Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Transfigūracija => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Vivien la Querto Rugsėjo 19, 2017, 09:39:01 am
-
Už lango buvo nuostabus oras: švietė saulė, danguje beveik nėra debesų. Profesorė atsisėdusi prie savo stalo pasiėmė pergamento lapelį, rašalą ir plunksną. Netrukus Vivien pakabino šį lapelį ant transfigūracijos klasės durų.
Mieli I-III kursų mokiniai,
Šiandien pamoka vyks prie ežero.
Transfigūracijos profesorė
Susirinkusi visus reikiamus daiktus Vivien nuėjo prie ežero. Moteris neskubėjo, pirmieji mokiniai turėtų pasirodyti tik po valandos. Iki to laiko ji spės paruošti viską ką reikia. Rudaplaukė pasiekusi reikiamą vietą pradėjo ruoštis. Išbūrė patogias lauko sofutes bei fotelį sau - taip visiems bus patogiau sėdėti. Šalia stovėjusį visai nuvargusį medį pavertė lentą ir užrašė pamokos temą "Transfigūraciniai pavertimai". Taip pat išbūrė nemažai lelijų ant ežero kranto bei įvairių kitų dalykų. Kaip ne kaip šiandien mokys vaikus kaip paversti vieną dalyką į kitą. Apsižvalgiusi ar viskas paruošta profesorė nusišypsojo Tikiuosi jiems patiks ši pamoka. Atsisėdusi ant fotelio pradėjo laukti mokinių. Po kažkiek laiko mokiniai pradėjo rinktis.
- Sveiki visi, džiaugiuosi jog nepatingėjote ateiti į pamoką. - nusišypsojo. - Šiandien mokysimės paversti vieną dalyką kitu. Praeitą pamoką neprašiau prisistatyti - iš susijaudinimo pamiršau. Todėl norėčiau, kad šiandien prisistatytumėte ir pasakytumėte ką žinote apie bene žinomiausius pavertimo kerus - Vera Verto.
((Pamoka kaip matote bus labiau praktinė. Jeigu atsakymo nežinote - atsakinėti neprivalote. Už postą su teisingu atsakymu gausite 2 taškus, už parašytą postą be atsakymo 1 tašką. Teorijoje parašote po vieną postą. Prieš prasidedant praktikai gausite sąrašą įvairių burtažodžių, kurios bandysite panaudoti. Žinoma ne visi galite būti "vunderkindais" :D Gali burtažodis pavykti tik iš trečio arba ketvirto karto :) Praktikoje mažiausiai 2 postų prašau - juk bus tiek daug burtažodžių ir esate gamtoje kur tikrai yra daiktų, kurios galima paversti.))
-
Oras žadėjo būti šiltas, danguje nebuvo matyti saulę dangstančių debesų. Tokiu, nors visuotinai pripažįstamu kaip "geru", oru Adelaidei norėjosi nulįsti į tamsią kertę kur nors Varno Nago koledžo bendrajame kambaryje, bibliotekoje ar požemiuose. Tačiau praleidus pirmąją transfigūracijos pamoką, nesinorėjo pražiopsoti ir antrosios.
Akims klaidžiojant po koridorių sienas, mergaitė žingsniavo kabineto link. Tankios blakstienos metė šešėlius, tarsi slėpdamos nuo nemigos pajuodusius paakius. Rankose tvirtai suspaudusi ji nešėsi vadovėlį nutrintu viršeliu, karts nuo karto pavartydama jį ant rankų, lyg vertindama prekę.
Priartėjusi prie klasės, antrakursė sulėtino žingsį. Tik nuspaudusi žalvarinę rankeną ir supratusi, kad kabinetas užrakintas, ji pakėlė akis ir pastebėjo mokytojos paliktą raštelį. Mergaitė atsiduso, lyg išreikšdama tylią dejonę, kad reikės nusigauti iki pat pirmo aukšto, o tada - tiesiai į saulėtą pievą.
Skubriu žingsniu eidama, Adė šokinėjo per kas antrą laiptą, kol pasiekė vestibiulį, o tada paskubomis išlėkė į lauką ir tekina pasileido prie ežero. Vieta, kurią mokytoja buvo paruošusi, buvo matyti iš toli - spalvingi minkštasuoliai ir aplink žydinčios vandens lelijos, nors, tokiu metu, jų žydėjimo laikas jau turėjo būti pasibaigęs.
Pasisveikinusi su mokytoja La Querto, Adelaidė klestelėjo į vieną iš sofučių, atsukdama nugarą saulei, ir patogiai įsitaisė.
Mokytojai pradėjus pamoką, antrakursė nusprendė nelaukti, kol kalbėti pradės kiti.
- Sveiki...esu Adelaidė Kondwani, Varno Nago koledžo antrakursė, - neatsistodama, bet kiek labiau pasitempdama prisistatė ji ir apžvelgė kitus mokinius, o tada vėl atsisuko į dėstytoją. - Vera Verto - vieni iš esminių transfigūracinių kerų. Jais naudojantis, nedidelį gyvūną galima paversti krištoline taure. Jei gerai atsimenu, lazdele, skaičiuojant iki trijų, reikia triskart paliesti gyvastį, kurią užkerėsi, o tada besti į jį ir tarti burtažodį. - Adelaidė nudelbė akis į ant kelių sudėtas rankas, lyg bandydama dar kažką prisiminti, bet vėl pažvelgusi į mokytoją, tarė: - Tai turbūt viskas, ką atsimenu. - Ir vėl patogiai atsirėmė į minkštą krėslo atlošą.
+2 taškai
-
Gavusi laiškelį, Daniela pamokai apsirengė paprasčiau ir patogiau - juk dabar Hogvartse orai buvo permainingi, o Kravitz tebuvo su paprasčiausiu juodu džemperiu su užrašu Nox. Kai būdavo šilta, mergina sukaisdavo, kai vėsu - sušaldavo. Prieš pat transfigūraciją antrakursė persirengė į tamsiai violetinę palaidinę, juodus džinsus ir ilgą patogų megztuką su Klastūnyno herbu. Plaukus susisegė į kuodą, ir nuėjo į pamoką.
Ji vyko ant ežero kranto. Daniela įsitaisė patogioje vienvietėje sofutėje netoli ežero, bet pakankamai toli nuo mokytojos. Vivien jai patiko, tačiau jos balsas kartais merginą nervindavo.
Taip Klastuolė ir sėdėjo, beveik nesiklausydama čiauškančių mokinių ir šnekančios mokytojos. Taip, ji net negirdėjo klausimo, bet išgirdusi prabylančią Varno Nago mokinę iškart prasiblaivė. Tada iškėlė ranką tikėdamasi, kad profesorė nepastebėjo jos atitrūkimo.
- Aš Daniela Kravitz, profesore. Vera Verto - kerai, kurie gyvūną paverčia į stiklinę taurę. Dėl visko, ką pasakojo... Adelaidė, - prisiminė Daniela, - aš sutinku. Tiesa, drįsčiau prieštarauti dėl esminių kerų. Dažnai gautos taurės būna su kailiuku ar netgi neklusnios, o iš bet ko kito sukurtos taurės yra tiesiog puikios. Todėl aš nemanau, kad tai vieni svarbiausių kerų, kaip teigiama daugelyje vadovėlių.
+2 taškai
-
Rytmetinė saulukė raičiojosi baltutėlių debesėlių apsuptyje. Kiek pamigusi Ashley pagaliau išsiropštė iš lovos, bei paskubomis išlėkė iš grifų bendrojo kambario. Sunkiai užkopusi varginančiais laiptais, antrakursė išvysta.. Lapelį!
- Pamoka vyks prie ežero, - garsiai nuskaitė svarbiausius žodžius. - Na, kad tave kur! - susiraukė kaštonplaukė, kadangi bereikalo turėjo eikvot savo ir taip pasenusius sąnarius ((tikra bobutė)).
Giliai įkvėpusi, bei iškvėpusi, ši nusileido apačion, bei išlindo laukan. Gaivaus vėjelio gūsis plūstelėjo į Tonks veidelį, taip atpalaiduodamas visus įsitempusius raumenukus. Betipendama pamokon, Ashli spėjo ir nurimt, ir nusiteikt dar transfigūracijai. Galvoje šmėžavo tiek minčių. Kažin ką veiksime? Ar kartais nepavėlavau? O jei pramiegojau varpą? Negaliu pavėluot! Tad persigandusi, jog tikrai galėjo pamigt, Ashley paspartino savo žingsnį. Štai, horizonte išryškėjo kažkokie baldai. Kaip čia dabar? Nejaugi kraustomės.. Priartėjusi ilgakasė pažvelgė į ant foteliuko įsirangiusią tamstą.
- Sveiki, - kiek su nuostaba tarstelėjo Tonks.
Buvo keista gamtoje sėdėti ne ant rasa nuklotos žolės ar bent jau kokio pleduko, o poniškai - sofutės. Susiradusi vietelę, rudaakė sėstelėjo ir įsmeigė žvilgsnį į profesorę. Ilgai nelaukus ši pradėjo pamoką. Prisistatyt..
- Ashley. Antrakursė grifė, - tepratarė Tonks. - O štai Vera Verto patys primityviausi transfigūraciniai kerai, kuriuos manau žino kiekvienas. Viskam, ką pasakė pirmoji mergina pritarčiau, tačiau drįsiu surizikuot ir pareikšt, jog šis burtažodis paverčia gyvūną ne krikštoline, o sidabrine taure, - nukreipė žvilgsnį į bendrakursę, o tada tęsė. - Iš esmės nėra ką čia daug išsiplėsti, tad dar kartą paminėsiu, jog reikia tris kartus paliesti gyvūniuką, o tada ištarti burtažodį, - pritildė toną ir atgal krestelėjo fotelin.
