Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apsigynimas nuo juodosios magijos => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Tom William Riddle Rugsėjo 03, 2017, 12:51:03 pm
-
Tas rytas buvo ankstus ir nesaulėtas, veikiau pliaupiantis it iš kibiro lietus, garsiai barbenantis į apsigynimo nuo juodosios magijos klasės skardinę palangę, priminė padėties šeimininkui pirmą jo praitų metų pamoką vyresnėliams, kada vedėsi juos į mišką kovoti su netikromis mirties valgytojų projekcijomis. atsirado daug bambančių. mintijo aukštas juodaplaukis, atrodąs tarsi devyniolikmetis, nužengęs iš pasakos, bepildamas išlydytų pušų sakų į kunkuliuojantį ant jo darbastalio katilą ir pamaišydamas jau sodriai žalią spalvą įgavusį eliksyrą penkis kartus prieš laikrodžio rodyklę ir du pagal. Nėra čia ko stebėtis, savo laikais, buvo mylimiausias Horacijaus Trimito mokinys, talentingiausias eliksyrininkas Hogvartse. Įlašinęs kelis rasos lašus liko galutinai patenkintas rezultatu: katile maišėsi žalia ir mėlyna spalvos, čia peraugdamos tai į vieną, tai į kitą, nors nė viena viršūnės taip pilnai ir nepaimdavo. Bežiūrėdamas į tą skystimą, nejučia užsimanydavai miego, todėl Tomas numanė, jog tokia rytinė pamoka jo numylėtiesiems ugdytiniams bus kaip tik. Bepilstantį į butelius tą viralą, vyrą užklupo skambutis, skelbiantis, kad į klasę tuoj tuoj pasipils jo išsiilgę mokiniai. Gaila, tas eliksyras nepurpurinis. nusivaipė mintyse Ridlis, pagalvodamas apie Greywindų berniūkštį, jau greičiausiai parlėkusį Hogvartsan ir šiąnakt puikiai išsimiegojusį grifų gūžtos bokšte. Mokiniams baigus rinktis užkimšęs paskutinį butelį pasistatė ant stalo šalia kitų, lazdelės mostu išvalė katilą, padėjo jį į spintą, o tada jau kreipėsi į mieguistus veidelius.
-Sveiki mielieji, esu profesorius Tomas Viljamas Ridlis ir dėstysiu jums apsigynimą nuo juodosios magijos, tikiuosi sutarsim. – išdainavo išsišiepęs lyg kunigas maldą, po to jau linksmiau bei šilčiau pridūrė – nenusiminkit brangieji, šita nuobodi litanija tebuvo skirta naujokams, o jums: sveiki sugrįžę! Kaip vasara? Tai čia pirmas toks klausimas būtų, o antras... – grakščiai pasisukęs į juodą lentą taukštelėjo lazdele, leisdamas atsirasti užrašui Sapnų kerai.
-antras klausimas visiems būtų toks: ar kas nors žino kas tai yra? Ar yra girdėjęs apie šiuos kerus? Jei taip, tai ką? – laukdamas atsakymų, kaip visada atsirėmė į lentą, rankose suspaudęs nediduką pergamento ritinėlį bei plunksną, ketindamas pasižymėti teisingus ir nevisai teisingus atsakymus, tamsiai rudos, gilios, šokolado spalvos akys, klaidžiojo pažįstamų ir naujų veidų minioje tarsi tikėdamosi atrasti ką nors kas pasižymėtų genijaus savybėmis apsigynimo nuo juodosios magijos srityje.
-
Daniela buvo patenkinta, kad atėjo Apsigynimas nuo juodosios magijos. Tai buvo vienintelė pamoka, rimtai įdomi ir išsiskirianti, bet, aišku, Klastuolė to garsiai nereiškė - nebuvo tokia kvaila, kad profesoriai imtų jos nemėgti dėl to, kad jų pamokos tiesiog kvailos.
Kai profesorius Riddle uždavė klausimą, Daniela apsidžiaugė pirmoji pakėlus ranką. Taip, ji žinojo apie tuos kerus, nors ir nedaug.
- Sapnų kerai, jeigu kalbame apie burtą, ne apie eliksyrą, - pabrėžė antrakursė, prisimindama geriausio tėvo draugo specializaciją - eliksyrus, - yra Trevius Liqo, juos ištarus miegančiam arba mieguistui žmogui suteikiami spalvingesni sapnai, dažniausiai jais bandoma ką nors įteigti religingam asmeniui. Sapnų kerai nėra žinomi kaip geri kerai - jie dažniausiai būna šiurpūs, iškreipti. Kadangi čia ne eliksyrų pamoka, nemanau, kad reikėtų pasakoti apie nelabai įdomų mielų sapnų gėralą.
Baigusi Daniela ėmėm laukti kitų atsakymų ir įvertinimo.
-
Emilliai tai buvo jau kaip trečia pamoka šiais mokslo metais. Profesorių jinai blogai pažinojo, bet klastuolė pažadėjo sau, kad dabar jinai subendraus su profesoriumi ir lankys pamokas. Į trečia pamoką Ema ruošėsi gan ilgai, bet išsigandus, kad gali pavėluoti, jinai skubiai išėjo iš mergaičių kambario.
Įėjus į klasę, Emillia iškarto atkreipė dėmesį į pačią klasę. Jos sienas, langus, lubas, grindis. Taip susigalvodama, Ema atsisėdo netoli profesoriaus ir dairėsi aplink visą klasę. Pradėjus kalbėti mokytojui, klastuolė pakreipė žvilgsnį į mokytoją ir bandė jį klausytis. Profesoriaus litaniją buvo gan trumpa, ne tokia kaip kitų profesorių. Tai patiko klastuolei, trumpai susipažinus su profesoriumi, Emillia bandė toliau klausytis jį. Ištariant profesoriui žodžius, klastuolė trumpam susigalvojo. Sapnų kerai? Tai ir taip aišku, kad tai kažkas susieta su sapnais. Bet ką būtent ji daro? Reikėtu galvoti logiškai. Tai apsigynimo nuo juodosios magijos pamoka, reiškia šitie kerai arba apsaugo, arba daro blogą poveikį. Kitaip manau negali būti. Visgi manau, kad tai daro blogą poveikį. Galima tik spėlioti. Na gal surizikuosiu ir atspėsiu. Emillia pakėlė ranką ir pasakė ką galvoja.
- Manau sapnų kerai, tai kerai kurie žmogų 'paleidžia' į sapnus, ir tarkim, žmogus negalės atsibusti. Arba sapnuos tik košmarus. - taip neapsisprendus mokinė ir vėl prakalbėjo, - Arba tai kerai kurie žmogų paleidžią į sapną ir gali kontroliuoti jais. - ištarė Emillia. Ema buvo neapsisprendus kas tai yra, todėl tiesiog toliau klausė mokinių atsakymus ir laukė mokytojo paaiškinimo.
-
Į klasę Bela įėjo šypsodamasi. Mergaitė nekantravo pamatyti Apsigynimo nuo juodosios magijos mokytoją. Bela atsisėdo į suolą šalia Daniel, su kuriuo susipažino bendrajame Klastūnyno kambaryje maždaug prieš dieną. Profesoriaus pasisveikinimas buvo trumpas, ir tai mergaitei labai patiko. Ją sužavėjo ir profesoriaus bendravimas su mokiniais. Išgirdusi užduotį Bela nusistebėjo. Sapnų kerai... nesuprato ji. Pasisuko ir klausiamas akis atsuko į Daniel.
- Ką tu manai? - paklausė Bela.
-
Dawn, jau ketvirtakursė, stovėjo apsigynimo nuo juodosios magijos pamokoje. Šviesiai rudos akys lakstė po kabinetą, ieškodamos bent vieno požymio, jog šiais metais pamoką ves naujas profesorius, tačiau kabinetas, regis, nuo praeitų metų nelabai pasikeitė, tad Dawn atsipūtė. Tarstelėdama vieną kitą pasisveikinimo žodį profesoriui Riddle, varniukė nuėjo link suolo šalia lango klasės gale ir klestelėjo į jį. Keturiolikmetė stebėjo lašus riedančius stiklu. Vyko lenktynės tarp trejų likusių lašų, plaukiančių žemyn. Vidurinis lašas įsiveržė į priekį, o kiti du stengėsi aplenkti vienas kitą. Staiga kairysis lašas pakeitė kryptį ir gerokai atsiskyrė nuo kitų. Regis, kairysis iškrito iš lenktynių. Įdėmiai stebėdama lenktynes, mergina viena ausimi klausėsi pamokos ir atsakinėjančių mokinių. Ji žinojo atsakymą į užduotą klausimą, tačiau nenorėjo praleisti lenktynių baigties. Dešinysis lašas ėmė pirmauti, atkakliai riedėdamas link viduriniojo. Vidurinis lašas ėmė manevruoti, norėdamas pastoti kelią dešiniajam. Galiausiai abu lašai susidūrė ir iš dviejų tapo vienas. Nė vienas lašas nepasiekė finišo, tad Strain šiek tiek nusivylė. Atsisėdusi tiesiai mergina palengva įsivažiavo į pamoką, stengdamasi pamiršti tragišką lašiukų likimą.
-Na, kiek žinau, sapnus galima valdyti su tam tikrais kerais. Taip pat, su Lumenum kerais galima patekti į kito žmogaus sapnus.
Dawn prisiminė, kaip dar būdama trečiakursė, išbandė šiuos kerus ant vyresniojo brolio. Ji labai to pasigailėjo. Varniukė nusikratė iš šleikštulio vien apie tai pagalvojus, tad, atsakiusi į klausimą, susikoncentravo į lietų pliaupiantį lauke.
-
Vaikinukas sėdėjo savo vietoje, dar prieš pamokai prasidėjus, baltaplaukis nevėluodavo- tai buvo žema, plius rodoma nepagarba mokytojui ir savo paties reputacijos sužalojimas. Vaikinukas vartė savo knygutę iš bibliotekos, apie psichus, šiuo metu skaitinėjo, jog egzistuoja kerai, nuo jų apsisaugoti, tačiau nespėjo prieiti turinio, kur tie kerai būtų paminėti, mat prasidėjo pamoka. Prie jo sėdėjo ta pati mergaitė, su kuria vakar buvo pasikalbėjęs prieš miegą, ta pati, kur vis nenorėjo miegoti, kokia išdykėlė, na, kiekvienas vaikas turi atsakyti už save, tokia jau ta mokykla.
- Manau, jog jeigu eliksyras būtų purpurinės spalvos, jis būtų besapnio miego eliksyras, kuris leidžia išgėrus miegoti be jokių sapnų, labai tinka, jeigu sapnuojama košmarus, arba žmogus būna paveikiamas per sapnus, mat lengviausia apsauga nuo to- visiškai pašalinti sapnus, nors, jeigu būtų tamsiai violetinės spalvos ir jame matytūsi, lyg žvaigždės, tai eliksyras, kuris iškarto užmigdo jį išgėrūsyjį, ir sukelia gilų , tačiau besapnį miegą, toks standartinis eliksyras yra silpnesnis už gyvenančiosios mirties eliksyrą, kuris buvo stipresnis ir tesėsi ilgiau, žinau kaip pagaminti abu, tačiau juos labai sudėtinga pagaminti, tad aš dar nemokėčiau, kadangi bent jau apie vieną iš jų rašoma tik eliksyrų vyrimas patyrusiems knygoje, kurios mes dar net negavome, nors realiai nesuprantu, kodėl šito eliksyro spalvos nesusijungia, labai keista, o dar vienas klausimas man iškyla, ar mes kalbėsime apie miego burtus, kurių irgi yra ne viena rūšis, ar apie eliksyrą, kurį mokytojas dabar verda, tad realiai, nežinau atsakymo, kol mokytojas labiau neišsiplės, apie ką kalbama- beveik be susidomėjimo, rimtomis akimis pasakė savo mintis šalia sėdinčiai draugei berniukas, nors gal šiek tiek per garsiai, gi mokytojas klausėsi, o suklysti pirmoje savo pamokoje irgi nelabai tesinorėjo, tad jeigu išvis nuvažiavo į lankas, jam būtų šiek tiek gėda.
-
Elridė, kaip visados, nedrąsiai įėjo į klasė ir įsmeigė žvilgsni į netoliese buvusi langą, tačiau nieko įdomaus nepastebėjusi nusuko žvilgsni į klasę. Ant profesoriaus stalo stovėjo buteliukai su skystimu viduje, mergaitei bežiūrint į juos dar labiau suėmė miegas, o miegoti ji tikrai mėgo. Nusukusi žvilgsni ir nepamačius nieko įdomesnio pabandė susikaupti į pamoką. Ant lentos atsiradus užrašui "sapnų kerai." mergaitė sumojo, jog buteliukai su tuo susiję. Kurį laiką pasiklausiusi atsakymų ji panoro pabandyti kažką atsakyti. Elridė pakėlė ranką ir su jauduliu pasakė:
- Manau sapnų kerai gali būti visokie, vieni žmogų užmigdyti ir priversti sapnuoti kažką, galbūt kiti priverst sapnuoti košmarus. Taip pat kaip ir sakė viena iš mergaičių, yra kerai su kuriais galima patekti į kito žmogaus sapnus. Deja nieko apie tai nenusimanau, esu tik šiek tiek girdėjusi,- šiek tiek suglumusi ji žvilgtelėjo į profesorių, šitokiu pasakymu mergaitė tikėjosi, kad pagaliau jis paaiškins kas tai yra.
-
Bela sumišusi klausėsi Daniel pasakojimo apie sapnus, eliksyrus ir dar kažką. Sprendžiant iš jo veido, jam, kaip ir Belai tai nebuvo pati įdomiausia ir suprantamiausia tema. Na gerai. Bandysiu laimę, nes vis tiek nieko neišgalvoju. Nusprendė mergaitė ir pradėjo dėstyti mintis mokytojui.
- Aš manau, kad tai gali būti susiję ir su kerais, ir su eliksyrais. Nors gal labiau su kerais... - kiek susimaišė Bela.
- Bet ir žodžius ,,sapnų kerai" galima suprasti dvigubai.
1. Sapnai - tarsi burtažodžiai. Jie gali nurodyti ateitį, gali pamaloninti, supygdyti. Sapnuose gali pamatyti tai, ką nori, arba tai, ko bijai...
2. Sapnų kerai - sapnų užkerėjimai. Kiek žinau, galima padaryti, kad kas nors sapnuotų būtent kažką konkretaus. O galima ir padaryti, kad miegas būtų besapnis...
Visą tai išbėrusi Bela atsisėdo tikėdamasi, kad profesorius teisingai suprato, ką ji norėjo pasakyti. Nors... pačiai sunku susigaudyti... na, gal profesorius supras mintį. pagalvojo mergaitė.
-
Vos prakalbus jau pažįstamui profesoriui apie sapnų kerus, rudaplaukis septintakursis jau patogiai sedėjo kėdėje, minėto tipo klasėje. Visai neseniai grįžęs su seserim iš atostogų Virdžinijos valstijoje, Jungtinėse valstijoje, pasirėmęs smakrą apdaužytais krumpliais, paslėptais po juodomis, be pirštų pirštinėse, Igoris pakėlė antakius. Kaip vasara? Tiesiog, nuostabi Ridli. Vien kur einu, visi troškta nušnioti mano galvą. Nors..-nusišypsojo šelmiškai,-Tai juk tik įžanga mūšiui, ar ne?,-mintijo Lorijanas-Greywindas, prisimindamas visus smagumėlius, įvykusius per mūsų išmylėtą vasarą.
Du. Du kartai, kai vos nepraradau Melos. Keturi kartai, kai vos negavau sidabrinės kulkos į kaktą. Dešimt kartų, kai teko kovot už giminę ir gyvybę. Sakai, tai normali vasara ,hm?
-Mažai žinau apie sapnų kerus,- ramiu it belgo balsu, kuris tikrai netiko prie jaunuolio biografijos, prašneko,- Žinau tik tiek, kad jei užleisi kokiam nors asmeniui, tasai matys savo praėjusius gyvenimus. Kaip sakant, žinosi kuo buvai praeitame gyvenime, tačiau, mano galva, šie burtai yra pavojingi, kartais, jei sapnuojant tave sužeidžia iki kraujo- tikrovėj gali kraujuot,-kalbėjo antgamtikas, aiškiai nuobodžiaujantis, ir galvojant kokio velnio atsibeldė į šią pamoką. Kita vertus, jam reikėjo atsidangint čionai. Kuo daugiau išmoksiu, tuo bus didesnė tikimybė išgyvent. Gi nenoriu būti iškserstas kaip koks Šajas. Nereikia, noriu dar pagyventu su savo gyvybe ir galva.,-mintijo, kol prisiminė Emiljaną- draugę sireną. Igoris paslapčia virptelėjo, šaltis ir baimė sugniauždė švilpio širdį. Nenoriu matyt tavęs mirusios, Emi.
