties kita, greta esančia, palapine, kur greičiausiai buvo lopomi menki sužeidimai.
-
Persikreipė iš šiokio tokio šleikštulio Edgar'o veidas, kai pateko palapinėn, kurioje, pagal užimamas dabartines pareigas, jis turėjo lyg ir suteikti pagalbą kitiems. Palapinė buvo perpildytą sužeistų karių, kurie buvo sumaitoti visokių skeveldrų, sužaloti sprogimų ar kulkų. Kur aš papuoliau? baidėsi vietos ir visos šios situacijos, iš kurios norėjo nešdintis kuo greičiau. Visa laimė, kad matė tik tiek, nes galėjo vaizdas būti ir prastesnis. Tikriausiai, dėl to, jog tai pamoka, visa tai nebuvo ant tiek žiauru, kaip būtų tokiose situacijose iš tiesų.
- Ko stovi?! Greičiau imkis ko nors!- girdėjosi raginamai iš kolegų. Tariamų kolegų. Pasičiupęs šalimais esantį binto rulonėlį, juodaplaukis išlėto priėjo prie arčiausiai buvusio. Pastarasis gausiai kraujavo. Jo koja buvo perverta kulkos. Septintakursis, bandė minimaliai pakartoti tai, ką buvo regėjęs, per retai žiūrimą žiobarų televiziją. Jis praplėšė kelnių vietą, ties blauzda. Matomas vaizdas nebuvo ganėtinai patrauklus. Ilgai laukti negalėjo. Na, galėjo, jog visa tai, kur jis randasi gi yra tik iliuzija, bet, žinoma, ši iliuzija paremta realistiškumu. Vaikinas iškart tvirtai apsuko pasiimtu audiniu sužeistojo koją. Kaip ir tvarkelė būtų, jei tikrai būtų tvarkelė, ir jei visus užtektų gydyti tik juos apibintuojant. Žaliaakis pirmiausia turėjo išsiaiškinti ar kulka praėjo kiauriai ar pasilikusi kojoje. Turėjo duoti nuskausminamųjų, dezinfekuoti žaizdą. Tačiau šių dalykų nepadarė. Buvo per daug pasimetęs, nepaisant to, kad dalį šių dalykų galėjo tikrai atlikti. Šiuo momentu mieliau būtų pasinaudojęs burtų lazdele, prie ko jau spėjo gerokai priprasti. Vis gi jau eina septinti metai, kai stipriai gyveną susirišęs su magiškuoju pasauliu.
Jeffter'is vėl apsidairė. Tokių nukentėjusių buvo daugybė. Nežinodamas ar daryti ką ar ne tik vėrė jos abejojančiu žvilgsniu. Tai bedarant priėjo dar vienas karių, kuris ėmė šaukti ant Hogvartso moksleivio už tai, kad šis varnas gaudo, kai yra, tiek darbo. Tas rėkimas nelabai patiko Edgar'ui. Jis užsimerkė, norėjo atrėžti atgal tai, kad daugeliui jis nė negali padėti, neturi tam supratimo ir jo buvimas čia yra beprasmis. Beprasmiška, iš tiesų, ir ši mintis kažką sakyti, kai supranti, jog tai tik magijos apipinta pamokos užduotis.
Aštuoniolikmečiui giliai atsidusus, ausyse visas šurmulys dingo. Jis atsimerkė. Viskas? nustebo, kai pamatė, jog jis sėdi toje tamsioje, žvakės blausiai apšviestoje, erdvėje. Durys buvo praviros ir jos vedė į klasę. Dar kartelį atsiduso Edgar'as. Tik šį kartą lengviau, nes nebereikės kęsti tos užduoties, kuri jam nė kiek nekėlė pasitenkinimo, ir kurią norėjo kuo greičiau pabaigti. Pakilęs iš krėslo nupėdino per užburtas duris į klasę. Apart profesorės, klasėje nieko nebuvo matyti. Dar kiti vis atlikinėjo kas buvo pavesta. Iki pamokos gal taip pat dar buvo laiko, todėl Grifų Gūžtos atstovas atsisėdo į savo suolą ir laukė kitų drauge su pamokos pabaiga.
