Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Nuodai ir vaistai => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 03, 2017, 06:17:12 pm
-
Kai palydėjo sūnus iki koledžo bendrojo kambario, Sorenas, nešinas dideliu odiniu lagaminu ir dryžuotakoju paukštėda voru ant peties, įžengė į požeminę savo klasę. Nedaug ji ir buvo pasikeitusi po pernai metų per trumputę ir šaltą vasarą, kalbant atvirai. Na, tik mažytis dulkių sluoksnis ant stalų užsidėjo, o kairiajame kampe prie lubų, klasės priekyje atsirado nedidelis voratinklis, tik ir tas pats pridulkėjęs. Ne Spaiko darbo voratinklis tai buvo - aišku, kad ne jo - voras buvo per daug išsilavinęs ir kultūringas, kad tokios garbingos švietimo įstaigos kaip Hogvartsas kampe, ir gana gerai matomame, regztų voratinklį... O šio šilkinio tinklo viduryje gulėjo mažytis negyvas voriukas – matyt, iš bado nusibaigęs. Sorenas von Sjuardas su lašeliu užuojautos žvilgtelėjo į tą mažytį aštuoniakojį padarėlį, o Spaikas abejingai gūžtelėjo pečiais – buvo perėmęs šį žmogišką įprotį. Vorų visuomenė nėra grįsta draugiškumu ir lakstymu į vienas kito laidotuves. Veikiau visko kertinis akmuo, o gal net ir visas pamatas buvo konkurencija. Panašiai kaip ir žmonių. Na, ir vampyrų. Sorenas pūstelėjo į orą tarsi nuvydamas mirties dvoką, nuo stalo pakilo dulkių debesėlis. Grifų Gūžtos vadovas pajuto klausiamą aštuoniakojo pūkuoto voragyvio žvilgsnį.
- Tai ką, dešimti metai, kaip esu čia... - atsiduso barzdotasis vyriškis. - Prisiminsim tai, kuo pradėjom.
Požeminė Nuodų ir vaistų klasė kvepėjo mišku - ko gero, eglynu. Daugeliui atėjusių, ypač tų, kurie gyveno ne kokiame mieste, o vienkiemyje, viduje greičiausiai sukirbėjo ilgesys bei nostalgija. Dulkės nuo stalų jau buvo dingusios, medinis sieninis laikrodis nuvalytas ir užvestas - šiuo metu jis tyliai tiksėjo, o auksinė švytuoklė ramiai švytavo tai į kairę, tai į dešinę, tokiu būdu galėdama ir užhipnotizuoti. Ant kiekvieno stalo buvo padėtas ir buteliukas su pilkšvai žalsvu skysčiu. Profesoriaus klasėje kažkodėl dar nebuvo, bet kiekvienas galėjo pastebėti, kad klasės priekyje esančios durys į Nuodų ir vaistų klasės atsargų bei eliksyrų sandėliuką buvo atvertos, o iš ten sklido ir kažkoks keistas garsas, šiugždėjimas, šlamėjimas. Kai nugaudė varpas, kviečiantis visus rinktis į kabinetus, o ir paskutiniai vėluojantys moksleiviai sugužėjo į požeminį magiškųjų viralų kabinetą, iš sandėliuko į klasę įžengė mokytojas. Kad ir kaip būtų keista, nors klasėje buvo vėsu, vyras apsiausto nevilkėjo - tik kelnes ir baltus marškinėlius trumpomis rankovėmis.
- Labas rytas visiems, sveikinu su rugsėjo pirmąja ir naujos egzekucijos pradžia, - kaip kasmet pasveikino vyras moksleivius. - Šiemet aš, Sorenas von Sjuardas, vėl būsiu jūsų vedlys per nežinios laukus į nuostabų magiškųjų viralų mokslo pasaulį.
Vos Sorenas baigė kalbėti, pradėjo veikti eliksyras, kurį jis išgėrė, būdamas sandėliuke. Už nugaros (tiksliau - ant nugaros) vyrui išdygo keturi balti sparnai, vėliau jie pradėjo žibėti metališku atspalviu. Marškinėlių rankoves suplėšė iš mokytojo pečių beišnyrantys nedideli geležiniai spygliai, vėliau jie, išsirikiavę dviem eilėmis, išdygo ir ant visų abiejų rankų, ne tik ant pečių - buvo paaiškinta, kodėl mokytojas be apsiausto. Tuomet metališkai atspindėti šviesą pradėjo ir paprastai juoda, neilga profesoriaus barzda.
- Na, o dabar pasakokite, kokių tai eliksyrų rūšis, kokius tai rūšiai priklausančius eliksyrus žinote bei kam jie gali būti naudojami, - pabėrė klausimų profesorius, o didžiuliai sparnai už jo nugaros plačiai išsiskleidė. - Taip pat, jeigu norite, pamėginkite atspėti, kokį eliksyrą išgėriau aš, - pridūrė von Sjuardas, labiau viltingo žvilgsnio strėlę šaudamas į vyresniųjų klasių moksleivius.
Žvilgsniu pagavęs pirmokėlį, bandantį atkimšti buteliuką, vyras įspėjo:
- Kol kas buteliukų, kuriuos išdėliojau ant jūsų stalų, nelieskite.
-
Kaip džiugu! Nuodų ir vaistų pamoka! niūriai pagalvojo Daniela, įėjusi pro duris. Sorenas buvo puikus mokytojas ir jo pamokos buvo puikios, tačiau mergina kažkodėl abejojo dėl šios dienos. Argi von Sjuardas galėtų pranokti Hannah pamoką? Atsiminimai iš tos pamokos vis dar buvo stiprūs.
Vis dėlto tolesnė pamokos eiga pranoko lūkesčius. Kai profesoriui išsiskleidė sparnai, Daniela vos užgniaužė susižavėjimo šypseną. Spygliai ir barzda blizgėjo, sparnai buvo pasakiško grožio. O su tais dygliais viskas tapo tobulai mistiška.
- Profesoriau, manau, tai Prisidėjimo rūšis, - pajėlusi ranką prabilo Klastuolė. - Ši rūšis žmogui prideda dažniausiai hibridines kūno dalis, žiūrint, ko įmaišyta į eliksyrą. Taip pat Prisidėjimo eliksyrai skatina evoliucinąvimasi ir mutavimo sindromą, bet dažniausiai naudojama atmaina yra Hibridus Specularis - tai, ką išgėrėte jūs. Manyčiau, dėjote dygliuotojo ryklio dantų ir harpijų blakstienų.
Visos eliksyrų atmainos naudojamos eksperimentams su gyvūnais bei gąsdinimui. Kartais burtininkai nori tapti kitokiais, ir visam laiku pasirenka sparnus ar uodegą.
Baigusi kalbėti Kravitz įsmeigė akis į buteliuką priešais ir mąstė, ar šis taip pat galėtų išauginti sparnus.
-
Berniukas atėjo sau laimingasį pirmąją savo pamoką. Pamoką, kurią dėstys pats Grifų gūžtos vadovas, Sorenas! Berniukas nekantravo susipažinti su savo koledžo vadovu. Atsisėdo kažkur šone, nenorėjo lysti į akis, o tai dar užkalbins. Antra diena mokykloje, tad juodaplaukis norėjo pabūti šiek tiek atokiau, kol apsipras. "O kur mokytojas?" pagalvojo, pamoka tuoj prasidės, o jo kaip nėra taip nėra. Nors... girdėjo garsus iš atsargų kambariuko. " Tikriausiai kažką ruošia jau, įdomu ką parodys".
Skambučiui nuskambėjus, iš kambariuko išėjo ir pats mokytojas, su ilga barzda. Na... jis vis tiek berniukui atrodė senas, apsiskustų- gal toks senas neatrodytų, nors tikriausiai keistai atrodytų.
- Labas rytas mokytojau- pasisveikino berniukas, su kitais klasės draugais. Staiga mokytojui išdygo metaliniai sparnai ir iš odos išlindo metalo taip pat metaliniai sparnai.
- Oho! Nejaugi išgėrėt priauginimo, kitaip vadinamo cultum cembra eliksyro? Kaip kietai atrodo jūsų sparnai! Tikriausiai nepagailėjot, šarvuotojo geležinio ungurio ašarų, turbūt įlašinot kokius tris lašus? Nors atrodo, lyg būtumėt panaudojęs ir ilgaplunksnio trumpasnapio perižaklio plunksną, kad išgautumėt tokius sparnus?- vaikinukas nors ir buvo atsisėdęs į šoną, buvo labai sužavėtas pirmąja pamoka, šitoks eliksyras privertė jo akyse degti motyvacijos ugnelei, vaikinukas kuo greičiau norėjo sužinoti, ko ištikrūjų į eliksyrą idėjo mokytojas, ir kokius čia eliksyrus prieš jų akis pastatė Sorenas. Berniukas net nesiruošė be leidimo atidaryti buteliuko, ne visi eliksyrai yra geri, kai kurie gali būti pavojingi, tad akiniuotasis berniukas gražiai sėdėjo ir laukė paaiškinimo.
-
Įėjus į klasę suoluose jau sėdėjo keli mokiniai, tačiau profesoriaus niekur nebuvo matyti. Elridė atsisėdusi į bet kurį suolą įdėmiai klausėsi šurmulio, už kitų durų kurios buvo šiek tiek pravertos girdėjosi kažkoks garsas. įdomu ką jis ten daro? Išėjus profesoriui mergaitė idėmiai ji apžiūrėjo, tačiau trumpam nusuktas žvilgsnis ir profesorius jau su sparnais. Kas čia dabar?! Kokį čia eliksyrą pavartojęs? Apstulbusi mergaitė žiūrėjo į profesorių. Jis atrodė grėsmingai dėl spyglių ir visi jie buvo metaliniai. Užduotis, dar viena užduotis. Pakėlusi ranką, nekreipdama dėmesio į kito vaikino žodžius, mergaitė leido paspelioti, vis tiek vėliau pasakys:
- Galbūt tai koks nors transfigūracijos eliksyras, nors maniau, kad šito moko transfigūracijos pamokose. Manau eliksyre yra fenikso plunksnų, metalo bei kažkokio spyglio... Turbūt nuo eglės esančio spyglio,- šiek tiek su pauze mergaitė išsakė savo mintis.
-
Įėjusi į nuodų ir vaistų kabinetą, Eleizija iškart pajuto chemikalų kvapą. Trumpam suraukė savo nosį ir apžvelgė patalpą. Nebuvo tokia ji jauki, bet ir nebuvo bauginanti. Kabinetas buvo per vidury. Eleizija už ausies užsikišo savo plaukus ir susirado švarų suolą ir krestelėjo į jį. Tada jos žvilgsnis nukrypo link profesoriaus Soreno von Sjuardo. Ji atidžiai stebėjo vyrą, jo judesius, reakcijas, veido išraiškas, bet jis atrodė labai jau paslaptingai. Antrakursė silpnai šyptelėjo ir atsivertė vadovėlį, kurį per atostogas pervarė porą kartų. Profesoriui pradėjus pamoką, ji taip pat su juo pasisveikino:
-Laba diena, profesoriau, - be emocijų veide tarė ji.