+2 taškai
-
Nuostabi ,saulėta - kaip iš pasakos diena pakėlė paniurusios Margaritos ūpą. Ji nužingsniavusi iki klasės ir pamačiusi raštelį apsidžiaugė. Daug maloniau tokią puikią dieną praleisti lauke,šalia ežerėlio,gryname ore,girdint kaip čiulba paukšteliai ir pučia gaivus vėjas. Linksmai niuniuodama ir striksėdama ji net nepastebėjo kaip ją pasitiko nuoširdi mokytojos šypsena. Margarita taip pat nusišypsojo ir pasisveikino. Atsisėdusi į vietą arčiau prie mokytojos Margarita dairėsi į gamtą ir laukė pamokos.
Kai mokytoja uždavė klausimą, į kurį grifiukė nežinojo atsakymo,ji nusprendė, kad geriausia pasiklausyti ką mano kiti.
((Poste turi būti min 600 simbolių. Tavajame jų nėra.))
-
Klastuolė ryte atidarė savo užrašų knygutę, kur buvo užrašytas tvarkaraštis. Transfigūracija. Na nepatingėsiu, nueisiu. Emai nusižiovaujus, ji apsirengė savo klastūnyno uniformą, sušukavo plaukus, nusiprausė, pasiėmė visus daiktus kurie yra reikalingi transfigūracijos pamokai ir išėjo iš klastūnyno mergaičių kambario.
Po kai kurio laiko priėjus prie kabineto, ant durų buvo priklijuotas lapelis.
Mieli I-III kursų mokiniai,
Šiandien pamoka vyks prie ežero.
Transfigūracijos profesorė
Prie ežero bus pamoka? Ir vėl? Tegul dar ten padaro kabinetą. Emi buvo lyg truputi nepatenkinta. Nors turbūt todėl, kad ji tiesiog tingėjo tiek eiti. Klastuolė jau pradėjo galvoti apie tai, kad jai neeiti į pamoką, bet vos ne paskutinei minutei ji persigalvojo ir nuėjo prie ežero pakrantes.
O prie kokios ypač vietos reikia nueiti? Gi tiksliai nepaaiškinta.. Emillia pradėjo dairytis aplinkui ir nieko nesugebėjo surasti. Visgi ji truputi lyg supanikavo, ir pradėjo eiti prie ežeros pakrantės ir eiti į vieną pusę. Po kai kurio laiko, dar nesuskambus varpui klastuolė surado tą vietą. Aš turbūt ne viena tokia būsiu. Priėjus prie tos vietos, klastuolė atsisėdo ant vieno iš tų foteliu ir atsiduso. Po kai kurio laiko, susirinko dar mokinių, ir tada jau suskambo varpas.
Išklausius mokytojos žodžius, Emilliai pasidarė keista, kad kai kurie mokiniai atsako visiškai kitaip negu mano Ema.
- Emillia DiLaurentis, galima tiesiog Emi. Antrakursė klastuolė. - Prisistatė kaip ne mokinė, o lyg kažkokia draugė. - Aš kažkaip sutinku su nuomone Ashley, Adelaide ir Danielos. Man irgi atrodo, kad kerai kurie paverčia gyvūną į taurę, tik, kad į sidabrinę taurę. - Šyptelėjo klastuolė.
+2 taškai
-
Atskubėjusi į pamoką prie ežero Elridė nustebo. Sofos? Foteliai? Nuskubėjusi prie laisvo fotelio mergaitė patogiai įsitaisė. Apsižvalgiusi aplink ji nedrąsiai šyptelėjo. Kaip čia viskas turėtų būti įdomu... Ech... Kodėl taip retai pamokos būna čia? Elridė pakėlusi galvą tyrinėjo danguje esančius debesis ir ėmė svajoti, ji laukė nesulaukė praktikos. Pažvelgusi į ežerą mergaitė dar labiau susižavėjo. Visaip išsidėsčiusios lelijos atrodė visos savoje vietoje. Mergaitė buvo susižavėjusi ir mąstė ar tai profesorės Vivien darbas. Prasidėjus pamokai profesorės užduotą klausimą ji žinojo, tačiau niekaip nespėjo kilstelėti rankos. Pagaliau sulaukusi savo eilės mergaitė prašneko:
-Sutinku jau su pasakytais variantais, esu mačiusi kaip paukštį paverčia į taurę. Taip pat, man buvo labai įdomu, nes iš burtų lazdelės, rodos, iššovė žalia spalva,- šyptelėjusi mergaitė jau nutilusi prisiminė, kad reikia prisistatyti ir pašokusi iš fotelio greitakalbe viską pasakė,- aš Elridė Endlercat, priklausau grifų gūžtai ir esu pirmakursė,- atsidususi mergaitė atsisėdo. Na, tai man turėjo būti gėdinga... Turbūt juokingiau pasakyti neįmanoma... Pūstelėjus nukritusį plauką ant veido Elridė atsisuko į ežerą ir paskendo savo mintyse.
+2 taškai.
-
Šiltą rudens dieną, Grifiukė Elena žingsniavo link transfigūracijos kabineto. Keista, koridoriai buvo tušti, vos keli vaikai praeidavo pro brunete. Priėjusi prie kabineto, Elenos akys užkliuvo už lapelio priklijuoto prie durų, jame buvo parašyta, jog ši pamoka bus kieme, prie ežero. Elena apsisukusi nužingsniavo prie pilies durų. Kitiuose kolidoriuose kaip nekeista buvo labai daug mokinių, skubančių į pamokas. Elena priėjusi prie durų nustebo, kaip durys pačios atsivėrė. Apsižvalgiusi pamatė prie ežerėlio stovintį nedidelį būrelį vaikų. Nieko nelaukusi nutipeno prie mokytojos ir mokinių.
Vos tik prasidėjus pamokai, mokytoja uždavė klausimą, į kurį Elena tikrai galėjo atsakyt. Netrukus Grifiukės ranka pakilo ir tuo metu Elena prakalbo.
-Esu Elena. Elena LoveGood, pirmakursė Grifų Gūžtos mokinė, - baigus prisistatymą, Elena giliai įkvėpė ir atsakė į mokytojos klausimą,- Vera Verto kerai yra naudojami mažus gyvūnėlius paversti krištolinėmis taurėmis.
Baigusi savo kalba, Elena atsisėdo ant žolės ir laukė, kol mokytoja ką nors pasakys apie jos galbūt ir gerą atsakymą.
+1 taškas
-
Išklausiusi visų mokinių, Vivien šyptelėjo. Vera Verto tikrai patys žinomiausi kerai paverčiantys nedidelį gyvūną į taurę.
- Ką gi. Džiaugiuosi, kad daugelis žinote Vera Verto kerus. Kaip matote, aplink mus yra labai daug daiktų, taip pat ir visokie gyviai ir gyvūnai. Kaip žinote, šiandien praktinė pamoka. Manau, antrakursiai jau suvokia ką reikės daryti, tačiau vistiek paaiškinsiu. Kiekvienas iš jūsų tuoj gausite sąrašą burtažodžių, visus juos, arba bent daugelį pabandysite panaudoti jūs. Žinoma, ne visi žinote kaip vieną ar kitą burtažodį panaudoti, kai kurie gal išvis to nežinote, tačiau nesijaudinkite. Visus jūs stebėsiu ir prieisiu padėsiu tiems, kam nesiseka. Nesidrovėdami arba pakvieskit mane arba pakelkite ranką. Tikiuosi visiems viskas aišku, tačiau jeigu turite klausimų, vėl gi - nesidrovėkit ir paklauskit, pasistengsiu į visus kuo aiškiau atsakyti. Ir atsiprašau už tokią litaniją. - Nusišypsojo ir išdalino visiems burtažodžių sąrašą:
- Avifors{paverčia mažus daiktus arba mažas statulas paukščiais}
- Draconifors{paverčia mažus daiktus arba mažas statulas nedidelias drakonai}(nerekomenduojama pirmakursiams)
- Ducklifors{paverčia pasirinktą daiktą antimi}
- Duro{paverčia pasirinktą daiktą akmeniu}
- Ebublio{paverčia pasirinktą daiktą burbuliukais}
- Lapifors{paverčia mažus daiktus arba mažas statulas triušiais}
- Piscifors{paverčia pasirinktą daiktą žuvimi}
- Pullus{paverčia pasirinktą daiktą žąsimi}
- Scribblifors{paverčia pasirinktą daiktą plunksna}
- Deja kaip matote sąrašas yra labai nedidelis. Tai kol kas vieninteliai burtažodžiai, kuriais tikrai galima naudotis ir jie neturėtų sukelti pavojaus. Tačiau yra vienas burtažodis, pirmakursiai, prašau nenaudoti jo jūsų pačių saugumui. Šalia burtažodžių yra paaiškinimai ką būtent burtažodžiai padaro. Pakartosiu, jei reikės pagalbos iškart kreipkitės nesidrovėdami. Ir dar - nepavykus burtažodžiui pasinaudokite kerais Reparifarge. Sėkmės.
((Pagaliau prasidėjo praktika. Ji tęsis iki spalio 8 dienos. Teorinės dalies taškus tuoj visiems surašysiu. Kaip minėjau, "vunderkindais" būti neprivalote - klyskite, kažko nežinodami kreipkitės ir panašiai. Kadangi burtažodžių radau daugiau, nei maniau, prašyčiau mažiausiai 3 postus parašyti, juk galite kiekvienam burtažodžiui atskirą postą parašyti :) Tik žinoma ne'double'postinkit. Jeigu norite galite bandyti dirbti poromis.))