-
Mergina stebėjo mažytę musę, vaikštančią tarp jos pirštų griovelių, kol kiti žaidė kažkokį žaidimą, kuriame Dawn nedalyvavo. Jai tokie žaidimai nebuvo prie širdies. Tuo labiau, jog per šį laiką varnė jau galėjo daryti kokį įdomų praktinį darbą, o dabar šioji išsitiesusi suole skaičiavo dienas iki Kalėdų atostogų. Būtų suskaičiavusi ir valandas, tačiau kažkas jau atspėjo daiktą, esantį toje skrynelėje. "Švirkštas!" - nuaidėjo klasėje. Mergina krūptelėjo ir sukluso. Profesorė iš skrynelės ištraukė tą grėsmingą daiktą, o Dawn išsižiojusi viską stebėjo. Gyvendama žiobarų kvartale šioji jau tikrai yra ne vieną kartą susipažinusi su šiuo siaubūnu ir keturiolikmetė tik mintijo, ką su juo reiks daryti. Na, jokių serumų ir kitokių birzgalų aš į save neketinu leistis. O jeigu prireiks, tai visada galiu iš čia skuosti lauk. Po kiek laiko mergina rankose jau laikė lapelį, kurioje turėtų būti situacija susijusi su švirkštais ir žiobarų medicina. Varnė iš nerimo kramtė savo lūpas, stengdamasi numalšinti norą pažiūrėti, kas ten parašyta. Kas jau bus, tas. Dawn giliai įkvėpė ir žengė pro stebuklingąsias duris.
-
Tas durnas jausmas... Kai nieks neberūpi, galvą skelią it su plyta, o tokie dalykai kaip teorija bando lįst į galvą. Claudusia būtent taip ir jautėsi. Įdomu ar kas rašo apie tai, kaip jų veikėjai nesijaučia. Visi postai šiaip iš dalies panašūs. Arba pilstymas iš tuščio į kiaurą, arba trumpoki ir daug neapsakantys. Šiais žodžiais nenorima įžeist vienų ar kitų taip sakydama, bet jau taip ir yra.
Taigi, grįžtant prie pamokos, būtų verta paminėti, kad mokinė neseniai praleido NIV pamoką (šimtą kartų atsiprašau, Sorenai!) ir vat dabar, užgulusi stalą klausėsi kalbėjimo apie... Žiobarišką mediciną? Nors profesorės Mirjam kalbos galėjo padėti vykdant praktiką, grifės mintyse zujo visiškai kitokie dalykai.
Žiobarotyra, mano miela.
Kodėl tu kvaršini ne vieną?
Apie tave galvoju aš kas dieną,
Bet galvos netrankau į sieną.
Amneta žinojo, kad tuoj šias kelias eilutes užmirš. O siena liko iš tų laikų, kai mokėsi žiobariškoj mokykloj ir visai nesisekė anglų kalba. Na ir dabar šis dalykas nebūtų priskiriamas prie mėgiamiausių, nes normaliai nelabai ir išmoko. Bet šiaip, Hogvartsas yra gan gera vieta mokytis. Moko tik reikalingų dalykų ir nereik mokytis kaip apskaičiuot apskritimo ar ten skritulio plotą. O vat ir dabar užduotis atrodytų įdomi, jei ne ta tvinksinti galva. Klausėsi praktiko aiškinimo kiek mieguistai, tad pradžioj stebėjo kaip kiti eina pro duris ir dingsta.
Grifė stipriai gniaužė gautą lapelį ir lėtai pakilo iš suolo. Viena paskutinių žengė pro duris ir pajuto lyg būtų pasikeitus atmosfera. Ausis lyg užgulė, buvo sunkiau kvėpuoti, o smilkiniai ritmingai tvinksėjo. Vienas... Du... Trys... Ji atsimerkė ir vos neišsižiojo dėl pamatyto vaizdo. Atsidūrė... Kažkur. Lyg kaime visur palikti mėtėsi lavonai, tarp jų šmirinėjo žiurkės, o nosį pasiekė mirties tvaikas. Clau jau nuspėjo kas ištiko miestelio, kaimelio ar kitokios vietos gyventojus. Greit atsivertė lapuką. Ant jo buvo parašytas tik vienas žodis. MARAS.
-
Akyse staiga prašvito ir mergina atsidūrė prieš dar vienas duris. Šioji kiek suglumo ir ėmė žvalgytis į visas puses. Dawn nespėjo atsisukti, kai priešais, tarpdury, jau stovėjo kažkokia moteriškė.
- O, daktare Burtonai, pagaliau jūs čia, - drebančiu balsu pasitiko ir pagriebusi už rankos įsitempė vidun. Burtonas? Kas toks? Varnė kiek pasimetė. Tikėjosi, jog patekdama į kokią nors situaciją bus savimi, tačiau, regis, atsidūrė kito žmogaus kūne. Rankoje, kurioje neseniai gulėjo lapelis, buvo gana sunkus lagaminėlis.