Netikėtai Sorenas užsivertė kažkokį buteliuką, o varnė laukė nekantraudama, kas įvyks. [[Sor: deja, aš neužsiverčiau jokio buteliuko]] Tada profesorius pavirto mutantu. Merginos akys tik ir lakstė nuo sparnų, link spyglių ir tų neperskaitomų akių. Wow. Mintyse pamanė ji. Išgirdusi profesoriaus klausimą, pradėjo knaisiotis savo smegeninėje. Ir kai, jau žiojosi, išgirdo atsakymą, bet tik jis skambėjo ne jos balsu. Kažkas pirmesnis buvo už varnę ir ji atsisukusi dėbtelėjo į vaikiną. Grifas. Žinoma. Išklausiusi grifo atsakymą, ji iškart pakėlė savo dešinę ranką ir, nelaukusi, kol bus kreiptasi į ją, tarė:
Iš dalies sutikčiau su šiuo grifu, atleiskite, nežinau jo vardo, bet mano manymu į viralą įėjo ne tik šarvuotojo geležinio ungurio ašaros, ilgaplunksnio trumpasnapio perižaklio plunksna, bet ir Kentaurių pienas. Todėl jūsų sparnai taip stulbinančiai blizga.
Išpyškinusi ji vėl sėdo į savo suolą ir iškart atsigręžė į grifą.
-Labas, spėju ir tu būsi toks pat išminčius, knygų žiurkė, kaip ir aš, - pasakiusi nusišypsojo jam.
-
Berniukas išpyškinęs atsakymą blizgančiomis iš nekantrumo akutėmis laukė mokytojo komentaro, net kojytės drebėjo iš susijaudinimo, pirma diena mokykloje, o jis jau bando atsakinėti į klausimus, visai ne taip kaip planavo, norėjo tyliai ramiai praleisti pirmą dieną, o čia nesusivaldė ir pasakė, kas pirmiausia šovė į galvą. Staiga išgirdo kažkokią mergaitę, kuri atrodė šiek tiek vyresnė už jį, pataisymą. "Ah, kaip galėjau nepagalvoti apie kentaurių pieną, na ir protingi tie varnanagiai" susimastė apie savo atsakymą vaikinas, tačiau jo mintys buvo nutrauktos, tos pačios mergaitės.
- Labas, aaah... na, nepasakyčiau, jog esu išminčius, manau visi yra tokie pat protingi kaip ir aš arba dar protingesni, va tu tai tikrai protinga, aš taip ir galvojau, jog kažką būsiu užmiršęs, kentaurių pienas, tai genialu! Blizgėsys kurį jis suteikia tikrai matosi, ant mokytojo sparnų ir spyglių- vaikinas atsakė tą ką galvojo, nežinia ar jis kuklinosi, ar iš tikrūjų manė, jog jis tik paprastas naujokas, ir visi aplink jį yra tokie pat protingi, ar netgi protingesnį už patį juodaplaukį. Berniukas nusišypsojo atgal mergaitei, o tada atsisuko į mokytoją, įsitikinti, kad jis nesupyko, jog jie kalbasi, kai pamatė, jog mokytojas vis dar visiems aprodo savo spyglius ir sparnus, ir klausinėja atsakymų, berniukas vėl atsisuko į mergaitę.
- Bėje, mano vardas Sem, aš pirmakursis, o tu?-
-
Žaliaakė grifė taip skubėjo į koledžo vadovo pamoką, kad net nepastebėjo, kaip atėjo net šiek tiek per anksti. Šiek tiek sušilusi (kiek tai leido storų sienų pilis nedideliais, beveik saulės nepraleidžiančiais mažutėlyčiais langais) įžengė į kabinetą ir automatiškai ėmė sveikintis.
- Laba diena, profe.. - apsižvalgiusi pamatė, jog nuodų ir vaistų profesoriaus, įprastai įsitaisiusio kabineto priekyje kartu su jo draugu voru, nebuvo.
Apsižvalgiusi aplink kabinetą ir pamačiusi tik jaunesnių kursų moksleivius, nušliūreno į priekinį suolą - užimti įprastos pozicijos. Kelias akimirkas stebėjo kiekvieną, ne iš aukšto, bet šiaip, neturėdama ką veikti. Atdaros sandėliuko bylojo, kad profesorius tikriausiai ruošia ką įdomaus ir dėl to lindi gana ankštoje patalpėlėje. Besižvalgant suaidėjo varpas, ir profesorius, buvęs sandėliuke.
Susikrovusi rankas ant stalo ir ramstydama smakrą klausėsi pamokos pradžios. Pirmos mokslo metų pamokos scenarijus dažnai būdavo panašus: kiekvienas profesorius prisistatydavo, dažnai sugalvodamas kuo patraukti pirmakursių dėmesį - išgąsdinti, privilioti juokais, ar papirkti saldumynais.
Pirmakursiai tikrai įsimins šią dieną, kikendama pro pirštus ketvirtakursė grifė žiūrėjo į iš nuostabos nutysusius kelių mokinių veidus. Žvelgė į profesoriaus pasikeitimą pakeltu antakiu, tai buvo palyginti labai menka reakcija. Prie gero juk greit priprantama.
- Manau, tai galėtų būti prisitaikymo eliksyrai. Juos dažnai naudoja su gyvūnais dirbantys burtininkai. - Savo eilės sulaukusi kalbėjo ilgaplaukė. - Šie leidžia magams labiau susilieti su aplinka ir pelnyti gyvūno pasitikėjimą. Koks tai eliksyras, pavadinimo, nepasakysiu. Tačiau, sprendžiant pagal spyglių ir sparnų išvaizda, tai jūsų kūnas prisitaikė prie dažnai kasyklas saugančio Spindinčiojo dygliastuburio slibino.
Talpelę su skysčiu keturiolikametė pastebėjo tik profesoriui sudrausminus pernelyg į tyrinėjimus įsijautusį pirmakursėlį. Klausė nurodymų, todėl akivaizdžiai pasilenkė apžiūrėti, neliesdama, kaip koledžo vadovas ir liepė.
-
Vos Morganai įėjus į nuodų ir vaistų kabinetą per kūną nuėjo malonūs šiurpuliukai. Jai labai patiko šis kabinetas, jis buvo maloniai šiurpus. Mergiotė greitai nuėjo atsisėsti į priekį, nes ši pamoka buvo viena iš įdomiausių, todėl jai knietėjo sužinoti viską. Ji buvo kiek nustebusi kad mokytojas taip trumpai prisistatė, nors tai ir geriau, nereikėjo klausytis ilgų ir nuobodžių kalbų. Kitą akimirką po prisistatymo mokytojas pradėjo verstis į keistą būtybę. Jis turėjo sidabrinius ar metalinius sparnus, buvo gana sunku nuspręst, nes jie atrodė gana panašūs. Žvilgančią barzdelę ir plaukus ir tuo pačiu žvilgantys spygliai. Mokytojas atrodė stulbinančiai. O išgirdus klausimus ji greitai pakėlė ranką ir pradėjo pyškinti viską, ką prisiminė iš skaitytų knygų:
–Manau, kad šis eliksyras priklauso chimeriniai rūšiai. Vien dėl to, nes chimera yra sudėta iš kelių būtybių kūnų vietų ir tai pat žiūrint ko yra pridėta į eliksyrus. Tai pat chimerinių eliksyrų rūšiai priklauso ir kūno mutavimo sindromas, lyties keitimo sindromas ir t.t. Yra keli eliksyrai kaip, kad chimaeram esse arba chimaeram bonum kurį naudojote sau. Manau, kad į jį pridėjote geležinės dygliuotosios kiaunės plaukų ir sidabriškojo laumžirgio sparnų.
-
Žaisminga šypsenėlė žaidė Adelaidės lūpose, kai ši, besiplaikstydama savo koledžo apsiausto skvernais, lėkė akmeniniais laiptais žemyn į drėgme alsuojančius požemius. Pagaliau. Tik pirštais kiek pašukuoti, per vasarą nušviesėjusiomis sruogomis, plaukai sklendė ore tarsi uodegos, kurias kometos praskriedamos palieka naktiniame dangaus skliaute. Pagaliauuuuuuuuuu! Mergaitės mintys sukosi vien tik apie Nuodų ir vaistų pamoką. Ji išsiilgo darbo prieblandoje, kai nosį kutena jau pažįstamų ir dar neatrastų chemikalų kvapai, kai niekad nežinai, ar tavo sumaišytas gėralas tikrai atliks savo funkciją, kai po klasę vaikšto griežtų veido bruožų vyriškis vis žybtelinčiomis akimis, o šalia jo visad gali matyti didžiulį gražų vorą. Tokie prisiminimai daugeliui turbūt keltų nejaukumą, tačiau Adei jie buvo savaip žavūs ir nostalgiški.
Įpuolusi į klasę ji giliai į plaučius įtraukė ore tvyrantį miško kvapą. Akims perbėgus klasę ir neradus dėstytojo, mergaitė nutipeno pasieniui ir prisėdo į tuščią dvisuolį, džiaugdamasi vienatve.
Pamokai prasidėjus tik ką pasirodęs profesorius, švelniai tariant, šiek tiek pasikeitė. Sidabriškai žvilgantys sparnai atspindėjo blankią kabinetą apšviečiančių žvakių šviesą, iš rankoves praplėšę geležies spygliai priminė durtuvus.
Palaukusi, kol kiti išreikš savo nuomonę, antrakursė krenkštelėjo ir aiškiai tarė:
- Aš pritarčiau nuomonei, kad ši eliksyrų rūšis -tai prisitaikymo eliksyrai. Akivaizdu, kad gėrale turėtų būti gyvūno, kurį mėgdžiojate, DNR. Taip pat, mano manymu, eliksyrą taip pat sudaro ir vienaragio kraujas, mat sparnai yra balkšvai metališki ir primena minėtą ingriedientą.
Mergaitė atmetė savo plaukus atgal ir kiek suraukė antakius, nuleisdama nuleisdama akis į ant stalo stovintį buteliuką, pilną purvinos žalsvos spalvos skysčio.
-
Gotfreinė truputį jaudinosi savo pirmą dieną Hogvartse. Na, o kaipgi nesijaudins - gi šiose sienose mokėsi jos sesuo, prieš... prieš ta nelemtą įvykį. Vos įėjusi į klasę (kas normalus įrengia klasę rūsyje?) pasigailėjo. Žinojo, kaip sesuo nusižudė, išmėtyti stikliniai buteliukai aplink jos negyvą kūną buvo puikiausi jos veiksmų įrodymai, o čia, kur ant kiekvieno stalo jau stovėjo tokie patys indai, liūdesys vėl grįžo. Got nedrąsiai žengė į tamsoką patalpą, užėmė vietą kažkur vidury klasės.
Profesoriaus kol kas nesimatė. Paauglė pasimuistė. Jaukėso itin nejaukiai naujoje aplinkoje, jau kelissyk save prigavo begalvojant, kad gal visgi Biobetonse buvo geriau. Na, šilčiau ir šviesiau tai tikrai.
Sulig tokiomis mintimis atsirado ir profesorius. Got pajuto nežinia kodėl kylantį pyktį ir priešiškumą, kas ją pačią nustebino. Nagi, ji nė nepažįsta šio žmogaus, kodėl taip pasijuto? Gal pasąmonė jai sušnabždėjo mintį, čia jis dėl visko kaltas, jis ją išmokė, jis jai nesutrukdė. Nusistebėjo tokiom mintim.