Rudaplaukis garbanius atsargiai dirstelėjo į profesorių. Vilkolakiškos akys, apitraukusios baimės šydu, nužvelgė kiekvieną vampyro, dėstantčio apisgynimą nuo juodosios magijos, išvaizdos detalę.
Rodos, tu tik vienas atipalaidęs Hogvartse esi.
-
Grifiukė džiaugėsi, jog atėjo jos seniai išsvajota pamoka. Ji neskubėdama ėjo link kabineto. Koridoriuje buvo tylu, tačiau pamoka dar nebuvo prasidėjusi. Ji girdėjo lietaus lašus barbenančius į didelį mokyklos langą. Priėjusi reikiamas duris, iškarto nuskambėjo skambutis kviečiantis į pamokas. Brunetė, nieko nelaukdama atvėrė duris. Pasirodė didelis, erdvus kabinetas su daug suolų ir kėdžių. Išsirinkusi priekinį suolą atsisėdo. Elena nenorėjo jog su ja kas nors sėdėtų, mat jai taip geriau ir niekas netrugdo. Po kelių minučių į kabinetą susigrūdo daugybė vaikų, netrukus pasirodė ir pats Profesorius. Grifiukė įsmeigus į Profesorių savo raudonas akis jo klausėsi. Profesoriui baigus kalbėti savo trumpą pasisveikinimą, Elena suprato, jog jis jai labai patiko, o ypač patiko jo bendravimas su mokiniais. Išgirdusi Profesoriaus klausimą apie ,, Sapnų kerus" mergaitė suraukė antakius. Juk Elena beveik nieko apie juos nežino. Užsimerkusi bandė prisiminti kanors ką skaitė knygose.
,, Sapnų kerai" yra tikrai susiję su sapnais. Gal tai kerai, kurie padeda sapnuoti tai ką nori? O gal jie padeda nesapnuoti košmarų? Elena nežinojo kuris atsakymas teisingas. Tačiau nenorėdama nuvilti Profesoriaus ji pakėlė ranką ir pasakė savo atsakymus.
Pasakiusi nuleido ranką ir laukė mokytojo žodžių apie jos atsakymą.
Tikiuosi nepasakiau kokios nesąmonės.
-
Nužvelgusi klasę ir sugrįžusi iš savo svajonių, Evieta pasistengė susikaupti ir įsigilnti į pamokos temą. Sapnų kerai,hmm..tikriausiai kažkas susijęs su žmogaus valdymu sapnuose.... Susidrovėjusi, ji negalėjo pratarti nė žodžio. Ach, ta pirmoji diena mokykloje. Atrodo, lyg kas būtų suspaudęs gerklę, o žodžiai dingę. Sukaupusi visą drąsa,pakėlė ranką, ir mokytojui leidus, ji ištarė:
- Nežinau, kas tai yra, bet tikriausiai šie kerai leidžia valdyti žmogų, kai jis miega..
-
Vasaros atostogų - kaip nebūta, ir nauji mokslo metai ne šiaip sau alsavo Eiprilei į nugarą primindami, kad jau visai greitai ir vėl teks tokiam baisiai ilgam laikui palikti mylimus namus bei kibti į mokslus, bet laikė ją stipriai apkabinę ir pasiryžę nepaleisti ištisus devynis mėnesius. Tačiau šįkart švilpiukė buvo drąsesnė. Juk metai Hogvartse jau nebe pirmieji. Sienos nebeatrodė tokios šaltos ir nepažįstamos, koridoriai nebe taip klaidino, o profesoriai nebebaugino. Beveik. Kai kurie.
Būtent šio Eiprilė nebuvo labai gerai įsidėmėjusi. Galbūt jo pamokose nesilankė? Na, kad ir kaip ten buvo, šį lietingą rytą mergaitė, nusiteikusi mokytis, klusniai sėdėjo viename vidurinių suolų. Su šypsena stebėjo profesorių jam kalbant, džiugesys veido nepaliko net ir suvokus, jog neturi atsakymo į klausimą. Juk nieko baisaus! Pasiklausys kitų mokinių, o turbūt ir nėra reikalo persistengti pačią pirmąją šių mokslo metų pamoką.
-
Tą dieną itin anksti pakilusi, Klarė neišsimiegojo. Gal tai lėmė musė, rudenėjančios gamtos nuginta į Grifų Gūžtos bokšto miegamąjį, o gal įkyrios mintys apie jau įsibėgėjančius mokslo metus: rašinius, kerus ir įvairiausias kitas užduotis.
Žygiuodama į pamoką ji žiovaudama užmerkė akis, ši priežastis lėmė, kad jau pusę mokslų beveik sukrimtusi žaliaakė vos nenukošė būrio pirmakursių pasiklydusių painioje pilyje.
Žengdama pro durų varčią paauglė šiek tiek nuraudo. Apsigynimas nuo juodosios magijos nebuvo pats mėgstamiausias Klarės dalykas. Ne, ji tikrai nenorėjo nieko įžeisti, buvo įdomu mokytis ir tikrai naudinga. Tačiau ketvirtakursei šis painus mokslas nesisekė. Net ir įvykdžiusi jauno profesoriaus užduotis ji įklimpdavo netikėtose situacijose, kurios baigdavosi didesne ar mažesne nesėkme. Nenorėdama užsimiegojusiu balsu išgąsdinti pusės kabineto linktelėjusi profesoriui pasisveikinimą ji nuskubėjo sėstis. Netrukus varpo dūžiai užpildė kur ne kur mokinių pašnekesiais vos suerzintą tylą ir pamoka prasidėjo.
Sužinojusi pamokos temą kantriai išlaukė kol labai plepūs (dauguma jaunesnių kursų) mokiniai išsakė savo nuomonę.
- Sapnų kerai, tai labai plati kategorija. Visi jie veikia tik žmogui miegant. Miegas gali būti sukeltas dirbtinai ar natūralus. Miegančiam žmogui žymiai lengviau pakenkti nei budriam, dėl to mes ir kalbėsim apie tai? - Nedrąsiai tarsi laukė profesoriaus pritarimo. - Daugumai žinomos istorijos, kaip karų metu panaudojama įtaiga sapnuose, kaip tiksliai tie kerai vadinami, nežinau, tačiau žinau, kad tai tarsi kokia legilimantijos atšaka, kuria žmogus yra paveikiamas, kad iškreiptum jo realybę įteigiant nebūtus faktus, ar net išvis pakeičiant prisiminimus, prasibraunant į giliausius minčių plotus. Taip pat, manau, su juodąja magija susijęs skausmo sukėlimas sapnuose ir skausmingų prisiminimų kerai. Šiais, kaip manau dauguma jau žino, žmogus palaužiamas, panaudojant jo baisiausias gyvenimo akimirkas.
Net negalvodama Klarė galbūt per daug kartų panaudojo žodį manau, bet įgimtas talentas susimauti užgniaužė galimybę pernelyg pasitikėti savimi, ypač kai kalbama apie juodąją magiją.
-
Pirmakursis grifiukas jau sėdėjo klasėje, prieš pamokai prasidedant. Šalia jo sėdėjo, jo nauja draugė.
- Kaip manai, ką mus mokys? Šitas mokytojas biškį baisus- sušnabždėjo draugei, prieš pamokai prasidedant. Kai jau pagaliau prasidėjo pamoka, naujai iškeptas mokinukas stebėjo mokytojo prisistatymą, šis maišė kažkokį tai eliksyrą. "Įdomu kokį čia eliksyrą jis gamina, net žiūrint į jį, miego norisi" berniuko nosytę sutraukė keistas kvapas, o prieš jį ant stalo buvo padėtas kitas buteliukas su kitu eliksyru, prie to buteliuko juodaplaukis net nesiartino, o tai vėl bus koks baisus eliksyras, kas čia žino, ką tas baisus mokytojas išvirė.
- Kodėl jūs mums rodot eliksyrus, jeigu čia ne nuodų ir vaistų pamoka?- pirmi žodžiai išsprūdę pro berniuko lupytes- o šiaip manau, jog miego kerai yra kerai, kurie veikia miegančius žmones, juos valdant, jiems rodant visokius baisus sapnus ir jais bandant paveikti žmogaus psichiką arba bandant jiems pravalyti smegenis (brainwashint), o kadangi čia apsigynimo nuo juodosios magijos pamoka, tai manau, jog kalbėsime apie žmonių valdymą per sapnus, o šitie eliksyrai yra arba užmigdymo eliksyrai, arba eliksyrai kurie padaro sapnus, besapnius ir neleidžia išoriniams šaltiniams paveikti asmens sapnų (kadangi jų nėra)- išsakęs savo nuomonę berniukas tiesiog tyliai sėdėjo ir klausėsi, ką kiti vaikai atsakinėjo, atsakymų buvo įvairiausių, o kuris teisingas- nežinia.
-
Jaunoji Madoka kartu su savo pirmuoju draugu Sem įžengė į apsigynimo nuo juodosios magijos pamokos kabinetą. Tai buvo antra mergaitės diena Hogwartse, tad kiekvienas koridorius, kambarys, salė ir apskritai kiekvienas mokyklos valdų lopinėlis ją stebino. Viskas atrodė... jeigu reikėtų surasti žodį geriausiai apibūdinantį vaizdą, tai būtų - magiška. Šį kartą ji net nepasiklydo atvykdama į pamoką. Juk buvo ne viena. Sem padėjo jai surasti kelią į reikiamą kabinetą ir draugai net susėdo į tą patį suolą. Jie atvyko anksti, kai mokiniai dar tik pradėjo rinktis. Mokytojas tuo metu baigė maišyti įdomiai atrodantį eliksyrą. Ilgiau įsižiūrėjus į jį galėjo apimti nuovargio jausmas vedantis į miegą, tačiau šviesiaplaukė buvo per daug susijaudinusi ir vis dairėsi aplink, tad nė nepajuto poveikio. Mergaitei viskas dar buvo per daug nauja. Pilyje slypėjo begalės neatrastų kampelių, neištyrinėtų paveikslų, o tyloje slampinėjo vaiduokliai, kurių istorijos Madoka dar nežinojo. Net į kabinetą įeinantys mokiniai buvo įdomūs. Šviesiaplaukė nesitikėjo, jog į pamoką susirinks tiek daug skirtingo amžiaus burtininkų. Jai besidairant didelėmis smalsiomis akimis po patalpą, kuri atrodė kiek didensė, negu mergaitė tikėjosi, jos draugas sušnabždėjo klausimą. Madoka nusijuokė.
-Nežinau, bet nekantrauju sužinoti! Gal maišysim eliksyrą!
Entueziastingai prabilo kaip tik tuo metu kai mokytojas baigęs pilstyti dvispalvį skystį tvarkėsi savo darbo vietą. Netrukus klasė buvo pilna mokinių, o kartu su jais atėjo ir šurmulys. Ne vienai Madokai gi viskas buvo nauja ir rūpėjo pasidalinti mintimis. Pamokai prasidėjus prabilo ir mokytojas pristatydamas save pirmakursiams. Tai buvo svarbu.
Tomas Viljamas Ridlis apsigynimo nuo juodosios magijos mokytojas. Reikia prisiminti!
Besiklausydama vyro kalbos sau pagalvojo. Ir tada ant lentos atsirado žodžiai nusakantys pamokos temą. "Sapnų kerai" Madoka nieko apie juos nežinojo. Apskritai, ji buvo naujokė ir kol kas nieko nemokėjo. Atvyko tikėdamasi išmokti daug naujų dalykų ir patapti tokia pat nuostabia burtininke, koks buvo jos brolis. Vos mokytojas uždavė klausimą, vienas po kito ėmė kalbėti susirinkę mokiniai. Šviesiaplaukės akys tyrinėjo kiekvieną bekalbantį, o ausys stengėsi įsiminti žodžius.
"Sapnų kerai <...> miegančiam arba mieguistui žmogui suteikiami spalvingesni sapnai <...> Sapnų kerai nėra žinomi kaip geri kerai.."
Madokos akys išsipūtė beklausant ir įsmigo į Danielą. Iš jos tvirto tono atrodė, jog ji žinojo ką kalbėjo. Šviesiaplaukės žvilgsnis instinktyviai pakrypo į mokytoją, tačiau šis tylėjo ir laukė, kol visi mokiniai pasisakys.
"Sapnų kerai, tai kerai kurie žmogų 'paleidžia' į sapnus <...> žmogus negalės atsibusti. Arba sapnuos tik košmarus."
Ausys pagavo Emilios balsą, o akys nusekė paskui. Iš mokinių kalbų Madoka ėmė darytis ne kokią nuomonę apie šiuos kerus. Ar jų tikrai reikėjo? Na bet pamoka buvo apsigynimo, o kad apsiginti, turi žinoti nuo ko. Mergaitė palinksėjo gavlą savo pačios mintims ir pasuko žvilgsnį į kitą prakalbusį.
"Sapnus galima valdyti su tam tikrais kerais. Taip pat, su Lumenum kerais galima patekti į kito žmogaus sapnus."
Dabar jau Madoka ėmė jaustis kiek nepatogiai. Aplinkiniai žinojo daug daugiau, negu ji pati. Iš tikrųjų ji pati nieko nežinojo. Beliko tik tylėti ir klausytis ką kalbėjo kiti. Bent išmoks kažko ir kitą kartą gavusi tokį klausimą žinos ką pasakyti. Stengdamasi pakreipti mintis pozityvia linkme, mergaitė pažvelgė į Daniel, kuris neapgalvojęs per garsiai išsakė savo mintis draugei. Vaikinas kalbėjo daug ir nerišliai. Kažkodėl Madokai jis pasirodė pasikėlęs. Todėl jo neatsargiai išsakyti žodžiai privertė ją tyliai sukikenti. Keli atsakymai po to nieko naujo nepasakė. Pradėjo kartotis panašios mintys. Žinoma, kol mokytojas nepatvirtino kas teisinga, o kas ne, negalėjai žinoti. Prieš pradedant nuobodžiauti ausis užkabino kiek įdomesnis paaiškinimas.
"<...> jei užleisi kokiam nors asmeniui, tasai matys savo praėjusius gyvenimus."
Madoka pasisuko į kalbėjusį Igorį. Jo žodžiai sudomino mergytę. Ji net susimąstė, kuo pati galėjo būti paeitame gyvenime.
O aš ar tikiu praeitu gyvenimu?
Staiga gimė mintis jos galvoje ir šviesiaplaukė trumpam pasimetė. Mintis išblaškė tik tolimesnės vaikino kalbos.
"<...> jei sapnuojant tave sužeidžia iki kraujo- tikrovėj gali kraujuot."
Akys nejučia išsipūtė stebint vaikiną. Pasyvus nuobodžiaujančio klasioko balsas vertė galvoti, jog jis žinojo ką kalbėjo. Jeigu tai buvo tiesa, tai sapnų kerai iš tiesų buvo baisus dalykas. Tolimesnių atsakymo šviesiaplaukė nebegirdėjo. Paskutiniai Igorio žodžiai privertė ją susimąstyti apie kitą magijos pasaulio pusę, apie kurią mergaitė nė nebuvo pagalvojusi. Juk tai pavojingi dalykai. Madoka turbūt pirmą kartą susivokė kokia ji buvo naivi iki šiol. Tai tik dar labiau ją vertė norėti mokytis, kad pataptų tokia burtininke, kuri galėtų apsiginti pati ir apginti artimuosius. Staiga netikėtai prakalbo ir Sem, sėdėjęs šalia jos, tame pačiame suole. Jo klausimas mokytojui pribloškė mergaitę. Nejučiomis ji nusuko žvilgsnį į Ridlį ir išraudo pamačiusi, jog jis žvelgė į jų pusę. Žinoma, turbūt žiūrėjo į Sem, bet iš tokio atstumo atrodė, jog žvilgsnis pasiekė ir ją. Madoka pasitempė, bet deja jokio atsakymo į pirmąjį pamokos klausimą nepateikė. Nežinojo teisingo, o kartotis taip pat nenorėjo. Nusprendė palaukti, kol mokytojas papasakos apie temą plačiau. Tuo tarpu pati pradėjo net svarstyti, kad po pamokos visai apsimokėtų apsilankyti bibliotekoje. Juk prireikė vos pirmos pamokos, kad mergaitė pasijustų tokia atsilikusi tarp visų kitų.