- Jai visai pablogėjo. Galvojom, kad tai tiesiog peršalimas, o dabar net nežinau ką daryti... - skundėsi moteris tuo pat metu tempdamasi su savimi ir Dawn, t. y. daktarą Burtoną į kambarį, kuriame gulėjo ligonis. Strain žvalgėsi aplinkui, norėdama pamatyti kiekvieną aplinkos detalę. Netrukus šioji nusprendė, jog atsidūrė maždaug dvidešimto amžiaus pabaigoje - seni baldai, dekoracijos, tapetai, moteriškės baisi šukuosena rėkte rėkė, jog dabar yra devyniasdešimtieji.
- Darykite, ką reikia, tik išgelbėkite ją - su viltimi tarstelėjo ir išėjo iš kambario, tyliai uždarydama duris. Dawn užkart susidomėjo senais baldais kambaryje. Galiausiai priėjo veidrodį ir vos nenukrito, kai pamatė savo atvaizdą - ūsuotą vyriškį su apvaliais žandukais ir pūpsančiu pilvu. Dawn ėmė kikenti ir pradėjo maigyti savo pilvą, vis keldama jį aukštyn ir žemyn, kol netikėtai veidrodyje už jos pamatė maždaug devynerių metų mergaitę gulinčią ant lovos ir pakraupusi spoksodama į sau žviegiantį vyriškį. Dawn staiga surimtėjo, pasitvarkė ūsus ir atsisuko į ligonę.
- Na, tai kuo sergi? - linksmai paklausė, tačiau šypsena iš veido tučtuojau dingo, kai ligoniukė taip ir liko sustingusi žiopsoti į vyrą. - Ėėėėėė, - sumykė ir pirštu ėmė mojuoti prieš akis, bet šios nereagavo.
-
Peržengus slenkstį, Elena pasijuto taip, tarsi ją kazkas neštų ir rakintų prie kėdės. Mergina bandė atmerkti akis, tačiau šviesa kuri į ją švietė trugdė tai padaryti. Tačiau po kiek laiko akys prisiprato prie šviesos ir Elena galėjo laisvai jas atmerkti. Vos jas atmerkus, Brunetė išplėtė akis. Jos rankos ir kojos buvo prirakintos! Tik prisiminus tai, kas buvo parašyta lapelį, Elenos širdis pradėjo plakti labai stipriai. ,,PSICHINĖ LIGONĖ”
Elena vis bandė ištraukti rankas ir kojas, tačiau jai nieko neišėjo.
-Nusiramink, Džeine, viskas bus gerai. Tik tau truputį paskaudės,- kažkas prabilo žemu balsu. Elena suprato jog tai vyras, ir pasukusi galvą į tą pusę iš kurios sklido balsas, Brunetė pamatė vyrą, laikantį tą patį švirkštą ir peilį. Tik pamačiusi šiuos dalykus, Elenos širdis pradėjo dar labiau plakti.
-Jokia aš Džeinė. Aš Elena! Elena LoveGood!- rėkė brunetė ir vis muistėsi kėdėj. Staiga vyras padėjo visus daiktus ant stalo ir priėjas prie kėdės, ant kurios sedėjo bei buvo prirakinta Elena. Tik jam priėjus, Elenai apėmė bloga nuojauta.
-Džeine, nepradėk, visi žinome tavo žaidimus. Jeigu tuojau pat nebaigsi, žinai kas tau vėl bus,- tai pasakę jis vėl apsisuko ir grįžo prie staliuko.
-Jokia aš Džeinė, aš Elena,- jau verkdama kalbėjo brunetė. Tačiau vyras į ją dėmesio nekreipė. Kol jis nepriėjo, Elena ieškojo kokio nors daikto, kuris galėtų atrakinti visas spynas.
-Aš išeinu, tuojau grįžiu, tačiau suleisiu tau tų pačių vaistų, kuriuos leidžiam kaip būni bloga,- išsišiepė vyras ir priėjas prie Elenos įdurė tiesiai į veną, bei suleido vaistus.
-
Teodoras linksmai pažvelgė į mokytojos parodytą švirkštą, kaip į sielos draugą. Seniai matytą, o gal išvis nematytą. Keistos šio bernioko mintys. Išgirdus pamokos užduotį ir kiek nusivylės, kad neteks dirbti su švirkštu ,o gal teks?), žengė pro šlykščiu tvaiku, gal net lengviau pasakyti, šilumos ir kraujo mišiniu atsiduodančias duris. Šeštakursis atsidūrė patalpoje, baltoje, kurioje nebuvo nė lašelio gyvybės. Taip tylu. Bet šviesiaplaukis klydo. Prie lango netoliesi tyliai verkė mergytė. Vaikino jausmai tarsi atšilo, ji buvo panaši į jį - šviesūs plaukai, pabalusi oda, žalios akys, tuščias, skausmo persemtas vidus. Klastuolis pasirėme ranką į palangę ir priklaupė prie penkiametės. Ši jo nematė, pradėjo verkti graudžiau. Staiga iš už kampo pasigirdo artėjantys, grubūs žingsniai. Berniokas pasislėpė už gana didelio, didesnio už jį vazono, kuris kaip tyčia čia stovėjo.