Mokytojas ilgai nelaukęs pasisveikino ir ėmė keistis. Gotfreinei pasirodė, jog šis magiškas triukas buvo skirtas tik pasirodyti prieš mokinius, ypač naujokėlius, tačiau jai didelio įspūdžio nesukėlė. Abejingai gūžtelėjo pečiais.
Vis dėlto ji klydo. Na, bent iš dalies - triukas nebuvo skirtas tik pasirodymui. Po kelių minučių svarstymų (ji nė nesiklausė, kokius atsakymus bėrė bendramoksliai), nedrąsiai pakėlė ranką (ruošėsi prabilti pirmą sykį prieš visiškai nepažįstamus žmones) ir tyliai, drebančiu balsu prabilo, prieš tai grakščiai atsistojusi - Biobetonso įtaka manieroms darė savo.
- Mano kuklia nuomone, tai galėtų būti mutaciniai eliksyrai. Šios rūšies gėralai sukelia genetines mutacijas, suteikdami jį išgėrusiam asmeniui neįprastų galių, tos galios gali būti taip pat fiziniai pakitimai kaip šiuo atveju. Dėl sudedamųjų dalių nesu, deja, tikra, tačiau galiu daryti prielaidą, jog jos yra radioaktyvios.
Baigusi kalbėti vėl gražiai atsisėdo į vietą. Kaip buvo išmokyta, sudėjo rankas ant stalviršio krašto ir įdėmiai stebėjo profesorių. Nė pati nepajuto, kad žiūri į jį priešiškumo pilnu žvilgsniu.
-
Nors ir nelabai norėjo eiti į kitas pamokas, bet Claudie žinojo - kas jau kas, bet profesoriaus von Sjuardo niekas nepakeis. Jis turbūt buvo vienintelis profesorius, kurį pamokose matė visus keturis metus. Kaip kažkas buvo pasakęs - Hogvartsas mokytojus keičia kaip kojines. Vat pavyzdžiui, net ir kerėjimo profesorius, į kurio pamokas tiesą sakant nelabai norėjo eiti (dėl paties dalyko, profesorius niekuo dėtas) buvo pakeistas kitu. Apie tai žinojo tik dėl Rugsėjo pirmosios šventės - pamokoje sudalyvauti dar nespėjo. Kiti profesoriai keitėsi daug dažniau. Žiobarotyros mokytojo vietoje niekas neišbūdavo ilgiau negu metus. Va tai ir nedavė mokinei ramybės - ar reikalavimai tokie griežti, ar niekam nepatinka žiobarai. Nebeplepant apie profesorius, kurių pasikeitė maždaug pusė, grįžtam prie dabar svarbesnės temos - Clau ir NIV.
Taigi grifė drasiai žingsniavo Hogvartso požemiais. Priėjus prie kabineto, dar plačiau nusišypsojo ir įžengė į požemių Nuodų ir Vaistų karalystę. Keista, kad nesimatė profesoriaus. Negi jam kas nors nutiko? Dingtelėjo mintis, bet mokinė kiek nusiramino pamačius pravertas sandėliuko duris. Netrukus pasirodžius profesoriui, ji nejučia šyptelėjo. Nuodų ir Vaistų karalystė liko tokia pat, kokią ji pamatė prieš kelis metus. Sako, kad pokyčiai atneša ką nors gera. Bet žinant koks yra Hogvartsas, kartais net džiaugiesi, kad pokyčių nėra.
Grifė kaip ir visada, pasisveikino su profesoriumi ir atidžiai išklausė viso to prisistatymo, kurį iš kitų profesorių girdėjo ne kartą. Egzekucija? Tik ne per NIV! Dar bandė kažką kito pamislyti, bet visas mintis nutraukė kažkas žibančio. Greit suprato, kad tas kažkas yra sparnai, išdygę profesoriui ant nugaros. Netrukus išdygo daugybė spyglių ant rankų, o barzda pakeitė spalvą. Ar labai skauda, kai dygsta spygliai? Ketvirtakursė be garso barbeno pirštais į suolą. Netrukus ausis vėl pasiekė profesoriaus balsas, pranešantis apie klausimus. Kaip ir dažniausiai Clau stengėsi ką nors išmąstyti. Bet pagal atsakiusių mokinių skaičių atrodė, kad jai nelabai sekasi. Ar man vienai viskas panašu į karnavalą? Visur chimeros, transfigūracija ir panašiai... Na, šiandien dar ne spalio pabaiga... Mintys apie visokias šventes vos neišmušė bandymo suformuloti atsaymą.
-Man čia būtų panašiau į šventinius eliksyrus,- sulaukus savo eilės tarė.- Sakykim...- žvelgė į išskleistus profesoriaus sparnus.- Pagal jūsų išvaizdą būtų galima pasakyti, kad ruošiatės Helovynui. Ar kokiam teminiam vakarėliui. Arba mėginate pavaizduoti Lordi,- prisiminė mintyse tą žiobarišką grupę, apie kurią girdėjo per atostogas. Bet jei taip, tai profesoriui nelabai pavyko.
Vis dėl to apie keistus pamąstymus ji neužsiminė, tad įsižiūrėjo į buteliuką, padėtą ant stalo. Draudė tik pasiimti, apie žiūrėjimą nieks nieko nesakė, tad grifė įsižiūrėjo į pilkšvai žalią skystį, lyg spėdama ar reiks jį išbandyti ir ar jis sukels tokį pat poveikį, pridės sparnus ir spyglius.
-
Antrakursė žygiavo į dar vieną pamoką - NIV. Kaip gi galėjai nenueiti, kai šį dalyką dėsto pats Grifų gūžtos vadovas Sorenas von Sjuardas? Taigi priartėjusi prie tų nelaimingųjų laiptų, Ashley nusileido į požemius. Gan įdomi vieta įrengti kabinetą. Koridorius buvo tamsus, tad burtažodžio Lumos pagalba, teko pasišviesti kelią.
Nuodų ir vaistų kabineto durys. Stipriai stumtelėjusi, antrokė šiaip ne taip šiek tiek pravėrė jas ir įlindo į klasę pro nediduką tarpelį. Pirmas dalykas pasitikęs mergužėlę, tai buvo kažkur pažįstamas kvapas. Taip kvepėdavo pas senelę. Ak, to kvapo su niekuo nesumaišysi. Tai eglynas apgaubė visą klasę po savo sparnu.
Dauguma jau sėdėjo savuose suoluose, tad nieko nelaukusi šviesiai rudų plaukų savininkė tyliai nutipeno prie laisvos vietelės, bei atsisėdo. Pasidėjusi rankas ant suolo, ši laukė pamokos pradžios. Tuoj prabilo ir pats profesorius. Staiga jam išdygo keturi sparnai ir visos rankos buvo nusėtos kažkokias geležiniais strypais. Kiek palaukusi kol visi išsakys savo nuomones, Ashley kilstelėjo ranką.
- Manau pritarsiu nuomonei apie mutacinius eliksyrus. Tikriausiai išgėrėte vieno iš šių gėralų. Jų sudedamosios dalys turėtų būti gyvūnų DNR, kurių tam tikras kūno vietas, ar gal būt pavadinkime, kurias kūno dalis norite įgyti. Šiuo atveju matau šarvuotojo ežio spyglį ir baltakailės vandelijos sparną, padidintą maždaug 15 kartų, - baigusi Ashli dar kartą apgalvojo savo atsakymą ir nusuko akis į stalo šone ne įkaltą vinelę, kuri atrodo tuoj bus iškrapšyta.
-
Sorenas von Sjuardas nejučia atsigręžė pasigrožėti naujaisiais sparnais. Nugaros raumenys vos vos krustelėjo ir sujudino sparnos - ne vos vos. Šie pasisuko šonu ir smarkiai trenkėsi į viską Sorenui už nugaros (ačiū Odinui, profesorius stovėjo nugara į lentą, o ne į moksleivius). Aišku, geležiniai sparnai gražiai nubraukė visus stiklinius buteliukus, kurie stovėjo ant stalo - dabar ant grindų klasės priekyje buvo pilna žvilgančių stiklo šukių. ,,O, laimę atneš man... Daug laimės..." - pamintijo Sorenas ir nusikeikė (mintyse, kad mokiniai negirdėtų). ,,Turėčiau būt laimės kūdikis, ir vorų pilna, ir šukių, ir dar velniavos visos... Bet šitokio bajerio dar nebuvo...". Vyras sunkiai atsiduso, trumpam pasimesdamas. ,,Paskui reiks susitvarkyt..." - pamanė jis.
- Neblogas spėjimas, panele Kravitz, - tarė profesorius linktelėdamas. - Galbūt kada ir mokysimės apie tokius eliksyrus, bet, deja, šiandien kalbame ne apie tokius. Kam gi reikėtų metalinių, o ne paprastų sparnų ir tokių spyglių ant rankų? - retorinį klausimą uždavė von Sjuardas. - Tai nėra praktiška.
Vyras turėjo pripažinti, kad jį be galo nustebino entuziastingumu trykštančio grifiuko atsakymas - ko gero, jis buvo gabus Nuodams ir vaistams, arba tiesiog labai daug tuo domėjosi. Eliksyrininkas nežymiai šyptelėjo pro barzdą ir prabilo:
- Spėju, ponaiti Interficio, daug domėjaisi eliksyrų principais ir tai pagirtina, tačiau ir tavo atsakymas nėra teisingas. Tai nėra Priauginimo eliksyras. Bet... - vyras padarė pauzę dėl įtaigumo: - Aš čia iš tiesų dėjau šarvuotojo geležinio ungurio ašarų, kurios yra itin retos ir brangios.
- Panele Endlercat, iš tiesų tai galima susieti su transfigūracija, tačiau magiškieji viralai yra kitas mokslas. - kalbėjo profesorius von Sjuardas, išklausęs ir kitos pirmakursės - irgi grifės - atsakymo. - Reikėtų pabrėžti, kad į magiškus eliksyrus retai dedame tokių paprastų augalų kaip eglė dalių, nors visko pasitaiko. Bet pataikei - į eliksyrą tikrai pateko metalo, nors tai nėra svarbiausia sudedamoji dalis.
Hogvartse dirbantis profesorius atkreipė dėmesį ir į vieną varnę. Jos veido bruožai barzdotajam kažką priminė - o užtikęs ir perskaitęs pavardę ant apsiausto, Sorenas suprato, kad ji turbūt yra švilpio Franko Stiglerio sesuo, ir mažumėlę nustebo, atpažinęs Varno Nago koledžo kaklairaištį.
- Kentaurų pieno taip pat dėjau, nors tai nėra atsakymas į klausimą, panele Stigler, - vėl šyptelėjo senasis eliksyrininkas, suglumdamas, kad mokiniai pradėjo vardyti eliksyro sudedamąsias dalis, nebespėliodami, kas apskritai yra šis eliksyras.
Vyras trumpai nužvelgė klasėje tyliai pradėjusius šnekėtis moksleivius - bet jų nestabdė, kol jie nestabdė pamokos. Na, o kitas atsakinėjęs mokinys, rodos, vėl prisiminė, į kokį klausimą visi iš tikrųjų turėjo atsakinėti - tai buvo dar viena grifė.