((Pirmakursių dėmesiui. Pasistenkit bent 600 simbolių parašyti, juk galite ir aplinką aprašyti ir mintis savo labiau išreikšti, galiausiai galite tik pasisveikinti - tai irgi kažkiek simbolių pridės.))
-
Grifiukė gavusi burtažodžių sąrašą, nedelsiant jį perskaitė.
-Ką gi, bus nelengva, - tyliai paburbėjo brunetė ir ėmėsi darbo. Apsižvalgiusi po kiemą, pamatė mažytę statulėlę, nieko nelaukusi prie jos. Ji pastebėjo, jog statulėlė yra vos didesnė už paukščiuką. Elena pažvelgė į sąrašą ir ieškojo, kuo galima ją paversti.
-Avifors! - galiausiai suradusi ir nukreipusi lazdelę į statulėlę garsiai ir aiškiai ištarė burtažodį. Tačiau pastebėjus jog iš jos lazdelės vos vos pasirodė rožinė spalva, Grofiukė suprato, jog nepavyko. Brunetė užsispyrusi bandė pasiekti norimo rezultato.
-Avifors! Avifors!- garsiai rėkė Elena mosuodama savo lazdele į statulėlę. Tačiau pasirodė vos vos daugiau rožinės šviesos, negu buvo prieš tai.
-Avi... Avi... Fors! - paskutinį kartą surėkus ir pamosavus lazdele, statulėlė bemat virto keliais Elenos mėgstamiausiais paukščiukais - Kolibriais.
Iš tokio džiaugsmo Grifiukė pradėjo šokinėt. Pasibaigus jos džiaugsmui, Elenos akys pradėjo ieškoti naujo burtažodžio.
-
Mergytė perskaitė gautus burtažodžius. Duro skamba gan paprastai - pagalvojo ji. Pasinaudojusi šia prielaida klastuolė nusprendė šį burtą išbandyti pirmiausia. Kiek apsidairiusi ir pavaikščiojusi aplinkui Luna pamatė jos nuomone šiai transfiguracijai tinkamiausią daiktą - nedidelę medžio šakelę. Padėjusi savo radinį priešais save mokinė išsitraukė burtų lazdelę ir įnirtingai mosuodama ištarė burtažodį:
- Duro.
Deja, priešingai nei tikėtasi, šakelė nepakeitė savo formos. Tiesą sakant ji net nepapilkšvėjo bei neparodė kitų ženklų, kurie leistų manyti jog toji buvo kaip nors paveikta ką tik ištarto žodžio. Kiek nusivylusi mergaitė pabandė dar kartą. Tada dar ir dar. Ir dar... Juk šie kerai negali būti tokie sunkūs?! - mąstė ji. Visgi, kad ir ką klastuolė bedarytų šaka nepakito nė per nago juodymą. Susinervinusi mergaitė paėmė šakelę į rankas ir jau net nežiūrėdama ką daro su lazdele ėmė kartoti burtažodį:
- Duro, duro dūro,durooo, dūrooo...
Galiausiai kažkuris jos bandymas davė vaisių ir prieš klastuolę atsirado nors ir keistos formos, tačiau visgi akmuo. Tačiau kažkas buvo ne taip, mat rastoji šakelė taip pat buvo čia, vis dar nepakeitusi savo įprasto pavidalo.
- Profesore, - staiga ėmė šaukti jau perbalusi mokinukė - mano ranka! Aš paverčiau savo ranką akmeniu!
-
Profesorė stebėjo mokinius. Kai kurie dar skaitė burtažodžius, kai kurie jau ieškojo taikinio. Dvi merginos - pirmakursės pradėjo burti. Mažajai grifiukei po kelių kartų pasisekė, netoliese buvusiai klastuolei nepasisekė. Vivien nuskubėjo prie mergaitės.
- Nepanikuok. Nereikia taip impulsyviai, ne kiekvienas moka teisingus mostelėjimus lazdelę. - Nuramino šviesiaplaukę ir išsitraukė savąją lazdelę, tada paėmusi klastuolės ranką mostelėjo lazdelę. - Reparifarge. - Merginos ranka atvirto į normalią. - Na štai, viskas gerai, pabandyk dar kartą tik ne taip impulsyviai ir... - Profesorė nepabaigusi sakinio teisingai mostelėjo į šakelę. - Duro. - Šakelė pavirto akmeniu. - Štai taip reikia mostelėti. - Nusišypsojo.
-
Elena radusi naują burtažodį ieškojo, ant kokio daigto būtų jį galima panaudoti. Lapifors burtažodis atrodė tinkamiausiai. Elena suradusi mažyte medžio šakelę, nieko nelaukusi pradėjo mosuoti savo lazdele.
-Lapifors! - garsiai ir aiškiai ištarė burtažodį. Tačiau, kaip nekeista Elenai nepavyko. Užsispyrusi Grifiukė norėjo pasiekti norimo rezultato, todėl ir nepasidavė.
-Lapifors! Lapifors! - vis mosuodama lazdele kartojo Elena. Šakelei įgavus vos vos baltą atsipindį, Elena apsidžiaugė.
-Lapifors! - vėl garsiai surėkė Elena. Grifiukei pavyko. Tačiau jos džiaugsmas greitai išgaravo. Triušis kaip triušis, tačiau jis buvo be ausų! Brunetė nieko nelaukus pakėlė ranką ir laukė, kol mokytoja prie jos prieis ir pasakys, ką blogai padarė.
-
Pasikrapščiusi galvą naujokė paskubomis persirašė burtažodžius į lapelį. Peržvelgusi jį mergaitė paniuro. Yra ir kurių negalima... Ech, o ir profesorė dar nepaminėjo kaip burti, žinoma... Išsirinkusi kelis burtus Elridė pasiėmė sąrašiuką ir atsisukusi į ežero pusę nupėdino link jo. Piscifors hm... Gal... man pabandyti paversti akmenį žuvimi?Apsidairiusi kur yra akmenukų ji išsirinko jai labiausiai patinkantį akmenį, atsisėdo ant žemės ir tvirčiau suėmė burtų lazdelę. nukreipusi burtų lazdelę į akmenį ji vos girdimai pratarė:
-Piscifors- ir pamojo burtų lazdele, tačiau nieko neįvyko. Kadangi akmuo nekeitė formos Elridė vis bandė kitaip ir kitaip judinti burtų lazdelę. Mergaitė vis galvojo naujų būdų, bet niekaip nesigavo. Supykusi ant savęs ji metė akmenį į ežerą, o šis, kelis kartus atsimušęs nugrimzdo į vandenį. Stebėdama vandenį mergaitė vos nepravirko. Visiems sekasi puikiai... Po ilgesnių bandymų jiems pavyksta... Kodėl man turi nepavykti? Šiek tiek drebėdama ji atsistojo ir susikaupė. Pasiėmusi naują akmenuką Elridė nusuko burtų lazdelę į jį.
-Piscifors- garsiau pasakiusi burtažodi ir šiek tiek pamojus burtų lazdelę ji pagaliau šyptelėjo. Elridė žiūrėjo į mažą, sidabrinę žuvelę. Prisiminusi, kad žuvytė negali būti sausumoje ji atsargiai ją paėmė ir paleido į vandenį. Paspoksojusi kaip ji nuplaukia tolyn Elridė išsitiesė ant žemės ir atsiduso. Nervai dėl nieko... Ir graudu, ir juokinga, kad nepirmas kartas...
-
Pamačiusi išburtąjį akmenį atvirstant į ranką mergaitė pamažu aprimo. Ji atidžiai stebėjo profesorę paverčiant šakelę akmeniu, o tada susiradusi naują šakelę pabandė pati. Laimei šį kartą jai tereikėjo kelių bandymų, kol naujasis radinys pavirto į pilką, šaltą akmenį.
- Reparifarge, - ištarė, norėdama atversi akmenį į pradinę formą.
Žinoma pirmas kartas negalėjo būti sėkmingas. Visgi, dar keli mostai ir prieš klastuolę vėl gulėjo medžio šaka. Dar kartą peržvelgusi burtažodžių sąrašą mažiukė išsirinko kitą žodį, kuris pasirinktą objektą galėjo paversti kitu daiktu (mat daiktą versti gyvūnu pirmakursei atrodė pernelyg sudėtinga - juk tam reiktų negyvam objektui įkvėpti gyvybę). Porą kartų mintyse perskaičiusi pavadinimą Luna ryžosi jį išbandyti:
- Ebublio!
Kad ir kaip bebūtų keista, šis nesudėtingas burtažodis pavyko beveik išsyk. Mergaitė stebėjo, kaip šakelė pavirto skaidriais burbuliukais, kylančiais į šiandien ypač žydrą dangų. Vėliau suradusi naują transfiguracijos objektą pabandė paversti jį į plunksną. Ir štai po kelių minučių prieš šviesiaplaukę pasirodė balta it sniegas plunksnelė. Klastuolės veide buvo galima matyti, jog ji didžiuojasi savo darbu, tačiau toliau buvo sudėtingiau. Atrodė, jog net bandymui mergaitei reikėjo didžiulės drąsos. Na juk kas blogiausio gali nutikti? Juk kitiems tai puikiai sekasi... - bandė save raminti pirmametė. Visgi gyvybės suteikimas daiktui atrodė per daug paslaptingas, nesuvokiamas ir baisus.
