Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Apylinkės => Uždraustasis miškas => Temą pradėjo: Morgana Buterfield Rugpjūčio 22, 2017, 07:58:05 am

Antraštė: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Morgana Buterfield Rugpjūčio 22, 2017, 07:58:05 am
  Šį labirintą suras ne visi. Ne, tai ne dėl to, kad jis giliai ir gerai paslėptas. Tai dėl to, kad jis keičia vietą. Šis labirintas gali atsirasti bet kada ir bet kur ir nežinia kur nusinešti jame esančius žmones. Jame yra visokiausių vietų, pradedant nuo visai nepavojingų ir baigiant prie mirtinų. Tokių pat ir pabaisų yra, dar visai nežinomų net ir didiesiems magams.
  Jo sienos kelių metrų ilgio ir sudarytos iš kraujo raudonumo rožių. Kartą prie jų prisilietus, nudegina tą vietą su kurią lietei. Jos pavojingos gyvybei, bet tuo pačiu gali ją ir išsaugoti jei mokėsi jas tinkamai paruošti. Labirintas neturi pabaigos, jis turi tik krūvą išėjimų per visokias magiškas vietas, per mįslių išsprendimus.
  Rožių labirintas, tu niekada nežinosi ką jis slepią, niekada nežinosi kur jis tave nuves ir niekada nežinosi ar iš jo ištrūksi gyvas.

************

  Morgana parkrito ant drėgnos žemės ir kiek susitrenkė galvą. Labirintas į kurį ji pateko buvo šviesus, ji galėjo matyti viską iki galo, kur prasidėjo rūkas. Mergiotė pakėlė galvą apsižvalgydama ir šią akimirką nuoširdžiai tikėdamasi, kad tik šalia būtų Emillia. Bet rožinių plaukų mergiūkštės nebuvo šalia, Morgana buvo visiškai viena šiame labirinte.
  Ji iš po lėto atsistojo ir apsižvalgė. Rusvaplaukė matė aukštas sienas, kurios buvo uždengtos raudonomis it kraujas rožėmis. Mergaitė vieną prilietė.
– Ach! – kai pajuto deginimą ji greitai atitraukė ranką ir pažiūrėjo į pirštus ant kurių jau spėjo atsirasti pūslės.
– Eh, gaila, kad nespėjau tavęs supažindinti su šiuo labirintu, pati jau spėjai. – staiga lyg iš niekur nieko atsiradęs berniūkštis pasakė. Tai buvo Derekas, vaikinas iš paveikslo. – Ką gi, šią užduotį jūs darysite atskirai, nes manau kad dviese jums bus per lengva. – susimąstęs Derekas pradėjo vaikščioti pirmyn atgal. – Išties net nežinau kokią tau užduotį duoti. Visos atrodytų lengvos.
– Iš vis galėtum mus paleisti. – rusvaplaukė piktai pasakė ir nusispjovė jam visai netoli batų.
– Buvau sutikęs tokių kaip tu, dar įžūlesnių ir jie visi susimaudavo. – vaikinas piktokai pasakė ir tada nusišypsojo nieko gero nežadančia šypsena. – Tau reiks surasti rožę. Bet ne bet kokią, o visiškai baltą. Jos žiedai turi švytėti jei pašviesi su šiuo akmeniu. – juodaplaukis pamėtėjo mergaitei baltą it sniegas akmenį kuris buvo velniškai šaltas. – Ir tada ją panardinti į auksinį vandenį, o kai rožė pradės šildyti tau rankas turėsi ją ištraukti. Ir prisimink, mieloji, jokios magijos. – tai pasakęs vaikinas susisuko į apsiaustą ir pradingo.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Clementine Martes Rugpjūčio 22, 2017, 12:36:48 pm
Emillia pati nesuprato, kaip ji čia atsirado. Ji voliojosi ant žemės, ir galvojant kas ką tik atsitiko. Atsistojus ji matė daug gyvatvorių iš rožių. Čia jų tiek daug, ir visos skirtingai apdėtos. Nu taip, taigi čia labirintas. Apsidairius klastuolei, nieko nebuvo. Tai ką man daryti? Čia nieko nėra. Kas per antroji užduotis? Galvojant Emilliai, atsirado Derekas.
- Tavo užduotis bus surasti čia esantį elfą, ir atimti iš jo pakabuką, kuris bus ant jo. Galima jį ir nužudyti. - pasakius nusišypsojo, ir iškarto išnyko. Antroji užduotis? Bet kur Morgana? Turbūt užduotys atskirai bus. Taip nesinori visko šito daryti..Emillia prie labirinto prasėdėjo dar penkias minutes, kol nesusitaikė mintimi, kad tai viskas tikra. Emillia nesusilaikius pradėjo kviesti Dereką. Derekas atsirado iškart po pirmo Emillios kvietimo. Reiškia jis gali atsirasti, bet kada ir kur.
- Kam tai viskas? - nesusilaikius paklausė klastuolė.
- Tai ne aš sugalvojau. - pasakė ir pratylėjo . Ką? Ne jo? Bet kas tada? Kas gali būti ant tiek siaubingas..
- Ar kas nors dar? - pasakė su šypsena. Emillia pratylėjo. Įdomu, kaip ten Morganai sekasi. O gal mes susitiksim? Visgi vienai įveikti, bus sunku. Klastuolė susiruošė su mintimis, ir įėjo į labirintą. Kaip čia visgi gražu. Tiek daug įvairių rožių. Emillia priėjo prie rožių sienos, ir nuskynė vieną rožę. Ji žiūrėjo į rožę gan ilgai, kol nesuprato, kad jos laukia užduotis. Pradėjus eiti, klastuolė bijojo, kad gali pasiklysti, nes tai jai puikiai išeidavo. Po kelių minučių Emillia grįžo prie įėjimo. Na nieko tokio, gali būti.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Morgana Buterfield Rugpjūčio 22, 2017, 08:43:56 pm
  Ji nė kiek nesigaudė tokiose vietose. Kiekvienas posūkis atrodė toks pats panašus kaip į praeitą, atrodė, kad ji vaikšto ratais. Plavinėjo iš vienos pusės į kitą, o baltos rožės nė iš tolo nesimatė. Tai taip kvaila. Kodėl aš išvis pabėgau nuo globėjų? Jau geriau būčiau su jais, negu šioje vietoje. Morgana pradėjo gailėtis savo sprendimų, bet laiko atgal nebe atsuksi.
  Rusvaplaukė pasuko kairėn, vėl ir pajautė žvarbų vėją. Naujas pasiekimas. Ji pašaipiai pagalvojo ir vėl nusispjovė. Mergaitė nė nepastebėjo kaip išspjautos seilės akimirksniu suledėjo. Klastuolė ir toliau ėjo tiesiai, pajausdama kaip oras vis labiau šąlą ir šąlą. Ji pradėjo drebėti, bet vis tiek ėjo tolyn į šaltį. Po galais, pakliuvau į tikrą ledo šalį. Mergiūkštė pasitrynė sustirusias rankas ir iškvėpė garus.
  Rusvaplaukei pasukus į dešinę sutiko ledo sieną, o už jos matėsi gelsvas, blizgantis vanduo kuris tekėjo iš žėrinčio krioklio. Morganai akys ant kaktos iššoko pamačius tokį vaizdą, iš pradžių ji visai netikėjo Dereko sapalionėmis ir manė, kad visą gyvenimą praleis taip besivalkiodama po labirintą, bet dabar, kai tai pamatė savo akimis ji pradėjo tikėti.
  Mergaitė greitai iš apsiausto kišenės išsitraukė lazdelę ir baltąjį akmenį, kurį davė Derekas. Jau sakė burtažodžius, kurie padėtų atšildyti ledinę sieną, bet pajuto kaip lazdelė buvo išplėšta iš rankų. Morgana greitai apsisuko ir tik spėjo pamatyti kaip suplasnojo varnos sparnai ir šioji akiplėša pradingo kartu su jos lazdele.
– Taigi sakiau, kad lazdele nesinaudok. – Dereko balsas nuskambėjo ir jis atsirado priešais mergaitę.
  Juodaplaukio rankose buvo mergaitės lazdelė. Ji jau norėjo pagriebti ją iš vaikiūkščio rankų, bet jis pradingo ir atsirado visai kitoje vietoje.
– Atiduok mano lazdelę! – Morgana įniršusi sušuko, pasigirdo aidas.
– Na jau ne. Sakiau, kad magija naudotis negalima, dabar teks sumokėti už tai. – vaikinas paprastai pasakė ir perlaužė jos lazdelę pusiau.
  Morgana sukliko pilna įniršio ir puolė Dereką, bet jo vietoje jau nieko nebebuvo, o mergaitė parklupo šalia lazdelės likučių. Jos akyse pradėjo kauptis mažos ašaros, bet greitai jas nusivaliusi, pačiupo dvi lazdelės dalis ir atsistojo iš po lėto. Ji buvo tokia pikta, kad net drebėjo iš įniršio. Atsisukusi į ledo sieną žaibišku greičiu dėjo per ją su ranka, taip stipriai, kad atrodo sutraškėjo Morganos krumpliai, o iš jų liko tik dulkelės.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Clementine Martes Rugpjūčio 22, 2017, 10:53:53 pm
Emillia grįžo į tą pačią vietą kur ji ką tik pradėjo. Tai ją truputi nuliūdino, bet ji pabandė eiti kitaip. Visos sienos su rožėm buvo skirtingos, tai painiojo Emillia, nes jai atrodė, kad ji eina teisingai. Einant Emilliai, Emillia grįžo į tą pačią vietą, kur ji grįžo. Trečia kartą iš eilės? Kad taip nebūna. Emillia pabandė eiti iš naujo, kai klastuolė ėjo, pro rožių sienos tarpą pastebėjo, kai kažkas juda. Gal ten tas elfas? Emillia pabandė nueiti į tą vietą, bet kelias vedė ją visai kitur.
 Kai Emillia pasuko į kairę, ji iš galo kažką išgirdo. Atsisukus jai, ji pamatė iš galo sieną. Sieną? Bet jos gi tikrai nebuvo. Aš gi ką tik ėjau pro ten. Jos nebuvo. Nejaugi čia jos savaime atsiranda, kad suklaidinti? Tai, kad turbūt. Nes toks jausmas, kad aš einu tiesiog ratais. Emillia pradėjo eiti prie tos sienos kuri ką tik atsirado. Klastuolė palietė rožę, kuri buvo toje sienoje, bet nesugebėjo. Jos ranka praėjo pro rožę. Mergaitė nesuprato, kas tokio. Ji iškišo ranką, ir jos ranka praėjo pro sieną. Iliuzija? Kitokio paaiškinimo nėra. Emillia nusisuko, ir pradėjo eiti keliu, kuriuo ėjo. Ji pasuko ir vėl į kairę, ir einant pamatė priešais save sieną. Klastuolė negalvodama pradėjo eiti toliau, nes galvojo, kad praeis pro sieną. Būnant prie sienos Emillia truputi įsibėgėjo, bet įsibėgėjus atsitrenkė į sieną ir nukrito. Klastuolė apsidraskė rankas ir kaktą. Visgi aš tokia kvailė. Emillia nusisuko ir pradėjo eiti kitu keliu. Kai Emillia ėjo priešais akis atsirado siena. Emillia pabandė praeiti pro ją, bet ji ir vėl atsitrenkė. Kas per? Emillia nesusilaikius išėmė burtų lazdelę, ir su burtažodžiais sudegino sieną. Na taip geriau. Staiga priešais Emillia atsirado Derekas.
- Dar viena. Tu gi žinai, kad negalima naudotis magijos. Jeigu nesilaikysi taisyklių mirsi. - pasakė Derekas. Dar viena? Morgana?..
- Žinai, man atrodo, kad čia tu nesilaikai taisyklių. Kodėl sienos atsiranda iš niekur ir išnyksta? Tau neatrodo, kad tai jau per daug kažkaip? - įžūliai pasakė Emillia.
- Kitą kartą nužudysiu. - pasakė ir išnyko. Numirsiu? Aš jau susitaikiau su mirtimi. Todėl tai manęs tikrai jau nebe gąsdina. Emillia praėjo pro sudegintą rožių sieną ir ėjo toliau. Jai einant, ji atėjo į tą vietą, kur pro sienos tarpelį matė kai kažkas juda. Pažiūrėjus jai į dešinę ji tikrai matė tą tarpelį. Bet būnant toje vietoje, ji jau nieko nebematė, todėl ėjo toliau. Visgi turiu nepamiršti užduoties.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Morgana Buterfield Rugpjūčio 23, 2017, 12:53:58 pm
  Jai pradėjo skaudėti ranką tik praėjus kuriam laikui, pranykus visam įniršiui. Taip sugėlė ranką, kad geriau jau tikrai mirtų nei kentėtų tokį skausmą, bet Morgana vis tiek ėjo tolyn į šaltį. Ją sustabdė šnarėjimas sienoje. Rusvaplaukė susiraukusi priėjo pažiūrėti kas ten dedasi, ji tikėjosi, kad už rožių žiedų nebus nieko, tačiau jas pravėrusi mergiotė pamatė lauką pilną baltų rožių. Klastuolę trumpam užėjo palaimą, ji net pamiršo tą deginantį skausmą nuo raudonųjų rožių, pagaliau rado baltąsias rožes! Rožės. ROŽĖS?! Jos visos baltos ir jų koks milijonas! Tada ji susivokė, kad tikrai, tokioje galybėje rožių neras tos auksinės.
– Už ką man taip, Derekai?!– mergaitė sušuko per visą labirintą ir paėjo kelis žingsnius atgal.
  Morgana pajuto šaltą sieną ir deginančias rožes. Ji staigiai atsitraukė nuo sienos ir  pažvelgę į ją, nebebuvo jokios perėjos į labirinto keliuką, nebebuvo nieko, tik pilka siena. Rusvaplaukė vis dar tuo netikėdama prilietė pūslėtu delnu šaltą ir grublėtą sieną. Taip, ji buvo įkaltina baltame rožių lauke.
Gerai, jei jis nori, kad rasčiau rožę - rasiu. Bet jei tik turėsiu galimybę sunaikinsiu tą šunsnukį. Ji įniršusi pagalvojo ir išsitraukusi baltą akmenį priėjo prie pirmosios rožės.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Morgana Buterfield Rugpjūčio 23, 2017, 12:55:18 pm
  Jai pradėjo skaudėti ranką tik praėjus kuriam laikui, pranykus visam įniršiui. Taip sugėlė ranką, kad geriau jau tikrai mirtų nei kentėtų tokį skausmą, bet Morgana vis tiek ėjo tolyn į šaltį. Ją sustabdė šnarėjimas sienoje. Rusvaplaukė susiraukusi priėjo pažiūrėti kas ten dedasi, ji tikėjosi, kad už rožių žiedų nebus nieko, tačiau jas pravėrusi mergiotė pamatė lauką pilną baltų rožių. Klastuolę trumpam užėjo palaimą, ji net pamiršo tą deginantį skausmą nuo raudonųjų rožių, pagaliau rado baltąsias rožes! Rožės. ROŽĖS?! Jos visos baltos ir jų koks milijonas! Tada ji susivokė, kad tikrai, tokioje galybėje rožių neras tos auksinės.
– Už ką man taip, Derekai?!– mergaitė sušuko per visą labirintą ir paėjo kelis žingsnius atgal.
  Morgana pajuto šaltą sieną ir deginančias rožes. Ji staigiai atsitraukė nuo sienos ir  pažvelgę į ją, nebebuvo jokios perėjos į labirinto keliuką, nebebuvo nieko, tik pilka siena. Rusvaplaukė vis dar tuo netikėdama prilietė pūslėtu delnu šaltą ir grublėtą sieną. Taip, ji buvo įkaltina baltame rožių lauke.
Gerai, jei jis nori, kad rasčiau rožę - rasiu. Bet jei tik turėsiu galimybę sunaikinsiu tą šunsnukį. Ji įniršusi pagalvojo ir išsitraukusi baltą akmenį priėjo prie pirmosios rožės.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Clementine Martes Rugpjūčio 23, 2017, 05:38:12 pm
Emilliai einant pradėjo pūsti šaltas vėjas. Jai einant jai jau jautėsi, kaip šaltėja klimatas. Klastuolei pasidarė šalta. Už poros minučių jau pradėjo kristi sniegas, ir vietoj rožių sienų, buvo jau ledo sienos. Gal aš blogai einu? Staiga Emillia pajautė kai netoli jos randasi kažkas nemalonaus, bjauraus. Visai greitai ji pamatė Dereką.
- O tu lėčiau eini, negu tavo draugė. Ji jau perėjo šitą žiemą.
- Draugė? Ji irgi labirinte? - susidomėjus paklausė.
Reiškia, ji irgi čia. Bet jis sako, kad ji jau čia praėjo. Gal aš ją sutiksiu? Emillia susigalvojus, praėjo pro tą vyriškį ir stengėsi ignoruoti jį.
- Tu jos nesutiksi. - pasakė Derekas.
- Tu mano mintis skaitai? - Emillia paklausė ir nusisuko. Reikia jį ignoruoti. Jis man trukdo.
- Taip aš galiu skaityti tavo mintis. - pasakė Derekas. Emillia susinervino, ir pradėjo bėgti nuo jo. Ji jautė, kad kuo toliau tuo klastuolei darosi šalčiau. Šaltas vėjas putė labai stipriai, krito sniegas, ir buvo sienos iš ledo. Nesąmonė, kad negaliu nesinaudoti magiją. Kaip čia išgyventi tada? Tai neįmanoma. Kai tai viskas pasibaigs, tą vyriškį nužudysiu pati, ir nenaudosiu magijos. Emillia labai įniršo. Kai ji ėjo priešais ją atsirado sieną. Emillia nepastebėjus, atsitrenkė ir nukrito ant sniego. Tuoj atsiras dar jis, ir pradės iš manęs juoktis. Puiku tiesiog. Bet jis neatsirado, Emillia nusiraminus pradėjo eiti toliau. Klastuolė pradėjo jausti, kad ji nebegali eiti. Nes jai šalta. Jai jau buvo pernelyg šalta. Klastuolė taip prarado jėgas, ir nukrito ant sniego. Ji jau nesugebėjo atsistoti. Laikui Emillia prarado sąmonę.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Morgana Buterfield Rugpjūčio 23, 2017, 09:53:02 pm
  Morgana nė nesuprato, kiek rožių jau peržiūrėjo, o tos vienintelės dar nerado. Viskas atrodė taip graudžiai beviltiška, bet ji nesustojo ieškojusi. Neskaitant to, kad rankos buvo nežmoniškai sužeistos, ji jas dar susibadė. Kiek jos dar kentės?
  Staiga ji sustojo. Ji laikė akmenį virš rožės kurios žiedlapiai blizgėjo auksu. O varge, pagaliau! TAIP! TAIP! Mergaitė, atrodė galėjo numirt iš laimės, bet taip neįvyko. Ji vis dar laikydama vienoje rankoje akmenį, su kita vos vos nuskynė stiebą. Jai buvo nesvarbu, kad iš rankos bėgo kraujas, ji tiesiog buvo laiminga, kad rado rožę.
  Tuo pačiu metu, kai ji nuskynė ypatingą rožę prasiskyrė sienos ir atsirado išėjimas. Morgana greitai pasiskubino jo link, bijojo, kad vėl užsivers. Išėjusi iš rožių lauko mergaitė atsirado tokiame pačiame šaltame labirinto keliuke. Buvo dvi pusės į kurias ji galėjo eiti, bet nežinojo iš kurios parėjo. Ji vėl atsidūrė aklavietėje.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Clementine Martes Rugpjūčio 23, 2017, 10:30:22 pm
Emillia be sąmonės gulėjo vos ne valandą. Kai ji atsikėlė ji nebuvo toje ledo šalyje, o ir vėl rožių labirinte. Kas per? Kas ką tik buvo? Pas Emillia buvo daug klausimų, bet ji buvo jai svetimoje vietoje. Klastuolei atgavus jėgas, ji sugebėjo atsistoti, ir eiti toliau. Ji jau nebežinojo kokį jai keiksmažodį pasakyt, kad apibūdint jos dabartinę situaciją. Emillia pradėjo eiti, ir pamatė lyg padarą gulinti ant žemės. Klastuolė atsargiai priėjo prie to padaro, ir pamatė, kad tai tas elfas, su pakabuku. Nu pagaliau. Emillia atsargiai pabandė nuimti pakabuką, bet elfas atsibudo ir pradėjo nuo Emillios bėgti. Emillia nesusigaudė, bet pakabuko ji negavo, todėl pradėjo bėgti paskui tą elfą. Elfas nubėgo tarp rožių sienų kampo, Emillia stovėjo priešais jį. Jis jau niekur nepabėgs. Emillia pradėjo iš lėto eiti prie to elfo. Elfas išsigandęs pradėjo naudotis magiją, ir leisti lyg ugninius kamuolius į Emillia. Klastuolė labai išsigando, ir iš reflekso ištraukė burtų lazdelę, ir pradėjo grasinti. Ką aš darau.. Aš jam gi nieko nenoriu padaryti blogo. Emillia nuleido burto lazdelę. Elfas pabandė bėgti, bet Emillia jį sustabdė. Klastuolė paėmė pakabuką ir jį nurovė iš Elfo, ir pati pradėjo bėgti tik kur akys mato. Elfas Emilia nesivijo, tai ją biški nuramino. Tai ką? Aš užduotį padariau reiškia. Emillia atsiduso, bet ji staigiai atsirado kitoje vietoje.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Morgana Buterfield Rugpjūčio 24, 2017, 01:42:29 pm
  Morgana ir vėl lakstė iš vietos į vietą, bet ledo sienos pro kurią matė ežerą nebebuvo. Ji sučiaupė lupas ir atsisėdo ant takelio. Rankose laikė baltą rožę, kuri buvo apšerkšnijusi. Rusvaplaukė lėtai atsigulė takelio viduryje ir pažvelgė į tamsiai pilką viršų. Mergaitė nejautė tokio šalčio ar skausmo, pati jautėsi it gyva ledo lėlė. Ji lėtai užmerkė akis, bet po kelių akimirkų turėjo atsimerkti. Keistas garsas kairėje pusėje sutrukdė jos ramybės minutę, bet tai buvo verta. Nes ledo siena vėl atsirado lyg iš niekur nieko. Morgana greitai atsistojo ir pribėgo prie sienos. Joje vis dar buvo menkas įskilimas nuo jos smūgio.