- Panele Karter, dar vienas geras spėjimas, - vyras nusišypsojo, jau iškart išsiduodamas, kad atsakymas nebuvo taiklus. - Eliksyrai, kuriuos aptarinėsime šiandien, iš dalies gali būti priskirti Prisitaikomiesiems, tačiau ne, jie naudojami ne tam.
- Panele Morganfield, ne, tai nėra ir chimeriniai eliksyrai, - papurtė galvą Sorenas. - Ir ne mutacinis.
- Panele Kondwani, kaip jau minėjau, atsakymas nėra teisingas... - vyras vėlgi trumpam nustojo kalbėti ir pakraipė galvą: - Po teisybe, nerizikuočiau dėti vienaragio kraujo net į eliksyrą. Kodėl - manau, paaiškinsiu kitoje pamokoje. Visų pirma, vienaragio kraujas yra velniškai brangus ir retas, o visų antra, jo išgėręs žmogus ar kita būtybė būna prakeikiami. Vienaragiai yra per tyros būtybės, kad jų kraujas būtų dedamas į eliksyrus ar šiaip geriamas, - nejaukiai šyptelėjo von Sjuardas.
,,Nagi, kažkas sugalvokit, atsakymas kur kas paprastesnis..." - mintyse maldavo profesorius, bet ir kitas ranką pakėlęs mokinys į klausimą neatsakė. Bet ir šis veidas, nors niekad nematytas, vyrui kažką priminė. Ir ta pavardė - Portendorf...
- Visų pirma - eliksyre tikrai nėra radioaktyvių dalių, - vyras kalbėjo linksmesniu tonu, bet griežtas varnės žvilgsnis vėl privertė jį nustebti. ,,Kodėl?.." - uždavė klausimą sau Sorenas. - Ir ne, tai taip pat nėra mutacijas sukeliantis eliksyras.
,,Dalifrėja!" - toptelėjo į galvą magizoologui ir eliksyrininkui. ,,Jau seniai jos nemačiau..." - prisiminė jis, o širdyje sukirbjo keista bloga nuotaika. Ši varniukė nepraleisdavo praktiškai nė vienos Nuodų ir Vaistų pamokos... Kas galėjo nutikti?
Išklausęs ir paneigęs dar vienos grifės - Ashley Tonks - atsakymą, vyras vėl jį paneigė: mutaciniai eliksyrai, kuriuos ji paminėjo jau ne pirma, nebuvo teisingas atsakymas. O tada profesorius sulaukė kažko panašesnio...
- Panele Amneta, beveik visiškai teisingai! - jau beveik viltį praradęs linksmiau pranešė von Sjuardas. - Tai yra šventiniai, karnavaliniai eliksyrai, paprasčiau - Išvaizdos keitimo eliksyrai. Svarbiausi jų bruožai yra, kad jie veikia labai ribotą laiką, vienos dozės užtenka daugiausia šešioms valandoms. Šie eliksyrai gali tik kažką priauginti arba kardinaliai pakeisti jūsų išvaizdą - priklauso nuo sudėtingumo. Reikėtų pabrėžti, kad ši eliksyrų rūšis yra viena iš sudėtingiausiai gaminamų. O aš panaudojau garsų eliksyrą, sukurtą visai neseniai - tik 19-ame amžiuje ir vadinamą Geležiniu Arkangelu, - vyras stabtelėjo, mąstydamas, ką dar pasakyti: - Na, jeigu dar kažką norėsite sužinoti - klauskite.
((Kiekvienas, kuris atsakė į klausimą, nesvarbu, ar teisingai, ar ne, gauna 3-4 taškus. Kurie neatsakė į klausimą arba vardijo ingredientus - 1-2 taškus. ))
- O dabar - praktika, - paskelbė Sorenas. - Kiekvienas iš jūsų turėsite išvirti karnavalinį eliksyrą. 1-3 kurso mokiniai galėsite tik kažką prisiauginti arba pakeisti maždaug trečdalio kūno išvaizdą. Vyresnieji galėsite keisti ir visą savo išvaizdą. Būkite atidūs, nes šie eliksyrai yra tikrai sudėtingi. Jei kažką prisiauginsite - nepamirškite pasaugoti savo rūbų, - vyras mostelėjo į pradrėkstas trumpas marškinėlių rankoves. - Ant stalo kiekvienas turite priešnuodžių - tam atvejui, jeigu jūsų eliksyras nepavyks. Sėkmės dirbant!
Sorenas, vis dar bandydamas susitaikyti su naujaisiais didžiuliais ir praktiškai nevaldomais sparnais, pasitraukė iš klasės priekio ir svirduliuodamas nupėdino į sandėliuką. Neilgai trukus jis grįžo ir klasės priekyje pastatė didžiulį veidrodį.
- Dėmesio, tai jums, pasigrožėti, - ,,Arba pasibjaurėti",- pamanė jis,- savo išvaizda.
((Kaip visada - turėsite parašyti mažiausiai tris postus:
Pirmajame aprašysite receptą arba vien ingredientus ir kaip gaminate eliksyrą,
antrajame baigsite virti ir išgersite, pradėsite virsmą. Turėsite kuo detaliau papasakoti, ką jaučiate, kas kinta jūsų išvaizdoje, kaip tai kinta.
Trečiajame aprašysite, kaip atrodote, kaip jaučiatės.
Reaguokite į kitų postus, bendraukite. Karts nuo karto peržiūrėkite, ar jūsų poste raudonu šriftu nepalikau pastabų. Klaidas išsitaisyti turite laiko iki pamokos galo, jeigu to nepadarote - sumažėja balas.
Žalia spalva rašysiu kitokio pobūdžio pastabas - papildomos užduotys. Į tai, ką parašysiu ar kokią užduotį gausite, turėsite sureaguoti/ įvykdyti tai kitame poste. Tokių gausite ne visi.))
-
Daniela tylomis prunkštelėjo klasės gale. Karnavalinis eliksyras. Jaučiu, niekam net netoptelėjo į galvą toks lengvutis ir juokingas atsakymas.
Mergina nekantraudama atsivertė vadovėlį ir peržvelgė receptus. Ko aš tikrai norėčiau - galėti kvėpuoti po vandeniu. Tačiau aš čia uždusčiau, o ir neatrodyčiau įspūdingai vien su pasislėpusiomis žiaunomis. Žvynuotos rankos ir akys be baltymų, baltų plunksnų sparnai ir kojas apsivijusi uodega... Keli pasiūlymai buvo tikrai įspūdingi - panašūs į Soreno panaudotus. Danielai itin patiko receptas, kuriame aiškino, kaip išsiauginti žvilgančią uodegą, o veidą paversti labai panašiu į lūšies. Tai yra būtent tai, ko aš noriu.
Daniela susirinko ingredientus ir paruošė katilą. Tada įdėmiai pasiskaitė tekstą, nenorėdama susigadinti "metalinio žvilgesio lūšies" efekto.
Reikės:
gramo metalinės lūšies uodegos plaukų;
matinio brangakmenio kristalų;
litro Lumokso šaltinio vandens;
pilkosios Arktinės voverės dantų;
Viduržemio jūros ryklio odos atplaišėlių {būtina kiekvienai karnavalinio eliksyro atmainai}.
Klastuolė iš lentynėlių kabineto gale susirinko reikiamas sudėtines dalis ir viską po vieną sudėjo į katilą, po kiekvieno ingrediento trylika kartų maišydama prieš laikrodžio rodyklę. Kravitz labai stengėsi, kad nesuklystų, ir kai reikėjo įberti tiksliai 1,2 gramo kristalų, jai vos nesudrebėjo ranka. Laimei, mergina susitvardė ir neįbėrė per daug {bent jau ji tikėjosi}.
Laikas bėgo, ir bespalvis blizgantis šaltinio vanduo pamažu persimainė į pilkai violetinę.
-
Elridė netvėrė džiaugsmu. Negali būti... Pati darysiuos eliksyrą! nežinodama kur eiti mergaitė, su šypsena veide, nusekė paskui kitus mokinius. Apsidairiusi tyliai priėjo prie lentynos ir pradėjo vardinti, rinkdama, ko jai reikės.
Reikės:
juorožių lapelių
katės danties
vampyro danties
nepulkinio Opalakio žvyno {nuo sparno}
didžiojo tigro nago
aukso dulkių
šaltinio vandens
gyvatės odos
Kinijos Ugninio širdis
Hebridų Juodojo akies
Vynuoragių ragų miltelių
Grįžusi prie savo suolo pasidėjo katilą su jau jame esančiu šaltinio vandeniu. Mergaitė sutrynė katės ir vampyro dantis ir įmetė į katilą vis pamaišydama. Vėliau įmetė aukso dulkių su didžiojo tigro nagu. Sucypusi save pabarė, nagas vis dar buvo aštrus ir ji įsibrėžė į pirštą. Na ir sugebu... Nekreipdama dėmesio ji toliau maišė eliksyrą. Vynuoragių ragų miltelius subėrė su Hebridų Juodojo akimi ir dar kelis kartus pamaišė. Gyvatės odą supjaustė mažais gabaliukais ir sutrynusi su Opalakio žvynų įmetė į katilą. Kinijos Ugninio širdį prapjovusi įdėjo juorožių lapelių ir kaip ir visą kitą įmetė į katilą.
-
Pratylėjusi visą teorinę dalį ir net nesistengusi paspėlioti, Anabetė mažumėlę snūduriavo.
Rusvi, kiek susitaršę, į dvi kasytes supinti plaukai krito ant melsvų akių, spoksančių į barzdotą senioką.
Metaliniai sparnai... Arkangelas atsirado, charakteris bjauresnis už velnio, bet vat, angeliuko snukelį užsidėjo... Tikras karnavalas.. - Žvilgsniu skenuodama profesoriūkštį, mintijo Liz, vis prisimindama nemalonią paskutinę pamoką.
Nepatogiai pasisukiojusi požeminėje klasėje, Betė šyptelėjo išvydusi mažąją Stigler.
Nežymiai pasikasė strazdanotą nosikę ir atsivertė aptriušusį vadovėlį.
- Ir kuo man čia tapti?.. - burbėjo klastuoliukė greitai vartydama storą knygutę.
- Žaliasis, sidabrinžvynis drakonas, - perskaitė antraštę penktakursė ir pakilnojo tankius antakius. Anutė pasimėgaudama prštu vedžiojo puslapyje išsibarsčiusias raides.
Sudedamosios dalys:
10 sutrintų lazdyno riešutų
15g lydyto sidabro
3 lašai priešo kraujo
2 poros kalnų avino ragų
žiupsnelis baziliko
20ml undinės ašarų
1 ketvirčiuota mėlyngalvio ungurio uodega
- Grifak, - keiktelėjosi strazdanė, pastebėjusi riešutus recepte. Juk mergiotė buvo alergiška šiems skanumynams, tačiau ieškoti kito recepto tingėjo, o ir pasipuikuoti drakono ragais, uodega ir sparnais norėjosi.
Dar nerūpestingai permetusi šaltu žvilgsniu gaminimo procesą, Betė atsistojo iš vietos ir nuskubėjo link spintelės, pasiimti ingredientų.