-
Apsigynimo nuo juodosios magijos pamoka buvo viena iš jos mėgstamiausių, ji tiesą sakant dievino tą pamoką, ir mokytojas buvo šaunus.
Mergiotei įėjus į klasę jį pastebėjo vyriškį maišantį kažkokį eliksyrą, nuo kurio staiga užsinorėjo miegoti. Morgana žinojo, kad yra pavargusi, bet kad tokia pavargusi tai nesitikėjo. Ji greitai nusuko akis nuo katilo ir mokytojo bei pradėjo eiti į patį galą. Ten būdavo geriausia vieta pamiegoti, nematydavo nei mokytojai nei klasiokai. Vos jai atsisėdus ji išgirdo trumputę jo kalbą.
Išties džiaugiuosi, kad esu sveika. O tu, Tomai? Vasara praėjo tiesiog nuostabiai. Kelis kartus vos nesukėliau muštynių, gavau kelis kartus į kaulus, bet šiaip visai gerai. ji sarkastiškai mintyse atsakinėjo profesoriui.
O išgirdusi klausimą kiek pasimetė. Morgana buvo kažkada skaičiusi apie sapnų kerus. Bet dabar nė velnio neprisimena. Kvaila atmintis. Rusvaplaukė atsiduso ir atsirėmusi į suolą pradėjo mąstyti, tai ją kiek pažadino nuo mieguistumo. Ji nusišypsojo pati sau ir pakėlusi ranką išdėstė viską ką atsiminė:
–Sapnų kerai, na, jei kalba eina apie burtą, o ne eliksyrą, tai burtas būtų somnium corantes yra ir daugiau, visi turi skirtingus poveikius. Šio burtažodžio poveikis yra gana blogas, jis skirtas baisiems košmarams sukurti, kad išgąsdinti žmogų iki mirties ar stipraus panikos priepuolio. Yra ir kitas somnium limpeza šie burtai neturi jokio poveikio, jie tiesiog paneria žmogų į ramų miegą be jokių sapnų. O šis somnium bellus paneria žmogų į gilų ir saldų miegą iš kurio yra gana sunku pabusti, miegant sapnuojasi visos tavo išsipildžiusios svajonės.
Na, o jei kalbėtume apie eliksyrus žinau kelis, tačiau man reiktų tam tikros knygos ir galėčiau apie juos daugiau papasakoti.– Morgana viską pyškino labai greitai, o kai pabaigė atsiduso iš palengvėjimo.
-
Raudonplaukė neramiai sėdėjo suole, laukdama pamokos pradžios. Šito dalyko labiausiai bijojo - ankstesnėje jos mokykloje, kitaip nei Hogvartse, apsigynimas nuo juodosios magijos buvo dėstomas tik nuo trečio kurso, taigi ji buvo šioje srityje tik pradedančioji. Čia jos bendrakursiai jau buvo gerokai pažengę ir tai labai baugino varnanagę. Žinoma, būtų galėjusi vasarą pasipraktikuoti savarankiškai, jei ne gedulas ir liūdesys, trukdantis rasti laisvo laiko bei susikaupti. Beje, nepamirškime ir to fakto, kad nepilnamečiams už mokyklos ribų yra draudžiama naudotis magija. Visa tai lėmė žaliaakės atsilikimą šitame, be abejo, svarbiame dalyke.
Profesorius jai pasirodė draugiškas, nors ir kažkur matytas. Tik niekaip negalėjo prisiminti, iš kur žino jo pavardę, kur ją girdėjo. Šitos mintys neleido jai susikaupti, tad nė negirdėjo pirmųjų mokytojo (tarp kitko, labai simpatiško) žodžių, nors buvo sau prisiekusi atidžiai klausytis. Iš minčių atsitokėjo tik pastebėjusi atsiradusią frazę. Pasirausė atmintyje - gal bus šį bei tą girdėjusi apie minėtus burtus.
Prisiminusi kelias nuotrupas, dailiai kilstelėjo ranką ir atsistojo. Atsikosėjusi pažvelgė į mokytoją.
- Jei neklystu, - akcentavo savo atsakymo pradžią, - sapnų kerai priverčia žmogų žūtbūt matyti sapnus, sapnuoti, įvarant į staigią miego būseną, net jei asmuo nesiruošė miegoti. Kitaip tariant, šie burtai veikia panašiai kaip ir haliucinatai, - sulig paskutiniu žodžiu mergaitės balsas sudrebėjo, - su tuo skirtumu, jog haliucinacijų atveju žmogus lieką daugiau ar mažiau sąmoningas, o panaudojus sapnų burtus, žmogus užmiega.
Baigusi savo ne itin gudrų ar rišlų pasisakymą klestelėjo į suolą. Na, ,,klestelėjo" tai gal ne visai tinkamas žodis, veikiau reikėtų sakyti: grakščiai atsisėdo, prieš tai pasitaisiusi pilką mokyklinį sijoną. Atsiduso. Jau spėjo pastebėti, jog savo elgesiu ir mandagumu gerokai skiriasi nuo daugumos čionykščių mokinių ir apskritai britų, šitaip tik be reikalo atkreipdama į save dėmesį. Reikės kažkaip atsikratyti tų visų į galvą įkaltų etiketo taisyklių.
-
Pagaliau Ashley nusprendė atsivilkti į ANJM pamoką. Jos smegeninės buvo tiek prikrautos, jog norėjosi spustelti mygtuką "išjungti viską", tačiau deja, tokia funkcija dar nebuvo įdiegta. Tikriausiai artimiausiu laiku teks patobulinti visą sudėtingą mechanizmą.
Mergiotė sunkiai užkopė laiptais ir pagaliau priėjusi Apsigynimo nuo juodosios magijos kabineto duris, drąsiai įžengė į patalpėlę. Ant profesoriaus stalo stovėjo kažkokio viralo prikimšti buteliai, suoluose sėdėjo jau daugokai mokinių. Susiradusi laisvą vietelę, grifė tyliai it pėlė po šluota, atsisėdo ir rankas pasidėjo ant kiek nusidėvėjusio stalo paviršiaus. Eliksyrai, viralai nebuvo Ashli prie širdies, tačiau vistiek ji jautė pareigą dalyvauti pamokoje. Nuskambėjus varpui, mokytojas prisistatė tiems, kurie dar jo nepažinojo, o kitus kiek šilčiau sutiko. Ant lentos puikavosi užrašas "Sapnų kerai". Taigi aišku ir pirmasis teorinis klausimas bus šia tema. Kiek nedrąsiai kilstelėjus ranką, grifiokė stengėsi surišti kelias iš baimės pabėgusias mintis:
- Manyčiau, jog sutiksiu su dauguma. Tikriausiai sapnų kerais žmogui bandoma įdiegti tam tikrą tiesą, tačiau aš nesu įsitikinusi. Tiesiog spėju, - kiek pritilo, o tada tęsė. - Naktį sąmonė ilsisi nuo dienos vargų, tačiau jų nepamiršta. Viskas guli savuose stalčiukuose, tad kai žmogus miega - būna pažeidžiamiausias, negali apsiginti ir kuo lengviausiai kitas asmuo gali "pasiknaisioti" po sapnuojančio galvelę, bei rasti tai, ką nori sužinoti. Tai būtų mano teorija nr.2, - baigė garbanė ir atsisėdo į vietą.
-
Kaip visada įdėmiai klausėsi kiekvieno mokinio atsakymo, tai pabraukdamas kažką savo bloknote, tai pasižymėdamas. Pirmiausia kalbantįjį nužvelgdavo nuo galvos iki kojų, po to, jo aplinką, taip susidarydamas pirminį įvaizdį apie vaikio gyvenimą, pomėgius ir kita. Nemėgo be priežasties knaisiotis jų galvose, o ir mįsles įminti daug įdomiau negu perskaityti viską iš atverstos knygos.
-Beveik visi esat iš dalies teisūs. – prabilo po paskutiniojo panorusio kalbėti, o jų šiandien buvo ypač daug. – bet manau juk nesunku sumąstyti, jog sapnų kerai sukelia košmarus arba daro kažką bloga, antraip šioje pamokoje apie juos nemokyčiau. Dauguma iš atsakinėjusių gaunate po vieną tašką, žinoma tie, kurie atsakinėjo, bet visiškai nepataikė, taško negauna, o panelė Delafaille ir ponaitis Lorijanas gauna po du, nes buvo visiškai teisūs. Galbūt Igorio atsakymas tiksliausias iš visų išgirstų, tačiau jūs, panele Evieta, tokiame amžiuje taip pat žinote be galo daug apie tokius baisius kerus. O taip, mano mažieji, jie iš tiesų be galo baisūs. Tiesą pasakius norėjau šią pamoką skirti mokiniams nuo ketvirto kurso, ir vyresniems, nes jaunesniame amžiuje išsikapanoti iš sapnų kerų neįmanoma. Vis dėlto, Hogvartse, visai neseniai, vos per užpraitus metus, sapnų kerais buvo užkerėta viena grifų gūžtos mokinė, dėkui Dievui, atsipirkusi tik perdurta ranka, o štai pernai, sapnų kerais buvo nužudyta Hogvartso slaugė ponia von Sjuard. Bijodamas, kad kažkas, už pilies sienų, nesugalvotų išžudyti pusės mokinių, nusprendžiau parodyti kaip apsiginti. – baigęs, sakykim, vieną pokalbio pastraipą, padarė menkutę pauzelę, vėl nužvelgė mokinius ir sustojo prie įžūliojo pirmakursio grifiuko.
-Aš nerodau jums eliksyrų ponaiti Interficio. – gana griežtai pratarė jis – aš klausiu jūsų šią minutę kas yra sapnų kerai, o ne ant mano stalo esantys buteliai. – taip pasakęs nusigręžė ir ėmė kalbėti klasei toliau.
-Į sapnų kerus jus turi įtraukti kiti žmonės, tie žmonės, kurie nori padaryti jums bloga. Lorijanas teisingai pasakė, įtraukti į sapnų kerus, jūs matysite, tiksliau, atsidursite savo praituose gyvenimuose, sapnuosite tarsi gyventumėte kituose laikuose, su kitu vardu, su kita šeima, pajusite kitus jausmus, turėsite kitą išvaizdą. Sapnų keruose patirti sužeidimai, vėlgi, kaip minėjo septintakursis švilpynės atstovas, pabudus išliks, tai reiškia, jei tuose keruose jus nužudys, jūs nebeprabusite. Tai vat mano brangenybės, per sapnus galima net nužudyti. Tikiu, dabar bijosite eiti miegoti. – nusivaipė tamsiaakis prieš tęsdamas toliau. – dar viena liūdna naujiena, iš paprasto sapno jus gali pažadinti, iš sapnų kerų, ne. Nes jūsų kūnas miega, o siela išlėkusi iš jo toli toli. Taigi, o dabar prie šiek tiek šviesesnės dalies: kaip išsigelbėti? Yra keletas būdų, kuriuos galite pamėginti. Vyresnieji mokiniai, nuo ketvirto kurso pamėginsite šiandien prabusti, o jaunesnieji bent jau apsiginti sapno viduje. – juodaplaukis pakėlė vieną buteliuką eliksyro su besimaišančiomis tarpusavyje mėlyna/žalia spalvomis ir pakėlęs pateliuskavo jį mokiniams prieš akis. – dabar aš dirbtinai įtrauksiu jus į sapnų kerus, reiškia, duosiu išgerti sapnų kerų eliksyro, tokiu būdu į sapnus įtraukiami antgamtikai, nes jie neužmiega, bent jau vampyrai, reiškia, reikia šito buteliuko turinio prilašinti į tai, ką jie geria, o žmones galima įtraukti paprasčiausiai jiems užmigus. Taigi, kai paskelbsiu praktiką pradėtą, visi ateisite prie mano stalo, pasiimsite po buteliuką ir išgersite, tas skystimas tinka ir žmonėms. Išgėrę nusikelsite į praitą savo gyvenimą, nebeprisiminsite kas tokie esate, užmiršite net tai, kad vykdote pamokos praktiką, tai tokie pavojingi tie kerai, viskas, ką jums reikės daryti, jaunesnieji, tai apsiginti jei jus puls, o tai manau, padės instinktas. Pažadinsiu jus pamokos pabaigoje, nes turiu naujojo mokyklos hilerio Tvardovskio paruoštą galingą tirpalą. Taigi, jaunesnieji galite pradėti, o aš dabar sakau ką daryti vyresnėliams. – ignoruodamas mažų kojyčių tapsenimą prie jo stalo kreipėsi į IV-VII kurso mokinius. – jūsų nežadinsiu, nebent įvyks katastrofa, mėginsite pabusti patys, dabar kaip: jokio burtažodžio nėra, yra tik žmonės, kurie jums brangūs, žmonės, prie kurių esate prisirišę. Jeigu tikrai jie jums rūpi, įstengsite prisiminti net pačiose žiauriausiose likimo situacijose. Žvelkit į įvykius, sumuokit juos, mėginkite suvokti, kas esate, kad tai kur esate, netikra. Žinoma, netikiu, jog visiems iškart pavyks, tačiau privalote priversti smegenis ir jausmus dirbti, privalote kovoti, juk tai tik kerai. Tikriausiai visiems girdėtas Hario Poterio vardas. – tardamas jį Ridlis mažumėlę susiraukė – jis net užvaldymo užkeikimui sugebėjo atsispirti. Nagi vyresnėliai, prisijunkite prie jaunesniųjų. – taip taręs profesorius pabarbeno į vieną iš arčiausiai stovinčių likusių buteliukų.
((susigalvojate praitą gyvenimą, keliatės į jį, rašykite, jog atsidūrėte kokiame nors įvykyje, kur kažkas mėgina jums pakenkti arba jūsų gyvybei gręsia pavojus. IV-VII kursas mėginate vaduotis, tik žinoma ne iš karto, galite klysti, gali ir nepavykti išsivaduoti, prašom, leiskite vaizduotei lietis, visgi tai be galo pavojingi burtai. Visi po 3 postus. Vyresnieji, kas nori, gali ir daugiau prirašyti dėl papildomų taškų, nes jums taškus užsidirbti bus sunkiau. Sėkmės!))
-
Elridė įdėmiai klausėsi profesoriaus, tačiau netoliese esančių buteliukų skystis atrodė labai raminantis. Ne veltui kalbama apie sapnų kerus, mielai dabar numigčiau... Apsidairiusi ar tik ji viena nori miegoti mergaitė nusižiovaujo. Atsisukusi ji vėl žvilgtelėjo į buteliukus ant stalo ir papurčiusi galvą ėmė klausytis profesoriaus. Ji išsprogdinus akis žiūrėjo į profesorių. Sapnuose galima mirti? Tai beprotybė! Nejau man teks keliauti į tą sapną? Aš juk noriu dar gyventi... Jei tokia užduotis gal galimės atsisakyti... Pabūgusi užduoties Elridė vėl ėmė dairytis ar ji viena taip jaučiasi, tačiau nepastebėjusi jokio ženklo dar labiau išsigando. Negali būti, kad aš tokia viena... Tokia bailė... Nebežinodama ką daryti Elridė pasidavė. Viską profesoriui išsakius ji tyliai atsiduso. Tokia ir užduotis... Ir nežine ar liksiu gyva... Mergaitė atsistojo ir nutipeno link stalo. Jos rankos drebėjo, ji visados bijojo sapnų, o dabar dar labiau. Nesuprasdama ar jau gerti, ar ne, ji pasiėmė eliksyrą ir grįžo į savo vietą.
-
Antrakursė sėdėjo išsidrėbusi ir sukiojo savo kaštoninių plaukų sruogelę. Visų atsakymai buvo savotiški ir skirtingi.