- Profesore, ar pirmakursiai privalo išbandyti visus burtažodžius, išskyrus Draconifors? - pakėlusi ranką pasiteiravo mergaitė. - Nemanau, kad sugebėsiu atlikti didžiąją dalį jų...
-
Ne, ji negali. Ji tiesiog negali vėluoti į transfiguracijos pamoką. Profesorei nepatiks. Ji turbūt pavers mane krištoline taure ir juokdamasi gers iš manęs savo mokinių ašaras per pamokas. Reyna bėgo per vestibiulį lauko link. Kvailas belstukas. Uždavė patį sunkiausią galvosūkį. Iš kur aš galėjau žinoti klausimą į tą atsakymą. Galėjo ir praleisti. Man tiesiog reikėjo vienos knygos. Bėgdama ji bumbėjo. Ir kaip ji galėjo pamatyti aukštai pakabintą raštelį? Dešimt minučių ji bandė atidaryti transfiguracijos klasės duris, kol pro šalį ėjęs šeštakursis jai parodė tą prakeiktą mokytojos žinutę. O dabar ji turėjo per kelius aukštus bėgti link ežero. Apsiaustas susipynę tarp kojų ir Reyna pargriuvo. Knygos visur išsimėtė. Bumbėdama mergina susirinko knygas ir išskubėjo toliau. Iš tolo ji pamatė ežerą ir prie jo vykstančią pamoką. Tiesiog nuostabu. Visi jau mokosi pagalvojo Reyna. ji jau buvo beveik atbėgusi, kai jos apsiaustas vėl susipynė. Ne, tik ne vėl Mergina plojosi veidu į žemę, tiesiai profesorei po kojomis.
-Reyna čia, - tarė mergina vis dar gulėdama veidu į žemę.
-
Mokiniai toliau stengėsi burti. Kai kuriems nesisekė. Na ir nedrąsus vaikai, juk nesikandžioju.
- Panelė LoveGood, tiesa? Triušis be ausų. Vėl gi, per daug impulsyvumo. Reikia ramiai mostelėti lazdelę ir to pakanka. - Reparifarge. - Atvertė triušį į šaką. - Štai. Lapifors. - Ramiai mostelėjo lazdelę ir šaka pavirto triušiu su ausimis. - Reparifarge. Pabandyk dabar tu, jeigu vėl nepavyks pasimokysim dar. - Nuoširdžiai nusišypsojusi nuėjo prie kitos mokinės.
- Panelė Night. - Perskaitė ant pirmakursės apsiausto. - Manau blogai mane išgirdote. Jeigu nežinote kaip pasinaudoti burtažodžiu, aš galiu jums padėti. Profesorę sutrikdė prie jos kojų atsiradusi mergaitė, kuri gulėjo ant žemės. Vivien tučtuojau priklaupė prie mergaitės ir apvertė ją. - Ar tu sveika? Nesusižeidei? Nereikėjo taip skubėti, šį kartą leidžiu vėluoti, juk pamoka ne pilies teritorijoje vyksta. - Greitai burtais sutvarkė mergaitė aprangą, šukuoseną ir veidą. - Pasėdėk ir pailsėk, jeigu nori gali susipažinti su burtažodžių sąrašu.
-
Brunetė sulaukusi mokytojos pagalbos suprato, jog reikia ramiai mostelėti lazdele. Pamačiusi jog prieš ją vėl akmuo, pasiruošė lazdelę.
-Lapifors!- silpnai mostelėjusi lazdele garsiai ir ramiai ištarė burtažodį. Kaip nenuostabu, jai nepavyko, tačiau brunetė nenusiminė ir bandė iš naujo.
-Lapifors!- šį kartą ramiai ištarė Elena. Pagaliau jos akmuo pavirto triušiu! Nespėjusi jo vėl atkerėti į akmenį, jis jau buvo nušokavęs į mišką.
Elena vėl prie akių prisidėjo sąrašą ir ieškojo trečio burtažodžio. Jeigu gerai suprato mokytoją, trečias bus paskutinis, juk mokytoja sakė kad šiandien mokinsis tik tris, o gal Grifiukė tiesiog suklydo. Scribblifors kerai Elenai pasirodė būtini, jog nežinai kada tau prireiks naujos plunksnos. Apsižvalgiusi pamatė gėlytę, kuri, kaip keista nebuvo nuvytusi. Lėtais žingsneliais priėjusi prie jos pasiruošė savo lazdelę.
-Scribblifors! - keista, bet iš pirmo karto pusė gėlytės buvo su plunksnomis, o kita pusė be. Elena prisiminusi burtažodį kurį ištarė mokytoja, kad triušį vėl atverstų akmeniu garsiai ištatė:
-Reparifarge! - sumosavo lazdele ir gėlė vėl buvo kaip gėlė. Supratusi kad jau viskas gerai, ji vėl ėmė burti.
-Scribblifors! - kaip mokytoja mokė, silpnai sumosavo lazdele. Pagaliau jai pavyko! Elena pasikėlusi nuo žemės plunksną ir iš apsiausto kišenės ištraukusi rašalą, ant pergamento skiautelės viską užrašė.
Baigusi rašyti, ji nupėdino iki mokytojos paklausti ką toliau daryti, bei pasakyti jog jai viskas pavyko.
-
Reyna sėdėjo atsirėmusi prie medžio ir šnopavo. Hm, nebuvo jau taip blogai. Aš nesu krištolinė taurelė ir tai jau pasiekimas. Kai kvėpavimas sulėtėjo ir širdies ritmas vėl pasidarė normalus, mergaitė peržiūrėjo burtažodžių lapelį. Iš aprašymų burtai nepasirodė patys sudėtingiausi. Kai kurie netgi linksmi. Pavyzdžiui, burtažodžiai pavertantys daiktus antimis ir žąsimis atrodė vieni iš sudėtingesnių iš duotų, bet kartu ir smagiausi. Tik įsivaizduokite būrį ančiukų bėgiojančių po pamoką. Gal netgi profesorė leistų vieną pasilikti? Visų pirma Reyna prisirinko šiek tiek akmenukų ir šakelių, dar rado kelias plunksnas. To užteks. Mergaitė išsitraukė iš savo kuprinės savo lazdelę. Ištiesė į vieną akmenuką ir ištarė:
-Ducklifors.
Nieko neįvyko. Reyna ištarė jau garsiau:
-Ducklifors!
Iš lazdelės galo išsiveržė kelios geltonos žiežirbos, bet jos užgeso nieko nepadarusios. Reyna atsiduso. Ne, taip nieko nebus. Iš krepšio ji išsitraukė transfiguracijos knygą. Mokytoja juk nieko nesakė apie papildomos literatūros naudojimą, taip? Greitai susirado aprašymą apie tą burtažodį ir perskaitė : " Ducklifors - tai burtas kuris bet kokius gyvus organizmus paverčia antimis. Burtininkas turi leisti lazdelę prie kerimo objekto tardamas "Ducklifor". " Tai štai kaip. Kerėjimui reikia gyvo organizmo, todėl ir nepavyko. Mergina lėtai atsistojo ir nusipurtė žolę nuo savo apsiausto. Tada nužingsniavo ieškodama bet kokio kirmėliuko ar vabalėlio. Neilgai trukus Reyna surado du sliekus. Sugrįžo prie krepšio. Ten išsitraukusi nosinaitę ant juos pasidėjo tuos padarėlius. Tada lėtai įkvėpė ir iškvėpė. Įkvėpė ir iškvėpė. Tada lėtai leisdama lazdelę į slieką ramiai, bet užtikrintai ištarė:
-Ducklifors.
Iš lazdelės galo išlindo geltonas spindulys, kuris įgavo ančiuko formą. Vos tik tai palietė slieką, šviesa pradėjo nykti, o jos vietoje stovėjo mažas, geltonas, pūkuotas ančiukas. Reyna net sukrykštė iš džiaugsmo. Nieko nelaukusi tą patį pakartojo su antruoju slieku. Ir prieš ją jau stovėjo du ančiukai. Reyna pasipūtė. Jai reikėjo tik kiek - trijų kartų, kad tas burtažodis jai pavyktų? Ji tikrai gali padaryti daug daugiau. Mergaitė pažiūrėjo atgal į lapelį ir jos dėmesį patraukė dar vienas burtažodis:
3. Draconifors{paverčia mažus daiktus arba mažas statulas nedidelias drakonai}(nerekomenduojama pirmakursiams)
Taip. Tai šis burtažodis. Ji tai padarys. Na ir kas, kad jis ne pirmakursiams? Jai išėjo su antimis išeis ir su drakonais. Šį kartą jau pasimokiusi Reyna visų pirmą paskaitė apie burtažodį. Kerėjimui tinka ir paprastas negyvas objektas. Mergaitė susikaupė ir sedėdama ant žemės palietė didžiausią akmenį lazdele:
-Draconifors.
Dūmai apsupo akmenį. Kai jie išsisklaidė riedulio vietoje stovėjo mažas drakonas. Užkeikimas pavyko! apsidžiaugė Reyna. Nors... nevisai. Drakonas vis dar buvo pilkas , kaip ir akmuo, o uodegą ir viena galinė koją buvo suakmenėję. Mergaitė pasidėjo drakoniuką ant kelių. Man pavyko. Man pavyko. Man pavyko! MAN PAVYKO! PAVYKO!Iš to džiaugsmo Reyna nepajuto, kaip drakoniukas pradėjo leisti nedidelius ugnies kamuolius. Ji tik užuodė svilėsių kvapą ir, supratusi kas atsitiko, pradėjo klykti.