-
Apsidairiusi po klasę Elridė išsitraukė kažkokio augalo lapelį, kurį turėjo savo kišenėje, ir įmetė į katilą. Katile esantis skystis įgavo juodą spalvą. Šyptelėjus sau, kelis kartus pamaišė skystį katile ir pauostė. Pajautusi juorožių kvapą ji giliai įkvėpė ir maloniai atsiduso. Kaip skaniai kvepia, įdomu, skonis toks pat? Apsižiūrėjusi, ar viską įmetė, linktelėjo galva ir šiek tiek paniuro. Elridė kurį laiką žiūrėjo į katilą ir atsiduso, tik šįkart iš nusivylimo. Metas išgerti... Tik pasitikėk savimi. Drąsindama save ji šyptelėjo. Blogiau negali būti... Juk kas gali nutikti? Blogiausiu atveju pavirsiu į drakoną su milžiniškais dantimis. Elridė bijojo, kad eliksyras nepavyks, bet stengėsi nuteikti save linksmiau. Savimi pasitikėjimo niekados daug neturėjusi mergaitė apsidairė, ar ji vienintelė jau padarė, tačiau nepastebėjus nė ženklo patraukė pečiais ir vėl žvilgtelėjo į katilą. Niekas už tave neišgers. Dar šiek tiek save paraginus rudaplaukė mergaitė išgėrė skystį katile. Apsidairiusi nustebo, niekas nevyko. Dar šiek tiek palaukus mergaitė pasijautė keistai. Elridei darėsi silpna, sukosi galva ir linko kojos. Prisilaikydama suolo ji krito ant žemės. Kodėl viskas taip liejasi... Nejau kažko netinkamo įdėjau...
[[Sor:Papildoma situacija: virsmo metu tau aplinkui visur pradėjo vaidentis bėgiojantys taksiukai, be galo panašūs į tavo augintinį Diksoną.]]
-
Karnavaliniai? Na žinoma. Kokia aš kvaiša. Netrukus Eleizija pamiršo, kad ką tik savo išvadino kvaiša ir įniuko į nuodų ir vaistų vadovėlį, ieškodama įdomių receptėlių. Norėjosi tapti kažkuo stulbinančiu, bet nebuvo įsitikinusi, kad taip viskas ir pavyks, tad nusprendė ieškoti kažko ne tokio įspūdingo. Receptas, kuris tūnojo šimtas keturiasdešimt trečiame puslapyje. Išgėrus, pagal jį pagamintą viralą, veido oda pasidengia mažais žvyneliais, pasmailėja ausys bei išauga dar viena pastarųjų pora. Jis tikrai sudomino varnę, tad ji nieko nelaukė ir perskaitė receptą.
0,5 g. lavos šerdžių
1 bet kokio augalo lapelis
15 lašų skorpiono syvų
keli gabalėliai suakmenėjusios odos
-Na, ką gi, pradedam.
Stigler pašoko iš vietos ir patraukė link klasės galo, norėdama susirinkti reikiamus produktus.
[[Sor: papildoma situacija - bėgdama Eleizija užkliudė ir nuvertė spintelę..."
-
Besisukanti galva ir silpnumas po truputį ėmė liautis, tačiau mergaitė apstulbo: į kambarį įbėgęs taksas ėmė urgzti ant jos. Ką, po velnių, čia Diksiukas veikia!? Mergaitė pasiramstydama atsikėlė nuo žemės ir papurtė galvą, tačiau takso ten nebebuvo. Apstulbusi ji apsisuko, o šis jau stovėjo klasės gale. Supykusi ji ėmė artintis prie jo, tačiau netoliese pamatė dar vieną taksą. Kas čia dabar?! Kažkas nusipirko tokį pat taksą kaip mano? Negali būt! Dar kartelį papurčiusi galvą ir pamačiusi šalia savęs šuniuką, ji greitai jį čiupo. Pajautusi skausmą stipriai save subarė, Elridė vožėsi į stalą, tačiau neatkreipdama dėmesio su baime žiūrėjo į klasę. Kas čia vyksta?! Kur Diksonas... Apsidairiusi po klasę ji nebematė nė vieno gyvūno, tik mokinius. Nesusiprasdama, kas dedas, mergaitė priėjo prie savo stalo, o čia vėl pro duris lodamas įbėgo taksiukas. Palaikiusi tai dar vienu vaiduokliu ji piktai jį nužiūrėjo, tačiau pamačiusi mažą dėmelę ant kaklo išsižiojo.
-Diksiau! Ką čia veiki, šuniuk tu mano?-šyptelėjusi ji priėjo prie jo ir ėmė jį glostyt. Linksmai besišypsodama ir visai pamiršusi, kad išgėrė eliksyrą ji toliau glostė šuniuką. Po kiek laiko ji vėl pasijautė keistai. Mergaitė papurtė galvą ir pamatė, jog prieš ją stovi profesorius Sorenas von Sjuardas. Apstulbusi ji lėtai ėmė trauktis.
-A-a-atsiprašau profesoriau, maniau, kad čia taksas!,- išsigandusi ji grįžo prie savo suolo. Kas man nutiko... Padėjusi rankas ant stalo mergaitė dar labiau išsigando, ant dešinės rankos iš po rankovės kyšojo lopinėlis gyvatės odos, o nagai ilgi ir aštrūs. Apstulbusi ji atsistojo ir nubėgo prie veidrodžio. Mergaitei šyptelėjus išryškėdavo smaili iltiniai dantys, jos akys buvo ryškiai violetinės. Apstulbusi mergaitė toliau tyrinėjo save, nors bijojo, ką išvys geriau įsižiūrėjusi. Elridė pastebėjo vaivorykštinius, tačiau ne per didelius, žvynuotus sparnus su juodais kontūrais aplink. Nuo rankų švietė ilgi, auksiniai nagai. Kuo aš po velnių tapau?! Ji išsižiojusi žiūrėjo į save, su nuostaba, pasibaisėjimu ir pasididžiavimu.
-
Profesoriui beaiškinant apie eliksyrus, kurie pasirodo buvę karnavaliniai, Klarė mąstė apie tai, kokia palyginti laisva buvo pamoka. Laisva ne kvailiojimo stiklinių kolbelių pilname kabinete. Bet pati tema buvo gana laisva. Tai ne koks siaubingai rimtas priešnuodis, ar nuodas, kurio lašeliu būtų galima nukepti milžiną. Šį kartą paauglė nusprendė ir pati pakvailioti. Susiradusi tinkamų eliksyrų knygą leido kai kurių gyvenimo valdovu vadinamam likimui nuspręsti, ko yra verta.
Demonstratyviai prirėmusi skirtingų rankų pirštais palyginti mažai, su kitais apibrizgusį viršelį, žaliaakė puslapius, kaip kortų kaladę spraudė tai į vieną, tai į kitą pusę. Šiek tiek abejodama savo sprendimu sustabdė knygą, ties maždaug trečdaliu nuo pirmojo puslapio. "Ugniauodegio eliksyras".
Receptas atrodė pakankamai sudėtingas, Klarė nebuvo tikra, kas tas ugniauodegis. Jau galėjosi savo sprendimu. Šis atrodė skubotas ir neapgalvotas. Dauguma grifų priimdavo drąsius sprendimus pernelyg negalvodami. Tačiau keturiolikmetė tokia nebuvo. Noras pasirodyti ar lėkti sparnus iškėlus? Taip. Tačiau rizikuoti nusilaužti sprandą? Rizika turėjo būti apgalvota. O dabar rizikavo ir taip įvairių kritimų ir šiokių tokių emocinių sprogimų apdaužytą reputacija.
Dauguma lygiai taip pat pasakytų, kad reputacija nesvarbi. Pasakyk tai jautriai keturiolikmetei.
Tačiau šiandien ji vis dėl to rizikuos.
Nusičiupusi knygą, kadangi ši nebuvo didelė, kaip dauguma, nukeliavo iki ingredientų spintos ir susirinko kelis, kurių nepažinojo ir buvo sunku juos rasti. Nunešė knygą ant suolo ir grįžo atgal, prigriebdama dar kelis labiau žinomus, ties kuriais nebūtų suklydusi net vidury nakties. Grįžti teko ir trečią kartą.
Ji vis dar prisiminė kaip praeitais metais, trečio kurso gale ji nešdamasi vandenį tėškėsi ant žemės. Ne kažkas ką norėtų prisiminti, tačiau prisiminė ir kiek pastebimai nuraudo.
Susitvarkiusi ingredientus ant stalo, kartu su įrankiais, dar kartą peržvelgė knygoje esantį receptą.
1 litras vandens
10gr. gluosnio pelenų
15ml. sprogstančiojo pipiro esencijos
14 rausvažolės lapų
3 saujos mėlynžiedės pienės pūkų
5 karčiastiebio šaknys
50gr ugniažuvės dantų
6 šikšnosparnio sparnų kremzlės
Gilinosi į paruošimą. Šis, nors ir palyginti neilgas, nes nereikėjo brandinti, buvo pakankamai sudėtingas. Sutelkusi kelias akimirkas dvasiniam pasiruošimui, užkaitė katilą.
-
Kai Daniela baigė maišyti eliksyrą, šis jau panašėjo į ryškiai sidabrinį, o ne į violetinį. Mergina stebėjosi, kaip iš pradžių pilkšvas skystis taip nepastebimai pasikeitė į akį rėžiančią sidabrinę.
Gėrimas neskleidė jokio kvapo, tačiau lėtai sūkuriavo, todėl bet kam, žiūrinčiam į jį, sukosi galva. Kad tik greičiau jį išgerti...
Pagal instrukcijas, išvirus eliksyrą reikėjo palaukti dvidešimt minučių, ir gerti visiškai šaltą. Klastuolei buvo įdomu, koks karnavalinio eliksyro skonis.
Po lygiai dvidešimties minučių Kravitz atsargiai įsipylė skysčio į nedidelę taurę ir vėl pauostė. Vis dar jokio kvapo.
Nežinia, ko Daniela tikėjosi atsigėrus, bet tik ne to. Gėrimas buvo saldus - tik vos vos, bet kartu saldumas buvo stiprus. Keistesnio ir bjauresnio skonio Klastūnyno globotinė nebuvo jautusi. Mergina vien dėl lūšies veidelio prisivertė išgerti visą taurę.
Tada - jokio efekto minutę. Gal kelias. Daniela išsigando, kad padarė kažką ne taip... Pusė pamokos veltui... O tada eliksyro saldumas tarsi kokia gyvatė kilo skrandžiu aukštyn ir mergina sunerimo, kad tuoj viską atvems. Viskas greit nuslopo, tačiau prasidėjo galvos ir pilvo skausmas. Viskas užpuolė taip greitai, kad Kravitz neišlaikiusi parpuolė ant grindų ir susiėmė rankomis galvą. Ji stipriai užsimerkė ir meldėsi, kad viskas greit baigtųsi... Tiesą sakant, taip ir buvo. Skausmas praėjo, bet tada ėmė dilgčioti visus nugaros kaulus. Danielai skruostu nusirito ašara... Bet tada viskas baigėsi. Visiškai.
Klastuolė atsistojo ir apstulbusi ėmė čiupinėtis galvą. Nei skausmo, nei svaigulio. Kažkas pynėsi aplink kojas ir Daniela net suspigo iš džiaugsmo pamačiusi didžiulę, švelnią, sidabriškai pilką uodegą. Ji buvo ilga, stipri {tą mergina suprato, kai netyčia su uodega nuvertė suolą} ir netgi gracinga.