Na štai, pagaliau visų išklausęs profesorius Riddle, prakalbo. Netrukus buvo paaiškinta tikroji Sapnų kerų reikšmė. Ashley net nenutuokė, jog miegodamas gali pražūti. Iš tikrųjų pražūti, bei daugiau niekada nepabusti. Mokytojas dar juokauja, kad dabar jaunesnėliai bijos užmigt, tačiau pagalvojus apie tai, tikrai pasidaro šiurpoka. Praktinė užduotėlė buvo gan įdomi. Kam gi nesmalsu sužinoti, kas buvai praeitame gyvenime? Mergiotė tuoj pat pakilo nuo kėdės ir stojo į kilometrinę eilutę, kuri vedė prie ANJM profesoriaus stalo. Belaukdama, ši mąstė apie užduotį. Teks išgyventi, tačiau kas gali jai grėsti? O mintis, kad neprisimins esanti antrakursė, lankanti Hogvartsą, buvo neįtikėtina. Bent taip jau manė paauglė. Prėjusi ši pažvelgė mokytojui į akis, o tada pačiupo vieną iš buteliukų, pripildytų žalsvos ir mėlynos spalvų mišiniu. Ashley grįžo suolan. Sukaupusi visas jėgas, atkimšo buteliuką ir giliai įkvėpusi užsivertė eliksyrą.
-
Pažvelgusi, kad kiti jau išgėrė savo buteliukus mergaitė nusipurtė. Ji spoksojo į jį lyg jame slypėtu kažkas baisesnio nei baisu. Įdomu, jei nesugebėsiu apsiginti... Jie sugebės mane išgelbėti? Drebančiomis rankomis ji pakėlė buteliuką, o šis vos jai neišslydo iš rankų. Sugavusi Elridė papurtė galvą ir pabandė vėl. Šį kart tvirtai suėmusi buteliuką atsargiai atkimšo ir žvilgtelėjo į jo vidų. Spalvų maišymasis ją nuramino ir ji atsidususi pridėjo buteliuką prie lupų. Užsimerkusi sukaupė drąsa ir išgėrė skystį buvusi buteliuke. Atmerkusi akis ji atsirado kažkokiame kambaryje. Rusvos sienos, didžiulė lova viduryje ir dar visokiausių daiktų prikrautas kambarys jai atrodė kažkur stipriai matytas. Pamirksėjusi mergaitė apsidairė ir nežinodama ką čia veikė priėjo prie netoliese esančių durų. Už jų besišypsodamas stovėjo suaugęs vyras su draugiška šypsena.
- Miranda, kodėl tu vis dar savo kambaryje? Mes su Agita tavęs jau laukiam- šyptelėjęs jis paėmė mergaitę už rankytės.
-Atleisk, tėti, vilkausi,- mergaitė striksėdama nužingsniavo paskui jį. Namas buvo didžiulis, nulipus laiptais jie ėjo tiesiai prie medinių durų. Išėjus iš namo jos laukė aukšta, šviesiaplaukė moteris. Ji žiūrėjo į mergaitę su baugia šypsena.
-
Dawn laukė, kol dauguma bus pasiėmę po buteliuką. Mergina visą tą laiką krapštė atsilupusią suolo žievelę, kol pamatė, kad jaunesniųjų kursų mokiniai jau sėdi suoluose su savo eliksyro buteliukais. Mergina, nieko nelaukusi, atsistojo ir nuėjo prie profesoriaus. Su buteliuku rankose grįžo į savo vietą ir klestelėjo ant kėdės. Žiūrėdama į skystį buteliuke, Dawn spėliojo, ar šį kartą ji liks gyva. Neturiu nė vieno artimo žmogaus, kuris galėtų mane "išgelbėti" iš šio sapno - mintyse skambėjo varniukės žodžiai. Atidariusi buteliuką, iš įpročio jį pauostė. Specifinio kvapo nesijautė, tad merginai nebus sunku susipilti turinį į save. Rudos akys lakstė po klasę, stebėdamos kitus mokinius, kurie jau buvo sapnų karalystėje, tad ši, nenorėdama savęs tik dar labiau nervinti, vienu gurkšniu išgėrė eliksyrą. Dawn nespėjo padėti tuščio buteliuko ant stalo, kai jos akyse pradėjo juoduoti. Galiausiai merginos kūnas visiškai atsipalaidavo - galva nusviro ir tekštelėjo ant suolo, o iš besvorių rankų buteliukas išslydo ir su garsu atsidūrė ant žemės.
-Viso, laikykis,-moteris savo aukštu balsu sučiulbėjo savo gerai draugei ir išėjo pro drabužių parduotuvės duris. Šviesaplaukės oda nuėjo pagaugais vos įžengus į lauką. Buvo tamsus rudens vakaras, tačiau moteriai ne dėl šalčio plaukai pasistojo piestu. Ši pasijuto kažkaip...keistai. Tačiau, praėjus kelioms sekundėms, nepažįstamas jausmas praėjo, ir ši, tarsi nieko nebūtų buvę, ėmė lipti laiptais žemyn iš parduotuvės. Gatvių lempos blausiai apšvietė šaligatvius, viena kita porelė ėjo iš restoranų, žmogus su lagaminėliu sparčiai žingsniavo iš darbo į namus pas savo žmoną ir vaikus, tačiau šį vakarą gatvės buvo tuščios kaip niekad. Aišku, žaliaakė nelabai kreipė į tai dėmesio, vis dėl to ši buvo pakylėtos nuotaikos, kadangi dar praeitą vakarą jai pasipiršo jos mylimasis. Žvelgdama į savo spindintį žiedelį ant dešinės rankos, moteris ėmė šypsotis, galvodama apie savo ateitį, būsimas jos svajonių vestuves. Kulniukų kaukšėjimas buvo pakankamai garsus tuščiame šaligatvyje, tačiau šviesaplaukė nelabai tai pastebėjo, nes buvo pasiklydusi savo mintyse apie įvairiausius buitinius dalykus. Moteris eidama vis pažvelgdavo į dar šviečiančius parduotuvių pavadinimus, o jos akį patraukė vienas, atrodo, nieko neišsiskiriantis iš kitų pavadinimas "The Sleeping Dawn". Žaliaakė trumpam sustojo prie juvelyrinės parduotuvės, stebėdama baltai ir žaliai šviečiantį didžiulį pavadinimą virš uždarytos parduotuvės durų. Moteris ir vėl pajuto tą keistą ir nejaukų jausmą, tarsi kažką būtų pamiršusi. Nepraėjus nė minutėlei, jos ausis pasiekė žemi ir garsūs vyrų rėkavimai.
-
Priėjusi moteris ją apglėbė ir pasisveikino:
-Sveika, raganiuke,- atsitraukis ji vis dar šypsojosi. Mergaitė išsigandusi prisispaudė prie tėčio.
-Tėti, man ji nepatinka,- tyliai pasakius ji dar labiau prisispaudė prie jo.
-Sakai nepatinku?- piktai nužvelgusi Agita išsitraukė iš po skverno burtų lazdelę ir pakartojo,- sakai nepatinku?
Apstulbusi mergaitė bandė slėptis už tėčio, tačiau jį šviesiaplaukė prisitraukė prie savęs, o šis nieko nesipriešindamas džiaugsmingai priėjo prie jos. Kas ji tokia, kas čia per lazdelė? Kodėl ji taip elgias? Nieko nesuprasdama kas dedas Miranda ėmė trauktis atgal. Moteris kraupiai šypsojosi ir juokėsi sakydama:
-Paversiu tave puošmena, busi pūkuota katytė, vaikų vis tiek nemėgstu,- ji užsimojo lazdele, o mergaitė išsigandusi movė atgal į namus. Nubėgusi į savo kambarį ji dairėsi kur pasislėpti. Kodėl tėtis įsižiūri į pačias žiauriausias moteris! Miranda girdėjo žingsnius ir jos skardų juoką, moteris vėl jai grasino:
-Persigalvojau, sužeisiu tau galūnes, kad negalėtum bėgioti,- ir skardžiai nusijuokusi ėmė barškinti duris. Miranda nubėgo į kampą ir drebėdama žvalgėsi kur slėptis. Pasigirdo keistas garsas, rodos, kažkas pasakė alohomora ir durys atsirakino, moteris laiminga įėjo ir pasiruošė burti. Kambarys buvo tuščias. Ji apėjo visus daiktus, baldus, tačiau nieko nerado. Supykusi paleido kelis kerus ir išėjo iš kambario. Miranda slėpėsi po grindimis, paskutinę sekundę pastebėjo, jog lenta kilnojasi, o po ja užtektinai vietos pasislėpti, tačiau jos ranka stipriai kraujavo, o mergaitė nežinojo, kaip elgtis...
-
Visą laiką klausiusi įdėmiai mokytojo, ji tiesioginė to žodžio prasme išsižiojo kai mokytojas pasakė, kad sapnuose galima mirti. Sukaupusi visą drąsą Lilla pakilo nuo vietos ir priėjo prie stalo ant kurio buvo daug buteliukų su skysčiu. Pačiupusi vieną iš buteliukų ji grįžo į savo vietą ir vis žiūrėjo į buteliuką. Negaliu patikėti, kad pamokoje rizikuoju savo gyvybe. Su tokiomis mintimis ji pakėlė nuo stalo savo buteliuką ir su visa sukaupta drąsa jo visą turinį išgėrė vienu kartu.
-
Mergaitė atmerkė savo mėlynas akis ir apsidairė. Ji buvo kažkokioje kelių deglų apšviestoje patalpoje. Mergaitė pabandė atsistoti, bet jei sutrukdė grandinės, kurios buvo prirakintos prie jos rankų, kojų ir sienos. Kas čia vyksta? mintyse paklausė. Lyg kažkas išgirdęs jos klausimą pradėjo rakinti kažkur pasislėpusias duris. Po akimirkos, patalpą apšvietė didesnė šviesa, bet Lillą patraukė tarpduryje stovėjusis vyras.
- Nagi, Abigaile,- jis pribėgo prie tariamos Abigailės ir prikišo lazdelę prie grandinių. Jos greitai atsirakino ir išlaisvino ją,- turime paskubėti,- vyras padėjo mergaitei atsistoti ir šie nuskubėjo link išėjimo. Jie lipo aukštais akmeniniais laiptais į šviesą ir jau buvo bepasiekę išėjimą, bet jiems pastojo kelią aukšta, rudaplaukė moteris.
- Niekur nepabėgsit,- sušnypštė ši. Lilla išsigando ir nebežinojo ką daryti, bet vyras nė nedvejojęs pačiupo Lillos ranką ir nusitempė baltais laiptais į antrąjį šio namo aukštą. Abu jie pasislėpė medinėje spintoje, abiejų pulsas buvo pagreitėjęs.
Nepraėjus nei kelioms minutėms kambaryje pasirodė ta pati moteris.
- Ooo Fidži,- sudainavo ji,- kur tu? Gal su tavim kartu ir Abigailė?- paklausė ji užsimojus lazdele į spintą.
-
Ashley akys ėmė merktis ir ši net pati nepajutusi užmigo.
Šešiolikmetė sėdi ant rasotos žolės, o prieš ją - vidutinio ūgio, žaliaakis brunetas. Jis traukte traukė mėlynų akių savininkę.
- Ei, ar girdi? - šyptelėjo šis išvydęs kad mergina nesiklauso.- Ar kas ne taip?
- Ak, atleisk, tiesiog užsisvajojau,- kiek rimtesne išraiška tarė Sarah, bei pažvelgė į besileidžiančią kraujo raudonio saulę. - Aš nežinau.. Manau esu dar nepasirengusi, - nuleido akis.
- Viskas gerai, na išvyksti nevisam laikui, o vos porai mėnesių, - nubraukė sruogą nuo šešiolikmetės veidelio.
- Aš negaliu, - puolė į vaikinuko glėbį.
Jos veidu nuriedėjo ašara, bylojanti išsiskyrimą. Berniokas apkabino Sarą.
- Privalėsi man rašyti kiekvieną vakarą ir žiūrėk ten nepasikabink už kokio, - bandė pralinksminti ir atrodo pavyko.
- Man jau laikas.. Ar palydėsi? - kiek nurimusi paklausė mergiotė, bei atsiplėšusi nuo šiluma spinduliuojančio kūno, pakilo.
- Tai žinoma.
Naktinis dangaus skliautas buvo kupinas žvaigždelių. Oras gan atvėso ir vaikinas nusiėmė savo švarką.
- Imk, užsidėk, - vėjavaikiškai šyptelėjo, bei užmetė ant Sarah pečių.
Taip jiedu priėjo nemažą plytinį namą. Steven apkabino merginą, bei atsisveikino.
- Iki, - ilgesingai sužnabždėjo garbanė ir pravėrė ąžuolines duris. Namai buvo tušti, tad teko uždegti šviesą. Užkopusi į antrąjį aukštą, mėlynakė nusimetė rūbus, įšoko į savo pižamą. Staiga apačioje pasigirdo keistas garsas..
-
Daniela buvo kiek nusivylusi savo neteisingu atsakymu, tačiau beprotiškai susižavėjo praktika. Rimtai? Naujas gyvenimas? Ir aš rimtai nieko neprisiminsiu?
Kravitz buvo kone pirma eilėje prie eliksyro ir įdėmiai, su nekantra stebėjo gėrimą. Tai buvo blyškaus aukso skystis, neramiai teliūskuojantis visai nejudančiame buteliuke. Kai Klastuolė gavo savo porciją, skubiai patraukė prie savo suolo ir vos laikydama šypseną atkimšo buteliuką.
Kai mergina jį išgėrę, apėmė keistas silpnumo ir nenuovokumo jausmas. Tačiau... Kartu buvo gera. Tarsi niekuo nereikėtų rūpintis...
Gvendolina ramiai ėjo plačiu koridoriumi pas savo geriausią draugę Lilą. Kad ir kaip jos paveldėtoja mama nekentė kartu gyvenančios tvarkytojos dukters, Gvendė su ja sutarė puikiai.
Bet kas, pamatęs Gvendolinos šeimos rūmus, būtų pamanęs, kad atsidūrė viduramžiuose. Prabangus dvaras buvo Gvendolinos mamos, Šelės Hakgi, paveldas, ir ji neketino jo parduoti, nors šis brangiai kainavo.
Lilos kambarys buvo visai netoli, kai pro Gvendoliną pranėrė keistas šešėlis...
-
Lijo. Skardinė palangė tiesiog grojo simfonijas nuo siautulingo lietaus lašų šokio. Marina Lilė Grindelwald pakeitė rymojimo pozą, dešinės rankos, kuria ir buvo pasirėmusi galvą, alkūnę paslinkdama šiek tiek dešiniau. Trylikametė sunkiai iškvėpė orą, tamsių akių žvilgsnį vėl nusukdama į vangiai judančių fotografijų parodą, vadinamą "Apsnūdęs Hogvartsas už lango per Apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką". Kitais žodžiais tariant, beviltiškai spoksojo laukan pro šlapią kabineto langą su mintimi "kada pasibaigs pamoka?", nors ši prasidėjo visai neseniai, o mergaitė čia sėdi ne valandą ir ne dvi, o kažkur apie dvidešimt minučių. Aplinkui mokiniai pakankamai guviai atsakinėjo į jos įtėvio, tai yra profesoriaus užduodamus klausimus, o pati sedėjo ir miegojo atmerktomis akimis, net nebandydama sudaryti kuo įspūdingesnio įvaizdžio mokytojui Tomui, būsimo susidūrimo su Slapstūnais galvai ir savo įtėviui. Pastaroji mintis privertė pasišlykštėti, taip, kartkalėmis svajodavo apie tėvų turėjimą, tik ne tokių kaip ano ubagėlio, kuris vadinasi Tomas Viljamas Ridlis. Anas, nors ir kėlė absoliučią pagarbą, bet pasipūtusi fizionomija ir aukšta savivertė vimdė. Tokio net tėvu nepavadinsi. Tačiau, Beatričė, jos įmotė, buvo faina ir tikrai pakenčiama. Bet šiaip, ją labiau norėtų turėti kaip draugę, bet ne kaip motiną. Apskritai, jų abiejų nepavadinsi tipiniais tėvais ar bent turinčiais "tėvų" statusą - greičiau tiko kaip į pažįstamus, draugus. O vat, Donas, nei į anuos, nei į įbrolio rėmus neįkiši.