  Ji net neatkreipė dėmesio į tai, kad gėlė kurią jį turėjo rankose pradėjo tirpdyti ledą. Ji tik pajuto kaip šiltas vanduo teka jos ranka. Morgana greitai atitraukė gėlę ir pažvelgė į skylę sienoje, tada nusišypsojo ir pradėjo su ja brėžti stačiakampį lede. Patekusi prie ežero mergaitė iš laimės sušuko. Klastuolė greitu žingsniu pradėjo artėti prie auksinio vandens, jau žadėjo kišti ranką su gėle, bet sustingo. Dugne ji matė pilną visokiausių auksinių daiktų, įskaitant ir auksinius kūnus. Morgana susidomėjusi išsitraukė sulaužytą per pusę lazdelę ir jos galiuku prilietė vandenį. Medis sekundės greitumu užsiliejo auksu, net ir tada kai ji numetė lazdelę ant žemės. Po galais, kaip aš panardinsiu rožę po vandeniu netapus aukso luitu?
  Morgana pabandė paliesti vandenį su rože, bet šioji liko tokia kokia buvo. Tai gal, jei rožės neveikia vanduo jis neveiks ir manęs? Ji labai bijojo tai padaryti, bet reikėjo. Rusvaplaukė paėmė rožę abiem delnais ir panardino ją po  vandeniu. Užsimerkė ir laukė kažko, kas paverstų ją auksine, bet nebuvo nieko. Ji jautė šilumą sklindančią po visą kūną ir matė kaip pradeda gyti jos žaizdos. Kaip sakė Derekas, kai rožė pradėjo šiltėti ji ją ištraukė, bet šį kartą ji nebuvo balta, ji buvo juoda.
  Jai nespėjusi atsigauti mergina vėl pajuto kaip krenta ir atsiduria vėl kitoje aplinkoje. Tai vėl buvo tas pats koridorius su tais pačiais paveikslais.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Clementine Martes Rugpjūčio 24, 2017, 02:22:46 pm
Emillia pajautė kaip atsirado kitoje vietoje. Ji buvo lyg dideliame pievoje. Švietė saulė, pūtė šiltas vėjelis, girdėjosi paukščių čiulbesys. Emillia nežinojo ką daryti, kur jinai. Jai kildavo daug klausimų. Emillia pradėjo vaikščioti po pievą, kai ji jau buvo apėjus labai daug, momentaliai pasikeitė klimatas. Buvo ir vėl kaip tame labirinte labai šalta. Emillia nustebus pradėjo greičiau vaikščioti, ir judėti, kad tik nesušalti. Klastuolė netoliese pamatė gan didelį medį. Emillia jau nebežinojo ką daryti, todėl priėjo prie jo. Medyje buvo atidarytą skrynelė, su daug papuošalais. Emillia prisiminė apie pakabuką, ir padėjo jį ten. Gal nesuklysiu. Padėjus, Klastuolė jau drebėjo nuo šalčio, ir vos sugebėjo judėti. Gal aš ne tai padariau ko reikėjo. Emillia jau norėjo ištraukti pakabuką, bet staiga ji atsirado ir vėl tame labirinte. Ten irgi buvo labai šalta žiema. Klastuolė gan išsigando, bet po minutės atsirado ir vėl tame name. Emillia sugebėjo vos judėti. Jai buvo vis dar šalta. Netoliese ji pastebėjo Morganą. Pamačius ją, Emillia labai apsidžiaugė, kad su ją viskas gerai. Klastuolei buvo labai baisu dėl jos, bet tai tikrai nenorėjo niekam sakyti. Na puiku, kad išėjom iš labirinto.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Morgana Buterfield Spalio 01, 2017, 03:34:54 pm
  Tamsų ir ūkanotą vakarą Jokūbas slapta išslinko Uždraustojo miško link. Buvo drėgna, neseniai nulijęs miškas nebuvo puiki vieta pasivaikščiojimams, tačiau Jokūbui tai nerūpėjo. Vaikinas nė trupučio nekreipė dėmesio į klampias tešlas ir gilias pelkes į kurias vis įlipdavo. Jis ieškojo vienos vietos, pramintos rožių labirintu. Kad ir kiek pasakojimų jis buvo girdėjęs apie tą vietą, apie jame esančias blogybes, vaikiną jis traukė ir Jokūbas jautė, kad labirintas yra kažkur netoliese. Taip ir buvo, raudonų rožių žiedais nusagstytos labirinto sienos buvo vos už keliasdešimties metrų.
  Blondino veide nušvito keistai perkreipta šypsenėlė. Jis tikrai buvo panašus į beprotį, ar pabėgusi iš Azkabano. Ta vieta visiems pamaišydavo protą, nors tie kurie į Azkabaną patekdavo jau buvo kiek kvaištelėję. Jokūbas lėtai priėjo rožių sieną, ir sušukus burtažodį joje atsirado skylė, taip Jokūbas pateko į Rožių labirintą.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Vivien la Querto Spalio 01, 2017, 03:45:28 pm
Profesorė vaikščiojo po Rožių labirintą. Įėjo ji čia visai neseniai ir nors žinojo, kad lengvai gali pasiklysti, tačiau turėjo tikslą. Jai reikėjo retos tik šiame labirinte augančios rožės. Moteris girdėjo, kad šios rožės dėka galima išgydyti kvanktelėjusius žmones, o tiksliau reikia išvirti rožių arbatos. Neseniai dvidešimtmetės merginos močiutė kvanktelėjo, tad tėvai paprašė pagalbos pas dukterį. Tarp daugelio raudonų rožių, ji ieškojo vienintelės - vaivorykštinės rožės. Daugelis manė, kad ši rožė legenda, tačiau ji iš tiesų egzistuoja. Beeidama Vivien žiūrėjo tik sau po kojom (šį rožė auga tik prie pat žemės), nepastebėjusi priešais einančio vaikino į jį atsitrenkė ir atšoko. - Atleisk, nepastebėjau tavęs. Be to, neesu tavęs mačiusi Hogvartse. Kas esi?
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Morgana Buterfield Spalio 14, 2017, 08:41:07 pm
  Jokūbas lėtai, užsisvajojęs vaikščiojo po rožių labirintą į nieką nekreipdamas dėmesio. Net nepastebėjo link jo artėjančios jaunos mokytojos. Atkreipė dėmesį tik tada, kai šioji atsitrenkė į jį ir atšoko. Užpuolus jį klausimais blondinas kiek pasimetė, tiksliau tokiu apsimetė.
-Atleiskite man. Tai aš kaltas, kad užsisvajojęs vaikštinėjau.- jis aksominiu balsu ištarė ir švelniai paėmęs už jos delno pakštelėjo. Tada pažvelgė į jos melsvas akis ir paleidęs moters ranką paklausė.-O kodėl tokią žavi dama, kaip jūs bastosi tokiame labirinte? Vis dėl ir pati žinote, kad čia yra labai pavojinga.
  Ridlis tyliai sukikeno ir nužvelgė merginą. Ši turėjo dailius veido bruožus, ilgus rudus plaukus, tačiau pati buvo gana smulki ir žema, palyginus su aukštaūgiu vaikinu.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Vivien la Querto Spalio 14, 2017, 09:44:59 pm
Profesorė buvo šokiruota. Vaikinas elgėsi kaip tikriausias džentelmenas. Ir dar tas jo nuostabus balsas, turbūt galėtų klausytis visą dieną. Sušiaušti plaukai, gražios akys ir visa galva aukštesnis už rudaplauke. Būtų rudakis, galima būtų teigti jog jis visiška mėlynakės priešingybė.
- Tokia žavi dama kaip aš? Ieškau vaivorykštinės rožės, ji turėtų padėti mano kvanktelėjusiai močiutei. - Nusišypsojo. - Žinau, kad šis labirintas pavojingas tačiau apsiginti moku, o kas pats būsit, jaunuoli? - Tarė pažvelgusi į vaikiną ir pristatė pati. - Aš Vivien la Querto, esu Hogvartso Transfigūracijos mokytoja... ir tikrai atsiprašau, kad atsitrenkiau. Nežiūrėjau kur einu, tos rožės auga tik prie pat žemės, tad "stebėjau" savo kojas. - Sukikeno.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Morgana Buterfield Spalio 14, 2017, 10:00:04 pm
Blondingas kruptelėjo išgirdęs žodžių junginį ,,Hogvartso Transfigūracijos mokytoja". Jo veido išraiška kiek pasikeitė, tačiau to nepastebėjo moteris, rodės ši buvo susižavėjusi Jokūbu.
-Profesorė, sakot...- jis kiek prisimerkė. Vivien atrodė kaip mokinukė, bet buvo mokytoja, tas nustebino vaikiną.-Atleiskit, kad nepristačiau ankščiau. Pasielgiau labai nemandagiai. Aš Ridlis.
Bėglys nedrįso pasakyti savo pirmojo, visiems žinomo vardo, o tuo labiau pavardės Hogvarsto profesorei. Jis pakėlė ranką ir kiek sušiaušė šviesius plaukus. Netrukus Jokūbui kilo idėja.
-Gal galėčiau jums padėti surasti tą rožę? Pats pasiklydau čia, o išėjimo niekaip nerandu, tai galvoju, gal aš padėčiau jums, o jūs padėtumėte man. Tai pat tai būtų puiki prota artimiau susipažinti, ar ne, Vivien?
Jokūbas tyliai sukikeno meiliai žvelgdamas į rudaplaukę. 
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Vivien la Querto Spalio 16, 2017, 09:51:51 pm
- Taip, profesorė. - Sukikeno. - Daugelis mano, kad esu vis dar mokinė. Gaila, jie klysta. - Nusijuokė. - Ridlis? Visai kaip Tomas Ridlis... Valdovas Voldemortas... Tikiuosi, neesat jo giminaitis, ponaiti Ridli? - Šiek tiek atsitraukė. - Padėti? Na neatsisakyčiau pagalbos. Mama prašė kuo greičiau išsiųsti jai šio reto augalo žiedlapiu. - Prisiminė ko čia atėjo. Trumpam buvo net pamiršusi ką veikia labirinte. - Padėsiu jums surasti išėjimą. Sutinku su tokiais mainais. - Nusišypsojo į ją meiliai žvelgiančiam blondinui. Abejoju, kad juo verta pasitikėti. Tuolab Ridlis. Neabejoju, kad jis tikrai to, kurio nevalia minėti giminaitis. Bet gal bus iš jo kokia nors nauda ieškant gėlės. Girdėjau, kad labirintas pakankamai didelis.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Morgana Buterfield Spalio 16, 2017, 10:19:13 pm
  Jokūbas kiek susiraukė išgirdęs Voldemorto vardą. „Ar ji tokia kvaila, ar tokia apsimeta?“ - jis pašaipiai pagalvojo, bet vietoje to, jis plačiai nusišypsojo ir atsakė:
-Ne, Vivien, nesu jo giminaitis. Net nesu į jį panašus. Nors gal?- blondinas apsimestinai susimąstė ir tada vėl nusijuokė.- Ridlis - tai mano vardas. Galite nesijaudinti.-jis sučiaupė lūpas, žaismingai ir net kiek baugiai žvilgtelėjo į merginą.- Kur eisime?
   Blondinas susikišo rankas į kelnių kišenes ir pažvelgė į juodų kerzų nosis. Jis pastebėjo, kaip mokytojos veidas pasikeitė ištarus antrą vardą. Rudaplaukė tapo įtaresnė, vien dėl to Voldemorto. „Jei ji supras kažką daugiau turėsiu ją pašalinti, bet prieš tai, gal kiek pažaisti?“ - Jokūbas susimąstė. Ši mergina keistai jį traukė prie savęs, bet jis nežinojo kodėl.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Vivien la Querto Spalio 16, 2017, 10:25:54 pm
- Tada šaunu. - Nusišypsojo. Visgi šiuo vaikinuku ji vis dar nepasitiki. Buvo pasiruošusi bet kurią akimirką gintis. Ji nebijojo būti užpulta. Biobetonse ji išmoko apsiginti nuo priešų. Tas vaikinas buvo labai, labai įtartinas, tad vienoje iš rankovių jauna moteris tvirtai laikė suspaudusi lazdelę. Rudaplaukė nuėjo tolyn į labirintą ieškoti rožės. Nejau ji retesnė nei maniau? atsiduso. Staiga pajuto mažytį žemės drebėjimą. Tai buvo gan keistas reiškinys, tačiau profesorė nekreipė dėmesio. Viskas juk bus gerai, tiesa? jau pati buvo neįsitikinusi savo drąsa ir protu. Tačiau nepasidavė. Ji tvirta, protinga ir sumani moteris, kuri sugeba apsiginti ir jos neturi gąsdinti mažytis žemės drebėjimas.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Morgana Buterfield Spalio 25, 2017, 05:47:53 am
   Ridlis ėjo lėtai su maža dailia šypsenėle veide. Vaikinas nė neatkreipė dėmesio, kai po kojomis pradėjo drebėti žemė. Tai buvo menkniekis nevertas jo minčių ir dėmesio. Šiuo metu jo galvoje buvo tik Vivien. Ta moteris neturėjo nieko išsiskiriančio nuo kitų moterų, kurias jis buvo sutikęs, bet keistai traukė blondiną. Galbūt Vivien ir turėjo kažką išskiriančio ar ypatingo joje, tačiau Jokūbas to dar nepastebėjo. Vaikinas susimąstęs pakėlė galvą ir pažvelgė į ją. Vivien nebuvo nė kiek nepasikeitusi po praeito karto, kai jis ją nužvelgė. Nebent galbūt labiau įsitempusi ir susiraukusi bandydama ieškoti rožės. "Ji daili, tikrai, tačiau tas jos grožis neatima žado. Ką ji tokio turi savyje?"- vaikinas vis dar žvelgė į ją keistu žvilgsniu, jo nenuleido net ir tada, kai moteris atkreipė dėmesį.   
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Vivien la Querto Lapkričio 18, 2017, 09:56:29 pm
Rudaplaukė jautė kaip jis stebi ją. Tai, žinoma, buvo nemalonu ir Viv atsisuko į Ridlį. - Žinai, tavo žvilgsnis tuoj perskros mane kiaurai. - Šyptelėjo mėlynakiui. Ji nujautė, kad kažkuo patraukė jaunuolio dėmesį. Turbūt jis mąsto apie tai, kad aš per jauna būti mokytoja pamąsčiusi nusprendė profesorė. Girdėjau praeitais metais buvo profesorė, kuri berods dabar mano bendraamžė, tad kas jį stebina? Nors neabejoju, kad jam visai nerūpi mokyklos reikalai ir jis mažai ką težino. nusisukusi nuo Jokūbo nužingsniavo toliau.
Vivien nudžiugo, kai vaivorykštinė rožė pagaliau buvo rasta. Padėkojusi vis dar paslaptingam Ridliui, profesorė išėjo iš labirinto ir padėjo tai padaryti blondinui. - Na štai. Tu padėjai man, aš padėjau tau. - Nusišypsojo. - Jau laikas, turiu eiti. Iki pasimatymo, Ridli. - Tarė ir atsisveikinusi su vaikinu nužingsniavo Hogvartso link.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Kyra Lilly Laurence Sausio 06, 2018, 01:03:11 am
 Kyra šiandien atsikėlė gana anksti. Nenorėjusi būti pilyje, mergina greitai susišukavo savo juodus it anglis plaukus ir apsirengusi juodai išbėgo iš Varno Nago bendrojo kambario. Eidama pro didžiulius koridorius, raudonakė vis žvalgėsi. ,,Kad tik kas nepamatytų... Kad tik kad nepamatytų...” Pradėjo mintyse su savimi kalbėti Varniukė.
 Praėjus gana daug laiko, pirmakursė pagaliau pasiekė kiemą. Giliai įkvėpusi, vampyrė pradėjo eiti Uždraustojo Miško link. Lilly vis žvalgėsi į visas puses, ar jos kas nemato. Mergina kiek bijojo, kad ją gali kažkas pamatyti. Tačiau Kyra nebus Kyra, jeigu nesulaužys bent vienos taisyklės.
 Po kiek laiko juodaplaukė stovėjo prie Uždraustojo Miško. ,,Gal geriau neiti? O gal geriau eiti? Šaunu, Laurence, tu ir vėl pradėjai kalbėti su savimi.” Taip mergina stovėjo išties ilgai, kol pagaliau giliai įkvėpusi ji įžengė į miško teritoriją. ,,O jeigu mane išmes? Geriau jau eisiu atgal.” Apie tai pagalvojusi, Varniukė apsisuko ir jau ruošėsi eiti atgal. Staiga prieš jos akis atsirado rožių sienos. Jos buvo gana aukštos. Sienoje buvo įėjimas į kažkur. ,,Galiu prisiekti, kad jų čia nebuvo. Nebent man sklerozė.” Ilgai apie tai negalvojusi, Kyra priėjo prie rožių. Vampyrė bandė jas paliesti, tačiau vos palietus ją tarsi nudegino.
 -Piktžolės čia, o ne rožės,- sumurmėjusi Lilly priėjo prie to įėjimo, kuris buvo sienoje. Pažiūrėjusi tai į kairę, tai į dešinę, Varniukė jau suprato kas tai. Tai buvo labirintas. Plačiai išsišiepusi, pirmakursė įėjo į labirinto vidų ir pasuko į dešinę.
 Mergina su ryškiai raudonomis akimis po labirintą klaidžiojo išties ilgai, kol pagaliau suprato, kad pasiklydo ir vargu ar kažkada išeis iš jo.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Radagaskas fon Velnu Sausio 07, 2018, 01:50:03 am
Velnu visai nakti nemiegojo, o bastėsi po pili, o kai jau ruošėsi grįžti į savo koledžo kambarį ir gulti miegoti, bent jau trumpam išvido einančia kažkur mergaitę. Jam tai pasirodė keista ir įtartina ir nusprendė pasekti ją. Grifui suveikė jo giminės instinktai, juk jie karta iš kartos buvo prėmijų medžiotojai: gaudė, žudė bei persekiojo įvairausio plauko monstrus.  Nors buvo antrakursis, bet per atostogas brolis jį jau buvo gerokai ištreniravęs persekioti padarus. Nusekė nepažįstamają iki pat uždraustojo miško į kažkokį labirintą iš rožių . Juk negalimą ten eiti, ir ką šiais laikais vaikai sau galvoje, nors aš ir pats kaip vaikas.  Rožės žydėjo ganėtinai gražiai, atrodė tarytum baltai ir raudonai. Mokynis vieną jų nuskinė, jis devėjo storas odinęs pirštinęs. Pasigrožėjas nekasdieniška akimirka, rožės žiedą atsargiai įdėjo atgal į krūmą.  Prisiminęs ko atėjo, puolė toliau ieškoti merginos. Ilgai tai netruko, mat išgirdo aikčiojimą ir pasipyktinimą rožėmis. Išsitraukė burtų lazdelę ir ištarė burtažodį:
- Lumos -  Šviesą apšvietė paaugle ir Velnu išvydo jos raudonas akys, kas tiksliai atitiko jo nuojautą, kad žmogus taip keistais nesielks.  Iš po kaunieriaus išlindo dvi gyvatės ir pyktai sušnypštė, greičiausiai nujausdamos kokią nors bėdą. - Neturėtum čia būti ir išviso čia uždrausta lankytis. Sek mane gal rasim kelią iš šio labirinto. - Atsargiu, bet giliomis akimis žvelgė į mergaite. Grifą kankino maža baimė, dėl to kairę ranką laikė įkišęs į kišenę, kur suspaudęs laikė peilio rankeną. Tikėjosi bet kokios reakcijos ar situacijos, net ir pačios blogiausios.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Kyra Lilly Laurence Sausio 12, 2018, 10:25:48 pm
 Varniukė stovėjo vietoje ir žvalgėsi, kur yra išėjimas. ,,Kodėl aš čia išvis ėjau? Nu kodėl?” Pradėjo savęs klausinėti juodaplaukė. Staiga mergina už savęs išgirdo žingsnius. ,,Va dabar man šakės.” Apie tai pagalvojusi, vampyrė giliai įkvėpė ir atsisuko į tą pusę, iš kurios girdėjosi žingsniai. Atsisukusi mergina nieko nepamatė. ,,Dabar man ir vaidentis pradės. Puiku.” Kyrą pasiekė tokia mintis. Tačiau ji greitai pasikeitė, nes iš už kampo išlindo vaikinas. Pagal Lilly jis buvo pirmakursis arba antrakursis. Nieko nelaukęs, vaikinukas priėjo prie raudonakės. Laurence pažiūrėjo tiesiai jam į akis, tačiau vos išgirdusi jo balsą ji jas nusuko.