-Izabele, einam,- rūstus balsas ataidėjo per patalpą.
-Ne, tėveli, nenoriu, man skauda,- garsiai, kaip, kad garsiai neverkė, šūktelėjo Bela, bandydama ištrūkti iš jo rankų. Bet laibos rankelės nieko nepadėjo ir šviesiaplaukė buvo nutempiama vyro, kuris neatrodė labai draugiškas.
-
Dawn ėmė purtyti liauną kūnelį, bandydama pažadinti mergaitę. Tačiau akys sustingusios žiūrėjo kažkur į tolį, o pati gulėjo sustingusi kaip akmeninė. Varnė nejuokais sunerimo. Negi nužudžiau žmogų? Net bijau pagalvoti, ką pasakys profesorė. Dawn nusivalė prakaituotą kaktą ir vos vos pakeldama savo didžiulį pilvą greitai nušlepsėjo prie lagaminėlio, kurį su savimi turėjo vos atsiradusi šiame laikotarpy. Strain negalėjo blaiviai galvoti, tad užtruko gana ilgai, kol sumąstė, kaip atidaryti tą nelemtą lagaminėlį. Jame buvo du švirkštai ir 3 ampulės, kurios buvo sužymėtos skirtingomis spalvomis. Mergina vos susilaikė netrenkusi savo galvos į stalą, supratusi, jog nežino kurią ampulę suleisti, o ypač - kuo ta mergaitė serga. Varnė pažvelgė į lagaminėlį ir į leisgyvę ligonę, po to vėl į gulinčius švirkštus. Netrukus mergina suvokė, kad negali čia stovėti kaip pabučiuota, tad paėmusi vieną iš trejų stiklinių buteliukų, ėmė daryti tai, ką matė darant savo mamą - adata į ampulę, skystis į švirkštą, padaryti, kad nebūtų oro burbuliukų. Dawn negalvodama paėmė žalia spalva pažymėtą ampulę ir drebančiomis rankomis ėmė daryti, tai ką reikia, kai staiga į kambarį įsiveržė ta pati moteriškė, dar neseniai įleidusi tokį netikusį gydytoją į namus. Šioji, vos pamačiusi mergaitę visą sustingusią, ėmė isterikuoti.
- Ji nejuda! - ėmė rėkti ir pripuolė prie kūnelio. - Ką jūs padarėte?!
- Palaukit, aš tuoj atgaivinsiu, - pradėjo verkšlenti Dawn, ašaros ėmė birti skruostais. - Duokit man minutėlę, prašau! - drebančiu balsu, visiškai praradusi viltį tarstelėjo moteriškei, bandydama įkišti adatą į ampulę.
-
Velnias. Tokia buvo pirmoji grifės mintis, įsitikinus, kad čia tikrai maras. Nosį rietė pūvančių lavonų ir nešvardos dvokas, Clau net pagalvojo, kad geriau jau nebūtų buvus atėjus į pamoką. Net ir ateidama į pamoką prisidirbu. Šaunu.
Mokinė išpūstomis akimis žiūrėjo į visą tą vaizdą. Pro mažą kaimo namuko langelį pasimatė sublizgusios akys. Maža purvina mergytė sėdėjo name ir spoksojo į atvykėlę. Spėjau dar sykį prisidirbti. Maro lauke stovintis ir nieko nedarantis žmogus atrodytų tikrai įtartinai. Bent neužsikrėsiu. Tikiuosi. Grifė nubraukė ant akių užkritusią šviesią sruogą ir žengė į priekį. Pala pala. Šviesią? Amnetos plaukai visada buvo tamiai rudi, net nepanašūs į tuos, kuriuos prieš akis ką tik matė. Ketvirtakursė nužingsniavo link kažkur bėgančio, tekančio ir čiurlenančio upelio. Priklaupus ant sudžiūvusios žolės, pažvelgė į beveik dumblu virtusią vagelę.