Toks jausmas, kad pas Ridlius tik moterys normaliausios,- pagalvojo juodaplaukė mergaitė, tuo metu kai Ridlis perėjo prie praktinės užduoties. Viena ausimi klausėsi ką tauškė apie sapnų burtus, kita lietaus barbenimo. Rodos, kažkoks Igoris geriausiai atsakė iš visų. O va, kažkoks ponaitis Interficio užsidirbo iš profesoriaus griežtesnio tono. Švilpis ir grifas. Marina pakėlusi smakrą, pasitrynė miegu dvelkiančias akis kumščiais, išsitiesė lyg ketindama pasirąžyti, bet ūmai sudribo suolan, kuriame sedėjo viena, o nugara vėl patapo makarono formos, ranka pasirėmusi veidą nusižiovavo neprisidengdama delnu. Velnias, kas sugalvojo padaryti Apsigynimo pamoką pirmą ryte? Susiras ir nušaus su durų rankena. Tai visiškas vaikų kankinimas! Dar to betrūko, kad Tomas su Triče neišleido iš akių, o tuo labiau į Londoną (bandė šiaip bėgti į gatves, nepaėjo), neleido (tik Tris) dalyvauti mūšio pasirengimo treniruotėse (teko trainiotis Paslapčių kambary, kurpiant planą kaip prisitrynti prie pasiruošimo) tai dar teks dabar ryte kentėti Donaldo tėvo vedamą pamoką!
Klastūnė antrąsyk nusižiovavo apžvelgdama kabinetą: pagrinde jos koledžo mokiniai, keli grifiukai, varnanagiai ir švilpiai. Pastarųjų buvo ne keli, o gal tik vienas, nespėjo pastebėti, visą procedūrą nutraukė Klastūnyno vadovo leidimas pasiimti eliksyrus ir šiuos išgerti. Va šitą tai tikrai išgirdo, nors teoriją apie pamokos temą ryškiai pražioplinėjo. Nors ir kaip tikėjosi, kad energinai atsidanginsi prie mokytojo stalo, planas plius svajonė tapo šnipštu. Trečiakursė tingiai atsistojo ir žvilgsniu vaidindama už kitus susirinkusius pirmakursėlius kokia esanti važna, nes ji trečiakursė ir per likimo klaidą negimė metais anksčiau, kadangi kitaip čia sedėtų ir pati savarankiškai vaduotųsi iš tųjų baisiųjų kerų. Negarsiais žingsneliais pritipeno prie visos pamokos valdžios numeris vienas stalo, pasigriebė buteliuką su eliksyru, bei apsisukusi ant kulno grįžo prie savo suolo, esančio šalia lango. Akies krašteliu matė, kaip kelios mergaitės užsivertė gėralą panirdamos į sapnus, galinčius atimti šioms gyvybes. Pati riešo pasukimu pateliuškavo inde skystį, palaukė penkias sekundes kaupdama drąsą ir stipriai prispaudus vokus prie akių, užsivertė. Kartus skystis nutekėjo stemple, vos susilaikė neišspjovus tosios bjaurybės, juto, kaip kūną apima maloni šiluma, galūnės atsipalaiduoja. Atpalaidavo akių vokus, tačiau jų ir laikyti nereikėjo, regą ir taip apgaubė tamsa.
-
Voldis buvo teisus. Sugebėjo laiku parlėkti iš savo vasariškų gastrolių, numigti Grifų Gūžtos kambariuose, bet vis tiek prieš penkias pabudo pažadintas košmaro. Taigi, paskutinė sakinio dalis "puikiai" netinka. Nors kai kurie klasėje mieguistai žiovavo, juodaplaukis nesijautė per daug pavargęs, mieguistas ar labai energingas. Tačiau akys vis tiek lipo. Klausimas kodėl, taip ir neliko atsakytas.
Dieve, jis ir vėl vaiposi,- išsietęs suole pamanė, ranką su plunksną atitraukdamas nuo savo juodojo bloknoto,- Jam ne devyniasdešimt, o penkeri,- užbaigė, tamsia rašalo gijele išbraukdamas du žodžius: "von Sjuardai". Nors ir kažkiek susiję su Slapstūnais, šie nedalyvaus mūšyje. Ypač, kaip pusę šeimos išmirė. Toliau po jais rikiavosi Ridliai, Wilding, Blackmoras, Lorijanai, Liz, kažkoks de Lomenie - Chambord ir Tvardovskis. Lilith Toujou pasiuntė tuo pačiu keliu kaip ir von Sjuardus. Kas dar? - vos prasidėjus naujiems, bet paskutiniams Džeimos mokslo metais Hogvartse, dar negirdėjo apie naujai prisidėjusius prie kariaunos, jei iš vis tokių atsirado. Nei apie pirmąją treniruotę. Ko gero informacija saugoma taip, kad kiti pašaliniai neišgirstų ir nesukeltų suirutės mokykloje. Net ir tie, kurie nedalyvavo treniruotėse. Turbūt visiems užrišo liežuvius. Tomui perėjus prie praktikos, septyniolikmetis nusigrūdęs į paskutiniuosius suolus, vėl palinko prie užrašų prirašydamas devyni. Dešimt su juo. Tiek yra asmeniškai žinomų narių. Ir tiek pat kiek ir nužudys įskaitant ir save. Kad jis pats žinotų ką pridirbo šešto kurso pabaigoje! Sužinojęs vaikščiotų dar niūresnis nei anksčiau, pardavęs ne tik sielą su žeme, bet ir jausmus. Tačiau, užmaršinimo kerai neleido suvokti tiesą.
Ausys pagavo profesorių, kažkaip sugebėjusį antrus metus vėl dėstyti Apsigynimą nuo juodosios magijos dalyką, tariant "vyresniuosius mokinius" ir klausimai pakėlė akis. Giliai viduje nusitebėjo kaip vėl sugebėjo atslikti į jo pamokas, juk šešto kurso paskutinėje Apsigynimo pamokoje, toje pačioje kur gavo pažintį su mifritais, sau pasakė daugiau nekelsiąs kojos čia. Tačiau atėjo. Ar vedė faktas, kad tas vyras yra kariaunos vadas, ar baimė ar dar bala kas - nežinojo. Akies kampučiu matė Igorį, kas privertė nugara perbėgti širpulį. Seniai matė tą snukį, seniai normaliai šnekėjosi su įbroliu. O sėdėti tam pačiam kabinete buvo kažkaip nemaloniai nesmagu. Lyg ant adatų. Lyg Voldžio neužtektų. Lėtai pamerkė sakalo plunksną rašalinėn, o bloknotą užvertė viršeliu į viršų. Trys žodžiai išryškėjo juodame, odiniame paviršiuje: "Šokis su Mirtimi". Aha, ir mes visi tą šokį šokame. Tarsi mirtininkai. Susitinkame su ja, bet nežinome ar atsisveikinsime.
- Mirtininkai,- lūpomis sumurmėjo. Voldis pats kaip mirtis, Beatričė su ja kovoja, Caroline irgi pabėgusi nuo jos, Igoris ir Mela su Medžiotojais, Ašas... Liz, kiti prisijungė taip pat...Mes visi pasmerkti mirti prieš Slapstūnus. Mes esame Mirtininkai,- vaikinas įbedė jokių jausmų neišduodantį žvilgsnį pro langus. Ausis glostė lietaus barbenimas, bet prie širdies labiau lipo vėjuotas oras. Pliusas tas, kad dabar tasai lietutis ramino nervus. Dar tikresnis suvokimas kas jų laukia itin dygiai šienavo savitvardą ir ramios išvaizdos iliuziją. Gerklę užspaudė gumulas. Jis ir taip bijojo mirti. O dar visus kone pažįstamus sukišo į karą. Kabineto fone atsirdo jaunėlių trepsenimas link profesoriaus stalo pasiimti sapnų burtus sukeliančių eliksyrų. Oda pašiurpo prisiminus kaip baigėsi Tričei. Ši ir liko gyva, bet atsidurti šalia gyvybės praradimo linijos tikrai nenorėjo. Kiek palūkėjęs lėtai atsistojo, rodos, jis vienas iš vyresniųjų pradeda praktiką. Ne itin jaudinosi, kad neišgirdo visos teorijos apie dėstomus kerus, juos ir anksčiau šiek tiek pažinojo, bet mintis, kad teks prisiminti sau svarbius žmones norint išsilaisvinti iš pinklių, kiek stindgė. Net nežinojo ką pasirinkti. Ant Igorio buvo nusišvilpti, su Beatriče susipyko. Caroline matėsi tik kokius du kartus ir tie patys buvo ne itin geri. Nieko nėra. Apie tėvą tai iš vis patylėt reikia.
Pirštais galiukais paėmė eliksyro butelaitį. Glotnus stiklas netiko su šaltais pirštais. Linktelėjęs profesoriui apsisuko ir nukūrė link savo suolo. Vos atsisėdęs vienu mauku užsivertė gėralą. Karčiai rūgštus marmalas privertė septintakursį tik susiraukti, nors ir kaip norėtų tą velniavą išspjauti.
Caroline... Jis. Pala. Ji bėgo nuo Ašo. Štai kodėl anas...- marmalas ėmė veikti. Prieš užmiegant, paskutinė mintis sukirbėjo galvoje:
Čia psichopatų gauja. Ne mirtininkų.
-
Penkiolikmetė atšoko ir apstulbusi įsispoksojo į šešėlį, tarsi driežas ropojantį aukštyn, prie sietyno. Gvendolina suriko ir prisispaudė prie sienos. Juodas pavidalas nardė aplink sietyną ir Gvendė nesuprato, kodėl Lila ar kiti rūmų gyventojai negirdėjo jos riksmo. Ach, kas čia vykta...
Pašiurpusi Gvendolina ėmė slinkti link Lilos kambario ir suprato, kad laiku pasitraukė - sietynas nulėkė žemyn. Dieve... Brangusis krištolo sietynas... Nustėrusi mergina stebėjo, kaip tūkstančiai karoliukų išsitėškė ant žemės ir pokšėdami sukėlė didžiulį triukšmą. Greičiausiai aš sapnuoju...
Garsiai nurijusi seiles Hakgi vienturtė puolė klibinti draugės durų rankeną, tačiau ši užstrigo. O pavidalas ropojo artyn, vartydamas antikvarinius šarvus žemyn. Dar kiek, ir jie užvirs ant Gvendolinos.
Nagi... Kur aš patekau?
-
Tyliai išsliūkinusi iš kambario, Sarah tarytum ant blakstienų nulipo žemyn. Žvilgtelėjusi pro turėklus ji išvydo kažkokį juodai apsirengusį vyriškį. Gal būt trisdešimties - keturiasdešimties metų. Kas per? Na, o ko gali tikėtis mergina, tokiame gan neramiame rajone ir dar užmiršusi užsirakinti duris. Vien per šią savaitę buvo apvogtos dvi senutės - Mel ir Veronika. Pagriebusi patį pirmą daiktą, pasitaikiusį po ranka, (šiuo sudėtingu atveju - savo brangiausią krikštolinę vazą) mėlynakė prisliūkino prie vagies, bei užsimojo, tačiau šis atsisuko, bei išsitraukė peilį. Vyras artėjo link atbulomis judančios Saros, kai ji paleido vazą. Pasirodo mergiūkštė buvo labai taikli ir indas trenkė jam per galvikę, pilną nedorų minčių.
- Na ar galima taip elgtis, a? - sarkastišku balsu tarė ilgaplaukė, susmunkančiam ant grindų vyriškiui. - Ir kas dabar čia viską sutvarkys? Nejaugi tu?
Nuo stalo sugriebusi telefoną, Sarah iškvietė policiją. Atvažiavo du uniformuoti vaikinukai, bei įsisodino nedorėlį mašinon.
- Matyt teks kraustytis. Bent jau vaza liko sveika, - garsiai pamąstė šešiolikmetė.
Toks reiškinys jau buvo įprastas šiame rajone. Tikrai dažnai pasitaikydavo ne vienas, norintis pasisavinti kokį daiktą. Susirūpinusi valdžia net praeitą pavasarį pravedė savigynos kursus, kurių dėka Rosė užvožė kaimynui, manydama, kad tai koks banditukas.
-
Emillia pradėjo kalbėti vos ne pirma. Paklausius kitų mokinių atsakymus, ji suprato, kad jos atsakymas yra tikrai ne pats tiksliausias ir teisingas. Visgi gerai, kad bent kažką pasakiau. Su tokiomis mintimis, bandė save nuraminti klastuolė.
Pabaigus mokiniams pasakoti, prakalbo profesorius. Ema buvo visada nedrąsi ir visko bijojo, todėl būti poveikyje sapnų keruose, ją gąsdino. Na nieko, visgi čia yra profesorius.. Reikia nusiraminti,
jis prižiūrės. Turbūt.. Sapnų kerai, gal tai ne taip ir baisu. Aš būsiu praeityje, o man praeitis buvo gan rami. Su savo mintimis Ema pradėjo panikuoti. Taip sėdėjus, Emillia išėjo išgerti eleksyro paskutinė.
Pasiėmus Emillia grįžo prie suolo, ir išgėrė jį. Ji staigiai pradėjo jausti kažkokius keistus jausmus viduje, o skonis irgi buvo keistas.
Emi pradėjo lyg "atsijunginėti". Taip ji užmigo, ir pradėjo būti sapnų keruose. Klastuolė atsirado savo senelės name. Namas atrodė visiškai kitaip, negu jis yra dabar. Aš šito nepamenu. Ar ant manęs teisingai paveikė sapnų kerai? Ema apsižiūrėjo, ir pastebėjo, kad visiškai kitaip. Pažiūrėjus jai į save, klastuolė suprato, kad tai metai, kai ji dar buvo gan maža, ir todėl nieko nepamena. Turėtu greitai ir būti pavojus..
-
Su laiku, Emillia viską pamiršo apie pačius sapno kerus, pamoką ir tai, kas yra realybėje. Klastuolė pietavo prie stalo kartu su visa savo šeima. Buvo kaip viskas ir ramu. Nieko pavojingo lyg ir neturėjo nutikti.
Valgant, pasibeldė kažkas į duris. Ten buvo gan du jauni vyrai. Jie ištraukė kažkokius popierius ir tėvą pradėjo kviesti į policiją. Tėtis pradėjo kažkaip panikuoti kartu su mama. Ema tai aplinkui žiūrėjo ir tiesiog nieko negalėjo suprasti. Pas ją protas buvo kaip pas vaiką, kuriuo dabar ji yra, todėl, ji netgi įsivaizduoti negalėjo ant kiek viskas rimta.
Tėvą kvietė į policiją, nes jis pradėjo pardavinėti magiškas knygas žiobarams, o tai yra uždrausta. Už tokius dalykus jį gali netgi nužudyti. Kadangi klastuolei tai atrodė tiesiog viskas paprasta ir ji pradėjo aiškinti tėvui, kad jis tiesiog nueitu, Emai atrodė, kad čia yra nieko tokio, ir jam tikrai nieko nepadarys.
Tada ir atėjo pavojus, tie vyrai pasirodė kaip ir burtininkais irgi, ir jie paėmė Emillia kaip įkaitę, ir pradėjo grasinti. Tai visus išgąsdino.
-
Klarė ilgai sėdėjo laukdama, kol iki profesoriaus tvyrojusi eilė bent kiek sumažės. Iš tiesų kaip prisidirbęs šuniukas bruko uodegą po savimi. Šiais metais ji nebebuvo priskiriama prie jaunesnėlių, bent jau ne apsigynimo nuo juodosios magijos pamokose. Poteriui pavyko nuo visko apsiginti, Poteris idealus, Poteris, Poteris Poteris... Vartydama akis pyko ant nežinia ko.
Gintis nuo piktųjų kerų keturiolikmetei prilygo Heraklio žygdarbiams, šįkart tikrai nepavyks. Jau įsitikinusi žengė į jau besibaigiančią gyvąją gyvatėlę. Profesorius vienam paskui kito mokiniams girdė pavojingą eliksyrą. Priartėjus per du žmones nuo profesoriaus Ilgakasė net nepajuto, kaip rankos ir kojos ėmė drebėti. Nebijo profesoriaus, kaip kas būtų pagalvoję. Nebuvo jis baisus, nė kiek. Tačiau priėjusi ketvirtakursė nusuko akis.
Ji jautė gėdą, vis dar dėl praeitų metų. Ir dėl naujosios pamokos. Dabar jau nebebuvo priskirta mažiukams. Toli gražu tokia ir neatrodė. Ji buvo labai aukšta ir pagal metus suaugusi. Per vasarą nepakito tik keturiolikmetės veidas, jis ir išdavė, kad Klarė buvo paauglė.