 -Žinai, tu irgi negali čia būti. Tad negali man aiškinti,- suprunkštė juodaplaukė,- be to, aš jau žinau kur išėjimas. Jis... ten,- parodė dešine ranka į kairę pusę,- arba ten,- parodė kaire ranka į dešinę. Mergina stovėjo sukryžiavusi rankas ir žvalgėsi tai į kairę, tai į dešinę.
 -Gal tu jau eik, susirasiu išėjimą pati,- piktai pažiūrėjo į vaikinuką raudonakė. Vampyrė nuo jo nusisukusi lėtai pradėjo eiti į dešinę pusę. ,,Tu ne ten eini, Kyra, eik į kairę.” Pradėjo su savimi kalbėti Lilly. Greitai apsisukusi, mergina ėjo į kairę pusę.
,,Gal tu geriau niekur neik.” Mintyse iš savęs nusijuokė vampyrė ir vėl apsisuko. Priėjusi prie vaikino, Kyra pažiūrėjo į jį.
 -Žinai, aš nežinau kur eiti,- pavertusi akis pasakė pirmakursė.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Radagaskas fon Velnu Sausio 12, 2018, 11:10:28 pm
Grifas puikiai matė, kaip mergina blaškos, nežinodama pati kur eiti. Bet kiek pasipyktino, jos pastaba, kad jam čia negalima būti:
- Aš gyvasis Hogvartso vaiduoklis, einu ten kur noriu ir paskui tai ką noriu ir lieku nepastebėtas. O tuo labiau aš į šią vieta pakliuvau per tavo kalte.  Nors neturėčiau, taip griežtai sakyt. - Bet nepažįstamoji atsisakė jo pagalbos ir bandė išeiti kažkokiu kitu keliu. - Jei tu iš tos pusės ir atėjai, tai nereiškia, kad ta kelią ir rasi, šis labirintas užburtas ir keičia vietą. Be to kiek skaičiau čia pilna spastų ir kitokių pavojų. Žinau kaip iš čia ateiti. Bet turiu viena sąlygą. - Garsiai nusijuokė nuo kilusios idėjos. - Klausai mano komandų ir kai liepsiu užsidenk akis rankomis, užsidenksi, kitu atvėju, busiu priverstas tave nukauti ir sugrusti į savo skrynute iki kol išgabensiu iš šio labirinto. Jei imsi panikuot arba reikšti savo valią, taip pat būsiu priverstas nukauti vardant tavo saugumo. Politika aiški?                       
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Kyra Lilly Laurence Sausio 14, 2018, 08:00:20 pm
Varniukė vis vaikščiojo iš vienos vietos į kitą. Ji girdėjo kaip vaikinas kažką kalba, bet į beveik jo visus žodžius ji dėmesio nekreipė.
 -Aha. Iš tavęs gyvas vaiduoklis kaip iš manęs normalus žmogus,- sarkastiškai jam pasakė Kyra išgirdusi vos kelis jo žodžius.
 Galiausiai vampyrė priėjo prie vaikinuko ir atsistojo prieš jį. Pareiškusi kad nežino kur išėjimas, raudonakė pradėjo klausytis ką jis kalba. Išgirdusi paskutinius jo žodžius, Laurence susiraukė. ,,Skrynutė? Kokia dar skrynutė?”
 -Negali man nurodinėt. Be to aš į tavo tas skrynutes netilpsiu,- piktai atsakė Lilly,- ir patikėk, tu manęs tikrai nenukausi. Jeigu ir bandysi, gulėsi negyvas kraujo kalne,- leptelėjo juodaplaukė ir nusišypsojo,- arba išvesi mane iš čia be jokių savo dėžučių ir nukovimų, arba dievaži ieškosiuosi išėjimo pati,- vis dar šypsodamasi pridūrė Varniukė.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Radagaskas fon Velnu Sausio 14, 2018, 08:21:59 pm
Velnu sulaukęs priekaištu lavinos ėmėsi desperacijos. Iš kišenės išsitraukė vieną maža buteliuką, lig tais kažkokio eliksyro meginį:
- Tikiuosi neprieštarausi, kad numalšinsiu troškulį? Labai gert noriu, smegenys baigia išdžiut. - Išgėrė skysti ir kiek palaukė, tada priėjo prie varniukės ir jai į veidą paputė. Iš jo burnos dvėlkė aštrus kvapas ir ėjo paslaptingą žalia miglą. Merginos galvą paskendo toje migloje ir užmigusi susmuko. - Atsiprašau, bet nieko kito nepalikai.  - Radagaskas nusiėmė nuo nugaros didžiulę savo skrynią.Paauglė pasirodė esanti labai lengva ir gležna. Tai gana lengvai ir gražiai ją įvertė į dėžę. Rodos joks žmogus joje netilptu, bet kūnas kažkur magiškai dingo.  Jis staigiai užvožė dankti ir raktu užrakino. Vienu mostu užsimetė atgal ant nugaros ir užsidėjas suvirintojo akinius ėmėsi darbo. Ėmė sprogdinti labirinto sienas ir skintis kelią į priekį.                                         
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Kyra Lilly Laurence Sausio 16, 2018, 09:35:10 pm
 Kyra stovėjo ir žiūrėjo ką daro vaikinas.
 -Aš tau siųlau geruoju,- piktai pasakė jam Laurence ir priėjo arčiau jo,- net nebandyk to daryti. Į dėžutes aš tikrai nenoriu,- pridūrė Varniukė ir piktai pažiūrėjo į nepažįstamąjį. Vos jam pareiškus jog jis ištroškęs, Lilly prisimerkusi jį stebėjo.
 Vaikinukui atsigėrus, vampyrė norėjo vėl jam prieštarauti dėl dėžutes. Tačiau pastebėjusi jog nepažįstamasis prieina gan arti, pirmakursė vėl susiraukė.
 -Tu tik paliesk mane ir aš tave nudėsiu,- vos pasakiusi šiuos žodžius, juodaplaukę pasiekė aštrus kvapas ir žalia migla. Laurence jau norėjo pulti vaikiną, bet vos pajudėjusi iš vietos, Kyra pajautė jog jau guli ant žemės. Netrukus viskas, ką ji matė tai tik buvo tamsa.
*
 Praėjo nemažai laiko. Varniukė atsimerkusi persigando. Visur buvo tamsu. Kyra nieko neįžiūrėjo. Raudonakė atsistojusi pradėjo dairytis. ,,Ot tas gyvatė, dabar dievaži jį nudėsiu.” Kalbėjosi su savimi Laurence ir vis vaikščiojo tai pirmyn, tai atgal.
 -Arba išleidi mane, arba tau bus blogai!- galiausiai neišlaikiusi surėkė juodaplaukė ir atsisėdo ant žemės. Prisitraukusi savo kojas prie savęs ir rankomis jas apsikabinus, pirmakursė pradėjo linguot į dešinę ir į kairę, laukdama kol vaikinas gražins ją į mišką.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Radagaskas fon Velnu Sausio 17, 2018, 07:33:51 pm
Velnu ilgai darbavosi sprogdindamas ir padeginėdamas kiekvieną gyvatvore. Rodos mano veiklos pėdsaku dar ilgai bus pilna Hogvartse. Taip jis vargo kokias 3-2 valanddas  ir jau buvo velniškai pavargias. Saulė jau po truputi ėmė kilti. Eh, jau saulė kila, o  aš dar nepamiegojas. Kur čia pamiegot, reikėjo išviso niekur neit. Pagaliau gyvatvorės baigės, o  atsidurė kažkur Uždraustojo miško pamiškėje:
- Piu, pagaliau, iš čia jau žmogiškai ir į pili galima grįžt, bet velnias beveik visą amunicija išsprogdinau. Teks pirkt vėl.  - Nors pilis buvo nebetoli, bet antrakursis sumąstė atsiremti į medi pasidėjus šalia skrynia ir pamiegoti, bent pusvalandį. Pamiegojas jau kulniavo per kiema, kai prisiminė, kad kai ką pamiršo. Jam vis dar truko miego. - Eh. - Padėjo ant žemės skrynią šonu ir atidarė danktį. Paspirė nestipriai  į šona. Bet nebesulaukęs ar mergina iš tos dėžės išlis ar ne, užmigo atsirėmęs į skrinutę. Jam jau vis tiek buvo viskas vienodai ar kam nors užklius ar ne, bet jis mažiausiai be 5 valandų niekur iš vietos neis. Iš jo kaunieriaus išlindusios šildėsi dvi gyvatės. Viena nuodinga kita ne, bet abi buvo budrios tarytum sarginiai šunys.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Kyra Lilly Laurence Sausio 17, 2018, 09:51:20 pm
 Varniukė taip sėdėjo gana ilgai. Bet linguot taip ir nesiruošė sustot. Ji net nežinojo kiek dabar valandų ir kiek laiko ji čia sėdi. Mergina žinojo tik vieną, kada ji išeis iš čia, tikrai nudės tą vaikiną. Neiškentusi raudonakė atsistojo ir pradėjo vaikščiot iš vienos pusės, į kitą.
 Staiga kažkur toli pasirodė švieselė. Juodaplaukė jau suprato kas ten, todėl kiek įmanoma greičiau pradėjo bėgti link tos švieselės. Varniukė bėgo išties ilgai. Vos pasiekusi išėjimą iš tos dėžutės, Kyra vėl buvo lauke. Atrėmusi rankas į kelius, Lilly pradėjo giliai kvepuoti. Kiek pailsėjusi, Laurence pakėlė galvą. Vos pamačiusi kas prieš ją buvo, raudonakė išplėtė akis. Visas labirintas buvo išsprogdintas! Dabar juodaplaukė suprato kodėl vaikinas uždarė ją toje dėžėje, tačiau Lilly ant jo vistiek pyko. Supratusi jog jau rytas, o naktį Kyra net nemiegojo, Varniukė atsigulė ant samanų ir užmigo kokių šešių valandų miego.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Radagaskas fon Velnu Sausio 20, 2018, 07:50:00 pm
Antrakursis prabudo ir apsidairė aplinkui. Iš dėžės nepažįstamoji jau buvo išlindus ir miegojo netoliese ant samanų. Saulė švietė ryškiai ir spigino į užsimiegojusias akis.  O ji dar į pili negrįžo?
 Eh...
Pasiemė butelį paprasto vandens kuris mėtėsi skrinutėje. Atsigėręs kelis gurkšnius, prisiartino prie miegančios merginos. Ir šiek tiek vandens užpilė jai ant galvos:
- Tamsta, prabudome ir keliamęs. Laba vakara, gražu, kad ilsitės, bet nevieta čia miegot. Greit čiuožk į pili kur tavo koledžas ir nebegaiškt mano laiko. - Kiek dar pasvirduliavęs užsimet skrinia.
 Eh, nesikelia. Brūdė!!!
. Paėmė miegalę ant rankų ir ėmė nešti į pili, kur galėtu rasti vyresni žmogu, kuriam galėtu perduoti naštos estafete. Galės jis ieškot, kur jos koledžas arba bandyt pažadint... aš per daug pavargęs bovitis.                                               
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Kyra Lilly Laurence Sausio 24, 2018, 11:21:05 pm
 Po tos dėžutės Kyra visiškai neturėjo jėgų atsikelti. Nors ir saulė jau spigino jai į akis, Lilly vistiek neatmerkė akių. Staiga vampyrė pajautė jog kažkas ant jos kažką pilą. Bet Varniukė net nesiruošė atsimerkti, ji tiesiog miegojo. Tačiau ji greitai atmerkė akis, kaip buvo paimta ant rankų. Raudonakė greitai iš jų iškrito ir plojosi veidu į žemę.
 Nieko nelaukusi Kyra atsistojo ir pradėjo valytis nuo savo drabužių žemes.
 -Galėjai kažkaip prikelt mane, nes ant rankų tikrai nenoriu kad mane kas nešiotų,- sukikeno juodaplaukė ir atsistojo visu ūgiu.
 -Mes dar nesusipažinom, tiesa? Aš Kyra. Kyra Lilly Laurence,- nusišypsojo vaikinukui raudonakė ir pažiūrėjo į pilį,- na... Aš gal jau ir eisiu. Bet patikėk, vistiek tave kažkada susirasiu ir nudėsiu dėl tos dėžutės- balsu nusijuokė Varno Nago globotinė ir pasišokinėdama ėjo link pilies.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Morisas Banoveris Rugpjūčio 27, 2018, 12:53:22 pm
Žingsniuodamas mišku Morisai stebėjo jau parskridusius paukščius kurių giesmės nebuvo girdėjęs visą žiemą. Kaip nuostabu. Miško tyla, paukščių giesmės ir nuostabus rytas. Eidamas gyvūnų pramindžiotu takeliu vaikinas priėjo kažkokią rožių sieną. Kas čia? Čia taip valdos žymimos Hogvartso ar čia kažkoks kitas dalykas? Reiktų gal patikrinti. Eidamas palei sieną į dešinę pusę klastuolis užtiko kažkokį praėjimą, tad įžengė pro jį, bet greitai atšoko atgal, nes pajautė, kad čia kažkas ne taip. Paėjęs dar šiek tiek priėjo ir kampą. Čia ką labirintas ar paprastas rožių parkas? Gal įeiti į jį ir pažiūrėti kas čia yra. Gal nuotykių patirsiu, o gal ir ne. Grįžus atgal jį pasitiko paukštelių pulkas kurie tupėjo prie įėjimo, o Morisui bandant praeiti ėmė jį pulti.
 -Jei jau nenorite, kad pražūčiau tai bent paskraidykit ir man čia ant žemės, -bakstelėjo į žemę. -nubrėžkite žemėlapį. Tada nepražūsiu, gerai?
Greitesni paukščiai pakilo virš rožių labirinto ir per kelias minutes jį apskrido. Jiems nusileidus kiekvienas nubraižė savo labirinto vietą. Kai paukščiai baigė Morisas pasiimė pieštuką, lapelį ir padidėjęs juos ant akmens persibraižė žemėlapį. Baigus braižyti patraukė link įėjimo. Na ką galima pradėti nuotykius
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Persefonė Peloquin Rugpjūčio 27, 2018, 02:25:57 pm
 Persefonė šiandien buvo pasiruošusi naujiems nuotykiams. Visa blizgėjo iš džiaugsmo ir laisvės, netgi droviai šyptelėjo kažkokiam šeštakursiui. Lengvai sukdamasi pavėjui su savo juoda, nelabai pavasariška suknele, nuskriejo toliau nuo pilies ar ežero – mergiotė atsidūrė miške, nors sakoma, jog ten draudžiama eiti, Persefonė nepakluso. Peržengusi liniją, skiriančią gėlių pievą ir pavojų kupiną medžių girią, pirmakursė atsidūrė tamsoje, na beveik. Aplinkui neatrodė tiek baisu, kiek manė, tačiau kažkokia nejauki atmosfera kuteno Peloquin nuogą kaklą.
 Ėjo tyliai, nors kažkokios šakelės vis dėlto sutraškėjo iki kol pasiekė neapsakomo grožio sieną su kraujo raudonumo rožėmis. Patikėkit, jei dabar čia veiktų jos mobilusis, Persefonė nusifotografuotų kokius šimtus kartų. Juk čia taip nuostabu! Bet viskas nesibaigė tik siena, mažoji matė daug įėjimų į vidų, taip pat gėlėmis dabintą. Įbėgo, tačiau tuojau pat sukliko, nes už nugaros vijokliai bei rožės užsivėrė. Mergaitė kairę ranką pabandė ištiesti, jog prasibrautų prieš gamtos grožybes, bet ne tik, kad ją susibraižė iki kraujų, bet ir kažkokiu būdu nusidegino ranką, atsirado pora skaudamų pūslių. Ištryško viena ašara.
 Staiga mergaitė kažką išgirdo. Ji čia įkalinta ne viena, o eidama, viena ranka laikydama kraujuojančią, suprato, jog esanti labirinte ir ne šiaip kokiame, o rožių. Varnė pamatė žmogų. Šis kažką braižėsi padedamas paukščių.
 – Labas, – tegalėjo ištarti tik šį žodį.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Morisas Banoveris Rugpjūčio 28, 2018, 01:47:46 pm
Morisas jau norėjo eiti kai iš už nugaros išgirdo ,,Labas" atsisukęs pastebėjo panašaus amžiaus merginą:
 -Labas, -irgi pasisveikino. -Koks tavo vardas? Mano - tai Morisas. Einam į labirintą ar stovėsim čia?
Vaikinas pradėjo eiti vingiuotais labirinto takeliais karts nuo karto žvilgtelėdamas į žemėlapį kai prieidavo vietą kurioje šakojosi kelias. Priėję didelę aikštę klastuolis pažvelgė į žemėlapį ir pamatė tiktais takelius kurių neskyrė sieną. Hmm.... keistai čia. Greičiausiai čia yra paslėptas paslėptas kelias. Taip greičiausiai, taip ir bus.
 -Čia ne aikštė. O pirmieji spąstai. Sek paskui mane ir nepražūsi, -pasakė naująjai pažįstamai.
Morisas paėjo dešimt žingsnių į priekį, pažvelgė į žemėlapį, tada dvidešimt į dešinę, vėl pažvelgė į žemėlapį, trisdešimt žingsnių į kairę, tada jau paskutinį kartą žvilgtelėjo į žemėlapį paėjo dvidešimt žingsnių į kairę ir priėjo spąstų galą.
 -Kažkaip labai mažai mes kalbėjom. Gal papasakotum apie save ką nors? O poto jei norėtum galėčiau apie save ką nors papasakoti.
Abudu mokiniai vėl pradėjo eiti, bet vaikinas neištvėrė tylos, tad paklausė klausimo:
 -O kokiame tu koledže esi?
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Persefonė Peloquin Rugpjūčio 28, 2018, 08:53:25 pm
 – Persefonė, – kiek paraudo, kadangi jai šio vardo ištarimas buvo lygus meilės prisipažinimui, – ir tiesą sakant, norėčiau iš čia išeiti, bet, matyt, kitokio kelio nei labirintas nebeliko. O tu ir žemėlapį turi!
 Pirmakursė ėjo, stengdamasi rankomis ar kitomis kūno vietomis neliesti rožių. Jau žinojo kaip gali nudegti nuo grožio. Visada taip būna gyvenime. Visada.
 – Na, nelabai pasitikiu vaikinais. Ypač tokiais kaip tu. Bet dabar aš kraujuoju, jaučiuosi blogai, silpnai, tad būsiu gera mergaitė ir tu man padėsi iš čia išeiti, taip? – su viltimi paklausė, keikdama save, ko išvis čia ėjo. O dar ir tas pirmakursis ją kamantinėjo kaip kokią lėlytę.
 Nors apie save pasakoti visiškai nenorėjo, buvo uždara, nusprendė, jog apie koledžą reikia prasitarti.
 – Esu iš Varno Nago. O tu, spėju, grifas arba klastuolis?
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Morisas Banoveris Rugpjūčio 29, 2018, 08:30:06 am
Merginai pasisakius savo vardą Morisas nutylėjo ir keliavo toliau. Dar šiek tiek paėjus Persefonė vėl prakalbo.
 -Taip turiu žemėlapį ir taip tave išvesiu iš šito labirinto.
Merginai pasakius koledžą vaikinas jai pasisakė savo:
 -Taip aš iš klastūnyno ir tikiuosi, kad nereikės iš tavęs pešti žodžių, nes man tokie žmonės pabosta ir galiu pasitaikius tokioms aplinkybėms palikti tave, -rimtu balsu išaiškino, nors palikti jos net nesiruošė. Eidami toliau priėjo didelę duobę per visą taką ir į priekį dar gal 10 metrų.
 -Dar vieni spąstai, dabar tavo eilė juos įveikti, nes nesiruošiu jų visų įveikti vienas, -kreipėsi į grifę ir įdavė žemėlapį.
Šiek tiek palaukus mergina ėmė įveikinėti kliūtį, tad ir klastuolis nusekė paskui.
 -Nebuvo gal jau taip sunku? Gal nori dar vieną įveikti? -paklausė Persefonės ir patraukė link kitos kliūties.
Paėjęs kelias minutes priėjo kelią kuris šakojosi į dvi puses, tad pažvelgė į žemėlapį ir pamatė, kad abudu takai veda į tą pačią vietą.
 -Aha, čia mums reikės dirbti drauge. Aš einu į dešinę, o tu eik į kairę.
Morisas nusuko į dešinę ir ten pamatė įvairių spalvų mygtukus.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Persefonė Peloquin Rugpjūčio 29, 2018, 04:05:25 pm
 Eiti buvo labai nejauku. Ir pasitikėti klastuoliu nesinorėjo, bet kitokios išeities nebuvo.