Veidrodis... Kur veidrodis.... Daniela įvirto į netoliese esantį mergaičių tualetą, pakeliui uodega parblokšdama kažkokį pirmakursį ir aiktelėjo pamačiusi veidą. Jis buvo tobulas. Pilkšvai baltas, sidabriškais ūsais ir dailiai išriestais antakiais, aštriomis iltimis ir auksinėmis akimis. Viskas atrodė netikra, tačiau kartu - žmogiška ir prisitaikę prie jos veido. Negali būti...
[[Sor: nu, tarp kitko, veidrodis buvo klasėj ;D]]
-
Susinervinusi Adė kramtė ir taip žaizdotą vidinę skruosto pusę. Tarp pirštų sukdama šviesią plaukų sruogą, ji užsikėlė koją ant kojos. Tyras kraujas... tyras? Kaip niekam nereikalingas ir niekuo neįpatingas arklys su ragu priešaky gali būti tyras. Nieko neveikia, tik naudoja planetos deguonį - tyras!
Mergaitė užmerkė akis ir susimąstė, kieno savybes norėtų įgauti. Žvėris? Plaukuotas kūnas ir kanopos, nuostabu. Vandenis? Gliti žvynais aptekusi oda. Tai gal hipogrifas? Išvis nesuprantamo pavidalo iškrypėliškas padaras. Ohoho, kokios idėjos! Tiesiog neapsakomai produktyvus darbas.
Nieko nesumąstydama, antrakursė pažvelgė į prieš ją ant stalo buteliuke šiek tiek teliūskuojantį priešnuodį. Tarp jos antakių susimetė raukšlelė. Nenorėdama atkreipti bendraklasių dėmesį ji pasieniu nusliūkino iki mokytojo. Pažvelgė iš padilbių ir, lėtai pro praviras lūpas iškvėpusi orą, paklausė:
- Mokytojau, man kilo klausimas. Visų mūsų eliksyrai susideda iš skirtingų ingredientų bei yra skirtingų paskirčių. Kaip vienas ir tas pats priešnuodis panaikins labai skirtingus galimus padarinius?
Ji kilstelėjo smakrą ir laukė atsakymo. Nu bet ir kvaila esi. Tai gal mokytojas žino, kaip atlikti savo darbą? Adelaidė skruostai šiek tiek paraudo, tačiau greitai vėl atgavo savo blyškią spalvą. Kas nerizikuoja, negeria šampano. Ir vis tiek nežinai, kaip tai veikia, tai atsipalaiduok.
[[Sor: papildoma situacija - eidama į savo suolą ar dar kažkur, netyčia į kažką atsitrenkei. Į ką - gali pasirinkti pati.]]
-
Gotfreinė sėdėjo lygia it styga nugara, dailiai sudėjusi ant stalviršio rankas, įdėmiai klausydamasi mokytojo, nors ir piktai į jį dėbčiodama. Na, bent jau stengėsi - gana greitai jos dėmesys išsiblaškė ir ji vėl ėmė svarstyti apie galimas sesers nusižudymo priežastis. Ji nenorėjo apie tai mąstyti, tačiau mintys pačios plaukė į galvą ir niekaip nenorėjo iš jos dingti. Tik paskelbta užduotis privertė ją grįžti į žemę ar, tiksliau, į rūsį.
Žinojo, kad gali drąsiai rinktis eliksyro pažengusiems versiją - nors jų giminėje jau kelios kartos nebuvo galingo kerėtojo, tačiau eliksyrininkai jie buvo puikūs, ką paliudijo ir Dallifrėjos mirties ,,įrankis". Nejučiomis pagalvojo, kad gal būtų geriau, jei eliksyrai būtų jų šeimos Achilo kulnas. Ar net visa koja.
Dailiai aplenktame vadovėlyje rado reikiamo eliksyro receptą, greitai perbėgo akimis per ingredientus:
-pusė stiklinės melsvojo verpučio lapų - džiovintų,
-diptamo žiedai,
-drakono jauniklio kraujas - atskiestas sankykiu 1:2 su heleboro sirupu, ketvirtadalis stiklinės,
-irismėtės stiebas,
-mėnulio akmuo - trys ketvirčiai šaukšto miltelių,
-vigeno medžio žievė,
-trinta salamandros uodega,
-vienaragio tulžis - keli šaukštai.
Gana greitai susirinko reikiamas sudedamąsias dalis. Dabar galėjo pradėti virti gėralą.
Pastatė katilėlį ant ugnies ir užvirė jame nedidelį kiekį tyro vandens. Šiam pradėjus garuoti, į katilą įmėtė diptamo žiedus. Šiuos reikėjo išvirti prieš naudojant eliksyrui, tad kaitino juos ant silpnos ugnies, vis pamaišydama prieš laikrodžio rodyklę. Žiedams išvirus, išpylė vandenį ir užliejo juos trimis šaukštais gelsvos vienaragio tulžies, kuri itin nemaloniai kvepėjo, nuo kvapo Gotfreinę net pradėjo pykinti. Laimei, paskubomis įmėtė irismėtės stiebą, kuris neutralizavo blogą kvapą. Vėl padidinusi ugnį, uždengė katiliuką ir leido ingredientams ramiai virtis. Tuo tarpu nutarė paruošti heleboro sirupo ir drakono jauniklio kraujo tirpalą. Atskirą stiklinį indą iki trečdalio jo apimties pripylė kraujo, tada iki pat viršaus užpylė sirupo. Stikline mentele sumaišė skystį ir atidėjo į šalį - šiam dar ne laikas buvo patekti į katilą. Laiko dar buvo - stiebas vos suminkštėjo, tačiau jam dar daug trūko iki reikiamos konsistencijos: šis turėjo pavirti koše.
Nedidelį mėnulio akmens gabaliuką įdėjo į grūstuvę - reikėjo iš jo pasigaminti miltelius. Darbas buvo nuobodus ir reikalaujantis daug išvermės, akmuo niekaip nenorėjo pasiduoti jos jėgais. Tiesa, ir jėga buvo menka. Vos baigė grūsti miltelius, kai iš katilo ėmė veržtis skystis. Mažai trūko, kad šis išsilietų pro kraštus, tačiau laiku spėjo sumažinti ugnį ir suberti džiovintus verpučio lapus. Jau buvo besiruošianti pasisemti reikiamą kiekį mėnulio akmens miltelių, kai netyčia plati jos mantijos rankovė užkliudė jau paruoštą tirpalą ir šis išsipylė ant stalo, pradedamas it rūgštis ėsti medieną.
-
Na ką dabar.. Ashley šįkart labai pavyzdingai atsisėdo ir net pati nepastebėjusi pradėjo kalenti keliu į stalą. Tik pajutusi šiokį tokį skausmą, rudaplaukė susivokė, jog kartojasi nervinis įprotis. Ir taip kiekvieną kartą. Šįsyk ji pabūgo eliksyro virimo. Pripažinkim, kas jau kas, bet virti gėralus - ne jai. Tvardykis tu! Negi čia praskysi dabar? Žemas lygis.. Suvaldžiusi savo nenormaliai trūkčiojančią koją, grifiokė atsivertė NIV vadovėlį ir niekur neskubėdama pradėjo skaitinėti kiekvieną puslapį. Štai trisdešimt kervirtame ji rado kažką panašaus į išvaizdos keitimo eliksyrus.
Sudedamosios dalys:
2 šiaurinės dalkės žiedlapiai;
1 šaukštelis pelenų;
0,5 stiklinės mėlynųjų žirnių pieno;
2 gramai lapės uodegos šerių
Okeyy, pradedam. Į katilą vienas po kito keliavo ingredientai. Pagriebusi stiklinį buteliuką pelenų, Ashley sučiupo kamštį, kuris nenorėjo lengvai nusiimti. Mergaičiukė stipriai suspaudė indelį ir šis...Sutrūko garbanės rankoje.
- Kad tave kur velnias skradžiai, - subambėjo Ashli, bei lazdelės pagalba sušlavė visą ant žemės pabirusį ingredientą.
Na va.. Dar ir apsikvailinai.. Šaunuolė. Subėrusi pelenus, ji pamaišė švelniai melsvą gėralą, kuris hipnotizuojančiai vartėsi katile. Taip norėjosi stačiai panerti į minkštą, žydrą patalą, bet deja. Negalėjai.
[[Sor: papildoma situacija - veikėja buvo lyg ir užhipnotizuota eliksyro ir įmerkė veidą į jį.]]
-
Morgana prunkštelėjo ir pavartė akis. Raudonplaukė nė nemanė, kad tai gali būti toks lengvas atsakymas. (Po galais, reikėjo geriau pamąstyt, o ne šnekėti nesąmones) ji kiek piktokai pagalvojo, bet tada susitvardė ir pažvelgė į knygą. Mergiotė perbraukė ilgais nagais per viršelį ir pajautė kaip perėjo šiurpuliukai. Raudonplaukė buvo gana pakilios nuotaikos, na neskaitant to, kad ją truputį sugadino neteisingas atsakymas, bet pačios pasivertimą į "karnavalinę būtybę" jai atrodė žavus ir įdomus.
Mergaitė atvertė knygą ir pasižiūrėjo į receptus. Nė vienas neatrodė vertas dėmesio, tiesą sakant visi atrodė kiek lėkštoki ir kvailoki. Bet vis dėl to vienas patraukė jos dėmesį. Tai buvo žvyniuotojo velniuko receptas. Klastuolė greitai permetė akis per receptą.
Sudedamosios dalys:
10 žvyniuotos pupelinės pupų
2 velnio nagų + vieno iltinio danties
5ml basilisko nuodų
Žiupsnelio sutrintų ir džiovintų mondragorų
Mergaitė pati sau linktelėjo ir atsistojusi nuėjo pasiimti ingredientų eliksyrui. Grįžusi prie stalo sudėjo visas dalis ir rūpestingai peržvelgė gaminimo procesą. Nenorėjo nieko sumaišyti, o tuo labiau save paversti kokia mutante ar pabaisa, nors ir taip tokia taps.
Ji pažvelgė į katiliuką su šulinio vandeniu, padėjo jį ant ugnies ir paėmusi grūstuvę pradėjo trinti žviniuotosios pupelines pupas, tai padaryti buvo išties sunku, bet per laiką viską sutrynė į miltelius. Pepelinės miltelius subėrė į katilą ir jis po kelių akimirkų nusidažė raudonai. Vėliau ji įpylė basilisko nuodų, įmetė velnio dantį ir nagus, prieš tai netyčiomis įsipjaudama - pastarieji buvo velniškai aštrūs. Ir galiausiai įbėrė sutrintas mondragoras. Ji pažvelgė į keistą eleksyro spalva. Jis buvo tarsi žalias, bet ir raudonas. Morgana papurtė galvą ir pradėjo maišyti prieš laikrodžio rodyklę 10kartų.