Nusičiupo buteliuką net nepažvelgusi profesoriui į akis. Užteko drebančių galūnių, juk grifai pasižymėjo drąsa, o ne slėpimus iš už kelių nesėkmių. Atsisėdusi į aptrintą suolą pernelyg negalvodama užsivertė buteliuką. Vis dar prisiminė grifų šventę, kurioj pamatė, kiek pridirbti gali net nekalčiausi eliksyrai. Ką jau kalbėti apie tokius, kur man beveik nė vienas negalintis išsivaduoti.
Vos spėjo pasiremti rankomis ant suolo, kad netrinkteltų galvos į kietą medį. Užmerkė akis ir paliko kabinetą pasąmonės kuriamame pasaulyje.
-
Šeima buvo panikoje. Tėvas jau norėjo pasiduoti, kad tik paleistų Emi. Emi nežinojo ką daryti, ji išvis nesigaudė kas vyksta. Bet jos viduje, buvo lyg toks instinktas, kad reikia apsisaugot. Ką daryti?? Taip galvojo klastuolė.
Ant vienos minutės, tie vyrai truputi atleido tą burtų lazdelę nuo Emillios gerklės. Jinai pabandė pasinaudoti tuo šansu, Emillia su rankom atstūmė tą burtų lazdelę, pritūpė žemyn ir pradėjo bėgti pas tėvą.
Burtininkai įniršę, panaudojo Emai nepažįstamus kerus. Viskas lyg užšalo, su laiku Emillia prarado sąmonę.
Klastuolė atsirado visiškai jai nepažįstamoje vietoje. Ji tik girdėjo, kad jos tėvas maldavo mus paleisti, o jis sės į kaleimą/sumokės baudą. Emillia be jėgų, kažkaip sugebėjo atsistoti. Visi kiti buvo dar be sąmonės. Gal ant manęs silpnai paveikė kerai? Taip su drebančiomis kojomis, ji ėjo pagal balsą kurį girdėjo. Ten netoliese jau sugebėjo pamatyti, savo tėvą ir tuos vyrus. Gal klastuolė ir buvo maža, bet tai, kad jis pavojuje, ji sugebėjo suprasti. Taip Emillia netoliese į juos žiūrėdama pralaukė gan daug laiko, kol laukė kokį nors šansą, kad galėtu kaip nors pagelbėti savo tėvelį.
Emillia visą tą laiką žiūrėjo į tėvą, ji buvo panikoje, verkė, ir norėjo pagalbos. Ji lyg ir nieko negalėjo padaryti, tik verkti. Visgi ji norėjo padėti. Todėl kai atėjo tas šansas, mergaitė tuo pasinaudojo. Tada tie du vyrai, lyg trumpam įėjo į kažkokį pastatą kuris buvo šalia. Netoli ten gulėjo visas sumuštas jo tėvas. Klastuolė pribėgo prie tėvo, ir ji lyg purtė, kad atsigautu. Jis buvo be sąmonės jau. Ema nebenorėjo jau tai matyti, ir kažkaip jam padėti. Ji pamatė lyg didžiulį kažkokį metalinį pagalį. Klastuolė vos ji pakėlė ir padėjo tarp to seno namo rankenų, taip juos užrakindama. Namas buvo senas, burtų lazdelės voliojosi šalia tėvo, jie nesugebėtų, iš ten išsprukti. Klastuolė pati nesuprato, ar ji teisingai pasielgė. Už minutės tie vyrai pastebėjo kažką ne to, ir trankėsi į duris. Emi sukramtė lūpas, pakėlė tėvą, ir jam padėjo eiti, ignoruodama tuos vyrus. Ar jie mirs? Su tokiomis mintimis buvo klastuolė. Po kai kurio laiko visi atsigavo, ir nusigabeno namo. Tėvas skubiai nubėgo tvarkyti reikalus, o mama ramino Emillia, ir teigė, kad ji nieko blogo nepadarė. Bet tą diena, jai buvo visiškas košmaras, jos mintys buvo apie tai, kad kaip norėtu ji visa tai pamiršti.
Už poros minučių, Emillia pradėjo jausti lyg ji prabunda iš sapno. Jai atsigavus, skaudėjo truputi galva. Jos visos mintys buvo apie tai, ar tai viskas buvo realybėje, ar tai iš tikrųjų tiesa? Ji buvo visa baimėje, ji niekada nejautė tokį siaubą. Klastuolė buvo visa paskęsta mintyse, ir labai norėjo jau sulaukti kai pradės kalbėti profesorius.
-
Ahh, ką daryti? - be galo persigandus galvojo Gvendolina ir nėrė į kitą koridorių. Tai buvo beprotiškai keista ir staiga ji prisiminė mažą seną koplyčią, kuri šiuose rūmuose buvo likusi nuo viduramžių. Gvendė suprato, kad ji puikiai tiks pasislėpti nuo kraupiojo šešėlio.
Na, ne tik religine prasme. Tiesiog tai buvo beveik kaip bunkeris, stipriai sumūrytas, nedidelis bunkeris. Nebuvo jokių aštrių daiktų, ta vieta jau kelis šimtus metų buvo aplaista. Tiesą sakant, tai buvo vienintelis kambarys Hakgi rūmuose, kuris nebuvo restauruotas patyrusių architektų.
Gvendolina nulėkė laiptais žemyn ir pirma už savo persekiotoją pasiekė koplyčią. Visa uždususi ir iškaitusi, mergina jau norėjo atlapoti nedideles dureles, kai suprato, kad jos užrakintos. Jos juk nerakinamos. Kaip ir... kaip ir Lilos durys. Pakraupusi penkiolikmetė suvokė, kad arba tai kažkoks keistas sutapimas, arba tas šešėlis turi keistų galių. Na jau... Kokia nesąmonė.
Gvendolina toliau klibino rankeną, kone girdėdama šešėlio alsavimą. Tad ji staigiai apsisuko ir griebė kažkokį seną įrankį, gal kirvį, ir puolė talžyti duris. Jos atsilapojo... Ir mergina suprato, kad nespės užsirakinti koplyčioje. Užtat pasitraukė į šoną, palikus atviras duris. Šešėlis pranėrė pro ją ir dingo koplyčios viduje. Nieko nelaukus Gvendė užtrenkė duris ir ne tik užrakino, bet ir užrėmė tuo įrankiu. Drebėdama susmuko ant grindų....
Ir atsibudo savo klasėje. Daniela apsidairė ir pašiurpo. Kodėl aš nieko, kas buvo "užmigus", neatsimenu?
-
Morgana kiek perkreiptu veidu klausėsi mokytojo kalbos ir džiaugėsi, kad nėra viena iš vyresniųjų. Ji neturėjo jokio artimo žmogaus, kas reiškė, kad ji tikrai tame sapne žūtų. O ir mintis apie tai, kad ji neprisimins kas esanti, ir, kad nė neprisimins jog mokosi Hogvartse ją gąsdino. Kaip ji prisimintų burtažodžius apsigynimui? Raudonplaukė giliai įkvėpė ir priėjusi prie mokytojo stalo ir pačiupusi buteliuką grįžo į savo vietą. Klastuolė susijaudinusi pažvelgė į žalią ir mėlyną skystį teliuškuojantį buteliuke. Ji atidarė buteliuką ir pauostė jo, tačiau jokio specifinio kvapo nebuvo, todėl giliai įkvėpusi oro užsivertė jį ir išgėrė.
Antrakursė nė nespėjo padėti buteliuko į vietą, kai pajautė kaip pradeda sunkėti galva. Vaizdas aptemo, ji viską girdėjo ir matė tarsi per miglą. Kitą akimirką iš jos rankų iškrito buteliukas suduždamas į grindis, Morganos galva dunkstelėjo į kėdės atlošą.
-
Šviesaplaukė moteris nusipurtė ir ėmė keliauti toliau, norėdama išvengti susitikimo su nepažįstamaisiais. Na, ir nežinosi, kokio plauko žmonės čia renkasi. Kiek suraukusi antakius ši sukišo savo rankas į brangaus paltuko kišenes ir patraukė link namų. Praėjus kelis kvartalus, moters ausis pasiekė tie patys žemi balsai. Tik šį kartą jie buvo tylūs. Net kiek per tylūs. Šviesaplaukė, tai supratusi, ėmė žvalgytis garso šaltinio. Ji pajuto nerimą. Grėsmę. Nieko nelaukusi ji paspartino žingsnį ir iš baimės ėmė skaičiuoti savo žingsnius, stengėsi susikoncentruoti tik į savo kulniukų kaukšėjimą. Staiga ji išgirdo kažką šaukiant.
-Dawn!
Per tuščią gatvę nuvilnijo vyriškas šiurkštus balsas. Moteris atsigręžė ir pamatė keturis maždaug jos amžiaus vyriškius. Vienas, tarsi koks gaujos vadas, stovėjo priekyje.
-Ką?-nesuprato žaliaakė. Moteriai šiek tiek palengvėjo, nes jie šaukė ne ją, o kažkokį kitą žmogų. Tačiau ši kiek pasijuto keistai, tarsi tai būtų jos vardas. Prieš akis sekundėlei atsirado įvairiausi vaizdiniai, kurių negalėjo paaiškinti. Šviesaplaukė suglumo.
-Aš sakau, kur eini?-kiek pašaipiai tarė nepažįstamasis.
Žaliaakė neatsakė. Ši suprato, jog vyriškiai ne šiaip nori pasišnekučiuoti. Ji apsisuko ir ėmė pusiau bėgdama, pusiau eidama keliauti keliauti kuo toliau nuo jų. Tačiau, kaip ir tikėjosi, šie ėmė ją vytis.
-Palaaaauk, neskubėėėk, matau, turi gražų laikrodį. Gal paskolinsi?-būrys veltėdžių garsiai nusijuokė. Žaliaakė ėmė nervintis, suprato, jog niekur nepabėgs. Galiausiai pamatė ir siaurą skersgatvį. Ši pasuko kaip tik ten, tikėjosi, kad šie nespės pamatyti, kur moteris nuėjo, tačiau priešais išlindo dar du tokie vyriškiai. Šviesaplaukė, apimta panikos, ėmė rankinuke ieškoti telefono, jai žūtbūt reikėjo paskambinti savo sužadėtiniui. Na kurgi ta lazdeeeelėė? Stupefy "apkerės" juos visus, kad daugiau niekada nenorės prie manęs lįsti. Staiga moteriai užėjo tarsi koks supratimas. Ši sustingo. Suprato, jog ieško tokio daikto, kurio neturi. Ir suprato kodėl. Aišku, apšvitimas neužtruko ilgai, kai staiga pajuto didžiulį smūgį į galvą ir akyse patapo juoda.
-
- Tu manai tai įmanoma? - Karlas atsisuko į cigaretę rūkantį bendražygį. Vaikino nešukuoti, šviesūs plaukai styrojo į visas puses, o apsimiegojusios žalios akys stebėjo nuostabos apimtą Karlą.
- O kodėl gi ne, bro? - Vilhemas išpūtęs dūmus, prikimusiai atkirto,- Juk tai paprasta kaip du kart du: abudu varom iki tos už kampo esančios kepyklos, tu nukreipi žmonių dėmesį, o aš,- devyniolikmetis žaliaakis čia padarė pauzę, pakreipdamas galvą link butuko durų, už kurių kilo kažin koks krebždesys,- planą žinai, Karlai,- ūmai atsistojęs, smilkstančią cigaretę numetė ant žemės ir gerokai primynė batu, šią užgesindamas,- tie okupantai mūsų nesučiups, girdi mane? O jei jiems pavyks...- prisikišo brolį dvynį sau prie veido,- padaryk paslaugą. Nepridaryk į kelnes ir nusišauk greičiau,- trenkęs rūkalų kvapas privertė Karlą susiraukti, o Vilhemas tik paniekinamai vyptelėjo. Nusisukęs iš po lovos čiučinio išsitraukė vogtą P 08, vokiečių pėstininkų ginkluotei priklausantį pusiau automatinį pistoletą. Vilhemas, kitaip nei Karlas, nebuvo burtininkas, nors vaikinai buvo identiški dvyniai, tačiau tai nelėmė fakto, kad ir Vilas gimtų su magiškais gebėjimais žiobarų šeimoje. Tuo tarpu jaunėlis devyniomis minutėmis atsukęs nugarą taip pat kuitėsi po savo čiučiniu, ant žemės traukdamas aptrintas nuodų ir vaistų knygas, herbologijos vadovus, kol galiausiai vokietis su malonia šypsena veide, atsargiai it rankose laikytų bombą, ištraukė mažą butelaitį iki kaklelio pripildytą tamsaus skysčio.
- Neklausiu kas čia,- suburbėjo vyresnėlis, kreivai šnairuodamas į brolio turtą delnuose. Pastarsis nieko neatsakęs movė iš miegamajo į virtuvėlę. Planas apnuodyti sugriautame burtininkų miestelyje apsistojusių, į Antrąjį pasaulinį karą įsitraukusių sovietų burtininkų maisto ir vandens išteklius, reikalavo specialaus pasiruošimo ir plano- štai kur nutekėjo Multisulčių eliksyras gautas iš pažįstamų pažįstamų. Net daugeliui magiškojo pasaulio atstovų, net nedalyvaujančių kruviname kare, buvo sunku gauti sudedamąsias eliksyro dalis. Pasauliai tarp žiobarų ir burtininkų buvo pakankamai surišti, kad kentėtų abi pusės- gal tiesioginiai veiksmai ir nevyko, bet teroras klestėjo, čia, kur pakviesti kerais daiktą buvo įprasta. Visi viską kuopė ir gviešėsi, bijodami, kad ir pas juos ateis baisiosios skerdynės. Ir jie neklydo- kai kurie įsittraukė, kai kur jau buvo naikinamos magiškosios gyvenvietės, atliekami pavieniai veiksmai.
"Tai bus geras spyris į snukį už mūsų nužudytus tėvus, bei patogi proga partizanams šitus veltėdžius pribaigti artimiausiu metu. Bent jau šį tą nuveiksime, negu sėdėdami ir grauždamiesi, kad viską praradome",- tokie buvo pasakyti Vilo žodžiai į kuriuos Karlas atsakė pritariamu galvos linktelėjimu ir tyla. Vaikinas buvo tylus, šitaip perleisdamas veiklos organizavimą ir šnekumą savo vaikštančiai kopijai ir tiesą sakant, dėl to labai nesikrimto. Jam patiko būti šešėlyje, kol jo žiobaras brolis gali srėbti savo prisivirtą košę, užtarnautą savo ne itin malonaus charakterio dėka.
- Multisulčių eliksyras,- sutrikusiam žiobarui paaiškino, vos išlindo iš virtuvėlės. Karlo išvaizda buvo pasikeitusi: blondiniški plaukai patapo juodais, smulkiai garbanotais, akys iš žalių persidažė į sodriai rudas, o kvadrato formos veidas labiau ištįso, pailgėjo,- sugebėjau gauti plaukų maskuotei, taigi, dabar aš būsiu Konradas Wöhleris,- blausiai šyptelėjęs tarė, tarp pirštų nervingai suspausdamas beržo lazdelę su fenikso plunksna. Brolis linktelėjo.
- Turim valandą, užteks?
- Laisvai, brolyti, spėsiu net pafilosofuoti apie gyvenimo prasmę.
---
Vakaras buvo žvarbus ir nesmagus. Dangus pasislėpė už tonos debesų, kas to pasekoje įsivyravo tamsa, o po batais stulbinamai garsiai girgždėjo pirmosios sniego užuomazgos.
Praėjo vos keli mėnesiai po karo pradžios,- niūriai pamintijo Konradas, arba tiksliau Karlas,- O čia viskas taip jau sugriauta,- kiek sentimentaliai užbaigė, perlipdamas nuluptą šalia esančio paminklo galvą, vaizduojančio burtininką su iškelta lazdele, nukreipta dangun. Viskas aplinkui buvo arba sulyginta iki pamatų, arba gerokai apgriauta su menku stogu virš tavęs. Gatvėse mėtėsi šiūkšlės, nuskilusios plytos, betono gabalai. Niekur nedegė šviesos, ausyse užavo šiurkštus vėjas, nosį rietė mirties dvokas. Vokietis dar labiau įsisupo į savo paltą, rankas skubiai sukišdamas į kišenes ir vildamasis, kad jo begalinis nerimas su baime nesugriaus Vilhemo kruopščiai planuoto plano.