-
Na ką gi, turbūt galiu pamėginti - susimąstė mergaitė. Ją drąsino tai, kad profesorė buvo šalia, visada pasiruošusi padėti. Taigi, giliai širdyje Luna žinojo, jog mokytoja nieku gyvu neleistų, kad mokiniams atsitiktų kas nors blogo jos pamokose. Matyt taip pat ji saugojo ir tuos atsirandančius ir vėl pranykstančius gyvūnus. Mergaitė numanė, jog Querto neleistų šiems padarėliams kęsti skausmo, kurį galėtų sukelti nepavykę kerai. Taigi dar kartą atidžiai perskaičiusi sąrašą pirmakursė išsirinko tą, kuris atrodė paprasčiausias ir stipriai suėmusi lazdelę ištarė:
-Piscifors
Keista, tačiau pavyko jau iš pirmo karto. Nors iš šono galėjai pastebėti tik lengvą šypsnį klastuolės veide, viduje ji visa degė iš džiaugsmo. Pagaliau kažkas pavyko, net be didesnių pastangų. Greitai paleidusi žuvelę į vandenį mažoji ėmėsi naujų kerų. Vieną po kito ji vertė įvairius daiktus į gyvūnus, tuomet stebėjo, kaip naujieji sutvėrimai elgiasi, bandė atrasti kuo šie skiriasi nuo tikrųjų gyvūnų. Žinoma, ne visus paversti pavyko jau po pirmo bandymo. Štai kiškučio pavertimas užtruko geras 5 minutes, tačiau visgi viskas buvo baigta. Liko vienintelis nepanaudotas burtažodis, tačiau mergaitė dvejojo. Ji prisiminė profesorę sakius, jog šis burtas neskirtas pirmakursiams, be to ji matė vieną kurso draugę nusideginant, tad suprato, jog šis poelgis gali turėti rimtų pasekmių. Visgi smalsumas nugalėjo nerimą ir mokinukė vėl paėmė lapelį į rankas...
-
- Panelė LoveGood, jei neturite ką veikti, galite pasibandyti kitus burtažodžius. - Atsakė į grifiukės klausimą profesorė. Netikėtai Vivien pajuto kvapą, kažkas dega. Rudaplaukė greit susirado kas vyksta. Pirmakursė nepaklausė ir išbūrė drakoną. Po šimts perkūnų! - Reparifarge! - greit mostelėjo lazdelę ir drakonas bei ugnis dingo. - Juk parašiau, kad šio burtažodžio naudoti negalima, panelė Reyna. Pirmam kartui atleidžiu, bet jei dar kartą tai pasikartos - keliausite pas direktorių ir jums bus paskirtas areštas. Supratote? - Piktai tarė ir eidama link kitų mokinių atsiduso. Viena iš mokinių, kiek profesorė matė, jau baigė visus galimus burtažodžius. - Panelė Night, jūs gabi mokinė. Labai džiaugiuosi, kad apsilankėte mano pamokoje. - Pastebėjo, kad ši bandys burtažodį, nerekomenduotiną pirmakursiams. - Galiu tau leisti šį burtažodį pabandyti, tačiau tavo pačios saugumui pastovėsiu šiek tiek prie tavęs.
((Luna Night ir Elena LoveGood abi gaunate po 10 taškų. Šaunuolės.))
-
Mergaitė jau buvo pasiruošusi tarti burtažodį, kai prie pat jos pasirodė profesorė. Klastuolė netruko suprasti, kad mokytoja numano jos ketinimus ir pasiruošė atsiprašinėti, už šį netikusį sumanymą, tačiau Querto žodžiai mažąją nustebino. Šią akimirką pirmakursė susimąstė, jog transfigūracijos mokytoja turbūt pati geriausia profesorė visame Hogvartse. Ji jaurėsi be galo dėkinga, už tokią jai suteiktą galimybę, tad norėjo nenuvilti profesorės. Visgi buvo laikas susikaupti ties burtais. Paėmusi lazdelę į rankas, Luna nusitaikė į jau kerėjimui paruoštą šakelę ir pritardama lengvais lazdelės mostais ištarė:
-Draconifors
Po pirmo bandymo pasirodė tik mažytė žiežirba, tačiau šakelė nepakito.
-Draconifors, - pabandė dar kartą.
Po penkių, o gal septynių bandymų transfigūracija buvo atlikta. Sukdamasis ugnies sūkuriu prieš klastuolę atsirado mažytis, tačiau gan dailus drakoniukas.
- Ką turėčiau daryti su juo, kad neimtų spjaudytis ugnimi? - pasiteiravo profesorės mergaitė. - Ar būtina jį dabar pat atversti?
Žinoma, Lunai būtų liūdna, jei šį magišką sutvėrimą tektų tuojau pat grąžinti į šakelės būvį, tačiau mažoji žinojo, kad darys tą, ką pasakys mokytoja, net jei tai reikštų atsisveikinti su naujuoju draugu.
-
Vivien stebėjo, kaip pirmakursė klastuolė stengdamasi išbūrė drakoniuką. Tai tikrai nuostabu. Daugeliui pirmakursių nepavyksta šis burtažodis, kai kurie net save paverčia drakonais, tiesa kaip tai pavyksta - neaišku. Vis gi, profesorė buvo patenkinta, labai patenkinta turėdama tokią gabią mokinę kaip Klastūnyno globotinę Luną Night. - Na, matau, kad nelabai nori jo atversti atgal į šakelę, o ir pats gyvūnas išėjo visai šaunus. Manau galima būtų pasinaudoti burtažodžiu Ignis evanescet, tačiau vis geriausia būtų jį išdresuoti ir manau tavasis tavęs klausys, nes jis iki šiol į tave nepaleido ugnies. - Nusišypsojo. - Leidžiu jį pasilikti kaip naminį augintinį. Būsi išskirtinė. Kiek žinau nei vienas iš dabartinių Hogvartso mokinių tokio augintinio neturi.
-
Grifiukė pamačiusi jog vienai pirmakursei leista išbandyti Draconifors kerus, nusprendė ir pati juos išbandyti. Išsitraukusi lazdelę ir susiradusi mažiuką akmenuką giliai įkvėpė.
-Draconifors! - garsiai ištarė ir silpnai sumosikavo lazdele. Tačiau nieko neišėjo.
-Draconifors! - vis dar nieko.
Elena bandė dar kartą, tačiau vėlgi nieko neišėjo. Paskui dar kartą, poto dar kartą. Pusvalandį kartojusi burtažodį, Elenai vistiek nieko neišėjo. Galiausiai netekusi vilties paskutinį kartą ištarė.
-Draconifors!
Neįtikėtina! Prieš Elena buvo mažiukas Vengrijos Ragauodegis!
-Mokytoja! Man išėjo! Man išėjo! - laiminga šaukė Elena ir su delniuku glostė mažiuko Vegrijos Ragauodegio slibiniuko galvą.
-
Amanda jaukiai įsitaisiusi sedėjo ant sofos. Taip gera buvo gamtoje, pagaliau ištrūkti iš tų pilkų sienų. Šiandien kaip tyčia buvo nusotabus oras - skaisčiai švietė saulė, dar nesijautė rudeninio šaltuko. Kadangi su transfigūracija ji susipažina pirmą kartą, į profesorės klausimą nusprendė neatsakyti, tikėdamasi, kad jos neklaus ir nepastebės.
Išgirdusi kokia bus praktinė užduotis, Amanda pasiemė pergamento lapelį su burtažodžiais ir įdėmiai perskaitė. Na, bus nelengva - pagalvojo tamsiaplaukė jauna mergina. Palengva atstojusi, ranka perbraukė per tamsiai mėlyną savo sijoną, pasitvarkė ir nuėjo išbandyti savo jėgų.
Amanda pirmiausia nusprendė pabandyti nuo jai atrodžiusio lengviausio burtažodžio - plunksna visgi nėra gyvas padaras, neturėtų būti itin sunku. Nukreipusi lazdelę į šalią žydinčia raudoną gėlę Amanda tvirtai sušuko:
-Scribblifor!
Tačiau gėlė nevirto plunksna, o iš lazdelės pasirodė smulkus sidabrinis rūkas. Amanda kiek nusiminė, tačiau žinojo, kad rezultatui pasiekti vien noro neužtenka. Amanda dar kartą peržiūrėjo burtažodžių sąrašą, ir tarsi kažką supratusi, nusprendė pakartot. Šyptelėjo šalia jos stovinčiam žaviam antrakursiui, kuris taipogi bandė įveikti šią užduotį.
-Scribblifors! - dar kartą tvirtai suriko mergina nukreipusi lazdelę į gėlę, kuri beregint pavirto gražia plunksna. Patenkinta savimi Amanda išsišiepė. Apsidairė ar kas nors matė, bet visi buvo pernelyg užsiemę savo darbais. Nusistebėjusi pažvelgę į nedidelį drakoniuką - atvirai pasakius, mergina nesitikėjo, jog kažkam pavyks šis burtažodis. Į tą mažą padarą Amanda žiūrėjo tarsi užkerėta, kol stipresnis vėjo gūsis priminė jai, jog reikia grįšti prie savo pačios darbų. Pasiemusi pergamento ritinėlį Amanda išsirinko kitą burtažodį.
-Ebublio! - tarė ji nukreipusi lazdelę į ant stalo gulėjusius kelis mėtinius saldainius, kurie iš po lėto pavirto apvalučiais burbuliukais.
Amanda nesitikėjo, kad šis burtažods jai pavyks iš pirmo karto, nes tuo pačiu iš dalies jai buvo gaila saldainių - visgi galėjo juos suvalgyti...