Į vandenį žiūrėjo ne ji. Sakytum trisdešimties metų liekna šviesiaplaukė moteriškė su išraiškingomis, bet deja, pilkomis akimis. Pirmosios nerimo raukšlės jau raukė kaktą, o ano meto drabužiai buvo purvinos melsvos spalvos. Išdžiūvusi lyg per badmetį, pavargusiomis akimis moteris žiūrėjo į savo atvaizdą. Kuo aš tapau? Šviesiai šviesiai rusvų plaukų savininkė pasitaisė kuodą ir žvilgtelėjo į dangų. Karšta. Saulė kepino vis stipriau, danguje nesimatė nė vieno debesėlio, kuris bent primintų lietų, o upelis siaurėjo ir vis labiau virto šlapio dumblo pelke. Judinkis, dykaduone. Nesėdėsi juk čia visą dieną. Taigi, tinginė tingiai atsistojo ir prisidengusi akis nuo saulės priėjo prie vieno iš namų durų.
Dun dun dun! Pasigirdo kaulėtos moters rankos beldimas ir durys greitai atsivėrė. Tarpdury pasirodė vidutinio amžiaus tamsiaplaukė. Skepeta prisidengusi nosį ir burną, it dėl saugumo kažką suburbuliavo.
-Ką sakėt?
Paklausė atvykėlė. Moteris pažiūrėjo į ją it iškritusią iš mėnulio. Kiek atsidengė burną ir sumurmėjo:
-Kongi to per žmogėns?- gal dabartiniame pasaulyje tai nuskambėtų keistai, bet nepamirškim, kad ankstesnė kalba buvo... Kiek kitokia.- Dila sakė, matą tavę laukan ėjai. Ko bastąis kąi šitąip viską sergą?
-Aš esu Sondra,- bandė mėgdžioti kalbą, iškraipydama sugalvotą vardą ,,Sandra".- Ėnau katė gaudėt.
-Tą? Raganą! Ant laužą!
Išgirdusios namo šeimininkės riksmą, iš kampų pradėjo bėgioti žiurkės, o kambary esanti mergaitė jas ėmė vaikyti ir gaudyti.
-Mamyt! Sugavau tlis!
Dauguma žiurkių išbėgo iš namo į lauką, o tas nelaimingąsias tris vargšeles mergaitė, kurios akys ją sekė anksčiau, paėmė už uodegų ir per jas trenkė su knyga. Iš baisaus vaizdo mūsų sekama įsibrovėlė sukando dantis, o prieš pat nosį užsitrenkė durys. Ji stovėjo prie slenksčio ir galvojo kas čia per velnias vyksta. Ar čia aš kažką blogai pasakiau, ar ji ne tą suprato? Juk norėjau ieškoti katės... Dabar ji apsidairė. Būrelis žiurkių, išbėgusių ir nesvetingosios moters namo, dabar nubėgo į priešingoje pusėje esančią apgriuvusią lūšną. Lentos buvo išklibėjusios, o kelių išvis nebuvo. Gal sukūreno, o gal kas pavogė. Nežinia, bet svarbiausiai, kad per plyšius viskas matėsi. Žiurkės it vorai lipo ir lindo į lūšną per žemiausiai esantį plyšį. O toje lūšnoje ne pyragai. Lyg pūslėti žmonės guli lovose ir labai primena tuos, kurie čia pat, už poros metrų mėtėsi negyvi. Iš lūšnos išlindo senukas. Sukosėjo taip stipriai, kad net kelios lentos sudrebėjo. Claudie (ar Sandra, nežinau kaip vadinti) pribėgo prie jo ir norėjo padėti. Bet jis tik griuvo ant kelio ir dar kartą sukosėjo į saują. O tada jo gyvybė užgeso. Parklupusi ant kelių mokinė išpūtus akis žiūrėjo į mirusį senuką, kuris kažką laikė saujoje. Pragniaužusi jo kaulėtus pirštus, ji išvydo nedidelę raudoną skepetą. Pirštu atsargiai palietė medžiagą ir nustėro. Kuo greičiau patraukė pirštą ir kraują, buvusį ant jo, nuvalė į lavono drabužius. Žmogus nebuvo pažįstamas ar į ką nors panašus, bet vis vien tai yra ŽMOGUS. Akys sudrėko, skruostu nuriedėjo vienintelė ašara. Ji atsistojo ir žvilgtelėjo į prieš jos akis užgesusios gyvybės apvalkalą.
Ilsėkis ramybėje, senuk...
-
Vos gydytojui suleidus vaistų ir išėjus iš kabineto, Elena pasijautė labai silpnai. Stengėsi surasti ką nors, su kuo būtų galima atsirakinti spynas. Vos pasukusi galvą į dešinė pusę, pamatė arti staliuką ant kurio buvo su savaržėle susegti lapai. Kadangi jie buvo arti, Elena bandė juos pasiekti. Vos palietusi lapo kampelį, mergina ėmė po truputį traukti jį į save. Tik lapas atsidūrė ant jos kelių, Elena pamatė merginos nuotrauką, virš jos buvo merginos vardas ir pavardė. Džeinė Adams. Elena išplėtė akis ir palenkusi galvą su dantim bandė atversti kitą puslapį.