- O Merlinai švenčiausias,- leptelėjo sau po nosim, išvydęs kaip minėtosios kepyklos kampas stovi vaikinui prieš nosį. Ten, kaip manoma, turėjo būti apsistoję atvykėliai su savo amunicija. Įdomu, jie turi kokių knygų?...- paika mintis nelaiku įsišaknijo sąmokslininko galvoje, už kurią, jo brolis gerai užvožtų ir jaunėlį būtų pavadinęs varnanagišku švilpiu, dėl kurio skyrimo kurin Hogvartso koledžan (Karlas mokinosi magijos meno pas pažįstamą mamos draugą, namuose) Paskirstymo kepurė nuvarytų į pensiją su depresija. Wöhleris įkvėpė šalto oro, sukaupė savo drąsą ir žengęs arčiau kepyklos durų, itin garsiai pabelsdamas į priešų duris.
-
Lauke tvyrojo rytmetinis rūkas. Mergina noromis nenoromis įsisupo į šiltą, storą skarą.
- Aš žinau, kad tu čia,- suskeldėjusios lūpos sušnabždėjo,- Eirile, nesislapstyk!- garsiau sušuko atsargiai nulipdama nuo medinės terasos paaukštinimo. Kojų pirštus sugniaužė, rasotai žolei palietus basučių nepridengtą odą. Šaltis perbėgo kūnu, priversdamas suvirpėti šešiolikmetę raudonplaukę. Mergina primerkė pilkas savo akis, naršydama kiekvieno kiemo krūmelio ir visai arti boluojančio miško kontūrus, ieškodama savo mažosios sesutės. O taip, ji melavo. Ji nė velnio nežinojo kur yra nusitrenkusi ta mažoji padykėlė. Žengė kelis žingsnius toliau nuo medinės sodybos. Jos žingsniai šiugždėjo pernelyg garsiai, o aidas dar labiau viską sustiprino. Igreina žvilgtelėjo sau pro petį, lyg paskutinį kartą atsisveikindama su šiltais namai prieš prasidedančiai ilgai ir varginančiai kelionės pradžiai. Tiesa buvo ta, kad ta "ilga ir varginanti kelionė" tebuvo tik mažosios Eirilės paieška, po kurios pirmu taikymu grįš namo, pasislėps po tuntu pledų, išsitrauks kompiuterį ir pradės serialų maratoną, bei įprastą vasaros rytą. Taigi, tai ne paskutinis kartas matant namus. Igreina atsiduso. Ak, kaip ji dievina šilumą. Nusukusi žvilgsnį sparčiau ėmė sukti lanką aplink namą. Nutuokė, kur jos vienuolikmetė systra yra pasislėpusi. Už sodybos stūksojo senas, bet itin šviesus sodas, nupjauta žole ir pririštu hamaku tarp dviejų pakankamaj senų obelų, metančių malonų šešėlį. Būtent iš šio, balto hamako kyšojo dvi, visiškai basos kojelės, linguojančios į negirdimą taktą.
- Eirile!
Tyla.
- EIRILE!
Ta pati tyla.
- EIRILE VERONIKA KYRO!
Mergaitė akimirksniu atsisėdusi nusiimė vyšninės raudonos spalvos, jos ausims per dideles ausines.
- Ką?
- Kas ką, ar baigsi iš namų išeidinėti tokį ankstų rytą? Jau nepirmas kartas ir... - paauglė užtilo pastebėdama savo ausines,- ir... ir vogti mano daiktus!
Raudonplaukė mergaitė puolė teisintis:
- Aš nevogiau! Tik... tik be tavo žinios pasiėmiau...
- Va būtent,- nukirto Igreina, rankomis įsiremdama į klubus,- o dabar marš namo. Eirile, nekartosiu dešimt tūkstančių kartų tau.
Mergaitė papūtusi lūpas jau norėjo lipti laukan iš hamako, kai kažkas smarkaus rėžėsi į jos vyresnėlę sesę. Igreinai pritrūko kvapo, riksmas išslydo iš krūtinės. Mergina persivertė kūliais, palikdama išgultą žolės šliužę.
- Kas čia dabar?!
-
-Tai savižudybė! Vilai, kas eina priešui tiesiai į nagus?! - brolis pasipiktinęs sukliko, rankomis įsiremdamas į virtuvinį stalą priešais dvynį.
- Gal ir būtų, jei nieko nesumautai, o vaidinti tikrai moki, tik nesikuklink,- nuobodžiaujančiu tonu pratarė, bet matėsi, kad vos valdo kylantį susierzinimą,- nuesi, sukelsi kokį triukšmą ir atitrauksi jų dėmesį. Juk tu burtininkas, apsimesk vienu iš jų! Taip padarysi geriau už mane!
Vilhemas patenkintas šyptelėjo prisiminęs, kaip jo dvynys spyriojosi dėl tekusio vaidmens, o dabar, nors ir drebėdamas iš baimės, nukėblino link miltų ir tešlos pastato.
Geras broliukas,- pamanė pasitraukdamas šešėlin, kad jo pastebėjimas neišmuštų iš vėžių Karlo. Patikrino ar P 08 yra už diržo ir susilenkęs nukūrė slapstydamasis link kepyklos, kurioje jau buvo dingęs Karlas, apsimetęs okupantų bendražygiu. Bėgo ristele, vis žvalgydamasis, dideliu lanku aplenkdamas atviras sankryžas, aikštes ir aklavietes, viską, kas lengvai išduotų jo egzistenciją. Šviesaplaukio galvoje brendo vis naujesni scenarijai, jei planas chuliganas nepavyktų, kaip išsisuktų iš padėties, tačiau, mintis pertraukė blykstelėjusi šviesa. Tik dabar Vilhemas suprato, kad aplinkui, visai šalia, esti kitų žmonių. Jį pričiupo, net neįvykdžius plano. Vokiškai nusikeikė. Kepykla visai šalia stovėjo, kai metėsi kairėn, išvengdamas kerų žaibo, plojosi prie sienos, skubiai traukdamas iš už diržo užkištą, bet paruoštą ginklą. Nespėjo net P 08 iškelti, kai vėl turėjo išvengti kerų paliūpos. Kvėpavimas patankėjo, širdis, atrodo, iš vis nustojo plakti iš to užplūdusio adrenalino. Ausys tik dabar užfiksavo rusišką keikimąsį ir šūkaliojimus, tačiau devyniolikmetis nestojo vieton, nes: 1. Nesuprato rusu kalbos ir 2. Neketino paklusti šiems žmogėnams, kurie nužudė jo tėvus.
Isteriškai susijuokė, vokiškai pasiųsdamas užpuolėjus velniop, o anie atremė kažką rusiškai. Nei Vilas, nei sovietai nesuprato kas ką pasakė, tačiau tai neleido šioje komiškoje situacijoje sustoti ir pasijuokti iš jų beviltiško žodžių mėtymosi. Ypač, kai vokiečio kulka pakirto vieną iš magiško pasaulio atstovų, o kitas ruselis privertė žiobarui ausyse spengti, o akis skausmingai tvinkčioti. Prarandami jutimai smarkiai išmušė vaikiną iš vėžių. Virš galvos kažkas sprogo, po to kažkur kairėj. Nors epicentrai nebuvo pavojingai arti sąmokslininko, bet smulkios, bet aštrios nuobiros pabiro ant galvos, kliudė veidą, rankas, krūtinę, priversdmas Vilhemą aiktelėti, sulinkti pusiau ir klupti, nespėjus užsidengti rankomis. Keli aštrūs gabalėliai perėžė rankas su veidu. Tarp dantų girgždėjo smėlis, griūnant ant žemės. Supratimas, kad nepasispyrios prieš raganius, žaibiškai davė pagrindą pasklisti panikai ir siaubui, ėmusiam kaustyti kojas su kvėpavimo takais. Deperastiškai atsikėlęs, atstuptas puolė bėgti atgal, tiesiai į siaurą skersgatvį, tamsų it Liuciferio plaukai (na, jei jis juos turi). Lyg per miglą matė kur bėgo, tačiau nieko negirdėjo. Tik jautė, kaip širdis baladojasi gerklėje, kaip jėgos silpsta ir šoną ima dieglys. Nesigrežiojo atgal, nesistengdamas naudoti P 08, tiesiog raitė padus kiek galėjo.
O dieve,- tai buvo paskutinė mintis, kai čiurnas apvyniojo virvės galai, trūktelėjusios privertė plotis šviesaplaukį ant pilvo. Dantys subarkšėjo smakrui susidūrus su žeme, o kraujas pasipylė burnoje, sugebėjus įsikąsti į liežuvį. Vaikinas gailiai suvaitojo, vertėsi ant nugaros, tvirčiau suspaudė pistoletą ir ketino šauti į tamsą ten, kur manė esantys jo puolėjai, bet ginklas buvo išmuštas iš rankų. Skambiai dunkstelėjęs nusirito už devyniolikmečio pakaušio. Vokietis, apimtas baimės, ėmė pasikėlęs ant alkūnių šliaužti kuo toliau nuo priešininkų. Ketinimus pabėgti ir dar prie priedo pasiimti šaltąjį ginklą sutrukdė staigus gaiduko nuleidimas ir ausį rėžiantis šūvis. Koją perėžė skausmas. Atrodo, iš plaučių buvo išstumtas visas deguonis, koja nutraukta, o per galvą gerokai suduota. Mąstymas išluotas ir pagrobtas visagalio skausmo. Susirietė, sugniauždamas kumščius, bei sukąsdamas dantis, bet vis tiek aimana išsprūdo laukan. Vargiai išgirdo rusišką šneką, net ir klausai sugrįžus ir akių skausmui pasitraukus. Dabar visas kūnas buvo viena didelė, kančią kelianti žaizda. Tuoj nudus, pasprings net neištarus pasiuntimo pragaran tiems stypsančiams rusams.
- Kas tu toks?- ausys pagavo vokišką tartį ir juntamą rusišką akcentą, duslų baritoną, vos tamsi figūra pritūpė prie nelaimėlio, prieš tai šaltą šautuvo gaiduką nukreipusi į gulintįjį.Pasirodo, okupantų gretose buvo ir žiobarų, ir kažko, kas mokėtų vietinę kalbą. Žmogysta iš pirmo žvilgsnio panašėjo į susivėlusį, liesą varną su ypatingai nepritinkančiu balsu savo išvaizdai. Vilas primerkė akis gaudydamas kvapą, kažką tas žmogaus panašumas į paukštį jam priminė. Bet ką, negalėjo pasakyti iki tos minutės kai klausa pagavo minėtojo paukščio kranktelėjimą. Tuomet galvoje skimbtelėjo mažas varpelis. Pasidingojo, kad vyro vilkimas apsiaustas tamsiai mėlynas, o ne purvinos rudos spalvos, akcentas labiau neša į švediškąjį, negu į rusiškąjį. Nors ir paskutinis turėjo savo prisiminimų kvapą.
- Kur aš?- suvebleno nesigaudydamas aplinkoje, akys beviltiškai šaudė už grobiko nugaros. Nespėjus atsakyti burtininkui, žiobaras smogė kumščiu žandikaulin, gerokai išmušdamas iš batų priešininką. Lyg su švininėmis kojomis bandė keltis, sprukti, bet smūgis pakaušin privertė sudribti ant grindinio. Tai sapnas, sapnas, suknistas sapnas!- rėkė mintyse netikėdamas, kad jis čia žūs, užvers kanopas amžiams. Griebėsi tos minties it skestantysis šiaudo ir mažai trūko, kad imtų tikėti kaip apsėstas. Kur jis yra? Ką padarė blogai, kad taip atsitiko?.... Klausimai vienas po kito kilo galvoje, net ir aptemdytoje skausmo, sukelto peršautos kojos. Šviesaplaukis suurzgė iš tos nevilties ir pykčio.
- O tu tikrai žavingai urzgi, vyruti, - pasigirdo pašaipus, tas pats vokiškas balsas su rusišku akcentu.
Beatriče?...
- Bet matau, kad nešnekėsi. Gaila, - vėl ausį rėžiantis saugiklio nuleidimas.
Kur aš?
Vaikinas pakėlė akis. Ir tik tada, lyg per miglą suprato kur čia pakastas šuo. Sunkiai, vos apčiuopimamai, bet suvokė.
- Bet paskutinį kartą klausiu: kas tu?
Ką aš palikau? Ką aš praradau?- Vilhemas kratė mintis. Karlą? Ne, yra kažkas kito. Jo brolis turbūt sveikas, taip, taip, bus sveikas, pabėgęs... Bet jis neturi brolio. Jis turi įbrolį. Ar ne? Aišku, kad neturi, tik brolį, brolį dvynį. O kas toji Beatričė? Šalia jos paveikslo iškilo dar kitas, šviesaplaukės mergaičiukės raudonomis akimis su Varno Nago uniforma, bet jį greitai pakeitė juodaplaukės garbanės, šaltomis rudomis akimis, jo bendrakoledžė. Pala, jis turi koledžą? Kokį dar koledžą?
-Kas tu?
Rusiškas akcentas keitėsi į ruso kraujo turintį žmogų, garbanių brunetą iš Švilpynės koledžo. Buvo sunku prisiminti, rodos kažin kokiu būdu sužadinti prisiminimiai stovėjo prieš akis, bet įvardyti kas jie buvo - negalėjo.
Kas aš? Kas?
Ne, jis neturi sau brangių žmonių. Ir Karlas tikrai toks nėra. Aplinkui jį stovi tik žmonės su kuriais turi kokių ryšių, bet dėl jų galvos nepaguldytų. Nes jis savanaudis šiknius. Tas, kuris kovoja tik už save. Jis pats sau brangus. Kodėl gi taip nepanikuotų, kai gyvybė statosi į mirtiną pavojų? Akys iš suvokimo išsiplėtė, o burna prasivėrė:
- Džeimsas Greywindas.
---
Akys akimirksniu prasiplėšė; iš to netikėtumo, kad išvys Apsigynimo nuo juodosios magijos kabinetą trūksmingai įkvėpė oro ir iškart pasigailėjo, kad atsibudo. Skausmas sukaustė dešinę koją, o lašantis kraujas nenumalšino kylančios panikos. Riksmas užstrigo kažkur gerklėje it gumulas. Bandė iš inercijos stotis, bet akimirksniu suklupo, vos laikydamasis už stalo krašto. Ačiū Merlinui, sėdėjo paskutiniuose suoluose. Tvirčiau suspaudė stalo kraštą, bet juto kaip sustingę pirštai neklauso.
Kas jam brangūs žmonės?... Motina, kuri mėgo ant jo paburbėti ir mėtyti prieštaringus žvilgsnius? Tėvas? Na jau ne! Beatričė, kuri po belenkiek laiko išlenda visa verkdama, o dar tapusi vampyre, net nesugebanti apsiginti? Įbrolis Igoris, kuriam net į akis negali pažiūrėti? Caroline?... Jos tai iš vis normaliai nepažįsta, susitiko tik du kartus! Kiti giminaičiai? Tegu pasikars, negu palaikys juos brangiais žmonėmis. Kas dar?... Sorenas iš kurio tikėjosi pagalbos, bet dabar irgi į jį negali pakelti akių, Tomas, kurio nekenčia visa širdimi? Solveiga, kuri yra pradingusi jau vos ne metus? Jos irgi nepažįsta. Jis nieko neturi. Nie- ko. Tik save.
Isterija kilo, bet sukandęs dantis laikėsi. Tačiau, skausmas užgrobė esybę. Viskas ėmė suktis akyse, nemaloni šiluma apėmė kūną, o tvirtas pagrindas išslydo iš po kojų. Tamsa apgaubė antrą sykį.
-
Dawn ausyse gaudėjo garsai, bet ši niekaip negalėjo atsimerkti. Akys buvo tarsi užlituotos. Galvą nežmoniškai sopėjo. Gal šis košmaras jau baigėsi? Man tereikia atsimerkti ir atsidurti klasėje. Atsidurti...klasėje... - šiems žodžiams nuskambėjus, merginos akyse pamažu ėmė švisti. Žalios akys stebėjo aplinką, tačiau priešais judančios figūrėlės buvo vis dar susiliejusios. Dawn inkšdama iš skausmo bandė pajudinti rankas, tačiau jos buvo kažkuo suveržtos. Galiausiai vaizdui išryškėjus mergina pamatė, jog sėdi kėdėje, aišku, ne savo kūne. Rankos ir kojos buvo pririštos prie kėdės, o pati Dawn sėdėjo nepažįstamoje patalpoje, kurioje oras atsidavė pelėsiais ir drėgnumu. Strain ėmė muistytis, bandydama ištrūkti iš kėdės.