-
Elridė gulėjo ant šaltos žemės ir šypsojosi. Kitas burtažodis jai bus lengvesnis. Išsitraukusi nusirašytus burtažodžius ji vėl ėmė juos tyrinėti ir rinktis. Lapifors skamba patraukliai... Atsistojusi Elridė apsidairė ir nutipeno tolėliau nuo vandens. Jai atrodė, kad toje pačioje vietoje burti nėra gerai, ypač jei pirmą kartą neišėjo. Ėmusi dairytis mergaitė perkreipė lūpą, nes akimis neužtiko jokio daikto, kurį galėtų versti triušiu. Pavarčiusi akis Elridė patikrino savo kišenes ir šiek tiek linksmiau išsitraukė nuo saldainio likusį popieriuką. Manau jis puikiausiai tiks. Žvilgtelėjusi į mokytoją mergaitės akis išsprogo. Kita mokinė turėjo mažą drakoniuką. Pajautusi pavydą Elridė paraudo ir nusuko žvilgsnį į popieriuką. Aš turiu šunį... Ne ką blogiau... Prunkštelėjusi mergaitė išsitiesė ir tyliai panosei sau pridūrė:
-Jei leis, ir triušiuką turėsiu, gaila, žuvytės nepasilikau...- pamojusi lazdele mergaitė pamiršo, kad reikia ištarti burtažodį. Piktai žiūrėdama į popieriuką ji susimąstė kodėl jai nepavyko. Eilinį sykį apsižvalgiusi susikoncentravo į popieriuką.
-Lapifors- Elridė grakščiai pamojo lazdele. Man pavyko! Nesuprantu ką aš pirmai ne taip dariau... Ji žiūrėjo į mažą triušiuką, kuris, rodos, mergaitės bijojo. Paėmusi į rankas triušiuką mergytė jį paglostė.
-Na tu ir mielutis... Turbūt norėtum vardo?- besišypsodama Elridė jį nenustojo glostyti. Kurį laiką pakalbinusi triušiuką mergaitė nusijuokė. Kodėl aš tokia kvaila? Kalbuosi su gyvūnu, kuris turbūt nič nieko nesupranta... Ech, įdomu jie su taksiuku mano sutartų?
-Profesore Vivien! Ar galiu? pasilikti?- pakėlusi ranką mergaitė sušuko. Jai labai rūpėjo triušiukas, baltapūkis mažylis Elridei labai patiko.
-
-Atleiskite man. Daugiau tai nepasikartos, - Reyna atsiprašė profesorės ir nuėjo prie savo daiktų. Diena buvo nuostabi - nors jau buvo ruduo, oras nebuvo šaltas. Aukštai danguje švietė saulė, ežeras ramiai tyvuliavo, vandens paviršiuje plaukiojo rudi rudeniniai lapai, tyliai ošė Uždraustasis miškas. Taip, diena buvo tiesiog nuostabi. Bet tik ne jai. Negaliu patikėti. Tikriausiai viena iš čia bėgiojančių juodų kačių šįryt perbėgo kelią. Štai kodėl man labiau patinka pelėdos. Lapelyje liko gana paprasti keai. Pavyzdžiui, Scribblifors ji jau mokėjo. Pabandė pirmą vakarą gavusi lazdelę. Pavyko iš pirmo karto. Jau greitai ji turėjo gal tuziną naujų plunksnų. Ir ji pastebėjo, kad plunksnos spalva priklauso nuo objekto, kuris yra kerimas - užkerėtas sūrio gabaliukas tapo gražaus geltonumo plunksna, mėlynas kaspinas - balta plunksna su mėlynas pakraštėliais, o užkerėtas jos pačios piešinys pavirto į plunksną, kurioje atsispindėjo vaizdai iš to piešinio. Ji žinojo, kad tai ne klaidos, nes prie tų ypatingųjų plunksnų ji jau buvo sukūrusi ir krūvas paprastų. Taip, ji jau šiuos burtus mokėjo, bet pakartoti nepakenks, taip? Greitai susiradusi paraudusi rudens lapą ji pasidėjo ji ant kelių ir vienu iškvėpimu ištarė burtažodį.
- Scribbifors.
Lapą apgaubęs plunksnų šydas išnyko ir vietoj jo pasirodė tobula ruda plunksna. Mergaitė nusišypsojo ir padėjo plunksną šalia apdegusio apsiausto. Vėl pasiėmusi lapelį ji peržiūrėjo. Ką gi, manau verta išbandyti ir Duro bei Ebublio. Jie taip pat neatrodo sudėtingi ir Ebublio jau bandžiau.. Reyna nusprendė pirma pradėti burbulų kerais, tada pereiti prie sukietinimo kerų. Mergaitė jau norėjo pradėti burti, kai staiga ji pajuto svorį ant savo galvos. Tai buvo jos liepsnotoji pelėda Klio. Ji buvo nedidukė, mažesnė už mažą jos gentainę. Bet Reyna vis tiek ją labai mylėjo. Klio tyliai suūkusi įsitaisė varniukės garbanose ir pradėjo smalsiai stebėti, ką jos šeimininkė daro. O toji įkvėpusi nusitaikė į šalia gulėjusi akmenuką ir sušnabždėjo:
-Ebublio.
Akmenukas tuoj pavirto burbulais ir tie pradėjo kilti į viršų. Jos liepsniukė pradėjo tupėdama ant galvos plasnoti ir snapu gaudyti burbulus. Jos sparnai sukėlė vėją ir Reynos garbanos pradėjo sklaidytis į visas pusės. Varnanagiukė nusijuokė. Gal diena vis dėl to ne tokia jau prasta.
-
Vos išgirdusi, jog jai bus leista pasilikti drakoniuką, mažoji nebenustygo vietoje iš laimės. Tą pačią akimirką ji stipriai apkabino profesorę, nežinodama kaip kitaip išreikšti padėką, kurią jautė visa savo mažute širdimi.
- Profesore, jei kada Jums reikės kokios nors pagalbos - sutvarkyti popierius, išvalyti kabinetą ar bet ko kito, tik leiskit man žinoti. Padarysiu bet ką - pažadu. Ačiū Jums labai labai!
Mergaitė tiesiog švytėjo iš laimės. O juk be profesorės padrąsinimo ji nebūtų ryžusis net žuvele jokio objekto paversti. Buvo gera žinoti, kad Hogvartse yra tokių žmonių, kaip Querto. Luna jau buvo bepradedanti svarstyti kokį vardą uždės naujajam savo draugui, kur jį apgyvendins, kuo maitins, bei kokias knygas skaitys, kad sužinotų daugiau apie šių magiškų sutvėrimų priežiūrą, tačiau staiga prisiminė, jog pamoka dar nesibaigė ir keliauti atgal dar buvo daugiau nei anksti. Sukdama galvą apie tai, kuo drakonai maitinasi, ar saugu dabar būtų jį švelniai paglostyti, bei ar nereikėjo jo pamaitinti iškart po to, kai sukūrė, Luna priėjo prie profesorės ir palaukusi, kol toji baigs kalbėti su kitais mokiniais bei turės laisvesnę minutę, paklausė:
- Kadangi burtažodžius jau baigiau, galbūt galiu Jums kuo nors padėti? Ir... - kiek padvejojusi tęsė mergaitė. - Galbūt galėčiau kada nors užeiti pas Jus ir pasimokyti daugiau. Arba gal galėčiau pasėdėti vyresniokų pamokoje - pažadu, būčiau tyli ir nesukelčiau problemų. Tiesiog noriu išmokti kiek galima daugiau.
Klastuolė taip pat norėjo pasakyti, kaip ji džiaugėsi, kad apsilankė šioje pamokoje ir kaip nekantraudama laukia kitos, tačiau šitai kažkodėl liko nutylėta. Kita vertus tokie jausmai buvo matomi pirmakursės veide, tad atspėti nebuvo sunku.
-
Ilgai nelaukus ant antrakursės stalelio iš kažkur išdygo lapelis su įvairiausiais burtažodžiais. Na, gal nedėrėtų sakyti "iš kažkur", nes žinoma jei Ashley neplaukiotų kiekvieną pamoką (kas jai jau tapo įprasta) gal būt ir suvoktų, jog raštelį pasiuntė profesorė. Dvylikametė dviem pirštais prisitaukė arčiau savęs sąrašą ir susidėjo rankas. Dabar ši atrodė tarytum pavyzdinga mokinė, tačiau ištikrųjų buvo nusikamavusi mergiotė. Aha, na ir kas gi čia gero.. - pražvelgė visą pergamento skiautę.
- Ak, kaip banalu, - suraukė nosytę Tonks. - Kas dabar bus čia, kai privis žąsų, ančių, žuvų ir dar balažin kokio velnio, a? Pagalvojot kas nors apie tai? - bambėjo tarytum senutė nusipirkusi grietinės po galiojimo.
Galiausiai išsikeikusi grifiokė išsitraukė lazdelę, bei nukreipė į savo vadovėlį, kadangi jis vienintelis norėjo tapt eksperimentine žiurke.
- Avifors, - pro sukąstus dantis tarstelėjo antrokė.
Dabar ant stalo savo mielom akytėm klapsėjo trys paukštukai - du baltapūkiai ir vienas raudonkepuris. Ilgai nesižavėjusi padarėliais, Ashli tik perbraukė per vieno kailiuką, o tada ir vėl iškėlė ištikimąją lazdelę.
- Draconifors, - pakeitė vienus gyvius - kitais.
Tik šįkart vietoj kelių padariukų, sėdėjo vienas rubuilis drakoniukas. Šis kelis kartus žagtelėjo, o tada iš jo burnos ištrūko ugnies kamuolys. Naujasis draugas daug labiau patiko kaštoninių plaukų savininkei, nei tie trys meilės ištroškę paukštukai.