 Ne, ne, ne! Tu negali manęs palikti. Kas per žmogus galėtų pamesti silpną mergaitę deginančių rožių labirinte vieną dėl to, kad ji jaučiasi blogai ir nekalba? Nesąmonė!
 Staiga iškilo antra kliūtis. Gerai, kad mergaitė dar buvo blaivaus proto ir galėjo įveikti šią duobę. Varnė yra skaičiusi knygoje, žinojo ką daryti, tačiau nieko nesakė berniukui, leido sekti iš paskos, vis dar abejodama jo paslaugumu. Per duobę vedė nematoma lenta, net, jei ir labai plona ir Persefonė bijojo, prisivertė pereiti tuos metrus. Ėjimas atrodė kaip amžinybė ir skrydis į žemę. Baimė slėgė galvą, atsirado spaudimas, bet mokiniai perėjo ir pirmakursė atsisėdo ant žemės, ranka suėmė galvą. Man viskas gerai. Prisimink, net, jei tu pasiekei dugną, nereiškia, kad turi ten ir pasilikti. Įkvėpk. Atsistok. Eik toliau.
 Varnanagė pasivijo Morisą. Ir su juo visiškai nekalbėjo. Tiek jau to, einu į kairę. Kairė mano nelaimės ženklas. Dar puikiau! Ši pasuko į savo kelią. Sustingo. Ją pasitiko labirintas labirinte. Tik veidrodžių. Tai ne baisiausia. Visur atsispindėjo rožės. Tos skaudžios rožės. Atrodė, prilietus stiklą, nudegins. Negana to, Persefonė bijojo veidrodžių. Matė juose blogį. Nedaug trūko iki paskutinės minutės ir šioji nualpo. Nukrito ant žemės kaip plunksnelė, tik dar spėjo sušukti. Aš nesijaučiu gerai. Ir nežinia dėl ko apalpo, ar dėl trūkstamo kraujo, skausmo ar baimės.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Morisas Banoveris Rugpjūčio 30, 2018, 02:57:19 pm
Morisas jau ėmė apžiūrinėti mygtukus ir norėjo klausti Persefonės, bet išgirdo jos klyksmą, norėjo bėgti pro kur atėjo, bet kelias jau buvo apaugęs rožėmis, tad vaikinui neliko nieko kito kaip tik išsitraukus iš kišenės peilį brautis pro rožes. Kapodamas rožes klastuolis vos, ne vos brovėsi pro rožių raizgalyną. Po gerų dešimt - penkiolikos minučių prasibrovus Morisas rado varnanagę gulinčia ant žolės be sąmonės. Tad kiek galėdamas atsargiau užsikėlė ją ant pečių ir pradėjo eiti veidrodžių labirintu. Čia tai manau užtruksim ilgai. Kai reikia nešti dar papildomą svorį. Vaikinas keliavo labirintu kartais atsitrenkdamas į veidrodį kai ižsižiūrėdavo į žemėlapį, bet šiaip ėjo visai gerai. Labirinto gale buvo lentelė su užuomena kokios reikia spalvos mygtuką paspausti. Tad klastuolis atsargiai paguldė merginą ir ėmė skaityti kaip galėdamas tyliau:
 -Mane tu daug kur matai,
Bet nieko aš tau nereiškiu.
Tik kartais tu mindai mane,
O kartais tu manimi džiaugiesi, -baigęs skaityti Morisas trumpai pagalvojo ir patraukė atgal žinodamas kurį mygtuką spausti. Greitai perėjęs labirintą, paspaudė žalią mygtuką. Prasivėrus rožių krūmams greitai nubėgo link vietos kur jie turėjo susitikti, bet ten dar nesimatė merginos. Tad įėjo į ten kur buvo Persefonė ir vėl šiaip ne taip užsidėjęs ant pečių išnešė iš to kambarėlio dėl visa ko. Tada atsigulė per metrą nuo jos ir ėmė laukti kol ji atgaus sąmonę.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Persefonė Peloquin Rugsėjo 12, 2018, 09:33:35 pm
 Mergaitė matė tik tamsą, nors girdėjo savo pačios alsavimą. Kažkur netoli atsiduso kitas žmogus. O per porą metrų sučiulbėjo neaiškaus pavadinimo paukštis. Viską galėjo girdėti, net jausti skaudamas mėlynes ir žaizdas po kritimo, tik nematė. Nedrįso atsimerkti. Tiek buvo gėda, tiek sunku kvėpuoti. Persefonė įkvėpė giliai į plaučius rožių aromato, nors dabar netinkamas metas tai sakyti, bet perkeltine prasme minint, tos kraujo raudonumo gėlės griaužė akis ir dirgino ausies plaukelius. Sakau iš asmeninės patirties, bjauru. O, jei paklaustum ir varnanagės, baigtųsi nekaip.
 Antrakursė atsimerkė. Ramiai. Pasukus galvą, galėjo išvysti klastuolį berniuką, o kitoje pusėje jau nebesimatė veidrodžių labirinto.
 – Kas nutiko? – tiesą sakant, Persefonė atrodė išsigandusi. Kiekvienas jos judesys lėtas, apgalvotas, o žodžiai skendo baimėje, balsas, rankos drebėjo. Tada varnė atsistojo. Ji norėjo išeiti, šiandienai užteks bėdų, taip pat būtų gerai užsukti pas seselę. Kad ir kaip pati būtų vengųsi šitokių situacijų, jos ateina pačios. Ir privalo išeiti pačios.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Morisas Banoveris Rugsėjo 14, 2018, 08:44:02 am
Morisui teko dar ilgokai kol Persefonė pramerkė akis, tad jam teko aiškinti kas atsitiko:
 -Aš išgirdau tavo klyksmą, tad paskubomis nuėjau į tavo pusę, tada pernešiau tave per visą veidrodžių labirintą, vėl grįžau atgal paspaudžiau reikiamą mygtuką, atėjau ir nunešiau šiek tiek toliau nuo to labirinto, -išaiškino jai vaikinas, bet pamatęs, kad ji stojasi greitai pats atsistojo ir paėmęs už pečių pasodino atgal. -Tu gal palauk, svyruoji visa. Pasėdėk, o tada jau galėsim ir eiti iš šito labirinto, nes man jis tikrai neatrodo labai smagiai ir visai nepavojingu. Pakaukęs kol varnanagė prasiblaškys klastuolis ištyrinėjo žemėlapį ir rado visai greitą kelią iš labirinto.
 -Na ką galima eiti laukan iš šito labirinto, -pasakė Morisas ir atsistojęs patraukė link išėjimo.
Šiek tiek pasisukioję jie priėjo galą, tad beliko tik atsisveikinti.
 -Viso, saugiai pargrįžk į Hogvartsą, -pamojavo vaikinas nueidamas į miško tankmę.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Persefonė Peloquin Rugsėjo 16, 2018, 08:35:40 am
 Mergaitei stojantis, ši buvo vėl pasodinta, o drėgnos baimės akys pagaliau įmatė pilną vaizdą. Kraujas jau spėjo sukrešėti, neskaudėjo tiek daug, o berniukas dar ir žinojo kelią atgal. Kliūčių lyg ir nebuvo daugiau, bet vis tiek atsargiai eidama, jokiomis kūno vietomis bandydama nepriliesti tamsiai raudonų rožių, ėjo priekin, paskui klastuolį. Buvo neramu.
 Pagaliau išėjo iš to skausmo labirinto ir įkvėpė oro, nesvarbu, jog šis buvo toks pats, kaip ir tenais. Teko kiek apsiprasti, kurioje vietoje yra, kadangi rožės juos nunešė giliau į mišką, tačiau Persefonei nereikėjo daug laiko ir atsisveikinusi su berniuku, visu greičiu, tuo pačiu ir bandydama nenukristi, patraukė link pilies. Grįžusi pas seselę nenuėjo, ranką balta medžiaga apsirišo pati ir atsigulė lovoje, susisuko į šiltą kirminą ir ten tupėjo porą valandų. Jai reikėjo atsigauti.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Alehandro Murrell Rugpjūčio 29, 2019, 11:45:28 am
  Mergaitė žygiavo po uždraustąjį mišką. Ji jau buvo girdėjusi kalbas, kad čia yra labai pavojinga ir, kad čia negalima eiti, nes gyvas neišeisi, bet šiai tai nerůpėjo. Gyva neišeisiu tai išeisiu mirusi. Pagalvojo jaunoji klastuolė ir tyliai prunkštelėjo. Jai čia nebuvo baisu. Malia'i čia pasirodė net gan jauku ar gražu. Ji net pati nežino kodėl ji taip galvoja...
  Žingsnelis po žingsnelio ir ji pastebėjo pasakiško grožio jos akims vietą. Tai buvo labirintas, kuris sudarytas iš raudonų lyg kraujas rožių. Žaliaplaukė net tyliai aiktelėjo jį pastebėjusi. Lėtais ir nedrąsiais žingsniukais ji pradėjo artintis jo link. Priėjusi piršto pagalvėle palietė vieną rožę.
- Auč. - Pasigirdo skausmo aimana iš mergaitęs lūpų ir ji greit atitraukė pirštą nuo rožės. Jį nudegino. Malia prikišo pirštą prie lūpų ir pradėjo į jį pūsti orą, kad bent kiek mažiau skaudėtų...
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Leonard Hall Rugpjūčio 29, 2019, 12:46:11 pm
Berniukas vėl negalėjo būti tarp varnanagių. Kodėl? Kodėl? Kodėl? vis klausdavo savęs juodaplaukis. Vėl negalėjo būti pilyje. O vieta kurioje nieks nebuvo nerado. Išėjęs į lauką ir apsižvalgęs vėl nieko nerado. Tada pilkos akys pamatė mišką. Na ten tikrai nebus tų varnanagių pagalvojo Leo. Vos žengęs į mišką per vaikino kūną perbėgo šiurpuliukai. Tu esi ne bailys drąsino save varnanagis. Lėtais žingsniais jis ėjo į gilumą ir žvalgėsi. Paėjęs truputi Leonardas pamatė rožių labirintą. Pagaliau nors viena vieta, kur aš nesijausiu lyg mane nori nužudyti pagalvojo burtininkas. Užėjęs į vidų jo akys užkliuvo už rožių, o ant jų spyglių buvo kraujas. Pirmakursis pradėjo greičiau eiti ir nežiūrėdamas į prieki vienu metu atsitrenkė į kažką. Pamatęs, kad tai žalia plaukė mergina Leo tarė:
- Atsiprašau, nemačiau tavęs,- sakė kasydamas pakaušį.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Alehandro Murrell Rugpjūčio 29, 2019, 01:00:40 pm
Kažkam į mane atsitrenku netyčia su kitu pištuku prisilėčiu prie rožės.
- Auč. - Suinkštė klastuolė greit atitraukdama nuo rožių kitą nudegusį pirštą ir papurtydama jį, kad skausmas sumažėtų.
- Viskas gerai. Gyvensiu. - Tarė Malia pažvelgdama į gan išvaizdų berniuką ir şiltai jam nusišypsodama, bet ta şypsena labiau priminę skausmo pervertą vypsnį. Ant žaliaplaukės pirštukų jau buvo susidarusios puslės, o juos dar vis stipriai skaudėjo, ką mergaičiukė stengėsi paslėpti, bet šiai sunkiai pavyko.
- Tik kitą kartą būk atsargesnis. Gerai, kad tik pirštas nukentėjo. - Atsiduso jaunoji klastuolė dar kartelį papūsdama į du sužeistuosius pirštus ir pažvelgdama ī berniuką.
- Aš Malia. Malia Scoott. - Nusprendė prisistatyti ši.
- Duočiau paspausti ranką, bet ji sužeista. - Tarė mergaitė kiek nejaukiai sukikendama, kadangi nenorėjo pasirodyti nemandagi...
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Leonard Hall Rugpjūčio 29, 2019, 01:49:09 pm
Leo išgirdęs merginos vardą iškart atsakė:
- Na mano vardas Leonardas Hall, bet gali vadinti mane Leo,- vėl kasėsi pakauši,- atsiprašau jei pamiršiu tavo vardą su atmintimi blogai.
Nusišypsojo juodaplaukis. Pamatęs, kad merginai pradėjo pūliuoti pirštai jis paėmė vieną ranką ir pradėjo apžiūrinėti, bet supratęs, kad klastuolei tai gali nepatikti iškart pasakė:
- galiu pasižiūrėti?
Po to vėl apžiūrinėjo žaizdą ir paspaudinėjęs tarė:
- Žinau, kad skauda, bet bandau padaryti, kad nors truputi mažiau skaudėtu,- po to viską padarę tamsiaplaukis tarė,- dabar turėtu truputi mažiau, bet čia reikėtu jau nueiti pas seselę.
Leo žinojo, kad mergina prieš jį nelabai norės eiti į ligoninės sparną, bet vistiek laukė atsakimo.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Alehandro Murrell Rugpjūčio 29, 2019, 01:57:40 pm
- Nieko. Ne visi gi čia proto bokštai, kurie viską atsimena. - Tarė mergaitė šiltai nusišypsodama ir sukikendama.
  Leo paklausius ar gali pasižiūrti Malia tiesiog nedrąsiai linktelėjo galva. Pajutusi skausmą tyliai inkštelėjo, o berniukui galiausiai paleidus jos ranką lengviau atsiduso.
- Tai niekis. Yra buven žiauriau. Nereikia man seselę. - Numojo ranka klastuolė tardama. Ši išsitraukė lazdelę ir nukreipė ją į savo pirštus.
- Ferula. - Tare burtažodį žaliaplaukė padarydama kelis lazdelės judesius ir jos pirštukai buvo jau sutvarstyti.
- Na va. Lyg nieko ir nebūtu buven. - Tarė ši trūktelėdama petukais.
- Gal eikime toliau nuo šių rožių labirinto? Nors čia ir yra pasakiškai gražu, bet ir labai pavojinga, tad bus geriau jeigu išeisime iš jo. - Paklausė ir tarė mergaičiukė savo tamsiomis akutėmis pažvelgdama į vaikinuko akis.
- O tu nesusižeidei? - Dar pasiteiravo ši...
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Leonard Hall Rugpjūčio 30, 2019, 08:13:00 pm
Žinojau, kad šį žaliaplaukė atsisakys seselės pagalbos pasvarstė vaikinas. Pamatęs kaip gerai mergina gaudosi burtažodžiais Leo tarė:
- Visiškai pamiršau, kad šiam pasaulį egzistuoja burtažodžiai,- nusijuokė varnanagis,- atsiprašau.
- Sutinku su tavimi, kad reikia iš čia išeidinėti,- atsidusęs dar tarė,- čia tikrai gražu, bet gal nepasiliekam labai ilgai.
- Ne, aš tai nesusižeidžiau.
Pilkos akys nužvelgė teritorija:
- Jei šis labirintas yra šiam uždraustame miške tai tikrai geriausiais variantas nebus eiti atgal,- svarstė vaikinas,- gal eiti į kairę.
Kasęs pakaušį šnekėjo Leonardas. Vaikinas nebuvo labai emocionalus todėl jo veide nesimatė nei vienas požymis, kad bijo, nors šis labirintas buvo pakankamai bauginantis.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Alehandro Murrell Rugpjūčio 30, 2019, 08:22:25 pm
Trumpam tyla užpildė orą. Pelytei sucypus ir prabėgus tiesiai pro Malio's kojas mergaitė klyktelėjo iš netikėtumo ir menkos baimės bei pridėjo rankytę prie širdies. Ji nebūtų taip išsigandusi jeigu tai nebūtų buven taip netikėta...
  Jaunoji klastuolė nusijuokė nuo berniuko žodžių.
- Buvo proga tau priminti, - Tarė ši su draugiška šypsenėle veide, - Nieko tokio. Gi viskas gerai. Tai tik menkos žaizdelės. Išgis kaipmat. - Tarė mergaičiukė numodama ranka. Jos veide vis dar švytėjo draugiška šypsenėlė.
- Eime. Pasitikėsiu tavimi. - Tarė žaliaplaukė. Iš jos veidelio dingo draugiška šypsenėlė ir jį apgaubė menka baimė. Visgi jaunuolė nebuvo bebaimė.
- Kodėl aś čia atėjau? - Išsigandusi suverkšleno ši ir dėl apsaugos išsitraukė burtų lazdelę. Galiausiai mergaitė pradėjo laukti kol Leonard'as nueis pirmas. Ši pasirinko geriau saugoti jo užnugarį.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Leonard Hall Rugpjūčio 30, 2019, 08:49:59 pm
Pamatęs, kad mergina bijo Leonardas priėjo arčiau ir uždėjo ranką ant klastuolės peties ir pasakė:
- Nebijok viskas bus gerai šiam miške dar nieks nebuvo miręs,- nuėjęs truputi toliau tamsiaplaukis tarė,- aš irgi bijau, bet tikriausiai nelabai matosi.
Ir nusišypsojo merginai. Šalia prabėgo žiurkė ir greitu judesiu vaikinas ją pagavo:
- Na va paprasta žiurkė,- ir numetė ją į šoną,- daug kam aš nepatinku dėl savo atvirumo ir  ne emocionalumu.
Varnanagis nuėjo į kairę pusę. Kada nors išeisime pagalvojo pirmakursis. Kartasi per kūną perbėgdavo šiurpuliukai, bet reikėjo kažkur eiti. Čia jau ne taip baisu, bet tuo metu per kojas perbėgo kelios žiurkės ir šį karta Leo pašoko. Atsisukęs į Malia tamsiaplaukis tarė:
- Tau taip neatrodo, kad jos nuo kažko bėga?
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Alehandro Murrell Rugpjūčio 30, 2019, 08:58:00 pm
  Vaikino ranka, padėta ant merginos peties, nusiuntė jos kůnu keistus šiurpuliukus. Mergsutė nesupratusi, bet su menka šypsenėle veide pažvelgė į vaikinuką. Galiausiai şi tiesiog nusekė Leonard'ą.
  Berniukui prakalbus, kad daugumai jis nepatinka dėl tam tikrų bruožų ji tiesiog papurtė galvą.
- Jie kvailiai. Tu jau man patinki. - Su drovia šypsenėle veide tarė mergaičiukė. Staiga ši pastebėjo kelias parbėgančias žiurkes, o už jų didesnį jų būrį. Paėjusi kelis metrus į priekį jaunoji klastuolė pastebėjo kažkokią jos akims atrodančia tikrai didelę būtybę. Išgąstis užpildė Malio's veidą. Ši net negalvodama sugriebė Leo ranką.
- Bėgam! - Sušuko žaliaplaukė su aişkiai girdima baime balse. Abu jaunuoliai pradėjo bėgti. Malia net sekundei nepaleido berniuko rankos. Laikydama jo ranką ji jautėsi žymiai saugesnė, negul be jos...
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Leonard Hall Rugpjūčio 30, 2019, 09:33:13 pm
Varnanagis pamatė kažką didelio artėjančio prie jų. Staiga pajutęs, kad mergina paėmė jo ranką Leo atsisuko į ją, bet tuo pačiu momentu vaikinas vos nenugriuvo. Kojos susipainiojo, bet greit jau negriuvinėjo kas keletą sekundžių pirmakursis pradėjo jausti, kad kojos jau bėga tiesiai ir nesipainiodamos. Pamatęs vietą kur galima užsukti šį kart jau timptelėjo klastuolę ir užbėgęs atsisėdo. Šį kart vaikinui drebėjo visas kūnas, čia ne koks žaidimas kuriame jeigu miršti gali pradėti iš naujo. Bandydamas neišleisti nei vieno garselio. Šalia pražingsniavo dideli sunkūs žingsniai. Trolis? paklausė savęs vaikis. Žingsniams nutolus Leonardas tarė:
- Mums reikia kuo greičiau iš čia nežydintis, bet mes nežinom kur eiti jeigu čia yra dar daugiau pabaisų, nei šį viena?
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Alehandro Murrell Rugpjūčio 30, 2019, 09:48:09 pm
Mergytė bėgo tikrai greitai ir stipriai spaudė berniuko ranką, kad tik kartais nepaleistų jos ir nepasimestų nuo Leonard'o. Staigus patempimas į posūkį privertė Malią nugriūti. Ši nesijudino iš vietos ir stengėsi neišleisti nė garselio. Ji bijojo. Tikrai labai bijojo, bet berniuko rankos vistiek nepaleido. Sunkiems žingsniams nutolus ir troliui praėjus jaunoji klastuolė drebančiu balseliu atsiduso. Mažos ašarėlės jau kaupėsi žaliaplaukės akių šonuose. Dabar nebuvo svarbu nei kelis, iş kurio sunkėsi kraujas, nei nudeginti pirštai. Niekas. Jaunuolė tik norėjo išnešti gyvą ir sveiką kailį iš čia kartu su berniuku. Mes susitvarkysim. Aš turiu Leonard'ą šalia. Aš jo nepaliksiu ir tikiuosi, kad Leo nepaliks manęs. Mes išeisim iš čia. Ramino save mintyse klastuolė.
- Leo, prižadėk, kad nepaliksi manęs. - Su aiškiai matoma baime tarė Malia tvirčiau spustelėdama vaikinuko ranką.