Vardas, pavardė: Džeinė Adams.
Ši mergina serga psichinėmis ligomis, žaloja save, grąsina kitiems.
Gydymas: Elektros šokai jog apsiramintų ir visi kiti reikiami dalykai.
Vos Elenai perskaičius kas jai bus, suprato, jog iš čią galbūt gyva neišeis. Nieko nelaukus su dantim nuėmė savaržėlę, išlankstė ją ir bandė atsirakinti. Vos atsirakinus vieną ranką, Elena greitai pasiėmė savaržėlę normaliai ir bandė atrakinti kitą ranką. Sėkmingai atsirakinus kitą, mergina pasilenkė prie kojų norėdama atrakinti ir jas, tačiau jau buvo per vėlu. Tik pasilenkus prie jų, pro duris įėjo šeši gydytojai ir pamatę ką daro Elena, staigiai pribėgo prie jos. Prirėmę ją prie kėdės ir vėl prirakinę, nuleido kėdę taip, kad Elena gulėtų ant nugaros tiesiai. Vos vienas gydytojas priėjas prie jos su nelabai maloniu daiktu, pasilenkė prie Elenos galvos ir kažką labai skausingai darė.
-Ereto! Ereto! Ereto!- verkdama šaukė Elena ir muistėsi norėdama kad jie liautūsi.
-
Nors viduje tiesiog kriokė lietus, bet jis neplovė ketvirtakursės ašarų. Nes nebuvo nei lietaus, nei ašarų. Jei palūši, didesnė tikimybė, kad neatsikelsi. Šviesiaplaukė moteris perbraukė ranka per sijoną ir nustebo apčiuopus kažką keisto. Rudas pagaliukas, kuris vadinamas burtų lazdele buvo čia. Lazdelė lyg suteikė pasitikėjimo savimi, bet čia, žiobarų pasaulyje tebuvo menkas pagaliukas, sugebantis tik pakviesti profesorę. Ne, nekviesiu. Dar nėra taip blogai. Po kojomis pasimaišė stora žiurkė ir graužikė be jokios baimės užlipo ant sekamos grifės bato. Neišsigandus mokinė stabtelėjo ir nupurtė nagais ir dantim įsikabinusią storulę. Pamačiusi kiek pravertas kito namelio duris, nuskubėjo į tą pusę.
Namelis čia buvo gan gerai išsilaikęs, žinoma, lyginant su kitais. Mums, hogiečiams čia tebūtų menka lūšnelė. Lipant keliais žemais , batų nutrintais laipteliais girdėjosi jų dejonės. Ši susidvejinusi asmenybė pabeldė į duris ir greit atsirado tarpelis. Į ją žiūrėjo suvargusio senuko akys.
-Raganikė!- kaip jam per garsiai tarė ir užtrenkė duris. Clau visai sutriko.
Toliau bandė ieškoti kitokio namelio. Bet visur buvo tik lūšnos, žiurkės ir lavonai. Užsukus buvo ir į centrą, ten veikė ale ligoninė. O iš tikro tik dvi moteriškės lakstė aplink ligonius ir beveik negalėjo niekuo padėti. O atokiau sėdėjo maža mergytė. Lyg niekam nereikalinga, pilkšva ir nieks neatkreipė į ją dėmesio. Ragana vadinama moteris priėjo prie mergytės. Dar keli ligoniai, turbūt sergantys maru pradėjo šnibždėtis. Sandra pritūpė prie mergytės ir jau norėjo ko nors paklausti.
-Raganikė! Eik pos savą seserys arbo būsį sudegyta!- keisti žodžiai paliko mažylės lūpas ir Amnetai prireikė daugiau laiko suprasti ką ji pasakė. Seseris? Mažė ir dauguma kitų parodė į namelį, esantį ant kalno. Sandra atsistojo ir nežinia kodėl, turbūt iš smalsumo ėjo link kalnelio.
-Ragana norėj numaryt mergiotą,- tokie ir panašūs žodžiai sklido už Clau. Beveik norėjosi verkti, nes buvo apkaltinta tikrai neteisingai. Tad tik greitai kulniavo į kalną. Kiek ten pamoka tęsiasi? Valandą? Kiek man laiko teliko? Dabar kopiant vėl prisiminė galvos skausmą. Prie jo buvo kiek pripratusi, bet lipant stačiu šlaitu galva tiesiog norėjo atsiskirti ir nusiridenti žemyn.