-
Pati to nesuprasdama, Ashley vis artėjo ir artėjo prie hipnotizuojančiai liūliuojančio eliksyro. Ausyse mergaitei skambėjo kažkokios sirenų giesmės ir ji tėškė veidą į dubenį. Ten pasigirdo dar aiškesnis garsas. Taip, tai buvo arba undinių, arba sirenų dainos. Supratusi ką daro, grifė išnėrė iš katilo ir užsikosėjo. Širdis plakė tarytum pašėlusi. Kiek aprimusi, bei iš plaučių pašalinusi visą skystį, Ashli apsižvalgė ar niekas to nematė.
- Kad tave kur velnias! Kas čia dabar buvo?! - tyliai šūkavo sau viena.
Nesuvokusi kas per nesąmonės vyksta, Ashli tik nusibraukė nuo veido užsilikusius eliksyro lašelius, bei tęsė darbą, nors tai padaryti buvo beprotiškai sunku. Na va, maudytis net nebereikės.. Ir paplaukiojau, ir galvą išsiploviau, ir viską sugebėjau pamokoj padaryt. Talentas! Dar kiek pamaišiusi viralą, antrokė supylė jį į buteliuką ir nieko negalvodama, staigiai šį užsivertė. Atrodė lyg milijonas adatų keliauja mergiotės gerkle. Skausmui nurimus, pradėjo dilgčioti veidą. Kas per? Po akimirkos rudų plaukų savininkės veidelį puošė ilgi ūsai ir odinė nosytė, o žmoniškas ausis pakeitė katukės auselės. Ashley apsičiupinėjo veidą ir suprato, kad kažkas ne taip, todėl nubėgo prie veidrodžio.
-
Sorenas patylomis atsitraukė į klasės šoną - kad moksleiviams nereikėtų pro jį brautis į sandėliuką. Klasė, sukruto, subruzdo - daugelis moksleivių bene iškart atsistojo, eidami į ingredientų ir eliksyrų sandėliuką laimės ieškoti, kiti suskubo šiugždinti knygos puslapius, ieškodami kažko, į ką jiems patiktų pasiversti. Tiesą sakant, profesoriui patiko šis darbinis triukšmas be bereikalingo plepėjimo, nors pats iš tiesų labiausiai mėgo dirbti tylumoje ir vienumoje, niekieno netrikdomas ir netrukdomas. Nors ir dabar mažumėlę trikdė su jo vadovaujamu koledžu susiję keiksmažodžiai, sklindantys iš klastuolių pusės.
Vyras tyliai žingsniavo per klasę tarp suolų, dviem eilėmis sustatytų po du. Slapčiomis nužvelgdavo kiekvieno moksleivio išsirinktą eliksyrą - tai daug pasakydavo apie juos išsirinkusiuosius. Lūšys, gyvatės, drakonai... Mokytojas greit pastebėjo, kad vyravo pasirinkimai, susiję su žvynais. ,,Gal čia klastuoliškumas bunda..." - vyptelėjo mintyse. ,,Arba prieš tai juk eilę metų čia profesoriavo Klastūnyno vadovas... Gal ta dvasia dar neišsivadėjo, hmm..." - pamintijo jis ir atsigręžė, išgirdęs kreipimąsi į jį - ir išvydo atėjusią turbūt nelabai drąsią antrakusią.
- Geras klausimas, panele Kondwani, - tarė profesorius linktelėdamas. - Tai yra stiprūs priešnuodžiai, galintys neutralizuoti daugumą įmanomų apsinuodijimų. Be abejo, aš galėčiau sutaisyti silpną priešnuodį, turintį tik tam tikrą poveikį - tokius netgi lengviau pagaminti. Tačiau negaliu numatyti, kaip kažkas apsinuodys, kokio stiprumo apsinuodijimas tai bus. Ir dar, pagaminti kiekvienam skirtingą priešnuodį būtų sunkiau ir užimtų daugiau laiko, negu sukurti vieną stiprų ir sudėtingą, - užbaigė jis išvada ir klausiamai žvilgtelėjo į moksleivę lyg klausdamas, ar ji viską suprato.
Vos tik Sorenas spėjo nueiti į klasės priekį, prie jo pritipeno pirmakursė grifė ir prisiglaudė prie jo rankos. Eliksyrininkas trumpam sutriko, o tada ėmė tirtėti nuo tramdomo juoko. ,,Įdomu, ar ji padarė kažką ne taip eliksyre, ar čia šalutinis poveikis..." - mintyse pasvarstė vyriškis ir susidomėjęs toliau stebėjo grifiukę - girdyti priešnuodžiu neskubėjo. Greitai mergiotė protą ir atgavo - tuomet sutriko jau ne profesorius, o moksleivė.
- Viskas gerai, visko pasitaiko, - šyptelėjo profesorius, padaręs išvadą, kad visgi tai greičiausiai tebuvo trumpas šalutinis poveikis. Pastebėjo dalį mokinių, nueinančių paspoksoti į save į veidrodį, stovintį klasės priekyje ir mažumėlę nustebo, kai viena, atrodo, klastuolė, nuskubėjo ieškoti veidrodžio į tualetą.
Pamokos laikui vis trumpėjant, Nuodų ir Vaistų dėstytojas kilstelėjo akis į sieninį laikrodį, bet nusprendė mokinių kol kas neskubinti - juk nuo skubos darbo eliksyrų kokybė nepagerėja.
((Sor: primenu, kad pamoką užbaigsiu rugsėjo 20-ąją dieną. Tada kelias dienas būsiu išvykęs, todėl nežinau, ar išvis tuo metu turėsiu susisiekimą su jumis bei galimybę taisyti namų darbus. Čia tarp kitko.
Dar noriu priminti, kad papildomas užduotis (situacijas) gavo ir dar neįvykdė Eleizija Stigler ir Adelaidė Kondwani. Elridė ir Ashley jau puikiai su užduotimis susidorojo ;)))
-
Baigusi maišyti Morgana pastebėjo kaip eliksyras įgavo žalsvai geltoną tarsi vėmalų, spalvą. Mergiotė kiek suraukė strazdanotą nosytę ir pauostė eliksyrą, ačiū šokoladinei varlytei jis neturėjo jokio specifinio kvapo, tiesą sakant jis buvo kiek ir malonus. Klastuolė greitai įsipylė truputį eliksyro į stiklinį buteliuką ir giliai įkvėpusi jį užsivertė.
Kelias akimirkas raudonplaukė laukė kokio nors skausmo, kuris laužytų kaulus ir panašiai, kaip rodė per žiobarų filmus, bet nieko neįvyko. Ji nusivylusi nusivaipė ir peržvelgė į klasiokus kurie atrodė ir baisiai ir mielai. Kitą akimirką ji pajuto gana stiprų galvos svaigimą, dilgčiojimą ant rankų, veido. Jai staiga pradėjo skaudėti liežuvį, jautė tarsi jis plyštų pusiau. Mergaitė iš skausmo susiraukė ir susiėmė už burnos, būtų padariusi bet ką, kad tik panaikintų šį skausmą. Ji greitai pradėjo bėgti per klasę link veidrodžio, nė nekreipdama dėmesio į vaikus kuriuos užkliudė.
-
Daniela patenkinta maivėsi klasėje, nekreipdama į uodegą užkliudytus mokinius. Ji stebėjo, kaip susiraukę dejuoja arba susiėmę galvas perversmą kenčią mokiniai. Ji netgi džiaugėsi, kad jai viskas pavyko ir nekantravo išvysti kai kurių draugų naująsias išvaizdas.
Tiesą sakant, Klastuolė nieko ypatingo nejuto. Nei ausys, nei išdidėjusios akys nekėlė keistų pojūčių. O su uodega buvo kitaip.
Keisčiau nebūna, - visai Kravitz merginai neįprastai stebėjosi Daniela. Jos stuburas tarsi ištįso, maskatavo nugaros apačioje. O suvaldyti to niekaip nėjo.
Bet antrakursė neketino atsisėsti ir nesijudinti iki pamokos galo. Dieve, kaip kietai! Daniela kaip tik vaikščiojo, apsimesdama negirdinti pasipiktinusių mokinių - jos uodega darė savo. Turiu nedaug laiko pabūti lūšimi. Lūšimi! Svajonė nors vieną dieną pabūti šiuo laukiniu, žavingu padaru išsipildė su kaupu. Tikiuosi, ateis diena, kai mokysimės eliksyrų, leidžiančių kvėpuoti po vandeniu. Ir aš nekalbu apie žiaunažoles.
Diena buvo puiki, ir galiausiai prisėdusi Daniela ėmėm laukti, kol išgirs, ką mano profesorius.
-
Nelaukdama supylė visą vandenį. To reikalavo receptas. Visą vandenį supilti vienu kartu buvo keista. Klarė abejodama truktelėjo pečiais ir tęsė darbą.
Kol vanduo užvirė ji sumaišė gluosnio pelenus su pipiro esencija. Šie turėjo nugesinti jos rūgštines savybes, kitaip eliksyras prieš suveikdamas išdegintų gomurį. Knygoje tai parodantis taip pat retas eliksyrų knygoms paveikslėlis tai puikiai nurodė. Rausvažolės lapus reikėjo grųsti specialioje grūstuvėje. Šio darbo paauglė itin nemėgo. Smulkioms rankoms stokojo jėgos, tad kol atliko darbą visai supluko. Įsitikinusi, kad prieš tai išmaišyti ingredientai tapo tinkamos, įprasto žiobariško bijūno, spalvos tęsė darbą su rausvažole. Trintus lapus reikėjo suberti į katilą po truputį, maišant, kad nesušoktų gabaliukais. Įsitikinusi, jog nepaliko gumuliukų, Klarė supylė prieš tai sumaišytą rausvą marmalą. Kaip tokio pavadinimo eliksyras, jis atrodė per daug rausvas ir mergaitiškas. Tačiau žaliaakė tikėjosi, kad tai tik pradžia. Nors, kad ir kaip buvo sunku pripažinti spalva visai viliojo.
Lengvas darbas buvo mėlynžiedės pūkai. Šie atrodė tikrai gražiai. Tokius žiobarų pasaulyje norėtum fotografuoti, ar panaudoti fotografuojant žmones. Meniški daikčiukai Šiek tiek užsisvajojusi kelioms akimirkoms atitrūko nuo darbo.
Prisiminusi, kad yra požemiuose, nuodų ir vaisų kabinete ir verda linksmus pasikeitimus lemiantį eliksyrą subėrė pienės pūkus į tamsų katiliuką. Su pienės pūkais reikėjo žaisti, šie veiksmingi buvo tik beriami po tris. Suktos bjaurybės... Keiksnojosi atidėdama likusius du, po poros šimtų šie jau neatrodė tokie dailūs, be to sugaišo nemažai laiko. Kai kurie klasės draugai jau gėrė savuosius eliksyrus. Vos pavyko sukaupti dėmesį, kad nenusisuktų ir neužsistebėtų.
Karčiastiebio šaknys taip pat nepasirodė tokios šmaikščios, kaip atrodė iš pradžių. Kreidines uolienas primenančios šaknys slydo iš rankų, tepdamos drabužius ir taškydamos iš nežinia kur atsiradusias sultis?
Pagaliau sukrėtus jas į puodą, ketvirtakursė atrodė tarsi po karo. Veidas skendėjo keistos spalvos pliurzoje, juk negalėjo pjaustyti nežiūrėdama, dar kokią nereikšmingą galūnę nusikapos. Šaknų kvapelis buvo nekoks ir paauglė nesulaukė kol galės tarsi pūvančios žemės kvapą nusiplaut.