- Eime. Svarbu eikim kaip nors. Čia sėdėdami nieko nepasieksime. Mes turim eiti ir ieškoti išėjimo. - Drebančiu balseliu tarė mergaitė bandydama neapsižliumbti kaip kokia mažvaikė. Ši giliai įkvepė stengdamasi nusiraminti ur tai kažkiek padėjo. Tai bent truputį nuramino žaliaplaukę...

Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Leonard Hall Rugpjūčio 31, 2019, 02:33:46 pm
- Pažadu,- pasakęs berniukas nusišypsojo.
Berniukas jautė keistus jausmus, niekad dar taip keistai nesijautė. Mokiniai pajudėjo ir Leo tarė:
- Na jei mes čia tai gal nori papasakoti kažką apie save,- pagalvojęs vaikinas, kad tai skambėjo keistai tarė,- klausiu tavęs, nes mano gyvenimas pakankamai paprastas ir nieko ypatingo, turiu sesę ir brolį, mamą burtininkę, o tėtį žiobarą. Šiaip pripratęs gyventi kai paprastas žiobaras, bet dabar reikia priprasti prie kito gyvenimo.
Atsiduso varnius ir laukė atsakimo. Gal aš ją įskaudinau, o jeigu ji nemėgsta dalintis savo gyvenimų pradėjo jaudintis tamsiaplaukis. Rankos suprakaitavo. Nusiramink griežtai pasakė sau Leonardas ir atsiduso.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Alehandro Murrell Rugpjūčio 31, 2019, 03:23:25 pm
  Mergaitė lėtai atsistojo ir baimingomis akytėmis pažvelgė į kiek aukśtesnį berniuką. Kadangi jų rankos buvo tik paprastai įdėtos viena į kito delną, tad ši sunėrė rankų pirštus ir iškart pasijuto saugiau.
  - Aš bijau. Mano praeitis nėra labai graži ir nenoriu, kad tai pasklistų po visą mokyklą. Išpradžių prižadėk, kad niekam nesakysi, o tada ir papasakosiu. - Tarė Malia nusišypsodama menka šypsenėle. Mergaitei pasidarė gan šalta, kadangi ji buvo tik su trumpu, žiobariškun juodu sijonuku ir balta maikute ant šleikučių, bet ši stengėsi to neparodyti. Už kelių dešimčių metrų pamačiusi didelį vorą, kuris buvo puse merginos ūgio şi išsprogdino akis. Klastuolė greit sureagavo ir pasuko į kitą pusę, bet net nespėjo sureaguoti kaip šios koja užkliuvo už vidutinio dydžio akmenuko ir ji pradėjo kristi paleisdama Leonard'o ranką...
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Leonard Hall Rugpjūčio 31, 2019, 03:47:04 pm
- Pažadu, kad niekam nesakysiu,- tvirtai atsakė Leo.
Varnanagis pamatė, kad merginai šalta jau norėjo nusiimti megztini kaip pamatė vorą. Nauja draugė pradėjo bėgti visu greičiu, bet pajusdamas, kad Malia krenta bandė ją sugauti. Kiek sulaikęs merginą berniukas bandė prisiminti viena burtažodi, bet niekaip nelysdavo į galvą. Voras beveik jau buvo prie jaunų pirmakursių. Susikaupęs visas jėgas berniukas išsiėmė lazdelė ir drebančiu balsu tarė:
- Arania Exumai,- pataikęs, voras pradėjo judėti nuo jų ir galiausiai pirmakursiai jo jau nebematė.
Atsidusęs vaikinas iškart puolė prie klastuolės:
- Nesusižeidei?- Nesulaukęs atsakymo tamsiaplaukis nusiėmė megztinį ir padavė žalia plaukei.- Matau, kad tau šalta.
Kokia ji graži tarė vaikinas žvelgdamas tiesei į ją. Palauk ką aš pasakiau pats nustebo varnanagis.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Alehandro Murrell Rugpjūčio 31, 2019, 05:26:18 pm
Malia jau užmerkė akis ruošdamasi pajusti skausmą nugaroje ar kur nors kitur, bet nustebo to nepajutusi. Mergytė atmerkė akis, kurios buvo pilnos išgąsčio. Leonard'ui nuginklavus vorą ji net negalvodama pašoko ant koju ir apkabino varniuką.
- Ačiū. - Išsigandusiu balseliu tarė ši. Kiek nusiraminusi ji atsitraukė nuo Leo.
- Nesusižeidžiau. Tavo dėka. Ačiū. - Droviai tarė jaunoji klastuolė su menka šypsenėle veide.
  Pamačiusi atkištą megstinį ši papurtė galvą. Jai buvo nesvarbu, kad pati gali sušalti.
- Ne. Tai niekis. Bet nenoriu, kad tu sušaltum ir susirgtum. Aš kažkaip iškęsiu. - Su šypsenėle veide tarė žaliaplaukė.
- Papasakosiu tada kai iš čia išeisim. Sutarta? - Pasiteiravo ši.
  Staiga mergytės tamsios akys nužvelgė berniuką. Pakilusios viršun jos susitikiko su berniuko akimis. Malio's skruostus kaip mat işmušė raudonis, bet akių ši nenuleido. Jis turbūt pastebėjo kaip nužvelgiu jį. Ką jis pagalvos? Net neįsivaizduoju. Na, bet jis tikrai labai gražus... Pagalvojo mergytė ir jos skruostai dar labiau įraudo...
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Leonard Hall Rugpjūčio 31, 2019, 05:53:16 pm
Merginai apkabinus Leo nusišypsojo. Vaikinas pasijautė kiek nepatogiai, kai mergina atsisakė megztinio, nes dabar nežinojo, kaip elgtis. Jeigu užsidės tai bus nemandagu, o jeigu bandys įkišti jei tai galės sunervinti todėl užsimetė ant pečių ir tarė:
- Na jeigu pasidarys šaltą tai pasiimk,- ir atsistojęs dar pažvelgė į merginą. Kai jų žvilgsniai susidūrė varnanagis pasijautė kiek keistai. Nuostabiai graži mergina žvelgė į kažkokį visiškai blogai atrodanti vaikiną, kaip tu iš vis gali jei patikti pagalvojo Leonardas ir dar tarė.- Manau, kad mums reikia judėti
Taręs vaikinas jei nusišypsojo, ir ištiesė ranką. O gal to nereikėjo daryti? vėl kiek išsigandęs pagalvojo vaikinas. Tamsiaplaukis, net nesitikėjo, kad patiks šiai klastuolei, nes niekada neskaitė savęs kaip kokiu nors gražuolių.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Alehandro Murrell Rugpjūčio 31, 2019, 07:35:18 pm
Vaikinui pasakius, kai pasidarys šalta tegu Malia pasiima megstinį ji greitai linkteli. Nors jai jau ir dabar buvo tikrai šalta, bet ji nežadėjo skūstis ir mautis vaikino megstinio kai jis pats gali sušalti.
- Nagi, apsimauk. Dar sušalsi ir susirgsi, o aš tikrai to nenoriu. Vėliau aš būsiu kalta. - Tarė klastuolė su šypsenėle veide. Vaikinukui ištiesus ranką dar platesnė šypsena atsirado jos veide ir ji įdėjo savo ledinę ranką į jo beu sunėrė jų pirštus. Saugumo jausmas iškart užpildė žaliaplaukės kūną.
- Žinai, su tavimi jaučiuosi saugesnė. - Net pati nežino kodėl tai tarė mergaitė. Su laisva rankyte ši užsikišo ištryškusią plaukų sruogą už ausies ir kartu su berniuku pradėjo žingsniuoti.
- Leonard'ai. - Kreipėsi ši į vaikinuką taip norėdama gauti jo dėmesį ir paklausti šio kaiko. Kažkokiam vėjeliui papūtus ši sudrebėjo, bet nekreipė į tai perdaug dėmesio.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Leonard Hall Rugpjūčio 31, 2019, 07:58:43 pm
Į pirmą sakinį vaikinas negalėjo nieko atsakyti. Koks skirtumas, kad aš sušalsiu nieko pasirgsiu ir viskas praeis norėjo atsakyti, bet patylėjo. Pajutęs klastuolės ranką vaikinas pasijautė keistai, bet tuo pačiu ir labai džiaugėsi. Leonardas jau galėjo sakyti, kad įsimylėjo pirmą kartą. Pas šią merginą, net rankos švelnios tiksliau idealios Hall jau buvo įsimylėjęs. Ne, bet pas ją yra vaikinas tikrai, kaip pas tokią gražuolę nėra vaikino mąstė varnanagis.
Pasakymas, kad Malia jaučiasi su juo saugesnė  privertė Leo raudonuoti. Kuo stipriau vaikinas norėjo tai paslėpti, bet jam nelabai sekėsi. Išgirdęs savo vardą Hall kiek sunerimo, bet pažvelgė tiesiai į tamsiais merginos akis. Kodėl kiekviena jos kūno dalelė ant tiek gražiai atrodo paklausė savęs Leonardas ir tarė:
- Taip?
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Alehandro Murrell Rugsėjo 01, 2019, 12:04:22 am
Mergaitė spūstelėjo vaikinuko ranką ir nusiuntė jam mielą šypsenėlę. Ji kiek nusisuko nuo jo ir nusičiaudėjo.
- Gal visdėlto galėčiau jį apsimauti? Man beprotiškai šalta. - Nedrąsiai paklausė mergaitė dar labiau susigūždama iš šalčio. Mergaitė vėl nusisuko nuo vaikinuko ir nusičiaudėjo kelis kartus išeilės, o tada vėl atsisuko į jį.
- Nors ne. Vėliau dar apčiaudėsiu jį. - Tarė mergaičiukė ir papurtė savo galvą. Malia'i tikrai buvo labai šalta. Jaunoji klasruolė buvo visa susigūžusi nuo šalčio ir drebėjo žingsniuodama. Jos visa oda buvo pasišiaušusi nuo šalčio ir visa ledinė.
- Šaltaaa. - Neapgalvodama savo žodžių tarė ši ir sukaleno dantimis.
- Leonard'ai, žiūrėk! Išėjimas! - Patenkinta sušuko mergaičiukė ir parodė pirštuku į tunelio galą. Menka šypsenėlė užpildė jos veidą. Ji buvo tikrai laiminga, kad pagaliau jiedu rado išėjimą...
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Leonard Hall Rugsėjo 01, 2019, 05:32:37 pm
Leo davė klastuolei megztinį ir tarė:
- Imk, nes aš mažai sergu tai nieko man nebus,- ir nusišypsojo,- nesiįjaudink dėl manęs.
O jeigu ji nesiįjaudina?.
Kai mergina parodė išėjimą Hall jau nelabai buvo svarbu, bet džiaugėsi, kad nors neliks šiam labirinte. Išėję iš labirinto jis iškart dingo. Kaip mums pasisekė sarkastiškai tarė. Po to atsisukęs į Malia vaikinas prakalbo:
- Tai ar nori papasakoti savo gyvenimo istoriją,- po to vėl žvilgtelėjo į tą pusę kur buvo labirintas Leonardas dar tarė,- bet jei nenori tai gali nepasakoti.
Varnanagis jau priprato prie šio miško ir jam jis jau neatrodė toks baisus, bet neketino grįžti čia artimiausiu metu. Šiaurinės Anglijos gyventojas jau pasiilgo tų varnanagių kuriuos berniukas nekentė.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Alehandro Murrell Rugsėjo 01, 2019, 05:43:05 pm
Gavusi megstinį mergytė mielai nusişypsojo ir apsimovė jį bei įsisupo į jį. Šiluma işkart užpildė sušalusi kūną. Jai jis buvo tikrai didokas, bet Maliai tai nerūpėjo.
- Ačiū. - Padėkojo ši ir nusişypsojo draugiśka šypsena. Ši įkvėpė kvapo ir nusišypsojo. Leonard'o kvepalai kvepėjo tikrai skaniai. Staiga mergaitė nusisukusi nusičiaudėjo.
  Jiems išėjus iş labirinto jaunoji klastuolė klestelėjo prie aukşto ir storo medžio bei atrėmė nugarą į jo kamieną.
- Sėskis. - tarė žaliaplaukė ir paplekšnojo per žemę šalia savęs. Nieko daugiau nelaukusi şi pradėjo pasakoti savo istoriją :
- Na mano tėvai buvo žiobarai ir mirė bei patekau į vaikų namus. Kai man suėjo šešeri mane įsivaikino miela šeiminėlė, bet po metų mirė autoavarijoje. Tada jau žinojau, kad esu burtininkė ir net slapčia turėjau nuosavą lazdelę. Mane priemė į globą tokia teta ragana. Bet aš jai buvau ir tebeesu reikalinga tik dėl keliű dalykų. Tai yra namų ruošos darbai ir namų sutvarkymas. Bet visdėlto man stogas virš galvos yra reikalingas. Tiesa. Mano tikroji pavardė nėra Scoott. Suprasiu jeigu nenorėsi su manimi bendrauti po šito. - Viską papasakojo mergaitė ir liūdnai atsidususi nuleido galvą. Ji tikrai norėjo bendrauti su Leonard'u. Jai net jis pradėjo şiek tiek patikti...
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Leonard Hall Rugsėjo 01, 2019, 09:31:28 pm
Leonardas atsisėdęs pradėjo klausytis Malia'os. Įdėmiai išklausęs merginos varnanagis paėmė jos viena ranką ir tarė:
- Nenoriu su tavimi nustoti bendrauti,- po to prisislinkęs arčiau dar tarė,- manau, kad šioje pilyje turėtu būti nors viena tavo giminė.
Pasitaisęs plaukus Hall tarė:
- Nori galiu tau padėti,- nusišypsojo pirmakursis,- suieškosim kartu.
- Na pas tave nors įdomesnis gyvenimas, nei pas mane,- atsidusęs rudaplaukis tarė,- Paprasti tėvai, sesė ir brolis, kartais norisi kažko įdomesnio.
Po to šiek tiek pagalvojęs Leonardas tarė:
- Gal galėsiu tau padėti ir parašyti mamai laišką mūsų namas pakankamai didelis tai gal galėsi pagyventi pas mus.
Atsiduso Leonardas pažvelgė į Malia ir nusišypsojo.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Alehandro Murrell Rugsėjo 01, 2019, 10:01:14 pm
  Mergytė nesidrovėdama padėjo galvą Leonard'ui ant peties. Jos lūpas paliko atodūsis.
- Žinai, tu labai mielas ir tikrai geras draugas, - Tarė ši menkai nusišypsodama, - Visko gali būti, Leonard'ai, visko gali būti. - Pridėjo ši nusišypsodama.
- Oj ne. Tikrai nenoriu užkrauti tavęs mano bėdomis. Man bus gerai ir vienai. Tikrai. - Tarė śi ir padėjo jų sunertas rankas ant vaikino kelių.
- Tau daug geriau. Bent turi tėvus, brolį, sesę. O ką aš? Aš neturiu nieko. - Kiek liūdnoku balseliu tarė žaliaplaukė ir įkvėpė berniuko kvapo.
- Tu skanei kvepi. - Tarė ši ir šiek tiek paraudo.
- O dėl to laiško tai jau tikrai ne. Man viskas gerai. Svarbu turiu stogą virš galvos. Nenoriu tavęs ir tavo šeimos apkrauti savo problemomis. - Tarė jaunoji klastuolė ir menkai nusišypsojo.
- Mano tikroji pavardė Cornet, - Nusprendė tai pasakyti Leonard'ui Malia, - Manau turėtum tai žinoti. - Su šypsniu veide pridūrė ši...
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Leonard Hall Rugsėjo 02, 2019, 05:13:38 pm
Vaikinui buvo malonu girdėti, kad klastuolei jis yra geras draugas. ir nusišypsojo:
- Bet jei reikės kokios pagalbos tai sakyk,- tarė maloniai Leonardas,- visada tau padėsiu.
- Aš tau tikrai badėsiu surasti savo šeima ir palaikysiu,- varnanagis paėmė dvi merginos rankas ir stipriai jas suspaudė,- pažadu.
Išgirdęs, kad Malia užuodė jo kvepalus rudaplaukis nusijuokė ir šyptelėjo:
- Ačiū
- Cornet,- pakartojo berniukas tikrą merginos pavardę,- Kažkur girdėta, bet manau, kad jei kažkas iš giminės mokosi ar moko čia tai tikrai sužinosi.
Vėl šyptelėjo Leo. Po kiek laiko Hall tarė:
- Gal norėsi per atostogas kada susitikti?
Prašau, sutik maldavo vaikinas ir atsistojo lyg sakydamas, kad reikėtu jau eiti.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Alehandro Murrell Rugsėjo 02, 2019, 10:58:08 pm
Jaunąjai klastuoliai buvo tikrai smagu matyti besišypsantį ir laimingą vaikinuką. Jo šypsena privertė išsišiepti ir Malią.
- Tu labai mielas. Ačiū. - Su šypsena veide tarė žaliaplaukė ir pakştelėjo Leonard'ui į skruostą, tarsi taip padėkodama.
- Ačiū, - Dar kartą padėkojo ši ir plačia šypsojosi, - Tu geriausias draugas kokį galiu turėti. - Tarė mergaitė spustelėdama jų sunertas rankas.
- Tu tikrai ją girdėjai? Nieko nemaišai? - Nustebudi paklausė Scoott, - O Dieve. Aš taip norėčiau surasti kokią savo giminę. - Iš laimės cyptelėjo Malia ir apkabino berniuką prieş tai atsistodama.
- Dar kartą ačiū. Jeigu ne tu, aš net nebūčiau ištrūkusi iš labirinto gyva. - Tarė mergaitė laikydama apkabintą Leonard'ą.
- Žinoma. Kodėl gi ne? - Su šypsena veide tarė žalių plaukų savininkė visdar laikydama apkabintą berniuką...
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Leonard Hall Rugsėjo 04, 2019, 07:05:15 pm
Vaikinas nusišypsojo, kai Malia sutiko ir atsistoję pasakė:
- Gal jau einam iš šio miško.
Vaikinas ištiesė ranką ir laukė. Šis miškas jam nepasirodė toks baisus ir drąsiai jau jautėsi šiam miške:
- Na jei nenori tai galiu pabūti,- ir vėl šyptelėjo,- nes kažkodėl mane negąsdina šis miškas.
Miškas tikrai buvo bauginantis, bet Leonardui tai nerūpėjo. Svarbiausiai jis norėjo patikti žalia plaukei ir susidraugauti:
- Tai einam ar nori pasilikti,- po to varnanagis manė, kad tai skambėjo nemandagiai ir dar tarė,- na aš neverčiu.
Ir vėl nusišypsojo. Po to pažvelgęs į viršų Hall pamatė grąžų vaizdą. Jau leidosi saulė ir dangus atrodė nuostabiai, o tamsūs medžiai labai gražia atrodė. Nuleidęs galvą Leo vėl ištiesė ranką.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Alehandro Murrell Rugsėjo 04, 2019, 11:08:08 pm
- Bijai? - Kiek pasišaipė mergaitė ir nusijuokė kai megstinio, kurie savininkas buvo Leonard'as, rankovės užkrito jai ant rankų vien dėl to, nes jos buvo jai perilgos. Malia buvo žymiai kūdesnė, žemesnė ir mažesnė už berniuką. Ji buvo labai kūdo sudėjimo, bet apetitu niekad nesiskundė, o kaip tik kimšo visą maistą išeilės.
- Nemeluok. Matau, kad baigi prišikti į kelnes, -  Draugiškai pasišaipė pajuokaudama mergaitė, - Tik juokauju. Nebijok. - Tarė ši ir tyliai sukikeno.
- Galim eiti. - Tarė žaliaplaukė ir supynė jų rankų pirštus bei nusprendė dar kartelį tinkamai padėkoti, kadangi pati tikrai nebūtų išsigelbėjusi iš labirinto.
- Noriu dar kartelį tau padėkoti, nes jeigu ne tu aš turbūt būčiau mirusi arba su tuo labirintu atsiradusi kažin kur. Tu tikrai drąsus, - Droviai tarė jaunoji klastuolė ir pasistiebusi ant pirštų galiukų lėtai pakštelėjo į Leonard'o skruostą, - Ačiū. Lieku tau skolinga.- Atsitraukusi dar kartelį padėkoju ši ir mielai nusišypsojo.
  Ora užpildė minutės tylą. Girdėjosi keli šakų traškėjimai ir keli paukśtelių balsai.
- Papasakok kąnors apie save. - Galiausiai tarė Scoott...
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Leonard Hall Rugsėjo 06, 2019, 07:48:58 pm
- Ne nebijau tiesiog nenoriu pasilikti nakčiai.
Tai pasakęs vaikino kūnas sudrebėjo, bet atsipeikėjęs Leo papurtė galvą.
- Ne.
Vėl atkirto vaikinas
- Papasakoti apie savęs,- susimąstė vaikinas,- Na sunku susirasti draugus ir gana keistas ir žinau, kad esu perfekcionistas ir tai daug kam nepatinka.
Hall apžiūrėjo mišką ir pradėjo eiti į pusę ten kur mateisi šviesa:
- Man buvo visiai smagu, nors vos nemirėme,- nusijuokęs jis jau pamatė išėjimą.