- Atleisk, bet turiu tęsti savo darbą, - paaiškino Ashley. - Ducklifors, - keistus garsus skleidė antis. - Dėl švento Odino, gal galėtum taip garsiai nekrykaut? - jau linksmesne gaida prabilo jaunėlė.
Pasimėgavusi dar vienu sparnuotųjų giminės atstovu, strazdanė susikaupė naujam bandymui. Norėjosi kuo greičiau užbaigt darbą, o tada ir pamoką, bei krestelt kur bibliotekos ramiam kampely, pasinert į kitokį pasaulį.
- Duro, - tarstelėjo jau žinomą burtą ir į akmenį persireinkarnavusį vadovėlį, pakelnojo. - Nagi, kas nori išmėgint savo galvikės drūtumą? - prunkštelėjo Ashli ir pakėlusi antakius vėl apdovanojo dėmesiu bendraklasius.
-
Kai tik visi burbuliukai buvo susprogdinti, o Klio vėl įsitaisė Reynos garbanose, ji susiėmė ir perėjo prie kito burtažodžio. Na ką gi, laikas išbandyti Duro. Mergaitė pradėjo žvalgytis aplinkui, ką geriau paversti akmeniu. Ji pažiūrėjo į savo sudegintą apsiaustą. Jo jau nebeverta sutaisyti. Ji pažino drakoną, kurį išbūrė. Jo ugnies žalos Reparo užkeikimu nepašalinsi. Ji priėjo prie jo, suglamžė įdomesne forma. Tada mergina pasuko ranką ir ištarė:
-Duro.
Žiežirbų banga nusirito per apsiaustą ir pavirto pilku, šaltu akmeniu. Mergaitė pabandė jį pakelti, bet jis buvo per sunkus. Varnanagiukė nenorėjo vėl supykdyti profesorės, todėl iš karto jį atvertė:
-Reparifarge.
Apsiaustas vėl tapo medžiaginiu. Reyna jį greitai sukišo į krepšį. Ji vėl pasiėmė lapelį ir jau norėjo kerėti Avifors, kai jos žvilgsnis užkliuvo už netoliese stovinčios grifiukės. Negaliu tuo patikėti - jai viskas pavyksta, ką tik bando. O aš per savo pirmąsias pamokas jau spėjau susigadinti apsiaustą. Atsiprašau, močiute, aš tave nuvyliau. Bet mergina nenuliūdo, Tai ją dar labiau pastūmėjo padaryti viską, ką sugeba. Taigi, taigi, Avifors. Regis pereisiu prie šito. O gal dar vieną paimti? A, Pullus - paverčia daiktus žąsimis. Padarysiu šituos du burtažodžius ir su paukščiais bus baigta. Reyna apsižvalgė po pievą, ką dar galėtų paversti? Ji prisirinko krūvą rudeninių lapų ir paėmė plunksną, kurią jau buvo pavertusi pasinaudojusi Scribblifors kerais. Nusitaikiusi į vieną lapą, kuris rodos atskrido nuo Gluosnio Galiūno, Reyna ištarė:
-Pullos.
Lapo vietoje atsirado žasis. Toji apsižvalgė ir pardėjo gargenti ant Reynos. Mergaitei nieko neatsakant, žasis pradėjo žiūrėti, kaip jai įgnybti. Varnanagiukė pradėjo bėgti. Bebėgant jai pavyko nusitaikyti į žasį ir sušukti:
-REPARIFARGE!
Žąsis puftelėjo ir jos vietoje liko tas pats lapas. Reyna lengviau atsikvėpė. Tada jį išsitraukė plunksną,pasidėjo ant delno ir ištarė:
-Avifors.
Plunksna suskilo į daleles, o kiekviena ta dalelė patapo mažu paukščiuku. Jie nuskrido į dangų. Reyna laiminga stebėjo juos. Ir staiga ji pajuto palengvėjimą ant savo galvos. Klio pakilo ir nusivijo paukštelius.
-Klio, ne!- varnanagiukė sušuko pavymui, bet pelėdą buvo nuskridusi per toli. - Na, man bent jau nereikės jos šiąnakt maitint.
-
- Panelė LoveGood, jūs neturėjote leidimo pasinaudoti šiuo burtažodžiu. Pirmam kartui atleidžiu, tačiau jeigu panašus dalykas dar kartą pasikartos, apie 10 taškų iš praktikos galėsite tik pasvajoti. - Išbarė nepaklusnią pirmakursę ir nuėjo prie kitų mokinių. Viena iš Varno Nago globotinių gan gerai susitvarkė su kerais, tad Vivien nuėjo prie kitos mokinės, ši turėjo triušiuką. - Taip, panelė Endlercat, galite pasilikti naują augintinį, tačiau prižiūrėkite, kad jis nepridarytų bėdų. - Šyptelėjo. Dar vienai Varno Nago globotinei irgi pradėjo gerai sektis kerai. Vis gi gaila, kad vaikinukas iš Grifų Gūžtos nedalyvauja pamokoje. O juk taip norėjo išmokti transfigūracinius pavertimus. Profesorė pajuto apkabinimą. Pastebėjusi, kad tai klastuolė Night, sukikeno. - Na, jeigu ką, pasikviesiu, kad padėtum. - Nusišypsojo Lunai. - Apie tai dar pagalvosiu. - Atsakė į pirmakursės klausimą ir nužingsniavo prie kitų. Pastebėjusi, kad varniukės, kuri šiek tiek pavėlavo į pamoką, pelėda išskrido, profesorė atsiduso. Na ir kam gi su savim į pamoką pelėdą atsitempt? Dėmesio taip pat skyrė ir teorijoje nepasireiškusiai grifei. - Panelė, jeigu jums mano pamoka nuobodi, galite susidėti daiktus ir iš jos išeiti.
-
Elena išgirdusi mokytojos žodžius, turputį nusivylė. Dešimt minučių atsisėdusi ant žolės glostė drakoniuko galvytę. Grifiukė pajuto jog jos akyse kaupiasi ašaros. Kad mokytoja nepamatytų, ji jas greitai nusivalė, tačiau tai nepadėjo. Netrukus ašaros ridenosi Elenos skruostais. Brunetė suprato, jog jį reikės vėl atversti į akmenuką atsistojo ir tyliai ištarė burtažodį, netrukus jis vėl tapo akmenuku. Atvertusi drakoniuką, Elena nutipeno su ašaroto akim prie mokytojos. Jai nerūpėjo jog ją tokia kasnors pamatys, juk ji verkė ne dėl mokytojos žodžių, o dėl to jog drakoniuką, kurį per tiek mažai laiko sugebėjo pamilti Elena reikėjo vėl atversti akmenuku.
-Aš jau atverčia drakoniuką į akmenį,- pasakė Elena ir pajuto, jog jos skruostais ritasi daugiau ašarų. Netrukus ji sėdėjo netoli mokytojos ant pievutės ir žiūrėjo į vaikus.
-
Kiek pabandžiusi dar kartą kelis burtažodžius, kurie pradžioje sekėsi sunkiau, mergaitė vėl atsistojo ir ėmė dairytis į kitus mokinius. Klastuolė matė, jog kai kuriems sekėsi sunkiai, tuo tarpo kitiems - gerokai lengviau nei jai. Bet kuriuo atveju mokinukė nesijaudino - ji suprato, kad tai visiškai normalu - juk žmonės yra skirtingi, o be to ir patirties vieni turi mažiau, kiti - daugiau. Staiga mergytės žvilgsnis užkliuvo už vienos pirmakursės, kurią kaip Luna girdėjo profesorė vadino Lovegood, tačiau mergaitės vardo klastuolė nežinojo. Ši hogvartso pirmametė atrodė labai nusiminusi, o gal ir verkė - mažoji tiek neįžiūrėjo. Susirūpinusi, kad šiai bendramokslei kažkas liūdno nutiko mokinukė priėjo ir švelniai apkabinusi paklausė:
- Kas nutiko? Tai dėl drakoniuko, tiesa? - tokias išvadas mažoji padarė iš nugirsto pokalbio ir buvo beveik tikra, jog jos teisingos. - Žinai, jei po pamokos pakalbėtum su profesore, manau ji leistų tau jį pasilikti. Juk jau moki Draconifors kerus, galėtum jį ir vėl pasiversti.
Mergaitė švelniai glostė nuliūdusiosios pečius ir bandė ją nuraminti. Vienaip ar kitaip ji tikėjo, jog profesorė nenorėjo mergaitės šitaip nuliūdinti ir paklausta turbūt būtų leidusi mažąjį sutvėrimą pasilikti. Juk Querto tiesiog norėjo užtikrinti, jog mokiniai laikytųsi taisyklių ir nebebandytų jų laužyti darsyk.
-
Elridė apsidžiaugusi apglėbė triušiuką ir pabučiavo jam kaktą. Mergaitė retai bendraudavo su bendraamžiais ir to nelabai mėgo, tačiau gyvūnus ji labai mylėjo. Apsidairiusi Elridė nebežinojo, kur padėti triušiuką, tad neskubėdama pririnko šakelių ir iš jų padarė tvorą, jos viduryje padėjo triušiuką. Su šypsena ji peržiūrėjo dar kartelį sąrašą ir ėmė rinktis burtą. Hm... Duro skamba gana lengvai, manau man tiks. Apsidairiusi ji čiupo vieną užsilikusią šakelę ir tvirčiau suspaudė burtų lazdelę. Elridė giliai įkvėpė ir nusišypsojo. Man turi pavykti iš pirmo karto. Man tereikia susikaupti. Mergaitė ėmė giliai kvėpuoti ir ištiesė lazdelę.