Nedideliu plaktuku skaldydama ugniažuvės dantis linksminosi. Šie perskeliami leido mažas dūmelių sroveles, ir šiaip, kieno nervams nepadėjo šiek tiek išsilieti, ypač kai tavo veidelis smirda puvėsiais...
Vis dėl to šlykščiausios buvo kremzlės. Gličios, aptekusios pilka, tarsi žiobariški žele, mase, juos net paimti į rankas buvo šlykštu. Neįprastas reiškinys eliksyrams, tačiau reikėjo minkyti iki tolygios masės. Strazdanė žiaugčiodama vos susilaikė nuo nenumatyto vizito pas klozetą. Atrodė tarsi knistųsi po kieno nors vidurius, kai kuria prasme taip ir buvo, kol ir šių neįsviedė į katilą.
Dabar jau tamsiai violetinis eliksyras kunkuliavo kaip pašėlęs. Klarė nenumaldomai trynė stalą skuduru, rastu netoliese. Tikėjosi, kad tai nieko svarbaus.
Nustojus kunkuliuoti gerai išmaišė. Prisipylė atsineštą stiklinę. Masė buvo panaši į drebučius ir atvirai pasakius, dvokė kaip slibino nasrai. Keturiolikmetė užsimerkė ir užsispaudė nosį. Gliti pliurė sunkiai slinko gomuriu ir atrodė, kad visai nebeleisdama kvėpuoti užstings ten amžiams. Kaip koks cementas prisiminė vasarą betonuotą taką.
Nelabai įsivaizdavo kas per gyvis buvo ugniauodegis. Tačiau juto, kaip nugaros apačioje dvilgsėjo, tarsi kas pratęstų stuburą. Jausmas tikrai nebuvo malonus. Apsiausto rankovės plyšo, rankos tarsi tįso. Svaigo galva, tačiau pabandžius atsisėsti tik parvertė kėdę, vos nenukošdama nuo iš paskos stovinčio stalo katilo.
-
Ji pastūmė mergaitę kuri stovėjo prie veidrodžio ir pažvelgė į save nuostabos kupinu žvilgsniu. Morgana atrodė visai šauniai, tik spalvos nelabai derinosi, kas jai nepatiko. Bet vis tiek atrodė šauniai.
Mergiotė turėjo raudonos, gal kokių trisdešimties centimetrų velnio ragus, juodas milžiniškas akis, žalią žvynuotą veidą, rankas, gal ir kitas kūno vietas. Tai pat turėjo ilgus juodus nagus, Kad tikrovėje tokius turėčiau pagalvojo ji. Tada prisiminė kaip skaudėjo liežuvį ir lėtai pravėrė burną. Mergaitė aiktelėjo išleisdama keistą, tarsi labai labai silpną mondragorų klyksmą. Morgana vėl pravėrė burną ir pažvelgė į dvišakį liežuvį bet didelius iltinius dantis.
- Kas per velnias...- ji garsiai pasakė švepluodama, bet tada plačiai nusišypsojo.- Atrodau tikrai šauniai.
Tiesą sakant, Morgana jautėsi kiek keista, dvišakis liežuvis kėlė keistus dirginančius jausmus, tai pat kaip ir žvynai ant rankų - jie kėlė niežulį, tačiau tai nesustabdė klastuolės laimės.
-
Dabar prieš Ashley stovėjo ne mergina su lapės uodegėle, kaip turėjo būti, o mergiotė su katukės ausim, bei nosimi ir ūseliais.
- A tu matai kaip čia buvo, - burbtelėjo antrakursė sau po nosimis. - Bus tau daužyt buteliukus, - teisė save, tačiau pripažinkim tai atrodė kur kas geriau nei uodega.
Matyt į pelenus įsimaišė kokios čia paslampinėjusios katės plaukelis ir va, rezultatas. Riesti ūsai dailiai krito ant skruostikaulių, o odinė nosikė švietė tarytum koks blizgutis apdovanotas saulės spinduliukais. Ausys taip pat puošė Ashli. Na, gal ne tiek kiek tie ūseliai, bet vis tiek. Šiek tiek gylė vietas, kuriose kaštonplaukė prisiaugino mielo gyvūniuko kūno dalis, tačiau buvo verta, atsižvelgiant į tai, jog grifė atrodė fantastiškai.
- Visai neblogai kaip pirmam kartui, - stebėjosi paauglė ir sukiojosi kaip tik išmanė. - Semui patiktų, - prunkštelėjo antrokė, o tada atsigręžė į už jos stovinčius mokinukus.
Dar valandėlę pasigrožėjusi naująja savimi, Ashley grįžo suolan, jog pernelyg neužlaikytų ir taip kilometrinės eilės. Ji nužvelgė visus. Kiti atrodė taip pat įdomiai. Viena merginukė užsiaugino dvišakį liežuvį ir iltis, kita - uodegikę. Hmmm.. Ai, man gerai ir katuke pabūt. Šioks toks unikalumas
- Miauuuu, - pati sau pamurkė Ashley, o tada užrietė savo ūselius.
-
Paauglė nutarė kuo greičiau reaguoti - gal dar pavyks kaip nors išgelbėti darbastalį, kol viralas šio galutinai nepaveikė. Pabandė prisiminti, ką reikėtų daryti tokiu atveju, tačiau galva buvo tuštutėlė - absoliučiai jokių idėjų. Nervingai apsidairiusi pastebėjo šalia dar nepanaudotą mėnulio akmens luitą. Greitai mintyse perbėgusi jo pagrindines savybes prisiminė, kad šis akmuo ypatingas dar ir tuo, kad kartais yra vartojamas kaip priešnuodis eliksyrams, kurie nėra vartojami kaip įprasti gėralai. Ėmė įnirtingai juo trinti pažeistą stalviršio dalį. Savo nuostabai pastebėjo, kad medienos pažeidimai nustojo plisti; mėnulio akmuo neatitaisė jau padarytos žalos, tačiau bent jau sustabdė medienos nykimą.
Supratusi, kad turbūt reikia kažkaip atsipašyti mokytojo už padarytą žalą (tarp kitko, kaip čia taip jis nieko nepastebėjo?), nutarė prie jo prieiti. Galgi nesupyks stipriai, greičiausiai šiaip ar taip moka atstatyti baldus per kelias sekundes. Galėtų ir ji pabandyti pasinaudoti kerais reparo, tačiau kerėtoja iš jos buvo tokia prasta, kad greičiausiai sugadintų stalą galutinai. Gerai, tuoj prieis, tik... bijojo to keisto tipo, tad tempdama laiką, nutarė baigti virti eliksyrą.
Jo katile dabar buvo likusi lygiai pusė buvusio tūrio, reiškiasi, ir kitų sudedamųjų dalių reikės dėti per pusę mažiau. Dar geriau - mažiau darbo. Atmatavusi reikiamą kiekį mėnulio akmens granulių (žinote, kaip sunku yra pamatuoti pusę trijų ketvirčių? tikras laiko gaišimas), įbėrė juos į katilą. Bene tučtuojau įmetė ir kelis nedidelius gabaliukus vigeno kamieno žievės. Dabar reikėjo sulaukti, kol ši suminkštės. Tuo metu patyrusiais judesiai sutrynė salamandros uodegą, maždaug dviejų colių ilgio atkarpos turėtų užtekti. Sudėjo ir ją į katilą. Pavirusi dar kelias minutes nuėmė tirštą gėralą nuo ugnies ir perkošė.
Žvilgtelėjo į laikrodį, kuris pranašavo besibaigiančią pamoką. Sunerimo, kad greičiausiai nebespės išandyti savo pačios pagaminto eliksyro. Vis dėlto turėjo dar vieną nebaigtą darbelį - reikėjo kažkaip prieiti prie profesoriaus.
Nutaisiusi liūdną veido išraišką (vėlgi, net pati nejuto, kad akyse tas liūdesis yra gerokai persimaišęs su pasipiktinimu ir priekaištu) priėjo prie von Sjuardo. Dailiai sudėjusi už nugaros delnus tyliai pratarė.
- Mokytojau, - garsiai nurijo seiles, - aš ten netyčia sugadinau stalą, tai norėčiau labai už tai atsiprašyti, - mandagiai, kaip buvo išmokyta, atsiprašė.
-
Veidas tarsi plokštėjo, toks jausmas, kad ir juslės buvo kitokios. Tarp daugumos pasijuto nejaukiai. Nuleidus akis pastebėjo tarp rankų ir liemens sujuostas plėves. Tarsi būtų voverė skraidūnė. Nusuko sumažėjusią galvą į nugaros pusę. Kaklas buvo labai lankstus. Jautėsi taip, lyg guminis žaislas, tūsomas šuns.
Nerangiai krypuodama pasiekė veidrodį. Dėl jo turėjo šiek tiek pakovoti. Tačiau kai kuriems atsitraukus, buvo sunku atpažinti kitus dėl eliksyro poveikio, Klarė išvydusi save labai nustėro. Mokykliniu sijonu pridengtos kojos suplonėjo dvigubai bei išsitempė bent dešimčia centimetrų. Buvo sunku suprasti, kaip jos išlaikė nors ir itin liauną kūną. Labiausiai nustebino iš batų išlindę nagai. Paauglė nesuvokė, kad tokį daiktą reiktų nusiauti. Visas kūnas buvo įgavęs keistai alyvinį atspalvį. Norėdama paliesti veidą ji susidūrė su plėvėmis. Šios neatrodė kaip sparnai. Bet matyt dėl to reikėjo dėti tas šikšnosparnių kremzles. Prisiminusi jas baisiai susiraukė ir žvilgsnis nukrypo į veidą. Šis buvo vienintelis beveik nepakitęs. Tačiau įsižiūrėjus galėjai pastebėti, jog akys buvo didesnės, apvalesnės, žandikaulis kiek susiaurėjo, prasižiojus matėsi didesni bei smailesni dantys.
Įsižiūrėjus rankos irgi atrodė ilgesnės, nagai užaugo iki nepadoraus ilgio. Bent jau taip pasakytų mama. Smailūs, buvo sunku neįsibrėžti.
Bet viską perkopė uodega. Dabar suprato, kodėl eliksyras buvo vadinamas ugniauodegio. Tai pat suprato, kodėl daug kas praleido žaliaakę į priekį pasižiūrėti. Uodega liepsnojo. Tiesiogine to žodžio prasme. Tačiau nieko nenudegino, matyt čia ir buvo neutralizuotų ingredientų džiugesys. Eliksyras tikrai buvo karnavalinis: leido džiaugtis labai keista ir įdomia išvaizda, tačiau pernelyg nepakenkti nei sau, nei kitiems.
Kiti mokiniai taip greit nesuprato, kad stora uodega išties nesvilina, todėl grifė pradėjo aplink suktis iš šokinėti. Buvo smagu žiūrėti, kaip kiti atsitraukė vien tik pamatę ugnies iliuziją. Įsijautusi nusprendė pakvailioti.
- Profesoriau, o jūs kabineto padegt nebijot? - Juokėsi sukiodama klubais į šonus, kad vis dar nelabai judinti išmokta uodega smagiai šlaistytųsi.