Pirmakursiai po minutės jau buvo pievoje ir matėsi pilys.  Atsidusęs vaikinas atsisveikino su Malia ir nuėjo prie varnanagio bokšto. Pirmakursis užėjęs iškart griuvo ant lovos ir žiūrėjo į lubas jam nebuvo svarbu, kad kažkas šalia jo bando su juo šnekėtis, bet jis tiesiog nekreipė dėmesio.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Žaneta Froz Lapkričio 23, 2019, 04:14:50 pm
Eidama link tamsių medžių uždraustąjąme miške Žaneta negalėjo sukaupti minčių. Beveik kiekvienoje pamokoje pirmą semestrą mokytojai sakydavo, kad į mišką nė kojos žengtume, tačiau iš kur tas keistas mergaitės troškimas ten nueiti? Jau beveik visą savaitę mergaitė vien tik apie šią didžiulę girią ir tegalvojo, ir pagaliau atėjus apsiniaukusiam rudens savaitgaliui ją kojos pačios čia atnešė. Ir tik priėjus miško pakraštį, šalia tamsaus, seno girios medžio atgijo visos savaitę kankinusios abejonės. Ar mokytojai nesakė, kad čia yra vlkolakių? Ar dar kokių baisesnių padarų apie kuriuos net sapnuoti nedrįsčiau? Vien ta akinanti tamsa gali siaubą įvaryti. Tačiau kelias minutes prastovėjusi tarp tos ribos tarp taip saugiai atrodančios pievelės ir tamsios gūdžios girios mergaitė nusprendė žengti žingsnį vien dėl to, kad numalšintu tą be paliovos kankinantį smalsumą. Tik padėjus pirmą žingsnį grifiukė pasijuto lyg kitame pasaulyje. Atrodo tik padėjusi abi kojas ant senos nušiurusios žolės nukrito temperatūra, pradėjo pūsti šaltas šiaurinis vėjas ir labiausiai pasijautė staigus aptemimas. Tačiau stipriau įsisupus į paltą, atrodo dingo visos mergaitės abejonės, ir akims apsipratinus su tamsa jau daug drąsiau žengė gilyn į mišką. Paėjus gera kelio gabalą Žanetą ir vėl apsupo keistas jausmas. Ar tai tik mano vaizduotės vaisius ar iš tikrųjų akyse vėl aptemo? Tačiau po kelių akimirkų mergaitė susivokė iš kur tas staigus aptemimas, nes per atslinkusią miglą negalima buvo matyti toliau nei kokie trys žingsniai. Na, o kai akys prisipratino prie naujų sąlygų grifiukė apsižvalgė. Tačiau viskas ką matė buvo tiktais tamsios, aukštos sienos padarytos iš kaip atrodė paprastų, tankių krūmų. Tačiau tik priėjusi prie jų arčiau, suvokė, kad tai buvo paprasti rožių krūmai.Paprasti? Argi rožių krūmai auga tokie aukšti?
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Aleksas Gilbert Lapkričio 24, 2019, 04:49:53 pm
Velnių neštas ir pamestas Aleksas vėl pakliuvo į nuotykius. Viską ką jis atsimena tai tik ankstyvą rytą, norą pasivaikščioti ir kažkokio to didžio benosio burtininko (arba ne jo) sukurtą labirintą į kurį Aleksas pakliuvo tik per kvailą atsitiktinumą. Rudaplaukis ėjo užsigalvojęs. Akis pakelti nuo žemės jis ryžosi tik tada, kai klastuolį apsupo prieblanda. Ši susidariusi buvo nuo aukštų, kraujo raudonumo rožių krūmų. Priliesti šių vaikis nedrįso. Kad ir kaip pirštus niežėjo nusiskinti žiedą, nuo šio ėjo baisios rūgšties kvapas. Tas kvapelis reiškė tai, kad rožės degins, o skausmo šiandien... na geriau nereikia. Absurdiškiausia ir tai, kad nesimatė vietos pro kurią klastuolis čia pakliuvo.  Nei galo, nei pabaigos. Na tiksliau nei prieko, nei galo.
- Velniava, - burbtelėjo vaikinas, - nu ir ką dabar daryt? Apsiverkt kaip mergiotei ar bandyt surast išėjimą ir taip jo neradus padvėst iš bado ar troškulio? - Iš klastuolio burnos ėjo labai "motyvuojantys" žodžiai. Atrodė, jog tuojau Aleksas pratrūks iš pykščio ir pats sau galą gausias. Juk jei pyksti tai bukėji, o su buku protu toli nenueisi. Visgi, po kiek laiko Gilbert žengė žingsnį į priekį. Dabar kojos pačios nešė rožių sukurtais kolidoriais, o akys panašu, kad tik tai ir dairėsi išėjimo iš šios beprotybės.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Žaneta Froz Lapkričio 24, 2019, 06:01:13 pm
Tačiau tai nebuvo paprasti rožių krūmai. Priėjusi arčiau artimiausios krūmų sienos mergaitė užuodė keistą, svilinantį kvapą. Tačiau tai Žanetos nesustabdė nuo pernelyg didelio smalsumo paliesti rožę, juk ji taip viliojamai atrodė. Tačiau tik pirštų galiukams spėjus paliesti artimiausios rožės tamsiai raudoną, beveik kraujo spalvos rožės žiedą mergina pajuto aštrų skausmą ir po keliu sekundžių atsiradusias nemaloniai atrodančias pūsles. Aii! Kodėl nežiūrėjau ženklų?! Vien tas keistas kvapas turėjo įspėti mane. O dar nekalbu apie krūmų keistumą. Žiūrėdama į pūsleles susidariusias ant pirštų galiukų, mergaitė išgirdo trakštelėjimą kairėje esančioje krūmų sienoje. Būtent tas garsas ir grąžino mergaitę atgal į keistą vietovė kuri buvo panaši į labirintą. Net nuodingos rožės nepanaikino jos begalinio smalsumo kuris ir privertę ją eiti į vienintelę dabar įmanomą pusę - tiesiai. Tiktais gerokai paėjus į priekį kelį atsirado pirmas labirinto išsišakojimas. Aklai spėjus mergaitė pasirinko dešinį kelią kuriuo žengus kelis metrus gale esantis praėjimas užsivėrė nuodingų rožių krūmu. Ir krūmui pradėjus šnarėti ir skleisti keistus, gilaus urzgimo garsus Žanetos blaivus mąstymas išsijungė ir mergaitė pasileido takučiu pirmyn. Grifiukė nieko nematydama bėgo pirmyn geras kelias minutes net nestabtelėdama prie išsišakojimų ir pasukus už vieno išsišakojimo kampo mergaičiukė įsirėžė į kaip jai atrodė nepažįstama berniuką.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Paul Birželio 05, 2020, 03:51:56 pm
Ant jos akių buvo užrištas raištis. Ji matė tamsą. Tačiau Emma išgirdo, kaip keletas rudeninių paukščių balsų truputį nutilo. Veikiai jų visai nesigirdėjo. Apniko negera nuojauta. Vedama per minkštas samanas, rudaplaukė dar labiau sunerimo. Ji pabandė išsilaisvinti iš pečius laikančių rankų.
-Kur jūs mane vedate?-balse galėjai justi baimės atspalvius.
Tikriausiai tai pajutę, kiti varnanagiai sustojo. Iš tylaus mokinių susimurmėjimo škotė nugirdo tik tiek, kad tai ,,žiauriai gera vieta". Vienas iš jų prabilo:
-Viskas gerai. Tu tikrai rasi kelią iš čia. Tik nepamiršk: turi grįžti per 2 valandas, kitaip aš prarasiu nemažai knutų ir dar siklį.
-Užsičiaupk! Tegu ji negrįšta iki vakaro,- pasigirdo kitas balsas.
-Gana,- tarė trečias žmogus, laikęs Emmos pečius,- Ji čia tikrai neužtruks - per daug protinga, kad pasiklystų.
Varniai nusižvengė. Padrąsinamai spustelėjęs pečius, mokinys atsitraukė.
Draugams (nors jau abejojo, kad juos dar taip kada nors vadins) mostelėjus lazdele, raištis dingo. Akys per tiek laiko priprato prie tamsos. Ji išgąstingai apsižvalgė ir sustingo. Mergina buvo miške, tiksliau rožių labirinte.
-A jūs pablūdot?!- suriko ji beužsiveriančiai skylei, pro kurią trys vaikinai dar spėjo išbėgti.
Iki jos atskriejo lengvas juokas, bet ir tas buvo sugertas tankių ir aukštų rožių krūmų. Rudaplaukė atsiduso ir išsitraukė lazdelę: numanė, kad jos prireiks. Ir kodėl aš sutikau žaisti? Iškeičiau laisvą popietę VML ruošimuisi į idiotišką žaidimą, o tie pakvaišėliai tikriausiai jau išnešė savo sėdimąsias iš miško. Škotė vis dar stovėjo toje pačioje vietoje, tarsi tikėdamasi, kad krūmai staiga atvers išėjimą.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Cindy Grant Birželio 15, 2020, 10:44:35 am
  Mergaitė buvo laiminga prasidėjusiais naujais mokslo metais, kadangi Hogvartsas jai jau buvo spėjęs tapti tarsi antrais namais ir čia buvo visi jos draugai, kurių ši per vasarą iš tiesų labai pasiilgo. Kadangi šį rudens vakarą Cindy norėjo pabūti viena ir ramiai pasivaikščioti, o gal sutikti ir susipažinti su naujais žmonėmis, apžiūrėti kol kas vis dar žalią, gražią gamtą, daug ką apmąstyti, ši neišėjo susitikti su draugais. Dėl viso to švilpynės koledžo narė nusprendė nužygiuoti į uždraustąjį mišką ir apsižvalgyti. Baimę šiam miškui antrakursė buvo praradusi ir jai jis kaip tik pasirodė graži, įdomi, paslapčių pilna vieta, kurioje tyko daug pavojų ir dažnai norisi apsilankyti, nors ir žinai, kad tai gali būti pavojinga, bet smagu. Šiai mergaitei išviso labai patiko nuotykiai, nauji patyrimai, nors ji ir dažniausiai ne visada būdavo drąsi, būdavo bailiukė, bet tai jai nesutrugdydavo, kadangi ji savo baimes įveikti dažniausiai mokėdavo. Taip bemąstydama oranžinių plaukų savininkė net nepastebėjo kaip ji jau buvo atsiradusi ganiai giliai uždraustojo miško. Šiosios smalsios akys užmatė gražią vietą, rožių labirintą. Švilpukė suprato, kad jeigu jis buvo uždraustajame miške, turbūt buvo ir pavojingas, tad ši nusprendė užeiti į jį ir nieko neliesti dėl savo pačios saugumo. Protingas žmogus išviso nebūtų į jį įžengęs, bet Grant pavardės nešiotoją valdė smalsumas ir ji vis dėl to įžengė į labirintą ir žygiavo į jo gilumas besižvalgydama į raudonos kaip kraujo spalvos rožes. Netoli savęs Cindy išgirdo merginos balso klykavimus ir nuaidantį juoką, kuris tuoj pat pasibaigė. Vedama smalsumo ši išsitraukė burtų lazdelę dėl saugumo ir nusekė girdėto balso link. Jos akys užmatė rudaplaukę, kiek vyresnę už save merginą, kurią švilpukė buvo mačiusi Hogvartse.
- Sveika, tau viskas gerai? - Atsargiai, nenorėdama išgasdinti merginos paklausė dvylikametė ir atidžiu žvilgsniu ir kiek sutrikusi stebėjo merginą.                             
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Paul Birželio 17, 2020, 07:21:25 pm
Deja, rožių krūmai nė neketino atsiverti. Rodos, jie net sutankėjo, kad Emmai nekiltų jokių minčių pro čia pasprukti.
Likus viena, rudaplaukė pašiurpo. Iš pažiūros nepaprastai gražūs raudoni žiedai iš tiesų laukė savo progos pakenkti - slėpė nuodingus spyglius. O be paliovos sklindantys neaiškios kilmės garsai vertė nerimauti. Vis dėlto pasitikėjimas savimi neišgaravo kaip dūmas iš kamino. Tvirčiau suspaudusi lazdelę škotė lengvai šyptelėjo, tarsi mesdama iššūkį nenuspėjamam labirintui. Tačiau ir jis turėjo paruošęs savų staigmenų.
Išgirdusi kažkieno balsą Emma krūptelėjo. Ji tikrai nesitikėjo, kad čia be jos dar bus žmonių. Atsisukusi penktakursė pamatė jaunesnę mokinę, anksčiau tikrai matytą.
-Taip, aš jaučiuosi puikiai.- rudaplaukė nužvelgė sutrikusią mergaitę. Jos rankose gulėjo paruošta lazdelė, tad buvo akivaizdu, kad sutiktoji tikėjosi ko nors baisesnio nei Emma.
-Labas,- pavėluotai pasigirdo pasisveikinimas,- Ką tu...
Merginos žodžius užgožė netikėtas garsus krūmų šlamėjimas, slindantis už nugaros. Siena, pro kurią ji pateko į labirintą, artėjo beprotišku greičiu. Dar truputis, ir mokinės bus subadytos kraupiai žibančių spyglių.
-Bėgam iš čia!-škotė suriko tai kaip savaime suprantamą dalyką, bet pati pasiliko sekundėlei, kad šautų kerus,-Bombarda!
Vieną akimirką jau atrodė, kad pavyko sustabdyti sieną, bet žaibiškai užsigydžiusi sprogimo paliktą skylę, ji neketino sustoti.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Cindy Grant Birželio 22, 2020, 12:01:36 am
  Mergaitė su menka šypsenėle veide stebėjo vyresniąją merginą, nors ir buvo kiek susirūpinusi ir nesijautė persaugiausiai. Visgi nenuspėjamas rožių labirintas turėjo pilna paslapčių ir pavojų, kuriuos jis slėpė savyje apsigaubdamas savo gražia ir viliojančia išvaizda, o raudonos kaip kraujas rožės kvietė jas paliesti, slėpdamos tai, kad negailestingai nudegina kiekvieną jas prilietusi ir joms nerūpi kas tai per žmogus ar būtybė...
- Geraii... Aš Cindy Grant. - Tarė antrakursė, o jos veide vis dar matėsi sutrikimas, nors ir švietė menka šypsenėlė, o rankose buvo tvirtai suimta beržinė lazdelė, kadangi betkada buvo galima tikėtis pavojų, o svarbiausia buvo būti pasiruošusiai. Nors Cindy ir nemokėjo ja pergeriausiai naudotis... Rodosi, kad mergina, kuri vis dar neprisistatė, bandė kažką pasakyti, bet tuoj pat ji sustojo nebaigusi sakinio ir švilpukė liko sutrikusi. Tuoj pat sutrikimas dingo ir dvylikametė atsisuko į siaubingo garso kelimo šaltinį, o tuoj pat buvo priversta dėti į kojas. Oranžinių plaukų savininkė nežinojo jokių kerų, su kuriais sugebėtų apsisaugoti nuo to, bet tikėjosi, kad ji su nepažįstamąją išneš sveiką kailį iš šio pavojingo labirinto bei keikė save mintyse, kad į jį įžengė.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Paul Birželio 24, 2020, 07:54:30 pm
Akies krašteliu rudaplaukė matė, kad Cindy jau išnešė kudašių. Labai gerai. Tačiau ir škotei čia nebuvo kas veikti, nebent vėl bandytų sulaikyti rožių sieną. Bet pilkaakė neketino per daug priešintis paslaptingoms labirinto jėgoms. Tad ji ėmė skuosti paskui švilpę.
Po kurio laiko Emma sustojo. Regis, toji siena liko toli toli už jų nugarų, tad buvo galima ramiai atsikvėpti ir pasišnekėti, nebijant, kad vėl reikės bėgti kaip išdegus akis.
-Malonu susipažinti, Grant.-vis dar giliai alsuodama nuo bėgimo tarė mokinė,-Aš esu Emma Shade. Varnanagė.
Ji nutilo ir vos pakreipė galvą, lyg norėdama geriau įsižiūrėti į jaunesnę mokinę. Ūmai penktakursę užplūdo gėda, kad ji nieko naudingo nepadarė. Tik susprogdino dalį sienos, o tai tikriausiai galėjo supykdyti labirintą. Emma, nė nežinodama kodėl, pradėjo mąstyti apie jį kaip apie gyvą būtybę.
Galbūt buvo kokie nors kerai, kurie sustabdytų sieną. O juos per visą šią sumaištį rudaplaukė ėmė ir užmiršo.
-Atleisk, kad nesugebėjau susitvarkyti su ja,-apgailestaudama prabilo škotė ir mostelėjo ranka ten, iš kur jos pabėgo, turėdama omenyje tą besiartinančią sieną.
Ji truputį raustelėjo, bet negalėjai suprasti, ar nuo bėgimo, ar iš drovumo.
-Ką tu čia veiki? Manau, čia ne vieta pirmųjų kursų mokiniams.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Cindy Grant Liepos 01, 2020, 12:43:30 am
  Cindy rūpėjo, kad šiai viskas būtų gerai ir, kad ši išneštų gyva, sveiką kailį iš čia, bet ši taip pat nenorėjo pasielgti savanaudiškai, palikdama varno nago mokinę vieną tvarkytis su šiuo pavojingu labirintu, tad švilpukē bėgdama vis žvilgčiojo atgal, pažiūrėdama ar sutiktai pašnekovei viskas yra gerai. Sienai sustojus, antrakursė kiek lengviau atsikvėpė bei rankomis atsirėmė į kelius giliai kvėpuodama nuo bėgimo. Tuoj pat netoli jos sustojo ir mergina, kuri prisistatė Emmos vardu.
- Malonu, Emma. - Tarė švilpukė vis dar bandydama atgauti normalų kvėpavimo tempą. Jos širdis smarkokai daužėsi nuo patirtos baimės ir adrenalino, bet Hogvartso mokinė save mintyse ramino, kad viskas bus gerai ir, kad jai su varniuke pavyks iš čia ištrūkti gyvoms. Na, bent bus šiokia tokia patirtis.
- Nieko. Nei vienas neesam visažiniai. Vis dėl to, nesi kokia profesorė, kad žinotum visus burtažodžius. - Bandė paguosti Emmą mergaitė, šiai vos pradėjus atsiprašinėti, dėl nesulaikytos rožių labirinto sienos. Jeigu Cindy būtų tokia protinga, būtų ir pati sulaikiusi tą sieną, bet vis dėl to, ji tik menkutė antrakursė, kuri nenumanė ką daryti tokiose situacijose.
- O čia jau mano kaltė. Mėgstu uždraustąjį mišką. Vaikščiojau užsigalvojusi ir užklydau čia. O dar išgirdusi tavo balsą, smalsumo vedama atsekiau jį. O ką pati čia veiki? - Papasakojo istoriją, kaip atklydo čia taip pat užduodama klausimą merginai. Grant rankoje vis dar buvo stipriai suspausta burtų lazdelę, kuria iki šiol šiame labirinte švilpynės koledžo narė neturėjo progos pasinaudoti...                         
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Paul Liepos 02, 2020, 08:22:41 pm
Gerai, kad Cindy nekaltino jos. Škotė kilstelėjo galvą ir trumpai šyptelėjo. Jai nederėjo išsiblaškyti. Šiame neabejotinai daug netikėtumų pilname labirinte budrumo buvo nevalia prarasti. Iš už kampo galėjo pasirodyti bet kas... O pasigailėjimas nebus parodytas. Puiki treniruočių vieta. Sarkastiškai pagalvojo rudaplaukė. Ji stūmė į šalį mintis, kad nepavyko susidoroti su pirmuoju iššūkiu.
-Mėgsti mišką?! Juk jis gali patikti tik...-Emma staiga nutilo, nenorėdama per daug įžeisti naujosios pažįstamos ir ieškodama ne tokio pikantiško žodžio,-...nutrūktgalviams.
Kaipgi pasakysi jaunai Hogvartso mokinei, kad ji greičiausiai savižudė? Milžiniškas nesusipratimas!
-Jei tau įdomu, buvau tokių pamišėlių ištempta iš pilies ir atvesta čia. Žinoma, neapsieita be lažybų...-pratarė mergina, neužsimindama, kad ji pati intensyviai kalė, ruošdamasi VML.- Geriausia, kad aš iš labirinto kuo greičiau išeičiau...-pridūrė Emma, visai nenutuokdama, kiek laiko jau praėjo.
Gal bendrakoledžiai norėjo tik pagelbėti? Gal visa tai išeis į naudą?
Vos tik ji baigė pasakoti apie save, pasigirdo lėti, bet vis garsėjantys sunkūs žingsniai. Jie sklido iš priešingos pusės, nei jos atbėgo. Įtartinai panašūs į trolio, žingsniai nepaliaujamai artėjo. Škotė atsisuko į švilpę ir tyliai šnipštelėjo:
-Ką dabar darysim?! Gal bėgam į šoninę atšaką? Gal nepastebės mūsų...
Bet ir ten jis mus gali surasti...
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Cindy Grant Liepos 12, 2020, 12:18:38 am
  Mergaitė nemaloniai apsidairė į kairę ir į dešinę bei tvirčiau suspaudė lazdelę rankoje. Nors Cindy ir nežinojo daug būdų, kaip galėtų apsiginti, bet visgi tikėjosi, kad prireikus sugebės padaryti bent kažką ar bent pabandyti kažką padaryti.