-Duro!-džiaugsmingai suriko. Šakelė virto gražiu rusvu akmenuku. Atsiminusi, kad reikia jį ir atversti ji vėl ištiesė lazdelę.
-Reparifarge-tyliai pagyrusi save Elridė priėjo prie triušiuko. Pasiėmusi jį į rankas mergaitė triušiuką glostė ir, rodos, šypsojosi iki pat ausų.
-
Reyna pažiūrėjo į sąrašą. Jai tebuvo likę vos du burtažodžiai - Lapifors ir Piscifors. Jau daug jos klasiokių jau buvo padarę visus burtažodius. Viena klastuolė pirmakursė, rodos, jau padėjo ir kitiems. Oho, ji atrodo tikrai talentinga. Ne, Reyna, nesiblaškyk. Grįžk prie darbo, juk tiek nedaug liko. Mergaitė vėl nudelbė žvilgsnį į lapelį. Lapifors kerai jai buvo puikiai žinomi. Jos senelė jai vaikystėje išburdavo visokių triušiukų, vos tik mergaitei būdavo liūdna. Be to, rodos visi jos klasės draugai jau buvo jį išbandę.
Varnanagiukė pradėjo raustis po žolę. Ten nieko neradusi ji pasisuko į krūmus. Greitai jos rankoje spurdėjo mažas driežiukas. Tai nebuvo tikra salamandra (mat jos geriausiai veikia naudojant šį burtą), bet mergaitė tikėjosi, kad tai suveiks.
-Lapifors, - iškvėpė Reyna. Mažą driežiuką apsupo baltą šviesa, atsklidusi iš jos lazdelės galo. Netrukus vietoj ropliuko šokavo mažas triušiukas. Jis prisijungė prie anksčiau išburtų jo bičiulių.
Po šito burto jai liko tik vienas - Piscifors. Mergaitė pradėjo knistis savo krepšyje. Ji norėjo paskutiniems kerams panaudoti kažką savo. Kažką brangaus. Greitai radusi tai ko ieškojo šviesiaplaukė atsitiesė. Jos rankoje buvo paprastas pieštukas. Atrodo toks žiobariškas, burtininkei netinkamas daiktas, tačiau Reynai jis buvo brangus. Kiek piešinių juo buvo sukurta. Deja, jis jau buvo per trumpas ir visas grafitas suskilęs. Varnanagiukė priėjo prie ežero, paleido pieštuką plūduriuoti.
-Piscifors,- nusitaikė į pieštuką. Šis pradėjo plėstis. Geltona spalva virto sidabrinė, trintukas gale tapo pelekais, o grafito galiukas žvitria akyte. Greitai pieštuko nebeliko, jo vietoje stojo maža sidabrinė žuvytė. Toji pliaukštelėjo uodega ir nėrė į gelmę.
Reynos darbas buvo baigtas. Nors... Gal leistų?.. Gal? Juk už klausimą nenubaus? Mergaitė pasuko link profesorės Querto.
-Profesore, - pradėjo šviesiaplaukė. - Aš jau baigiau visą darbą. Bet turiu didžiulį prašymą. Gal galite leisti dar kartą pabandyti Draconifors užkeikimą? Su jūsų priežiūra, žinoma! Iš karto atversčiau, man drakoniuko nereikia, aš tik noriu pabandyti! Labai prašau?..
-
Ji išgirdo grifę verkiant. Atrodo pasikarsčiavau.
- Elena. - Pritūpė jauna moteris prie mergaitės. - Atleisk, kad tave aprėkiau, tačiau be mano leidimo negalima naudoti šių kerų. Drakonas galėjo sukelti pavojų ir tau ir kitiems mokiniams. Užeik po pamokos į mano kabinetą su tuo akmenuku ir pasikalbėsim, gerai? - Nuraminusi mokinę, Vivien nuėjo pasižiūrėti kaip sekasi kitiems. Gal visgi nereikėjo rašyti to burtažodžio galvojo rudaplaukė. Išgirdusi, kad kažkas kreipiasi į ją, atsisuko. Tai buvo varnė Grimm.
- Ką gi, kadangi kiek mačiau tau irgi gan gerai sekėsi burtai, galiu leisti tau išbandyti šį burtažodį. -
Tarė. - Tačiau būk atsargi, jis spjaudosi ugnimi ir gali būti ne toks paklusnus kaip panelės Night mažylis. - Pridūrė ir pažiūrėjo į Luną, o tada į Reyną.
-
Elena nusišluostė ašaras ir nusišypsojo išgirdusi profesorės žodžius.
-Taip, tai dėl drakoniuko. Bet dabar viskas gerai,- atsakė mergaitei, kurios vardas buvo Luna, plačiai nusišypsojo ir taip pat ją apkabino. Pasedėjusi truputį ant žolės, Elena atsistojo ir nuėjo ieškoti akmenuko, kuris prieš dešimt minučių buvo mažiukas Vengrijos Ragauodegis. Vos ne vos susiradusi akmenuką, kuris tikrai, tikrai buvo drakonas įsidėjo jį į kišenę. Apsižvalgiusi Grifiukė susiradusi profesorę pribėgo prie jos ir labai, kiek tik galėjo stipriai apkabino. Elena pakėlė galvą ir nusišypsojusi nuėjo toleliau. Išsitraukusi iš kišenės burtažodžių lapuką, ieškojo burtažodžio kuris praskaidintų jai nuotaiką. Piscifors Elenai atrodė tinkamas, juk ji vėl suteiks negyvam daiktui gyvybę. Priėjusi prie ežerėlio vėl susirado akmenuką ir ištiesė ranką. Stipriai suėmė savo lazdelę ir ištarė burtažodį. Na, iš pirmo karto nevisiems pavyksta. Dar kartą stipriai suėmusi lazdelę ir susikaupusi, Brunetė ištarė burtažodį. Vos ištarusi jos rankoj kažkas sujudėjo ir tapo kaip ir šlapias padarėlis. Kadangi Elena tarė burtažodį užsimerkus, iškarto atsimerkė ir nekankinus gyvybės paleido žuvytę į ežerėlį. Kol niekas nematė ji savo šlapią ranką nusivalė į apsiaustą ir išsitraukusi plunksną vėl gi viską užsirašė. Viską įsidėjusi į kišenę, Grifiukė vėl priėjo prie profesorės ir stipriai apkabino, tačiau net nesiruošė nuo jos trauktis.
-
Surimtėjusi Ashley susikaupė ir vėl nužvelgė sąrašiuką.
- Burbuliukai? Kas per.. - tyliai sau mintijo grifiokė, o tada tik pakraipiusi galvelę sučiaupė lūpas. - Na, tarkim, - pavartė akis bei nukreipė lazdelę į vadovėlį - akmenį. - E-bub-lio, - net suskiemenavo burtą kaštonplaukė bei išvydo kaip objektas virsta smulkiais muilo burbuliukais.
Iš šių netrukus liko tik šlapia vieta.
- Gražiausia.. Tai kur dabar mano vadovėlis, a? Kas grąžins man jį? - mestelėjo piktą žvilgsnį į profesorę, o tada išbandė kitus kerus ant tos pačios muilo balutės.
Mokinukė nusikrenkštė, bei kelis kartus ore mostelėjusi lazdele, pagaliau ją nukreipė į skystimą.
- Lapifors, - prislopusiu balseliu tarė rudaakė.
Matyt tas rudenėlis jau spėjo mūs Ashley privaryt prie ligos. Prasidės užkimimai, slogos ir dar tie šlykštulį keliantys vaistai. Vuojeei, tik ne jie! Jau tikrai neleisiu, kad mane parguldytų kažkoks virusiukas. Ne šįkart - mąstė paauglė, kai staiga prisiminė praktiką. Ir ištiesų, dabar prieš Tonks savo akelėm klapsėjo triušiukas. Atrodo bet kam jis patiktų, bet tikrai ne šiai merginukei. Sentimentalumai labai silpna vieta, kurią laikas užsiūti. Tai šiuo momentu ir darė Tonks. Matyt jai gerai sekėsi, nes tikrai neužėjo noras tą padarėlį paniūrkyti.
-
Patikrinusi dar kelių mokinių darbą pajuto apkabinimą. Vivien šyptelėjo mažajai grifei. Profesorei nepatikdavo, kai kas nors verkia. Prisiminė, kaip ramindavo Čarlį, savo įbrolį. Šis dažnai pabusdavo naktimis susapnavęs košmarą. Nejučia dar labiau išsišiepė. Pastebėjo, kad Elena pasiėmė tą patį akmenuką. Tikiuosi jis ugnimi nespjaudys ir galėsiu jai leisti jį palikti.
Netrukus pajuto, kad ją vėl apkabina LoveGood. Trumpam žvilgtelėjo į kitą grifę. Ji aiškiai nebuvo patenkinta pamoka. Atrodo sakiau, kad bus praktika, tad nereikia rodyti viešai savo nepasitenkinimo.
- Mokiniai, pranešu, kad pamoka eina į pabaigą. Pasistenkite greičiau pabaigti darbus, jei reikia pagalbos - pasikvieskit mane. - Tarė Querto.
((Mokiniai, primenu, kad pamoką uždarau spalio 15 dieną. Kas dar neparašėte 3 postų - siūlau paskubėti :) ))
-
((Deja, planams pasikeitus uždarau pamoką šiandien. Tuoj paskirsiu taškus.))