Sausa žolė lūžinėjo po Clau kojomis, sausra alino ir žemę. Mažutė iš kažkur atsiradusi laukų pelytė pamačius vieną sėklelę nubėgo tolyn, o radus ją įsitempė į mažulytį urvelį. Ir jos gali greitai nelikti dėl šios sausros. Pamintilėjo stabtelėjusi ir nusibraukė prakaitą nuo kaktos. Eiti darėsi vis sunkiau, o kažkur fone (o tiksliau - grifės mintyse) skambėjo apkalbos ir šnabždesys. Užtilk tu pagaliau! Amneta galų gale atsidūrė pri namelio, kur kaimiečiai kalbėjo esant jos seseris. Paskutinė galimybė. Arba šis namas, arba neįvykdau užduoties. Mintyse dr pabandė apsiraminti.
Tuk tuk tuk! Pasigirdo beldimas. Netrukus duris atvėrė kitaip nei visi kiti apsirėdžiusi moteriškė. Ji buvo... Švari. Kitaip nei kiti, į ą žiūrėjo ne piktu, o nustebusiu žvilgsniu. Pakvietė į vidų ir ten pasigirdo garsus kačių miaukimo choras. Tai mane čia pasiuntė... Dėl katės? Gal kiek nusivylė, bet neprarado vilties. Namuko šeimininkė ją atvedė į patalpą, kur buvo dar šešios panašiai vilkinčios moterys. Ir visos jos buvo panašios.
-Seserys! Suloukėm svėčio!- paskelbė ir visos greit pakėlė akis nuo rankdarbių. Nustebusios žiūrėjo į Sandrą it į aštuntą pasaulio stebuklą. Prie jų visų susirinko po septynias kates. Taip! Iš viso buvo 49katės, kurios baigė savo miaukimo konkursą ir šiuo metu tupėjo. Ir bvo taip pat nustebusios.
-Sveikos,- pasisveikino Sandra.- Kap jūs tepat su teik katų? (kaip jūs telpat su tiek kačių)
-Tepam tepam. O tava koki vėjai atpūt?- paklausė ta, kuri turėjo septynias baltas kates.
Claudie galvojo kaip atsakyti į šitą klausimą. Tiesiog jautė, kad šitas reikalas kažkuo susijęs su katėmis.
1. Ją vadino ragana dėl kačių ieškojimo.
2. Visur pilna žiurkių.
3. Katės jas gaudo.
4. Žiurkės = nešvara.
Penktąjį punktą ji sužinojo būdama mokykloje. Niekada nemaniau, kad prireiks istorijos pamokų tokiems dalykams. Ačiū, mokytoja!
5. Žiurkės platina ligas.
Taigi, jau buvo aišku kodėl reikia kačių. Tik kaip tai pasakyti keistąja kalba?
-Mon raik jūso katų. A galėtumat pakolyt?
Seserys keistai susižvalgė. Buvo tikrai aišku, kad jos neserga maru. O ant kalno žiurkių irgi nesimatė.
-Galim paskolyt porai valadų. Paskui atais daug žurkų namon,- pasakė ta, kuri turėjo septynias juodas kates. Visos seserys piktai pasižiūrėjo į ją ir paklausė.- O jan motaris jas nuvas iki gyvanimo galą?
-Nenuvasiu,- greit paprieštaravo Sandra.- Jos išgaudis žurkes namose ir bus pavalgą.
Išklausiusios pasisakymo, jos sutiko ir pridūrė, kad katės pačios sugrįš. Claudie padėkojo ir lipo stačiu kalno šlaitu kartu su visomis 49katėmis. Septynim juodom, septynim baltom, septyniom pilkom, septynim rusvom, septyniom ryžom, septyniom rainom ir septyniom pereinamų spalvų (siamo ir panašiai). Su tokia armija ji greitai nusileido žemyn (juk žinoma, kad lipti sunkiau nei nusileisti) ir apsidžiaugė, kad nereiks lipti dar kartą. Nusileidusios katės it patrkusios ėmė gaudyti žiurkes. Pikti kaimelio gyventojų žvilgsniai jas sekiojo. Vienas net bandė mažą baltutę katytę užmušti, bet ta išrietė nagus ir apsigynė. Žinoma, žmogus liko apdraskytas.
Bet žiurkes išgaudyti - ne vienos dienos darbas. O ir mokinė nutuokė, kad liko nedaug laiko. Susikvietus kates pasakė:
-Aš turio išaiti. Bot jūs ataikit ir kitą ir dar kitą deiną,- katėms linktelėjus, ji paliko jas gaudyt žiurkių, o pati nuskubėjo į tą vietą, kur atsirado šiame Dievo pamirštame kampelyje.
-Manau, kad užduotį atlikau,- tarė jau įprastai. Su tais žodžiais mokinė atsidūrė klasėje.