- Nematau jame nieko blogo. Miškas kaip miškas, tiesiog turi daug paslapčių ir pavojų, kurių turi beveik kiekvieną vieta. Pažvelgiant iš gerosios pusės, šis miškas taip pat turi tikrai nuostabių, gražių vietų ir puikių gyvūnelių, būtybių. o nuotykius aš taip pat mėgstu, bet žinoma, būtų gerai, kad jie nebūtų tokie kaip šis, per kuriuos galima ir nusibaigti. - Paaiškino savo "miško patikimą" švilpukė ir dar kartelį nejaukiai apsidairė. Mergaitė gal kiek ir gailėjosi, dėl savo pesimistiško, paskutinio ištarto sakinio, bet žinojo, kad jame buvo tiesos.
- Kas per kvaili žmonės? Ar jiems taip nerūpi kitų gyvybės, ar šiaip su proteliais ne viskas tvarkoje? - Kiek susierzinusi ir jau nemėgdama Emmos paminėtų žmonių, tarė Grant. Jos veidelyje nebuvo matyti plačios šypsenos, kaip būdavo dažniausiai. Tam įtakos turėjo atmosfera, žinojimas, kad betkada gali būti kažko užpulta ar neišeiti iš čia gyva ir tiesiog nelaiminga pokalbio tema.
  Tuoj pat pasigirdo sunkūs, garsūs ir nieko gero nereiškiantys žingsniai, o vargšės antrakursės akys prisipildė išgąsčio. Ji bailiai pažvelgė į Emmą ir garsiai nurijo seiles. Cindy nenorėdama stovėti kaip durnelė, tiesiog pačiupo pašnekovės ranką ir kartu su ja pasileido bėgti priešinga puse negu girdimi sunkūs, turbūt troliui priklausantys žingsniai.
- Emma, ar mes liksim gyvos? Aš nenoriu mirti. Noriu kartu su tavim saugiai nusigauti į Hogvartsą. - Drebančiu, tyliu iš išgąsčio balseliu paklausē švilpynės koledžo narė, nė sekundei nepaleisdama neseniai sutiktos vyresnios merginos rankos bei bėgdama kiek kojos neša. Nuo tokio adrenalino, Cindy niekaip nesugebėjo sutvarkyti savo kvėpavimo, tad kvėpavo netaisyklingai, kas tik atėmė dar daugiau jėgų iš jos...                               
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Paul Liepos 13, 2020, 10:00:28 pm
Žingsniai vis garsėjo, pranašaudami mokinėms nelaimę. Emmai net nespėjus susigaudyti, Cindy čiupo ją už rankos ir nusitempė. Išgirdusi begalinės baimės kupiną balsą, suvirpėjo. Kaip greitai ši maloni švilpė pavirto į išsigandusią mergaitę. Mergaitę, kuri be jos pagalbos niekaip iš čia neišsikrapštys. Nors ir skuosdama, rudaplaukė vylėsi ją kaip nors nuraminsianti. Bet ir škotė vos tvardėsi. Būtų blogai užleisti vietą panikai, kuri leistų greitai pakliūti troliui į nagus. Tačiau mergina norėjo gyventi.
Neaišku, ar trolis spėjo jas pamatyti. Greičiausiai ne. Ji pamažu ilso, žinojo, kad ir Cindy pavargo. Kai bėgdama akies krašteliu netikėtai pastebėjo tamsią angą, Emma nedvejojo nė sekundės. Visą šį laiką rankos nepaleidusi švilpė dabar buvo kone nuvilkta penktakursės į vienintelę likusią slėptuvę.
Rudaplaukės pastebėta atšaka buvo siaura - spygliai tik ir taikėsi joms įdurti, bet vis geriau nei nieko. Aukštai virš mokinių mėlynavo debesėliais pasipuošęs dangus, skaudžiai primenantis nerūpestingą gyvenimą...
Emma užsidengė burną ir žvilgsniu paragino taip padaryti švilpę, kad nesigirdėtų jų garsaus bei trūksmingo alsavimo. Širdis tuksėjo kaip pašėlusi, pilvas sukosi ir vartėsi lyg skalbimo mašina. Stebuklas, kad trolis vis dar nesurado mergaičių. Jis prapliumpsėjo ir sustojo šonu priešais angą kaip tik tada, kai mokinės nutilo. Rudaplaukė iš visos širdies geidė, kad sutvėrimas eitų toliau. Slinko begalinė akimirka.
Ji norėjo. Vylėsi. Troško. Tačiau lemtis buvo numačiusi kitaip. Trolis atsisuko kaip tik į jas.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Cindy Grant Liepos 26, 2020, 02:13:05 pm
  Mergaitės lėkė, kiek tik kojos nešė. Čia nebuvo kvailas kompiuterinis žaidimas, kuriame mirus, buvo galima viską perkrauti ir žaisti išnaujo. Čia buvo realus gyvenimas ir iš šios kvailos situacijos mergaitėms teko kabarotis pačioms. Visgi, bent jau Cindy, dėl šios situacijos buvo pati kalta. Ji pati, savo noru įžengė į šį mišką, o galiausiai ir į patį rožių labirintą, bet dėl to nesigailėjo, nors ir kaip bijojo to, kas gali įvykti. Geriau jau visa tai iškentėti dviese. Jeigu ne aš, Emmai būtų reikėjus kabarotis vienai. Nors ir sukeliu jai rūpesčiu, nes ji turi tvarkytis ne tik su troliu, bet ir su kvaila švilpuke.
  Tuoj pat Grant buvo patempta už rankos ir krito į menką slėptuvę. Keli spygliai skaudžiai nudegino švilpukės odą, bet ji tuo nesiskundė, nes galėjo būti ir blogiau. Mokinė užsidengė savo burną delnu, taip stengdamasi sukelti kuo mažiau garso ir duoti kuo mažiau galimybių troliuj surasti Hogvarsto mokines. Cindy kiek baimingas, bet rodantis, kad viskas bus gerai žvilgsnis, pažvelgė varniukei į akis ir ši be žodžių bandė nuraminti save ir sutiktą vyresniąją mokinę. Vos tik oranžinių plaukų savininkė atsisuko į slėptuvės įėjimą, ji pamatė dvi dideles trolio akis, kurios žvelgė į ją. Mergaitė norėjo suklykti iš išgąsčio, bet susitvardė ir tik tvirčiau suspaudė lazdelę rankoje bei nežinodama ką daryti beviltiškai stypsojo ant žemės, tikėdamasis pačio geriausio, bet žinodama, kad jeigu nieko nedarys, viskas laimingai nepasibaigs. Antrakursės rankos drebėjo kaip epušės lapai, o širdis smarkiai baladojosi.
- Tarantallegra - Paleido pirmą į galvą šovusį burtažodį dvylikametė ir trolis pradėjo šokti. Cindy greitai pašoko ant kojų ir čiupusi vyresnios mokinės ranką, kurią jau buvo spėjusi paleisti, nusitempė ją pro trolį ir pradėjo bėgti tolyn. Trolis dar šiek tiek pašoko, nukrito ant užpakalio, taip sukeldamas didelį garsą, ir burtažodis baigė veikęs, o mergaitės toliau bėgo tolyn, nors ir jėgų buvo mažai, o variantų, kad trolis jas pagaus, daug...
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Paul Liepos 27, 2020, 06:53:13 pm
Emma niekada nemanė, kad yra bailė. Tačiau dabar, kai trolis jas pastebėjo, tirtėjo lyg drebulio krečiamas žmogus. Ji jautė, kad greičiausiai tas padaras mokines pagaus, škotė nė nenorėjo pagalvoti kas joms tuomet atsitiks. Laimei, greta esanti įsibaiminusi švilpė sugebėjo paleisti kerus. Nors jie nenužudė trolio, bent jau laikinai jį sustabdė. Puiku. Paniška baimė trumpam nuslūgo ir varnanagė piktai pažvelgė į rankoje laikomą lazdelę. Kam man ji, jeigu nesugebu net apsiginti? O tuo labiau, apginti kitų?
Rudaplaukė ketino kaip nors atsidėkoti mergaitei, kai ji vėl pasijuto tempiama Cindy. Prabėgusi pro šokantį trolį nusiviepė: taip juokingai jis atrodė. Tačiau keistoka šypsena, neabejotinai paveikta šiandienos įvykių, netrukus dingo. Reikėjo skubintis paskui jaunesniąją mokinę.
Norėjosi švilpę sustabdyti ir galutinai susitvarkyti su troliu, kad šis jų daugiau nepersekiotų. Bet Emma buvo beveik tikra, kad vėl nieko nesugebės padaryti, stojusi su būtybe akis į akį. Kita vertus, susidūrusi su akių ir galūnių neturinčia rožių siena škotė nepametė galvos.
Išgirdusi bumbtelėjimą po kelių akimirkų trumpam atsisuko. Trolis kol kas iš lėto žengė paskui jas. Pažvelgus į jį, galvoje atsirado idėja, visiškai priešinga tam, ką jos dabar darė. Ne, šįkart ji tikrai nedrebės. Nebepasiduos to padaro skleidžiamam siaubui.
-Palauk! Stok! - šūktelėjo. Emma vylėsi, kad Cindy paklausys jos. - Kas, jei mes jį užpultume? - dar net nesustojusi pateikė beprotišką pasiūlymą penktakursė.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Cindy Grant Liepos 28, 2020, 04:38:04 pm
  Cindy burtų pagalbos sukeltas trolio "pasirodymas" atrodė gan juokingai, bet šiuo metu ne tai buvo antrakursės galvoje. Mergaitė norėjo kuo greičiau pasprukti iš šio baisaus, pilno nemalonių netikėtumų ir iššukių rožių labirinto ir pasijausti bent kiek saugesne, kadangi ši žinojo, kad bet kurią sekundę gali būti užpulta šio milžino, o blogiausiu atvėju ir kitų baisių būtybių, kurios tūnojo čia. Cindy net neįsivaizdavo, ar jai su Emma pavyks išnešti sveikus, gyvus kailius, bet stengėsi save nuteikti pozityviai, nors tokioje situacijoje tai tikrai nebuvo lengva. Tuoj pat Hogvartso mokinių priešininkas sunkiai atsistojo ir dideliais, bet lėtais žingsniais pradėjo žygiuoti jų link. Rodėsi, kad trolis tikrai nebuvo patenkintas švilpukės sukeltu jo "pasirodymu", buvo įsiutęs ir galėjo bet kurią sekundę sutraiškyti, nužudyti jaunutes merginas. Grant ir toliau bėgo, kiek tik kojos ją nešė ir nė sekundėlei nepaleido vyresniosios varniukės rankos. Bet dėja, šioji tuoj pat sustabdė Cindy. Dvylikametė išgirdusi Emmos idėją, pamanė, kad jai atsisuko keli varžteliai. Gi ką gi jos gali padaryti prieš suaugusį trolį? Oranžinių plaukų savininkei kilo bloga nuojauta ties tuo, bet ši nusprendė pasitikėti savo pašnekove ir nebyliai sutiko linktelėdama galva, nors šia akimirką ir nežinojo burtų, kurie galėtų sužeisti ar nužudyti trolį.
- Mums pavyks. - Pati tuo nepatikėdama ir su smarkiai besikilnojančia nuo išgąsčio krūtine tarė mergaitė. Cindy atsistojo į poziciją, lyg būtų pasiruošusi pulti ir tvirčiau rankoje suspaudė burtų lazdelę, nors dabar ir nežinojo kaip ją panaudoti, kas buvo tikrai apgailėtina, nes trolis pamažu artėjo prie mergaičių.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Paul Liepos 28, 2020, 08:17:51 pm
Škotė nesitikėjo, kad Cindy taip greitai ir be jokių ginčijimųsi pritars jos planui. Tai pasirodė truputėlį keista, bet jos nevaikščiojo ramiai ežero pakrante, o bėgo nuo trolio. Kai paprastas galvos linktelėjimas pasakė viską, Emma lengviau atsiduso. Ji pati buvo kiek padususi nuo nutrūktgalviško bėgimo, tad nebuvo pačios geriausios formos. Kaip ir švilpė. Ką aš darau? Juk tikrai niekaip nepasiseks. Tačiau mokinė nuvijo šias mintis.
Vis dėlto Cindy ištarti žodžiai merginai (ar joms abiem) suteikė tik šiek tiek drąsos ir pasitikėjimo savimi. Bet pakankamai, kad ji kupinomis išgąsčio ir keisto ryžto akimis pasisuktų į trolį. Pakankamai, kad išdrįstų nukreipti lazdelę į būtybę ir tyliai sušnibždėtų:
-Diffindo.
Šviesiai žalios spalvos spindulys pataikė tiesiai į ranką, bet ne į kaklą, kaip Emma norėjo. Todėl kerai ne atskyrė galvą nuo kūno, o nupjovė ranką kiek žemiau alkūnės. Pasipylė kraujas, penktakursė susiraukė, pamačiusi jį.
Tą pat akimirką labirintą sudrebino siaubingai garsus padaro kriokimas. Rudaplaukė virptelėjo ir atsitraukė per kelis žingsnius. Ji vėl norėjo panaudoti tuos pačius kerus, bet trolis riaumodamas pasileido į mokines. Mums galas.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Cindy Grant Liepos 28, 2020, 09:45:44 pm
  Cindy dar vis manė, kad kova su troliu, nebuvo pati geriausia mintis, ją vis dar valdė bloga nuojauta. Ji jautė, kad tuoj įvyks kažkas tikrai blogo, bet nesugebėjo sutrukdyti to, ką mergaitės jau buvo pasiruošusios daryti. Visgi mergaitės nebuvo suaugusios ir nežinojo daug burtažodžių, su kuriais galėtų apsiginti, o ir suaugusiems ne visad pasiseka, buvo atveju, kai ir jie mirdavo nuo šio siaubūno rankos. Dvylikametė vos spėjo sureaguoti ir jos pašnekovės paleisti kerai tarsi nupjovė trolio vieną ranką ir su dideliu garsu tėškėsi ant žemės. Tuoj pat iš tos vietos, kur buvo ranka, tarsi upeliu pasipylė kraujas. Iš švilpynės koledžo mokinės lūpų išėjo aiktelėjimas, o jos akys ir pati ji prisipildė išgąsčio. Jeigu dabar būtų kitokia situacija, iš jos akių būtų jau seniai pasipylusios ašaros, bet dabar nebuvo laiko net joms, nes reikėjo mąstyti, kaip išlikti gyvai. Visą mergaitės kūną purtė baimė ir šiurpas, bet tai dar nebuvo spėję galutinai užvaldyti mokinės. Trolio klaikus klyksmas situacijos niekaip nepagerino, o tik dar labiau įbaugino mokines.
- Emma, bėgam! - Žinodama, kad geresnio varianto už šį Grant nesugalvos, sušuko ši ir jau ruošėsi bėgti, bet pamačiusi, kad Emma net nejuda iš vietos, Cindy pačiupo pašnekovės ranką ir bandė ją temptis kartu su savimi, kad tik abi liktų gyvos, sveikos, nes įsiutęs trolis pamažu artėjo jų link, ruošdamasis sutraiškyti vargšes Hogvartso mokines į gabalus...       
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Paul Liepos 29, 2020, 03:40:11 pm
Emmos kojos tarsi įaugo į žemę. Todėl ji net nepajudėjo, kai išsigandusi švilpė ėmė ją tempti tolyn. Merginos nepaveikė net jos skatinimas bėgti. Dabar škotė nedrebėjo, nors akys buvo išplėstos iš baimės. Lyg prieš jos valią ranka su lazdele pakilo ir nusitaikė į priartėjusį trolį. Balselis jos galvoje rėkė, kad ji nespės paleisti jokių kerų, kad reikia nešti kudašių, bet rudaplaukė kažkodėl į jį nekreipė dėmesio.
-Sectum... - tik tiek spėjo ištarti ji, kad padaras galingu vienintelės rankos (o gal letenos?) mostu ją pastūmė į šoną.
Jei Emma būtų buvusi stambesnė ir aukštesnė, ji tiesiog būtų pačiuožusi keletą metrų. Tačiau dabar smulkus kūnas nuskriejo į tankią rožių sieną. Iš plaučių siūbtelėjo oras, plaukai pradėjo plaikstytis, iškrito lazdelė. Mergina skaudžiai dribtelėjo ant žemės ir užsimerkė. Ji nugara jautė, kaip nuodingi dygliukai skverbiasi pro rūbų sluoksnius link kūno. Bet jau buvo per vėlu. Neapsaugotas kaklas ir plona galvos oda buvo nusmaigstyti dyglių. Ji neturėjo pakankamai jėgų pasijudinti iš vietos ir pasitraukti toliau nuo sienos. Tuo metu nežinomi nuodai jau buvo nešiojami po organizmą.
Varnanagė anksčiau matė, kad keli spygliai sužeidė ir Cindy, tačiau didelės žalos nepadarė. O Emmai buvo įdūrę net keliasdešimt jų. Neišvengiamai turėjo pasijausti nuodų poveikis, bet kol kas jai nieko ypatingo neatsitiko, tik kažkaip stebuklingai atsirado daugiau energijos, pranyko skausmai. Todėl penktakursė atsimerkė ir pašiurpusi sustingo. Link švilpės žingsniavo kokie dešimt vienodų trolių. Jai net į galvą neatėjo, kad tai gali būti haliucinacija, škotė šventai tikėjo tuo, ką matė.
-Nužudyk! Nužudyk juos! - rėkdama paragino Cindy Emma ir pabandė atsistoti. Pakėlusi akis pamatė, kad į ją yra įsmeigtos visos tų pabaisų akys.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Cindy Grant Liepos 31, 2020, 10:38:59 pm
  Kad ir kaip Cindy besistengė pajudinti Emmą iš vietos ir pabėgti nuo šio siaubūno su ja kartu, varniukė net nesiruošė pajudėti ir stovėjo kaip prikalta.
- Nagi, Emma, eime! - Jau nebeturėdama vilties, kad jai pavyks pajudinti draugę iš vietos, persigandusiu ir beviltišku balsu suzirzė mergaitė, betempdama Emmą už rankos. Dėja, bet didelė trolio letena numušė vargšę varniukę į rožių labirinto sieną. Grant lazdelė iš persigandimo iškrito jai iš rankos, bet šiuo momentu jai tai visiškai nerūpėjo. Švilpukės persigandęs žvilgsnis stebėjo draugę, ši vis dar beviltiškai  tikėjosi, kad viskas bus gerai.
- Emma! - Vos neverkiančiu balsu sušuko antrakursė. Ji nesitikėjo, kad įvykiai pakryps tokia linkme. Cindy vis dar kvailai tikėjosi ir neprarado vilties, kad abi mokinės liks gyvos ir sėkmingai pasieks Hogvartsą. Dvylikametė pasijuto nors lašeliu geriau, kai vyresnioji mergaitė sujudėjo, bet tuoj pat jos rėkte išrėkti žodžiai, nesuteikė Cindy palengvėjimo. Švilpynės koledžo narė greit atsisuko į trolį, prisimindama apie jo egzistenciją, ir tikėjosi pamatyti daugiau negu vieną priešininką, bet čia tebebuvo tas pats, pusiau berankis trolis. Kalti rožės spygliai. Jie sukėlė haliucinacijas. Greitai susiprato ši. Mergaitei nė nespėjus sureaguoti, milžinas pažvelgė į jos draugę ir agresyviai pradėjo judėti jos link. Mažoji burtininkė krito ant kelių, daugiau visiškai nesirūpindama, kad jos rūbai išsikruvins, ir kaip įmanydama greičiau stengėsi surasti lazdelę, kurią neseniai buvo pametusi. Pagaliau ją radusi, Cindy greit sugriebė beržinę lazdelę ir besistodama, nukreipė ją į trolį, kuris judėjo Emmos link. Oranžinių plaukų savininkė stengėsi kuo greičiau sugalvoti burtažodį, kuriuo galėtų apginti varniukę, o tuo pačiu ir save bei nugalabinti šį žiaurų padarą.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Paul Rugpjūčio 04, 2020, 07:02:33 pm
Emma siaubingai išsigando pamačiusi tuos padarus. Vienas trolis - baisu, o dešimt - nepalyginamai baisiau. Ji pamėgino dar kartą paskubinti švilpę:
-Greičiau...! - balsas netikėtai užkimo, škotė ėmė kosėti. Greitai ji vėl galėjo kalbėti, bet matė, kad rėkimai nepadės. Be to, Cindy ir pati susipras, kad reikia gelbėti draugę.
Padarai visi kaip vienas artėjo prie jos. Jie buvo išsirikiavę pleišto forma, artimiausias vos už trijų metrų nuo jos. Bent tai buvo gerai, kad jie daugiau nekreipė jokio dėmesio į jaunesniąją mokinę. Deja, ji, visa išsikruvinusi, dabar kažko ieškojo ant žemės. Negalėjo šauti jokių kerų. Lazdelė! Emma prisiminė, kad irgi turėtų turėti tą gelbstintį pagaliuką, kuris galėtų nušluoti dešimt trolių nuo žemės paviršiaus. Kur jis? Ji pradėjo karštligiškai žvalgytis, pamažu sprausdamasi į rožių sieną. Kaip tik tada varnanagė išgirdo šakelės trekštelėjimą. Ji krūptelėjo, pamačiusi, kad priekyje buvusi pabaisa užmynė ant lazdelės. Ne ant švilpės, o ant jos pagaliuko. Mergina nukreipė akis į Cindy, vildamasi, kad jau tuoj tuoj išgelbės ją, bet pamatė tik mokinę, negalinčią sugalvoti kokio nors burtažodžio.