-Nesidraskyk čia, vis tiek nepabėgsi,-pasigirdo vyriškas balsas. Dawn greitai atsigręžė ir pamatė vieną iš vyriškių, kuris ją vijosi.
-Aš neturiu čia būti, paleisk mane,-drebančiu balsu maldavo ir ėmė dar stipriau muistytis.
Vyras, visiškai atsipalaidavęs, tarsi tai būtų pats paprasčiausias darbas, kaip dantų valymas, pradėjo pilstyti neaiškų skystį ant žemės.
-Jeigu tave paleisim gyvą, tai tikrai neišvengsim kalėjimo. Tokie žmonės kaip tu gali ir visą miestą pakelti ant kojų, ieškodami mūsų,-išspjovė paskutinius žodžius ir toliau pilstė skystį. Dawn iš pradžių nelabai suprato, ką tas vyriškis turėjo omeny, tačiau netrukus pamatė, jog ant jos piršto nebėra to brangiojo žiedo, kurį prieš tai turėjo. Visi jos daiktai buvo pasisavinti. Regis, esu čia svarbus žmogus. Virvė nutrynė rankas, tad varnė liovėsi judėti, mąstydama, kaip iš čia ištrūkti. Vyriškis išsitraukė iš kišenės degtukų dėžutę ir švilpaudamas uždegė vieną iš degtukų.
-Galvojome, gal tave subadyti arba tiesiog nusukti galvą, bet tai būtų per daug nuobodu,-linksmai tarstelėjo jis ir numetė degtuką ant žemės. Neilgai trukus ant žemės ėmė liepsnoti ugnis, kiekvieną sekundę vis didėdama ir artėdama link merginos, o vyro kambaryje jau nebebuvo. Dawn akys, tarsi stiklinės, stebėjo nerimstančias liepsnas, kol galiausiai ši susigriebė kažką daryti. Apimta panikos ji ėmė kūkčioti, bandydama atlaisvinti virves, bet keturiolikmetė jautė, jog jai nepavyks. Dawn su dantimis iš visų jėgų bandė prakąsti virves, tačiau jos buvo per storos. Galiausiai šioji prarado viltį. Ji neištrūks. Numirs. Ir daugiau niekada nepabus. Įkvėpti dūmai dirgino plaučius, Dawn pajuto, kad dūsta. Ašaros kaip pupos riedėjo merginos skruostais ir ši tik laukė savo lemtingos valandos, prisimindama visus jos gyvenimą pakeitusius žmones - Lilly, nutrūktgalviškąją tarzanę Ashley, aišku, prie to sąrašo priskirtų ir savo katiną bezdalų kamuoliuką Sfinksę, kuris įsitaisydavo jai ant galvos kaip naujausios mados kepurė. Netrukus Dawn akyse ėmė juoduoti ir ji visiškai pasidavė.
Jusdama šaltą paviršių sau prie skruosto mergina žaibiškai atsimerkė ir prieš save pamatė tą pačią klasę, kurioje neseniai užmigo. Dawn norėjo pašokti iš laimės, lėkti prie kiekvieno ir pranešti jiems, jog ji gyva, ji yra gyva! Bet kažkas buvo negerai. Klasė buvo tuščia, o varnė negalėjo pakelti savo galvos. Kad ir kiek stengųsi, net pirštų negalėjo pajudinti. Visa laimė dingo akimirksniu. Ji suglumo, nežinojo ką daryti - kur realybė, kur tikrovė. Gal ji mirusi? Dawn taip ir tysojo padėjusi galvą ant suolo, kai prieš ją tolumoje išdygo kažkokia juoda pabaisa, artėjanti link merginos. Ją sukaustė baimė - baimė, jog negali pabėgti, negali pajudėti. Tarsi paralyžuota ji ėmė klykti, kai iš kito kampo išlindo šlykštus padarėlis su 7 kojomis ir pilna burna dantų. Ketvirtakursė stipriai užsimerkė, nenorėdama viso šito matyti, ji tikėjosi, jog padarai išnyks. Ir jie išnyko. Rudaplaukė iš lėto atmerkė vieną akį, po to ir kitą, kai išvydo netoliese stoviniuojantį profesorių. Regis, dauguma mokinių jau buvo pabudę. Drebėdama mergina palengva pakėlė savo galvą nuo suolo ir nusivalė nuo veido išbėgusias seiles. Neilgai trukus iš jos akių ėmė plūsti ir ašaros, neketindamos sustoti. Tirtėdama ir kūkčiodama Strain tuščiu žvilgsniu žiūrėjo į vieną tašką, kai jos galvoje tuo metu dėjosi baisiausi dalykai.
-
Juodaplaukė mergina lėtai pravėrė langą ir pro jį išlipo ant stogo. Mergina ėjo kaip galėdama greičiau ir tyliau, kad jos niekas neužkluptų. Tai nebuvo jos pirmas kartas, kai ji bėgo, bet ir ne paskutinis. Arlena pašoko ir lengvai ir bei gražiai nusileido ant žemės nuo stogo. Per ketverius metus ji įprato bėgioti iš namų, net išmoko kelių triukų. Ji pasitvarkė nutrintas, rudas odines kelnes kurios buvo jos brolio ir apsižvalgė. Pamačiusi, kaip pareina vyras su deglu Arlena greitai pasislėpė šešėlyje ir veidą su plaukais paslėpė po dideliu gobtuvu. Vyras praėjo pro merginą visiškai jos nepastebėdamas.
Juodaplaukė mergina palaukusi kol kaimietis atitols greitai perbėgo apšviestas namų eiles ir takus, kol pasiekė kvartalą pilną apleistų ir sutrūnijusių namų. Ji lėtai apsižvalgė ar niekas jos neseka, tačiau ji nepastebėjo nieko įtartino, kas buvo tikrai gerai. Arlena atsikvėpdama nusitraukė gobtuvą ir kelis kartus sušvilpė melodiją. Iš tamsos išlindo keli šešėliai - dveji iš jų buvo plačių pečių, aukšti su gobtuvais, o kitas mažas, smulkus ir iš tolo matėsi, kad su pūsta suknele. Juodaplaukė mergina pavartė akis nužvelgė pareinančią merginą - Eleną.
- Neturėjai jokių kelnių?- pašaipiai jos paklausė.
- Kas tau darbo, našlaite.- tai pat atkirto blondinė.
Arlena pradėjo eiti prie merginos ir rodės tuoj užvoš, bet ją sustabdė ramus Jokūbo balsas.
- Mes eisim į tą mišką ar ne, Arlena?
Juodaplaukė piktai nužvelgė Eleną ir tada apsisukusi pradėjo eiti žvyruotu keliu miško link. Ji girdėjo pašaipius Elenos ir Džeko šnabždesius apie ją, kaip ją vadino raganos vaiku ir panašiai. Tai pat ji išgirdo kaip prie jos priartėjo Jokūbas, kad ir kaip tyliai jis manėsi einąs, Arlena vistiek išgirdo.
-Kodėl juos pakvietei?- ji paklausė vaikino.
- Jie išgirdo kaip mes kalbėjom ir pagrasino, kad jei kartu nenusivesiu paskųs mus. Neturėjau kitos išeities.- šviesiaplaukis gūžtelėjo pečiais.
- Puiku, tai ką jie pamatys... Jie mus tikrai paskųs ir dar apkaltins raganavimu. Tu pažįsti juos. Gal būtų geriau juos kur nors juos paklaidinti? – Arlena kiek šyptelėjo.
– Nejuokauk. – šis atkirto.
-
Kai kurie mokiniai dar nebuvo atsikėlę. Nuo ko tai sprendžiama? Labai visur skirtingai, nes kai kurie mokiniai ankščiau atsikėlė, prabudo už mane, o kai kurie dar miega. O jeigu juos reikės laukti dar ilgai? Nors gal ne, nemanau.
Klastuolė visur blaškėsi, ir tiesiog, kad pamiršti, negalvoti apie tai ką ji patyrė. Žiūrint į lubas, Emillia visgi pagalvojo apie tai kas buvo. Ar tai skaitosi kad, aš nužudžiau žmogų? Bet aš tik norėjau išgelbėti tėvą. Bet visgi.. Tai siaubinga, nesitikėjau, kad jis pardavinėjo magiškas knygas žiobarams.
Tai tikrai laikosi nusikaltimas, apie ką jis galvojo? Bet aš dar neįsitikinus, ar tai tiesa. O gal ne? Gal tai tiesiog pasąmonėje išgalvota šį siaubinga istorija. Reikėtu kaip nors gal visgi sužinoti. Nors tikiuosi, kad profesorius ir pasakys. Kaip noriu, kad kuo greičiau, visi atsikeltu. Kiek jau galima laukti..
Klastuolė nekantriai laukė, kol prakalbės profesorius. Pas ją buvo labai daug klausimų, dėl viso šito, bet viskas gali išsiaiškinti tik su vienu. Emillia išsigelbėjo, dėka savo instinktų, bet ar ji nepadarė tos klaidos. Šį mintis DiLaurentis vedė tiesiog iš proto.
-
Elena persigando išgirdusi jog sapnuose galima net mirti. Supratusi profesoriaus užduotį, mergaitė atsistojo ir nužingsniavo link stalo, ant kurio stovėjo pilna buteliukų. Drebančiomis rankomis pasiėmė buteliuką ir apsisukus grįžo į savo vietą. Atsisėdusi vis galvojo koks buvo jos praeitas gyvenimas. Gal ji buvo kokia nors vampyrė arba vilkolakė? Arba kokia nors nusikaltelė pabėgus iš burtininkų kalėjimo Azkabano? Apsižvalgiusi po klasę ji pamatė, jog beveik visi vaikai išgėrė savo eliksyrus ir pasinėrė į savo praeitus gyvenimus. Elena įbedusi akis į savo mirguliuojantį eliksyrą giliai įkvėpė.
Gal nebus jau taip baisu
Su drebančiom rankom atkimšo buteliuką ir prisidėjo jį prie lūpų. Užuodusi jūros kvapą, ji suprato, jog eliksyras kvepia būtent taip. Vėl giliai įkvėpus ji užsivertė buteliuką ir pasinėrė į savo praeita gyvenima.
-
Tiesą pasakius, bijojo dėl kiekvieno vaiko gyvybės. Kai visi, maži ir dideli, užsivertė jo paties nepriekaištingai sutaisyto sapnų eliksyro buteliukus, Tomas Viljamas Ridlis jau gailėjosi, kam davė tokią užduotį mokinukams? Kažin ar vyresniesiems apskritai pavyks pabusti. O ką, jei jie pabus sužeisti? ramybės nedavė ir kiti klausimai, pavyzdžiui: ką darytų, jei kuris vaikas pradėtų kraujuoti akyse? Jei pažadinti jį būtų jau per vėlu? Žaidė su mirtimi, baisiai rizikavo, tačiau kita, senoji sąžinės pusė liepė nesigailėti, juk visada išlieka tik stipriausi, tokia gamtos atranka. Ir vis dėlto, ką pasakytų valdžiai, jei per jo pamoką mirtų vaikas? Kaip pažiūrėtų tėvams į akis? Galų gale, kaip pažiūrėtų į akis mokytojui, kuris net ir norėdamas apsaugoti nužudytų jo Donaldą Roką? Dievaži, nebūtų sau atleidęs jeigu kas nors... visi ugdytiniai saldžiai miegojo, kol kas nei vienas nekraujavo, profesorius mynė ratus po klasę, čia paliesdamas kurio miegančiojo kaktą, čia patikrindamas pulsą. Jeigu jie būtų miegoję tikru miegu, būtų bemat pabudę, tačiau tai buvo klastingieji sapnų burtai, palikę jų kūnelius tuščius, be sielos, kuri išskrido toli toli, kai kurių gal net į paleolito laikus. Baigiantis pamokai, vyras ėmė žadinti jaunesniuosius po vieną, atsargiai kukmedžio lazdele atlikinėdamas sudėtingas judesių kombinacijas. Baimė neslopo, juk vaikas galėjo ir nepasiduoti žadinamas, nevisi taip... pirmoji pažadintoji pirmakursė grifiukė rodės jautėsi gerai, todėl juodaplaukis truputėlį atsipalaidavo. Pažadino ir kelis vyresniuosius: Igorį Lorijaną, Klarę Karter, dėl kurios tikrai buvo įsibaiminęs, juk praitais metais nieko neveikė, tik gelbėjo ją iš neįveikto užduočių lauko, Gotfreinę Portendorf... priėjęs Džeimsą Greywindą supurtė už pečių, vaikinas nė nesuniurzgė per miegus, išsitraukė lazdelę, deja, šioji negelbėjo.
-Nagi, Džeimsai, esi stiprus... –kalbėjo tyliai, abiturientui į ausį, kad neišgirstų kiti mokiniai. – esi Džeimsas Greywindas, stipresnis už visa tai. – dar minutėlę kalbino berniuką pabusti, mat toks liko vienintelis būdas... prisiminė, jog ir Beatričė tik šaukimais ir prašymais pasiekė motinos sąmonę. Visgi, Natalie jai buvo motina, o kas jam Džeimsas? Priešas? Sąjungininkas? Prieš savo valę jautė mėlynakiui grifui kažkokią kvailą simpatiją, nors guodėsi tuo, jog negalėtų atlaikyti žmonos žvilgsnio jei pražudytų jos geriausią draugą, ištikrųjų, suprato, negalėtų susitaikyti su ta mintim, jog tas vaikis, norintis būti kažkas daugiau nei nereikalingas vien dėl naudos visur stumdomas šunelis, išnyktų iš gyvenimo. Kažkur klasėje pasigirdo verksmas, žinoma, šito neišvengs, tačiau trumpam pamiršęs Džeimsą, pergalingai nužvelgė merginą, sugebėjusią pabusti be niekieno pagalbos, dar labiau nustebo išvydęs ketvirtakursę, nors pastaroji buvo varnanagė, reiškias, be galo protinga. Neturėdamas žalio supratimo ką mergaitė sapnavo, prabilo tebestovėdamas klasės gale ir tebelaikydamas ranką ant degančio djeveleno peties.
-Panele Strain, esu sužavėtas, jūs šiandien gaunate geriausią pažymį. Suprantu, jog buvo sunku, tačiau dabar jau galite bėgti išgerti arbatos ir sušilti. – kitokiomis aplinkybėmis būtų tikrai priėjęs paguosti merginos, paklausti kas nutiko, nuraminti, tačiau tikėjosi supratimo iš protingųjų koledžo atstovės, juk jau visi matė, jog niekaip nesugebėjo pažadinti mokinio.
-Brangieji, pamoka baigta, namų darbams iki kitos pamokos turite padaryti išsamų savo praito gyvenimo aprašą: vardas, pavardė, amžius, lytis, gyvenamasis laikotarpis, (amžius, epocha), gyvenamoji vieta, (šalis), gyvenamoji aplinka, (miestas, kaimas), šeimyninė padėtis (tėvai, sutuoktiniai, vaikai), padėtis visuomenėje (luomas, klasė), darbovietė, specialybė, išsilavinimas, užsiėmimai ir visa kita. Galite eiti, ir dar kartą didžiuojuosi panele Dawn Strain, jūs mieloji nuo šiandien galite tikrai saugiai miegoti, juk esate tokia stipri. – pradėjus mokiniams dėtis daiktus ir eiti iš kabineto, aukštaūgis vėl palinko ties Džeimsu, šiam iš kojos sunkėsi kraujas.
-Ne, Džei, pabusk... juk esi stipresnis už tave valdančius žmones: už slapstūnus, už savo tėvą... esi asmenybė... – staigiai atšoko atsimerkus šviesioms akims, nors galima sakyti atsidūso iš palengvėjimo, krauju plūstantis grifas negalėjo nė pastovėti ant kojų, regis net nelabai gaudėsi, jog kabinete jie liko vienu du. Sekundė, kita ir vaikinas vėl neteko sąmonės. Deja, šįkart net gudrusis Ridlis negalėjjo žinoti, ar tiesiog apalpo nuo skausmo, ar jį vėl įtraukė sapnų burtai, todėl čiupo kruviną kūną ir bėgte pasileido ligoninės sparno link, jei pasiseks, Tvardovskį ras ne vieną.