-
Vienas po kito mokiniai žengė pro Mirjam sukurtą portalą. Vieni su baime, kiti labai, netgi pernelyg drąsiai. Po kelių minučių mergina klasėje pasiliko viena. Nervingai pasitaisė plaukus, ranka perbraukė suknelę ir prisėdo ant kėdės kraštelio, tačiau vis labiau nervinosi. Galiausiai pašoko ant kojų ir ėmė nervingai minti po klasę. Nebuvo tikra, ar parinko teisingą užduotį. Juk tai kaip rusiška ruletė - nežinia, kokią situaciją gausi. Gal kai kam jos buvo per sudėtingos?
Nervingas merginos mintis nutraukė žingsniai klasėje - grįžo juodaplaukis septintakursis grifas, kuris pirmas ir pradėjo užduotį. Šviesiaplaukė įdėmiai pažvelgė į vos keliais metais jaunesnį mokinį. Rodės, užduotis jam pasirodė ne iš maloniųjų. Ką gi, bent vienas gįžo sveikas ir gyvas. Jau geriau.
Nuleidusi galvą Mirjam iš stalčiaus išsitraukė kažkokius popierius, mėgino nors apsimesti skaitanti. Juokinga, tačiau pati profesorė net labiau nervinosi, nei užduotį atliekantys mokiniai. Dievaži, čia tau ne ant palangės sėdėti ir vėpsoti į sausakimšą gatvę. Senų grindų girgždesys pranešė, jog į klasę sugrįžo dar vienas žmogus. Šįkart mergina, irgi grifė. Mirjam blankiai šyptelėjo ir vėl palinko prie savo popierių jau kiek apsiraminusi. Jeigu du sugebėjo atlikti kas pavesta, sugebės ir likusieji. Juk tai nėra taip jau ir baisia sudėtinga, ar ne?
Atsipalaidavusi jaunoji Schwartzer atsistojo ir jau ketino eiti pasiklausinėti mokinių nuomonės apie pamoką, kai staiga kabinete, virš lentos, užsižiebė raudona lemputė, pranešanti, jog kažkam reikia pagalbos. Scheiße mintyse nusikeikė vokietė ir greitai grįžusi prie stalo nuspaudė kelis šone įmontuotus mygtukus. Po kelių sekundžių šviesiaplaukė jau atsidūrė kažkokioje patalpoje kur turėjo būti nelaimėlis mokinukas, kuriam nepasisekė atlikti užduoties pagal planą. Mirjam atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje. Mintyse sukirbėjo kažkoks neaiškus prisiminimas, kažkoks deja vu. Tarsi kažkas čia būtų pasilikęs, kažkas merginai taip brangus. Tačiau pašifruoti šitą keistą jausmą nebuvo nei kada, nei kaip. Šviesios sruogos draikėsi už nugaros, kol Mirjam nervingai pluošė koridoriais darinėdama duris (kurios, žinoma, atsidarė), kol galiausiai atrado savo mokinę. Akivaizdu, jog jai teko ne pats maloniausias vaidmuo - daugelis žiobarų mieliau šoktų nuo stogo, nei gydytųsi "psichūškėje". Deja, tiems, kuriems tikrai tos pagalbos reikia, tokia išganinga mintis paprastai nešauna... Be ceremonijų praėjusi šalia regis profesorės nepastebinčių gydytojų, Mirjam keliais įgudusiais (o iš kur tokie įgūdžiai pati nežinojo) judesiais atrakino spynas, kuriomis buvo priveržti mokinės riešai ir pasičiupusi ją už rankos greitai uždarė palatos duris ir atsidūrė klasėje. Nervingai persibraukusi ranka plaukus profesorė mostelėjo merginai sėstis, o pati grįžo į klasės priekį. Kol buvo išėjusi, sugrįžusiųjų gretos pasipildė.
- Ką gi,- tyliai ištarė Mirjam.- Užduotį įvykdėte visi, lengva ji tikrai nebuvo, esate šaunuoliai. Tikiuosi, kad pamoka jums davė patirties ir žinių. Juk dažnai lazdelė ne viską gali. Peno apmąstymams tikrai turite, kai kurie, sakyčiau, net per daug. Džiaugiuosi visais, kuriems pavyko. O dabar galite eiti, geros dienos,- kiek nerišliai atsisveikino profesorė jau visai sutrikusi. Bert šiuo metu jai rūpėjo kas kita. Išleidusi (o tiksliau, išgrūdusi) pro duris paskutinį mokinį Mirjam jas užrakino ir, atsargiai apsižvalgiusi, pati žengė į portalą. Per daug ramybės nedavė keistoji nuojauta, patirta psichiatrinėje ligoninėje.