Emma ketino sušukti, kad mergaitė naudotų tuos pačius kerus, kuriais ji nupjovė troliui ranką, tačiau nespėjo. Ar jai sutrukdė rožių nuodai, ar dar kas nors, bet nepastebėjo staiga visiškai priartėjusių padarų. Škotė tik silpnai klyktelėjo, kai artimiausias trolis vėl ją trenkė į šoną. Tik šįkart jos galva atsimušė ne į krūmus, o į kietą žemę. Akimirką rudaplaukė pagalvojo, kad nieko nenutiko. Tačiau labai greitai ji pajuto skausmą pakaušyje, akis iš regos lauko kampų užliejo tamsa.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Cindy Grant Rugpjūčio 29, 2020, 11:07:41 pm
  Mergytės galvoje nesisuko nė vienas burtažodis, o rankos bei visas kūnas begalo drebėjo iš išgasčio. Staiga švilpei šovė suvokimas, kad šioji gali naudoti burtažodį, kurį prieš tai panaudojo Emma.
- Diffindo! - Suėmė save į rankas ir vis dėl to panaudojo burtažodį, kuris nupjovė troliuj galvą. Bet visa tai buvo pervėlu, kadangi prieš trolio galvai ir jo visam kūnui nukrentant ant žemės, šis dar spėjo nutrenkti varniukę į šoną. Cindy bėgte pasileido bėgti Emmos link ir jau kaltino save, kad nesugebėjo laiku sugalvoti ir iššaukti burtažodžio. Jos pabalusią veido oda, viena po kitos klapsėjo ašarėlės. Mergaitė atbėgo prie draugės ir krito šalia jos ant kelių, tuoj pat bandydama užčiuopti jos pulsą. - Maldauju, Emma, tik nemirk. - Drebančiu nuo verkimo balsu sumurmėjo Grant, kai šiai niekaip nepavyko užčiuopti pulso. Nors ir žinojo, kad galimybių buvo mažai, ši pradėjo daryti dirbtinį kvėpavimą, tikėdamasi, kad viskas dar gali būti gerai. Oranžinių plaukų savininkei dabar nerūpėjo nė tai, kad ji buvo visa kruvina, nė tai, kad bet kada čia galėjo ateiti kitas trolis ar kita pavojinga būtybė, kuri su mielu noru sužeistų ją. Ši jau dešimt ar daugiau minučių bandė atgaivinti varniukę, kuri nerodė nė menkiausio gyvybės ženklo. Praėjus dar tiek pat laiko, mokinė pasidavė ir tiesiog apsikabino vargšės mergaitės lavoną bei verkė.
- Kas nors padėkit! - Beviltiškai sušuko Cindy, tikėdamasi, kad kas nors iš burtininkų dar buvo šiame mirtį nešančiame labirinte...
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Hayato Shinohara Rugpjūčio 29, 2020, 11:45:05 pm
   Paskutiniai pasivaikščiojimai rudeniškose šios fermos apylinkėse...
   Per septynerius metus Hayato perprato menką europietišką mentalitetą. Sunku buvo patikėti, kad jo mokslai kažkuria prasme baigėsi - aišku, tai juk tebuvo gigantiškos, baltajam menkapročiui nesuvokiamos dieviškos misijos gabalėlis.
   Ilgi, labiau vagiui nei inteligentui tinkami pirštai iškilmingai atvėrė cigarečių pakelį, vos tik varnas - kad ir kaip įžeidu japonui buvo patekti į „protingiausiąjį“ koledžą, ką gi, bent jau šiuos septynerius metus jie tikrai turėjo savo gretose iš tiesų protingą žmogų - įžengė į Uždraustąjį mišką. Degtukų nebeturėjo ir pamiršo nusipirkti, todėl cigaretę, deja, prisidegė lazdele. Lazdelės ugnim įžiebtas dūmas buvo bene šlykščiausias iš visų įmanomų.
   - Dievai, kokia smarvė, - išsprūdo iš juodaplaukio lūpų kartu su keliais riebiais japoniškais keiksmais.
   Cigaretės spingsulę matyti, jei tik miškas nebūtų tankus ir klaidus, būtum galėjęs iš labai toli. Toks jau buvo šis vėsokas rudens vakaras. Hayato pasistatė apsiausto apykaklę ir atsilaisvino kaklaraištį.
   - Korimasis, hm? - pamintijo, kažkodėl tą pačią sekundę atsiminęs Liuciją. Nelemtieji balti genai, uždaryti ir paslėpti tolimos japono išdavystės, korė jauną sielą. Ačiū dievui, kad jis buvo čia!
   Užsienietis klydinėjo po mišką, akimis šukuodamas medžių viršūnes. Tik po kiek laiko išgirdo kažkokį keistą riksmą. Suprato, ko ten buvo šaukiamasi, bet į tą pusę pasisukęs per daug neskubėjo. Kas galėjo žinoti, kas šaukia ir kokiais tikslais. Uždraustajam miške buvo pilna nedraugiškų ir klaidinančių žvėrių.
   Tik po kelių minučių ėjimo jis pajuto įsidūręs į ranką kažkokiais spygliais ir pasukęs galvą išvydo prie vienos horizontalioje būsenoje klūpinčios kitos - vertikalioje. Azijiečio veidą iškreipė pasišlykštėjimas.
   - Yoroppa, - niekinančiai sušvokštė jis, ketindamas iš čia pasišalinti. Ko gi kito jis tikėjosi? 
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Cindy Grant Rugsėjo 05, 2020, 04:55:45 pm
  Trečiakursė liejo ašaras, jausdama didžiulę kaltę, kuri slėgė šios pečius. Mergaitė žinojo, kad galėjo padaryti daugiau, bandant išgelbėti neseniai sutiktos Emmos gyvybę, bet to nepadarė ir dėl to kaltino tik save. Tačiau Cindy pažadėjo sau, kad privalo pargabenti jau be gyvybės ženklų esantį varniukės kūną iki Hogvartso, tad visa drebėdama ir su besiveržiančiu kūkčiojimu, trylikametė atsitraukė nuo vyresniosios mokinės kūno ir atsistojo. Gležnomis rankutėmis šiaip ne taip pakėlusi jį nuo žemės, mergaitė sunkiais žingsniais pradėjo judėti jau matomo išėjimo link. Netoli jo, ji matė kažkokį keistos išvaizdos juodaplaukį, bet manė, kad tai tik ašarų, baimės, panikos ir šoko sukeltos haliucinacijos, tad tiesiog lėtai judėjo išėjimo link. Visgi tai buvo uždraustasis miškas, o ne koks parkas, kuriame buvo galima rasti daugybę žmonių. Švilpukės skruostus plovė ašaros, o rankos, rodėsi, kad tuoj nebeatlaikys svorio ir mirusios mergaitės lavonas nukris ant žemės.
- Kvailos haliucinacijos. - Nuo ašarų drebančiu balsu, kurios vis dar riedėjo oranžinių plaukų savininkės skruostais, ištarė Cindy bei praeidama pro berniuką, savo pečiu prisilietė prie jo peties, taip įsitikindama, kad tai nėra tik haliucinacijos bei tamsiaplaukis yra tikras.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Hayato Shinohara Rugsėjo 06, 2020, 12:13:43 am
   Hayato dūmijo, net pasistiebęs stebeilydamas į dangų. Per daug laiko jis išmoko visiškai išlaikyti pusiausvyrą tokioj pozicijoj - beje, užtat sunkumų jam iškildavo mėginant vaikščioti paprastai, kaip žmogui. Ryškiai raudoną kimono vilkintis japonas trumpam iškėlė rankas aukštyn, pirštais mėgindamas praskirti medžių viršūnes lyg kukurūzų burbuoles ar rugių varpas - deja, net ir tokiam aukštam jaunuoliui šita užduotis nebuvo įmanoma.
   - Tik iliuzija, tik iliuzija, iliuzija, tik... - kartojo jaunuolis. Plačiai nusišypsojęs dangui, kurio dabar, regis, matėsi daugiau, jis staiga pajuto prisilietimą.
   Pasišlykštėjęs atšoko bent penkis žingsnius atgal, persikreipusiu veidu dėbsojo į nepažįstamą mergaitę, tempiančią... Mergaitės lavoną? Varnas nebuvo tikras, jog kūnas buvo miręs, mat atrodė labai šviežiai, priešingai nei visi kiti kada nors jo matyti šitam prakeiktam miške, kurio padarai vietom esti netgi mažiau išsilavinę nei europiečiai.
   - Ji negyva? - paklausė Hayato, mintyse jau sukdamas idėją, kaip pagelbėti pasauliui, civilizacijai ir mokslui. Na, gal mažumėlę perdėtai skamba. - Kas nutiko? Nesivargink, leisk man ją nuskraidinti, - perdėtai maloniu tonu tarstelėjęs jis paslaugiai prisigretino septintakursis prie, regis, žymiai jaunesnės kolegės iš Hogvartso.
   Išsitraukė lazdelę, mostelėjo ja ir lavonas nevaldomai ištrūko iš nepažįstamosios glėbio, išsitiesė į horizontalią padėtį ir pakibo maždaug pusantro metro aukštyje virš žemės.
   Juodos japono akys žibėjo iš smalsumo ir pasitenkinimo.
   - Trumpam užsidenk ausytes, - maloniai paprašė Hayato, supratingom akimis žvelgdamas į švilpiukę.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Cindy Grant Rugsėjo 11, 2020, 10:01:13 pm
Mergaitės gležnos rankelės sunkiai nešė vyresnios mokinės lavoną, bet ši nežadėjo neištesėti sau ir Emmai duoto pažado ir vistiek siekė savo tikslo. Hogvartsas dar buvo toli, o Cindy skruostus gailiai plovė skaudžios ašaros. Nors ši ir atsitrenkė į kažkokį žmogų, bet negalėjo aukoti jėgų tiesiog stovėdama ir aiškindamasi kas jis, tad žengė dar keletą žingsnelių į priekį. Dėja, bet iš tamsiaplaukio lūpų tuoj pat pasigirdo klausimas. Iš švilpukės buvo girdėtis tik bejėgiškas kūkčiojimas, o vaikinas taip ir nesulaukė atsakymo. Grant nė nespėjo sureaguoti ir jos kruvinos rankos atlaisvėjo, o varniukės kūnas kabojo ore. Mokinės persigandęs žvilgsnis pažvelgė į vaikinuką, o vėliau ir į lavoną.
- Ne, ką tu darai?! Neliesk jos! Aš turiu nugabenti ją į Hogvartsą!
Turbūt bet kas dabar būtų pamanęs, kad Cindy išprotėjo. Šios panikos apimtas veidas, elgesys ir balsas tai tik galėjo patikinti. Oranžinių plaukų savininkė nepasitikėjo šiuo keistoku, ką tik sutiktu vaikinuku, tad nieko gyvu negalėjo leisti jam nugabenti draugės mirusio kūno į Hogvartsą. Ši nežinojo kas jis toks, nežinojo jo ketinimų, tad tikrai negalėjo juo pasitikėti. O ir panika, šokas, visai nepadėjo blaiviai jai mąstyti.
- Maldauju, neliesk jos. - Bejėgišku balseliu maldavo švilpukė, o jos kiek kruviną veidą, be perstojo plovė ašaros.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Hayato Shinohara Rugsėjo 24, 2020, 08:57:32 pm
   Tamsios Hayato akys švytėjo iš smalsumo ir džiaugsmo, žiūrėdamos į ore bekabaliuojantį lavoną. Septintakursiui mostelėjus lazdele, abi mirusiosios rankos nusviro žemyn. Kažką smalsiai tikrindamas japonas pavedžiojo lazdele kairiau ir dešiniau - mirusiosios kūnas atitinkamai pajudėjo norimomis kryptimis, o rankos pasiūbavo į priešingas. Žavingai pasiūbavo, kaip sūpynės. Kada paskutinįsyk jaunuolis naudojosi šituo ypatingu vaikų smaginimosi įrankiu? A, tiesa, čia pat, Uždraustajam miške. Gal buvo pirmam, o gal - antram kurse. Dar buvo su Suzu, smagiai leido laiką... Kur jie ten buvo?
   Labai mąslus ir rimtas Shinoharos žvilgsnis pakilo aukštyn, dėl nukreipto dėmesio ranka nusviro, o lavonas šlykščiai žvektelėjo ant žemės.
   - O aš jos ir neliečiu, europrote, - iš pasibjaurėjimo dėl europietės prisilietimo jaunuolis atšoko. - Užsidenk... Aach, jau sakiau, - burbtelėjo jis ir čia pat ištiesė ranką su lazdele į lavoną. - Crucio, - sušnabždėjo jis.
   Jei ji išgirs, tai bus jos pačios problema. Jis jau pilnametis, jis - nesusekamas. Ministerija nieko nedaro dėl Nedovanotinų kerų naudojimo prevencijos, nebent tai padarytų nepilnametis; sako, kad patys ministerikai, kaip kai kas tyčiodavosi, tuos kerus esant reikalui panaudodavo.
   Lavonas, deja, nė nekrustelėjo. Magija susigėrė į jį be jokio regimo efekto.
   Shinohara nusivylęs suraukė nosį.
   - Ką gi, gali tempti nabašniką pati, - nerūpestingai mestelėjo, patenkinęs smalsumą, ir pasuko ta pačia kryptim, iš kurios ir atėjo, prieš tai išpūtęs kvapnų ir tirštą dūmą beveik tiesiai merginai į veidą.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Heidi Mollson Gruodžio 12, 2020, 11:46:19 am
  Dar viena diena ir dar vienas pasivaikščiojimas po mišką, kuriame pagal viską nebuvo galima lankytis. Dar senose taisyklėse buvo skelbiama, kad Uždraustajame miške draudžiama lankytis ir neklausę šios taisyklės bus baudžiami, o iš koledžų bus atimami taškai. Aišku tos taisyklės tikriausiai nebuvo keičiamos jau ilgą laiką ir taip ši taisyklė, kurią ignoravo tiek profesoriai, tiek mokiniai buvo užmiršta, bet kaip bebūtų keista nedingo iš taisyklių sąrašo.
  Nors ir ėjo tuo pačiu takeliu kaip ir visas kitas dienas, tačiau jis šiandien atrodė kažkaip kitur. Jo gale, kurio pagal viską neturėjo būti buvo didelė rožių siena, kuri užtvėrė kelią. Tai iš dalies priminė pasaką, kurioje pasakojama, kaip mergaitė verpdama įsidūrusi į pirštą užmigo ir apie pilį užaugo dideli rožių krūmai. Nors ir kaip tai buvo panašu, tačiau toliau nesimatė jokios pilies.
  Heidi ėmė judėti kiek greičiau link didžiųjų krūmų norėdama sužinoti kas čia tikrai yra. Jos nusivylimui čia tebuvo didelis pailgas krūmas, tačiau mergaitė pastebėjo, kad kiek toliau, kairėje pusėje, buvo šiokia tokia įduba, tad keliauninkė ir patraukė jos link. Po mažiau nei minutės ėjimo tamsiaplaukė priėjo kažką panašaus į įėjimą į rožių krūmų tunelį, kuris vedė kažkur tolyn. Klastuolė kiek pastoviniavo priešais įėjimą į labirintą ir galų gale supratusi, kad neturi ką prarasti žengė tolyn į rožių koridorių tikėdamasi, kad neteks gailėtis.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Dori Mendel Kovo 16, 2022, 12:04:45 pm
Dori kartu su Meg vaikščiojo po mišką. Mergina jautė, kad draugė norėtų kokio nors nuotykio, tačiau Mendel šiais metais buvo kaip niekad skysta. Ji visada mėgo taukšti (na, praeitais metais buvo tylesnė dėl jos gyvenime vykstančių dalykų), tačiau tas jos tauškimas dažnai būdavo su pamąstymais apie gyvenimą ir jo prasmę, koks nors filosofavimas, o dabar klastuolė tiesiog bėrė kaip žirnius į sieną visiškai nereikšmingas, banalias garsines mintis. Kalbėjo ji apie plaukus ir jų dažus, apie tai, kur dar norėtų įsiverti auskarų, o daugiausiai čiauškėjo apie magijos istorijos profesoriaus grožį. O kažkokie nuotykiai, koks nors smegenų miklinimas, ech, šiuo metu klastuolei tai buvo toli toli...
Tačiau uždraustasis miškas nebūtų uždraustuoju, jeigu jame nebūtų milijono paslapčių. Dori aiktelėjo. Prieš ketvirtakurses stovėjo aukšta aukšta raudonų rožių siena. Regis, labirintas. Ak, kokios rožės. Ar man Alanas kada nors padovanos rožių?
- Kaip gražu, ar ne? - vėpsodama paklausė draugės.
Tos rožės tikrai atrodė įspūdingai. Šiame tamsiai žaliame miške šitokia ryškuma... Nieko negalvojusi Mendel įėjo į labirintą. Jame jausmas buvo dar įspūdingesnis, be to, ten taip skaniai kvepėjo gėlėmis... Mendel pirštais perbraukė per rožių sieną, tačiau šios nestipriai nudegino jos pirštus.
- Auč! Neliesk tų rožių! Jos degina!
Dori susiraukė. Kaip toks grožis galėjo būti pavojingas? Paauglė pajautė šiokią tokią grėsmę ir nusprendė, kad pasigrožės labirintu iš toli. Deja, atsigręžus išėjimo nebebuvo.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Meghan Natali Pritz Kovo 24, 2022, 02:55:27 pm
Nors žingsniavo šalia kažką pasakojančios draugės, Meghan buvo susitelkusi į save ir savo mintis. Pastaruoju metu ji pastebėjo, kad eidama su Dori galėjo jos net nesiklausyti. Klastuolė taukšdavo visokius niekus, kurie Meg būdavo nuoširdžiai neįdomūs. Ypač Dori mėgdavo kalbėti apie plaukus, o šios temos švilpiukė nekentė. Tad daug paprasčiau buvo atsijungti ir galvoti apie savus dalykus, nekreipiant dėmesio į draugę.
Po keleto minučių ėjimo Uždraustuoju mišku, kurio metu Meghan svarstė, kokiais būdais būtų galima dar labiau sunervinti misterį Grybą (herbologijos profesorių Matthew Turner), mergaitės pasiekė kažkokią keistą rožių sieną. Dori, savaime suprantama, vėl pradėjo kažką kalbėti ir, Meghan nė nespėjus apsidairyti, draugė jau buvo dingusi, o plyšys, esantis rožių sienoje, užsitraukinėjo. Atsidususi švilpiukė greitai liuoktelėjo į priekį ir vos spėjo patekti į vidų prieš rožėms visiškai užblokuojant kelią pas Dori. Negaliu skųstis, pati norėjau nuotykio...
Atsidūrusi viduje Meghan apsidairė. Gražu, nenuginčysi. Rožės buvo ryškiai raudonos, kvepėjo svaiginamai skaniai. Tačiau kažkas buvo ne taip. Po kelių sekundėlių rudaplaukė suprato.
- Dori, mes labirinte, - ramiai pranešė.
Iš vietos, kur jos stovėjo, vedė trys tuneliai, tačiau kiekvienas baigėsi tamsa, o ne išėjimu. Bent jau kiek Meghan galėjo matyti. Dar kartą atsidususi švilpiukė išsitraukė lazdelę.
- Na, Gyvatėle, kurį tunelį iš trijų renkiesi? - mostelėjusi ranka paklausė, vėl nusišypsodama sau būdinga šelmiška šypsena.
Antraštė: Ats: Rožių labirintas (keičiantis vietą)
Parašė: Dori Mendel Balandžio 28, 2022, 04:11:56 pm
Dori atsiduso supratusi, kad ji ir Meg atsidūrė spąstuose. Tai reiškė, jog norint iš čia ištrūkti teks miklinti smegenis bei naudoti burtų lazdelę, o gal net kovoti. Anksčiau tokie nuotykiai visai patikdavo merginai, juk vis dėlto su pačia Meg ji susipažino ne kur kitur, o kambaryje be durų, kai dirbdamos komandoje jos rado išėjimą. Tačiau taip buvo anksčiau, o ne dabar. Dabar klastuolė tenorėjo patogesnės vietos užpakaliui padėti, šiokio tokio pavėsio po medžiu nuo saulės, iš kur galėtų stebėti ir apkalbinėti kitus mokinius, na, ir tuo pačiu šokoladinio keksiuko bei šaltų moliūgų sulčių.
O bet tačiau, dabar viso to nebuvo. Teks jungti smegenis. Gerai bent tiek, kad esu su Meg. Ji tai nesukerpėjo, ne taip, kaip aš.
- Eee... aaa... tai gal šitą tiesiai? - parodė į priekį. - Gal eidamos tiesiai išeisim lengviausiai, o ne pateksim į labirinto gilumą? - vylėsi.
- Lumos, - pasišvietė burtų lazdele ir pradėjo tipenti į priekį.
Jau šitiek kartų vaikščiota po mišką. Reikėjo kokios nesąmonės, ar ne? Gerai, kad bent normalus oras.